Iš anglų kalbos vertė

Bronislovas Bružas

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

50 skyrius

Epilogas

1 SKYRIUS

„Finlio & Figo“ advokatai savo kontorą vadino „firma-butiku“. Šią klaidinančią sąvoką į eilinius pokalbius įterpdavo kaip įmanydami dažniau, ir keliuose iš jų kurpiamų įvairių verslo projektų terminas netgi pasirodė spausdintine forma. Prideramai vartojamas jis reiškė, kad „Finlis & Figas“ neturi nieko bendra su menkaverte veikla. „Butikas“ asocijavosi su smulkumu, išskirtinumu ir patirtimi konkrečioje specializuotoje srityje. Su prabanga ir elegancija, nes tą bylojo prancūziška šio žodžio kilmė. Su tuo, kas nesiveržė plėstis, pasižymėjo išrankumu ir materialine gerove.

Išskyrus apimtį, jokie kiti apibūdinimai kompanijai netiko. „Finlis & Figas“ vertėsi traumuotų asmenų bylomis, nuobodžia kasdiene veikla, kuriai nereikėjo daug įgūdžių arba kūrybingumo ir kuri niekuomet nebus laikoma patrauklia bei jaudinančia. Varganas rodėsi ne vien prestižas, bet ir pelnas. Firma buvo mažutė, nes ji negalėjo sau leisti augti. Paprasčiausiai dėl to, kad niekas nenorėjo čia dirbti, įskaitant abu valdytojus. Nuobodų ir prastą gyvenimą liudijo net jos buvimo vieta. Kairėje pusėje klientus aptarnavo vietnamiečių masažo salonas, dešinėje — žoliapjovių taisykla, todėl iš pirmo žvilgsnio būdavo aišku, kad „Finlis & Figas“ neklesti. Kitapus gatvės paslaugas teikė dar viena firma-butikas — nekenčiami konkurentai, — netoliese sukiojosi ir daugiau teisininkų. Tiesą sakant, apylinkėse knibždėte knibždėjo juristų; vieni dirbo savarankiškai, kiti priklausė nedidelėms kontoroms, treti triūsė nuosavuose mažų butikų variantuose.

Prestono prospekte, judrioje gatvėje, kur buvo įsikūrusi „F & F“, nestigo senų vienaukščių namelių, šiuo metu rekonstruotų ir pritaikytų komercinei veiklai. Juose darbavosi mažmenininkai (alkoholio parduotuvėje, cheminėje valykloje, masažo kabinetuose), specialistai (teisininkai, dantų gydytojai, žoliapjovių remontininkai), maisto prekeiviai (parduodantys išsineštines enčiladas, baklavas, picas.) Oskaras Finlis prieš dvidešimt metų laimėjo pastatą per teismo procesą. Adresas stokojo prestižo, bet šį tam tikra prasme atpirko vietovė. Nes Prestono, Bičo ir Trisdešimt aštuntosios gatvių sankryžoje, chaotiškoje, vos per du namus nuo „Finlio & Figo“ nutolusioje asfalto ir transporto sampynoje, autoavarijos įvykdavo kartą per savaitę ar net dažniau. „F & F“ metines pridėtines išlaidas padengdavo arčiau nei už šimto jardų susiduriantys automobiliai. Po kvartalą šmirinėdavo tiek butikų, tiek kitokių juridinių firmų atstovai, besiviliantys rasti pigų kotedžą, kuriame išbadėję jų teisininkai galėtų girdėti padangų cypimą ir metalo braškėjimą.

Kompaniją tesudarė du advokatai, todėl jiems, žinoma, neišvengiamai teko dalytis vyresniojo ir jaunesniojo partnerių pareigomis. Vyresnysis, šešiasdešimt dvejų metų Oskaras Finlis, sugebėjo tris dešimtmečius išgyventi nuožmiose teisinėse kautynėse, kurios užvirdavo negailestingose pietvakarių Čikagos gatvėse. Kitados pats buvo puikus policininkas, praradęs darbą dėl polinkio knežinti galvas. Vos išsisuko nuo kalėjimo ir, atsivėrus akims, stojo į koledžą, o paskui ėmė studijuoti teisės mokykloje. Kai jokios firmos darbo nepasiūlė, jis pasikabino iškabėlę ir suskato reikšti ieškinius visiems, kas pakliūdavo po ranka. Dabar Oskarui sunkiai sekėsi patikėti, kad jis ištisus trisdešimt dvejus metus eikvojo savo profesinį laiką tvarkydamas laiku neapmokėtų debitorių sąskaitų, autoavarijų, žmonių, kurie susižalojo slystelėję ir parkritę, sparčių ištuokų bylas. Iki šiol tebegyveno su pirmąja žmona, grėsminga moterimi, ir kiekvieną mielą dieną troško užpildyti skyrybų dokumentus. Deja, sau to leisti neišgalėjo. Kaip ir didžiumos kitų dalykų, kurie liko neprieinami net ir po trijų teisės praktikos dešimtmečių.

Jaunesnio partnerio titulas, — mėgindamas padaryti įspūdį teisėjams, kitiems teisininkams, o ypač perspektyviems klientams, Oskaras sakydavo: „Aš pasirūpinsiu, kad šį reikalą sutvarkytų mano jaunesnysis partneris“, — atiteko keturiasdešimt penkerių metų Voliui Figui. Pastarasis tarėsi esąs atkaklus, ryžtingas bylininkas, ir jo pagyrūniški reklaminiai šūkiai žadėjo agresyvią veiklą. „Mes kausimės už jūsų teises!“, „Draudimo kompanijos mūsų bijo!“ arba „Mes juokų nekrečiame!“ Tokią reklamą buvo galima išvysti ant parko suolelių, miesto autobusuose, taksi, vidurinės mokyklos futbolo programėlėse, netgi ant elektros laidų stulpų, nors tai ir pažeisdavo keletą municipaliteto potvarkių. Tačiau ji nepasiekdavo dviejų svarbiausių rinkų — televizijos ir stendų. Dėl šių Volis nuolat pjaudavosi su Oskaru. Vyresnysis partneris atsisakydavo švaistyti pinigus, nes abi reklamos rūšys reikalavo klaikiai didelių išlaidų, bet Volis savo užmačių neatsižadėdavo. Įsivaizduodavo, kaip per televizorių pamatys savo besišypsantį veidą ir suglostytus plaukus, kaip kalbės baisius dalykus apie draudimo bendroves, žadės pinigingus sandėrius traumuotiems asmenims, kuriems užteks proto paskambinti nemokamu jo numeriu.

Bet Oskaras nė neketino mokėti už stendus. Volis išsirinko vieną, vos už šešių kvartalų nuo kontoros, ties Bičo ir Trisdešimt antrosios gatvių sankryža, iškilusį ant penkiaaukščio daugiabučio, aukštai virš transporto spiečiaus. Tobulesnės vietos neaptiktum visoje metropolinėje Čikagoje. Kol kas stendas bruko pigų apatinį trikotažą (derėtų pripažinti, kad reklama traukė akį), bet prašyte prašėsi jo vardo ir veido. Vis dėlto Oskaras įkalbinėjimams nepasidavė.

Volis gavo diplomą prestižinėje Čikagos universiteto Teisės mokykloje. Oskaras savąjį įgijo nūdien nebeegzistuojančios mokymo įstaigos vakariniuose kursuose. Abu advokatūros egzaminą laikė tris kartus. Volis keturis sykius skyrėsi; Oskaras apie tai tegalėjo pasvajoti. Volis geidė rimtos bylos, kuri užtikrintų milijoninį atlygį. Oskaras viso labo norėjo išsiskirti su žmona ir išeiti į pensiją.

Kaip jiedu tapo partneriais ir įsikūrė rekonstruotame Prestono prospekto name — visiškai kita istorija. Kaip sugebėjo išgyventi nepasmaugę vienas kito, tiesiog nesuvokiama.

Jų arbitro vaidmenį atliko Rošelė Gibson, energinga juodaodė, arogantiškas manieras ir nuovokumą išsiugdžiusi gatvėse, iš kurių atėjo. Ponia Gibson rūpinosi priimamuoju, atsiliepdavo į telefonų skambučius, pasitikdavo galimus, viltingai nusiteikusius klientus ir išlydėdavo įniršusius, protarpiais pabarbendavo per klaviatūrą (tiesa, bosai seniai buvo perpratę, kad, iškilus būtinybei kompiuteryje surinkti ir išsispausdinti dokumentus, šitą užduotį paprasčiau atlikti patiems), prižiūrėjo firmos šunį ir, o tai yra svarbiausia, neleisdavo įsiplieksti Oskaro ir Volio vaidams.

Prieš kelerius metus ponią Gibson sužalojo per autoavariją, atsitikusią ne dėl jos kaltės. Problemų padaugėjo, kai ne savo noru nusisamdę „Finlio & Figo“ advokatų kontorą. Praėjus parai po avarijos, pripumpuota „Percocet“ nuskausminamųjų, įkalinta įtvaruose ir gipse, ji atsipeikėjo ir virš ligoninės lovos pamatė besišiepiantį mėsingą advokato Volio Figo veidą. Jis vilkėjo žalsvai melsvus mediko drabužius, po kaklu buvo pasikabinęs stetoskopą ir puikiai vaidino gydytoją. Apgaule privertęs pasirašyti teisinio atstovavimo sutartį, pažadėjęs aukso kalnus, išsliūkino iš palatos tyliai, kaip ir atsėlino, o paskui sumovė jos bylą. Ponia Gibson iš viso gavo 40 000 dolerių, tačiau sutuoktiniui užteko savaitės kitos, kad pinigus pragertų ir praloštų, taigi ji nusprendė su vyru skirtis, o ieškinį užpildė Oskaras Finlis, be kita ko, dar ir sutvarkė jos bankroto reikalus. Nė vienas iš partnerių įspūdžio nepadarė, todėl ponia Gibson prigrasino paduoti juos į teismą dėl profesinio aplaidumo. Grūmojimai patraukė advokatų dėmesį, — praeityje abu ne sykį buvo nukentėję nuo panašių ieškinių, — todėl jiedu ėmė nertis iš kailio mėgindami klientę nuraminti. Kadangi bėdos nepaliaujamai kaupėsi, kontoroje ji sukiojosi nuolat, ir po kurio laiko trejetas tarpusavyje rado bendrą kalbą.

„Finlio & Figo“ kontoroje sekretorių nieko gero nelaukdavo. Joms mokėdavo mažai, kalbėtis tekdavo dažniausiai su nemaloniais klientais arba telefonu su storžieviškais teisininkais, darbo diena būdavo ilga, bet daugiausia nervų atimdavo bendravimas su porele partnerių. Oskaras ir Volis išbandė brandą, tačiau vyresnės moteriškaitės nepajėgė susidoroti su spaudimu. Tada pasirinko jaunystę, bet užsidirbo ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, nes Volis nesusilaikė nepagrabaliojęs krūtiningos panelės. (Jiems pavyko be teismo susitarti dėl 50 000 dolerių kompensacijos, negana to, abiejų vardai pasirodė spaudoje.) Taip jau sutapo, kad Rošelė Gibson užsuko į kontorą, kai tuometinė sekretorė metė darbą ir tūžmingai išlėkė laukan. Telefonas vis čirškė, o partneriai nesiliovė stūgavę, tad ponia Gibson žengė prie stalo ir pasirūpino, kad įsivyrautų ramybė. Paskui užkaitė kavą. Į biurą grįžo rytojaus dieną, pasirodė dar ir kitą. Jį prižiūrėjo ir dabar, po aštuonerių metų.

Pora jos sūnų sėdėjo kalėjime. Abiem atstovavo Volis, nors, atvirai kalbant, jų nebūtų išgelbėjęs niekas. Dar paauglystėje tuodu nuolat suimdavo dėl narkotikų, todėl jaunesniajam „F & F“ partneriui veiklos netrūkdavo. Jiems vis giliau klimpstant į kvaišalus, Volis perspėdavo, esą berneliams gresia cypė arba mirtis. Tą patį kartojo ir sekretorei, kuri nevaliojo suvaldyti vaikų ir dažnai melsdavosi, kad jie atsidurtų už grotų. Kai policija areštavo kreku prekiaujančią jų gaują, brolių Gibsonų vos neįkalino dvidešimčiai metų. Volis pasistengė, kad bausmė sumažėtų iki dešimties, bet nė vienas ačiū neištarė. Verkdama dėkojo tiktai motina. Kad ir kiek vaikinai pridarė Voliui rūpesčių, tas nė karto jos neprašė sumokėti už savo paslaugas.

Bėgant metams, lieti ašaras poniai Gibson tekdavo nuolat. Neretai jaunesniojo firmos partnerio kabinete, už užrakintų durų. Jis patardavo ir padėdavo kiek sugebėdavo, bet dažniausiai teturėdavo ją išklausyti. Dėl netvarkingo Volio gyvenimo jų vaidmenys galėdavo beregint pasikeisti. Žlungant paskutinėms dviem Volio santuokoms, ponia Gibson jį parėmė. Kai teisininkas per daug įjunko į alkoholį, ji puikiai suprato, kas vyksta, ir nepabijojo jam į akis iškloti tiesos. Abu kasdien kivirčydavosi, bet ilgai nesivaidydavo, nes iš esmės tik siekdavo apsaugoti savo teritoriją.

Kartais „Finlio & Figo“ kontoroje piktai urgzdavo arba niūrodavo visi trys, paprastai jų nuotaiką gadindavo pinigų stygius. Rinka buvo perpildyta; gatvėse blaškėsi per daug teisininkų.

Firmai mažiausiai reikėjo dar vieno.

2 SKYRIUS

Deividas Zinkas miesto traukiniu pasiekė centrinę Čikagos dalį, išlipo Kvinsio stotelėje ir nušlepsėjo žemyn į Velso gatvę vedančiais laiptais, jausdamas, kad kažkas atsitiko kojoms. Jos sunkėjo, žingsniai lėtėjo. Ties Velso ir Adamso gatvių sankirta jis netgi sustojo ir, mėgindamas perprasti kas vyksta, nudūrė akis apačion. Bet tepamatė juodus odinius suvarstomus batus, kokius avėjo kiekvienas firmos teisininkas ir net viena kita teisininkė. Alsuoti sekėsi sunkiai, nuo prakaito drėko pažastys, nors oras buvo žvarbus. Trisdešimt vienerių Deividas per jaunas, kad jį pakirstų širdies priepuolis, o su nuovargiu, slėgusiu pastaruosius penkerius metus, išmoko susigyventi. Bent taip galvojo. Užsukęs už kampo pažvelgė į „Trust“ bokštą, blizgantį falo monumentą, besistiebiantį į tūkstančio pėdų aukštybes ir smingantį į miglą bei debesis. Kai stabtelėjo ir pakėlė galvą, širdis įniko plakti sparčiau, o skrandį nutvilkė šleikštulys. Aplinkui grūdosi jį kliudantys kūnai. Kartu su tuntu žmonių Deividas perėjo Adamso gatvę ir patraukė pirmyn.

Aukštą, atvirą, marmuro ir stiklo prigrūstą „Trust“ bokšto atriju puošė skulptūros, neva spinduliuojančios šilumą, nors tie nesuvokiami pavidalai jam asmeniškai atrodė šalti ir atgrasūs. Šeši tarpusavyje susikryžiuojantys eskalatoriai vilko armiją pailsusių karių pakeliui į savo gardelius ir kabinetus. Pastangos nusigauti iki eskalatoriaus buvo bevaisės, nes kojos atsisakė judėti. Todėl Deividas prisėdo ant odinio suolelio, pastatyto greta krūvos didžiulių nudažytų uolienų ir pabandė susigaudyti, kas jam darosi. Pro šalį plūdo žmonės niauriais veidais, įkritusiomis akimis, jau persitempę, nors šį rūškaną rytą laikrodis rodė dar tik 7.30.

„Lūžis“, be abejo, ne medicinos terminas. Apibūdinti momentui, kai rūpesčių kamuojamas asmuo pakvaišta, specialistai vartoja įmantresnes sąvokas. Dėl siaubingos traumuojančios nelaimės pokyčiai nutinka per sekundės dalį. Arba toji akimirka įkūnija paskutinį šiaudą, apmaudžią besikaupiančio spaudimo kulminaciją, kurios sąmonė ir kūnas nebeatlaiko. Jam pasitaikė antrasis variantas. Penkerius metus Deividas negailėdamas savęs plušėjo drauge su nekenčiamais kolegomis, bet šįryt, jam įsitaisius greta dažytų uolienų, stebint slenkančius aukštyn, pasiruošusius eilinei beverčio darbo dienai dailiai apsirengusius zombius, kai kas įvyko. Jis palūžo.

— Sveikas, Deivai. Viršun keliausi? — kažkas paklausė. Elas iš Antimonopolinio skyriaus.

Deividas sugebėjo prašiepti lūpas, kinktelėti ir sumurmėti, paskui nežinia kodėl nusekė įkandin Elo. Šis atsistojo ant eskalatoriaus lenkdamas jį vienu žingsniu, dudendamas apie vakarykštes Čikagos „Blackhawks“ rungtynes. Jiems kylant per atriju, Deividas tebelinkčiojo. Apačioje ir užnugaryje stoviniavo tuzinai vienišų figūrų tamsiais apsiaustais, jauni teisininkai — tylūs ir liūdni tarytum žiemą laidotuvėse dalyvaujantys karsto nešėjai. Antrajame aukšte jiedu prisijungė prie grupelės, lūkuriuojančios greta liftų virtinės. Deividas vis dar klausėsi kalbų apie ledo ritulį, bet į jo galvą vėl sugrįžo svaigulys, kurį papildė koktumas. Galiausiai jie metėsi į atsivėrusio lifto kabiną ir sustingo petys į petį su kitais. Tyla. Elas užsičiaupė. Niekas nepratarė nė žodžio; niekas nebandė akimis užmegzti ryšio.

„Baigta, į šitą liftą žengiau paskutinį kartą, — sau pasakė Deividas. — Prisiekiu.“

Kabiną nukratė virpulys, pasigirdo zvimbimas ir ji sustojo aštuoniasdešimt pirmame aukšte, „Rogano Rotbergo“ teritorijoje. Pro tarpdurį smuko trys juristai, iš veido matyti, bet nepažįstami, ir tuo stebėtis nederėtų, nes nuo septyniasdešimt pirmo iki šimtas pirmo aukšto dirbo šeši šimtai teisininkų. Aštuoniasdešimt penktame pasišalino dar du vyrai tamsiais kostiumais. Liftui pajudėjus iš vietos, Deividą išmušė prakaitas, netrukus ėmė kamuoti hiperventiliacija. Kai artėjo prie savo kabinetėlio devyniasdešimt ketvirtame aukšte, širdis daužėsi vis smarkiau. Devyniasdešimt pirmame ir devyniasdešimt antrame bendrakeleivius apleido dar keli nykiaveidžiai individai ir sulig kiekvienu stabtelėjimu silpnumo pojūtis stiprėjo.

Devyniasdešimt ketvirtą pasiekė tiktai trise — Deividas, Elas ir stambi moteriškė, už akių vadinama Svirdule. Maloniai sužvangėjo skambutis, tyliai prasidarė durys ir Svirdulė nulingavo per slenkstį. Elas žengė pavymui. Deividas liko vietoje — tiesiog neprisivertė pakrutėti. Praėjo kelios sekundės. Dirstelėjęs per petį, kolega paragino:

— Čia mūsų aukštas. Eikš.

Užuot atsiliepęs, Deividas tik stebeilijosi tuščiu, bereikšmiu žvilgsniu nelyginant žmogus iš kito pasaulio. Durys ėmė vertis ir Elas įspraudė į tarpą lagaminą.

— Ar tu gerai jautiesi? — paklausė.

— Žinoma, — suburbėjo Deividas ir vargais negalais pasislinko pirmyn.

Skambutis vėl dzingtelėjo ir durys atsidarydamos nuslydo į šoną. Jis išniro iš kabinos, dirgliai apsižvalgė tarsi pirmą kartą matydamas šią vietą. Nors nuo tada, kai paskutinį sykį išėjo iš biuro, tebuvo prabėgusios dešimt valandų.

— Atrodai pablyškęs, — tarė Elas.

Deividui sukosi galva. Jis girdėjo bendradarbio balsą, bet neįstengė įsisąmoninti žodžių prasmės. Sutrikusi, lyg autoavariją stebinti Svirdulė išpūtė akis. Liftas vėl zvimbtelėjo, šįsyk kiek kitaip, ir tarpduris ėmė siaurėti. Elas kažką pasakė, netgi ištiesė ranką tartum norėdamas pagelbėti. Deividas staiga apsigręžė, švininės kojos atgijo ir, prieš užsitrenkiant durims, jis stačia galva nėrė į kabiną.

Liftui pajudėjus žemyn, Deividas prajuko. Galva liovėsi svaigusi, pykinimas atslūgo. Joks sunkumas krūtinės nebeslėgė. Jis ryžosi imtis veiksmų! Išsivaduoti iš vergovės „Rogano Rotbergo“ firmoje, atsisveikinti su savo košmaru. Jis, Deividas Zinkas, vienintelis iš tūkstančių nelaimingų, centrinės Čikagos dangoraižiuose prakaituojančių bendradarbių ir jaunesniųjų partnerių, šį apsiniaukusį rytą rado savyje drąsos pasitraukti. Dabar, plačiai išsišiepęs, tuščioje kabinoje įsitaisęs ant grindų, spitrijosi į ryškiai raudonus, aukštus žyminčius, atbuline eiga tvyksinčius skaičius ir mėgino surikiuoti mintis. Nukreipė jas į žmones: (1) į sutuoktinę, primirštą moterį, kuri geidė pastoti, bet nepajėgė įgyvendinti troškimo, nes vyras taip nusiplūkdavo, kad nebeturėdavo jėgų mylėtis; (2) į tėvą, garsų teisėją, faktiškai privertusį jį studijuoti teisę, ir ne bet kur, o Harvarde, nes ten mokėsi pats; (3) į senelį, šeimos tironą, Kanzas Sityje įkūrusį firmą, kuri išsiplėtė iki įspūdingų apimčių, sulaukusį aštuoniasdešimt dvejų metų, bet tebedirbantį dešimt valandų per dieną; pagaliau (4) į Rojų Bartoną, tiesioginį savo bosą, šlykštoką bambeklį, amžinai rėkaujantį ir burnojantį, galbūt labiausiai apgailėtiną asmenį, su kokiu Deividui Zinkui teko susidurti. Pagalvojus apie Rojų Bartoną, jis vėl prapliupo juoktis.

Liftas sustojo aštuoniasdešimt pirmame aukšte ir į kabiną susiruošė įeiti dvi sekretorės. Išvydusios kampe sėdinį, greta savęs lagaminą pasidėjusį Deividą, jos stabtelėjo. Tuomet atsargiai peržengė jo kojas ir palaukė, kol užsidarys durys.

— Jums nieko nenutiko? — paklausė viena.

— Ne, — atsakė Deividas. — O jums?

Jokio atsakymo nepasigirdo. Moterys stūksojo tylėdamos ir netrukus pasišalino, išlėkė pro duris septyniasdešimt aštuntame aukšte. Vėl likęs vienas Deividas staiga sunerimo. Kas, jeigu jo ieškos? Elas, be jokių abejonių, nudroš tiesiai pas Rojų Bartoną ir praneš, kad Zinkui pakriko nervai. Ką Bartonas darys? Dešimtą valandą turėjo įvykti susitikimas su piktu klientu, stambios kompanijos vadovu; tiesą sakant, kaip Deividas vėliau pagalvojęs nusprendė, būtent gresianti akistata tapo kulminaciniu, Lūžį sukėlusiu įvykiu. Rojus Bartonas buvo ne vien dygus mulkis, bet ir bailys. Atžygiavus kompanijos direktoriui, nešinam sąrašu pagrįstų nusiskundimų, jis ketino slėptis už Deivido Zinko ir kitų pavaldinių nugarų.

Galimas daiktas, Rojus suorganizuos gaudynes pasitelkęs apsaugą. Šią sudarė tradicinis senstelėjusių uniformuotų budėtojų kontingentas, taip pat vietiniai šnipeliai, keičiantys užraktus, viską filmuojantys, šmirinėjantys pakampėse, užsiimantys įvairia slapta veikla, kuri neleisdavo teisininkams atsipalaiduoti. Deividas pašoko, griebė lagaminėlį ir nekantriai įsispoksojo į mirksinčius skaitmenis. Smigdamas kiaurai „Trust“ bokšto vidurį, liftas nežymiai virpėjo. Kabinai sustingus, Deividas šovė laukan ir metėsi prie eskalatorių, kuriuose tebesispietė apsiblausę, viršun kylantis žmonės. Žemyn besileidžiantys takai buvo apytuščiai, todėl jis nubėgo vienu iš pastarųjų. Kažkas sušuko: „Ei, Deivai, kur eini?“ Bėglys pamojo maždaug balso kryptimi, tarytum užtikrindamas, esą viskas gerai. Numynė tarp dažytų uolienų ir keistų skulptūrų, galop išniro pro stiklines duris. Lauke tvyrojo drėgmės pritvinkęs, kaip dingojosi prieš kelias nykias minutes, bet nūnai naują pradžią žadantis oras.

Jis giliai įkvėpė ir apsidairė. Stovėti vietoje nevalia. Deividas sparčiu žingsniu patraukė La Salio gatve, nedrįsdamas dirsčioti per petį. Stenkis neatrodyti įtartinai. Būk ramus. Čia viena iš svarbiausių dienų tavo gyvenime, tvirtino sau, todėl nesusimauk. Keliauti namo negalėjo, nes dar nesijautė pasirengęs aiškintis su žmona. Vaikštinėjant po apylinkes, kilo pavojus susidurti su pažįstamais. Kur būtų įmanoma trumpam pasislėpti, apmąstyti padėtį, praskaidrinti galvą, suregzti planą? Rankinis laikrodis rodė 7.51, pusryčių metą. Siauroje gatvelėje Deividas pastebėjo žaliai ir raudonai blykčiojančią iškabą „Abneris“, bet kol kas, artėdamas jos link, nesusigaudė, ką regįs — kavinę ar barą. Ties durimis paskersavo per petį, įsitikino, kad apsaugos nematyti, ir įžengė į šiltą tamsų „Abnerio“ pasaulį.

Deividas atsidūrė bare. Dešinėje pusėje driekėsi tušti gardeliai. Staliukus slėgė apverstos kėdės, kurios tarytum laukė, kol kas nors išvalys grindis. Abneris stovėjo už pailgo medinio nublizginto bufeto ir kreivai šiepiesi lyg klausdamas: „Ką čia veikiate?“

— Lankytojus priimate? — pasiteiravo Deividas.

— Ar durys buvo užrakintos? — šluostydamas alaus bokalą, atšovė balta prikyšte ryšintis Abneris.

Jo rankos buvo stambios ir plaukuotos, o barmeno veterano veidas — nors vyrukas bendravo šiurkštokai — kėlė pasitikėjimą ir bylojo, kad jo savininkas pakankamai visko prisižiūrėjęs ir prisiklausęs.

— Regis, ne. — Deividas lėtai prisiartino, pašnairavo dešinėn ir tolimajame baro gale išvydo atsijungusį, bet savo gėrimą tebelaikantį vyriškį.

Tamsiai pilką apsiaustą svečias pasikabino ant paaukštintos kėdutės atlošo. Atsisėdo, nukreipė akis į priešais išrikiuotus alkoholio butelius, žvilgsniu aprėpė veidrodžius, alaus čiaupus ir tuzinus tobulai lygiai sudėliotų stiklų, patogiau įsitaisė ir pasidomėjo:

— Ką rekomenduosite prieš aštuntą ryto?

Abneris dirstelėjo į žmogų, galva prigludusį prie baro viršaus, ir atsakė:

— Gal kavos?

— Jau gėriau. Pusryčius ruošiate?

— Aha. Jie vadinami „Kruvinąja Mere“.

— Man prašom vieną porciją.

Rošelė Gibson gyveno socialiniame bute kartu su motina, viena iš dukrų, dviem anūkais, kintančiais dukterėčių bei sūnėnų deriniais, retsykiais ir su viena ar kita pastogės ieškančia pussesere. Bėgdama nuo chaoso dažniausiai sprukdavo į darbovietę, nors kartais ten būdavo blogiau negu namuose. Į biurą atvykdavo 7.30, atrakindavo duris, iš verandos prigriebdavo abu laikraščius, įjungdavo šviesą, pareguliuodavo termostatą, užkaisdavo kavą ir patikrindavo, kaip laikosi GM, firmos šuo. Užsiimdama įprastais kasdieniais reikalais niūniuodavo ar net tyliai dainuodavo. Nė vienam iš bosų neketino to pripažinti, bet advokatų sekretorės pareigomis didžiavosi, net jei ir dirbo tokioje kontoroje, kaip „Finlis & Figas“. Ji ne šiaip kokia eilinė sekretorė, viena iš daugybės, o teisininkų pagalbininkė. Išsilavinimo stygių kompensavo patirtimi. Aštuonerius metus praleidusi kunkuliuojančiame gatvės teisės verpete, gerai susipažino su juridiniais reikalais ir dar daugiau sužinojo apie pačius teisininkus.

GM, mišrūnas, dykinėjo kontoroje, nes niekas iš čionykščių nenorėjo jo vestis į savo būstą. Sargis lygiomis dalimis priklausė visiems trims — Rošelei, Oskarui ir Voliui, — bet faktiškai juo rūpinosi vien Rošelė. Prieš kelerius metus nežinia iš kur pabėgęs gyvūnas naujus namus pasirinko „F & F“. Dienomis miegodavo ant lovelės, stovinčios netoli sekretorės stalo, naktimis klaidžiodavo po biurą ir jį saugodavo. Kaip sarginis šuo buvo pakenčiamas, lojimu ne sykį nuginęs įsilaužėlius, vandalus ir net keletą susierzinusių klientų.

Rošelė jį pašėrė, į dubenėlį šliūkštelėjo vandens. Virtuvėje iš nediduko šaldytuvo išsiėmė braškių jogurto indelį. Į puoduką prisipylė kavos ir pašvarino stalą, ant kurio, jos pastangomis, viešpataudavo nepriekaištinga tvarka. Pro laukujės duris įžengę klientai pirmiausia pamatydavo šį tvirtą, įspūdingą, iš stiklo ir chromo pagamintą baldą. Oskaro kabinetas buvo ganėtinai valyvas, Volio kambarys priminė sąvartyną. Jiedu galėjo pasislėpti už uždarų durų, Rošelė savo ruožtu sėdėdavo visų akivaizdoje.

Ji atsivertė pirmąjį Sun-Times puslapį. Skaitė neskubėdama, siurbčiodama kavą, valgydama jogurtą, vos girdimai niūniuodama, o jai už nugaros parpė GM. Rošelė mėgaudavosi tykiomis ankstyvo ryto minutėmis. Neilgai trukus suskambės telefonas, į kontorą atsibels advokatai, vėliau, jeigu jiems nusišypsos sėkmė, pasirodys iš anksto dėl susitikimo susitarę — arba ne — klientai.

Sprukdamas nuo žmonos, Oskaras Finlis iš namų išeidavo septintą ryto, tačiau į biurą paprastai prisistatydavo po devintos. Dvi valandas sukinėdavosi po miestą, stabtelėdavo prie policijos nuovados, kur darbavosi pusbrolis, tvarkantis ataskaitas apie nelaimingus atsitikimus, užsukdavo pas automobilių nutempėjus ir pasiklausydavo liežuvavimo apie naujausias autoavarijas, išgerdavo kavos su žmogumi, valdančiu porą varganų laidotuvių namų, nuveždavo spurgų ugniagesiams, paplepėdavo su greitosios pagalbos vairuotojais, protarpiais užklysdavo į pamėgtas ligonines ir pavaikštinėdavo judriais koridoriais, išlavintu žvilgsniu ieškodamas traumuotų žmonių, susižeidusių dėl kitų aplaidumo.

Oskaras atvykdavo devintą. Kada kontoroje teiksis pasirodyti gerokai chaotiškiau gyvenantis Volis, niekas nenutuokdavo. Jaunesnysis partneris galėdavo įsiveržti 7.30, prisipumpavęs kofeino ir energinio „Red Bull“ gėrimo, pasirengęs iškelti bylą kiekvienam, stojusiam jam skersai kelio, arba pagiriotas, išpurtusiais paakiais atsivilkti 11.00 ir pasislėpti savo kabinete.

Bet tą įsimintiną dieną Volis atkako prieš pat aštuntą, jo veide tvieskė plati šypsena, akys buvo šviesios.

— Labas rytas, ponia Gibson, — įtaigiai ištarė.

— Labas rytas, pone Figai, — tokiu pat tonu atsiliepė ji.

„Finlio & Figo“ firmoje visuomet vyraudavo įtampa, o kivirčas užsiplieksdavo nuo vieno neatsargiai mestelėto komentaro. Todėl kiekvienas galvodavo, ką sako, ir kitų žodžius išklausydavo neprarasdamas atsargumo. Įtariai žiūrėdavo net į kasdieniškus rytinius pasisveikinimus, nes pasitaikydavo atvejų, kai jie pranašaudavo netikėtą puolimą. Savitą istoriją turėjo net „pono“ ir „ponios“ kreipiniai. Anuomet, kai Rošelė tebuvo klientė, Volis suklydo pavadindamas ją panele, išrėždamas kažką panašaus į „Klausykit, panele, aš stengiuosi kaip įmanydamas“. Teisininkas neketino jos įžeisti, bet Rošelė sureagavo perdėtai audringai ir nuo tada primygtinai reikalaudavo ją vadinti „ponia Gibson“.

Vienumos atmosferą išblaškę trikdžiai sekretorę mažumėlę suerzino. Volis pašnekino GM, paglostė šuns galvą ir traukdamas įsipilti kavos paklausė:

— Laikraštyje rašo ką nors naujo?

— Ne, — atsakė ji, nejausdama jokio noro gilintis į žinias.

— Nieko keisto, — šiandien pirmą kandų komentarą metė Volis.

Ji skaitydavo Sun-Times. Jis teikdavo pirmenybę Tribūne. Apie vienas kito spaudos pasirinkimus buvo susidarę gan prastą nuomonę.

Antra dygi pastaba nuskambėjo po kelių sekundžių, kai Volis išniro iš virtuvės.

— Kas užkaitė kavą?

Rošelė nuleido repliką negirdom.

— Nemanot, kad ji silpnoka?

Sekretorė lėtai pervertė lapą ir nurijo jogurto šlakelį.

Volis garsiai sriūbtelėjo, sučepsėjo lyg paragavęs acto, stvėrė savo laikraštį ir atsisėdo prie stalo. Anksčiau nei Oskaras laimėjo pastatą per teismo procesą, pirmame aukšte kažkas išgriovė kelias sienas ir priešakinėje namo dalyje įrengė erdvų vestibiulį. Rošelei priklausė šalia durų esanti priimamojo zona, už kelių pėdų stovėjo klientams skirtos kėdės ir pailgas stalas, matyt, kadaise buvęs valgomasis. Bėgant metams, firmos darbuotojai įprato prie jo įsitaisę skaityti laikraščius, gerti kavą, netgi imti raštiškus klientų parodymus. Volis mėgdavo čia leisti laiką, nes savo kabinetą buvo pavertęs tikra kiaulide.

Jis kaip galėdamas triukšmingiau atsivertė Tribūne. Rošelė tebeniūniavo ir šurmulio nepaisė.

Po kelių minučių sučirškė telefonas. Ponia Gibson, rodės, nieko neišgirdo. Aparatas vėl atgijo. Po trečio skambučio Volis nuleido laikraštį ir pasiteiravo:

— Atsiliepsite, ponia Gibson?

— Ne, — lakoniškai tarė ji.

Telefonas ketvirtą kartą pareikalavo dėmesio.

— Kodėl ne? — griežtai paklausė jis.

Sekretorė nutylėjo. Po penkto skambučio Volis sviedė Tribūne šalin ir nužygiavo link aparato, kabančio ant sienos, greta kopijavimo įrenginio.

— Jumis dėta, to nedaryčiau, — perspėjo ponia Gibson.

Jis sustojo.

— Kodėl?

— Čia skolų išieškotojas.

— Iš kur ištraukėt?

Volis įsispigino į telefoną. Šio ekranėlyje įskaitė užrašą: numeris NEŽINOMAS.

— Tiesiog žinau. Jis bando su mumis susisiekti kiekvieną savaitę ir visada šituo paros metu.

Telefonas nutyko, o Volis grįžo prie stalo ir laikraščio. Pasislėpė už puslapių, mintyse spėliodamas, kokios sąskaitos firma neapmokėjo, kuris iš tiekėjų taip suirzo, kad nutarė advokatus paspausti. Atsakymą, be abejo, galėtų pateikti Rošelė, nes ji rūpinosi buhalterija ir žinojo faktiškai viską, tačiau jis neketino kamantinėti sekretorės. Nes, jei tik prasižiotų, netrukus jie pultų ginčytis dėl sąskaitų, nesumokėtų mokesčių ir pinigų stygiaus, o paskui įsikarščiavę imtų rietis dėl firmos strategijos, jos ateities ir abiejų partnerių trūkumų.

Nė vienas nenorėjo veltis į kivirčus.

Abneris nepaprastai didžiavosi savo „Kruvinąja Mere“. Jis idealiai tiksliais kiekiais sumaišydavo pomidorų sultis, degtinę, krienus, paprastas ir žaliąsias citrinas, Vusterio padažą, pipirus, tabaską ir druską. Tuomet pridėdavo dvi žaliąsias alyvuoges ir, pabaigai, saliero stiebelį.

Deividas tokiais nuostabiais pusryčiais vaišinosi labai seniai. Po dviejų sparčiai suvartotų barmeno kūrinių jis kvailai viepiesi ir dėl sprendimo mesti darbą aukštai kėlė galvą. Girtuoklis baro gale knarkė. Jokie kiti lankytojai pro duris taip ir neįžengė. Abneris užsiėmė savo reikalais — plovė ir šluostė kokteilių taures, tikrino alkoholio atsargas, krapštėsi prie alaus čiaupų, tuo pat metu įvairiausiomis temomis tarstelėdamas savo komentarus.

Pagaliau suzvimbė Deivido telefonas. Skambino jo sekretorė, Lana.

— O, varge.

— Kas čia? — pasidomėjo Abneris.

— Kontora.

— Juk žmogus turi teisę papusryčiauti, ar ne?

Deividas vėl plačiai nusišypsojo ir tarė:

— Klausau.

— Kur tu, Deividai? — paklausė Lana. — Dabar pusė devintos.

— Mieloji, laikrodį aš turiu. Šiuo metu pusryčiauju.

— Kaip laikaisi? Sklinda kalbos, jog tave paskutinį sykį matė neriantį atgal į liftą.

— Čia tiktai gandai, mieloji, tiktai gandai.

— Tvarka. Kada ateisi? Rojus Bartonas jau skambino.

— Leisk man baigti pusryčius, gerai?

— Žinoma. Tik palaikykime ryšį.

Deividas padėjo telefoną, per šiaudelį energingai trūktelėjo gėrimo ir paskelbė:

— Išlenksiu dar vieną.

Abneris susiraukė.

— Tau turbūt reikės paskubėti.

— Aš ir skubu.

— Aišku. — Nuo laikiklio nuėmęs švarią taurę, barmenas ėmė maišyti kokteilį. — Kiek suprantu, šiandieną biure nepasirodysi.

— Ne. Darbą mečiau. Nusprendžiau jo atsisakyti.

— Kokioje įstaigoje?

— Teisės. „Rogano Rotbergo“ kompanijoje. Žinai tokią?

— Esu apie ją girdėjęs. Stambi firma, ar ne?

— Šeši šimtai teisininkų dirba vien Čikagos biure. Dar keli tūkstančiai išsibarstę po pasaulį. Ji užima trečią vietą pagal dydį, penktą pagal vidutinį kiekį valandų, už kurias teisininkai gauna atlygį, ketvirtą pagal grynąjį vidutinį partnerių pelną, antrą pagal bendradarbių algą ir, be abejo, pirmą pagal avigalvių skaičių kvadratinėse pėdose.

— Atleisk, kad paklausiau.

Deividas kilstelėjo savo mobilųjį.

— Matai, ką turiu?

— Manai, aš aklas?

— Pastaruosius penkerius metus šis dalykėlis valdė mano gyvenimą. Be telefono niekur neini. Tokia firmos politika. Jis nuolat šalia manęs. Ne sykį yra nutraukęs malonias vakarienes restoranuose. Iškrapštęs iš dušo. Žadinęs bet kurią nakties valandą. Vieną kartą net sutrukdęs mylėtis su vargše apleista žmona. Aną vasarą puikiose stadiono vietose su dviem koledžo laikų bičiuliais stebėjau „Cubs“ rungtynes, kai į pabaigą artėjant antrajam padavimui, tas daiktas ėmė vibruoti. Su manimi nutarė susisiekti Rojus Bartonas. Ar jau pasakojau apie Rojų Bartoną?

— Dar ne.

— Vadovaujantis partneris, tiesioginis mano viršininkas, piktybinis šunsnukis. Keturiasdešimtmetis iškrypusią savimeile, Dievo dovana teisės profesijai. Per metus uždirba milijoną, bet nebus patenkintas niekuomet, kad ir kokį atlyginimą gautų. Pluša penkiolika valandų per parą, septynias dienas per savaitę, nes „Rogano Rotbergo“ kompanijoje visi šulai triūsia be pertraukų. O Rojus save laiko tikru šulu.

— Koks mielas vyrukas.

— Aš jo nekenčiu. Tikiuosi niekada nebepamatyti.

Abneris pastūmė trečiąją „Kruvinąją Merę“ į kitą baro pusę ir tarė:

— Veikiausiai eini teisingu keliu, bičiuli. Į sveikatą.

3 SKYRIUS

Telefonas vėl suskambėjo ir Rošelė nutarė pakelti ragelį.

— „Finlio & Figo“ advokatų kontora, — prabilo profesionalės balsu. Volis nepakėlė akių nuo laikraščio. Ji pasiklausė kelias sekundes ir tarė: — Atleiskit, bet nekilnojamojo turto sandoriais mes neužsiimame.

Prieš aštuonerius metus, kai ponią Gibson įdarbino, kompanija tokius reikalus tvarkė. Tačiau ji veikiai susigaudę, kad šias menkai apmokamas užduotis iš esmės turėdavo atlikti sekretorė, o ne teisininkai. Kontroliuodama telefoną Rošelė filtruodavo skambučius, todėl su nekilnojamuoju turtu susiję užsakymai „Finlio & Figo“ nebepasiekdavo. Oskaras niršo ir grasino ją atleisti, bet kai Rošelė vėl užsiminė apie savo galimybę firmai pateikti ieškinį dėl profesinio aplaidumo, nusiramino. Volis padėjo suorganizuoti paliaubas, tačiau įtempta atmosfera kontoroje kybojo ištisas savaites.

Kruopščiai jos vykdoma atranka atsijojo ir kitas specializacijas. Darbas su nusikaltėliais nugrimzdo į praeitį, nes šie klientai kurstė Rošelei antipatiją. Vairuojantieji apsvaigę — visai kitas reikalas, nes tų žmonių buvo begalės, jie gerai mokėdavo, o sekretorei beveik nereikėdavo pajudinti piršto. Bankroto bylas teko pakišti po velėna dėl tų pačių priežasčių kaip ir nekilnojamąjį turtą — niekingai menkų mokesčių ir ją užgriūvančios veiklos. Laikui bėgant Rošelei pavyko firmos praktiką racionalizuoti ir padaryti kryptingesnę, dėl to iki šiol kildavo problemų. Anot Oskaro teorijos, kuri nulėmė vargingą, ilgiau nei tris dešimtmečius trunkantį jo vegetavimą, kompanija privalėjo aptarnauti bet kokius klientus, užmesti didžiulį tinklą, perrausti šiukšles ir tikėtis, kad pavyks rasti rimtai traumuotą asmenį, sutiksiantį iškelti pelningą bylą. Volis tam nepritarė. Jis troško stambaus laimikio. Nors pridėtinės išlaidos jaunesnįjį partnerį vertė vykdyti įvairias kasdieniškas teisines užduotis, jis visada svajojo laimėti aukso puodą.

— Šauniai padirbėjote, — prašneko Volis, kai ji padėjo ragelį. — Man niekada nepatiko nekilnojamojo turto operacijos.

Nepaisydama replikų Rošelė grįžo prie savo laikraščio. GM ėmė tyliai urgzti. Kai jiedu pažvelgė į šunį, tas jau stovėjo lovelėje pakreipęs snukį aukštyn, ištiesęs uodegą, prisimerkęs ir susitelkęs. Sargis suskato urkšti garsiau, ir netrukus, lyg po signalo, į niaurų rytą įsiveržė avarinių sirenų kaukimas. Jos niekada nepaliaudavo džiuginusios Volio, ir akimirką jis sustingo analizuodamas garsus kaip prityręs jų vertintojas. Ten policija, ugniagesiai, greitoji pagalba? Štai, ką pirmiausia derėjo nustatyti, o Volis pajėgdavo juos atskirti per sekundės dalį. Į patrulių ir gaisrininkų automobilius numodavo ranka, tačiau kai girdėdavo greitukių staugimą, jo pulsas visada padažnėdavo.

— Greitoji pagalba, — ištarė, nuleido Tribūne ant stalo, atsistojo ir nerūpestingai nužingsniavo prie durų. Taip pat atsistojusi Rošelė prisiartino prie lango ir dirstelėjo pro žaliuzių tarpelį. GM tebeurzgė, o Voliui žengus laukan, šuo nusekė iš paskos. Kitapus gatvės iš savojo butiko išniro Vinsas Golstonas, kuris viltingai įsižiūrėjo į Bičo ir Trisdešimt aštuntosios sankryžą. Išvydęs konkurentą, parodė didįjį pirštą, ir Volis jam atsakė tuo pačiu.

Greitukė žviegė Bičo gatve, svirduliuodama ir vinguriuodama tarp susigrūdusių transporto priemonių, niršiai pypsėdama, keldama didesnę ir pavojingesnę sumaištį nei toji, kuri jos laukė nelaimės vietoje. Volis žvilgsniu palydėjo automobilį ir, jam pranykus iš akiračio, grįžo vidun.

Skaityti spaudos niekas nebetrukdė — nei sirenos, nei telefoniniai potencialių klientų arba skolų išieškotojų skambučiai. 9.00 ryto atsidarė durys ir per slenkstį žengė vyresnysis partneris. Kaip įprastai, Oskaras vilkėjo ilgą tamsų apsiaustą ir nešėsi juodą odinį gremėzdišką lagaminėlį, tarytum būtų plūkęsis kiaurą naktį. Rankoje laikė skėtį, su kuriuo nesiskirdavo niekada, kad ir ką žadėdavo oro prognozės. Nors Oskaras lenkė nugarą atokiau nuo aukščiausiųjų lygų, jis bent iš išvaizdos priminė karjerą padariusį teisininką. Tamsūs apsiaustai, tamsūs kostiumai, balti marškiniai, šilkiniai kaklaraiščiai. Parduotuvėse apsipirkdavo žmona, kuri reikalavo, kad vyras atrodytų kaip pridera. Volis savo ruožtu užsimesdavo pirmus pasitaikiusius, iš apdarų šūsnies išgriebtus drabužius.

— Sveiki, — ties ponios Gibson stalu suniurnėjo Oskaras.

— Labas rytas, — atsakė ji.

— Kas naujesnio laikraščiuose? — vyresniojo partnerio nedomino rungtynių rezultatai, žinios apie potvynius, rinkų būklė arba padėtis Artimuosiuose Rytuose.

— Palos Haitso gamykloje pritrėškė krautuvo vairuotoją, — nedelsdama atsiliepė ponia Gibson.

Tai buvo dalis rytinio ritualo. Jeigu nepavykdavo aptikti kokio nelaimingo atsitikimo, kuris praskaidrintų Oskaro rytą, tuomet gaiži jo nuotaika dar labiau subjurdavo.

— Skamba neblogai. Ar žmogus mirė?

— Kol kas ne.

— Taip netgi geriau. Daug skausmo ir kančių. Nepamiršk jo pasižymėti. Šį reikalą patyrinėsiu vėliau.

Ponia Gibson linktelėjo, tarsi vargšelis jau būtų pasirašęs reikiamus dokumentus ir tapęs nauju klientu. Aišku, sužeistasis jų nesisamdys. „Finliui & Figui“ retai kada pasisekdavo pirmiems nukakti į nelaimės vietą. Labai tikėtina, kad krautuvo vairuotojo žmoną jau persekiojo agresyvesni juristai, o tarp jų, kaip žinoma, pasitaikydavo siūlančių grynuosius ir kitokias gėrybes, kad tik prisiviliotų nukentėjusiojo šeimą.

Oskaras, kuriam geros naujienos pakėlė ūpą, priėjo prie stalo.

— Labas rytas.

— Sveikas, Oskarai, — atsiliepė Volis.

— Kas nors iš mūsų klientų pateko į nekrologų skiltį?

— Iki jų dar nenusigavau.

— Pirmiausia turėtum žiūrėti nekrologus.

— Ačiū, Oskarai. Ar turėsi daugiau patarimų, kaip skaityti laikraštį?

Vyresnysis partneris jau pėdino šalin.

— Kokia šiandieninė mano dienotvarkė? — per petį kreipėsi į ponią Gibson.

— Įprasta. Skyrybos ir girtuokliai.

— Skyrybos ir girtuokliai, — žygiuodamas į savo kabinetą panosėje sumurmėjo Oskaras. — O man reikėtų rimtos autoavarijos. — Jis pasikabino apsiaustą iš kitos durų pusės, nuleido skėtį į stovą prie rašomojo stalo ir iš lagaminėlio ėmė traukti daiktus. Po minutės greta išdygo laikraštį laikantis Volis.

— Ar tau ką nors sako Česterio Marino pavardė? Nekrologas. Penkiasdešimt septynerių, turėjo žmoną, vaikų, anūkų. Mirties priežastis nenurodyta.

Oskaras gremžtelėjo žilus, trumpai kirptus savo plaukus.

— Galbūt. Tikriausiai pildėme jo testamentą.

— Velionis pašarvotas „Van Izelio & Sūnų“ salėje. Šiandieną vyks šermenys, rytoj — laidotuvės. Pašniukštinėsiu, kas jam nutiko. Jeigu Marinas yra vienas iš mūsiškių, gal norėsi pasiųsti gėlių?

— Iš pradžių išsiaiškink turto dydį.

— Teisingai. — Volis rankoje tebegniaužė laikraštį. — Žinai, padėtis dėl elektrošokų tapo nebevaldoma. Farus iš Džolieto apkaltino, kad jie elektra pakratė septyniasdešimtmetį, kuris užsuko į „Walmart“ nupirkti vaistų nuo peršalimo sergančiam anūkui. Kai jis paprašė sudafedo, vaistininkas nusprendė, jog senukas naudos prekę metamfetaminui gaminti, todėl būdamas geras pilietis iškvietė policiją. Paaiškėjo, kad visi farai apsiginklavę naujutėlaičiais elektrošokais, taigi tie penki klounai sustabdė senolį automobilių aikštelėje ir pačirškino jam strėngalį. Aukos būklė kritiška.

— Voli, tau vėl knieti imtis ieškinių dėl elektrošoko naudojimo?

— Taip, po velnių. Čia puikios bylos, Oskarai. Mums praverstų kelios.

Oskaras prisėdo ir sunkiai atsiduso.

— Taigi šią savaitę tau parūpo elektrošokai. Aną savaitę domėjaisi sauskelnių sukeltais bėrimais — degei noru paduoti į teismą „Pampers“ gamintojus, nes dėl jų sauskelnių išbėrė kelis tūkstančius kūdikių. Praėjusį mėnesį visą dėmesį buvai sutelkęs į kiniškas gipskartonio plokštes.

— Dėl gipskartonio plokščių pareikštas kolektyvinis ieškinys ir atsakovai jau sumokėjo keturis milijardus žalių.

— Taip, bet mes negavome nė cento.

— Čia ir esmė, Oskarai. Privalome rimtai užsiimti kolektyvinės žalos bylomis. Štai kur slypi tikri pinigai. Mokesčių pavidalu milijonus mokėtų kompanijos, kurių pajamos siekia milijardus.

Durys buvo praviros, tad Rošelė girdėjo kiekvieną žodį, tiesa, pokalbiai šia tema nuolat kartojosi ir jau spėjo mažumėlę išsikvėpti.

Volis prašneko garsiau:

— Galėtume susiorganizuoti porą panašių bylų, užmegzti ryšį su kolektyvinių žalų specialistais, tada atsipūtą palauktume, kol profesionalai sutvarkys reikalus, atriektume jiems dalį pelno ir patys susišluotume maišą šlamančiųjų. Čia lengvas uždarbis, Oskarai.

— O kaipgi išbėrimai?

— Na, gerai, jie neišdegė. Bet elektrošokai atstoja aukso kasyklas.

— Dar vienas, Voli?

— Aha, aš tau įrodysiu.

— Taip ir padaryk.

Nusitašėlis baro gale šiek tiek atsigavo ir dabar sėdėjo pakėlęs galvą, truputį prasimerkęs. Abneris klientui įteikė kavos puodelį, pats maldamas liežuviu, bergždžiai mėgindamas žmogų įtikinti, kad jam metas keliauti. Kažin koks paauglys šlavė grindis, tvarkė staliukus ir stumdė kėdės. Mažoji užeiga rodė gyvybės ženklus.

Deividas, kurio protą temdė degtinė, žiopsojo į savo atspindį veidrodyje ir bandė objektyviai įvertinti padėtį, bet visos pastangos nuėjo perniek. Vieną akimirką jis džiūgavo ir didžiavosi tuo, kaip įžūliai paspruko iš „Rogano Rotbergo“ mirtininkų rikiuotės. Kitą persigąsdavo dėl žmonos, šeimos, ateities. Svaigalai suteikė drąsos, todėl Deividas nutarė gerti toliau.

Vėl suvibravo telefonas. Iš biuro skambino Lana.

— Alio, — tyliai pratarė jis.

— Deividai, kur tu?

— Ką tik baigiau pusryčiauti.

— Iš balso spėju, kad tau kažkas atsitiko. Kaip jautiesi?

— Puikiai. Puikiai.

Pauzė.

— Tu geri?

— Žinoma, ne. Dar tik pusė dešimtos.

— Tiek to. Klausyk, buvo užsukęs Rojus Bartonas. Jis apimtas įniršio. Svaidosi grasinimais. Iki šiol nesu girdėjusi jo taip šnekant.

— Tegu Rojus pabučiuoja mano subinę.

— Nesupratau?

— Supratai. Tegu Rojus pabučiuoja man į subinę.

— Deividai, tu netekai galvos. Vadinas, man nemelavo. Tau pairo nervai. Nesistebiu. Nujaučiau... žinojau, ko tikėtis.

— Viskas man gerai.

— Nieko panašaus. Tu girtas ir palūžęs.

— Na, gal ir girtas, bet...

— Rodos, vėl girdžiu Rojų Bartoną. Ką jam pasakyti?

— Kad pabučiuotų mano subinę.

— Deividai, gal pats ir perduotum savo pasiūlymą? Juk turi telefoną. Paskambink ponui Bartonui.

Ji nutraukė ryšį.

Užsimanęs išgirsti naujausią informaciją, prie jo prisigretino Abneris. Medinį baro paviršių šluostė trečią ar ketvirtą kartą, bent jau nuo tada, kai Deividas čia įsitaisė.

— Vėl kontora, — pranešė teisininkas, ir barmenas suraukė antakius, tarsi žinia būtų nemaloni visiems aplinkui. — Anksčiau minėtas Rojus Bartonas manęs ieško, kelia triukšmą. O, kaip norėčiau pavirsti muse ir stebėti sceną atsitūpęs ant sienos. Tikiuosi, jį nutrenks apopleksija.

Abneris prisislinko arčiau.

— Ei, aš nenugirdau tavo vardo.

— Deividas Zinkas.

— Malonu susipažinti. Žinai, ką tik prisistatė virėjas. Gal ko užkąsi? Atnešti riebalais pertekusį patiekalą? Skrudintų bulvyčių, svogūnų žiedelių, storą mėsainį?

— Pageidaučiau dvigubą svogūnų žiedelių porciją ir didelį kečupo butelį.

— Šaunuolis.

Abneris pranyko. Deividas ištuštino paskutinės „Kruvinosios Merės“ taurę ir nuėjo paieškoti tualeto. Grįžęs atsisėdo savo vietoje, pažiūrėjo, kiek dabar valandų — rodė 9.28 — ir ėmė laukti maisto. Iš virtuvės jau sklido aliejuje čirškančių žiedelių kvapas. Toli dešinėje kiurksojo nusilakęs tipas, kuris sriuobė kavą ir stengėsi nesumerkti akių. Paauglys tebemosikavo šluota ir ant grindų statė kėdes.

Ant baro suskato vibruoti telefonas. Ekrane buvo matyti, kad užmegzti ryšį bando žmona. Deividas nė nesiruošė atsakyti. Kai aparatas nurimo, jis minutėlę luktelėjo ir pasitikrino balso paštą. Helenos pranešimas patvirtino jo lūkesčius: „Deividai, iš tavo biuro skambino du sykius. Kur tu? Ką veiki? Visi labai sunerimę. Tau nieko neatsitiko? Susisiek su manimi, kai tik galėsi.“

Helena krimto doktorantūros mokslus Šiaurės Vakarų universitete, ir šįryt, kai 6.45 jis atsisveikino su savo antrąja puse, toji tebegulėjo po apklotais. Vakar Deividas parsigavo namo 22.05, jiedu priešais televizorių suvalgė lazanijos likučius ir jis užmigo ant sofos. Sutuoktinė buvo dvejais metais vyresnė ir troško vaiko, tačiau dėl vyrą kamuojančio nuolatinio nuovargio tikimybė pastoti nenumaldomai menkėjo. Kol kas ji siekė tapti meno istorijos daktare ir palengva studijavo.

Pasigirdo tylus pyptelėjimas, kurį lydėjo tekstas: „Kur tu? Ar tau viskas gerai? Atsiliepk. Prašau.“

Artimiausias keletą valandų jis nejautė jokio noro bendrauti su žmona. Neatlaikęs spaudimo prisipažintų, kad palūžo, o Helena primygtinai ragintų ieškotis profesionalų pagalbos. Jos tėvas dirbo psichoanalitiku, motina — santuokos konsultante, ir visa šeima tikėjo, kad su kiekviena gyvenimo problema arba slėpiniu įmanoma susidoroti per porą terapijos valandų. Tuo pat metu Deividui buvo nepakeliama mintis, jog Helena kaip paklaikusi nerimauja dėl jo saugumo.

Todėl jis išsiuntė žinutę: „Jaučiuosi gerai. Turėjau kuriam laikui išvykti iš biuro. Nieko man nenutiks. Nėra reikalo jaudintis.“

Žmona atsakė: „Kur tu?“

Galų gale pasirodė maistas, didžiulė kaugė rusvai auksinių, karštų, tik iš skrudintuvės išgriebtų, tešloje pavoliotų ir riebaluose iškeptų svogūnų žiedelių. Abneris nuleido lėkštę priešais Deividą.

— Skanesnių nerasi. Gal stiklinę vandens?

— Aš mąsčiau apie alaus pintą.

— Supratau. — Barmenas su bokalu žengė prie čiaupo.

— Dabar manęs ieško žmona, — tarė Deividas. — Tu vedęs?

— Verčiau neklausk.

— Atleisk. Ji nuostabi, nori tikros šeimos, bet mūsų reikalai niekaip nejuda į priekį. Per anuos metus dirbau keturis tūkstančius valandų. Įsivaizduoji? Keturis tūkstančius valandų. Į darbovietę dažniausiai išlekiu septintą ryto, grįžtu dešimtą vakaro. Bet pasitaiko dienų, kai iš biuro išeinu po vidurnakčio. Todėl parsibeldęs namo iš karto smingu. Aną mėnesį, regis, mylėjomės tik kartą. Tuo sunku patikėti. Man trisdešimt vieneri. Jai trisdešimt treji. Abu esame pačiame jėgų žydėjime ir mielai susilauktume atžalų, bet mano dičkis niekaip nesugeba likti išsibudinęs. — Deividas atsidarė kečupo butelį ir trečdalį turinio susivertė į lėkštę. Abneris priešais jį pastatė aprasojusį šviesaus alaus bokalą.

— Bent tiek gerai, kad gauni padorų atlygį, — pastebėjo barmenas.

Nuo bendros krūvos atplėšęs svogūno žiedelį, Deividas jį pamirkė padaže ir įsimetė į burną.

— O, taip, man moka gerai. Dėl ko gi dar leisčiaus taip prievartaujamas, jei ne dėl algos? — jis apsidairė panūdęs įsitikinti, jog pokalbio niekas nesiklauso. Jokių klausytojų nepamatė. Uoliai kramtydamas žiedelį prabilo tylesniu balsu: — Aš esu vyresnysis bendradarbis, biure įsidarbinau prieš penkerius metus, mano metinės pajamos pernai siekė tris šimtus tūkstančių. Suma didelė ir man nėra kada ją leisti, todėl pinigai kaupiasi banke. Bet paskaičiuokime: ariau keturis tūkstančius valandų, o man gali sumokėti tik už tris tūkstančius, už maksimalų, atsižvelgiant į firmos politiką, valandų kiekį. Likusias pasiglemžia kompanijos veikla ir klientui suteikiamos nemokamos paslaugos. Seki mano mintį, Abneri? Regis, tu nuobodžiauji.

— Aš klausausi. Man ne kartą teko aptarnauti teisininkus. Žinau, kokie jie nykūs.

Deividas išlenkė didelį mauką alaus ir sučepsėjo lūpomis.

— Dėkui už atvirumą.

— Tik atlieku savo darbą.

— Mano paslaugas firma vertina penkiais šimtais dolerių už valandą. O jeigu jų yra trys tūkstančiai? Gerojoje, senojoje „Rogano Rotbergo“ kompanijoje turėčiau gauti pusantro milijono, bet man temoka niekingus tris šimtus tūkstančių. Padaugink sumą iš penkių šimtų bendradarbių, faktiškai užsiimančių ta pačia veikla, ir tu suprasi, kodėl teisės mokyklos užgrūstos protingais jaunais studentais, kurie trokšta įsidarbinti stambioje teisininkų firmoje, pakilti iki partnerio ir praturtėti. Tau nuobodu, Abneri?

— Tavo pasakojimas mane užbūrė.

— Svogūno žiedelio norėsi?

— Dėkui, bet ne.

Į perdžiūvusią burną Deividas susikimšo didžiulį skrudėsį ir jį nuplovė puse pintos alaus. Dešinėje pusėje pasigirdo trenksmas. Nusitašęs vyrukas vėl susmego. Jo galva slėgė baro paviršių.

— Kas jis? — pasidomėjo Deividas.

— Edis. Turi brolį, kuriam priklauso pusė šitos įstaigos, todėl visuomet geria nemokamai. Man jis įgriso iki gyvo kaulo.

Atšlijęs nuo pašnekovo barmenas kreipėsi į Edį, tačiau tas neatsiliepė. Abneris paėmė kavos puodelį, apšluostė barą aplink miegantį žmogų ir lėtai grįžo prie Deivido.

— Žodžiu, tu spjauni į tris šimtus gabalų, — tarė. — Ką suplanavai?

Deividas nusikvatojo. Gerokai per garsiai.

— Suplanavau? Apie tai dar nemąsčiau. Prieš dvi valandas, kaip visad, atvykau į darbovietę; dabar man pairo nervai. — Po dar vieno mauko pridūrė: — Žinai, ką planuoju, Abneri? Sėdėsiu čia kaip galima ilgiau ir analizuosiu, kodėl palūžau. Ar tu padėsi?

— Toks mano darbas.

— Savo sąskaitą apmokėsiu.

— Neblogas sandėris.

— Prašau dar vieną pintą.

4 SKYRIUS

Valandą paskaičiusi laikraštį, suvalgiusi jogurtą, pasimėgavusi kava, Rošelė Gibson nenoriai ėmėsi darbo. Pirmiausia klientų registre privalėjo paieškoti Česterio Marino, nūnai besiilsinčio nepretenzingame bronzinio atspalvio karste, „Van Izelio & Sūnų“ laidojimo namuose. Oskaras neklydo. Prieš šešerius metus ponui Marinui firma pagelbėjo surašyti testamentą. Ploną segtuvą ji rado prie virtuvės įrengtame sandėliuke ir dokumentus nunešė Voliui, kuris triūsė palinkęs virš apšnerkšto rašomojo stalo.

Pagal originalųjį projektą, Volio T. Figo, advokato ir teisės patarėjo, kabinetas buvo miegamasis, bet laikui bėgant, pakoregavus pertvaras ir įėjimą, bendras plotas šiek tiek išaugo. Kambaryje nebeliko nė menkiausios užuominos į miegamąjį, kita vertus, jis nepriminė ir tikro kabineto. Ties slenksčiu sienas skyrė ne didesnis kaip dvylikos pėdų atstumas, bet, staigiai pasukus dešinėn, kelias atvesdavo į erdvesnę patalpos dalį, kur stovėjo tariamai šiuolaikiškas šešto dešimtmečio stiliaus stalas, Volio įsigytas per baldų išpardavimą. Jo paviršių dengė stirtos manilinių aplankų, panaudoti bloknotai, šimtai lapelių su telefoniniais pranešimais, todėl visiems — įskaitant potencialius klientus — menkai pažįstantiems jaunesnįjį „F & F“ partnerį, susidarydavo įspūdis, kad už rašomojo stalo sėdi nepaprastai užsiėmęs, gal net labai įtakingas žmogus.

Kaip visuomet, ponia Gibson prie jo artinosi neskubėdama ir budriai, idant pakeliui neužkliudytų į kūgius sukrautų storų teisinių knygų ir senų segtuvų. Galiausiai įteikė Voliui aplanką ir informavo:

— Ponui Marinui mes surašėme testamentą.

— Ačiū. Turto yra?

— Aš netikrinau, — atsakė ji grįždama tuo pačiu keliu. Iš kabineto pasišalino daugiau nieko nepridūrusi.

Volis atsivertė dokumentus. Prieš šešerius metus ponas Marinas, Ilinojaus valstijos samdomas, 70 000 dolerių per metus uždirbdavęs auditorius, drauge su antrąja žmona ir dviem jos paaugliais sūnumis džiaugėsi ramiu gyvenimu priemiestyje. Ką tik buvo atsikratęs paskola už namą, vienintelį reikšmingą jų turtą. Marinai mokėjo įnašus į pensijų fondus, turėjo bendras banko sąskaitas ir keletą skolų. Į akis krito tik vienas įdomus kabliukas — trijų šimtų beisbolo kortelių kolekcija, pono Marino įvertinta 90 000 dolerių. Puslapyje Nr. 4 puikavosi „Xerox“ aparatu nukopijuota, 1916-ų metų kortelė su Basakoju Džo Džeksonu, dėvinčiu „White Sox“ komandos uniformą, o po atvaizdu Oskaro buvo užrašyta: 75 000 dolerių. Vyresniajam partneriui nerūpėjo sportas ir savo kolegai jis niekada neužsiminė apie šią menkutę keistybę. Ponas Marinas išdėstė eilinę paskutinę valią, kurią galėjo nemokamai parašyti pats, bet kreipėsi į „Finlį & Figą“ ir už suteiktas paslaugas sumokėjo 250 dolerių. Kadangi visas kitas turtas buvo jungtinis, testamentu tesiekta pasirūpinti, kad porai posūnių neatitektų beisbolo kortelių rinkinys. Ponas Marinas jį paliko savo sūnui Lailui. Puslapyje Nr. 5 Oskaro buvo brūkštelėta: „Žmona nieko nenutuokia apie korteles.“

Paveldėjimą Volis įvertino maždaug 500 000 dolerių, taigi, pagal nūdienos testamento tvirtinimo sistemą, galutinius pono Marino reikalus tvarkantis juristas gautų apytikriai 5000 dolerių. Jeigu dėl beisbolo kortelių šeima nesiplėšys, visa procedūra bus skausmingai formali ir truks apie aštuoniolika mėnesių. Jei vis dėlto artimieji įsivels į rietenas, ko Volis nuoširdžiai tikėjosi, procesą pavyktų užtęsti iki trejų metų ir atlyginimas patrigubėtų. Jis nemėgo tvirtinti paveldėjimų, bet jau verčiau užsiimti tokiu darbu negu rūpintis skyrybomis arba vaikų globa. Testamentai padėdavo apmokėti sąskaitas ir retsykiais suteikdavo progą papildomai užsidirbti.

Tai, kad paskutinę pono Marino valią surašė „Finlis & Figas“, dar nieko nereiškė. Ją galėjo patvirtinti bet kuris teisininkas, o Volis, tiek metų praleidęs apytamsiame klientų verbavimo pasaulyje, iš savo didžiulės patirties žinojo, kad nekrologus kruopščiai tyrinėja ir atlygius skaičiuoja aibė išbadėjusių advokatų. Todėl jam vertėjo aplankyti Česterį ir pareikšti pretenzijas į juridines paslaugas, kurių prireiks, siekiant sutvarkyti velionio reikalus. Juolab kad palaikai pašarvoti „Van Izelio & Sūnų“ įstaigoje, vienuose iš laidojimo namų, į kuriuos jis nuolat užsukdavo.

Volis išvažiavo automobiliu, nors dėl vairavimo išgėrus buvo laikinai praradęs pažymėjimą, kurį turėjo atgauti tiktai po trijų mėnesių. Gatves rinkosi atsargiai, pernelyg nenutoldamas nuo namų ir kontoros — nuo vietinių apylinkių, kur budėdavo pažįstami policininkai. Keliaujant į teismą, tekdavo sėstis į autobusą arba traukinį.

„Van Izelio & Sūnų“ laidotuvių biuras stovėjo už kelių kvartalų nuo nepavojingos zonos, tačiau Volis nusprendė rizikuoti. Pričiuptas galbūt išprašys patrulių jo pasigailėti. Jei pareigūnai nesileis perkalbami, tebūnie — jis pažinojo nemažai teisėjų. Vis dėlto iš skersgatvių stengėsi nelįsti ir laikėsi atokiau nuo eismo srauto.

Ponas Van Izelis ir trys jo sūnūs mirė prieš daugelį metų, o jų laidojimo namai, kuriuos vieni savininkai perleisdavo kitiems, nenumaldomai prastėjo, kaip ir iki šiol reklamuojamos „Su meile ir dėmesingumu teikiamos paslaugos“. Volis įsuko į tuščią, pastato užnugaryje plytinčią aikštelę ir nukulniavo vidun pro paradines duris lyg ketindamas atiduoti paskutinę pagarbą. Buvo trečiadienio rytas, beveik 10.00, ir kelias sekundes jis nematė nė gyvos dvasios. Stabtelėjęs vestibiulyje peržvelgė lankymo grafiką. Česteris paguldytas dešinėje pusėje, antroje iš trijų šarvojimo patalpų. Kairėje durys vedė į koplytėlę. Staiga prie atvykėlio prisiartino vyriškis nesveikai išbalusia oda, parudavusiais dantimis, juoda eilute.

— Labas rytas. Kuo galėčiau pagelbėti?

— Labas rytas, pone Greiberi, — pasisveikino Volis.

— O, čia ir vėl jūs.

— Kaip visada, malonu su jumis susitikti.

Sykį jis jau spaudė ponui Greiberiui ranką, todėl nebandė to daryti antrą kartą. Nors negalėjo garantuoti, įtarė pašnekovą esant balzamuotuoją. Niekaip nepajėgė užmiršti, kaip lietėsi prie minkšto, šalto išblyškėlio delno. Ponas Greiberis irgi netiesė rankos. Abu jautė antipatiją vienas kito profesijai.

— Ponas Marinas buvo mūsų klientas, — oriai paskelbė Volis.

— Jo šermenys prasidės tiktai vakare.

— Taip, matau. Bet šiandien po pietų man reikės išvykti iš miesto.

— Ką gi... — jis pamojo šarvojimo patalpos kryptimi.

— Kiek suprantu, kiti teisininkai čia dar nesilankė.

Purkštelėjęs Greiberis užvertė akis.

— Kas ten žino? Visų jūsiškių aš nesužiūriu. Prieš savaitę laidojome meksikietį, nelegalų imigrantą, kurį mirtinai prispaudė buldozeris. Šarvojome ana ten. — Jis pakreipė galvą koplyčios durų link. — Tąkart pas mus lankėsi daugiau teisininkų negu šeimos narių. Vargšo niekas anksčiau taip nemylėjo.

— Kaip įdomu, — tarė Volis, pats dalyvavęs minėtose šermenyse. „Finliui & Figui“ bylos gauti nepasisekė. — Dėkui, — pridūrė ir pajudėjo iš vietos.

Praslinko palei pirmą šarvojimo patalpą — karstas uždarytas, jokių gedėtojų. Žengė į antrą, blausiai apšviestą, keturių šimtų kvadratinių pėdų kambarį, greta vienos sienos pamatė karstą, prie kitos išvydo pigias kėdutes. Česteris, laimei, gulėjo po dangčiu. Volis palietė medinį paviršių tarsi grumdamasis su ašaromis. Tik jis ir Česteris, kartu išgyvenantys paskutinę bendrą akimirką.

Jaunesnysis „F & F“ partneris ketino elgtis kaip įprasta: kelias minutes čia sukinėtis ir tikėtis, kad pasirodys artimieji arba draugai. Nieko nesulaukęs, pasirašys registracijos knygoje, Greiberiui paliks vizitinę kortelę ir prisakys pranešti šeimai, kad atiduoti pagarbą buvo užėjęs pono Marino advokatas. Kontora nusiųs gėlių į laidotuvių namus ir laišką našlei. Dar po kelių dienų Volis paskambins moteriškei ir kalbės taip, lyg ji būtų įpareigota nusisamdyti „Finlį & Figą“, nes kompanija padėjo surašyti testamentą. Toks planas išdegdavo vieną kartą iš dviejų.

Volis jau rengėsi keliauti, kai kambaryje išdygo jaunas vyriškis. Maždaug trisdešimties, išvaizdus, pakenčiamai apsirengęs, su švarku ir kaklaraiščiu. Volį nužvelgė akivaizdžiai skeptiškai — taip žiūrėdavo dauguma žmonių, bet jo tai nebetrikdė. Kai tuščioje šarvojimo patalpoje, šalia karsto, susitinka du nepažįstami asmenys, pirmuosius žodžius visuomet supa nejaukumo atmosfera. Juristui pagaliau sugebėjus prisistatyti, atvykėlis pratarė:

— Na, taip, hmm, čia mano tėvas. Aš esu Lailas Marinas.

O, būsimas šaunių beisbolo kortelių savininkas. Savo minčių Volis neįgarsino.

— Jūsų tėvas buvo mūsų advokatų kontoros klientas, — tiesiog pasakė. — Surašėme jo testamentą. Užjaučiu dėl netekties.

— Ačiū, — atsiliepė Lailas, rodos, apimtas palengvėjimo. — Negaliu tuo patikėti. Aną šeštadienį važiavome į „Blackhawks“ rungtynes. Puikiai leidome laiką. O dabar jo nebėra.

— Man labai gaila. Vadinas, mirtis netikėta.

— Širdies priepuolis. — Velionio sūnus spragtelėjo pirštais. — Pokšt, ir baigta. Pirmadienio rytą jis dirbo prie savo stalo, kai nelauktai ėmė prakaituoti, sunkiai alsuoti ir staiga parkrito ant grindų. Negyvas.

— Kaip aš jus užjaučiu, Lailai. — Volis prašneko familiariau, tartum jį pažinotų visą amžinybę.

Plekšnodamas per karsto dangtį Lailas pakartojo:

— Negaliu tuo patikėti.

Voliui reikėjo užpildyti tam tikras spragas.

— Jūsų tėvai išsituokė prieš dešimt metų, tiesa?

— Apytiksliai.

— Motina tebegyvena mieste?

— Taip. — Lailas atžagaria ranka nusišluostė akis.

— O kaip pamotė? Ar judu artimi?

— Ne. Mes nesišnekame. Skyrybos buvo bjaurios.

Volis užgniaužė šypseną. Iš besivaidijančios šeimos išpeš daugiau.

— Nemalonu girdėti. Jos vardas...

— Milė.

— Aišku. Klausykit, Lailai, aš jau turiu bėgti. Štai mano kortelė. — Teisininkas mikliai sužvejojo vizitinę ir įteikė ją pašnekovui. — Česteris buvo puikus žmogus. Paskambinkite, jei manote, kad jums galėtume kuo nors padėti.

Jaunasis Marinas įsikišo kortelę į kelnių kišenę. Pats bereikšmiu žvilgsniu varstė karstą.

— Atleiskit, kuo jūs vardu?

— Volis. Volis Figas.

— Esate teisininkas?

— Taip. Iš „Finlio & Figo“, mažos firmos-butiko, kuri atstovauja daugybei klientų visuose svarbiausiuose teismuose.

— Ir jūs pažinojote mano tėvą.

— O, taip, labai gerai. Jis dievino kolekcionuoti beisbolo korteles.

Lailas patraukė ranką nuo karsto ir įsispigino tiesiai į gudrias Volio Figo akis.

— Pone Figai, ar žinot, kas pražudė tėvą?

— Minėjote širdies priepuolį.

— Teisingai. Žinot, kas jį sukėlė?

— Hmm, ne.

Velionio sūnus žvilgtelėjęs į duris patikrino, ar jie tebėra vieni. Pasidairė po kambarį mėgindamas užsitikrinti, kad pokalbio niekas nesiklauso. Per žingsnį pasistūmėjo arčiau, ir dabar jų batai beveik lietėsi, o Volis įtikėjo išgirsiąs, kad senąjį Česterį kažkas išmoningai nugalabijo.

Lailas prabilo kone pašnibždomis:

— Ar esate girdėjęs apie „Krayoxx“ vaistą?

Jie užsuko į prekybos centrą netoli „Van Izelio“ ir įsitaisė vietinėje „McDonald’s“ užeigoje. Voliui nupirkus porą kavos puodukų, abu vyrai susikūprino viename iš gardelių, kuo toliau nuo kasų. Lailas turėjo stirtą straipsnių, išspausdintų iš internetinių puslapių, ir buvo aišku kaip dieną, kad jam maga su kuo nors pašnekėti. Nuo tada, kai prieš dvi paras mirė tėvas, mintys apie „Krayoxx“ jį stačiai apsėdo.

Rinkoje vaistas pasirodė prieš šešerius metus ir realizuojamas jo kiekis sparčiai augo. Šiaip jau „Krayoxx“ sumažindavo nutukėlius kamuojantį cholesterolio kiekį. Česterio svoris pamažu išaugo iki trijų šimtų svarų, dėl to suprastėjo ir kiti sveikatos rodikliai, iš kurių akivaizdžiausi buvo aukštyn šoktelėjęs kraujo spaudimas bei padidėjęs cholesterolio kiekis. Lailas priekaištavo tėvui dėl svorio, bet Česteris nevaliojo atsispirti polinkiui vidurnaktį sukirsti ledų. Šlykščių skyrybų pakurstytą stresą malšindavo, tamsoje naikindamas vieną „Ben&Jerry‘s“ ledų pintą po kitos. Tačiau atsikratyti priaugusio svorio neįstengė. Prieš metus gydytojas išrašė „Krayoxx“, ir organizme cholesterolio drastiškai sumažėjo. Tuo pat metu jis ėmė skųstis sutrikusiu pulsu ir dusuliu. Kai apie negalavimus pranešė daktarui, tas patikino, esą dėl to neverta jaudintis. Bet kokį nereikšmingą šalutinį poveikį atsvėrė stulbinantis cholesterolio krytis.

„Krayoxx“ vaistą gamino „Varrick Labs“, Naujojo Džersio kompanija, stambiausių pasaulyje farmacinių įmonių dešimtuke užimanti trečiąją vietą, turinti 25 milijardų dolerių apyvartą, pagarsėjusi nuolatiniais, atgrasiais, traumuojančiais mūšiais su federaline kontrole ir civilinius ieškinius teikiančiais juristais.

— „Varrick“ per metus iš „Krayoxx“ gauna šešis milijardus, — pasakojo Lailas vartydamas surinktą medžiagą. — Kasmet apyvarta didėja 10 procentų.

Volis nekreipė dėmesio į kavą ir susitelkęs tyrinėjo informaciją. Klausėsi įdėmiai, tačiau sraigteliai galvoje įniko taip sparčiai suktis, kad jis mažne apsvaigo.

— Štai įdomiausia dalis. — Lailas pakėlė kitą popieriaus lapą. — Girdėjot apie juridinę „Zelo & Poterio“ firmą?

Ligi tol Volis negirdėjo nei apie „Krayoxx“, — kadangi pats svėrė 240 svarų ir turėjo nežymiai padidėjusį cholesterolio kiekį, mažumėlę stebėjosi, kad jo gydytojas nė žodžiu neužsiminė apie vaistus, — nei apie „Zelą & Poterį“. Nujautė, kad kalbama apie rimtus, į svarbų reikalą įsitraukusius veikėjus, ir nesiruošė pripažinti nieko apie juos nežinąs.

— Regis, — atsiliepė susiraukęs, naršydamas atmintį.

— Tai stambi ieškovų firma iš Fort Loderdeilio.

— O, taip.

— Vakar Floridoje tenykščiai padavė į teismą „Varrick“ kompaniją, iškėlė bylą dėl „Krayoxx“ sukeltų mirčių. Čia Miami Herald straipsnis.

Volis permetė tekstą akimis, ir teisininko širdis suskato plakti dvigubai greičiau.

— Apie šitą ieškinį, be abejo, girdėjote.

Jaunesniojo „F & F“ partnerio niekaip nesiliaudavo stebinęs eilinių žmonių naivumas. Jungtinėse Valstijose kasmet pareiškiama per du milijonus ieškinių, o vargšelis Lailas įsivaizdavo, kad Volis privalėjo pastebėti, kas vyksta pietinėje Floridos dalyje.

— Aha, aš sekiau jo eigą.

— Ar jūsų firma užsiima tokiomis bylomis? — paklausė Lailas, tikras naivumo įsikūnijimas.

— Mes specializuojamės būtent šioje srityje, — atsakė Volis. — Su traumomis arba mirties atvejais susijusias bylas nagrinėjame nuolat. Mielai prigriebčiau „Varrick Labs“ kompaniją.

— Tikrai? Ar jau esate ją traukę į teismą?

— Ne, bet mums teko teistis su dauguma stambių farmacijos bendrovių.

— Nuostabu. Taigi jūs sutinkate imtis mano tėčio bylos?

Tu velniškai teisus, pamanė Volis, bet iš patirties žinojo, kad skubėti neverta. Bent jau nederėtų rodyti perdėto optimizmo.

— Tarkim, ji perspektyvi. Man reikėtų pasitarti su vyresniuoju partneriu, peržiūrėti informaciją, šnektelėti su vyrukais iš „Zelo & Poterio“, atlikti namų darbus. Kolektyvinės žalos išieškojimai būna sudėtingi.

Ir beprotiškai pelningi — antai, kas šiuo metu Voliui labiausiai rūpėjo.

— Ačiū, pone Figai.

Be penkių minučių vienuoliktą Abneris truputėlį pagyvėjo. Jis ėmė dairytis į duris, balta šluoste nepaliaujamai blizgindamas martinio taures. Vėl atsipeikėjęs Edis gurkšnojo kavą, bet vis dar buvo kitame pasaulyje.

— Deividai, ar galėtum man padaryti paslaugą? — galiausiai prabilo barmenas.

— Ką tik nori.

— Pasislink per dvi kėdutes. Toji, ant kurios sėdi, rezervuota. Kiekvieną dieną, vienuoliktą ryto.

Deividas pažvelgė dešinėn — nuo Edžio jį skyrė aštuonios laisvos kėdutės. Kairėje pusėje, išsirikiavusios iki baro galo, stovėjo dar septynios.

— Juokauji?

— Prašau. — Abneris stvėrė beveik išgertą bokalą, pakeitė jį pilnu ir pastūmė pintą į kairę. Deividas lėtai pakilo ir nusekė įkandin alaus. — Tuoj pamatysi. — Barmenas linktelėjo durų pusėn. Užeigoje daugiau niekas nesėdėjo, išskyrus, žinoma, Edį.

Po kelių minučių laukujės durys atsivėrė ir jose pasirodė senyvas azijietis dabitiška uniforma, peteliške ir vairuotojo kepurėle. Jis praleido gerokai už save vyresnę damą, kuri ėjo pasiramsčiuodama lazdele, be pašalinės pagalbos, nors vairuotojas nuo jos nesitraukė nė per žingsnį, ir atvykėliai nutipeno iki baro. Deividas žiopsojo į juodu kaip pakerėtas — jį pagaliau aplankė haliucinacijos ar čia vis dėlto tikrovė? Abneris maišė gėrimą ir taip pat juos stebėjo. Edis kažką burbleno panosėje.

— Labas rytas, ponia Spens, — mandagiai, kone nusilenkęs pasisveikino barmenas.

— Labas rytas, Abneri.

Ji lėtai, demonstruodama rafinuotas manieras, įsitaisė ant kėdutės. Vairuotojas pasergėjo damą atkišęs abi rankas, bet prie jos nesilietė. Galų gale atsisėdusi kaip pridera senolė tarė:

— Man — kaip įprastai.

Azijietis galva kinktelėjo Abneriui, atšlijo ir tyliai dingo iš baro.

Ponia Spens vilkėjo grindis siekiančius audinių kailinius, plonytį kaklą supo stambių perlų vėrinys, veidą dengė stori raudonų skaistalų ir blakstienų bei antakių dažų sluoksniai, bet negalėjo nuslėpti, kad jai mažiausiai devyniasdešimt. Deividas akimoju viešnia susižavėjo. Jo paties devyniasdešimt dvejų metų senelė tysojo slaugos namuose, pririšta prie lovos, atsiribojusi nuo pasaulio, o štai čia — ilgaamžė, puošniai apsirengusi dama, kuri prieš pietus susiruošė pagirtauti.

Atėjūne nekreipė į jį dėmesio. Abneris baigė maišyti gėrimą, gluminančią ingredientų kombinaciją.

— Jūsų „Perl Harboras“.

Taip taręs padavė jai taurę. Ponia Spens lėtai pakėlė kokteilį, užsimerkusi sriūbtelėjo lašelį, burnoje pateliūskavo svaigalus ir apdovanojo barmeną nežymia, gausiais raukšlių raizginiais apsupta šypsenėle. Jis, regis, tik tuomet atgavo kvapą.

Dar nenusilesęs, bet jau įkaušęs Deividas pasviro arčiau jos.

— Dažnai čia ateinate?

Bemaž springdamas Abneris iškėlė abu delnus.

— Ponia Spens yra nuolatinė klientė ir ji mėgsta gerti tyloje.

Barmeno balse nuskambėjo panikos gaidos. Kaip ir anksčiau, užsimerkusi senolė nurijo dar vieną gurkšnį.

— Jai norisi tylos bare? — netikėdamas savo ausimis pasitikslino Deividas.

— Taip! — nukirto Abneris.

— Tada ji pasirinko tam tinkamiausią vietą. — Jis ranka aprodė tuščią patalpą. — Tavo užeigoje faktiškai nėra nė gyvos dvasios. Ar čia kada priguža žmonių?

— Ša, — nutildė Abneris. Jo veidas bylojo: „Kurį laiką pasėdėk ramiai.“

Bet Deividas neketino užsičiaupti.

— Kiaurą rytą tu aptarnauji tik du lankytojus, mane ir senąjį Edį, o jis, kaip mes žinome, nė neapmoka savo sąskaitų.

Edis kėlė kavos puodelį veido link, bet niekaip nepajėgė rasti burnos. Deivido komentaro, iš visko sprendžiant, negirdėjo.

— Liaukis, — suurzgė Abneris. — Antraip paprašysiu tavęs išeiti.

— Atleisk. — Deividas nuščiuvo. Trauktis iš baro nejautė jokio noro, nes nenutuokė, kur keliauti.

Trečias gurkšnis pasiekė tikslą ir kiek prasklaidė įtampą. Ponia Spens atsimerkė ir apsižvalgė. Prabilo neskubėdama, seno žmogaus balsu:

— Taip, dažnai. Kasdien nuo pirmadienio iki šeštadienio. O jūs?

— Pirmą sykį, — atsakė Deividas, — bet vargu ar paskutinį. Po šiandienos turėsiu daugiau laiko ir priežasčių gerti. Į sveikatą. — Jis ištiesė šviesaus alaus bokalą ir atsargiai palietė kokteilio taurę.

— Į sveikatą. Kodėl nutarėte čia apsilankyti, jaunuoli?

— Ilga istorija... ir ji vis ilgėja. Kodėl šiame bare esate jūs?

— O, nežinau. Turbūt dėl įpročio. Šešios dienos per savaitę — kiek tai tęsiasi, Abneri?

— Ne mažiau kaip dvidešimt metų.

Poniai Spens aiškiai nesinorėjo klausytis ilgos pašnekovo istorijos. Ji vėl siurbtelėjo gėrimo, pati atrodė, lyg būtų užsimaniusi nusnūsti. Deividą irgi apėmė mieguistumas.

5 SKYRIUS

Helena Zink atvyko į „Trust“ bokštą pora minučių po vidurdienio. Važiuodama į centrą, šimtąjį kartą nesėkmingai bandė prisiskambinti vyrui arba pasiųsti žinutę. 9.33 sulaukė jo pranešimo, nurodančio nesijaudinti, o 10.42 Deividas parašė antrą, paskutinį, kartą: „Nesirūpink. Man viskas gerai.“

Helena pastatė automobilį garaže, išskubėjo į gatvę ir nėrė į dangoraižio atriju. Per kelias minutes liftu užkilo į devyniasdešimt ketvirtą aukštą. Priimamojo sekretorė ją nuvedė į nediduką posėdžių kambarį ir paliko vieną. Nors buvo pietų metas, „Rogano Rotbergo“ kompanijoje valdžia kreivai žiūrėdavo į kiekvieną, kuris valgydavo išėjęs iš statinio. Geras maistas ir grynas oras bemaž prilygo tabu. Retsykiais vienas iš viršesnių partnerių suorganizuodavo klientui prašmatnius brangius pietus, už kuriuos minėtą klientą priversdavo susimokėti nuo seno įsigalėjusiomis gudrybėmis — nepagrįstai didindamas bylos išlaidas ar išviliodamas papildomus mokesčius, — tačiau pagal visuotinę, tegul ir nerašytą, taisyklę bendradarbiai ir menkesnio lygio partneriai pasisotindavo automate nusipirktais sumuštiniais. Įprastą dieną Deividas pusryčiaudavo, pietaudavo, kartais net vakarieniaudavo už rašomojo stalo. Kartą Helenai gyrėsi, kaip už vienos valandos teisininko darbą pateikė sąskaitas trims skirtingiems klientams, kimšdamas rūkytą tuną bei skrudintas bulvytes ir savo patiekalą užsigerdamas dietiniu limonadu. Ji nuoširdžiai vylėsi, kad vyras juokavo.

Tikslaus skaičiaus Helena nežinojo, bet nuo vestuvių dienos jis priaugo mažiausiai trisdešimt svarų. Seniau bėgiodavo maratonus, todėl bėdų dėl papildomo svorio nekildavo. Tačiau nuolatinė prasta mityba ir beveik visiška fizinio aktyvumo stoka kurstė nerimą abiem. „Rogano Rotbergo“ firmoje valanda tarp 12.00 ir 13.00 niekuo nesiskirdavo nuo kito paros meto.

Į kontorą ji užsuko antrą kartą per penkerius metus. Sutuoktiniams niekas nedrausdavo atvykti, bet jų ir nekviesdavo. Helenai nebuvo jokio reikalo čia lankytis, ir atmindama siaubo istorijas, kurias vyras pasakodavo grįžęs namo, pati nedegė noru nei sukiotis po biurą, nei bendrauti su vietiniais darbuotojais. Porą sykių per metus jiedu su Deividu turėdavo tįstis į kokį susibūrimą, apgailėtiną iškylą, neva skatinančią nustekentus juristus ir apleistas antrąsias jų puses užmegzti tvirtesnius bičiuliškus santykius. Tos šventės visuomet virsdavo išgertuvėmis, kurių dalyvių elgesys trikdydavo ir jo niekaip nesisekdavo pamiršti. Į būrį suveskite nusiplūkusius teisininkus, privaišinkite juos svaigalais ir jūs išvysite pasibjaurėtiną vaizdą.

Kai pernai pobūvių laivu jie išplaukė į Mičigano ežerą ir nuo kranto atitolo per mylią, Rojus Bartonas bandė ją grabalioti. Taip nusilakė, kad jam, laimė, nieko neišdegė, antraip būtų pridaręs rimtų problemų. Ištisą savaitę Helena su vyru ginčijosi dėl tolesnių veiksmų plano. Deividui knietėjo užsipulti viršininką, paskųsti jį firmos Etikos komisijai. Ji tam prieštaravo, aiškino, esą sutuoktinis tik pakenks savo karjerai. Jokie liudininkai incidento nematė, o pats Bartonas greičiausiai nė neprisiminė, ką iškrėtė. Bėgant laikui, jie nustojo kalbėtis apie nelemtą epizodą. Per penkerius metus Helena prisiklausė tiek daug istorijų apie Rojų Bartoną, kad Deividas pagaliau atsisakė namuose minėti boso vardą.

O, štai ir jis. Rojus perkreiptu veidu, atžygiuojantis į pasitarimų kambarį, rūsčiai dudenantis:

— Helena, kas čia vyksta?

— Keista, bet aš norėčiau gauti atsakymą į tą patį klausimą, — nukirto ji.

Ponas Bartonas, kaip jam patikdavo būti vadinamam, užgriuvęs žmones iš pradžių juos aprėkdavo ir mėgindavo sugluminti. Bet Helena to būtų nepakentusi.

— Kur jis? — suvampsėjo Deivido viršininkas.

— Pats ir pasakyk, Rojau.

Sekretorė Lana, Elas ir Svirdulė pasirodė akiratyje vienu metu, tarsi juos būtų atitempęs tas pats teismo vykdytojas. Skubiai visus supažindinęs Rojus uždarė duris. Helena telefonu bendravo su Lana daugybę kartų, bet joms niekada neteko susidurti akis į akį.

Rojus atsisuko į Elą su Svirdule ir tarė:

— Judu dėstykite, kas konkrečiai nutiko.

Jie bendromis jėgomis išklojo, kaip Deividas Zinkas kilo liftu, ir iš pasakojimo, kurio nepapildė nė menkiausi pagražinimai, susidarė akivaizdus vargų prispirto, palūžusio žmogaus vaizdas. Jis žliaugė prakaitu, sunkiai alsavo, buvo išbalęs, atgal į lifto kabiną nėrė galvotrūkčiais, negana to, užsivėrus durims, iš jos atsklido juokas.

— Šįryt išeidamas iš namų Deividas jautėsi puikiai, — užtikrino Helena, tarytum siekdama pabrėžti, jog dėl pairusių sutuoktinio nervų kalta ne ji, o firma.

— Tu, — Lanos pusėn krioktelėjo Rojus. — Tu su juo bendravai.

Sekretorė rankose laikė savo užrašus. Su Deividu šnekėjo du kartus, vėliau jis į skambučius nebeatsiliepė.

— Per antrąjį pokalbį supratau, kad jis geria. Liežuvis nežymiai pynėsi, skiemenys skambėjo ne taip aiškiai kaip įprastai.

Rojus nukreipė rūstų, lyg ir kaltinantį žvilgsnį į Heleną.

— Kur jis galėjo patraukti? — griežtai paklausė.

— Ten, kur keliauja nuolat, — atšovė Deivido žmona. — Kur eina kiekvieną sykį, kai pusę aštuntos ryto sugniūžta ir užsimano nusitašyti.

Kambaryje pakibo slogi tyla. Helena Zink galbūt jautėsi galinti nevaržomai draskyti ponui Bartonui akis, tačiau kiti, suprantama, jos pavyzdžiu sekti negalėjo.

Rojus prabilo ramesniu balsu:

— Jis piktnaudžiauja svaigalais?

— Deividas neturi laiko gerti. Grįžta namo dešimtą, vienuoliktą vakaro, kartais išlenkia taurę vyno ir atsijungia ant sofos.

— Ar lankosi pas psichoanalitiką?

— Kurių galų? Nes privalo arti šimtą valandų per savaitę? Aš maniau, jog toks kiekis čia yra norma. Man regis, jums visiems praverstų psichologo paslaugos.

Dar viena pauzė. Rojui šukavo kailį, ir tai buvo itin neįprasta. Elas su Svirdule vėpsojo į stalą ir iš visų jėgų stengėsi nuslėpti šypsenas. Lana įkūnijo priešais automobilio žibintus išlėkusį elnią, kuriam grėsė būti partrenktam.

— Vadinas, neturi jokios mums padėti galinčios informacijos, — tarė ponas Bartonas.

— Ne, ir, kaip matau, pats nesuteiksi jokių žinių, kurios man pagelbėtų, ar ne?

Pašnekesys Rojui jau stovėjo skersai gerklės. Jis prisimerkė, sukando dantis, išraudo. Atsigręžęs į Heleną paskelbė:

— Anksčiau ar vėliau Deividas pasirodys. Sės į taksi ir kaip nors nusigaus namo. Paršliauš pas tave, o paskui atrėplios pas mus. Gaus dar vieną šansą, supratai? Noriu, kad rytojaus rytą, lygiai aštuntą, būtų mano kabinete. Blaivas ir atgailaujantis.

Helenos akys ūmai patvino ašaromis. Ji susiėmė už skruostų ir trūksmingu balsu pratarė:

— Man terūpi jį rasti. Noriu žinoti, kad mano vyrui nieko blogo neatsitiko. Ar gali man padėti?

— Pradėk ieškoti, — atšovė Deivido bosas. — Centrinėje Čikagoje veikia tūkstantis barų. Kada nors būtinai jį užeisi.

Sulig paskutiniu žodžiu Rojus Bartonas dramatiškai išdrožė iš kambario ir pavymui trenkė durimis. Vos tik jis pranyko, Elas žengė pirmyn, palietė Helenos petį ir tyliai pasakė:

— Klausyk, Rojus — avigalvis, bet dėl vieno dalyko neklysta. Deividas geria bare. Galų gale išsikvies taksi ir parvažiuos namo.

Prie jos prisigretino ir Svirdulė.

— Helena, šioje įstaigoje taip buvo nutikę ne sykį. Jei atvirai, nieko čia neįprasto. Iki rytojaus jis atsipeikės.

— O firmoje dirba etatinis psichologas, tikras profas, kuris suteikia pagalbą aukoms, — pridūrė Elas.

— Auka? Štai, kuo tapo mano vyras? — paklausė Helena.

Svirdulė gūžtelėjo.

— Taip, bet jis atsigaus.

Elas patrūkčiojo pečiais.

— Deividas sėdi bare. Su mielu noru prie jo prisidėčiau.

„Abnerį“ pagaliau užplūdo pietauti susiruošę klientai. Gardeliuose ir prie staliukų neliko tuščių vietų, bare susispietė kontorų tarnautojai, mėsainius užsigeriantys alaus pintomis. Deividas pasislinko per vieną kėdutę į dešinę, todėl dabar sėdėjo greta ponios Spens. Senoji dama tuštino trečiąjį, paskutinį, „Perl Harborą“. Jis dorojo antrąjį. Kai ji pasiūlė pirmąjį, Deividas iš pradžių atsisakė pareikšdamas, kad nemėgsta įmantriai sumaišytų gėrimų. Bet senolė neatlyžo, todėl Abneris suplakė vieną ir pastūmė taurę jo pusėn. Skoniu kokteilis priminė nekaltą sirupą nuo kosulio, bet iš tiesų prilygo mirtinai degtinės, melionų likerio ir ananasų sulčių kombinacijai.

Prakalbę apie „Wrigley Field“ beisbolo stadioną jiedu rado bendrą, abu dominančią temą. Vaikystėje ponią Spens ten vesdavosi tėvas ir ji visam gyvenimui tapo „Cubs“ gerbėja. Abonementą turėjo jau šešiasdešimt dvejus metus, rekordiškai, pačios įsitikinimu, ilgą laiko tarpą, ir savo akimis matė iškiliuosius beisbolininkus — Rodžersą Hornsbį, Ernį Benksą, Roną Santą, Bilį Viljamsą, Ferdžį Dženkinsą ir Rainą Sendbergą. Be to, daug prisikentėjo, kaip ir kiti „Cubs“ sirgaliai. Pasakodama gerai žinomą istoriją apie 1949-aisiais nuskambėjusį Bilio „Ožio“ prakeiksmą, šmaižė akimis į šalis. Su visomis smulkmenomis atsiminusi 1969-ųjų Didįjį Nuopuolį, kone apsiašarojo. Kai apsakė liūdnai pagarsėjusį 1977-ųjų Birželio Alpulį, nurijo didelį kokteilio gurkšnį. Poniai Spens netyčia išsprūdo, kad amžinatilsį sutuoktinis kartą bandė įsigyti komandą, bet konkurentai jį kažkaip pergudravo.

Po dviejų „Perl Harborų“ ji kaip reikiant įkaušo. Siurbčiodama trečiąjį galutinai apdujo. Pašnekovo padėtis senutės nedomino, tiksliau sakant, jai labiau patiko kalbėti vienai, o Deividas, kurio apsisukimai sulėtėjo, mielai klausėsi.

Lygiai 12.15, kai „Abneryje“ įsibėgėjo pietų metas, jos pasiimti atvyko azijietis vairuotojas. Ponia Spens susivertė gėrimo likučius, atsisveikino su barmenu, bet apmokėti sąskaitos nepasivargino, padėkojo Deividui už draugiją ir apleido barą, kairiąją ranką užkišusi už palydovo alkūnės, dešiniąja laikydama lazdelę. Durų link slinko lėtai, bet tiesi ir išdidi. Ji sugrįš kitą dieną.

— Kas toji ponia? — priėjusio Abnerio pasiteiravo Deividas.

— Papasakosiu vėliau. Pietausi?

— Žinoma. Tie mėsainiai atrodo visai neblogai. Prašyčiau dvigubą sūrainį su bulvytėmis.

— Tuojau atnešiu.

Taksi vairuotojas, vardu Buvis, mėgo paplepėti. Nutoldamas nuo trečiojo laidotuvių biuro jis nebepajėgė sutramdyti smalsumo.

— Ei, bičiuli, noriu pasidomėti, — čirkštelėjo per petį. — Kam tau prireikė visų tų laidojimo namų?

Volis sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, apdengęs ją laikraščių puslapiais su nekrologais, miesto žemėlapiais ir bloknotais.

— Keliauk į „Vudą & Fergiusoną“. 103-ioji gatvė, netoli Beverlio parko, — atsakė jis, kol kas nuleidęs Buvio klausimą negirdom.

Jie sukinėjosi po miestą apytikriai dvi valandas, ir skaitiklis rodė veik 180 dolerių, nemenką sumą už pasivažinėjimą taksi, bet katino ašaras, turint omeny bylinėjimąsi dėl „Krayoxx“. Anot kai kurių iš Lailo Marino gautų straipsnių, teisininkai spėjo, kad vienas su vaistais susijusios mirties atvejis potencialiai vertas nuo 2 iki 4 milijonų dolerių. Teisininkai gautų 40 procentų, o „Finlis & Figas“, be abejo, turėtų dalytis užmokesčiu su „Zelo & Poterio“ firma arba kitais civilinių ieškinių specialistais, kurie vadovaus bylai. Net ir atsižvelgiant į dalybų faktorių, vaistas žadėjo aukso klodus. Dabar svarbiausia rasti nukentėjusius. Jiems besiblaškant po Čikagą, Volis neabejojo esąs vienintelis iš milijono čionykščių teisininkų, kuriam šiuo metu užteko įžvalgumo gatvėse ieškoti aukų.

Pasak kito straipsnio, vaisto keliama grėsmė paaiškėjo visai neseniai. Anot trečiojo, cituojančio teismo advokatą, medikų bendruomenė ir plačioji visuomenė kol kas nežinojo apie „Krayoxx“ fiasko. Bet atskleisti tiesą pasisekė Voliui ir jis nekvaršino galvos dėl to, kiek reikės mokėti taksistui.

— Aš klausiau apie laidotuvių namus, — vėl pragydo Buvis. Jis neketino atlyžti ir pasiduoti.

— Jau pirma valanda, — tarė Volis. — Tu pietavai?

— Kada? Su tavimi trankausi pastarąsias dvi valandas. Ar matei mane valgantį?

— Aš išalkęs. Ten, dešinėje, veikia „Taco Bell“ užkandinė. Nusipirksime maisto nelipdami iš automobilio.

— Tu moki, teisingai?

— Taip.

— Man patinka „Taco Bell“.

Buvis sau užsakė kelis švelniuosius tako, o keleiviui — didįjį buritą.

— Aš ir svarstau, — prabilo vairuotojas, jiems laukiant eilėje, — „Ką šis vyrukas veikia laidojimo biuruose?“ Nenoriu kištis ne į savo reikalus, bet, žinai, vairuoju jau aštuoniolika metų ir dar nė karto nevežiojau keleivio, kuriam magėtų užsukti į kiekvienus miesto laidotuvių namus. Kuris turėtų tiek daug draugų — supranti, apie ką kalbu?

— Dėl vieno dalyko tu teisus, — atsiliepė Volis, pakėlęs akis nuo Lailo surinktos informacijos. — Tai ne tavo reikalas.

— Oho! Skėlei iš peties. Nors maniau, kad esi malonus vyrutis.

— Aš advokatas.

— Nuo vilko užšokau ant meškos. Juokauju, mano dėdė dirba advokatu. Tikras pašlemėkas.

Volis įteikė 20 dolerių kupiūrą. Buvis paėmė maisto maišelį ir išdalijo valgį. Išsukęs atgal į gatvę, susigrūdo tako į burną ir pagaliau nuščiuvo.

6 SKYRIUS

Rošelė slapta skaitė meilės romaną, kai verandoje pasigirdo žingsniai. Ji mikliai paslėpė tomelį stalčiuje, nuleido pirštus virš klaviatūros, kad prasivėrus durims atrodytų įnikusi į darbą. Vidun droviai įslinko vyras su moterimi ir ėmė šaudyti žvilgsniais po priimamąjį, kone apimti baimės. Na, nieko neįprasto. Rošelė matė tūkstančius naujų klientų, ir jie visada ateidavo paniurę, užvaldyti abejonių. Kodėl gi ne? Tie žmonės čia nesirodytų, jeigu nebūtų papuolęs į bėdą, o dauguma į advokatų kontorą atklysdavo pirmą kartą.

— Laba diena, — kaip tikra profesionalė pasisveikino ji.

— Mums reikalingas advokatas, — prabilo vyriškis.

— Skyrybų advokatas, — patikslino moteris.

Rošelė kaipmat suvokė, kad atvykėlė nuolat tikslindavo savo palydovą, ir jam, ko gero, tai mirtinai įgriso. Tačiau abu buvo įkopę į septintą dešimtmetį, kiek per seni skyryboms.

Rošelė išspaudė šypsenėlę.

— Prašau sėstis, — tarė pamojusi į dvi gretimas kėdes. — Man reikės iš jūsų gauti šiokią tokią informaciją.

— Ar galime susitikti su advokatu iš anksto nesusitarę? — pasiteiravo vyriškis.

— Manau, taip, — atsakė sekretorė. Jiedu pasitraukė atbuli, prisėdo ant kėdžių, bet abu sugebėjo pasislinkti atokiau vienas nuo kito. Gresia nemalonus darbas, pamanė Rošelė sužvejodama anketą ir plunksnakotį. — Jūsų vardai ir pavardės?

— Kalvinas E. Flanderis, — atsiliepė jis, sekundės dalį aplenkęs antrąją savo pusę.

— Barbara Marija Skarbor Flander, — prisistatė ji. — Skarbor yra mergautinė pavardė, ir aš turbūt ją atsiimsiu, nors dėl to dar neapsisprendžiau. Kitus reikalus jau išsiaiškinome — pagal internete rastą pavyzdį netgi pasirašėme susitarimą dėl nuosavybės padalijimo. — Rankose moteris spaudė storą užklijuotą voką.

— Ji tik klausė, kuo tu vardu, — pastebėjo ponas Flanderis.

— Taip, taip, supratau.

— Ar ji gali susigrąžinti senąją pavardę? Žinot, juk šią pasikeitė prieš keturiasdešimt dvejus metus. Vis kartoju, kad niekas Barbaros nepažins, jeigu ji vėl pasivadins Skarbor.

— Taip velniškai geriau negu vadintis Flander, — atrėžė žmona. — „Flander“ skamba lyg Europos vietovė arba panašiai kaip labdarys — fi-landeropas, fi-lantropas. Teisybė?

Abu įsispoksojo į Rošelę, bet ši ramiai paklausė:

— Turite nepilnamečių, aštuoniolikos nesulaukusių atžalų?

Jie sutartinai papurtė galvomis.

— Du suaugę vaikai, — tarė ponia Flander. — Šeši anūkai.

— Ji neklausė apie anūkus.

— Bet aš pasakiau, ar ne?

Sekretorei pavyko sužinoti jų gimimo datas, adresus, socialinio draudimo numerius, užsiėmimus, išvengiant rimto konflikto.

— Esate susituokę keturiasdešimt dvejus metus?

Jiedu įžūliai sulinksėjo.

Rošelė užsigeidė paklausti, kodėl jie skiriasi, kas atsitiko, ar santykių neįmanoma išgelbėti. Bet ji turėjo užtektinai proto į šitą temą nesigilinti. Tegu visus reikalus tvarko advokatai.

— Jūs užsiminėte apie turto padalijimą. Jei neapsirinku, norite taikių skyrybų, kaip priežastį įvardydami nesutaikomus skirtumus?

— Taip, — atsakė ponas Flanderis. — Ir kuo greičiau, tuo geriau.

— Viską rasite čia, — pridėjo ponia Flander gniauždama voką.

— Sutarėt dėl namo, banko ir pensijų sąskaitų, kreditinių kortelių, skolų, netgi baldų ir buitinių prietaisų?

— Dėl kiekvienos smulkmenos, — patvirtino jis.

— Viską rasite čia, — pakartojo ponia Flander.

— Sandėris tenkina abu?

— O, taip, — tarė jis. — Darbą mes atlikome. Advokatas reikalingas tik paruošti dokumentams ir su mumis nuvažiuoti į teismą. Jokių tarpusavio kivirčų nebus.

— Sutvarkyti jūsų reikalą galima vieninteliu būdu, — Rošelės lūpomis šnekėjo patirtis. — Su jumis susitiks vienas iš mūsų advokatų, kuris pasidomės išsamesne informacija. Už taikias skyrybas firma ima septynis šimtus penkiasdešimt dolerių mokestį. Pusę sumos sumokėsite per pradinį pokalbį, už likusią dalį atsiskaitysite teismo dieną.

Flanderiai reagavo skirtingai. Žmona nukorę žandikaulius negalėdama patikėti savo ausimis, lyg Rošelė būtų užsigeidusi grynais gauti 10 000 dolerių. Vyras prisimerkė, kaktoje įsirėžė raukšlės, tarsi jis būtų tikėjęsis kaip tik šitokios įvykių eigos — pirmaklasės bjaurybių advokatų apgaulės. Ir vienas, ir kitas tylėjo, kol išgirdo sekretorės klausimą:

— Kas nors ne taip?

Ponas Flanderis suurzgė.

— Kas čia, senas masalo triukas? Reklamoje firma skelbia, neva taikiai išsikirs žmones už 399 dolerius, o sulaukusi mūsų, klientų, padvigubina sumą.

Rošelė kaipmat pagalvojo, ko Volis prikrėtę. Jaunesnysis partneris kompaniją reklamavo taip dažnai, tokiais įvairiais būdais ir tokiose keistose vietose, kad jo susekti nebuvo įmanoma.

Staigiai atsistojęs ponas Flanderis kažką iškrapštė iš kišenės ir šveitė ant rašomojo stalo.

— Pažiūrėkit.

Jis numetė bingo kortelę iš karo veteranų skyriaus Makinlio Parke 178. Apačioje, ryškiai geltoname fone, puikavosi reklaminis užrašas: „Finlis & Figas“, advokatai, taikios skyrybos — vieni juokai, tik už 399 dolerių. Skambinkite 773-718-TEISINGUMAS.

Volis stulbino Rošelę tiek kartų, kad ji manė tapusi atspari įvairiems netikėtumams. Bet bingo kortelės? Sekretorė ne sykį regėjo, kaip potencialūs klientai iš rankinių, krepšelių ir kišenių traukė bažnyčių informacinius biuletenius, futbolo rungtynių programėles, „Rotary“ klubo loterijas, kuponus ir šimtus kitokių propagandinių popiergalių, kuriais advokatas Figas apšnerkšdavo didžiąją Čikagą nepaliaujamai reklamuodamas verslą. Bet jis vėl sugebėjo pateikti staigmeną. Rošelė sau pripažino nustebusi.

Firmos kainoraštis panėšėjo į judantį taikinį, atlygiai už advokatų darbą kišdavo žaibiškai, atsižvelgiant į klientą ir aplinkybes. Iš padoriai apsirengusios, naujesnio modelio automobiliu atvažiavusios, taikiai išsiskirti ketinančios poros vienas advokatas galėdavo paprašyti 1000 dolerių, o po valandos pas kitą teisininką prisistatęs darbininkas su pervargusią žmona nusiderėdavo iki perpus mažesnės sumos. Be kitos nuobodžios kasdienės veiklos, Rošelė privalėdavo aiškintis klausimus dėl mokesčių ir jų nesutapimų.

Bet bingo kortelės? Vieni juokai už 399 dolerių? Oskaras įdūks.

— Tvarka, — ramiai pasakė ji, tartum firmos reklamos nuo senų laikų būtų spausdinamos bingo kortelėse. — Man reikia pažiūrėti į jūsų nuosavybės padalijimo dokumentus.

Ponia Flander juos padavė. Rošelė akimis permetė tekstą ir grąžino moteriškei.

— Tuojau patikrinsiu, ar ponas Finlis atėjęs. — Ji pasiėmė kortelę.

Oskaras, kaip įprastai, sėdėjo užsidaręs kabinete. Firma laikėsi griežtos užvertų durų politikos, kuri leisdavo teisininkams atsiriboti tiek vienam nuo kito, tiek nuo gatvės eismo ir į kontorą įvirstančių smulkmių. Iš savo taško Rošelė aiškiai matė visas duris — Oskaro, Volio, virtuvės, pirmo aukšto tualeto, patalpos, kur stovėjo kopijavimo aparatas, ir kambarėlio, atstojančio šlamšto sandėliuką. Ir žinojo, kad advokatai mėgsta slapta, nekišdami nosies į priimamąjį, klausytis, kaip ji tardo tikėtinus klientus. Jeigu pastarieji žadėdavo nemalonumus, Volis galėdavo pasprukti pro šonines dureles, kitaip nei Oskaras. Rošelė neabejojo jį rasianti už rašomojo stalo. Kadangi jaunesnysis partneris trankėsi po laidotuvių namus, kitos išeities sekretorė neturėjo.

Sau iš paskos uždariusi duris, ji nuleido bingo kortelę priešais poną Finlį.

— Jūs nepatikėsite savo akimis, — pasakė.

— Ką jis vėl pridirbo? — Oskaras patyrinėjo reklamą. — Trys šimtai devyniasdešimt devyni doleriai?

— Aha.

— Maniau, mes sutarėme, kad už taikias skyrybas imsime ne mažiau kaip penkis šimtus.

— Ne, iš pradžių kalbėjome apie septynis su puse, paskui apie šešis, vėliau apie tūkstantį, galiausiai apie penkis šimtus. Ateinančią savaitę, esu tikra, suma vėl bus kitokia.

— Aš netvarkysiu skyrybų reikalų už keturis šimtus. Teisininku dirbu trisdešimt dvejus metus ir neketinu parsiduoti už tokį niekingą užmokestį. Girdit, ką sakau, ponia Gibson?

— Girdėjau ne vieną sykį.

— Nusiųskit klientus pas Figą. Čia jo byla. Jo bingo kortelė. Aš užsivertęs darbais.

— Bet Figo nėra biure, o jūs neatrodote labai užsiėmęs.

— Kur jis?

— Laksto po miestą ir lanko velionis, pašarvotus visuose laidotuvių namuose.

— Ką šįkart rezga?

— Dar nežinau.

— Ryte minėjo elektrošokus.

Oskaras nuleido kortelę ant stalo ir į ją padėbsojo. Krestelėjo galvą, kažką sumurmėjo panosėje ir paklausė:

— Kokiam pakvaišėliui galėtų šauti mintis reklamuotis bingo kortelėse iš karo veteranų skyriaus?

— Figui, — nedvejodama atsakė Ročelė.

— Man, ko gero, teks jį pasmaugti.

— Aš jį prilaikysiu.

— Šitą smulkmę perleiskite partneriui. Paskirkite susitikimo laiką. Tuodu grįš vėliau. Tiesiog pasibaisėtina, kad žmonės įsivaizduoja galintys be išankstinio susitarimo atsibelsti pas advokatą, tegul ir pas Figą. Leiskite man išsaugoti bent lašą orumo.

— Gerai, leidžiu. Klausykit, klientai apsirūpinę šiokiu tokiu turtu ir beveik neturi skolų. Abu daugiau nei šešiasdešimties, vaikai iš namų išsikraustę. Siūlyčiau juos supjudyti, sau pasilikti moterį ir įjungti skaitiklį.

Prieš 15.00 „Abneryje“ vėl įsivyravo ramybė. Edis pranyko kartu su papietavusiais lankytojais, ir prie baro Deividas Zinkas liko vienas.

Įsitaisę gardelyje, alkoholį maukė keturi vidutinio amžiaus vyrai, kurie planavo rimtą kelionę į Meksiką ir aptarė būsimą albulių žvejybą.

Prie alaus čiaupų sumontuotoje kriauklelėje Abneris plovė bokalus ir pasakojo apie ponią Spens.

— Paskutinis jos vyras buvo Angusas Spensas. Vardas girdėtas?

Deividas papurtė galvą. Nūnai jo sąmonėje tvyrojo tuštuma. Šviesos degė, bet namuose — nė gyvos dvasios.

— Angusas, niekam nežinomas milijardierius, Australijoje ir Kanadoje turėjo kalio karbonato telkinių. Mirė prieš dešimt metų, paliko jai daugybę pinigų. Ponia Spens atsidurtų „Forbes“ sąraše, bet šio sudarytojams nepavyksta rasti viso jos turto. Seniui netrūko apsukrumo. Ji įsikūrusi prie ežero, gyvena prabangiame viršutinio aukšto bute, atvyksta čia kiekvieną dieną, lygiai vienuoliktą, išgeria tris „Perl Harborus“, o penkiolika po dvyliktos, kai barą užgriūna pietaujantys, pasišalina ir, kaip spėju, keliauja namo numigti.

— Žavi dama.

— Devyniasdešimt ketverių metų.

— Ji neatsiskaitė už kokteilius.

— Aš nepateikiu sąskaitos. Ponia Spens kas mėnesį atsiunčia tūkstantį dolerių. Pageidauja šitos kėdutės ir nori ramiai, niekieno netrukdoma išlenkti tris gėrimus. Iki šiol nė karto nemačiau jos bendraujančios su kitais. Save galėtum laikyti laimės kūdikiu.

— Ji trokšta mano kūno.

— Na, tu žinai, kur jos ieškoti.

Deividas gurkštelėjo „Guiness“ porterio. Atsiminimai apie „Roganą Rotbergą“ prasmego tolybėse. Kaip elgtis Helenos atžvilgiu, nenutuokė, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Nusprendė smagiai prisigerti ir pasimėgauti šiuo momentu. Neabejojo, kad rytojus prašvis bjaurus, tačiau kitos dienos rūpesčiais ketino užsiimti tik tuomet, kai jų sulauks. Dabar niekas, visiškai niekas, negalėjo užkirsti kelio į užmarštį, į kurią jis taip žavingai slydo.

Abneris priešais pastūmė kavos puodelį.

— Ką tik užkaičiau.

— Taigi dirbi už honorarą, — prabilo Deividas, nekreipdamas dėmesio į puoduką. — Kaip teisininkų firma. Ką aš gaučiau už tūkstantį žalių per mėnesį?

— Jei gertum taip sparčiai kaip dabar, su tūkstantine neišsiverstum. Deividai, ar jau skambinai žmonai?

— Abneri, tu esi barmenas, o ne santuokos konsultantas. Šįryt išaušo didi diena, kuri amžiams pakeis mano ateitį. Man sustreikavo nervai, aš sugniužau ar įvyko kažkas panašaus. Gyvenimas niekada nebebus toks pat, todėl leisk pasidžiaugti akimirka.

— Kai tik panorėsi, iškviesiu tau taksi.

— Aš niekur nesiruošiu eiti.

Per įžanginius pokalbius su klientais Oskaras visada užsimesdavo tamsų švarką ir pasitaisydavo kaklaraištį. Svarbiausia pakurstyti atitinkamą atmosferą — teisininko juoda eilutė bylojo apie galią, žinias ir kompetenciją. Oskaro įsitikinimu, įvaizdis parodydavo, kad jis nepriklauso pigių teisininkų ratui, nors iš tiesų pats nuolat turėdavo tenkintis menkais atlygiais.

Vyresnysis „F & F“ kontoros partneris įniko į nuosavybės padalijimo dokumentus, skaitė susiraukęs, tarytum juos būtų surašiusi pora idiotų. Flanderiai sėdėjo kitoje stalo pusėje. Jiedu protarpiais žvilgtelėdavo į Savimeilės Sieną, į popuri įrėmintų nuotraukų, kuriose ponas Finlis šiepėsi ir spaudė rankas nežinomoms garsenybėms, pažymėjimų, užtikrinančių, kad jų savininkui nestinga kvalifikacijos bei patirties, ir kelių garbės ženklelių, akivaizdžių pelnyto pripažinimo liudijimų. Kitas sienas rėmė lentynos, pilnos storų niaurių teisinių tomų ir veikalų — dar vienas įrodymas, kad ponas Finlis išmano savo darbą.

— Kokia namo vertė? — paklausė jis, nepakeldamas akių nuo sutarties.

— Apytiksliai du šimtai penkiasdešimt tūkstančių, — atsakė ponas Flanderis.

— Man regis, didesnė, — paprieštaravo ponia Flander.

— Dabar ne pats geriausias metas parduoti nekilnojamąjį turtą, — protingai pastebėjo Oskaras, nors Amerikoje apie prastą rinkos padėtį žinojo kiekvienas būsto šeimininkas.

Pakibo tyla, ir išminčius vėl sutelkė dėmesį į jų parengtus dokumentus. Jis nuleido popieriaus lapus, virš vaistinėje pirktų skaitymo akinių pažiūrėjo į viltingas ponios Flander akis.

— Jūs pasiimate skalbimo mašiną su džiovykle, mikrobangų krosnelę, bėgtakį ir plokščiaekranį televizorių?

— Hmm, taip.

— Jei tiksliau, jums atitenka kokie 80 procentų namų įrangos?

— Tikriausiai. Kas nors ne taip?

— Anaiptol. Tik tiek, kas jis gaus didžiąją dalį grynųjų.

— Manau, sandėris sąžiningas, — įsiterpė ponas Flanderis.

— Kitokio jūsų požiūrio ir nesitikėjau.

— O kaip galvojate jūs? — paklausė ji.

Oskaras gūžtelėjo, tarsi nenorėdamas veltis į svetimus reikalus.

— Sakyčiau, sąlygos gan tipiškos. Bet pinigai yra naudingiau už kalną pasenusių įrenginių. Jūs turbūt persikraustysite į mažesnį butą ir visos jūsų atgyvenos paprasčiausiai nesutilps. Jis savo ruožtu pasipildys banko sąskaitą.

Moteris rūsčiu žvilgsniu nudelbė sutuoktinį, kuriam lemta netrukus tapti buvusiu. Oskaras nesiliovė dudenęs:

— Automobilis pagamintas prieš trejus metus, taigi jūs gausite seną mašiną ir senus buitinius prietaisus su baldais.

— Čia jo sumanymas, — paskelbė ponia Flander.

— Nieko panašaus. Mes abu taip susitarėme.

— Tu norėjai individualios pensijos sąskaitos ir naujesnio automobilio.

— Nes jis iš pat pradžių buvo mano.

— Bet tu visuomet vairuodavai dailesnį modelį.

— Netiesa, Barbara. Kaip visada, esi linkusi perdėti. Tik nepradėk dabar taip elgtis.

Moteris garsiau atšovė:

— O tu, Kalvai, nepradėk meluoti priešais advokatą. Mes nusprendėme atvažiuoti čia, sakyti tiesą ir nesipešti teisininko akivaizdoje, ar ne?

— Žinoma, bet kaip tu gali aiškinti, kad visada vairuoju dailesnį modelį? Gal pamiršai „Toyota Camry“?

— Viešpatie, Kalvai, anuo automobiliu važinėjome prieš dvidešimt metų.

— Na ir kas!

— Gerai, tojotos nepamiršau ir, beje, atsimenu tą dieną, kai ją sudaužei.

Klausydamasi balsų Rošelė sau šypsojosi. Jai atsivertus kitą romano puslapį, šalia miegantis GM staiga pakilo ir ėmė tyliai urkšti. Sekretorė nukreipė akis į sargį, lėtai atsistojo ir žengė prie lango. Praskyrė žaliuzes, kad aiškiau matytų gatvę, ir pagaliau išgirdo slopų sirenos kauksmą. Šiam stiprėjant, garsėjo ir šuns urzgimas.

Oskaras taip pat stoviniavo greta lango, atsainiai žvelgdamas į tolimą sankryžą, vildamasis pastebėti greitąją pagalbą. Įsisenėjusio įpročio nepajėgė ir, atvirai kalbant, nenorėjo atsikratyti. Nei jis, nei Volis — dabar ir Rošelė — nei likusieji tūkstančiai miesto advokatų neįstengdavo sutramdyti adrenalino srauto, kuris užplūsdavo, kai pasigirsdavo artėjanti greitukė. Pamatęs ją, lekiančią gatve, vyresnysis „F & F“ partneris visada vyptelėdavo.

Užtat Flanderiai nesišiepė. Sėdėjo tylėdami, nuožmiai dėbčiodami į advokatą, vienas kitam užsiplieskę neapykanta. Sirena nutyko ir Oskaras grįžo prie savo krėslo.

— Klausykit, jei ketinate vaidytis, abiem atstovauti negalėsiu.

Klientus apėmė pagunda išsinešdinti. Gatvėje jie patrauktų savo keliais ir susirastų garbingesnius teisininkus, bet dabar kelias sekundes nežinojo, kaip elgtis. Ponas Flanderis ūmai sumirksėjo. Pašoko nuo kėdės ir numynė išėjimo link.

— Nesijaudinkit, pone Finli. Aš pasiieškosiu tikro advokato.

Taip taręs atvėrė duris, sau pavymui trenksmingai jas uždarė ir nubildėjo palei sekretorę bei šunį, vėl įsitaisančius savo vietose. Jis atlapojo laukujės duris, šias taip pat užtrenkė ir, laimei, visam laikui apleido „Finlio & Figo“ firmą.

7 SKYRIUS

Laimės valandos tęsdavosi nuo penktos iki septintos vakaro, ir Abneris nusprendė, kad naujam geriausiam jo draugui derėtų išeiti anksčiau nei jos prasidės. Iškvietęs taksi, šaltu vandeniu sudrėkinęs švarų rankšluostį, apėjo barą ir niuktelėjo Deividui.

— Ei, bičiuli, kelkis. Jau beveik penkios.

Deividas atsijungė kone prieš valandą. Kaip ir visi šaunūs barmenai, Abneris nenorėjo, kad vakariniai klientų būriai matytų nusilakėlį, veidu prisiplojusį prie baro paviršiaus, knarkiantį, panirusį į komos būseną.

— Nagi, dički, — paragino rankšluostėliu prisiliesdamas prie jo veido, — vakarėlis baigėsi.

Deividas nelauktai atsipeikėjo. Išplėtęs akis ir plačiai prasižiojęs įsistebeilijo į Abnerį.

— Ką, ką, ką? — sumikčiojo.

— Jau beveik penkios. Metas keliauti namo. Tavęs laukia taksi.

— Penkta valanda! — užriko naujienų priblokštas Deividas.

Pustuzinis kitų geriančių stebėjo sceną neslėpdami užuojautos.

Rytoj vyruko vietoje galėjo atsidurti jie. Deividas pakilo nuo kėdutės ir padedamas barmeno, įsisupo į apsiaustą, o paskui susirado lagaminą.

— Kiek laiko čia prasėdėjau? — apsidairė lyg paklaikęs, tarytum ką tik būtų išvydęs užeigą.

— Ilgai. — Į jo kišenę Abneris įkišo vizitinę kortelę. — Rytoj man paskambink, ir mes aptarsime reikalus dėl sąskaitos.

Susikibę už parankių jiedu nusvirduliavo iki durų ir išvirto laukan. Taksi stovėjo prie šaligatvio. Barmenas pravėrė galines dureles, prieš jas uždarydamas nugrūdo Deividą ant sėdynės ir kreipėsi į vairuotoją:

— Klientas — jūsų.

Žvilgsniu palydėjęs Abnerį, kuris nupėdino atgal į barą, Deividas atsigręžė į taksistą.

— Kuo jūs vardu? — Vairuotojui kažin ką suburbuliavus, jis šūktelėjo: — Ar kalbat angliškai?

— Kur važiuosite, sere?

— Neblogas klausimas. Ar žinote kokių gerų vietinių barų?

Taksistas pakratė galvą.

— Aš dar nepasirengęs vykti namo, nes ten manęs laukia ji, ir... o varge.

Prieš akis ėmė suktis salono vaizdas. Užnugaryje nuskambėjo garsus automobilio signalas. Taksi pamažu įsiliejo į eismo tėkmę.

— Lėčiau, — užsimerkęs paprašė Deividas, nors jų greitis tesiekė dešimt mylių per valandą. — Į šiaurę.

— Man reikalingas adresas, sere, — tarė vairuotojas, pasukdamas į Pietų Diborno gatvę.

Piko valandą kelius užtvindžiusios transporto priemonės judėjo vėžlio žingsniu.

— Mane gali supykinti. — Deividas nugurgė seiles bijodamas praplėšti vokus.

— Maldauju, tik ne salone.

Taksi sustojo ir vėl pajudėjusi iš vietos nuslinko per artimiausius du kvartalus. Deividas pasistengė aprimti.

— Adresas, sere? — pakartojo vairuotojas.

Jis pramerkė kairiąją akį ir dirstelėjo pro langą. Greta stūksojo spūstyje užstrigęs miesto autobusas, pilnas nuvargusių darbininkų, pro išmetamąjį vamzdį purškiantis dūmus. Šoną dengė trijų pėdų ilgio ir pėdos pločio reklama, siūlanti advokatų kontoros „Finlio & Figo“ paslaugas. „Turite problemų dėl vairavimo išgėrus? Skambinkite specialistams. 773-718-TEISINGUMAS.“ Adresas užrašytas smulkesniu šriftu. Deividas praplėšė dešiniosios akies voką ir vieną sekundę pamatė besišypsantį Volio Figo veidą. Susitelkęs į žodį „išgėrus“ pasvarstė, ar jie galėtų kaip nors pagelbėti. Ar tokių reklamų jau teko regėti? Ar girdėjo apie tuos vyrukus? Sunku pasakyti. Dabar nieko nebuvo aišku, viskas atrodė beprasmiška. Automobilio salonas vėl ėmė sūkuriuoti, tik šįsyk dar energingiau.

— Prestono prospektas 418, — informavo jis ir nugeibo.

Rošelė neskubėdavo išeiti iš darbo, nes nenorėdavo grįžti namo. Kad ir kokia įtampa tvyrodavo kontoroje, tai nė iš tolo neprilygo atmosferai, vyraujančiai ankštame, chaoso sklidiname jos bute.

Flanderių skyrybų tvarkymas prasidėjo nekaip, tačiau po meistriškų Oskaro manipuliacijų jų eiga pakrypo nauja linkme. Ponia Flander nusisamdę firmą ir sumokėjo 750 dolerių avansą. Galų gale sutuoktiniai išspręs nesutarimus taikiai, bet visų pirma Oskaras iš jos išpurtys porą gabalų. Šiaip ar taip, jis tebeniršo dėl bingo kortelės ir tykojo jaunesniojo savo partnerio.

Nusikamavęs, kiaurą dieną ieškojęs „Krayoxx“ aukų, Volis atsibeldė 17.30. Be Česterio Marino, nieko daugiau neaptiko, bet nė kiek nenusiminė. Jam kliuvo rimtas reikalas. Klientai — kažkur mieste ir juos tikrai pavyks surasti.

— Oskaras kalba telefonu, — pranešė Rošelė. — Ir jis nepatenkintas.

— Kas atsitiko?

— Pasirodė bingo kortelė: trys šimtai devyniasdešimt devyni doleriai.

— Išradinga, ar ne? Mano dėdė karo veteranų skyriuje žaidžia bingo.

— Nuostabu.

Ji glaustai papasakojo apie Flanderius.

— Matote! Suveikė, — išdidžiai tarė Volis. — Juos reikia čia atvilioti, ponia Gibson, štai ką visuomet sakau. Skaičius 399 tėra masalas, ant kurio užkibusį laimikį mums belieka ištraukti. Oskaras puikiai atliko darbą.

— O kaipgi apgaulinga reklama?

— Su ja susijusi didžioji dalis mūsų veiklos. Ar esate girdėjusi apie „Krayoxx“? Vaistą nuo cholesterolio?

— Galbūt. Kodėl klausiate?

— Jis žudo žmones, aišku? Ir sukraus mums turtus.

— Šitai girdėjau ne kartą. Oskaras ką tik baigė šnekėti.

Volis nužingsniavo prie partnerio kabineto, pabeldė į duris ir tuo pat metu jas stumtelėjo.

— Kaip supratau, tau patiko mano bingo kortelės, — prabilo.

Oskaras stovėjo greta rašomojo stalo atsirišęs kaklaraištį, nuvargęs, jausdamas poreikį išgerti. Prieš dvi valandas ketino įsivelti į mūšį. Dabar viso labo troško apleisti biurą.

— Susimildamas, Voli, bingo kortelės?

— Aha, Čikagoje mūsų kontora tapo pirmoji, kuri jas panaudojo.

— Pirmieji buvome keletą sykių, bet vis tiek esame arti bankroto ribos.

— Tie laikai jau praeityje, mano drauge. — Volis įkišo ranką į lagaminėlį. — Ar teko girdėti apie „Krayoxx“ vadinamą vaistą nuo cholesterolio?

— Taip, taip, jį vartoja žmona.

— Ką gi, dėl jo išaugo mirštamumas.

Oskaras net nusišypsojo, bet po akimirkos surimtėjo.

— Iš kur žinai?

Volis ant stalo nuleido šūsnį tyrimo medžiagos.

— Va tavo namų darbai, informacija apie „Krayoxx“. Aną savaitę stambi, žalos išieškojimu užsiimanti firma iš Fort Loderdeilio iškėlė bylą „Varrick Labs“, pareiškė kolektyvinį ieškinį. Tvirtina, jog dėl „Krayoxx“ gerokai padidėja širdies smūgio ir insulto rizika, ir turi specialistus, galinčius tai įrodyti. „Varrick“ paleido į rinką daugiau šlamšto nei bet kuri kita iš didžiųjų farmacijos įmonių ir dar daugiau sumokėjo atlygindama nuostolius. Milijardus. Veikiausiai atverti kišenę privers ir naujausias vaistas. Vyrukai, kurių specializacija — kolektyvinė žala, jau kelia galvas. Procesas prasidėjo, Oskarai, ir mes praturtėsime, jei prigriebsime kokį tuziną „Krayoxx“ bylų.

— Voli, visa tai jau girdėjau anksčiau.

Taksi sustojus, Deividas atsipeikėjo, bet sąmonę atgavo tiktai iš dalies. Vargais negalais sugraibė du banknotus po 20 dolerių, kuriuos permetė ant priekinės sėdynės, dar smarkiau turėjo pasistengti, kad išsirangytų laukan. Akimis palydėjo nuvažiuojantį automobilį, tuomet išsivėmė į nutekamąjį griovelį.

Ir pasijuto kur kas geriau.

Rošelė švarino stalą klausydamasi besivaidijančių partnerių, kai verandoje sutrinksėjo sunkūs žingsniai. Kažkas smogė į duris ir šios atsilapojo. Ant slenksčio stoviniavo jaunas vyriškis paklaikusiomis akimis, raudonu veidu, svyruojantis, bet gražiai apsirengęs.

— Kuo galėčiau padėti? — įtariai paklausė ji.

Deividas žiūrėjo į sekretorę, bet, rodės, jos nematė. Pasižvalgęs po priimamąjį, susverdėjo ir prisimerkė, idant prieš akis išryškėtų vaizdas.

— Sere?

— Man čia patinka, — tarė atklydėlis. — Labai, labai patinka.

— Kaip miela iš jūsų girdėti. Ar...

— Aš ieškau darbo ir noriu jį gauti būtent šitoje vietoje.

Iš už stalo kampo išniro nemalonumus užuodęs GM.

— Kaip žavu! — krizendamas sušuko Deividas. — Šuo. Kuo jis vardu?

— GM.

— GM, aišku. Gal pasakytumėt, ką reiškia raidės?

— Greitukių Medžiotoją.

— Man jis patinka. Labai, labai patinka. Ar šuo kandžiojasi?

— Nelieskite jo.

Akiratyje tyliai pasirodė abu partneriai, išdygę Oskaro kabineto tarpduryje. Rošelė dirgliai į juos pašnairavo.

— Aš noriu dirbti šitoje vietoje, — pakartojo Deividas. — Man reikia darbo.

— Esate teisininkas? — pasiteiravo Volis.

— Jūs Figas ar Finlis?

— Figas. Čia Finlis. Ar jūs teisininkas?

— Bent taip galvoju. Iki šiandienos, aštuntos ryto, buvau „Rogano Rotbergo“ samdinys, vienas iš šešių šimtų. Bet atsisakiau pareigų, sugniužau, palūžau ir užsukau į barą. Diena tęsėsi ilgai. — Deividas atsilošė į sieną, kad neprarastų pusiausvyros.

— Kodėl manote, kad mums reikalingas bendradarbis? — išsižiojo Oskaras.

— Bendradarbis? Aš tikėjausi iš karto tapti partneriu.

Iš juoko Deividas susirietė dvilinkas. Kiti trys nė nešyptelėjo.

Niekas nežinojo, ko imtis, bet Volis vėliau prisipažins svarstęs, ar nevertėtų paskambinti į policiją.

Aprimęs atvykėlis vėl atsitiesė stačias ir dar sykį paskelbė:

— Man čia patinka.

— Kodėl išėjote iš stambios firmos? — paklausė Volis.

— O, dėl daugybės priežasčių. Sakykime, tiesiog nekenčiau savo darbo, kolegų ir klientų.

— Mūsų kontoroje jūs pritaptumėte, — pastebėjo Rošelė.

— Samdyti naujų žmonių nesiruošiame, — tarė Oskaras.

— Na, ką jūs! Aš mokiausi Harvardo teisės mokykloje. Dirbsiu ne visu etatu — penkiasdešimt valandų per savaitę, perpus mažiau nei „Rogano Rotbergo“ kompanijoje. Įsivaizduojate? Ne visu etatu? — jis vėl pratrūko kvatoti. Vienui vienas.

— Atleiskit, bet ne, — užbaigdamas pokalbį mestelėjo Volis.

Netoliese nuskambėjo automobilio signalas, pratisas, siautulingas, nemalonumus žadantis kauksmas. Kažkoks vairuotojas koja tėškė per stabdį. Garsus papildė kiti pypsėjimai bei stabdžių cypčiojimai, ir vieną užsitęsusią sekundę „Finlio & Figo“ kontoros kolektyvas vieningai sulaikė kvapą. Nugriaudėjo kurtinantis trenksmas, kuris atrodė įspūdingesnis už didžiumą įprastų smūgių, ir jie suprato, kad Prestono, Bičo ir Trisdešimt aštuntosios gatvių sankryžoje metalo laužu pavirto keletas automobilių. Oskaras griebė apsiaustą. Rošelė stvėrė megztinį. Ir abu išrūko pro duris, sekdami paskui Volį, palikę girtą vyriškį vieną.

Prestono prospekte iš visų biurų virto juristai, jų sekretoriai bei pagalbininkai, skuodžiantys apžiūrėti chaotiškos nelaimės vietos ir paguosti sužalotuosius.

Tarpusavyje susidūrė mažiausiai keturi automobiliai, per avariją jie rimtai nukentėjo ir išsisklaidė į šonus. Vienas riogsojo apvirtęs ant stogo, tebesisukančiais ratais. Neskaitant tolumoje kaukiančių sirenų, orą drebino paniški riksmai. Volis pribėgo prie sumaitoto fordo. Priekinės keleivio durelės buvo nuplėštos, ir išsigauti laukan bandė apdujusi kruvina paauglė. Jis nuvedė mergaitę atokiau nuo duženų. Rošelė padėjo jai prisėsti ant autobusų stotelės suoliuko. Volis grįžo į nelaimės sceną ieškoti kitų klientų. Oskaras jau rado liudininką, kuris pagelbės nustatyti kaltininkus ir privilioti užsakovus. „Finlio & Figo“ firma žinojo, kaip darbuotis tarp skeveldrų.

Volis ištiesė pagalbos ranką ir ant užpakalinės sėdynės kiūtančiai paauglės motinai. Palydėjo ją iki suolelio, tiesiai į laukiančios Rošėlės glėbį. Išvydęs Vinsą Golstoną, jų priešininką iš kitapus gatvės, užkriokė:

— Šalin, Golstonai! Čia mūsų klientai!

— Nė nesvajok, Figai. Jie dar nepasirašė jokios sutarties.

— Nesiartink, avigalvi.

Į avarijos vietą plūstant žiūrovams, jų minia sparčiai augo. Eismas sustojo ir dauguma vairuotojų išlipo iš automobilių patikrinti, kas vyksta.

— Užuodžiu degalus! — kažkas suriko ir šūksnis pakurstė dar didesnę paniką. Apvirtusioje tojotoje tūnantys žmonės žūtbūt stengėsi išsibrauti iš salono. Stambus, aulinius apsiavęs vyras spyriais atakavo langą, bet nepajėgė jo sudaužyti. Sankryžoje vilnijo klyksmai ir spiegimas. Sirenų kauksmas garsėjo. Volis suko ratus aplink biuiką, kurio vairuotojas, regis, prarado sąmonę. Oskaras visiems dalijo vizitines korteles.

Viduryje chaoso nuskardėjo jauno vyro balsas:

— Nelįsk prie mūsų klientų!

Visų žvilgsniai nukrypo jo pusėn. Publikos akiratyje atsivėrė stulbinantis vaizdas. Deividas Zinkas, kuris sergėjo autobusų stotelės suoliuką, rankose spaudė masyvią dantytą metalo nuoplaišą ir ja mostagavo priešais persigandusio, atgal besitraukiančio Vinso Golstono veidą.

— Čia mūsų klientai! — tūžmingai pakartojo Deividas. Iš išvaizdos priminė tikrą beprotį, ir niekam nekilo abejonių, kad esant reikalui savo ginklą jis panaudotų.

Oskaras prisigretino prie Volio.

— Tas vaikis visgi turi šiokio tokio potencialo.

Jaunesnysis „F & F“ partneris stebėjo vyruką, apimtas susižavėjimo.

— Priimkime jį į darbą.

8 SKYRIUS

Prie 418-uoju numeriu pažymėto Prestono prospekto namo privažiuojančiai Helenai Zink pirmiausia į akis krito ne apšiuręs advokatų kontoros „Finlis & Figas“ fasadas, o neoninė, šalimais žybsinti, masažo saloną reklamuojanti iškaba. Ji užgesino žibintus, išjungė variklį ir pasėdėjo mėgindama surikiuoti mintis. Sutuoktinis gyvas ir sveikas, tik „truputėlį išgėręs“, pasak kažkokio Volio Figo, gana malonaus žmogaus, su kuriuo prieš valandą teko kalbėtis. Ponas Figas „prižiūrėjo Deividą“, kad ir ką tai reikštų. Skaitmeninis prietaisų skydelio laikrodis rodė 20.20, taigi ji veik dvylika valandų praleido baisiai nerimaudama dėl vyro saugumo. Dabar, kai paaiškėjo, jog Deividui nieko nenutiko, Helena svarstė, kokiu būdu pribaigs savo antrąją pusę.

Ji apsidairė, nužiūrėjo kvartalą, kuris visais atžvilgiais darė prastą įspūdį, išlipo iš BMW ir lėtai pajudėjo link durų. Per pašnekesį su ponu Figų domėjosi, kaip iš centrinės, dangoraižiais apstatytos Čikagos dalies sutuoktinis nukako į darbininkiškas Prestono prospekto apylinkes. Ponas Figas atsakė nežinąs konkrečių smulkmenų, todėl būtų geriausia, jeigu šiuos reikalus jie aptartų vėliau.

Helena atidarė laukujės duris. Subarškėjo pigus žvangutis. Nors atvykėlę pasitiko šuns urzgimas, jos pulti sargis nesiruošė.

Rošelė Gibson ir Oskaras Finlis jau buvo išvažiavę namo. Volis sėdėjo prie stalo, iš senų laikraščių karpė nekrologus, vakarienei kramsnodamas bulvių traškučius, šiuos užsigerdamas dietiniu limonadu. Jis skubiai atsistojo, į kelnes pasišluostė rankas ir plačiai nusišypsojo.

— Jūs turbūt esate Helena, — tarė.

— Taip, — atsakė ji ir vyriškiui atkišus delną kone krūptelėjo.

— Aš — Volis Figas, — prisistatė jis, žvilgsniu vertindamas viešnią, nuspręsdamas, kad moteris itin patraukli.

Trumpi kaštoniniai plaukai, šviesiai rudos akys, prašmatnūs, dizainerio gaminti akinių rėmeliai, penkias pėdas ir aštuonis colius siekiantis ūgis, liaunas kūnas, dailūs drabužiai. Volis pasisuko ir mostelėjo ranka į apšnerkštą stalą ir už jo stūksančią, sieną remiančią odinę sofą. Ant pastarosios tysojo Deividas Zinkas, atsijungęs nuo pasaulio, vėl nugrimzdęs į komos būseną. Dešinėje kelnių klešnėje žiojėjo plyšys, bet neskaitant menkutės žaizdelės, kurią užsidirbo siautėdamas avarijos vietoje, jis atrodė sveikutėlis.

Helena per kelis žingsnius pasislinko į priekį ir nužvelgė vyrą.

— Ar jis tikrai gyvas? — prabilo.

— O, taip. Sankryžoje susidūrus automobiliams, įsivėlė į peštynes ir susidraskė kelnes.

— Į peštynes?

— Aha. Po rimtos avarijos vienas tipas, pavarde Golstonas, toks šliužas iš anapus gatvės, ėmė gvieštis mūsų kliento, ir Deividas jį nuvijo, apsiginklavęs metalo nuolauža. Kažkuriuo momentu persiplėšė klešnę.

Helena, kuriai per vieną dieną išgyvenimų užteko su kaupu, palingavo galva.

— Gal ko išgersite? Kavos, vandens, škotiško viskio?

— Alkoholio nevartoju.

Volis atsigręžė į ją, nukreipė akis į Deividą, vėl įsispoksojo į moterį. Kokia keista santuoka, pamanė.

— Aš taip pat, — išdidžiai paskelbė. — Prašau vaišintis ką tik sutaisyta kava. Paruošiau ją Deividui, ir prieš užsnūsdamas jis išlenkė porą puodelių.

— Ačiū, — padėkojo Helena.

Neilgai trukus jiedu įsitaisę prie stalo jau siurbčiojo kavą ir tyliai šnekėjosi.

— Man aišku tik tiek, kad šįryt, kai liftu kilo į savo darbovietę, jam sustreikavo nervai. Palūžęs Deividas išlėkė iš pastato ir atsidūrė bare, kur gėrė daugmaž visą dieną.

— Tiek ir pati supratau. Bet kaip jis pateko pas jus?

— Iki šios pasakojimo dalies dar nenusigavau, bet žinot, Helena, jūsų vyras tvirtina atgal negrįšiąs, sako, kad norėtų įsidarbinti čia.

Ji nesusivaldžiusi pasidairė po atvirą, erdvų, bet sujauktą priimamąjį. Vargingesnės kontoros tiesiog neįmanoma įsivaizduoti.

— Šuo jūsų? — pasiteiravo.

— Firmos. Jis vardu GM. Gyvena biure.

— Kiek teisininkų dirba jūsų kompanijoje?

— Tik du. Tai firma-butikas. Aš esu jaunesnysis partneris. Oskaras Finlis yra vyresnysis.

— Kokia veikla Deividas užsiimtų?

— Mūsų specializacija — su traumomis ir mirties atvejais susijusios bylos.

— Kaip vyrukai, siūlantys savo paslaugas iš televizoriaus ekranų?

— Per televiziją nesireklamuojame, — pasipūtėliškai atsakė Volis.

O, jei toji moteris žinotų tiesą. Jis nuolat kurpė scenarijus. Dėl išlaidų kovojo su Oskaru. Pavydžiai stebėjo, kaip eterį užtvindo, jo nuomone, dažniausiai prastai nufilmuotos konkurentų reklamos. Ir, kas skaudžiausia, mintyse vis regėdavo honorarus, negautus už bylas, kurias pasiglemždavo ne tokie talentingi teisininkai, išdrįsę dalį savo lėšų skirti TV reklamoms.

Nuo Deivido pagaliau atsklido garsai gargaliavimas ir nosinis parptelėjimas, bet kol kas nesisekė įžiūrėti jokių požymių, kad artimiausiu metu jis atgaus sąmonę.

— Kaip galvojate, ar rytas išliks jo atmintyje? — Helena susiraukusi atsisuko į vyrą.

— Sunku pasakyti. — Volio romanas su alkoholiu tęsėsi ilgai ir buvo pasibjaurėtinas, o po nakties miego jis neretai pabusdavo apsiblaususia sąmone, nesėkmingai bandydamas prisiminti vakarykščius įvykius. — Klausykit, čia ne mano reikalas, — pridūrė nurijęs kavos gurkšnį, — bet ar jam dažnai taip nutinka? Deividas pageidauja dirbti mūsų firmoje, todėl turėtume žinoti, ar gali kilti bėdų dėl butelio.

— Su stikleliu jis beveik nedraugauja. Na, kartais, dalyvaudamas kokiame nors vakarėlyje, įkaušta, bet šiaip jau per daug dirba, kad rimtai gertų. Prie svaigalų faktiškai nesiliečiu, tad namuose jų nelaikome.

— Tiesiog smalsauju. Man pačiam dėl to nestigo problemų.

— Užjaučiu.

— Nieko tokio. Esu blaivas jau šešiasdešimt dienų.

Užuot teigiamai paveikusi, naujiena Helenai sužadino nerimą. Volis tebesigrūmė su buteliu, ir iki galutinės pergalės toli šaukė. Staiga Deivido žmona pajuto, kad ją nuvargino ir pokalbis, ir šioji kontora.

— Man derėtų jį vežtis į namus.

— Taip, tikriausiai. Arba jis gali likti drauge su šunimi.

— Nieko kito nenusipelnė. Ryte atsibustų gulėdamas ant sofos, apsirengęs, nežmoniškai skaudančia galva, streikuojančiu skrandžiu, perdžiūvusiu liežuviu ir nenutuoktų, kur esąs. Taip jam ir reikėtų, ar ne?

— Teisingai, bet aš nenorėčiau vėl kuoptis.

— Jis jau...

— Du kartus. Verandoje ir tualete.

— Atleiskit.

— Nieko tokio. Bet jūsų vyras privalo keliauti namo.

— Žinau. Prižadinkime jį.

Deividas atsigaivelėjo ir maloniai paplepėjo su žmona, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Be pašalinės pagalbos išėjo iš kontoros, nusileido laipteliais ir prisiartino prie automobilio. Širdingai padėkojo Voliui, pratisu šūksniu atsisveikino ir net pasisiūlė sėstis prie vairo. Bet Helena nesileido į kalbas. Išsukęs iš Prestono prospekto, jų BMW nuburzgė šiaurės kryptimi.

Tylos pauzė truko penkias minutes, galų gale Helena nerūpestingai pratarė:

— Klausyk, su esminiais siužeto vingiais jau spėjau susipažinti, bet viena kita smulkmena padėtų užpildyti likusias spragas. Kokiame bare lankeisi?

— „Abnerio“. Už poros kvartalų nuo biuro.

Jis sėdėjo taip susmegęs, kad apsiausto apykaklė dengė ausis.

— Anksčiau esi ten buvęs?

— Ne, bet vietelė šauni. Kada nors tave nusivešiu.

— Žinoma. Kodėl gi ne rytoj? Kada tiksliai užsukai į barą?

— Tarp pusės aštuntos ir aštuntos ryto. Sprukau iš kontoros, bėgte įveikiau kelis kvartalus, susiradau „Abnerį“.

— Ir pradėjai gerti?

— O, taip.

— Prisimeni, ką vartojai?

— Nagi, pažiūrėkim, — jis pritilo naršydamas atmintį. — Papusryčiavau Abnerio ypatingosiomis „Kruvinosiomis Merėmis“, iš viso keturiomis. Jos tikrai geros. Paskui užkandau svogūnų žiedų ir susiverčiau keletą pintų alaus. Vėliau pasirodė ponia Spens, ir aš išlenkiau du jos mėgstamus „Perl Harborus“, bet antrąsyk jų neragaučiau.

— Ponia Spens?

— Aha. Ateina į barą kasdien, visada sėdasi ant tos pačios kėdutės ir užsisako tą patį kokteilį.

— Ji tau patiko?

— Nepaprastai. Toki žavi ir karšta.

— Aišku. Ištekėjusi?

— Ne. Devyniasdešimt ketverių metų našlė, turinti kelių milijardų vertės turtą.

— Kitų moterų buvo?

— O, ne, tik ponia Spens. Ji pasišalino maždaug vidurdienį, ir tada, hmm... pietums valgiau mėsainį su skrudintomis bulvytėmis, vėl grįžau prie alaus, galiausiai kažkuriuo momentu užsnūdau.

— Nulūžai?

— Kaip pasakysi.

Trumpam stojo tyla. Ji vairavo įbedusi akis į priekinį stiklą.

— Kaip iš baro sugebėjai nusigauti į tą teisininkų kontorą?

— Atvežė taksistas. Vyrukui sumokėjau keturiasdešimt žalių.

— O kur sėdai į taksi?

Dar viena pauzė.

— Nepamenu.

— Ką gi, mes darome pažangą. Dabar vienas iš svarbesnių klausimų: kaip susiradai „Finlį & Figą“?

Mąstydamas Deividas ėmė linguoti galva. Pagaliau atsiliepė:

— Neįsivaizduoju.

Jiems derėjo daug ką aptarti. Visų pirma gėrimą — kad ir ką ji teigė Voliui, galbūt vyrą išties kamavo bėdos dėl svaigalų? „Rogano Rotbergo“ kompaniją — ar Deividas į ją sugrįš? Ar Rojaus Bartono ultimatumą paminėti? „Finlio & Figo“ firmą — ar jis tikrai ketina ten dirbti? Helenai knietėjo pašnekėti apie galybę dalykų, pateikti ilgą nusiskundimų sąrašą, vis dėlto ji niekaip nepajėgė užgniaužti šypsenėlės. Taip nusitašiusį sutuoktinį matė pirmą kartą, o tai, kaip jis pabėgo iš dangoraižio ir nusibeldė į užkampį, netrukus taps legendos masto šeimynine istorija. Svarbiausia, kad Deividui nebegrėsė jokie pavojai. Ir jam veikiausiai nepasimaišė protas. Problemas dėl pašlijusių nervų galima išspręsti.

— Turiu viena klausimą. — Jo akių vokai pastebimai apsunko.

— Aš turiu aibę klausimų, — atsakė Helena.

— Žinau, bet šiuo metu nenoriu kalbėtis. Pataupyk juos rytojui, kai išsiblaivysiu. Būtų nesąžininga mane pliekti, kol esu girtas.

— Gerai. Kas tau rūpi?

— Ar aš nesuklysiu spėdamas, kad pas mus svečiuojasi tavo tėvai?

— Taip. Jau kurį laiką. Jie labai sunerimę.

— Kaip malonu girdėti. Bet kol namuose sėdės tavo gimdytojai, aš nekelsiu ten kojos. Nenoriu, kad mane matytų tokios būsenos. Supranti?

— Deividai, jie tave myli. Tu kaip reikiant mus išgąsdinai.

— Ko taip visi pašiurpo? Juk tau nusiunčiau porą žinučių, pranešiau, kad man nieko blogo nenutiko. Žinojai, kad esu gyvas. Kodėl kilo tokia panika?

— Verčiau manęs nekiršink.

— Man išpuolė prasta diena, baisus čia daiktas?

— Prasta diena?

— Hmm, geriau pagalvojus, visai nebloga.

— Deividai, gal pasiginčykime rytoj. Argi ne to prašei?

— Taip, bet aš nelipsiu iš automobilio, kol jie neišeis. Prašau?

BMW jau riedėjo Stivensono greitkeliu, kuriame eismo sąlygos tapo gerokai sunkesnės. Slinkdami pirmyn abu tylėjo. Deividas stengėsi neužmigti. Galop Helena kilstelėjo mobilųjį ir paskambino tėvams.

9 SKYRIUS

Daugmaž kartą per mėnesį Rošelė Gibson atvykdavo į kontorą tikėdamasi, kaip visada, prieš darbą ramiai pasėdėti, bet rasdavo atrakintą biurą, užkaistą kavą, pašertą šunį ir poną Figą, kuris netverdavo savame kailyje ir džiugiai regzdavo naują planą, kaip persekioti traumas patyrusius žmones. Tokiais atvejais ji be galo susierzindavo. Permainos ne vien atimdavo tylos akimirkas, kurių triukšminga diena taip stokodavo, bet ir užversdavo papildoma veikla.

Sekretorei vos spėjus žengti per slenkstį, Volis ją užklupo energingu „O, sveika, ponia Gibson“, tarsi nustebęs, kad Rošelė teikėsi pasirodyti darbovietėje ketvirtadienio rytą, 7.30.

— Labas rytas, pone Figai, — anaiptol ne taip entuziastingai atsiliepė ji. Jau žiojosi pridurti: „Kodėl pats taip anksti prisistatėte?“, bet nulaikė liežuvį už dantų. Žinojo apie jo užmačias netrukus išgirsianti.

Apsirūpinusi kava, jogurtu ir laikraščiu, stengdamasi į jį nekreipti dėmesio, Rošelė atsisėdo prie stalo.

— Vakar susipažinau su Deivido žmona, — informavo Volis, įsitaisęs tolimiausioje stalo pusėje. — Labai miela ir žavi moteris. Sakė, kad jis nepiktnaudžiauja alkoholiu, o prisigeria tik retsykiais. Turbūt dėl įtampos. Bent jau man taip atsitikdavo. Kalta būdavo vien tik įtampa.

Kai norėdavo gerti, Voliui dingsties nereikėdavo. Jis girtaudavo po sunkios darbo dienos, o ramesniu metu per pietus išlenkdavo vyno. Maukdavo svaigalus ir prislėgtas sunkumų, ir golfo aikštyne. Rošelė visko prisižiūrėjo ir prisiklausė. Pati taip pat sekė rezultatus — blaivumo etapas tęsėsi jau du mėnesius. Toks jau tas Volio gyvenimas — nuolatinis kokios nors pažangos skaičiavimas. Tiek ir tiek dienų nesiliesta prie alkoholio. Po tiek ir tiek dienų bus atgautas vairuotojo pažymėjimas. Tiek ir tiek dienų užtruks paskutinis skyrybų procesas. Ir, deja, tiek ir tiek dienų liko, kol jį paleis iš reabilitacijos klinikos.

— Kada ji atvažiavo? — paklausė Rošelė nepakeldama akių nuo laikraščio.

— Po aštuntos. Deividas išėjo savo jėgomis, netgi siūlėsi vairuoti. Bet žmona užprotestavo.

— Buvo susisielojusi?

— Elgėsi gana šaltakraujiškai. Akivaizdžiai jautė palengvėjimą. Svarbiausia, ar jis ką nors atsimins. Ir jei taip, ar nuspręs vėl mus susirasti. Ar tikrai atsisakys darbo didelėje firmoje ir krūvos žalių? Mažai tikėtina.

Sekretorė irgi tuo abejojo, tačiau į pokalbį nesivėlė. „Finlio & Figo“ kontora netiko veikėjams, įpratusiems dirbti stambiose kompanijose, savo diplomus gavusiems Harvardo teisės mokykloje, ir, atvirai šnekant, Rošelė nenorėjo, kad gyvenimą komplikuotų dar vienas teisininkas. Jai su kaupu užteko dviejų.

— Bet man jis praverstų, — pratęsė Volis, ir ji suvokė tuojau sužinosianti apie naujausią jo išmonę. — Ar teko girdėti apie vaistą nuo cholesterolio, vadinamą „Krayoxx“?

— Jau domėjotės.

— „Krayoxx“ sukelia širdies smūgį ir insultą, o tiesa aiškėja tik dabar. Atplūsta pirma bylinėjimosi banga, kuri galbūt aprėps dešimtis tūkstančių ieškinių. Kolektyvinės žalos išieškotojai sukruto. Vakar bendravau su rimta Fort Loderdeilio firma. Tenykščiai jau pateikė kolektyvinį ieškinį ir šniukštinėja naujų bylų.

Rošelė, lyg nieko neišgirdusi, atsivertė kitą laikraščio puslapį.

— Žodžiu, kitas porą dienų dairysiuos nukentėjusių nuo „Krayoxx“ ir pagalbos tikrai neatsisakyčiau. Ponia Gibson, ar jūs klausotės?

— Be abejo.

— Kiek klientų esame įtraukę į savo duomenų bazę? Ir dabartinių, ir buvusių?

Ji suirzusi paragavo jogurto.

— Šiuo metu turime apie du šimtus aktyvių bylų.

Jei vieną ar kitą bylą „Finlio & Figo“ kontora laikydavo aktyvia, tai dar nereiškė, kad ji būtinai privalėjo patraukti teisininkų dėmesį. Dažniausiai taip vadindavo apleistus reikalus, kurių niekas nesivargindavo baigti tvarkyti. Per savaitę Volis paprastai gilindavosi į tris dešimtis bylų — skyrybų, testamentų, nekilnojamojo turto, traumų, girtų vairuotojų, smulkių ginčų dėl sutarčių, — o dar maždaug penkiasdešimties uoliai privengdavo. Mieliau naujus klientus priimantis ir šiek tiek už partnerį geriau besitvarkantis Oskaras turėdavo apytikriai šimtą atvirų bylių. Pridėjus kelias pasimetusias, paslėptas arba dingusias be žinios, skaičius visuomet svyruodavo ties dviem šimtinėmis.

— O kaip užbaigtos? — pasitikslino jis.

Rošelė vėl siurbtelėjo kavos ir antrąsyk suniurnėjo:

— Kai paskutinį kartą tikrinau, kompiuteris parodė, kad nuo 1991-ųjų sutvarkėme tris tūkstančius bylų. Kas sudėta viršuje, nežinau.

Antras aukštas atstojo pačių įvairiausių daiktų sandėlį: palaikių teisės knygų, pasenusių kompiuterių ir tekstų rengimo sistemų, nepanaudotų kontoros išteklių ir tuzinų dėžių su bylomis, kuriomis Oskaras pasirūpino anksčiau nei susirado jaunesnįjį partnerį.

— Trys tūkstančiai. — Volis patenkintas išsišiepė, sakytum toks didžiulis skaičius būtų bylojęs apie ilgą ir sėkmingą karjerą. — Štai, koks planas, ponia Gibson. Aš brūkštelėjau žinutės apmatus, kuriuos išspausdinsite ant mūsų laiškinio popieriaus. Ją išsiųsime tiek šiuometiniams, tiek praeities klientams. Kiekvienam, įvestam į mūsų duomenų bazę.

Rošelė pagalvojo apie visus žmones, kurie apleisdavo „Finlį & Figą“ nepatenkinti. Apie nesumokėtus honorarus, bjaurius laiškus, grūmojimus pareikšti ieškinius dėl profesinio aplaidumo. Netgi turėjo aplanką, pažymėtą užrašu „Grasinimai“. Per daugelį metų pasitaikė koks tuzinas buvusių klientų, kurie taip siuto, kad savo apmaudą išliejo ant popieriaus lapo. Pora prižadėjo advokatus patykoti ir prikulti. Vienas užsiminė apie snaiperio šautuvą.

Kodėl nepalikus tų vargšelių ramybėje? Jie prisikentėjo užtektinai, kai į biurą užsuko pirmą kartą.

Volis pašoko ir priėjo nešinas laišku. Neturėdama kitos išeities, sekretorė jį paėmė ir perskaitė.

Gerbiamas (-a)

Saugokitės „Krayoxx“! Paaiškėjo, kad „Varrick Labs“ gaminamas vaistas nuo cholesterolio sukelia širdies smūgį ir insultą. Juo prekiaujama jau šešerius metus, bet moksliniai įrodymai tik dabar atskleidė mirtiną šalutinį poveikį. Jeigu vartojate „Krayoxx“, tučtuojau jo atsisakykite.

Priešakyje būsimo bylinėjimosi dėl „Krayoxx“ atsidūrė „Finlio & Figo“ advokatų kontora. Nerūkus imsimės sudėtingų žygių patraukti „Varrick“ į teismą ir prisijungsime prie kolektyvinio, šalies mastu pareikšto ieškinio.

Prisidėkite prie bendrų pastangų! Jeigu jums arba jūsų pažįstamiems buvo prirašytas „Krayoxx“ galite iškelti civilinę bylą. Mums dar svarbiau tuojau pat sulaukti jūsų skambučio, jei žinote apie atvejus, kai „Krayoxx“ gėrusį žmogų pakirto širdies priepuolis. „Finlio & Figo“ teisininkai pas jus atvažiuos ne vėliau kaip po kelių valandų.

Nedelskite. Skambinkite. Mes tikimės finansiškai itin sėkmingo susitarimo.

Nuoširdžiai jūsų,

advokatas ir teisės patarėjas Volis T. Figas

— Ar Oskaras matė laišką? — paklausė ji.

— Dar ne. Neblogai, tiesa?

— Jūs nusiteikęs rimtai?

— O, taip, ponia Gibson. Mes sulaukėme puikiausios progos.

— Dar viena aukso gysla?

— Kur kas už ją geriau.

— Ir jūs norite pasiųsti tris tūkstančius laiškų?

— Aha, išspausdinkite juos, aš pasirašysiu, o vokai iškeliaus kartu su kita šiandienos korespondencija.

— Pašto išlaidos sieks daugiau nei tūkstantį žalių.

— Ponia Gibson, už vieną „Krayoxx“ bylą advokatas uždirbs vidutiniškai du šimtus tūkstančių, ir čia tik kukliais skaičiavimais. Galimas daiktas, atlygis išaugs net iki keturių šimtų tūkstančių. Įsivaizduokite, jei rasime dešimt tokių bylų — aritmetinius veiksmus atlikti nesudėtinga.

Rošelė skaičiuoti mokėjo, todėl jos pasipriešinimas prislopo. Mintys nukrypo į perspektyvas. Per sekretorės stalą nuolat kursuodavo advokatų žurnalai ir informaciniai biuleteniai, todėl ji buvo perskaičiusi tūkstančius istorijų apie įspūdingus verdiktus ir dosnius sandėrius. Apie teisininkus, kurie honorarų pavidalu gaudavo milijonus.

„F & F“ partneriai, be abejo, jai duotų didelę premiją.

— Gerai, — tarė Rošelė nustumdama laikraštį į šalį.

Neilgai trukus Oskaras su Volių vėl susikivirčijo dėl „Krayoxx“. Vyresnysis partneris atvyko į biurą devintą ryto ir šalia priimamojo stalo kaipmat pastebėjo sambrūzdį. Sekretorė darbavosi kompiuteriu. Spausdintuvas dūzgė visu pajėgumu. Volis pasirašinėjo laiškus. Pabudo netgi GM, kuris dabar žiopsojo į plušančius žmones.

— Ką visa tai reiškia? — griežtai paklausė Oskaras.

— Tu girdi, kaip veikia kapitalizmas, — džiugiai atsiliepė kolega.

— Apie ką, po velnių, kalbi?

— Apie pastangas apsaugoti traumuotų asmenų teises. Pasitarnauti klientams. Išguiti iš rinkos pavojingus produktus. Įstatymus pažeidžiančias korporacijas atiduoti į teismą.

— Vaikytis greitukes, — pridūrė Rošelė.

Nutaisęs pasibjaurėjimo miną Oskaras žengė į savo kabinetą ir užtrenkė duris. Nespėjus nusivilkti apsiausto ir į stovą nuleisti skėčio, prie jo stalo išdygo keksiuką kramsnojantis, vienu iš laiškų mosikuojantis Volis.

— Tu privalai paskaityti, Oskarai. Jis nuostabus!

Vyresnysis partneris susipažino su laiško turiniu, bet jo kaktoje raukšlės gilėjo sulig kiekviena pastraipa.

— Susimildamas, nejaugi ir vėl, — baigęs skaityti paskelbė. — Kiek ruošiesi jų išsiųsti?

— . Tris tūkstančius. Visam klientų sąrašui.

— Ką? Pagalvok apie pašto išlaidas. Apie vėjais paleistą laiką. Tu kartojiesi. Visą kitą mėnesį lakstysi kontoroje spygaudamas apie „Krayoxx“, išeikvosi šimtą valandų bevertėms byloms, ir taip toliau, ir panašiai. Baik, Voli, mes jau esame tai patyrę. Užsiimk produktyvia veikla.

— Pavyzdžiui?

— Nuvažiuok į kokios nors ligoninės priimamąjį, pasidairyk rimtai traumuotų žmonių. Argi reikia tau aiškinti, kaip ieškoti gerų bylų?

— Oskarai, man įgriso šitas mėšlas. Noriu užsidirbti. Dėl įvairumo pabandykime susitelkti į stambų laimikį.

— Mano žmona vartoja „Krayoxx“. Dievina jį.

— Ar liepei atsisakyti vaisto, pranešei apie mirtiną jo poveikį?

— Žinoma, ne.

Jųdviejų balsams garsėjant, Rošelė nuslinko prie Oskaro kabineto ir tyliai jį uždarė. Grįžtant prie stalo, netikėtai atsivėrė laukujės durys. Ant slenksčio stovėjo Deividas Zinkas, gyvas ir blaivas, plačiai besišypsantis, apsirengęs dailiu kostiumu ir kašmyro apsiaustu, su dviem storais, sausakimšais lagaminėliais rankose.

— Nagi, nagi, ar tik čia ne ponas Harvardas? — prabilo Rošelė.

— Aš sugrįžau.

— Stebiuosi, kad sugebėjote mus rasti.

— Lengva nebuvo. Kur mano kabinetas?

— Hmm... vargu ar laisvą kambarį turėsime. Šį klausimą vertėtų aptarti su abiem bosais, — ji kryptelėjo galva į Oskaro duris už kurių atsklido balsai.

— Vadinasi, jie ten?

— Taip. Dieną paprastai pradeda nuo barnių.

— Aišku.

— Klausykit, Harvardai, ar tikrai žinote, ką darote? Juk patekote į visiškai kitokį pasaulį. Prašmatnų korporacinės teisės gyvenimą iškeisdamas į žemutinę lygą, kur galite rimtai nukentėti, jūs smarkiai rizikuojate. O pinigų, guldau galvą, neužsidirbsite.

— Ponia Gibson, didelėje firmoje jau dirbau. Verčiau nušoksiu nuo tilto nei grįšiu atgal. Man užteks ir to, jei leisite įsitaisyti kokiame nors kambarėlyje.

Prasidarė durys ir į priimamąjį išniro Volis su Oskaru. Pamatę Deividą, stovintį priešais Rošelės stalą, jiedu suakmenėjo.

— O, labas rytas, Deividai, — nusišypsojo jaunesnysis partneris. — Atrodai stebėtinai sveikas.

— Dėkui. Norėčiau atsiprašyti dėl vakarykščio elgesio, — kalbėdamas jis visiems trims linktelėjo. — Užklupote mane baigiamojoje neįprasto epizodo stadijoje, bet toji diena buvo labai svarbi mano gyvenimui. Išėjau iš stambios firmos ir dabar esu čia, pasirengęs dirbti.

— Ką konkrečiai? — pasiteiravo Oskaras.

Deividas nežymiai patraukė pečiais, lyg nežinotų, ką atsakyti.

— Pastaruosius penkerius metus kankinausi prekybos akcijomis garantijų požemiuose, buvau susitelkęs į antrines, tretines vertybinių popierių rinkas, iš esmės aptarnavau tarptautines užsienio korporacijas, kurios vengia mokėti mokesčius bet kokiame pasaulio krašte. Nesijaudinkite, jeigu nesuvokiate, apie ką šneku. Nenutuokia niekas. Paprasčiau kalbant, negausi, iš mūsų, idiotų, sudaryta grupė liejo prakaitą belangėje patalpoje po penkiolika valandų per dieną ir nepaliaujamai augino dokumentų šūsnis. Aš niekada nebuvau nei teismo salėje, nei, atvirai sakant, teismo rūmuose, nemačiau mantiją dėvinčio teisėjo, nesiūliau pagalbos asmeniui, kuriam reikėjo tikro teisininko. Štai atsakymas į jūsų klausimą, pone Finli: esu pasiruošęs daryti bet ką. Laikykite mane ką tik teisės mokyklą baigusiu naujokėliu, kuris neskiria savo pasturgalio nuo skylės žemėje. Bet aš sparčiai mokausi.

Dabar jiems derėjo aptarti atlygį, tačiau šnekėtis apie pinigus Rošelės akivaizdoje partneriai nejautė jokio noro. Sekretorė, be abejo, pareikalaus, kad jų nusamdytas žmogus — teisininkas ar bet kas kitas — gautų mažesnį atlyginimą už ją.

— Vietos yra antrame aukšte, — tarė Volis.

— Bus gerai.

— Ten sukrauname visokį šlamštą, — pridūrė Oskaras.

— Bus gerai, — pakartojo Deividas, kilstelėdamas abu lagaminus, pasirengęs įsikraustyti.

— Viršuje nesilankiau daugelį metų, — Rošelė, aiškiai nepatenkinta netikėta plėtra, užvertė akis.

Siauros, greta virtuvės įstatytos durys vedė laiptatakio link. Deividas sekė paskui Volį, Oskaras lipo aukštyn procesijos gale. Jaunesnysis partneris džiaugėsi, kad atsirado žmogus, padėsiantis užsiimti „Krayoxx“ bylomis. Oskaras tegalėjo galvoti pinigus, kuriuos galbūt pasiglemš alga, pajamų mokesčiai, jų lengvatų praradimas ir, apsaugok Viešpatie, sveikatos draudimas. „Finlis & Figas“ papildomais atlygiais nesišvaistė — nesiūlė jokių kaupiamosios, individualiosios ar kitokios rūšies pensijos sąskaitų, nesiteikė apmokėti nei sveikatos priežiūros, nei dantų tvarkymo. Rošelė niurzgėjo ne vienus metus, nes buvo priversta pati pirkti draudimo liudijimą, kaip ir abu partneriai. Kas, jeigu jaunasis Deividas tikėjosi sveikatos draudos?

Kopdamas laiptais aukštyn Oskaras jautė, kaip jį prislėgė vis sunkėjanti papildomų išlaidų našta. Kuo daugiau pinigų išleis kontorai, tuo mažiau jų parsineš namo. Pensijos metas, rodės, nutolo į dar tolimesnę ateitį.

Ko jau ko, o šlamšto antrame aukšte tikrai nestigo: tamsioje, dulkėtoje, voratinkliais apraizgytoje atliekų saugykloje riogsojo seni baldai ir dokumentų dėžės.

— Man čia patinka, — tarė Deividas, kai Volis įjungė lemputę.

Jis turbūt pakvaišo, dingtelėjo Oskarui.

Tačiau patalpoje stovėjo nedidukas rašomasis stalas ir pora kėdžių. Naujasis kolega prieš save tematė galimybes. Be to, kambarys turėjo du langus. Saulės šviesa taps maloniu gyvenimo priedu. Kai lauke sutems, jis jau bus grįžęs namo, kur drauge su Helena mėgins užmegzti naują gyvybę.

Oskaras nubraukė didžiulį voratinklį.

— Klausyk, Deividai, — prabilo, — didelės algos pasiūlyti negalime, ir savo honorarus tau reikės užsidirbti pačiam. Lengva tikrai nebus, bent jau iš pradžių.

Iš pradžių? Dėl apgailėtinų honorarų Oskaras vertėsi per galvą ilgiau nei tris dešimtmečius.

— Kaip tarsimės?

Oskaras pažiūrėjo į Volį, šis nusigręžė į sieną. Per penkiolika metų jiedu nė karto nesamdė bendradarbio ir neketino jo ieškoti. Deivido pasirodymas abu suglumino.

Kaip vyresnysis partneris, Oskaras manė turįs imtis iniciatyvos.

— Galime mokėti tūkstantį žalių per mėnesį, ir tu gausi pusę iš mokesčių, kuriuos paklos tavo atvesti klientai. Po pusmečio sąlygas persvarstysime.

Volis skubiai įsiterpė:

— Artimiausiu metu sunkumų netrūks, nes gatvėse pilna varžovų.

— Retsykiais tau perleisime vieną kitą iš savo klientų, — pridūrė Oskaras.

— Ir atrieksime dalį „Krayoxx“ bylos, — pranešė Volis, tarytum jie būtų neabejoję, kad firmai klius milžiniški užmokesčiai.

— Kokios bylos? — nesuprato Deividas.

— Nekreipk dėmesio, — susiraukęs atsakė Oskaras.

— Klausykit, bičiuliai, — nusišypsojo Deividas, iš pažiūros gerokai labiau atsipalaidavęs už porelę partnerių. — Pastaruosius penkerius metus gaudavau neblogą algą. Išleidau gana daug, bet nemaža jos dalis liko banke. Dėl manęs nesijaudinkite. Darbo sąlygos man priimtinos.

Sulig paskutiniu žodžiu jis atkišo ranką Oskarui, paskui spustelėjo Volio delną.

10 SKYRIUS

Deividas tvarkėsi visą valandą. Nuo stalo ir kėdžių nuvalė dulkes. Virtuvėje susirado „Hoover“ dulkių siurblį ir išsiurbė medines grindis. Šiukšlių prikimšo tris didžiulius maišus ir juos išnešė į mažutę, užpakalinėje namo dalyje įrengtą verandą. Protarpiais sustingdavo ir pasigrožėdavo langais bei saulės šviesa, kaip niekad nesielgdavo „Rogano Rotbergo“ kompanijoje. Žinoma, giedrą dieną atsiveriantis Mičigano ežeras tiesiog kerėdavo, bet per pirmuosius firmoje praleistus metus jis spėjo suvokti, jog laiko, kurį praleisdavai spoksodamas iš „Trust“ bokšto, niekas neapmokėdavo. Naujokus nugrūsdavo į bunkerio tipo gardus, kur jie plūkdavosi kiauromis paromis, iš galvos išmetę saulės spindulius ir svajas. Šiuo metu Deividas nepajėgė atsitraukti nuo langų. Vaizdas, reikia pripažinti, akies neprikaustė. Nukreipęs žvilgsnį apačion jis matė masažo saloną, tolėliau įžiūrėjo Prestono, Bičo ir Trisdešimt aštuntosios gatvių sankirtą, kur, įvykus avarijai, stvėrė metalo nuolaužą ir nuvijo tą šliužą Golstoną. Už sankryžos driekėsi kitų perdirbtų namelių kvartalas.

Panorama gal ir nekokia, bet Deividui ji vis tiek patiko. Reginys simbolizavo gyvenimo pokyčius, naują iššūkį. Laisvę.

Volis kas dešimt minučių užsukdavo patikrinti, kaip naujajam bendradarbiui einasi, ir gana greitai paaiškėjo, kad jis kažką sumąstė.

— Deividai, — maždaug po valandos pasakė, — vienuoliktą privalau nuvykti į teismą. Į ištuokų teismą. Abejoju, ar kada esi ten buvęs, todėl pamaniau, kad galėtum prie manęs prisidėti ir aš tave supažindinčiau su teisėju.

Valymo darbai spėjo pabosti, todėl Deividas atsakė:

— Keliaujame.

Jiems išeinant pro užpakalines duris, Volis pasidomėjo:

— Čia tavo visureigis „Audi“?

— Mano.

— Galėtum sėstis už vairo? O kalbėti leisk man.

— Žinoma.

Kai jiedu išsuko į Prestono prospektą, Volis tarė:

— Jei atvirai, prieš metus mane nubaudė dėl vairavimo išgėrus ir laikinai atėmė pažymėjimą. Štai ir atskleidžiau tiesą. Manau, mes privalome būti nuoširdūs.

— Aišku. Na, tu jau matei, kaip atrodau nusilesęs.

— Taip, taip. Bet žavioji tavo žmona minėjo, kad svaigalais nepiktnaudžiauji. O mano istorija visai kitokia. Esu blaivas jau šešiasdešimt vieną dieną. Kiekviena iš jų tolygi sunkiam išbandymui. Vaikštau į anoniminių alkoholikų susirinkimus, porą sykių gulėjau reabilitacijos klinikoje. Ką dar norėtum išgirsti?

— Šita tema pokalbio nekreipiau.

— Oskaras kas vakarą išlenkia po kelis stiklelius. Patikėk, turint tokią pačiutę, svaigalai būtini, bet savo polinkį jis kontroliuoja. Kai kurie žmonės sugeba apsiriboti dviem trimis dozėmis, o paskui negerti ištisas dienas ar net savaites. Kiti neįstengia sustoti, kol atsijungia — vakar pats taip elgeisi.

— Dėkui, kad priminei, Voli. Beje, kur mes važiuojame?

— Į Deilio centrą, Vakarų Vašingtono 50. Man kol kas sekasi neblogai. Žinai, metęs gerti buvau keturis ar penkis kartus.

— Iš kur galėčiau žinoti?

— Tiek to, užteks šnekėti apie girtavimą.

— Kokia toji Oskaro žmona?

Volis švilptelėjo ir trumpam nusisuko į šoninį langą.

— Sunkiai sukalbama moteris. Užaugo viename iš gražesnių miesto rajonų, turėjo tėvą, kuris į darbą eidavo apsirengęs kostiumu ir pasirišęs kaklaraištį, o ne vilkėdamas kokią nors uniformą, nuo pat mažens tikėjo esanti geresnė už kitus. Tikra akiplėša. Rimtai suklydo tuokdamasi su Oskaru, nes, supranti, galvojo ištekanti už teisininko. Juk jie maudosi piniguose, tiesa? Ne visai. Oskaras neuždirba tiek, kad ją patenkintų, ir žmona nuolat jį kritikuoja, nes jai norisi daugiau šlamančiųjų. Toji moteris man kelia pasišlykštėjimą. Judu niekada nesusitiksite, nes ji atsisako kelti koją į kontorą ir tai mane visiškai tenkina.

— Kodėl gi jiems neišsiskyrus?

— Tą patį kartoju daugelį metų. Man asmeniškai skyrybos nekelia jokių problemų. Šiuo keliu ėjau keturis sykius.

— Keturis?

— Aha, ir kiekvienas žygis buvo vertas kančių. Juk žinai, kaip kalbama — ištuoka brangiai kainuoja, nes ji apsimoka, — Volis nusijuokė iš senos, nuvalkiotos replikos.

— Ar dabar tu vedęs? — gan atsargiai pasidomėjo Deividas.

— Ne-e, vėl dairausi grobio, — išdidžiai atsakė Volis, tarytum nuo jo nebūtų apsaugota nė viena moteris.

Pašnekovui sunkiai pavyko įsivaizduoti atgrasesnės išvaizdos žmogų, baruose arba per vakarėlius rėžiantį sparną apie kitos lyties atstoves. Taigi beveik per penkiolika minučių jis sužinojo bendraująs su sveikstančiu alkoholiu, kuris turėjo keturias buvusias žmonas, keletą sykių gydėsi reabilitacijos klinikoje ir mažiausiai vieną kartą buvo baustas už vairavimą išgėrus. Deividas nusprendė liautis klausinėjęs.

Pusryčiaudamas su Helena jis panaršė internetą ir išsiaiškino, jog (1) prieš dešimtmetį „Finlis & Figas“ be teismo susitarė su ankstesne sekretore, kuri pateikė ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo; (2) valstijos advokatų asociacija pareiškė Oskarui papeikimą dėl to, kad iš kliento, panūdusio skirtis su antrąja puse, jis užsiprašė per didelės kainos; (3) iš valstijos advokatų asociacijos Volis sulaukė dviejų papeikimų, nes „įžūliai kabinėjosi“ prie klientų, traumuotų per autoavarijas, o kartą įsivėlė į pasibjaurėtiną reikalą, kai apsirengė mediko darbo drabužiais ir ligoninėje prasibrovė pas rimtai sužeistą paauglį, kuris po valandos numirė; (4) mažiausiai keturi klientai firmai iškėlė bylą dėl tariamo profesinio aplaidumo, nors neaišku, ar jiems atlygino žalą; (5) apie „F & F“ kandžiame straipsnyje užsiminė teisės etikos dėstytojas, kuriam įkyrėjo teisininkų reklamos. Ir visa tai jis atkapstė vien tik per pusryčių metą.

Helena sunerimo, bet Deividas kaip užkietėjęs cinikas paskelbė, esą tokia abejotina veikla nė iš tolo neprilygo žvėriškai teisei, kuria vertėsi šaunieji „Rogano Rotbergo“ firmos darbuotojai. Ginčą jis laimėjo, vos tiktai priminė Striko upės bylą. Striką, Viskonsino valstijos upę, be paliovos dergė liūdnai pagarsėjusi chemikalus gaminanti „Rogano Robergo“ žmonių atstovaujama kompanija, bet po dešimtmečius trunkančio nuožmaus bylinėjimosi ir juridinių, meistriškai užtęsiamų vaidų teršalai į vandenį tebeplūdo.

Volis įniko naršyti savo lagaminą.

Dangaus fone pasirodė dangoraižių kontūrai ir Deividas nužvelgė aukštus, didingus, centrinėje Čikagos dalyje susispietusius pastatus. Pačiame viduryje stūksojo „Trust“ bokštas.

— Dabar būčiau ten, — tyliai, kone sau tarstelėjo jis.

Volis pakėlė akis, išvydo milžiniškus statinius ir bemat perprato, kokios mintys sukosi Deivido galvoje.

— Kuriame? — paklausė.

— „Trust“ bokšte.

— Vieną vasarą, dvejus metus pasimokęs teisės mokykloje, atlikau praktiką „Sears“ bokšte. „Martino & Vilerio“ firmoje. Maniau, jog būtent to ir troškau.

— Kas atsitiko?

— Neišlaikiau advokatūros egzamino.

Naujieną Deividas pridėjo prie ilgėjančio trūkumų sąrašo.

— Tu nepasigesi buvusios darbovietės? — pasiteiravo Volis.

— Ne, mane išmuša prakaitas vien žiūrint į tą pastatą. Prie jo artintis nenoriu.

— Suk kairėn, į Vašingtono gatvę. Mes beveik vietoje.

Ričardo Dž. Deilio centre jie nužingsniavo pro apsaugos skenerius ir liftu pakilo į septynioliktą aukštą. Šioje vietoje bruzdėjo advokatai su savo klientais, tarnautojai ir farai, zujantys aplinkui arba susispietę į būrelius ir įsigilinę į rimtus pokalbius. Ore kybojo teisingumas, regis, visiems keliantis baimę.

Deividas nenumanė, kur einąs ir ką čia veikiąs, todėl nesitraukė nuo Volio, kuris jautėsi kaip namuose. Naujasis „F & F“ bendradarbis nešėsi tiktai lagaminėlį su bloknotu. Jie sparčiai braukė palei teismo sales, batų kulnais stuksendami per nuzulintas marmurines plyteles.

— Tu tikrai niekada iš vidaus nematei teismo salės? — paklausė Volis.

— Bent jau nuo studijų laikų.

— Neįtikima. Ką veikei paskutinius penkerius metus?

— Vargu ar norėtum žinoti.

— Tavo tiesa. — Volis dūrė pirštu į sunkias dvivėres salės duris. Ant jų pritvirtinta iškaba skelbė:“ Kuko apygardos teismas — ištuokų skyrius, garbusis teisėjas Čarlzas Bredberis“. — Štai ir atėjome.

— Kas tas Bredberis? — pasidomėjo Deividas.

— Netrukus pamatysi.

Volis atidarė duris ir žengė vidun. Ant suoliukų sėdėjo keli išsisklaidę žiūrovai. Priešakyje lūkuriavo nuobodžiaujantys advokatai. Liudytojo kėdė dunksojo tuščia; kol kas nevyko joks teismo procesas. Teisėjas Bredberis neskubėdamas skaitė kažkokį raštą. Deividas su Volių įsitaisė antroje eilėje. Pastarasis akimis permetė salę, išvydo klientę ir nusišypsojęs linktelėjo.

Jis sukuždėjo:

— Dabar — ne teismo, o atvirų durų diena. Paprasčiau kalbant, šiandien teisėjas gali patenkinti tavo prašymus, pritarti eiliniams formalumams ir užsiima kitokiomis smulkmenomis. Anoji poniutė trumpa geltona suknele yra numylėtinė mūsų klientė Diana Naksol, ir ji tikisi, kad netrukus vėl išsiskirs su vyru.

— Vėl? — Deividas dirstelėjo į moterį. Diana jam pamerkė. Peroksidinė blondinė iškiliu biustu ir pažastis siekiančiomis kojomis.

— Jau esu jai atstovavęs. Dabar padėti išsituokti turėčiau antrą kartą. Jei neklystu, ji skyrėsi bent tris sykius.

— Tavo klientė man panaši į striptizo šokėją.

— Manęs nenustebintų niekas.

Garbusis Bredberis pasirašinėjo dokumentus. Prie teisėjo pakylos prisigretindavo advokatai, kurie su juo šnektelėdavo, gaudavo, ko norėdavo, ir pasišalindavo. Prabėgo penkiolika minučių ir Volis ėmė nekantrauti.

— Pone Figai, — tarė teisėjas.

Volis su Deividu žengė pro užtvarą, praėjo pro stalus ir prisiartino prie gana žemos pakylos, ties kuria stovėdami advokatai galėjo bendrauti su garbiuoju teisėju kone akių lygyje. Bredberis nustūmė mikrofoną į šoną, idant kiti negirdėtų jų pokalbio.

— Kaip gyvuojate? — paklausė.

— Turime naują bendradarbį, sere, — išdidžiai atsakė Volis. — Susipažinkite su Deividu Zinku.

Deividas ištiesė ranką virš pakylos ir teisėjas šiltai ją paspaudė.

— Sveiki atvykę į mano teismo salę.

— Deividas anksčiau dirbo centre, vienoje iš stambių firmų. Dabar nori pamatyti tikrąją teisingumo pusę.

— Iš pono Figo neką tesužinosite, — prunkštelėjo Bredberis.

— Jis mokėsi Harvardo teisės mokykloje, — dar išdidžiau pareiškė Volis.

— Tokiu atveju ką veikiate čia? — kuo rimčiausiai pasiteiravo teisėjas.

— Darbas didelėje firmoje man įgriso, — paaiškino Deividas.

Volis išsitraukė dokumentų šūsnelę ir perdavė juos Bredberiui.

— Mums iškilo šiokių tokių keblumų. Aš atstovauju žaviajai Dianai Naksol, anai moteriškei, sėdinčiai ketvirtoje eilėje.

Teisėjas pašnairavo virš savo skaitymo akinių.

— Lyg ir matyta.

— Aha, čia lankėsi maždaug prieš metus. Dėl antrų ar trečių skyrybų.

— Jeigu neapsirinku, apsirengusi lygiai taip pat, kaip ir aną kartą.

— Pritariu. Suknelė ta pati, bet papai nauji.

— Jau išdykavote?

— Dar ne.

Deividui pakirto pakinklius. Atvirame teisme advokatas ir teisėjas plepėjo apie seksą su kliente, nors jųdviejų pašnekesio niekas negirdėjo.

— Na, kokios problemos? — paklausė Bredberis.

— Man nesumokėjo. Ji skolinga tris šimtines, kurių niekaip negaliu išspausti.

— Kokias kūno dalis spūsčiojote?

— Cha cha. Ji atsisako mokėti.

— Su jūsų reikalu turėčiau susipažinti įdėmiau.

Volis nusisuko ir mostu pakvietė ponią Naksol prieiti. Klientė atsistojo, išsirangė iš už suoliuko ir pajudėjo į priešakinę salės dalį. Teisininkai nuščiuvo. Pora snūduriavusių teismo tvarkdarių atsibudo. Likusieji žiūrovai išpūtė akis. Blondinei kulniuojant, suknelė atrodė dar trumpesnė, be to, ji avėjo smailiakulnius batelius su platformomis, kokių nedrįstų apsiauti netgi kekšė.

Teisėjas Bredberis apsimetė jos nepastebįs. Jo dėmesį prikaustė bylos turinys.

— Eilinės taikios skyrybos, ar ne, pone Figai?

— Teisingai, garbusis teisėjau, — kaip pridera atsakė Volis.

— Viskas gerai?

— Taip, neskaitant smulkmenos dėl užmokesčio.

— Ką tik pastebėjau. — Bredberis suraukė antakius. — Regis, skolos likutis siekia tris šimtus.

— Teisingai, garbusis teisėjau.

Įsispitrijęs virš skaitymo akinių, Bredberis iš pradžių nužvelgė jos krūtinę, galiausiai pažiūrėjo į akis.

— Ar jūs, ponia Naksol, pasirengusi sumokėti?

— Taip, gerbiamas teisėjau, — spigiu balsu atsakė ji. — Bet tik kitą savaitę. Matot, šeštadienį aš išteku ir kol kas negaliu sukrapštyti tokios sumos.

Šnairuodamas tai į blondinės biustą, tai į veidą, garbusis teisėjas atsakė:

— Ponia Naksol, iš savo patirties žinau, kad užbaigus skyrybų procesą skolos advokatams lieka nesumokėtos. Aš noriu, kad mano teisininkams būtų atlyginta anksčiau nei pasirašysiu galutinį sprendimą. Pone Figai, kiek jūs iš viso užsiprašėte?

— Šešis šimtus. Pusę gavau avansu.

— Šešis šimtus? — neva pritrenktas pakartojo Bredberis. — Ponia Naksol, honoraras labai nedidelis. Kodėl nesumokėjote savo advokatui?

Jos akys ūmai sudrėko.

Kiti teisininkai ir žiūrovai negirdėjo, apie ką trijulė kalbėjosi, tačiau žvilgsnių neatplėšė nuo Dianos, ypač nuo jos kojų ir batelių. Deividas nustėro matydamas, kaip atvirame teisme išviliojami pinigai, ir atšlijo dar toliau.

Bredberis pasirengė lemiamam smūgiui. Nežymiai pakėlęs balsą išrėžė:

— Ponia Naksol, šiandieną jūsų skyrybų prašymo nepatenkinsiu. Pirmiausia atsiskaitykite su advokatu ir tada aš pasirašysiu dokumentus. Supratote?

Šluostydamasi skruostus ji suskato melsti:

— Prašau...

— Atleiskite, bet mano laive galioja griežta tvarka. Aš primygtinai reikalauju, kad įsipareigojimai būtų vykdomi — kalbu apie alimentus, paramą vaikams, mokesčius teisininkams. Čia tik trys šimtai dolerių. Pasiskolinkite juos iš draugės.

— Aš bandžiau, garbusis teisėjau, bet...

— Susimildama. Panašius atsikalbinėjimus girdžiu nuolat. Jūs laisva.

Blondinė apsisuko ir nusiūbavo šalin, garbusis teisėjas geidulingai stebėjo kiekvieną moters žingsnį. Volis irgi nenuleido akių nuo savo klientės, linguodamas galva, gėrėdamasis vaizdu, tarsi pasiruošęs ant jos šokti. Kai durys užsidarė, teismo salė atgavo kvapą. Bredberis nurijo gurkšnelį vandens ir paklausė:

— Dar kas nors?

— Taip, teisėjau. Džoana Brener. Skyrybos taikios, turtas pasidalintas, jokių vaikų ir, tai svarbiausia, man sumokėta iki paskutinio cento.

— Pakvieskite ją.

— Vargu ar aš turiu skyrybų teisei reikalingų savybių, — prisipažino Deividas.

Jiedu vėl riedėjo automobiliu, grūsdamiesi pusiaudienio eismo spūstyje, užnugaryje palikdami Deilio centrą.

— Nuostabu, teisme lankeisi vos kartą, ten praleidai trumpiau nei valandą ir jau bandai sukonkretinti savo teisinę praktiką, — atsiliepė Volis.

— Ar taip kaip Bredberis elgiasi dauguma teisėjų?

— Kaip? Gina savo teisininkus? Ne, didžiuma pamiršo, koks gyvenimas būna apkasuose. Atmintis išdyla, vos tik jie užsimeta juodą mantiją. Bredberis kitoks. Jis prisimena, kokiai bandai išvisų mes atstovaujame.

— Kaip įvykiai klostysis toliau? Ar Diana išsituoks?

— Šiandien popiet ji atveš pinigus į kontorą. Pasirašytus skyrybų dokumentus gaus penktadienį. Šeštadienį ištekės ir apytiksliai po pusmečio sugrįš vėl užsimaniusi skirtis.

— Man nebėra ko pridurti. Kaip ir sakiau, tokios rūšies teisei neturiu reikiamų savybių.

— Sutinku, tikras šlamštas. Kaip ir devyniasdešimt procentų mūsų veiklos. Mes užsiimame menkaverčiais reikalais, kad apmokėtume pridėtines išlaidas, ir svajojame apie stambią bylą. Bet vakar, Deividai, aš nesvajojau ir tuojau pasakysiu kodėl. Ar esi girdėjęs apie „Krayoxx“, vaistą nuo cholesterolio?

— Ne.

— Nieko tokio, dar išgirsi. Jis numarina žmones, šienauja juos į kairę ir į dešinę. Esu tikras, jog dėl „Krayoxx“ iškils nauja kolektyvinių ieškinių banga ir ji atplūs artimiausiu metu. Kur tu važiuoji?

— Privalau atlikti vieną užduotį. Kadangi esame centre, ilgai neužtruksiu.

Po minutėlės Deividas pasiekė „Abnerio“ barą ir sustojo draudžiamoje vietoje.

— Ar kada nors čia lankeisi? — paklausė.

— Žinoma. Aplinkui, Deividai, nėra daug užeigų, su kuriomis nebūčiau susipažinęs. Bet šioje vietoje buvo jau senokai.

— Štai kur praleidau vakarykštę dieną. Man reikia sumokėti sąskaitą.

— Kodėl to nepadarei vakar?

— Nes neįstengiau rasti savo kišenių. Gal pamiršai?

— Aš luktelėsiu mašinoje, — tarė Volis, „Abnerio“ duris apdovanojęs ilgesingu, geidulingu žvilgsniu.

Ponia Spens sėdėjo ant savo sosto pastiklėjusiomis akimis, išraudusiais skruostais, jau persikėlusi į kitą pasaulį. Abneris už baro maišė kokteilius, pilstė alų, į šonus stumdė pailgas lėkštes su mėsainiais. Deividas jį užklupo prie kasos aparato.

— Sveikas, aš grįžau.

Abneris nusišypsojo.

— Kaip matau, išgyvenai.

— O, taip. Ką tik buvau užsukęs į teismo rūmus. Gal kur nors netoliese pasidėjai mano sąskaitą?

Barmenas stalčiuje sužvejojo kvitą.

— Tebūnie šimtas trisdešimt žalių.

— Tik tiek? — Deividas įteikė dvi kupiūras po šimtą. — Be grąžos.

— Tavo paukštytė įsitaisiusi ana ten. — Abneris galva kryptelėjo į ponią Spens, kuri trumpam užsimerkė.

— Šiandieną ji ne tokia žavi, — pastebėjo Deividas.

— Vakar pas mane svečiavosi finansų srityje dirbantis bičiulis. Jis tvirtina, kad jos turtas siekia aštuonis milijardus dolerių.

— Antra vertus...

— Man regis, tu jai patikai. Bet turėtum paskubėti.

— Verčiau paliksiu ją vieną. Dėkui, kad manimi pasirūpinai.

— Nėra už ką. Gal kada nors vėl apsilankysi.

Vargu bau, pagalvojo Deividas spustelėdamas jam ranką.

11 SKYRIUS

Kaip pažymėjimo neturintis vairuotojas, Volis pasirodė besąs įgudęs šturmanas. Netoli Midvėjaus oro uosto jis privertė Deividą mitriai pasisukioti, nukreipė į trumpas gatveles, padėjo ištrūkti iš dviejų šimtaprocetintinių aklagatvių, liepė du kvartalus traukti ne ta kryptimi, kuria reikėjo keliauti, ir visa tai atliko nepaliaujamai dudendamas monologą, protarpiais pridurdamas: „Žinau šitas apylinkes kaip savo penkis pirštus.“ Jie sustojo greta šaligatvio, priešais kreivą šleivą sublokuotą namą, kurio langus dengė aliuminio folija, verandoje stiebėsi kepsninė, o laukujės duris sergėjo stambus oranžinis katinas.

— Kas čia gyvena? — paklausė Deividas apžvelgęs nušiurusį kvartalą. Blizgantis audi pakerėjo du įtartinos išvaizdos paauglius, stoviniuojančius kitapus gatvės.

— Ogi mieloji našlė Airisė Klopek, prieš pusantrų metų praradusi sutuoktinį, Persį Klopeką, kuris mirė miegodamas, sulaukęs keturiasdešimt aštuonerių. Kaip liūdna. Kartą jiedu pas mane lankėsi dėl skyrybų, tačiau persigalvojo. Kiek pamenu, velionis buvo gana apkūnus, bet ne toks nutukęs kaip ji.

Abu teisininkai šnekučiavosi automobilio salone tarytum nenorėdami išlipti laukan. Labiau į akis būtų kritusi nebent porelė FTB agentų, dėvinčių juodus švarkus ir sėdinčių juodame sedane.

— Kodėl atvykome į vietinį rajoną? — pasiteiravo Deividas.

— Dėl „Krayoxx“, mano drauge. Ketinu pakamantinėti Airisę, ar Persis prieš mirtį vartojo tą vaistą. Jei taip, tuomet voila! Turėsime dar vieną „Krayoxx“ bylą, vertą nuo dviejų iki keturių milijonų. Bus daugiau klausimų?

O, tuzinai. Kai perprato, kad jie netikėtai užgrius ponią Klopek ir puls kvosti apie amžinatilsį sutuoktinį, Deividui ėmė svaigti galva.

— Ji mūsų laukia?

— Aš jai neskambinau. O tu?

— Ne.

Volis atšovė dureles ir žengė iš salono. Deividas nenoriai nusekė pavymui, prieš tai sugebėjęs rūsčiai dėbtelėti į paauglius, kurie gėrėjosi visureigiu. Oranžinis katinas atsisakė trauktis nuo verandos kilimėlio. Skambučio šeimininkė neišgirdo, todėl Volis įniko stuksenti į duris. Kol Deividas dirgliai žvilgčiojo į gatvę, jis beldė vis garsiau ir garsiau. Galų gale subarškėjo grandinėlė ir tarp durų bei staktos atsivėrė plyšys.

— Kas ten? — nuskambėjo moteriškas balsas.

— Advokatas Volis Figas. Ieškau ponios Airisės Klopek.

Vidinės durys atsilapojo, ir anapus išorinių, stiklinių, atvykėliai išvydo pačią Airisę. Nusipenėjusi, kaip Volis ir tvirtino, vilkinti kažką panašaus į smėlio spalvos paklodę su skylėmis galvai bei rankoms.

— Kas jūs? — pasitikslino ji.

— Volis Figas. Mes matėmės, kai judu su Persiu mąstėte apie skyrybas. Lyg ir prieš trejus metus. Jūs buvote atvažiavę į mano kontorą Prestono prospekte.

— Persis guli kapuose.

— Taip, žinau. Užjaučiu. Todėl ir atvykau. Noriu pakalbėti apie jo mirtį. Man įdomu, kokius vaistus jūsų vyras vartojo paskutinėmis savo gyvenimo dienomis.

— Koks skirtumas?

— Suprantate, daugybė žmonių kelia bylas dėl cholesterolio kiekį mažinančių medžiagų, nuskausminamųjų, antidepresantų. Kai kurie iš tų vaistų atėmė tūkstančius gyvybių. Pareiškus ieškinį, galima laimėti didelę sumą.

Ji patylėjo žiūrėdama į teisininkus.

— Mano namuose — baisi netvarka, — galų gale ištarė.

Anokia čia staigmena, pamanė Deividas.

Žingsniuodami paskui šeimininkę jie nusigavo į siaurą apšnerkštą virtuvę ir susėdo prie stalo. Tris tarpusavyje nederančius puodelius su Čikagos „Bears“ simbolika ji pripildė tirpia kava ir įsitaisė priešais svečius. Deividas klestelėjo ant tokios trapios medinės kėdutės, kad ji, rodės, bet kurią akimirką galėjo sulūžti. Ponia Klopek sėdimąja prislėgė identišką netvirtą modelį. Kelionė iki durų, žygis atgal į virtuvę ir kavos paruošimas ją nualino. Porėtą kaktą išpylė prakaitas.

Volis pagaliau pristatė savo kolegą.

— Deividas mokėsi Harvarde, jis ką tiktai ėmė dirbti mūsų firmoje.

Rankos neištiesė nei ponia Klopek, nei ponas Harvardas. Jai buvo ne motais, kur konkrečiai Deividas, Volis ir bet kas kitas lankė koledžą arba teisės mokyklą. Storulė alsavo švokšdama kaip sena krosnis. Patalpa atsidavė kačių šlapimu ir įsisenėjusiu nikotino tvaiku.

Volis vėl pareiškė veidmainišką užuojautą dėl brangiojo Persio lemties ir skubiai perėjo prie reikalo esmės.

— Mane domina vaistas nuo cholesterolio, vadinamas „Krayoxx“. Ar prieš mirtį jūsų vyras jį gėrė?

— Taip, — nedvejodama patvirtino moteris. — Ir ne vienus metus. Aš irgi vartojau, bet po kurio laiko mečiau.

Jaunesnįjį „F & F“ partnerį pradžiugino naujiena apie Persį ir sykiu nuvylė tai, kad Airisė vaisto atsisakė.

— „Krayoxx“ kuo nors blogas? — paklausė ji.

— O, taip, labai blogas.

Volis pasitrynė delnus. Ir išklojo savo ketinimus, iš kurių susidarė įspūdis, kad jis ruošiasi sklandžiam, viliojančiam bylinėjimuisi su „Varrick Labs“ kompanija, „Krayoxx“ gamintoja. Iš parengiamojo tyrimo, kurį reklamavo kolektyvinės žalos išieškojimu užsiimantys teisininkai, atrinko įdomiausius faktus ir skaičius. Nepaliaujamai rėmėsi vienšališku, Fort Loderdeile pareikštu ieškiniu. Įtikinamai aiškino, esą laiko faktorius yra nepaprastai svarbus, todėl Airisei reikėtų tučtuojau nusamdyti „Finlio & Figo“ firmą.

— Kiek man tai kainuos?

— Nė cento, — akimoju užtikrino Volis. — Mes padengiame bylinėjimosi išlaidas ir pasiimame keturiasdešimt procentų išieškotos sumos.

Kava skoniu priminė jūros vandenį. Vos paragavęs gurkšnį Deividas panoro jį išspjauti. Airisė savo ruožtu mėgavosi gėrimu. Susivertė mauką, kurį prieš nurydama pateliūskavo milžiniškuose nasruose.

— Keturiasdešimt procentų? Ar ne per daug?

— Airise, bylinėjimasis bus itin sudėtingas, nes grumsimės su doleriais ir teisininkais aptekusia korporacija. Pažiūrėkite į šitą reikalą iš kitos pusės. Kol kas jūs turite šešiasdešimt nuošimčių nuo apvalaus nulio. Jeigu pasirašysite sutartį su mūsų firma, po metų ar dvejų gausite šešiasdešimt nuošimčių nuo didžiulio laimikio.

— Apie kokią sumą kalbate?

— Sunkus klausimas, Airise, bet, kiek pamenu, jūs visada mus apiberdavote sunkiais klausimais. Todėl man ir patikote. Jei atvirai, atsakymo nežinau, nes nuspėti, kaip elgsis prisiekusieji, neįmanoma. Galbūt jie įsisąmonins, kokį pavojų kelia „Krayoxx“, suims „Varrick“ į nagą ir jums atseikės penkis milijonus. Arba, patikėję kompanijos ir apsukrių jos advokatų prasimanymais, neduos ničnieko. Aš asmeniškai manau, kad ieškinys vertas maždaug milijono žalių, bet, Airise, privalote suprasti, jog šiuo momentu nieko jums nežadu. — Jis atsigręžė į kolegą. — Tokiose bylose negalima švaistytis pažadais, tiesa, Deividai? Nėra jokių garantijų.

— Teisingai, — užtikrintai patvirtino Deividas, naujai iškeptas kolektyvinių žalų specialistas.

Burnoje vėl teliūskuodama jūros vandenėlį, ji pervėrė Volį skvarbiu žvilgsniu.

— Pagalba man praverstų, — tarė. — Likome tik mudu su Klintu, o paskutiniu metu jis netgi nedirba visu etatu. — Volis su Deividu rašėsi pastabas ir sutartinai linkčiojo lyg puikiai žinodami, apie kokį Klintą ji šneka. Aiškinti, kas jis toks, moteriškė nesivargino. — Aš gyvenu iš mėnesinės tūkstančio dviejų šimtų pašalpos, todėl man būtų gerai, kad ir kiek duotumėte.

— Airise, esu tikras, kad naudos jūs išpešite.

— Kada?

— Dar vienas nelengvas klausimas. Mūsų manymu, „Krayoxx“ bylos su tokia jėga užgrius „Varrick“ bendrovę, kad ji pasiduos ir sutiks derėtis dėl įspūdingo žalos atlygio. Dauguma advokatų, įskaitant mane, tikisi, jog taip nutiks per artimiausius dvidešimt keturis mėnesius. Anot kitos teorijos, „Varrick“ leis teismui išnagrinėti kelias bylas nusprendusi atlikti bandymą ir pažiūrėti, ką apie vaistą galvos prisiekusieji. Tuomet užtruktume ilgiau, kol ją priverstume tartis.

Netgi teisininko diplomą ir penkerių metų darbo patirtį turintis Deividas pamažu įtikėjo, kad Volis žino, apie ką kalba. Jaunesnysis partneris pratęsė:

— Siekdami susitarimo, kuris, mūsų nuomone, neišvengiamas, iš pradžių derėsimės dėl mirties atvejų. Paskui „Varrick“ žūtbūt norės sudaryti sandėrį ir dėl mirtinai nenukentėjusių asmenų, tokių kaip jūs.

— Aš mirtinai nenukentėjusi? — sutriko būsto šeimininkė.

— Kol kas. Mokslininkai dar nepateikė kategoriškų išvadų, bet egzistuoja didelė tikimybė, jog dėl „Krayoxx“ sustreikavo daugybės sveikų žmonių širdys.

Kaip galima žiūrėti į Airisę Klopek ir manyti, kad ji neturi bėdų dėl sveikatos, buvo nesuvokiama sveiku protu, bent jau Deividui taip atrodė.

— Viešpatie, — jos akys patvino ašaromis, — tik to man ir trūko — papildomų problemų dėl širdies.

— Jums dar nėra jokio reikalo nuogąstauti, — Volio balse nebuvo girdėti jokių raminimo gaidų. — Jūsų atveju užsiimsime vėliau. Dabar svarbiausia pasirūpinti Persiu. Esate velionio žmona ir pagrindinė paveldėtoja, todėl privalote mane nusamdyti jo atstovu. — Iš suglamžyto švarko kišenės jis ištraukė perlenktą popieriaus lapą ir jį išskleidė priešais Airisę. — Čia juridinių paslaugų sutartis. Tokią buvote pasirašiusi, kai drauge su Persiu dėl skyrybų apsilankėte mano biure.

— Aš nepamenu, kad būčiau dėjusi parašą.

— Turime sutartį savo kartotekoje. Bet jūs privalote pasirašyti naują, kad galėčiau imtis civilinio ieškinio, kurį pareikšite „Varrick“ kompanijai.

— Ar tai tikrai legalu? — svyruodama, apimta dvejonių paklausė ji.

Keista, kad potencialus klientas teiraujasi teisininko, ar jo dokumentas „legalus“, pamanė Deividas. Nors Volis nė iš tolo nepriminė griežtų etinių normų besilaikančio teisininko. Moters klausimas jo nesuglumino.

— Juos pasirašo visi nuo „Krayoxx“ nudegę mūsų klientai, — atsakė jis, pūsdamas šiokią tokią miglą, nes Airisė, tiesą sakant, taptų pirmąja. Kūdroje plaukiojo ir daugiau žuvelių, bet „Finlio & Figo“ firma nebuvo sudariusi sutarties nė su viena iš jų.

Ponia Klopek perskaitė dokumentą ir pasirašė.

— Klausykite, — tarė Volis, nugrūsdamas sutartį atgal į kišenę, — man prireiks jūsų pagalbos. Pasidairykite kitų „Krayoxx“ vartotojų. Paieškokite draugų, šeimos narių, kaimynų, bet kokių kitų žmonių, kuriems galbūt pakenkė vaistas. Už praneštus mirties atvejus jums sumokėsime penkis šimtus, už nemirtinai nukentėjusius gausite du šimtus. Grynaisiais.

Jos akys netikėtai išdžiūvo ir prisimerkė, lūpų kampučius iškreipė šypsenėlė. Airisė jau mąstė apie kitus.

Deividas sugebėjo išsaugoti rūsčią įstatymų žinovo miną, keverzodamas niekus savo bloknote, mėgindamas sugromuliuoti tai, ko prisiklausė. Ar Volio elgesys etiškas? Teisėtas? Ar galima grynaisiais papirkinėti klientus, kad šie ieškotų naujų bylų?

— Gal kartais pažįstate kokį žmogų, prieš mirtį vartojusį „Krayoxx“? — paklausė Volis.

Airisė žiojosi kažką atsakyti, bet spėjo sulaikyti liežuvį už dantų. Aiškiai buvo matyti, kad vardą žinojo.

— Sakot, penkios šimtinės? — moters žvilgsnis ėmė šmaižyti tarp Volio ir Deivido.

— Toks mūsų sandėris. Kas jis?

— Už dviejų kvartalų gyveno vyrukas, kuris su manuoju Persiu lošdavo pokerį. Pernai, praėjus dviem mėnesiams nuo Persio laidotuvių, jis nukeipo duše. Tiksliai žinau, kad gėrė „Krayoxx“.

Volio akyse tvykstelėjo džiaugsmas.

— Kokia pavardė?

— Hmm, minėjote grynuosius, ar ne? Penkis šimtus. Pone Figai, iš manęs naują bylą gausite tik tada, kai juos parodysite. Man šlamančiųjų reikia.

Akimirką užsigavęs jaunesnysis „F & F“ partneris įtikinamai pamelavo:

— Na, paprastai juos išsiimame iš firmos bylinėjimosi sąskaitos, kad nepurkštautų buhalterijos žiurkės.

Rąstgalių formos rankas ji sunėrė ant krūtinės, atsitiesė stačia ir prisimerkė.

— Gerai. Keliaukite paimti grynuosius ir atvežkite juos man. Tuomet atskleisiu, kuo jis vardu.

Volis jau siekė piniginės.

— Aš nesu tikras, kiek jų turiu. Deividai, kokia tavo padėtis?

Deividas instinktyviai stvėrėsi už savosios piniginės. Airisė įtariai dėbsojo į advokatus, kurie bandė sukrapštyti reikiamą sumą. Aptikęs tris kupiūras po 20 dolerių ir vieną penkinę Volis viltingai pažiūrėjo į kolegą, kuris rado 220 įvairaus nominalo banknotais. Jei nebūtų užsukę į „Abnerį“, iki atlygio būtų pritrūkę tiktai 15 dolerių.

— Aš maniau, kad teisininkai turi krūvas pinigų, — pastebėjo ponia Klopek.

— Laikome juos banke, — atšovė Volis, neketindamas atsitraukti nė per nago juodymą. — Regis, surinkome du šimtus aštuoniasdešimt penkis. Likusius atvešiu rytoj.

Bet ji pakratė galvą.

— Nagi, Airise, — įniko melsti advokatas. — Dabar esate mūsų klientė. Mes priklausome tai pačiai komandai. Vieną dieną galbūt sudarysime stambų sandėrį, o jūs netikite, kad atiduosiu dvi šimtines?

— Parašykite man skolos lapelį.

Deividas panūdo užprotestuoti, parodyti turįs savigarbą, nuo stalo susišluoti banknotus ir atsisveikinti. Bet jautėsi išmuštas iš pusiausvyros ir žinojo, kad čia sprendžia ne jis. Tuo metu Volis elgėsi beatodairiškai kaip pasiutęs šuo. Bloknote brūkštelėjo ir pasirašė skolos lapuką, kurį nustūmė į kitą stalo pusę. Airisė lėtai jį perskaitė ir nepatenkinta atkišo Deividui.

— Man reikalingas ir jūsų parašas, — tarė.

Po didžiojo pabėgimo Deividui pirmą kartą kilo abejonių dėl savo sveiko proto. Vos prieš keturiasdešimt aštuonias valandas pats gilinosi į sudėtingą užduotį — tvarkė Indijos valdžios parduodamus, aukštai reitinguojamus vertybinius popierius. Sandėrio suma iš viso siekė 15 milijardų dolerių. Nūnai, pradėjus naują gatvės advokato gyvenimą, jį terorizavo keturis šimtus svarų sverianti moteris, kuri primygtinai ragino palikti autografą ant beverčio popiergalio.

Jis sudvejojo, giliai įkvėpė, į Volį nukreipė sąmyšio sklidiną žvilgsnį ir pasirašė.

Važiuojant gilyn į apšiurusį kvartalą, aplinkos vaizdas drastiškai prastėjo. Airisės minėtus „du kvartalus“ sudarė ne mažiau kaip penki, ir pagaliau, jiems sustojus priešais reikiamą namą, Deividas ėmė nerimauti dėl savo saugumo.

Našlės Kocart būstas panėšėjo į tvirtovę — mūrinis namukas stūksojo pailgame sklype, kurį supo aštuonių pėdų aukščio vielinė tvora. Anot ponios Klopek, Herbas Kocartas kariavo su juodaodžiais, gatvėmis besišlaistančiais paaugliško amžiaus banditėliais. Didžiumą dienų praleisdavo priešakinėje verandoje gniauždamas šratinį šautuvą, nuožmiai dėbsodamas į chuliganus, iškoneveikdamas kiekvieną, kuris pernelyg prisiartindavo prie jo valdų. Kai ponas Kocartas pasimirė, kažkas prie tvoros pririšo vakarėlių balionus. O sykį vidurnaktį ant vejos nuskriejo petardų pynė. Kaip tvirtino Airisė, našlė Kocart ketino išsikraustyti.

Išjungęs variklį, Deividas pakėlė akis.

— O, varge.

Volis sustingo ir dirstelėjo ta pačia kryptimi.

— Tai gali būti įdomu.

Į tviskantį audi dėmesį atkreipė penki juodaodžiai, reperių stiliumi apsirengę paaugliai, kurie stoviniavo už penkiasdešimties jardų ir į automobilį šaudė tiriančius žvilgsnius.

— Gal aš liksiu mašinoje, — pratarė Deividas. — Tu pasirūpink reikalais vienas.

— Geras sumanymas. Aš greitai apsisuksiu.

Volis čiupo lagaminą ir šoko laukan. Airisė jau buvo paskambinusi poniai Kocart, todėl toji laukė atvykėlių verandoje.

Gauja nusiūbavo audi linkme. Deividas užsirakino dureles ir pagalvojo, kad savisaugai būtų neblogai turėti pistoletą. Kokią nors šaudyklę, kurią pamatę berniokai eitų žaisti kitur. Tačiau, apsiginklavęs vien mobiliuoju, jis prispaudė telefoną prie ausies ir, kol jų šutvė artinosi, apsimetė, jog su kažin kuo įtemptai bendrauja. Penketukas apsupo miesto visureigį nepaliaujamai plepėdami, nors Deividas nesuprato nė žodžio. Slenkant minutėms, jis laukė, kol langą išdauš plyta. Ties priešakiniu buferiu paaugliai persigrupavo ir nerūpestingai prisišliejo prie variklio dangčio, tarsi atsiremdami į nuosavus ratus. Jie pasūpavo audi — švelniai, kad nesubraižytų ir neapgadintų automobilio. Vienas prisidegė suktinę, ir visi paeiliui suskato traukti dūmą.

Deividas pasvarstė, ar nereikėtų užvesti variklio ir nuvažiuoti, bet tokiu atveju iškiltų kelios problemos ir ypač į rimtą bėdą papultų Volis, kuris užstrigtų šiame kvartale. Galbūt, dingtelėjo jam, vertėtų nuleisti langą ir bičiuliškai pasišnekučiuoti su vaikinais, deja, tie neatrodė nusiteikę draugiškai.

Akies krašteliu Deividas pastebėjo, kaip atsilapojo laukujės ponios Kocart durys ir iš namo išsiveržė Volis. Jis kyštelėjo ranką į lagaminėlį, sužvejojo didžiulį juodą pistoletą ir užstaugė:

— FTB! Traukitės nuo prakeiktos mašinos!

Įvykių eiga taip pritrenkė vaikinus, kad jie neįstengė pakrutėti ar bent jau tučtuojau paklusti įsakymui, todėl Volis nusitaikė į debesis ir paleido šūvį, kuris driokstelėjo kaip iš patrankos. Penketas atšoko nuo audi, išsibarstė, pranyko.

Volis paslėpė ginklą lagamine ir nėrė į saloną.

— Nešdinamės.

Deividas jau spaudė akceleratorių.

— Padugnės, — sušnypštė Volis.

— Ar tu visada nešiojies pistoletą?

— Turiu leidimą. Ir taip, nešiojuos nuolat. Mūsų versle jis praverčia.

— Su ginklais nesiskiria didžiuma teisininkų?

— Man nusispjaut, kaip elgiasi kiti, aišku? Aš nesu įdarbintas jų saugoti. Mieste mane porą kartų buvo apiplėšę, ir daugiau to nebus.

Deividas įveikė kelio vingį ir nurūko per kvartalą.

Volis tęsė:

— Ta pakvaišėlė užsimanė pinigų. Airisė, be abejo, telefonu pranešė, kad mes atvažiuosime, ir paminėjo mokestį už rastus klientus, bet ponia Kocart netekusi vieno šulo ir jos ausis pasiekė tik žinia apie penkis šimtus žalių.

— Ji pasirašė sutartį?

— Ne. Pareikalavo šlamančiųjų. Kas per kvailystės! Juk Airisė žinojo, kad iš mūsų susišlavė visus grynuosius.

— Kur dabar keliausime?

— Į kontorą. Senoji pusprotė nė nepasakė, kada vyras mirė, taigi nusprendžiau, jog mums derėtų patiems atkapstyti informaciją. Kodėl gi tau neužsiėmus paieškomis, kai grįšime į biurą?

— Bet ponas Kocartas nėra mūsų klientas.

— Ne, jis miręs. Žmona kuoktelėjusi, tai yra rimtai išprotėjusi, todėl pasistengsime, kad jo ieškinį patvirtintų teismo paskirtas administratorius. Tvarkyti panašius reikalus galima įvairiais būdais, Deividai. Tu juos išmoksi.

— O, aš mokausi. Argi įstatymai nedraudžia šaudyti miesto ribose?

— Matau, Harvarde kai ką įkalė tau į galvą. Taip, tavo tiesa, bet įstatymai, negana to, draudžia suvaryti kulką į kito asmens galvą. Tokie veiksmai vadinami nužudymu. Per dieną Čikagoje įvyksta mažiausiai viena žmogžudystė. Jų būna tiek daug, kad persidirbusi policija neturi laiko kvailioti su ginklais, iššaunančiais kulkas, kurios skrodžia orą niekam nepakenkdamos. Gal ketini mane įduoti?

— Ne. Tik domiuosi. Oskaras nešiojasi pistoletą?

— Nemanau. Žinau tik tiek, kad jį saugo savo stalo stalčiuje. Kartą kontoroje jį užpuolė dėl skyrybų įtūžęs klientas. Kalbu apie eilinę, taikią, jokiomis priekabėmis nepapildytą ištuoką, kurią Oskaras kažkaip sumovė.

— Kaip įmanoma sumauti taikias skyrybas?

— Nežinau, bet jo nekamantinėk, gerai? Šioji tema tebėra jautri. Žodžiu, jis informavo klientą, kad teks iš naujo ruošti dokumentus ir pakartoti visą procesą, o klientas pasiuto ir kaip reikiant prikūlė Oskarą.

— Man jis primena žmogų, kuris geba apsiginti. Tas vyrukas, matyt, buvo velniškai stiprus.

— Kas kalba apie vyrą?

— Moteris?

— Aha. Labai stambi ir pikta, bet vis tiek moteris. Įgijo pranašumą sviedusi kavos puodelį — ne popierinį, o keraminį — ir pataikiusi jam į tarpuakį. Paskui stvėrė Oskaro skėtį ir ėmė jį talžyti. Prireikė keturiolikos siūlių. Volė Penebeiker — niekuomet jos nepamiršiu.

— Kas nutraukė peštynes?

— Į kabinetą užsuko Rošelė — visiškai neskubėdama, kaip tikina Oskaras. Toji atplėšė klientę ir nuramino. Tada iškvietė farus, kurie apkaltino Volę užpuolimu sunkinančiomis aplinkybėmis ir išsivežė. Ji atsakė ieškiniu dėl profesinio aplaidumo. Užtrukome dvejus metus ir paaukojome kokius penkis tūkstančius žalių, kol mums pavyko susitarti. Dabar Oskaras laiko pistoletą stalčiuje.

Įdomu, ką pamanytų žmonės iš „Rogano Rotbergo“ firmos, savęs paklausė Deividas. Kaip reaguotų į teisininkus, kurie nesiskiria su ginklais? Į teisininkus, kurie apsimeta FTB agentais ir šaudo į orą? Į teisininkus, kuriuos iki kraujo sumuša nepatenkinti klientai?

Deividas jau rengėsi pasiteirauti, ar Volį kada nors buvo užpuolęs klientas, bet prikando liežuvį. Nutarė, kad atsakymą ir taip žinąs.

12 SKYRIUS

Į tariamai saugią kontorą jie parsigavo 16.30. Spausdintuvas spjaudė popieriaus lapus. Už stalo sėdinti Rošelė rūšiavo ir į stirtas dėliojo laiškus.

— Ką padarėte Dianai Naksol? — Volio pusėn suurzgė ji.

— Sakykim, skyrybos atidėtos, kol ji išmąstys, kaip sumokėti advokatui. O kas atsitiko?

— Skambino mums tris kartus, ašarojo ir karščiavosi. Domėjosi, kada grįšite. Labai nori su jumis susitikti.

— Puiku. Vadinasi, rado pinigų.

Volis tyrinėjo nuo šūsnies paimtą laišką. Vieną padavė Deividui ir šis ėmė skaityti. Jo dėmesį kaipmat prikaustė pirmas sakinys: „Saugokitės „Krayoxx“!“

— Pradėkime pasirašinėti, — tarė Volis. — Noriu juos išsiųsti dar šią popietę. Laikrodis tiksi.

Ant laiškinio „Finlio & Figo“ popieriaus išspausdintą žinutę siuntė gerbiamasis Volis T. Figas, advokatas ir teisės patarėjas. Po baigiamaisiais žodžiais „Nuoširdžiai jūsų“ tebuvo vietos vienam parašui.

— Ką man daryti? — pasitikslino Deividas.

— Dėliok mano autografus, — atsakė jaunesnysis partneris.

— Nesupratau?

— Dėliok mano autografus, — pakartojo Volis. — Nejau manei, kad ketinu pasirašyti tris tūkstančius kartų?

— Užsiimti klastojimu?

— Ne. Suteikiu tau įgaliojimą mano vardu pasirašyti šituos laiškus. — Volis šnekėjo lėtai, tarsi bendraudamas su idiotu. Atsigręžęs į Rošelę pridūrė: — Jums taip pat.

— Aš jau pasirūpinau šimtine, — informavo sekretorė ir įteikė Deividui kitą laiškelį. — Žiūrėkit, koks parašas. Geresnį suraitytų pirmokas. — Ji neklydo. Atsaini kraigalionė prasidėjo nuo banguotos vijos, turbūt reiškiančios „V“ raidę, ir šovė į aukštybes, kuriose brūkštelėta smailė simbolizavo „T“ arba „F“. Deividas pakėlė vieną iš Volio pasirašytų laiškų ir jo autografą sulygino su Rošelės klastote. Tam tikras jų panašumas buvo matyti, bet abu atrodė neiššifruojami.

— Taip, nekoks, — sutiko Deividas.

— Visai nesvarbu, ką papaišysite, — pridūrė sekretorė. — Šiaip ar taip, jo niekas negalės įskaityti.

— Mano nuomone, parašas — tiesiog išskirtinis, — atkirto jį dėliojantis Volis. — Gal jau imkimės darbo?

Deividas prisėdo ir miklindamas ranką pakeverzojo kringelius. Po kelių minučių paklausė:

— Kas tie žmonės?

— Į duomenų bazę įtraukti mūsų klientai, — nepaprastai oriai paskelbė Volis. — Daugiau nei trys tūkstančiai.

— Per kiek laiko jų tiek susikaupė?

— Per du dešimtmečius, — atsakė Rošelė.

— Kitaip tariant, iš kai kurių jau daugelį metų nesate gavę jokios žinios?

— Teisingai, — patvirtino ji. — Vieni turbūt mirė, kiti persikraustė kitur. Daugybė jų neapsidžiaugs sulaukę „Finlio & Figo“ laiško.

— Tikėkimės, dėl mirusiųjų baigties kaltas „Krayoxx“, — Volis prapliupo kvatoti.

Replika neprajuokino nei Deivido, nei Rošelės. Keletą minučių tvyrojo tyla. Naujasis „F & F“ bendradarbis mąstė apie antro aukšto kambarį ir būtinus ruošos darbus. Sekretorė stebėjo laikrodį ir laukė, kol jis parodys 17.00. Volis džiaugėsi galėdamas užmesti tinklą ir sužvejoti naujus klientus.

— Kokios reakcijos tikiesi? — paklausė Deividas.

Rošelė užvertė akis aukštyn lyg sakydama: „Jokios.“ Volis sekundę susimąstė ir papurtė nutirpusią, rašiklį laikančią ranką.

— Puikus klausimas, — pripažino, įniko gremžti smakrą ir įsispigino į lubas, tarytum jis vienintelis būtų įstengęs paaiškinti tokį sudėtingą dalyką. — Tarkime, „Krayoxx“ vartoja vienas procentas suaugusių šalies gyventojų...

— Iš kur ištraukei vieną procentą? — įsiterpė Deividas.

— Iš tyrimo medžiagos. Pasiimk ją namo ir šįvakar įsigilink į faktus. Taigi, vieną nuošimtį visų mūsų klientų sudaro apytikriai trys dešimtys žmonių. Jeigu dvidešimt procentų iš bendro skaičiaus buvo pakirtęs širdies priepuolis arba insultas, tuomet iš trisdešimties belieka penki arba šeši. Kas žino, gal net septyni, aštuoni. Jeigu spėjame, kad kiekvienas atvejis, ypač mirtinas, vertas poros milijonų, — bent aš taip galvoju, — tuomet mūsų laukia labai šauni algos diena. Nujaučiau, kad iš aplinkinių niekas tuo netiki, bet ginčytis neketinu.

— Aš nepratariau nė žodžio, — atsiliepė Rošelė.

— Man tiesiog įdomu, — pasakė Deividas. Vėl išsižiojo tik po minutę kitą užsitęsusios pauzės: — Kada pareikšime pelningąjį ieškinį?

Volis, specialistas, atsikrenkštė pasirengdamas mini seminarui.

— Artimiausiu metu. Airisė Klopek mus nusamdė, todėl dokumentaciją galėtume sutvarkyti nors ir rytoj. Po laidotuvių planuoju prisivilioti Česterio Marino žmoną. Laiškus išsiųsime šiandieną; telefonai ims skambėti po dienos arba dviejų. Jei pasiseks, per savaitę sutelksime pustuzinį bylų, tada ir kreipsimės į teismą. Rytoj pradėsiu ruošti ieškinio juodraštį. Reikalas susijęs su kolektyvinės žalos atlyginimu, todėl pateikti dokumentus privalome kuo greičiau. Pirmą bombą numesime Čikagoje, apie ją pratrūks skelbti laikraščių antraštės, ir kiekvienas „Krayoxx“ vartotojas, metęs vaistus šalin, puls mums skambinti.

— Oho, — atsklido nuo Rošelės.

— Būtent „oho“. Kai ateis metas tartis dėl sandėrio, jums parodysiu visai kitokį „oho“.

— Kreipsimės į valstijos ar federalinį teismą? — beįsiplieskiantį kivirčą skubiai nutraukė Deividas.

— Geras klausimas. Noriu, kad jį panagrinėtum ieškodamas informacijos. Jei rinksimės valstijos teismą, galima iškelti bylas ir gydytojams, prirašiusiems „Krayoxx“ mūsų klientams. Padaugėtų ne vien atsakovų, bet ir įtakingų, rūpesčius keliančių gynybos advokatų. Tiesą sakant, „Varrick Labs“ turi užtektinai pinigų, kad šie mus patenkintų, todėl esu linkęs su medikais neprasidėti. Jeigu kalbėtume apie federalinį teisingumą, bylinėjimasis dėl „Krayoxx“ aprėps visą šalį, tad galėtume įsilieti į bendrą kolektyvinės žalos išieškotojų tinklą ir pasinaudoti jų ryšiais. Niekas nesitiki, kad bylos pasieks teismą, taigi, prieš prasidedant deryboms dėl susitarimo, mums reikia prisidėti prie šulų.

Vėlgi Volis dudeno tikro žinovo tonu, ir Deividui knietėjo juo patikėti. Tačiau naujasis bendradarbis sukiojosi firmoje pakankamai ilgai, todėl spėjo išsiaiškinti vieną dalyką: partneriams niekada neteko imtis bylos, kurioje figūruotų kolektyvinė žala.

Prasivėrė Oskaro durys ir šis išniro į priimamąjį, kaip įprastai susiraukęs ir nusikamavęs.

— Kokia velniava čia vyksta? — maloniai pasiteiravo.

Niekas neatsiliepė. Oskaras žengė prie stalo, pakėlė laišką ir jį numetė. Jau ketino kažką pasakyti, bet tuo momentu trenksmingai atsilapojo laukujės durys ir vidun įtrepsėjo aukštas, stambus, tatuiruotas filisteris, savo baubimu sudrebindamas kambarį:

— Kuris iš jūsų Figas?!

Oskaras, Deividas ir netgi Rošelė nedvejodami pirštais dūrė į suakmenėjusį, akis išputusį Volį. Įsibrovėlį atsekė kekšė geltona suknele, Diana Naksol iš skyrybų teismo.

— Čia jis, Tripai! — suspiegė ji. — Anas žemaūgis storulis!

Tripas nužygiavo tiesiai prie Volio tarsi pasirengęs jį pribaigti. Likusieji firmos darbuotojai skubiai atšlijo nuo stalo, leisdami kolegai pačiam savimi pasirūpinti. Atvykėlis sugniaužė kumščius ir iškilęs virš advokato pareiškė:

— Klausyk, mulki! Mes tuokiamės šeštadienį, todėl mano mažulė privalo rytoj išsiskirti. Kokios problemos?

Volis sėdėjo įtraukęs galvą į pečius, tebelaukdamas smūgių.

— Man tik norėtųsi atlygio.

— Ji užtikrino, kad sumokės vėliau, argi ne taip?

— Taip, taip, — paslaugiai pridūrė Diana.

— Jei mane paliesi, tave suims, — perspėjo Volis. — Atsidūręs kalėjime, jos vesti negalėsi.

— Sakiau, kad jis — tikras išpuikėlis, — vėl paleido liežuvį blondinė.

Tripas degė noru kam nors uždrožti, bet kol kas nesijautė pasirengęs talžyti Volį, todėl atgalia ranka nuo stalo nušveitė laiškus.

— Figai, sutvarkai jos reikalus, aišku? Ateisiu rytoj į teismą, ir jeigu mano mažulės neištuoksi, ten pat salėje išspardysiu riebią tavo subinę.

— Kvieskit policiją! — Rošelei suriko Oskaras, bet sekretorė buvo pernelyg išsigandusi, kad pakrutėtų.

Tripui reikėjo dramatiškesnės poveikio priemonės, todėl jis griebė storą teisės tomą ir sviedė pro langą. Verandoje pažiro šukės. GM viauktelėjo, bet pasislėpė po Rošelės rašomuoju stalu.

Įsibrovėlio akys blizgėjo ir atrodė pastiklėjusios.

— Figai, aš nusuksiu tau sprandą. Supratai?

— Vožk jam, Tripai, — paragino Diana.

Deividas pažvairavo į sofą, išvydo Volio lagaminėlį ir pasislinko arčiau jo.

— Rytoj mes atvyksime į teismo salę, Figai. Tu ten būsi? — Tripas žengė pirmyn. Volis įsitempė pasiruošdamas puolimui. Rošelė pajudėjo stalo kryptimi, tai žaliūkui nė kiek nepatiko. — Nė iš vietos! Farams tu neskambinsi!

— Kvieskite policija, — vėl suvampsėjo Oskaras, bet pats nebandė nusigauti iki telefono. Deividas prie lagamino prisiartino dar per colį.

— Netylėk, Figai, — paragino Tripas.

— Jis man padarė gėdą atvirame teisme, — suinkštė Diana, kuri akivaizdžiai troško kraujo.

— Figai, žinojai, kad esi šliužas?

Volis žiojosi atsikirsti išmoninga replika, bet Tripas galų gale prie jo prisilietė ir pastūmė — atsižvelgiant į kambaryje įsivyravusią įtampą, stumtelėjo nestipriai, bet tokie veiksmai vis tiek prilygo užpuolimui.

— Ei, ką darai! — užrėkė Volis plodamas Tripui per ranką.

Deividas tučtuojau atidarė lagaminą ir ištraukė juodą ilgavamzdį 44 kalibro „Magnum Colt“. Nė neatsiminė, ar kada lietė revolverį ir abejojo ar dabar, stvėręs ginklą, sugebės neišsprogdinti savo plaštakos, bet žinojo, kad prie gaiduko nederėtų kišti nagų.

— Štai, Voli.

Jis nuleido „Magnum Colt“ ant stalo. Jaunesnysis firmos partneris griebė revolverį, pašoko nuo kėdės ir kovos taisyklės drastiškai pasikeitė.

— Kad aš nusprogčiau! — sužvigo Tripas ir atsitraukė per vieną didelį žingsnį.

Diana knirkdama smuko jam už nugaros. Ginklo vaizdas pribloškė ne vien žaliūką, bet ir Oskarą su Rošele. Volis į nieką konkrečiai nesitaikė, bent jau nekreipė vamzdžio į žmogų, vis dėlto, sprendžiant iš laikysenos, buvo aišku kaip dieną, kad lengvai ir mielai paleistų kelias kulkas.

— Pirmiausia atsiprašyk. — Teisininkas žengtelėjo link Tripo. Šio pasipūtimas išgaravo. — Esi velniškai įžūlus, jei drįsti čia atsibelsti ir mane spausti, nors tavo draugužė nesiteikia apmokėti sąskaitos.

Tripas, be jokių abejonių, neblogai nusimanantis ginklų srityje, žiopsojo į koltą išplėstomis akimis.

— Aha, tu teisus, seni, — romiai sulemeno.

— Ponia Gibson, kvieskite policiją, — liepė Volis, ir ji surinko pagalbos tarnybos numerį 911.

GM iškišo galvą iš po stalo ir suurzgė atsigręžęs į Tripą.

— Noriu trijų šimtų žalių už skyrybas ir dar dviejų šimtinių už langą, — pareikalavo advokatas.

Žaliūkas tebesitraukė atbulas, Diana faktiškai dingo jo užnugaryje.

— Raminkis, seni. — Tripas pakėlė abu delnus.

— O, aš visiškai ramus.

— Daryk ką nors, branguti, — suskato melsti Diana.

— Ką? Ar matai, kokia milžiniška jo šaudyklė?

— Ar mes negalime tiesiog išeiti? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė Volis. — Iš pradžių sulauksime farų. — Jis kilstelėjo vamzdį per porą colių, bet tiesiai į Tripą stengėsi nesitaikyti.

Rošelė atšlijo nuo stalo ir dingo virtuvėje.

— Šalčiau, seni, — paprašė Tripas. — Mes jau keliaujame.

— Niekur jūs neisite.

Policija prisistatė po kelių minučių. Tatuiruotąjį žaliūką surakino antrankiais ir nugrūdo ant užpakalinės patrulinio automobilio sėdynės. Diana ėmė lieti ašaras, bet iš to nieko nepešė, tuomet ėmė flirtuoti su farais ir šįkart jos pastangos buvo šiek tiek sėkmingesnės. Galiausiai užpuolimu ir vandalizmu apkaltintą Tripą išvežė.

Kai jaudulys atslūgo, Rošelė su Oskaru išvyko namo, paliko Volį su Deividu sušluoti šukes ir baigti dėlioti parašus. Jiedu darbavosi valandą, atsainiai pasirašinėdami laiškus, aptardami išdaužtą stiklą. Jį pakeisti bus įmanoma tik rytoj, o be lango biuras nakties neatlaikys. Prestono prospektas negarsėjo kaip pavojingas kvartalas, bet šiose apylinkėse žmonės nenumesdavo raktelių automobilio salone ir rakindavo duris. Volis apsisprendė miegoti kontoroje, įsitaisęs ant sofos, greta stalo, GM ir lengvai pasiekiamo revolverio, kai laukujės durys atsivėrė ir priimamajame vėl išdygo mieloji Diana.

— Ką čia veiki? — griežtai paklausė jis.

— Voli, mums reikia pasišnekėti, — virpančiu, gerokai švelnesniu tonu atsiliepė blondinė.

Šalia Rošelės stalo prisėdusi ant kėdės taip sudėjo kojas, kad pasirodytų kuo daugiau apnuoginto kūno. Ji turėjo žavingas kojas ir puikavosi tais pačiais kekšės aukštakulniais, kuriuos demonstravo teismo salėje.

— Olialia, — sumurmėjo Volis ir garsesniu balsu pasiteiravo: — Apie ką kalbėsimės?

— Man regis, ji gėrė, — šnipštelėjo Deividas, ant laiškinio popieriaus brūkšėdamas parašus.

— Aš abejoju, ar man derėtų tekėti už Tripo, — paskelbė blondinė.

— Diana, jis — gyvulys ir nevykėlis. Galėtum susirasti geresnį vyrą.

— Bet man būtina ištuoka. Voli, ar padėsi?

— Sumokėk.

— Iki rytojaus teismo pinigų niekaip nesukrapštysiu. Prisiekiu, nemeluoju.

— Labai gaila.

Deividas nusprendė, kad, Volių dėtas, visomis priemonėmis siektų užbaigti skyrybų bylą ir iš galvos išmesti Dianą su Tripu. Dėl papildomų 300 dolerių taip kankintis nevertėjo.

Ji perkryžiavo kojas ir suknelės kraštas pakilo dar aukščiau.

— Na, aš maniau, kad mes susitartume kitaip. Žinai, tik tu ir aš.

Jaunesnysis firmos partneris atsiduso, nužvelgė jos galūnes ir sekundėlę pamąstė.

— Nieko neišeis. Man teks nakvoti čia, nes kažkoks avigalvis išmušė priimamojo langą.

— Tuomet aš irgi pasiliksiu, — suburkavo Diana, apsilaižydama ryškiai raudonas lūpas.

Volis stokojo valios jėgos išsisukti iš panašių situacijų, nors tai nereiškė, kad nuolat į jas patekdavo. Tokį atvirumą klientės rodydavo retai. Tiesą pasakius, šią bauginančią ir vis dėlto jaudinančią akimirką jis neprisiminė nė vienos, kuri elgėsi taip laisvai.

— Na, gal ką ir sugalvotume, — atsakė ir geidulingai įsižiūrėjo į Dianą.

— Man metas nešdintis, — pašokęs Deividas stvėrė lagaminėlį.

— Tu galėtum likti, — pasiūlė ji.

Mintyse šmėstelėjo atgrasus vaizdas — kaip laimingai vedęs Deividas siaučia su dailia šliundra, kuri skyrėsi tiek kartų, kiek ir apskritaveidis nuogas jos advokatas. Jis nėrė laukan, pavymui užtrenkdamas duris.

Nuo savo būsto Linkolno Parke iki pamėgto, ligi vėlumos dirbančio bistro jie nusigaudavo pėstute. Po eilinės, nepakeliamai sunkios darbo dienos Deividas parsvirduliuodavo iš biuro, ir prieš pat vienuoliktą, kai užsidarydavo virtuvė, Zinkai dažnai ten susitikdavo ko nors sukrimsti. Bet šįvakar į vietą atžingsniavo prieš devynias ir pamatė, kad užeigoje pilna klientų. Jų staliukas stovėjo kampe.

Kažkuriuo metu, kai maždaug įpusėjo penkerius metus užsitęsusi karjera „Rogano Rotbergo“ kompanijoje, Deividas priėmė sprendimą namie nesikalbėti apie darbą. Biure rūpindavosi nemaloniais, atstumiančiais ir, be kita ko, nuobodžiais reikalais, todėl paprasčiausiai negalėjo jais užversti Helenos. Toji mielai pritarė vyro pasirinktai strategijai, taigi abu dažniausiai šnekėdavosi apie jos studijas ir apie tai, ką veikia draugai. Tačiau aplinkybės netikėtai pasikeitė. Didžioji firma išnyko kartu su beveidžiais klientais ir įgrisusią dokumentacija. Dabar Deividas dirbo su tikrais žmonėmis, užsiimančiais neįtikima veikla, ir ją reikėjo smulkmeniškai apsakyti. Tarkim, vos susišaudymu neužsibaigę konfliktai, kuriuos jis išgyveno drauge su savo bendru Volių. Iš pradžių Helena kategoriškai atsisakė patikėti, kad ponas Figas šūviu į orą išvaikė gatvės banditėlius, bet galop sutuoktinio pasakojimai apmalšino jos skepticizmą. Nepatikliai klausėsi tiek istorijos apie Tripą, tiek apie atvirą teismą, per kurį Volis su teisėju Bredberiu bendromis jėgomis bandė iškratyti pinigus iš Dianos Naksol. Ji išpūtė akis sužinojusi, kad visus grynuosius vyras atidavė Airisei Klopek ir, negana to, pasirašė skolos lapelį. Mažumėlę įtikinamesnė pasirodė tik žinia, kad Oskarui kailį vanojo skyrybų procesu nepatenkinta klientė.

Šauniausią staigmeną Deividas mestelėjo baigdamas dėstyti, ką patyrė per pirmąją nepamirštamą dieną „Finlio & Figo“ firmoje.

— Beje, brangioji, šiuo metu Diana dūksta ant sofos, prie išdaužto lango ir šuns akivaizdoje, įspūdingai atsilygindama Voliui už neapmokėtą sąskaitą.

— Meluoji.

— Gerai būtų. Volis pamirš tris šimtus dolerių ir iki rytojaus vidurdienio pasirūpins jos skyrybomis.

— Tai bent padugnė.

— Kuris?

— Gal abu? Ar taip užmoka didžiuma jūsų klientų?

— Abejoju. Minėjau Airisę Klopek. Įtariu, kad ji labiau atitinka firmos klientų profilį. Honorarų sofutė neatlaikytų nuolatinių trenksmų.

— Deividai, nejau tikrai ten dirbsi? Susimildamas. Išeik iš „Rogano Rotbergo“ kompanijos, bet susirask kitą darbovietę. Tuodu juokdariai tėra porelė sukčių. Kaipgi etika?

— Vargu ar jie daug laiko praleidžia diskutuodami apie etiką.

— Kodėl tau nepasiieškojus vidutinio dydžio firmos su maloniais bendradarbiais, kurie nesinešioja ginklų, nesigainioja greitukių ir savo atlygio nemaino į seksą?

— Helena, kokia mano specializacija?

— Ji kažkaip susijusi su vertybiniais popieriais.

— Būtent. Aš puikiai susipažinęs su pelningomis, ilgalaikėmis, užsienio valstybių arba korporacijų į rinką paleistomis obligacijomis ir akcijomis. Apie teisę išmanau tik tiek, nes pastaruosius penkerius metus nieko daugiau neveikiau. Jeigu taip parašyčiau savo anketiniuose duomenyse, skambučio sulaukčiau nebent iš saujelės gudragalvių, dirbančių stambiose, „Rogano Rotbergo“ kompanijos tipo firmose, kurioms prireiktų mano paslaugų.

— Juk tu gali mokytis.

— Suprantama. Bet už padorų atlyginimą niekas nesamdys penkerių metų stažą turinčio teisininko, kurį tektų pasiųsti į vaikų darželį. Jie reikalaus patirties, o man jos stinga.

— Vadinas, gauti darbą įmanoma tiktai „Finlio & Figo“ kontoroje?

— Arba į ją panašioje. Žiūrėsiu į jį kaip į vienus kitus metus truksiantį seminarą, vėliau galbūt imsiuos nuosavo verslo.

— Nuostabu. Vos dieną išbuvai naujoje darbovietėje, o jau mąstai apie pasitraukimą.

— Ne visai. Man ji patinka.

— Tau tikrai pasimaišė protas.

— Taip, bet žinok, kokį laisvės pojūtį tai suteikia.

13 SKYRIUS

Iš masinės korespondencijos firma ničnieko nepešė. Dėl įvairių priežasčių pusę laiškų grąžino pašto tarnyba. Kitą savaitę nežymiai padaugėjo telefoninių pokalbių, bet daugiausia skambino buvę klientai ir reikalavo juos išbraukti iš „Finlio & Figo“ adresų sąrašo. Nė kiek nesumišęs, Volis nuvyko į apygardos teismą, kuriam buvo priskirtas šiaurinis Ilinojaus rajonas, pateikė ieškinį, kaip Airisės Klopek, Milės Marin, taip pat „kitų, kurie bus įvardyti vėliau“ atstovas ir pareiškė, esą jų mylimuosius pražudė „Varrick Labs“ gaminamas vaistas „Krayoxx“. Volis iš akies užsiprašė 100 milijonų dolerių kompensacijos ir pareikalavo prisiekusiųjų teismo.

Priešingai nei jam norėjosi, bylos iškėlimo procesui trūko dramatiškumo. Jaunesnysis „F & F“ partneris žūtbūt stengėsi prisivilioti žiniasklaidą, bet toji nerodė beveik jokio dėmesio. Užuot, kaip įprastai, užpildę dokumentus internetu, jiedu su Deividu apsirengė dailiausiais tamsiais kostiumais, nuvažiavo į Evereto M. Dirkseno teismo rūmus, įkurtus centrinėje Čikagos dalyje, ir dvidešimties puslapių storio ieškinį asmeniškai įteikė sekretoriui. Neišvydęs jokių reporterių ir fotografų, Volis nusiminė. Įtikino sekretoriaus pavaduotoją fotoaparatu įamžinti porą bylą keliančių niauraveidžių advokatų, o grįžęs į kontorą elektroniniu paštu išsiuntė ieškinio kopiją bei nuotrauką į Tribūne, Sun-Times, Wall Street Journal, Time, Newsweek ir tuziną kitų leidinių.

Deividas meldėsi, kad fotografija niekam nekristų į akis, tačiau Voliui pasisekė. Į biurą skambtelėjo Tribūne korespondentas, ir šį akimoju sujungė su ekstazės apimtu advokatu Figų. Prasidėjo viešumo lavina.

Rytojaus rytą laikraščio vietinių naujienų skyriuje, pirmame jo puslapyje, pasirodė antraštė: „Čikagos teisininkas puola „Varrick Labs“ dėl „Krayoxx“. Straipsnis apibendrino ieškinį, kurį pareiškė vietinis advokatas Volis Figas, save vadinantis „kolektyvinės žalos išieškojimo specialistu“. „Finlis & Figas“ buvo „firma-butikas“, per daugelį metų išgarsėjęs nuolatinėmis kovomis su stambiomis farmacijos kompanijomis. Bet šiek tiek pašniukštinėjęs reporteris pacitavo porą žymių ieškinių advokatų, kurie, tiesą sakant, prisipažino niekada apie tuos vyrukus negirdėję. Ir nepavyko rasti jokios oficialios informacijos, kad per pastarąjį dešimtmetį „F & F“ firma būtų nors kartą užsiėmusi panašia byla. „Varrick“ kompanija sureagavo agresyviu tonu, mūru stojo už savo produktą ir prižadėjo veržlią gynybą teigdama, esą „nekantriai laukia objektyvaus teismo su nešališkais prisiekusiaisiais, idant apsaugotų savo gerą vardą“. Gana didelė perspausdinta nuotrauka pradžiugino Volį ir sutrikdė Deividą. Na ir porelė: plinkantis, apkūnus, prastai apsirengęs firmos partneris su aukštesniu, lieknesnių ir gerokai jaunesniu bendradarbiu.

Istorija žaibiškai išplito internete, ir telefonas ėmė zirzti be pertraukų. Kai kada Rošelė nebesusidorodavo su klausimų kruša, tad jai pagelbėdavo Deividas. Kartais su kontora susisiekdavo reporteriai arba kiti informaciją uostinėjantys teisininkai, bet dažniausiai skambindavo pašiurpę ir sutrikę „Krayoxx“ vartotojai. Pagal firmos strategiją, jei tik ją galima taip vadinti, visų pirma reikėjo perkratyti tinklą ir apsistoti ties mirties atvejais, o neapibrėžtoje ateityje prie kolektyvinio ieškinio bus prijungti ir „mirtinai nenukentėję“ klientai. Kalbant į ragelį, šituos dalykus sunkiai sekėsi paaiškinti, nes Deividas pats iki galo jų neperprato.

Telefonai nesiliovė skardėję, jaudulio kupina atmosfera nesisklaidė, todėl susidomėjęs iš savo kabineto išnirdavo netgi Oskaras. Ligi šiol jo firmelėje tokia veikla niekada nekunkuliavo, tad galbūt jiems tikrai nuskilo. Galbūt Volis pagaliau nesuklydo. Galbūt, tik galbūt, byla užtikrins milžiniškus honorarus, o tie leis išsiskirti su žmona, ko jis karštai troško, ir išeiti į pensiją.

Gerokai įsidienojus teisininkų trijulė susitiko prie stalo palyginti savo užrašus. Volis nenustygo vietoje ir net prakaitavo.

— Keturi naujutėliai mirties atvejai, — pranešė pamojavęs bloknotu. — Privalome tučtuojau pasirūpinti, kad klientai mus nusamdytų. Oskarai, prie mūsų prisidėsi?

— Žinoma, paimsiu vieną, — atsakė jis, neva, kaip visad, netrykšdamas noru.

— Dėkui. Ponia Gibson, Devynioliktojoje gatvėje, netoli jūsų, Basit Tauers 3, gyvena juodaodė ponia. Pasak jos, ten saugu.

— Į tą vietą nekelsiu kojos, — atšovė Rošelė. — Šūvius girdžiu faktiškai iš savo būsto.

— Čia ir visa esmė. Mano minėta moteris įsikūrusi už gatvės nuo jūsų. Galėtumėt pas ją užsukti pakeliui namo.

— Nė nesvajokit.

Volis tėškė bloknotą ant stalo.

— Po velnių, nejau nesuvokiate, kas vyksta? Tie žmonės maldauja mūsų užsiimti jų bylomis, vertomis milijonų. Per artimiausius metus, galimas daiktas, susitarsime dėl didžiulės kompensacijos. Esame per plauką nuo dosnių sandorių, o jums, kaip paprastai, į viską nusispjaut.

— Aš nerizikuosiu savo kailiu dėl šios advokatų kontoros.

— Nuostabu. Žodžiu, kai „Varrick“ sutiks atlyginti žalą ir pasipils grynieji, jūs atsisakysite premijos?

— Kokios premijos?

Volis numynė iki laukujų durų ir grįžo prie stalo, žingsniais matuodamas kambarį.

— Nagi, nagi, kokie mes užmaršūs. Ponia Gibson, nepamenate pernykštės Šermano bylos? Žavingos nedidelės avarijos, kai vienam automobiliui į užpakalį pabučiavo kitas. „State Farm“ draudimo grupė atseikėjo šešiasdešimt gabalų. Mums išskyrė trečdalį sumos, tai yra senajam gerajam „Finliui & Figui“ kliuvo dvidešimt tūkstančių. Apmokėjome sąskaitas, mudu su Oskaru pasidalijome po septynis gabalus, o jums į vokelį įdėjome tūkstantį. Ar ne, Oskarai?

— Teisingai, ir taip esame darę anksčiau, — patvirtino vyresnysis partneris.

Kol Volis kalbėjo, Rošelė mintyse skaičiavo. Netekti loterijos dalies būtų apmaudu. Kas, jei šįsyk Volis teisus? Jis užsičiaupė, o priimamajame įsitvyrojo tyla ir įtampa, kuri pamažu tirpo. GM atsistojo ir ėmė urgzti. Po kelių sekundžių iš tolumos atsklido greitosios pagalbos kauksmas, bet, kad ir kaip keista, niekas neprišoko prie lango, nė vienas neišbėgo laukan.

Negi jie prarado susidomėjimą kasdiene savo duona? Nejau mažoji firma-butikas staiga išaugo iš autoavarijų ir susitelkė į kur kas pelningesnę sferą?

— Kiek aš gaučiau? — paklausė ji.

— Ką jūs šnekat, ponia Gibson, — suirzo Volis. — Aš visiškai nenutuokiu.

— Ką man pasakyti tai vargšelei?

Jis pakėlė savo bloknotą.

— Mes prieš valandą bendravome. Polina Saton, šešiasdešimt dvejų, turėjo keturiasdešimtmetį atžalą, vardu Džermeinas, kurį prieš septynis mėnesius pražudė širdies smūgis. Sūnus buvo gan putlus ir ketverius metus gėrė „Krayoxx“, siekdamas sumažinti cholesterolio kiekį. Ji — ne vien žavinga moteris, bet ir gedinti motina. Nusivežkite vieną iš naujų teisinių sutarčių, pagal kurią mus pasamdys imtis „Krayoxx“ bylos, išaiškinkite poniai Saton esmę, priverskite ją padėti parašą. Niekų darbas.

— Kas, jeigu mane pradės kamantinėti apie ieškinį ir sandorio sumą?

— Pasirūpinkite, kad ji atvyktų čia. Aš atsakysiu į visus klausimus. Svarbiausia įkalbėti pasirašyti. Čikagoje sukėlėme rimtą sambrūzdį. Šiuo metu „Krayoxx“ aukų ieško net ir kvailiausi greitukių medžiotojai. Laikas tapo esminiu faktoriumi. Ponia Gibson, ar sugebėsite atlikti užduotį?

— Turbūt.

— Labai jums ačiū. O dabar siūlau visiems lėkti į gatves.

Visų pirma jie apsilankė netoli kontoros veikiančioje, kiek telpa valgyti siūlančioje picerijoje. Ji priklausė užkandinių tinklui, o šį valdė liūdnai pagarsėjusi kompanija, kurią spauda pliekdavo išimtinai dėl prasto valgiaraščio. Vienas iš populiariausių sveikatos žurnalų, patyrinėjęs picerijų maistą, įvardijo jį kaip pavojingą bei netinkamą vartoti. Patiekalai persisunkę riebalais, aliejumi, priedais, be to, nematyti jokių pastangų gaminti bent ką sveikesnio. Paruoštas mitalas buvo perkraustomas ant švediško stalo ir parduodamas už absurdiškai žemą kainą. Užeigų tinklas galop ėmė asocijuotis su gauja siaubingai nusipenėjusių, savitarnos lovius tuštinančių žmonių. Padebesius siekiantis pelnas nemažėjo.

Valdytojo pavaduotojas, jaunas rubuilis, prisistatęs Adamu Grandu, perspėjo teisininkus, kad pertrauką galės pasidaryti tik po dešimties minučių. Deividas su Volių atsisėdo kuo toliau nuo švediško stalo, deja, vis tiek per arti. Jie įsitaisė erdviame gardelyje, ir jaunasis „F & F“ bendradarbis staiga suvokė, kad šioje vietoje per didelis atrodė kiekvienas objektas — lėkštės, stiklinės, servetėlės, staliukai, kėdės, gardeliai. Volis šnekėjo mobiliuoju ir entuziastingai tarėsi dėl susitikimo su kitu potencialiu klientu. Deividas nepajėgė susiturėti nedirsčiojęs į storas picas žiaumojančius milžiniškus nutukėlius. Jų kone gailėjosi.

Ant jo suoliuko netikėtai prisėdo Adamas Grandas.

— Turite penkias minutes. Ana ten staugia mano bosas.

Volis negaišo laiko.

— Per telefoną sakėte, kad jūsų motina prieš pusmetį mirė nuo širdies smūgio. Ji buvo šešiasdešimt šešerių ir porą metų vartojo „Krayoxx“. O kaip tėvas?

— Palaidotas prieš trejus metus.

— Užjaučiu. Dėl „Krayoxx“?

— Ne, dėl gaubtinės žarnos vėžio.

— Broliai, seserys?

— Vienas brolis, gyvena Peru. Į šituos reikalus jis nesivels.

Volis ir Deividas guviai rašėsi duomenis. Pastarasis jautė privaląs tarstelėti ką nors svarbaus, bet nieko nesumąstė. Jis viso labo atliko vairuotojo vaidmenį. Volis ketino kažko paklausti, bet Adamas išmušė juos iš vėžių.

— Klausykit, aš ką tik kalbėjau su kitu advokatu.

Deivido kolega atsitiesė kaip styga, jo akys suapvalėjo.

— Nejaugi? Su kuo konkrečiai?

— Jis tvirtino esąs „Krayoxx“ specialistas ir kad be vargo mums uždirbtų milijoną žalių. Ar tai tiesa?

Volis pasiruošė mūšiui.

— Melas. Jeigu jums prižadėjo milijoną žalių, vadinasi, jis — tikras idiotas. Pažadų apie pinigus mes nedalijame, bet užtikriname geriausias teisines paslaugas.

— Taip, taip, bet man visai patiko išgirsti, kiek gaučiau. Suprantate, ką turiu galvoje?

— Mes galėtume jums išpešti gerokai daugiau nei milijoną, — patikino Volis.

— Čia jau kita šneka. Kiek laiko tęsis procesas?

— Metus, gal dvejus, — vėl pažadėjo Volis ir į priešingą stalo pusę nustūmė sutartį. — Peržiūrėkite sąlygas. Pasirašydamas sutartį leisite mūsų firmai teisiškai atstovauti jūsų motinai.

Adamas skubiai susipažino su dokumento turiniu.

— Man nereikės nieko mokėti, teisingai?

— O, ne, bylinėjimosi išlaidas padengsime patys.

— Jūsų dalis siekia keturiasdešimt procentų. Daugokai prašote.

Volis ėmė kratyti galvą.

— Mūsų srityje toks atlygis yra standartinis. 40 nuošimčių gauna kiekvienas advokatas, kuris imasi jo vertų kolektyvinių ieškinių. Atsiranda net reikalaujančių penkiasdešimtiems, bet mes manome, jog taip elgtis neetiška. — Jis nukreipė akis į Deividą laukdamas patvirtinimo, o bendradarbis linktelėjo ir susiraukė, pagalvojęs apie įtartinos reputacijos teisininkus, kurių darbo etika kėlė abejonių.

— Gal ir taip.

Adamas suraitė parašą. Griebęs sutartį Volis tarė:

— Teisingai pasielgėte. Sveiki prisidėję prie mūsų. Jūsų byla papildysime ieškinį ir įjungsime aukštesnę pavarą. Klausimų bus?

— Aha, ką perduoti anam advokatui?

— Kad nusisamdėte geriausią firmą, „Finlį & Figą“.

— Jūs atsidūrėte puikiose rankose, Adamai, — oriai paskelbė Deividas ir bemat suvokė kalbąs kaip veikėjas iš prastos reklamos. Volis jį apdovanojo klausiamu žvilgsniu: „Tikrai?“

— Ateitis parodys, ar ne? — atsiliepė jaunuolis. — Pažiūrėsime, kai gausime dosnų čekį. Pone Figai, man pažadėjote daugiau nei milijoną ir aš pasikliauju jūsų žodžiu.

— Jūs nepasigailėsite.

— Iki.

Adamas atsistojo ir nutolo nuo stalo.

Kišdamas bloknotą į lagaminėlį Volis pastebėjo:

— Prišnekinome lengvai.

— Tu ką tik vyrukui garantavai per milijoną siekiantį atlygį. Ar tai išmintinga?

— Ne. Bet padariau, ką reikėjo. Štai, kaip veikia sistema, jaunasis Deividai. Mes prikalbiname klientus pasirašyti sutartį, stengiamės, kad jie jaustųsi laimingi, ir kai prieš akis pasirodo pinigai, jie pamiršta, ką sakėme iš pat pradžių. Tarkim, po metų „Varrick“ pavargs nuo „Krayoxx“ sukelto chaoso ir ims mojuoti balta vėliava. Mūsų bičiuliui Adamui, pavyzdžiui, sumokės mažiau nei milijoną — pats pasirink skaičių, kad ir septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių. Nejau išties tiki, jog tas nevykėlis atsisakys tokios didelės sumos?

— Ko gero, ne.

— Taigi. Jis džiūgaus lyg vaikas užmiršęs šiandieninius mūsų pažadus. Va, kaip tvarkomi reikalai. — Volis godžiai įsispoksojo į švedišką stalą. — Esi ką nors suplanavęs vakarienei? Aš išbadėjęs.

Deividas turėjo planų, bet čia valgyti neketino.

— Aha, manęs laukia žmona — mudu pasimėgausime vėlyvais užkandžiais.

Volis vėl nužvelgė lovius ir armiją gremėzdiškų, prisisprogti pasirengusių žmonių. Jis sustingo, po sekundės šyptelėjo.

— Kokia nuostabi mintis, — pagyrė save.

— Apie ką šneki?

— Pažiūrėk į picerijos lankytojus. Koks vidutinis jų svoris?

— Neįsivaizduoju.

— Aš irgi nenutuokiu, bet jei sverdamas 240 svarų esu putlokas, peršasi išvada, kad jų masė ne mažesnė negu keturios šimtinės.

— Kur tu lenki, Voli?

— Deividai, faktas akivaizdus. Picerija užgrūsta pernelyg įmitusiais individais, didžiuma jų veikiausiai geria „Krayoxx“. Kertu lažybų, kad jei sušukčiau: „Ei, kas vartoja „Krayoxx“, rankas pakeltų pusė tų apgailėtinų šmikių.

— Tik nepaleisk gerklės.

— Gerai. Bet dabar tau aišku, ką turiu galvoje?

— Pradėsi dalyti vizitines korteles?

— Ne, išpuikėli. Mums reikia kažkaip atsirinkti „Krayoxx“ vartotojus.

— Jie gi dar gyvi.

— Neilgai. Klausyk, galėtume juos pridėti prie antrojo, mirtinai nenukentėjusių, ieškinio.

— Aš kai ko nesuprantu, Voli. Padėk man. Argi mums nederėtų kažkuriuo metu įrodyti, jog vaistas išties kenksmingas?

— Žinoma, ir to imsimės vėliau, įdarbinę ekspertus. Šiuo metu svarbiausia, kad jie pasirašytų sutartį. Deividai, mes dalyvaujame žirgų lenktynėse. Privalome išsiaiškinti, kaip atsijoti tuos žmones, ir pasistengti, kad mus nusamdytų.

Iki šeštos vakaro likus kelioms minutėms, picerija buvo sausakimša. Iš sėdinčiųjų gardeliuose nevalgė tiktai Deividas su Volių. Link jų artėjo keturių stambių asmenų šeima, kiekvienas rankose laikė po dvi lėkštes su picomis. Jie sustojo prie stalo ir grėsmingai dėbtelėjo į porelę teisininkų. Reikalas atrodė rimtas.

Antroji stotelė buvo sublokuotas namas netoli Midvėjaus oro uosto besidriekiančiame kvartale. Deividas sustabdė automobilį šalikelėje, už antikvarinio, ant blokelių pakylos užkelto „Volkswagen Beetle“.

— Pernai penkiasdešimt dvejų metų Frenką Šmitą pakirto širdies priepuolis, — kalbėjo Volis. — Aš bendravau su jo našle, Agnese.

Deividas klausėsi tik puse ausies. Jis bandė save įtikinti, kad iš tiesų tuo užsiima — jog drauge su naujuoju bosu, negalinčiu vairuoti dėl savo problemų, tamsoje šlaistosi po prastus pietvakarinius Čikagos rajonus, budriai stebi, ar aplinkui nesibasto gatvės banditai, beldžiasi į svetimas apskretusių būstų duris nežinodamas, kas laukia viduje, ir taip elgiasi siekdamas suvilioti klientus, kol šių neužgriuvo kiti advokatai. Įdomu, kaip reaguotų bičiuliai iš Harvardo? Ar smarkiai jie kvatotų? Bet Deividas nusprendė dėl tokių dalykų nekvaršinti galvos. Už senąjį darbą geresnė bet kokia juridinė veikla, o dauguma draugų iš teisės mokyklos buvo apgailėtini. Jis, antra vertus, jautėsi išsivadavęs.

Arba Agnesė Smit slėpėsi, arba ji kažkur išvažiavo. Prie durų niekas nepriėjo, todėl abu advokatai skubiai grįžo į automobilį. Vairuodamas Deividas tarė:

— Klausyk, Voli, man reikėtų keliauti namo, pas žmoną. Paskutinius penkerius metus matydavomės retai. Metas atsigriebti.

— Ji labai žavi. Aš tavęs nekaltinu.

14 SKYRIUS

Per savaitę, ruošdama ieškinį, firma apsirūpino aštuoniais mirties atvejais, padoriu skaičiumi, kuris jiems garantuotai sukraus turtus. Voliui nuolat kartojant, kontoroje įsigalėjo nuomonė, kad nuo kiekvienos bylos „Finliui & Figui“ klius apytikriai pusė milijono. Matematiniai jo išvedžiojimai rodėsi abejotini ir kupini faktais neparemtų prielaidų, bent jau dabartinėje bylinėjimosi stadijoje, tačiau trijulė advokatų ir sekretorė ėmė galvoti būtent apie tokias sumas. Naujienos apie „Krayoxx“ pasklido po šalį, nė viena nespinduliavo pozityvumu, ir kiekviena „Varrick Labs“ kompanijai žadėjo grėsmingą ateitį.

Firmos darbuotojai nėrėsi iš kailio verbuodami klientus, todėl kai suvokė, jog vieną jų, ko gero, praras, visi pasijuto priblokšti. Sykį ryte į biurą atvyko prastai nusiteikusi Milė Marin ir pareiškė norinti matyti Volį. Našlė nusamdė jį patvirtinti vyro testamentą, o vėliau nenoriai sutiko prisijungti prie bendro ieškinio, dėl sutuoktinio mirties kaltinančio „Krayoxx“ vaistą. Volio kabinete, už uždarytų durų, moteris paaiškino nesuprantanti, kaip vienas iš firmos advokatų, Oskaras, surašydamas paskutinę valią galėjo nuslėpti nemenką turtą, beisbolo kortelių rinkinį o kitas, Volis, ją tvirtinti. Našlės įsitikinimu, čia akis rėžiantis ir, maža to, pasibaisėtinas interesų konfliktas. Susikrimtusi Milė apsiverkė.

Volis mėgino teisintis advokatus saistančiomis konfidencialumo taisyklėmis. Rengdamas testamentą Oskaras privalėjo vykdyti kliento nurodymus, o Česteris pageidavo, kad beisbolo kortelės išliktų paslaptyje ir vėliau, po jo mirties, būtų atiduotos sūnui Lailui. Žvelgiant iš etinės pusės, Oskarui nevalia dalytis informacija apie Česterio norus.

Milė taip nemanė. Kaip sutuoktinė, ji turėjo teisę žinoti apie vyro turtą, ypač tokį vertingą kaip kortelės. Pabendravusi su prekeiviu išgirdo, kad vien Basakojis Džo vertas mažiausiai 100 000 dolerių. O visa kolekcija turbūt duotų 150 000 dolerių.

Voliui buvo nusispjaut tiek į beisbolo korteles, tiek į kitą turtą. 5000 dolerių honoraras, kurio anksčiau tikėjosi, prilygo smulkmei. Tačiau dėl „Krayoxx“ bylos galėjo pasakyti bet ką, kad tik ją sulaikytų.

— Tik tarp mūsų kalbant, — žvilgtelėjęs į duris, rimtu balsu tarė, — šituos reikalus būčiau tvarkęs kitaip, bet ponas Finlis kilęs iš senosios mokyklos.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Jo nuostatos gana šovinistinės. Vyrui, kaip šeimos galvai, priklauso visas turtas, ir jis vienintelis priima sprendimus — jūs gi pažįstate tokio tipo žmones. Kas čia blogo, jei sutuoktiniui maga ką nors nuslėpti nuo žmonos? Aš esu gerokai laisvesnių pažiūrų, — savo žodžius Volis palydėjo dirgliu, trikdančiu juoku.

— Pokyčiams jau per vėlu — atšovė ji. — Testamentas parašytas. Ir dabar bus patvirtintas.

— Teisingai, Mile, bet nesijaudinkite, viskas susiklostys kuo puikiausiai. Kortelių kolekciją jūsų vyras dovanojo sūnui, tačiau jums paliko nuostabų ieškinį.

— Ką tokį nuostabų?

— „Krayoxx“ bylą.

— O, šitą. Na, manęs nedžiugina ir ji. Pakalbėjau su kitu teisininku, ir jis tvirtina, atseit jūs šokate aukščiau bambos, kadangi su panašiomis bylomis nesate turėję jokių reikalų.

Volis įkvėpdamas sužiopčiojo ir spigiai išspaudė:

— Kodėl jūs plepate su kitais teisininkais?

— Nes vieną vakarą jis man paskambino. Iš internetinės informacijos sužinojau, kad anas advokatas dirba stambioje firmoje, kurios filialai išsibarstę po visą šalį ir kuri bylinėjasi vien su vaistų kompanijomis. Ketinu jį nusisamdyti.

— Nereikia, Mile. Tie žmonės linkę susigrobti tūkstantį bylų ir apmauti savo klientus. Antrą kartą su anuo individu šnekėtis neteks, nes galėsite kreiptis tiktai į kokį jauną, nuošaliame kambarėlyje sėdintį jo pagalbininką. O mane visada pasieksite telefonu.

— Nenoriu su jumis kalbėti nei telefonu, nei akis į akį. — Ji atsistojo ir stvėrė rankinę.

— Prašau, Mile.

— Prižadu pagalvoti, Figai. Bet aš nesu patenkinta.

Kai našlė apleido kontorą, po dešimties minučių skambtelėjo Airisė Klopek, užsigeidusi pasiskolinti 5000 dolerių iš būsimos savo dalies, kurią advokatai išsiderės iš „Krayoxx“ gamintojo. Sėdėdamas už stalo, susiėmęs už galvos, Volis savęs paklausė, kas dar galėtų nutikti.

Nagrinėti Volio ieškinį perdavė garbiajam Hariui Siraitui, federaliniu teisėju tapusiam prezidento Reigano laikais, beveik prieš trisdešimt metų. Jis buvo aštuoniasdešimt vienerių, nujautė netrukus išeisiąs į pensiją ir nė kiek nesidžiaugė veikiausiai porą metų truksiančiu, kitų bylų svarstymą užgošiančiu procesu. Tačiau ieškinys kurstė smalsumą. Keletą metų „Krayoxx“ sėkmingai ir be jokių šalutinių poveikių vartojo mylimas jo sūnėnas. Apie „Finlio & Figo“ advokatų kontorą teisėjas Siraitas, žinoma, nieko nebuvo girdėjęs. Liepęs sekretoriui ja pasidomėti, neilgai trukus sulaukė elektroninio laiškelio: „Tai smulki 2 žmonių kontora, įsikūrusi Prestono prospekte, Čikagos pietvakariuose; skelbiasi, jog imasi sparčių skyrybų ir kitų įprastų bylų, susijusių su vairavimu apsvaigus, nusikalstama veika, smurtu šeimoje, traumomis; nėra jokių duomenų, kad per pastaruosius 10 metų būtų pateikusi ieškinį federaliniam teismui, ir jokių duomenų, kad per pastaruosius 10 metų bylinėjosi valstijos teisme dalyvaujant prisiekusiesiems; advokatų asociacijos veikloje nedalyvauja nė vienas iš partnerių. Bet teismo salėje jie retsykiais pasirodo — per paskutinius 12 metų Figą 2 ar 3 kartus baudė dėl vairavimo išgėrus, vieną kartą firmai buvo keliama byla dėl seksualinio priekabiavimo, bet su ieškove pavyko susitarti.“

Siraitas nepatikėjo savo akimis. Jis atrašė:

„Tuodu visiškai neturi bylinėjimosi patirties, bet pareiškė 100 milijonų dolerių vertės ieškinį farmacijos kompanijai, kuri pagal dydį užima trečią vietą pasaulyje?“

Sekretorius patvirtino:

„Teisingai.“

Teisėjas Siraitas:

„Beprotybė! Kas už to slypi?“

Sekretorius:

„Panika dėl „Krayoxx“, naujausio ir populiariausio blogo vaisto. Kolektyvinės žalos išieško to jai paklaiko. „Finlis & Figas“ tikriausiai viliasi naudotis jų ryšiais, kol bus pasiektas susitarimas.“

Teisėjas Siraitas:

„Toliau ieškokite informacijos.“

Kiek vėliau sekretorius atsakė:

„Ieškinį pasirašė ne vien Finlis su Figų, bet ir trečiasis advokatas — Deividas Zinkas, anksčiau dirbęs „Rogano Rotbergo“ kompanijoje. Pasak mano draugo iš tos firmos, prieš dešimt dienų Zinkui sustreikavo nervai, jis išlėkė iš biuro ir kažkaip atsidūrė „F & F“. Gyvenime nėra bylinėjęsis, tad, manau, susirado sau tinkamą vietą.“

Teisėjas Siraitas:

„Įdėmiai stebėkime šią bylą.“

Sekretorius:

„Kaip visada.“

„Varrick Labs“ valdyba buvo įsikūrusi gluminančių formų, iš stiklo ir plieno suręstuose pastatuose, kurie stūksojo miške, vešančiame netoli Montvilio, Naujojo Džersio valstijoje. Už projektą atsakingas garsus architektas vėliau jo išsižadėjo. Kompleksą retsykiais girdavo kaip drąsų ir futuristinį, bet dažniausiai vadindavo nuobodžiu, bjauriu, sovietinio stiliaus, panašiu į bunkerių rinkinį ir peikdavo kitokiais nemaloniais žodžiais. Įsispraudusi tarp medžių, atokiau nuo eismo ir žmonių, gerai apsaugota būstinė priminė tvirtovę. „Varrick“ bendrovę nuolat paduodavo į teismą, todėl štabas kuo puikiausiai jai derėjo. Kompanija tūnojo miškuose, pasirengusi gintis nuo eilinio antpuolio.

Generalinis direktorius Rubenas Mesis vadovavo „Varrick“ daugelį metų, padėjo jai išsilaikyti audringais laikais ir uždirbti įspūdingus pelnus. Įmonė amžinai kariaudavo su kolektyvinės žalos specialistais advokatais, bet Mesis sugebėdavo pasirūpinti, kad akcininkai išliktų laimingi, nors kitos bendrovės dėl bylinėjimosi bangų nuskursdavo arba bankrutuodavo. Jis žinojo, kada kautis ir kada tartis, mokėjo pigiai išsisukti ir patenkinti juristų godumą, o kompanijai išsaugoti kalną pinigų. Per jo darbo laikotarpį „Varrick“ išgyveno (1) 400 milijonų dolerių vertės susitarimą dėl dantų kremo, kurio vartotojai apsinuodijo cinku; (2) 450 milijonų dolerių vertės susitarimą dėl laisvinamųjų, nuo kurių viduriai užkietėdavo; (3) 700 milijonų dolerių vertės susitarimą dėl kraują skystinančio preparato, kuris pačirškino galybę kepenų; (4) 1,2 milijardo dolerių vertės susitarimą dėl vaistų nuo migrenos, kurie neva sukeldavo didelį kraujospūdį; (5) 2,2 milijardo dolerių vertės susitarimą dėl piliulių nuo didelio kraujospūdžio, kurios neva sukeldavo migreną; (6) 2,3 milijardo dolerių vertės susitarimą dėl nuskausminamųjų, prie kurių žaibiškai įprantama; ir patį sunkiausią išbandymą, (7) 3 milijardų dolerių vertės susitarimą dėl liesinančių tablečių, nuo kurių žmonės apakdavo.

Sąrašas buvo ilgas, nedžiuginantis, bylojantis, kad viešosios nuomonės teisme „Varrick Labs“ turėjo kaip reikiant pakratyti kišenę. Bet Rubenas Mesis saviškiams vis primindavo apie šimtus pažangių, veiksmingų, jų sukurtų ir visame pasaulyje parduodamų vaistų. Nekalbėdavo tik apie tai, — išskyrus valdybos posėdžių kabinetą, — kad „Varrick“ pasipelnė iš kiekvieno vaisto, kurį užsipuolė ieškovų advokatai. Kompanija laimėdavo mūšius, net ir sumokėjusi milžiniškas kompensacijas.

Tačiau „Krayoxx“ reikalai galėjo pakrypti kitaip. Dėl jo teisininkai jau iškėlė keturias bylas: Fort Loderdeile, Čikagoje ir visai neseniai Brukline bei Teksase. Mesis atidžiai stebėjo, kaip bruzda kolektyvinės žalos specialistai. Kiekvieną dieną rasdavo laiko pabendrauti su įmonės juristais, panagrinėti ieškinius, paskaityti advokatų žurnalus, informacinius biuletenius, tinklaraščius ir šnektelėti su savais teisės ekspertais, kurie dirbo stambiose šalies firmose. Apie grėsmingai artėjantį karą aiškiausiai liudydavo televizijos reklamos. Kai teisininkai pratrūkdavo eterį bombarduoti pasibjaurėtinais raginimais greitai praturtėti, Mesis suprasdavo, kad „Varrick“ neišvengs eilinių brangių pjautynių.

Reklamos apie „Krayoxx“ ėmė mirgėti visur. Karštligė baudėsi įsišėlti.

Kiti užsipulti „Varrick“ produktai Mesiui vis dėlto kurstė nerimą. Piliulė nuo migrenos buvo siaubingai apmaudi klaida, ir generalinis direktorius ligi šiol koneveikė save, kad taip beatodairiškai siekė užbaigti tyrimus ir aprobuoti vaistą. Dėl kraują skystinančio preparato vos neprarado pareigų. Tačiau „Krayoxx“ niekuomet nekėlė nė menkiausių abejonių. Preparatas buvo nuodugniai ištirtas per klinikinius bandymus, kuriuos kompanija vykdė trečiojo pasaulio valstybėse; rezultatai pasirodė besą stulbinantys. Mokslininkai darbą atliko kruopščiai ir nepriekaištingai. Vaistas neturėjo jokių trūkumų. Širdies priepuolius arba insultus sukeldavo ne dažniau už eilinę vitaminų tabletę, ir tą patvirtino galybė „Varrick“ kompanijos sukauptos faktinės medžiagos.

Lygiai 9.30 viename iš statinių, kurie panėšėjo į Kanzase stūksančią kviečių silosinę, šeštame aukšte įrengtoje valdybos posėdžių salėje prasidėdavo kasdienis pasitarimas teisiniais klausimais. Rubenas Mesis garsėjo polinkiu į punktualumą, todėl 9.15 visi aštuoni įmonės juristai jau sėdėjo savo vietose. Komandai vadovavo Nikolas Volkeris, buvęs Jungtinių Valstijų prokuroras, buvęs Volstrito bylininkas, nūnai organizuojantis gynybos barikadas, kurias „Varrick“ ręsdavo apsaugai nuo puldinėjimo. Kai ieškiniai pasipildavo nelyginant kasetinės bombos, Volkeris su generaliniu direktoriumi kartu praleisdavo ištisas valandas — šaltakraujiškai svarstydavo reakciją, analizuodavo padėtį, kurpdavo planus ir, jei prisireikdavo, ruošdavo kontratakas.

9.25 įžengęs į patalpą Mesis iš karto susitelkė ties darbotvarkės klausimais.

— Kokios naujausios žinios?

— Apie „Faladin“ ar „Krayoxx“? — pasitikslino Volkeris.

— O, varge, visai pamiršau „Faladin“. Šiuo metu apsistokime ties „Krayoxx“.

Anot rėksnių advokatų iš Vakarų pakrantės, „Faladin“, raukšlių lyginamasis kremas, neva paveikdavo odą priešingai nei turėtų. Bylinėjimasis dar neįsibėgėjo, nes teisininkai nesumąstė, kaip išmatuoti „prieš ir po“ raukšles.

Nikolas Volkeris atsakė:

— Na, sniego rutulys ritasi į pakalnę. Pragaro vartai jau atsivėrė. Rinkitės metaforą, kuri jums prie širdies. Vakar šnektelėjau su Alisandru ir „Zelo & Poterio“, sužinojau, kad jų firmą užplūdo naujos bylos. Siekdamas asmeniškai prižiūrėti įvykių eigą, jis rengiasi įtempti raumenis ir pasirūpinti, kad visi ieškiniai būtų nukreipti į Floridos apygardą.

— Alisandras. Kodėl per kiekvieną apiplėšimą pasirodo tie patys banditai? — tarė Mesis. — Ar pastaruosius dvidešimt metų jiems per mažai mokėjome?

— Regis, taip. Jis įsirengė nuosavą golfo aikštyną, skirtą „Zelo & Poterio“ teisininkams ir keliems draugams, tikriems laimės kūdikiams. Pažaisti kvietė ir mane. Aštuoniolika duobučių.

— Būtinai ten nuvažiuok, Nikai. Privalome patikrinti, ar plėšikai išmintingai investuoja mūsų pinigus.

— Taip ir padarysiu. Vakar, vėlyvą popietę, iš Ryno skambino Amanda Petročeli ir man pranešė sužvejojusi kelis mirties atvejus, ruošianti kolektyvinį ieškinį, ketinanti jį pateikti šiandien arba rytoj. Atsakiau, kad mums nesvarbu, kada konkrečiai ji kels bylą. Kaip manome, šią ir kitą savaites teismą pasieks daugiau ieškinių.

— „Krayoxx“ nėra kaltas dėl širdies priepuolių ir insultų, — paskelbė Mesis. — Šituo vaistu aš tikiu.

Visi aštuoni juristai pritardami sulinkčiojo. Rubenas Mesis įžūliais teiginiais ir nepagrįstais tvirtinimais nesišvaistydavo. Jis abejojo dėl „Faladin“ ir numanė, kad ateity „Varrick“ kompanija su ieškovais susitars be teismo ir kompensacijoms paaukos keletą milijonų.

Teisininkų komandoje antroji pagal svarbą buvo Džudė Bek, dar viena kolektyvinių žalų frontuose kovojusi veteranė.

— Rubenai, taip mano kiekvienas iš čia esančių, — pasakė ji. — Mūsų tyrimai geresni negu priešininkų, su sąlyga, jog tie išvis juos atliko. Mūsų ekspertai geresni. Įrodymai geresni. Advokatai geresni. Gal jau metais pereiti į kontrpuolimą ir užgriūti priešus visa jėga?

— Džude, tu įgarsinai mano mintis, — tarė Mesis. — Jūs, bičiuliai, apmąstėte strategiją?

— Ji plėtojama, — informavo Nikolas Volkeris, — bet kol kas imsimės tradicinių veiksmų, viešai teiksime tuos pačius komentarus, lauksime ir seksime, kas pateiks ieškinius — kokius ir kur. Išnagrinėsime juos, patikrinsime teisėjus ir jurisdikcijas, o tada nuspręsime, kokią vietą rinktis. Kai teisingai išsidėstys žvaigždės — kai rasime mus tenkinantį ieškovą, teisėją ir miestą — nusisamdysime šauniausią miesto galvažudį ir pareikalausime teismo proceso.

— Kartą jau esame taip nudegę, — perspėjo Mesis. — Nepamiršk „Klervex“. Dėl jo praradome du milijardus.

Kraujospūdį mažinančiai stebuklingajai piliulei buvo lemta išgarsėti, bet tūkstančius jos vartotojų ėmė kankinti siaubinga migrena. Mesis su savo advokatais taip tikėjo vaistu, kad nusprendė rizikuoti ir dalyvauti pirmajame prisiekusiųjų teisme, kurį jie tikėjosi laimėti vienu žaibišku smūgiu. Pribloškianti pergalė būtų nuslopinusi žalos atlygio besivaikančių advokatų entuziazmą, o kompanija sutaupiusi krūvas pinigų. Bet kitaip galvojantys prisiekusieji nutarė, kad ieškovui priklauso 20 milijonų dolerių kompensacija.

— Čia ne „Klervex“, — paprieštaravo Volkeris. — „Krayoxx“ jį pranoksta savo kokybe, be to, ieškiniai — gerokai silpnesni.

— Sutinku, — atsakė Mesis. — Man patinka jūsų planas.

15 SKYRIUS

Du kartus per metus arba dažniau, jei tik pavykdavo, garbusis Andersonas Zinkas su nuostabiąja žmona Karolaina iš savo namų Sent Pole važiuodavo į Čikagą pasimatyti su vieninteliu sūnumi ir jo žavingąja žmona Helena. Prieš keturiolika metų Minesotoje teisėjui Zinkui suteikė Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas. Karolaina Zink dėstė dailę ir fotografiją vienoje iš privačių Sent Polo mokyklų. Pora jaunėlių dukrų tebestudijavo koledže.

Teisėjo Zinko tėvas ir Deivido senelis, legendinis Vudrou Zinkas, net ir sulaukęs aštuoniasdešimt dvejų tebevadovavo du šimtus teisininkų turinčiai firmai, kurią prieš penkis dešimtmečius pats įsteigė Kanzas Sityje. Tame mieste Zinkai buvo suleidę šaknis, bet ne taip giliai, kad sūnus, Andersonas, nepabėgtų nuo senojo Vudrou darbovietėje viešpataujančių drakoniškų sąlygų. Jis nenorėjo priklausyti firmai, todėl apleido Kanzas Sitį ir taip sukėlė nesantaiką, kuri prislopo tik paskutiniu metu.

Dabar brendo kitas konfliktas. Teisėjas Zinkas nesuprato, kas nulėmė netikėtas atžalos profesinės veiklos permainas, ir ketino išsiaiškinti esmę. Jiedu su Karolaina atvyko šeštadienio popietę, prieš pat vėlyvus pietus, ir nustebo radę sūnų namuose. Paprastai jis plušėdavo savo kontoroje, viename iš miesto centre stūksančių dangoraižių. Kai apsilankė pernai, jiems taip ir nepavyko susitikti su Deividu, kuris aną šeštadienį grįžo namo po vidurnakčio, o į biurą išlėkė po penkių valandų.

Bet šiandien jis stovėjo ant kopėčių ir valė stogo latakus. Šokęs žemyn nuskubėjo pasitikti artimųjų.

— Mama, atrodai nuostabiai. — Deividas ją stvėrė į glėbį ir apsuko aplink save.

— Nuleisk mane, — paprašė Karolaina.

Sūnus paspaudė tėvui ranką, bet jo neapkabino. Zinkų giminės vyrai nesiglėbesčiuodavo. Su uošviais pasilabino iš garažo išnirusi Helena. Jaunieji Zinkai kažkodėl kvailai vypsojo. Galop Deividas pranešė:

— Mes turime svarbių naujienų.

— Aš nėščia! — išpyškino Helena.

— Jūs, karšinčiai, tapsite seneliais.

Teisėjas ir ponia Zink į žinią sureagavo gerai. Galų gale abiem netrukus sukaks po šešiasdešimt, ir dauguma jų draugų jau džiaugėsi anūkais. Helena buvo trisdešimt trejų, dvejais metais vyresnė už sutuoktinį... kada gi dar gimdyti vaikus, jei ne dabar? Jie suvirškino stulbinančias naujienas, atsipeikėjo po sukrėtimo, pasveikino sūnų su marčia ir užsigeidė sužinoti daugiau smulkmenų. Kol Helena tauškėjo, Deividas iš automobilio iškrovė tėvų bagažą ir visi patraukė į namus.

Per pietus, kai jie pagaliau liovėsi kalbėję apie kūdikį, teisėjas Zinkas perėjo prie reikalo.

— Deividai, papasakok apie savo naująją firmą.

Sūnus kuo puikiausiai žinojo, kad tėvas išnaršė kiekvieną įmanomą informacijos šaltinį, kol atkapstė skurdžius duomenis apie „Finlį & Figą“.

— Ach, Andi, tik nepradėk, — paprašė Karolaina, tarsi užsimindama apie jautrią temą, kurios derėtų vengti. Pati pritarė vyrui ir manė, jog Deividas rimtai suklydo, tačiau žinia apie Helenos nėštumą viską pakeitė, bent jau senelės požiūriu.

— Jau sakiau, kai šnekėjome telefonu. — Deividas nekantravo kuo greičiau užbaigti šitą pokalbį. Be to, ruošėsi gintis ar net stoti į kovą, jei tik priverstų aplinkybės. Tėvas rinkosi karjerą pasipriešindamas senojo Vudrou norams. Deividas elgėsi lygiai taip pat. — Įsidarbinau nespecializuotoje dviejų žmonių advokatų kontoroje. Ten praleidžiu penkiasdešimt valandų per savaitę, taigi man užtenka laiko pakvailioti su žmona ir rūpintis šeimos pratęsimu. Tu turėtum didžiuotis.

— Džiugu, kad Helena laukiasi, bet tavo sprendimas man nelabai suvokiamas. „Rogano Rotbergo“ kompanija yra viena iš prestižiškiaušių firmų pasaulyje, išugdanti teisėjus, teisės mokslininkus, diplomatus, verslo lyderius ir valstybės vadovus. Kaip tu galėjai iš jos išeiti?

— Tėti, aš neišėjau, o pabėgau. Ir grįžti neketinu. Nemėgstu prisiminti senosios darbovietės ir dėl tenykščių nesuku galvos.

Kalbėdami jie valgė. Bendravo ramiai, paslėpę emocijas. Andis prižadėjo Karolainai neprovokuoti rietenų. Deividas prižadėjo Helenai nesivelti į kivirčus.

— Naujoji firma turi du partnerius? — paklausė teisėjas.

— Du partnerius ir dabar tris teisininkus. Dar Rošelę, atliekančią sekretorės, registratorės, administratorės ir daugybę kitokių pareigų.

— O kaip pagalbinis personalas? Tarnautojai, padėjėjai, stažuotojai?

— Visais reikalais rūpinasi Rošelė. Firma nedidelė, todėl informacijos ieškome ir ją į kompiuterį suvedame patys.

— Įsivaizduojate, jis parvažiuoja namo iki vakarienės, — pridūrė Helena. — Niekada nemačiau jo tokio laimingo.

— Atrodai puikiai, — tarė Karolaina. — Jūs abu švytite.

Teisėjas nebuvo pratęs likti vienumoje arba pergudrautas.

— Ar firmos partneriai — teismo advokatai?

— Tuodu taip tvirtina, bet aš abejoju. Iš esmės jie tėra greitukių medžiotojai, kurie nuolat reklamuojasi ir išgyvena iš autoavarijų.

— Kodėl juos pasirinkai?

Deividas žvilgterėjo į Heleną, kuri šypsodamasi nusuko akis į šoną.

— Tėti, nenoriu tau kelti žiovulio pasakodamas ilgą istoriją.

— Bet ji nenuobodi, — įsiterpė žmona vos sugebėdama nuslopinti juoką.

— Kokius pinigus firma uždirba? — pasidomėjo teisėjas.

— Ten sukiojuos tris savaites. Partneriai nerodė apskaitos knygų, bet, kiek suprantu, turtuoliais jie netaps. Esu tikras, jog tau knieti išsamiau pasiaiškinti, kokį atlygį gaunu. Atsakymas toks pats. Nežinau. Man atriekia dalį nuo honorarų, kuriuos sumoka mano atvesti klientai, tačiau aš nenutuokiu, kas rytoj gali įžengti pro duris.

— Ir ketini auginti vaiką?

— Taip. Noriu vakarieniauti namuose kartu su šeima, žaisti beisbolą, dalyvauti jaunųjų skautų veikloje, žiūrėti mokyklos spektaklius ir džiaugtis kitais nuostabiais dalykais, kuriuos tėvai turėtų daryti su savo atžalomis.

— Deividai, šalia tavęs būdavau faktiškai visada.

— Teisingai, bet tu niekada nedirbai tokiomis vergiškomis sąlygomis, kokios įsigalėjusios „Rogano Rotbergo“ kompanijoje.

Visi tylėdami atsikvėpė. Pirmas pauzę nutraukė Deividas:

— Mes nemažai susitaupėme. Pats pamatysi, išgyvensime be jokio vargo.

— Tai žinoma, — pritarė motina, galutinai perėjusi į kitą pusę ir stojusi prieš sutuoktinį.

— Remontuoti vaikų kambario dar nepradėjome, — į Karolainą kreipėsi Helena. — Netoliese veikia šauni parduotuvė, tad, jei norėtumėte, galime ten užsukti tapetų.

— Nuostabus planas.

Teisėjas servetėle pasišluostė lūpų kampučius.

— Deividai, nūdien visose firmose paplito tradicija jauniems bendradarbiams surengti naujokų apmokymo stovyklą. Ją ištvėręs tapsi partneriu ir gyvensi geriau.

— Tėti, manęs nevilioja perspektyva įsilieti į jūrų pėstininkų gretas, ir tokioje didelėje firmoje kaip „Rotbergo“ kompanija gyvenimas niekada negerėja, nes, kad ir kiek partneriai uždirba, pelno būna per mažai. Prisižiūrėjau jų užtektinai. Iš esmės mes kalbame apie sumanius teisininkus, bet apgailėtinus žmones. Ten nebegrįšiu, ir baigta. Liaukimės apie tai šnekėję.

Per pietus Deividas pirmąsyk užsiplieskė pykčiu ir dėl to savimi nusivylė. Jis atsigėrė mineralinio vandens ir paragavo vištienos salotų.

Tėvas nusišypsojo ir pats į burną įsimetė kąsnį, kurį suskato labai ilgai kramtyti. Helena pasiteiravo, kaip laikosi abi Deivido seserys, ir Karolaina išnaudojo progą pakeisti temą.

Kai atėjo metas vaišintis desertu, tėvas maloniai paklausė:

— Kuo konkrečiai tu užsiimi?

— Daugybe gerų dalykų. Šią savaitę rengiau testamentą vienai poniai, slepiančiai nuo vaikų savo turtą. Tie pagrįstai įtaria, kad iš trečiojo vyro motina paveldėjo tam tikrą sumą pinigų, bet niekaip nepajėgia jų rasti. O jai maga viską palikti „FedEx“ kurjeriui. Atstovauju porelei gėjų, Korėjoje siekiančių įsivaikinti mažylį. Dvi mano bylos susijusias su nelegaliais, per narkotikų prekeivių apgultį areštuotais meksikiečiais, kuriems gresia deportacija. Padedu tėvams, kurių dukra, dvejus metus kreką vartojanti keturiolikmetė, nesileidžia uždaroma į reabilitacijos kliniką. Dar kelių klientų laukia baudos už vairavimą išgėrus.

— Smulkmė, — pastebėjo teisėjas.

— Ne, čia tikri žmonės su tikromis problemomis, ir jiems reikalinga pagalba. Štai kur slypi gatvės teisės grožis — su klientais bendraujame akis į akį, susipažįstame su jais ir padedame, jei tik įstengiame.

— Svarbiausia, kad nebadautum.

— Garbės žodis, tėti, badu nemirsiu. Beje, kai kada išlošti aukso puodą pavyksta ir tiems vyrukams.

— Žinau, žinau. Mačiau juos nagrinėdamas bylas, sutinku ir dabar, kai mums pateikia apeliacijas. Aną savaitę patvirtinome verdiktą, kuriuo prisiekusieji ieškovui priteisė 9 milijonus dolerių. Byla siaubinga — kažkokie žaislai apnuodijo vaiką ir toksinės medžiagos rimtai pakenkė jo smegenims. Nukentėjusiajam atstovavo vienišius advokatas, anksčiau padėjęs jo motinai, teistai dėl vairavimo apsvaigus. Advokatas gavo bylą, į jos nagrinėjimą pasikvietė profesionalą, ir šiuo metu jie dalijasi 40 procentų nuo 9 milijonų.

Minutę kitą jų mintys sukosi vien tiktai apie išgirstus skaičius.

— Gal kam kavos? — paklausė Helena.

Visi atsisakė ir persikraustė į svetainę. Dar po kelių sekundžių moterys patraukė apžiūrėti svečių miegamojo, kuris bus perdarytas į vaikų kambarį.

Kai žmonos nutolo tiek, kad nebegalėjo jų girdėti, teisėjas surengė paskutinį šturmą.

— Vienas iš mano sekretorių internete aptiko straipsnį apie bylinėjimąsi dėl „Krayoxx“. Išvydo Tribūne išspausdintą tavo nuotrauką, kurioje pozavai su ponu Figų. Ar jis patikimas?

— Nelabai, — pripažino Deividas.

— Ir toks neatrodo.

— Volį pavadinčiau sudėtinga asmenybe.

— Vargu ar ką pasieksi savo profesinėje srityje, jeigu veiksi išvien su tais vyrukas.

— Gal ir tavo tiesa, tėti, bet man kol kas smagu. Mielai vykstu į kontorą. Džiaugiuosi klientais, bent jau tais keliais, kuriuos turiu. Ir neapsakomai lengviau atsikvėpiau ištrūkęs iš vergijos. Jei čia karjera nesusiklostys, įsidarbinsiu kitoje vietoje.

— Kaip įsipainiojote į „Krayoxx“ reikalus?

— Užėjome kelias bylas.

Deividas šyptelėjo pagalvojęs, kaip tėvas reaguotų išgirdęs tiesą apie klientų paiešką. Apie Volį ir jo 44 kalibro „Magnum“ revolverį. Apie Volį, paperkantį žmones, idant tie rastų naujus klientus. Apie Volį, važinėjantį po laidotuvių biurus. Ne, tokių dalykų teisėjui žinoti nederėtų.

— Ar jau domėjaisi informacija apie vaistą?

— Kaip tik renku duomenis, — atsiliepė Deividas. — O tu?

— Tiesą sakant, taip. Minesotoje televizija nuolat rodo reklamas. „Krayoxx“ sulaukia daug dėmesio. Panašu, kad kolektyvinės žalos išieškotojai rezga eilinę suktybę. Kaups bylas, kol bankroto pabūgusi farmacijos kompanija susitars dėl milžiniškos kompensacijos, kuri advokatams sukraus dar didesnius turtus ir leis vaistų gamintojams išlikti rinkoje. Per aferą pasimirš tiktai atsakomybės klausimas, o ką jau kalbėti apie klientų interesus.

— Apibendrinta daugmaž teisingai, — sutiko Deividas.

— Taigi byla nesi įtikėjęs.

— Dar ne. Perverčiau tūkstantį puslapių, bet ligi šiol neradau rūkstančio ginklo, tai yra tyrimo, įrodančio, kad vaistas tikrai kenkia sveikatai. Dėl to man kyla abejonių.

— Kodėl pasirašei ieškinį?

Deividas giliai įkvėpė ir sekundėlę pamąstė.

— Nes manęs paprašė Volis. Firmoje esu naujokas, todėl jaučiausi įsipareigojęs prisidėti prie linksmybių. Klausyk, tėti, šalyje nestinga įtakingų advokatų, kurie pareiškė tokius pat ieškinius ir galvoja, kad „Krayoxx“ turi rimtų trūkumų. Priešingai nei Volis, tie teisininkai kelia pasitikėjimą.

— Kitaip tariant, nusprendei pasinaudoti jų ryšiais.

— Kabinuosi į brangų savo gyvenimą.

— Tik nenudek.

Grįžusios moterys ėmėsi organizuoti išvyką į parduotuvę. Deividas stryktelėjo ir paskelbė, esą jis netveria kailyje laukdamas, kada galės nusipirkti tapetus. Teisėjas nenoriai nusekė jiems iš paskos.

Deividas beveik snaudė, kai Helena apsivertė ant šono ir paklausė:

— Nemiegi?

— Jau ne. Kas yra?

— Tavo gimdytojai smagūs.

— Taip, ir jiems laikas keliauti namolio.

— Toji byla, apie kurią užsiminė tavo tėvas, apie švinu apsinuodijusį berniuką...

— Helena, dabar penkios minutės po vidurnakčio.

— Švino buvo ant žaislo, ir jis pažeidė smegenis, teisingai?

— Kiek pamenu, taip. Brangioji, kur tu lenki?

— Vieną iš mano kurso paskaitų lanko tokia moteris, vardu Tonė; aną savaitę studentų klube mudvi kartu sukirtome po sumuštinį. Ji keleriais metais vyresnė, turi vidurinę mokyklą lankančius vaikus ir namų šeimininkę iš Birmos.

— Žavinga. Ar jau galime miegoti?

— Klausykis. Birmietės vaikaitis, dar visai mažas berniukas, paguldytas į ligoninę dėl pažeistų smegenų. Jis nugrimzdęs į komą, prijungtas prie kvėpavimo aparato ir padėtis, rodos, beviltiška. Gydytojai įtaria apsinuodijimą švinu, jie paprašė senelės išversti namus ir surasti toksinių medžiagų šaltinį. O šis gali būti ir vaiko žaislai.

Deividas pašoko lovoje ir įjungė šviestuvą.

16 SKYRIUS

Įsitaisiusi už rašomojo stalo Rošelė įdėmiai ieškojo naujienų apie patalynę, kurią siūlė gretima nukainotų prekių parduotuvė, kai suzirzė telefonas. Su ponu Volių Figų, šiuo metu sėdinčiu savo kabinete, pageidavo šnekėtis ponas Džeris Alisandras iš Fort Loderdeilio. Sekretorė jį sujungė su advokatu ir vėl sutelkė dėmesį į internetines svetaines.

Po minutėlės Volis atžirgliojo į priimamąjį nutaisęs patentuotą savimanos išraišką.

— — Ponia Gibson, ar galite pasidomėti savaitgalio skrydžiais į Las Vegasą, o tiksliau, kokiu metu lėktuvas pakyla penktadienį, maždaug vidury dienos?

— Turbūt. Kas išsiruošė į Las Vegasą?

— Kas apie jį klausė? Aš, kas gi dar. „MGM Grand“ viešbutyje neoficialiai susitiks teisininkai, kurie ėmėsi „Krayoxx“ bylos. Telefonu ką tik kalbėjausi su Džeriu Alisandru. Ko gero, stambiausiu kolektyvinių žalų išieškotoju visoje šalyje. Jis prašė manęs atvykti. Oskaras kontoroje?

— Taip. Regis, būdrauja savo kabinete.

Volis pasibeldė, stumtelėjo duris ir žengęs per slenkstį užtrenkė jas sau už nugaros.

— Eikš, — pakvietė Oskaras, atsitraukdamas nuo dokumentais apkloto stalo.

Jaunesnysis partneris sudribo didžiuliame odiniame krėsle.

— Su manimi susisiekė „Zelas & Poteris“ iš Fort Loderdeilio. Nori, kad artimiausią savaitgalį atskrisčiau į Las Vegasą, kur neoficialiai svarstysime „Krayoxx“ bylos strategiją. Puolimą planuos visi šulai. Susitikimas itin svarbus. Jie aptars daugiaregionį bylinėjimąsi, ieškinių eiliškumą ir, svarbiausia, sandėrį. Džerio nuomone, „Varrick“ norės, kad šita istorija kuo greičiau užsibaigtų. — Šnekėdamas Volis trynėsi delnus.

— Džeris?

— Alisandras, legendinis civilinių ieškinių specialistas. Jo firma uždirbo milijardą vien iš „Fen-Phen“ vaistų nuo nutukimo.

— Vadinasi, tau maga vykti į Las Vegasą?

Volis patraukė pečiais, tarytum dėl to jis nekvaršintų galvos.

— Man nerūpi pati kelionė, bet kas nors iš mūsų firmos būtinai privalo pasirodyti prie bendro stalo. Oskarai, visai įmanoma, jog bus kalbama apie pinigus, susitarimą, krūvas žalių. Atomazga turbūt arčiau nei manėme.

— Ir tu nori, kad firma sumokėtų už skrydį į Vegasą?

— Suprantama. Juk čia pagrįstos bylinėjimosi išlaidos.

Panaršęs šūsnis popieriaus lapų, Oskaras veikiai susirado ieškomą. Kilstelėjo jį ir pamojavo priešais jaunesniojo partnerio veidą.

— Ar matei vakar atsiųstas Deivido pastabas? Jose išvardyta, kiek mums gali kainuoti „Krayoxx“ byla.

— Aš nežinojau...

— Vyrukui proto netrūksta. Jis atlieka namų darbus, kurių pats turėjai imtis. Tau derėtų perskaityti užrašus, nes jie velniškai gąsdinantys. Mums reikės nusisamdyti mažiausiai tris ekspertus, bet ne kitą savaitę. Tiesą sakant, jais privalėjome pasirūpinti prieš tau pateikiant ieškinį. Pirmasis specialistas yra kardiologas, galintis paaiškinti, dėl kokios konkrečios priežasties pasimirė kiekvienas iš mūsų mylimų klientų. Jo honoraras apytikriai siektų dvidešimt tūkstančių, ir čia tik už pradinį įvertinimą ir parodymus. Jeigu kardiologas liudys teisme, turėsime pridėti dar tiek pat.

— Byla nepasieks teismo.

— Tu nesiliauji šito kartojęs. Antras numeris atitenka farmakologui, kuris sugebės prisiekusiesiems smulkmeniškai išdėstyti, kaip vaistas pražudė mūsų klientus. Kaip pakenkė jų širdims. Antrojo eksperto užmokestis dar didesnis — prasideda nuo dvidešimt penkių tūkstančių. Dar tiek pat atseikėsime, jeigu jis liudys per teismo procesą.

— Nemažai.

— Daug kainuoja visi. Trečias numeris yra mokslininkas, turėsiantis prisiekusiesiems pateikti savo statistinių tyrimų duomenis, kurie pranoks likusius įrodymus ir užtikrins, kad širdies pažeidimai labiau tikėtini, jei vartoji „Krayoxx“, o ne kokius kitus vaistus nuo cholesterolio.

— Pažįstu tinkamą kandidatą.

— Makfadeną?

— Aha.

— Nuostabu. Jis parašė ataskaitą, sukėlusią šią karštligę, ir dabar nedega noru veltis į bylinėjimąsi. Bet, galimas daiktas, ištiestų pagalbos ranką, jeigu firma pradžiai pasiūlytų penkiasdešimt tūkstančių.

— Pasibaisėtina.

— Kaip ir kiti dalykai. Voli, prašau peržvelgti Deivido pastabas. Jis glaustai apibendrino, kokią priešišką reakciją sužadino Makfadenas ir jo darbas. Kyla rimtų abejonių, ar vaistas iš tikrųjų kenksmingas.

— Ką Deividas išmano apie bylinėjimąsi?

— Voli, ką mes išmanome apie bylinėjimąsi? Tu kalbi su manimi, ilgalaikiu partneriu, o ne potencialiu klientu. Nors nuolat burbame ir šūkaujame, kad blogiukai bus nuteisti, tu žinai tiesą. Visada susitariame be teismo.

— Taip nutiks ir šį kartą, Oskarai. Patikėk manimi. Gerokai daugiau informacijos turėsiu grįžęs iš Vegaso.

— Kiek kainuos skrydis?

— Jei žiūrėsime į bendrą užmojų foną, kelionė atsieis centus.

— Voli, mes šokame aukščiau bambos.

— Nieko panašaus. Prisišliesime prie šulų ir užsikalsime pinigo, Oskarai.

Žymiai pigesnį kambarį Rošelė rado „Spirit of Rio“ motelyje. Į tinklalapį įkeltose nuotraukose puikavosi stulbinantys Vegaso Stripo, garsiosios Las Vegaso bulvaro dalies, vaizdai, todėl rodėsi, kad svečiai atsidurdavo įvykių sūkuryje. Bet įspūdis susidarė klaidingas, kaip Volis suprato, pagaliau sustojus maršrutiniam, iš oro uosto vežančiam autobusui. Aukšti elegantiški viešbučiai-lošimų namai buvo matyti, tačiau nuo jų skyrė penkiolikos minučių kelias. Lyg pirtis įkaitusiame vestibiulyje lūkuriuodamas, kol jį užregistruos, Volis koneveikė Rošelę. Standartinis „MGM Grand“ kambarys kainavo 400 dolerių už naktį. Šioje skylėje už jį tereikėjo mokėti 125, ir per dvi paras sutaupytos sumos beveik užteko lėktuvo bilietui. Žaidžiame iš centų, nors netrukus praturtėsime, sau mintyse kalbėjo Volis įveikdamas du laiptų maršus, pakildamas į savo kambarėlį.

Automobilio jis nesinuomojo, nes buvo baustas dėl vairavimo išgėrus ir neturėjo galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Pasidomėjęs sužinojo, kad iš „Spirit of Rio“ į Stripą autobusas kursuoja kas trisdešimt minučių. Vestibiulyje pažaidė lošimo automatu ir laimėjo 100 dolerių. Galbūt sėkmingas bus visas savaitgalis.

Autobuse grūdosi nutukę pensininkai. Laisvos sėdynės Volis nerado, todėl stovėjo įsikibęs į turėklą, po sąlyčio su prakaituotais keleiviais vis sulinguodamas, protarpiais apsidairydavo ir paspėliodavo, kiek aplinkui mato „Krayoxx“ aukų. Didelis cholesterolio kiekis stačiai badė akis. Savo kišenėse jis, kaip įprastai, nešiojosi vizitines korteles, bet šįsyk apsisprendė palikti jas ramybėje.

Volis valandėlę klaidžiojo po lošimo namus ir įdėmiai žvalgėsi, o tuo metu pribloškianti įvairovė žmonių sukinėjosi aplink ruletės stalus, pliekė akį, mėtė kauliukus, nesitraukė nuo azartinių žaidimų, kurių jis niekada nebuvo išbandęs ir netgi dabar nejautė poreikio į juos pasinerti. Stumdamas laiką prie automato, porą kartų padėkojo mielai, kokteilius dalijančiai padavėjai, bet gėrimo atsisakė. Pamažu įsisąmonino, kad lošimo namai — ne pati tinkamiausia vieta sveikstančiam alkoholikui. 19.00 nusigavo iki mezonine įrengtos pokylių salės. Duris sergėjo du apsaugininkai, ir Volis lengviau atsipūtė, kai tuodu sąraše aptiko jo pavardę. Kitapus slenksčio gėrimus sriūbčiojo ir tarpusavyje plepėjo maždaug du tuzinai elegantiškai apsirengusių vyrų ir trys moterys. Tolimąją sieną rėmė švediškas stalas. Kai kurie teisininkai vienas kitą pažinojo, tačiau, neskaitant Volio, šioje draugijoje buvo ir daugiau naujokų. Visi, regis, žinojo, kas jis toks, ir girdėjo apie Čikagoje pareikštą ieškinį. Netrukus jaunesnysis „F & F“ partneris suvokė pamažėl pritampąs prie vietinių. Žengęs artyn Džeris Alisandras paspaudė jam ranką lyg senam draugui. Aplinkui susispietė ir kiti, bet galų gale į pokalbius įsitraukę žmonės išsisklaidė po salę negausiais būreliais. Jie šnekučiavosi apie bylas, politiką, naujausius asmeninių reaktyvinių lėktuvų modelius, namus Karibuose, dalijosi žiniomis apie išsiskyrusius ir vėl susituokusius. Volis faktiškai neturėjo ką pridurti, tačiau atkakliai stoviniuodamas greta pasirodė kaip geras klausytojas. Teismo advokatai dievindavo malti liežuviais ir retsykiais visi dudendavo sutartinai. O Volis džiaugėsi galėdamas plačiai šypsotis, jų klausytis ir gurkšnoti gazuotą vandenį.

Po greitai užsibaigusios vakarienės Alisandras atsistojo ir prakalbo dalykiškai. Rytojaus rytą, lygiai devintą valandą, pagal numatytą planą teisininkai susitiks šioje salėje ir pereis prie reikalų, kuriuos aptarti spės iki vidurdienio. Jis keletą kartų bendravo su Nikolu Volkeriu iš „Varrick“ kompanijos ir suprato, jog toji apimta kontūzijos. Per savo ilgą ir spalvingą bylinėjimosi istoriją bendrovė niekuomet nebuvo susidūrusi su tokia galybe ieškinių, kurie, be kita ko, taip žaibiškai ją užgriuvo. Vadovai jau laužė galvas svarstydami, kokius nuostolius patirs. Anot Alisandro nusamdytų ekspertų, bendras mirties ir nemirtinai nukentėjusiųjų atvejų skaičius gali siekti net pusę milijono.

Naujienos apie kančių perteklių sukėlė palankią aplinkinių reakciją.

Pasak kitų Alisandro specialistų, labai tikėtina, kad „Varrick“ teks sumokėti mažiausiai 5 milijardų dolerių vertės kompensaciją. Volis buvo tikras, kad matematinius veiksmus mitriai atliko ne jis vienas: kokią 5 milijardų dalį sudaro 40 procentų. Kiti žinią sutiko ramiai. Eilinis prastas vaistas, eilinis karas su stambia farmacijos kompanija, eilinė milžiniška kompensacija, papildysianti ir taip storas visų kišenes. Jie įsigis daugiau reaktyvinių lėktuvų, daugiau namų, daugiau trofėjus atstojančių gražuolių žmonų ir kitokių vertybių, kurios Voliui nė kiek nerūpėjo. Jis tetroško į banką pasidėti užtektinai pinigų, kad galėtų mėgautis gyvenimu ir spjauti į kasdienį nuobodų darbą.

Kai vienoje patalpoje susirenka tiek egoistiškų asmenybių, tarp jų neišvengiamai atsiranda norinčių tarti savo žodį. Dadlis Brilas iš Laboko, jokių stabdžių nepripažįstantis tipas, paskelbė, esą Hiustone neseniai šnekėjo su aukšto rango „Varrick“ gynybos advokatu, kuris leido suprasti, jog prieš tardamasi kompanija planuoja patikrinti, ką apie vaistą pasakys prisiekusieji. Atsižvelgiant į ligi tol niekam negirdėto pokalbio analizę ir firmos nuomonę, pirmajame procese turėtų dalyvauti jis, Dadlis Brilas iš Laboko, Teksaso valstijos, o teismą derėtų organizuoti jo gimtajame mieste, kur prisiekusieji jau įrodė, kad mėgsta Dadlį, ir paprašyti nurodys farmacijos bendrovei atseikėti didžiules sumas. Brilas akivaizdžiai gėrė, kaip ir kiti, išskyrus Volį, ir jo savanaudiška analizė pakurstė audringus ginčus. Už stalo beregint įsiliepsnojo keli konfliktai, pasigirdo tūžmingi šūksniai bei užgauliojimai.

Džeriui Alisandrui pavyko nuraminti aistras.

— Aš vyliausi, kad šiais klausimais diskutuosime kitą dieną, — diplomatiškai pasakė jis. — Dabar verčiau išsiskirstykime, atgaukime jėgas, rytoj grįžkime prasiblaivę ir pailsėję.

Kaip paaiškėjo rytojaus rytą, į savo kambarius tiesiu taikymu traukė ne visi teismo advokatai. Apie tai bylojo sutinę paakiai, krauju pasruvusios akys, šaltą vandenį ir kavą griebiančios rankos. Pagiringų nestigo. Į posėdžių salę atėjo ne tiek jau daug teisininkų, ir Volis pamažu perprato, kad didžiuma reikalų jie pasirūpino vakar, siurbčiodami alkoholį, su vienais sudarydami sandėrius ir sąjungas, kitus išduodami. Volis mintyse ėmė spėlioti, kokią padėtį užėmė jis pats.

Du specialistai pašnekėjo apie „Krayoxx“ ir naujausius tyrimus. Kiekvienas teisininkas po kelias minutes pasakojo apie savąjį ieškinį — apie klientų skaičių, mirties atvejų ir nemirtinai nukentėjusiųjų kiekius, teisėjus, priešininkų advokatus, jo arba jos jurisdikcijoje vyraujančias verdiktų tendencijas. Kalbėdamas Volis improvizavo ir sugebėjo pateikti kaip įmanoma mažiau informacijos.

Neįtikėtinai nykus ekspertas išnagrinėjo finansinę „Varrick Labs“ būklę ir pranešė, esą kompanija atlaikys milžiniškus nuostolius, kuriuos patirs dėl „Krayoxx“ kompensacijos. Dažnai kartojamas žodis „kompensacija“ be paliovos skambėjo Volio ausyse. Tas pats ekspertas dar smarkiau nuvargino klausytojus analizuodamas, kokias draudimo išmokas gaus pati „Varrick“ bendrovė.

Po dviejų valandų Voliui prisireikė pertraukos. Jis išslinko iš salės ir nukulniavo paieškoti tualeto. Grįždamas pamatė prie durų laukiantį Džerį Alisandrą.

— Kada keliausi atgal į Čikagą? — paklausė tas.

— Ryte.

— Komercinėmis oro linijomis?

Be abejo, pagalvojo Volis. Aš neturiu nuosavo reaktyvinio lėktuvo, todėl kaip dauguma vargšų amerikiečių sumoku už skrydį orlaiviu, kuris priklauso kitiems.

— O, taip, — nusišypsojo jis.

— Klausyk, Voli, po pietų lėksiu į Niujorką. Gal tave pamėtėti namo? Mano firma ką tik nusipirko naujutėlaitį „Gulfstream G650“. Užkąsime lėktuve, ir tu išlipsi Čikagoje.

Už pasiūlymą, suprantama, teks atsilyginti, dėl kažko susitarti, bet Volis, šiaip ar taip, sandėrio siekė. Jis skaitė apie turtingus teismo advokatus ir reaktyvines jų skraidykles, bet niekada nemanė, jog tokį orlaivį galės apžiūrėti iš vidaus.

— Ačiū, — padėkojo. — Labai malonu iš tavęs girdėti.

— Vestibiulyje susitikime pirmą valandą, gerai?

— Tvarka.

Makarano bendrosios aviacijos centre rikiavosi apytiksliai tuzinas reaktyvinių, išskristi pasiruošusių lėktuvų, pro kuriuos žingsniuojantis, įkandin naujojo savo bičiulio sekantis Volis pasvarstė, kelis iš jų įsigiję kiti žalų išieškotojai. Kai abu nusigavo iki Džerio orlaivio, jis palypėjo trapu, įkvėpė ir nėrė į tviskančio „G650“ saloną. Svečio švarką perėmusi stulbinamai daili azijietė pasiteiravo, ko jis norėtų išgerti. Gazuoto vandens.

Džerį Alisandrą lydėjo nedidelė svita — bendradarbis, pora teisininko kvalifikacijos neturinčių pagalbininkų ir kažkoks asistentas. Kai visi trumpam susibūrė pasitarti užpakalinėje kabinos dalyje, Volis įsitaisė prašmatniame odiniame krėsle ir pagalvojo apie Airisę Klopek, Milę Marin, kitas nuostabias našles, kurių amžinatilsį sutuoktiniai jį atvedė į kolektyvinių žalų pasaulį, o dabar suteikė progą paskraidyti privačiu reaktyviniu lėktuvu. Palydovė Voliui įteikė valgiaraštį. Tarpueilio gale jis įžvelgė virtuvėlę ir lūkuriuojantį vyriausiąjį vyrėją. Orlaiviui pajudėjus iš vietos, Džeris grįžo į priešakinę salono dalį ir atsisėdo priešais Volį.

— Na, ką manai? — paklausė kilstelėdamas abi rankas, aprodydamas naujausią savo žaisliuką.

— Komerciniai reisai nė iš tolo neprilygsta tokiam skrydžiui.

Džeris prapliupo kvatoti — matyt, gyvenime nebuvo girdėjęs juokingesnio dalyko.

Per garsiakalbį nuskardėjęs baisas pranešė, kad orlaivis tuojau pakils, todėl visi prisisegė diržus. Kai lėktuvas atsiplėšė nuo tako, Volis užsimerkė mėgaudamasis akimirka. Kas ten žino, galbūt nieko panašaus nebepatirs.

Vos tiktai jie pasiekė reikiamą aukštį ir nuskriejo horizontaliai, Džeris atgijo. Nuspaudė jungiklį, iš sienelės ištraukė raudonmedžio stalą.

— Pašnekam apie reikalus.

Lėktuvas juk tavo, sau tarė Volis.

— Žinoma.

— Kiek bylų iš tikrųjų tikiesi sukaupti?

— Galbūt dešimt mirties atvejų; kol kas turime aštuonis. Dėl nemirtinai nukentėjusiųjų nesu tikras. Apsirūpinome keliais šimtais potencialių bylų, bet jų dar neišrūšiavome.

Džeris susiraukė, lyg skaičius būtų pasirodęs per mažas, nevertas jo laiko. Volis paklausė savęs, ar tik naujasis bičiulis nelieps apsukti lėktuvo arba atidaryti kokio nors liuko.

— Jau galvojai vienyti jėgas su stambesne firma? — pasiteiravo Džeris. — Žinau, kad jums, vyručiai, nedažnai tenka imtis kolektyvinės žalos išieškojimo.

— Aš atviras diskusijoms. — Volis stengėsi nuslėpti susijaudinimą. Juk būtent taip jis planavo iš pat pradžių. — Pagal mano sutartį, advokatai gauna 40 procentų nuo laimėtos kompensacijos. Kokios dalies tu nori?

— Šiaip jau mes padengiame būsimas teismo proceso sąskaitas, o tokios bylos, beje, nėra pigios. Tenka ieškoti gydytojų, ekspertų, tyrinėtojų, kitokių specialistų, kuriems paklojame šūsnis pinigų. Paimsime pusę jūsų užmokesčio, 20 procentų, bet už mūsų išlaidas privalėsite atsilyginti prieš pasidalydami honoraru.

— Pasiūlymas neblogas. Koks mūsų vaidmuo?

— Paprastas. Raskite daugiau bylų — ir mirties, ir nemirtinai nukentėjusiųjų atvejų. Visas surinkite į vieną krūvą. Pirmadienį atsiųsiu pradinį sutarties variantą. Aš bandau sutelkti kuo daugiau ieškinių. Kitas svarbus žingsnis bus pastangos užsitikrinti DBN — daugiaregionį bylos nagrinėjimą. Teismas paskirs ieškovų atstovų komitetą, dažniausiai sudaromą iš penkių šešių patyrusių juristų, kurie kontroliuos bylinėjimąsi. Jos nariams mokamas papildomas, nuo advokatų dalies atriektas 6 procentų mokestis.

Volis linkčiojo galva. Informacijos šaltinius jau buvo naršęs, todėl daugumą svarbių smulkmenų žinojo.

— Ar ketini prisijungti prie komiteto?

— Greičiausiai.

Palydovė atnešė naujų gėrimų taures. Džeris siurbtelėjo vyno ir pratęsė:

— Kai bylos šalys ims pažindintis su viena kitos teikiama medžiaga, atsiųsime savo žmogų, kuris padės apklausti jūsų klientus. Nieko čia ypatingo. Kasdienis teisinis darbas. Bet, Voli, nepamiršk, kad gynybos firmoms byla irgi atstos aukso gyslą, todėl jos nersis iš kailio. Surasiu patikimą kardiologą, galėsiantį atsijoti jūsiškius klientus. Jam mokėsime iš bylinėjimosi fondo. Klausimų turėsi?

— Šiuo metu ne. — Volis apniuko dėl to, kad turės atiduoti pusę honoraro, bet džiaugėsi prisišliejęs prie patyrusios, turtingos žalų išieškojimo firmos. „Finliui & Figui“ vis tiek bus atseikėtos padorios sumos. Dabar jis mąstė apie Oskarą ir nekantravo partneriui papasakoti apie „G650“.

— Kiek laiko, tavo manymu, visa tai tęsis? — paklausė Volis. Kitaip tariant, kada man tikėtis užmokesčio.

Džeris su pasitenkinimu nurijo didelį vyno gurkšnį.

— Remdamasis savo patirtimi, kurios, kaip žinai, nestokoju, spėju, kad su kompanija susitarsime per artimiausius dvylika mėnesių ir iš karto pradėsime dalinti pinigus. Maždaug po metų, Voli, galbūt įsigysi nuosavą lėktuvą.

17 SKYRIUS

Nikolas Volkeris su Džude Bek ir dar dviem „Varrick“ teisininkais atskrido į Čikagą korporacijos reaktyviniu lėktuvu, „Gulfstream G650“, tokiu pat naujutėliu, kaip ir Volį sužavėjęs orlaivis. Jie ketino atleisti senąją juridinę firmą. Volkeris su bosu, Rubenu Mesiu, nuodugniai apsvarstė planą, kaip iškuopti „Krayoxx“ jovalą, ir nutarė į pirmąjį rimtą mūšį stoti Čikagoje. Bet iš pradžių būtina pasiieškoti kovai tinkamų žmonių.

„Netinkami“ priklausė kompanijai, dešimtmetį atstovavusiai „Varrick Labs“, ir darbą visada atlikdavo nepriekaištingai. Patys nė nebuvo kalti dėl savo trūkumų. Anot išsamaus tyrimo, kuriuo užsiėmė Volkeris ir jo komanda, su teisėju Hariu Siraitu artimesnius ryšius palaikė kita firma, o viena iš jos partnerių garsėjo kaip patikimiausia gynybos advokatė.

Keturiasdešimt ketverių Nadina Karos per dešimt metų nepralošė ne vieno teismo proceso. Kuo daugiau bylų laimėdavo, tuo sunkesnes gaudavo, ir tuo įspūdingesnės tapdavo jos pergalės. Pasišnekučiavę su tuzinais teisininkų, kurie nesėkmingai su ja grūmėsi teismo salėje, Nikas Volkeris ir Rubenas Mesis nusprendė, jog „Krayoxx“ byloje gynybai vadovaus ponia Karos. Ir visai nesvarbu, kiek teks mokėti už suteiktas paslaugas.

Bet pirmiausia specialistę reikėjo prisivilioti. Per užsitęsusią telefoninę konferenciją ji, rodės, prieštaringai vertino galimybę imtis reikšmingos bylos, kurios mastai augo sulig kiekviena diena. Veiklos turėjo su kaupu, ir tuo, žinoma, nederėtų stebėtis; įvairūs teisminiai nagrinėjimai numatyti metams į priekį. Nors su kolektyvinės žalos išieškojimu niekada nebuvo susidūrusi, jai, kaip užkietėjusiai bylininkei, dėl to nekilo jokių problemų. Volkeris ir Mesis žinojo, kad per naujausią laimėjimų virtinę ponia Karos gilinosi į įvairius klausimus, aprėpiančius gruntinio vandens taršą, ligoninės personalo aplaidumą, dviejų vietiniais reisais skraidančių, į orą pakilusių lėktuvų susidūrimą. Elitinė advokatė Nadina Karos galėjo stoti prieš bet kokį prisiekusiųjų teismą.

Ji dirbo „Rogano Rotbergo“ firmoje, bylinėjimosi skyriuje, ir aštuoniasdešimt šeštame „Trust“ bokšto aukšte turėjo kampinį kabinetą, bet pro langus atsiveriančiu ežero vaizdu grožėdavosi retai. Su „Varrick“ atstovais susitiko aštuoniasdešimt septintame aukšte įrengtoje erdvioje posėdžių salėje, ir kai atvykėliai pažiopsojo į Mičigano ežerą, visi susėdo ir pasiruošė, jų nuomone, mažiausiai dvi valandas truksiančiam pasitarimui. Ponią Karos, kaip įprastai, supo jaunųjų bendradarbių ir pagalbininkų komanda, niauraveidžių pakalikų svita, kuri išgirdusi viršininkės nurodymą „Pašokite!“ tiktai pasitikslintų: „Ar aukštai?“ Iš dešinės sėdėjo Hočkinas, kitas partneris iš bylinėjimosi skyriaus, dešinioji jos ranka.

Vėliau, telefonu bendraudamas su bosu, Nikolas Volkeris pranešė:

— Rubenai, toji moteris neįtikėtinai patraukli — ilgi tamsūs plaukai, išraiškingas smakras, dailūs dantys, šviesiai rudos akys, tokios šiltos ir malonios, kad knieti ją nusivežti į namus ir supažindinti su mama. Nepaprastai maloni asmenybė, pašnekovams negailinti žavingos šypsenos. Kalba žemu, sodriu operos dainininkės balsu. Nieko keisto, kad sugeba pakerėti prisiekusiuosius. Bet ji — kietas riešutėlis, dėl to nekyla jokių abejonių. Nevengia atsakomybės, dalina įsakymus ir, sprendžiant iš visko, aplinkiniai jai puoselėja nuoširdžią ištikimybę. Rubenai, su tokia moterimi nė už ką nenorėčiau susiremti teismo salėje.

— Vadinasi, samdome?

— O, taip. Nekantraudamas laukiu teismo vien tam, kad pamatyčiau ją mūšio lauke.

— Ką pasakysi apie kojas?

— Jos įspūdingos. Kaip ir kitkas. Liauna, grakšti, apsirengusi lyg modelis iš žurnalo nuotraukos. Jums vertėtų kuo greičiau su ja susitikti.

Ponia Karos priėmė svečius savo valdose, todėl bemat ėmėsi vadovauti posėdžiui. Galva kryptelėjo Hočkino pusėn ir prabilo:

— Mudu su ponu Hočkinu pateikėme jūsų pasiūlymą mūsiškiam Mokesčių komitetui. Prieš bylos nagrinėjimą mano honoraras sieks tūkstantį dolerių per valandą, jis padidės iki dviejų tūkstančių, kai persikelsime į teismo salę, penkis milijonus sumokėsite kaip avansą. Negrąžintiną, be abejo.

Dėl atlygių elitiniams juristams Nikolas Volkeris tarėsi jau du dešimtmečius, tad buvo atsparus bet kokiems sukrėtimams.

— Kiek kainuos kitų partnerių paslaugos? — ramiai paklausė.

— Valanda — aštuoni šimtai. Bendradarbiai ima po penkis šimtus.

— Sutarta, — atsakė jis.

Kiekvienas iš sėdinčių posėdžių salėje žinojo, kad gynybos kaina pakils iki milijonų. Pradiniais Volkerio komandos apskaičiavimais, nuo 25 iki 30 milijonų. Čia vieni centai, palyginti su milijardų vertės ieškiniu.

Išsiaiškinę dėl užmokesčio, jie perėjo prie kito svarbaus klausimo. Žodį gavo Nikolas Volkeris.

— Mes griebsimės paprastos ir tuo pat metu sudėtingos strategijos. Paprastos ta prasme, kad nekreipsime dėmesio į kolektyvinį ieškinį, iš galybės prieš mus keliamų bylų pasirinksime vieną konkrečią ir tuomet atkakliai sieksime jos nagrinėjimo. Norime teismo. Nė kiek jo nebijome, nes tikime savo vaistu. Ir galime įrodyti, jog tyrimuose, kuriais pasikliauja žalos išieškotojai, apstu rimtų trūkumų. Mūsų įsitikinimu, „Krayoxx“ veikia kaip pridera ir nesukelia jokios širdies priepuolio arba insulto grėsmės. Savimi esame tokie tikri, kad mums maga Čikagoje stoti prieš prisiekusiuosius ir kuo greičiau duoti parodymus. Jie garantuotai mumis patikės, atmes reikalavimus dėl kompensacijų, o tada mūšio arena drastiškai pakis. Jei atvirai, manome, kad ieškovų advokatai išsisklaidys kaip lapai vėjo gūsiuose. Pasislėps urvuose. Galbūt prireiks dar vieno proceso, dar vienos pergalės... Bet aš taip nemanau. Trumpai tariant, ponia Karos, priešininkus užgriūsime prisiekusiųjų teismu ir, kai pasieksime pergalę, jiems teks keliauti namo.

Ji klausėsi nesirašydama jokių pastabų.

— Jūsų tiesa, — pratarė, Volkeriui baigus šnekėti, — planas gana elementarus ir anaiptol ne originalus. Kodėl renkatės Čikagą?

— Dėl teisėjo. Hario Siraito. Mes patikrinome kiekvieną, kuriam kliuvo nagrinėti „Krayoxx“ bylą, ir nutarėme, jog už Siraitą nėra geresnio kandidato. Jis lengvai netenka kantrybės susidūręs su kolektyvinės žalos išieškotojais. Nepakenčia lengvabūdiškų, nerimtų ieškinių. Naudojasi „reaktyvinio nagrinėjimo“ taisykle, kad priverstų šalis susipažinti su priešingos pusės teikiama medžiaga ir kuo greičiau pradėtų teismo procesą. Neleidžia byloms apsitraukti dulkėmis. „Krayoxx“ vartoja jo mylimas sūnėnas. Ir, svarbiausia, Siraitas artimai draugauja su buvusiu senatoriumi Paksonu, kuris, jei neklystu, darbuojasi „Rogano Rotbergo“ firmoje ir aštuoniasdešimt ketvirtame aukšte turi nuosavą kabinetą.

— Norite pasakyti, kad mes kažkaip galėtume paveikti federalinį teisėją? — ponia Karos nežymiai išrietė kairįjį antakį.

— Ne, aišku, — kreivai išsišiepė Volkeris.

— O kaip sudėtingoji plano dalis?

— Ji susijusi su apgaule. Mes vaizduosime, neva ketiname tartis dėl „Krayoxx“ bylų. Šituo keliu traukėme ne vieną sykį, todėl daug ką išmanome apie milžiniškas kompensacijas. Žinome, kad advokatai, žalos išieškojimo specialistai, pasižymi beribiu godumu. Vos tik jie patikės, jog esame pasirengę mokėti milijardus, karštligė dar labiau sustiprės. Kol fone šmėžuos sandėris, niekas stropiai nesiruoš esminiam procesui. Mūsų manymu, teisėjas Siraitas pliaukštelės botagu ir byla sparčiai pajudės į priekį. Atitinkamu momentu derybos dėl susitarimo žlugs, ieškovų advokatai nugarmės į chaosą ir mes sulauksime teismo datos, kurią Siraitas atsisakys pakeisti.

Nadina Karos linkčiojo ir šypsojosi, nes scenarijus jai akivaizdžiai patiko.

— Jūs, suprantama, jau pasirinkote konkrečią bylą.

— O, taip. Čikagoje pirmasis ieškinį pateikė toks Volis Figas, ištuokų advokatas. Prastas teisininkas, dirbantis trijų žmonių kontoroje, tvarkantis menkaverčius reikalus pietvakarinėje miesto dalyje. Teismo procesuose faktiškai nedalyvavęs, o kolektyvinės žalos arenoje neturintis visiškai jokios patirties. Jis prisišliejo prie Džerio Alisandro iš Fort Loderdeilio, senos mūsų Nemezidės, kuris gyvenime išsikėlęs vienintelį tikslą — bent kartą per metus paduoti „Varrick Labs“ į teismą. Alisandras galingas.

— Ir pajėgus dalyvauti bylos svarstyme? — paklausė Nadina jau mąstydama apie procesą.

— Jo firma, „Zelas & Poteris“, turi ne vieną kvalifikuotą advokatą, bet teisiasi retai. Paprastai priverčia kompanijas tartis ir susižeria didžiulius honorarus. Ką įpareigotų imtis proceso, kol kas nenutuokiame. Galbūt pasinaudotų vietiniu juristu.

Volkeriui iš kairės sėdinti Džudė Bek atsikrenkštė ir šiek tiek nervingu balsu ištarė:

— Alisandras jau pateikė prašymą sujungti visas „Krayoxx“ ieškinius į DBN — daugiaregionį bylos nagrinėjimą...

— Mes žinome, ką reiškia DBN, — dygiai įsiterpė Hočkinas.

— Be abejo. Alisandras nusprendė pasitelkti Floridos pietuose dirbantį mėgstamą federalinį teisėją. Siekia suorganizuoti DBN, išsirūpinti paskyrimą į ieškovų atstovų komitetą, kontroliuoti bylinėjimąsi. Ir, kaip komiteto narys, gauti papildomą atlygį.

Nikas Volkeris pratęsė:

— Mes iš karto pasipriešintume mėginimams suvienyti bylas. Patys planuojame išsirinkti vieną iš pono Figo klientų ir įtikinti teisėją Siraitą griebtis „reaktyvinio nagrinėjimo“.

— O jei Floridos teisėjas nurodys sujungti bylas ir visas perleisti jam? — paklausė Hočkinas.

— Nepamirškit, kad ieškinys pateiktas federaliniam teisėjui, — atsakė Volkeris. — Jeigu Siraitas užsimanys pradėti procesą, išsižadėti sprendimo jo neprivers niekas, netgi Aukščiausiasis Teismas.

Nadina Karos peržvelgė suvestinę, kurios kopijas padalijo „Varrick“ komanda.

— Jeigu gerai jus supratau, — prašneko, — mes pasirenkame vieną iš mirusių pono Figo klientų, įtikiname Siraitą atskirti bylą nuo bendros grupės. Bet paskui, jei tik teisėjas neprieštaraus mūsų siūlymui, į ieškinį reaguojame gana švelniai, nieko nepripažįstame, skelbiame abejingus paneigimus, su ieškovo advokatais mielai bendradarbiaujame, nes nenorime pristabdyti įvykių eigos, apklausiame keletą liudininkų, dalijamės visais pageidaujamais dokumentais, priešininkus lydime į pragaištį vedančiu malonumų keliu, kol jie atsikvoši ir suvokia, jog tikras teismo procesas — jau ant nosies. Ligi tol stengsimės juos užliūliuoti ir kurstydami aukso puodo regimybę įkvėpti apgaulingą saugumo jausmą.

— Teisingai, — patvirtino Nikas Volkeris.

Kone valandą teisininkai aptarinėjo mirusius pono Figo klientus — Česterį Mariną, Persį Klopeką, Vandą Grand, Frenką Šmitą ir kitus keturis. Kai į ieškinį bus deramai atsikirsta, ponia Karos ir jos komanda apklaus velionių aštuntuko atstovus. Išnaudoję progą susipažinti su kandidatais, jie apsistos ties vienu, su kuriuo ir teisis.

Klausimas dėl jaunojo Deivido Zinko išsisprendė be jokio vargo. „Rogano Rotbergo“ firmoje jis praleido penkerius metus, bet čia jau nebedirbo. Joks interesų konfliktas neegzistavo, nes anuomet firma neteikė paslaugų „Varrick Labs“, o Zinkas neatstovavo mirusiems klientams. Nadina Karos niekada jo nebuvo mačiusi; tiesą sakant, vyruką prisiminė tiktai vienas jos stalo pusėje sėdintis bendradarbis. Zinkas gilinosi į tarptautinių finansų sritį, neturinčią nieko bendra su bylinėjimusi.

Dabar Deividas plušėjo gatvės teisės pasaulyje ir džiaugėsi visiškai atitolęs nuo tarptautinių finansų. Pastaruoju metu dažnai galvodavo apie birmietę namų šeimininkę ir švinu apsinuodijusį jos anūką. Pavardę, telefono numerį ir adresą sužinojo, bet užmegzti ryšio nesisekė. Tonė, Helenos draugė, patarė senelei kreiptis į teisininką, tačiau siūlymas vargšelę taip išgąsdino, kad ji vos neapsiverkė. Sutrikusi, emociškai išsekusi moteris kol kas išliko neprieinama. Jos vaikaitis iki šiol gulėjo prijungtas prie gyvybės palaikymo aparatūros.

Deividas ketino apie bylą iškloti abiem partneriams, bet veikiai persigalvojo. O jeigu Volis įpuls į ligoninės palatą ir ką nors mirtinai išgąsdins? Oskaras turbūt užsimanytų ją perimti ir sau išsireikalautų papildomo kompensacijos nuošimčio. Deividas jau spėjo sužinoti, kad partneriai pinigų nesidalydavo po lygiai ir, anot Rošelės, nuolat kovodavo dėl honorarų. Daugiau taškų gaudavo teisininkas, pirmasis suėjęs su klientu, tvarkantis ieškinio dokumentus ir taip toliau. Pasak sekretorės, Volis su Oskaru kivirčijosi dėl savo atlygių beveik kiekvienu rimtesnės autoavarijos atveju.

Jaunasis „F & F“ firmos bendradarbis ruošė paprasto testamento juodraštį naujam klientui — į kompiuterį duomenis vedė pats, nes Rošelė dar prieš keletą savaičių informavo, kad vienai sekretorei trijų advokatų per daug, — kai pasigirdęs pyptelėjimas pranešė apie laiškelį, kurį atsiuntė federalinio teismo sekretoriaus. Jis patikrino elektroninio pašto dėžutę ir rado atsakymą į paredaguotą ieškininį firmos pareiškimą. Kai pažvelgė į advokatų sąrašą ir išvydo „Rogano Rotbergo“ kompanijoje dirbančios Nadinos Karos pavardę, jam pakirto kojas.

Jiems niekada nepasitaikė progos susitikti akis į akį, bet Deividas, aišku, žinojo ją iš reputacijos. Čikagos advokatūros pasaulyje ponia Karos buvo tikra įžymybė. Per teismo procesus toji moteris pasiekė daugiau pergalių nei bet kas kitas. Jam savo ruožtu nė sykio neteko ištarti žodžio, kuris būtų įrašytas teismo salėje. Iš ieškovo pusės — Volis T. Figas, Oskaras Finlis, Deividas E. Zinkas iš „Finlio & Figo“, taip pat S. Džeris Alisandras iš „Zelo & Poterio“. „Varrick Laboratories“ atstovaus Nadina L. Karos ir R. Liuteris Hočkinas iš „Rogano Rotbergo“ firmos. Bent jau popieriuje Deividas įsiliejo į žaidimą.

Jis lėtai perskaitė laišką. Akivaizdūs faktai pripažinti; bet kokios prievolės paneigtos. Iš esmės atsakas į 100 milijonų dolerių vertės ieškinį pasirodė tiesmukas ir kone švelnus. Sprendžiant iš Volio kalbų, „Varrick“ turėjo sureaguoti tūžmingu reikalavimu atmesti kaltinimus ir šūsnimi raštiškų paaiškinimų, sukurptų gabių, šiaurės rytų universitetus baigusių, firmos tyrimo skyriuje prakaituojančių juristų.

Neskaitant atsakymo, gynybos advokatai perdavė rinkinį elementarių klausimų, susijusių su asmenine kiekvieno iš aštuonių mirusių klientų ir jų šeimos narių informacija, be to, paprašė liudysiančių ekspertų pavardžių ir bendrų parodymų. Kiek Deividas žinojo, kol kas jokių specialistų partneriai nenusamdė, nors šia problema lyg ir privalėjo pasirūpinti Džeris Alisandras. Beje, ponia Karos pageidavo kuo skubiau apklausti visus aštuonis ieškovus.

Teismo sekretorius pranešė, kad popierinės atsakymo ir kitų dokumentų kopijos persiųstos paštu.

Nuo laiptų pusės atsklido sunkūs žingsniai. Volio. Jis įbildėjo pro duris gaudydamas kvapą.

— Matei, ką jie parašė?

— Ką tik skaičiau, — atsiliepė Deividas. — Reakcija gan rami, ar ne?

— Ką tu žinai apie bylinėjimąsi?

— Ojojoi.

— Atleisk. Čia kažkas ne taip. Paskambinsiu Alisandrui ir viską išsiaiškinsiu.

— Mums atsiuntė paprastą atsakymą ir šiek tiek faktinės medžiagos. Nėra ko panikuoti.

— Kas panikuoja? Pažįsti gynybos advokatę — iš senosios savo firmos?

— Nesu akyse regėjęs, bet kalbama, kad teismo salėje su pareigomis ji susidoroja puikiai.

— Aha, kaip ir Alisandras, tačiau byla teismo nepasieks, — anaiptol nebe taip užtikrintai tarė Volis.

Panosėje kažką murmėdamas išlėkė iš kabineto ir nutrepsėjo laiptais žemyn. Ieškinį kontora pateikė prieš mėnesį ir jo svajonės sparčiai atrausti aukso gyslą jau blėso. Prieš prasidedant deryboms dėl susitarimo, veikiausiai jiems reikės mažumėlę padirbėti.

Po dešimties minučių iš jaunesniojo partnerio Deividas sulaukė elektroninio laiškelio: „Važiuoju į laidotuvių biurą. Ar gali imtis tos apklausos?“

Žinoma, Voli. Mielai.

18 SKYRIUS

Galų gale dėl suinteresuotumo stokos teismas atsisakė kaltinimų smulkiu prasižengimu, bet liepė Tripui raštiškai pasižadėti, kad jis laikysis atokiau nuo „Finlio & Figo“ firmos ir šios advokatų. Tripas dingo, priešingai nei buvusi jo mylimoji.

Kaip įprastai, Diana prisistatė prieš 17.00. Šiandien pasirodė apsirengusi kaubojiškai — įsispraudusi į aptemptus džinsus, apsiavusi smailianosius aulinius, užsimetusi raudoną ankštą palaidinukę, bet nepasivarginusi užsisegti trijų viršutinių sagų.

— Ar Volis kontoroje? — suburkavo Rošelei, kuri negalėjo jos pakęsti.

Viešnią atlydėjo ir patalpoje išplito kvepalų debesis, priversdamas GM sušnarpšti, urgztelėti ir dar giliau nulįsti po stalu.

— Taip, — atsainiai patvirtino sekretorė.

— Ačiū, brangioji, — padėkojo atvykėlė, siekdama kuo smarkiau suerzinti Rošelę.

Išdidžiai nusiūbavo Volio durų link ir nepasibeldusi žengė per slenkstį. Prieš savaitę Rošelė liepė jai sėdėti priimamajame ir laukti. Tačiau bėgant laikui suvokė, kad Diana yra įtakingesnė už kitus klientus, bent jau Volio atžvilgiu.

Kabinete Diana puolė tiesiai į advokato glėbį, ir po užsitęsusio bučinio, apkabinimo bei privalomo paglėbesčiavimo Volis ją pagyrė:

— Atrodai nuostabiai, meilute.

— Mažuli, stengiuos dėl tavęs.

Volis patikrino, ar durys užrakintos, ir grįžo prie sukamosios kėdės už rašomojo stalo.

— Skambtelėsiu porai žmonių ir mes nešdinsimės, — tarė varvindamas seilę.

— Kaip pasakysi, mažuli, — suulbėjo ji ir atsisėdusi išsitraukė žurnalą apie garsenybių gyvenimus.

Nieko kito neskaitydavo, pati buvo buka kaip bato aulas, bet kam tai rūpėjo. Jaunesnysis firmos partneris nesiruošė užimti teisuolio pozicijos. Ji turėjo keturis sutuoktinius. Volis turėjo keturias žmonas. Kas jis toks, kad Dianą kritikuotų? Pastaruoju metu siausdami lovoje jiedu baudėsi vienas kitą pribaigti ir Volis jautėsi kaip niekad laimingas.

Priimamajame Rošelė tvarkėsi stalą ir dabar, kai „toji kekšė“ įgriuvo pas poną Figą, — kas žino, ką jie ten veikė, — nekantravo apleisti kontorą. Pro atvirą savo kabineto tarpdurį išniro Oskaras, rankose laikydamas kažkokius dokumentus.

— Kur Figas? — paklausė jis, nukreipęs žvilgsnį į uždarytą partnerio kambarį.

— Bendrauja su kliente, — atsakė sekretorė. — Užsirakinęs duris.

— Ir vėl?

— Aha. Trečią dieną iš eilės.

— Tebesidera dėl honoraro?

— Neįsivaizduoju. Tikriausiai jį pakėlė.

Nors užmokestis buvo menkas, — juk teko rūpintis eilinės taikios ištuokos reikalais, — savo dalį turėjo gauti ir Oskaras; vis dėlto vyresnysis partneris nenutuokė, kaip ją atsiims, kai pusę atlygio klientė mokėjo ant sofos. Akimirką padėbsojo į Volio duris tarsi lūkuriuodamas, kol atvilnys aistringos dejonės, nieko neišgirdo, atsigręžė į Rošelę ir sumostagavo popieriaus lapais.

— Skaitėte?

— Kas čia?

— Sutartis su Džeriu Alisandru ir „Zelu & Poteriu“. Aštuoni puslapiai, daugybė smulkiu šriftu surašytų sąlygų ir mano jaunesniojo partnerio parašas, kurį jis padėjo aiškiai visko neperskaitęs. Vienas iš punktų skelbia, kad privalome 25 000 dolerių prisidėti prie bylinėjimosi išlaidų. Apie šią smulkmeną Figas neužsiminė.

Rošelė gūžtelėjo. Teisininkų reikalais nesidomėjo.

Bet Oskaras įsikarščiavęs tęsė:

— Maža to, mus informuoja, kad iš savo honoraro, 40 procentų nuo kiekvienos bylos, pusę turėsime atiduoti „Zelui & Poteriui“. O smulkiu šriftu pridurta, esą ieškovų atstovų komitetas gaus papildomą 6 procentų užmokestį, nedidelę premiją, skirtą šulams už sunkų jų darbą ir atimtą iš mūsų dalies. Jei neklystu, mums beliks 34 nuošimčiai, kuriuos perpus dalinsimės su Alisandru, nors iš 6 procentų jam, be jokių abejonių, atiteks nemenka suma. Ponia Gibson, ar jūs ką nors suprantate?

— Ne.

— Kaip ir aš. Mus mausto skersai išilgai ir dar reikalauja pakloti dvidešimt penkis tūkstančius už bylinėjimosi išlaidas. — Oskaro skruostai įraudo ir jis nesiliovė žvilgsniu varstęs Volio durų, tačiau partneris tūnojo saugiame kabinete.

Prie pašnekovų prisidėjo iš antro aukšto nusileidęs Deividas.

— Ar skaitei? — mojuodamas dokumentais piktai išdrožė Oskaras.

— Kas tai?

— Kontraktas su „Zelu & Poteriu“.

— Peržiūrėjau. Jis ganėtinai paprastas ir aiškus.

— Tikrai? Pastebėjai sąlygą, kurioje rašoma, kad už išlaidas privalėsime sumokėti dvidešimt penkis tūkstančius?

— Taip. Aš kreipiausi į Volį ir jis atsakė, kad užsuksime į banką, paimsime pinigus iš firmos kreditinės sąskaitos ir atiduosime skolą, kai su „Varrick Labs“ pasieksime susitarimą.

Oskaras susižvalgė su Rošele. Abu pagalvojo tą patį: kokia dar firmos kreditinė sąskaita?

Vyresnysis partneris jau žiojosi kažką pasakyti, bet staiga apsisuko ant kulno, grįžo į kabinetą ir įkandin savęs trenkė duris.

— Ką visa tai reiškia? — pasiteiravo Deividas.

— Mes neturime jokios kreditinės sąskaitos, — paaiškino sekretorė. — Ponas Finlis nerimauja, kad „Krayoxx“ byla atsigręš prieš mus ir finansiškai pražudys. Figo avantiūra žlugtų ne pirma kartą, bet nuo dabartinės nukentėtume skaudžiausiai.

Deividas akimis pašaudė į šonus ir per žingsnį prisiartino prie Rošelės.

— Nieko prieš, jei kai ko paklausčiau?

— Nežinau. — Ji apdairiai žengtelėjo atbula.

— Tie vyrukai dalyvauja šiame žaidime nuo senų laikų. Oskaras dirba ilgiau nei tris dešimtmečius, Volis — dvidešimt su viršum metų. Ar jie turi kokių nors santaupų? Kontoroje jokių gėrybių nematyti, todėl pamaniau, kad partneriai apsirūpinę tam tikromis atsargomis.

Rošelė irgi apsidairė.

— Sunku pasakyti, kur atsiduria pinigai, kai jie pranyksta iš biuro. Oskaro kišenės veikiausiai tuščios, nes jo žmona viską iššvaisto. Ji įsivaizduoja esanti už mus viršesnė ir su mielu noru įsijaučia į savo vaidmenį. Volis... Kas ten žino. Įtariu, kad jis toks pat bėdžius kaip ir aš. Bet jiems priklauso firmos pastatas.

Nesusiturėjęs Deividas pašnairavo į lubų tinką raizgančias trūkio linijas. Liaukis ją kamantinėjęs, paliepė sau.

— Man tiesiog pasidarė smalsu, — ištarė.

Pono Figo kabinete nuskambėjo spigus moteriškas juokas.

— Aš išeinu, — Deividas stvėrė apsiaustą.

— Ir aš, — atsiliepė Rošelė.

Kai Volis ir Diana išniro iš kabineto, visi jau buvo apleidę kontorą. Jie nedelsdami išjungė šviesą, užrakino laukujės duris ir sėdo į jos automobilį. Volis džiaugėsi susiradęs naują simpatiją, kuri, negana to, mielai vairuodavo. Pažymėjimą turėjo atgauti tiktai po šešių savaičių, bet nūnai, „Krayoxx“ bylai pakursčius tokį atgarsį, jam reikėjo išlikti mobiliam. Dianą kaipmat suviliojo proga užsidirbti iš naujų klientų paieškos — 500 dolerių už mirties atvejį, 200 už kiekvieną nemirtinai nukentėjusį, — bet dar didesnį susidomėjimą kėlė Volio prognozės apie susitarimą su „Varrick Labs“, įspūdingas kompensacijas ieškovams ir milžiniškus honorarus advokatams (galbūt kas nors klius ir jai, tiesa, kol kas į šią temą nė vienas nesigilino). Lovoje jųdviejų pokalbiai dažniausiai nukrypdavo į „Krayoxx“ pasaulį ir jo siūlomas perspektyvas. Trečiasis vyras nusivežė Dianą į Maujo salą, ir paplūdimys ją sužavėjo. Volis jau spėjo užtikrinti, esą jie atostogaus rojaus kampelyje.

Dabartiniame santykių etape Volis būtų prižadėjęs bet ką.

— Kur keliausime, mažuli? — pasiteiravo Diana, jiems nurūkstant nuo kontoros. Mažąjį „Mazda“ nudengiamu stogu ji vairuodavo pavojingai, ir Volis žinojo, kad per avariją greičiausiai atsisveikintų su gyvybe.

— Tik neskubėk, — paprašė užsisegdamas saugos diržą. — Suk į šiaurę, Evanstono link.

— Ar tie žmonės skambina?

— O, taip. Be paliovos.

Jis nemelavo — mobiliuoju nuolat bendravo su tais, kurie užtiko vieną iš lankstinukų, raginančių saugotis „Krayoxx“. Išspausdino jų dešimt tūkstančių ir išsklaidė po visą Čikagą. Prismeigė prie skelbimų lentų, kabančių patalpose, kur susitikdavo storuliai, „Svorio priežiūros“ programų dalyviai, karo veteranų skyriuose, bingo klubuose, ligoninių laukiamuosiuose, greitmaisčio užkandinių tualetuose ir kitose vietose, kuriose, apsukriojo Volio Figo nuomone, galėjo lankytis su dideliu cholesterolio kiekiu kovojantys asmenys.

— Kiek bylų mes sukaupėme?

Žodelis „mes“ neprasprūdo jam pro ausis. Tačiau atskleisti tiesos Volis neketino.

— Aštuoni mirties atvejai ir keli šimtai nukentėjusių nemirtinai, bet pirmiausia privalome atlikti tyrimus. Vargu ar prie bylos pavyks prijungti kiekvieną iš gyvųjų klientų. Iš pradžių derėtų išsiaiškinti, ar vaistas tikrai pakenkė jų širdims.

— Kaip tai padarysi?

Jie skriejo Stivensono greitkeliu, laviruodami tarp transporto priemonių, ir į daugumą jų Diana, regis, nekreipė dėmesio. Volis susigūždavo kaskart, kai „Mazda“ per plauką nesusidurdavo su kitu automobiliu.

— Ei, raminkis, mes niekur neskubame.

— Tu amžinai skundies dėl mano vairavimo, — atsiliepė ji, apdovanodama Volį liūdnu, užsitęsusiu žvilgsniu.

— Žiūrėk į kelią. Ir sumažink greitį.

Diana atleido akceleratorių ir kelias minutes patylėjo nutaisiusi rūgščią miną.

— Na, kaip sužinosi, ar tie žmonės nukentėjo? — galiausiai prabilo.

— Pasisamdysime ekspertą, kuris juos atsijos. Dėl „Krayoxx“ susilpnėja širdies vožtuvai, ir tam tikros analizės atskleis, ar vaistas klientui pridarė žalos.

— Kiek kainuos tyrimai?

Volį nežymiai suerzino stiprėjantis smalsumas, kurį jinai rodė ekonominiams „Krayoxx“ bylos aspektams.

— Maždaug tūkstantį žalių už galvą, — pareiškė jis, nors tikslaus atsakymo nežinojo.

Alisandras patikino, kad „Zelas & Poteris“ jau įdarbino gydytojus ir šie tikrino potencialius klientus. „Finlio & Figo“ firmai specialistus perleis artimiausioje ateityje, ir prasidėjus tyrimams nemirtinų atvejų skaičius gerokai išaugs. Alisandras kasdien lakiojo reaktyviniu lėktuvu, visoje šalyje vedė derybas su Volio tipo advokatais, šen bei ten jungė bylas, samdė ekspertus, kurpė proceso strategijas ir, svarbiausia, puldinėjo „Varrick Labs“ bei kompanijos juristus. Volis jautėsi pagerbtas, kad jam suteikė galimybę žaisti iš tokių didelių sumų.

— Visa krūva šlamančiųjų, — pastebėjo Diana.

— Kodėl taip rūpiniesi pinigais? — atrėžė Volis žvairuodamas į prasegtą kaubojišką palaidinukę.

— Atleisk. Juk žinai, kokia esu smalsi. Šie reikalai neapsakomai įdomūs ir, hmm... kaip bus šaunu, kai „Varrick“ ims dalinti riebius čekius.

— Manau, taip nutiks negreitai. Verčiau susitelkime ir pasistenkime rasti kuo daugiau klientų.

Finlių namuose Oskaras su žmona Pola žiūrėjo kartojamą „Karo lauko ligoninės“ seriją, kai akiratyje netikėtai išdygo teisininkas, veriančiu balsu ir susirūpinusiu veidu advokatas, pavarde Bošas, šmėžuojantis Čikagos rinkai skirtose kabelinės televizijos reklamose. Daugelį metų jis kėlė ieškinius dėl traumų, kurias žmonės patirdavo per lengvųjų automobilių arba vilkikų avarijas, dėl asbesto ir kitų produktų, o dabar, iš visko sprendžiant, tapo „Krayoxx“ ekspertu. Bošas griaudėjo apie vaistą, koneveikė „Varrick Labs“ ir per visą trisdešimt sekundžių trukusį pasirodymą ekrano apačioje nepaliaujamai pulsavo telefono numeris.

Oskaras jį stebėjo didžiai susidomėjęs, bet tylėdamas.

— Ar kada galvojai reklamuotis per televiziją? — paklausė Pola. — Jūsų firma turėtų ko nors griebtis, kad apsirūpintų didesniu bylų kiekiu.

Nieko naujo jis neišgirdo. Žmona ištisus tris dešimtmečius neprašoma dalijo patarimus, kaip vadovauti advokatų kontorai, kuri niekuomet negaudavo užtektinai pajamų, kad numalšintų ją graužiantį grynųjų alkį.

— Išleistume per daug pinigų. Figas mielai tuo užsiimtų, bet aš nusiteikęs skeptiškai.

— Na, per televiziją Figui rodytis tikrai negalima. Antraip kiekvieną potencialų klientą nubaidytumėte per šimtą mylių. Hmm... tos reklamos kažkokios neprofesionalios.

Tipiškas Polos elgesys. Televizinės reklamos galbūt padėtų verslui, bet tuo pat metu jos neprofesionalios.

Ji už ar prieš? Neigiamai reaguoja tiek į vieną, tiek į kitą variantą? Ar abiem pritaria? Oskaras nežinojo, kuri versija teisinga, bet jau daugelį metų dėl to nekvaršino galvos.

— Figas ėmėsi „Krayoxx“ bylų, tiesa? — paklausė žmona.

— Taip, — suniurnėjo vyras.

Ji nenumanė, kad Oskaras, kaip ir Deividas, pasirašė ieškinį, todėl tapo atsakingas už kaltinimą. Nenumanė, kad firmai teks prisidėti prie bylinėjimosi išlaidų. Polai terūpėjo apgailėtinos sumos, kurias sutuoktinis uždirbdavo per mėnesį.

— Kalbėjau su savo gydytoju, ir šis tvirtina, kad vaistas nė kiek nežalingas. Mano cholesterolio kiekiui neleidžia pakilti aukščiau dviejų šimtų miligramų. Aš neketinu liautis jo gėrusi.

— Ir nesiliauk, — atsiliepė jis. Jeigu „Krayoxx“ iš tiesų numarindavo žmones, Oskaras norėjo, kad ji kasdien susiverstų po visavertę dozę.

— Bet aplinkui tiek daug ieškinių. Gal čia tikrai kažkas ne taip. Kaip galvoji?

Pola ištikima vaistui ir sykiu dėl jo nerimauja.

— Figas įsitikinęs, jog „Krayoxx“ kenkia sveikatai, — tarė Oskaras. — Galybė stambių firmų sutinka su jo nuomone, todėl ruošiasi pulti „Varrick“. Visi nujaučia, kad kompanija mėgins tartis prieš teismą. Nes rizika pralaimėti procesą per didelė.

— Jeigu derybos dėl kompensacijų išdegs, kas nutiks Figo byloms?

— Na, jis apsirūpinęs tiktai mirties atvejais. Aštuoniais. Jei susitartume be teismo, gautume neblogus honorarus.

— Kokius konkrečiai?

— Dabar neįmanoma pasakyti. — Oskaras jau rezgė planus. Jei ir kai prasidės rimtos kalbos apie kompensacijas, jis išsikraustys iš namų, užregistruos skyrybų prašymą ir pasistengs nuo antrosios pusės nuslėpti savąją „Krayoxx“ pinigų dalį. — Bet vargu ar „Varrick“ nuspręs derėtis.

— Kodėl ne? Pasak Bošo, susitarimas gali būti labai pelningas.

— Bošas — tikras idiotas ir kiekvieną dieną tą sėkmingai įrodinėja. Didžiosios farmacijos įmonės dažniausiai dalyvauja poroje bandomųjų teismų, kad įvertintų padėtį. Tartis užsimano tiktai sulaukusios prisiekusiųjų pylos. Pergalės atveju jos teisiasi toliau ir ieškovų advokatai galų gale pasiduoda. Procesai gali tęstis ne vienus metus.

Brangioji, nepuoselėk per didelių vilčių.

Deividas ir Helena Zinkai siausdavo beveik taip pat dažnai, kaip Volis su Diana. Vyro darbo diena gerokai sutrumpėjo, jie abu sužydėjo, ir žmona pastojo greičiau nei per savaitę. Kas vakarą Deividas grįždavo namo padoriu metu, todėl sutuoktiniai atsigriebė už prarastą laiką. Dabar, po eilinės sueities gulėdami lovoje, jiedu žiūrėjo vėlyvą televizijos programą, kai ekrane nušvito Bošo reklama.

Jam pranykus, Helena tarė:

— Regis, kilo karštligė.

— O, taip. Šiuo metu Volis blaškosi po gatves ir jas teršia savo brošiūromis. Reklamuotis per televiziją būtų lengviau, bet mes neturime tiek pinigų.

— Ačiū Dievui. Nė kiek netrokštu matyti, kaip ekrane grumiesi su tokiais individais kaip Benis Bošas.

— Aš būčiau puikus TV juristas. Elgčiaus visiškai natūraliai. „Ar susižeidėte?“, „Mes už jus kausimės“, „Draudimo bendrovės mūsų bijo“. Ką manai?

— Tavo draugai iš „Rogano Rotbergo“ kompanijos nusprogtų iš juoko.

— Jokių draugų ten neturėjau. Iš tų laikų liko tik blogi prisiminimai.

— Iš darbo išėjai... kada? Prieš mėnesį?

— Prieš šešias savaites ir dvi dienas, bet man nė karto nekilo noras sugrįžti.

— O kiek spėjai uždirbti naujojoje firmoje?

— Kol kas šešis šimtus dvidešimt dolerių.

— Mūsų šeimos laukia pagausėjimas. Ar pagalvojai apie ateities įplaukas? Tu atsisakei 300 000 dolerių per metus. Tebūnie. Bet mes neišgyvensime už 600 per mėnesį.

— Tu manimi abejoji?

— Ne, tik jausčiaus geriau, jeigu mane kaip nors nuramintum.

— Tiek to. Prižadu užsidirbti pakankamai pinigų, kad nevargtume ir būtume laimingi. Visi trise. O gal keturiese arba penkiese.

— Koks tavo planas?

— Pasitelkti televiziją. „Krayoxx“ aukų ieškosiu eteryje, — nusijuokė Deividas. — Kartu su Bošu. Ką pasakytum?

— Kad kuoktelėjai.

Abu pratrūko kvatoti ir netrukus vėl ėmė glėbesčiuotis.

19 SKYRIUS

Per pažintinį posėdį — taip oficialiai skambėjo susirinkimo pavadinimas — abiejų šalių advokatai ir teisėjas aptardavo pradines bylos nagrinėjimo stadijas. Pokalbių niekas neprotokoluodavo, pastabas rašydavosi tiktai teismo sekretorius. Įprastomis aplinkybėmis teisėjai ir ypač Haris Siraitas, atsiprašydavo ir vietoj savęs atsiųsdavo magistratą.

Bet šiandien pasitarimui vadovavo pats Siraitas. Šiaurinėje Ilinojaus apygardoje jis ėjo vyresniojo teisėjo pareigas, todėl dirbo nuostabioje erdvioje salėje, įrengtoje centrinėje Čikagos dalyje, Diborno gatvėje, dvidešimt ketvirtame Dirkseno federalinio pastato aukšte. Patalpoje, kurios sienas dengė tamsios ąžuolinės plokštės, stovėjo apsčiai drūtų odinių, įvairiems veikėjams skirtų krėslų. Dešinėje pusėje ir teisėjui iš kairės įsitaisė ieškovo komanda, Volis Figas su Deividu Zinku. Kairėje pusėje ir teisėjui iš dešinės susispietė maždaug tuzinas „Rogano Rotbergo“ firmos juristų, plušančių „Varrick Laboratories“ naudai. Pagrindinė iš jų, žinoma, buvo Nadina Karos, vienintelė moteris iš čia susibūrusių teisininkų, šia proga demonstruojanti klasikinį tamsiai mėlyną „Armani“ kostiumėlį, kurio sijonukas nė nesiekė kelių, apnuogintas kojas bei dizainerio sukurtus batelius su platformomis ir keturių colių aukščio kulniukais.

Volis neįstengė atplėšti akių nuo jos apavo, nuo sijono — nuo viso komplekto.

— Gal mums derėtų dažniau užsukti į federalinį teismą, — pašmaikštavo jis, tačiau Deividas neturėjo ūpo juokauti.

Kaip, beje, ir pats Volis. Į tokią vietą jiedu atklydo pirmą kartą. Nors jaunesnysis firmos partneris tikino nuolat nagrinėjąs bylas federalinio teismo salėje, Deividas jo tvirtinimais abejojo. Kaip vyresnysis „F & F“ partneris, prisidėti prie mūšio su „Rogano Rotbergo“ ir „Varrick“ kompanijomis, dvyniais Galijotais, privalėjo ir Oskaras, bet jis paskambino į kontorą ir informavo susirgęs.

Atvykti nesiteikė ne vien Oskaras. Didysis Džeris Alisandras su pasaulinės klasės bylininkų komanda ketino užgriūti Čikagą ir pasipuikuoti savo jėga, bet juos netikėtai iškvietė į bylos svarstymą Bostone. Vieno iš Alisandro parankinių skambutis kaip reikiant Volį išgąsdino.

— Tai tik pažintinis posėdis, — nuramino jaunuolis.

Pakeliui į teismo rūmus Volis prisipažino pradedąs skeptiškai žiūrėti „Zelą & Poterį“.

Deividas jautėsi itin nesmagiai. Federalinio teismo salėje sėdėjo pirmą kartą gyvenime, maža to, žinojo, kad per pasitarimą netars nė žodžio, nes neįsivaizdavo, ką sakyti, o priešininkų būrį sudarė elegantiškai apsirengę, nepaprastai kvalifikuoti juristai iš firmos, kuriai Deividas kadaise buvo ištikimas, iš firmos, kuri jį nusamdė, apmokė, garantavo didžiulį atlygį ir prižadėjo ilgalaikę karjerą, iš firmos, į kurią jis nusispjovė. Dėl... „Finlio & Figo“? Dabar kone girdėjo, kaip iš už bloknotų sklinda krizenimas. Teisininkų šeimoje augęs, Harvarde studijavęs Deividas priklausė tenykščiams, imantiems mokesčius už savo darbo valandą, o ne ieškovo advokatams, klientų šniukštinėjantiems gatvėse. Jam nė kiek nesinorėjo čia būti. Kaip ir Voliui.

Įsitaisęs savo krėsle teisėjas Siraitas laiko negaišo.

— Kur ponas Alisandras? — suurzgė Deividui ir Voliui.

Pastarasis stryktelėjo ir saldžiai išsišiepdamas atsakė:

— Bostone, sere.

— Vadinasi, šiandien prie mūsų neprisijungs?

— Teisingai, garbusis teisėjau. Jau ruošėsi atskristi į Čikagą, kai sulaukė žinios, jog Bostone kilo kažkokia kritiška padėtis, kuria jį iškvietė pasirūpinti.

— Aišku. Šioje byloje ponas Alisandras yra vienas iš ieškovų advokatų. Kai kitą kartą susitiksime, noriu jį matyti teismo salėje. Antraip skirsiu tūkstančio dolerių baudą.

— Taip, sere.

— Jūs esate ponas Figas?

— Taip, garbusis teisėjau, o čia mano bendradarbis Deividas Zinkas. — Deividas pabandė nusišypsoti. Bemaž matė, kaip „Rogano Rotbergo“ juristai tiesia kaklus mėgindami geriau į jį įsižiūrėti.

— Sveiki atvykę į federalinį teismą, — sarkastišką repliką metė Siraitas ir atsigręžė į gynybos pusę. — Kiek suprantu, jūs ponia Karos?

Moteris atsistojo ir visų akys smigo į ją.

— Taip, garbusis teisėjau, o čia mano dešinioji ranka Liuteris Hočkinas.

— Kas tie kiti?

— Gynybos komanda, sere.

— Jums tikrai reikia tiek daug žmonių per eilinį pažintinį posėdį?

Duokit jiems velnių, pamanė Volis, tebežiopsodamas į advokatės sijonėlį.

— Tikrai, garbusis teisėjau. Byla sudėtinga, jos apimtys didelės.

— Bent taip man sakė. Galite užimti savo vietas ir sėdėti, ligi baigsis pasitarimas. — Siraitas kilstelėjo užrašus ir pasitaisė skaitymo akinius. — Aš bendravau su dviem kolegomis iš Floridos, ir mums kyla abejonių dėl daugiaregionio bylos nagrinėjimo. Ieškovų advokatams, rodos, nesiseka susivienyti. Dauguma, matyt, siekia atsiriekti kuo didesnę pyrago dalį, nors tuo stebėtis nevertėtų. Kad ir kaip ten būtų, mes privalome toliau pažindintis su byla. Pone Figai, kas jūsų ekspertai?

Ponas Figas neturėjo jokių ekspertų ir nenutuokė, iš kur jų paimti. Vylėsi, kad savo žodį tesės ir specialistus ras vis didesnį nepasitikėjimą keliantis Džeris Alisandras. Volis lėtai atsistojo suvokdamas, kad pridaryti bėdų gali bet kokia dvejonė.

— Garbusis teisėjau, jie bus kitą savaitę. Kaip jau girdėjote, bendradarbiaujame su „Zelu & Poteriu“, garsia teisininkų firma, kuri specializuojasi kolektyvinių žalų bylose. Dėl sambrūzdžio, kilusio visoje šalyje, sueiti su geriausiais ekspertais nelengva. Bet mes užtikrintai judame į priekį.

— Puiku. Prašau sėstis. Taigi jūs pateikėte ieškinį nepasikonsultavę su jokiais specialistais?

— Hmm, taip garbusis teisėjau, bet tokia praktika nėra neįprasta.

Siraitas nemanė, kad ponas Figas ką nors apie tai žinojo, bet ankstyvajame žaidimo etape nusprendė vyruko netrikdyti. Pakėlęs rašiklį tarė:

— Savo ekspertus nurodysite per dešimt dienų, paskui gynybai leisiu nedelsiant juos apklausti.

— Taip, sere, — atsiliepė Volis sudribdamas atgal ant kėdės.

— Ačiū. Ką gi, mes turime aštuonis mirties atvejus, tai yra tvarkysime reikalus su aštuoniomis šeimomis. Pirmiausia noriu, kad apklaustumėte asmeninius aštuntuko atstovus. Pone Figai, kada tie žmonės gali pasirodyti teismo salėje?

— Rytoj, — atsakė Volis.

Siraitas atsisuko į Nadiną Karos.

— Ne per greitai?

Ji nusišypsojo.

— Garbusis teisėjau, tokias žinias geriau gauti iš anksto.

— Neabejoju, ponia Karos, kad jūs dalyvaujate daugybėje bylų svarstymų.

— Kaip visada.

— Ir esate apsirūpinusi beribiais ištekliais. Salėje suskaičiavau vienuolika pastabas užsirašančių teisininkų ir manau, kad firmoje atsirastų šimtai pagalbininkų. Čia tėra liudytojų apklausa, nieko sudėtingo, todėl kitą savaitę, trečiadienį, jūs pašnekėsite su pirmuoju ieškovų ketvertu, o ketvirtadienį pakalbinsite antrąjį. Vienam ieškovui skirsime daugiausia dvi valandas; jei tiek laiko bus per mažai, iškviesime juos kitą kartą. Ponia Karos, jeigu negalėsite ateiti, išsirinkite penkis ar šešis teisininkus iš savo būrio, ir jie, guldau galvą, su apklausa susidoros.

— Aš ateisiu, garbusis teisėjau, — šaltai tarė ji.

— Pone Figai?

— Mes pasirodysime.

— Mano sekretorius parinks tikslią datą ir laiką, pasirūpins kitomis smulkmenomis ir rytoj informaciją jums persiųs elektroniniu paštu. Vos tiktai ponas Figas įvardys savo ekspertus, mes nuspręsime, kada juos apklausti. Ponia Karos, kai turėsite sąrašą savų specialistų, prašom pateikti visus reikalingus duomenis, tuomet pasitarsime ir dėl jų. Noriu, kad pirminės apklausos baigtųsi ne vėliau kaip po šešiasdešimties dienų. Klausimų bus?

Advokatai tylėjo.

Jis tęsė:

— Aš peržiūrėjau kitas tris bylas, susijusias su atsakovu ir jo produktais. Pasakysiu atvirai: man nepadarė įspūdžio nei „Varrick“ principingumas, nei gebėjimas paklusti prievolei supažindinti kitą bylos šalį su faktine medžiaga. Kompanijai, regis, sunkiai sekasi išsiskirti su dokumentais. Ją pagavo slepiančią informaciją. Bendrovę ne sykį baudė valstijų ir federaliniai teisėjai. Gėdindavo prisiekusiųjų akivaizdoje ir po verdiktų iš jos išreikalaudavo milžiniškas kompensacijas, bet „Varrick Labs“ nesiliauja slėpusi dokumentacijos. Jai vadovaujantys asmenys mažiausiai tris kartus buvo apkaltinti melagingu liudijimu. Ponia Karos, kaip garantuosite, kad jūsų klientas žais pagal taisykles?

Ji rūsčiai padėbsojo į teisėją, akimirką siekdama žvilgsniu sugluminti Siraitą, ir galiausiai atsakė:

— Minėtose bylose „Varrick Labs“ neatstovavau, sere, todėl nenumanau, kas anuomet nutiko. Savo reputacijos neleisiu teršti teismo procesais, su kuriais neturiu nieko bendra. Taisykles žinau skersai išilgai ir mano klientai visada joms paklūsta.

— Dar pažiūrėsime. Jūsų klientą būtina perspėti, kad nuo jo nenuleisiu akių. Įtaręs, kad kompanija nesidalija visa informacija, į teismo salę iškviesiu generalinį direktorių ir nuleisiu jam kraujo. Ponia Karos, ar mane supratote?

— Taip.

— Pone Figai, jūs dar nepateikėte prašymo dėl dokumentų. Kada tuo užsiimsite?

— Mes dirbame šia linkme, garbusis teisėjau, — kaip galima tvirčiau atsakė Volis. — Prašymą parengsime per porą savaičių. — Alisandras prižadėjo atsiųsti nuodugnų sąrašą dokumentų, kuriuos reikėtų išgauti iš „Varrick“, bet kol kas jo neperdavė.

— Tikiuosi, neversite mūsų laukti. Čia jūsų byla. Ieškinį pareiškėte jūs, tad pirmyn prie darbo.

— Taip, sere, — nerimastingai atsiliepė Volis.

— Dar kas nors?

Didžiuma advokatų papurtė galvas. Rašiklio galą kramtantis Siraitas, rodės, atsipalaidavo.

— Mano nuomone, bylai derėtų pritaikyti Vietinę taisyklę 83:19. Pone Figai, ar jau apie tai galvojote?

Ne, ponas Figas negalvojo, nes nebuvo susipažinęs su Vietine taisykle 83:19. Volis prasižiojo, bet neišspaudė nė garso. Deividas skubiai perėmė gairelę ir teismo salėje tarė pirmuosius žodžius:

— Garbusis teisėjau, tokią galimybę mes apmąstėme, bet dar nesišnekėjome su ponu Alisandru. Sprendimą turėtume priimti per savaitę.

Siraitas pažiūrėjo į Nadiną Karos.

— Ką pasakysite jūs?

— Mes atstovaujame gynybos pusei, sere, ir niekuomet netroškome dalyvauti teismo procese.

Jos atvirumas teisėją pralinksmino.

Volis sušnabždėjo bendradarbiui:

— Ką, po velnių, reiškia toji taisyklė 83:19?

— „Reaktyvinį nagrinėjimą“, — pakuždomis atsiliepė Deividas. — Supaprastintą bylos nagrinėjimą. Tarano principą.

— Nieko panašaus mums nereikia, ar ne? — sušnypštė Volis.

— Ne. Mes norime tartis be teismo ir gauti grynuosius.

— Pone Figai, pildyti prašymo nėra jokios reikalo, — paskelbė garbusis teisėjas. — Bylą svarstysime pagal taisyklę 83:19. Dirbsime greitai, pone Figai, tad negaiškite laiko.

— Taip, sere, — sugebėjo išmurmėti Volis.

Siraitas bilstelėjo plaktuku.

— Pasimatysime po šešiasdešimties dienų. Viliuosi, kad prie mūsų prisidės ir ponas Alisandras. Posėdis baigtas.

Nekantraudami ištrūkti iš salės, Deividas su Volių į lagaminėlius grūdosi aplankus ir bloknotus, kai prie poros advokatų pasilabinti užsigeidusi lėtai atsiūbavo Nadina Karos.

— Pone Figai, pone Zinkai, džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. — Nuo jos šypsenos baugščiai spurdanti Volio širdis vėl sekundėlę sustingo krūtinėje.

— Mums irgi malonu, — atsakė jis.

Nusišypsojęs Deividas paspaudė teisininkei delną.

— Grumtynės žada tęstis ilgai ir būti kruvinos, — pastebėjo ji. — Kausimės dėl didžiulių sumų. Stengsiuos dirbti profesionaliai ir neleisti, kad mums trukdytų nuoskaudos. Jūsų firma, esu tikra, elgsis lygiai taip pat.

— Be abejo, — skubiai patikino Volis ir vos nepakvietė jos išgerti. Deividas manipuliacijoms taip lengvai nepasidavė. Žinojo, kad po dailiu veidu ir apgaulingai širdinga išore slypi nuožmi priešininkė, kuri su pasimėgavimu stebės, kaip viešame teisme jie srus krauju.

— Susitiksime kitą trečiadienį, — tarė ponia Karos.

— Jei ne anksčiau, — nevykusiai pajuokavo Volis.

Jai nužingsniuojant šalin, Deividas stvėrė kolegą už rankos.

— Nešdinamės.

20 SKYRIUS

Kadangi Helena laukėsi ir ateityje visą jos dėmesį pasiglemš kūdikis, studijos Šiaurės Vakarų universitete prarado savo svarbą. Vieno kurso privertė atsisakyti rytinis pykinimas, o dėl daugumos kitų kilo motyvacinių problemų. Deividas subtiliai akstindavo žmoną mokytis, bet šiai knietėjo padaryti pertrauką. Ją, veik trisdešimt ketverių metų moterį, nepaprastai džiugino perspektyva tapti motina, o susidomėjimas meno istorijos daktarės disertacija sparčiai blėso.

Vieną šaltą kovo dieną, jiems pietaujant kavinėje, netoli universitetinio miestelio, pro duris įžengė Tonė Vans, Helenos bendrakursė. Deividui su ja matytis teko tik vieną kartą. Dešimtmečiu vyresnė už jo žmoną, Tonė turėjo du paauglius vaikus ir sutuoktinį — pastarojo darbas kažkaip siejosi su krovinių gabenimu konteineriniais laivais. Jos būstą prižiūrėjo birmietė, kurios anūkui, nors ir likusiam gyvam, toksinai pažeidė smegenis. Deivido spaudžiama Helena ragino bičiulę suorganizuoti susitikimą su namų šeimininke, bet toji atsisakė bendradarbiauti. Pašniukštinėjęs, tačiau nenusižengdamas asmens privatumo įstatymams, jis išsiaiškino, jog berniukas prieš du mėnesius atsidūrė Leikšoro vaikų ligoninėje šiaurinėje Čikagos dalyje ir iki šiol gulėjo intensyviosios terapijos skyriuje. Penkiametis, vardu Tuja Khaingas, gimė Sakramente, todėl buvo JAV pilietis. Imigrantai jo tėvai ar ne, Deividas nenutuokė. Zo, namų šeimininkė, lyg ir turėjo žaliąją kortą.

— Manau, Zo pasirengusi su tavimi kalbėtis, — pranešė Tonė siurbčiodama espresą.

— Kur ir kada? — sukluso Deividas.

Ji dirstelėjo į savo rankinį laikrodį.

— Namo važiuosiu antrą, kai baigsis kita paskaita. Kodėl gi jums pas mane neužsukus?

14.30 Deividas ir Helena sustabdė automobilį už „Jaguar“, palikto įvažoje, kuri vedė link šiuolaikiško, įspūdingos išvaizdos namo Ouk Parke. Kad ir ką konkrečiai ponas Vansas veikė konteinerių pervežimo srityje, jo verslas klestėjo. Pastatas nestokojo stiklo, marmuro, įvairiausių iškyšų, bet įžiūrėti aiškios architektūrinės kompozicijos nepavyko. Jis žūtbūt stengėsi atrodyti unikalus ir savo tikslą pasiekė. Kai Zinkai galų gale aptiko paradines duris, juos pasitiko Tonė, jau spėjusi persirengti, nebemėginanti priminti dvidešimtmetės studentės. Ji palydėjo svečius į stiklintą terasą, virš kurios atsivėrė dangaus ir debesų vaizdas. Po kelių sekundžių akiratyje pasirodė Zo, nešina padėklu su kavos puodeliais, ir ji buvo supažindinta su svečiais.

Deividas pirmąsyk gyvenime matė birmietę, bet nutarė, kad jai maždaug šešiasdešimt. Prieš save regėjo smulkutę, tarnaitės uniformą dėvinčią moterį trumpais žilais plaukais ir, regis, nuolat besišypsančiu veidu.

— Angliškai ji kalba labai gerai, — tarė Tonė, — Zo, prisijunk prie mūsų.

Namų šeimininkė nejaukiai prisėdo ant kėdutės, įsitaisė greta savo darbdavės.

— Kada atsikėlėte į Jungtines Valstijas? — paklausė Deividas.

— Prieš dvidešimt metų.

— Ir čia gyvenate su šeima?

— Su vyru, jis dirba „Sears“ parduotuvėje. Ir sūnumi, jis dirba medienos kompanijoje.

— Į ligoninę paguldyto jūsų vaikaičio tėvu?

Ji lėtai palinksėjo. Deividui užsiminus apie anūką, iš moters veido pranyko šypsena.

— Taip.

— Ar berniukas turi brolių ir seserų?

Zo mitriai iškėlė porą pirštų.

— Dvi seserys.

— Jos irgi sunegalavo?

— Ne.

— Aišku. Sakykit, kas nutiko, kai vaikas pasiligojo?

Moteris pažvelgė į Tonę ir ši ją apramino:

— Viskas gerai. Šiais žmonėmis gali pasitikėti. Ponui Zinkui reikia išgirsti tavo istoriją.

Zo kinktelėjo galva ir nuo grindų neatplėšdama akių prabilo:

— Tuja nuolat nuvargsta, daug miega, skundžiasi, kad va čia labai skauda. — Ji paplekšnojo sau per pilvą. — Dėl skausmo smarkiai verkia. Paskui kasdien vemia ir dėl to stipriai sulysta. Mes vežame jį pas gydytojus. Jie paguldo berniuką į ligoninę, ir jis užmiega. — Tarnaitė palietė savo galvą. — Daktarai mano, kad bėdos kyla dėl smegenų.

— Ir sako, jog apsinuodijo švinu.

— Taip, — nedvejodama patvirtino ji.

Deividas sulinksėjo virškindamas informaciją.

— Anūkas gyvena su jumis?

— Kaimyniniame bute.

Jis atsigręžė į Tonę.

— Tu žinai jos adresą?

— Rodžerso Parkas. Senas daugiabučių kompleksas. Ten turbūt įsikūrę vien birmiečiai.

— Zo, ar galėčiau apžiūrėti vaiko būstą?

Moteris linktelėjo.

— Taip.

— Kodėl tau prisireikė jame apsilankyti? — paklausė Tonė.

— Aš privalau rasti švino šaltinį. Tai gali būti sienų dažai arba kokie nors žaislai. Galbūt vanduo. Man derėtų viską patikrinti.

Zo tyliai atsistojo.

— Atsiprašau, tuojau ateisiu. — Ji grįžo netrukus, rankoje laikydama maišelį, iš kurio ištraukė rožinius plastikinius dantis su dviem ilgomis vampyro iltimis. — Jis mėgsta šituos. Gąsdina seseris, juokingai šūkauja.

Deividas paėmė pigų žaisliuką. Plastikas pasirodė besąs tvirtas, vietomis spalvų arba dažų lopinėliai buvo nusilupę.

— Pati matėte, kaip su jais žaidė?

— Taip. Daugybę kartų.

— Kada gavo dantis?

— Pernai. Per Heloviną, — atsakė ji netardama „H“ raidės. — Nežinau, ar todėl suserga, bet su jais žaidžia nuolat. Rausvais, žaliais, juodais, mėlynais, įvairių spalvų.

— Turite visą rinkinį tokių ilčių?

— Taip.

— Kur kitos?

— Bute.

Kol Deividas su Helena rado daugiabučių kompleksą, lauke sutemo ir ėmė snyguriuoti. Korpusus sudarė 7-ame dešimtmetyje pastatyti, iš faneros ir tolio ręsti namai, su laiptelių funkciją atliekančiomis keliomis plytomis ir šen bei ten želiančiais krūmokšniais. Langus dengiančios lentos liudijo, kad kai kurie iš triaukščių statinių buvo apleisti. Gatvėje riogsojo vienas kitas automobilis — vien japoniškos senienos. Pašalinis žiūrovas lengvai galėjo susidaryti įspūdį, kad jeigu ne didvyriškos birmiečių imigrantų pastangos, rajonas būtų pripažintas netinkamu gyventi ir čia imtų darbuotis buldozeriai.

Prie 14B numeriu pažymėtų durų lūkuriuojanti Zo nusivedė svečius į gretimą 14C butą. Tujos gimdytojai panėšėjo į dvidešimtmečius, bet iš tiesų abiem buvo netoli keturiasdešimties. Jie atrodė nuvargę, liūdni, persigandę, kaip bet kurie į tokią padėtį pakliuvę tėvai. Džiaugėsi, kad į namus atvažiavo tikras teisininkas, bet sykiu bijojo teisinės sistemos, apie kurią ničnieko neišmanė. Motina, Lvina, suskato plikyti arbatą. Su atvykėliais daugiausia bendravo tėvas, Zo sūnus, vardu Sojis. Angliškai šnekėjo neblogai, kur kas geriau už sutuoktinę. Kaip Zo minėjo, jis dirbo medienos apdirbimo įmonėje. Žmona centre valydavo biurus. Deividas ir Helena bematant suprato, kad prieš jų viešnagę čionykščiai ilgai tarėsi kaip elgtis.

Nors menkai apstatytas, butukas buvo tvarkingas ir švarus. Vienintelę puošmeną atstojo didžiulė Aung San Su Či, garsiausios Birmos disidentės, 1991-aisiais apdovanotos Nobelio taikos premija, nuotrauka. Šeima gaminosi valgyti ir iš virtuvės sklido aitrus, svogūnais atsiduodantis kvapas. Dar automobilyje Zinkai prisiekė, jog tuo menkai tikėtinu atveju, jeigu sulauks kvietimo likti vakarienei, pasiūlymą atmesti. Abiejų Tujos seserų jie nei matė, nei girdėjo.

Gelsvoką arbatą Lvina pateikė miniatiūriniuose puodukuose, ir jos siurbtelėjęs Sojis paklausė:

— Kodėl norite su mumis kalbėtis?

Deividas nurijo pirmąjį gurkšnį vildamasis, kad šis taps paskutiniu, ir atsakė:

— Nes jūsų sūnus iš tikrųjų apsinuodijo švinu. Ir jeigu tos medžiagos aptiktumėme žaisle arba kituose buto daiktuose, tuomet jūs galėtumėte — aš pabrėžiu žodį „galėtumėte“ — iškelti bylą pavojingo produkto gamintojui. Šį reikalą mielai ištirčiau, bet jokių pažadų nedalinu.

— Tai yra mes gautume pinigų?

— Galbūt. Tam ir teikiami ieškiniai, tik iš pradžių privalome atkapstyti daugiau informacijos.

— Kiek pinigų?

Volis, be abejo, nesismulkintų. Deividas savo ausimis girdėjo, kaip keliems, su „Krayoxx“ byla susijusiems klientams jis prižadėjo — bemaž garantavo — milijoną ar net daugiau.

— Tiksliai nepasakysiu. Šnekėti apie kompensacijas dar per anksti. Užsiėmęs tyrimu pažiūrėčiau, ar įmanoma sukurpti bylą, bet dirbčiau kruopščiai, žingsnis po žingsnio.

Helena stebėjo vyrą apimta susižavėjimo. Jis puikiai reiškėsi srityje, kurioje neturėjo jokios patirties. „Rogano Rotbergo“ kompanijoje nė karto nebuvo susidūręs su ieškiniais.

— O kas toliau? — pasiteiravo Sojis.

— Visų pirma leiskite patikrinti sūnaus daiktus — žaislus, knygas, lovą ar kitus dalykus, kuriuose gali būti švino. Antra, jūs pasirašysite tam tikrus dokumentus ir taip suteiksite man leidimą kaupti jo ligos istoriją.

Sojis linktelėjo Lvinai, ir žmona iš dėžutės ištraukė plastikinį užsegamą maišelį. Jį atidariusi, ant žurnalinio staliuko išrikiavo penkis dirbtinių dantų ir ilčių vienetus — mėlynus, juodus, žalius, purpurinius ir raudonus. Kai Zo pridėjo popiet demonstruotus rožinius, svečiai išvydo visą rinkinį.

— Jie vadinami „Baisiais dantimis“, — tarė Sojis.

Žvelgiant į virtinę „Baisių dantų“, Helenos vyrą pirmąsyk persmelkė jaudulys, kurį sukėlė mintis apie pelningą bylą. Jis paėmė žalius — plastikas tvirtas, bet pakankamai lankstus, kad iltys lengvai prasiskirtų ir užsičiauptų. Deividas nesunkiai įsivaizdavo, kaip įkyrus broliukas erzina seseris urgzdamas ir kaukšėdamas į burną įsikištu žaisliniu protezu.

— Jūsų sūnus su jais žaisdavo?

Lvina liūdnai sulinksėjo.

— Kas juos nupirko?

— Aš, — atsiliepė Sojis. — Įsigijau kelis dalykus Helovinui. Kainavo ne per daugiausia.

— Kur? — Deividas kone sulaikė kvapą. Jis tikėjosi išgirsiąs, kad žaislas parduodamas „Walmart“, „Kmart“, „Target“, „Sears“, „Macy‘s“ ar kito storas kišenes turinčio tinklo parduotuvėje.

— Turguje, — atsakė vaiko tėvas.

— Kokiame?

— Didžiuliame. Prie Logano aikštės.

— Turbūt „Mighty Mali“, — įsiterpė Helena, ir Deividą užvaldęs jaudulys mažumėlę atslūgo. „Mighty Mali“ turgavietę tarytum urvai raizgė metaliniai statiniai su ankštomis būdelėmis ir kioskais, kur pirkėjas galėjo apsirūpinti faktiškai bet kokiais teisėtais gaminiais ir gausybe juodosios rinkos prekių. Pigiais drabužiais, ūkiniais daiktais, senais viniliniais albumais, sporto įranga, piratinėmis kompaktinėmis plokštelėmis, nutrintomis knygomis minkštais viršeliais, juvelyrinių dirbinių imitacijomis, niekučiais, žaidimais, milijonu kitokių dalykų. Mažos kainos priviliodavo minias. Grynieji cirkuliavo kone visuose komerciniuose sandėriuose. Apskaitai bei kvitams niekas neteikė reikšmės.

— Ar jie buvo pakelyje? — pasiteiravo Deividas. Pakuotė suteiktų žinių apie gamintoją ar net importuotoją.

— Taip, bet jo nėra, — atsakė Sojis. — Išmėtėme į šiukšlių dėžę. Labai seniai.

— Pakelio nėra, — pridūrė Lvina.

Vienas iš dviejų buto miegamųjų priklausė tėvams, kitame gyveno jų atžalos. Deividas nusekė paskui Sojį ir paliko moteris svetainėje. Tuja gulėdavo ant nedidelio čiužinio, patiesto prie seserų guolių. Mažyliai turėjo pigią, vaikiškais leidiniais ir spalvinimo knygelėmis užkimštą spintutę. Greta stovėjo berniuko gėrybių prigrūstas plastikinis puskubilis.

— Čia jo, — tarė Sojis, mostelėdamas į patalpą.

— Galiu patikrinti žaislus?

— Prašau.

Deividas priklaupė ir lėtai panaršė dėžės turinį — apžiūrėjo figūrėles, lenktyninius automobilius, lėktuvėlius, pistoletą, antrankius — įprastą nebrangių penkiamečio žaisliukų asortimentą.

— Peržvelgsiu juos vėliau, — atsistojęs ištarė. — Kol kas pasirūpinkite, kad iš čia niekas nedingtų.

Jiems parsigavus į svetainę, „Baisūs dantys“ grįžo atgal į maišelį. Deividas paaiškino, kad iltis įvertins apsinuodijimą švinu tiriantis specialistas. Jeigu ekspertas dažuose aptiks sveikatai pavojingą švino kiekį, jie vėl susitiks ir aptars ieškinį. Jis perspėjo, kad rasti žaislų gamintoją gali būti sudėtinga. Ir pasistengė prislopinti entuziazmą, kurį žadino mintis apie kompensaciją. Trijulė — Zo, Lvina ir Sojis — išlydėjo Zinkus ne mažiau sutrikusi ir būgštaudama nei tuomet, kai juos pasitiko. Berniuko tėvas išvyko į ligoninę praleisti nakties su Tuja.

Kitą rytą Deividas greituoju paštu nusiuntė „Baisius dantis“ į vieną iš Akrono laboratorijų, kuriai vadovavo daktaras Bifas Sandronis, žymus ekspertas, tiriantis vaikų apsinuodijimą švinu. Prie paketo pridėjo 2500 dolerių, bet pinigus paėmė ne iš „Finlio & Figo“, o iš savo sąskaitos. Kalbėtis apie bylą su abiem bosais jis vengė, bent jau kol negavo daugiau informacijos.

Po dviejų dienų paskambinęs Sandronis pranešė, kad gavo siuntinį su čekiu ir daugmaž po savaitės galės imtis dantų analizės. Siuntinys jį didžiai sudomino, nes pirmą kartą matė į burną sąmoningai kišamą žaislą. Paprastai tirdavo tokius žaisliukus, kuriuos vaikai dėl kokios nors priežasties kramtydavo. Labiausiai tikėtina, kad iltys atkeliavo iš Kinijos, Meksikos arba Indijos, tačiau, neturint pakuotės, nustatyti importuotoją arba gamintoją bus veik neįmanoma.

Sandronis mėgo malti liežuviu, todėl pokalbį tęsė pasakojimais apie savo reikšmingiausias bylas. Liudytojo vietą užimdavo nuolat — „man patinka teismo salė“ — ir prisiėmė visą atsakomybę dėl ne vieno milijonų vertės verdikto. Į pašnekovą kreipėsi vardu ir primygtinai reikalavo, kad jį patį vadintų Bifu. Deividas nė neprisiminė, ar kada nors anksčiau teko bendrauti su žmogumi, vardu Bifas. Pagyrūniškos gražbylystės būtų kursčiusios nerimą, jeigu prieš tai Deividas nebūtų uoliai ieškojęs informacijos apie ekspertus, besigilinančius į apsinuodijimą švinu. Daktaras Sandronis garsėjo kaip nepriekaištingą kvalifikaciją turintis kariūnas.

Šeštadienio rytą, 7.00, Deividas su Helena susirado „Mighty Mali“ turgavietę ir pastatė automobilį užgrūstoje mašinų aikštelėje. Aplinkui knibždėte knibždėjo transporto priemonių ir jau kunkuliavo prekyba. Lauke temperatūra siekė vos trisdešimt laipsnių1, bet viduje ji išliko beveik tokia pati. Atstovėję ilgą eilę prie gėrimų, jiedu nusipirko du didelius karštos kakavos puodelius ir ėmė klaidžioti po turgų. Nors pastarasis atrodė chaotiškas, šiokią tokią tvarką Zinkai įžvelgė. Maisto pardavėjai sukiojosi netoli įėjimo, atvykėliams siūlydami tokius skanėstus kaip „Pronto Pup“ skrudinti dešrainiai, spurgos ir cukraus vata. Už jų driekėsi pigių apdarų ir avalynės kioskeliai. Kitame ilgame tarpueilyje netrūko knygų ir juvelyrinių dirbinių, trečiame buvo įsikūrę prekiaujantys baldais ir automobilių detalėmis.

Tiek pirkėjų, tiek pardavėjų gretose buvo įvairiausio gymio žmonių. Neskaitant anglų bei ispanų kalbų, ausis pasiekdavo ir galybė kitų — azijiečių, afrikiečių, netgi rusų, kaip jie nusprendė išgirdę vieną griausmingą balsą.

Deividas ir Helena plaukė su minia, protarpiais sustodami užmesti akį į tai, kas patraukdavo dėmesį. Po valandos, jau vėstant kakavai, susirado ūkinių daiktų, o vėliau ir žaislų sektorių. Trijose būdelėse pamatė tūkstančius vaikams skirtų pigių smulkmenų, bet nė viena nepriminė „Baisių dantų“ rinkinio. Zinkai puikiai žinojo, kad Helovino reikės laukti dar daugelį mėnesių, todėl vargu ar jie aptiks šventinius kostiumus ir panašius dalykus.

Deividas kilstelėjo pakelį su trijule skirtingų dinozaurų — pakankamai smulkių, kad kelerių metų mažylis galėtų juos kramtyti, bet per didelių, kad nurytų. Visi trys tviskėjo įvairiais žalumos atspalviais. Nukrapštyti dažų lopinėlius ir patikrinti, ar juose slypi švinas, sugebėtų nebent toks mokslininkas kaip Sandronis, bet varginančios, mėnesį užsitęsusios paieškos Deividą įtikino, kad toksinais užkrėsta dauguma pigiausių žaisliukų. Kinijoje gamintus dinozaurus importavo „Larkette Industries“ iš Mobilo, Alabamos valstijos. Kaip jis išsiaiškino, šiai kompanijai teko kaip atsakovui dalyvauti ne viename teismo procese.

Rankoje gniaužiant dinozaurus, galvoje ėmė suktis mintys apie dabartinę absurdišką padėtį. Menkaverčius, už penkių tūkstančių mylių pigiai padirbtus žaislus nuspalvina dažais su švino priemaišomis, įveža į Jungtines Valstijas, išplatina, ir jie pagaliau atsiduria gigantiškame blusų turguje, o 1,99 dolerio kainuojančius mažmožius įsigyja skurdžiausi pirkėjai ir namuose dovanėles įteikia atžaloms, kurios jas kramto, kol patenka į ligoninę visam laikui pažeistomis smegenimis. Kaipgi vartotojų apsaugos įstatymai, ką veikia inspektoriai ir biurokratai?

Beje, nederėtų pamiršti ir šimtų tūkstančių dolerių, už kuriuos vaiką reikia gydyti ir išlaikyti iki jo gyvenimo pabaigos.

— Perkat? — sušuko ispanakalbė pardavėja.

— Ne, — atsakė Deividas grįždamas į tikrovę. Padėjo dinozaurus atgal į žaislų krūvą ir nusigręžė.

— „Baisius dantis“ pastebėjai? — prabilo jis, iš užnugario prisiartinęs prie Helenos.

— Jų — nė ženklo.

— Man šalta. Eime iš čia.

21 SKYRIUS

Lygiai 9.00 ryto, kaip ir suplanavo teisėjo Siraito sekretorius, prasidėjo ieškovų „Krayoxx“ byloje, tai yra „Finlio & Figo“ klientų, apklausa, suorganizuota centre stovinčio „Marriot“ viešbučio banketų salėje. Parodymų procesą apmokėjo atsakovas, „Varrick Labs“, tad susirinkusiųjų laukė dosnios bandelių ir pyragėlių vaišės kartu su kava, arbata bei sultimis. Prie vieno pailgo stalo galo pritvirtino filmavimo kamerą, už kito pastatė liudytojo kėdę.

Pirmoji duoti parodymus turėjo Airisė Klopek. Išvakarių dieną ji surinko numerį 911 ir su greitąja pagalba išlėkė į ligoninę, kur gavo vaistų nuo aritmijos ir padidėjusio kraujospūdžio. Moteriškei sustreikavo nervai ir ji keletą sykių pareiškė Voliui neatlaikysianti teismo procedūrų. Advokatas savo ruožtu ne sykį priminė, kad jas iškentusi ieškovė netrukus gaus įspūdingos vertės čekį, „galbūt milijoną žalių“, ir kalbos apie pinigus baimę iš dalies apmalšino. Prislopinti nuogąstavimus padėjo ir „Xanax“ raminamųjų atsargos, todėl liudytojo vietoje Airisė įsitaisė ir aibę teisininkų nužvelgė pastiklėjusiomis akimis, pusiau sąmoningos būsenos.

— Čia tik liudytojų apklausa, — pakartojo Volis. — Priešais save pamatysite daugybę teisininkų, bet iš esmės tie žmonės malonūs.

Tačiau mieli jie neatrodė. Kitapus stalo, jai iš kairės, rikiavosi įsitempę, susiraukę, tamsius kostiumus dėvintys jaunuoliai, kurie kažką brūkšėjo savo bloknotuose, nors Airisė dar nepratarė nė žodžio. Patraukli, arčiausiai esanti juristė nusišypsojo ir pagelbėjo našlei atsisėsti. Ieškovei iš dešinės pritūpė Volis su dviem savo kolegomis.

Simpatiškoji moteris prabilo:

— Ponia Klopek, aš esu Nadina Karos, pagrindinė „Varrick Labs“

advokatė. Kitas dvi valandas jus apklausime, ir aš norėčiau, kad atsipalaiduotumėte. Prižadu, jog nemėginsiu niekaip jūsų prigauti. Neatsakykite, jeigu klausimo nesuprasite. Aš jį pakartosiu. Pasirengusi?

— Taip, — atsakė Airisė, kuriai prieš akis dvejinosi.

Greta sėdinti teismo kronikos reporterė paprašė:

— Pakelkite ranką.

Airisė įvykdė nurodymą ir prisiekė sakyti tik tiesą.

— Ponia Klopek, — vėl prabilo Nadina Karos, — jūsų advokatai, be abejo, informavo, kad apklausą mes filmuosime, o medžiagą panaudosime per procesą, jei dėl kokios nors priežasties negalėsite liudyti teisme. Aišku?

— Turbūt.

— Būtų puiku, jei šnekėdama žiūrėtumėte į objektyvą.

— Pasistengsiu... taip, gerai.

— Nuostabu. Ponia Klopek, ar šiuo metu vartojate kokius nors medikamentus?

Airisė įsispoksojo į kamerą tarsi vildamasi, jog toji pasufleruos atsakymą. Per dieną gerdavo vienuolika piliulių nuo diabeto, kraujo spaudimo, didelio cholesterolio kiekio, širdies pulso sutrikimų, artrito, inkstų akmenų ir kitokių negalavimų, bet nerimavo tik dėl „Xanax“, galinčio paveikti psichinę būklę. Volis pasiūlė nekalbėti apie „Xanax“, jeigu atsakovo advokatai visgi imtų domėtis raminamaisiais, bet ponia Karos suskato ją kvosti nieko nedelsdama.

Ponia Klopek sukrizeno.

— Žinoma, pačius įvairiausius.

Prireikė penkiolikos minučių, kol pavyko nustatyti visų pavadinimus, ir juos aiškintis „Xanax“ nė kiek nepagelbėjo, bet užbaigdama sąrašą Airisė prisiminė dar vieną ir išpyškino:

— Gerdavau „Krayoxx“, bet paskutiniu metu jo nesidedu į burną. Tas vaistas gali jus pražudyti.

Volis pratrūko kvatoti. Replika prajuokino ir Oskarą. Deividas užgniaužė norą suprunkšti nukreipdamas žvilgsnį anapus stalo, pažiūrėjęs į rimtaveidžius „Rogano Rotbergo“ vyrukus, kurie sau neleido nė vyptelėti. Tačiau Nadina nusišypsojo ir pasiteiravo:

— Viskas, ponia Klopek?

— Lyg ir... — tebedvejodama atsiliepė liudytoja.

— Nevartojate nieko, kas darytų įtaką jūsų sprendimams, atminčiai arba gebėjimui pateikti nuoširdžius atsakymus?

Airisė pašnairavo į Volį, kuris pasislėpė už savo bloknoto, ir aplinkiniams tapo akivaizdu, kad ji kažką nutyli.

— Ničnieko.

— Nei nuo depresijos, streso, nerimo arba panikos priepuolių?

Rodės, tartum ponia Karos skaitė našlės mintis ir tiksliai žinojo, jog toji meluoja. Airisė kone springdama išspaudė:

— Šiaip jau ne.

Frazės „Šiaip jau ne“ prasmės jos nesiliovė nagrinėjusios net ir po dešimties minučių, kol liudytoja galiausiai pripažino „retsykiais“ paragaujanti „Xanax“. Poniai Karos bandant dėl raminamųjų priremti ją prie sienos, Airisė gan sėkmingai išsisuko iš keblios padėties. Vaistą pavadinusi savo „laimės tabletėmis“, padarė klaidą, bet vėliau nebesusikirto. Nors liežuvis pynėsi, o akių vokai apsunko, atsakovo advokatų armiją ji užtikrino esanti blaivaus proto ir galinti duoti parodymus.

Kai buvo nustatyta gyvenamoji vieta ir gimimo datos, gauta informacija apie šeimos narius, profesijas, išsilavinimą, apklausa veikiai pakrypo nuobodžia linkme, nes Nadina ėmėsi smulkmeniškai tyrinėti Klopekų šeimą ir susitelkė į amžinatilsį Persį. Prakalbus apie mylimą, kone prieš dvejus metus palaidotą vyrą, Airisei, kurios galva vis šviesėjo, net pasisekė porą kartų sugokčioti. Ponia Karos teiravosi apie Persio sveikatą ir įpročius — gėrimo, rūkymo, fizinio lavinimosi, dietų laikymosi. Našlė mėgino advokatei įteigti, esą jos seniokas buvo neblogos fizinės formos, visgi jo portretą nupiešė gana tiksliai. Persis sudarė apkūnaus, ligoto žmogaus, kuris valgė prastą maistą, maukė per daug alaus ir retai kada pakildavo nuo sofos, įspūdį. „Bet jis metė rūkyti“, — mažiausiai porą sykų pridūrė Airisė.

Po valandos jie padarė pertrauką, ir Oskaras išsiskyrė su saviškiais paaiškinęs, kad jam reikia važiuoti į teismą, bet priežastis sukėlė Voliui įtarimų. Jis privertė vyresnįjį partnerį atvykti į liudytojų apklausą, idant „F & F“ parodytų savo stiprybę priešais „Rogano Rotbergo“ firmos atsiųstą pulką, tačiau vargu ar Oskaro Finlio buvimas galėjo bent kiek sutrikdyti gynybos šalį. Visas „Finlio & Figo“ pajėgas tesudarė trys teisininkai, iš kurių dabar beliko du. Už dešimties pėdų, anapus stalo, Volis suskaičiavo aštuonis.

Septyni juristai, užsirašantys tas pačias pastabas, kol vienas iš aštuntuko bendrauja su liudytoja? Absurdas. Bet, Airisei monotoniškai dudenant, Volis pamažu įtikėjo, kad galios demonstravimą, ko gero, derėtų vertinti teigiamai. Matyt, „Varrick“ taip nerimavo, kad liepė „Rogano Rotbergo“ kompanijai netausoti išlaidų. Ir „Finlio & Figo“ advokatų kontora pati to nesuvokdama pasirūpino, kad priešininkai prieitų liepto galą.

Pratęsusi apklausą Nadina užuominomis paskatino Airisę prabilti apie Persio ligas, ir Volis išsiblaškęs paniro į savo mintis. Jis tebepyko ant Džerio Alisandro, kuris praleido jau antrą teismo procedūrą. Iš pradžių Alisandras ketino su visa palyda užgriūti liudijimo salę, pirmąsyk dramatiškai įsilieti į bylą, susigrumti su „Rogano Rotbergo“ firma ir perimti dalį kovos arenos, bet paskutinę akimirką jį vėl iškvietė svarbesniu reikalu, šįkart į Sietlą.

— Čia tėra eilinė liudytojų apklausa, — vakar sudirgusį Volį telefonu ramino Alisandras. — Nieko rimto.

Nieko rimto, kurgi ne.

Tuo metu Airisė pasakojo apie kadaise Persį kamavusią išvaržą.

Deividas atliko itin ribotą vaidmenį. Prie Volio prisidėjo tik tam, kad užimtų tuščią papildomo teisininko vietą, ir, neturėdamas ką veikti, tegalėjo rašytis pastabas arba skaityti. Jis peržiūrinėjo FDA2 tyrimą apie vaikų apsinuodijimą švinu.

Kai kada Volis mandagiai ištardavo:

— Prieštarauju. Raginimai daryti išvadą.

Žavingoji ponia Karos nutildavo ir įsitikinusi, kad Volis nieko nebepridurs, kreipdavosi našlę:

— Ponia Klopek, jus galite atsakyti.

O Airisė išklodavo viską, ką advokatė norėjo išgirsti.

Tiksliai vykdydama teisėjo Siraito reikalavimą baigti apklausą per dvi valandas, Nadina Karos paskutinį klausimą pateikė 10.58 ir maloniai padėkojo poniai Klopek, kad šioji taip puikiai susitvarkė su liudytojos pareigomis. Airisė patraukė ieškoti rankinuko, kuriame laikė „Xanax“. Volis nusivedė moterį iki durų ir patikino, esą su darbu ji susidorojo nepriekaištingai.

— Kaip manote, kada jie nuspręs tartis? — sušnabždėjo Airisė.

Advokatas prispaudė pirštą prie savo lūpų ir išstūmė ją pro tarpdurį.

Eilė atėjo Milei Marin, velionio Česterio žmonai, turinčiai posūnį Lailą, beisbolo kortelių paveldėtoją, kuris Volį apšvietė apie „Krayoxx“ ir tapo pirmuoju informacijos šaltiniu. Simpatiška keturiasdešimt devynerių metų moteris buvo gan geros formos, vilkėjo pakenčiamai gražius drabužius, prieš ateidama, regis, jokių vaistų nevartojo ir nė iš toli nepriminė pirmosios liudytojos. Į apklausą atvažiavo, bet ieškinys jai tebekėlė abejonių. Jiedu su Volių iki šiol riejosi dėl mirusio sutuoktinio turto. Milė vis grasino atsisakysianti „F & F“ firmos paslaugų ir susirasianti kitą advokatą. Volis pasisiūlė raštu garantuoti milijono vertės kompensaciją.

Ponia Karos teikė tuos pačius klausimus. Ieškovų advokatas juos atremdavo tais pačiais prieštaravimais. Deividas skaitė tą pačią ataskaitą ir mąstė: po šito liudijimo liks tiktai šeši.

Skubiai užkandę advokatai vėl susibūrė viešbučio banketų salėje ir pasikvietė Adamą Grandą, valdytojo pavaduotoją iš picerijos, savo lankytojams siūlančios valgyti kiek telpa, vyruką, kurio pernai mirusi motina ištisus dvejus metus gėrė „Krayoxx“. (Pastaruoju metu Volis dažnai apsilankydavo minėtoje picerijoje, bet vien tik tam, kad į tualetus slapta mestelėtų lankstinukus su perspėjimu „Saugokitės „Krayoxx“!“)

Nadina Karos nutarė atsipūsti, tad su liudytoju bendravo jos dešinioji ranka Liuteris Hočkinas. Viršininkė turbūt paskolino savo klausimų sąrašą, nes dabartiniai niekuo nesiskyrė nuo anksčiau pateiktųjų.

Kol Deividas kankinosi „Rogano Rotbergo“ kompanijoje, jis užtektinai prisiklausė istorijų apie bylininkus, visiškai kitokios rūšies teisininkus, tikrus patrakėlius, lošiančius iš milžiniškų sumų, siaubingai rizikuojančius, nuolat svyruojančius ant bedugnės krašto. Bylinėjimosi skyriuje, kurį turėdavo kiekviena stambi teisininkų firma, dirbdavo spalvingiausi veikėjai, įspūdingiausios asmenybės ir didžiausi egocentrikai. Bent jau pasak miesto legendos. Retsykiais žvilgčiodamas į rimtus priešininkų veidus, Deividas rimtai ja suabejojo. Per savo karjerą nė karto neužsiėmė tokia nuobodžia veikla kaip dabar, nedalyvavo jokioje apklausoje. Ir čia tik trečias liudytojas. Jis bemaž ilgėjosi varginančio, į katorgą panašaus darbo su finansiniais menkai žinomų kiniškų korporacijų dokumentais.

Ponia Karos ilsėjosi, bet pro jos akis niekas neprasprūdo. Pirminės apklausos prilygo nedideliam konkursui, per kurį „Varric Labs“ ir kompanijos advokatai susipažins su aštuoniais dalyviais ir išsirinks nugalėtoją. Ar Airisė Klopek ištvertų sunkų, įtemptą, dvi savaites truksiantį teismo procesą? Greičiausiai ne. Parodymus našlė davė apspangusi, ir Nadina negaišdama laiko liepė dviem bendradarbiams panagrinėti jos ligų istorijas. Antra vertus, kai kurie iš prisiekusiųjų galbūt nuoširdžiai ją užjaustų. Per bylos nagrinėjimą puikų įspūdį padarytų Milė Marin, bet jos vyras Česteris potencialiai galėjo įkūnyti aiškiausią sąsają tarp vaisto ir mirtimi pasibaigusio širdies priepuolio.

Nadina su komanda baigs imti parodymus, nuodugniai juos peržiūrės ir pamažu atmes geresnius. Drauge su ekspertais išanalizuos medicininius aštuonių „aukų“ įrašus ir galų gale pasirinks kandidatą su menkiausiai argumentuotomis pretenzijomis. Apsistoję ties laimėtoju, nudums į teismą ir pateiks į storą dokumentų šūsnį sulipdytą, šaltakraujišką, gerai pagrįstą prašymą ieškinį suskaidyti. Teisėją Siraitą įkalbės imtis jų pageidaujamos bylos, pasitelkti „reaktyvinį nagrinėjimą“ ir pašalinti bet kokias kliūtis, skiriančias ją nuo prisiekusiųjų teismo.

Kelios minutės po šeštos vakaro Deividas išlėkė iš „Marriott“ viešbučio ir kone nuskuodė prie automobilio. Po dienos nusiplūkęs troško plaučius užpildyti šaltu oru. Išvažiuodamas iš centro stabtelėjo prie atviro prekybos centro ir „Starbucks“ kavinėje užsisakė dvigubą espreso. Šalimais, vos už dvejų durų, išvydo šventinių kostiumų bei dovanų krautuvėlę, todėl nutarė pasiduoti jau įsišaknijusiam įpročiui ir ją apžiūrėti iš vidaus. Pastaruoju metu nuo Zinkų nebuvo apsaugota nė viena vakarėliams skirtų prekių parduotuvė. Jie dairėsi „Baisių dantų“ pakuotės su korporacijų pavadinimais, užrašytais smulkiu šriftu. Šioje, kaip ir kitose, nestigo pigių apdarų, dovanėlių-pokštų, papuošalų, blizgučių, žaislų, vyniojamojo popieriaus. Deividas pastebėjo ir kelis Meksikoje gamintų vampyro ilčių rinkinius, kuriais prekiavo „Mirage Novelties“ kompanija iš Tusono.

Apie „Mirage“ jis žinojo, netgi turėjo ploną aplanką su informacija apie bendrovę. Pernai individualios įmonės apyvarta siekė 18 milijonų dolerių ir dauguma jos produktų priminė tuos, į kuriuos Deividas nūnai žvalgėsi. Duomenis surinko apie tuzinus kompanijų, šalyje platinančių pigius žaislus bei niekučius, ir tyrimo apimtys kasdien didėjo. Tačiau kitų „Baisių dantų“ taip ir nepavyko aptikti.

Už iltis, naują augančios kolekcijos papildymą, jis užmokėjo tris dolerius, paskui nuvažiavo į „Brickyard“ prekybos bei pramogų centrą ir libaniečių restorane susitiko su žmona. Per vakarienę atsisakė pasakoti apie darbo dieną, — tą pačią kankynę teks išgyventi rytoj, — todėl jie paplepėjo apie Helenos studijas ir, tuo nereikėtų stebėtis, apie būsimą šeimos pagausėjimą.

Leikšoro vaikų ligoninė stovėjo netoliese. Zinkai susirado Intensyviosios terapijos skyrių, o lankytojų priimamajame pamatė Sojį Khaingą, sėdintį kartu su giminaičiais. Atvykėlius jis supažindino su artimaisiais, nors Deividas ir Helena, atvirai kalbant, nebūtų pakartoję nė vieno išgirsto vardo. Birmiečiai aiškiai jautėsi sujaudinti Zinkų dėmesio.

Per mėnesį Tujos būklė beveik nepakito. Po viešnagės Khaingų šeimos bute kitą dieną Deividas susisiekė su vienu iš gydytojų. Šis sutiko kalbėtis, elektroniniu paštu gavęs Sojo ir Lvinos pasirašytą sutartį su advokatu. Mažyliui ateitis nieko gero nežadėjo. Organizme susikaupė tiek daug toksinų, kad jie smarkiai pakenkė inkstams, kepenims, nervų sistemai ir smegenims. Tuja tai atgaudavo sąmonę, tai vėl ją prarasdavo. Net jeigu jis liks gyvas, prireiks mėnesių ar net metų, kol pasiseks nustatyti smegenims padarytą žalą. Tačiau taip stipriai švinu apsinuodiję vaikai dažniausiai neišgyvendavo.

Deividas su Helena, žingsniuodami paskui Sojį, išniro į koridorių, apėjo seselių postą ir prisiartino prie lango, pro kurį pamatė berniuką, diržais priveržtą prie lovelės, prijungtą prie stulbinančios laidų, žarnelių, kontrolės prietaisų gausos. Alsuoti jam padėjo respiratorius.

— Kiekvieną dieną jį paliečiu. Tuja mane girdi, — tarė tėvas ir apsišluostė sudrėkusius skruostus.

Zinkai spiginosi pro langą nežinodami ką sakyti.

22 SKYRIUS

Plušėdamas stambioje firmoje Deividas užsidegė neapykanta dar vienam tuometinio gyvenimo aspektui — nuolatiniams posėdžiams. Per juos drauge su kolegomis vertindavo ir apžvelgdavo įvairius reikalus, aptardavo kompanijos perspektyvas, planuodavo darbus, pasitikdavo ką tik įdarbintus juristus, atsisveikindavo su senais, pamokydavo naujokus, išklausydavo vyresniųjų partnerių patarimus, šnekėdavosi apie kompensacijas, ginčydavosi darbo klausimais, analizuodavo begalinį kitų neapsakomai nuobodžių temų sąrašą. „Rogano Rotbergo“ firma skatino niekuomet nesibaigiantį triūsą ir klientų apmokestinimą, bet dėl galybės beverčių susirinkimų pinigų darymo procesas vis buksuodavo.

Nors gerai prisiminė patyrimą senojoje kompanijoje, vis dėlto Deividas kreipėsi į naujosios partnerius ir nenoriai pasiūlė surengti pasitarimą. Kontoroje jis pasirodė prieš keturis mėnesius ir per tiek laiko įprato prie patogios nusistovėjusios tvarkos. Bet nerimą kėlė kitų firmos narių santykiai, mandagaus elgesio ir tarpusavio ryšio stoka. „Krayoxx“ bylinėjimasis užsitęsė. Volis vylėsi greitai laimėti aukso puodą, bet dabar jo svajonės priblėso, o biuro pajamos sumenko. Kad ir kaip sunku patikėti, Oskaro irzlumas stiprėjo. Liežuvaudamas su sekretore Deividas sužinojo, kad partneriai niekuomet nesisėsdavo apmąstyti strategijų ir balsu išsakyti nepasitenkinimo.

Oskaras pareiškė esąs per daug užsiėmęs. Volio manymu, per posėdžius tik švaistomas laikas. Rošelė pasibaisėjo siūlymu, bet netrukus, išsiaiškinusi, kad bus pakviesta prie bendro stalo, juo susižavėjo. Kaip vienintelę teisininko kvalifikacijos neturinčią darbuotoją ją

pradžiugino galimybė išdėstyti savo nuomonę. Bėgant laikui, Deividas įstengė prikalbinti abu partnerius, taigi „Finlis & Figas“ susiplanavo inauguracinį firmos posėdį.

Palaukę iki 17.00, jie užrakino laukujės duris ir trumpam išjungė telefonus. Po kelių nejaukių sekundžių Deividas prabilo:

— Oskarai, manau, susirinkimą reikėtų pradėti tau, kaip vyresniajam partneriui.

— Apie ką nori šnekėtis? — atšovė Oskaras.

— Džiaugiuosi, kad paklausei.

Jis per rankas perleido darbotvarkės kopijas. Nr. 1: Mokesčių tabelis. Nr. 2: Bylų apžvalga. Nr. 3: Dokumentų sisteminimas. Nr. 4: Specializacija.

— Bet čia tėra pasiūlymai. Jei atvirai, konkrečios temos man nerūpi. Svarbiausia, kad kiekvienas galėtume išsilieti.

— Tu per ilgai dirbai stambioje firmoje, — tarė Oskaras.

— Kas gi tau neduoda ramybės? — Deivido paklausė Volis.

— Niekas. Aš tik galvoju, kad pareigas geriau atliktume suvienodinę mokesčius ir apžvelgdami vienas kito bylas. Katalogavimo sistema pasenusi dviem dešimtmečiais, o mes patys neką teuždirbsime, jei neapsistosime ties konkrečia specializacija.

— Jeigu jau prakalbome apie pinigus... — įsiterpė Oskaras pakeldamas bloknotą. — Nuo tada, kai pateikėme ieškinius dėl „Krayoxx“, mūsų pajamos mažėja tris mėnesius iš eilės. Mes per daug laiko aukojame toms byloms, todėl grynųjų srautas senka. Štai, kas man neduoda ramybės, — pridūrė įbedęs akis į Volį.

— Atlygių metas artinasi, — atsiliepė jaunesnysis partneris.

— Tu amžinai kartoji tą patį.

— Kitą mėnesį pasieksime susitarimą dėl Grumerio autoavarijos ir susižersime apytikriai dvidešimt gabalų. Oskarai, sausringi laikotarpiai pasitaiko neretai. Po velnių, juk teisine veikla užsiimi nuo senų laikų. Žinai, kad būna pakilimų ir nuosmukių. Pernai nuostolių patyrėme devynis mėnesius iš dvylikos, bet per metus vis tiek neblogai pasipelnėme.

Paradines duris sudrebino trankus beldimas. Volis pašoko.

— O, ne, čia Diana. Atleiskit, bičiuliai, aš jai liepiau pasiimti išeiginę.

Jis nudūmė prie slenksčio ir atvėrė duris. Blondinė pasirodė visu gražumu — juodomis odinėmis aptemptomis kelnėmis, aukštakulniais kekšės bateliais, prie kūno prigludusiu medvilniniu megztiniu.

— Sveika, brangute, mes surengėme nedidelį pasitarimą. Gal palauktum mano kabinete? — tarė Volis.

— Ar ilgai?

— Nelabai.

Išdidžiai linguodama pro šalį, Diana apdovanojo Oskarą ir Deividą mergšės vypsniu. Volis palydėjo ją į savo kambarį ir iš išorės uždarė duris. Prie stalo prisėdo kiek sutrikęs.

— Žinot, kas erzina mane? — paklausė Rošelė. — Ji. — Sekretorė galva kinktelėjo į Volio kabinetą. — Kodėl kiekvieną popietę jai būtinai reikia čia atsibelsti?

— Tu susitikinėdavai su klientais net po penktos, — pridūrė Oskaras. — O dabar užsirakinęs sėdi su ja.

— Diana niekam netrukdo. Ir netriukšmauja.

— Trukdo man, — tarė Rošelė.

Bemat pasirengęs kivirčui Volis pakėlė abu delnus ir išrietė antakius.

— Klausykit, mudviejų santykiai rimtėja, ir jūs nesikiškite į ne savo reikalus. Aišku? Šios temos plėtoti nesiruošiu.

Visiems giliai įkvėpus, pirmasis pauzę nutraukė Oskaras, pradėdamas naują raundą.

— Manau, tu išplepėjai apie „Krayoxx“ ir atlygį, kurį neilgai trukus gausime, todėl nieko keista, kad ji sukiojasi kontoroje. Teisingai?

— Oskarai, aš nekalbu apie tavo moteris, — atrėžė jaunesnysis partneris.

Moterys? Daugiau nei viena? Rošelė išplėtė akis ir Deividas prisiminė visas svarias priežastis, dėl kurių nekentė firmos darbuotojų susirinkimų. Keletą sekundžių Oskaras dėbsojo į Volį lyg netikėdamas savo ausimis. Žodinis susišaudymas pribloškė abu vyrus.

— Ką gi, judėkime į priekį, — pasakė Deividas. — Norėčiau gauti leidimą panagrinėti mūsų honorarų struktūrą, kad vėliau galėčiau pateikti grafiką, pagal kurį suvienodinsime mokesčius. Prieštaravimų bus?

Klausytojai tylėjo.

Sėkmės įkvėptas Deividas skubiai išdalijo popieriaus lapus.

— Aptarkime didelį potencialą turinčią bylą, kurią netikėtai aptikau.

— „Baisūs dantys“? — prasižiojo Oskaras, nužvelgdamas vieną iš spalvotų nuotraukų rinkinio.

— Aha. Klientas, penkerių metų berniukas, guli ištiktas komos, nes apsinuodijo švinu. Tėvas nupirko iltis per aną Heloviną ir vaikas ištisas valandas jas nešiodavo burnoje. Įvairių spalvų dažuose netrūksta toksinų. Trečiame puslapyje rasite preliminarią ataskaitą, kurią iš Akrono laboratorijos atsiuntė dantis tyręs daktaras Bifas Sandronis. Jo išvados parašytos puslapio apačioje — visų šešių plastikinių protezų paviršiuje apstu švino. Daktaras Sandronis, tokios rūšies apsinuodijimų specialistas, tvirtina per pastaruosius dvidešimt penkerius metus nematęs prastesnio produkto. Galvoja, kad iltys pagamintos Kinijoje, o jomis prekiauja viena iš daugybės Jungtinių Valstijų kompanijų, importuojančių menkaverčius žaislus. Kinų fabrikai liūdnai tuo ir pagarsėjo, kad milijonus įvairių dirbinių aptepliojo švino pilnais dažais. FDA ir BCP3 triukšmingai reikalauja juos pašalinti iš rinkos, bet visko sužiūrėti neįmanoma.

— Vargšas vaikas, — ištarė Rošelė, skaitydama tą pačią medžiagą, kaip ir Oskaras su Volių. — Ar jis išsikapstys?

— Gydytojai tuo netiki. Rimtai nukentėjo smegenys, nervų sistema ir gausybė kitų organų. Net jeigu berniukas liks gyvas, vaizdas bus labai liūdnas.

— Kas gamintojas? — pasidomėjo Volis.

— Štai, kur esminis klausimas. Čikagoje man nepavyko užtikti kitų „Baisių dantų“. Mudu su Helena jų dairėmės visą mėnesį. Nieko neradome nei internetinės prekybos tinklalapiuose, nei tiekėjų kataloguose. Kol kas paieškos nesėkmingos. Galimas daiktas, į rinką produktas pateks tik per Heloviną. Pakuotės šeima neišsaugojo.

— Panašūs daiktai privalo egzistuoti, — tarė Volis. — To šlamšto kompanija turėtų gaminti ir kitokias prastas smulkmes, pavyzdžiui, dirbtinius ūsus.

— Ir aš taip manau. Pastaruoju laiku kaupiau žavingą šitokių niekniekių kolekciją, kartu nagrinėjau informaciją apie importuotojus ir gamintojus.

— Kas sumokėjo už ataskaitą? — įtariai pasiteiravo Oskaras.

— Aš pats. Du su puse tūkstančio žalių.

Ketvertukui nukreipus akis į dokumentą, stojo tyla.

— Ar tėvai pasirašė sutartį su firma? — pagaliau prabilo Oskaras.

— Ne. Tik su manimi, kad galėčiau gauti ligos istoriją ir pradėti tyrimą. Sudarys sutartį ir su firma, jei tik paprašysiu. Klausimas paprastas: ar „Finlis & Figas“ imsis bylos? Jeigu atsakysite teigiamai, mums teks atverti kišenę.

— Ar plačiai?

— Pirmiausia privalėsime nusisamdyti Sandronio komandą, kuri berniuko šeimos bute ieškos švino. Nuodinga medžiaga gali slypėti žaisluose, besilaupančiuose sienų dažuose, netgi geriamajame vandenyje. Aš ten lankiausi, ir, žinote, būstas suręstas mažiausiai prieš penkis dešimtmečius. Sandroniui reikės izoliuoti švino šaltinį. Daktaras beveik tikras, kad jį atstoja „Baisūs dantys“, bet nori atmesti visa kitą.

— Kiek mums tai kainuos? — paklausė vyresnysis partneris.

— Dvidešimt tūkstančių.

Oskarui nukaro žandikauliai ir jis pakratė galvą. Švilptelėjęs Volis prasklaidė popieriaus lapus. Susidomėjimo neprarado vienintelė Rošelė, tačiau sprendžiant piniginius reikalus ji neturėjo balso teisės.

— Nėra atsakovo, nėra ir ieškinio, — pasakė Oskaras. — Ar verta tyrimams išmesti grynuosius, jei nežinome, ką paduoti į teismą?

— Gamintoją aš rasiu, — užtikrino Deividas.

— Nuostabu. Tuomet ir griebsimės bylos... galbūt.

Braškėdamos prasidarė Volio kabineto durys. Į priimamąjį žengė Diana.

— Mažuli, kada gi tu ateisi?

— Po kelių minučių, — prižadėjo Volis. — Mes greitai baigsime.

— Man atsibodo laukti.

— Gerai, gerai. Tuojau atlėksiu.

Blondinei trenkus durimis, suvirpėjo sienos.

— Atrodo, ji perėme vadovavimą firmos posėdžiui, — pastebėjo Rošelė.

— Liaukitės, — sekretorei išdrožė Volis ir kreipėsi į Deividą: — Tavo pasiūlymas tikrai viliojantis. Bet bylinėjimasis dėl „Krayoxx“ įsibėgėjo ir mes negalime skirti pinigų kitiems reikalams. Verčiau luktelėk, paieškok importuotojo, o vėliau, kai susitarsime su „Varrick Labs“, pagerėjusi finansinė padėtis mums leis rinktis bet ką. Berniuko šeima tave nusamdė. Vaikis niekur nepradings. Nepamirškime jo ir darbo imkimės kitais metais.

Deividas nė negalėjo ginčytis. Abu partneriai pasakė „ne“. Rošelė jį palaikytų, jei turėtų balso teisę, bet sekretorės domesys blėso.

— Tebūnie. Aš gvildensiu bylą vienas pats, laisvu nuo darbo metu, išlaidas apmokėsiu savais pinigais ir, jei kils būtinybė, pasitelksiu draudimą nuo aplaidumo.

— Tu apsirūpinęs tokiu draudimo polisu? — paklausė Oskaras.

— Ne, bet jį nesunku įsigyti.

— O kaip dvidešimt gabalų? — tarė Volis. — Sprendžiant iš mūsų buhalterinių duomenų, per pastaruosius keturis mėnesius uždirbai penkis tūkstančius.

— Teisybė, bet kiekvienas mėnuo pelningesnis už ankstesnį. Be to, šiek tiek grynųjų esu pasidėjęs į banką. Bandysiu rizikuoti ir padėti tam berniukui.

— Mes kalbame ne apie pagalbą, — atšovė Oskaras, — o apie ieškinio finansavimą. Pritariu Voliui. Kodėl tau nepalaukus metelių?

— Tiesiog nenoriu, — paaiškino Deividas. — Šeimai reikia padėti nedelsiant.

Jaunesnysis partneris gūžtelėjo.

— Ką gi, pirmyn. Aš neprieštarauju.

— Tiek to, — nusileido Oskaras. — Bet mėnesinės tavo pajamos privalo išaugti.

— Taip ir bus.

Kabineto durys vėl atsilapojo ir į priimamąjį įsiveržė Diana. Ji nudundėjo per kambarį, panosėje sušnypštė: „Šunsnukis!“, trūktelėjo laukujės duris ir, sau už nugaros jas užtrenkdama, dar kartą sudrebino sienas, bet prieš tai stalo kryptimi metė: „Neskambink man!“

— Karšto būdo moteris, — pakomentavo Volis.

— Gražumėlis, — tyliai pasakė Rošelė.

— Negi jūsų santykiai tikrai rimti? — beveik maldingai paklausė Oskaras.

— Ji priklauso ne tavo, o mano reikalų kategorijai, — atkirto Volis. — Kitų klausimų darbotvarkėje liko? Pasitarimas mane nuvargino.

— Iš mano pusės — daugiau nieko, — tarė Deividas.

— Susirinkimas baigtas, — paskelbė vyresnysis partneris.

23 SKYRIUS

Didysis Džeris Alisandras, organizuojantis grandiozinę kovą prieš „Varrick“ kompaniją, vis dėlto teikėsi dalyvauti Čikagoje vykstančiame mūšio etape ir pasirodė įspūdingai. Pirma, atskrido „Gulfstream G650“, Volio išsvajotu lėktuvu. Antra, atsivežė palydą, savo gausa nenusileidžiančią svitai, kuri teisme supdavo Nadiną Karos. Priešakinėse ir centrinėse pozicijose atsidūrus „Zelui & Poteriui“, žaidėjų jėgos išsilygino. Trečia, priešingai nei „Finlis & Figas“, Alisandras turėjo įgūdžių bei patirties, o geras jo vardas buvo žinomas visoje šalyje.

Oskaras praleido posėdį, nes jo paprasčiausiai nereikėjo. Volis netvėrė kailyje laukdamas, kada galės įžygiuoti į salę kartu su žymiuoju savo kolega, juristų padermės eržilu. Deividas prie jų prisidėjo iš smalsumo.

Nadina Karos, jos komanda ir klientas bandomuoju triušiu pasirinko Airisę Klopek, bet apie suktą atsakovų planą nieko nenutuokė nei našlė, nei šios advokatai. „Varrick“ pateikė prašymą atskirti ieškinius, vieną bylą suskaidyti į aštuonias, palikti jas Čikagoje, užuot prišliejus prie tūkstančių kitų, kurios daugiaregione forma būtų nagrinėjamos Floridoje. Ieškovų atstovai tokiems reikalavimams įnirtingai pasipriešino. Abi šalys apsimainė storomis raštiškai išdėstytos medžiagos šūsnimis. Pulkams teisininkų susibūrus Siraito teismo salėje, čia pakibo įtampos sklidina atmosfera.

Kol jie laukė, akiratyje išdygęs sekretorius pranešė, kad teisėją užlaikė svarbus reikalas, bet jis turėtų ateiti ne vėliau kaip po pusvalandžio. Stoviniuodamas greta ieškovų stalo Deividas plepėjo su „Zelo & Poterio“ atstovu, vienu iš jaunųjų bendradarbių, kai artyn prisislinko pasilabinti užsimanęs gynybos advokatas. Deividas miglotai atsiminė regėjęs vyruką „Rogano Rotbergo“ kompanijos koridoriuose, nors iš visų jėgų stengėsi tuos žmones užmiršti.

— Aš esu Teiloras Barklis, — spustelėjęs ranką tarė teisininkas. — Studijas Harvarde baigiau dvejais metais anksčiau už jus.

— Malonu susipažinti, — atsakė Deividas ir jį pristatė „Zelo & Poterio“ juristui, su kuriuo ką tik bendravo.

Kelias minutes trijulė šnekučiavosi apie „Cubs“ žaidimą ir orą, bet pagaliau perėjo prie dabartinių reikalų. Barklis teigė ariąs kiauromis paromis nuo tada, kai „Roganą Rotbergą“ užgriuvo „Krayoxx“ byla. Deividas kadaise jau taip gyveno, tačiau sugebėjo neišleisti paskutinio kvapo ir nūnai nė kiek netroško klausytis apie tuos vargus.

— Manau, teismo procesas bus velniškai sunkus, — pauzę nutraukė jis.

— Koks dar teismo procesas? — prunkštelėjo gynybos advokatas, tarsi turėdamas kažkokios slaptos informacijos. — Bylos niekada nepasieks prisiekusiųjų. Juk patys žinote, ar ne? — kreipėsi į „Zelo & Poterio“ bendradarbį ir pratęsė tylesniu balsu, kad jų negirdėtų įsitempę, salėje knibždantys teisininkai. — Mes ginsimės kaip pašėlę, išpusime savo honorarus, susižersime nepadoriai gražaus pinigėlio ir brangiajam klientui pasiūlysime tartis. Zinkai, jūs perprasite žaidimo taisykles. Jei ganėtinai ilgai jame dalyvausite.

— Aš greitai prisitaikau, — atsiliepė Deividas, į save sugerdamas kiekvieną žodį. Jiedu su „Zelo & Poterio“ bendradarbiu jautėsi pritrenkti — klausėsi pašnekovo, bet netikėjo savo ausimis.

— Beje, jeigu jums įdomu, — sukuždėjo Barklis, — „Rogano“ firmoje tapote beveik legenda. Kaip vaikinas, kuriam užteko narsos išeiti iš kompanijos, rasti lengvesnį darbą ir susigriebti krūvas aukso klodus žadančių bylų.

Deividas tik linktelėjo, labiau už viską norėdamas, kad jį paliktų ramybėje.

Teismo pareigūnas staiga atgijo ir nurodė susirinkusiems atsistoti. Į salę atskubėjęs teisėjas Siraitas įsitaisė savo vietoje ir liepė advokatams prisėsti.

— Labas rytas, — ištarė į mikrofoną, rūšiuodamas ant stalo sukrautus raštus. — Per artimiausias dvi valandas teks aptarti daug dalykų, todėl kaip visada būčiau dėkingas, jei kalbėtume glaustai. Aš stebiu, kaip bylos šalys viena kitai pateikia faktinę medžiagą, ir, kaip suprantu, darbas vyksta pagal planą. Pone Alisandrai, ar turite kokių nusiskundimų dėl informacijos mainų?

Džeris pakilo išdidžiai, žinodamas, kad aplinkiniai nuo jo nenuleidžia akių. Ilgus žilus plaukus šukavosi atgal, o tankios jų sruogos krito virš ausų ir supo sprandą. Prie liauno, gražiai nudegusio kūno nepriekaištingai derėjo pagal užsakymą siūtas kostiumas.

— Ne, garbusis teisėjau, šį kartą ne. Bet džiaugiuosi galėdamas pasirodyti jūsų teismo salėje.

— Sveiki atvykę į Čikagą. Ponia Karos, ar turite nusiskundimų dėl informacijos mainų?

Apsirengusi šviesiai pilka, lieknas kojas aptempusia, gerokai žemiau kelių nutįsusia, iš šilko ir lino pasiūta suknele „V“ formos iškirpte ir ampyro stiliaus juosmeniu, apsiavusi juodus aukštakulnius batelius su platformomis, gynybos advokatė atsistojo ir kiekvieno žvilgsnis smigo į ją. Deividas laukė teismo vien tam, kad pasigrožėtų madų šou. Volis seilėjosi.

— Garbusis teisėjau, šįryt mes apsikeitėme ekspertų sąrašais, taigi viskas gerai, — prabilo ji sodriu balsu, tobulai taisyklingai artikuliuodama žodžius.

— Puiku, — atsiliepė Siraitas. — Vadinasi, galime pereiti prie svarbiausio dienos klausimo — kur turėtų būti svarstomos bylos. Ieškovai pateikė prašymą įtraukti jas į daugiaregionį nagrinėjimą ir perleisti federaliniam Majamio teismui. Tam prieštaraujanti gynyba ne vien siekia išlaikyti bylas Čikagoje, bet ir jas suskaidyti po vieną, iš pradžių imtis amžinatilsio Persio Klopeko. Abi šalys reikalavimus nuodugniai išdėstė raštu. Aš įdėmiai juos perskaičiau. Dabar leisiu advokatams tarti savo pastabas ir pirmiausia žodį suteiksiu ieškovų advokatams.

Džeris Alisandras pasiėmė užrašus ir žengė prie nedidelės pakylos, stūksančios viduryje salės, priešais Siraitą, bet keliomis pėdomis žemiau teisėjo. Jis tvarkingai susidėliojo popieriaus lapus, atsikrenkštė ir pradėjo nuo standartinės frazės:

— Jei teismas neprieštarauja...

Jaunesniajam „F & F“ partneriui per visą savo karjerą neteko patirti įspūdingesnių akimirkų. Stačiai neįtikima, jog būdamas eiliniu vertelga iš pietvakarinės miesto dalies sėdėjo federalinio teismo salėje, stebėjo, kaip didūs advokatai kovoja dėl bylų, kurias Volis surado, kurias apiforminęs pareiškė ieškinius, kurias pats inicijavo. Jis užgniaužė šypseną ir pasijuto dar geriau, kai palietė diafragmą ir leido pirštui slystelėti po diržu. Kūno masė sumažėjo penkiolika svarų. Blaivumo laikotarpis tęsėsi 195 dienas. Krintantis svoris ir prašviesėjusi galva, be abejo, teigiamai paveikė neapsakomai smagų dūksmą, į kurį jiedu su Diana pasinerdavo griūdami ant lovos. Volis gėrė viagrą, vairavo naują“ Jaguar“ atverčiamu viršumi (tiesą sakant, mažumėlę naudotą, pirktą į skolą, kurią mokės šešiasdešimt mėnesių) ir jautėsi dviem dešimtmečiais jaunesnis. Nudengęs stogą šmižinėdavo po Čikagą ir svajodavo apie pinigus, gautus iš „Krayoxx“ bylos, sykiu mintyse regėdavo nuostabią ateitį. Kartu su Diana gulinėdavo paplūdimiuose ir dirbdavo tik iškilus reikalui. Net nusprendė apsistoti vien ties kolektyvinėmis žalomis, pamiršti nuobodžias, banalias gatves, pigias ištuokas, girtus vairuotojus ir nusitaikyti į stambias sumas. Su Oskaru, aišku, išsiskirs. Jei atvirai, po dvidešimties metų tam atėjo laikas. Nors mylimas kaip tikras brolis, Oskaras stokojo ambicijų, įžvalgumo, nuoširdaus troškimo žaisti rimčiau. Partneriai jau aptarė, kaip paslėps „Krayoxx“ čekius, idant Polai Finli, jo žmonai, kliūtų kuo mažiau grynųjų. Oskaras iškęs nemalonias skyrybas, Volis jį palaikys, o vėliau jie vienas kitam tars sudie. Tokia baigtis gal ir graudi, bet neišvengiama. Volis eis toli ir pasieks daug; Oskaras buvo per senas keistis.

Džeris Alisandras suklydo pasakydamas, kad Siraitui derėtų perkelti bylas į Majamį, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra.

— Ieškiniai pateikti ne Majamyje, o Čikagoje, — priminė Siraitas. — Niekas jūsų nevertė jų registruoti čia. Dokumentus, manau, galėjote užpildyti bet kurioje iš penkiasdešimties valstijų, nes „Varrick Labs“ įmanoma rasti visur. Man sunkoka suprasti, kodėl federaliniam Floridos teisėjui atrodo, kad federalinis Ilinojaus teisėjas turėtų paklusti jo nurodymui perleisti bylas. Pone Alisandrai, gal jūs žinote atsakymą?

Ponas Alisandras nežinojo. Bet narsiai atkirto, esą nūdien kolektyvinius ieškinius įprasta sujungti į daugiaregionį nagrinėjimą, kurio imasi vienas teisėjas.

Įprasta, tačiau neprivaloma. Siraitą, regis, suerzino vien prielaidos, kad ieškinių svarstymą reikėtų patikėti kažkam kitam. Bylos priklausė jam!

Deividas sėdėjo Volio užnugaryje, priešais užtvarą, įsitaisęs ant vienos iš virtinės kėdžių. Jį užbūrė teismo salėje dramatiškai besiklostanti įvykių eiga, spaudimas, aukšti statymai, bet tuo pat metu širdį graužė nerimas, nes tapo akivaizdu, kad Siraitas jiems nejautė jokio prielankumo. Tačiau, kaip savo komandą užtikrino Alisandras, nieko baisaus nenutiks, net jeigu gynybos prašymai bus patenkinti. „Varrick Labs“ norėtų Čikagoje užsiimti vieno, nuo kitų izoliuoto ieškinio nagrinėjimu, ir kuo greičiau? Ką gi, tebūnie. Jis niekada nevengdavo procesų. Pirmyn, meskit iššūkį!

Teisėjas atrodė nusiteikęs nedraugiškai. Bet kodėl Deividas nerado sau vietos? Juk teismas neįvyks, teisingai? Jo tarpueilio pusėje visi advokatai slapta, tačiau nuoširdžiai tikėjo, kad „Varrick Labs“ sės prie derybų stalo ir iškuops „Krayoxx“ jovalą nelaukdama, kol prasidės procesas. Jei Barklis iš konkurentų stovyklos nepūtė miglos, apie susitarimą galvojo ir gynybos advokatai. Nejau žaidimo baigtis žinoma iš anksto? Ar būtent taip tvarkomi kolektyvinių žalų reikalai? Aptinkamas kenksmingas vaistas; ieškovų teisininkai puola karštligiškai telkti bylas; teismą pasiekia ieškiniai; stambios atsakovų firmos į darbą paleidžia neišsenkamas brangiai apmokamo juridinio talento atsargas; šalys pliekiasi, kol vaistų gamintojui atsibosta savo gynėjams dalyti riebius čekius ir jis galiausiai sėdasi tartis dėl kompensacijų; ieškovų advokatai susišluoja milžiniškus honorarus, jų klientai gauna gerokai mažiau nei tikėjosi. Nusėdus dulkėms paaiškėja, kad kišenes gerokai pasipildė abiejų šalių advokatai, o kompanija išlygina buhalterinį balansą ir sukuria nesėkmingo vaisto pakaitalą.

Negi jis stebėjo paprasčiausiai puikiai surežisuotą vaidinimą?

Pajutęs, kad pradeda kartotis, Džeris Alisandras atsisėdo. Teisininkai atkuto, nes pakylos link nužingsniavo iš savo vietos pakilusi Nadina Karos. Su savimi turėjo kelis užrašų lapelius, bet jais nesinaudojo. Iš visko sprendžiant, teisėjas jai pritarė, todėl gynybos advokatė argumentus dėstė neišsiplėsdama. Kalbėjo ilgais išraiškingais sakiniais, tarytum būtų gerai juos apmąsčiusi ir tik tada pasirašiusi. Žodžius tarė aiškiai, ir teismo salėje pleveno maloniai skambantis jos balsas. Ponia Karos tuščiai laiko nešvaistė — nesigriebė nei papildomų išvedžiojimų, nei bereikalingų gestų. Toji moteris buvo gimusi scenai. Ji keliais aspektais išsakė savo teiginius, kad neegzistuoja jokių bylų, procesinių taisyklių ir precedentų, kurie vieną federalinį teisėją priverstų perduoti ieškinius kitam.

Kelias sekundes Deividas spėliojo, ar jam pasitaikys proga savo akimis pamatyti, kaip ponia Karos darbuojasi prisiekusiųjų teisme. Ar šiuo metu ji žinojo, kad procesas neįvyks? Teikė prašymus tik dėl bendros tvarkos, už savo paslaugas imdama 2000 dolerių per valandą?

Prieš mėnesį „Varrick Labs“ pranešė apie pastebimai sumenkusias ketvirčio pajamas. Kompanija apstulbino analitikus nurašydama 5 milijardus dolerių spėjamoms bylų nagrinėjimo išlaidoms, kurių didžiąją dalį turėtų pareikalauti su „Krayoxx“ susiję ieškiniai. Deividas domėjosi įmonės veikla, uoliai skaitė finansines publikacijas ir tinklaraščius. Specialistų nuomonės nesutapo: vieni manė, kad „Varrick Labs“ paskubės išsisukti iš nemalonios padėties ir susitars dėl įspūdingų kompensacijų, kiti teigė, neva kompanija bandys atlaikyti audrą įsiveldama į bekompromisį bylinėjimąsi. Akcijų kainos šokčiojo tarp 35 ir 40 dolerių už vienetą, todėl akcininkai per daug nesijaudino.

Tyrinėdamas kolektyvinių žalų išieškojimus Deividas nustebo, kaip dažnai korporacijos akcijų vertė šaudavo į padanges, vos tik ji sutikdavo derėtis ir atsikratydavo krūva bylų. Nuo ieškovų advokatų pusės atplūdus pirmajai prastų naujienų ir isterijos bangai, vertybinių popierių kaina paprastai nukrisdavo, tačiau, kai išryškėdavo kovos lauko ribos, o skaičiai nebeslankiodavo aukštyn žemyn, Volstritas pirmenybę teikdavo sandėriui. Biržos makleriai nepakęsdavo „miglotų įsipareigojimų“, su kuriais neretai tekdavo susidurti, jei garsi byla pasiekdavo prisiekusiųjų teismą, o proceso rezultatai būdavo nenuspėjami. Per pastarąjį dešimtmetį kone dėl visų stambių kolektyvinės žalos ieškinių, pareikštų farmacijos kompanijoms, atsakovai tarėsi be teismo ir kompensacijoms išleido milijardus.

Rasta informacija Deividą iš dalies paguodė. Antra vertus, ji nepateikė patikimų įrodymų, kad „Krayoxx“ išties kaltas dėl tų siaubingų dalykų, kuriais vaistas yra kaltinamas.

Užtektinai prisiklausęs išsamių ir nešališkų debatų, teisėjas padėkojo advokatams, kad jie atvyko tinkamai pasiruošę, ir prižadėjo per dešimt dienų paskelbti nutarimą. Tiek laiko nė nereikėjo, nes niekam nekilo abejonių, kad Siraitas galėtų pateikti sprendimą tuojau pat — jis pasiliks bylas Čikagoje ir, kaip rodės, mielai surengs parodomąjį teismą.

Ieškovų šalis patraukė į „Chicago Chop House“ restoraną, kur ponas Alisandras pietums rezervavo uždarą kambarėlį. Įskaitant Volį su Deividu, būrį sudarė septyni juristai ir pora teisininko kvalifikacijos neturinčių pagalbininkų (vieni vyrai). Kai visi prisėdo už pailgo stalo, į taures buvo išpilstytas vynas, kurį Džeris iš anksto užsakė. Nė vienas iš „Finlio & Figo“ atstovų prie alkoholio nesilietė.

— Siūlau tostą, — prabilo Džeris pabarbendamas į taurę. Stojo tyla. — Iškerkime už didžiai gerbiamą Harį Siraitą ir jo garsųjį „reaktyvinį nagrinėjimą“. Pinklės paspęstos, bet tie kvailiai iš „Rogano Rotbergo“ laiko mus aklais. Gynybos advokatai su senuoju Hariu geidžia proceso. Dėl Dievo meilės, patenkinkime jų norus.

Aplinkiniai gurkštelėjo vyno ir po kelių sekundžių pašnekesiai nuvinguriavo link Nadinos Karos kojų bei sėdmenų analizės. Iš dešinės nuo pono Alisandro sosto įsitaisęs Volis pamėtėjo porą replikų, kurios kitiems pasirodė nepaprastai juokingos. Kai atnešė salotas, pokalbiai natūraliai pakrypo antra populiariausia tema — apie susitarimą. Deividas stengėsi laikyti liežuvį už dantų, bet jį įtikino iškloti, ką prieš svarstymą dėstė Teiloras Barklis. Pasakojimo jie klausėsi neslėpdami susidomėjimo — per didelio, Deivido nuomone.

Scena priklausė Džeriui, todėl daugiausia kalbų rėžė jis, trykšdamas ne vien entuziazmu dėl reikšmingo, visoje šalyje nuskambėsiančio teismo bei pelningo verdikto, bet ir įsitikinimu, kad „Varrick“ pasiduos ir atseikės milijardus.

Vėliau, nuo pietų praėjus ne vienai valandai, Deividas tebesijautė sutrikęs, bet nerimą malšino Džerio Alisandro atvykimas. Tas žmogus nuolat dalyvaudavo karuose — tiek teismo salėse, tiek už jų ribų — ir bemaž niekada nepralaimėdavo. Anot Lawyers Weekly, pernai trisdešimt penki „Zelo & Poterio“ partneriai pasidalijo 1,3 milijardo dolerių pelną. Grynąjį pelną, likusį po išlaidų naujiems reaktyviniams lėktuvams, firmos golfo aikštynui ir kitiems prabangos dalykams, dėl kurių neprotestuodavo Vidaus mokesčių tarnyba. Pasak Florida Business žurnalo, Džerio turto vertė siekė daugmaž 350 milijonų dolerių.

Toks teisininko darbas — visai neblogas.

Deividas skaičių Voliui nerodė.

24 SKYRIUS

Jungtinių Valstijų senate Kirkas Maksvelas atstovavo Aidaho valstijai beveik trisdešimt metų. Jį gerbė kaip tvirtų pažiūrų asmenybę, vengiančią viešumo ir mėgstančią dirbti atokiau nuo kameros objektyvų. Senatorius elgdavosi kukliai, nepretenzingai ir buvo vienas iš populiaresnių Kongreso narių. Bet jo mirtis tapo pribloškiančiu reginiu.

Maksvelas kalbėjo per Senato posėdį ir įnirtingai ginčijosi su kolega iš kitos tarpueilio pusės, kai netikėtai susiėmė už krūtinės, iš rankos paleido mikrofoną, prasižiojo apimtas siaubo ir teškės į gretimo stalo galą. Sustojus širdžiai, pasimirė akimoju, o nelaimę nufilmavo oficiali Senato kamera, kurios įamžintus, be atitinkamo leidimo į „YouTube“ svetainę įkeltus kadrus pasaulis išvydo anksčiau negu jo žmona nusigavo į ligoninę.

Po laidotuvių prabėgus dviem dienoms, velionio atžala, aikštingo būdo sūnus, korespondentui užsiminė, esą tėvas vartojo „Krayoxx“, todėl šeima svarsto, ar nevertėtų į teismą paduoti „Varrick Labs“. Per ciklą kiauromis paromis transliuojamų žinių suvirškinusi naujieną, visuomenė faktiškai įtikėjo, kad senatorių pražudė vaistas. Maksvelas tebuvo šešiasdešimt dvejų ir sveikata nesiskundė, tiesa, jo šeimą nuo senų laikų kamavo padidėjęs cholesterolio kiekis.

Įniršęs kolega paskelbė, kad „Krayoxx“ keliamas grėsmes išnagrinės pakomitečio posėdyje. FDA sulaukė lavinos reikalavimų uždrausti prekybą vaistu. „Varrick Labs“, pasislėpusi tarp kalvų, kurios vilnijo už Montvilio, nuo komentarų susilaikė. Kompanijai užslinko tamsios dienos, bet Rubenas Mesis matė ir blogesnių laikų.

Maksvelų šeimos iškelta byla būtų buvusi ironiška dėl dviejų priežasčių. Pirma, per tris Vašingtone praleistus dešimtmečius senatorius gavo milijonus iš stambiųjų farmacijos įmonių, ir, jų požiūriu, balsuodavo nepriekaištingai. Antra, jis su didžiuliu entuziazmu stengėsi reformuoti civilinę teisę ir daugelį metų palaikė siekiančius griežtai apriboti ieškinių pateikimo taisykles. Tačiau per tragediją netekusieji artimo žmogaus dažniausiai nepastebi jokios ironijos. Boizyje senatoriaus žmona nusisamdę garsų ieškovų advokatą, nors pati tvirtino „tenorinti pasikonsultuoti“.

Naujienos apie „Krayoxx“ pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, todėl Siraitas nutarė, jog teismas vis dėlto gali būti įdomus. Jis atmetė bet kokius ieškovų protestus. Volio pateiktą ir vėliau pakoreguotą ieškinį suskaidė į aštuonias dalis ir į Vietinės taisyklės 83:19, „reaktyvinio nagrinėjimo“, siautulį pirmiausia nutrenkė Persio Klopeko bylą, radęs jai laiko savo darbotvarkėje.

Volį, sulaukusį žinios apie teisėjo sprendimus, užvaldė panika, tačiau ją pamažu prasklaidė ilgas raminantis pokalbis su Džeriu Alisandru. Pastarasis aiškino, esą senatoriaus Maksvelo mirtis tolygi Dievo dovanai, — daugiau nei vienu aspektu, nes giltinė nutildė fanatišką, nuo civilinės teisės pažeidimų neatstojantį reformatorių, — ir „Varrick“ prislėgs dar stipresnis spaudimas pradėti derybas. Beje, kaip Džeris kartojo, jis mielai žengtų į pagrindinę sceną ir sausakimšame Čikagos teisme susigrumtų su žavingąja ponia Karos.

— Jiems nė trupučio nesinorėtų manęs pamatyti teismo salėje, — nepaliaujamai tvirtino Džeris. Jo „Klopeko bylos“ komanda nūnai plūkėsi negailėdama jėgų. O „Zelo & Poterio“ firmai ne sykį teko susidurti su egocentriškais federaliniais teisėjais, apsirūpinusiais nuosavomis „reaktyvinio nagrinėjimo“ versijomis.

— „Reaktyvinį nagrinėjimą“ sumąstė ne Siraitas? — naiviai paklausė Volis.

— O, Dieve, ne. Šitą posakį girdėjau jau prieš trisdešimt metų šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje. — Džeris tebedrąsino jaunesnįjį „F & F“ partnerį, ragindamas šukuoti gatves ir ieškoti naujų „Krayoxx“ aukų. — Aš pasistengsiu, Voli, kad praturtėtum, — nesiliovė dudenęs jis.

Nuo senatoriaus Maksvelo mirties praėjus dviem savaitėms, FDA pasidavė ir įsakė pašalinti „Krayoxx“ iš rinkos. Kolektyvinių žalų išieškotojus apėmė ekstazė, ir teisininkai iš tuzinų miestų kreipėsi į žiniasklaidą, vienu metu pareikšdami maždaug tą patį: „Varrick“ privalės atsakyti už savo pasibjaurėtiną aplaidumą. Bendrovės atžvilgiu reikėtų pradėti federalinį tyrimą. FDA nederėjo aprobuoti vaisto. „Varrick“ žinojo, kad „Krayoxx“ turėjo trūkumų, bet skubiai išmetė preparatą į rinką ir per šešerius metus iš jo uždirbo 30 milijardų dolerių. Kas žino, kokios paslaptys slypėjo kompanijos tyrimuose.

Oskarui naujienos kurstė prieštaringus jausmus. Jis, suprantama, norėjo, kad žinios apie vaistą būtų kuo prastesnės ir priverstų „Varrick Labs“ sėsti prie derybų stalo. Antra vertus, jis slapta, iš visos širdies geidė, kad „Krayoxx“ numarintų žmoną. Atšaukus vaistą iš prekybos, kompaniją užgrius dar didesnis spaudimas, bet sykiu patuštės Polos medikamentų spintelė. Tiesą sakant, Oskaro požiūriu, įvykiai užsibaigtų tobulai, jei, pasklidus informacijai apie susitarimą, tuo pat metu nukeiptų žmona. Jis pasiliktų visus pinigus, išsisuktų nuo keblių skyrybų, paskui brangiosios velionės pačiutės vardu pateiktų ieškinį ir dar kartą į nagą suimtų „Varrick“.

Apie tokius dalykus Oskaras svajodavo užsirakinęs duris. Telefono linijų lemputės žybsėjo be perstojo, tačiau ragelio jis nekeldavo. Susisiekti dažniausiai mėgindavo „nemirtinai nukentėję“, kuriuos jaunesnysis partneris surado regzdamas įvairias avantiūras. Skambučiais ir paklaikusiais klientais lai rūpinasi Rošelė, Volis ir jaunasis Deividas. Oskaras asmeniškai planavo likti savo kabinete, kuo toliau nuo karštligiško sujudimo.

Mesti darbą pasirengusi Rošelė išsireikalavo antro firmos pasitarimo.

— Matai, kokią košę užvirei, — atsisukęs į Deividą nusišaipė Oskaras, kai vieną vėlyvą popietę ketvertukas susibūrė prie stalo.

— Kokie darbotvarkės klausimai? — pasiteiravo Volis, nors atsakymą visi žinojo.

Rošelė nedavė Deividui ramybės, kol tas sutiko imtis tarpininko vaidmens. Atsikrenkštęs jis perėjo tiesiai prie reikalo.

— „Krayoxx“ bylas reikia susisteminti. Nuo tada, kai uždraudė prekiauti vaistu, mums kaip pakvaišę skambina žmonės, kurie jau pasirašė kontraktus su „Finliu & Figu“ arba norėtų nusamdyti mūsų firmą.

— Argi ne nuostabu? — plačiai, su pasitenkinimu išsišiepė Volis.

— Galbūt. Tik nepamiršk, jog dirbame ne kolektyvinių žalų išieškojimo kompanijoje. Ir nesame pajėgūs vienu metu griebtis keturių šimtų bylų. Tavo bičiuliams iš stambios firmos pluša tuzinai bendradarbių ir dar daugiau pagalbininkų.

— Mes sutelkėme keturis šimtus bylų? — iš Oskaro balso buvo neaišku, džiaugiasi jis ar jaučiasi sukrėstas.

Volis sriūbtelėjo dietinio limonado ir išdidžiai tarė:

— Aštuonis mirties atvejus ir 407 mirtinai nenukentėjusius, kurių skaičius auga. Apmaudu, kad nereikšmingos bylos sukelia tiek rūpesčių, bet kai ateis metas tartis, ir jas įtrauksime į Džerio Alisandro nupintą kompensacijų tinklą, greičiausiai paaiškės, jog kiekvienas nemirtinas atvejis vertas kokio šimto tūkstančių dolerių. Gal kas padaugintų šią sumą iš 407?

— Voli, ne čia esmė, — paprieštaravo Deividas. — Skaičiuoti mokame. Pats neatsižvelgi į tai, jog prijungti prie bendros bylos galbūt pavyks ne visus iš keturių šimtų klientų. Nė vieno būklės dar neįvertino gydytojai. Mes nežinome, ar jie tikrai nukentėjo.

— Kol kas ne. Betgi jų vardu ieškinių nepareiškėme, teisingai?

— Taip. Nors tie žmonės tiki esantys visaverčiai klientai ir laukia kompensacijų. Nes tu nupiešei gražų vaizdelį.

— Kada jie susitiks su daktaru? — pasidomėjo Oskaras.

— Netrukus, — kolegai atšovė Volis. — Artimiausiu metu Džeris nusamdys ekspertą. Šis apžiūrės pacientus ir parašys ataskaitą.

— Manai, kad pateikti ieškinius galės kiekvienas? — paklausė Deividas.

— Aš nieko nemanau.

— Kiek kainuos tyrimai? — vėl prabilo Oskaras.

— Sužinosime radę gydytoją.

— Kas mokės už jo paslaugas?

— „Krayoxx“ bylinėjimosi grupė. Sutrumpintai, KBG.

— Kišenę teks atverti ir mums?

— Ne.

— Tikrai?

— Ko pristojai? — piktai suurzgė Volis. — Kodėl visi kalate mane prie sienos? Per pirmąjį firmos posėdį kalbos sukosi vien apie mano merginą. Dabar šnekame tik apie mano bylas. Šitie pasitarimai man pradeda nepatikti. Kas jums nutiko?

— O man įkyrėjo nuolat skambinantys žmonės, — įsiterpė Rošelė. — Kiekvienam maga iškloti savo istoriją. Vieni verkia, nes jūs mirtinai juos išgąsdinote. Kiti netgi užsuka į kontorą ir prašo palaikyti juos už rankų. Jūs ir FDA įteigėte, kad jų širdys streikuoja.

— Kas, jeigu jiems iš tiesų gresia priepuolis? Kas, jeigu sveikatą sutrikdė „Krayoxx“ ir mes sugebėsime klientams parūpinti grynųjų? Argi ne taip turėtų elgtis advokatai?

— Gal porai mėnesių nusisamdykime pagalbininką? — gan netikėtai pasiūlė Deividas ir įsitempė lūkuriuodamas reakcijos. Trijulė delsė atsakyti, todėl jaunasis bendradarbis skubiai tęsė: — Jį arba ją įkurdinsime antrame kontoros aukšte, kur suversti nereikalingi daiktai, ir ten perkelsime visas „Krayoxx“ bylas. Aš padėsiu į kompiuterį įdiegti bylinėjimuisi skirtą programą ir katalogavimo sistemas, kad jis arba ji susipažintų su kiekvienu atveju. Jei norite, asmeniškai vadovausiu projektui. Visus skambučius dėl „Krayoxx“ persiusime į naują kabinetą. Rošelė atsikratys našta, o Volis griebsis to, ką geriausiai moka daryti — lakstyti po miestą ir ieškoti naujų klientų.

— Mes neįstengsime į darbą priimti naujo žmogaus, — kaip ir buvo galima nuspėti, užprotestavo Oskaras. — Dėl „Krayoxx“ mūsų įplaukų srautai kaip reikiant išseko. Pats dar neprisidedi prie mokesčių apmokėjimų, ir norėčiau pridurti, kad toji diena išauš negreitai, todėl neturėtum siūlyti leisti daugiau pinigų.

Džiaukis, kad pasamdėme tave, vos susiturėjo nepridūręs Oskaras.

Nors Volis idėjai pritarė, dabar jam stigo ryžto stoti į kovą prieš vyresnįjį partnerį. Deivido įžūlumas Rošelę pakerėjo, tačiau ji neketino komentuoti klausimo apie pridėtines išlaidas.

— Man šovė geresnė mintis, — į bendradarbį kreipėsi Oskaras. — Kodėl tau pačiam nesutelkus viso dėmesio į „Krayoxx“? Jau esi įsikūręs antrame aukšte. Kai ką išmanai apie kompiuterines bylinėjimosi programas. Amžinai dejuoji, kad mums trūksta organizuotumo. Norėjai naujos katalogavimo sistemos. Sprendžiant iš mėnesinių pajamų, laisvo laiko rastum. Ir mes sutaupytume šiek tiek grynųjų. Ką pasakysi?

Oskaras buvo teisus, o Deividas trauktis atgal nesiruošė.

— Gerai. Kokią honoraro dalį gausiu, kai pasieksime susitarimą?

Finlis ir Figas susižvalgė, abiejų smegenys suskato neramiai gromuliuoti klausimą, prisimerkė visos keturios akys. Jie nė nenutarė, kaip dalinsis pinigus tarpusavyje. Kartkartėmis šnektelėdavo apie premijas Rošelei ir Deividui, bet rimtai nesvarstė, kaip skirstys grobį.

— Šia tema pakalbėsime vėliau, — atsiliepė Volis.

— Taip, čia partnerių reikalas, — pridūrė Oskaras, tarytum jų firmoje partnerio statusas būtų tapatus įtakingo, privilegijuoto klubo narystei.

— Verčiau negaiškime laiko ir ką nors nuspręskime, — pratarė Rošelė. — Aš negalėsiu vienui viena atsakyti į visus skambučius ir nepajėgsiu tvarkyti dokumentų.

Į duris kažkas pasibeldė. Grįžo Diana.

25 SKYRIUS

Rubeno Mesio planą, kaip susidoroti su naujausiu, dėl vaisto kilusiu skandalu, aukštyn kojomis apvertė miręs senatorius Kirkas Maksvelas, kurį „Varrick“ kompanijos koridoriuose pašaipiai vadino Pašlemėku Maksvelu. Našlė nepateikė ieškinio, bet tauškalius jos advokatas mėgavosi penkiolika minučių šlovės. Mielai duodavo interviu, netgi sugebėjo patekti į kelias kabelinių televizijų kanalų rengiamas plepalų laidas. Nusidažė plaukus, įsigijo naujų kostiumų, kitaip tariant, džiaugėsi gyvenimu, apie kokį svajojo tiek daug teisininkų.

Kompanijos akcijų vertė nukrito ligi 29,5 dolerio už vienetą, iki mažiausios kainos per šešerius metus. Pora Mesio nekenčiamų analitikų iš Volstrito rekomendavo jas parduoti. Vienas parašė: „Užteko šešerių metų rinkoje, kad už „Krayoxx“ gaunamos pajamos sudarytų ketvirtį metinių „Varrick“ įplaukų. Dabar, kai prekyba minėtu vaistu uždrausta, sunku pasakyti, ką kompanijai žada artimiausia ateitis.“ Kitas parašė: „Skaičiai tiesiog gąsdinantys. „Krayoxx“ bylą gali sudaryti milijonas ieškinių, todėl kitus dešimt metų „Varrick“ murkdysis kolektyvinių žalų kloakoje.“

Jis bent jau taikliai pavartojo žodį „kloaka“, burbtelėjo Mesis, vartydamas finansinius laikraščius. Laikrodis dar nė nerodė aštuntos ryto. Virš Montvilio kybojo apsiniaukęs dangus, bunkeryje vyravo slogi nuotaika, bet generalinis direktorius, kad ir kaip keista, jautėsi pakiliai. Kartą per savaitę arba dažniau, jei tik pavykdavo, ponas Mesis sau leisdavo per pusryčius sudoroti kokią auką. Šiandienis patiekalas žadėjo nuteikti ypač maloniai.

Jaunystėje Leitonas Kounas ėjo pareigas Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmuose, ten išsilaikė keturias kadencijas, tačiau po bjauraus reikalo su viena iš personalo moterų prarado rinkėjų pasitikėjimą ir grįžo namo, į Tenesį. Dėl suteršto vardo gimtuosiuose kraštuose nerado jokio prasmingo darbo ir, kaip koledžo nebaigęs pusmokslis, neturėjo nei tikro talento, nei įgūdžių. Gyvenimo aprašymas buvo gėdingai trumpas. Išsiskyręs, bedarbis, be cento kišenėje, sulaukęs vos keturiasdešimties, Kounas nuklydo atgal į Kongresą ir surizikavo patraukti geltonų plytų keliu, kuriuo žygiavo tokia gausybė niekam nebereikalingų politikų. Pasinaudojo nuo seno gerbiama Vašingtono tradicija. Įsiliejo į lobistų gretas.

Moralės principų našta Kouno neslėgė, todėl jis veikiai įsitvirtino tarp žaidėjų, kovojančių dėl valdžios dotacijų. Šias užuosdavo, rasdavo, atkapstydavo ir parūpindavo klientams, o tie su mielu noru mokėdavo nuolat didėjantį honorarą. Jis vienas iš pirmųjų lobistų perprato gudrybes, apipynusias asignacijas — pripratimą skatinančius riebius kąsnelius, kurių taip geisdavo Kongreso nariai ir už kuriuos pastarųjų valstijose tekdavo atsiskaityti nieko nenutuokiantiems fabrikų darbininkams. Pirmąsyk Kounas į save atkreipė dėmesį, kai iš valstybinio universiteto, prispirto būtinybės pasistatyti naują krepšinio areną, užsidirbo 100 000 dolerių. Dėdė Semas projektui skyrė 10 milijonų dolerių, smulkiu šriftu įrašydamas asignaciją į vidurnaktį patvirtintą įstatymo projektą, storio sulig trimis tūkstančiais puslapių. Vos tik naujiena pasiekė dėl pinigų konkuruojančią mokslo įstaigą, kilo skandalas. Deja, ką nors pakeisti buvo per vėlu.

Prieštaringas reikalas išgarsino Kouną, todėl pas jį atskubėjo kiti klientai. Iš Virdžinijos, pavyzdžiui, prisistatė nekilnojamojo turto vystytojas, panūdęs užtvenkti upę ir susidariusio ežero pakrantėje brangiai parduoti sklypus. Kounas pareikalavo 500 000 dolerių honoraro, o dar 100 000 liepė perduoti politinės veiklos komitetui priklausančiam kongresmenui, kurio atstovaujamai apygardai tvenkinio nereikėjo. Kai kiekvienas gavo savo atlygį, jis kibo į darbą, įniko tyrinėti federalinį biudžetą ir, analizuodamas asignaciją JAV armijos inžineriniam korpusui, užėjo atliekamus pinigus, 8 milijonus dolerių. Taip atsirado užtvanka. Nekilnojamojo turto vystytojas užkalė gražaus pinigo.

Džiaugėsi visi, išskyrus aplinkosaugininkus, gamtosaugos aktyvistus ir žemupyje gyvenančias bendruomenes.

Vašingtone įprastos veiklos niekas nebūtų pastebėjęs, jeigu ne atkaklus reporteris iš Roanoko. Rimtų bėdų neišvengė nė vienas — nei Kongreso narys su sklypų prekeiviu, nei pats Kounas, — bet lobizmo srityje gėdos sąvokos nėra, o naudos suteikia bet koks viešumas. Kouno verslas klestėjo. Po penkerių šiame žaidime praleistų metų jis įsteigė nuosavą kompanija, „Kouno grupę, vyriausybinių reikalų specialistus“. Po dešimties tapo multimilijonieriumi. Praėjus dviem dešimtmečiams, jį kasmet pripažindavo vienu iš trijų didžiausią įtaką turinčių lobistų visame Vašingtone. (Ar pasaulyje egzistuoja kita demokratinė valstybė, kuri sudarytų savo galingiausių lobistų sąrašus?)

Per metus „Varrick“ atseikėdavo „Kouno grupei“ fiksuotą 1 milijono dolerių vertės mokestį ir paklodavo dar daugiau, jei prisireikdavo griebtis darbo. Už tokius pinigus ponas Leitonas Kounas būtų atlėkęs pas klientą vos šiam pamojus pirštu.

Skerdynių liudininkais Rubenas Mesis išsirinko patikimiausius kompanijos juristus, Nikolą Volkerį ir Džudę Bek. Visi trys jau sėdėjo savo vietose, kai atvyko Kounas, paklusęs generalinio „Varrick“ direktoriaus nurodymui ir pasirodęs vienui vienas. Žymusis lobistas buvo įsigijęs reaktyvinį lėktuvą, turėjo vairuotoją ir mėgdavo keliauti su svita, bet šįkart jam teko apsieiti be palydos.

Susitikimas prasidėjo širdingai — jie persimetė maloniais žodeliais ir užkando prancūziškų ragelių. Kounas priaugo dar daugiau svorio ir pagal užsakymą pasiūta eilutė treškėjo per siūles. Pilkas blizgantis jo kostiumas priminė per televiziją pamokslaujančių Evangelijos skelbėjų. Pūpsančią taliją veržė iškrakmolyti marškiniai. Po apykakle vos tilpo trigubas pagurklis. Kaip visada jis ryšėjo oranžinį kaklaraištį, o iš krūtinės kišenės stirksojo oranžinė nosinaitė. Elegantiškai rengtis neišmoko net ir aptekęs turtais.

Mesis nepakentė Leitono Kouno, laikė kaimo stuobriu, mulkiu, politikieriumi, sukčiumi, kuriam pasisekė tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje. Tiesą sakant, generaliniam direktoriui Vašingtonas kurstė pasibjaurėjimą visais atžvilgiais: federaline valdžia ir šios nustatytomis, bendroves smaugiančiomis taisyklėmis, pastarąsias rašančia armija tarnautojų, veiklos reglamentavimą tvirtinančiais politikais ir biurokratais, kurie jį primesdavo. Matyt, norint išgyventi disfunkcinėje sostinės aplinkoje, reikėjo būti tokiu šliužu kaip Leitonas Kounas.

— Mus pliekia Vašingtone, — akivaizdų faktą konstatavo Mesis.

— Ne vien sostinėje, — per nosį sušniaukrojo Kounas. — Jei pameni, man priklauso keturiasdešimt tūkstančių tavo įmonės akcijų.

Gryna tiesa. „Varrick Labs“ kartą su „Kouno grupe“ atsiskaitė vertybiniais popieriais.

Generalinis direktorius pakėlė kažkokius užrašus ir žvilgtelėjo virš skaitymo akinių.

— Pernai tavo bendrovei sumokėjome daugiau nei tris milijonus dolerių.

— Tris milijonus du šimtus tūkstančių, — patikslino svečias.

— Ir maksimalias leistinas sumas atseikėjome perrinkimo kampanijoms arba politinės veiklos komitetams, tai yra iš šimto senatorių finansavome aštuoniasdešimt aštuonis, įskaitant didįjį Maksvelą, tesiilsi jo siela ramybėje. Kiek galėdami stengėmės padėti daugiau nei trims šimtams Atstovų Rūmų narių. Negana to, bendradarbiavome su abejais rūmais, o abi partijas aprūpinome „tepti“ reikalingais pinigais, ar kaip ten, po velnių, jie vadinasi. Paramą suteikėme ne mažiau kaip keturioms dešimtims politinių komitetų, neva vykdančių Dievo valią. Be to, tau vadovaujant, du tuzinai iš mūsų vadovybės susirado nuosavus globotinius. Ir dabar, Aukščiausiojo Teismo dėka, į rinkimų sistemą galime nepastebimai pumpuoti milžiniškas sumas. Vien pernai išdalinome per 5 milijonus. Jei priskaičiuotum įvairių rūšių užmokesčius — tiek oficialius, tiek neoficialius, paaiškėtų, jog anais metais „Varrick Laboratories“ ir kompanijos vadovai išdalijo beveik 40 milijonų dolerių, kad nuostabioji mūsų demokratija neiškryptų iš teisingo kelio.

Mesis nuleido popieriaus lapus ir pervėrė Kouną tūžmingu žvilgsniu.

— Už keturiasdešimt milijonų, Leitonai, perkame vienintelį dalyką, kurį tu parduoti. Įtaką.

Kounas lėtai palinkčiojo.

— Aš kai ko nesuprantu, Leitonai. Jei per daugelį metų mes tapome tokie įtakingi, kaip, velniai rautų, FDA galėjo išimti „Krayoxx“ iš rinkos?

— FDA yra FDA, — atsakė lobistas. — Ji gyvena savame pasaulyje, apsaugotame nuo politinio spaudimo. Bent taip esame tikinami.

— Nuo politinio spaudimo? Reikalai klostėsi puikiai, kol nenumirė politikas. Man susidarė įspūdis, kad jo bičiuliai iš Senato kaip reikiant pamygo FDA.

— Be abejo.

— O kur buvai tu? Negi nemoki algos vienam iš buvusių FDA komiteto narių?

— Moku, bet šiuo atveju derėtų pabrėžti žodį „buvęs“. Jis nebeturi teisės balsuoti.

— Man rodos, politikieriai prieš tave pasiekė pergalę.

— Kol kas, Rubenai. Pralošėme pirmą mūšį, bet karą vis dar galime laimėti. Maksvelas pranyko ir po minutės jo niekas nebeprisimins. Štai, kas nutinka Vašingtone — tave pamiršta žaibiškai. Aidahe jau organizuojamos kampanijos dėl senatoriaus posto. Bėgant laikui, jo mirtis visiems iškris iš galvos.

— Laikui? Dėl FDA mes neparduodame prekių už 18 milijonų dolerių per dieną. Nuo tada, kai ryte atvažiavai ir aikštelėje palikai automobilį, praradome 400 000 dolerių. Leitonai, verčiau su manim apie laiką nekalbėk.

Nikolas Volkeris ir Džudė Bek, aišku, rašėsi pastabas. Tiksliau, kažką brūkščiojo savo geltonuose bloknotuose. Nė vienas nepakėlė akių, bet abu smaginosi nedidele pramankšta.

— Rubenai, tu kaltini mane? — kone desperatiškai paklausė Kounas.

— Taip. Žinoma. Aš pats neperprantu, kaip dirbama tame supuvusiame mieste, todėl samdau tave ir velniškai daug moku, kad pervestum mano kompaniją per minų lauką. Taigi, Leitonai, jei kas atsitinka, kaltinu tave. Be jokios pagrįstos priežasties iš rinkos pašalintas visiškai saugus vaistas. Ar paaiškintum kodėl?

— Negaliu, bet tu elgiesi nesąžiningai, kaltę užversdamas man.

Šitas problemas sėkmingai tvarkėme nuo tos dienos, kai pasirodė pirmieji ieškiniai. Visur turėjome patikimų kontaktų, o FDA nerodė jokio noro uždrausti vaisto, kad ir kaip garsiai rėkavo teismo advokatai. Nieko mums negrėsė. Bet staiga Maksvelas įspūdingai susmuko priešais kameros objektyvą. Ir padėtis drastiškai pasikeitė.

Stojo pauzė, per kurią ketvertukas ištiesė rankas prie kavos puodelių.

Kounas visad pasidalydavo kokiais nors gandais, slapta, pašnibždomis perduodama informacija, ir dabar jis nekantravo atskleisti ką žinąs.

— Iš vieno šaltinio išgirdau, kad Maksvelų šeima nenori reikšti ieškinio. Iš labai rimto šaltinio.

— Kokio? — griežtai paklausė Mesis.

— Iš tenykščio klubo nario, senatoriaus, su Maksvelu ir jo artimaisiais palaikiusio itin glaudžius ryšius. Man paskambino vakar. Mudu išgėrėme. Šėrė Maksvel nedega noru kelti bylos, priešingai nei jos advokatas, apsukrus tipas, kuris suvokia, kad „Varrick“ nesugebės pasprukti nuo jo taikiklio. Jei bus pateiktas ieškinys, kompanijai teks ištverti eilinį prastų žinių raundą, tuo metu FDA patirs dar didesnį spaudimą nebeįleisti vaisto į rinką. Bet jeigu našlė atsisakys bylos, žmonės Maksvelą greitai pamirš. Atsikratę vieno nemalonumo, susidorosime ir su kitais.

Mesis pamojavo dešine ranka tarsi ore brėždamas apskritimus.

— Kas toliau? Pasakok.

— Ieškinį išpirktume už 5 milijonus. Tarpininko vaidmenį atliktų mano biuras. Sutartis būtų konfidenciali ir į viešumą nepatektų jokios smulkmenos.

— Penki milijonai? Už ką? Už nekenksmingą vaistą?

— Ne. Už tai, kad apmalšintume klaikų galvos skausmą, — atsakė Kounas. — Beveik prieš trisdešimt metų išrinktas senatoriumi, Maksvelas dirbo sąžiningai, todėl didelių turtų nesusikrovė. Šeimai reikia grynųjų.

— Kolektyvinių žalų išieškotojus įaudrins bet kokios naujienos apie sandėrį, — įsiterpė Nikolas Volkeris. — Tylomis sutvarkyti tokių bėdų neįmanoma. Mus stebi pernelyg daug reporterių.

— Nikai, aš moku manipuliuoti žiniasklaida. Tereikia susitarti, už uždarų durų pasirašyti dokumentus ir išlaukti audrą. Maksvelų šeima ir jos advokatas ničnieko nekomentuos, bet aš nutekinsiu informaciją, kad artimieji apsisprendė nesikreipti į teismą. Klausyk, nėra jokio įstatymo — netgi mūsų valstybėje — kuris verstų bylinėtis. Žmonės nuolat atsisako ieškinių, ir dėl pačių įvairiausių priežasčių. Sudarom sandėrį, padedam parašus, prižadam per dvejus metus sumokėti pinigus kartu su palūkanomis. Aš juos įkalbėsiu.

Mesis pakilo nuo krėslo ir atsitiesė. Žengė prie aukštų langų, pažiūrėjo į besismelkiančią tarp medžių miglą.

— Ką galvoji, Nikai? — neatsigręždamas paklausė.

Volkeris įgarsino savo mintis:

— Na, išspręsti Maksvelo problemą būtų neblogai. Leitonas teisus. Bičiuliai iš Senato kaipmat jį užmirš, juolab jei akiratyje nešmėžuos ieškinys. Atsižvelgdamas į dabartinę padėtį sakyčiau, kad sumokėję penkis milijonus išsisuktume pigiai.

— Džude?

— Pritariu, — nedvejodama atsiliepė ji. — Svarbiausia grąžinti vaistą į rinką. Jeigu paspartinsime procesą suteikdami džiaugsmo Maksvelų šeimai, siūlau nedelsti.

Generalinis direktorius lėtai grįžo į vietą, sutraškino krumplius, delnais pagremžė veidą ir siurbtelėjo kavos tartum giliai į apmąstymus nugrimzdęs žmogus. Nors ryžto jam niekada netrūko.

— Tebūnie, Leitonai, tarkis. Nusikratyk Maksvelais. Bet jei susitarimas atsirūgs kompanijai, mūsų santykius tuojau pat nutrauksiu. Šiuo metu manęs nedžiugini nei tu pats, nei tavo bendrovės veikla, ir aš ieškau dingsties susirasti kitus partnerius.

— Rubenai, taip elgtis nėra jokio reikalo. Pasirūpinsiu, kad Maksvelai paliktų jus ramybėje.

— Nuostabu. Kada gi „Krayoxx“ sugrąžins į rinką? Kiek laiko teks laukti ir kiek tai kainuos?

Kounas švelniai pasitrynė kaktą nušluostydamas kelis prakaito lašelius.

— Atsakyti negaliu. Judėti pirmyn privalome žingsnis po žingsnio, ir mums derėtų šiek tiek palaikyti kamuolį. Pasistengsiu, kad Maksvelas iškristų kitiems iš galvos, ir mes susitiksime dar kartą.

— Kada?

— Po trisdešimties dienų?

— Žavinga. Per mėnesį prarasime 540 milijonų dolerių pajamų.

— Rubenai, skaičiuoti aš sugebu.

— Nė kiek tuo neabejoju.

— Gerai jau, gerai, man viskas aišku.

Mesis sužaibavo akimis, ir orą perskrodė į lobistą bestas jo smilius.

— Paklausyk manęs, Leitonai. Jeigu artimiausioje ateityje nebus panaikintas draudimas prekiauti vaistu, asmeniškai prisistatysiu į Vašingtoną, atleisiu tavo firmą ir nusisamdysiu kitą šutvę „vyriausybinių reikalų specialistų“, kurie gins mano kompaniją. Galiu susitikti su viceprezidentu ir Atstovų Rūmų pirmininku. Išgerti su tuzinu senatorių. Kilus būtinybei, atsivešiu čekių knygelę ir vagoną grynųjų. FDA užsiundysiu gauja kekšių.

Kounas dirbtinai nusišypsojo lyg išgirdęs juokelį.

— To neprireiks, Rubenai. Tik duok man truputėlį laiko.

— Laiko neturime.

— Įrodžius, kad „Krayoxx“ nekenksmingas, vaistas kaipmat grįžtų į rinką, — ramiai tarė Kounas, norėdamas nukreipti pašnekesį nuo grasinimų jį atleisti. — Bus kokių pasiūlymų?

— Mes svarstome įvairius variantus, — atsiliepė Nikolas Volkeris.

Mesis vėl atsistojo ir nusisuko į savo pamėgtą langą.

— Pokalbis baigtas, Leitonai, — suurzgė jis nė neatsigręždamas atsisveikinti.

Vos tiktai Kounas pranyko, Rubenas atsipalaidavo ir rytas jam prašviesėjo. Kietasprandžiam generaliniam kompanijos direktoriui niekas taip nepakelia ūpo, kaip žmogaus aukojimas. Jis luktelėjo, kol Nikas Volkeris ir Džudė Bek išmaniuosiuose telefonuose pasitikrino elektroninį paštą. Kai abudu pagaliau sutelkė dėmesį į bosą, Mesis prabilo:

— Manau, mums vertėtų apgalvoti, kokią strategiją rinksimės siekdami susitarimo. Ką papasakosit apie terminus?

— Čikagoje bylos procedūros įsibėgėja. Teismo data dar nepaskirta, bet neilgai trukus ją turėtume išgirsti. Nadina Karos tyrinėja teisėjo Siraito darbotvarkę — antroje spalio pusėje atsiveria mums tinkama spraga. Jei nusišypsos sėkmė, kaip tik tada ir prasidės procesas.

— Nuo ieškinio pateikimo nebus praėję nė metai.

— Taip, tačiau mes nebandėme pristabdyti įvykių eigos. Nadina ryžtingai ėmėsi gynybos, teikė įprastus prašymus, bet nedarė rimtų kliūčių. Ji nereikalauja atmesti kaltinimų. Arba priimti sprendimo supaprastinta tvarka. Šalys keičiasi faktine medžiaga be jokių nesklandumų. Siraitas, regis, susidomėjo byla ir norėtų ją išnagrinėti teisme.

— Dabar birželio 3-ioji. Ieškiniai tebeplūsta. Jei pradėtume kalbėti apie derybas, ar mums pavyktų ištempti iki spalio?

— Kuo lengviausiai, — atsakė Džudė Bek. — Susitarimą dėl „Fetazine“ pasiekėme tik po trejų metų, o anuomet mus buvo užgriuvę pusė milijono ieškinių. „Zoltaven“ pareikalavo dar daugiau laiko. Advokatams terūpi 5 milijardai dolerių, kuriuos nurašėme aną ketvirtį. Jie svajoja, kad šitokia milžiniška pinigų suma figūruotų sandėryje.

— Kils eilinė karštligė, — pastebėjo Nikas.

— Metas ją pakurstyti, — tarė Mesis.

26 SKYRIUS

Volis sėdėjo apygardos teismo ištuokų skyriuje, septynioliktame Ričardo Dž. Deilio centro aukšte. Ryte buvo numatytas „Streito prieš Streit“ bylos svarstymas, vienas iš tuzino apgailėtinų, nereikšmingų procesų, amžiams (jei pasiseks) išskirsiančių porą žmonių, kuriems nė nevertėjo sueiti. Tuodu pasamdė Volį išnarplioti jų reikalus, už taikias skyrybas sumokėjo 750 dolerių, po pusmečio atvyko į teismo salę ir dabar, įsitaisę priešingose tarpueilio pusėse, neramiai laukė teisėjo kvietimo. Volis nenuleido žvilgsnio nuo procesijos įskaudintų, tarpusavyje kariaujančių sutuoktinių, kurie nuolankiai sliūkindavo pro užkardą, linktelėdavo teisėjui, prabildavo tik tuomet, kai liepdavo advokatai, bet patys vengdavo žiūrėti vienas kitam į akis ir po kelių niaurių minučių pasišalindavo galiausiai nutraukę vedybų saitus.

Jaunesnysis „F & F“ partneris nekantriai lūkuriavo kartu su grupele kitų teisininkų. Pusę jų pažinojo. Likusios dalies gyvenime nebuvo matęs. Mieste darbavosi dvidešimt tūkstančių advokatų, ir jų veidai vis keisdavosi. Ach, kokios žiurkių lenktynės. Kokia varginanti, iki gyvo kaulo įgrisusi rutina.

Ašaras liejo priešais teisėją stovinti moteris. Ji nenorėjo skirtis. Kitaip negu vyras.

Volis geidė, kad šitie vaizdai kuo greičiau nugrimztų į praeitį. Netolimoje ateityje išauš diena, kai jis mėgausis prašmatniu biuru, įrengtu arčiau centro, atokiau nuo gatvės teisėje viešpataujančių katorgos ir įtampos, kabinete pasistatys milžinišką marmurinį stalą, nusisamdys dvi dailiai sudėtas sekretores, kurios kilnos telefonų ragelius ir jam nešios bylų dokumentus, į kontorą galbūt priims porą pagalbininkų, atliksiančių juodą darbą. Nebebus jokių ištuokų, testamentų, menkaverčio turto, už vairavimą apsvaigus baustų arba už paslaugas atsilyginti negalinčių klientų. Iš visų su traumomis susijusių bylų jis išsirinks tik tokias, kurių pats norės, ir užsidirbs didžiules sumas.

Aplinkiniai advokatai budriai į jį dirsčiojo. Volis žinojo esąs stebimas. Kiti teisininkai smalsaudami arba pavydėdami vis užsimindavo apie „Krayoxx“. Vieni tikėjosi, kad kolega laimės aukso puodą ir tokiu būdu įkvėps vilties. Bet netrūko ir trokštančių pamatyti, kaip jis susimaus, nes tai įrodytų, kad likimas jiems numatė vilkti sunkaus, nuobodaus darbo jungą. Ir nieko daugiau.

Švarko kišenėje suvibravo mobilusis. Volis iškrapštė telefoną, nukreipė akis į skambinančiojo vardą bei numerį, pašoko ir išrūko iš salės.

— Džeri, — atsiliepė į skambutį, smukęs per slenkstį, — aš teisme. Kas naujo?

— Puikios žinios, brol, — užgiedojo Alisandras. — Vakar drauge su Nikolu Volkeriu žaidžiau golfą aštuoniolikos duobučių aikštyne. Pavardė girdėta?

— Ne, taip. Nesu tikras. Kas jis toks?

— Lošėme, aišku, mano aikštelėje. Surinkau 78 taškus. Dviem dešimtimis mažiau už Niką. Deja, iš jo nekoks golfo žaidėjas. Volkeris yra vyriausiasis „Varrick Labs“ advokatas. Pažįstu jį daugelį metų. Tikras subingalvių karalius, bet garbingas.

Volis suvokė turįs nutraukti trumpam pakibusią tylą, bet nieko doro neišmąstė.

— Džeri, juk skambini ne tam, kad pasigirtum apie golfo partiją?

— Ne. Noriu informuoti, kad „Varrick“ kompanija atvira dialogui dėl susitarimo. Dar nesisėda prie derybų stalo, tesiekia pradėti diskusijas. Taip paprastai ir nutinka. Jie nežymiai praveria duris. Mes įkišame koją į tarpdurį. Jie atlieka šokio žingsnelį. Mes atliekame šokio žingsnelį. Ir kalbos bemat ima suktis apie pinigus. Stambias sumas. Tau aišku, ką sakau, Voli?

— Žinoma.

— Taip ir maniau. Klausyk, Voli, kol deryboms paruošime tavo ieškinius, turėsime įveikti labai ilgą kelią. Tad raitojamės rankoves. Aš paieškosiu gydytojų, kurie atliks tyrimus — čia esminė darbo dalis. Tu nerkis iš kailio, bet rask daugiau bylų. Iš pradžių turbūt tarsimės dėl mirties atvejų... kiek jų sukaupei?

— Aštuonis.

— Tik tiek? Maniau, kad skaičius didesnis.

— Tik tiek, Džeri. Ir vienas netrukus pateks į teismą. Nepamiršai? Šneku apie Klopek ieškinį.

— O, taip, teisingai. Gynybai atstovautų toji karšta paukštytė. Jei atvirai, sudalyvaučiau procese vien tam, kad galėčiau kiauromis dienomis grožėtis jos kojomis.

— Bet kuriuo atveju...

— ... įjungiame aukštesnę pavarą. Popiet paskambinsiu ir nupasakosiu žaidimo planą. Mums teks paplušėti, bet sutartį pasirašysime.

Volis grįžo į teismo salę ir vėl sėdo laukti eilėje. Mintyse nesiliovė kartojęs: „Sutartį pasirašysime. Sutartį pasirašysime.“ Priešininkų dainelė sudainuota. Vakarėlis baigėsi. Tokius žodžius girdėjo ne kartą, bet ką konkrečiai jie reiškia, kai bylinėjiesi su šio pasaulio galingaisiais? Nejau „Varrick“ iškėlė baltą vėliavą, taip greitai apsisprendė pasiduoti ir atsisakyti nuostolingos kovos? Volio nuomone, atsakymas buvo teigiamas.

Jaunesnysis „F & F“ partneris žvilgtelėjo į nusiplūkusius, išsekusius jį supančius advokatus. Pats niekuo nesiskyrė nuo tų bėdžių, kurie nuo ryto iki vakaro mėgindavo gręžti mokesčius iš atliekamų pinigų neturinčių darbininkų. Vargšai šmikiai, atėjo mintis jam į galvą.

Volis nekantravo pranešti naujienas Dianai, bet pirmiausia reikėjo kreiptis į Oskarą. Ir ne „Finlio & Figo“ kontoroje, kur neįmanoma kalbėtis niekam negirdint.

Po dviejų valandų jie susitiko papietauti netoli biuro įsikūrusiame spagečių restorane. Oskaras visą rytą kamavosi tarpininkaudamas šešiems broliams ir seserims, kurie grūmėsi dėl faktiškai beverčio mirusios motinos turto. Apimtas poreikio išgerti jis užsisakė butelį nebrangaus vyno. 241-ąją blaivybės dieną gyvenantis Volis mielai pasitenkino vandeniu. Kirsdamas Kaprio salotas glaustai nupasakojo pokalbį su Džeriu Alisandru ir dramatiškai užbaigė:

— Štai ir sulaukėme tos akimirkos. Sandėris įvyks.

Besiklausančio, pirmą taurę tuštinančio Oskaro nuotaika pasikeitė ir jam net pavyko nusišypsoti. Volis kone matė, kaip išgaruoja skeptiškas kolegos požiūris. Vyresnysis partneris išsitraukė plunksnakotį, į šoną pastūmė salotas ir ėmė rašyti.

— Paskaičiuokim dar kartą. Ar kiekvienas mirties atvejis išties vertas dviejų milijonų dolerių?

Pasidairęs Volis įsitikino, kad jų niekas nesiklauso. Joks pavojus negrėsė.

— Aš tyrinėjau aibę informacijos. Peržiūrėjau tuzinus susitarimų iš kolektyvinių žalų bylų, kurias ieškovai kėlė dėl prastų vaistų. Šiuo metu tiksliai pasakyti kiekvieno atvejo vertės neleidžia per daug nežinomųjų. Reikia išsiaiškinti klientų polinkius, mirties priežastis, ligos istorijas, velionių amžių, potencialius uždarbius ir panašius dalykus. Tuomet pasidomėsime finansinėmis „Varrick“ galimybėmis. Bet, manau, kompanija turėtų mokėti mažiausiai po milijoną. Surinksime aštuonis. Honorarų pavidalu gausime 40 procentų. Pusę perleisime Džeriui, atsiskaitysime už ekspertizę ir mūsų firmai liks apytikriai pusantro milijono dolerių.

Oskaras skrebeno rašikliu kaip paklaikęs, nors tuos skaičius girdėjo šimtą kartų.

— Čia mirties atvėjai. Už juos privalo sumokėti daugiau nei po milijoną, — pasakė, tarsi būtų tvarkęs tuzinus stambių bylų.

— Gal net po du, — sutiko Volis. — Nepamirškim ir mirtinai nenukentėjusiųjų. Kol kas mus nusamdė 407. Tarkim, pusę atsijos medicininis patikrinimas. Remdamasis iš dalies panašiomis bylomis — kalbu apie kolektyvinius ieškinius, pateiktus dėl netikusių vaistų, — spėju, jog klientas, kurio širdies vožtuvui nežymiai pakenkė, pagrįstai gali tikėtis 100 000 dolerių kompensacijos. Bendra suma svyruoja ties 20 milijonų, Oskarai. Mūsų atlygis siekia apie tris su puse milijono.

Kažką rašantis Oskaras sustingo ir išlenkė didelį mauką vyno.

— Vadinas, reikėtų aptarti dalybas? Va, kur lenki?

— Tai vienas iš neatidėliotinų klausimų.

— Kuo tau netinka pusė per pusę? — visos dvikovos dėl mokesčių prasidėdavo nuo lygių pajų.

Volis į burną įsimetė pomidoro kąsnelį ir nirtulingai jį sukramtė.

— Netinka tuo, kad aš atradau „Krayoxx“, subūriau klientus, atlikau 90 nuošimčių darbo. Mano kabinete rastum segtuvus su aštuoniais mirties atvejais. Deividas antrame aukšte sukaupė dar keturias šimtines aplankų. Pas tave, jei neklystu, nėra nė vienos bylos, kurioje figūruotų „Krayoxx“.

— Juk tu neprašai 90 procentų?

— Žinoma, ne. Štai mano pasiūlymas. Veiklos turime su kaupu. Kiekvieną atvejį gydytojams teks patikrinti, įvertinti ir taip toliau. Man, tau, Deividui derėtų atsisakyti kitų reikalų ir griebtis darbo. Ruošiame bylas ir tuo pat metu ieškome naujų. Pasklidus naujienoms apie susitarimą, iš proto ims kraustytis kiekvienas šalies advokatas, todėl mums reikės dar smarkiau pasiraitoti rankoves. Kai sulauksime čekio, būtų teisingiausia jį suskaidyti į šešiasdešimties, trisdešimties ir dešimties procentų dalis.

Kai nuo stalo nutolo padavėjas, Voliui pristatęs raviolius, Oskarui atnešęs ypatingąją lazaniją, vyresnysis partneris atšovė:

— Tavo honoraras dvigubai didesnis už mano? Anksčiau niekada taip nesitardavome. Man tai nepatinka.

— O kas patiktų?

— Pusė per pusę.

— Kaipgi Deividas? Mes prižadėjom dalį, kai jis sutiko imtis nemirtinai nukentėjusiųjų atvejų.

— Tebūnie, penkiasdešimt gauni tu, keturiasdešimt lieka man, dešimt skiriame Deividui. Rošelei sumokame riebią premiją, bet pyrago dalies neatriekiame.

Jų laukė milžiniškos sumos, todėl švaistytis skaičiais nebuvo sunku, o sudaryti sandėrį — dar lengviau. Kadaise partneriai įnirtingai kapodavosi dėl 5000 dolerių vertės mokesčių, bet šiandien pinigai veikė kaip raminamieji ir slopino norą kivirčytis. Volis lėtai ištiesė ranką virš stalo, Oskaras pasekė jo pavyzdžiu. Abu spustelėjo vienas kitam delną ir įniko šveisti savo patiekalus.

Po kelių kąsnių Volis paklausė:

— Kaip tavo žmona?

Vyresnysis kolega piktai susiraukė ir nusigręžė. Polos Finli tema buvo tabu, nes firmoje niekas jos nepakęsdavo, įskaitant Oskarą.

Volis neatlyžo.

— Juk geresnės progos neturėsi. Jei ketini ją mesti, siūlyčiau nedelsti.

— Tu patarinėji santuokinio gyvenimo klausimais?

— Taip, nes pats žinai, kad esu teisus.

— Jei neapsirinku, daug apie mus mąstei.

— Kadangi tu nesiteikei pagalvoti ir niekada netikėjai „Krayoxx“, bent jau ligi šiol.

Ištuštėjusią taurę Oskaras pripildė vynu.

— Gerai, aš klausausi.

Volis pasviro taip arti, tarytum jiedu būtų mainęsi paslaptimis apie atominę ginkluotę.

— Tuojau pat užpildyk skyrybų dokumentus. Nieko čia ypatinga. Šiuo keliu ėjau keturis kartus. Išsikeik iš namų, susirask butą, nutrauk bet kokius ryšius su žmona. Aš pasirūpinsiu tavimi, o ji tegu samdosi ką nori. Mes sudarysime neva prieš pusmetį pasirašytą sutartį, pagal kurią man neva atitenka 80 procentų nuo honorarų, kuriuos gausime iš „Krayoxx“ bylų, o likusias dvi dešimtis pasiima Deividas. Privalėsi parodyti kokias nors įplaukas iš „Krayoxx“, antraip Polos advokatas pašėls. Didžiąją dalį pinigų slėpsime atsargų fonde, hmm... nežinau, kokius metus ar ilgiau, kol baigsis ištuokos procesas. Tarpusavyje susitarsime kada nors ateityje.

— Kalbi apie apgaulingą lėšų perleidimą.

— Teisingai. Kaip man patinka tokia procedūra. Vykdžiau ją tūkstantį kartų, tik gerokai menkesniu mastu. Įtariu, kad ir pats jos nevengei. Sumanu, ar ne?

— Jei mus pričiups, atsidursime kalėjime dėl nepagarbos teismui. Ir nė vienam iš mudviejų nesuteiks galimybės pasiteisinti.

— Niekas mūsų nesugaus. Ji įsitikinusi, kad „Krayoxx“ bylos priklauso vien tiktai man, ar ne?

— Taip.

— Pamatysi, planas išdegs. Dirbame nuosavoje firmoje, todėl pinigų dalybos taisykles nustatome patys. Galime elgtis savo nuožiūra.

— Voli, teisines paslaugas jai teiks ne idiotai. Vos tik „Varrick“ sutiks mokėti kompensacijas, žinia kaipmat pasieks Polos advokatus.

— Susimildamas, Oskarai, argi aukso gyslas aptinkame nuolat? Per pastarąjį dešimtmetį, kaip spėju, vidutiniškai uždirbai... kiek? 75 000 dolerių per metus?

Vyresnysis partneris gūžtelėjo.

— Maždaug tiek pat, kiek ir tu. Apgailėtina, tiesa? Apkasuose praleidau trisdešimt metų.

— Ne čia esmė. Svarbiausia, kad per skyrybas bus tikrinamos praeities įplaukos.

— Žinau.

— Jeigu honoraras už „Krayoxx“ bylą priklausys man, galėsime įrodyti, jog tavo pajamos nepasikeitė.

— Ką darysi su pinigais?

— Nugrūsiu į lengvatinių mokesčių zoną, kol užsibaigs ištuokos procesas. Po velnių, Oskarai, mes galėtume ten palikti visą sumą ir kartą per metus ją patikrinti užsukę į Didžiojo Kaimano salą. Patikėk manimi, tyrėjai nieko neužuos. Bet pirmiausia privalai užpildyti dokumentus ir nešdintis iš namų.

— Kodėl taip trokšti, kad išsiskirčiau?

— Nes tu bjauriesi Pola. Nes apie skyrybas svajojai nuo medaus mėnesio. Nes nusipelnai būti laimingas, o tavo gyvenimas pasikeistų į neapsakomai geresnę pusę, jei paslėptum pinigus ir ta boba ničnieko iš tavęs neišpeštų. Tik pamąstyk, Oskarai — šešiasdešimt dvejų tapsi turtingu vienišiumi.

Oskaras nepajėgė užgniaužti šypsenos. Jis baigė gerti trečią vyno taurę. Sukramtė porą kąsnių. Kurį laiką rodės, jog dėl kažko laužo galvą ir galop paklausė:

— Kaip jai pranešti naujieną?

Volis servetėle nusišluostė lūpų kampučius, atsitiesė ir eksperto tonu paskelbė:

— Na, pateikti žinią galima įvairiais būdas ir aš visus esu išbandęs. Ar judu kada nors šnekėjotės apie skyrybas?

— Kiek pamenu, ne.

— Su ja, ko gero, rimtai susivaidyti nesudėtinga.

— Lengviau negu lengva. Pola amžinai dėl ko nors nepatenkinta, dažniausiai dėl pinigų, todėl mes baramės beveik kasdien.

— Taip ir maniau. Oskarai, mestelėk bombą vakare, kai grįši namo. Pasakyk, kad jautiesi nelaimingas, todėl nori skirtis. Paprastai ir aiškiai. Nekelk balso, nesivelk į rietenas, nesiderėk. Perleisk žmonai namą, automobilį, baldus ir kitką, jei tik ji sutiks taikiai išsituokti.

— Kas, jeigu atsisakys?

— Vis tiek išeik. Pagyvensi pas mane, kol tau rasime butą. Kai žygiuosi laukan, ji perpyks ir garantuotai ims regzti pinkles. Greitai pratrūks siautėti. Po dviejų parų virs tikta kobra.

— Kobra tapo seniai.

— Taip, prieš dešimtmečius. Užpildytus dokumentus įteiksime Polai ir ji pasius. Advokatą nusisamdys dar nepasibaigus savaitei.

— Panašius patarimus esu dalijęs ne sykį, bet niekada nesitikėjau, jog pats taip elgsiuos.

— Oskarai, norint palikti kitą žmogų, kai kada reikia veikti ryžtingai.

Vyresnysis partneris į taurę susipylė vyno likučius ir vėl nusišypsojo. Volis nė neprisiminė, kada paskutinį kartą matė kolegą tokį patenkintą.

— Ar įstengsi, Oskarai?

— Aha. Tiesą sakant, šiandien anksti išvažiuosiu namo, susikrausiu daiktus ir visam laikui su ja atsisveikinsiu.

— Nuostabu. Šią dieną paminėkime vakariene. Firmos sąskaita.

— Tvarka... bet toji mergšė prie mūsų neprisidės?

— Aš ja atsikratysiu.

Oskaras išmaukė vyną lyg tekilos burnelę ir tarė:

— Po šimts, taip nesidžiaugiau daugelį metų.

27 SKYRIUS

Įtikinti Khaingų šeimą, kad jie nuoširdžiai bando padėti, sekėsi sunkiai, tačiau pasitikėjimo lygis gerokai išaugo per keletą savaičių, vakarieniaujant su birmiečiais ir juos vaišinant „Big Mac“ mėsainiais. Kiekvieną trečiadienį, patys užkandę sveikesnių patiekalų, Deividas ir Helena pravažiuodavo pro tą pačią „McDonald’s“ užkandinę, nusipirkdavo mėsainių su gruzdintomis bulvytėmis, tada pasukdavo link daugiabučių komplekso, pastatyto Rodžerso Parke, ir aplankydavo šeimą. Prie atvykėlių prisidėdavo ir Zo, močiutė, ir Lu, senelis, nes tiem dviem taip pat patikdavo greitmaistis. Kiaurą savaitę Khaingai iš esmės tenkindavosi ryžių bei vištienos dieta, bet trečiadieniais jie sotindavosi kaip tikri amerikiečiai.

Septintą mėnesį nėščią — tai buvo kuo aiškiausiai matyti — Heleną iš pradžių kankino dvejonės dėl kassavaitinių viešnagių. Jeigu butas užterštas švinu, ji turėjo apsaugoti negimusį kūdikį. Todėl Deividas viską kruopščiai peržiūrėjo. Prašymais kamavo daktarą Bifą Sandronį, kol tas sumažino savo atlygį nuo 20 000 iki 5000 dolerių, bet atlikti labiausiai varginantį darbą nurodė pačiam užsakovui. Taigi Deividas asmeniškai apėjo būstą ir apsirūpino mėginiais, paimdamas juos iš sienų dažų, vandens, keraminių dangų, puodelių, lėkščių, dubenių, šeimyninių nuotraukų albumų, žaislų, avalynės, drabužių ir bet kokių kitų dalykų, prie kurių Khaingai lietėsi. Kolekciją nugabeno į Akroną, paliko Sandronio laboratorijoje, po dviejų savaičių atsiėmė daiktus ir grąžino šeimai. Daktaras aptiko tiktai leistinus švino kiekius, dėl kurių birmiečiams nevertėjo nerimauti. Jų bute Helenai ir kūdikiui negrėsė jokie pavojai.

Tują apnuodijo „Baisūs dantys“, ir Sandronis galėjo prisaikdintas patvirtinti išvadas bet kuriame šalies teisme. Nors į rankas pakliuvo perspektyvi byla, visų pirma būtina rasti atsakovą. Jiedu su daktaru sudarė sąrašą iš keturių kinų kompanijų, panašius žaislus tiekiančių amerikiečiams importuotojams, bet nesugebėjo tiksliai nustatyti gamintojo. Pasak Sandronio, egzistavo didelė tikimybė, kad susidoroti su šita užduotimi niekada nepavyks. Kas, jeigu „Baisius dantis“ padarė prieš dvidešimt metų ir nukišo į sandėlį, gal juos tiktai po dešimtmečio išsiuntė į JAV, kur žaislas dar penkerius nykius metus praleido tiekimo grandinėje. Gamintojas su importuotoju galbūt tebeužsiima verslu, bet nederėtų atmesti ir tokio varianto, kad jie senų seniausiai bankrutavo. Jungtinių Valstijų kontrolieriai nuolat spaudė kinus tikrinti švino kiekius, naudojamus tūkstančiuose jų produktų, bet raizginyje pigių, šalyje išsimėčiusių fabrikėlių nustatyti, kas ir ką padirbo, dažniausiai nebūdavo įmanoma. Daktaras Sandronis turėjo begalinį šaltinių sąrašą, pačiam teko prisidėti prie šimtų ieškinių, bet keturis mėnesius užsitęsusios informacijos paieškos nedavė jokių rezultatų. Deividas su Helena lankėsi kiekvienoje didžiosios Čikagos blusų turgavietėje ir žaislų parduotuvėje, sukaupė stulbinantį žaislinių protezų ir vampyro ilčių rinkinį, visgi tikslios „Baisių dantų“ kopijos neužtiko. Dairytis nesiliovė, tačiau jų užsidegimas priblėso.

Tuja išgyveno ir grįžo namo, deja, jo sveikata nukentėjo nepataisomai. Smegenys patyrė tokią rimtą žalą, kad vaikas nebeįstengė vaikščioti be aplinkinių pagalbos, aiškiai kalbėti, pats valgyti ir suvaldyti kūno funkcijų. Matė prastai ir vos sugebėdavo reaguoti į elementarius nurodymus. Paklaustas, kuo jis vardu, prasižiodavo ir išgaudavo kažką panašaus į „Tu“. Daugiausia laiko praleisdavo specialioje, turėklus turinčioje lovoje, kurią buvo sunku išlaikyti švarią. Į kasdienę varginančią berniuko priežiūrą įsitraukė kiekvienas šeimos narys ir nemažai kaimynų. Apie geresnę ateitį nevertėjo nė svajoti. Anot gydytojų tvirtinimų, išsakytų gana taktiškai, jo būklė veikiausiai nepagerės. Kalbėdami neoficialiai ir atokiau nuo Khaingų šeimos, medikai Deividui atskleidė, kad mažylio kūnui bei protui nelemta normaliai vystytis, ir šiuo atveju jie niekuo negalėjo pagelbėti. Netgi nežinojo, kur jį įkurdinti, nes įstaigų, skirtų vaikams su pažeistomis smegenimis, paprasčiausiai nebuvo.

Tują šaukšteliu penėdavo sutrintų vaisių ir daržovių mišiniu, kurį gausiai papildė maistingieji priedai. Jis nešiojo tokiems vaikams gaminamas sauskelnes. Valgis, vystyklai, vaistai per mėnesį atsieidavo 600 dolerių, bet pusę išlaidų padengdavo Deividas ir Helena. Khaingai neturėjo sveikatos draudimo, ir jų sūnus jau būtų miręs, jei ne aukštos kokybės paslaugas suteikusios Leikšoro ligoninės dosnumas. Trumpai kalbant, Tuja tapo bemaž nepakeliama našta.

Prieš vakarienę Sojis ir Lvina atkakliai jį vesdavosi prie stalo ir sodindavo į specialią kėdutę, dar vieną ligoninės dovaną. Diržais bei sagtimis prisegtas Tuja sėdėdavo tiesiai ir laukdavo maisto. Kol šeima kimšdavo mėsainius su skrudintomis bulvytėmis, Helena atsargiai jį maitindavo kūdikių šaukšteliu. Kaip pati sakė, jai reikėjo lavinti įgūdžius. Iš kitos pusės laikydamas popierinį rankšluostėlį, Deividas šnekučiuodavosi su berniuko tėvu, plepėdavo apie darbą ir gyvenimą Amerikoje. Tuja turėjo dvi seseris amerikietiškais vardais, aštuonmetę Linę ir šešiametę Eriną. Per vakarienę jos šiaip jau tylėdavo, bet akivaizdu, kad neapsakomai džiaugėsi galimybe paskanauti tikro greitmaisčio. Jei vis dėlto prabildavo, angliškai kalbėdavo sklandžiai, be jokio akcento. Pasak Lvinos, mokykloje mergaitėms rašydavo vien tik geriausius pažymius.

Prie stalo vyraudavo slegianti rimties atmosfera, nors nežinia, kas konkrečiai ją nulemdavo — miglota, rūškana ateitis ar varganas imigrantų būvis. Protarpiais tėvai, seneliai, seserys pažiūrėdavo į Tują, regis, norėdami pravirkti. Artimieji atsiminė triukšmingą, hiperaktyvų, amžinai išsišiepusį, nerūpestingai kvatojusį berniuką ir jiems buvo nelengva susitaikyti, kad mažylis nebegrįš. Sojis kaltino save, kad nupirko dirbtinius dantis. Lvina kaltino save, kad rūpestingiau jo neprižiūrėjo. Linė ir Erina kaltino save, kad akstino brolį žaisti su iltimis ir jas gąsdinti. Save kaltino netgi Zo ir Lu: jie tarėsi privalėję ko nors imtis, nors patys nenumanė, ko būtent.

Po vakarienės Deividas, su Helena palydėjo Tują iki savo automobilio, stovinčio greta namo, įtaisė jį ant užpakalinės sėdynės, prisegė saugos diržu ir, stebint visai šeimai, išvyko. Dėl visa ko į kelionę pasiėmė maišelį su sauskelnėmis ir valymo reikmenimis.

Per dvidešimt minučių jie nusigavo iki ežero ir sustojo netoli „Navy“ prieplaukos. Deividas suėmė berniuką už kairės rankos, Helena įsikibo į dešiniąją ir visi trys nuslinko lėta žingine, kurią stebint širdį nudiegdavo kone nepakeliamas skausmas. Tuja kiūtino kaip pirmąkart kojas kilnojantis dešimties mėnesių kūdikis, tačiau Zinkai neleido jam pargriūti, o patys niekur neskubėjo. Trijulė palengva stūmėsi lentiniu taku, apeidama įvairiausius laivus. Jeigu vaikas užsigeisdavo stabtelėti prie keturiasdešimties pėdų ilgio dvistiebio burlaivio, jie taip ir padarydavo. Jei norėdavo apžiūrėti didžiulį tralerį, Deividas su Helena sustodavo ir apie jį pašnekėdavo. Abu pliurpė be perstojo, tarytum išdidūs, kelerių metų atžalą vedžiojantys tėvai. Tuja reaguodavo atsakydamas burbuliavimu, nesuvokiamo vapėjimo srautu, kurį suaugusieji apsimesdavo perprantą. Mažyliui pavargus, Zinkai jį ragindavo judėti iš vietos. Raumenis reikia treniruoti, kad šie visiškai nesuglebtų, teigė ligoninėje dirbantis reabilitacijos specialistas.

Jie veždavo berniuką į parkus, atrakcionus, prekybos centrus, beisbolo rungtynes, gatvėse rengiamus vakarėlius. Trečiadienio vakaro ekskursijos buvo svarbios ir jam, ir Khaingų šeimai, kuri vienintelį sykį per savaitę sulaukdavo galimybės atsipūsti.

Kai po dviejų valandų grįžo į butą, juos pasitiko anksčiau nematyti veidai. Per praėjusius mėnesius Deividas padėjo keliems komplekse gyvenantiems birmiečiams sutvarkyti nereikšmingus juridinius reikalus. Dažniausiai spręsdavo įprastus, dėl imigracijos kylančius klausimus, ir šioje teisės srityje palengva tapo tikru ekspertu. Viena sutuoktinių pora baudėsi išsiskirti, bet galiausiai susitaikė. Dabar jis rūpinosi ieškiniu dėl panaudoto automobilio įsigijimo. Tarp birmiečių imigrantų advokatas Zinkas pamažu užsitarnavo gerą vardą, bet pats abejojo, ar tuo derėtų džiaugtis. Jam reikėjo galinčių užsimokėti klientų.

Vyrai išėjo laukan ir atsirėmė į automobilius. Sojis išaiškino, kad trijulė naujųjų pažįstamų dirbo santechnikos rangovui. Pastarasis žinojo samdąs nelegalus, todėl jiems pasiūlė kas savaitę grynais mokėti po 200 dolerių. Birmiečiai triūsė po aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Ir, blogiausia, per dvi dešimtis dienų bosas nedavė jiems nė cento. Tas trejetas angliškai kalbėjo prastai, ir Deividas, negalėdamas patikėti savo ausimis, paprašė Sojo dar sykį iškloti jų istoriją. Antras variantas niekuo nesiskyrė nuo pirmojo. Per savaitę — dvi šimtinės, už viršvalandžius atsiskaitoma iš karto, už tris savaites nesumokėta ničnieko. Ir ne jiems vieniems. Nukentėjusiųjų ratą papildė kiti išeiviai iš Birmos ir daugybė meksikiečių. Jie arė kaip jaučiai, bet visi buvo apmulkinti.

Užsirašęs informaciją Deividas prižadėjo pasidomėti išdėstytų įvykių aplinkybėmis.

Vairuodamas automobilį namo, jis nupasakojo bylą žmonai.

— Ar nelegalus juodadarbis turi teisę pareikšti ieškinį sukčiui darbdaviui? — pasiteiravo Helena.

— Geras klausimas. Pasitikslinsiu rytoj.

Po pietų Oskaras nutarė nevažiuoti atgal į kontorą. Vis vien nieko doro ten nenuveiktų. Galvoje sukosi tiek daug minčių, kad dykinėti už stalo nesinorėjo. Jis truputėlį įkaušo, todėl pirmiausia privalėjo išsiblaivyti. Artimiausioje degalinėje prisipildė kuro baką, vietinėje krautuvėlėje nusipirko didelį juodos kavos puodelį, tuomet patraukė 57-ąja magistrale ir netrukus apleido Čikagą, kurią pakeitė dirbamosios žemės.

Kiek kartų pats ragino klientus skirtis? Tūkstančius. Kai atitinkamai susiklosto sąlygos, taip postringauti visiškai nesunku. „Klausykite, bėgant laikui, kai kuriose santuokose vyrą arba žmoną užvaldo laisvės poreikis. Tas metas atėjo ir jums.“ Dalydamas patarimus tarėsi esąs nepaprastai išmintingas, netgi didžiavosi savimi. Dabar jautėsi kaip apgavikas. Kaip žmogus gali kitus konsultuoti skyrybų klausimais, jei pats niekada nebandė išsituokti?

Jiedu su Pola drauge gyveno tris bėdinus dešimtmečius. Vienintelis vaikas, dvidešimt šešerių metų dukra, vardu Kylė, vis labiau priminė motiną. Su savo antrąja puse ji nutraukė santykius ir skyrybų atvertos žaizdos dar neužgijo — iš esmės todėl, kad Kylei patiko mėgautis kančiomis. Oskaro duktė turėjo menkai apmokamą darbą, galybę prasimanytų emocinių problemų, sprendžiamų piliulėmis, nors pagrindinį terapijos šaltinį atstojo nesibaigiančios kelionės po parduotuves, kuriose ji lankydavosi kartu su motina ir apsipirkdavo tėvo sąskaita.

— Man įkyrėjo jos abi, — garsiai ir drąsiai paskelbė Oskaras, ties Kankakiu pralėkdamas pro ženklus, kurie nurodė iš magistralės vedančius kelius. — Esu šešiasdešimt dvejų, geros sveikatos, o mūsų laikais mano amžiaus žmonės vidutiniškai išgyvena dar dvidešimt trejus metus. Juk aš turiu teisę siekti laimės, ar ne?

Be jokių abejonių.

Tačiau kaip pranešti naujienas? Antai svarbiausias klausimas. Kaip numesti bombą? Jis pagalvojo apie senus klientus ir per daugelį metų tvarkytas ištuokos bylas. Kraštutinį bombos variantą atitikdavo įvykių eiga, per kurią žmona užeidavo vyrą lovoje su svetima moterimi. Oskaras prisiminė tris, gal keturis tokius atvejus. O, taip, sprogimą jie sukeldavo užtikrintai. Brangioji, mūsų santuokai — galas, aš susiradau kitą. Bet jam teko rūpintis ir visiškai priešinga byla, teikti paslaugas niekuomet tarpusavyje nesipešusiai ir apie skyrybas nekalbėjusiai porelei — tuodu atšventė trisdešimtąsias vestuvių metines ir ežero pakrantėje įsigijo namą, kuriame rengėsi gyventi išėję į pensiją. Sykį vyras grįžo iš verslo kelionės ir aptiko būstą tuščią. Dingo visi žmonos drabužiai ir pusė baldų. Ji išsikraustė pareikšdama, kad niekada sutuoktinio nemylėjo. Pati netrukus vėl ištekėjo, o jis nusižudė.

Polą išprovokuoti barniui nesudėtinga; toji moteris dievino kivirčytis ir triukšmingai vainotis. Galbūt vertėtų dar išlenkti alkoholio ir pusgirčiam parsibelsti į namus, tada žmona pultų jį graužti dėl gėrimo, Oskaras ją apkaltintų begaliniu apsipirkinėjimu ir piltų žibalą į ugnį, kol abu pratrūktų staugti. Tada įsiutęs susidėtų savo apdarus ir nešdintųsi velniop.

Oskarui pristigdavo drąsos atsisveikinti visam laikui. Taip pasielgti derėjo tuzinus kartų, tačiau jis tik paslankiodavo koridoriuje, užsirakindavo svečių kambaryje ir naktį išmiegodavo vienas.

Artėjant prie Šampeino, galvoje susiformavo planas. Ar verta gudrauti, kelti vaidus ir tokiu būdu kaltę versti žmonai? Būk vyras ir pripažink, kad nori ištrūkti į laisvę. „Pola, aš nelaimingas — jau trisdešimt metų. Esu tikras, kad dabartinis gyvenimas nedžiugina ir tavęs, antraip nuolat nebambėtum ir nesiveltum į rietenas. Aš išeinu. Palieku tau namą ir visus jame esančius daiktus. Pasiimu tiktai drabužius. Sudie.“ Jis apsuko automobilį ir patraukė šiaurės kryptimi.

Išsiskirti pavyko be didelių nesklandumų, ir Pola žinią pasitiko gana neblogai. Mažumėlę paverkė, kiek pašūkavo ant vyro, galop, šiam nenurijus jauko, užsidarė rūsyje ir atsisakė išlįst laukan. Oskaras į automobilį pernešė savo drabužius ir kelis asmeninius daiktus. Nuo namų tolo visu greičiu, išsišiepęs, apimtas palengvėjimo, linksmėdamas sulig kiekviena įveikta gatve.

Sulaukęs šešiasdešimt dvejų jis taps viengungiu — kaip rodės, pirmąsyk po ištisos amžinybės — ir turtuoliu, jei tik galima tikėti Volių, kurio garantijos bent jau dabar abejonių nekėlė. Tiesą sakant, šiuo metu Oskaras kone aklai pasikliovė jaunesniuoju partneriu.

Kol kas jis neapsisprendė, kur keliauti, tačiau nakvoti pas Volį neketino. Į kolegą užtektinai prisižiūrėdavo kontoroje. Be to, į jo butą galėjo užsukti nelemta mergšė, kurios Oskaras nepakentė. Valandą pavažinėjęs, išsinuomojo kambarį viešbutyje prie O’Hero oro uosto. Prisitraukė kėdę prie lango, įsispigino į tolumoje kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Vieną dieną pats skraidys šen bei ten — į kurortines salas, Paryžių, Naująją Zelandiją, — o jam draugiją palaikys kokia nors miela dama.

Oskaras pasijuto atjaunėjęs dviem dešimtmečiais. Jam lemta daug ką nuveikti.

28 SKYRIUS

Rytojaus rytą, lygiai 7.30, Rošelė prisistatė į kontorą ketindama pasimėgauti jogurtu, laikraščiu ir valandėle vienumos, kurią būtų prablaškęs nebent šuo, tačiau GM jau su kažkuo žaidė. Priimamajame guviai sukiojosi ponas Finlis. Sekretorė nė neatsiminė, kada vyresnysis partneris buvo pasirodęs biure anksčiau už ją.

— Labas rytas, ponia Gibson. — Oskaro tonas skambėjo šiltai ir nuoširdžiai, raukšlėtas, aštrių bruožų veidas spinduliavo pasitenkinimą.

— Ką čia veikiate? — jos balse pasigirdo įtarimas.

— Taip jau nutiko, kad pastatas priklauso man.

— Kodėl atrodote toks laimingas? — paklausė Rošelė, ant savo stalo numesdama rankinę.

— Nes vienui vienas nakvojau viešbutyje.

— Gal jums reikėtų dažniau taip elgtis?

— Norite sužinoti, kodėl ten apsistojau?

— Aišku. Kodėl?

— Nes vakar, ponia Gibson, palikau Polą. Susikroviau daiktus, tariau sudie, išėjau ir namo nebegrįšiu.

— O, Viešpatie! — pritrenkta ji išpūtė akis. — Ar tikrai?

— Tikrai. Po trisdešimties apgailėtinų metų pagaliau atgavau laisvę. Todėl ir esu laimingas, ponia Gibson.

— Man taip pat džiugu. Sveikinu. — Per aštuonerius su puse metų, praleistų „Finlio & Figo“ kontoroje, Rošelė niekada nesimatė su Pola Finli akis į akį ir dėl to tiktai džiaugėsi. Kaip sakė Volis, vyresniojo partnerio žmona nekeldavo kojos į kontorą, nes čia lankytis jei neleisdavo savigarba. Aplinkiniams mielai pasakodavo ištekėjusi už teisininko, — toks statusas netiesiogiai bylojo apie didelė įtaką bei pajamas, — tačiau slapta gėdijosi menkavertės firmos. Iššvaistydavo kiekvieną vyro uždirbtą centą, ir jei ne kažkokie paslaptingi jos šeimos pinigai, jiedu seniai būtų bankrutavę. Mažiausiai tris kartus įsakė Oskarui atleisti Rošelę. Porą sykių pabandęs įvykdyti reikalavimą, jis turėjo nušlubčioti į savo kabinetą, užsirakinti duris ir išsilaižyti žaizdas. Per vieną įsimintiną atvejį ponia Finli paskambino į biurą ir pareiškė norinti kalbėti su vyru. Ponia Gibson mandagiai informavo, kad jis bendrauja su klientu. „Man nusispjaut, — atkirto žmona. — Sujunkite mane.“ Rošelė vėl atsisakė ir liepė palaukti. Kai sekretorė vėl pakėlė ragelį, vos apopleksijos nenutrenkta Pola įniko plūstis, grasinti atžygiuoti ir asmeniškai pasirūpinti darbovietės reikalais. „Rizikuokite, jeigu jums taip maga, — atsiliepė Rošelė. — Aš gyvenu gete ir nesu lengvai įbauginama/’ Pola Finli į kontorą neprisistatė, bet kaip reikiant iškeikė sutuoktinį.

Rošelė žengė artyn ir stipriai apkabino Oskarą. Nė vienas nepajėgė prisiminti, kada pastarąjį kartą jiedu lietėsi vienas prie kito.

— Jūs tapsite visai kitu žmogumi. Sveikinu.

— Manau, išsituoksime sklandžiai.

— Nejau naudositės partnerio paslaugomis?

— Hmm, taip. Jis dirba pigiai. Figo pavardę radau ant bingo kortelės.

Jiedu nusijuokė, įsitaisė už stalo ir šnekučiuodamiesi pasidalijo kitomis naujienomis.

Po valandos, per trečiąjį firmos susitikimą, Oskaras dar sykį apsakė savo gyvenimo pokyčius, išklojo apie juos grynai dėl Deivido, kurį truputėlį sutrikdė žinių pakurstytas entuziazmas. Liūdesio nematyti nė ženklo. Regis, Pola Finli turėjo apsčiai priešų. Oskaras bemaž svaigo nuo minties, kad ją metė.

Apibendrindamas pokalbį su Džeriu Alisandru, jaunesnysis firmos partneris taip sudėliojo akcentus, tartum riebūs čekiai jau būtų išsiųsti paštu. Jam malant liežuviu, Deividas netikėtai perprato skyrybų priežastis. Atsikratyti žmona derėjo kuo greičiau, kol nepaplūdo rimtų sumų srautas. Kad ir kokias intrigas jie rezgė, šnerves ėmė riesti nemalonumų tvaikas. Turto slėpimas, lėšų perrašymas, mėginimai susikurti fiktyvias banko sąskaitas — mintyse jis kone girdėjo, kaip partneriai aptaria šiuos reikalus. Prieš akis staiga suplevėsavo raudonos pavojaus vėliavėlės. Deividas panūdo išsiaiškinti, kas čia vyksta, ir suvokė turįs neprarasti budrumo.

Volis ėmė melsti, kad firma įjungtų aukštesnę pavarą, susistemintų dokumentus, rastų naujų „Krayoxx“ bylų, atidėtų kitus reikalus ir taip toliau, ir panašiai. Alisandras prižadėjo parūpinti tyrimais užsiimsiančių medikų ir kardiologų, suteikti įvairią logistinę pagalbą, kad prieš susitarimą klientai būtų deramai parengti. Kiekvienas ieškinys vertas šūsnies šlamančiųjų, o už perspektyvias bylas įmanoma susišluoti dar daugiau grynųjų.

Oskaras sėdėjo nekrutėdamas ir šypsojosi. Rošelė įdėmiai klausėsi. Džiugų virpulį naujienos kėlė ir Deividui, tačiau jis išliko atsargus. Volis nevengdavo persūdyti, todėl jo pateikiamus skaičius derėjo sumažinti pusiau. Bet nuostabus žadėjo būti net ir perpus menkesnis atlygis.

Zinkų šeimos santaupos aptirpo ir dabar nesiekė nė 100 000 dolerių. Deividas atkakliai tramdė nerimą, bet apie pinigus pagalvodavo vis dažniau. Už bylą, kuri tikriausiai nieko neverta, Sandroniui atseikėjo 7500 dolerių. Su Helena šelpdavo Khaingų šeimą, 300 dolerių per mėnesį prisidėdavo prie Tujos išlaikymo ir, jei nusišypsos sėkmė, ketino teikti pagalbą ne vienus metus. Jie apsisprendė be jokių dvejonių, tačiau patys galų gale turėjo pripažinti tikrovę. Mėnesinės Deivido pajamos stabiliai augo, bet vargu ar jis kada nors uždirbs tiek pat, kiek „Rogano Rotbergo“ firmoje. Antra vertus, tokių tikslų nė neužsibrėžė. Pagal jo apskaičiavimus, gimus vaikui, patogiam gyvenimui prisireiktų 125 000 dolerių per metus. Honoraras už „Krayoxx“ bylą gerokai papildytų sąskaitą, tačiau Deividas apie savo atlygį su abiem partneriais dar nesišnekėjo.

Trečiasis firmos pasitarimas netikėtai nutrūko, kai pro laukujės duris įsiveržė moteris, savo sudėjimu panaši į gynėjo pozicijoje žaidžiantį futbolininką, užsitempusi treningo kelnes ir įsispyrusi į pliažines šlepetes. Ji paskelbė norinti kreiptis į advokatą ir pasikalbėti apie „Krayoxx“. Vaistą vartojo dvejus metus, jautė, kaip silpsta širdis, ir troško nedelsdama paduoti kompaniją į teismą. Oskaras su Deividu išgaravo iš priimamojo. Volis nusišypsojęs pasilabino ir tarė:

— Ką gi, jūs atėjote ten, kur reikia.

Senatoriaus Maksvelo šeimyna Boizyje nusisamdę teismo advokatą Freizerį Gantą, dirbantį daugmaž klestinčioje firmoje, kuri iš esmės rūpindavosi klientais, susižalojusiais per vilkikų avarijas arba nukentėjusiais dėl medikų aplaidumo. Boizyje retai kada pasitaiko įspūdingų nuosprendžių ir dosnių kompensacijų, kokių netrūksta Floridoje, Teksase, Niujorke ir Kalifornijoje. Aidahe šnairai žvelgiama į civilinius ieškinius, o prisiekusiųjų gretas paprastai sudaro konservatyvių požiūrių žmonės. Bet Gantas būtų nesunkiai parengęs bylą ir išsirūpinęs teigiamą verdiktą. Su šiuo teisininku vertėjo skaitytis, juolab kad dabar į jo rankas pakliuvo stambiausias deliktas Jungtinėse Valstijose. Susmukęs ant Senato grindų, kvapą išleido senatorius, dėl kurio mirties aiškiai kalta didžiulė korporacija. Apie tokią bylą svajodavo kiekvienas teismo advokatas.

Gantas primygtinai reikalavo pasimatyti ne Boizyje, o Vašingtone, nors Leitonas Kounas mielai būtų susitikęs bet kur. Tiesą sakant, bet kokioje vietoje, išskyrus sostinę, į kurią atvykęs Maksvelų atstovas neabejotinai užsuks į jo biurą. Naujutėliame, išpuoselėtame, blizgančiame vienuolikaukščiame pastate „Kouno grupė“ nuomojosi viršutinį aukštą, kompanija buvo įsitaisiusi K gatvėje — įtakingais Vašingtono makleriais užgrūstame asfalto ruože. Kounas už milžinišką sumą nusisamdę Niujorko dizainerį, kad jis sukurtų tobulą gerovės ir prestižo įvaizdį. Planas išdegė. Tiek esamus, tiek potencialius, iš privataus lifto išnyrančius klientus akimoju priblokšdavo marmuras ir stiklas. Atvykėlius apsupdavo tikros valdžios atmosfera, už kurią jie, žinoma, susimokėdavo.

Deja, pokalbis su Gantu klostysis pagal atvirkščią scenarijų. Pinigus turės įteikti lobistas, ir jam magėjo pabendrauti ne tokioje prašmatnioje aplinkoje. Advokatas neatlyžo, taigi apytikriai po devynių savaičių nuo senatoriaus mirties ir, svarbiausia, bent jau Kouno ir „Varrick“ požiūriu, praėjus beveik dviem mėnesiams nuo tada, kai FDA pašalino „Krayoxx“ iš rinkos, jiedu prisistatė vienas kitam ir atsisėdo prie nedidelio posėdžių stalo tolimajame asmeninio Kouno kabineto gale. Lobistas nesiekė klientui padaryti įspūdžio ir šia konkrečia užduotimi bjaurėjosi, todėl laiko negaišo.

— Pasak mano šaltinio, Maksvelų šeima be teismo susitartų už penkis milijonus, — prabilo Kounas.

Ganto veidą akimirką perkreipė grimasa, tarytum jį būtų pervėręs hemorojaus sukelto skausmo dūris.

— Mes galime derėtis. — Advokatas metė nieko nereiškiančią frazę. Juk iš Boizio atkeliavo būtent dėl derybų. — Bet penki milijonai — mažiausia suma.

— Kokia didžiausia? — paklausė Kounas.

— Mano klientas neturi daug pinigų, — liūdnai ištarė Gantas. — Senatorius paskyrė gyvenimą valstybinei tarnybai ir daug ką paaukojo. Jo turtas vertas tiktai pusės milijono, o šeima privalo patenkinti savo poreikius. Aidaho valstijoje Maksvelai yra tikros įžymybės, tad velionio artimieji pageidautų išlaikyti atitinkamą gyvenimo būdą.

Neskaitant kitokių specializacijų, Kounas užsiimdavo pinigų išviliojimu ir jį kiek pralinksmino mintis, jog pats atsidūrė aukos kailyje. Šeimyną sudarė našlė, labai miela, santūri, brangių pomėgių neturinti šešiasdešimties metų moteris, neišlaidaujanti, keturiasdešimtmetė jos dukra ištekėjusi už Boizio pediatro, mokykloje dėstanti, 41 000 dolerių per metus uždirbanti trisdešimt penkerių metų kita dukra ir trisdešimt vienerių metų sūnus, vienintelė problema. Kirkas Maksvelas Jaunesnysis kovojo su alkoholiu bei narkotikais nuo penkiolikos, tačiau prie pergalės neartėjo. Kounas atliko tyrimą ir dabar apie šeimą žinojo daugiau už Gantą.

— Kodėl gi jums neįvardijus skaičiaus? Aš paminėjau penkis, metas siūlyti jums.

— Uždraudus prekybą „Krayoxx“, jūsų klientas per dieną praranda dvidešimt milijonų, — išrėžė advokatas, lyg pateikdamas slaptą informaciją, kurią jis atkapstė.

— Veikiau aštuoniolika, bet nėra reikalo kibti prie smulkmenų.

— „Dvidešimt“ skamba gražiau.

Kounas rūsčiai pažvelgė virš savo skaitymo akinių. Nežymiai nukorę žandikaulį. Viso labo vaidino, nes šiame versle jo niekas nestebino.

— Dvidešimt milijonų žalių? — neva apstulbęs pakartojo.

Gantas sugriežė dantimis ir linktelėjo.

Lobistas kaipmat atsipeikėjo po sukrėtimo.

— Pašnekėkime atvirai. Senatorius Maksvelas išdirbo Vašingtone tris dešimtmečius, per tą laikotarpį iš stambių farmacijos bendrovių ir su jomis susijusių politinės veiklos komitetų gavo tris milijonus dolerių, iš kurių didžiąją dalį paklojo „Varrick“ ir kompanijos vadovai, dar milijoną surinko iš Nacionalinės deliktų reformos iniciatyvos ir kitų grupių, siekiančių griežtai suvaržyti tiek fiktyvių, tiek pagrįstų ieškinių teikimą. Keturis milijonus paėmė iš gydytojų, ligoninių, bankų, gamybos įmonių, mažmenininkų, tai yra iš įvairiausių valstybiškai nusiteikusių grupuočių, kurioms knieti apriboti kompensacijas ir dėl patirtos žalos keliamas bylas, iš esmės užtrenkti teismo rūmų duris prieš kiekvieną, ketinantį pareikšti ieškinį dėl traumos arba mirties. Jei turėsime omeny deliktų reformą ir stambias farmacijos bendroves, brangusis velionis senatorius balsuodavo nepriekaištingai. Abejoju, ar jį kada palaikėte.

— Retsykiais, — neįtikinamai atsakė Gantas.

— Na, mes neradome jokių duomenų, kad pats esate finansiškai prisidėjęs prie kurios nors iš jo kampanijų arba savo indėlį būtų įnešusi jūsų firma. Pripažinkite tiesą: jūs, bičiuliai, darbavotės priešingoje barikadų pusėje.

— Tebūnie, bet kaip tai siejasi su mūsų reikalu?

— Niekaip.

— Tuomet kodėl išvis diskutuojame šia tema? Kaip ir kiekvienas senatorius, jis pritraukdavo daug pinigų. Elgėsi pagal įstatymus, o finansinę pagalbą naudojo tam, kad būtų perrinktas. Pone Kounai, jūs, be abejo, puikiai žinote žaidimo taisykles.

— O, taip. Bet senatorius krinta negyvas ir dėl to apkaltinamas „Krayoxx“? Ar girdėjote, kad Maksvelas liovėsi vartojęs vaistą? Paskutinis receptas išrašytas anų metų spalį, likus septyniems mėnesiams iki mirties. Per skrodimą paaiškėjo, kad jį kamavo rimta širdies liga, kraujo samplūdis, trombai, bet minėtus sveikatos sutrikimus nulėmė anaiptol ne „Krayoxx“. Mėgindamas bylinėtis gėdingai pralošite.

— Vargu bau, pone Kounai. Jums neteko manęs matyti teismo salėje.

— Teisingai.

Tačiau lobistas turėjo reikiamą informaciją. Stambiausias Ganto išpeštas verdiktas tesiekė 2 milijonus dolerių, bet žalos atlygį perpus sumažino apeliacinis teismas. Anot pajamų deklaracijos, pernai jis uždirbo beveik 400 000 dolerių, smulkmę, palyginti su Kouno susižeriamais milijonais. Per mėnesį teisininkas sumokėdavo 5000 dolerių alimentų, o dar 11 000 atskaitydavo už milžinišką paskolą, kurią paėmęs įsigijo netoli golfo aikštelės įrengtą povandeninį būstą. Maksvelo byla garantuotai suteiks jam galimybę praturtėti. Kounas nieko nenutuokė apie konkrečias atlygio sąlygas, bet, anot šaltinio iš Boizio pavykus susitarti be teismo, advokatas gaus 25 procentus, o jeigu prisiekusieji paskelbs teigiamą nuosprendį, — 40 procentų.

Alkūnes įrėmęs į stalą, Gantas palinko į priekį.

— Abu puikiai žinome, kad mūsų byla neturi nieko bendra su patirta žala ir įmonės atsakomybe. Svarbiausia kas kita: ar „Varrick“ pasirengusi atverti kišenę, kad nepateikčiau sensacingo ieškinio? Nes jei kreipsiuos į teismą, FDA slegiantis spaudimas neatlėgs, tiesa, pone Kounai?

Kounas atsiprašė ir išėjo į kitą kambarį. Rubenas Mesis lūkuriavo savo kabinete, „Varrick Labs“ biure. Jam draugiją palaikė Nikolas Volkeris. Tuodu naudojosi telefonu su garsiakalbiu.

— Maksvelai užsiprašė 20 milijonų, — pranešė lobistas ir įsitempė pasiruošdamas kritikos pliūpsniui.

Tačiau Mesis į naujienas sureagavo be jokių emocijų. Jis tikėjo „Varrick“ produktais ir ką tik buvo išgėręs „Plazid“, vieną iš kasdienių, kompanijos sukurtų, laimės piliulių.

— Oho, Kounai, — ramiai atsiliepė. — Prie derybų stalo, senas bičiuli, paplušėjai šauniai. Pirminiai penki milijonai netikėtai išaugo iki dvidešimties. Mums derėtų skirti reikalaujamą sumą, kol tavo pastangomis ji nepakilo iki keturiasdešimties. Kas, po velnių ten vyksta?

— Elementarus godumo demonstravimas, Rubenai. Jie supranta prirėmę mus prie sienos. Vyrukas atvirai prisipažįsta, esą ieškinį kurpia ne dėl žalos ir bendrovės atsakomybės. Neigiamų straipsnių spaudoje nebepakelsime, taigi kiek esate pasirengę mokėti, kad nusikratytumėte Maksvelo byla? Štai, kur esmė.

— Maniau, turi kokį nors patikimą šaltinį, kuris tau į ausį giedojo dainelę apie penkis milijonus.

— Ir aš taip maniau.

— Čia ne bylinėjimasis, o ginkluotas apiplėšimas.

— Deja, taip, Rubenai.

— Leitonai, kalba Nikas. Ar kontrpasiūlymą pateikei?

— Ne. Mane įgaliojo apsiriboti penkiais milijonais. Sumos nekelsiu, kol negausiu jūsų leidimo.

Volkeris prakalbo šypsodamasis:

— Pats metas numoti ranka į derybas. Tas Gantas jau skaičiuoja pinigus, viliasi išpešęs keletą milijonų. Tokios rūšies individus pažįstu, jie lengvai nuspėjami. Pasiųsk vyruką į Aidahą tuščiomis kišenėmis. Nei jis pats, nei šeima nesuvoks, iš kur sulaukė smūgio. Kounai, paaiškink, kad esi įpareigotas neviršyti penkių milijonų, o generalinis direktorius išvažiavęs iš šalies. Mes privalėsime pasimatyti ir aptarti reikalus, todėl galutinį atsakymą perduosime po dienos kitos. Bet įspėk, jog pareiškęs ieškinį tegu užmiršta apie susitarimą.

— Nieko panašaus jis nedarys, — atsakė Kounas. — Tu teisus. Gantas mintyse jau skaičiuoja savo honorarą.

— Scenarijus man patinka, — tarė Mesis. — Tik būtų malonu užbaigti sandėrį. Leitonai, gali pakelti atlygį iki septynių milijonų, bet ne daugiau.

Grįžęs į kabinetą Kounas atsisėdo ir pranešė:

— Man leido duoti septynis milijonus. Šiandien didesnės sumos nepasiūlysiu, o su generaliniu direktoriumi susisiekti negaliu. Jei neklystu, jis keliauja kažkur Azijoje, šiuo metu turbūt skrenda lėktuvu.

— Iki dvidešimties toli šaukia, — susiraukė Gantas.

— Dvidešimties negausite. Ką tik šnekėjau su kompanijos juristu, vienu iš valdybos narių.

— Vadinas, susitiksime teisme. — Gantas užsegė ploną lagaminėlį, kurio turinio nė nebuvo ištraukęs.

— Pone Gantai, jūsų grasinimas gana nevykęs. Jokie šalies prisiekusieji nepatenkins prašymo išieškoti 7 milijonų dolerių už mirtį, kurią nulėmė širdies liga, visiškai nesietina su mūsų vaistu. Pats žinote bylinėjimosi tempus, teismo procesas įvyks tiktai po trejų metų. Turėsite daug laiko pamąstyti apie septynis milijonus.

Advokatas staiga atsistojo.

— Dėkui už sugaištą laiką, pone Kounai. Manęs lydėti nereikia.

— Jeigu dabar pasišalinsite, savo pasiūlymą atsiimsime. Namo parsigausite tuščiomis rankomis.

Gantas nežymiai kluptelėjo, bet po akimirkos vėl nudrožė tvirtu žingsniu.

— Pasimatysime teisme, — iškošė jis ir nėrė pro tarpdurį.

Po dviejų valandų Gantas paskambino jam į mobilųjį. Regis, Maksvelų šeima persigalvojo, atgavo sveiką protą. Suprantama, išklausė patikimojo advokato raginimų ir, hmm, nusprendė, kad gauti 7 milijonus taip pat būtų labai neblogai. Leitonas Kounas atsargiai aptarė kiekvieną ginčijamą klausimą ir Gantas mielai su viskuo sutiko.

Po skambučio lobistas persakė naujienas Rubenui Mesiui.

— Vargu ar Gantas išvis bendravo su šeima, — spėjo Kounas. — Turbūt užtikrino juos, kad išpeš 5 milijonus, paskui nusispjovė, surizikavo pareikalauti dvidešimties ir gavęs septynis laimingas grįš namo. Jis taps didvyriu.

— O mes išsisukome nuo kulkos, — tarė Mesis. — Pirmąsyk po labai ilgo laiko tarpo.

29 SKYRIUS

Deividas kreipėsi į federalinį teismą ir dėl sąžiningų darbo normų pažeidimų iškėlė bylą santechnikos rangovui „Cicero Pipe“, įtartinos reputacijos kompanijai, kuriai priklausė dalis milžiniškos, pietinėje Čikagos dalyje statomos vandenvalos įmonės, o pajaus vertė siekė 60 milijonų dolerių. Advokatas atstovavo dokumentų neturintiems trims birmiečiams ir dviem meksikiečiams. Nukentėjusiųjų buvo kur kas daugiau, bet prisidėti prie ieškinio didžiuma atsisakė. Jie pernelyg bijojo į save patraukti dėmesį.

Deividas išsiaiškino, jog dėl blogo elgesio su nelegalais Darbo departamentas (DOL) ir Imigracijos ir muitinės tarnyba (ICE) paskelbė trapias paliaubas. Valstybės poreikį reguliuoti imigraciją pranoko (nežymiai) tvirtas, nepajudinamas principas — galimybė nekliudomai ieškoti teisingumo. Todėl nelegalaus darbininko, kuriam užteks narsos susigrumti su nedoru darbdaviu, ICE kruopščiai netikrins, bent jau kol tęsis teisminis ginčas. Deividas nuolat tai kartojo birmiečiams, ir šie, įsiklausę į advokato bei Sojo Khaingo raginimus, galop išdrįso pasirašyti ieškinio dokumentus. Kitus vyrus, atvykusius iš Meksikos ir Gvatemalos, gąsdino vien mintis, jog reikės rizikuoti savo atlygiais, kad ir kokie menki jie būtų. Vieno birmiečio apskaičiavimais, po 200 dolerių per savaitę, nors tekdavo plūktis aštuoniasdešimt valandų, turėjo gauti mažiausiai trisdešimt nelegalių imigrantų.

Galima žala pasirodė besanti įspūdinga. Minimali alga buvo 8,25 dolerio per valandą, darbo savaitė oficialiai tęsdavosi 40 valandų ir federaliniai įstatymai reikalavo, kad už kiekvieną viršvalandį darbdavys mokėtų po 12,38 dolerio. Taigi už aštuoniasdešimt valandų darbininkui priklausė 825,2 dolerio arba 625,2 dolerio daugiau negu jam žadėjo. Nustatyti tikslias datas sekėsi nelengvai, bet, Deivido nuomone, dabartinė „Cicero Pipe“ afera truko ne trumpiau kaip trisdešimt savaičių. Įstatymai leido prašyti žalos atlygio, kuris dukart viršijo neišmokėtą algą, todėl kiekvienas iš penkių klientų turėjo teisę į 37 500 dolerių kompensaciją. Be to, pripažinęs atsakovą kaltu, teisėjas galėjo jam liepti padengti bylinėjimosi išlaidas ir atsiskaityti su ieškovo advokatu.

Oskaras nenoriai sutiko, kad Deividas ruoštų dokumentus teismui. Volis dingo kaip į vandenį. Jis blaškėsi po gatves ieškodamas nutukusių žmonių.

Prabėgus trims dienoms nuo tada, kai „Finlis & Figas“ iškėlė bylą „Cicero Pipe“ įmonei, paskambino anonimas ir prižadėjo perpjauti Deividui gerklę, jeigu jis neatsiims ieškinio. Apie skambutį Deividas informavo policiją. Oskaras patarė įsigyti pistoletą ir laikyti jį lagaminėlyje. Bendradarbis pasiūlymą atmetė. Kitą dieną kontorą pasiekė anoniminis laiškas su grasinimu atimti advokatui gyvybę ir įvardytais jo bičiuliais — Oskaru Finliu, Volių Figų, netgi Rošele Gibson.

Nusikaltėlis energingai kulniavo Prestono prospektu tarsi skubėdamas namo. Laikrodis rodė šiek tiek po antros nakties, lauke tvyrojo šiltas, tvankokas vėlyvos liepos oras. Galybę kartų baustas ir proto pertekliumi nepasižymintis trisdešimtmetis baltaodis nešėsi per petį persimetęs pigų sportinį krepšelį, kuriame slypėjo plastikinis, sandariai uždarytas, degalų pilnas butelis. Jis staigiai pasuko dešinėn ir susirietęs, nulenkęs galvą, šastelėjo į siaurą advokatų kontoros verandą. Šviesos nedegė nei pastatuose, nei už jų ribų. Prestono prospektas miegojo; pagaliau užsidarė net masažo salonas.

Jeigu GM nebūtų pūtęs į akį, jis veikiausiai būtų išgirdęs, kaip neprašytas svečias paklebino rankeną, tikrindamas, ar durys užrakintos. Gerai jų uždaryti šeimininkai nepamiršo. Sargis kirmijo virtuvėje. Oskaras savo ruožtu gulėjo ant sofos su pižama, apsiklojęs užtiesalu, ir mąstė, koks laimingas tapo, kai išsikraustė iš namų.

Banditas paslankiojo po verandą, nusileido laipteliais ir ėmė šmirinėti palei statinį, kol rado užpakalines duris. Jis ketino prasmukti vidun ir padegti primityvią bombą. Ant medinių grindų, užuolaidų ir knygų ištiškę du litrai benzino sunaikins seną namą greičiau, nei atvažiuos ugniagesių komanda. Krestelėjus rankeną paaiškėjo, kad užrakinta ir šita spyna. Vyrukas atsuktuvu mitriai išlaužė duris, jas atlapojo ir žengė per slenkstį. Aplinkui tvyrojo tamsa.

Suurzgė šuo ir staiga nugriaudėjo du kurtinantys šūviai. Nusikaltėlis šūktelėjo, pasitraukė atbulas ir nuo laiptukų nusirideno į apleistą gėlių lysvę. Priešais jį stūksojo Oskaras. Virš įsibrovėlio dešiniojo kelio atsivėrė žaizda.

— Nereikia! Prašau! — suskato melsti sužeistasis.

Oskaras prisitaikė ir šaltai peršovė kitą jo koją.

Po dviejų valandų Oskaras, pusiau apsirengęs, sėdėjo už stalo ir šnekučiavosi su dviem policininkais. Visi trys siurbčiojo kavą. Nenusisekėlį padegėją jau nuvežė į ligoninės operacinę — kulkos pervėrė abi kojas, tačiau gyvybei pavojus negrėsė. Įsibrauti į biurą mėgino Džastinas Bardolas, kuris „Cicero Pipe“ įmonėje vairavo buldozerį, bent jau tomis dienomis, kai nežaisdavo su ugnimi ir nenukentėdavo nuo šūvių.

— Idiotai, idiotai, idiotai, — vis kartojo Oskaras.

— Bet jis nemanė, kad bus užkluptas, — prajukęs pastebėjo vienas iš farų.

Tuo pat metu Evanstone į „Cicero Pipe“ savininko duris pasibeldė du detektyvai. Jo laukė labai ilga diena.

Oskaras paaiškino, kad skiriasi su žmona ir ieškosi buto. Jei nenakvodavo viešbutyje, likdavo kontoroje ir numigdavo ant sofos.

— Firmos pastatą įsigijau prieš dvidešimt septynerius metus.

Vieną iš pareigūnų jis pažinojo, kitą ne kartą matė gatvėse. Dėl šaudymo porelė nė kiek nesijaudino. Aišku kaip dieną, kad šeimininkas gynė savo nuosavybę, tiesa, Oskaras nutylėjo visai be reikalo prakiurdęs antrą įsilaužėlio koją. Neskaitant dvilitrinio degalų butelio, į sportinį krepšelį nusikaltėlis įsidėjo medvilninį, lyg ir žibale išmirkytą skudurėlį bei kartono atraižų. Apsirūpino modifikuotu nesvaidomu Molotovo kokteiliu. Policijos manymu, kartonas atstojo prakuras.

Bandymas štai taip padegti namą gal ir atrodė juokingas, tačiau norint sukelti gaisrą genijumi būti nereikia.

Kol jie kalbėjosi, priešais „F & F“ biurą sustojo televizijos korespondentų furgonas. Oskaras pasirišo kaklaraištį ir leidosi nufilmuojamas.

Dar po kelių valandų, per ketvirtąjį firmos pasitarimą, Deividas išklausė naujienas apniukęs, bet ginklo atsisakė. Rošelė savo pigų pistoletą saugojo rankinėje, taigi šaudykles turėjo trys iš keturių firmos darbuotojų. Į kontorą nepaliaujamai skambino žurnalistai. Žinia apie užkirstą nusikaltimą sklido vis plačiau.

— Nepamirškite, — dar kartą kolegoms priminė Volis, — kad esame firma-butikas, kuri specializuojasi „Krayoxx“ bylose. Supratote?

— Taip, taip, — įsiterpė Oskaras. — O kaip birmiečiai ir darbo įstatymo pažeidimai?

— Užsiimame ir jais.

Posėdis baigėsi, kai į laukujės duris pabarbeno reporteris.

Netrukus jie perprato, kad „Finliui & Figui“ tądien nepavyks verstis teise. Deividas ir Oskaras pasišnekėjo su Tribūne bei Sun-Times. Išklojo spaudai įvykio aplinkybes. Iš operacinės išgabentas, palatoje uždarytas ponas Bardolas nebendravo su niekuo, išskyrus savo advokatą. Policija suėmė „Cicero Pipe“ savininką ir du vyriausiuosius jo pagalbininkus, bet vėliau šis trejetas buvo paleisti už užstatą. Pagrindinis vandenvalos projekto rangovas, klestinti Milvokio bendrovė, prižadėjo reikalą ištirti kruopščiai ir skubiai. Statybvietėje nutrūko bet kokia veikla. Prie jos nedrįso artintis jokie nelegalūs darbininkai.

Deividas apleido biurą prieš vidurdienį, tylomis pranešęs Rošelei, kad jam reikia nukakti į teismą. Parsigavo namo, į automobilį įsisodino Heleną, kurios nėštumas vis labiau krito į akis, ir nusivežė papietauti. Apsakė žmonai, kas nutiko — papasakojo apie gąsdinimus pribaigti, banditą ir jo ketinimus, firmą apgynusį Oskarą, stiprėjantį spaudos dėmesį. Sumenkino bet kokias grėsmes ir pridūrė, esą tyrimą į savo rankas perėmė FTB.

— Tau neramu? — paklausė Helena.

— Nė trupučio, — neįtikinamai atsakė jis. — Bet naujienos gali pasirodyti rytdienos laikraščiuose.

Deividas neklydo. Miesto įvykiams skirti Tribūne and Sun-Times puslapiai puikavosi didžiulėmis Oskaro nuotraukomis. Spaudą suprasti įmanoma — ar dažnai pasitaiko istorijų apie seną advokatą, kuris nakvodamas savo kontoroje pašauna ketinantį Molotovo kokteiliu sudeginti biuro pastatą įsibrovėlį, nusamdytą atkeršyti už advokatų ieškinį dėl nesumokėtų algų nelegaliems darbininkams, išnaudotiems kompanijos, kitados palaikiusios ryšį su organizuotu nusikalstamumu? Straipsnių autoriai Oskarą pavaizdavo kaip bebaimį šaulį iš pietvakarinės Čikagos dalies, taip pat kaip vieną iš pagrindinių žalos išieškojimo specialistų, kurie užsipuolė „Varrick Labs“ ir siaubingąjį vaistą „Krayoxx“. Tribūne išspausdino mažesnę Deivido fotografiją, papildytą į kalėjimą velkamų „Cicero Pipe“ savininko ir jo padėjėjų kadrais.

Į sceną sulėkė visas alfabetas — FTB, DOL (Darbo departamentas), ICE (Imigracijos ir muitinės tarnyba), INS (Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba), OSHA (Darbuotojų saugos ir sveikatos administracija), DHS (Nacionalinio saugumo departamentas), OFCCP (Federalinių sutarčių laikymosi programų tarnyba) — ir dauguma, bendraudama su reporteriais, žodžio kišenėje neieškojo. Statybvietėje niekas nedirbo jau antrą dieną, ir pagrindinis rangovas paleido gerklę. „Finlį & Figą“ vėl apgulė žurnalistai, tyrėjai, viltingai nusiteikę „Krayoxx“ vartotojai ir patvinęs gatvės smulkmės srautas. Oskaras, Volis, Rošelė nesiskyrė su ginklais. Jaunasis Deividas išliko palaimingai naivus.

Po dviejų savaičių Džastinas Bardolas atsisveikino su ligonine sėdėdamas neįgaliųjų vežimėlyje. Federalinis didysis prisiekusiųjų žiuri apkaltino įvairiais prasižengimais tiek nevykėlį padegėją, tiek porą jo bosų, o trijulės advokatai ėmė svarstyti, ar nevertėtų pradėti derybų dėl kaltinimų pripažinimo ir švelnesnių bausmių. Kulka sutrupino kairįjį Bardolo šeivikaulį, kurį teks operuoti dar kartą, bet medikai tikėjosi, kad bėgant laikui pacientas visiškai išgis. Savo advokatui, viršininkui ir policijai nusikaltėlis užsiminė, esą skaldyti šeivikaulio nebuvo reikalo, nes prieš antrą šūvį jis parkrito sužeistas ir nebekėlė grėsmės, tačiau sužadinti užuojautos nepasisekė. Bendrą reakciją reziumavo vieno detektyvo žodžiai: „Džiaukis, jog tau neištaškė galvos.“

30 SKYRIUS

Alisandras pagaliau tesėjo žodį be jokių išsisukinėjimų. Jis vertėsi per galvą organizuodamas derybas dėl susitarimo, ir, anot „Zelo & Poterio“ bendradarbio, su kuriuo Volis aptarė padėtį, Džeris tiesiog neturėjo laiko telefonu kalbėtis su tuzinais advokatų, kuriais žongliravo. Bet trečią liepos savaitę galų gale atsiuntė ekspertus.

Kompanijos pavadinimas skambėjo beprasmiškai — „Aljanso diagnostikos grupė“, nors tenykščiai darbuotojai pirmenybę teikė santrumpai ADG. Kiek Volis išsiaiškino, Atlantoje įkurtoje ADG įmonėje triūsė komanda laborantų, kurie viso labo keliavo iš vienos valstijos į kitą ir tyrė žmones, rėksmingai trokštančius pasipelnyti iš kolektyvinių žalų sferoje surengto naujausio antpuolio. Volis pakluso instrukcijoms ir aptriušusiame prekybos centre išsinuomojo dviejų tūkstančių kvadratinių pėdų erdvės patalpą, kitados glaudusią varganą, naminių gyvūnėlių reikmėms skirtą krautuvėlę. Jis nusisamdę rangovą, kuris surentė pertvaras ir įstatė duris. Vitrinas uždengė rudu popieriumi, nepapildytu jokiais informaciniais užrašais. Išsinuomojo kelias pigias kėdes, paprastus stalus ir vieną rašomąjį, apsirūpino telefonu ir kopijavimo aparatu. Sąskaitas persiųsdavo į Džerio firmą, atiduodavo asistentui, kuris nieko daugiau neveikė, tik tvarkė su „Krayoxx“ byla susijusius finansinius reikalus.

ADG atsikraustė į paruoštą darbo vietą ir pasiraitojo rankoves. Komandą sudarė trijulė laborantų, kaip pridera, dėvinčių žalsvai melsvus medikų rūbus. Kiekvienas turėjo po stetoskopą. Trejetas atrodė tokie oficialūs, jog net Volis iš pradžių nusprendė susidūręs su itin prityrusiais savo srities specialistais. Tiesą sakant, kvalifikacijos jie stokojo, tačiau buvo tikrinę tūkstančius potencialių ieškovų. Būriui vadovavo kardiologas iš Rusijos, daktaras Borzovas, kuris gerai užsidirbo, Džerio Alisandro ir tuzino kitų teismo advokatų nurodymu visoje šalyje kontaktuodamas su pacientais/klientais ir nustatydamas jų diagnozę. Daktaras retai kada sutikdavo storulį, nenukentėjusį nuo kokios reikšmingos sveikatos problemos, kurią būtų galima pridėti prie eilinio, dėl prasto vaisto pateikto kolektyvinio ieškinio. Teisme niekada neliudydavo — angliškai vogravo tokiu akcentu, kad jo tariamus žodžius ne daug kas suprasdavo, be to, negalėjo pasigirti ilgu gyvenimo aprašymu, — tačiau per išrūšiavimo procesą jis labai praversdavo.

Kai ADG įjungė konvejerį, tyrėjams draugiją palaikė ir Deividas, faktiškai į savo rankas perimdamas su „Krayoxx“ sietinus nemirtinus atvejus, iš viso jau 430, ir bylas sukaupęs Volis. Pagal grafiką lygiai aštuntą ryto atvažiavusius tris klientus pasitiko kava, jaunesnysis „F & F“ partneris ir žavi ADG laborantė medikės drabužiais ir baltomis guminėmis ligoninės klumpėmis. Dokumentų pildymas truko dešimt minučių, ir toji procedūra pirmiausia turėjo padėti nustatyti, ar atvykėliai vartojo „Krayoxx“ ilgiau nei pusmetį. Pirmą klientą nuvedė į kitą kambarėlį, ten jo laukė echokardiografas ir du laborantai. Vienas jų paaiškino procesą — „mes tik įamžinsime skaitmeninį jūsų širdies atvaizdą“, — kitas pagelbėjo žmogui užsiropšti ant sutvirtintos ligoninės lovos, kurią ADG po šalį tampėsi kartu su echokardiografu. Kol jiedu sonaru zondavo klientui krūtinę, į kambarį įžengė ir pasisveikindamas nežymiai linktelėjo daktaras Borzovas. Rusas nemokėjo elgtis su pacientais, antra vertus, jis niekada negydė tikrų ligonių. Borzovas vilkėjo ligi žemės nutįsusį baltą chalatą su virš kairės kišenės trafaretu užrašyta pavarde ir dėl bendro įspūdžio nešiojosi stetoskopą, o jo tarsena kėlė pasitikėjimą profesionalumu. Daktaras įdėmiai nužvelgė ekraną, suraukė antakius — nes taip elgdavosi nuolat — ir išėjo.

Prieš „Krayoxx“ nukreiptą puolimą pakurstė tyrimo išvados, esą vaistas kenkia aortos vožtuvo sandarumui ir dėl šios priežasties padidėja mitralinio vožtuvo regurgitacija. Echokardiograma parodydavo, kaip veikia aorta, ir jeigu toji funkcionuodavo bent 30 procentų blogiau nei derėtų, naujienos kaip reikiant pradžiugindavo teisininkus. Borzovas tučtuojau peržiūrėdavo diagramas, nekantraudamas rasti eilinį susilpnėjusį aortos vožtuvą.

Vienas patikrinimas tęsdavosi dvidešimt minučių, taigi tris klientus jie apdorodavo per valandą, apytikriai dvidešimt penkis per dieną ir ketino darbuotis šešias dienas per savaitę. Patalpą Volis išsinuomojo mėnesiui. Iš „Zelo & Poterio“ ir „Finlio & Figo“ tyrėjai turėjo gauti po 1000 dolerių už kiekvieno paciento būklės įvertinimą, o jų pateikiamos sąskaitos keliaudavo į Floridą ir atsidurdavo pas Džerį.

Prieš atklysdama į Čikagą, ADG su Borzovu lankėsi Čarlstone ir Bafale. Vėliau ketino traukti į Memfį ir Liti Roką. Kita kompanijos komanda kursavo po Vakarų pakrantę ir ten diagramas skaitė serbų kilmės daktaras. Trečia aukso gyslos ieškojo Teksase. „Zelo & Poterio“ nupintas „Krayoxx“ tinklas aprėpė keturiasdešimt valstijų, septyniasdešimt penkis advokatus ir veik 80 000 klientų.

Siekdamas išvengti kontoroje įsisiautusio chaoso, Deividas sukiojosi prekybos centre ir plepėjo su klientais, nors nė vieno anksčiau neteko regėti akyse. Apskritai paėmus, jie džiaugėsi proga išsitirti, nerimavo dėl galimos vaisto padarytos žalos, vylėsi gauti kokią kompensaciją, patys atrodė nusipenėję, siaubingai prastos formos, tačiau buvo gana malonūs. Juodaodžiai, baltaodžiai, seni, jauni, vyrai, moterys — visa gama nutukėlių, kuriuos kamavo padidėjęs cholesterolio kiekis. Kiekvieną pašnekovą džiugino „Krayoxx“ ir vaisto poveikis, todėl šiuo metu jiems rūpėjo susirasti pakaitalą. Pamažu prakalbinęs ir trijulę iš ADG, Deividas kai ką sužinojo apie jų darbą, nors dažniausiai laborantai laikydavo liežuvį už dantų. Daktaras Borzovas su juo faktiškai nebendravo.

Tris dienas praleidęs kartu su ADG komandos nariais, Deividas perprato, kad jie nėra patenkinti rezultatais. 1000 dolerių vertės tyrimai suteikė per mažai aortos nepakankamumo įrodymų, nors kelis perspektyvius atvejus rasti pasisekė.

Ketvirtą dieną staiga sugedo oro kondicionavimo sistema ir išsinuomota patalpa virto tikra pirtimi. Rugpjūtį temperatūra pakilo per devyniasdešimt laipsnių4 ir, prekybos centro savininkui nepanorus reaguoti į skambučius, ADG prigrasino mesti darbą. Volis atvilko ventiliatorius, suskato laborantus vaišinti ledais ir melsti, kad jie baigtų atsijojimo procedūras. Komanda plušėjo toliau, bet dvidešimt minučių trunkantis patikrinimas sutrumpėjo iki penkiolikos, galiausiai iki dešimties, o pats Borzovas teikdavosi užmesti akį į diagramas tik tuomet, kai išeidavo laukan parūkyti.

Siraito nurodymu bylos svarstymas turėjo įvykti rugpjūčio 10-ą, kuri prieš vasaros atostogas, kai teisinė sistema trumpam nutraukdavo savo veiklą, kiekvieno teisėjo kalendoriuje būdavo pažymėta kaip paskutinė darbo diena. Kategoriški advokatų prašymai ramybės nedrumstė, veltis į pjautynes niekas nesiruošė, faktine medžiaga advokatai mainėsi demonstruodami stulbinantį norą bendradarbiauti. Kol kas „Varrick Labs“ negailėjo dokumentų ir duomenų apie liudytojus bei ekspertus. Nadina Karos pateikė tiktai saujelę nepiktybinių prašymų, kuriuos teisėjas bemat atmetė. Ieškovo pusėje neįtikimai aktyviai savo pageidavimus reiškė „Zelo & Poterio“ teisininkai.

Teisėjas sekė paskalas apie mėginimus susitarti be teismo. Jo sekretoriai vartė finansinę spaudą ir skaitė rimtus tinklaraštininkus. „Varrick Labs“ oficialiai neskelbė apie ketinimus derėtis, bet akivaizdu, kad kompanija mokėjo nutekinti informaciją. Akcijų vertė nukrito iki 24,5 dolerio už vienetą, tačiau, pasklidus gandams apie įspūdingo masto susitarimą, ji vėl pakilo iki 30 dolerių.

Kai salėje susibūrė dvi šutvės advokatų, Siraitas įsitaisė savo vietoje ir su visais pasisveikino. Jis atsiprašė paskyręs posėdį rugpjūtį — „sunkiausią metų mėnesį užsiėmusiems žmonėms“, — tačiau pats buvo tikras, kad prieš išsibarstydami atsakovo ir ieškovės teisininkai turėtų pasimatyti. Skubiai peržiūrėjęs apsikeistos medžiagos sąrašą įsitikino, kad abi šalys elgiasi kaip pridera. Jokių nusiskundimų neišgirdo.

Džeris Alisandras ir Nadina Karos tarpusavyje bendravo kone idiotiškai mandagiai. Volis sėdėjo Džeriui iš dešinės tarytum pirmas iš pagalbininkų, kurie prisidės prie peštynių teismo salėje. Jo užnugaryje, tarp „Zelo & Poterio“ teisininkų spraudėsi Deividas ir vyresnysis „F & F“ partneris. Pašaudęs iš pistoleto, sulaukęs viešumo Oskaras vis dažniau išnirdavo iš kontoros ir džiaugdavosi dėmesiu. Jis nevengdavo šypsotis ir jau tarėsi esąs viengungis.

— Mane nuolat pasiekia kalbos apie susitarimą, — keisdamas temą prabilo teisėjas Siraitas. — Apie visuotinį susitarimą, kaip nūdien jį vadina šioje profesinėje srityje. Aš noriu žinoti, kas vyksta. Kad ir kaip sparčiai tvarkomi bylos reikalai, jai lemta atsidurti mano teismų darbotvarkėje. Bet kam vargintis, jeigu jūs derėsitės? Ponia Karos, ar galėtumėte mane apšviesti?

Visų akys nukrypo į advokatę, kuri atsistojo ir elegantiškai įveikė kelis žingsnius, skiriančius ją nuo pakylos.

— Garbusis teisėjau, kaip jūs greičiausiai žinote, „Varrick Labs“ ne kartą dalyvavo sudėtingų bylų procesuose ir su gausiomis ieškovų grupėmis yra linkusi tartis savaip. Klopek byloje aš nesu įpareigota pradėti derybų ir neturiu įgaliojimų daryti viešų pareiškimų dėl susitarimo. Mano požiūriu, mes ruošiamės teismui.

— Supratau. Pone Alisandrai?

Prie pakylos advokatai apsimainė vietomis ir Džeris saldžiai išsišiepė.

— Garbusis teisėjau, procesui rengiamės ir mes. Vis dėlto norėčiau pridurti, kad, būdamas ieškovų komiteto narys, susitarimo klausimais keletą sykių neoficialiai ir preliminariai šnekėjausi su įmonės atstovais. Ponia Karos, be abejo, girdėjo apie tuos pokalbis, tačiau, kaip pati teigė, nėra įgaliota apie juos diskutuoti. Aš asmeniškai nedirbu „Varrick“ bendrovei ir suvaržymų našta manęs neslegia. Juolab kad kompanija neprašė mūsų aptarimų laikyti paslaptyje. Beje, garbusis teisėjau, jei pasieksime oficialių derybų etapą, vargu ar ponia Karos prie mūsų prisidės. Mano patirtis byloja, kad šitokiais reikalais rūpinasi vien etatiniai „Varrick“ juristai.

— Jūs tikitės oficialių derybų? — pasitikslino Siraitas.

Daugumai klausytojų sulaikius kvapą, stojo ilga tylos pauzė. Nadinai Karos pavyko nutaisyti smalsią išraišką, nors, priešingai nei kiti, sėdintys teismo salėje, ji buvo puikiai susipažinusi su tikrąja padėtimi. Voliui mėgaujantis fraze „oficialios derybos“, jo krūtinėje įnirtingai daužėsi širdis.

Pamindžikavęs Džeris atsiliepė:

— Teisėjau, nenoriu būti cituojamas, todėl pasirinksiu saugų kelią ir atsakysiu, kad nesu tikras.

— Taigi jokios informacijos apie susitarimą nesuteiksite nei jūs, nei ponia Karos? — Siraito balse pasigirdo užuomina į nusivylimo gaidą.

Abu advokatai pakratė galvomis. Nadina Karos velniškai gerai žinojo, jog „Varrick“ nė nebandys tartis. Džeriui beveik nekilo abejonių, kad kompanija sėsis prie derybų stalo. Tačiau nė vienas negalėjo atskleisti savo kortų. Ir, žvelgiant iš etinės pusės, Siraitas neturėjo teisės aiškintis, kokias strategijas šalys rezga už teismo salės ribų. Užuot kontroliavęs susitarimus, jis privalėjo vadovauti sąžiningam procesui.

Kai Džeris grįžo į vietą, Siraitas vėl pakeitė temą.

— Teismą ketinu pradėti spalio 17-ą, pirmadienį. Manau, jis tęsis ne ilgiau kaip dvi savaites. — Tuzinas teisininkų susiraukė ir akimoju įniko tyrinėti savo darbotvarkes. — Jeigu susiduriate su problemomis, tikiuosi, kad jos bus rimtos. Pone Alisandrai?

Džeris lėtai atsiplėšė nuo kėdės, rankoje laikydamas juodą odinę užrašų knygutę su kalendoriumi.

— Hmm, nuo ieškinio pateikimo tebus praėję dešimt mėnesių. Gana nedaug laiko, ar ne?

— O, taip, pone Alisandrai. Parengiamiesiems darbams skiriu vidutiniškai vienuolika mėnesių. Neleidžiu byloms pasenti. Jums nesklandumų kils?

— Ne, teisėjau. Bet baiminuosi, kad mums neužteks laiko pasiruošti.

— Tik nereikia sapalioti. Faktine medžiaga beveik apsikeitėte. Jūs turite savo ekspertus, atsakovas — saviškius. Dievas mato, kad abiem šalims netrūksta talentingų teisininkų. Spalio 17-os sulauksime po šešiasdešimt aštuonių dienų. Pone Alisandrai, jūsų reputacijos bylininkui tokia užduotis prilygsta niekų darbui.

Na ir spektaklis, pagalvojo Volis. Ir dėl šios, ir dėl kitų bylų ieškovai susitars su atsakovu per artimiausią mėnesį.

— Ką pasakys gynyba, ponia Karos? — į ją kreipėsi Siraitas.

— Garbusis teisėjau, mums iškils tam tikrų sunkumų, bet jie visi lengvai įveikiami.

— Gerai. Klopek prieš „Varrick Labs“ byloje prisiekusiųjų teismas įvyks spalio 17-ą. Jeigu nenutiks kokia katastrofa, nė nesivarginkite prašyti atidėjimo. — Jis taukštelėjo plaktuku ir pridūrė: — Posėdis baigtas. Dėkui.

31 SKYRIUS

Naujienos apie teismo datą bemat pasklido finansinėje spaudoje ir po visą internetą. Istorijos versijų pasitaikydavo įvairiausių, bet iš esmės atrodė, kad ieškovai užlaužė „Varrick Labs“ rankas ir nuvilko į federalinio teismo salę, kur ji atsakys už gausybę savo nuodėmių. Rubenui Mesiui nerūpėjo, kaip dėstomi įvykiai ir koks visuomenei susidaro įspūdis. Prieš civilinių bylų teisininkus reikėjo vaidinti, kad bendrovė sukrėsta ir išsigandusi — štai kas svarbiausia. Jis puikiai perprato teismo advokatus.

Po bylos svarstymo Čikagoje praėjus trims dienoms, Nikolas Volkeris skambtelėjo Džeriui Alisandrui ir pasiūlė surengti slaptą kompanijos pasimatymą su stambiausiomis, į „Krayoxx“ reikalus įsitraukusiomis advokatų kontoromis. Per susitikimą būtų atvertos durys visavertėms deryboms. Alisandras užsidegė entuziazmu ir nuoširdžiai prisiekė laikyti liežuvį už dantų. Su teismo advokatais Nikolas bendravo apie dvidešimt metų, todėl žinojo, kad jų akistata neišliks paslaptyje, nes kuris nors vienas (ar daugiau) atskleis informaciją spaudai.

Rytojaus dieną Wall Street Journal pasirodžiusi trumpa žinutė pranešė, esą „Cymbol“, pagrindinę „Varrick“ draudimo bendrovę, kompanija perspėjo apie netrukus numatomą rezervinių lėšų poreikį. Cituodamas anoniminį šaltinį, straipsnelio autorius išsakė prielaidą, kad griebtis tokių veiksmų galėjo priversti nebent noras „išspręsti „Krayoxx“ bėdas“. Pasipylė kiti nutekinti duomenys, ir tinklaraštininkai gana greitai ėmė trimituoti apie dar vieną vartotojų pergalę.

Kiekvienas ne veltui duoną valgantis teismo advokatas turėjo nuosavą reaktyvinį lėktuvą, tad susitikimo vieta problemų nekėlė.

Kadangi rugpjūtį Niujorkas ištuštėdavo, Nikolas Volkeris išsinuomojo erdvią posėdžių salę keturiasdešimt pirmame puspilnio viešbučio aukšte. Dauguma teisininkų nesėdėjo biuruose ir kur nors slėpėsi nuo kaitros, bet nė vienas kvietimo neatmetė. Kelios atostogų dienos savo svarba nusileido stambaus masto susitarimui. Jie suvažiavo prabėgus aštuonioms dienoms nuo tada, kai teisėjas Siraitas paskyrė proceso datą — šeši ieškovų atstovų komiteto nariai ir dar trisdešimt advokatų, kiekvienas apsirūpinęs tūkstančiais „Krayoxx“ bylų. Tokia smulkmė kaip Volis Figas nė nežinojo apie pasitarimą.

Posėdžių salę sergėjo ir atvykusiųjų pavardes tikrino augaloti jauni vyrai tamsiais kostiumais. Pirmąjį rytą, užkandęs pusryčių, Nikolas Volkeris pasisveikino su svečiais, tarytum jie būtų toje pačioje įmonėje dirbantys pardavimo specialistai. Netgi mestelėjo aplinkinius prajuokinusį sąmojį, vis dėlto po draugiškos atmosferos išore slypėjo įtampa. Klausytojų ratui priklausė užsigrūdinę, artimai kovai pasiruošę peštukai, ir jie numanė, kad neilgai trukus pasipils pinigų srautas.

Ligi šiol advokatams pasisekė sukaupti tūkstantį šimtą mirties atvejų. Kitaip tariant, tokių bylų, kuriose velionio turto paveldėtojai teigė, neva artimuosius pražudė „Krayoxx“. Šimtaprocentinių medicininių įrodymų stigo, bet jų užteko, kad prisiekusieji vaistu suabejotų. Nenukrypdami nuo pagrindinio plano Nikolas Volkeris ir Džudė Bek negaišo laiko esminiam atsakomybės klausimui aptarti. Jie nebyliai pritarė armijai priešininkų, įsitikinusių, jog dėl tūkstančio šimto mirčių ir galybės nemirtinų sužalojimų kaltas „Krayoxx“.

Po oficialios įžangos Volkeris pasakė, kad „Varrick“ norėtų nustatyti konkrečią kiekvieno mirties atvejo vertę. Jeigu šitą klausimą pavyks išspręsti, jie sutelks dėmesį į nemirtinai nukentėjusiuosius.

Volis kartu su brangiąja Diana, kurios kūnas, pridengtas vien bikiniu, atrodė pribloškiamai, ilsėjosi už kvartalo nuo Mičigano ežero pakrantės išsinuomotame namelyje ir ką tik buvo baigęs doroti makaronų salotas, kai sučirškė mobilusis. Jis stvėrė telefoną, vos tiktai ekrane išvydo numerį.

— Džeri, bičiuli, kas naujesnio?

Atkuto ir liemenėlę nusimetusi, gretimame krėsle įsitaisiusi Diana. Ji žinojo, kad džiaugsmo virpulį galėjo pakurstyti bet kuris mielojo Džerio skambutis.

Anot Alisandro, jis grįžo į Floridą, bet prieš tai dvi dienas viešėjo Niujorke, dalyvavo slaptame susitikime, bendravo su „Varrick“, su užsispyrėliais kompanijos atstovais, tarėsi tik dėl mirties atvejų, gerokai pasistūmėjo į priekį, sandėrio dar nesudarė, rankų vieni kitiems nepaspaudė, rašytine forma nieko nepatvirtino, tačiau, iš visko sprendžiant, kiekviena mirtis bus verta apytiksliai 2 milijonų dolerių.

Volis retsykiais pamykdavo ir protarpiais sulaukdavo arčiau prisislinkusios Dianos šypsenos.

— Geros žinios, Džeri. Šauniai padirbėta. Šnektelėsime kitą savaitę.

— Kas atsitiko? — suulbėjo ji, kai pokalbis nutrūko.

— Nieko ypatingo. Džeris viso labo informavo, kad „Varrick“ pateikė teismui šūsnį prašymų, ir jis norėtų, jog peržiūrėčiau dokumentus.

— Susitarimo neminėjo?

— Ne-e.

Pastaruoju metu ji kalbėdavo tiktai apie sandėrį. Aišku, Volis pats kaltas, kad nepaliaujamai malė liežuviu, bet moteriškę stačiai apsėdo mintys apie žalos kompensaciją. Jai nė neužteko nuovokos apsimesti, jog tais reikalais nesidomi. Ne. Dianai reikėjo smulkmenų.

Draugužė geidė pinigų, ir akivaizdžiai demonstruojamas noras kėlė Voliui nerimą. Jis ėmė regzti pabėgimo planą, nusprendė sekti naujojo savo didvyrio Oskaro pėdsakais. Atsikratyti moterimi prieš gaudamas stambią sumą.

Šešiolika milijonų dolerių. Septyniolika procentų nukeliaus į „Finlio & Figo“ sąskaitas, iš viso, 2,7 milijono, iš kurių 50 nuošimčių klius jaunesniajam partneriui. Jis tapo milijonieriumi.

Volis užropojo ant pripučiamo čiužinio ir nuplaukė per baseiną. Užsimerkęs pasistengė nuslopinti šypseną. Į vandenį šoko ir Diana. Ji plūduriavo be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies ir kartais jį paliesdavo siekdama įsitikinti, kad Voliui jos tebereikia. Kartu jiedu praleido ne vieną mėnesį ir blondinė pagaliau ėmė įkyrėti. Jam nesisekdavo apmalšinti Dianą kamuojančio nuolatinio sekso troškulio.

Galų gale pats buvo keturiasdešimt šešerių, dešimtmečiu vyresnis, nors tikslią jos gimimo datą įkūnijo judantis taikinys. Mėnesį ir dieną pavyko nustatyti, tačiau metai tebekėlė abejonių. Jį graužė nuovargis, poreikis nutraukti santykius ir būgštavimai dėl Dianos susižavėjimo šlamančiaisiais, kuriuos atneš „Krayoxx“ ieškiniai.

Voliui derėjo ją mesti, atlikti gerai žinomus išsiskyrimo formalumus, pašalinti moteriškę iš savo gyvenimo, neprileisti prie pinigų. Užduotis bus nelengva, pareikalausianti laiko. Beje, tokia strategija pasitarnautų ir Oskarui. Pola Finli nusisamdę atgrasų ištuokų advokatą, pavarde Stamas, o tas suskato mušti karo būgnus. Per pirmą telefoninį pokalbį išreiškė nuostabą dėl menkų darbo pajamų ir leido suprasti manąs, jog Oskaras apsirūpinęs slaptomis santaupomis. Mėgino išzonduoti miglotą grynaisiais mokamų honorarų pasaulį, bet iš Volio, puikiai pažįstančio šią sritį, nieko nepešė. Stamas užsiminė apie „Krayoxx“ bylą, tačiau teišgirdo ryžtingus surepetuotus paneigimus, kad Oskaras kaip nors prie jos prisidėjęs.

— Aplinkybės kursto įtarimus, — paskelbė Stamas. — Po tris dešimtmečius trukusios santuokos ponas Finlis palieka žmoną pasiėmęs tiktai drabužius ir automobilį.

— O, ne, — užprotestavo Volis. — Įvykių eiga jums atrodytų visiškai logiška, jei artimiau susipažintumėte su Pola Finli, savo kliente.

Jiedu mažumėlę pasivaidijo, kaip įprasta skyrybų advokatams, ir sutarė pratęsti pokalbį vėliau.

Kad ir kaip Voliui knietėjo susižerti pinigus, jis nusprendė, jog savo čekio verta palūkėti keletą mėnesių. Per artimiausias porą savaičių reikėtų sutvarkyti dokumentus, paslėpti juos teisme ir galop nusikratyti moterimis.

Paskutinis vasaros mėnuo, tariamai vangiausias metuose, pasitaikė našus. Rugpjūčio 22-ą Helena Zink pagimdė aštuonis svarus sveriančią mergaitę, Emą, ir kelias dienas tėvai elgėsi taip, lyg būtų susilaukę pirmojo kūdikio per visą pasaulio istoriją. Motina su dukra buvo puikios sveikatos ir kai abi grįžo namo, jas pasitiko keturi seneliai bei du tuzinai draugų. Savaitei palikęs darbovietę, Deividas tiesiog nesugebėdavo atsitraukti nuo rausvojo vaikų kambarėlio.

Atgal į kovos lauką jį iškvietė nirši federalinė teisėja, kuri niekino atostogos ir, anot gandų, dirbdavo po devyniasdešimt valandų per savaitę — Selė Arčer, arba Ūmioji Selė, kaip ją taikliai pravardžiavo. Jauna, arogantiška, nepaprastai protinga moteris buvo benuvaranti savo personalą į kapus. Nuosprendžius priimdavo žaibiškai ir pageidaudavo užbaigti procesą ne vėliau kaip po dienos nuo ieškinio pareiškimo. Deivido bylą dėl darbo taisyklių pažeidimų skyrė Selei Arčer, o teisėja be užuolankų išsakė, ką galvojanti apie „Cicero Pipe“ ir bendrovės suktybes.

Įvairių federalinės valdžios atšakų ir Ūmiosios Selės spaudžiamas pagrindinis rangovas įkalbino „Cicero Pipe“ išnarplioti painiavą, kilusią dėl įdarbinimo aferų, išspręsti teisines problemas ir vėl griebtis vandenvalos įrangos montavimo. Nevykėliui padegėjui Džastinui Bardolui ir kompanijos vadovams pateiktų baudžiamųjų kaltinimų nagrinėjimas tęsis mėnesius, bet konfliktus dėl algų įmanoma užbaigti greitai.

Prabėgus vos šešioms savaitėms nuo to momento, kai kompaniją padavė į teismą, Deividas laimėjo kompensacijas, kuriomis pats negalėjo patikėti. Penkiems jo klientams „Cicero Pipe“ sutiko užmokėti po apvalią 40 000 dolerių sumą. Negana to, kiekvienam iš trijų tuzinų nelegalių, prie ieškinio pabijojusių prisidėti darbininkų (daugiausiai iš Meksikos ir Gvatemalos), kurie už aštuoniasdešimt valandų trunkančią darbo savaitę gaudavo po dvi šimtines, išskyrė po 30 000 dolerių.

Bylą plačiai nušvietė žiniasklaida, — reporterių susidomėjimą kaip reikiant pakurstė energingos Oskaro pastangos apginti savo nuosavybę ir jas lydėjęs turtingo „Cicero Pipe“ savininko areštas, — todėl Ūmiosios Selės vadovaujamas teismo posėdis priviliojo nemažai žurnalistų. Teisėja Arčer glaustai išdėstė bylos esmę, „Cicero Pipe“ pažeidimus įvardijo kaip „vergovę“ ir taip užsitikrino, kad jos apibūdinimą cituos spauda. Suskato griežtai kritikuoti bendrovę, priekaištų nepagailėjo ir šios advokatams, Deivido nuomone, gan maloniems vyrukams. Tiesą sakant, kol reporteriai skrebeno į bloknotus, ji surengė efektingą, pusvalandį užsitęsusį pasirodymą.

— Pone Zinkai, ar susitarimas jus tenkina? — pasiteiravo garbioji teisėja. Sandėris buvo sudarytas ir užrašytas prieš savaitę. Dabar beliko aptarti užmokestį advokatui.

— Taip, garbioji teisėja, — tyliai atsakė Deividas. Trys „Cicero Pipe“ atstovaujantys juristai sėdėjo įtraukę galvas į pečius, kone bijodami pakelti akis.

— Kaip matau, jūs pateikėte prašymą dėl savo atlygio, — pastebėjo Ūmioji Selė, peržvelgusi dokumentus. — Už penkiasdešimt aštuonias valandas. Atsižvelgdama į jūsų pasiekimus ir pinigus, kuriuos išgavote tiems darbininkams, sakyčiau, laiko nešvaistėte.

— Ačiū, garbioji teisėja, — atsistojęs padėkojo Deividas.

— Pone Zinkai, koks jūsų valandinis tarifas?

— Hmm, aš tikėjausi tokio klausimo, bet, atvirai kalbant, jokių tarifų nesu nusistatęs. Mano klientai neišgalėtų mokėti už valandas.

Teisėja Arčer linktelėjo.

— Ar per pastaruosius metus kas nors jums mokėjo už darbo laiką?

— Be abejo. Iki praeito gruodžio „Rogano Rotbergo“ firmoje buvau vyresnysis bendradarbis.

Ūmioji Selė nusijuokė į mikrofoną.

— Nagi, nagi. Štai, ir ekspertai, plušantys pagal valandinius tarifus. Pone Zinkai, kiek tiksliai anuomet uždirbdavote?

Deividas nejaukiai pamindžikavo ir trūktelėjo pečiais.

— Tais laikais už mano paslaugas klientas mokėdavo penkis šimtus dolerių per valandą.

— Vadinas, tiek esate vertas ir dabar. — Kelias sekundes ji kažką rašėsi, galiausiai paskelbė: — Suapvalinkime sumą iki trisdešimties tūkstančių dolerių. Pone Latimorai, prieštaravimų turėsite?

Vyriausiasis atsakovo advokatas pakilo ir sekundę sustingo mintydamas, ką atsakyti. Iš protestų nebus jokios naudos, nes teisėja akivaizdžiai palaikė priešininkų stovyklą. Klientas jau numelžtas, tad koks skirtumas, jeigu reikės pridėti dar 30 000 dolerių? Juolab kad jam parodžius nepasitenkinimą, Ūmioji Selė, be jokių abejonių, atšaus: „Ką gi, pone Latimorai, koks jūsų valandinis tarifas?“

— Pasiūlymas priimtinas, — atsakė gynybos advokatas.

— Puiku. Lėšos privalo būti pervestos per trisdešimt dienų. Posėdis baigtas.

Už teismo salės ribų Deividas pasikalbėjo su trimis reporteriais. Atsakęs į jų klausimus, nusigavo į Sojo ir Lvinos butą, ten susitiko su trijule birmiečių kilmės klientų ir pranešė naujieną, kad kiekvienas veikiai gaus po 40 000 dolerių. Vertimas, matyt, iškraipė žinią, nes Sojis ją kartojo keletą sykių. Įtikinėjami vyrai rodė dantis, manė, kad advokatas pokštauja, tačiau Deividas su visais nesijuokė. Įsisąmoninę tiesą, du iš jų pravirko. Trečiasis apstulbęs prarado žadą. Paaiškinimus, kad pinigus jie užsidirbo kruvinu prakaitu, taip pat sunkiai sekėsi išversti.

Deividas niekur neskubėjo. Su dukra nesimatė šešias valandas, kaip niekad ilgai, tačiau žinojo, kad vaikas niekur nepradings. Jis siurbčiojo arbatą iš miniatiūrinio puodelio ir šnekučiavosi su klientais džiaugdamasis pirma reikšminga pergale. Juk ėmėsi bylos, kurios dauguma advokatų būtų atsisakiusi. Klientai narsiai išniro iš nelegalios imigracijos šešėlių ir leidosi Deivido įkalbami pasipriešinti nenaudėliams. Trys mažaūgius žmogelius, per milijoną mylių nutolusius nuo namų, skriaudė stambi, aibę įtakingų draugų turinti kompanija, o jų teisės toliau būtų pažeidinėjamos, jeigu ne jaunas advokatas ir teismas. Nors nestokojantis trūkumų bei dviprasmybių, teisingumas fantastiškai triumfavo.

Važiuodamas į kontorą jis kėlėsi į padanges, jautėsi nuveikęs labai svarbų darbą. Vylėsi ateityje iškovoti ne vieną skambią pergalę, bet numanė, kad šioji visada liks išskirtinė. Per penkerius metus didelėje firmoje nė sykio taip nesididžiavo savo profesija.

Dienos metas buvo vėlyvas, tad biure Deividas nerado nė gyvos dvasios. Volis atostogavo ir tik kartais užsukdavo perduoti naujausios informacijos apie „Krayoxx“ bylą. Oskaras prapuolė porai dienų, prieš tai nė vieno neperspėjęs, ir net Rošelė neįsivaizdavo, kur jis dingo. Deividas patikrino atsakiklyje įrašytas žinutes ir paštą, tuomet pasikuitė prie stalo, bet po kelių minučių jam krapštytis įgriso. Kai rakino lauko duris, priešais namą sustojo policijos automobilis. Kontorą prižiūrėjo Oskaro draugai. Deividas pamojavo dviem pareigūnams ir išlėkė namo.

32 SKYRIUS

Per ilgą Darbo dienos5 savaitgalį kaip reikiant atsipūtęs, Volis parašė laiškelį savo klientei Airisei Klopek:

Gerbiama Airise,

kaip žinote, teismo procesas įvyks kitą mėnesį, jei tiksliau, spalio 17-ą, bet dėl to nerimauti neverta. Didžiąją ano mėnesio dalį praleidau derėdamasis su „Varrick“ advokatais, ir susitarimas, kurį pasiekėme, mums itin palankus. Už pirmalaikę jūsų vyro Persio mirtį kompanija pasirengusi sumokėti apytikriai 2 milijonus dolerių. Pasiūlymas nėra oficialus, bet mes tikimės per artimiausias penkiolika dienų gauti jį išdėstytą raštu. Be abejo, suma gerokai didesnė už mano žadėtą 1 milijoną, vis dėlto, kai sulauksime oficialaus siūlymo, man reikės, kad jį sankcionuotumėte. Atvirai kalbant, aš didžiuojuosi savo firma-butiku. Su priešininkais grūmėmės tarsi prieš Galijotą kovojęs Dovydas ir dabar pergalė pasiekiama ranka.

Prašau pasirašyti pridėtą formą, kuri patvirtins susitarimą, ir persiųsti ją atgal.

Nuoširdžiai jūsų,

advokatas ir teisės patarėjas Volis T. Figas

Panašius laiškus jis nusiuntė likusiems septyniems klientams iš žavingojo kolektyvinio ieškinėlio, kurį sudarė aštuoni mirties atvejai, o atlikęs darbą atsilošė sukamajame krėsle, nusiavė batus, užsikėlė kojas ant stalo ir vėl ėmė svajoti apie pinigus. Mintis nutraukė atžarus, per garsiakalbį pasigirdęs Rošelės balsas:

— Toji moteris vėl skambina. Pasikalbėkite. Ji varo mane iš proto.

— Gerai, — nukirto advokatas ir įsispoksojo į telefoną.

Diana neketino tyliai pasišalinti. Nuo Mičigano ežero keliaudami namo jiedu įsivėlė į kivirčą, kuris jo pastangomis peraugo į audringas, keiksmų sklidinas rietenas. Barnio įkarštyje Volis išrėžė ją metąs, ir kitas kelias ramias dienas jie nebesišnekėjo. Galų gale Diana girta atsibeldė į jo butą ir Volis suminkštėjęs leido jai numigti ant sofos. Buvusi meilužė vis atsiprašinėjo, netgi kėlė pasigailėjimą, kas penkias minutes bandydavo suorganizuoti kokį nors sekso žaidimą. Tačiau jis vilionėms nepasidavė. Nūnai paliktoji skambindavo bet kuriuo paros metu, keletą kartų net įsiveržė į kontorą. Bet Volis sprendimo nekeitė. Jam paaiškėjo, kad Dianai šmėžuojant akiratyje už „Krayoxx“ bylą gautų pinigų neužtektų nė trims mėnesiams.

Volis pakėlė ragelį ir šiurkščiai ištarė:

— Alio.

Diana jau verkė.

Tą vėjuotą apniukusį pirmadienį „Zelas & Poteris“ atmins kaip Darbo dienos katastrofą. Niekas, žinoma, nepoilsiavo — juk jie buvo ne eiliniai juodadarbiai, o savo srities specialistai. Kita vertus, tenykščiams paprastai nerūpėdavo nei atostogos, nei savaitgalio išeiginės. Pastato durys atsivėrė anksti ryte, ir prieš aštuntą koridoriuose suskato zuiti teisininkai, uoliai šniukštinėjantys kenksmingų vaistų ir juos gaminančių kompanijų.

Bet kai kada paieškos neduodavo jokių rezultatų. Medžioklė nenusisekdavo. Šaltinis išdžiūdavo.

Pirmąjį smūgį teko atlaikyti devintą valandą, kai daktaras Džulijanas Šmiceris, medicininių firmos tyrimų vadovas, primygtinai panoro susitikti su Džeriu Alisandru; nors šis neturėjo laiko pokalbiams, bet nemanė galįs daktarą pavaryti, ypač kai sekretorius informavo, esą reikalas „neatidėliotinas“.

Atsisakęs įspūdingos kardiologo ir tyrėjo karjeros Majo klinikoje, daktaras Šmiceris su pabėgusia žmona išsikėlė iš Ročesterio, Minesotos valstijos, ir patraukė į saulėtosios Floridos pietus. Po kelių mėnesių, jau apimtas nuobodulio, jis atsitiktinai susitiko su Džeriu Alisandru. Vienas pasimatymas vedė prie kito, ir prieš penkerius metus daktaras Šmiceris už metinę 1 milijono dolerių algą ėmėsi prižiūrėti medicininius „Z & P“ tyrimus. Atitiko kirvis kotą — didžiąją savo profesinės veiklos dalį jis rašė apie stambių farmacijos įmonių nuodėmes.

Hiperagresyvių teisininkų pilnoje firmoje Šmicerį visi gerbė. Niekas neabejojo jo tyrimų išdavomis ir nuomone, o daktaro atliekamas darbas savo verte gerokai pranoko jo metinį atlygį.

— Iškilo bėdų dėl „Krayoxx“, — pranešė atvykėlis, prisėdęs ištaigingame Alisandro kabinete.

Džeris giliai, skausmingai įkvėpė.

— Aš klausausi.

— Pastarąjį pusmetį tikrinome Makfadeno analizes, ir aš esu įsitikinęs, kad jos turi trūkumų. Nėra jokių patikimų statistinių įrodymų, kad vaistą vartojantys žmonės labiau už kitus rizikuoja patirti širdies priepuolį arba insultą. Tiesą pasakius, Makfadenas suklastojo rezultatus. Jis — nuostabus daktaras ir mokslininkas, tačiau įtikėjęs „Krayoxx“ pavojingumu taip pakoregavo duomenis, kad šie derėtų prie išvadų. Vaistą geriantys individai susiduria su galybe kitokių problemų — pavyzdžiui, nutukimo, diabeto, aukšto kraujospūdžio, aterosklerozės. Daugumos sveikatos būklė tiesiog siaubinga, todėl išaugęs cholesterolio kiekis nuostabos nekursto. Per dieną jie dažniausiai praryja po kelias saujas piliulių, įskaitant ir „Krayoxx“. Kaip organizmą paveikia visų vaistų kombinacija, kol kas įvertinti neįmanoma. „Krayoxx“ vartojimas galbūt, aš pabrėžiu, galbūt statistiškai nežymiai padidina širdies smūgio arba insulto tikimybę, o gal ir ne. Per dvejus metus Makfadenas ištyrė tris tūkstančius subjektų — mano manymu, per mažai — ir nemalonumai dėl širdies akivaizdžiau grėsė tik devyniems procentams.

— Džulijanai, pranešimą skaičiau ne vieną kartą, — įsiterpė Džeris. — Prieš mums prisijungiant prie bylinėjimosi, kone išmokau jį mintinai.

— Mes paskubėjome, Džeri. Vaistas nekenksmingas. Mudu su Makfadenu nuoširdžiai pasikalbėjome. Pats žinai, kiek kritikos pasipylė, kai pasirodė ataskaita. Priremtas prie sienos, jis atstojo nuo „Krayoxx“.

— Ką?

— Taip. Aną savaitę Makfadenas prisipažino turėjęs ištirti daugiau subjektų. Ir nerimavo dėl to, kad nuodugniau nesidomėjo, kaip žmogaus kūnas reaguoja į vienu metu išgeriamų vaistų derinį. Jis planuoja įjungti atbulinę pavarą ir išgelbėti savo reputaciją.

Džeris ėmė gnaibyti viršunosį tarsi panūdęs jį sutraiškyti.

— Ne, ne, ne, — vis murmėjo.

Šmiceris neatlyžo.

— Taip, taip. Ir Makfadenas rengiasi išleisti pataisytą ataskaitą.

— Kada?

— Maždaug po devyniasdešimties dienų. Negana to, mes kruopščiai išnagrinėjome, kaip vaistas veikia aortos vožtuvą. Tyrėjai iš Palo Alto, kaip žinai, iškėlė prielaidą, kad prastėjantį vožtuvo sandarumą nulėmė „Krayoxx“. Bet ji atrodo menkai tikėtina.

— Džulijanai, kodėl visa tai pasakoji dabar?

— Nes tyrimams reikia laiko, ir mes tebesiaiškiname naujus dalykus.

— Ką sako daktaras Banisteris?

— Na, pirmiausia jis pareiškė teisme neliudysiąs.

Džeris pasitrynė smilkinius ir atsistojo nuožmiai dėbsodamas į draugą. Žengė prie lango, pažvelgė laukan, bet akis nukreipė į tuštumą. Daktaras Šmiceris algą gaudavo iš „Zelo & Poterio“, todėl negalėjo duoti parodymų jokiose firmos keliamose bylose — nei tuo metu, kai šalys keisdavosi informacija, nei teisme. Tiesa, jis ne vien užsiimdavo tiriamuoju darbu, bet ir rūpinosi tinklu ekspertų — samdomų, už riebius čekius liudyti pasirengusių šulų. Daktaras Banisteris, profesionalus liudytojas, turėjo ilgą gyvenimo aprašymą, mėgo dalyvauti garsiuose procesuose ir bendrauti su apsukruoliais advokatais. Naujiena apie jo pasitraukimą žadėjo pražūtingus padarinius.

Antrojo smūgio Džeris sulaukė po valandos, jau kraujuodamas, beveik priėjęs liepto galą. Kabinete išdygo jaunas partneris, pavarde Karltonas, kuris atsinešė į šūsnį popieriaus lapų surašytą pranešimą ir perdavė prastą informaciją.

— Džeri, įvykiai klostosi nekaip.

— Žinau.

Karltonas prižiūrėjo, kaip atsijojami tūkstančiai potencialių klientų, ir storoje jo ataskaitoje figūravo gąsdinantys skaičiai.

— Džeri, mes nerandame žalos. Jau patikrinome dešimt tūkstančių žmonių, deja, rezultatai toli gražu ne įspūdingi. 10 procentų klientų gal ir vargina susilpnėjęs aortinis spaudimas, bet džiaugtis nėra jokio pagrindo. Aptinkame įvairiausias širdies ligas, padidėjusį kraujospūdį, užsikimšusias arterijas ir kitką, tačiau nepastebėjome nieko, ką galėtume susieti su vaistu.

— Už atranką paklojome dešimt milijonų žalių ir tuos pinigus išmėtėme į balą? — užsimerkęs Džeris įspaudė nykščius sau į smilkinius.

— Išleidome mažiausiai dešimt, ir taip, nieko nepešėme. Man nemalonu pripažinti, bet vaistas nekenksmingas. Mes gręžiame tuščią šachtą. Siūlau atsisakyti bylos ir trauktis.

— Tavo patarimo aš neprašiau.

— Ne, neprašėte.

Karltonas pasišalino iš kabineto ir uždarė duris. Džeris jas užrakino, išsitiesė ant sofos ir įsispitrijo į lubas. Nesėkmių buvo išgyvenęs ir anksčiau — kai vaistas pasirodydavo besąs ne toks jau blogas, kaip jis teigdavo. Bet visai įmanoma, kad nuo ieškovų „Varrick“ atsiliko per porą žingsnių. Galimas daiktas, kompanija nežinojo to, ką atskleidė Džeris. Pasklidus gandams apie susitarimą, akcijų vertė nenumaldomai kilo, o savaitgalį pasitiko ties 34,5 dolerio už vienetą. Tarkim, tik tarkim, pavyktų sublefuoti ir įtikinti „Varrick Labs“ kuo greičiau sudaryti sandėrį. Vėlgi griebtis tokių suktybių jam teko ne kartą. Pilnas kišenes pinigų turinti bendrovė, kurios ramybę trikdo aibė prastų spaudos atsiliepimų, tikrai norės nusikratyti ieškiniais ir advokatais.

Slinko minutės ir jis pagaliau atsipalaidavo. Apie volius figus nemąstė — tie vaikinai jau suaugę ir pateikti ieškinius apsisprendė patys. Negalvojo ir apie klientus, įsitikinusius, kad neilgai trukus rankose laikys čekius su didžiulėmis sumomis. Nė nesivargino pasvarstyti, kaip išgelbėti savo reputaciją, nes buvo nepadoriai turtingas ir pinigai seniai padėjo užsiauginti storą odą.

Dabar Džerio mintys sukosi tiktai apie kitą vaistą, kuris pakeis „Krayoxx“.

Trečiasis, nokautuojantis, smūgis jam kliuvo 15.00, per suplanuotą telefoninį pokalbį su kitu ieškovų atstovų komiteto (IAK) nariu, teismo advokatu Rodniu Bermanu. Lošdama su prisiekusiaisiais, toji spalvinga asmenybė iš Naujojo Orleano keletą sykių laimėjo aukso puodą ir porą kartų jį pralošė. Nūdien dėl naftos, išsiliejusios į Meksikos įlanką, jis turėjo užtektinai grynųjų ir „Krayoxx“ byloje net įstengė suburti daugiau klientų negu „Zelas & Poteris“.

— Mes įklimpome į mėšlo krūvą, — maloniai prašneko Bermanas.

— Rodni, diena man išaušo bloga, tad nieko baisaus, jeigu dar smarkiau ją sumausi.

— Gavau slaptą informaciją iš itin patikimo ir, norėčiau pridurti, labai gerai apmokamo šnipo, kuriam pasisekė nustatyti, kokia preliminari ataskaita bus išspausdinta kito mėnesio New England Journal of Medicine. Harvardo ir Klivlando klinikos mokslininkai paskelbs, esą mūsų numylėtinis „Krayoxx“ toks pat sveikas kaip kviečių gemalai ir nesukelia jokių problemų. Nepadidina širdies priepuolio arba insulto rizikos. Nekenkia aortos vožtuvui. Nedaro ničnieko. Ir tie bičiuliai gali pasigirti tokiais gyvenimo aprašymais, kad, palyginti su jais, mūsų vyrukai primena šundaktarius. Mano ekspertai paraitė kulnus. Advokatai slepiasi po stalais. Pasak vieno iš mums padedančių lobistų, FDA ketina grąžinti vaistą į rinką. „Varrick“ švaistosi grynaisiais visame Vašingtone. Ką dar pageidautum išgirsti, Džeri?

— Prisiklausiau užtektinai. Man reikės pasiieškoti tilto, kuriuo galėčiau atsitraukti.

— Vieną matau pro kabineto langą. — Rodnis kažkaip sugebėjo nusijuokti. — Žavingą, nusidriekusį per Misisipę, tik ir laukiantį manęs. Memorialinį Rodnio Bermano tiltą. Vieną dieną mane ras Meksikos įlankoje, išterliotą žaliavine nafta.

Po keturių valandų prie telefoninio, iš „Zelo & Poterio“ kabineto surengto pasitarimo prisijungė kiekvienas iš šešių IAK narių. Džeris glaustai išdėstė negailestingas dienos naujienas, tuomet leido pasisakyti Bermanui. Savo žinių versijomis pasidalijo ir likusieji, bet nebuvo matyti jokių prošvaisčių. Byla eižėjo visuose frontuose, pagal visas teorijas, nuo vienos pakrantės iki kitos. Šešetukas gan ilgai svarstė, ką konkrečiai „Varrick“ žinojo, ir remdamasis bendru įspūdžiu nusprendė, kad šiuo metu jie, advokatai, palikę kompaniją toli užnugaryje. Bet padėtis greitai pasikeis.

Posėdžiautojai vieningai nutarė tučtuojau liautis rūšiuoti klientus. Džeris pasisiūlė susisiekti su Nikolu Volkeriu, etatiniu kompanijos juristu, ir paspartinti derybas, jei tik pavyks. Kiekvienas iš šešių sutiko įsigyti didelį kiekį vertybinių bendrovės popierių, idant šių vertė pakiltų. Galų gale korporacija akcijas platino viešai ir jų kaina reiškė viską. Įtikėjusi, kad sandėris apramins Volstritą, „Varrick“ galbūt panorės užglaistyti dėl „Krayoxx“ kilusius nemalonumus, kad ir koks nekenksmingas būtų vaistas.

Telefoninis pokalbis tęsėsi dvi valandas ir baigėsi truputėlį optimistiškesne gaida nei prasidėjo. Jie spaus kompaniją dar kelias dienas, išsaugos šaltus pokerio lošėjų veidus, toliau žais savo partiją ir tikėsis stebuklo, bet jokiomis aplinkybėmis nebeeikvos pinigų „Krayoxx“ bylai. Atėjo metas suskaičiuoti nuostolius ir stoti į kitą mūšį.

Apie Klopek prieš „Varrick“ teismą, įvyksiantį po šešių savaičių, advokatai faktiškai neužsiminė nė žodžiu.

33 SKYRIUS

Po dviejų dienų Džeris Alisandras skambtelėjo į „Varrick Labs“ valdybą, neva ketindamas įprastais klausimais pasišnekėti su Nikolu Volkeriu. Jiems paplepėjus apie orą ir futbolo rungtynes, „Zelo & Poterio“ partneris perėjo prie reikalo.

— Nikai, kitą savaitę atklysiu į jūsų kraštus. Mielai užsukčiau su tavimi pasimatyti, jei niekur neišvažiuosi ir turėsi laiko.

— Gal ir turėsiu, — atsargiai pratarė Volkeris.

— Mūsų skaičiai puikiai sueina, ir pažanga padaryta, bent mirčių atvejais. Su IAK praleidau valandų valandas ir komitetas jau pasirengęs oficialiam derybų etapui. Pirmajam jų turui, be abejo. Aptarkime stambiąsias bylas, o vėliau kibkime į smulkesnes.

— Būtent taip mes planavome, — užtikrino Volkeris, ir Džeris pagaliau atgavo kvapą. — Rubenas Mesis ant manęs lieja pyktį ir reikalauja užbaigti šitas nesąmones. Ryte vietoj pusryčių graužė mane, todėl pats ruošiausi tau skambinti. Direktorius nurodymu kartu su etatiniais juristais ir mūsiškėmis Floridos firmomis privalau parengti susitarimą — daugmaž tokiomis sąlygomis, kurias jau apsvarstėme. Siūlau po savaitės pasimatyti Fort Loderdeilyje, sudaryti sandėrį, parodyti jį teisėjui ir judėti toliau. Nemirtinai nukentėjusiųjų bylas tvarkysime ilgiau, bet iš pradžių susiderėkime dėl stambesniųjų. Gerai?

Ar gerai? Tiesiog nuostabu, pamanė Džeris.

— Puiki mintis, Nikai. Aš pakviesiu saviškius.

— Tik noriu, kad prie stalo pasirodytų visi šeši IAK nariai.

— Jokių problemų. Tuo bus pasirūpinta.

— Beje, posėdyje turėtų dalyvauti magistratas arba kas nors iš teisėjo aplinkos. Floridai tarsiu sudie tik tada, kai pasirašysime sandėrį ir jį patvirtins teismas.

— Puiki mintis, Nikai, — pakartojo Džeris, išsišiepęs kaip idiotas.

— Imkimės darbo.

Atsisveikinęs su Nikolu Volkeriu, jis pasidomėjo pokyčiais biržoje. „Varrick“ akcijos šoktelėjo iki 36 dolerių už vienetą, ir labiausiai tikėtina, kad jų vertės padidėjimą nulėmė teigiamos žinios apie susitarimą.

Dialogą įrašė kompanija, kuri specializavosi tiesos ir suktybių srityje. „Zelas & Poteris“ dažnai pasitelkdavo šią firmą, idant iš slapta įrašytų pokalbių sužinotų, ar telefoninis pašnekovas bendrauja nuoširdžiai. Prabėgus pusvalandžiui nuo tos akimirkos, kai nutrūko ryšys, į Džerio kabinetą įžengė du ekspertai, nešini diagramomis ir kreivėmis išraizgytomis lentelėmis. Jų personalas su įranga bazavosi nedidelėje posėdžių salėje koridoriaus gale. Tuodu įvertino balsą veikiančią įtampą ir lengvai nustatė, kad abu vyrai skiedė. Džeris, suprantama, leido miglą siekdamas išprovokuoti „Varrick“ juristą.

Volkerio tono analizė bylojo apie aukštą apgaulės lygį. Paminėjęs Rubeną Mesį ir kompanijos norą atsikratyti bylinėjimusi, jis nemelavo. Bet akivaizdžiai rietė pasakėles žadėdamas kitą savaitę pasirodyti Fort Loderdeilyje ir atvykti į derybas dėl susitarimo.

„Zelo & Poterio“ partneris, regis, į naujienas reagavo ramiai. Tokių įrodymų teismas nepripažindavo, nes jie buvo be galo nepatikimi. Džeris neretai savęs klausdavo, kam išvis varginasi analizuoti balsus, bet specialistų paslaugomis naudojosi tiek metų, kad bemaž įtikėjo jų darbu. Remdavosi bet kokia pagalba, kuri jam suteikdavo nežymų pranašumą. Panašūs įrašai prasilenkdavo su etikos normomis, o kai kuriose valstijose — netgi su įstatymais, todėl paslėpti informaciją buvo nesudėtinga.

Pastaruosius penkiolika metų jis nuolat grumdavosi su „Varrick“, pateikdavo vieną ieškinį po kito. Ir apie bendrovę sugebėjo išsiaiškinti daug dalykų. Savo moksliniais tyrimais ieškovai nė iš tolo nepajėgė jai prilygti. Kompanija negailėjo lėšų pramoniniam šnipinėjimui. Rubenas Mesis mėgdavo veikti ryžtingai ir, netgi pralošęs didžiumą mūšių, paprastai rasdavo būdą, kaip laimėti karą.

Likęs vienas kabinete Džeris sėdo prie kompiuterio ir parašė į asmeninį dienoraštį: „Krayoxx“ išgaruoja man prieš akis. Ką tik kalbėjau su N. Volkeriu, kuris ketina kitą savaitę čia atvykti ir pasirašyti sandėrį. 80 procentų esu tikras, kad jis neatskris.“

Volio laišką Airisė Klopek parodė keliems draugams bei šeimos nariams, ir būsima 2 milijonų dolerių kompensacija jau spėjo pridaryti rūpesčių. Klintas, veltėdis sūnus, kuris per dienų dienas geriausiu atveju teikdavosi storžieviškai jai burbtelėti, ūmai suskato demonstruoti prielankumą. Ėmė tvarkyti savo kambarį, plauti indus, vykdyti brangiosios motinos pavedimus ir be perstojo pliurpti — dažniausiai apie troškimą nusipirkti naują automobilį. Airisės brolis, dėl polinkio kniaukti motociklus jau du sykius kiurksojęs už grotų ir ką tik išėjęs iš kalėjimo, dažė jos namą (už darbą neprašė nė cento), podraug pametėdavo užuominų apie savo seną svajonę užsiimti naudotų motociklų prekyba. Beje, jis girdėjo apie vieną versliuką, parduodamą už 100 000 dolerių. „Pigiau grybų, — pareiškė. — Tikra vagystė.“ Airisės sūnus sukuždėjo dėdei už akių: „Kas ne kas, o jis vagystes atpažįsta.“ Nepakenčiama Persio sesuo Berta paskelbė privalanti gauti dalį pinigų, nes su velioniu ją siejo „kraujo ryšys“. Ta moteris kėlė pasibjaurėjimą tiek amžinatilsį broliui, tiek Airisei, ir pastaroji spėjo vyro seseriai priminti, kad ji nedalyvavo Persio laidotuvėse. Berta puolė tvirtinti gulėjusi ligoninėje. „Įrodyk“, atkirto Airisė ir jos abi susibarė.

Tądien, kai sulaukė Volio laiško, Adamas Grandas bruzdėjo picerijoje, savo klientams siūlančioje valgyti kiek telpa, ir jį be jokios aiškios priežasties apšaukė viršininkas. Pavaduotojas atsilygino tuo pačiu, taigi porelė rimtai susivaidijo. Nutykus riksmams ir keiksmams, Adamas pranešė metąs darbą arba buvo atleistas, ir kelias minutes tuodu ginčijosi, kaip konkrečiai užsibaigė jo karjera užkandinėje. Tiesą pasakius, koks skirtumas — svarbiausia, kad darbuotojų sąraše Adamo nebeliko. Jis irgi dėl to nekvaršino galvos, nes žinojo, kad netrukus praturtės.

Milei Marin užteko nuovokos nekaišioti laiško kitiems prieš akis. Ji perprato žodžių esmę tik porąsyk perskaičiusi, ką Volis brūkštelėjo, ir pasijuto kaltoka, kad suabejojo advokato gebėjimais. „Finlio & Figo“ partneris iki šiol nekėlė pasitikėjimo, ir Milė tebepyko dėl Česterio, velionio vyro, testamento bei paveldėjimo, bet šių problemų reikšmė priblėso. Česterio atžalai, Lailui, priklausė dalis žalos atlygio, štai kodėl posūnis stebėjo bylinėjimosi eigą. To betrūko, kad išgirdęs, kaip greitai išauš mokėjimo diena, jai įkyrėtų. Todėl Milė nugrūdo laiškelį po užraktu ir niekam apie jį neprasitarė.

Rugsėjo 9-ą, praėjus penkioms savaitėms nuo tos nakties, kai buvo pašautas į abi kojas, Džastinas Bardolas iškėlė bylą ir vyresniajam „Finlio & Figo“ partneriui, ir pačiai firmai. Jis teigė, neva Oskaras „vartojo neleistiną jėgą“, tiksliau sakant, į kairiąją koją sąmoningai paleido trečią kulką, nors Bardolas jau gulėjo rimtai sužeistas ir nebekėlė grėsmės. Dėl piktavališkų Oskaro veiksmų siekė prisiteisti 5 milijonus dolerių už faktiškai padarytą žalą ir 10 milijonų dolerių — kaip baudžiamųjų nuostolių atlyginimą.

Ieškinį pareiškė Gudlou Stamas, kurį Pola Finli nusamdė tvarkyti ištuokos reikalų. Matyt, advokatas susirado Bardolą ir prikalbino kreiptis į teismą, nepaisydamas nusikalstamos kliento veikos ir tos smulkmenos, jog dėl mėginimo padegti namą jam lemta šiek tiek laiko praleisti kalėjime.

Skyrybų eiga klostėsi vaidingiau nei tikėjosi abu „F & F“ partneriai, juolab kad Oskaras išėjo iš namų, sau pasilikęs tiktai automobilį ir drabužius. Stamas vis spygavo apie stambią sumą, kurią klientės sutuoktinis gaus už „Krayoxx“ bylą, ir įtarė sąmokslą paslėpti pinigus.

15 milijonų dolerių vertės ieškinys Oskarą įsiutino ir jis visą kaltę suvertė Deividui. Jeigu ne byla prieš „Cicero Pipe“, vengusią atsiskaityti su darbininkais, jiedu su Bardolu niekada nebūtų susitikę. Riksmai nustojo skardėti tik tuomet, kai paliaubas suorganizavo tarpininko vaidmenį atlikęs Volis. Jis paskambino kontorą globojančiai draudimo bendrovei ir iš jos išsireikalavo pasirūpinti gynyba bei padengti bylinėjimosi išlaidas.

Mintis, kad sandėris su „Varrick Labs“ bus sudarytas artimiausiu metu, padėjo lengviau susitaikyti, paskatino šypsotis ir netgi juokauti, kaip banditėlis Bardolas atrodys nušlubčiojęs į teismą, kur stengsis prisiekusiuosius įtikinti, jog dėl nepavykusio bandymo supleškinti kontorą jį derėtų apipilti turtais.

34 SKYRIUS

Elektroninę žinutę papildė įprasti perspėjimai dėl konfidencialumo ir apsaugojo šifravimo kodai. Džeris Alisandras išsiuntė laiškelį aštuonioms dešimtims advokatų, tarp jų ir Voliui Figui.

Apgailestaudamas pranešu, kad „Varrick Labs“ atšaukė rytojaus posėdį dėl susitarimo. Šįryt telefonu ilgai kalbėjau su Nikolu Volkeriu, etatiniu vyriausiuoju bendrovės juristu, ir sužinojau, kad kompanija nusprendė derybas laikinai atidėti. Jos strategija pasikeitė ir permainas labiausiai nulėmė Klopek bylos nagrinėjimas, po keturių savaičių įvyksiantis Čikagoje. Dabar „Varrick“ mano, kad vertėtų dalyvauti pirmame teismo procese, išzonduoti padėtį, įvertinti faktų įtaką, nustatyti atsakomybės lygį, surizikuoti ir stoti priešais tikrus prisiekusiuosius. Nors tokios aplinkybės anaiptol nėra neįprastos, dėl netikėtų plano pokyčių ponui Volkeriui ir jo kompanijai nepagailėjau griežtų žodžių. Priekaištavau, esą jie derėjosi nesąžiningai, deja, šiuo metu atkalbinėjimais nieko nepeštume. Konkrečių sandėrio smulkmenų neaptarėme, todėl neturime jokių poveikio priemonių. Regis, visų akys bus nukreiptos į Čikagos teismo salę. Jus informuosiu ir apie tolesnę įvykių eigą. Dž. A.

Volis išsispausdino laišką, — popieriaus lapas svėrė visą toną, — užsuko į partnerio kabinetą, metė jį ant stalo. Tada susmego į odinį krėslą ir bemaž paplūdo ašaromis.

Sulig kiekvienu lėtai skaitomu sakiniu Oskaro kaktoje gilėjo raukšlės. Jis šniokštė alsuodamas pro burną. Iš garsiakalbio atvilnijo Rošelės balsas, kad Oskaras sulaukė skambučio, bet vyresnysis partneris nesureagavo. Iš priimamojo atsklido sunkūs žingsniai — sekretorė prisiartino prie durų, į jas pastukseno ir kadangi nė vienas iš advokatų neatsiliepė, įkišo galvą vidun.

— Pone Finli, čia teisėjas Vilsonas.

Oskaras papurtė galvą.

— Dabar negaliu kalbėtis. Paskambinsiu jam vėliau.

Rošelė uždarė duris. Po kelių minučių pasibeldęs Deividas žengė per slenkstį, pažvelgė į porelę ir suprato, kad artėja pasaulio pabaiga. Oskaras atkišo elektroninį laišką, kurį jaunasis bendradarbis permetė akimis žingsniuodamas palei knygų lentyną.

— Tai dar ne viskas, — tarė Deividas.

— Ką reiškia „ne viskas“? — silpnu, šaižiu balsu išspaudė Volis.

— Internete tyrinėdamas faktinę bylos medžiagą, aptikau naują dokumentą. Prieš dvidešimt minučių Džeris Alisandras „Zelo & Poterio“ vardu pateikė prašymą, kuriame nurodo ketinąs apleisti Airisei Klopek atstovaujančių advokatų komandą.

Volio kūnas sukrito dar per šešis colius. Oskaras sustenėjo lyg bandydamas kažką pasakyti.

Pats išblyškęs ir pritrenktas Deividas tęsė:

— Aš susisiekiau su Vorliu, pažįstamu iš „Zelo & Poterio“, ir jis neoficialiai pripažino, kad firma visu greičiu atsitraukia. Ekspertų — mūsų ekspertų — išvados dėl vaisto subliūško ir nė vienas iš jų nesiruošia liudyti. Per teismą Makfadeno bus sutaršyta ataskaita. „Varrick“ tai žinojo ir tempė derybas, kad prieš pat Klopek bylos nagrinėjimą mums iš po kojų išmuštų pagrindą. Pasak Vorlio, tarp „Zelo & Poterio“ partnerių įsivyravo karo padėtis, bet paskutinis žodis priklauso Alisandrui, kuris neatvyks į Čikagą, nes nė kiek netrokšta savo nuostabios reputacijos suteršti tokiu garsiu pralaimėjimu. Be specialistų pagalbos proceso niekaip neišlošime. Vorlis aiškina, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog vaistas išvis nekenksmingas.

— Iš pat pradžių nujaučiau, kad šitų bylų imtis nederėtų, — tarė Oskaras.

— Ach, užsičiaupk, — sušnypštė Volis.

Deividas atsisėdo ant medinės kėdės, kuo toliau nuo abiejų partnerių. Oskaras įrėmė alkūnes į stalą ir dilbiais tarsi gniaužtuvais suspaudė smilkinius — tarytum jį būtų ėmusi kamuoti mirtinai skausminga migrena. Volis kiūtojo užsimerkęs, nerviškai trūkčiodamas galvą. Nė vienas savyje nerado jėgų prašnekti, todėl Deividas pamanė turįs pirmas užmegzti pokalbį.

— Ar dabar, kai procesas ne už kalnų, mes galime atsiimti ieškinį? — paklausė, nors puikiai suvokė, jog tuodu beveik nieko nežinojo apie federalinio teismo procedūras.

— Jeigu leis teisėjas, — atsiliepė Volis. — Ką jie veiks su savo bylomis? Juk sukaupė tūkstančius, dešimtis tūkstančių.

— Vorlio manymu, visi tupės nekrutėdami ir stebės teismą Čikagoje. Jeigu laimėsime, „Varrick“ greičiausiai atnaujins derybas. Jei pralošime, „Krayoxx“ bylos taps bevertės.

Pergalės tikimybė atrodė gana menka. Tylos pauzė truko kelias minutes. Ją prasklaidė tiktai trijų priblokštų vyrų šnopavimas. Tolumoje, atlėkdamas Bičo gatve, sirenomis sustūgo greitosios pagalbos automobilis, bet niekas nepajudėjo iš vietos.

Galų gale Volis atsitiesė, tai yra pabandė atsisėsti tiesiau.

— Reikės kreiptis į teismą, — prabilo, — kad procesas būtų atidėtas ir mes gautume daugiau laiko pasiruošti. Galbūt turėtume išsakyti nepritarimą Džerio norui mus apleisti.

Oskaras vargais negalais išvadavo galvą iš spaustuvų, nuožmiai dėbtelėjo į Volį, lyg panūdęs suvaryti kulką ir į jaunesnįjį partnerį.

— Ne, tu privalai paskambinti savo bičiuliui Džeriui ir išsiaiškinti, kas, po velnių, čia darosi. Jam negalima štai taip pabėgti, nes teismas įvyks artimiausiu metu. Perduok, kad pateiksime skundą etikos komisijai. Pagrasink informaciją nutekinti spaudai — nuostabusis Džeris Alisandras bijo atskristi į Čikagą. Man nesvarbu, ką sakysi, kad tik jis dalyvautų procese. Dievas mato, su tokia užduotimi vieni nesusidorosime.

— Ar verta galvoti apie teismą, jeigu vaistas nežalingas? — įsiterpė Deividas.

— „Krayoxx“ kenkia sveikatai, — atsakė Volis, — ir mes rasime ekspertus, kurie tai patvirtins.

— Kažkodėl man sunku tavimi patikėti, — tarė Oskaras.

Deividas pakilo ir numynė durų link.

— Siūlau išsiskirstysi į savo kambarius, apmąstyti padėtį ir po valandos vėl susirinkti.

— Gerai mintis.

Volis svirduliuodamas atsistojo. Nusigavo į kabinetą, sėdo prie telefono ir surinko Alisandro numerį. Kaip ir numanė, didysis advokatas atsiliepti nesiteikė. Į jo elektroninio pašto dėžutę Volis suskato siųsti laiškelius — ilgas, ugningas, grasinimų ir keiksmų sklidinas žinutes.

Deividas ėmė naršyti su finansais, kolektyvinių žalų ieškiniais, teisinių reikalų kontrole susijusius tinklaraščius ir juose rado patvirtinančius įrašus, kad „Varrick“ atšaukė derybas. Kompanijos akcijų vertė krito jau trečią dieną iš eilės.

Iki vėlyvos popietės kontora spėjo užpildyti prašymą dėl teismo atidėjimo ir pateikti atsakymą į oficialiai išdėstytą Džerio norą pasitraukti iš proceso. Visą darbą iš esmės atliko jaunasis bendradarbis, nes Volis paspruko iš kontoros, o vyresnysis partneris jautėsi nefunkcionalus. Deividas glaustai išklojo Rošelei apie nutikusią katastrofą, ir ją iš karto apėmė nerimas, kad Volis gali pradėti gerti. Prie stikliuko pastarasis nesilietė beveik metus, tačiau sekretorė ne kartą matė, kaip jis vėl imdavo girtauti.

Nadina Karos sureagavo neįprastai sparčiai ir jau rytojaus dieną užprotestavo ieškovų prašymą jiems skirti daugiau laiko. Bet dėl „Zelo & Poterio“ pabėgimo, kaip ir buvo galima prognozuoti, neprieštaravo. Stojus į kovą prieš tokį profesionalą kaip Džeris Alisandras, procesas užsitęstų ilgai ir atimtų neapsakomai daug jėgų, tuo pat metu Nadina neabejojo akimoju įveiksianti Finlį, Figą arba juos abu.

Trečią dieną, pademonstravęs kone svaiginamai žaibišką reakciją, teisėjas Siraitas atmetė prašymą dėl papildomo laiko. Procesas numatytas spalio 17-ą ir data nesikeis. Jis pasistengė, kad dvi paskutinės spalio savaitės būtų laisvos, todėl koreguodamas grafikus elgtųsi nesąžiningai kitų bylininkų atžvilgiu. Ponas Figas pareiškė ieškinį („kaip įmanoma rėksmingiau“) ir turėjo užtektinai laiko pasiruošti teismui. Ką gi, susipažinkite su „reaktyviniu nagrinėjimu“.

Siraitas nepagailėjo priekaištų Džeriui Alisandrui, bet jam pasišalinti leido. Pagal procedūrines taisykles prašymai pasitraukti iš bylos beveik visuomet būdavo patenkinami. Teisėjas pridūrė, esą net ir be pono Alisandro pagalbos ieškovė Airisė Klopek vis vien liks apsirūpinusi kompetentingu teisiniu atstovavimu. Frazė „kompetentingas atstovavimas“ skambėjo diskutuotinai, tačiau Siraitas pasielgė kilniaširdiškai ir nė žodeliu neužsiminė, kad federalinio teismo procesuose ponas Figas, ponas Finlis ir ponas Zinkas neturėjo visiškai jokios patirties.

Volis tegalėjo rinktis vienintelę išeitį: pateikti prašymą nebenagrinėti nei Klopek ieškinio, nei likusių septynių. Aukso puodas slydo iš rankų, nervai baudėsi pakrikti, bet kad ir kokias kančias kurstė bylos nutraukimas, plaukai šiaušdavosi vien pagalvojus, kaip reikėtų mažne vienam, su nepakeliama tūkstančių „Krayoxx“ aukų našta, įžengti į Siraito teismo salę ir dalyvauti procese, kurio vengė net iškilieji advokatai. Ne, sere. Drauge su kitais jis paprasčiausiai mėgino ištrūkti iš spąstų. Oskaras nurodė pirmiausia perspėti klientus. Deivido nuomone, prieš atsisakant bylų, iš pradžių derėjo gauti ieškovų sutikimą. Volis be didelio entuziazmo pritarė abiem, bet neprisivertė informuoti klientų, kad traukiasi, praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai pasiuntė džiaugsmingus laiškus ir faktiškai kiekvienam prižadėjo po 2 milijonus dolerių.

Jis ėmė svarstyti, kaip pameluoti. Airisei ir kitiems ketino priburti, esą „Varrick“ pastangomis federalinis teismas nusikratė ieškiniais, todėl advokatai ruošėsi kreiptis į valstijos teismą, tad procedūros užsitęs, ir taip toliau. Voliui reikėjo kelis mėnesius atsipūsti, pavilkinti laiką, prileisti miglos, dėl gaišos apkaltinti blogąją stambiąją „Varrick Laboratories“ korporaciją. Tegu nusėda dulkės. Tegul išblėsta svajonės apie greitą pralobimą. Maždaug po metų jis sukurps naują pasakėlę, ir vėliau nelemti reikalai pasimirš.

Barbendamas per klaviatūrą Volis parašė prašymą ir ilgam įsispigino į ekraną. Užsirakinęs duris ir nusiavęs batus, spustelėjo mygtuką „siųsti“ ir tarė sudie savo turtui.

Jam knietėjo išgerti. Panirti į užmarštį. Vienui vienas, skurdesnis nei bet kada anksčiau, likęs be svajonių, tačiau su išaugusiomis skolomis, Volis galų gale palūžo ir pravirko.

35 SKYRIUS

Ei, ei, neskubėkit, tarė ponia Karos. Staigus ir griežtas atsakymas į eilinį, Volio manymu, prašymą nutraukti bylą apstulbino. Ji pranešė, kad klientas primygtinai reikalauja proceso. Skrupulingai nupasakojo, kokį srautą blogų spaudos atsiliepimų „Varrick Labs“ turėjo iškęsti, — nemažą jų dalį įžiebė ieškovų advokatai, — ir pridėjo trijų colių storio aplanką, pilną straipsnių iš visos šalies laikraščių. Kiekvieną istoriją išpūsdavo skardžiabalsiai advokatai (įskaitant Volį), kurie plakė korporaciją ir paleidę gerkles ragino atseikėti milijonus. Argi būtų sąžininga, jeigu tie patys teisininkai paspruktų nė žodeliu neatsiprašę bendrovės?

Jos klientas troško ne atsiprašymo, o teisingumo. Siekė nešališko prisiekusiųjų teismo. „Varrick Labs“ kovos nepradėjo, bet planavo ją užbaigti.

Atsaką ponia Karos papildė savo prašymu, vienu iš tų, su kuriais „Finlio & Figo“ kontora niekada nebuvo susidūrusi. Gąsdino vien jo pavadinimas — „Prašymas dėl sankcijų, remiantis taisykle Nr. 11“, — bet dar didesnį siaubą kėlė pagrindinė mintis, galėjusi Volį nutrenkti atgal į reabilitacijos kliniką, Deividą grąžinti į „Rogano Rotbergo“ firmą, Oskarą priversti išeiti į ankstyvą skurdžią pensiją. Ponia Karos gana įtikinamai aiškino, esą jeigu teismas patenkintų ieškovų norą nutraukti bylą, tai reikštų, kad ji nerimta. Apie bevertes faktines ieškinio aplinkybes liudijo advokatų pastangos jo nusikratyti. Net ir stokodami pagrindo, prieš devynis mėnesius jie padavė „Varrick“ į teismą, tad kompanijai beliko energingai gintis. Federalinio civilinio proceso vienuoliktoji tvarkos taisyklė teigė, kad atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.

Ponia Karos neslėpė, kad skaitiklis tebesisuka visu pajėgumu, o savo gynybai „Varrick Labs“ jau išeikvojo apytikriai 18 milijonų dolerių, o maždaug 9 iš jų skyrė Klopek bylai. Suma, be abejo, milžiniška, bet ji paskubėjo priminti, kad ieškovai buvo užsiprašę 100 milijonų. Atsižvelgiant į kolektyvinių žalų išieškojimams įprastus niuansus ir nuolatinį, įvairiais aspektais patiriamą spaudimą, kompanijai būtina bet kokia kaina laimėti pirmąjį procesą. Įstatymas neįpareigoja bylos šalies samdytis pigiausius advokatus arba tartis dėl sandėrio. Žinodami, kiek daug pastatyta ant kortos, bendrovės vadovai išmintingai pasirinko juridinę firmą, nuo seno garsėjančią pergalėmis teismo salėse.

Ji daugelyje puslapių nuodugniai dėstė apie kitas nerimtas bylas, per kurias federaliniai teisėjai nusižengimais apkaltindavo amoralius advokatus, reiškusius kvailus, nieko nevertus ieškinius — porą sykių savo šventovėje taip elgėsi ir gerbiamasis Haris L. Siraitas.

Vienuoliktoji taisyklė skelbė, kad sankcijų įsipareigojimus — jei tik juos patvirtindavo teismas — lygiomis dalimis prisiimdavo advokatai ir jų klientai.

— Airise, žinai naujieną? Tu skolinga keturis su puse milijono, — sau burbtelėjo Deividas, slegiančią dieną, vieną iš daugybės, vildamasis rasti bent kokią pralinksmėti skatinančią smulkmeną.

Iš pradžių raštą perskaitė, ir kai pagaliau atsitraukė nuo dokumento, jo sprandas jau žliaugė prakaitu. Nadina Karos su savo nedidele armija, tarnaujančia „Rogano Rotbergo“ firmoje, parengė prašymą greičiau nei per keturiasdešimt aštuonias valandas; Deividas mintyse kuo puikiausiai įsivaizdavo, kaip jauni eiliniai dirba kiaurą naktį ir miega užsikniaubę ant rašomųjų stalų.

Susipažinęs su rašto turiniu, Volis tyliai apleido kontorą ir likusią dienos dalį jo niekas nebematė. Ponios Karos prašymą išnagrinėjęs Oskaras nuvilko kojas iki sofutės savo rakinamame kabinete, nusispyrė batus, atsigulė ir ranka prisidengė akis. Po kelių minučių pats atrodė kaip negyvas ir, tiesą sakant, meldė mirties.

Advokatas Bartas Šo pragyvenimui užsidirbdavo kitiems teisininkams keldamas bylas, kuriose juos kaltindavo profesiniu aplaidumu. Perpildytoje rinkoje rado savo nišelę, tačiau tarp advokatų tapo pariju. Kolegų rate draugų turėjo mažai, bet dėl to tiktai džiaugėsi. Jis buvo sumanus, talentingas ir agresyvus, kaip tik toks žmogus, kuriam „Varrick“ galėjo patikėti iš pažiūros įtartiną, bet etikos normų nepažeidžiančią užduotį.

Keletą kartų telefonu pabendravęs su Džude Bek, Nikolo Volkerio bendre iš „Varrick“ juridinio skyriaus, Šo sutiko su slapto atstovavimo sąlygomis. Kompanija paklos 25 000 dolerių negrąžintiną avansą, mokės valandinį 600 dolerių atlygį. Ir leis pasilaikyti honorarus, gautus iš potencialių, su nekompetencija susijusių bylų.

Visų pirma jis paskambino Airisei Klopek, kuri, likus mėnesiui iki proceso, tai nugrimzdavo, tai išnirdavo iš dvasinės būsenos, tik miglotai primenančios emocinį stabilumą. Ji nenorėjo kalbėti su nepažįstamu teisininku, bet prisipažino besigailinti, kad susidėjo su „tuo kitu“. Ir tada netikėtai išjungė telefoną. Valandėlę palaukęs Šo vėl surinko numerį. Išgirdo budrų „alio“ ir negaišdamas laiko prabilo apie reikalus:

— Ar žinote, kad jūsų pasamdytas advokatas bando nutraukti bylą? — Airisė nesugebėjo iš karto atsakyti, todėl jis pratęsė: — Ponia Klopek, aš esu teisininkas Bartas Šo ir atstovauju kitų advokatų apgautiems žmonėms. Teikiu ieškinius dėl profesinio aplaidumo. Tik tuo ir užsiimu. Volis Figas mėgina nusipurtyti jūsiške byla. Manau, galėtumėte jį paduoti į teismą. Ponas Figas apsidraudęs dėl galimų nekompetencijos atvejų, todėl jūs veikiausiai gautumėte piniginę kompensaciją.

— Man teko kažkur apie tai girdėti, — tyliai atsiliepė ji.

Savo veiklos sritį Šo išmanė ir kitas dešimt minučių kalbėjo nesusičiaupdamas. Papasakojo apie prašymą nutraukti bylą, apie Volio pastangas atsiriboti ne vien nuo ponios Klopek, bet ir nuo kitų septynių ieškinių.

— Bet jis davė žodį, kad man sumokės milijoną dolerių, — pagaliau įsiterpė Airisė.

— Davė žodį?

— O, taip.

— Elgėsi itin neetiškai, nors aš abejoju, ar etika poną Figą apskritai jaudina.

— Aha, jis gana suktas.

— Kaip konkrečiai jums pažadėjo milijoną?

— Raštu, prie mano virtuvės stalo, kai mudu pirmą kartą susitikome.

— Kaip, kaip? Raštu?

— Prieš kokią savaitę Figas pranešė, kad šalys tuojau sudarys sandėrį dėl 2 milijonų, gerokai didesnės sumos nei man žadėta. Jo laišką turiu namuose. Kas nutiko deryboms? Kuo, sakėt, esate vardu?

Šo ištisą valandą neleido jai pasišalinti nuo telefono ir pokalbį abu užbaigė išsekę. Antroji eilėje buvo Milė Marin, kuri, neapkvaitusi nuo medikamentų, esmę perprato kur kas greičiau negu vargšė Airisė. Apie žlugusį susitarimo planą ir mėginimus nutraukti bylą ji nieko nežinojo, o su Volių nebendravo jau kelias savaites. Ją, kaip ir Airisę, juristas įtikino susitvardyti ir nepulti tučtuojau skambinti ponui Figui. Pašnekesio ir įvykių eigos sugluminta Milė pasakė, kad jai reikia laiko viskam apmąstyti.

Tuo metu Adamas Grandas suteikti atokvėpio neprašė. Jis kaipmat ėmė plūsti Volį. Kodėl tas šliužas siekė nutraukti bylą, nieko jam nepranešęs? Kiek girdėjo, kompanija buvo besutinkanti mokėti 2 milijonus dolerių. Po velnių, taip, Grandas pasirengęs priremti Figą.

— Kokia suma jis apsidraudęs nuo profesinio aplaidumo?

— Standartiniame polise paprastai figūruoja 5 milijonai, bet variantų pasitaiko įvairių, — atsakė Šo. — Neilgai trukus išsiaiškinsime.

Penktasis firmos pasitarimas įvyko ketvirtadienio vakarą, jau sutemus, bet Rošelė susirinkime nedalyvavo. Ji jautė neištversianti papildomų blogų naujienų, be to, šiuo apgailėtinu atveju negalėjo suteikti jokios pagalbos.

Popiet gautas Barto Šo laiškas gulėjo viduryje stalo. Pranešęs, kad konsultavosi „su šešiais jūsų klientais, kurie bylinėjasi dėl „Krayoxx“, įskaitant ponia Airisę Klopek“, jis prisipažino nenusisamdęs nė vienam iš šešetuko. Kol kas. Visi lūkuriavo norėdami pažiūrėti, kaip klostysis bylų eiga. Tačiau jam, Bartui Šo, didžiai kėlė nerimą „Finlio & Figo“ siekiai atsikratyti ieškiniais, prieš tai neperspėjus klientų.

Toks elgesys tolygus profesinės etikos pažeidimui. Jis išdrožė firmai pamokslą, kurį dėstė manieringu, bet aiškiu stiliumi, užkabindamas pačias įvairiausias temas: (1) pareigą uoliai ginti klientų interesus; (2) prievolę supažindinti klientus su naujienomis; (3) neetišką mokestį už naujų klientų paiešką; (4) palankių rezultatų garantijas, skatinant klientą pasirašyti sutartį su advokatu, ir panašiai. Šo griežtai įspėjo, kad pasikartojančio amoralaus jų elgesio atvejai gali privesti prie nemalonaus bylinėjimosi.

Oskaras su Volių išgyveno galybę kaltinimų dėl neetiškos elgsenos, todėl jiems baimės įvarė ne tiek pareikšti įtarimai, kiek esminė žinios mintis, esą dėl mėginimų nutraukti bylą firma akimoju bus apkaltinta profesiniu aplaidumu. Deividui susirūpinimą kėlė kiekvienas laiško žodis.

Jie sėdėjo prie stalo prislėgti ir sugniuždyti. Neskambėjo nei keiksmai, nei riksmai. Deividas žinojo, kad partneriai pasiriejo prieš jam atvažiuojant į kontorą.

Jokios išeities nematyti. Atsikračius Airisės Klopek ieškiniu, ponia Karos griebsis jų kastracijos, pareikalaus sankcijų ir Siraitas advokatės norą patenkins. Tuomet firmai grės milijoninės baudos. Bėdų pridarys ir sukčius Šo, kuris nutemps trijulę į teismą dėl parodytos nekompetencijos ir artimiausius dvejus metus visus murkdys purve.

Tačiau jei atsiims prašymą nutraukti bylą, jų lauks procesas, kuris įvyks vos už dvidešimt penkių dienų.

Volis bloknote keverzojo kringelius tartum apsvaigęs nuo didžiulės vaistų dozės. Daugiausia kalbėjo Oskaras:

— Arba numojame ranka į savo pareikštus ieškinius ir susitaikome su finansine pražūtimi, arba po trijų savaičių, skaičiuojant nuo pirmadienio, žygiuojame į federalinio teismo salę ir prisiekusiųjų akivaizdoje nagrinėjame bylą, kurios nesiimtų joks sveiką protą išsaugojęs advokatas — mes nesugebame rasti ekspertų, pateikti užtikrintų, kompanijos atsakomybę liudijančių faktų, patys atstovaujame klientei, kuri elgiasi kaip pusprotė arba būna apspangusi ir kurios velionis vyras faktiškai save nuvarė į kapus valgydamas, privalome grumtis su pulku kvalifikuotų teisininkų, gaunančių puikius atlyginimus, galinčių naudotis neribotu biudžetu ir pasitelkti specialistus iš geriausių šalies ligoninių, be kita ko, teisėjas akivaizdžiai palaiko priešininkus, o mums jaučia antipatiją, nes mano esant nepatyrusius, nekompetentingus ir... kas dar? Deividai, ko aš nepaminėjau?

— Bylinėjimosi išlaidoms neturime pinigų. — Bendradarbis atsiliepė vien tam, kad užbaigtų sąrašą.

— Teisingai. Velniškai šaunus darbelis, Voli. Kaip tu nuolat kartodavai, tie kolektyvinių žalų ieškiniai — tikra aukso gysla.

— Susimildamas, Oskarai, — maldingai pralemeno jaunesnysis partneris, — palik mane ramybėje. Aš prisiimu visą atsakomybę. Taip, esu kaltas. Išvanok man kailį, jei taip nori, bet savo diskusijas nukreipkime į produktyvias temas, gerai?

— Nuostabu. Koks tavo planas? Apstulbink mus dar kartelį.

— Kadangi neturime iš ko rinktis, teks kautis, — lėtai ir kimiai atsakė Volis. — Pasistengsime sukrapštyti šiek tiek įrodymų. Keliausime į teismą ir grumsimės iš visų jėgų, o pralošę informuosime klientus ir tą padugnę Šo, kad dalyvavome puikiame mūšyje. Per kiekvieną procesą vieni pasiekia pergalę, kiti pralaimi. Mums, be abejo, išspardys pasturgalius, bet man mieliau išeiti iš teismo salės pakelta galva nei spręsti klausimus dėl sankcijų ir kaltinimų profesiniu aplaidumu.

— Ar federaliniame teisme kada nors esi stovėjęs prieš prisiekusiuosius?

— Ne, o tu?

— Ne, — atsiliepė Oskaras ir pažvelgė į Deividą. O tu?

— Ne.

— Taip ir maniau. Trys juokdariai įkėblins į teismo salę atsivesdami žavingąją Airisę Klopek ir visiškai nenutuokdami, kaip elgtis. Sakai, sukrapštysime įrodymų? Gal mus apšviestum nuodugniau?

Volis piktai į jį dėbtelėjo ir atsakė:

— Pabandysime rasti kelis ekspertus, kardiologą ir galbūt farmakologą. Aplinkui netrūksta specialistų, už atlygį pasirengusių pripliurpti bet ko. Sumokėsime porelei, nutempsime į liudytojų vietą ir imsime karštai melstis, kad jie išgyventų.

— Iš tųdviejų neliks šlapios vietos, nes tegalėsime nusisamdyti šarlatanus.

— Sutinku, tačiau mes bent jau mėginsime. Ir nespruksime iš kautynių lauko.

— Kiek jie kainuos?

Volis atsigręžė į Deividą, kuris tarė:

— Šiandien popiet bendravau su daktaru Borzovu, tyrusiu mūsų klientus. Atsijojimo procedūroms taip netikėtai nutrūkus, jis grįžo į Atlantą. Kaip man tvirtino, Klopek byloje gal ir liudytų už... hmm, regis, paminėjo septyniasdešimt penkių tūkstančių honorarą. Deja, kalba su labai ryškiu akcentu.

— Septyniasdešimt penkių tūkstančių, — pakartojo Oskaras. — Ir tu nė nesi tikras, ar teisingai išgirdai?

— Jis kilęs iš Rusijos ir angliškai šneka ne itin sklandžiai, o tai praverstų per teismo procesą, nes mums, ko gero, derėtų supainioti prisiekusiuosius.

— Atleisk, bet man neaišku, kur lenki.

— Nadina Karos, žinoma, per kryžminę apklausą vyruką sutaršys. Jei prisiekusieji įsisąmonins, koks jis apgailėtinas, mūsų byla dar labiau išsikvėps. Bet jeigu nesupras daktaro Borzovo ir pajus abejones, galbūt, tiktai galbūt, mes patirsime menkesnę žalą.

— Šito moko Harvarde?

— Jei atvirai, jau nebepamenu, ko mane mokė Harvarde.

— Kaipgi tapai teismo procesų ekspertu?

— Joks aš ne ekspertas, bet daug skaitau ir žiūriu „Perio Meisono“ serialo pakartojimus. Mažylė Ema prastai miega, todėl naktimis slankioju po namus.

— Man labai palengvėjo.

— Jei nusišypsos sėkmė, — įsiterpė Volis, — tariamą farmakologą nusisamdysime už kokius dvidešimt penkis tūkstančius. Bus ir kitokių išlaidų, bet žmonės iš „Rogano Rotbergo“ firmos nė nesiruošė veltis į rimtas pjautynes.

— Ir dabar žinome kodėl, — atsakė Oskaras. — Jie nori teismo. Kuo greičiau. Trokšta teisingumo. Žaibiško, nedviprasmiško nuosprendžio, kurį galėtų apskelbti pasauliui. Jūs, bičiuliai, įkliuvote į jų spąstus. „Varrick“ prakalbo apie susitarimą, o kolektyvinių žalų išieškotojai ėmė pirkti naujus reaktyvinius lėktuvus. Priešininkai tempė gumą ir, kai iki pirmojo proceso beliko mėnesis, mums iš po kojų išmušė tvirtą pagrindą. Tavo draugužiai iš „Zelo & Poterio“ spruko pro užpakalines duris, tuo metu mes atsidūrėme ant bankroto slenksčio.

— Oskarai, apie tai jau šnekėjomės, — tvirtai pareiškė Volis.

Per pusę minutės užtrukusią pertraukėlę įtampa kiek atlėgo. Jaunesnysis partneris ramiu balsu ištarė:

— Mūsų pastatas vertas 300 000 dolerių, skolos uodega paskui jį nesivelka. Važiuokime į banką, įkeiskime namą už 200 000 dolerių kreditą ir traukime ieškoti ekspertų.

— Nujaučiau, ką pasiūlysi, — atsiliepė Oskaras. — Jau iššvaistėme apsčiai pinigų, tad kam reikia į balą mesti papildomas sumas?

— Baik, Oskarai. Bylinėjimosi reikalus išmanai geriau už mane, nors ir ne puikiai...

— Čia tu teisus.

— Bet mes negalime paprasčiausiai ateiti į teismo salę, pradėti bylos nagrinėjimą, atsirinkti prisiekusiuosius ir mauti slėptis, vos tiktai Nadina į mus paleis šūvius iš savo patrankų. Proceso nė nesulauksime, jeigu neapsirūpinsime pora ekspertų. Mūsų aplaidumą parodytų vien jų stygius.

Deividas jam ištiesė pagalbos ranką.

— Kertu lažybų, kad teismo salėje sėdės ir Šo, kuris nuo mūsų nenuleis akių.

— Būtent, — sutiko Volis. — Jei nepabandysime sukurpti normalios bylos, Siraitas gali nuspręsti, kad ji nerimta, ir mus nubausti sankcijomis. Gal mano žodžiai nuskambės keistokai, bet jei dabar išleisime šiek tiek pinigų, vėliau jų sutaupysime visą krūvą.

Oskaras atsiduso, už pakaušio sunėrė rankas.

— Kas per beprotybė. Visiška beprotybė.

Volis su Deividu jam pritarė.

Jaunesnysis „F & F“ partneris atsiėmė prašymą nutraukti bylas ir dėl visa ko dokumento kopijas nusiuntė Bartui Šo. Nadina Karos anuliavo savo atsaką ir prašymą pritaikyti sankcijas pagal vienuoliktąją taisyklę. Teisėjui Siraitui patenkinus abiejų norus, „Finlio & Figo“ firma-butikas lengviau atsikvėpė. Trys advokatai trumpam pabėgo nuo jos pabūklo taikiklio.

Įvertinęs finansinę firmos padėtį bankas visgi nesiryžo suteikti paskolos, nors advokatai ir ketino įkeisti kontoros pastatą. Nežinant žmonai, Deividas asmeniškai garantavo kredito grąžinimą; savo parašus padėjo ir abu partneriai. Galėdama naudotis 200 000 dolerių firma įjungė aukštesnę pavarą, tačiau reikalus painiojo aplinkybė, kad nė vienas tiksliai nenutuokė, kokių veiksmų reikėtų griebtis.

Teisėjas Siraitas su pagalbininkais tikrino bylos eigą kiekvieną dieną, apimtas stiprėjančio nerimo. Pirmadienį, spalio 3-ią, visus advokatus pasikvietė į neoficialų posėdį. Kai atvykėliai susibūrė jo kabinete, garbusis teisėjas pirmiausia griežtai paskelbė, kad procesas prasidės po dviejų savaičių ir datos nepakeis jokios aplinkybės. Abi šalys pranešė pasirengusios teismui.

— Ekspertus nusisamdėte? — paklausė jis Volio.

— Taip, sere.

— Kada ketinate pasidalyti informacija su manimi ir kita šalimi? Jūs vėluojate ištisus mėnesius.

— Taip, teisėjau, deja, mūsų grafiką išderino keli netikėti įvykiai, — žavingai, kaip tikras gudročius paaiškino Volis.

— Kas jūsų kardiologas? — iš priešingos stalo pusės mestelėjo Nadina Karos.

— Daktaras Igoris Borzovas, — užtikrintai, tarytum kalbėdamas apie iškiliausią širdies specialistą visame pasaulyje, pareiškė Volis. Nadina nei krūptelėjo, nei nusišypsojo.

— Kada jis galėtų atvykti į apklausą? — pasidomėjo Siraitas.

— Bet kada, — atsakė Volis.

Jokių problemų. Bėda ta, kad Borzovas net už 75 000 dolerių atlygį niekaip neapsisprendė, ar jam verta žaisti su ugnimi.

— Apklausti daktarą Borzovą mums nebūtina, — gana atsainiai tarė ponia Karos.

Kitaip sakant, aš žinau, kad susiradote šundaktarį, man nereikia iš anksto kvosti jūsų liudytojo, nes jį sumaitosiu priešais prisiekusiuosius. Sprendimą priėmė spontaniškai, nesikreipdama į savo pakalikus, dvidešimt keturias valandas nesvarstydama, kaip derėtų elgtis. Tos moters šaltumas stačiai šiurpino.

— Farmakologą turite? — paklausė ji.

— Taip, — pamelavo Volis. — Daktarą Herbertą Tredgilą.

Su minėtu asmeniu bendravo, bet kol kas dėl nieko nesusitarė. Deividas pavardę išgirdo iš Vorlio, „Zelo & Poterio“ firmoje dirbančio bičiulio, anot kurio, „tas pusgalvis už šlamančiuosius pasakytų bet ką“. Vis dėlto jį prisivilioti sekėsi sunkiai. Tredgilas prašė 50 000 dolerių, kaip kompensaciją už pažeminimą, kurį neabejotinai išgyvens viešame teisme.

— Jo parodymų mums taip pat neprireiks.

Nežymus Nadinos Karos mostas išsakė tūkstantį žodžių. Lengva auka lemta tapti ir daktarui Tredgilui.

Posėdžiui pasibaigus, Deividas nusitempė partnerius į teismo salę, įrengtą penkioliktame Dirkseno pastato aukšte. Pasak federalinės justicijos tinklalapio, ten prasidėjo svarbus procesas. Ieškovai iškėlė civilinę bylą dėl septyniolikmečio moksleivio, kuris akimirksniu žuvo, kai į jo automobilio šoną trenkėsi vilkikas, įsiveržęs į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Sunkiasvorė transporto priemonė priklausė kitos valstijos kompanijai, štai kodėl ieškiniu užsiėmė federalinė teisėtvarka.

Nė vienam „Finlio & Figo“ darbuotojui neteko nagrinėti bylų federaliniame teisme, todėl Deividas buvo tikras, kad jiems bent vertėtų susipažinti su tokių procesų eiga.

36 SKYRIUS

Likus penkioms dienoms iki teismo, Siraitas iškvietė abiejų šalių advokatus į paskutinį pasitarimą. Deivido pastangomis trys juokdariai stebėtinai priminė profesionalų komandą. Jis primygtinai paprašė, kad visi dėvėtų tamsias eilutes ir baltus marškinius, ryšėtų akies nerėžiančius kaklaraiščius ir avėtų juodus batus. Oskarui dėl to nekilo jokių sunkumų, nes jis, nors ir dirbdamas gatvėse, rengdavosi kaip tikras teisininkas. Deividas priprato vilkėti tokius drabužius plušėdamas „Rogano Rotbergo“ firmoje, todėl savo spintą iki šiol buvo užkimšęs prabangiais kostiumais. Tačiau jaunesnysis „F & F“ partneris į reikalavimą reagavo kaip į iššūkį. Deividas surado kainų smarkiai neužsikėlusią vyriškų drabužių parduotuvę, vėliau pagelbėjo Voliui išsirinkti prekes ir pakontroliavo matavimosi procedūras. Per kankinantį išbandymą kolega burbleno ir niurzgėjo, o pamatęs, jog reikės mokėti 1400 dolerių, vos nespruko laukan. Galiausiai išsitraukė kreditinę kortelę ir drauge su Deividu sulaikė kvapą laukdamas, kol pardavėjas ją nuskenuos. Atsiskaitę jiedu stvėrė maišelius su marškiniais, kaklaraiščiais, juodais, suvarstomais, sparno formos detale padailintais batais ir smuko iš parduotuvės.

Kitoje salės pusėje „Prada“ apdaru pasipuošusią Nadiną Karos supo pustuzinis jos skalikų, kurie, išsipustę „Zegna“ ir „Armani“ kostiumais, panėšėjo į modelius iš blizgiųjų žurnalų.

Siraitas neišsižadėjo savo įpročio ir galimų prisiekusiųjų sąrašo kol kas nebuvo pateikęs. Kiti teisėjai juos paskelbdavo gerokai anksčiau nei prasidėdavo procesas, prieš savaites, ir taip neišvengiamai sukurstydavo karštligišką tyrimą, kurį atlikdavo gerai apmokami abiejų šalių konsultantai. Kuo byla būdavo svarbesnė, tuo daugiau pinigų ieškovai ir atsakovai švaistydavo nagrinėdami potencialių prisiekusiųjų biografijas. Siraitas bjaurėjosi miglotais manevrais. Prieš daugelį metų vienoje iš jo bylų kilo įtarimų, kad sekliai mėgino užmegzti nederamus kontaktus. Numatomi prisiekusieji skundėsi, esą juos stebėjo, sekiojo, fotografavo ir netgi kalbino saldžiabalsiai, pernelyg išsamiai apie kiekvieną iš jų informuoti nepažįstamieji.

Teisėjui oficialiai pradėjus susirinkimą, jo sekretorius padavė sąrašų kopijas Oskarui ir Nadinai Karos. Šešiasdešimties žmonių būrį preliminariai atrinko Siraito pavaldiniai, privalėję atmesti tuos, kurie (1) vartojo arba kada nors gėrė „Krayoxx“ ar kitus cholesterolio kiekį mažinančius vaistus; (2) turėjo šeimos narį, giminaitį ar draugą, vartojantį arba kada nors gėrusį „Krayoxx“; (3) kada nors samdėsi advokatą, bent nežymiai susijusį su dabartiniu procesu; (4) dalyvavo bylose, iškeltose dėl tariamai kenksmingų medikamentų arba produktų; (5) laikraščiuose ar žurnaluose skaitė straipsnius apie „Krayoxx“ ir bylinėjimosi aplinkybes. Keturi klausimyno puslapiai aprėpė kitas sritis, dėl kurių potencialų prisiekusįjį būtų galima pripažinti netinkamu.

Per artimiausias penkias dienas „Rogano Rotbergo“ firma išleis 500 000 dolerių knaisiodamasi po kandidatų praeitį. O per teismą brangiai apmokami jos konsultantai išsibarstys po salę ir seks, kaip prisiekusieji reaguoja į liudijimus. „Finlio & Figo“ konsultantė užsiprašė 25 000 dolerių ir sutiko prisijungti tik tada, kai kovas teisme užbaigs kita ją pasamdžiusi firma. Kartu su savo bendradarbiais pasistengs kaip įmanoma nuodugniau patikrinti biografinius faktus, sudarys pavyzdinio prisiekusiojo portretą ir asmeniškai stebės atrankos procedūrą. Konsuela — toks buvo jos vardas — veikiai suvokė niekada anksčiau nedirbusi su tokiais nepatyrusiais advokatais.

Trijulė turėjo ištverti nemalonų, nervingą procesą, kol apsisprendė, kad Oskaras atliks vyriausiojo advokato vaidmenį ir teismo salėje vaikščios daugiausiai iš visų. Volis dalins patarimus, rašysis pastabas, vykdys užduotis, už kurias atsakingas vado pavaduotojas, nors nė vienas nenutuokė, ką konkrečiai jam teks daryti. Deividas susitelks į tyrimą, titanišką darbą, nes federaliniame teisme jie dalyvaus pirmą kartą ir išnagrinėti reikėjo kiekvieną smulkmeną. Per susirinkimus Deividas pasitelkė aibę strateginių, nemažai energijos pareikalavusių manevrų, kol nustatė, kad paskutinį kartą Oskaras stovėjo prisiekusiųjų akiratyje prieš aštuonerius metus ir pralaimėjo eilinę bylą, kurios dalyviai aiškinosi, kas iš vairuotojų sukėlė avariją įvažiavęs į sankryžą, kai užsižiebė raudonas šviesoforo signalas. Volio stažas buvo dar kuklesnis — vienas iš jo klientų slystelėjo „Wallmart“ parduotuvėje ir pargriuvo, todėl iškėlė bylą, bet prisiekusieji užtruko vos penkiolika minučių, kol priėmė sprendimą atsakovo naudai; prastai baigėsi ir kitas atvejis, kone pamiršta autoavarija Vilmeto kaimelyje.

Surėmę ragus dėl strategijos, partneriai kreipėsi į Deividą, vienintelį, kuris galėjo ištiesti pagalbos ranką. Nors mintis, kad jo balsas tapo lemiamu, jaunajam bendradarbiui kurstė sąmyšį.

Kai sekretorius įteikė sąrašus, Siraitas išdrožtu rūsčiu pamokslu prigrasino palikti prisiekusiuosius ramybėje. Paskelbė, esą pirmadienio rytą, sulaukęs kandidatų, ištardys juos apie galimus nederamus kontaktus. Paklaus, ar tuos žmones buvo apėmęs pojūtis, tarsi kažkas kiša nosį į jų gyvenimą, domisi biografijos faktais. Ar juos sekiojo, fotografavo? Teisėją didžiai nuliūdintų bet koks prasižengimas.

— Iki šiol negavau pareiškimų dėl Doberto standarto taisyklės, — pridūrė jis, — vadinasi, niekas iš jūsų neketina kvestionuoti kitos šalies ekspertų. Ar aš teisus?

Nei Oskaras, nei Volis nežinojo apie Doberto taisyklę, nors ši egzistavo daugelį metų. Ji kiekvienai šaliai suteikdavo galimybę pareikalauti, kad teismas nepriimtų priešininkų ekspertų liudijimo. Per federalinį bylų nagrinėjimą standartinės procedūros laikydavosi maždaug pusė iš visų valstijų. Deividui teko su ja susidurti prieš dešimt dienų, kai stebėjo gretimoje salėje vykstantį procesą. Skubiai patyrinėjęs faktinę medžiagą jis perprato, kad Nadina Karos be vargo nušalintų ieškovų ekspertus dar nė neprasidėjus teismui. Advokatės nenoras remtis Doberto standartu bylojo tik apie vieną dalyką — minėtus specialistus jai magėjo pamatyti liudytojų vietoje ir sumalti į miltus.

Kai Deividas savo partneriams išaiškino taisyklės esmę, visi trys nutarė nekibti prie „Varrick“ ekspertų. Sprendimą motyvavo paprastai, kaip ir Nadina, tačiau jam įtaką padarė atvirkštinė priežastis. Gynybos advokatė subūrė tokius kvalifikuotus ir patyrusius specialistus, jog prašymas dėl nušalinimo nebūtų davęs jokios naudos.

— Taip, garbusis teisėjau, — atsakė ji.

— Taip, — patvirtino Oskaras.

— Įvykių eiga gan neįprasta, antra vertus, papildomas darbas man nebūtinas. — Siraitas pervertė popieriaus lapus ir kažką sušnibždėjo sekretoriui: — Neišnagrinėtų prašymų nematau, tad mums belieka pradėti teismą. Prisiekusieji atvyks pirmadienį, 8.30 ryto, o mes kibsime į darbą 9.00. Pastabų bus?

Advokatai nepratarė nė žodžio.

— Labai gerai. Abi šalis norėčiau pagirti už produktyvius informacijos mainus ir puikų bendradarbiavimą. Aš pasirengęs vadovauti sąžiningam ir sparčiam procesui. Posėdis baigtas.

„Finlio & Figo“ komanda skubiai griebė savo aplankus su dokumentais ir pasišalino iš salės. Išeidamas Deividas pabandė įsivaizduoti, kaip ji atrodys po penkių dienų, kai čia susiburs šešiasdešimt potencialių, dirgliai nusiteikusių prisiekusiųjų, kitiems kolektyvinių žalų išieškotojams dirbantys, kraujo praliejimo laukiantys šnipai, reporteriai, akcijų analitikai, į minią mėginantys įsilieti ir atidžiai prisiekusiuosius sekantys abiejų šalių konsultantai, pasipūtę „Varrick“ bosai ir įprasti teismo procesų žiūrovai. Dėl skrandyje užsiveržusio mazgo jam sunkiai sekėsi alsuoti.

„Pasistenk išgyventi, — sau kartojo Deividas. — Tu esi vos trisdešimt dvejų metų. Tavo karjera nesužlugs.“

Koridoriuje jis pasiūlė kolegoms išsiskirstyti ir kelias valandas paaukoti kitiems teismams, tačiau Oskaras su Volių tetroško nešdintis laukan. Taigi „F & F“ bendradarbis užsiėmė tuo, ką veikė paskutines dvi savaites — įslinko į vieną iš salių, kurioje tvyrojo įtampos atmosfera, ir atsisėdo per tris eiles nuo advokatų.

Kuo daugiau Deividas stebėjo procesus, tuo labiau jį kerėjo bylų nagrinėjimo menas.

37 SKYRIUS

Klopek prieš „Varrick Labs“ byloje pirmoji krizė kilo, ieškovei nesugebėjus pasirodyti teisme. Siraitas išklausė žinią savo kabinete ir nė kiek neapsidžiaugė. Volis bandė paaiškinti, kad Airisę vidurnaktį skubiai išgabeno į ligoninę, nes jai pritrūko oro, be to, moteriškę ėmė kamuoti hiperventiliacija, dilgėlinė ir pora kitokių negalavimų.

Prieš tris valandas, kol „Finlio & Figo“ komanda karštligiškai tarėsi paryčiais įsitaisiusi prie stalo, Voliui į mobilųjį paskambino Bartas Šo, profesinio aplaidumo tyrėjas, kuris grasinosi pareikšti ieškinį, jeigu jie nuspręs į „Krayoxx“ bylas pažiūrėti pro pirštus. Regis, Klintas, Airisės sūnus, aptiko advokato numerį ir su juo susisiekęs pranešė, kad greitoji pagalba išvežė motiną į ligoninę, todėl ji negalės dalyvauti teismo posėdyje. Klintas skambtelėjo ne tam juristui, taigi Šo viso labo perdavė naujienas. „Vaje, ačiū, avigalvi“, nutraukęs ryšį pasakė Volis.

— Kada išgirdote, jog ponia Klopek atsidūrė ligoninėje? — paklausė teisėjas Siraitas.

— Vos prieš kelias valandas. Savo biure ruošėmės procesui, kai paskambino jos advokatas.

— Jos advokatas? Maniau, jai atstovaujate jūs.

Deividas su Oskaru panūdo nuslysti po stalu. Jaunesniojo partnerio smegenys spėjo taip perkaisti, kad jam teko išgerti porą raminamųjų tablečių. Volis pakėlė akis į lubas mintydamas, kaip ištaisyti apmaudžią klaidą.

— Na, taip, hmm... matot, teisėjau, padėtis ganėtinai sudėtinga. Bet dabar ponia Klopek guli ligoninėje. Per pietų pertrauką ją aplankysiu.

Kitoje stalo pusėje gynybos advokatė nutaisė atsainaus susirūpinimo išraišką. Ji žinojo, kad Bartas Šo užsipuolė „Finlio & Figo“ firmą. Atvirai kalbant, būtent Nadina Karos su bendradarbiais rado Šo ir jį rekomendavo Nikolui Volkerui bei Džudei Bek.

— Taip ir padarykit, pone Figai, — griežtai tarė Siraitas. — Beje, aš norėsiu gauti jos gydytojų ataskaitą. Tuo atveju, jeigu ieškovė nepajėgs liudyti, būsime priversti pasinaudoti filmuota jos apklausos medžiaga.

— Taip, sere.

— Prisiekusiųjų atrankos neatidėsime. Tikiuosi, vėlyvą popietę jų vietose jau sėdės tinkami kandidatai. Taigi ryte pirmasis pasirodysite jūs, pone Figai. Aišku, būtų geriausia, jeigu prieš teismą žodį tartų ieškovė, kuri papasakotų apie mylimą velionį.

Siraitas elgėsi dėmesingai, sufleruodamas jiems, kaip nagrinėti bylą, pagalvojo Volis, bet teisėjo tonas skambėjo globėjiškai.

— Aš pakalbėsiu su medikais, — vėl patikino Volis. — Nieko daugiau prižadėti negaliu.

— Dar kas nors?

Teisininkai pakratė galvomis ir apleido kabinetą. Jie vorele grįžo į salę, kuri per pastarąsias penkiolika minučių kaip reikiant papilnėjo. Kairėje pusėje, už ieškovų atstovų stalo, teismo tvarkdarys ginė šešiasdešimt prisiekusiųjų pailgų minkštasuolių link. Dešinėje sukiojosi, lūkuriavo ir tarpusavyje šnabždėjosi kelios žiūrovų grupės. Užpakalinėje salės dalyje įsitaisė Milė Marin, Adamas Grandas ir Agnesė Šmit, trys iš kitų „Finlio & Figo“ aukų, atvykę iš smalsumo, matyt, ieškantys atsakymų, kodėl taip netikėtai pranyko pažadėti milijono vertės aukso puodai. Trijulei draugiją palaikė Bartas Šo, maitvanagis, parijas, bjauriausias šunsnukis iš visų teisininkų. Priešakyje ketvertuko, nutolęs per dvi eiles, sėdėjo Gudlou Stamas, kuris rūpinosi Polos Finli ištuokos reikalais. Nors paskalų apie rimtus, nuo proceso atsiribojusius teismo advokatus buvo prisiklausęs užtektinai, Stamas domėjosi byla, netgi vylėsi, kad „Finlis & Figas“ sugebės padaryti stebuklą ir išpešti pinigų jo klientei.

Teisėjas Siraitas oficialiai pradėjo susirinkimą ir padėkojo prisiekusiesiems už patriotinės pareigos vykdymą. Glaustai išdėstė bylos esmę, juos supažindino su advokatais ir teismo salės personalu, kuris dalyvaus posėdžiuose — teismo kronikos reportere, tvarkdariais, sekretoriais. Paaiškino, kodėl neatvažiavo Airisė Klopek, ir pristatė Nikolą Volkerį, „Varrick Laboratories“ atstovą juristą.

Tris dešimtmečius išdirbęs teisėju, Haris Siraitas šį tą nutuokė apie prisiekusiųjų atranką. Kaip manė, svarbiausia, kad teisininkai sėdėtų kuo tyliau. Jis turėjo nuosavą, nežymiai vis koreguojamą sąrašą klausimų, be to, juos pateikti leisdavo ir advokatams. Bet daugiausia kalbėdavo pats.

Procesą supaprastino išsamus atsijojimo klausimynas, jau pašalinęs kandidatus, kurie buvo vyresni nei šešiasdešimt penkerių, juos kamavo aklumas arba kiti galintys pakenkti prievolei negalavimai. Netiko ir prisiekusiuoju dirbę bent kartą per pastaruosius metus. Sykiu teigiantys, jog kai ką žino apie bylą, advokatus arba vaistą. Teisėjui klausinėjant, iš savo vietos pakilo oro bendrovės lakūnas. Jis pasiprašė išleidžiamas ir kaip priežastį įvardijo savo darbo grafiką, tačiau iš Siraito tesulaukė stebėtinai griežto pamokslo apie pilietinę atsakomybę. Kai deramai sukritikuotas pilotas atsisėdo, niekas nebeišdrįso pareikšti, neva jie per daug užsiėmę, kad galėtų vykdyti pareigą. Nuo šios buvo atleista jauna motina, turinti vaiką, kuriam Dauno sindromas.

Per praėjusias dvi savaites Deividas šnektelėjo mažiausiai su tuzinu teisininkų, kurių bylas nagrinėjo Siraitas. Savitų keistybių nestigo visiems teisėjams, ypač federaliniams, nes šiuos paskirdavo tarnauti iki gyvos galvos ir jų veiksmai mažai kam keldavo abejonių. Kalbinti kolegos Deividui patarė stengtis nesikišti į prisiekusiųjų atranką. „Senis atliks darbą už tave“, nepaliaujamai tikino jie.

Kai kandidatų skaičius sumažėjo iki penkiasdešimties, Siraitas iš akies parinko dvylika pavardžių. Tvarkdario palydėti už prisiekusiųjų atitvaro, žmonės įsitaisė ant patogių kėdžių. Advokatai įniko skubiai skrebenti į bloknotus. Abiejų šalių konsultantai, pritūpę ant sėdynių kraštelių, kone atvirai žiopsojo į pirmąjį dvyliktuką.

Rimtas diskusijas kurstė klausimas, koks šioje byloje privalo būti pavyzdinis prisiekusysis. Ieškovai pirmenybę teikė it Klopekai nevalyviems storuliams, pageidautina, kovojantiems su dideliu cholesterolio kiekiu ir kitomis gyvensenos nulemtomis sveikatos problemomis. Gynybai labiau tiko liekni, tvirto ir jaunatviško sudėjimo asmenys, kurie storuliams ir ligotiems individams nepuoselėjo nei pakantumo, nei užuojautos. Pirmąją grupę neišvengiamai sudarė stotų įvairovė, nors tik pora jų, rodės, apsilankydavo sporto salėje. Teisėjas atkreipė dėmesį į Nr. 35, nes moteris prisipažino skaičiusi keletą straipsnių apie vaistą. Bet netrukus paaiškėjo, kad ji nešališka ir sugebėtų išlikti sąžininga. Nr. 29 tėvas buvo gydytojas, ir ji užaugo namuose, kuriuose žodis „ieškinys“ skambėjo kaip keiksmas. Nr. 16 kartą kėlė bylą dėl prastai suremontuoto stogo, ir teisėjas ėmė taip nuodugniai kamantinėti apie jos niuansus, kad žiūrovams galų gale teko tramdyti žiovulį. Tačiau Siraitas tęsė darbą, liedamas nesibaigiantį klausimų srautą. Kai tas visgi išseko, jis pasiūlė ieškovui kreipties į kandidatus, bet leido kalbėti tik lig tol neaptartomis temomis.

Oskaras prisiartino prie pakylos, atsuktos į prisiekusiųjų atitvarą. Šiltai nusišypsojo ir pasilabino su dvyliktuku.

— Aš turiu vos keletą klausimų, — švelniai pratarė jis, sakytum tokiose procedūrose būtų dalyvavęs galybę kartų.

Nuo anos įvykių kupinos dienos, kai Deividas Zinkas įsvyravo į „Finlio & Figo“ kontorą, Volis nuolat minėdavo, kad Oskaras nesileisdavo lengvai įbauginamas. Vyresnysis firmos partneris turėjo labai storą odą, nors nežinia, kas konkrečiai padėjo ją užsiauginti — sunki vaikystė, kieto, gatvėje dirbusio faro laikai, dešimtmečiai, per kuriuos jis atstovavo pakvaišusiems sutuoktiniams ir traumuotiems darbininkams, o gal tiesiog kovingo airio būdas. Nūnai, matyt, pagelbėjo ir išgerta valiumo tabletė, nes, maloniai bendraujant su dvylika kandidatų, jam pavyko užgniaužti susijaudinimą, nervinį virpulį, netgi baimę ir sudaryti ramaus, savimi pasikliaujančio žmogaus įspūdį. Oskaras pateikė vieną kitą nepiktybinį klausimą, išgavo kelis vangius atsakymus ir vėl prisėdo.

Teismo salėje firma žengė pirmą nedrąsų žingsnelį, bet katastrofiški padariniai jo nelydėjo ir Deividas mažumėlę atsipalaidavo. Visa laimė, kad pats tebuvo trečias pagal svarbą — nors kiti du neįkvėpė didelio pasitikėjimo, „Finlio & Figo“ partneriai bent jau sukiojosi priešakinėse pozicijose, o jis tuo metu iš dalies slėpėsi apkasuose. Deividas nesiryžo dirsčioti į „Rogano Rotbergo“ šutvę, kuriai, tiesą pasakius, jis nė kiek nerūpėjo. Šiandien išaušo žaidimo diena, o gynybai atstovavo tikri lošėjai. Jie neabejojo pergale. Įklimpusi į bylą, kurios niekas nenorėjo imtis, trijulė iš „F & F“ apsimes dirbanti ir svajos apie proceso pabaigą.

Nadina Karos kreipėsi į galimus prisiekusiuosius ir prisistatė. Už atitvaro sėdėjo septynios moterys ir penki vyrai. Pastarieji — nuo dvidešimt trejų iki šešiasdešimt trejų metų — jos išorę įvertino palankiais žvilgsniais. Deividas įsižiūrėjo į moteriškių veidus. Anot Helenos teorijos, ponia Karos joms turėtų žadinti įvairius prieštaringus jausmus. Pirmiausia, be abejo, pasididžiavimą, kad advokatų grupei vadovauja moteris, kuri, kaip paaiškės artimiausiu metu, yra geriausia teisininkė iš visų esančių teismo salėje. Bet keletą veikiausiai užvaldys ir pavydas. Kaip gali moteris būti graži, stilinga, liekna, kartu nestokoti proto ir sėkmingai iškilti vyrų pasaulyje?

Sprendžiant iš moteriškosios pusės veidų, pirmasis įspūdis iš esmės neblogas. O vyrus Nadina paprasčiausiai užbūrė.

Atsakovų advokatės klausimai su procesu siejosi artimiau. Ji prakalbo apie ieškinius, bylinėjimosi kultūrą mūsų visuomenėje ir nuolatinius pranešimus apie pasibaisėtinus verdiktus. Ar dabartinė padėtis kada nors kandidatams kurstė nerimą? Keli atsakė teigiamai, ir šią temą Nadina nutarė panagrinėti išsamiau. Ypač susidomėjo Nr. 8, kuri puikiai tiko ieškovams, į teismą patraukusiems didžiulę korporaciją, nes jos vyras dirbo elektriku ir priklausė profsąjungai.

„Finlio & Figo“ advokatai nuo Nadinos nenuleido akių. Per visą procesą vieninteliu džiaugsmo spinduliu trijulei įkūnys pribloškianti advokatės išvaizda, bet galiausiai nublanks netgi jis.

Po dviejų valandų Siraitas paskelbė pusvalandžio trukmės pertrauką, idant teisininkai tarpusavyje palygintų užsirašytas pastabas, susitiktų su konsultantais ir pradėtų atranką. Kiekviena šalis galėjo dėl rimto motyvo atmesti bet kurį kandidatą — pavyzdžiui, jeigu jis prisipažintų esąs šališkas, kada nors būtų nusamdęs vieną iš bylos nagrinėjime dalyvaujančių juridinių firmų arba pareikštų nekenčiąs „Varrick“ — ir tris kartus be jokių priežasčių pareikalauti, kad būtų nušalintas vienas ar kitas potencialus prisiekusysis.

Kai prabėgo trisdešimt minučių, abi šalys paprašė daugiau laiko ir Siraitas atidėjo posėdį iki 14.00.

— Pone Figai, tikiuosi, pasidomėsite savo klientės reikalais, — tarė teisėjas.

Volis užtikrino būtinai pas ją užsuksiąs.

Išėję iš salės, „F & F“ partneriai tučtuojau pasiuntė Deividą surasti Airisę, liepė jam išsiaiškinti, ar klientė sugebės ir norės antradienio rytą duoti parodymus. Pasak Rošelės, kiaurą rytą telefonu besivaidijusios su Kristaus medicinos centro registratoriais, Airisė nugabenta į greitosios pagalbos priimamąjį. Vidurdienį atlėkęs į ligoninę Deividas sužinojo, kad ji išvažiavo prieš valandą, ir nurūko į Klopekų namus netoli Midvėjaus oro uosto. Paeiliui su Rošele skambino jai kas dešimt minučių. Bet nesėkmingai.

Susirangęs prie laukujų durų, gulėjo tas pats milžiniškas oranžinis katinas, kuris viena mieguista akimi sekė nedrąsiai artėjantį svečią. Deividas puikiai atsiminė verandoje riogsančią kepsninę. Ir langus dengiančią aliuminio foliją. Šituo keliu kulniavo prieš dešimt mėnesių, praėjus dienai nuo tada, kai paspruko iš „Rogano Rotbergo“ firmos. Pėdino įkandin Volio ir svarstė, ar tik neišsikraustė iš proto. Dabar vėl ėmė spėlioti, ar jam nepasimaišė galvoje, deja, savianalizei laiko neturėjo. Pabeldė į duris ir sustingo laukdamas, kol katinas pajudės iš vietos arba jį užpuls.

— Kas čia? — iš vidaus atvilnijo vyriškas balsas.

— Deividas Zinkas. Jūsų advokatas. Ten jūs, Klintai?

Jis nesuklydo. Klintas atidarė duris ir paklausė:

— Ko jums prisireikė?

— Atvykau, nes jūsų motina nepasirodė teisme. Mes renkame prisiekusiuosius, o Airisė, ryte neatvykusi į posėdį, šiek tiek pagadino nuotaiką federaliniam teisėjui.

Klintas mostu paragino jį įeiti. Ponia Klopek tysojo ant sofos sumerkusi akis, užsiklojusi dėmėta apdriskusia antklode ir priminė į krantą išmestą banginį. Greta stovėjo žemas staliukas, kurio paviršių dengė žurnalai apie garsenybes, tuščia picos dėžė, ištuštinti dietinio limonado buteliai ir trys receptinių vaistų indeliai.

— Kaip ji laikosi? — sukuždėjo Deividas, nors daugmaž nujautė atsakymą.

Klintas niūriai palingavo galva.

— Nekaip, — sūnaus tonas tarsi liudijo, kad motina bet kurią akimirką gali numirti.

Pasitraukęs atbulas Deividas prisėdo ant purvinos, oranžiniais katino pūkais apšnerkštos kėdės. Gaišti laiko nenorėjo, juolab kad čionykštė aplinka jam kėlė pasibjaurėjimą.

— Airise, ar mane girdite? — griausmingai paklausė.

— Taip, — atsiliepė ji nepraskirdama vokų.

— Byla jau nagrinėjama, todėl teisėjui būtina žinoti, ar planuojate rytoj atvykti. Mums reikia, kad liudytumėte ir prisiekusiesiems papasakotumėte apie Persį. Tokia yra jūsų, kaip jo turto paveldėtojos ir šeimos atstovės, pareiga.

Airisei sustenėjus ir atsidusus, iš plaučių gilumos atsklido švokštimas.

— Kelti bylos nė nesiruošiau, — suliedama žodžius išspaudė moteris. — Mane įkalbino tas išgama Figas. Tikino, kad gausiu milijoną dolerių. — Vargais negalais praplėšusi dešiniosios akies blakstienas, pabandė žvilgtelėti į svečią. — Kiek atsimenu, jūs prisistatėte drauge su juo. Aš sėdėjau namuose ir užsiėmiau savais reikalais, kai Figas man prižadėjo krūvas pinigų.

Akis vėl užsimerkė. Deividas neatlyžo:

— Ligoninėje matėtės su gydytoju. Ką jis sakė? Kokie negalavimai jus užklupo?

— Įvairūs. Bet daugiausia bėdų pridarė nervai. Ne, į teismo salę nekelsiu kojos. Bijau, kad ten išleisiu paskutinį kvapą.

Deividas įsisąmonino akivaizdžią tiesą. Išdygdama prisiekusiųjų akivaizdoje Airisė tik pakenktų bylai, jei tik šiai dar apskritai galima labiau pakenkti. Pagal procedūros taisykles, jeigu dėl tam tikrų priežasčių — mirties, ligos, įkalinimo — liudytojas neturi galimybės duoti parodymų, prisiekusieji supažindinami su filmuota pirminės jo apklausos medžiaga. Kad ir kokį prastą įspūdį padarys Airisės kadrai, dar blogiau būtų, jei toji moteris visgi ateitų į teismo salę.

— Kuo vardu jūsų gydytojas? — pasiteiravo Deividas.

— Kuris?

— Nežinau. Bet kuris. Ryte su jumis bendravęs ligoninėje.

— Šįryt nekalbėjau nė su vienu. Man nusibodo laukti priimamajame, todėl Klintas mane parvežė namo.

— Maždaug penktą kartą per mėnesį, — dygiai įsiterpė sūnus.

— Nieko panašaus, — atrėžė motina.

— Ji nuolat taip elgiasi, — advokatui paaiškino Klintas. — Užeina į virtuvę, ima skųstis nuovargiu, pareiškia, kad jai trūksta oro ir griebusi telefoną surenka numerį 911. Man tenka sėstis prie vairo ir iš prakeiktos ligoninės partempti ją atgal.

— Nagi, nagi. — Airisė pramerkė abi akis, kurios, nors ir apsiblaususios, tryško pykčiu. — Kol tikėjomės gauti pinigų, jis buvo kur kas malonesnis. O dabar... tik pažiūrėkit, kaip vainoja vargšę mamulę.

— Tiesiog liaukis skambinusi pagalbos tarnybai.

— Ar ketinate rytoj duoti parodymus? — tvirtai paklausė Deividas.

— Ne. Aš negaliu apleisti namų, antraip man visiškai pakriks nervai.

— Iš jos liudijimo vis tiek nepešite jokios naudos, ar ne? — pridūrė Klintas. — Bylą pralaimėsite. Pasak Šo, kito advokato, jūs, vyručiai, taip ją sumovėte, kad pergalės niekas nepasiektų.

Deividas jau žiojosi atsikirsti, bet staiga suvokė, kad pašnekovas teisus. Jiems tikrai lemta pralošti. Dėl „Finlio & Figo“ firmos kaltės Klopekai atsidūrė federaliniame teisme, kur bus nagrinėjama beviltiška jų byla, o pats Deividas su abiem partneriais viso labo vykdys formalumus ir lauks, kol procesas užsibaigs.

Atsisveikinęs jis skubiai nėrė laukan. Klintas nusekė iš paskos ir gatvėje tarė:

— Klausykit, jei manęs prireiks, atvažiuosiu į teismą ir pasisakysiu už savo šeimą.

Šiuo metu ieškovų advokatams mažiausiai reikėjo Airisės, tačiau Klintas, be abejo, buvo antras sąraše.

— Aš pagalvosiu, — vien iš mandagumo pažadėjo Deividas.

Prisiekusieji pernelyg gerai susipažins su Klopekais vien peržiūrėję nufilmuotą Airisės apklausą.

— Ar mes turime kokių šansų laimėti pinigų?

— Mes stojome į kovą, Klintai. Šansų yra visada, bet ką nors garantuoti neįmanoma.

— Man užtektų ir žodelio „žinoma“.

Iki 16.30 teismas atrinko, susodino ir prisaikdino prisiekusiuosius, tada išsiuntė juos namo ir liepė grįžti kitą dieną, 8.45 ryto. Dvyliktuką sudarė septynios moterys ir penki vyrai, aštuoni baltaodžiai, trys juodaodžiai ir iš Lotynų Amerikos kilęs atstovas, nors advokatams patariantys konsultantai nemanė, kad rasės faktorius atliks svarbų vaidmenį. Viena moteris atrodė gana nutukusi. Likusieji sugebėjo išsaugoti pakenčiamą fizinę formą. Amžius svyravo nuo dvidešimt penkerių iki šešiasdešimt vienerių metų, visi buvo baigę vidurinę mokyklą, trys iš jų turėjo koledžo diplomus.

„Finlio & Figo“ advokatai suvirto į Deivido visureigį ir nurūko atgal į kontorą. Jautėsi nusiplūkę, bet keistai patenkinti. Nors su korporacinės Amerikos galia susidūrė akis į akį, kol kas spaudimas nė vieno nepalaužė. Tiesą sakant, procesas nė neprasidėjo. Liudininkai neprisaikdinti. Jokie parodymai neduoti. Blogiausia laukė ateityje, bet iš žaidimo jie dar neiškrito.

Deividas smulkiai nupasakojo viešnagę pas Airisę, ir trijulė sutarė, kad klientės nevalia prileisti prie teismo rūmų. Bet pirmiausia derėtų gauti gydytojo laišką, kuris įtiktų teisėjui Siraitui.

Jie žinojo, kad šį vakarą darbo turės su kaupu. Apsirūpino pica ir nuvažiavo į biurą.

38 SKYRIUS

Pirmadienį trumpam atslūgusi baimė, kad juos sutrins į miltus, antradienio rytą vėl išsikerojo. Kai firmos-butiko komanda įžengė į teismo salę, spaudimas ją užgriuvo visu pajėgumu. Per tikrąją proceso pradžią ore tvyrojo slegianti įtampa. „Stenkis atsilaikyti“, kiekvieną sykį, kai apsiversdavo skrandis, save ragino Deividas.

Teisėjas Siraitas burbtelėjo „labas rytas“, pasveikino prisiekusiuosius ir išaiškino, tiksliau, pabandė išaiškinti, kodėl neatvyko ponia Klopek, amžinatilsį Persio Klopeko žmona ir atstovė. Baigdamas pridūrė:

— Abi šalys pasakys pradedamąsias kalbas. Jos neturi nieko bendra su konkrečiais faktais, veikiau byloja, ką advokatai tikisi įrodyti per teismą. Todėl to, ką dabar išgirsite, nevertinkite per daug rimtai. Žodis suteikiamas ieškovės pusei — prašau, pone Finli.

Oskaras atsiplėšė nuo kėdės ir nužingsniavo iki pakylos, ant kurios nuleido geltoną bloknotą. Vyptelėjo prisiekusiesiems, pažvelgė į savo užrašus, vėl nusišypsojo, bet staiga jo lūpų kampučiai pakrypo žemyn. Kelias sekundes tvyrojo nejauki tyla, lyg vyresnysis „F & F“ partneris būtų pametęs minties giją ir neįstengęs sumąstyti, ką šnekėti. Jis delnu nusišluostė kaktą, o tada griuvo į priekį. Atšoko nuo pakylos ir tėškėsi ant kilimo vaitodamas, susiraukęs, tarsi apimtas siaubingo skausmo. Per kilusį audringą sambrūzdį prie Oskaro atskuodė Volis su Deividu, du uniformuoti teismo tvarkdariai ir pora „Rogano Rotbergo“ firmos teisininkų. Keletas prisiekusiųjų pašoko, tarsi norėdami kaip nors jam padėti. Teisėjas Siraitas pratrūko šaukti:

— Skambinkit 911! Skambinkit 911! — po akimirkos: — Ar salėje yra gydytojas?

Medikų neatsirado. Vadovavimą perėmė vienas iš tvarkdarių, ir netrukus tapo akivaizdu, kad Oskaras ne šiaip nualpo. Chaotiškoje, aplink advokatą susispietusioje minioje kažkas pastebėjo:

— Jis vos prakvėpuoja.

Žmonės vėl puolė blaškytis ir kviestis pagalbos. Po kelių minučių pasirodė teismo rūmams priskirtas felčeris ir jis atsiklaupė greta Oskaro.

Volis atsistojo ir ėmė slinkti atbulas, kol nusigavo iki prisiekusiųjų atitvaro. Negalvodamas ką sako, idiotiškai mėgindamas pajuokauti, jis pažiūrėjo į dvyliktuką, dūrė pirštu į kritusį partnerį ir prabilo aiškiai girdimu balsu — ištarė žodžius, kuriuos kiti advokatai kartos daugelį metų.

— Ach, koks puikus tas „Krayoxx“.

— Garbusis teisėjau, prašyčiau! — suspigo Nadina Karos.

Kelis prisiekusiuosius replika pralinksmino, kiti išliko rimti.

— Pone Figai, atsitraukite nuo prisiekusiųjų, — liepė Siraitas.

Volis spruko šalin. Jiedu su Deividu lūkuriuodami pastovėjo priešingoje salės pusėje.

Prisiekusiuosius išvedė į jų kambarį.

— Posėdį tęsime po valandos, — visus informavo Siraitas ir nusileidęs nuo savo sosto žengė prie pakylos.

— Teisėjau, atleiskit, kad nenulaikiau liežuvio, — prisėlinęs atsiprašė Volis.

— Patylėkite.

Į salę atskubėjo sanitarai su neštuvais, ant kurių paguldytą Oskarą suveržė diržais ir išgabeno iš teismo salės. Regis, be sąmonės. Pulsą užčiuopti pavyko, bet jis buvo grėsmingai silpnas. Kol teisininkai ir žiūrovai sukinėjosi būryje nežinodami ko griebtis, Deividas pašnibždomis kreipėsi į Volį:

— Ar jam kada teko susidurti su širdies problemomis?

Kolega pakratė galvą.

— Ne. Jis niekuomet nesiskundė sveikata. Tėvas lyg ir mirė jaunas, neatsilaikęs prieš kažkokią ligą. Bet Oskaras nemėgsta kalbėti apie šeimą.

Prie jų prisiartino tvarkdarys.

— Teisėjas kviečia advokatus į savo kabinetą.

Būgštaudamas, kad jam užkurs pirtį, Volis nusprendė neturįs ko prarasti. Todėl atžygiavęs į Siraito kabinetą įžūliai pareiškė:

— Teisėjau, man būtina nuvažiuoti į ligoninę.

— Sekundėlę, pone Figai.

Nepatenkinta Nadina stovėdama prašneko teismo salei tobulai pritinkančiu balsu:

— Garbusis teisėjau, dėl nederamų, prisiekusiesiems skirtų pono Figo komentarų, esame priversti reikalauti, kad posėdį paskelbtumėte neįvykusiu.

— Pone Figai? — Siraito tonas liudijo, kad jis pasirengęs bet kurią akimirką patenkinti atsakovo šalies prašymą.

Volis, kuris irgi stypsojo, nenutuokė, ką atsakyti. Deividas instinktyviai paprieštaravo:

— Kaip prisiekusieji galėjo susidaryti išankstinę nuomonę? Ponas Finlis vaisto nevartojo. Komentaras, be abejo, kvailas, o ponas Figas jį leptelėjo nepagalvojęs, paveiktas chaoso, bet neketindamas atitinkamai nuteikti klausytojų.

— Nesutinku, garbusis teisėjau, — atrėžė Nadina. — Išgirdę repliką keli prisiekusieji vos nesusijuokė. Tai, kad ji kvaila — per švelniai pasakyta. Komentaras nederamas ir kurstantis išankstinį nusistatymą.

Posėdį pripažinęs neįvykusiu, Siraitas privalėtų bent trumpam atidėti procesą, to verkiant reikėjo ieškovės advokatams. Po velnių, bylos svarstymą jie mielai būtų vilkinę ištisą dešimtmetį.

— Prašymas patenkintas, — apsisprendė garbusis teisėjas. — Bylos nagrinėjimas nutraukiamas ir posėdis skelbiamas neįvykusiu. Kas toliau?

Išblyškęs Volis sudribo į krėslą.

— Na, mums praverstų daugiau laiko. Ar galėtumėt jo suteikti?

— Ponia Karos?

— Aplinkybės išties neįprastos. Mes siūlome palaukti dvidešimt keturias valandas, be to, stebėti pono Finlio būklę. Dėl teisybės turėtume pridurti, kad ieškinį pateikė ponas Figas, kuris pagrindinio advokato pareigas kolegai perleido tik prieš keletą dienų. Svarstyti bylą teisme jis sugebėtų ne prasčiau negu vyresnysis firmos partneris.

— Taikliai pastebėta, — pritarė Siraitas. — Pone Zinkai, judviem su ponu Figų vertėtų nukakti į ligoninę ir patikrinti, kaip laikosi ponas Finlis. Mane informuosite elektroniniu paštu, poniai Karos išsiusite laiškų kopijas.

— Bus padaryta, teisėjau.

Oskarą ištiko ūmus miokardo infarktas. Nors būklė stabilizavosi ir gydytojai tikėjosi, kad jis išgyvens, pirmosios skenografijos parodė, jog rimtai užsikimšo trys vainikinės arterijos. Visą varganą dieną Volis su Deividu praleido intensyviosios terapijos skyriuje, šio laukiamajame stūmė laiką, tarėsi dėl procesinių strategijų, teisėjui Siraitui siuntė elektronines žinutes, iš automato pirko maistą ir nuobodžiaudami trynėsi po koridorius. Volis buvo tikras, kad į ligoninę neužsuko nei Pola Finli, nei Kylė, jų dukra. Oskaras išsikraustė iš namų prieš tris mėnesius ir jau su kai kuo susitikinėjo — slapta, žinoma. Sklandė gandai, neva Pola irgi užmezgė naujus santykius. Santuoka, laimei, nutrūko, nors skyrybos oficialiai užsibaigs dar negreitai.

16.30 seselė nuvedė juos prie Oskaro lovos, leido šnektelėti su ligoniu. Vyresnysis firmos partneris gulėjo atgavęs sąmonę, išsitiesęs žarnelių ir kontrolinių prietaisų apsuptyje, alsuodamas be pašalinės pagalbos.

— Puiki pradedamoji kalba, — prabilo Volis ir sulaukė silpno šypsnio.

Svečiai neketino minėti, kad posėdis pripažintas neįvykusiu. Kelis kartus nejaukiai pabandę jį prakalbinti, abu suprato, kad Oskaras neturi jėgų bendrauti, todėl atsisveikino ir pasišalino. Prieš jiems dingstant iš skyriaus, seselė pranešė, esą operacija numatyta 7.00 ryto.

Kitą dieną, 6.00, Deividas, Volis ir Rošelė susibūrė aplink Oskaro lovą, idant spėtų palinkėti geros kloties, kol jo neišvežė į operacinę. Kai seselė paprašė jų išeiti, trijulė numynė į vietinę valgyklą ir ten pasisotino skysta kiaušiniene su šaltu kumpiu.

— Kas nutiks teismo procesui? — pasidomėjo Rošelė.

Deividas sukrimto kumpio luistelį ir galiausiai atsakė:

— Tiksliai nežinau, bet nujaučiu, kad ilgam jo neatidės.

Volis šaukštuku maišė kavą, nenuleisdamas akių nuo dviejų jaunų seselių.

— Atrodo, mudu ką tik paaukštino. Aš tapsiu pagrindiniu advokatu, tu užimsi mano pagalbininko vietą.

— Vadinasi, šou tęsiasi? — pasiteiravo Rošelė.

— O, taip, — patvirtino Deividas. — Mes beveik nekontroliuojame įvykių eigos. Paradui vadovauja „Varrick“. Kompanija nori teismo, nes siekia reabilituotis. Trokšta laimėti skambią pergalę. Patekti į pirmuosius laikraščių puslapius. Įrodyti, kad nuostabusis vaistas visgi nekenksmingas. Ir, svarbiausia, teisėjas ją palaiko. — Prarijęs dar vieną kumpio kąsnelį, pridūrė: — Taigi atsakovo pusėje — faktai, pinigai, ekspertai, talentingi teisininkai ir teisėjas.

— Kas lieka mums?

Abu teisininkai apmąstė klausimą ir sutartinai krestelėjo galvomis. Nieko. Jiems nelieka nieko.

— Tiesa, mes turime Airisę, — po pauzės tarė Volis sukeldamas juoką. — Žavingąją Airisę.

— Ji duos parodymus prisiekusiųjų akivaizdoje?

— Ne. Vienas iš jos gydytojų atsiuntė elektroninį laiškelį, kuriame pranešė, kad ponia Klopek fiziškai nepajėgi liudyti teisme, — atsakė Deividas.

— Ačiū Dievui, — pridūrė Volis.

Valandą padykinėję jie vieningai nusprendė grįžti į kontorą ir užsiimti kokia nors produktyvia veikla. Prieš teismo proceso pratęsimą Voliui ir Deividui reikėjo atlikti tuziną užduočių. 11:30 paskambinusi seselė perdavė džiugią žinią, kad Oskaras sėkmingai išoperuotas. Trijulė palankiai reagavo ir į naujieną, kad lankytojai prie jo nebus prileidžiami artimiausias dvidešimt keturias valandas. Deividas elektroniniu paštu persiuntė informaciją Siraito sekretoriui ir po penkiolikos minučių gavo laišką, nurodantį visiems advokatams 14.00 atvykti į teisėjo kabinetą.

— Prašau perduoti mano linkėjimus ponui Finliui, — abejingai tarė garbusis teisėjas, kai advokatai atsisėdo į savo vietas — Deividas su kolega ir šalia įsitaisiusi Nadina su keturiais pakalikais.

— Ačiū, — Volis padėkojo vien todėl, kad privalėjo ką nors atsakyti.

— Štai koks naujas planas, — iš karto prie reikalo perėjo Siraitas. — Galimų prisiekusiųjų gretose liko trisdešimt keturi žmonės. Sukviesiu juos penktadienio rytą, spalio 21-ą, po trijų dienų, ir mes atrinksime kitus prisiekusiuosius. Pirmadienį, spalio 24-ą, procesą atnaujinsime. Komentarų bus? Nesklandumų kils?

O, galybė, užsigeidė atšauti Volis. Bet nuo ko man pradėti?

Advokatai tylėjo.

Teisėjas tęsė:

— Ieškovės šalis, aišku, neturės laiko persigrupuoti, bet, manau, ponas Figas be vargo sugebės pakeisti poną Finlį. Jei atvirai, anksčiau nė vienam iš jų neteko atstovauti klientams federaliniame teisme, todėl permainos ieškovės bylai niekaip nepakenks.

— Mes pasirengę procesui, — garsiai išdrožė Volis, panūdęs atsikirsti ir apsiginti.

— Gerai. Bet, pone Figai, jūsų absurdiškų komentarų teisme nebetoleruosiu, net jeigu juos išsakysite prisiekusiesiems negirdint.

— Atleiskite, garbusis teisėjau. — Volio nenuoširdumas badė akis.

— Atsiprašymas priimtas. Tačiau jums ir jūsų firmai skiriu 5000 dolerių baudą, nes mano salėje elgėtės beatodairiškai ir neprofesionaliai. Sankcijų griebsiuos pakartotinai, jei vėl peržengsite leistinas ribas.

— To jau per daug, — išsprūdo Voliui.

Ką gi, kraujavę nesiliovėme, pamanė Deividas. 75 000 dolerių kliuvo daktarui Borzovui; 50 000 dolerių gavo daktaras Herbertas Tredgilas, farmakologijos specialistas; 15 000 dolerių jie sumokėjo daktarei Kanijai Mid, ekonomikos specialistei; 25 000 dolerių paklojo Konsuelai, prisiekusiuosius tiriančiai konsultantei. Pridėjus 15 000 dolerių, už kuriuos ekspertus reikės atvežti į Čikagą, juos pamaitinti ir apnakvinti elegantiškuose viešbučiuose, Airisė Klopek su velioniu vyreliu „Finliui & Figui“ atsieis mažiausiai 180 000 dolerių. Dabar, dėl palaido Volio liežuvio, firma prarado dar 5000 dolerių.

Nepamiršk, sau vis liepdavo Deividas, kad pastangos apsiginti kainuos santykinai nebrangiai. Kitu atveju jiems grėsė ieškinys dėl profesinio aplaidumo ir gąsdinančių bausmių tikimybė. Iš esmės „F & F“ švaistė stambias sumas vien tam, kad firmos iškelta nerimta byla atrodytų ne itin paviršutiniška.

Apie tokius manevrus Harvardo teisės mokykloje niekas nė žodžiu neužsiminė, apie panašias beprotybes jis negirdėjo ir per visus penkerius metus, praleistus „Rogano Rotbergo“ kompanijoje.

Pasigilinti į bausmių temą nusprendė ir ponia Karos.

— Garbusis teisėjau, šįkart mes pateikiame prašymą dėl vienuoliktosios taisyklės pritaikymo. — Kai dokumento kopijos nuslydo į kitą stalo pusę, ji tęsė: — Reikalaujame sankcijų, nes vakarykščiai įvykiai, tai yra lengvabūdiški pono Figo veiksmai, tapo rimtu motyvu paskelbti posėdį neįvykusiu ir mūsų klientui kainavo papildomas išlaidas. Kodėl „Varrick Labs“ turėtų mokėti už neprofesionalų ieškovės atstovo elgesį?

— Nes „Varrick“ įvertinta 48 milijardais dolerių, — atšovė Volis. — Mano grynoji vertė kur kas menkesnė. — Replika nuskambėjo šmaikščiai, bet nė vienas iš aplinkinių nenusijuokė.

Pamatę, kad Siraitas atidžiai skaito prašymą, „F & F“ teisininkai taip pat sutelkė dėmesį į dokumentą. Dešimt minučių trukusią tylos pauzę pirmas nutraukė teisėjas:

— Jūsų atsakymas, pone Figai?

Volis šveitė kopiją ant stalo, tarsi toji būtų kažkuo išterliota.

— Žinot, aš nekaltas, kad tie bičiuliai už valandą užsiprašo krūvas dolerių. Jų paslaugos nepadoriai brangios, bet argi čia mano bėdos? Jeigu „Varrick“ knieti švaistyti grynuosius, tebūnie — juk kompanijai pinigų užtenka. Bet kam reikia kibti prie manęs?

— Pone Figai, jūs nesuvokėte esmės, — atsiliepė Nadina. — Dėl jūsų poelgio teisėjas pripažino posėdį neįvykusiu, todėl mes privalėjome imtis nenumatytų darbų.

— Už trisdešimt penkis tūkstančius dolerių? Susimildama. Nejau tikrai galvojate, kad esate tokie vertingi?

— Žiūrint, kaip užsibaigs procesas. Kokią sumą pats siekėte išieškoti? Apie šimtą milijonų? Mano klientas nenusipelnė būti kritikuojamas dėl noro, kad jį uoliai gintų talentingi advokatai.

— Išsiaiškinkime tiesiai šviesiai. Jeigu per teismą jūs arba jūsų klientas kaip nors užtemps procesą, padarys, apsaugok, Dieve, klaidą, aš galiu pateikti prašymą dėl sankcijų ir gauti pinigėlių? Ar ne, teisėjau?

— Ne. Toks prašymas būtų nerimtas ir jam turėtume pritaikyti vienuoliktąją taisyklę.

— O kaipgi kitaip! — nusikvatojo Volis. — Jūs, bičiuliai, pučiate į vieną dūdą.

— Galvokit, ką kalbate, pone Figai, — urgztelėjo Siraitas.

— Raminkis, — kolegai pašnibždomis liepė Deividas.

Voliui nuščiuvus, porą sekundžių kabinete kybojo tyla. Galiausiai teisėjas prabilo:

— Aš sutinku, kad proceso nutraukimo galėjome išvengti ir dėl taip susiklosčiusių aplinkybių padaugėjo išlaidų. Vis dėlto manau, kad prašydama trisdešimt penkių tūkstančių perlenkėte lazdą. Sankcijoms pritariu, bet ieškovų atstovus nubausiu priimtinesne — dešimties tūkstančių — suma.

Volis išpūtė orą — antai dar vienas smūgis į paširdžius. Nekantraudamas sulaukti išganingos susirinkimo pabaigos, Deividas nusprendė jį paspartinti.

— Teisėjau, mums reikia grįžti į ligoninę, — pasakė sumąstęs nevykusią dingstį.

— Pasitarimas baigtas. Susitiksime penktadienio rytą.

39 SKYRIUS

Antrą prisiekusiųjų dvyliktuką sudarė septyni vyrai ir penkios moterys, šeši baltaodžiai, trys juodaodžiai, du azijiečiai ir vienas kilęs iš Lotynų Amerikos. Šįsyk grupėje buvo daugiau žmonių iš darbininkų sluoksnio, o bendras jų svoris nežymiai viršijo pirmojo būrio masę. Du vyriškiai atrodė nemaloniai nutukę. Nadina Karos ketino pasinaudoti galimybe be jokios priežasties atmesti tris asmenis ir, užuot atsisakius mažumų atstovų, pašalinti storulius, bet jos planą sužlugdė išsiplėtusių talijų perteklius. Konsuelos nuomone, ieškovams labiau tiko naujai parinkti prisiekusieji.

Pirmadienio rytą, kai Volis atsistojo ir nužingsniavo prie pakylos, Deividas sulaikė kvapą. Pats tapo pagrindinio advokato padėjėju, todėl antras širdies smūgis jį būtų privertęs akis į akį susidurti su neapsakomai galingesniais varžovais. Jis nuoširdžiai jaudinosi dėl jaunesniojo firmos partnerio. Šis dūkdamas su Diana numetė kelis svarus, bet vis vien išliko apkūnus ir nevalyvas. Sprendžiant iš išvaizdos, ne Oskarui, o būtent Voliui grėsė didesnė tikimybė patirti širdies priepuolį.

Pirmyn, Voli, tu sugebėsi. Užkurk jiems pragarą, bet tiktai nesusmuk.

Laimei, ant kojų jis išsilaikė. Ir bendrais bruožais gan pakenčiamai nupasakojo bylą, iškeltą „Varrick Labs“, trečiai didžiausiai vaistų gamintojai visame pasaulyje, „gigantiškai korporacijai“, įsikūrusiai Naujajame Džersyje, kompanijai, kuri nuo senų laikų liūdnai garsėjo rinką teršiančiais kenksmingais vaistais.

Ponia Karos išsakė prieštaravimą. Teisėjas jo neatmetė.

Volis elgėsi apdairiai ir tam turėjo priežastį. Kai vienas kitas neatsargus žodelis gali tau atsieiti iki 10 000 dolerių, visus abejonių keliančius niuansus apeini ant pirštų galiukų. „Krayoxx“ jis vadino vien „blogu vaistu“. Protarpiais nuklysdavo į lankas, bet dažniausiai laikėsi scenarijaus. Po trisdešimties minučių, kai kolega baigė šnekėti, Deividas lengviau atsipūtė ir jam sukuždėjo:

— Neblogai padirbėjai.

Nadina Karos negaišo laiko gindama klientą ir jo produktus. Kalbą pradėjo nuo ilgo, detalaus, tačiau įdomaus sąrašo medikamentų, „Varrick Labs“ pateiktų rinkai per pastaruosius penkiasdešimt metų, pasakiškų vaistų, kuriuos žinojo ir kuriais pasikliovė kiekvienas amerikietis — nors kelių pavadinimų dauguma nė nebuvo girdėjusi. Vaistų, kuriais girdome savo atžalas. Vaistų, kuriuos be jokios baimės vartojame kasdien. Vaistų, kurie tolygūs geros sveikatos sinonimui. Vaistų, kurie prailgina gyvenimą, sunaikina infekcijas, sergėja nuo ligų ir taip toliau. Kad ir kokias negales paimtume, nuo skaudančių gerklių ir sopančių galvų iki choleros protrūkių ir AIDS epidemijos, „Varrick Labs“ ištisus dešimtmečius su jomis kovojo priešakinėse pozicijose, ir dėl kompanijos pasaulis tapo geresnis, saugesnis, sveikesnis. Advokatei artėjant prie pirmo veiksmo pabaigos, didžiuma klausytojų jau būtų kryžiumi gulęsi už „Varrick“.

Įjungdama aukštesnę pavarą, Nadina prabilo apie „Krayoxx“, tokį veiksmingą medikamentą, kad gydytojai („jūsų gydytojai“) išrašo jį dažniau nei bet kokį kitą pasaulyje žinomą preparatą nuo padidėjusio cholesterolio kiekio. Smulkmeniškai apsakė plataus masto tyrimą, pagelbėjusį sukurti „Krayoxx“. Dėstydama apie klinikinius bandymus, netgi kažkaip įstengė pakurstyti žiūrovų susidomėjimą. Kruopštūs nuolatiniai patikrinimai įrodė, kad vaistas ne vien efektyvus, bet ir nekelia jokio pavojaus sveikatai. Klientas paaukojo 4 milijardus dolerių, o tyrinėjimams skyrė aštuonerius metus, kol rinkai pateikė „Krayoxx“, ir nepaprastai didžiavosi nuostabiu savo produktu.

Deividas neįkyriai stebėjo prisiekusiųjų veidus. Dvyliktukas klausėsi kiekvieno žodžio. Ir pamažu įsiliejo į „Varrick“ šalininkų ratą. Jos argumentai įtikinamai skambėjo netgi Deividui.

Nadina išvardijo liudysiančius atsakovo ekspertus. Garsius mokslininkus iš Majo klinikos, Klivlando klinikos, Harvardo medicinos mokyklos ir panašių įstaigų. Tie vyrai ir moterys daugelį metų nagrinėjo „Krayoxx“ poveikį ir apie vaistą žinojo gerokai daugiau negu „lengvasvoriai“ ieškovės specialistai.

Baigdama monologą advokatė išreiškė įsitikinimą, esą, susipažinę su pateiktais įrodymais, prisiekusieji be vargo supras, kad „Krayoxx“ nė kiek nekenksmingas, ir netruks priimti verdiktą jos kliento, „Varrick Laboratories“, naudai.

Jai grįžtant į savo vietą, Deividas nužvelgė septynetą vyrų. Į moterį stebeilijosi visos keturiolika akių. Jis dirstelėjo į rankinį laikrodį — Nadina šnekėjo penkiasdešimt aštuonias minutes, tačiau laikas pralėkė beregint.

Techniniai darbuotojai iškėlė porą didžiulių ekranų ir, kol jie plušėjo, Siraitas prisiekusiesiems paaiškino, jog tie pamatys ponios Airisės Klopek duotus parodymus, nes pati ieškovė negalėjo dalyvauti procese dėl sveikatos priežasčių. Jos apklausa buvo nufilmuota kovo 30-ą, viename iš viešbučių Čikagos centre. Teisėjas užtikrino, kad tokia procedūra nėra neįprasta, todėl ji neturėtų daryti jokios įtakos prisiekusiųjų nuomonei.

Kai salėje pritemdė šviesą, žiūrovų akiratyje ūmai nušvito milžiniškas suakmenėjusios, apsvaigusios, mažai ką tenutuokiančios, priešais kameros objektyvą besiraukančios Airisės atvaizdas. Filmuką teko gausiai apkarpyti, pašalinti ginčytinus pareiškimus ir advokatų rietenas. Ieškovei nesunkiai atsakius į klausimus apie biografinius faktus, kalbos pakrypo Persio tema. Apie jo, kaip tėvo, vaidmenį šeimoje, darbo stažą, įpročius, mirtį. Ekranuose trumpam pasirodė nuotrauka, kurioje abu, jau anuomet liguistai nusipenėję sutuoktiniai, turškėsi vandenyje kartu su mažuoju Klintu; antroji fotografija įamžino velionį su draugais, stovinčius prie kepsninės, Liepos 4-ąją pasirengusius prikimšti pilvus mėsainių ir „Bratwurst“ dešrelių; trečioje jis kėpsojo įsitaisęs supamajame krėsle, glėbyje laikydamas oranžinį katiną — iš visų fizinių pratimų Persis, regis, rinkdavosi tiktai sūpavimąsi. Vieni kitus keičiantys kadrai nupiešė tikslų, bet ne itin dailų pono Klopeko paveikslą. Jis buvo išpleręs, valgė per daug, nepakentė sunkaus darbo, mėgo dykinėti, į kapą atgulė per jaunas, o mirties priežastis, tiesą sakant, abejonių nekėlė. Retsykiais Airisė pasiduodavo emocijoms. Kai kada vapėdavo, ir ją sunkiai sekdavosi suprasti. Vaizdo medžiaga nepagelbėjo sužadinti užuojautos. Bet ieškovės advokatai žinojo, kad verčiau žiūrėti įrašytą apklausą nei klausytis, kaip ji asmeniškai liudija. Nors iškarpytas, filmas tęsėsi aštuoniasdešimt septynias minutes, ir, kai jis pasibaigė, salėje visi lengviau atsikvėpė.

Skaisčiai užsižiebus lempoms, Siraitas pranešė, kad atėjo pietų metas, todėl posėdis atidedamas iki 14.00. Netaręs nė žodžio, Volis pranyko minioje. Abu „F & F“ advokatai ketino sukirsti po sumuštinį teismo rūmų pastate ir aptarti tolesnę strategiją. Deividas penkiolika minučių bergždžiai jo dairėsi, galop numojo ranka ir vienas užsuko į kavinę, veikiančią trečiame statinio aukšte.

Iš ligoninės išrašytas Oskaras sveiko partnerio bute. Rošelė du kartus per dieną patikrindavo, kaip jam einasi — nei žmona, nei dukra taip ir nesiteikė apsilankyti. Kolegai paskambinęs Deividas glaustai ir iš teigiamos pusės papasakojo apie proceso pradžią. Oskaras apsimetė, neva įvykių eiga domisi, tačiau balso tonas bylojo, kad jis džiaugiasi ištrūkęs iš teismo salės.

14.00 teisėjas pratęsė posėdį. Neilgai trukus turėjo prasilieti kraujas, bet Volis atrodė stebėtinai ramus.

— Pakvieskite kitą savo liudytoją, — paprašė teisėjas.

— Bus bjauru, — siekdamas bloknoto šnipštelėjo Volis, ir Deividas užuodė ką tik išgerto alaus kvapą.

Daktarą Igorį Borzovą nuvedė į liudytojų vietą, ir teismo tvarkdarys atkišo Bibliją, kad jį prisaikdintų. Borzovas pažvelgė į Šventąjį Raštą ir ėmė purtyti galvą. Liestis prie knygos atsisakė. Teisėjas Siraitas paklausė, ar kilo kokia problema, ir rusas suburbuliavo esąs ateistas.

— Biblijos nereikia, — pridūrė. — Aš ja netikiu.

Deividą apėmė siaubas. Nagi, šundaktari, už 75 000 dolerių bent jau galėtum pameluoti. Po nejaukios pauzės Siraitas liepė tvarkdariui nuleisti Šventąjį Raštą. Borzovas pakėlė dešiniąją ranką ir prisiekė sakyti tiesą, bet kova dėl prisiekusiųjų palankumo jau buvo pralaimėta.

Prisilaikydamas atidžiai surašyto scenarijaus, Volis atliko ritualus, kurie atskleidė eksperto kvalifikaciją. Išsilavinimas — koledžas ir medicinos mokykla Maskvoje. Tolesnis mokymasis — kardiologo ordinatūra Kijeve ir darbas dviejose Maskvos ligoninėse. Patirtis — trumpalaikė tarnyba bendruomenės ligoninėje Farge, Šiaurės Dakotos valstijoje, privati praktika Toronte ir Nešvilyje. Vakar Volis ir Deividas su juo repetavo ištisas valandas, meldė šnekėti kuo lėčiau ir aiškiau. Advokatų kontoroje suvokti, ką Borzovas sako, iš dalies pavyko. Bet atsidūręs scenoje, įtampos sklidinoje teismo salėje, jis pamiršo maldas ir atsakymus suskato berti kaip iš kulkosvaidžio, tratėdamas tokiu ryškiu akcentu, kad žodžiai, rodės, mažai ką turėjo bendra su anglų kalba. Teismo kronikos reporterė du kartus paprašė pertraukėlės, idant išsiaiškintų, ko nesupratusi.

Teismo kronikos reporteriai pasižymi stulbinamu gebėjimu suvirškinti burblenimus, mikčiojimus, tartis, slengą, įvairius terminus. Tai, kad ji nesusidorojo su Borzovo akcentu, stačiai gniuždė ieškovės šalį. Kai moteris įsiterpė trečią sykį, Siraitas pastebėjo:

— Aš irgi jo nesuprantu. Pone Figai, ar jūs pasirūpinę vertėju?

Dėkui, teisėjau. Keletą prisiekusiųjų replika pralinksmino.

Volis su Deividu svarstė, gal nusisamdyti vertėją iš rusų kalbos, bet toji diskusija tebuvo dalis plano pamiršti Borzovą, bet kokius kitus ekspertus, visus liudytojus ir tiesiog nepasirodyti posėdžių salėje.

Pateikęs dar porą klausimų Volis tarė:

— Daktarą Igorį Borzovą iškvietėme liudyti kaip kardiologijos specialistą.

Siraitas pažvelgė į gynybos stalą.

— Ponia Karos?

Ji atsistojo ir kreivai šyptelėjo.

— Prieštaravimų nebus.

Kitaip šnekant, mes padėsime jam prieiti liepto galą.

Volis kreipėsi į daktarą Borzovą pasitikslindamas, ar jis peržiūrėjo Persio Klopeko medicininę kortelę. Liudytojas aiškiai atsakė: „Taip.“ Artimiausią pusvalandį jiedu narstė slegiančią velionio ligos istoriją, paskui pradėjo varginantį faktų pripažinimų procesą. Šis būtų užsitęsęs valandas, jei tik gynybos šalis nebūtų mielai bendradarbiavusi. Ponia Karos galėjo protestuoti daugybę kartų, tačiau ji siekė, kad ieškovės advokatai išklotų visą medžiagą. Kai teismas pagaliau pripažino dokumentų šūsnį, storio sulig keturiais coliais, vienas kitas prisiekusysis jau kovojo su snauduliu.

Liudijimo kokybė pastebimai pagerėjo, vos tiktai ekrane užsižiebė išdidinta žmogaus širdies diagrama ir daktaras Borzovas, kuris gavo visišką veiksmų laisvę, ėmėsi ją aiškinti prisiekusiesiems. Vaikštinėdamas į priekį ir atgal, pasitelkęs rodomąją lazdelę, jis gan neblogai papasakojo apie vožtuvus, ertmes, arterijas. Jeigu žiūrovai nesuprasdavo kokių žodžių, advokatas paslaugiai juos pakartodavo. Volis puikiai žinojo dalyvaująs lengviausiame liudijimo etape, todėl stengėsi neskubėti. Gerasis daktaras savo sritį išmanė, nors apie tokius dalykus būtų lengvai išdėstęs bet kuris medicinos mokslus kremtantis antro kurso studentas. Kai seminaras pagaliau baigėsi, Borzovas grįžo į liudytojo vietą.

Likus dviem mėnesiams iki savo baigties, kurią jis pasitiko miegodamas, Persis turėjo ištverti kasmetinę medicininę apžiūrą, įskaitant patikrinimus elektrokardiografu ir echokardiografu — tuodu tyrimai Borzovui suteikė galimybę kai ką aptarti. Volis jam įteikė echokardiogramą ir kitas penkiolika minučių jie nagrinėjo šios reikšmę. Diagrama rodė, kad kairiajame Persio širdies skilvelyje gerokai suprastėjo regurgitacija.

Kai advokatas ir liudininkas įkėblino į medicininio žargono pilną minų lauką, Deividas giliai įkvėpė. Katastrofa pakvipo iš pat pradžių.

„Krayoxx“ neva taip pakenkė mitraliniam vožtuvui, kad jis ėmė trikdyti iš širdies pumpuojamą kraujo srautą. Dėstydamas, kas nulėmė žalą, Borzovas pasitelkė terminą „kairiojo skilvelio išmetimo frakcija“. Paprašytas išaiškinti sąvoką prisiekusiesiems, daktaras atsiliepė:

— Išmetimo frakcija yra skilvelio tūris, lygus galiniam diastoliniam dydžiui minus galiniam sistoliniam dydžiui, bet visa tai dar reikia padalyti iš šimto skilvelio tūrių.

Net jeigu žodžiai būtų pasakyti lėtai ir kuo aiškiausiai, nespecialistai vis tiek ničnieko nebūtų suvokę. Ištartas Borzovo lūpomis, sakinys priminė graudžiai juokingus svaičiojimus.

Nadina Karos atsiplėšė nuo kėdės.

— Garbusis teisėjau, prašyčiau.

Siraitas palingavo galva lyg sulaukęs antausio.

— Nagi, pone Figai.

Trys iš prisiekusiųjų dėbsojo į Deividą, sakytum tas būtų kažkaip juos įžeidęs. Pora vos tramdėsi, kad nesukrizentų.

Siekdamas išsilaikyti vandens paviršiuje, Volis paprašė liudytojo kalbėti lėčiau, aiškiau ir, jeigu galima, kuo paprasčiau. Borzovas stengėsi kaip įmanydamas, o advokatas kartojo faktiškai kiekvieną frazę, kol aplinkiniai perprasdavo jos prasmę, nors geriausiu atveju šią suvokdavo tiktai iš dalies. Daktaras šnekėjo apie mitralinio nesandarumo laipsnį, regurgitaciją, kitaip tariant, atgalinę kraujo tėkmę iš kairiojo prieširdžio, ir žalos mastą, susijusią su mitraline regurgitacija.

Prisiekusiesiems seniai praradus viltį ką nors įsisąmoninti, Volis pateikė seriją klausimų apie echokardiogramos interpretaciją ir išgavo štai tokį atsakymą:

— Simetriškas, su sienelių judėjimu arba geometrija sutampantis skilvelis turi ištęstos elipsės formą. Elipsinėje dalelėje aiškiai matyti plokščias galas, smailas galas ir nežymus išlinkis. Todėl susitraukęs skilvelis pasiliks ištęsta elipse, tačiau virpės visos sienelės, išskyrus mitralinio vožtuvo plokštumą.

Teismo kronikos reporterė pakėlė ranką ir leptelėjo:

— Atleiskit, garbusis teisėjau, bet aš ničnieko nesupratau.

Siraitas užsimerkė ir nukorę galvą, regis, taip pat netekęs vilties, tetrokšdamas, kad Borzovas baigtų dudenti ir pranyktų iš posėdžių salės.

— Skelbiu penkiolikos minučių pertrauką, — sumurmėjo.

Volis su Deividu tylėdami kiūtojo kavinukėje priešais du nepaliestus kavos puodelius. Nors tebuvo pirmadienio popietė, 16.30, abiem dingojosi, kad Siraito teismo salėje jie praleido kiaurą mėnesį. Ten grįžti nė vienas nejautė jokio noro.

Neskaitant pribloškiamai gėdingo Borzovo pasirodymo, jaunajam „F & F“ bendradarbiui nedavė ramybės ir tai, kad šiandien kolega gėrė. Jis nenusitašė ir nė neapsvaigo, vis dėlto sveikstantis alkoholikas galėjo prisidaryti rūpesčių kiekvieną sykį, kai prisiliesdavo prie butelio. Deividui magėjo jį iškvosti, patikrinti, kaip Volis laikosi, bet dabar tam buvo netinkamas metas ir vieta. Vargu ar tokiomis pasigailėtinomis aplinkybėmis derėtų užvesti kalbą atgrasia girtavimo tema.

Volis spitrijosi į grindų dėmę, sėdėjo suakmenėjęs, tartum persikėlęs į kitą pasaulį.

— Manau, prisiekusieji mūsų nepalaiko, — Deividas prabilo atsainiai, nemėgindamas juokauti. Tačiau kolega šyptelėjo.

— Jie mūsų nekenčia, bet dėl to nėra kalti. Mes nesulauksime netgi supaprastinta tvarka priimto sprendimo. Vos tik išnagrinėsime bylą, Siraitas mudu ištrenks iš salės.

— Vadinasi, gresia žaibiška pabaiga? Kas galėtų jį kaltinti.

— Žaibiška ir maloninga, — Volis tebežiopsojo į grindis.

— Kaip ji paveiks sankcijas arba kaltinimus profesiniu aplaidumu?

— Sunku pasakyti. Ieškinių dėl nekompetencijos, spėju, niekas nepateiks. Juk negalima žmonių traukti į teismą vien todėl, kad jie pralaimėjo procesą. Bet sankcijos — visai kita kalba. „Varrick“ kompanija, ko gero, nuožmiai mus užsipuls, pareikš bylą esant tokią nerimtą, kad jos, atseit, nė nevertėjo nagrinėti iš esmės.

Deividas pagaliau gurkštelėjo kavos.

— Žinai, aš vis galvoju apie Džerį Alisandrą, — pasakė Volis. — Mielai užklupčiau jį skersgatvyje ir beisbolo lazda pritalžyčiau iki sąmonės netekimo.

— Čia tai maloni mintis.

— Ką gi, judinkimės. Pabaikime tvarkyti reikalus su Borzovu ir išspirkime jį laukan.

Kitą valandą teismo salė kankinosi stebėdama nufilmuotą Persio echokardiogramą ir klausydamasi daktaro Borzovo, kuris bandė paaiškinti, ką žiūrovai mato. Šviesoms priblėsus, keli prisiekusieji ėmė snūduriuoti. Kai filmukas nutrūko, liudytojas grįžo į savo vietą.

— Pone Figai, kiek dar laiko jums reikės? — pasiteiravo teisėjas.

— Penkių minučių.

— Tęskite.

Net ir nepagrįsčiausią bylą būtina apipinti tam tikrais burtažodžiais. Volis norėjo juos įterpti, kol prisiekusieji neišniro iš komos, be to, puoselėjo trapią viltį, kad gynybos advokatai jau pasirengę keliauti namo.

— Daktare Borzovai, ar apie pono Persio Klopeko mirties priežastį esate susidaręs nuomonę, kuri remiasi tikėtinais medicininiais faktais?

— Taip.

Deividas nenuleido akių nuo Nadinos Karos. Ji lengvai galėjo rasti aibę argumentų, kad ieškovės eksperto požiūris būtų atmestas. Bet protestuoti advokatė nesiruošė.

— Kokia toji nuomonė? — paklausė Volis.

— Mano nuomone, kuri paremta tikėtinais medicininiais faktais, poną Klopeką pražudė ūmus miokardo infarktas, arba širdies priepuolis, — lėtai ir kaip niekad aiškiai atsakė Borzovas.

— Ar esate susidaręs nuomone, kas sukėlė širdies priepuolį?

— Mano nuomone, kuri paremta tikėtinais medicininiais faktais, širdies priepuolį sukėlė išsiplėtusi kairiojo skilvelio ertmė.

— Ar esate susidaręs nuomonę, kas privertė kairiojo skilvelio ertmę išsiplėsti?

— Mano nuomone, paremta tikėtinais medicininiais faktais, išsiplėtimą nulėmė „Krayoxx“, vaisto nuo cholesterolio, vartojimas.

Bent keturi prisiekusieji lingavo galvomis. Dar du, rodės, geidė pašokti ir aprėkti Borzovą nešvankiais keiksmais.

18.00 liudytojui galiausiai leido pasišalinti, o prisiekusiųjų dvyliktuką išsiuntė namo.

— Posėdį tęsime kitą dieną, devintą ryto, — tarė teisėjas Siraitas.

Volis įsitaisė greta vairuotojo ir pakeliui į kontorą užmigo. Įstrigęs transporto spūstyje, Deividas stvėrė savo išmanųjį ir per internetą patikrino padėtį biržoje. „Varrick“ akcijų vertė pakilo nuo 31,5 iki 35 dolerių už vienetą.

Naujienos apie artėjančią kompanijos pergalę sparčiai sklido.

40 SKYRIUS

Šiame pasaulyje mažoji Ema gyveno jau du mėnesius, bet visos nakties kol kas neišmiegodavo. Aštuntą vakaro prisnūdusi, vienuoliktą atsibusdavo lengvai užkąsti. Pakeitę vystyklą tėvai nešiodavo dukrą po namus arba liūliuodavo supamajame krėsle, kol vidurnaktį ji sumerkdavo akis, tačiau iki 3.00 kūdikis vėl praalkdavo. Iš pradžių Helena ryžtingai laikėsi plano maitinti Emą krūtimi, bet per šešias savaites taip nusiplūkė, kad apsisprendė ją supažindinti su buteliuku. Tėvas taip pat miegodavo nedaug, todėl paryčiais, per ankstyvus pusryčius, kol mama tysodavo po apklotais, jis tyliai kalbindavo mergaitę.

Antradienį, 4.30 ryto, Deividas švelniai paguldė ją atgal į lovelę, užgesino šviesą ir išslinko iš kambario. Paskui užsuko į virtuvę nutaręs išgerti kavos ir, jai kaistant, internete patyrinėjo naujienas, orų prognozes bei teisės tinklaraščius. Vieno iš pastarųjų autorius įdėmiai stebėjo „Krayoxx“ bylą ir Klopek prieš „Varrick“ procesą. Deividas ketino jį uždaryti neperskaitęs įrašo, bet neįstengė atsispirti pagundai.

Antraštė skelbė: „Susidorojimas teismo salėje Nr. 2314“. Tinklaraštininkas, pasivadinęs Nepriimtu Verdiktu, veikiausiai turėjo per daug laisvo laiko arba priklausė „Rogano Rotbergo“ firmos juodadarbiams. Štai, ką jis rašė:

„Visus, kuriems būdingas liguistas smalsumas, raginu šiandieną atlėkti į Dirkseno federalinį pastatą ir apsilankyti teismo salėje Nr. 2314, kur įvyks pirmojo, ir turbūt vienintelio, „Krayoxx“ bylos svarstymo antrasis raundas. Stokojantiems galimybių atvažiuoti pranešu: jautiesi taip, lyg stebėtum sulėtintą traukinio avariją. Ir ten velniškai smagu. Vakar, pirmą teismo dieną, prisiekusiesiems ir žiūrovams leido pasigrožėti siaubingais vaizdo kadrais, nufilmuotu našlės Airisės Klopek liudijimu. Moteriškė neva negali dalyvauti procese dėl sveikatos sutrikimų, nors anądien vienas iš mano informatorių ją matė Pulaskio kelyje, perkančią maistą „Dominick’s“ parduotuvėje (nuotraukas žr. čia). Toji mergužėlė ohoho kokia įsiganiusi, ir vakar ekrane nušvitęs jos veidas tiesiog sukrėtė. Iš pradžių Airisė atrodė apkvaišusi, tačiau, įsibėgėjant apklausai, vaistų poveikis lyg ir praėjo. Pasakodama apie mylimąjį Persį, kuris mirė keturiasdešimt aštuonerių, sverdamas 320 svarų, ji netgi išspaudė kelias ašaras. Kadangi viliasi laimėti krūvas grynųjų, sužadinti užuojautą stengėsi kaip įmanydama. Planas neišdegė. Daugumos prisiekusiųjų galvose sukosi ta pati mintis, kuri toptelėjo ir man — žmonės, jus nekamuotų tiek daug negalavimų, jeigu taip nenusipenėtumėte.

Jos svajonių komanda, netekusi vadovo, kurį aną savaitę, akis į akį stojusį prieš tikrus prisiekusiuosius, ištiko širdies smūgis, kol kas padarė vienintelį puikų ėjimą, tai yra neprileido Airisės prie teismo salės. Bet tikėtis, kad tuodu lengvasvoriai pademonstruos antrą nuostabų manevrą, neverta.

Kitu jų liudytoju tapo garsusis ekspertas, atestuotas, iš Rusijos kilęs šundaktaris, kuris per penkiolika mūsų šalyje pragyventų metų nė nesugebėjo išmokti anglų kalbos pradmenų. Jis vardu Igoris, bet, Igoriui šnekant, jo niekas nesiklauso. Gynyba galėjo be vargo nušalinti priešininkų specialistą, kaip dingstį įvardydama kvalifikacijos stygių (jei atvirai, trūkumų per daug, kad juos visus minėčiau), bet leido ieškovės advokatams reikštis ir taip parodyti, kad jų byla laužta iš piršto. Gynyba nori, jog Igoris liudytų — jis padeda atsakovams!“

Užteks! Deividas nuleido nešiojamojo kompiuterio ekraną ir stvėrė kavos puodelį. Vėliau nusiprausė duše, skubiai apsirengė, atsisveikindamas pabučiavo Heleną, dirstelėjo į Emą ir išvažiavo. Įsukęs į Prestono prospektą pastebėjo, kad „Finlio & Figo“ kontoroje dega šviesa. Dar tik 5.45 ryto, bet Volis jau įtemptai dirbo. Labai gerai, pamanė Deividas, galbūt jaunesnysis firmos partneris išmąstė naują teoriją, kaip pakovoti su Nadina Karos ir teisėju Siraitu, kaip išvengti visiško pažeminimo. Tačiau Volio automobilio už namo nebuvo. Tiek užpakalinės, tiek paradinės durys buvo atviros. GM atgijęs bastėsi po pirmą aukštą. Kolegos nepavyko rasti nei jo kambaryje, nei kitur. Deividas užrakino duris ir drauge su sargiu, kuris sekė įkandin, užlipo į savo kabinetą. Ant stalo neaptiko jokių žinučių, negavo ir elektroninių laiškelių. Paskambino kolegai į mobilųjį, tačiau jį tesujungė su balso paštu. Keista, bet, antra vertus, Volio dienos režimas nuolat keisdavosi. Kad ir kaip ten būtų, prieš apleisdami biurą abu partneriai visada išjungdavo šviesas ir nepalikdavo neužrakintų durų.

Deividas bandė peržvelgti bylos medžiagą, bet nepajėgė susitelkti. Dėl proceso tebesijautė sudirgęs, maža to, ramybės nedavė nuojauta, kad kažkas atsitiko. Jis nusileido į pirmą aukštą ir paskubomis apžvelgė Volio kabinetą. Popierdėžė, iškilusi prie kredenso, dunksojo tuščia. Nors Deividas nepakentė knaisiotis po svetimus daiktus, jis atidarė keletą stalčių, bet nieko įdomaus ten nerado. Virtuvėje, greta siauro šaldytuvo, stiebėsi aukšta, apvalaina šiukšlių dėžė, į kurią kontoros darbuotojai mesdavo kavos tirščius, maisto pakuotes, tuščius butelius ir skardines. Deividas pakėlė baltą plastikinį maišelį, plačiai jį praskleidė ir išvydo objektą, kurį baiminosi pamatyti. Ištuštintą, jogurto pakelį šonu prislėgusią „Smirnoff“ degtinės pintą. Jis sužvejojo stiklinį butelį, praskalavo kriauklėje plaudamasis rankas, nusinešė į savo kabinetą, pastatė ant rašomojo stalo ir ilgam į jį įsispoksojo.

Per pietus Volis išlenkė porą bokalų alaus, dalį vakaro prasėdėjo biure gerdamas degtinę, bet kažkuriuo momentu apsisprendė nešdintis. Matyt, smarkiai apgirto, nes išėjo numojęs ranka į degančią šviesą ir praviras duris.

Jie tarėsi susitikti 7.00 ryto, išgerti kavos ir padirbėti. 07.15 sunerimęs Deividas skambtelėjo Rošelei ir pasidomėjo, ar Volis buvo su ja susisiekęs.

— Ne, kas nutiko? — paklausė sekretorė, tarytum apie Volį perduodamos prastos naujienos seniai jos nebestebino.

— Nieko, aš paprasčiausiai jo ieškau. Pasirodysite aštuntą, tiesa?

— Kaip tik ruošiausi eiti iš namų. Prieš atvažiuodama į kontorą aplankysiu Oskarą.

Deividas norėjo pašnekėti su vyresniuoju partneriu, bet neprisivertė surinkti jo telefono numerio. Vos prieš tris dienas Oskarui teko ištverti trigubo šuntavimo operaciją, todėl gadinti jam nuotaikos nederėjo. Paslankiojęs po kambarį, pašėręs šunį, Deividas vėl pamėgino užmegzti ryšį su Volių. Nieko nepešė. Aštuntą prisistačiusi Rošelė informavo, kad Oskaras laikosi gerai, bet Volio nematė.

— Nes vakar jis negrįžo namo, — paaiškino.

Iš kišenės Deividas ištraukė tuščią pintą.

— Va, ką radau virtuvės šiukšliadėžėje. Vakar Volis čia prisigėrė, išeidamas iš kontoros neišjungė šviesos ir neužrakino durų.

Įbedusi akis į butelį, Rošelė kone pravirko. Pati ne sykį slaugė Volį, kai tas grumdavosi su alkoholiu, ir sveikindavo sėkmingai įveikus reabilitacijos kursus. Laikydavo už rankos, melsdavosi, liedavo dėl jo ašaras ir kartu džiaugsmingai skaičiuodavo blaivybės dienas. Bet po metų, dviejų savaičių ir dviejų dienų akiratyje vėl išdygo tuščias butelis.

— Jis turbūt neatlaikė spaudimo, — pasakė Deividas.

— Jeigu jau klupteli, tai griūna kaip pakirstas ir kaskart vis rimčiau susitrenkia.

Deividas nuleido butelį ant stalo.

— Negaliu patikėti, — tarė. — Juk Volis taip didžiavosi savo blaivumu.

Atvirai kalbant, patikėti jis negalėjo tuo, kad iš svajonių komandos (arba trijų juokdarių) beliko vienas žmogus. Nors teismo procesų srityje partneriai tegalėjo pasigirti siaubingai menka patirtimi, tuodu, palyginti su Deividu, buvo užsigrūdinę veteranai.

— Manote, jis atvyks į teismo rūmus?

Ne, Rošelė taip negalvojo, tačiau rėžti tiesos nedrįso.

— Greičiausiai. Jums jau metas važiuoti.

Kelionė į miesto centrą tęsėsi labai ilgai. Deividas susiskambino su žmona ir perdavė naujausias žinias. Pritrenkta, kaip ir vyras, Helena spėjo, kad teisėjas privalės atidėti bylą, nes kitos išeities neturės. Jos prielaida nuteikė maloniai, ir dar prieš palikdamas automobilį stovėjimo vietoje Deividas įtikėjo, jog, Voliui nepasirodžius, jis įkalbės Siraitą nukelti bylos svarstymą vėlesniam laikui. Po teisybei, dviejų pagrindinių advokatų praradimas — rimtas pagrindas nutraukti arba atidėti procesą.

Prie kolegos Volis taip ir neprisidėjo. Kol į teismo salę rinkosi „Rogano Rotbergo“ firmos komanda ir žiūrovai, Deividas vienui vienas sėdėjo už ieškovės šalies stalo. 8.50 prisiartino prie tvarkdario ir pareiškė turįs su teisėju aptarti svarbų reikalą.

— Eikite paskui mane, — paragino teismo pareigūnas.

Siraitas jau stovėjo įsisupęs į juodą mantiją, kai advokatas įžengė į kabinetą.

— Mums iškilo problema, — nė nepasisveikinęs pranešė Deividas. — Ponas Figas kažkur savavališkai išvyko. Teismo salėje nepasirodė, ir spėju, kad jo nebesulauksime.

Teisėjas suirzęs atsiduso, bet nesiliovė lėtai segęsis mantijos.

— Jūs nenutuokiate, kur jis?

— Ne, sere.

Atsigręžęs į tvarkdarį Siraitas paliepė:

— Atveskite ponią Karos.

Nadina veikiai atėjo ir drauge su ieškovės advokatu prisėdo už pailgo posėdžių stalo galo. Deividas išklojo, ką žinąs, ir be jokių užuolankų papasakojo apie Volio, kaip alkoholiko, praeitį. Tuodu klausėsi su užuojauta, bet nenumanydami, kaip netikėta įvykių eiga paveiks procesą. Deividas atvirai pasakė, kad nesijaučia pasiruošęs arba turįs užtektinai kompetencijos vien savo jėgomis pratęsti teisminį svarstymą, bet tuo pat metu jis negalėjo įsivaizduoti, jog firma ryžtųsi antrąsyk imtis bylos nagrinėjimo.

— Pripažinkime tiesą, — nieko neslėpdamas tarė jis. — Mes iš pat pradžių žinojome, kad nesame tinkamai pasirengę teismui. Stūmėmės į priekį kiek įstengėme, bet taip elgėmės siekdami išvengti sankcijų ir kaltinimų profesiniu aplaidumu.

— Norite atidėjimo? — paklausė Siraitas.

— Taip. Dabartinėmis aplinkybėmis patenkindamas mano prašymą priimsite sąžiningą sprendimą.

— Mano klientas priešinsis bet kokiam vilkinimui, — įsiterpė Nadina, — ir, esu tikra, primygtinai reikalaus užbaigti teismą.

— Nukėlę posėdį vėlesniam laikui, neką telaimėtume, — atsiliepė Siraitas. — Jeigu ponas Figas vėl stvėrėsi butelio ir taip smarkiai geria, kad nesugeba atvažiuoti į teismo rūmus, prireiks nemažai laiko, kol jį detoksikuosime ir pastatysime ant kojų. Ne, aš nelinkęs svarstyti prašymo dėl atidėjimo.

Deividas niekaip negalėjo atremti logiškų išvedžiojimų.

— Bet man galva neišneša, kaip elgtis per procesą. Teismo salėje nė karto nesu nagrinėjęs bylos.

— Kažkaip nepastebėjau, kad šioje srityje ponas Figas turėtų daugiau patirties.

Per užsitęsusią tylos pauzę vis trys susimąstė apie neįprastą dilemą. Pirmoji prašneko Nadina:

— Siūlau sandėrį. Jeigu atsilaikysite iki teismo pabaigos, įtikinsiu savo klientą pamiršti vienuoliktosios taisyklės numatytas bausmes.

Teisėjas skubiai pridūrė:

— Pone Zinkai, jei užbaigsite procesą, garantuoju, kad niekas sankcijų nesiims nei prieš jus, nei prieš jūsų klientę.

— Nuostabu. Kaipgi ieškiniai dėl nekompetencijos?

Nadinai nutylėjus, į klausimą atsakė Siraitas:

— Mažai tikėtina, kad jums kiltų rūpesčių. Man dar neteko girdėti, kad kas nors būtų laimėjęs bylą, profesiniu aplaidumu apkaltinęs advokatą, kuris viso labo pralaimėjo procesą.

— Ir man taip pat, — pridūrė Nadina. — Kiekviename teisme būna nugalėtojas ir pralaimėtojas.

Na, žinoma, dingtelėjo Deividui. Tikriausiai malonu kaskart pasiekti pergalę.

— Taip ir padarykime, — nusprendė Siraitas. — Šiandien paskelbsiu pertrauką ir prisiekusiuosius išsiųsiu namo, o jūs nerkitės iš kailio, bet pabandykite surasti poną Figą. Jeigu jūsų kolega rytoj atvyks, lyg niekur nieko pratęsime darbą ir aš jo nebausiu. Jei paieškos neduos rezultatų arba jei ponas Figas nesugebės dalyvauti procese, atnaujinsime svarstymą kitą dieną, devintą ryto. Jūs stengsitės kaip įmanydamas, aš asmeniškai padėsiu, kuo galėsiu. Mes užbaigsime teismą.

— O kaip apeliacija? — pasiteiravo Nadina. — Dviejų pagrindinių advokatų netektis taptų įtikinamu argumentu pradėti naują procesą.

Deividas išspaudė šypsenėlę.

— Prižadu, kad apeliacijos nebus, bent jau iš mano pusės. Ieškinys, galimas daiktas, mūsų firmelę nuvarys į bankrotą. Bylinėtis skirtus pinigus skolinomės. Ne, mano partneriai nešvaistys nė akimirkos kvailiodami su apeliaciniu skundu. Nes jeigu jis būtų patenkintas, tuodu privalėtų grįžti čia ir iš naujo nagrinėti bylą. To jie mažiausiai nori.

— Vadinasi, sutarta? — paklausė teisėjas.

— Dėl manęs — taip, — atsakė Nadina.

— Pone Zinkai?

Deividas neturėjo iš ko rinktis. Pratęsęs darbą vienui vienas, išgelbėtų firmą nuo sankcijų ir, ko gero, kaltinimų nekompetencija. Kitu atveju tegalėtų prašyti atidėjimo ir, kai teisėjas atmestų reikalavimą, atsisakyti dalyvauti procese.

— O, taip, sutarta.

„F & F“ advokatų kontoros bendradarbis į biurą važiavo neskubėdamas. Sau vis kartojo tesąs trisdešimt dvejų, raminosi, kad šitie įvykiai profesinės karjeros nesužlugdys. Jis kaip nors išgyvens artimiausias tris dienas. Ir po metų jų veik neprisimins.

Volio — nė ženklo. Užsirakinęs kabinete Deividas likusią dienos dalį skaitė iššifruotas kitų procesų stenogramas, nagrinėjo liudijimus kitose bylose, tyrinėjo procedūrų ir įrodymų teikimo taisykles, grūmėsi su poreikiu išsivemti.

Vakarieniaudamas, maistą krimsdamas tarsi atbulais dantimis, jis viską išdėstė Helenai.

— Kiek advokatų dirba priešininkui? — pasidomėjo žmona.

— Nežinau. Per daug, kad suskaičiuočiau. Ne mažiau kaip šeši ir dar būrys jų padėjėjų.

— O tu prie stalo sėdėsi vienas?

— Pagal numatytą scenarijų.

Ji sukramtė makaroną ir vėl prabilo:

— Ar kas tikrina pagalbininkų kvalifikaciją?

— Nemanau. Kodėl klausi?

— Į galvą šovė mintis. Kelias dienas galėčiau tau padėti. Man visada knietėjo pamatyti, kaip vyksta teisminiai procesai.

Deividas pirmą kartą po daugelio valandų nusijuokė.

— Susimildama, Helena. Vargu ar norėčiau, kad tu arba kas kitas stebėtų skerdynes.

— Kaip reaguotų teisėjas, jeigu ateičiau nešina lagaminėliu ir imčiau rašytis pastabas į bloknotą?

— Šiuo metu į mano veiksmus teisėjas žiūrėtų pro pirštus.

— Aš skambtelėsiu seseriai ir ji pabus su Ema.

Deividas vėl prajuko, bet vis dėlto pasiūlymas buvo viliojantis. Ką gi jis prarastų? Galbūt advokato bylininko vaidmenį atlieka pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tad kodėl nepasismaginus?

— Žinai, tavo idėja man patinka, — tarė.

— Kiek pamenu, sakei, kad tarp prisiekusiųjų yra septyni vyrai?

— Taip.

— Užsitempti trumpą sijoną ar ilgą?

— Ne per trumpą.

41 SKYRIUS

Nepriimtas Verdiktas brūkštelėjo savo tinklaraštyje:

„Klopek — „Krayoxx“ bylos procese pasitaikė trumpa diena, nes svajonių komanda nesugebėjo susiburti. Gatvėje sklinda kalbos, neva pagrindinis advokatas, gerbiamasis Volis T. Figas, pranyko be pėdsakų ir jo naujokėliui talkininkui teko leistis į paieškas. Kadangi Figas nepasirodė teismo salėje iki 9.00 ryto, teisėjas Siraitas išsiuntė prisiekusiuosius namo ir liepė grįžti rytojaus dieną. Mėginant telefonu susisiekti su „Finlio & Figo“ kontora, kiekvieną sykį įsijungdavo balso paštas; personalas, jei tik ši firmelė išvis turi etatinių darbuotojų, neatsakė nė į vieną skambutį. Gal Figas užgėrė? Žinant, kad per pastaruosius dvylika metų jis bent dukart baustas už vairavimą apsvaigus, o paskutinį sykį — pernai, klausimas skamba pagrįstai. Mano turimais duomenimis, Figas tuokėsi ir skyrėsi keturis kartus. Aptikau žmoną Nr. 2, ir ji atsiminė, kad Volis visad grūmėsi su potraukiu buteliui. Vakar pavyko susiskambinti su Airise Klopek, kuriai dalyvauti procese tariamai neleidžia sveikata; išgirdusi, kad advokatas nesiteikė atvykti į teismą, ji pareiškė: „Nė kiek nesistebiu“ ir nutraukė ryšį. Posėdžių salėje buvo pastebėtas Bartas Šo, garsus, profesinį aplaidumą tiriantis teisininkas — anot gandų, jis turbūt susirankios „Krayoxx“ bylos trupinėlius ir užsipuls „Finlį & Figą“ dėl parodytos nekompetencijos. Bet teoriškai Klopek ieškinio jie kol kas nesumovė. Prisiekusieji dar nepriėmė nuosprendžio. Laukite žinių.“

Deividas suskato naršyti kitus tinklaraščius valgydamas javainio batonėlį, lūkuriuodamas Volio, bet nesitikėdamas, kad jis atsibels į kontorą. Jokiomis naujienomis negalėjo pasidalyti nei Oskaras su Rošele, nei Diana, nei keli jo draugužiai advokatai iš buvusio pokerio klubo. Oskaras susisiekė su bičiuliu iš policijos nuovados, paprašė atlikti neoficialų tyrimą, nors jiedu su Deividu nemanė, kad atsakovo šalis drįstų imtis nešvarių priemonių. Pasak Rošelės, kartą Volis ištisą savaitę buvo prapuolęs be pėdsakų, galų gale nusitašęs paskambino Oskarui iš Grin Bėjaus motelio. Deividas su nuostaba klausėsi istorijų apie Girtuoklį Volį, nes pats niekuomet nebuvo matęs kolegos įkaušusio.

Rošelė prisistatė anksti ir laiptais užlipo į antrą aukštą, nors taip elgdavosi itin retai. Ji nerimavo dėl jaunojo firmos bendradarbio, todėl pasisiūlė suteikti kokią nors pagalbą. Deividas tarė ačiū ir sukruto į lagaminėlį kišti aplankus. Sekretorė pašėrė šunį, išsitraukė jogurto indelį ir tvarkydama stalą pasitikrino elektroninį paštą.

— Deividai! — šūktelėjo.

Laiškelį Volis parašė spalio 26-ą, 5.10 ryto, ir pasiuntė iš savo išmaniojo „iPhone“ telefono.

„R. G.: Ei, aš gyvas. Neskambinkit policijai ir nemokėkit išpirkos. V. F.“

— Dėkui Dievui, — atsiduso Rošelė. — Jis sveikas.

— Ne, Volis tesako esąs gyvas. Juk tai gerai, ar ne?

— Apie kokią išpirką kalba? — paspėliojo sekretorė.

— Turbūt bandė juokauti.

Važiuodamas į centrą Deividas tris kartus rinko Volio išmaniojo numerį. Balso pašto dėžutė buvo perpildyta.

Patalpoje, kurioje apstu tamsiais kostiumais apsirengusių niaurių vyrų, daili moteris prie savęs prikausto kur kas daugiau dėmesio nei kulniuodama judria gatve. Čikagos regione kildama į elitinių teismo advokatų viršūnę, Nadina Karos naudojosi išvaizda kaip ginklu. Trečiadienį ji sulaukė šiokios tokios konkurencijos.

Prie „Finlio & Figo“ prisidėjusi naujoji advokato padėjėja atvyko į teismo salę 8.45 ryto, žengė prie ponios Karos ir, kaip planavo, prisistatė Helena Henkok (mergautine pavarde), teisininko pagalbininke, ne visu etatu dirbančia „F & F“ kontoroje. Paskui susipažino su keliais kitais gynybos advokatais, priversdama juos nutraukti bet kokią veiklą, nerangiai atsistoti, paspausti ranką, nusišypsoti, žodžiu, elgtis maloniai. Ištįsusi iki penkių pėdų ir aštuonių colių, apsiavusi batelius su keturių colių aukščio kulniukais, Helena buvo pora colių augesnė už Nadiną ir galėjo iš aukšto žiūrėti net į kai kuriuos vyrus. Dėl savo šviesiai rudų akių, prašmatnaus, dizainerio sukurto kostiumėlio, o ką jau kalbėti apie liauną figūrą ir sijonuką, nedengiantį kelių, nuo kurių jo kraštą skyrė šeši coliai, Helenai pavyko sutrikdyti įžanginius ritualus. Žiūrovai, faktiškai vieni vyrai, nuo jos neatplėšė akių. Smalsių žvilgsnių nepaisantis sutuoktinis pamojo į gretimą kėdę ir ištarė teisininko tonu:

— Paduok anuos aplankus. — Tylesniu balsu pridūrė: — Atrodai fantastiškai, bet man nesišypsok.

— Klausau, bose. — Ji atsegė lagaminėlį, vieną iš kelių, priklausančių antrosios pusės kolekcijai.

— Ačiū, kad atėjai.

Prieš valandą Deividas išsiuntė elektroninius laiškelius teisėjui Siraitui ir Nadinai Karos, pranešė, kad ponas Figas apie save informavo, bet teisme nepasirodys. Kolegos nenutuokė, nei kur Volis dingęs, nei kada jį pamatys. Kas ten žino, galbūt jaunesnysis „F & F“ partneris vėl lindėjo Grin Bėjaus motelyje prisiliuobęs iki sąmonės netekimo, tiesa, apie tokias prielaidas Deividas niekam neužsiminė.

Daktaras Borzovas, grįžęs į liudytojo vietą, iš pažiūros priminė raupsuotąjį, kurį tuojau užmėtys akmenimis.

— Ponia Karos, galite pradėti kryžminę apklausą, — prabilo teisėjas Siraitas.

Kaip visada pasipuošusi įstabiu apdaru — šviesiai violetine aptempta, stangrių sėdmenų išlinkius paryškinančia suknele, kurią papildė rudas platus diržas, taip standžiai suveržtas, kad jis, rodės, skelbė: „Taip, mano liemuo it vapsvos!“ — pagrindinė gynybos advokatė žengė prie pakylos. Meiliai nusišypsojo ekspertui ir paprašė kalbėti lėtai, nes pirmadienį nelengvai perprato jo tariamus žodžius. Atsakydamas Borzovas kažką nerišliai burbtelėjo.

Nadina Karos prieš save matė galybę lengvų taikinių, todėl nuspėti, kokia kryptimi ji puls, nebuvo įmanoma. Deividas nė neįstengė Borzovo parengti šiandienos apklausai ir, atvirai šnekant, nejautė jokio noro su juo bendrauti ilgiau negu reikėjo.

— Daktare Borzovai, kada paskutinį kartą gydėte pacientą?

Jis atsiliepė sekundėlę pamąstęs:

— Maždaug prieš dešimt metų.

Ponia Karos apipylė liudytoją serija klausimų siekdama išsiaiškinti, ką konkrečiai jis veikė pastarąjį dešimtmetį. Pacientų neslaugė, studentams nedėstė, tyrimais neužsiėmė, tai yra nedarė nieko, ko tikimasi iš daktaro. Galop, atmetusi beveik visas įmanomas sritis, ji pasiteiravo:

— Daktare Borzovai, ar tiesa, kad paskutinius dešimt metų dirbote vien įvairiems teismo advokatams?

Jis pasimuistė. Ne, taip tvirtinti negalėtų.

Priešingai nei Nadina. Ji turėjo duomenis, atrinktus iš parodymų, kuriuos Borzovas pernai davė kitoje byloje. Apsiginklavusi faktais suėmė liudytoją už rankos ir nusivedė pražūties keliu. Nuodugniai išnagrinėjo kiekvienų metų ieškinius, potencialių klientų atsijojimą, vaistus, teisininkus, ir kai po valandos baigė šią kvotos dalį, posėdžių salėje visiems tapo aišku, kad Igoris Borzovas tebuvo kolektyvinių žalų išieško tojų valdoma marionetė.

Padėjėja bloknote brūkštelėjo žinutę:

„Kur radai tą vyruką?“

Deividas atrašė:

„Įspūdingas, ar ne? Ir jo atlygis siekia tiktai 75 000.“

„Kas moka?“

„Vargu ar tau tikrai vertėtų žinoti.“

Arba užkurta pirtis paveikė dikciją, arba Borzovas nenorėjo, kad jį suprastų. Šiaip ar taip, žiūrovams vis prasčiau sekėsi suvokti, ką liudytojas dudena. Nadina elgėsi taip šaltakraujiškai, kad Deividas ėmė rimtai spėlioti, ar ji bent sykį buvo pametusi minties giją. Priešais darbavosi didi savo profesijos žinovė ir jis rašėsi pastabas ne todėl, kad ketino įkvėpti Borzovui gyvybę — ne, Deividą domino tik veiksminga kryžminės apklausos metodika.

Prisiekusiesiems tai nė kiek nerūpėjo. Jie spjovė į tardymą, numojo ranka ir nūnai laukė kito liudytojo. Pajutusi, kad klausytojų dėmesys prislopo, Nadina ėmėsi gilintis į probleminių sričių sąrašą.

11.00 teisėjas Siraitas užsigeidė į tualetą ir paskelbė dvidešimties minučių pertrauką. Kai prisiekusieji pasišalino iš posėdžių salės, Borzovas prisiartino prie Deivido.

— Ar dar ilgai tęsis apklausa? — pasiteiravo.

— Neįsivaizduoju.

Daktaras sunkiai šnopavo, jo kūną mušė prakaitas, nuo kurio permirko pažastys. Užjaučiu, kirbėjo Deividui ant liežuvio galo. Tu bent jau gausi honorarą.

Per atokvėpį Nadina Karos ir jos komanda priėmė taktinį sprendimą palikti ramybėje Persio echokardiogramą. Sukruvintam, iki liepto galo nustumtam Borzovui ji leistų iš dalies atgauti tvirtą pagrindą po kojomis, nes medicininis žargonas vėl išmuštų prisiekusiuosius iš vėžių. Po pertraukėlės, kai daktaras nukėblino į liudytojo vietą, gynybos atstovė suskato kamantinėti apie jo išsilavinimą, ypač pabrėždama Jungtinių Valstijų ir Rusijos medicinos mokyklų skirtumus. Apsvarstė standartinius, bet „ten“ negirdėtus kursus ir paskaitas. Puikiai žinojo, kokius atsakymus išgirs, o Borzovas jau spėjo susigaudyti, kad nieko naujo jai neatskleis. Kuo toliau, tuo labiau dvejojo atsakyti tiesiai šviesiai, nes numanė, kad advokatė prikibs prie bet kokio neatitikimo, kurį išnarstys iki menkiausių smulkmenų.

Narpliodama liudytojo išsimokslinimą Nadina privertė jį padaryti porą klaidų. Dar prieš vidurdienį negailestingą susidorojimą tebestebintys prisiekusieji įtikėjo, kad advokatė kalbina daktarą, kuriam jie neleistų prirašyti nė lūpų balzamo.

Kur jo moksliniai darbai? Borzovas teigė kelis parašęs, bet turėjo pripažinti, kad jie neišversti. Kodėl niekada nedėstė, kodėl nedirbo jokiame fakultete? Liudytojas bandė paaiškinti, neva auditorijos jam kėlė nuobodulį, bet žiūrovams kančias žadino vien pastangos įsivaizduoti, kaip daktaras mėgina bendrauti su grupe studentų.

Per pietus Deividas su padėjėja išlėkė iš pastato ir nudrožė į netoliese veikiančią užkandinę. Bylos svarstymas Heleną pakerėjo, tačiau po apgailėtino Borzovo pasirodymo ji vis dar jautėsi priblokšta.

— Tavo žiniai, — tarė valgydama pavasarines salotas, — jei kada nors skirsimės, aš nusisamdysiu Nadiną.

— Nejaugi? Tokiu atveju man teks kreiptis į Volį Figą, su sąlyga, kad pavyks jo neprileisti prie stiklelio.

— Tave sulygins su žemėmis.

— Mažule, pamiršk ištuoką. Tu pernelyg žavi ir gali aukštai kilti, jeigu nuspręsi likti teismo advokato pagalbininke.

Helena surimtėjo.

— Klausyk, aš suprantu, jog rūpesčių tau netrūksta, bet apie ateitį tikriausiai pamąstai. „Finlio & Figo“ kontoroje likti negali. Kas, jei Oskaras nebegrįš? Kas, jei Volis nemes gerti? Net jeigu abu vėl imsis darbo, kodėl nenori su jais atsisveikinti?

— Nežinau. Neturėjau laiko apie tai galvoti. — Deividas apsaugojo žmoną nuo košmariškų žinių apie gresiančias vienuoliktosios taisyklės sankcijas ir bylas dėl profesinio aplaidumo, be to, nusprendė nepasakoti apie 200 000 dolerių kreditą, už kurį laidavo drauge su porele partnerių. Artimiausioje ateityje jam turbūt nelemta apleisti firmos. — Šią temą aptarkime vėliau, gerai?

— Nepyk. Man tik atrodo, kad sugebėtum pasiekti kur kas daugiau.

— Ačiū, brangioji. Hmm... tavęs nesužavėjo teismo salėje mano pademonstruoti įgūdžiai?

— Nors buvai nuostabus, įtariu, tau užteks ir vieno stambaus proceso.

— Beje, Nadina Karos netvarko skyrybų reikalų.

— Ką gi, būsiu priversta kaip nors tave iškęsti.

13.30 Borzovas paskutinį kartą nulingavo iki liudytojo vietos, o Nadina surengė baigiamąjį antpuolį. Kaip kardiologas jis niekada neprižiūrėjo pacientų, vadinasi, galima pagrįstai tvirtinti, kad liudytojas negydė ir Persio Klopeko. Gryna tiesa, be kita ko, ponas Klopekas pasimirė anksčiau, nei ieškovės advokatai paprašė jo, kaip eksperto, paslaugų. Bet jis, be abejo, konsultavosi su velionio gydytojais? Ne, prisipažino Borzovas. Apsimestinai nustebusi ponia Karos susitelkė į stulbinantį neapsižiūrėjimą. Į klausimus liudytojas reagavo vis lėčiau, jo balsas silpnėjo, rusiškas akcentas nenumaldomai ryškėjo, kol pagaliau 14.35 Borzovas švarko kišenėje sužvejojo baltą nosinaitę ir ėmė ja mostaguoti.

Tokios dramatiškos įvykių eigos nebuvo apmąstęs nė vienas iš išminčių, parašiusių procedūrines federalinio teismo taisykles, todėl Deividas nežinojo kaip elgtis. Jis pakilo ir tarė:

— Garbusis teisėjau, manau, liudytoją jau derėtų paleisti.

— Daktare Borzovai, ar jūs gerai jaučiatės? — pasidomėjo Skraitais, nors atsakymas badė akis.

Liudytojas krestelėjo galva.

— Aš baigiau, teisėjau. — Ponia Karos nutolo nuo pakylos, iškovojusi eilinę triuškinančią pergalę.

— Pone Zinkai, ar ketinate pakartotinai apklausti daktarą Borzovą?

Deividas, kuriam mažiausiai norėjosi gaivinti nugeibusį liudytoją, skubiai atsiliepė:

— Ne, sere.

— Daktare Borzovai, jūs laisvas.

Padedamas tvarkdario jis nusvirduliavo šalin — kišenes papildė 75 000 dolerių, tačiau biografiją subjaurojo dar viena juoda dėmė. Siraitas atidėjo posėdį iki 15.30.

Kaip ir Borzovas, savo karjeros saulėlydyje Herbertas Tredgilas, įtartinos reputacijos farmakologas, mėgavosi lengvu gyvenimu atokiau nuo tikros medicinos vargų, padėdamas teisininkams, kuriems reikėjo, kad nuolaidumu liūdnai pagarsėjęs daktaras išsakytų nuomonę, atitinkančią jų tiesos versiją. Profesionalių liudytojų keliai retsykiais susikirsdavo, tad jie gerai pažinojo vienas kitą. Tredgilas nedegė noru dalyvauti Klopek bylos nagrinėjime ir jo atsargumą nulėmė trys priežastys: menkaverčiai faktai, ieškinio nepagrįstumas ir baimė teismo salėje stoti prieš Nadiną Karos. Įkalbinėjimams nusileido tik todėl, kad už kelių valandų darbą jam paklojo 50 000 dolerių, maža to, apmokėjo išlaidas.

Kai teisėjas paskelbė pertrauką, už posėdžių salės ribų jis susidūrė su daktaru Borzovu ir pasibaisėjo kolegos išvaizda. „Neliudykite“, — ištarė Borzovas vilkdamas kojas liftų link. Tredgilas nurūko į vyrų tualetą, vandeniu pasišlakstė veidą ir apsisprendė sprukti. Velniop procesą. Ir velniop advokatus, kurie, šiaip ar taip, nėra aukščiausiosios lygos žaidėjai. Ieškovės atstovai iš anksto sumokėjo visą honorarą ir jeigu jie prigrasins iškelti bylą, Tredgilas galbūt grąžins dalį atlygio... arba ne. Po valandos jau skris lėktuvu. Po trijų valandų sėdės vidiniame savo kiemelyje ir kartu su žmona siurbčios gėrimus. Jokio įstatymo nepažeis. Juk šaukimo į teismą nebuvo gavęs. Jeigu privers aplinkybės, į Čikagą nebekels kojos.

16.00 Deividas užsuko į Siraito kabinetą ir pranešė:

— Deja, mes praradome dar vieną ekspertą. Kažkur dingo daktaras Tredgilas ir į mano skambučius jis neatsiliepia.

— Kada paskutinį kartą judu kalbėjotės?

— Per pietus. Jis buvo pasirengęs liudyti, bent taip tikino.

— Turite kitą liudytoją, kuris nespėjo prapulti iš teismo rūmų?

— Taip, sere, ekonomistę daktarę Kaniją Mid.

— Kvieskite ją. Vėliau pažiūrėsime, ar nuklydusi avelė rado kelią namo.

Krovinių gabenimo bendrovėje Persis Klopekas darbavosi dispečeriu. Dvidešimt dvejus metus, aštuonias valandas per dieną sėdimąja trynė kėdę ir monotonijos niekaip neprablaškydavo. Profsąjungai nepriklausė, tenkinosi 44 000 dolerių per metus ir, jei ne mirtis, galėjo plušėti dar septyniolika metų.

Daktarė Kanija Mid, jauna ekonomistė iš Čikagos universiteto, retsykiais teikdavo konsultantės paslaugas ir užsidirbdavo keletą papildomų žalių — už Klopek bylą susižėrė 15 000 dolerių. Aritmetika nesudėtinga: 44 000 dolerių reikėjo padauginti iš septyniolikos metų, atsižvelgti į atlygio didėjimo tendencijas, vidutinę gyvenimo trukmę, pagal kurią šešiasdešimt penkerių sulaukęs asmuo gali dar penkiolika metų džiaugtis pensija, 70 procentų nuo didžiausios metinės algos. Daktarės Mid liudijimu, dėl Persio netekties šeima prarado 1,51 milijono dolerių.

Jis mirė miegodamas ir nesikankindamas, todėl artimieji nereikalaus atlygio už fizines bei moralines kančias.

Per kryžminę apklausą ponia Karos išsakė protestą dėl tikėtinos Persio gyvenimo trukmės. Ponas Klopekas į kapą atgulė keturiasdešimt aštuonerių ir turėjo ne vieną pirma laiko pasimirusį giminaitį, todėl prielaida, esą jis būtų išgyvenęs iki aštuoniasdešimties, atrodė nereali. Vis dėlto Nadina nešvaistė laiko diskusijoms apie kompensacijas, antraip išvardyti skaičiai galėjo įgauti svarumo. Kompanija Klopekams nemokės nė cento, todėl ji neketino prisiekusiesiems sudaryti įspūdžio, jog nerimauja dėl tariamos žalos.

17.20, kai daktarė Mid baigė liudyti, teisėjas Siraitas atidėjo posėdį iki kitos dienos, devintos valandos ryto.

42 SKYRIUS

Po sunkios dienos teisme Helena nebuvo nusiteikusi gaminti valgyti. Iš Evanstone gyvenančios sesers atsiėmė Emą, už saugojimą nepašykštėjo padėkų, sykiu prižadėjo sesers ataskaitą išklausyti vėliau, ir nulėkė į artimiausią greitmaisčio užkandinę. Duktė transporto priemonėse užmigdavo daug lengviau negu nuosavoje lovelėje ir dabar ramiai snūduriavo, o motina tuo metu pamažu stūmėsi įvažiavimo keliu. Ji užsisakė daugiau mėsainių ir skrudintų bulvyčių nei įprastai, nes drauge su Deividu kaip reikiant išalko. Lijo, ir vėlyvo spalio dienos nepaliaujamai trumpėjo.

Helena nuvairavo automobilį link Khaingų buto, įrengto netoli Rodžerso Parko, ir kai ten prisistatė, sutuoktinį rado vietoje. Jiedu ketino skubiai pavakarieniauti, grįžti namo ir anksti griūti į lovą — planą, be abejo, derino prie Emos. Ieškovės pusė nebeturėjo liudytojų, o pats Deividas nenutuokė, ko tikėtis iš Nadinos Karos. Per ikiteisminį susirinkimą gynybos advokatė pateikė dvidešimt septynių liudysiančių ekspertų sąrašą, ir jis perskaitė visų iki vieno atsiliepimus apie „Krayoxx“. Vienintelė Nadina žinojo, kokia eilės tvarka ir kelis iš specialistų kvies duoti parodymų. Deividui beliks sėdėti, klausytis, retsykiais prieštarauti, brukti raštelius dailiajai padėjėjai ir dėtis, neva jis puikiai supranta, kas vyksta. Pasak draugo iš teisės mokyklos, Vašingtono firmoje dirbančio bylininko, egzistavo didelė tikimybė, jog atsakovo šalis pareikalaus priimti verdiktą supaprastinta tvarka, įtikins Siraitą, kad ieškovės advokatai nesugebėjo pateikti jokių bylai esminių faktų, ir laimės procesą neiškvietusi nė vieno liudytojo. „Galimas daiktas, teismas užsibaigs rytoj“, — pasakė automobilyje sėdintis, užsikimšusiomis Vašingtono gatvėmis slenkantis bičiulis ir Deividas pakartojo jo žodžius Čikagoje.

Nuo tada, kai prieš penkis mėnesius Tują išrašė iš ligoninės, Zinkai tik kartą nedalyvavo trečiadieninėje vakarienėje. Tradiciją trumpam nutraukė Emos gimimas, bet vėliau, keliaudami į svečius, jie pasiimdavo ir dukrą. Bėgant laikui, nusistovėjo tam tikras ritualas. Kai dukrele nešina Helena pajudėdavo daugiabučio pusėn, prie durų lūkuriuojančios Lvina su Zo, motina ir senelė, puldavo artyn apžiūrėti mažylės. Dvi vyresnės Tujos seserys, įsitaisiusios kambaryje ant sofos, laukdavo, kada galės palaikyti Emą. Helena švelniai paguldydavo dukrą ant vienos iš jų kelių, o mergaitės, mama ir močiutė imdavo ulbuoti, spygauti ir elgtis taip, lyg niekuomet nebūtų mačiusios kūdikio. Vaikelį viena kitai perleisdavo nepaprastai atsargiai. Per užsitęsusį Emos glėbesčiavimą vyrams tekdavo kęsti alkį.

Šįvakar Tuja stebėjo sceną nuo savo aukštos kėdės ir atrodė patenkintas. Kiekvieną savaitę Deividas su Helena tikėdavosi įžvelgti bent menkiausius ženklus, bylojančius, kad jis taisosi, tačiau kaskart nusivildavo. Kaip ir numatė jo gydytojai, šansai, kad būklė pagerės, itin menki. Žala greičiausiai nebepataisoma.

Greta sėdintis, kaip įprastai Tujai galvą glostantis Deividas įteikė berniukui skrudintą bulvytę. Kol moterys gageno aplink kūdikį, jis šnekučiavosi su Lu ir Sojų. Galų gale visi susibūrė prie stalo ir nudžiugo sužinoję, kad Zinkai valgys kartu, nors tuodu greitmaisčio dažniausiai vengdavo. Deividas paaiškino, esą šiandieną jie išlėks anksčiau, todėl neturės laiko pavėžinti Tujos.

Kai įveikė pusę sūrainio, Deivido švarko kišenėje suvibravo mobilusis. Nukreipęs akis į ekraną jis sušnibždėjo Helenai „Čia Volis“ ir smuko iš kambario.

— Kur tu, Voli?

Iš telefono atsklido silpnas merdėjančio žmogaus balsas:

— Aš girtas, Deividai. Koks aš girtas.

— Pats supratau. Kur esi?

— Tu privalai man padėti. Be tavęs, nieko nebėra. Oskaras nenori su manimi kalbėtis.

— Žinoma, Voli, bet kur tave rasti?

— Kontoroje.

— Atvažiuosiu po keturiasdešimt penkių minučių.

Jis knarkė ant sofos, riogsančios prie stalo; į miegantį Volį įtariai spitrijosi šalia tupintis GM. Deividas nesuklydo spėdamas, kad paskutinį sykį kolega maudėsi ankstyvą giedrą pirmadienio rytą, kai prasidėjo pakartotinis bylos nagrinėjimas, praėjus šešioms dienoms nuo to momento, kai Oskaras dramatiškai sukniubo ant grindų, o Volis ištarė legendinę frazę, dėl kurios teisėjas paskelbė posėdį neįvykusiu. Dabar jaunesnysis firmos partneris gulėjo nesiprausęs, nesiskutęs, nepersirengęs kitais drabužiais — kaip ir pirmadienį, vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą. Kaklaraištis kažkur prapuolė. Baltus marškinius išterliojo dėmės. Dešinė kelnių klešnė nežymiai įdrisko. Naujų juodų batų padus dengė sudžiūvęs purvas. Deividas tekštelėjo jam per petį ir pašaukė vardu. Jokios reakcijos. Veidas raudonas ir išpurtęs, tačiau mėlynių, pjautinių žaizdų ar nubrozdinimų nematyti. Regis, po barus jis nesitrankė ir ten skandalų nekėlė. Deividas ketino išsiaiškinti, kur Volis bastėsi, bet po akimirkos persigalvojo. Svarbiausia, kad jis sveikas gyvas. Klausimai, įskaitant „Kaip čia atsibeldei?“, galėjo palaukti. Biuro apylinkėse neišvydus partnerio automobilio, širdį užvaldė palengvėjimas. Nors ir nusitašiusiam, Voliui, matyt, užteko proto nesėsti prie vairo. Antra vertus, visai įmanoma, kad iš jo ratų beliko metalo laužas, o gal mašiną pavogė arba atsiėmė turto išieškotojai.

Deividas smogė jam į bicepsus ir užrėkė į ausį iš šešių colių nuotolio. Volis liovėsi pūškavęs, bet po sekundės vėl ėmė šnarpšti. GM inkštė, todėl šunį teko išleisti laukan nusišlapinti. Užsikaitęs kavą Deividas išsitraukė mobilųjį ir parašė žinutę Helenai: „Girtas kaip pėdas, bet gyvas. Nežinau, ką daryti toliau.“ Jis paskambino Rošelei, perdavė naujausias žinias. Mėgino susisiekti ir su Oskaru, tačiau į skambutį reaguodavo tiktai balso paštas.

Volis atsipeikėjo po valandos.

— Ačiū, Deividai, ačiū, — suėmęs kavos puodelį, be perstojo kartojo jis. Galiausiai paklausė: — Ar jau kalbėjai su Liza?

— Kas toji Liza?

— Mano žmona. Tu privalai jai skambtelėti. Oskaras, prakeiktas kalės vaikas, atsisako su manimi šnekėtis.

Deividas nutarė sumeluoti ir patikrinti, kurlink nuves pokalbis.

— Taip, su Liza bendravau.

— Tikrai? Ką ji sakė?

— Kad judu prieš daugelį metų išsiskyrėte.

— Aha, panašu į ją.

Volis pastiklėjusiu žvilgsniu varstė savo kojas, negalėdamas arba nenorėdamas žiūrėti kolegai į akis.

— Bet patikino, jog tave tebemyli, — dėl juoko pridūrė Deividas.

Volis apsiverkė, kaip įprasta girtuokliams, kurie žliumbia dėl nieko ir visko. Jaunasis firmos bendradarbis pasijuto šiek tiek nejaukiai, bet kartu pralinksmėjo.

— Atleisk, — atsiprašė Volis, dilbiu nusišluostydamas veidą. — Aš taip gailiuosi ir esu tau labai dėkingas. Žinai, Oskaras su manimi nesikalba. Guli mano būste, slepiasi nuo žmonos, tuština mano šaldytuvą. Nusigavęs namo radau užrakintas duris. Mes rimtai susivaidijome, todėl kaimynai iškvietė policiją. Vos išnešiau kailį. Sprukau iš savo buto, neblogai, ar ne?

— Kada?

— Sunku pasakyti. Gal prieš valandą. Pastaruoju metu kažkodėl nesugebu sekti laiko ir datų. Ačiū, Deividai.

— Nėra už ką. Klausyk, mums reikalingas planas. Į namus, kaip matau, patekti negalėsi. Jei nori, šiąnakt miegok kontoroje ir prasiblaivyk, aš prisitrauksiu kėdę ir palaikysiu tau draugiją. Mudu su GM padėsime tau išsikapstyti.

— Deividai, man reikia pagalbos. Vien blaivumo neužteks.

— Aišku, bet pastangos išsiblaivyti taps pirmuoju svarbiu žingsniu.

Volis staiga prapliupo juoktis. Atlošė galvą ir užgriaudėjo taip garsiai, kiek tai įmanoma žmogaus jėgoms. Purtėsi, žviegė, sukinėjosi, krenkštė, duso, nuo skruostų valėsi ašaras. Net ir tada, kai nebepajėgė kvatoti, dar kelias minutes sėdėjo ir prunkštė. Pagaliau susivaldė, žvilgtelėjo į Deividą ir vėl prajuko.

— Voli, nori kažkuo su manimi pasidalyti?

— Prisiminiau tą dieną, kai čia užsukai pirmą sykį, — sunkiai tramdydamas juoko priepuolį atsakė jis. — Pameni?

— Kai kas atmintyje išliko.

— Man neteko regėti nė vieno, kuris būtų nusilakęs smarkiau už tave. Kiaurą dieną pratūnojai bare?

— Aha.

— Girtas pargriuvai, vėliau užsipuolei tą mulkį Golstoną iš kitos gatvės pusės ir vos jam neužvožei.

— Man taip pasakojo.

— Mudu su Oskaru susižvalgėme ir nusprendėme: „Šis vaikis turi potencialo.“ — Jam užsigalvojus, pakibo tyla. — Tu porą sykių išsivėmei. Kas dabar girtas, o kas blaivas?

— Mes būtinai tave išblaivinsime.

Volio kūnas nebekretėjo.

— Deividai, ar kada susimąstei, kur įklimpai? — po užsitęsusios pauzės prabilo jis. — Juk tau nieko netrūko — dirbai stambioje firmoje, gaudavai didelę algą ir kaip teisininkas traukei trumpiausiu keliu į sėkmę.

— Aš dėl nieko nesigailiu. — Iš esmės Deividas sakė tiesą.

Per kitą ilgą pauzę Volis abiem delnais suspaudė puodelį ir įsistebeilijo į kavą.

— Kas manęs laukia? Esu keturiasdešimt šešerių, be cento kišenėje, pažemintas — atsispirti stikliukui nesugebantis girtuoklis, žlugęs gatvės teisininkas, kuris manė, jog sugebės žaisti aukščiausioje lygoje.

— Dabar ne metas svarstyti apie ateitį. Tau būtina detoksikacija. Sprendimus priimsi, kai iš tavo organizmo pašalinsime alkoholį.

— Oskaro likimas manęs nevilioja. Jis septyniolika metų vyresnis, ir aš nenoriu po septyniolikos metų užsiimti tais pačiais mėšlinais reikalais, po kuriuos kapstomės kiekvieną dieną. Supranti, ką sakau, Deividai? Ačiū tau.

— Nėra už ką.

— Matai save čia net ir po septyniolikos metų?

— Apie tai dar negalvojau. Šiuo metu stengiuosi išgyventi teismo procesą.

— Kokį procesą?

Jis, rodės, nejuokavo ir nevaidino, todėl Deividas nuleido klausimą negirdom.

— Pernai gydeisi reabilitacijos klinikoje, tiesa?

Volis susiraukė mėgindamas atsiminti pastarąjį reabilitacijos kursą.

— Kokia dabar diena?

— Trečiadienis, spalio 26-a.

Kolega palinkčiojo galva.

— Taip, anų metų spalį. Trisdešimt dienų. Šauniai praleidau laiką.

— Kur konkrečiai?

— „Prieglobstyje“, į šiaurę nuo Vokigano. Pamėgtoje klinikoje. Ji stovi prie ežero, gražioje vietoje. Tau derėtų susiskambinti su Patriku. — Volis kišenėje paieškojo piniginės.

— Su kuo?

— Mano konsultantu. — Jis padavė vizitinę kortelę. „Prieglobstis“— čia prasideda naujas gyvenimas. Patrikas Heilas, komandos vadovas. — Patrikui galima skambinti bet kuriuo paros metu. Toks jo darbas.

Konsultanto balso pašte Deividas paliko žinutę — prisistatė Molio Figo draugu ir pridūrė, kad jiems reikia nedelsiant aptarti svarbų klausimą. Po kelių sekundžių suvibravo jo mobilusis. Skambino Patrikas, kuris nusiminė išgirdęs prastas naujienas apie Volį, bet akimoju prižadėjo padėti.

— Tik nepameskite jo iš akių, — liepė Patrikas. — Atvežkite pas mus. „Prieglobstyje“ susitiksime po valandos.

— Eime, dički, — tarė Deividas stverdamas kolegą už dilbio. Kai tas pakilo nuo sofos ir atgavo pusiausvyrą, jiedu susikibę už rankų išniro laukan ir pasuko visureigio link. Automobiliui nė nespėjus pasiekti 94-ojo greitkelio juostų, kurios vedė šiaurės kryptimi, Volis vėl užknarkė.

Rasti kelionės tikslą pagelbėjo navigacinis kompiuteris ir iki „Prieglobsčio“ Deividas nukako per valandą. Nedidelė privati gydymo įstaiga slėpėsi miške, į šiaurę nuo Vokigano, Ilinojaus valstijoje. Jis neįstengė Volio prižadinti, todėl šį paliko salone ir žengė į priimamąjį, kur atvykėlių laukė Patrikas Heilas. Pastarasis liepė baltus chalatus vilkintiems dviem sanitarams griebti neštuvus; po penkių minučių tuodu į patalpą įvežė Volį, kuris taip ir neatsigaivelėjo. Patrikas savo ruožtu pasikvietė Deividą į mažutį kabinetą sutvarkyti dokumentų.

— Kiek kartų jis čia lankėsi? — pabandė užmegzti pokalbį svečias. — Volis neblogai jus pažįsta.

— Deja, tai konfidenciali informacija ir ja dalytis negalima. Bent jau mums. — Užsidarius durims, iš konsultanto veido išnyko maloni šypsena.

— Atleiskit.

Patrikas įsmeigė akis į popieriaus lapus, gnybtuku pritvirtintus prie segtuvo.

— Pone Zinkai, dėl jūsų draugo sąskaitos mums kilo tam tikrų problemų, ir aš nelabai žinau, kaip jas spręsti. Pernai, kai Volis išsirašė, jo draudimo bendrovė sutiko mokėti už gydymą tiktai po 1000 dolerių per dieną. Dėl išskirtinių savo paslaugų, rezultatų, materialinės bazės ir personalo mes prašome 1500 dolerių per dieną. Volis su klinika atsisveikino įsiskolinęs šiek tiek mažiau nei 14 000 dolerių. Dalį pinigų mums pervedė, bet skola tebesiekia 11 000 dolerių.

— Aš nesu atsakingas nei už jo terapijos sąskaitas, nei už gydymą nuo alkoholizmo. Ir neturiu nieko bendra su draudimu.

— Tuomet Volio mes negalėsime priimti.

— Jums nepakanka 1000 dolerių per dieną?

— Pone Zinkai, nesigilinkime į šią temą. Tokia mūsų kaina, ir baigta. Klinikoje yra šešiasdešimt lovų, ir nė viena iš jų nestovi tuščia.

— Voliui keturiasdešimt šešeri. Kodėl už jį reikėtų laiduoti?

— Įprastomis aplinkybėmis to neprašytume, bet jam ne itin gerai sekėsi mokėti sąskaitas.

Skolose skendėjo dar prieš „Krayoxx“ bylą, pagalvojo Deividas. O, kad žinotumėte jo dabartinę finansinę padėtį.

— Ar ilgai planuojate jį užlaikyti?

— Draudimas dengia trisdešimties dienų kursą.

— Žodžiu, „Prieglobstyje“ pacientas praleidžia mėnesį, ir visai nesvarbu, kokią pažangą jis spėja padaryti. Jūs taikstotės prie draudimo bendrovių.

— Nuo tikrovės nepabėgsi.

— Velniava. O jei pacientui reikia daugiau laiko? Mano draugas iš vidurinės mokyklos buvo mirtinai įjunkęs į kokainą. Gydėsi porą sykių po trisdešimt dienų, bet taip ir nesugebėjo mesti narkotikų. Galutinai liovėsi juos vartojęs tik tuomet, kai metus pasėdėjo už grotų.

— Pone Zinkai, mes visi žinome panašių istorijų.

— Neabejoju. — Deividas aukštyn atmetė rankas. — Tiek to, pone Heilai, ką siūlote? Abu suprantame, kad šįvakar Volio nevalia išleisti, nes jis gali susižaloti.

— Mes pamiršime praeities skolas, bet kas nors privalo laiduoti, kad papildoma suma bus sumokėta.

— 500 dolerių per dieną? Nė cento daugiau.

— Teisingai.

Deividas iš kišenės išsitraukė piniginę, iškrapštė kreditinę kortelę ir šią metė ant stalo.

— Čia „American Express“. Geriausiu atveju jos užteks dešimčiai dienų. Paskui turėsiu jį atsiimti ir sumąstyti kitą veiksmų planą.

Patrikas skubiai užsirašė kortelės duomenis ir grąžino ją savininkui.

— Dešimties dienų jam bus per mažai.

— Suprantama. Voliui per mažai ir trisdešimties.

— Didžiuma alkoholikų, kuriems pavyko suvaldyti savo įprotį, privalėjo įveikti tris ar keturis reabilitacijos kursus.

— Dešimt dienų, pone Heilai. Aš neturiu daug pinigų, o teisininko veiklą, kuria užsiimu išvien su Volių, sunku pavadinti pelninga. Neįsivaizduoju, ką tiksliai jūs darote, bet sukitės greičiau. Grįšiu po dešimties dienų.

Artėjant prie 94-ojo greitkelio, prietaisų skydelyje užsižiebė raudona kuro lemputė. Per paskutines tris dienas jis nė karto nepasitikrino degalų lygio.

Sunkvežimių aikštelė pasirodė besanti ankšta, apskretusi ir prašyte prašėsi renovacijos. Vienoje jos pusėje veikė užkandinė, kitoje — krautuvėlė. Deividas prisipildė baką, atsiskaitė kreditine kortele ir žengė vidun nusipirkti limonado. Šalia vienintelio kasos aparato driekėsi eilė klientų, todėl jis neskubėdamas susirado dietinę kolą, čiupo žemės riešutų maišelį ir jau susiruošė keliauti į priešakinę parduotuvės dalį, bet staiga sustingo kaip įkaltas.

Ant lentynos grūdosi pigūs Helovino žaisliukai, papuošalai ir kitokie menkniekiai. Pačiame viduryje, akių lygyje, jis išvydo plastikinį maišelį su ryškiaspalvėmis iltimis... „Baisius dantis“. Stvėrė pakuotę ir įbedė žvilgsnį į smulkų etiketės šriftą. Po gaminta Kinijoje. Importavo „Gunderson Toys“ iš Luisvilio, Kentukio valstijos. Deividas pasiėmė visus keturis rinkinius — norėjo ne vien apsirūpinti įrodymais, bet ir pašalinti šlamštą iš prekybos, kol nenukentėjo daugiau vaikų. Išmušdama sumą kasininkė keistai nužvelgė pirkėją. Jis sumokėjo grynaisiais ir nulėkė atgal į savo visureigį. Atitolęs nuo kolonėlių, sustojo greta aštuoniolikaračio vilkiko, po skaisčiai švytinčiu gatvės žibintu.

Deividas „iPhone“ įsijungė „Google“ paiešką ir pasidomėjo „Gunderson Toys“ bendrove. Prieš keturiasdešimt metų įsteigtą įmonę kitados valdė vienas savininkas. Bet prieš ketverius metus ją įsigijo „Sonesta Games Inc.“, Amerikoje trečia pagal dydį žaislų kompanija.

Dabar jis galėjo patraukti „Sonesta“ į teismą.

43 SKYRIUS

Rubenas Mesis atskrido „Varrick“ priklausančiu „Gulfstream G650“ lėktuvu. Sutemus nusileido Midvėjaus oro uoste ir palydos įsodintas į juodą „Cadillac Escalade“ visureigį nušvilpė į miestą. Po trisdešimties minučių įžengė į „Trust“ bokštą, liftu šastelėjo į padanges ir 102-ame aukšte išlipęs iš kabinos atsidūrė privačiame elegantiškame „Rogano Rotbergo“ valgomajame, kuriuo naudojosi dauguma vyresniųjų partnerių ir svarbiausi jų klientai. Svečio laukė Nikolas Volkeris ir Džudė Bek kartu su Nadina Karos ir Marvinu Maklou, vadovaujančiu juridinės firmos partneriu. Supažindinti, kaip pridera, jie įsišnekėjo ir netrukus padavėjas baltu smokingu visiems pristatė kokteilius. Rubenas daugelį mėnesių geidė savo akimis pamatyti ir apžiūrėti Nadiną Karos. Vaizdas jo nenuvylė. Moters žavesys tiesiog pritrenkė ir „Varrick“ direktorius jau po pirmojo kokteilio pametė galvą. Aplink damas rėždavo sparną be skrupulų, nuolat ieškodavo naujo grobio ir... na, kas ten žino, kaip įvykiai klostysis naujosios pažįstamos draugijoje. Deja, pasak žvalgybinių duomenų, ponia Karos buvo laimingai ištekėjusi ir vienintelę pramogą jai atstojo darbas. Nikas Volkeris bendravo su Nadina dešimt mėnesių, tačiau per tą laikotarpį tematė šimtaprocentinį atsidavimą savo profesijai. „Nieko jums neišdegs“, — vėliau, pakeliui į centrinę kompanijos valdybą, bosui tarstelėjo jis.

Užkandžiams buvo pateiktos Rubeno mėgstamos omaro salotos su makaronais kriauklelėmis. Generalinis „Varrick“ direktorius sėdėjo greta Nadinos ir klausėsi kiekvieno jos žodžio. Išsijuosęs gyrė, kaip puikiai ji tvarkė bylos ir proceso reikalus. Sykiu užtikrino, esą kartu su kitais, sėdinčiais už stalo, nekantraudamas laukia reikšmingojo verdikto.

— Mes atvykome pasikalbėti, — prabilo Nikas, kai padavėjas išnešė deserto lėkštes ir uždarė duris. — Bet iš pradžių paprašysime Nadiną papasakoti naujienas iš teismo salės.

Ji nedvejodama išklojo trumpą ataskaitą:

— Ieškovės šalis, kaip spėjame, nebeturi liudytojų. Jei farmakologas ryte visgi atvažiuotų, jam leistų duoti parodymus, bet, anot mūsų šaltinių, daktaras Tredgilas pabėgęs į Sinsinatį ir tebesislepia namuose. Taigi 9.00 ieškovės advokatui nebeliks ką pridurti. Mes savo ruožtu galėsime rinktis iš kelių alternatyvų. Pirmiausia, aišku, prašyti priimti sprendimą supaprastinta tvarka. Šiuo atveju teisėjas Siraitas leidžia kreiptis į teismą ir žodžiu, ir raštu. Pasinaudosime abiem variantais, jei nutarsime traukti tokiu keliu. Mano nuomone, kuriai pritaria visa komanda, labai tikėtina, jog Siraitas kaipmat patenkintų prašymą. Ieškovės pusė nė neįstengė pasirūpinti esminiais bylos elementais, ir tą žino kiekvienas, įskaitant priešininkų advokatą. Pateiktam ieškiniui teisėjas niekada neslėpė antipatijos, ir man susidarė įspūdis, kad jam maga procesą užbaigti kuo greičiau.

— Kiek kartų praeityje jis priėmė sprendimus supaprastinta tvarka, ieškovams pritrūkus liudytojų? — paklausė Rubenas.

— Per pastaruosius du dešimtmečius patenkino daugiau prašymų nei kiti federaliniai Čikagos ir Ilinojaus valstijos teisėjai. Nes nepakenčia bylų, per kurias ieškovai nepateikia bent menkiausias normas atitinkančių įrodymų.

— Bet aš noriu verdikto.

— Tuomet pamirškime supaprastintą tvarką ir iškvieskime savo liudytojus. Turime jų visą pulką, už kurį jūs sumokėjote, ir kiekvienas pasižymi nepriekaištinga reputacija. Nors nuojauta man sako, kad prisiekusiesiems tų parodymų jau iki kaklo.

— Sutinku, — įsiterpė Nikas Volkeris, procesą stebėjęs teismo salėje. — Įtariu, kad jie, nepaisydami Siraito pastabų, jau svarsto, kaip balsuoti.

Džudė Bek pridūrė:

— Mūsų konsultantai mano, kad teismą vertėtų baigti kuo greičiau. Tai yra ne vėliau kaip iki savaitgalio. Dėl verdikto klausimų nekyla.

Rubenas nusišypsojo Nadinai.

— Na, advokate, ką pasiūlysite?

— Man visos pergalės yra vienodos. Sprendimo priėmimas supaprastinta tvarka tolygus dėjimui į krepšį. Kai baigtį nulemia prisiekusieji, visuomet egzistuoja keistų atsitiktinumų rizika. Aš rinkčiaus lengvąją išeitį, bet, kaip suprantu, jums rūpi ne vien nutartis.

— Kiek bylų nagrinėjate per metus?

— Vidutiniškai šešias. Didesnio kiekio aprėpti negaliu, kad ir kiek etatinių pagalbininkų turėčiau.

— Ir kiek laiko nesate patyrusi pralaimėjimo?

— Vienuolika metų. Šešiasdešimt keturios pergalės iš eilės, bet kas gi jas skaičiuoja?

Banali replika sukėlė neadekvačiai griausmingą kvatojimą, tačiau pasijuokti buvo ne pro šalį visiems.

— Ar kada nors jautėtės tokia tikra dėl proceso ir prisiekusiųjų? — pasiteiravo Rubenas.

Ji nurijo vyno gurkšnį, akimirką pamąstė ir krestelėjo galva.

— Kiek pamenu, ne.

— Jeigu sieksime verdikto, kokie būtų mūsų šansai laimėti?

Stebint aplinkiniams, advokatė vėl paragavo vyno.

— Pone Mesi, man, kaip teisininkei, nedera užsiimti prognozėmis.

— Bet, ponia Karos, jūs nesate eilinė teisininkė.

— Devyniasdešimt penki procentai.

— Devyniasdešimt devyni, — prunkštelėjęs pataisė Nikas Volkeris.

Rubenas užsivertė trečiąjį škotiško viskio stiklą, sučepsėjo lūpomis ir tarė:

— Aš noriu verdikto. Tegul prisiekusieji mažumėlę pasvarsto, grįžta į teismo salę ir paskelbia verdiktą „Varrick Laboratories“ naudai. Man asmeniškai nuosprendis ne vien prilygs pergalei, bet ir padės atsikratyti kaltinimų, suteiks keršto ir atpildo galimybę. Ištrimituosiu žinią po pasaulį. Mūsiškiai iš viešųjų ryšių ir reklamos agentūrų jau netveria savame kailyje. Kounas, mūsų žmogus Vašingtone, teigia, kad po laimėjimo išsiveršime iš aklavietės, o FDA teks įjungti atbulinę pavarą. Visoje šalyje, nuo vienos pakrantės iki kitos, dirbantys mūsų juristai tikina, jog persigandę kolektyvinių žalų išieškotojai spruks slėptis. Aš noriu verdikto, Nadina. Ar galite jį išrūpinti?

— Kaip minėjau, Rubenai, pergalės tikimybė siekia 95 procentus.

— Nutarta. Pamirškime supaprastintą tvarką. Pakaskime tuos šunsnukius.

44 SKYRIUS

Ketvirtadienio rytą, lygiai 9.00, teismo tvarkdarys paprašė tylos ir visi atsistojo pasitikdami garbųjį teisėją. Kai prisiekusieji įsitaisė savo vietose, jis burbtelėjo:

— Tęskite, pone Zinkai.

— Ieškovės šalis nebeturi ko pridurti, — pakilęs atsiliepė Deividas.

Siraitas nė kiek nenustebo.

— Praradote ir kitus liudytojus, pone Zinkai?

— Ne, sere. Paprasčiausiai pristigome.

— Aišku. Ponia Karos, teiksite kokį prašymą?

— Ne, garbusis teisėjau, mes pasirengę tęsti.

— Taip ir maniau. Kvieskite savo pirmąjį liudytoją.

Deividas taip pat nujautė, kad iki pabaigos toli šaukia. Giliai širdyje vylėsi, kad šįryt procesas netikėtai nutrūks, bet Nadina su klientu akivaizdžiai užuodė kraują. Nuo šiol jis tegalės klausytis ir stebėti tikrus teismo advokatus.

— Gynyba kviečia daktarą Džesį Kindorfą.

Žvilgtelėjęs į prisiekusiuosius, vieno kito veide Deividas išvydo šypsenėlę. Netrukus jiems lemta pamatyti įžymybę.

Džesis Kindorfas, buvęs Jungtinių Valstijų visuomenės sveikatos tarnybos vadovas, aukštas pareigas ėjo šešerius metus ir garsėjo polinkiu į kivirčus. Jis nuolat griežtai kritikuodavo tabako bendroves. Organizuodavo įspūdingo masto spaudos konferencijas, per kurias vardydavo, kiek riebalų ir kalorijų turi populiarus greitmaistis. Oficialiai smerkdavo didžiausią pasitikėjimą keliančias Amerikos korporacijas, plataus vartojimo prekių kompanijas, jas kaltindavo masine per daug apdoroto maisto gamyba bei realizavimu. Per savo kadenciją ne sykį kariavo su sviestu, sūriu, kiaušiniais, raudona mėsa, cukrumi, gazuotais gėrimais ir alkoholiu, bet rimčiausią sambrūzdį sukurstė pasiūlydamas uždrausti kavą. Jis mėgo būti dėmesio centre ir dėl geros išvaizdos, atletiško sudėjimo, žvitrumo tapo garsiausiu visuomenės sveikatos tarnybos vadovu per visą šalies istoriją. Sprendžiant iš Kindorfo pasiryžimo stoti priešininkų pusėn ir liudyti milžiniškos korporacijos naudai, vaistu jis tikėjo.

Be kita ko, Kindorfas specializavosi kardiologijos srityje ir gyveno Čikagoje. Atsisėdęs liudytojo vietoje, jis apdovanojo prisiekusiuosius, savo prisiekusiuosius, kerinčia šypsena. Nadina pradėjo varginantį įžanginės apklausos procesą, idant aplinkiniams nekiltų abejonių dėl jo kvalifikacijos.

— Garbusis teisėjau, mes sutinkame, kad daktaras Kindorfas kuo puikiausiai išmano kardiologiją, — pašokęs tarė Deividas.

Gynybos advokatė atsisuko ir nusišypsojo.

— Dėkui.

Siraitas suurzgė:

— Ačiū, pone Zinkai.

Iš esmės daktaras Kindorfas paliudijo per pastaruosius kelerius metus prirašęs „Krayoxx“ tūkstančiams pacientų ir nepastebėjęs jokio šalutinio poveikio. Vaistas neapsakomai pagelbėjo 90 procentų negaluojančių žmonių. Drastiškai sumažino cholesterolio kiekį. „Krayoxx“ vartojo net devyniasdešimt vienerių sulaukusi jo motina, kol prekiauti vaistu uždraudė FDA.

Padėjėja brūkštelėjo ant bloknoto ir pastūmė bosui:

„Įdomu, kiek jam moka?“

Deividas atrašė, sakytum jiedu būtų aptikę rimtą liudijimo trūkumą:

„Daug.“

Nadina Karos ir daktaras Kindorfas įveikė dar vieną nepriekaištingą apklausos raundą, tarsi dalyvaudami beisbolo treniruotėje. Advokatė pametėdavo lengvai atmušamus kamuoliukus, liudytojas juos nutrenkdavo už aikštelės ribų. Prisiekusiesiems knietėjo tuodu padrąsinti pritarimo šūksniais.

Kai Siraitas paklausė: „Kryžminę apklausą surengsite, pone Zinkai?“, Deividas pakilo ir mandagiai atsakė: „Ne, sere.“

Nadina iškvietė daktarą Terstoną, garbingą tamsaus gymio dabitą žila barzdele ir elegantišku kostiumu, kad įsiteiktų juodaodžiams prisiekusiesiems. Kaip ir daktaras Kindorfas, jis taip pat dirbo Čikagoje — vadovavo trisdešimt penkių kardiologų būriui bei širdies ir kraujagyslių chirurgijos skyriui. Laisvalaikiu dėstė Čikagos universiteto medicinos mokykloje. Norėdamas paspartinti procedūras, Deividas nekvestionavo ir jo kvalifikacijos. Per šešerius metus daktaras Terstonas su grupe išrašė „Krayoxx“ dešimtims tūkstančių pacientų — rezultatai pasiekti įspūdingi, šalutinių poveikių neužfiksuota. Liudytojo įsitikinimu, vaistas visiškai nekenksmingas; tiesą sakant, jis su kolegomis vadino preparatą stebuklingu. Daktaras labai apgailestavo, kai „Krayoxx“ pašalino iš rinkos, ir, taip, ketino vėl jį skirti ligoniams, vos tiktai FDA atšauks draudimą. Per dramatišką liudijimo kulminaciją Terstonas atskleidė pats ketverius metus vartojęs „Krayoxx“.

Gynyba iškvietė daktarę Robertą Sekero, kardiologę ir mokslininkę iš Majo klinikos Ročesteryje, Minesotos valstijoje, kad patrauktų tarp prisiekusiųjų sėdinčios lotynų amerikietės dėmesį. Deividas ir vėl paskelbė tikįs, kad ekspertės kvalifikacija tinkama, ir ji nieko nenustebindama užgiedojo it paukštelis pavasario rytą. Liudytoja gydė daugiausia moteris, ir medikamentas joms suteikdavo visokeriopą pagalbą, tik nepadėdavo numesti svorio. Nebuvo jokių statistinių duomenų, kad „Krayoxx“ vartotojams grėsė didesnė tikimybė patirti širdies priepuolį arba insultą negu tiems, kurie vaisto negerdavo. Drauge su kolegomis ji išsklaidė bet kokias abejones atliktais išsamiais tyrimais. Per savo dvidešimt penkerius metus trunkančią kardiologės karjerą nematė saugesnio ir efektyvesnio preparato.

Paskutine vaivorykštės spalva tapo korėjietis, jaunas daktaras iš San Francisko, neįtikimai panašus į prisiekusįjį Nr. 19. Daktaras Pangas negailėjo vaistui pagyrų ir prisipažino nusiminęs, kai „Krayoxx“ išėmė iš prekybos. Nes jį buvo prirašęs šimtams pacientų, ir jų būklė akivaizdžiai pagerėjo.

Ieškovės atstovas nekalbino ir daktaro Pango. Rietis su garsiais daktarais neketino. Ką jam reikėjo daryti — medicinos klausimais ginčytis su vienais iš geriausių šalies gydytojų? Deividas liko sėdėti savo vietoje, akies krašteliu stebėdamas rankinį laikrodį, kurio rodyklė slinko gana lėtai.

Jeigu prisiekusiųjų dvyliktukui būtų priklausęs lietuvių kilmės asmuo, Nadina, žinoma, iš mago skrybėlės būtų išgriebusi ekspertą su lietuviška pavarde ir nepriekaištinga specialisto reputacija.

Penktoji liudijo daktarė Parkin, vyriausioji kardiologe iš Šiaurės Vakarų universiteto Feinbergo medicinos mokyklos. Ji davė kiek kitokius parodymus. Gynybos šalies nusamdyta išanalizuoti Persio Klopeko ligos istoriją, daktarė patikrino velionio archyvinius medicininius įrašus, siekiančius tuos laikus, kai jam tebuvo dvylika, pasidomėjo, kiek įstengė, broliais, seserimis ir tėvais, įrašė informaciją, kurią suteikė pagelbėti neatsisakę draugai ir bendradarbiai. Prieš savo baigtį Persis vartojo „Prinzide“ ir „Levatol“ nuo padidėjusio kraujospūdžio, insuliną nuo 2-ojo tipo cukrinio diabeto, „Bexnin“ nuo artrito, kraują skystinantį „Plavix“, „Colestid“ nuo aterosklerozės ir „Krayoxx“ nuo padidėjusio cholesterolio kiekio. Savąją laimės piliulę, „Xanax“, išprašydavo iš draugų, vogdavo iš Airisės arba nusipirkdavo per internetą ir raminamuosius gėrė kasdien, kovodamas su stresu, kurį keldavo gyvenimas su „ta moterimi“, pasak vieno iš bendradarbių. Retsykiais į burną įsimesdavo „Fedamin“, nereceptinį apetito slopintuvą, neva turėjusį užgniaužti apetitą, bet, regis, veikusį atvirkščiai. Cigaretes traukė dvidešimt metų, bet kai sulaukė keturiasdešimt vienerių, mesti rūkyti padėjo „Nicotrex“, nikotininė guma, prie kurios lengvai įprantama. Persis ją žiaumodavo be perstojo, po tris pakelius per dieną. Anot kraujo analizės, jo kepenų funkcijos ėmė prastėti, kai liko metai iki mirties. Velionis dievino džiną ir, remiantis ponios Karos gautomis kreditinių kortelių ataskaitomis, lankydavosi „Bilbo’s Spirits“ parduotuvėje, įsikūrusioje Stantono prospekte, už penkių kvartalų nuo jo namų, kur pirkdavo mažiausiai tris litrinius butelius per savaitę. Rytais dažnai skųsdavosi prasta savijauta ir galvos skausmu, ant savo apšnerkšto darbastalio laikydavo bent porą didžiulių ibuprofeno buteliukų.

Kai daktarė Parkin baigė užsitęsusį pasakojimą apie Persio įpročius ir sveikatą, klausytojams tapo akivaizdu, jog dėl jo mirties kaltinti vieną konkretų vaistą būtų nesąžininga. Ponui Klopekui skrodimo nedarė — Airisė taip sielojosi, kad apie autopsiją nė nepagalvojo, — taigi į dienos šviesą neišniro jokie aiškūs, apie širdies priepuolį bylojantys simptomai. Atimti jam gyvybę galėjo labai abstraktus „kvėpavimo nepakankamumas“.

Volis ir Oskaras svarstė, gal vertėtų iškasti palaikus ir nustatyti, kas iš tiesų pražudė Persį, bet jų kalbos Airisę įsiutino. Negana to, vyresnysis firmos partneris kategoriškai atsisakė švaistytis pinigais, nes ekshumacija, skrodimas ir perlaidojimas būtų kainavę beveik 10 000 dolerių.

Daktarės Parkin manymu, Persis Klopekas į kapą atgulė jaunas, kadangi buvo genetiškai linkęs į ankstyvą mirtį, kurią dar labiau paspartino gyvensena. Ji pridūrė, esą niekas nesugebėtų tiksliai pasakyti, kaip organizmą gali paveikti pritrenkianti vienu metu vartojamų medikamentų gausa.

Vargšas Persis, dingtelėjo Deividui. Gyveno trumpai, neįdomiai ir išleido kvapą per miegus, nenutuokdamas, kad vieną dieną jo įpročiai ir negalavimai bus taip smulkmeniškai analizuojami viešame teisme.

Liudijimas buvo triuškinantis, ir ieškovės advokatas nejautė jokio noro jo kartoti per kryžminę apklausą. 12.30 Siraitas atidėjo posėdį iki 14.00. Zinkai ištrūko iš teismo rūmų ir neskubėdami pasimėgavo pietumis. Deividas užsakė baltojo vyno butelį ir taurę išlenkė netgi Helena, kuri alkoholio veik negerdavo. Jiedu paskelbė tostą už Persį, tesiilsi jis ramybėje.

Deivido, kaip naujoko, nuomone, gynybos šalis kluptelėjo, kai po pietų iškvietė pirmąjį liudytoją, daktarą Ličfildą, kardiologą, širdies ir kraujagyslių chirurgą iš pasaulinio garso Klivlando klinikos, kur jis rūpinosi pacientais, mokė kolegas ir užsiėmė moksliniais tyrimais. Daktaro laukė varginanti užduotis pakomentuoti Persio echokardiogramą, tą pačią, kurią narpliodamas Borzovas nokautavo prisiekusiuosius. Nadina nujautė, kad antroji filmuotos medžiagos peržiūra nesukels teigiamų emocijų, todėl paspaudė akceleratorių ir apsistojo ties sutrumpinta liudijimo versija. Išvada — mitralinio vožtuvo regurgitacija nepakitusi. Kairysis skilvelis nepadidėjęs. Jei pacientą tikrai pražudė širdies smūgis, šio priežastis neaiški.

Išvada — Borzovas buvo kvailys.

Deividą trumpam aplankė regėjimas, sąmonėje sušmėžavo Volis, išsitiesęs patogioje lovoje, apsirengęs chalatu, pižama arba kitokiu apdaru, kurį suteikdavo „Prieglobstis“, išsiblaivęs, turbūt prisigėręs raminamųjų vaistų, gal skaitantis arba žiopsantis į Mičigano ežerą, mintimis per milijoną mylių nuklydęs nuo skerdynių teismo salėje Nr. 2314. Taip, čia jo kaltė. Per tuos mėnesius, kol zujo po Čikagą, lankėsi pigiuose laidotuvių biuruose, dalijo brošiūras sporto salėse ir greitmaisčio užkandinėse, nė sykio nepasidomėjo fiziologiniais ir farmakologiniais „Krayoxx“ aspektais, nė karto nesiteikė patyrinėti širdies vožtuvams daromos tariamos žalos. Viso labo entuziastingai nusprendė, jog vaistas prastas, leidosi sugundomas tokių apsukruolių kaip Džeris Alisandras su kitais garsiausiais žalų išieškojimo specialistais, įsiliejo į paradą ir ėmė skaičiuoti pinigus. Įdomu, ar dabar, gulėdamas reabilitacijos klinikoje, bent susimąstydavo apie procesą, apie bylą, kurią užvertė ant bendradarbio pečių, idant kartu su Oskaru galėtų išsilaižyti žaizdas? Ne, pagalvojo Deividas. Volis nė kiek nesijaudino dėl teismo. Voliui rūpėjo svarbesni reikalai — blaivybė, bankrotas, darbas, padėtis firmoje.

Kitas liudytojas, Harvarde dėstantis, į medicinos sritį besigilinantis mokslininkas, ištyrė „Krayoxx“ ir teigiamai aprašė vaistą New England Journal of Medicine. Deividas privertė aplinkinius tyliai sukrizenti išreikšdamas pasitikėjimą dėstytojo kompetencija.

— Garbusis teisėjau, jeigu liudytojas mokėsi Harvarde, esu tikras, kad jo išsilavinimas nuostabus. Kvalifikacija veikiausiai ideali.

Laimei, prisiekusiųjų niekas neinformavo, kad Deividas pats baigė Harvardo teisės mokyklą; antraip sąmojis jam būtų atsirūgęs. Į Harvardo absolventus, kurie pasakoja apie savo išsimokslinimą, Čikagoje šiaip jau žiūrėdavo kreivai.

„Kokia paika replika“, skelbė advokato pagalbininkės raštelis.

Deividas nieko neatsakė. Laikrodis rodė kone 16.00, ir jam knietėjo kuo greičiau apleisti teismo salę. Dėstytojas monotoniškai dudeno apie pasitelktus tyrimo metodus. Nė vienas iš prisiekusiųjų į jį nekreipė dėmesio. Dauguma sėdėjo kaip maišu trenkti, apduję nuo beprasmiško pilietinės pareigos vykdymo. Jei būtent šitai sutvirtino demokratiją, tuomet padėk mums, Viešpatie.

Jis paspėliojo, ar dvyliktukas jau ėmė diskutuoti apie bylą. Kiekvieną rytą ir popietę Siraitas išrėždavo pamokslą apie nederamus kontaktus, draudimą laikraščiuose arba interneto tinklalapiuose skaityti apie procesą, poreikį susilaikyti nuo aptarimų, kol bus pateikti visi įrodymai. Su prisiekusiųjų elgsena, grupinių sprendimų dinamika ir kitais dalykais susijusių tyrimų netrūko ir didžiuma jų nustatė, kad prisiekusieji nekantraudavo apšnekėti advokatus, liudytojus, netgi teisėją. Paprastai susiporuodavo, užmegzdavo bičiulystes, pasiskirstydavo į būrelius ir imdavo pirma laiko nagrinėti bylos aplinkybes. Retai kada tuo užsiimdavo visa grupe. Privačius pokalbius dažniausiai slėpdavo vieni nuo kitų.

Deividas išmetė iš galvos kolegą Harvardo auklėtinį, pervertė kelis bloknoto puslapius ir vėl suskato kurpti laiško juodraštį:

Gerbiamas (-a) pone (-ia)

Aš atstovauju penkiamečiui Tujai Khaingui ir jo tėvams, birmiečių imigrantams, kurie šalyje gyvena legaliai.

Nuo lapkričio 20-osios iki šių metų gegužės 19-osios Tuja gydėsi Čikagos Leikšoro vaikų ligoninėje. Berniukas nurijo beveik mirtiną švino kiekį ir keletą sykių jo gyvybę teko gelbėti kvėpavimo aparatu. Pasak gydytojų, kurių glaustu pranešimu papildau laišką, Tujai rimtai ir visam laikui pažeistos smegenys. Vargu ar jis pratrauks ilgiau nei porą metų, nors egzistuoja tikimybė, kad išgyvens ir dvidešimt.

Į Tujos organizmą patekusio švino šaltiniu tapo žaislas, kurį iš Kinijos importavo jūsų padalinys „Gunderson Toys“. Tai Helovinui skirtas mažmožis „Baisūs dantys“. Daktaras Bifas Sandronis, jums tikriausiai girdėtas toksikologas, teigia, kad įvairiaspalviuose dirbtinių ilčių dažuose apstu švino. Maloniam skaitymui pridedu ir daktaro Sandronio ataskaitos kopiją.

Be to, siunčiu nuorašą ieškinio, kurį neilgai trukus federaliniame Čikagos teisme pateiksiu „Sonesta Games“ kompanijai.

Jei pageidautumėte aptarti

— Pone Zinkai, kryžminę apklausą surengsite? — jo darbą nutraukė Siraito klausimas.

Deividas vėl pašoko iš vietos.

— Ne, garbusis teisėjau.

— Labai gerai. Jau 17.15. Posėdį atidėsime iki kitos dienos, devintos ryto, bet prisiekusiesiems instrukcijos nesikeičia.

Volis sėdėjo vežimėlyje įsisupęs į baltą medvilninį chalatą, įsispyręs į pigias brezentines, putlias pėdas menkai pridengiančias šlepetes. Sanitaras jį atstūmė į lankytojų kambarį pas lūkuriuojantį Deividą, kuris stoviniavo prie didžiulio lango ir spoksojo į tamsoje skendintį Mičigano ežerą.

— Kodėl tu vežimėlyje? — pasiteiravo svečias sudribdamas ant odinės sofos.

— Nes išgėriau raminamųjų vaistų, — lėtai, tyliai atsakė Volis. — Jau kelias dienas gaunu kažkokių piliulių, kurios, hmm, mane lyg ir prislopina. Jei mėginčiau vaikščioti, galiu parkristi, prasiskelti galvą ar kitaip susižeisti.

Po tris dienas trukusių išgertuvių praėjo dvidešimt keturios valandos, bet jis iki šiol atrodė nekaip. Akys pasruvusios krauju, paakiai išpurtę, veide matyti liūdesys ir kovą pralaimėjusio žmogaus mina. Jam reikėjo apsikirpti plaukus.

— Voli, ar tave domina procesas?

Prieš atsiliepdamas jis padvejojo.

— Taip, apie teismą mąsčiau.

— Sakai, mąstei? Kaip velniškai malonu iš tavęs tai girdėti. Užbaigti bylos nagrinėjimą turėtume rytoj — vienoje salės pusėje sėdžiu tik aš su mieląja žmona, kuri apsimeta advokato padėjėja ir kuriai jau įgriso stebėti, kaip jos vyrui karšia kailį, kitoje įsitaisė, regis, nuolat gausėjanti šutvė tamsiašvarkių tipų ir jie supa žavingąją Nadiną Karos, o ši, patikėk manim, Voli, dar puikesnė specialistė negu skelbia reklamos.

— Teisėjas nenori atidėti svarstymo?

— Kodėl turėtų? Atidėti iki kada? Ir kurių galų? Kokia mums nauda, tarkim, iš trisdešimties arba šešiasdešimties dienų? Ką mes darytume? Nusisamdytume tikrą teismo advokatą? Ir kaip jį įkalbintume: „Teisingai, sere, mes prižadame šimtą tūkstančių ir pusę savo dalies, kad žygiuotumėte į posėdžių salę apsirūpinęs niekam tikusiais faktais, atstovautumėte antipatiškai ieškovei, stotumėte prieš dar nemalonesnį teisėją, susigrumtumėte su nepaprastai talentingais, be apribojimų pinigus švaistančiais advokatais, kurie gina milžinišką įtakingą korporaciją’? Kam pats įpirštum tokį darbą?

— Kiek suprantu, Deividai, tu siunti.

— Ne, Voli, čia ne pyktis, o poreikis išsišaukti, pabambėti, nuleisti garą.

— Ką gi, pirmyn.

— Aš pateikiau prašymą dėl atidėjimo ir, manau, Siraitas būtų jį apsvarstęs, bet kam stengtis? Niekas nežino, kada atgausi jėgas ir sugrįši. Spėju, kad Oskaras teismo salėje išvis nebepasirodys. Todėl nusprendėme judėti į priekį ir procesą užbaigti.

— Man labai gaila, Deividai.

— Man taip pat. Be jokių faktų, įrodymų, ginklų, be nieko, kas pagelbėtų kautis, jaučiausi kaip kvailys. Tai siaubingai gniuždo.

Volis smakru įsirėmė į krūtinę, tarytum panūdęs pravirkti.

— Aš apgailestauju, aš taip apgailestauju, — viso labo išspaudė.

— Gerai jau, gerai, Voli, man irgi apmaudu. Bet čia atvykau ne tam, kad tave pliekčiau. Tik užsukau patikrinti kaip laikaisi. Aš nerimauju dėl tavęs, kaip ir Rošelė su Oskaru. Tu nesveikas, ir mes norime tau padėti.

Kai Volis kilstelėjo galvą, paaiškėjo, kad jo akys drėgnos, o prakalbus ėmė virpėti lūpa.

— Deividai, atleisk, bet tęsti darbo nebeįstengsiu. Prisiekiu, aš tikėjau, kad savo polinkį suvaldžiau. Praėjo metai, dvi savaitės, dvi dienos... ir paskui kai kas nutiko. Pirmadienį, kai sėdėjome teismo salėje, klaikiai nervinausi, tai yra šiurpau iš siaubo ir staiga baisiai užsimaniau išgerti. Pamenu, galvojau, kad apsiraminčiau susivertęs porą bokalų alaus. Alkoholis yra toks melagis, toks monstras. Per pietų pertrauką išskuodžiau iš pastato, aptikau užeigėlę, ant kurios lango pastebėjau alaus ženklą. Atsisėdau prie stalo, užsisakiau sumuštinį ir išlenkiau tris bokalus. O, kaip buvo skanu. Ir kaip gera. Parsigavęs į salę sau tvirtinau, kad galiu gerti ir dėl to nekils jokių keblumų. Nelemtą įprotį sutramdžiau. Problemos nebeliko. Bet dabar pažiūrėk į mane. Grįžau atgal į reabilitacijos kliniką ir iš baimės kraunu į kelnes.

— Kur tavo ratai?

Jis gan ilgai mąstė, bet galiausiai pasidavė.

— Neįsivaizduoju. Man tiek kartų teko atsijungti...

— Nesijaudink. Automobilį surasiu.

Volis atžagaria ranka nusišluostė skruostus ir rankove pasivalė nosį.

— Atleisk, Deividai, aš maniau, kad mes turime šansą laimėti.

— Jo neturėjome niekada. Vaistas visiškai nekenksmingas. Mes įsiliejome į stichinį, niekur nevedantį judėjimą ir per vėlai supratome padarę klaidą.

— Bet procesas dar nesibaigė.

— Jau baigėsi, nors advokatai iš teismo salės nepasišalino. Rytoj prisiekusieji galės tarti paskutinį žodį.

Tylos pauzė tęsėsi kelias minutes. Volio akys pasausėjo, bet žvelgti tiesiai į kolegą jis vengė.

— Ačiū, kad atvažiavai, — pagaliau prabilo švelniu balsu. — Dėkui, kad rūpiniesi manimi, Oskaru ir Rošele. Tikiuosi, mūsų neapleisi.

— Šiuo metu neverta apie tai kalbėti. Tu sveik, valykis organizmą, šalink nuodingas medžiagas. Pas tave atvyksiu kitą savaitę, vėliau mes surengsime firmos pasitarimą ir priimsime reikiamus sprendimus.

— Mielai jame dalyvaučiau. Firmos pasitarime.

45 SKYRIUS

Naktį Ema miegojo prastai, ir tėvai ją sūpavo ant rankų, žingsniais matuodami kambarį, kas valandą vienas kitą pakeisdami. 5.30, vaiką perleidusi sutuoktiniui ir patraukusi į lovą, Helena pranešė, kad su džiaugsmu baigia savo, kaip advokato padėjėjos, karjerą. Jai patikdavo pietauti su vyru, bet didžioji kitos veiklos dalis pasitenkinimo nekurstė, maža to, nūnai teks rūpintis sergančiu kūdikiu. Deividas sugebėjo Emą nuraminti buteliuku ir ją maitindamas prisėdo prie interneto puslapių. Ketvirtadienio popietę, prieš užsidarant biržai, „Varrick“ akcijų vertė spėjo pakilti iki 40 dolerių už vienetą. Savaitę besitęsiantis nuolatinis augimas tapo eiliniu požymiu, kad ieškovų reikalai klostosi blogai, nors papildomų įrodymų nė nereikėjo. Neatsispyręs įprastam liguistam smalsumui, Deividas perskaitė, ką parašė Nepriimtas Verdiktas:

Teismo procese, ko gero, vienpusiškiausiame per visą JAV jurisprudencijos istoriją, padėtis nenumaldomai blogėja — tiems, kurie atstovauja velionio, gausiai apkalbėto Persio Klopeko, šaliai. „Varrick Labs“ gynybos komandai triuškinant bedalį, didžiai nekompetentingą Airisės Klopek advokatą, vargšas kone ima kelti gailestį. Bet tiktai „kone“. Atsakymo prašyte prašosi klausimas, kaip nelaimėlis sugebėjo prastumti bylą į posėdžių salę ir užsitikrinti, kad prisiekusiųjų teismas apskritai įvyktų. Tik pagalvokit, kiek laiko, pinigų ir talento iššvaistyta! Gynybos talento, žinoma, nes kitai salės pusei jo akivaizdžiai stinga. Nemokša Deividas Zinkas pasitelkė unikalią strategiją — paprasčiausiai mėgina apsimesti nematomu. Kol kas nesurengė nė vienos kryžminės apklausos. Neišsakė nė vieno prieštaravimo. Nepakrutino ir piršto, kad pagelbėtų ieškovei. Tik sėdi kiauras valandas, apsimeta rašąs pastabas, mainosi žinutėmis su naująja padėjėja, karšta, trumpą sijonėlį užsitempusia pupule, kuri teprivalo jį paremti, tuo pat metu nukreipdama aplinkinių dėmesį nuo bylos menkavertiškumo ir advokato neveiksnumo. Prisiekusieji nė nenutuokia, kad pagalbininkės vaidmenį atlieka Helena Zink, priešais kiurksančio idioto žmona. Toji mergšė neturi atitinkamos kvalifikacijos ir jokios darbo patirties teismo salėje, todėl puikiai dera prie klounų iš „Finlio & Figo“ firmos.

Jos pasirodymas tėra gudrus manevras, kuriuo siekiama prikaustyti vyriškosios prisiekusiųjų dalies žvilgsnius ir suteikti atsvarą pribloškiamai atrodančiai Nadinai Karos, turbūt efektyviausiai teismo advokatei, kokią Nepriimtam Verdiktui teko regėti.

Tikėkimės, šiandieną bėdžių pribaigs. Ir teisėjui Siraitui pakaks drąsos nubausti ieškovus už bandymą iškelti tokią nerimtą bylą.

Deividas taip stipriai krūptelėjo, kad sumygo Emą ir mažylė akimirką atšlijo nuo buteliuko. Jis nuleido nešiojamojo kompiuterio ekraną, kartu iškeikė save, kad susigundė užmesti akį į tinklaraštį. Baigta, daugiau nekišiu ten nosies, ne pirmą sykį sau prisiekė.

Nors ir užsitikrinusi palankų verdiktą, Nadina Karos nusprendė šiek tiek stipriau paspausti prisiekusiuosius. Penktadienio rytą pirmasis liudytojo vietoje įsitaisė daktaras Markas Julanderis, „Varrick“ vyriausiasis viceprezidentas ir tyrimų skyriaus direktorius. Prisilaikydami scenarijaus jiedu greitai susidorojo su įžanga. Julanderis turėjo tris aukštojo mokslo diplomus ir pastaruosius dvidešimt dvejus metus vadovavo darbuotojams, sukūrusiems galybę „Varrick“ preparatų. Labiausiai didžiavosi „Krayoxx“. Kompanijai vaistas atsiėjo 4 milijardus dolerių. Trisdešimties mokslininkų komanda triūsė aštuonerius metus, kol ištobulino medikamentą, įsitikino, kad šis tikrai sumažina cholesterolio kiekį, išsklaidė bet kokias abejones dėl jo saugumo ir gavo FDA leidimą prekiauti naujuoju produktu. Daktaras smulkiai nupasakojo griežtas procedūras, kuriomis buvo tikrinama ne vien „Krayoxx“, bet ir kitų nuostabių „Varrick“ gaminių kokybė. Kurdama naują vaistą bendrovė kaskart ant kortos statydavo savo reputaciją, bet „Varrick Laboratories“ garsino tobulybės siekis, prasismelkęs į kiekvieną tyrimų aspektą. Meistriškas Nadinos dirigavimas pagelbėjo daktarui Julanderiui nupiešti įspūdingą paveikslą, vaizduojantį uolias pastangas duoti rinkai tobulą vaistą „Krayoxx“.

Deividui nebuvo ko prarasti, todėl nutarė rizikuoti ir įsijungti į kovą. Jis pradėjo kryžminę apklausą:

— Daktare Julanderi, pakalbėkime apie jūsų minėtus klinikinius bandymus.

Prisiekusiuosius nustebino Deivido sprendimas žengti prie pakylos. Laikrodis terodė 10.15, tačiau dvyliktukas jau rengėsi priimti verdiktą ir keliauti namo.

— Kur vyko klinikiniai bandymai? — pasiteiravo ieškovės advokatas.

— „Krayoxx“ vaisto?

— Ne, vaikiško aspirino. Aišku, kad „Krayoxx“.

— Žinoma, atleiskit. Na, kaip sakiau, mums prisireikė daug ir įvairių tyrimų.

— Supratau, daktarę Julanderi. Mano klausimas gana paprastas. Kur vyko klinikiniai bandymai?

— Taip, hmm, pradinius testus atlikome su grupe subjektų, kurių sveikatai kenkė padidėjęs cholesterolio kiekis. Nikaragvoje ir Mongolijoje.

— Tęskite. Kur dar?

— Kenijoje ir Kambodžoje.

— Ar „Varrick“ išleido 4 milijardus dolerių „Krayoxx“ gamybai, nes iš vaisto rengėsi pelnytis Mongolijoje ir Kenijoje?

— Aš negaliu atsakyti, pone Zinkai. Rinkodara — ne mano sritis.

— Gerai. Kiek klinikinių bandymų suorganizavote Jungtinėse Valstijose?

— Nė vieno.

— Kelių vaistų klinikiniais bandymais „Varrick“ užsiima nūdien?

Nuo kėdės pakilo Nadina Karos.

— Prieštarauju, garbusis teisėjau. Kiti medikamentai neturi nieko bendra su byla.

Siraitas trumpam susimąstė ir pasikasė smakrą.

— Prieštaravimas atmestas. Pažiūrėkime, kurlink pakryps apklausa.

Deividas pats nebuvo tikras, kokį tikslą puoselėjo, bet prieš ponią Karos jis ką tik laimėjo mažytę pergalę. Įsidrąsinęs spustelėjo liudytoją:

— Daktare Julanderi, jūs galite atsakyti į klausimą: kelių vaistų klinikiniais bandymais „Varrick“ užsiima nūdien?

— Maždaug dviejų dešimčių. Jei leistumėte minutėlę pagalvoti, juos visus išvardyčiau.

— Mane tenkina ir skaičius. Verčiau pataupykime laiką. Kiek pinigų „Varrick“ šįmet išleis klinikiniams kuriamų preparatų bandymams?

— Apytikriai 2 milijardus dolerių.

— Kokį procentą savo produktų „Varrick“ pernai, 2010-aisiais, realizavo užsienio rinkose?

Julanderis suglumęs patraukė pečiais.

— Na, man reikėtų pasitikrinti finansines ataskaitas.

— Jūs — kompanijos viceprezidentas, tiesa? Ir savo pareigas einate pastaruosius šešiolika metų, ar ne?

— Teisingai.

Deividas griebė storą aplanką, pervertė puslapį ir tarė:

— Čia pernykštė finansinė ataskaita, pasak jos, Jungtinių Valstijų rinkai „Varrick“ pateikė 82 procentus savo gaminių. Ar esate ją matęs?

— Be abejo.

Ponia Karos atsistojo.

— Prieštarauju, garbusis teisėjau. Finansinės mano kliento suvestinės niekaip nesusijusios su svarstoma problema.

— Prieštaravimas atmestas. Visuomenė turi teisę žinoti apie finansinius jūsų kliento reikalus.

Iškovojęs dar vieną nežymią pergalę Deividas antrą kartą sulaukė progos pasimėgauti teismo salėje vyraujančia jaudulio atmosfera.

— Daktare Julanderi, ar skaičius 82 tikslus?

— Jei taip sakote.

— Aš nieko nesakau, sere. Jis parašytas išspausdintoje ataskaitoje.

— Vadinasi, tikslus.

— Dėkui. Iš dvidešimties šiuo metu tikrinamų medikamentų kelių klinikiniai bandymai atliekami Jungtinėse Valstijose?

Liudytojas atsakė sukandęs žandikaulius, grieždamas dantimis:

— Nė vienas.

— Nė vienas, — teatrališkai pakartojo Deividas ir atsisuko į prisiekusiuosius. Kai kurių veiduose įžvelgė susidomėjimą. Po pauzės, trukusios vieną kitą sekundę, jis tęsė: — Žodžiu, 82 nuošimčius pelno „Varrick“ gauna mūsų šalyje, bet vaistus tiria tokiose valstybėse kaip Nikaragva, Kambodža ir Mongolija. Kodėl, daktare Julanderi?

— Tai elementaru, pone Zinkai. Naujų vaistų, įtaisų, procedūrų tyrimus riboja Jungtinėse Valstijose nusistovėjusi reguliavimo aplinka.

— Nuostabu. Jūs kaltinate valdžią dėl to, kad tikrinti, kaip medikamentai veikia žmones, privalote tolimuose kraštuose?

Ponia Karos vėl pašoko.

— Prieštarauju, garbusis teisėjau. Advokatas savaip interpretavo liudytojo žodžius.

— Prieštaravimas atmestas. Prisiekusieji puikiai girdėjo, ką liudytojas pasakė. Tęskite, pone Zinkai.

— Ačiū, teisėjau. Daktare Julanderi, jūs galite atsakyti į klausimą?

— Atleiskite, ko jūs klausėte?

— Ar jūsų kompanija vykdo klinikinius bandymus kitose valstybėse dėl to, kad jai trukdo per didelis kiekis Jungtinėse Valstijose galiojančių reguliavimo taisyklių?

— Taip, būtent dėl tokios priežasties.

— Ar tiesa, kad „Varrick“ išbando vaistus besivystančiose šalyse, nes stengiamasi išvengti bylinėjimosi, su kuriuo susidurtų nutikus kokiai nelaimei?

— Nieko panašaus.

— Ar tiesa, kad „Varrick“ išbando vaistus besivystančiose šalyse, nes ten faktiškai neegzistuoja kontrolės mechanizmai?

— Ne, netiesa.

— Ar tiesa, kad „Varrick“ išbando vaistus besivystančiose šalyse, nes tyrimams ten lengviau rasti „bandomųjų triušių“ — žmonių, kurie neatsisako uždirbti kelių dolerių?

Sureagavus gynybos advokatų armijai, Deividui iš kairės kilo sambrūzdis. Ponia Karos šastelėjo ant kojų ir ryžtingai paskelbė:

— Prieštarauju, garbusis teisėjau.

Pasviręs, alkūnėmis įsirėmęs į stalviršį, Siraitas ramiai tarė:

— Išdėstykite prieštaravimo esmę.

Nadina pirmąsyk per visą savaitę turėjo pasistengti, kad rastų tinkamus žodžius:

— Apklausos eiga neturi ryšio su byla. Procesui neaktualu, ką mano klientas veikia su kitais vaistais.

— Šį protestą jau atmečiau, ponia Karos.

— Be to, advokatas turėtų atsisakyti sąvokos „žmonės-bandomieji triušiai“.

Kad ir užgaulus, posakis buvo dažnai vartojamas ir derėjo prie dabartinių aplinkybių. Visų žiūrovų stebimas teisėjas kelias akimirkas pamąstė. Deividas žvilgtelėjo į prisiekusiuosius ir kai kurių veiduose išvydo šypsenas.

— Prieštaravimas atmestas. Tęskite, pone Zinkai.

— Ar 1998-aisiais tyrimams vadovavote jūs?

— Taip, — patvirtino daktaras Julanderis. — Kaip sakiau, juos prižiūriu dvidešimt dvejus metus.

— Ačiū. Ar 1998-aisiais „Varrick“ vykdė klinikinius vaisto „Amoxitrol“ bandymus?

Julanderis panišku žvilgsniu pervėrė gynybos stalą, už kurio sėdinčių kelių advokatų fizionomijas taip pat sudarkė baimės išraiška. Ponia Karos eilinį kartą pašoko ir tvirtai išdrožė:

— Prieštarauju, garbusis teisėjau! Mes aptariame kitą medikamentą. Šito praeitis visiškai nesvarbi.

— Pone Zinkai?

— „Amoxitrol“ istorija atgrasi, todėl nieko keista, kad „Varrick“ stengiasi ją nuslėpti.

— Kodėl mes turėtume kalbėti apie kitus vaistus?

— Teisėjau, daktaras Julanderis daug šnekėjo apie bendrovės reputaciją. Jis liudijo šešiasdešimt keturias minutes ir didžiąją dalį valandos mėgino prisiekusiuosius įtikinti, esą kompanija didelę reikšmę teikia bandymų saugumui. Kodėl negalėčiau panagrinėti tyrimų procedūrų? Jos aktualios bylai ir, manau, prisiekusiuosius sudomintų.

Nadina skubiai įsiterpė:

— Garbusis teisėjau, procesas surengtas tiktai dėl „Krayoxx“. Bet kokie nukrypimai primena pastangas atrausti slaptą informaciją.

— Ponia Karos, kaip ponas Zinkas teisingai nurodė, jūs pati prakalbote apie gerą kompanijos vardą. Taip elgtis neprivalėjote, bet duris atvėrėte. Prieštaravimas atmestas. Tęskite, pone Zinkai.

Durys išties prasidarė ir „Varrick“ istorija tapo lengvu kritikos objektu. Deividas nelabai suvokė, kaip tai nutiko, bet vis vien įsiaudrino. Nepasitikėjimas savimi išgaravo. Širdį graužianti baimė pranyko. Jis vienui vienas stojo į kovą prieš sunkiasvorius veikėjus ir ėmė skinti pergales. Atėjo metas sublizgėti.

— Daktare Julanderi, aš klausiau apie „Amoxitrol“. Esu tikras, kad jį pamenate.

— Taip.

Deividas gan elegantiškai mostelėjo prisiekusiųjų pusėn.

— Tuomet papasakokite apie vaistą prisiekusiesiems. Kam jis skirtas?

Liudytojas per porą colių susmego ant kėdės ir ieškodamas pagalbos vėl pažiūrėjo į gynybos stalą. Atsiliepė nenoromis, itin glaustais sakiniais.

— „Amoxitrol“ kūrėme kaip aborto tabletę.

Deividas pasufleravo:

— Tabletę, kurią galima išgerti praėjus mėnesiui nuo pastojimo, kitą rytą po sueities išgeriamos piliulės savotišką versiją, ar ne, daktare?

— Panašiai.

— Taip ar ne?

— Taip.

— Tabletė turėjo ištirpdyti embrioną, kurio likučiai iš organizmo pasišalintų drauge su kitomis kūno išskyromis, teisingai, daktare?

— Šnekant paprastai, taip, tokia buvo vaisto paskirtis.

Tarp prisiekusiųjų sėdėjo mažiausiai septyni katalikai, todėl Deividas nė nešnairuodamas per petį žinojo, kaip jie reagavo į naujieną.

— Jūs atlikote klinikinius „Amoxitrol“ bandymus?

— Atlikome.

— Kur konkrečiai?

— Afrikoje.

— Kur Afrikoje?

Julanderis aukštyn užvertė akis, ir jo veidą perkreipė grimasa.

— Aš negaliu, hmm, suprantate... man teks pasitikrinti.

Deividas lėtai žengė prie stalo, panaršė dokumentus, iš jų šūsnies ištraukė aplanką. Jį praskleidė ir grįždamas prie pakylos pervertė keletą puslapių.

— Kokiose trijose Afrikos šalyse „Varrick“ atliko klinikinius „Amoxitrol“, aborto tabletės, bandymus? — paklausė tarsi kažką išskaitęs ataskaitoje.

— Tiksliai žinau, kad Ugandoje. Bet dėl kitų...

— Ugandoje, Botsvanoje ir Somalyje?

— Taip.

— Kiek afrikiečių moterų naudojote tyrimams?

— Pone Zinkai, atsakymą esate užsirašęs?

— Keturis šimtus, daktare?

— Taip.

— Kiek „Varrick“ sumokėjo pastojusioms afrikietėms, kurios ryžosi jūsų tabletėmis nutraukti nėštumą?

— Atsakymą esate užsirašęs?

— 50 dolerių už embrioną, daktare Julanderi?

— Tikriausiai.

— Nespėliokite, daktare. Viskas pažymėta ataskaitoje.

Kitą puslapį Deividas vertė neskubėdamas, leisdamas teismo salei suvirškinti menkus jo laimėjimus. Nadina Karos vėl pašoko.

— Prieštarauju, garbusis teisėjau. Pono Zinko pranešimas neįtrauktas į ieškovų pateiktus įrodymus. Aš jo nemačiau.

— Neabejoju, kad matė, teisėjau, — nukirto Deividas, — Guldau galvą, kad su juo susipažino visa „Varrick“ viršūnėlė.

— Kokia čia ataskaita, pone Zinkai? — pasiteiravo Siraitas.

— 2002-aisiais Pasaulio sveikatos organizacijos atliktas tyrimas. Jos mokslininkai sekė stambiausias pasaulio farmacijos įmones, tikrino, kaip neturtingose šalyse minėtos kompanijos naudojosi žmonėmis kaip bandomaisiais triušiais ir išmėgino savo vaistus, kuriuos ketino realizuoti turtingų valstybių rinkose.

Teisėjas pakėlė abi rankas.

— Pakaks. Jeigu pranešimas nepridėtas prie įrodymų, jo pasitelkti negalėsite.

— Aš neteikiu ataskaitos kaip įkalčio, sere. Tenoriu išsakyti abejones, kurias man kelia liudytojas ir nuostabiosios korporacijos reputacija. — Deividas nebesirinko žodžių. Šiaip ar taip, neturėjo, ko prarasti.

Siraitas susiraukė ir svyruodamas vėl gremžtelėjo smakrą.

— Ponia Karos?

— Iš pranešimo, kurio prisiekusieji neskaitys, jeigu juo nepapildysime įrodymų, ieškovės advokatas rankioja pavienius faktus, — ji atsiliepė santūriai, bet akivaizdu, kad jautėsi sudirgusi.

— Štai, ką mes padarysime, pone Zinkai. Turimu dokumentu naudositės tik reikšdamas abejones, bet informaciją pateiksite tiksliai, be jokių užuolankų, netendencingai. Aišku?

— Taip, teisėjau. Pageidausite ataskaitos kopijos?

— Man ji praverstų.

Deividas patraukė prie savo stalo, stvėrė du segtuvus ir žirgliodamas po teismo salę tarė:

— Dar vieną kopiją galėčiau pasiūlyti „Varrick“ kompanijai, bet jos vadovai, suprantama, jau skaitė PSO tyrimo rezultatus. Manau, juos paslėpė rūsyje.

— Pone Zinkai, aš nebepakęsiu šalutinių komentarų! — užrėkė garbusis teisėjas.

— Atleiskit. — Deividas vieną aplanką atidavė Siraitui, kitą metė ant stalo priešais Nadiną Karos. Atsistojęs šalia pakylos, peržvelgė užrašus ir rūsčiai įsispigino į Julanderį. — Ką gi, daktare, grįžkime prie „Amoxitrol“. Ar tuo metu, kai „Varrick“ bandė vaistus, kompanijai rūpėjo, kiek metų nėščioms afrikietėms?

Porą sekundžių liudytojas kiūtojo netekęs amo. Pagaliau išlemeno:

— Manau, taip.

— Puiku. Kokia tiriamoji jums per jauna? Kokius nurodymus „Varrick“ pateikė dėl amžiaus?

— Subjektai privalėjo būti ne jaunesni kaip aštuoniolikos.

— Daktare, ar kada nors skaitėte šią ataskaitą?

Julanderis vėl desperatiškai pažiūrėjo į Nadiną Karos, kuri su likusiais savo būrio nariais gūžėsi ir vengė akių kontakto. Galų gale jis neįtikinamai tarė:

— Ne.

Prisiekusysis Nr. 37, penkiasdešimt vienerių metų juodaodis, taip sušnypštė, kad jį girdėtų kiti — pro vyriškio lūpas ištrūkę garsai miglotai priminė žodį „šūdas“.

— Daktare, ar tiesa, jog tikrindami, kaip veikia „Amoxitrol“, nėštumą nutraukiantis vaistas, jo davėte pastojusioms keturiolikmetėms mergaitėms? Teisėjau, 22-as puslapis, paskutinė pastraipa, antras stulpelis.

Julanderis nieko neatsakė.

Rubenas Mesis sėdėjo greta Džudės Bek pirmoje eilėje, iš karto už gynybos advokatų. Kaip užsigrūdinęs, civilinių ieškinių karuose nuolat dalyvaujantis veteranas, žinojo, kad išoriškai būtina atrodyti ramiam ir pasitikinčiam. Bet krūtinėje širdis daužėsi iš pykčio, jis degė noru liuoktelėti pirmyn ir griebti Nadiną Karos už pakarpos. Kodėl įvykiai pakrypo tokia linkme? Kaip atsitiko, kad nelemtos durys ne vien prasivėrė, bet ir plačiai atsilapojo?

„Varrick“ be vargo galėjo išsireikalauti, kad teismas priimtų sprendimą supaprastinta tvarka, ir dabar jis tūnotų saugiame korporacijos štabe, už savo stalo, mėgautųsi pergalę ir timpčiotų už virvelių, idant „Krayoxx“ būtų grąžintas į rinką. O ne stebėtų, kaip brangią, išpuoselėtą jo kompaniją su žemėmis maišo visiškas naujokėlis.

Naujokėlis neatlyžo:

— Daktare Julanderi, ar „Amoxitrol“ preparatu kada nors prekiavote?

— Ne.

— Nes dėl jo kilo nesklandumų?

— Taip.

— Koks buvo šalutinis „Amoxitrol“ poveikis?

— Pykinimas, galvos svaigimas ir skausmas, alpulys, bet tokie simptomai įprasti daugumai išskirtiniais atvejais vartojamų kontraceptikų.

— Daktare, jūs nepaminėjote kraujavimo į pilvo ertmę. Matyt, netyčia pamiršote.

— Bandymus nutraukėme kaip tik dėl kraujavimo į pilvo ertmę.

— Ir gana greitai. Jei tiksliau, patikrinimo procedūros nutrūko prabėgus devyniasdešimčiai dienų nuo jų pradžios, ar ne, daktare?

— Taip.

Prieš užduodamas žiauriausią klausimą, Deividas padarė dramatišką pauzę. Teismo salėje vyravo tyla.

— Daktare Julanderi, kiek nėščiųjų iš keturių šimtų „Varrick“ atrinktų pražudė pilve išsiliejęs kraujas?

Liudytojas lėtai nusiėmė akinius ir pasidėjo ant kelių. Pasitrynė akis, dirstelėjo į Rubeną Mesį, sugriežė dantimis, atsisuko į prisiekusiuosius ir tarė:

— Mums pranešė apie vienuolika mirties atvejų.

Deividas trumpam sustingo nukoręs galvą, paskui pernešė dokumentų stirtą atgal ant stalo ir paėmė naują popierių šūsnį. Jis nenumanė, kiek dar galės tardyti Julanderį, tačiau neketino mesti darbo, kol nesulauks atitinkamų instrukcijų. Grįžęs prie pakylos, tvarkingai susidėliojo daiktus ir prabilo:

— Gerai, daktare, aptarkime kitus „Varrick“ vaistus, kurie nepateko į rinką.

Ponia Karos pakilo nuo kėdės.

— Kaip ir anksčiau, garbusis teisėjau, aš prieštarauju.

— Kaip ir anksčiau, ponia Karos, jūsų prieštaravimus atmetu.

— Nieko prieš, jei paprašytume trumpos pertraukėlės?

Laikrodis rodė 11.00 nors įprastomis aplinkybėmis Siraitas leisdavo visiems atsipūsti 10.30.

— Pone Zinkai, kiek laiko tęsis jūsų apklausa?

Deividas iškėlė bloknotą.

— Vaje, teisėjau, nežinau. Aš turiu ilgą kenksmingų vaistų sąrašą.

— Pasišnekėkime mano kabinete. Skelbiu penkiolikos minučių pertrauką.

46 SKYRIUS

Prisiekusiųjų dvyliktukui priklausė trys juodaodžiai asmenys, todėl Deividas priėmė taktinį sprendimą išsamiau panagrinėti „Varrick“ veiklą Afrikoje. Per pertrauką Siraitas leido ieškovės advokatui pasidomėti dar trijų vaistų kilme. „Noriu, kad prisiekusieji imtų svarstyti verdiktą šiandieną po pietų“, paaiškino jis. Ponia Karos tebereiškė protestus, kartais netgi su įkarščiu, bet teisėjas jos prieštaravimus nuolat atmesdavo.

Atvesti prisiekusieji įsitaisė savo vietose. Ant liudytojo pakylos grįžo daktaras Julanderis. Deividas kreipėsi į jį:

— Daktare, ar pamenate vaistą „Klervex“?

— Taip.

— Jį pagamino ir rinkai pasiūlė jūsų kompanija?

— Teisingai.

— Kada prekiauti medikamentu leido FDA?

— Minutėlę... regis, 2005-ųjų pradžioje.

— „Klervex“ parduodate iki šiol?

— Ne.

— Kada jį pašalino iš rinkos?

— Jei neklystu, po dvejų metų, 2007-ųjų birželį.

— Jūsų bendrovė savanoriškai išėmė vaistą iš apyvartos, ar jį uždraudė FDA?

— FDA.

— Maždaug tuo metu, kai atšaukėte „Klervex“, dėl jo kompaniją užgriuvo keli tūkstančiai ieškinių, tiesa?

— Taip.

— O nuo ko tas vaistas?

— Jis buvo skirtas pacientams, kuriuos kamavo padidėjęs kraujospūdis.

— Ar pasižymėjo nemaloniu šalutiniu poveikiu?

— Taip, pasak kolektyvinių žalų išieškotojų.

— O kaip FDA? Juk ji neuždraudė medikamento vien dėl susisielojusių advokatų, besigrumiančių dėl kolektyvinės žalos kompensacijų, — Deividas mostelėjo kita rankoje laikoma ataskaita.

— Spėju, kad ne.

— Daktare, aš neprašiau jūsų spėlioti. Jūs matėte FDA pranešimą. Tūkstančiams pacientų „Klervex“ sukėlė itin stiprią, netgi akinančią migreną, ar ne?

— Anot FDA.

— Jūs abejojate FDA išvadomis?

— Taip.

— Klinikiniams „Klervex“ bandymams vadovavote pats?

— Kartu su savo darbuotojais prižiūriu kiekvieno medikamento patikrinimą. Maniau, šį faktą jau nustatėme.

— Nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau. Kiek klinikinių bandymų atlikote per „Klervex“ tyrimą?

— Mažiausiai šešis.

— Kur juos vykdėte?

Ieškovės advokatas ketino jį plakti, kol pasibaigs kryžminė apklausa, todėl daktaras Julanderis ryžtingai atsakė:

— Keturis Afrikoje, po vieną Rumunijoje ir Paragvajuje.

— Kiek tiriamų subjektų gėrė „Klervex“ Afrikoje?

— Kiekviename bandyme dalyvavo apytikriai po tūkstantį žmonių.

— Ar atmenate šalis?

— Nelabai gerai. Dirbome Kamerūne, Kenijoje, galbūt Nigerijoje. Ketvirtosios neprisimenu.

— Ar visus keturis klinikinius bandymus vykdėte vienu metu?

— Iš esmės taip. 2002–2003 metais, per dvylikos mėnesių laikotarpį.

— Daktare, ar tiesa, kad jūs asmeniškai žinojote apie reikšmingas vaisto problemas, beveik iš karto gavęs atitinkamą informaciją?

— Ką reiškia „beveik iš karto“?

Deividas prisiartino prie krūvos dokumentų, pakėlė vieną iš jų ir kreipėsi į teismą:

— Garbusis teisėjau, kaip įrodymą norėčiau pateikti pastabas, kurias 2002-ųjų gegužės 4-ą daktarui Julanderiui atsiuntė „Varrick“ laborantė Darlina Einsvort.

— Duokit jas man, — tarė Siraitas.

Nadina pašoko.

— Teisėjau, mes prieštaraujame remdamiesi aktualumo ir konkrečiai išsakytų teiginių stoka.

Siraitas atidžiai peržiūrėjo du puslapius pastabų. Kilstelėjęs galvą kreipėsi į Julanderį.

— Esate šitai gavęs, daktare?

— Taip.

Deividas ištiesė pagalbos ranką.

— Garbusis teisėjau, prieš dvejus metus bylą dėl „Klervex“ iškėlusiems ieškovų advokatams dokumentą perdavė „Varrick“ kompanijoje dirbantis informatorius. Daktaras puikiai žino, kad jo autentiškumas įrodytas.

— Užteks, pone Zinkai. Įrodymą priimsiu.

Ponas Zinkas pratęsė susidorojimą:

— Dokumento data liudija, kad jis pasiųstas 2002-ųjų gegužės 4-ą, teisingai, daktare Julanderi?

— Taip.

— Vadinas, pastabos atsidūrė ant jūsų stalo, praėjus porai mėnesių nuo tada, kai „Varrick“ ėmėsi klinikinių bandymų. Atsiverskite antrą puslapį ir užmeskite akį į paskutinę pastraipą. Daktare, ar galite ją perskaityti prisiekusiesiems?

Iš pažiūros liudytojas nejautė nė menkiausio noro ką nors skaityti, tačiau jis pasitaisė akinius ir pradėjo:

— „Pacientai vartoja „Klervex“ šešias savaites, geria du kartus per dieną po keturiasdešimt miligramų. Septyniasdešimt dviem procentams sumažėjo kraujo spaudimas — ir sistolinis, ir diastolinis. Nerimą kursto šalutinis poveikis. Pacientai skundžiasi galvos svaiguliu, pykinimu, vėmimu, o nemažą dalį subjektų, apytiksliai 20 procentų, kankina tokia stipri ir sekinanti migrena, kad jiems reikia atsisakyti vaisto. Sulyginusi savo užrašus su kitų Nairobyje dirbančių laborantų pastebėjimais, primygtinai siūlau atidėti visus klinikinius „Klervex“ bandymus.“

— Ir kaip, daktare Julanderi, ar bandymus atidėjote?

— Ne.

— Ar jums teko susidurti su kitais panašiais specialistų pranešimais?

Liudytojas atsiduso ir bejėgiškai pažvelgė į gynybos stalą.

— Daktare, gal prisiminti padėtų jų kopijos?

— Taip, buvo ir kitų ataskaitų, — patvirtino Julanderis.

— Ar laborantė Darlina Einsvort tebedirba „Varrick“ bendrovėje?

— Nemanau.

— Taip ar ne, daktare?

— Ne, nebedirba.

— Daktare Julanderi, ar tiesa, kad kompanija atsisakė moters paslaugų vos po mėnesio nuo tos dienos, kai ji nusiuntė jums žinią apie „Klervex“ baisybes?

— Ją atleidau ne aš.

— Bet tai padarė „Varrick“, ar ne?

— Aš nesu tikras, kaip ji išėjo iš darbo. Galbūt pati jį metė.

Deividas grįžo prie savo stalo, pakėlė storą dokumentų aplanką ir atsisuko į Siraitą.

— Teisėjau, čia daktaro Julanderio parodymai, prieš dvejus metus duoti „Klervex“ byloje. Ar galėčiau jais atgaivinti liudytojo atmintį?

— Tiesiog atsakykite į klausimą, — piktai nukirto Siraitas. — Ar „Varrick“ atleido darbuotoją po mėnesio nuo tada, kai ji perdavė jums šias pastabas?

Griežtas garbiojo teisėjo tonas taip pribloškė Julanderį, kad jo atmintis kaipmat pagerėjo.

— Taip, atleido.

— Ačiū, — padėkojo Siraitas.

Prabildamas Deividas atsigręžė į prisiekusiuosius.

— Taigi nepaisydama savo specialistų perspėjimų „Varrick“ kompanija tęsė bandymus ir 2005 metais sulaukė FDA leidimo prekiauti vaistu, teisingai?

— Preparatą aprobavo 2005-aisiais.

— Ir paskui „Varrick“ ėmė agresyviai jį reklamuoti mūsų šalyje, ar ne, daktare?

— Aš niekaip nesusijęs su rinkodara.

— Bet jūs priklausote valdybai?

— Taip.

— O vėliau atsivėrė visi pragaro vartai. 2005 metais mažiausiai aštuoni tūkstančiai „Varrick“ gaminio vartotojų pareiškė ieškinį dėl stiprios migrenos ir kito šalutinio poveikio, tiesa?

— Su tiksliais skaičiais nesu susipažinęs.

— Daktare, nekibkime prie smulkmenų. Šią apklausos dalį pasistengsiu užbaigti kuo greičiau. Ar kompanija ryžosi ginti „Klervex“ mūsų šalyje suorganizuotame teisme?

— Kartą.

— Dėl minėto vaisto „Varrick“ sutiko kompensuoti žalą dvidešimt penkiems tūkstančiams ieškovų, ar ne?

Nadina kaipmat atsiplėšė nuo kėdės.

— Prieštarauju, garbusis teisėjau. Kitose bylose pasiekti susitarimai neturi jokio ryšio su dabartiniu procesu. Man regis, ponas Zinkas peržengė leistinas ribas.

— Peržengė ar ne, spręsiu aš, ponia Karos. Bet jūsų prieštaravimą palaikau. Pone Zinkai, apie kitus susitarimus nebekalbėkite.

— Kaip pasakysite, teisėjau. Ką gi, daktare Julanderi, ar atmenate „Varrick“ vaistą, pavadintą „Ruval“?

Julanderis vėl atsiduso ir žvilgsniu įniko tyrinėti savo pėdas. Deividas nusigavo atgal prie stalo, perkratė segtuvus ir iškėlė aplanką su pastabomis, sužvejotomis tarp nešvarių kompanijos skalbinių. Jis veikiai atskleidė, kad (1) „Ruval“ neva slopindavo migrenos priepuolius, bet sykiu drastistiškai padidindavo kraujospūdį; (2) medikamentas išbandytas Afrikoje ir Indijoje, pasitelkus tenykščius migrenos kamuojamus pacientus; (3) „Varrick“ žinojo apie šalutinius poveikius, bet informaciją stengėsi nuslėpti; (4) žalos pridariusius, kompanijos viduje kursavusius duomenis aptiko advokatai, kurie iškėlė bylą dėl „Ruval“; (5) FDA galiausiai uždraudė prekiauti vaistu; (6) „Varrick“ tebesigynė nuo įvairių civilinių ieškinių, ir nė vienas iš jų nepasiekė teismo.

13.00 Deividas nusprendė baigti apklausą. Bemaž tris valandas negailestingai tardė daktarą Julanderį, iš ponios Karos nesulaukė jokių atsakomųjų smūgių ir laimėjo užtektinai taškų. Iš pradžių „Varrick“ purvas linksmino prisiekusiuosius, bet dabar jie buvo pasirengę užkąsti, priimti verdiktą ir keliauti namo.

— Padarysime trumpą pietų pertrauką, — tarė teisėjas. — Posėdis atidedamas iki 14.00.

Trečiame pastato aukšte įrengtoje kavinėje radęs laisvą kampą Deividas krimto sumuštinį ir skaitė savo užrašus, kai pajuto iš užnugario kažką prisigretinant. Artyn žengė Teiloras Barklis, „Rogano Rotbergo“ firmos bendradarbis, vienas iš kelių pažįstamų, su kuriuo Deividas susilinkčiodavo teismo salėje.

— Galiu sekundėlę patrukdyti? — atsisėdęs paklausė jis.

— Žinoma.

— Puiki kryžminė apklausa. Nadina retai kada klysta, bet šįkart neišvengė didelės klaidos.

— Ačiū, — kramtydamas maistą padėkojo Deividas.

Barklis akimis pašaudė į šonus, tarsi jie būtų ketinę apsimainyti svarbiomis paslaptimis.

— Ar jums teko skaityti Nepriimto Verdikto tinklaraštį? — Deividui kinktelėjus galva, jis tęsė: — Mes turime puikius technikus, kurie sugebėjo jį atsekti. Posėdžių salėje vyrutis sėdi už jūsų, nutolęs per tris eiles — plinkantis, į moksliuką panašus trisdešimtmetis tamsiai mėlynu megztiniu, baltais marškiniais ir akiniais. Aronas Dincas, kadaise dirbęs centre veikiančioje vidutinio dydžio firmoje, bet dėl recesijos iš jos išspirtas. Dabar rašo tinklaraštį, mėgina pasirodyti įtakingas, bet darbo taip ir neranda.

— Kodėl man visa tai pasakojate?

— Procesas viešas, todėl jis turi teisę savo skaitytojams skelbti naujienas. Dauguma įrašų nekenksmingi, bet viename Aronas užsipuolė jūsų žmoną. Aš, pavyzdžiui, jį prikulčiau. Tik norėjau, kad žinotumėte. Iki greito pasimatymo. — Barklis pakilo nuo kėdės ir lengvu žingsniu numynė šalin.

14.00 Nadina Karos atsistojo ir pranešė:

— Garbusis teisėjau, gynyba nebeturi ko pridurti.

Advokatai įvykių eigą aptarė Siraito kabinete, todėl jokios staigmenos ji nepateikė. Teisėjas negaišdamas laiko kreipėsi į ieškovės šalį:

— Pone Zinkai, jūs galite kreiptis į prisiekusiuosius ir pasakyti baigiamąją kalbą.

Deividas visiškai nenorėjo bendrauti su dvyliktuku ir prašyti užjausti jo klientę Airisę Klopek, bet nuo pradžios iki pabaigos bylą nagrinėjusiam advokatui būtų nepatogu atsisakyti paskutinio žodžio. Nužingsniavęs prie pakylos, jis padėkojo prisiekusiesiems už įvykdytą pareigą. Tuomet prisipažino pirmąsyk dalyvaująs procese ir, jei atvirai, neplanavęs užsiimti niekuo, išskyrus faktinės medžiagos tyrinėjimą. Bet dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių pateko į grumtynių areną ir dabar jautėsi prastai, kad savo darbo neatliko geriau. Deividas iškėlė dokumentą, paaiškino laikąs ikiteisminę nutartį, tam tikrą teismo darbotvarkę, kurios abi šalys sutiko laikytis prieš atrinkdamos prisiekusiuosius. 35-ame puslapyje, tarkim, išspausdintas gynybos ekspertų sąrašas. Dvidešimt septynios pavardės! Ir kiekviena papildyta daktaro laipsniu. Laimei, atsakovo pusė nekvietė liudyti visų specialistų, nors juos, be abejo, nusisamdę. Kam gynybai prisireikė aibės brangiai apmokamų ekspertų? Galbūt ji siekė kai ką nuslėpti? Ir kodėl už ano stalo sėdi toks gausus pulkas advokatų, paklausė Deividas, mostelėjęs į „Rogano Rotbergo“ komandą. Jo klientė Airisė Klopek neturi pinigų, kad įstengtų suburti tiek daug talentingų advokatų. Kova akivaizdžiai nelygi. Žaidimo baigtis aiški iš anksto. Suvienodinti sąlygas gali tiktai prisiekusieji.

Jis šnekėjo trumpiau nei dešimt minučių ir su džiaugsmu apleido pakylą. Grįždamas prie stalo atsisuko į žiūrovus ir akimis sugavo Arono Dinco, Nepriimto Verdikto, žvilgsnį. Deividas kelias sekundes į jį padėbsojo ir Dincas nusigręžė.

Per trisdešimt minučių užsitęsusią kalbą Nadinai Karos pavyko nukreipti klausytojų dėmesį nuo pono Zinko minėtų nemalonių testų ir jį sutelkti į „Krayoxx“. Karštai gindama „Varrick“, advokatė priminė gerai žinomus ir patikimus vaistus, kuriuos kompanija dovanojo pasauliui. Įskaitant „Krayoxx“, kuo puikiausiai ištvėrusį šią savaitę, nes ieškovės šalis dirbo apgailėtinai ir nesugebėjo įrodyti medikamento kenksmingumo. Taip, atsakovo sąrašą sudarė dvidešimt septyni garsūs ekspertai, bet esmė slypi ne čia. Gerokai svarbesnį vaidmenį atliko įrodymai tų specialistų, kuriuos nusamdė ieškovės atstovas, iškėlęs bylą, prisiėmęs pareigą atitinkamai ją paruošti, tačiau patyręs visišką nesėkmę.

Deividas stebėjo jos pasirodymą, apimtas susižavėjimo. Ponia Karos argumentus dėstė sklandžiai; apie patirtį teismo salėje bylojo jos judesiai ir iškalba — kaip be vargo parinko reikalingus žodžius, žvelgė į prisiekusiuosius, šypsojosi ir jais pasikliovė. Pastarųjų veidai liudijo, kad jie irgi pasitiki gynybos advokate.

Ieškovės pusė nepanoro atsikirsti, todėl teisėjas Siraitas kreipėsi į dvyliktuką ir pradėjo skaityti instrukcijas — perėjo prie nuobodžiausios bet kokio teismo dalies. 16.30 prisiekusiuosius išvedė iš salės apgalvoti verdikto. Deividui magėjo nešdintis, todėl jis stvėrė didžiulę savo dokumentų dėžę ir nunešė ją į garažą, kur buvo pastatęs visureigį. Liftu kylant atgal į dvidešimt ketvirtą aukštą, suvibravo mobilusis. Gauta tekstinė žinutė skelbė: „Prisiek, apsisprendė“. Jis šyptelėjo ir sušnibždėjo: „Ilgai laukti neprisireikė“.

Kai posėdžių salėje įsivyravo tyla, tvarkdarys atvedė prisiekusiuosius. Raštišką sprendimą seniūnas įteikė sekretoriui, tas perdavė jį teisėjui Siraitui, ir šis tarė:

— Verdiktas paruoštas.

Atgavęs raštelį seniūnas pakilo nuo kėdės ir perskaitė:

— Mes, prisiekusieji, priėmėme sprendimą atsakovo, „Varrick Laboratories“, naudai.

Jo žodžiai nesukėlė jokios žiūrovų reakcijos. Siraitas atliko poverdiktinius ritualus ir paleido prisiekusiuosius. Deividas nė trupučio netroško sukinėtis salėje ir kęsti tokius džiugius kliedesius kaip „šauniai padirbėjai“, „užjaučiu dėl prastų faktų“, „sėkmės kitąkart“. Vos tiktai teisėjas taukštelėjo plaktuku užbaigdamas posėdį, jis griebė savo sunkų lagaminą ir išlėkė pro duris. Kol koridoriuje spraudėsi pro žmonių spūstį, akiratyje sušmėžavo į tualetą smunkantis pažįstamas mėlynas megztinis. Deividas nusekė iš paskos, kitapus slenksčio apsidairė, bet, išskyrus Aroną Dincą, patalpoje nepamatė nė gyvos dvasios. Nusiplovęs rankas palaukė, kol vyrukas užbaigs reikalus prie pisuaro. Galų gale jis atsigręžė iš išvydo Deividą.

— Jūs esate Nepriimtas Verdiktas?

Demaskuotas Dincas suakmenėjo.

— Na ir kas? — po sekundės nusivaipė.

Deividas sulenkė dešinę ranką ir tiesiu smūgiu šniojo per mėsingą kairiąją jo smakro dalį. Trekštelėjo žandikaulis ir nuo Nepriimto Verdikto — per daug priblokšto, kad reaguotų — atsklido stenėjimas. Žaibišku kairiuoju kabliu Deividas pašventino priešininko nosį ir, Dincui virstant ant grindų, pranešė:

— Čia tau už „mergšę“, avigalvi!

Nėręs iš tualeto jis pastebėjo, kad žmonės grūdasi tolimajame koridoriaus gale. Susirado laiptus ir nuskuodė žemyn į centrinį vestibiulį. Perbėgo gatvę, metėsi į garažą ir užsirakino visureigyje — tik tuomet giliai įkvėpęs pratarė:

— Idiote tu, idiote.

Vėlyvą penktadienio popietę, pasirinkdamas aplinkinius kelius, Deividas grįžo į kontorą. Didelei savo nuostabai, kontoros pastate užtiko Oskarą, sėdintį prie stalo ir drauge su Rošele siurbčiojantį nealkoholinį gėrimą. Vyresnysis partneris buvo sulysęs ir išblyškęs, tačiau jis nusišypsojo ir patikino, kad jaučiasi gerai. Gydytojas leido biure praleisti ne ilgiau kaip dvi valandas per dieną, Oskaras savo ruožtu tikino nekantraująs vėl imtis darbo.

Procesą Deividas apsakė itin glaustai. Rusiškos Borzovo tarties pamėgdžiojimu sukėlė kvatojimą. „Finlis & Figas“ apsikvailino, tad kodėl iš savęs nepasijuokus. Klausytojai vėl prašiepė dantis, kai išgirdo apie karštligiškus jo mėginimus rasti daktarą Tredgilą. Tuodu negalėjo patikėti, kad į tarnybą buvo užverbuota Helena. Kai jis papasakojo, kokias minas nutaisė prisiekusieji žiūrėdami filmuotą Airisės liudijimo medžiagą, Rošelė nosinaite pasišluostė akis.

— Kad ir kaip fantastiškai pasirodžiau, prisiekusieji apsisprendė vos per septyniolika minučių.

Baigę juokauti jie aptarė Volį, kritusį bendražygį. Aptarė sąskaitas, banko suteiktą kreditą, liūdną ateitį. Oskaras pasiūlė visa tai išmesti iš galvos bent jau iki pirmadienio ryto.

— Mes ką nors sumąstysime, — tarstelėjo.

Deividas ir Rošelė apstulbo pamatę, koks jis tapo dėmesingas ir mielas. Galbūt vyresnysis firmos partneris sušvelnėjo dėl širdies priepuolio ir operacijų, privertusių įsisąmoninti savo mirtingumą. Senasis Oskaras būtų koneveikęs Figą ir aimanavęs dėl neišvengiamo finansinio firmos kracho, o naujasis atrodė nusiteikęs keistai optimistiškai.

Maloniausias pokalbis iš visų, kokius teko išgyventi kontoroje, truko valandą, ir galop Deividas pasakė privaląs keliauti. Namie, paruošusi vakarienę, laukė advokato pagalbininkė, kuriai knietėjo sužinoti, kaip klostėsi teismas.

47 SKYRIUS

Savaitgalį Deividas krapštėsi po namus, vykdė Helenos pavedimus, po apylinkes pastumdė Emos vežimėlį, nuplovė ir išblizgino abu automobilius, kartkartėmis prisėsdavo prie interneto ir peržiūrėdavo naujienas apie procesą bei didžią „Varrick“ pergalę. Šeštadieninis Sun-Times teišspausdino trumpą straipsnelį, Tribūne laikraštis apie teismą neužsiminė nė žodžiu. O tinklalapiai nesiliovė narstę pritrenkiančių rezultatų. „Varrick“ viešųjų ryšių aparatas veikė visu pajėgumu trimituodamas, esą verdiktas reabilitavo „Krayoxx“. Nuolat cituojamas Rubenas Mesis, generalinis kompanijos direktorius, šlovino vaistą, smerkė kolektyvinių žalų išieškotojus, žadėjo sutraiškyti „greitukių medžiotojus“ bet kokioje teismo salėje, į kurią jie drįs įžengti, gyrė Čikagos prisiekusiųjų išmintį ir triukšmingai reikalavo naujų įstatymų, galinčių apsaugoti nekaltas korporacijas nuo nerimtų, lengvabūdiškai pateikiamų ieškinių. Užmegzti ryšį su Džeriu Alisandru reporteriams nesisekė. Tiesą sakant, proceso nekomentavo joks teisininkas, kėlęs bylą „Varrick Labs“ bendrovei. „Pirmąsyk per naujausių laikų istoriją advokatūros pasaulis nugrimzdo į tylą“, pastebėjo vienas žurnalistas.

Sekmadienio popietę, 14.00, paskambino daktaras Sandronis ir pranešė, kad „FedEx“ siuntų tarnyba jam pristatė „Baisių dantų“ pavyzdžius penktadienio rytą, daugmaž tada, kai Deividas tardė liudytojo vietoje sėdėjusį daktarą Julanderį. Toksikologas prižadėjo tučtuojau ištirti gautus mėginius.

— Deividai, jie niekuo tarpusavyje nesiskiria, visus dengia dažų sluoksnis, pilnas nuodingo švino. Bylą laimėtumėte be menkiausių pastangų. Gyvenime nesu susidūręs su ieškiniais, kurie būtų buvę tokie užtikrinti kaip jūsiškis.

— Kada baigsite ataskaitą?

— Rytoj ją atsiųsiu elektroniniu paštu.

— Ačiū, Bifai.

— Sėkmės.

Po valandos Deividas su Helena pasodino Emą į automobilio kėdutę ir išvažiavo į Vokiganą. Ketino užsukti pas Volį, bet sykiu vylėsi iš kelionės išpešti papildomos naudos — pagaliau užmigdyti kūdikį.

Po keturių blaivybės dienų Volis atrodė atsigavęs ir pasirengęs apleisti „Prieglobstį“. Deividas reziumavo teismo procesą, bet, nenorėdamas kartotis ir nenusiteikęs juokauti, praleido vietas, kurios penktadienio popietę taip pralinksmino Oskarą bei Rošelę. Kolega nesiliovė meldęs atleidimo, kol Deividas galiausiai paprašė užsičiaupti.

— Viskas baigta. Mes privalome judėti pirmyn.

Jiedu pasitarė, kaip atsikratyti „Krayoxx“ bylos klientais ir problemomis, kurių šie galbūt pridarys. Tai, kad padėtis tapo baisiai supainiota, neturėjo jokios reikšmės — sprendimas priimtas. Nuo „Krayoxx“ ir „Varrick“ jie laikysis atokiau.

— Man nebūtina čia tūnoti, — tarė Volis.

Koridoriaus gale porelė stoviniavo viena. Helena sėdėjo automobilyje sergėdama miegantį kūdikį.

— Ką sako tavo konsultantas?

— Vyrutis pradeda man įkyrėti. Klausyk, butelio vėl stvėriaus vien dėl spaudimo. Jau skaičiuoju dienas. Grįšiu į anoniminių alkoholikų grupę ir melsiuos, kad vėl neatkrisčiau. Jei atvirai, Deividai, aš nemėgstu girtumo būsenos. Mūsų laukia darbas, todėl turėsiu likti blaivus.

Žinodamas, kad per dieną skaitiklis priskaičiuoja 500 dolerių, kuriuos mokės iš savo kišenės, Deividas geidė kuo greičiau ištraukti Volį iš reabilitacijos klinikos, bet abejojo, ar dešimties dienų detoksikacijos užteks.

— Aš pakalbėsiu su konsultantu... kuo jis vardu?

— Patrikas Heilas. Šį kartą mane pliekia be jokio gailesčio.

— Gal su tavimi kaip tik ir reikia elgtis griežtai.

— Susimildamas, Deividai. Padėk iš čia ištrūkti. Mudu atsidūrėme gilioje duobėje ir iš jos kapanosimės tik savo jėgomis. Nes vargu ar Oskaras kuo nors pagelbės.

Deividas nutylėjo, kad Oskaras iš pat pradžių skeptiškai žiūrėjo į „Krayoxx“ ir apskritai į kolektyvinių žalų išieškojimą. Gilią duobę, kurioje visi lindėjo, iškasė ne kas kitas, o Volis T. Figas. Jie šnektelėjo apie Oskarą, jo skyrybas, sveikatą, naują mylimąją — toji, anot Volio, buvo ne tokia jau nauja, bet Deividas į smulkmenas nesigilino.

Jam susiruošus išeiti, Volis vėl įsileido melsti:

— Iškrapštyk mane iš klinikos. Mes turime apsčiai darbo.

Deividas apkabino kolegą, tarė sudie ir pasišalino iš lankytojų kambario. Volio vis minimą darbą teatstojo įspūdingo masto užduotis nusikratyti keturiais šimtais nepatenkintų klientų, iškuopti po „Krayoxx“ bylos nagrinėjimo užsilikusį jovalą, kažkaip apmokėti sąskaitas ir plušėti už 200 000 dolerių užstatytame pastate. Per praėjusį mėnesį firma apleido likusius klientus, dauguma jau rengėsi samdytis kitus advokatus, o kasdienių pasiteiravimų iš potencialių klientų drastiškai sumažėjo.

Jis svarstė, ar nevertėtų atsisveikinti su partneriais, užsiimti privačia praktika arba įsidarbinti kokioje mažesnėje firmoje. Išeidamas, be abejo, pasiimtų ir Tujos Khaingo bylą. Oskaras su Volių apie ją nesužinotų. Jeigu ieškinys atsipirktų, Deividas išrašytų čekį „Finliui & Figui“, sumokėtų už statinį gautos paskolos savąją dalį. Tačiau tokios mintys nervino. Jis pabėgo iš vienos firmos ir atgal niekada nesigręžiojo. Jeigu spruks iš antros, dėl to apgailestaus visą gyvenimą. Deividas suprato negalėsiąs palikti dviejų pasiligojusių „F & F“ partnerių, kuriems ramybės neduos minia nepatenkintų klientų ir į duris trankantys kreditoriai.

Telefonas skardėjo kiaurą pirmadienio rytą. Rošelė porą sykių kilstelėjo ragelį, galiausiai pranešė:

— Žmonės skambina vien dėl „Krayoxx“, klausia apie savo bylas.

— Ištraukite iš lizdo kištuką, — patarė Deividas.

Triukšmas akimoju nuslopo. Senasis Oskaras bandė grįžti prie darbo. Jis sėdėjo kabinete užsidaręs duris ir į šonus stumdė ant stalo suverstus dokumentus.

Iki devintos ryto Deividas sukurpė laišką, kurį teks išsiųsti apytikriai keturiems šimtams klientų, tikrai manantiems, kad jie galėtų pasipelnyti iš savo ieškinių:

Gerbiamas (-a),

praėjusią savaitę teisme buvo nagrinėjama pirmoji mūsų firmos „Krayoxx“ byla. Procesas susiklostė kitaip nei planavome ir baigėsi nesėkme. Prisiekusieji priėmė sprendimą vaisto gamintojo „Varrick Labs“ naudai. Atsižvelgiant į visus pateiktus įrodymus, akivaizdu, jog toliau bylinėtis su kompanija būtų neprotinga. Dėl šios priežasties mes atsisakome savo, kaip jūsų advokatų, pareigų. Prašom nesivaržyti ir kreiptis į kitus teisininkus.

Norite tikėkite, norite ne, bet „Varrick“ pateikė įtikinamus įrodymus, kad „Krayoxx“ nekenkia nei širdies vožtuvams, nei jokioms kitoms kūno dalims.

Nuoširdžiai jūsų,

advokatas ir teisės patarėjas Deividas Zinkas

Kai Rošelės spausdintuvas ėmė spjaudyti laiškelius, Deividas užlipo į antrą aukštą pasiruošti kovai federaliniame teisme, nors šitą pirmadienio rytą nė kiek netroško ten grūstis. Jis turėjo ieškinio, kurį ketino pateikti prieš „Sonesta Games“, ir vyriausiajam kompanijos juristui skirto laiško juodraščius. Laukdamas Sandronio ataskaitos, abu raštus nežymiai pakoregavo ir išdailino.

Pirmadienį, kai atsidarė birža, „Varrick“ akcijų vertė siekė 42,5 dolerio už vienetą ir buvo didesnė nei bet kada anksčiau per pastaruosius dvejus metus. Jis peržvelgė finansų tinklalapius ir tinklaraščius, kuriuose iki šiol nestigo spėlionių apie „Krayoxx“ bylos ateitį. Deivido su ja niekas nebesiejo, todėl jo susidomėjimas sparčiai blėso.

Deividas panaršė beveik neprieinamą Kuko apygardos-teismų-baudžiamųjų bylų-raštiškų įsakymų ir raštiškų priesaikų patvirtintų pareiškimų interneto svetainę, tačiau neaptiko jokio įrašo apie skundą, kurį dėl užpuolimo būtų pateikęs Aronas Dincas. Šeštadienį Nepriimtas Verdiktas aprašė Klopek prieš „Varrick“ proceso pabaigą, bet nė žodžiu neužsiminė, kad jį patį apdaužė Dirkseno federaliniame pastate, dvidešimt ketvirto aukšto vyrų tualete.

Oskaro bičiulio draugas Raštiškų įsakymų ir raštiška priesaika patvirtintų pareiškimų skyriaus darbuotojas, prižadėjo pasekti, ar Dincas užpildys ieškinį.

— Tu tikrai jam užvožei? — nuoširdžiai susižavėjęs paklausė Oskaras.

— Aha, pasielgiau kvailai.

— Nesijaudink. Čia paprastas užpuolimas. Jei kas, tau padės mano draugai.

Galų gale Deividas gavo Sandronio ataskaitą, ją atidžiai perskaitė ir pamatęs išvadas kone apsiseilėjo. „Baisių dantų“ žaislą dengiančiame dažų sluoksnyje aptiktas toksiškas švino lygis. Bet koks vaikas arba suaugęs asmuo, naudojantis gaminį pagal jo paskirtį, tai yra įsikišantis jį į burną virš nuosavų dantų, rimtai rizikuoja nuryti didelį šviningų dažų kiekį.“

Dėl visa ko daktaras Sandronis pridūrė:

„Produktus tiriu ir juose apsinuodijimo šaltinio, dažniausiai švino, ieškau jau trisdešimt metų, bet per šį laikotarpį nė karto nesu matęs taip prastai ir aplaidžiai sukurto gaminio.“

Deividas nusikopijavo šešių puslapių pranešimą, įsegė jį į aplanką, pridėjo spalvotas Tujos „Baisių dantų“ ir aną savaitę nupirktų pavyzdžių nuotraukas, jas papildė ieškinio kopija ir vaiko gydytojų surašyta trumpa medicinine ataskaita. Maloniame, bet tiesmukame laiške paragino poną Dilaną Kotą, vyriausiąjį „Sonesta Games“ juristą, aptarti reikalus anksčiau negu jis iškels bylą. Bet pasiūlymas galiojo tiktai keturiolika dienų. Šeima daug prisikentėjo, negana to, kančios taip ir nenutrūko, todėl jas derėjo nedelsiant palengvinti.

Išeidamas užkąsti Deividas pasiėmė su savimi aplanką, išsiuntė jį per „FedEx“, sykiu pasirūpino, kad segtuvas būtų pristatytas adresatui rytojaus dieną. Niekas iš firmos nežinojo, kuo bendradarbis užsiima. Laiške jis brūkštelėjo savo namų adresą ir mobiliojo numerį.

Deividui grįžus, Oskaras jau ketino apleisti kontorą, o jo vairuotojo pareigas atliko smulki, neaiškios etninės kilmės moterėlė. Iš pradžių ji atrodė tarsi tailandietiško gymio, bet vėliau susidarė įspūdis, jog vyresniajam firmos partneriui draugiją palaikė lotynų amerikietė. Šiaip ar taip, stovėdamas priešais kontorą Deividas maloniai su ja šnektelėjo. Moteris buvo bent dviem dešimtmečiais jaunesnė už Oskarą, ir per trumpą pokalbį Deividą apėmė jausmas, jog tarpusavio pažintį jiedu užmezgė gana seniai. Oskaras, kuris pailso netgi po lengvo rytmečio biure, įsirangę į mažutį jos „Honda“, prislėgė keleivio sėdynę ir porelė nurūko šalin.

— Kas čia tokia? — uždaręs laukujės duris, į Rošelę kreipėsi Deividas.

— Pati pirmą kartą ją pamačiau. Vardas skamba keistai, nė nesugebėjau jo įsiminti. Ji tvirtina pažįstanti Oskarą trejus metus.

— Visi gerai žino, kad lakstyti paskui sijonus mėgsta Volis. Bet Oskaras mane nustebino. Ką manot jūs?

Rošelė šyptelėjo.

— Deividai, kai kalbame apie meilę ir seksą, aš niekuo nesistebiu. — Ji atkišo rožinę popieriaus juostelę su telefono numeriu. — Kol nepakeitėme temos, gal paskambintumėte šitam vyrukui?

— Kas jis?

— Gudlou Stamas. Polos Finli skyrybų advokatas.

— Rošele, aš nieko nenutuokiu apie ištuokos teisę.

Sekretorė demonstratyviai nužvelgė priimamąjį ir pažiūrėjo į kabinetus.

— Neskaitant jūsų, kontoroje nieko nėra. Tad jums derėtų kibti į mokslus, ir kuo greičiau.

Stamas pradėjo pašnekesį nuo kvailai skambančios replikos:

— Užjaučiu dėl verdikto, bet man jis nebuvo staigmena.

— Taip pat ir man, — atžariai tarstelėjo Deividas. — Kuo galėčiau jums padėti?

— Na, visų pirma, kaip laikosi ponas Finlis?

— Oskaras jaučiasi puikiai. Širdies smūgį patyrė vos prieš dvi savaites. Bet šįryt kelias valandas jau praleido biure, ir jo sveikata nuolat gerėja. Kaip suprantu, skambinate pasiteirauti apie „Krayoxx“ bylą ir viliatės, kad mes galbūt gausime kokius nors piniginius atlygius.

Tiek mūsų, tiek klientų ir paties pono Finlio nelaimei, iš tų ieškinių nebelemta uždirbti nė cento. Apeliacijos dėl verdikto neteiksime. Visus su „Krayoxx“ susijusius klientus informuojame, kad atsisakome savo, kaip advokatų, pareigų. Teko užstatyti biurą, nes tik taip galėjome finansuoti procesą, kuris mums kainavo 180 000 dolerių. Vyresnysis partneris sveiksta po širdies priepuolio ir šuntavimo operacijos. Jaunesnysis pasiėmė nemokamų atostogų. Taigi firmai vadovaujame tik mudu su sekretore, kuri, beje, teisę išmano geriau už mane. Jeigu jus domina pono Finlio turtas, leiskite patikinti, kad skurdžiau nei dabar jis dar nebuvo gyvenęs. Kiek žinau, jūsų klientei jis siūlė namą, baldus, pusę banko sąskaitoje laikomos sumos, mažiau negu penkis tūkstančius dolerių, mainais už eilines taikias skyrybas. Oskaras tenori ramiai pasitraukti. Jūsų klientei vertėtų priimti pasiūlymą, kol jis nepersigalvojo.

Suvirškinęs pasakytus žodžius, Stamas tarė:

— Hmm, esu dėkingas už atvirumą.

— Gerai. Dar viena smulkmena. Dėl apgailėtino, šūviais pasibaigusio incidento, Oskarui Finliui iškėlėte bylą — pateikėte ieškinį Džastino Bardolo, nusikalsti linkusio kliento, vardu. Šiuo metu ponas Bardolas, mėginęs padegti mūsų kontorą, traukia atgal į kalėjimą. Kaip minėjau, ponas Finlis beveik neturi lėšų. Draudimo bendrovė atsisako padengti teismo išlaidas, nes jo veiksmus laiko iš anksto apgalvotais, o ne aplaidžiais. Iš pono Finlio, negavusio draudimo pinigų, stokojančio asmeninių aktyvų, neišspausite nė penkių centų. Jūsų ieškinys bevertis.

— O kaip biuro pastatas?

— Užstatytas. Pone Stamai, sau palankų verdiktą galite užmiršti, nes jūs atstovaujate du kartus teistam nusikaltėliui, kurį sugavo užsiimantį baudžiama veika. Prisiekusiesiems jis nepakurstys jokios simpatijos. Net jeigu pasiseks ir jūs išgausite teigiamą nuosprendį, ponas Finlis kitą dieną pasiskelbs bankrutavusiu. Jam pakenkti neįstengsite.

— Taip, suprantu.

— Mes nieko neturime ir nieko neslepiame. Prašau išaiškinti padėtį poniai Finli ir ponui Bardolui. Šiuos reikalus norėčiau užbaigti kuo greičiau.

— Gerai, gerai. Pažiūrėsiu, kuo galėsiu jums pagelbėti.

48 SKYRIUS

Prabėgo savaitė, bet „Sonesta Games“ neatsiliepė. Deividas stebėjo kalendorių ir laikrodį. Jis grūmėsi su potraukiu pasvajoti apie greitą susitarimą, be kita ko, siaubą kėlė mintis, jog federaliniame teisme reikės iškelti bylą stambiai korporacijai. Juk tuo klastingu keliu jau žygiavo. Retsykiais jausdavosi kaip senasis Volis — paniręs į svajas apie lengvus pinigus.

Kontoroje po truputį nusistovėjo tvarka, iš dalies panaši į buvusią. Rošelė atvykdavo 7.30 ir drauge su GM pasidžiaugdavo ramybės valandėle. Antras prisistatydavo Deividas, vėliau atvažiuodavo Volis, kurio ratai nė kiek nenukentėjo, nes per jo išgertuves draudžiamoje vietoje paliktą automobilį nutempė į saugojimo aikštelę. Apie dešimtą į biurą įžengdavo Oskaras, kurį iki durų palydėdavo jo mylimoji, žavi dama, sugebėjusi padaryti įspūdį netgi Rošelei. Viena rytą Volis atsigręžė į kolegas ir tarė: „Dvylikta blaivybės diena.“ Paskui išaušo 13-a, ir taip toliau. Jis sulaukdavo sveikinimų bei padrąsinimų ir vėl savimi didžiavosi. Kažkur mieste susirado anoniminių alkoholikų grupę ir AA susirinkimuose dalyvaudavo veik kiekvieną vakarą.

Telefonai tebekaito nuo „Krayoxx“ bylos apviltų nepatenkintų klientų, kuriuos Rošelė sujungdavo su Volių arba Deividu. Užuot agresyviai puolę teisininkus, skambintojai dažniausiai bendraudavo prislopusiais, netgi graudžiais balsais. Jie tikėjosi pinigų — kas atsitiko? Advokatai atsiprašydavo ir apkaltindavo paslaptingus „federalinius prisiekusiuosius“, kurie priėmė verdiktą vaisto naudai. Bet tuojau pat pridurdavo, esą „teismas įrodė“, kad „Krayoxx“ nekenksmingas. Kitaip sakant, ieškinį pamirškite, bet jūsų širdis kur kas sveikesnė nei galvojote.

Tuzinams ambicingų advokatų siekiant nusiplauti rankas, panašūs pokalbiai kartojosi visoje šalyje. Finikse vienas advokatas pateikė prašymą nutraukti bylą dėl neva „Krayoxx“ pražudytų keturių klientų mirties, tačiau jo manevrą pasitiko vienuoliktoji taisyklė, kurią panaudoti grasinosi Nadina Karos. „Varrick Labs“ pareikalavo teisininką nubausti už jo pareikštus tokius nerimtus ieškinius ir teismui persiuntė detalias išlaidų ataskaitas, įrodančias, kad kompanija savo gynybai jau išleido 8 milijonus dolerių. Kolektyvinių žalų išieškotojams atsitraukiant netruko paaiškėti, kad „Varrick“ leidosi į medžioklę. Karas dėl vienuoliktosios taisyklės žadėjo šėlti ne vieną mėnesį.

Praėjus dešimčiai dienų nuo prisiekusiųjų paskelbto verdikto FDA atšaukė draudimą prekiauti „Krayoxx“ ir vaistas užtvindė rinką. Rubenas Mesis netruko pasipildyti grynųjų atsargas, bet vis dėlto šiuo metu direktorius labiausiai norėjo sutriuškinti advokatus, kurie taip blogai atsiliepė apie jo numylėtą medikamentą.

Po nuosprendžio įgarsinimo praslinko vienuolika dienų, tačiau iš Arono Dinco — jokių žinių. Nepriimtas Verdiktas nieko nepaaiškinęs nustojo rašyti. Dėl užpuolimo Deividui kilo pora minčių. Pirma, iškeldamas bylą Dincas rizikuotų netekti priedangos. Kaip dauguma tinklaraštininkų, jis mėgavosi anonimiškumu ir laisve, kuri leisdavo pasakyti faktiškai bet ką. Aplinkybė, jog Deividas atskleidė tapatybę ir prieš trenkdamas pašaukė jį vardu, matyt, pakurstė nerimą. Pateikęs kaltinimus nukentėjusysis turėtų pasirodyti teisme ir paskelbti esąs Nepriimtu Verdiktu. Jeigu išties ilgai ieškojo darbo, žinutės tinklaraštyje pridarytų bėdų. Per pastaruosius dvejus metus jis itin neigiamai rašė apie teisėjus, advokatus, juridines firmas. Antra vertus, Dinco veidą pašventino keli stiprūs smūgiai kumščiu. Deividas nepajuto, kaip lūžta kaulai, bet numanė, kad žalos — bent jau laikinos — pridirbo. Kadangi Nepriimtas Verdiktas buvo teisininkas, jam turbūt magės pasistaipyti teisme ir atkeršyti.

Apie užpuolimą Deividas dar nepasakojo Helenai. Žinojo, kad ji reaguos prastai, ims baimintis dėl arešto ir baudžiamojo persekiojimo. Planavo atskleisti tiesą tik tuo atveju, jeigu Dincas pareikštų ieškinį.

Tai yra kada nors vėliau. Staiga jam šovė idėja. Telefonų knygoje tebuvo pažymėtas vienintelis Aronas Dincas, todėl vieną vėlyvą popietę Deividas surinko jo numerį.

— Ar galėčiau kreiptis į Aroną Dincą? — prabilo išgirdęs balsą.

— Čia aš. Kas kalba?

— Deividas Zinkas. Skambinu norėdamas atsiprašyti dėl savo veiksmų, kurių griebiausi prisiekusiesiems pranešus verdiktą. Jaučiausi prislėgtas ir piktas, todėl elgiausi neapgalvotai.

Stojo tylos pauzė. Galų gale:

— Jūs man sulaužėte žandikaulį.

Paaiškėjus, kad jis su tokia jėga užtvojo priešininkui, širdį pervėrė pasididžiavimas savo vyriškumu, tačiau bravūra išgaravo, kai vos tiktai Deividas pagalvojo apie civilinį ieškinį dėl kūno sužalojimo.

— Dar sykį atsiprašau. Tikrai neketinau nieko laužyti ar kaip nors kitaip pakenkti jūsų sveikatai.

Kiti Dinco žodžiai labai daug apie jį atskleidė.

— Kaip nustatėte mano tapatybę?

Taigi vyrukas bijojo būti demaskuotas. Atsakydamas Deividas šiek tiek sumelavo:

— Mano pusbrolis pametęs galvą dėl kompiuterių. Darbą jis atliko per dvidešimt keturias valandas. Jums nederėjo kasdien tuo pačiu metu rašyti į tinklaraštį. Atleiskit dėl žandikaulio. Mielai padengčiau gydymo išlaidas. — Jis manė privaląs pateikti tokį pasiūlymą, bet krūptelėjo vien nuo minties apie dar vienas pinigines išlaidas.

— Mėginate su manimi sudaryti sandėrį, Zinkai?

— Be abejo. Aš atsiskaitysiu su jūsų medikais, o jūs nebandysite išieškoti žalos kompensacijos.

— Būgštaujate, kad apkaltinsiu užpuolimu?

— Anaiptol. Jei man tektų gintis, pasirūpinčiau, kad teisėjas pamatytų jūsų komentarus, kurie jo, esu tikras, nesužavėtų. Teisėjai nepakenčia tokių tinklaraščių kaip jūsiškis. Siraitas kasdien skaitydavo jūsų žinutes ir niršdavo, kad jos gali paveikti bylą, jeigu įrašus netyčia aptiktų prisiekusieji. Jo sekretoriai stengėsi išsiaiškinti, kas gi slepiasi už Nepriimto Verdikto slapyvardžio. — Deividas rietė pasakėlės improvizuodamas, bet jos skambėjo tikroviškai.

— Kam nors apie mane pasakojote? — iš balso sunkiai sekėsi atspėti, ar Dincą apėmė baimė, ar jis tik nusprendė pasiderėti dėl žandikaulio.

— Nė gyvai dvasiai.

— Praradęs darbą netekau ir draudimo. Gydytojams jau sumokėjau 4600 dolerių. Žandikaulis mėnesį liks sutvirtintas vielomis, bet kas bus vėliau, neįsivaizduoju.

— Mano pasiūlymą jūs girdėjote. Ar mes susitarėme?

Dincas atsiliepė po užsitęsusios pauzės:

— Taip.

— Dar vienas dalykas, pone Dincai.

— Koks?

— Mano žmoną jūs apšaukėte mergše.

— Hmm, man nederėjo jos taip išvadinti. Jūsų sutuoktinė — nepaprastai patraukli moteris.

— Teisingai, be to, labai sumani.

— Priimkit mano atsiprašymus.

— O jūs priimkit manuosius.

Pasibaigus „Krayoxx“ bylos nagrinėjimui, pirmąją pergalę Volis pasiekė sėkmingai sutvarkęs Oskaro skyrybas. Dėl turto nekilo jokių ginčų ir abi šalys desperatiškai troško nutraukti santuoką, todėl sutartis buvo gana paprasta — su sąlyga, kad teisinius dokumentus galima vadinti nesudėtingais. Kai abu „F & F“ partneriai pasirašė po Gudlou Stamo ir Polos Finli pavardėmis, Oskaras ilgam įsispoksojo į autografus nė nebandydamas užgniaužti šypsenos. Volis pateikė dokumentus į apygardos teismą, kuriame jie turės pasirodyti sausio viduryje.

Oskarui primygtinai reikalaujant, tą patį vakarą kompanijos darbuotojai susirinko prie stalo paminėti įvykio ir išgerti putojančio, bet, aišku, nealkoholinio vyno. Kadangi rezultatą žinojo visi — ėjo 15-a blaivybės diena, — taures jie kėlė ne vien už Oskarą Finlį, šviežiai iškeptą kvartalo viengungį, bet ir už Volį. Buvo ketvirtadienis, lapkričio 10-a, ir nors mažąją firmą-butiką slėgė kalnas skolų, o klientų ji veik neturėjo, abu partneriai, bendradarbis ir sekretorė nieko nepaisydama ketino mėgautis akimirka. Sužeisti, pažeminti jie vis dėlto laikėsi tvirtai ir rodė gyvybės ženklus.

Ištuštinęs taurę Deividas pajuto, kaip suvibravo mobilusis. Jis atsiprašė ir užlipo į antrą aukštą.

Dilanas Kotas prisistatė pirmuoju „Sonesta Games“ viceprezidentu ir vyriausiuoju juristu — šias pareigas vykdė jau daugelį metų. Jis skambino iš kompanijos būstinės, įkurtos San Hiacinte, Kalifornijos valstijoje. Padėkojęs Deividui už laišką, jo toną bei supratingumą, užtikrino, kad bendrovės vadovybė ištyrė paketą, kuris, atvirai šnekant, kelia „didelį susirūpinimą“. Siuntinys kurstė nerimą ir pačiam Kotui.

— Pone Zinkai, mes pageidautume su jumis pasimatyti akis į akį.

— O susitikimo tikslas būtų?..

— Pasitarti, kaip išvengti bylinėjimosi.

— Ir neigiamos reklamos?

— Žinoma. Mes prekiaujame žaislais. Todėl didelę reikšmę teikiame įvaizdžiui.

— Kur ir kada?

— Jūsų kraštuose, Dės Pleinse, turime produktų platinimo centrą ir biurą. Ar galėtumėte ten atvykti pirmadienio rytą?

— Taip, su sąlyga, kad jūs rimtai ruošiatės siekti susitarimo. Jeigu nuspręsite mus įvilioti į pinkles, aš rizikuosiu ir kreipsiuos į prisiekusiuosius.

— Pone Zinkai, švaistytis grasinimais dar per anksti. Noriu jus patikinti, kad mes suvokiame padėties svarbą. Deja, su tokiomis aplinkybėmis susiduriame ne pirmą kartą. Viską paaiškinsiu pirmadienį.

— Gerai.

— Ar vaikui paskirtas teisėtas atstovas?

— Taip. Jo tėvas.

— Ar pirmadienio rytą abu tėvai galėtų pasirodyti drauge su jumis?

— Manau, taip. Kam to reikia?

— Karlas Laportas, mūsų generalinis direktorius, norėtų su jais susitikti ir kompanijos vardu atsiprašyti.

49 SKYRIUS

„Sonesta Games“ filialas spraudėsi ilgoje, regis, iki begalybės ištįsusioje šiuolaikinių sandėlių eilėje, kuri driekėsi į vakarus nuo Dės Pleinso ir Čikagos priemiesčių. Padedant palydovinei navigacijai, Deividas jį rado be jokio vargo, tad pirmadienį, 10.00 ryto, palydėjo Sojį ir Lviną Khaingus į biurų kompleksą, raudonų plytų statinį, prišlietą prie didžiulio sandėlio šono. Pro laukujės duris įžengusią trijulę tučtuojau nuvedė į posėdžių salę, kur pasiūlė kavos, pyragaičių ir sulčių. Vaišių jie atsisakė. Deividui traukė skrandį, jo nervai baudėsi pakrikti. Khaingai jautėsi visiškai sukrėsti.

Į kambarį įėjo trys elegantiškai apsirengę korporatyvinio tipo vyrai: Dilanas Kotas, vyriausiasis juristas, Karlas Laportas, generalinis direktorius, ir Vajetas Vitelis, vyriausiasis finansininkas. Atvykėliai negaišdami laiko prisistatė, tuomet Laportas visus paragino prisėsti ir pasistengė išsklaidyti įtampą. Vėl pasiūlė kavos, sulčių ir pyragaičių. Ačiū, bet ne. Matydamas, jog Khaingai iš baimės nedrįsta prasižioti, direktorius rimtai, su liūdesiu balse kreipėsi į tėvus:

— Iš pradžių aptarkime svarbiausius reikalus. Aš žinau, kad jūsų sūnus rimtai pasiligojęs ir vargu ar jo sveikata ženkliai pagerės. Pats turiu keturmetį anūką, vienintelį anūką, ir tiesiog negaliu įsivaizduoti, ką išgyvenate. Savo kompanijos „Sonesta Games“ vardu prisiimu visą atsakomybę už tai, kas nutiko jūsų vaikui. Žaislo „Baisūs dantys“ negaminome, bet iš Kinijos jį importavo viena iš mums priklausančių smulkesnių įmonių, todėl kaltė tenka ir „Sonesta Games“. Klausimų bus?

Lvina ir Sojis lėtai palingavo galvomis.

Deividas stebėjo sceną priblokštas. Per procesą Karlas Laportas dėl tokių komentarų taptų lengvu taikiniu. Atsiprašymą teisėjas priimtų kaip įrodymą, o prisiekusieji būtinai į jį atsižvelgtų. Tai, jog Laportas be menkiausių dvejonių prisiėmė atsakomybę, bylojo apie du svarbius dalykus: pirma, bendrovės vadovybė kalba nuoširdžiai, antra, byla teismo nepasieks. Generalinio direktoriaus ir vyriausiųjų finansininko bei juristo pasirodymas liudijo, kad jie atsivežė čekių knygutę.

Laportas tęsė:

— Jūsų berniuko nesugrąžins jokie mano žodžiai. Todėl tegaliu dar sykį paprašyti atleidimo ir prižadėti, kad kompanija kaip išgalėdama jums padės.

— Ačiū, — padėkojo Sojis, o Lvina nusišluostė akis.

Laportas prabilo po ilgos pauzės, per kurią nuo birmiečių veidų nenuleido užuojautos sklidinų akių:

— Pone Zinkai, tegu tėvai palaukia kitame kambaryje, kol mes pašnekėsime apie reikalus.

— Gerai, — atsakė Deividas.

Patalpoje lyg iš niekur materializavosi asistentė ir išsivedė Khaingus.

— Turiu kelis pasiūlymus, — tarė Laportas, kai durys užsidarė. — Nusimeskime švarkus ir atsipalaiduokime. Mums teks čia kurį laiką pasėdėti. Pone Zinkai, nieko prieš, jei vieni kitus vadintume vardais?

— Kaip norite.

— Puiku. „Sonesta Games“ įsikūrusi Kalifornijoje, kur žmonės įpratę bendrauti neoficialiai. — Visi išsivadavo iš švarkų ir atlaisvino kaklaraiščių mazgus. — Ką gi, Deividai, kaip pageidausite kalbėtis?

— Susitikimą organizavote jūs.

— Manau, mums derėtų papasakoti apie save. Jūs veikiausiai žinote, kad mūsų žaislų kompanija yra trečia pagal dydį Amerikoje — pernai apyvarta siekė tris milijardus dolerių.

— Jus lenkia tik „Mattel“ ir „Hasbro“, — mandagiai įsiterpė Deividas. — Aš skaičiau kasmetines jūsų ataskaitas ir galybę kitokių dokumentų. Susipažinau su produktais, istorija, finansų būkle, svarbiausiais kadrais, padaliniais, ilgalaike korporacijos strategija. Žinau, kas apdraudė jūsų bendrovę, bet sąlygų apie įsipareigojimus, suprantama, išsiaiškinti neįstengiau. Su jumis galiu plepėti tiek laiko, kiek tik norėsite. Šiandien nieko nesu suplanavęs, o mano klientai atostogauja. Bet siūlyčiau pereiti iš karto prie reikalo.

Nusišypsojęs Karlas pažvelgė į Dilaną Kotą ir Vajetą Vitelį.

— O, taip, mes visi užsiėmę, — tarė direktorius. — Jūs atlikote namų darbus, tad išsakykite, ką turite galvoje.

Į priešingą stalo pusę Deividas nustūmė dokumentą Nr. 1.

— Čia surašiau pastarojo dešimtmečio verdiktus, patenkintus ieškinius dėl smegenų pažeidimų, ir sužymėjau tiktai vaikų atvejus. Numeris pirmas — pernai Naujajame Džersyje vykęs procesas ir dvylikos milijonų dolerių kompensacija šešiamečiam, kuris prisirijo švino kramtydamas plastikinę žaislinę figūrėlę. Atsakovas padavė apeliaciją. Dirstelėkite į ketvirtąjį numerį — Minesotoje priimtas devynių milijonų dolerių vertės nuosprendis, kuris liko nepakeistas ir po apeliacinio teismo. Mano tėvas priklauso Minesotos Aukščiausiajam Teismui ir elgiasi konservatyviai, kai tenka tvirtinti stambias žalos kompensacijas. Bet tąkart verdiktą palaikė, kaip ir jo kolegos. Visi iki vieno. Byla niekuo nesiskiria nuo mūsiškės — vaiką švinu apnuodijo žaislas. Septintasis numeris susijęs su incidentu Springfilde, Ilinojaus valstijoje, per kurį devynmetė mergaitė vos nenuskendo, kai naujutėlaičiame užmiesčio klubo baseine jos koja įstrigo nutekamajame vamzdyje. Prisiekusieji užtruko trumpiau nei valandą, kol nutarė jos šeimai priteisti devynis milijonus dolerių. 2-ame puslapyje užmeskite akį į tryliktąjį numerį. Į dešimtmetį berniuką pataikė metalo luitas, kuris šovė iš po „Bush Hog“ žoliapjovės, neturinčios grandinių apsaugos. Smūgis rimtai pažeidė smegenis. Bylą svarstė federalinis Čikagos teismas, prisiekusieji ieškovui skyrė penkis milijonus dolerių už faktiškai padarytą žalą ir dvidešimt milijonų už baudžiamuosius nuostolius. Po apeliacijos pastaroji suma sumažėjo iki penkių milijonų. Man nebūtina pasakoti apie kiekvieną bylą, nes jūs, esu tikras, šią sritį neblogai išmanote.

— Deividai, akivaizdu, kad mes siekiame išvengti teismo.

— Suprantu. Tik bandžiau atkreipti jūsų dėmesį, jog tokioje byloje prisiekusiesiems itin lengva apsispręsti. Tris dienas stebėję prie kėdės diržais pritvirtintą Tują Khaingą, jie, galimas daiktas, paskelbs verdiktą, savo verte pranoksiantį kiekvieną nuosprendį, kurį jums pateikiau. Per derybas į šią tikimybę derėtų atsižvelgti.

— Aišku. Kokie jūsų reikalavimai? — paklausė Karlas.

— Na, į sutartį turėtume įtraukti kelių rūšių kompensacijas. Vienas apskaičiuoti gana paprasta, kitas — gerokai sudėtingiau. Pradėkime nuo finansinės naštos, kuri slegia vaiką globojančią šeimą. Maistui, vaistams ir sauskelnėms tenka skirti šešis šimtus dolerių per mėnesį. Nelabai didelę sumą, bet kur kas daugiau, nei artimieji išgali sau leisti. Berniukui būtini pusę dienos dirbanti slaugė ir nuolatinis reabilitacijos specialistas, kuris bent pamėgintų atgaivinti vaiko raumenis ir smegenis.

— Kokia tikėtina jo gyvenimo trukmė? — paklausė Vajetas Vitelis.

— Niekas nežino. Ji tarsi judantis taikinys. Šitos sąlygos į pranešimą neįtraukiau, nes vienas gydytojas neoficialiai kalba apie metus, geriausiu atveju porą, kitas tvirtina, esą jis galbūt sulauks suaugusiojo amžiaus. Šnekėjau su įvairiais medikais, ir visiems atrodo, kad prognozuoti Tujos gyvenimo trukmę neprotinga. Per pastarąjį pusmetį su berniuku matydavausi gana dažnai, todėl pastebėjau, kad jo būklė pagerėjo, nors ir nežymiai. Manau, derėsimės, lyg jam būtų likę dvidešimt metų.

Paskubomis pritardami trys vyrai sulinksėjo.

— Tėvai daug neuždirba. Gyvena ankštame, pigiai nuomojamame bute ir, be sūnaus, augina dvi vyresnes dukras. Šeima privalo įsigyti erdvius namus su miegamuoju, pritaikytu ypatingiems Tujos poreikiams. Nieko įspūdingo — jie yra eiliniai žmonės, kurie vis dėlto turi svajonių. — Deividas stumtelėjo tris antruoju numeriu pažymėtas dokumento kopijas, ir kompanijos atstovai pakėlė jas nuo stalo.

Giliai įkvėpęs Deividas tęsė:

— Tai mano siūloma sutartis. Pirmiausia, kaip matote, išvardijau konkrečius nuostolius. Pirmame punkte rasite jau minėtas išlaidas, be to, 30 000 dolerių per metus, puse etato dirbančios slaugės algą, ir 25 000 dolerių, metinį motinos atlyginimą, nes ji norėtų mesti darbą, likti namie ir prižiūrėti sūnų. Pridėjau ir naujo automobilio kainą, kadangi vaiką kasdien teks vežioti į reabilitacijos centrą. Sumą suapvalinau iki 100 000, taigi padauginę ją iš dvidešimties metų gautume du milijonus dolerių. Bet šiandieninėmis kainomis įsigyti anuitetą galima už 1,4 milijono dolerių. Mokesčiai už reabilitaciją skendi migloje, nes neaišku, kiek laiko truks procedūros. Nūdien jos atsieina 50 000 dolerių per metus. Už du dešimtmečius — 700 000. Už naują namą gerame kvartale, netoli puikių mokyklų, reikės pakloti pusę milijono. Beje, nepamirškime ir Leikšoro vaikų ligoninės. Tenykščių priežiūra išgelbėjo berniuko gyvybę ir bent iš šeimos jie nepaėmė nė cento, tačiau, mano nuomone, ligoninės išlaidas derėtų padengti. Medikai nedegė noru pateikti apytikrių apskaičiavimų, bet pripažino, kad sąskaita siektų maždaug 600 000 dolerių.

Jau pasiekta 3,2 milijono riba, bet nė vienas iš trijų kompanijos vadovų nė nepakrutėjo, kad iš kišenės iškrapštytų šratinuką. Jie nesiraukė, nelingavo galvomis, niekaip nerodė manantys, kad advokatui pasimaišė protas.

— Iš abstrakčių sričių paminėjau vaiko prarastą gyvenimo džiaugsmą ir emocines šeimos kančias. Be abejo, tie dalykai sunkiai išmatuojami, bet pagal Ilinojaus įstatymus žalos kompensacijos mokamos ir už juos. Aš siūlau 1,8 milijono dolerių sumą.

Laukdamas reakcijos Deividas ant krūtinės sunėrė rankas. Monologas, regis, klausytojų nė kiek nenustebino.

— Lygiai penki milijonai, — pasakė Karlas Laportas.

— O kaip advokato mokesčiai? — pasiteiravo Dilanas Kotas.

— Vaje, visai iškrito iš galvos, — atsiliepė Deividas, ir trijulė nusišypsojo. — Honoraro iš šeimos neimsiu. Čia papildomi pinigai. Prie pateiktos sumos pridėkite dar trisdešimt procentų, arba pusantro milijono.

— Neblogas atlygis, — tarstelėjo Dilanas.

Deividas vos susiturėjo neužsiminęs apie milijonus, kuriuos pernai kiekvienas jų gavo iš savo algos ir prekybos vertybiniais popieriais.

— Mielai priglausčiau jį visą, deja, to nebus.

— Šeši su puse milijonų dolerių. — Karlas nuleido ataskaitos kopiją ir ištiesė rankas.

— Kaip supratau, jūs pasiryžę elgtis kaip pridera. Siekiate išvengti prastos reklamos ir nenorite rizikuoti stodami priešais nepalankiai nusiteikusius prisiekusiuosius.

— Savo įvaizdžiui teikiame didelę reikšmę, — atsakė Karlas. — Mes neteršiame upių, nedarome pigių pistoletų, neatmetame prašymų sumokėti draudimo pinigus, menkaverčiais kontraktais nemulkiname valdžios. Tik gaminame žaislus. Jei pagarsėsime kaip vaikų žalotojai, mums — galas.

— Ar galiu paklausti, kur aptikote tuos produktus? — vėl prabilo Dilanas.

Deividas išklojo, kaip prieš metus Sojis Khaingas nupirko „Baisius dantis“ ir kaip jis pats dairėsi panašių ilčių naršydamas didžiąją Čikagą. Karlas savo ruožtu apsakė kompanijos pastangas jas surasti ir pripažino, kad per pastaruosius aštuoniolika mėnesių teko tartis dėl dviejų tapačių ieškinių. Vadovybė giliai širdyje vylėsi, kad iš prekybos pašalino ir sunaikino visus šviningus pavyzdžius, tačiau to garantuoti negalėjo. „Sonesta Games“ kariavo su keliais Kinijos fabrikais, todėl didžiumą gamybos perkėlė į kitas valstybes. „Gunderson Toys“ įsigijimas tapo apmaudžia, brangiai kainavusia klaida. Neilgai trukus pasipylė daugiau istorijų, tarytum abi šalys būtų panūdusios atsipūsti ir per pertraukėlę apmąstyti sutarties sąlygas.

Po valandos trijulė paprašė Deivido trumpam išeiti iš kambario ir leisti jiems pasitarti.

Jis prisėdo greta klientų ir išgėrė kavos puodelį, po penkiolikos minučių prisistatė jau matyta asistentė ir pakvietė grįžti į posėdžių kambarį. Kai moteris uždarė duris jam už nugaros, Deividas liko vienas, pasirengęs sudaryti sandėrį arba traukti savo keliu.

Kai visi įsitaisė savo vietose, Karlas Laportas tarė:

— Mes ketinome užbaigti reikalus išrašydami penkių milijonų dolerių čekį, bet jūs, Deividai, prašote gerokai daugiau.

— Penkių milijonų neimsime, nes ieškinio vertė dvigubai didesnė. Dėl skaičiaus, šešių su puse milijonų, jokių derybų nebus. Jei atsisakysite, rytoj iškelsiu jums bylą.

— Jos svarstymas tęsis ne vienus metus. Ar jūsų klientai galės tiek laiko laukti? — paklausė Dilanas.

— Kai kurie iš mūsų federalinių teisėjų naudojasi Vietine taisykle 83:19, praminta „reaktyviniu nagrinėjimu“, ir, patikėkite manimi, ji veikia. Aš sugebėčiau pasiekti, kad prisiekusiųjų teismas įvyktų nepraėjus nė metams. Paskutinė mano byla buvo kur kas sudėtingesnė, bet ieškinio teikimą ir patį procesą teskyrė dešimt mėnesių. Taip, klientai išgyvens, kol prisiekusieji paskelbs verdiktą.

— Teismo jūs nelaimėjote, tiesa? — Karlas išrietė antakius, sakytum viską būtų žinojęs apie Klopek prieš „Varrick“ procesą.

— Ne, bet daug ko išmokau. Tąkart turėjau tenkintis apgailėtinais faktais. Dabar esu apsirūpinęs nepaneigiama informacija. Kai prisiekusieji ją išgirs, šešių su puse milijonų suma jums pasirodys smulkmė.

— Mes siūlome penkis milijonus dolerių.

Deividas nugurgė seiles ir dėbtelėjo į generalinį direktorių.

— Karlai, jūs manęs nesiklausote. Arba dabar mokėsite šešis su puse milijono, arba po metų atseikėsite kur kas daugiau.

— Jūs atsisakote penkių milijonų, kuriuos duodame tiems vargšams birmiečių imigrantams?

— Ką tik atsisakiau ir į derybas veltis nesiruošiu. Jūsų kompanija visapusiškai apdrausta, todėl šešis su puse milijono sumokėsite ne iš savo kišenės.

— Galbūt, bet draudimas mums nepigiai atsieina.

— Aš neketinu ginčytis, Karlai. Sutarta ar ne?

Karlas Laportas giliai įkvėpė, susižvalgė su Dilanu Kotu ir Vajetu Viteliu. Galop trūktelėjo pečiais, nusišypsojo ir pasidavęs atkišo delną.

— Sutarta.

Deividas tvirtai paspaudė jam ranką.

— Su sąlyga, kad mūsų sandėrį išsaugosite paslaptyje, — pridūrė Karlas.

— Žinoma.

Dilanas tarė:

— Mūsų vyrukams iš juridinio skyriaus liepsiu imtis darbo.

— Nesivarginkite. — Savo lagaminėlyje Deividas sugraibė aplanką, iš jo ištraukė keturias dokumento kopijas ir tris įteikė pašnekovams. — Šioji sutartis aprėpia viską. Ji nesudėtinga, papildyta konfidencialumo reikalavimais. Aš dirbu mažutėje advokatų kontoroje, bet jai netrūksta rimtų problemą. Todėl pats esu suinteresuotas mūsų derybų neafišuoti.

— Jūs paruošėte sutartį už šešis su puse milijono? — išsižiojo Karlas.

— Teisingai. Nė cento mažiau. Tokia bylos vertė.

— Ją turės aprobuoti teismas, ar ne? — pasitikslino Dylanas.

— Taip. Vaiko globos klausimus jau sutvarkiau. Teisėtu jo atstovu tapo tėvas. Teismas privalo patvirtinti sutartį ir, bėgant metams, stebėti, kaip leidžiami pinigai. Man teks kasmet rengti finansinę ataskaitą ir susitikti su teisėju, tačiau bylą galima įslaptinti.

Trijulė perskaitė dokumentą, ir Karlas Laportas, kaip generalinis kompanijos direktorius, ją pasirašė. Kai savo autografą brūkštelėjo Deividas, į kambarį buvo pakviesti Sojis ir Lvina. Advokatui išaiškinus sutarties sąlygas, tuodu irgi padėjo parašus. Dar sykį atsiprašęs Karlas jiems palinkėjo geros kloties. Birmiečiai atrodė lyg kontūzyti ir dėl emocijų pertekliaus neįstengė pratarti nė žodžio.

Svečiams apleidžiant biurų kompleksą, Dilanas Kotas paklausė, ar Deividas galėtų jam skirti minutėlę. Khaingai nužingsniavo prie advokato visureigio. Vyriausiasis „Sonesta Games“ juristas jam į delną mitriai įbruko baltą voką.

— Šitą gavote ne iš manęs, aišku?

Deividas jį įsikišo į palto kišenę.

— Kas čia?

— Sąrašas produktų, iš esmės vien žaislų, kuriuose praeityje buvo aptikti nuodingi švino kiekiai. Dauguma gaminti Kinijoje, bet kai kurie yra iš Meksikos, Vietnamo, Pakistano. Ir juos importuoja Jungtinių Valstijų kompanijos.

— Supratau. Mes kalbame apie jūsų konkurentus, ar ne?

— Teisingai.

— Ačiū.

— Sėkmės.

50 SKYRIUS

Paskutinis „Finlio & Figo“ firmos pasitarimas įvyko vėlyvą tos pačios dienos popietę. Deividui primygtinai prašant, jie palaukė, kol išeis Rošelė. Oskaras jautėsi nusiplūkęs ir bambėjo — tai buvo geras ženklas. 15.00 jis atsisakė savo mylimosios, kaip vairuotojos, paslaugų ir Deividas prižadėjo po susirinkimo parvežti vyresnįjį partnerį namo.

— Spėju, kad reikalas svarbus, — pratarė Volis, kai bendradarbis užrakino laukujės duris.

— O, taip, — atsakė jis prisėdęs už stalo. — Jūs, bičiuliai, pamenate apsinuodijimo švinu atvejį, kurį minėjau prieš kelis mėnesius? — Tuodu mažai ką atsiminė, nes nuo anų laikų per daug visko nutiko. — Ką gi, — išdidžiai paskelbė Deividas, — galiu jums papasakoti įdomių naujienų.

— Kalbėk, — paragino Volis nujausdamas malonią staigmeną.

Deividas su visomis smulkmenomis apsakė, kaip bandė padėti Khaingams. Istorijai artėjant prie džiugios kulminacijos, jis ant stalo padėjo „Baisių dantų“ rinkinį.

— Šįryt bendravau su generaliniu kompanijos direktoriumi bei kitais aukščiausio rango vadovais ir mes pasiekėme susitarimą.

Volis su Oskaru įtempę ausis gaudė kiekvieną žodį, tuo pat metu dirgliai žvilgčiojo vienas į kitą. Kai Deividas pranešė: „Advokatai gaus pusantro milijono dolerių honorarą“, jie užsimerkė ir nuleido galvas tarytum melsdamiesi. Bendradarbis nutilo ir kolegoms įteikė po dokumento kopiją.

— Čia partnerystės sutartis, kurią pasirašę įsteigsime naują advokatų „Finlio, Figo & Zinko“ kontorą. — Oskaras ir Volis rankose laikė popieriaus lapus, bet nė vienas nežiūrėjo, kas juose išspausdinta. Abu žiopsojo į Deividą nukorę žandikaulius, pernelyg apstulbę, kad šnekėtų.

Deividas tęsė:

— Partnerystė lygiomis teisėmis, kasmėnesinis pelnas skaidomas į tris dalis. Statinį galite pasilaikyti. Manau, norėsite atsiversti antrą puslapį ir susipažinti su trečiąja jo pastraipa.

Tuodu nepajudino nė piršto.

— Tiesiog papasakok, — tarė Oskaras.

— Na, ten elementariai išdėstyta, kokios veiklos naujoji firma nesigriebs. Ji neduos kyšių nei policininkams, nei avarinių automobilių vairuotojams, nei gelbėjimo komandų nariams — niekam, kas gali suteikti informaciją apie potencialią bylą arba padėti rasti naujų klientų. Nesireklamuos ant autobusų stotelių suoliukų, bingo kortelių ir bet kokiuose kituose pigiuose leidiniuose. O tiksliau, pasirinktą reklamos būdą turės patvirtinti rinkodaros komitetas, kurį bent pirmais metais sudarysiu aš vienas. Žodžiu, bičiuliai, greitosios pagalbos automobilių nebesivaikysime.

— Menkas smagumas, — pastebėjo Volis.

Deividas mandagiai nusišypsojo, bet neatlyžo.

— Girdėjau kalbas apie reklamas stenduose ir televizijoje; jos taip pat uždraustos. Prieš pasirašant sutartį su nauju klientu, imtis bylos privalo sutikti kiekvienas iš mūsų. Apibendrinant reikia pasakyti, kad firma laikysis aukščiausių profesionalumo standartų. Mokesčiai, kuriuos paimsime grynais, bus užfiksuoti apskaitos knygoje ir ja rūpinsis kompetentingas buhalteris. Iš esmės, ponai, naujoji kompanija funkcionuos kaip tikra juridinė firma. Sutartis galios metus, bet jei kuris nors iš jūsų ją pažeis, aš nutrauksiu partnerystę ir pasiieškosiu darbo kitur.

— Grįžkime prie advokatų honoraro, — paragino Volis. — Jei neklystu, apie jį pasakei ne viską.

— Jeigu pritarsite naujos partnerystės taisyklėms, siūlau už Khaingų bylą gautais pinigais išsikuopti „Krayoxx“ paliktą jovalą — atsiskaityti su banku ir sumokėti teismo skirtą penkiolikos tūkstančių baudą. Iš viso išleisime apie du šimtus tūkstančių. Rošelei įteiksime šimto tūkstančių vertės premiją. Teisininkams lieka 1,2 milijono dolerių, kuriuos, manau, derėtų pasidalyti po lygiai.

Volis užsimerkė. Oskaras sustenėjo, lėtai atsistojo, žengė prie lauko durų ir pažvelgė pro langą. Galiausiai ištarė:

— Deividai, tau nebūtina taip elgtis.

— Teisingai, — pridūrė Volis, nelabai įtikinamai antrindamas kolegai. — Čia tavo byla. Mes niekaip prie jos neprisidėjome.

— Suprantu, — atsakė Deividas. — Bet aš į tai žiūriu paprastai: su šiuo atveju nebūčiau susidūręs, jei nebūčiau įsidarbinęs jūsų kontoroje. Prieš metus lenkiau nugarą nekenčiamame darbe. Atsitiktinai įvirtau į „Finlio & Figo“ biurą, susipažinau su jumis, o vėliau man pasisekė aptikti pelningą bylą.

— Aukso žodžiai, — pareiškė Volis, ir Oskaras paskubėjo jam pritarti. Paskui grįžo prie stalo, pamažu prisėdo ir atsisuko jaunesnįjį partnerį.

— Kaip ištuokos reikalai?

— Jokių problemų. Sutartis jau sudaryta. Tavo žmona ją pasirašė, todėl nebeturi teisės į pinigus, kuriuos vėliau uždirbsi. Skyrybų procesas galutinai baigsis sausį.

— Ką tik išsakei mano nuomonę, — tarstelėjo Oskaras.

— Ir mano, — pridūrė Deividas.

Ilgam įsivyravo tyla, galų gale GM atsiplėšė nuo pagalvės ir ėmė urgzti. Ausis pasiekė tolimas, bet šaižus garsėjantis greitosios pagalbos sirenos staugimas. Volis ilgesingai nukreipė akis į langą, įstiklintą greta Rošelės stalo.

— Nė negalvok, — perspėjo Deividas.

— Atleisk. Kaltas įprotis, — atsiliepė Volis.

Oskaras sukrizeno, ir netrukus visi trys prapliupo kvatoti.

EPILOGAS

Bartas Šo nutraukė tyrimus ir atsisakė „Finlį & Figą“ apkaltinti profesiniu aplaidumu. Už vykusias pastangas nukankinti firmą ir priversti teistis „Varrik“ jam sumokėjo beveik 80 000 dolerių. Valstijos advokatų asociacijai Adamas Grandas pateikė skundą dėl neetiško elgesio, bet nieko nepešė. Jo pavyzdžiu sekė dar penki klientai iš „nemirtinai nukentėjusiųjų“ porūšio, tačiau ir jų pastangos baigėsi šnipštu. Nadina Karos tesėjo duotą žodį nesiekti sankcijų dėl nerimto ieškinio, vis dėlto kituose teismuose „Varrick“ surengė agresyvią, kartais netgi sėkmingą kampaniją pakratyti ieškovų advokatų kišenes. Vos tiktai paaiškėjo, kad Džeris Alisandras neplanavo veltis į „Krayoxx“ bylą, Pietų Floridoje jam teko sumokėti didžiulę baudą.

Tuja Khaingas patyrė seriją stiprių priepuolių ir, po Kalėdų praėjus trims dienoms, mirė Leikšoro vaikų ligoninėje. Kukliose laidotuvėse dalyvavo Deividas su Helena, Volis, Oskaras bei Rošelė. Atvyko ir Karlas Laportas su Dilanu Kotu, kurie, tarpininkaujant Deividui, tyliai šnektelėjo su Lvina ir Sojų. Generalinis direktorius pareiškė nuoširdžią užuojautą ir kompanijos vardu dar sykį prisiėmė atsakomybę. Be to, patikino, kad vykdys sutarties sąlygas ir sumokės visą žadėtą sumą.

Oskaro skyrybose taškas buvo padėtas vėlyvą sausį. Jis jau gyveno su kita moterimi, buvo įsikūręs naujame bute ir jautėsi kaip niekad laimingas. Volis prie alkoholio nesilietė ir net savanoriškai tiesė pagalbos ranką su žalingais įpročiais kovojantiems kitiems teisininkams.

Už pasikėsinimą padegti advokatų biurą Džastinas Bardolas metams sėdo į kalėjimą. Į teismo salę vežimėlyje atriedėjusiam nusikaltėliui surengė akistatą su Oskaru, Volių ir Deividu. Siekdamas kuo švelnesnės bausmės, Bardolas bendradarbiavo su prokurorais. Teisėjas, kuris pirmuosius dvidešimt juridinės veiklos metų praleido pietvakarių Čikagos gatvėse ir buvo nekokios nuomonės apie banditus, susimokančius liepsnose paskandinti advokatų kontoras, Džastino bosams užuojautos neparodė. „Cicero Pipe“ savininkui skyrė penkerius įkalinimo metus, jo statybų vadovą už grotų pasodinto ketveriems metams.

Deivido pastangomis Oskarui ir jo firmai pateiktą Bardolo ieškinį teismas atmetė.

Partnerystė neatlaikė išbandymų, nors tuo stebėtis nevertėjo. Po širdies operacijos ir skyrybų išsikvėpęs Oskaras biure praleisdavo vis mažiau laiko. Banke jis turėjo santaupų, iš socialinio draudimo fondo gaudavo pensiją, o sugyventinė gerai užsidirbo iš masažistės veiklos. (Atvirai kalbant, su ja susipažino gretimame masažo salone.) Naujoji sutartis galiojo jau pusmetį, kai Oskaras ėmė laidyti užuominas apie atsistatydinimą. Po nuotykių su „Krayoxx“ Volis tebesilaižė žaizdas ir neberodė užsidegimo šniukštinėti potencialių bylų. Pats susitikinėjo su šiek tiek už save vyresne moterimi, kuri, anot Volio, džiaugėsi „puikia finansine padėtimi“. Skausminga tiesa badė akis, bent jau Deividui — abu partneriai stokojo tiek noro, tiek talento rūpintis stambiomis bylomis ir, iškilus būtinybei, jas nagrinėti teisme. Stačiai sunku įsivaizduoti, kaip su jais reikėtų vėl įžengti į posėdžių salę.

Deivido radaras veikė sustiprintos parengties režimu, todėl jis kaipmat įžvelgė pavojaus ženklus. Ir suskato mintyti apie pasitraukimą.

Prabėgus vienuolikai mėnesių nuo to meto, kai pasaulį išvydo duktė, Helena pagimdė dvynukus. Reikšmingas įvykis privertė tėvą rimtai susimąstyti apie ateitį. Netoli Linkolno Parko, kur Zinkai gyveno, jis išsinuomojo biurą — apsistojo penkto aukšto patalpose, nes iš ten atsivėrė miesto pietinės dalies panorama. Pro langą buvo matyti didingi centrinių pastatų kontūrai, tarp kurių, pačiame viduryje, stiebėsi „Trust“ bokštas. Vaizdas, kaip skatinimo faktorius, niekuomet jo nenuvildavo.

Pasirūpinęs savo reikalais Deividas informavo partnerius, kad ruošiasi juos apleisti, vos tik baigs galioti dvylikos mėnesių sutartis.

Atsisveikinimas buvo sunkus ir liūdnas, tačiau nieko nenustebino. Jis paakstino Oskarą pranešti apie ketinimus išeiti į pensiją. Palengvėjo, rodės, ir Voliui. Porelė nedelsiant apsisprendė parduoti kontoros pastatą ir nutraukti jos veiklą. Tuo metu, kai visi ėmė vieni kitiems spausti rankas ir linkėti geros kloties, Volis jau planavo lėkti į Aliaską.

Neskaitant šuns, Deividui atiteko ir Rošelė, nors jiedu ištisą mėnesį slapta šnekučiavosi apie galimus pokyčius. Jam nė nebūtų šovusi mintis iš firmos grobti sekretorės, bet toji netikėtai prarado darbą. Rošelei prižadėjo didesnę algą, daugiau priedų ir biuro administratorės pareigas, todėl ji mielai persikraustė į naują advokato Deivido E. Zinko būstinę.

Jo firmos specializacija — gamintojų atsakomybės teisė. Kai pavyko sėkmingai užbaigti dar porą bylų, susijusių su apsinuodijimu švinu, Deividas, Rošelė ir gausėjantis ratas etatinių bendradarbių perprato, kad iš šitos teisminės praktikos srities jiems lemta neblogai pasipelnyti.

Didžiąją dalį darbo reikėdavo atlikti federaliniame teisme, taigi, naujajai advokatų kontorai suklestėjus, jis vis dažniau atklysdavo į centrinę miesto dalį. Ištaikęs laisvą minutę užsukdavo į „Abnerį“, su barmenu apsimainydavo keliais sąmojais ir ko nors sukrimsdavo — paprastai valgydavo sumuštinį ir jį užsigerdavo dietiniu limonadu. Du sykius išlenkė „Perl Harboro“ kokteilį palaikydamas draugiją poniai Spens, kuri ligi šiol kasdien susiversdavo po tris sirupo skonio gėralus. Abu kartus Deividas teįstengė ištuštinti po vieną taurę, vėliau traukiniu grįžo į biurą ir su pasimėgavimu nusnūdo ant savo naujosios sofos.

IŠNAŠOS

-1,1 °c

FDA (Food and Drug Administration) — Maisto ir vaistų valdyba

BCP (Bureau of Consumer Protection) — Vartotojų apsaugos biuras

Per 32,2 °C

Jungtinės Valstijose Darbo diena švenčiama pirmąjį rugsėjo pirmadienį.