Iš anglų kalbos vertė

Jonas Čeponis

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

Autoriaus pastaba

Išnašos

1

Žmogų guminiais batais, įžengusį į liftą įkandin manęs, pastebėjau ne iškart. Tačiau jį užuodžiau — aitrų dūmų, pigaus vyno ir gatvinio gyvenimo kvapą. Mudu kėlėmės aukštyn vieni. Paskersavęs jo pusėn pamačiau batus — juodus, purvinus ir gerokai per didelius. Nušiuręs ir apdriskęs kariško kirpimo puspaltis vos siekė kelius. Po juo apie liemenį garankščiavosi sluoksniai bjaurių drabužių, todėl žmogus atrodė apkūnus, bemaž storas. Bet ne todėl, kad būtų gerai įmitęs. Žiemą Kolumbijos apygardos1 benamiai dėvi viską, ką turi, ar bent taip atrodo.

Buvo juodaodis ir jau pagyvenęs — barzda ir plaukai perpus žili, daugelį metų nematę nei muilo, nei žirklių. Pro storus saulės akinius žvelgė tiesiai priešais save, į mane visiškai nekreipdamas dėmesio. Akimirką stebėjausi, kodėl apžiūrinėju būtent jį.

Atrodė pašalietis. Šis pastatas ne jam, taip pat ir liftas. Čia ne tokia vieta, kuri būtų pagal jo išgales. Visuose aštuoniuose aukštuose maniškės firmos teisininkai dirba už valandinius atlygius, nors šie vis dar, netgi po septynerių metų, man atrodė nepadorūs.

Tiesiog dar vienas gatvės valkata, užklydęs pasislėpti nuo šalčio. Vašingtono centre nuolatos taip dedasi. Bet ką gi veikia mūsų saugos tarnyba, įleidžianti visokias padugnes?

Sustojome šeštajame, ir tik dabar sumojau, kad jis nenuspaudė mygtuko, nepasirinko aukšto. Paprasčiausiai paskui mane įsekė į liftą. Skubiai išlipau iš kabinos ir įžengdamas į puikią marmurinę „Drake & Sweeney“ fojė, grįžtelėdamas per petį suspėjau pamatyti jį, tebestovintį lifte, nežiūrintį į nieką, vis dar nekreipiantį į mane dėmesio.

Madam Devjė, mūsiškė itin nuovoki priimamojo sekretorė, mane pasitiko su įprastu niekinančiu žvilgsniu.

— Stebėkit liftą, — perspėjau ją.

— Kodėl?

— Gatvės valkata. Galbūt teks iškviesti saugos tarnybą.

— Na ir žmonės, — su perdėtu prancūzišku akcentu nusiviepė ji.

— Taip pat pasiieškokite ko nors dezinfekuojamo, — mečiau nueidamas ir pakeliui nerdamasis iš palto, jau užmiršęs vyriškį guminiais batais. Prieš akis — visa diena susitikimų ir pasitarimų su svarbiais žmonėmis. Pasukau už kampo ir jau buvau besižiojąs kažką pasakyti Polei, savo sekretorei, kai pokštelėjo pirmas šūvis.

Suakmenėjusi madam Devjė stovėjo už savo stalo, spogindama į siaubingai ilgą vamzdį pistoleto, kurį rankoje laikė mūsiškis draugužis, gatvės valkata. Kadangi pirmasis atskubėjau jai į pagalbą, jis mandagiai nusitaikė į mane. Sustingau.

— Nešaukite. — Iškėliau rankas į viršų. Buvau matęs daugybę filmų, žinojau, kaip elgtis.

— Užsičiaupk, — itin šaltakraujiškai suniurnėjo jis.

Man už nugaros koridoriuje pasigirdo balsai.

— Jis ginkluotas! — kažkas šūktelėjo. Balsai ėmė tolti — mano kolegos nėrė pro galines duris. Bemaž regėjau juos šokinėjant pro langus.

Čia pat, mano kairėje, buvo sunkios medinės durys, vedančios į didelę posėdžių salę, kurioje kaip tik šiuo metu tarėsi aštuoni advokatai iš mūsiškio teisminių bylų skyriaus. Aštuoni atkaklūs ir bebaimiai bylininkai, savo darbo valandas skiriantys žmonių likimams žaloti.

Kiečiausias iš jų buvo agresyvus peštukas Rafteris, ir dabar tai jis atlapojo duris tardamas:

— Kas per velnias?

Vamzdis nuo manęs nukrypo į jį: žmogus guminiais batais turėjo būtent tai, ko ir siekė.

— Nuleiskit ginklą, — nuo slenksčio įsakė Rafteris, ir po sekundėlės priimamajame pokštelėjo dar vienas šūvis, įsmigdamas kažkur į lubas, gerokai aukščiau Rafterio galvos, ir paversdamas jį paprastu mirtinguoju. Vėl atgręžęs ginklą į mane, valkata linktelėjo, ir aš paklusau — paskui Rafterį įžengiau į posėdžių salę. Paskiausia, ką pamačiau už savęs, — drebančią, prie savo rašomojo stalo siaubo ištiktą madam Devjė su kabančiomis ant kaklo telefono ausinėmis ir į šiukšlių krepšį kone įremtais aukštakulniais.

Žmogus guminiais batais užtrenkė man už nugaros duris ir lėtai pamosikavo ore ginklu, kad visi aštuoni bylininkai galėtų kaip reikiant juo pasigrožėti. Regis, veikė puikiai; dūmų kvapas permušė jo savininko dvoką.

Salėje pagrindinę vietą užėmė ilgas stalas, nuklotas dokumentais ir visokiais popieriais, kurie vos prieš kelias sekundes atrodė labai svarbūs. Pro langų eilę vaizdas vėrėsi į automobilių aikštelę. Dvejos durys vedė į koridorių.

— Prie sienos, — įsakė vyriškis mosteldamas pistoletu, kad žodžiai skambėtų įtaigiau. Paskui jį prikišo labai arti mano galvos. — Užrakink duris.

Įvykdžiau, ką lieptas.

Nė žodžio iš aštuonių bylininkų, besigrūdančių atgalios. Nė žodžio iš manęs, kai greitai užrakinau duris ir pažvelgiau į jį, laukdamas pritarimo.

Kažkodėl vis mąsčiau apie paštą ir visas tas pasibaisėtinas šaudynes — nepatenkintas tarnautojas po priešpiečių grįžta nešinas visu arsenalu ir pakloja penkiolika savo bendradarbių. Mąsčiau apie žudynes vaikų žaidimų aikštelėse ir apie skerdynes greitojo maisto restoranuose. Tos aukos buvo niekuo nekalti vaikai ir šiaip padorūs piliečiai. O mes — grupelė advokatų!

Vis niurnėdamas ir niuksėdamas ginklu, jis išrikiavo aštuonis bylininkus prie sienos, tada, patenkintas rezultatu, nukreipė dėmesį į mane. Ko jis nori? Ar negalėtų pradėti klausinėti? Tokiu atveju gautų viską, ko tik, po šimts, pageidauja. Per saulės akinius nemačiau jo akių, bet jis matė manąsias. Ginklas buvo nukreiptas į jas.

Žmogus nusivilko purviną puspaltį, sulankstė, lyg tasai būtų naujas, ir padėjo stalo viduryje. Kvapas, erzinęs mane lifte, vėl pasklido, bet dabar tai nebeturėjo reikšmės. Stovėdamas galustalėje, vyriškis pamažu išsinėrė iš kito sluoksnio — išsipūtusio pilko megztinio.

Išsipūtusio ne be priežasties. Po juo liemenį juosė pririšti raudoni strypeliai, kurie mano neprityrusiai akiai atrodė kaip dinamitas. Nuo strypelių viršutinių ir apatinių galų it spalvoti spagečiai driekėsi laidai, o viską laikė sidabraspalvė lipnioji juostelė.

Instinktas man liepė šokti, mestis paknopstomis durų link, viliantis, kad pasiseks, kad, kol grabinėsiuos užrakto, šūvis nepataikys, kad darsyk nepataikys, kol virsiu pro duris į koridorių. Bet keliai drebėjo, kraujas stingo. Aštuonetas prie sienos dūsavo, tyliai aimanavo. Tie garsai trikdė mūsų pagrobėją.

— Tylos, — kantraus profesoriaus tonu paliepė jis. Žmogaus ramybė mane sunervino. Paskui, pasitaisęs apie liemenį kelis „spagečius“, jis išsitraukė iš plačių kelnių kišenės tvarkingą kamuolėlį geltonos nailoninės virvės ir spyruoklinį peilį.

Dar pamojavęs ginklu priešais siaubo iškreiptus veidus, pasakė:

— Nenoriu niekam padaryti žalos.

Miela buvo išgirsti, bet sunku rimtai patikėti. Suskaičiavau dvylika raudonų strypelių — užtektinai. Nė kiek neabejojau — viskas įvyktų akimirksniu ir be skausmo.

Ginklas vėl nukrypo į mane.

— Tu, — paliepė vyriškis, — surišk juos.

Rafteriui jau buvo gana. Žingtelėjęs mažutėlį žingsnelį priekin, paklausė:

— Klausyk, drauguži, ko gi tu nori?

Trečias šūvis jam virš galvos nuskriejo į lubas ir įsmigo nieko nekliudęs. Nugriaudėjo lyg paleistas iš pabūklo. Fojė madam Devjė ar kažkokia kita moteris sukliko. Rafteris pasilenkė, o kai bandė atsitiesti, mėsinga Amstedo alkūnė trinktelėjo jam tiesiai į krūtinę ir sugrąžino atgal į vietą prie sienos.

— Užsičiaupk, — pro sukąstus dantis patarė Amstedas.

— Nevadink manęs „draugužiu“, — pridūrė žmogus, ir šis kreipinys liko iškart atmestas.

— Kaip norėtumėte, kad jus vadintume? — paklausiau, jausdamasis betampąs įkaitų lyderiu. Ištariau šiuos žodžius labai švelniai, su didele pagarba, ir jis deramai įvertino mano nuolankumą.

— Misteriu, — atsakė. „Misteris“ visiems salėje tiko kuo puikiausiai.

Sučirškė telefonas. Akimirką pamaniau, kad Misteris pykštels ir į jį. Tačiau ne — tik pamojo, ir aš padėjau aparatą ant stalo tiesiai priešais Misterį. Kaire ranka vyriškis pakėlė ragelį, dešiniojoje vis laikydamas ginklą, kuris tebebuvo nutaikytas į Rafterį.

Jeigu devyniems iš mūsų būtų leista balsuoti, Rafteris taptų pirmuoju aukojamuoju avinėliu. Aštuoniais balsais prieš vieną.

— Alio, — atsiliepė Misteris. Trumpai pasiklausęs, padėjo ant svirtelės ragelį. Atbulas atsargiai žengtelėjo prie krėslo galustalėje ir atsisėdo. — Paimk virvę, — paliepė man.

Jis norėjo, kad visus aštuonis suriščiau per riešus, o paskui sujungčiau kartu. Pjoviau virvę, rišau mazgus ir skubindamas jų mirtį stengiausi nežiūrėti savo kolegoms į akis. Visąlaik jutau įremtą sau į nugarą vamzdį. Vyriškis norėjo, kad suriščiau juos kuo tvirčiau, tad demonstravau ryžtą užveržti rankose kraują ir palikti kaip galima mažiau virvės laisvumo.

Rafteris sumurmėjo kažką sau po nosimi, ir man užėjo noras skelti jam antausį. Amstedas sugebėjo įtempti riešus, tad kai baigiau jį rišti, virvė kone nuslydo laisvai nuo plaštakų. Malamudas, išpiltas prakaito, tankiai alsavo. Jis buvo seniausias firmos partneris, dveji metai po pirmo širdies infarkto.

Neiškenčiau nepažvelgęs į akis Bariui Nucui, vieninteliam savo draugui iš šutvės. Mudu buvome to paties amžiaus, trisdešimt dvejų, ir tais pačiais metais pradėjome dirbti firmoje. Jis baigęs Prinstoną, aš — Jeilį. Abiejų mūsų žmonos kilusios iš Providenso. Jo santuoka nusisekė — trejetas vaikučių per ketverius metus. Manoji — pasiekusi paskutinę lėto irimo stadiją.

Mudviejų akys susitiko, abu pagalvojome apie jo vaikučius. Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad esu bevaikis.

Nuskardėjo pirmoji iš daugybės sirenų. Misteris man paliepė nuleisti penkių didžiulių langų žaliuzes. Vykdžiau tą darbą itin stropiai, apžvelgdamas automobilių aikštelę apačioje, lyg tai, kad būsiu pamatytas, galėtų kaip nors mane išgelbėti. Ten stovėjo viena tuščia policijos mašina tebemirksinčiais švyturėliais, farai jau buvo pastate.

O čia mes — devyni baltieji vaikinai ir Misteris.

Pagal paskutinius informacinius duomenis, po visą pasaulį išmėtytose firmos „Drake & Sweeney“ kontorose dirba aštuoni šimtai teisininkų. Pusė jų — Kolumbijos apygardoje, pastate, kurį šiuo metu terorizavo Misteris. Jis liepė man paskambinti „bosui“ ir informuoti, kad esąs ginkluotas, apsijuosęs dvylika strypelių dinamito. Paskambinau Rudolfui, vadovaujančiajam mano poskyrio — antimonopolinės teisės — partneriui ir persakiau žinią.

— Tau viskas gerai, Maikai? — paklausė jis. Mudu kalbėjomės Misterio naujuoju telefonu su garsiakalbiu, įjungtu visu stiprumu.

— Kuo puikiausia, — nuraminau. — Būk geras, pasistenk pildyti viską, ko jis reikalauja.

— O ko jis reikalauja?

— Dar nežinau.

Misteris pamojo pistoletu, ir pokalbis baigėsi.

Pagal pistoletą vadovaudamasis, kaip privalau elgtis, atsistojau prie posėdžių stalo, kelios pėdos nuo Misterio, kuris nervino, pradėjęs abejingai čiupinėti laidus, surangytus sau ant krūtinės.

Pažvelgęs žemyn, timptelėjo raudoną laidą.

— Štai šis raudonas, truktelėsiu — ir viskas baigta. — Po šio mažo perspėjimo jo saulės akiniai įsmigo į mane. Jaučiau, kad būtina ką nors pasakyti.

— Kodėl jums to reikėtų? — paklausiau, žūtbūt stengdamasis užmegzti dialogą.

— Aš nenoriu, bet kodėl ne?

Mane nustebino jo kalbėsena — lėta, neskubriai ritminga, pasverta, kiekvienas skiemuo tariamas vienodai. Šiuo metu jis — gatvės valkata, bet būta ir geresnių dienų.

— Kodėl jums reikėtų mus užmušti?

— Neketinu su tavimi diskutuoti, — pareiškė jis. „Daugiau klausimų nebus, jūsų prakilnybe.“

Kadangi esu teisininkas ir gyvenu fiksuodamas valandas, pasižiūrėjau į laikrodį — kad ir kas atsitiktų, viskas turi būti deramai užregistruota, jeigu tik mums pavyks likti gyviems. Dvidešimt minučių po pirmos. Misteris nepageidavo bruzdulio, tad mes iškentėme nervus alinantį tylos tarpsnį, trukusį keturiolika minučių.

Negalėjau patikėti, kad mes pasmerkti mirčiai. Regis, nebuvo jokio motyvo, jokios priežasties mus galabyti. Buvau tikras, kad nė vienas iš mūsų nebuvo anksčiau su juo susidūręs. Prisiminiau, kaip kėlėmės liftu, — juk valkata tartum nebuvo numatęs, kuriame aukšte išlips. Tiesiog tai beprotis, ieškantis įkaitų, ir pagal nūdienos standartus, deja, žmogžudystės atrodo bemaž normalus reiškinys.

Panašios beprasmiškos žudynės per ateinančias dvidešimt keturias valandas užvaldytų laikraščių antraštes ir priverstų žmones stebėtis. O paskui prasidėtų anekdotai apie negyvą advokatą.

Įsivaizdavau antraštes ir mintyse girdėjau reporterius, bet niekaip nenorėjau patikėti, kad taip gali atsitikti.

Fojė išgirdau balsus, gatvėje kaukė sirenos; kažkur koridoriuje blerbė policijos nešiojamoji radijo stotelė.

— Ką valgei priešpiečių? — paklausė Misteris, pertraukdamas tylą. Sekundėlę dvejojau, pernelyg nustebęs, kad galėčiau pameluoti. Galiausiai atsakiau:

— Skrudintą ant grotelių viščiuką su salotomis.

— Vienas?

— Ne, susitikau su draugu. Su bendramoksliu iš teisės fakulteto, jis gyvena Filėje2.

— Kiek abiem kainavo?

— Trisdešimt baksų.

Atsakymas jam nepatiko.

— Trisdešimt baksų, — pakartojo. — Dviem žmonėms. — Palingavęs galvą jis nužvelgė aštuonis bylininkus. Jeigu surengtų jų apklausą, vyliausi, kad kolegos pameluos. Grupelėje buvo smarkių valgytojų, trisdešimt baksų nepakaktų netgi apetitui sužadinti.

— Žinai, ką aš valgiau?

— Ne.

— Sriubą ir krekerius. Prieglaudoje, už dyką. Ir, manau, man pasisekė. Už trisdešimt baksų galėtum pamaitinti šimtą mano draugų, ar žinai?

Rimtai linktelėjau, lyg staiga suvokęs savo nuodėmės svorį.

— Surink visas pinigines, pinigus, laikrodžius, brangenybes, — įsakė jis, vėl pamodamas pistoletu.

— Galiu paklausti kodėl?

— Ne.

Padėjau ant stalo savo piniginę, laikrodį ir smulkiuosius, paskui įnikau naršyti kolegų įkaitų kišenes.

— Viskas bus atiduota artimiesiems, — paaiškino Misteris, ir mes visi aiktelėjome.

Jis nurodė man sudėti grobį į vieną lagaminėlį, užrakinti ir vėl paskambinti „bosui“. Rudolfas atsiliepė išsyk. Įsivaizdavau jo kabinete įsitaisiusį specialiosios paskirties būrio vadą.

— Rudolfai, čia vėl aš, Maikas. Kalbu telefonu su įjungtu garsiakalbiu.

— Taip, Maikai. Ar viskas gerai?

— Tiesiog puiku. Klausyk, šis džentelmenas nori, kad atidaryčiau arčiausias priimamojo duris ir padėčiau koridoriuje juodąjį lagaminėlį. Tuomet duris vėl uždarysiu ir užrakinsiu. Supratai?

— Taip.

Jusdamas sau prie pakaušio vamzdį, pamažu pravėriau duris ir išmečiau į koridorių lagaminėlį. Niekur nepamačiau nė gyvos dvasios.

Keletas dalykų stambios firmos teisininką gali sulaikyti nuo malonumo išrašinėti sąskaitas už atliekamų paslaugų valandas. Vienas iš jų — miegas, nors daugelis iš mūsų miega mažai. Honorarus papildo valgymas, ypač priešpiečiai, kai klientas už viską sumoka. Lėtai slinko minutės, susizgribau mėginąs įsivaizduoti, kaipgi kiti keturi šimtai esančių pastate teisininkų gebės pateikti sąskaitas už tą laiką, kol laukė, kuo baigsis įkaitų drama. Tiesiog regėjau mintyse juos ten, lauko aikštelėje, daugelį sėdinčius savo automobiliuose, kad būtų šilčiau, kažkieno sąskaita besišnekučiuojančius mobiliaisiais telefonais. Firma, nusprendžiau, nepraleis nė mirksnio veltui.

Kai kuriems mūsų šunadvokačiams nerūpi, kuo tai baigsis. Tik kuo greičiau ir viską paskui pamiršti.

Misteris tartum sekundę užsnūdo. Smakras nusviro ant krūtinės, alsavimas pasunkėjo. Rafteris krenkštelėjo, stengdamasis atkreipti mano dėmesį, paskui kryptelėjo galva į šoną, lyg ragintų mane ko nors imtis. Tačiau Misteris dešinėje rankoje laikė pistoletą, ir jeigu žmogus iš tiesų snūduriavo, tai tvirtai kairiąja gniauždamas baisų raudonąjį laidą.

O Rafteris laukė iš manęs herojiško poelgio. Nors ir atkakliausias bei sėkmingiausias bylininkas firmoje, bet partneriu dar netapęs. Nedirba mano skyriuje, o čia juk ne armija. Niekas man neįsakinės.

— Kiek pernai uždirbai? — aiškiu balsu paklausė Misteris, kuris anaiptol nemiegojo.

Netikėtai vėl paklaustas, sutrikau.

— Aš... ee... dievaži, leiskite pagalvoti...

— Tik nemeluok.

— Šimtą dvidešimt tūkstančių.

Ir šis atsakymas jam nepatiko.

— O kiek išdalijai?

— Išdalijau?

— Taip. Labdarai.

— A. Na, po teisybei, neprisimenu. Sąskaitomis ir panašiais dalykais rūpinasi žmona.

Visi aštuoni bylininkai tartum sutartinai pasimuistė.

Atsakymas Misteriui vėl nepatiko, o jis nebuvo linkęs taip lengvai pasiduoti.

— Kas, tarkime, pildo tavo mokesčių deklaracijas?

— Turite omenyje mokesčių inspekciją?

— Aha, būtent.

— Tai tvarko mūsiškis mokesčių skyrius, kuris žemiau, antrame aukšte.

— Čia, šiame pastate?

— Taip.

— Tuomet pristatyk jas. Pristatyk man visų čia esančiųjų mokesčių ataskaitas.

Pažvelgiau į kolegų veidus. Keli tartum bylojo: „Pirmyn, gali mane nušauti.“ Turbūt per ilgai delsiau, nes Misteris riktelėjo:

— Nagi, tuojau pat! — Ir pamojo pistoletu.

Paskambinau Rudolfui, kuris irgi delsė, tad griežtai sušukau jam:

— Paprasčiausiai atsiųsk jas faksu! Tik už praeitus metus! Penkiolika minučių stebeilijome į fakso aparatą, baimindamiesi, kad Misteris nepradėtų egzekucijos, jeigu formos 1040 nesuskubs pasirodyti.

2

Ką tik paskirtas grupės raštų tvarkytoju, sėdėjau, kur Misteris parodė man pistoletu, rankoje laikydamas faksogramas. Mano draugeliai stovėjo nugaromis į sieną jau bemaž dvi valandas, vos galėdami pajudėti. Buvo bepradedantys glėbti, smukti, atrodė suvargę.

Bet jų laukė dar didesnis nepatogumas.

— Pirmiausia tu, — metė man Misteris. — Kaip vadiniesi?

— Maiklas Brokas, — mandagiai atsakiau. „Malonu susipažinti“.

— Kiek praeitais metais uždirbai?

— Jau sakiau. Šimtą dvidešimt tūkstančių. Neatskaičius mokesčių.

— Kiek išdalijai?

Buvau tikras, kad galiu pameluoti. Nors nesu mokesčių specialistas, bet neabejojau, kad galiu išsisukti nuo jo klausimų. Susiradau savąją 1040 formą ir neskubiai pasklaidžiau lapus. Kaip antrųjų metų chirurgijos rezidente, Klerė uždirbo trisdešimt vieną tūkstantį, tad mudviejų bendrosios pajamos atrodė visai neblogos. Bet penkiasdešimt tris tūkstančius sumokėdavome mokesčių, — federalinių pajamų ir daugybę kitų, — o padengus studentiškas paskolas, Klerės mokymosi išlaidas, kas mėnesį mokėdami už labai mielą butuką Džordžtauno rajone, du naujausių modelių automobilius, įsigytus už privalomą išperkamąją nuomą ir aibę kitų išmokų, susijusių su patogia gyvensena, mudu turėjome investavę į obligacijų patikos fondus tik dvidešimt du tūkstančius.

Misteris kantriai laukė. Po teisybei, jo kantrybė buvo bepradedanti mane nervinti. Spėjau, kad specialiosios paskirties būrio vyrukai ropoja ventiliacijos kanalais, ropščiasi kažkur netoliese į medžius, skuodžia gretimų pastatų stogais, žiūrinėja mūsų kontorų planus, — tai yra daro viską, ką matydavau per televiziją, — turėdami tikslą kaip nors įsodinti kulką į jo makaulę, bet Misteris, regis, nė kiek nesijaudino. Susitaikė su likimu ir buvo pasirengęs numirti. Bet ne visi.

Jis vis čiupinėjo raudonąjį laidą, mano pulsas paspartėjo iki daugiau nei šimto tvinksnių per minutę.

— Paaukojau tūkstantį dolerių Jeiliui, — pasakiau. — Ir du tūkstančius vietiniam „Bendrojo kelio“3 skyriui.

— Kiek atidavei vargšams?

Kažin ar Jeiliui paaukoti pinigai nukeliavo skurstantiems studentams maitinti?

— Na, „Bendrasis kelias“ paskirsto pinigus visam miestui, neabejoju, kad dalis jų atiteko vargšams.

— Kiek atidavei alkstantiems?

— Sumokėjau penkiasdešimt tris tūkstančius mokesčių, nemaža jų dalis teko socialinei rūpybai, medicininės pagalbos programai, išlaikomiems vaikams paremti ir panašiems dalykams.

— Ir tai darei gera valia, nusiteikęs duoti?

— Bent nesiskundžiau. — Tokiomis aplinkybėmis taip pameluotų bet kuris iš mano bendrapiliečių.

— Ar kada nors buvai alkanas?

Jis mėgo paprastus atsakymus, mano sąmojus bei sarkazmas niekuo nepadėtų.

— Ne, nebuvau.

— Ar kada nors miegojai sniege?

— Ne.

— Uždirbi daug pinigų ir vis dėlto esi per godus, kad ant šaligatvio man numestum kelis centus. — Jis pamojo pistoletu į kitus prie sienos. — Visi jūs. Praeinate pro šalį, kai sėdžiu prašydamas išmaldos. Daugiau išleidžiate kuo geriausiai kavai nei aš — maistui. Kodėl negalite padėti vargšams, pasiligojusiems, benamiams? Juk turite tiek daug.

Susizgribau kartu su Misteriu žvelgiąs į tuos godžius šunsnukius, ir vaizdas nebuvo itin mielas. Daugelis stovėjo nudelbę akis. Tik Rafteris piktai spitrijo per stalą, mąstydamas taip pat, kaip ir mes visi, kai praeidavome šaligatviu pro tokius Kolumbijos apygardos „misterius“: „Jeigu tau duosiu bent kiek smulkiųjų, tai pirma — tuoj pat nubėgsi į gėrimų parduotuvę, antra — dar labiau elgetausi, trečia — niekada nepaliksi šaligatvio.“

Vėl stojo tyla. Kažkur netoliese skraidė sraigtasparnis, ir aš tik galėjau įsivaizduoti, ką jie tenai, automobilių aikštelėje, planuoja. Vykdydamas Misterio nurodymais, nukėliau telefonų ragelius, tad ryšio su išore nebuvo. Jis nė kiek netroško su kuo nors kalbėtis ar derėtis. Turėjo savo klausytojų posėdžių salėje.

— Kurie iš tų tipų daugiausiai uždirba? — paklausė jis.

Vienintelis firmos partneris buvo Malamudas. Pasklaidžiau popierius, kol suradau jo deklaraciją.

— Turbūt aš, — pasisiūlė Malamudas.

— Pavardė?

— Natas Malamudas.

Perverčiau Nato ataskaitą. Retai gausi pamatyti intymias partnerio sėkmės smulkmenas, bet pasitenkinimo nejaučiau.

— Kiek? — paklausė manęs Misteris.

Ak, tie mokesčių inspekcijos kodo džiaugsmai. Ko pageidautumėte, sere? Bendrų pajamų? Atskaičius neapmokestinamą sumą? Grynąsias? Apmokestinamąsias? Pajamas iš algos ir honorarų? Ar pajamas iš verslo ir investicijų?

Firma mokėjo Malamudui penkiasdešimt tūkstančių dolerių per mėnesį, o metinės premijinės išmokos, apie kurias mes visi galėjome tik svajoti, siekė penkis šimtus dešimt tūkstančių. Žinojome, metai buvo labai geri. Jis — vienas iš daugelio partnerių, uždirbusių per milijoną dolerių.

Nusprendžiau nepersistengti. Buvo daug kitų pajamų, nukištų į ataskaitos galą, — pinigai už nuomojamąją nuosavybę, dividendai, smulkaus verslo pelnas, — bet jeigu Misteris kaip nors ir pasičiuptų ataskaitą, tikriausiai sunkiai susigaudytų skaičiuose.

— Vienas, kablelis vienas milijono. — Kitus du šimtus tūkstančių palikau užsimetusius ant stalo.

Jis šiek tiek pagalvojo.

— Tu uždirbai milijoną dolerių, — kreipėsi į Malamudą, nė kiek nesigėdinantį šio fakto.

— Taip, tikrai.

— Kiek išdalijai alkaniems ir benamiams?

Teisybės dėlei, aš jau permetinėjau akimis neapmokestinamus atskaitymus.

— Tiksliai neprisimenu. Mudu su žmona negailime labdarai. Pamenu, skyrėme, regis, penkių tūkstančių dolerių dotaciją Išplėstiniam Kolumbijos apygardos fondui, kuris, kaip tikriausiai jums žinoma, skirsto pinigus skurstantiesiems. Mes daug aukojame ir jaučiamės laimingi tai darydami.

— Neabejoju, išties labai laimingi, — Misterio balse pirmą kartą nuskambėjo šioks toks sarkazmas.

Jis nesirengė leisti mums aiškinti, kokie iš tikrųjų esame dosnūs. Paprasčiausiai norėjo girdėti plikus faktus. Liepė man surašyti visas devynias pavardes, prie kiekvienos pažymėti praeitų metų pajamas ir dotacijas labdarai.

Tam reikėjo šiek tiek laiko, nežinojau, paskubėti ar dirbti lėtai. Nejau mus išžudytų, jeigu skaičiai jam nepatiktų? Galbūt verčiau nepersistengti. Juk iškart paaiškės, kad mes — pasiturintys, užkalę daugybę pinigų ir labai mažai jų išdaliję. Tuo pat metu žinojau, kad kuo ilgiau ši situacija tęsis, tuo beprotiškesni taps gelbėjimo scenarijai.

Jis negrasino, kad kas valandą galabys po įkaitą. Nereikalavo, kad būtų paleisti iš kalėjimo jo draugužiai. Neatrodė, kad išvis ko nors reikalaus.

Vilkinau. Sąrašo viršuje buvo Malamudas, pabaigoje — Kolbernas, prieš trejus metus atėjęs į firmą ir uždirbęs vos aštuoniasdešimt šešis tūkstančius. Nesmagu buvo sužinoti, kad mano draugelis Baris Nucas gavo vienuolika tūkstančių daugiau nei aš. Apie tai mudu pasišnekėsime vėliau.

— Viską suapvalinus, išeina apie tris milijonus dolerių, — raportavau Misteriui, kuris tartum vėl užsnūdo tebelaikydamas pirštus ant raudonojo laido.

Jis pamažu palingavo galva.

— Ir kiek iš jų vargšams?

— Bendros aukos sudaro šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių.

— Nusispjaut man į bendras aukas. Nestatyk manęs ir tokių kaip aš žmonių į vieną gretą su tais, kurie šlaistosi po simfoninius koncertus, sinagogas ir visus tuos prašmatnius jūsų, baltųjų, klubus, kur rengiate vynų ir įžymybių autografų aukcionus, numesdami kelis baksus skautams. Kalbu apie maistą. Maistą alkaniesiems, gyvenantiems tame pačiame mieste kaip ir jūs. Maistą kūdikiams, kurie čia pat verkia naktimis iš bado, kai jūs kalate milijonus. Kiek skiriate maistui?

Jis žvelgė į mane. Žiūrėjau priešais save į ant stalo gulinčius popierius. Negalėjau meluoti.

— Visame mieste pilna viešųjų valgyklų, nemokamai dalijančių sriubą, — varė toliau Misteris. — Ten vargšai ir benamiai gali nors šiek tiek numalšinti alkį. Kiek pinigų davėte tokioms sriubų valgykloms? Kuris nors?

— Davė, bet netiesiogiai, — prabilau aš. — Mat kai kurios iš tų labdaros organizacijų...

— Užsičiaupk! — Jis vėl pamojo tuo prakeiktu pistoletu. — O kaip benamių prieglaudos? Vietos, kur mes miegame, kai gatvėse spaudžia šaltis? Kiek nakvynės namų įvardyta tuose popieriuose?

Nesugalvojau, ką atsakyti.

— Nė vieno, — tyliai sumurmėjau.

Misteris staigiai pašoko ant kojų, nustumdamas kėdę atgal ir mus išgąsdindamas. Po sidabraspalve lipnia juosta pasimatė visas raudonas laidas.

— O kaip ambulatorijos? Yra tokios mažos ambulatorijos, kur atėję gydytojai — geri, padorūs žmonės, užkalantys daug pinigų — aukoja savo laiką, nemokamai gydydami sergančius vargšus. Valdžia anksčiau apmokėdavo nuomą, duodavo lėšų vaistams ir įrangai. Dabar valdžioje pirmu smuiku groja Niutas4, ir nebeliko visų tų pinigų. Kiek jūs duodate ambulatorijoms?

Rafteris pažvelgė į mane, lyg turėčiau ko nors imtis, galbūt pamatyti kažką popieriuose ir sušukti: „Po šimts, žiūrėk tu man! Ambulatorijoms ir nemokamoms valgykloms davėme pusę milijono dolerių!“

Kaip tik taip pasielgtų Rafteris. Bet ne aš. Visai nenoriu, kad mane nušautų. Misteris kur kas gudresnis nei atrodo.

Sklaidžiau popierius. Misteris nuėjo prie langų ir pro žaliuzių plyšius pažvelgė laukan.

— Visur farai, — suniurnėjo, bet ganėtinai garsiai, kad mes išgirstume. — Ir daugybė „greitukių“.

Paskui jis pamiršo vaizdą apačioje. Vilkdamas kojas apėjo stalą ir sustojo priešais savo įkaitus. Šie stebėjo kiekvieną jo judesį, ypač sutelkę dėmesį į sprogmenis. Misteris pakėlė pistoletą ir nusitaikė tiesiai Kolbernui į nosį.

— Kiek davei ambulatorijoms?

— Nieko. — Kolbernas kietai užsimerkė. Atrodė, tuoj pravirks. Man stojo širdis, užgniaužė kvapą.

— O kiek nemokamoms valgykloms?

— Nieko.

— O kiek benamių prieglaudoms?

— Nieko.

Užuot nušovęs Kolberną, Misteris nukreipė vamzdį į Nucą ir pakartojo tuos pačius tris klausimus. Baris atsakė taip pat. Misteris slinko priešais išrikiuotuosius, durdamas pirštu, užduodamas vis tuos pačius klausimus ir gaudamas vis tuos pačius atsakymus. Dideliam mūsų nusivylimui, Rafterio nenušovė.

— Trys milijonai dolerių, — su pasidygėjimu ištarė jis, — ir nė cento pasiligojusiems ir alkaniems. Kokie jūs niekingi.

Mes ir jautėmės niekingi. O aš sumojau, kad jis nesirengia mūsų žudyti. Iš kur paprastas gatvės valkata galėjo gauti dinamito? Ir kas gi jį išmokytų, kaip sujungti laidus?

Temstant Misteris pareiškė esąs alkanas ir liepė man paskambinti bosui, kad užsakytų sriubos iš metodistų misijos prie L ir Šiaurės vakarų Septynioliktosios gatvių kampo. Jie daugiau deda į viralą daržovių, paaiškino. Ir duona ne tokia sena kaip daugelyje valgyklų.

— Nejau valgykla dalija išsineš tinę sriubą? — paklausė Rudolfas nepatikliu balsu, kuris iš garsiakalbio nuaidėjo po salę.

— Tik daryk, ką sakau, Rudolfai! — riktelėjau jam. — Ir tegul atsiunčia dešimčiai žmonių.

Misteris įsakė man padėti ragelį ant stalo, ir telefono linijos vėl neveikė.

Mintyse regėjau, kaip lydimi eskadrono farų mūsų draugai piko valandą skrieja per miestą ir užgriūva tykią mažutę misiją, o ten apdriskę gatvės valkatos, palinkę prie dubenėlių srebia savo viralą ir stebisi, kas, po velnių, dedasi. „Dešimt porcijų išsinešti ir dar duonos!“

Mūsų terorizuotojas vėl nuėjo prie lango. Už jo vėl suburzgė sraigtasparnis. Misteris praskleidė žaliuzių tarpelį, žvilgtelėjo laukan, atsitraukė, pasitampė barzdą ir ėmė svarstyti. Koks gi įsiveržimas galėtų būti rengiamas, jei prireikė sraigtasparnio? Gal sužeistiesiems evakuoti?

Amstedas jau valandą mindžikavo ir muistėsi, keldamas daug nepatogumų Rafteriui ir Malamudui, riešais surištais su juo. Galiausiai nebeiškentė:

— Hm, sere, atleiskite, bet man tikrai reikia pas nykštukus.

— Pas nykštukus. — Misteris toliau tampėsi barzdą. — Kas per nykštukai?

— Noriu siusio, — visai kaip trečiaklasis paaiškino Amstedas. — Nebegaliu nulaikyti.

Misteris apsidairė po salę ir pastebėjo ant kavos stalelio stovinčią porcelianinę vazą. Vėl pamojęs pistoletu, įsakė man atrišti Amstedą.

— Štai ten nykštukai, — metė.

Amstedas išėmė iš vazos pamerktas gėles ir atsukęs nugarą ilgai šlapinosi; mes tuo metu tyrinėjome grindis. Kai jis galiausiai baigė, Misteris paliepė mums pristumti posėdžių stalą prie langų. Buvo dvidešimt pėdų ilgio, sunkus, riešutmedžio, kaip dauguma „Drake & Sweeney“ baldų. Aš iš vieno galo, Amstedas — iš kito, abu stenėdami vargais negalais nustūmėme stalą kokias šešias pėdas, kol Misteris pasakė sustoti. Liepė man Malamudą ir Rafterį surišti drauge, o Amstedą paliko laisvą. Niekada nesuprasiu, kodėl jis taip pasielgė.

Paskui kitus septynis įkaitus privertė atsisėsti ant stalo nugaromis į sieną. Nė vienas nedrįso paklausti kodėl, bet pamaniau, kad šitaip jis norėjo prisidengti nuo snaiperių. Vėliau sužinojau, kad policija tikrai buvo pasiuntusi šaulius su optiniais taikikliais ant priešais esančio pastato stogo. Galbūt Misteris juos pastebėjo.

Penkias valandas prastovėję, Rafteris ir kompanija pagaliau sulaukė kojoms palengvinimo. Amstedui ir man nurodęs atsisėsti į krėslus, Misteris užėmė vietą galustalėje. Mes laukėme.

Gyvenimas gatvėje tikriausiai išmoko žmogų kantrybės. Regis, Misteriui buvo visai nesunku ilgą laiką sėdėti slepiant akis po saulės akiniais, nė kiek nejudinant galvos.

— Kas iš jūsų iškeldintojai?

Sutrikę susižvalgėme, nenutuokdami, apie ką jis kalba. Tartum dėbsojo į kažkokią stalviršio dėmę šalia dešinės Kolberno kojos.

— Jūs ne tik spjaunate į benamius, bet ir padedate juos išmesti į gatvę.

Aišku, visi sutartinai linksėjome, visiškai sutikdami su juo. Jeigu žmogui norisi mus įžeidinėti, labai prašom, nieko, iškęsime.

Be kelių minučių septynios atvyko užsakytieji pietūs. Pasigirdo smarkus beldimas į duris. Misteris man liepė paskambinti ir perspėti policiją, kad nudės vieną iš mūsų, jeigu tik ką nors pamatys ar išgirs už durų. Rūpestingai persakiau jo žodžius Rudolfui, pabrėždamas, kad nebūtų mėginama mūsų gelbėti. Vedamos derybos.

Rudolfas atsakė viską supratęs.

Amstedas nuėjo prie durų, atrakino jas ir atsigręžęs į Misterį laukė nurodymų. Misteris stovėjo čia pat, už nugaros, su pistoletu, vos per pėdą nuo Amstedo pakaušio.

— Praverk labai iš lėto, — paliepė Misteris.

Durims atsidarius, stovėjau kelios pėdos už Misterio. Valgis buvo sudėtas ant vežimėlio, kuriuo vienas iš padėjėjų vežiodavo milžiniškus kiekius mūsų prigaminamų popierių. Pastebėjau keturis didelius plastikinius indus su sriuba ir vyniojamojo popieriaus maišelį, pilną duonos. Kažin ar ten buvo ko nors atsigerti. Mes taip ir nesužinojome.

Amstedas žengtelėjo į koridorių, sugriebė vežimėlį ir jau buvo betempiąs šį į pasitarimų salę, kai pokštelėjo šūvis. Amstedas pasilenkė prie vežimėlio ir šalia madam Devjė rašomojo stalo už bufetėlio slėpęsis vienintelis snaiperis suspėjo netrukdomas nusitaikyti. Sekundėlę Misterio galvos niekas nepridengė, ir snaiperis ją suknežino.

Misteris be garso krito atbulas. Mano veidą akimirksniu aptaškė kraujas ir kažkoks skystis. Pamanęs, kad kliudė ir mane, prisimenu, suklikau iš skausmo. Kažkur koridoriuje rėkė Amstedas. Kiti septyni it nuplikyti šunys paknopstom nusirito nuo stalo ir šaukdami suskato ropoti durų link. Viena jų pusė traukė kitą. Susigriebęs už akių aš parpuoliau ant kelių, laukdamas dinamito sprogimo, paskui šokau prie kitų durų, kuo toliau nuo būsimo pragaro. Atrakinau jas, patraukęs į save atplėšiau, ir štai ką paskutinįsyk pamačiau: Misterio konvulsijas ant vieno iš mūsų brangiųjų rytietiškų kilimų. Jo rankos gulėjo geibiai nudribusios prie šonų, taip ir nespėjusios timptelti raudonojo laido.

Staiga koridorius prisipildė specialiosios paskirties būrio vyrukų su grėsmingai atrodančiais šalmais ir storomis neperšaunamomis liemenėmis. Dešimtys jų pasilenkę rengėsi pulti į priekį. Visi išskydo man akyse. Sugriebę mus, nunešė per priimamąjį į liftus.

— Jūs sužeistas? — kažkuris paklausė.

Aš nežinojau. Mano veidas ir marškiniai buvo aptaškyti krauju ir lipniu skysčiu, kurį daktaras vėliau apibūdino kaip „cerebrospinalinį likvorą“.

3

Pirmame aukšte, kaip įmanoma toliau nuo Misterio, laukė šeimos ir draugai. Dešimtys bendradarbių ir kolegų grūdosi kabinetuose ir koridoriuose laukdami, kol būsime išgelbėti. Kai pasirodėme, mus pasitiko garsūs džiaugsmo šūksniai.

Buvau visas kruvinas. Mane nuvedė į nedidelę sporto salę pusrūsyje. Nors jis priklausė mūsų firmai, bet teisininkai praktiškai joje nesilankydavo. Neturėjome laiko mankštintis, o jei kuris nors iš mūsų ir sumanytų rūpintis savo fizine forma, būtų dar labiau užverstas darbu.

Mane iškart apspito daktarai, bet tarp jų nemačiau savo žmonos. Kai juos įtikinau, kad kraujas ne mano, jie nurimo ir įprastai apžiūrėjo. Kraujospūdis buvo pakilęs, pulsas mušė kaip patrakęs. Man davė kažkokią tabletę.

Nors labiausiai man reikėjo dušo, tačiau mane paguldė ant stalo ir dešimt minučių sekė kraujospūdį.

— Man šokas? — paklausiau.

— Turbūt ne.

Bet jaučiausi lyg ištiktas šoko. Kur Klerė? Šešias valandas į mane buvo nukreiptas pistoletas, gyvybė kybojo ant plauko, o žmona nepasivargino ateiti ir laukti kartu su kitų įkaitų šeimynykščiais.

Pagaliau patekau į dušą. Ilgai prausiausi po karšta čiurkšle, tris kartus išsimuilinau galvą tirštu šampūnu, paskui amžinybę stovėjau laukdamas, kol nuvarvės vanduo. Niekas nebuvo svarbu. Esu gyvas, kvėpuoju ir garuoju.

Persivilkau kažkieno kito švariu sportiniu treningų gerokai man per dideliu; ir grįžęs vėl atsiguliau ant stalo gydytojai darsyk patikrino kraujospūdį. Atėjusi mano sekretorė Polė su ašaromis akyse puolė karštai glėbesčiuoti. Man tikrai labai to reikėjo.

— Kur Klerė? — paklausiau.

— Iškviesta prie ligonio. Mėginau prisiskambinti į ligoninę. — Polė žinojo, kad iš santuokos nedaug kas likę. — Ar gerai jaučiatės? — paklausė ji.

— Manau, taip.

Padėkojęs gydytojams, išėjau iš sporto salės. Koridoriuje pasitikęs Rudolfas nerangiai apkabino. Jis vis kartojo „sveikinu“, lyg būčiau kažką nuveikęs.

— Niekas nė nesitiki, kad rytoj pasirodysi darbe, — pasakė jis. Nejau mano, kad laisva diena galėtų išspręsti visas mano problemas?

— Apie tai aš dar negalvojau.

— Tau reikia pailsėti, — pridūrė jis, lyg daktarai to nebūtų man pabrėžę.

Norėjau pasikalbėti su Bariu Nucu, bet visi mano draugai įkaitai jau buvo išėję. Niekas nenukentėjo, neskaitant kelių nuotrynų, likusių nuo virvės ant riešų.

Žudynes pavyko apriboti iki minimumo, gerieji vaikinai sveikučiai ir besišypsantys, tad jaudulys „Drake & Sweeney“ firmoje greitai atlėgo. Daugelis teisininkų ir šiaip personalo darbuotojų nervingai tebelūkuriavo pirmame aukšte, kuo toliau nuo Misterio ir jo sprogmenų. Polė atnešė man paltą. Užsivilkau jį ant laisvoko treningo. Manieji rumbuoti mokasinai atrodė keistai, bet neėmiau į galvą.

— Gatvėje laukia reporteriai, — pranešė Polė.

Ak taip. Žiniasklaida. Kas per istorija! Ne koks nors banalus sušaudymas darbe, bet grupelė teisininkų, gatvės pamišėlio paimtų įkaitais.

Jie juk nesulaukė savosios sensacijos, ar ne? Teisininkai liko sveiki gyvi, blogiukas gavo kulką į kaktą, iš sprogmenų — šnipštas, jų savininkas nuvirto ant grindų. Ak, kas būtų galėję atsitikti! Šūvis, paskui sprogimas, baltos šviesos blyksnis, dūžtantys langai, ant šaligatvio krintančios rankos ir kojos — viskas kaip dera tiesiogiai filmuojamame Devintojo kanalo vakaro žinių svarbiausiam reportažui.

— Parvešiu jus namo, — pasisiūlė Polė. — Eikite paskui mane.

Jaučiausi labai dėkingas, kad kažkas man sako, ką turiu daryti.

Galvoje mintys dėliojosi iš lėto ir sunkiai, vienas sustingęs kadras po kito, be jokio ryšio ar prasmės.

Išėjome iš pastato pro tarnybines duris. Godžiai, iki skausmo, kvėpiau į plaučius šaltą nakties orą. Kol Polė bėgo atsivaryti automobilio, užsiglaudęs už namo kampo stebėjau vykstantį gatvėje cirką. Policijos, greitosios pagalbos automobiliai, televizijos furgonai, netgi ugniagesių mašina. Visi krovėsi ir rengėsi išvažiuoti. Viena „greitukių“ stovėjo prie pat pastato, be abejo, parengta nugabenti Misterį į morgą.

Gyvas! Aš gyvas! Kartojau ir kartojau sau, pirmą kartą jau šypsodamasis. Gyvas!

Kietai užsimerkiau ir sukalbėjau trumpą, bet nuoširdžią padėkos maldelę.

Mudu tylomis sėdėjome automobilyje, Polė vairavo pamažu, laukdama, kol aš ką nors pasakysiu. Iš pasąmonės gelmių vėl ėmė grįžti garsai. Girdėjau ausis veriantį snaiperio šautuvo pokštelėjimą. Paskui dunkstelėjimą, kai kulka įsmigo į taikinį, kojų bildesį, kitiems įkaitams nusiritus nuo stalo ir be tvarkos išpuolant pro duris.

Ką aš mačiau? Prisimenu, atsisukau į stalą, ant kurio septynetas įsitempę spoksojo į duris, paskui vėl pažvelgiau į Misterį, pakėlusį ginklą ir nusitaikiusį Amstedui į pakaušį. Kai šūvis įsmigo į mūsų terorizuotoją, stovėjau čia pat, jam už nugaros. Kas sutrukdė kulkai kliudyti ir mane? Juk kulkos pramuša kiaurai sienas, duris ir žmones.

— Jis neketino mūsų žudyti, — vos girdimai ištariau.

— Tai ko jis atėjo? — Polei palengvėjo, kai pagaliau prašnekau.

— Nežinau.

— Ko jis norėjo?

— Taip ir nepasakė. Keista, kad išvis mažai ką tepasakė. Valandų valandas sėdėjome, tik žvelgdami vienas į kitą.

— Kodėl jis nenorėjo kalbėtis su policija?

— Kas žino? Tai buvo didžiausia jo klaida. Jeigu būtų nenukėlęs telefonų ragelių, būčiau galėjęs įtikinti farus, kad jis nesirengia mūsų žudyti.

— Jūs nekaltinate farų, a?

— Ne. Vėliau priminsi man, kad parašyčiau jiems laiškus.

— Rytoj dirbsite?

— O ką daugiau daryti?

— Tiesiog pamaniau, galbūt norėsite pasiimti laisvą dieną.

— Man reikia laisvų metų. Viena diena nepadės.

Džordžtauno P gatvėje vieno iš sujungtų daugiabučių trečiame aukšte mudu su Klere turėjome butą. Polė sustabdė automobilį. Padėkojęs jai išlipau. Tamsūs mūsų buto langai bylojo, kad Klerės nėra namie.

Susipažinau su Klere savaitę, po to, kai atsikėliau į Kolumbijos apygardą. Buvau ką tik baigęs Jeilį, turėjau nuostabų darbą turtingoje firmoje, manęs laukė puiki ateitis, kaip ir penkiasdešimties mano bendrakursių. Klerė buvo bebaigianti rašyti politinių mokslų diplominį darbą Amerikos universitete5. Jos senelis kadaise buvo Rod Ailendo gubernatorius, šimtmečius šeima turėjo gerus ryšius.

„Drake & Sweeney“, kaip ir daugelyje stambiųjų firmų, į pirmųjų metų tarnautojus žiūrima kaip į kokius naujokėlius karinėje mokymų stovykloje. Dirbau po penkiolika valandų per dieną, šešias dienas per savaitę, mudu su Klere susitikdavome tik sekmadieniais. O vakare vėl grįždavau į kontorą. Maniau, jeigu susituoktume, galėtume leisti daugiau laiko drauge. Bent miegotume kartu vienoje lovoje, bet miegas ir buvo bemaž viskas, ką turėjome.

Vestuvės buvo prašmatnios, medaus mėnuo trumpas, ir kai aistra nuvėso, aš vėl devyniasdešimt valandų per savaitę praleisdavau kontoroje. Trečią savo santuokos mėnesį mudu praktiškai aštuoniolika dienų apsieidavome be sekso. Ji skaičiavo.

Pirmus kelis mėnesius ji laikėsi šauniai, bet stokodama mano dėmesio pavargo. Dėl to jos nekaltinau. Tačiau tarp šventų Drake & Sweeney“ firmos sienų buvo neįprasta, kad jaunieji bendradarbiai skųstųsi. Iš kiekvieno teisės fakulteto kurso iškildavo mažiau nei dešimt procentų, tad konkurencija žiauri. Bet atpildas didžiulis — bent milijonas baksų per metus. Daugybė apmokamų valandų kur kas svarbiau už laimingą žmoną. Skyrybos pasitaiko dažnai. Nė nesvajojau prašyti Rudolfą, kad sumažintų mano krūvį. Pirmųjų mūsų santuokos metų pabaigoje Klerė jautėsi labai nelaiminga. Prasidėjo kivirčai.

Ji nusprendė stoti į medicinos fakultetą: įkyrėjo sėdėti namie ir vien spoksoti į televizorių, tad manė, kad galėtų tapti tokia pat užsiėmusi kaip ir aš. Pritariau šiai puikiai minčiai, nes tada ne taip slėgtų kaltė dėl Klerės.

Po ketverių darbo firmoje metų man pradėjo užsiminti apie galimybes tapti partneriu. Daugelis mano bendradarbių gaudė ir lygino tokias užuominas. Visi nusprendė, kad aš — finišo tiesiojoje. Bet privalėjau dirbti dar daugiau.

Klerė namie leido mažiau laiko nei aš, abu pamažu pasidavėme kvailam kraštutiniam darboholizmui. Liovėmės pykęsi, paprasčiausiai tolome vienas nuo kito. Ji turėjo savo draugus ir interesus, aš — savo. Laimė, mudu išvengėme klaidos — nepasidarėme vaikų.

Apgailestavau, kodėl nesielgiau kitaip. Juk kadaise mudu mylėjome vienas kitą, bet leidome šiam jausmui nunykti.

Atsidūręs tamsiame bute, pirmąsyk per visus tuos metus suvokiau, kaip man Klerės trūksta. Kai susiduri akis į akį su mirtimi, norisi išsikalbėti. Ir norisi, kad kas nors paglostytų, pasakytų, jog esi reikalingas.

Įsimečiau ledo į degtinę ir atsisėdau svetainėje ant sofos. Niršau ir tūžau, nes buvau vienas. Paskui mintimis vėl grįžau į tas šešias su Misteriu praleistas valandas.

Po antros išlenktos taurelės išgirdau laiptinėje jos žingsnius. Atsirakinusi duris ji pašaukė:

— Maiklai.

Neatsiliepiau, nes vis dar tūžau. Ji įžengė į kambarį ir išvydusi mane sustojo.

— Tau nieko blogo? — nuoširdžiai susirūpinusi paklausė.

— Viskas gerai, — tyliai atsakiau.

Numetusi ant grindų rankinę ir paltą, Klerė prisiartino prie sofos ir pasilenkė virš manęs.

— Kur tu buvai?

— Ligoninėje.

— Aišku. — Nugėriau iš taurelės didelį gurkšnį. — Klausyk, šiandien man buvo bjauri diena.

— Aš viską žinau, Maiklai.

— Tikrai?

— Be abejo.

— Tai kur, po velnių, buvai?

— Ligoninėje.

— Šešias valandas mus devynis kažkoks beprotis laikė įkaitais. Aštuonios šeimos atlėkė, nes joms kažkiek rūpėjo. Mums pasisekė, buvome išgelbėti. O mane namo turėjo parvežti sekretorė.

— Aš negalėjau atvykti.

— Žinoma, negalėjai. Kaip aš nesusiprotėjau.

Ji atsisėdo į krėslą šalia sofos. Susiraukę žvelgėme vienas į kitą.

— Mums draudė išeiti iš ligoninės, — itin lediniu tonu prašneko ji. — Pranešė apie padėtį su įkaitais, pasakė, kad gali būti nukentėjusių. Tokiomis aplinkybėmis tai įprasta — pranešama ligoninėms, visi turi būti pasirengę.

Galvodamas, ką pasakyti kandaus, vėl nugėriau gurkšnį.

— Kontoroje nebūčiau galėjusi tau padėti, — toliau kalbėjo ji. — Tad laukiau ligoninėje.

— Ar paskambinai?

— Mėginau. Telefono linijos buvo užimtos. Galiausiai pavyko susisiekti su kažkokiu faru, bet jis padėjo ragelį.

— Viskas baigėsi prieš dvi valandas. Kur tu buvai?

— Operacinėje. Chirurgams nepavyko išgelbėti berniuko, kurį partrenkė automobilis.

— Atleisk. — Aš niekaip nepajėgdavau suprasti, kaip daktarai ištveria, matydami tiek daug mirčių ir skausmo. Misteris buvo tik antras mano kada nors regėtas lavonas.

— Ir tu man atleisk, — tai tarusi, ji nuėjo į virtuvę ir atsinešė stiklą vyno. Kurį laiką sėdėjome bemaž patamsyje ir tylėjome. Nebuvome pratę bendrauti, tad dabar sekėsi sunkiai.

— Nori apie tai pasikalbėti? — paklausė ji.

— Ne. Ne dabar. — Ir iš tiesų nenorėjau. Alkoholis susimaišė su tablete, pasunkėjo kvėpavimas. Prisiminiau, kaip ramiai, taikiai elgėsi Misteris, nors ir mojavo ginklu ir turėjo prisitvirtinęs prie pilvo dinamitą. Ilga tyla jo visiškai neslėgė.

Ir man reikėjo tylos. Pasikalbėsiu su Klere rytoj.

4

Vaistai veikė iki keturių ryto. Pabuvau nuo į šnerves plūstelėjusio aštraus lipnaus Misterio smegenų skysčio dvoko. Mirksnį patamsyje paklaikau. Pasitryniau nosį ir akis, pradėjau blaškytis ant sofos. Išgirdau kažką sujudant. Greta fotelyje miegojo Klerė.

— Viskas gerai, — švelniai nuramino ji. — Susapnavai blogą sapną.

— Gal atneštum man vandens? — paprašiau. Ji nuėjo į virtuvę.

Mudu kalbėjomės kokią valandą. Papasakojau jai viską, ką pajėgiau prisiminti. Klerė, sėdėdama visai arti, glostė man kelį, laikė rankoje stiklinę vandens, atidžiai klausėsi. Per praėjusius kelerius metus mudu tiek mažai kalbėjomės.

Septintą jai reikėjo į vizitaciją, tad kartu pasigaminome pusrytį — vaflius ir kumpį suvalgėme prie virtuvės darbastalio, priešais stovėjo nedidelis televizorius. Šeštos valandos žinios prasidėjo nuo įkaitų dramos. Parodyti kadrai su pastatu krizės metu, minia gatvėje, po visko skubiai išvykstančiais keliais mano nelaisvės draugais. Bent vienas iš sraigtasparnių, kuriuos girdėjome burzgiant, priklausė televizijos žinių stočiai, todėl kamera iš arti parodė ir salės langą. Sekundėlę žiūrintis pro žaliuzių plyšį šmėstelėjo Misteris.

Tai buvo Devonas Hardis, keturiasdešimt penkerių Vietnamo karo veteranas. Policijos archyvuose buvo užregistruoti anksčiau jo padaryti keli nežymūs nusikaltimai. Ekrane už ankstyvųjų ryto žinių pranešėjo nugaros pasirodė fizionomijos nuotrauka iš to karto, kai buvo sulaikytas už įsilaužimą. Atrodė nė kiek nepanašus į dabartinį Misterį — be barzdos, akinių, gerokai jaunesnis. Apibūdintas kaip benamis, nesyk sulaikytas vartojęs kvaišalus. Kas jį pastūmėjo šiam žingsniui, neaišku. Giminės taip ir neatsiliepė.

Iš mūsų firmos komentarų nebuvo, ir pasakojimas išsikvėpė.

Toliau pranešė orų prognozę. Vėlyvą popietę numatoma smarki pūga. Šiandien vasario dvylikta, o jau sumuštas sniego kritulių rekordas.

Klerė pavėžėjo mane į kontorą. Prie jos šeštą keturiasdešimt nė kiek nenustebau išvydęs tarp kitų užsienietiškų automobilių stovintį ir savąjį „Lexus“. Aikštelė niekada nelikdavo tuščia. Kontoroje buvo žmonių, kurie nakvodavo.

Pažadėjau Klerei vėliau rytą paskambinti. Pamėginsime kartu ligoninėje pavalgyti priešpiečius. Ji patarė bent dieną ar dvi pernelyg darbe nepersistengti.

O ką turiu daryti? Gulėti ant sofos ir ryti tabletes? Regis, abu sutarėme, kad man reikėtų pasiimti laisvą dieną. Po jos tikriausiai pajėgčiau grįžti prie savo pareigų ir darbuotis pilnais apsisukimais.

Vestibiulyje pasilabinau su dviem labai budriais apsaugininkais. Trys iš keturių liftų stovėjo atviri, galėjau pasirinkti. Įžengiau į tą patį, kuriuo kėlėmės su Misteriu. Laikas tarsi sulėtėjo.

Apniko daugybė klausimų: kodėl jis pasirinko mūsų pastatą? Mūsų firmą? Kur buvo anksčiau, prieš įžengdamas į vestibiulį? Kur buvo apsaugininkai, paprastai slampinėjantys prie paradinio įėjimo? Kodėl ten turėjau būti aš? Juk kiaurą dieną ateina ir išeina šimtai teisininkų. Kodėl jis nusižiūrėjo šeštą aukštą?

Ir ko jis siekė? Netikėjau, kad Devonas Hardis, apsivyniodamas sprogmenimis ir rizikuodamas gyvybe, varginosi vien tam, kad nubaustų kelis pasiturinčius teisininkus, pristigusius dosnumo. Juk galėjo susirasti turtingesnių žmonių. Ir galbūt godesnių.

Į jo klausimą „kas iš jūsų iškeldintojai?“ taip ir liko neatsakyta. Bet ilgai nebūtų užtrukę.

Liftas sustojo. Išlipau iš kabinos, šįkart niekas įkandin manęs nesekė. Šią valandą madam Devjė kažkur dar miegojo, šeštą aukštą gaubė tyla. Stabtelėjau priešais jos stalą ir pažvelgiau į dvejas posėdžių salės duris. Pamažu pravėriau arčiausias, tas, prie kurių stovėjo Amstedas, kai pro jo ausį prašvilpusi kulka ištaškė Misteriui smegenis. Giliai atsidusęs spragtelėjau šviesos jungiklį“

Salėje lyg nieko nebūtų įvykę. Statas stovėjo savo vietoje, aplinkui — tvarkingai sustatytos kėdės. Rytietiškas kilimas, ant kurio Misteris mirė, pakeistas dar gražesniu. Sienos iš naujo perdažytos. Lubose nebuvo likę netgi virš Rafterio galvos prašvilpusios kulkos žymės.

Praėjusį vakarą firmos vyresnybė nepagailėjo pinigų, kad atrodytų jokio incidento nė nebuvus. Per dieną galėjo atsirasti keletas smalsuolių, kurie minutę ar dvi metę savo darbą įsigeistų žvilgtelėti į salę, bet nebūtų į ką žiopsoti. Mūsų švarutėlėse kontorose neturėjo likti nė menkiausio gatvės pašlemėko pėdsako.

Visi įvykusios tragedijos požymiai šaltakraujiškai panaikinti. Kad ir kaip būtų liūdna, pripažinau, kad pasielgta išmintingai. Juk ir pats priklausau baltųjų turčių kastai. Tad ko tikėjausi? Memorialinės lentos? Misterio draugų atneštų gėlių?

Nežinau ko tikėjausi. Bet nuo šviežių dažų kvapo mane supykino.

Kiekvieną rytą ant savo rašomojo stalo, toje pačioje vietoje, rasdavau The Wall Street Journal ir The Washington Post. Vienu metu žinojau, koks žurnalus atnešančio žmogaus vardas, bet jau seniai pamiršau. Post „Miesto kronikos“ skyriaus pirmo puslapio apačioje buvo įdėta ta pati Devono Hardžio fotografija ir ilgas pasakojimas apie nedidukę vakarykštę krizę.

Greitai akimis permečiau straipsnį, nes tariausi žinąs daugiau smulkmenų nei bet kuris reporteris. Tačiau atradau kelis naujus dalykus. Raudoni strypeliai buvo ne dinamitas. Mirtinai mus išgąsdinęs Misteris buvo pasiėmęs kelis šluotkočius, supjaustęs juos nedidelėmis dalimis ir apvyniojęs grėsminga sidabraspalve lipniąja juosta. Ginklas — 44 kalibro automatinis pistoletas. Vogtas.

Kadangi laikraštis buvo Post, straipsnyje daugiau papasakota apie Devoną Hardį, o ne apie jo aukas, tačiau, su pasitenkinimu turiu pripažinti, kad niekas iš „Drake & Sweeney“ bendradarbių nė žodžiu neprasitarė žurnalistams.

Pasak tokio Mordekajo Grino, Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos vadovo, Devonas Hardis daug metų dirbo Nacionalinio botanikos sodo sargu. Neteko darbo, kai buvo sumažintos biudžeto lėšos sodui išlaikyti. Už įsilaužimą kelis mėnesius atsėdėjęs kalėjime, atsidūrė gatvėje. Įniko į alkoholį ir kvaišalus, nuolatos buvo policijos sulaikomas už smulkias vagystes parduotuvėse. Kelis kartus Grino juridinė konsultacija atstovavo jo interesams. Jeigu Hardis ir turėjo šeimą, advokatai nieko apie ją nežinojo.

Dėl įvykio motyvų Grinas mažai ką galėjo pasakyti, tik tiek, kad Devonas Hardis neseniai buvo priverstinai iškeldintas iš vieno seno sandėlio, kuriame glaudėsi.

Iškeldinimas — teisinė procedūra, vykdoma pasitelkiant advokatus. Gana gerai numaniau, kuri iš tūkstančių Kolumbijos apygardos firmų išmetė Misterį į gatvę.

Anot Grino, Keturioliktosios gatvės juridinė konsultacija finansuojama iš labdaros surinktų lėšų ir teikia paslaugas tik benamiams. „Anksčiau, kai gaudavome pinigų iš federalinio biudžeto, turėjome septynis advokatus. Dabar jų liko tik du“, — pabrėžė jis.

Nieko nuostabaus, kad Journal apie šią istoriją neužsiminė. Jeigu būtų buvęs užmuštas ar bent lengvai sužeistas kuris nors iš devynių teisininkų, priklausančių penktai pagal didumą šalyje elegantiškai juridinei firmai, tokia sensacija būtų atsidūrusi pirmajame puslapyje.

Ačiū Dievui, iki to neprieita. Aš sėdžiu prie savo rašomojo stalo, skaitau laikraščius, laukia daugybė darbo. O juk galėjau gulėti morge greta Misterio.

Kelios minutės iki aštuonių atvyko Polė plačiai šypsodamasi ir nešina lėkšte naminių sausainukų. Nenustebo išvydusi mane jau prie rašomojo stalo.

Tiesą sakant, į darbą prisistatė visi devyni įkaitai, daugelis anksčiau nei reikėjo. Likti namie su žmona ir leistis lepinamam reikštų akivaizdų silpnumą.

— Skambina Artūras, — pranešė Polė. Mūsų firmoje — bent dešimtis Artūrų, bet tik vienas šmižinėjantis koridoriais buvo žinomas ir neminint pavardės. Artūras Džeikobsas, vyresnysis partneris, už viską atsakingas, varomoji jėga, žmogus, kuriuo žavėjomės ir kurį labai gerbėme. Tikra firmos širdis ir siela. Per septynerius metus man teko su juo kalbėtis tris kartus.

Pasakiau, kad jaučiuosi gerai. Jis pagyrė mane už ypatingą drąsą ir ištvermę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Pasijaučiau bemaž didvyris. Įdomu, iš kur jis žino. Veikiausiai pirma pasikalbėjo su Malamu — du ir dabar kalbasi pagal hierarchiją vis su žemesniais. Taigi prasidės šnekos, o paskui ir anekdotai. Be abejo, nemažai linksmumo sukels Amstedas ir jo porcelianinė vaza.

Artūras pageidavo dešimtą valandą posėdžių salėje susitikti su buvusiais įkaitais ir įrašyti mūsų parodymus į vaizdajuostę.

— Kodėl? — paklausiau.

— Vaikinai iš teisminių bylų skyriaus mano, kad tai gera mintis, — savo aštuoniasdešimties metų aštriu it skustuvas balsu paaiškino jis. — Užpuoliko šeimynykščiai veikiausiai iškels farams ieškinį.

— Galimas daiktas, — sutikau.

— Ir jie turbūt įvardys mus atsakovais. Suprantate, žmonės bylinėjasi dėl visko.

„Ir ačiū Dievui“, — vos neišsprūdo man. Iš ko gi mes gyventume, jeigu ne bylos?

Padėkojau jam už rūpestį. Pokalbis baigėsi, Artūras tikriausiai rengėsi skambinti kitam įkaitui.

Procesija prasidėjo prieš devynias, į mano kabinetą plūdo nenutrūkstamas srautas gera linkinčiųjų ir paskalų rinkėjų, neva labai susirūpinusių, bet kartu žūtbūt trokštančių išgauti kuo daugiau smulkmenų. Turėjau daug darbo, bet negalėjau jo imtis. Tylos pertraukėlėmis sėdėjau ir spoksojau į krūvą bylų, kurių reikėjo imtis, bet jaučiausi sustingęs. Rankos niekaip nekilo prie aplankų.

Viskas pasikeitė. Darbas nebebuvo svarbiausia. Mano rašomasis stalas nebereiškė gyvybės ar mirties klausimo. Regėjau mirtį, bemaž ją jutau, buvo naivu manyti, kad galėčiau numoti į viską ir vėl linksmai šokinėti, lyg nieko nebūtų įvykę.

Mąsčiau apie Devoną Hardį ir jo raudonuosius strypelius su įvairiaspalviais laidais, besidriekiančiais į visas puses. Valandų valandas jis gamino sau žaislus ir planavo užpuolimą. Pavogė ginklą, susirado mūsų firmą ir padarė esminę klaidą, kainavusią jam gyvybę, bet niekam, nė vienam mano bendradarbiui tai nė kiek nerūpi.

Galop nebeištvėriau ir išėjau. Mat lankytojų vis daugėjo, mane kalbino žmonės, kurių negalėjau pakęsti, paskambino du reporteriai. Pasakiau Polei, kad turiu svarbių reikalų mieste, ji man priminė apie susitikimą su Artūru. Patraukiau prie savo automobilio. Užvedžiau jį, įjungiau šildytuvą ir ilgai sėdėjau svarstydamas, ar dalyvauti pakartotinėje įvykio inscenizacijoje. Jeigu nenueičiau, Artūras liktų nepatenkintas. Niekam nevalia praleisti susitikimo su Artūru.

Pajudėjau su automobiliu iš aikštelės. Retai pasitaiko proga padaryti kvailystę. Galų gale juk esu traumuotas. Turėjau palikti kontorą. Artūrui ir kitiems firmoje teks su tuo susitaikyti.

Važiavau apytikriai Vžorvžtauno kryptimi, nors iš tikrųjų — niekur. Dangų dengė tamsūs debesys, šaligatviais skubėjo žmonės; sniego valymo brigados rengėsi darbui. L gatvėje, pravažiavęs pro kažkokį elgetą, pagalvojau: ar jis žino apie Devoną Hardį. Kur per pūgą tūno benamiai?

Paskambinau į ligoninę. Sužinojau, kad kelias valandas žmona dirbs skubios chirurginės pagalbos skyriuje. Tad iš mudviejų romantiškų priešpiečių ligoninės kavinukėje — šnipštas.

Pasukau šiaurės vakarų pusėn, pro Logano žiedą, prastesnių miesto rajonų link. Susiradau Keturioliktosios gatvės juridinę konsultaciją. Keturioliktoji gatvė — Q sekcijoje, miesto šiaurės vakarų dalyje. Sustojęs prie šaligatvio išlipau, neabejojau, kad savojo „Lexus“ daugiau nebepamatysiu.

Konsultacija užėmė pusę trijų aukštų raudonų plytų karalienės Viktorijos epochos stiliaus rūmo, kažkada regėjusio ir geresnius laikus. Viršutinio aukšto langai buvo užkalti sena fanera. Kaimyniniame name — purvina automatinė skalbykla. Veikiausiai kažkur netoliese yra ir namai, kuriuose gaminamas krekąs.

Nuo darganos įėjimą dengė šviesiai geltonas tentas. Nežinojau, pasibelsti ar tiesiog įvirsti vidun. Durys nebuvo užrakintos, tad pamažu pasukau rankenos bumbulą ir įžengiau į kitą pasaulį.

Patalpą lyg ir buvo galima pavadinti juridine kontora, bet ji labai skyrėsi nuo „Drake & Sweeney“ firmos, išpuoštos marmuru ir raudonmedžiu. Didžiulėje salėje priešais mane stovėjo keturi metaliniai rašomieji stalai, nukloti kvapą gniaužiančiomis pėdos aukščio bylų krūvomis. Daug bylų ant išsitrynusio kilimo aplinkui stalus buvo bet kaip sudėliotos. Šiukšlių krepšiai perpildyti teisinių popierių, kai kurie suglamžyti lapai iškritę mėtėsi ant grindų. Vieną sieną visiškai dengė įvairių spalvų spintos su dokumentais. Teksto procesoriai ir telefonai — dešimties metų senumo. Medinės knygų lentynos linko nuo svorio. Ant galinės sienos kabojo pakrypusi blunkanti Martino Liuterio Kingo fotografija. Pro kelerias atdaras salės duris buvo galima patekti į mažesnius kabinetus.

Vis dėlto ši darbu užversta ir dulkėta vieta mane sužavėjo.

Kažkokia rūsčios išvaizdos ispanė liovėsi spausdinti mašinėle ir kelias sekundes mane stebėjo.

— Ko nors ieškote? — pagaliau paklausė ne tiek smalsiai, kiek agresyviai. Šitaip klientus pasitikusią „Drake & Sweeney“ priimamojo sekretorę kaipmat išmestų iš darbo.

Iš prisegtos prie stalo krašto kortelės supratau, kad priešais mane — Sofija Mendosa. Netrukus sužinojau, kad ji daugiau nei paprasta priimamojo sekretorė. Iš kažkurio gretimo kambario atskriejo garsus stūgesys, krūptelėjau, bet Sofija nė kiek nesutriko.

— Ieškau Mordekajo Grino, — mandagiai paaiškinau, ir tą pat akimirką staugdamas iš gretimo kabineto į pagrindinę salę įdramblojo tas, kurio ieškojau. Sulig kiekvienu jo žingsniu drebėjo grindys. Griausmingu balsu jis kvietė kažkokį Abrahamą.

Sofija kryptelėjo galva jo link ir daugiau nebekreipdama į mane dėmesio vėl sustuksėjo klavišais. Grinas, stambus juodaodis, mažų mažiausia šešių pėdų ir penkių colių ūgio, buvo nemenko svorio. Vos perkopęs į penkiasdešimtį, žilabarzdis, nešiojantis akinius apvaliais raudonais rėmeliais.

Nuvėręs mane žvilgsniu, netarstelėjo nė žodžio, tik vėl šūktelėjo Abrahamą ir girgždindamas grindimis dingo viename kabinete. Po kelių sekundžių išniro iš ten, bet be Abrahamo.

Vėl žvilgtelėjo į mane.

— Kuo galiu jums padėti?

Žengtelėjęs artyn, prisistačiau.

— Malonu susipažinti, — vien iš mandagumo atsakė jis. — Kas jus domina?

— Devonas Hardis.

Kelias sekundes įdėmiai žvelgęs į mane, Grinas paskersavo į Sofiją, kuri įnikusi spausdino mašinėle, paskui kryptelėjo savo kabineto pusėn. Nusekiau įkandin jo į dvylikos pėdų kamarėlę be langų. Ant grindų visur mėtėsi krūvos aplankų ir aptriušę teisės žinynai.

Įteikiau savo auksinėmis raidėmis spaustą „Drake & Sweeney“ firmos vizitinę kortelę. Rūsčiai suraukęs antakius, Grinas ją ištyrinėjo, paskui sugrąžino man ir tarė:

— Nusprendėte pasivaikštinėti po lindynes?

— Ne, — paneigiau atsiimdamas vizitinę kortelę.

— Tai ko norite?

— Atėjau taikiai nusiteikęs. Poną Hardį užmušusi kulka vos nepataikė į mane.

— Buvote šalia jo?

— Taip.

Jis giliai atsiduso, raukšlės kaktoje išsilygino. Mostelėjo į vienintelę kėdę šalia manęs.

— Sėskitės. Bet galite išsipurvinti.

Abu atsisėdome. Keliais rėmiausi į jo rašomąjį stalą, rankas laikiau giliai panardinęs palto kišenėse. Už kabineto šeimininko nugaros tyliai brazdėjo elektrinis radiatorius. Mudu pažvelgėme vienas į kitą, paskui nukreipėme akis į šalį. Buvau svečias ir privalėjau ką nors pasakyti, bet Grinas prašneko pirmas.

— Turbūt prasta išpuolė diena, a? — Šiurkštus jo balsas nuskambėjo tyliau, beveik užjaučiamai.

— Hardžiui prastesnė. Pamačiau jūsų pavardę laikraštyje, todėl ir atėjau.

— Ne visai nutuokiu, ko iš manęs tikitės.

— Kaip manote, ar jo šeima bylinėsis? Jeigu taip, gal man geriau išeiti.

— Nėra jokios šeimos, ne kažin koks ir ieškinys. Galėčiau sukelti šiek tiek triukšmo. Spėju, jį nušovęs faras — baltaodis, tad galėčiau išspausti iš miesto valdžios kelis baksus, tarkime, už tyčinį viešosios tvarkos pažeidimą. Tačiau tai manęs nė kiek nedomina. — Jis mostelėjo į stalą. — Dievas mato, man ir taip gana rūpesčių.

— Aš taip ir nepamačiau to faro. — Tik dabar apie tai susimąsčiau.

— Užmirškite ieškinį. Dėl to čia atėjote?

— Nežinau, kodėl aš čia. Šįryt grįžau prie savo rašomojo stalo, lyg nieko nebūtų atsitikę, bet taip ir nepajėgiau susikaupti darbui. Išėjau pasivažinėti. Ir kažkodėl atsidūriau čia.

Jis lėtai lingavo galvą, tarsi mėgindamas suprasti.

— Norite kavos?

— Ne, dėkui. Turbūt neblogai pažinojote poną Hardį?

— Aha, Devonas nuolat lankydavosi.

— Kur jis dabar?

— Turbūt Kolumbijos apygardos Bendrosios ligoninės morge.

— Jeigu jis neturi šeimos, kas jį palaidos?

— Miestas palaidos kaip nepareikalautą atsiimti. Ataskaitų knygose tai vadinama „skurdžiaus laidotuvėmis“. Netoliese Roberto Kenedžio stadiono yra kapinės, kur visus laidoja. Nustebtumėte sužinojęs, kiek ten tokių užkasa.

— Tikriausiai.

— Beje, nustebintų ne tik ši benamio gyvenimo pusė, — nestipriai įgėlė, bet nebuvau nusiteikęs kivirčytis.

— Gal kartais žinote, ar jis nesirgo AIDS?

Grinas atlošė galvą, įbedė akis į lubas ir kelias sekundes gromuliavo mano žodžius.

— Kodėl klausiate?

— Stovėjau už Hardžio, kai kulka nunešė jam pakaušį. Visą mano veidą aptaškė jo kraujas. Tik tiek.

Ištaręs šį sakinį, iš nenaudėlio virtau įprastu baltuoju.

— Nemanau, kad jis sirgo AIDS.

— Ar jiems mirus patikrina kraują?

— Benamiams?

— Taip.

— Dažniausiai patikrina. Tačiau Devonas numirė kitaip.

— Ar galite sužinoti?

Jis gūžtelėjo pečiais ir dar labiau suminkštėjo.

— Be abejo, — nenorom ištarė ir išsitraukė iš kišenės parkerį. — Tai todėl čia atėjote? Baiminatės dėl AIDS?

— Manau, tai viena iš priežasčių. Ar jūs nesibaimintumėte?

— Žinoma.

Į kamarėlę įžengė Abrahamas — žemas nervingas žmogutis, kokių keturiasdešimties. Išvaizda liudijo, kad jis — viešąjį interesą ginantis advokatas. Tamsi žydiška barzda, raginių rėmų akiniai, suglamžytas sportinis švarkelis, susiraukšlėjusios chaki spalvos kelnės, purvini mokasinai ir reikšminga besistengiančio išgelbėti pasaulį žmogaus aura.

Apsimetė, kad manęs nemato, o Grinas buvo ne iš tokių, kuriam rūpėtų deramos mandagybės.

— Pranašaujama begalė sniego, — pranešė jis Abrahamui. — Privalome pasirūpinti, kad visi įmanomi prieglobsčiai būtų atidaryti.

— Aš tuo jau užsiimu, — nukirto Abrahamas ir staigiai apsisukęs išėjo.

— Suprantu, turite daug darbo, — mėginau atsiprašyti.

— Vadinasi, tik tiek jūs norėjote? Sužinoti, ar patikrintas kraujas?

— Aha, turbūt. Nenumanote, kodėl jis taip pasielgė?

Grinas nusiėmė raudonus akinius, pašluostė juos popierine servetėle, paskui pasitrynė akis.

— Jis buvo psichiškai nesveikas, kaip ir daugelis tų žmonių. Kai metų metus nuolat apkaušęs gyveni gatvėje, svaiginiesi kreku, miegi šaltyje, esi spardomas farų ir pankų, nesunku pamesti protą. Be to, jis griežė dantį.

— Kad buvo iškeldintas.

— Taip. Prieš kelis mėnesius jis įsikėlė į apleistą sandėlį prie Niujorko gatvės ir Floridos aveniu kampo. Kažkas atnešė faneros, padarė pertvaras ir išėjo maži butai. Kaip benamiams, buvo visai neblogai — stogas, keletas tualetų, vanduo. Šimtas baksų per mėnesį. Juos mokėjo buvusiam sąvadautojui, kuris viską įrengė ir pasivadino šeimininku.

— Nejaugi?

— Manau, taip. — Grinas išsitraukė iš vienos ant savo rašomojo stalo gulinčios dokumentų krūvos ploną aplanką. Tiesiog per stebuklą paėmė kaip tik tą, kurio jam ir reikėjo. Kurį laiką studijavo turinį. — Štai čia viskas susikomplikavo. Praeitą mėnesį nuosavybę nusipirko kompanija „RiverOaks“, stambūs prekiautojai nekilnojamuoju turtu.

— Ir „RiverOaks“ visus iškeldino?

— Taip.

— Veikiausiai „RiverOaks“ interesams atstovavo firma, kurioje dirbu.

— Taip, gali būti.

— Kodėl tai komplikuota?

— Girdėjau, kad jų iš anksto neperspėjo, jog turi išsikelti. Žmonės tvirtina tvarkingai mokėję sąvadautojui nuomą, o jeigu taip, tai jie buvo ne vien savavališkai apsigyvenę benamiai. Buvo nuomininkai, taigi juos iškeldinti galima tik pagal įstatymą.

— Savavališkai apsigyvenę benamiai iš anksto perspėjami?

— Ne. Tačiau tai nuolat kartojasi. Benamiai įsikrausto į apleistą pastatą ir dažniausiai nieko neatsitinka. Tuomet jie laiko save šeimininkais. Atsiradęs savininkas gali išmesti juos iš anksto neperspėjęs. Jie neturi jokių teisų.

— Kaip Devonas atsekė mūsiškę firmą?

— Kas žino? Tačiau jis buvo nekvailas. Trenktas, bet nekvailas.

— Ar pažįstate tą sąvadautoją?

— Aha. Visiškai nepatikimas.

— Kur, sakėte, tas sandėlys?

— Jo nebėra. Praeitą savaitę sulygintas su žeme.

Matyt, jau ganėtinai jį sutrukdžiau. Grinas pasižiūrėjo į laikrodį, aš — į savąjį. Mudu apsikeitėme telefono numeriais ir pasižadėjome dar susisiekti.

Mordekajas Grinas buvo šiltas, atjaučiantis žmogus, sunkiai dirbantis, kad galėtų padėti daugybei bevardžių klientų. Norint suprasti jo požiūrį į teisę, reikėjo dvasinių pastangų. Man tai buvo neįprasta.

Išeidamas į Sofiją nepažvelgiau, ji tikriausiai taip pat dėjosi manęs nematanti. Nuklotas sniegu „Lexus“ tebestovėjo.

5

Lėtai riedėjau per miestą. Snigo. Negalėjau prisiminti, kava paskutinį kartą važiavau gatvėmis nesibaimindamas pavėluoti į kokį nors posėdį. Mano didelio prabangaus automobilio salone buvo šilta ir sausa, ir aš paprasčiausiai pasidaviau transporto srautui. Neturėjau konkretaus tikslo.

Apie kontorą kurį laiką nėra ką galvoti — Artūras ant manęs niršta, be tojoje tektų iškęsti šimtą atsitiktinių lankytojų, kurie apsimestinai teirautųsi: „Kaip laikotės?“

Sučirškė automobilio telefonas. Skambino supanikavusi Polė.

— Kur jūs?

— O kam rūpi?

— Daug kam. Pirmiausiai Artūrui, paskui Rudolfui. Teiravosi ir dar vienas reporteris. Laukia keli klientai, norintys patarimo. Taip pat iš ligoninės skambino Klerė.

— Ko ji nori?

— Nerimauja dėl jūsų, kaip ir visi kiti.

— Viskas gerai, Pole. Visiems pasakyk, kad esu pas daktarą.

— Ar iš tikrųjų?

— Ne, bet galėčiau būti. Ką pasakė Artūras?

— Už jį paskambino Rudolfas. Jie laukia jūsų.

— Tegul sau laukia.

Pauzė.

— Gerai, — pagaliau nutęsė ji. — Kada jie galėtų tikėtis, kad pasirodysite?

— Nežinau. Turbūt kai daktaras paleis. O kodėl pati nevažiuoji namo? Pūga jau įsišėlo. Paskambinsiu tau rytoj. — Padėjau ragelį.

Dienos šviesa užlietą butą retai matydavau, tačiau sėdėti priešais židinį ir spoksoti, kaip už lango sninga, ne itin norėjau. Jeigu nuvažiuočiau į barą, tai, ko gero, taip iš jo ir neišeičiau.

Taigi nebuvo kur skubėti. Pasidaviau nešamas transporto srauto, kartu su nuolatiniais keliautojais į darbą ir atgal, jau skubančiais namo į Merilando ir Virdžinijos priemiesčius. Todėl, kai grįžau į miesto centrą, lėkiau kone tuščiomis gatvėmis. Netoli Roberto Kenedžio stadiono susiradau kapines, kuriose laidojami giminių neatsiimti mirusieji. Pravažiavau pro metodistų misiją Septynioliktojoje gatvėje, iš kurios praeitą vakarą atsiuntė pietus, taip ir nesuvalgytus. Aplinkui plytėjo kvartalai, prie kurių anksčiau nebuvau nė priartėjęs ir turbūt niekada jų nebepamatysiu.

Ketvirtą valandą popiet miestas atrodė tartum išmiręs. Dangus temo, pūga smarkėjo. Prieš akis žemę jau buvo užkloję keli coliai sniego. Per radiją pranašavo, kad bus dar daugiau.

Be abejo, neįsismarkavusi pūga negalėjo nutraukti „Drake & Sweeney“ juridinės firmos veiklos. Pažįstu teisininkus, kurie mėgsta dirbti vidurnaktį ir sekmadieniais, kai neskamba telefonai. Įsisiautėjusi stichija leido pailsėti nuo daugybės varginančių posėdžių ir nesiliaujančių telefono skambučių.

Vestibiulyje apsaugininkas mane informavo, kad trečią valandą sekretorės ir dauguma darbuotojų išsiųsti namo. Vėl įėjau į tą patį liftą, kurį buvo pasirinkęs Misteris.

Ant mano rašomojo stalo buvo tvarkingai išdėlioti rausvi rašteliai su telefono žinutėmis, bet nė viena manęs nedomino. Įsijungiau kompiuterį ir pradėjau ieškoti mūsų firmos klientų sąrašo.

„RiverOaks“ buvo Delavero valstijos korporacija, įsteigta 1977-aisiais, su būstine Merilando Hagerstaune. Kadangi korporacija priklausė privačiam asmeniui, informacijos apie ją beveik nepateikta. Jai atstovavo juriskonsultas N. Breidenas Čensas. Ši pavardė nieko man nesakė.

Mūsų didžiulėje duomenų bazėje paieškojau apie jį žinių. Čensas nurodytas kaip mūsų firmos nekilnojamojo turto skyriaus — kažkur ketvirtame aukšte — partneris. Keturiasdešimt ketverių metų amžiaus, vedęs, baigęs teisės fakultetą Djuko universitete6, diplomą apsigynė Getisberge7. Įspūdinga, tačiau iš anksto nuspėjama charakteristika.

Turėdama aštuonis šimtus agresyvių ir kasdien pasirengusių bylinėtis teisininkų, mūsų firma laikė sukaupusi kompiuteriuose trisdešimt šešis tūkstančius aktyvių rinkmenų. Siekdama užtikrinti, kad mūsiškė Niujorko kontora neiškeltų ieškinio kuriam nors mūsų klientui Čikagoje, kiekviena nauja rinkmena būdavo tuojau pat įvedama į duomenų sistemą. Teisininkai, sekretorės ir padėjėjai turėjo asmeninius kompiuterius ir galėjo tuoj pat susirasti reikalingą rinkmeną. Jeigu vienas iš mūsiškių paveldėjimo teisės advokatų Palm Biče tvarkytų turtingo kliento nekilnojamosios nuosavybės reikalus, o aš norėčiau sužinoti pagrindinius dalykus apie tai, kaip mes atstovaujame, tereikėtų nuspausti kelis klavišus.

Apie „RiverOaks“ buvo keturiasdešimt dvi rinkmenos, beveik visos susijusios su nekilnojamojo turto transakcijomis, per kurias kompanija įsigijo nuosavybę. Kiekvienoje rinkmenoje nurodyta, kad sandorius sudarė Čensas. Keturiose rinkmenose buvo numatytos iškeldinimo procedūros, iš kurių trys įvykdytos praeitais metais. Pirmas paieškos etapas ėjosi lengvai.

Sausio 31-ąją „RiverOaks“ nusipirko nuosavybę Floridos aveniu.

Pardavėjas — kažkokia „TAG, Inc.“ bendrovė. Vasario 4-ą dieną mūsų klientas iškeldino kažkiek benamių, savavališkai apsigyvenusių apleistame tos nuosavybės sandėlyje, — vienas iš jų, dabar žinau, buvo ponas Devonas Hardis, kuris iškeldinimą priėmė kaip asmeninę nuoskaudą ir kažkaip prisikasė iki mūsų.

Užsirašiau rinkmenos pavadinimą, numerį ir pakilau į ketvirtą aukštą.

Niekas neįsidarbina stambioje firmoje turėdamas tikslą tapti advokatu, nekilnojamojo turto specialistu. Yra kur kas labiau viliojančių sričių, kuriose galima susikurti puikią reputaciją. Visais laikais labiausiai vertinamos teisminės bylos, ir bylininkai tebebuvo labiausiai gerbiami iš visų Dievo sukurtų advokatų, bent jau mūsiškėje firmoje. Keletas kitų korporacinės veiklos sferų, pritraukiančių didžiausius talentus — tai vis dar labai madingi įmonių susijungimai ir įgijiniai, nuo seno mėgstamos operacijos su vertybiniais popieriais. Mano sritis — antimonopolinė teisė — irgi aukštai kotiruojama. Mokesčių įstatymai labai sudėtingi ir jų specialistais labai žavimasi. Daryti įtaką vyriausybei (lobizmas) kelia pasidygėjimą, bet tas darbas taip gerai apmokamas, jog kiekviena juridinė firma Kolumbijos apygardoje turėjo ištisus teisininkų padalinius, kurie tepdavo lėtai besisukančius valdžios sraigtelius.

Tačiau niekas nėra nusiteikęs tapti nekilnojamojo turto sandorių advokatu. Nežinau kodėl taip yra. Tie specialistai visų šalinasi, su niekuo nebendrauja, be abejo, įnikę į smulkų hipotekos dokumentų šriftą, ir kiti firmos kolegos žiūri į juos šiek tiek iš aukšto.

„Drake & Sweeney“ firmoje kiekvienas teisininkas einamąsias bylas laiko savo kabinete, dažnai paslėptas spintoje ir užrakintas. Tik nebeaktualios bylos buvo prieinamos kitiems darbuotojams. Nė vieno teisininko nebuvo galima priversti parodyti bylą kitam kolegai, nebent to pareikalautų vyresnysis partneris ar firmos vadovų komiteto narys.

Man reikalinga iškeldinimo byla tebebuvo įvardyta kaip einamoji, ir neabejojau, kad po epizodo su Misteriu griežtai saugoma.

Šalia sekretoriato, prie rašomojo stalo, pamačiau kserokopijas peržiūrinėjantį kažkokį teisininko padėjėją. Paklausiau jo, kur galėčiau rasti Breideno Čenso kabinetą. Jaunuolis galva kryptelėjo į atviras duris kitapus erdvaus holo.

Mano nuostabai, Čensas sėdėjo prie rašomojo stalo, keldamas labai apsivertusio darbais teisininko įspūdį. Šitaip įsibraudamas žmogų sutrukdžiau, jis visai pagrįstai galėjo būti nepatenkintas. Pagal žinomas elgesio normas privalėjau iš anksto paskambinti ir susitarti dėl pokalbio. Bet protokolinis etiketas man nerūpėjo.

Jis nepakvietė manęs atsisėsti. Bet aš atsisėdau, ir tai anaiptol nepataisė jam nuotaikos.

— Jūs buvote vienas iš įkaitų, — irzliai konstatavo, kai pagaliau prisiminė mane iš veido.

— Taip, tikrai.

— Turbūt buvo siaubinga.

— Tai jau baigėsi. Tas vyriokas su ginklu, velionis ponas Hardis, vasario 4-ą buvo iškeldintas iš sandėlio. Ar tą iškeldinimą vykdėme mes?

— Taip, — trumpai nukirto jis. Atrodė tarsi gintųsi. Spėjau, jog tą bylą kažkada dienos metu jis jau sklaidė. Veikiausiai atidžiai peržiūrėjo ją kartu su Artūru ir su kita vyresnybe. — O ką?

— Ar ten jis buvo savavališkai apsigyvenęs?

— Po šimts, žinoma! Visi jie ten tokie. Mūsų klientas tik mėgina ten įvesti tvarką.

— Esate tikras, kad jis savavališkai užgrobė patalpas?

Jo smakras atkaro, akys užraudo. Galiausiai jis giliai įkvėpė oro.

— Ko jūs siekiate?

— Galėčiau pamatyti bylą?

— Ne. Čia ne jūsų reikalas.

— Galbūt mano.

— Kas jūsų skyriaus vyresnysis partneris? — Jis pasičiupo parkerį, lyg ketindamas užsirašyti pavardę asmens, kuris mane sudrausmintų.

— Rudolfas Meisas.

Jis plačiai brėždamas užsirašė.

— Turiu labai daug darbo, — pareiškė. — Gal jau malonėtumėte nešdintis?

— Kodėl negaliu pasižiūrėti bylos?

— Nes byla mano, ir aš pasakiau „ne“. Aišku?

— Galbūt to neužtenka.

— Kaip jums, užtenka. Kodėl neišeinate? — Jis atsistojo ir drebančia ranka parodė į duris.

Nusišypsojau ir išėjau.

Čenso padėjėjas hole viską girdėjo. Kai ėjau pro jo stalą, mūsų suglumę žvilgsniai susitiko.

— Kas per šiknius, — labai tyliai, bemaž vien lūpomis ištarė jis.

Vėl nusišypsojau ir pritariamai linktelėjau. Šiknius ir kvailys. Jeigu Čensas maloniai būtų paaiškinęs, kad bylą įsakė įslaptinti Artūras ar kuris nors kitas vyresnybės tūzas, nebūčiau likęs toks įtarus. Bet dabar akivaizdu, kad byloje yra ką slėpti.

Prieiti prie jos bus nelengva.

Mudu su Klere turėjome daugybę mobiliųjų telefonų. Vienas buvo mano kišenėje, kitas — jos rankinuke, taip pat — automobilyje, o ką jau kalbėti apie porą pranešimų gaviklių. Taigi susisiekti atrodė paprasta. Bet mudviejų santuokoje nieko nėra paprasta. Susiskambinome tik apie devynias. Ji jautėsi išsekusi po dar vienos darbo dienos, kuri neišvengiamai buvo sunkesnė nei mano, kad ir ką nuveikčiau. Taip mudu ir žaidėme: mano darbas svarbesnis, nes esu gydytoja/teisininkas.

Žaidimai man pradėjo įkyrėti. Mačiau, kad ji patekinta, jog neišsivaduoju nuo sukrėtimo, kurį patyriau per plauką išvengdamas mirties, patenkinta, jog leidausi klajoti po gatves. Be abejo, jos diena buvo kur kas produktyvesnė už manąją.

Klerė buvo užsibrėžusi tapti garsiausia šalies neurochirurge, smegenų chirurge, į kurią pagalbos kreipsis neurochirurgai vyrai, kai visai bus nebelikę vilties. Puiki studentė, karštai pasiryžusi siekti mokslo aukštumų, apdovanota neišsenkama energija, ji, be abejo, aplenks savo kolegas vyrus, kaip po truputėlį lenkė ir mane — užgrūdintą ilgųjų distancijų po „Drake & Sweeney“ koridorius bėgiką. Lenktynės jau darėsi nuobodžios.

Ji važinėjo sportine mazda „Miata“, varoma ne visais keturiais ratais, todėl nerimavau, kaip per darganą pajėgs įveikti kelią. Darbą turėjo baigti po valandos. Per tiek laiko suspėsiu pasiekti Džordžtauno ligoninę. Pasiimsiu ją, ir mudu pabandysime susirasti kokį restoraną. Jeigu nepasiseks, pakaks maisto į namus iš kinų restoranėlio, kaip darydavome ir anksčiau.

Pradėjau tvarkyti stalą, ypač stengdamasis nematyti tvarkingos krūvelės neatidėliotinų bylų. Tik dešimt jų laikiau ant stalo — šį metodą buvau perėmęs iš Rudolfo — ir kiekvieną dieną truputį prie jų padirbėdavau. Svarbiausia pateikti sąskaitas už sugaištas valandas. Į manąjį dešimtuką visada patekdavo turtingiausi klientai, nesvarbu, kiek skubios jų teisinės problemos. Tai dar viena iš Rudolfo perimta gudrybė.

Iš manęs buvo tikimasi dvidešimt penkių tūkstančių valandinių sąskaitų. Tai sudaro penkiasdešimt valandų per savaitę, penkiasdešimt savaičių per metus. Mano vidutinis honorarų įkainis — trys šimtai dolerių už valandą, taigi turėčiau uždirbti savo mylimai firmai iš viso septynis šimtus keturiasdešimt tūkstančių dolerių. Iš jų algos man mokėjo šimtą dvidešimt tūkstančių ir dar trisdešimt tūkstančių premijinių, be to, du šimtai tūkstančių buvo skiriama pridėtinėms išlaidoms. Visa kita likdavo partneriams, kasmet pasidalijant pagal kažkokią baisiai sudėtingą formulę, neišvengiant ir apsikumščiavimų.

Retai pasitaikydavo, kad kuris nors iš mūsų partnerių uždirbtų mažiau nei milijoną per metus, o kai kurie — ir daugiau, netgi viršydami du. Sykį tapęs partneriu, juo liksi visą gyvenimą. Taigi, jeigu iki trisdešimt penkerių būsiu tiek pasiekęs — o iš visko sprendžiant sparčiai prie to artėju — tai trisdešimtį metų galėsiu tikėtis puikių pajamų, atveriančių kelią į didžiulį turtą.

Štai apie ką kiekvienas iš mūsų svajojo, begalę dienos ir nakties valandų nesitraukdamas nuo savo darbo stalo.

Krevezojau ant popieriaus šiuos skaičius, — taip darydavau nuolatos ir, spėju, tą pat daro kiekvienas mūsų firmos teisininkas, — kai suskambo telefonas. Nukėlęs ragelį išgirdau Mordekajo Grino balsą.

— Ponas Brokas? — mandagiai paklausė jis. Balsas skambėjo aiškiai, nustelbdamas fone girdimą triukšmą.

— Taip. Prašom vadinti mane Maiklu.

— Gerai. Klausykite, aš šen bei ten paskambinau, jums nėra ko nerimauti. Kraujo testas neigiamas.

— Dėkui.

— Nėr už ką. Tiesiog pamaniau, kad norėsite kuo greičiau sužinoti.

— Dėkui, — pakartojau girdėdamas stiprėjantį šurmulį. — Iš kur skambinate?

— Iš benamių prieglaudos. Smarkus sniegas beregint atgena jų tiek daug, jog nespėjame pamaitinti, tad tenka suktis mums visiems. Turiu jau bėgti.

Senas raudonmedžio rašomasis stalas, persiškas kilimas, brangia tamsiai raudona oda apmuštos kėdės, moderniausia technologija. Apžiūrinėdamas savo puikiai įrengtą kabinetą pirmą sykį per daugelį metų susimąsčiau, kiek visa tai kainavo. Ar mes nesivaikome vien pinigų? Kodėl taip sunkiai dirbame? Kad būtų nupirktas brangesnis kilimas, senesnis stalas?

Šiltame ir jaukiame savo kabinete pagalvojau apie Mordekają Griną, šią akimirką savo laiką savanoriškai aukojantį prisigrūdusioje prieglaudoje, dalijantį maistą sušalusiesiems ir alkaniesiems, kiekvienam randantį šiltą šypseną ir malonų žodį.

Abu mes diplomuoti advokatai, abu išlaikę tuos pačius egzaminus, abu sklandžiai gebame žerti teisinius terminus. Iš vienos pusės — mudu to paties lizdo paukščiai. Aš savo klientams padedu praryti konkurentus, kad galėtų prie bendros savo sąskaitos prisidurti dar kelis nulius. Per juos ir pats praturtėsiu. Jis padeda savo klientams pramisti ir rasti šiltą guolį.

Pažvelgiau į krevezonę savo bloknote, — uždarbius ir metus kelyje į gerovę, — ir nuliūdau. Koks akivaizdus ir begėdiškas godulys!

Vėl suskambo telefonas. Krūptelėjau.

— Kodėl tu kontoroje? — kiekvienas pamažu tariamas Klerės žodis dvelkė šalčiu.

Nustebęs pasižiūrėjau į laikrodį.

— Aš... eee... žinai, skambino vienas klientas iš Vakarų pakrantės. Pasirodo, ten nesninga.

Regis, šitaip pameluodavau ir anksčiau. Tačiau bala nematė.

— Aš laukiu, Maiklai. Gal man keliauti pėsčiom?

— Ne. Bematant atsirasiu pas tave.

Ir anksčiau priversdavau ją laukti. Tai irgi buvo žaidimo dalis: abu pernelyg užsiėmę, todėl ir nepunktualūs.

Iš pastato išpuoliau į darganą, po teisybei, ne itin jaudindamasis, kad pražuvo dar vienas vakaras.

6

Pūga galiausiai liovėsi. Prie virtuvės lango mudu su Klere gurkšnojome kavą. Skaisčios rytmečio saulės šviesoje skaičiau laikraštį. Nacionalinis oro uostas veikė.

— Pašokam į Floridą, — pasiūliau. — Dabar pat.

Ji niekinamai mane nužvelgė.

— Į Floridą?

— Gerai, į Bahamus. Galėtume atsidurti ten tuoj po vidudienio.

— Nepavyks.

— Pavyks. Kelias dienas aš nedirbsiu, ir...

— Kodėl nedirbsi?

— Nes man krinka nervai, o pas mus firmoje, jeigu tau krinka nervai, gauni kelias laisvas dienas.

— Taigi tau krinka nervai.

— Žinau. Netgi šiek tiek smagu. Žmonės tampa atidūs, švelnūs, bučiuoja subinę. Kodėl tuo nepasinaudoti?

— Aš negaliu. — Žmonos veidas vėl įsitempė.

Ir tuo viskas baigėsi. Pasielgiau įnoringai, juk žinojau, kad ji turi pernelyg daug įsipareigojimų. Buvo žiauru taip pasiūlyti, tad nusprendžiau vėl įnikti į laikraštį, tačiau sąžinė manęs negraužė. Bet kokiomis aplinkybėmis Klerė vis tiek nebūtų sutikusi keliauti drauge.

Staiga ji subruzdo: laukė sutarti susitikimai, paskaitos, vizitacijos, apskritai jaunos, ambicingos chirurgės-rezidentės gyvenimas. Kol ji nusipraususi po dušu persirengė, aš jau buvau pasirengęs išeiti. Pavėžėjau ją į ligoninę.

Pamažu slinkom sniegu užverstomis gatvėmis. Nesikalbėjome.

— Porai dienų vykstu į Memfį, — dalykiškai pasakiau, kai sustojome prie ligoninės įėjimo iš Rezervuaro gatvės pusės.

— Ak taip? — tarstelėjo ji.

— Noriu aplankyti tėvus. Jau beveik metai, kai jų nemačiau. Manau, dabar tinkamas metas. Nemėgstu sniego ir nesu nusiteikęs dirbti. Juk žinai, krinka nervai.

— Ką gi, paskambinsi man. — Klerė išlipo ant šaligatvio ir užtrenkė automobilio dureles. Nei bučinio, nei atsisveikinimo žodelyčio, nei mažyčio jausmo. Stebėjau ją nuskubančią tolyn ir pradingstančią pastate.

Viskas baigta. Nemalonu bus pasakyti motinai.

Mano gimdytojai, vos perkopę šeštą dešimtį, buvo sveiki ir narsiai stengėsi mėgautis priverstiniu pensininkų poilsiu. Tėtis trisdešimt metų dirbo lėktuvų pilotu, mama anksčiau tarnavo banke vadybininke. Visą gyvenimą jiedu sunkiai dirbo, stropiai taupė ir sugebėjo mums užtikrinti gyvenimą jaukiuose, patogiuose namuose, kokie ir dera viduriniosios klasės viršūnėlei priklausančiai šeimai. Du mano broliai ir aš lankėme pačias geriausias, kokios tik buvo mums žinomos, privačias mokyklas.

Juodu buvo solidūs žmonės — konservatyvūs, patriotiški, neturintys žalingų įpročių, be galo mylintys vienas kitą. Sekmadieniais eidavo į bažnyčią, dalyvaudavo Liepos ketvirtosios paraduose, sykį per savaitę lankydavo „Rotary“ klubo susirinkimus ir kada tik panorėję keliaudavo.

Tėvai iki šiol sielvartavo dėl prieš trejus metus įvykusių mano brolio Vornerio skyrybų. Jis dirbo Atlantoje advokatu, buvo vedęs savo koledžo bendrakursę, merginą iš mums pažįstamos Memfio šeimos. Gimus antram vaikui, santuoka iširo. Jo žmona prisiteisė vaikų globą ir persikėlė gyventi į Portlandą. Jeigu viskas klostydavosi gerai, sykį per metus mano tėvai galėdavo aplankyti anūkus. Pokalbiuose su jais šios temos stengdavausi neliesti.

Memfio oro uoste išsinuomojęs automobilį, pasukau į plačiai nusidriekusius rytinius priemiesčius, kur gyveno baltieji. Kartais juodieji įsikeldavo į kokį kvartalą, ir tuomet baltieji kraustydavosi į kitą, kur nors toliau. Taip rasėms bėgant vienai nuo kitos, Memfis po truputėlį šliaužė į rytus.

Gimdytojai gyveno šalia golfo aikštyno, naujame stikliniame pastate, projektuotame taip, kad pro kiekvieną langą atsiverdavo vaizdas į pagrindinę aikštę. Nemėgau to namo, nes aikštėje nuolatos buvo gyva. Tačiau savo nuomonės niekada garsiai neišsakiau.

Iš oro uosto paskambinau į namus. Kai atvažiavau, mama nekantraudama jau laukė. Tėtis, anot jos, kažkur maklinėja.

— Atrodai pavargęs, — apkabinusi ir išbučiavusi konstatavo motina. Ji visada taip pasveikindavo.

— Dėkui, mama. Užtat tu atrodai puikiai. — Ir taip buvo iš tiesų. Liekna ir bronzinė nuo kasdienio teniso ir deginimosi seansų užmiesčio klube.

Ji paruošė šaltos arbatos su ledu. Gurkšnojame ją vidiniame kiemelyje, stebėdami pensininkus, sukančius po aikštę ratus golfo vežimėliais.

— Kas nors negerai? — nepraėjus nė minutėlei, man dar nesuspėjus nugerti pirmojo gurkšnio paklausė ji.

— Nieko. Viskas gerai.

— Kur Klerė? Žinai, niekada mums nepaskambinate. Per du mėnesius nesyk negirdėjau jos balso.

— Klerė laikosi puikiai, mama. Abu gyvi ir sveiki, tik labai daug dirbame.

— Ar dažnai būnate drauge?

— Ne.

— Bent kiek pabūnate?

— Ne itin daug.

Ji susiraukė ir motiniškai priekaištingai pažvelgė į viršų.

— Nebesutariate? — toliau puolė ji.

— Taip.

— Aš nujaučiau. Nujaučiau. Iš tavo balso per telefoną atspėjau, kad kažkas negerai. Tikriausiai neketinate ir jūs skirtis? Nemėginote pasitarti su psichoanalitiku?

— Ne. Nusiramink, mama.

— Tai kodėl nepamėginus? Klerė — nuostabi moteris, Maiklai. Dėl santuokos aukokite viską.

— Mudu stengiamės, mama. Bet sunkiai sekasi.

— Ryšiai už šeimos ribų? Kvaišalai? Alkoholis? Azartiniai lošimai? Kuri nors iš tų blogybių?

— Ne. Tik du žmonės žengia skirtingais keliais. Aš dirbu aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Ji — irgi.

— Tuomet sulėtinkite apsisukimus. Pinigai — dar ne viskas. — Jos balsas šiek tiek virptelėjo, akyse sublizgo ašaros.

— Atleisk, mama. Mudu bent neturime vaikų.

Ji prikando lūpą, mėgindama išlikti stipri, bet širdies gilumoje apmirė. Žinojau, ką ji mąsto: gyvenimas nenusisekė jau dviem sūnums, liko dar vienas. Mano skyrybas ji įvardys kaip savo nesėkmę, taip pat, kai liko sugniuždyta po suirusios mano brolio santuokos. Kažkaip ras dėl ko save kaltinti.

Nenorėjau, kad manęs gailėtųsi. Mėgindamas pakreipti pokalbį apie įdomesnius dalykus, papasakojau apie nutikimą su Misteriu, stengdamasis sumenkinti pavojų, kuriame buvau atsidūręs. Jeigu ta istorija ir buvo patekusi į Memfio laikraštį, tai tėvai jos neperskaitė.

— Ar tu nenukentėjai? — pasibaisėjusi paklausė motina.

— Žinoma. Kulka manęs nekliudė. Juk esu čia.

— . O, ačiū Dievui. Tai yra, norėjau paklausti, ar nepatyrei dvasinio sukrėtimo?

— Ne, mama, aš puikiai laikausi. Nė kiek nepalūžęs. Firma man davė porą laisvų dienų, todėl ir parvažiavau į namus.

— Vargšelis. Klerė, o dabar dar tas nutikimas.

— Viskas tvarka. Vakar pas mus daug snigo, buvo gera išvykti.

— O Klerei nieko bloga?

— Kaip ir visiems Vašingtone. Gyvena ligoninėje, turbūt geriausioje šio miesto vietoje.

— Aš dėl tavęs taip nerimauju. Žinai, matau nusikaltimų statistiką. Tai labai pavojingas miestas.

— Beveik toks pat kaip Memfis.

Pamatėme netoli vidinio kiemelio terasos nukrentantį kamuoliuką ir laukėme pasirodant jo savininko. Golfo vežimėliu atriedėjo apkūni dama, sekundėlę stabtelėjo pasilenkusi ties kamuoliuku, paskui nevykusiai užsimojo į jį lazda.

Motina nuėjo atnešti dar arbatos ir nusišluostyti akis.

Nežinau, katrą gimdytoją labiau sutrikdė mano apsilankymas. Motina troško tvirtų šeimų, daugybės anūkų. Tėvas troško, kad jo berniukai sparčiai koptų karjeros laiptais ir džiaugtųsi sunkiai pelnyta sėkme.

Vėliau, į pavakarę, su tėvu išėjome į devynių duobučių aikštę. Jis žaidė, aš gėriau alų ir vairavau vežimėlį. Golfas manęs dar nebuvo pakerėjęs. Po dviejų butelių šalto alaus liežuvis atsirišo, buvau pasirengęs kalbėti. Pakartojau jau per priešpiečius papasakotą istoriją apie Misterį. Tėvas įsivaizdavo, kad aš tik porą dienų dykinėju, bandau atsigauti, o paskui vėl visa jėga mesiuos į ringą.

— Darbas stambioje firmoje man jau pradeda kažkaip įkyrėti, — pasakiau, kai prisėdome prie trečios duobutės palaukti, kol priekyje pasitrauks kitas žaidžiančiųjų ketvertas. Nervinausi, todėl dar labiau irzau. Pagaliau juk tai mano gyvenimas, ne jo.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Kad esu pavargęs nuo savo darbo.

— Sveikas, susidūręs su gyvenimo realybe. Manai, vyriokas dirbantis gamykloje prie staklių nepavargsta? Tu bent turtėji.

Taigi pirmą raundą laimėjo jis, bemaž nokautu. Dar už dviejų duobučių, kai mudu trypinėjome po aukštą žolę ieškodami kamuoliuko, tėvas paklausė:

— Rengiesi keisti darbą?

— Mąstau apie tai.

— Kur eisi?

— Nežinau. Dar per anksti kalbėti. Kol kas kitos vietos nesidairiau.

— Tada iš kur žinai, kad naujoje ganykloje žolė bus sultingesnė, jeigu nesidairei? — Jis surado kamuoliuką ir patraukė tolyn.

Kol tėvas žingsniavo įkandin savo smūgiuoto kamuoliuko, vienas važiavau siauru žvyruotu takučiu ir mąsčiau, kodėl tas žilaplaukis žmogus mane taip baugina? Jis pastūmėjo visus tris savo sūnus siekti tikslo, atkakliai dirbti, stengtis tapti Dideliu Žmogumi, nusiteikusiu uždirbti daug pinigų ir įgyvendinti Amerikietiškąją Svajonę. Jis tikrai mokėjo už viską, ko mums reikėjo.

Kaip ir mano broliai, gimiau be pareigos jausmo visuomenei. Mes aukojome Bažnyčiai, nes taip pabrėžtinai patariama Biblijoje. Mokėjome mokesčius valstybei, nes to reikalauja įstatymas. Be abejo, šitaip atiduodant, bus padaryta kas nors gera, ir mes būsime prie to prisidėję. Politika priklauso tiems, kurie sutinka žaisti tokį žaidimą, be to, padorūs žmonės neužkala didelių pinigų. Mus mokė nešti naudą, ir kuo didesnę pasieksime sėkmę, tuo daugiau kažkaip laimės visuomenė. Nusistatykite tikslus, sunkiai dirbkite, garbingai elkitės, siekite gerovės.

Tėvas dusyk nepataikė į duobutę ir įsiropštęs į vežimėlį suvertė kaltę savo riedmušai.

— Galbūt aš neieškau sotesnių ganyklų, — pasakiau.

— Kodėl neiškloji visko, ką nori pasakyti?

Kaip visada pasijaučiau silpnas. Nedrįsau atvirai klausti.

— Aš mąstau apie viešojo intereso teisę.

— Kas tai per velnias?

— Darbas visuomenės gerovei, už tai negaunant daug pinigų.

— Kas tu toks? Tapai demokratu? Matyt, per ilgai gyvenai Vašingtone.

— Vašingtone nemažai ir respublikonų. Po teisybei, jie dabar paėmę viršų.

Iki kitos duobutės laukelio važiavome tylėdami. Tėvas gerai žaidė golfą, tačiau jo smūgiai vis prastėjo. Aš trukdžiau jam susikaupti.

Vėl trypinėdamas po aukštą žolę ir ieškodamas kamuoliuko, jis prašneko:

— Taigi kažkokiam prasigėrusiam valkatai šūviu ištaško galvą ir tau kyla noras pakeisti visuomenę. Taip?

— Jis nebuvo prasigėręs valkata. Dalyvavo Vietnamo kare.

Tėtis ankstyvaisiais Vietnamo karo metais skraidė B-52 bombonešiais, todėl tie žodžiai atėmė jam žadą. Tačiau tik sekundėlei. Jis neketino trauktis nė per colį.

— Vienas iš tų, a?

Aš nutylėjau. Kamuoliukas beviltiškai pasimetė, bet tėvas iš tikrųjų jo nė neieškojo. Užsimojo vėl, pataikė prastai, ir mudu pasukome namo.

— Man nepatinka, kad spjauni į gerą karjerą, sūnau, — vėl prašneko jis. — Juk taip sunkiai dirbai. Po kelerių metų tapsi partneriu.

— Galbūt.

— Tau reikia šiek tiek pailsėti, štai ir viskas.

Regis, tai geriausias vaistas visiems.

Nusivežiau gimdytojus papietauti į prašmatnu restoraną.

Labai stengėmės vengti temų apie Klerę, mano karjerą ir anūkus, kuriuos jie retai matydavo. Kalbėjomės apie senus draugus ir kaimynus. Sužinojau naujausias paskalas, kurios manęs nė kiek nedomino.

Atsisveikinau su gimdytojais penktadienio vidudienį, likus keturioms valandoms iki manojo reiso. Išvažiavau į oro uostą — grįžti atgal į sujauktą savo gyvenimą Kolumbijos apygardoje.

7

Žinomą, kai penktadienį vakare grįžau, butą radau tuščią, bet jame buvo kažkas nauja. Ant virtuvės darbastalio gulėjo raštelis. Sekdama mano pavyzdžiu, Klerė dviem dienoms išrūko namo į Providensą. Priežastis nebuvo nurodyta. Tik prašymas grįžus jai paskambinti.

Paskambinau į jos tėvų namus. Sutrukdžiau — jie pietavo. Penkias minutes mudu kankinomės pokalbiu, per kurį išsiaiškinome, kad abu iš tikrųjų laikomės gerai, Memfyje ir Providense taip pat viskas gerai, mūsų šeimos gyvuoja puikiai, ir ji grįšianti sekmadienio pavakarę.

Padėjau ragelį ir išsiviriau kavos. Gėriau spoksodamas pro miegamojo langą į slenkantį mašinų srautą P gatve, vis dar dengiamą sniego. Jeigu ir aptirpo, nebuvo žymu.

Spėjau, kad Klerė savo gimdytojams pasakoja tą pačią slogią istoriją, kuri slėgė ir mano pečius. Liūdna, keista ir vis dėlto kažkaip nieko nuostabaus, kad mes atviraujame savo gimdytojams, patys nepažvelgdami tiesai į akis. Jau buvau nuo to pavargęs, pasiryžau artimiausiu metu, labai greitai, galbūt net sekmadienį, kur nors susėsti, galbūt virtuvėje prie stalo, ir nepabijoti pripažinti, kaip yra. Atskleisime savo jausmus bei būgštavimus ir, visiškai dėl to neabejojau, pradėsime planuoti savo ateitį kiekvienas sau. Žinojau, kad Klerė trokšta išsivaduoti iš santuokos, tik nežinojau, kiek tas noras stiprus.

Žodžius, kuriuos ruošiausi jai pasakyti, repetavau tol, kol jie pradėjo skambėti įtikinamai, paskui išėjau pasivaikščioti. Lauke spaudė dešimties laipsnių8 šaltis, pūtė žvarbus vėjas, kiaurai persmelkdamas puspaltį. Žingsniavau pro dailius pavienius namus ir sublokuotus jaukius daugiabučius, už kurių langų, įsivaizdavau, tikros šeimos valgo, juokiasi ir mėgaujasi šiluma. Įsukau į M gatvę, kuria plūdo nepakenčianti vienumos minia. Net šaltą penktadienio vakarą M gatvėje nenyku: barai sausakimši, prie restoranų eilės, kavinės perpildytos.

Iki čiurnų įsibridęs į sniegą, stovėjau prie kažkokio muzikinio klubo vitrinos, stebėdamas šokančias ir geriančias jaunas poreles. Pirmą sykį gyvenime pasijutau nebejaunas. Man trisdešimt dveji, bet per pastaruosius septynerius metus dirbau tiek, kiek daugelis žmonių nuveikia per dvidešimt. Buvau pavargęs, ne senas, bet jau akivaizdžiai vidutinio amžiaus, ir pripažinau sau, kad nebesu ką tik koledžą baigęs absolventas. Anos dailios mergužėlės jau niekada nebepažvelgs į mane antrąsyk.

Sustirau nuo šalčio, vėl pradėjo snigti. Nusipirkęs sumuštinį, įsidėjau į kišenę ir parklampojau atgal į butą. Įsipyliau stipraus gėrimo, užsikūriau židinyje nedidelę ugnį ir kramsnojau prietemoje, jausdamasis labai vienišas.

Senais gerais laikais, kai savaitgalį Klerės nebūdavo namie, aš taip pat be sąžinės graužaties apsigyvendavau kontoroje. Dabar, sėdint prie židinio, šis prisiminimas kėlė pasidygėjimą. Kai išeisiu iš darbo, „Drake & Sweeney“ ir toliau išdidžiai gyvuos, klientai su savosiomis problemomis bus perduoti pulkams kitų jaunų teisininkų. Firmai mano išėjimas tebus menkas kelio nelygumas ir liks beveik nepastebėtas. Po kelių minučių į mano kabinetą atsisės kas nors kitas.

Kažkiek po devynių suskambėjęs telefonas privertė staiga atsibusti iš ilgų liūdnų svajonių.

— Kuo nors užsiėmęs? — iš ragelio nugriaudėjo Mordekajo Grino balsas. Jis skambino mobiliuoju telefonu.

— Hm, tiesą sakant, ne. Ko nors reikia?

— Velniškas šaltis, vėl sninga, o mums čia trūksta žmonių. Galėtumėte paaukoti kelias valandas?

— Kam?

— Darbui. Mums tikrai reikia pajėgių talkininkų. Prieglaudos ir sriubos valgyklos perpildytos, neturime užtektinai savanorių.

— Nežinau, ar mano pakankama kvalifikacija.

— Mokate ant duonos tepti žemės riešutų kremą?

— Turbūt.

— Tuomet kvalifikacija pakankama.

— Gerai, kur man atvykti?

— Esame už kokių dešimties kvartalų nuo mūsų kontoros. Tryliktosios ir Euklido gatvių sankryžos dešinėje pusėje pamatysite geltoną bažnyčią. „Ebenezerio krikščioniškoji brolija’. Mes pusrūsyje.

Užsirašiau adresą, kiekvieną žodį vis netvirčiau, nes Mordekajas kvietė į kautynių zoną. Vos nepaklausiau, ar pasiimti revolverį. Įdomu, ar pats nešiojasi ginklą? Bet jis juodaodis, o aš — ne. O kaip mano automobilis, prabangusis „Lexus“?

— Supratote? — po trumpos pauzės suniurnėjo Grinas.

— Aha. Po dvidešimties minučių atvažiuosiu, — narsiai pažadėjau. Širdis sutuksėjo tankiau.

Persirengiau: džinsai, nertinis. Apsiaviau firminius žygio batus. Iš piniginės išsiėmiau kreditines korteles ir beveik visus grynuosius. Viršutiniame drabužių spintos skyriuje susiradau studentiškų laikų relikviją — seną, vilnoniu pamušalu denimo striukę, dėmėtą nuo kavos ir dažų. Apžiūrėjau save veidrodyje vildamasis, kad neatrodau pernelyg pasiturintis. Iš tiesų ne. Jeigu taip vilkėtų koks nors jaunas aktorius ant Vanity Fair viršelio, iškart ateitų tokia mada.

Troškau vilkėti neperšaunamą liemenę. Buvo baisu, užrakindamas duris ir žengdamas į sniegą, jaučiau keistą jaudulį.

Pakeliui išvengiau galimu apšaudymu ir gaujų antpuoliu, kurių baiminausi. Matyt, dėl prasto oro gatvės tuščios ir saugios. Suradęs bažnyčią, pastačiau automobilį aikštelėje kitapus gatvės. Šventovė atrodė panaši į mažą katedrą, bent šimto metų senumo, pirmųjų parapijiečių tikriausiai apleista.

Už kampo išvydau grupelę draugėn besigūžiančių ir laukiančių prie durų žmonių. Prasibroviau pro juos, lyg tiksliai žinočiau, kur einu. Patekau į benamių pasaulį.

Troškau narsiai žengti pirmyn, apsimesti, jog esu regėjęs tai anksčiau ir turiu atlikti įprastą darbą, tačiau nepajėgiau pajudėti iš vietos. Į bažnyčios pusrūsį buvo prisigrūdę tiek vargšų, kad man iš nuostabos atkaro smakras. Kai kurie gulėjo ant grindų, mėgindami miegoti. Kiti sėdėjo grupelėmis ir prislopintais balsais kalbėjosi. Dar kiti prie ilgų stalų ar tiesiog įsitaisę ant sulankstomųjų kėdžių valgė. Kiekvienas kvadratinis colis palei sienas buvo užimtas, žmonės sėdėjo nugaromis atsirėmę į šlakbetonio blokus. Maži vaikai verkė ir žaidė, o motinos stengėsi juos suturėti prie savęs. Girtuokliai gulėjo sustingę ir per visą šią sumaištį knarkė. Savanoriai pagalbininkai per rankas perdavinėjo apklotus ir vaikščiodami tarp žmonių dalijo obuolius.

Tolimajame įrengtos virtuvės kampe kunkuliavo gyva veikla — buvo gaminamas ir tiekiamas maistas. Pačioje salės gilumoje pamačiau Mordekają: į popierinius puodelius jis pilstė vaisių sultis ir be paliovos kalbėjo. Prie dalijamo maisto stalų kantriai laukė alkanųjų eilė.

Salėje buvo šilta, tvyrojo sunkus, tačiau ne blogas visokių kvapų mišinys: žmonių, valgio, dujinės viryklės. Į mane atsitrenkė vienas benamis, apsimuturiavęs labai panašiai kaip Misteris. Supratau, kad turiu atsitokėti.

Nuėjau tiesiai prie Mordekajo. Jis apsidžiaugė mane išvydęs. Paspaudėme vienas kitam rankas kaip seni draugai, jis supažindino mane su dviem savanoriais, kurių vardų taip ir neišgirdau.

— Galima išprotėti, — pasiskundė Grinas. — Lauke sniegas, spaudžia šaltis, mums darbo visai nakčiai. Čiupkit tą duoną! — jis mostelėjo ranka į suraikytos baltos duonos padėklą. Paėmęs padėklą, nusekiau paskui jį prie vieno stalo. — Iš tiesų nėra taip paprasta. Štai Bolonės dešra, štai garstyčios ir majonezas. Ant pusės sumuštinių tepkite garstyčias, ant pusės — majonezo, griežinėlis dešros, dvi riekės duonos. Kartkartėmis padarykite kokį dešimtį su žemės riešutų kremu. Supratote?

— Aha.

— Kaipmat pramoksite, — patikino ir, paplojęs man per petį, dingo.

Skubiai sutepęs dešimtį sumuštinių, tariausi jau įgudęs. Šiek tiek sulėtinau tempą ir pradėjau stebėti eilutėje laukiančius žmones — nudelbę akis, jie vis žvilgčiojo į maistą. Rankose turėjo popierinę lėkštelę, plastikinį dubenėlį ir šaukštą, taip pat servetėlę. Eilutė pamažu slinko pirmyn, į dubenėlį būdavo įpilama sriubos, ant lėkštelės padedama pusė sumuštinio, paskui dar obuolys ir nedidelis sausainukas. Pabaigoje laukė puodelis obuolių sulčių.

Daugelis tų vargšų tyliai padėkodavo pilstančiam sultis savanoriui ir nueidavo, atsargiai laikydami lėkštę ir dubenėlį. Net vaikai, gavę maistą, elgėsi ramiai ir atsargiai.

Valgė benamiai pamažu, tartum mėgaudamiesi maisto šiluma, skoniu, į veidą dvelkiančiu aromatu. Tik kai kurie prarydavo valgį akimirksniu.

Šalia manęs buvo keturių degiklių dujinė viryklė, ant kiekvieno virė didžiulis puodas sriubos. Kitoje viryklės pusėje stalas buvo nuklotas salierais, morkomis, svogūnais, pomidorais ir neišdalyta vištiena. Vienas savanoris didžiuliu peiliu įnirtingai kubeliais pjaustė daržoves. Dar du savanoriai prižiūrėjo viryklę. Keli nešiojo maistą ant dalijimo stalų. Šiuo momentu buvau vienintelis prie sumuštinių.

— Reikia daugiau sumuštinių su riešutų kremu, — pranešė Mordekajas, sugrįžęs į virtuvę. Pasilenkęs po stalu, iškėlė dviejų galonų talpos stiklainį su žemės riešutų kremu be firminės etiketės.

— Susidorosite?

— Aš jau specas, — atsakiau.

Grinas stebėjo, kaip aš darbuojuosi. Eilutė laikinai nutrūko. Mačiau, kad jis nori pasikalbėti.

— Maniau, jūs advokatas, — pradėjau aš, tepdamas kremą.

— Pirmiausia žmogus, tik paskui advokatas. Galima būti ir vienu, ir kitu... netepkite taip storai kremo. Reikia, kad visiems užtektų.

— Iš kur gaunate maisto?

— Iš maisto banko. Viskas suaukota. Šiąnakt mums pasisekė, turime vištienos. Tai delikatesas. Paprastai būna tik daržovių.

— Duona ne per šviežiausia.

— Užtat už dyką. Atveža stambi kepykla vakarykščių likučių. Jeigu norite, galite suvalgyti sumuštinį.

— Dėkui. Ką tik pavalgiau. Jūs čia užkandate?

— Retai. — Sprendžiant iš juosmens apimties, Mordekajas daržovių sriubos ir obuolių dietos nesilaikė. Sėdėdamas ant stalo krašto, jis stebėjo minią. — Jūs pirmą kartą lankotės prieglaudoje?

— Taip.

— Koks žodis pirmiausia ateina į galvą?

— Neviltis.

— Suprantama. Bet priprasite.

— Kiek žmonių čia gyvena?

— Nė vienas. Tai tik prieglobstis kritiniais atvejais. Virtuvė atvira kasdien per priešpiečius ir pietus, bet tai ne prieglauda. Bažnyčia ganėtinai maloni, įsileidžia, kai suprastėja orai.

Stengiausi viską perprasti.

— Tai kur tie žmonės gyvena?

— Kai kurie savavališkai įsikrausto į apleistas patalpas. Tokie laikomi laimingaisiais. Kiti gyvena gatvėse, dar kiti — parkuose, autobusų stotyse, po tiltais. Kol orai pakenčiami, jie ten išgyvena. Šiąnakt sušaltų.

— O kur yra prieglaudos?

— Išsibarsčiusios visur. Jų apie dvidešimt — pusė finansuojamos privačių lėšų, kitą pusę remia miesto valdžia, kuri — turime dėkoti naujam biudžetui — dvi iš jų uždarys.

— Kiek jose vietų?

— Apie penki tūkstančiai.

— O kiek benamių?

— Geras klausimas. Jie sudaro grupę, kurią nelengva suskaičiuoti. Galima spėti, apie dešimt tūkstančių.

— Dešimt tūkstančių?

— Taip, ir tai tik žmonės iš gatvės. Veikiausiai yra dar dvidešimt tūkstančių, prisiglaudusių šeimose ir pas draugus, mėnesį ar du palikę gatvės gyvenimą.

— Vadinasi, gatvėje penki tūkstančiai žmonių? — paklausiau, nes negalėjau patikėti.

— Mažiausiai.

Vienas savanoris priėjęs paprašė sumuštinių. Mordekajas man padėjo, ir mudu sutepėme dar dešimtį. Paskui padarėme pertraukėlę ir vėl stebėjome minią. Durys atsivėrė, vidun pamažu įžengė jauna motina su kūdikiu ant rankų ir trimis vaikučiais iš paskos, vienas jų mūvėjo šortukus, buvo apsimovęs nevienodas kojines, be batų. Ant pečių užmestas rankšluostis. Kiti du bent avėjo batais, bet aprengti buvo menkai. Kūdikis, regis, miegojo.

Motina atrodė apdujusi, bet aiškiai visi pusrūsyje jau buvo lankęsi, nes žinojo, kur toliau eiti. Prie stalo nebuvo nė vienos laisvos vietos. Ji nusivedė savo šeimyną dalijamo maisto link, ir dvejetas besišypsančių savanorių žengtelėjo į priekį padėti. Vienas įtaisė juos kamputyje šalia virtuvės ir pradėjo dalyti maistą, kitas uždangstė apklotais.

Mudu su Mordekaju visa tai stebėjome. Stengiausi pernelyg nespoksoti, bet argi kam nors tai rūpėjo?

— Ką ji darys, kai pūga baigsis? — paklausiau.

— Ką gali žinoti? Kodėl pats jos nepaklausiate?

Atsakymas paguldė mane ant menčių. Dar nebuvau pasirengęs teptis rankų.

— Jūs aktyvus Kolumbijos apygardos teisininkų asociacijos narys? — paklausė Mordekajas.

— Kažkiek. O kas?

— Tiesiog smalsu. Advokatų sąjunga dėl benamių daug dirba pro bono9.

Jis aiškiai užmetė meškerę, bet aš taip lengvai ant kabliuko neužkibsiu.

— Dirbu su mirties bausmių bylomis, — išdidžiai pareiškiau, nelabai nusižengdamas tiesai. Prieš ketverius metus padėjau vienam iš mūsų partnerių parašyti apeliaciją dėl kalinio, laukiančio egzekucijos Teksase. Visiems savo bendradarbiams mano firma pamokslavo apie pro bono paslaugas, bet darbas veltui, ginkdie, neturėjo trukdyti pagal sąskaitas apmokamoms valandoms.

Abu nenuleidome akių nuo motinos ir keturių jos vaikučių. Kol virė sriuba, du mažyliai sukrimto sausainukus. Motina buvo arba apsvaigusi nuo kvaišalų, arba ištikta šoko.

— Ar yra kokia nors vieta, kur ji galėtų tuoj pat eiti ir gyventi? — paklausiau.

— Tikriausiai ne, — atsainiai metė Mordekajas, ant stalo krašto linguodamas koja. — Vakar laukiančiųjų neatidėliotino prieglobsčio sąraše buvo penki šimtai pavardžių.

— Neatidėliotino prieglobsčio?

— Taip. Mieste yra vienas prieglobstis nuo hipotermijos, maloningai atveriantis duris, kai temperatūra nukrinta žemiau vandens užšalimo temperatūros. Tai turbūt vienintelė jos galimybė, bet neabejoju, šiąnakt ten sausakimša. O kai bent kiek atšyla, miestas pasistengia tą vietą uždaryti.

Atliekančiam virtuvės šefo padėjėjo vaidmenį savanoriui skubiai prireikė išeiti. Aš stovėjau arčiausiai, ne pernelyg apkrautas darbu, todėl tuoj pat gavau tas pareigas. Kol Mordekajas tepė sumuštinius, valandą kapojau salierus, morkas ir svogūnus — prižiūrimas budrios panelės Dolės, vienos iš šios bažnyčios steigėjų, jau vienuolika metų vadovaujančios benamių maitinimui, akies. Tai buvo jos virtuvė. Man suteikė garbę joje darbuotis ir kažkuriuo metu pasakė, kad salierų gabalėliai per dideli. Bematant sumažinau. Balta panelės Dolės prikyštė buvo be mažiausios dėmelės. Moteris nepaprastai didžiavosi savo darbo reikšmingumu.

— Turbūt jau pripratote matyti tuos žmones? — pasitaikius progai paklausiau jos. Stovėjome prie viryklės, stebėdami salės gilumoje įsiplieskusį ginčą. Mordekajaus su pastoriumi nedelsiant atkūrė taiką.

— Niekaip, aukseli, — atsakė šluostydamasi rankas. — Vis dar plyšta širdis. Bet Patarlių knygoje pasakyta: „Dosnus žmogus bus laiminamas, nes jis dalijasi savo duona su beturčiu.“10 Tai suteikia man jėgų, — pridūrė ir apsisukusi atsargiai pamaišė sriubą. — Višta jau gera, — metė mano pusėn.

— Ką tai reiškia?

— Reikia nukelti nuo viryklės, supilti sultinį į tą puodą, duoti vištai atvėsti, paskui išrinkti kaulus.

Išrankioti kaulus buvo menas, ypač naudojantis panelės Dolės metodu. Kai baigiau, mano pirštai buvo įkaitę ir be maža ko pūslėti.

8

Mordekajas tamsiais laiptais nusivedė mane aukštyn į vestibiulį.

— Žiūrėkite po kojomis, — beveik pašnibždom perspėjo, kai mudu pastūmę švaistines duris patekome į maldyklą. Tvyrojo prieblanda, visur miegojo žmonės. Gulėjo išdrikę, knarkė ant klauptų suolų, spraudėsi po jais, ten motinos stengėsi nutildyti savo vaikus. Spietėsi praėjimuose, palikdami tik siaurą tarpelį mums, kai brovėmės sakyklos link. Žmonių buvo pilna ir ant presbiterijos pakylos.

— Nedaugelis bažnyčių tam ryžtasi, — pašnabždėjo man Mordekajas, kai sustoję prie altoriaus stalo apžvelgėme klauptų eiles.

Buvo nesunku suprasti nesiryžtančiuosius.

— Kas dedasi sekmadienį? — irgi sušnabždėjau.

— Priklauso nuo orų. Dvasiškasis tėvas — vienas iš mūsiškių. Kai kada jis atšaukia pamaldas, užuot išvijęs juos laukan.

Ne visai supratau, ką reiškia „vienas iš mūsiškių“, bet nesijaučiau kokio nors klubo narys. Išgirdau sugirgždant lubas. Supratau, kad virš mūsų palei sienas eina U formos balkonas. Prisimerkiau ir palengva įžvelgiau kitą žmonių minią, sugulusią ant ten esančių sėdimųjų vietų eilių. Mordekajas irgi žiūrėjo aukštyn.

— Kiek daug žmonių... — sumurmėjau nepajėgdamas užbaigti minties.

— Neskaičiuojame. Tik pamaitiname ir suteikiame prieglobstį.

Sudrebindamas langus į pastato šoną smogė vėjo gūsis. Maldykloje buvo gerokai šalčiau nei pusrūsyje. Mudu ant pirštų galų peržengėme kūnus ir išėjome pro duris šalia vargonų.

Laikrodis rodė be nedaugelio vienuoliktą. Pusrūsyje tebebuvo prisigrūdę žmonių, bet eilutė prie sriubos išnyko.

— Sekite paskui mane, — metė Mordekajas.

Jis pasiėmė plastikinį dubenėlį ir atkišo vienam savanoriui, kad pripiltų.

— Pažiūrėsime, kaip sekasi gaminti valgį, — nusišypsojo.

Atsisėdome prie sulankstomojo stalo vidury valgančiųjų, petys į petį su gatviniais. Mordekajas galėjo lyg niekur nieko valgyti ir šnekučiuotis; man tai daryti buvo per sunku. Sėdėjau įmerkęs šaukštą į panelės Dolės išvirtą išties skanią sriubą, niekaip nepajėgdamas suvokti, kad aš, Maiklas Brokas, pasiturintis baltasis vaikinas iš Memfio, Jeilio absolventas, „Drake & Sweeney“ firmos teisininkas, sėdžiu tarp benamių kažkokios bažnyčios pusrūsyje, kažkur šiaurės vakarinėje Kolumbijos apygardos dalyje. Per visą čia praleistą laiką mačiau tik vieną baltą veidą — pusamžio girtuoklio, kuris pavalgė ir dingo.

Neabejojau, kad manasis „Lexus“ jau seniai nuvarytas, kad išėjęs iš bažnyčios po penkių minučių tikrai būsiu negyvas. Pasižadėjau sau nesitraukti nuo Mordekajo, nors ir kada ar kur jis nuspręstų iš šios vietos išeiti.

— O sriuba gera, — paskelbė jis. — Visaip pasitaiko, — paaiškino man. — Priklauso nuo to, iš ko pavyksta ją virti. Ir kiekvienoje virtuvėje vis kiti receptai.

— Anądien Martos valgykloje dalijo makaronus, — tarė vyriškis man iš dešinės, palinkęs ant alkūnės prie pat mano dubenėlio.

— Makaronus? — neva nustebęs paklausė Mordekajas. — Sriubą su makaronais?

— Taip. Kokį kartą per mėnesį maitina makaronais. Tiesa, dabar visi tai žino, ir sunku gauti vietą prie stalo.

Nesupratau, juokauja žmogus ar ne, bet jo akyse žybtelėjo kibirkštėlė. Įsivaizdavau benamį, dejuojantį, kad trūksta vietų prie stalo jo mėgstamoje nemokamoje valgykloje, — suėmė juokas. Sunku gauti vietą prie stalo; kiek sykių tai girdėdavau iš savo draugų Džordžtaune?

Mordekajas nusišypsojo.

— Kuo tu vardu? — paklausė žmogaus. Man dar teks sužinoti, kad Mordekajas visada nori, jog pamatytas veidas turėtų ir vardą. Benamiai, kuriuos jis mylėjo, buvo daugiau nei aukos, jie — savi žmonės.

Savaime suprantama, man irgi buvo smalsu. Norėjau išsiaiškinti, kaip atsidūrę gatvėje žmonės tampa benamiais. Kas mūsų didžiulėje socialinės paramos sistemoje negerai, jeigu amerikiečiai taip nuskursta, jog priversti gyventi po tiltais?

— Dreinas, — atsakė vyriškis, kramtydamas vieną iš didesnių mano sukapotų salierų gabalų.

— Dreinas? — perklausė Mordekajas.

— Dreinas, — pakartojo valkata.

— O pavardė?

— Neturiu. Tam esu pernelyg bėdžius.

— Kas tave pavadino Dreinu?

— Mamelė.

— Kiek tada turėjai metų?

— Apie penkerius.

— Kodėl Dreinas?

— Ji turėjo mažylį, kuris niekaip neužsičiaupdavo, vis klykė, niekas negalėjo miegoti. Na, tai aš ir užšėriau jį „Drano“11. — Valkata pasakojo, šaukštu maišydamas sriubą. Nepatikėjau nė vienu tos, matyt, gerai surepetuotos ir suvaidintos istorijos žodžiu. Bet kiti klausėsi, ir Dreinas pats ja mėgavosi.

— Kas atsitiko kūdikiui? — paklausė Mordekajas, vaidindamas rimtą.

— Numirė.

— Juk jis buvo tavo brolis.

— Ne. Sesuo.

— Aišku. Vadinasi, nužudei savo seserį.

— Aha, bet po to galėjome ramiai miegoti.

Mordekajas pamerkė man akį, lyg jau būtų girdėjęs panašių pasakų.

— Kur gyveni Dreinai? — paklausiau.

— Čia, Kolumbijos apygardoje.

— Kur prisilaikai? — patikslino Mordekajas, pakoreguodamas mano leksiką.

— Šen bei ten. Turiu daug turtingų bobikių, kurios man moka už kompaniją.

Dviem vyriškiams, sėdintiems už Dreino, tai pasirodė juokinga. Vienas suprunkštė, kitas nusijuokė.

— Į kur ateina tau laiškai? — toliau kamantinėjo Mordekajas.

— Į paštą. — Buvo aišku, kad Dreinas mikliai atsakys į kiekvieną klausimą, tad palikome jį ramybėje.

Savanoriams išvirusi kavos, panelė Dolė išjungė viryklę. Benamiai rengėsi miegoti.

Apytamsėje virtuvėje mudu su Mordekaju atsisėdome ant stalo krašto. Pro platų maisto išdavimo langą žvelgėme į daugybę susigūžusių žmonių.

— Kiek laiko čia užtrunkate? — paklausiau.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Kaip kada. Kai šioje salėje glaudžiasi pora šimtų žmonių, paprastai visko atsitinka. Dvasiškasis tėvas jaustųsi geriau, jeigu likčiau.

— Pernakt?

— Jau ne sykį teko.

Neplanavau miegoti su tais žmonėmis. Nei išeiti iš čia be Mordekajo, kuris mane apgintų.

— Nesivaržykite, kai tik panorėsite ir išeikite, — nuramino jis. Išeiti — blogiausias pasirinkimas iš visų mano galimų. Penktadienio vidurnaktis, baltaodis vyriokas Kolumbijos apygardos gatvėse, prašmatnus automobilis. Snigo ar ne, bet nebuvau nusiteikęs bandyti laimę lauke.

— Turite šeimą? — paklausiau.

— Taip. Žmona dirba sekretore Darbo departamente. Trys sūnūs. Vienas mokosi koledže, kitas tarnauja armijoje. — Jo balsas nutrūko. Nesirengiau klausinėti.

— O vieną prieš dešimt metų praradome gatvėje. Užmušė gaujos.

— Užjaučiu.

— O kaip jūs?

— Vedęs, bevaikis.

Pirmą sykį per kelias valandas prisiminiau Klerę. Kaip ji reaguotų, jei sužinotų, kur esu? Nė vienas iš mūsų iki šiol nebuvome užsiėmę panašia veikla.

Tikriausiai sumurmėtų sau: Jam iš tiesų krinka nervai“ ar ką nors tokio.

Man nusispjaut.

— Ką jūsų žmona veikia? — Jis stengėsi suteikti pokalbiui lengvą atspalvį.

— Džordžtaune chirurgijos rezidente.

— Jums, žmonės, pasisekė, ar ne? Pats tapsi stambios firmos partneriu, ji — chirurge. Dar viena Amerikietiškoji Svajonė.

— Turbūt.

Nežinia iš kur atsirado dvasiškasis tėvas ir tyliai pakvietė Mordekają į virtuvės gilumą pasikalbėti. Iš dubens pasiėmiau keturis sausainukus ir pasukau į kampą, kur sėdomis miegojo jaunoji motina, atrėmusi galvą į pagalvę, rankose laikanti prie jos prigludusį kūdikį. Mažyliai po apklotu gulėjo nejudėdami. Bet vyresnėlis nemiegojo.

Pritūpiau prie pat jo ir ištiesiau sausainuką. Vaikiūkščio akys sublizgo, jis akimirksniu susikimšo sausainuką į burną. Sukrimto iki paskutinio trupinėlio. Mačiau, kad nori dar. Vaikas buvo mažutėlis, išsišovusiais kaulais, ne daugiau kaip ketverių.

Motinos galva knaptelėjo į priekį. Ji atsibudo. Pažvelgė į mane liūdnomis, pavargusiomis akimis, matyt, palaikė mane vaizduojant pyragių. Geibiai šyptelėjusi pasitaisė pagalvę.

— Kuo tu vardu? — šnibžtelėjau berniūkščiui. Po dviejų sausainukų jis tapo mano draugu visam gyvenimui.

— Ontarijas, — pamažu, aiškiai atsakė jis.

— Kiek tau metų?

Jis iškėlė keturis pirštus, paskui vieną sulenkė ir vėl ištiesė.

— Ketveri? — paklausiau.

Jis linktelėjo ir ištiesė ranką dar vieno sausainuko. Mielai jam daviau. Būčiau atidavęs jam viską.

— Kur gyveni? — sušnabždėjau.

— Automobilyje, — irgi pašnabždom atsakė jis.

Tik po sekundės tai įsisąmoninau. Nežinojau, ko dar paklausti. Jo dėmesys krypo į sausainuką, o ne į pokalbį. Aš uždaviau tris klausimus ir išgirdau tris sąžiningus atsakymus. Jie gyvena automobilyje.

Norėjau tučtuojau nubėgti pas Mordekają ir paklausti, ką reikia daryti, kai randi žmones, gyvenančius automobilyje, bet aš tik tupėjau ir šypsojausi Ontarijui. Jis irgi man nusišypsojo ir galiausiai paklausė:

— Turi dar obuolių sulčių?

— Žinoma. — Nuėjau į virtuvę ir pripyliau du puodelius.

Berniukas vienu mauku ištuštino puodelį, padaviau antrą.

— O kur ačiū? — paklausiau.

— Ačiū, — pasakė jis ir ištiesė ranką dar vieno sausainuko.

Susiradau laisvą sulankstomąją kėdę ir įsitaisiau greta Ontarijo, nugara į sieną. Kartais garsai pusrūsyje prislopdavo, bet niekada nebuvo visiškai tyku. Benamiai retai kada ramiai miega. Kartkartėmis Mordekajas, atsargiai prasigaudavęs pro miegančiųjų kūnus, nutildydavo kokį nors įsiplieskusį kivirčą. Buvo stambus ir grėsmingas, todėl niekas nedrįso jam nepaklusti.

Vėl pasisotinęs Ontarijas užsnūdo, galvelę padėjęs ant motinos kojų. Nuslinkau į virtuvę, prisipyliau dar vieną puodelį kavos ir sugrįžęs atsisėdau ant savo kėdės kampe.

Staiga pratrūko klykti kūdikis. Gailus jo balsas skardėjo stebėtinai stipriai, visas pusrūsis tiesiog plyšo nuo garso. Pažadinta iš miego motina atrodė apdujusi, pavargusi ir suirzusi. Pabandė mažylį nuraminti, paskui prisidėjo prie peties ir pradėjo linguoti pirmyn atgal. Vaikiukas klykė dar smarkiau, kiti nakvynininkai ėmė niurnėti.

Visiškai nesuvokdamas, ką darau, nė kiek nepagalvojęs, pasilenkiau į priekį ir paėmiau iš motinos kūdikį. Nusišypsojau jai, mėgindamas pelnyti pasitikėjimą. Motina neprotestavo, turbūt net džiaugėsi atsikračiusi rėksnio.

Mažutėlis kūnelis beveik nieko nesvėrė ir, velniai rautų, buvo kiaurai permirkęs. Pajutau, kai atsargiai padėjau jo galvelę sau ant peties ir pradėjau tapšnoti užpakaliuką. Puoliau į virtuvę, beviltiškai ieškodamas Mordekajo ar kokio kito savanorio, kuris mane išgelbėtų. Panelė Dolė išėjo prieš valandą.

Didžiam mano palengvėjimui ir nuostabai, kūdikis nutilo, kol vaikštinėjau apie viryklę jį glostydamas, raminamai burkuodamas ir tuo pat metu ieškodamas rankšluosčio ar dar ko nors. Mano ranka sušlapo.

Kur aš esu? Kokį velnią veikiu? Ir ką pagalvotų mano draugai pamatę, kaip tamsioje virtuvėje niūniuoju mažutėliam gatvės kūdikiui, melsdamas Dievą, kad vystyklas būtų tik šlapias?

Blogo kvapo neužuodžiau, nors buvau tikras, kad juntu nuo mažylio galvos ant manosios ropojančias utėles. Iš kažkur išdygo geriausias mano draugas Mordekajas ir spragtelėjęs jungiklį uždegė virtuvėje šviesą.

— Kaip gražu, — pagyrė jis.

— Ar turime čia bent kiek vystyklų? — sušvokščiau.

Didelis ar mažas reikalas? — džiugiai paklausė, pasukdamas spintučių link.

— Nežinau. Tik paskubėkite.

Grinas ištraukė paką sauskelnių, ir aš atkišau jam kūdikį. Ant manosios denimo striukės, ties kairiu pečiu, tamsavo didžiulė drėgna dėmė. Nepaprastai mikliai Mordekajas padėjo mažylį ant pjaustomosios lentos, nuėmė šlapią vystyklą, — paaiškėjo, kad vaikiukas yra mergytė, — nusausino ją kažkokia pašluoste, pakeitė sauskelnes ir vėl atidavė man.

— Štai, paimkite mažylę, — išdidžiai pasakė. — Kaip naujutėlaitė.

— Tokių dalykų teisės fakultete nemoko, — pakomentavau paimdamas kūdikį.

Vaikščiojau sūpuodamas mergytę kokią valandą, kol ji užmigo. Susupęs ją į savo striukę, atsargiai padėjau tarp motinos ir Ontarijo.

Artėjo šeštadienio ryto trečia valanda. Laikas grįžti namo. Vėl pažadintai mano sąžinei šios dienos per akis. Mordekajas palydėjo mane į gatvę, padėkojo, kad nepatingėjau ateiti, ir išsiuntė be striukės į naktį. Automobilis stovėjo ten pat, kur buvau palikęs.

Nuo bažnyčios prieangio laiptukų Grinas mane nuvažiuojantį lydėjo akimis.

9

Po to, kai antradienį susidūriau su Misteriu, brangiajai senučiukei „Drake & Sweeney“ firmai neuždirbau nė vienos valandinės sąskaitos. Penkerius metus jų sudarydavau po du šimtus per mėnesį, o tai reiškė po aštuonias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę ir’ pora likusių. Nevalia būdavo tuščiai praleisti nė vienos dienos ir palikti kelių sąskaitomis neapmokėtų valandų. Kai susizgribdavau atsiliekąs nuo grafiko, — o taip pasitaikydavo retai, — šeštadienį dirbdavau dvylika valandų, kartais tiek pat ir sekmadienį. Nenuostabu, kad Klerė įstojo į medicinos fakultetą.

Vėlyvą šeštadienio rytmetį gulėdamas lovoje ir spoksodamas į miegamojo lubas, jaučiausi kone suparalyžiuotas neveikios. Į kontorą eiti nesinorėjo. Negalėjau apie tai nė pagalvoti. Siaubą varė ant mano rašomojo stalo Polės priklijuotos tvarkingos rausvų popierėlių su telefono žinutėmis eilutės. O dar atmintinės apie susitikimus su viršininkais, pageidaujančiais pasiteirauti apie mano sveikatą, pokalbiai su smalsiais liežuvautojais ir neišvengiami draugų klausinėjimai „kaip laikaisi?“ Tų, kuriems iš tiesų tai rūpi, ir tų, kuriems vien nusispjaut. Tačiau užvis labiausiai baiminausi darbo. Su antimonopoliniais įstatymais susijusios bylos — ilgos ir sunkios, segtuvai tokie stori, jog jiems sukrauti reikia dėžių, ir kas iš to? Viena milijardo dolerių vertės korporacija kovoja su kita tokia pat. Dirba šimtai teisininkų, prirašančių kalnus popierių.

Prisipažinau sau, kad to darbo niekada nemėgau. Tai tik priemonė tikslui pasiekti. Jeigu dirbčiau kaip pašėlęs, tapčiau savo srities žinovu, puikiu specialistu, ir kurią nors dieną, jau visai netrukus, tapčiau labai reikalingu. Nesvarbu kokioje srityje — mokesčių, darbo įstatymų ar teisminių bylų. Tačiau kas gali mėgti antimonopolinę teisę?

Sutelkęs visą valią, prisiverčiau išlipti iš lovos ir nuėjau praustis po dušu.

Papusryčiavau automobilyje: vairuodamas viena ranka, suvalgiau raguolį iš kepyklos M gatvėje, užsigerdamas stipria kava. Įdomu, ką pusryčiams valgo Ontarijas, pagalvojau ir tuoj pat įsakiau sau liautis save kankinus. Juk turiu teisę valgyti, negraužiamas kaltės jausmo, bet maistas domino nebe taip.

Per radiją pranešė, kad aukščiausia temperatūra dieną bus dvidešimt laipsnių, žemiausia — apie nulį12, daugiau šią savaitę nebesnigs.

Vos tik perėjusį vestibiulį, mane užkalbino vienas iš kolegų. Briusas, regis, iš komunikacijų skyriaus, įžengęs kartu su manimi, rimtai paklausė:

— Kaip laikotės, drauguži?

— Puikiai. O jūs? — atšoviau.

— Normaliai. Klausykite, žinote, mes labai dėl jūsų jaudinamės. Nepasiduokite.

Linktelėjau. Lyg jo parama man būtų labai svarbi. Laimė, antrame aukšte jis išlipo, dar suspėjęs draugiškai pamaloninti mane, paplodamas per petį. Eik tu po velnių, Briusai.

Jaučiausi griuvėsiu. Eidamas pro madam Devjė stalą ir posėdžių salės duris sulėtinau žingsnius. Patraukiau marmuriniu koridoriumi iki savo kabineto ir išsekęs susmukau į odinį sukiojamąjį krėslą.

Polė buvo pratusi telefonines žinutes palikti dvejopai. Jeigu skambinusiesiems atsakinėdavau stropiai ir jeigu ji būdavo patenkinta mano pastangomis, šalia telefono palikdavo vieną ar dvi popieriaus skiauteles su žinutėmis. Tačiau jeigu man pasitaikydavo būti ne itin pareigingam, ji su didžiausiu malonumu sudėliodavo popierėlius eilutėmis stalo viduryje — visą jūrą rausvumos, tobulai surikiuotos pagal chronologiją.

Suskaičiavau trisdešimt devynias žinutes, keletą skubių, keletą iš vyresnybės. Supratau, kad ypač suirzęs Rudolfas. Imdamas iš eilės, pamažu skaičiau raštelius, bet paskui padėjau į šalį. Buvau pasiryžęs baigti gerti kavą ramiai, be įtampos: sėdėjau prie stalo, abiem delnais apglėbęs puodelį ir žvelgdamas į nežinomybę — panašus į žmogų, svyruojantį ant uolos krašto. Atsilapojo durys, ir į kabinetą įžengė Rudolfas.

Turbūt jam pranešė šnipai, koks nors į žvalgybą pastatytas padėjėjas arba lifte sutiktas Briusas. Galbūt visa firma įspėta laukti mano pasirodymo. Ne. Žmonės pernelyg užimti.

— Sveikas, Maikai, — trumpai metė jis, atsisėsdamas ir užsikeldamas koją ant kojos, matyt, nusiteikęs rimtam pokalbiui.

— Ei, Rudi. — Į akis dar niekada nevadinau boso Rudžiu. Tik oficialiai — Rudolfu. Rudžiu jį vadina dabartinė žmona ir partneriai, bet niekas kitas.

— Kur buvai pražuvęs? — paklausė be menkiausios užuojautos gaidelės balse.

— Memfyje.

— Memfyje?

— Aha, norėjau pasimatyti su gimdytojais. O kartu — ir su šeimos smegenų sunkiku.

— Smegenų sunkiku?

— Taip, porą dienų jis mane stebėjo.

— Stebėjo tave?

— Aha, viename iš tų nedidelių prašmatnių centrų, išklotų persiškais kilimais, kur pietums maitina lašiša. Tūkstantis baksų už parą.

— Dvi dienas? Ten praleidai dvi dienas?

— Aha. — Na ir kas, kad meluoju, sąžinė manęs nė kiek negraužė. Firma, jeigu taip nusprendžia, gali būti šiurkšti ir negailestinga, o aš nebuvau nusiteikęs kęsti, kai Rudolfas ims tarkuoti man subinę. Jis, iš vykdomojo komiteto gavęs griežtus įsakymus, po kelių minučių viską atraportuos vyresnybei. Jeigu man pavyktų jį suminkštinti, raportas skambėtų švelniau, viršininkai atlyžtų. Nors trumpam gyvenčiau lengviau.

— Reikėjo kam nors paskambinti. — Jo tonas tebebuvo griežtas, tačiau jau nebe toks agresyvus.

— Ką tu, Rudolfai. Juk mane laikė uždarytą. Be telefonų. — Mano balse nuskambėjusi kančia turėjo jį suminkštinti.

Po ilgos pauzės jis paklausė:

— O dabar tu jautiesi gerai?

— Visiška tvarka.

— Tvarka?

— Taip pasakė smegenų sunkikas.

— Šimtu procentų?

— Šimtu dešimt. Jokių problemų, Rudolfai. Man reikėjo šiokios tokios atvangos, tik tiek. Dabar viskas tvarka. Vėl pasirengęs įjungti visą greitį.

Būtent tą Rudolfas ir norėjo išgirsti. Su palengvėjimu nusišypsojęs tarė:

— Darbo mums per akis.

— Žinau. Nekantrauju pradėti.

Galima sakyti, kad iš mano kabineto jis kone išbėgo. Iškart pripuls prie telefono ir praneš, kad vienas iš firmos pelno nešėjų vėl rikiuotėje.

Užsirakinau duris, išjungiau viršutines šviesas ir valandą kankinausi, nuklodamas stalą visokiais dokumentais ir raštais. Niekas nepadaryta, tačiau nuo grafiko atsilieku nedaug.

Pajutau, kad jėgos senka, susikimšau Polės paliktus rožinius raštelius į kišenę ir išėjau iš kabineto. Pavyko pasprukti nepastebėtam.

Masačūsetso aveniu sustojau prie didelės vaistinės. Joje viskas parduodama su nuolaida, ir pasidaviau nuostabiam pirkimo šėlsmui. Griebiau saldainius ir žaisliukus mažyliams, muilą ir tualetinius reikmenis jiems visiems, įvairių vaikiškų dydžių kojines ir getrus.

Didžiulę dėžę sauskelnių. Dar niekada nebuvo taip smagu išleisti du šimtus dolerių.

Išleisčiau tiek, kiek reikėtų, kad tik Ontarijas ir visa jo šeima galėtų įsikurti kur nors šiltai. Nors vieną mėnesį motelyje, be problemų. Netrukus jie taps mano klientais, ir tuomet įnirtingai kovosiu ir bylinėsiuos, kol bus tinkamai apgyvendinti. Nekantravau iškelti kam nors ieškinį.

Pastačiau automobilį kitapus gatvės priešais bažnyčią, kur kas mažiau baimindamasis nei praeitą naktį, bet vis tiek ganėtinai neramus. Užteko proto palikti pirkinius bagažinėje. Jeigu įžengčiau vidun kaip Santa Klausas, bažnyčioje kiltų tikros riaušės. Buvau numatęs šeimynėlę pasiimti, nuvežti į kokį motelį, įregistruoti, pasirūpinti, kad jie būtų išmaudyti, dezinfekuoti nuo utėlių, paskui iki soties pamaitinti, apžiūrėti, ar nereikia medicinos pagalbos. Vėliau galbūt visi nuvažiuotume pirkti batų ir šiltų drabužių, o tada jie vėl pavalgytų. Nesvarbu, kiek kainuos ir kiek laiko man teks sugaišti.

Ir nesvarbu, jeigu žmonės palaikys mane tik dar vienu baltuoju, besistengiančiu išpirkti bent dalelę kaltės.

Mane išvydusi panelė Dolė apsidžiaugė. Pasisveikinusi parodė į kalną daržovių, kurias reikia nuskusti. Tačiau pirmiausia man rūpėjo Ontarijas ir jo šeimyna, bet jų rasti nepavyko. Ankstesnėje vietoje jų nebebuvo. Išnaršiau visą pusrūsį, žengdamas per dešimtis benamių. Nebuvo jų nei maldykloje, nei balkone.

Skusdamas bulves šnektelėjau su panele Dole. Ji prisiminė praeitos nakties šeimynėlę, bet atvykusi apie devintą jų čia nebematė.

— Kur jie galėjo nueiti?

— Aukseli, tie žmonės nuolat juda. Nuo vienos valgyklos prie kitos, iš vieno prieglobsčio į kitą. Galbūt motina išgirdo kad Braitvude dalijamas sūris arba kur nors kitur — apklotai. Galbūt ji net turi darbą kokiame „McDonalds“ restorane ir palieka vaikučius pas savo seserį. Ką gali žinoti? Vienoje vietoje jie neužsibūna.

Abejojau, ar Ontarijo motina kur nors dirba, bet neketinau aptarinėti to klausimo su panele Dole jos virtuvėje.

Formuojantis eilutei prie priešpiečių, atvyko Mordekajas. Pastebėjau jį anksčiau nei jis — mane, ir kai mudviejų akys susidūrė, to stambuolio veidą nutvieskė šypsena.

Prie sumuštinių darbavosi naujas savanoris; mudu su Mordekaju stovėjome prie išdavimo stalo, samčiais sėmėme iš puodų sriubą ir pylėme į plastikinius dubenėlius. Tai irgi buvo menas. Per daug įpilsi skystimo — gavėjas rūsčiai tave nužvelgs. Per daug įversi daržovių, puode liks vien skystimas. Mordekajas ištobulino savo techniką prieš daugelį metų; man teko iškęsti nemažai rūsčių žvilgsnių, kol įgudau. Kiekvienam, kurį aptarnavome, Grinas pasakydavo ką nors malonaus — sveikas gyvas, labą rytą, kaip laikaisi, miela vėl tave pamatyti. Kai kurie atsakydavo šypsena, kiti taip ir nepakeldavo nuo lėkštės akių.

Artėjant vidudieniui, durys varstėsi vis dažniau, eilės ilgėjo. Nežinia iš kur atsirado daugiau savanorių. Virtuvė ūžė nuo negarsių šnekelių ir laimingų žmonių bruzdulio, nes šis darbas jiems teikė nuoširdų pasitenkinimą. Be paliovos dairiausi Ontarijo. Santa Klausas laukia, o mažasis žmogutis visai apie tai nenutuokia.

Kai galiausiai eilės ištirpo, po dubenėlį prisipylėme ir mes. Prie stalų buvo sausakimša, tad valgėme virtuvėje, remdamiesi į kriauklę.

— Prisimenate tą vystyklą, kurį praeitą naktį pakeitėte? — paklausiau panardindamas šaukštą į sriubą.

— Kurgi ne!

— Kažkodėl šiandien jų nematyti.

Jis nurijo sriubą ir sekundėlę pagalvojo.

— Kai šįryt išėjau, jie čia dar buvo.

— Kada?

— Šeštą. Glaudėsi ten kampe, kietai įmigę.

— Kur jie galėjo išeiti?

— Kas žino?

— Berniukas man sakė, kad jie gyvena automobilyje.

— Kalbėjotės su juo?

— Aha.

— Ir dabar norite jį surasti?

— Aha.

— Nesitikėkite.

Po priešpiečiu pro debesis išniro saulė, pusrūsyje prasidėjo judėjimas. Po vieną žmonės ėjo prie maisto išdavimo stalo, gaudavo obuolį ar apelsiną ir palikdavo prieglobstį.

— Benamiai irgi nenustygsta, — paaiškino Mordekajas. — Jie mėgsta bastytis. Turi savo ritualus ir įpročius, pamėgtas vietas, draugus gatvėse, visokių reikalų. Grįžta į savo parkus ir alėjas, kapanojasi po pusnis.

— Dabar lauke dvidešimt laipsnių. O naktį buvo netoli nulio, — priminiau.

— Jie grįš. Palaukite, kai sutems, čia ir vėl bus sausakimša. Gal pasivažinėjame?

Prisistatėme panelei Dolei, kuriam laikui ji mus paleido. Šalia manojo „Lexus“ stovėjo gerokai padėvėtas fordas „Taurus“.

— Jis ilgai čia nestovės, — Mordekajas parodė į mano automobilį. — Jeigu ketinate ilgiau sukinėtis šioje miesto dalyje, siūlau parduoti ir įsigyti kokį nors pigesnį.

Nė nesvajojau išskirti su savo pasakiška mašinyte, jo žodžiai mane įžeidė.

Įsėdome į jo fordą ir išriedėjome iš aikštelės. Po kelių minučių supratęs, kad Mordekajas Grinas vairuoja siaubingai, pamėginau užsisegti saugos diržą. Užraktas pasirodė sulūžęs. Automobilio savininkas to tarsi nepastebėjo.

Važiavome gerai nuvalytomis šiaurės vakarų Vašingtono gatvėmis, kuriose rikiavosi eilės lentomis užkaltais langais sublokuotų daugiabučių. Važiavome pro naująsias komunalines statybas, kur nesutikdavo vykti ir labiausiai užgrūdinti „greitukių“ vairuotojai, pro mokyklas, kur virš tinklinių tvorų blizgėjo aštriabriaunės vielos, pro rajonus, kur nuolatos kildavo neramumai. Grinas buvo puikus ekskursijos gidas. Aplinkui plytėjo jam įprasta teritorija, kiekvienas užkampis turėjo savą istoriją, kiekviena gatvė — savą likimą. Pravažiavome pro kitus prieglobsčius ir nemokamas valgyklas. Jis pažinojo virėjas ir dvasininkus. Bažnyčios Grinui buvo geros arba blogos, be kitų charakteristikų. Vienos savo duris benamiams atverdavo, kitos laikydavo jas užrakintas. Prie Hovardo koledžo jis parodė teisės fakultetą, kuriuo nepaprastai didžiavosi. Penkerius metus vakariniame skyriuje čia studijavo teisę, tuo pat metu dieną dirbdamas iškart dviejose vietose — vienoje visu krūviu, kitoje — puse. Kitame kvartale pristabdė automobilį ties sudegusiu sublokuotu namu, kuriame kadaise glaudėsi prekiautojai kreku. Trečias jo sūnus, Kasijus, žuvo ant šaligatvio priešais šią lindynę.

Kai atsidūrėme netoli jo kontoros, Mordekajas paklausė, ar aš ne prieš, jei minutėlę užeitume vidun. Norėjo pasitikrinti korespondenciją. Žinoma, sutikau. Juk dar pasivažinėsime.

Man jau pažįstamoje patalpoje buvo tamsu, šalta ir tuščia. Spragtelėjęs jungikliais, jis uždegė šviesą ir pradėjo pasakoti:

— Mes čia dirbame trise. Aš, Sofija Mendosa ir Abrahamas Lebovas. Sofija — socialinė darbuotoja, bet gatvės teisę išmano geriau nei aš ir Abrahamas Lebovas kartu sudėjus. — Įkandin jo aplenkiau popieriais apkrautus stalus. — Ar patikėsite, anksčiau čia spraudėsi septyni advokatai? Tuomet už teisines paslaugas gaudavome federalinių pinigų. Dabar, reikia dėkoti respublikonams, mums neduoda nė cento. Trys kabinetai — ten, trys — čia, mano pusėje, — tai sakydamas jis parodė ranka į visas puses. — Daug laisvos vietos.

Galbūt laisvos nuo personalo, bet buvo sunku vaikščioti neužkliuvus už kokio krepšio su senomis bylomis ar rietuvės apdulkėjusių teisės žinynų.

— Kam priklauso pastatas? — paklausiau.

— Koheno fondui. Leonardas Kohenas buvo stambios Niujorko juridinės firmos įsteigėjas. Aštuoniasdešimt šeštaisiais pasimirė, turbūt sulaukęs šimto metų. Užkalė krūvą pinigų, bet į gyvenimo pabaigą nusprendė nenorįs nusinešti į kapą nė cento. Tad viską išdalijo, ir vienas iš daugelio jo kūrinių buvo patikos fondas, turintis remti skurdo advokatus, teikiančius teisinę pagalbą benamiams. Štai kaip atsirado ši kontora. Iš fondo lėšų veikia trys konsultacijos — ši, Niujorke ir Niuarke. Pradėjau dirbti aštuoniasdešimt trečiaisiais, o po metų jau tapau vadovu.

— Visas jūsų finansavimas — iš vieno šaltinio?

— Faktiškai taip. Praeitais metais fondas mums skyrė šimtą dešimt tūkstančių dolerių. Prieš metus gavome šimtą penkiasdešimt, tad vieną advokatą teko atleisti. Kasmet kontora mažėja. Fondas nebuvo gerai valdomas, ir dabar ryja pagrindinį kapitalą. Abejoju, ar po penkerių metų mes dar čia būsime. Galbūt po trejų.

— O iš kitur surinkti lėšų nėra galimybių?

— O, taip. Praeitais metais surinkome devynis tūkstančius baksų. Bet tam reikia laiko. Arba užsiimsime teise, arba rinksime lėšas. Sofija nelabai moka bendrauti su žmonėmis. Abrahamas — užgaulus subingalvis iš Niujorko. Taigi lieku aš ir mano asmeninis žavesys.

— Kokios pridėtinės išlaidos? — pasmalsavau, tačiau ne pernelyg įsijausdamas. Juk kiekviena ne pelno siekianti organizacija skelbia kasmetines ataskaitas su visais skaičiais.

— Du tūkstančiai per mėnesį. Apmokėję visas sąskaitas ir pasilikę nedidelį rezervą, mes trise pasidalijame aštuoniasdešimt devynis tūkstančius dolerių. Po lygiai. Sofija laiko save pilnateise partnere. Jei atvirai, bijom su ja ginčytis. Namo parnešu beveik trisdešimt tūkstančių per metus, o tai, kaip girdėjau, vidutiniškas skurdo advokato atlygis. Sveiki atvykę į gatvę.

Galiausiai pasiekėme mažutį jo kabinetą. Atsisėdau priešais Griną.

— Ar tik neužmiršote apmokėti sąskaitą už šildymą? — paklausiau, kone drebėdamas nuo šalčio.

— Galimas daiktas. Savaitgaliais mes dirbame nedaug. Taip sutaupome pinigų. Šių patalpų neįmanoma nei prišildyti, nei atvėsinti.

Tokia mintis „Drake & Sweeney“ firmoje niekam nė netoptelėdavo. Nedirbti savaitgaliais taupant pinigus! Ir gelbstint santuokas.

— Jeigu čia bus pernelyg jauku, mūsų klientai nenorės išeiti. Tad žiemą pas mus šalta, vasarą karšta — taip mažiname savo patrauklumą. Gal kavos?

— Ne, dėkui.

— Aš juokauju. Nesistengiame atgrasyti benamių čia lankytis. Mums nerūpi aplinka. Suprantame, kad mūsų klientai šąla ir alksta, tad kodėl patys turėtume gyventi kitaip? Ar šiandien valgant pusryčius jus kamavo kaltės jausmas?

— Taip.

Jo veidą nutvieskė patyrusio seno žmogaus šypsena.

— Visai normalu. Pas mus dirbdavo daug jaunų teisininkų iš stambių firmų — juos vadinu pro bono naujokėliais — ir visi prisipažindavo, kad iš pradžių netekdavo apetito, — tai pasakęs, jis paplekšnojo savo apkūnią figūrą. — Bet ilgainiui pripranti.

— Ką pro bono naujokėliai veikia? — paklausiau suprasdamas, jog artėju prie masalo. Žinojau, kad Mordekajas irgi tai supranta.

— Mes siunčiame juos į prieglaudas. Ten susipažįsta su klientais, ir mes imamės tų vargšų bylų. Daugiausia darbas nesunkus, tereikia paskambinti telefonu ir aprėkti kokį nors pasijudinti tingintį biurokratą. Dėl maisto talonų, veteranų pensijų, subsidijų būstui, medicininės pagalbos, pašalpų vaikams — apie dvidešimt penkis procentus mūsų veiklos susiję su visokiomis socialinėmis lengvatomis.

Įdėmiai klausiausi, ir jis skaitė mano mintis. Mordekajas pradėjo mane, užkibusį ant kabliuko, traukti valu į save.

— Supranti, Maiklai, benamiai neturi balso, — pirmą kartą jis pavadino mane vardu. — Niekas jų neišklauso, niekam jie nerūpi, todėl iš nieko ir nesitiki pagalbos. O jei paėmę į rankas telefoną pamėgina išsireikalauti sau priklausančių lengvatų, ne kažin ką peša. Paprašo palaukti. Į skambučius neatsako. Jie neturi adreso. Biurokratams nusispjaut, jie apgaudinėja žmones, kuriems privalėtų padėti. Patyręs socialinis darbuotojas gali biurokratus bent priversti išklausyti, gal netgi žvilgtelėti į bylą ir atsakyti į telefono skambutį. Bet jeigu telefono ragelį paima advokatas, aprėkia, duoda velnių, tuomet reikalai pajuda iš vietos. Biurokratams atsiranda motyvacija. Popieriai pradedami tvarkyti. Nėra adreso? Ne bėda. Atsiųskite čekį man, aš perduosiu jį klientui.

Vis keldamas balsą, Mordekajas mostagavo rankomis. Beje, buvo puikus pasakotojas. Spėju, gebantis įtikinti prisiekusiuosius.

— O štai kita linksma istorija, — varė jis toliau. — Maždaug prieš mėnesį vienas mano klientų nuėjo į socialinės apsaugos skyrių užpildyti anketos dėl lengvatų — tai įprastas reikalas. Jis šešiasdešimt šešerių, nuolat kenčia skausmą dėl iškrypusio stuburo. Kai dešimt metų miegi ant akmenų ir parkuose ant suoliukų, neišvengi stuburo problemų. Žmogus dvi valandas gatvėje laukė eilėje prie skyriaus durų, galiausiai pateko vidun ir laukė dar valandą. Šiaip taip pasiekęs pirmąjį langelį, mėgino paaiškinti, ko jam reikia, o jį kažkokia kietašiknė sekretorė, kuri tądien buvo prastos nuotaikos, tik aprėkė. Ji netgi išbarė, kad šis skleidžia nemalonų kvapą. Žinoma, žmogelis pasijuto pažemintas ir iškiūtino be reikalingų popierių. Atėjo pas mane. Sėdau prie telefono, paskambinau į kelias vietas, ir praėjusį trečiadienį socialinės apsaugos skyriaus patalpose įvyko nedidukė ceremonija. Buvau ten kartu su savo klientu. Ta sekretorė irgi buvo su savo viršininku ir Kolumbijos apygardos skyriaus direktoriumi, taip pat Dideliu Tūzu iš Socialinio draudimo valdybos. Stovėdama priešais mano klientą sekretorė iš lapo perskaitė litaniją atsiprašymų. Ak, kaip buvo gražu ir jaudinama. Paskui man įteikė jo prašymą dėl lengvatų, o visi esantieji mane patikino, kad prašymas bus nedelsiant išnagrinėtas. Štai toks yra teisingumas, Maiklai, štai apie ką sukasi gatvės teisė. Kad būtų išsaugotas žmogaus orumas.

Istorijos sekė viena po kitos, visos baigdavosi tuo, kad gatvės advokatai pasirodydavo geri vyrukai, o benamiai — nugalėtojai. Žinojau, kad jo atmintyje nugulę dar tiek pat, gal net daugiau, panašių širdį veriančių istorijų, bet dabar jis stengėsi atlikti tik parengiamąjį darbą.

Praradau laiko nuovoką. Mordekajas taip ir neužsiminė apie savo korespondenciją. Išėjome iš jo kontoros ir parvažiavome į prieglobstį.

Po valandos turėjo sutemti — geras metas, pamaniau, pasislėpti jaukiame pusrūsyje, kol gatvėse dar nepradėjo siautėti nusikaltėliai. Greta Mordekajo žengiau neskubriai ir drąsiai. Šiaip skuosčiau prigulęs per pusnis, kojomis vos liesdamas sniegą.

Panelei Dolei pavyko iš kažkur gauti visą krūvą viščiukų skerdenų, kelias ji atidėjo dėl manęs. Išvirė paukštieną, ir aš kibau į garuojančią mėsą.

Per pačią piko valandą mums padėti atvyko Mordekajo žmona Džoana, maloni kaip ir jos vyras ir beveik tokia pat aukšta. Pasak jos, ir abu sūnūs — šešių pėdų bei šešių colių. Kasijus buvęs šešių ir devynių, kylanti krepšinio žvaigždė, kai septyniolikos metų jį nušovė gangsteriai.

Namo išvažiavau vidurnaktį. Ontarijo ir visos jo šeimynos — nė ženklo.

10

Sekmadienio pradžia — vėlyvą rytmetį paskambino Klerė vien tam, kad formaliai praneštų, kuriuo laiku ketina grįžti namo. Pasiūliau papietauti mėgstamame restorane, bet ji nebuvo nusiteikusi. Nepasidomėjau, ar kas nors negerai. Mudu jau seniai atpratome reikšti jausmus.

Kadangi gyvenome trečiame aukšte, man nepavyko susitarti, kad sekmadieninis Post būtų pristatomas į namus. Viską išbandėme, bet dažniausiai laikraščio pašto dėžutėje nerasdavau.

Nusiprausęs po dušu, šiltai apsirengiau. Orų pranešėjas pranašavo, jog šiandien bus iki dvidešimt penkių laipsnių13. Jau rengiausi išeiti, kai televizijos žinių diktorius greitakalbe pažėrė svarbiausią ryto naujieną. Nuo jos sustojau it įbestas; girdėjau žodžius, bet nepajėgiau iškart įsisąmoninti. Sunkiais žingsniais, apmirusia širdimi, išsižiojęs nuo sukrėtimo, negalėdamas patikėti priėjau prie virtuvėje ant spintelės esančio televizoriaus.

Maždaug apie vienuoliktą vakaro Kolumbijos apygardos policija netoli Fort Toten Parko, pavojingame šiaurrytinės miesto dalies rajone, gatvėje aptiko automobilį, bemaž plikomis padangomis prišalusį prie sniego tižės. Jo viduje rasta jauna motina ir keturi jos vaikučiai — visi mirę nuo asfiksijos. Policija spėja, kad šeima gyveno automobilyje ir mėgino susišildyti. Automobilio išmetamasis vamzdis buvo įsmigęs į nustumto nuo gatvės sniego krūvą. Dar kelios smulkmenos, bet jokių vardų.

Trenkęs durimis, išpuoliau laukan. Šiaip taip išsilaikydamas ant kojų, bėgau slidinėdamas per sniegą šaligatviu P gatve iki Viskonsino aveniu, paskui tolyn juo į Trisdešimt ketvirtąją, kur buvo spaudos kioskas. Uždusęs ir šiurpdamas iš siaubo, čiupau laikraštį. Pirmojo puslapio apatiniame kampe pamačiau trumpą straipsnelį, matyt, įdėtą paskutinę minutę. Ir čia — jokių vardų.

Karštligiškai atsiverčiau antrą laikraščio dalį, kitus puslapius numesdamas ant šlapio šaligatvio. Straipsnis tęsėsi keturioliktame puslapyje: keli standartiniai policijos komentarai ir įprasti perspėjimai dėl pavojų, gresiančių užsikimšus išmetamajam vamzdžiui. Paskui širdį veriančios smulkmenos: motina — Lontė Barton buvo dvidešimt dvejų. Kūdikio vardas — Temeka. Mažyliai dvynukai Alonsas ir Dantė buvo dvejų metų, vyresnysis Ontarijas — ketverių.

Turbūt keistai šūktelėjau, nes kažkoks rytmetinis risnotojas mane įtariai nužvelgė, lyg būčiau pavojingas. Buvau benueinąs šalin, mindamas ant numestų laikraščio puslapių, kai mane pasivijo priekabus balsas:

— O kas užmokės?

Žengiau toliau.

— Ei, bičiuli! — šūktelėjo prisivijęs kioskininkas.

Stabtelėjęs išsitraukiau iš kišenės penkis dolerius ir beveik nepažvelgęs numečiau jam prie kojų banknotą.

P gatvėje, netoli savo buto, atsirėmiau į plytinę atraminę sienelę priešais kažkieno prabangų namą, stovintį tokių pačių gretoje. Šaligatvis čia — kruopščiai nuvalytas nuo sniego. Vėl perskaičiau straipsnį, vildamasis kitokios pabaigos. Į galvą plūdo gausybė minčių ir klausimų, net nespėjau visų įsisąmoninti. Bet du vis kartojosi. Kodėl jie negrįžo į prieglobstį? Ir antras — ar mažylė mirė susupta į mano striukę?

Mąstyti sekėsi gana sunkiai. Eiti veik nepajėgiau. Po sukrėtimo nusmelkė stiprus kaltės jausmas. Kodėl penktadienio naktį, kai pirmąkart juos išvydau, nieko daugiau nepadariau? Juk būčiau galėjęs nuvežti juos į šiltą motelį ir pamaitinti.

Kai įžengiau į butą, skambėjo telefonas. Pakėliau ragelį. Mordekajas. Norėjo sužinoti, ar skaičiau tą straipsnį. Paklausiau, ar jis prisimena šlapią vystyklą. Ta pati šeima, pasakiau. Jis niekada nebuvo girdėjęs jų vardų. Papasakojau jam daugiau apie savo susitikimą su Ontariju.

— Man labai gaila, Maiklai. Jo balsas nuskambėjo kur kas liūdniau.

— Ir man.

Jis nesumojo, ką dar pasakyti, nerado žodžių, tad susitarėme susitikti vėliau. Nuslinkau iki sofos ir valandą išgulėjau nejudėdamas.

Paskui nuėjau prie savo automobilio ir iškėliau maišus su maistu, žaislais ir drabužiais, kuriuos buvau jiems nupirkęs.

Vien iš smalsumo Mordekajas vidudienį atėjo į mano kontorą. Savo laiku jis buvo apsilankęs ne vienoje stambioje juridinėje firmoje, bet norėjo pamatyti vietą, kurioje žuvo Misteris. Surengiau jam trumpą ekskursiją, greitomis papasakodamas apie tą įvykį su įkaitais.

Palikę mano kontorą, išvažiavome jo automobiliu. Džiaugiausi, kad sekmadienį transporto eismas nedidelis, nes Mordekajo nė kiek nedomino, kaip elgiasi kiti vairuotojai.

— Lontės Barton motina — trisdešimt aštuonerių, kalėjime atlieka dešimties metų bausmę už prekybą kreku, — informavo jis. — Du broliai irgi už grotų. Lontės praeityje — prostitucija ir kvaišalai. Neaišku, kas vaikų tėvas ar galbūt tėvai.

— Iš kur tos žinios?

— Valstybinių būstų neturtingiesiems mikrorajone suradau jos senolę. Kai paskutinį kartą matė Lontę, ji turėjo tik tris vaikučius ir kartu su motina pardavinėjo kvaišalus. Senolė sakė, jog nutraukė bet kokius ryšius su dukterimi ir anūke, kai jos įsivėlė į kvaišalų verslą.

— Kas juos palaidos?

— Tie patys žmonės, kurie palaidojo Devoną Hardį.

— Kiek kainuotų padorios laidotuvės?

— Reikės derėtis. Tave domina?

Važiavome Pensilvanijos aveniu pro milžiniškus Kongreso rūmus, jų fone kyšojo Kapitolijaus kupolas. Neiškenčiau ir tylomis prakeikiau idiotus, kurie kas mėnesį švaisto milijardus, kai tiek daug benamių. Kaip galėjo keturi niekuo nekalti vaikučiai numirti gatvėje, praktiškai Kapitolijaus pašonėje, vien todėl, kad neturėjo, kur gyventi?

Jiems nereikėjo gimti, pasakytų kas nors iš manosios miesto dalies.

Kūnai turėjo būti nugabenti į Vyriausiąjį teismo medicinos ekspertizės biurą — niūrų dviaukštį rudų sienų pastatą, priklausantį Kolumbijos apygardos Bendrosios ligoninės kompleksui. Jame yra ir morgas. Jeigu per keturiasdešimt aštuonias valandas niekas neatvyks atsiimti, jie bus privalomai balzamuoti, paguldyti į paprastus lentinius karstus ir skubiai palaidoti kapinėse šalia Roberto Kenedžio stadiono.

Mordekajas pastatė automobilį neįgaliesiems skirtoje aikštelės vietoje ir po trumputės pauzės paklausė:

— Tikrai nori ten eiti?

— Manau, taip.

Jis čia jau buvo lankęsis ir dabar iš anksto paskambino telefonu. Apsaugininką, vilkintį prastai gulinčią uniformą, kuris mėgino mus sustabdyti, jis taip garsiai aprėkė, kad man pasidarė nesmagu. Ir taip jau nekaip jaučiausi, maudė paširdžiuos.

Apsaugininkas dingo džiaugdamasis, kad gali nuo mūsų pasprukti. Ant stiklinių durų juodais dažais buvo užrašyta MORGAS. Mordekajas drąsiai žengė vidun, tarsi ši vieta priklausytų jam.

— Mordekajas Grinas, Bartonų šeimos advokatas, — suniurnėjo jaunam budėtojui prie staliuko. Žodžiai nuskambėjo veikiau kaip iššūkis, o ne kaip prisistatymas.

Jaunikaitis pasitikrino prisegtame prie lentelės sąraše, paskui pasirausė dar kažkokiuose popieriuose.

— Ką, po velnių, čia veikiate? — vėl riktelėjo Mordekajas.

Budėtojas oriai pakėlė galvą ir tik tada suprato, su kokia svarbia persona turįs reikalą.

— Minutėlę, — pasakė ir įniko į kompiuterį.

Pasigręžęs į mane, Mordekajas garsiai pakomentavo:

— Pamanytum, kad čia laikoma tūkstantis negyvėlių.

Supratau, kad jis visai neturi kantrybės bendrauti su biurokratais ir valstybės tarnautojais. Prisiminiau pasakojimą, kaip jis privertė atsiprašyti socialinės apsaugos skyriaus sekretorę. Pusė Mordekajaus teisinės praktikos — bauginimas ir riksmai.

Iš kažkur pasirodė blyškaus veido, nekaip juodai nudažytais plaukais vyriškis, vilkintis mėlynu laboratoriniu chalatu, avintis batais storais guminiais padais. Lipniu delnu paspaudęs mums rankas prisistatė esąs Bilas. Kažin kas gali norėti dirbti morge?

Paskui jį nusekėme steriliu koridoriumi. Jame po truputį darėsi vis vėsiau, kol galiausiai pasiekėme pagrindinę mirusiųjų saugyklą.

— Kiek šiandien jų turite? — paklausė Mordekajas, lyg nuolat čia užsuktų skaičiuoti lavonų.

— Dvylika. — Bilas pasuko durų rankenos bumbulą.

— Normaliai jautiesi? — Mordekajas kreipėsi į mane.

— Nežinau.

Bilas pastūmė metalines duris, ir mes įžengėme vidun. Šaltame ore tvyrojo antiseptikų kvapas. Grindys išklotos baltomis plytelėmis, švytėjo melsva fluorescencinių lempų šviesa. Sekiau paskui Mordekają nulenkęs galvą, stengdamasis nesidairyti, bet buvo neįmanoma. Negyvėlius nuo galvos iki pėdų dengė baltos paklodės — visai kaip matydavau per televiziją. Praėjome pro porą baltų pėdų su pritvirtinta prie nykščio kortele. Paskui — per keletą rudų.

Galiausiai pasukome ir sustojome kampe iš kairės pusės — neštuvai ant ratukų, iš dešinės — stalas.

— Lontė Barton. — Dramatišku gestu Bilas nutraukė nuo jos iki juosmens paklodę. Taip, tikrai, Ontarijo mama, paprasta balta suknute. Mirtis nė kiek neiškreipė veido bruožų, ji tartum miegojo. Nepajėgiau atplėšti akių.

— Taip, ji, — patvirtino Mordekajas, lyg daugelį metų būtų Lontę pažinojęs. Žvilgtelėjo į mane, kad ir aš atpažinčiau. Prisiverčiau linktelti. Bilas paėjėjo į šalį. Man užėmė kvapą. Visus vaikus dengė viena paklodė.

Buvo suguldyti tvarkinga eile, arti vienas kito: vienodi marškinėliai, rankos sudėtos ant krūtinių. Miegantys angeliukai, ramybę pagaliau radę gatvės kareivėliai.

Norėjau paliesti Ontariją, paplekšnoti jam ranką, pasakyti, kad man labai gaila. Norėjau pažadinti jį, parsivežti namo, pamaitinti ir duoti viską, ko tik panorėtų.

Žingtelėjau pirmyn pasižiūrėti iš arčiau.

— Nelieskite, — perspėjo Bilas.

Man linktelėjus, Mordekajas patvirtino:

— Tai jie.

Bilas vėl uždengė vaikus paklode, o aš užsimerkęs sukalbėjau trumpą maldelę — Dievo malonės ir atlaidumo. „Neleisk, kad vėl taip nutiktų“, — pasakė man Viešpats.

Kambaryje, esančiame koridoriaus gilumoje, Bilas ištraukė dvi dideles vielines pintines su asmeniniais šeimos daiktais. Kai viską išvertė ant stalo, padėjome jam inventorizuoti turinį. Purvini, iki skylių sunešioti drabužiai. Manoji striukė buvo geriausia, ką jie turėjo. Dar trys apklotai, rankinukas, keli pigūs žaisliukai, kūdikio mišinėlis, rankšluostis, keli nešvarūs drabužiai, dėžutė vanilinių vaflių, neatidaryta skardinėlė alaus, cigaretės, du prezervatyvai ir apie dvidešimt dolerių banknotais bei monetomis.

— Automobilis municipaliteto aikštelėje, — pasakė Bilas. — Sako, jame pilna visokio šlamšto.

— Mes juo pasirūpinsime, — pažadėjo Mordekajas.

Pasirašėme daiktų aprašo blankuose ir išėjome nešini asmeniniu Lontės Barton šeimos turtu.

— Ką su visu tuo veiksime? — paklausiau.

— Nuvešime senolei. Pasiimsi striukę?

— Ne.

Šarvojimo salė priklausė vienam Morvekajo pažįstamam dvasininkui. Jo Mordekajas nemėgo, nes dvasiškojo tėvo bažnyčia ne itin draugiškai benamiams atverdavo duris, bet kalbėtis galėjo.

Palikome automobilį Džordžijos aveniu priešais bažnyčią, netoli Hovardo universiteto, švaresnėje miesto dalyje, kur buvo mažiau lentomis užkaltų langų.

— Bus geriau, jei liksi čia, — pasakė Mordekajas. — Mudviem vieniems seksis kur kas paprasčiau susitarti.

Nenorėjau sėdėti automobilyje vienas, bet, šiaip ar taip, dabar jau buvau patikėjęs Mordekajui savo gyvybę.

— Gerai. — Įsmukau šiek tiek giliau į sėdynę ir apsidairiau aplink.

— Nieko blogo neatsitiks.

Jis nuėjo, o aš užsirakinau dureles. Po kelių minučių nusiraminau ir pradėjau mąstyti. Mordekajas su dvasininku norėjo kalbėtis vienu du, grynai verslo sumetimais. Man dalyvaujant, viskas eitųsi sudėtingiau. Kas aš toks ir kodėl taip domiuosi šeima? Kaina kaipmat pakiltų.

Gatvėje virė gyvenimas. Stebėjau pro šalį skubančius žmones, nuo geliančio vėjo slepiančius savo veidus. Pro šalį praėjo motina, vedina dviem vaikais, apmuturiuotais šiltais drabužiais, visi susikibę už rankų. Kur jie buvo vakar naktį, kai Ontarijas su savo šeima gūžėsi šaltame automobilyje, kvėpuodami bekvapiu anglies viendeginiu, iki išpleveno į dausas? Kur buvome mes visi?

Pasaulis aplink mane griuvo, niekas nebeturėjo prasmės. Nepraėjus nė savaitei, pamačiau šešis negyvus benamius ir nebuvau pasirengęs ištverti tokį sukrėtimą. Juk esu puikaus išsilavinimo baltaodis teisininkas, gerai įmitęs ir nejaučiąs stygiaus, pakeliui į nemažą turtą ir visus nuostabius dalykus, kuriuos bus galima nusipirkti. Žinoma, santuoka žlugusi, bet dar atsigriebsiu. Juk visur pilna gražių moterų. Nėra dėl ko rimtai nerimauti.

Keikiau Misterį, išmušusį iš vėžių mano gyvenimą. Keikiau Mordekajų, privertusį jaustis kaltu. Ir Ontariją — kad dabar man plyšta širdis.

Į stiklą kažkas pabeldė. Krūptelėjau — nervai visai nuėję velniop. Salimais ant šaligatvio stovėjo Mordekajas. Pravėriau langą.

— Sakė, kad sutvarkys už du tūkstančius baksų. Visus penkis.

— Nesvarbu už kiek, — atsakiau, ir jis dingo.

Po kelių akimirkų grįžo, atsisėdo prie vairo, ir mudu nurūkome.

— Laidotuvės antradienį, čia, šioje bažnyčioje. Karstai lentiniai, bet dailūs. Jis pasirūpins gėlėmis, žinote, kad atrodytų gražiai. Prašė trijų tūkstančių, bet įtikinau jį, kad gali prisistatyti ir žiniasklaidos atstovai, tad, ko gero, pateksiąs į televizorių ekranus. Jam ši mintis patiko. Taigi du tūkstančiai — visai neblogai.

— Dėkui, Mordekajau.

— Tau viskas gerai?

— Ne.

Važiuodami į mano kontorą, mudu beveik visą kelią tylėjome.

Jaunesniajam Klerės broliui Džeimsui diagnozuota Hodžkino liga14 — todėl ir sušauktas Providense šeimos viršūnių susitikimas. Nieko bendra su manimi. Klausiausi, ką ji pasakojo apie savaitgalį, sukrėtimą nuo šios žinios, ašaras ir maldas, — visi glaudėsi vienas prie kito, mėgino paguosti Džeimsą ir jo žmoną. Klerės giminėje įprasta glėbesčiuotis bei ašaroti, tad labai džiaugiausi, kad ji nepaskambino prašydama atvažiuoti. Gydymas bus pradėtas nedelsiant, prognozė gera.

Klerė jautėsi laiminga sugrįžusi ir jai palengvėjo, kad gali išsipasakoti savo rūpestį. Poilsio kambaryje, prie židinio, mudu gurkšnojome vyną, ant kojų užsimetę dygsniuotą antklodę. Kone romantiška, bet buvau pernelyg įsibaiminęs, negalėjau pasiduoti sentimentalumui. Narsiai stengiausi klausytis jos žodžių, deramai pasielvartauti dėl vargšo Džeimso, tinkamai įsiterpdamas trumpais sakinėliais.

Ne to aš tikėjausi ir nežinau, ar tikrai troškau. Maniau kalbėsimės užuolankomis, galbūt net susipyksime. Netrukus viskas turėjo pakrypti bjauria linkme, paskui, galimas daiktas, civilizuotai spręstume savo skyrybų reikalus. Bet mirus Ontarijui aš nebuvau pasirengęs jokiai temai, susijusiai su jausmais. Jaučiausi išsekęs. Žmona vis man kartojo, koks atrodau pavargęs. Bemaž buvau jai dėkingas.

Labai stengiausi klausytis, kol ji baigė, paskui pokalbis palengva pakrypo į mane ir apie tai, kaip praleidau savaitgalį. Papasakojau jai viską — apie savo naują benamių prieglaudose savanorio patirtį, paskui apie Ontariją ir jo šeimą. Pakišau jai laikraštį su straipsneliu apie juos.

Ji liko nuoširdžiai sujaudinta, bet kartu ir suglumusi. Buvau visai kitoks žmogus nei prieš savaitę, ir Klerė nežinojo, ar pastarasis variantas jai patinka labiau už senąjį. To nežinojau ir aš.

11

Kaip jauniems darboholikams, mudviem su Klere nereikėjo žadintuvų, ypač pirmadienio rytais, kai prieš akis laukė savaitė, kupina iššūkių. Atsikėlėme penktą, pusę šešių užkirtome avižinės košės ir leidomės skirtingomis kryptimis, praktiškai lenktyniaudami, kuris iš namų išbėgs pirmas.

Išgertas vynas man leido išmiegoti nekamuojamam savaitgalio košmarų. Važiuodamas į kontorą pasiryžau laikytis atstumo tarp savęs ir gatvinių. Iškęsiu laidotuves, kaip nors ištaikysiu laiko pro bono darbui dėl benamių. Toliau tęsiu draugystę su Mordekaju, galbūt netgi reguliariai lankysiuos jo kontoroje. Kartkartėmis užsuksiu pas panelę Dolę ir padėsiu jai maitinti alkanuosius. Duosiu pinigų ir padėsiu surinkti-daugiau jų vargšams. Naudingesnis būsiu kaip lėšų šaltinis nei dar vienas skurdo advokatas.

Važiuodamas dar tamsiomis gatvėmis į kontorą nusprendžiau, kad turiu kurį laiką dirbti po aštuoniolika valandų per dieną, jeigu noriu pakoreguoti savo prioritetus. Mano karjera šiek tiek išsimušė iš vėžių, bet įtemptas darbas padės pataisyti reikalus. Tik kvailys iššoktų iš traukinio, vykstančio į puikią ateitį.

Pasirinkau kitą liftą, nei tada Misteris. Jis liko praeityje; atsiribojau nuo ano įvykio. Nepažvelgiau į posėdžių salę, kur jis mirė. Atsidūręs savo kabinete numečiau ant kėdės lagaminėlį bei paltą ir išėjau atsinešti kavos. Žirglioti koridoriumi rytą prieš šešias, šnektelti su kolega šen, su klerku ten, nusivilkti švarką, pasiraitoti marškinių rankoves — kaip nuostabu grįžti prie įprastos kasdienybės!

Pirmiausia akimis permečiau The Wall Street Journal, iš dalies todėl, jog žinojau — jame nerasiu nieko apie Kolumbijos apygardos gatvėse mirštančius žmones. Paskui paėmiau Post. Pirmame miesto kronikos skyriaus puslapyje buvo įdėta trumpa žinutė apie Lontės Barton šeimą su jos senolės, verkiančios lauke prie daugiabučio, fotografija. Perskaitęs padėjau į šalį. Žinojau daugiau už reporterį, pasiryžau savęs neblaškyti.

Po laikraščiu gulėjo standartinio juridinio formato aplankas, jų mūsų firmoje naudojama milijonai. Tai, kad buvo nepažymėtas, sukėlė man įtarimą. Kažkas jį padėjo per patį stalo vidurį, aiškiai matomoje vietoje. Pamažėle atverčiau aplanką.

Viduje buvo tik du popieriaus lapai. Pirmasis — iškarpa iš vakardienos Post straipsnio, to paties, kurį dešimtį kartų pats perskaičiau ir praėjusį vakarą parodžiau Klerei. Po iškarpa gulėjo kserokopija kažkokio dokumento iš oficialių „Drake & Sweeney“ firmos kompiuterinių rinkmenų. Viršuje buvo parašyta: IŠKELDINTIEJI — RIVEROAKS/TAG. INC.

Kairiajame stulpelyje surašyti numeriai nuo vieno iki septyniolikos. Prie ketvirto numerio buvo Devono Hardžio pavardė. Prie penkioliktojo perskaičiau: Lontė Barton su trim ar keturiais vaikais.

Lėtai padėjau aplanką ant stalo, atsistojau ir nuėjęs užrakinau duris, atsirėmiau į jas nugara. Pirmas kelias minutes kabinete tvyrojo visiška tyla. Žvelgiau į aplanką, gulintį stalo centre. Tikriausiai viskas teisinga ir tikslu. Kodėl kas nors turėtų fabrikuoti tokį dalyką? Galiausiai vėl atsargiai paėmiau aplanką. Po antruoju popieriaus lapu, paties aplanko viršelio vidinėje pusėje anoniminio informatoriaus pieštuku pakrevezota: „Iškeldinimas buvo juridiškai ir etiškai nepateisinamas.“ Didžiosios spausdintos raidės — stengtasi, kad nebūtų galima išsiaiškinti rašiusiojo, jeigu sumanyčiau kreiptis į grafologinę ekspertizę. Palikti ženklai sunkiai įžiūrimi: pieštuko grafitas vos įsispaudęs į vidinį aplanko paviršių.

Valandą duris laikiau užrakintas: tai stovėjau prie lango, stebėdamas saulėtekį, tai sėdėjau prie stalo, spoksodamas į aplanką. Koridoriuje prasidėjo judėjimas, išgirdau Polės balsą. Atrakinau duris, pasisveikinau, lyg viskas būtų kuo puikiausia ir perėjau prie įprastinių darbų.

Rytas buvo kupinas susitikimų ir pasitarimų, du iš jų — su Rudolfu ir klientais. Aš laikiausi kaip dera, nors neprisiminiau nieko, ką mes kalbėjome ar darėme. Rudolfas švytėjo iš pasitenkinimo, kad pavyko sugrąžinti savo kylančią žvaigždę prie darbo visu pajėgumu.

Elgiausi ne itin mandagiai su tais, kurie norėjo šnektelėti apie įkaitų krizę ir jos pasekmes. Dėjausi esąs toks pats visada: veikiantis kietai, be skrupulų, tad nerimas dėl mano psichinio stabilumo išnyko. Apie vidurdienį paskambino tėvas. Neprisimenu, kada paskutinį sykį jis man skambino į kontorą. Pasakė, kad Memfyje lyja, jis sėdi namie ir nuobodžiauja, ir, hm, abu su motina nerimauja dėl manęs. Klerė gyvuoja puikiai, paaiškinau; paskui, stengdamasis rasti saugesnę temą, papasakojau jam apie jos brolį Džeimsą, su kuriuo buvo sykį, per vestuves, susitikęs. Deramai mano balse skambantis rūpestis dėl Klerės šeimynykščių jam patiko.

Tėtušis labai džiaugėsi galėjęs susisiekti su manimi kontoroje. Vadinasi, tebesu savo poste, uždirbu didelius pinigus, pakeliui į dar didesnius. Paprašęs, kad mudu nuolatos palaikytume ryšį, jis padėjo ragelį.

Po pusės valandos iš savo kontoros aukštybių Atlantos centre paskambino brolis Vorneris, šešeriais metais už mane vyresnis, dar vienos didžiulės juridinės firmos partneris, dėl priemonių nesivaržantis teisminių bylų specialistas. Dėl amžiaus skirtumo mudu su Vorneriu vaikystėje niekada nebuvome artimi, bet mėgdavome būti drauge. Per skyrybas prieš trejus metus jis kas savaitę dalydavosi su manimi savo problemomis ir rūpesčiais.

Kadangi jo darbo grafikas toks pat įtemptas kaip ir mano, žinojau, kad pokalbis truks neilgai.

— Kalbėjausi su tėčiu, — pranešė Vorneris. — Jis man viską papasakojo.

— Kurgi ne.

— Suprantu, kaip jautiesi. Mums visiems tenka tai pereiti. Tu sunkiai dirbi, užkali didelius pinigus, vis padedi bedaliams. Paskui staiga kas nors atsitinka, ir mintimis grįžti į studentiškus laikus, ypač pirmą kursą, kai buvai kupinas idealų ir troškai įgytomis žiniomis išgelbėti žmoniją. Prisimeni?

— Taip. Tai buvo labai seniai.

— Teisybė. Pirmus metus, kai mokiausi teisės fakultete, buvo atlikta apklausa. Daugiau nei pusė bendrakursių troško praktikuoti viešojo intereso teisę. Kai po trejų metų baigėme, visi pasuko į pinigus. Nesuprantu, kas atsitiko.

— Teisės fakultetas išugdo godumą.

— Turbūt. Mūsų firmoje galima vieneriems metams išeiti iš darbo, pasiimti tokias neva kūrybines atostogas ir užsiimti viešojo intereso teise. Po dvylikos mėnesių grįžti, lyg nebuvai išėjęs. Pas jus, žmonės, yra kas nors panašaus?

Senukas Vorneris. Vos tik man iškyla problema, jis jau turi atsakymą. Gražų ir gerą. Dvylika mėnesių. Trumputė kelio apylanka, ir mano ateitis garantuota.

— Tik ne bendradarbiams, — atsakiau. — Girdėjau, kad vienas ar kitas partneris išeina dirbti vienai ar kitai valdžios administracijai, paskui po poros metų grįžta. Bendradarbiai — niekada.

— Betgi tavo aplinkybės kitokios. Patyrei psichinę traumą, buvai kone nužudytas vien dėl to, kad priklausai firmai. Aš pasinaudosiu savo ryšiais, kai ką spustelėsiu, pasakysiu, kad tau reikia bent kiek atsitraukti. Paimk metus, paskui vėl įdrėbsi subinę į krėslą prie darbo stalo.

— Gal ir išdegtų, — svarsčiau mėgindamas numaldyti brolį. Jis — A tipo asmenybė, įkyrus kaip velnias, visada tetrūksta vieno kito žodžio ir pradeda ginčytis, ypač su šeimynykščiais.

— Turiu jau bėgti, — pasakiau. Jis irgi skubėjo. Sutarėme pasikalbėti kada nors vėliau.

Priešpiečius valgiau su Rudolfu ir vienu klientu puikiame restorane. Tai buvo dalykiniai priešpiečiai, vadinasi, be alkoholio, o už sugaištą laiką pateiksime sąskaitą klientui. Rudolfo valanda kainavo keturis šimtus dolerių, manoji — tris šimtus. Mes dirbome ir valgėme dvi valandas, taigi priešpiečiai atsiėjo klientui tūkstantį keturis šimtus dolerių. Firma turėjo restorane sąskaitą, tad už valgį padengs „Drake & Sweeney“, o kažkada ateityje mūsų gudručiai buhalteriai pusrūsyje priskaičiuos klientui ir už maistą.

Antra dienos pusė — nesiliaujantys telefono skambučiai ir pasitarimai. Grynai valios pastangomis išsaugojau ryžtingą veidą, tuo pat metu kaupdamas gausiai apmokamas darbo valandas. Regis, dar niekad anksčiau antimonopolinė teisė man nebuvo tokia beviltiškai kvaila ir nuobodi.

Tik bemaž prieš penkias ištaikiau kelias minutes pabūti vienas. Atsisveikinau su Pole ir vėl užsirakinau duris. Atsiverčiau paslaptingąjį aplanką ir pradėjau kas atėjo į galvą žymėtis bloknote: pastabas, struktūrines schemas su strėlytėmis, iš visų pusių nutaikytomis į „RiverOaks“ ir „Drake & Sweeney“. Breidenas Čensas, nekilnojamojo turto reikalais užsiimantis partneris, su kuriuo susirėmiau dėl bylos, kaip firmos atstovas turėjo daugiausia į save nukreiptų strėlyčių.

Pagrindinis mano įtariamasis buvo jo padėjėjas, jaunikaitis, girdėjęs mudviejų aštrius žodžius, kuris po kelių sekundžių, man išeinant iš jų skyriaus, burbtelėjo, jog Čensas — „šiknius“. Jis galėtų žinoti iškeldinimo detales, o gal ir turėtų priėjimą prie tos bylos.

Nenorėdamas, kad mano telefoniniai pokalbiai būtų užregistruoti firmoje, paskambinau vienam padėjėjui, dirbančiam antimonopolinės teisės skyriuje. Jis mane nukreipė pas kitą, ir be didelio vargo sužinojau, kad man reikia vyruko, tokio Hektoro Palmos. Firmoje dirba jau trejus metus, visą laiką nekilnojamojo turto skyriuje. Ketinau jį susirasti, bet tik ne kontoroje.

Paskambino Mordekajas. Pasiteiravo, kokie mano planai, ir pasiūlė vakare kartu papietauti.

— Aš vaišinsiu, — pažadėjo jis.

— Sriuba?

Jis nusijuokė.

— Tikrai ne. Žinau nuostabią vietelę.

Sutarėme susitikti septintą. Klerė vėl grįžo prie chirurginio darbo dienotvarkės, pamiršo laiką, valgį ir savo vyrą. Į pavakarę paskambino prabėgom persimesti vienu kitu žodeliu. Kada galės grįžti namo, nenutuokia, bet tikrai labai vėlai. Pietumis turime kiekvienas pasirūpinti pats. Neįsižeidžiau. Juk galų gale iš manęs ji išmoko gyventi tokiu pašėlusiu tempu.

Mordekajas laukė manęs restorane netoliese Diupono žiedo. Baras salės priekyje buvo apgultas gerai apmokamų valstybės tarnautojų, trokštančių prieš paliekant miestą išmesti taurelę. Įsitaisėme gilumoje, ankštoje kabinoje.

— Lontės Barton istorija tampa vis garsesnė, — pranešė Mordekajas gurkštelėdamas alaus.

— Atleisk, pastarąsias dvylika valandų buvau užsikasęs. Kas nutiko?

— Labai susidomėjo spauda. Keturi negyvi vaikai ir jų mamutė, gyvenę automobilyje. Tik per mylią nuo Kapitolijaus kalvos, kur peržiūrimos socialinės rūpybos programos. Po to dar daugiau motinų liks išmestų į gatvę. Gražu.

— Vadinasi, laidotuvės turėtų virsti tikru spektakliu.

— Be abejo. Šiandien kalbėjausi su dešimčia benamių aktyvistų. Jie visi bus ten ir ketina kartu atsivesti savo žmones. Kartoju, labai susidomėjo spauda. Keturi karsteliai greta jų motinos karsto, kameros viską filmuoja šeštos valandos vakaro žinioms. Prieš laidotuves surengsime mitingą, o po jų — demonstraciją.

— Gal iš jų mirčių bus pasimokyta.

— Galbūt.

Kaip prityręs didmiesčio teisininkas žinojau, kad kiekvienas kvietimas priešpiečių ar pietų nėra šiaip sau. Mordekajas turi kažką mintyse. Mačiau iš jo akių.

— Nė kiek nenumanai, kodėl jie tapo benamiais? — bandžiau zonduoti.

— Ne. Veikiausiai, kaip paprastai. — Neturėjau laiko klausinėti.

Pamąstęs nusprendžiau, kad nereikėtų jam pasakoti apie paslaptingąjį aplanką ir jo turinį. Tai konfidencialu, sužinojau, nes firmoje užimu tam tikrą padėtį. Atskleisti tai, ką išsiaiškinau apie kliento veiklą, — didžiausias profesinės etikos pažeidimas. Mintis viską atvirai iškloti mane baugino. Be to, dar nieko nepatikrinau.

Padavėjas atnešė salotų, mudu įnikome valgyti.

— Šiandien popiet surengėme firmos pasitarimą, — tarp kąsnių pranešė Mordekajas. — Aš, Abrahamas, Sofija. Mums reikia šiokios tokios pagalbos.

Nenustebau tą išgirdęs.

— Kokios pagalbos?

— Dar vieno teisininko.

— Maniau, sėdite be pinigų.

— Turime pasilikę nedidelį rezervą. Ir ėmėmės naujos rinkodaros strategijos.

Mintis, kad Keturioliktosios gatvės juridinė konsultacija susirūpino rinkodaros strategija, man pasirodė juokinga. Bet jis to ir siekė. Abu nusišypsojome.

— Jeigu galėtume turėti naują advokatą, kuris dešimt valandų per savaitę užsiimtų lėšų rinkimu, tokiu atveju jis save išlaikytų.

Vėl šyptelėjome.

Mordekajas kalbėjo toliau:

— Kad ir kaip nemalonu pripažinti, tačiau mūsų išlikimas priklausys nuo gebėjimo surinkti pinigų. Koheno fondas smunka. Kol kas mums dar sekėsi, nenusiritome iki elgetystės, bet dabar situacija keičiasi.

— Kokia naujoko darbo sritis?

— Gatvių teisė. Jau gavai nemenką jos dozę. Matei mūsų kontorą. Skylė. Sofija — ragana. Abrahamas — asilas. Klientai dvokia, pinigai — juokingi.

— Kiek pinigų?

— Galime tau pasiūlyti trisdešimt tūkstančių per metus, bet pirmus šešis mėnesius pažadėtume tik pusę jų.

— Kodėl?

— Fondas suveda balansą birželio tryliktą, tuo metu mums pasakys, kiek galime tikėtis ateinančiais fiskaliniais metais, pradedant liepos pirma. Turime rezervą, iš jo galėtume tau mokėti ateinančius šešis mėnesius. Po to mes keturi dalysimės, kas bus likę atskaičius išlaidas.

— Abrahamas ir Sofija su tuo sutiko?

— Aha, po trumputės mano kalbos. Spėjame, turi gerų kontaktų advokatūros aplinkoje, esi puikiai išsilavinęs, gražios išvaizdos, talentingas ir panašiai, tad visai natūralu, kad užsiimtum pinigų paieškomis.

— O jeigu aš nenoriu tuo užsiimti?

— Tuomet mūsų ketvertas turės dar labiau sumažinti sau algas, galbūt net iki dvidešimt tūkstančių per metus. Paskui iki penkiolikos. O kai fondas išseks, galbūt atsidursime gatvėje, visai kaip mūsų klientai. Benamiai advokatai.

— Vadinasi, aš — Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos ateitis?

— Taip mes nusprendėme. Priimsime tave kaip visateisį partnerį. Pažiūrėsime, ar „Drake & Sweeney“ pajėgs pasiūlyti daugiau.

— Esu sujaudintas, — pasakiau. Buvau ir šiek tiek išsigandęs. Darbo pasiūlymas nebuvo netikėtas, bet jis atvėrė duris, pro kurias dvejojau įžengti.

Atnešė juodųjų pupelių sriubą, užsisakėme dar alaus.

— Ką gali papasakoti apie Abrahamą? — paklausiau.

— Žydukas iš Bruklino. Atvyko į Vašingtoną dirbti senatoriaus Moiniheno15 aparate. Kelerius metus darbavosi Kapitolijaus kalvoje, galiausiai atsidūrė gatvėje. Itin talentingas teisininkas. Didžiumą laiko skiria koordinuodamas veiksmus su stambiųjų firmų pro bono teisininkais teisminių ieškinių bylose. Šiuo metu jis bylinėjasi su Gyventojų surašymo biuru, kad būtų įskaičiuojami ir benamiai. Taip pat yra iškėlęs ieškinį Kolumbijos apygardos mokyklų sistemos administracijai, kad benamių vaikams būtų užtikrintas vidurinis išsilavinimas. Su žmonėmis bendrauja sunkiai, bet jo užkulisiuose planuojama bylinėjimosi taktika nuostabi.

— O Sofija?

— Profesionali socialinė darbuotoja, vienuolika metų mokosi vakariniame teisės fakultete. Ji veikia ir mąsto kaip tikras teisininkas, ypač kai tenka paspausti valdininkus. Dešimt kartų per dieną girdžiu ją prisistatant telefonu: „Sofija Mendosa, advokatė.“

— Ji taip pat ir sekretorė?

— Nieko panašaus. Mes neturime sekretorių. Pats viską spausdini, registruoji popierius, susitaisai kavos. — Jis kiek palinko į priekį ir pritildė balsą. — Mes trys esame jau seniai, Maiklai, ir kiekvienas išsirausėme mažutes nišas. Tiesą sakant, mums reikia naujo veido ir šviežių idėjų.

— Pinigai iš tiesų viliojantys. — Nevykusiai pamėginau bent kiek pajuokauti.

Šiaip ar taip, Mordekajas nusišypsojo.

— Dirbi ne dėl pinigų, o todėl, kad to reikia tavo sielai.

Beveik visą naktį manoji siela neleido užmigti. Ar užteks drąsos palikti firmą? Ar rimtai svarstau imtis darbo, kuris taip menkai apmokamas? Juk iš tiesų atsisveikinu su milijonais.

Viskas, apie ką svajojau, teliks blunkančiu prisiminimu.

Tačiau laikas sutampa neblogai. Kai santuoka sužlunga, kažkaip atrodo tinkama imtis drastiškų permainų visais frontais.

12

Antradienį paskambinau į darbą ir pranešiau, kad sergu.

— Turbūt gripas, — pasakiau Polei, kuri, kaip ir buvo išmokyta, norėjo sužinoti konkrečiau. Karštis, peršinti gerklė, galvos skausmas? Visa tai. Bet kuris iš šių simptomų arba visi, man nusispjaut. Firmoje privaloma rimtai susirgti, kad galėtum neateiti į darbą. Polė užpildys blanką ir nusiųs Rudolfui. Žinojau, kad jis paskambins, todėl išėjau pasibastyti po ankstyvo rytmečio Džordžtauną. Sniegas sparčiai tirpo; prognozuojama aukščiausia temperatūra šiandien — apie penkiasdešimtį16. Valandą prastūmiau slampinėdamas po Vašingtono uostą, vieną puodelį po kito ragavau kapucino iš gatvės pardavėjų, stebėjau ant Potomako šąlančius irkluotojus.

Dešimtą išvažiavau į laidotuves.

Šaligatvis priešais bažnyčią buvo aptvertas barjerais. Motociklus palikę gatvėje aplinkui stovėjo farai. Toliau matėsi televizijos furgonai.

Kai privažiavau, didžiulė minia klausėsi šaukiančio į megafoną kalbėtojo. Virš galvų buvo iškalti keli paskubomis pagaminti plakatai— kad nufilmuotų operatoriai. Palikęs automobilį šalutinėje gatvelėje už trijų kvartalų, nuskubėjau prie bažnyčios. Tačiau aplenkiau fasadą ir pasukau prie šoninių durų, saugomų pagyvenusio tvarkdario. Pasiteiravau, ar bažnyčioje yra balkonas.

Paklausęs ar aš ne reporteris, jis įleido mane vidun ir parodė į vienas duris. Padėkojau ir, įėjęs pro jas, netvirtais laiptais užlipau į balkoną; iš jo vėrėsi gražus vaizdas į maldyklą apačioje. Purpurinis kilimas, tamsaus medžio klauptai, švariai nuplauti vitražiniai langai. Bažnyčia buvo labai graži — iš dalies supratau, kodėl dvasiškasis tėvas taip nenorėjo atverti ją benamiams.

Balkone buvau vienas, galėjau pasirinkti, kur atsisėsti. Tyliai nuėjau į vietą virš pagrindinių durų, iš kur buvo matyti vidurinis praėjimas ir altorius. Lauke ant paradinių laiptų pradėjo giedoti choras. Sėdėjau tuščioje bažnyčioje klausydamasis atplaukiančios melodijos.

Pagaliau choras nutilo, durys atsidarė ir vidun pradėjo grūstis žmonės. Nuo plūstančių į šventovę gedėtojų kojų trepsėjimo balkono grindys drebėjo. Choras užėmė vietą presbiterijoje. Visam judėjimui vadovavo dvasiškasis tėvas: televizininkų brigados — į vieną kampą, nedidukės šeimos nariai — į priekinį klauptą, aktyvistai su savo globojamais benamiais — viduryje. Pamačiau neskubiai įeinant Mordekają su kažkokiais dviem man nepažįstamais žmonėmis. Viename šone atsidarė durys, ir pro jas įžengė kaliniai — Lontės motina ir du broliai, vilkintys mėlyna kalėjimo apranga, surakintais riešais ir čiurnomis, grandinėmis sujungti vienas su kitu, lydimi keturių ginkluotų sargybinių. Juos pasodino antrame klaupte, vidurinėje dalyje, už senolės ir kelių kitų giminaičių.

Kai viskas nurimo, užgrojo vargonai, tyliai ir liūdnai. Apačioje kilo kažkoks bruzdesys, ir į jį visi atsisuko. Užlipęs į sakyklą, dvasiškasis tėvas pakvietė mus atsistoti.

Tvarkdariai, mūvintys baltomis pirštinėmis, centriniu praėjimu ant ratukų įrideno medinius karstus. Suremtus vieną į kitą galais išrikiavo juos skersai bažnyčios priekio. Lontės karstas pastatytas viduryje. Kūdikio — mažutis, ne ilgesnis kaip trijų pėdų. Ontarijo, Alonso ir Dantės — vidutinio didumo. Sukrečiantis vaizdas, tad pratrūko raudos. Choras pradėjo tyliai niūniuoti ir siūbuoti.

Apie karstus tvarkdariai sudėliojo gėles, ir vieną baisią sekundę pamaniau, kad juos atidengs. Niekada nebuvau dalyvavęs juodaodžių laidotuvėse. Nenutuokiau, ko tikėtis, buvau matęs žinių reportažus iš kitų laidotuvių, kuriose karstas kai kada būdavo atidengiamas ir šeima bučiuodavo lavoną. It maitvanagiai šios akimirkos tykodavo žiniasklaidos atstovai su kameromis.

Bet karstai liko uždengti, pasaulis nesužinojo to, ką aš žinojau — Ontarijas ir jo šeima atrodo besiilsintys visiškoje ramybėje.

Visi atsisėdo, dvasiškasis tėvas sukalbėjo ilgą maldą. Paskui kažkokia sesuo užtraukė giesmę solo, po to — kelios akimirkos tylos. Dvasiškasis tėvas perskaitė šiek tiek iš Šventojo Rašto ir pasakė trumpą pamokslą. Po jo į priekį išėjo viena benamių aktyvistė ir išdrožė kalbą, aršiai užsipuldama visuomenę ir jos vadus, kurie leidžia tokiai tragedijai atsitikti. Ji kaltino Kongresą, ypač respublikonus, taip pat nesugebančią tvarkytis miesto valdžią, teismus ir biurokratiją. Bet aršiausia kritika kliuvo aukštuomenės nariams, kurie savo rankose turėdami pinigus ir valdžią visai nesirūpina vargšais ir pasiligojusiais. Kalbėjo aiškiai ir piktai. Pagalvojau, kad labai įtaigu, bet ne itin tinka laidotuvėse.

Kai ji baigė kalbėti, žmonės paplojo. Tada dvasiškasis tėvas labai ilgai pliekė visus, kurie nėra juodaodžiai ir vergauja pinigams.

Vėliau — solo giesmė, vėl ištraukos iš Šventojo Rašto. Paskui choras užtraukė jausmingą himną, nuo kurio mano akys prisipildė ašarų. Žmonės sustojo į eilę norėdami paliesti mirusiuosius rankomis, bet greitai eilė iširo — grūsdamiesi į priekį gedėtojai pratrūko rypuoti, be maža ko apversdami karstus.

— Atidenkite juos! — kažkas sukliko, bet dvasiškasis tėvas papurtė galvą — „ne“. Minia spraudėsi prie sakyklos, spietėsi aplinkui karstus, šaukė ir raudojo kone nustelbdama chorą, kuris stengėsi giedoti keliais tonais aukščiau. Garsiausiai plyšavo senolė, kiti ją glostė ir ramino.

Vos galėjau patikėti savo akimis. Kur buvo visi tie žmonės paskutiniaisiais Lontės gyvenimo mėnesiais? Tie maži karstuose gulintys kūnai būdami gyvi niekada nepatyrė tiek meilės.

Televizijos kameros prislinko dar arčiau, neišlaikę verkė vis daugiau gedėtojų. Laidotuvių apeigos virto tikru spektakliu.

Galiausiai įsikišo dvasiškasis tėvas ir vargais negalais atkūrė tvarką. Tyliai skambant vargonams, jis vėl sukalbėjo maldą. Prasidėjo ilgas atsisveikinimas, žmonės paskutinį kartą ėjo pro karstus.

Apeigos truko pusantros valandos. Kaip už du tūkstančius dolerių, rezultatas visai neblogas. Didžiavausi juo.

Lauke prie bažnyčios minia vėl susibūrė ir patraukė Kapitolijaus kalvos link. Prasidėjo demonstracija. Pačiame jos viduryje žygiavo Mordekajas. Kai visi išnyko už kampo, ėmiau svarstyti, kokioje daugybėje žygių ir demonstracijų jis dalyvavo. Jų dar per mažai, tikriausiai atsakytų jis.

Trisdešimties metu amžiaus Rudolfas Meisas tapo „Drake & Sweeney“ partneriu, ir šis rekordas vis dar nesumuštas. Jeigu viskas klostysis pagal jo planus, kada nors Rudolfas bus seniausias iš tebedirbančių partnerių. Teisė jam sudarė gyvenimo prasmę, tai galėtų paliudyti trys buvusios jo žmonos. Visa kita, prie ko jis prisiliesdavo, baigdavosi katastrofiškai, tačiau Rudolfas buvo prityręs stambios firmos komandinis žaidėjas.

Šeštą valandą vakaro jis laukė manęs savo kabinete, apsivertęs krūvomis darbo. Polė ir kitos sekretorės jau buvo išėjusios, kaip ir dauguma padėjėjų bei klerkų. Po pusės šešių judėjimas koridoriais gerokai sumažėdavo.

Uždaręs duris atsisėdau priešais jį prie stalo.

— Maniau, tu sergi.

— Aš išeinu, Rudolfai. — Sukaupiau visą drąsą, bet paširdžiuos maudė.

Jis nustūmė į šalį knygas ir užsuko savo brangaus parkerio dangtelį.

— Klausausi tavęs.

— Palieku firmą. Man pasiūlė dirbti vienoje viešojo intereso firmoj.

— Nekvailiok, Maiklai.

— Nekvailioju. Apsisprendžiau. Ir noriu išeiti sukeldamas kaip įmanoma mažiau nepatogumų.

— Po trejų metų taptum partneriu.

— Radau kai ką geresnio.

Jis nesugalvojo, ką atsakyti, tad iš nevilties tik nukreipė žvilgsnį aukštyn.

— Liaukis, Maikai. Dėl vieno incidento juk negali taip palūžti.

— Aš ir nepalūžau, Rudolfai. Tik pereinu į kitą sritį.

— Nė vienas iš kitų aštuonių įkaitų taip nesielgia.

— Tuo jiems geriau. Jeigu jaučiasi laimingi, tuomet ir aš laimingas. Be to, jie iš teisminių bylų skyriaus, keista padermė.

— Kur išeini?

— Į vieną juridinę konsultaciją netoli Logano žiedo. Benamių teisės specializacija.

— Benamių teisės?

— Taip.

— Kiek tau mokės?

— Pašėlusius pinigus. Nenorėtum paaukoti juridinei konsultacijai?

— Tu kraustais iš proto.

— Tik menkutė krizė, Rudolfai. Esu vos trisdešimt dvejų — pernelyg jaunas vidutinio amžiaus paikystėms. Tikiuosi, — savąją įveiksiu anksti.

— Pasiimk mėnesį atostogų. Padirbėk su benamiais, paskui išmesk juos iš galvos ir grįžk. Išeini pačiu blogiausiu metu, Maikai. Juk žinai, kaip mes nespėjame suktis.

— Liaukis, Rudolfai. Kai žinai, kad po tavimi ištiestas saugos tinklas, visai neįdomu užsiimti akrobatika.

— Neįdomu? Tu taip elgiesi dėl įdomumo?

— Grynai dėl to. Tik pagalvok, kaip smagu dirbti, kai nereikia žvilgčioti į laikrodį.

— O kaip Klerė? — mygo jis, šitaip atskleisdamas, kokios gilios nevilties yra ištiktas. Juk vos ją pažinojo, be to, kam kam, tik ne jam firmoje patarinėti vedybiniais klausimais.

— Gerai. Norėčiau išeiti penktadienį.

Susitaikydamas su pralaimėjimu, Rudolfas atsikrenkštė, paskui užsimerkė ir lėtai palingavo galva.

— Negaliu patikėti.

— Atleisk, Rudolfai.

Paspaudėme vienas kitam ranką ir sutarėme susitikti ankstyvų pusryčių mano nebaigtiems darbams aptarti.

Nenorėjau, kad Polė išgirstų iš kitų lūpų, tad grįžau į savo kabinetą ir jai paskambinau. Radau ją namie, gaminančią pietus. Pasiskundė, jog ši žinia sugadino jai nuotaiką visai savaitei.

Pakeliui į namus sustojau prie tajų restoranėlio ir nusipirkau išsineštinio maisto. Parvažiavęs į namus įstačiau į šaldytuvą vyną, padengiau stalą ir pradėjau repetuoti, ką pasakysiu žmonai.

Jeigu Klerė ik tikėjosi kokios noks pasalos, to nebuvo matyti. Per tuos metus, užuot kivirčijęsi, pripratome paprasčiausiai nekreipti vienas į kitą dėmesio. Todėl taktiką rinkdavomės neįmantrią.

Bet užsimaniau trenkti netikėtai, kruopščiai parengęs smūgį, o paskui pažerti pašaipų. Bus ganėtinai elegantiška ir žema, yrančiai santuokai — kaip tik.

Buvo beveik dešimta; kažkada anksčiau Klerė pavalgė, tad mudu su taurėmis rankose nuėjome tiesiai į svetainę. Užkūriau židinį, ir abu įsitaisėme mėgstamuose foteliuose. Po kelių minučių prašnekau:

— Mums reikia pasikalbėti.

— Apie ką? — visiškai abejingai paklausė ji.

— Ketinu palikti „Drake & Sweeney“.

— Ak, iš tikrųjų? — Ji nugėrė gurkšnelį vyno. Žavėjausi žmonos šaltakraujiškumu. Klerė arba tikėjosi to, arba norėjo parodyti, kad jai visai nesvarbu.

— Taip. Negaliu ten grįžti.

— Kodėl?

— Pribrendau permainoms. Korporacinis darbas staiga įkyrėjo ir tapo nebesvarbus, noriu kuo nors padėti žmonėms.

— Kaip gražu. — Klerė jau mąstė apie pinigus. Buvo įdomu, kada apie juos paklaus. — Iš tiesų, labai kilnu, Maiklai.

— Jau tau pasakojau apie Mordekają Griną. Jo juridinė konsultacija pasiūlė man darbą. Nuo pirmadienio pradedu.

— Nuo pirmadienio?

— Taip.

— Vadinasi, tu jau apsisprendei.

— Taip.

— Visai nepasitaręs su manimi. Mano balsas nieko nereiškia, tiesa?

— Aš nebegaliu grįžti į firmą, Klere. Jau pasakiau Rudolfui.

Dar vienas gurkšnelis vyno, šiek tiek sukąsti dantys, plykstelėjo ir tuoj pat nuslūgo pyktis. Stebėtina savitvarda.

Mudu stebeilijome į židinį, pakerėti oranžinių liepsnų. Tylą pertraukė Klerė:

— Galiu paklausti, kaip tai atsilieps mūsų finansams?

— Daug kas keičiasi.

— Kokia naujoji alga?

— Trisdešimt tūkstančių per metus.

— Trisdešimt tūkstančių per metus, — pakartojo ji. Paskui darsyk, sugebėdama kažkaip ištarti, kad nuskambėtų dar mažiau. — Taigi mažiau, nei aš gaunu.

Jos alga — trisdešimt vienas tūkstantis, suma, kuri ryškiai padidės per kelerius ateinančius metus — dideli pinigai jau nebe taip toli. Trokšdamas toliau bendrauti, neketinau toleruoti jos inkštimo dėl pinigų.

— Viešojo intereso teisę praktikuoji ne dėl pinigų, — pareiškiau stengdamasis, kad tai nenuskambėtų šventeiviškai. — Kiek prisimenu, ir tu į medicinos fakultetą pasukai ne dėl pinigų.

Kaip ir visi šalies studentai medikai, ji pradėjo mokytis prisiekinėdama, kad pinigai nevilioja. Troško padėti žmonijai. Tas pat ir su teisės studentais. Mes visi melavome.

Žvelgdama į ugnį, ji paskaičiavo. Spėjau, kad veikiausiai mąstė apie nuompinigius už butą. Būstas išties neblogas; už du tūkstančius per mėnesį galėtų būti dar geresnis. Atitinkami ir baldai. Mudu didžiavomės savo gyvenamąja vieta, — deramas adresas, gražus daugiabutis, puikūs kaimynai, — bet čia praleidome tiek mažai laiko drauge. Žinoma, teks persikraustyti, bet nieko, iškęsime.

Mudu visada atvirai aptardavome savo finansus, nieko neslėpdavome. Ji žinojo, kad apie penkiasdešimt vieną tūkstantį turime įdėję į investicinius fondus, o dvylika tūkstančių — į einamąją sąskaitą. Stebėtina, kiek mažai per šešerius santuokos metus mudu sutaupėme. Kai žengi sparčios karjeros keliu stambioje firmoje, pinigai, atrodo, niekada neišseks.

— Turbūt mums teks prisitaikyti, ar ne? — ji šaltai mane nužvelgė. Žodis „prisitaikyti“ nuskambėjo kupinas numanomų prasmių.

— Turbūt taip.

— Aš pavargau. — Ištuštinusi taurę, ji nuėjo į miegamąjį.

„Kaip graudu, — pagalvojau. — Mudviem net pritrūko pagiežos geram kivirčui.“

Žinoma, suvokiau naują savo padėtį gyvenime. Nuostabi istorija — karjeros laiptais lipantis jaunas teisininkas tampa skurdo advokatu; atgręžia nugarą pelningai ir saugiai firmai, kad pradėtų dirbti už dyką. Nors ir manė, kad kraustausi iš proto, Klerei buvo sunku kritikuoti šventąjį.

Įmečiau į židinį pliauską, vėl prisipyliau taurę ir likau miegoti ant sofos.

13

Aštuntame aukšte partneriai turėjo atskirą valgomąjį, ir bendradarbiai jausdavosi pagerbti, jeigu juos pakviesdavo ten pavalgyti. Rudolfas buvo didelis naivuolis manydamas, kad septintą ryto dubuo airiškos avižinės košės jų ypatingajame kambaryje padės man susiprotėti. Kaipgi galiu atgręžti nugarą ateičiai, kupinai pusryčių su viršūnėmis?

Rudolfas turėjo jaudinančių žinių. Vakar vėlai vakare jis pasikalbėjęs su Artūru, ir man ketinama pasiūlyti dvylika mėnesių bandomųjų atostogų. Kad ir kiek man mokėtų juridinė konsultacija, firma pasirengusi kompensuoti prarandamą skirtumą. Labai kilnu, jie netgi turėtų padaryti daugiau, kad tik būtų apgintos vargšų teisės. Į mane bus žiūrima kaip firmos visiems metams pro bono darbui paskirtą vaikiną, ir dėl to jie galės jaustis geriau. Aš grįšiu pilnas naujų jėgų, numaldęs potraukį išmėginti dar nepažintus dalykus, ir vėl nukreipsiu savo talentus į „Drake & Sweeney“ šlovę.

Ką ir kalbėti, pasiūlymas padarė įspūdį, netgi jaudino, negalėjau taip paprastai jį atmesti. Pažadėjau Rudolfui apie tai pagalvoti ir labai greitai atsakyti. Jis tuoj pat perspėjo: tam planui dar turi pritarti vykdomasis komitetas, nes aš nesu partneris. Dar niekada firma nėra svarsčiusi galimybės suteikti tokias atostogas bendradarbiui.

Mat Rudolfas žūtbūt stengėsi, kad pasilikčiau, bet tai turėjo mažai ką bendra su draugyste. Mūsiškis antimonopolinės teisės skyrius užverstas darbu, ir kad būtų įmanoma susidoroti su vis didėjančiu krūviu, reikėjo dar bent dviejų vyresniųjų manosios patirties bendradarbių. Labai netinkamu metu pasitraukiu, bet dėl to nesukau sau galvos. Firmoje aštuoni šimtai teisininkų. Vyresnybė pajėgs rasti trūkstamų pajėgų.

Per praėjusius metus užkaliau firmai valandinėmis sąskaitomis bemaž septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Štai kodėl pusryčiauju jų prašmatniame valgomajame ir klausausi paskubom sukurptų planų, kaip mane suturėti. Taigi atrodė visai logiška paaukoti mano metinę algą, išmesti ją benamiams ar dar kokiai nors labdarai, jeigu tik užsimanysiu, o paskui po metų parsivilioti mane atgal.

Kai jis išdėstė sumanymą apie metines atostogas, ėmėmės peržvelginėti labiausiai neatidėliotinus reikalus, susikaupusius ant mano darbo stalo. Vardijome dalykus, kuriuos būtina nuveikti, kai prie staliuko netoli mūsų atsisėdo Breidenas Čensas. Iš pradžių jis manęs nepastebėjo. Aplinkui daugiausiai pavieniui pusryčiavo dar koks tuzinas partnerių, visi giliai įsikniaubę į rytinius laikraščius. Stengiausi nežiūrėti Čenso pusėn, bet galiausiai pasisukau ir pagavau jį spoksant į mane.

— Labą rytą, Breidenai. — Nuo mano garsaus balso jis krūptelėjo. Rudolfas staiga atsigręžė pasižiūrėti, su kuo aš pasisveikinau.

Česnas linktelėjo, nieko neatsakė ir skubiai atsikando skrebučio.

— Pažįsti jį? — patylom paklausė Rudolfas.

— Buvome susitikę, — atsakiau. — Tada, per trumpą mudviejų susirėmimą jo kabinete, Čensas pareikalavo pasakyti pavardę partnerio, kurio priežiūroje dirbu. Dabar tapo aišku: Rudolfui jis nepasiskundė.

— Šiknius, — vos girdimai ištarė Rudolfas. Regis, buvome vienodos nuomonės. Tuoj pat pamiršęs Čensą, jis atvertė kitą darbų sąrašo puslapį ir yrėsi toliau. Buvo susikaupę daugybė mano nebaigtų darbų.

Susimąsčiau apie Čensą ir tą iškeldinimo bylą. Jis atrodė malonus žmogus, pablyškęs, dailių veido bruožų, švelnių manierų. Nepajėgiau įsivaizduoti jo, apžiūrinėjančio apleistus sandėlius, pilnus savavališkai įsikūrusių gyventojų, besipurvinantį rankas stengiantis, kad darbas būtų atliktas iki galo. Žinoma, jis niekada pats tuo neužsiima, turi padėjėjų. Čensas sėdi prie rašomojo stalo ir tikrina dokumentaciją, imdamas po kelis šimtus dolerių už valandą, o koks nors Hektoras Palma iš firmos rūpinasi nemaloniomis detalėmis. Čenso, kaip partnerio, pareigos — ir susitikimai priešpiečių, ir golfo partija su „RiverOaks“ vadovais.

Tikriausiai jis nė nežino iškeldintų iš „RiverOaks/TAG“ sandėlio žmonių pavardžių, ir kodėl turėtų jas žinoti? Juk jie — tik savavališkai apsigyvenusieji, bevardžiai, beveidžiai, benamiai. Jis nestovėjo greta farų, kai šie vilko juos iš mažučių būstų ir paliko gatvėje. Bet Hektoras Palma veikiausiai viską matė.

O jeigu Čensas nežinojo Lontės Barton šeimos vardų, tai jis negalėjo susieti jų iškeldinimo ir mirčių. Arba galbūt dabar jau žino. Galbūt kas nors jam pasakė.

Į tuos klausimus turėtų atsakyti Hektoras Palma, ir labai greitai. Šiandien trečiadienis. O aš išeinu penktadienį.

Rudolfas baigė su manimi pusryčiauti aštuntą — kaip tik laiku, kad suspėtų į kitą susitikimą savo kabinete su kai kuriais labai svarbiais žmonėmis. Grįžęs prie savo rašomojo stalo, atsiverčiau Post. Akys sustingo ties širdį veriančia fotografija su penkiais bažnyčioje išrikiuotais uždengtais karstais, čia pat buvo išsamus reportažas apie apeigas ir po jų sekusią demonstraciją.

Gerai parašytas redakcijos vedamasis ragino turinčiuosius maisto ir stogą virš galvos stabtelėti, susimąstyti apie gyvenančius mūsų mieste tokius žmones kaip Lontė Barton. Jie niekur nedingsta. Jų nenušluosi nuo gatvių ir nepaslėpsi, kad mes nematytume. Jie glaudžiasi automobiliuose, įsikuria lūšnose, šąla savadarbėse palapinėse, miega parkuose ant suolų, laukia, kol gaus gultą sausakimšuose ir kartais pavojinguose prieglobsčiuose. Mes gyvename tame pačiame mieste; jie — mūsų visuomenės dalis. Jeigu jiems nepadėsime, tokių žmonių daugės. Ir jie toliau mirs mūsų gatvėse.

Išsikirpęs iš laikraščio vedamąjį, sulanksčiau ir įsidėjau į piniginę.

Per teisininku padėjėju tinklą užmezgiau kontaktą su Hektoru Palma. Būtų neišmintinga nueiti tiesiai pas jį, juk veikiausiai kur nors aplinkui sukinėjasi Čensas.

Susitikome trečiame aukšte, pagrindinėje bibliotekoje, tarp knygų stelažų, kur nestebi saugos vaizdo kameros nei kas nors kitas. Vaikinas labai nervinosi.

— Jūs padėjote tą aplanką ant mano stalo? — paklausiau tiesiai šviesiai. Nebuvo laiko žaidimams.

— Kokį aplanką? — Jis apsidairė aplinkui, lyg mudu persekiotų banditai.

— Su „RiverOaks/TAG“ iškeldinimo byla. Juk jūs tuo reikalu užsiėmėte, tiesa?

Jis nenumanė, kiek daug žinau. Arba kiek mažai.

— Taip, — pripažino.

— Kur visa byla?

Hektoras išsitraukė nuo lentynos knygą ir apsimetė kažko joje ieškąs.

— Čensas visas bylas laiko pas save.

— Savo kabinete?

— Taip. Užrakintas dokumentų spintoje.

Kalbėjomės pašnibždomis. Nors nesijaudinau, bet susizgribau irgi besidairąs į šalis. Jeigu kas nors stebėtų, iškart suprastų, kad mudu kažką rezgame.

— Kas byloje?

— Bjaurūs dalykai.

— Papasakokite.

— Turiu žmoną ir keturis vaikus. Nenoriu, kad mane išvytų iš darbo.

— Duodu žodį, niekam neprasitarsiu.

— Vis tiek išeinate. Kas jums rūpi?

Gandas keliauja greitai, bet nenustebau. Dažnai susimąstydavau, kas labiau linkę nešioti paskalas — teisininkai ar jų sekretorės? Veikiausiai, teisininkų padėjėjai.

— Kodėl padėjote tą aplanką ant mano stalo?

Jis siekė paimti nuo lentynos kitą knygą. Dešinė jo ranka drebėjo.

— Nesuprantu, apie ką kalbate.

Pasklaidęs kelis puslapius, jis nuėjo į lentynos galą. Nusekiau iš paskos įsitikinęs, kad netoliese niekas mūsų nestebi. Hektoras sustojo ir susirado dar vieną tomą; mačiau, kad jis tebenori kalbėtis.

— Man reikia tos bylos, — pasakiau.

— Aš jos neturiu.

— Tai kaip man ją gauti?

— Pavogti.

— Puiku. Iš kur gausiu raktą?

Akimirką jis tyrinėjo mano veidą, mėgindamas atspėti, ar aš nusiteikęs rimtai.

— Aš neturiu rakto, — galiausiai pareiškė.

— Kaip gavote iškeldintųjų sąrašą?

— Nesuprantu, apie ką kalbate.

— Suprantate. Tai jūs padėjote man ant stalo.

— Jūs tikrai išprotėjote, — metė jis ir nuėjo. Laukiau, kada stabtels, bet Palma žengė toliau — pro lentynų eiles, prikrautus stelažus, budėtojo stalelį ir galiausiai išėjo iš bibliotekos.

Savo paskutiniąsias tris dienas firmoje visai neketinau plėšytis, kad ir ką manytų Rudolfas. Ant rašomojo stalo suverčiau antimonopolinį šlamštą, uždaręs duris spoksojau į sienas ir šypsojausi iš visko, ką palieku už savęs. Įtampa slūgo sulig kiekvienu nauju įkvepiamo oro gurkšniu. Nebereikės vilkti vergiško jungo, užgniaužus kvapą vis žvilgčioti į laikrodį. Nebeliks aštuoniasdešimties valandų darbo savaitės, vis baiminantis, kad ambicingieji kolegos galbūt savo kabinetuose prasėdi aštuoniasdešimt penkias. Nereikės įsiteikinėti viršininkams. Naktį nebekankins košmarai, kuriuose partnerystė užsitrenkia man prieš pat nosį.

Paskambinau Mordekajui ir oficialiai pranešiau priimąs jo pasiūlymą. Nusijuokęs jis suskelė sąmojų, kad kaip nors ras galimybių mokėti man algą. Turėčiau pradėti pirmadienį, bet paprašė užsukti anksčiau — norįs trumpai supažindinti mane su būsimu darbu. Mintyse sugrįžau į Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos patalpas. Įdomu, kuri iš užgrioztų kamarėlių bus paskirta man? Velniai nematė, ne taip jau ir svarbu.

Beveik visą pavakarę teko klausytis rimtai išsakomų atsisveikinamųjų palinkėjimų draugų ir kolegų, įsitikinusių, kad aš iš tiesų pamečiau protą.

Kantriai ištvėriau. Šiaip ar taip, juk žengiu į šventuosius.

O tuo pat metu mano žmona lankėsi pas skyrybų advokatę, tokią moteriškutę, kuri garsėjo negailestingai griebianti vyrus už kiaušių.

Klerė manęs jau laukė, kai šeštą — gana anksti — parvažiavau namo. Stalas virtuvėje buvo nuklotas rašteliais ir kompiuterio išklotinėmis. Čia pat gulėjo ir kalkuliatorius. Ji laikėsi šaltai, buvo gerai pasirengusi. Šįsyk į pasalą papuoliau aš.

— Manau, turime skirtis, — maloniai pradėjo ji. — Dėl požiūrių nesuderinamumo. Mudu nesipykstame. Nerodome vienas į kitą pirštais. Tik pripažįstame tai, ką nesugebame pasakyti garsiai — santuoka žlugusi.

Žmona padarė pauzę laukdama, kad ką nors pasakyčiau. Negalėjau vaidinti nustebusio. Klerė jau apsisprendusi; kurių galų prieštarauti? Privalėjau pasirodyti toks pat šaltakraujis kaip ir ji.

— Žinoma, — atsakiau stengdamasis dėtis kuo abejingesnis. Šiek tiek palengvėjo, kad pagaliau galiu būti atviras. Bet vis dėlto kėlė nerimą tai, kad ji trokšta skyrybų labiau nei aš.

Siekdama išsaugoti pranašumą, Klerė pranešė, kad susitiko su Žaklina Hjum, savo ką tik nusisamdyta skyrybų advokate. Ištarė šią pavardę, lyg paleisdama minosvaidžio salvę, paskui persakė jos interesų gynėjos pareikštas savigyriškas nuomones.

— Kodėl nusisamdei advokatę? — pertraukiau ją.

— Noriu užsitikrinti, kad mano interesai būtų ginami.

— Manai, aš tave apgausiu?

— Tu — teisininkas. Ir aš noriu turėti teisininką. Visai paprasta.

— Galėjai sutaupyti daug pinigų, jos nesisamdydama. — Pamėginau bent kiek užginčyti. Šiaip ar taip, juk mudu skiriamės.

— Bet dabar, kai ją turiu, jaučiuosi kur kas geriau.

Ji padavė man „Priedą A“ — suskaičiuotų mūsų aktyvų ir pasyvų aprašą. „Priede B“ buvo siūloma, kaip viską pasidalyti. Žinoma, ji ketino pasiimti didesnį kąsnį. Grynaisiais turėjome dvylika tūkstančių dolerių, ir ji norėjo pusės jų, kad galėtų išmokėti paskolą už savo automobilį. Antra vertus, man liks du tūkstančiai penki šimtai. Visai neužsiminta apie tūkstančio šešių šimtų išmoką. Šiuos pinigus dar buvau skolingas už savąjį „Lexus“. Ji taip pat norėjo keturiasdešimt penkių tūkstančių iš penkiasdešimt vieno tūkstančio dolerių, mudviejų įdėtų į investicinius fondus. Didžiadvasiškai man leista pasilikti 401 K17.

— Nepasakyčiau, kad dalybos lygios, — pakomentavau.

— Tokios ir neturi būti, — pareiškė ji pasitikinčiai, kaip žmogus, ką tik įsigijęs pitbulį.

— Kodėl?

— Todėl, kad ne aš išgyvenu vidutinio amžiaus krizę.

— Vadinasi, kaltas aš?

— Kaltų neieškosime. Mudu dalijamės aktyvus. Dėl tik tau vienam žinomų priežasčių nusprendei susimažinti pajamas devyniasdešimčia tūkstančių dolerių per metus. Kodėl aš turiu nuo to nukentėti? Mano advokatė neabejoja sugebėsianti įtikinti teisėją, kad savo veiksmais sužlugdei mus finansiškai. Nori kraustytis iš proto — puiku. Bet nesitikėk, kad aš badausiu.

— Maža pavojaus.

— Neketinu kivirčytis.

— Ir aš neketinčiau, jeigu viskas liktų man. — Jaučiau, kad būtina sukelti bent šiek tiek nemalonumų. Rėkauti ir svaidytis daiktais negalėjome. Po šimts, tikrai nesirengėme verkti. Juolab kaltinti vienas kitą už santuokinę neištikimybę ar priklausomybę nuo kokių nors cheminių medžiagų. Kas gi tai per skyrybos?

Labai neįdomios.

Nekreipdama į mane dėmesio, vis pasižiūrėdama į pastabų sąrašą, be abejo, parengtą padedant jos interesų gynėjai, Klerė varė toliau:

— Sutartis dėl buto nuomos baigiasi birželio tryliktą, tad iki tol aš čia liksiu. Už tą laiką reikės sumokėti dešimt tūkstančių nuompinigių.

— Kada man išeiti?

— Kai tik panorėsi.

— Gerai. — Jeigu ji nori, kad išsikraustyčiau, neketinu maldauti, kad leistų pasilikti. Tikros varžybos dėl pranašumo. Kuri stalo pusė parodys daugiau paniekos kitai?

Vos nepasakiau ką nors kvaila, pavyzdžiui: „Rengiesi įsileisti ką nors kitą?“ Troškau išmušti ją iš pusiausvyros, pamatyti, kaip ji nors vieną sekundėlę suminkštėja. Tačiau pasistengiau išlikti šaltas.

— Iki savaitgalio manęs čia nebus, — pažadėjau. Ji nesumojo, ką atsakyti, bet nesusiraukė. — Beje, kodėl tu manai turinti teisę į aštuoniasdešimt procentų investicinių fondų?

— Tiek man nelieka. Dešimt tūkstančių išleidžiu už buto nuomą, dar tris tūkstančius — už komunalines paslaugas, du tūkstančius — mudviejų bendroms kreditinėms kortelėms padengti, ir abu esame skolingi apie šešis tūkstančius pajamų mokesčių. Taigi iš viso susidaro dvidešimt vienas tūkstantis.

„Priede C“ kruopščiai išvardyti asmeniniai priklausiniai, pradedant svetaine ir baigiant atsilaisvinusiu miegamuoju. Nė katras nedrįstume nusižeminti iki rietenų dėl puodų ir keptuvių, tad pasidalijome gana draugiškai.

— Pasiimk, ką nori, — kelissyk pakartojau, ypač kai reikėjo pasidalyti rankšluosčius ar patalynę. Dėl kelių daiktų pasiderėjome, tačiau taktiškai. Savo pozicijos kai kurių vertybių atžvilgiu laikiausi veikiau iš nenoro jų fiziškai judinti, o ne iš kokios nors savininkiškos savigarbos.

Man reikėjo televizoriaus ir keleto lėkščių. Viengungiškas gyvenimas prieš mane atsivėrė pernelyg netikėtai, kad mąstyčiau, kaip įsirengsiu naują būstą. O Klerė, regis, jau valandų valandas gyveno ateitimi.

Bet ji elgėsi garbingai. Pasikankinę su „Priedu C“, mudu pripažinome pasidaliję teisingai. Pasirašysime separacijos sutartį, išlauksime šešis mėnesius, tuomet drauge nueisime į teismą ir juridiškai nutrauksime mudviejų sąjungą.

Po dalybų nė vienas nenorėjome kalbėtis. Apsivilkau paltą ir išėjau pasivaikštinėti po Džordžtauno gatves, mąstydamas, kaip stulbinamai pasikeitė mano gyvenimas.

Santuoka iro lėtai, bet užtikrintai. Karjeros permaina atšvilpė kaip kulka. Viskas vyko pernelyg greitai, nepajėgiau nieko sustabdyti.

14

Bandomųjų atostogų idėją vykdomasis komitetas iškakt numarino. Nors niekam nebuvo lemta žinoti, ką ši grupė veikia per savo uždarus posėdžius, itin paniuręs Rudolfas man pranešė, kad gali atsirasti dingstis precedentui. Tokioje stambioje firmoje suteikti metines atostogas vienam bendradarbiui, reikštų išjudinti grandininę reakciją reikalavimų iš kitų nepatenkintųjų.

Saugos tinklas iš po manęs ištrauktas. Durys užsitrenks, kai pro jas išeisiu.

— Ar tikrai supranti, ką darai? — paklausė Rudolfas, stovėdamas priešais mano stalą. Ant grindų šalia jo kėpsojo dvi didžiulės kartotinės dėžės. Polė į jas jau krovė mano šlamštą.

— Suprantu, — nusišypsojau. — Dėl manęs nesijaudink.

— Stengiuosi.

— Dėkui, Rudolfai.

Jis išėjo linguodamas galva.

Po vakarykščio Klerės smūgio iš pasalų nepajėgiau mąstyti apie jokias atostogas. Į galvą grūdosi svarbesnės mintys. Netrukus būsiu išsiskyręs, viengungis ir benamis.

Staiga susirūpinau dėl naujo būsto, o ką jau kalbėti apie kitką — naują darbą, kontorą, karjerą. Uždariau duris ir akimis permečiau laikraščio klasifikuotų skelbimų skyrelį „Nekilnojamasis turtas“.

Parduosiu automobilį ir išsivaduosiu nuo keturių šimtų dolerių per mėnesį išperkamosios nuomos įnašų. Nusipirksiu kledarą, brangiai apdrausiu ir lauksiu, kol mano naujųjų kvartalų tamsybėse jis dings. Jeigu noriu turėti Kolumbijos apygardoje gerą butą, aišku, kad didžiąją dalį naujos mano algos suris nuoma.

Anksti išėjau priešpiečių ir dvi valandas važinėjau po Vašingtono centrą dairydamasis tinkamų palėpių. Pigiausia pasirodė lindynė, už kurią prašė tūkstantį šimto per mėnesį — gerokai per brangiai kaip gatvės advokatui.

Kai po priešpiečiu grįžau į kontorą, ant rašomojo stalo toje pačioje vietoje manęs laukė dar vienas paprastas, teisinių dokumentų formato manilinis aplankas, be jokio užrašo ant viršaus. Iš vidaus, kairėje pusėje, juostele prilipinti du raktai, dešinėje — sąvaržėle prisegtas kompiuteriu spausdintas raštelis:

Viršutinysis raktas — Čenso durų. Apatinysis dokumentų spintelės po langu. Nusikopijuokite ir padėkite atgal į vietą. Atsargiai, Čensas labai įtarus. Atsikratykite raktais.

Akimirksniu pasirodė Polė, kaip dažnai pasitaikydavo — nė nepasibeldusi į duris, be jokio garso, tiesiog išdygo kambaryje it šmėkla. Papūtusi lūpytes, tarsi manęs nematytų. Mudu kartu dirbome ketverius metus, ir ji tvirtino esanti sugniuždyta, kad išeinu. Tiesą sakant, nebuvome tokie artimi. Po kelių dienų ji turės naują viršininką. Nors ir labai miela būtybė, šiuo metu ji mažiausiai man rūpėjo.

Greitai užverčiau aplanką. Kažin ar Polė jį matė? Kiek luktelėjau, kol ji triūsė prie mano kraustymosi dėžių. Nė žodžiu apie tai neužsiminė, tad galima drąsiai spėti, kad nieko nežino. Tačiau ji matydavo viską, kas dedasi koridoriuje netoliese mano kabineto, neįsivaizdavau, kaip Hektoras ar kas nors kitas galėjo čia įsmukti ir vėl išeiti nepastebėtas.

Rimtai pasikalbėti nutarė apsilankęs Baris Nucas — taip pat buvęs įkaitas ir draugas. Uždaręs duris, jis atsargiai apėjo dėžes. Nenorėjau su juo aptarinėti, kodėl metu darbą, tad papasakojau apie Klerę. Jo žmona ir Klerė — abi iš Providenso, o toks faktas Vašingtone atrodė savotiškai reikšmingas. Iš pradžių mes bendraudavome šeimomis, bet ilgainiui grupinė draugystė išblėso kaip ir santuokos.

Jis nustebo, paskui nuliūdo, tačiau, regis, gana greitai atsigavo nuo tos žinios.

— Bjaurus tau mėnuo, — pakomentavo. — Užjaučiu.

— Mudu ilgai slydome žemyn, — pasakiau.

Šnektelėjome apie senus gerus laikus, apie žmones, dirbusius su mumis ir išėjusius. Vengėme prisiminti įvykį su Misteriu, netgi prie alaus bokalo. Tai man pasirodė keista. Du draugai žvelgė mirčiai į akis, šiaip taip išnešė sveiką kailį, o paskui tiek įniko į savo reikalus, kad neranda laiko padėti vienas kitam dorotis su liekamaisiais reiškiniais.

Galiausiai prie to priėjome; sunku buvo išvengti šios temos, kai vidury kabineto ant grindų kėpso kraunamos dėžės. Sumojau, kad kaip tik anas incidentas išprovokavo mudviejų pokalbį.

— Atleisk, kad nuvyliau tave, — pradėjo jis.

— Nereikia, Bari.

— Ne, tikrai, turėjau būti greta tavęs.

— Kodėl?

— Nes akivaizdu, kad tu pametei protą. — Jis susijuokė.

Pasistengiau įvertinti jo humorą.

— Aha. Turbūt šiek tiek kuoktelėjau, bet tai praeis.

— Ne, rimtai. Girdėjau, kad turi sunkumų. Mėginau tave susirasti praėjusią savaitę, bet buvai dingęs. Nerimavau dėl tavęs, bet turėjau dalyvauti teisme, na, žinai, kaip paprastai.

— Žinau.

— Maiklai, išties man nemalonu, kad nebuvau greta tavęs.

— Liaukis. Nereikia.

— Mus visus tada velniškai išgąsdino, bet, matyt, tave sukrėtė labiausiai.

— Jis galėjo visus mus nugalabyti, Bari. Tikras dinamitas, šūvis pro šalį — bum! Nebegrįžkime prie to.

— Paskiausia, ką pamačiau kai paknopstom metėmės prie durų — tai tave: visą kruviną, rėkiantį. Maniau, kad tave pašovė. Mes išsivertėme pro duris, žmonės mus griebė, šaukė, galvojau — tuoj nugriaudės sprogimas. Pagalvojau, Maikas dar ten viduje, sužeistas. Sustojome prie liftų. Kažkas nupjovė mums nuo riešų virves, ir atsigręžęs suspėjau pamatyti, kaip tave sugriebė farai. Prisimenu kraują. Visą tą prakeiktą kraują.

Tylėjau. Jam reikėjo išsikalbėti, kaip nors palengvinti sau sielą. Paskui galės Rudolfui ir kitiems pranešti, kad bandė, bet nesugebėjo pakeisti mano nusistatymo.

— Kol leidomės žemyn liftu, aš vis klausinėjau: „Ar Maikas gyvas? Ar Maikas gyvas?“ Niekas nežinojo. Regis, tik po valandos pasakė, kad tu nenukentėjęs. Grįžęs namo ketinau tau paskambinti, bet niekaip nuo manęs neatstojo vaikai. O reikėjo paskambinti.

— Pamiršk tai.

— Atleisk, Maikai.

— Gana. Nebekartok. Viskas praeityje ir baigta. Būtume galėję kalbėtis apie tai dienų dienas, ir viskas liktų nepasikeitę.

— Kada supratai, kad turi išeiti?

Gavau šiek tiek laiko apie tai pagalvoti. Ant liežuvio galo sukosi atsakymas: sekmadienį, kai Bilas nutraukė paklodę ir aš išvydau savo mažąjį draugužį Ontariją pagaliau besiilsintį ramybėje. Būtent tada ir ten, tą akimirką, miesto morge, tapau kažkuo kitu.

— Per savaitgalį. — Neketinau daugiau aiškinti. Jam ir nereikėjo.

Palingavo galvą, lyg kraunamos dėžės pirmiausia būtų jo kaltė.

Nusprendžiau palengvinti jam širdį:

— Tu nebūtum pajėgęs mane sustabdyti, Bari. Niekas nebūtų pajėgęs.

Jis pritariamai sulinksėjo, matyt, kažkaip suprato. Kai tau į veidą nutaikytas pistoletas, laikas sustoja, mintyse iškart į paviršių iškyla viskas, kas svarbiausia — Dievas, šeima, draugai. Pinigai lieka dugne. Sulig kiekviena tiksiančia siaubinga sekunde blanksta Firma ir Karjera, supranti, kad galbūt atėjo paskutinė tavo gyvenimo diena.

— O kaip tu? — paklausiau. — Kaip tu laikaisi?

Regis, Firma ir Karjera lieka dugne tik kelias trumpas valandas.

— Ketvirtadienį įvyko pirmas teismo posėdis. Būtent jam ir rengėmės, kai Misteris mums sutrukdė. Negalėjome paprašyti, kad teisėjas posėdį atidėtų, nes mūsų klientas teismo laukė ketverius metus. Be to, supranti, likome nenukentėję. Bent fiziškai. Tad įjungėme aukščiausią pavarą, pradėjome bylinėtis, paskui taip ir nebesulėtinome tempo. Tam tikra prasme teismo procesas tapo mums lyg gelbėjimosi ratu.

Kurgi ne. „Drake & Sweeney“ firmoje darbas gydo, net atperka nuodėmes.

Vos neužrikau ant jo. Juk prieš dvi savaites būčiau pasakęs tą patį.

— Puiku, — linktelėjau. Kaip miela. — Vadinasi, viskas gerai?

— Žinoma. — Baris buvo užgrūdintas bylininkas, vyriškos energijos kupinas žaidėjas, tvirta lyg iš teflono oda. Taip pat turėjo tris vaikučius, tad negalėjo sau leisti prabangos išklysti iš kelio, kaip tai atsitinka perkopusiems trisdešimtį metų.

Staiga jis prisiminė laikrodį ir subruzdo eiti. Paspaudėme vienas kitam ranką, apsikabinome ir pasižadėjome, kaip įprasta tokiais atvejais, palaikyti ryšį.

Užsirakinau kabinete, kad galėčiau spoksoti į aplanką ir spręsti, ką daryti toliau. Netrukus sumąsčiau kelias prielaidas. Pirma, gavau raktus. Antra, tai ne spąstai; neturiu žinomų priešų, be to, vis tiek išeinu. Trečia, iškeldinimo byla tikrai pas Čensą, paslėpta komodoje po langu. Ketvirta, įmanomąją pamatyti ir neįkliūti. Penkta, pasidaryti kopijas ilgai netruks. Šešta, tada kaip niekur nieko padėti bylą atgal į vietą. Septinta, ir svarbiausia, joje iš tiesų yra įrodymai.

Visa tai užsirašiau į bloknotą. Už paimtą svetimą bylą mane nedelsiant išmestų iš darbo, bet neėmiau to į galvą. Tas pat, jeigu būčiau užkluptas Čenso kabinete, ten patekęs su nežinia iš kur gautu raktu.

Sunkiausia bus nusikopijuoti. Kadangi firmoje nėra nė vienos bylos, plonesnės nei colio storio, tad veikiausiai susidarys šimtas lapų kserokopijų, tariant, kad norėsiu nusikopijuoti viską. Teks visiems matant stovėti priešais „Xerox“ aparatą kelias minutes. Tai būtų pernelyg pavojinga. Pas mus kopijuoja sekretorės ir klerkai, ne patys teisininkai. Aparatai — aukštos technologijos, sudėtingi, tad gali ir užstrigti, kai tik nuspausiu mygtuką. Be to, jie užkoduoti — mygtukai paspaudžiami taip, kad už kiekvieną kopiją būtų galima pateikti sąskaitą klientui. Taip pat aparatai stovi visiems prieinamose vietose. Nepajėgiau prisiminti nė vieno, kuris būtų nukištas į kokį užkampį. Galimas daiktas, rasčiau kitame firmos skyriuje, bet ten pasirodęs sukelčiau įtarimų.

Teks bylą išsinešti iš pastato, o tai — jau beveik nusikalstama veika. Tačiau juk nepavogčiau bylos, tik ją pasiskolinčiau.

Ketvirtą popiet į nekilnojamojo turto skyrių įžengiau pasiraitojęs marškinių rankoves, nešinas šūsnimi bylų, lyg turėčiau kokį nors rimtą reikalą. Hektoro prie jo darbo stalo nebuvo. Užtat Breidenas Čensas sėdėjo savo kabinete: pro praviras duris girdėjau priekabų jo balsą kalbantis telefonu. Man pražingsniuojant, viena sekretorė nusišypsojo. Niekur nepamačiau iš viršaus stebinčių saugos vaizdo kamerų. Kai kuriuose aukštuose jos įrengtos, kituose — ne. Kam gi rūpės brautis į nekilnojamojo turto skyrių?

Penktą palikau kontorą. Delikatesinėje nusipirkau sumuštinių ir nuvažiavau į savo naująją darbovietę.

Naujieji partneriai manęs laukė. Kai spaudžiau ranką, Sofija netgi nusišypsojo, bet tik mirksnį.

— Labas tiems, kurie denyje, — niūriai pasitiko Abrahamas, lyg būčiau beįlipąs į skęstantį laivą. Mordekajas pamojo ateiti į kamarėlę greta savosios.

— Tiks? — paklausė. — Liuksas E.

— Puikus, — atsakiau įžengęs į naują savo kabinetą — maždaug perpus mažesnį, nei tas, iš kurio ką tik išėjau. Firmos rašomasis stalas čia netilptų. Palei vieną sieną stovėjo keturios dokumentų spintos, visos skirtingų spalvų. Šviesa sklido iš vienos palubyje kabančios plikos elektros lemputės. — Man patinka. — Ir aš nemelavau.

— Ryt pastatysime tau telefoną. — Jis užtraukė viršum langinio oro kondicionieriaus žaliuzes. — Iki tavęs čia sėdėjo jaunas advokatas, pavarde Beinbridžas.

— Kodėl jis nebedirba?

— Dėl pinigų.

Temo. Atrodė, kad Sofija nekantrauja išeiti. Abrahamas nuėjo į savo kabinetą. Mudu su Mordekaju papietavome prie jo rašomojo stalo — mano atsineštus sumuštinius užgerdami prasta kava, kurią jis išvirė.

Kopijavimo aparatas, gremėzdiškas, devintojo dešimtmečio laidos, be kodinių pultelių ir kitų papildomų niekniekių, mėgstamų buvusioje mano firmoje, kėpsojo pagrindinės patalpos kampe, netoli keturių stalų, užgrioztų senais aplankais.

— Kada šiandien išeini? — paklausiau Mordekają, kramtydamas sumuštinį.

— Nežinau. Galbūt po valandos. O ką?

— Tiesiog smalsu. Porai valandų grįšiu į „Drake & Sweeney“ užbaigti kai kuriuos paskutinės minutės reikalus. Paskui šį pat vakarą ketinu visą savo kabineto šlamštą persivežti čionai. Ar įmanoma?

Kramtydamas sumuštinį iš stalčiaus jis ištraukė žiedą su trimis raktais ir numetė man ant stalo.

— Ateik ir išeik kada tik nori.

— Ar saugu?

— Ne. Tad būk atsargus. Statyk automobilį gatvėje kuo arčiau durų. Eik sparčiai. Įėjęs užsirakink.

Turbūt jis pamatė mano akyse baimę, nes nuramino:

— Priprasi. Būk guvus.

Pusę septynių paskubom ir guviai nukulniavau prie savojo „Lexus“. Gatvėje — tuščia, nei banditų, nei šaudymo, nei menkiausio įbrėžimo ant automobilio. Didžiuodamasis savimi atsirakinau dureles ir nuvažiavau. Gatvėse galbūt pavyks išlikti gyvam.

Per vienuolika minučių parvažiavau į firmą. Čenso bylą nusikopijuosiu per trisdešimt minučių, vadinasi, kabinete jos nebus apie valandą. Tariant, kad viskas klostysis gerai. Jis taip ir nesužinos. Palaukiau iki aštuonių, paskui lyg niekur nieko vėl pasiraitojęs rankoves, tarsi būčiau labai apsikrovęs darbu, nuėjau į nekilnojamojo turto skyrių.

Koridoriuose nieko nesutikau. Pasibeldžiau į Čenso duris — jokio atsako. Užrakintos. Tada patikrinau visus kabinetus, iš pradžių pasibelsdamas tyliai, paskui — stipriau, galiausiai pasukdavau rankeną. Apie pusę durų buvo irgi užrakintos. Už kiekvieno kampo pasitikrinau, ar nėra stebėjimo kamerų. Kyštelėjau galvą į pasitarimų sales ir mašininkių biurus. Nė gyvos dvasios.

Raktas nuo jo durų buvo visai toks pat kaip nuo manųjų: ta pati spalva ir dydis. Tiko kuo puikiausiai, ir staiga aš atsidūriau tamsiame kabinete. Tik štai problema — degti šviesas ar ne. Kas nors pro šalį važiuojantis neįstengtų nustatyti, kuriame kabinete staiga užsižiebė šviesa, ir kažin ar yra koridoriuje kas nors, galintis pastebėti šviesos ruoželį po durimis. Be to, labai tamsu, o aš neturėjau pasiėmęs žibintuvėlio. Tad užrakinau duris, įjungiau šviesas, nuėjau tiesiai prie dokumentų komodos po langu ir antru raktu ją atrakinau. Atsiklaupęs ant grindų, tyliai ištraukiau stalčių.

Dešimtys bylų, visos susijusios su „RiverOaks“, visos sudėtos tam tikra tvarka. Čensas ir jo sekretorė — labai organizuoti žmonės; tokie mūsų firmoje itin vertinami. Prie storiausiosios priklijuota kortelė „RiverOaks/TAG, Inc“. Atsargiai ją paėmiau ir suskatau sklaidyti, norėdamas įsitikinti, ar tikrai ta, kurios man reikia.

— Ei! — šūktelėjo koridoriuje kažkoks vyriškas balsas. Krūptelėjau.

Už kelių durų, visai arti Čenso kabineto, atsiliepė kitas vyriškas balsas ir abu įniko dalytis paskutinėmis krepšinio naujienomis. Apie „Bullets“ ir „Knicks“18.

Vatinėmis kojomis nutykinau prie durų ir užgesinęs šviesą klausiausi jų kalbos. Paskui atsisėdau ant prabangios odinės Breideno sofos ir dešimt minučių palaukiau. Jeigu mane pamatytų išeinant iš kabineto tuščiomis rankomis — nieko baisaus. Vis tiek rytoj mano paskutinė diena firmoje. Žinoma, tokiu atveju taip ir likčiau be tos bylos.

O jeigu kas nors mane pamatytų išeinant su byla ir pastotų kelią? Tada — viskas baigta.

Karštligiškai svarsčiau visus galimus variantus. Kantrybės, vis kartojau sau. Jie galiausiai išeis. Nuo krepšinio pokalbis peršoko prie merginų, regis, abu buvo nevedę, veikiausiai pora klerkų iš Džordžtauno teisės fakulteto, dirbantys vakarais. Netrukus balsai nutilo.

Patamsyje užrakinau komodą ir pasiėmiau bylą. Slinko minutės — penkios, šešios, septynios, aštuonios. Tyliai pravėriau duris ir pro plyšelį pažvelgiau į vieną ir kitą koridoriaus galą. Ničnieko. Nėriau lauk — pro Hektoro stalą pasukau į priimamąjį, žengiau sparčiai, nors stengiausi atrodyti niekur neskubąs.

— Ei! — kažkas pašaukė už nugaros. Sukdamas už kampo dirstelėjau atgal ir suspėjau pamatyti mane besivejantį vyrioką. Čia pat pasitaikė durys į nedidelę biblioteką. Smukau pro jas; laimė, viduje buvo tamsu. Slinkau tarp knygų lentynų, kol atsidūriau kitoje pusėje, kur aptikau dar vienas duris. Jas atidaręs trumpo koridorėlio gale pamačiau virš kitų durų žibantį užrašą „Išėjimas“. Išpuoliau pro jas į laiptinę. Sumojęs, kad bėgti laiptais žemyn seksis greičiau nei aukštyn, nušuoliavau apačion, nors mano kabinetas buvo dviem aukštais aukščiau. Jeigu kartais tas vyriokas atpažino, jis gali nueiti ten manęs ieškoti.

Uždusęs, be švarko nulėkiau į pirmą aukštą. Nenorėdamas, kad kas nors mane pamatytų, ypač apsaugininkas, budintis prie liftų, kad vėl neįsibrautų kokie nors gatviniai, patekau į gatvę pro šoninį išėjimą — tą patį, kuriuo aną vakarą, kai buvo nušautas Misteris, mudu su Pole, siekdami išvengti reporterių, išėjome iš pastato. Dulkiant šaltam smulkiam lietui, nubėgau prie savo automobilio.

Pirmąkart įsilaužusio vagies mintys: kvaila buvo taip pasielgti. Labai kvaila. Bet argi mane kas pagavo? Niekas nematė, kai išėjau iš Čenso kabineto. Niekas nežino, kad turiu bylą, kuri man nepriklauso.

Nereikėjo bėgti. Kai jis šūktelėjo, verčiau būčiau sustojęs, persimetęs su vyrioku vienu kitu žodžiu, kaip niekur nieko. O jei būtų panorėjęs pasižiūrėti bylą, mandagiai būčiau paprašęs nekišti nosies ne į savo reikalą. Veikiausiai ten buvo vienas iš tų, kuriuos anksčiau girdėjau koridoriuje.

Betgi kodėl jis man taip šūktelėjo? Jeigu jis manęs neatpažino, tai kodėl mėgino sustabdyti iš kito koridoriaus galo? Važiavau į Masačūsetso aveniu, skubindamasis kuo greičiau pasidaryti kopijas ir kaip nors sugrąžinti bylą atgal. Ir anksčiau pasitaikydavę dirbti kiaurą naktį, tad nieko baisaus, jeigu teks palaukti iki trijų ir tada nusėlinti į Čenso kabinetą. Taip ir padarysiu.

Šiek tiek nusiraminau. Šildytuvas į saloną pūtė karštą orą.

Iš kur galėjau žinoti, kad reidas į kvaišalų landynę nepavyko, buvo pašautas faras, ir narkotikų prekeivio jaguaras skrieja visu greičiu Aštuonioliktąja gatve. Naujojo Hampšyro aveniu man degė žalia, bet nušovę farą vaikinai nesuko sau galvos dėl eismo taisyklių. Iš kairės šmėstelėjo jaguaras, paskui man į veidą išsiskleidė oro pagalvė.

Kai atsipeikėjau, vairuotojo pusės durelės spaudė kairį petį. Pro suskilinėjusį langą į mane spoksojo juodi veidai. Išgirdau kaukiant sirenas ir vėl praradau sąmonę.

Vienas sanitaras atsegė mano saugos diržą. Per prietaisų skydą, pro dešiniąsias dureles buvau ištrauktas laukan.

— Kraujo nematyti, — kažkas pasakė.

— Galite eiti? — paklausė sanitaras.

Pamėginau atsistoti, bet petys ir šonkauliai taip suskaudo, kad sulinko kojos.

— Jaučiuosi gerai, — pasakiau pasodintas ant neštuvų krašto. Už savęs girdėjau kažkokį triukšmą, bet nepajėgiau pasisukti ir pažiūrėti. Prie neštuvų mane pririšo diržais, keliamas į greitąją pamačiau apvirtusį jaguarą, apsuptą farų ir medikų.

Kol matavo kraujospūdį, vis kartojau: „Jaučiuosi gerai, jaučiuosi gerai.“ Pajudėjome iš vietos; sirenos nutilo.

Mane nugabeno į Džordžo Vašingtono universiteto Medicinos centro skubios pagalbos skyrių. Rentgenogramose neaptikta jokių lūžių. Tik baisiai skaudėjo nuo sumušimų. Sušvirkštę nuskausminamųjų, mane nurideno ratukais į atskirą palatą.

Kažkada naktį atsibudau. Šalia mano lovos krėsle miegojo Klerė.

15

Ji išėjo prieš auštant. Ant staliuko rauktame maloniame raštelyje man pranešė turinti atlikti vizitacijas, vėliau grįšianti. Kalbėjusi su daktarais, tikriausiai aš nemirsiąs.

Tartum visai normali ir laiminga porelė, be galo vienas kitam atsidavę sutuoktiniai. Vėl užsnūdau mąstydamas, kodėl gi mudu skiriamės?

Septintą pažadino seselė ir padavė raštelį. Perskaičiau, kol ji, matuodama man kraujospūdį, tarškėjo apie orą: šlapdriba, sniegas. Paprašiau, kad gautų laikraštį. Po pusvalandžio atnešė — kartu su avižine koše. Straipsnis puikavosi „Miesto kronikos“ skyriaus pirmame puslapyje. Per susišaudymą kelis kartus sužeistas kovos su narkotikais padalinio policininkas; jo būklė kritinė. Prieš tai jis suspėjo nušauti vieną narkotikų prekeivį, kitas paspruko jaguaru, bet žuvo autoįvykio vietoje, aplinkybės dar tiriamos. Ačiū Dievui, apie mane nepaminėta.

Jeigu nebūčiau įsivėlęs, į straipsnį apie kasdienį susišaudymą tarp farų ir kreko prekeivių net neatkreipčiau dėmesio ir neskaityčiau. Ką gi, būk pasveikintas gatvėse! Mėginau save įtikinti, kad taip galėjo atsitikti bet kuriam Kolumbijos apygardos teisininkui profesionalui, bet niekaip nesisekė. Atsidurti šioje miesto dalyje sutemus — tai prašytis bėdos.

Kairys žastas ištino ir jau mėlo — petį ir raktikaulį sunku buvo pajudinti, prisilietus skaudėjo. Šonkaulius taip maudė, kad turėjau gulėti visiškai ramiai. Skausmas nuverdavo tik kai įkvėpdavau oro. Vargais negalais nusigavau iki vonios kambario su klozetu, nusišlapinau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Oro pagalvė — tarsi maža bomba. Jos smūgis tenka veidui ir krūtinei. Bet žala minimali: šiek tiek patinę nosis ir paakiai, kitaip atrodo viršutinė lūpa. Per savaitgalį tai neišnyks.

Sugrįžo seselė, vėl atnešė tablečių. Priverčiau ją kiekvieną įvardyti, paskui viso rinkinio atsisakiau. Jos buvo nuo skausmo ir sąstingio, o aš norėjau turėti šviesią galvą. Pusę aštuonių trumpam užsuko daktaras, apžiūrėjo — niekas nelūžę nei perplėšta, tad mano, kaip paciento, valandos ligoninėje suskaičiuotos. Pasiūlė padaryti dar keletą rentgenogramų, šiaip, dėl tikrumo. Pamėginau atsisakyti, bet jis jau buvo aptaręs tą reikalą su mano žmona.

Klibikščiavau po palatą, regis, amžinybę; čiupinėjau skaudamas kūno dalis, stebėdamas per televizorių rytmečio žinių vapalionę. Vyliausi, kad niekas iš pažįstamų staiga neįeis ir nepamatys manęs, vilkinčio tuo geltonai margu ligoninės chalatu.

Surasti sudaužytą automobilį Kolumbijos apygardoje gana sudėtinga, ypač jeigu pradedi ieškoti netrukus po autoįvykio. Pradėjau nuo telefonų knygos, vienintelio informacijos šaltinio, bet pusė Kelių eismo tarnybos numerių neatsiliepė. O ir pakėlusieji ragelį neslėpė abejingumo. Ankstus metas, oras prastas, penktadienis. Kas gali norėti kvaršinti sau galvą?

Dauguma sudaužytų automobilių nugabenami į municipalinę laužyno aikštelę prie Raskou Roudo, šiaurrytinėje miesto dalyje. Tokią informaciją išgirdau iš vienos Centrinės nuovados sekretorės, dirbančios Gyvūnų kontrolės skyriuje. Mat iš nevilties rinkau policijos numerius, kokie tik papuolė po akim. Kartais automobiliai nugabenami į kitas aikšteles, ir didelė tikimybė, kad manasis dar tebestovi užkeltas ant avarinio vilkiko platformos. Vilkikai priklauso privatiems asmenims, paaiškino ji, ir tai visada sukelia vargo. Kadaise pati dirbusi Kelių eismo tarnyboje, bet išėjusi, nes nepatiko.

Pagalvojau apie Mordekają — savo naująjį informacijos šaltinį, susijusį su gatvės gyvenimu. Palaukiau iki devynių ir jam paskambinau. Papasakojęs apie nutikimą, patikinau, kad jaučiuosi puikiai, nors atsidūriau ligoninėje, ir paklausiau, gal jis žino, kaip surasti sudaužytą automobilį. Mordekajas pažadėjo ką nors sugalvoti.

Tą patį pranešiau paskambinęs Polei.

— Jūs neateisite? — paklausė kiek virptelėjusiu balsu.

— Esu ligoninėje, Pole. Ar klausaisi manęs?

Kitame laido gale stojo trumputė tyla, patvirtindama tai, ko aš ir baiminausi. Mintyse regėjau posėdžių salę, apie stalą su tortu ir punšo dubeniu besispiečiantį kokį pusšimtį žmonių, keliančius taures ir drožiančius trumpas kalbeles apie tai, koks nuostabus kolega aš buvau. Pats esu dalyvavęs poroje tokių išleistuvių. Jos siaubingos. Savųjų buvau pasiryžęs išvengti.

— Kada jus išrašo? — paklausė ji.

— Nežinau. Galbūt ryt. — Pamelavau: išeiti iš ligoninės ketinau iki vidudienio, neatsižvelgdamas į medikų rekomendacijas.

Vėl trumputė tyla. Tortas, punšas, reikšmingos darbais apsivertusių žmonių kalbos, galbūt net viena kita dovanėlė. Kaip jai pavyks visa tai sutvarkyti?

— Gaila, — pagaliau tarė.

— Man irgi. Ar kas nors manęs ieškojo?

— Ne. Kol kas ne.

— Gerai. Buk maloni, pasakyk Rudolfui apie įvykį, aš jam paskambinsiu vėliau. Turiu eiti. Man ketina atlikti papildomus tyrimus.

Taigi šitaip baigėsi mano kadaise daug žadanti karjera „Drake & Sweeney“ firmoje. Išleistuvės įvyko be manęs. Trisdešimt dvejų aš išsilaisvinau iš korporacinės vergovės grandinių ir pinigų. Turiu galimybę elgtis pagal savo sąžinę. Būčiau puikios nuotaikos, jei kaskart pajudėjęs nejausčiau tartum peilio dūrio, įsmingančio tarp šonkaulių.

Po vienuolikos prisistatė Klerė. Koridoriuje ji pasigavo mano daktarą. Girdėjau juos, kalbančius savąja profesine kalba. Paskui abu drauge įžengė į palatą ir sutartinai pranešė, kad esu išrašomas. Persirengiau švariais drabužiais, kuriuos ji atvežė. Pakeliui į namus kalbėjomės mažai. Apie susitaikymą nė neužsiminta. Kodėl paprastas autoįvykis turėtų ką nors pakeisti? Klerė elgėsi kaip draugas ir daktaras, ne kaip žmona.

Ji išvirė pomidorų sriubos ir įtaisė mane ant sofos. Išrikiavusi man skirtas tabletes virtuvėje ant darbastalio pasakė, kaip jas vartoti, ir išskubėjo.

Dešimt minučių gulėjau ramiai, suvalgiau pusę sriubos ir kelis sūrius sausainukus, paskui paskambinau Mordekajui. Jis dar nieko nesužinojo.

Atsivertęs laikraščio klasifikuotųjų skelbimų skyrių, suskatau skambinti butų nuomojimo kontoroms ir agentams. Paskui telefonu užsisakiau taksi ir ilgai prausiausi po karštu dušu, kad bent kiek atsileistų sumušto kūno raumenys.

Taksi vairuotojas buvo vardu Leonas. Sėdėjau priekyje greta jo, stengdamasis nesiraukyti ir neaikčioti, kai automobilio ratas pataikydavo į kokią kelio išmušą.

Neišgalėjau išsinuomoti gero buto, bet norėjau, kad jis bent būtų saugus. Leonas šį tą patarė. Kai sustojome prie laikraščių kiosko, nuo prekystalių pasiėmiau porą nemokamų lankstinukų apie gyvenamųjų būstų pasiūlą Kolumbijos apygardoje.

Leono nuomone, šiuo metu nebloga vieta — Adams Morgano kvartalas, šiauriau Diupono žiedo, bet po šešių mėnesių viskas gali pasikeisti, perspėjo. Šį rajoną gerai žinojau, daug sykių teko per jį važiuoti, bet niekada nekildavo nė menkiausio noro sustoti ir pasivaikštinėti. Iš abiejų pusių prie gatvių rikiavosi šimtmečio pradžios sublokuoti daugiabučiai, kuriuose atrodė tebegyvenama, taigi Kolumbijos apygardoje kaimynų netrūksta. Pasak Leono, šiuo metu čia daug madingų barų ir klubų, taip pat ir geriausių naujų restoranų. Bet keli žingsniai už kampo — apšepę kvartalai, tad, žinoma, čia reikia neprarasti budrumo. Jeigu tokie stambūs tūzai kaip senatoriai apiplėšiami Kapitolijaus kalvos papėdėje, tai niekas nėra saugus.

Važiuodamas Adams Morgano kvartalo link, Leonas staiga pataikė į kelio išmušą, platesnę už automobilį. Peršokome ją — tartum dešimt sekundžių iškilome į orą, paskui labai smarkiai vėl trinktelėjome ant gatvės dangos. Nesusiturėjau: riktelėjau iš skausmo, pervėrusio visą kairiąją liemens pusę.

Leonas išsigando. Teko papasakoti tiesą — kur praeitą naktį nakvojau. Jis gerokai sulėtino greitį ir tapo manuoju būsto nuomos agentu. Padėjo užkopti laiptais į pirmąjį vilties teikiantį butą — apleistą, su kačių šlapimo tvaiku, sklindančio iš kilimo. Nedviprasmiškai Leonas leido savininkei suprasti, kad turėtų gėdytis rodyti tokį būstą.

Antra mūsų stotelė — palėpė penkiaaukštyje. Vos įstengiau užkopti laiptais, nes lifto nebuvo. Ir šildymas ne kažin koks. Leonas mandagiai padėkojo valdytojui.

Nuvažiavę kitu adresu, vėl pataikėme į palėpę — virš ketvirto aukšto, bet liftas tvarkingas. Sublokuotas daugiabutis stovėjo Vajomingo aveniu — dailioje ūksmingoje gatvėje, visai netoliese Konektikuto aveniu. Už nuomą prašė penkis šimtus penkiasdešimt per mėnesį. Iškart sutikau, nė neapžiūrėjęs būsto. Jaučiausi vis prasčiau, galvojau apie paliktas virtuvėje ant spintelės nuskausminamąsias tabletes ir buvau pasirengęs išsinuomoti bet ką.

Trys mažutėliai kambarėliai mansardoje su nuožulniomis lubomis, vonia, regis, su veikiančia santechnine įranga, švarios grindys ir šioks toks vaizdas į gatvę.

— Tinka, — pareiškė savininkui Leonas. Aš rėmiausi į durų staktą, vos išsilaikydamas ant kojų. Ankštoje pusrūsio kontorėlėje paskubom perskaičiau nuomos sutartį, pasirašiau ir čekiu sumokėjau už pirmą mėnesį į priekį bei palikau užstatą.

Juk pažadėjau Klerei, kad iki savaitgalio išsidanginsiu. Buvau pasiryžęs tesėti žodį.

Jeigu Leonas ir smalsavo, kodėl keliuosi iš prašmatniojo Džordžtauno į trijų kambarėlių karvelidę Adams Morgane, manęs nepaklausė. Buvo pernelyg prityręs profesionalas. Parvežė mane namo ir palaukė automobilyje, kol rijau tabletes ir trumpam užsnūdau.

Kažkur toli per vaistų sukeltą ūką skambėjo telefonas. Paknopstom mečiausi prie jo, sugriebiau ragelį ir šiaip taip įstengiau atsiliepti:

— Alio.

— Maniau, tu ligoninėje, — nusistebėjo Rudolfas. Išgirdęs jo balsą, atpažinau, bet ūkas dar tik sklaidėsi.

— Buvau, — nelanksčių liežuviu atsakiau. — Jau nebe. Kas yra?

— Šiandien tavęs pasigedome.

Ak, taip. Spektaklis su punšu ir tortu.

— Nesitikėjau patekti į autoįvykį, Rudolfai. Atleiskite man.

— Daug kas norėjo su tavimi atsisveikinti.

— Tegul parašo man keletą eilučių. Pasakyk, kad gali atsiųsti faksu.

— Sumautai jautiesi, tiesa?

— Taip, Rudolfai. Jaučiuosi, kaip ką tik kliudytas automobilio.

— Vartoji vaistus?

— Kodėl tau rūpi?

— Atleisk. Klausyk, prieš valandą pas mane buvo užsukęs Breidenas Čensas. Jis labai nori tave pamatyti. Keista, kaip manai?

Ūkas išsisklaidė. Galva tapo gerokai šviesesnė.

— Dėl ko pamatyti?

— Nepasakė. Bet tavęs ieško.

— Pasakyk jam, kad išėjau.

— Taip ir padariau. Atleisk, kad tave varginu. Užsuk, jeigu ištaikysi minutėlę. Tebeturi čia draugų.

— Dėkui, Rudolfai.

Įsimečiau tabletes į kišenę ir nulipau apačion. Leonas tebesnaudė automobilyje. Kai mudu nurūkome, išsiėmiau mobilųjį ir paskambinau Mordekajui. Jam vis dėlto pasisekė rasti raportą apie autoįvykį: nurodyta „Hundley Towing“ avarinė tarnyba. Pamėginau ten prisiskambinti. Atsiliepinėjo autoatsakikliai. Gatvės slidžios, daugybė autoįvykių, tad žmonėms, turintiems vilkikus, pats darbymetis. Apie trečią pagaliau atsiliepė kažkoks mechanikas, bet jis visiškai niekuo negalėjo man padėti.

Leonas surado „Hundley“ būstinę Rod Ailande, netoli Septintosios gatvės. Geresniaisiais laikais tai buvo degalinė su visu techniniu aptarnavimu, dabar iš jos teliko garažas, buksyravimo paslaugos, naudotų automobilių aikštelė ir galingo vilkiko nuoma. Visus langus puošė juodos grotos. Leonas privažiavo kaip įmanoma arčiau prie paradinių durų.

— Pridenk mane, — mečiau išlipdamas ir puldamas pro duris. Šios, su spyruokle, kai tik įnėriau, pačios užsitrenkė, kliudydamos kairę ranką. Susiriečiau dvilinkas iš skausmo. Iš už kampo išlindo mechanikas tepaluotu kombinezonu ir įbedė į mane akis.

Paaiškinau, ko ieškau. Susiradęs lentelę su prisegtais popieriais, jis įniko sklaidyti. Kažkur gilumoje girdėjau vyrų balsus ir keiksmus — be abejo, ten jie lošia kauliukais, maukia viskį, galbūt pardavinėja kreką.

— Jis policijoje, — pagaliau pasakė mechanikas, tebevartydamas popierius.

— Nenumanote kodėl?

— Tikrai ne. Gal koks nusikaltimas ar dar kas nors?

— Aha, bet mano automobilis niekaip nesusijęs su nusikaltimu.

Vyriokas abejingai mane nužvelgė. Turėjo ir savų problemų.

— Nenutuokiate, kur jis galėtų būti? — Stengiausi kalbėti mandagiai.

— Kai juos areštuoja, paprastai nugabena į aikštelę prie Džordžijos aveniu, į šiaurę nuo Hovardo.

— Kiek aikštelių miestui priklauso?

Jis gūžtelėjo pečiais ir apsisuko eiti.

— Daugiau nei viena, — metė per petį ir dingo už sienos.

Duris dabar atidariau ir uždariau atsargiai, paskui mečiausi prie Leono automobilio.

Buvo jau tamsu, kai radome aikštelę — užimančią pusę kvartalo, aptvertą tinkline tvora su pratiesta aštriabriaune viela viršuje. Viduje riogsojo šimtai sudaužytų automobilių, sumestų kaip papuola, kai kurie vienas ant kito.

Stovėdami ant šaligatvio mudu su Leonu stengėmės pro tinklinę tvorą įžiūrėti sulamdytus kėbulus.

— Štai jis, — parodžiau pirštu. „Lexus“ kėpso greta stoginės priešais mus. Nuo smūgio nukentėjo priekio kairė pusė. Sparnas nuplėštas; matyti sustumtas variklis.

— Tau labai pasisekė, — pakomentavo Leonas.

Šalia kėpsojo jaguaras — suplotu stogu, išbyrėjusiais visais langų stiklais.

Po stogine glaudėsi tokia neva kontorėlė, bet uždaryta ir tamsi. Vartai užrakinti sunkia pakabinama spyna storomis grandinėmis. Lietuje blizgėjo aštriabriaunė viela. Netoliese, už kampo, slampinėjo „kieti“ vyrukai. Jaučiau, kad jie mus stebi.

— Dingstame iš čia, — pasakiau.

Leonas nuvežė mane į Nacionalinį oro uostą — vienintelę man žinomą vietą, kur galima išsinuomoti automobilį.

Stalas buvo padengta, ant viryklės šilo pietūs iš kinu restoranėlio. Klerė laukė šiek tiek nerimaudama, nors sunku buvo atspėti, ar labai. Pasakiau jai, kad sekdamas savo draudimo kompanijos nurodymais turėjau išsinuomoti automobilį. Kaip gera daktarė ji mane atidžiai apžiūrėjo ir privertė praryti tabletę.

— Maniau, tu ilsėsies, pasakė.

— Mėginau. Nieko neišėjo. Aš mirštu iš bado.

Paskutiniai mudviejų, kaip vyro ir žmonos, pietūs — baigiame lygiai taip pat kaip ir pradėjome: greitu ir kažkur kitur pagamintu maistu.

— Ar pažįsti tokį Hektorą Palmą? — paklausė ji pietums įpusėjus.

Aš vos neužspringau.

— Taip.

— Maždaug prieš valandą skambino. Pasakė, kad jam būtina su tavimi pasikalbėti. Kas jis toks?

— Teisininko padėjėjas iš firmos. Rytą turėjau su juo susitikti ir peržiūrėti vieną iš mano nebaigtų bylų. Jį spaudžia laikas.

— Turbūt. Nori susitikti su tavimi šįvakar, devintą, „Pas Nataną“, M gatvėje.

— Kodėl bare? — balsu mąsčiau.

— Nepasakė. Man nuskambėjo įtartinai.

Praradau apetitą, tačiau valgiau stengdamas atrodyti ramus, nors to ir nereikėjo. Jai aš nė kiek nerūpėjau.

Per lengvą dulksną, virstančią šlapdriba, nebodamas nemenko skausmo, į M gatvę leidausi pėsčiomis. Penktadienio vakarą būtų sunku rasti vietą automobiliui pastatyti. Vyliausi šiek tiek pramankštinti raumenis ir praskaidrinti galvą.

Susitikimas tikrai bus nemalonus, pakeliui jam rengiausi. Mąsčiau apie melą, kuriuo sumėtyčiau pėdas, ir dar apie kitą, kuriuo pridengčiau pirmąjį. Po įvykdytos vagystės meluoti nebeatrodė taip baisu. Hektoras galbūt veikia gindamas firmos interesus; galimas daiktas, turi paslėptą diktofonėlį, kad pokalbis būtų įrašytas. Taigi įdėmiai klausysiuosi ir mažai kalbėsiu.

Baras nebuvo pilnas. Atėjau dešimt minučių anksčiau, bet Hektoras jau manęs laukė mažoje kabinoje. Man artinantis, jis staiga pašoko iš vietos ir ištiesė ranką.

— Jūs tikriausiai Maiklas. Aš — Hektoras Palma, iš nekilnojamojo turto skyriaus. Malonu susipažinti.

Tikra ataka — perdėtas nuoširdumas, kuris užklupo netikėtai. Susverdėjęs paspaudžiau ištiestą ranką ir sumurmėjau, kad ir man malonu.

Jis mostelėjo į kabiną:

— Štai čia, sėskitės, — pakvietė spinduliuodamas šiluma ir šypsodamasis. Atsargiai pasilenkiau ir įsispraudžiau į kabiną. — Kas jūsų veidui?

— Pasibučiavau su oro pagalve.

— Aha, girdėjau apie avariją, — greitai patvirtino jis. Pernelyg greitai. — Jūs nenukentėjote? Niekas nelūžę?

— Ne, — nutęsiau, mėgindamas jį perprasti.

— Girdėjau, tas kitas vyriokas žuvo, — varė jis toliau, vos tik nuskambėjo mano atsakymas. Aiškiai stengėsi perimti pokalbio iniciatyvą. Man liko tik sekti iš paskos.

— Aha, kažkoks kvaišalų prekeivis.

— Na ir miestas. Ko užsisakysite? — paklausė jis, pastebėjęs besiartinantį prie mudviejų padavėją.

— Juodos kavos, — pasakiau. Svarstydamas, kokį gėrimą pasirinkti, viena pėda jis pradėjo stuksenti man blauzdą.

— Kokio alaus turite? — pasiteiravo padavėją. — Šio klausimo jie visi nemėgo. Žvelgdamas tiesiai prieš save, padavėjas pradėjo berti pavadinimus.

Pajutęs stuksenimą, pakėliau akis. Mudviejų žvilgsniai susidūrė. Abi jo rankos buvo padėtos ant staliuko. Naudodamasis padavėju kaip skydu, jis nežymiai sulenkė dešinį smilių ir parodė sau į krūtinę.

— „Molson“ — staiga bloškė, ir padavėjas dingo.

Taigi prie jo aparatūra, mes taip pat stebimi. Kad ir kas tokie anie būtų, kiaurai padavėjo jie negalėjo matyti. Instinktyviai vos neapsisukau apžiūrėti kitų žmonių bare. Bet susilaikiau, iš dalies ir dėl sprando, nelankstaus it lenta.

Suprantamas tas nuoširdus pasisveikinimas, lyg mudu niekada nebūtume susitikę. Turbūt visą dieną Hektorą spirgino ant lėtos ugnies, ir jis viską neigė.

— Dirbu padėjėju nekilnojamojo turto skyriuje, — prisistatė. — Juk esate susitikę su Breidenu Čensu, vienu iš mūsų partnerių.

— Taip. — Kadangi mano žodžiai įrašinėjami, ne kažką tepasakysiu.

— Daugiausia dirbu jam. Praėjusią savaitę, kai lankėtės pas jį kabinete, mudu trumpai šnektelėjome.

— Jeigu taip sakote. Neprisimenu, kad būčiau jus matęs.

Pastebėjau labai nežymią šypsenėlę, šiek tiek atsileidusius veido raumenis apie akis — nieko tokio, ką galėtų užfiksuoti stebėjimo kameros. Po stalu pėda stuktelėjau jam į blauzdą. Tikėkimės, mudu šokame pagal tą pačią muziką.

— Klausykite, štai kodėl paprašiau jus susitikti: iš Breideno kabineto dingo byla.

— Aš dėl to kaltinamas?

— Na, ne, bet jūs — galimas įtariamasis. Tai byla, kurios prašėte, kai praeitą savaitę tiesiog veržte įsiveržėte pas jį į kabinetą.

— Taigi esu kaltinamas, — karštai mečiau, dėdamasis pasipiktinusiu.

— Kol kas ne. Nusiraminkite. Firma kruopščiai tiria šį reikalą, ir tiesiog kalbamės su kiekvienu, kuris mums ateina į galvą. Aš girdėjau, kad prašėte Breideną tos bylos, todėl man pavedė pasikalbėti su jumis. Tik tiek.

— Nesuprantu apie kalbate. Tik tiek.

— Nieko nežinote apie bylą?

— Aišku, ne. Kodėl turėčiau paimti iš partnerio kabineto bylą?

— Sutiktumėte tai patvirtinti su poligrafu?

— Žinoma, — tvirtai, netgi piktindamasis atsakiau. Jokie velniai neprivers kalbėti su poligrafu.

— Gerai. Mūsų visų prašoma atlikti šią procedūrą. Tai yra kiekvieno, bent kiek susijusio su ta byla.

Atnešė kavą ir alų; stojusi trumpa pauzė suteikė mums galimybę įvertinti padėtį ir pergrupuoti jėgas. Hektoras ką tik man leido suprasti, kad yra įklimpęs į didelę bėdą. Poligrafas jį pražudys. „Ar jūs susitikote su Maiklu Broku, prieš jam pasitraukiant iš firmos?“ „Ar davėte jam kokių nors kopijų, padarytų iš bylos?“ „Ar padėjote jam gauti dingusią bylą?“ „Taip arba ne.“ Sunkūs klausimai ir paprasti atsakymai. Niekaip Hektoras neišlaikytų testo meluodamas.

— Taip pat kabinete ieškoma pirštų atspaudų, — tyliau pridūrė jis — ne todėl, kad žodžių nepagautų paslėptas mikrofonas, bet veikiau stengdamasis sušvelninti smūgį.

Tai nepadėjo. Visai nepagalvojau, kad galiu palikti pirštų atspaudus — nei prieš vagystę, nei po jos.

— Teisingai daro, — burbtelėjau.

— Tiesą sakant, visą popietę rinkti pirštų atspaudai. Nuo durų, šviesos jungiklio, dokumentų spintelės. Daugybė pirštų atspaudų.

— Tikiuosi, kaltininkas bus surastas.

— Suprantate, grynas sutapimas. Breidenas kabinete turėjo šimtą vis dar aktualių bylų, o dingo ta vienintelė, kurią taip troškote pamatyti.

— Kažką mėginate pasakyti?

— Ką tik pasakiau. Grynas sutapimas. — Jis šitaip kalbėjo dėl mūsų klausytojų.

Pagalvojau, kad ir man reiktų suvaidinti.

— Man nepatinka, kaip jūs tai pasakėte, — mažne išrėkiau jam. — Jeigu norite mane dėl ko nors kaltinti, eikite pas farus, gaukite orderį ir suimkite mane. Antraip patausokite tas kvailas nuomones sau pačiam.

— Farai jau pasitelkti, — labai šaltai pranešė, ir manasis apsimestinis pyktis išgaravo. — Tai vagystė.

— Žinoma, vagystė. Eikite gaudyti savo vagies ir negaiškite su manimi laiko.

Jis nugėrė ilgą gurkšnį alaus.

— Ar kas nors jums davė Breideno kabineto raktų komplektą?

— Žinoma, ne.

— Na, ant jūsų rašomojo stalo rastas tuščias aplankas su rašteliu apie du raktus. Vieną — nuo durų, kitą — nuo dokumentų spintos.

— Nieko apie tai nežinau, — atkirtau kaip įmanoma įžūliau, tuo pat metu stengdamasis prisiminti, kur paskutinį kartą padėjau tuščią aplanką. Mano paliktasis pėdsakas platėja. Juk buvau išmokytas mąstyti kaip teisininkas, ne kaip nusikaltėlis.

Dar vienas ilgas Hektoro gurkšnis alaus, dar vienas mano gurkšnis kavos.

Pasakyta užtektinai. Pranešimai perteikti, vienas — firmos, kitas — paties Hektoro. Firma nori atgauti bylą su neatskleistu jos turiniu. Hektoras duoda suprasti, kad gali prarasti darbą, jei išaiškės, kad jis prikišo nagus.

Nuo manęs priklauso jo išsigelbėjimas. Galėčiau grąžinti bylą, prisipažinti, pažadėti laikyti jos turinį paslaptyje, ir firma veikiausiai man atleistų. Niekas nenukentėtų. Išsaugoti Hektorui darbą galima tik grąžinant bylą.

— Dar kas nors? — paklausiau, staiga subruzdamas eiti.

— Nieko. Kada būsite pasirengęs poligrafui?

— Aš jums paskambinsiu.

Pasiėmiau paltą ir išėjau.

16

Dėl priežasčių, kurias dar tik netrukus sužinosiu, Mordekajas labai nemėgo Apygardos policininkų, nors dauguma jų buvo juodaodžiai. Manė, kad jie žiaurūs benamiams, ir tai buvo standartinis kriterijus, pagal kurį nuolat vertindavo: geras ar blogas.

Bet kelis pažinojo. Vienas iš tokių buvo seržantas Pileris, kurį Mordekajas apibūdino kaip „žmogų iš gatvių“. Pileris dirbo su sunkiais paaugliais bendruomenės centre, netoliese juridinės konsultacijos, be to, jis ir Mordekajas priklausė tos pačios bažnyčios parapijai. Pileris turėjo ryšių, ir jais pasinaudodamas galėtų man padėti atgauti automobilį.

Šeštadienio rytą, šiek tiek po devynių, jis atėjo į konsultaciją, kai mudu su Mordekajumi gėrėme kavą, stengdamiesi bent kiek sušilti. Pileris šeštadieniais nedirbdavo. Atrodė, kad ir šiandien jis mieliau būtų likęs lovoje.

Važiavome slidžiomis gatvėmis į šiaurrytinį miesto pakraštį.

Vairavo Mordekajas ir kalbėjosi su seržantu sau iš dešinės, aš, įsitaisęs ant užpakalinės sėdynės, žvelgiau pro langą. Užuot meteorologinės prognozės pranašauto sniego pliaupė šaltas lietus. Transporto eismas gatvėse buvo negausus. Tokį žvarbų vasario rytą mažai kas drįso išeiti į lauką.

Sustojome prie pakabinamomis spynomis užrakintų miestui priklausančios sudaužytų automobilių aikštelės vartų, šiek tiek į šalį nuo Džordžijos aveniu.

— Palaukite čia, — metė Pileris užtrenkdamas dureles. Pro lietų už tinklinės tvoros mačiau savojo „Lexus“ apybrėžas.

Nuėjęs prie vartų, seržantas paspaudė ant stulpo įtaisytą skambučio mygtuką, ir kontorėlės po stogine durys atsidarė. Pasirodęs žemas, liesas uniformuotas policininkas su skėčiu atžingsniavo artyn. Pileris apsimainė su juo keliais žodžiais ir grįžo į automobilį. Užtrenkęs dureles ir purtydamasis nuo pečių vandenį, pasakė:

— Jis laukia jūsų.

Išlipau į lietų ir išsiskleidęs skėtį greitai patraukiau prie vartų, kur paniuręs ir be menkiausios geranoriškumo žymės veide laukė pareigūnas Vinklas. Jis išsitraukė iš kišenės dešimtis raktų, kažkaip susirado tris reikiamus, atrakino vartus ir burbtelėjo man:

— Eime.

Įkandin Vinklo leidausi žvyruota aikštele, kur tik įmanoma peržengdamas išmuštas duobes, pilnas rudo vandens ir purvo. Sulig kiekvienu žingsniu sopėjo visą kūną, tad šokinėti ir mėtytis į šalis nelabai tegalėjau.

Vinklas atvedė tiesiai prie mano automobilio. Truktelėjau į save dureles. Ant priekinės keleivio sėdynės aplanko nebuvo. Supanikavau, bet po sekundės aptikau jį ant grindų už vairuotojo sėdynės, nė kiek nenukentėjusį. Pasičiupau savo brangenybę ir apsisukau eiti. Nebuvau nusiteikęs žiūrinėti, kiek automobilis aplamdytas. Svarbiausia, pats likau gyvas. Kitą savaitę pasiderėsiu su draudimo kompanija.

— Viskas? — paklausė Vinklas.

— Taip. — Nekantravau mauti iš čia.

— Šekit paskui mane.

Mes įėjome į kontorėlę, kurios kampe, pūsdamas karštą orą, ūžė dujinis šildytuvas. Jis nukabino nuo sienos vieną iš dešimties lentelių su prisegtais popieriais ir įbedė akis į aplanką mano rankose.

— Rudas aplankas, — tarė rašydamas. — Apie dviejų colių storio. — Stovėjau spausdamas sau prie krūtinės aplanką it aukso luitą. — Turi kokį nors pavadinimą?

Esamomis aplinkybėmis protestuoti negalėjau. Vienas atžarus žodis, ir tiek mane tematys.

— Kam jums reikia? — paklausiau.

— Padėkite ant stalo, — paliepė jis.

Aplankas atsidūrė ant stalo.

— „RiverOaks įstrižas brūkšnelis TAG, Inc“, — murmėjo Vinklas užsirašinėdamas. Bylos numeris TBC-96-3381. — Manasis pėdsakas dar labiau praplatėjo. — Jums priklauso? — paklausė, šiek tiek įtariai parodydamas pirštu.

— Taip.

— Gerai. Dabar galite eiti.

Padėkojau jam, bet atsakymo nesulaukiau. Magėjo bėgte perbėgti aikštelę, bet ir žingsniuoti buvo ganėtinai sunku. Vinklas užrakino už manęs vartus.

Vos tik įsėdau į automobilį, abu, ir Mordekajas ir Pileris, atsisukę sužiuro į aplanką nieko nesuprasdami. Mat jie nežinojo mūsų kelionės tikslo. Mordekajui tik buvau pasakęs, kad byla labai svarbi ir man būtina ją atgauti, kol dar nieko manilinio nesunaikinta.

Tiek vargo dėl paprasto joje aplanko?

Grįžtant atgal į konsultaciją vis mygo pagunda pasklaidyti bylą, bet susiturėjau.

Padėkojau Pileriui, atsisveikinau su Mordekaju ir atsargiai nuvažiavau į savo naująją palėpę.

Finansavimo šaltinis — federalinė vyriausybė, Kolumbijos apygardoje tai nieko stebėtina. Pašto tarnyba už dvidešimt milijonų planavo mieste pastatyti negabaritinių siuntų apdorojimo cechą, o „RiverOaks“ — viena iš kelių agresyvių nekilnojamojo turto kompanijų — ir siekė jį pastatyti, nuomoti bei valdyti. Svarstytos kelios vietos, visos pavojinguose ir griūvančiuose miesto rajonuose. Praėjusį gruodį galiausiai paskelbta apie galimas tris. „RiverOaks“ pradėjo paskubom supirkinėti visą pigų nekilnojamąjį turtą, kurio galėtų prireikti tai statybai.

TAG buvo sutrumpintas pavadinamas deramai užregistruotos korporacijos, kurios visos akcijos priklausė Tilmanui Gentriui, bylos pastabose apibūdintam kaip buvusiam sąvadautojui ir smulkiam sukčiui, du kartus nuteistam kalėti. Vienas iš daugelio panašių tipų mieste. Po nusikaltimų Gentris atrado naują veiklos sritį — prekybą senais automobiliais ir nekilnojamuoju turtu. Jis supirkinėjo apleistus pastatus, kai kuriuos greitomis renovuodavo ir perparduodavo, o kartais siūlydavo patalpas nuomotis. Bylos pabaigoje išvardyta keturiolika TAG nuosavybių. Gentrio ir „RiverOaks“ interesai susikirto, kai Jungtinių Valstijų Pašto tarnybai prireikė daugiau ploto.

Sausio 6-ą Pašto tarnyba registruotu laišku informavo „RiverOaks“, kad kompanija pasirinkta kaip naujojo negabaritinių siuntų cecho rangovas, savininkas ir nuomotojas. Prie laiško pridėtame sutarties projekte vyriausybė garantavo kompanijai kasmetį 1,5 milijono dolerių nuomos mokestį dvidešimties metų laikotarpiui. Su nebūdingu vyriausybei skubotumu laiške taip pat nurodyta, kad galutinė sutartis tarp „RiverOaks“ ir Pašto tarnybos turėtų būti pasirašyta iki kovo 1-os arba sandėris bus nutrauktas. Septynerius metus svarsčiusi ir planavusi, federalinė valdžia panoro, kad cechas būtų pastatytas pernakt.

„RiverOaks“, jos teisininkai ir nekilnojamojo turto specialistai, kibo į darbą. Sausį kompanija nupirko keturis pastatus Floridos aveniu, netoli to sandėlio, iš kurio iškeldinti žmonės. Byloje buvo du rajono žemėlapiai, su skirtingomis spalvomis pažymėtais įsigytais sklypais ir tais, dėl kurių dar teks derėtis.

Kovo 1-a už septynių dienų. Nenuostabu, kad Čensas taip greitai pasigedo bylos. Prie jos dirbo kasdien.

Sandėlys prie Floridos aveniu TAG įsigytas praeitą liepą už sumą, kuri byloje nenurodyta. Sausio 31-ą — keturios dienos iki tos datos, kai iškeldinti Devonas Hardis ir Bartonų šeima atsidūrė gatvėje — „RiverOaks“ perpirko jį už du šimtus tūkstančių dolerių.

Ant plikų medinių savo būsimos svetainės grindų atidžiai ėmiau iš bylos kiekvieną lapą, apžiūrinėjau, paskui smulkiai užsirašinėjau į bloknotą, kad paskui lygiai ta pačia tvarka galėčiau sudėlioti atgal. Čia buvo surinkti įprasti dokumentai, kuriuos, spėjau, galima rasti kiekvienoje nekilnojamojo turto byloje: mokesčių ataskaitos už ankstesnius metus, buvusių savininkų sąrašas, praeityje atlikti sandoriai, nuosavybės pirkimo ir pardavimo sutartys, susirašinėjimas su nekilnojamojo turto agentu, kiti baigiamieji popieriai. Kadangi sandoris atliktas už grynuosius, joks bankas į jį nebuvo įtrauktas.

Aplanko viršelio kairėje, vidinėje pusėje, buvo priklijuotas registracijos lapas — iš anksto spausdintas blankas, skirtas žymėti datai, kada įdėtas kiekvienas naujas dokumentas, taip pat trumpam jo apibūdinimui. Iš bylos registracijos lapo kokybės buvo galima spręsti apie „Drake & Sweeney“ sekretorių sugebėjimus. Kiekvienas popierius, žemėlapis, fotografija ar schema — viskas privalėjo būti pažymima registracijos lape. Tai buvo įkalta mums į galvas vos tik pradėjome dirbti. Daugelis mūsų to išmoko per sunkią savo pačių patirtį — niekas taip nevaro į neviltį, kaip storos bylos sklaidymas, ieškant ko nors, kas nebuvo pakankamai kruopščiai įregistruota. Aksioma: jeigu negali surasti ko reikia per trisdešimt sekundžių, tai ir nerasi.

Čenso byla tvarkyta labai skrupulingai; jo sekretorė — kruopšti moteris. Bet būta ir šiokios tokios klastotės.

Sausio 22-ą Hektoras Palma nuvyko į sandėlį vienas kaip įprasta, apžiūrėti prieš perkant. Įžengdamas pro nurodytas duris, vyriokas buvo užpultas ir apiplėštas dviejų gatvės chuliganų, jie trenkė lazda jam per galvą ir įrėmę į šoną peilį atėmė piniginę su visais grynaisiais. Sausio 23-ią jis liko namie ir parengė ataskaitą apie patirtą užpuolimą. Paskutinis sakinys buvo toks: „Grįšiu ten apžiūrėti pirmadienį, 27-ą, su apsaugai Ataskaita byloje deramai įregistruota.

Bet ataskaitos apie antrą jo apsilankymą nebuvo. Sausio 27-os dienos įrašas registracijos lape skelbė: „HP ataskaita — apsilankymas vietoje, patalpų apžiūra“.

Dvidešimt septintą Hektoras su apsauga nuėjo į sandėlį, apžiūrėjo patalpas, be abejo, aptiko jas užimtas daugybės savavališkai įsikūrusių gyventojų ir parašė ataskaitą, kuri, sprendžiant iš kitos jo rengtos dokumentacijos, buvo ganėtinai išsami.

Ataskaita iš bylos išimta. Žinoma, tai joks nusikaltimas, ir pats nesyk išimdavau iš bylų vieną kitą dokumentą, nepažymėdamas žurnale. Bet, po šimts, tikrai padėdavau juos atgal. Jeigu koks nors dokumentas užregistruotas, jis privalo būti byloje.

Sandoris baigtas sausio 31-ą, penktadienį. Kitą antradienį Hektoras grįžo į sandėlį iškraustyti gyventojų. Jį lydėjo apsaugininkas iš vienos privačios saugos firmos, apygardos faras ir iškeldinimo kompanijos atsiųsti keturi žaliūkai. Pasak dviejų puslapių ilgumo Palmos ataskaitos, viskas truko tris valandas. Nors Hektoras ir stengėsi slėpti jausmus, iškeldinimo procedūra jam buvo nemaloni.

Širdis apmirė, kai perskaičiau tokias eilutes: „Motina su keturiais vaikais, vienas iš jų kūdikis, gyveno dviejuose kambariuose, be vandentiekio ir kanalizacijos. Lovas jiems atstojo du ant grindų patiesti čiužiniai. Moteris priešinosi policininkui, o vaikai stovėjo ir žiūrėjo. Galiausiai ji ir vaikai buvo išmesti“.

Taigi Ontarijas savo akimis matė dėl būsto kovojančią savo mamą. Buvo pridėtas iškeldintųjų sąrašas: iš viso septyniolika žmonių, neskaitant vaikų. Tai tas pats sąrašas, kurį, kartu su Post straipsnio kopija, pirmadienio rytą kažkas padėjo ant mano stalo.

Bylos pabaigoje, po popieriais, gulėjo septyniolika palaidų, į aprašą neįtrauktų iškeldinimo pranešimų. Jie nebuvo panaudoti. Savavališkai užėmusieji būstą neturi jokių teisių, įskaitant ir teisę būti iš anksto perspėti apie iškeldinimą. Pranešimai parengti vėliau, atbuline data, siekiant panaikinti pėdsakus. Veikiausiai buvo įkišti į bylą po epizodo su Misteriu paties Čenso — dėl visa ko, jeigu prireiktų.

Klastotė akivaizdi ir kvaila. Antra vertus, Čensas — partneris. Tiesiog negirdėtas dalykas, kad kuris nors iš partnerių kažkam atiduotų savo tvarkomą bylą.

Ji ir nebuvo atiduota, tik pavogta. Aiški vagystė — nusikaltimas, todėl dabar renkami įkalčiai. Vagis buvo tikras idiotas.

Prieš septynerius metus, pradėdamas dirbti, privaloma tvarka turėjau sutikti, kad privatūs tyrėjai paimtų mano pirštų atspaudus. Bus visai paprasta palyginti tuos pirštų atspaudus su aptiktaisiais ant Čenso dokumentų spintos. Teprireiks vos kelių minučių. Be abejojau taip ir padaryta. Kažin ar išrašytas orderis mane suimti? Tai neišvengiama.

Kai po trijų valandų baigiau studijuoti bylą, popieriais buvo nuklotos kone visos grindys. Rūpestingai vėl surinkau lapus, paskui nuvažiavau į konsultaciją ir viską nusikopijavau.

„Išėjau apsipirkti“ — skelbė Klerės paliktas raštelis. Mudu turėjome nemažai mantos, daiktų, pamirštų paminėti, kai dalijomės turtą. Netolimoje ateityje jai teks keliauti dažniau nei man, tad pasiėmiau kas pigesnio — kelionkrepšį ir sportines kuprines. Nenorėdamas, kad ji mane užkluptų, suverčiau pagrindinius daiktus į krūvą ant lovos: kojines, apatinius, sportinius marškinėlius, tualeto reikmenis, batus — bet tik tuos, kuriuos nešiojau pastaruosius metus. Kitus ji galės išmesti. Skubiai išverčiau savuosius komodos stalčius ir man priklausančią vaistinėlės pusę. Skaudėjo fiziškai ir dvasiškai velkant krepšius du aukštus žemyn į išsinuomotąjį automobilį. Paskui vėl grįžau į viršų pasiimti išeiginių kostiumų ir marškinių. Susiradau ir savo seną miegmaišį, nenaudotą bent penkerius pastaruosius metus ir nusinešiau jį žemyn, kartu su dygsniuotu apklotu bei pagalve. Taip pat turėjau teisę į savo žadintuvą, radiją, nešiojamąjį kompaktinių diskų grotuvą kartu su keliais diskais, trylikos colių ekrano skersmens spalvotą televizorių nuo virtuvės darbastalio, vieną kavinuką, plaukų džiovintuvą ir komplektą mėlynų rankšluosčių.

Prikrovęs pilną automobilį, vėl užlipau į butą ir parašiau jai laiškutį, kad išsidanginau. Padėjau greta josios paliktojo, nenorėdamas daugiau į jį žiūrėti. Viduje grūmėsi prieštaringi jausmai, bet neturėjau jėgų jų analizuoti. Neįsivaizdavau, kaip turi elgtis žmogus, pirmą kartą paliekantis savo namus. Tokios patirties dar neturėjau.

Užrakinau duris ir nusileidau laiptais. Žinojau, kad po poros dienų dar sugrįšiu pasiimti likusių savo daiktų, bet jausmas buvo toks, lyg išeičiau paskutinį kartą.

Klerė perskaitys raštelį, patikrins stalčius ir sienines spintas norėdama pasižiūrėti, ką pasiėmiau, ir kai sumos, kad aš tikrai išsikrausčiau, trumpam prisėdusi poilsio kambaryje nubrauks ašarėlę. Galbūt ir kaip reikiant paverks. Bet netrukus nusiramins. Ji lengvai gali pereiti į kitą etapą.

Nuvažiuodamas nesijaučiau išsilaisvinęs. Joks džiaugsmas vėl tapti vienišiumi. Klerė ir aš, mes abu, pralaimėjome.

17

Užsirakinau konsultacijoje, savo kabinete. Sekmadienį čia buvo šalčiau nei šeštadienį. Buvau su storu nertiniu, velvetinėmis kelnėmis, šiltomis kojinėmis. Pasidėjęs priešais ant stalo du garuojančios kavos puodelius, skaičiau laikraštį. Pastate yra centrinio šildymo sistema, bet neketinau prie jos kišti nagų.

Ilgėjausi savojo prašmatnaus krėslo, skirto vadovaujantiesiems darbuotojams — jame galėjai sukinėtis, suptis, atsilošti ir važinėti grindimis. Naujasis — gal kiek geresnis už sulankstomąją kėdę, nuomojamą vestuvėms. Buvo aišku, kad ir tuomet, kai jausiuos geriau, jame bus nepatogu sėdėti, o dabar, kai visas esu sudaužytas, jis atrodė tikras kankinimo prietaisas.

Senas rašomasis stalas — iškleręs ir klibantis — turbūt atvilktas iš kokios nors apleistos mokyklos: paprastas, dėžės pavidalo, kiekvienoje pusėje su trimis stalčiais, šiuo metu visais atidarytais ir tai su dideliu vargu. Priešais jį klientams skirtos kitos dvi kėdės išties sulankstomosios, viena — juoda, kita — žalsvos spalvos, kokios dar niekada anksčiau nebuvau regėjęs.

Sienos — dažytos prieš kažin kiek dešimtmečių ir galop nublukusios iki blyškaus citrininio atspalvio. Tinkas sutrūkinėjęs, palubės kampuose voratinkliai. Vienintelė puošmena — įrėmintas plakatas, kviečiantis dalyvauti 1988-ųjų liepą Molo alėjoje vyksiančiame žygyje dėl teisingumo.

Senovinės ąžuolinės grindys gerokai nušiurusios, lentų kraštai suapvalėję — akivaizdu, kad ankstesniaisiais metais jos smarkiai mintos. Ir nežinia kada šluotos. Kampe stovėjo šluota ir semtuvėlis šiukšlėms — neįkyri užuomina į savitarną.

O, kaip žemai puoliau! Jeigu brangusis brolužis Vorneris pamatytų mane, — sekmadienį sėdintį čia ir drebantį prie savo apgailėtino rašomojo stalo, spoksantį į suskilinėjusį tinką, užsirakinusį, kad potencialūs klientai negalėtų manęs apiplėšti, — jis apipiltų mane tokiais sultingais ir spalvingais įžeidimais, kad turėčiau juos užsirašyti, idant nepamirščiau.

Neįsivaizdavau, kaip sureaguos mano gimdytojai. Turėsiu netrukus jiems paskambinti ir suduoti dvigubą smūgį dėl pasikeitusių mano namų ir darbovietės adresų.

Garsus beldimas velniškai išgąsdino. Veik pašokau nuo kėdės, nežinodamas, ką daryti. Nejau pas mane veržiasi gatvės chuliganai? Nuėjau prie paradinių durų ir pro grotas bei storą stiklą pamačiau kažkokią figūrą, besistengiančią pažvelgti vidun.

Baris Nucas — drebantis ir nekantraujantis kuo greičiau patekti ten, kur saugu. Atrakinęs duris, įsileidau jį.

— Na ir skylė! — prabilo jis maloniai, dairydamasis po priimamąjį, man vėl užrakinant duris.

— Miela, ar ne? — pridūriau. Jo apsilankymas mane apstulbino, mėginau spėlioti, ką galėtų reikšti.

— Kas per sumauta lindynė! — Vieta jį pralinksmino. Apėjo Sofijos stalą, pamažu nusimaudamas pirštines ir baimindamasis prie ko nors prisiliesti, kad nepradėtų griūti aplankai.

— Mes stengiamės sumažinti papildomas išlaidas, kad visus pinigus galėtume parsinešti namo. — Senas sąmojis, sklandantis po „Drake & Sweeney“ firmą. Partneriai nuolat niurnėdavo dėl papildomų išlaidų, nors tuo pat metu daugelis labai stengėsi atnaujinti prašmatnų savo kabinetų apstatymą.

— Vadinasi, tu čia atėjai dėl pinigų? — paklausė vis dar linksmai nusiteikęs.

— Žinoma.

— Proto netekai.

— Radau savo pašaukimą.

— Taip, girdi balsus.

— Dėl to čia atėjai? Pareikšti, kad aš nesveiko proto?

— Paskambinau Klerei.

— Ir ką ji pasakė?

— Kad tu išsikraustei.

— Teisybė. Mudu skiriamės.

— Kas tavo veidui?

— Nuo oro pagalvės.

— Ak, taip. Girdėjau, kad tik įlenktas sparnas.

— Iš tikrųjų, sparnai sulankstyti.

Jis numetė ant kėdės paltą, bet tuoj pat paskubom vėl apsivilko.

— Ar sumažintos pridėtinės išlaidos reiškia, kad jūs nemokate už šildymą?

— Kai kada kokį mėnesį praleidžiame.

Baris dar kiek pavaikštinėjo įkišdamas galvą į šoninius kabinetukus.

— Kas finansuoja šią veiklą? — paklausė.

— Fondas.

— Senkantis fondas?

— Taip, sparčiai senkantis.

— Kaip atradai šią vietą?

— Čia užsukdavo Misteris. Pas savo advokatus.

— Vargšelis Misteris. — Trumpam pertraukęs apžiūrą, Baris pažvelgė į sieną. — Kaip manai, jis būtų mus nudėjęs?

— Ne. Niekas nenorėjo jo klausytis. Jis — tik tai dar vienas benamis, kuris norėjo būti išgirstas.

— O tau nesinorėjo šokti ant jo ir pargriauti?

— Ne, tik mąsčiau, gal sugriebti pistoletą ir nušauti Rafterį.

— Gaila, kad to nepadarei.

— Galbūt kitą sykį.

— Turi kavos?

— Žinoma. Sėskis.

Nenorėjau, kad Baris nusektų paskui mane į virtuvę — joje galėtum tikėtis daug ko geresnio. Suradau puodelį, greitai išploviau ir pripyliau kavos. Pakviečiau draugelį į savo kabinetą.

— Miela, — pakomentavo jis, dairydamasis aplinkui.

— Kaip tik iš čia nusitaikoma į tolimiausius tikslus, — išdidžiai pareiškiau. Mudu atsisėdome vienas prieš kitą abipus stalo — kėdės sugirgždėjo, be maža ko sugriūdamos.

— Ar apie tai svajojai teisės fakultete?

— Neprisimenu teisės fakulteto. Nuo tų laikų skiria daugybė valandinių sąskaitų.

Galiausiai jis pažvelgė į mane — be pašaipaus vypsnio ar šypsenos. Juokai nustumti į šalį. Nors ir bjauri aplankė mintis, pagalvojau, ar tik neturi Baris prie savęs kokio aparačiuko. Jeigu Hektorą atsiuntė į pasimatymą su „blakute“ po marškiniais, taip pat jie galėtų pasielgti ir su Nucu. Savo noru jis nepasisiūlytų, bet galėjo paspausti. Juk aš — priešas.

— Vadinasi, atėjai sekdamas Misterio pėdomis? — paklausė jis.

— Turbūt.

— Ir ką radai?

— Apsimeti naivuoliu, Bari? Kas dedasi firmoje? Ar jūs, vyručiai, apsupote persikėlėlių naujakurių furgonus? Medžiojate mano skalpą?

Gurkšnodamas jis pamažu apsvarstė šį išpuolį.

— Kava siaubinga, — galiausiai pareiškė, bemaž nusispjaudamas.

— Bent karšta.

— Apgailestauju dėl Klerės.

— Dėkui, bet nenorėčiau apie tai kalbėti.

— Dingo viena byla, Maiklai. Visi pirštais rodo į tave.

— Kas žino, kad tu čia?

— Mano žmona.

— Tave atsiuntė firma?

— Visai ne.

Patikėjau juo. Juk septynerius metus draugavome, kažkada net labai artimai. Tačiau draugystei dažniausiai mums neužtekdavo laiko.

— Kodėl rodoma į mane?

— Byloje kai kas siejasi su Misteriu. Atėjai pas Breideną Čensą ir pareikalavai, kad duotų ją pasižiūrėti. Tą naktį, kai ji dingo, tave matė netoli jo kabineto. Esama įrodymų, kad kažkas tau davė raktus, kurių, galbūt nederėjo turėti.

— Tik tiek?

— Taip, ir dar pirštų atspaudai.

— Pirštų atspaudai? — Mėginau apsimesti nustebęs.

— Kabinete visur. Ant durų, šviesos jungiklio, dokumentų spintos. Visiškai sutampantys. Tu ten buvai, Maiklai, ir paėmei bylą. Nagi, ką ketini su ja veikti?

— Ką tu žinai apie tą bylą?

— Savavališkai užėmęs būstą Misteris buvo iškeldintas vieno iš mūsų nekilnojamo turto skyriaus klientų. Tada pakvaišo, įsibrovė pas mus, velniškai išgąsdindamas, vos nenušovė tavęs. Tau neišlaikė nervai.

— Viskas?

— Tiek jie mums pasakė.

— Kas tie „jie“?

— Didieji tūzai. Penktadienio vakare po visą firmą išsiuntinėtas aplinkraštis, — teisininkams, jų padėjėjams, sekretorėms, visiems, — kuriuo mes informuojami, kad paimta byla, kad įtariamas tu ir kad nė vienam iš firmos darbuotojų nevalia su tavimi turėti kontaktų. Šiuo metu man draudžiama čia būti.

— Aš niekam nepasakysiu.

— Dėkui.

Jeigu Breidenas Čensas ir suvokė sąsają tarp iškeldinimo ir Lontės Barton su jos mažyliais, jis ne toks, kuris galėtų kam nors tai pasakyti. Net ir savo kolegoms partneriams. Baris kalba tiesą. Regis, jis mano, kad byla mane domina vien dėl Devono Hardžio.

— Tad kodėl tu čia?

— Aš tavo draugas. Vyksta kažkokia beprotybė. Dievaži, ar patikėsi, penktadienį pas mus į kontorą užgriuvo farai? Praeitą savaitę — ypatingosios paskirties būrys, mes buvome paimti įkaitais. O dabar dar tu nušokai nuo uolos į bedugnę. Ir ta problema su Klere. Kodėl mums bent kiek neatsikvėpti? Išmaunam kur nors porai savaičių. Kartu su žmonomis.

— Kur?

— Nežinau. Nesvarbu. Į salas.

— Kuo tai padėtų?

— Pirmiausia, atsipalaiduotume. Pažaistume tenisą. Išsimiegotume. Vėl pasikrautume baterijas.

— Apmokės firma?

— Apmokėsiu aš.

— Apie Klerę pamiršk. Tarp mudviejų baigta, Bari. Ilgai tęsėsi, bet jau baigta.

— Gerai. Keliaujam vieni.

— Betgi tau nevalia turėti bet kokių kontaktų su manimi.

— Kilo idėja. Manau, galiu pasikalbėti su Artūru. Išnarpliosime šį reikalą. Tu grąžini bylą, užmiršti, kas joje yra, o firma tau atleidžia ir taip pat viską užmiršta, mudu dviem savaitėms išvykstame į Havajus pažaisti teniso, o paskui, kai grįžtame, vėl atsisėdi į savo prabangų kabinetą, kur tau ir vieta.

— Prisipažink, juk tai jie atsiuntė tave, tiesa?

— Ne. Prisiekiu.

— Neišdegs, Bari.

— Nagi, rimtai paaiškink kodėl?

— Teisininko darbas yra kai kas daugiau, nei išrašinėti valandines sąskaitas ir kalti pinigus. Kodėl mes norime tapti kekšių korporacija? Aš pavargau parsidavinėti, Bari. Noriu, kad būtų kitaip.

— Kalbi kaip pirmakursis.

— Būtent. Mes pasirinkome šį kelią, nes manėme, kad teisė — aukštesnis pašaukimas. Kad galėsime kovoti su neteisybe ir visuomenės ligomis, versti kalnus, nes esame teisininkai. Kadaise buvome idealistai. Kodėl dabar negalime būti tokie?

— Esame susaistyti įsipareigojimų.

— Nesistengiu tavęs verbuoti. Turi tris vaikučius; laimė, mudu su Klere bevaikiai. Galiu sau leisti šiek tiek kuoktelėti.

Kampe radiatorius, kurio dar nebuvau pastebėjęs, pradėjo gurguliuoti ir šnypšti. Sužiurome į jį, vildamiesi, kad bent kiek taps šilčiau. Praslinko minutė, dvi.

— Jie tavęs imsis, Maiklai, — vėl prabilo Baris, tebežvelgdamas į radiatorių, bet jo nematydamas.

— Jie? Nori pasakyti „mes“?

— Tegul bus taip. Firma. Nevalia pavogti bylos. Pagalvok apie klientą. Jis turi teisę tikėtis konfidencialumo. Jeigu byla išnešama, firmai nelieka nieko kita, kaip stengtis ją susigrąžinti.

— Kalbi apie baudžiamąjį persekiojimą?

— Galimas daiktas. Maiklai, jie velniškai įsiutę. Negali jų smerkti. Taip pat kalbama apie disciplinarines priemones — kad bus kreiptasi į advokatūros kolegiją. Tikėtina, kad tau uždraus verstis teisės praktika. Rafteris jau tuo užsiima.

— Kodėl Misteris negalėjo nusitaikyti kiek žemiau?

— Jie imasi iš peties.

— Firma turi daugiau ką prarasti nei aš.

Baris įdėmiai mane nužvelgė. Jis nežinojo, kas yra byloje.

— Reikalas susijęs ne tik su Misteriu? — galiausiai paklausė.

— Gerokai daugiau. Firma siaubingai save pakišo. Jeigu imsis manęs, aš imsiuos firmos.

— Negali pasinaudoti vogta byla. Joks šalies teismas nesutiks priimti jos kaip įkalčio. Tu neišmanai bylinėjimosi procedūros.

— Mokausi. Pasakyk jiems, kad atsitrauktų. Prisimink, aš turiu bylą, o joje — purvas.

— Jie buvo tik banda nelegalių gyventojų, Maiklai.

— Yra kur kas komplikuočiau. Kažkam reikia atsisėsti su Breidenu Čensu ir išsiaiškinti tiesą. Pasakyk Rafteriui, kad jis gerai pagalvotų prieš iškrėsdamas kokią siauraprotišką kvailystę. Patikėk manimi, Bari, ši medžiaga galėtų patekti į pirmuosius laikraščių puslapius. Jūs bijosite išeiti iš namų.

— Taigi siūlai paliaubas? Tu pasilieki bylą, o mes duodame tau ramybę.

— Bent kol kas. Kaip bus kitą ar dar kitą savaitę, nežinau.

— Kodėl tau nepasikalbėjus su Artūru? Aš tarpininkausiu. Trise susėsime kabinete, užsirakinsime duris ir išspręsime šį reikalą. Ką tu sakai?

— Per vėlu. Mirė žmonės.

— Misteris pats prisiprašė, kad jį nušautų.

— Yra ir kitų. — Pasakiau jau ganėtinai. Nors Baris mano draugas, bet beveik viską atkartos savo bosams.

— Gal paaiškintum?

— Negaliu. Tai konfidencialu.

— Kai tai girdi iš teisininko, vagiančio bylas, skamba neįtikinamai.

Radiatorius vėl sugurgė ir sugurguliavo. Kurį laiką buvo lengviau stebeilyti į jį, nei kalbėtis. Nė katras iš mudviejų nenorėjome pasakyti nieko, dėl ko paskui tektų gailėtis.

Baris pasiteiravo apie kitus juridinės konsultacijos bendradarbius. Surengiau jam trumpą ekskursiją.

— Neįtikėtina, — kartkartėmis sumurmėdavo jis sau po nosimi. — Gal palaikysime ryšį? — paklausė prie paradinių durų.

— Be abejo.

18

Instruktuotas dėl darbo buvau maždaug per trisdešimtį minučių — tiek truko kelias nuo iš konsultacijos iki „Samariečių namų“ Petvorte, šiaurrytiniame miesto pakraštyje. Mordekajas vairavo ir kalbėjo; aš tyliai sėdėjau, įsitvėręs lagaminėlį ir nervindamasis it koks naujokėlis, kurį tuoj išstums suryti vilkams. Apsirengęs džinsais, baltais marškiniais su kaklaraiščiu, sena tamsiai mėlyna striuke, avėjau gerokai panešiotais „Nike“ teniso bateliais ir baltomis kojinėmis. Lioviausi skustis barzdą. Juk esu gatvės advokatas ir galiu atrodyti kaip tinkamas.

Aišku, kai tik įžengiau į jo kabinetą ir pareiškiau esąs pasirengęs darbui, Mordekajas iškart pastebėjo pasikeitusį mano stilių. Nekomentavo, tik žvilgsniu kiek ilgiau sustojo ties „Nike“ bateliais. Tai buvo regėjęs ir anksčiau — stambiųjų firmų tipus, nusileidžiančius iš savųjų aukštybių padirbėti keletą valandų vargšams. Kažkodėl jie visi jausdavo privalantys užsiauginti žandenas ir mūvėti džinsais.

— Tavo klientūrą sudarys trečiarūšiai, — kalbėjo jis, viena ranka prastai vairuodamas, antra — laikydamas kavos puodelį ir visai nekreipdamas dėmesio į visas kitas transporto priemones, besigrūdančias aplink mus. — Trečdalis iš jų turi darbą, trečdalis — šeimos su vaikais, trečdalis — protiškai neįgalūs, trečdalis — karo veteranai. Ir tik apie trečdalis iš visų, mažai uždirbančių ir turinčių teisę į pigesnį municipalinį būstą, jį gauna. Per pastaruosius penkiolika metų panaikinta apie du su puse milijono pigių butų, federalinė aprūpinimo gyvenamuoju plotu programa apkarpyta septyniasdešimčia procentų. Tad visai nenuostabu, kad žmonės gyvena gatvėse. Vyriausybės subalansuoja biudžetus vargšų sąskaita.

Statistika liete liejosi. Tai buvo Mordekajo gyvenimas ir profesija. Nors buvau teisininkas, išmokytas skrupulingai viską žymėtis, visgi nuslopinau norą atsiversti lagaminėlį ir pradėti užsirašinėti. Tik klausiausi.

— Tie žmonės dirba už minimalų atlygį, tad apie privatų būstą nėra nė kalbos. Jie netgi nesvajoja apie tai. Nuolat didėjančių butų kainų jų uždirbamos pajamos nespėja vytis. Tad jos vis labiau atsilieka, o tuo pat metu paramos programos sulaukia vis daugiau smūgių. Tik pagalvok: vos keturiolika procentų benamių gauna nedarbingumo pašalpas. Keturiolika procentų! Tau teks pamatyti daug tokių atvejų.

Prieš raudoną šviesą sustojome taip staigiai, jog sužvigo padangos ir mūsų automobilis beveik užblokavo sankryžą. Iš visų pusių aplinkui supypsėjo mašinų signalai. Įsmukau žemiau į sėdynę, laukdamas dar vieno susidūrimo. Mordekajas nė nenutuokė, kad sutrikdė eismą piko valandą. Žvelgė abejingai priešais save, į kitą pasaulį.

— Baisiausios benamio dalios gatvėje nematai. Apie pusė visų neturtingųjų septyniasdešimt procentų savo pajamų išleidžia stengdamiesi išsaugoti turimą būstą. Pasak Gyvenamųjų namų statybos ir miesto plėtros departamento biurokratų, jie turėtų išleisti trečdalį. Šiame mieste dešimtys tūkstančių žmonių tarsi pakibę ore: vieną sykį pavėluotai gauta alga, vienas netikėtas apsilankymas ligoninėje, viena nenumatyta kritinė aplinkybė — ir jie praranda stogą virš galvos.

— Kur tada eina?

— Labai retai tiesiai į prieglaudas. Iš pradžių pasuka pas gimines, paskui pas draugus. Įtampa milžiniška, nes giminės ir draugai taip pat gyvena subsidijuojamuose būstuose, o juose, pagal nuomos sąlygas, ribojamas skaičius žmonių, galinčių gyventi viename bute. Jie priversti pažeisti nuomos sąlygas ir rizikuoja būti iškeldinti. Žmonės neapsistoja vienoje vietoje, nuolatos juda, kartais palieka vieną vaiką pas seserį, kitą — pas draugą. Padėtis vis sunkėja. Daugelis benamių bijo prieglaudų ir iš paskutiniųjų stengiasi jų išvengti.

Mordekajas nutilo ir atsigėrė kavos.

— Kodėl? — paklausiau.

— Ne visos prieglaudos geros. Ten pasitaiko užpuldinėjimų, apiplėšimų, net išprievartavimų.

Tai štai kur būsiu priverstas praleisti likusią savo teisinės karjeros dalį.

— Užmiršau pasiimti ginklą, — pasakiau.

— Nieko tau neatsitiks. Šiame mieste šimtai pro bono savanorių. Man neteko girdėti, kad kuris nors būtų nukentėjęs.

— Malonu išgirsti. — Mudu vėl važiavome, dabar šiek tiek saugiau.

— Apie pusė benamių įjunkę į kokias nors chemines medžiagas, kaip ir tavo buvęs draugužis Devonas Hardis. Tai kaip ir normalu.

— Ką dėl jų galima padaryti?

— Deja, nedaug. Dar likusios kelios programos, bet ligoninėje rasti lovą sunku. Mums pavyko įtaisyti Hardį į veteranų gydymo centrą, bet jis pabėgo. Narkomanas pats sprendžia, kada jam prablaivėti.

— Kuo dažniausiai svaiginamas!?

— Alkoholiu. Jis lengviausiai prieinamas. Taip pat neretai ir kreku, nes šis irgi pigus. Pamatysi visko, bet madingi kvaišalai jiems per brangūs.

— Kokie bus penki pirmi mano atvejai?

— Nerimauji, a?

— Aha, ir nė kiek nenumanau.

— Atsipalaiduok. Darbas nesudėtingas, tik reikia kantrybės. Pas tave ateis klientas, kuris negauna lengvatų, tarkim, maisto talonų. Arba galbūt skiriasi. Galbūt besiskundžiantis dėl būsto savininko. Turintis darbo ginčą. Garantuotai susidursi ir su baudžiamąja byla.

— Kokio pobūdžio?

— Menkniekiai. Amerikos miestuose dažnai benamiai laikomi nusikaltėliais. Didmiesčiuose išleista visokių potvarkių, kurie leidžia persekioti gyvenančius gatvėse. Nevalia elgetauti, nevalia miegoti ant suolų, nevalia įsikurti po tiltu, nevalia saugoti asmeninių daiktų parke, nevalia sėdėti ant šaligatvių, nevalia viešai valgyti. Daugelį iš tų nesąmonių teismai panaikino. Abrahamas gražiai pasidarbavo, įtikindamas federalinius teisėjus, kad tie prasti potvarkiai pažeidžia Pirmąja pataisa19 numatytas teises. Tad miestai pasirinktinai taiko bendruosius įstatymus, pavyzdžiui, dėl dykinėjimo, valkatavimo, girtuokliavimo viešose vietose. Jie nusitaiko į benamius. Jeigu iš baro išvirsta nusilakęs koks nors dabišius geru kostiumu ir tarpuvartėje nusimyža — nieko baisaus. Jeigu toje pačioje tarpuvartėje nusimyža benamis — jis areštuojamas už tai, kad šlapinosi viešoje vietoje. Dažni valymai.

— Valymai?

— Taip. Nusitaikoma į vieną kurią miesto dalį, susemiami visi benamiai ir išverčiami kur nors kitur. Prieš Olimpiadą taip padarė Atlanta — juk negalima, kad visi tie vargšai elgetautų ir miegotų parkuose ant suolų, stebint pasauliui. Tad pasiuntė specialiuosius dalinius ir panaikino problemą. Paskui gyrėsi, kaip gražiai viskas atrodė.

— Kur juos padėjo?

— Tikrai ne į prieglaudas, nes tokių neturi. Paprasčiausiai visus perkėlė, išvertė kaip mėšlą kitose miesto dalyse, — pasakęs jis gurkštelėjo kavos ir pareguliavo šildytuvą — penkias sekundės vairo nelaikė nė viena ranka. — Prisimink, Maiklai, kiekvienas turi kur nors būti. Tie žmonės negali rinktis. Jeigu esi alkanas, elgetauji duonos kąsnio. Jeigu esi pavargęs, miegi, kur pakliūva. Jeigu esi benamis, turi kur nors gyventi.

— Ar juos areštuoja?

— Kasdien, ir tai kvaila socialinė politika. Baudžia žmogų, gyvenantį gatvėse, kartkartėmis randantį prieglobstį prieglaudose, kur nors dirbantį už minimalų atlygį ir iš paskutiniųjų besistengiantį pakilti bent kiek aukščiau ir save išlaikyti. Jį areštuoja už tai, kad miegojo po tiltu. Jis nenori miegoti po tiltu, bet juk kiekvienas turi kažkur miegoti. Žmogus padaromas kaltu, nes municipalitetas, be galo protingas, prilygino benamio gyvenimą nusikaltimui. Vargšas turi sumokėti trisdešimt baksų vien už tai, kad būtų paleistas iš kaliuzės ir dar trisdešimt — baudos. Šešiasdešimt baksų iš labai negilios kišenės. Taigi žmogelis nuspiriamas dar pakopėle žemiau. Jis buvo areštuotas, pažemintas, priverstas sumokėti baudą ir turi suprasti savo gyvensenos klaidingumą, eiti ir susirasti namus. Dink, po šimts, iš gatvių. Taip yra daugelyje mūsų miestų.

— Ar jam nebūtų geriau kaliuzėje?

— Ar pastaruoju metu ten lankeisi?

— Ne.

— Ir dėkok Dievui. Farai neišmokyti, kaip elgtis su benamiais, ypač psichiškai nesveikais ir narkomanais. Kaliuzės perpildytos, teismas — košmaras, o benamių persekiojimas tik dar labiau ją kemša. Ir štai kas kvailiausia: visą dieną laikyti žmogų kaliuzėje yra dvidešimt penkiais procentais brangiau nei aprūpinti jį prieglobsčiu, maistu, kompensuoti transporto išlaidas ir patarti, kaip susirasti darbą. Tai atsipirktų tik per ilgus metus ir, žinoma, būtų kur kas išmintingiau. Dvidešimt penki procentai! Ir į tai neįeina sulaikymo teisminių procedūrų kaštai. Šiaip ar taip, daugelis didmiesčių nusigyvenę, ypač Kolumbijos apygarda, — prisimink, štai todėl uždaromos prieglaudos, tačiau švaistomi pinigai, benamius verčiant nusikaltėliais.

— Regis, metas pradėti bylinėtis, — pasakiau, nors jo nereikėjo raginti.

— Mes kaip pašėlę keliame ieškinius. Advokatai visoje šalyje puola šiuos įstatymus. Prakeikti miestai daugiau pinigų išleidžia sumokėdami savo teisininkams nei benamių prieglaudų statyboms. Ir turi mylėti šią šalį. Niujorkas, turtingiausias pasaulio miestas, nepajėgia apgyvendinti savo žmonių, tad šie miega gatvėse ir elgetauja Penktajame aveniu, o todėl trikdo jautriuosius niujorkiečius, tad jie išsirenka Rudį KasJisTenToks20, kuris pažada išvalyti gatves ir iš municipaliteto pelno mėlynąją juostelę už tai, kad paskelbia benamystę už įstatymo ribų, štai taip — nevalia elgetauti, nevalia sėdinėti ant šaligatvių, negali būti benamis. Velniškai sumažinamas miesto biudžetas, uždaromos prieglaudos, apkarpoma parama ir tuo pat metu mokami pašėlę pinigai Niujorko teisininkams už jų pastangas išstumiant vargšus.

— Kokia padėtis Vašingtone?

— Ne tokia bloga kaip Niujorke, bet, deja, neką geresnė.

Važiavome miesto dalimi, kurioje prieš tris savaites, pačioje dienos akyje, nebūčiau drįsęs vairuoti net šarvuoto automobilio. Parduotuvių vitrinos su juodomis geležinėmis grotomis; aukšti daugiabučiai — bedvasiai statiniai, per kurių balkonų turėklus kabojo nukarę skalbiniai. Visi — pilkų plytų, neskoningi, greitos statybos už federalinius pinigus pavyzdžiai.

— Vašingtonas — juodųjų miestas, — varė jis toliau, — su didžiule socialiai remiama klase. Jis traukia daugybę žmonių, trokštančių permainų, daugybę visokių aktyvistų ir radikalų. Tokius žmones kaip tu.

— Vargu ar galima pavadinti mane aktyvistu arba radikalu.

— Štai, pirmadienio rytas. Pagalvok, kur per pastaruosius septynerius metus būdavai kiekvieną sekmadienio rytą.

— Prie savo rašomojo stalo.

— Dargi labai puikaus stalo.

— Taip.

— Savo elegantiškai įrengtame kabinete.

— Taip.

Jis plačiai man išsišiepė:

— Vadinasi, dabar tu — radikalas.

Ir sulig tais žodžiais mano instruktažas baigėsi.

Priekyje, dešinėje pusėje, pamatėme grupelę šiltai apsirengusių žmonių, susispietusių gatvės kampe apie nešiojamąją dujinę krosnelę. Pravažiavę pro juos, mudu sustojome prie šaligatvio. Kažkada, prieš daug daug metų, pastatas buvo universalinė parduotuvė. Ranka parašyta iškaba skelbė: „Samariečių namai“.

— Privati prieglauda, — paaiškino Mordekajas. — Devyniasdešimt lovų, pakenčiamas maistas, įsteigta Arlingtono bažnyčių sąjungos. Šešeri metai, kai mes čia lankomės.

Prie durų stovėjo maisto banko furgonas; savanoriai iškrovinėjo dėžes su daržovėmis ir vaisiais. Mordekajas šnektelėjo su pagyvenusiu vyriškiu, saugančiu duris, ir mudu buvome įleisti vidun.

— Surengsiu tau trumpą ekskursiją, — pasakė Mordekajas. Stengiausi nesitraukti nuo jo nė per žingsnį. Patraukėme per pirmą aukštą — labirintą trumpų koridorių, abipus su mažučiais kvadratiniais kambarėliais. Jų sienas dengė nedažytos tinko plokštės. Kiekvieno kambario durys buvo rakinamos. Vienos žiojėjo atdaros. Mordekajas įkišo galvą vidun. — Labas rytas, — pasisveikino.

Ant sulankstomosios lovelės krašto sėdėjo smulkus žmogutis, paklaikusiomis akimis žvelgiantis į mus, bet nieko neatsakė.

— Geras kambarys, — paaiškino man Mordekajas. — Atskiras, patogi lova, yra vietos pasidėti daiktams, elektra. — Jis spragtelėjo jungtuką prie durų, ir silpna lemputė užgeso. Sekundėlei kambarys užtemo, paskui Mordekajas vėl uždegė šviesą. Paklaikusios akys nė nemirktelėjo.

Kambaryje nebuvo lubų; ankstesnės parduotuvės senos perdangų plokštės paklotos trisdešimties pėdų aukštyje.

— Kaip tualetas? — paklausiau.

— Tualetai ir dušai koridoriaus gale. Mažai prieglaudų aprūpinama asmeninėmis voniomis. Geros dienos, — metė Mordekajas gyventojui. Šis linktelėjo.

Klegėjo įjungti radijai, iš vienų liejosi muzika, kiti — perdavė žinias. Visur judėjo žmonės. Pirmadienio rytas, jiems reikia į darbą ar šiaip kur.

— Sunku gauti čia vietą? — paklausiau, jau gerai žinodamas atsakymą.

— Beveik neįmanoma. Laukiančiųjų sąrašas be galo ilgas, o prieglauda priima toli gražu ne kiekvieną.

— Ar ilgai jie čia gyvena?

— Pasitaiko visaip. Trys mėnesiai — veikiausiai geras vidurkis. Šioji — viena iš geriausių prieglaudų, gyventi čia saugu. Kai tik žmogus bent kiek įsitvirtina, prieglauda stengiasi surasti jam būstą pagal kišenę.

Supažindino mane su jauna moterimi juodais kariškais batais, vadovaujančia šiai įstaigai.

— Mūsų naujasis advokatas, — taip buvau apibūdintas. Ji pasveikino mane, apsilankiusį prieglaudoje, paskui juodu sušneko apie vieną dingusį klientą. Patraukiau toliau koridoriumi, kol galiausiai atsidūriau šeimoms skirtoje dalyje. Išgirdęs kūdikio verksmą, pasukau prie atvirų durų. Kambarys buvo kiek didesnis ir pertvaromis padalytas į kamarėles. Vienoje iš jų sėdėjo stambi, ne vyresnė nei dvidešimt penkerių metų moteris, nuo juosmens į viršų nuoga, maitino krūtimi kūdikį, visiškai nekreipdama dėmesio į mane, žiopsantį už dešimties pėdų. Du mažyliai ant lovos vartėsi kūliais. Iš radijo trenkė repas.

Dešine ranka moteris kilstelėjo savo laisvąją krūtį ir linktelėjusi pasiūlė man. It kamštis iššokau į koridorių ir susiradau Mordekają.

Mūsų laukė klientai. Kabinetą mums atstojo valgomojo kampas šalia virtuvės. Darbui turėjome sulankstomąjį stalą, pasiskolintą iš virėjo. Mordekajas atrakino dokumentų spintelę, ir mudu pradėjome priėmimą. Eilėje palei sieną sėdėjo laukiantys šeši žmonės.

— Kas pirmas? — garsiai paklausė Mordekajas, ir prie stalo kartu su kėde, ant kurios sėdėjo, prisislinko moteris. Įsitaisė priešais savo advokatus su rašikliais ir bloknotais, tik vienas buvo šilta ir šalta matęs gatvių teisės veteranas, o kitas — visiškai nieko neišmanantis.

Jos vardas buvo Veilina, dvidešimt septynerių, su dviem vaikais, be vyro.

— Pusė klientų bus iš prieglaudos, — tyliai paaiškino man Mordekajas, kai griebėmės bloknotų. — Kita pusė ateis iš gatvių.

— Mes visus priimame?

— Visus, kurie benamiai.

Vedinos problema buvo nesudėtinga. Ji dirbo viename greitojo maisto restorane, paskui iš jo išėjo dėl priežasčių, kurias Mordekajas laikė neesminėmis. Jai liko neišmokėti du paskutiniai atlyginimai. Kadangi Veilina neturėjo pastovaus adreso, darbdavys pasiuntė čekius nežinia kur. Čekiai, žinoma, dingo; darbdaviui tai nė kiek nerūpėjo.

— Kur kitą savaitę ketinate apsistoti? — paklausė Mordekajas.

Ji nežinojo. Galbūt čia, galbūt kitur. Ieškanti darbo, ir jeigu rastų, tuomet viskas galėtų susiklostyti kitaip. Apsigyventų pas ką nors arba pati kur nors įsikurtų.

— Atgausiu jūsų pinigus, čekiai bus atsiųsti pas mane į kontorą. — Jis padavėjai vizitinę kortelę. — Po savaitės paskambinkite man šiuo numeriu.

Moteris paėmė kortelę, padėkojo mums ir išskubėjo.

— Paskambink į tą meksikietišką blyninę, prisistatyk jos advokatu, iš pradžių kalbėk mandagiai, paskui, jei nenorės klausytis, pakelk toną, pažerk velnių. Jeigu reikės, užvažiuok ir pats paimk čekius.

Užsirašiau šias instrukcijas, lyg būtų labai sudėtingos. Vedinai priklauso du šimtai dešimt dolerių. Paskutinė byla, prie kurios dirbau „Drake & Sweeney“ firmoje, buvo susijusi su antimonopoliniais įstatymais — ginčas dėl devynių šimtų milijonų.

Antras klientas nesugebėjo aiškiai išdėstyti konkretaus teisinio reikalo, tik norėjo su kuo nors pasikalbėti. Buvo girtas arba psichas. Arba ir toks, ir toks kartu. Mordekajas nusivedė mane į virtuvę ir įpylė kavos.

— Kai kurie iš tų vargšų žmonelių nepajėgia atsispirti pagundai stoti į bet kokią eilę, — paaiškino jis.

Trečiuoju numeriu ėjo moteris, gyvenanti prieglaudoje jau du mėnesiai, tad sunkumų dėl adreso neturėjo iškilti. Penkiasdešimt aštuonerių metų, švari ir tvarkinga, karo veterano našlė. Pagal šūsnį dokumentų, kuriuos peržiūrinėjau, kol mano kolega su ja kalbėjosi, moteris turėjo teisę į lengvatas veteranams. Bet čekiai buvo siunčiami į banko Merilande sąskaitą, jai nepasiekiamą, paaiškino vargšė. Tą patvirtino ir jos popieriai.

Mordekajas ją nuramino:

— Veteranų administracija — gera agentūra. — Mes paprašysime, kad čekius siųstų čionai.

Nors dirbome gana greitai, eilė didėjo. Mordekajui nebuvo nieko nauja: nebedalijami maisto talonai nuolat keičiantis gyvenamajai vietai; priverstajam išsikelti iš būsto namo savininkas atsisakė grąžinti garantinį užstatą; neišmokėta parama vaikui išlaikyti; arešto orderis už tai, kad buvo išrašomi nepadengti čekiai; pretenzija dėl negaunamos iš socialinio draudimo invalidumo pašalpos. Po dviejų valandų, per kurias priėmėme dešimt klientų, pasislinkau į kitą stalo kraštą ir pradėjau su jais kalbėtis pats. Pirmąją visą savo darbo skurdo advokatu dieną ėmiausi veikti savarankiškai ir vaidinau tokį pat reikšmingą kaip ir mano kolega.

Pirmas asmeninis mano klientas vadinosi Mervis. Jam reikėjo skyrybų. Beje, kaip ir man. Išklausęs jo bėdas, užsimaniau lėkti namo pas Klerę ir pulti jai į kojas. Mervio žmona buvo prostitutė, kažkada visai padori moteris, kol nepabandė kreko. Krekąs ją pastūmėjo pas kvaišalų prekeivį, paskui pas sąvadautoją ir galiausiai į gatvę. Per tą laiką ji vogė ir pardavinėjo viską, ką juodu turėjo, kaupėsi skolos, ir jis nebepajėgė jų išmokėti, turėjo pasiskelbti bankrutavusiu. Ji pasiėmė abu vaikus ir įsikėlė gyventi pas sąvadautoją.

Merviui rūpėjo keli bendro pobūdžio klausimai apie skyrybų mechanizmą, bet šioje srityje dar neturėjau patirties, todėl sukausi kaip įmanydamas. Užsirašinėdamas į bloknotą, staiga mintyse išvydau Klerę, sėdinčią prašmatniame savo advokatės kabinete ir baigiančią kurti planus, kaip nutraukti mudviejų santuoką.

— Kiek tai truks? — sugrąžino mane į tikrovę Mervis.

— Šešis mėnesius, — atsakiau. — manote, ji neužginčys?

— Ką tai reiškia?

— Ar ji sutiks skirtis?

— Mudu apie tai nesikalbėjome.

Moteris išėjo gyventi kitur prieš metus, vadinasi, byla dėl paliktos šeimos bus nesunki. Primesk dar neištikimybę, ir byla atrodė užtikrintai laimėta.

Mervis prieglaudoje dar tik savaitė. Švarus, blaivas ir ieškantis darbo. Likau patenkintas prakalbėtu su vyrioku pusvalandžiu ir pažadėjau pasirūpinti dėl jo skyrybų.

Rytas prabėgo greitai; jau nebe taip nervinausi. Tiesiau ranką padėti žmonėms su tikromis bėdomis, mažiems žmoneliams, neturintiems kur kitur kreiptis teisinės pagalbos. Jie jautėsi nedrąsiai ne tik varžydamiesi manęs, bet ir prastai pažindami milžinišką įstatymų ir potvarkių, teismų ir biurokratų pasaulį. Išmokau šypsotis ir padėti jiems jaustis visaverčiais. Kai kurie atsiprašinėjo, kad negali man sumokėti. Pinigai nesvarbu, raminau juos. Pinigai nesvarbu.

Vidudienį užleidome stalą, kad būtų galima patiekti priešpiečius. Valgomajame žmonių pagausėjo, garavo paruošta sriuba.

Mudu užsukome pasistiprinti pietietišku maistu į kaimynystėje esantį „Kepsnių barą“ Floridos aveniu. Žmonių prisigrūdusiame restoranėlyje buvau vienintelis baltaodis, bet jau ne taip varžiausi savo baltumo. Kol kas dar niekas nebandė manęs nugalabyti. Regis, niekam nerūpėjau.

Ant artimiausio rašomojo stalo, esančio prie durų, po kalnu aplankų Sofijai pavyko surasti veikiantį telefoną. Padėkojau ir pasitraukiau į savo kamarėlės vienatvę. Suskaičiavau aštuonis žmones, ramiai sėdinčius ir laukiančius Sofijos — ne teisininkės! — patarimo. Mordekajas pasiūlė, kad antrą dienos pusę padirbėčiau prie bylų, kurių rytą ėmėmės „Samariečių namuose“. Jų buvo devyniolika. Jis taip pat leido suprasti, kad turėčiau darbuotis stropiai, nes reikia padėti Sofijai dorotis su klientų srautu.

Jeigu maniau, kad gyvenimo ritmas gatvėje bus lėtesnis, tai klydau. Staiga iki ausų pasinėriau į kitų žmonių problemas. Laimė, turėjau beatodairiško darboholiko patirtį, tad šis uždavinys man nebuvo per sunkus.

Tačiau pirmiausia telefonu paskambinau į „Drake & Sweeney“. Pasiteiravau Hektoro Pairuos iš nekilnojamojo turto skyriaus. Buvau paprašytas palaukti. Po penkių minučių padėjau ragelį ir surinkau numerį iš naujo. Galiausiai atsiliepė kažkokia sekretorė, paskui vėl paprašė palaukti. Galiausiai į ausį sugergždė šiurkštus Breideno Čenso balsas:

— Kuo galiu padėti?

Spazmiškai gurktelėjęs seiles, pasakiau:

— Aš laukiu Hektoro Palmos. — Stengiausi kalbėti garsiai ir glaustai.

— Kas prašo? — griežtai pareikalavo jis.

— Rikas Hamiltonas, senas mokyklos laikų draugas.

— Deja, jis čia nebedirba. — Čensas padėjo ragelį, ir aš įsistebeilijau į telefoną. Pamaniau, gal paskambinti Polei ir paprašyti, kad pasižvalgytų, sužinotų, kas nutiko Hektorui. Daug laiko neužtruktų. Arba galbūt Rudolfui, ar Bariui Nucui, o gal susisiekti su man dažniausiai dirbusiu padėjėju? Paskui sumojau, kad jie nebe draugai. Aš jiems dingęs. Atsidūriau užribyje. Tapau priešu. Gresiu nemalonumais, aukštesnioji valdžia jiems uždraudė su manimi kalbėtis.

Telefonų knygoje aptikau tris Hektorus Palmas. Ketinau visiems paskambinti, bet linijos buvo užimtos. Juridinėje konsultacijoje dvi linijos, o keturi advokatai.

19

Baigiantis pirmai savo darbo dienai, nesiskubinau namo. Ten manęs laukė tuščia mansarda, ne ką didesnė nei trys mano matytos šeimyninės atitvaros samariečių prieglaudoje, miegamasis be lovos, svetainė, kurioje televizorius, neprijungtas prie kabelinio tinklo, virtuvė su kortų staleliu, be šaldytuvo. Planai apsirūpinti baldais ir pasigražinti patalpas buvo migloti ir tolimi.

Sofija išėjo lygiai penktą, kaip visada. Gyveno pavojingame rajone, ir sutemus stengėsi tūnoti namie, užsirakinusi duris. Mordekajas išvažiavo apie šeštą, pusvalandį aptaręs su manimi praėjusią dieną. Per ilgai neužsisėdėk, perspėjo, ir stenkis išeiti iš konsultacijos ne vienas. Ir tuoj pat pasitikrino: Abrahamas ketino dirbti iki devynių. Taigi geriau išeiti drauge. Statyk automobilį arti. Ženk greitai. Viską stebėk.

— Taigi ką tu manai apie darbą? — stabtelėjęs ant slenksčio, prieš palikdamas mane vieną, paklausė jis.

— Labai įdomus. Betarpiškas bendravimas su žmonėmis labai pakylėja.

— Kartais tau plyš širdis.

— Taip jau yra.

— Ir gerai. Jeigu nieko nebejausi — pats metas bus išeiti.

— Aš tik pradėjau.

— Taip, ir labai gera tave turėti. Mums čionai reikėjo tokio — baltojo, anglosakso ir protestanto.

— Džiaugiuosi tapęs simboliu.

Jis išėjo, ir aš vėl užrakinau duris. Buvau jau pastebėjęs, kad konsultacijoje tylomis laikomasi atvirų durų politikos; Sofija dirbo visai viešai, bendroje salėje, ir visą popietę buvo linksma girdėti, kaip ji telefonu ima į nagą vieną biurokratą po kito, o visa kontora — bendradarbiai ir klientai — klausosi. Kalbėdamas telefonu Mordekajas pavirsdavo žvėrimi, žemas gargždus jo balsas riaumojo drebindamas orą visokiais reikalavimais ir bjauriais grasinimais. Abrahamas elgėsi kur kas ramiau, bet jo kabineto durys visada būdavo atlapos.

Kadangi dar nežinojau, kokiais reikalais užsiimsiu, buvau linkęs laikyti savo duris uždarytas. Tikėjausi, kad kolegos bus man pakantūs.

Paskambinau trims Hektorams Palmoms iš telefonų knygos. Pirmasis pasitaikė ne man reikiamas Hektoras. Antruoju numeriu niekas neatsiliepė. Surinkęs trečiąjį išgirdau lakonišką pranešimą, įrašytą į atsakiklį: „Mūsų nėra namie. Palikite žinutę. Grįžę jums paskambinsime.“

Jo balsas.

Turėdama neribotus resursus, firma visaip galėjo paslėpti Hektorą Palmą. Aštuoni šimtai teisininkų, šimtas septyniasdešimt padėjėjų, kontoros Vašingtone, Niujorke, Čikagoje, Los Andžele, Portlande, Palm Biče, Londone ir Honkonge. Vyresnybė ne tokia kvaila, kad jį išvytų, nes Hektoras per daug žino. Tad verčiau padvigubinti jam algą, perkelti į kurio nors kito miesto kontorą, paskirtį didesnį butą.

Iš telefonų knygos nusirašiau jo adresą. Jeigu atsakiklis veikia, galbūt Hektoras dar Vašingtone. Turėdamas naujos gatvių advokato patirties, neabejojau sugebėsiąs jį surasti.

Į duris kažkas lengvai pasibeldė, ir jos pačios atsidarė, lyg pastumtos. Rankena ir liežuvėlis buvo susidėvėję, išklerę. Durys užsidarydavo, bet neužsitrenkdavo. Ant slenksčio stovėjo Abrahamas.

— Turite minutėlę laiko? — paklausė atsisėsdamas ant kėdės.

Tai buvo mandagumo vizitas, pasveikinimas. Ramus, santūrus žmogus, spinduliuojantis išmintimi, trikdančia ne vieną greta esantį, tačiau aš septynerius metus dirbau su keturiais šimtais visokiausio plauko teisininkų. Buvau sutikęs ir pažinojęs dešimtis abrahamų, atokių ir nuoširdžių tipų, mažai paisančių bendravimo manierų.

— Norėjau pasisveikinti su jumis, — pridūrė jis ir tuojau pat leidosi karštai aiškinti viešojo intereso teisės reikalingumą. Abrahamas buvo kilęs iš viduriniosios klasės brukliniečių šeimos, baigęs teisę Kolumbijos universitete, trejus bjaurius metus dirbęs vienoje Volstrito firmoje, ketverius — Atlantoje su grupe, kovojančia, kad būtų panaikinta mirties bausmė, dvejus į neviltį varančius metus praleidęs Kapitolijaus kalvoje, kol galiausiai jo dėmesį patraukė skelbimas teisininkų laikraštyje apie advokato vietą Keturioliktosios gatvės juridinėje konsultacijoje.

— Teisė — tai aukštesnis pašaukimas, — pareiškė jis. — Daugiau, nei kalti pinigus. — Ir išpylė dar vieną kalbą-tiradą, nukreiptą prieš stambiąsias firmas ir teisininkus, susižeriančius milijoninius honorarus. Vienas jo draugas iš Bruklino uždirba po dešimt milijonų per metus iš visoje šalyje keliamų ieškinių krūties implantų klinikoms. — Dešimt milijonų per metus! Už tokią sumą galėtum apgyvendinti ir pamaitinti visus Apygardos benamius!

Šiaip ar taip, Abrahamas buvo sužavėtas, kad klaidžiojęs patamsiuos aš pagaliau išvydau šviesą, ir apgailestavo dėl epizodo su Misteriu.

— Kuo konkrečiai jūs užsiimate? — paklausiau džiaugdamasis mudviejų pokalbiu. Vyriokas jis buvo užsidegęs ir protingas, žodingos leksikos, nuo kurios man svaigo galva.

— Dviem dalykais. Politika. Su kitais advokatais siekiame formuoti įstatymdavystę. Ir vadovauju bylinėjimuisi, paprastai klasiniams veiksmams. Mes iškėlėme bylą Komercijos departamentui už tai, kad benamiai beveik neatstovaujami devyniasdešimtųjų metų gyventojų surašymo duomenyse. Padavėme į teismą Apygardos mokyklų administraciją, kad atsisakoma priimti į mokyklas benamių vaikus. Bylinėjomės kaip klasė su Apygardos valdžia, kuri be deramos teisinės procedūros nutraukė kelių tūkstančių naujų butų statybos finansavimą. Užsipuolėme daug įstatymų, kuriais stengiamasi benamius paversti nusikaltėliais. Mes bylinėsimės dėl visko, jeigu tik matysime, kad benamiai skriaudžiami.

— Sudėtingos bylos.

— Taip, bet, laimė, čia, Kolumbijos apygardoje, turime daugybę gerų teisininkų, mielai aukojančių savo laiką. Aš viskam vadovauju. Numatau žaidimo planą, surenku komandą, paskui nubrėžiu tikslus.

— Jūs nesimatote su klientais?

— Kodėl ne, retkarčiais. Bet geriausiai man dirbti, kai vienas sėdžiu čia, savo kambarėlyje. Štai kodėl džiaugiuosi, kad jūs atėjote. Mums reikia pagalbos dorojantis su krūviu.

Abrahamas pašoko ant kojų — pokalbis buvo baigtas. Sutarėme sprukti lygiai devintą, ir jis išėjo. Mudviems kalbantis, kažkaip atkreipiau dėmesį, kad jis nemūvi sutuoktuvinio žiedo.

Teisė buvo visas jo gyvenimas. Senas posakis, kad teisė — pavydi meilužė, tokių žmonių kaip mudu su Abrahamu, buvo pakeltas į naują lygmenį.

Mudviem egzistavo vien teisė.

Apygardos policija išlaukė bemaž iki nakties pirmos, o tada užgriuvo it komandosai. Vos tik sučirškę skambučiu, suskato duris trankyti kumščiais. Kol Klerė suspėjo susivokti ir iššokus iš lovos ką nors užsimesti ant pižamos, jie jau spardė duris, pasirengę jas išlaužti.

— Policija! — pareiškė, kai ji išgąstingai pasiteiravo. Klerė pamažu atidarė duris ir pasibaisėjusi atšoko. Keturi vyriškiai — du uniformuoti, du kostiumuoti — įsiveržė vidun, lyg kieno nors gyvybei grėstų pavojus.

— Prie sienos! — vienas pareikalavo. Žmona nepajėgė ištarti nė žodžio.

— Prie sienos! — vėl riktelėjo jis.

Jie užtrenkė paskui save duris. Vadas, leitenantas Gaskas, pigiu ankštu kostiumu, žengtelėjęs į priekį išsitraukė iš kišenės kažkokius sulankstytus popierius.

— Jūs — Klerė Brok? — paklausė visai prastai įsijausdamas į Kolumbo21 vaidmenį.

Ji pražiota burna linktelėjo, nepajėgdama ištarti nė žodžio.

— Aš — leitenantas Gaskas. Kur Maiklas Brokas?

— Jis čia nebegyvena, — įstengė sumikčioti. Kiti trys grėsmingai stūksojo čia pat, pasirengę ką nors pulti.

Gaskas niekaip tuo nepatikėjo. Bet orderio areštui neturėjo, tik kratai.

— Turiu orderį šiam butui apieškoti, pasirašytą šiandien penktą popiet teisėjo Kisnerio. — Jis išlankstė popierius ir atkišo jai pažiūrėti, tartum smulkų šriftą šią akimirką būtų galima perskaityti ir suprasti.

— Prašom pasitraukti į šalį, — paliepė jis. Klerė žengtelėjo atatupsta dar toliau.

— Ko jūs ieškote? — paklausė ji.

— Dokumentuose parašyta. — Gaskas numetė popierius ant virtuvės darbastalio. Ketvertas pasklido po butą.

Mobilusis gulėjo man prie galvos, iškištos iš miegmaišio. Trečią naktį aš miegojau ant grindų, iš dalies taip mėgindamas susitapatinti su naujaisiais savo klientais. Valgiau mažai, miegojau dar mažiau, stengdamasis perprasti, ką jaučia žmogus, nakvodamas parke ant suolų ar ant šaligatvių. Kairys mano šonas iki pat kelio buvo pamėlęs, sopantis ir skausmingas, tad miegojau ant dešinio šono.

Butas nebuvo brangus. Turėjau stogą virš galvos, šilumą, užrakintas duris, darbą, tikrumą dėl maisto rytoj, ateitį.

Pasigrabinėjęs telefono, atsiliepiau:

— Alio?

— Maiklai! — tyliai sušnypštė Klerė. — Farai bute daro kratą.

— Ką?

— Jie dabar čia. Keturiese, su kratos orderiu.

— Ko jiems reikia?

— Ieško kažkokios bylos.

— Už dešimties minučių prisistatysiu.

— Paskubėk.

Įlėkiau į butą it koks apsėstasis. Iš faru Gaskas pasitaikė pirmas, su kuriuo susidūriau.

— Aš — Maiklas Brokas. Kas, po velnių, jūs?

— Leitenantas Gaskas, — įžūliai nusiviepęs prisistatė.

— Parodykite pažymėjimą. — Pasigręžiau į Klerę, su puodeliu rankoje atsišliejusią į šaldytuvą: — Surask man lapą popieriaus.

Gaskas išsitraukė iš švarko kišenės ženklelį ir iškėlė man pažiūrėti.

— Laris Gaskas, — perskaičiau. — Jūs būsite pirmas, kurį šįryt, devintą, paduosiu į teismą. Nagi, kas dar su jumis?

— Yra dar trys kiti, — pasakė Klerė, kišdama man popieriaus lapą. — Regis, jie miegamuosiuose.

Nuėjau į buto gilumą, Gaskas man iš paskos, Klerė kažkur už jo. Pamačiau farą civiliniais drabužiais svečių miegamajame, keturpėsčią grabinėjantį po lova.

— Parodykite man savo asmens pažymėjimą, — riktelėjau.

Jis pašoko ant kojų, pasirengęs kovai.

Aš žengtelėjau arčiau.

— Pažymėjimą, šikniau.

— Kas jūs? — Jis žingsnį atsitraukė ir klausiamai pažvelgė į Gašką.

— Maiklas Brokas. O jūs?

Faras kyštelėjo ženklelį.

— Darelas Klarkas, — garsiai pareiškė.

Užsirašiau vardą ir pavardę.

— Taigi atsakovas numeris du.

— Jūs negalite patraukti manęs į teismą.

— Klausyk, vaikine. Po aštuonių valandų federaliniame teisme aš įteiksiu ieškinį milijonui baksų už neteisėtą kratą. Ir laimėsiu, gausiu sprendimą, o tada paleisiu tave elgetauti.

Iš mano buvusio miegamojo išniro kiti du farai. Visi keturi mane apsupo.

— Klere, — paprašiau. — Pasiimk vaizdo kamerą. Noriu, kad viską užfiksuotum.

Žmona dingo poilsio kambaryje.

— Mes turime teisėjo pasirašytą orderį, — lyg gynėsi Gaskas. Kiti trys žingtelėjo dar arčiau, suglausdami ratą.

— Krata neteisėta, — piktai pareiškiau. — Tie, kas pasirašė orderį, turės atsakyti. Jūs visi būsite patraukti į teismą, išmesti iš darbo, veikiausiai dargi be išeitinės pašalpos, ir sulauksite civilinio ieškinio.

— Mes turime neliečiamumą. — Gaskas žvilgtelėjo į savo draugelius.

— Nė velnio jūs neturite.

Klerė grįžo su kamera.

— Ar pasakei jiems, kad aš čia negyvenu? — paklausiau ją.

— Taip. — Ji pakėlė prie akies kamerą.

— Jūs, vaikinai, tęskite kratą. Nuo šio momento ji tapo neteisėta. Turėjote suprasti, kad reikia liautis, bet tokiu atveju neliktų įdomumo, tiesa? Juk kur kas smagiau naršyti po svetimus asmeninius daiktus. Jūs, vaikinai, turėjote progą, bet ją sumovėte. Dabar teks mokėti už pasekmes.

— Kalbate nesąmones, — atrėmė Gaskas. Jie stengėsi neparodyti, kad išsigando, bet žinojo, kad esu teisininkas. Bute manęs neaptiko, tad galbūt aš žinau, ką kalbu. Deja, nežinojau. Bet šiuo metu tai skambėjo gerai.

Teisinis ledas, kuriuo čiuožiau, buvo labai plonas.

Nuleidau leitenanto žodžius negirdom.

— Prašau pasakyti savo pavardes. — Pasisukau į du uniformuotus farus. Jie išsitraukė ženklelius. Ralfas Lilis ir Robertas Blauveris. — Dėkui, — mečiau kaip tikras pasipūtęs šiknius. — Taigi jūs — atsakovai numeris trys ir keturi. O dabar malonėkite pasišalinti.

— Kur byla? — nepasidavė Gaskas.

— Bylos čia nėra, nes aš gyvenu kitur. Štai kodėl būsite patrauktas į teismą, pareigūne Gaškai.

— Aš prie to pripratęs, didelio čia daikto.

— Puiku. Kas jūsų advokatas?

Svarbiausią akimirką jis nepajėgė sugalvoti pavardės. Nuėjau į darbo kambarį, jie vangiai atsekė iš paskos.

— Išeikite, — pareikalavau. — Bylos čia nėra.

Regis, Klerės vaizdo kamera visiškai atėmė jiems norą ginčytis. Blauveris sumurmėjo kažką apie prakeiktus teisininkus ir visi nušiūravo prie durų.

Kai jie išėjo, perskaičiau orderį. Klerė prie virtuvės stalo gurkšnodama kavą stebėjo mane. Kratos sukeltas sukrėtimas atlėgo, ji vėl tapo pasyvi, netgi šalta. Nė už ką nenorėjo prisipažinti, kad išsigando, nė už ką nenorėjo atrodyti bent kiek pažeidžiama ir tikrai neketino sudaryti įspūdžio esanti nors kiek reikalinga manęs.

— Kas toje byloje? — paklausė.

Iš tikrųjų Klerei buvo neįdomu. Tik troško išgirsti kokią nors garantiją, kad tai nebepasikartos.

— Ilga istorija. — Kitaip tariant, neklausinėk. Ji suprato užuominą.

— Tu tikrai ketini su jais bylinėtis?

— Ne. Ieškiniui nėra pagrindo. Tik norėjau jų atsikratyti.

— Suveikė. Jie nebegrįš?

— Ne.

— Malonu girdėti.

Sulanksčiau ir įsikišau kratos orderį į kišenę. Ieškoti buvo nurodyta tik vieno dalyko — „RiverOaks/TAG“ bylos, kuri šiuo metu gerai paslėpta tarp mano naujo būsto sienų, taip pat ir kopija.

— Nepasakei jiems, kur gyvenu? — paklausiau.

— Aš nežinau, kur tu gyveni, — atsakė ji. Stojo tinkamas metas jai paklausti, kurgi iš tikrųjų aš gyvenu. To nepadarė.

— Labai atsiprašau, kad taip atsitiko, Klere.

— Viskas gerai. Tik pažadėk, kad daugiau taip neatsitiks.

— Pažadu.

Išėjau neapkabinęs, nepabučiavęs, neprisilietęs. Paprasčiausiai palinkėjau labos nakties ir išžengiau pro duris. Kaip tik taip ji ir norėjo.

20

Antradieniais Nesmurtinės veiklos aktyvistu bendrijoje, arba NVAB, pačioje didžiausioje Apygardos prieglaudoje, vykdavo priėmimai. Vėl vairavo Mordekajas. Jis buvo numatęs pirmą savaitę visur mane lydėti, o paskui paleisti vieną.

Mano išsakyti Bariui Nucui grasinimai ir perspėjimai liko neišgirsti. „Drake & Sweeney“ ketino žaisti kietai, ir manęs tai nestebino. Priešaušrio reidu į buvusį mano butą šiurkščiai duota man suprasti, kas laukia ateityje. Privalėjau pasakyti Mordekajui visą tiesą.

Kai tik atsisėdę į automobilį pajudėjome iš vietos, išpyškinau:

— Mudu su žmona skiriamės. Aš išėjau.

Aštuntą ryto tokia nemaloni žinia užklupo vargšą visai netikėtai.

— Užjaučiu. — Jis pažvelgė į mane ir vos nepartrenkė neatsargiai gatvę kertančio žioplio.

— Nereikia. Šiąnakt paryčiui į butą, kuriame anksčiau gyvenau, užgriuvo farai, ieškodami manęs, o konkrečiau — bylos, kurią paėmiau išeidamas iš firmos.

— Kas per byla?

— Byla liečia Devoną Hardį ir Lontę Barton.

— Aš klausau.

— Kaip dabar jau žinome, Devonas Hardis paėmė įkaitus ir paskui dėl to buvo nušautas, nes „Drake & Sweeney“ atėmė iš jo stogą virš galvos. Kartu su juo iškeldino ir dar šešiolika žmonių, kai kurie buvo su vaikais. Į tą grupę pateko ir Lontė su savo šeimynėle.

Jis kiek pamąstė.

— Tikrai, miestas mažas, — pagaliau pakomentavo.

— Apleistasis sandėlis kaip tik buvo sklype, kuriame „RiverOaks“ planavo statyti pašto įmonę. Tas projektas dvidešimties milijonų vertės.

— Žinau tą sandėlį. Jame visada pilna savavališkai apsigyvenusiųjų.

— Tik jie gyveno ne savavališkai užėmę sandėlį, bent aš taip manau.

— Tu spėji ar tikrai žinai?

— Kol kas tik spėju. Prie bylos prikišti nagai, vieni popieriai išimti, kiti įdėti. Nešvarus darbas buvo pavestas atlikti vienam tokiam teisininko padėjėjui, Hektorui Palmai. Jis turėjo apžiūrėti vietą ir įvykdyti patį iškeldinimo procesą. Jis tapo mano slaptu informacijos šaltiniu. Atsiuntė anoniminį raštelį, kuriame pranešė, kad iškeldinimai įvykdyti neteisėtai. Taip pat raktus, su kuriais galėčiau prieiti prie bylos. Nuo vakar jis kontoroje nebedirba.

— Kur jis?

— Norėčiau žinoti.

— Jis davė tau raktus?

— Asmeniškai neįteikė. Paliko ant mano rašomojo stalo kartu su rašteliu, kaip jais pasinaudoti.

— Ir tu jais pasinaudojai?

— Taip.

— Pavogei bylą?

— Neketinau pavogti. Važiavau į mūsų konsultaciją nusikopijuoti, kai kažkoks kvailys nepaisė raudonos šviesos, ir aš atsidūriau ligoninėje.

— Tai ta byla, kurią pasiėmei iš automobilio policijos saugojimo aikštelėje?

— Ta pati. Ketinau ją nusikopijuoti, paskui sugrąžinti į vietą, ir nė šuo nebūtų sulojęs.

— Kažin ar išmintingai pasielgta. — Norėjo pavadinti mane mulkiu, bet dar nebuvome taip artimai susidraugavę. — Kas iš bylos dingę?

Glaustai papasakojau jam apie „RiverOaks“ ir kompanijos pastangas dėl pašto cecho statybos.

— Labai svarbu buvo kuo greičiau užvaldyti sklypą. Kai Palma pirmą kartą nuėjo į sandėlį, buvo apiplėštas. Byloje apie tai parašyta ataskaita. Paskui vėl ten nuėjo, tąkart su apsauga, ir tos antros ataskaitos trūksta. Deramai įregistruota byloje, ji paskui išimta, veikiausiai Breideno Čenso.

— Tad apie ką ta ataskaita?

— Nežinau. Bet nujaučiu, kad Hektoras apžiūrėjo sandėlį, aptiko greitomis įrengtuose būstuose apsigyvenusius žmones, pasikalbėjo ir sužinojo, kad šie iš tikrųjų moka nuomą Tilmanui Gentriui. Jie užėmė patalpas ne savavališkai, o buvo nuomininkai, turintys teisę į visokeriopą apsaugą pagal įstatymą, numatantį savininko ir nuomininko santykius. Bet griovimo darbai jau buvo pradėti, reikėjo tą vietą uždaryti, Gentris buvo pasiryžęs pasirašyti sandorį, tad į ataskaitą neatsižvelgta ir gyventojai iškeldinti.

— Septyniolika žmonių.

— Taip, ir keletas vaikų.

— Ar žinai kitų pavardes?

— Taip. Kažkas — spėju, Palma — paliko man ant rašomojo stalo sąrašą. Jeigu pavyktų rasti tuos žmones, turėtume liudytojus.

— Galimas daiktas. Tačiau labiau tikėtina, kad Gentris velniškai juos įbaugino. Jis — stambus žmogus, mėgsta pagąsdinti ginklu, įsivaizduoja tarsi būtų krikštatėvis. Kai pasako žmonėms užsičiaupti, tie klauso, arba jų kūnus ištraukia iš upės.

— Bet tu, Mordekajau, jo nebijai, a? Suraskime Gentrį, kiek paspauskime, jis palūš ir išklos viską.

— Jau nemažai pabuvojai gatvėse, a? Pasirodo, nusisamdžiau naivuolį.

— Išvydęs mus, jis spruks.

Šią valandą humoras neveikė. Taip pat ir Mordekajo šildytuvas, nors pūtė orą visu pajėgumu. Automobilio salone buvo šalta it ledainėje.

— Kiek Gentris gavo už sandėlį? — paklausė Mordekajas.

— Du šimtus tūkstančių. Nusipirko prieš šešis mėnesius; tuose dokumentuose nenurodyta, kiek tada už jį sumokėta.

— Iš ko nusipirko?

— Iš miesto. Buvo apleistas.

— Veikiausiai sumokėjo penkis tūkstančius. Daugių daugiausia — dešimt.

— Neblogas pelnas.

— Neblogas. Gentriui — pakopa aukščiau. Iki šiol jis vertėsi centais — dvibučių prekyba, automobilių plovyklomis ir greitojo aptarnavimo gastronomijos parduotuvėlėmis, jokio stambaus sandėrio.

— Kodėl jam reikėjo nusipirkti sandėlį ir išnuomoti plotą pigiems būstams įrengti?

— Dėl grynųjų pinigų. Tarkime, jisai sumoka penkis tūkstančius, paskui dar tūkstantį, pastatydamas kelias pertvaras ir įrengdamas porą tualetų, įveda apšvietimą — ir štai verslas pradėtas. Pasklinda gandas, pradeda plūsti nuomininkai; jis nustato kainą — šimtas baksų per mėnesį, mokėti tik grynaisiais. Šiaip ar taip, jo klientams nerūpi apiforminti dokumentus. Jis pasistengia, kad vieta atrodytų it lindynė, taigi, jeigu sumanytų užgriūti miesto valdžia, būtų galima pasakyti: žmonės apsigyvenę savavališkai. Pažadėti juos išmesti, bet nė nepajudinti pirštu. Tokius dalykus čia matai nuolat. Neįteisintą apgyvendinimą.

Vos nepaklausiau, kodėl miesto valdžia neįsikiša ir neužtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, bet laiku susiturėjau. Atsakymas ir taip aiškus: gatvėse begalė duobių, kurių nei suskaičiuosi, nei apvažiuosi; policijos automobilių parke trečdalis mašinų — tikri grabai; mokyklų stogai varva, ligoninėse pacientai po kelis sugrūsti į mažutes palatas; ir penki šimtai benamių motinų su vaikais, negalinčių susirasti prieglobsčio. Miesto mechanizmas paprasčiausiai neveikia.

Ir kam labai rūpės kažkoks vienas išsigimęs būstų savininkas, dargi sumažinantis benamių skaičių gatvėse?

— Kaip ketini surasti Hektorą Palmą? — pasidomėjo jis.

— Manau, firma bus pakankamai gudri ir jo neišvys iš darbo. Yra septynios kitos kontoros, tad spėju, nukišo vyrioką kur nors toliau. Surasiu jį.

Mudu važiavome per miesto centrą.

— Matai tas priekabas, suverstas viena ant kitos? Tai Mont Vernono aikštė.

Už aukštos tvoros, kad iš lauko nesimatytų, bemaž pusės kvartalo plote riogsojo įvairaus dydžio ir ilgio priekabos, kai kurios aplūžusios, visos purvinos, pajuodusios.

— Prasčiausia prieglauda mieste. Tai senos pašto priekabos, kurias valdžia atidavė Apygardai, o jai kilo nuostabi mintis prigrūsti į jas benamių. Jie susikimšę tose priekabose it sardinės konservų skardinėje.

Už Antrosios ir D gatvių sankryžos jis pasuko prie ilgo trijų aukštų pastato, kuris tūkstančiui trims šimtams žmonių atstojo namus.

NVAB aštunto dešimtmečio pradžioje įkūrė grupė protestuotojų prieš karą, susirinkusių į Vašingtoną neduoti ramybės vyriausybei. Jie apsigyveno visi kartu viename šiaurės vakarų rajono name. Protestuodami aplinkui Kapitolijų, sutiko benamius Vietnamo karo veteranus ir pradėjo kalbinti šiuos į savo gretas. Žmonės persikėlė į didesnes patalpas įvairiose miesto vietose. Bendrija augo. Po karo jie sutelkė savo dėmesį į Kolumbijos apygardos bėdą — benamius. Devinto dešimtmečio pradžioje į pirmą planą iškilo vienas toks aktyvistas, Mičas Snaideris, ir greitai tapo aistringu ir triukšmingu gatvinių gynėju.

Galiausiai suradusi apleistą koledžą, pastatytą iš federalinių lėšų ir tebepriklausantį vyriausybei, NVAB kartu su šešiais šimtais gatvinių savavališkai jį užėmė, paversdama savo būstine ir namais. Visos pastangos juos išmesti liko bevaisės. 1984-aisiais Snaideris iškentė penkiasdešimt vienos dienos bado streiką, stengdamasis atkreipti dėmesį, kad benamiai niekam nerūpi. Likus mėnesiui iki perrinkimo, prezidentas Reiganas narsiai paskelbė planą paversti pastatą pavyzdine benamių prieglauda. Snaideris baigė bado streiką. Visi džiūgavo. Bet po rinkimų likęs antrai kadencijai Reiganas užmiršo savo pažadą, ir bendrija buvo įtraukta į virtinę bjaurių teismo procesų.

1989-aisiais miesto valdžia pastatydino prieglaudą Pietrytiniame pakraštyje, toli nuo centro, ir nusprendė iškeldinti benamius iš NVAB centro. Bet jie pasirodė užsispyrę — visiškai netroško kraustytis. Snaideris pareiškė, kad jie užsikalą langus ir pasirengę atsilaikyti prieš bet kokią apgultį. Po miestą pasklido gandai — ten aštuoni šimtai nepaklusniųjų, ginkluotų iki dantų, kils tikras karas. Miesto valdžia atsisakė savo reikalavimų ir pasistengė susitaikyti su padėtimi. NVAB centras išsiplėtė iki tūkstančio trijų šimtų lovų. 1990-aisiais Snaideris nusižudė, ir miestas pavadino jo vardu gatvę.

Mudu atvažiavome beveik pusę devynių, prieglaudos gyventojai skirstėsi kas sau. Daugelis skubėjo į darbą, bet daugiausiai buvo tokių, kurie paprasčiausiai nenorėjo tūnoti tarp keturių sienų. Prie paradinių durų slampinėjo koks šimtas vyrų — rūkė cigaretes ir linksmai šnekučiavosi, kaip būna šaltą rytmetį po šilto nakties poilsio.

Įžengėme pro pirmo aukšto duris. Stiklinėje būdelėje Mordekajas šnektelėjo su budėtoju. Paskui pasirašė lankytojų žurnale, ir mudu patraukėme per vestibiulį, stengdamiesi nesusidurti su daugybe skubančių žmonių. Labai stengiausi negalvoti, jog išsiskiriu savo oda, bet niekaip nesisekė. Buvau santūriai apsirengęs: su striuke, kaklaraiščiu. Visą gyvenimą sukinėjausi pasiturinčiųjų pasaulyje ir staiga pasijutau dreifuojantis juodaodžių jūroje — jaunų „kietų“ benamių, daugelio su nusikalstama praeitimi, iš kurių mažai kas turėjo kišenėje bent tris dolerius. Tikrai kažkuris iš jų perlauš man sprandą ir atims piniginę. Vengdamas susidurti su jais akimis, vis nudurdavau žvilgsnį į grindis.

Prie priimamojo mudu sustojome palaukti.

— Turėti prie savęs ginklų ir kvaišalų, savaime suprantama, draudžiama. Nusižengusieji pašalinami iš prieglaudos visam laikui, — aiškino Mordekajas, kol stebėjome laiptais žemyn plūstančius žmones. Pasijaučiau kažkiek saugesnis.

— Niekada čia nesinervini? — paklausiau.

— Prie visko pripranti, — atsakė. Bepigu Mordekajui taip kalbėti. Jis tarp jų savas.

Ant lentos, šalia durų, buvo prisegtas sąrašas pageidaujančiųjų juridinės konsultacijos. Mordekajas nusikabino jį, ir mudu tyrinėjome savo klientų pavardes. Jų kol kas buvo trylika.

— Kiek mažiau nei vidutiniškai, — pakomentavo Mordekajas. Belaukiant, kol mums atneš raktą, jis mane supažindino su aplinka. — Štai ten paštas. Sunkiausia šiame darbe palaikyti ryšį su savo klientais. Pastovaus adreso jie neturi. Geros prieglaudos suteikia savo gyventojams galimybę gauti ir siųsti korespondenciją. — Jis parodė į kitas duris netoliese. — Ten drabužinė. Per savaitę priimama nuo trisdešimties iki keturiasdešimties naujų žmonių. Pirmas etapas — medicininė apžiūra — nuolatos baiminamasi tuberkuliozės. Antras etapas — ten užeinama aprangos komplekto — apatinių baltinių, kojinių, visko. Sykį per mėnesį klientas gali grįžti ir gauti kitą kostiumą, tad metų pabaigoje jisai sukaupia visai padorų garderobą. Ne iš kokių nors skudurų. Priaukojama daugiau drabužių nei įstengiama išdalyti.

— Per metus?

— Taip. Po metų priglobtieji išspiriami lauk. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo žiauru. Bet taip nėra. Tikslas — išmokyti žmogų savarankiškumo. Priimtas jis žino, kad turi dvylika mėnesių susitvarkyti, nebegerti, pramokti kokių nors įgūdžių ir susirasti darbą. Nedaug kas trokšta likti prieglaudoje visam laikui.

Su įspūdingu ryšuliu suvertų ant žiedo raktų prisistatė vyriškis, vardu Ernis. Jis atrakino priimamojo duris ir pasišalino. Mudu įsikūrėme konsultaciją ir pasirengėme teikti patarimus. Su sąrašu nuėjęs prie durų, Mordekajas pašaukė pirmą klientą:

— Liuteris Viljamsas.

Liuteris vos įtilpo pro duris, kėdė sutreškėjo, kai jis klestelėjo ant jos priešais mus. Vilkėjo žalia darbine apranga, baltomis kojinėmis ir oranžiniais guminiais dušo sandalais. Naktimis jis dirbo boilerinėje po Pentagonu. Nuo vyrioko pabėgo draugužė, pasičiupusi visas jo santaupas. Viljamsas, nepajėgdamas apmokėti sąskaitų, prarado butą ir degė iš gėdos atsidūręs prieglaudoje.

— Man tik reikia naujo šanso, — paaiškino jis. Man jo pagailo.

Viljamsas turėjo daugybę neapmokėtų sąskaitų, buvo persekiojamas kredito agentūrų. Laikinai jis pasislėpė NVAB centre.

— Įforminkime jo, kaip nemokaus, bankrotą, — pasakė man Mordekajas. Nė kiek nenutuokiau, kaip tatai daroma, tad tik susiraukęs linktelėjau. Liuteris atrodė patenkintas. Dvidešimt minučių pildėme blankus, ir jis išėjo laimingas.

Kitas klientas, Tomis, gracingai įsmuko į kambarį ir ištiesė ranką skaisčiai raudonai lakuotais nagais. Paspaudžiau ją, Mordekajas — ne. Tomis reabilitacijos centre gydėsi priklausomybę nuo kvaišalų — kreko ir heroino — buvo nesumokėjęs mokesčių. Mat trejus metus nepildė mokestinių deklaracijų, ir mokesčių inspekcija staiga pastebėjo jo aplaidumą. Jis taip pat buvo skolingas porą tūkstančių nesumokėtų alimentų vaikui išlaikyti. Kai sužinojau, kad vis dėlto Tomis šioks toks tėvas, man palengvėjo. Reabilitacinis gydymas buvo intensyvus — septynios dienos per savaitę — jis negalėjo įsidarbinti visai darbo dienai.

— Kai nesumokėti alimentai ir mokesčiai, negalima skelbtis bankrutavusiu, — pakomentavo Mordekajas.

— Na, juk dėl reabilitacijos negaliu dirbti, o jeigu iš ten išeisiu, vėl įjunksiu į kvaišalus. Taigi jeigu aš negaliu dirbti ir negaliu pasiskelbti bankrutavusiu, tai ką man daryti?

— Nieko. Kol kas nesuk sau galvos, baigsi reabilitaciją ir susirasi darbą. O tada paskambink Maiklui Brokui — štai jis, priešais tave.

Tomis nusišypsojo, mirktelėjo man ir išplaukė iš kambario.

— Regis, tu jam patikai, — nusišiepė Mordekajas.

Ernis atnešė dar vieną sąrašą, dabar su vienuolika pavardžių. Už durų vinguriavo eilė. Nutarėme persiskirti: aš pasislinkau į kitą stalo galą, Mordekajas liko savo vietoje, ir pradėjome priiminėti klientus po du išsyk.

Pirmas pas mane atėjo jaunikaitis, kuriam grėsė būti apkaltintam už prekybą kvaišalais. Viską užsirašiau į bloknotą, kad galėčiau, kai grįšime į kontorą, pasitarti su Mordekaju.

Kitas interesantas gerokai mane nustebino: baltasis, apie keturiasdešimties, be tatuiruočių, veide jokių randų, nė vieno nulaužto danties, be auskarų, žvelgė ne krauju pasruvusiomis akimis, nosis taip pat nebuvo raudona. Barzda savaitės senumo, prieš kokį mėnesį skusta galva. Paspaudėme vienas kitam ranką, pastebėjau, kad jo delnas minkštas ir drėgnas. Vadinosi Polas Pelhemas, prieglaudoje gyveno jau tris mėnesius. Kadaise buvo gydytojas.

Kvaišalai, skyrybos, bankrotas ir atšaukta licencija verstis gydytojo praktika — daug vandens nutekėjo nuo tų laikų, neseni, bet sparčiai blėstantys prisiminimai. Jis tik troško su kuo nors pasikalbėti, pageidautina su tokiu, kurio veidas būtų baltas. Kartkartėmis per stalą baimingai žvilgčiojo į Mordekają.

Pelhemas kadaise buvo įžymus ginekologas Skrentone, Pensilvanijos valstijoje — didelis namas, mersedesas, daili žmona, pora vaikučių. Iš pradžių piktnaudžiavo valiumu, paskui įprato į kur kas rimtesnes medžiagas. Taip pat pradėjo mėgautis malonumais, kuriuos teikė kokainas ir jo klinikos seselių kūnai. Papildomų pajamų šaltiniu vis didėjančioms reikmėms tenkinti tapo spekuliacija nekilnojamuoju turtu naujųjų statybų rajonuose, užsitraukiant daugybe banko paskolų. Paskui paprasčiausio gimdymo metu išmetė iš drebančių rankų kūdikį. Šis mirė. Tą nelaimingą nutikimą savo akimis matė naujagimio tėvas, didžiai gerbiamas pastorius. Per teismo procesą patirtas pažeminimas, vėl kvaišalai, vėl seselės, ir viskas sugriuvo. Pasigavęs iš vienos pacientės herpesą, užkrėtė juo ir savo žmoną. Per skyrybas prisiteisusi visą turtą, ji su vaikais išsikėlė gyventi į Floridą.

Jo istorija mane sužavėjo. Per neilgą iki šiol savo, kaip benamių advokato, praktiką iš kiekvieno kliento norėdavau išgirsti liūdnas smulkmenas, kaip tas galiausiai atsidūrė gatvėse. Troškau tikrumo, kad taip neatsitiks man, kad mano klasės žmonėms nėra ko nerimauti dėl tokios nesėkmės.

Pelhemo atvejis buvo įdomus tuo, kad žvelgdamas į klientą pirmą sykį supratau, kad taip galėtų atsitikti ir man. Nuo gyvenimo smūgių niekas neapsaugotas. O žmogus buvo linkęs pakalbėti apie savo bėdas.

Užsiminė, kad galbūt jo pėdsakai dar neatvėsę. Klausiausi jau gana ilgai ir buvau bepaklausiąs, kodėl jam reikalingas advokatas, kai jis netikėtai pareiškė:

— Per savo bankroto procedūrą kai ką nuslėpiau.

Kol du baltieji vaikinai šnekučiavosi, Mordekajas dorojosi su klientais priiminėdamas vieną po kito. Kad atrodytų solidžiau, vėl ėmiausi užsirašinėti.

— Ką būtent?

Advokatas, tvarkęs bankroto reikalus, buvęs suktas, pasakė jis ir ėmė ilgai postringauti apie tai, kaip bankai per anksti uždarė hipoteką ir šitaip jį sužlugdė. Kalbėjo iš lėto ir patylom, o kaskart, kai Mordekajas žvilgtelėdavo į mūsų pusę, Pelhemas suvis nutildavo.

— Ir esama dar kai ko, — pareiškė jis.

— Ko? — paklausiau.

— Tai liks tik tarp mūsų, taip? Matote, esu turėjęs daug advokatų, bet visada jiems mokėdavau. Dievaži, kiek aš jiems mokėdavau!

— Tik tarp mūsų. — Karštai patikinau. Galbūt aš dirbu už dyką, tačiau mokamas ar nemokamas honoraras niekada neturi įtakos advokato ir kliento santykių slaptumui.

— Nevalia niekam pasakoti.

— Nė žodžio. — Staiga toptelėjo, kad galima puikiai pasislėpti pačiame Kolumbijos apygardos centre, apsigyvenant benamių prieglaudoje tarp tūkstančio trijų šimtų tokių pačių.

Regis, Pelhemą mano patikinimas nuramino.

— Kai aš daviausi su kitomis, — dar tyliau prakalbo jis, — atsitiktinai sužinojau, kad mano žmona turi meilužį. Viena pacientė prasitarė. Kai tyrinėji apsinuoginusią moterį, ji tau papasakos viską. Likau sugniuždytas. Nusisamdžiau privatų detektyvą, ir tikrai, paaiškėjo, kad tai tiesa. Tas kitas vyriškis, na, tarkime, vieną dieną jis tiesiog dingo. — Jis nutilo laukdamas mano reakcijos.

— Dingo?

— Taip. Daugiau jo niekas nebematė.

— Mirė? — paklausiau priblokštas.

Jis nežymiai linktelėjo.

— Jūs žinote, kur kūnas?

Vėl linktelėjimas galva.

— Prieš kiek laiko tai įvyko?

— Prieš ketverius metus.

Drebančia ranka bandžiau viską užsirašyti.

Pelhemas palinko į priekį ir sukuždėjo:

— Jis buvo FTB agentas. Senas jos draugužis iš koledžo laikų.

— Nagi, nagi, — teištariau, visiškai nenutuokdamas, tikėti juo ar ne.

— Jie manęs ieško.

— Kas tokie?

— FTB. Ketverius metus mane vaikosi.

— Kokios pagalbos iš manęs tikitės?

— Nežinau. Galbūt padėtumėte man su jais susitarti. Pavargau nuolat jausti grėsmę.

Sekundėlę susimąsčiau analizuodamas tai, ką išgirdau. Tuo tarpu Mordekajas baigė su vienu klientu ir pasikvietė kitą. Pelhemas stebėjo kiekvieną jo judesį.

— Man reikia daugiau informacijos, — pagaliau pasakiau. — Ar žinote to agento pavardę?

— Taip. Žinau, kada ir kur jis gimęs.

— Taip pat kada ir kur mirė?

— Taip.

Jis neturėjo prie savęs jokių užrašų ar popierių.

— Kodėl negalėtumėte ateiti pas mane į kontorą? Atsineštumėte daugiau informacijos. Mudu ten pasikalbėtume.

— Leiskit man pagalvoti. — Pelhemas pasižiūrėjo į laikrodį. Paaiškino, kad dalį dienos dirba bažnyčios sargu ir jau vėluoja. Paspaudėme vienas kitam ranką, ir jis išėjo.

Sparčiai mokiausi, supratau, kad gatvės advokatui svarbiausia sugebėti klausytis. Daugelis mano klientų tik norėjo su kuo nors pasikalbėti. Visi buvo vienaip ar kitaip spardyti ir mušti, o jei galima gauti nemokamą patarimą, kodėl visko neiškrovus ant advokatų? Mordekajas meistriškai mokėjo tokių pasakojimų metu atsargiai įterpti savo klausimus ir išsiaiškinti, ar yra problema, kuria jis turėtų toliau domėtis. Mane tebebaugino faktas, kad žmonės gali būti tokie vargšai.

Taip pat mokiausi, kad geriausia byla tokia, kurią gali išspręsti čia pat vietoje, be tolesnio tęsinio. Visą bloknotą turėjau prisirašęs prašymų dėl maisto talonų, pašalpų būstui, medicinos ir socialinio draudimo kortelių. Kai iškildavo abejonių, pildydavome blankus.

Iki vidudienio priėmėme dvidešimt šešis klientus. Jautėmės išsekę.

— Einam kiek pasivaikščioti, — pasiūlė Mordekajas, kai palikome prieglaudą. Po trijų valandų tvankiame kambaryje be langų smagu buvo išvysti giedrą dangų ir įkvėpti šalto, gaivaus ir vėjuoto oro. Kitapus gatvės į viršų stiebėsi dailūs ir modernūs Mokesčių teismo rūmai. Tiesą sakant, NVAB supo kur kas gražesni ir naujesni statiniai. Prie Antrosios ir D gatvių kampo mudu stabtelėjome ir pažvelgėme į prieglaudą.

— Jų nuomos sutartis baigiasi po ketverių metų, — kryptelėjo galva į NVAB pastatą Mordekajas. — Nekilnojamojo turto maitvanagiai jau sukiojasi aplinkui. Už dviejų kvartalų planuojama statyti suvažiavimų centrą.

— Kils bjauri kova.

— Karas.

Mudu perkirtome gatvę ir nužingsniavome Kapitolijaus link.

— Tas baltas. Ką jis tau papasakojo? — paklausė Mordekajas.

Sustojau kaip įbestas. Jis žingsniavo toliau.

— Anksčiau buvai su juo susitikęs?

— Aha. Vis užsuka. Piteris kažkas toks.

— Polas Pelhemas.

— Tai irgi keičiasi, — metė jis per petį. — Nuostabią istoriją papasakojo, a?

Netekau amo. Stovėjau ir žiūrėjau nueinantį Mordekają, giliai susikišusį rankas į puspaltį, drebančiais pečiais — mat nepajėgė suturėti juoko.

21

Sukaupęs drąsą paaiškinau Mordekajui, kad man reikia laisvos popietės. Jis stačiokiškai man atrėžė: pas mus visi lygūs, niekas neskaičiuoja tavo valandų, ir jeigu žmogui reikia, tai jis, po šimts, tiesiog išeina, ir tiek. Taip ir padariau. Kai išskubėjau iš kabineto, regis, dėmesį atkreipė tik Sofija.

Per valandą viską suderinau su žalos ekspertu. Iš „Lexus“ liko laužo krūva; draudimo kompanija man pasiūlė 21 480 dolerių kartu nutraukiant sutartį, kad paskui galėtų pareikalauti kompensacijos iš jaguaro draudiko. Gražinau bankui 16 000 dolerių skolą, man liko 5000 dolerių čekis ir šiek tiek smulkiųjų — tikrai užtektinai, kad išgalėčiau nusipirkti pakenčiamą transporto priemonę, atitinkančią naują mano, kaip skurdo advokato, socialinę padėtį, ir kuri nekeltų pagundos automobilių vagims.

Dar valandą sugaišau savo daktaro priimamajame. Kaip tikras, turintis daugybę reikalų su mobiliuoju telefonu ir gausia klientūra, advokatas, sėdėdamas įnikęs į žurnalus ir klausydamasis tiksinčio laikrodžio, nervinausi iš nekantrumo.

Seselė privertė mane nusirengti iki apatinių trumpikių, dvidešimt minučių išsėdėjau ant šalto apžiūros stalo. Mėlynės buvo betampančios tamsiai rudomis. Mane apžiūrinėjantis daktaras privertė pasijusti dar blogiau, nors pareiškė, kad viskas per dvi savaites susitvarkys.

Į Klerės advokatės kontorą prisistačiau lygiai ketvirtą. Pasitiko nesišypsanti priimamojo sekretorė, apsirengusi kaip vyras. Sienos, kiekvienas garsas buvo pritvinkęs priekabumo, neapykantos viskam, kas vyriška: kapoti, sausi mergužės atsakymai, atsiliepiant į telefono skambutį; tyliai skambantys kažkokios kantri dainininkės vogravimų įrašai; kartkartėmis koridoriumi ataidintis šaižus balsas. Spalvos laukiamajame švelniai pastelinės: šviesiai violetinė, rožinė ir gelsvai rusva. Žurnalai ant kavos stalelio tik dalykiški: feministinai leidiniai, jokio mėgavimosi paskalomis. Padėti vien tam, kad padarytų interesantui įspūdį, o ne sutrumpintų laukimo valandas.

Iš pradžių savo kapitalui pamatus Žaklina Hjum paklojo apšvarindama nepakankamai rūpestingai savo pareigas atliekančius gydytojus, paskui susikūrė nuožmios advokatės reputaciją, sužlugdydama keletą mergišių senatorių. Jos pavardė varė siaubą kiekvienam nepatenkintam savo santuoka ir turinčiam geras pajamas vyriškiui Kolumbijos apygardoje.

Nekantravau kuo greičiau pasirašyti popierius ir išeiti. Tačiau teko trisdešimt minučių palaukti, ir jau buvau besukeliąs bjaurią sceną, kai atėjusi kontoros bendradarbė nusivedė mane koridoriumi į kabinetą. Įteikė man separacijos sutartį, ir pirmą sykį suvokiau tikrovę. Antraštė skambėjo taip: „Klerė Edison Brok prieš Maiklą Nelsoną Broką.“

Pagal įstatymą, piliečiai, norintys nutraukti santuoką, pirmiausia privalo pagyventi šešis mėnesius atskirai. Atidžiai perskaičiau sutartį, pasirašiau ir išėjau. Iki Padėkos dienos oficialiai tapsiu vėl viengungiu.

Ketvirta mano stotelė tą popietę buvo automobilių aikštelė prie „Drake & Sweeney“. Joje lygiai penktą pasitikusi Polė perdavė man dvi kartonines dėžes su likusiais prisiminimasis iš senosios darbovietės. Bendravo mandagiai ir dalykiškai, bet tvirtai suspaustomis lūpomis ir, aišku, skubėjo. Veikiausiai ir pas ją paslėpta pasiklausymo įranga.

Nužingsniavau kelis kvartalus ir sustojau prie judraus kampo. Remdamasis į kažkokio pastato sieną, surinkau Bario Nuco telefono numerį. Kaip paprastai, jis buvo posėdyje. Pasisakiau, kas skambina, paprašiau perduoti, kad reikalas skubus, ir po trisdešimt sekundžių Baris atsiliepė.

— Galime kalbėtis? — paklausiau. Spėjau, kad mūsų pokalbis įrašinėjamas.

— Žinoma.

— Aš apačioje, gatvėje, prie K ir Konektikuto aveniu kampo. Gal atsigeriam kavos?

— Ateisiu po valandos.

— Ne. Dabar pat arba pamiršk apie tai. — Nenorėjau duoti laiko vaikinams pasirengti ir ką nors sumanyti. Tarkim, kad ir kokį nors diktofonėlį.

— Gerai, pažiūrėkime. Aha, tvarka. Galiu.

— Aš Binglerio kavinėje.

— Žinau ją.

— Laukiu. Ir ateik vienas.

— Žiūri per daug filmų, Maikai.

Po dešimties minučių sėdėjome pilnoje lankytojų kavinukėje prie staliuko šalia lango, gurkšnojome karštą kavą ir stebėjome Konektikuto aveniu einančius žmones.

— Kodėl buvo išduotas kratos orderis? — paklausiau.

— Byla priklauso mums. Ji pas tave, tad norime ją susigrąžinti. Visai paprasta.

— Jūs nerasite jos, aišku? Tad liaukitės, po šimts, ieškoję.

— Kur dabar tu gyveni?

Sumykiau ir kaip sukčiausias gudročius nusikvatojau jam į akis.

— Po kratos orderio paprastai seka arešto orderis. Taip ir bus?

— Neturiu teisės kalbėti.

— Dėkui, drauguži.

— Klausyk, Maikai, pradėkime nuo to, kad tu neteisus. Pasiėmei kai ką, kas tau nepriklauso. Tai vagystė, aiški ir paprasta. Ir taip pasielgęs, tapai firmos priešu. Aš, tavo draugas, tebedirbu jai. Nesitikėk iš manęs pagalbos, kai tavo veiksmai gali pakenkti firmai. Tu užvirei šią košę, ne aš.

— Breidenas Čensas ne viską pasako. Jis menkysta, įžūlus pašlemėkas, kuris nusižengė teisininko etikai ir dabar stengiasi pridengti savo subinę. Nori, kad jūs manytumėte, neva reikalas susijęs tik su pavogta byla ir kad nepavojinga mane prigriebti. Bet byloje yra kai kas, dėl ko gali nukentėti firmos reputacija.

— Kurlink kreipi?

— Atsitraukite. Nereikia kvailysčių.

— Pavyzdžiui, tokių, kaip areštuoti tave?

— Taip, pradžiai. Ištisą dieną gręžiojausi per petį, ir tai joks įdomumas.

— Nereikėjo vogti.

— Neketinau pavogti, aišku? Tik pasiskolinau bylą. Maniau, ją nusikopijuosiu ir padėsiu atgal į vietą, bet man tai nepavyko.

— Vadinasi, pagaliau prisipažįsti, kad ji pas tave?

— Taip. Bet galiu ir paneigti.

— Tu žaidi, Maiklai, o čia joks žaidimas. Gali nukentėti.

— Ne, jeigu jūs, žmonės, atsitrauksite. Bent kol kas. Sudarykime savaitei paliaubas. Daugiau jokių kratos orderių. Nei arešto.

— Gerai, ką tu siūlai?

— Aš su ta byla nekelsiu keblumų firmai.

Baris papurtė galvą ir nugėrė karštos kavos.

— Aš neįgaliotas derėtis. Tesu žemesnysis bendradarbis.

— Viskam vadovauja Artūras?

— Žinoma.

— Tad perduok Artūrui, kad aš kalbėsiuos tik su tavimi.

— Tu pernelyg įsivaizduoji, Maiklai. Manai, firma nori su tavimi kalbėtis. Atvirai pasakysiu: tu apsirinki. Jie labai jaudinasi dėl pavogtos bylos ir kad tu atsisakai ją grąžinti. Nėra pagrindo jų kaltinti.

— Bari, atkreipk jų dėmesį. Medžiaga šioje byloje verta laikraščių pirmųjų puslapių su stambiomis antraštėmis. Užgrius daugybė landžių žurnalistų su dešimtimis savų versijų. Jeigu mane areštuos, kreipsiuos tiesiai į Post.

— Tu išprotėjai.

— Galbūt. Čensas turėjo padėjėją, Hektorą Palmą. Girdėjai apie jį?

— Ne.

— Vadinasi, tave laiko nuošaly nuo reikalų.

— Niekada ir nesistengiau daug žinoti.

— Palma per daug žino apie bylą. Nuo vakar jis nebedirba savo ankstesnėje vietoje. Nežinau, kur jis, bet būtų įdomu jį surasti. Paklausk Artūro.

— Tik grąžink bylą, Maiklai. Nežinau, ką su ja ketini daryti, bet teisme ja negalėsi remtis.

Baigiau gerti kavą ir atsistojau.

— Paliaubos vienai savaitei, — mečiau nueidamas. — Ir pasakyk Artūrui, kad įtrauktų tave į šį reikalą.

— Artūras tavo įsakymų neklauso, — atkirto jis.

Greitai palikau kavinę, nardydamas tarp žmonių beveik bėgau Diupono žiedo link, skubėdamas atitrūkti nuo Bario ir bet kurio kito, galbūt pasiųsto šnipinėti.

Pagal telefono knygoje nurodytą adresą, Palma gyveno Betesdos priemiestyje, daugiabučių kvartale. Neturėjau kur skubėti, be to, man reikėjo pagalvoti, tad apsukau miestą Beltvėjumi22, mašinų kolonoje slinkdamas su milijonais kitų keliaujančiųjų.

Daviau sau penkiasdešimt prieš penkiasdešimt procentų tikimybės, kad per savaitę būsiu suimtas. Firmai neliko nieko kita, kaip tik mane persekioti, o jeigu Breidenas Čensas iš tikrųjų slepia tiesą nuo Artūro ir vykdomojo komiteto, tai kodėl nežaisti kietai? Užtektinai yra netiesioginių mano vagystės įrodymų, galima įtikinti magistratą išduoti orderį mano areštui.

Epizodas su Misteriu sukrėtė firmą. Čensas iškviestas ant kilimėlio, ilgai vadovybės spirgintas ant lėtos ugnies, bet mažai tikėtina, kad jis prisipažintų tyčia ką nors blogai padaręs. Jo meluota viliantis, kad sugebės šen bei ten pakoreguoti bylą ir kaip nors išnešt sveiką kailį. Galų gale, juk aukos — tik saujelė benamių, savavališkai užėmusių patalpas.

Bet kaipgi jis sugebėjo taip greitai atsikratyti Hektoro? Na, pinigai visai nesudarė kliūties — Čensas firmos partneris. Juo dėtas, pasiūlyčiau Hektorui grynųjų. Viena vertus, pasiūlyčiau grynųjų, o paskui čia pat pagrasinčiau kaipmat nutraukti darbo sutartį. Ir paskambinęs kokiam nors draugeliui, tarkime, partneriui Denveryje, paprašyčiau paslaugos — kad padėtų greitai perkelti vieną padėjėją. Nebūtų sunku.

Taigi Hektoras patikimai paslėptas nuo manęs ar bet kurio kito, galinčio klausinėti. Jis tebeliko įdarbintas, veikiausiai su didesne alga.

O kaip poligrafas? Ar tai nebuvo paprasčiausia firmos grasinimas Hektorui ir man? Galbūt Hektoras sutiko ir išlaikė išbandymą? Abejoju.

Čensui Hektoras reikalingas, kad neišaiškėtų tiesa. O Hektorui — Čensas, kad išsaugotų jam darbą. Kažkuriuo metu partneris Čensas atsisakė minties apie poligrafą, jeigu išvis ketintąjį pasitelkti.

Daugiabučių kompleksas tęsėsi toli ir painiai, plačiai išdrikusiai gyvenvietei slenkant į miesto šiaurę, buvo priduriami vis nauji kvartalai. Gatvėse buvo pilna greito maisto užeigėlių, spartaus aptarnavimo degalinių, vaizdajuosčių nuomos punktų, — visko, ko taupantiems laiką keliautojams galėtų reikėti skubant į darbą.

Palikęs automobilį prie kažkokių teniso kortų, leidausi į ekskursiją po gyvenamuosius blokus. Tai atėmė nemažai laiko. Neturėjau į ką kreiptis pagalbos. Visur galėjo tykoti Apygardos farai su parengtais arešto orderiais ir antrankiais. Bandžiau neprisiminti girdėtų siaubo istorijų apie miesto areštinę.

Bet viena įsirėžė į atmintį it įdagas gyvuliams ženklinti. Prieš kelerius metus jaunas „Drake & Sweeney“ bendradarbis po darbo kelias valandas gėrė viename Džordžtauno bare. Mėgindamas nusigauti į Virdžiniją, jis buvo sulaikytas kaip įtariamasis vairavęs apsvaigęs. Policijos nuovadoje atsisakė pūsti į vamzdelį ir tučtuojau buvo įgrūstas į girtuoklių izoliatorių. Kamera buvo perpildyta, jis — vienintelis vyriokas su kostiumu, vienintelis baltaveidis su geru laikrodžiu ir dailiais mokasinais. Netyčia užmynęs kitam kaliniui ant kojos, buvo sumuštas į kruviną košę. Paskui tris mėnesius gulėjo ligoninėje, ten išgydė jo veidą, o tada grįžo namo į Vajomingą ir atsidavė šeimos globai. Smegenys buvo pažeistos nedaug, bet užtektinai, kad nebetiktų dirbti stambioje firmoje, kur reikalavimai griežti.

Pirmą sargo būdelę radau tuščią. Šaligatviu nuplumpavau iki kitos. Telefonų knygoje prie adreso nebuvo nurodytas buto numeris. Kompleksas laikytas saugiu. Nedideliuose vidiniuose kiemeliuose mėtėsi dviratukai ir plastikiniai žaislai. Pro langus galėjau įžvelgti valgančias ir žiūrinčias televizorių šeimas. Langai be grotų. Aikštelėse sustatyti automobiliai — tokie, kokiais nuolat važinėjama į miestą, vidutinio dydžio, dauguma švarūs, su visais keturiais ratlankių gaubtais.

Mane sustabdė apsaugininkas. Nusprendęs, kad aš jokios grėsmės nekeliu, parodė pagrindinės kontoros, esančios vos ne už ketvirčio mylios, kryptimi.

— Kiek čia namų? — paklausiau.

— Daug, — atsakė jis. Kodėl turėtų žinoti tikslų skaičių?

Naktinis kontoros budėtojas, studentas, sėdėjo atsivertęs fizikos vadovėlį ir šveitė sumuštinį. Tačiau akis buvo įbedęs į mažo televizoriaus ekranėlį, kur vyko krepšinio rungtynės tarp Niujorko „Knicks“ ir Vašingtono „Bullets“. Pasiteiravau apie Hektorą Palmą. Pirštu kompiuterio klaviatūroje jis išstukseno pavardę. Numeris — G-134.

— Bet jie išsikėlė, — pilna burna sumuštinio sumykė jis.

— Aha, žinau. Bet aš kartu su Hektoru dirbau. Jis išėjo penktadienį. Dairausi buto, tad pamaniau, ar negalima būtų pamatyti to, iš kurio jis išsikėlė.

Dar man nebaigus kalbėti, jis jau purtė galvą.

— Tik šeštadieniais, vyruti. Yra devyni šimtai butų ir laukiančiųjų eilė.

— Šeštadienį būsiu išvykęs.

— Gaila. — Jis vėl atsikando sumuštinio ir paskersavo į rungtynes.

Išsitraukiau piniginę.

— Kiek miegamųjų? — paklausiau.

Vyriokas žvilgtelėjo į monitorių:

— Du.

Hektoras turėjo keturis vaikus. Neabejojau, kad naujausieji jo apartamentai kur kas erdvesni.

— Kiek už mėnesį?

— Septyniasdešimt penki.

Išsiėmiau šimto dolerių banknotą. Vyriokas išsyk jį pamatė.

— Sutariame. Duokite man raktą. Aš tik užmesiu akį į butą ir po dešimties minučių grįžtu. Niekas nesužinos.

— Yra laukiančiųjų eilė, — pakartojo jis, numesdamas sumuštinį ant popierinės lėkštės.

— Ji kompiuteryje? — parodžiau pirštu į monitoriaus ekraną.

— Aha. — Jis nusišluostė lūpas.

— Tuomet būtų nesunku ją perstatyti.

Jis atsirakino stalčių, išėmė raktą ir sugriebė banknotą.

— Dešimt minučių, — priminė.

Butas buvo čia pat, pirmame triaukščio pastato aukšte. Raktas tiko. Dar prieš man įžengiant į vidų, pro duris padvelkė šviežių dažų kvapas. Po teisybei, remontas dar vyko, svetainėje stovėjo kopėčios, ant grindų — skudurai, kibirėliai su baltais dažais.

Netgi pirštų atspaudų specialistų grupė nebūtų įstengusi aptikti nė menkiausių Palmos šeimos pėdsakų. Visos komodos, spintelės ir sieninės spintos — tuščios; visi kilimai ir apmušalai nuplėšti ir dingę. Netgi rūdžių dėmės vonioje ir klozeto puode pašalintos. Vieta tiesiog sterili it operacinė. Nei dulkių, nei voratinklių, nei purvo po virtuvės kriaukle. Visų kambarių sienos šviežiai nudažytos matine baltuma, išskyrus svetainę, jos remontas buvo tik įpusėjęs.

Grįžau į kontorą ir numečiau ant barjero stalo raktą.

— Na kaip? — paklausė studentas.

— Per mažas. Bet vis tiek dėkui.

— Norite atsiimti pinigus?

— Jūs mokotės?

— Aha.

— Tuomet pasilikite.

— Dėkui.

Sustojęs prie durų paklausiau:

— Ar Palma paliko adresą, kuriuo jam persiųsti paštą?

— Regis, sakėte, kad kartu su juo dirbote.

— Tiesa, — patvirtinau ir greitai uždariau paskui save duris.

22

Trečiadienio rytą spaudė nestiprus šaltukas. Kai beveik aštuntą atvažiavau į darbą, prie užrakintų konsultacijos durų sėdėjo kažkokia moterėlė. Iš pradžių pamaniau, kad čia įsitaisiusi ji praleido visą naktį, slėpdamasi nuo vėjo. Bet išvydusi mane besiartinant, moteriškė pašoko ant kojų ir pasisveikino:

— Labą rytą.

— Ir jums taip pat. — Nusišypsojęs ėmiau ieškotis raktų.

— Jūs — advokatas? — paklausė ji.

— Taip, tikrai.

— Tokių kaip aš?

Supratau, kad ji benamė, mes tik tiek paklausdavome savo klientų, kai ateidavo pirmąkart.

— Be abejo. Prašom vidun, būsite viešnia, — pakviečiau atrakindamas duris. Patalpose buvo šalčiau nei lauke. Pareguliavau termostatą, kuris, kaip man pasirodė, prie nieko nebuvo prijungtas. Išviriau kavos, virtuvėje aptikau kelias sužiedėjusias spurgas. Pasiūliau vieną, ir moterėlė akies mirksniu ją surijo.

— Kuo jūs vardu? — paklausiau. Mudu sėdėjome priekinėje salėje, greta Sofijos stalo, laukdami, kol užvirs kava, ir melsdamiesi, kad pradėtų bent kiek šilti radiatoriai.

— Rubė.

— Aš — Maiklas. Kur gyvenate, Rūbe?

— Tai šen, tai ten. — Buvo apsirengusi pilku sportiniu treningu su užrašu „Georgetown Hoya“23, storomis rudomis kojinėmis, purvinais sportbačiais be firminio ženklo. Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų, laiba it smilgelė ir šiek tiek žvaira.

— Nagi, Rūbe, — nusišypsojau. — Man reikia žinoti, kur jūs gyvenate. Kokioje nors prieglaudoje?

— Gyvendavau prieglaudoje, bet turėjau išeiti. Manęs ten vos neišprievartavo. Susiradau automobilį.

Atvažiavęs nepastebėjau jokių netoli konsultacijos pastatytų automobilių.

— Turite automobilį?

— Taip.

— Pati vairuojate?

— Jis nevažiuoja. Miegu ant užpakalinės sėdynės.

Klausinėjau nepasidėjęs priešais save bloknoto — šitaip nebuvau išmokytas. Pripyliau du didelius popierinius puodelius kavos, ir mudu perėjome į mano kabinetą, kur, ačiū Dievui, radiatorius buvo šiek tiek gyvas ir gurgėjo. Netrukus įgrius Mordekajas, o jis taip ir neišmoksta įžengti tyliai.

Rubė sėdėjo ant rudos, klientams skirtos, sulankstomosios kėdės kraštelio, nusvirusiais pečiais, bemaž visa viršutine kūno dalimi apsigobusi kavos puodelį, tartum šis būtų paskutinė šiluma jos gyvenime.

— Kuo galiu jums padėti? — paklausiau, jau apsišarvavęs visu rinkiniu bloknotų.

— Dėl mano sūnaus, Terenso. Jam šešiolika. Atėmė jį iš manęs.

— Kas atėmė?

— Miestas, žmonės iš globos skyriaus.

— Kur jis dabar?

— Pas juos. — Ji atsakinėjo trumpais nervingais sakiniais, nuo kiekvieno klausimo kaipmat įsitempdama.

— Pamėginkite nusiraminti ir papasakokite apie Terensą.

Ji taip ir padarė. Vengdama mano akių, abiem delnais apsiglėbusi kavos puodelį, greitai viską išklojo. Prieš kelerius metus, tiksliai neprisimenanti, bet Terensui tada buvo apie dešimtį, juodu gyveno vieni nedideliame butuke. Ją suėmė už prekybą kvaišalais ir pasodino keturiems mėnesiams į cypę. Terensas apsigyveno pas jos seserį. Paleista iš kalėjimo ji pasiėmė Terensą, ir tuomet prasidėjo jųdviejų košmariškas gyvenimas gatvėje. Miegodavo automobiliuose, įsibraudavo į tuščius pastatus, šiltais orais nakvodavo po tiltais, o kai atšaldavo, pasitraukdavo į prieglaudas. Kažkokiu būdu ji sugebėjo išlaikyti jį mokykloje. Elgetaudavo gatvėse, parsidavinėdavo — „paišdykaudavo“, kaip pati tai pavadino; šiek tiek prekiaudavo kreku. Vertėsi viskuo, kad Terensas būtų pamaitintas, padoriai aprengtas ir lankytų mokyklą.

Bet nepajėgė atsikratyti potraukio krekui. Galiausiai ji pastojo, bet gimusį kūdikį iš jos atėmė, nes naujagimis buvo apnuodytas.

Regis, jokių motiniškų jausmų kūdikiui Rubė nejautė, jai egzistavo tik Terensas. Miesto valdžia pradėjo juo domėtis, ir motina su sūnumi dar giliau pasislėpė benamių pasaulio šešėliuose. Iš nevilties ji nuvyko į vieną šeimą, kur kažkada dirbo tarnaite, Roulendus, sutuoktinių porą, jų vaikai buvo jau suaugę ir palikę namus. Roulendai turėjo nedidelį šiltą namuką netoliese Hovardo universiteto. Rubė pasisiūlė jiems mokėti po penkiasdešimt dolerių per mėnesį, jeigu Terensas galėtų pas juos gyventi. Virš galinio priebučio ten buvo mažas miegamasis, kurį daug kartų tvarkydavusi, jis visai tiktų Terensui. Roulendai iš pradžių dvejojo, bet galiausiai sutiko. Tuomet jie buvo geri žmonės. Rubei leido kas vakarą po valandą pasimatyti su Terensu. Jo pažymiai mokykloje pagerėjo, berniukas gyveno švariai ir saugiau, Rubė jautėsi patenkinta savimi.

Ji pertvarkė savo gyvenimą prisitaikydama: susirado naujas sriubos valgyklas ir dalijamus pietus arčiau Roulendų namų, o iškilus būtinybei — kitas prieglaudas, kitus skersgatvius ir parkus, apleistus automobilius. Kas mėnesį šiaip taip sukrapštydavo pinigų ir niekada nepamiršdavo vakarais aplankyti sūnų.

Bet vėl buvo areštuota. Pirmąsyk pasodinta už prostituciją, antrąsyk — už tai, kad miegojo ant suoliuko Farageto skvere. Galbūt kalėjusi ir trečiąsyk, bet gerai neprisimenanti.

Kartą, kai kažkas rado ją be sąmonės gulinčią gatvėje, buvo skubiai „greituke“ nugabenta į Kolumbijos apygardos Bendrąją ligoninę ir uždaryta narkomanų skyriuje organizmui išvalyti nuo kvaišalų, bet po trijų dienų iš ten pabėgo, pasiilgusi Terenso.

Vieną vakarą sėdėjusi pas sūnų kambaryje, kai jis įbedė akis į jos pilvą ir paklausė, ar tik vėl nesanti nėščia. Taip, panašu į tai, prisipažinusi ji. Kas tėvas? — griežtai paklausęs Terensas. Kas ten žino. Sūnus pradėjo ją plūsti ir tiek rėkavo, jog atbėgę Roulendai paprašė Rubę išeiti.

Kol buvusi nėščia, Terensas nenorėjo turėti su ja jokių reikalų. Tiesiog širdis plyšo — miegodavusi automobiliuose, elgetaudavusi gatvėse monetų, skaičiuodavusi valandas, kol vėl galės pamatyti sūnų, o paskui, kai ateidavusi pas jį, sėdėdavusi valandą kampe ir žiūrėdavusi, kaip berniukas ruošia pamokas, visai į ją nekreipdamas dėmesio.

Šioje pasakojimo vietoje Rubė pravirko. Kai ką užsirašydamas klausiausi, kaip už sienos Mordekajas trinksi žingsniais, bandydamas kaip nors susikivirčyti su Sofija.

Ir trečiąsyk, vos prieš metus, pagimdžiusi dar vieną „kreko kūdikį“, kuris išsyk buvo iš jos atimtas. Keturias dienas, kol gaivelėjosi palatoje po gimdymo, nemačiusi Terenso. Išrašyta iš ligoninės, vėl grįžusi į vienintelį gerai pažįstamą gyvenimą.

Terensas mokėsi puikiai, jam gerai sekėsi matematika ir ispanų kalba, grojo trombonu ir vaidino mokyklos dramos ratelyje. Svajojo apie Karinio jūrų laivyno akademiją. Mat kažkada kariniame jūrų laivyne tarnavo ponas Roulendas.

Vieną vakarą Rubė atvyko jo aplankyti taip baisiai atrodanti, jog sutikusi ją virtuvėje ponia Roulend nebeištvėrė. Terensui matant — trise prieš vieną — apsikeista šiurkščiais žodžiais, išsakyti ultimatumai: arba Rubė gydysis, arba jai bus uždrausta lankytis namuose. Į tai Rubė atkirto, kad paprasčiausiai pasiimsianti sūnų ir abu išeisią. Terensas pareiškė nesirengiąs niekur eiti.

Kitą vakarą jos laukė miesto globos skyriaus atstovas su dokumentais. Kažkas jau buvo nuėjęs į teismą. Terensas paimamas globos skyriaus priežiūron. Naujaisiais jo tėvais būsią Roulendai. Berniukas jau gyvenęs pas juos trejus metus. Apsilankymai bus nutraukti, kol ji nesikreips į reabilitacijos centrą ir bent šešiasdešimt dienų išliks švari nuo kvaišalų.

Jau praėjo trys savaitės.

— Aš noriu pamatyti savo sūnų, — baigė Rubė. — Taip jo pasiilgau.

— Jūs gydotės reabilitacijos centre? — paklausiau.

Ji greitai papurtė galvą ir užsimerkė.

— Kodėl?

— Negaliu ten patekti.

Visai nenutuokiau kaip kreko narkomanas iš gatvės galėtų būti priimtas gydytis, bet atėjo metas sužinoti. Įsivaizdavau Terensą šiltame savo kambarėlyje, gerai pamaitintą, gerai aprengtą, saugų, švarų, blaivų, ruošiantį pamokas griežtai prižiūrint ponams Roulendams, kurie jį pamilo beveik taip pat, kaip ir Rubė. Mintyse regėjau jį pusryčiaujantį prie šeimos stalo, kertantį avižinę košę ir kartojantį išmoktus žodžius, o ponas Roulendas, padėjęs į šalį rytinį laikraštį, kamantinėja jį ispaniškai. Taip, Terenso gyvenimas stabilus ir normalus, priešingai nei vargšės mažutės klientės, gyvenančios pragare.

O Rubė norėjo, kad padėčiau jai susigrąžinti sūnų.

— Tam prireiks šiek tiek laiko, — pasakiau, visiškai nenumanydamas, kiek tai galėtų užtrukti. Mieste, kur penki šimtai šeimų laukia bet kokios vietelės skubios pagalbos prieglaudoje, kažin ar daug atsirastų lovų narkomanams. — Jūs nepamatysite Terenso, kol neišsivaduosite nuo kvaišalų. — Pasistengiau, kad mano žodžiai nenuskambėtų šventeiviškai.

Rubė tylėjo, jos akys sudrėko nuo ašarų.

Sumojau, kiek mažai težinau apie narkomaniją. Iš kur Rubė gauna kvaišalų? Kiek tie kainuoja? Kiek per dieną reikia dozių? Kiek laiko prireiks jos organizmui išvalyti? O paskui išgydyti? Per kiek laiko ji galėtų atsikratyti įpročių, įgytų per dešimtmetį?

Ir kaip yra elgiamasi su visais tais „kreko kūdikiais“?

Ji neturi jokių dokumentų, adreso, nieko, kas padėtų nustatyti jos asmens tapatybę, tik pasakojimą, nuo kurio plyšta širdis. Ji atrodė visai patenkinta, sėdėdama priešais mane ant kėdės, ir susimąsčiau, kaip jai pasakyti, kad turiu ir kitų reikalų. Kavos jau nebeliko.

Šaižus Sofijos balsas sugrąžino mane į realybę. Bet skambėjo ne tik jos griežti žodžiai. Puldamas prie durų pirmiausiai pamaniau, kad su ginklu įsiveržė dar vienas toks pakvaišėlis kaip Misteris.

Bet ginklai priklausė kitiems. Vėl grįžo leitenantas Geskas, pasitelkęs ganėtinai pagalbos. Trys uniformuoti farai stovėjo apsupę Sofijos stalą. Ji įnirtingai šiaušėsi, bet veltui. Dar dvejetas, apsirengę džinsais ir sportiniais nertiniais, buvo pasirengę veikti. Tuo pat metu kaip ir aš, duryse pasirodė Mordekajas.

— Sveikutis, Maikai, — pasisuko į mane Geskas.

— Kas čia per velniava? — užriaumojo Mordekajas, ir nuo jo balso sudrebėjo sienos. Vienas iš uniformuotųjų farų netgi siekė savo tarnybinio revolverio.

— Krata. — Geskas žengė tiesiai prie Mordekajo ir ištiesė reikalingus popierius. — Jūs — ponas Grinas?

— Tas pats. — Mordekajas pagriebė popierius. — Ko ieškote? — riktelėjo Geskui.

— Vis to paties, — taip pat riktelėjo šis. — Atiduokite savo valia, ir mes mielai viską baigsime.

— To čia nėra. Apie kokią bylą kalba? — paklausė Mordekajas, skaitydamas kratos orderį.

— Apie iškeldinimo bylą, — paaiškinau.

— Šaukimo į teismą taip ir nesulaukiau, — nusiviepė man Geskas. Du uniformuotus farus atpažinau kaip Lilį ir Blauverį. — O kiek grasinta.

— Nešdinkitės po velniais! — sušuko Sofija, išvydusi Blauverį žingtelint prie jos stalo.

Geskas jautėsi padėties šeimininku.

— Klausykite, ponia, — kaip buvo pratęs nusiviepė jis. — Mes galime tą atlikti dvejaip. Pirma, nuleidžiate savo subinę ant šios kėdės ir užsičiaupiate. Antra, uždedam jums antrankius ir dvi valandas sėdėsite mūsų automobilyje.

Vienas faras nuėjo palei sienas, įkišdamas galvą į kiekvieną iš šoninių kabinetėlių. Pajutau, kaip už manęs tyliai atsistojo Rubė.

— Ramiau, — metė Mordekajas Sofijai. — Nagi, ramiau.

— Kas viršuje? — paklausė Geskas manęs.

— Archyvas, — atsakė Mordekajas.

— Jūsų?

— Taip.

— Bylos čia nėra, — pasakiau. — Tik veltui gaištate laiką.

— Vadinasi, teks gaišti veltui, — sutiko leitenantas.

Paradines duris atidarė galimas klientas, išgąsdindamas visus viduje. Greitai apmetęs akimis salę ir sustojęs ties trim uniformuotaisiais, skubiai pasitraukė atatupstom į gatvę, kur buvo saugiau.

Paprašiau Rubę irgi išeiti. Paskui mudu su Mordekajumi užsidarėme jo kabinete.

— Kur byla? — paklausė jis tyliai.

— Jos čia nėra, prisiekiu. Grynai stengiamasi įbauginti.

— Orderis atrodo apiformintas teisingai. Įvyko vagystė, todėl yra pagrindo manyti, kad byla bus pas advokatą, kuris ją pavogė.

Mėginau pasakyti ką nors baisiai protingo ir juridiško, kokį aštrų teisinį perlą, kuris iškart sustabdytų kratą ir priverstų farus pasitraukti. Bet žodžių rasti nesisekė, jaučiausi nesmagiai, kad per mane konsultaciją šniukštinėja policija.

— Ar turi bylos kopiją? — paklausė Mordekajas.

— Taip.

— Ar negalvojai grąžinti jiems originalą?

— Negaliu. Tai reikštų, jog prisipažįstu kaltas. Jie nėra tikri, ar aš turiu bylą. O jeigu ją ir grąžinčiau, žinotų, kad esu pasidaręs kopiją.

Pasiglostęs barzdą, Mordekajas sutiko su manimi. Mudu išėjome į salę kaip tik tuo metu, kai Lilis neapsižiūrėjęs pajudino krūvą aplankų ir šie griuvo nuo nenaudojamo rašomojo stalo šalia to, prie kurio dirbo Sofija. Ši apšaukė farą, Geskas — ją. Įtampa sparčiai buvo perauganti nuo žodžių į fizinį konfliktą.

Užrakinau paradines duris — kad galimi mūsų klientai nematytų kratos.

— Štai kaip padarysime, — pareiškė Mordekajas. Farai piktai sužiuro į jį, tačiau troško išgirsti kokių nors nuorodų, padėsiančių išbristi iš padėties. Krata juridinėje kontoroje — tai ne reidas į barą, kuriame pilna geriančių nepilnamečių. — Bylos čia nėra, aišku? Pradėkime nuo šio patikinimo. Galite peržiūrėti visas, kurias norite, bylas, bet nevalia jų atversti. Taip pažeistumėte klientų pasitikėjimą. Sutarta?

Farai pažvelgė į Geską. Šis gūžtelėjo pečiais, tartum sutikdamas.

Pradėjome nuo mano kabineto; visi šeši farai, aš ir Mordekajas susispraudėme mažučiame kambarėlyje, labai stengdamiesi nekliudyti vienas kito. Atidariau visus savo stalo stalčius, kurių nė vienas nepajudėjo stipriai netruktelėtas. Kažkuriuo metu išgirdau Geską sau pačiam sumurmant: „Na ir kontorėlė!“

Iš visų spintelių išėmiau aplankus, pakišdamas juos Geskui po nosimi ir vėl padėdamas atgal. Dirbau čia nuo pirmadienio, tad nebuvo daug ko ieškoti.

Nepastebimai išsmukęs iš kambarėlio, Mordekajas nuėjo prie Sofijos stalo ir surinko kažkokį telefono numerį. Kai Geskas paskelbė, kad mano kabinetas oficialiai apieškotas, ir visi išėjome pro duris, suspėjome išgirsti Mordekają tariant į ragelį:

— Taip, teisėjau, dėkui. Jis kaip tik čia. — Plačia šypsena parodydamas visus dantis, jis atkišo ragelį Geskui. — Teisėjas Kisneris, ponas, kuris pasirašė kratos orderį. Norėtų su jumis pasikalbėti.

Geskas paėmė ragelį lyg iš raupsuotojo rankos.

— Geskas klauso. — Laikė ragelį per kelis colius nuo ausies.

Mordekajas pasigręžė į kitus farus:

— Ponai, galite apieškoti šią salę, ir tai bus viskas. Į šoninius privačius kabinetus įžengti nevalia. Taip nurodė teisėjas.

— Taip, sere, — sumurmėjo Geskas ir padėjo ragelį.

Valandą mes stebėjome jų veiksmus: ėjo nuo stalo prie stalo, apieškojo visų keturių, įskaitant ir Sofijos. Po kelių minučių jie sumojo, kad krata bergždžia, tad tęsė darbuodamiesi kuo lėčiau. Visi stalai buvo apversti aplankais, kiek tik tų tilpo. Knygos ir teisiniai leidiniai nesklaidyti daugelį metų. Kai kurios krūvos storai apdulkėjusios, nuo kitų teko braukti ir voratinklius.

Kiekvienas aplankas turėjo priklijuotą etiketę su išspausdintu arba užrašytu ranka bylos pavadinimu. Du farai žymėjosi bylų pavadinimus, kuriuos skaitė Geskas ir kiti. Darbas buvo įkyrus ir visiškai beviltiškas.

Sofijos stalą jie pasiliko pabaigai. Ji pati ėmėsi iniciatyvos perskaitydama kiekvienos bylos pavadinimą, paraidžiui tardama netgi paprastesnes pavardes — Džonas, Smitas, Viljamsas. Farai laikėsi atokiai. Ji atidarė po vieną visus stalčius — tik tiek, kad būtų galima greitomis žvilgtelti vidun. Turėjo savo asmeninių daiktų stalčių, į kurį niekas nepanoro pasižiūrėti. Neabejojau, kad jame sudėti ginklai.

Farai išėjo neatsisveikinę. Už jų įsibrovimą atsiprašiau Sofijos ir Mordekajo, paskui užsidariau savo kabinete.

23

Iškeldintųjų sąraše penktasis figūravo Kelvinas Lemas. Ta pavardė Mordekajui pasirodė kažkur girdėta. Kadaise jis buvo apytikriai paskaičiavęs, kad Apygardoje benamių yra koks dešimt tūkstančių. Bemaž tiek pat aplankų mėtėsi Keturioliktosios gatvės juridinėje konsultacijoje. Tad kiekviena pavardė Mordekajui ką nors primindavo.

Jis darbavosi rajonuose, sriubų valgyklose ir prieglaudose, turėjo reikalų su labdaros tiekėjais, dvasininkais, farais ir kitais gatvės advokatais. Sutemus mudu nuvažiavome į vieną bažnyčią, įsispraudusią miesto centre tarp prabangių biurų pastatų ir ištaigių viešbučių. Erdviame bažnyčios rūsyje, dviem aukštais žemiau gatvės lygio, pačiame įkarštyje vyko „Penkių kepalų“ pietų programa. Visoje patalpoje eilėmis išrikiuoti sulankstomieji stalai, kuriuos supo išbadėjusi liaudis, godžiai valganti ir šnekučiuojanti. Ši vieta ryškiai skyrėsi nuo kitų man žinomų sriubos valgyklų: lėkštės prikrautos kukurūzų, bulvių, kažko panašaus į kalakutienos ar vištienos gabalą, vaisių salotų, duonos. Buvau dar nepietavęs, ir maisto aromatas pažadino man alkį.

— Kažkiek metų čia nesilankiau, — pasakė Mordekajas, kai mudu stovėjome prie įėjimo, žvelgdami žemyn į valgomojo salę. — Pamaitinama po tris šimtus per dieną. Argi ne nuostabu?

— Iš kur gaunamas maistas?

— Iš Kolumbijos apygardos Centrinės virtuvės, esančios NVAB pusrūsyje. Jie sukūrė stulbinamą programą — surenka maisto perteklių iš vietinių restoranų, ne kokius nors likučius, bet dar neapdorotus produktus, kurie paprasčiausiai sugestų, jeigu nebūtų tuoj pat suvartoti. Turi daugybę autošaldytuvų, ir jie važinėja po miestą, surinkdami maistą, kurį nugabena į virtuvę. Ten jis paruošiamas ir užšaldomas. Per du tūkstančius pietų porcijų.

— Atrodo patraukliai.

— Maistas išties geras.

Mudu susirado kažkokia jauna moteriškutė, vardu Liza. „Penkiuose kepaluose“ ji buvo naujokė. Mordekajas pažinojo jos pirmtakę. Juodu trumpai šnektelėjo apie ją, o aš stebėjau valgančiuosius.

Mat pastebėjau tai, į ką turėjau atkreipti dėmesį anksčiau. Benamystės esama dviejų lygių, dvejetas skirtingų socialinės ir ekonominės hierarchijos laiptelių. Prie vieno stalo šeši vyrai valgė ir linksmai kalbėjosi apie beisbolo rungtynes, kurias buvo matę per televiziją. Visi gana gerai apsirengę. Vienas valgė su pirštinėmis, ir jeigu ne ši vieta, būtų galima pamanyti, kad grupelė sėdi kokiame nors miesto darbo klasės bare, iškart nė neatspėtum, kad jie benamiai. Toliau už jų, prie kito stalo, plėšdamas vištieną pirštais, valgė dramblotas vienišius su saulės akiniais. Avėjo panašiais batais kaip ir Misteris savo mirties dieną ir visai nekreipė dėmesio į supančią aplinką. Jo gyvenimas akivaizdžiai sunkesnis nei tų besijuokiančių prie gretimo stalo vyrų. Šiems prieinamas šiltas vanduo ir muilas, o jam į tai buvo nusispjaut. Šie miega prieglaudose. Jis — parkuose, kartu su balandžiais. Bet jie visi benamiai.

Liza nepažinojo Kelvino Lemo, bet pažadėjo paklausinėti žmonių. Stebėjome, kaip ji braunasi tarp stalų, užkalbina vieną kitą valgantįjį, rodo į šiukšlių krepšius kampe, pagelbsti kažkokiai pagyvenusiai moteriškei. Prisėdo tarp dviejų vyriškių, bet nė vienas kalbėdamasis nepakėlė į ją akių. Ji nuėjo prie kito stalo, paskui dar prie kito.

Visai netikėtai išdygo kažkoks teisininkas, jaunas bendradarbis iš stambios firmos, savanoriškai pasisiūlęs pro bono padirbėti Vašingtono juridinėje konsultacijoje benamiams. Atpažino Mordekajų iš praeitų metų lėšų rinkliavos kompanijos. Kelias minutes šnektelėjome kaip teisininkai, paskui jis dingo galiniame kambaryje ruoštis trijų valandų priėmimui.

— Vašingtono juridinėje konsultacijoje darbuojasi šimtas penkiasdešimt savanorių, — paaiškino Mordekajas.

— Ar pakanka? — paklausiau.

— Niekada nepakanka. Manau, turėtume atgaivinti savąją pro bono savanorių programą. Gal tu norėtum apsiimti ir ją prižiūrėti? Abrahamui tokia mintis patinka.

Malonu buvo išgirsti, kad Mordekajas ir Abrahamas, o, be abejo, ir Sofija, kalbėjosi apie programą, kuriai galėčiau vadovauti.

— Tai išplėstų mūsų bazę, būtume labiau pastebimi teisininkų bendruomenėje ir lengviau gautume lėšų.

— Žinoma, — be įsitikinimo sutikau.

Sugrįžo Liza.

— Kelvinas Lemas salės gilumoje, — kryptelėjo galva. — Antras stalas nuo galo. Su „Redskins“24 kepuraite.

— Pasikalbėjote su juo? — paklausė Mordekajas.

— Taip. Jis blaivus, kalba gana guviai, sakosi gyvenąs NVAB, kartkartėmis dirbąs prie šiukšliavežės.

— Ar mums atsirastų koks nors kambarėlis?

— Žinoma.

— Pasakykite Lemui, kad su juo nori pasikalbėti benamių advokatas.

Įėjęs Lemas nei pasisveikino, nei padavė paspausti panką. Mordekajas atsisėdo prie stalo. Aš likau stovėti kampe. Lemas pasiėmė vienintelę laisvą kėdę ir atsisėdęs metė į mane žvilgsnį, nuo kurio pašiurpau.

— Nieko ypatinga, — pasistengė jį nuraminti Mordekajas. — Norime užduoti jums keletą klausimų, tik tiek.

Iš Lemo — nė garso. Buvo apsirengęs kaip tipiškas prieglaudos gyventojas, — džinsais, šiltu nertiniu, sportbačiais, vilnone striuke, — o ne prasmirdusia daugiasluoksne apranga, kokia vilki miegantieji po tiltais.

— Ar pažįstate tokią moterį, Lontę Barton? — paklausė Mordekajas.

Lemas papurtė galvą.

— O Devoną Hardį?

Vėl papurtė galvą.

— Praėjusį mėnesį jūs gyvenote apleistame sandėlyje?

— Taip.

— Esančiame prie Niujorko gatvės ir Floridos aveniu sankryžos?

— Aha.

— Mokėjote nuomą?

— Taip.

— Šimtą dolerių per mėnesį?

— Taip.

— Tilmanui Gentriui?

Lemas sustingo ir užsimerkė svarstydamas klausimą.

— Kam tokiam? — pagaliau paklausė.

— Sandėlio savininkui?

— Mokėjau kažkokiam tipui, kurio vardas Džonis.

— Kam Džonis dirbo?

— Nežinau. Man nerūpi. Nepaklausiau.

— Ilgai ten gyvenote?

— Apie keturis mėnesius.

— Kodėl išėjote?

— Iškeldino.

— Kas jus iškeldino?

— Nežinau. Vieną dieną prisistatė farai su kažkokiais kitais tipais. Jie pačiupo mus ir išmetė lauk. O po poros dienų buldozeriu sandėlį sulygino su žeme.

— Ar paaiškinote farams, kad už būstą mokate nuomą?

— Daug žmonių tą sakė. Viena moteris su mažais vaikais mėgino pasipriešinti policijai, bet nieko neišdegė. Aš tai nesipriešinu farams. Buvo bjauru, žmogau.

— Ar prieš iškeldinant jums įteikė kokius nors popierius?

— Ne.

— Jokio pranešimo išsikelti?

— Ne. Nieko. Paprasčiausiai jie atsibeldė, ir tiek.

— Jokio rašto?

— Jokio. Farai pasakė, kad mes tik neteisėti gyventojai ir privalome tuoj pat išsinešdinti.

— Taigi jūs ten apsigyvenote praeitą rudenį, maždaug apie spalį?

— Maždaug.

— Kaip suradote tą vietą?

— Nežinau, Kažkas pasakė, kad sandėlyje nuomojami maži butai. Suprantate, pigiai. Tad nuėjau pasižiūrėti. Ten iš lentų kalė sienas, pertvaras, įrenginėjo visa kita. Buvo stogas, tualetas netoli, vandentiekis. Pasiūlymas atrodė neblogas.

— Tad apsigyvenote?

— Iškart.

— Ar pasirašėte nuomos sutartį?

— Ne. Tas tipas pasakė, kad būstas nelegalus, todėl jokios rašliavos. Jeigu kas nors klausinėtų, liepė man sakyti, kad apsigyvenau savavališkai.

— Ir reikalavo mokėti grynaisiais?

— Tik grynaisiais.

— Mokėdavote kas mėnesį?

— Stengiausi. Jis ateidavo pinigų penkioliktą.

— Ar buvote skolingas nuompinigių, kai jus iškeldino?

— Truputėlį.

— Kiek?

— Galbūt už mėnesį.

— Ar todėl jus iškeldino?

— Nežinau. Nieko nepaaiškino. Tiesiog visus iškeldino, ir tiek. Visus išsyk.

— Ar pažinojote kitus sandėlio gyventojus?

— Gal porą. Kiekvienas gyveno kas sau. Visų būstų durys buvo geros, rakinamos.

— Minėjote motiną su mažais vaikais, tą, kuri pasipriešino policijai, ar ją pažinojote?

— Ne. Galbūt mačiau ją sykį ar du. Gyveno kitame gale.

— Kitame gale?

— Taip. Sandėlio viduryje nebuvo pravesta nei vandentiekio, nei kanalizacijos, tad būstus įrengė galuose.

— Ar nuo savo durų matydavote jos būstą?

— Ne. Sandėlis buvo didelis.

— O jūsų būstas — ar didelis?

— Dviejų kambarių. Nežinau, ar tai didelis.

— O elektra?

— Aha, įvedė kelis laidus. Galėdavome įjungti radijo imtuvus ir visa kita. Turėjome šviesą, vandenį, bet tualetas buvo bendras.

— O kaip šildymas?

— Nekoks. Būdavo šalta, bet ne taip, jei miegotum gatvėje.

— Tad buvote patenkinti ta vieta?

— Normaliai. Kaip už šimtą baksų per mėnesį, visai neblogai.

— Sakėte, kad pažinojote du kitus gyventojus. Kokios jų pavardės?

— Hermanas Haris ir Sainas kažkoks.

— Kur jie dabar?

— Nebematau jų.

— Kur dabar būnate?

— NVAB.

Išsitraukęs iš kišenės vizitinę kortelę, Mordekajas padavė Lemui.

— Kiek dar ten būsite? — paklausė.

— Nežinau.

— Galėtumėte retkarčiais susisiekti su manimi?

— Kodėl?

— Jums gali prireikti advokato. Tik skambtelėkite man, kai keisite prieglaudą ar susirasite nuosavą kampą.

Neprataręs nė žodžio, Lemas pasiėmė kortelę. Mudu padėkojome Lizai ir parvažiavome į kontorą.

Visų teisinių ieškinių atvejais yra nemažai būdų pareikšti savo pretenzijas atsakovams. Jų buvo trys — „RiverOaks“, „Drake & Sweeney“ ir TAG. Nesitikėjome, kad dar padaugės.

Pirmas metodas — užklupti netikėtai. Kitas — kaip teniso žaidime: paduoti ir tuoj pat kirsti iš oro.

Pasirinkę netikėtą antpuolį, mes parengtume bendrus savo pretenzijų pagrindimo apmatus, nubėgtume į teismą, įregistruotume ieškinį, perduotume informaciją spaudai ir viltumėmės, kad galėsime įrodyti tai, ką tarėmės žiną. Pranašumą teikia netikėtumo elementas ir atsakovų sutrikimas, taip pat, tikėkimės, viešoji nuomonė. Neigiamas aspektas juridiškai būtų tolygus šuoliui nuo uolos, labai tikintis, bet nesant tikram, kad kažkur apačioje ištemptas tinklas.

Padavimas ir kirtis iš oro prasidėtų nuo laiško atsakovams. Jame pareikštume tas pačias pretenzijas, bet užuot kėlę ieškinį pakviestume aptarti reikalą. Laiškai keliautų ten ir atgal, kiekviena šalis nesunkiai atspėtų, kaip gali elgtis kita. Jeigu atsakomybę pavyktų įrodyti, tuomet veikiausiai tyliai susitartume ir taip būtų išvengta bylinėjimosi.

Mordekajui ir man pačiam labiau patiko netikėtas antpuolis. Ir dėl dviejų priežasčių: firma nesistengia palikti mane ramybėje; dvi kratos — aiškus įrodymas, kad Artūras iš viršūnių ir Rafteris su savo gauja kietų šiknių iš teisminių bylų skyriaus trokšta mane sudoroti. Mano areštas būtų puiki medžiaga laikraščiams, firma neabejotinai perduotų informaciją, siekdama mane pažeminti ir dar labiau sustiprinti spaudimą. Taigi mes savo ruožtu turime būti pasirengę užpulti.

Antra priežastis glūdėjo pačioje mūsų bylos esmėje. Hektoro ir kitų liudytojų nebus įmanoma priversti duoti prarodymų, kol mes neįregistruosime ieškinio. Tokiu atveju jiems teks duoti priesaika patvirtintus atsakymus. Preliminaraus supažindinimo su bylos medžiaga laikotarpiu, kuris prasideda vos tik įregistravus ieškinį, mes turėsime galimybę uždavinėti įvairius klausimus ir atsakovams, o jie negalės išsisukti, nes bus prisiekę. Be to, turėsime teisę pakviesti liudyti, ką tik norėsime. Jeigu surastume Hektorą Palmą, kaip reikiant pakamantinėtume ir jį, taip pat prisaikdintą. Jeigu mums pavyktų rasti ir kitus iškeldintuosius, teisėjas galėtų priversti juos papasakoti, kas atsitiko.

Mes privalėjome išsiaiškinti, ką kiekvienas žino, o tai galima padaryti tik teismui sankcionavus pateiktus faktus.

Teoriškai mūsų byla iš tikrųjų labai paprasta: sandėlio gyventojai mokėjo nuomą grynaisiais Tilmanui Gentriui arba kam nors jo įgaliotam ir negaudavo jokių kvitų. Gentriui pasitaikė proga parduoti nuosavybę „RiverOaks“ kompanijai, tačiau tai turėjo būti atlikta nedelsiant. Gentris pamelavo „RiverOaks“ ir šios teisininkams dėl sandėlio gyventojų, pavadindamas juos savavaliais įsibrovėliais. „Drake & Sweeney“, stropiai vykdydama įpareigojimą, prieš baigiant sandorį pasiuntė Hektorą Palmą apžiūrėti nuosavybę. Pirmo apsilankymo metu Hektoras buvo užpultas ir apiplėštas, tad antrą kartą pasiėmė apsaugą, ir apžiūrėdamas patalpas sužinojo, kad gyventojai iš tikrųjų — ne savavališkai apsigyvenusieji, bet nuomininkai. Apie tą faktą jis pranešė savo ataskaitoje Breidenui Čensui, kuris nusprendė į tai neatsižvelgti ir baigti forminti sandorį. Be privalomų procedūrų visi nuomininkai urmu iškeldinti kaip savavališkai užėmusieji patalpas.

Oficialus iškeldinimas būtų užtrukęs mažiausiai dar trisdešimt dienų, o tiek laiko nė vienas sandorio dalyvis nenorėjo gaišti. Trisdešimt dienų, ir blogiausias žiemos metas būtų praėjęs, pūgų, minusinės temperatūros naktų grėsmė sumažėjusi, o kartu ir būtinybė miegoti automobilyje su įjungtu šildytuvu.

Juk iškeldintieji — tik gatviniai, be dokumentų, be nuomos kvitų, kas juos galėtų atsekti?

Teoriškai byla nesudėtinga. Bet praktiškai iškyla didžiulių kliūčių. Priversti benamius duoti parodymus — gana nepatikimas dalykas, ypač jeigu ponas Gentris nusprendė apsisaugoti. Jis valdo gatves — areną, kurioje ne itin troškau su tuo žmogumi susiremti. Mordekajas turi platų teikiamų paslaugų ir informatorių tinklą, tačiau kur jam prilygti sunkiajai Gentrio artilerijai. Mudu valandą aptarinėjome visokius variantus, kaip būtų galima neįvardyti atsakovu „TAG, Inc.“. Savaime suprantama, stojant į kovą prieš Gentrį, bylinėtis dėl ieškinio būtų kur kas sunkiau ir pavojingiau. Verčiau apsieiti be jo ir palikti tą vargą kitiems atsakovams — „RiverOaks“ ir „Drake & Sweeney“

— tegul šie užsimena apie jį ir pritraukia kaip trečią sandorio dalyvį.

Bet Gentris labai padėtų sutvirtinti mūsų prielaidas dėl atsakomybės. Jei jo neįvardysime kaip atsakovo, toliau bylos nagrinėjimo metu prisišauksime sunkumų.

Būtina surasti Hektorą Palmą. O kai surasime, kažkaip turėsime jį įtikinti, kad arba pateiktų paslėptą ataskaitą, arba papasakotų, kas šioje buvo. Surasti jį būtų nesunku; priversti kalbėti — ko gero, neįmanoma. Visai tikėtina, kad nenorės mums padėti, nes jam svarbiausia — išsaugoti darbą. Juk labai greitai man pasisakė turįs žmoną ir keturis vaikučius.

Teisinis ieškinys kelia ir kitų problemų, ir pirmoji iš jų — grynai procedūrinė. Mudu, kaip teisininkai, neturime galios įregistruoti ieškinį Lontės Barton ir keturių jos vaikų paveldėtojų vardu. Privalėtume būti nusamdyti jos šeimos, kad ir kokia ji. Jos motina ir du broliai sėdi kalėjime, o kas tėvas — dar tektų išsiaiškinti. Mordekajas laikėsi nuomonės, kad turėtume įteikti peticiją Šeimos teismui, kad tas paskirtų patikėtinį Lontės paliktam turtui tvarkyti. Tokiu atveju galėtume apeiti jos šeimynykščius, bent iš pradžių. Jeigu mums pavyktų iškovoti žalos kompensaciją, Lontės šeimynykščiai taptų košmaru. Visai įmanoma, kad keturi vaikai turėjo dvejetą ar daugiau skirtingų tėvų, ir kiekvienam iš tų eržilų bus privaloma pranešti, jeigu tik pinigai iš vienų rankų pajudės į kitas.

— Apie tai pagalvosime vėliau, — nusprendė Mordekajas. — Pirma reikia laimėti. — Mudu svarstėme priekinėje salėje, greta Sofijos, prie stalo, ant kurio bemaž visą laiką veikė senutėlis kompiuteris. Aš spausdinau, Mordekajas žingsniuodamas diktavo.

Iki vidurnakčio kūrėme strategiją, vieną po kito sudarinėjome ieškinio apmatus, ginčijomės, aptarinėjome procedūrinius dalykus, svajodami, kaip patraukti „RiverOaks“ ir mano buvusią firmą į teismą procesui, sukelsiančiam didžiulį atgarsį. Mordekajas įsivaizdavo tai kaip takoskyrą, posūkio tašką, padėsiantį sugrąžinti silpstantį visuomenės dėmesį į benamystės problemą. O aš paprasčiausiai norėjau atitaisyti skriaudą.

24

Vėl kava su Rube. Kai septintą keturiasdešimt penkios atvažiavau, ji jau laukė prie paradinių durų ir labai apsidžiaugė mane išvydusi. Kaip galėtų kas nors būti toks linksmas, aštuonias valandas bandęs užmigti ant galinės pamesto automobilio sėdynės?

— Turi spurgų? — paklausė ji, man degant šviesą.

Taigi jau nusistovėjo įprotis.

— Pažiūrėsiu. Sėskis, o aš išvirsiu kavos. Brazdinausi po virtuvę, plaudamas kavinuką, ieškodamas ko nors valgoma. Vakarykštės sužiedėjusios spurgos tapo dar kietesnės, bet nieko daugiau neradau. Mintyse įsidėmėjau rytoj nupirkti šviežių. Rubė ateis ir trečią dieną iš eilės. Kažkas man taip kuždėjo.

Ji suvalgė vieną spurgą, mažais kąsneliais kramsnodama kietesnius kraštus — mat norėjo pasirodyti mandagi.

— Kur paprastai pusryčiauji? — paklausiau.

— Niekur.

— O priešpiečiai ir pietūs?

— Priešpiečiai pas Naomę, Dešimtojoje gatvėje. Pietauti einu į Kalvarijos misiją Penkioliktojoje.

— Ką dieną veiki?

Gležnutė, ji vėl apsigobė popierinį puodelį, mėgindama susišildyti.

— Daugiausia sėdžiu pas Naomę.

— Kiek ten moterų?

— Nežinau. Daug. Jos gerai mumis rūpinasi, bet tik dieną.

— Ten priima tik benames?

— Taip. Uždaro ketvirtą. Daugelis iš mūsų nakvoja prieglaudose, kai kurios — gatvėje. O aš turiu automobilį.

— Ar ten žino, kad vartoji kreką?

— Turbūt. Nori, kad eičiau į susirinkimus girtuokliams ir vartojantiems kvaišalus. Aš tokia ne vienintelė. Žinai, daug moterų taip daro.

— Praėjusią naktį gaudei kaifą? — paklausiau. Žodžiai aidu atsimušė ausyse. Sunkiai galėjau patikėti, kad uždavinėju tokius klausimus.

Ji nuleido galvą ir užsimerkė.

— Nagi, sakyk tiesą, — mygau.

— Kitaip negalėjau. Man reikia kasnakt.

Priekaištauti nebuvo prasmės. Juk nuo užvakar nieko nesiėmiau, kad padėčiau jai surasti, kur galėtų gydytis. Staiga tai tapo man svarbiausia.

Ji paprašė dar vienos spurgos. Suvyniojau paskutiniąją į foliją ir padėjau jai ant kavos puodelio. Rubė vėlinosi į kažką tokio pas Naomę, tad išėjo.

Žygis už teisingumą prasidėjo mitingu prie apygardos administracijos pastato. Kadangi Mordekajas benamių pasaulyje buvo žinoma asmenybėmis paliko mane minioje ir nuėjo užimti sau deramą vietą tribūnoje.

Ant laiptų išsirikiavo bažnytinis choras purpurine paauksuota apranga, ir aikštėje nuvilnijo žvalūs himnai. Toliau padrikomis gretomis stoviniavo šimtai policininkų, užtvaromis sustabdę transporto eismą. NVAB buvo pažadėjusi tūkstantį žygeivių, ir atvyko visas būrys — ilga, įspūdinga, neorganizuota kolona benamių ir jiems prijaučiančiųjų. Dar nepamatęs išgirdau juos ateinančius — gerai surepetuoti žygio šūkiai aiškiai skambėjo iš tolo per kelis kvartalus. Kai išsuko iš už kampo, televizijos kameros puolė jų pasitikti.

Visi drauge jie susispietė priešais Apygardos administracijos pastatą ir suskato mosikuoti plakatais, daugiausiai savadarbiais, ranka nupaišytais: SUSTABDYKITE ŽUDYNES; IŠSAUGOKITE PRIEGLAUDAS; AŠ TURIU TEISĘ Į BŪSTĄ; DARBO! DARBO! DARBO! Transparantus jie laikė iškėlę virš galvų, ir tie šokčiojo į taktą himnams ir su kiekviena garsesne giesmės kadencija.

Prie policijos pastatytų užtvarų vis sustodavo bažnytiniai autobusai, iš jų minią papildydavo šimtai žmonių, bet daugelis neatrodė gatvių gyventojai. Gražiai apsirengę parapijiečiai, bemaž išvien moterys. Minia augo, erdvė apie mane traukėsi. Nepažinojau čia nė vieno, išskyrus Mordekają. Kažkur minioje buvo Sofija ir Abrahamas, bet jų nemačiau. Benamių mitingas Lontei atminti paskelbtas kaip pats didžiausias per pastaruosius dešimtį metų.

Išdidinta ir padauginta Lontės Barton fotografija buvo priklijuota prie didžiulių plakatų, apvedžiotų juodai, o po jos veidu išvedžioti žodžiai grėsmingai klausė: KAS NUŽUDĖ LONTĘ? Dalijami susirinkusiems, tie plakatai tapo labiausiai grobstomi, netgi žmonių iš NVAB, atsinešusių savo pačių pasigamintus protesto transparantus. Lontės veidas šokčiojo ir lingavo virš žmonių minios.

Iš tolo, vis artėdama, sukaukė vieniša sirena. Lydimas policijos mašinų, pro užtvaras praleistas laidotuvių katafalkas sustojo vidury minios, tiesiai priešais Apygardos administracijos pastatą. Atsilapojo užpakalinės durelės ir pro jas šeši nešėjai — visi benamiai — ištraukė juodai dažytą karsto maketą. Užsikėlę jį ant pečių stovėjo pasirengę pradėti procesiją. Kiti nešėjai iškėlė iš katafalko dar keturis karstus, tokios pat spalvos, tik mažesnius.

Žmonių jūra prasiskyrė, procesija pamažu pajudėjo pastato laiptų link, o choras tuo pat metu užtraukė už širdies griebiančią gedulingą giesmę, nuo kurios man akyse bemaž ištryško ašaros. Mirties žygis. Vienas iš tų karstelių reprezentavo Ontariją.

Paskui minia susiglaudė. Rankos iškilo aukštyn, paliesdamos karstus, ir jie, švelniai sūpuodamiesi, vienas paskui kitą nuplaukė pirmyn.

Graudus reginys, ir televizininkai su kameromis, susigrūdę prie tribūnos, fiksavo kiekvieną iškilmingos procesijos akimirką. Ateinančias keturiasdešimt aštuonias valandas matysime tuos vaizdus vis kartojamus per televiziją.

Karstai išrikiuoti vienas šalia kito, Lontės per vidurį, ant neaukštos fanerinės pakylos laiptų centre, kelios pėdos žemiau tribūnos, kur stovėjo Mordekajas. Jie ilgai filmuoti ir fotografuoti, paskui prasidėjo kalbos.

Mitingui vadovavo vienas aktyvistas, kuris pradėjo padėka visoms grupuotėms, padėjusioms suorganizuoti žygį. Sąrašas buvo įspūdingas, bent kiekiu. Kol jis bėrė pavadinimus, aš maloniai stebėjausi, kad prie renginio vienaip ar kitaip prisidėjo daugybė prieglaudų, misijų, valgyklų, visokių sąjungų, medicinos įstaigų, juridinių konsultacijų, bažnyčių, įdarbinimo centrų, pagalbos benamiams grupių, taip pat vykdantieji profesinio mokymo ir kovos su narkomanija programas, net keli renkamosios valdžios atstovai.

Kai tiek daug rėmėjų, kaipgi gali egzistuoti benamių problema?

Kiti šeši kalbėtojai atsakė į šį klausimą. Visų pirma nepakankamas finansavimas, paskui nuolat apkarpomas biudžetas, federalinės valdžios nenoras įsiklausyti, miesto administracijos nenoras matyti, stoka atjautos iš pasiturinčiųjų, nuolat didėjantis teismų sistemos konservatyvumas — sąrašas vis tęsėsi ir tęsėsi. Priežastims nebuvo galo.

Tos pačios temos buvo kartojamos kiekvieno kalbėtojo, išskyrus Mordekają, kuris savo pasakojimu apie paskutiniąsias Bartonų šeimos valandas privertė minią nuščiūti. Kai jis pasakojo, kaip keitė kūdikiui vystyklą, galbūt paskutinį šio gyvenime, aikštėje nebuvo girdėti nė garso. Niekas nekosėjo, nesišnabždėjo. Žvelgiau į karstus, lyg viename iš jų iš tikrųjų gulėtų mažutėlė mergytė.

Paskui šeima paliko prieglaudą, tęsė jis tykiu, žemu, toli rezonuojančiu balsu. Sugrįžo į gatves, į sniego pūgą, kurioje Lontė su savo vaikučiais išgyveno tik kelias valandas. Šioje vietoje Mordekajas leido sau labai laisvai interpretuoti faktus, nes niekas tiksliai nežinojo, kas atsitiko. Aš žinojau, bet neėmiau į galvą dėl tokio jo fantazijos polėkio. O visą minią pasakojimas užhipnotizavo.

Kai jis pasakojo apie paskutines akimirkas, kaip visa šeima glaudėsi vienas prie kito, bergždžiai stengdamiesi susišildyti, aplinkui save išgirdau verkiant moteris.

Pradėjau mąstyti savanaudiškai. Jeigu šis žmogus, mano draugas ir kolega, geba iš tribūnos taip pavergti tūkstantinę minią, stovinčią už šimto pėdų, tai ką jis padarytų su dvylika prisiekusiųjų, kuriuos teismo salės aptvare beveik galėtų paliesti ranka?

Šią akimirką sumojau, kad ieškinys dėl Bartonų šeimos niekada taip toli nenueis. Jokia sveiko proto gynėjų komanda niekaip nesutiktų, kad Mordekajas Grinas pamokslautų priešais šio miesto juodaodžius prisiekusiuosius. Jeigu mūsų prielaidos teisingos, ir jeigu sugebėtume jas įrodyti, byla taip ir liks nepasiekusi teismo.

Po pusantros valandos kalbų minia pradėjo nerimti, trokšdama žygiuoti. Vėl užgiedojo choras, ir nešėjai, užsikėlę ant pečių karstus, nusivedė procesiją tolyn nuo administracijos pastato. Paskui karstus žengė vadai, tarp jų ir Mordekajas. Mes, likusieji, sekėme iš paskos. Kažkas man įdavė į rankas plakatą su Lontės atvaizdu, ir aš taip pat aukštai kaip visi kiti laikiau jį iškėlęs.

Privilegijuotieji nežygiuoja ir neprotestuoja. Jų pasaulis saugus, švarus ir reguliuojamas įstatymų, sukurtų tam, kad jaustųsi laimingi. Anksčiau niekada nebuvau išėjęs protestuoti į gatves — kam taip vargintis? Ir žygiuojant pirmus porą kvartalų jausmas buvo keistas: žengiu žmonių minioje, laikau kotą su plakatu, jame — veidas dvidešimt ketverių metų juodaodės motinos, pagimdžiusios keturis nesantuokinius vaikus.

Bet aš jau nebe tas žmogus, koks buvau vos prieš kelias savaites. Ir kelio atgal nebėra, jeigu ir norėčiau grįžti. Mano praeitis sukosi apie pinigus, turtą ir padėtį visuomenėje — dėl tokių rūpesčių dabar labai nesmagiai jaučiausi.

Tad pasistengiau atsipalaiduoti ir džiaugtis žygiu. Skandavau kartu su benamiais, sutartinai su kitais lingavau ir kėliau kuo aukščiau savo plakatą, netgi mėginau giedoti man negirdėtus bažnytinius himnus. Mėgavausi pirma savo pilietinio protesto patirtimi. Ji nebus paskutinė.

Sankryžose buvo pastatytos užtvaros, todėl saugiai stūmėmės Kapitolijaus kalvos link. Žygis buvo gerai organizuotas, ir pakeliui jis kreipė daugelio dėmesį. Karstai buvo padėti ant Kapitolijaus laiptų. Susibūrusi apie juos minia išklausė dar virtinės ugningų kalbų, drožiamų pilietinių teisių aktyvistų ir dviejų Kongreso narių.

Tačiau kalbos ėmė kartotis; ganėtinai jų prisiklausiau. Su jomis mano benamiai broliai mažai ką turėjo bendra; nuo pirmadienio, kai pradėjau savo naująją karjerą, turėjau užvedęs trisdešimt vieną bylą. Trisdešimt vienas realus žmogus laukė, kad išrūpinčiau jiems maisto talonus, surasčiau būstą, sutvarkyčiau skyrybas, apginčiau nuo baudžiamųjų kaltinimų, išplėščiau ginčijamus atlyginimus, sustabdyčiau iškeldinimus, padėčiau kovoti su žalingais įpročiais ir kažkaip spragtelėjęs pirštais prišaukčiau teisingumą. Kaip antimonopolinės teisės juristui, man nedažnai tekdavo susitikti su klientais akis į akį. Gatvėje viskas kitaip.

Iš gatvės pardavėjo nusipirkau pigų cigarą ir nuėjau pasivaikštinėti po Molo parką prie Kapitolijaus.

25

Nuspaudžiau buvusio Palmos kaimyno buto durų skambutį, ir iš vidaus moteriškas balsas paklausė:

— Kas?

Nesigirdėjo, kad kas nors ketintų atidaryti. Ilgai ir sunkiai kūriau vaidmens planą, jį pakeliui į Betesdą netgi repetavau. Bet nebuvau tikras, ar įstengsiu suvaidinti įtikinamai.

— Bobas Stivensas, — gūždamasis atsakiau. — Ieškau Hektoro Palmos.

— Ko tokio?

— Hektoro Palmos. Jis anksčiau šalia jūsų gyveno.

— Ko jums reikia?

— Esu jam skolingas šiek tiek pinigų. Bandau jį surasti, nieko daugiau.

Jeigu būčiau atėjęs atsiimti pinigų ar su kokia kita nemalonia misija, tai kaimynai, savaime suprantama, nenorėtų leistis į kalbas. Pamaniau, kad tai — gudri klasta.

— Jis išsidangino, — trumpai drūtai pareiškė ji.

— Žinau, kad išsidangino. Gal numanote kur?

— Ne.

— Ar suvis paliko šį rajoną?

— Nežinau.

— Ar matėte juos išsikraustant?

Žinoma, atsakymas turėtų būti teigiamas, kaipgi kitaip. Bet užuot kiek nors daugiau pagelbėjusi moteriškutė pasitraukė į savojo buto vidų ir veikiausiai paskambino apsaugai. Pakartojau klausimą, paskui darsyk nuspaudžiau durų skambutį. Nieko.

Tad nuėjau prie durų kitapus Hektoro buto. Po dviejų skambučių, jos prasivėrė, kiek leido grandinėlė, ir mano amžiaus vyriškis su majonezo likučiais lūpų kampuose paklausė:

— Ko jums reikia?

Pakartojau pasakėlę apie Bobą Stivensą. Jis įdėmiai išklausė, už jo svetainėje siautė vaikučiai, griaudėjo televizorius. Buvo jau po aštuonių, tamsu ir šalta, ir aš pertraukiau vėlyvus pietus.

Bet vyriškis, regis, nejautė apmaudo.

— Aš jo nepažinojau, — maloniai atsakė.

— O žmoną?

— Ne. Aš daug keliauju. Dažnai nebūnu namie.

— Gal jūsų žmona juos pažinojo?

— Ne. — Atsakymas nuskambėjo pernelyg greitai.

— Gal jūs ar jūsų žmona matėte juos išsikraustant?

— Praėjusį savaitgalį mūsų čia nebuvo.

— Ir visai nenumanote, kur jie išvyko?

— Nė kiek.

Padėkojau jam ir apsisukęs išvydau prieš save stambų uniformuotą apsaugininką, dešinėje rankoje laikantį „bananą“ ir juo stuksenantį sau į kairį delną — visai kaip gatvės faras iš kokio nors filmo.

— Ką jūs čia veikiate? — suurzgė jis.

— Kai ko ieškau. Paslėpkite tą daiktą.

— Čia draudžiama prašinėti.

— Ar jūs kurčias? Aš kai ko ieškau, ne prašinėjų. — Nuėjau pro jį į aikštelę prie savo automobilio.

— Sulaukėme skundo, — metė man pavymui. — Privalote pasišalinti.

— Taip ir darau.

Pietus atstojo meksikietiška tortilja ik alus viename bake netoliese. Valgydamas priemiesčiuose jaučiausi saugesnis. Užeigėlė priklausė greitai gaminamų nacionalinių patiekalų maitinimo įstaigų tinklui ir sparčiai turtėjo, kaimynystėje kuriantis naujoms prašmatnioms girdykloms. Publiką daugiausiai sudarė jauni valstybės tarnautojai, užbėgantys čia prieš važiuodami namo, prie pilstomo alaus bokalų kalbantys apie politiką ir šūksniais reaguojantys į transliuojamas per televiziją rungtynes.

Su vienatve tenka susitaikyti. Žmona ir draugai liko praeityje. Septyneri metai „Drake & Sweeney“ prakaito sunkykloje menkai tepadėjo tvirtinti draugystes, beje, taip pat ir santuoką. Trisdešimt dvejų buvau blogai pasirengęs viengungiškam gyvenimui. Stebėdamas ekrane rungtynes, taip pat moteris aplinkui, klausiau savęs, ar ne metas grįžti į barų, naktinių klubų areną ir pasiieškoti naujos gyvenimo draugės? Ne. Turėtų būti kitos vietos ir būdai.

Staiga nuotaika sugedo. Išėjau iš baro.

Važiavau į miestą pamažu, neskubėdamas grįžti į savo palėpę. Mano pavardė figūruoja nuomos sutartyje, kažkur įvesta į kompiuterį, ir spėjau, kad policija be didesnio vargo galėtų surasti, kur gyvenu.

Jeigu ketina mane areštuoti, neabejojau, kad tai padarys naktį. Smagu bus įvaryti man baimės: stipriai pabelsti į duris, šiurkščiai apieškoti, uždėti antrankius, išstumti, stipriai suėmus už parankių nuleisti liftu, įgrūsti ant galinės patrulinio automobilio sėdynės ir nuvežti į miesto areštinę, kurioje būsiu vienintelis tą naktį sulaikytas baltaodis jupis25. Su kokiu pasitenkinimu jie įmes mane į sulaikytųjų kamerą kartu su visais galvažudžiais ir paliks ten gintis kaip išmanau.

Visada prie savęs turėdavau du dalykus, nesvarbu ką veikdavau. Vienas — tai mobilusis telefonas, kuriuo galėčiau paskambinti Mordekajui, kai tik būsiu areštuotas. Kitas — sulenkta šūsnis banknotų, dvidešimt šimtadolerinių, kuriomis prireikus galėčiau sumokėti užstatą ir taip atgauti laisvę anksčiau, nei spėčiau pamatyti sulaikymo kamerą.

Sustojęs už dviejų kvartalų iki namų, stebėjau, ar gatvėje nėra bent kiek įtartino tuščio automobilio. Laimingai pasiekiau savąją mansardą, niekieno nepaliestas ir nesulaikytas.

Svetainės baldus dabar sudarė dvi lauko kėdės ir plastikinė sandėliavimo dėžė, naudojama kaip kavos staliukas ar suolelis kojoms. Ant dar vienos tokios pat dėžės stovėjo televizorius. Skurdus interjeras juokino, nusprendžiau nieko neįsileisti vidun, kad nesužinotų, kaip gyvenu.

Man nesant, paskambino motina. Klausiausi atsakiklyje įrašyto jos balso. Ji ir tėtis nerimauja dėl manęs, ketina atvažiuoti aplankyti. Jiedu pasitarė ir su broliu Vorneriu, ir šis galbūt irgi ryšis kelionei. Bemaž girdėjau juos analizuojant naująjį mano gyvenimą. Kas nors turėtų su manimi pakalbėti ir atvesti į protą.

Per vienuoliktos valandos žinias mitingas Lontei atminti išskirtas kaip svarbiausia naujiena. Iš arti parodyti penki juodi karstai, pastatyti ant Apygardos administracijos rūmų laiptų, o paskui — kaip su jais žygiuojama gatve. Įterptas ir reportažas apie Mordekają, kalbantį miniai. Ji pasirodė didesnė, nei įsivaizdavau — apie penkis tūkstančius žmonių. Meras komentuoti nepanoro.

Išjungiau televizorių ir surinkau Klerės telefono numerį. Jau keturios dienos, kai mudu nesikalbėjome, tad pamaniau, kad derėtų parodyti šiek tiek mandagumo ir pralaužti ledus. Juk formaliai tebesame vyras ir žmona. Būtų miela per savaitę kokį kartą drauge papietauti.

Po trečio signalo nenoriai atsiliepė nepažįstamas balsas:

— Alio? — Vyriškis.

Sekundėlę taip apstulbau, jog netekau žado. Ketvirtadienio naktis, pusė dvyliktos. Pas Klerę vyriškis. Dar nėra nė savaitės, kai aš išėjau. Buvau bepadedąs ragelį, bet paskui suėmiau save į rankas.

— Malonėkite Klerę, — paprašiau.

— Kas kviečia? — šiurkščiai paklausė jis.

— Maiklas, jos vyras.

— Ji duše. — Balsas nuskambėjo šiek tiek piktdžiugiškai.

— Perduokite jai, kad skambinau. — Ir kaip įmanydamas greičiau padėjau ragelį.

Iki vidurnakčio žingsniavau pirmyn atgal po tris kambarius, paskui vėl apsirengiau ir išėjau pasivaikštinėti šaltyje. Kai santuoka suyra, svarstai visokiausius scenarijus. Ar tai tik reiškia, kad palengva nutolome, ar yra ir kitų priežasčių? Gal pirmuosius ženklus praleidau pro akis? Jis — tik atsitiktinis vienos nakties svečias ar juodu susitikinėdavę jau anksčiau? Koks nors pernelyg įkaitęs daktaras, vedęs, su vaikais, ar jaunas patiniškas studentas medikas, suteikiantis tai, ko jai stigdavo iš manęs?

Vis įtikinėjau save, kad tai nesvarbu. Juk mudu skiriamės ne dėl neištikimybės. Per vėlu imti į galvą, jeigu ji miegodavo su kuo nors kitu.

Santuoka baigta, aišku kaip dieną. Kad ir kokios būtų priežastys. Teeina ji velniop, kas man rūpi. Klerė praeityje, išmesta iš galvos, pamiršta. Jeigu aš galiu laisvai lakstyti paskui moteris, tos pačios taisyklės galioja ir jai.

Taip, tiesa.

Antrą nakties atsidūriau prie Diupono žiedo, nekreipdamas dėmesio į žydrųjų kvietimus ir aplenkdamas miegančius ant suolų vyrus, storai susisupsčiusius į sluoksnius drabužių ir apklotų. Pavojinga vieta pasivaikštinėti, bet man buvo nė motais.

Po kelių valandų „Krispy Kreme“ cukrainėje nupirkau dėželę su tuzinu rinktinių spurgų, du aukštus popierinius puodelius kavos ir laikraštį. Drebanti nuo šalčio Rubė kantriai laukė prie durų. Akys raudonesnės, šypsena santūresnė nei paprastai.

Mudu įsitaisėme salėje prie rašomojo stalo, mažiau apkrauto šūsnimis seniai pamirštų bylų. Padaręs ant jo šiek tiek vietos, padėjau kavą ir spurgas. Šokoladinės Rubei nepatiko, ji pasirinko įdarytąsias vaisių džemu.

— Ar skaitai laikraščius? — paklausiau išlankstydamas atsineštąjį.

— Ne.

— Gerai moki skaityti?

— Nelabai.

Tad jai paskaičiau. Pradėjome nuo pirmo puslapio, nes, svarbiausiajame buvo įdėta didelė fotografija su penkiais karstais, tartum plaukiančiais virš žmonių minios. Antraštė parašyta apatinėje puslapio dalyje, Rubei perskaičiau kiekvieną žodį. Ji įdėmiai klausėsi. Buvo girdėjusi pasakojimų apie Bartonų šeimos mirtį, tad smulkmenos labai ją sudomino.

— Ar aš negaliu taip pat numirti?

— Ne. Nebent tavo automobilyje būtų variklis ir tu įjungtum šildytuvą.

— Gaila, jis be šildytuvo.

— Galėtum numirti nuo aplinkos poveikio.

— Ką tai reiškia?

— Negyvai sušalti.

Servetėle ji pasišluostė lūpas ir nugėrė kavos. Tą naktį, kai numirė Ontarijas ir jo šeima, temperatūra buvo vienuolikta laipsnių26. Kaip Rubė išliko gyva?

— Kur eini, kai tampa iš tiesų šalta?

— Niekur.

— Lieki automobilyje?

— Taip.

— Kaip nesušąli?

— Turiu pakankamai apklotų. Tik pasislepiu po jais.

— Niekada neini nakvoti į prieglaudą?

— Niekada.

— Ar eitum ten, jeigu tai padėtų tau matytis su Terensu?

Ji pakraipė galvą ir keistai pažvelgė į mane.

— Pakartok, — paprašė.

— Juk nori matytis su Terensu, tiesa?

— Tiesa.

— Kad išsivalytum organizmą, kurį laiką tau teks pagyventi detoksikacijos centre. Ar sutiktum?

— Galbūt. Tik galbūt.

Nors ir nedidelis, bet vis dėlto žingsnelis į priekį.

— Galiu tau padėti vėl išvysti Terensą, ir tada vėl tapsi jo gyvenimo dalimi. Bet privalai išvalyti organizmą nuo kvaišalų ir likti švari.

— Kaip tą padaryti? — Vengė pažvelgti man į akis. Apglėbė delnais puodelį ir palinko virš jo, garai kilo jai į veidą.

— Šiandien eini pas Naomę?

— Taip.

— Pasikalbėjau su direktore. Šiandien ten rengiami du susirinkimai, alkoholikams ir tiems, kurie nepajėgia atsikratyti kvaišalų. Tai vadinama Anoniminių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių susirinkimais. Noriu, kad juose dalyvautum. Direktorė man paskambins.

It subartas vaikas ji klusniai man linktelėjo. Daugiau nemygsiu, bent kol kas. Ji kramsnojo spurgą, gurkšnojo kavą ir itin dėmesingai klausėsi, kai skaičiau vieną laikraščio straipsnį po kito. Užsienio įvykiai ir sportas Rubei mažai terūpėjo, bet labai susidomėjo miesto naujienomis. Kažkada, prieš daugelį metų, ji balsavusi, ir todėl Apygardos politikos reikalus išmanė. Taip pat ir kriminalinę kroniką.

Ilgas redakcijos vedamasis aršiai puolė Kongresą ir miesto valdžią, kad šie nesugeba padėti benamiams. Ateityje mūsų gatvėse bus ir daugiau lončių, perspėjo straipsnis, Jungtinių Valstijų Kapitolijaus paunksnėje mirs kiti vaikai. Perteikiau viską Rubei savais žodžiais, ir ji sutiko su kiekvienu sakiniu.

Prasidėjo šalta dulksna, tad pavėžėjau Rubę iki kitos šios dienos jos stotelės. Naomės moterų centras buvo įsikūręs šiaurės vakarų Dešimtojoje gatvėje, keturių aukštų sublokuotame pastate. Jį atidarydavo septintą ryto ir uždarydavo ketvirtą popiet. Kasdien ten būdavo galima gauti maisto, drabužių, nusiprausti po dušu, kuo nors užsiimti. Ten taip pat buvo teikiamos konsultacijos benamėms. Rubė čia lankydavosi nuolat, ir kai mudu įėjome, ją šiltai pasitiko draugės.

Pasišnekėjau su direktore, jauna moterimi, vardu Megana. Mudu tyliai susimokėme pastūmėti Rubę į blaivumą. Pusė lankančių centrą moterų sirgo psichikos sutrikimais, pusė svaiginosi visokiais kvaišalais, trečdalis buvo ŽIV nešiotojos. Rubė, kiek Megana žinojo, neužsikrėtusį jokia infekcija.

Man išeinant, moterys, susibūrusios pagrindinėje salėje, dainavo.

Sėdėjau prie rašomojo stalo įnikęs į darbą. Staiga kažkas pasibeldė į duris, ir nespėjus man atsakyti vidun įžengė Sofija.

— Mordekajas sako, kad kai ko ieškai, — prašneko ji, rankoje laikydama bloknotą ir pasirengusi rašyti.

Sekundėlę pagalvojau, paskui prisiminiau Hektorą.

— Ak taip, tiesa.

— Galiu padėti. Klok viską, ką žinai apie tą asmenį. — Ji atsisėdo ir suskato rašyti, kol greitomis išbėriau Hektoro pavardę, adresą, paskutinę žinomą darbovietę, apibūdinau išvaizdą, pabrėžiau, kad jis turi žmoną ir keturis vaikučius.

— Amžius?

— Galbūt trisdešimties.

— Apytikrė alga?

— Trisdešimt penki tūkstančiai.

— Jeigu keturi vaikučiai, galima nesunkiai spėti, kad bent vienas lanko mokyklą. Gaudami tokią algą ir gyvendami Betesdoje, negi jie pasirinktų privačią. Jis ispanų kilmės, vadinasi, veikiausiai katalikas. Dar kas nors?

Nepajėgiau nieko daugiau prisiminti. Sofija grįžo prie savo rašomojo stalo. Mačiau, kaip ji atsivertė storą, trimis žiedais sukabintą užrašų knygelę ir sklaidė puslapius. Neuždariau durų, kad galėčiau stebėti ir klausytis. Pirmiausiai paskambino į kažkokią pašto tarnybą. Jau pokalbio pradžioje pradėjo tarškėti ispaniškai, ir aš nieko nebesupratau. Vėl daugybę kartų skambino. Sofija pasisveikindavo angliškai, paklausdavo, ko jai reikėdavo, ir peršokdavo į savo gimtąją kalbą. Susisiekė su katalikiškąja vyskupija, paskui — dar visa virtinė skambučių. Man pasidarė nebeįdomu.

Po valandos ji atėjo prie mano durų ir pranešė:

— Jie išsikėlė į Čikagą. Reikia adreso?

— Kaip tu?... — pristigau žodžių, spoksojau į ją negalėdamas patikėti.

— Neklausk. Vienas draugo draugas iš jų parapijos. Palmos išsikėlė savaitgalį, labai paskubom. Reikia naujo jų adreso?.

— Kiek tai užtruks?

— Bus nelengva. Galėsiu tau nurodyti, kuria linkme ieškoti.

Salėje prie lango jos laukė bent šeši klientai, norintys gauti patarimą.

— Ne dabar. Galbūt vėliau. Dėkui.

— Nėr už ką.

Nėr už ką. Ketinau sutemus dar kelias valandas belstis į Palmu kaimynų duris, klampoti per šaltį, vildamasis, kad manęs nepamatys ir nenušaus apsaugininkai. O Sofija valandą pasidarbavusi telefonu surado dingusį asmenį.

Čikagos filiale „Drake & Sweeney“ turėjo per šimtą teisininkų. Du kartus ten buvau lankęsis dėl antimonopolinių reikalų. Kontoros įsikūrusios dangoraižyje prie ežero kranto. Pastato vestibiulyje per kelis aukštus trykšta fontanai, aplinkui išsidėsčiusios parduotuvėlės, aukštyn kelia eskalatorių zigzagai. Puiki vieta pasislėpti ir stebėti Hektorą Palmą.

26

Benamiai gyvena arti gatvių, šaligatviu bordiūru ir nutekamųjų latakų, betono, šiukšliadėžių, kanalizacijos dangčių ir priešgaisrinių hidrantų, autobusų stotelių ir parduotuvių vitrinų. Diena po dienos jie pamažėle slenka pažįstama teritorija, stabtelėdami pasišnekėti vienas su kitu, sustodami paspoksoti į transporto kamščiuose įstrigusius automobilius, įsiminti kokį nors kvaišalų prekeivį prie kampo, kokį nors naują veidą savo rajone. Laikas mažai ką tereiškia. Slėpdami veidus po skrybėlėmis ir kepurėmis, po vaistinėje nusipirktais akiniais nuo saulės, jie sėdi ant savųjų šaligatvių kaip sargybiniai ir stebi judėjimą. Jie girdi gatvės garsus, kvėpuoja didmiesčio dyzelinių autobusų išmetamais dujų dūmais ir pigiose užkandinėse uodžia prisvilusių taukų kvapus. Tas pats automobilis pravažiuoja du kartus, ir jiems tai įsimena. Tolumoje pokšteli šūvis, ir jie žino, iš kur atsklinda aidas. Prie šaligatvio sustoja koks nors prašmatnus limuzinas su Virdžinijos ar Merilando registracijos numeriais, ir jie stebi, kol šis nuvažiuoja.

Automobilyje be skiriamųjų ženklų laukia neuniformuotas faras, ir jie tai mato.

— Ten, lauke, policija, — pasakė Sofijai vienas mūsų klientas. Ji nuėjo prie paradinių durų, pažvelgė pro langutį pietryčių pusėn į Q gatvę ir ten pamatė tartum niekuo neišsiskiriantį policijos automobilį. Palaukusi pusę valandos, vėl pasitikrino. Paskui nuėjo pas Mordekają.

Aš nieko nepastebėjau, nes kovojau dviem frontais: su maisto talonus skirstančia kontora ir prokuratūra. Penktadienio popietė, miesto biurokratai ir šiaip nepaslankieji skuba kuo greičiau baigti darbą. Abu, Mordekajas ir Sofija, man pranešė tą nemalonią žinią.

— Man regis, ten laukia farai, — niūriai pareiškė Mordekajas.

Pirmutinė reakcija — nerti po stalu, tačiau, žinoma, to nepadariau. Pasistengiau nutaisyti ramų veidą.

— Kur? — paklausiau, lyg tai būtų svarbu.

— Prie kampo. Daugiau nei pusę valandos stebi mūsų pastatą.

— Galbūt jiems reikia tavęs, — pabandžiau suskelti humorą. Cha-cha. Abiejų veidai liko akmeniniai.

— Aš pasiteiravau telefonu, — pasakė Sofija. — Išduotas orderis tavo areštui. Dėl vagystės su įsilaužimu.

Taigi sunkus nusikaltimas! Kalėjimas! Dailus baltaodis vaikinas įmetamas į duobę vilkams sudraskyti. Mindžikavau nuo kojos ant kojos, labai stengdamasis neišsiduoti, kad išsigandau.

— Nieko stebėtina. — Lyg taip man nutikdavo nuolat. — Greičiau tai baikime.

— Paskambinsiu vienam vyriokui į prokuratūrą, — nusprendė Mordekajas. — Būtų gražu, jeigu tau leistų pačiam prisistatyti.

— Būtų gražu, — sutikau, lyg tai turėtų reikšmės. — Bet aš visą dieną skambinau į prokuratūrą. Niekas nekelia ragelio.

— Ten du šimtai teisininkų...

Skirtingai nei gatvėje, draugų toje pusėje Mordekajas neturėjo. Farai ir prokurorai buvo jo prigimtiniai priešai.

Greitai apmetėm veiksmų planą. Sofija paskambins inspektoriui, tvarkančiam paleidimo už užstatą reikalus. Šis pasitiks mus prie areštinės. Mordekajas pasistengs surasti palankų teisėją. Tik nebuvo nė žodžio pasakyta, kas ir taip buvo aišku: juk šiandien — penktadienis. O iki pirmadienio miesto areštinės kameroje galiu ir neišgyventi.

Juodu išėjo skambinti, o aš suakmenėjęs sėdėjau prie savo rašomojo stalo, nepajėgdamas nei pajudėti, nei mąstyti ar ko nors imtis, tik klausiausi, ar nesugirgždės paradinės durys. Ilgai laukti neteko. Lygiai ketvirtą įžengė leitenantas Geskas su pora savo vyrų iš paskos.

Per pirmąjį savo susidūrimą su Gesku, kai atėjo daryti kratos Klerės bute, aš putojau, užsirašinėjau vardus, grasinau jam ir jo draugeliams visokiais bjauriais ieškiniais. Kiekvieną jo žodį pasitikdavau kandžiomis replikomis. Buvau aršiai kaltinantis advokatas, o jis — tik menkas faras. Man nė neatėjo į galvą, kad galbūt vieną gražią dieną turės malonumą mane areštuoti. Ir šit dabar jis — krypuojantis it senstantis boksininkas, kažkaip sugebantis tuo pat metu piktai vypsoti ir šypsotis, nešinas dar storesne šūsnimi popierių, sulankstytų ir parengtų sviesti man į krūtinę.

— Man reikia pamatyti poną Broką, — kreipėsi jis į Sofiją, ir bemaž tuo pat metu aš šypsodamasis įžengiau į salę.

— Sveiki, Geskai, — tariau. — Vis tebeieško te tos bylos?

— Ne. Bent ne šiandien.

Iš savo kabineto pasirodė Mordekajas. Sofija stovėjo prie savo rašomojo stalo. Visi žvelgėme vienas į kitą.

— Turite orderį? — paklausė Mordekajas.

— Taip. Štai dėl to pono Broko, — pamojo ranka Geskas.

Aš gūžtelėjau pečiais.

— Ką gi, eime. — Žengtelėjau prie Gesko. Vienas iš jo žaliūkų nusisegė nuo diržo antrankius. Buvau pasiryžęs bent atrodyti šaltakraujis.

— Esu jo advokatas, — pareiškė Mordekajas. — Malonėkite parodyti.

Jis paėmė iš Gesko arešto orderį ir kol šį skaitė, buvau surakintas antrankiais. Riešus už nugaros suspaudė šaltas metalas. Suveržta stipriai, ar bent stipriau, negu reikėtų, bet pajėgiau iškęsti ir buvau pasiryžęs vaizduoti, kad man tai nė motais.

— Mielai pats pristatysiu savo klientą į policijos nuovadą, — pasisiūlė Mordekajas.

— Cha, dėkui, bet kam jums tas vargas.

— Kur jį vešite?

— Į Centrinę.

— Palydėsiu tave ten, — pasakė man Mordekajas. Sofija kalbėjo telefonu, ir tas vaizdas mane labiau nuramino, nei Mordekajo pažadas sekti iš paskos.

Viską matė trys mūsų klientai; trejetas nepiktybinių gatvės džentelmenų, atėjusių šnektelėti su Sofija. Sėdėjo ten, kur visada laukdavo klientai, ir kai ėjau pro šalį, jie žiūrėjo išsižioję, negalėdami patikėti.

Vienas iš žaliūkų, sugriebęs už alkūnės, išstūmė mane pro paradines duris, ir aš žengiau į lauką nekantraudamas kuo greičiau nerti į jų automobilį — baltą, bet purviną, be skiriamųjų ženklų, stovėjusį prie kampo. Benamiai matė viską — privažiuojantį prie konsultacijos automobilį, farus, įpuolančius vidun ir išsivedančius mane surakintą antrankiais.

— Areštavo advokatą, — netrukus jie kuždėsis vienas kitam, ir žinia kaipmat pasklis po gatves.

Geskas įsitaisė greta manęs ant užpakalinės sėdynės. Sėdėjau žemai pasilenkęs, nieko nematydamas aplinkui — sukrėtimą ėmiau realiai suvokti.

— Kas per laiko gaišatis, — pareiškė Geskas, atsidrėbdamas sėdynėje ir užsikeldamas ant kelio koją su kaubojišku batu. — Šiame mieste — šimtas keturiasdešimt neišaiškintų žmogžudysčių, kvaišalai ant kiekvieno kampo, narkotikų prekeiviai, pardavinėjantys kvaišalus mokyklose, ir štai turime bergždžiai terliotis su jumis.

— Ketinate mane kvosti, Geskai? — paklausiau.

— Ne.

— Tai gerai.

Leitenantas nepasivargino ir nepriminė Mirandos perspėjimo27, bet jis ir neprivalėjo, kol nepradėjo uždavinėti klausimų.

Žaliūkas numeris vienas pašėlusiu greičiu ginė automobilį Keturioliktąja į pietus, be įjungtų švyturėlių ar sirenų ir tikrai nekreipdamas dėmesio į eismo ženklus ar pėsčiuosius.

— Tuomet atsikabinkite nuo manęs, — pridūriau.

— Jeigu tai priklausytų nuo manęs, mielai taip padaryčiau. Bet kaip reikiant užmynėte kažkam ant nuospaudos. Prokuroras man sako, kad jį mygia jus prigriebti.

— Kas mygia? — paklausiau. Bet atsakymą žinojau. Kam „Drake & Sweeney“ gaišti laiką su farais; verčiau teisine kalba pasišnekėti su vyriausiuoju prokuroru.

— Aukos, — aiškiai sarkastišku tonu bloškė jis. Sutikau su tokiu įvertinimu; sunku buvo įsivaizduoti šutvę pinigais pertekusių teisininkų nusikaltimo aukomis.

Daugelis įžymių žmonių buvo areštuoti. Bandžiau juos prisiminti. Martinas Liuteris Kingas bent kelis sykius pateko už grotų. Taip pat Boiskis28 ir Milkenas29, kiti pagarsėję vagys, kurių pavardžių nepajėgiau prisiminti. O kur dar tie visi įžymūs aktoriai ir sportininkai, įkliuvę vairuojantys išgėrę, kabinantys prostitutes ir turintys prie savęs kokaino? Jie buvo įgrūsti ant užpakalinių policijos automobilių sėdynių ir išvežti kaip paprasti nusikaltėliai. Vienas Memfio teisėjas pasodintas iki gyvos galvos; turiu pažįstamą iš koledžo laikų beatsitiesiantį po bausmės už grotų reabilitacijos centre; buvusį klientą, už mokesčių vengimą atsidūrusį federalinėje pataisos įstaigoje. Visi buvo areštuoti, nuvežti į nuovadą, užregistruoti, paimti jų pirštų atspaudai, padarytos nuotraukos su smulkiais skaičiukais po smakru. Ir visi išliko gyvi.

Spėjau, kad ir Mordekajas Grinas buvo riešais jutęs šaltą antrankių metalą.

Kartu jaučiau ir šiokį tokį palengvėjimą, nes galiausiai tai jau vyksta. Nebereikės bėgti ir slapstytis, gręžiotis per petį, ar kas nors neseka. Laukimas baigėsi. Ir čia ne koks nors vidurnakčio reidas, po kurio likčiau už grotų iki ryto. Ne, dar galima ką nors sugalvoti. Jeigu bent kiek lydės sėkmė, bus atlikti procesiniai veiksmai ir mane paleis dar prieš užgriūvant į areštinę savaitgalio padugnių srautui.

Bet kartu neapleido ir šioks toks siaubas, baimė, kokios dar gyvenime nepatyriau. Miesto areštinėje daug kas galėtų atsitikti. Galėtų kur nors užsimesti dokumentacija, atsirasti visokiausių trukdžių. Galbūt sumokėti užstatą bus atidėta iki šeštadienio ar sekmadienio, gal net iki pirmadienio. Galėčiau būti įmestas į sausakimšą nedraugiškų ir netgi grėsmingų tipų kamerą.

Galbūt nutekės informacija, kad buvau suimtas. Mano draugai linguos galvomis ir stebėsis, ką dar galėčiau padaryti, kad visiškai sumaučiau sau gyvenimą. Gimdytojai liks sugniuždyti. Nežinojau, kaip sureaguos Klerė, ypač dabar, kai kompaniją jai palaiko kažkoks alfonsas.

Užsimerkiau ir pasistengiau įsitaisyti patogiau, bet tai pasirodė neįmanoma, nes sėdėjau sau ant rankų.

Procesiniai veiksmai vyko lyg per miglą — tartum siurrealiame sapne Geskas vedžiojo mane it paklydusį šunytį iš vietos į vietą. Laikyk įbedęs akis į grindis, vis kartojau sau, nežiūrėk į tuos žmones. Pirmiausia turimų daiktų aprašas — išversti viską iš kišenių, pasirašyti blanke. Toliau — purvinu koridoriumi į fotografo kambarį, nusiauti batus, atsistoti prie ūgio matuoklės, nebūtina šypsotis, jei nenorite, bet prašom žiūrėti į objektyvą. Paskui pasisukti profiliu. Toliau — į daktiloskopijos kabinetą, kuris pasirodė laikinai užimtas, tad koridoriuje Geskas antrankiais prirakino mane it kokį psichą prie kėdės, o pats nuėjo pasiieškoti kavos. Pro šalį šiūravo areštuotieji, pereinantys įvairius procesinių veiksmų etapus. Visur farai. Kažkoks baltas veidas, ne faro, bet įtariamojo kaip ir aš — jauno vyriškio dailiu tamsiai mėlynu kostiumu, matyt, girto, pamuštu kairiu paakiu. Kaipgi galima nusitašyti penktadienio popietę, kai dar nėra nė penktos valandos? Vyriškis triukšmavo ir grasino, grebluodamas ir veldamas žodžius, bet, kiek mačiau, niekas nekreipė dėmesio. Paskui jo nebeliko. Praslinko kažkiek laiko, ir ėmiau panikuoti. Lauke jau tamsu, savaitgalis įsibėgėja, prasidės nusikaltimai ir areštinė vis labiau pildysis. Sugrįžo Geskas, nuvedė mane daktiloskopijai ir stovėdamas šalia patenkintas stebėjo, kaip imami mano pirštų atspaudai.

Niekur skambinti telefonu nereikėjo. Mano advokatas kažkur netoliese, nors Geskas jo nematęs. Leidžiantis žemyn į areštinę, durys darėsi vis sunkesnės. Žengėme aiškiai ne ta kryptimi — durys į gatvę liko už mūsų.

— Ar galiu sumokėti užstatą? — galiausiai paklausiau. Mat priekyje pamačiau grotas; jomis apsaugotus langus ir budrius ginkluotus prižiūrėtojus.

— Manau, jūsų advokatas jau tuo užsiima, — atsakė Geskas.

Jis perdavė mane seržantui Kofiui. Šis liepė man atsistoti veidu į sieną, pražergti kojas, ir greitomis apgrabinėjo, lyg ieškotų monetų. Nieko neradęs, suniurnėjo ir parodė pirštu į metalo detektorių, pro kurį sėkmingai praėjau. Skambutis, durys nuslydo į šalį, atverdamos koridorių su grotomis abipus. Žvangtelėjo užsidarydamos durys, ir mano maldos būti kaipmat išleistam, liko neišklausytos.

Mums žengiant koridoriumi pro grotas tiesėsi rankos, net iki alkūnių. Vyrai stebėjo mus. Vėl nudūriau akis sau į pėdas. Kofis pakeliui pažvelgdavo į kiekvieną kamerą; pamaniau, kad skaičiuoja, kiek viduje sulaikytųjų. Sustojome prie trečiosios po dešinei.

Kameros kompanionai — visi juodieji, gerokai už mane jaunesni. Iš pradžių suskaičiavau keturis, paskui pamačiau ant viršutinio gulto tysant penktąjį. Dvi lovos šešiems žmonėms. Kamera — mažas kubas trimis sienomis vien iš grotų, tad buvo matyti kaliniai kaimynystėje ir priešais, kitoje koridoriaus pusėje. Užpakalinė siena šlakbetonio blokų, kampe — mažutis tualetas.

Kofis užtrenkė už manęs duris. Vyriokas ant viršutinio gulto atsisėdo ir nukorę per kraštą kojas. Jo pėdos kadarojo bemaž prie pat veido sėdinčiajam ant apatinio gulto. Visi penki sužiuro į mane, stovintį prie durų: stengiausi atrodyti ramus ir bebaimis, iš paskutiniųjų akimis ieškojau vietos, kur galėčiau ant grindų atsisėsti, kad netektų liestis prie kameros kompanionų.

Ačiū Dievui, jie neginkluoti. Ačiū Dievui, kad kažkas įrengė metalo detektorių. Jie neturi pistoletų ar peilių, o aš — nieko vertingo, išskyrus drabužius. Laikrodis, piniginė, mobilusis telefonas, grynieji pinigai — ir visa kita, ką turėjau su savimi — paimta ir inventorizuota.

Kameros priekyje veikiausiai bus saugiau nei gilumoje. Stengdamasis nežiūrėti jiems į akis, atsisėdau ant grindų ir atsirėmiau nugara į duris. Koridoriaus gale kažkas šaukėsi prižiūrėtojo.

Dviem kameromis toliau įsiplieskė muštynės, ir pro grotas bei gultus mačiau girtą baltaveidį tamsiai mėlynu kostiumu, vyrioką, įremtą į kampą dviejų stambių juodųjų, kurie daužė jam galvą. Kiti šūksniais juos ragino, ir visame flygelyje kilo baisus triukšmas. Netinkamas metas būti baltajam.

Nuskambėjo šaižus švilpukas, nuslydo durys, ir su „bananu“ rankoje grįžo Kofis. Muštynės staiga nutrūko, girtuoklis nejudėdamas gulėjo pilvu ant grindų. Kofis nuėjęs prie kameros paklausė, kas atsitiko. Niekas nežinojo, niekas nieko nematė.

— Kad būtų ramu! — griežtai pareikalavo Kofis ir išėjo.

Slinko minutės. Girtuoklis sudejavo; kažkas kažkur toliau vėmė.

Vienas iš mano kompanionų atsistojo ir prisiartino prie manęs. Basa pėda bakstelėjo man koją. Pažvelgiau aukštyn, paskui nusukau akis į šalį. Jis piktai spoksojo į mane. „Man galas!“ — pagalvojau.

— Gera striukė, — metė jis.

— Dėkui, — sumurmėjau, stengdamasis, kad mano balsas nenuskambėtų pašaipiai ar kaip nors provokuojamai. Striukė buvo tamsiai mėlynas bleizeris, tas senasis, kuriuo vilkėjau kasdien prie džinsų ar chaki kelnių — savo radikaliąja apranga. Tikrai neverta, kad būčiau dėl jos papjautas.

— Gera striukė, — vėl pakartojo jis ir darsyk bakstelėjo pėda. Vyriokas, kuris sėdėjo ant viršutinio gulto, nušoko ant grindų ir žengtelėjo arčiau, kad galėtų geriau matyti.

— Dėkui, — pakartojau.

Vaikinas kokių aštuoniolikos ar devyniolikos, raumeningas ir aukštas, nė gramo riebalų, veikiausiai priklausantis kokiai nors gaujai ir ištisai leidžiantis gyvenimą gatvėje. Pasipūtęs ir savo bravūra trokštantis kitiems padaryti įspūdį.

Įspirti man į subinę bus lengviausias darbas, kokį yra turėjęs.

— Aš tokios geros striukės neturiu. — Dar stipriau bakstelėjo mane basa pėda, matyt, provokuodamas.

„Nejau koks nors nuskuręs gatvės chuliganėlis, — pagalvojau. — Bet negalėtų jos pavogti, nes nėra kur bėgti.“

— Norėtumėte panešioti? — paklausiau nepakeldamas galvos.

— Ne.

Pritraukiau kelius arčiau sau prie smakro. Užėmiau gynybos poziciją. Jeigu spirs ar užsimos smogti, nesirengiau įsileisti į muštynes.

Bet koks pasipriešinimas tučtuojau priviliotų kitus keturis, ir visi puikiai smagintųsi kuldami baltaodį.

— Bičas sako, kad tavo gera striukė, — tarė nušokusysis nuo viršutinio gulto.

— O aš padėkojau.

— Bičas sako, kad tokios geros neturi.

— Tad ką turėčiau daryti? — paklausiau.

— Visada malonu gauti dovaną.

Trečiasis žingtelėjo į priekį ir uždarė pusratį aplinkui mane. Pirmasis paspyrė man pėdą, ir visi pasislinko kiek arčiau. Buvo pasirengę smogti, tik kiekvienas laukė, kol pradės kitas, tad aš greitai nusivilkau bleizerį ir jį atkišau.

— Dovana? — pirmasis paklausė paimdamas.

— Vadinkite kaip norit. — Vis sėdėjau nuleidęs galvą, vengdamas su visais susidurti akimis, todėl nepamačiau, kaip jis pakėlė koją. Stiprus spyris pataikė man į kairį smilkinį, atlošdamas galvą, ir ji kaukštelėjo į grotas.

— Sūdąs! — sušukau, čiupinėdamasis pakaušį. — Pasilikite sau tą prakeiktą šlamštą. — Įsiręžiau, laukdamas antpuolio.

— Dovana?

— Taip.

— Dėkui, žmogau.

— Nėr už ką. — Pasitryniau veidą. Visa galva buvo nutirpusi.

Jie pasitraukė palikdami mane susirietusį į kamuolį.

Slinko minutės, nors buvau praradęs laiko nuovoką. Girtas baltaodis dviem durimis toliau pradėjo peikėtis, kažkas vėl šaukėsi prižiūrėtojo. Mušeika mano striukės neužsivilko. Ši prašapo kameroje.

Veidas tvinkčiojo, bet kraujo nebuvo. Jeigu smūgių daugiau nesulauksiu, galima bus sakyti, kad lengvai atsipirkau. Kažkoks nelaimės draugelis iš koridoriaus šūkalojo, kad negali miegoti, ir aš susimąsčiau, ko dar tikėtis naktį. Šeši kaliniai, dvi siaurutėlės lovos. Nejau tikimasi, kad miegosime ant grindų, be pagalvių ar apklotų?

Ant grindų sėdėti darėsi šalta, ir žvilgčiodamas į kameros kompanionus svarsčiau, kokius nusikaltimus jie padarę. Taip, aš pasiskolinau bylą, bet išties ketinau ją padėti atgal į vietą. Ir vis dėlto atsidūriau čia, podraug su kvaišalų prekeiviais, automobilių vagimis, prievartautojais, galbūt net žudikais.

Nors nebuvau alkanas, pagalvojau apie valgį. Neturėjau dantų šepetėlio. Į tualetą dar nenorėjau, bet kas bus, kai prireiks? Kur geriamasis vanduo? Tapo svarbūs elementarūs dalykai.

— Geri batai, — nuskambėjo balsas, ir aš krūptelėjau. Pakėlęs galvą pamačiau jau kitą stovintį prie manęs. Buvo užsimovęs purvinas baltas kojines, be batų, pėdos keliais coliais ilgesnės už manąsias.

— Dėkui, — atsakiau. Batai, apie kuriuos kalbėjo — seni „Nike“ sportbačiai krosui. Ne kokie nors krepšinio aulinukai, kad patiktų mano kompanionui. Bent sykį pasigailėjau, kad neaviu spurguotais mokasinais, kokius nešiodavau savo ankstesnės karjeros metu.

— Kokio dydžio? — paklausė jis.

— Dešimto.

Bernas, kuris atėmė iš manęs striukę, žengtelėjo arčiau; užuomina duota ir suprasta.

— Mano dydžio, — pakomentavo pirmasis.

— Norėtumėte jų? — Iškart suskatau laisvinti raištelius. — Štai, mielai jums dovanoju. — Greitai nusispyriau batus, ir jis juos paėmė.

„O kaip mano džinsai ir apatiniai?“ — niežėjo liežuvį paklausti.

Galiausiai, apie septynias, Mordekajas prasiveržė pro kliūtis. Kofis atsivedė mane iš kameros. Kai mudu patraukėme į raštinę, mano kolega paklausė:

— Kur tavo batai?

— Kameroje. Atėmė.

— Atgausiu juos.

— Dėkui. Taip pat vilkėjau bleizeriu.

Jis pažvelgė man į kairę veido pusę, kur akies kampe jau pampo mėlynė.

— Viskas gerai?

— Nuostabu. Aš laisvas.

Užstato suma — dešimt tūkstančių dolerių. Mordekajas atėjo su laiduotės inspektoriumi. Sumokėjau šiam tūkstantį grynaisiais ir pasirašiau reikiamus dokumentus. Kofis atnešė man batus ir bleizerį. Mano įkalinimas baigėsi. Prie durų savo automobilyje laukė Sofija. Nurūkome nuo areštinės.

27

Grynai fizine prasme, aš mokėjau kainą už savąją kelionę. Iš „dramblio kaulo bokšto“ aukštybių į gatvę. Mėlynės po autoavarijos bemaž dingo, bet raumenis ir sąnarius maus dar savaites. Svoris sparčiai krito, ir dėl dviejų priežasčių: buvo jau ne pagal kišenę maitintis restoranuose, kuriuos anksčiau laikiau savaime suprantamais, be to, visiškai praradau apetitą. Nuo miego ant grindų gėlė nugarą, bet buvau pasiryžęs toliau tęsti šį eksperimentą, vildamasis, kad priprasiu. Deja, kartais rimtai suabejodavau.

O dar gatvės bernas basa koja bemaž sulaužė man kaukolę. Iki vėlumos šaldžiau galvą ledu, bet kaskart, kai naktį pabusdavau, jutau, tartum ji pūstųsi.

Bet džiaugiausi, kad likau gyvas, daugiau mažiau sveikas po kryčio į pragarą, iš kurio po kelių valandų buvau išgelbėtas. Nežinomybės baimė nutolo, bent kol kas. Manęs nebetykos farai.

Stambi vagystė — ne juokai, ypač jeigu esu kaltas. Gresia iki dešimties metų kalėjimo. Bet apie tai pagalvosiu vėliau.

Šeštadienį, dar saulei nepatekėjus, iš namų išskubėjau pirkti laikraščių. Arčiausia, kur galėjau atsigerti kavos — tai pernakt veikiančioje mažutėje bakalėjos parduotuvėje, įsikūrusioje Kaloramos rajone ir priklausančioje triukšmingai pakistaniečių šeimai, toje Adams Morgano kvartalo dalyje, kur ties vienu namu galėjo būti saugu, o ties kitu — jau labai pavojinga. Įsitaisęs prie prekystalio, užsisakiau didelę porciją „latte“. Paskui atsiverčiau laikraštį ir susiradau tą vienintelį straipsnelį, dėl kurio negalėjau užmigti.

Manųjų draugų iš „Drake & Sweeney“ viskas gražiai suplanuota. Antrame „Miesto kronikos“ puslapyje puikavosi mano portretinė fotografija — iš firmos prieš metus parengto reklaminio lankstinuko. Tik pas juos galėjo būti negatyvas.

Trumpame, keturių pastraipų straipsnyje buvo parašyta reporterio gauta iš firmos informacija. Aš ten dirbęs septynerius metus, antimonopolinės teisės skyriuje, esu baigęs teisės fakultetą Jeilyje, anksčiau netrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Firma — penkta pagal dydį šalyje: aštuoni šimtai teisininkų, filialai aštuoniuose miestuose ir taip toliau. Jokių pasisakymų, nes to ir nereikėjo. Vienintelis straipsnelio tikslas — mane pažeminti, ir tai puikiai atlikta. VIETINIS ADVOKATAS AREŠTUOTAS UŽ STAMBIĄ VAGYSTĘ, skelbė antraštė po mano fotografija. Pavogtas laimikis apibūdintas kaip „paimta svarbi medžiaga“, kurią išsinešiau neseniai pasitraukdamas iš firmos.

Bet spjūvis, tiesą sakant, išėjo skystokas — šutvė teisininkų, susikivirčijusių dėl paprasčiausių popierių. Kam kitam, išskyrus mane patį ir mano pažįstamus, galėtų tai rūpėti? Gėda greitai nuves; pasaulyje vyksta pernelyg daug kur kas tikresnių sensacijų.

Fotografija ir su ja susiję faktai pateko reporteriui, noriai sutikusiam spausdinti savo keturias pastraipas ir luktelėti, kol mano suėmimą bus galima patvirtinti. Visai nesunkiai įsivaizdavau Artūrą ir Rafterį su savo komanda valandų valandas planuojančius mano areštą ir jo pasekmes. Įsivaizdavau, kaip už sugaištą laiką jie pateiks sąskaitą „RiverOaks“ kompanijai vien todėl, kad atsitiko taip, jog ji — klientas, arčiausiai prikišęs pirštus prie viso to jovalo.

Tik pamanyk, kokia viešųjų ryšių akcija! Keturios pastraipos šeštadieniniame numeryje!

Pakistaniečiai negamino spurgų su vaisių džemo įdaru. Tad nusipirkau tik avižinių sausainukų ir nuvažiavau į kontorą.

Prieangyje miegojo Rubė. Eidamas jos link mąsčiau, ar ilgai laukusi. Sėdėjo užsiklojusi dviem ar trimis apklotais, galvą atrėmusi į didelį drobinį pirkinių krepšį, prigrūstą savo mantos. Sukosėjau, ir ji pašoko ant kojų.

— Kodėl čia miegi? — paklausiau.

Dirstelėjusi į popierinį krepšelį su maistu, ji atsakė:

— Juk turiu kur nors miegoti.

— Maniau, miegi automobilyje.

— Taip. Dažniausiai.

Klausinėti benamės, kodėl mieganti čia, o ne kur nors kitur, beprasmiška. Rubė buvo alkana. Atrakinau duris, įjungiau šviesas ir nuėjau sutaisyti kavos. Pagal susiklosčiusią mudviejų tradiciją, ji liko laukti salėje prie rašomojo stalo, bemaž tapusio nuosavu.

Gėrėme kavą, kramsnojome sausainukus ir skaitėme laikraštį: vieną straipsnį pakaitomis perskaitydavau sau pačiam, kitą — kuris būtų įdomus jai. Tą apie save praleidau.

Vakar popiet Rubė išėjo iš Anoniminių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių susirinkimo, vykusio pas Naomę. Rytinė sesija praėjo be nutikimų, bet iš antrosios ji pabėgo. Megana, direktorė, valandą, iki užgriūvant Geskui, man paskambino ir apie tai pranešė.

— Kaip šįryt jautiesi? — paklausiau, kai baigėme skaityti laikraštį.

— Puikiai. O tu?

— Irgi puikiai. Esu švarus. O tu?

Rubės galva šiek tiek nusviro, žvilgsnis kryptelėjo į šalį. Patylėjo ganėtinai ilgai, kad galėčiau patikėti atsakymu.

— Svari.

— Ne, nesi. Nemeluok man, Rūbe. Juk aš tavo draugas ir advokatas, ketinu tau padėti, kad galėtum matytis su Terensu. Bet nepavyks to padaryti, jeigu meluosi. Nagi, pažvelk man į akis ir pasakyk, ar esi švari.

Kažkokiu būdu ji dar labiau susigūžė ir nudelbusi akis į grindis prisipažino:

— Ne.

— Dėkui. Kodėl išėjai iš Anoniminių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių susirinkimo?

— Neišėjau.

— Direktorė man pranešė, kad išėjai.

— Maniau, jos baigė.

Nesirengiau ginčytis, nes neįstengčiau laimėti.

— Šiandien eisi pas Naomę?

— Taip.

— Gerai, aš tave nuvešiu, bet turi man pažadėti, kad būsi abiejuose susirinkimuose.

— Pažadu.

— Tu privalai pirmutinė ten ateiti ir paskutinė išeiti, aišku?

— Aišku.

— Ir direktorė tave stebės.

Ji linktelėjo ir atsikando dar vieno sausainuko, jau ketvirto. Mudu kalbėjomės apie Terensą ir reabilitacijos kursą, kaip išsivaduoti nuo narkotikų, ir aš vėl pradėjau suvokti priklausomybės beviltiškumą. Juk ji negali be narkotikų nė paros.

Spėjau, kad svaiginasi kreku. Bematant sukeliantis priklausomybę ir pigiau grybų.

Pakeliui pas Naomę Rubė netikėtai pareiškė:

— Tave buvo areštavę, ar ne?

Vos neprašokau per raudoną šviesą. Rubė miega priešaušriu prie kontoros durų slenksčio, vos moka skaityti. Kaip galėjo jai patekti į rankas laikraštis?

— Taip, buvo.

— Taip ir maniau.

— Iš kur sužinojai?

— Gatvėse visko išgirsti.

Ak, taip. Pamiršk laikraščius. Benamių savas telegrafas: „Tas jaunasis advokatas tenai pas Mordekają buvo areštuotas. Farai išsitempė jį visai kaip kurį nors iš mūsiškių.“

— Nesusipratimas, — numojau. Lyg jai būtų svarbu.

Pradėta dainuoti be jos; kopdami laiptukais į Naomės centrą, už langų girdėjome balsus. Paradines duris atidarė pati Megana ir pakvietė mane pasilikti kavutei. Pagrindinėje pirmo aukšto salėje, kuri kažkada buvo prašmatni svetainė, Naomės moterys dainavo, dalijosi rūpesčiais, klausėsi viena kitos bėdų. Kelias minutes mudu jas stebėjome. Buvau vienintelis vyriškis, jaučiausi it įsibrovėlis.

Virtuvėje Megana įpylė kavos ir trumpai pavedžiojo po centrą. Kalbėjomės pašnabždomis, nes netoliese moterys meldėsi. Pirmame aukšte, kiek toliau nuo virtuvės, buvo dušai ir tualeto kambariai; už namo — nedidelis sodelis, jame mėgdavo pabūti moterys, kamuojamos depresijos. Antrame aukšte — įvairūs kabinetai, priėmimo kambariai ir stačiakampė salė, pristatyta kėdžių. Čia rinkdavosi drauge Anoniminių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių kuopelės.

Mudviem kopiant siaurais laiptais, apačioje skambėjo linksma choro melodija. Meganos kabinetas buvo trečiame aukšte. Ji pakvietė mane vidun, ir kai tik atsisėdau, numetė man ant kelių Post egzempliorių.

— Nemaloni naktis, a? — nusišypsojo ji.

Vėl pažvelgiau į savo fotografiją.

— Nebuvo taip blogai.

— Kas tai? — Ji parodė sau į smilkinį.

— Kameros draugelis panoro mano batų. Ir pasiėmė.

Ji parodė į manuosius gerokai panešiotus „Nike“ sportbačius.

— Šituos?

— Taip. Dailūs, ar ne?

— Ar ilgai jus išlaikė kalėjime?

— Porą valandų. Paskui vėl susirinkau iš skeveldrų gyvenimą. Pavyko pasiekti reabilitacijos centrą. Dabar jaučiuosi it gimęs iš naujo.

Ji vėl nusišypsojo, žavingai, ir mudviejų akys mirksnį susitiko. Pagalvojau: „Oho, vaikine! O juk ji nemūvi sutuoktuvinio žiedo!“ Aukšta ir šiek tiek per liesa. Plaukai tamsiai kaštoniniai, trumpai nukirpti, atrodo šauniai — sušukuoti virš ausų it mokinukės. Akys — šviesiai rudos, didelės didelės ir apvalios, labai malonu į jas kokias porą sekundėlių žiūrėti. Netikėtai sumojau, kad ji labai patraukli. Keista, kaip anksčiau to nepastebėjau?

Įkliuvau? Ko gero, užklydau laiptais aukštyn visai ne kabineto apžiūrėti? Kaip galėjau nepastebėti tos šypsenos ir tų akių vakar?

Mudu pasipasakojome savo biografijas. Jos tėvas — episkopalinės bažnyčios pastorius Merilande ir „Redskins“ aistruolis, įsimylėjęs Kolumbijos apygardą. Dar būdama paauglė ji nusprendė dirbti vargšams. Aukštesnio pašaukimo nėra.

Gavau prisipažinti, kad apie vargšus prieš dvi savaites dar nė negalvojau. Istorija su Misteriu ir tai, kaip ji mane paveikė, ją pakerėjo.

Pakvietė grįžti priešpiečiams, kartu pasitikrinti dėl Rubės. Jeigu išlystų saulė, galėtume pavalgyti sodelyje.

Skurdo advokatai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Geba užmegzti romaną keisčiausiose vietose, tarkime, benamių moterų prieglaudoje.

Savaitę pasivažinėjęs po pavojingiausius Kolumbijos apygardos rajonus, ne kartą lankęsis prieglaudose ir apskritai sukinėjęsis tarp benamių, nustojau slėptis už Mordekajo nugaros, kai išeidavau iš konsultacijos. Jis buvo neįkainojamas skydas, bet jeigu norėjau išlikti gatvėje gyvas ir sveikas, privalėjau šokti į upę ir išmokti plaukti.

Turėjau sąrašą kone trisdešimties prieglaudų, valgyklų ir pagalbos centrų, kur nuolatos lankydavosi benamiai. Ir taip pat sąrašą su pavardėmis septyniolikos iškeldintųjų, įskaitant Devoną Hardį ir Lontę Barton.

Šeštadienio rytą kita mano stotelė po Naomės centro buvo „Gileado kalno krikščioniškoji bažnyčia“ netoliese Galodeto universiteto. Jei tikėsime mano žemėlapiu, ten įsikūrusi viešoji valgykla, prie Niujorko gatvės ir Floridos aveniu sankryžos, kur kadaise stovėjo sandėlys. Jai vadovavo jauna moteris, vardu Glorija, kuri, kai atvažiavau devintą, virtuvėje viena smulkino salierus ir nerimavo, kad dar neatvyko jokių savanorių talkininkų. Prisistačiau jai ir vargais negalais įtikinau, kad mano kvalifikacija nedera abejoti, ji pamojo į pjaustomąją lentą ir paprašė padėti doroti svogūnus. Kaipgi galėtų toks patikimas skurdo advokatas atsisakyti?

Teko tuo užsiimti ir anksčiau, Dolės virtuvėje, tada per pūgą, paaiškinau. Ji mandagiai išklausė, tačiau kalboms neturėjo laiko, spaudė dienos grafikas. Darbuodamasis prie svogūnų ir šluostydamasis akis, papasakojau apie tai, kuo šiuo metu užsiimu.

— Mums tai nerūpi, — nukirto ji. — Svarbiausia pamaitinti žmones. Nežinau daug pavardžių.

Temdamasis bulvių maišą, atvyko vienas savanoris talkininkas. Susiruošiau išeiti. Glorija padėkojo ir paėmė pavardžių sąrašo kopiją. Pažadėjo atidžiau paklausinėti.

Mano kelionė po miestą buvo kruopščiai suplanuota. Turėdamas nedaug laiko, privalėjau aplankyti daug vietų. Šnektelėjau su vienu finansuojamos iš privačių lėšų Kapitolijaus ambulatorijos benamiams gydytoju. Ambulatorijoje buvo registruojamas kiekvienas pacientas. Kadangi dabar šeštadienis, pirmadienį jis liepsiąs sekretorei pagal manąjį sąrašą peržiūrėti kompiuteryje rinkmenas. Jeigu pavardės atitiks, sekretorė paskambinsianti.

Rod Ailande su katalikiškosios „Atpirkėjo misijos“ kunigu išgėriau arbatos. Jis įdėmiai peržiūrėjo pavardžių sąrašą, bet šios nieko jam nepriminė.

— Jų tiek daug, — atsiduso. Vienintelis ryto išgąstis ištiko „Laisvės sąjungoje“, kažkokios seniai užmirštos draugijos pastatytoje didelėje susirinkimų salėje ir vėliau paverstoje bendruomenės centru. Vienuoliktą prie paradinio įėjimo, laukdama priešpiečių, rikiavosi eilė. Atvykau ne pavalgyti, todėl patraukiau tiesiai prie durų. Tačiau keli vyrai, pamanę, kad aš ketinu eiti be eilės, pratrūko nešvankybėmis. Buvo alkani ir labai pikti, o tai, kad esu baltasis, anaiptol nepagelbėjo. Kaipgi jie galėjo taip apsirikti ir palaikyti mane benamiu? Duris prižiūrėjo vienas savanoris, kuris irgi pamanė, kad esu koks nors šiknius. Ištiesta ranka šiurkščiai pastūmė mane atgal — dar vienas prievartos veiksmas prieš mano asmenį.

— Atėjau ne pavalgyti! — piktai bloškiau. — Esu benamių advokatas!

Tai juos nuramino; staiga tapau mėlynakiu broliu. Be tolesnių grasinimų mane praleido vidun. Virtuvei vadovavo garbusis tėvas Kipas — energingas mažaūgis su raudona berete ir juoda apykakle. Tačiau bendros kalbos neradome. Kai sužinojo, kad a) aš — advokatas; b) mano klientai — Bartonai; c) jų vardu rengiuosi įregistruoti ieškinį teisme; d) numatoma išsikovoti kompensaciją už patirtą žalą, jo vaizduotę užvaldė pinigai. Veltui sugaišęs su juo pusvalandį, išėjau, nutaręs atsiųsti čia Mordekają.

Paskambinau Meganai ir atsiprašiau nuo priešpiečių. Pasiteisinau esąs kitame miesto pakraštyje ir turįs pamatyti dar daugybę žmonių iš ilgo savo sąrašo. O tiesa buvo tokia, kad nepajėgiau atspėti, ar tik neketina ji flirtuoti. Daili, guvi ir labai simpatiška, Megana buvo mažiausia, ko dabar man reikėjo. Bemaž dešimt metų nebuvau užmezgęs flirtų, nebežinojau žaidimo taisyklių.

Bet Megana man pranešė puikią žinią. Rubė ne tik ištvėrė rytinę Anonominių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių sesiją, bet ir pasižadėjo parą neprisiliesti prie kvaišalų. Tą jaudinančią sceną Megana stebėjo iš salės gilumos.

— Šiąnakt jai negalima likti gatvėse, — perspėjo Megana. — Dvylika metų ji nė dienos neapsiėjo be dozės.

Žinoma, aš mažai kuo galėjau padėti. O Megana turėjo kai kurių minčių.

Antra dienos pusė pasirodė tokia pat bevaisė kaip ir rytas, nors vis dėlto išsiaiškinau visų Apygardos prieglaudų adresus. Taip pat susitikau su žmonėmis, užmezgiau kontaktus, apsimainiau vizitinėmis kortelėmis su tais, kuriuos dar tikėjausi vėl aplankyti.

Kelvinas Lemas vis tebebuvo vienintelis iškeldintasis, kurį mums pavyko surasti. Devonas Hardis ir Lontė Barton mirę. Kiti keturiolika žmonių tarsi prasmego pro šaligatvių plyšius.

Užkietėję benamiai kartkartėmis užsuka į prieglaudas — pavalgyti, gauti batų ar apkloto, bet nepalieka pėdsako. Jie nenori pagalbos. Visai netrokšta bendrauti su žmonėmis. Sunku buvo patikėti, kad tie likę keturiolika yra tokie. Prieš mėnesį jie turėjo stogą virš galvos ir mokėjo nuomą.

Kantrybės, vis kartojo man Mordekajas. Gatvės advokatai privalo būti kantrūs.

Prie Naomės centro durų mane pasitiko Rubė — švytinčia šypsena ir karštai apkabindama. Ji išsėdėjo abiejose sesijose. Megana jau buvo paklojusi pamatus kitoms dvylikai valandų — Rubė neturėsianti likti gatvėse ir ji nenorom sutikusi.

Mudu su Rūbe palikome miestą ir pasukome vakarų kryptimi, į Virdžiniją. Viename priemiesčio prekybos centre nupirkome dantų šepetėlį ir pastos, muilo, šampūno ir ledinukų, kad būtų galima ištverti be narkotikų. Paskui nuvažiavome dar toliau nuo sostinės, ir Geinsvilio miestuke suradau tviskantį naują motelį, kuris reklamavosi vienviečiais kambariais už keturiasdešimt du dolerius nakčiai. Apmokėjau kreditine kortele; vyliausi, kad ji dar neišeikvota.

Palikau Rubę ten, griežtai įsakęs užsirakinti kambaryje ir niekur nekišti iš jo nosies, kol sekmadienio rytą atvažiuosiu jos paimti.

28

Šeštadienio naktis į kovo pirmą. Jaunas, viengungis, tikrai ne toks turtingas, koks buvau ne per seniausiai, bet dar nevisiškai nusigyvenęs. Sieninė spinta pilna dailių drabužių, kurių nenešioju. Milijoniniame mieste daugybė gražių moterų, kurias traukia politinės valdžios centras ir kurios, kaip kalbama, visada mielai sutinka pasilinksminti.

Vienas savojoje palėpėje pasistiprinau alumi su pica ir žiūrėdamas televizoriuje koledžų krepšinio rungtynes nesijaučiau nelaimingas. Jeigu šiąnakt kur nors viešai pasirodyčiau, mane galėtų pasitikti klausimu: „Ei, ar tu ne tas vyriokas, kuris buvo areštuotas? Šįryt mačiau fotografiją laikraštyje.“

Norėdamas patikrinti paskambinau Rubei. Atsiliepė tik po aštuonių šaukiamųjų signalų, jau buvau besupanikuojąs. Jaučiasi nepaprastai laiminga, ilgai prausėsi po dušu, sučiulpė svarą ledinukų ir ištisai žiūrėjo televizorių. Nė minutei nepaliko kambario.

Dvidešimt mylių nuo sostinės, mažučiame miestuke šalia valstijas jungiančio greitkelio Virdžinijos provincijoje, kur nei aš, nei ji ničnieko nepažinojome, prasimanyti kvaišalų neįmanoma. Likau vėl labai patenkintas savimi.

Įpusėjus rungtynėms tarp Djuko ir Karolinos universitetų, sucirpė padėtas ant plastikinės dėžės, šalia picos, mobiliukas, ir aš krūptelėjau.

— Sveikas, kalėjimo paukšteli, — išgirdau labai malonų moterišką balsą.

Klerė, visai be kandumo.

— Sveikutė. — Pritildžiau televizorių.

— Kaip sekasi?

— Tiesiog nuostabiai. O tau?

— Puikiai. Šįryt mačiau tavo šypsančią fizionomiją laikraštyje ir šiek tiek sunerimau. — Klerė skaito laikraštį tik sekmadieniais, ir jeigu matė tą straipsnelį apie mane, vadinasi, kažkas jai pakišo. Veikiausiai tas pats karštakraujis daktarėlis, kuris anąsyk, kai paskambinau, atsiliepė telefonu. Ar šeštadienio naktį ji viena kaip ir aš?

— Vis dėlto šiokia tokia patirtis. — Ir papasakojau jai visą istoriją, pradedant Gesku ir baigiant savo išlaisvinimu. Klerė aiškiai troško pasikalbėti. Pasakodamas nusprendžiau, kad iš tikrųjų ji nieko nėra įsileidusi, veikiausiai nuobodžiauja ir galbūt jaučiasi vieniša. O galbūt tikrai nerimauja dėl manęs?

— Ar labai rimti kaltinimai? — paklausė.

— Už stambią vagystę gresia iki dešimt metų, — niūriai sumurmėjau, o širdyje džiūgavau, kad ji taip susirūpino. — Bet nesukau sau dėl to galvos.

— Ten tik byla, tiesa?

— Taip, ir tai nebuvo vagystė. — Žinoma, vagystė, bet dar buvau nepasirengęs to pripažinti.

— Ar galėtum prarasti praktikos licenciją?

— Taip, jeigu mane nuteis už sunkų nusikaltimą. Tai įvyks automatiškai.

— Siaubinga, Maikai. Ką tuomet darysi?

— Tiesą sakant, dar apie tai negalvojau. Taip neatsitiks. — Kalbėjau visiškai sąžiningai; kol kas dar rimtai nesusimąsčiau apie tai, kad galiu prarasti advokato licenciją. Galbūt reikėtų pagalvoti, bet toms mintims neturėjau laiko.

Vienas kito mandagiai pasiteiravome apie šeimynykščius, aš netgi prisiminiau paklausti apie brolužį Džeimsą ir jo ligą. Gydymas vyksta sėkmingai, šeima kupina optimizmo, atsakė Klerė.

Padėkojau jai už skambutį, ir mudu pasižadėjome palaikyti ryšį. Padėjau mobiliuką šalia picos ir spoksodamas į pritildytas rungtynes nenorom sau prisipažinau, kad jos ilgiuosi.

Rubė pasitiko mane nusipraususi po dušu, išsiblizginusi, vilkinti naujais drabužiais, kuriuos jai vakar davė Megana. Jos kambarys buvo pirmame aukšte, durys išėjo į automobilių aikštelę. Jau laukusi, žengtelėjo į saulės šviesą ir stipriai mane apkabino.

— Aš švari! — plačiai nusišypsojo ji. — Visą parą švari!

Mudu vėl apsikabinome. Dviem durimis toliau iš savo kambario išėjusi sutuoktinių pora, abu per šešiasdešimtį, išpūtė akis. Dievas žino, ką juodu pagalvojo.

Grįžome į miestą, vėl pas Naomę, kur Megana ir jos personalas laukė naujienų. Kai Rubė paskelbė apie savo pasiekimą, buvo surengta nedidelė šventė. Megana man pasakė, kad didžiausių sveikinimų susilaukiama už pirmąsias dvidešimt keturias valandas.

Kaip kiekvieną sekmadienį, atvyko pastorius aiškinti Biblijos. Moterys susirinko pagrindinėje salėje giedoti himnų ir melstis. Mudu su Megana sodelyje gėrėme kavą ir aptarėme ateinančios paros taktiką. Po maldų ir apeigų Rubė vėl turėsianti likti Anoniminių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių susirinkimuose. Bet neskubėjome džiaugtis. Remdamasi gyvenimo tarp narkomanių patirtimi, Megana buvo įsitikinusi, kad Rubė tuoj pat vėl nuslys žemyn, kai tik grįš į gatves. Reginti tai kasdien.

Iš savo išteklių išgalėjau mokėti už motelį dar kelias dienas, mielai sutikčiau. Bet šiandien ketvirtą turėjau išvykti į Čikagą ir pradėti Hektoro paieškas. Nežinojau, kiek ten užtruksiu. Rubei motelyje patiko, tiesą sakant, buvo juo labai sužavėta.

Nusprendėme kol kas rūpintis tik šia diena. Megana nuvešianti Rubę į priemiesčio motelį, už kurį aš sumokėsiu, ir įkurdins ten sekmadienio nakčiai. Pasiimsianti pirmadienio rytą, ir tuomet pagalvosime, ką daryti toliau.

Megana taip pat pamėgins Rubę įtikinti, kad ši paliktų gatves. Pirma jos stotelė — detoksikacijos centras, paskui šešis mėnesius gyvens specialioje pereinamojo laikotarpio moterų prieglaudoje, turės tvarkingą gyvenimą, bus išmokyta kokio nors amato ir toliau tęs reabilitaciją.

— Pirma para — didelis žingsnis aukštyn, — svarstė Megana, — bet dar liko įkopti į visą kalną.

Subruzdau kuo greičiau išsiskubinti. Ji pakvietė sugrįžti priešpiečių. Galėtume pavalgyti jos kabinete, tik dviese, ir aptarti svarbius dalykus. Žibančios akys ragino mane priimti pakvietimą. Taip ir padariau.

„Drake & Sweeney“ teisininkai visada skraidydavo pirmąja klase, nes esą to nusipelno. Apsistodavo keturių žvaigždučių viešbučiuose, maitindavosi prašmatniuose restoranuose, bet limuzinų netroško, atseit per ekstravagantiški. Tad nuomodavosi linkolnus. Visos kelionės išlaidos būdavo įrašomos į kliento sąskaitą. O jei klientai naudojasi geriausiais pasaulio teisiniais talentais, neturėtų skųstis dėl papildomų antkainių.

Reise į Čikagą mano vieta, užsisakyta paskutinę minutę, buvo pačiame turistinės klasės viduryje, kurio paprastai visi vengia. Krėslą prie lango užsiėmė apkūnus ponulis keliais didumo sulig krepšinio kamuoliu, o šalia praėjimo sėdėjo smirdintis kokių aštuoniolikos metų jaunikaitis varno juodumo plaukais, apkirptais kaip tikro mohavko, pasidabinęs daugybe juodų odos skiautelių ir chromo blizgučių. Įsispraudžiau tarp jų, dviem valandoms užsimerkiau ir pasistengiau negalvoti apie pasipūtusius šiknius pirmos klasės salone, kuriame ir aš kadaise keliaudavau.

Savo kelione aš šiurkščiai pažeidžiau paleidimo pagal užstatą sąlygas — be teisėjo sutikimo Apygardą palikti nevalia. Bet mudu su Mordekaju nusprendėme, kad nusižengiu ne per baisiausiai, neužsitrauksiu kokių nors nemalonumų, nes greitai grįšiu į Vašingtoną.

Iš O’Haros oro uosto taksistas nuvežė į miesto centrą. Ten nebrangiame viešbutyje išsinuomojau kambarį.

Sužinoti naujo Palmu gyvenamojo adreso Sofijai taip ir nepavyko. Jeigu nesugebėsiu rasti Hektoro „Drake & Sweeney“ firmos filiale, vadinasi, nuo mūsų bus nusigręžusi sėkmė.

Čikagos filialas, kuriame virbo šimtas šeši teisininkai, buvo trečias pagal didumą po Vašingtono ir Niujorko kontorų. Nekilnojamojo turto skyrius — neproporcingai išpūstas, jame darbavosi aštuoniolika teisininkų, daugiau nei centrinėje Vašingtono būstinėje. Spėjau, kad kaip tik todėl Hektoras išsiųstas į Čikagą — čia buvo jam vietos, darbo per akis. Miglotai prisiminiau kažkokią istoriją, kad mano karjeros pradžioje „Drake & Sweeney“ neva prarijusi vieną klestinčią Čikagos nekilnojamojo turto agentūrą.

Pirmadienį, netrukus po septynių, atvykau prie dailaus „Associated Life“ dangoraižio. Diena buvo pilka ir apniukusi, nuo Mičigano ežero čaižė stiprus vėjas. Čikagoje lankiausi trečią kartą, tokie patys žvarbūs orai buvo ir anuos du sykius. Nusipirkau prie baro kavos ir laikraštį, už kurio galėčiau slėptis, ir susiradau tinkamą stebėti vietą prie staliuko erdvaus pirmo aukšto vestibiulio kampe. Kryžiavosi eskalatoriai, keliantys žmones į antrą ir trečią aukštus, kuriuose laukė atdari bent dešimt liftų.

Iki pusės aštuonių pirmas aukštas jau knibždėjo skubančių žmonių. Aštuntą, jau po trijų puodelių kavos, sėdėjau kaip ant adatų, kiekvieną minutę tikėdamasis išvysti sau reikiamą žmogų. Eskalatoriai buvo kimšte prikimšti daugybės vadovaujančiųjų darbuotojų, teisininkų, sekretorių — apsirengusių storais paltais ir atrodančių stebėtinai vienodai.

Aštuntą dvidešimt iš pietinės pastato pusės vestibiulyje pasirodė Hektoras Palma — įskubėjo vidun su spiečiumi kitų atvykusių iš priemiesčių tarnautojų. Persibraukė pirštais vėjo sutaršytus plaukus ir movė tiesiai prie eskalatorių. Kaip įmanydamas nerūpestingiau nudrožiau prie kito eskalatoriaus ir šio laiptais broviausi aukštyn. Dar suspėjau Hektorą pamatyti, kai jis suko už kampo lifto link.

Tikrai Hektoras, tad nusprendžiau pernelyg neskubėti. Mano prielaidos pasiteisino: jį pažadino vidury nakties ir iš Vašingtono perkėlė į Čikagą, kur galėtų būti stebimas, papirktas didesniais pinigais, o blogiausiu atveju ir prigrasintas.

Žinojau, kur jis, taip pat — kad aštuonias ar dešimt valandų iš čia niekur nedings. Iš antro vestibiulio aukšto, nuo kurio vėrėsi puikus reginys į ežerą, paskambinau mobiliuoju Meganai. Rubė ištvėrė naktį, taigi praėjo jau dvi paros, tad mudu toliau skaičiavome laiką. Paskui surinkau Mordekajo numerį ir pranešiau, kad radau, ko ieškojęs.

Sprendžiant iš pastarųjų metų „Drake & Sweeney“ informacinio leidinio, Čikagos kontoros nekilnojamojo turto skyriuje dirba trys partneriai. Vestibiulio telefono būdelės abonentų knygoje nurodyti visi trys, penkiasdešimt pirmame aukšte. Iš akies pasirinkau vieną jų — Diką Hailą.

Kartu su devintos valandos tarnautojų antplūdžiu užvažiavau į penkiasdešimt pirmą aukštą ir iš lifto patekau į pažįstamą aplinką — marmuro sienos, žalvarinės durų rankenos, riešutmedžio baldai, pritemdytas apšvietimas, po kojomis puikūs kilimai.

Atsainiai žengdamas priimamojo sekretorės link, apsidairiau tualetų. Nepamačiau nė vieno.

Sekretorė, su ausinėmis ant galvos, atsiliepinėjo į telefono skambučius. Pasistengiau susukti kaip įmanoma labiau iškankintą grimasą.

— Klausau jūsų, sere, — tarp skambučių ji su spindinčia šypsena pakėlė į mane akis.

Sukandau dantis, giliai įkvėpiau oro ir įsitempęs pratariau:

— Taip, devintą man paskirta susitikti su Diku Hailu, bet, bijau, mane tuoj supykins. Matyt, būsiu kažko užvalgęs. Kur tualetas? — Susigriebiau rankomis už pilvo, sulenkiau kelius ir, regis, panelę įtikinau, kad tuoj pat išvemsiu jai ant stalo.

Šypsena kaipmat dingo, pašokusi ant kojų ji suskato rodyti pirštu:

— Štai ten, koridoriumi už kampo, po dešinei.

Sulinkęs per juosmenį, lyg kiekvieną sekundę nebeišturėčiau, aš jau pajudėjau eiti.

— Dėkui, — įstengiau mesti per petį.

— Gal jums ko nors duoti? — paklausė ji.

Papurčiau galvą, pernelyg iškankintas, kad pajėgčiau dar ką ištarti. Užsukęs už kampo, įnėriau į vyrų tualetą, užsidariau kabinoje ir ėmiau laukti.

Sprendžiant iš dažnų telefono skambučių, sekretorė neturės kada nerimauti dėl manęs. Buvau apsirengęs kaip kokios nors stambios firmos teisininkas, taigi neatrodžiau įtartinai. Po dešimties minučių išėjau iš tualeto ir leidausi koridoriumi tolyn nuo priimamojo. Pakeliui nuo pirmo pasitaikiusio neužimto stalo sugriebiau kažkokius susegtus popierius ir eidamas krevezojau, lyg įnikęs į kažkokį svarbų reikalą. O tuo pat metu laksčiau į visas puses akimis — skaičiau lenteles su pavardėmis ant durų, ant rašomųjų stalų, apžiūrinėjau sekretores, taip užsivertusias darbu, kad negalėjo pakelti galvos, vienmarškinius žilaplaukius ir jaunus teisininkus, už privertų durų kalbančius telefonu, mašininkes — joms diktavo, jos barškino klaviatūra.

Kaip viskas pažįstama!

Hektoras turėjo nuosavą kabinetą, kambarėlį be jokios pritvirtintos lentelės. Pamačiau jį pro praviras duris ir tuoj pat įpuoliau vidun užtrenkdamas jas paskui save.

Abiem iškeltais delnais jis krėsle staigiai trūktelėjo atgal, lyg išvydęs nukreiptą į save pistoletą.

— Kokio velnio? — pratarė.

— Sveiki, Hektorai.

Nei pistoleto, nei kokio nors užpuolimo — tik blogi prisiminimai. Delnai nusileido ant stalo ir jis netgi nusišypsojo, vėl pakartodamas klausimą:

— Kokio velnio?

— Taigi kaip Čikagoje? — Aš prisėdau ant stalo krašto.

— Ką čia veikiate? — neįstengdamas patikėti paklausė jis.

— To paties galėčiau paklausti ir jus.

— Dirbu. — Hektoras pasikasė pakaušį. Penki šimtai pėdų virš gatvės lygmens, nukištas į nežymų kambarėlį be langų, supamas daugybės kur kas svarbesnių personų — ir vis tiek tas vienintelis žmogus, nuo kurio bėgo, jį aptiko!

— Kaip mane suradote? — nusistebėjo jis.

— Visai lengvai, Hektorai. Dabar esu gatvės advokatas, visažinis ir apsukrus. Vėl pabėgsite — ir vėl jus surasiu.

— Nebeketinu niekur daugiau bėgti. — Jis vengė mano žvilgsnio, o tai buvo nelabai gerai.

— Rytoj mes įregistruojame ieškinį. Atsakovai — „RiverOaks“, TAG ir „Drake & Sweeney“. Nebeturite kur slėptis.

— Kas ieškovai?

— Lontė Barton ir jos šeima. Vėliau, kai tik surasime, pridursime kitus iškeldintuosius.

Jis užsimerkė ir susignybo sau viršunosę.

— Juk prisimenate Lontę, ar ne, Hektorai? Jauną motiną, kuri priešinosi farams, kai atėjote visų iškeldinti. Jūs viską matėte ir jautėte kaltę, nes žinojote tiesą, žinojote, kad ji moka nuomą Gentriui. Parašėte visa tai sausio dvidešimt septintosios ataskaitoje ir pasistengėte, kad ji būtų byloje deramai indeksuota. Šitaip pasielgėte, nors žinojote, kad Breidenas Čensas kažkuriuo metu ją išims. Jis taip ir padarė. Štai kodėl aš čia, Hektorai. Noriu tos ataskaitos kopijos. Visus kitus bylos dokumentus aš turiu, ir jie netrukus bus paviešinti. Man tik reikia tos ataskaitos.

— Kodėl manote, kad aš turiu kopiją?

— Nes esate pernelyg gudrus, kad nebūtumėt pasilikęs kopijos. Žinojote, kad Čensas, stengdamasis pridengti savo subinę, išims originalą. Bet dabar jis bus demaskuotas. Neskęskite drauge su juo.

— Bet kur aš dėsiuos?

— Niekur, — atšoviau. — Neturite kur dėtis.

Hektoras ir pats tai suvokė. Kadangi žino visą tiesą apie iškeldinimą, kažkada jam teks duoti parodymus. O tie parodymai nuskandins „Drake & Sweeney“, ir jis praras darbą. Tokia įvykių seka, kurią mudu su Mordekaju aptarėme. Bet galėjome pasiūlyti kelis trupinius.

— Jeigu duosite man ataskaitos kopiją, nepasakysiu, iš kur ją gavau, — pažadėjau. — Ir neiškviesiu jūsų kaip liudytojo, nebent kitaip nebūtų įmanoma išsiversti.

Jis purtė galvą.

— Žinote, juk galėčiau pameluoti.

— Be abejo. Bet to nepadarysite, nes įkliūsite. Nesunku bus įrodyti, kad jūsų ataskaita buvo prisegta prie bylos, o paskui išimta. Negalėsite paneigti ją rašęs. Be to, mes turėsime parodymus žmonių, kuriuos iškeldinote. Jie bus puikūs liudytojai, kurių klausysis prisiekusieji, parinkti vien Kolumbijos apygardos juodųjų. Be to, mes pasikalbėjome su apsaugininku, kuris sausio dvidešimt septintą jus lydėjo.

Kiekvienas smūgis pataikė tiesiai į pažandę, ir Hektoras jau kybojo ant virvių. Tiesą sakant, mums nepavyko surasti apsaugininko, byloje jo pavardė nenurodyta.

— Tad išmeskite iš galvos melą, — mygau. — Bus tik blogiau.

Hektoras pernelyg padorus, kad meluotų. Galų gale tai jis pakišo man iškeldintųjų sąrašą ir raktus, kaip tik todėl galėjau pavogti bylą. Turėjo sielą ir sąžinę, todėl tikrai nesijautė laimingas, slėpdamasis Čikagoje, bėgdamas nuo praeities.

— Ar Čensas pasakė bosams tiesą? — paklausiau.

— Nežinau. Kažin. Tam būtų reikėję drąsos, o Čensas bailys... Žinote, jie išvys mane.

— Galimas daiktas, bet galėsite jiems iškelti gražų ieškinį. Aš pats tuo užsiimsiu, ir jums nekainuos nė cento.

Į duris kažkas pasibeldė. Abu išsigandome — taip buvome įsitraukę į pokalbį, jog pamiršome laiką.

— Prašom, — šūktelėjo Hektoras.

Įėjo sekretorė.

— Ponas Pekas laukia, — pranešė ji, nužvelgdama mane nuo galvos ligi kojų.

— Grįšiu po minutėlės, — pažadėjo Hektoras, ir sekretorė pamažu pasitraukė atatupsta pro duris, palikdama šias neuždarytas.

— Turiu eiti, — tarė jis.

— Be ataskaitos kopijos aš neišvyksiu.

— Susitikime vidudienį prie fontano priešais pastatą.

— Lauksiu.

Kirsdamas fojė pamerkiau priimamojo sekretorei.

— Dėkui, — mečiau. — Man jau daug geriau.

— Džiaugiuosi, — atsakė ji.

Nuo fontano mudu didžiuoju aveniu patraukėme vakaru link į žmonių perpildytą žydišką delikatesinę. Kol laukėme eilėje užsisakyti sumuštinių, Hektoras padavė man voką.

— Turiu keturis vaikus, — tarė. — Pasistenkite mane apsaugoti.

Paėmiau voką ir buvau besižiojąs ką nors pasakyti, bet Hektoras žingtelėjo atgal ir įsimaišė į minią. Mačiau jį prasibraunant pro duris ir nuskubant palei delikatesinės vitriną, aukštai ant ausų užsikėlusį palto apykaklę, bemaž bėgte, kuo toliau nuo manęs.

Priešpiečiai man neberūpėjo. Nuėjau keturis kvartalus į viešbutį, ten išsiregistravau ir sumečiau savo daiktus į taksi. Žemai įsmukęs ant užpakalinės sėdynės, užtrenkiau dureles, apsnūdusiam taksistui paliepiau važiuoti ir pasijaučiau saugus — niekas pasaulyje nežino, kur esu. Tada atplėšiau voką.

Ataskaita buvo išspausdinta asmeniniu Hektoro kompiuteriu ant standartinio „Drake & Sweeney“ firmos blanko, su kliento kodu, bylos numeriu ir fiata smulkiu šriftu apačios kairėje — sausio 27. Parengta Hektoro Palmos ir siunčiama Breidenui Čensui dėl priklausančio „RiverOaks/TAG“ sandėlio, adresu Floridos aveniu, iškeldinimo. Tą dieną Hektoras nuvyko į sandėlį su ginkluotu apsaugininku Džefu Meklu iš „Rock Creek“ saugos firmos. Ten atsirado 9.15 rytą ir išvažiavo 12.30. Sandėlis buvo trijų aukštų. Iš pradžių perspėjęs pirmo aukšto gyventojus, Hektoras užlipo į antrąjį, ten neaptiko jokių ženklų, kad kas nors gyventų. Trečiame aukšte ant grindų pamatė šiukšles, senus skarmalus ir likučius neaišku prieš kiek mėnesių kažkieno kūrento laužo.

Grįžęs į pirmą aukštą, vakariniame gale jis aptiko vienuolika laikinų butų, visų paskubom įrengtų iš faneros ir tinko plokščių, nedažytų, bet akivaizdžiai pastatytų to paties asmens, maždaug tuo pačiu laiku, kažkiek stengiantis, kad atrodytų tvarkingai. Sprendžiant iš išorės, kiekvienas butas buvo apytikriai vienodo dydžio; Hektorui nepavyko į juos patekti. Visos durys — tokios pačios, iš lengvos, tuščiavidurės sintetinės medžiagos, galbūt plastiko, su rankena ir įleistine spyna.

Vienintelis tualetas — dažnai naudojamas ir nešvarus. Nepanašu, kad būtų neseniai remontuotas.

Hektoras sutiko žmogų, kuris prisistatė tik Hermanu ir nesileido į jokias kalbas. Hektoras paklausė, kiek už butus imama nuomos, ir Hermanas atsakė, kad nieko, kad įsikūręs savavališkai. Pokalbiui trukdė greta stovintis ginkluotas ir uniformuotas apsaugininkas.

Rytiniame sandėlio gale aptikta dešimt tokių pat butų. Už vienų durų girdėjosi kūdikio verksmas, ir priėjęs prie jų Hektoras paprašė apsaugininką pasitraukti į prieblandą, tada pasibeldė. Duris atidarė jauna motina su kūdikiu ant rankų, trys kiti vaikai glaustėsi jai apie kojas. Hektoras prisistatė esąs iš juridinės firmos, informavo, kad pastatas parduotas, todėl per kelias dienas jos bus paprašyta išsidanginti. Iš pradžių moteris pasisakė apsigyvenusi savavališkai, paskui greitai perėjo į puolimą. Tai jos butas. Nuomojanti jį iš tokio Džonio, kuris kiekvieno mėnesio penkioliktą dieną ateina paimti šimtą dolerių. Jokių kvitų. Ji nenutuokianti, kam priklauso sandėlis. Žino tik Džonį. Gyvenanti čia jau tris mėnesius, negalinti išeiti, nes neturinti kur. Dirbanti dvidešimt valandų per savaitę gastronomijos parduotuvėje.

Hektoras pasakė jai, kad susikrautų mantą ir pasirengtų išsikraustyti. Po dešimties dienų sandėlis bus sulygintas su žeme. Moteris padūko. Hektoras mėgino ją toliau įtikinėti. Paklausė, ar ji turi kokį nors įrodymą, kad mokanti nuomą. Susiradusi po lova rankinuką, ji padavė jam popieriaus skiautę, juostelę iš gastronomijos parduotuvės kasos aparato. Kitoje jos pusėje kažkieno buvo pakrevezota: „Saus 15 gaut iš Lont Barton 100 dol nuomos.“

Ataskaita buvo dviejų puslapių. Bet prisegtas dar ir trečias — vos įskaitomo kvito kopija. Hektoras paėmęs tą raštelį iš jos, nukopijavęs ir prisegęs originalą prie ataskaitos. Braižas skubotas, su gramatinėmis klaidomis, kopija neryški, bet vis tiek pribloškianti. Matyt, išleidau kažkokį ekstazės garsą, nes taksistas staiga pasisuko ir pasižiūrėjo galinio vaizdo veidrodėlyje į mane.

Ataskaita buvo sąžiningas atpasakojimas, ką Hektoras matė, kalbėjo ir girdėjo. Jokių išvadų ar rekomendacijų savo vyresnybei. „Duok jiems užtektinai virvės, — pasakęs sau, — ir pažiūrėk, ar pasikars.“ Beje, kaip toks žemo rango padėjėjas gali patarinėti savo viršininkams, siūlyti nuomonę arba stoti skersai kelio sandoriui.

Iš oro uosto faksu nusiunčiau ataskaitos kopiją Mordekajui. Jeigu sudužtų mano lėktuvas arba kas nors mane užpultų ir apiplėštų, atimtų popierius, norėjau, kad kopija būtų saugiai paslėpta Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos gelmėse.

29

Nežinojome, kas Lontės Barton tėvas, ir veikiausiai to nežinojo niekas. Jos motina ir abu broliai sėdi už grotų, todėl nusprendėme apeiti šeimą ir klientu įvardyti šios patikėtinį. Kol lankiausi Čikagoje, pirmadienio rytą Mordekajas nuvyko į Kolumbijos apygardos Šeimos teismą ir paprašė, kad teisėjas paskirtų laikiną patikėtinį Lontės Barton ir visų jos vaikų nuosavybei ginti. Tai buvo įprasta procedūra, atliekama ne viešai. Teisėjas, Mordekajo pažįstamas, prašymą patenkino per kelias minutes, ir mes įgijome naują klientą — Vilmą Felan, socialinę darbuotoją, kurią Mordekajas pažinojo. Jos vaidmuo bylinėjimesi bus minimalus, o jeigu ką nors laimėtume, Vilma turėtų teisę tik į menką atlygį.

Galbūt finansiniu požiūriu Koheno fondas buvo prastai administruojamas, bet jis turėjo taisykles ir įstatus, kuriais buvo reguliuojami visi įmanomi nesiekiančios pelno juridinės konsultacijos veiklos aspektai. Leonardas Kohenas kadaise pats buvo teisininkas ir, akivaizdžiai, labai mėgęs detales. Nors iš aukščiau nepritariant ir raukantis, bet buvo leidžiama konsultacijai vesti bylą dėl atlyginimo už padarytą žalą ar tyčia sukeltą mirtį, laimėjimo atveju gaunant honoraro tam tikrą procentą nuo išmokėtos klientui kompensacijos. Bet honoraro aukščiausia riba buvo nustatyta dvidešimt procentų išieškotos sumos, kitaip negu trečdalis, išskaičiuojamas standartiniais atvejais. Kai kurie ginantys bylą teismuose advokatai paprastai imdavo keturiasdešimt procentų.

Iš tų dvidešimties procentų honoraro, konsultacija galėdavo pasilikti pusę; kiti dešimt procentų eidavo fondui. Per keturiolika metų tokiais pagrindais Mordekajas vedė dvi bylas. Pirmąją pralaimėjo, nes buvo netikę prisiekusieji. Antrojoje ieškovė buvo benamė, partrenkta miesto autobuso. Mordekajas sutiko su šimto tūkstančių dolerių kompensacija, iš kurių konsultacijai viso labo atiteko dešimt tūkstančių. Už šiuos jis nupirko naujus telefonus ir teksto procesorius.

Teisėjas nenorom, bet patvirtino mūsų kontraktą dėl dvidešimties procentų. Taigi jau buvome pasirengę kelti ieškinį.

Rungtynės turėjo prasidėti septynios trisdešimt penkios— Džordžtaunas prieš Sirakjusą. Mordekajui kažkaip pavyko sukombinuoti du bilietus. Mano lėktuvas nutūpė Nacionaliniame oro uoste šeštą dvidešimt, ir po pusvalandžio susitikau su Mordekaju prie rytinio įėjimo į Jungtinių Valstijų oro linijų areną Lendoveryje. Bemaž dvidešimttūkstantinėje kitų aistruolių minioje jis padavė man bilietą, paskui išsitraukė iš palto kišenės storą neatplėštą voką, atsiųstą man registruotu paštu į juridinę konsultaciją. Siuntėjas;— Kolumbijos apygardos advokatūros kolegija.

— Atėjo šiandien, — pasakė Mordekajas, puikiai žinodamas, kas voko viduje. — Susitiksime mūsų vietose. — Ir jis dingo studentų minioje.

Atplėšiau voką ir susiradau lauke kertelę, kur būtų pakankamai šviesu perskaityti. Mano draugai iš „Drake & Sweeney“ nutarė paleisti į darbą viską, ką turi.

Pirmas dokumentas — kopija Apeliaciniame teisme įregistruoto oficialaus skundo, kaltinančio mane neetišku elgesiu. Šie tvirtinimai tęsėsi per tris puslapius, bet juos buvo galima sutraukti ir į vieną gerą pastraipą. Aš pavogiau bylą. Nusižengiau konfidencialumui. Esu blogiukas, kurį derėtų nubausti arba 1) visam laikui atimant licenciją verstis teisininko praktika, arba 2) sustabdyti ją daugeliui metų, ir/ar 3) viešai pareiškiant papeikimą. O kadangi byla vis dar dingusi, reikalas skubus, todėl tyrimas ir procedūriniai dalykai privalo būti paspartinti.

Voke buvo dar įspėjimai, formos, kiti popieriai, į kuriuos vos žvilgtelėjau. Smūgis stiprus, ir aš atsišliejau į sieną, stengdamasis suimti save į rankas ir apsvarstyti padėtį. Žinoma, ne kartą pagalvojau, kad pasitelks advokatūros kolegiją. Buvo nerealu manyti, kad firma neišnaudos visų galimybių susigrąžinti bylą. Bet tikėjausi, kad mano areštas kuriam laikui juos nuramins.

Matyt, ne. Jie trokšta kraujo. Tipiška stambios firmos strategija — veikti kietai, be kompromisų, belaisvių neimti! Puikiai juos supratau. Tačiau jie nežino, kad rytoj rytą, devintą valandą, suteiksiu sau malonumą iškelti jiems dešimties milijonų dolerių ieškinį už tyčines Bartonų mirtis.

Mano galva, nieko daugiau jie negali man padaryti. Nebebus arešto orderių. Nebebus registruotų laiškų. Visos kortos jau atidengtos ant stalo, visos ribos nubrėžtos. Šiek tiek jaučiau palengvėjimą, kad pagaliau laikau tuos popierius rankoje.

Bet kartu buvo ir baugu. Nuo tada, kai prieš dešimtį metų pradėjau studijuoti teisę, nesyk rimtai nesvarsčiau apie darbą kitoje srityje. Be teisininko licencijos ką aš veikčiau?

Antra vertus, Sofija tokios neturi, o dirba tą pat, ką ir aš.

Mordekajas stovėjo prie portalo, vedančio į mūsų vietas. Glaustai perpasakojau jam peticiją advokatūros kolegijai. Jis pareiškė man užuojautą.

Nors rungtynės žadėjo būti įtemptos ir įdomios, ne krepšinis mums dabar rūpėjo. Džefas Meklas, „Rock Creek“ saugos firmos šaunamojo ginklo profis, papildomai uždarbiaudavo padėdamas užtikrinti tvarką per sportinius renginius arenoje. Dienos metu Sofija jį susekė. Manėme jį būsiant vieną iš šimtų uniformuotų apsaugininkų, slampinėjančių po rūmus ir už dyką stebinčius rungtynes bei žiopsančius į studentes.

Neįsivaizdavome, senas jis ar jaunas, baltasis ar juodasis, storas ar liesas, bet apsaugininkai ant krūtinės virš kairės kišenėlės turėjo prisegtas korteles su pavardėmis. Pravaikštinėjome sektorių praėjimais ir portalais beveik pusę rungtynių, kol pagaliau Mordekajas jį aptiko, kabinantį dailutę bilietų kontrolierę prie G vartų — tą vietą aš buvau apžiūrėjęs dusyk.

Paaiškėjo, kad Meldas maždaug mano amžiaus. Stambus, neišraiškingo veido baltasis, storu sprandu, galingais bicepsais ir didžiule išsipūtusia krūtine. Teisininkų komanda susiglaudusi trumpai pasitarė ir nusprendė, kad bus geriausia, jei jį užkalbinsiu aš.

Laikydamas tarp pirštų savo vizitinę kortelę, nerūpestingai priėjau ir prisistačiau:

— Pone, Meklai, aš — Maiklas Brokas, advokatas.

Jis nužvelgė mane, kaip paprastai nužvelgiama taip pasveikinusius, ir be žodžių paėmė vizitinę. Mat pertraukiau jo flirtą su bilietų kontroliere.

— Galėčiau jums užduoti porą klausimų? — kreipiausi taip, lyg labai stengčiausi suvaidinti detektyvą iš žmogžudysčių skyriaus.

— Klausti galite. Bet man nebūtina atsakyti. — Jis pamerkė akį bilietų kontrolierei.

— Ar kada nors teikėte saugos paslaugas „Drake & Sweeney“, stambiai juridinei firmai Apygardoje?

— Galimas daiktas.

— Ar kada nors padėjote jiems iškeldinti žmones?

Pataikiau į skaudžią vietą. Kaipmat jo veidas sugriežtėjo, ir praktiškai pokalbis buvo baigtas.

— Regis, ne. — Jis nusuko akis į šalį.

— Tikrai?

— Taip. Atsakymas — ne.

— Vasario ketvirtą nepadėjote firmai iškeldinti savavališkai apsigyvenusiųjų iš apleisto sandėlio?

Sukąstais dantimis, prisimerkęs, jis papurtė galvą. Kažkas iš „Drake & Sweeney“ jau aplankęs poną Meklą. O dar labiau tikėtina, kad firma pagrasino jo darbdaviui.

Šiaip ar taip, Meklo veidas tapo it akmeninis. Bilietų kontrolierė įniko žiūrinėtis nagus. Man leista suprasti, kad aš čia nereikalingas.

— Anksčiau ar vėliau jums teks atsakyti į mano klausimus, — pažadėjau.

Meklo skruostų raumenys įsitempė, bet jis patylėjo. Nebuvau linkęs stipriau mygti. Turiu reikalą su netašytu stuobriu, tipu, galinčiu kaipmat pradėti mosikuoti kumščiais ir sudoroti varganą gatvės advokatėlį. O per pastarąsias dvi savaites jau ganėtinai prisirinkau mėlynių ir gumbų.

Dešimt minučių pažiūrėjau antrą rungtynių pusę, bet pradėjo mausti nugarą, — autoavarijos pasekmės, — ir išėjau.

Kitas motelis, taip pat naujas, buvo šiaudiniame Betesdos pakraštyje. Taip pat keturiasdešimt dolerių už naktį, bet po trijų naktų jau nebeišgalėjau taikyti Rubei griežtos izoliacijos terapijos. Megana laikėsi nuomonės, kad metas moterėlei grįžti į įprastą aplinką. Jeigu ketinanti iš tikrųjų nebeprisiliesti prie kvaišalų, tai tikrasis išbandymas bus gatvėse.

Antradienį, septynios trisdešimt, pasibeldžiau į jos numerio antrame aukšte duris. 220-asis kambarys, kaip mane informavo Megana. Niekas neatsiliepė. Vėl pabeldžiau, paskui darsyk, paklibinau rankeną. Užrakinta. Nubėgau žemyn į vestibiulį ir paprašiau registratorės paskambinti į kambarį. Ir vėl niekas neatsiliepė. Per naktį iš motelio niekas neišsiregistravo ir apskritai nepastebėta nieko neįprasto.

Iškviesta administratoriaus pavaduotoja, ją įtikinau, kad reikalas neatidėliotinas. Ji paskambino apsaugininkui, ir trise užkopėme į antrą aukštą. Pakeliui paaiškinau, kodėl Rubė čia nakvojo ir kodėl ji įregistruota ne savo pavarde. Administratoriaus pavaduotojai nepatiko, kad puikus jų motelis parinktas detoksikuotis nuo kreko.

Kambarį radome tuščią. Lova tvarkingai užtiesta, jokių požymių, kad naktį joje gulėta. Visi daiktai savo vietose, o Rubės mantos — nė ženklo.

Padėkojau jiems ir pasišalinau. Gerai dar, kad nuo motelio iki mūsų kontoros tik dešimt mylių. Paskambinau Meganai, kad ji žinotų. Paskui su tūkstantiniu automobilių srautu, vykstančių į darbą žmonių, stengiausi pasiekti miesto centrą. Aštuonios penkiolika įstrigęs transporto kamštyje, iš automobilio paskambinau į kontorą ir paklausiau Sofijos, ar nebuvo pasirodžiusi Rubė. Nebuvo.

Ieškinys buvo trumpas ir konkretus. Vilma Felan, atstovaujanti Lontės Barton ir jos vaikų turtiniams interesams, traukė į teismą „RiverOaks“, „Drake & Sweeney“ ir „TAG, Inc.“ už įvykdytą neteisėtą iškeldinimą. Logika paprasta, priežastinis ryšys akivaizdus. Mūsų klientai nebūtų gyvenę automobilyje, jeigu nebūtų išmesti iš buto. Ir jie nebūtų numirę, jeigu nebūtų gyvenę savo automobilyje. Miela atsakomybės teorija, kuri dėl savo paprastumo tampa dar patrauklesnė. Jokie prisiekusieji negalėtų neatsižvelgti į tokią pagrįstą argumentaciją.

Atsakovų aplaidumas ir/ar tyčiniai veiksmai lėmė mirtis, kurias buvo galima numatyti. Gyvenantiesiems gatvėse, o ypač vienišai motinai su mažais vaikais gali nutikti daug bėdų. Jeigu iš tokių neteisėtai atimate stogą virš galvos ir šie nukenčia, privalote mokėti.

Mudu su Mordekaju trumpai svarstėme, gal kartu iškelti ir atskirą ieškinį dėl Misterio mirties. Jis taip pat buvo neteisėtai iškeldintas, bet jo mirties negalima laikyti nuspėtinos iš anksto. Paimti įkaitus ir per tai būti nušautam — nėra pagrįsta įvykių seka net ir tam, kurio pilietinės teisės buvo pažeistos. Be to, prisiekusiesiems toks žmogus nelabai sukeltų užuojautą. Tad mudu nusprendėme visam laikui leisti Misteriui ilsėtis ramybėje.

„Drake & Sweeney“ iškart paprašys teisėją, kad šis pareikalautų, jog aš grąžinčiau bylą. Teisėjas tikrai galėtų priversti mane tą padaryti, bet tuomet reikštų, jog pripažįstu kaltę. Taip pat iš manęs gali atimti licenciją verstis teisininko praktika. Be to, bet kokie įrodymai, grįsti kokiais nors faktais iš pavogtos bylos, galėtų būti atmesti.

Antradienį peržiūrėjome galutinį ieškinio variantą, ir Mordekajas vėl paklausė, ar noriu duoti bylai eigą. Stengdamasis mane apsaugoti, jis buvo linkęs visiškai atsisakyti ieškinio. Pasikalbėjome apie tai kelis kartus. Mudu netgi turėjome parengę strategiją, pagal kurią atsisakytume Bartonų ieškinio, susitartume su „Drake & Sweeney“ dėl paliaubų ir kad šie nebeterštų mano vardo, palūkėtume metelius, kol aistros nuves, paskui slapčia pametėtume bylą vienam Mordekajo bičiuliui, gyvenančiam kitame miesto pakraštyje. Bet vos tik pradėjome rimtai svarstyti, toks planas mums pasirodė netikęs, tad jo atsisakėme.

Mordekajas pasirašė ieškininį pareiškimą, ir mudu išvykome į teismą. Jis vairavo, o aš darsyk perskaičiau dokumentus. Kuo toliau važiavome, tuo puslapiai atrodė sunkesni.

Derybos — štai kur būtų išeitis. Pati bylos proceso pradžia pažemintų „Drake & Sweeney“. Juk tai firma, be galo besididžiuojanti savimi ir savanaudiška, grindžianti savo reputaciją patikimumu, tarnavimu klientams, sąžiningumu. Pažinojau tokią mąstyseną, asmenybės bruožus, niekam nepadarančių žalos didžiųjų teisininkų kultą. Pažinojau paranoją būti įvardytiems kaip blogiukams, bet kuriuo atveju. Jie jaučia kaltę, kad užkala tiek daug pinigų, ir todėl trokšta atrodyti mielaširdingi tiems, kuriems ne taip pasisekė.

„Drake & Sweeney“ neteisi, nors spėjau, kad firma gerai nenutuokia, kiek yra neteisi. Breidenas Čensas užsirakinęs savo kabinete tikriausiai gūžiasi iš baimės ir karštai meldžiasi, kad atpildo valanda praeitų pro šalį.

Bet ir aš ne šventuolis. Galbūt kur nors pusiaukelėje mes galėtume susitikti ir susitarti dėl sandėrio. Jeigu ne, tuomet Mordekajas Grinas kurią nors dieną, jau netrukus, turės malonumą išdėstyti Barton bylą palankiai nusiteikusiems prisiekusiesiems, ir paprašyti šių, kad priteistų daug baksų. O firma turės malonumą stumti manąją stambios vagystės bylą iki tokios ribos, iki tokio taško, kad man nė nesinorėjo apie tai galvoti.

Ne, Barton byla iki teismo posėdžio nenueis. Aš vis dar gebėjau mąstyti kaip „Drake & Sweeney“ teisininkas. Mintis, kad teks stoti prieš Kolumbijos apygardos prisiekusiuosius, turėtų varyti jiems siaubą. Iš pat pradžių patirtas nepatogumas privers juos paskubom ieškoti būdų, kaip sumažinti nuostolius.

Timas Klausenas, Abrahamo draugužis iš koledžo laikų, o šiuo metu Post reporteris, laukė mūsų prie raštinės durų. Davėme jam ieškininio pareiškimo kopiją. Kol Mordekajas registravo originalą, Timas ją perskaitė, paskui uždavė keletą klausimų, į kuriuos labai mielai atsakėme, bet perspėjome, kad tai ne spaudai.

Bartonų šeimos tragedija buvo sparčiai betampanti Apygardoje politine ir socialine „karšta bulve“. Svaiginamu greičiu kaltė buvo mėtoma nuo vieno ant kito. Visi miesto valdybų viršininkai vertė kaltę kitiems. Municipalitetas kaltino merą, o šis — municipalitetą ir kartu Kongresą. Kai kurie Atstovų rūmų dešinieji, ganėtinai ilgai svarstę, irgi puolė kaltinti merą, municipalitetą, visą miestą.

Viską suversti ant šutvės turtais pertekusių baltųjų teisininkų — puiki medžiaga sensacingam straipsniui. Klausenas — per ilgus metus užsigrūdinęs žurnalistikoje, kandus, matęs šilta ir šalta — nepajėgė paslėpti savo entuziazmo.

Kad „Drake & Sweeney“ bus užpulta per spaudą, manęs nė kiek nejaudino. Firma nustatė žaidimo taisykles praėjusią savaitę, kai kažkuriam reporteriui pakuždėjo, kad aš areštuotas. Mintyse regėjau Rafterį ir mažą jo bylininkų bandą prie posėdžių stalo džiugiai sutariant, kad taip! — visiškai logiška žiniasklaidą informuoti apie mano areštą; ir ne tik — taip pat pakišti jiems ir dailią nusikaltėlio fotografiją. Tegul aš raudonuosiu iš gėdos, jausiuos pažemintas, būsiu priverstas gailėtis, paknopstom grąžinti bylą ir šokti pagal jų dūdelę.

Žinojau jų mentalitetą, žinojau, kaip žaidžiamas tas žaidimas.

Tad buvo visai nesunku padėti reporteriui.

30

Šiandien NVAB centre priiminėju vienas. Dvi valandas pavėlavau. Klientai kantriai laukė susėdę ant purvinų vestibiulio grindų, kas snaudė, kas skaitė laikraščius. Vienintelis nepatenkintas buvo raktininkas Ernis — jis turėjo nuosavą grafiką. Atrakino priimamąjį ir padavė man lentelę su prisegtu trylikos numatomų klientų sąrašu. Pakviečiau pirmąjį.

Kokia stulbinama pažanga per savaitę. Prieš kelias minutes, nesibaimindamas, kad būsiu nušautas, įžengiau į pastatą. Vestibiulyje laukiau Ernio, visai nemąstydamas, kad esu baltas. Klausiausi savo klientų kantriai, tačiau dalykiškai, nes žinojau, ką reikia daryti. Netgi atrodžiau savo vietoje: barzda jau daugiau nei savaitę neskusta; plaukai jau šiek tiek krintantys ant ausų ir su pirmaisiais nepriežiūros požymiais; chaki kelnės susiglamžiusios; mėlynasis bleizeris susiraukšlėjęs; kaklaraištis truputėlį per laisvas. „Nike“ sportbačiai vis dar stilingi, bet gerokai panešioti. Pridėk dar akinius raginiais rėmeliais, ir atrodyčiau visiškai kaip viešąjį interesą ginantis advokatas.

Ne tas klientams ir rūpėjo. Troško, kad kas nors jų išklausytų, ir toks buvo mano darbas. Sąrašas išaugo iki septyniolikos, tad keturias valandas teikiau konsultacijas. Pamiršau apie netrukus laukiančią kovą su „Drake & Sweeney“. Pamiršau apie Klerę, nors, kad ir kaip liūdna, jaučiau, kad tai pavyksta vis lengviau. Netgi pamiršau apie Hektorą Palmą ir savo kelionę į Čikagą.

Bet niekaip nepajėgiau pamiršti Rubės Saimon. Kažkodėl kiekvieną naują klientą susiedavau su ja. Nerimavau ne dėl jos saugumo; sugebėjo gatvėje išlikti gyva kur kas ilgiau, negu tai pavyktų man. Betgi kodėl jai reikėjo palikti švarų motelio numerį, kuriame televizorius, dušas, ir per visą miestą trenktis į apleistą savo automobilį?

Ji — narkomanė, štai kur aiškus ir neišvengiamas atsakymas. O krekąs — magnetas, traukiantis atgal į gatves.

Jeigu neįstengiau išlaikyti jos tris naktis užrakintos priemiesčių moteliuose, tai kaip galėsiu jai padėti atsikratyti kvaišalų?

Regis, sprendimas priklauso ne nuo manęs.

Įprastą vėlyvos popietės ritmą pertraukė telefono skambutis. Skambino vyresnysis brolis Vorneris, kurį netikėti reikalai privertė atvykti į Vašingtoną. Būtų paskambinęs anksčiau, bet negalėjo surasti naujojo mano telefono numerio. Kur galėtume susitikti pietų? Aišku, mokąs jis, pasiskubino nuraminti, dar nespėjus man atsakyti. Beje, girdėjęs apie nuostabią naują vietelę, vadinasi „Pas Denį O“, ten vienas jo draugelis vos prieš savaitę valgė — maistas fantastiškas! Aš jau seniai buvau pamiršęs brangius restoranus.

Tebūnie „Pas Denį O“. Ten dabar madinga eiti, triukšminga, kainos nežmoniškos, žodžiu, kaip visur, net liūdna.

Po mudviejų pokalbio ilgai stebeilijau į aparatą. Nenorėjau pasimatyti su Vorneriu, nes netroškau jo klausytis. Brolis mieste ne su reikalais, nors taip pasitaikydavo sykį per metus. Neabejojau, kad jį atsiuntė gimdytojai. Ten, Memfyje, jie sielvartauja dėl dar vienų skyrybų, liūdi dėl mano kryčio karjeros laiptais žemyn. Juk kažkas turi pažiūrėti, kaip man einasi. Aišku, kaip visada ši užduotis teko Vorneriui.

Susitikome perpildytame restorano bare. Dar nepaspaudęs rankos ar apkabinęs, jis žingtelėjo atgal vertindamas naują mano pavidalą. Barzdą, apšepusius plaukus, chaki kelnes, viską.

— Tikras radikalas, — pakomentavo tiek su humoru, tiek ir sarkastiškai.

— Gera tave matyti. — Mėginau nekreipti dėmesio į jo maivymąsi.

— Atrodai sublogęs.

— O tu — ne.

Jis pasiglostė pilvą, lyg kelis papildomus svarus būtų slapčia priaugęs tik šiandien.

— Nieko, numesiu.

Trisdešimt aštuonerių metų, dailus, brolis perdėtai rūpinosi savo išvaizda. Mano pastaba dėl padidėjusio svorio privers Vornerį nertis iš kailio, kad per mėnesį sulystų.

Vorneris jau treji metai, kai viengungis. Jis itin neabejingas moterims. Per jo skyrybas būta priekaištų dėl neištikimybės, tačiau iš abiejų pusių.

— Puikiai atrodai, — nuraminau brolį. Ir tai buvo tiesa. Kostiumas ir marškiniai — siūti pagal užsakymą. Brangus kaklaraištis. Tokių turiu prikimštą visą drabužių spintą.

— Tu — irgi. Ar šitaip dabar rengiesi į darbą?

— Dažniausiai. Kartais be kaklaraiščio.

Mudu užsisakėme po bokalą „Heineken“ ir gurkšnojome stovėdami spūstyje prie baro.

— Kaip Klerė? — pasiteiravo jis be jokios įžangos.

— Turbūt viskas gerai. Padavėme pareiškimą skyryboms, abipusiu sutarimu. Aš išsikrausčiau.

— Ji laiminga?

— Manau, džiaugiasi manimi atsikračiusi. Sakyčiau, Klerė šiandien laimingesnė nei prieš mėnesį.

— Ar ką nors susirado?

— Nemanau. — Privalėjau kalbėti atsargiai, nes didžiuma, o galbūt ir visas mudviejų pokalbis bus perpasakotas gimdytojams, ypač — kokia nors skandalinga dingstis skyryboms. Jiems patiktų suversti kaltę Klerei, ir jeigu manytų, kad ji buvo nutverta su kuo nors besibarškinanti, tokiu atveju skyrybos atrodytų logiškos.

— O tu?

— Ne. Dar nebuvau nusimovęs kelnių.

— Tai kam skirtis?

— Dėl daugybės priežasčių. Nenorėčiau jų vardyti.

Ne tą Vorneris troško išgirsti. Jis skyrėsi bjauriai, abi šalys kovojo dėl vaikų globos. Brolis dalydavosi su manimi smulkmenomis, dažnai netgi tiek, kad tapdavo nuobodu. Dabar jis laukė iš manęs to paties.

— Vieną dieną pabundi ir nusprendi skirtis?

— Tu tai jau išgyvenai, Vorneri. Viskas ne taip paprasta.

Atėjęs metrdotelis nusivedė mus į salės gilumą. Praėjome staliuką, prie kurio dviejų man nepažįstamų vyriškių kompanijoje sėdėjo Veinas Amstedas — tas, kuris kaip ir aš buvo tapęs įkaitu, tas, kurį Misteris pasiuntė prie durų paimti maistą ir kuris vos per plauką išvengė snaiperio kulkos. Jis manęs nepastebėjo.

Iškelto ieškinio kopija buvo įteikta Artūrui Džeikobsui, vykdomojo komiteto pirmininkui, 11 valandą ryto, kol aš NVAB priiminėjau klientus. Amstedas — ne partneris, tad kažin ar net girdėjo apie ieškinį.

Žinoma, girdėjo. Per skubius popietinius pasitarimus žinia driokstelėjo it bomba. Reikėjo parengti gynybą, duoti žygio įsakymus, sustatyti furgonus ratu gynybai. Už firmos sienų niekam nė žodžio. Iš paviršiaus ieškinys bus ignoruojamas.

Laimė, mūsų staliukas iš Amstedo vietos neturėjo matytis. Apsidairiau aplinkui, pasitikrindamas, ar restorane nėra kitų blogiukų. Vorneris mums abiem užsakė martinio, bet aš skubiai atsisakiau. Man tik vandens.

Vorneriui gyvenime viskas vyko pilnais apsisukimais: darbe, poilsiaujant, valgant, su moterimis, netgi skaitant knygas ar peržiūrint senus filmus. Kartą mažne mirtinai sušalo per pūgą ant kažkokio Peru kalno, taip pat buvo įkąstas nuodingos vandeninės gyvatės, nardydamas su akvalangu Australijoje. Prisitaikymo prie gyvenimo po skyrybų etapas jam praėjo stebėtinai lengvai, mat svarbiausia Vorneris pašėlusiai mėgo keliauti, kyboti ore su skraidyklėmis, kopti į kalnus, galynėtis su rykliais ir globaliu mastu lakstyti paskui sijonus.

Kaip stambios firmos Atlantoje partneris užkaldavo užtektinai pinigų. Ir daug išleisdavo. Pietūs suorganizuoti kaip tik dėl pinigų.

— Vandens? — nustebo jis pasidygėdamas. — Baik. Išmesk taurelę.

— Ne, — užprotestavau. Po martinio Vorneris pereis prie vyno. Išeisime iš restorano vėlai, o ketvirtą valandą jis jau bus iššokęs iš lovos ir nusipurtęs lengvas pagirias lyg niekur nieko, paprasčiausiai pradės dar vieną dieną stuksendamas nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą.

— Ištižėlis, — sumurmėjo jis.

Permečiau akimis valgiaraštį, o brolis tuo metu apžiūrinėjo kiekvieną sijoną.

Atnešė jam martinį, ir mudu užsisakėme patiekalus.

— Papasakok apie savo darbą, — paprašė Vorneris, iš paskutiniųjų stengdamasis įsitikinti, kad nuoširdžiai domisi.

— O ką?

— Tikriausiai labai įdomus.

— Kodėl taip manai?

— Atsisakei turto. Juk, po šimts, turi būti kokia nors rimta priežastis.

— Priežasčių daug, ir jos pakankamai man rimtos.

Mudviejų susitikimą Vorneris buvo suplanavęs. Užsibrėžęs tikslą, numatęs, ko siekti, kur kreipti, pasirengęs ką kabėti. Ne visai supratau, kurlink jis suka.

— Praėjusią savaitę mane areštavo, — tariau mėgindamas išmušti jį iš vėžių. Žinia ganėtinai sukrečianti, turėjo pasisekti.

— Ką?

Papasakojau jam viską iki mažiausių smulkmenų, nes kontroliavau pokalbį. Brolis kritiškai įvertino mano vagystę, bet nesistengiau teisintis. Pati byla buvo dar viena sudėtinga tema, į kurią nė katras iš mudviejų nenorėjome gilintis.

— Vadinasi, „Drake & Sweeney“ — tiltas, kurį už savęs sudeginai? — paklausė jis valgydamas.

— Visiems laikams.

— Ilgai ketini likti viešojo intereso advokatu?

— Dar tik pradėjau. Tiesą sakant, apie pabaigą negalvojau. O ką?

— Kiek gali dirbti už trupinius?

— Kol seksis išlikti gyvam.

— Vadinasi, toks tavo standartas? Išlikimas?

— Kol kas. O tavo koks? — Juokingas klausimas.

— Pinigai. Kiek uždirbu, kiek išleidžiu, kiek išgaliu kur nors padėti ir žiūrėti, kaip auga, kol vieną gražią dieną turėsiu jų pilną šikpuodį ir gyvensiu be rūpesčių.

Tai jau buvau girdėjęs ir anksčiau. Tokiu begėdišku godumu reikia gėrėtis. Šiek tiek šiurkštesnė versija to, ko mus vaikystėje mokė: sunkiai dirbk, daug užkalk, ir kažkaip visuomenė kaip visuma turės iš to naudos.

Vorneris provokavo mane pasisakyti kritiškai. Bet aš nenorėjau įsileisti į beprasmišką ginčą, laimėjusiųjų nebūtų, tik bjaurios lygiosios.

— Kiek jau turi? — paklausiau. Kaip godus šunsnukis, Vorneris didžiavosi savo turtu.

— Kai man sukaks keturiasdešimt, turėsiu milijoną baksų, įdėtų į investicinius fondus. Kai būsiu keturiasdešimt penkerių, jie bus tapę trimis milijonais, penkiasdešimties — dešimt. Ir tuomet trinktelėsiu durimis.

Tuos skaičius mudu žinojome mintinai. Stambios juridinės firmos visur vienodos.

— O tu kaip? — paklausė jis, dorodamas skrudintą ant atviros ugnies viščiuką.

— Ką gi, pažiūrėkime. Man trisdešimt dveji, banke turiu viso labo penkis tūkstančius, šiek tiek daugiau ar mažiau. Kai sukaks trisdešimt penkeri, jeigu uoliai dirbsiu ir taupysiu pinigus, susidarys apie dešimt tūkstančių. Penkiasdešimtmetis tikriausiai turėsiu apie dvidešimt penkis tūkstančius, padėtus į investicinius fondus.

— Tai bent perspektyva. Aštuoniolika metų gyventi skurde!

— Tu nieko neišmanai apie skurdą.

— Galbūt išmanau. Tokiems žmonėms kaip mes, skurdas — tai pigus butas, aplamdytas, gerokai nuvažinėtas automobilis, nė cento kelionėms, pramogoms, pamatyti pasaulį, nė cento, kad galėtum sutaupyti ar investuoti, pasidėti senatvei kaip saugos tinklą, nieko.

— Puiku. Tu man įrodei. Nė velnio neišmanau apie skurdą. Kiek šiais metais uždirbsi?

— Devynis šimtus tūkstančių.

— O aš — trisdešimt. Ką darytum, jeigu kas nors tau lieptų dirbti už trisdešimt tūkstančių baksų?

— Nusižudyčiau.

— Tikiu. Tikrai tikiu, kad verčiau prisidėtum prie galvos pistoletą ir ištaškytum sau smegenis, o ne dirbtum už trisdešimt tūkstančių baksų.

— Klysti. Prisiryčiau tablečių.

— Bailys.

— Už tokius mažus pinigus niekaip nedirbčiau.

— Ak, taip pigiai galėtum dirbti, tik ne gyventi.

— Tai tas pat.

— Štai kuo mudu skiriamės, — padariau išvadą.

— Po šimts, tikrai skiriamės. Bet kaipgi mes tapome tokie skirtingi, Maiklai? Dar prieš mėnesį tu buvai toks pat kaip ir aš. O dabar tik pažvelk į save — kvailos žandenos, apsitrynę drabužiai ir visi tie šūdniekiai apie tarnystę žmonėms ir žmonijos gelbėjimą. Kur tu išklydai iš kelio?

Giliai atsidusau ir pasimėgavau humoru, nuskambėjusiu jo klausime. Vorneris irgi atlyžo. Abu buvome pernelyg civilizuoti, kad viešai kivirčytumės.

— Žinai, tu visiškas mulkis, — jis prisilenkė arčiau prie manęs. — Stovėjai greitkelyje į partnerystę. Esi sumanus ir talentingas, viengungis, bevaikis. Trisdešimt penkerių jau uždirbtum per metus milijoną baksų. Pats gi moki skaičiuoti.

— Kas padaryta — padaryta, Vorneri. Praradau meilę pinigams. Jie — velnio pramanas.

— Kaip originalu. Leisk kai ko paklausti. Ką darysi, kai vieną dieną pabusi ir, tarkime, suprasi, kad tau šešiasdešimt metų? Pavargęs gelbėti pasaulį, nes jo išgelbėti neįmanoma. Neturi nė puodo, į kurį galėtum nusimyžti, nė cento, nė firmos, nė partnerių, nė žmonos, parnešančios namo krūvą baksų, nes operuoja žmonėms smegenis, nieko, kas tave išgelbėtų. Ką tada darysi?

— Na, mąsčiau apie tai, ir, manding, turėsiu tą vyresnįjį brolužį, nepadoriai turtingą. Tad paskambinsiu tau.

— Jeigu aš jau būsiu miręs?

— įtrauksi mane į savo testamentą. Brolį paklydėlį.

Įnikome valgyti, ir pokalbis nuvėso. Vorneris buvo ganėtinai arogantiškas manyti, kad tiesmukiška konfrontacija sugrąžins mane į protą. Keletas aštrių jo įžvalgų apie mano klystkelių pasekmes, ir aš liausiuos vaidinęs skurdžių ir susirasiu tikrą darbą. „Aš pasikalbėsiu su juo“, — taip ir girdėjau Vornerio pažadą gimdytojams.

Jam dar liko keletas dūrių. Paklausė, koks Keturioliktosios gatvės juridinėje konsultacijoje premijinių paketas. Labai menkas, atsakiau. O kaip pensijinis planas? Kiek žinau, jokio. Vorneris išsakė nuomonę, kad turėčiau tik porą metų stengtis gelbėti sielas, o paskui grįžti į gyvenimo realybę. Padėkojau jam. O jis teikėsi duoti puikų patarimą, kad galbūt turėčiau susirasti panašiai mąstančią, bet prie pinigo moterį ir ją vesti.

Išėję iš restorano mudu atsisveikinome. Patikinau jį, kad žinau, ką darąs, kad nepražūsiu, ir kad jo ataskaita gimdytojams turėtų nuskambėti optimistiškai.

— Neversk jų jaudintis, Vorneri. Pasakyk, kad viskas puiku.

— Paskambink man, jeigu išalksi, — pamėgino pajuokauti.

Pamojau jam ir nuėjau.

Kepsniu baras „Prie pilono“ buvo pernakt veikianti kavinukė Fogi Botomo rajone, netoliese Džordžo Vašingtono universiteto. Ten užbėgdavo kamuojamieji nemigos ar labai ištroškusieji naujienų. Kasnakt, prieš dvyliktą, į kavinukę pristatydavo naujausią Post numerį, o žmonių būdavo tiek daug, kaip geroje delikatesinėje priešpiečių metu. Nusipirkau laikraštį ir įsitaisiau prie baro, kuris iš pažiūros atrodė keistai: bemaž visi čia sėdintieji buvo įkniubę į laikraščius. Salėje tvyrojo stebėtina tyla. Ką tik, kelios minutės prieš man ateinant, atvežtas Post, ir bent trisdešimt žmonių įnikę jį skaitė, lyg būtų paskelbtas karas.

Straipsnis buvo būdingas šiam laikraščiui: stambia antrašte prasidėjo pirmame puslapyje ir tęsėsi dešimtame. Čia buvo įdėtos nuotraukos — Lontės, perfotografuotos iš plakatų mitinge dėl teisingumo, viena — Mordekajo, dešimčia metų jaunesnio, ir trijų portretų ansamblis, kuris, be abejo, turėtų pažeminti mėlynkraujus iš „Drake & Sweeney“: Artūras Džeikobsas viduryje, iš kairės — Tilmano Gentrio snukis, dešinėje pusėje Devonas Hardis, kuris susietas su pasakojimu tik tiek, kad buvęs iškeldintas, o paskui nušautas taip, kad būtų verta apie tai parašyti laikraščiuose.

Artūras Džeikobsas tarp dviejų nusikaltėlių, dviejų afroamerikiečių su smulkiais numeriais skersai krūtinių, dešimtame laikraščio puslapyje pastatytas į vieną gretą su jais.

Mintyse taip ir regėjau buvusius savo kolegas spiečiantis kabinetuose ir posėdžių salėse, užsirakinusius duris ir išjungusius telefonus, atšaukusius visus susitikimus. Jie planuos atsakomuosius smūgius, kurs šimtus įvairių strategijų, skambins saviesiems viešųjų ryšių atstovams. Išmuša juodžiausia jiems valanda.

Iš pat ankstyvo ryto pašėls faksai. Tos trijulės nuotraukų kopijos bus siuntinėjamos nuo pakrantės iki pakrantės, ir kiekviena firma korporatyvinės teisės pasaulyje turės gardaus juoko.

Gentris atrodė ypač grėsmingai, ir man pasidarė baugu, kad įsivėlėme į kovą su juo.

Dar buvo įdėta ir mano fotografija — ta pati, kurią laikraštis anksčiau panaudojo šeštadieniniame numeryje, kai pranešė apie mano areštą. Buvau apibūdintas kaip jungiančioji grandis tarp firmos ir Lontės Barton, nors reporteris niekaip negalėjo žinoti, kad iš tikrųjų buvau su ja susitikęs.

Ilgas ir išsamus straipsnis prasidėjo iškeldinimo aprašymu, paskui vardijo visus šios istorijos dalyvius, įskaitant ir Hardį, išnirusį į paviršių po septynerių dienų „Drake & Sweeney“ būstinėje, kur paėmė įkaitus, iš kurių vienas buvau aš. Nuo manęs pereita prie Mordekajo, paskui — prie Bartonų mirties. Užsiminta ir apie mano areštą, nors labai stengiausi nieko nepasakoti reporteriui apie ginčijamą bylą.

Klausenas tesėjo žodį — mūsų pavardėmis nesyk nepaminėjo, tik kaip informuotus šaltinius. Aš pats geriau nebūčiau parašęs.

Nepacituotas nė vienas iš atsakovų. Regis, reporteris nelabai stengėsi ar išvis nesistengė su jais susisiekti.

31

Penktą paryčiui iš viešbučio paskambino Vorneris, labai susijaudinęs.

— Nemiegi? — paklausė. Buvo jau perskaitęs straipsnį laikraštyje ir apipylė mane šimtais klausimų ir komentarų apie iškeltąjį ieškinį.

Stengdamasis išsaugoti savajame miegmaišyje šilumą, klausiausi jį aiškinant man, kaip tiksliai turiu elgtis, toliau tęsdamas bylą. Vorneris buvo prityręs teisminių bylų specialistas, dargi labai geras, ir jis nesitvėrė savo kailyje sužinojęs, kad Barton byloje bus apeliuojama į prisiekusiuosius. Mes užsiprašėme per mažos kompensacijos — reikalas neturėtų baigtis dešimčia milijonų. Prie gerų prisiekusiųjų galima kelti iki pat dangaus. Ak, kaip jis pats norėtų susikauti šiame procese. O kaip Mordekajas? Ar prityręs bylinėtis teismuose?

O honoraras? Tikriausiai mes sudarę kontraktą dėl keturiasdešimties procentų. Galų gale galbūt aš dar ne beviltiškas mulkis.

— Dešimt procentų, — vis dar patamsy atsakiau.

— Ką?! Tu išprotėjai?

— Mes — ne pelno siekianti firma, — bandžiau paaiškinti, bet brolis nesiklausė. Iškeikė mane, kad nepareikalavau daugiau.

Ta paimtoji byla — didelis keblumas, dėstė jis toliau, lyg mes patys to nežinotume.

— Ar galite įrodyti savo tiesą be tos bylos?

— Taip.

Jisai stūgaudamas kvatojosi iš vaizdelio, kuriame senukas Džeikobsas laikraštyje įrėmintas tarp dviejų kalinių. Lėktuvo reisas į Čikagą po dviejų valandų, pasakė. Devintą jau sėdėsiąs prie savo rašomojo stalo. Nekantraująs perleisti per kolegų rankas laikraštį su nuotraukomis. Tučtuojau pradėsiąs siuntinėti jas faksu į Vakarų pakrantę.

Nebaigęs kalbėti, jis padėjo ragelį.

Aš dar tris valandas numigau, paskui kiek pasivarčiau ant grindų, bet miegas nebeėmė. Pernelyg daug permainų mano gyvenime, kad būtų galima ramiai ilsėtis.

Nusiprausiau po dušu, iki saulei patekant gurkšnojau pas pakistaniečius kavą, paskui nupirkau sausainukų Rubei.

Prie Keturioliktosios ir Q gatvių kampo, netoli mūsų kontoros, stovėjo kažkokie du automobiliai. Pusę aštuonių ryto! Pamažu pravažiavau pro juos, nuojauta man pakuždėjo nesustoti. Rubė ant prieangio laiptukų nesėdėjo.

Jeigu Tilmanas Gentris nuspręstų, kad smurtiniai veiksmai galėtų jam padėti apsiginti nuo ieškinio teisme, nedvejotų jų griebtis. Mordekajas apie tai mane perspėjo, nors ir taip buvo aišku. Paskambinau jam į namus ir papasakojau, ką mačiau. Jis pažadėjo atvažiuoti pusę devynių, ir tuomet mudu susitiksime. Taip pat pranešiau ir Sofijai, kad būtų atsargi. Abrahamas išvykęs iš miesto.

Dvi savaitės mano mintys buvo sutelktos pirmiausia į ieškinį. Būta ir kitų dėmesį blaškančių dalykų, — Klerė, naujo būsto paieškos, pastangos perprasti naujos karjeros ypatumus, — bet iškelta byla „RiverOaks“ ir mano buvusiai firmai taip ir nedingdavo iš galvos. Bet kurios bylos atveju pirmiausiai ištikdavo karštinė prieš įregistruojant reikalingus dokumentus, paskui gilus atodūsis ir maloni ramybė, kai bomba pagaliau nukrisdavo į taikinį ir nusėsdavo dulkės.

Gentris, po to, kai jį kartu su kitais dviem atsakovais padavėme į teismą, rytojaus dieną mūsų nenugalabijo. Kontora dirbo normaliai. Telefonai skambėjo kaip skambėję, nė kiek ne dažniau kaip paprastai. Lankytojų nepadaugėjo.

Tik galėjau įsivaizduoti marmuru išgražintose „Drake & Sweeney“ menėse tvyrančią paniką. Prie kavos puodelių niekas nesišypso, nesidalija paskalomis, koridoriuose niekas nejuokauja ir nesišneka apie sportą. Laidojimo namuose būtų buvę triukšmingiau.

Antimonopolinės teisės skyriuje tie, kurie geriausiai mane pažinojo, tikriausiai ypač paniurę. Polė laikysis stoiškai, atsainiai ir kaip visada dalykiškai. Rudolfas nekiš nosies iš savo kabineto, išeis nebent tik į uždarus pasitarimus pas vyresnybę.

Tik vienas aspektas man kėlė liūdesį, ir nuo tos realybės niekaip nepabėgsi: keturi šimtai teisininkų, į kurių reputaciją pasikėsinau, ne tik kad nebuvo kalti dėl padarytos skriaudos, bet ir visai nenutuokė apie tuos faktus. Niekam nerūpėjo, kas atsitiko nekilnojamojo turto skyriuje. Mažai kas pažinojo Breideną Čensą. Firmoje dirbau jau septynerius metus, kai susidūriau su tuo žmogumi, ir tik todėl, kad pats nuėjau jo ieškoti. Man buvo gaila nekaltųjų — senų darbuotojų, padėjusių sukurti didelę firmą ir gerai mus išmokiusių; tokių pat kaip aš vyriokų, kurie būtų tęsę puikią tradiciją; naujokėlių, kurie rytą atsibudę sužinojo, kad jų didžiai gerbiamas darbdavys kažkaip yra atsakingas už tyčines mirtis.

Bet nė kiek neužjaučiau Breideno Čenso, Artūro Džeikobso ir Donaldo Rafterio. Tai jie pasirinko griebti mane už gerklės. Tad tegul dabar prakaituoja.

Megana trumpam atitrūko nuo rūpesčiu Naomės centre, kuriame susirinkdavo aštuoniasdešimt benamių moterų. Sėdome į automobilį ir ėmėm važinėti po šiaurvakarinę miesto dalį. Ji visai nenutuokė, kur Rubė gyveno, ir iš tikrųjų mes nė nesitikėjome, kad pasiseks moterėlę surasti. Tačiau pasivažinėjimas buvo gera dingstis kelias minutes pabūti drauge.

— Tokie dalykai nėra neįprasti, — pasistengė ji mane nuraminti. — Dažniausiai benamiai nenuspėjami, ypač narkomanai.

— Jums taip yra pasitaikę?

— Man visko yra pasitaikę. Išmoksti nesijaudinti. Kai kokia nors klientė atsikrato įpročio, susiranda darbą, įsikuria bute, sukalbi padėkos maldelę. Bet pernelyg nedžiūgauji, nes ateis kita Rubė ir vėl tau žeis širdį. Šiame darbe daugiau slėnių nei kalnų.

— Kaip jums pavyksta apsisaugoti nuo depresijos?

— Semiesi jėgų iš klienčių. Naomės centro gyventojos — nuostabios būtybės. Gimusios be maldų, regis, be jokios galimybės, vis dėlto geba išlikti. Suklumpa, parpuola ir vėl keliasi, nesiliauja bandžiusios.

Už trijų kvartalų nuo mūsų konsultacijos pravažiavome pro autoremonto dirbtuves, jų kieme riogsojo kažkiek aplamdytų mašinų. Vartus saugojo didžiulis šuo, pririštas grandine. Neketinau landžioti po surūdijusius senus laužus, ir šuo palengvino tesėti tokį apsisprendimą. Spėjome, kad Rubė gyvena kažkur tarp Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos ir Naomės centro Dešimtojoje, netoli L gatvės, apytikriai tarp Logano žiedo ir Mont Vernono aikštės.

— Bet niekada negali žinoti, — kalbėjo toliau Megana. — Mane nuolatos stebina, kokie judrūs tie žmonės. Turi daugybę laiko, ir kai kurie nupėdina mylių mylias.

Stebėjome gatvinius. Pamažu važiuodami, iš automobilio atidžiai apžiūrinėjome kiekvieną elgetą. Perėjome parkus, žvelgdami į benamius, numesdami monetų į ištiestus jų puodelius, vildamiesi pamatyti pažįstamą veidą. Veltui.

Palikau Meganą prie Naomės centro ir pažadėjau vėliau dieną paskambinti. Rubė tapo nuostabia dingstimi palaikyti ryšį.

Respublikonas kongresmenas, išrinktas nuo Indianos valstijos, pavarde Berkholderis, varė aukštuosiuose rūmuose jau penktą kadenciją ir turėjo butą Virdžinijoje, bet anksti vakarais, prieš važiuodamas namo, mėgdavo pabėgioti ristele aplinkui Kapitolijaus kalvą. Jo personalas informavo žiniasklaidą, kad šefas prausiasi po dušu ir persirenginėja vienoje iš retai naudojamų sporto salių, kurias Kongresas pasistatydino Rūmų kanceliarijos pusrūsyje.

Kaip Rūmų narys, Berkholderis buvo tik vienas iš 435; taigi faktiškai nežinomas visuomenei, nors Vašingtone praleido dešimt metų. Keturiasdešimt vienerių metų, ne itin garbėtroška, švarios iki spindesio reputacijos. Darbavosi Žemės ūkio reikalų komitete, pirmininkavo komisijai viename iš Biudžeto komitetų.

Ankstų trečiadienio vakarą Berkholderis vienas bėgiojo šalia Sąjungos stoties ir buvo pašautas. Vilkėjo treningą, prie savęs neturėjo nei piniginės, nei bent kiek grynųjų, nebuvo kišenių, kuriose galėtų nešiotis ką nors vertinga. Regis, nebūta jokių nusikaltimo motyvų. Matyt, kelyje pasimaišė kažkoks gatvinis — vienas su kitu susidūrė arba atsitrenkė, o gal leptelėjo šiurkščių žodžių, bet paleisti du šūviai. Vieno kongresmenas išvengė, kitas pataikė į kairį žastą, kulka perėjo petį ir įstrigo netoli kaklo.

Šaudyta vos tik sutemus, čia pat gatve važiavo daugybė, mašinų, vėlai baigę darbą žmonės grįžo namo. Įvykį matė keturi liudininkai, ir visi užpuoliką apibūdino kaip juodaodį, tipišką benamį, kuris kaipmat dingo naktyje, ir kol pirmas pravažiuojantysis suspėjo iššokti iš automobilio ir atskubėti į pagalbą Berkholderiui, ginkluoto vyriškio ir pėdsakai seniai buvo atšalę.

Kongresmenas skubiai nugabentas į Džordžo Vašingtono universiteto ligoninę, ten dvi valandas operuotas, ir kulka buvo išimta. Nukentėjusiojo būklę gydytojai apibūdino kaip stabilią.

Praėjo jau daug metų nuo laiko, kai Vašingtone paskutinį kartą šaudyta į Kongreso narį. Keli buvo apiplėšti, bet didelės žalos nepadaryta. Dažniausiai apiplėštieji tuo pasinaudodavo piktindamiesi nusikalstamumu, vertybių stoka ir apskritai visko nuosmukiu, žinoma, suverčiant visą kaltę oponuojančiai partijai.

Berkholderis nebuvo tokios būklės, kad pajėgtų piktintis, kai pamatė pasakojimą apie incidentą per vienuoliktosios valandos žinias. Aš tuo metu snūduriavau fotelyje, skaičiau ir žiūrėjau per televizorių boksą. Iki pašaunant Berkholderį, Apygardoje diena slinko vangiai. Užgniaužęs kvapą žinių vedėjas pranešė apie įvykį, pateikdamas pagrindinius faktus kartu su dailia kongresmeno fotografija fone, paskui peršoko — tiesiogiai! — prie ligoninės. Ten, prie įėjimo į skubios pagalbos skyrių, į kurį prieš keturias valandas pateko Berkholderis, drebanti nuo šalčio stovėjo reporterė. Tiesa, fone dar buvo matyti greitukės ir skaisčios šviesos, o kadangi moteriškutė neturėjo galimybės parodyti žiūrovams kraujo ant šaligatvio ar lavono, tai pasistengė, kad jos pasakojimas nuskambėtų kuo sensacingiau.

Operacija pavyko gerai, pranešė ji. Berkholderio būklė stabili, jis dabar ilsisi. Keli jo kolegos atskubėjo į ligoninę, ir kažkaip reporterei pavyko juos priversti išeinant pasirodyti prieš kameras. Jie stovėjo arti vienas kito, visi rimtais veidais ir niūrūs, nors Berkholderio gyvybei nė minutėlę negrėsė pavojus. Markstydamiesi prieš plieskiančius prožektorius, visi stengėsi atrodyti, lyg būtų šiurkščiai įsibrauta į jų asmeninį gyvenimą.

Nė apie vieną iš jų iki šiol nebuvau girdėjęs. Išsakydami savo rūpestį dėl sužeisto bičiulio, jie pasistengė, kad šio būklė pasirodytų kur kas prastesnė, nei apibūdino gydytojai. Neraginami taip pat pateikė savo nuomonę apie bendrą Vašingtono nuosmukį.

Paskui sekė dar vienas tiesioginis reportažas iš vietos, kur šaudyta. Dar viena priekvailė reporterė stovėjo tiksliai ten pat(!), kur jis krito, ir dabar išties buvo ką pamatyti. Dramatiškai ji parodė į raudoną kraujo dėmę — būtent štai čia. Atsitūpusi, bemaž palietė pirštu šaligatvį. Į kadrą įžengė faras ir miglotai apibendrino, kas įvyko.

Reportažas buvo tiesioginis, tačiau fone dar žybsėjo raudoni bei mėlyni policijos automobilių švyturėliai. Aš juos pastebėjau, reporterė — ne.

Vyko „valymas“. Kolumbijos apygardos policija visomis pajėgomis metėsi į gatves, grūdo benamius į patrulines mašinas bei furgonus ir kažkur gabeno. Pernakt išvalyta Kapitolijaus kalva, areštuoti visi miegantys ant suolų, sėdintys parkuose, elgetaujantys šaligatviuose, kiekvienas, kuris atrodė neturintis namų. Policija apkaltino juos dykinėjimu, girtavimu viešose vietose, išmaldos prašinėjimu.

Ne visi areštuoti ir nuvežti į nuovadą. Du pilni furgonai sulaikytųjų nuvaryti į Rod Ailendą šiaurrytinėje Apygardos pusėje ir išversti automobilių aikštelėje prie bendruomenės centro su kiaurą naktį veikiančia sriubos valgykla. Kitas furgonas su vienuolika žmonių sustojo T gatvėje, prie Kalvarijos misijos, už penkių kvartalų nuo mūsų kontoros. Žmonėms duota pasirinkti — keliauti į kalėjimą ar pradingti gatvėse. Furgonas kaipmat ištuštėjo.

32

Daviau sau žodį įsigyti lovą. Pernelyg daug prarasdavau miego valandų, vartydamasis ant grindų ir mėgindamas kažką įrodinėti — niekam kitam, tik sau pačiam. Patamsyje, dar toli iki aušros, atsisėdau miegmaišyje ir nusprendžiau susirasti miegojimui ką nors minkštesnio. Ir kaipgi žmonės geba miegoti gatvėse?

Kepsnių bare „Prie pilono30 buvo šilta ir tvanku, cigarečių dūmai kybojo žemai virš staliukų, tuoj pat už durų pasitiko viso pasaulio kavos pupelių aromatas. Pusę penkių kaip visada viduje jau buvo prisikimšę ištroškusiųjų naujienų. Berkholderis tapo šios valandos didvyriu. Post į pirmą puslapį įdėjo jo fotografiją, toliau sekė keletas žinučių apie nukentėjusįjį, šūvius, policijos tyrimą. Nė žodžio apie miesto valymą. Mordekajas viską smulkiai papasakos man vėliau.

„Miesto kronikos“ skyriuje manęs laukė maloni staigmena. Timas Klausenas aiškiai buvo žmogus su pašaukimu. Mūsų ieškinys jį įkvėpė.

Ilgokame straipsnyje jis pažindino skaitytojus su kiekvienu iš trijų busimojo proceso atsakovu, pradėdamas nuo „RiverOaks“. Kompanija susikūrusi prieš dvidešimt metų, privačiai valdoma grupės investuotojų, vienas iš jų — Kleitonas Benderis, Rytų pakrantės spekuliantas nekilnojamuoju turtu, sukaupęs, pasak gandų, du šimtus milijonų dolerių kapitalo. Straipsnyje įdėta Benderio nuotrauka, taip pat kompanijos centrinės būstinės Heigerztaune, Merilando valstijoje, fotografija. Per dvidešimt metų kompanija pastačiusi Kolumbijos apygardoje vienuolika biurų pastatų, taip pat daugybę prekybos centrų Baltimorės ir Vašingtono priemiesčiuose. Jos turtas apytikriai vertinamas trimis šimtais penkiasdešimčia milijonų dolerių. Taip pat esama nemažai įsiskolinimų bankams, tačiau jų sumos nepavyko išsiaiškinti.

Su nemaloniomis smulkmenomis perpasakotos numatomos statyti negabaritinių pašto siuntų cecho šiaurrytinėje miesto dalyje peripetijos. Ir paskui pereita prie „Drake & Sweeney“.

Savaime suprantama, informacijos iš firmos vidaus straipsnio autorius neturėjo. Kalbėtis telefonu su juo atsisakyta. Klausenas pateikė tik pačius pagrindinius dalykus — firmos apimtį, istoriją, duomenis apie išgarsėjusius buvusius jos darbuotojus. Įdėtos dvi diagramos, abi pasiskolintos iš U. S. Law31 žurnalo. Vienoje išvardytos dešimt stambiausių šalyje juridinių firmų, o kitoje — visos surikiuotos pagal tai, kiek per pastaruosius metus vidutiniškai uždirbo jų partneriai. Turėdama aštuonis šimtus teisininkų, „Drake & Sweeney“ buvo penkta pagal stambumą, o pagal partnerių pajamas, 910 500 dolerių, ėjo trečioje vietoje.

Nejau palikau už savęs tiek pinigų?

Trečiasis nemaloniosios trijulės narys buvo Tilmanas Gentris. Spalvingas jo gyvenimas teikė lengvo peno tiriamajai žurnalistikai. Apie jį noriai kalbėjo farai. Buvęs draugelis iš kalėjimo kameros giedojo jam ditirambus. Vienas kažkokio tikėjimo dvasiškasis ganytojas iš šiaurrytinės miesto dalies jausmingai papasakojo, kaip Gentris įrengė krepšinio aikštelę vargšams vaikučiams. Buvusi prostitutė prisiminė jo suduotus smūgius. Jis veikė prisidengęs dviem korporacijomis — TAG ir „Gentrio Grupe“ — ir per jas turėjo įsigijęs tris prekybos naudotais automobiliais aikšteles, du nedidelius prekybos centrus, daugiabutį, kuriame buvo nušauti du žmonės, šešis išnuomojamus dvibučius namus, barą, kuriame sykį išprievartauta viena iš lankytojų, vaizdajuosčių nuomos punktą ir daugybę laisvų sklypų, kuriuos jis supirko iš miesto valdžios bemaž pusvelčiui.

Iš trijų atsakovų Gentris vienintelis sutiko kalbėtis. Jis pripažino praėjusių metų liepą sumokėjęs už sandėlį Floridos aveniu vienuolika tūkstančių dolerių ir sausio 31-ą pardavęs šį už du šimtus tūkstančių dolerių „RiverOaks“. Tiesiog pasisekė, pasakęs Gentris. Sandėlio niekam nereikėjo, bet žemė po juo buvo verta kur kas daugiau nei vienuolika tūkstančių. Todėl ir nusipirkęs.

Sandėlis visada viliojęs benamius, mėgstančius savavališkai užimti laisvas patalpas. Jis niekad nereikalavęs iš jų nuomos ir visai nenutuokiąs, iš kur sklinda tie gandai. Turįs daugybę teisininkų, ir tie parengs stiprią gynybą.

Straipsnyje aš nebuvau paminėtas. Taip pat nė žodžio nepasakyta apie Devoną Hardį ir įkaitų dramą. Vos keli sakiniai apie Lontę Barton ir ieškinio pretenzijas.

Antrą dieną iš eilės sena ir gerbiama „Drake & Sweeney“ firma taršoma kaip susimokėlė su buvusiu sąvadautoju. Išties straipsnio tonas vaizdavo teisininkus dar didesniais nusikaltėliais nei Tilmanas Gentris.

Rytojaus straipsnyje buvo žadama kita medžiaga — pasakojimas apie liūdną Lontės Barton gyvenimą.

Ar ilgai Artūras Džeikobsas dar kęs, kad jo numylėtoji firma būtų voliojama po purvą? Juk tapusi tokiu lengvu taikiniu, o Post geba įsikibti tvirtai. Matyt, reporteris pluša be poilsio kiaurą parą. Seks straipsnis po straipsnio.

Dvidešimt minučių po devintos kartu su savo advokatu atvykau prie Karlo Multrio pastato miesto centre, prie Šeštosios gatvės ir Indianos aveniu kampo. Anksčiau man niekada neteko būti dargi kur nors arti šio pastato, kuriame įsikūręs Apygardos civilinių ir baudžiamųjų bylų teismas. Lauke prie paradinio įėjimo susiformavo lėtai slenkanti eilutė: visi be išimties — advokatai, bylininkai ieškovai bei atsakovai ir nusikaltėliai — buvo apieškomi ir patikrinami metalo detektoriumi. Viduje — tikras žvėrynas, vestibiulyje prisigrūdę nerimaujančių žmonių, pilna jų ir visų keturių aukštų koridoriuose, abipus kurių rikiavosi durys į teismo sales.

Jo prakilnybė Normanas Kisneris pirmininkavo teismui pirmame aukšte, 114-ojoje salėje. Dienos bylų sąraše mano pavardė figūravo po grafa „Pirmasis svarstymas“. Kartu su manimi šia pozicija dalijosi dar vienuolika nusikaltėlių. Salėje teisėjo vieta buvo tuščia, susirūpinę sukiojosi teisininkai. Mordekajas dingo salės užkaboriuose. Atsisėdau antroje eilėje. Įnikau sklaidyti žurnalą ir stengiausi dėtis nuobodžiaujančiu.

— Labą rytą, Maiklai!

Donaldas Rafteris, abiem rankomis glaudžiantis prie savęs lagaminėlį. Už jo kažkas toks, kurio veidas man buvo matytas firmos teisminių bylų skyriuje, bet pavardės neįstengiau prisiminti.

Linktelėjau ir prisiverčiau atsakyti:

— Sveiki.

Juodu nuskubėjo šalin ir susirado vietas kitoje salės pusėje. Atstovavo nukentėjusiesiems, todėl turėjo teisę dalyvauti kiekviename mano bylos nagrinėjimo etape.

Tik pirmasis svarstymas! Stovėsiu priešais teisėją, kai šis skaitys kaltinimą, paskui pareikšiu esąs nekaltas, būsiu paleistas pagal tebegaliojantį užstatą ir pasišalinsiu. Kodėl atvyko Rafteris?

Atsakymą sužinojau ne iš karto. Dėbsodamas į žurnalą ir stengdamasis išlikti visiškai ramus, galiausiai sumojau, kad Rafteris atsiųstas čionai tik kaip grėsmingas perspėjimas. Vagystę jie vertina kaip sunkų nusikaltimą ir seks kiekvieną mano žingsnį. Rafteris — gudriausias ir agresyviausias iš visų bylinėjimosi teismuose specialistų. Buvo tikimasi, kad išvydęs jį teismo salėje pradėsiu tirtėti iš baimės.

Pusę dešimtos iš už teisėjo katedros išniro Mordekajas ir man pamojo: atseit jo prakilnybė laukia savo kabinete. Kai įėjome, Mordekajas supažindino mane su teisėju, ir mes visi trys laisvai susėdome apie nedidelį stalelį.

Teisėjas Kisneris buvo mažiausiai septyniasdešimties, su vešliais žilais plaukais ir tokia pat susivėlusią barzdele, rudomis skvarbiomis akimis, kurios pašnekovą tartum degino kiaurai.

— Ką tik sakiau Mordekajui, — jis mostelėjo ranka į mano bičiulį, — kad ši byla labai neįprasta.

Sutikdamas aš linktelėjau. Man ji tikrai atrodė neįprasta.

— Artūrą Džeikobsą pažįstu jau trisdešimt metų. Tiesą sakant, pažįstu ten daug teisininkų. Visi geri specialistai.

Tikrai taip. Nusamdo geriausius ir puikiai išmoko. Pasijaučiau nesmagiai, kad mano bylą nagrinėsiantis teisėjas taip žavisi nukentėjusiaisiais.

— Pavogtą darbinę bylą iš teisininko kabineto gali būti sunku įvertinti pinigais. Tai tik šūsnis popierių, niekam neturinčių realios vertės, išskyrus patį savininką. Jeigu mėgintumėte parduoti gatvėje, už juos nieko negautumėte. Suprantate, nesirengiu jus apkaltinti pavogus bylą.

— Taip, suprantu. — Kažin, rengiasi ar ne, bet norėjau, kad jis tęstų.

— Tarkime, kad byla pas jus ir kad išsinešėte ją iš firmos. Jeigu dabar, man tarpininkaujant, grąžintumėte ją savininkui, būčiau linkęs įkainoti padarytą žalą mažiau nei šimtu dolerių. Žinoma, teisės požiūriu liks šioks toks nusižengimas, bet tai galėsime užglaistyti pasirašę kelis popieriukus. Aišku, jums teks pažadėti, kad nesinaudosite informacija, sužinota iš tos bylos.

— O kas, jeigu, tarkime, negrąžinsiu? Žinoma, tai tik prielaida.

— Tokiu atveju ji įgys kur kas didesnę vertę. Tuomet galios vagystė stambiu mastu ir su tokiu kaltinimu eisime iki teisminio nagrinėjimo. Jeigu prokuroras įrodys savo teisumą ir prisiekusieji pripažins jus kaltu dėl stambios vagystės, tokiu atveju privalėsiu skirti jums bausmę.

Suraukta kakta, sugriežtėjęs žvilgsnis ir balso tonas — liko mažai abejonių, kad man verčiau išvengti nuosprendžio.

— Be to, jeigu prisiekusieji pripažins jus kaltu dėl stambios vagystės, prarasite licenciją verstis teisės praktika.

— Taip, sere, — sutikau jausdamasis smarkai subartas.

Mordekajas laikėsi santūriai, klausėsi ir viską dėjosi į galvą.

— Skirtingai nei daugelyje bylų, įtrauktų į manąjį sąrašą, laiko faktorius čia esminis. Pasisavintos bylos turinys gali tapti pagrindu kelti civilinį ieškinį. Tą turės nuspręsti kitas teisėjas, kitoje salėje. Norėčiau sutvarkyti nusikalstamo pobūdžio reikalą, kol dar civilinis procesas nenuėjo per toli. Vėlgi, tariant, kad byla pas jus.

— Kiek duodate laiko? — paklausė Mordekajas.

— Manau, dviejų savaičių jums pakaks apsispręsti.

Sutikome, kad dvi savaitės — pakankamas terminas. Mudu su Mordekaju grįžome į teismo salę, joje laukėme dar valandą, bet niekas nevyko.

Kartu su plūstelėjusiais į salę advokatais, įskubėjo Klausenas iš Post Pamatė mus sėdinčius, bet nesiryžo prieiti. Mordekajas paliko mane ir galiausiai užspeitė jį į kampą. Paaiškino, kad salėje yra du teisininkai iš „Drake & Sweeney“, Donaldas Rafteris ir dar vienas vyriokas. Galbūt šie panorėsią tarti kokį žodį laikraščiui.

Klausenas metėsi tiesiai prie jų. Galiniame suole, kur stūmė laiką Rafteris, suskambo balsai. Visi trys vyrai paliko salę ir toliau tęsė savo ginčą už durų.

Stovėti priešais Kisnerį, kaip ir spėjau, teko neilgai. Pareiškiau esąs nekaltas, pasirašiau kažkokiuose dokumentuose ir paskubom išėjau. Rafterio niekur nesimatė.

— Apie ką kalbėjais su Kisneriu prieš man ateinant? — paklausiau, kai tik įsėdome į automobilį.

— Apie tą patį, ką jis pasakė ir tau.

— Jis kietas.

— Geras teisėjas, bet daug metų dirbo advokatu, baudžiamosios teisės, ir buvo vienas iš puikiausių. Nemėgsta teisininkų, kurie vagia bylas iš kito.

— Kiek metų bausmės gaučiau, jeigu mane pripažintų kaltu?

— Nepasakė. Bet savo atsėdėsi.

Sustojome prieš raudoną šviesą. Laimė, vairavau aš.

— Gerai, advokate, — tariau. — Tad ką darome?

— Turime dvi savaites. Neskubėkime. Dar ne laikas priiminėti sprendimus.

33

Rytiniame Post buvo du straipsniai, abu krintantys į akis ir papildyti fotografijomis.

Pirmasis — žadėtasis vakarykščiame numeryje, ilga tragiško Lontės Barton gyvenimo istorija. Pagrindinis informacijos šaltinis buvo jos senolė, nors reporteris taip pat susisiekė su dviem tetomis, buvusiu darbdaviu, socialine darbuotoja, buvusiu mokytoju ir dviem broliais, sėdinčiais kalėjime. Su būdingu agresyvumu ir neribojamas biudžeto, laikraštis puikiai pasidarbavo, surinkdamas faktus, kurių ateityje mums prireiks byloje.

Lontę motina pagimdė šešiolikos, antrą iš trijų vaikų. Visi buvo nesantuokiniai, visi nuo skirtingų vyrų, tačiau motina nesutiko pašakoti ką nors apie mergaitės tėvą. Ji augo gausiame nusikaltimų šiaurrytiniame rajone, kartu su pakrikusia motina kilnodamasi iš vietos į vietą, kartkartėmis gyvendavo pas savo senolę ir tetas. Motina tai sėdėdavo už grotų, tai vėl išeidavo į laisvę, ir po šeštos klasės Lontė metė mokyklą. Nuo tada jos gyvenimas tapo pasigailėtinas. Kvaišalai, berniukai, gaujos, smulkūs nusikaltimai, pavojingas gyvenimas gatvėse. Mergina dirbo įvairiose vietose už minimalius atlygius ir pasirodė visiškai nepatikima.

Didelė dalis straipsnio faktų paimti iš miesto policijos archyvų: keturiolikos metų Lontė areštuota už vagiliavimą parduotuvėse ir stojo prieš nepilnamečių teismą. Po trijų mėnesių apkaltinta neblaivumu viešoje vietoje, vėl — nepilnamečių teismas. Penkiolikos metų, už tai, kad nešiojosi prie savęs „žolę“ — darsyk nepilnamečių teismas. Tuo pat apkaltinta po septynių mėnesių. Šešiolikos sulaikyta už prostituciją ir teista kaip suaugusioji — pripažinta kalta, bet nepasodinta už grotų. Sulaikyta už stambią vagystę — kompaktinių diskų grotuvo iš lombardo, irgi pripažįstama kalta, bet nepasodinama į kalėjimą. Aštuoniolikos Kolumbijos apygardos Bendrojoje ligoninėje pagimdo Ontariją, gimimo liudijime tėvas nenurodytas. Du mėnesiai po to, kai į pasaulį atėjo Ontarijas, sulaikyta už prostituciją, nuteista, bet palikta laisvėje. Kai jai sukako dvidešimt, taip pat Kolumbijos apygardos Bendrojoje ligoninėje, gimė dvyniai, Alonsas ir Dantė, tėvas irgi nenurodytas. Ir paskui, kai Lontė jau dvidešimt vienerių, gimsta Temeka, toji mažylė su šlapiu vystyklu.

Šio liūdno nekrologo viduryje žybtelėjo vilties spindulėlis. Gimus Temekai, Lontė užklydo į „Marijos namus“ — dieninį moterų centrą, panašų į Naomės, ten sutiko socialinę darbuotoją, tokią Nelę Keiter. Pastaroji straipsnyje gana daug cituota.

Pasak jos pateiktos Lontės paskutiniųjų gyvenimo mėnesių versijos, vargšelė buvo pasiryžusi pamiršti gatves ir susitvarkyti gyvenimą. Ji pradėjo uoliai naudoti kontraceptines tabletes, kurias parūpindavo „Marijos namai“. Troško žūtbūt išsivalyti organizmą nuo kvaišalų ir gyventi blaiviai. Lankė centre vykstančius Anoniminių alkoholikių ir Anoniminių narkomanių susirinkimus ir labai narsiai kovojo su savosiomis priklausomybėmis, nors išlikti visiškai blaivia nesisekė. Lontė sparčiai pramoko geriau skaityti ir svajojo uždirbti nors ir nedaug, bet turėti nuolat apmokamą darbą, kad galėtų išlaikyti mažutę savo šeimą.

Ponia Keiter galiausiai surado darbą didelėje gastronomijos parduotuvėje, ten ji turėdavo išpakuoti pristatomus produktus: dvidešimt valandų per savaitę po 4,75 dolerio už valandą. Lontė dirbo stropiai, nepraleisdama nė vienos dienos.

Kažkada praėjusį rudenį ji pakuždėjo Nelei Keiter, jog susirado būstą, tačiau apie tai niekam nevalia prasitarti. Pagal savo tarnybines pareigas Nelė panoro apžiūrėti tas patalpas, bet Lontė griežtai atsisakė duoti adresą. Būstas nelegalus, paaiškino. Butas mažas, dviejų kambarių, kokius savavališkai užima benamiai apleistuose pastatuose, tačiau yra stogas virš galvos, rakinamos durys ir netoli tualetas. Mokanti šimtą dolerių grynaisiais už mėnesį.

Užsirašydamas tos socialinės darbuotojos iš „Marijos namų“ pavardę šypsojausi nuo minties, kokį įspūdį ji padarys prisiekusiesiems liudydama Bartonų istoriją.

Lontė labai bijojo prarasti vaikus, nes gyvenančiosioms gatvėje šitaip atsitikdavo dažnai. Daugelis iš benamių moterų „Marijos namuose buvo netekusios savųjų, ir kuo jaunoji motina daugiau klausėsi jų siaubo istorijų, tuo labiau tvenkėsi ryžtu išlaikyti savo šeimą kartu. Dar stropiau užgulė knygas, dargi pramoko darbo su kompiuteriu pagrindų ir sykį net keturias dienas ištvėrė be kvaišalų.

O paskui ji buvo iškeldinta — kartu su vaikais ir skurdžia manta išmesta į gatvę. Ponia Keiter kitą dieną vargšę pamatė — vaizdas buvo siaubingas: vaikai alkani ir purvini, Lontė apdujusi nuo kvaišalų. „Marijos namuose“ laikytasi nuostatos neįsileisti moterų, aiškiai išgėrusių ar paveiktų narkotikų. Direktorė turėjo ją išprašyti lauk Ponia Keiter taip daugiau jos ir nematė, nieko negirdėjo, kol neperskaitė apie tas mirtis laikraštyje.

Skaitydamas straipsnį pagalvojau apie Breideną Čensą. Vyliausi, kad jis irgi skaito, ankstyvą rytmetį, savo prašmatnaus namo Virdžinijos priemiesčiuose šilumoje. Neabejojau, kad šią ankstyvą valandą jau atsibudęs. Kaip išvis žmogus gali miegoti jausdamas tokią įtampą?

Troškau, kad jis kentėtų, suprastų, kiek daug bėdų sukėlė beširdiškai nepaisydamas kitų žmonių teisių ir orumo. Tu sėdėjai savo prabangiame kabinte, Breidenai, uoliai dirbai, skaičiuodamas auksines valandas, kilnojai popierius dėl pinigais aptekusių klientų, skaitei ataskaitas padėjėjų, kuriuos pasiųsdavai atlikti nešvarų darbą, ir šaltai, apskaičiuotai nusprendei toliau vykdyti iškeldinimą, kurį privalėjai sustabdyti. Juk ten buvo tik paprasti benamiai, savavališkai įsikūrusieji, ar ne Breidenai? Niekingi juodieji benamiai, gyvenantys it gyvuliai. Jie neturėjo nieko raštu — nei nuomos sutarties, nei kokių nors popierių, taigi ir jokių teisių. Išmeskite juos. Bet kokia gaišatis su jais galėtų sutrukdyti pelningam sandoriui.

Magėjo paskambinti jam į namus, priversti krūptelti prie rytinio kavos puodelio ir paklausti: „Kaip dabar jautiesi, Breidenai?“

Antras straipsnis buvo maloni staigmena — bent teisiniu požiūriu. Bet kartu žadėjo ir nemalonumus.

Aptiktas buvęs Lontės draugužis, devyniolikmetis gatvės mušeika Kaitas Spairsas. Jo fizionomijos fotografija galėtų išgąsdinti bet kurį įstatymus gerbiantį pilietį. Kaitas turėjo daug ką papasakoti. Tvirtino esąs paskutinių trijų Lontės vaikų — dvynių ir mažylės — tėvas. Pastaruosius trejus metus kartais gyvenęs kartu su ja, kartais — atskirai, bet dažniau atskirai nei kartu.

Kaitas buvo tipiškas miesto juodaodžių kvartalų produktas: bedarbis, nebaigęs vidurinės, nesyk teistas. Visada iškils abejonių, ar galima tikėti jo žodžių tikrumu.

Jis gyvenęs sandėlyje su Lonte ir jos vaikais. Kai išgalėdavęs, padėdavęs susimokėti nuomą. Kažkada po Kalėdų juodu susipykę, ir jis išėjęs. Šiuo metu gyvenąs su moterimi, kurios vyras sėdi kalėjime.

Apie iškeldinimą Kaitas nieko nežinojo, tačiau, jo nuomone, šis buvo neteisėtas. Paklaustas apie gyvenimo sandėlyje sąlygas, vyriokas pateikė pakankamai detalių, kad aš patikėčiau jį iš tiesų ten buvus. Pasakojimas bemaž sutapo su Hektoro ataskaitoje išdėstytais faktais.

Taip pat Kaitas nežinojo, kad sandėlis priklausė Tilmanui Gentriui. Kiekvieno mėnesio penkioliktą dieną toks švilpis, vardu Džonis ateidavo surinkti nuomos mokesčio. Šimto baksų.

Mudu su Mordekaju netrukus jį susirasime. Liudytojų sąrašas vis ilgėjo, o ponas Spairsas, ko gero, taps proceso žvaigžde.

Žinia apie jo vaikų ir šių motinos mirtį Kaitą labai nuliūdino. Bet aš labai atidžiai stebėjau laidotuves ir vyrioko ten tikrai nemačiau.

Mūsų ieškinys buvo besulaukiąs daugiau spaudos dėmesio, negu būtume galėję svajoti. Reikalavome tik dešimties milijonų dolerių — gražios apvalios sumelės, apie kurią kasdien buvo rašoma laikraščiuose ir kalbama gatvėse. Lontė mylėdavusis su šimtais vyrų, ir Kaitas buvo pirmasis galimas tėvas. Kai lošime tiek daug pinigų, netruks pasirodyti ir kiti, tvirtinantys apie meilę savo vaikams, kurių neteko. Gatvėse pilna galimybių.

Ši pasakojimo dalis kaip tik ir kėlė nerimą.

Mums taip ir nebus lemta pasikalbėti su Spairsu.

Paskambinau į „Drake & Sweeney“ ir paprašiau pakviesti prie telefono Breideną Čensą. Atsiliepė sekretorė, ir aš pakartojau prašymą.

— O sakykit, kas skambina? — pasiteiravo ji.

Prisistačiau netikra pavarde ir pareiškiau esąs galimas klientas, rekomenduotas Kleitono Benderio iš „RiverOaks“.

— Deja, pono Čenso šiuo metu nėra, — atsakė ji.

— Prašom pasakyti, kada galėčiau su juo pasikalbėti, — šiurkščiai pareikalavau.

— Jis atostogauja.

— Puiku, Kada grįš?

— Negaliu tiksliai pasakyti. — Ir ji padėjo ragelį. Atostogos tęsis mėnesį, paskui pereis į metines, dar paskui neribotam laikui, ir galiausiai kažkuriuo metu jiems teks pripažinti, kad Čensas išvytas.

Aš taip ir įtariau, kad jis dingęs; telefono skambutis tai patvirtino.

Kadangi pastaruosius septynerius metus firma buvo apėmusi visą mano gyvenimą, todėl nesunkiai nuspėjau jos veiksmus. Pernelyg jie kupini savigarbos ir arogancijos, kad kentėtų užgriuvusius pažeminimus.

Kai tik ieškinys buvo įregistruotas, tikriausiai jie pasistengė iš Breideno Čenso išgauti visą tiesą. Ar jis pats atėjo iškloti, ar buvo priekabiai iškamantinėtas, ne tiek svarbu. Nuo pat pradžių jis melavo jiems, ir dabar visa firma paduota į teismą. Galbūt jis parodė Hektoro ataskaitos originalą kartu su iš Lontės gautu nuomos mokesčio kvitu. Tačiau labiausiai tikėtina, kad Čensas juos sunaikino ir turėjo apibūdinti tai, ką susmulkino į skutelius. Firma — Artūras Džeikobsas ir vykdomasis komitetas — pagaliau žino tiesą. Iškeldinimas neturėjo įvykti. Žodiniai susitarimai dėl nuomos mokesčio privalėjo būti nutraukti raštu, Čensui veikiant kaip „RiverOaks“ įgaliotam. Nuomininkams turėjo būti suteiktas trisdešimties dienų terminas išsikraustyti.

Trisdešimties dienų delsa buvo neparanki negabaritinių siuntų pašto cecho statyboms — bent vykdomoms „RiverOaks“ kompanijos.

Tačiau per trisdešimt dienų Lontė ir kiti nuomininkai būtų išgyvenę sunkiausią žiemos dalį.

Čensas buvo priverstas palikti firmą, be jokių abejonių, su nemaža išeitine kompensacija iš jo partnerinės dalies. Hektoras veikiausiai parskraidintas atgal į Vašingtoną, kad smulkiau viską paaiškintų. Čensui palikus firmą, Hektoras galės papasakoti tiesą ir išsaugoti darbą. Tačiau jis, aišku, nepapasakos apie savo kontaktus su manimi.

Už uždarų durų vykdomajam komitetui teko pažvelgti realybei į akis. Firma susilaukė didžiulės viešumos ne pačioje palankiausioje šviesoje. Pagal Rafterio ir jo teisminių bylų specialistų sugalvotą gynybos planą, jie įnirtingai ginsiąsi remdamiesi tuo, kad Barton byla grindžiama medžiaga, pavogta iš „Drake & Sweeney“ firmos. O jeigu pavogtais dokumentais teisme nevalia remtis, vadinasi, ir ieškinys turėtų būti atmestas. Teisiniu požiūriu, visai logiška.

Bet nespėjus jiems įgyvendinti savo planą įsikišo laikraštis. Surasti liudytojai, galėsiantys patvirtinti tuos pačius dalykus, kurie buvo saugomi pavogtoje byloje. Mes sugebėtume įrodyti savo argumentus nepriklausomai nuo to, ką nuslėpė Čensas.

Veikiausiai dabar „Drake & Sweeney“ apimta sumaišties. Keturi šimtai agresyviai nusiteikusių teisininkų nelinkę nutylėti, ką mano, taigi firma atsidūrė prie maišto slenksčio. Jeigu dar ten tebedirbčiau ir susidurčiau su panašiu skandalu, pratrūkusiu kitame firmos skyriuje, velniškai triukšmaučiau reikalaudamas, kad viskas būtų sureguliuota ir nepatektų į spaudą. Sandariai uždaryti visus liukus ir pralaukti audrą — tokio pasirinkimo nebeliko. Post publikacija buvo tik pavyzdys, kokias pasekmes užtrauks visu greičiu įsibėgėjęs civilinis procesas.

Spirgino ir informacija, nutekėjusi iš kito šaltinio. Iš bylos neaišku, kiek „RiverOaks“ iš tikrųjų buvo žinoma apie savavališkus sandėlio gyventojus. Tiesą sakant, tarp Čenso ir jo kliento būta labai mažai susirašinėjimo. Panašu, kad jam buvo nurodyta kuo greičiau užbaigti sandorį. „RiverOaks“ mygo, ir Čensas beatodairiškai spaudė pirmyn.

Tarkim, „RiverOaks“ nežinojo, kad iškeldinimai neteisėti, tuomet kompanija turėjo įstatymiškai pagrįstą pretenziją „Drake & Sweeney“ firmai už piktnaudžiavimą pasitikėjimu. Firma buvo nusamdyta atlikti darbą ir šį sumovė; dėl padarytos klaidos nukenčia klientas. Valdanti tris šimtus penkiasdešimt milijonų aktyvų „RiverOaks“ turėjo pakankamą vėzdą paspausti firmą, kad ši atlygintų nuostolius.

Kitiems stambiems klientams irgi kils abejonių. „Kas ten pas jus dedasi?“ — tokį klausimą kiekvienas partneris girdės iš klientų, mokančių už paslaugas. Negailestingame korporatyvinės teisės pasaulyje maitvanagiai iš kitų firmų buvo bepradedą sukti aplinkui ratus.

„Drake & Sweeney“, kaip ir visos stambios firmos, labai brangino savo įvaizdį, viešąją nuomonę apie save. Ir jokia firma nepajėgtų atlaikyti smūgių, kokie dabar pilasi ant buvusios mano darbovietės.

Kongresmenas Berkholderis kuo puikiausiai atsigavo. Vieną po operacijos rūpestingai surežisuotame spektaklyje jisai susitiko su žiniasklaidos atstovais. Invalido vežimėlyje įridentas ant pakylos ligoninės vestibiulyje, padedamas dailutės žmonos atsistojo ir žingtelėjo į priekį padaryti pareiškimą. Taip jau sutapo, kad ant savęs turėjo užsitempęs skaisčiai raudonus šiltus medvilninius marškinėlius su užrašų „Hoosier“32 ant krūtinės. Kaklas buvo sutvarstytas, ranka kybojo parišta.

Paskelbė esąs gyvas ir sveikas, pasirengęs po kelių trumpų dienų grįžti prie savo pareigų Kalvoje. Sveikinimai gimtosios Indianos žemiečiams!

Pačiu tinkamiausiu momentu jis akcentavo nusikalstamumą gatvėse ir mūsų didmiesčių nuosmukį (gimtajame jo miestuke buvo aštuoni tūkstančiai gyventojų). Gėda, kad mūsų šalies sostinėje tokia apgailėtina padėtis, ir nuo šiol jis, vos per plauką išvengęs mirties, visas jėgas skirsiąs tam, kad mūsų gatvės vėl taptų saugios. Atradęs naują tikslą, dėl kurio ateityje kovosiąs.

Jis vapaliojo apie ginklų kontrolę ir būtinumą steigti daugiau kalėjimų.

Šūviai į Berkholderį sukėlė ant kojų, nors ir laikinai, Kolumbijos apygardos policiją, kuri turėjo išvalyti gatves nuo nepageidautinų elementų. Senatoriai ir Atstovų rūmų nariai visą dieną tauškė apie pavojus, tykančius Vašingtono centre. Taigi vos tik sutemus, vėl prasidėjo gatvių valymai. Policija griebė aplinkui Kapitolijų kiekvieną girtą, mėlynanosį prasilakėlį, elgetautoją, benamį ir grūdo tolyn. Kai kuriuos areštavo, kitus paprasčiausiai sukišo į furgonus išgabeno it galvijus į kuo atokesnius miesto pakraščius.

11.40, prieš vidurnakti policija pasiusta prie gėrimu parduotuvės Keturioliktojoje gatvėje, netoli Rod Ailendo. Parduotuvės savininkas girdėjo šūvius, o vienas iš vietinių pranešė matęs ant šaligatvio parkritusį žmogų.

Tuščiame sklype, šalia gėrimų parduotuvės, už skaldos ir sutrūkinėjusių plytų krūvos policija aptiko jauno juodaodžio kūną. Iš dviejų šautinių žaizdų galvoje dar varvėjo kraujas.

Kūnas vėliau identifikuotas kaip Kaito Spairso.

34

Rubė vėl pasirodė pirmadienio rytą, žvėriškai išalkusi sausainukų ir naujienų. Kai aštuntą, šiek tiek vėliau nei įprastai, atvažiavau, pasitiko mane prie durų slenksčio šypsodamasi ir šiltai pasisveikindama: „Sveikas gyvas“. Aplinkui kažkur tyko Gentris, tad norėjau, kad kai atvyksiu į kontorą, būtų daugiau šviesos ir judėjimo.

Ji atrodė kaip ir visada. Pamaniau, gal jos veide išvysiu linksmybių nuo kreko pėdsakus, bet nepamačiau nieko, kas kristų į akis. Nors žvilgsnis griežtas ir liūdnas, buvo gerai nusiteikusi. Mudu drauge įėjome į kontorą ir iškart įsitaisėme prie Rubės pamėgto stalo. Jaučiausi kažkaip ramiau, turėdamas patalpoje šalia savęs dar vieną žmogų.

— Kaip tau sekėsi? — paklausiau.

— Gerai. — Ji siekė maišelyje sausainukų. Buvo trys maišeliai, visi nupirkti praėjusią savaitę, vien dėl jos, nors ir Mordekajas buvo pritrupinęs.

— Kur dabar nakvoji?

— Savo automobilyje. Kurgi kitur? Tikrai džiaugiuosi, kad žiema jau traukiasi.

— Aš irgi. Buvai pas Naomę? — paklausiau.

— Ne. Bet šiandien einu. Ne per geriausiai jaučiausi.

— Pavėžėsiu tave.

— Dėkui.

Pokalbis sekėsi sunkokai. Ji tikėjosi, kad pradėsiu klausinėti apie paskutinę nakvynę motelyje. Išties ketinau paklausti, bet paskui persigalvojau.

Kai užvirė kava, pripyliau du puodelius ir padėjau ant stalo. Rubė dorojo jau trečią sausainuką, kramsnojo be paliovos iš kraštų it pelytė.

Kaip galima būti šiurkščiam su žmogumi, kuris kelia gailestį? Tad pirmyn prie naujienų.

— Gal paskaitom laikraštį, — pasiūliau.

— Būtų smagu.

Pirmame puslapyje puikavosi mero nuotrauka. Rubė mėgo straipsnius apie politinius miesto įvykius, o meras visados suteikdavo šiems tam tikro spalvingumo, tad pradėjau nuo jo. Savo šeštadieniniame interviu meras kartu su municipalitetu, bent sykį sudarę netvirtą ir laikiną sąjungą, prašė Teisingumo departamentą ištirti Lontės Barton ir jos vaikų mirčių aplinkybes. Ar nebūta pilietinių teisių pažeidimų? Meras leido suprasti, kad jis tuo įsitikinęs, bet tegul sprendžia Teisingumas!

Kadangi ieškinys tapo sensacija, pasitaikė proga surasti naują grupę tragedijos kaltininkų. Gerokai mažiau rodyta pirštais į miesto rotušę. Iš Kongreso ir į jį liovėsi skraidę įžeidinėjimai. Savo kailiu patyrusieji pirmųjų kaltinimų karštį, energingai ir labai džiugiai buvo besuverčią kaltę stambiai juridinei firmai ir šios klientui.

Barton šeimos istorija Rubę labai sudomino. Trumpai jai apibūdinau ieškinio esmę ir pasekmes, šį įregistravus teisme.

Laikraštis vėl puolė „Drake & Sweeney“. Firmos teisininkai veikiausiai savęs klausinėjo: „Kada visa tai baigsis?“

Kol kas dar ne.

Laikraščio pirmo puslapio apatiniame kampe buvo įdėtas trumpas straipsnelis apie tai, kad Pašto tarnyba nusprendė sustabdyti negabaritinių siuntų cecho statybos šiaurrytiniame Vašingtone projektą. Nurodyta, kad tokį sprendimą lėmė ginčytini aspektai, susiję su žemės sklypo ir sandėlio pirkimu, taip pat gresiantis ilgas bylinėjimasis, į kurį įtraukti „RiverOaks“ ir Gentris.

„RiverOaks“ prarado dvidešimties milijonų dolerių vertės projektą. Kompanija reaguos kaip bet kuris kitas agresyvus nekilnojamojo turto plėtotės vykdytojas, išleidęs bemaž milijoną dolerių grynaisiais, įsigydamas bevertę nuosavybę apleistoje miesto dalyje. Tad „RiverOaks“ prigriebs savuosius teisininkus, kad tie padengtų nuostolius.

Taigi spaudimas mano buvusiai firmai dar padidėjo.

Peržvelgėme įvykius pasaulyje. Rubę sudomino žemės drebėjimas Peru, tad perskaitėme ir apie tai. Toliau pasidomėjome „Miesto kronika“, ir nuo pirmų pamatytų žodžių permušė širdį. Po ta pačia Kaito Spairso fotografija — ta pačia, tik dvigubai didesne ir dar grėsmingesne — ėjo antraštė: KAITAS SPAIRSAS RASTAS NUŠAUTAS. Darsyk primenant penktadieninį pono Spairso, kaip veikiančiojo asmens Barton dramoje, pristatymą, laikraštyje glaustai pateiktos negausios jo mirties detalės. Nei liudytojų, nei įtariamųjų, nieko. Paprasčiausiai tik dar vienas Apygardoje nušautas gatvių mušeika.

— Gerai jautiesi? — paklausė Rubė pažadindama mane iš transo.

— Taip, žinoma. — Stengiausi atgauti kvapą.

— Tai kodėl neskaitai?

Todėl, kad buvau pernelyg priblokštas, nepajėgiau skaityti balsu. Turėjau greitai permesti akimis kiekvieną žodį ir įsitikinti, ar nepaminėtas Tilmanas Gentris. Ne, nepaminėtas.

Ir kodėl? Juk man buvo aišku, kas įvyko. Vaikis mėgavosi patekęs į žiniasklaidos dėmesio centrą, pasakė per daug, pasidarė pernelyg vertingas ieškovams (mums!) ir tapo labai lengvu taikiniu.

Iš lėto perskaičiau Rubei straipsnį, klausydamasis kiekvieno garso aplinkui, stebėdamas paradines duris ir vildamasis, kad Mordekajas netruks atvažiuoti.

Gentris tarė savo žodį. Kiti liudytojai iš gatvių arba tylės, arba pradings, kai mes juos surasime. Jau blogai, kad žudomi liudytojai. Tačiau ką reikės man daryti, kai Gentris įniks medžioti advokatus?

Nors ir baisėdamasis, staiga sumojau, kad žinutė apie Kaito nužudymą mums naudinga. Taip, praradome galbūt svarbiausią liudytoją, bet dėl Kaito patikimumo būtų kilę keblumų. „Drake & Sweeney“ vėl paminėta — trečiame straipsnyje šįryt — ir susieta su devyniolikmečio nusikaltėlio nužudymu. Firma nutrenkta iš savo aukštybių ir dabar voliojama purve, garbingas jos vardas minimas tose pačiose skiltyse kaip ir nužudytųjų gatvės banditų.

Mintimis sugrįžau mėnesį atgal, prieš nutikimą su Misteriu, ir prisiminiau viską, kas po to sekė. Įsivaizdavau save prieš patekant saulei prie rašomojo stalo skaitantį tą patį laikraštį. Įsivaizdavau, kai perskaitęs kitus straipsnius, sužinau, kad rimčiausi ieškinyje pareikšti teiginiai iš tikrųjų yra tiesa. Kaip pasielgčiau?

Dėl to nereikia abejoti. Nueičiau pas partnerį Rudolfą Meisą, savo viršininką, ir pradėčiau velniškai piktintis, o šis tiek pat piktintųsi nuėjęs pas vykdomojo komiteto narius. Be to, susitikinėčiau su sau lygiais kolegomis, kitais vyresniaisiais firmos bendradarbiais. Mes pareikalautume, kad ši velniava būtų sutvarkyta ir užgniaužta, kol nepadaryta dar daugiau žalos. Mygtume, kad bet kuria kaina reikia išvengti teismo proceso.

Keltume visokiausius reikalavimus.

Ir, spėjau, daugelis vyresniųjų bendradarbių ir visi partneriai šiuo metu elgiasi lygiai taip pat, kaip ir aš elgčiausi. Kai koridoriuose toks šurmulys, labai atsilieka darbas, mažai pateikiama klientams valandinių sąskaitų.

— Na, skaityk, — vėl paragino Rubė, pažadindama mane iš susimąstymo.

Greitomis perbėgome „Miesto kroniką“ — iš dalies todėl, kad norėjau pažiūrėti, galbūt yra ir ketvirtas straipsnis, susijęs su mūsų reikalu. Neaptikau. Tačiau buvo straipsnis apie policijos vykdomus gatvių valymus, reaguojant į Berkholderio apšaudymą. Kažkoks benamių gynėjas aršiai kritikavo tą operaciją ir grasino paduosiąs miesto valdžią į teismą. Rubei straipsnis patiko. Jos nuomone, nuostabu, kad tiek daug rašoma apie benamius.

Pavėžėjau ją iki Naomės centro, ten ją pasitiko kaip seną draugę. Moterys ją glėbesčiavo, vedžiojosi po kambarį, glaudė prie savęs ir net braukėsi ašaras. Kelias minutes virtuvėje paflirtavau su Megana, tačiau mano mintys klaidžiojo toli nuo romantikos.

Grįžęs į kontorą, radau Sofiją ir pilną salę žmonių. Ir jie vis dar rinkosi; dar prieš devynias penki jau sėdėjo prie sienos. Sofija telefonu ispaniškai kažkam davė velnių. Užsukau pas Mordekają į kabinetą sužinoti, ar jau matęs laikraštį. Skaitė šį šypsodamasis. Sutarėme po valandos susitikti ir aptarti tolesnius veiksmus dėl ieškinio.

Tylomis užsidariau kabinete, ir iš spintos pradėjau krauti ant stalo aplankus. Per dvi savaites buvau užvedęs devyniasdešimt vieną bylą, o baigiau tik trisdešimt aštuonias. Pradedu atsilikti darbe, tad teks iš peties padirbėti telefonu, kad atsigriebčiau už prarastą laiką. Daugiau taip neturėtų atsitikti.

Pasibeldė Sofija, bet durų liežuvėlis neužsisklęsdavo, tad dar tebesibelsdama ji įžengė vidun. Nei pasisveikindama, nei atsiprašydama.

— Kur tas iškeldintųjų iš sandėlio sąrašas? — griežtai paklausė. Už abiejų ausų užsikišusi po pieštuką, skaitomieji akiniai, nustumti ant pat nosies galo. Tuštiems plepalams moteris aiškiai neturi laiko.

Sąrašas visada būdavo po ranka. Padaviau. Ji greitai perbėgo akimis pavardes.

— Kaip tik, — tarė.

— Ką? — Aš atsistojau.

— Aštuntas numeris. Markvis Dizas. Taip ir maniau, kad pavardė pažįstama.

— Pažįstama?

— Taip. Jis sėdi pas mane prie stalo. Praėjusią naktį suimtas Lafajeto parke, kitapus Baltųjų rūmų, ir išmestas prie Logano žiedo. Pagautas per valymą. Šiandien tau pasisekė.

Nusekiau įkandin jos į laukiamąją salę, viduryje prie rašomojo stalo sėdėjo ponas Dizas. Atrodė stebėtinai panašiai kaip ir Devonas Hardis — perkopęs per keturiasdešimtį, žilstelėjusiais plaukais ir barzda, su storų stiklų akiniais nuo saulės, susisupstęs keliais sluoksniais skarmalų, kaip ir daugelis benamių kovo pradžioje. Eidamas pas Mordekają pranešti naujieną, apžiūrėjau žmogų iš tolo.

Labai atsargiai pradėjome apklausą, kuriai vadovavo Mordekajas.

— Atleiskite, — mandagiai kreipėsi jis. — Aš — Mordekajas Grinas, vienas iš šios įstaigos advokatų. Galiu užduoti jums keletą klausimų?

Abu stovėjome žvelgdami žemyn į sėdintį poną Dizą. Jis pakėlė į mus galvą:

— Turbūt taip.

— Mes dirbame prie bylos, susijusios su kai kuriais žmonėmis, anksčiau gyvenusiais sename sandėlyje prie Floridos aveniu ir Niujorko gatvės kampo, — lėtai paaiškino Mordekajas.

— Ir aš ten gyvenau, — patvirtino vyriškis.

Aš giliai įkvėpiau oro.

— Tikrai?

— Aha. Buvau išspirtas.

— Taip, ką gi, štai dėl to mes ir dirbame. Atstovaujame kai kuriems kitiems žmonėms, irgi iš ten išspirtiems. Manome, kad iškeldinimas neteisėtas.

— Teisingai manote.

— Ilgai ten gyvenote?

— Apie tris mėnesius.

— Mokėjote nuomą?

— Tikrai taip.

— Kam?

— Tokiam Džoniui.

— Ar daug?

— Šimtą baksų per mėnesį, tik grynaisiais.

— Kodėl tik grynaisiais?

— Nenorėjo, kad liktų kas nors popieriuje.

— Ar žinote, kam priklausė sandėlis?

— Ne, — atsakė nė nesusimąstęs. Sunkiai slėpiau pasitenkinimą. Jeigu Dizas nežino, kam sandėlis priklauso, tai ko jam bijotis Gentrio?

Mordekajas prisitraukė kėdę ir rimtai ėmėsi pono Dizo.

— Gal norėtumėte tapti mūsų klientu?

— Kodėl?

— Dėl iškeldinimo mes padavėme kai ką į teismą. Manome, kad jums, žmonės, padaryta skriauda, kai buvote išspirti lauk. Norėtume jums atstovauti ir jūsų vardu pareikšti ieškinį.

— Betgi būstas buvo nelegalus. Todėl ir mokėjau nuomą grynaisiais.

— Tai nesvarbu. Mes galime iškovoti jums šiek tiek pinigų.

— Kiek?

— Dar nežinau. Šiaip ar taip, nieko neprarasite.

— Turbūt nieko.

Nežymiai paplekšnojau Mordekajui per petį. Mudu atsiprašėme Dizo ir pasišalinome į mano šefo kabinetą.

— Koks reikalas? — paklausė jis.

— Atsižvelgiant į tai, kas ištiko Kaitą Spairsą, manau, turėtume įrašyti to žmogaus žodžius. Dabar pat.

Mordekajas pasikedeno barzdą.

— Nebloga mintis. Paimkime raštiškus, priesaika sutvirtintus parodymus. Dizas pasirašys, Sofija notariškai patvirtins parašą, paskui, jeigu žmogui kas nors nutiks, galėsime reikalauti, kad parodymai teisme būtų pripažinti galiojančiais.

— Ar turime magnetofoną? — paklausiau.

Jis apsižvalgė į visas puses.

— Aha, kažkur yra.

Kadangi jis nežinojo kur yra, truktų mėnesį, kol surastume.

— O kas, jeigu pasitelktume vaizdo kamerą?

— Čia tokios nėra.

Sekundėlę pagalvojau.

— Bėgu, atsivešiu savąją. Judu su Sofija jį užlaikykite.

— Jam nėra kur skubėti.

— Gerai. Apsisuksiu per keturiasdešimt penkias minutes.

Išlėkiau iš kontoros ir automobiliu nurūkau vakarų link, į Džordžtauną. Savo mobiliuke surinkęs trečią numerį, pagavau Klerę tarp paskaitų.

— Kas atsitiko? — nustebo ji.

— Man reikia pasiskolinti vaizdo kamerą. Labai skubus reikalas.

— Ji nejudinta, — labai iš lėto atsakė Klerė, mėgindama analizuoti padėtį. — O kas?

— Reikia užfiksuoti parodymus. Tu ne prieš, jei pasinaudosiu kamera?

— Turbūt ne.

— Ji vis dar svetainėje?

— Taip.

— Jau pakeitei spynas? — paklausiau.

— Ne.

Kažkodėl nuo to pasijaučiau geriau. Tebeturiu raktą. Galiu įeiti ir išeiti kada tinkamas.

— O saugos kodą?

— Ne. Toks pat.

— Dėkui. Paskambinsiu tau vėliau.

Pasodinome Markį Dizą ant kėdės viename kabinete be baldų, tik pasieniais užgrūstą dokumentų spintomis. Foną sudarė balta siena. Aš buvau vaizdo operatorius, Sofija — notarė, Mordekajas — klausėjas. Geresnių atsakymų negalėjome nė norėti.

Baigėme per pusvalandį, užduoti ir atsakyti visi įmanomi klausimai. Dizas manė žinąs, kur būna kiti du iškeldintieji, ir pažadėjo juos surasti.

Ketinome įregistruoti teisme atskirus ieškinius nuo kiekvieno iškeldintojo, kurio buvimo vietą pavyks nustatyti, ganėtinai informuodami savo draugus iš Post. Žinojome, kad Kelvinas Lemas gyvena NVAB centre, bet jis ir Dizas buvo vieninteliai iškeldintieji, kuriuos kol kas mums pavyko aptikti. Jųdviejų ieškiniai nedaug verti pinigine reikšme, — mielai sutiktume su dvidešimt penkiais tūkstančiais kiekvienam, — bet pretenzijos dar labiau apsunkintų iš visų pusių atakuojamų atsakovų padėtį.

Aš bemaž troškau, kad policija vėl pultų valyti gatves.

Išeinantį Dizą Mordekajas perspėjo, kad niekam nepasakotų apie ieškinį. Atsisėdęs prie kito, greta Sofijos, stalo, atspausdinau naujojo mūsų kliento, Markvio Dizo, trijų puslapių skundą vėl tiems patiems trims atsakovams dėl neteisėto iškeldinimo. Tą pat padariau ir Kelvino Lemo vardu, ir abu skundus įvedžiau į kompiuterio atmintį. Paskui, jeigu surasime daugiau ieškovų, paprasčiausiai tik pakeisime pavardes.

Kelios minutės iki vidudienio suskambo telefonas. Sofija kalbėjo kitu, tad ragelį pakėliau aš.

— Juridinė konsultacija, — kaip paprastai atsiliepiau.

Orus senas balsas iš kito linijos galo prisistatė:

— Čia Artūras Džeikobsas, advokatas iš „Drake & Sweeney“ firmos. Norėčiau pasikalbėti su ponu Mordekaju Grinų.

— Taip, gerai, — vos pajėgiau ištarti ir nuspaudžiau mygtuką „laukti“. Sekundėlę stebeilijau į aparatą, paskui pamažu atsistojau ir nuėjau pas Mordekają.

— Koks reikalas? — Jisai sėdėjo įkniubęs į Jungtinių Valstijų įstatymų kodeksą.

— Skambina Artūras Džeikobsas.

— Kas jis toks?

— Iš „Drake & Sweeney.“

Kelias sekundes mudu spoksojome vienas į kitą, paskui jis nusišypsojo:

— Tai bent!

Aš tik linktelėjau.

Jisai siekė ragelio, o aš atsisėdęs ėmiau klausytis.

Pokalbis truko trumpai, daugiausia kalbėjo Artūras. Supratau, kad jis nori susitikti ir pasikalbėti apie ieškinį — kuo greičiau, tuo geriau.

Padėjęs ragelį Mordekajas atkartojo pokalbį man.

— Jie norėtų rytoj susitikti ir šnektelėti, kaip būtų galima ieškinį taikiai sureguliuoti.

— Kur?

— Pas juos. Dešimtą ryto, tau nedalyvaujant.

Aš ir nesitikėjau, kad mane pakvies.

— Jie susirūpinę?

— Žinoma, susirūpinę. Atsakymą gali pareikšti po dvidešimt dienų, bet jau skambina, pasirengę tartis. Dargi labai susirūpinę.

35

Visą kitą rytą „Atpirkėjo misijoje“ aš nepaprastai taktiškai, kaip itin prityręs advokatas, metų metus rūpinęsis teisinėmis benamių problemoms, teikiau patarimus klientams. Galiausiai, įveiktas nekantrumo, penkiolika minučių po vienuoliktos paskambinau Sofijai ir paklausiau, gal ji turinti kokių nors žinių nuo Mordekajo. Neturėjo. Taip ir numatėme, kad susitikimas „Drake & Sweeney“ firmos patalpose truks ilgai. Vyliausi, galbūt Mordekajas paskambino į kontorą pranešti, kad viskas vyksta sklandžiai. Deja deja.

Dabar dažniausiai naktį prastai miegu, nors šįsyk ne dėl blogos savijautos ir ne dėl nepatogumų, kuriuos patirdavau gulėdamas ant grindų. Nerimas, ar per susitikimą pavyks ieškinį taikiai sureguliuoti, neatlėgo, nepadėjo nei karšta vonia, nei vakare išgertas vyno butelis. Nervinausi ir buvau be galo įsitempęs.

Patarinėjant klientams, buvo sunku susikaupti apie maisto talonus, subsidijas būstui ir tėvus, vengiančius mokėti alimentus. Mintys krypo kitur. Išvykau kai misijoje rengė priešpiečius; ne tiek manęs ten ir reikėjo — duona kasdieninė kur kas svarbiau. Nusipirkęs du paprastus riestainius ir butelį vandens, valandą važinėjausi Beltvėjumi.

Kai grįžau į kontorą, gatvėje prie pastato stovėjo Mordekajo automobilis. Jis pats savo kabinete laukė manęs. Įėjęs vidun, uždariau paskui save duris.

Susitikimas įvyko aštuntame aukšte, asmeniniame Artūro Džeikobso pasitarimų kambaryje — šventame pastato kampe, prie jo per septynerius darbo metus man taip ir neteko priartėti. Priimamojo sekretorė ir visas personalas pasitiko Mordekają it ypač gerbiamą lankytoją — kaipmat paimtas paltas, sutaisyta puiki kava, pasiūlytos šviežios karštos bandelės.

Vienoje stalo pusėje sėdėjo Mordekajas, kitoje — Artūras, Donaldas Rafteris, draudimo firmos praktikos klaidų klausimais advokatas ir „RiverOaks“ atstovaujantis teisininkas. Tilmanas Gentris turėjo juriskonsultus, bet šie nebuvo pakviesti. Jeigu ieškinys ir būtų taikiai sureguliuotas, niekas nė nesitikėjo, kad Gentris prisidėtų bent centu.

Vienintelis iš šios šutvės išsiskyrė „RiverOaks“ advokatas, bet atrodė visai logiška, kad jis čia yra. Kompanijos ir firmos interesai kirtosi. Anot Mordekajo, akivaizdžiai buvo matyti, kad tarp jų perbėgusi juoda katė.

Daugiausia kalbėjo Artūras. Mordekajui buvo sunku patikėti, kad tam žmogui aštuoniasdešimt metų — faktus jis ne tik įsimindavo, bet ir tuojau pat, kai prireikdavo, atgamindavo. Svarstomos problemos buvo analizuojamos žmogaus, turinčio nepaprastai aštrų protą, dirbantį viršvalandžius.

Pirmiausia sutarta, kad viskas, kas susitikime bus pasakyta ir pamatyta, liks griežtai konfidencialu; jokia prisiimta atsakomybė neliks galioti; joks taikaus sureguliavimo pasiūlymas teisiškai neįpareigos, kol nebus pasirašyti dokumentai.

Artūras pradėjo pareikšdamas, kad atsakovus, ypač „Drake & Sweeney“ ir „RiverOaks“, ieškinys užklupo netikėtai, todėl jaučiasi sukrėsti ir apsvaigę nuo pažeminimo, kokio nebuvo patyrę, ir nuo per spaudą gaunamos pylos. Labai atvirai kalbėjo apie nepatogią padėtį, į kurią pateko jo numylėtoji firma. Bemaž per visą susitikimą Mordekajas tik klausėsi.

Artūras nurodė, kad egzistuoja daug kitų su tuo susijusių klausimų. Pradėjo nuo Breideno Čenso ir atskleidė, kad šis firmoje nebedirba. Ne pats pasitraukė — buvo išspirtas lauk. Artūras atvirai dėstė Čenso nusižengimus. Jis vienintelis buvo atsakingas už visus reikalus su „RiverOaks“. Žinojo kiekvieną kompanijos sutarties su TAG baigimo aspektą ir prižiūrėjo visas detales. Galbūt jo pasielgta aplaidžiai, kai leido vykdyti iškeldinimą.

— Galbūt? — pasitikslino Mordekajas.

Gerai, tebūnie, daugiau negu galbūt. Čensas pažeidė būtiną profesinę atsakomybę, leisdamas vykdyti iškeldinimą. Be to, manipuliavo byla. Ir mėgino nuslėpti savo veiksmus. Paprasčiausiai jiems melavo, pripažino Artūras, gana nesmagiai. Jeigu Čensas po Misterio įkaitų dramos būtų pasakęs visą tiesą, firma būtų užbėgusi už akių ieškiniui ir pasipylusiems piktiems spaudos atsiliepimams. Čensas labai juos sukompromitavo, todėl jis jau istorija.

— Kaip jis manipuliavo byla? — paklausė Mordekajas.

Kita šalis norėjo žinoti, ar Mordekajas matęs bylą. Beje, kur šiuo metu yra ta nelemtoji? Mordekajas nutylėjo.

Artūrui teko paaiškinti, kad buvo išimti kai kurie popieriai.

— Ar jūs matėte sausio dvidešimtos Hektoro Palmos ataskaitą? — paklausė Mordekajas, ir jo oponentai sustingo.

— Ne, — ištarė Artūras.

Taigi Čensas iš tikrųjų išėmė iš bylos ataskaitą, kartu su Lontės kviteliu, ir sukišo šiuos į popierių smulkintuvą. Labai ceremoningai, mėgaudamasis kiekviena šio momento sekunde, Mordekajas iš lagaminėlio išsiėmė keletą ataskaitos ir kvito kopijų. Didingai slystelėjo visus per stalą priekin, kuriuos bematant pasičiupo prityrę teisininkai tiek pasibaisėję, jog nepajėgė kvėpuoti.

Stojo ilga tyla, kol ataskaita buvo skaitoma, tyrinėjama, paskui darsyk perskaitoma, galiausiai analizuojama, iš paskutiniųjų stengiantis surasti spragų, prie kurių būtų galima prisikabinti, ir žodžių, kuriuos būtų galima ištraukti iš konteksto ir pakreipti savo stalo pusės naudai. Bergždžiai. Hektoro parašyta pernelyg aiškiai, pasakojimas pernelyg vaizdus.

— Galiu paklausti, iš kur jūs tai gavote? — mandagiai pasiteiravo Artūras.

— Nesvarbu, bent kol kas.

Buvo akivaizdu, kad Palmos ataskaita juos sugniuždė. Išeidamas Čensas pateikė savąją jos turinio versiją, įsitikinęs, kad originalas sunaikintas. O kas, jeigu buvo padarytos kopijos?

Ir štai, negalėdami patikėti, jie laikė rankose kopijas.

Bet būdami užgrūdinti teisminių bylų specialistai, visi keturi gražiai susitvardė, padėjo ataskaitos kopijas į šalį, lyg šios būtų menkniekis, su kuriuo vėliau sėkmingai susidoros.

— Manau, tai mus sugrąžina prie dingusios bylos, — prašneko Artūras, stengdamasis surasti tvirtesnį pagrindą sau po kojomis. Jie turėjo liudininką, savo akimis mačiusį mane netoliese Čenso kabineto tąnakt, kai paėmiau bylą. Turėjo pirštų atspaudus. Turėjo paslaptingąjį aplanką nuo mano rašomojo stalo — tą, kuriame buvo raktai. Žinojo, kad buvau nuėjęs pas Čensą pareikalauti, jog duotų pasižiūrėti „RiverOaks/TAG“ bylą. Taigi nusikaltimo motyvas yra.

— Bet nėra liudytojų, kurie patvirtintų matę savo akimis, kaip byla paimta. Įrodymai tik netiesioginiai.

— Ar jūs žinote, kur byla? — paklausė Artūras.

— Ne.

— Mes visai nesuinteresuoti, kad Maiklas Brokas sėstų į kalėjimą.

— Tai kodėl keliate baudžiamosios atsakomybės kaltinimus?

— Atidengiam visas kortas ant stalo, pone Grinai. Jeigu susitarsime dėl ieškinio, mes atsiimsime baudžiamuosius kaltinimus.

— Nuostabu girdėti. Kaip siūlote susitarti dėl ieškinio?

Rafteris pastūmė per stalą trumpą, dešimties puslapių, santrauką, užpildytą daugiaspalvėmis diagramomis ir schemomis, kurios įrodinėjo teiginius, kad vaikai ir jaunos neišsilavinusios moterys bylose dėl tyčinių mirčių nėra daug ko verti.

Su tipišku stambioms firmoms kruopštumu, žemesnieji „Drake & Sweeney“ darbuotojai nežinia kiek valandų peržiūrinėjo apžvalgas apie paskutiniąsias žalų kompensacijos tendencijas visos šalies mastu. Vienerių metų tendencijas. Penkerių. Dešimties. Regione po regiono. Valstijoje po valstijos. Didmiestyje po didmiesčio. Kokį atlygį prisiekusieji skiria už ikimokyklinukų mirtis? Ne itin didelį. Visoje šalyje vidutiniškai — po keturiasdešimt penkis tūkstančius dolerių, bet Pietuose ir Vidurio Vakaruose gerokai mažiau, o Kalifornijoje ir didesniuose miestuose šiek tiek daugiau.

Ikimokyklinukai nedirba, negauna algos ir teismai paprastai nesigilina, kiek tie pajėgtų uždirbti ateityje.

Prarasti Lontės uždarbiai apytikriai suskaičiuoti gana liberaliai. Kadangi turėjusi toli gražu ne švarią darbinio užimtumo praeitį, padarytos kai kurios svarios prielaidos. Ji mirė dvidešimt dvejų, kada nors, tarkim, netrukus, būtų susiradusi visos dienos darbą už minimalų atlyginimą. Tai kilni prielaida, bet Rafteris sutiko tokią daryti: Lontė iki savo darbingo gyvenimo pabaigos nevartotų kvaišalų, negirtuokliautų, nebepastotų. Dar viena palanki teorija: kuriuo nors metu profesinio rengimo kursuose pakėlusi kvalifikaciją, Lontė pereitų į darbą, kur mokomas dvigubai didesnis nei minimalus atlyginimas, ir išsaugotų šią vietą, tarkime, iki šešiasdešimt penkerių metų amžiaus. Pakoreguojant būsimus jos uždarbius atsižvelgiant į infliaciją ir pervedant į dabartinę dolerio vertę, Rafterio nuomone, Lontės prarasto uždarbio suma siektų 570 000 dolerių.

Be to, nebūta sužeidimų ar nudegimų, nei skausmo, nei kančių. Jie mirė miegodami.

Taikiai sureguliuojant bylą ir pripažįstant, kad nebūta jokios tyčios, firma kilniai siūlėsi sumokėti po 50 000 dolerių už kiekvieną vaiką, plius visą hipotetinio Lontės uždarbio sumą, taigi iš viso 770 000 dolerių.

— To nė iš tolo negana, — atkirto Mordekajas. — Tiek aš išmušiu iš prisiekusiųjų už kiekvieną žuvusį vaiką. — Jo oponentai krėsluose susigūžė.

Vieną po kito jisai sumalė į miltus visus dailučio Rafterio pranešimėlio argumentus. Nesvarbu, kiek prisiekusieji skiria Dalase ar Sietle, nematąs ryšio. Jam neįdomu, kaip vyksta teismo procesai Omahoje. Žinąs, kaip paveikti prisiekusiuosius Apygardoje, ir tai svarbiausia. Jeigu kita šalis mano galėsianti pigiai atsipirkti, tai jam metas išeiti.

Artūras patikino taip nemanąs, o Rafteris karštligiškai suskato ieškoti kokios nors landos.

— Dėl sumos galima diskutuoti, — pareiškė senasis vadovas. — Galima diskutuoti.

Apžvalgoje nebuvo atsižvelgta į nuobaudą už padarytąsias žalas, ir Mordekajas atkreipė į tai jų dėmesį.

— Turtingas teisininkas iš turtingos firmos sąmoningai leidžia neteisėtai iškeldinti žmones ir kaip to pasekmė — mano klientai išmetami į gatvę, kur numiršta, mėgindami susišildyti. Jeigu atvirai, džentelmenai, turime gražią nuobaudos už padarytą žalą bylą, ypač čionai, Apygardoje.

„Čionai, Apygardoje“ reiškė tik viena — prisiekusieji bus vien juodaodžiai.

— Mes galime diskutuoti, — vėl pakartojo Artūras. — Kokį skaičių turite omenyje?

Su Mordekajumi jau buvome svarstę, kokį skaičių pirmiausia tėkšti ant stalo. Iškėlėme ieškinį dešimčiai milijonų dolerių, bet šis skaičius buvo trauktas iš lubų. Galima būtų pareikalauti keturiasdešimt, penkiasdešimt ar netgi šimto.

— Po milijoną už kiekvieną iš jų, — pareiškė Mordekajas. Žodžiai visu sunkumu nukrito ant raudonmedžio stalo. Sėdintieji kitoje jo pusėje aiškiai išgirdo, bet truko kelias sekundes, kol įsisąmonino.

— Penkis milijonus? — tyliai, tik tiek, kad būtų išgirstas, paklausė Rafteris.

— Penkis milijonus, — sududeno Mordekajas. — Po milijoną už kiekvieną auką.

Staiga oponentai labai susidomėjo savo bloknotais, ir visi keturi užsirašė po kelis sakinius.

Po kelių sekundėlių Artūras vėl ėmėsi derybų įrodinėdamas, kad mūsiškė atsakomybės teorija nėra visiškai pagrįsta. Iš dalies dėl mirčių kaltas įsiterpęs gamtos poveikis — kilusi pūga. Sekė ilga diskusija apie orus. Mordekajas užbaigė temą tardamas:

— Prisiekusieji žinos, kad vasarį sninga, spaudžia šaltis, siaučia pūgos.

Viso susitikimo metu bet kuri jo nuoroda į prisiekusiuosius kitapus stalo visada būdavo palydima tylos.

— Jie baisiai bijo proceso, — paaiškino man Mordekajas.

Mūsų teorija pakankamai stipri ir gali atlaikytųjų puolimus, atkirtęs jis. Arba dėl tyčinių veiksmų, arba per aplaidumą iškeldinimas įvykdytas. Buvo galima numatyti, kad mūsų klientai gaus išeiti į gatves — vasarį, neturintys kur gyventi. Šią itin paprastą mintį bus visai nesunku padėti įsisąmoninti bet kuriam šalies prisiekusiajam, bet ypač ji patiks geriesiems Apygardos žmoneliams.

Pavargęs nuo ginčo dėl atsakomybės, Artūras perėjo prie stipriausios jų kortos — manęs. Konkrečiai — prie mano veiksmų pasiimant bylą iš Čenso kabineto, nors buvo pasakyta, kad aš jos negausiu. Jie laikėsi savo pozicijos ir nebuvo linkę derėtis. Mielai sutiksią atsiimti kaltinimus dėl baudžiamosios atsakomybės, jeigu civiliniame ieškinyje bus pasiektas susitarimas, bet man teks susidurti su disciplinarinėmis sankcijomis dėl jų skundo, kad nusižengiau profesinei etikai.

— Ko jie nori? — paklausiau.

— Dvejiems metams suspenduoti tavo licenciją, — niūriai pranešė Mordekajas.

Niekaip negalėjau su tuo sutikti. Dveji matai — nėra nė ko kalbėti.

— Pasakiau, kad jie trenkti, — pasiteisino Mordekajas, bet ne taip įtikinamai, kaip aš to trokščiau. — Neišdegs.

Lengviau buvo patylėti, bet sau vis kartojau: Dvejiems metams. Dvejiems metams.

Jie dar šiek tiek pasiderėjo dėl pinigų, bet pozicijos nė kiek nesuartėjo. Tiesą sakant, dėl nieko nesusitarė, tik numatė artimiausioje ateityje vėl susitikti.

Pačioje pabaigoje Mordekajas jiems įteikė kopiją Markvio Dizo ieškinio, dar neįregistruoto teisme. Jame išvardyti tie patys trys atsakovai ir reikalaujama juokingos penkiasdešimties tūkstančių dolerių sumos už neteisėtą jo iškeldinimą. Mordekajas jiems pažadėjo, kad ieškinių seks ir daugiau. Iš tiesų planavome kas savaitę įregistruoti teisme po porą, kol bus atsiskaityta su visais.

— Ketinate duoti kopiją ir laikraščiui? — paklausė Rafteris.

— Kodėl ne? — atšovė Mordekajas. — Kai teisme įregistruota, prieinama viešai.

— Matote, na, mums jau gana spaudos dėmesio.

— Tai jūs pradėjote varžybas, kas numyš toliau.

— Ką?

— Kas jei ne jūs, perdavėte informaciją apie Maiklo areštą.

— Ne mes.

— Tad iš kur Post gavo jo fotografiją?

Artūras ir Rafteris užsičiaupė.

Vienas sėdėjau užsidaręs savo kabinete. Kokią valandą stebeilijau į plikas sienas, kol pamažėle susitarimas pradėjo atrodyti logiškas. Firma sutinka sumokėti krūvą pinigų, stengdamasi išvengti dviejų dalykų: tolesnio pažeminimo ir proceso spektaklio, kuris galėtų užtraukti rimtus finansinius nuostolius. Jeigu aš atiduočiau bylą, jie atsiimtų kaitimus dėl baudžiamosios atsakomybės. Viskas gražiai stotųsi į vietas, išskyrus tai, kad firma troško kokios nors satisfakcijos už patirtus nemalonumus.

Jų akimis aš ne tik persimetėlis, bet ir esu atsakingas už visą tą jovalą. Taip pat mane laiko jungiamąja grandimi tarp nešvarių paslapčių, nukištų į jų „dramblio kaulo bokšto“ aukštybes, ir viešumo, kurį per ieškinį patyrė. Nešlovė, kurią užsitraukė visuomenėje — pakankama paskata manęs nekęsti; o perspektyva, kad palengvės nuo taip mylimų pinigų, kurstė jų geismą keršyti.

Viską padariau aš, prisibrovęs prie vidaus informacijos — bent tokia jų kolektyvinė nuomonė. Matyt, nežino, kad čia įsivėlęs ir Hektoras. Tai aš pavogiau bylą, radau viską, ko man reikėjo, paskui iš viso to po fragmentėlį sudėliojau ieškinį ir patraukiau juos į teismą.

Aš — Judas. Liūdna, bet juos supratau.

36

Sofija ik Abrahamas jau seniai išėjo. Sėdėjau vienas pustamsiame kabinete, kai durys staiga atsidarė ir vidun įdramblojęs Mordekajas įsitaisė ant vienos iš dviejų tvirtų sulankstomųjų kėdžių, kurias už šešis baksus nupirkau sendaikčių turguje. Abi vienodas. Ankstesnis savininkas buvo nudažęs jas kaštonine spalva. Atrodė gana bjauriai, tačiau bent nebereikėjo baimintis, kad klientai ir lankytojai vidury sakinio driokstelės ant grindų.

Žinojau, kad visą popietę Mordekajas kalbėjosi telefonu, todėl neužsukau pas jį į kabinetą.

— Šiandien buvo daug telefono skambučių, — pranešė jis. — Reikalai juda kur kas sparčiau, nei mes tikėjomės.

Aš tik klausiausi, neturėjau ką pasakyti.

— Skambino Artūras, paskui aš jam, po to teisėjas Deorijas. Pažįsti Deoriją?

— Ne.

— Jis kietas vyras, bet geras, teisingas, nuosaikus liberalas, prieš daugelį metų pradėjo dirbti vienoje stambioje juridinėje firmoje, o paskui kažkodėl spjovė į gerus pinigus ir nusprendė tapti teisėju. Išnagrinėja daugiau bylų nei kuris nors kitas teisėjas mieste, nes moka paspausti advokatus. Turi labai sunkią ranką. Stengiasi bylą užbaigti taikos sutartimi, o jeigu nepavyksta, nori, kad ši būtų išnagrinėta kuo greičiau. Nemėgsta, kad numatytų pas jį nagrinėti bylų sąrašas nusitęstų.

— Regis, esu girdėjęs jo pavardę.

— Viliuosi. Juk septynerius metus šiame mieste praktikavai teisę.

— Antimonopolinę teisę. Stambioje firmoje. Gerokai aukščiau teismų.

— Tiek to, štai koks reikalas. Su Deoriju sutarėme rytoj pirmą valandą susitikti jo teismo salėje. Visi ten bus — trejetas atsakovų su advokatais, aš, tu, mūsiškė patikėtinė Vilma Felan, apskritai visi, kurie bent kiek susiję su ieškiniu.

— Aš?

— Taip. Teisėjas nori, kad tu dalyvautum. Sako, galėsi sėdėti prisiekusiųjų vietoje ir iš ten stebėti, bet jis nori, kad tu dalyvautum. Ir nori dingusios bylos.

— Mielai.

— Regis, jis garsėja kaip nekenčiantis žiniasklaidos. Paprastai išveja iš savo salės reporterius, neprisileidžia televizijos operatorių net prie durų. Jis jau suirzęs, kad ši byla taip išgarsėjo. Yra pasiryžęs nutraukti informacijos nutekėjimą į laikraščius.

— Civilinis ieškinys yra viešas.

— Taip, bet jis gali paskelbti nagrinėjimą uždaru, jeigu bus tam nusiteikęs. Nemanau, kad taip pasielgs, bet aprėkti dėl tvarkos mėgsta.

— Vadinasi, jis nori, kad taikiai susitartume?

— Žinoma. Juk jis teisėjas, ar ne? Kuris teisėjas nenori, kad byla būtų išspręsta taikiai. Lieka daugiau laiko golfui.

— Ką jis mano apie mūsiškę bylą?

— Neatverčia kortų, bet laikosi tvirtai, kad dalyvautų visi atsakovai, o ne tik kokie nors jų pakalikai. Matysime žmones, kurie čia pat vietoje gali priimti sprendimus.

— Ir Gentrį?

— Dalyvaus ir Gentris. Kalbėjausi su jo advokatu.

— Ar Gentris žino, kad prie paradinių durų įrengtas metalo detektorius?

— Veikiausiai. Lankėsi teismuose ir anksčiau. Aš ir Artūras pranešėme teisėjui apie jų pasiūlymą. Šis nesureagavo, bet nemanau, kad būtų labai sužavėtas. Yra regėjęs daugybę stambių verdiktų. Pažįsta savo prisiekusiuosius.

— O kaip aš?

Stojo ilga pauzė. Mano draugas stengėsi rasti žodžius, kurie būtų kartu ir atviri, ir paguodžiantys.

— Jis laikysis tvirtos linijos.

Nieko paguodžiamo.

— Tu kalbėjai apie Deorijo teisingumą, Mordekajau, kur jis? Mano kaklas kilpoje. Nematau perspektyvų.

— Esmė ne teisingumas. Tu paėmei bylą, kad atitaisytum žmonėms padarytą skriaudą. Neketinai jos pavogti, tik pasiskolinti kokiai valandai. Poelgis kilnus, bet vis tiek vagystė.

— Ar Deorijas traktavo tai kaip vagystę?

— Taip. Sykį.

Taigi teisėjas laiko mane vagimi. Tokia nuomonė pradeda darytis vieninga. Nedrįsau paklausti Mordekają, ką jis pats mano. Galbūt pasakytų tiesą, bet nenorėjau jos išgirsti.

Visu savo svoriu Mordekajas pasimuistė. Kėdė sutreškėjo, bet atlaikė. Didžiavausi savo pirkiniu.

— Noriu, kad tu žinotum, — rimtai tarė jis. — Tik pasakyk man žodį, ir mes akimirksniu atsitrauksime nuo šios bylos. Mums nereikia susitarimo. Tiesą sakant, niekam jo nereikia. Aukos mirusios. Jų paveldėtojai arba nežinomi, arba tupi už grotų. Netgi pats palankiausias susitarimas nė kiek nepakeistų mano gyvenimo. Tai tavo byla. Tu ir spręsk.

— Viskas ne taip paprasta, Mordekajau.

— Kodėl?

— Baiminuos dėl baudžiamosios atsakomybės.

— Suprantu. Bet jie užmirš šį kaltinimą. Užmirš ir skundą advokatūros kolegijai. Galėčiau dabar pat paskambinęs Artūrui pasakyti, kad mes atsisakome visko, jeigu ir jie tą patį padarys. Abi šalys išsiskirsto kas sau ir viską pamiršta. Artūras tučtuojau nusitvers mano pasiūlymo. Nepraleis tokios progos.

— Spauda mus gyvus suės.

— Na ir kas? Mes atsparūs. Manai, mūsų klientams rūpi, ką apie jų advokatus rašo Post?

Dabar Mordekajas kalbėjo kaip velnio advokatas — įrodinėjo argumentus, kuriais pats iš tikrųjų netikėjo. Troško mane apsaugoti, bet taip pat norėjo priminti ir „Drake & Sweeney“ uodegą.

Kai kurių žmonių neįmanoma apsaugoti nuo jų pačių.

— Gerai, mes pasitraukiame, — tariau. — Ir ką būsime pasiekę? Už žmogžudystę nebus nubausta. Juk jie išmetė tuos žmones į gatvę. Tik jie yra kalti dėl neteisėtų iškeldinimų, jie turi prisiimti atsakomybę už mūsų klientų mirtis. Paleisti juos nuo kabliuko? Apie ką mes kalbame?

— Tai vienintelis būdas išsaugoti tau licenciją.

— Mėgini mane šiek tiek paspausti, Mordekajau, — gal kiek per šiurkščiai atkirtau.

Bet jis buvo teisus. Tai aš užviriau visą tą košę, tad man ją ir srėbti. Esminiai sprendimai priklauso nuo manęs. Tai aš paėmiau iš Čenso bylą, taigi ir teisiškai, ir etiškai pasielgiau negerai.

Mordekajas Grinas pasijustų sugniuždytas, jeigu staiga pradėčiau drebinti kinkas. Stambi piniginė kompensacija mažai paveiktų, o gal išvis nepaveiktų jo gyvenimo, klientai, kaip jis sakė, arba mirę, arba už grotų, tad mano draugas nė negalvotų apie ikiteisminį susitarimą, jeigu ne aš. Mordekajas troško teismo, didžiulio, triukšmingo spektaklio su prožektorių šviesomis ir televizijos kameromis, taip pat žodžių spaudoje ne apie į jį, o apie vis sunkėjančią jo žmonių padėtį. Teismai ne visada vyksta dėl asmeninių skriaudų; kai kada jie panaudojami kaip tribūna.

Tai, kad čia įsivėlęs ir aš, viską komplikavo. Būtent mano švelnus blyškus veidas gali atsidurti už grotų. Iškyla rizika prarasti licenciją, taigi ir galimybę pelnytis duoną.

— Nesirengiu šokti iš laivo, Mordekajau, — pasakiau.

— To iš tavęs ir nesitikiu.

— Štai, pasiūlysiu veiksmų planą. Tarkim, įtikiname juos sumokėti pakankamą pinigų sumą, kuri mus tenkintų; kaltinimai dėl baudžiamosios atsakomybės atsiimami, ir ant stalo telieka mano licencija? Na ir kas, jeigu sutinku kuriam laikui jos netekti? Baisaus čia daikto?

— Pirma, dėl disciplinarinės nuobaudos patirsi pažeminimą.

— Kad ir kaip nemaloniai skambėtų, tai dar ne pasaulio pabaiga. — Stengiausi dėtis tvirtas. O iš tikrųjų laukiantis nepatogumas man kėlė siaubą. Vorneris, mano tėvai, draugai, studentiškų laikų bičiuliai, Klerė, visi tie pasipūtėliai iš „Drake & Sweeney“, ką jie pasakys? Prieš akis šmėstelėjo jų veidai, kai įsivaizdavau juos, sužinojusius naujieną.

— Antra, kai tau suspenduos licenciją, negalėsi verstis teisės praktika.

— Taigi prarasiu savo darbą čionai?

— Žinoma, ne.

— Tad ką veiksiu?

— Na, išsaugosi šį kabinetą. Priiminėsi interesantus NVAB centre, „Samariečių namuose“, „Atpirkėjo misijoje“ ir kitose vietose, kur jau lankeisi. Liksi visateisiu konsultacijos partneriu. Pavadinsime tave socialiniu darbuotoju, ne teisininku.

— Taigi niekas nepasikeis?

— Labai mažai. Pažvelk į Sofiją. Ji priima daugiau klientų, nei mes visi drauge sudėjus, ir pusė miesto mano, kad ji — advokatė. Jeigu reikia pasirodyti teisme, to imuosi aš. Tas pat bus ir tavo atveju.

Gatvių teisės taisykles rašo tie, kurie ją praktikuoja.

— Kas, jeigu mane nutvers?

— Kam rūpi? Riba tarp socialinio darbo ir socialinės teisės ne visada aiški.

— Dveji metai — ilgas laikotarpis.

— Ir taip, ir ne. Nėra reikalo sutikti, kad licencija būtų sustabdyta dvejiems metams.

— Maniau, kad tai nediskutuotina.

— Rytoj viskas bus diskutuotina. Bet privalai atlikti kai kurį parengtinį darbą. Susirasti panašių bylų, jeigu tokių pasitaikė praeityje. Pasižiūrėti, kaip kiti teismai reagavo į panašius ieškinius.

— Manai, tai yra pasitaikę ir anksčiau?

— Galimas daiktas. Šalyje mūsų dabar — milijonas. Advokatai visada būdavo išradingi, kai reikėdavo rasti būdų, kaip paspausti.

Mordekajas vėlavo į kažkokį susitikimą. Padėkojau jam, ir mudu kartu baigėme darbą.

Nuvažiavau į Džordžtauno universiteto teisės fakultetą, netoli Kapitolijaus kalvos. Biblioteka veikė iki vidurnakčio. Puiki vieta pasislėpti ir susimąstyti apie išklydusio iš kelio teisininko gyvenimą.

37

Teismo salė, kurioje Deorijas nagrinėdavo bylas buvo antrame Karlo Multrio pastato aukšte, ir pakeliui į ten mes atsidūrėme netoli teisėjo Kisnerio kabineto, kur nemaloniame procese dėl stambios vagystės manęs laukė kitas žingsnis. Koridoriuose knibždėte knibždėjo orių baudžiamosiose bylose gynėjų ir nusmurgusių šunadvokačių — tokių, kurie skelbiasi per kabelinę televiziją ir ant autobusų stotelių sienų. Jie susispaudę tarėsi su savo klientais, kurių bemaž visų vien tik išvaizda bylojo, kad yra kažkuo nusikaltę. Negalėjau patikėti, kad ir mano pavardė atsiras nagrinėjamų bylų sąraše greta tų banditų.

Man buvo svarbu, kad ateitume pas teisėją tiksliai paskirtu laiku, nors Mordekajui tai atrodė juokinga. Nevalia koketuoti vėluojant. Deorijas — punktualumo fanatikas. Bet nepajėgiau suvirškinti minties, kad atvykę dešimt minučių anksčiau tapsime Donaldo Rafterio, Artūro ir velniai žino dar kieno žvilgsnių, pasikuždėjimų ir banalių priešžaismio apkalbų taikiniu. Visai netroškau būti vienoje patalpoje su Tilmanu Gentriu, nebent dalyvautų ir jo prakilnybė.

Norėjau atsisėsti prisiekusiųjų vietoje, visko klausytis niekieno netrikdomas. Įžengėme be dviejų minučių pirmą. Deorijo teisės stažuotoja dalijo darbotvarkės kopijas. Išvydusi mus, pamojo sėstis į vietas — man už prisiekusiųjų barjero, Mordekajui — prie stalo, skirto ieškovui, šalia prisiekusiųjų. Ten jau laukė nuobodžiaujanti Vilma Felan, nukentėjusiųjų patikėtinė — nebuvo numatyta, kad ji kaip nors prisidės prie diskusijos.

Atsakovų stalas galėjo būti strateginio išsidėstymo pavyzdys. „Drake & Sweeney“ atstovai susėdo viename gale. Tilmanas Gentris ir du jo advokatai — kitame. Centre veikė tartum buferis — du korporatyviniai tipai iš „RiverOaks“ ir trys jų advokatai. Darbotvarkėje buvo taip pat nurodytos ir visų dalyvių pavardės. Atsakovų šalies jų suskaičiavau trylika.

Tikėjausi, kad Gentris, kadaise sąvadautojas, bus pasipuošęs žiedais ant pirštų ir ausyse, vilkės neskoningais ir akį rėžiančiais drabužiais. Nieko panašaus. Ant jo dailiai gulėjo tamsiai mėlynas kostiumas ir apskritai buvo apsirengęs gražiau už savo advokatus; jis skaitė kažkokius dokumentus ir į nieką nekreipė dėmesio.

Ginti savo interesų firma atsiuntė Artūrą, Rafterį ir Nataną Malamudą. Tai pat ir Barį Nucą. Buvau įsitikinęs, kad niekas manęs nenustebins, bet pamatyti čia Barį nesitikėjau. Tais trimis buvusiais kartu su manimi įkaitais firma subtiliai leido suprasti — visi kiti Misterio terorizuoti teisininkai išliko tvirti, kas tau pasidarė, Maikai? Kodėl tapai tokia boba?

Penktasis iš jų šutvės įvardytas kaip L. Džeimas Suberis — advokatas iš draudimo kompanijos, kurioje „Drake & Sweeney“ nemaža suma buvo apsidraudusi nuo galimų nuostolių dėl aplaidžių savo darbuotojų veiksmų. Bet aš abejojau, ar tai taikytina šiam atvejui. Nedraudiminiu įvykiu buvo laikomi tyčiniai veiksmai, kaip antai kokio nors bendradarbio ar partnerio vagystė ar sąmoningai pažeidžiamos profesinės etikos normos. Firmos teisininko aplaidumą draudimas padengtų. Tyčiomis padarytą žalą — ne. Breidenas Čensas ne tik pražiūrėjo kokią nors prie įstatymo straipsnio prirašytą pastabą ar smulkaus teisinio reglamento punktą, arba tai, kaip dera elgtis panašiais atvejais. Ne, jisai sąmoningai priėmė sprendimą tęsti iškeldinimą, nors buvo išsamiai informuotas, jog neva neteisėtai gyvenantys sandėlyje žmonės iš tikrųjų yra nuomininkai.

Akivaizdu, kad užvirs mums nematoma įnirtinga kova tarp „Drake & Sweeney“ ir jos draudėjo nuo aplaidumo klaidų. Tegul pešasi.

Lygiai pirmą pro duris už katedros išniro teisėjas Deorijas ir atsisėdo į savo vietą.

— Laba diena, — šiurkščiai metė jis, patogiau įsitaisydamas. Vilkėjo mantija, ir man tai pasirodė keista. Juk čia ne formalus teismo posėdis, o neoficialus pasitarimas, kaip taikiai sureguliuoti bylą.

Prisiderinęs mikrofoną, teisėjas paliepė:

— Pone Berdikai, prašom užrakinti duris.

Ponas Berdikas — tai uniformuotas teismo salės tvarkdarys, saugantis duris iš vidaus. Ant salės suolų — nė gyvos dvasios. Pasitarimas visiškai uždaras.

Teismo protokoluotoja pasirengė užrašinėti kiekvieną žodį.

— Savo stažuotojos esu informuotas, kad dalyvauja visos šalys ir jų advokatai. — Teisėjas dirstelėjo į mane, lyg būčiau tik dar koks vienas žagintojas. — Šio susitikimo tikslas — pamėginti taikiai sureguliuoti bylą. Po daugelio vakarykščių konsultacijų su pagrindiniais advokatais paaiškėjo, kad toks pasitarimas kaip tik šiuo metu galėtų būti naudingas. Iki šiol man dar neteko rengti posėdžio dėl taikaus ieškinio sureguliavimo taip greitai po to, kai šis buvo įregistruotas. Tačiau visos šalys sutiko dalyvauti, vadinasi, jisai savalaikis. Pirmas klausimas — tai konfidencialumas. Bet kuriomis aplinkybėmis niekas, ką šiandien čia kalbėsime, negali būti atkartota jokiam spaudos atstovui. Supratote? — Jis įdėmiai pažvelgė į Mordekają, paskui į mane. Visi sėdintieji prie atsakovų stalo taip pat pasisuko į mus. Norėjau atsistoti ir priminti, kad būtent jie inicijavo šią informacijos nutekinimo praktiką. Žinoma, sunkiausius smūgius sudavėme mes, bet muštynes pradėjo jie.

Sekretorė kiekvienam iš mūsų įteikė dviejų pastraipų sutartį, įpareigojančią neatskleisti to, kas bus čia kalbama. Kiekvienoje atitinkamai buvo įrašytos mūsų pavardės. Pasirašiau ir sugrąžinau jai dokumentą.

Teisininkui nėra lengva perskaityti dvi pastraipas ir tučtuojau apsispręsti, jis nuolat baiminasi klastos.

— Kas nors neaišku? — paklausė Deorijas žmones iš „Drake & Sweeney“. Tie ieškojo sutartyje kokių nors suktybių. Šitaip mes buvome išmokyti.

Galiausiai jie pasirašė, ir sekretorė surinko įsipareigojimus.

— Laikysimės darbotvarkės, — tęsė teisėjas. — Pirmas punktas — trumpai apibendrinti faktus ir prielaidas dėl atsakomybės. Pone Grinai, jūs pateikėte ieškinį, tad kalbėkite. Turite penkias minutes.

Mordekajas atsistojo. Be užrašų, rankas giliai panardinęs į kišenes, jautėsi visiškai laisvai. Per dvi minutes aiškiai išdėstęs mūsų argumentus, jis atsisėdo. Deorijas deramai įvertino tokį glaustumą.

Atsakovų vardu pasisakė Artūras. Sutiko su faktiniu bylos pagrindu, bet užginčijo atsakomybės klausimą. Daug kaltės suvertė „neįprastai“ pūgai, užgriuvusiai miestą ir visiems apsunkinusiai gyvenimą.

Jis taip pat suabejojo Lontės Barton veiksmais.

— Ji turėjo kur eiti, — tvirtino Artūras. — Buvo atviros skubios pagalbos prieglaudos. Naktį anksčiau ji kartu su daugeliu kitų žmonių glaudėsi vienos bažnyčios pusrūsyje. Kodėl iš ten išėjo? Nežinau, bent niekas jos nevertė, bent niekas iš tų, kuriuos mums pavyko iki šiol surasti. Jos senolė turi butą šiaurrytinėje miesto dalyje. Ar tam tikra atsakomybės dalis neturėtų tekti ir motinai? Argi neturėjo labiau saugoti savo mažutę šeimą?

Artūrui tai buvo vienintelė proga suversti kaltę mirusiai motinai. Po kokių metų prisiekusiųjų vietoje sėdės žmonės, kurie atrodys kitaip nei aš ar Artūras, arba kuris nors dabar dalyvaujantis advokatas, jeigu tik turės sveiko proto, nedrįs duoti suprasti, kad Lontė Barton bent iš dalies kalta dėl savo pačios ir savo vaikų mirties.

— Visų pirmiausia, kodėl ji atsidūrė gatvėje? — griežtai paklausė Deorijas, ir aš bemaž nusišypsojau.

Artūras nė kiek nesutriko.

— Turėdami omenyje šio susitikimo tikslą, jūsų prakilnybe, mes linkę sutikti, kad iškeldinimas įvykdytas neteisėtai.

— Dėkui jums.

— Labai prašom. Bet mes laikomės nuomonės, kad dalis atsakomybės turi tekti motinai.

— Kokia dalis?

— Bent penkiasdešimt procentų.

— Per daug.

— Mes taip nemanome, jūsų prakilnybe. Gal ir išmėtėme moterį į gatvę, bet iki tragedijos ji ten gyveno savaitę.

— Pone Grinai?

Mordekajas atsistojo linguodamas galvą, lyg Artūras būtų pirmakursis teisės studentas, sunkiai susigaudantis elementariausiuose dalykuose. — Tie žmonės, apie kuriuos kalbame, pone Džeikobsai, neturi galimybių iškart susirasti būstą. Todėl ir vadinami benamiais. Jūs pripažįstate, kad išmėtėte juos į gatvę, ir štai todėl jie numirė. Mielai pasikalbėčiau šia tema su prisiekusiaisiais.

Artūrui nusviro pečiai. Rafteris, Malamudas ir Baris klausėsi kiekvieno žodžio. Nuo minties, kad Mordekajas Grinas teismo salėje laisvai įtikins prisiekusiuosius, tokius pat juoduosius kaip ir jis, jų veiduose atsispindėjo išgąstis.

— Atsakomybė aiški, pone Džeikobsai, — pareiškė Deorijas. — Jeigu norite, galėsite prisiekusiesiems įrodinėti moters nerūpestingumą, nors nepatarčiau.

Mordekajas ir Artūras atsisėdo.

Jeigu per bylos nagrinėjimą teisme mes įrodytume atsakovų kaltę, tuomet prisiekusieji svarstytų nuostolių atlyginimo klausimą. Tai buvo kitas darbotvarkės punktas. Rafteris pasivargino pateikti tą patį pranešimą apie šiuo metu vyraujančias tendencijas, t. y. kokio dydžio kompensacijas prisiekusieji dažniausiai skiria. Jis porino apie tai, kiek verti mirę vaikai pagal mūsiškę žalų atlyginimo sistemą. Tačiau greitai tapo nuobodus, ypač kai įniko postringauti apie Lontės darbinį užimtumą praeityje ir apytikriai paskaičiuotus prarastus ateities uždarbius. Jis suskaičiavo tiek pat, 770 000 dolerių, kurie buvo pasiūlyti prieš dieną, ir paprašė šią sumą įtraukti į protokolą.

— Juk tai ne galutinis jūsų pasiūlymas, pone Rafteri, ar ne? Deorijo balse skambėjo slepiamas iššūkis. Be abejo, jis vylėsi, kad pasiūlymas negalutinis.

— Ne, sere, — patvirtino Rafteris.

— Pone Grinai?

Mordekajas vėl atsistojo.

— Mes atmetame jų pasiūlymą, jūsų prakilnybe. Tendencijos man nieko nereiškia. Vienintelė tendencija, kuri svarbi — tai dėl kokio dydžio kompensacijos aš sugebėsiu įtikinti prisiekusiuosius. Ir su visa derama pagarba ponui Rafteriui turiu pasakyti, kad ji bus velniškai didesnė nei ta, kurią siūlo jie.

Niekas salėje tuo neabejojo.

Jis užginčijo nuomonę, kad miręs vaikas tevertas penkiasdešimties tūkstančių dolerių, ir tada akivaizdžiai leido suprasti, kad tokį menką apytikrį įvertinimą lėmė išankstinis nusistatymas prieš benamius gatvės vaikus, kurie dar ir juodieji. Gentris vienintelis prie atsakovų stalo sėdėjo ramus.

— Jūs turite sūnų Sent Albeno pensione, pone Rafteri. Sutiktumėte už jį paimti penkiasdešimt tūkstančių?

Rafteris bemaž nosimi įkniubo į bloknotą.

— Šioje teismo salėje aš įtikinsiu prisiekusiuosius, kad tie vaikučiai buvo verti mažiausiai po milijoną dolerių kiekvienas, kaip ir bet kuris pradinukas Virdžinijos ar Merilando mokyklose.

Bjaurus smūgis tiesiai jiems į paslėpsnius. Neteko abejoti, kokias mokyklas ir darželius jų vaikučiai lanko.

Rafterio suvestinėje neišskirtas punktas apie aukų patirtą skausmą ir kančią. Pagrindinė mintis, nors ir neišreikšta žodžiais, vis dėlto buvo aiški. Jie mirę ramiai, į save kvėpdami bekvapes dujas, kol išsklendė į dausas. Nebūta jokių nudegimų, lūžių, kraujo.

Rafteris brangiai sumokėjo už tokį neapdairumą. Mordekajas įniko smulkiai pasakoti apie paskutiniąsias Lontės ir jos vaikų valandas; apie tai, kaip šie ieškoję maisto ir šilumos, kaip be paliovos krito sniegas ir spaudė speigas, kaip bijoję mirtinai sušalti, apie žūtbūtines pastangas laikytis drauge, apie siaubą per pūgą įstrigti it spąstuose automobilyje su veikiančiu varikliu ir stebėti kuro rodyklę.

Užburiantis pasirodymas, surengtas ekspromtu, atskleidžiantis oratoriaus talentą. Kaip vienintelis prisiekusysis, aš jam būčiau teikęs neužpildytą čekį, kad pats įrašytų sumą.

— Apie skausmą ir kančią verčiau patylėkite, — „Drake & Sweeney“ atstovams piktai metė jis. — Jūs net nežinote tų žodžių prasmės.

Paskui leidosi pasakoti apie Lontę, lyg metų metus būtų ją pažinojęs. Taip, mergaitė gimė neturėdama gyvenime jokių šansų prasimušti, darė visas nuspėjamas klaidas. Bet — o tai kur kas svarbiau — buvo motina, mylinti savo vaikus ir dedanti visas pastangas išbristi iš skurdo. Pasipriešino savo praeičiai bei priklausomybėms ir kovojo už blaivią gyvenseną, kai atsakovai išmetė ją vėl atgal į gatves.

Mordekajo balsas bangavo, tai pakildamas iki pasipiktinimo aukštumų, tai pritildamas iki šnabždesio, pritvinkusio gėdos ir kaltinimo. Visi skiemenys buvo tariami aiškiai, jokių nereikalingų žodžių. Klausytojai nemažai sužinojo, ką išgirs prisiekusieji.

Artūras turėjo čekių knygelę, ir ši turbūt degino jam kišenėje skylę.

Geriausia Mordekajas pasiliko pabaigai. Išdėstė paskaitą apie nuobaudą už padarytas žalas. Svarbiausias tikslas — nubausti skriaudikus, padaryti juos pavyzdžiais, kad daugiau niekas nenusidėtų. Jis pliekė blogybes, kurių kaltininkai — atsakovai, turtuoliai, neatsižvelgiantys į tuos, kuriems gyvenime ne taip pasisekė.

— Anie — tik gauja neteisėtai įsibrovusių į sandėlį, — griaudėjo jo balsas, — tad išmeskime juos.

Godulys juos skatino nepaisyti įstatymų. Teisėta iškeldinimo procedūra būtų užtrukusi dar bent trisdešimtį dienų. Žinoma, sandoris su Pašto tarnyba būtų žlugęs, bet po trisdešimties dienų sniego pūgos būtų pasibaigusios, gatvėse taptų šiek tiek saugiau.

Bus smagi byliukė dėl nuobaudos už padarytas žalas, ir maža abejonių, kad prisiekusieji sutiksią su jo argumentais. Aš tikrai sutikau, ir šiuo metu nei Artūras, nei Rafteris, nei kuris nors kitas ten sėdintis advokatas nebenorėjo, kad Mordekajas Grinas tęstų toliau.

— Mes sutiksime su penkiais milijonais, — baigdamas pareiškė jis. — Nė cento mažiau.

Jam baigus, sekė pauzė. Deorijas kažką užsirašė, paskui grįžo prie darbotvarkės. Kitas punktas — klausimas dėl paimtos bylos.

— Turite ją? — pasisuko jis į mane.

— Taip, sere.

— Sutinkate ją gražinti?

— Taip.

Mordekajas atidarė gerokai panešiotą lagaminėlį ir iškėlė bylą. Įteikė sekretorei, o ši perdavė jo prakilnybei. Dešimt prailgusių minučių stebėjome Deoriją, verčiantį kiekvieną puslapį.

Pagavau kelis įdėmius Rafterio žvilgsnius, bet kas man darbo. Jis ir visi kiti nekantravo greičiau paimti bylą į savo rankas.

Pagaliau teisėjas baigė.

— Byla grąžinta, pone Džeikobsai. Toliau koridoriuje, kitoje salėje, bus nagrinėjama pono Broko poelgio baudžiamosios atsakomybės pusė. Jau kalbėjausi apie tai su teisėju Kisneriu. Ką jūs ketinate daryti?

— Jūsų prakilnybe, jeigu susitarsime visais kitais klausimais, mes atsisakysime kaltinimo.

— Manau, tai jums priimtina, pone Brokai? — paklausė Deorijas.

Velniai rautų, dargi kaip priimtina!

— Taip, sere.

— Einam toliau. Kitas punktas — „Drake & Sweeney“ prieš poną Broką paduotas skundas dėl nusižengimo profesinei etikai. Pone Džeikobsai, gal jūs teiktumėtės paliesti šį klausimą?

— Žinoma, jūsų prakilnybe. — Tiesiog kaip jaunuolis Artūras pašoko ant kojų ir išdrožė smerkiamus postulatus dėl mano etinių nuodėmių. Kalbėjo be nereikalingų šiurkščių asmeninių išpuolių ir ne per ilgiausiai. Regis, šis reikalas jam neteikė didelio malonumo. Senosios mokyklos teisininkas, veteranas, propaguojantis profesinės etikos principus ir iš tikrųjų jų besilaikantis. Jis ir jo firma niekada man neatleisią už iškrėstą šunybę, bet, šiaip ar taip, aš kažkada buvau vienas iš jų. Tai, kad nesugebėjau laikytis tam tikrų elgesio normų, kaip ir Breideno Čenso veiksmai meta dėmę visai firmai.

Jis baigė tvirtindamas, kad aš neturiu išvengti bausmės už tai, kad paėmiau bylą, tokiu būdu baisiai pažeisdamas priedermę jų klientui, „RiverOaks“. Aš nesu koks nors nusikaltėlis, ir jiems nesunku bus pamiršti kaltinimą dėl stambios vagystės. Bet esu teisininkas, netgi velniškai geras, pripažino jis, todėl privalau būti atsakingas.

Nieku gyvu jie neatsiimsią skundo dėl nusižengimo profesinei etikai.

Jo argumentai, gerai motyvuoti, gerai apginti, įtikino mane. Žmonės iš „RiverOaks“ atrodė ypač užsispyrę.

— Pone Brokai, — kreipėsi į mane Deorijas, — ar turite ką atsakyti?

Neturėjau nieko iš anksto pasiruošęs, bet nebijojau atsistoti ir išdėstyti savo nuomonę. Pažvelgęs Artūrui tiesiai į akis, tariau:

— Pone Džeikobsai, visada labai jus gerbiau ir dabar tebegerbiu. Savęs apginti nesistengiu. Suklydau paimdamas bylą ir daug kartų gailėjausi, kad taip pasielgiau. Ieškojau informacijos, kuri, žinojau, buvo nuslėpta, bet tai ne pasiteisinimas. Atsiprašau jūsų, visų kitų firmos darbuotojų ir jūsų kliento „RiverOaks“.

Atsisėdau nedrįsdamas pažvelgti jiems į akis. Vėliau Mordekajas pasakė, kad mano nuolankumas atmosferą salėje atšildė bent dešimčia laipsnių.

O paskui Deorijas pasielgė labai išmintingai. Perėjo prie kito klausimo — bylinėjimosi, kuris dar tik turės būti pradėtas. Mes ketinome įregistruoti ieškinius Markvio Dizo, Kelvino Lemo ir visų kitų iškeldintųjų, kuriuos tik pavyks surasti, vardu. Devono Hardžio ir Lontės nebėra, tad laukė dar penkiolika galimų ieškovų. Mordekajas buvo informavęs teisėją apie mūsų ketinimus.

— Jeigu jūs sutinkate prisiimti atsakomybę, pone Džeikobsai, — tarė jo prakilnybė, — tuomet teks pakalbėti apie žalų atlyginimą. Kiek jūs pasiūlytumėte šiems penkiolikai ieškinių sureguliuoti?

Pasikuždėjęs su Rafteriu ir Malamudu, Artūras atsakė:

— Ką gi, jūsų prakilnybe, manome, kad tie žmonės gyveno be pastogės apie mėnesį. Jeigu išmokėtume kiekvienam po penkis tūkstančius, jie galėtų susirasti naują vietą, galbūt daug geresnę.

— Per mažai, — susiraukė Deorijas. — Pone Grinai?

— Gerokai per mažai, — pritarė Mordekajas. — Vėlgi, aš vertinu ieškinius pagal tai, kaip pasielgtų prisiekusieji. Tie patys atsakovai, tie patys neteisėti veiksmai, tie patys prisiekusieji. Lengvai gaučiau po penkiasdešimt tūkstančių kiekvienam ieškiniui.

— O kiek jūs sutiksite paimti? — pasiteiravo teisėjas.

— Dvidešimt penkis tūkstančius.

— Manau, turėtumėte sumokėti, — pasakė Deorijas Artūrui. — Nėra per daug.

— Po dvidešimt penkis tūkstančius kiekvienam iš penkiolikos? — perklausė Artūras. Nuo spaudimo iš abiejų teismo salės pusių nepajudinama jo laikysena pasikeitė.

— Būtent.

„Drake & Sweeney“ atstovai glaudžiau susispietė. Kiekvienas turėjo ką pasakyti. Daug ką reiškė, kad jie nesitarė su kitų dviejų atsakovų advokatais. Buvo akivaizdu, kad firmai pačiai teks dengti susitarimo sąskaitą. Gentris sėdėjo visiškai abejingas — nėjo pinigai pastatyti ant kortos. „RiverOaks“ savo ruožtu veikiausiai buvo pagrasinusi ieškiniu prieš teisininkus, jeigu byla nebus taikiai sureguliuota.

— Gerai, mes sumokėsime po dvidešimt penkis tūkstančius, — ramiai pareiškė Artūras, ir 375 000 dolerių išlėkė iš „Drake & Sweeney“ seifų.

Teisėjo išmintis pasireiškė tuo, kad pralaužė ledą. Deorijas žinojo galėsiąs priversti juos taikiai sureguliuoti mažesnius ieškinius. Prasidėjęs pinigų šiugždesys nesiliaus, kol mes nebaigsime.

Praėjusiais metais, išmokėjus man algą ir premijas, dar atskaičiavus pridėtines išlaidas, iš klientams išrašytų mano sąskaitų apie keturi šimtai tūkstančių dolerių pateko į aukso puodą, kurį pasidalijo partneriai. O aš buvau tik vienas iš aštuonių šimtų!

— Džentelmenai, dar pora klausimų. Pirmas — pinigai: kiek jų prireiks šiai civilinio ieškinio bylai taikiai sureguliuoti? Antras — apie disciplinarines sankcijas pono Broko atžvilgiu. Man regis, abu šie klausimai tarp savęs susiję. Per tokius susitikimus mėgstu pasikalbėti asmeniškai su kiekviena šalimi atskirai. Pradėsiu nuo ieškovų. Pone Grinai ir pone Brokai, gal malonėtumėte į mano kabinetą?

Stažuotoja pro duris už teisėjo katedros mus palydėjo į koridorių, paskui — iki puikaus ąžuolinėmis plokštėmis apmušto kabineto, kuriame jo prakilnybė nusivilko mantiją ir paprašė sekretorę atnešti arbatos. Pasiūlė ir mudviem, tačiau atsisakėme. Stažuotoja uždarė duris ir paliko mus vienus su Deoriju.

— Darome pažangą, — prašneko jis. — Bet turiu jums pasakyti, pone Brokai, kad problema — skundas dėl profesinės etikos — liko. Ar suvokiate, kad tai rimta?

— Manau, taip.

Jisai sutreškino krumpliais ir suskato žingsniuoti po kabinetą.

— Gal prieš septynerius ar aštuonerius metus čia, Apygardoje, mes turėjome teisininką, iškrėtusį panašų numerį. Išėjo iš firmos išsinešdamas šūsnį teismo procesui svarbių dokumentų, galiausiai paslaptingai atsidūrusių kitoje firmoje, kuri vyrukui buvo pasiūliusi gerą darbą. Neprisimenu jo pavardės.

— Makovekas. Bredas Makovekas, — pasufleravau.

— Taip. Kas jam nutiko?

— Dvejiems metams sustabdyta licencija.

— To paties jie siekia ir jūsų atžvilgiu.

— Nieko nebus, teisėjau, — įsiterpė Mordekajas. — Nė už ką nesutiksime, kad būtų dvejiems metams suspenduota licencija.

— O dėl kiek sutiktumėte?

— Daugiausia — šešiems mėnesiams. Ir be jokių kalbų. Klausykite, teisėjau, tie žmonės mirtinai išsigandę, pats tai suprantate. Jie išsigandę, o mes — ne. Kodėl mums dėl ko nors tartis? Verčiau aš mėginsiu įtikinti prisiekusiuosius.

— Nebus prisiekusiųjų. — Teisėjas žengtelėjo prie pat manęs ir pažvelgė į akis. — Sutinkate, kad licencija būtų sustabdyta šešiems mėnesiams?

— Taip, — linktelėjau. — Bet jie turės pakloti pinigus.

— Kiek? — Teisėjas pasisuko į Mordekają.

— Penkis milijonus. Su prisiekusiaisiais man pavyktų išsireikalauti daugiau.

Giliai susimąstęs ir kasydamasis smakrą, Deorijas nuėjo prie lango.

— Man regis, prisiekusieji sutiks su penkiais milijonais, — tarė neatsigręždamas.

— O man regis, su dvidešimt, — atrėmė Mordekajas.

— Kam teks pinigai? — paklausė teisėjas.

— Bus košmaras, — pripažino Mordekajas.

— Koks advokatų honoraras?

— Dvidešimt procentų. Pusė atiteks fondui Niujorke.

Staigiai apsisukęs teisėjas vėl įniko žingsniuoti, susinėręs už galvos rankas.

— Šeši mėnesiai — labai švelnu, — galiausiai tarė.

— Tik su tiek sutinkame, — atšovė Mordekajas.

— Gerai. Dabar pasikalbėsiu su kita šalimi.

Mūsų asmeninis posėdis su Deoriju netruko nė penkiolikos minučių. Blogiukams prireikė valandos. Žinoma, juk tai jie grūmėsi dėl pinigų.

Fojė ant suolo atsigėrėme kolos, tylomis stebėdami, kaip pro šalį laksto gausybė advokatų, besivaikančių klientų ir teisingumo.

Pasivaikštinėjome koridoriais, žvelgdami į išsigandusius žmones, kuriems netrukus už įvairius nusižengimus teks stoti prieš teisėją. Mordekajas šnektelėjo su vienu kitu pažįstamu advokatu. Aš nieko čia nepažinojau. Stambių firmų teisininkai nesistumdo Aukštesniajame teisme.

Stažuotoja pagaliau mudu surado ir nusivedė atgal į salę, ten visi žaidėjai jau buvo užėmę vietas. Tvyrojo įtampa. Deorijas nervinosi. Artūras su kompanija atrodė išsekę. Atsisėdome ir laukėme teisėjo žodžio.

— Pone Grinai, — kreipėsi jis, — aš susitikau su atsakovų advokatais. Štai jų geriausias pasiūlymas: trys milijonai dolerių ir pono Broko licencijos sustabdymas metams.

Vos tik atsisėdęs į vietą, Mordekajas iškart vėl pašoko ant kojų.

— Tokiu atveju, mes veltui gaištame laiką. — Jis pasičiupo lagaminėlį ir apsisuko eiti. Pasielgiau taip pat. — Atleiskite, jūsų prakilnybe, — metė Mordekajas, — bet mes turime ir kitų reikalų. — Pajudėjome praėjimu tarp suolų.

— Atleidžiu, — atsakė teisėjas labai nusivylęs. Paskubomis palikome teismo salę.

38

Buvau beatrakinąs automobili kai mano kišenėje supypsėjo mobilusis. Skambino teisėjas Deorijas. Mordekajas nusijuokė, kai pasakiau:

— Taip, teisėjau, po penkių minučių būsime pas jus.

Mudu sau leidome dešimt: užsukome į tualetą pirmame aukšte, žingsniavome iš lėto, pasirinkome laiptus, o ne liftą, suteikdami Deorijui kuo daugiau laiko toliau baikštinti atsakovus.

Kai įžengėme į salę, pirmiausiai pastebėjau, kad Džekas Bolingas, vienas iš trijų „RiverOaks“ advokatų, buvo nusivilkęs švarką, pasiraitojęs marškinių rankoves ir ėjo tolyn nuo „Drake & Sweeney“ šutvės. Abejojau, ar buvo paleidęs į darbą kumščius, bet, regis, mielai tą padarytų ir sugebėtų.

Prisiekusiųjų verdiktas dėl milžiniškos sumos, apie kurią svajojo Mordekajas ir kurią turėtų sumokėti visi trys atsakovai, matyt, ganėtinai išgąsdino „RiverOaks“ atstovus. Veikiausiai nuskambėjo grasinimų, ir kompanija nusprendė išsiskirti ir su kažkokia suma savųjų pinigų. Mes taip ir nesužinosime, kas buvo kalbėta.

Atsisėdau greta Mordekajo, o ne į prisiekusiųjų vietą. Vilma Felan jau buvo išėjusi.

— Salių pozicijos suartėja, — pranešė teisėjas.

— O mes neketiname atsiimti savo pasiūlymą, — garsiai tėškė Mordekajas, kaip jis mokėdavo. Mudu apie tai nesikalbėjome, ir nei kitos šalies teisininkai, nei jo prakilnybė nebuvo svarstę tokio posūkio. Visi staiga susižvalgė.

— Pasistenkite nusiraminti, — švelniai paragino Deorijas.

— Aš kalbu labai rimtai, teisėjau. Kuo ilgiau sėdžiu šioje salėje, tuo labiau man tampa aišku, kad šį farsą būtina parodyti prisiekusiesiems. O dėl pono Broko, tai buvusi jo firma gali mesti kokius tik nori baudžiamuosius kaltinimus, didelio čia daikto. Jie atgavo savąją bylą. O ponas Brokas praeityje neturi teistumo. Dievaži, mūsų teismai perkrauti prekybos kvaišalais ir žmogžudžių bylomis; baudžiamasis jo persekiojimas — vieni juokai. Jis nesėstų už grotų. Dėl skundo advokatūros kolegijai — tebūnie. Aš savo ruožtu įteiksiu skundą prieš Breideną Čensą ir galbūt kai kuriuos kitus teisininkus, įsivėlusius į šį jovalą, ir surengsime tas senas varžybas, kuris toliau nuspjaus. — Jis parodė pirštu į Artūrą. — Jūs nubėgsite į laikraštį, ir mes nubėgsime.

Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos nė kiek nejaudino, kas būtų apie ją išspausdinta. Jeigu Gentris ir jaudinosi, to nesimatė. „RiverOaks“ ir toliau uždirbs pinigus, kad ir kaip prastai apie kompaniją rašytų laikraščiai. Tik viena „Drake & Sweeney“ turėjo rūpintis savo reputacija.

Mordekajo tirada buvo netikėta, ir jie liko visiškai priblokšti.

— Baigėte? — paklausė Deorijas.

— Turbūt.

— Gerai. Pasiūlymas keliamas iki keturių milijonų.

— Jeigu jie išgali mokėti keturis, tai tikrai paklos ir penkis. — Mordekajas vėl parodė pirštu į „Drake & Sweeney“ grupelę. — Šis atsakovas praėjusiais metais iš sąskaitų, kuriomis apmokestina klientus, uždirbo beveik septynis šimtus milijonų dolerių. — Jis padarė pauzę, kol klausytojai įsisąmonino nuskambėjusius skaičius. — Septynis šimtus milijonų dolerių vien praėjusiais metais. — Paskui dūrė pirštu „RiverOaks“ atstovų link. — O šiam atsakovui priklauso nekilnojamojo turto už tris šimtus penkiasdešimt milijonų dolerių. Pakvieskite prisiekusiuosius.

Kai pasirodė, kad jis daugiau nebekalbės, Deorijas vėl paklausė:

— Baigėte?

— Ne, sere. — Staiga Mordekajas tapo stebėtinai ramus. — Mes paimsime du milijonus į priekį: milijoną sau honoraro, milijoną paveldėtojams. Likę trys gali būti išmokėti per ateinančius dešimt metų — po tris šimtus tūkstančių kasmet, kartu su nuosaikiomis palūkanomis. Tikrai šie atsakovai pajėgūs sukrapštyti po tris šimtus tūkstančių baksų per metus. Galbūt padidins įkainius už nuomojamą nekilnojamąjį turtą ir valandines sąskaitas, bet jie tikrai moka tą daryti.

Dalimis paskirstyti ir pratęsti sureguliavimo išmokas atrodė logiška. Dėl paveldėtojų gyvensenos nepastovumo ir fakto, kad daugelis jų dar tebėra nežinomi, pinigai bus rūpestingai saugomi teismo.

Paskutinis Mordekajo išpuolis buvo tiesiog nuostabus. „Drake & Sweeney“ grupelėje įtampa pastebimai atlėgo. Jiems suteikta išeitis iš sunkios padėties.

Džekas Bolingas prisilenkė prie jų pasitarti. Gentrio advokatai viską stebėjo ir klausėsi, bet bemaž tiek pat nuobodžiaudami, kaip ir jų klientas.

— Mes sutinkame, — pareiškė Artūras. Bet laikomės savo pozicijos dėl pono Broko. Metams sustabdyti licenciją, arba nebus jokio susitarimo.

Staiga vėl ėmiau nekęsti Artūro. Aš buvau paskutinis jų koziris, ir siekdami išsaugoti dar bent kiek gerą savo vardą troško kuo daugiau kraujo.

Bet vargšas Artūras derėjosi ne iš jėgos pozicijos, tik žūtbūt stengdamasis bent ką nors išpešti. Ir tai buvo aiškiai matyti.

— Koks jums skirtumas?! — riktelėjo jam Mordekajas. — Juk jis sutiko kęsti pažeminimą dėl suspenduotos licencijos. Ką laimėsite iš šešių papildomų mėnesių? Nesąmonė!

Dviem „RiverOaks“ kompanijos vaikinams jau buvo gana. Įgimta teismo salių baimė jiems dar labiau sustiprėjo po trijų valandų su Mordekaju. Niekaip nepajėgtų ištverti dar dvi savaites, kurias truktų teisminis nagrinėjimas. Juodu nekantriai papurtė galvas ir kažką pasišnabždėjo.

Net Tilmanui Gentriui pabodo toks smulkmeniškas Artūro priekabumas. Juk susitarimas taip arti, kurių velnių dar tempti!

Prieš kelias sekundes Mordekajas sušuko: „Koks jums skirtumas?“ Ir buvo teisus. Tikrai jokio skirtumo, ypač tokiam kaip aš gatvės advokatui, kurio darbas, alga ir padėtis liks visai nepakitę, laikinai netekus licencijos.

Atsistojau ir labai mandagiai tariau:

— Jūsų prakilnybe, padalykime skirtumą perpus. Mes siūlėme šešis mėnesius, jie reikalauja dvylikos. Aš sutinku su devyniais. — Pažvelgiau į Barį Nucą. Šis man netgi nusišypsojo.

Jeigu šią akimirką Artūras būtų prasižiojęs, tikriausiai būtų buvęs prikultas. Visiems atlėgo, įskaitant ir Deoriją.

— Taigi sutarta, — pareiškė jis, nelaukdamas atsakovų pritarimo. Itin dalykiška jo stažuotoja priešais katedrą mikliai darbavosi rinkdama tekstą ir po kelių minučių visiems išdalijo vieno puslapio „Salių susitarimo memorandumą“. Mes greitai pasirašėme ir išėjome.

Kontoroje ant stalo nebuvo pastatyta šampano. Sofija dirbo kaip visada. Abrahamas buvo išvykęs į benamių konferenciją Niujorke.

Jeigu kuri nors advokatų kontora Amerikoje sugebėtų nė kiek nesipuikuodama paimti penkis šimtus tūkstančių dolerių honoraro, tai tokia buvo Keturioliktosios gatvės juridinė konsultacija. Mordekajas troško įsigyti naujų kompiuterių ir telefonų, galbūt atnaujinti šildymo sistemą. Didžiuma pinigų bus padėta į banką, neš palūkanas ir lauks blogesnių laikų. Šitaip turėsime apsaugą juodesnei dienai, taip pat menkos algos garantiją bent kelerius metus į priekį.

Jeigu būtinumas persiųsti kitus penkis šimtus tūkstančių Koheno fondui ir varė Mordekajų į neviltį, jis neišsidavė. Nebuvo toks, kad nervintųsi dėl to, ko vis tiek negalėjo pakeisti. Jo rašomasis stalas nuklotas bylų, kurias dar įstengs laimėti.

Prireiks bent devynių mėnesių sunkaus triūso galutinai įgyvendinti susitarimą dėl Barton ieškinio, ir kaip tik tam aš skirsiu daugiausia savo laiko. Reikia nustatyti paveldėtojus, paskui juos surasti ir apdoroti. Kai sužinos, kad pakvipo pinigais, su jais bus sunku susikalbėti. Viskas gali komplikuotis. Pavyzdžiui, galbūt teks ekshumuoti Kaito Spairso ir vaikučių — Temekos, Alonso ir Dantės — kūnus ir atlikti DNR testus tėvystei nustatyti. Jeigu jis iš tikrųjų tėvas, tai paveldės po vaikų, kurie numirė anksčiau. Kadangi ir Kaitas jau miręs, teks ieškoti jo turto paveldėtojų.

Bauginančių keblumų kėlė Lontės motina ir broliai. Šie tebeturi kontaktų gatvėje. Po kelerių metų bus lygtinai išleisti į laisvę ir visu smarkumu puls prie savo pinigų dalies.

Mordekajui labai rūpėjo du projektai. Pirmas — tai pro bono teisinės pagalbos programa, kurią kažkada juridinė konsultacija organizavo vargšams, bet turėjo užmesti, nes išgaravo federaliniai pinigai. Programai įsibėgėjus, į ją buvo įtraukta šimtas teisininkų, kurie savanoriškai kelias valandas per savaitę ateidavo padėti benamiams. Mordekajas paprašė, kad pagalvočiau apie programos atnaujinimo galimybes. Ši mintis man patiko; mes galėtume pasiekti daugiau žmonių, užmegzti daugiau kontaktų su daugybe advokatų ir praplėsti lėšų rinkliavos bazę.

Tai ir buvo antrasis projektas. Sofija ir Abrahamas nemokėdavo kaulyti iš žmonių pinigų. Mordekajas sugebėdavo įkalbėti žmogų atiduoti paskutinius marškinius, bet nemėgo prašinėti. O aš buvau gabus jaunas baltasis, gilių anglosaksiškų šaknų protestantas, galintis maišytis tarp visų reikiamų savo profesijos žmonių ir įtikinti šiuos kasmet aukoti mūsų juridinei konsultacijai.

— Turėdamas gerai apgalvotą planą, galėtum surinkti po du šimtus tūkstančių baksų per metus, — balsu mintijo jis.

— Ir ką už juos sugebėtume nuveikti?

— Nusamdyti porą sekretorių, porą padėjėjų, galbūt dar vieną teisininką.

Sofijai išėjus, mudu sėdėjome didžiojoje salėje, žvelgdami, kaip už lango jau temsta, ir Mordekajas įsisvajojo. Ilgėjosi tų laikų, kai juridinėje konsultacijoje dirbo, kliūdami vienas už kito, septyni advokatai. Kasdien viešpatavo chaosas, bet mažutė gatvės firma buvo jėga. Pagelbėdavo tūkstančiams benamių. Politikai ir biurokratai klausydavosi konsultacijos balso — garsaus balso, kuris paprastai būdavo išgirstas.

— Penkerius metus mes ritomės žemyn, — su kartėliu pripažino Mordekajas. — Ir dėl to kenčia mūsų žmonės. Dabar auksinė proga viską pakeisti.

Ir iššūkis krinta man. Esu šviežias kraujas, naujas talentas, kuris sugrąžins juridinei konsultacijai jėgas ir pakels ją į aukštesnį lygmenį.

Pagyvinsiu šią vietą dešimtimis naujų savanorių. Sukursiu lėšų paieškų mechanizmą, kad pajėgtume tame pačiame lauke kovoti su kitais advokatais kaip lygūs su lygiais. Išplėšime savo veiklą, nuplėšime lentas nuo langų viršutiniuose aukštuose ir prisikviesime darbuotis talentingų advokatų.

Benamių teisės bus apgintos, jeigu tik šie gebės mus surasti. Ir per mus jų balsai bus išgirsti.

39

Penktadienį, iš pat ryto, sėdėjau kontoroje prie pašomojo stalo, įnikęs į savo kaip advokato ar socialinio darbuotojo veiklą, kai staiga prie mano kabineto durų išdygo „Drake & Sweeney“ — Artūro Džeikobso asmenyje. Šiek tiek įtariai, tačiau maloniai su juo pasisveikinau ir pasiūliau atsisėsti ant vienos iš kaštoninių kėdžių. Kavos atsisakė, atėjęs tik pasikalbėti.

Artūras buvo susirūpinęs. Aš pakerėtas klausiausi jo pasakojimo.

Kelios pastarosios savaitės buvusios sunkiausios per visą profesinę jo karjerą — penkiasdešimt šešerius metus. Taikus ieškinio sureguliavimas teikė menką paguodą. Po lengvo krestelėjimo kelyje firma vėl įstojo į vėžes, bet Artūras prarado miegą. Dėl vieno iš jo partnerių siaubingai blogo poelgio mirė niekuo nekalti žmonės. „Drake & Sweeney“ amžinai liks kalta dėl Lontės ir keturių jos vaikučių mirties, nepaisant kiek bus išmokėta už taikų susitarimą. Ir Artūras abejojo, ar kada nors nebejaus kaltės.

Buvau pernelyg nustebęs, kad ką nors pasakyčiau, tad tik klausiausi. Gaila, kad Mordekajas jo negirdėjo.

Artūras kentėjo, ir netrukus ėmiau nuoširdžiai jį užjausti. Buvo jau aštuoniasdešimties, galvojo po poros metų išeiti į pensiją, bet ne visai žinojo, ką dabar daryti. Pavargo vaikytis pinigus.

— Man liko gyventi nebedaug, — pripažino jis. Įtariau, kad seniokas dar spės sudalyvauti mano laidotuvėse.

Mūsiškė juridinė konsultacija Artūrą sužavėjo. Papasakojau jam, kaip į ją atėjau. Kiek laiko ji jau egzistuojanti? — pasidomėjo jis. Kiek čia dirba žmonių? Koks finansavimo šaltinis? Kaip mes dirbame?

Jis suteikė man progą, ir aš jos nusitvėriau. Papasakojau, kad, kaip žinoma, ateinančius devynis mėnesius negalėsiu verstis advokato praktika, todėl juridinė konsultacija nusprendė, jog turėčiau imtis įgyvendinti naują pro bono savanorių programą, pasitelkiant advokatus iš stambiųjų juridinių miesto firmų. Kadangi jų firma yra didžiausia, galvoju pradėti nuo jos. Savanoriai dirbtų tik po kelias valandas per savaitę, mano prižiūrimi, ir šitaip mes galėtume padėti tūkstančiams benamių.

Artūrui buvo žinoma apie tokias programas, miglotai žinoma. Dvidešimt metų jam netekę dirbti už dyką, liūdnai prisipažino. Paprastai tokiam darbui skiriami jaunesnieji bendradarbiai. Kaip gerai aš tai prisimenu!

Bet idėja jam patiko. Tiesą sakant, kuo ilgiau kalbėjomės, tuo labiau programa plėtėsi. Po kelių minučių jis atvirai dėstė pareikalausiąs iš visų keturių šimtų savo teisininkų, besidarbuojančių Kolumbijos apygardoje, kad kelias valandas per savaitę skirtų vargšams. Man tai atrodė tikrai puiku.

— Ar susitvarkytumėte su keturiais šimtais teisininkų? — paklausė jis.

— Be abejo, — patikinau, visai nenumanydamas netgi nuo ko pradėti tokį sunkų uždavinį. Bet mano protas veikė sparčiai. — Tačiau man reikės tam tikros pagalbos, — pridūriau.

— Kokios?

— Gal galėtų „Drake & Sweeney“ įsteigti savo firmoje visą pro bono darbo koordinatoriaus etatą? Tas žmogus glaudžiai bendradarbiautų su manimi visais benamių teisės aspektais. Jei atvirai, tai reikėtų, kad tuos keturis šimtus savanorių paskirstytų kas nors iš jūsų.

Seniokas svarstė šią mintį. Viskas jam buvo nauja, ir viskas skambėjo gražiai. O aš kaliau geležį, kol karšta.

— Kaip tik žinau tinkamą žmogų, — pasakiau. — Nebūtinas teisininkas. Su tokiu darbu susidorotų ir geras teisininko padėjėjas.

— Kas toks? — paklausė jis.

— Ar jūs ką nors girdėjote apie Hektorą Palmą?

— Nelabai.

— Jis dabar Čikagos filiale, bet yra iš Kolumbijos apygardos. Dirbo Breideno Čenso žinioje, bet buvo prispaustas.

Artūras prisimerkė stengdamasis prisiminti. Nebuvau tikras, kiek jis žino, bet nemaniau, kad pasielgtų negarbingai. Regis, labai džiaugėsi gavęs progą apsivalyti sąžinę.

— Prispaustas? — nustebo.

— Taip, prispaustas. Dar prieš tris savaites gyveno Betesdoje, kai staiga vidur nakties buvo pažadintas ir skubiai perkeltas į Čikagą. Mat viską žinojo apie iškeldinimus, ir, įtariu, Čensas norėjo jį paslėpti. — Kalbėjau atsargiai. Neketinau sulaužyti duoto Hektorui pažado, kad niekam jo neišduosiu.

Bet nereikėjo baimintis. Kaip visada Artūras skaitė tarp eilučių.

— Jis iš Kolumbijos apygardos?

— Taip, ir jo žmona taip pat. Jie turi keturis vaikučius. Neabejoju, jis mielai grįžtų.

— Ar jis suinteresuotas padėti benamiams?

— Kodėl jums pačiam jo nepaklausus?

— Taip ir padarysiu. Puiki mintis.

Jeigu Artūras nori susigrąžinti Hektorą Palmą atgal į Vašingtoną ir įkinkyti į ką tik įgytą firmos aistrą benamių teisei, padarys tai per savaitę.

Tiesiog man prieš akis naujoji programa buvo beįgyjanti pavidalą. Kiekvienas „Drake & Sweeney“ teisininkas bus įpareigotas kas savaitę užsiimti viena byla. Jaunesnieji bendradarbiai, mano prižiūrimi, priėminės klientus, o kai bylos pasieks firmą, Hektoras jas paskirstys kitiems teisininkams. Kai kurioms byloms išspręsti teprireiks vos penkiolikos minučių, paaiškinau Artūrui, kitoms teks skirti po kelias valandas per mėnesį. Tai jokia problema, patikino jis.

Pagalvojus, kad keturi šimtai „Drake & Sweeney“ teisininkų karštai puls ginti gatvinių teises, man bemaž pagailo politikų, biurokratų ir valstybės tarnautojų.

Artūras prasėdėjo pas mane beveik dvi valandas ir atsiprašė susivokęs, kad tiek sugaišino man brangaus laiko. Bet išeidamas jautėsi gerokai laimingesnis. Grįš į prabangų savo kabinetą turėdamas naują tikslą, naują misiją. Palydėjau jį iki automobilio, paskui nubėgau viską papasakoti Mordekajui.

Meganos dėdė tupėjo Delavero valstijos pakrantėje, netoli Fenviko salos Merilando pusėje, namą. Pasak jos, tai — gražus dviaukštis su veranda beveik iki pat vandenyno, trys miegamieji — puiki vietelė savaitgaliui pabėgti iš miesto. Dar buvo kovo vidurys, šaltoka, tad galėtume sėdėti prie židinio ir skaityti knygas.

Ji šiek tiek pabrėžtinai paminėjo tris miegamuosius, leisdama suprasti, kad užtektinai vietos kiekvieno iš mudviejų privatumui ir jokių komplikacijų neiškils. Ji žinojo, kad kapstausi iš pirmos savo santuokos, ir po dviejų savaičių atsargaus flirto abu galiausiai suvokėme, jog neverta nieko skubinti. Bet būta ir kitos priežasties užsiminti apie tris miegamuosius.

Iš Vašingtono išvažiavome penktadienį popiet. Aš vairavau, Megana rodė kelią. O ant galinės sėdynės Rubė kramsnojo avižinius sausainukus spindinčiomis iš laimės akimis. Ji džiaugėsi, kad kelias dienas praleis užmiestyje, toli nuo gatvių, paplūdimyje, švari nuo bet kokios bjaurasties, neapsvaigusi.

Nuo ketvirtadienio vakaro Rubė narkotikų nevartojo. Trys naktys drauge su mumis, o iš viso jau keturios. Pirmadienį nuvešime ją į Istvudą, nedidelį moterų detoksikacijos centrą už rytinio Kapitolijaus. Mordekajas kažką stipriai ten paspaudė, ir Rubė turės mažą atskirą palatą su šilta lova bent trims mėnesiams.

Prieš išvažiuodama ji pas Naomę nusiprausė ir persirengė švariais drabužiais. Megana peržiūrėjo kiekvieną jos aprangos ir krepšio kertelę, ieškodama kvaišalų. Nerado. Žinoma, tai žmogaus privatumo pažeidimas, bet su narkomanais kitaip negalima.

Namą pasiekėme jau temstant. Megana čia atvažiuodavo sykį ar du per metus. Raktas gulėjo po kilimėliu prie paradinių durų.

Man paskirtas miegamasis pirmame aukšte, ir tai Rubei pasirodė keista. Kiti du miegamieji buvo viršuje, Megana norėjo miegoti netoli Rubės.

Visą šeštadienį šaltais šuorais nuo jūros pliaupė lietus. Sėdėjau vienas priekinėje verandoje, užsidengęs storu apklotu lėtai lingavau ant sūpuoklių, skendėdamas mintyse ir klausydamasis bangų mūšos. Trinktelėjo durys, žvangtelėjo jų stiklas. Prie sūpuoklių atėjo Megana. Atkėlė apklotą ir susirangė greta manęs. Tvirtai ją apkabinau, nes vietos buvo mažoka.

Lengva buvo laikyti ją apkabinus.

— Kur mūsų klientė? — paklausiau.

— Žiūri televizorių.

Smarkus vėjo gūsis bloškė mums į veidus rūko dulksną. Abu arčiau susiglaudėme. Sūpuoklių grandinės sugirgždėjo garsiau, paskui nutilo, nes mudu beveik nejudėjome. Stebėjome sūkuriuojančius virš vandens debesis. Laikas tartum sustojo.

— Apie ką mąstai? — tyliai paklausė ji.

Apie viską ir nieką. Toli nuo miesto pirmą kartą galėjau atsigręžti atgal ir pamėginti apmąstyti, kas įvyko. Prieš trisdešimt dvi dienas buvau vedęs kitą moterį, gyvenau kitame bute, dirbau kitoje firmoje, visiškai nepažinojau tos, kurią dabar laikau apglėbęs. Kaip gali per mėnesį gyvenimas taip drastiškai pasikeisti?

Apie ateitį nedrįsau mąstyti; dar tęsėsi praeitis...

Autoriaus pastaba

Prieš rašydamas šią knygą, per daug nesukau sau galvos dėl benamių. Ir tikrai nepažinojau nieko, kas būtų su jais dirbęs.

Kolumbijos apygardoje sužinojau apie Vašingtono juridinę konsultaciją benamiams, ten susipažinau su jos vadove Patricija Fjudžer (Patricia Fugere). Ji ir jos kolegos — Merė Enė Lubi (Mary Ann Luby), Skotas Makneilis (Scott McNeilly) ir Melodi Vebė O’Sulivan (Melody Webb O’Sullivan) — atvėrė man benamių pasaulį. Labai visiems dėkoju už sugaištą laiką ir pagalbą.

Taip pat dėkui Marijai Foskarinis (Maria Foscarinis) iš Nacionalinio benamystės ir skurdo juridinio centro, Vilai Dei Moris (Willa Day Morris) iš Reičelės moterų centro, Merei Popit (Mary Popit) iš „Moterų naujųjų siekių“ programos, Briusui Kazino (Bruce Casino) ir Briusui Senfordui (Bruce Sanford) iš „Baker & Holstetler“.

Vilas Dentonas (Will Denton), darsyk perskaitęs rankraštį, pasiūlė kai ką pakeisti, kad teisiniai romano aspektai būtų įtikinamesni. Džefersonas Aringtonas (Defferson Arrington) aprodė miestą. Džonatanas Hamiltonas (Jonathan Hamilton) atliko parengiamąjį darbą. Dėkui.

Ir tyli pagarba tau, tikrajam Mordekajui Grinsui (Mordecai Greens), už triūsą ten, kur sunkiausia.

Išnašos

Federacinė apygarda, į kurią išskirta JAV sostinė Vašingtonas. Čia ir toliau paaiškinimai vertėjo.

Šnekamojoje kalboje sutrumpintas Filadelfijos pavadinimas.

angl. „United Way“ — labdaros organizacija, renkanti aukas iš dirbančiųjų ir paskirstanti jas kitoms labdaros organizacijoms.

Kalbama apie Niutoną Gingričą (Newton Gingrich, g. 1943), įtakingą kongresmeną respublikoną, Atstovų rūmų spikerį 1995-1999 metais.

American university — privatus universitetas Masačūsetso aveniu, Šiaurės vakarinėje Vašingtono dalyje.

Duke University — privatus universitetas Daramo mieste, Šiaurės Karolinoje.

Kalbama apie Getisbergo koledžą (Pensilvanijos valstijoje), privačią mokymo įstaigą, kurioje rengiami ir teisininkai.

Pagal Farenheitą, t. y. apie -12° C.

Sutrumpinta iš pro bono publico (lot.) — visuomenės labui, kai paslaugos klientui suteikiamos nemokamai (ypač kalbant apie advokatus).

Pat 22,9 (A. Rubšio vert., 1998).

Patentuotas valiklis (potašo ir aliuminio miltelių mišinys) kanalizacijai, tariamas kaip „Dreino“.

Pagal Farenheitą, t. y. apie -7° ir -12° C.

Pagal Farenheitą, t. y. apie -4° C.

Kitaip limfogranuliomatozė, sisteminė navikinė limfmazgių liga, ankstyvose stadijose pagydoma. Pavadinta jos atradėjo (Hodžkin) vardu.

Dante Patrick Moynihan (1927-2003) — valstybės ir politikos veikėjas, diplomatas, mokslininkas sociologas, Niujorko valstijos senatorius demokratas.

Pagal Farenheitą, t.y. apie +10° C.

Lėšos, darbuotojo taupomos iš algos, atskaičius pajamų mokestį, į pensijos fondą (pagal JAV mokesčių sistemos straipsnį).

Kalbama apie Nacionalinės krepšinio lygos (NBA) profesionalų lygos komandas — „Washington Bullets“ (Vašingtono kulkos), 1995 m. persivadinusią į „Washington Wizards“ (Vašingtono magai), ir „New York Knicks“ (Niujorkiečiai).

Pirmoji JAV konstitucijos pataisa, pirmasis „Teisių bilio“, priimto 1791. 12.15, straipsnis, garantuojantis pilietines laisves — tikybos, žodžio, susirinkimų ir spaudos.

Turimas omenyje Rudolph William Louis „Rudy“ Gulliano (g. 1944), Niujorko meras 1994-2001 m.

Turimas omenyje leitenantas Kolumbas — šaunaus detektyvo personažas [aktorius Piteris Folkas (Peter Falk)] iš to paties pavadinimo populiaraus televizijos serialo.

angl. Beltway — žiedinis greitkelis aplinkui Vašingtoną.

Džordžtauno universiteto sportinių komandų pavadinimas „(Džordžtauno šaunuoliai*).

„Raudonodžiai“ — Vašingtono amerikietiškojo futbolo profesionalų komanda.

Šitaip praminti besistengiantys sparčiai daryti karjerą jauni tarnautojai, verslininkai, teisininkai ir kt. [Santrumpa iš angl. y(oung)+u(rban)+p(rofessional) —jauni miesto profesionalai].

Pagal Farenheitą, t. y. apie -13° C.

Kalbama apie Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo reikalaujama, kad kiekvienam sulaikytajam asmeniui būtų pareikšta apie jo teisę tylėti ir turėti advokatą (pagal Ernestą A. Mirandą, ieškovą byloje Miranda prieš Arizonos valstiją).

Ivan Frederick Boesky (g.1937) — rusas žydų kilmės finansininkas, 9-ą praėjusio amžiaus dešimtmetį pagarsėjęs Volstrito spekuliacijų skandale. Buvo nuteistas 3,5 metų kalėti, po dviejų metų išėjo į laisvę.

Michel Robert Milken (g. 1946) — finansininkas ir filantropas, pagarsėjęs aferomis su vertybiniais popieriais. Buvo nuteistas kalėti 10 m., bet po 2 m. išėjo į laisvę.

Jungtinių Valstijų teisė“ (angl.).

Jungtinių Valstijų teisė“ (angl.).

„Stipruolis“ (angl.) — šitaip vadinami Indianos valstijos gyventojai.