Iš anglų kalbos vertė

Tomas Bukys ir Gintaras Vitkevičius

Turinys

Prologas

Vienas

Du

Trys

Keturi

Penki

Šeši

Septyni

Aštuoni

Devyni

Dešimt

Vienuolika

Dvylika

Trylika

Keturiolika

Penkiolika

Šešiolika

Septyniolika

Aštuoniolika

Devyniolika

Apie autorius

Romano „Palikti“ skaitytojams

Prologas

Tai, kas vyko anksčiau

Didžiulis, kataklizmui prilygstąs įvykis sukrėtė pasaulį. Vienu akimirksniu dingo milijonai žmonių. Jie paprasčiausiai išnyko palikdami viską, kas materialu: drabužius, akinius, kontaktinius lęšius, perukus, klausos aparatus, protezus, papuošalus, batus, netgi dantų plombas.

Išnyko milijonai. Bet daugybė kitų liko gyventi toliau. Didžiąją jų dalį sudarė suaugusieji, tarp kurių buvo tik keletas paauglių ir nė vieno vaiko. Pradingo visi kūdikiai, netgi negimę, o kai kurie gimdymo metu.

Pasaulyje kilo chaosas. Dužo lėktuvai, traukiniai, autobusai ir automobiliai, skendo laivai, degė namai, žudėsi sielvarto apimti išlikusieji. Pradingus daugeliui aptarnaujančio personalo darbuotojų, buvo visai paralyžiuotas transporto ir ryšių priemonių darbas.

Vieni kalbėjo, kad pasaulį užpuolė ateiviai iš kosmoso. Kiti sakė, jog tai — priešo atakos pasekmė. Tačiau daugybė žmonių dingo kiekvienoje pasaulio šalyje.

Oro linijų kapitonas Reifordas Stylas ir jo dvidešimtmetė dukra Chlojė išliko. Reifordo žmona su jų dvylikamečiu sūnumi išnyko. Kapitonas, šio masinio išnykimo metu pilotuodamas „Boeing 747“ skrydyje į Londoną, savo vyriausiajai skrydžių instruktorei Hetei Diuram pasakė nežinąs, kas atsitiko.

Siaubingiausia tai, jog Reifordas viską suprato. Žmona buvo jį perspėjusi apie šį įvykį. Kristus buvo atėjęs išsivesti savųjų, o kiti, tarp jų ir Reifordas su Chloje, tapo palikti.

Reifordas suvokė šią tiesą ir buvo įsitikinęs, kad kito šanso jiedu su dukra nepraleis. Jis jautėsi kaltas dėl Chlojės skepticizmo ir jos tikėjimo tik tuo, ką galima matyti ir paliesti. Reifordo ieškojimai atvedė jį į buvusią žmonos bažnyčią, kur dar liko saujelė žmonių, tarp jų ir vienas iš pamokslininkų grupės.

Misijų pastorius Briusas Barnsas prarado savo šeimą ir, kaip ir kiti išlikusieji, staiga suprato, kad silpnas jo tikėjimas neišlaikė pačią kritiškiausią gyvenimo akimirką. Staiga jis tapo labiausiai įsitikinusiu skeptiku žemėje — entuziastingu, nepripažįstančiu kompromisų evangelistu.

Dvasiškai globojami Briuso ir sukrėsti ankstesnio pastoriaus paliktos vaizdajuostės įrašo, iš pradžių Reifordas, o po jo ir Chlojė įtikėjo Kristų. Kartu su savo naujuoju pastoriumi jie sutelkė pagrindinę „Negandų pajėgų“ grupę, skirtą kovai su šėtono jėgomis Biblijoje išpranašautu Suspaudimų laikotarpiu.

Tuo tarpu Kameronas Viljamsas, prestižinio savaitraščio „Global Weekly“ žurnalistas, dėl savo atkaklumo ir užsispyrimo draugų pramintas Baku, visa galva pasinėrė į ieškojimus. Bakas buvo Reifordo Stylo lėktuve, kai įvyko Paėmimas, ir jam teko užduotis aprašyti pasaulinio masto išnykimus. Žurnalisto darbas suvedė jį su viena iš galingiausių ir charizmatinių kada nors buvusių asmenybių, paslaptinguoju rumunų lyderiu Nikolajumi Karpatijumi. Praėjus vos porai savaičių po išnykimų, Karpatijus iškilo tarptautinėje arenoje kaip Jungtinių Tautų vadovas, žadantis suvienyti nuniokotą pasaulį į vieną taikų kaimelį.

Bakas supažindino skrydžių instruktorę Hetę Diuram su Karpatijumi, o šis nedelsdamas paskyrė ją savo asmenine padėjėja. Reifordo, Chlojės ir Briuso dėka įtikėjęs Bakas jautėsi esąs atsakingas dėl Hetės likimo ir karštligiškai stengėsi atskirti ją nuo Karpatijaus.

Pažemintas pareigose, žurnalistas persikėlė iš Niujorko į Čikagą, kur prisidėjo prie Reifordo, Chlojės ir Briuso kaip ketvirtas „Negandų pajėgų“ narys. Šis ketvertas nusprendė drauge kovoti prieš vis didėjantį blogį ir niekada nepasiduoti. Atstovaudami milijonams, praleidusiems galimybę sutikti Kristų Bažnyčios Paėmimo metu, jie buvo nusprendę tvirtai laikytis savo naujai atrasto tikėjimo, kad ir kas lauktų ateityje.

Bakas Viljamsas pats matė velnišką žudančią Nikolajaus Karpatijaus jėgą, o Briusas Barnsas iš Rašto studijų žinojo, kokios tamsios dienos artėja. Niekas nežino, kas iš keturių „Negandų pajėgų“ narių išgyvens per ateinančius septynerius metus.

Vienintelis Briusas aiškiai suvokė ateinantį siaubą. Jei kiti tai būtų žinoję, jie nebūtų taip drąsiai žvelgę į ateitį.

Vienas

Reifordas Stylas nutarė pailsėti. Jis nusiėmė ausines ir kelioniniame krepšyje susirado žmonos Bibliją, vis neatsistebėdamas, kaip greitai pasikeitė jo gyvenimas. Kiek daug panašių valandų praleido vartydamas beverčius žurnalus ir laikraščius, kuriuose nebuvo nieko įdomaus. Po viso to, kas įvyko, jį tedomino ši viena knyga. Skrendant iš Baltiniorės „Boeing 747“ valdė autopilotas, Čikagos O’Hare oro uoste jis turėjo leistis tik penktadienio popietę, bet naujas Reifordo pirmasis pilotas Nikas sėdėjo žvelgdamas į priekį, lyg jis valdytų lėktuvą. „Nenori nė žodeliu persimesti, — pagalvojo Reifordas. — Tarsi žinotų, ką noriu pasakyti, ir jau iš anksto pasiruošė užčiaupti man burną“.

— Ar nieko prieš, jei valandėlę paskaitysiu? — mandagiai paklausė.

Jaunuolis atsisuko ir nusiėmė kairę ausinę.

— Pakartokite?

Reifordas pakartojo klausimą, rodydamas į Bibliją.

— Jei tik neversi manęs klausyti...

— Viską supratau, Nikai. Žinai, kad man nerūpi, ką tu apie mane galvoji, ar ne taip?

— Sere?

Reifordas palinko arčiau ir garsiai tarė:

— Tavo nuomonė apie mane būtų buvusi man svarbi prieš keletą savaičių. Bet dabar...

— Taip, žinoma. Aš suprantu, Stylai. Tu ir daugelis panašių į tave mano, kad tai buvo Jėzus. Man neįrodysi. Gali toliau apgaudinėti save, bet mane palik ramybėje.

Reifordas suraukė antakius ir trūktelėjo pečiais.

— Tu negerbtum manęs, jei nebūčiau pabandęs.

— Nebūk per daug tuo tikras.

Kai Reifordas vėl ėmėsi Biblijos, jo dėmesį patraukė „Chicago Tribune“, kyšantis iš kelioninio krepšio.

„Tribune“, kaip ir kiekvienas kitas pasaulio dienraštis, pirmajame puslapyje buvo išspausdinęs straipsnį su tokia antrašte: „Per privatų susitikimą Jungtinių Tautų organizacijoje, prieš pat Nikolajaus Karpatijaus spaudos konferenciją, įvykdyta siaubinga žmogžudystė — savižudybė“.

„Naujasis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Nikolajus Karpatijus buvo ką tik pristatęs 10 naujų išplėstos Saugumo Tarybos narių ir, atrodo, suklydo paskirdamas du žmones į tą pačią, Didžiųjų Britanijos Valstijų ambasadoriaus, vietą.

Remiantis liudytojų pasakojimu, milijardierius Džonatanas Stoungalas, Karpatijaus draugas ir finansinis rėmėjas, staiga užpuolė apsaugos darbuotoją, atėmė iš jo ginklą ir šovė sau į galvą. Kiaurai praėjusi kulka kliudė ir užmušė vieną iš naujųjų Britanijos ambasadorių.

Tą dieną Jungtinės Tautos buvo uždarytos, o Karpatijus — prislėgtas dėl tragiškos jo dviejų gerų draugų ir patikimų pagalbininkų netekties“.

Keista, bet Reifordas Stylas buvo vienas iš keturių žmonių pasaulyje, žinojusių tiesą apie Nikolajų Karpatijų: kad jis yra melagis, hipnotizuojantis „smegenų plovėjas“, pats Antikristas. Kiti gal ir numanė, jog Karpatijus nėra tas, kuo dedasi esąs, bet tik Reifordas, jo dukra, pastorius ir jų naujasis draugas, žurnalistas Bakas Viljamsas, buvo tvirtai tuo įsitikinę.

Bakas buvo vienas iš septyniolikos dalyvavusių tame susitikime Jungtinių Tautų salėje. Ir jis matė visai kitą įvykį: ne žmogžudystę — savižudybę, bet dvigubą žmogžudystę. Pats Karpatijus, anot Bako, paėmė apsaugos darbuotojo ginklą, parklupdė savo seną draugą Džonataną Stoungalą, o tada vienu šūviu nušovė jį ir Britų ambasadorių.

Kol liudytojai sėdėjo apimti siaubo, Karpatijus tyliai įteigė, ką jiems teko matyti — tą pačią istoriją, kurią aprašė laikraščiai. Visi liudytojai tai patvirtino. Labiausiai stulbino, kad jie patys tuo tikėjo. Net Stivenas Plankas, buvęs Bako bosas, dabar Karpatijaus atstovas spaudai, ir Hetė Diuram, Reifordo skrydžių instruktorė, vėliau tapusi asmenine Karpatijaus padėjėja. Visi, išskyrus Baką Viljamsą, žodis žodin kartojo tą pačią istoriją.

Reifordas abejojo Bako versija, prieš dvi dienas išgirsta Briuso Barnso kontoroje.

— Ar tu vienintelis iš buvusių toje salėje matei viską kitaip? — kamantinėjo jis žurnalistą.

— Kapitone Stylai, — tarė Bakas, — mes visi matėme vienodai. Bet tada Karpatijus šaltakraujiškai visiems įteigė savąjį įvykio variantą, ir staiga kiekvienas, išskyrus mane, priėmė tai kaip tiesą. Norėčiau sužinoti, kaip jis paaiškintų tą faktą, kad nužudyto ambasadoriaus įpėdinis buvo prisiekęs dar prieš žmogžudystę. Bet dabar nėra jokių įrodymų, jog aš ten buvau. Atrodo, lyg Karpatijus ištrynė mane iš visų susitikimo dalyvių atminties. Žmonės, kuriuos pažįstu, dabar gali prisiekti, kad manęs ten netgi nebuvo, ir jie nejuokauja.

Chlojė ir Briusas Barnsas susižvalgė ir vėl sužiuro į Baką. Jis tapo tikinčiuoju prieš pat šį susitikimą Jungtinėse Tautose.

— Esu visiškai įsitikinęs, jei būčiau įėjęs į tą salę be Dievo, — tarė Bakas, — būčiau taip pat perprogramuotas kaip ir visi kiti.

— Bet dabar, jei jūs tiesiog pasakytumėte pasauliui tiesą...

— Pone, mane išsiuntė į Čikagą, nes šefas įsitikinęs, kad aš pražiopsojau tą susitikimą. Stivas Plankas klausė, kodėl nepriėmiau jo kvietimo. Dar nekalbėjau su Hete, bet jūs jau žinote, — ir ji neprisimins, jog aš ten buvau.

— Įdomiausia, — tarė Briusas Barnsas, — ką apie visa tai galvoja Karpatijus. Ar jis mano ištrynęs visą tiesą iš tavo atminties? Jei suprastų, kad žinai, kaip viskas buvo iš tikrųjų, tai tau grėstų mirtinas pavojus.

Perskaitęs šią keistą istoriją laikraštyje, Reifordas pastebėjo, kaip Nikas išjungė autopilotą.

— Pradedame leistis, — tarė Nikas. — Ar nori perimti valdymą?

— Žinoma, — atsakė Reifordas.

Pirmasis pilotas ir pats lengvai galėjo nutupdyti lėktuvą, tačiau Reifordas buvo pareigingas lakūnas. Jis — kapitonas, taigi ir yra atsakingas už savo keleivius. Netgi jei lėktuvą nutupdytų autopilotas, jis vis tiek jaudintųsi tuo metu. Buvo dalykų, kurie priminė jam neseniai vykusį gyvenimą, tarp jų ir „747“ nusileidimas.

Bakas Viljamsas visą dieną sugaišo pirkdamas automobilį — gyvenant Manhetene šios prabangos jam nereikėjo — ir ieškodamas buto. Rado tiesiog nuostabų pusiaukelėje tarp „Global Weekly“ Čikagos biuro raštinės ir „Naujosios vilties“ bažnyčios Mount prospekte. Stengėsi save įtikinti, kad tai dėl bažnyčios įsikūrė vakarinėje miesto dalyje, o ne dėl Reifordo Stylo dukros Chlojės. Ji buvo dešimčia metų jaunesnė ir, nepaisant savo žavėjimosi žurnalistu, žiūrėjo į jį kaip į vyresnį mokytoją.

Bakas nusprendė nevykti į raštinę. Ten jo niekas nelaukė iki pirmadienio, o ir pats nenorėjo susitikti Vernos Zy. Kai Kameronui buvo pavesta surasti žmogų į veteranės Liusindos Vašington, dingusios Čikagos biuro vadovės, vietą, tuomet jis karingai nusiteikusiai Vernai pasakė, kad ši turės nemalonumų savavališkai užimdama savo buvusios viršininkės kabinetą. Dabar gi Bakas buvo pažemintas pareigose, o Verną paaukštinta. Staiga ji tapo jo viršininke.

Kadangi nenorėjo visą savaitgalį praleisti bijodamas artėjančio susitikimo, tai nuvyko į raštinę prieš pat uždarymą. Ar Verną privers jį sumokėti už tuos šlovės metus, kai buvo prizus laimintis žurnalistas, rašantis pagrindinius žurnalo straipsnius? O gal pasielgs dar blogiau — tiesiog kilniai jį nužudys?

Įėjęs į raštinę, Bakas jautė smulkių valdininkėlių žvilgsnius ir šypsenas. Žinoma, dabar kiekvienas žinojo, kas buvo atsitikę. Jie užjautė Baką, bet ir buvo priblokšti jo nusižengimo. Kaip Kameronas Viljamsas — Bakas galėjo pražiopsoti susitikimą, kuris buvo vienas svarbiausių žiniasklaidos tarnybų istorijoje, netgi jei tai baigėsi dviem mirtimis? Bet jie taip pat vertino ir Kamerono rekomendacijas. Be abejonės, daugelis laikė privilegija dirbti vienoje komandoje su Baku.

Nenuostabu, kad Verną jau vėl buvo persikėlusi į didelį kabinetą. Bakas mirktelėjo Alisai, ežiuku apsikirpusiai jaunai Vernos sekretorei, ir žvilgtelėjo vidun. Atrodė, kad ponia Zy čia jau dirbo metų metus. Ji buvo perstačiusi baldus ir pakabinusi pačios tapytus paveikslus bei lėkštes. Jaukiai įsitaisė ir dabar tuo džiaugėsi.

Krūvos popierių dengė Vernos stalą, kompiuterio monitorius taip pat buvo įjungtas, bet ji nuobodžiaudama žvelgė pro langą. Bakas įkišo galvą ir pravėrė burną pasisveikinimui. Pajuto, kad yra atpažintas. Savo susijaudinimą Verną pridengė tariama ramybe.

— Kameronas? — klausiamai tarė ji, vis dar sėdėdama. — Iki pirmadienio aš nesitikėjau jūsų pamatyti.

— Ką tik atvykau, — atsakė jis. — Jūs galite mane vadinti Baku.

— Aš vadinsiu jus Kameronu, jei neprieštarausite, ir...

— Prieštarausiu. Prašau vadinti...

— Tada aš vadinsiu jus Kameronu, netgi jei prieštarausite. Ar kam nors pranešėte, kad atvykstate?

— Atsiprašau?

— Ar jums paskirtas priėmimo laikas?

— Priėmimo laikas?

— Na, aš turiu darbo grafiką, jūs juk žinote.

— Gal galėtumėte nurodyti mano darbo kambarį?

— Kaip matau, prašote, kad jus priimčiau?

— Kažko nesuprantu. Norėčiau žinoti, kur man teks apsistoti ir apie kokį priėmimą jūs kalbate?

— Manau, jei jau susitikome, tai reikėtų pasišnekėti, — tarė Verną. — Alisa! Pažiūrėk, ar dienotvarkėje yra dvidešimt laisvų minučių?

— Taip, yra, — atsiliepė Alisa. — Ir aš būčiau laiminga galėdama parodyti ponui Viljamsui jo stalą, kol jis laukia, jei jūs...

— Aš norėčiau tai padaryti pati, Alisa. Ačiū tau ir ar negalėtum uždaryti durų?

Alisa atsiprašydama pažvelgė į Baką ir žengė uždaryti durų. Jam pasirodė, kad ji reikšmingai pavartaliojo akis.

— Jūs galite vadinti mane Baku, — sušnibždėjo jis.

— Ačiū, — nedrąsiai tarė ji, rodydama į kėdę šalia savo stalo.

— Aš turiu palaukti čia?

Ji linktelėjo.

— Kažkas anksčiau jūsų teiravosi, bet nepasisakė vardo. Aš jai pasakiau, kad pasirodysite tik pirmadienį.

— Jokios žinutės?

— Atleiskite, jokios.

— Taigi kur tas mano kampas?

Alisa žvilgtelėjo į uždarytas duris, tarsi bijodama, kad Verną jos nepamatytų. Tada pakilo ir parodė už kelių pertvarų esantį kampą be lango.

— Kai paskutinį kartą čia buvau, šioje vietoje stovėjo kavinukas, — tarė Bakas.

— Jis vis dar ten, — kikendama tarė Alisa.

Sučirškė vietinio ryšio telefonas.

— Taip, ponia?

— Ar galite kalbėtis tyliau, juk aš užsiėmusi?

— Atleiskite! — šį kartą Alisa piktai sužaibavo akimis.

— Einu pasižvalgyti, — sušnibždėjo pakildamas Bakas.

— Prašyčiau to nedaryti, — tarė sekretorė. — Turėsiu nemalonumų, pats žinote nuo ko.

Bakas papurtė galvą ir vėl atsisėdo. Jis mąstė apie tai, kur teko būti, su kuo susitikti, apie pavojus, su kuriais susidūrė per visą savo karjeros laiką. O dabar šnibždėjosi su sekretore, kurią reikėjo gelbėti nuo viršininkės, niekada negalėjusios pelnyti pagarbos savo rašiniais, nemalonės.

Bakas atsiduso. Ko čia jaudintis, juk pagaliau jis buvo Čikagoje su žmonėmis, kurie tikrai juo rūpinosi.

Nepaisant jo ir Chlojės naujo tikėjimo, Reifordas Stylas pajuto esąs priklausomas nuo didelių nuotaikos svyravimų. Žingsniuodamas per O’Hare jis staiga pasijuto liūdnas. Taip pasiilgo Irenos ir Reimio! Net neabejojo, kad jie pateko į dangų, bet labai jų ilgėjosi. Po išnykimų pasaulis taip dramatiškai pasikeitė, jog vargu ar kas nors iš jo aplinkos žmonių pasiekė bent šiokią tokią pusiausvyrą. Buvo dėkingas, kad turi Briusą, kuris mokė jį, Chloję, o dabar ir Baką, taip pat prisidėjusį prie jų misijos, bet kartais neduodavo ramybės mintys apie tamsią ateities perspektyvą.

Todėl tokia maloni paguoda buvo žvelgti į besišypsantį jo laukiančios Chlojės veidą. Per dvi skrydžių dekadas Reifordas įprato matyti keleivius, kuriuos sveikindavo terminale juos sutinkantys žmonės. Kapitonui patiko šie vaizdai, nors daugelis pilotų tik išlipę iš lėktuvo tuoj važiuodavo namo.

Chlojė ir Reifordas suprato vienas kitą daug geriau nei bet kada. Jie greitai tapo draugais ir patikėtiniais ir, nors visais kitais klausimais dar nesutarė, juos jungė bendras skausmas ir praradimai. Be to, buvo susieti naujo tikėjimo ir tapo komandos, kaip jie vadino „Negandų pajėgas“, draugais. Reifordas apkabino savo dukrą.

— Kas nors negerai?

— Ne, tik Briusas ieškojo tavęs. Šiandien vakare šaukiamas svarbus pagrindinės grupės susitikimas. Nežinau kodėl, bet jis norėjo, kad mes perduotume šią žinią ir Bakui.

— Kaip čia atvykai?

— Su taksi. Aš žinojau, kad čia yra tavo automobilis.

— Kur galėtų būti Bakas?

— Jis ruošėsi ieškoti automobilio ir buto, tad gali būti bet kur.

— Ar skambinai į „Weekly“ raštinę?

— Šiandien po pietų aš kalbėjau su Alisa, sekretore. Jis turėjo pasirodyti tik pirmadienį, bet mes galime dar kartą paskambinti iš automobilio. Turiu omenyje tave, tu turi paskambinti, ar ne? Juk taip bus geriausia, kaip manai?

Reifordas vos susilaikė nenusišypsojęs.

Alisa sėdėjo palinkusi prie stalo, įsistebeilijusi į Baką ir stengėsi tramdyti garsų juoką, kai šis šnibždėjo jai sąmojus. Jis gana ilgai galvojo, kiekgi žmonių iš jo komandos Manhetene galėtų sutilpti tame kampe, kurį teks dalintis su bendro naudojimo kavinuku. Suskambo telefonas ir, atsiliepus sekretorei, Bakas galėjo girdėti visą pokalbį per garsiakalbį. Kalbėjo administratorius iš holo pirmame pastato aukšte:

— Alisa, ar Bakas Viljamsas dar neišvyko?

— Ne, jis dar čia.

— Tai skambutis jam.

Kameronas atpažino Reifordo Stylo balsą:

— Šį vakarą pusę aštuonių.

Bakas atsakė:

— Žinoma, aš atvyksiu. Kas dar? Hm? Gerai, perduok jai linkėjimus ir iki pasimatymo vakare bažnyčioje.

Jau buvo bededąs telefono ragelį, kai Verną priėjo prie durų ir piktai suraukusi antakius dėbtelėjo į jį.

— Yra problemų? — paklausė jis.

— Netrukus galėsite turėti savo telefoną, — tarė ji. — Užeikite.

Kai tik Bakas įsitaisė krėsle, Verną su pasimėgavimu informavo, kad jis nebegali būti keliautoju po pasaulį, rašančiu įdomias istorijas bei pagrindinius straipsnius „Global Weekly“ žurnalui.

— Čia, Čikagoje, turime svarbią, bet ribotą darbo žurnale sritį, — kalbėjo ji. — Mes aiškiname, kaip vietos žmonės vertina nacionalines ir tarptautines naujienas, ir persiunčiame straipsnius į Niujorką.

Bakas sėdėjo lyg suakmenėjęs.

— Tai man tikriausiai teks dirbti Čikagos turguose?

— Nesišaipykite, Kameronai. Net nebandykite. Jums bus skirtos temos, kuriomis turime rašyti kiekvieną savaitę. Jūsų darbus tikrins vyresnysis redaktorius ir aš. Ir tik aš nuspręsiu, ar tie straipsniai bus pakankamai aukšto lygio, kad siųstume juos į Niujorką.

Bakas atsiduso.

— Aš neklausiu didžiosios viršininkės, kaip man derėtų dirbti ateityje. Nemanau, kad jūs žinote.

— Jūsų ryšys su Stentonu Beiliu dabar taip pat eis per mane. Ar aišku?

— Klausiate, ar suprantu, ar sutinku?

— Ne, — griežtai tarė ji. — Aš klausiu, ar laikysitės taisyklių?

— Tai neįmanoma, — tarė Bakas, jausdamas, kaip padažnėjo pulsas ir paraudo sprandas.

Jis nenorėjo veltis į barnius su Verną. Bet taip pat ir nesiruošė ilgai būti kieno nors įtakojamas, ypač jei tas žmogus nepriklausė žurnalistų aplinkai, nors ir sėdėjo senoje Liusindos Vašington kėdėje ir jam vadovavo.

— Aš aptarsiu tai su ponu Beiliu, — tarė ji. — Turbūt įsivaizduojate, kad savo dispozicijoje turiu įvairiapusių poveikio priemonių, kurias taikau nepaklusniems darbuotojams.

— Galiu įsivaizduoti. Kodėl gi tuoj pat jam neskambinate?

— O kam?

— Kad išsiaiškintumėte, ko man derėtų imtis. Aš pripažįstu savo pažeminimą pareigose ir perkėlimą į kitą darbo vietą. Žinote ne blogiau už mane, kad pervedant į regioninę grupę jūs vėjais paleidžiate mano patirtį ir kontaktus.

— Ir jūsų talentą, tikriausiai tai turite omenyje.

— Darykite kokias norite išvadas. Bet prieš stodamas į karščiausią fronto vietą noriu pasakyti, kad esu daugybę valandų praleidęs rašydamas straipsnį apie dingimų teorijas — ach, ir kam aš jums apie tai pasakoju?

— Todėl, kad aš esu jūsų šefė, o Čikagos biuro korespondentui apskritai nepriklauso imtis pagrindinių straipsnių.

— Netgi tam, kuris jau keletą tokių yra parašęs? Prašau tuoj pat paskambinti Beiliui. Paskutinį kartą jis neturėjo jokių pastabų dėl mano kūrinio, tik pridūrė, kad yra įsitikinęs jo sėkme.

— Štai kaip? Paskutinio mūsų pašnekesio metu jis pasakojo apie judviejų pokalbį.

— Tai buvo nesusipratimas.

— Tai buvo melas. Jūs sakote, kad buvote kažkur, o visi ten buvusieji tvirtina jūsų nematę. Už tai aš būčiau jus atleidusi iš darbo.

— Jei jūs turėtumėte teisę mane atleisti, tai aš čia net nesirodyčiau.

— Gal norite baigti savo karjerą?

— Aš noriu jums pasakyti, ko pageidaučiau Verna. Aš noriu...

— Norėčiau, kad visi pavaldiniai vadintų mane ponia Zy.

— Šioje įstaigoje jūs neturite jokių pavaldinių, — tarė Bakas. — Argi nesate...

— Kameronai, jūs priartėjote prie pavojingos ribos.

— Ar jums neatrodo, kad ponia Zy asocijuojasi su įkyriai zyziančia muse.

Ji atsistojo.

— Sekite paskui mane.

Įsiutusi Verną išlėkė iš kontoros ir, kaukšėdama aukštakulniais bateliais, pasileido ilgu koridoriumi žemyn.

Bakas sustojo prie Alisos stalo.

— Ačiū už viską, Alisa, — greitai tarė jis. — Visą reikalingą įrangą iš Niujorko atsiųs čia, todėl norėčiau paprašyti tavęs, kad tai nukeliautų į mano naująjį butą.

Alisa linktelėjo galva, bet jos šypsena sustingo vėl pasirodžius Vernai.

— Nedelskit, Kameronai!

Bakas lėtai pasisuko.

— Aš sugrįšiu pas jus, Alisa.

Kameronas puikiai apskaičiavo savo veiksmus, kad išvestų Verną iš pusiausvyros, ir jautė pritariančias žmonių šypsenas.

Verną nužygiavo į kampą, kuris buvo paverstas kavos kambariu, ir parodė mažą staliuką su telefonu ir stalčiais informacijai. Bakas prunkštelėjo.

— Maždaug po savaitės jūs gausite kompiuterį, — sausai tarė Ji. Ar negalėtumėte jo atsiųsti man į namus?

— Manau, kad tai neįmanoma.

— Ne, Verną, jei kas neįmanoma, tai jūsų bandymas sužlugdyti tuos, kurie sugeba ką nors kurti. Jūs, kaip ir aš, puikiai suprantate, kad nė vienas nors truputį save gerbiantis žmogus su tuo nesitaikstys. Jei turiu dirbti už Čikagos regiono ribų, ruošiuosi tai daryti namuose su kompiuteriu, modemu ir fakso aparatu. Ir jei dar tikitės nors kartą mane čia pamatyti, tai tuoj pat skambinkite Stentonui Beiliui.

Verną atrodė pasiruošusi kovoti už savo įsitikinimus, taigi Bakui neliko nieko kito, kaip grįžti į jos kabinetą. Jis praėjo pro žado netekusią Alisą ir palaukė Vernos jos kabinete, kol išraudusi viršininkė pagaliau pasivijo savo neklusnų pavaldinį.

— Ar jūs skambinate, ar reikės man? — įsakmiai pareikalavo jis.

Reifordas su Chloje pavalgė pakeliui į namus ir grįžę atsakiklyje rado žinutę nuo vyriausiojo Reifordo piloto.

— Paskambink, kai tik galėsi.

Laikydamas kepurę po ranka ir dar su uniforminiu apsiaustu Reifordas surinko numerį ir be jokios įžangos paklausė:

— Kas atsitiko, Erlai?

— Dėkui, kad nedelsdamas atsiliepei, Rėjau. Mes su tavim nuėjome ilgą kelią.

— Ganėtinai ilgą, kad tu pasiektum tikslą, Erlai. Ką aš turėčiau daryti dabar?

— Tai nėra oficialus skambutis, aišku? Nėra ir papeikimas ar perspėjimas, ar dar kas nors. Tik kaip draugas draugui.

— Taigi kaip draugas draugui, Erlai. Tai gal turėčiau prisėsti?

— Ne, bet noriu pasakyti, bičiuli, kad tau reikėtų vengti kalbų apie savo tikėjimą.

— Nagi, nagi.

— Kalbų apie Dievą darbo metu, supranti?

— Erlai, aš nesu plepys, ir turėtum žinoti, kad tai niekuomet netrukdys darbui. Tarp kitko, ką pats manai apie pranykimus?

— Mes išgyvenome tai, Rėjau. Tiesiog noriu pasakyti, kad Nikas Edvardsas ketina rašyti tarnybinį pranešimą, ir dėl to noriu tave perspėti, ką jau ir padariau, o tu spėjai atsisakyti.

— Tarnybinį pranešimą? Ar aš nusižengiau taisyklėms, grubiai pažeidžiau darbo tvarką, įvykdžiau nusikaltimą?

— Nežinau, kaip jis ketina tai pavadinti, bet jaučiau pareigą tave perspėti.

— Kaip suprantu, tu sakei, kad šis pokalbis nėra oficialus.

— Ne, Rėjau. Ar norėtum, kad būtų? Ar aš turiu rytoj iškviesti tave į susitikimą, padaryti įrašą tavo asmens byloje ir t. t., ar paprasčiausiai apraminti audras, pasakyti, jog tai buvo nesusipratimas, dabar jau viskas gerai ir daugiau tai nepasikartos?

Reifordas atsiliepė ne iš karto.

— Nagi, Rėjau, juk tai nesusipratimas. Aš nenoriu, kad dar apie tai galvotum.

— Gerai, Erlai, bet aš dar apie tai pagalvosiu. Vertinu tavo užuominas, tik dabar nesu pasiruošęs ką nors nuspręsti.

— Nedaryk man to, Rėjau.

— Na, Erlai, tavęs tai visai neliečia. Viską darau tik dėl savęs.

— Taip, ir man reikės rasti pavaduojantį pilotą, turintį reikiamą kvalifikaciją „keturiasdešimt septintam“ ir „penkiasdešimt septintam“.

— Manai, kad viskas taip rimta? Ar dėl viso to galėčiau prarasti darbą?

— O ar galėtum dėl to lažintis?

— Vis tiek turėsiu tai apsvarstyti.

— Rėjau, elgiesi kvailai. Klausyk, jei pagaliau susivoksi ir mes pradėsime dirbti toliau, tau reikės kuo greičiau atestuotis darbui su „penkiasdešimt septintu“. Ketinama pridėti pusę tuzino skrydžių per mėnesį. Gali būti tame sąraše. Daugiau pinigų, pats supranti.

— Dabar tai man nėra taip svarbu, Erlai.

— Žinau.

— Bet pati idėja skraidyti su „Boeing 757“ yra labai viliojanti. Apie tai mes dar pakalbėsime.

— Neversk manęs laukti, Rėjau.

— Aš pabandysiu susisiekti su ponu Beiliu, — tarė Verną. — Bet pats supranti, kad Niujorke dabar jau vėlu.

— Jį visuomet galima surasti, ir jūs tai žinote. Paskambinkite jo tiesiogine linija.

— Aš neturiu to telefono numerio.

— Galiu jums duoti. Tikriausiai jis tariasi dėl mano naujo paskyrimo.

— Aš paskambinsiu jam, Kameronai, ir netgi leisiu jums turėti tai, ko reikalaujate, bet pirma su juo kalbėsiu aš pati ir pasilieku teisę jam pasakyti, koks nedrausmingas ir nemandagus buvote. Prašau, palaukite už durų.

Alisa rinkosi savo daiktus, tarsi ruošdamasi išvykti, kai pasirodė nepaklusnusis Bakas. Kiti raštinės darbuotojai jau ėjo į automobilių stovėjimo aikštelę arba traukinių stotį.

— Ar tu girdėjai visa tai? — negarsiai paklausė Bakas.

— Aš viską girdėjau, — iškilmingai tarė ji. — Juk žinai tuos naujus garsiakalbius, kurie neverčia tavęs laukti, kai kitas asmuo vis dar kalba?

Jis prunkštelėjo.

— Žinoma, juk neįmanoma pastebėti, kada tu klausaisi. Tereikia paspausti perdavimo klavišą, ir, jei vyksta kažkas įdomaus, užtenka spustelėti garsiakalbio mygtuką ir galima nepastebėtam klausytis pokalbio. Tai puiku, ar ne?

Iš garsiakalbio pasigirdo Niujorke skambančio telefono signalas.

— Stentonas. Kas jūs?

— Hm, pone, atleiskite, kad trukdau jus tokiu metu...

— Jei jau gavai telefono numerį, tai tikriausiai turi kažką labai svarbaus. Na, ir kas čia kalba?

— Verną Zy iš Čikagos.

— Taip, Verna, kas atsitiko?

— Tokia situacija... Čia yra Kameronas Viljamsas...

— Taip, aš norėjau tau pranešti, kad jam netrukdytum ir laikytumeisi atokiau. Jis kuria man keletą stambių projektų. Ar turi jam gerą jaukią vietelę, kur galėtų netrukdomas dirbti, arba tiesiog turėsime jam leisti dirbti savo bute?

— Mes turime vietą čia, bet, pone, šiandien jis buvo grubus ir nepaklusnus man ir...

— Klausyk, Verna, aš nenoriu, kad tu nervintumeis dėl Viljamso. Jam leista pasiganyti dėl dalykų, kurių negaliu atskleisti, bet mes turime sutikti su tuo, kad jis vis dar yra mūsų žvaigždė ir gali dar daug puikaus nuveikti, kaip tai yra buvę. Jis gauna mažiau pinigų, turi mažiau prestižiškas pareigas ir negalės dirbti Niujorke, bet savo užduotis gaus iš ten. Tik tu dėl jo nesijaudink, gerai? Iš tiesų manau, kad ir tau, ir jam bus geriau, jei jis nedirbs šioje raštinėje.

— Bet, pone...

— Kas nors dar, Verna?

— Gerai, bet būtų geriau, jei apie tai būčiau žinojusi anksčiau. Norėčiau, kad tai suprastumėte. Jis negražiai su manimi elgėsi ir...

— Ką nori tuo pasakyti? Jis kabinosi prie tavęs, nuskriaudė, ar dar kas?

Bakas ir Alisa užspaudė rankomis burnas, kad nepradėtų kvatoti.

— Ne, pone, bet jis aiškiai parodė, jog nesiruošia man paklusti.

— Atleisk, Verną, bet neliesk jo, gerai? Aš nesiruošiu švaistyti Kameroną Viljamsą regioninei komandai, tačiau ne todėl, kad nevertintume kiekvieno straipsnelio, gaunamo, iš jūsų įstaigos, supranti?

— Bet, pone...

— Atsiprašau, Verną, ar turi dar ką nors? Gal aš neaiškiai pasakiau ar yra dar kokia nors problema? Liepk jam užsisakyti įrangą, apmokėk iš Čikagos sąskaitos ir tegul dirbą tiesiogiai mums. Supratai?

— Bet ar nevertėtų jam atsipra...

— Verną, gal norėtum, kad aš užglaistyčiau šį asmeninį konfliktą būdamas už tūkstančio mylių? Jei negali susitvarkyti vietoje...

— Aš galiu, pone, ir tai padarysiu. Ačiū, pone. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

Suskambo vidinio ryšio signalas.

— Alisa, liepkite jam įeiti pas mane.

— Taip, ponia, ir gal po to galėčiau...

— Taip, gali eiti namo.

Bakas pastebėjo, kaip rinkdamasi savo daiktus Alisa „tempė“ laiką, kartu laikydamasi atstumo, kad galėtų girdėti. Jis karingai įžengė į kabinetą, tarsi pasiruošęs kalbėti telefonu su Stentonu Beiliu.

— Jam visai nereikia su tavimi kalbėtis. Jis aiškiai pasakė: nenori, jog man tektų kęsti tavo kvailystes. Todėl gali dirbti savo apartamentuose.

Bakas dar ketino pasakyti, kad jau ruošėsi susidraugauti su senuoju kavinuku ir narsiai brautis per jos paspęstas žabangas, tačiau pasijuto beveik esąs kaltas dėl nugirsto pokalbio. Tai buvo kažkoks naujas, neįprastas jausmas: kaltas.

— Pasistengsiu nesimaišyti tau po kojomis, — tarė jis.

— Būsiu už tai dėkinga.

Kai pasiekė automobilių stovėjimo aikštelę, Alisa jau laukė.

— Tai buvo puiku, — tarė ji. — Atrodo, tu susigėdai.

Jis plačiai nusišypsojo.

— Tu ir vėl klauseisi?

— Taip. O dabar tikriausiai pavėluosiu į pusės septynių traukinį, — valiūkiškai tarė ji. — Bet buvo verta.

— O ką, jei tave pavėžėčiau? Gal parodysi man kelią?

Alisa palaukė, kol jis atrakino automobilio dureles.

— Gražus automobilis.

— Visiškai naujas, — pritarė jis.

Lygiai tokia pati buvo ir jo savijauta.

Į „Naująją viltį“ Reifordas ir Chlojė atvyko anksti. Briusas čia jau laukė, baigdamas valgyti užsisakytą sumuštinį. Atrodė vyresnis, nors buvo tik trisdešimties. Pasisveikinęs perbraukė rankomis plaukus ir patogiai atsilošė girgždančioje kėdėje.

— Ar pagavai Baką? — paklausė.

— Pasakiau, kad jam reikia būti čia, — atsakė Reifordas. — Kam toks skubumas?

— Ar šiandien klausei žinių?

— Lyg ir ne. Kas nors ypatingo?

— Manau, kad taip. Palaukime Bako.

— Tuo tarpu papasakosiu, kokią problemą turėjau šiandien, — tarė Reifordas.

Kai jis baigė, Briusas juokėsi.

— Bet iki šiol tokių problemų tau neiškildavo?

Reifordas papurtė galvą ir pakeitė pokalbio temą.

— Atrodo taip keista, kad Bakas priklauso mūsų grupei, ypač kai jis dar naujokas.

— Juk mes visi naujokai, ar ne? — pertarė jį Chlojė.

— Tas tiesa.

Briusas žvilgtelėjo į duris ir nusišypsojo. Reifordas su Chloje sužiuro į tarpduryje pasirodžiusį Baką.

Du

Bakas nežinojo, kaip atsakyti į tokį šiltą Reifordo Stylo pasisveikinimą. Jis labai vertino savo naujųjų draugų šilumą ir atvirumą, tačiau dar laikėsi kiek atokiau. Vis dar jautėsi nepatogiai dėl jam rodomo dėmesio. Įdomu, dėl ko šis susirinkimas? Reguliarūs „Negandų pajėgų“ susitikimai buvo planuojami iš anksto, taigi neeilinis susirinkimas turėjo kažką reikšti.

Sveikindamasi Chlojė ilgesingai jį nužvelgė, bet neapkabino, kaip tai padarė Stylas ir Briusas Barnsas. Žinoma, dėl jos uždarumo kaltas buvo jis pats. Abu mažai tepažinojo vienas kitą, tačiau tai jų santykiams teikė šiokio tokio žavesio. Tarpusavyje buvo pasikeitę daugeliu signalų, raginusių pradėti draugystę, o raštelyje Chlojei Bakas netgi tiesiai buvo parašęs, kad ja domisi. Bet reikėjo saugotis. Abu buvo naujokai tikėjime ir tik dabar pamažu ėmė suprasti, kas laukia ateityje. Tik kvailys gali pradėti draugystę tokiu metu.

O argi jis nebuvo tikras kvailys? Kodėl negalėjo anksčiau suprasti Kristaus, kai dar buvo pirmaujantis studentas, tarptautinis žurnalistas, vadinamasis intelektualas?

Kas jam dabar pasidarė? Jautėsi kaltas, kad klausėsi viršininkų pokalbio telefonu. Anksčiau jis niekada nebūtų taip įvertinęs pasiklausymo. Įvairios apgavystės ir atviras melas, kuriuos naudojo norėdamas išgauti informaciją, — apie tai galima buvo parašyti ištisą knygą. Ar pavyks išlikti geru žurnalistu dabar, kai Dievas atėjo į jo gyvenimą ir sąžinę ėmė graužti dėl smulkmenų?

Reifordas pajuto Bako susikaustymą ir Chlojės neryžtingumą. Bet labiausiai jį pribloškė staiga pasikeitusi Briuso veido išraiška. Briusas juokėsi klausydamasis Reifordo pasakojimo apie nemalonumus darbe ir šypsojosi pasirodžius Bakui. Tačiau visai netikėtai jo veidas apsiniaukė, šypsena išnyko ir kažkokie rūpesčiai užtemdė gerą nuotaiką.

Toks jautrumas Reifordui buvo neįprastas. Iki žmonos ir sūnaus išnykimo jis visai neverkė. Emocijas visada laikė nereikšmingomis ir nevyriškomis. Tačiau po išnykimų jis matė daug verkiančių vyrų. Suprato, kad visuotiniai išnykimai — tai Kristaus Bažnyčios Paėmimas į dangų, bet pasilikusiems šis įvykis buvo katastrofiškas.

Netgi jam ir Chlojei, kurie dėl to tapo tikinčiaisiais, dalies šeimos praradimas buvo smūgis. Būdavo dienų, kai Reifordą taip suspausdavo liūdesys ir jis pasijusdavo toks vienišas netekęs žmonos ir sūnaus, kad net abejodavo, ar sugebės toliau gyventi. Kaip galėjo būti toks aklas? Koks nevykęs jis buvo vyras ir tėvas!

Bet Briusas mokėjo išmintingai patarti. Jis taip pat prarado žmoną ir vaikus ir tikrai turėjo būti pasiruošęs Kristaus atėjimui. Padedamas Briuso ir remiamas kitų dviejų kambaryje esančių žmonių Reifordas galėjo išgyventi. Tačiau jo galvoje sukosi mintys ne vien tik apie išlikimą. Reifordas ėmė tikėti, kad jie visi turi pradėti veikti, gal net rizikuodami savo gyvybe.

Jei dėl to iškiltų kokių nors abejonių, tai jos būtų išsklaidytos Briusui Barnsui pagaliau prabilus. Jaunasis pastorius suspaudė lūpas, kad šios nepradėtų virpėti. Jo akyse tvenkėsi ašaros.

— Aš, hmm, turiu su jumis visais pasikalbėti, — pradėjo jis palinkdamas priekin ir nutildamas, kad galėtų susitvardyti. — Nuolat seku CNN pranešimus iš Niujorko. Reifordai, sakei, kad paskutinių žinių negirdėjai. O tu, Chloje?

Ji papurtė galvą.

— Bakai, aš manau, kad tau žinomas kiekvienas naujai paskelbiamas Karpatijaus pranešimas.

— Tik ne šiandien, — tarė Bakas. — Į raštinę nuėjau tik dienos pabaigoje, todėl nieko negirdėjau.

Briuso veidas vėl tarytum apsiniaukė, bet tuoj pat jis lyg atsiprašydamas nusišypsojo.

— Na, naujienos nėra tokios baisios, — tarė pastorius. — Tiesiog jaučiu didžiulę atsakomybę dėl jūsų visų. Puikiai žinote, kad aš bandau ugdyti šią bažnyčią, bet tai atrodo taip nereikšminga palyginus su pranašysčių tyrinėjimu. Didesnę laiko dalį praleidžiu įnikęs į Bibliją ir jos komentarus ir jaučiu, kaip Dievas ragina studijuoti rimčiau.

— Dievas ragina? — pakartojo Reifordas.

Tačiau Briusas apsipylė ašaromis. Chlojė pasilenkė per stalą ir paėmė pastoriaus ranką. Reifordas su Baku taip pat uždėjo rankas jam ant pečių.

— Tai yra taip sunku, — tarė Briusas, stengdamasis kalbėti kuo aiškiau. — Ir aš suprantu, kad viskas sukasi ne tik apie mane. Tai liečia ir jus, ir kiekvieną, atėjusį į šią bažnyčią. Mes visi kenčiame, visi esame prarasti žmonės, visi nusisukome nuo tiesos.

— Bet dabar mes ją radome, — tarė Chlojė. — Ir Dievas tave tam naudoja.

— Žinau. Aš jaučiuosi draskomas tokių prieštaringų jausmų, kad net nebežinau, kas manęs dar laukia, — aiškino Briusas. — Be šeimos mano namas yra toks didelis, šaltas ir tuščias, jog kartais net negrįžtu nakvoti. Tada skaitau Bibliją tol, kol užmiegu, o rytą grįžtu namo tik nusiprausti, persirengti ir vėl atvykstu čia.

Reifordas vis dar jautėsi įsitempęs. Jis vienintelis bandė pakeisti pokalbio temą, kad vėl būtų kalbama apie tai, dėl ko visi susirinko. Tačiau Briuso charakteris buvo kitoks. Pastorius visuomet bendraudavo savo stiliumi ir sau patogiu metu.

Briusas paėmė servetėlę, ir trejetas draugų vėl susėdo į vietas. Pastoriui prabilus, jo balsas vis dar buvo prikimęs.

— Kažkas mane tarytum slegia, — tarė jis. — Vienas iš dalykų, kurių niekada nebuvau išmokęs, tai kasdieninis Biblijos skaitymas. Stengiausi būti geru tikinčiuoju, vadinamuoju nuolatiniu darbuotoju — krikščioniu, bet Biblija man visai nerūpėjo. Dabar man taip to trūksta.

Bakas stengėsi suprasti. Jis norėjo išsiaiškinti viską, ką Dievas rodė metų metais. Tai buvo viena iš priežasčių, neskaitant Chlojės, kodėl jam nebuvo sunku persikelti į Čikagą. Bakas norėjo lankyti šią bažnyčią, klausytis Briuso, aiškinančio Bibliją, ir nepraleisti nė vienos tokios galimybės. Jis norėjo visiškai pasinerti į naująjį mokymą kaip šios centrinės grupės narys.

Jam vis dar reikėjo dirbti, rašyti svarbius straipsnius, bet mokymasis pažinti Dievą ir Jo Žodžio klausymasis dabar atrodė svarbiausia. Visa kita jam neteko reikšmės.

Briusas pakėlė akis.

— Dabar žinau, ką žmonės turėjo omenyje sakydami, kad jie maitinasi Žodžiu. Kartais valandų valandas sėdžiu gerdamas Žodį, net prarandu laiko pojūtį, pamirštu pavalgyti, verkiu ir meldžiuosi. Kartais tiesiog nuslystu nuo kėdės ir parklumpu šaukdamasis Viešpaties, kad Jis paaiškintų Žodį. Labiausiai stulbina tai, jog Jis tai daro.

Bakas pastebėjo, kad Reifordas su Chloje pritariamai linktelėjo. Šioje srityje jis buvo mažiau patyręs nei jie, tačiau juto tą patį alkį Dievo Žodžiui. Bet ką Briusas gavo? Dievas jam kažką apreiškė?

Briusas giliai įkvėpė ir pakilo. Jis priėjo prie stalo kampo ir atsisėdo ant jo, žvelgdamas kažkur į palubę.

— Man reikia jūsų maldų, — pagaliau tarė. — Dievas rodo tam tikrus dalykus ir užtvirtina tiesas, kurias aš galiu įgyvendinti. Jei viešai jas išdėstyčiau, būčiau išjuoktas, o gal net atsidurčiau mirtiname pavojuje.

— Žinoma, mes melsimės, — nuramino jį Reifordas. — Bet ką tai turi bendro su šios dienos naujienomis?

— O tai labai susiję, Reifordai. — Briusas krestelėjo galvą. — Argi nematai? Mes žinome, kad Nikolajus Karpatijus yra Antikristas. Tiesos labui turime pripažinti, jog Bako pasakojimas apie antgamtinę Karpatijaus hipnozės jėgą ir dviejų vyrų žmogžudystę yra neįtikėtinas. Tačiau yra užtektinai įrodymų, kad Karpatijus atitinka pranašų apibūdinimą. Jis yra nepaprastai patrauklus suvedžiotojas. Žmonės tarsi gyvulių banda seka paskui Karpatijų. Jam buvo suteikiama galia, netgi nepaisant to, kad pats jos viešai kratėsi. Karpatijus kuria pasaulinę vyriausybę, bendrą pinigų sistemą, sąjungą su Izraeliu, perkelia Jungtinių Tautų būstinę į Babiloną. Visa tai tik patvirtina prognozes. Kas galėtų prieštarauti, kad tokius darbus vykdantis žmogus negali būti Antikristu?

— Mes žinojome, kad taip bus, — tarė Bakas. — Bet ar visa tai jis darys atvirai?

— Šiandien — taip.

Bakas tyliai švilptelėjo:

— Ką gi Karpatijus sakė?

— Jis tai pareiškė per savo atstovą ryšiams su žiniasklaida, tavo buvusį viršininką, — kokia jo pavardė?

— Plankas.

— Taip. Stivas Plankas. Sušaukę žiniasklaidos konferenciją, jie pranešė, kad Karpatijus bus užsiėmęs keletą dienų, kol ves strateginius aukšto lygio susitikimus.

— Ar pasakė, apie ką bus kalbama tuose susitikimuose?

— Tik tiek, kad Karpatijus, visai nesiverždamas į vadovus, pajuto įpareigojimą siekiant taikos kuo greičiau suvienyti pasaulį. Specialioms pajėgoms jis įsakė pradėti pasaulio tautų nuginklavimą ir raportuoti, kai tai bus įvykdyta. Dešimt procentų kiekvienos tautos ginkluotės Karpatijus nusiuntė į Babiloną, kuris dabar vadinamas Naujuoju Babilonu. Tarptautinė finansinė organizacija, kurios atstovai jau buvo atvykę į susitikimus Niujorke, buvo įpareigota įvesti vieną bendrą pasaulinę valiutą.

— Niekada nebūčiau patikėjęs! — piktai suraukė antakius Bakas. — Vienas draugas jau labai seniai bandė man tai pasakyti.

— Čia dar ne viskas, — tęsė Briusas. — Manote, tai sutapimas, kad didžiausių pasaulio religijų vadovai buvo Niujorke, kai praėjusią savaitę ten atvyko Karpatijus? Argi tai ne pranašystės išsipildymas? Karpatijus ragino juos susirinkti draugėn norėdamas susitarti dėl visapusiško palaikymo.

— Visapusiško palaikymo? — pasitikslino Chlojė. — Kai kurios religijos yra taip nutolusios viena nuo kitos, kad niekuomet su tuo nesutiks.

— Bet jų lyderiai sutinka, — tarė Briusas. — Karpatijus yra derybų genijus. Nežinau, ką jis siūlo mainais, tačiau savaitės pabaigoje laukiama oficialaus religinių vadovų pranešimo. Manau, kad turėsime vieną pasaulinę religiją.

— Kas su tuo sutiks?

— Raštas sako, kad daugelis.

Reifordo galvoje sukosi virtinė minčių. Po išnykimų jam buvo sunku susikaupti. Kartais atrodė, jog tai tik slogus košmaras, vieną dieną pabus ir viskas pasikeis. Ar tikrai reikėjo tokio sapno, kad pamatytų, koks blogas jis buvo?

Reifordas pažinojo du žmones — Baką ir Hetę — kurie asmeniškai buvo sutikę Antikristą! Kaip keista! Vos tik apie tai pagalvojo, jį nukrėtė šiurpas. Globalinė kova tarp Dievo ir šėtono viesulu įsiveržė į jo asmeninį gyvenimą, ir iš skeptiškai nusiteikusio ciniko, apsileidusio tėvo, geidulingo vyro jis akimirksniu tapo fanatišku tikinčiuoju.

— Kodėl šios dienos žinios tau tiek daug paaiškino, Briusai? — paklausė Reifordas. — Nemanau, kad nors vienas iš mūsų abejoja Bako pasakojimu arba tuo, jog Karpatijus tikrai yra Antikristas.

— Nežinau, Reifordai. — Briusas sugrįžo į savo kėdę. — Jaučiu tik tai, kad kuo giliau „lendu“ į Bibliją, tuo sunkesnė našta gula ant mano pečių. Pasaulis turi suprasti, jog yra apgaudinėjamas. Aš jaučiu būtinybę skelbti Kristų visur, ne vien čia. Ši bažnyčia yra pilna išgąsdintų žmonių ir jie alksta Dievo. Mes stengiamės patenkinti šį poreikį, tačiau atslenka daug pavojų. Svarbiausios naujienos, kurias gavau šiandien, buvo pranešimas, kad kita svarbi Karpatijaus užduotis yra jo vadinamasis „susitarimas“ tarp pasaulinės bendruomenės ir Izraelio bei specialus „susiderinimas“ tarp JT ir JAV.

Bakas atsilošė.

— Kokią išvadą iš to galite padaryti?

— Aš nežinau, ką tai reiškia Jungtinėms Valstijoms, nes tyrinėdamas Šventąjį Raštą nepastebėjau, kad šiame istorijos etape Amerika vaidintų kokį nors vaidmenį. Bet visi mes žinome, koks „susitarimas“ bus su Izraeliu. Nenumanau, kaip tai vyks ar kokią naudą iš to turės Šventoji Žemė, bet aišku, kad tai bus septynerių metų sutartis.

Chlojė pakėlė akis.

— Ir kad tai iš tiesų rodo septynerių Suspaudimo metų periodo pradžią...

— Būtent, — Briusas pažvelgė į draugus. — Jei šiame pranešime kas nors sakoma apie Karpatijaus pažadą, kad Izraelis bus saugomas ateinančius septynerius metus, tai reiškia, jog oficialiai prasideda Suspaudimų laikotarpis.

Bakas kažką žymėjosi užrašuose.

— Taigi išnykimais, Bažnyčios Paėmimu septynerių metų periodas dar neprasidėjo?

— Ne, — atsakė Briusas. — Kažkaip tikėjausi, kad įvyks stebuklas ir sutarties pasirašymas su Izraeliu bus atidėtas. Rašte nekalbama, jog viskas vyks būtent taip. Bet jei taip atsitiks, tai laikrodis pradės tiksėti.

— Bet laikrodis pradės skaičiuoti paskutines senojo pasaulio minutes prieš Kristui įvedant savo karalystę žemėje, tiesa? — pasitikslino Bakas.

Reifordas nustebo, kaip žurnalistui pavyko taip greitai ir tiek daug suvokti.

Briusas linktelėjo.

— Tai tiesa. Kaip tik dėl to mes čia ir susirinkome. Jums visiems turiu kai ką pasakyti. Kiekvieną vakarą aš ruošiuosi rengti dviejų valandų susitikimus šiame kabinete. Tiesiog dėl mūsų.

— Aš daug keliausiu, — tarė Bakas.

— Aš taip pat, — pridūrė Reifordas.

Briusas pakėlė ranką.

— Negaliu priversti jus ateiti, bet raginu tai padaryti. Kai tik būnate mieste, atvykite čia. Šiose studijose mes aiškinsimės, ką Dievas apreiškė Šventajame Rašte. Apie kai kuriuos dalykus aš jums jau esu pasakojęs. Bet jei susitarimas su Izraeliu bus pasiektas per keletą dienų, mes negalėsime leisti laiko veltui. Reikės kurti naujas bažnyčias, naujas tikinčiųjų ląsteles. Aš noriu nuvykti į Izraelį ir išklausyti dviejų liudytojų prie Raudų sienos. Biblija kalba apie šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius žydų, kurie pakils Jėzaus vardu ir keliaus per pasaulį. Turi būti didelė sielų pjūtis, galbūt milijardas ar net daugiau žmonių ateis pas Kristų.

— Tai skamba fantastiškai, — tarė Chlojė. — Mus tai turi jaudinti!

— Aš ir esu sujaudintas, — patvirtino Briusas. — Bet bus labai mažai laiko džiaugtis ir ilsėtis. Ar prisimenate septynių antspaudų negandas, apie kurias kalbama Apreiškimo knygoje?

Ji pritariamai linktelėjo.

— Jei gerai supratau, tai prasidės nedelsiant. Bus aštuonių mėnesių taikos laikotarpis, bet per tris po jo einančius mėnesius žemėje išsipildys likusios septynių antspaudų negandos. Ketvirtis žmonijos bus nušluotas nuo planetos paviršiaus. Aš nenoriu būti sentimentalus, bet apsidairykite po kambarį ir pasakykite man, ką jums tai reiškia.

Reifordui nereikėjo dairytis. Jis sėdėjo su trimis jam artimiausiais žmonėmis pasaulyje. Ar gali būti, kad greičiau nei per dvejus ateinančius metus galėtų prarasti ką nors iš šių mylimų žmonių?

Bakas užvertė savo užrašus. Nenorėjo rašyti, kad galbūt kas nors iš esančių šiame kambaryje neilgai trukus žus. Tokių „pokštų“ jis nepripažino netgi pirmąją mokslo dieną koledže, kai buvo liepta labai kruopščiai mokytis. Tada profesorius pasakė: „Po metų kas trečio iš jūsų čia jau nebebus“. Šis praeities prisiminimas atrodė beveik juokingai palyginti su tuo, kas vyko dabar.

— Manau, mes nenorime paprasčiausiai išlikti, — tarė Bakas. — Norime veikti.

— Žinau, — patikino jį Briusas. — Tikiuosi, kad nerimauju be reikalo. Mūsų laukia ilga ir sunki kelionė. Visi būsime užsiėmę ir pervargę, tad savo veiklą turime planuoti iš anksto.

— Aš galvojau apie sugrįžimą į koledžą, — susimąsčiusi tarė Chlojė. — Žinoma, ne į Stenfordą, bet į kažkurį esantį netoliese. Dabar imu abejoti, — ar verta?

— Tu gali lankyti šį koledžą, — nuramino ją Briusas. — Juk rinksimės tik vakarais ir tai visai netrukdys.

— Ir aš taip manau, — tarė Bakas.

— Aš manau, kad mums reikia slėptuvės.

— Slėptuvės? — nustebusi paklausė Chlojė.

— Pogrindžio, — patikslino Briusas. — Kol dar viskas ramu, mes galime tai sukurti nesukeldami įtarimo. Kai ateis Negandų laikas, tikrai to negalėsime padaryti.

— Apie ką tu kalbi? — paklausė Bakas.

— Kalbu apie ekskavatorių, kuriuo galėtume iškasti ir įsirengti slėptuvę. Juk ateina karas, badas, maras ir mirtis.

Reifordas pakėlė ranką.

— Aš maniau, mes nepabėgsime pabrukę uodegas.

— Žinoma, kad ne, — nuramino jį Briusas. — Bet jei nežiūrėsime į ateitį ir nekursime planų, neturėsime prieglobsčio, neturėsime kur persigrupuoti, kur išvengti radiacijos ir ligų, tai taip ir mirsime bandydami įrodyti savo drąsą.

Baką labai paveikė tai, kad pastorius turėjo planą — realų planą. Briusas buvo suplanavęs, jog reikia užsakyti didžiulį vandens rezervuarą ir pristatyti jį į išsirinktą vietą. Kelias savaites jis gulės automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje, ir žmonės tiesiog manys, kad tai paprasta talpa. Tada reikės pasamdyti ekskavatorių, kuris iškas namo dydžio duobę.

Tuoj pat reikės pastatyti sienas, įvesti vandenį, elektros linijas ir paruošti tai kaip slėptuvę. Tuo metu rezervuarą išvežti. Žmonės, kurie tai matys, manys, kad rezervuaras yra netinkamo dydžio ar su defektais. O kurie to nematys, manys, jog jis jau po žeme. „Negandų pajėgos“ sujungs požeminę slėptuvę su bažnyčia slaptu praėjimu, bet nenaudos jos tol, kol tai nebus būtina. Visi jų susitikimai vyks Briuso raštinėje.

Tą vakarą susitikimas baigėsi malda ir trys nauji tikintieji meldėsi už Briusą bei jį slegiančią vadovavimo naštą.

Kameronas įtikino pastorių vykti namo ir pamiegoti. Prieš išsiskiriant pasisuko į Chloję:

— Norėčiau tau parodyti savo naująjį automobilį, bet dabar jis nebeatrodo toks puikus.

— Žinau, ką turi omeny, — nusišypsojo Chlojė. — Manau, kad jis gražus. Gal norėtum prisidėti prie mūsų ir kartu pavakarieniauti?

— Nesu alkanas. Beje, man reikia kraustytis į naująją vietą.

— Ar jau turi baldus? — pasiteiravo ji. — Galėtum apsistoti pas mus, kol ką nors surasi. Turime daugybę kambarių.

„Tikra likimo ironija“, — pamanė Bakas.

— Ne, ačiū, butas yra apstatytas.

Čia pat pasirodė Reifordas.

— Kur apsistosi, Bakai?

Jis papasakojo apie savo naująjį butą pusiaukelėje tarp bažnyčios ir „Weekly“.

— Tai nėra taip toli.

— Ne, — tarė Bakas. — Pasikviesiu į svečius, kai viską susitvarkysiu.

Reifordas atsirakino automobilio dureles, o Chlojė laukė prie kitų. Gatvės žibintų šviesoje trijulė stovėjo tyli ir šiek tiek sukaustyta.

— Ką gi, — tarė Bakas, — vykstu namo.

Reifordas atsisėdo į automobilį, o dukra vis tebestovėjo.

— Iki pasimatymo.

Atsisveikindama Chlojė pamojavo ranka. Bakas apsisukęs nuėjo. Jis jautėsi kaip paskutinis kvailys. Ką gi reikėjo daryti, kaip pasielgti? Jis žinojo, kad Chlojė laukia, tikėdamasi kokio nors ženklo, jog vis dar jam rūpi. Ir rūpėjo, tik Bakas nemokėjo to parodyti. Nežinojo, ar dėl kartu esančio jos tėvo, ar dėl to, kad tiek daug svarbaus tuo metu vyko jų gyvenimuose.

Bakas galvojo apie tai, kaip Chlojė aiškino savo apsisprendimą neiti į koledžą. Tai irgi jausmų įrodymas, mąstė jis. Žinoma, pats buvo vienišas, tarp jų yra daug bendro. Chlojė jam patiko, ir buvo aišku, kad ir ji neabejinga Bakui. Bet ar susižavėjimas moterimi nebuvo truputį lengvabūdiškas, atsižvelgiant į tai, ką šiandien pasakojo Briusas?

Bakas įsimylėjo Dievą. Tai turėjo būti jo aistra, kol sugrįš Kristus. Ar gerai tuo pačiu metu skirti savo dėmesį dar ir Chlojei? Jis pabandė išmesti ją iš galvos, bet tai nebuvo lengva.

— Tau jis patinka, ar ne? — paklausė Reifordas, kai tik jie išvažiavo iš stovėjimo aikštelės.

— Jis nuostabus.

— Aš kalbu apie Baką.

— Žinau, apie ką tu kalbi. Jis yra puikus, bet vargu ar žino, kad ir aš dar egzistuoju.

— Dabar jo galvoje tikras knibždėlynas.

— Briusas man skyrė daugiau dėmesio, o jo protas apkrautas labiau nei bet kurio iš mūsų.

— Tegul Bakas įsikuria ir tada paskambins.

— Jis paskambins? — paklausė Chlojė. — Kalbi lyg tėtušis iš filmo „Namelis prerijose“.

— Atleisk.

— Na, aš taip pat manau, kad Bakas Viljamsas paskambins.

Butas be įprastų darbo priemonių Bakui atrodė tuščias. Jis nusiavė batus ir paskambino į atsakiklį Niujorke. Norėjo palikti žinutę savo buvusiai sekretorei Megei Poter, prašydamas sužinoti, kada gali tikėtis dėžių su savo daiktais iš senosios raštinės. Tačiau ji pralenkė Baką. Pirmoji iš trijų žinučių buvo nuo Megės.

— Nežinojau, kur siųsti tavo daiktus, todėl viską pasiunčiau į centrinį Čikagos biurą. Turėtų ten būti pirmadienio rytą.

Antroji buvo nuo didžiojo boso Stentono Beilio.

— Paskambink man pirmadienį, Kameronai. Noriu gauti tavo straipsnį iki kitos savaitės galo ir mums reikia šnektelėti.

Trečioji buvo nuo jo senojo administratoriaus Stivo Planko, dabar Nikolajaus Karpatijaus atstovo ryšiams su žiniasklaida:

— Bakai, paskambink kuo greičiau. Karpatijus nori su tavimi pasikalbėti.

Bakas paniekinamai prunkštelėjo ir ištrynė visas žinutes. Jis įrašė padėką Megei ir „gavau jūsų žinutę ir būtinai paskambinsiu“ Beiliui. Tada užsirašė Stivo telefono numerį ir nutarė palaukti, kol jis pats paskambins. „Karpatijus nori su tavimi pasikalbėti“ — skamba nekaltai, o reikėtų suprasti: „Dievo priešas vejasi tave“. Bakas tik norėjo sužinoti, ar Karpatijus nutuokia, kad jam nepavyko ištrinti jo atminties. Ką Nikolajus darytų ar bandytų daryti, jei suprastų, kaip yra iš tikrųjų? O jei supras, kad Bakas žino, jog jis yra žudikas, melagis, žvėris?

Reifordas sėdėjo žiūrėdamas TV žinias, klausėsi komentarų apie pranešimus iš Jungtinių Tautų. Pranešėjas pripažino, kad planingas Jungtinių Tautų perkėlimas į Babiloną, esantį į pietus nuo Bagdado — gerai apgalvotas sprendimas. Kažkas pasakė: „Jei Karpatijus tikrai nori nuginkluoti pasaulį ir kažkur sukaupti dešimt procentų ginkluotės, galimas daiktas, tam jis pasirinks Artimuosius Rytus, Teherano globą, o ne Niujorko salą. Tarp kitko, laisvą Jungtinių Tautų pastatą galima panaudoti kaip muziejų pačios baisiausios architektūros, kokia tik kada nors buvo sukurta šioje šalyje, eksponavimui“.

Indijos bramanai–panditai nutarė, jog susitikimai tarp religinių vadovų ir finansinių ekspertų bus nesėkmingi ir neduos laukiamų rezultatų. Kažkas teigė: „Kad ir kaip patraukliai tai skambėtų, negali būti bendros religijos, taip pat negali egzistuoti vieningi pasaulio pinigai, kad ir kaip gerai viskas būtų suorganizuota. Tai būtų pirmos pagrindinės kliūtys Karpatijaus kelyje, o tada pasaulis jau ne taip meiliai jį priimtų. Jo aukso amžius greitai baigsis“.

— Gal nori arbatos, tėti? — šūktelėjo Chlojė iš virtuvės.

Jis atsisakė, o ji po akimirkos išėjo iš virtuvės nešina puodeliu arbatos sau. Chlojė atsisėdo kitame sofos gale ir patogiai įsitaisė. Jos ką tik išplauti plaukai buvo apsukti rankšluosčiu.

— Ar šį savaitgalį eisi į pasimatymą? — paklausė Reifordas, kai žinias pertraukė reklama.

— Visai nejuokinga, — atsakė ji.

— Aš nejuokauju. Visai normalu, jei kas nors tave kviečia į pasimatymą.

— Vienintelis, kuris galėtų mane pakviesti, staiga apsigalvojo.

— Nesąmonė, — tarė Reifordas. — Negaliu įsivaizduoti, kad Bakas pradėjo kitaip galvoti.

— Aš manau, jog tada tikrai jam rūpėjau, tėti. Dabar sėdžiu čia kaip mokinukė, nustebusi ir kažko tikėdamasi. Viskas taip kvaila. Kodėl turėčiau jaudintis? Aš ką tik jį sutikau ir menkai tepažįstu. Gal tu tik susižavėjusi juo, ir tiek!

— Tu juo žaviesi?

— Žinoma! O kas nesižavėtų? Jis šaunus, iškalbus, išsilavinęs.

— Dar gali pridėti — žymus.

— Taip, šiek tiek. Bet aš nesiruošiu pulti jam į glėbį. Tiesiog maniau, kad jį sudominau, ir viskas. Raštelyje minėjo esąs susižavėjęs manimi.

— O ką tu atsakei?

— Jam, tu tai turi omenyje?

Reifordas pritariamai linktelėjo.

— Niekaip neatsakiau. Ką gi turėjau daryti? Aš taip pat buvau juo susižavėjusi, bet nenorėjau jo išgąsdinti.

— O gal Bakas mano, kad tai jis tave išgąsdino? Gal mano, jog pradėjo per daug stipriai ir per greitai. Kaip tu manai?

— Panašiai ir elgiausi, širdimi jaučiu, kad tai buvo teisinga. Tariau sau, jog tiesiog būsiu atvira ir draugiška, ir tai bus tinkamiausia.

Tėtis gūžtelėjo pečiais.

— Gal jį reikia labiau padrąsinti?

— Na, to iš manęs tai tikrai nesulauks. Aš taip nesielgiu, pats žinai.

— Žinau, mieloji, — tarė Reifordas. — Bet staiga tavyje daug kas pasikeitė.

— Taip, bet ne mano būdas. — Tėvo žodžiai net privertė ją nusijuokti. — Tėti, ką man daryti? Aš visai nesiruošiu pulti jam į glėbį, bet ar tau neatrodo, kad būtent taip jau ir atsitiko? Jis turėjo pakviesti mane vakarienei, o netgi mūsų kvietimo nepriėmė.

— Mūsų kvietimo? Tu ir mane įtraukei?

— Na, man juk buvo nepatogu pačiai kviesti jį vakarienei, todėl padariau tai ir tavo vardu.

— Suprantu, bet gal todėl jis ir atsisakė, nenorėjo, kad aš būčiau kartu?

— Jei būtų jautęs man tai, ką turiu galvoje ir ko tikiuosi, tai jam pačiam reikėjo mane pakviesti, o tave palikti. Turiu omenyje... Aš taip nemaniau, tėti.

— Supratau, ką norėjai pasakyti. Tikriausiai be reikalo nusiminei. Duok jam dar vieną dieną. Pažiūrėk, o gal iš tikro rytas už vakarą protingesnis.

Vėl buvo tęsiamos žinios, ir Chlojė ėmė gurkšnoti arbatą. Reifordas jautėsi pamalonintas, kad ji jam kalbėjo tokius dalykus. Net neprisiminė, jog dukra būtų pasakojusi Irenai apie savo vaikinus. Žinojo dabar esąs jos vienintelis uostas audroje, bet jam buvo mielas toks pasitikėjimas.

— Aš galiu išjungti žinias, jei nori dar pasikalbėti, — tarė jis Chlojei. — Vis tiek neišgirsime nieko naujo, ko nebūtų pasakojęs Briusas.

— Ne, — tarė ji atsistodama. — Jei atvirai, tai aš pavargau pati nuo savęs. Sėdėjimas čia ir visos tos kalbos apie mano meilę arba jos nebuvimą dabar gal ir netinka, kaip manai? Juk aš turiu kuo užpildyti savo gyvenimą, net jei negrįšiu į mokyklą. Noriu aiškinti Ezechielį, Danielių ir Apreiškimą pradedantiesiems.

Reifordas šyptelėjo:

— Tu juokauji!

— Žinoma! Bet, tėti, tu žinai, ką aš turiu omenyje? Niekada net nesapnavau, kad Biblija kada nors mane sudomins, o dabar ją skaitau taip, tarsi nebesulaukčiau rytojaus.

Reifordas nutilo ir pajuto, jog beironizuodama Chlojė užgavo pati save.

— Aš taip pat, — tarė jis. — Apie paskutinių laikų pranašystes dabar žinau daugiau nei bet kada. Nors anksčiau net nežinojau, kad jos apskritai egzistuoja. Dabar mes tame gyvename, tiesiog čia ir dabar. Nebedaug laiko ir liko, ar ne?

— Taip. Gal ir nevertąjį švaistyti romantiškoms draugystėms?

— Jis puikus vaikinas, Chlo.

— Darai man meškos paslaugą. Leisk jį pamiršti, gerai?

Reifordas nusišypsojo.

— Jei neminėsiu jo vardo, tai jį pamirši? Gal turime jį išmesti ir iš „Negandų pajėgų“?

Chlojė papurtė galvą.

— Tarp kitko, nuo kada pradėjai mane vadinti Chlo?

— Tau tai patikdavo.

— Taip, kai man buvo devyneri. Labanakt, tėti.

— Labanakt, mieloji. Myliu tave.

Chlojė jau ėjo virtuvės link, bet staiga sustojo ir atsargiai, stengdamasi neišlieti arbatos, pribėgo prie Reifordo ir jį apkabino.

— Aš irgi tave myliu, tėti. Labiau nei bet kada ir iš visos širdies.

Bakas Viljamsas pirmą kartą atsigulė į savo naująją lovą. Jautėsi keistai. Tai buvo puikus butas, gerame pastate, bet Čikagos priemiestis — tai ne Niujorkas. Čia buvo per daug tylu. Jis pasiėmė namo krepšį šviežių vaisių, tačiau jų net nepalietė, o pažiūrėjęs žinias įsijungė švelnią muziką. Prieš miegą nusprendė paskaityti Naująjį Testamentą.

Iš Briuso Barnso jis gaudyte gaudė kiekvieną žodį apie tai, kas jų laukia, tačiau pasijuto įnikęs į Evangelijas, o ne į Senąjį Testamentą ar Apreiškimo knygos pranašystes. Koks revoliucingas turėjo būti Jėzus. Bakas buvo sužavėtas Jo charakteriu, asmenybe ir misija. Jėzus, kurį jis visuomet pažinojo ar tik manė pažįstąs, tebuvo apsišaukėlis. Tikrasis Jėzus Biblijoje — tai radikalas, paradoksų žmogus.

Bakas padėjo Bibliją ant naktinio stalelio, atsigulė aukštielninkas ir prisidengė akis nuo šviesos. „Jei norite būti turtingi, atiduokite savo pinigus, — tarė jis sau. — Čia slypi gerovės esmė. Jei nori būti išaukštintas, pats nusižemink. Kerštas skamba logiškai, bet tai netiesa. Mylėk priešus, melskis už tuos, kurie tave žemina. Keista“.

Jo mintys nuklydo prie Chlojės. Ką jis padarė? Ji nėra akla. Jauna, bet nekvaila. Jis negalėjo jai nurodinėti, todėl pakeitė savo nuomonę. Bet ar tikrai apsigalvojo? Ar tikrai nori ją tiesiog pamiršti? Žinoma, ne. Ji nuostabi pašnekovė, tikėjimo draugė ir bendražygė. Žinoma, ji galėtų būti ir gera gyvenimo draugė.

Taigi ką dabar daryti? Gal pasiūlyti likti draugais? Ar to jis nori?

„Dieve, ką man daryti? — tyliai meldėsi jis. — Iš tiesų man patinka būti įsimylėjusiam. Aš noriu draugauti su Chloje. Bet ar ji nėra per jauna? Gal dabar netinkamas laikas net pagalvoti apie tai? Žinau, kaip Tu rūpiniesi mumis. O kas, jei mes įsimylėsime? Ar galėsime susituokti? O kaip dėl vaikų, jei Tu sugrįžti po septynerių metų? Jei apskritai galima galvoti apie vaikų atėjimą į šį pasaulį, tai šis laikas tam pats geriausias“.

Bakas atitraukė ranką nuo akių ir žvilgtelėjo į šviesą. Kas dabar? Ar Viešpats atsakys jam girdimai? Jis ras kaip tai padaryti. Bakas atsisėdo lovoje parėmęs galvą rankomis.

Kas jam pasidarė? Viskas, ką tenorėjo sužinoti, buvo tai, ar jis gali siekti Chlojės draugystės. Tuo pradėjo maldą ir staiga mintys nuklydo į vedybas ir vaikus. Kvailystė. „Galbūt taip veikia Dievas, — pamanė sau. — Jis veda mane prie logiškų ir nelogiškų išvadų“.

Remdamasis tuo, Bakas nutarė daugiau neskatinti Chlojės. Matė, kad ji yra susidomėjusi. Jei ir jis darytų tą patį, tai vestų juos tik viena kryptimi. Naujame chaotiškame pasaulyje, kuriame dabar gyveno, iškiltų daugybė problemų. Ar galima taip elgtis?

Šios svajos neturėjo prasmės. Kaip galima ugdyti tai, kas konkuruotų su Dievo troškimu? Betgi negali jos tiesiog ignoruoti, laikydamas lyg savo seserimi. Ne, jis pasielgs teisingai ir apie tai su ja pasikalbės. Chlojė tikrai to verta. Jis paskirs tam laiką ir pasišnekės. Tiesiai išklos jai viską, paliks savo norus ir troškimus ir tik sieks geriau ją pažinti. Tai leis Chlojei pasijusti geriau, argi ne? Bet ar užteks jam drąsos taip pasielgti ir pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja, ir ar tuomet neprasidės romantiška draugystė?

Bakas nežinojo. Bet dėl vieno dalyko buvo tikras: jei to nepadarys dabar, tai niekada nebegalės padaryti. Jis pažvelgė į laikrodį. Buvo pusė vienuoliktos. Ar ji dar nemiega? Bakas surinko Stylų telefono numerį.

Kildamas laiptais, Reifordas išgirdo skambant telefoną. Jis girdėjo, kad Chlojė dar nemiega, bet jos kambaryje jau buvo tamsu.

— Aš atsiliepsiu, mieloji, — tarė jis.

Nuskubėjęs prie savo naktinio stalelio, atsiliepė.

— Pone Stylai, čia Bakas.

— Labas, Bakai, liaukis vadinęs mane ponu. Verti jaustis tikru seniu.

— Ar nesi senas? — nekaltai paklausė Bakas.

— Žavu. Vadink mane Rėjumi. Kuo galiu padėti?

— Norėjau paklausti, ar Chlojė dar nemiega?

— Žinai, nemanau, bet galiu pažiūrėti.

— Ne, nereikia, — tarė Bakas. — Tik paprašyk, kad paskambintų jai patogiu laiku, gerai? — Ir padiktavo Reifordui savo naują numerį.

— Tėti! — po kelių minučių šūktelėjo Chlojė. — juk žinojai, kad aš dar nemiegu!

— Tylėjai, kai sakiau, kad aš atsiliepsiu, — teisinosi jis. — Tad nebuvau tikras. Ar nemanai, kad taip geriau? Leisk jam palaukti iki ryto!

— Ak, tėti! — tarė ji. — Aš nežinau. Kaip manai, ko jis norėjo?

— Neturiu nė menkiausio supratimo.

— Och, nekenčiu to!

— Man tai patinka.

— Palauk, ir tu nekęsi!

Trys

Šeštadienio rytą Bakas išvažiavo į „Naujosios vilties“ bažnyčią, tikėdamasis raštinėje susitikti Briusą Barnsą. Sekretorė pasakė, kad pastorius jau baigia ruoštis pamokslui ir taip pat nori pamatyti Baką.

— Jūs Briuso grupės narys, ar ne? — paklausė ji.

Bakas linktelėjo. Bent jau manė esąs. Ar tai — garbė? Jis jautėsi naujokas tikėjime Kristumi, tarsi koks kūdikis. Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip atsitiks? Apskritai kas gi svajojo, jog bus paimta Bažnyčia? Bakas papurtė galvą. „Tik tie milijonai, kurie buvo tam pasirengę“, — nusprendė jis.

Išgirdęs, kad Bakas laukia, Briusas nedelsdamas pašoko ir įėjęs į kambarį apkabino. Viljamsui tai buvo nauja, visi šie apsikabinimai, ypač tarp vyrų. Pastorius atrodė išvargęs.

— Dar viena ilga naktis? — paklausė Bakas.

Briusas pritariamai linktelėjo.

— Bet dar vienas ilgas pasimėgavimas Dievo Žodžiu. Bandau vytis prarastą laiką, pats žinai. Jau seniausiai turėjau šiuos turtus savo rankose ir niekada nesinaudojau. Bandau nuspręsti, kaip pasakysiu susirinkimui, kad jaučiu pašaukimą keliauti ir galbūt tai pradėsiu jau kitą mėnesį. Žmonės patys turi susiimti ir padėti man juos vesti.

— Bijai, kad tikintieji jausis apleisti?

— Būtent. Bet aš nepalieku bažnyčios. Būsiu čia, kiek tik galėsiu. Jau vakar sakiau, šią naštą gavau iš Dievo. Tai teikia džiaugsmo — aš tiek daug išmokstu, sužinau. Bet taip pat ir baugu, nes žinau, kad atskirtas nuo Šventosios Dvasios aš nieko negalėčiau nuveikti. Manau, jog tai kaina, kurią turiu sumokėti už savo klaidas. Bet tikriausiai atvykai ne tam, kad klausytumeisi mano skundų.

— Turiu du neatidėliotinus klausimus, o po to tu vėl galėsi pasinerti į studijas. Pirma, ką aš keletą pastarųjų dienų vis bandžiau išmesti sau iš galvos, tai Hetės Diuram likimas. Prisimeni ją? Reifordo skrydžių instruktorę...

— Moterį, kurią tu pristatei Karpatijui? Žinoma. Reifordas taip pat negalėjo jos apsaugoti.

— Taip, manau, jis irgi dėl jos jaudinasi.

— Aš negaliu kalbėti už jį, Bakai. Bet, kiek pamenu, tu stengeisi ją perspėti dėl Karpatijaus.

— Tik pasakiau, kad ji gali tapti jo žaisliuku, bet tuo metu dar gerai nežinojau, kas jis yra iš tikrųjų.

— Ji savo noru nuvyko į Niujorką. Pati taip nusprendė.

— Bet, Briusai, jei nebūčiau jų supažindinęs, Karpatijus nebūtų prašęs vėl su ja susitikti.

Briusas atsisėdo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Nori ją išgelbėti nuo Karpatijaus, taip?

— Žinoma.

— Aš nežinau, kaip tai padaryti nestatant savęs į pavojų. Be abejo, ji tiesiog pakerėta savo naujo gyvenimo. Iš skrydžių instruktorės tapo galingiausio pasaulyje žmogaus padėjėja.

— Asmenine padėjėja ir kas žino kuo dar.

Briusas pritardamas linktelėjo.

— Galbūt. Aš negaliu įsivaizduoti, kad ją pasirinko tik kaip raštinės tarnautoją. O kuo tu esi užsiėmęs? Paskambink Hetei ir pasakyk, jog jos naujasis bosas yra Antikristas ir verčiau jau pasipustytų padus, kol dar nevėlu.

Bakas pritarė:

— Todėl aš ir esu čia. Nežinau, ką daryti.

— O tu manai, kad aš žinau?

— Tikėjausi.

Briusas kreivai šyptelėjo.

— Dabar suprantu, ką turėjo omenyje mano buvęs vyresnysis pastorius Vernas Bilingsas, sakydamas, kad žmonės mano, jog jų pastorius turi žinoti viską.

— Tai tu negali patarti?

— Gal nuskambės kiek banaliai, bet, Bakai, tu privalai daryti tai, ką privalai.

— Kaip tai suprasti?

— Na, jei tu dėl to meldiesi ir jauti, kad Dievas ragina pasikalbėti su Hete, tai taip ir daryk. Bet gali įsivaizduoti pasekmes. Kitas asmuo, kuris sužinos šią naujieną, bus Karpatijus. Matai, kaip jis pasielgė su tavimi.

— Tai tik rezultatas, — tarė Bakas. — Kažkaip turiu išsiaiškinti, ką žino Karpatijus. Ar jis mano, kad ištrynė iš mano atminties informaciją apie dalyvavimą tame susitikime, kaip padarė visiems kitiems? O gal žino, jog aš atsimenu, kas vyko iš tikrųjų, ir todėl pasistengė, kad mane pažemintų pareigose, perkeltų į kitą vietą ir panašiai?

— Ir tu stebiesi, kodėl aš toks pervargęs? — paklausė Briusas. — Esu tikras, jei Karpatijus žinotų, kad tu jau esi tikintysis ir buvai apsaugotas nuo smegenų praplovimo, tai jau būtų tave nužudęs. Jei jis mano, jog vis dar gali tave valdyti, kaip tai daro su visais netikinčiais Kristumi, būtinai bandytų tave išnaudoti.

Bakas atsisėdo ir užvertęs galvą įsmeigė žvilgsnį į lubas.

— Įdomu. Tavo žodžiai ragina mane pasikalbėti ir apie kitą dalyką, dėl kurio čia atvykau.

Visą rytą Reifordas praleido prie telefono, baigdamas susitarti dėl savo peratestavimo skraidymui su „Boeing 757“. Pirmadienį jis turėjo skristi kaip keleivis iš O’Hare į Dalasą, kur kariniame oro uoste mokytųsi pakilti ir nusileisti.

— Atleisk, Chloje, — atsiprašė jis, baigęs kalbėti telefonu. — Pamiršau, kad šįryt norėjai paskambinti Bakui.

— Suklydai, — tarė ji. — Aš norėjau jam paskambinti vakar. O jei rimtai, tai būčiau pasikalbėjusi vakar, kai jis paskambino.

Reifordas pakėlė abi rankas pasiduodamas.

— Tai mano klaida, — prisipažino. — Kaltas. Telefonas dabar tavo.

— Ne, ačiū.

Reifordas kilstelėjo antakius ir pažvelgė į dukrą.

— Ką? Dabar nori nubausti Baką dėl mano kaltės? Paskambink jam!

— Ne, iš tiesų aš manau, kad pasielgta geriausiai. Norėjau pasikalbėti su juo vakar, bet, ko gero, tu buvai teisus. Gal pasirodyčiau per daug nekantri. Jis sakė, kad galiu paskambinti, kai turėsiu laiko. Be to, juk rytoj aš jį pamatysiu bažnyčioje, ar ne?

Reifordas nepritariamai palingavo galva.

— Dabar tu ruošiesi vedžioti jį už nosies? Iš pradžių bijojai, kad nepradėtum jo persekioti kaip įsimylėjusi mokinukė, o dabar kaip tik taip ir elgiesi. “

Chlojė pasijuto užgauta.

— Ačiū, tėti. Tik nepamiršk, jog tai tu patarei man palaukti.

— Aš patariau palaukti iki ryto. Neįtrauk manęs į savo kvailas intrigas.

— Gerai, Bakai, yra vienas būdas padėti Hetei, — tarė Barnsas. — Kaip manai, ko reikia Karpatijui?

Bakas papurtė galvą:

— Net neįsivaizduoju.

— Ar tu pasitiki Stivu Planku?

— Taip, aš juo pasitikiu. Ilgus metus jam dirbau. Baisiausias dalykas, kad tai jis pakvietė mane į Karpatijaus surengtą susitikimą, pasakė kur atsisėsti, supažindino su ten buvusiais žmonėmis. Vėliau Stivas paklausė, kodėl nepasirodžiau. Sakė, Karpatijus buvo truputį suirzęs, jog aš ten nebuvau.

— Taigi pažįsti jį gana gerai ir žinai, kad jis tau nemeluoja?

— Taip, Briusai, sprendžiant iš jo elgesio, aš tikiu, jog Karpatijus — visų mūsų studijuojamų pranašysčių išsipildymas. Stivas yra tiesus seno tipo žurnalistas. Tai, kad jis buvo įkalbėtas palikti savo naujienų tarnybą ir tapti pasaulinio garso politiko atstovu ryšiams su žiniasklaida, rodo Karpatijaus sugebėjimą įkalbėti. Bet sėdėti tose skerdynėse ir po to net pamiršti, kad aš ten buvau, tai tiesiog...

— Neįtikėtina.

— Tikrai. Ir dar pasakysiu, kas buvo itin keista. Kažkas mano viduje tarytum norėjo patikėti Karpatijumi, kai šis savaip aiškino įvykius. Staiga prieš mano akis atsivėrė vaizdas, kuriame Stoungalas nusižudo ir nušauna Tod Kofraną.

Briusas papurtė galvą.

— Prisipažinsiu, kai tu pirmą kartą papasakojai mums tą istoriją, pamaniau, jog esi kvaištelėjęs.

— Tikriausiai ir pats taip manyčiau, jei ne vienas dalykas.

— Koks?

— Štai koks: visi, ten buvę, matė, kas įvyko, ir viską atsiminė vienodai. O aš tai atsiminiau visiškai kitaip. Jei Stivas būtų pasakęs, kad tai, ką mačiau, buvo netiesa, turbūt būčiau pagalvojęs, jog einu iš proto. Tačiau jis pasakė, kad manęs ten net nebuvo! Briusai, niekas neprisimena, jog aš ten buvau! Tik nesakyk, kad su manim nesutinki, bet tai buvo grynas mėšlas! Aš grįžau į raštinę ir užrašiau į savo kompiuterį kiekvieną smulkmeną, o per tą laiką naujienų agentūros gavo Karpatijaus versiją. Jei nebūčiau ten buvęs, kaip galėčiau žinoti, kad Stoungalas ir Tod Kofranas buvo išnešti maišuose?

— Gali man neįrodinėti, Bakai, — tarė Briusas. — Aš tavo pusėje. Tik klausimas, ko nori Karpatijus? Manai, kad, kalbėdamas su tavimi akis į akį, jis atskleis savo kėslus? Ar tau grasins? O gal pasakys, kad supranta, jog žinai tiesą?

— Kokia jam būtų iš to nauda?

— Įbauginti tave ir panaudoti savo tikslams.

— Galbūt. Gal Karpatijus tik nori sužinoti, ar jam pavyko mane įtikinti kaip ir kitus?

— Visa tai labai pavojinga, štai ką noriu tau pareikšti.

— Briusai, tikiuosi, tai ne viskas, ką norėjai pasakyti. Norėjau, kad patartum.

— Aš melsiuosi dėl to, — tarė pastorius. — Bet dabar nežinau, ką tau galėčiau pasakyti.

— Ką gi, man reikia paskambinti Stivui. Nežinau, ar Karpatijus nori pasikalbėti su manimi telefonu, ar teks pas jį nuvykti.

— Gal palauktum iki pirmadienio?

— Žinoma. Galiu jam pasakyti supratęs, jog turėjau paskambinti darbo metu, bet nesu įsitikinęs, kad jis pats tuoj nepaskambins.

— Ar jis žino tavo naująjį numerį?

— Ne. Stivas paskambino į mano atsakiklį Niujorke.

— Tuomet lengva išsisukti!

Bakas gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo galva:

— Jei manai, kad būtent taip ir turėčiau elgtis...

— Nuo kada tapau tavo patarėju?

— Nuo tada, kai tapai mano pastorium.

Kai Reifordas sutvarkė savo rytinius reikalus, iš Chlojės elgesio ir kelių trumpų žodelių suprato, kad ji yra įsižeidusi.

— Pasikalbėkim, — tarė jis.

— Apie ką?

— Apie tai, kaip tu verti mane kvailai jaustis. Man niekada nepavyko suvokti tėvystės subtilybių ir dabar turiu problemų dėl to, kad žiūriu į tave ne kaip į suaugusią. Atsiprašau, jog pavadinau mokinuke. Elkis su Baku taip; kaip pati nusprendei, ir nekreipk į mane dėmesio, gerai?

Chlojė nusišypsojo.

— Aš jau ir taip nekreipiau į tave dėmesio, tad nereikia dar ir kažkokio leidimo elgtis savo nuožiūra.

— Tai man atleidi?

— Nesirūpink dėl manęs, tėti. Aš negaliu ilgai ant tavęs pykti. Manau, kad mums reikia vienas kito. Be to, aš paskambinau Bakui.

— Tikrai?

Ji linktelėjo.

— Niekas neatsakė. Juk jis negali visą laiką būti prie telefono.

— Ar palikai žinutę?

— Kol kas nėra atsakiklio. Rytoj pamatysiu jį bažnyčioje.

— Ar pasakysi jam, kad skambinai?

Chlojė šelmiškai nusišypsojo.

— Tikriausiai ne.

Likusią dienos dalį Bakas praleido „šlifuodamas“ savo straipsnį žurnalui „Global Weekly“, kuriame išdėstė visas įmanomas žmonių dingimo teorijas. Jam labai patiko šis straipsnis ir nusprendė, kad tai yra geriausias iš visų kada nors jo atliktų darbų. Išdėstė jame visas galimas versijas: nuo Hitlerio šmėklos atakos, vaistų poveikio, NSO ir ateivių iki teorijos, kad tai buvo tam tikras kosminis evoliucinis išvalymas ir labiau prisitaikiusios žmonijos dalies išlikimas.

Straipsnio viduryje Bakas išdėstė tai, ką pats tikėjo įvykus, tačiau šios dalies jis neredagavo. Tai buvo įprastas, tiesioginis naujienų tyrinėjimo straipsnis, parašytas trečiuoju asmeniu. Niekas, išskyrus naujuosius draugus, nežinojo, kad Bakas susitiko su lėktuvo pilotu, pastoriumi ir keletu kitų žmonių, iš kurių sužinojo, jog išnykimai — tai Kristaus Bažnyčios Paėmimas.

Bakui buvo labai įdomu stebėti kitų bažnyčių reakciją į šį įvykį. Katalikai buvo tiesiog priblokšti, nes daug jų pasiliko, nors kai kurie buvo paimti, tarp jų ir naujasis popiežius, paskirtas tik prieš kelis mėnesius iki pranykimų. Bažnyčioje jis buvo sukėlęs didelių nesutarimų su savo naująja doktrina, kuri labiau atitiko Martyno Liuterio ereziją nei istoriškai susiformavusią ortodoksinę tradicinę doktriną. Pranykus popiežiui, kai kurie katalikų teologai pareiškė, kad tai, be abejo, yra Dievo bausmė. „Visi pasisakiusieji prieš ortodoksų mokymą apie Motiną bažnyčią buvo tiesiog atskirti nuo mūsų“. Cincinačio kardinolas Piteris Metjusas, vyriausiasis arkivyskupas, sakė Bakui:

— Šventajame Rašte kalbama, kad paskutinėmis dienomis bus kaip Nojaus laikais. Ir jūs juk žinote, kad Nojaus laikais geri žmonės išliko, o blogieji buvo sunaikinti.

— Taigi, — padarė išvadą Bakas, — tas faktas, kad mes likome čia, rodo, jog esame geri vyrukai?

— Negalėčiau taip kategoriškai teigti, — atsakė arkivyskupas Metjusas, — tačiau tokia yra mano pozicija.

— O kaip dėl daugybės nuostabių žmonių, kurie išnyko?

— Tai tik rodo, kad turbūt jie nebuvo tokie jau nuostabūs.

— O vaikai ir kūdikiai?

Vyskupas pasijuto nepatogiai.

— Tai aš palieku Dievui, — sumurmėjo. — Tikiu, kad tikriausiai taip jis norėjo apsaugoti nekaltuosius.

— Nuo ko?

— Tiksliai nežinau. Aš nepriimu Apokrifų pažodžiui, tačiau yra baisių pranašysčių apie tai, kas mūsų laukia netolimoje ateityje.

— Taigi jūs nemanote, kad tie išnykę jauni žmonės buvo pagrobti šėtono?

— Ne. Daugelį pranykusių mažutėlių krikštijau aš pats, taigi žinau, kad jie yra Kristuje ir su Dievu.

— Ir vis dėlto jų nėra.

— Taip, jų nėra.

— O mes pasilikome.

— Tai didžiulė paguoda.

— Nedaugelis tuo guodžiasi, Ekscelencija.

— Savaime suprantama. Tai yra labai sunkus laikas. Aš taip pat išgyvenu sesers ir tetos netektį. Tačiau jos buvo palikusios bažnyčią.

— Jos paliko bažnyčią?

— Pasipriešino mokymui. Puikios, nuostabios moterys. Nepaprastai nuoširdžios, turiu pridurti. Tik aš bijau, kad jos buvo atskirtos kaip pelai nuo grūdų. Tačiau visi išlikusieji turi būti kaip niekada tvirti tikėjime Dievu.

Bakui užteko pasitikėjimo savimi paprašyti arkivyskupą pakomentuoti Šventojo Rašto vietas. Pirmiausia jis paklausė apie ištrauką iš laiško Efeziečiams: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų — tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“.

— Dabar matote, — tarė arkivyskupas, — tai tiksliai atspindi mano požiūrį. Visais laikais žmonės iš konteksto išimdavo Rašto eilutes ir jų pagrindu bandydavo kurti doktrinas.

— Tačiau yra ir daug kitų epizodų, lygiai tokių pačių, — neatlyžo Bakas.

— Aš suprantu, bet, klausykit, juk jūs nesate katalikas, ar ne?

— Ne, sere.

— Na tai štai, jūs nesuprantate istorinės bažnyčios esmės.

— Atleiskite man, bet, jei jūsų hipotezė yra teisinga, tada paaiškinkite, kodėl liko ir tiek daug nekatalikų.

— Dievas žino, — atsakė arkivyskupas Metjusas. — Jis — širdžių tyrėjas. Jis žino daugiau nei mes.

— Tas tiesa, — nusileido Bakas.

Žinoma, Kameronas neįtraukė į straipsnį asmeninių komentarų ir savo nuomonės, tačiau galėjo pasinaudoti Šventuoju Raštu ir šitaip parodė arkivyskupo pastangas savaip paaiškinti malonės doktriną. Baigtą darbą Bakas planavo pasiųsti į „Global Weekly“ Niujorko biurą pirmadienį.

Dirbdamas vis laukė telefono skambučio. Tik keletas žmonių žinojo jo naująjį numerį: Stylai, Briusas ir Alisa — Vernos Zy sekretorė. Jis laukė atsiunčiant atsakiklio, kompiuterio, fakso aparato bei kitos biuro įrangos, taip pat ir duomenų bazės iš Niujorko raštinės. Visa tai pirmadienį turėjo atsirasti Čikagos biure. Tada jis bus visiškai pasiruošęs ir apsirūpinęs darbui namuose.

Dar Bakas tikėjosi sulaukti Chlojės skambučio. Vylėsi, kad Reifordas nepamiršo pasakyti, jog jis laukia to skambučio. Galbūt ji buvo tokia moteris, kuri apskritai neskambina vyrams, net jei yra prašoma. Antra vertus, Chlojei dar nebuvo nė dvidešimt vienerių, ir jis suprato, nieko nežinąs apie tos kartos pomėgius ir laisvalaikį. Galbūt ji matė jame vyresnįjį brolį ar net globėją ir mintis, kad Bakas galėtų ja susidomėti, buvo net atstumianti. Tačiau tai nesiderino su merginos elgesiu praėjusį vakarą, todėl Kameronas ir nervinosi.

Tiesiog jis norėjo pasielgti teisingai, pasikalbėti su ja — išaiškinti, kad laikas yra nepalankus ir kad jiems reikia tapti tik artimais draugais ir bendražygiais. Tačiau Bakas pasijuto kvailai. O ką, jei ji nė negalvoja apie ką nors daugiau? Tada jis kalbėtų apie tai, ko netgi nėra.

O gal Chlojė skambino, kai jis šį rytą lankėsi pas Briusą. Gal vertėtų tiesiog jai pasukti? Pakviesti apžiūrėti jo naująjį butą ir tuomet galėtų apie viską pasišnekėti. Jis galėtų išsiaiškinti, kokie yra Chlojės ketinimai, ir tada arba ją nuramintų, arba galėtų išvengti nemalonios temos.

Reifordas pakėlė telefono ragelį.

— Chloje! — šūktelėjo garsiai. — Tau skambina Bakas Viljamsas!

Jis išgirdo jos balsą iš rūsio.

— Gal gali pasakyti, kad aš pati vėliau jam paskambinsiu? O gal geriau pasakyk, kad susitiksime rytoj bažnyčioje.

— Aš tai girdėjau, — tarė Bakas. — Gerai, pasimatysime rytoj.

„Aišku, kad ji nekreipia dėmesio į mūsų santykius“, — nutarė Bakas. Jis surinko savo atsakiklio Niujorke numerį. Vienintelė žinutė buvo nuo Stivo Planko.

— Bakai, kas atsitiko? Kiek tau reikia laiko įkurtuvėms? Ar man skambinti į Čikagos biurą? Palikau žinutes ir ten, bet senasis Beilis pasakė, kad tu dirbi savo namuose. Ar gavai mano žinutę, jog Karpatijus nori su tavim pasikalbėti? Drauguži, jis nėra pratęs laukti žmonių, kuriems paskirti susitikimai. Aš vis prilaikau jį, aiškinu, jog tu dar vis kraustaisi ir visa kita. Tačiau Nikolajus viliasi dar šį savaitgalį galėsiąs tave pamatyti. Aš tikrai nežinau, ko jis nori, išskyrus tai, jog vis dar nepatenkintas tavimi. Vis negali atleisti už praleistą susitikimą. Tiesą sakant, Bakai, bet kuris naujienų apžvalgininkas būtų norėjęs ten būti ir tikrai dalyvautų. Tačiau tada tai ir tave priblokštų. Siaubinga savižudybė, kuri įvyksta tiesiog tavo akyse, nėra lengvai pamirštamas dalykas. Klausyk, paskambink man, kai būsite kartu su Beiliu. Senis sako, kad tu dedi paskutinius štrichus savo straipsnyje apie teorijas. Jei artimiausiu metu galėtum susitikti su Karpatijum, tai pridėtum ir jo idėjas. Jis nieko neslepia, ir išskirtinė citata nesugadintų viso reikalo, tiesa? Žinai, kur mane galima rasti, skambink bet kuriuo paros metu“.

Bakas įsirašė šią žinutę. Ką dabar reiktų daryti? Atrodo, Karpatijus norėjo pasimatyti su juo akis į akį. Ne taip seniai Bakas būtų pašokęs iš džiaugsmo dėl tokios galimybės. Tikrai puiku gauti interviu iš pasaulinio masto asmenybės svarbiausio straipsnio pristatymo išvakarėse. Tačiau dabar Bakas buvo naujai įtikėjęs ir tikras, kad Karpatijus yra Antikristas. Jis matė to žmogaus jėgą. O pats dar tik žengė pirmuosius žingsnius savo tikėjime. Jis nedaug žinojo apie Antikristą. Ar šis žmogus yra visažinantis kaip Dievas? Ar jis gali skaityti Bako mintis?

Karpatijus galėjo visiškai manipuliuoti žmonėmis ir įteigti jiems savo nuomonę. Bet ar tai reiškė, jog jis gali sužinoti ir ką žmonės mąsto? Ar Bakas gali atsilaikyti prieš Karpatijų vien todėl, kad jame gyvena Kristaus Dvasia? Jis norėjo, kad Biblijoje būtų pabrėžti Antikristo sugebėjimai. Tada tikrai žinotų, su kuo turi reikalą.

Karpatijui turėtų būti truputį neramu dėl Bako. Mat neaišku, kada Kameronas išėjo iš konferencijų salės, kur buvo įvykdytos žmogžudystės. Kita vertus, kam reikėjo iš visų protų ištrinti mintis ne tik apie žmogžudystes, bet ir patį faktą apie Bako dalyvavimą susitikime?

Aišku, kad Nikolajus taip bandė pasislėpti. Jei taip norėjo priversti Baką suabejoti savo paties sveiku protu, to pasiekti nebūtų pavykę. Tą dieną Dievas buvo su Baku. Jis matė tai, kas vyko iš tikrųjų, ir niekas negalėjo to pakeisti. Nebuvo jokių dviprasmiškų įvykio vertinimų, net šešėlio abejonių. Aišku viena — jis nepasakys Karpatijui to, ką žino. Jei Nikolajus tikrai žinotų, kad jam nepavyko paveikti Bako, tai turėtų žūtbūt atsikratyti nereikalingu liudytoju. Jei Kameronas galėtų Karpatijui parodyti, kad šiam pasisekė paveikti jo protą, tai gautų nedidelį šansą kovoje su šėtono jėgomis. Ką iš to išloštų Bakas ar „Negandų pajėgos“, jis negalėjo numatyti.

Tačiau Kameronas buvo įsitikinęs, kad tikrai neskambins Stivui Plankui iki pirmadienio.

Reifordas buvo patenkintas, kad su Chloje nusprendė į bažnyčią nuvykti anksčiau. Kiekvieną savaitgalį čia būdavo sausakimša. Jis nusišypsojo savo dukrai. Chlojė atrodė gražiau nei bet kada. Jam rūpėjo ją paerzinti, paklausti, ar puošiasi dėl Bako Viljamso, ar dėl Dievo. Tačiau nusprendė geriau patylėti.

Užėmęs vieną iš paskutinių vietų aikštelėje, Reifordas pamatė, kaip susigrūdo eilė automobilių, ieškančių laisvų stovėjimo vietų gatvėje. Žmonės buvo nuliūdę ir apimti siaubo. Jie ieškojo vilties, atsakymų, ieškojo Dievo ir rasdavo Jį čia. Geroji Naujiena plito.

Besiklausydami tokio karšto ir emocionalaus Briuso Barnso pamokslo, tik keletas žmonių galėjo suabejoti, ar išnykimai buvo Dievo darbas. Bažnyčia paimta, o jie visi liko. Briusas paskelbė, kad Jėzus vėl sugrįš ir Biblijoje tai vadinama „šlovingu apsilankymu“ prabėgus septyneriems Suspaudimų metams. Per tą laiką, sakė jis, bus sunaikinti trys ketvirtadaliai pasaulyje likusių žmonių, ir tikriausiai didžiąją jų dalį sudarys tikintieji Kristumi. Šiuos žodžius pastorius skyrė ne bailiams. Tai buvo iššūkis tiems, į kurių gyvenimus Dievas įsiveržė pačiu dramatiškiausiu metu nuo Jėzaus prisikėlimo laikų.

Stylams ir Bakui Briusas jau anksčiau buvo sakęs, kad ketvirtadalis žmonijos žus, kai bus atplėšti keturi iš septynių antspaudų. Jis pacitavo aštuntąją Apreiškimo knygos šešto skyriaus eilutę, kur apaštalas Jonas buvo parašęs: „Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi ir žemės žvėrimis“.

Tačiau jų laukė dar didesni sukrėtimai.

Po valandėlės, kai jau įsitaisė krėsluose, Reifordas pajuto ranką ant peties. Abu su Chloje atsigręžė atgal. Bakas Viljamsas sėdėjo ketvirtoje eilėje tiesiai už jų ir vienu metu abiem uždėjo rankas ant pečių.

— Sveiki, klajūnai! — tarė jis.

Reifordas atsistojo ir apkabino Baką. Tai liudijo, kaip labai jis pasikeitė vos per keletą savaičių. Chlojė nuoširdžiai pakratė Bako ranką.

Jiems vėl atsisėdus, Bakas pasilenkė į priekį ir sušnibždėjo:

— Chloje, aš skambinau tau, nes tikėjausi...

Tačiau prasidėjo šlovinimas.

Bakas atsistojo giedoti kartu su visais. Atrodė, kad daugelis žino giesmių žodžius. Jam teko sekti projektoriumi ant sienos rodomą tekstą ir stengtis pataikyti į taktą. Priegiesmiai buvo lengvai įsimenami ir patrauklūs, bet jam negirdėti. Bakas jautė, kad daugelis iš čia susirinkusiųjų jau anksčiau sėmėsi stiprybės bažnyčioje — daug anksčiau nei jis. Kaip jie galėjo prasilenkti su tiesa?

Po kelių priegiesmių susivėlęs Briusas Barnsas lėkte nulėkė prie sakyklos — ne prie didžiosios, esančios ant paaukštinimo, bet prie mažosios, stovinčios žemiau. Pastorius buvo pasiėmęs Bibliją, dvi dideles knygas ir pluoštą prirašytų popieriaus lapų. Buvo matyti, kaip jis droviai šypsosi stengdamasis nuslėpti susijaudinimą.

— Labas rytas, — pradėjo jis. — Manau, kad turiu jums paaiškinti. Paprastai mes šloviname ilgiau, tačiau šiandien neturime tam pakankamai laiko. Paprastai mano kaklaraištis yra tvarkingiau užrištas, marškiniai sukišti, švarkas užsegtas. Taigi šį rytą atrodau kiek neįprastai. Taip pat renkame ir aukas. Galite būti tikri, kad pinigų mums vis dar reikia, aukų krepšius rasite praėjimo takuose po susirinkimo. Šį rytą man reikia daugiau laiko, nes turiu jums daug ką pasakyti, daug daugiau nei per keletą praėjusių savaičių. Dėl manęs nebijokite! Aš netapau bepročiu lakstančiomis akimis, keistu sektantu ar kuo nors kitu, kitokiu nei buvau iki tol, kai prasilenkiau su Paėmimu. Savo artimiausiems pagalbininkams jau sakiau, kad šią savaitę Dievas uždėjo man didelę naštą, ir jie meldžiasi kartu su manimi, kad man būtų suteikta daugiau išminties ir įžvalgumo, kad nebaigčiau darbo jį įpusėjęs ir nepaskleisčiau kokios naujos ar keistos doktrinos. Šią savaitę aš skaičiau, meldžiausi ir studijavau Raštą daug daugiau nei kada nors anksčiau ir dabar trokštu pasidalinti su jumis tuo, ką Dievas man kalbėjo. Ar Viešpats kalbėjo man garsiai? Ne... Norėčiau, kad taip būtų... Jei Jis būtų taip kalbėjęs, tikriausiai šiandien manęs čia nebūtų. Tačiau Dievas norėjo, kad priimčiau Jį tikėjimu, o ne ieškočiau kažkokių Jo buvimo įrodymų, dar dramatiškesnių nei Jo Sūnaus mirtis ant kryžiaus. Jis paliko savo Žodį, ir tai suteikia mums viską, ką reikia žinoti.

Bakas pajuto gerklėje gumulą, kai jo naujasis draugas pradėjo maldauti, prašyti klausytojų išgirsti ir suprasti visus Dievo duodamus nurodymus. Briusas dar kartą papasakojo savo istoriją, kaip jis metų metais gyveno tuščią bažnytinį gyvenimą ir, Dievui pašaukus savąją Bažnyčią, pats liko be savo žmonos ir nuostabių vaikų. Nors Bakas jau buvo visa tai girdėjęs anksčiau, tačiau ir šį kartą susijaudino. Kažkas verkė balsu. Tiems, kas šią istoriją girdėjo pirmą kartą, Briusas papasakojo sutrumpintą versiją.

— Aš niekada nesiliausiu pasakojęs apie tai, ką Kristus padarė dėl manęs, — tarė jis. — Pasakokite savo istorijas. Žmonės galės suprasti jūsų skausmą, netektis ir vienišumą. Aš niekada nesigėdysiu Kristaus Evangelijos. Biblija sako, kad kryžius paliečia širdis. Jei esate sujaudinti, tai aš gerai atlieku savo darbą. Jei jus traukia prie Kristaus, tai veikia Šventoji Dvasia. Mes jau praleidome Paėmimą ir dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kuris greitai taps pačiu pavojingiausiu žmonijos istorijoje. Evangelistai perspėdavo žmones, kad jie gali būti partrenkti automobilio ar žūti gaisro metu, ir tuomet nusidėjėliai ateidavo pas Kristų. Aš gi noriu pasakyti, kad jei žūsite po automobilio ratais ar gaisre, tai tokia mirtis bus lyg palaiminimas. Dabar labai pavojingas metas, tad būkite pasiruošę! Aš jums pasakysiu, kaip pasiruošti. Mano šiandieninio pamokslo pavadinimas — „Keturi Apokalipsės raiteliai“. Ir noriu atkreipti dėmesį į pirmąjį raitelį ant balto žirgo. Jei iki šiol manėte, kad keturi Apokalipsės raiteliai asocijuojasi su Laukiniais Vakarais ar kantri klubu, tai šiandien Dievas jums turi paruošęs staigmeną.

Bakas dar nebuvo matęs Briuso tokio įkvėpto ir įsitikinusio. Kalbėdamas pastorius rėmėsi užrašais, knygomis ir Biblija. Nuo įtampos ir susijaudinimo jis ėmė prakaituoti ir dažnai nosine šluostėsi veidą. Bakui atrodė, kad visi susirinkusieji bažnyčioje šypsodamiesi ragino pastorių tęsti pamokslą. Daugelis užsirašinėjo. Kone kiekvienas sekė pamokslo mintį skaitydamas Bibliją, asmeninę ar esančią bažnyčios salėje.

Briusas paaiškino, kad Apreiškimo knyga yra apaštalo Jono pasakojimas apie tai, ką Dievas jam apreiškė apie paskutinius laikus, apie tai, kas įvyks po Kristaus Bažnyčios Paėmimo.

— Ar kas nors iš jūsų abejoja, jog mes jau paskutiniuose laikuose? — griaudėjo jis. — Milijonai išnyko, o kas toliau? Kas toliau?

Briusas paaiškino, jog pirmiausia Biblija perspėja apie sąjungą tarp pasaulio vadovo ir Izraelio.

— Kai kurie tiki, kad septynerių Suspaudimų metų laikotarpis prasidėjo ir kad tai įvyko iškart po Bažnyčios Paėmimo. Vien dėl milijonų žmonių išnykimo mes jaučiame tam tikrą suspaudimą ir išbandymus, nes tai buvo mūsų draugai ir mylimi žmonės, ar ne? Tačiau visa tai menkniekis, palyginti su dar laukiančiu suspaudimu. Per ateinančius septynerius metus Dievas įgyvendins tris nuoseklius bausmių junginius — septynis užantspauduotus ritinius, kuriuos mes vadiname antspaudais, septynis trimitus ir septynias negandas. Aš tikiu, kad šie teismai yra skirti išsklaidyti bet kokių abejonių amžinuoju Dievo planu liekanas, jei dar tokių turime. Jei Paėmimas nepadarė jums reikiamo poveikio, tai negandos padarys. Jei ir joms nepavyks, tai jums teks mirti atskirtiems nuo Dievo. Kokios siaubingos bebūtų šios negandos, aš raginu žiūrėti į jas kaip į paskutinius mylinčio Dievo perspėjimus. Jis nori, kad nė vienas iš jūsų nepražūtų. Kai knyga jau atversta ir antspaudai perlaužti, pirmuosius keturis Dievo nuosprendžius apreiškia raiteliai — keturi Apokalipsės raiteliai. Jeigu jums kada nors anksčiau teko susidurti su tokiais vaizdingais terminais, turbūt priėmėte tai kaip kažkokią simboliką. Bent jau aš pats kažkada taip vertinau šias Biblijos vietas. Ar čia yra žmonių, vis dar laikančių pranašišką Šventojo Rašto mokymą tiesiog gražia alegorija?

Briusas laukė dramatiškiausio momento.

— Manau, kad ne. Neišleiskite iš akių šio mokymo. Antspaudų negandos tęsis apie dvidešimt vieną mėnesį nuo sutarties su Izraeliu pasirašymo dienos. Kituose susirinkimuose aš mokysiu apie dar keturiolika bausmių, kurios vyks per šį septynerių metų laikotarpį, tačiau dabar kalbėsime apie pirmus keturis iš septynių antspaudų.

Kai įsiaudrinęs pastorius palinko į priekį, Bakui šovė mintis, kad paskutinis jo matytas toks pat pritrenkiantis oratorius, atrodęs panašiai įkvėptas ir įsitikinęs, buvo Nikolajus Karpatijus. Tačiau Karpatijus savo kalbą surežisuodavo ir sumaniai ja manipuliuodavo. Briusas nesistengė kam nors padaryti įspūdį savo kalba, o ne Dievo Žodžiu. Įdomu, ar jis pasakys, kas yra Antikristas? Bakas tikėjosi, kad taip ir bus. Tačiau viešas kurio nors asmens įvardijimas Visagalio Dievo priešu galėjo būti palaikytas šmeižtu.

O gal Briusas paprasčiausiai pasakys, kas kalbama Biblijoje, ir leis žmonėms patiems padaryti išvadas? Žiniose buvo gausu pranešimų apie planuojamą susitarimą tarp Karpatijaus arba Karpatijaus vadovaujamų Jungtinių Tautų ir Izraelio. Jei Briusas iš anksto numatytų paktą, kuris bus pasirašytas per keletą artimiausių dienų, tai kas galėtų juo abejoti?

Reifordas buvo ne tik sužavėtas, bet ir priblokštas. Be abejo, Briusas skaitė jo mintis. Ne taip seniai Reifordas būtų tik pasišaipęs iš tokio mokymo, besiremiančio kažkokiomis literatūrinėmis alegorijomis. Tačiau tai, ką Briusas kalbėjo, turėjo prasmę. Jaunuolis pamokslavo tik keletą savaičių. To jis nesimokė ir tai nebuvo jo pašaukimas ar profesija. Ne dėl pamokslavimo manierų ar mokymo, o dėl Briuso aistros, įsijautimo į temą, visa tai tapo taip įdomu.

— Šį rytą aš neturiu laiko kalbėti apie antrą, trečią ir ketvirtą raitelius, — tarė Briusas. — Galiu pasakyti tik tiek, kad raitelis ant raudono žirgo reiškia karą, juodas žirgas — badą ir palšasis — mirtį. Štai to turime laukti ateityje, — pridūrė Briusas. — Bet aš noriu perspėti, kad tai neturi jūsų gąsdinti.

Apibendrindamas viską, ką buvo kalbėjęs, jis greitai perskaitė pirmą ir antrą Apreiškimo knygos šeštojo skyriaus eilutes: „Ir aš mačiau, kaip Avinėlis atplėšė pirmąjį iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: „Ateik ir žiūrėk!“ Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis, turintis lanką. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų“.

Staiga Briusas žengtelėjo atgal ir nuo mažos sakyklos ėmė rinktis daiktus.

— Nesijaudinkite, — tarė jis. — Aš nebaigiau...

Reifordo nuostabai, žmonės ėmė ploti, ir Briusas paklausė:

— Ar jūs plojate norėdami, kad baigčiau, ar man tęsti toliau?

Bet žmonės plojo nesustodami. Reifordas stebėjosi tuo, kas vyko. Jis taip pat plojo, o drauge su juo ir Chlojė su Baku. Jie gerte gėrė žodžius ir norėjo dar daugiau. Dabar Briusas galėjo aiškiai suprasti, ką Dievas jam rodo. Jis vis kartojo ir kartojo, kad tai nėra nauja tiesa, kad mintys, kurias citavo, nebuvo naujos, kad tiesa apie paskutinius laikus yra nepalyginamai senesnė. Maniusieji, jog toks mokymas yra reikalingas literatams, fundamentalistams ar siaurakakčiams evangelistams, buvo palikti žemėje. Staiga Šventąjį Raštą reikėjo priimti kaip Dievo Žodį! Jei niekas iki šiol negalėjo įtikinti žmonių, tai Bažnyčios Paėmimas juos sukrėtė.

Laikydamas rankoje Bibliją, Briusas stovėjo priešais sakyklą.

— Dabar noriu pasakyti, kuo aš tikiu: ką Biblija kalba apie baltojo žirgo raitelį, pirmąjį Apokalipsės raitelį. Tai bus ne mano nuomonė ar kažkokia išvada. Aš tiesiog paliksiu Dievui pačiam nupiešti visas detales, kurių jūs dar stokojate. Užbėgdamas į priekį pasakysiu: šis tūkstantmečių senumo laiškas man toks naujas ir aktualus tarsi rytdienos laikraštis.

Keturi

Sedėdamas už Reifordo ir Chlojės Stylų nugarų, Bakas žvilgtelėjo į laikrodį. Nuo to laiko, kai jis pasižiūrėjo pirmą kartą, prabėgo daugiau nei valanda. Skrandis urzgė prašydamas maisto. Protas gi sakė, kad jis gali sėdėti čia visą dieną ir klausytis, kaip Briusas Barnsas, remdamasis Biblija, aiškina šiandieninius ir būsimus pasaulio įvykius. Nujautė, kad dabar stovi ties praraja. Bakas žinojo, kam ruošėsi Briusas, pateikdamas šį mokymą su Apreiškimo knygos vaizdais. Jis ne tik suprato, kas yra baltojo žirgo raitelis, o asmeniškai pažinojo šį žmogų. Buvo patyręs Antikristo jėgą.

Drauge su Briusu ir Stylais Bakas praleido užtektinai laiko sklaidydamas Apreiškimo knygą, kad visiškai įsitikintų, jog Nikolajuje Karpatijuje įsikūnijo Dievo priešas. Tačiau jis dar negalėjo pasakyti ar patvirtinti Briuso žinios savo straipsniu. Taip pat ir pastorius negalėjo pareikšti tiksliai žinąs, kas yra Antikristas arba kas iš bažnyčios žmonių buvo jį sutikęs.

Ilgus metus Bakas buvo įpratęs „žarstytis“ garsenybių vardais. Jis taip ilgai dirbo aukštuose sluoksniuose, kad labai paprastai galėjo pasakyti: „Buvau susitikęs su tuo ir tuo, jis davė interviu, pažįstu ją, buvau su ja Paryžiuje, lankiausi jos namuose“.

Tačiau tas įsišaknijęs egocentriškumas buvo išrautas kartu su išnykimais ir jo dalyvavimu antgamtinių įvykių sūkuryje. Senasis Bakas Viljamsas būtų apsidžiaugęs vien galimybe asmeniškai susipažinti ne tik su pasaulio valdovu, bet ir su Rašte išpranašautu Antikristu. O dabar jis tiesiog sėdėjo ir lyg be žado spoksojo į savo pamokslaujantį draugą.

— Leiskite pasakyti, — tarė Briusas, — kad aš netikiu, jog per raitelius Dievas nori išryškinti individualias asmenybes, greičiau taip Jis siekia parodyti bendrą pasaulio atmosferą. Čia nenorima apibūdinti tam tikrus žmones, nes antai ketvirtasis raitelis vadinamas Mirtimi. Ak, bet pirmasis raitelis! Noriu pabrėžti, kad Avinėlis atplėšia pirmąjį antspaudą ir atidengia tą raitelį. Avinėlis yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris mirė už mūsų nuodėmes, buvo prikeltas ir pasiėmė savo Bažnyčią. Šventajame Rašte turintis pirmumo teisę visuomet yra svarbus — pirmagimis, pirma savaitės diena, pirmasis įsakymas. Pirmasis raitelis, pirmasis iš keturių žirgų — tai svarbu! Jis duoda toną. Tai raktas, padedantis suprasti likusius raitelius, antspaudų negandas, netgi visas kitas negandas. Kas yra tas pirmasis raitelis? Aišku, kad jis simbolizuoja Antikristą ir jo karalystę. Jo tikslas yra „nugalėti ir tik nugalėti“. Rankoje raitelis turi lanką, agresyvaus karo simbolį, bet čia net neužsimenama apie strėles. Tai kaip jis nugalės? Kiti knygos skyriai sako, kad jis yra „savavalis karalius“ ir švęs pergalę diplomatijos dėka. Jis paskelbs apgaulingą taiką, žadėdamas pasauliui vienybę. Ar jis bus nugalėtojas? Taip! Jis turi vainiką!

Visa tai Reifordui buvo nauja ir jis žinojo, kad Chlojei taip pat. Tačiau po įtikėjimo Kristumi drauge su Briusu jis taip įsitraukė į šį mokymą, kad jau pradėjo nujausti kiekvieną žodį. Atrodė, Reifordas tampa ekspertu, nors neprisiminė, kad jie tai būtų tyrinėję. Visada buvo geras studentas, o ypač jam sekėsi tikslieji mokslai ir matematika, todėl greitai perprato aviaciją. Tačiau Biblija taip pat buvo gyvenimas, realus pasaulis. Čia Reifordas rado paaiškinimą to, kas atsitiko jo žmonai ir sūnui, kas laukia jo ir dukters, kas vyks rytoj ir per kelerius ateinančius metus.

Reifordą sužavėjo Briusas. Jaunuolis staiga suprato, kad jo susigalvota tuščia krikščionybė neatlaikė išbandymo pačiu svarbiausiu žmonijos istorijos momentu. Jis nedelsdamas ėmė atgailauti ir paskyrė visas savo jėgas kitų gelbėjimui. Dėl to Briusas Barnsas atsisakė asmeninio gyvenimo.

Kitomis aplinkybėmis Reifordas tikriausiai būtų išgyvenęs dėl Briuso. Bijotų, kad jis neišsekintų organizmo, šitaip nekreipdamas dėmesio į save. Tačiau Briusas atrodė kupinas jėgų. Žinoma, jam trūko miego, bet dabar pastorius buvo kupinas tiesos ir troško ja pasidalinti. Jei ir visi kiti būtų tokie kaip Reifordas, jie būtų manę, kad belieka tik sėdėti ir klausytis.

— Ateinančią savaitę ir gal dar vieną mes kalbėsime apie kitus tris Apokalipsės raitelius, — tarė Briusas, — bet dabar noriu, kad jūs panagrinėtumėte štai ką: baltojo žirgo raitelis yra Antikristas, kuris pasirodo kaip apgavikas, žadantis pasauliui taiką ir susivienijimą. Senojo Testamento Danieliaus knygoje sakoma, kad jis pasirašys sutartį su Izraeliu. Jis pasirodys kaip žydų tautos draugas ir gynėjas, bet tikrasis Antikristo tikslas yra juos užkariauti ir sunaikinti. Čia aš turiu baigti, bet ateityje mes daugiau kalbėsime apie tai, kodėl vyksta tokie dalykai ir kas iš viso to išeis. Leiskite man baigti tuo, kad pasakysiu jums būdą, kaip galite išsiaiškinti, jog aš nesu Antikristas.

Tai prikaustė žmonių dėmesį, taip pat ir Reifordo. Čia vienur, čia kitur salėje pasigirdo nedrąsus juokas.

— Neturėjau omenyje, kad dabar imtumėte mane sekti, — tarė Briusas, o tai žmones dar labiau prajuokino. — Tačiau jūs galite išmokti, kaip ištirti kitus lyderius. Atsiminkite, iš šios sakyklos niekada neišgirsite pažadų apie taiką. Biblijoje aiškiai sakoma, jog po sutarties su Izraeliu pasirašymo bus maždaug pusantrų metų taikos laikotarpis. Tačiau toliau aš pranašauju tai, kas yra priešinga taikai. Pasirodys trys kiti raiteliai, atnešantys karą, badą, marą ir mirtį. Tai nėra populiari naujiena. Mūsų vienintelė viltis yra Kristuje ir, netgi būdami su Juo, neišvengsime pavojų. Iki pasimatymo kitą savaitę!

Briusui baigus padėkos maldą, Reifordas pajuto minios nuovargį. Jam atrodė, kad visi čia esantys jaučiasi taip pat kaip ir jis. O Reifordas norėjo išgirsti dar daugiau ir turėjo daugybę klausimų. Paprastai vargonininkas pradėdavo groti besibaigiant Briuso maldai, tada pastorius nuskubėdavo prie durų ir atsisveikindamas paspausdavo rankas išeinantiems. Tačiau šiandien Briusui nepavyko nueiti, nes žmonės jį stabdė, sveikindami apkabindavo, dėkojo ir užduodavo klausimų.

Reifordas ir Chlojė buvo vienoje iš pirmųjų eilių, todėl kapitonas galėjo girdėti Baką kalbantis su jo dukra, taip pat girdėjo ir žmonių klausimus Briusui.

— Ar jūs sakote, kad Nikolajus Karpatijus yra Antikristas? — paklausė kažkas.

— Ar girdėjote, kad aš taip pasakiau? — klausimu atsakė Briusas.

— Ne, bet tai visiškai aišku. Per žinias nuolat kalbama apie jo planus ir kažkokią sutartį su Izraeliu.

— Skaitykite ir studijuokite, — tarė Briusas.

— Tačiau tai negali būti Karpatijus, ar ne? Ar pastebėjote, kad jis meluotų?

— O ką jūs apie jį manote? — paklausė Briusas.

— Manau, kad jis yra gelbėtojas.

— Beveik mesijas? — lengvai paironizavo Briusas.

— Taip!

— Yra tik vienas Gelbėtojas, vienas Mesijas.

— Žinau, tai yra dvasinis, tačiau čia aš turiu omenyje politinį. Nesakykite, kad Karpatijus yra kas nors kitas nei atrodo.

— Aš jums pasakysiu tik tai, ką sako Raštas, — tarė Briusas, — ir primygtinai prašysiu atidžiai klausyti žinias. Mes turime būti gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.

— Kaip tik taip apibūdinčiau Karpatijų, — tarė moteris.

— Būkite atsargi matydama Kristaus bruožus tame, kuris nesieja savęs su Kristumi, — priminė Briusas.

Pasibaigus pamokslui, Bakas paėmė Chlojės ranką, tačiau ji buvo ne tokia jautri, kaip jis tikėjosi. Mergina lėtai atsisuko, norėdama pasižiūrėti, kas čia trukdo, bet jos žvilgsnis atrodė abejingas, visai ne toks, koks buvo penktadienio vakare. Aišku, kad jis ją kažkaip užgavo.

— Esu tikras, tau smalsu, kodėl skambinau, — pradėjo jis.

— Aš maniau, kad yra kažkas neatidėliotino.

— Norėjau paklausti: ar nenorėtum pamatyti, kaip įsikūriau naujoje vietoje?

Jis pasakė adresą.

— Gal rytoj rytą galėtum apsilankyti, o paskui papietautume?

— Nežinau, — atsakė Clojė. — Nemanau, kad galėsiu papietauti, bet, jei būsiu netoliese, užsuksiu.

— Gerai.

Bakas pasijuto supliuškęs lyg balionas. Neatrodo, kad taip lengva būtų ją sudominti. Galbūt Chlojės visai nejaudino žurnalisto užmojai.

Kai dukra įsimaišė minioje, Reifordas paspaudė Bakui ranką.

— Tai kaip laikaisi, mano drauge?

— Gerai, — atsakė Bakas. — Baigiu įsikurti.

Vienas klausimas nedavė Reifordui ramybės. Jis pažvelgė į lubas, po to vėl į Baką. Aplinkui matė daugybę žmonių, besitrainiojančių šen bei ten ir laukiančių asmeninio pokalbio su Briusu Barnsu.

— Bakai, noriu kai ko paklausti. Ar tu gailėjaisi pristatęs Hetę Diuram Karpatijui?

Bakas kietai suspaudė lūpas, užsimerkė ir pirštais pasitrynė kaktą.

— Kiekvieną dieną, — tyliai sušnibždėjo jis. — Ką tik apie tai kalbėjau su Briusu.

Reifordas pritariamai linktelėjo galva ir atsisėdo, nenuleisdamas akių nuo Bako. Šis nesikėlė iš savo vietos.

— Aš labai dėl to gailiuosi. Žinai, mes buvome draugai. Bendradarbiai, bet taip pat ir draugai.

— Suprantu, — atsiduso Bakas.

— Mes niekada neturėjome artimesnių santykių ar ko nors panašaus, — patikino jį Reifordas. — Bet pastebėjau, kad man rūpi jos likimas.

— Girdėjau, jog ji pasiėmė trisdešimties dienų atostogas.

— Taip, — tarė Reifordas. — Bet tai tik dėl akių. Pats žinai, Karpatijus nori pasilaikyti Hetę sau, ir jis ras pinigų mokėti jai daugiau nei uždirbdavo mūsų kompanijoje.

— Be abejo.

— Ją sužavėjo tas darbas, jau nekalbant apie Karpatijų. Ir kas žino, kaip toli pažengs jų santykiai?

— Na, aš sutinku su Briusu, kad jis ją pasirinko tikrai ne dėl protinių sugebėjimų, — tarė Bakas.

Reifordas linktelėjo. Taigi jie priėjo bendros išvados, jog Hetė Diuram turėtų tapti vienu iš Karpatijaus žaisliukų. Bet kokia viltis ją išgelbėti buvo labai menka, nes Hetė kasdien sukdavosi šalia Karpatijaus.

— Man neramu dėl jos, — tęsė Reifordas, — ir būtent dėl ankstesnės draugystės manau, kad man derėtų ją perspėti. Hetė buvo vienas iš pirmųjų žmonių, kuriems bandžiau papasakoti apie Kristų. Tačiau ji to nepriėmė. Prieš tai aš skyriau Hetei daugiau dėmesio, nei turėjau tam teisę, ir, savaime suprantama, dabar ji nėra palankiai nusiteikusi mano atžvilgiu.

Bakas palinko į priekį.

— Galbūt netrukus man pavyks pakalbėti su Hete.

— Bet ką tu pasakysi? — paklausė Reifordas. — Mes juk žinome, kad jos santykiai su Karpatijumi jau gali būti gana artimi. Hetė jam papasakos viską, ką žino. Jei ji pasakys, kad tu tapai tikinčiuoju ir bandai ją gelbėti, Nikolajus supras, jog jam nepavyko „praplauti“ tau smegenų, kai visiems įteigė melą apie žmogžudystę.

Bakas linktelėjo.

— Aš galvojau apie tai, bet jaučiuosi atsakingas dėl jos buvimo tenai. Pats juos supažindinau. Mes galime už ją melstis, bet aš jausiuosi tiesiog bevertis, jei negalėsiu nuveikti ko nors konkretaus jai išvaduoti. Reikėtų atvesti Hetę čia, gal taip ji pažintų tiesą.

— Nežinau, ar ji jau persikėlė į Niujorką, — susimąstė Reifordas. — Gal rasime kokią dingstį ir Chlojė galės paskambinti Hetei į jos butą Dės Plaines gatvėje.

Kai jie išsiskyrė išėję iš bažnyčios, Reifordas ėmė samprotauti, kiek jis gali įsiterpti į draugystę tarp Chlojės ir Bako. Jam labai patiko tas žurnalistas, nors ir mažai jį pažinojo. Reifordas tikėjo juo, laikė savo broliu. Kaip jaunas vyrukas, Bakas buvo protingas ir įžvalgus. Bet pati mintis, kad jo dukra galėtų susitikinėti ar netgi įsimylėti vyrą tokiu metu, kai Antikristas... tai buvo sunku suvokti. Reikėtų atvirai su jais abiem pasikalbėti, jei pasirodytų, jog jų draugystė gali toli nueiti.

Bet atsisėdęs į automobilį, kur jo laukė Chlojė, Reifordas suprato, kad apie tai kalbės nedelsiant.

— Tik nesakyk, kad pakvietei Baką pietų, — purkštelėjo Chlojė.

— Net nepagalvojau apie tai. O kodėl turėjau?

— Bakas elgiasi su manimi lyg su seseria, ir nori, kad rytoj nuvažiuočiau apžiūrėti jo buto.

Reifordas norėjo pasakyti: „Na ir kas?“ ir paklausti, ar ji nemano, kad skiria per daug dėmesio beveik nepažįstamo vyro žodžiams ir veiksmams. Nes viskas, ką ji žinojo, — tai, kad gal Bakas eina dėl jos iš proto ir nesumoja, kaip apie tai prabilti. Bet Reifordas nepratarė nė žodžio.

— Tu esi teisus, — tarė Chlojė. — Aš įkyri.

— Aš nepasakiau nė žodžio.

— Galiu skaityti tavo mintis, — tarė ji. — Pati savęs nekenčiu. Viskas, apie ką galiu galvoti: vaikinas, kurį kažkaip praradau. Tai visai nesvarbu. Kam tai rūpi?

— Tau, be abejo.

— Bet aš negaliu. Visa kas sena praėjo ir viskas dabar nauja, — susirūpino ji. — Rūpesčiai dėl vaikinų jau atgyvenę dalykai. Dabar nėra laiko smulkmenoms.

— Pabandyk atkreipti jo dėmesį.

— Šito kaip tik nesiruošiu daryti. Jei norėčiau atkreipti Bako dėmesį, tai susitikčiau su juo šiandien ir viską išsiaiškinčiau.

— Tai tu nesiruoši to daryti?

Ji papurtė galvą.

— Tai gal gali padaryti man paslaugą ir paskambinti Hetei Diuram?

— Kodėl?

— Tiesiog noriu sužinoti, ar ji jau persikraustė į Niujorką.

— Kodėl manai, kad Hetė dar nepersikėlė? Karpatijus juk ją pasamdė, ar ne?

— Na, nežinau. Hetė pasiėmė trisdešimties dienų atostogas. Paskambink jai namo. Jei atsakiklis veikia, tai Hetė dar neapsisprendusi.

— O kodėl pats jai nepaskambini?

— Manau, kad ir taip esu ganėtinai įsibrovęs į jos gyvenimą.

Pakeliui į namus Bakas sustojo kinų restorane. Čia jis vienas sėdėjo už stalo ir valgydamas žvelgė pro langą. Iš nuobodulio įsijungė kompiuterinį žaidimą, bet šis jam nepatiko, todėl sumažino garsą. Galva buvo pilna prieštaringų minčių. Jo straipsnis jau buvo paruoštas persiuntimui į Niujorką ir dabar rūpėjo sužinoti Stentono Beilio nuomonę. Be to, laukė biuro įrangos ir duomenų bazės, rytą turėsiančių pasirodyti Čikagos raštinėje. Reikėjo tai paimti ir viską sutvarkyti.

Briuso žinia jam neišėjo iš galvos. Jaudino ne tik patys faktai, bet ir pastoriaus jausmai. Norėjo pažinti Briusą geriau. Gal taip jie abu lengviau įveiktų vienatvę. Jei jau Bakas jautėsi toks vienišas, tai žmogui, praradusiam žmoną ir vaikus, turėtų būti itin sunku. Jis pats buvo pratęs prie atsiskyrėliško gyvenimo, tačiau turėjo daugybę draugų Niujorke. Čia, išskyrus skambučius iš raštinės ar iš „Negandų pajėgų“, niekas juo nesidomėjo.

Suprato, kad bendraudamas su Chloje elgiasi ne visai taip, kaip norėtų. Kai jį perkėlė iš Niujorko į Čikagą, buvo patenkintas, nes čia galės daugiau dėmesio skirti jai, galės lankyti gerą bažnyčią, turės būrelį draugų. Tačiau Bakas jautė, kad geriausia šiuo metu nesivaikyti Chlojės. Laikas tam buvo visai netinkamas, ir kas gi galėtų pradėti draugystę artėjant pasaulio pabaigai?

Bakas žinojo ar bent jau tikėjo tuo, kad Chlojė su juo nežaidžia. Neatrodė, jog savo abejingumu ji bandė suintriguoti. Bet ar taip elgdamasi turėjo tikslą, ar ne? Nežinia kankino, ir Bakas, mąstydamas apie tai, jautėsi kvailai.

Ką tik Chlojė darydavo ir dėl ko, jei tai būdavo jos iniciatyva, Bakas visuomet norėdavo, kad ji paaiškintų. Gal būtų atmetęs tuos santykius „likime draugais“, tačiau šiuo metu neturėjo kito pasirinkimo. Pats pasiūlė Chlojei pradėti draugystę ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Bakas suprato, kad kas nors rimtesnio šiuo metu jai nebūtų priimtina.

Jis ištiesė ranką prie telefono ragelio, o kai pakėlė jį prie ausies, išgirdo keistą signalą, po to įrašą: „Jūs gavote žinutę. Prašau, paspauskite klavišą su žvaigždute, kad ją išklausytumėte“.

„Žinutė? Aš juk nesu užsisakęs balso pašto“. — Jis paspaudė klavišą. Tai buvo Stivas Plankas.

— Bakai, kur, po velnių, dingai? Jei nesiruoši atsakyti į balso pašto pranešimus, aš nepalikinėsiu žinučių. Taip, tavęs dar nėra telefonų sąrašuose, bet jei manai, jog gali bandyti Nikolajaus Karpatijaus kantrybę, tai pagalvok, kokiu būdu aš sužinojau tavo telefono numerį. Kaip žurnalistas, tikriausiai norėtum turėti tokius informacijos šaltinius. Dabar, Bakai, kalbu kaip senam draugui, žinau, kad tikrini savo balso paštą ir jau girdėjai, jog Karpatijus nori su tavimi pasikalbėti. Tai kodėl man neskambini? Dėl tavęs aš atrodau kaip kvailys. Pasakiau jam, kad surasiu tave ir jūs susitiksite. Sakiau, nežinau, kodėl tu nepriėmei jo kvietimo į atidarymą, bet prisiekiau, kad pažįstu tave kaip savo brolį ir antrą kartą kvietimo tikrai neatmesi. Dabar jis nori tave matyti. Nežinau kodėl ir netgi nesuprantu, kuo aš čia dėtas. Nenuvokiu, apie ką kalbėsite, bet, progai pasitaikius, gali paprašyti jo pasidalinti mintimis ir įdėti tai į straipsnį. Tiesiog atvyk čia. Gali kartu atvežti į „Weekly“ savo straipsnį, pasimatyti su sena drauge, panele Diuram, ir išsiaiškinti, ko reikia Karpatijui. O’Hare tau yra rezervuotas pirmos klasės bilietas Makdžiljardo vardu rytojaus devintos valandos skrydžiui. Oro uoste tavęs lauks automobilis ir galėsi papietauti su Karpatijumi. Turi tai padaryti, Bakai. Gal jis tiesiog nori padėkoti už tai, kad supažindinai su Hete. Atrodo, užsiminė apie tai. Na, o dabar, Bakai, jei man neskambinsi, tikiuosi, greitai tave pamatysiu. Nenuvilk manęs!

— Na, ką išsiaiškinai? — paklausė Reifordas.

Chlojė pamėgdžiojo įrašą:

— Numeris, kurį surinkote, yra išjungtas. Naujasis numeris yra...

— Koks?

Ji padavė jam skiautę popieriaus. Tai buvo Niujorko miesto kodas. Reifordas atsiduso.

— Ar turi naują Bako numerį?

— Jis ant sienos, šalia telefono.

Bakas paskambino Briusui Barnsui.

— Briusai, man labai nepatogu tavęs to prašyti, — tarė jis, — bet ar negalėtume šįvakar susitikti?

— Aš ruošiausi snūstelėti, — tarė Briusas.

— Tada gali kažką pramiegoti. Aišku, galima tai atidėti ir vėlesniam laikui...

— Ne, visai nesiruošiu pramiegoti įdomių dalykų. Nori, kad mes susitiktume keturiese ar tik tu ir aš?

— Tik mes abu.

— Ar bus gerai; jei aš pas tave atvyksiu? Man jau atsibodo raštinė ir tušti namai.

Jie sutarė susitikti septintą valandą ir Bakas nusprendė paskambinti dar vienu numeriu, o tada išjungti telefoną. Jis nenorėjo rizikuoti kalbėdamas su Planku ar, dar blogiau — su Karpatijumi, kol nebus aptaręs šio reikalo su Briusu ir pasimeldęs. Stivas sakė esąs įsitikinęs, jog Bakas atvyks, bet labiau buvo panašu į tai, kad tuo Plankas tik norėjo apsidrausti. Karpatijus buvo visiškai nenuspėjamas.

Bakas paskambino Alisai — Čikagos biuro sekretorei.

— Noriu paprašyti paslaugos, — tarė jis.

— Su malonumu padėsiu, — atsiliepė ji.

Kameronas pasakė, kad rytoj rytą ruošiasi išskristi į Niujorką, bet norėtų, kad to nesužinotų Verną Zy.

— Taip pat nenoriu gaišti laiko laukdamas savo daiktų. Prieš išvykdamas į oro uostą aš perduosiu tau buto raktą. Būčiau labai dėkingas, jei galėtum pristatyti tuos daiktus į mano namus.

— Jokių problemų. Rytą ruošiausi vykti į oro uostą paimti savo jaunosios ponios. Verna nesužinos, kad pakeliui parvešiu ir tavo daiktus.

— Chlo, ar rytoj rytą vyksi su manim į Dalasą? — paklausė Reifordas.

— Nemanau. Juk tu vis tiek visą dieną praleisi su „Boeing 757“, ar ne?

Reifordas pritariamai linktelėjo.

— Aš pasiliksiu. Gal nuvyksiu aplankyti Baką, juk jis mane kvietė.

Reifordas papurtė galvą.

— Visai tam nepritariu, — tarė jis. — Dabar jau užsimanei vykti ten ir susitikti vaikiną, kuris elgiasi su tavimi kaip su seseria?

— Važiuosiu ne susitikti su juo, — atsakė ji. — Tik apžiūrėsiu tą naująjį butą.

— Ak, — atsiduso Reifordas. — Atleisk, kad taip suklydau.

— Ar esi alkanas? — paklausė Bakas, dar Briusui nespėjus įžengti vidun.

— Galėčiau užvalgyti, — atsakė šis.

— Tai eime kur nors, — pasiūlė Bakas. — Mano būstą galėsi apžiūrėti, kai grįšime.

Juodu įsitaisė tamsiame triukšmingos picerijos kampe, ir žurnalistas išdėstė Briusui paskutines žinias iš Stivo Planko.

— Tu ruošiesi vykti? — paklausė pastorius.

— Nė nenumanau kaip pasielgti, ir jei geriau mane pažinotum, suprastum, kaip tai man nebūdinga. Mano žurnalistiniai instinktai sako: „Taip, žinoma, važiuok, ir be kalbų“. Bet aš žinau, kas tai per tipas, ir paskutinį kartą, kai jį mačiau, žuvo du vyrai.

— Atrodo, kad reikia į tai įtraukti ir Reifordą su Chloje.

— Manau, jog ir tu vienas galėtum padėti, — tarė Bakas. — Noriu paprašyti nieko jiems nesakyti.

— Bakai, jei išvyksi, tau reikės visų maldininkų pagalbos.

— Gerai, galėsi pasakyti, kai jau būsiu Niujorke. Aš pietausiu su Karpatijumi apie vidurdienį ar kiek vėliau. Tu galėsi tiesiog pranešti, kad išvykau į svarbią kelionę.

— Jei tu taip nori. Bet turėtum suprasti, kad pagrindinę grupę aš įsivaizduoju kiek kitaip.

— Žinau ir sutinku. Tačiau jie abu gali tai palaikyti beprotišku poelgiu, nors gal taip ir yra. Jei ryžčiausi vykti, tai nenoriu jų nuvilti ir, kai bus galimybė, vėliau jiems viską paaiškinsiu.

— Kodėl nenori to padaryti iš anksto?

Bakas papurtė galvą ir trūktelėjo pečiais.

— Nes aš pats dar nesu apsisprendęs.

— O aš maniau, kad jau nutarei vykti.

— Tikiuosi.

— Ar nori, kad aš nuo to atkalbinėčiau?

— Net nežinau. O kaip tu manai?

— Na, man irgi nuo panašių naujienų galva sukasi. Nemanau, kad iš to išeitų kas nors gero. Karpatijus yra pavojingas žmogus, ir dar žudikas. Jis gali sunaikinti tave ir išsisukti. Taip jau buvo pasielgęs su daugeliu liudytojų. Kita vertus, kiek laiko gali nuo jo slapstytis? Karpatijus gauna tavo telefono numerį, kurio net nėra sąrašuose, nors tu tik dvi dienos kaip atsikraustei. Jis gali lengvai tave surasti, o jei jo vengsi, tai gali dar labiau pabloginti padėtį.

— Žinau. Todėl aš galiu paaiškinti, kad buvau užsiėmęs persikraustymu ir įsikūrimu naujoje vietoje...

— Kurioje tu tikrai buvai.

— ...kurioje buvau, o tada aš atvykstu laiku, su jo parūpintu bilietu, ir sužinau, ko iš manęs norima.

— Jis bandys perskaityti tavo mintis, išsiaiškinti, ką ir kaip atsimeni iš jo darbelių.

— Nežinau, ką reikės pasakyti. Nežinau, ką veikiau per atidarymą. Aš tiesiog fiziškai pajutau blogį tame kambaryje, bet žinojau, kad Dievas yra su manimi. Visai nesumojau, ką sakyti ar daryti, bet, kai vėl analizuoju įvykius, suprantu, jog Dievas man patarė tylėti ir leisti Karpatijui veikti savo nuožiūra.

— Tau reikia pasitikėti Dievu ir šį kartą, Bakai. Tačiau būtų pravartu turėti ir kokį nors planą, pergalvoti, ką gali sakyti, o ko negali.

— Kitaip tariant, užuot šią naktį miegojęs?..

Briusas nusišypsojo.

— Nemanau, kad tam reikia daug laiko.

— Aš taip pat.

Kol aprodė Briusui savo naują butą, Bakas galutinai apsisprendė rytoj rytą vykti į Niujorką.

— Kodėl nepaskambini savo draugui?.. — paklausė Briusas.

— Plankui?

— Taip, Plankui ir nepasakai jam, kad atvyksti. Tada jis tau neskambins ir galėsi vėl įjungti telefoną — o gal kas nori su tavim pasikalbėti.

Bakas linktelėjo.

— Gera mintis.

Tačiau po to, kai paliko žinutę Stivui, skambučio Bakas tą vakarą nesulaukė. Jis galvojo, jog reikia paskambinti Chlojei ir perspėti, kad rytoj neatvyktų, bet nenorėjo jai pasakyti priežasties ir apskritai ėmė abejoti, ar ji ateis. Iš pokalbio tą rytą atrodė, kad Chlojė juo nesidomi.

Tą naktį Bakas miegojo blogai. Prieš perduodamas raktą Alisai jis nematė Vernos Zy, ir tai jį nuramino. Verną pasirodė jam išvažiuojant iš automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau jo nepastebėjo.

Bakas neturėjo jokių dokumentų su Makdžiljardo pavarde. O’Hare jis pasiėmė voką, ant kurio buvo užrašyta ši pavardė, ir suprato, kad net ten dirbusi jauna moteris nežinojo apie viduje esantį bilietą.

Kameronas pasirodė prie keleivių registracijos likus pusvalandžiui iki įlaipinimo pradžios.

— Pone Makdžiljardi, — kreipėsi vidutinio amžiaus vyras, — jei norite, jūs galite lipti į lėktuvą.

— Ačiū, — padėkojo Bakas.

Žinojo, kad pirmos klasės keleiviai, taip pat dažnai skraidantys, vyresni žmonės ir keleiviai su mažais vaikais būdavo įlaipinami pirmieji. Tačiau, kai Bakas nuėjo į laukimo salę ir atsisėdo, prie jo priėjęs vyras paklausė dar kartą:

— Ar dabar jūs nenorite lipti į lėktuvą?

— Atleiskite, — pasitikslino Bakas, — dabar?

— Taip, pone.

Bakas apsižvalgė, manydamas, kad kažko nesuprato. Keletas keleivių salėje laukė patikrinimo, bet niekas į lėktuvą dar nelipo.

— Jums yra suteikta išskirtinė teisė savo nuožiūra įlipti į lėktuvą, tačiau, žinoma, tai nėra būtina. Elkitės kaip tinkamas.

Bakas gūžtelėjo pečiais.

— Aišku, aš įlipsiu dabar.

Lėktuve tuo metu buvo tik viena skrydžių instruktorė. Keleivių skyrių dar tebevalė. Tačiau, nepaisant viso to, instruktorė jam pasiūlė šampano, sulčių, gaivinančių gėrimų ir leido susipažinti su pusryčių meniu.

Bakas niekuomet nebuvo didelis gėrovas, tad atsisakė šampano ir buvo per daug susijaudinęs, kad galėtų valgyti.

— Ar esate tuo tikras? — paklausė skrydžių instruktorė. — Visas butelis yra skirtas būtent jums. — Ji pažvelgė į savo užrašus. — Linkėjimai nuo N. K.

— Ačiū, — Bakas palingavo galva. Ar Karpatijus gali liautis?

— Ar nenorite jo paimti su savimi?

— Ne, ponia. Dėkoju. O jūs norėtumėte?

Skrydžių instruktorė su nuostaba nužvelgė Baką.

— Jūs juokaujate? Tai juk „Dom Perinjonas“!

— Na, nesivaržykite.

— Tikrai?

— Žinoma.

— Ką gi, tai gal galite pasirašyti. Tada man nekils problemų, jei jį paimsiu.

Bakas pasirašė jos užrašuose. Kokių siurprizų dar galima laukti?

— Pone, — kreipėsi instruktorė. — Kaip jūsų pavardė?

— Atleiskite, — tarė Bakas. — Kažkaip nepagalvojau.

Jis paėmė užrašus, perbraukė savo pavardę ir pasirašė: „Makdžiljardis“.

Paprastai eiliniai keleiviai vogčiomis stebėdavo tuos, kurie keliaudavo pirmąja klase, bet dabar Bakas atkreipė netgi šios klasės keleivių dėmesį. Stengėsi neatrodyti iššaukiančiai, tačiau buvo aišku, kad jam skirtas ypatingas dėmesys. Bakas jau buvo lėktuve, kai kiti tik pradėjo lipti, o skrydžio metu instruktorė vis sukiojosi aplinkui, nuolat pripildydama jo taurę ir klausinėdama, ar dar ko nors norėtų. Kam ir kiek už tokį išskirtinį dėmesį sumokėjo Karpatijus?

Tarptautiniame Kenedžio oro uoste Bakui nereikėjo ieškoti žmogaus, laikančio plakatą su jo pavarde. Uniformuotas vairuotojas priėjo tiesiai prie jo, vos tik pasirodžiusio keleivių atvykimo salėje, paėmė bagažą ir paklausė:

— Ar tai viskas, ką atsivežėte?

— Taip.

— Gerai, pone. Prašau, sekite paskui mane.

Bakui teko keliauti po visą pasaulį ir per tiek metų jau buvo priimtas ir kaip karalius, ir kaip elgeta. Tačiau toks dėmesys jį išmušė iš vėžių, tad per visą oro uostą nuolankiai sekė paskui savo vedlį iki juodo limuzino, stovinčio prie šaligatvio. Vairuotojas atidarė dureles, ir iš saulėtos aplinkos Bakas pateko į tamsų saloną.

Jis nepasisakė savo pavardės, bet niekas jo ir neklausė. Bakas priėmė tai kaip Karpatijaus svetingumą. O kas, jei jį su kuo nors supainiojo? Jei tai tiesiog baisi klaida?

Kai akys priprato prie silpnos šviesos ir užtamsintų stiklų, Bakas pastebėjo vyrą tamsiu kostiumu, sėdintį nugara į vairuotoją ir įdėmiai žiūrintį į jį patį.

— Ar jūs iš Jungtinių Tautų? — paklausė Bakas. — Ar tiesiog dirbate ponui Karpatijui?

Tačiau vyriškis nieko neatsakė, netgi nesujudėjo. Bakas pasilenkė į priekį.

— Atleiskite! — tarė jis. — Ar jūs...

Vyras pridėjo pirštą prie lūpų. „Visai teisingai, — pagalvojo Bakas. — Man ir nereikia žinoti“. Jam rūpėjo, ar su Karpatijumi susitiks JT ar restorane. Ir būtų buvę gerai žinoti, ar ten dalyvaus Stivas Plankas.

— O jei pasikalbėčiau su vairuotoju, kaip manote? — paklausė Bakas.

Tačiau atsakymo nesulaukė.

— Atleiskite, vairuotojau?

Tačiau tarp keleivių salono ir vairuotojo buvo permatoma pertvara. Vyras, atrodantis kaip asmens sargybinis, sėdėjo nenuleisdamas nuo jo akių, ir Bakas pagalvojo, kad gal važiuoja paskutinį kartą. Keista, tačiau nejautė tos baimės, kuri buvo jį užvaldžiusi paskutinį kartą. Bakas nežinojo, ar tai yra iš Dievo, ar tiesiog dėl jo naivumo. Tik numanė, kad galėjo būti pusiaukelėje į savo paties egzekuciją. Vienintelis įrašas, liudijantis, jog jis atvyko į Niujorką, buvo perbrauktas parašas skrydžių instruktorės užrašuose.

Reifordas Stylas sėdėjo „Boeing 757“, kuris stovėjo kariniame oro uoste pakilimo take Dalaso Vorto forte, valdymo kabinoje. Egzaminatorius, sėdintis pirmojo piloto krėsle, paaiškino, kad turi aprašyti jo darbą. Reifordui reikėjo atlikti tikslų lėktuvo parametrų patikrinimą, susisiekti su skrydžių valdymo bokšteliu, laukti leidimo pakilti, pagal bokštelio nurodymus pasirinkti skrydžio koridorių ir laikantis taisyklių nusileisti. Jam nepasakė, kiek kartų reikės kartoti šiuos veiksmus, o gal ir atlikti dar ką nors.

— Atsiminkite, — pasakė egzaminuotojas. — Aš čia ne tam, kad jus mokyčiau ar patarinėčiau. Neatsakysiu į jokius klausimus ir neliesiu valdymo prietaisų.

Patikrinimas prieš pakylant praėjo ypač sklandžiai. „Boeing 757“ valdymas skyrėsi nuo gremėzdiško „747“, tačiau Reifordui tai nesunkiai pavyko. Tik gavęs skrydžio leidimo patvirtinimą, jis paleido variklius visu pajėgumu ir pajuto nepaprastą šios mašinos paklusnumą. Kai lėktuvas lyg lenktynių ištroškęs žirgas pasileido pakilimo taku, Reifordas tarė egzaminatoriui:

— Tai tarsi „poršas“ tarp lėktuvų, ar ne?

Egzaminatorius į jį net nepažvelgė.

Pakilimas buvo įspūdingas ir atitiko reikalavimus. Reifordui tai priminė skraidymus galingais, bet nepalyginti mažesniais naikintuvais, kai dar tarnavo armijoje.

— Labiau primena „Jaguarą“! — šūktelėjo egzaminatoriui, šis vos šyptelėjo ir pritariamai linktelėjo galva.

Reifordas nusileido pavyzdingai šauniai. Egzaminatorius palaukė, kol jis sugrįš į stovėjimo vietą ir išjungs variklius. Tada tarė:

— Pakartokime tai dar porą kartų ir galėsime baigti.

Baką Viljamsą vežąs limuzinas greitai įsiliejo į transporto srautą. Žurnalistas gailėjosi, kad neturi ko paskaityti. Kodėl viskas čia taip paslaptinga? Nesuprato, kodėl nuo pat kelionės pradžios jam buvo skiriamas toks dėmesys. Vienintelį kartą kažkas buvo rekomendavęs pasinaudoti slapyvardžiu tuomet, kai konkuruojantis žurnalas davė pasiūlymą, kurio, jų manymu, jis negalėjo nepriimti, ir jie norėjo, kad „Global Weekly“ net neįtartų, jog Bakas tai nagrinėjo.

Iš tolo Kameronas galėjo matyti Jungtinių Tautų pastatą, tačiau nežinojo, ar vyksta ten, kol vairuotojas pravažiavo pro vieną iš įėjimų. Jis vylėsi, kad susitikimas prasidės pietumis kokioje nors gražioje vietoje. Pirma praleidęs pusryčius, dabar tikrai nebūtų atsisakęs pasiūlymo pavalgyti.

Kai Reifordą palydėjo iki „Pan Con“ mikroautobuso, turėjusio nuvežti į Dalaso oro uostą, egzaminatorius įteikė jam voką.

— Tai ar aš išlaikiau? — švelniai pasiteiravo Reifordas.

— Sužinosite maždaug po savaitės, — atsakė vyriškis.

„O kas tada čia?“ — susidomėjo Reifordas ir įlipęs į mikroautobusą atplėšė voką. Ten buvo vienintelis lapas iš Jungtinių Tautų raštinės, kuriai šiuo metu vadovavo Hetė Diuram, asmeninė generalinio sekretoriaus padėjėja.

Ranka parašyta žinutė buvo paprasta:

„Kapitone Stylai,

aš manau, suprantate, jog naujasis „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvas yra „Boeing 757“.

Jūsų draugė Hetė Diuram“.

Penki

Pamažu Bakas pradėjo suprasti, kad mirtinas pavojus jam negresia. Į šią kelionę iš Čikagos į Niujorką ir miesto centrą buvo įtraukta tiek daug žmonių. Kita vertus, jei Karpatijui pavyko išsisukti įvykdžius žmogžudystę daugybės liudytojų akivaizdoje, tai susidoroti su vienu žurnalo korespondentu jam būtų buvę vieni niekai.

Staiga limuzinas pasuko uosto link ir, privažiavęs Manheteno uosto jachtklubo pastatą, sustojo prie įėjimo. Pasirodžius durininkui, vairuotojas pravėrė automobilio durelių langą ir pagrūmojo jam pirštu, tarsi įspėdamas, kad šis nė nebandytų artintis. Tada išlipo asmens sargybinis, atidarė dureles ir Bakas išlindo į dienos šviesą.

— Prašau, sekite paskui mane, — tarė sargybinis.

Jachtklube Bakas galėjo jaustis kaip namuose, jei ne jį lydintis kostiumuotas vyras, atkreipęs visų laukiančių eilėje nuolatinių lankytojų dėmesį. Administratorius pakėlė akis ir pritariamai linktelėjo, pamatęs Baką, sekantį paskui savo palydovą į pietų kambarį. Čia asmens sargybinis sustojo ir sušnibždėjo:

— Jūs pietausite su tuo ponu nišoje prie lango.

Bakas pažvelgė ten. Kažkas energingai mojo jam ranka. Kadangi saulė švietė iš už šio žmogaus nugaros, Bakas galėjo įžiūrėti tik nedidelio ūgio, susikūprinusio vyro išsitaršiusiais plaukais siluetą.

— Aš sugrįšiu jūsų paimti lygiai pusę dviejų, — tarė asmens sargybinis. — Be manęs neišeikite iš šio kambario.

— Bet...

Sargybinis pasišalino, o sumišęs Bakas žiūrėjo į administratorių, kuris visai nekreipė į jį dėmesio. Vis dar nesusigaudydamas situacijoje, žurnalistas pamažu ėjo link nišos prie lango, kur jį džiugiai pasveikino senas draugas Chaimas Rozencveigas. Jei ne šio žmogaus išsilavinimas, jis tikriausiai būtų sušvilpęs iš džiaugsmo, nes senioko susižavėjimas buvo beribis.

— Kameronai! — su ryškiu akcentu sušuko izraelitas. — Kaip malonu tave matyti. Prisėsk, prisėsk! Tai miela vieta, ar ne? Visa, kas geriausia, yra skiriama generalinio sekretoriaus draugams.

— Ar jis prisidės prie mūsų?

Rozencveigas atrodė sumišęs.

— Ne, ne! Jis per daug užsiėmęs. Tiesiog negali tam skirti laiko. Karpatijų lanko valstybių vadovai, ambasadoriai, kiekvienam iš jų jis reikalingas. Aš pats jį galiu matyti tik penkias minutes per dieną!

— Kiek laiko būsite mieste? — paklausė Bakas, vartydamas meniu ir leisdamas kelneriui uždengti jo kelius linine servetėle.

— Jau neilgai. Šios savaitės pabaigoje mes su Nikolajumi baigsime paskutinius pasiruošimus jo vizitui į Izraelį. Kokia šlovinga diena mūsų laukia!

— Papasakokite man apie tai, daktare.

— Būtinai! Būtinai! Bet pirmiau mes turime išsiaiškinti.

Senis staiga surimtėjo ir prašneko liūdnu balsu. Pasiekęs per stalą, jis paėmė Bako ranką.

— Kameronai, aš esu tavo draugas, tad būk atviras su manimi. Kaip galėjai praleisti tokį svarbų susitikimą? Aš esu mokslininkas, bet tam tikra prasme ir diplomatas. Rengdami tą susitikimą mes su Nikolajumi ir tavo draugu, ponu Planku, daug padarėme, kad tu būtum pakviestas. Aš nesuprantu?

— Patikėkit, aš taip pat, — tepratarė Bakas.

Ką dar jis galėjo pasakyti? Rozencveigas, kūrėjas specialios cheminės formulės, per kurią Izraelio dykumos sužaliavo kaip šiltadaržis, prieš metus Bako buvo pristatytas kaip savaitraščio „Global Weekly“ Metų naujiena ir nuo to laiko tapo jo draugu. Rozencveigas buvo pirmasis, paminėjęs Bakui Nikolajaus Karpatijaus vardą. Karpatijus tebuvo žemo rango politikas iš Rumunijos, paprašęs privataus priėmimo pas mokslininką, kai šio formulė išgarsėjo.

Viso pasaulio valstybių vadovai pataikavo Izraeliui norėdami išgauti formulę. Kai nepavykdavo susitarti su Izraelio ministru pirmininku, daugelis šalių siųsdavo diplomatus tiesiai pas saldžialiežuvį Rozencveigą. Atvirai sakant, Karpatijus buvo vienintelis, kuris padarė įspūdį Rozencveigui. Jis pats suorganizavo šį vizitą, atvyko savo lėšomis, ir atrodė, kad tuo metu nebuvo pasiruošęs kokiems nors susitarimams, net jei Rozencveigas būtų atvėręs savo paslaptį. Karpatijus teprašė iš Rozencveigo šiek tiek geranoriškumo. Ir jis tai gavo. Bakas suvokė, kad dabar mokslininkui buvo atlyginama su kaupu.

— Kur jūs buvote? — paklausė daktaras Rozencveigas.

— Tai amžinas klausimas, — dviprasmiškai atsakė Bakas. — Kur yra kiekvienas iš mūsų?

Rozencveigas net prisimerkė, todėl žurnalistas pasijuto kvailai. Jis kalbėjo neaiškiai, nežinojo, ką dar galėtų pasakyti. Juk negalėjo tiesiai išrėžti: „Aš buvau tenai, mačiau tą patį kaip ir jūs, bet jums praplovė smegenis, nes Karpatijus yra Antikristas!“

Rozencveigas buvo protingas, greitas žmogus ir mėgo intrigas.

— Taigi nenori man pasakoti. Gerai. Praleidęs tokį įvykį, daug praradai. Žinoma, susitikime įvyko siaubingas dalykas, bet tai neužtemdė šio istorinio įvykio svarbos. Pamėgink lašišos, ji tau patiks.

Restoranuose Bakas buvo pratęs nesilaikyti rekomendacijų. Gal todėl ir turėjo tokią pravardę. Tik užsisakęs Rozencveigo pasiūlytą lašišą suprato, kad yra ganėtinai sutrikęs. Bet patiekalas jam patiko.

— Dabar leiskite kai ko jūsų paklausti, daktare Rozencveigai.

— Prašau vadinti mane Chaimu.

— Pone, aš negaliu jūsų vadinti Chaimu. Jūs — Nobelio premijos laureatas!

— Prašau, man tai bus garbė. Prašau!

— Gerai, Chaimai, — pasakė Bakas, vos įstengdamas ištarti šį vardą. — Kam mane čia pakvietė? Koks yra viso to tikslas?

Senukas pakėlė nuo kelių servetėlę, nusivalė ja barzda apžėlusį veidą, suvyniojo ir padėjo į lėkštę. Pastūmęs lėkštę į šoną, atsišliejo nugara į atlošą ir sukryžiavo kojas. Bakui ir anksčiau teko susitikti su nuoširdžiais žmonėmis, bet tokių patrauklių kaip Chaimas Rozencveigas jis nebuvo matęs.

— Taigi tu esi laikomas geru žurnalistu, tiesa? Iš karto noriu pasakyti, kad kažkam šiandien laiminga diena. Nikolajus turi parengęs garbingą pasiūlymą, bet aš negaliu jo atskleisti.

— Tačiau jūs pasakysite, pone, ar ne?

— Aš pasakysiu tik tiek, kiek man leista, ir nieko daugiau. Visa kita tau atskleis pats Nikolajus.

Rozencveigas pažvelgė į laikrodį. Tai buvo plastmasinis dvidešimties dolerių vertės žaisliukas, visiškai nesiderinantis su solidžia tarptautine profesoriaus padėtimi.

— Gerai. Mes dar turime laiko. Susitikimui su tavimi jis paskyrė pusvalandį, turėk tai omenyje. Žinau, kad judu esate draugai, todėl gal norėsi jo atsiprašyti dėl praleisto susitikimo, bet nepamiršk, kad Nikolajus turi tau aibę pasiūlymų, tik negaišk veltui laiko apmąstymams. Šiandien po pietų jis skrenda į Vašingtoną susitikti su prezidentu. Tarp kitko, prezidentas pasiūlė susitikti Niujorke, bet Nikolajus yra toks kuklus, kad atsisakė.

— Jūs manote, kad Karpatijus kuklus?

— Kameronai, turbūt tokio kuklaus vadovo aš dar nesu sutikęs. Žinoma, pažįstu daugybę visuomenės tarnų ir privačių asmenų, kurie yra kuklūs ir turi teisę tokie būti! Tačiau daugelis politikų, valstybių vadovų, pasaulinių lyderių labai didžiuojasi savimi. Kai kurie turi dėl ko ir daugeliu atvejų tik savo ego dėka jie galėjo pasiekti tai, ko užsibrėžė. Tačiau man dar niekada neteko sutikti tokio žmogaus kaip jis.

— Jis palieka labai gerą įspūdį.

— Tas įspūdis — tik maža dalis to, koks jisai yra, — nenurimo dr. Rozencveigas. — Na, tik pagalvokite apie tai, Kameronai. Karpatijus nesiekė šių pareigų. Pakilo iš žemo rango Rumunijos vyriausybėje ir tapo šalies prezidentu, kai rinkimų niekas nesitikėjo. Ir jis tai pasiekė!

„Norėčiau lažintis“, — pagalvojo Bakas.

— Ir kai mažiau nei prieš mėnesį Nikolajų pakvietė į Jungtines Tautas pasakyti kalbą, jis buvo toks išsigandęs ir jautėsi to nevertas, kad vos neatsisakė. Jūs girdėjote tą kalbą. Aš būčiau jį paskyręs Izraelio ministru pirmininku, jei tik žinočiau, kad sutiks. Beveik tuoj pat generalinis sekretorius atsisakė savo posto ir paprašė Nikolajų jį pakeisti. Jis buvo išrinktas vienbalsiai, entuziastingai ir palaikomas beveik visų pasaulio valstybių vadovų. Kameronai, idėjas jis kuria vieną po kitos ir yra tobulas diplomatas. Nikolajus moka tiek daug kalbų, kad jam beveik neprireikė vertėjo netgi bendraujant su tolimųjų Pietų Amerikos ir Afrikos genčių vadais! Kitą dieną jis jau mokėjo keletą Australijos aborigenų frazių.

— Leiskite jus pertraukti, Chaimai, — paprašė Bakas. — Žinoma, jūs girdėjote, kad mainais už tai, jog palieka JT generalinio sekretoriaus vietą, Mvongatis Ngumas gauna teisę naudotis jūsų formule Botsvanoje. Tai nebuvo taip jau nesavanaudiška, kaip kad atrodė ir...

— Žinoma, Nikolajus man pasakojo. Tačiau tai nebuvo kokio nors susitarimo rezultatas. Formulė — lyg pagarbos ženklas prezidentui Ngumui už tai, ką per tiek metų jis nuveikė Jungtinėse Tautose.

— Bet, pone, kaip Nikolajus gali rodyti asmeninį dėkingumą dalindamas jūsų formulę? Daugiau niekas niekur negali naudotis šia informacija ir...

— Aš buvau toks laimingas, galėdamas ją pasiūlyti.

— Tikrai? — Bakui svaigo galva. Argi Karpatijaus sugebėjimas įtikinėti neturi ribų?

Senukas ištiesė kojas ir, alkūnėmis remdamasis į stalą, palinko arčiau Bako.

— Kameronai, visa tai susiję. Todėl ir tu čia pakviestas. Susitarimas su buvusiu generaliniu sekretoriumi buvo tarytum eksperimentas, modelis.

— Gal galite paaiškinti smulkiau?

— Dar anksti apie tai kalbėti, tačiau, jei mano projektas pradės veikti taip kaip Izraelyje, tai netrukus Botsvana taps vienu derlingiausių kraštų visoje Afrikoje, o gal ir pasaulyje. Prezidentas Ngumas jau pastebėjo savo įtakos augimą šalyje. Visi sutinka, kad jis buvo priverstas apleisti savo pareigas Jungtinėse Tautose ir kad dabar, kai vadovauja naujasis lyderis, pasaulis tapo geresnis.

Bakas gūžtelėjo pečiais, tačiau Rozencveigas to nepastebėjo.

— Taigi dabar Karpatijus kuria naujus planus, kaip pelnyti naudos platinant jūsų formulę?

— Ne, ne! Jūs nesuprantate reikalo esmės. Taip, aš įtikinau Izraelio vyriausybę leisti naudotis šia formule generaliniam Jungtinių Tautų sekretoriui.

— Ak, Chaimai! Kodėl? Argi Izraeliui jau nebereikia tų milijardų dolerių? Tikra nesąmonė! Ši formulė pavertė jus turtingiausia žemės tauta ir padėjo išspręsti daugybę problemų, nors tada jūsų šalis per daug išsiskyrė iš kitų. Kodėl rusai jus puolė? Jiems nereikėjo jūsų žemės! Jie nesitikėjo rasti naftos! Rusams reikėjo tos formulės! Įsivaizduokite, jei visos bekraštės tos tautos platybės būtų derlingos!

Dr. Rozencveigas pakėlė ranką.

— Aš tai suprantu, Kameronai. Tačiau pinigai čia niekuo dėti. Man nereikia pinigų. Ir Izraeliui nereikia daugiau pinigų.

— Tai ką Karpatijus galėjo pasiūlyti mainais?

— Kameronai, ko savo maldose prašė Izraelis nuo pat savo egzistavimo pradžios? Aš nekalbu apie atgimimą 1948-aisiais. Nuo pat pradžios mes, kaip išrinktoji Dievo tauta, ko meldėme?

Baką staiga sukaustė keistas jausmas, jis galėjo tik sėdėti ir pritariamai linkčioti galva. Rozencveigas pats atsakė į savo klausimą.

— Šalom — taika. „Melskite taikos Jeruzalei!“ Mes esame maža, pažeidžiama šalis. Tačiau žinome, kad Visagalis Dievas antgamtiškai mus apsaugojo nuo įnirtingo rusų puolimo. Ar girdėjai, kad iš jų kariuomenės buvo tiek daug žuvusių, jog kūnus teko laidoti bendrame kape, krateryje, atsiradusiame sprogus vienai iš jų bombų? Dievas ją padarė nekenksmingą. Kai kuriuos kūnus bei jų dalis turėjome tiesiog deginti. O sudaužytos ginkluotės buvo tiek daug, kad mums teko panaudoti ją kaip žaliavą ir perdirbinėti į paklausą turinčias prekes. Kameronai, — svariai pridūrė jis, — buvo numušta tiek daug jų lėktuvų — visi, kaip žinai. Juose liko tinkamo naudoti kuro. Apskaičiavę tą likutį sužinojome, kad mums jo užteks penkeriems, o gal net aštuoneriems metams. Ar dabar supranti, kodėl taika mums yra tokia viliojanti?

— Chaimai, juk pats sakėte, kad jus apsaugojo Visagalis Dievas. Kitaip negalima paaiškinti to, kas įvyko užpuolimo naktį. Kodėl dar norite gauti Karpatijaųs apsaugą duodami kažką mainais, jei Dievas yra jūsų pusėje?

— Kameronai, Kameronai, — nuvargusiu balsu tarė Rozencveigas. — Istorija jau parodė, kad Dievas yra kaprizingas, kai kalbama apie mūsų gerovę. Nuo Izraelio vaikų keturiasdešimties metų klajonių po dykumą ir šešių dienų karo iki pat rusų invazijos dabar mes vis dar Jo nesuprantame. Jis teikia mums malonę, kai tai atitinka Jo amžinuosius planus, kurių negalime suvokti. Mes meldžiamės, ieškome Jo, siekiame įgyti Jo palankumą. Tačiau šiuo metu manome, kad Dievas padeda tiems, kurie šiek tiek patys savimi pasirūpina. Tikriausiai jau žinai, juk dėl to ir esi čia pakviestas.

— Aš nieko nežinau, — atsakė Bakas.

— Na, mes tam tave ir pakvietėme, kad tai paaiškintume. Juk supranti, jog tokio susitarimo įgyvendinimui reikia atlikti daug namų darbų...

— Apie kokį susitarimą mes kalbame?

— Atsiprašau, Kameronai, maniau, kad seki įvykius. Tikriausiai nemanai, jog mano padėties žmogui Izraelyje buvo lengva įtikinti valdžios atstovus leisti kažkam naudotis formule, netgi jei tai būtų ir pats Nikolajus?

— Žinoma, ne.

— Ir esi visiškai teisus. Kai kurie susitikimai užsitęsdavo iki vidurnakčio, ir kaskart, kai jau pavykdavo ką nors įtikinti, atsirasdavo papildomų kliūčių. Kiekvieną naują pašnekovą teko įtikinėti. Daug kartų buvau praradęs bet kokią viltį. Tačiau galų gale, su daugybe sąlygų ir išlygų, man buvo patikėta parengti sutartį su Jungtinėmis Tautomis.

— Su Karpatijumi, turite omenyje.

— Žinoma. Tu nesuklydai. Dabar jis — Jungtinės Tautos.

— Jūs teisingai tai suprantate, — tarė Bakas.

— Dalis susitarimo yra ta, kad aš tampu jo tarybos nariu, jo patarėju. Dalyvausiu komitete, kuris spręs, kam leisti naudotis formule.

— Ir jokių apmokėjimų?

— Jokių.

— O Izraeliui garantuojama Jungtinių Tautų apsauga nuo kaimynų?

— Ak, iš esmės tai daug daugiau, Kameronai. Matai, dabar formulė susiejama su Nikolajaus pasaulinio nusiginklavimo politika. Kiekvienai tautai, kuri pasipriešins devyniasdešimties procentų ginkluotės sunaikinimui ir jos likučio perdavimui Jungtinėms Tautoms arba Nikolajui, niekada nebus leista pasinaudoti formule. Nikolajus įsipareigojo, kad jis ir aš turėsime užtikrinti visą šį reikalą, todėl mes labai gerai apsvarstysime, kaip elgtis artimiausių Izraelio kaimynų ir pavojingiausių priešų atžvilgiu.

— Ten turėtų būti kažkas daugiau.

— Žinoma, kad yra. Tačiau pagrindas yra šis. Kameronai, jei pasaulis bus nuginkluotas, Izraeliui nereikės saugoti savo sienų.

— Tai naivu.

— Ne taip naivu, kaip gali pasirodyti, jei tame dalyvauja Nikolajus Karpatijus. Žinant, kad kai kurios tautos gali slapta sukaupti ar paslėpti ginklų ar net pasigaminti naujų, visas susitarimas tarp nepriklausomos Izraelio valstybės ir Jungtinių Tautų saugumo tarybos patvirtinamas Nikolajaus Karpatijaus parašu. Tai teikia dideles galimybes. Bet kuri šalis, grasinanti Izraeliui, bus nedelsiant sunaikinta panaudojant visą turimą JT ginkluotę. Kai kiekviena šalis atiduos po dešimt procentų savo ginkluotės, smūgio galią nesunku įsivaizduoti.

— Vieno aš nesuprantu, Chaimai. Kaip gali visuotinai pripažintas pacifistas, visuotinio nusiginklavimo politikos kūrėjas, grasinti ištisų tautų sunaikinimu?

— Tai tik semantika, Kameronai, — tarė Rozencveigas. — Nikolajus yra pragmatikas. Iš esmės jis — idealistas, tačiau geriausias būdas išlaikyti taiką — turėti lėšų tam įgyvendinti.

— O ši sutartis galios?..

— Kiek tik mums reikės. Mes siūlėme dešimt metų, bet Nikolajus sako nesutiksiąs, jog formulės naudojimas būtų taip ilgai ribojamas. Jo manymu, užtektų septynerių metų, o tada visą teisę į formulę galima sugrąžinti mums. Tai geriausias sprendimo variantas. O jei mes norėsime kas septyneri metai susitarimą atnaujinti, laisvai galėsime tai padaryti.

„Per ateinančius septynerius metus taikos sutarties jums gali neprireikti“, — pamanė sau Bakas.

— O kaip visa tai siejasi su manimi? — paklausė jis.

— Čia jau linksmoji dalis, — juokėsi Rozencveigas. — Bent jau man, tačiau tai didelė garbė tau. Ne paslaptis, kad Nikolajus gerbia tave kaip įtakingiausią pasaulio žurnalistą. Norėdamas įrodyti, jog nekreipia dėmesio į paskutinį tavo neatvykimą, jis ketina pakviesti tave į Izraelį sutarties pasirašymo ceremonijai.

Bakas papurtė galvą.

— Aš suprantu, kaip tai netikėta, — tarė Rozencveigas.

Reifordo lėktuvo ratai palietė nusileidimo taką O’Hare pirmą valandą Čikagos laiku. Jis paskambino namo, bet įsijungė atsakiklis.

— Taip, Chloje, — tarė jis, — grįžau anksčiau nei tikėjausi. Noriu tik pasakyti, kad būsiu po valandos ir...

Chlojė griebė telefono ragelį. Jos balsas skambėjo keistai.

— Labas, tėti, — burbtelėjo ji.

— Gal peršalai?

— Ne. Tiesiog nusiminusi. Tėti, ar tu žinai, kad Bakas Viljamsas gyvena ne vienas?

— Ką?!

— Tai tiesa. Ir jis yra susižadėjęs! Aš ją mačiau: nešė dėžes į Bako butą. Tai liesa, nedidelio ūgio mergina ežiuku kirptais plaukais ir trumpu sijonu.

— Gal ne ten pataikei?

— Tai buvo jo namas.

— Nedaryk išvadų anksčiau laiko.

— Tėti, paklausyk. Aš taip sutrikau, kad pravažiavau pro šalį, po to sustojau aikštelėje ir ėmiau verkti. Apie vidurdienį nuvykau į „Global Weekly“ raštinę ir vėl sutikau ją, išlipančią iš automobilio. Paklausiau: „Ar jūs čia dirbate?“ O ji atsakė: „Taip, gal galiu jums kuo padėti?“ Pasakiau: „Aš manau, kad šiandien jus jau mačiau“. Tada ji atsakė: „Gali būti. Buvau su savo viršininke. Ar jūs čia ko nors ieškote?“ Tada aš apsisukau ir nuėjau.

— Ar nekalbėjai su Baku?

— Juokauji? Tikriausiai niekada su juo nekalbėsiu. Palauk, kažkas skambina į duris.

Po minutės ji vėl pakėlė ragelį.

— Negaliu patikėti. Jei jis mano, kad tai gali ką nors pakeisti...

— Kas ten buvo?

— Atsiuntė gėlių! Ir, žinoma, nėra jokio raštelio. Tikriausiai jis matė mane važiuojant pro šalį ir suprato, kaip jaučiuosi. Kai grįši namo, rasi jas šiukšlių dėžėje.

Niujorke kelios minutės po dviejų Bakas su Chaimu Rozencveigu laukė turtingai apstatytame priėmimo kambaryje, esančiame šalia JT generalinio sekretoriaus kabineto. Chaimas linksmai plepėjo, o Bakas stengėsi klausytis. Jis tyliai meldėsi ir negalėjo suprasti, ar ta jį kaustanti blogio nuojauta buvo grynai psichologinė, nes žinojo, kad netoliese yra Karpatijus, ar šis žmogus tikrai turėjo tam tikrą demonišką aurą, kuri buvo juntama Kristaus pasekėjams. Baką nuramino mintis, kad šiuo metu Briusas už jį meldžiasi. Paskui prisiminė Reifordą ir Chloję, kuriems nepasakė vykstąs į Niujorką. Jo atgalinis bilietas buvo penktai valandai, tad žinojo, jog spės į pirmąjį Biblijos studijų užsiėmimą, kuris, kaip planavo Briusas, prasidės aštuntą valandą. Bakas jau buvo nusprendęs ten nueiti. Kartu pasidomės, ar Chlojė nenorėtų su juo pavakarieniauti.

— Tai ką tu apie tai manai? — paklausė Rozencveigas.

— Atleiskite, daktare, — tarė Bakas. — Buvau užsisvajojęs.

— Kameronai, nesijaudink. Taip, Nikolajus buvo nusivylęs, bet jis tau paruošė tik gerų dalykų.

Bakas trūktelėjo pečiais ir pritariamai palingavo galva.

— Ką gi, aš sakiau, kad geras mano draugas, rabinas Tsionas Ben Judas, jau baigė trejų metų tyrinėjimus ir visai nenustebčiau, jei už tai gautų Nobelio premiją.

— Trejų metų studijas?

— Tu visai nesiklausei, mano drauge?

— Atleiskite.

— Pažadėk man, kad taip nesielgsi būdamas su Nikolajumi.

— Pažadu. Atleiskite man.

— Nieko tokio. Bet paklausyk, rabiną Ben Judą pasiuntė Žydų Biblijos tyrimų institutas, kad jis atliktų trejų metų studijas.

— Kokias studijas?

— Jam reikėjo ištirti pranašystes apie Mesiją, kad mes, žydai, galėtume jį atpažinti, kai ateis.

Bakas apstulbo. Mesijas jau buvo atėjęs ir paliktieji žydai Jo nepastebėjo. Kai Jėzus pasirodė žemėje pirmą kartą, daugelis Jo nepažino. Ką Bakas galėjo pasakyti savo bičiuliui? Jei jis būtų pasivadinęs „Suspaudimų laikotarpio šventuoju“, kaip po Bažnyčios Paėmimo mėgo į naujai įtikėjusius kreiptis Briusas, kuo tai baigtųsi? Rozencveigas buvo Karpatijaus patikėtinis. Bakas labai norėjo pasakyti, kad teisingas pranašysčių apie Mesiją aiškinimasis atvestų tik prie Jėzaus. Tačiau tepaklausė:

— Kokios yra pagrindinės pranašystės apie Mesiją?

— Tiesą sakant, — tarė dr. Rozencveigas, — aš nežinau. Nebuvau tikintis žydas, kol Dievas nesunaikino karinių Rusijos oro pajėgų, ir negaliu pasakyti, kad dabar esu pamaldus. Visada į mesijines pranašystes žiūrėjau taip pat kaip ir į likusią Toros dalį. Vertinau tai simboliškai. Rabinas iš šventyklos Tel Avive, kurią kartkartėmis lankydavau, yra pasakęs, kad nėra svarbu, ar mes tikėjome, jog Dievas yra literatūrinis herojus, ar tiesiog koncepcija. Tai derinasi su mano humanistiniu požiūriu į pasaulį. Religingi žmonės, žydai ar kiti, retai palikdavo man geresnį įspūdį nei geraširdis ateistas. Prieš dvidešimt penkerius metus daktaras Ben Judas buvo mano studentu. Jis visuomet atrodė drąsus, religingas žydas ortodoksas, bet jam trūko fundamentalizmo. Žinoma, tapo rabinu, tačiau ne todėl, kad aš kažko jį mokiau. Ben Judas man visada patiko, taip pat ir dabar. Visai neseniai jis man pasigyrė baigęs tyrinėjimus ir esą tai buvęs labiausiai įkvepiantis ir dėkingas darbas, kokį jam teko dirbti. — Rozencveigas stabtelėjo. — Manau, jums įdomu, kodėl aš visa tai pasakoju?

— Atvirai sakant, taip.

— Aš noriu, kad rabinas Ben Judas būtų priimtas į Nikolajaus Karpatijaus komandą.

— Kuo?

— Dvasinių reikalų patarėju.

— Jis jau ieško ko nors šioms pareigoms?

— Tik ne iš pažįstamų rato! Chi chi chi! — plyšdamas juoku ir plodamas rankomis sau per kelius tarė Rozencveigas. — Tačiau jis palaikė mano nuomonę. Todėl tu ir esi čia.

Bakas kilstelėjo vieną antakį.

— O aš maniau, esu pakviestas todėl, jog Karpatijus laiko mane geriausiu žurnalistu pasaulyje.

Dr. Rozencveigas pasilenkė į priekį ir suokalbiškai sušnibždėjo:

— Kažin kodėl jis taip mano, ką?

Reifordui vis nesisekė iš automobilio prisiskambinti Chlojei, bet galų gale pavyko.

— Noriu paklausti, gal sutiktum šį vakarą su seniu kur nors nuvykti? — pasiūlė manydamas, kad dukrai reikia prasiblaškyti.

— Nežinau, — atsakė Chlojė. — Ačiū už pakvietimą, tėti, bet aštuntą valandą mes vykstame į susitikimą su Briusu, ar ne?

— Norėčiau, — tarė Reifordas.

— Taip ir pasielkime. Aš jaučiuosi puikiai. Ką tik telefonu kalbėjau su Briusu. Norėjau išsiaiškinti, gal jis žino, ar atvyks Bakas.

— Ir ką?

— Jis nebuvo tuo tikras, nors vylėsi, kad atvyks. Aš tikiuosi, kad ne.

— Chloje!

— Aš tik nežinau, ką reikėtų sakyti, tėti. Be abejo, jis baisiai su manimi pasielgė... Bet gėlės! Ką visa tai galėtų reikšti?

— Tu net nežinai, ar jos nuo jo.

— Ak, tėti, jei jos ne nuo tavęs, tai, matyt, nuo Bako. Reifordas nusijuokė.

— Norėčiau, kad aš būčiau atsiuntęs.

— Aš taip pat.

Hetė Diuram priėjo prie Bako su Chaimu Rozencveigu ir jie abu atsistojo.

— Pone Viljamsai! — apkabindama jį tarė mergina. — Nemačiau jūsų nuo tada, kai pradėjau čia dirbti.

„Ne, tu matei, — pagalvojo Bakas. — Tik neprisimeni“.

— Generalinis sekretorius ir ponas Plankas kviečia jus užeiti, — pasakė ji Bakui.

Tada pasisuko prie Rozencveigo.

— Daktare, generalinis sekretorius prašo, kad jūs prisidėtumėte po dvidešimt penkių minučių.

— Aišku, — atsakė senukas.

Jis mirktelėjo Bakui ir trūktelėjo pečiais.

Bakas sekė paskui Hetę tarp stalų, stovinčių raudonmedžiu inkrustuotame hole, ir suprato, kad pirmą kartą ją mato ne su uniforma. Šiandien ji vilkėjo pagal užsakymą pasiūta suknele, teikiančia jai puikios, turtingos ir įmantrios moters bruožų. Apranga tik paryškino pribloškiantį Hetės grožį. Net jos kalba atrodė labiau išlavinta nei anksčiau. Hetės darbas su Nikolajumi Karpatijumi, atrodo, pakeitė net jos įvaizdį.

Hetė tyliai pravėrė kabineto duris ir įkišo galvą vidun.

— Pone generalini sekretoriau ir pone Plankai, Kameronas Viljamsas iš „Global Weekly“.

Hetė stumtelėjo pravertas duris ir pasitraukė į šalį, kai prie Bako atskubėjo Karpatijus, abiem rankom spausdamas žurnalisto dešinę. Bakas atrodė keistai sumišęs dėl tokio Nikolajaus elgesio ir jo šypsenos.

— Bakai! — tarė Karpatijus. — Ar galiu tave vadinti Baku?

— Taip, be abejo, — atsakė Bakas.

— Eikš! Eikš! Sėskis! Jūs su Stivu, žinoma, pažįstami.

Baką labiau nustebino susitikimas su Stivu nei su Karpatijumi. Nikolajus visuomet rengdavosi nepriekaištingai, puikiai suderindavo aksesuarus, švarko sagos būdavo tvarkingai susegtos, viskas savo vietose. Bet Stivas, nors buvo vieno iš prestižiškiausių pasaulio laikraščių redaktorius, rengdavosi ne taip, kaip jo padėtyje esant derėjo. Jis visuomet nešiojo petnešas ir, žinoma, marškinius ilgomis rankovėmis. Be to, dažnai pasirodydavo su kreivai parištu kaklaraiščiu ir užsirietusiais rankogaliais, tuomet būdavo panašus į pusamžį plevėsą ar Aivi lygos studentą. Tačiau šiandien Stivas atrodė kaip tikra Karpatijaus kopija. Jis turėjo juodos odos portfelį ir nuo galvos iki kojų tiesiog švytėjo, tarsi būtų nužengęs iš žurnalo „Fortune 500“ viršelio. Net jo šukuosena buvo europietiško stiliaus. Stivas dėvėjo naujus, garsaus dizainerio akinius, medžio anglies juodumo kostiumą, baltus marškinius su apykaklės segtuku ir kaklaraištį, tikriausiai kainavusį daugiau nei jis mokėdavo už sportinę striukę. Batai buvo minkštos odos ir, atrodo, italų gamybos, ir dar, jei Bakas nesuklydo, ant dešinės rankos Stivas mūvėjo naują žiedą su deimantais.

Karpatijus ištraukė vieną iš konferencijų stalui priklausančių kėdžių, pastatė šalia dviejų, jau esančių priešais jo stalą, ir atsisėdo kartu su Baku ir Stivu. „Tiksliai, kaip aprašoma vadybos vadovėliuose, — pagalvojo Bakas. — Reikia sugriauti barjerus tarp vyresnybės ir pavaldinių“. Jam ėmė aiškėti, kad susitikimo tikslas — padaryti įspūdį. Na, ir tapo pritrenktas. Hetė su Stivu jau buvo tiek pasikeitę, kad tapo sunkiai beatpažįstami. Kiekvieną kartą, kai Bakas pažvelgdavo į tvirtą Karpatijaus figūrą ir greitą, atrodo, nekaltą ir nuginkluojančią šypseną, be galo norėdavo, kad tas žmogus būtų tuo, kuo turi būti, o ne tuo, kuo žurnalistas žinojo jį esant.

Jis niekada nepamiršo, iš galvos nė akimirkai neišnyko mintis, kad dabar yra viename kambaryje su klastingiausia asmenybe pasaulyje. Norėjo pažinoti dar ką nors, kas galėtų būti toks pat žavus kaip Karpatijus, tik be klastos.

Bakas gailėjosi Stivo, nes, prieš šiam išvykstant iš „Global Weekly“ dirbti pas Karpatijų, nepakalbėjo su juo. Dabar, kad ir kaip norėtų papasakoti draugui apie savo tikėjimą, šis turbūt to nepriimtų. Nekreipdamas dėmesio į tai, jog Karpatijus turi antgamtinių sugebėjimų žinoti viską, Bakas tikėjosi ir meldėsi, kad šis nesuprastų, jog Bakas yra priešas jo stovykloje.

— Leiskite man pradėti linksmu posakiu, — tarė Karpatijus, — o tada atsiprašysime Stivo ir pasikalbėsime vieni du, gerai?

Bakas linktelėjo.

— Tik atvykęs į šią šalį, aš išgirdau frazę: „Dramblys kambaryje“. Ar tu ją girdėjai, Bakai?

— Jūs turite omenyje situaciją, kai žmonėms susitikus yra nekalbama akivaizdžiomis ir kažkam iš jų nemaloniomis temomis, pavyzdžiui, apie tai, kad vienam iš jų ką tik buvo diagnozuota nepagydoma liga?

— Būtent. Taigi pakalbėkime apie dramblį kambaryje, o kai baigsime, tuomet galėsime judėti toliau. Gerai?

Bakas pritariamai linktelėjo, o jo pulsas padažnėjo.

— Aš pripažįstu, kad buvau priblokštas ir kiek įskaudintas, kad tu nedalyvavai uždarame susitikime, kuriame pristačiau naujus ambasadorius. Aišku, reikalai ten pakrypo taip, jog tau tai būtų buvęs labai skausmingas susitikimas, kaip kad ir visiems ten dalyvavusiems.

Bakas iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti savo emocijų. Vienas dalykas, kurio jis negalėjo ir nenorėjo daryti, tai atsiprašinėti, kad nedalyvavo susitikime, kai iš tiesų ten buvo.

— Aš norėjau ten būti ir nebūčiau į nieką to susitikimo iškeitęs, — atsakė Bakas.

Atrodė, kad Karpatijus permato jį kiaurai ir laukia minties tęsinio.

— Nuoširdžiai kalbant, — pridūrė žurnalistas, — tą dieną prisimenu kaip pro rūką.

Jis niekada nepamirš tų ryškių detalių rūke.

Atrodė, kad Karpatijus kiek apsiramino. Oficiali poza išnyko, jis pasilenkė į priekį, alkūnėmis remdamasis į kelius, ir žiūrėjo pakaitomis tai į Baką, tai į Stivą. Atrodė suirzęs.

— Ką gi, gerai, — tarė jis, — bet aš negirdžiu jokio atsiprašymo, jokio pasiaiškinimo.

Bakas žvilgtelėjo į Stivą, kuris iš paskutiniųjų signalizavo akimis ir nežymiais linktelėjimais, tarsi sakytų: „Kalbėk ką nors, Bakai! Atsiprašyk! Paaiškink!“

— Ką aš galiu pasakyti? — tarė Bakas. — Kai galvoju apie tą dieną, jaučiuosi blogai.

Šie jo žodžiai beveik atitiko Karpatijaus lūkesčius. Bakas žinojo, kad Stivas yra nekaltas, nes tikrai tikėjo, jog Kameronas ten nedalyvavo. Žinoma, Karpatijus puikiai apgalvojo ir surežisavo visą šią makalynę. „Atrodyti nusiminusiu, kad neatsiprašai ir nepasiaiškini, buvo geras ėjimas“, — pamanė Bakas. Aišku, Karpatijus stengėsi pagauti bent užuominą, kad žurnalistas žino tiesą. Viskas, ką Bakas galėjo daryti, tai apsimesti kvailiu, išsisukinėti ir melstis, kad Dievas kažkaip apakintų Karpatijų ir šis nesuprastų, jog Kameronas yra tikintysis ir buvo apsaugotas nuo velniško jo poveikio.

— Gerai, — tarė Karpatijus, atsitiesdamas ir vėl įsitempdamas. — Mes visi jaučiamės blogai, ar ne? Aš sielvartauju netekęs dviejų bendražygių, vienas iš jų buvo senas, geras mano draugas.

Nuo šių žodžių Baką ėmė pykinti.

— Dabar, Bakai, noriu pasikalbėti su tavim, kaip su žurnalistu, ir mes atsiprašysime pono Planko.

Stivas tylėdamas atsistojo ir, praeidamas pro šalį, paplekšnojo Kameronui per petį. Šis suprato, kad dabar pasilieka tik jis ir Dievas akis į akį su Nikolajumi Karpatijumi.

Staiga Nikolajus pakilo ir nuėjo link didžiulio savo krėslo kitame stalo gale. Prieš atsisėsdamas jis paspaudė vidinio ryšio mygtuką, ir Bakas išgirdo už nugaros atsidarant duris. Hetė Diuram tyliai tarė:

— Atsiprašau.

Tada paėmė laisvą kėdę, esančią priešais žurnalistą, ir pastatė ją atgal prie konferencijų stalo. Prieš išeidama Hetė pataisė kėdę, ant kurios sėdėjo Stivas. Taip pat tyliai ji išėjo. Bakui atrodė labai keistas visas tas surežisuotas susitikimas, pradedant pranešimu apie jo atvykimą ir baigiant tuo, kas dalyvaus ir kur sėdės. Kai kabinetas buvo sutvarkytas ir Karpatijus patogiai įsitaisė už masyvaus stalo, išnyko visi akivaizdaus galios demonstravimo požymiai.

Tačiau Karpatijus vis dar neprarado savo žavesio. Jis sunėrė pirštus ir šypsodamasis pažvelgė į Baką.

— Kameronai Viljamsai, — lėtai ištarė. — Kaip jaučiasi žymiausias šių dienų žurnalistas?

Koks čia dabar klausimas? Bakas to nesitikėjo, nes nemanė, kad dar yra laikomas gerbiamu žurnalistu.

— Šiuo metu aš tik pažemintas pareigose, samdomas rašeiva, — tarė jis.

— Be to, ir kuklus, — juokėsi Karpatijus. — Noriu tau paaiškinti, kad, nepaisant savo akcijų kurso kritimo „Global Weekly“ žurnale, jis išliko nepakitęs viso likusio pasaulio akyse, taip pat ir mano. Aš turėjau būti labiau nusivylęs dėl tavo neatvykimo nei tavo redaktorius, tačiau jis persistengė. Kas buvo — pražuvo ir reikia judėti į priekį. Viena klaida nenubraukia viso gyvenimo pasiekimų.

Karpatijus trumpam nutilo, tarsi tikėdamasis Bako atsakymo. Tačiau Kameronas stengėsi kuo mažiau kalbėti. Tai labai tiko bendraujant su Karpatijumi, juk lygiai tokiu pat būdu Dievas jį apsaugojo po to, kai buvo įvykdyta žmogžudystė. Bakas tikėjo, kad tyla tuomet išgelbėjo jam gyvybę.

— Tarp kitko, — supratęs, kad Bakas neturi ką pridurti, tarė Karpatijus, — ar tu turi su savimi straipsnį apie dingimų teorijas?

Bakas negalėjo nuslėpti savo nuostabos.

— Taip, turiu.

Karpatijus gūžtelėjo pečiais.

— Stivas man pasakojo apie tai. Labai noriu jį pamatyti.

— Bijau, kad niekam negalėsiu to parodyti, kol „Weekly“ negaus galutinio varianto.

— Tačiau jie jau matė tavo juodraštį?

— Žinoma.

— Stivas man sakė, kad tu norėtum keleto mano pastabų.

— Atvirai sakant, tik tuo atveju, jei turite kokių naujų minčių, nes aš manau, jog jūsų aiškinimai buvo taip plačiai išplatinti žiniasklaidoje, kad dabar mūsų skaitytojams tai tiesiog neaktualu.

Karpatijus atrodė įsižeidęs.

— Aš turiu omenyje, — tarė Bakas, — jog vis dar laikotės idėjos apie branduolinės reakcijos sąveiką su natūralios kilmės gamtos jėgomis, tiesa? Tas švytėjimas galbūt sukėlė kažkokią spontanišką sąveiką tarp saugomos branduolinės ginkluotės ir...

— Juk žinai, kad tavo draugas daktaras Rozencveigas taip pat pritaria šiai teorijai.

— Aš suprantu tai, pone.

— Tačiau to nebus tavo straipsnyje?

— Žinoma, bus. Maniau, kad klausiate, ar man nereikia naujos idėjos. Kadangi jūsų požiūris nepasikeitė, tai nieko papildomai ir nedėsiu.

Karpatijus pažvelgė į laikrodį.

— Na, mano dienotvarkė yra labai glausta. Kaip sekėsi kelionė? Ar nevargino per didelis rūpinimasis? Ar patiko priešpiečiai? Išgirdai ką nors naujo iš daktaro Rozencveigo?

Į visus klausimus Bakas atsakė linktelėjimu.

— Žinodamas, kad jis jums pasakojo apie sutartį su Izraeliu ir tai, jog po savaitės Jeruzalėje įvyks pasirašymas, noriu tave asmeniškai pakviesti ten dalyvauti.

— Abejoju, ar „Weekly“ galės siųsti Čikagos skyriaus darbuotoją į tokio lygio tarptautinį įvykį.

— Neprašau tavęs prisidėti prie tūkstantinės pasaulio žiniasklaidos atstovų minios, kuri įnirtingai puls ieškoti rekomendacijų – vien tik paskelbus apie tai oficialų pranešimą. Aš kviečiu būti mano delegacijos nariu ir kartu su manimi sėdėti prie stalo. Tai privilegija, kurios neturės joks kitas pasaulio spaudos atstovas.

— „Global Weekly“ laikosi politikos, kad jų žurnalistai nesinaudotų protekcijomis, kurios...

— Bakai, Bakai, — tarė Karpatijus. — Atleisk, jog tave pertraukiu, bet būsiu labai nustebęs, jei po savaitės vis dar dirbsi „Global Weekly“ žurnale. Labai nustebęs.

Bakas pakėlė antakius ir skeptiškai pažvelgė į Karpatijų.

— Ar žinote kažką, ko aš nežinau?

Kai tik tai buvo ištarta, Bakas suprato netikėtai uždavęs pagrindinį šio susitikimo klausimą.

Karpatijus nusijuokė..

— Žinau, kad niekas nesiruošia tavęs atleisti. Manau, jog bausmė už aplaidumą darbe jau buvo paskirta. Kadangi atmetei ankstesnį pasiūlymą dirbti su manimi, tikiu, jog dabar galiu pakeisti tavo nuomonę.

„Neturėk vilčių“, — pagalvojo Bakas. Tačiau garsiai pratarė:

— Aš klausau.

Šeši

Prieš pradedant kitą pokalbio dalį, — erzinančiu žvilgsniu stebeilydamas į Baką tarė Karpatijus, — leisk man kai ką paaiškinti. Ar prisimeni, aš užtikrinau, kad galiu pašalinti tavo problemą?

Ar Bakas prisimena? Tai įvyko dar iki žudynių ir tuo metu jis jau buvo pradėjęs įdėmiau stebėti Karpatijų. Tada, per daug priartėjęs prie tarptautinės bankų sistemos, į kurią buvo įtrauktas jo bosas Jozuė Tod Kofranas, Londono biržos vadovas, žuvo Bako informatorius Bartonas, senas koledžo laikų draugas.

Norėdamas ištirti šį reikalą, Bakas atskrido į Londoną pas savo bičiulį iš Skotlend Jardo ir pats vos išvengė mirties, kai minėtasis draugas buvo susprogdintas savo automobilyje. Dirko Bartono mirtis buvo laikoma savižudybe, tačiau Kameronui pavyko išsiaiškinti, kad tai žmogžudystė, ir tada jis pats turėjo bėgti iš Britanijos naudodamasis svetima pavarde. Sugrįžus į Niujorką, ne kas kitas, o Nikolajus Karpatijus pažadėjo išsiaiškinti, ar Tod Kofranas nebuvo įsivėlęs į kokius nors nešvarius reikalus. Netrukus Tod Kofranas žuvo nuo Karpatijaus rankos, ir tai, atrodo, prisiminė tik Bakas.

— Aš prisimenu, — kategoriškai tarė žurnalistas.

— Tada pareiškiau, kad netoleruosiu nenuoširdumo ir negarbingumo mano vadovaujamoje JT administracijoje, o Tod Kofrano situacija išsisprendė savaime, ar ne?

„Išsisprendė savaime?“ — Bakas nusprendė nutylėti.

— Ar jūs tikite sėkme, pone Viljamsai?

— Ne.

— Netikit, kad sėkmė aplanko tuos, kurie teisingai elgiasi?

— Ne.

— O aš tikiu ir visada tikėjau. Ak, ir smulkus teismo tarnautojas, ir netgi nusikaltėlis kada nors paragauja sėkmės vaisių. Tačiau dažniausiai, kuo geriau žmogus dirba, tuo labiau atrodo, kad jam sekasi. Tu pagauni?

— Ne.

— Tada supaprastinsiu. Tu patyrei nedidelį pavojų. Aplink tave žūdavo žmonės. Aš pažadėjau tuo pasirūpinti, bet asmeniškai nelabai ką galėjau padaryti. Pripažįstu, kai taip drąsiai tave patikinau galįs pašalinti visas problemas, aš nežinojau, kaip tai padarysiu. Nors esu nereligingas, turiu pripažinti, kad šiuo atveju mano karma buvo gera. Kaip manai?

— Na, atvirai sakant, visai nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

— Ar žinai, kodėl man taip patinki? — Karpatijus plačiai nusišypsojo. — Esi kaip tik tas, kurio man reikia. Noriu pasakyti, kad mudu abu susidūrėme su problema. Tu buvai kažkieno žmogžudysčių sąraše, o aš pasitikėjau dviem žmonėmis, kurie buvo įsitraukę į rimtus nusikaltimus. Nusižudydamas pats ir kartu nušaudamas Tod Kofraną, mano senas draugas Džonatanas Stoungalas išsprendė bendrą mudviejų problemą. Tai yra gera karma, jei aš teisingai suprantu savo draugus iš Rytų.

— Taigi sakydamas, kad sielvartaujate dėl dviejų savo draugų mirčių, iš tikrųjų jūs esate patenkintas, jog jie abu negyvi?

Karpatijus atsilošė kėdėje ir atrodė sužavėtas.

— Tiksliai. Na ir pasakyk tu man taip. Aš išgyvenu dėl jų netekties. Tai buvo seni draugai ir patikimi pagalbininkai, netgi patarėjai. Bet, kai jie pasielgė netinkamai, aš turėjau kažką daryti ir negalėjau suklysti. Tačiau Džonatanas viską atliko už mane.

— Įsivaizduoju, — tarė Bakas.

Karpatijaus žvilgsnis tiesiog skrodė kiaurai, tarsi tirdamas žurnalisto mintis.

— Niekaip negaliu atsistebėti, — tęsė Nikolajus, — kaip greitai viskas keičiasi.

— Dėl to tikrai nesiginčysiu.

— Mažiau nei prieš mėnesį aš dirbau Rumunijos senate. Po akimirkos tapau šalies prezidentu, o dar po valandos — generaliniu Jungtinių Tautų sekretoriumi.

Karpatijaus pastangos hiperbolizuoti sukėlė Bakui šypseną, tačiau jo kilimas karjeros laiptais tikrai buvo stulbinantis. Žurnalisto šypsena išnyko, kai Nikolajus pridūrė:

— To beveik užtenka, kad net ateistas patikėtų Dievu.

— Tačiau jūs tai aiškinate gera karma, — nesutiko Bakas.

— Atvirai šnekant, — tarė Karpatijus, — tai šiek tiek ramina. Neatrodo, kad tokia būtų mano lemtis, bet aš niekada nieko panašaus net nesapnavau ir neįsivaizdavau. Nė nemaniau siekti valdžios, kol nepatekau į senatą. O tai buvo man primesta. Dabar gi nelieka nieko kito, kaip tik visiškai atsiduoti darbui, ir aš manau, kad taip elgdamasis galėsiu pateisinti visų viltis bei lūkesčius.

Prieš mėnesį Bakas būtų jį prakeikęs ir net dabar galvojo, ar neparodžius savo tikrųjų jausmų. Nusprendė, kad geriau patylėti.

— Bakai, — tęsė Karpatijus, — man reikia tavęs. Ir šį kartą jokių atsisakymų aš nepriimsiu.

Po pokalbio su Briusu Barnsu Reifordas padėjo automobilio telefono ragelį. Jis paklausė, ar galįs atvykti kiek anksčiau, nes norįs kai ką parodyti, tačiau kas tai, nepasakė. Iš švarko kišenės Reifordas išsitraukė Hetės raštelį ir išlankstė jį virš vairo. Ką tai galėtų reikšti ir kaip ji, arba greičiau jos bosas, galėjo sužinoti, kur jį galima rasti?

Automobilyje vėl suskambo telefonas. Reifordas nuspaudė atsakymo mygtuką ir atsiliepė:

— Rėjus Stylas.

— Tėti, tu kalbėjai savo telefonu?

— Taip, o ką?

— Erlas bandė tau paskambinti.

— Ko jam reikia?

— Nežinau. Bet atrodo, tai neatidėliotina. Aš pasakiau, jog važiuoji namo, ir tai jį nustebino. Erlas papriekaištavo, kad jo niekas niekada neinformuoja. Matyt, manė, kad tu turi grįžti iš Dalaso vėliau ir...

— Tai ką?

— Na, jis norėjo sutikti tave O’Hare prieš išskrendant.

— Aš jam paskambinsiu. Iki pasimatymo. Noriu išvykti kiek anksčiau, kad galėčiau pasikalbėti su Briusu. Tu gali važiuoti kartu ir palaukti raštinės laukiamajame. Arba, jei nori, gali atvykti kitu automobiliu.

— Na jau, tėti. Manai, kad aš taip noriu pabūti už durų viena su Baku? Deja, net negalvoju. Gali važiuoti vienas. Aš atvyksiu kiek vėliau.

— Ak, Chloje.

— Na, tėti, nepradėk.

Bakas pasijuto drąsiai. Keistai, bet drąsiai. Jis norėjo išgirsti Karpatijaus nuomonę, tačiau pasirodė, kad šį pritrenkė Bako sugebėjimas skaityti jo mintis. Žurnalistas nesiruošė pasakyti visko, ką žinojo, ir atskleisti tikrojo savo nusistatymo Nikolajaus atžvilgiu. Galbūt to jis niekada ir nepadarys, bet pajuto, kad dabar reikia kažką pasakyti.

— Tikriausiai nebūčiau čia atvykęs, pirma neišsiaiškinęs, ko jūs norite, — tarė Bakas. — Tikrai nevažiuočiau, jei ne Stivas.

— Ak, būkime atviri ir rimtai nusiteikę, — nuramino jį Karpatijus. — Aš esu diplomatas ir stengiuosi būti nuoširdus. Nuo šiol pats galėsi tuo įsitikinti.

Tai taręs, jis nutilo, tarsi laukdamas Bako pritarimo, bet šis net nelinktelėjo.

— Na, tęskite, tęskite. Jūs net neatsiprašote ir nepaaiškinate, kodėl nepriėmėte mano paskutinio kvietimo, nors aš dėl to visai nepykstu. Bet dar kartą mane ignoruoti jums nepavyks.

— Nepavyks? O kas galėtų atsitikti?

— Gal jūs vėl būtumėte nusiųstas pas Stentoną Beilį ir dar kartą pažemintas pareigose. O gal net atleistas. Bet kokiu atveju — tai didelė negarbė. Aš nesu naivus, Bakai. Žinau tavo pavardės reikšmę ir iš dalies tai skatina mane tavimi rūpintis. Tačiau privalai skaitytis su manimi. Aš nelaikau savęs kažkokiu ypatingu asmeniu, tai daro pasaulis ir žiniasklaida. Priešindamiesi man, žmonės daug kuo rizikuoja.

— Taip, man belieka tik išsigąsti ir sutikti su bet kokiu jūsų pasiūlymu.

— Ak, ne! Turėtum bijoti mane ignoruoti, tačiau tik grynai dėl praktinių priežasčių, kurias ką tik išdėsčiau. Nors ši baimė turėtų skatinti tave ateiti, kai esi kviečiamas ir dirbti savo darbą, ji negali nulemti tavo apsisprendimo dirbti su manimi. Tik ne baimė turi tave įtikinti žengti šį žingsnį.

Bakas norėjo paklausti, kas dar galėtų paveikti jo apsisprendimą, tačiau suprato, jog kaip tik tai norėjo išgirsti Nikolajus, tad vėl nutylėjo.

— Kaip skamba tas senas posakis, kurį jūs, amerikiečiai, taip mėgstate? „Pasiūlymas, kurio negalima atmesti“? Štai ką tau paruošiau.

— Reifordai, man labai nemalonu, bet šį vakarą turime susitikti ir pasikalbėti akis į akį.

— Erlai, aš jau beveik namuose.

— Atleisk, nebūčiau tavęs trukdęs, jei tai nebūtų taip svarbu.

— Kas atsitiko?

— Jei galėčiau tai pasakyti telefonu, neprašyčiau asmeninio pokalbio, ar ne?

— Nori, kad atvykčiau tuojau pat?

— Taip, ir dar kartą atleisk.

— Yra įstatymai ir taisyklės, — tęsė Karpatijus. — Įstatymus aš gerbiu. Taisyklių, jei tik galiu, stengiuosi neignoruoti. Pavyzdžiui, jūsų šalyje į sporto rūmus neleidžiama atsinešti maisto. Gal taip stengiamasi surinkti kuo daugiau mokesčių valstybei? Puiku. Ši taisyklė visai suprantama, ypač jei esi tų sporto rūmų savininkas. Bet kaip privatus asmuo nelaikyčiau dideliu nusikaltimu slapčia įsinešti savo užkandos. Ar seki mintį?

— Manau, taip.

— Yra taisyklė, kuri taikoma valstybių vadovams ir oficialioms institucijoms, tokioms kaip Jungtinės Tautos. Savaime aišku, kad tik baisios diktatūros atveju šalies vadovas būtų suinteresuotas kontroliuoti žiniasklaidą.

— Visiškai sutinku.

— Bet ar yra toks įstatymas?

— Jungtinėse Valstijose — taip.

— O tarptautiniu mastu?

— Nevisiškai.

— Štai kaip.

Matyt, Karpatijus norėjo, kad Bakas paklaustų, kur link jis suka kalbą, bet žurnalistas visai nesiruošė to daryti.

— Girdėjau, kad mėgsti terminą „apatinė riba“, — pasakė Nikolajus. — Aš žinau, ką tai reiškia. Čia apatinė riba yra tai, kad aš ruošiuosi įsigyti pagrindines žiniasklaidos priemones ir norėčiau, jog tu taip pat tame dalyvautum.

— Kokiu būdu?

— Kaip vienas iš vadovų. Aš tapsiu vieninteliu didžiausių pasaulio laikraščių, televizijos kanalų bei ryšio priemonių savininku. Gali pasirinkti, kas tau labiausiai patinka, ir dirbti man.

— Generalinis JT sekretorius — pagrindinių informacijos priemonių savininkas? Kaip jūs galėsite visa tai teisiškai įtvirtinti?

— Jei reikės pakeisti įstatymus, jie bus pakeisti. Bakai, jei pagalvotume apie laiką, kada bus galima teigiamai įtakoti žiniasklaidą, tai šis momentas yra pats tinkamiausias. Ar tu su tuo nesutinki?

— Ne.

— Milijonai pranyko. Žmonės išsigandę. Jie yra išvarginti karo, kraujo praliejimų, chaoso ir turi suprasti, kad taika priklauso nuo mūsų. Mano planas nuginkluoti pasaulį sulaukė visuotinio pripažinimo.

— Išskyrus militaristinį Amerikos judėjimą.

— Tebūna jie palaiminti, — kreivai šypteldamas tarė Karpatijus. — Ar manai, kad, suvokus mano pasiūlymo svarbą, būrelis ginkluotų fanatikų, lakstančių miškuose ir šaudančių žaisliniais pistoletais, gali kelti pavojų pasaulio visuomenei? Bakai, aš tiesiog įgyvendinu padoriųjų pasaulio piliečių troškimus. Žinoma, pasitaikys klaidų, jų niekuomet neišvengsi, bet tai bus daroma pačiais geriausiais ketinimais. Man nereikia pinigų, turiu tiek, kad juose galiu net maudytis.

— Ar tai Jungtinių Tautų organizacijos lėšos?

— Bakai, leisk tau pasakyti tai, ką žino tik keletas žmonių, nes aš tikiu, kad išlaikysi paslaptį. Džonatanas Stoungalas perdavė man visą savo turtą.

Bakas nesugebėjo nuslėpti nuostabos. Kad Karpatijų galima pavadinti multimilijardieriumi, nieko nebūtų nustebinę, bet tapti vieninteliu turto paveldėtoju? Tai reiškė, jog dabar Karpatijus buvo pagrindinių pasaulio bankų ir finansinių institucijų savininkas.

— O kaip jo šeima?.. — vos pralemeno Bakas.

— Teisme aš ką tik su jais susitvarkiau. Giminaičiai pažadėjo nekelti šio klausimo, ir kiekvienas iš jų gavo po 100 milijonų dolerių.

— Tokia suma ir mane nutildytų, — pritarė Bakas. — Tačiau kiek daug jie paaukojo negaudami tikrojo palikimo?

Karpatijus nusišypsojo.

— Ar dar stebitės, kodėl aš jus taip vertinu? Puikiai žinote, kad Džonatanas buvo didžiausias turtuolis per visą žmonijos istoriją. Pinigai jam tebuvo paprasčiausia prekė. Jis net nesinešiodavo piniginės. Buvo taupus žmogus ir tuo netgi žavus. Jis liepdavo padavėjui atnešti pietų sąskaitą, nors net nemirktelėjęs galėdavo nupirkti kompaniją už šimtus milijonų. Jam tai buvo tik skaičiai.

— O ką tai reikš jums?

— Bakai, aš tau sakau labai nuoširdžiai. Šie begaliniai turtai man suteikia galimybę įgyvendinti viso gyvenimo svajonę. Aš trokštu taikos, noriu pasaulio nusiginklavimo. Noriu, kad visi žmonės būtų lygūs. Pasaulis jau turėjo atrodyti kaip vienas didelis kaimas, kai prieš keletą dešimtmečių kelionės oro transportu ir palydovinio ryšio priemonės mus taip suartino. Tačiau tie pranykimai — tikriausiai tai buvo pats geriausias įvykis šios planetos istorijoje — jie galutinai mus suvienijo. Dabar, kai aš kalbu, esu girdimas ir matomas beveik visame pasaulyje. Manęs nedomina asmeninė gerovė, — tęsė Nikolajus. — Tai liudija mano praeitis. Nors žinau pinigų vertę, bet nenaudoju jų papirkinėjimui ar kyšiams. Man rūpi tik žmonijos likimas.

Baką jau pykino nuo Nikolajaus kalbų, o jo galvoje skriejo ištisas vaizdų kaleidoskopas. Karpatijus surežisavo Stuongalo „savižudybę“ ir suorganizavo daugiau liudytojų, nei to reikėtų bet kuriam teismui. Dabar gi stengėsi pritrenkti jį savo altruizmu bei dorumu?

Mintimis Bakas persikėlė į Čikagą ir pajuto, kad ilgisi Chlojės. Kas tai buvo? Kažkas žurnalisto viduje troško tiesiog pasikalbėti su ja. Dabar jam pirmą kartą paaiškėjo, kad nėra jai abejingas, ir tai buvo blogiausia. Ar tik dėl šokiruojančio Karpatijaus priėmimo jam taip prireikė komforto ir saugumo? Galvodamas apie Chloję, Bakas jautėsi tyrai ir gaiviai. Kaip jis galėjo supainioti tikruosius savo jausmus jai su paprastu susižavėjimu jauna moterimi?

Karpatijus nužvelgė žurnalistą.

— Bakai, niekada niekam nepasakosi apie tai, ką aš kalbėjau. Niekas neturi to žinoti. Dirbsi man ir tau patiks visos tos privilegijos bei galimybės, kurios pranoks bet kokį įsivaizdavimą. Galėsi dar pagalvoti apie tai, tačiau galų gale vis tiek dirbsi man.

Bakas iš paskutiniųjų stengėsi galvoti apie Chloję. Buvo susižavėjęs jos tėvu ir jautė stiprėjančią draugystę su Briusu Barnsu, su kuriuo nebūtų galėjęs net bendrauti, kol netapo Kristaus pasekėju. Tačiau Chlojė buvo Bako dėmesio centre ir jis suprato, kad Dievas įkvėpė šias mintis tam, kad apsaugotų nuo hipnotizuojančio Karpatijaus įtaigumo.

Ar jis mylėjo Chloję Styl? Negalėjo tiksliai to įvardyti. Labai mažai ją pažinojo. Ar ji jį traukė? Be abejo. Ar norėtų su ja susitikinėti, pradėti rimtą draugystę? Žinoma.

— Bakai, jei galėtum pasirinkti pasaulio vietą, kur norėtum gyventi, kurią rinktumeisi?

Bakas išgirdo klausimą ir sustingo keistai suspaudęs lūpas, kad atrodytų, jog galvoja ką atsakyti. Tačiau galvoje sukosi mintys apie Chloję. Ką ji pagalvotų, jei tai sužinotų? Jam čia besėdint, pasaulio dėmesio centre esantis žmogus pasiūlė fantastiškas galimybes, bet viskas, apie ką tegalėjo mąstyti, buvo dvidešimtmetė mergina iš Čikagos.

— Kur, Bakai?

— Ten, kur ir dabar gyvenu, — atsakė žurnalistas.

— Čikagoje?

— Čikagoje.

Tiesą pasakius, jam staiga pasidarė aišku, kad nebegali gyventi be Chlojės. Merginos elgesys per keletą praėjusių dienų rodė, kad Bakas kažkaip ją užgavo, bet jis tikėjosi, jog dar nevėlu viską pakeisti. Kai jis pabandė siekti artimesnės draugystės, Chlojė atsakė tuo pačiu. Bakas buvo pasiryžęs viską jai paaiškinti ir tikėjosi kuo geresnio rezultato. Dar buvo likę daug neatsakytų klausimų, tačiau šiuo metu žurnalistas aiškiai suprato, kaip labai jos ilgisi.

— Kodėl visi nori gyventi Čikagoje? — nesuprato Karpatijus. — Žinau, oro uostas yra pačiame miesto centre, bet ką dar ten galima rasti? Aš prašau, kad išplėstum savo akiratį, Bakai. Pagalvok apie Vašingtoną, Londoną, Paryžių, Romą, Naująjį Babiloną. Tu keletą metų ten gyvenai ir žinai, kad tai yra pasaulio sostinė, o kai perkelsime ten savo būstinę, tai tikrai bus.

— Jūs paklausėte, kur norėčiau gyventi, jeigu galėčiau laisvai pasirinkti, — atsakė Bakas. — Atvirai sakant, galėčiau gyventi bet kur. Su internetu ir fakso aparatais galėčiau atsiųsti straipsnį net iš Šiaurės ašigalio. Aš nepasirinkau Čikagos, bet šiuo metu nenorėčiau iš ten išvykti.

— O kaip pasielgtum, jei pasiūlyčiau milijonus už persikraustymą?

Bakas gūžtelėjo pečiais ir tyliai nusijuokė.

— Maudotės turtuose, o sakote, kad pinigai jums nerūpi. Ką gi, aš turiu labai mažai, bet manęs pinigai tikrai neveikia.

— Tai kas tave stimuliuoja?

Bakas greitai tylomis pasimeldė. Dievas, Kristus, išgelbėjimas, Suspaudimai, meilė, draugai, prarastos sielos, Biblija, mokymas, pasiruošimas šlovingam atėjimui, „Naujosios vilties“ bažnyčia, Chlojė. Štai kas skatino jį veikti, bet ar gali tai pasakyti? O gal privalo? „Dieve, duok man tinkamus žodžius!“

— Mano varomoji jėga yra tiesa ir teisingumas, — pagaliau tvirtai tarė Bakas.

— Ach, tas amerikietiškas charakteris! — šyptelėjo Karpatijus. — Visai kaip Supermenas!

— Labiau panašu į Klarką Kentą, — nesutriko Bakas. — Aš esu tik didelio žurnalo reporteris.

— Gerai/vadinasi, nori gyventi Čikagoje. O kuo norėtum užsiimti, jei galėtum rinktis?

Staiga Bakas sugrįžo į tikrovę. Labai jau norėjo mąstyti apie Chloję, tačiau pajuto, kad laikas spaudžia. Ši kelionė, kokia keista ji bebūtų buvusi, galėjo sukelti širdgėlą jau vien dėl to, kad Karpatijus paveldėjo Stoungalo turtus. Jam nepatiko ši žodžių kova su Nikolajumi ir nerimą kėlė paskutinis klausimas, po kuriuo galėjo būti paslėpta „bomba“.

— Ko aš norėčiau? Manau, neblogai būtų pasėdėti leidėjo kėdėje, jūs juk žinote, kad esu jau kiek per senas lakstymui po visą pasaulį medžiojant naujienas. Būtų puiku turėti gerą komandą talentingų darbuotojų, ugdyti juos, vadovauti jiems ir kurti leidinius, atskleidžiančius jų talentus. Aišku, tuomet man labai trūktų kelionių, tyrinėjimų, interviu ir rašymo.

— O ką, jei galėtum daryti viską vienu metu? Turėtum valdžią ir norimus darbuotojus, taip pat galėtum sau skirti įdomiausius straipsnius?

— Manau, kad tai būtų idealu.

— Bakai, prieš pasakydamas, kaip aš galiu tai įgyvendinti, norėčiau žinoti, kodėl apie savo svajones kalbi būtuoju laiku, tarsi tai jau negalėtų įvykti.

Bakas nebuvo pakankamai atsargus. Kai pasitikėjo Dievu, laukdamas atsakymo iš Jo, tą atsakymą ir gavo. Tačiau kai pabandė eiti savo jėgomis, tuoj pat suklupo. Juk buvo aišku, kad pasauliui bus likę tik septyneri metai, kai Karpatijus pasirašys sutartį su Izraeliu.

— Tiesiog neramu dėl to, kiek laiko dar likę senajam pasauliui, — bandė pasiaiškinti Bakas. — Mes vis dar neatsigauname nuo savo netekčių dėl žmonių išnykimų, ir...

— Bakai, tu mane skaudini! Dabar esame arčiau visuotinės taikos, nei kada nors buvome! Mano pasiūlymai susilaukė tiek daug pasekėjų, kad aš tikiu, jog galėsime sukurti beveik utopinę pasaulinę visuomenę! Tikėk manim! Būk su manim! Prisidėk prie manęs! Galėsi įgyvendinti visas savo svajones! Tau nerūpi pinigai? Gerai! Man taip pat. Leisk tau pasiūlyti tokį aprūpinimą, kad galėsi daugiau negalvoti apie pinigus. Aš galiu pasiūlyti padėtį, leidinius, darbuotojus, patalpas ir netgi prieglobstį, kas leistų tau daryti tai, ko trokšti, ir netgi gyventi Čikagoje.

Karpatijus nutilo, kaip jau buvo įprasta, laukdamas pritarimo. Ir Bakas pritarė.

— Tai aš ir norėjau išgirsti. Luktelėk minutėlę, Bakai, — tarė Karparijus ir iškvietė Hetę.

Jis pakvietė ją kitaip nei įprasta, nes Hetė iš karto pasirodė tarpduryje Bakui už nugaros, o ne atsiliepė vidinio ryšio telefonu. Žurnalistas pasisuko į ją, o ši jam mirktelėjo.

— Panele Diuram, — pareiškė Karpatijus, — praneškite daktarui Rozencveigui, ponui Plankui ir prezidentui Fichagui, kad šiek tiek atsiliekam nuo dienotvarkės. Dar dešimt minučių skirsiu šiam susitikimui, kitą dešimtį — su Chaimu ir Stivu, o paskui iki penktos valandos atvyksime į Vašingtoną.

— Labai gerai, pone.

Reifordas pastatė automobilį O’Hare oro uoste ir per terminalą nuskubėjo į požeminiame kontrolės centre esantį Erlo Halidėjaus biurą. Anksčiau Erlas buvo jo vyresniuoju pilotu, ir per tą laiką Reifordas išaugo nuo vieno iš geriausių jo jaunųjų pilotų iki patyrusio veterano. Tad džiaugėsi galėjęs atvykti čia, kur su Erlu galės kalbėtis atvirai, be jokių biurokratinių barjerų ir viską nuodugniai išsiaiškinti.

Halidėjus laukė prie biuro durų žvilgčiodamas į laikrodį ir dairydamasis Reifordo.

— Puiku, — tarė Erlas. — Užeik vidun.

— Malonu tave matyti, — tarė Reifordas ir sėsdamas pasidėjo kepurę ant kelių.

Erlas atsisėdo į kitą kėdę, kuri vienintelė buvo neužimta jo apverstame kambaryje.

— Turime vieną problemą, — pradėjo jis.

— Ačiū, kad iš karto eini prie reikalo, — tarė Reifordas. — Ar Edvardsas jau parašė tarnybinį pranešimą apie mano, na, kaip tu ten vadini, įtikinėjimus?

— Tai tik viena problemos dalis. Jei ne šis raportas, būčiau tave pasikvietęs tam, kad praneščiau stulbinančias naujienas.

— Na, ir kokios tos naujienos?

— Pirmiausia pasakyk man, ar aš teisingai tave supratau. Kai pirmą kartą tave perspėjau dėl kalbų apie Dievą darbo metu, tai atšovei, kad apie tai pagalvosi. Tuomet sakiau, jog jei atsisakysi tų kvailų šnekų, aš perkalbėsiu Edvardsą dėl to raporto. Teisingai?

— Taip.

— Dabar, kai sutikai vykti į Dalasą, į kvalifikacijos kėlimo egzaminą, ar man reikėjo suprasti, kad ruošiesi ir toliau pūsti miglą į akis?

— Ne visai. Manau, tau įdomu, kaip vyko mano perkvalifikavimas.

— Aš jau žinau, kaip jis vyko, Rėjau! — atšovė Erlas. — Dabar atsakyk į mano klausimą! Ar tu sakai, kad vykai į perkvalifikavimo egzaminą ir net nemanei atsisakyti darbo metu kalbų apie tikėjimą?

— Aš to neteigiu.

— Tada sakyk, ką turi omeny, Rėjau! Tu niekada iš manęs nesišaipei, o tam aš ir per senas. Tu pritrenkei mane su savo bažnyčia ir Paėmimu, bet aš buvau mandagus, ar ne?

— Net truputį per daug.

— Bet aš tai priėmiau kaip draugas, panašiai kaip ir tu išklausai mane, kai giriuosi savo vaikais, tiesa?

— Aš niekuo nesigiriu.

— Ne, bet tu buvai tuo susižavėjęs. Religijoje atradai kažką, kas suteikė tau komfortą ir padėjo paaiškinti tavo praradimus, ir aš džiaugiuosi, kad tai tau padeda. Tada pradėjai mane spausti, kad ateičiau į bažnyčią, skaityčiau Bibliją ir visa kita, o aš maloniai atsakiau: tikiuosi, jog visa tai yra asmeniška, ir būsiu dėkingas, jei nuo manęs atstosi.

— Aš taip ir padariau. Tačiau vis dar meldžiuosi už tave.

— Puiku, dėkoju. Taip pat perspėjau, kad darbe apie tai nešnekėtum, bet ne, visa tai tau taip neįprasta, vis dar tuo žaviesi, tarsi vaikinas, radęs naujausią būdą „kaip greitai praturtėti“. Tai ką gi tu darai? Ėmei kabinėtis prie Niko Edvardso. Jis yra svetimas, Rėjau, ir jį mėgsta aukštas pareigas mūsų vadovybėje užimantys žmonės.

— Man jis taip pat patinka. Štai kodėl man rūpi jo ateitis.

— Taigi viskas būtų gerai, bet jis tau aiškiai pasakė, kad daugiau nenori to girdėti, lygiai kaip ir aš. Manęs tu paklausei, kodėl neklausai jo?

— Manau, kad paklausiau.

— Manai, kad paklausei, — tai taręs Erlas išsitraukė iš stalčiaus segtuvą ir atvertė vieną iš ten susegtų lapų. — Jei pažadi jam nepasakoti, aš pacituosiu: „Man nesvarbu, ką jūs manote apie mane“.

— Tai truputį atsieta nuo viso konteksto, bet ne, aš nepaneigiu savo minties. Tik norėjau pasakyti, kad...

— Aš žinau, ką tu sakei, Rėjau, nes visa tai jau esi sakęs ir man! Juk perspėjau tave: nenoriu, jog taptum vienu iš tų fanatikų žėrinčiomis akimis, manančiu, kad yra geresnis už kitus ir bandančiu visus gelbėti. Sakei, jog tik rūpinaisi manimi, už ką esu dėkingas, bet jau įspėjau, kad greitai gali prarasti mano pagarbą.

— O aš atsakiau, jog man tai nerūpi.

— Ką gi, nejau nematai, kaip tai mane žeidžia?

— Erlai, kaip tai gali tave įžeisti, jei aš rūpinuosi tavo siela net rizikuodamas mūsų draugyste? Nikui taip pat pasakiau, kad man daugiau nerūpi žmonių nuomonė apie mane. Kažkam mano viduje, žinoma, tai rūpi. Niekas nenori atrodyti kaip kvailys. Tačiau jei nepapasakosiu tau apie Kristų vien todėl, kad man rūpi gera tavo nuomonė apie mane, tai koks aš draugas?

Erlas atsiduso, papurtė galvą ir vėl pažvelgė į segtuvą.

— Taigi tu tvirtini, kad Nikas tavo teiginį atskyrė nuo bendro pokalbio konteksto, tačiau viskas, ką dabar pasakei, yra čia, šiame raporte.

— Tikrai?

— Taip, tikrai.

Reifordas pakėlė galvą.

— Ką tu apie tai žinai? Jis klausėsi manęs ir viską suprato.

— Jis nesutiko su tavo požiūriu. Kitaip ką visa tai reiškia? — Erlas užvertė segtuvą ir pliaukštelėjo juo per stalą.

— Erlai, naktį prieš išnykimus aš buvau toks pats kaip ir jūs su Niku. Aš...

— Jau esu tai girdėjęs, — pertraukė Erlas.

— Tiesiog noriu pasakyti, kad suprantu jūsų poziciją. Netgi atsiskyriau nuo savo žmonos, nes maniau, jog ji tapo fanatike.

— Jau pasakojai.

— Bet noriu pasakyti, kad ji tikrai tapo fanatike. Ji buvo teisi! Įrodyta, kad buvo teisi!

— Reifordai, jei nori pamokslauti, tai ko nepalieki aviacijos ir nepradedi šio tarnavimo?

— Tai tu mane atleisi?

— Tikiuosi, kad to nereikės daryti.

— Ar nori, kad aš atsiprašyčiau Niko, pasakyčiau, jog supratau nuėjęs per daug toli, bet tai dariau su geriausiais ketinimais?

— Norėčiau, kad tai būtų taip lengva.

— Ar ne tai tu siūlei aną dieną?

— Taip! Ir šiuo klausimu laikausi ankstesnės nuomonės. Aš nenusiunčiau šio dokumento kopijos į personalo skyrių ar savo vadovybei ir apie tai pasakiau Nikui. Sakiau, kad tai taps dalimi mano dosjė apie tave kaip apie mano pavaldinį...

— O tai visiškai nieko nereiškia.

— Žinoma, mes abu tai žinosime, o Nikas nieko neįtaria. Bet toks sprendimas, atrodo, jį patenkino. Leidau jam suprasti, kad vykdamas į Dalasą, į kvalifikacijos egzaminus, tu parodei man, jog supranti, ką tau aiškinau, ir kad mes taip padedame vienas kitam.

Reifordas pritariamai linktelėjo.

— Aš nutariau elgtis labiau apgalvotai ir stengiausi, kad užtardamas mane neužsitrauktum nemalonumų.

— Ne tai turėjau omeny, Rėjau. Esi vertas, kad tave ginčiau.

Tačiau, išklausęs mano pastabų, šį rytą vėl padarei tą patį. Ką sau manai?

Reifordas sudrebėjo ir vėl atsisėdo į krėslą. Jis padėjo savo uniforminę kepurę ant stalo ir iškėlė į viršų abi rankas.

— Šį rytą? Apie ką tu šneki? Aš manau, kad man sekėsi gerai, netgi puikiai. Ar aš neišlaikiau?

Erlas pasilenkė virš stalo ir rūsčiai pažvelgė į kapitoną.

— Ar šįryt neiškrėtei to pokšto su egzaminatoriumi, kaip tai darei su manimi ir Niku, ir kiekvienu pirmuoju pilotu, su kuriuo tau teko dirbti per keletą paskutinių savaičių?

— Kalbėjau jam apie Dievą, tu tai turi omeny?

— Taip!

— Ne! Iš tikrųjų dėl to jaučiausi truputį kaltas. Aš tikrai jam nieko nepasakojau. Nebuvo jokių pašalinių šnekų. Tai egzaminatorius man kalbėjo apie tai, ką jis turi daryti ir ko ne.

— Tai tu jam nepamokslavai?

Reifordas papurtė galvą. Jis vis bandė prisiminti, ar nepasakė ko nors, kas galėjo būti neteisingai suprasta.

— Ne! Aš tik nepaslėpiau savo Biblijos. Paprastai ji būna mano skrydžio krepšyje, bet buvau ją išsiėmęs, kai pirmą kartą jį sutikau, nes skaičiau važiuodamas mikroautobusu. Ei, ar šis skundas ne iš mikroautobuso vairuotojo? Jis matė mane skaitant ir susidomėjo, o po to mudu diskutavome apie tai, kas buvo įvykę.

— Kaip tu esi įpratęs?

Reifordas linktelėjo.

— Tačiau iš jo aš nesulaukiau jokios neigiamos reakcijos.

— Aš taip pat. Šį skundą parašė tavo egzaminatorius.

— Visiškai nieko nesuprantu, — tarė Reifordas. — Tu tiki manimi, ar ne, Erlai?

— Norėčiau tikėti, — atsakė šis. — Nežiūrėk taip į mane. Žinau, kad ilgą laiką buvome draugais ir niekada net nepagalvojau, jog galėtum man meluoti. Prisimink tuos laikus, kai pasisiūlei savanoriu, nes nemanei, kad nusileisi, ir išgėrei keletą taurių?

— Aš netgi pasiūliau pats sumokėti kitam pilotui.

— Žinau. Bet ką man dabar daryti, Rėjau? Tu sakai/kad nesiginčijai su tuo vaikinu. Noriu tikėti, jog taip ir buvo. Tačiau panašiai tu jau esi pasielgęs su manimi, Niku ir kitais. Taigi turėčiau manyti, kad taip padarei ir šį rytą.

— Ką gi, man teks pakalbėti su tuo vaikinu, — tarė Reifordas.

— Ne, tu to nedarysi.

— Ką, aš negaliu išsiaiškinti su tuo, kuris mane apšmeižė? Erlai, tam žmogui aš neištariau nė žodžio apie Dievą. Norėčiau, kad būčiau pasakęs, ypač kai dabar mane graužia sąžinė. Aš noriu žinoti, kodėl jis taip pasakė. Tai turėjo būti klaida, kažkoks nevykęs vairuotojo pokštas, bet, kaip jau sakiau, aš nejaučiau jokios priešpriešos savo atžvilgiu. Taigi galbūt jis kažką pasakė egzaminatoriui. Kitaip iš kur šis sužinojo, kad aš taip elgiausi, nebent jam galėjo užkliūti Biblija?

— Negaliu įsivaizduoti, kad mikroautobuso vairuotojas būtų kalbėjos su egzaminatoriumi. Kam jam to reikia, Rėjau?

— Aš keblioje padėtyje, Erlai. Nesu tikras, kad būčiau atsiprašęs, net jei iš tikrųjų būčiau kažką padaręs, ir tikrai neatsiprašysiu už tai, ko nepadariau.

Bakas priminė Rozencveigui, kaip prezidentas buvo pasisiūlęs atvykti į Niujorką ir susitikti su Karpatijum, tačiau šis dėl savo begalinio kuklumo pats nutarė vykti į Vašingtoną. Dabar Nikolajus savo asmeninei padėjėjai perduoda žinią, kad vėluos į šį susitikimą. Ar jis tai specialiai suplanavo? O gal tikslingai stengiasi visiems parodyti, kas jis per vienas?

Po kelių minučių pasibeldusi į duris įėjo Hetė.

— Pone generalini sekretoriau, — kreipėsi ji, — prezidentas Fichagas siunčia jums „Oro pajėgų Nr.l“ lėktuvą.

— Ach, pasakykite jam, kad tai nėra būtina, — atsakė Karpatijus.

— Pone, jis sakė, jog lėktuvas jau skrenda, o jūs galite atvykti sau patogiu laiku. Pilotas pats informuos Baltuosius rūmus, kad jau atvykstate.

— Ačiū, panele Diuram, — padėkojo Karpatijus ir pasisuko į Baką. — Koks puikus žmogus! Ar teko su juo susitikti?

Bakas linktelėjo:

— Mano pirmasis „Metų naujienos“ titulą pelnęs žmogus.

— Pirmą ar antrą kartą išrinktas?

— Antrą, — dar kartą nustebo enciklopedine Karpatijaus atmintimi Bakas.

Ar dar buvo galima abejoti, kas šįkart taps „Metų naujiena“? Tokia užduotis Bako visai neviliojo.

Erlas nervingai tarė:

— Ką gi, turiu tau pasakyti, kad visa tai vyksta pačiu blogiausiu metu. Naujasis „Oro pajėgų Nr.l“, kuris pagal grafiką kitą savaitę turi pradėti skrydžius, bus „Boeing 757“.

Reifordas sumišo. Raštelis iš Hetės Diuram, kuriame buvo rašoma apie tuos pačius dalykus, vis dar gulėjo jo kišenėje.

Septyni

Reifordas patogiai atsilošė kėdėje ir pažvelgė į vyresniojo piloto veidą.

— Taip, girdėjau apie tai, — patvirtino jis. — Ar dar yra kas nors Amerikoje, kas nebūtų girdėjęs apie naująjį lėktuvą? Neatsisakyčiau galimybės pamatyti jį su visa naująja įranga.

— Žinoma, tai yra didžiausias pasiekimas, — pasakė Erlas. — Paskutinis technologijos, ryšių, saugumo ir kitokios įrangos pasiekimas.

— Tu esi antras žmogus, kalbantis man šiandien apie šį lėktuvą. Na ir kas iš to?

— Matai, Baltieji rūmai susisiekė su mūsų vadovybe. Atrodo, jie nutarė pakeisti savo nuolatinį pilotą. Jie nori, kad mes rekomenduotume naują vaikiną. Žmonės Dalase susiaurino sąrašą iki šešių vyresniųjų pilotų, ir tas popieriukas pateko pas mane, nes jame yra tavo vardas.

— Manęs tai nedomina.

— Neskubėk su išvadomis! Kaip tu gali taip sakyti? Kas nenorėtų skraidyti vienu iš moderniausių lėktuvų, su tokia įranga kaip ši, ir skraidinti patį galingiausią žmogų pasaulyje? O gal reikėtų sakyti antrq iš galingiausių, nes dabar jau yra Karpatijus Jungtinėse Tautose.

— Na ir kas. Tuomet turėčiau persikelti į Vašingtoną.

— O kas tave čia laiko? Ar Chlojė vėl lanko mokyklą?

— Ne.

— Tada ji taip pat gali išvykti su tavimi. O gal ji įsidarbino?

— Na, ji jau turi kažką pasirinkusi.

— Tada jai teks ko nors panašaus pasiieškoti Vašingtone. Uždirbsi dvigubai daugiau nei dabar, nors ir esi „Pan Con“ elito viršūnėje.

— Pinigai man neturi tokios didelės reikšmės, — atsakė Reifordas.

— Tai išmesk juos! — piktai atšovė Erlas. — Kas pirmas man skambina, kai loterijoje išgirsta pirmuosius skaičius?

— Nuo šiol manęs tai nejaudina, Erlai. Ir puikiai žinai, kodėl.

— Taip, pasilaikyk pamokslą kitam kartui. Bet, Rėjau, finansinė laisvė, suteikianti galimybę turėti didesnį, gražesnį namą, galimybė suktis kituose sluoksniuose...

— Na, aš jau turiu sluoksnį, kuriame sukuosi ir kuris laiko mane Čikagoje. Tai mano bažnyčia.

— Rėjau, atlyginimas...

— Man nerūpi pinigai. Nepamiršk, kad dabar likome tik mudu su Chloje.

— Atleisk.

— Jei nori žinoti, mums neprošal sumažinti apimtis. Turime namą, kuris mums per didelis, ir aš uždirbu daugiau pinigų, nei pajėgiu išleisti.

— Tik pagalvok, koks tai įdomus darbas. Jokių reguliarių reisų, pirmųjų lakūnų ir navigatorių komandos. Skraidysi po visą pasaulį, aplankysi vis kitas vietas. Tai patrauklu, Rėjau.

— Juk sakei, kad yra dar penki kiti kandidatai.

— Taip, yra, ir visi jie — puikūs žmonės. Bet jei aš laiduosiu, tai tu būsi pirmas. Bėda ta, kad negaliu laiduoti, kai tavo byloje yra Niko Edvardso raštas.

— Sakei, jog jis yra tik tavo dokumentuose.

— Taip, bet po šio ryto įvykio aš negaliu rizikuoti jį slėpdamas. Kas būtų, jei aš tave paskirčiau į Baltuosius rūmus ir tas egzaminatorius užprotestuotų? Kai tik viskas paaiškės, Edvardsas pamatys ir parems tą istoriją savo pasakojimu. Tada tu negautum jokio paskyrimo, o aš atrodyčiau kaip idiotas, kad „užkasiau“ raportą ir iškėliau tave į tokią vietą. Čia būtų istorijos pabaiga.

— Bet kuriuo atveju nieko neišeis, — pridūrė Reifordas, — nes aš negaliu išvykti.

Erlas atsistojo.

— Reifordai, — lėtai ištarė, — nusiramink ir paklausyk. Pagalvok truputį. Leisk man pasakyti, ką girdėjau, ir tada dar kartą pabandyti tave įtikinti.

Reifordas pabandė prieštarauti, bet Erlas jį nutraukė.

— Prašau! Negaliu nuspręsti už tave ir nebandysiu to daryti. Bet turi leisti man pabaigti. Net jei aš ir nesutinku su tavo požiūriu į pranykimus, džiaugiuosi, kad radai ramybę religijoje.

— Tai nėra...

— Rėjau, aš žinau. Aš klausausi tavęs ir išgirdau. Tau tai ne religija, o Jėzus Kristus. Ar aš gerai išgirdau, ką? Žaviuosi, kaip tu į visa tai įsitraukei. Dabar esi tikintis, nė kiek tuo neabejoju. Bet nebūk šmikis ir nenusigręžk nuo pasiūlymo, už kurį tūkstančiai pilotų galėtų numirti. Atvirai sakant, aš nesu tikras, kad dėl to tau reikės persikraustyti. Ar dažnai matei Jungtinių Valstijų prezidentą keliaujant sekmadienį? Turbūt ne dažniau nei dabar tau tenka skraidyti savaitgaliais.

— Dėl savo laipsnio tokiomis dienomis aš beveik neskraidau.

— Tu gali paskirti ką nors kitą, kas sekmadieniais skraidys už tave. Juk būsi kapitonas, vyresnysis, tikras bosas. Tau daugiau nereikės atsakinėti į mano klausimus.

— Aš sutinku! — šypsodamasis tarė Reifordas. — Juokauju.

— Žinoma, tau būtų patogiau gyventi Vašingtone, bet galiu lažintis, kad jie patenkintų tavo sąlygą gyventi Čikagoje.

— Tai neįmanoma.

— Kodėl?

— Nes mano bažnyčia nėra vien sekmadieninė. Mes renkamės reguliariai. Aš esu artimas pastoriaus draugas ir mes susitinkame beveik kasdien.

— Ir be to tu negali įsivaizduoti savo gyvenimo?

— Negaliu.

— Rėjau, o kas, jei visa tai tik laikina, jei staiga prarasi savo aistrą? Aš nesakau, kad tu esi apgautas ar ruošiesi nusigręžti nuo to, ką suradai. Tik noriu pasakyti, jog pirmasis susižavėjimas gali praeiti ir tada galėsi dirbti kažkur kitur, o į Čikagą grįši tik savaitgaliais.

— Kodėl tau tai taip svarbu, Erlai?

— Tu nežinai?

— Ne, nežinau.

— Nes apie tai aš svajojau visą savo gyvenimą, — tarė Erlas. — Aš stengdavausi turėti visus reikalingus sertifikatus šiam darbui ir, atsiradus naujam prezidentui, bandydavau užimti jo piloto vietą.

— Niekada apie tai negirdėjau.

— Tu ir negalėjai to sužinoti. Kas norėtų atskleisti pasauliui, kad jo kandidatūra kas ketveri ar aštuoneri metai vis atmetama, kai tuo tarpu kiti vaikinai patenka į tą vietą? Jei tu ten pateksi, tai bus tarsi mano laimėjimas.

— Vien tik dėl tos priežasties aš norėčiau sutikti su šiuo pasiūlymu.

Erlas vėl atsisėdo:

— Ką gi, dėkoju už šį mažytį ginčą prie stalo.

— Na, iš tikrųjų aš taip nemaniau, Erlai. Sakau rimtai.

— Žinau. Tiesa ta, kad aš pažįstu keletą stuobrių iš sąrašo tokių, kuriems neleisčiau vairuoti net savo automobilio.

— Atrodo, sakei, kad tai tikrai geri vaikinai.

— Aš tik bandau pasakyti, jog, jei tu nepasinaudosi šia proga, tai padarys kas nors kitas.

— Erlai, aš tikrai nemanau...

Halidėjus pakėlė ranką:

— Rėjau, ar gali padaryti man paslaugą? Nespręsk tiesiog dabar! Turiu omeny, kad suprantu, jog tu jau gerokai visa tai apmąstei, bet gal gali oficialiai į pasiūlymą atsakyti rytoj.

— Aš pasimelsiu dėl to, — patikino Reifordas.

— Manau, kad turi tai padaryti.

— Ar tu draudi paskambinti tam egzaminatoriui?

— Griežtai. Jei nori išsiaiškinti dėl tos skriaudos, tai kreipkis oficialiai, dėstyk viską popieriuje, per tam tikrus kanalus.

— Ar tu įsitikinęs, kad nori rekomenduoti šiam darbui vaikiną, kuriuo nepasitiki?

— Jei man pasakysi, kad nebuvai prikibęs prie to vyruko, tai turėsiu tavim patikėti.

— Aš net nepradėjau tos temos, Erlai.

— Tai kvaila, — Erlas papurtė galvą.

— Iš kur atėjo tas skundas?

— Jį gavo mano sekretorė.

— O iš kur ji gavo?

— Manau, iš jo sekretorės.

— Ar galiu jį pamatyti?

— Neturėčiau to daryti.

— Leisk man paskaityti, Erlai. Manai, kad aš ketinu ir tave įtraukti į šią košę?

Erlas paskambino savo sekretorei.

— Fransina, atnešk man savo užrašus apie skundą, kurį šį rytą gavai iš Dalaso.

Ji atnešė vieną popieriaus lapą su atspausdintu tekstu. Erlas jį perskaitė ir per stalą pastūmė link Reifordo. Jame buvo parašyta:

„Pusę dvyliktos skambino moteris, prisistačiusi kaip Džin Garfild, Džeimo Longo „Pan Con“ kvalifikacinio egzaminatoriaus sekretorė. Paklausė, kaip galima paduoti skundą prieš Reifordą Stylą dėl jo religinio pobūdžio spaudimo prieš Longą kvalifikacinio skrydžio metu. Pasakiau jai, kad paskambinsiu pati. Tačiau ji nepaliko telefono numerio, o pasakė, jog skambtels vėliau“.

Reifordas iškėlė popieriaus lapą.

— Erlai, maniau, kad esi geresnis detektyvas.

— Ką turi omenyje?

— Tai dvokia.

— Manai, kad tai neteisėta?

— Visų pirma, mano egzaminatoriaus ženklelyje buvo parašytas dviskiemenis antrasis vardas. Ir ar kada girdėjai, kad egzaminatorius turėtų asmeninę sekretorę?

Erlas kreivai šyptelėjo:

— Tai bent skambutis.

— Jei jau kalbame apie skambučius, — tarė Reifordas, — norėčiau sužinoti, iš kur buvo skambinama. Ar tai sunku nustatyti?

— Nesunku. Fransina! Prašau, paskambink apsaugai.

— Ar gali paprašyti jos padaryti dar kai ką? — paklausė Reifordas. — Paprašyk paskambinti personalo skyriui ir paklausti, ar Džimas Longas ir Džin Garfild dirba „Pan Con“.

— Jei neprieštarausi, — tarė Karpatijus, — dabar norėčiau pakviesti tavo draugus prisidėti prie mūsų.

„Dabar? — toptelėjo Bakui. — Tikriausiai praneš didelių naujienų?“

— Na, tai jūsų spektaklis, — tarė Bakas ir nustebo, kad Karpatijus atrodė įsižeidęs. — Jūsų susitikimas, turiu omeny. Žinoma, pakvieskite juos užeiti.

Bakas nežinojo, ar tai tik jo vaizduotės padarinys, bet atrodė, kad ir Stivas Plankas, ir Chaimas Rozencveigas buvo netekę žado, kai Hetė tempte įtempė juos į kabinetą. Paėmusi kėdę nuo konferencijų stalo, pastatė ją priešais Baką, ir vyrai atsisėdo. Tada Hetė vėl išėjo.

— Ponas Viljamsas iškėlė būtiną sąlygą, — baigęs šnabždėtis su Planku ir Rozencveigu, paskelbė Karpatijus. — Jis nori įsikurti Čikagoje.

— Tai tik palengvina problemos sprendimą, — tarė daktaras Rozencveigas. — Ar ne?

— Be abejo, — atsakė Karpatijus.

Bakas pažvelgė į Planką, šis linktelėjo. Generalinis sekretorius pasisuko į Baką:

— Štai mano pasiūlymas: tu tampi žurnalo „Chicago Tribune“ prezidentu ir leidėju. Žadu jį įsigyti per artimiausius du mėnesius. Aš pervardinsiu jį į „The Midwest Tribune“ ir leisiu kaip Pasaulio bendrijos organą. Centras pasiliks „Tribune Tower“ Čikagoje. Darbo reikalams tau bus skirtas limuzinas su vairuotoju, asmeninis padėjėjas, personalas, kokio tik reikės, namas ant Šiaurinės pakrantės su visais aptarnaujančiais žmonėmis, poilsio namai Ženevos ežero pakrantėje, Viskonsino pietuose. Išskyrus pavadinimų parinkimą laikraščiui ir leidybinei kompanijai, aš nesikišiu į tavo sprendimus. Turėsi visišką laisvę leisti laikraštį taip, kaip tau atrodo geriau, — jo balse pasigirdo sarkazmo gaidelė. — Su tais dviem tiesos ir teisingumo bokštais, patvirtinančiais kiekvieną žodį.

Bakui norėjosi garsiai nusikvatoti. Jam nekėlė nuostabos, kad Karpatijus galėjo nupirkti tokią organizaciją, bet buvo neįmanoma to nuslėpti pakeičiant pavadinimą ir, laužant bet kokias žurnalistinės etikos taisykles, tapti savininku jau būnant generalinio Jungtinių Tautų sekretoriaus poste.

— Jums nepavyks to nuslėpti, — paprieštaravo Bakas.

Jis nutylėjo esminį dalyką, kad Karpatijus niekada niekam nesuteiks visiškos laisvės, kol nepatikės, kad kontroliuoja jo mintis.

— O tai jau mano problema, — atšovė Karpatijus.

— Na, jei kalbėti apie visišką laisvę, — tarė Bakas, — tai aš būsiu dar viena jūsų problema. Aš laikausi principo, kad skaitytojai turi teisę žinoti viską. Taigi pirmas straipsnis, kurį parašysiu, bus apie šio leidinio savininką.

— Labai gerai, — nė kiek nesutrikęs atsakė Karpatijus. — Kas čia blogo, jei leidinio, skirto pasaulio visuomenės naujienoms, savininkas yra Jungtinės Tautos?

— Tai ne jūs pats būsite savininku?

— Nematau skirtumo. Jei tau labiau patinka, kad savininku būtų Jungtinės Tautos, o ne aš, tai padovanosiu pinigus arba nupirksiu leidyklą ir ją dovanosiu Jungtinėms Tautoms.

— Bet tada „Tribune“ taps pavaldžiu organu, atstovaujančiu Jungtinių Tautų interesams.

— Ir darys tai legaliai.

— Bet tada leidinys nebebus nepriklausomas.

— O tai priklausys nuo tavęs.

— Jūs rimtai? Tikrai leistumėte savo nuosavam leidiniui kritikuoti jus pačius? Rašyti straipsnį apie Jungtines Tautas?

— Man patinka, kai esu truputį prižiūrimas ir kontroliuojamas. Mano motyvai yra tyri, tikslai taikūs, o auditorija — pasaulinė.

Tikėdamasis paramos Bakas pasisuko į Stivą Planką, nors puikiai suprato, kad Stivas buvo vienas iš tų, kurie lengvai pasiduoda Karpatijaus įtakai:

— Stivai, tu esi jo konsultantas žiniasklaidai! Pasakyk, kad visa tai gryna nesąmonė! Niekas į šį reikalą rimtai nežiūrės.

— Na, pirmiausia, Bakai, šiuo faktu pasipiktins kitos informacijos priemonės, — pripažino Stivas. — Bet nereikės ilgai laukti, kol „Global Community Publishing“ nupirks ir jas.

— Taigi, monopolizuodami leidybos pramonę, jūs eliminuojate konkurenciją, ir skaitytojų auditorijai į tai nusispjaut?

Karpatijus linktelėjo:

— Maždaug taip ir bus. Ir jei mano motyvai būtų kitokie, aš taip pat turėčiau problemų. Bet argi blogai kontroliuoti pasaulinę informaciją, kai mes siekiame taikos, harmonijos ir vienybės?

— O kaip su teise kiekvienam turėti savo asmeninę nuomonę? — paklausė Bakas. — Kur žmonės galės išsakyti savo idėjas? Kaip bus su visuomenės nuomonės teismu?

— Visuomenės nuomonės teismas, — tarė Stivas, — kelia didesnius reikalavimus nei generalinis sekretorius gali pasiūlyti.

Bakas pralaimėjo ir puikiai tai suprato. Jis nesitikėjo, kad Chaimas Rozencveigas supras žurnalistų etiką, bet to, kad spaudos veteranas Stivas Plankas imtų remti labdaringo diktatoriaus laikraštį, jis net neįsivaizdavo.

— Nemanau, kad prisidėčiau prie tokio netikusio sumanymo, — tarė Bakas.

— Aš myliu šį žmogų! — sušuko Karpatijus, o Plankas su Rozencveigu nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo. — Nagi, mąstykite! Aš vis tiek pasieksiu, kad tai būtų teisėta ir priimtina, netgi jums, ir tada nenorėsiu girdėti jokio atsisakymo. Man reikia leidinio ir aš ruošiuosi jį turėti. Noriu, kad tu jam vadovautum, ir privalai man paklusti. Laisvė, Bakai Viljamsai, totalinė laisvė. Tą pačią dieną, kai pamatysi, kad aš kišuosi į tavo darbo reikalus, galėsi palikti savo postą.

Padėkojęs Erlui Halidėjui už jo konfidencialumą ir pažadėjęs dar pagalvoti — nors Reifordas negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų dirbti tą darbą, — kapitonas stovėjo ištuštėjusiame terminale prie telefono automatų. Fransina, Erlo sekretorė, patvirtino, kad jokia Džin Garfild nedirba „Pan Con“. O Džeimsų Longų buvo daugiau nei šeši: ketvertas iš jų dirbo bagažo skyriuje, o kiti du — vidutinio lygio biurokratai. Nė vienas iš jų nedirbo Dalase, nė vienas nebuvo egzaminatoriumi, ir juo labiau neturėjo sekretorės.

— Tai kam tu užkliuvai? — nustebęs paklausė Erlas.

— Negaliu įsivaizduoti.

Fransina pranešė, kad skambutis, į kurį ji šįryt atsakė, buvo iš Niujorko.

— Dar reikės keleto valandų, kol sužinosime tikslų telefono numerį, — pasakė ji, bet tą pačią akimirką Reifordui dingtelėjo mintis, kas galėjo visa tai suorganizuoti.

Jis nesuprato, kodėl ji taip pasielgė, tačiau buvo aišku, kad tik Hetė Diuram galėjo tai iškrėsti. Ji vienintelė galėjo laisvai susisiekti su „Pan Con“ darbuotojais, kurie tiksliai žinojo jo buvimo vietą ir užsiėmimą. Bet kuo čia dėtas „Oro pajėgų Nr.l“?

Jis paskambino į informaciją ir gavo Jungtinių Tautų telefono numerį. Per komutatorių Reifordas susisiekė su skyriais ir galų gale pasiekė Hetę.

— Čia Reifordas Stylas, — kategoriškai prisistatė kapitonas.

— O, sveiki, kapitone Stylai! — linksmas jos balsas privertė jį susigūžti.

— Aš pasiduodu, — tarė Reifordas. — Ką bebūtum sumanius, tu laimėjai.

— Nesuprantu, apie ką tu?

— Nagi, Hete, neapsimetinėk.

— Ak, mano raštelis! Aš pamaniau, kad bus linksma, nes anądien kalbėjausi su draugu iš „Pan Con“ ir jis, tarp kitko, pasakė, kad tą rytą Dalase tu laikai egzaminus „757-ajam“. Ar ne puiku, kad palikau tau raštelį? Argi tau nelinksma?

— Taigi labai smagu. Ką tai turėtų reikšti?

— Žinutė? Ak, nieko. Turbūt tu jau žinojai, ar ne? Tikriausiai visi žino, kad naujasis „Oro pajėgų Nr.l“ bus „Boeing 757“?

— Taip, bet kodėl man tai priminei?

— Tai tik pokštas, Reifordai. Aš pajuokavau su tavim dėl perkvalifikavimo, tarsi tu ruoštumeisi būti naujuoju prezidento pilotu. Tu ką, nesupratai?

Kas čia per nesąmonės? Negi ji gali būti tokia naivi ir jaustis nekalta? Argi žmogus, padaręs kažką netinkamo, gali būti toks nerūpestingai linksmas? Reifordas norėjo paklausti, kaip jai pavyko sužinoti apie jam siūlomą naują darbą, bet jei ji to nežino, tai būtų kvaila net prasitarti.

— Aš supratau. Labai juokinga. Tai kam reikėjo to kvailo skundo?

— Kvailo skundo?

— Negaišink manęs, Hete. Tu vienintelė žinojai, kur aš buvau ir ką veikiau, tad dar kartą klausiu apie nusiskundimą dėl religinės orientacijos.

— Ak, štai kas! — nusikvatojo ji. — Na, tai tik šiaip sau. Juk tave egzaminavo, ar ne?

— Taip, bet aš ne...

— Ir tikriausiai tu užsipuolei savo egzaminatorių?

— Ne.

— Nagi, Reifordai. Tu taip elgeisi su manimi, su savo dukterimi, su Kameronu Viljamsu, Erlu Haflidėjum, su visais tais, su kuriais tik teko dirbti. Ir dabar sakai, kad nepamokslavai tam egzaminatoriui?

— Tikrai ne.

— Ką gi, gerai. Tada mano spėlionės nepasitvirtino. Bet vis tiek tai juokinga, ar ne? Ką pamanytum, jei tikrai būtum su juo ta tema kalbėjęs ir tada gautum pastabą? Tau tektų atsiprašyti, o jis būtų paneigęs, kad ką nors rašė. Man patinka tokie pokštai! Nagi, pralinksmėk, nebūk toks surūgęs!

— Hete, jei bandai man atlyginti už tai, kaip su tavimi pasielgiau, tai tikriausiai to ir užsitarnavau.

— Ne, Reifordai, taip nėra! Aš viską pamiršau! Jei mes būtume buvę draugais, aš nebūčiau pasiekusi to, ką turiu dabar, o, patikėk manimi, visai nenoriu būti kur nors kitur. Tai nėra kerštas. Aš norėjau tik pajuokauti. Jei tai tavęs nepralinksmino, tai labai atsiprašau.

— Dėl to turėjau nemalonumų.

— Na ką tu, liaukis! Kiek gali užtrukti, kad išsiaiškintum tiesą?

— Gerai, tu laimėjai. Ar dar turi siurprizų?

— Nemanau, bet būk atsargus!

Reifordas niekaip negalėjo to suprasti. Karpatijus turėjo žinoti apie Baltųjų rūmų pasiūlymą. Hetės raštelis, tas pasiūlymas ir nevykęs bandymas sugadinti visą reikalą, už to slėpėsi kažkas daugiau negu nerūpestingas noras papokštauti. Prastai nusiteikęs Reifordas grįžo į garažą. Vylėsi, kad Chlojė nebus nusiminusi. Jei ji taip pat bus blogos nuotaikos, tai jiems abiem reikėtų šiek tiek nusiraminti prieš šio vakaro susitikimą.

Chaimas Rozencveigas padėjo savo gumbuotą ranką ant Bako kelio.

— Aš primygtinai reikalauju priimti tokį prestižinį pasiūlymą. Jei jį atmesi, tą vietą užims kažkas kitas, bet leidinys dėl to tik nukentės.

Bakas visai nenorėjo ginčytis su Chaimu.

— Ačiū, — tarė jis. — Man reikia viską gerai apmąstyti.

Tačiau jis visai nesiruošė priimti šio pasiūlymo. Dabar labiausiai troško pasikalbėti apie tai pirmiausia su Chloje, o po to su Briusu ir Reifordu.

Kai Hetė Diuram mandagiai atsiprašiusi priėjo prie stalo ir kažką tyliai pasakė Karpatijui, Stivas taip pat ėmė šnibždėti Bakui į ausį. Bet šis džiaugėsi, kad gali pasirinkti, ką verta išklausyti, o ką geriau ignoruoti. Tuoj pat jis nusprendė, kad bus daug geriau akies krašteliu stebėti Hetę su Nikolajum nei kreipti dėmesį į Stivą. Jis pasilenkė prie draugo tik apsimesdamas, kad įdėmiai klauso.

Bakas žinojo, jog Stivas bandys jį įkalbinėti, tikindamas, kad pats tokios vietos be galo trokštų, kad jam, kaip žurnalistui, iš pradžių tai irgi atrodė beprotiška, bet čia juk naujas pasaulis ir taip toliau, ir taip toliau. Taigi Bakas linktelėjo ir dėjosi klausąs, tačiau iš tikrųjų klausėsi Hetės Diuram ir Karpatijaus pokalbio.

— Ką tik sulaukiau skambučio iš mūsų taikinio, — tarė ji.

— Taip? Ir ką jis pasakė?

— Neilgai užtruko, kad viską išsiaiškintų.

— O kaip „Oro pajėgų Nr.l“?

— Nemanau, kad jam pavyks.

— Gerai padirbėjai. O kaip kitas?

— Kol kas nėra atsakymo.

— Ačiū, mieloji.

„Taikinys“. Nieko gero tai nežadėjo. Likusi pokalbio dalis buvo apie Karpatijaus šios dienos kelionę prezidento lėktuvu.

Karpatijus vėl pasisuko į svečią.

— Ir galų gale, Bakai, pakalbėk su sau artimais žmonėmis. Jei turi kokių nors ypatingų svajonių, kurias galėtum įgyvendinti tik turėdamas nemažus išteklius, tai suprask, kad čia galimybės neribotos. Įsivaizduok, jog esi parduodamas. Aš esu pirkėjas ir tikrai gausiu tą žmogų, kurio man reikia.

— Na, aš galiu jus nuvilti, nes manęs negalima nupirkti.

— O aš jau daug kartų esu sakęs, kad kaip tik todėl ir esi tinkamiausias kandidatas. Tik neapsirik atsisakydamas svarbiausio pasiūlymo savo gyvenime ir taip bandydamas įrodyti šią savybę.

Bakas pasijuto užspeistas į kampą. Iš vienos pusės čia buvo žmogus, kuriuo jis žavėjosi ir kartu dirbo metų metus, principingas žurnalistas. Iš kitos pusės — vyras, kurį mylėjo kaip tėvą, — puikus mokslininkas, daugeliu atvejų buvęs ganėtinai naivus, kad atliktų tik pėstininko vaidmenį pasaulio pabaigos šachmatų žaidime. Už durų buvo pažįstama mergina, kurią sutiko lėktuve, kai Dievas aplankė pasaulį. Bakas supažindino ją su Nikolajum Karpatijum, ir tik pažiūrėk, kas iš to išėjo.

Tiesiai priešais jį, šypsodamasis dailia ir nuginkluojančia šypsena, sėdėjo pats Karpatijus. Iš keturių žmonių, su kuriais Bakas tą dieną kalbėjosi, Nikolajus jam buvo labiausiai suprantamas. Jis taip pat suvokė, kad Karpatijui galėjo daryti mažiausią įtaką. Ar tik ne per vėlu gelbėti Stivą, perspėti dėl to, į kokią padėtį jis pakliuvo? Gal jau per vėlu gelbėti ir Hetę? Argi Chaimas nėra per daug susižavėjęs geopolitinėmis galimybėmis, kad išgirstų tiesą ir suvoktų esmę?

Jeigu kuris nors iš jų nesupras jo ketinimų, ar tuomet Karpatijus nesužinotų tiesos — kad Bakas buvo Dievo apsaugotas nuo jo hipnotizuojančios jėgos?

Kameronas negalėjo sulaukti, kada grįš į Čikagą. Jo butas daugiaaukščiame name buvo naujas ir jaukus. Draugai taip pat nauji, tačiau niekuo kitu pasaulyje Bakas taip nepasitikėjo kaip jais. Briusas galėjo išklausyti, studijuoti, melstis ir patarti. Reifordas savo moksliniu, analitiniu ir pragmatiniu mąstymu galėjo pasiūlyti sprendimus niekuomet neprieštaraudamas kitų nuomonei.

Bet labiausiai jam trūko Chlojės. Ar tai buvo iš Dievo? Ar tai Viešpats pačiu sunkiausiu momentu nukreipė į ją Bako mintis? Kameronas menkai pažinojo šią moterį. Moterį? Ji labiau panaši į mergaitę, tačiau atrodė... Ką? Subrendusi? Kai Chlojė jo klausėsi, jos akys spindėjo susižavėjimu. Ji suprasdavo, įsijausdavo, galėjo patarti ar atsakyti netarusi nė žodžio. Su Chloje jis jautėsi patogiai ir saugiai. Pora kartų ją palietė. Vieną kartą — norėdamas nuimti šokolado trupinėlį nuo veido ir vakar rytą bažnyčioje, kad atkreiptų jos dėmesį. Ir štai dabar, būdamas dviejų valandų skrydžio atstumu nuo Chlojės, jis jautė nenugalimą norą ją apkabinti.

Žinoma, Bakas taip nepasielgtų. Menkai ją tepažinojo ir nenorėjo išgąsdinti. Ir vis tiek mintyse laukė dienos, kada galės susikibti rankomis ir prisiglausti vienas prie kito. Bakas įsivaizdavo save su Chloje sėdint kur nors ir besidžiaugiant vienas kitu. Jos galva ilsėsis jam ant krūtinės, o jis ranka apkabins jos pečius.

Dabar Bakas suprato, koks jis siaubingai vienišas.

Reifordas rado Chloję be galo nusiminusią. Kol kas buvo nusprendęs jai nepasakoti apie šios dienos įvykius. Turint omeny, kad ir jai pačiai diena buvo sunki, to jau būtų tikrai per daug. Jis apkabino dukrą, ir ši apsiverkė. Reifordas pastebėjo didžiulę gėlių puokštę kyšančią iš šiukšlių dėžės.

— Gėlės dar labiau viską pablogino, tėti. Bet tokia mano reakcija parodė, kaip labai man rūpi Bakas.

— O tu be galo įžvalgi, — tarė Reifordas, jau iškart gailėdamasis, kad taip pasakė.

— Aš negaliu būti įžvalgi, nes esu moteris, ar ne?

— Atleisk, nusišnekėjau.

— Aš čia sėdžiu ir verkiu, todėl mano reakcija yra grynai emocinė, tiesa? Nepamiršk, tėti, penki semestrai dekano sąraše. Tai labiau analitiška nei emociška. Aš gi labiau panaši į tave nei į mamą, pameni?

— Tarsi to nežinočiau. Ir todėl, kad tokie esame, mes pražiopsojome Paėmimą.

— Ką gi, aš patenkinta, kad mes turime vienas kitą. Ar bent jau taip buvo, kol tu pripažinai, jog esu tipiška moteris?

— Niekada to nesakiau.

— Tu tai turėjai omeny.

— O dabar tu jau ir aiškiaregė?

— Taigi esu emocionali ateities spėjikė.

— Aš pasiduodu, — nusileido Reifordas.

— Nagi, baik, tėti. Nepasiduok taip greitai. Niekas nemėgsta pralaimėti.

Lėktuve, vėl lepinamas pirmoje klasėje, Bakas vos tvardėsi nesikvatojęs balsu. „Tribune“ leidėjas! Jei jam dabar būtų dvidešimt metų ir nesikištų Karpatijus, o Kristus nesiruoštų sugrįžimui... Bakas jautėsi taip, tarsi būtų išlošęs loteriją tokioje visuomenėje, kur pinigai neturi jokios vertės.

Papietavęs jis patogiai įsitaisė ir žvelgė į besileidžiančią saulę. Bakas tiesiog veržte veržėsi į susitikimą. Kažin ar suspės atvykti laiku ir šį vakarą pamatyti Chloję? Jei keliuose nebus kamščių, gal turės pakankamai laiko su ja pasikalbėti.

Bakas nesiruošė kažkaip jos išgąsdinti, tik norėjo atsiprašyti dėl savo neryžtingumo. Niekam nenorėjo daryti spaudimo. Kas žino, gal Chlojės tai nedomina? Jis tik buvo įsitikinęs, kad nepraleis dar vienos progos, jei tik bus galimybė. Gal paskambinti jai iš lėktuvo?

— Šiandien Briusas man pasiūlė darbą, — tarė Chlojė.

— Turbūt juokauji, — nustebo Reifordas. — Kokį?

— Kažką pagal mano galimybes. Studijos, tyrimai, pasiruošimas, mokymas.

— Kur? Kas?

— Bažnyčioje. Jis nori „išplėsti savo tarnavimą“.

— Tai apmokamas darbas?

— Taip. Etatinis. Galėsiu dirbti namuose ar bažnyčioje. Jis duos man užduotis, padės sukurti programą ir visa kita. Briusas nenori, kad tuoj pradėčiau dėstyti, nes dar esu naujokė. Daugelis žmonių, kuriuos turėsiu mokyti, visą gyvenimą yra praleidę bažnyčioje ir sekmadieninėje mokykloje.

— Ko gi tu mokysi?

— Tų pačių dalykų kaip ir jis. Be to, mano tyrimai padės jam pasiruošti pamokoms. Kartu mokysiu ir sekmadieninės mokyklos klases, ir mažas grupeles. Briusas ruošiasi tai pasiūlyti ir tau su Baku, tačiau, be abejo, jis dar nieko nežino apie mažąją Bako nuotaką.

— O tu buvai tokia apdairi, kad jam to nepasakei.

— Dar ne, — atsakė Chlojė. — Bet jei Bakas nesupranta, kad tai blogai, o gal jis tikrai nesupranta, kas nors privalo jam paaiškinti.

— Tai tu jau sutikai dirbti?

— Aš sutiksiu, jei neatsiras kitas kandidatas. Kol kas tik aš viena apie tai žinau.

— Bet ar tu nesusipainiosi savo rūpesčiuose?

— Tėti, aš net pati neįsivaizdavau, kaip labai troškau, kad kažkas prasidėtų tarp manęs ir Bako. Dabar nė už ką jo nepriimčiau, net jei ir keliais atšliaužtų.

Staiga pasigirdo skambutis. Reifordas atsiliepė ir, pridengęs ranka mikrofoną, tarė:

— Dabar gali tai įrodyti, Bakas skambina tau iš lėktuvo.

Chlojė šnairomis žvilgtelėjo į tėvą, tarsi klausdama, kalbėti ar ne.

— Nagi, duokš ragelį, — pagaliau tarė.

Bakas buvo įsitikinęs, kad Reifordas Stylas pasakė savo dukrai, kas skambina. Tačiau Chlojės „alio“ skambėjo lėkštai, todėl jautėsi privaląs prisistatyti.

— Chloje, čia Bakas! Kaip laikaisi?

— Būna ir geriau.

— Kas atsitiko? Gal sergi?

— Ne. Kažko norėjai?

— Ak, taip, labai norėčiau šįvakar su tavim pasimatyti.

— Labai?

— Na, taip. Ar tai įmanoma?

— Šį vakarą pasimatysim susirinkime, — šaltai burbtelėjo ji.

— Taip, bet norėjau paklausti, gal turėtum truputį laiko prieš tai.

— Nežinau. Ko tau reikia?

— Tiesiog noriu pasikalbėti.

— Aš klausau.

— Chloje, kas atsitiko? Ar aš ką nors ne taip padariau? Tavo balsas skamba labai keistai.

— Gėlės sutryptos, jei supranti, ką turiu omenyje, — atsakė ji.

„Gėlės sutryptos“, — pakartojo jis mintyse. Tai posakis, kurio dar nebuvo girdėjęs. Tikriausiai tai kažkoks jos kartos žmonių posakis. Bakas buvo žymus žurnalistas, bet šios frazės tikrai niekada negirdėjo.

— Atleisk?..

— Truputį pavėlavai su atsiprašymais, — ji buvo šalta ir nepajudinama.

— Aš norėjau pasakyti — atleisk, bet nesupratau, ką tu sakei.

— Gal tu priekurtis?

— Girdžiu tave gerai, bet nesuprantu prasmės.

— Nesupranti, ką reiškia: „gėlės sutryptos“?

Tiesa, tą penktadienio vakarą Bakas laikėsi kiek atokiau nuo jos, bet kas čia per monai? Nors gal verta dar pasiaiškinti.

— Pradėkime nuo gėlių, — tarė jis.

— Taip, pradėkime, — piktokai atrėžė Chlojė.

— Apie kokias gėles mes kalbame?

Reifordas ženklais rodė Chlojei, kad ji apsiramintų. Jis išsigando, jog dukra nesusitvardys ir nesuteiks Bakui jokios galimybės pasiaiškinti. Jei tame, dėl ko Chlojė taip pyko, buvo nors krislelis tiesos, jiems jokiu būdu nepavyks susitaikyti. Gal Bakas dar neatsisakė visų savo ankstesnio gyvenimo blogybių. Galbūt dar liko keletas sričių, kurias nedelsiant reikėjo tvarkyti. Bet ar panašių problemų neturėjo kiekvienas iš keturių „Negandų pajėgų“ narių?

— Tai pasimatysim šį vakarą, ar ne? — paklausė ar pasitikslino Chlojė. — Ne, ne prieš susitikimą. Nežinau, ar turėsiu laiko prieš... Aišku, viskas priklauso nuo to, kada mes ten išvyksime, aš manau... Taip, jis sakė nuo aštuntos iki dešimtos, bet, Bakai, ar supranti, kad dabar aš tikrai nenoriu kalbėtis? Ir nežinau, ar apskritai norėsiu... Taip, iki pasimatymo.

Ji padėjo ragelį.

— Ach, šis žmogus tikras užsispyrėlis! Pamačiau tokį jo bruožą, kurio net neįsivaizdavau.

— Vis dar tikiesi, kad kažkas iš to išeis? — paklausė Reifordas.

Ji papurtė galvą.

— Kas bebūtų buvę mano širdyje, viskas baigta.

— Bet tau skaudu.

— Taip, tikrai. Aš net neįsivaizdavau, kad turėjau tiek daug vilčių.

— Atleisk, mieloji.

Ji atsisėdo ant sofos ir užsidengė veidą rankomis.

— Klausyk, tėti, juk mes su Baku kalbėjomės ir bendravome pakankamai, kad aš suprasčiau, jog jo gyvenime yra dar kažkas, kaip tu manai?

— Atrodo, kad taip, tikrai.

— Ar aš taip smarkiai suklydau? Gal jis mano, kad geriau sakyti, jog yra manimi susižavėjęs, užuot tiesiai pareiškęs, kad draugystė su juo neįmanoma?

— Neįsivaizduoju.

Reifordas nesumojo, ką dar pasakyti. Jei pasitvirtintų tai, ką sako Chlojė, jis taip pat imtų nepasitikėti Baku. O jis atrodė toks puikus vaikinas. Reifordas tik vylėsi, kad jiedu su Chloje galėtų kaip nors jam padėti.

Bakas buvo sumišęs. Jis vis dar troško pamatyti Chloję, bet tai jau nebeatrodė kaip rožinė svajonė. Gal jis kažką padarė ar nepadarė ir dabar reikės kažko daugiau nei vien nedidelio atsiprašymo, kad suprastų, kur čia šuo pakastas.

„Gėlės sutryptos“, — pagalvojo jis. Ką, po galais, tai turėjo reikšti?

Aštuoni

Bakui įėjus, jo buto durys trinktelėjo į krūvą dėžių. Jam toptelėjo mintis, jog reikėtų nusiųsti padėkos raštelį Alisai. Dabar troško tik vieno — kuo greičiau susitvarkyti savo namų biurą, tačiau jam reikėjo nedelsiant išvykti, jei dar norėjo prieš susirinkimą pagauti Chloję.

Prie „Naujosios vilties“ Kameronas atvyko pusvalandžiu anksčiau ir pamatė Reifordo automobilį stovint aikštelėje šalia Briuso limuzino. „Puiku, — pamanė jis, — visi jau susirinko“. Bakas pažvelgė į laikrodį. Gal jis pamiršo persukti laikrodžio rodyklę? Tikriausiai pavėlavo? Jis nubėgo prie raštinės ir įžengdamas vidun pabeldė į duris. Netikėtai užklupti Briusas su Reifordu atsisuko į jį. Kambaryje jie buvo tik dviese.

— Atsiprašau, matau, kad esu kiek per anksti.

— Taip, Bakai, — pritarė Briusas. — Mudu dar pasikalbėsime, o visi susitiksime aštuntą, gerai?

— Žinoma. Aš tuo tarpu pasišnekėsiu su Chloje. Ar ji yra čia?

— Ji bus kiek vėliau, — atsakė Reifordas.

— Puiku. Aš palauksiu už durų.

— Ką gi, visų pirma, — kreipėsi Briusas į Reifordą, — nuoširdžiai sveikinu. Tai, ką tu nusprendei daryti, yra fantastiška garbė ir puikus pasiekimas. Įsivaizduoju, kiek daug pilotų apie tai svajoja.

Reifordas atsilošė kėdėje.

— Tiesą sakant, aš apie tai nė negalvojau. Nors tikriausiai turėčiau jaustis dėkingas už tokį šansą.

Briusas pritariamai linktelėjo.

— Manau, kad turėtum. Ar tu nori pasitarti, ar tik išsipasakoti? Be abejo, galim drauge dėl to pasimelsti.

— Man reikėtų pasitarti.

— Gerai, tik aš tam netinku, Reifordai. Vertinu tai, kad nori pasilikti čia, Čikagoje, bet turėtum apsvarstyti, ar Dievas tam pritaria. Aš taip pat norėčiau pasilikti mieste, bet jaučiu, kaip Viešpats ragina mane keliauti, įkurti daugiau mažų tikinčiųjų grupių, aplankyti Izraelį. Žinau, kad nori pasilikti ne tik dėl manęs, bet...

— Tai tik viena pusė, Briusai.

— Ir aš tai labai vertinu, bet kas žino, kiek laiko pats čia būsiu?

— Briusai, mums reikia tavęs. Manau, aišku, jog Dievas ne veltui tave čia paliko.

— Ar Chlojė tau pasakė, kad ieškau daugiau mokytojų?

— Taip, sakė. Ji tuo susižavėjusi, o ir aš trokštu mokyti.

— Paprastai naujai įtikėjusiems bažnyčia nepaveda lyderio ar mokytojo pozicijų, tačiau dabar mes neturime kitos išeities. Šiaip jau ir aš pats esu naujai įtikėjęs. Žinau, jog iš tavęs bus geras mokytojas, Reifordai. Problema ta, kad man neišeina iš galvos mintis apie unikalią galimybę būti greta prezidento. Gerai tai apsvarstyk. Suprask, kokią įtaką galėsi daryti Jungtinių Valstijų prezidentui.

— Na, nemanau, kad prezidentas ir jo pilotas daug bendrautų tarpusavyje, jei jie apskritai kalbasi.

— Manai, jis nenorės pasikalbėti su naujuoju pilotu?

— Abejoju.

— O aš manau, kad jis tikrai panorės susipažinti su žmogumi, kurio rankose yra jo gyvybė kiekvieną kartą, kai tik lėktuvas atsiplėšia nuo žemės.

— Aš įsitikinęs, kad jis pasitiki savo žmonėmis, kurie tai nusprendžia už jį.

— Bet tau tikrai pasitaikys progų, kai galėsi veikti.

Reifordas gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt.

— Kad ir koks stiprus ir nepriklausomas būtų prezidentas Fichagas, jis turėtų būti išsigandęs ir sumišęs kaip ir kiekvienas eilinis pilietis. Tik pagalvok, kokia didelė privilegija tau suteikiama, kai laisvojo pasaulio valdovui gali pasakoti apie Kristų.

— Ir per tai prarasti darbą, — paprieštaravo Reifordas.

— Be abejo, tau vertėtų deramai viską paruošti. Juk prezidentas prarado keletą artimųjų Paėmimo metu. Ir ką jis pasakė šia tema? Kažką apie tai, kad yra įsitikinęs, jog čia ne Dievo darbas, nes jis visuomet tikėjo Dievu.

— Tu taip kalbi, tarsi aš jau sutikau dirbti tą darbą.

— Reifordai, aš negaliu nuspręsti už tave, bet noriu priminti, kad iš esmės tu nesi paklusnus ar pavaldus šiai bažnyčiai, „Negandų pajėgoms“ ar man. Iš tikrųjų esi pavaldus Kristui. Jei tu nuspręsi atsisakyti šios galimybės, turi įsitikinti, ar Dievas tam pritaria.

Reifordui toptelėjo, kad Briusas, kaip visada, viską nušvietė kitu rakursu.

— Kaip manai, ar man reikia tai pasakyti Chlojei ir Bakui?

— Mes visi čia esame susiję tarpusavyje, — atsakė Briusas.

— Dabar, — tarė Reifordas, — norėčiau dar kai ką sužinoti. Ką manai apie meilės romaną šiuo metu?

Briusas staiga pasijuto nepatogiai.

— Geras klausimas, — tarė jis. — Atvirai sakant, aš žinau, kodėl tu klausi.

Tačiau Reifordas tuo suabejojo.

— Žinau, koks vienišas jautiesi. Tu bent turi Chloję, nors taip pat turėtum jausti tą skausmingą tuštumą, kurią jaučiu ir aš, praradęs savo žmoną. Daug mąsčiau apie tai, kaip vienas turėčiau gyventi per tuos ateinančius septynerius metus. Man nepatinka prognozuoti, bet žinau, jog būsiu užimtas. Norėdamas būti visiškai atviras, pasakysiu, jog puoselėjau nedidelę viltį, kad Dievas kažką atneš į mano gyvenimą. Be abejo, šiuo metu tai per daug anksti. Aš dar ilgai ilgesiuos ir gedėsiu savo žmonos, tarsi ji būtų mirusi. Žinau, kad ji danguje, bet man jau mirusi. Būna dienų, kai jaučiuosi toks vienišas, jog darosi sunku net kvėpuoti.

Taip Briusas atskleidė savo išgyvenimus po Paėmimo, ir Reifordas jautėsi suglumęs, kad jį išprovokavo. Geriau buvo tiesiai pasiklausti dėl Chlojės. Ji buvo susižavėjusi Baku ir, jei viskas klostytųsi toliau, ar jie galėtų būti kartu, o gal tai nepateisinama, kai liko tik keletas metų iki Antrojo Kristaus atėjimo?

— Na, man tiesiog smalsu, — paaiškino Reifordas. — Jei du žmonės įsimyli, kaip jiems elgtis? Ar Biblijoje kalbama apie vedybas šiuo laikotarpiu?

— Nelabai, — atsakė Briusas, — tik tiek galiu pasakyti. Tačiau bent jau nedraudžia.

— O vaikai? Ar bus apdairu gimdyti vaikus tokiu metu?

— Apie tai aš negalvojau, — atsakė Briusas. — Ar būdamas tokio amžiaus nori dar vieno vaiko?

— Briusai! Aš nenoriu dar kartą vesti. Galvoju apie Chloję. Nemanau, kad ji turi daug galimybių, bet jeigu taip įvyktų...

Pastorius vėl atsilošė kėdėje.

— Įsivaizduok, kad dabar turi kūdikį, — tarė jis. — Tau nereikia galvoti apie pradinę mokyklą, vidurinę ar koledžą. Tiesiog augintum tą vaiką ir ruoštum jį arba ją Kristaus atėjimui, kuris įvyks po kelerių metų.

— Taip pat garantuotum vaikui kupiną baimės ir pavojų gyvenimą bei didžiulę galimybę numirti nuo artėjančių negandų, — pratęsė Reifordas.

Briusas sėdėjo prie stalo delnais parėmęs smakrą.

— Tai tiesa, — tarė jis. — Prieš tam ryžtantis reikėtų daug maldų ir asmeninių ieškojimų.

Bakui niekuomet nesisekė laukti. Jis dairėsi į lentynas, esančias Briuso raštinės laukiamajame. Būtent čia ankstesnis pastorius laikė savo mažiau naudojamus užrašus bei straipsnius. Čia buvo daugybė knygų ezoterinėmis Senojo Testamento temomis. Pervertęs keletą iš jų; Bakas nusprendė, kad jos yra per daug sausos.

Tada pastebėjo dvejų metų senumo bažnyčios tarnautojų nuotraukas. Ties „B“ raide buvo jauno, ilgaplaukio Briuso Barnso nuotrauka. Jis atrodė kiek apvalesnio veido, su dirbtine šypsena, o šalia stovėjo žmona ir vaikai. Kokį lobį Briusas prarado! Jo žmona buvo malonios išvaizdos, apkūnoka, šypsena šilta bei nuoširdi.

Kitame puslapyje buvo dr. Vernonas Bilingsas, išnykęs vyresnysis pastorius. Jis atrodė mažiausiai šešiasdešimties metų, o šalia jo stovėjo smulkutė žmona ir trys vaikai su sutuoktiniais. Briusas jau minėjo, kad visa jų šeima dingo Paėmimo metu. Pastorius Bilingsas buvo panašus į „Henrį Fondą“, tokiomis pat plonomis, tiesiomis kojomis ir plačios šypsenos. Bakas mielai su juo susipažintų.

Kameronas pažvelgė į kitą sąrašo rodyklės galą ir ten rado Stylų šeimą. Čia buvo piloto uniforma pasipuošęs Reifordas, atrodantis beveik taip pat kaip ir šiandien, gal tik kiek mažiau pražilusiais plaukais ir ne tokiu išraiškingu veidu. Ir Irena, nuotraukoje ją pamatė pirmą kartą. Linksma, džiugiai nusiteikusi ir, jei tikėti keista fotopsichologine analize, ji atrodė labiau atsidavusi savo vyrui nei jis jai. Irena buvo palinkusi prie jo, o Reifordas sėdėjo tiesus ir griežtas. Taip pat nuotraukoje buvo Reifordas jaunesnysis, antraštėje vadinamas „Reimis, 10“. Jo ir motinos vardai buvo pažymėti žvaigždutėmis. Tačiau prie Reifordo vardo jokio ženklo nebuvo. Žvaigždutės nesimatė ir prie Chlojės vardo, prie kurio dar parašyta — „18, naujokė, Stenfordo universitetas, Palo Alto, Kalifornija (nuotraukos nėra)“.

Bakas pažvelgė į paaiškinimus, kur buvo parašyta, jog žvaigždutėmis pažymėti bažnyčios nariai. Likusieji, kaip suprato, buvo tik lankytojai.

Kameronas žvilgtelėjo į laikrodį. Be dešimties minučių aštuonios. Jis pažvelgė pro langą į automobilių stovėjimo aikštelę. Antrasis Stylų automobilis stovėjo šalia Reifordo, Bako ir Briuso mašinų. Jis prisidengė ranka akis nuo saulės ir prie vairo pamatė Chloję. Be abejo, dešimties minučių nebūtų pakakę pokalbiui, bet jis bent galėjo su ja pasisveikinti ir pakviesti vidun.

Kai tik Bakas išėjo pro duris, Chlojė išlipo iš automobilio ir nuskubėjo bažnyčios link.

— Labas! — pasisveikino jis.

— Labas, Bakai, — jos atsakymas nerodė jokio entuziazmo.

— Gėlės vis dar sutryptos? — pabandė jis, tikėdamasis kažkaip išsiaiškinti, kas su ja atsitiko.

— Jei nori žinoti, taip, — atsakė ji, eidama pirma jo ir atverdama duris. Bakas sekė iš paskos laiptais per fojė ir drauge įžengė į raštinės laukiamąjį.

— Nemanau, kad jie jau baigė ir gali mus priimti, — tarė jis, kai, priėjusi prie Briuso durų, Chlojė pasibeldė.

Briusas taip pat paprašė jos palaukti, ir atsiprašiusi Chlojė užvėrė duris. Be abejo, jai labiausiai norėjosi būti kur nors kitur, tik ne čia ir žiūrėti į ką nors kitą, tik ne į Kameroną. Buvo užsiverkusi, todėl veidas atrodė paraudęs ir lyg išsitepęs. Bakas troško pasikalbėti su ja. Kažkas jam pakuždėjo, jog tai ne šiaip kaprizas. Atsitiko kažkas baisaus, ir dėl to kaltas buvo Bakas. Dabar jis nieko negalėjo padaryti, tik pabandyt išsiaiškinti tokio keisto elgesio priežastis. Tačiau reikėjo nutaikyti momentą.

Atsisėdusi Chlojė sunėrė rankas, kojas užkėlė vieną ant kitos ir viršutinę sūpavo.

— Pažvelk, ką radau, — tarė Bakas, ištiesdamas jai senąjį bažnyčios albumą, bet mergina net nežvilgtelėjo.

— Hmm, — sumurmėjo ji.

Bakas atvertė ties „B“ raide ir parodė jai Briuso ir daktaro Billingso šeimų nuotraukas. Staiga Chlojė kiek atlyžo, paėmė albumą ir ėmė jį tyrinėti.

— Briuso žmona, — švelniai tarė ji. — Tik pažvelk į tuos vaikus!

— Jūsų šeima taip pat čia yra, — tarė Bakas.

Chlojė kiek užtruko, kol atsivertė „S“ raidės puslapius, versdama lapą po lapo, tarsi ieškotų daugiau pažįstamų žmonių.

— Kartu su juo stojome į aukštąją, — tarė lėtai. — Su ja mokėmės viename kurse. Ponia Šule buvo mano pirmoji dėstytoja.

Kai Chlojė pagaliau atvertė savo šeimos puslapį, labai susijaudino. Veidas persikreipė, ji žvelgė į nuotrauką, o akyse tvenkėsi ašaros.

— Reimis, kai jam buvo dešimt metų, — teištarė ji.

Bakas instinktyviai uždėjo ranką jai ant peties, bet ji atsitraukė.

— Prašau, nedaryk to.

— Atleisk, — atsiprašė jis.

Tuo metu atsidarė kabineto durys.

— Pasiruošę, — tarė Reifordas.

Jis iškart pastebėjo, kad Bakas susidrovėjęs, o Chlojė atrodė siaubingai. Jis tik troško, kad Chlojė tuoj pat neužsipultų žurnalisto.

— Tėti, pažvelk, — tarė ji atsistodama ir ištiesė jam albumą.

Reifordo gerklę ėmė perštėti ir jis giliai įkvėpė. Pamatęs nuotrauką, skausmingai atsiduso. Tai buvo per daug sunku ištverti.

Jis užvertė albumą ir padavė jį Bakui, bet tuo pat metu išgirdo, kaip sugirgždėjo Briuso kėdė.

— Ką jūs ten taip apžiūrinėjate, bičiuliai?

— Štai ką, — tarė Bakas, rodydamas albumą ir bandydamas jį padėti atgal į knygų lentyną. Tačiau Briusas ištiesė ranką ir paėmė jį.

— Juk tai kelerių metų senumo, — pridūrė Bakas.

— Maždaug mėnuo iki pirmųjų mūsų susitikimų čia, — paaiškino Reifordas.

Briusui iš karto pavyko atversti savo šeimos nuotrauką. Stovėjo, žvelgdamas į ją keletą sekundžių, ir tarė:

— Ar čia yra ir tavo nuotrauka, Reifordai?

— Taip, — atsakė šis, ir Bakas pamatė, kaip kapitonas bando įsivesti Chloję į kabinetą.

Briusas pažvelgė į Stylų šeimos nuotrauką ir šypsodamasis linktelėjo galva. Jis pasiėmė albumą į kabinetą, pasikišo po Biblija ir malda pradėjo susirinkimą.

Pastorius pradėjo kiek emocingai, bet veikiai įsivažiavo. Jis šokinėjo nuo Apreiškimo prie Ezekielio ir Danieliaus knygų ir vėl atgal, lygindamas pranašiškus įvykius su tuo, kas įvyko Niujorke bei likusiame pasaulyje.

— Gal šiandien kas nors girdėjote naujienas apie du liudytojus Jeruzalėje?

Bakas papurtė galvą, Reifordas taip pat. Chlojė neatsakė. Ji nieko neužsirašinėjo ir neklausinėjo.

— Reporteris kalbėjo, kad nedidelė grupė, gal koks pustuzinis plėšikų bandė užpulti tuodu, bet buvo sudeginti.

— Sudeginti? — nusistebėjo Bakas.

— Niekas negali pasakyti, iš kur atsirado ugnis, — tarė Briusas. — Bet mes žinome, ar ne?

— Ar tikrai?

— Pažvelk į vienuoliktą Apreiškimo knygos skyrių. Angelas sako apaštalui Jonui: „Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, ir jie, apsivilkę ašutinėmis, pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys žemės Dievo akivaizdoje. Ir jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus“.

— Ar jie spjaudė ugnimi kaip pasakų drakonai?

— Būtent taip parašyta knygoje, — patvirtino Briusas.

— Norėčiau tai pamatyti per CNN, — tarė Bakas.

— Nesijaudink, — nuramino jį Briusas. — Pamatysime dar didesnių dalykų.

Reifordas nusistebėjo, ar apskritai galėtų priprasti prie dalykų, kuriuos jam apreiškia Dievas. Sunku net įsivaizduoti, kaip toli jis nuėjo ir kiek daug patyrė mažiau nei per mėnesį laiko. Tik dramatiškas Dievo įsiveržimas į žmonijos ir jo paties gyvenimą galėjo taip smarkiai pakeisti Reifordo mąstymo būdą. Iš žmogaus, kuriam reikėjo, kad viskas būtų parašyta juodu ant balto, jis staiga tapo žmogumi, be jokių dvejonių tikinčiu pačiomis, atrodo, absurdiškiausiomis žinių naujienomis, jei tik jos buvo paaiškintos Rašte. Reifordas tikėjo viskuo, kas buvo rašoma Biblijoje. Anksčiau ar vėliau žinių pranešimai turėjo viską patvirtinti.

Briusas pasisuko į Baką:

— Kaip tau šiandien sekėsi?

Reifordui tas klausimas nuskambėjo labai paslaptingai.

— Tam papasakoti reikia labai daug laiko, — atsakė Bakas.

— Be juokų, — pašoko Chlojė.

Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos ji ištarė šį vakarą.

Bakas pažvelgė į ją ir tarė:

— Briusai, aš trumpai tau papasakosiu rytoj, o rytoj vakare galėsime apie tai pakalbėti visi.

— Nagi, pakalbėkime apie tai dabar, — tarė Chlojė. — Mes juk visi esame draugai.

Reifordas gailėjosi, kad jo dukra jau suaugusi ir jis nebegali uždrausti jai kalbėti. Jei Chlojė norėjo pradėti pokalbį apie tai, kaip su ja buvo pasielgta, turėjo tam teisę.

— Jūs net nežinote, kur aš šiandien buvau, — aiškiai sumišęs pasakė jai Bakas.

Reifordas pastebėjo Bako mestą žvilgsnį į Briusą, tačiau to nesuprato. Aišku buvo tik tai, kad tarp jų buvo įvykę kažkas, ko daugelis dar nežinojo. Ar jam reikėjo pasakyti Chlojei, jog Bakas buvo susitikęs su Karpatijumi?

— Ar tu?..

Briusas papurtė galvą.

— Aš nemanau, kad tu žinai, Chloje, — tarė Bakas. — Leisk rytoj man pakalbėti apie tai su Briusu, ir vakarinio susirinkimo metu mes visi galėsime dėl to pasimelsti.

— Taip, žinoma, — tarė Chlojė. — Bet aš turiu dar vieną klausimą.

Briusas pažvelgė į laikrodį:

— Gerai, bet paskubėk.

— Norėčiau sužinoti, kaip jūs vertinate draugystę šiuo metu.

— Šiandien jau iš antro žmogaus aš girdžiu tą patį klausimą, — atsakė Briusas. — Tikriausiai esame labai vieniši žmonės.

Chlojė prunkštelėjo, po to rūsčiai nužvelgė Baką.

„Turbūt pamanė, kad anksčiau Bakas to klausė Briuso“, — pagalvojo Reifordas.

— Paskirkime šią temą vienam iš mūsų susirinkimų, — pasiūlė Briusas.

— Gal galima tai padaryti per kitą susirinkimą? — ėmė skubinti Chlojė.

— Gerai. Rytoj vakare kalbėsime apie tai.

— Ar galėsite taip pat pakalbėti apie moralines naujai įtikėjusiųjų taisykles? — dar paklausė Chlojė.

— Atleiskite, neišgirdau?

— Gal galėsite pakalbėti apie tai, kaip mes turime gyventi dabar, kai esame Kristaus pasekėjais. Na, žinote, moraliniai dalykai, seksas ir visa kita.

Bakas susigūžė. Chlojė buvo nepanaši į save.

— Gerai, — tarė Briusas. — Galime įtraukti ir šį klausimą, bet nemanau, kad tau bus staigmena išgirsti tai, jog taisyklės, egzistavusios iki Paėmimo, veikia ir šiandien. Na, aš turiu omeny, jog tai gali būti labai trumpa pamoka. Mes turime siekti tyrumo, ir esu tikras, jog tai tavęs nenustebins...

— Tačiau gal kai kuriems iš mūsų tai ne visai suprantama, — pertraukė jį Chlojė.

— Pakalbėsime apie tai rytoj vakare, — tarė Briusas. — Ar yra dar kokių klausimų?

Nespėjus kam nors atsakyti, Chlojė tarė:

— Ne. Iki pasimatymo rytoj vakare.

Ir nieko daugiau nesakiusi išėjo.

Tada trys vyrai pasimeldė ir susitikimas baigėsi visai nevykusiai, niekas iš jų nenorėjo kalbėti, kaip sakė Nikolajus Karpatijus — „apie dramblį kambaryje“.

Bakas grįžo namo nusivylęs. Buvo nepratęs nesugebėt išspręsti kokios nors problemos. O labiausiai jį kankino tai, jog net nesuvokė, kas buvo blogai. Bakas pasikeitė savo kelioninius drabužius ir apsiavė chaki spalvos kelnes, apsivilko džinsinius marškinius, odinę striukę ir apsiavė turistinius batus. Tada paskambino Stylams. Atsiliepęs Reifordas nuėjo pakviesti Chlojės, bet po kelių minučių sugrįžęs pasakė, kad ji negali kalbėti. Bakas nebuvo įsitikinęs, tačiau jam pasirodė, kad Reifordas taip pat kaip ir jis jautėsi priblokštas dukters elgesio.

— Reifordai, ar ji netoliese?

— Taip, tu teisus.

— Ar nežinai, kas jai pasidarė?

— Visiškai nesuprantu.

— Aš noriu viską išsiaiškinti.

— Būtų gerai.

— Noriu tai padaryti dar šį vakarą.

— Pritariu tam. Visiškai. Gali pabandyti rytoj.

— Reifordai, tu sutinki, kad aš atvykčiau tuoj pat?

— Taip, tu teisus. Negaliu pažadėti, kad ji bus namie, bet pabandyk.

— Taigi, jei atvyksiu pas jus dabar, tau nesutrukdysiu?

— Nė kiek. Lauksime tavo skambučio rytoj.

— Jau lekiu.

— Gerai, Bakai. Tada ir pasikalbėsime.

Reifordui nepatiko, kad jis apgaudinėja Chloję. Tai buvo labai panašu į melą, bet tas paslaptingai užkoduotas pokalbis su Baku priminė nedidelį konfliktą, įvykusį prieš daugelį metų, kai jis dar susitikinėjo su Irena. Dėl kažko ji buvo labai juo nusivylusi ir liepė jam neskambinti tol, kol nepaskambins pati. Reifordas nežinojo ką daryti, bet motina jam patarė: „Turi tuoj pat nuvykti pas ją, susirasti ir viską išsiaiškinti. Vieną kartą ji gali tave atstumti, tačiau jei liepia pasišalinti atvykus dar kartą, suprasi, kad visa tai yra labai rimta. Galbūt ji pati nesupranta savo poelgio, bet giliai širdyje, jei aš gerai suprantu moteris, ji norėtų, kad tu vytumeis ją, neleistum pasitraukti“.

Dabar tai paskatino Reifordą priversti Baką lygiai taip pat pasielgti su Chloje. Jis suprato, kad jie dar nebuvo pora, tačiau numanė, jog abu to troško. Net neįsivaizdavo, kuo buvo kita moteris Bako gyvenime, bet buvo tikras, kad, jei vaikinas elgsis ryžtingai, Chlojė pati viską išsiaiškins. Jei Bakas tikrai su kažkuo gyvena, tai jau yra jų visų: ir Reifordo, ir Briuso, taip pat ir Chlojės problema. Tačiau dukters turimų įrodymų tikrai nepakako.

— Taigi jis bandys man skambinti rytoj? — paklausė Chlojė.

— Aš jam taip pasiūliau.

— O ką jis atsakė?

— Jis tik norėjo išsiaiškinti.

— Ar aiškiai kalbėjai?

— Aš stengiausi.

— Einu miegoti, — tarė Chlojė.

— Kodėl mums prieš tai nepasikalbėjus?

— Aš pavargusi, tėti. Ir visai nenoriu kalbėtis, — pasakė lipdama laiptais į viršų.

Reifordas bandė ją sulaikyti:

— Tai tu kalbėsies su juo rytoj, kaip manai?

— Abejoju. Noriu pažiūrėti, kaip jis reaguos į Briuso mokymą rytoj vakare.

— O kaip turėtų?

— Tėti! Iš kur aš galiu žinoti? Viskas, ką žinau, yra tai, ką mačiau šį rytą. Dabar leisk man eiti miegoti.

— Aš tik noriu, kad tu išsikalbėtum, mieloji. Papasakok man.

— Papasakosiu tau rytoj.

— Gerai, gal tada, užuot kalbėjusi apie save ir Baką, gali pasilikti su manimi ir paklausyti apie įdomią situaciją mano darbe?

— Nekalbėk daugiau apie mane ir Baką, tėti. Ir jei tik tu nesi atleistas ar neketini pakeisti darbo, šiandien nenoriu apie tai kalbėti. Geriau pašnekėsime kitą kartą.

Reifordas žinojo, kad gali patraukti jos dėmesį pasakodamas apie šios dienos įvykius nuo tada, kai gavo raštelį iš Hetės. Kaip buvo neteisingai apkaltintas ir apie susitikimą su Erlu Halidėjum. Tačiau jam labiau rūpėjo apie visa tai kalbėti nei jai.

— Gal padėtum sutvarkyti virtuvę?

— Tėti, virtuvėje nerasi nė dėmelės. O jei dar ką reikia padaryti, aš tai padarysiu rytoj, gerai?

— Ar kavos aparatas nustatytas rytui?

— Senų seniausiai tai padaryta. Kas tau yra?

— Tiesiog jaučiuosi truputį vienišas. Dar nesinori miego.

— Jei nori, kad aš pasilikčiau, tai taip ir padarysiu, tėti. Bet kodėl tau nepažiūrėjus televizoriaus ir nepailsėjus?

Reifordas daugiau negalėjo jos sulaikyti.

— Taip ir padarysiu. Būsiu poilsio kambaryje ir žiūrėsiu televizorių, gerai?

Ji linksmai pažvelgė į tėvą ir, mėgdžiodama jo balsą, pasakė:

— O aš būsiu savo kambaryje ir nedegsiu šviesos, gerai?

Jis pritariamai linktelėjo.

Chlojė palingavo galva.

— Dabar, kai vienas kitą informavome ir žinome, kur būsime ir ką veiksime, ar aš galiu eiti?

— Taip, gali.

Reifordas palaukė, kol Chlojė ims lipti laiptais viršun, ir tada prieangyje uždegė šviesą.

Bakas žinojo adresą ir kaip šią vietą rasti, bet anksčiau čia nebuvo lankęsis.

Žinios jau buvo pasibaigusios, vyko tik pokalbių šou programos, tačiau Reifordui tai nerūpėjo. Jis čia sėdėjo tam, kad atitrauktų dėmesį. Užuot žiūrėjęs televizorių, žvelgė pro langą, laukdamas, kol pamatys Bako automobilį.

— Tėti! — pašaukė Chlojė. — Gal gali šiek tiek sumažinti garsą? O gal galėtum žiūrėti televizorių savo kambaryje?

— Aš sumažinsiu garsą, — pasakė jis, kai automobilio šviesos nušvietė kambarį ir mašina sustojo prie namo.

Prieš sumažindamas garsą, Reifordas pribėgo prie durų ir pasitiko Baką, šiam dar nespėjus paspausti skambučio mygtuko.

— Aš einu į savo kambarį, — sušnibždėjo, — luktelėk minutėlę ir paskambink. Aš būsiu duše, ir ji turės atidaryti.

Reifordas tyliai uždarė ir užrakino duris. Išjungęs televizorių, užlipo laiptais į viršų.

Eidamas pro Chlojės kambarį, jis išgirdo:

— Tėti, tau nereikėjo išjungti, tik pritildyti.

— Tiek jau to, — atsakė jis. — Išsimaudysiu duše ir eisiu miegoti.

— Labanakt, tėti.

— Labanakt, Chlo.

Reifordas įėjo į dušo kambarį, bet vandens neįjungė ir durų neužvėrė. Kai tik išgirdo skambutį, jis paleido vandenį ir išgirdo Chlojės balsą:

— Tėti, kažkas skambina į duris!

— Aš jau maudausi!

— Och, tėti!

„Tai buvo puiki idėja!“ — pamanė Bakas, nes buvo sujaudintas, kad Reifordas Stylas tiek juo pasitiki, jog leidžia pasikalbėti su dukra, kai ši akivaizdžiai priešiškai nusiteikusi jo atžvilgiu.

Jis truputį palaukė ir vėl paskambino. Iš vidaus pasigirdo:

— Ateinu, palaukite minutėlę!

Įmantrių durų viduryje esančiame langelyje pasirodė Chlojės veidas. Ji išpūtė akis.

— Bakai?! — neatvėrusi durų sušuko ji. — Paskambink rytoj, aš jau lovoje!

— Noriu su tavim pasikalbėti! — atsiliepė Bakas.

— Tik ne dabar.

— Taip, dabar, — paprieštaravo jis. — Aš niekur iš čia nesitrauksiu, kol su manim nepasikalbėsi.

— Nesitrauksi? — paklausė ji.

— Ne, nė kiek.

Chlojė nepasidavė. Ji išjungė šviesą, ir Bakas išgirdo, kaip nubildėjo laiptais į viršų. Jis negalėjo tuo patikėti. Chlojė buvo griežtesnė, nei tikėjosi. Bet jei jau pasakė, kad niekur nevažiuos, tai taip ir padarys. Bakas buvo žodžio žmogus, netgi daugiau nei užsispyrėlis. Tačiau tik dėl to jis tapo tokiu žurnalistu, kokiu dabar buvo.

Nuo tos popietės Niujorke jis vis dar ilgėjosi Chlojės. Dabar turi laukti jos čia, nusprendė pats sau. Iki ryto sėdės prie jos durų, jei jau taip viskas pakrypo.

Bakas nuėjo prie laiptelių, esančių verandos pakraštyje, ir atsisėdo nugara į duris, petimi atsirėmęs į vieną iš įspūdingų atramų. Žinojo, kad Chlojė būtinai jį pamatys, jei ateis patikrinti. Ji tikriausiai klausysis automobilio variklio ūžimo, tačiau to neišgirs.

— Tėti! — sušuko Chlojė, priėjusi prie Reifordo miegamojo durų.

— Ar tu jau baigei?

— Kas atsitiko?

— Bakas Viljamsas stovi prie durų ir nesiruošia pasitraukti.

— Ką tu nori, kad aš padaryčiau?

— Atsikratyk juo!

— Pati atsikratyk! Tai tavo problema!

— Tu esi mano tėtis! Tai tavo pareiga!

— Ar jis nuskriaudė tave? Gal grasino?

— Ne! Greičiau, tėti!

— Chloje, aš nenoriu, kad Bakas išvyktų! Jei tu nori, tai pati ir išprašyk jį.

— Aš einu miegoti! — pasakė ji.

— Aš taip pat!

Reifordas išjungė vandenį duše ir išgirdo, kaip Chlojė uždarė jo miegamojo duris. Po to savo kambario duris. Ar ji tikrai eina miegoti, palikdama Baką prieangyje? Ar vaikinas pasiliks ten? Ant pirštų galiukų Reifordas prisėlino prie savo kambario durų ir tiek pravėrė jas, kad galėtų stebėti Chloję. Jos durys vis dar buvo uždarytos. Reifordas įsliuogė į lovą ir nejudėdamas klausėsi. Tai buvo viskas, ką galėjo daryti, kad nesukeltų triukšmo. Jis buvo realiausiu kandidatu į naujo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento piloto vietą, o štai dabar turėjo slapstytis nuo savo dukters. Tai buvo pats juokingiausias įvykis per keletą praėjusių savaičių.

Bakas net nesuprato, kokia vėsi yra naktis, kol keletą minučių nepasėdėjo prie tos atramos. Judant striukė girgždėjo ir jis pastatė apykaklę. Kvapas, kurį pajuto, jam priminė daugelį pasaulio vietų, kur teko būti dėvint šią seną lakūno striukę. Daugybę kartų net buvo pagalvojęs, kad teks su ja mirti.

Bakas ištiesė kojas priešais save ir sukryžiavo. Tik dabar suprato, kaip yra pavargęs. Jei jau lemta čia miegoti, tai taip ir padarys. Staiga nakties tyloje jis išgirdo silpną laiptų girgždesį namo viduje. Tai Chlojė leidosi žemyn, norėdama įsitikinti, ar jis vis dar ten. Jei tai būtų buvęs Reifordas, žingsniai skambėtų garsiau ir tvirčiau. Kapitonas tikriausiai būtų jam pataręs pasiduoti ir vykti namo, o problemą bandyt spręsti vėliau. Bakas išgirdo, kaip visai netoli durų sugirgždėjo grindys. Kad atrodytų įtikinamiau, jis prispaudė galvą prie atramos ir įsitaisė taip, tarsi ruoštųsi miegoti.

Žingsniai laiptais aukštyn buvo ne tokie prislopinti. Kas toliau?

Reifordas išgirdo, kaip Chlojė atidarė savo kambario duris ir tamsoje nusileido laiptais žemyn. Dabar ji grįžo atgal. Dukra paliko savo kambario duris praviras ir uždegė šviesą. Reifordas tiek pasilenkė, kad galėtų pamatyti ją išeinant, ir netrukus Chlojė jau skubėjo atgal. Jos plaukai buvo susegti viršugalvyje, o apsivilkusi buvo ilgą pūkuotą chalatą. Ji uždegė šviesą laiptų viršuje ir nusileido žemyn. Reifordas neabejojo, kad dukra nesiruošia išvyti to vyro.

Bakas išvydo savo šešėlį pievelėje ir suprato, kad šviesa sklinda iš už nugaros, tačiau nenorėjo pasirodyti per daug pasitikintis ar labai nekantrus. Jis nesikėlė iš savo vietos, tarsi būtų užmigęs. Duris atrakino ir atidarė, tačiau daugiau nieko jis neišgirdo. Vogčiomis apsižvalgė. Tai tikriausiai buvo jos kvietimas užeiti. „Aš taip toli nuėjau, — pagalvojo Bakas. — Ir iš to nieko gero“. Atsukęs nugarą į duris, taip jis įvertino savo padėtį.

Po pusės minutės vėl išgirdo ateinant Chloję. Ji pravėrė lauko duris ir paklausė:

— Ko tu lauki, gal specialaus pakvietimo?

— Ką?.. — tepasakė Bakas, apsimesdamas, kad jį pažadino iš miego, ir lėtai atsigręždamas. — Jau rytas?

— Labai juokinga. Eikš vidun. Tu turi dešimt minučių.

Jis pakilo eiti į vidų, tačiau paleidusi duris Chlojė nuėjo ir atsisėdo ant sofos poilsio kambaryje, o durys ėmė ir užsivėrė. Bakas pats jas atsidarė ir įėjo.

— Puiku, — tarė jis, — aš nusivilksiu striukę.

— Šis vizitas yra tavo idėja, ne mano, — tarė ji. — Atleisk, jei aš pasielgiau su tavimi taip, lyg būtum nekviestas svečias.

Chlojė susirangė sofos kampe ir sunėrė rankas ant krūtinės, tuo tarsi iš anksto garantuodama labai sunkų priėmimą. Bakas pakabino savo striukę ant kėdės ir pristūmė suolelį kojoms tiesiai priešais Chloję. Ir čia atsisėdo žvelgdamas į ją, tarsi bandydamas sugalvoti, nuo ko reiktų pradėti.

— Mano apranga nelabai tinka svečių priėmimui, — tarė ji.

— Tu atrodai puikiai, nesvarbu ką vilkėtum.

— Pasigailėk manęs, — atsakė ji. — Ko tau reikia?

— Norėjau atvežti gėlių, — tarė Bakas. — Žinodamas, kad tavosios sutryptos...

— Manei, kad juokavau? — paklausė Chlojė, žvelgdama kažkur pro šalį.

Jis pasuko galvą ir apsidairė. Tikrai, didžiulė gėlių puokštė buvo sugrūsta į šiukšliadėžę.

— Nemaniau, kad tu juokauji, — pratarė Bakas. — Tiesiog atrodė, kad kalbi perkeltine prasme, ir tokio posakio dar nebuvau girdėjęs.

— Apie ką tu kalbi?

— Kai pasakei, kad gėlės sutryptos, aš pamaniau, jog tai kažkoks posakis, kurio niekada nebuvau girdėjęs. Skambėjo panašiai kaip „išlindo yla iš maišo“ ar „štai kur šuo pakastas“.

— Aš pasakiau, kad gėlės sutryptos, o tai ir turėjau omenyje. Visada sakau tai, ką manau, Bakai.

Kameronas visai suglumo. Jam pasirodė, jog vienas iš jų kalba „apie tiltus“, o kitas — „apie miltus“.

— Ką gi, gal gali pasakyti, kodėl tos gėlės sutryptos? Gal tai man padės viską išsiaiškinti.

— Todėl, kad aš jų nenorėjau.

— O, koks aš kvailas. Skamba logiškai. O tujų nenorėjai, nes... — jis nutilo ir papurtė galvą, tarsi norėdamas, kad ji užpildytų šią spragą.

— Jos pribloškė mane, kai sužinojau, iš kur jas gavau.

— Ir iš kur jos pas tave atkeliavo?

— Na, man jas kažkas įteikė.

— Ir kas tai buvo?

— Gerai, Bakai, baikime! Aš neturiu laiko tokiems pokalbiams ir dar mano nuotaika tam netinkama.

Chlojė pakilo eiti, bet staiga Bakas supyko.

— Chloje, luktelėk.

Ji atsisėdo ir vėl taip pat įsitaisė ant sofos. Atrodė susijaudinusi.

— Tu privalai man paaiškinti.

— Ne, tai tu privalai man paaiškinti.

Bakas atsiduso.

— Aš paaiškinsiu viską, ko tik paprašysi, Chloje, bet daugiau jokių pokštų. Buvo aišku, kad mus traukia vienas prie kito, ir aš žinau, jog penktadienio vakare parodžiau kažką daugiau nei tik paprasto susidomėjimo ženklus, bet šiandien supratau...

— Šį rytą, — pertraukė ji, stengdamasi sulaikyti ašaras, — aš supratau, kodėl tu staiga praradai susidomėjimą manimi. Tikriausiai jauteisi kaltas, kad visko man nepapasakojai, ir jei manai, jog šios gėlės galėjo kažką pakeisti...

— Chloje! Kalbėkime apie tikras problemas! Aš neturiu nieko bendro su šiomis gėlėmis.

Staiga Chlojė nutilo.

Devyni

Chlojė sėdėjo, su nepasitikėjimu žvelgdama į Baką.

— Tikrai neturi? — galiausiai paklausė.

Jis papurtė galvą:

— Turbūt turi kitą garbintoją.

— Taip, teisingai, — pasakė ji. — Kitą? O gal net du?

Bakas ištiesė rankas, lyg norėdamas ją sulaikyti nuo tolesnių šnekų.

— Chloje, mums akivaizdžiai trūksta informacijos.

— Aišku.

— Paskambink man pasitaikius progai, bet, mano nuomone, mes skirti vienas kitam nuo tos akimirkos, kai susitikome.

Jis nutilo ir laukė atsakymo.

Chlojė linktelėjo.

— Nieko rimto, — atsakė. — Bet manau, kad patikome vienas kitam.

— Ir aš buvau su tavim lėktuve, kai meldeisi su savo tėvu, — pasakė Bakas.

Ji nežymiai linktelėjo.

— Tai buvo ypatingas laikas, — tęsė jis.

— Taip, — sutiko ji.

— Šiandien aš atlaikiau išmėginimą ir negalėjau sulaukti, kada galėsiu grįžti ir viską tau papasakoti.

Chlojės lūpos suvirpėjo.

— Tai buvo stulbinanti istorija, Bakai, ir neabejoju dėl antros. Žinau, kad tu visko matęs, ir maniau, kad tarp mūsų kažkas užsimezgė.

— Nežinau, kaip tai pavadinti, — pasakė Bakas, — bet sekmadienį tau parašiau, kad mane sudominai.

— Matyt, ne tik aš tave dominu.

Bakas neteko žado.

— Ne tik tu mane domini? — pakartojo jis.

— Na, pasakok toliau.

„Pasakoti? Ji mano, kad tai pasakojimas? Ir ji mano, kad yra dar kažkas? Nieko tokio nebuvo keletą metų!“ Bakas neteko kantrybės ir buvo bepasiduodąs, bet nusprendė, kad verta dar pakovoti. Chlojė klydo, neaišku dėl kokių priežasčių keistai elgėsi, bet ji tikrai verta didesnių pastangų.

— Naktimis tarp sekmadienio ir penktadienio aš daug apie mus mąsčiau.

— Ir vėl prasideda, — pralemeno ji, puldama į ašaras.

Ką Chlojė galvoja? Kad jis buvo pasiruošęs miegoti ant jos slenksčio, kad tiktai ji galėtų jį iškeikti, o po to galiausiai įsileisti vidun?

— Manau, tą penktadienio naktį buvau ne taip suprastas, — pradėjo jis. — Gal ne visai taip pasakiau. Aš tiesiog atstūmiau tave.

— Ko gero, jau nebėra ką atstumti.

— Bet mes ėjome į priekį, ar ne? — pastebėjo Bakas. — Ar nemanai, kad mūsų santykiai galėjo plėtotis toliau?

— Tikrai. Iki penktadienio nakties.

— Aš truputį sutrikęs, kad galėčiau su tuo sutikti... — tarė jis neryžtingai.

— Turėtum būti sutrikęs, — atsakė ji.

— ...bet aš supratau, kad elgiausi skubotai, turint omeny, kaip netikėtai mes susitikome ir koks tavo amžius, ir...

— Taip, tai tiesa. Problema juk ne tavo amžius, ar ne? Kažkas negerai su mano amžiumi, taip?

— Chloje, aš atsiprašau. Jokių problemų su amžiumi nei su tavo, nei su mano. Priežastis galėtų būti mūsų amžiaus skirtumas. Vėliau suvokiau, kad jei mums teliko septyneri metai, tuomet tai jau nebeturi reikšmės. Bet aš viską sumaišiau. Galvojau apie mūsų ateitį, žinai, kuo gali virsti ši draugystė, o kol kas mes netgi neišsiaiškinome tarpusavio santykių.

— Nėra čia ko aiškintis, Bakai. Aš nesiruošiu su tavimi bendrauti. Jei ir yra mūsų ateitis, tai bus tik paprasčiausia draugystė, ir, manau, neverta dėl to jaudintis. Aš vėl imsiu taukšti niekus, o visa kita pasimirš, beje, tai jau aptarėme.

— Aišku, kad aptarėme, — tarė Bakas. — Aš pasakiau, kad aptarėme, ir pamaniau, jog ir tu anksčiau truputėlį apie tai galvojai.

— Daugiau negalvojau, tik iki šio ryto.

— Chloje, aš ruošiuosi tavęs kai ko paklausti ir nenoriu, kad neteisingai suprastum. Tai gali skambėti truputį atlaidžiai, netgi tėviškai, o aš nenoriu, jog tu taip pagalvotum.

Ji atsisėdo tiesiai, lyg laukdama papeikimo.

— Aš noriu paprašyti tavęs minutėlę nesakyti nieko, gerai?

— Atleisk, nesupratau, — susijaudino ji. — Man neleidžiama kalbėti?

— Tu ne taip supratai mano žodžius.

— Tu ką tik taip pasakei.

Bakas pajuto, kad pradeda kalbėti pakeltu balsu. Jis žinojo, kad žvilgsnis ir tonas darosi griežti, bet reikėjo gi kažką daryti.

— Chloje, tu nesiklausai manęs. Netgi neleidi pabaigti minties. Aš kažko nesuprantu, yra kažkokia potekstė, negaliu apsiginti nuo kažkokių paslapčių ir fantazijų. Sakai, kad mūsų draugystė neturi ateities — ar yra kažkas tokio, ko tu norėtum manęs paklausti, kuo galėtum mane apkaltinti, kad vėl draugiškai tęstume pokalbį?

Reifordas, kuris vis dar gulėjo ir stengėsi sulaikyti kvėpavimą, kad ką nors išgirstų, beveik nieko negirdėjo iki tos minutės, kol Bakas pakėlė balsą. Reifordas tai girdėjo ir tyliai džiaugėsi. Chlojė taip pat prabilo garsiau.

— Aš noriu žinoti apie kažką kitą tavo gyvenime. Vien tik apie tai pagalvojus... O, Bakai, apie ką mes čia šnekam? Argi nėra svarbesnių dalykų, apie kuriuos turėtume dabar galvoti?

Reifordas negalėjo išgirsti atsakymo, nes Bakas kalbėjo tyliai. Ir jis pavargo besistengdamas nugirsti pokalbį, tad priėjo prie durų ir šūktelėjo jiems:

— Ei, jūs ten, abu, ar galite kalbėti garsiau arba visai tyliai? Jei jau nieko negirdžiu, tai einu miegoti!

— Eik miegoti, tėveli! — šūktelėjo Chlojė.

Bakas nusišypsojo. Chlojė taip pat įstengė išspausti šypseną.

— Chloje, visą savaitgalį aš galvojau apie „daug svarbesnius dalykus“, apie kuriuos turime pamąstyti. Aš netgi buvau sugalvojęs pasiūlyti tau tapti tiesiog draugais... iki tol, kol atsidūriau tame biure ir kol prisiminiau tave.

— Prisiminei mane? Tu matei mane „Global Weekly“ raštinėje?

— „Global Weekly“ raštinėje? Apie ką čia šneki?

Chlojė sudvejojo.

— Na, tai apie kokį biurą tu kalbėjai?

Bakas vyptelėjo nepatenkintas. Jis neplanavo šnekėti apie susitikimą su Karpatijumi.

— Ar galime šį pokalbį atidėti, kol viskas išaiškės? Aš jau tau sakiau, kad mane apėmė jausmas, jog turiu tave tučtuojau pamatyti, pakalbėti, grįžti pas tave.

— Grįžti iš kur? O gal aš turėčiau paklausti — grįžti nuo ko?

— Na, aš tau nieko nepasakosiu, kol nesuprasiu, kad tu pasiruošusi tai išgirsti.

— Aš jau pasiruošusi, Bakai, nes jau viską žinau.

— Iš kur žinai?

— Todėl, kad aš ten buvau!

— Chloje, jei buvai Čikagos biure, tai žinai, kad aš ten lankiausi tik anksti iš ryto.

— Tai tu ten buvai!

— Tik nuvežiau Alisai raktus.

— Alisa? Tai toks jos vardas?

Bakas linktelėjo sumišęs.

— Kokia jos pavardė, Bakai?

— Jos pavardė? Nežinau. Aš visuomet ją vadinu tiesiog Alisa. Ji nauja darbuotoja, pakeitė dingusią Liusindos sekretorę.

— Nori mane įtikinti, kad tikrai nežinai jos pavardės?

— Kodėl turėčiau meluoti? Ar tu ją pažįsti?

Chlojė įsispitrėjo į jį. Bakas žinojo, jautė, kad greitai viskas išaiškės. Tik nežinojo kas konkrečiai.

— Negaliu sakyti, kad tikrai ją pažįstu, — tarė Chlojė. — Aš tiktai šnekėjau su ja, ir tiek.

— Tu šnekėjai su Alisa, — pakartojo jis, stengdamasis kažką suprasti.

— Ji pasakė, kad jūs esate susižiedavę.

— O ne, ji to tikrai nepasakė! — suriko Bakas, tada nutilo ir įsistebeilijo į laiptus. — Ką čia tauški?

— Mes šnekame apie tą pačią Alisą, ar ne? — pasitikslino Chlojė. — Baltaodė, tiesiais tamsiais plaukais, trumpu sijonu, dirba „Global Weekly“ raštinėje?

— Taip, tai ji, — linktelėjo Bakas. — Bet ar manai, kad aš turėčiau žinoti jos pavardę netgi jei ir būtume susižiedavę? Be to, tai būtų didelė staigmena jos sužadėtiniui.

— Tai ji susižiedavusi, bet ne su tavimi? — tarsi abejodama paklausė Chlojė.

— Ji man kažką sakė apie savo sužadėtinį, kad turi jį iš kažkur paimti, — gūžtelėjo pečiais Bakas.

Chlojė atrodė sugniuždyta.

— Ar tu nieko prieš, jei aš paklausiu, kaip atsitiko, kad tu buvai „Weekly“ biure ir šnekėjai su ja? Ieškojai manęs?

— Na, taip, ieškojau, — tarė Chlojė. — Mačiau ją anksčiau, bet buvau nustebusi, kai vėl sutikau ten.

— Kaip jau sakiau, Chloje, šiandien aš ten nebuvau.

— O kur tu buvai?

— Aš tavęs pirmas paklausiau. Kur tu matei Alisą?

Chlojė kalbėjo taip tyliai, kad Bakas, norėdamas išgirsti, ką ji sako, turėjo prie jos pasilenkti.

— Tavo bute.

Bakas atsisėdo, viskas stojo į savo vietas. Jis norėjo kvatotis, bet vargšelė Chlojė! Ji vis dar buvo rimta.

— Tai mano klaida, — tarė jis. — Aš pakviečiau tave, mano planai pasikeitė ir apie tai tau nepranešiau.

— Ji turėjo tavo raktus, — sušnibždėjo Chlojė.

Bakas užjaučiančiai palingavo galva.

— Aš daviau juos tam, kad galėtų atvežti įrangą, kurią turėjo atsiųsti į biurą. Pats šiandien privalėjau būti Niujorke.

Bako konfliktas su Chloje virto simpatija. Ji negalėjo žiūrėti jam į akis ir, rodės, tuoj pradės verkti.

— Tai tu tikrai nesiuntei gėlių, — sušnibždėjo ji.

— Jei būčiau žinojęs, kad to reikia, tikrai taip padaryčiau.

Chlojė užsidengė veidą rankomis.

— Bakai, aš tokia sutrikusi, — pasiguodė ji ir apsipylė ašaromis. — nežinau, kaip atsiprašyti. Buvau taip susirūpinusį po penktadienio vakaro ir tada iš nieko priviriau tiek košės.

— Aš nemaniau, kad tau taip smarkiai rūpi, — tarė Bakas.

— Žinoma, rūpi. Bet aš nesitikiu, kad tu suprasi ir atleisi man po viso to, kas įvyko — och, manau, kad net nenorėsi manęs matyti.

Ji vis dar slėpė savo veidą.

— Tu geriau jau eik, — pridūrė ji. — Aš nebuvau pasiruošusi susitikimui, kai čia atėjai, o dabar tuo labiau.

— Ar bus gerai, jei aš miegosiu prieangyje? Todėl, kad norėčiau būti netoliese, kai tu jau būsi pasiruošusi.

Ji pažvelgė į jį pro pirštus ir nusišypsojo pro ašaras.

— Tau nereikia to daryti, Bakai.

— Chloje, aš tikrai atsiprašau, kad priviriau tiek košės nepasakydamas tau apie savo kelionę.

— Ne, Bakai. Tai buvo vien mano kaltė ir aš labai apgailestauju.

— Gerai, — atsakė jis. — Tu atsiprašei ir aš tau atleidžiu. Ar tuo bus galima viską baigti?

— Tai privers mane dar labiau verkti.

— Ką gi dabar iškrėčiau?

— Tiesiog esi per daug mielas!

— Na, tai nebežinau, ką ir sakyti!

— Luktelėk, aš tuoj! — Chlojė pašoko nuo sofos ir nuskubėjo laiptais į viršų.

Paprašęs jų kalbėti garsiau arba visai tyliai, Reifordas atsisėdo laiptų viršuje taip, kad jo nesimatė. Dabar bandė tyliai atsistoti ir įslinkti atgal į savo miegamąjį, tačiau tuo metu, kai kėlėsi, Chlojė tiesiog lėkte užlėkė ant jo.

— Tėti! — nustebusi sušnabždėjo ji. — Ką tu čia darai?

— Šnipinėju. Ar tau taip neatrodo?

— Tu siaubingas!

— Ar tai aš siaubingas? Pažiūrėk, ką tu padarei Bakui! Bandei atsikratyti vaikinu net neleidusi jam pasiaiškinti.

— Tėti, aš buvau tokia kvaila.

— Tai buvo tikra klaidų komedija, brangioji, ir, kaip sakė Bakas, tai tik parodo, kaip tau rūpėjo ši draugystė.

— Ar tu žinojai, kad jis atvyksta?

Reifordas pritariamai linktelėjo.

— Šį vakarą? Tu žinojai, kad jis atvažiuos šį vakarą?

— Kaltas.

— Ir tu privertei mane atidaryti duris?

— Gali mane nušauti.

— Norėčiau taip pasielgti.

— Ne, tu turėtum man padėkoti.

— Taip, tikriausiai. Dabar gali eiti miegoti. Lekiu persirengti ir paklausiu, gal Bakas nori pasivaikščioti.

— O aš negaliu eiti kartu? Ar bent sekti jus iš tolo?

Bakas girdėjo šnabždesį viršuje, po to bėgantį vandenį ir atidaromų bei uždaromų stalčių garsus. Chlojė nusileido žemyn apsirengusi džinsais, marškinėliais, su švarku, kepure ir apsiavusi teniso bateliais.

— Tu skubi namo? — paklausė ji. — O gal norėtum pasivaikščioti?

— Tai po viso šito tu neišmeti manęs lauk?

— Mes turime pasikalbėti kur nors kitur ir leisti tėčiui ramiai išsimiegoti.

— Tai visą tą laiką mes jam trukdėme?

— Kažkas panašaus.

Išgirdęs užsidarant lauko duris, Reifordas atsiklaupė šalia savo lovos. Jis meldėsi, kad Chlojė ir Bakas būtų geri vienas kitam, nepaisant visų ateityje laukiančių išbandymų. Net jei jie taptų tik gerais draugais, jis būtų už tai dėkingas. Padėkojęs Dievui, Reifordas įsliuogė į lovą ir ėmė snausti, laukdamas sugrįžtančios Chlojės ir melsdamasis dėl tos naujos galimybės, kurią jam atnešė ši diena.

Po vidurnakčio naktis buvo šalta, bet skaidri.

— Bakai, — kreipėsi Chlojė, jiems pasukus už kampo ir einant link šiuolaikinio Arlingtono aukštumų rajono. — Aš tik noriu pakartoti dar kartą...

Bakas sustojo ir pataisė Chlojės švarko apykaklę.

— Chloje, nepradėk. Mes turime tik septynerius metus ir negalime gyventi praeitimi. Abu sugadinome šį savaitgalį ir atsiprašėme, taigi baikime apie tai.

— Tikrai?

— Visiškai.

Ir jie vaikštinėjo toliau.

— Žinoma, man dar teks išsiaiškinti, kas siunčia tau gėles.

— Aš galvojau apie tai ir turiu tam tikrų įtarimų.

— Kas?

— Na, gali kilti sunkumų, nes čia yra šiek tiek ir mano kaltės.

— Tavo senas vaikinas?

— Ne! Juk jau pasakojau tau, kad draugavome tik tada, kai aš buvau naujokė, o jis vyresniųjų kursų studentas. Vaikinas baigė mokyklą, ir aš nieko daugiau apie jį negirdėjau. Jis jau vedęs.

— Geriau, kad tai būtų ne jis. Gal yra daugiau vaikinų, norinčių, kad sugrįžtum į Stenfordą?

— Nėra tokio, kuris galėtų siųsti gėles.

— Tavo tėtis?

— Jis jau tai paneigė.

— Kas dar galėtų taip pasielgti?

— Na, pagalvok.

Bakas prisimerkė ir pagalvojo:

— Briusas?! Ach, ne, negi manai?..

— O kas gi dar?

— Kaip tu galėjai jį tam paskatinti?

— Aš nežinau. Man jis labai patinka, tiesiog žaviuosi juo. Briuso dorumas mane įkvepia ir jis yra toks įsimylėjęs Dievą ir nuoširdus.

— Suprantu, kad jis jaučiasi vienišas. Bet praėjo tik keletas savaičių, kai jis prarado savo šeimą. Negaliu patikėti, kad galėtų taip elgtis.

— Pasakysiu jam, kad man patinka tokios žinutės, — tarė Chlojė. — Galbūt aš esu labiau draugiška nei reikėtų. Bet net minties tokios neturėjau, supranti?

— Nejaugi? Jis toks jaunas, guvus vaikinas.

— Bakai! Jis vyresnis už tave!

— Nedaug.

— Taip, bet aš manau, kad tavo amžius yra ta viršutinė riba, aukščiau kurios esantys vaikinai manęs nedomina.

— Ką gi, labai tau ačiū! Jei jau viską išsiaiškinome, gal man eiti namo?

— Ak, Bakai, visa tai taip trikdo! Man reikia Briuso kaip draugo ir mokytojo.

— Tu tikra, kad daugiau nesvarstysi jo kandidatūros?

Ji papurtė galvą.

— Tiesiog negaliu į tai žiūrėti. Ne, jis nėra nepatrauklus, bet man net liežuvis neapsiverčia sakyti, kad Briusas galėtų būti mano vyru. Žinai, jis pakvietė mane dirbti bažnyčioje visą darbo dieną. Net nepagalvojau, kad tame gali būti kokių nors slaptų motyvų.

— Tik jau neskubėk daryti išvadų, Chloje.

— Man tai gerai sekasi, ar ne?

— Šį klausimą užduodi ne tam asmeniui.

— Ką man daryti, Bakai? Nenoriu jo įskaudinti. Negaliu jam pasakyti, kad net negalvoju apie artimesnius santykius. Žinai, visa tai gali būti tik jo reakcija į šeimos netektį, gal taip bando atgauti pusiausvyrą?

— Negaliu įsivaizduoti, ką reiškia prarasti žmoną, — tarė Bakas.

— Ir vaikus.

— Taip.

— Kartą esi sakęs, kad į tai niekada nesi žiūrėjęs rimtai.

— Tiesa. Na, keletą kartų aš maniau, kad buvau susidomėjęs, bet nieko neišėjo. Dar mokykloje viena mergina, metais vyresnė, mane atstūmė, nes buvau per daug lėtas.

— Eik jau!

— Suprask, kad esu kiek senamadiškas tokiuose reikaluose.

— Tai žavu.

— Bet kokius jausmus jos atžvilgiu aš praradau labai greitai.

— Galiu įsivaizduoti. Tai tu nebuvai tipiškas koledžo vaikinas?

— Nori žinoti tiesą?

— Nežinau. O ar galiu?

— Na, kaip pažiūrėsi. Ar tau geriau išgirsti, kad aš jau viską išbandžiau, nes esu kietas vaikinas, ar kad esu dar nekaltas?

— Tu papasakosi man tai, ką norėčiau išgirsti?

— Aš noriu papasakoti tau tiesą. Tiesiog norėjau žinoti iš anksto, ką pageidautum išgirsti.

— Patyręs ar nekaltas, — pakartojo Chlojė. — Nėra ko ir galvoti, balsuoju už paskutinį.

— Bingo, — minkštai tarė Bakas, labiau sutrikęs nei susižavėjęs.

— Oho, — tarė Chlojė. — Šiais laikais tai tikrai kažkas vertingo.

— Noriu pasakyti, kad dėl to esu labiau dėkingas nei išdidus. Anksčiau mano siekiai nebuvo tokie tyri kaip šiandien. Manau, jog neteisinga išsisukinėti, bet manęs tikrai nevaržė moralės normos. Tiesiog, kai turėjau kažkokių šansų, manęs tai nedomino. Ir aš taip buvau pasinėręs į studijas ir savo ateities užsitikrinimą, kad tiesiog neturėjau tiek daug galimybių. Tiesa, daugelis manė, jog man šioje srityje neblogai sekėsi. Tačiau iš tikrųjų buvau labai nerangus. Sakyčiau, konservatyvus.

— Tu atsiprašinėji.

— Gal taip skamba, bet negalvojau apie tai. Mano amžiuje sunku būti visiškai nepatyrusiu. Kitose srityse aš pirmaudavau tarp savo bendraamžių.

— Nenuvertink savęs, — tarė Chlojė. — Manai, kad Dievas saugojo tave netgi tada, kai Jis tau nerūpėjo?

— Niekada apie tai negalvojau, bet tai visai neblogai. Man niekuomet nereikėjo rūpintis dėl ligų ir emocinių išgyvenimų, kuriuos atneša nesantuokiniai santykiai.

Bakas droviai pasikasė sprandą.

— Šios šnekos tave šiek tiek trikdo, ar ne? — švelniai paklausė Chlojė.

— Taip, šiek tiek.

— Taigi tau geriau nežinoti apie mano seksualinį patyrimą ar nepatyrimą.

Bakas vyptelėjo.

— Kaip nori. Matai, man dar tik trisdešimt, o jaučiuosi lyg koks senis, kai tik tu ištari žodį... seksas. Tai gal pasigailėk manęs.

— Bet Bakai, jei mūsų santykiai sutvirtės? Argi tau tai nerūpės?

— Gal tada tavęs ir paklausiu.

— O kas, jei tuomet jau kraustysiesi iš proto dėl manęs ir staiga suprasi, kad yra kažkokių kliūčių?

Bakas susigėdo pats savęs. Ne taip paprasta pasakyti moteriai, kad esi nekaltas, kai atrodo, jog ji tuoj sutrins tave į miltus.

Tačiau ji buvo tokia atvira ir tiesi. Jis nenorėjo apie tai kalbėti, klausytis, žinoti, ypač jei ji būtų labiau „patyrusi“ nei jis. Ir Chlojė buvo teisi. Atrodo, ji jautėsi daug patogiau kalbėdama apie ateitį nei jis, tačiau pats Bakas buvo nusprendęs pradėti šią draugystę. Tad, užuot atsakęs į jos klausimą, tik gūžtelėjo pečiais.

— Atskleisiu tau paslaptį, — tarė Chlojė. — Mano vaikinai aukštojoje mokykloje ir tas vyrukas Stenforde, o ir aš pati, mes nebuvome, kaip sakydavo mano mama, padorumo pavyzdžiais. Tačiau džiaugiuosi, kad galiu pasakyti, jog niekuomet neturėjau intymių santykių. Tikriausiai kaip tik todėl mūsų draugystės ilgai nesitęsdavo.

— Hm, Chloje, tai geros naujienos, bet gal galėtume pakalbėti apie ką nors kita?

— Tu esi senas keistuolis, ar ne?

— Manau, kad taip. — Baką išmušė raudonis. — Galiu imti interviu iš valstybės vadovų, bet šios rūšies pokalbiai man nesimezga.

— Nagi, Bakai, juk apie tokius ir daug blogesnius dalykus kasdien tauškia pokalbių šou programose.

— Bet tu nesi pokalbių šou dalyvė.

— Ar aš per daug atvira?

— Ne, tiesiog nesu įpratęs prie tokių šnekų ir man tai nerūpi. Chlojė prunkštelėjo.

— Koks sutapimas, kad du nevedę žmonės vidurnaktį vaikštinėja Amerikoje ir abu yra nekalti?

— Ypač po to, kai visi krikščionys jau paimti.

— Stulbinantis dalykas, — pasakė ji. — Bet tu nori kalbėti apie kažką kita.

— Taip!

— Tai papasakok, kodėl tau reikėjo vykti į Niujorką?

Jau buvo po pirmos, kai Reifordas išgirdo atidaromas duris. Jos buvo atidarytos, bet neužsidarė. Jis girdėjo, kaip Chlojė ir Bakas kalbėjosi tarpduryje.

— Man tikrai reikia vykti, — tarė Bakas. — Rytą laukiu iš Niujorko atsiliepimo apie savo straipsnį ir noriu atsikelti anksčiau, kad galėčiau pasiruošti.

Bakui išvykus, Reifordas išgirdo, kaip Chlojė užrakino duris. Dukters žingsniai laiptais skambėjo lengvai ir nerūpestingai. Jis girdėjo, kaip Chlojė prislinko prie jo durų ir tyliai įsėlino į vidų.

— Aš nemiegu, mieloji, — tarė jis. — Viskas gerai?

— Geriau nei gerai, — tarė ji ir priėjusi atsisėdo ant lovos krašto.

— Ačiū, tėti, — pridūrė ji tamsoje.

— Gerai pasikalbėjai?

— Taip. Bakas tiesiog neįtikėtinas.

— Jis pabučiavo tave?

— Ne! Tėti!

— Apkabino?

— Ne! Liaukis! Mes tik kalbėjomės. Tu nepatikėsi, kokį pasiūlymą jis šiandien gavo.

— Pasiūlymą?

— Neturiu laiko, kad dabar smulkiai tau papasakočiau. Ar rytoj skrendi?

— Ne.

— Tai pakalbėsime apie tai ryte.

— Aš taip pat norėjau tau papasakoti apie pasiūlymą, kurį gavau šiandien, — tarė Reifordas.

— Kas tai per pasiūlymas?

— Na, tai jau per sunku šiai nakčiai. Nors bet kuriuo atveju aš jo nepriimsiu. Galėsime pakalbėti apie tai iš ryto.

— Tėti, pasakyk dar kartą, ar tikrai nesiuntei man tų gėlių, kad pakeltum nuotaiką? Jausčiausi kvailai, jei tu tai padarei, o aš jas išmečiau.

— Nesiunčiau, Chlo.

— Gal tai ir gerai. Bet tai padarė ir ne Bakas.

— Tu įsitikinusi?

— Šį kartą taip.

— Oho.

— Tu galvoji tą patį, ką ir aš?

— Kai išgirdau, kad tai ne Bakas, iškart pagalvojau apie Briusą.

— Ką man daryti, tėti?

— Jei ruošiesi su juo dirbti, tai galėsi apie tai pasikalbėti.

— Už ką man toks vargas?! Aš to nepradėjau! Nieko panašaus neskatinau — apie tai net negalvojau.

— Gerai, gali tiesiog viską ignoruoti. Juk gėlės buvo atsiųstos anonimiškai. Tai kaip tu gali išsiaiškinti, nuo ko jos?

— Taip! Iš tikrųjų aš nežinau, ar ne?

— Žinoma, ne!

— Aš pamatysiu jį rytoj po pietų, — tarė ji, — kai kalbėsime apie darbą.

— Tai ir kalbėk apie darbą.

— Ir nekreipti dėmesio į gėles?

— Tu jau taip ir pasielgei, ar ne?

Chlojė nusijuokė.

— Jei tai Briusas nusprendė jas atsiųsti, tai mes galime sužinoti jo nuomonę šiuo klausimu.

— Gerai skamba.

— Tačiau, tėti, jei mes su Baku susitikinėsime, tai taps akivaizdu.

— Tu nenori, kad žmonės apie tai žinotų?

— Nenoriu, kad sužinotų Briusas, jei jis man kažką jaučia.

— Tačiau tu tiksliai nežinai.

— Ko gero? Jei jis man nepasakė, tai aš nežinau.

— Labos nakties, Chloje.

— Tačiau bus keblu su juo dirbti, tiesa, tėti?

— Labanakt, Chloje.

— Aš tik norėjau...

— Chloje! Jau beveik rytas!

— Labanakt, tėti.

Ankstyvą antradienio rytą Baką prikėlė skambutis. Tai buvo Stentonas Beilis.

— Kameronai! — šaukė jis. — Tu atsikėlęs?

— Taip, pone!

— Neatrodo.

— Budrus, pone.

— Ilgai vakarojai?

— Taip, bet dabar jau atsikėliau, pone...

— Tu visuomet buvai sąžiningas, kai suklysdavai, Kamai. Todėl aš vis dar nesuprantu, kodėl tvirtini, kad dalyvavai tame susitikime, jei... na, bet tai jau praeityje. Dabar esi ištremtas, norėčiau, kad pakeistum Planką, tačiau kas padaryta, tai padaryta, ar ne?

— Taip, pone.

— Bet tau vis dar sekasi.

— Pone?

— Tu ir vėl laimėjai. Kaip jauteisi rašydamas dar vieną straipsnį, pretenduojantį į apdovanojimą?

— Ką gi, džiaugiuosi, kad jis jums patiko, pone Beili, bet jį rašydamas aš nesiekiau prizo.

— Mes niekuomet nerašome tam, kad laimėtume prizus, tiesa? Kuriant bet kokį meną yra stengiamasi, kad tai atitiktų tam tikrus standartus. Man nepavykdavo. Mačiau vaikinų, kurie tai darė, bet taip nieko nepasieksi. Jiems vertėtų pasimokyti iš tavęs. Nuodugniai ir smulkiai, visus punktus, visus požiūrius, tiesiog kiekvieną nuomonę. Maniau, kad bus tikrai gerai, jei nepavaizduosi kvailiais tų, tikinčių ateiviais ar religinių pamišėlių. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tiesa? Bet jie visi atstovauja Amerikos šaliai, nors ir tiki, kad tai buvo kažkokie žali padarai iš Marso ar Jėzus ant arklio.

— Pone?

— Ar dar kaip nors kitaip tai galima įsivaizduoti. Tu juk žinai, ką aš turiu omeny. Be abejo, tai yra šedevras, meno kūrinys, ir aš labai gerbiu tavo, kaip visada, puikų darbą ir neleisiu, kad koks nors kitas užsiėmimas tau sutrukdytų. Ir toliau turi taip puikiai dirbti, kurį laiką pasilikti Čikagoje, kad atrodytų, jog aš šiek tiek prispaudžiau savo įžymybę, o tada vėl galėsi sugrįžti į Niujorką, kai tik viskas aprims. Kada baigsis darbo sutarties terminas?

— Po metų, bet dabar man čia patinka ir...

— Labai puiku. Tik pasakyk man, kai jie pradės spausti tave dėl sutarties, Kameronai, ir galėsi vėl grįžti čia. Nežinau dėl leidėjo pareigų, nes reikėjo kažką priimti anksčiau, o tai turbūt ir neturi prasmės. Bet mes pakelsime tavo algą iki reikiamo lygio ir vėl galėsi daryti tai, kas tau taip gerai sekasi.

— Gerai, dėkoju.

— Taigi šiandien pailsėk! Tas straipsnis dar savaitę bus visų dėmesio centre ir apie tave keletą dienų kalbės visame mieste.

— Aš taip padedu jums.

— Ir klausyk, Kameronai, laikykis atokiau nuo tos mergytės. Koks jos vardas?

— Verną Zy.

— Taigi — Verna. Aš suprantu tave, bet tiesiog palik ją ramybėje. Tau visai nereikia ten lankytis, jei neturi kokio tikslo. Kokie dabar tavo planai?

— Stivas bando mane prikalbinti, kad kitą savaitę vykčiau į Izraelį ir dalyvaučiau pasirašant sutartį tarp Izraelio ir JT.

— Gavome vykstančiųjų sąrašą, Kameronai. Norėjau ten siųsti redaktorių religiniams klausimams, kad parašytų pagrindinį straipsnį.

— Džimą Borlandą?

— Nesutinki?

— Na, pirmiausia, nemanau, kad tai bus istorija religine tematika, juolab kad tuo pat metu Niujorke vyks visuotinis religijų suvažiavimas, kai žydai kalba apie šventyklos atstatymą, o katalikai ruošiasi rinkti naująjį popiežių. Ir gal atrodys, lyg pats norėčiau įsipiršti, bet ar tikrai manote, kad Džimas gali parašyti pagrindinį straipsnį žurnalui?

— Tikriausiai ne. Tiesiog viskas taip gerai derinosi. Savo laiku jis buvo ten tiek daug kartų ir tiesiog visa tai, kas vyksta Izraelyje, gali turėti religinį atspalvį, tiesa?

— Nebūtinai.

— Man visada patiko tai, kad tu kalbi tiesiai, Kameronai. Mane supa per daug padlaižių. Tai nemanai, kad tai susiję su religija vien todėl, jog veiksmas vyksta vadinamojoje Šventojoje Žemėje?

— Viskas, į ką įsitraukęs Karpatijus, yra geopolitiška, netgi jei tai turi tam tikrą religinį atspalvį. Didelis religinis įvykis ten, toje žemėje, greta šventyklos atstatymo yra tiedu pamokslininkai prie Raudų sienos.

— Taigi kas tai per bepročiai? Tiedu sakė, kad Izraelyje nelis trejus su puse metų, taip ir vyksta! Be abejo, ten ir taip retokai lyja, tačiau jei ir toliau šitaip tęsis, tai viskas išdžius ir sunyks. Kiek priklausoma nuo lietaus yra to mokslininko, kaip ten jo pavardė, — na, Rozencveigo — formulė?

— Nesu tikras, pone. Žinau, kad reikia mažiau vandens nei auginant be tų trąšų, bet manau, jog vis dėlto reikia kažkiek drėgmės, kad viskas augtų.

— Norėčiau, kad Džimas paimtų išskirtinį interviu iš tų dviejų keistuolių, — tarė Beilis, — bet jie juk pavojingi, ar ne?

— Pone?

— Du vaikinai bandė juos užmušti, o patys krito negyvi. O kas įvyko kitą dieną? Tuzinas vyrukų tiesiog sudegė vietoje. Žmonės pasakojo, kad tiedu iššaukė ugnį iš dangaus!

— Kiti sakė, kad jie tiesiog spjaudė ugnimi.

— Aš taip pat tai girdėjau! — tarė Beilis. — Ar tai kažkas panašaus į blogą kvapą iš burnos?

Beilis ėmė juoktis, tačiau Bakas negalėjo apsimetinėti. Jis tikėjo istorija apie alsavimą ugnimi, nes apie tai buvo rašoma Biblijoje, ir niekuomet nepriskirdavo tikinčių Paėmimu žmonių prie pamišėlių dėl NSO kategorijos.

— Tarp kitko, — tęsė Beilis, — nepasakiau Borlandui, kad jam paskyriau pagrindinį straipsnį, bet, manau, pasklido gandas, jog jis yra vienas iš kandidatų. Mielai pasiūlyčiau tau vykti, bet tada kažką reikėtų išbraukti iš sąrašo, nes mes ir taip viršijome kelionės biudžetą. Gal man vertėtų palikti vieną iš fotoreporterių?

Bakas tikėjosi, kad fotokorespondentas juostelėje gali užfiksuoti kažkokių antgamtinių įvykių.

— Ne, tik nedarykite to, — paprieštaravo jis. — Plankas siūlo man vykti ten JT delegacijos sudėtyje.

Telefono ragelyje ilgai buvo tyla.

— Pone?

— Nežinau, Kameronai. Man atrodo, kad staiga jie tau atleido už aną klaidą, bet kaip išliksi objektyviu būdamas tarp jų?

— Turite manimi patikėti, pone. Aš niekuomet nesiekiau palankumo.

— Aš tai žinau, ir Plankas žino. Bet ar Karpatijus supranta žurnalistiką?

— Nesu įsitikinęs.

— Aš taip pat. Tu žinai, kas labiausiai mane gąsdina?

— Kas gi?

— Kad jis bandys tave pavogti.

— Nedaug šansų, jog aš sutiksiu kur nors išvykti, — atsakė Bakas.

— Vis dėlto maniau, kad jis yra labiau nusivylęs tavimi nei aš, o dabar nori, jog dalyvautum tos sutarties pasirašyme?

— Jis nori, kad dalyvaučiau sutarties pasirašymo ceremonijoje kaip jo delegacijos narys.

— Tai būtų beveik nepadoru.

— Žinau.

— Nebent sugebėtum paaiškinti, kad nesi delegacijos narys. Kokia galimybė! Vienintelis žiniasklaidos atstovas prie pasirašymo stalo!

— Taip, bet kaip aš tai padarysiu?

— Negali būti nieko paprasčiau. Gal tu gali prisisegti prie švarko „Weekly“ ženklelį?

— Galėčiau tai padaryti.

— Galėtum turėti jį su savimi ir prisisegti tik tada, kai visi užims savo vietas.

— Tai skamba šiek tiek klastingai.

— Nagi, nebūk juokingas, sūnau. Karpatijus yra politikų politikas, ir tu jam esi ten reikalingas dėl daugelio priežasčių. Gal taip jis tepa tavo slides, kad galėtų išsitempti iš „Global Weekly“?

— Nieko panašaus neplanuoju, pone.

— Gerai, aš žinau, kad neplanuoji. Paklausyk, ar manai, kad galėtum patekti į pasirašymo iškilmes, turiu omeny, jog dalyvautum ten, net jei atvyktum ne kartu su JT delegacija?

— Nežinau. Galėčiau paklausti.

— Gerai, paklausk. Nes aš galiu užsakyti papildomą bilietą į komercinį reisą, kai sužinosiu, kad tu vyksti JT sąskaita. Nenoriu, jog būtum skolingas Karpatijui, tačiau turiu pamatyti tave žvelgiantį jam per petį, kai pasirašinės tą sutartį.

Dešimt

Bakui patiko mintis, jog galima pasiimti poilsio dieną visai ne todėl, kad būtų sugalvojęs kažką labai ypatingo. Jis triūsė laisvame kambaryje įrengdamas ten darbo kabinetą. Kai pagaliau viskas buvo sujungta ir patikrinta, Bakas atsidarė savo elektroninio pašto dėžutę ir rado ten vieną ilgą žinutę nuo Džimo Borlando, „Global Weekly“ religinio skyriaus redaktoriaus.

„Oho“, — pagalvojo jis.

„Ketinau tau paskambinti, nes noriu pasikalbėti. Bet po to pagalvojau, kad geriau bus viską parašyti ir taip išsakyti savo nuomonę. Tai patogu, nes negalėsi manęs pertraukinėti savo įprastiniais atsiprašinėjimais. Tu puikiai žinai, kad aš buvau pirmas kandidatas pagrindiniam straipsniui apie sutarties pasirašymą. Kameronai, viskas vyksta religinėje pasaulio sostinėje. Kaip manai, kas tuo turėtų užsiimti?

Tik tai, kad aš nesu tipiškas, tau patinkantis, pagrindinių straipsnių rašytojas ir iki šiol nė vieno neparašiau, dar nereiškia, jog negalėčiau to padaryti. Be to, galiu ateiti pas tave patarimo, bet tuomet turbūt norėtum, kad pasidalinčiau autoryste ir tavo vardą užrašytume pirmą.

Senis man sako pats tau pasiūlęs, bet nemanyk, kad negaliu įsivaizduoti, kaip jam įsisiūlai, o mane nustumi į šoną. Na, ką gi, ketinu taip pat vykti į Izraelį. Nekibsiu tau į plaukus, jei nelįsi prie manųjų“.

Kameronas nedelsiant paskambino Borlandui.

— Džimi, — tarė jis, — čia Bakas.

— Gavai mano žinutę?

— Gavau.

— Tuomet daugiau neturiu ką pridurti.

— Suprantu, — pasakė Bakas. — Labai aiškiai viską parašei.

— Tai ko dar nori?

— Tiesiog kai ką pataisyti.

— Aha, nori mane įtikinti, kad tavo straipsnis suderintas su Beiliu ir tu netgi nekaulijai paskyrimo.

— Na, jei atvirai, Džimai, tai pasakiau Beiliui, kad čia labiau tiktų politinis, o ne religinis straipsnis, ir net garsiai nusistebėjau, ar tikrai paskyrė tave.

— Ar nemanai, jog tai sudarė palankias sąlygas mano nušalinimui, kad po to pats galėtum jį parašyti?

— Gal ir sudarė, bet aš taip padariau nesąmoningai. Atsiprašau, ir jei tai tau labai svarbu, galiu primygtinai paprašyti, kad skirtų jį tau.

— Gerai. O ko už tai norėtum?

— Kad galėčiau rašyti tavo straipsnius ir vieną visiškai naują. Nori pabūti mano batuose?

— Tik kelioms savaitėms. Mano manymu, tavo darbas mūsų žurnale pats įdomiausias.

— Bakai, kažkodėl aš tavim nepasitikiu. Kalbi kaip lapė iš tos pasakėčios, kur vargšė varna prarado sūrį.

— Aš labai rimtai, Džimai. Tu leisi man parašyti vieną didžiulį straipsnį apie vieną bendrą pasaulio religiją, po to straipsnius apie šventyklos atstatymą, du pamokslininkus prie Raudų sienos, balsavimą dėl naujo popiežiaus, na, ir dar vieną iš tavo srities, apie kurį kol kas dar niekam nesakiau, ir tada pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, kad tu gautum tą pagrindinį straipsnį apie sutarties pasirašymą.

— Gerai, čiumpu. O ką įdomaus savo kelyje aš praleidau?

— Nepraleidai. Tiesiog turiu draugą, kuris buvo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

— Kas? Ką?

— Savo šaltinio neatskleisiu, bet taip atsitiko, kad aš sužinojau, jog rabinas Tsionas Ben Judas...

— Aš jį pažįstu.

— Tikrai?

— Na, girdėjau apie jį. Tikriausiai visi apie jį žino. Gana įspūdingas vaikinas.

— Girdėjai, ką jis veikia?

— Atlieka kažkokius tyrinėjimus, ar ne? Kažką seno ir suplėkusio?

— Taigi dar viena tema, kurios nenori. O skamba taip, tarsi prašyčiau Baltijos ir Viduržemio jūrų, o mainais siūlyčiau tik porą Niujorko gatvių.

— Būtent taip ir skamba, Bakai. Manai, kad aš kvailas?

— Džimi, esu įsitikinęs, kad ne. Tik niekaip nesupranti, jog nesu tavo priešas.

— Tiesiog varžovas, geriausius straipsnius pasilaikantis sau.

— Juk tik ką vieną tau perleidau!

— Kažkas čia nesiderina, Bakai. Susitikimas vienos pasaulinės religijos klausimais yra sausas kaip dulkės, ir iš to vis tiek nieko neišeis. Niekas nesukliudys žydams atstatyti savo šventyklą, nes jie patys tuo susirūpinę. Galiu garantuoti, kad straipsnis apie du liudytojus prie Raudų sienos būtų įspūdingas, bet daugiau nei pustuzinis žmonių, bandžiusių prie jų prisiartinti, krito negyvi. Manau, kad kiekvienas pasaulio žurnalistas to paprašytų, bet niekas neturės tiek ryžto, jog ten nueitų. Kiekvienas žino, kas bus naujasis popiežius. Ir kam pagaliau rūpi rabino tyrinėjimai?

— Trrr, palauk sekundėlę, Džimai, — sustabdė jo šneką Bakas. — Tik pažiūrėk, tu jau pritrenkei mane su naujuoju popiežium, nes neturiu supratimo, kais bus tas išrinktasis.

— Ach, Bakai, liaukis. Tu ką, iš mėnulio nukritai? Visi gudročiai stato už arkivyskupą Metjusą iš...

— Cincinačio? Tikrai? Ėmiau iš jo interviu...

— Žinau, Bakai. Mačiau. Tavo būsimą šedevrą čia matė visi.

Bakas nutilo. Argi pavydas neturi ribų?

Matyt, Borlandas pajuto, kad per toli nuėjo.

— Iš tiesų, Bakai, už jį tau galima paspausti dešinę. Gerai skaitomas. Bet tu net nenujautei, kad jis pakeliui į popiežystę?

— Ne.

— Tai malonus, gabus vaikinas. Turi pažinčių, ir manau, kad jis — tinkamiausias kandidatas. Dabar daugelis naudojasi protekcijomis, pats žinai.

— Taigi, kadangi jį pažįstu ir manau, jog jis manim pasitiki, tikriausiai nenori derėtis ir dėl šio straipsnio?

— Ach, tu jau pamanei, kad mes dabar sudarėme sandėrį, ar ne? — paklausė Džimas.

— O kodėl gi ne? Kuo tau blogas pagrindinis straipsnis?

— Bakai, negi manai, kad aš nežinau, jog tikrai dalyvausi sutarties pasirašymo iškilmėse ir gal net apsivilksi „Global Weekly“ sportinius marškinėlius ar užsidėsi kepuraitę, kad šiek tiek atkreiptum dėmesį į mus?

— Tai padaryk šį faktą savo straipsnio dalimi: „Redaktoriaus religiniais klausimais pavaduotojas stovi šalia generalinio sekretoriaus“.

— Nejuokinga. Plankas lyg tarp kitko numeta tau tokį kąsnelį, o po to kažkam pakiša trupinius — visa tai aprašyti.

— Sakau, tau, Džimai. Aš primygtinai to paprašysiu.

— Nuo tada, kai praleidai tą susirinkimą su Karpatijumi, nebeturi jokios galios derėtis. Kodėl Beilis turėtų tavęs klausyti? Juk dabar tu tik Čikagos filialo korespondentas.

Bakas pajuto viduje kylant senąjį egoizmą, ir jam išsprūdo savaime:

— Hm, tik tas Čikagos filialo korespondentas rašo pagrindinį kitos savaitės straipsnį ir jo laukia dar daug panašaus darbelio.

— Būtent!

— Atleisk, Džimai. Tiesiog išsprūdo. Bet iki tol aš rimtai kalbėjau. Neblefuoju ir nesistengiu įtikinti, kad tavo sfera — rimtesnis dalykas nei pagrindinis straipsnis. Esu įsitikinęs, jog dabar religiniai dalykai gali pavirsti žymiai įdomesniais straipsniais nei sutarties pasirašymas.

— Luktelėk, Bakai. Tikiuosi, kad nesi vienas iš tų veltėdžių, tauškiančių apie pranašiškas, apokalipsines, biblines teorijas, ar ne?

„Būtent tas ir esu“, — pagalvojo Bakas, bet viešai to atskleisti dar nenorėjo.

— Ar labai paplitęs šis požiūris? — paklausė Bakas.

— Turėtum pats žinoti. Juk tu parašei pagrindinį straipsnį šia tema.

— Mano straipsnyje išsakytos įvairios nuomonės.

— Taip, bet tu leidaisi į sudėtingus klausimus apie Bažnyčios Paėmimą. Visokiems fanatikams patinka žiūrėti, kaip kas nors susidomi jų istorijomis, kurias tu ketini aprašyti savo straipsniuose. Taip jie tikisi pritraukti daugiau žioplių.

— Džimai, tu esi religinio skyriaus redaktorius. Ar skaitytojai ką nors supranta?

— Na, man neatrodo, kad Dievas būtent tai ketino padaryti.

— Tu pripažįsti, kad tai Dievas.

— Tam tikra prasme.

— Kokia prasme?

— Bakai, Dievas yra mumyse visuose. Juk žinai mano požiūrį.

— Nuo pradingimų tavo požiūris nepasikeitė?

— Nė trupučio.

— Ar Dievas buvo dingusiuose žmonėse?

— Žinoma.

— Vadinasi, dabar dalis Dievo pradingo?

— Bakai, tavo požiūris man per daug tiesmukas. Jei ir toliau taip tęsi, tai greitai pasakysi, kad sutarties pasirašymas įrodo, jog Karpatijus yra Antikristas.

„Kaip norėčiau tave įtikinti, — pagalvojo Bakas. — Ir vieną kartą pabandysiu“.

— Žinau, kad sutartis yra rimtas reikalas, — garsiai ištarė jis. — Galbūt svarbesnis, negu dauguma žmonių pajėgia suprasti, bet pasirašymas — tai tik spektaklis. Straipsnio vertas pats faktas, kad buvo susitarta, o apie tai jau parašyta.

— Galbūt pasirašymas ir yra tik spektaklis, bet jis vertas pagrindinio straipsnio, Bakai. Kodėl manai, kad negalėčiau jo imtis?

— Tik pasakyk, kad aš galiu rašyti apie tuos kitus dalykus, ir pasirūpinsiu, jog tu jį gautum.

— Sutarta.

— Tu rimtai?

— Žinoma, rimtai. Esu įsitikinęs, manai, jog tik ką mane apmovei, bet aš jau nebe vaikas, Bakai. Man visai nerūpi, ar šis straipsnis prilygs taviesiems. Tiesiog norėčiau, kad jis būtų mano iškarpų albume ir liktų mano anūkams ir panašiai.

— Suprantu.

— Hm, supranti. Tau priešaky dar visas gyvenimas ir tikriausiai parašysi dar dukart tiek pagrindinių straipsnių, kiek jau esi parašęs.

— Chloje! Nulipk žemyn!

Reifordas stovėjo svetainėje taip priblokštas, kad negalėjo net atsisėsti. Jis ką tik įjungė televizorių ir išgirdo specialų žinių pranešimą.

Chlojė skubiai lipo laiptais žemyn.

— Turiu nuvykti į bažnyčią, — tarė ji. — Kas nutiko?

Reifordas nutildė dukrą ir jie kartu žiūrėjo bei klausėsi. CNN korespondentas iš Baltųjų rūmų pranešė:

— Turbūt šį neįprastą gestą įtakojo vakar įvykęs susitikimas tarp JT generalinio sekretoriaus Nikolajaus Karpatijaus ir prezidento Džeraldo Fichago. Fichagas jau ir taip buvo dosniausias iš visų JAV vadovų, teikęs visokeriopą pagalbą naujojo generalinio sekretoriaus administracijai, bet šis naujojo prezidentinio lėktuvo paskolinimas pranoko visus lūkesčius. Naujutėlaitį „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvą Baltieji rūmai nusiuntė į Niujorką Karpatijaus žinion vėlyvą vakarykštės dienos popietę, o šiandien jau pranešta, kad pirmuoju to naujo lėktuvo reisu skris Karpatijus, bet ne Jungtinių Valstijų prezidentas.

— Ką? — paklausė Chlojė.

— Į sutarties pasirašymą Izraelyje, — paaiškino Reifordas.

— Bet vyksta ir prezidentas, ar ne?

— Taip, bet senuoju lėktuvu.

— Aš kažko nesuprantu.

— Ir aš.

CNN reporteris tęsė:

— Skeptikai tikėjosi užkulisinio sandėrio, bet prieš kelias akimirkas pats prezidentas iš Baltųjų rūmų štai ką pareiškė...

CNN pradėjo rodyti įrašą. Prezidentas Fichagas atrodė susijaudinęs.

— Šiandien opozicija ir įvairūs politiniai asilai dėl šio gesto turėjo puikią galimybę drabstytis purvais, — pasakė prezidentas. — Bet mylintys taiką amerikiečiai, taip pat visi pavargę nuo įprastinių politinių jovalų tai atšvęs. Naujasis lėktuvas puikus. Mačiau jį ir juo didžiuojuosi. Ten užtektų vietos visai Jungtinių Valstijų delegacijai drauge su Jungtinių Tautų atstovais, bet nusprendžiau, kad būtų teisinga, jei pirmuoju lėktuvo skrydžiu vyktų tik JT delegacija. Kadangi ankstesnysis „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvas taptų „Oro pajėgų Nr. 2“, todėl naująjį „Boeing 757“ perkrikštijome į „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ ir su nuoširdžiausiais linkėjimais perdavėme generalinio sekretoriaus Karpatijaus žinion. Dabar visas pasaulis sukasi aplink šį taikos mylėtoją, ir aš didžiuojuosi, kad šiuo nedideliu gestu rodau pavyzdį. Taip pat sušaukiau savo kolegas iš visų valstijų, nes noriu rimtai apsvarstyti Karpatijaus pateiktą nusiginklavimo pasiūlymą. Stipri gynyba visuomet buvo mūsų šalies arkliukas, bet esu įsitikinęs, kad visi sutiksite, jog atėjo metas tikrai, beginklei taikai, kurios mums jau seniai reikia. Viliuosi, netrukus šiuo klausimu bus galima paskelbti mūsų sprendimus.

— Tėti, ar tai reiškia, kad tu?..

Bet Reifordas mostu vėl nutildė Chloję, nes CNN tiesiogiai susisiekė su Karpatijumi Niujorke, kad šis pakomentuotų prezidento kalbą.

Nikolajus žvelgė tiesiai į kamerą, sudarydamas įspūdį tarsi žvelgtų tiesiai į akis kiekvienam žiūrovui. Jo balsas buvo tylus ir emocionalus.

— Norėčiau padėkoti Džeraldui Fichagui už tokį dosnų gestą. Mes Jungtinėse Tautose esame didžiai sujaudinti, dėkingi ir nusižeminę. Kitą pirmadienį įsivaizduojame nuostabią ceremoniją Jeruzalėje.

— Oho, na ir slidus gi jis, — papurtė galvą Reifordas.

— Tai tas darbas, apie kurį man pasakojai. Tu pilotuosi tą lėktuvą?

— Nežinau. Tikiuosi. Iki šiol nesuvokiau, kad senasis „Oro pajėgų Nr. 1“ taps „Oro pajėgų Nr. 2“, viceprezidento lėktuvu. Nustebčiau, jei jie iš tiesų atleistų dabartinį pilotą. Jei dabartinis „OPI“ pilotas lieka su „Boeing-747“, kai šis taps „OP2“, tai kur dės dabartinį „OP2“ pilotą?

Chlojė patraukė pečiais.

— Tu įsitikinęs, kad nenori dirbti naujajame lėktuve?

— Kaip niekad anksčiau. Nenoriu turėti nieko bendro su Karpatijum.

Bakas sulaukė Alisos skambučio iš Čikagos raštinės.

— Geriau dvi linijas suvestum į vieną, — pasakė ji, — jei tikrai nori dirbti namie.

— Turiu dvi linijas, — atsakė Bakas. — Bet viena skirta kompiuteriui.

— Na, ponas Beilis bandė su tavim susisiekti, o išgirdo tik užėmimo signalą.

— Kodėl gi jums skambino? Juk žino, kad esu čia.

— Jis mums neskambino. Megė Poter apie kažką kalbėjosi su Verną, tuomet ir pasakė.

— O Vernai tai patiko.

— Taip ir buvo. Išgirdusi šią naujieną, iškart pradėjo šokti. Ji mano, kad vėl patekai į didelę boso nemalonę.

— Labai abejoju.

— Žinai, ko ji tikisi?

— Na, na, klok.

— Kad Beiliui nepatiks tas didysis straipsnis ir jis tave atleis.

Bakas nusijuokė.

— Ar jis klysta? — paklausė Alisa.

— Na, viskas kaip tik atvirkščiai, — nuramino ją Bakas. — Bet, prašau, padaryk man paslaugą ir nesakyk apie tai Vernai.

Bakas padėkojo jai už vakarykštį daiktų pervežimą, pasidalijo istorija apie tai, kaip Chlojė palaikė Alisą Bako sužadėtine, ir atsisveikino, kad paskambintų Beiliui. Ragelį pakėlė Megė Poter.

— Bakai, aš tavęs jau pasiilgau, — pasakė ji. — Kas čia, po galais, darosi?

— Kada nors viską tau išklosiu, — tarė jis. — Girdėjau, kad bosas bandė su manim susisiekti.

— Na, aš dėl jo norėjau tai padaryti. Dabar pas jį yra Džimas Borlandas, aš girdžiu juos ten smarkiai rėkaujant. Nemanyk, kad kada nors anksčiau buvau girdėjusi Džimą šaukiant.

— O Beilį girdėjai?

Megė nusijuokė.

— Ne daugiau kaip du kartus per dieną, — atsakė ji. — Tuoj jus sujungsiu.

— Mege, gali laisvai pertraukti jų pokalbį. Gal aš ir esu jų susitikimo priežastis.

Beveik iš karto Stentonas Beilis pakėlė ragelį.

— Viljamsai, elgdamasis kaip redaktoriaus pavaduotojas, kuriuo nesi, tu ištampei nervus visiems.

— Pone?

— Kas tau leido skirstyti pagrindinius straipsnius? Ir kaip galėjai pasakyti Borlandui, kad aš iš tiesų norėjau, jog jis aprašytų sutarties pasirašymą? Šitaip jam įsiteikęs, paėmei iš Džimo bevertę medžiagą, o jam perleidai savo straipsnį.

— Aš to nedariau!

— Jis to nedarė! — sukvykė Borlandas.

— Su jumis abiem niekaip neina susišnekėti, — niršo Beilis. — Na, tai kaip susitarsim?

Chlojei išvykus į bažnyčią susipažinti su naujuoju darbu, Reifordas nusprendė paskambinti savo vyriausiajam pilotui. Erlas Halidėjus norėjo kuo greičiau su juo susisiekti ir, jei Reifordas nepaskambintų, pats netrukus pradėtų jo ieškoti.

Šiandieninės naujienos buvo labai palankios Reifordo apsisprendimui. Jis negalėjo nuneigti prestižo, kuris gaubia prezidento pilotą. O būti Karpatijaus lakūnu greičiausiai dar triukšmingiau. Bet Reifordo troškimai ir motyvai apsisuko šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Būti žinomam kaip „Oro pajėgų Nr. 1“ ar netgi „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ pilotu — to ateinančių septynerių metų troškimų sąraše nebuvo.

Jo gyvenamojo namo dydis kartais trikdydavo Reifordą, netgi tada, kai čia gyveno keturi žmonės. Nors anksčiau dažnai tuo didžiuodavosi. Tai bylodavo apie jo užimamas pareigas, padėtį visuomenėje, pasiekimų lygmenį. Dabar čia buvo nyki vieta. Reifordas džiaugėsi, kad Chlojė gyveno kartu. Ir nors jis nebūtų prieštaravęs, jei ji grįžtų į koledžą, pats nežinotų ką veikti per laisvas nuo darbo valandas. Viena yra neturėti ramybės, kai būtina oru saugiai pergabenti šimtus žmonių. Tačiau visai kas kita, kai namie neturi daugiau ką veikti kaip tik valgyti ir miegoti, — tai iš tiesų darosi nepakeliama.

Kiekvienas kambarys, kiekvienas kaukštelėjimas ar moteriškos rankos prisilietimas jam priminė Ireną. Retkarčiais atmintyje iškildavo ir atsiminimai apie Reimį. Ant sofos po pagalve jis rado sūnaus mėgstamo saldainio gabalėlį. Keletą jo knygų. Žaislą, pasislėpusį už vazoninės gėlės.

Emocinis Reifordo susijaudinimas stiprėjo, bet dabar apie tai jis daugiau negalvodavo. Liūdesys jau tapo labiau melancholišku nei skausmingu. Kuo arčiau stiebėsi prie Dievo, tuo viltingiau žvelgė į ateitį, kai po šlovingo Jėzaus sugrįžimo bus drauge su Juo, Irena ir Reimiu.

Jis netrukdė grįžti prisiminimams apie mylimuosius. Dabar, kai išpažino tą patį tikėjimą, geriau juos suprato ir meilė prarastiems šeimos nariams vis stiprėjo. Prisliūkinus atmetimo jausmui arba vėl pajutęs kaltę ir gėdą dėl ankstesnio netinkamo savo elgesio, jis tiesiog melsdavo atleidimo už savo trumparegiškumą.

Tą vakarą Reifordas nusprendė paruošti Chlojei vakarienę. Padarys vieną iš mėgstamiausių jos patiekalų — keptas krevetes su česnakų padažu ir įvairiu garnyru. Nusišypsojo. Nepaisant visų paveldėtų neigiamų charakterio bruožų, ji užaugo nuostabi asmenybė. Jei būtų tik vienas aiškus pavyzdys, kaip Kristus gali pakeisti žmogų, — tai būtų Chlojė. Reifordas norėjo jai tai pasakyti, o mėgstamas patiekalas bus gera išraiškos priemonė. Gal užtektų ką nors jai nupirkti ar kur nors drauge išeiti, bet šįkart norėjo pademonstruoti meilę ir pagarbą savo kulinariniais sugebėjimais.

Reifordas praleido valandą prekybos centre ir dar pusantros virtuvėje, kol viskas buvo padaryta ir džiugiai nusiteikęs galėjo laukti dukters sugrįžimo. Pastebėjo, kad tapatina ją su Irena, beveik kiekvieną vakarą prisimindamas ypatingą jos veido išraišką. Tikėjosi, jog buvo mandagus nuolat dėkodamas ir žerdamas komplimentus savo dukrai. Bet tik dabar suprato, kad Chlojė viską dėl jo darydavo su tokiu pat atsidavimu ir meile, kokią Reifordas jautė dukrai.

Tai niekada jam nešovė į galvą, o visi tie apgailėtini dėkojimai ir komplimentai turėjo atrodyti tokie paviršutiniški, kokie iš tiesų ir buvo. Dabar jau nieko nepadarysi Irenos atžvilgiu, nebent drauge su Chloje pačiam rodant pavyzdį Dievo karalystėje.

Baigęs kalbėtis su Stentonu Beiliu ir Džimu Borlandu, Bakas stebėjosi, kodėl jis tiesiog nepriėmė Karpatijaus pasiūlymo vadovauti „Chicago Tribune“, juk tuomet viskas išsispręstų savaime. Dabar pasistengė abu pašnekovus įtikinti savo nuoširdumu ir galiausiai gavo šiurkštoką senio sutikimą, bet vis galvojo, ar verta buvo vėl įlįsti į tą „šuns būdą“. Savo straipsnyje jis norėjo taip supinti religines istorijas, kad Borlandas pagaliau suprastų, kaip turi būti atliekamas jo darbas, o Beilis susidarytų teisingą vaizdą, kas turėtų būti redaktoriaus pavaduotoju.

Dabar šio darbo Bakas netroško labiau nei tuomet, kai išėjo Stivas Plankas. Bet jis iš tiesų vylėsi, kad Beilis suras kažką kitą, kuris vėl su malonumu dirbs šiose pareigose. Jis peržiūrėjo kai kuriuos užrašus kompiuteryje, dar kartą pasitikslindamas, ko pasiekė derybose su Džimu Borlandu. Anksčiau Bakas kaip ir Borlandas nesuprato tų temų svarbos ir būtų džiaugęsis jomis atsikratęs. Bet tai buvo prieš jam studijuojant pranašystes, prieš suprantant, kur Nikolajus Karpatijus įsilieja į istorijos vingį.

Dabar Bakas tikėjosi, kad visa tai įvyks maždaug tuo pat metu. Visai įmanoma, kad jis stovi tiesiog priešais šimtmečių senumo pranašysčių išsipildymą. Ar bus pagrindiniai straipsniai, ar ne, šie naujai išryškėję dalykai turės tokią pat įtaką paskutiniam trumpam žmonijos istorijos tarpsniui kaip ir sutartis su Izraeliu.

Bakas paskambino Stivui Plankui.

— Gal ką nors pasakysi dėl pasiūlymo? — paklausė Stivas. — Bet ką, ką galėčiau perduoti generaliniam sekretoriui?

— Ar šitaip vadini Karpatijų? — apstulbo Bakas. — Netgi tu negali jo vadinti vardu?

— Aš pats taip nusprendžiau. Tai pagarbos reikalas, Bakai. Netgi Hetė vadina jį „ponu generaliniu sekretoriumi“, o jei aš neklystu, po darbo jie kartu praleidžia beveik tiek pat laiko kiek ir darbe.

— Gali daugiau nepasakoti. Man pakanka žinoti, kad aš juos supažindinau.

— Tu dėl to gailiesi? Supažindinęs pasaulio vadovą su ta, kurią jis dievina, ir amžiams pakeitęs Hetės gyvenimą?

— Būtent to aš ir bijau, — atsakė Bakas, aiškiai suprasdamas, kad nedaug trūksta ir Plankui gali paaiškėti jo tikroji nuomonė apie Karpatijų.

— Bakai, ji buvo absoliutus nulis, o dabar — pirmajame istorijos puslapyje.

Kameronas visai nenorėjo to išgirsti, bet ir neketino Stivui atskleisti tikrojo savo noro.

— Na, tai ką pasakysi, Bakai?

— Šiandien nesu labiau apsisprendęs nei anksčiau, — tarė Bakas. — Žinai, kur aš sustojau.

— Nesuprantu tavęs, Kamai. Kas gi užstrigo? Juk tai yra viskas, apie ką galėjai svajoti.

— Stivai, aš esu žurnalistas, o ne pastumdėlis ryšiams su visuomene.

— Ar čia mane taip vadini?

— Dabar toks ir esi, Stivai. Dėl to tavęs nekaltinu, bet nepretenduok į tai, kas nesi.

Buvo aišku, kad Bakas įskaudino seną savo draugą.

— Na, ką gi, kaip jau ten bebuvę, — pasakė Stivas. — Tu man paskambinai, tai sakyk, ko nori?

Bakas jam papasakojo apie sandėrį, kurį sudarė su Borlandu.

— Smarkiai suklydai, — vis dar aiškiai karščiuodamasis tarė Stivas. — Prisimink, juk jam niekad neskyriau pagrindinio straipsnio.

— Tai ir nebus pagrindinis straipsnis. Kiti kąsneliai, kuriuos jis man patikėjo, — štai didelės istorijos.

Stivas pakėlė balsą.

— Tai turėtų būti pats didžiausias straipsnis, kokį tik kada nors esi parašęs! Tai bus plačiausiai aprašytas įvykis per visą pasaulio istoriją.

— Tik pažiūrėkit, kaip jis prašneko, o dar nori pasakyti, kad nėra pastumdėlis ryšiams su visuomene!

— Ką? Kodėl?

— JT pasirašo taikos sutartį su Izraeliu, ir tu manai, kad ji svarbesnė už milijardus dingusių žmonių?

— Na, aišku, kad ši. Žinoma.

— Na, aišku, kad ši. Žinoma, — mėgdžiojosi Bakas. — O, varge, Stivai. Esmė ne ceremonija, bet pats susitarimas. Ir tu tai žinai.

— Tai ką, tu nevyksti?

— Žinoma, kad vykstu, bet tik ne kartu su jumis.

— Nenori pabuvoti naujajame „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuve?

— Ką?

— Liaukis, Pone Tarptautinis Žurnaliste. Vyruti, reikia sekti naujienas.

Reifordas laukė Chlojės, bet taip pat nekantravo ir dėl šįvakar įvyksiančio pagrindinės grupės susirinkimo. Chlojė jam papasakojo, kad Bakas buvo taip pat nusistatęs prieš darbą Karpatijui kaip ir Reifordas prieš darbą Baltiesiems rūmams. Bet niekada negalėjai žinoti, ką apie visa tai pasakys Briusas. Kartais jis į viską žiūrėdavo tarytum iš kitos pusės ir tai padėdavo suprasti reikalo esmę. Reifordas negalėjo įsivaizduoti, kaip tokios permainos turėtų derintis prie naujų jų gyvenimų, bet jis labai troško apie tai kalbėtis ir dėl to melstis. Pasižiūrėjo į laikrodį. Pietūs turėjo būti paruošti per pusantros valandos. Būtent tada Chlojė žadėjo grįžti namo.

— Ne, — pasakė Bakas, — nenoriu ten vykti nei naujuoju, nei senuoju „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvu. Vertinu pakvietimą būti delegacijos nariu ir vis dar priimu pasiūlymą dalyvauti pasirašyme, bet netgi Beilis sutinka, kad mane siųsti turi „Global Weekly“.

— Ar pasakei Beiliui apie mūsų pasiūlymą?!

— Ne pasiūlymą dėl darbo, be abejo. Tik apie vykimą kartu.

— Bakai, kaip manai, kodėl kelionė į Niujorką buvo tokia užslaptinta? Manai, kad mes norėjom, jog apie tai sužinotų „Weekly“?

— Aš supratau — nenorite, jog jie sužinotų apie pasiūlymą dėl darbo, tad nieko apie tai ir neužsiminiau. Bet kaip būčiau paaiškinęs pasirodymą Izraelyje ir dalyvavimą sutarties pasirašymo ceremonijoje?

— Mes manėm, kad buvusiam darbdaviui nebus jokio skirtumo.

— Stivai, tik nedaryk išankstinių prielaidų, — priekaištavo jam Bakas.

— Tu taip pat.

— Ką norėjai tuo pasakyti?

— Nelauk, kad didžiausias gyvenimo pasiūlymas visada gulės ant stalo, jei tu užriesi nosį, kaip pasielgei pastarąjį kartą.

— Taigi būsimasis darbas susijęs su tuo, kad reikės žaisti vienoje ryšių su visuomene komandoje.

— Jei taip maloniau skamba, gali ir taip sakyti.

— Stivai, tai visiškai nepataisė mano nuotaikos.

— Žinai, Bakai, aš neįsitikinęs, kad esi sukirptas tokio lygio politikai ir žurnalistikai.

— Sutinku, kad bendras politikos lygis krito.

— Ne tai turėjau omeny. Bet kuriuo atveju — atsimeni savo toli siekiančias prognozes apie naująją pasaulinę valiutą? Manei, kad taip niekada neįvyks? Stebėk rytojaus žinias, bičiuli. Ir atsimink, kad visa tai padarė Nikolajus Karpatijus užkulisinės diplomatijos dėka.

Bakas matė tą vadinamąją Karpatijaus diplomatiją. Tai buvo tas pat, kaip kad jis iš Jungtinių Valstijų prezidento gavo pasiskolinti naujutėlaitį „Boeing-757“, nekalbant jau apie tai, kaip privertė žmogžudystės liudytojus patikėti, kad jie matė savižudybę.

Atėjo laikas papasakoti Briusui apie savo kelionę.

— Reifordai, ar gali užeiti?

— Kada, Erlai?

— Tiesiog dabar. Didelės permainos dėl naujojo „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvo. Ar girdėjai?

— Taip, ištisai kalba per žinias.

— Tik tark žodį, ir pilotuosi tą lėktuvą į Izraelį su Nikolajum Karpatijum tarp keleivių.

— Dar nepasiruošęs apsispręsti.

— Rėjau, man reikia tavęs čia. Gali ateiti, ar ne?

— Ne šiandien, Erlai. Esu čia kai ką įpusėjęs, todėl pasimatysim rytoj.

— Kažkas labai svarbaus?

— Tai asmeniška.

— Ką, gal dar kokį reikalą man „kepi“?

— Kepu, bet ne kažkokį reikalą. Dabar ruošiu pietus savo dukrai.

Kurį laiką ragelyje buvo tylu. Galiausiai Erlas tarė:

— Reifordai, aš visa širdim už pirmenybę šeimai. Dievaži, yra užtektinai pilotų, kurių nepavykusi santuoka ir su paliktais vaikais. Bet tavo dukra...

— Chlojė.

— Taip, juk ji jau studentiško amžiaus, tiesa? Turėtų suprasti, ar ne? Argi negalėtų kelioms valandoms atidėti pietų su tėveliu, suprasdama, kad jis gali gauti patį geriausią darbą, koks tik įmanomas visame skrydžių pasaulyje?

— Erlai, pasimatysim rytoj. Rytoj priešpiet vykstu į Baltimorę, o vėlyvą popietę grįžtu. Prieš tai galiu pasimatyti su tavim.

— Devintą valandą?

— Puiku.

— Reifordai, tiesiog noriu tave perspėti: jei kiti vaikinai, esantys toliau pagal sąrašą, yra norėję šio darbo, tai dabar jie varvina dėl jo seilę. Būk tikras, jie mes visas jėgas, pateiks visas rekomendacijas, pasistengs susirasti pažinčių ir panašiai.

— Gerai. Gal kuris nors iš jų gaus šį darbą, ir man daugiau nereikės sukti galvos.

Erlas, atrodė, suintriguotas.

— Reifordai, dabar... — buvo bepradedąs, bet šis jį pertraukė.

— Erlai, susitarkim iki rytojaus ryto nešvaistyti vienas kito laiko. Tu žinai mano atsakymą, ir vienintelė priežastis, dėl kurios dar neapsisprendžiau, tai ta, kad šito paprašei mūsų draugystės labui. Aš galvoju apie tai, meldžiuosi dėl to ir kalbuosi su žmonėmis, kuriems rūpi mano ateitis. Jei atsisakysiu darbo, kurio norėtų bet kuris kitas, o vėliau dėl to tektų gailėtis, tai čia jau mano problemos.

Bakas įvažiavo į stovėjimo aikštelę prie „Naujosios vilties“ bažnyčios kaip tik tuomet, kai Chlojė ruošėsi išvažiuoti. Mašinos sustojo viena prie kitos, ir jie nuleido šoninius stiklus.

— Ei, mergyte, — juokavo Bakas, — ar ką nors žinai apie šią bažnyčią?

Chlojė nusišypsojo.

— Tik tiek, kad kiekvieną sekmadienį ji pilnut pilnutėlė.

— Puiku. Pabandysiu užeiti ir aš. Na, ar priėmei pasiūlymą dėl darbo?

— Tą patį klausimą galiu užduoti ir tau.

— Aš turiu darbą.

— Atrodo, kad ir aš tokį turiu, — pasakė ji. — Šiandien išmokau daugiau nei per visus praėjusius metus koledže.

— Kaip į tai reagavo Briusas? Turiu omeny, ar pasakei žinanti, jog jis tau atsiuntė gėlių?

Chlojė žvilgtelėjo per petį, tarsi baimindamasi, kad neišgirstų Briusas.

— Viską tau apie tai papasakosiu, — sušnibždėjo ji. — Kai turėsime laiko.

— Šįvakar po susirinkimo?

Ji papurtė galvą.

— Pereitą vakarą grįžau per vėlai. Žinai, buvau su vienu vaikinu.

— Tikrai?

— Taip. Negaliu juo atsikratyti. Visąlaik man taip nutinka.

— Iki, Chloje.

Bakas negalėjo kaltinti Briuso dėl domėjimosi Chloje net ir nežinodamas, ar tai rimta. Tiesiog keistai jautėsi, dėl moters varžydamasis su naujuoju savo draugu ir pastoriumi.

— Ar tik šis kvapas manęs neapgauna? — džiugiai tarė Chlojė, eidama iš garažo. — Keptos krevetės su česnaku? — įėjusi į virtuvę pabučiavo tėtį. — Mano mėgstamiausios! Ar atėjo svečių?

— Pats garbingiausias svečias ką tik atvyko, — atsakė jis. — Gal pietausite valgomajame? Nesunkiai galėtume ten persikraustyti.

— Ne, puikiausiai galime pavalgyti ir čia. Kokia proga?

— Tavo naujasis darbas. Papasakok apie jį.

— Tėti! Kas tave apsėdo?

— Ką tik atradau savo moteriškąją pusę, — pasakė jis.

— O, prašau! — sudejavo ji. — Tebūnie kas tik nori, bet tik ne tai!

Pietaujant Chlojė papasakojo apie Briuso jai suteiktus įgaliojimus ir visą tyrinėjimo bei studijų darbą, kurį jau pati padarė.

— Taigi tu to imiesi?

— Mokaisi, studijuoji, ir dar tau už tai moka? Manau, kad nesunku suskaičiuoti, tėti.

— O ką Briusas?

Ji linktelėjo.

— Oką Briusas?

Vienuolika

Pietaudamas su Chloje Reifordas sužinojo apie nemalonų jos pokalbį su Briusu.

— Tai jis neprisipažino, kad siuntė tau gėlių? — paklausė Reifordas.

— Viskas taip keista, tėti, — pratarė ji. — Stengiausi pokalbį pakreipti apie vienišumą ir kiek daug mes visi vienas kitam reiškiame, bet atrodo, kad jis nesuprato. Sutikęs, jog visi turime kažkokių poreikių, vėl nukreipė pokalbį į mūsų studijų temą ir kitus dalykus, kuriuos norėjo pabrėžti. Galiausiai, kai pasakiau, kad smalsauju apie romantinius santykius šioje istorijos atkarpoje, užsiminė, jog galbūt apie tai galės pakalbėti šįvakar. Sakė, neseniai ir kiti iškėlė tą patį klausimą, o ir jam kilo klausimų, taigi būtinai tuo pasidomės.

— Gal vakare viskas ir paaiškės.

— Tėti, taip paprastai niekas nepaaiškės. Nemanau, kad prie tavęs ir Bako jis prisipažins, jog pasiuntė gėlių. Bet gal galėsim tai išgirsti tarp eilučių ir išsiaiškinti, kodėl taip padarė.

Bakas vis dar buvo Briuso raštinėje, kai atvyko Reifordas ir Chlojė. Vakarinį „Negandų pajėgų“ susirinkimą pastorius pradėjo siūlymu atvirai pasipasakoti, kas vyksta kiekvieno gyvenime. Visi tam pritarė.

Bakui ir Reifordui papasakojus apie jų gautus pasiūlymus, Briusas pasakė, kad jam labai sunku būti naujų tikinčiųjų pastoriumi.

— Kiekvieną dieną mane persekioja kaltės ir gėdos jausmas. Žinau, kad man atleista ir esu atstatytas, bet, trisdešimt metų išgyvenus melagio kailyje, kaltė vis tiek slegia pečius, ir nors Dievas sako, kad mano ankstesnės nuodėmės dabar taip toli, kaip rytai yra toli nuo vakarų, man sunku visa tai pamiršti. — Jis taip pat pripažino savo vienišumą ir nuovargį. — Ypač, — tęsė Briusas, — kai galvoju apie tą paraginimą keliauti ir bandyti suvienyti po visą pasaulį išsibarsčiusius „negandų šventuosius“.

Bakas norėjo tiesiai paklausti, kodėl jis paprasčiausiai neįdėjo kortelės į gėles Chlojei, bet žinojo, kad dabar tam netinkamas metas. Tada Briusas užsiminė apie naujas Reifordo ir Bako darbo galimybes.

— Nors jus visus tai gali šokiruoti, bet, Bakai ir Reifordai, aš manau, kad jūs labai rimtai turėtumėte apsispręsti priimti gautus pasiūlymus.

Dabar jau susirinkimas virto turgumi. Tai buvo pirmas kartas, kai visas ketvertas taip audringai prašneko apie asmeninius dalykus. Bakas porino, kad jis niekaip negalės susitaikyti su ta mintimi, jog išdavė savo žurnalistinius principus ir leido sau manipuliuoti naujienomis bei būti marionete Nikolajaus Karpatijaus rankose. Jam padarė didelį įspūdį tai, kad Reifordas nepametė galvos dėl naujai pasiūlyto darbo, bet pritarė Briusui, jog Reifordas turėtų priimti tą pasiūlymą.

— Pone, — kalbėjo Bakas, — jau vien tas faktas, kad neužkimbate ant šio kabliuko, yra geras ženklas. Jei jo norėtumėte, kai dabar žinote tiesą, mes visi labai dėl jūsų susirūpintume. Bet pagalvokite apie galimybę būti šio pasaulio valdžios koridoriuose.

— O kokį pranašumą tai duoda? — paklausė Reifordas.

— Jums asmeniškai gal ir labai mažą, — atsakė Bakas, — nebent tiek, kad padidės pajamos. Bet ar nemanote, kad mums visiems būtų didelė nauda turėti tokio pobūdžio priėjimą prie prezidento?

Reifordas paaiškino, jog jie visi suklydo manydami, kad prezidento lėktuvo pilotas apie esminius dalykus žino daugiau nei eiliniai laikraščių skaitytojai.

— Dabar greičiausiai taip ir bus, — pasakė Bakas. — Bet, jei Karpatijus supirks didžiausias žiniasklaidos priemonių kompanijas, tai tik esantis arti prezidento galės sužinoti, kas iš tiesų vyksta.

— Tuomet tu pats turi daugiau priežasčių dirbti Karpatijui, — atkirto Reifordas.

— Tai gal tu paimk mano darbą, o aš dirbsiu tavąjį, — pasakė Bakas, ir galiausiai jie visi turėjo progos nusijuokti.

— Tik pažiūrėkite, kas čia dedasi, — įsiterpė Briusas. — Mes visi žymiai aiškiau matome vienas kito situacijas nei savąsias.

Reifordas sukikeno.

— Tai tu sakai, kad mes abu išsisukinėjame.

Briusas nusišypsojo.

— Galbūt. Visiškai tikėtina, kad Dievas pasiuntė jums šiuos dalykus norėdamas patikrinti jūsų motyvus ir lojalumą, o jie atrodo pernelyg dideli, kad nekreiptume į juos dėmesio.

Bakas nustebtų, jei Reifordas dabar suabejotų dėl savo apsisprendimo, kaip kad ėmė abejoti jis. Iki šiol Kameronas buvo tvirtai įsitikinęs, kad nepriims Karpatijaus pasiūlymo. Dabar tiesiog nebežinojo, ką daryti. Chlojė pralaužė šiuos ledus.

— Manau, kad jums abiem reikia priimti tuos pasiūlymus.

Bakui pasirodė keista, jog Chlojė palaukė ketveriukės susitikimo, kad tai pareikštų, ir galima buvo pastebėti — Reifordas taip pat buvo sutrikęs.

— Chlo, tu minėjai, kad dar pagalvočiau, — suirzęs tarė Reifordas. — Ar tikrai manai, jog man reikia priimti šį pasiūlymą?

Chlojė linktelėjo.

— Tai visai ne dėl prezidento, o dėl Karpatijaus. Jei jis yra tas, kuo mes jį laikom, o visi žinom, kad taip ir yra, tai greitai taps galingesnis už Jungtinių Valstijų prezidentą. Kuris nors iš jūsų arba net abu turite priartėti prie jo kiek įmanoma labiau.

— Kartą jau buvau arti jo, — mestelėjo Bakas. — Ir to turėtų užtekti.

— Taip, jei rūpiniesi tik savo sveikata ir saugumu, — Chlojė įspraudė jį į kampą. — Bakai, nenuvertinu tavo patirto siaubo, bet, jei nieko nebus šalia, Karpatijus apgaus visus.

— Tačiau, kai tik pradėsiu sakyti tiesą, — neatlyžo Bakas, — jis mane pašalins.

— Galbūt. Bet gal Dievas vėl tave apsaugos. Gal viskas, ką galėsi padaryti, tai perduoti tikrą informaciją mums, kad mes papasakotume tikintiesiems.

— Turėsiu atsisakyti visų savo žurnalistikos principų.

— O jie turbūt yra šventesni nei tavo atsakomybė prieš brolius ir seseris Kristuje?

Bakas nebežinojo, ką pasakyti. Dabar išryškėjo viena iš tų Chlojės savybių, kurios jam taip patiko. Bet nepriklausomybė ir garbingumas jam buvo tarytum įaugę nuo pat žurnalistinės karjeros pradžios, tad dabar sunkiai galėjo rasti protingą pateisinimą būsimai veidmainystei. Mintis, kad reikės vaidinti leidyklos vadovą, kai iš tiesų bus tik Karpatijaus samdinys, niekaip netilpo jo galvoje.

Briusas pašoko ir pažvelgė į Reifordą. Bakas džiaugėsi, kad visų dėmesys nukrypo kitur, bet suprato, kaip turėjo jaustis kapitonas.

— Reifordai, manau, kad tau apsispręsti lengviau, — pasakė Briusas. — Iškelk pagrindines tau aktualias sąlygas, tokias, pavyzdžiui, kaip leidimas gyventi čia, ir pažiūrėk, kas bus toliau.

Reifordas buvo sukrėstas. Pasižiūrėjo į Baką.

— Jei mes balsuotume, tai būtumėt trys prieš vieną?

— To paties galėčiau paklausti tavęs, — atsakė Bakas. — Tikriausiai mes vieninteliai negalvojame, kad reikėtų įsidarbinti pagal tuos pasiūlymus.

— Gal tau ir reiktų, — juokaudamas numykė Reifordas.

Bakas nusijuokė.

— Atvirai galiu pasakyti, jog buvau aklas ar bent jau trumparegis.

Reifordas nežinojo, ar ir jis gali tai pripažinti, todėl nutylėjo. Briusas pasiūlė pasimelsti, ir visi suklaupė — kiekvienas taip nusprendė asmeniškai, nebuvo susitarę. Pastorius nusinešė savo kėdę į kitą stalo pusę, tuomet pasisukę vienas į kitą suklaupė. Girdėdamas, kaip kiti meldžiasi, Reifordas visuomet labai jaudindavosi. Troško, kad Viešpats garsiai pasakytų, kaip jis turi pasielgti, bet maldoje paprasčiausiai prašė Dievo, kad jiems visiems tai išaiškintų.

Suklupęs Reifordas suprato, jog jam vėl iš naujo reikia pavesti savo valią Dievui. Greičiausiai tai taps kasdienybe, nuolat reikės atsisakyti logiškumo, asmeniškumo, kietumo ir kito širdžiai mielo šlamšto.

Reifordas pasijuto toks mažas ir menkas prieš Dievą, kad atrodė negalintis deramai nusižeminti. Jis susigūždavo arba prisispausdavo prie žemės, lenkė smakrą prie krūtinės ir vis tiek jautėsi esąs išdidus. Briusas meldėsi garsiai, bet staiga nustojo, ir Reifordas išgirdo jį tyliai verkiant. Tada ir jo paties gerklėje pakilo gumulas. Jis prarado šeimą, bet džiaugėsi, kad turi Chloję, išgelbėjimą ir šiuos draugus.

Suklupęs ten, prie savo kėdės, ir rankomis užsidengęs veidą, Reifordas tyliai meldėsi.

Ko tik Dievas panorės — to norės ir jis pats, net jei tai atrodytų kvaila ar nepriimtina. Staiga pasijuto toks nevertas patirtos malonės, kad parkrito ir visu ūgiu išsitiesė ant kilimo. Mintis, kad dabar turėtų juokingai atrodyti, apniko jį, bet greitai ją nuvijo. Niekas į jį nežiūrėjo, niekam ir nerūpėjo. Ir jei kas pagalvotų, kad prityręs lėktuvo pilotas nusprendė nekreipti dėmesio į savo jausmus, šiuokart būtų teisus.

Reifordas išsitiesė kniūbsčias ant grindų, veidu įsikniaubęs į delnus. Retkarčiais kuris nors trumpai pasimelsdavo garsiai, ir iš sklindančio garso jis suprato, kad dabar visi kniūbsti gulėjo ant žemės.

Reifordas prarado laiko pojūtį, tik miglotai suvokdamas, kad tyloje slinko minutės, o gal valandos. Taip gyvai jis dar niekad nebuvo patyręs Dievo artumo. Atrodė, kad panašiai turėjo jaustis Mozė, kai stovėjo ant šventos žemės ir Viešpats jam liepė nusiauti batus. Reifordas trokšte troško paskęsti kilime, pramušti skylę grindyse ir taip pasislėpti nuo Dievo tyrumo ir Jo begalinės jėgos.

Jis negalėjo tiksliai pasakyti, kiek ilgai taip gulėjo, melsdamasis ir klausydamasis. Po kurio laiko išgirdo pakylant Briusą. Pastorius atsisėdo ir pradėjo niūniuoti himną. Netrukus jau visi ėmė tyliai giedoti. Draugų akys buvo ašarotos. Galiausiai Briusas prabilo.

— Mes patyrėme kažką nepaprasto, — kalbėjo jis. — Manau, kad reikia tai užtvirtinti iš naujo pasišvenčiant Dievui ir vienas kitam. Jei tarp mūsų yra kažkas, ką reikia išpažinti ar atleisti, neišsiskirkime to nepadarę. Chloje, praeitą vakarą tu palikai mus su stipriomis, bet neaiškiomis užuominomis.

Reifordas pažvelgė į Chloję.

— Atsiprašau, — ištarė ji. — Tai buvo nesusipratimas. Dabar jau viskas aišku.

— Mums nereikia seminaro apie seksualinį šventumą „Suspaudimų laikotarpiu“?

Ji nusišypsojo.

— Ne, manau, kad mums visiems šis klausimas gana aiškus. Nors dar norėčiau kai ką patikslinti, ir labai atsiprašau, kad paklausiu apie tai prie visų...

— Nieko tokio, — pasakė Briusas. — Klausk bet ko.

— Na, kažkas man atsiuntė gėlių, ir norėčiau žinoti, ar jos atėjo nuo ko nors esančio šiame kambaryje?

Briusas kryptelėjo galvą.

— Bakai?

— Ne nuo manęs, — išsiviepė Bakas. — Aš jau atkentėjau nuo šio įtarimo.

Kai Briusas pažvelgė į jį, Reifordas tiesiog nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Tuomet lieku tik aš, — pasakė Briusas.

— Tu? — atsiliepė Chlojė.

— Na, ar ne taip? Juk tu savo įtariamųjų ratą apribojai tik tais, kurie yra šiame kambaryje?

Chlojė linktelėjo.

— Manau, kad tau reikėtų praplėsti savo paieškas, — rausdamas tarė Briusas. — Tai ne aš, bet malonu, jog esu tarp įtariamųjų. Galiu tiktai norėti, kad būčiau apie tai pagalvojęs anksčiau.

Matyt, pastebėjęs Reifordo ir Chlojės sumišimą, Briusas iš karto pradėjo aiškintis.

— Ach, aš neturėjau omeny to, ką pagalvojote, — pasakė pastorius. — Tai tiesiog... na, manau, kad gėlės yra nuostabus gestas, ir viliuosi, jog jos tave padrąsino, nesvarbu kas būtų atsiuntęs.

Atrodė, kad Briusui palengvėjo, ir jis vėl perėjo prie mokymo. Leido Chlojei pasidalyti tuo, ką ji šiandien nagrinėjo. Dešimtą valandą, kai jau visi buvo pasiruošę išeiti, Bakas atsigręžė į Reifordą.

— Kad ir koks nuostabus buvo maldos laikas, negavau jokio tiesioginio Dievo paraginimo, ką dabar turėčiau daryti.

— Aš taip pat.

— Jūs tokie turbūt buvote vieninteliai, — Briusas žvilgtelėjo į Chloję ir ši linktelėjo. — Mums visiškai aišku, ką turite daryti. Ir kiekvienas iš jūsų puikiai žino, kaip turėtų elgtis kitas. Bet nuspręsti teks patiems.

Bakas su Chloje išėjo iš bažnyčios.

— Tai buvo nepaprasta, — pasakė ji.

Jis linktelėjo pritardamas.

— Nežinau, ką ir kur daryčiau, jei neturėčiau tokių brangių žmonių kaip jūs.

— Mūsų, žmonių? — nusišypsojo ji. — Paskutinių žodžių niekaip negalėjai nepridurti, ar ne?

— O kaip dar kažką pasakyti tai, kuri turi slaptą garbintoją? Chlojė jam pamerkė.

— Gal tu turėsi geresnę?

— Rimtai, kaip manai, kas tai galėtų būti?

— Net nežinau, nuo ko pradėti.

— Tiek daug variantų?

— Tik keli. O iš tikrųjų — nė vieno.

Reifordas pradėjo stebėtis, ar tik Hetė Diuram neprisidėjo prie pokšto su gėlėmis, bet net neketino apie tai užsiminti dukrai. Kas per nesąmonės sklando Hetės galvoje, kad taip pasielgė? Dar vienas jos karšto humoro jausmo pavyzdys?

Trečiadienio rytą Erlo Halidėjaus raštinėje, O’Hare, Reifordas nustebo aptikęs ir patį „Pan Continental“ prezidentą Leonardą Gustavsoną. Iki šiol buvo jį susitikęs tik du kartus. Reifordas turėjo kažką įtarti dar tuomet, kai žemesniajame aukšte išlipo iš lifto. Vieta buvo pasikeitusi. Stalai — tvarkingesni, kaklaraiščiai suveržti, žmonės atrodė labiau užsiėmę, triukšmas ir bendri pietūs tarytum ir neegzistavo. Kai Reifordas nužirgliojo Erlo kabineto link, žvelgdami jam pavymui žmonės supratingai kilstelėjo antakius.

Gustavsonas, buvęs kariškis, atrodė žemesnis už Reifordą ir lieknesnis už Erlą, bet vien tik jo buvimas rodėsi per didelis mažam Erlo kabinetukui. Drybsojęs antroje kėdėje, Reifordui įėjus Gustavsonas pašoko ant kojų ir, suglamžytam švarkui vis dar tebekabant ant rankos, paspaudė Reifordo dešinę.

— Stylai, vyruti, kaip laikaisi? — tarė rodydamas į kėdę, lyg tai būtų jo raštinė. — Šiandien visai dėl kito reikalo pervažiavau visą Čikagą ir sužinojęs, kad užeisi pasimatyti su Erlu, užsimaniau tiesiog čia pabūti, pasveikinti tave, paleisti ir palinkėti paties geriausio.

— Mane paleisti?

— Na, ne atleisti, žinoma, bet palengvinti tau nuspręsti. Gali būti tikras, kad čia niekas nepuoselės blogų jausmų tavo atžvilgiu. Tavo karjera buvo išskirtinė, ne, tu kaip žvaigždė mūsų kompanijoje, todėl ilgėsimės tavęs, bet ir didžiuojamės tavimi.

— Ar paleidimo raštas jau parašytas? — paklausė Reifordas.

Gustavsonas nusijuokė kiek per garsiai.

— Tai gali būti padaryta bet kurią akimirką, ir, žinoma, pranešime visiems. Tai bus kaip povo plunksna tavo kepurėje, taip pat ir mūsų. Esi mūsų vaikinas, o dabar būsi jo. Negali to paneigti, ką?

— Kiti kandidatai atmesti?

— Ne, bet mes turime slaptą informaciją, kad užtenka tau tarti žodį, ir darbas tavo, jei tik nori.

— Kaip čia dabar atsitiko? Kažkas buvo man skolingas?

— Ne, Reifordai, tai nesąmonė. Tikriausiai turi draugų valdžios viršūnėse.

— Kad lyg ir ne. Neturiu jokio ryšio su prezidentu ir nepažįstu nė vieno iš jo darbuotojų.

— Tikriausiai buvai rekomenduotas Karpatijaus administracijos. Tu jį pažįsti?

— Niekad nebuvau sutikęs.

— Gal turite bendrų pažįstamų?

— Turbūt taip, — sumurmėjo Reifordas.

— Vadinasi, šia korta sužaidei tinkamu metu, — pasakė Gustavsonas ir paplekšnojo Reifordui per petį. — Tu puikiai tinki tam darbui, Stylai. Mes ir toliau galvosime apie tave tik teigiamai.

— Tai aš negaliu atmesti šio pasiūlymo, jei ir norėčiau?

Gustavsonas atsisėdo ir pasviręs į priekį susidėjo rankas ant kelių.

— Erlas užsiminė, kad turi šiokių tokių nuogąstavimų. Reifordai, nepadaryk didžiausios klaidos savo gyvenime. Tu to nori. Žinai, kad nori. Dabar reikia tik priimti. Priimk. Aš priimčiau. Erlas priimtų. Bet kuris kitas iš sąrašo dėl to numirtų.

— Jau per vėlu padaryti didžiausią klaidą savo gyvenime, — sumurmėjo Reifordas.

— O kas tai per klaida? — paklausė Gustavsonas, bet Reifordas pastebėjo, kaip Erlas palietė šefo ranką, tarsi primindamas, kad turi reikalą su religiniu fanatiku, manančiu, jog prarado savo šansą patekti į dangų. — Ach, tiesa. Na, aš turėjau omeny, — nuo tada, — pridūrė.

— Pone Gustavsonai, kaip Nikolajus Karpatijus gali pasakyti Jungtinių Valstijų prezidentui, kas turi pilotuoti jo lėktuvą?

— Nežinau! Ir kam tai rūpi? Politikai yra politikai, ar tai būtų demokratai ir respublikonai šioje šalyje, ar darbininkai ir bolševikai dar kur nors.

Reifordas pamanė, kad palyginimas buvo nekoks, bet negalėjo prieštarauti logikai.

— Taigi kažkas kažkam kažką parduoda, o aš tiesiog samdinys?

— O argi mes kitokie? — paklausė Gustavsonas. — Bet kiekvienas myli Karpatijų. Jis atrodo aukščiau visų politikų. Jei bandyčiau spėti, tai pasakyčiau, kad prezidentas leidžia jam naudotis naujuoju lėktuvu tik dėl to, jog Karpatijus jam patinka.

„Taigi, — pagalvojo Reifordas, — o aš kas, Velykų bobutė?“

— Tai priimi pasiūlymą?

— Dar niekad iki šiol nebuvau stumiamas iš darbo.

— Reifordai, niekas tavęs nestumia. Mes visi čia tave mylime. Tiesiog negalime užsimerkti prieš tiesą ir neleisti vienam iš mūsų geriausių pilotų gauti geriausią visame pasaulyje darbą šioje srityje.

— O kaip asmens byla? Prieš mane buvo paduotas skundas.

Gustavsonas supratingai nusišypsojo:

— Skundas? Nieko nežinau apie jokį skundą. O tu, Erlai?

— Ant mano stalo niekas nieko nepadėjo, sere, — atsakė šis. — O jei ir padės, esu įsitikinęs, kad per labai trumpą laiką jis išnyks savaime.

— Tarp kitko, Reifordai, — tarė Gustavsonas, — ar pažįsti Nikolą Edvardsą?

Reifordas linktelėjo.

— Tavo draugas?

— Keletą kartų buvo pirmuoju mano padėjėju. Galima teigti, kad buvom draugai.

— Ar girdėjai, jis paaukštintas į kapitonus?

Reifordas papurtė galvą. „Politikai“, — liūdnai pagalvojo jis.

— Puiku, ar ne? — pasakė Gustavsonas.

— Išties puiku, — svaigstančia galva patvirtino Reifordas.

— Ar dar kas nors tau trukdo? — paklausė Gustavsonas.

Reifordas matė, kad jo šansai sklaidosi kaip dūmai.

— Jau visai pabaigai — aš vis dar nesakau, kad jį priimsiu, kol nesužinosiu, ar galėsiu ir toliau gyventi Čikagoje.

Gustavsonas išsiviepė ir papurtė galvą.

— Erlas man tai sakė. Nesuprantu. Maniau, kad nori išvykti iš čia, kuo toliau nuo prisiminimų apie žmoną ir kitą dukterį.

— Sūnų.

— Taip, koledžo studentą.

Reifordas jo netaisė, bet pamatė, kaip susiraukė Erlas.

— Bet kuriuo atveju, — pasakė Gustavsonas, — turi išvežti savo dukrą kuo toliau nuo to, kuris gali ją persekioti, ir...

— Sere?

— ...ir susirasti puikią vietelę prie Vašingtono.

— Ją persekioja?

— Na, gal kol kas ne taip konkrečiai, Reifordai, bet esu visiškai įsitikinęs, kad mano dukra nenorėtų gauti neaiškių dovanų. Visiškai nesvarbu, ką jai beatsiųstų.

— Bet iš kur jūs?..

— Turėjau omeny, Reifordai, kad tu niekad negalėsi sau atleisti, jei kas nors atsitiks tai mažai mergytei, nors turėjai šansą paslėpti ją nuo pavojų.

— Mano dukros niekas nepersekioja ir negąsdina! Apie ką jūs kalbate?

— Kalbu apie rožes, ar kokia ten buvo ta puokštė. Iš kur ją gavo?

— Tai ir norėčiau išsiaiškinti. Kiek man žinoma, tik trys žmonės, neskaitant paties siuntėjo, žino, kad ji jas gavo. O kaip jūs apie tai sužinojote?

— Neprisimenu. Tiesiog kažkas užsiminė, kad kartais žmogus turi tiek pat priežasčių išvykti, kiek ir išbandyti naujas galimybes.

— Bet jei jūs manęs nevejate, tai aš neturiu priežasties išeiti.

— Netgi jei kas nors trikdytų tavo dukters ramybę?

— Tas, kas nori ją trikdyti, Vašingtone merginą ras taip pat lengvai kaip ir čia, — atsakė Reifordas.

— Bet vis...

— Man nepatinka, kad jūs apie tai žinote.

— Na, neatsisakyk tokio darbo, kuris pasitaiko vienąsyk gyvenime, dėl kažkokios nereikšmingos paslaptėlės.

— Man tai nėra nereikšminga.

Gustavsonas atsistojo.

— Nesu įpratęs maldauti žmonių padaryti tai, ko paprašiau.

— Vadinasi, jei aš nepriimu šito pasiūlymo, tai „Pan Continental“ manęs nebereikia?

— Manyčiau, nors tikiuosi, kad po mūsų paraginimo jūs neuždelsite paduoti prašymo.

Reifordas neturėjo jokio noro rašyti prašymus dėl darbo, bet nieko į tai neatsakė.

Gustavsonas vėl atsisėdo.

— Padaryk man paslaugą, — tarė jis. — Skrisk į Vašingtoną. Pasikalbėk su žmonėmis, gal net su administracijos vadovais. Pasakyk jiems, kad sutinki nuskraidinti į taikos sutarties pasirašymo iškilmes Izraelyje. O tuomet nuspręsi, kaip pasielgti toliau. Ar gali bent tai padaryti?

Reifordas žinojo, kad Gustavsonas niekada nepasakys, kur išgirdo apie Chlojės gėles, ir įvertinęs situaciją nusprendė, jog tai išgaus iš Hetės.

— Taip, — pagaliau ištarė jis, — aš tai padarysiu.

— Puiku! — apsidžiaugė Gustavsonas, kratydamas Reifordo ir Erlo rankas. — Manau, kad esam pusiaukelėje. Ir, Erlai, pasirūpink šiandieniniu Reifordo reisu į Baltimorę, paskutiniu prieš išskrendant į Izraelį. Akivaizdu, kad ten jis bus labai arti Vašingtono, todėl tegul kas nors kitas parskraidina Reifordo lėktuvą atgal, kad jis šiandien galėtų susitikti su žmonėmis iš Baltųjų rūmų. Ar galime tai padaryti?

— Tai jau padaryta, sere.

— Erlai, — pagyrė jį Gustavsonas, — jei dešimčia metų pajaunėtum, būtum tikras užduočių atlikimo meistras.

Reifordas pastebėjo skausmo grimasą Erlo veide. Gustavsonas negalėjo žinoti, kaip labai Halidėjus norėjo šio darbo. Pakeliui į lėktuvą Reifordas patikrino savo pašto dėžutę. Ten, tarp ryšulių ir įvairiausių kompanijos atžymų, buvo raštelis: „Ačiū už tokio mano ankstyvo paaukštinimo patvirtinimą. Iš tiesų tai vertinu ir linkiu jums sėkmės. Pasirašė: kapitonas Nikolas Edvardsas“.

Po kelių valandų nusileidęs Baltimorėje, Reifordas paliko lėktuvo valdymo skyrių ir susitiko su operatyviniu „Pan Continental“ darbuotoju, kuris jam perdavė įgaliojamuosius raštus, padėsiančius patekti į Baltuosius rūmus. Atvykęs greitai šmurkštelėjo pro vartus, o sargas pasveikino jį vardu ir palinkėjo sėkmės. Pagaliau pakliuvęs į administracijos vadovo pavaduotojo raštinę, Reifordas aiškiai suprato, jog sutiks pilotuoti lėktuvą tik į Izraelį.

— Labai gerai, — atsakė jam. — Mes jau pradėjome asmenybės ir rekomendacijų patikrinimą, FTB ir slaptųjų tarnybų tyrimą. Visiškam patikrinimui prireiks šiek tiek daugiau laiko, nei užtruks pati kelionė, todėl jūs turėsite galimybę sudaryti prezidentui malonų įspūdį, kol dar nesate perėjęs visų patikrinimų.

— Jūs įgaliojate lakūną nuskraidinti JT generalinį sekretorių dar neįsitikinę jo patikimumu, kurio paprastai reikia tam/kad skraidintų prezidentą?

— Būtent. Bet kuriuo atveju JT jus jau patvirtino.

— Mane?

— Jus.

— O kas?

— Pats generalinis sekretorius.

Bakas išgirdo žinias kaip tik tuo metu, kai skambino Megei Poter į Niujorko „Global Weekly“ būstinę. Per vienerius metus visos šalys pereisiančios prie dolerio kaip vieningos pasaulinės valiutos. Šį planą inicijavo ir jam vadovauja JT, pačios gaudamos po dešimtadalį procento nuo kiekvieno dolerio.

— Tai neskamba kvailai, ar ne? — paklausė Megė.

— Paklausk finansinio redaktoriaus, Mege, — atsakė Bakas. — Bus gazilijonai dolerių per metus.

— O kiek yra gazilijonas?

— Daugiau nei bet kuris iš mūsų gali suskaičiuoti. — Bakas nusikeikė. — Mege, ar pasidomėjai, kaip galėčiau gauti tuos religinius interviu.

Išgirdo, kaip ji šlamina popieriaus lapus.

— Čia, Niujorke, gali pasigauti tuos „vienos pasaulio religijos“ vyrukus, — pasakė ji. — Iš čia išskrenda penktadienį, bet keletas iš jų bus Izraelyje. Tavo vaikinai šventyklos atstatymo klausimais kitą savaitę bus Jeruzalėje. Pamėginsim susisiekti su tais dviem keistuoliais prie Raudų sienos, bet, kaip sakoma, kažko iš to tikėtis negalima.

— Aš pabandysiu.

— Ir kur norėtum, kad mes nusiųstume tavo palaikus?

— Aš išgyvensiu.

— Dar nė vienam nepavyko.

— Bet aš jiems negrasinsiu, Mege. Tik padėsiu išplatinti jų žinią.

— Kad ir kas tai būtų?

— Supranti, kodėl mums reikia straipsnio apie juos?

— Tai juk tavo gyvenimas, Bakai.

— Ačiū už komplimentą.

— O su tuo kardinolu Metjusu tau geriau susisiekti pakeliui į čia. Jis skraido pirmyn ir atgal tarp Niujorke vykstančių susirinkimų vieno tikėjimo klausimais ir Cincinačio arkivyskupijos ir dar suplanavęs tiesiai po sutarties pasirašymo Jeruzalėje skristi į Vatikaną dėl popiežiaus rinkimų.

— Bet jis bus Jeruzalėje?

— O, taip. Sklando gandai, kad jei taps popiežiumi, tai Jeruzalėje užmegs kontaktus dėl kažkokios šventovės ar panašiai. Bet katalikai niekad nepaliks Vatikano, ar ne?

— Ką gali žinoti, Mege.

— Tai jau tikrai. Nelengva rasti laiko pagalvoti apie tokius dalykus, kai esi tavo ir kiekvieno, negalinčio susitvarkyti savo kelioninių reikalų, pasiuntinuku.

— Tu pati geriausia, Mege.

— Bakai, meilikavimas tau vieną kartą atsirūgs.

— Kaip atsirūgs?

— Tiesiog tau pačiam.

— O kaip mano rabinas?

— Tavo rabinas sako, kad nenori jokių kontaktų su spaudos atstovais, kol viešai neperskaitys savo tyrinėjimo rezultatų.

— O kada tai įvyks?

— Šiandien sužinojome, kad CNN jam suteiks valandą nepertraukiamo laiko per savo tarptautinį palydovinį kanalą. Tokiu būdu kiekvienas žydas visame pasaulyje galės vienu metu žiūrėti šią laidą, nors kai kuriems tai bus vidurnaktį.

— O kada tai buvo?

— Pirmadienį po pietų, po sutarties pasirašymo. Pasirašymas dešimtą valandą Jeruzalės laiku. O rabinas Ben Judas išeis į eterį antrą popiet.

— Gana geras laikas, turint omeny, kad viso pasaulio žiniasklaidos elitas susiburs Jeruzalėje.

— Visi tie religiniai tipai yra sumanūs, Bakai. Vyrukas, kuris greičiausiai bus kitas popiežius, dalyvaus sutarties pasirašyme ir plepės niekus apie Izraelį. Rabinas mano esąs toks svarbus, jog sutarties pasirašymo apvainikavimui turi perskaityti savo tyrinėjimų popieriukus. Būk tikras, Bakai, kai visa tai vyks, aš išjungsiu televizorių. Ir garantuoju, šią religinę valandėlę tikrai praleisiu.

— Ach, Mege, liaukis. Jis ketina paaiškinti, kaip atpažinti Mesiją.

— Bet aš net ne žydė.

— Kaip ir aš, bet vis tiek noriu įsitikinti, kad galėčiau atpažinti Mesiją. O tu ne?

— Jei rimtai nori, tai vienąkart pasakysiu tau tiesiai, gerai, Bakai? Manau, kad mačiau Mesiją ir jį atpažinau. Jei išties kažkas turi būti nuo Dievo ir išgelbėti pasaulį, tuomet manau, jog tai naujasis generalinis JT sekretorius.

Bakas net krūptelėjo.

Reifordas iš anksto buvo įrašytas į reiso iš Baltimorės Čikagon pirmos klasės keleivių sąrašą. Iš oro uosto paskambino Chlojei, norėdamas paaiškinti, kodėl grįžta vėliau nei buvo laukiamas.

— Su tavim bandė susisiekti Hetė Diuram.

— Ko gi ji norėjo?

— Bandė paskirti susitikimą su Karpatijum, dar prieš tau tampant jo pilotu.

— Aš juk ketinu nuskraidinti jį į Tel Avivą. Kodėl turėčiau dar susitikti?

— Labiau panašu, kad jis norėtų su tavim susitikti. Hetė prasitarė, jog esi krikščionis.

— Ach, kaip puiku! Jis niekad negalės manim pasitikėti.

— O gal Karpatijus nori stebėti, kaip tu elgiesi?

— Bet kuriuo atveju noriu asmeniškai pasikalbėti su Hete. Kada jis nori mane pamatyti?

— Rytoj.

— Staiga atsirado tiek reikalų. O kas naujo tau nutiko?

— Šiandien gavau dar vieną dovanėlę nuo slapto gerbėjo, — pasakė ji. — Dabar saldainiai.

— Saldainiai! — persigandęs šūktelėjo Reifordas, mat jį paveikė Leonardo Gustavsono perspėjimai. — Tu nė vieno dar nesuvalgei, ar ne?

— Kol kas ne. O ką?

— Tiesiog neliesk to šlamšto, kol nesužinosi, nuo ko jie.

— Ach, tėti!

— Niekad negali būti tikras, brangioji. Prašau, kam be reikalo rizikuoti.

— Gerai, bet juk šitie yra mano mėgstami! Ir taip puikiai atrodo.

— Netgi neatidarinėk, kol nesužinosim, gerai?

— Gerai, bet tu jų irgi užsimanysi. Tai tie patys, kurių man visada parveži iš Niujorko, iš tos mažos universalinės parduotuvės.

— „Vindmilo mėtiniai“ iš „Holman Meadows“?

— Būtent tokie.

Tai buvo didžiausias įžeidimas. Kiek kartų Reifordas minėjo Hetei, kad po kiekvieno nusileidimo Niujorke tų saldainių iš šios parduotuvės turi parvežti lauktuvėms. Ji netgi ne kartą palaikė jam kompaniją. Vadinasi, Hetė nė nebandė slėpti, jog būtent ji siuntinėjo tas paslaptingas dovanas. Bet kodėl? Atrodė, jog ne dėl keršto už tai, kad ją paliko buvęs „kavalierius“. Kuo jai nusikalto Chlojė? Ar Karpatijus žinojo apie tai, o gal net pats stovėjo už viso šito, — bet juk tai vaikiški pokštai?

Reifordas nusprendė tikrai viską išsiaiškinti.

Bakas jautėsi vėl atgijęs. Jo gyvenimas nuo pradingimų buvo virtęs tokiu chaosu, kad net stebėjosi, ar apskritai sugrįš į tą intensyvumo normą, kuria taip mėgaudavosi. Dvasinės permainos buvo viena, o persikraustymas ir darbo vietos pakeitimas — visai kas kita. Bet dabar atrodė, kad jis vėl „Global Weekly“ redakcijoje kaip senais gerais laikais, vėl galėjo naudotis savo instinktais, ir užsiimti tuo, ką laikė sensacingiausiomis pasaulio temomis.

Sėdėjo paties įrengtame namų kabinete, siųsdamas faksus, elektroninio pašto žinutes, skambindamas ir dirbdamas su Mege bei „Weekly“ reporteriais, taip pat susisiekdamas asmeniniais reikalais. Per trumpą laiką jam reikėjo paimti interviu iš daugybės žmonių ir atrodė, jog viskas užgrius iš karto.

Nors kažkas jo viduje baisėjosi visais šiais įvykiais, Bakas mėgavosi užgriuvusiomis problemomis. Jis labai norėjo išaiškinti savo šeimai tiesą. Tėvas ir brolis nieko apie tai negirdėjo, ir jei Kameronas nebūtų užsiėmęs visais tais iššūkiais ir jaudinančiu darbu, tai vien tik šis faktas varytų jį iš proto.

Bakas turėjo tik kelias dienas prieš ir po sutarties pasirašymo atlikti savo darbui. Atrodė, kad jo gyvenimas lekia visu greičiu pirmyn, tarytum bandytų į tuos likusius septynerius metus sugrūsti viską, kas tik įmanoma. Jis neįsivaizdavo, kaip galėtų atrodyti dangaus karalystė žemėje, nors Briusas ir stengėsi juos apie tai šviesti. Bakas ilgėjosi šlovingo Jėzaus sugrįžimo ir Kristaus tūkstantmečio valdymo žemėje. Bet savo mintyse, pačiam vis daugiau išmokstant ir sužinant, dar norėjo įgyvendinti ir paprasčiausius dalykus — tokius kaip tyrinėjantys reportažai bei rašiniai, įsimylėjimas, vedybos, gal net ir vaiko gimimas, — ir visa tai turėtų būti padaryta greitai.

Chlojė buvo geriausia jo naujojo gyvenimo dalis. Bet ar turėjo laiko įteisinti tuos santykius, žadančius žymiai daugiau nei tai, ką buvo kada nors patyręs? Ji skyrėsi nuo visų moterų, kurias pažinojo Bakas, nors jis vis dėlto negalėjo tiksliai pasakyti, koks yra tas skirtumas. Tikėjimas ją praturtino ir padarė visiškai nauju asmeniu, bet vis dėlto jis susižavėjo Chloje dar tuomet, kai abu nepažinojo Kristaus.

Mintis, kad jų susitikimas buvo dieviško sumanymo dalis, sukosi Bako galvoje. Kaip jis norėjo, kad būtų susitikę gerokai anksčiau ir pakliuvę į Bažnyčios Paėmimą! Jei prieš išvykstant į Izraelį dar ketina praleisti su ja kažkiek laiko, tai reikėtų padaryti šiandien.

Bakas pažiūrėjo į laikrodį. Turi laiko dar vienam skambučiui, o tuomet susisieks su Chloje.

Užsidėjęs ausines Reifordas snaudė pirmoje lėktuvo klasėje. Priešais jį buvusiame ekrane mirgėjo naujienų vaizdai, bet kapitono domėjimasis didėjančia kriminalinių nusikaltimų banga Jungtinėse Valstijose buvo praėjęs. Galiausiai jį pažadino Karpatijaus vardas. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba kasdien susitikdavo po keletą valandų, derindama generalinio sekretoriaus numatytus vienos pasaulio valiutos ir masinio nusiginklavimo planus. Pagrindinė mintis buvo sunaikinti devyniasdešimt procentų visos ginkluotės, o likusią dalį perduoti JT žinion. Be to, kiekviena prisidedanti šalis turėtų taip pat skirti savo kareivių JT taikos palaikymo pajėgoms. Karpatijus paprašė Jungtinių Valstijų prezidento vadovauti kontrolės komitetui — labai prieštaringas ėjimas. JAV priešai pareiškė, kad Fichagas yra šališkas ir juo negalima pasitikėti, įtikinėdami, jog, jiems sunaikinus savo ginklus, savuosius JAV pasiliks atsargai.

Į šiuos teiginius pats Karpatijus atsakė jam įprasta ir kupina užuojautos maniera. Klausant Reifordą nukrėtė šiurpas. Be jokios abejonės, jei nebūtų krikščionis, tikrai pasitikėtų ir palaikytų šį žmogų.

— Ilgą laiką Jungtinės Valstijos saugojo taiką pasaulyje, — pradėjo Karpatijus. — O dabar parodys pavyzdį sunaikindamos devyniasdešimt procentų savo ginklų, likusius nuplukdydamos į Naująjį Babiloną. Viso pasaulio žmonės galės nevaržomai ateiti ir stebėti šį darbą, patys įsitikindami ir sekdami tuo pavyzdžiu. Leiskite dar pridurti, — pasakė generalinis sekretorius. — Šis milžiniškas įsipareigojimas gali trukti metų metus. Kiekviena šalis gali ištisus mėnesius tikrinti šios procedūros protokolus, bet mes negalime sau to leisti. Jungtinės Amerikos Valstijos parodė mums pavyzdį, ir nė viena kita šalis, naikindama savo ginklus, o likusius perduodama, neturi užtrukti ilgiau. Tuo metu, kai JT būstinė persikels į Naująjį Babiloną, ginklai bus vietoje. Taikos era jau nebe už kalnų ir pagaliau pasaulis, taip ilgai laukęs, stovi ant vienos pasaulinės bendrijos slenksčio.

Oficialų Karpatijaus pareiškimą palydėjo griausmingi plojimai, tarp jų ir spaudos atstovų.

Vėliau per tą patį naujienų kanalą Reifordas pamatė trumpą specialų reportažą apie naująjį „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvą. „Boeing-757“ būsiąs nugabentas į Vašingtono Dalso oro uostą, o tada nuskrisiąs į Niujorką, kur laukia pirmasis oficialus jo skrydis, pilotuojamas naujojo kapitono, apie kurį bus pranešta netrukus. Šis žmogus buvęs atrinktas iš geriausių didžiųjų oro linijų kompanijų pilotų sąrašo.

Kitoje žinių laidoje buvo cituojami Karpatijaus žodžiai, kad kitą popietę jis ir ekumeninės religinių lyderių iš viso pasaulio tarybos susirinkimas paskelbs jaudinantį pranešimą.

Bakas susisiekė su arkivyskupo, kardinolo Petro Metjuso iš Cincinačio, pagalbininku.

— Taip, jis čia, bet ilsisi. Rytojaus rytą išskrenda į Niujorką galutiniam ekumeninės tarybos susirinkimui, o tuomet vyks į Izraelį ir Vatikaną.

— Atvyksiu bet kur bet kada, jam patogiu metu, — tarė Bakas.

— Šiaip ar taip, per pusvalandį jus susirasiu ir perduosiu atsakymą.

Bakas paskambino Chlojei.

— Dabar turiu tik kelias minutes, — pasakė jis, — bet ar prieš vakarinį šios dienos susirinkimą galim susitikti tik dviese?

— Žinoma, o kas atsitiko?

— Nieko ypatingo, — atsakė jis. — Tiesiog norėčiau šiek tiek pabūti kartu, juolab kad dabar esu prieinamas.

— Prieinamas? Štai koks tu!

— Taip, mem! O jūs?

— Manau, kad ir aš prieinama. Vadinasi, turim kažką bendro.

— Ar esi ką nors numačiusi šiam vakarui?

— Nesu. Tėtis šiek tiek vėluos. Šiandien buvo susitikime Baltuosiuose rūmuose.

— Tai jis priima pasiūlymą dėl darbo?

— Ketina pilotuoti lėktuvą pirmajame jo skrydyje, o tuomet nuspręs.

— Turėčiau skristi tuo reisu.

— Žinau.

— Pasiimti tave šeštą?

— Būtų visai neblogai.

Dvylika

Kaip ir žadėjo, kardinolo Metjuso asistentas paskambino Bakui, pranešdamas geras naujienas. Kardinolas buvo taip sužavėtas minties, kad Bakas paims iš jo interviu greitai pasirodysiančiam pagrindiniam straipsniui, jog užsiminė, kad rytoj žurnalistas gali kartu su juo vykti į Niujorką.

Bakas užsisakė bilietą paskutiniam šio vakaro skrydžiui iš O’Hare į Cincinatį. Tuomet nustebino Chloję pasirodydamas lygiai šeštą ir atsinešdamas kiniško maisto. Papasakojęs apie savo ketinimą šįvakar išskristi, pridūrė:

— Nenoriu švaistyti laiko vaikščiojant ir ieškant, kur galima būtų pavalgyti.

— Grįžęs namo, tėtis sprogs iš pavydo, — pasakė Chlojė. — Jis mėgsta kiniškus patiekalus.

Bakas giliai įkišo ranką į savo milžinišką krepšį ir, ištraukęs atsarginę porciją, išsišiepė.

— Nereikia, kad tėtukas nusimintų.

Jiedu sėdėjo virtuvėje daugiau nei valandą, vakarieniaudami ir šnekučiuodamiesi. Kalbėjo apie viską — panašias vaikystes, šeimas, didžiuosius gyvenimo įvykius ir svajones. Bakui patiko klausytis Chlojės tariamų žodžių ne tik todėl, kad domėjosi mergina, bet ir dėl paties jos balso. Vis dar niekaip negalėjo suprasti, ar ji buvo pati geriausia pašnekovė, kokią tik kada nors buvo sutikęs, ar tiesiog jis ją įsimylėjo. „Greičiausiai ir tas, ir tas“, — nusprendė Bakas.

Sugrįžęs namo, Reifordas rado Baką su Chloje prie Reimio kompiuterio, kuris nebuvo įjungtas nuo pat pradingimų. Per keletą minučių Bakas parodė Chlojei, kaip prisijungti prie interneto ir užrašė savo elektroninio pašto adresą.

— Dabar galėsi pasiekti mane bet kuriame pasaulio krašte, — paaiškino jis.

Reifordas paliko juos prie kompiuterio ir ėmėsi tyrinėti mėtinius saldainius iš „Holman Meadows“. Saldainiai, pagaminti gerai žinomos kompanijos, buvo vis dar įvynioti. Siuntinukas adresuotas Chlojei, bet žinutės prie jo nebuvo. Reifordas nusprendė, kad juose nebus nieko prikišta, ir net jei dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties saldainiai yra nuo Hetės Diuram, nėra pagrindo jais nesimėgauti.

— Kas bebūtų įsimylėjęs tavo dukterį, jis iš tiesų turi gerą skonį, — pagyrė Bakas.

— Ačiū, — tarė Chlojė.

— Turėjau omeny šokoladą su mėtų įdaru.

Chlojė paraudo.

— Žinojau, ką turėjai omeny, — atsakė ji.

Reifordui primygtinai prašant, Bakas sutiko savo automobilį palikti Stylų garaže ir į bažnyčią vykti kartu. Bakas ir Chlojė iš „Negandų pajėgų“ susirinkimo išėjo anksčiau, norėdami suspėti į oro uostą. Keliai buvo mažiau apkrauti nei tikėjosi, todėl atvyko likus valandai iki skrydžio.

— Reikėjo ilgiau pasilikti bažnyčioje, — pasakė jis.

— Bet geriau apsidrausti, kaip manai? — paklausė ji. — Nemėgstu visuomet skubėti, nuolat rizikuojant pavėluoti.

— Aš irgi, — patvirtino Bakas, — bet neretai taip išeina. Gali mane tiesiog „išmesti“ prie kelkraščio.

— Nė nemanyčiau čia su tavim laukti, jei neketintum sumokėti už automobilio stovėjimą aikštelėje.

— Ir nebijai tokiu metu viena grįžti prie savo mašinos?

— Dariau tai daugybę kartų, — nuramino jį Chlojė. — Čia tiesiog knibždėte knibžda apsaugos darbuotojų.

Jai pastačius automobilį, abu nukulniavo masyviu terminalu. Ant peties Bakas tempėsi odinį krepšį, kuriame tilpo visas jo pasaulis. Atrodė, Chlojė jautėsi truputį nepatogiai, bet Bakui nereikėjo nešti jokių jos daiktų, o jie dar nebuvo pasiekę stadijos „susikibę už rankučių“, todėl tiesiog ėjo toliau. Kiekvieną kartą Bakui pasisukus kažką sakyti, krepšys pakrypdavo ir nuo peties nusmukdavo diržas, tad iki vartų žingsniavo tylėdami.

Bakas pasitikrino ir sužinojo, kad šis reisas bus beveik tuščias.

— Norėčiau, jog galėtum važiuoti kartu, — švelniai pasakė jis.

— Norėčiau... — pradėjo ji, bet prieš užbaigdama susimąstė.

— Ką?

Ji papurtė galvą.

— Tu taip pat norėtum keliauti drauge?

Chlojė linktelėjo.

— Bet aš negaliu ir nenoriu, todėl neverta apie tai kalbėti.

— Ką gi man su tavim daryti? — tarė Bakas. — Gal įsidėti į krepšį?

Ji nusijuokė.

Stovėdami prie lango jie žiūrėjo į sutemose vaikščiojančius krovinių nešikus ir automobilių eismo reguliuotojus. Bakas dėjosi žiūrįs pro langą, o iš tiesų buvo įsmeigęs žvilgsnį į Chlojės atvaizdą, spindintį lango stikle per kelis colius toliau nuo jo paties. Keletą kartų pajuto, kad jos žvilgsnis taip pat nukrypo nuo pakilimo aikštelės į stiklą, ir jis įsivaizdavo, kad jiedu žiūri vienas kitam į akis. „Tai teikia vilčių“, — nusprendė Bakas.

— Reisas atidedamas dvidešimčiai minučių, — pranešė moteris iš oro uosto personalo.

— Nesijausk įpareigota likti, Chloje, — pasakė Bakas. — Nori, kad palydėčiau tave iki mašinos?

Ji vėl nusijuokė.

— Tu išties paranojiškas dėl to seno automobilių garažo, ar ne? Matai, aš tave čia atvežiau, kad nesijaustum vienišas, laukiau su tavimi prie vartų, o dabar pasiliksiu, kol saugiai įsėsi/į lėktuvą. Kai jis ruošis pakilimui, aš tau pamojuosiu ir tik kai danguje nebesimatys jokių lėktuvo pėdsakų, — grįšiu prie savo mašinos.

— Ką, negi iš tiesų užsiimsi tokiais niekais?

— Žinoma. O dabar atsisėsk, atsipalaiduok ir apsimesk, kad dažnai keliauji po pasaulį.

— Norėčiau kokį kartą apsimesti, kad nesu keliauninkas.

— Tada labai nervinsiesi dėl skrydžio ir tau reikės mano paguodos ir padrąsinimo.

— Man tavęs ir taip reikia.

Ji nusisuko. „Atsargiau“, — pasakė sau Bakas. Tai buvo linksmoji dalis, gynybinė pozicija, bet ji baisiai nepatikima. Jis nenorėjo kažko sakyti Chlojei vien todėl, kad kelioms dienoms išvyksta, o kitu atveju apie tai net neužsimintų.

— Tu man taip pat reikalingas, — švelniai pasakė ji, — bet palieki manė.

— To niekada nepadarysiu.

— Ko? Nepaliksi?

— Būk tikra, — Bakas tai ištarė juokaujamu tonu, stengdamasis jos neišgąsdinti.

— Ką gi, tai padrąsina. Mintis apie nutrūkusią draugystę būtų nepakeliama.

Viena ausimi Reifordas klausėsi, ar neišgirs grįžtančios Chlojės, ir kartu krovėsi mantą trumpai rytdienos kelionei į Niujorką. Paskambino Erlas, norėdamas sužinoti, ar Karpatijaus raštinė su juo jau susisiekė.

— Tai ta pati Hetė Diuram, kuri pas mus dirbo? — paklausė Erlas.

— Ta pati.

— Ji Karpatijaus sekretorė?

— Kažkas panašaus.

— Pasaulis ankštas.

— Manau, atsižvelgiant į tavo praeitį, butų kvaila perspėti, kad būtum atsargus Cincinatyje, Niujorke ir Izraelyje, — balsu mąstė Chlojė.

Bakas nusišypsojo.

— Nepradėk atsisveikinimo ceremonijos, kol nebūsi tam pasiruošusi.

— Nepaliksiu tavęs tol, kol lėktuvas nedings iš akiračio, — atsakė ji. — Juk jau sakiau.

— Dar turime laiko pyragaičiui, — pasiūlė Bakas, rodydamas į koridoriuje stovintį vaikėzą prekiautoją.

— Mes jau valgėme desertą, — atsiliepė Chlojė. — Saldainius ir sausainius.

— Likimas saldumynų neskaičiuoja, — pasakė jis. — Liaukis. Argi neprisimeni mūsų pirmojo pyragaičio?

Tą dieną, kai jie pirmą kartą susitiko, Chlojė suvalgė pyragaitį, o jis nykščiu nubraukė nuo jos lūpų kampučio užsilikusį šokolado trupinėlį. Nežinodamas, ką daryti toliau, Bakas jį nulaižė.

— Atsimenu, tuomet buvau tikra storžievė, — pasakė ji. — O tu bandei pralinksminti labai senais juokeliais.

— Gal norėtum pyragaičio? — paklausė jis, pakreipdamas pokalbį taip, kaip tą pirmą jų susitikimo dieną Niujorke.

— Kodėl klausi? Ar atrodau taip, lyg norėčiau?

Bakas nusijuokė, ir visai ne todėl, kad pokštas buvo juokingesnis nei pirmą kartą, bet dėl to, jog skambėjo kvailai ir tai buvo jų pokštas.

— Aš visai nealkana, — įdėmiai žiūrėdama pro stiklą į nakties tamsą, pasakė ji, o nekantraujantis paauglys laukė nurodymų.

— Aš taip pat, — pritarė Bakas. — Šituos pasidėsim vėlesniam laikui.

— Vėliau šįvakar ar rytoj? — paklausė Chlojė.

— Kai tik susiderinsim laikrodžius.

— Suvalgysim kartu? Turėjau omeny — tuo pačiu laiku?

— Tai truputį intriguoja, ar ne?

— Esi be galo kūrybingas tipas.

Bakas paprašė dviejų pyragaičių atskiruose maišeliuose.

— Aš taip negaliu, — atsakė paauglys.

— Tuomet noriu vieno pyragaičio, — pasakė jis, duodamas pinigus berniukui ir dar šiek tiek Chlojei.

— Ir aš noriu vieno pyragaičio, — tarė ji, laikydama rankoje pinigus.

Pardavėjas susiraukė, bet kiekvienam įdėjo po pyragaitį ir atidavė grąžą.

— Visada gali rasti būdą tikslui pasiekti, — juokavo Bakas.

Jie vėl nupėdino prie vartų. Atėjo dar keli keleiviai, ir oro uosto tarnautoja paskelbė, kad lėktuvas pagaliau atvyko. Bakas su Chloje sėdėjo žiūrėdami, kaip pro šalį eina išvargę, ką tik atvykę keleiviai.

Kameronas atsargiai susuko maišelį su pyragaičiu ir įsidėjo į krepšį.

— Rytoj, aštuntą valandą ryto, sėdėsiu lėktuve į Niujorką, — tarė jis. — Suvalgysiu jį su kava ir galvosiu apie tave.

— Tai bus septynios valandos mano laiku, — pasakė Chlojė. — Aš vis dar būsiu lovoje, iš anksto džiaugsiuos savo pyragaičiu ir sapnuosiu tave.

„Mes vis žaidžiame ant ribos, — pagalvojo Bakas. — Nė vienas iš mudviejų nieko rimto nepasakys“.

— Tuomet palauksiu, kol atsikelsi, — garsiai ištarė. — Kada ketini suvalgyti tą pyragaitį?

Chlojė apžiūrinėjo lubas.

— Hmm, — galvojo ji. — Kada būsi savo svarbiausiame, oficialiausiame susitikime?

— Galbūt šiek tiek vėliau dideliame Niujorko viešbutyje. Kažkokiam bendram oficialiam pareiškimui atvyks Karpatijus, kardinolas Metjusas, kiti religiniai lyderiai.

— Kaip tik tada aš suvalgysiu savo pyragaitį, — erzino jį Chlojė. — Ir metu tau iššūkį tuomet suvalgyti savąjį.

— Kada nors išmoksi nemesti man iššūkių, — nusišypsojo Bakas, bet jam tai nebuvo juokinga. — Nežinau, kas yra baimė.

— Cha! — šaipėsi ji. — Bijaisi mokamo garažo ir netgi vienas per jį nepereitum!

Bakas siekė paimti jos maišelį su pyragaičiu.

— Ką darai? — paklausė ji. — Atsimeni, juk mes nealkani?

— Tiesiog jį pauostysiu, — atsakė jis. — Uoslė labai praturtina prisiminimus.

Atidaręs jos maišelį, prikišo sau prie nosies.

— Mmm, — tarė jis. — Sausaininė tešla, šokoladas, riešutai, sviestas — dabar tu įvertink.

Bakas pakišo jai maišelį, ir Chlojė pasilenkė pauostyti.

— Man patinka šis kvapas, — tarė ji.

Ištiesęs kitą ranką, Bakas delnu apgaubė jos skruostą. Chlojė neatsitraukė, bet žiūrėjo jam į akis.

— Prisimink šią akimirką, — ištarė jis. — Kol būsiu išvykęs, galvosiu apie tave.

— Aš taip pat, — pratarė ji. — O dabar uždenk maišelį. Tas pyragaitis turi likti šviežias, kad kvapas galėtų man priminti šį vakarą.

Reifordas pabudo anksčiau už Chloję ir nupėdino žemyn į virtuvę. Paėmęs už kampučio, pakėlė mažą pyragaičio maišelį. „Liko tik vienas“, — pagalvojo ir vos nesusigundė. Užuot tai padaręs, parašė raštelį Chlojei: „Neturėk vilties. Negalėjau atsispirti“. O kitoje pusėje užrašė: „Juokauju“ ir padėjo raštelį ant pyragaičio maišelio. Išgėręs kavos ir sulčių, apsirengė sportinius drabužius ir išskubėjo pabėgioti.

Bakas sėdėjo kartu su kardinolu Metjusu pirmoje rytinio reiso „Cincinatis — Niujorkas“ klasėje. Metjusui buvo arti šešiasdešimties; raumeningas, atsikišusiu žandikauliu, trumpai kirptais juodais plaukais, atrodo, nedažytais. Tik kardinolo apykaklė rodė jo užimamą padėtį. Metjusas nešėsi brangų portfelį ir nešiojamą kompiuterį, o ant jo bilieto Bakas įžiūrėjo užrašytus dar keturis krepšius.

Metjusas keliavo su adjutantu, kuris tiesiog nukreipdavo žmones į šalį ir mažai kalbėjo. Jis atsisėdo priekyje esančioje sėdynėje, taigi Bakas galėjo prisėsti šalia arkivyskupo.

— Kodėl man nepasakėte, kad esate kandidatas į popiežiaus vietą? — pradėjo Bakas.

— Vadinasi, mes tiesiog į tai įšoksime, ar ne? — nerūpestingai tarė Metjusas. — Ar nenorėtum išgerti truputėlį šampano?

— Ne, ačiū.

— Ką gi, neimk į galvą, jei aš šiek tiek praskaidrinsiu sau nuotaiką.

— Kaip jums patinka. Pasakykit, kai būsit pasiruošęs pasišnekėti.

Nugirdęs pašnekesį, Metjuso adjutantas davė ženklą skrydžių instruktorei, kuri iš karto atnešė kardinolui taurę šampano.

— Kaip visuomet? — paklausė ji.

— Ačiū, Kerin, — pasakė jis lyg senai pažįstamai.

Tikriausiai taip ir buvo. Jai nuėjus, kardinolas sušnibždėjo:

— Iš Litevskių šeimos, mano pirmosios parapijos. Pats ją krikštijau. Metų metus jau dirba šiame reise. Tai kurgi mes baigėm?

Bakas neatsakė. Jis žinojo, kad kardinolas girdėjo ir puikiai atsiminė užduotą klausimą. Jei norėjo, kad dėl jo ego būtų pakartotas, tai galėjo padaryti ir pats.

— Ach, taip, tu stebėjaisi, kodėl aš neužsiminiau apie popiežystę. Maniau, jog visi žino. Karpatijus žinojo.

„Guldau galvą, kad taip ir yra, — pagalvojo Bakas. — Galbūt jis net inicijavo“.

— Ar jis tikisi, kad jūs tapsite popiežiumi?

— Čia ne spaudai, — sušnibždėjo Metjusas. — Daugiau nereikia viltis. Mes jau turime balsus.

— Mes?

— „Mes“ — kad vaizdingiau būtų. Mes, mus, man, aš turiu balsus. Supranti?

— Kaip jūs galite būti toks užtikrintas?

— Daugiau nei dešimtį metų priklausau kardinolų kolegijai. Dar niekada nebuvau nustebintas popiežiaus rinkimų balsavimo rezultatų. Žinai, kaip Nikolajus mane vadina? Jis vadina mane P. M.

Bakas trūktelėjo pečiais.

— Jis vadina jus pagal jūsų inicialus? Ar tai turi kokią nors reikšmę?

Metjuso adjutantas vogčiomis atsisuko ir, pažiūrėjęs pro sėdynių tarpą, priekaištaudamas palingavo galvą. „Vadinasi, turėjau žinoti“, — pamanė Bakas. Bet jis nebijojo užduoti kvailų klausimų.

— Pontifex Maximus, — švytėdamas atsakė Metjusas. — Aukščiausiasis Popiežius.

— Sveikinu, — tarė Bakas.

— Ačiū, bet pasitikėsiu tavim ir pasakysiu, kad kalbėdamas apie mano popiežystę Nikolajus turi omenyje kur kas daugiau nei tik vadovavimą Šventai Motininei Romos Katalikų Bažnyčiai.

— Nagi, papasakokite.

— Šiandien, truputį vėliau, tai bus paskelbta, ir jei tiesiogiai necituosi mano žodžių, tada tau pirmam suteiksiu galimybę apie tai paklausti.

— Kodėl jūs taip padarysite?

— Nes tu man patinki.

— Jūs beveik manęs nepažįstate.

— Bet aš pažįstu Nikolajų.

Bakas susmego sėdynėje.

— O aš patinku Nikolajui.

— Būtent.

— Vadinasi, šis nedidelis pasivažinėjimas yra visai ne dėl mano nueitų „kryžiaus“ kelių.

— Oi, ne, — pasakė Metjusas. — Tave rekomendavo Karpatijus. Jis nori, kad viską tau papasakočiau. Tik dėl to, ką tau pasakysiu, nenutepliok manęs tamsiomis spalvomis ir nepavaizduok savanaudžiu.

— Ar oficialus pareiškimas sudarys apie jus tokią nuomonę?

— Ne, nes Karpatijus pats perskaitys tą pareiškimą.

— Įdėmiai klausausi.

— Generalinio sekretoriaus Karpatijaus raštinė, panelė Diuram klauso.

— Čia Reifordas Stylas.

— Reifordas! Kaip tu...

— Hete, neturiu laiko plepalams, tad iš karto kalbėsim apie reikalus. Noriu šiandien ateiti šiek tiek anksčiau, kad galėčiau kelias minutes pasikalbėti su tavimi asmeniškai.

— Tai būtų nuostabu, kapitone Stylai. Tačiau galiu iš anksto perspėti, kad aš su kai kuo susitikinėju.

— Visai nejuokinga.

— Aš ir nenorėjau, kad taip atrodytų.

— Ar turėsi laiko?

— Žinoma. Generalinis sekretorius su tavimi gali pasimatyti ketvirtą. Gal galėtume susitikti pusę keturių?

Reifordas padėjo ragelį tuomet, kai į virtuvę įėjo Chlojė, jau apsirengusi darbui bažnyčioje. Tada pamatė jo raštelį.

— O, tėti! Kaip tu galėjai! — sudejavo ji, o jis pamanė, kad dukra tuoj pravirks. Sugriebusi maišelį, jį papurtė. Palengvėjimo atodūsis išsprūdo iš jos krūtinės, o perskaičiusi kitą laiškelio pusę nusijuokė.

— Užauk, tėveli! Nors kartą gyvenime pasielk pagal savo amžių.

Jis jau buvo pasiruošęs keliauti į oro uostą, o Chlojė į darbą, kai CNN pradėjo tiesioginę transliaciją iš tarptautinio religinių lyderių susirinkimo Niujorke.

— Žiūrėk, tėti, — pasakė ji. — Ten Bakas.

Reifordas pasidėjo savo krepšį ant žemės ir priėjęs atsistojo šalia Chlojės, kuri abiem rankom laikė kavos puodelį. CNN korespondentas pradėjo aiškinti, kas čia turi įvykti.

— Mes laukiame jungtinio visų religinių lyderių koalicijos ir Jungtinių Tautų, kurioms atstovauja naujasis generalinis sekretorius Nikolajus Karpatijus, pranešimo. Atrodo, kad šis žmogus pasirodė kaip tik laiku, didelėmis pastangomis padėdamas susitarti ir susivienyti skirtingiausių tikėjimų pakraipų atstovams. Nuo Karpatijaus pasirodymo tarptautinėje scenoje nėra nė dienos, kad nevyktų didelės permainos. Susimąstyti verčia tai, kad pasaulinės religijos ketina iš naujo pamėginti labiau suartėti ir į pagrindines tiesas žiūrėti daug pakančiau nei anksčiau. Ekumenizmą jau galėtume pamiršti, bet greitai įsitikinsime, ar šiuo metu dar įmanoma ką nors nuveikti šia linkme. Ant paaukštinimo užlipo arkivyskupas kardinolas Piteris Metjusas, Cincinačio Romos katalikų bažnyčios arkivyskupijos prelatas, plačiai žinomas kaip potenciali pamaina popiežiui Jonui XXIV, kuris tarnavo tik penkis mėnesius, o paskui vos prieš kelias savaites buvo įtrauktas į prapuolusiųjų per pradingimus sąrašus.

Kamera nukrypo į spaudos konferencijos platformą, kur sėdėjo daugiau nei du tuzinai religinių vadovų iš viso pasaulio. Jie buvo apsirengę savo tautiniais drabužiais, tarsi norėdami tuo pabrėžti savo pranašumą. Arkivyskupui Metjusui skinantis kelią per mikrofonų jūrą, Reifordas išgirdo Chlojės spygtelėjimą.

— Tėti, ten Bakas! Žiūrėk! Va, ten!

Ji parodė į reporterį, kuris nebuvo kartu su visais žurnalistais, bet, atrodo, laviravo ant užpakalinio platformos krašto. Galima buvo pamanyti, jog Bakas stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. Jis du kartus nulipo žemėn tik tam, kad vėl užsikabarotų atgal.

Metjusui pradėjus dudenti apie tarptautinę kooperaciją, Reifordas su Chloje žiūrėjo į Baką, stovintį galiniame kampe. Niekas daugiau neatkreipė į jį dėmesio.

— Ką jis laiko? — paklausė Reifordas. — Ar tai kokia nors užrašų knygutė, ar diktofonas?

Chlojė pasižiūrėjo iš arčiau ir išsižiojo iš nustebimo. Greitai nubėgo į virtuvę ir grįžo maišelyje nešdamasi pyragaitį.

— Tai jo pyragaitis! — nenustygo vietoje ji. — Mes ketinam suvalgyti savo pyragaičius tuo pat metu!

Reifordas nesuprato, bet išties buvo patenkintas, kad nesuvalgė to pyragėlio.

— Ką?.. — pradėjo jis, bet Chlojė jį nutildė.

— Jis kvepia lygiai taip pat kaip vakar vakare! — šūktelėjo ji.

Reifordas prunkštelėjo.

— O kaip kvepia vakarykštis vakaras? — paklausė jis.

— Ššš!

Ir tikrai, jiems bežiūrint, Bakas tyliai ir greitai įkišo ranką į mažytį maišelį ir vogčiomis, vos pastebimai išsitraukė pyragaitį, įsidėjo į burną ir atsikando. Mostas po mosto Chlojė sekė įkandin jo, ir Reifordas pastebėjo, kad vienu metu ji ir juokėsi, ir verkė.

— Negražiai pasielgei, — tarė jis ir išėjo į oro uostą.

Bakas neturėjo supratimo, ar dar kas nors, išskyrus Chloję Styl, pastebėjo mažytę jo išdaigą. Ką gi ši mergina su juo išdarinėja? Iš tarptautinės žurnalistikos žvaigždės jis tapo meile liepsnojančiu romantiku, kuris, kad atkreiptų dėmesį, išdarinėja kvailystes. Bet vylėsi, kad tos išdaigos nesusilaukė pernelyg didelio dėmesio.

Tik nedaugelis televizijos žiūrovų savo gyvenime yra kažką įžvelgę televizoriaus ekrano pakraštyje. Bakas net svarstė, ar jį pastebės Chlojė.

Kur kas svarbiau nei jo žaidimai buvo tas didžiulis įvykis, išsirutuliojęs iš vadinamojo, tipiško tarptautinio pašnekesio. Nikolajus Karpatijus kažkaip, ar tai pažadėdamas paramą Metjuso popiežiavimui, ar panaudodamas savo neįtikėtinas galimybes visiems susukti galvas, sugebėjo taip nukreipti religinius vadovus, kad jie pateiktų neįsivaizduojamos reikšmės pasiūlymą.

Jie pareiškė ne tik dedą pastangas susikooperuoti ir būti vienas kitam pakantesni, bet taip pat apie visiškai naujos religijos, kurią sudarys pagrindiniai visų religijų principai, formavimą.

— Ir nors daugumai pasišventusių mūsų sektų narių tai atrodo neįmanoma, — pasakė Metjusas, — mes visi visiškai tam pritariame. Skirtingos religijos sukėlė tiek susiskaldymų ir kraujo praliejimo pasaulyje, kiek nėra padariusi nė viena vyriausybė, armija ar ginklai. Nuo šios dienos ir mes susivienijame po „Pasaulio Tikėjimo Bendrijos“ vėliava. Mūsų emblemą sudarys šventi visų atstovaujančių religijų simboliai, ir nuo šio momento tai apims visas religijas. Ar mes tikime Dievu kaip asmeniu, ar kaip koncepcija, Dievas yra visur, virš visko ir aplink viską. Dievas yra mumyse. Dievas esame mes. Mes esame Dievas.

Kai buvo galima pateikti klausimus, daug įžvalgių religinių redaktorių pradėjo šaudyti tiesiai į dešimtuką:

— Kas atsitiks atskirų religijų lyderiams, na, pavyzdžiui, Romos katalikų? Ar bus reikalingas popiežius?

— Mes išrinksime popiežių, — atsakė Metjusas. — Ir tikimės, kad ir kitos religijos paskirs savo lyderius jiems įprastu būdu.

Bet šie vadovai tarnaus „Pasaulio Tikėjimo Bendrijai“ ir bus laukiama, kad jų parapijiečiai puoselėtų lojalumą ir atsidavimą aukštesnei institucijai.

— Ar yra vienas didysis principas, dėl kurio sutinkate visi?

Šį klausimą palydėjo konferencijos dalyvių juokas. Atsakyti Metjusas pasiūlė rastafarianizmo atstovui. Per vertėją šis atsakė:

— Konkrečiai sutariame dviem klausimais. Pirma — žmonijos gerumu iš prigimties, o antra — kad pranykimai buvo religinis išvalymas. Išnyko labai daug kai kurių religijų atstovų. Kai kurių — labai nedaug. Daugelio tai apskritai nepalietė. Bet tas faktas, kad iš kiekvienos liko dauguma, rodo, jog nė viena iš jų nebuvo geresnė už kitą. Mes toleruojame visas, tikėdami, kad pasiliko patys geriausi.

Apėjęs aplink pakylą, Bakas išėjo į priekį ir pakėlė ranką.

— Kameronas Viljamsas iš „Global Weekly“ — pasakė jis. — Šis klausimas džentelmenui prie mikrofono ar Metjusui, ar dar kam nors. Kaip šis principas apie žmonijos gerumą sutinka su mintimi, kad blogi žmonės buvo atsijoti? Kaip jie prarado prigimtinį gerumą?

Niekas nebandė atsakyti. Rastafaristas žiūrėjo į Metjusą, šis sutrikęs žvelgė į Baką, aiškiai nenorėdamas ginčytis, bet stengdamasis parodyti esąs užpultas iš pasalų.

Galiausiai mikrofoną paėmė Metjusas.

— Mes čia ne tam, kad svarstytume teologiją, — tarė jis. — Taip jau atsitiko, kad aš buvau vienas iš tikinčių, jog pradingimai reiškia išvalymą, o bendras visų likusiųjų bruožas yra prigimtinis gerumas. Ir šio prigimtinio gerumo niekas neturi daugiau nei Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Nikolajus Karpatijus. Prašau, pasveikinkim jį!

Platforma sugriaudėjo nuo religinių vadovų plojimų. Kai kurie spaudos atstovai taip pat plojo, ir Bakas tik dabar suprato, koks milžiniškas publikos kontingentas stovėjo už žurnalistų nugarų. Dėl prožektorių šviesos nuo scenos jis jų nematė ir negirdėjo, kol nepasirodė Karpatijus.

Karpatijus kaip visuomet buvo tikras panegirikos meistras, atiduodamas visą garbę ekumeninei draugijai ir patvirtindamas jos „istorinę, tobulą mintį, kuriai jau seniai laikas tapti kūnu“.

Jis atsakė į kelis klausimus, įskaitant ir klausimą apie tai, kas bus su žydų šventyklos atstatymu Jeruzalėje.

— Esu laimingas galėdamas pasakyti, kad darbai juda į priekį. Kaip žinote, dauguma pinigų šiam reikalui jau buvo surinkti prieš dešimtmečius, o kai kurios šventyklos dalys kituose kraštuose buvo jau anksčiau pagamintos ir paslėptos. Jei atstatymo darbai prasidėjo, tai pabaiga ne už kalnų.

— O kas bus su musulmonų Omaro mečete?

— Aš toks patenkintas, kad jūs uždavėte šį klausimą, — atsakė Karpatijus, o Bakas net nusistebėjo, ar tik pats nebus jo užsakęs. — Mūsų broliai musulmonai ne tik sutiko perkelti savo šventovę, bet ir šventą uolos dalį nugabenti į Naująjį Babiloną, kartu suteikdami galimybę žydams statyti savo šventyklą tame šone, kur, kaip jie tiki, yra tikroji jos vieta. O dabar, jei dar leisite man šiek tiek jus sutrukdyti, norėčiau pasakyti, kad šiuo metu įvyks pats svarbiausias susijungimas per visą pasaulio istoriją. Įsitvirtinus vienai valiutai, susijungus daugumai religijų į vieną, vykstant pasaulinio masto nusiginklavimui ir siekiant visuotinės taikos, pasaulis iš tiesų tampa vieningas. Dauguma iš jūsų girdėjote mane naudojant terminą „Pasaulio Bendrija“. Šis pavadinimas labai tinka mūsų naujajam tikslui. Juk galime tarpusavyje bendrauti, garbinti, prekiauti. Su šiuolaikiniais ryšiais ir transporto privalumais daugiau nesame šalių ir tautų konglomeratas, bet vientisa visuotinė bendruomenė, tarytum didelis kaimas, kurį sudaro lygūs piliečiai. Dėkoju religiniams vadovams už tai, kad jie surinko savąją šios nuostabios mozaikos dalį, ir jų garbei norėčiau perskaityti pranešimą. Jungtinių Tautų būstinei persikeliant į Naująjį Babiloną, atsirado ir naujas vardas didelei mūsų organizacijai. Dabar vadinsimės Pasaulio Bendrija! — Kai aplodismentai pagaliau nurimo, Karpatijus užbaigė: — Todėl vienos pasaulinės religijos vardas „Pasaulio Tikėjimo Bendrija“ yra visai priimtinas.

Vaizdo ir įgarsinimo personalui pradėjus tvarkyti spaudos konferencijos vietą, Karpatijus norėjo pasišalinti. Pamatęs Baką, sustojo ir savo asmens sargybiniams pasakė norįs su kai kuo pasikalbėti. Karpatijui apkabinant Kameroną, augaloti vyrukai iš savo kūnų padarė užtvarą, visiškai uždengusią juos nuo pašalinių akių. Bakas stengėsi iš visų jėgų, kad tik nepasišlykštėtų.

— Atsargiau, nes gali nukentėti mano, kaip nepriklausomo žurnalisto, reputacija, — šnibžtelėjo jis Karpatijui į ausį.

— Ar turi man kokių nors gerų naujienų? — paklausė Karpatijus, laikydamas Baką tiesiai priešais save ir žiūrėdamas jam į akis.

— Dar ne, sere.

— Ar pamatysiu tave Jeruzalėje?

— Žinoma.

— Palaikysi ryšį su Stivu?

— Palaikysiu.

— Pasakyk jam, kiek tai kainuos, ir mes tai sutvarkysim. Pažadu.

Bakas šonu prislinko prie mažos grupelės, kur Piteris Metjusas priiminėjo sveikinimus. Žurnalistas palaukė, kol arkivyskupas jį pastebės, tada palinkęs į priekį sušnibždėjo:

— Ar aš nieko nepraleidau?

— Ką turi omeny? Tu juk čia buvai.

— Jūs minėjote, kad Karpatijus perskaitys kažkokį pranešimą apie didesnį naujojo popiežiaus vaidmenį, kažką žymiai didesnio ir svarbesnio nei Katalikų bažnyčia.

Metjusas papurtė galvą.

— Galbūt tu mane pernelyg vertinai, drauge. Aš dar ne popiežius, bet ar iš generalinio sekretoriaus pareiškimo nebuvo galima suprasti, kad naujai religijai bus reikalingas vadovas? O ar tam gali būti geresnė vieta nei Vatikanas? Ir kas geriau viskam vadovaus, jei ne naujasis popiežius?

— Vadinasi, jūs būsite popiežių popiežius.

Metjusas nusišypsojo ir linktelėjo.

— P. M., — sušnibždėjo jis.

Praėjus dviem valandoms po spaudos konferencijos, Reifordas atvyko į Jungtines Tautas. Nuo tada, kai prieš pakildamas skrydžiui paskambino Briusui Barnsui, jis tyliai meldėsi.

— Jaučiuosi taip, tarsi eičiau susitikti su velniu, — guodėsi Reifordas. — Briusai, niekada gyvenime dar taip nebijojau. Visuomet didžiuodavausi savo drąsa. O dabar noriu tau prisipažinti, kad visas drebu.

— Pirmiausia, Reifordai, tik antroje Suspaudimų laikotarpio pusėje, kai bendrausi su Antikristu, turėsi reikalų su asmeniu, iš tiesų apsėstu paties Šėtono.

— Tai kas yra Karpatijus? Koks nors antrarūšis demonas?

— Ne, tau tiesiog reikia palaikymo maldoje. Juk žinai, kas įvyko Bako akivaizdoje.

— Bakas dešimčia metų jaunesnis ir žymiai geresnės formos, — nenurimo Reifordas. — Jaučiuosi taip, tarsi ten subyrėčiau į smilteles.

— Taip neatsitiks. Laikykis tvirtai. Dievas žino, kur esi, ir viskas vyksta pagal Jo planą. Aš melsiuosi ir, kaip žinai, Bakas su Chloje taip pat.

Tai Reifordui buvo didelė paguoda, ypač drąsino mintis, kad mieste buvo Bakas. Vien žinojimas, kad jis netoliese, padėjo kapitonui nesijausti tokiam vienišam. Tačiau vis tiek taip jaudinosi dėl susitikimo su Karpatijum akis į akį, jog norėjo, kad būsima konfrontacija su Hete Diuram būtų jau praeity.

Kai jis išlipo iš lifto, Hetė jau laukė. Reifordas vylėsi, kad nusileidęs žemėn turės nors mažą akimirką atsigauti, giliai įkvėpti. Bet štai ji stovėjo visame savo jaunatviškame grožyje, tiesiog pritrenkianti odos rusvumu ir prabangiais drabužiais, puikiai derančiais prie idealios jos figūros. Reifordas nesitikėjo pamatyti to, ką išvydo, ir šioje vietoje pajuto blogį, kai trumpam vėl užsiplieskė jo mintis užvaldęs geismas.

Senoji, kūniška Reifordo prigimtis iš karto jam priminė, kodėl Hetė atrodė tokia gundanti, šiek tiek komplikuojantis jo santuokai. Jis tyliai meldėsi, dėkodamas Dievui už tai, kad išgelbėjo jį nuo amžinos pražūties. Ir kai tik Hetė pravėrė burną, Reifordo mintys vėl sugrįžo į realybę. Jos dikcija ir artikuliacija buvo labiau nušlifuoti, bet tai vis dar buvo nenuspėjama moteris, bent taip galėjai spręsti iš jos balso.

— Kapitone Stylai, — karštai prabilo ji. — Kaip nuostabu jus vėl matyti! O kaip visi kiti?

— Kas tie kiti?

— Juk žinai — Chlojė, Bakas ir visi kiti.

„Chlojė, Bakas ir yra visi kiti“, — pagalvojo jis, bet garsiai to nepasakė.

— Visiems viskas kuo puikiausiai.

— O, tai nuostabu.

— Ar čia yra kokia nuošali vietelė, kur galėtume pasikalbėti?

Hetė palydėjo jį į savo darbo vietą, kuri buvo labai jau atvira. Nieko, kas galėtų juos girdėti, aplinkui nesimatė, o lubos buvo mažiausiai dvidešimties pėdų aukštyje. Jos rašomasis stalas, kiti stalai ir lentynos su bylomis buvo išdėstyti didelėje erdvioje patalpoje, kažkuo primenančioje geležinkelio stotį. Einant žingsniai garsiai aidėjo erdviais kabineto skliautais, ir Reifordas aiškiai suprato, kad jie yra toli nuo generalinio sekretoriaus apartamentų.

— Tai kas naujo įvyko nuo paskutinio mūsų susitikimo, kapitone Stylai?

— Hete, nenoriu pasirodyti nemandagus, bet baik su tuo „kapitone Stylai“ ir neapsimetinėk nežinanti, kas naujo. Nauja yra tai, kad tu ir tavo bosas nieko neatsiklausę įsibrovėte į mano šeimą ir darbą, o aš esu bejėgis tam pasipriešinti.

Trylika

Stentonas Beilis sugniaužė didelės savo kėdės ranktūrius ir atsilošęs įsistebeilijo į Baką Viljamsą.

— Kameronai, — pasakė jis, — niekad negalėjau tavęs perprasti. Kaip ten atsitiko su tais priešpiečiais iš maišelio?

— Tai buvo tik sausainis. Buvau labai išalkęs.

— Aš visada alkanas, — suriko Beilis, — bet filmavimo metu nevalgau!

— Nemaniau, kad mane kas nors pamatys.

— Bet pamatė. Ir jei Karpatijus su Planku tau vis dar leis dalyvauti pasirašant sutartį Jeruzalėje, tai kad nebūtų jokių priešpiečių maišelių.

— Ten buvo sausainis.

— Ir jokių sausainių!

Keletą metų buvęs Hetės Diuram kapitonu, dabar, sėdėdamas šalia jos įspūdingo stalo, Reifordas jautėsi kaip menkas pavaldinys. Pradėdamas iš karto kalbėti apie reikalą jis jai patiko.

— Paklausyk, Reifordai, — tarė Hetė, — nors mane ir atstūmei, vis tiek man patinki, ar supranti? Nepadaryčiau nieko, kas galėtų tave įskaudinti.

— Manai, kad bandymas įrašyti skundą į mano asmeninę bylą nesukelia skausmo?

— Tai buvo tiesiog pokštas. Tu jį kiaurai permatei.

— Jis pridarė man daug bėdų. Ir dar raštelis Dalase apie tai, kad naujuoju „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvu bus septyni šimtai penkiasdešimt septintas.

— Juk jau sakiau, kad tai tas pat. Pokštas.

— Visai nejuokinga. Per daug sutapimų.

— Na, Reifordai, jei tavęs negalima nė trupučio paerzinti, tai daugiau taip nedarysiu. Tiesiog kaip draugė pamaniau — nepakenks truputį patraukti per dantį.

— Hete, liaukis. Manai, kad aš tuo patikėsiu? Tai ne tavo stilius. Niekada taip nesišaipei iš savo draugų. Tai tiesiog ne tavo braižas.

— Tiek jau to, atleisk.

— To nepakanka.

— Na, atsiprašau, bet daugiau neketinu prieš tave atsiskaitinėti.

Hetė Diuram (labiau nei kas kitas) sugebėjo išmušti Reifordą iš pusiausvyros. Jis giliai įkvėpė ir pasistengė išlikti šaltakraujiškas.

— Hete, norėčiau, kad papasakotum apie gėles ir saldainius.

Panelė Diuram buvo pati prasčiausia blefuotoja pasaulyje.

— Gėles ir saldainius? — pakartojo ji po pauzės.

— Baik šiuos žaidimus, — pasakė Reifordas. — Tiesiog suprask, kad aš žinau, jog tai padarei tu ir atsakyk man kodėl.

— Padariau tik tai, ką jau pasakiau, Reifordai.

— Tikrai? Nieko nesuprantu. Turėčiau galingiausio pasauly žmogaus paklausti, kodėl jis mano dukrai, kurios niekada nebuvo sutikęs, siunčia gėlių ir saldainių? Ar Karpatijus siekia jos palankumo? O jei taip, tai kodėl neparašo savo vardo?

— Reifordai, ji visai jam nerūpi! Karpatijus domisi kitu asmeniu.

— Ką tai reiškia?

— Jis turi draugę.

— Ką nors iš pažįstamų? — su pasibjaurėjimu nužvelgė ją Reifordas.

Atrodo, Hetė stengėsi sutramdyti šypseną.

— Galima būtų teigti, kad kalbama apie mudu, bet spauda to nežino, todėl mes vertintume...

— Klausyk, galim susitarti. Tu pabaigi su tom anoniminėm dovanom Chlojei, pasakai, kur čia šuo pakastas, o aš saugau tavo mažą paslaptį — kaip manai?

Hetė konspiratoriškai palinko į priekį.

— Gerai, — tarė ji, — žinai, ką aš manau? Turiu omenyje, kad nežinau. Kaip jau minėjau, padariau tik tai, ką sakiau. Bet mes čia turime dar vieną genialų protą.

Dėl to Reifordas neabejojo. Tiesiog stebėjosi, kodėl Nikolajus Karpatijus švaisto laiką tokiems niekams.

— Tęsk.

— Jis iš tiesų nori, kad būtum jo pilotu.

— Ką gi, — sumurmėjo Reifordas.

— Ar apsiimsi?

— Ką apsiimsiu? Tiesiog sakau, kad seku tavo mintį, nors nesu tikras, kaip pasielgsiu. Karpatijus nori, kad būčiau jo pilotu, ir todėl?..

— Bet jis žino, jog esi patenkintas dabartiniu savo darbu.

— Kaip ir tu savuoju.

— Jis nori ne tik suteikti tau darbą, kuris tave nuviliotų, bet ir padaryti kažką, kas išstumtų iš ten, kur dabar dirbi.

— Ar mano dukters persekiojimas pastūmės mane link jo?

— Žinoma, ne, kvailiuk. Net negalėjai įtarti, kas tai galėjo būti!

— Suprantu. Baiminuosi, kad tai nebūtų kas nors iš Čikagos, bandantis mane pritraukti ir suvilioti kitu darbu.

— Kam tau kitur eiti?

— Hete, man kyla daugybė klausimų.

— Na, tai klok.

— Kodėl kažkam vaikytis mano dukrą, kad užsimanyčiau pereiti? Jai jau beveik dvidešimt vieneri. Pats laikas, kad ja domėtųsi vaikinai.

— Bet mes tai padarėme anonimiškai. Tai turėtų šiek tiek išgąsdinti ir prislėgti.

— Taip ir yra.

— Tai mūsų tikslas pasiektas.

— Hete, negi manei, kad aš nesudėliosiu taškų, kai atsiuntei Chlojės mėgstamus mėtinius saldainius, kuriuos galima gauti tik „Holman Meadows“ parduotuvėje Niujorke?

— Hmm, — pasakė ji, — neskubėčiau taip greitai daryti išvadų.

— Na, gerai, sakykim, kad tai suveikė. Manau, jog mano dukterį sekiojo ar vaikėsi kažkoks įtartinas tipas. Jei Karpatijus yra toks artimas prezidentui, argi nežino to noro, kad aš pilotuočiau „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvą?

— Uh! Reifordai! Taigi jis ir nori, kad tu gautum būtent šitą darbą.

Reifordas sulinko ir atsiduso.

— Hete, dėl Dievo meilės, ar gali man paprasčiausiai pasakyti, kas Čia dedasi? Baltieji rūmai ir „Pan Con“ kalba užuominomis, esą tai Karpatijus nori, jog aš atlikčiau šį darbą. Man už akių nusprendžiama, kad turiu nuskraidinti JT delegaciją į Izraelį. Karpatijus nori, kad būčiau jo pilotu, bet iš pradžių pageidauja, jog tapčiau „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvo kapitonu?

Hetės veide suspindo siutinanti tolerantiškumo ir atlaidumo šypsena.

— Reifordai Stylai, — pasakė ji griežtos ir išpuikusios kaimo mokytojos tonu, — tu vis dar nesupranti? Iš tiesų nežinai, kas toks yra Nikolajus Karpatijus?

Akimirkai Reifordas liko priblokštas. Jis geriau nei ji žinojo, kas iš tiesų yra Nikolajus Karpatijus. Tačiau kažin ar ji bent kiek nujautė.

— Pasakyk, — pratarė jis. — Padėk man suprasti.

Hetė skubiai apsižvalgė, tarsi kiekvieną akimirką lauktų įeinant Karpatijaus. Reifordas žinojo, kad į šią marmuru grįstą patalpą niekas negalėtų įeiti nepastebėtas.

— Nikolajus neketina grąžinti lėktuvo.

— Neišgirdau?

— Girdėjai puikiai. Jis jau nuskraidintas į Niujorką. Šiandien tu jį pamatysi. Bus perdažytas.

— Perdažytas?

— Pats pamatysi.

Reifordui pradėjo svaigti galva. Lėktuvą turėjo perdažyti Sietle, prieš jam skrendant į Vašingtoną. Įdomu, kam prireikė jį vėl perdažinėti?

— Kaip Karpatijus ketina išvykti jo negrąžinęs?

— Jis ketina padėkoti prezidentui už dovaną ir...

— Tai padarė jau anksčiau. Aš girdėjau.

— Bet šį kartą jis padėkos prezidentui ne už paskolinimą, o už padovanojimą. Iš pradžių tu būsi pasamdytas Baltųjų rūmų, o tada kartu su lėktuvu pereisi Karpatijaus žinion, nors finansavimą gausi iš prezidento biudžeto. Ir kas belieka prezidentui? Pareikšti, kad yra išduotas? Pasakyti, kad Nikolajus meluoja? Jam tik reikia pasistengt pasirodyti tokiam dosniam, kokiu jį padaro Nikolajus. Ar tai ne žavu?

— Tai grubu, Karpatijus elgiasi lyg vagis. Kodėl aš turėčiau dirbti tokiam žmogui? Ir kodėl dirbi tu?

— Aš dirbsiu jam ir su juo tiek, kiek Nikolajus man leis, Reifordai. Niekad iki šiol per tokį trumpą laiką nebuvau tiek visko išmokusi. Ir tai visai ne vagystė. Nikolajus sako, kad Jungtinės Valstijos ieško būdų, kaip dar paremti JT ir čia yra vienas iš būdų. Juk pats supranti, pasaulis vienijasi, ir kažkas juk turi vadovauti naujai pasaulinei vyriausybei. Padovanodamas lėktuvą prezidentas Fichagas parodo, kad skaitosi su generaliniu sekretoriumi Karpatijumi.

Hetė kalbėjo kaip papūga. Karpatijus gerai ją išmokė — jei ne suprasti, tai bent jau tikėti.

— Gerai, — ėmė sumuoti Reifordas. — Kažkaip Karpatijus pasiekė, kad „Pan Con“ ir Baltųjų rūmų sąrašuose aš būčiau pirmuoju kandidatu į „Oro pajėgų Nr. 1“ pilotus. Jis suagitavo tave, kad pasikalbėtum su manim ir įtikintum persikelti. Aš priimu pasiūlymą dėl darbo, o jis gauna lėktuvą ir niekada jo negrąžina. Esu jo pilotas, bet man moka JAV vyriausybė. Ir visa tai siejasi su tuo, kad Karpatijus pagaliau tampa pasaulio valdovu.

Hetė rankomis parėmė smakrą, alkūnes padėdama ant stalo, ir linktelėjo.

— Tai nėra jau taip sudėtinga, ar ne?

— Tik niekaip nesuprantu, kodėl esu jam toks svarbus?

— Jis manęs paklausė, kas yra geriausias pilotas, su kuriuo kada nors esu dirbusi, ir kodėl.

— Ir aš nugalėjau, — pasakė Reifordas.

— Tu nugalėjai.

— Ar pasakei jam, kad mes beveik bardavomės?

— O ar bardavomės?

— Nesvarbu.

— Žinoma, aš jam to nepasakiau, ir tau nederėtų, jei nori turėti gerą darbą.

— Bet pasakei, kad esu krikščionis.

— Be abejo, o kodėl ne? Tu tai sakai kiekvienam. Manau, kad ir jis yra krikščionis.

— Nikolajus Karpatijus?

— Žinoma! Bent jau gyvena pagal krikščioniškus principus. Visada siekia gero. Tai viena iš jo mėgstamiausių frazių. Panašiai kaip ir tas reikalas su lėktuvu. Jis žino, kad JAV nori taip padaryti, netgi jei apie tai ir negalvoja. Kurį laiką gal ir jausis išmušti iš vėžių, bet, kadangi tai skirta didesnei viso pasaulio gerovei, galiausiai jie tai pamatys ir bus patenkinti, kad taip pasielgė. JAV vyriausybė atrodys labai dosni ir viskas daroma jos labui. Tai juk krikščioniška, ar ne?

Bakas pasiutusiai greitai keverzojo. Diktofoną jis paliko viešbutyje, savo krepšyje, tikėdamasis jį pasiimti, kai sugrįš iš „Global Weekly“ raštinės ir darys interviu su rabinu Marku Feinbergu, vienu iš svarbiausių gynėjų dėl žydų šventyklos atstatymo. Bet įėjęs į viešbučio vestibiulį Bakas beveik kaktomuša susidūrė su Feinbergu, tempiančiu milžinišką lagaminą ant ratų.

— Atleisk, mano drauge. Sugebėjau spėti į ankstesnį reisą ir ketinu tuo pasinaudoti. Gali eiti kartu.

Vienoje kišenėje Bakas susižvejojo užrašų knygutę, o kitoje parkerį.

— Ką manote apie oficialius pranešimus? — paklausė Kameronas.

— Leiskite man atsakyti taip: šiandien turėjau tapti politiku.

Ar aš tikiu Dievu kaip kokia koncepcija? Ne! Tikiu, kad Dievas yra asmuo! Ar aš tikiu, kad visos pasaulio religijos gali darbuotis drauge ir tapti viena? Ne, greičiausiai ne. Mano Dievas yra pavydus ir savo šlove su niekuo nesidalina. Tačiau ar galime vienas kitą toleruoti? Žinoma. Gali paklausti, kodėl pasakiau tapęs politiku? Todėl, kad darau kompromisus dėl šventyklos atstatymo. Jei aš nepaaukosiu savo tikėjimo vieninteliu tikru Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu, negalėsiu toleruoti ir susikooperuoti su kitais geros valios žmonėmis. Nesutinku su jais ir su dauguma jų metodų, bet jie nori judėti į priekį kaip ir aš. O visų svarbiausia, noriu, kad šventykla būtų atstatyta savo tikrojoje vietoje. Tai prasideda nuo šiandien. Galiu numatyti, jog ji bus atstatyta per metus.

Rabinas išsiveržė pro paradines duris ir paprašė durininką iškviesti taksi.

— Bet, sere, — pasakė Bakas, — jei naujosios pasaulio religijos galva laikys save krikščioniu...

Feinbergas pamosavo žurnalistui, kad šis užsičiauptų.

— Och! Mes visi žinome, tai bus Metjusas, greičiausiai jis taip pat bus ir kitas popiežius! Laiko save krikščioniu? Jis skersai išilgai yra krikščionis! Jis tiki, kad Jėzus buvo Mesijas. Aš tai jau greičiau patikėčiau, kad Karpatijus yra Mesijas.

— Čia jūs rimtai?

— Patikėk, aš viską gerai apgalvojau. Mesijas atneš teisingumą ir ilgai trunkančią taiką. Tik pažiūrėk, ką vos per kelias savaites padarė Karpatijus! Argi jis neatitinka visų kriterijų? Mes tai sužinosime pirmadienį. Ar žinai, kad mano kolega Tsionas Ben Judas...

— Taip, aš būtinai žiūrėsiu.

Buvo gausybė kitų, su kuriais Bakas galėjo pasikalbėti apie Karpatijų, o su Tsionu Ben Judu jis norėjo pakalbėti asmeniškai. Viskas, ko norėjo iš Feinbergo, tai sužinoti naujienas, susijusias su šventykla. Todėl jis vėl nukreipė pokalbį reikalinga linkme:

— Kodėl šventyklos atstatymas toks svarbus?

Rabinas Feinbergas išėjo lauk ir apžvelgė taksi automobilių eilę. Jis aiškiai bijojo pavėluoti. Nors ir nežiūrėdamas Bakui į akis, rabinas dėstė toliau. Jis išklojo Bakui trumpą kursą, tarsi mokydamas pagonį, susidomėjusį žydų istorija.

— Karalius Dovydas norėjo Viešpačiui pastatyti šventyklą, — kalbėjo jis. — Bet Dievas jautė, kad Dovydas buvo praliejęs per daug kraujo kaip karvedys, taigi Jis leido šventyklą pastatyti jo sūnui Saliamonui. Ji buvo didinga. Jeruzalė — tas miestas, kur Dievas nusprendė įrašyti savo vardą ir kur žmonės turėjo ateiti Jį garbinti. Dievo šlovė pasirodė šventykloje, ir tai tapo Dievo rankos, saugančios savo tautą, simboliu. Žmonės jautėsi tokie saugūs, kad net tada, kai nusisuko nuo Dievo, jie tikėjo, jog Jeruzalė yra apsaugota, kol stovi šventykla.

Privažiavus taksi durininkas įkėlė į bagažinę didžiulį lagaminą.

— Duok žmogui arbatpinigių ir keliauk su manim, — pasakė Feinbergas.

Bakas šypsodamasis ištraukė iš kišenės banknotą ir įspraudė durininkui į delną. Net jei jam reikėtų sumokėti ir už kelionę taksi, vis tiek tai būtų pigus interviu.

— Į Kenedį, — pasakė Feinbergas vairuotojui.

— Gal turi telefoną? — paklausė Bakas taksisto.

Šis jam padavė mobilų telefoną.

— Tik kreditinės kortelės skambučiams.

Bakas paprašė Feinbergą jo dokumentų, kad galėtų sužinoti viešbučio telefoną. Paskambinęs administratoriui pasakė, jog reiktų jo krepšį pasaugoti ilgiau nei tikėjosi.

— Pone, kažkas tą krepšį paėmė ir žadėjo jums nuvežti.

— Ką padarė?

— Paėmė krepšį, kad perduotų jums. Pasakė, jog yra jūsų draugas ir jį jums perduos.

Bakas buvo šokiruotas.

— Jūs leidote kažkokiam nepažįstamam, prisistačiusiam mano draugu, paimti krepšį?

— Pone, viskas nėra taip niūru, kaip jums atrodo. Jei bus būtina, manau, tą žmogų nesunkiai galima surasti. Kiekvieną vakarą jį galima pamatyti per žinias.

— Ponas Karpatijus?

— Taip, pone. Vienas iš jo žmonių — ponas Plankas — pažadejo perduoti jums.

Kai Bakas galiausiai baigė kalbėti telefonu, atrodė, kad Feinbergui tai patiko.

— Grįžkim prie šventyklos! — sušuko jis, ir vairuotojas nuėmė koją nuo greičio pedalo. — Ne tu! — pasakė Feinbergas. — Mes!

Bakas pagalvojo, kad toks energingas žmogus galėtų daug pasiekti net ir būdamas kitokios profesijos.

— Jūs būtumėt smarkus tenisininkas, — pasakė jis.

— Aš ir esu smarkus tenisininkas! — atsakė Feinbergas. — Esu „A minus“ lygio. O tu?

— Jau nežaidžiu.

— Ir toks jaunas!

— Per daug užsiėmęs.

— Negalima būti per daug užsiėmusiam, kai kalbama apie fizines pratybas, — pasakė rabinas, plekšnodamas per lygų savo pilvą. — Och, šventykla, — atsiduso jis.

Taksi netrukus pasiners į transporto maišalynę, o Bakui reiks tęsti savo rašymą.

Kai Hetė atsiprašė Reifordo, kad galėtų pakelti ant stalo stovėjusio telefono ragelį, kapitonas išsitraukė iš kišenės savo Naująjį Testamentą su Psalmėmis. Jis mokėsi atmintinai ištraukas iš Psalmių knygos, bet nerimas dėl susitikimo su Karpatijumi augo, todėl atsivertė mėgstamiausias ir tyliai jas perskaitė.

Suradęs 91 psalmę, perskaitė tas eilutes, kurias buvo pabraukęs: „Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, pasiliks Visagalio šešėlyje. Ir aš tarsiu savo Viešpačiui: tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu! <...>Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs. <...> Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės. Nes Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose tavo keliuose“.

Kai pakėlė akis, Hetė jau buvo baigusi kalbėtis ir lūkuriuodama žiūrėjo į jį.

— Atleisk, — atsiprašė jis, užversdamas knygutę.

— Viskas gerai, — atsakė ji. — Generalinis sekretorius pasiruošęs tave priimti.

Taksisto patikintas, kad į lėktuvą nepavėluos, rabinas Feinbergas su malonumu grįžo prie savo temos.

— Šventyklą ir Jeruzalės miestą sunaikino karalius Nabuchodonosaras. Po septyniasdešimties metų išėjo įsakymas atstatyti miestą ir galiausiai šventyklą. Naujoji šventykla buvo atstatyta vadovaujant Zorobabeliui ir vyriausiajam kunigui Jozuei, ir ji buvo tokia menka palyginus su Saliamono šventykla, kad kai kurie vyresnieji pravirko išvydę jos pamatus. Vis dėlto ši šventykla tarnavo Izraeliui, kol graikų ir romėnų valdovas Antiochas Epifanas ją išniekino. Maždaug 40 metų prieš Kristų Erodas Didysis sugriovė šventyklą iki pat pamatų, o po to vėl atstatė. Ji buvo vadinama Erodo šventykla. Ir jūs žinote, kas vėliau įvyko.

— Atleiskite, bet nežinau.

— Esate korespondentas religiniais klausimais ir nežinote, kas atsitiko Erodo šventyklai?

— Iš tiesų aš esu pavaduojantis smogikas korespondentui religiniais klausimais.

— Pavaduojantis smogikas?

Bakas nusišypsojo.

— Esate „A minus“ lygio teniso žaidėjas ir nežinote, kas yra pavaduojantis smogikas?

— Tai ne teniso terminas, aš tiksliai žinau, — atsakė rabinas Feinbergas. — Ir išskyrus futbolą, kurį jūs vadinate sokeriu, daugiau nesidomiu jokiomis kitomis sporto šakomis. Geriau papasakosiu, kas atsitiko Erodo šventyklai. Romėnų generolas Titas apgulė Jeruzalę ir, nors įsakė šventyklos nesugriauti, žydai juo nepatikėjo. Jie pasirinko verčiau ją sudeginti, negu kad ji atitektų pagonims. Dabar Šventyklos kalnas, vieta, kur stovėjo senoji žydų šventykla, okupuotas mahometonų ir ten pastatyta musulmonų šeicho Omaro mečetė, dar vadinama Uolos Kupolu.

Bakui pasidarė smalsu.

— Kaip jums pavyko perkalbėti musulmonus perkelti Uolos Kupolą?

— Tai įrodo Karpatijaus didybę, — pasakė Feinbergas. — Kas kitas, jei ne Mesijas galėtų paprašyti pasišventusių musulmonų perkelti šventovę, kuri jų religijoje yra antroji pagal svarbą? Ją pranoksta tik Meka, Mahometo gimtinė. Bet, matai, Šventyklos kalnas, Uolos Kupolas, yra pastatytas tiesiai ant Morijos kalno, kur, mūsų įsitikinimu, Abraomas sutiko su Dievo pageidavimu paaukoti savo sūnų Izaoką. Be abejo, mes netikime Mahometo dieviškumu ir, kadangi musulmonų mečetė užima šį kalną, laikome jį suterštu.

— Tai didi diena Izraeliui.

— Didi! Nuo mūsų tautos atgimimo šventyklos atstatymui iš viso pasaulio esam surinkę milijonus dolerių. Darbai jau prasidėjo. Dauguma iš anksto padarytų sienų bus sustatyta į savo vietas. Gyvenu tam, kad pamatyčiau šventyklos atstatymą, o jis bus dar impozantiškesnis nei Saliamono dienomis!

— Pagaliau susitikome, — tarė Karpatijus.

Po to pakilo iš už stalo ir jį apėjęs pasisveikino su Reifordu Stylu paspausdamas ranką.

— Ačiū, panele Diuram. Mes prisėsime štai čia.

Išeidama Hetė uždarė duris. Nikolajus Reifordui pasiūlė kėdę, o pats atsisėdo priešais.

— Ir štai mūsų mažasis ratas užsidarė.

Reifordas jautė keistą ramybę. Jis dėl to meldėsi, o ir protas buvo kupinas pažadų iš Psalmių.

— Sere?

— Labai įdomu, koks mažas mūsų pasaulis. Gal todėl aš taip stipriai tikiu, kad mes iš tiesų tampame viena bendruomene. Ar galite patikėti, jog su jumis susipažinau per Izraelio botaniką Chaimą Rozencveigą?

— Be abejo, esu girdėjęs šį vardą, bet mes niekada nebuvome susitikę.

— Iš tiesų. Bet jūs susitiksite. Jei ne čia, tai šeštadienį skrendant į Izraelį. Jis mane supažindino su jaunu žurnalistu, kuris rašė apie jį. Tas žurnalistas vieno reiso metu susitiko su jūsų skrydžių instruktore, panele Diuram, ir galiausiai pristatė ją man. Dabar ji yra mano asistentė ir supažindino mane su jumis. Pasaulis ankštas.

Erlas Halidėjus pasakė tą patį, kai išgirdo, kad buvusi „Pan Con“ darbuotoja Hetė Diuram dirba tam pačiam žmogui, kuris nori, jog Reifordas dirbtų „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvo pilotu. Reifordas Karpatijui nieko neatsakė. Netikėjo, kad jie susitiko atsitiktinai. Tas pasaulis ne toks jau ir mažas. Gali būti, jog viskas buvo taip, kaip to norėjo Dievas, — štai kodėl Reifordas šiandien čia sėdi. Jis visai to nenorėjo ir neieškojo, bet vis dėlto nebuvo priešiškai nusiteikęs.

— Taigi jūs norėtumėte būti „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvo pilotu?

— Ne, sere, tai nėra mano troškimas. Baltųjų rūmų prašymu norėčiau nuskraidinti jūsų delegaciją į Jeruzalę ir tada nuspręsiu, ar noriu būti šio lėktuvo pilotu.

— Jums nerūpi karjera?

— Ne, sere.

— Bet jūs norite?

— Pamėginsiu.

— Pone Stylai, noriu papranašauti. Drįstu teigti, jog, pamatęs tą lėktuvą ir susidūręs su tuo, ką gali naujausios technologijos, tikrai nenorėsite skraidyti prastesniu.

— Visko gali būti.

„Bet jei sutiksiu, tai tik ne dėl tos priežasties, — pagalvojo Reifordas. — Tiktai jei Dievas šito norės“.

— Taip pat noriu patikėti vieną mažą paslaptį, kuri kol kas dar nepaskelbta. Panelė Diuram patikino, kad esate patikimas žmogus ir laikotės savo žodžio, o visai neseniai dar tapote ir religingu.

Reifordas linktelėjo nenorėdamas nieko daugiau pridurti.

— Tai aš paprašyčiau išlaikyti mano konfidencialų pranešimą paslaptyje, kol tai bus paskelbta. „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvas bus įteiktas JT kaip Jungtinių Valstijų prezidento palaikymo gestas.

— Sere, tai jau buvo pranešta per naujienas.

— Žinoma, bet nebuvo paskelbta, kad šis lėktuvas kartu su įgula bus atiduotas tik mūsų išskirtiniam naudojimui.

— Kaip puiku iš prezidento Fichago pusės duoti tokią dovaną.

— Iš tiesų kaip puiku, — pritarė Karpatijus. — Ir dosnu.

Reifordas suprato, kodėl Karpatijus pakerėdavo žmones, bet sėdint priešais ir žinant, kad jis meluoja, žymiai lengviau priešintis tiems kerams.

— Kada skrendate atgal? — paklausė Karpatijus.

— Dar nenusprendžiau. Laukiu jūsų nurodymų. Tačiau man reikia grįžti namo iki šeštadieninio mūsų skrydžio.

— Man patinka jūsų stilius, — pasakė Karpatijus. — Laukiate mano nurodymų. Tai puiku. Be abejo, suprantate, kad galimybė gauti šį darbą, — o jūs tikrai jį gausite, — nėra platforma evangelizavimui?

— Nesupratau?

— Turėjau omenyje, kad JT, kurios greit vadinsis Pasaulio Bendrija, ir ypač aš, esame visiškai nesektantiški.

— Aš tikiu Kristumi, — tarė Reifordas. — Priklausau bažnyčiai, skaitau Bibliją, kalbu žmonėms tai, kuo tikiu.

— Bet ne darbo metu.

— Jei jūs tapsite mano viršininku ir išleisite tokią direktyvą, būsiu priverstas jai paklusti.

— Aš būsiu, taip bus ir jūs būsite... — pasakė Karpatijus. — Tik taip mes vienas kitą suprasime.

— Aišku.

— Man jūs patinkate, ir manau, kad galėsime dirbti kartu.

— Sere, aš jūsų nepažįstu, bet manau, kad galiu dirbti su bet kuo.

Ir ką jis čia leptelėjo? Reifordas beveik šypsojosi. Jei jau gali dirbti su Antikristu, tai su kuo negalėtų?

Kai taksi atvažiavo į tarptautinį Kenedžio oro uostą, rabinas Markas Feinbergas pasakė:

— Esu įsitikinęs, kad neketini už mano kelionę interviu metu sumokėti iš savo sąskaitos.

— Be abejo, — pasakė Bakas. — „Global Weekly“ tiesiog džiaugiasi galėdamas apmokėti šią kelionę iki oro uosto, nes nereikia sumokėti už jūsų skrydį į Izraelį.

— Dabar, kai tu tai paminėjai... — mirksėdamas pradėjo rabinas, bet savo minties nebaigė. Tiesiog pamojavęs ranka išsitraukė iš bagažinės sakvojažą ir nuskubėjo į stotį.

Nikolajus Karpatijus nuspaudė vietinio ryšio mygtuką.

— Panele Diuram, ar užsakėte automobilį kelionei iki angaro?

— Taip, sere. Prie tarnybinio išėjimo.

— Mes jau pasiruošę.

— Aš paskambinsiu, kai atvyks apsauga.

— Ačiū. — Nikolajus pasisuko į Reifordą. — Noriu, kad pamatytumėt lėktuvą.

— Žinoma, — atsakė Reifordas, nors mieliau būtų pasukęs link namų.

Ir kas gi jį patraukė už liežuvio pasakyti, kad laukia Karpatijaus nurodymų?

— Atgal į viešbutį, pone?

— Ne, — atsakė Bakas. — Prašau nuvežti prie JT pastato. Ir leiskite vėl pasinaudoti jūsų mobiliuoju telefonu, gerai?

— Tiktai...

— Kreditinės kortelės skambučiams, žinau. — Jis paskambino Stivui Plankui į Jungtines Tautas. — Kaip tau šovė į galvą slapstytis su mano krepšiu?

— Tik norėjau padaryti tau paslaugą, senas prieteliau. Esi „Plazoje“? Atvešiu jį tau.

— Aš ten apsistojau, bet geriau atvyksiu pas tave. Juk būtent taip ir buvai sugalvojęs, ar ne?

— Ta-aip.

— Būsiu po valandos.

— Karpatijaus čia gali nebūti.

— Juk atvažiuoju pas tave, o ne pas jį.

Hetei paskambinus, Karpatijus atsistojo ir tuo metu atsidarė kabineto durys. Du asmens sargybiniai lydėjo Nikolajų su Reifordu jiems einant link krovininio lifto, paskui liftu žemyn, į pirmą aukštą, įkurdintą po žemės paviršiumi, o iš ten į automobilių stovėjimo aikštelę, kur laukė limuzinas. Vairuotojas iššoko atidaryti durų Karpatijui. Reifordas priėjo prie automobilio iš kitos pusės, kur durys jau buvo atidarytos. Kapitonui pasirodė keista, kad, nors Karpatijus ir nepasiūlė jokių gaivinančių gėrimų kabinete, dabar neatlyžo rodydamas jam viską, kas tik buvo limuzine — nuo viskio iki vyno ir nuo alaus iki gaivinančių gėrimų. Reifordas paėmė kokakolos.

— Ar jūs negeriantis?

— Daugiau nebe.

— Tai buvote?

— Niekada nebuvau užkietėjęs girtuoklis, bet retkarčiais pasielgdavau neprotingai. Neėmiau nė lašo nuo to laiko, kai praradau savo šeimą.

— Labai gaila tai girdėti.

— Ačiū, bet aš su tuo jau susitaikiau. Labai jų ilgiuosi...

— Be abejo.

— Bet širdyje dėl jų esu ramus.

— Jūsų religija skelbia, kad Jėzus Kristus juos pasiėmė į dangų, ar ne?

— Taip.

— Nesakysiu, kad pritariu šiai minčiai, tačiau gerbiu bet ką, kas gali jus paguosti.

Reifordas norėjo ginčytis, bet negalėjo nepaisyti Briuso Barnso patarimo būti pavyzdžiu, anot pastoriaus — „liudijimu“ Antikristui.

— Aš taip pat negeriu, — pasakė Karpatijus, įsipildamas mineralinio vandens.

— Tai kodėl neleidi man atvykti pas tave? — paklausė Stivas Plankas. — Mielai atvykčiau.

— Man reikia paslaugos.

— Galime teikti ir paslaugas, Bakai. Priimk Karpatijaus pasiūlymą, ir, kol gyvas, daugiau niekad nereikės nieko prašyti.

— Tiesą sakant, Stivai, dabar ruošiu per daug gerų straipsnių, kad galvočiau apie peršokimą.

— Parašyk juos mums.

— Niekaip neišeis. Bet, jei gali, padėk man. Noriu patekti prie Raudų sienos ir pasikalbėti su tais dviem vaikinais.

— Nikolajus jų nekenčia. Mano, jog tie vyrai pamišę. Greičiausiai taip ir yra.

— Tuomet jam neturėtų kilti problemų dėl to, kad aš noriu paimti iš jų interviu.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Šiandien jis bendrauja su kandidatu į pilotus.

— To tu nebuvai minėjęs.

Karpatijus ir Reifordas išlipo iš limuzino priešais milžinišką angarą Kenedžio oro uoste. Karpatijus kreipėsi į vairuotoją:

— Pasakyk Frederikui, jog norėtume apžiūrėti — kaip visada.

Kai angaro durys atsidarė, lėktuvas buvo apšviestas ryškių prožektorių. Ant šono, atsukto į Reifordą, puikavosi užrašas „Oro pajėgų Nr. 1“ ir Jungtinių Valstijų prezidento antspaudas. Tačiau, kai jie apėjo iš kitos pusės, Reifordas pamatė ant pastolių užsilipusią dažytojų komandą. Antspaudas ir pavadinimas buvo pašalinti. Toje vietoje buvo JT emblema ir senąjį pavadinimą išstūmęs naujasis — „Pasaulio Bendrija“. O lėktuvo pavadinimo vietoje dažytojai baigė rašyti užrašą „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“.

— Kiek laiko užtruks, kol užbaigsite abi puses? — paklausė meistro Karpatijus.

— Iki vidurnakčio pasistengsime užbaigti abi! — pasigirdo atsakymas. — Šitam šonui sugaišome šešias valandas. Kita pusė eisis greičiau. Šeštadienį tikrai galėsite skristi!

Karpatijus iškėlė nykštį, ir angaro darbininkai jam pritarė plojimais.

— Norėtume patekti į vidų, — sušnibždėjo Karpatijus, ir per kelias minutes prie lėktuvo prisišliejo eskalatorius, kuris jiems padėjo per užpakalinę dalį patekti į tviskantį naująjį lėktuvą. Reifordas buvo aplankęs daugybę lėktuvų ir tai visada darydavo jam įspūdį, bet niekada iki šiol nieko panašaus dar nebuvo matęs.

Kiekviena dalis buvo prabangiai, patogiai ir puikiai įrengta. Užpakalinėje lėktuvo dalyje visiškai sukomplektuoti vonios kambariai su dušais. Spaudos atstovams priklausančiame sektoriuje buvo tiek vietos, kad galėjai rengti spaudos konferencijas. Kiekviena sėdima vieta turėjo lizdus telefonui, kompiuterio modemui, vaizdo ir televizijos kameroms. Restoranas buvo lėktuvo viduryje, visiškai aprūpintas, turintis netgi kambarį pasivaikščiojimams ir poilsiui.

Arčiau lėktuvo priekio buvo prezidento gyvenamieji kambariai ir posėdžių salė. Vienas kambarys su puikios technologijos apsauga nelaimės atvejui ir visomis tam reikalingomis priemonėmis, taip pat ryšio įrenginiu su atskiru maitinimo šaltiniu ir technologija, leidžiančia susisiekti su bet kuo visame pasaulyje. Tuojau už valdymo skyriaus buvo personalo gyvenamieji kambariai, įskaitant ir asmeninius piloto apartamentus.

— Kai kelioms dienoms kur nors nusileisime, lėktuve pasilikti gal ir nenorėtum, — pasakė Nikolajus. — Bet patekę į sunkias sąlygas vargu ar rastum kur nors geresnę vietelę.

Bakas jau buvo Stivo raštinėje, kai Hetė Diuram įkaukšėjo jam pranešti, kad Nikolajus trumpam išvykęs.

— O, pone Viljamsai! — pasakė ji. — Niekaip negaliu atsidėkoti jums už tai, kad supažindinote mane su ponu Karpatijum.

Bakas nežinojo, ką sakyti. Nenorėjo, jai mestelėti „ai, nėra už ką“. Tiesą sakant, dėl to jis jautėsi baisiai. Tad tiesiog linktelėjo.

— Žinai, kas šiandien buvo užėjęs? — paklausė ji.

Jis žinojo, bet nenorėjo išsiduoti.

— Kas?

Bakas įsisąmonino, jog bendraudamas su ja ir Stivu (o ypač su Karpatijum) turi elgtis taip, tarsi vaikščiotų skustuvo ašmenimis. Jie neturi sužinoti apie jo ryšius su Reifordu, todėl juo labiau jis saugosis, kad nesužinotų apie jo santykius su Chloje.

— Reifordas Stylas. Jis pilotavo lėktuvą tą dieną, kai mes susitikome.

— Prisimenu, — atsakė jis.

— Ar žinojai, kad jis yra kandidatas į „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvo pilotus?

— Tai išties didelė garbė, ar ne?

— Jis to nusipelnė. Tai pats geriausias pilotas, su kuriuo man kada nors yra tekę dirbti.

Bakas jautėsi nepatogiai kalbėdamas apie savo naująjį draugą taip, tarsi jį pažinotų tik paviršutiniškai.

— Kokios savybės padaro žmogų geru pilotu? — paklausė jis.

— Tolygus pakilimas ir nusileidimas. Glaudus ryšys su keleiviais. Ir bendravimas su personalu kaip su sau lygiais, bet ne kaip su vergais.

— O, tai daro įspūdį.

— Norėtum pamatyti lėktuvą? — paklausė Stivas.

— O ar galėčiau?

— Jis yra pagalbiniame angare, Kenedžio oro uoste.

— Aš ką tik iš ten.

— Ar nori grįžti?

Bakas trūktelėjo pečiais.

— Kas nors kitas greičiausiai jau paskirtas aprašyti naująjį lėktuvą, jo pilotą ir visa kita, bet iš tiesų tai norėčiau jį pamatyti.

— Tu vis dar gali juo skristi į Izraelį.

— Ne, negaliu, — atsakė Bakas. — Mano bosas šiuo klausimu nepalenkiamas.

Tą vakarą grįžęs namo Reifordas žinojo, kad jį išvydusi Chlojė pasakytų, jog yra liūdnai nusiteikęs.

— Briusas atšaukė šio vakaro susirinkimą, — pareiškė ji.

— Gerai, — atsakė jis. — Esu lyg išgręžtas.

— Na, tai papasakok apie Karpatijų.

Reifordas pamėgino. Ką jis galėjo pasakyti? Vyras buvo draugiškas, kerintis, ramus ir, jei ne melavimas, Reifordas būtų suabejojęs, ar jie teisingai jį įvertino.

— Juk nekyla jokių abejonių dėl jo tapatybės ar vis dėlto kyla? — užbaigė jis.

— Tik ne man, — atsakė Chlojė. — Bet aš juk nebuvau jo sutikusi.

— Žinant, kas tu per paukštis, galima teigti, kad tavęs jis nė sekundei neapkvailintų.

— Tikiuosi, — susimąstė ji. — Bet ir Bakas sutinka, kad Karpatijus tiesiog pritrenkiantis.

— Ar ką nors girdėjai apie Baką?

— Turėtų apie vidurnaktį jo laiku paskambinti.

— Ar man reikia pasilikti, norint įsitikinti, jog tu atsikelsi?

— Vargu. Jis net nežino, kad savo sausainius mes suvalgėme tuo pačiu metu. Nė už ką gyvenime nepraleisiu progos jam tai pasakyti.

Keturiolika

Visose žurnalistinėse kelionėse Bakas Viljamsas atsiskaitinėdavo grynais. Šeštadienį „Karaliaus Dovydo“ viešbutyje pabandęs snustelėti ir taip išlyginti laiko juostų skirtumą, Bakas paliko žinutes Chaimui Rozencveigui, Markui Feinbergui ir net Piteriui Metjusui. Kaip iš anksto buvo numatęs Stivas Plankas, Nikolajus Karpatijus atmetė tiesų Bako prašymą padėti patekti pas du pamokslininkus prie Raudų sienos.

— Aš juk tave perspėjau, pasakė Stivas. — Jis mano, kad tiedu vaikinai yra bepročiai, ir todėl visai nesidžiaugia tavo iniciatyva parašyti apie juos straipsnį laikraštyje.

— Tai jis nepažįsta nė vieno, kuris man galėtų padėti ten patekti?

— Įeiti į tą teritoriją uždrausta.

— Man tai patinka. Gal pagaliau radome kažką, ko net Nikolajus „Didysis“ negali padaryti?

Stivas jau beveik pyko.

— Juk žinai ne blogiau už mane, kad Raudų sieną jis ir nupirkti galėtų. — Stivas nusispjovė. — Bet Nikolajus neketina tau padėti ten patekti. Nenori tavęs ten matyti, Bakai. Suprask pagaliau ir lik nuošaly.

— M-m, tokie dalykai kaip tik mano stiliaus.

— Bakai, noriu tavęs kai ko paklausti. Jei paniekinsi Karpatijų ir atmesi jo pasiūlymą arba taip jį suerzinsi, kad pats jį atsiims, tai kur tada dirbsi?

— Aš dirbsiu.

— Kur? Argi nematai, kad Nikolajaus įtaka jaučiama visur? Žmonės jį myli! Jie viską dėl jo padarys. Grįžę iš susitikimų su Karpatijumi, žmonės padaro tokių dalykų, apie kokius jie niekada nė nesapnavo.

„Gali man ir nepasakoti“, — pagalvojo Bakas, o garsiai ištarė:

— Turiu atlikti savo darbą ir ačiū už pastangas.

— Šiuo metu tu turi darbą, bet nieko nėra amžino.

Dar niekada Stivas nebuvo ištaręs tokių teisingų žodžių, nors pats to ir nesuprato.

Atsarginis Bako variantas buvo Piteris Metjusas. Jis gyveno penkių žvaigždučių viešbutyje Tel Avive ir, nors atsiliepė į Bako skambutį, kalbėjo su pašaipa.

— Viljamsai, aš tavimi žaviuosi, — pradėjo jis, — bet manau, kad šiuo klausimu pasakiau viską, ką galėjau, ir tai — ne spaudai. Neturiu jokio ryšio su tais dviem vaikinais prie Sienos, bet galiu tau pacituoti jų žodžius — jei labai nori.

— Aš noriu susirasti žmogų, kuris mane privestų prie tų vyrų pakankamai arti, kad pats galėčiau su jais pasikalbėti. O jei jie norės mane nužudyti arba sudeginti, ar visai mane ignoruos, — tegu tai patys nusprendžia.

— Dėl savo padėties visuomenėje aš galiu patekti prie Raudų sienos, bet nesu suinteresuotas tau padėti. Labai apgailestauju. O jei norėtum laikraštyje pateikti mano nuomonę, tai manau, jog jie yra vyresniojo kurso Toros studentai, apsimetę įsikūnijusiais Moze ir Eliju. Jų apranga netikusi, o pamokslavimas — dar baisesnis. Kodėl žmonės, norėję juos sužeisti, numirė — nesuprantu. Galbūt tie kietakakčiai stuobriai turi savo bendraminčių, besislepiančių minioje, jie ir pašalina grėsmingiau atrodančius. Na, o dabar man metas. Ar būsi pirmadienį pasirašant sutartį?

— Sere, būtent dėl to čia ir esu.

— Tuomet pasimatysim. Pasisaugok ir nesusiteršk vardo rašydamas apie tuodu straipsnį. Jei nori geros medžiagos laikraščiui, šią popietę klausykis mano kalbos apie galimus Vatikano pagalbos Jeruzalei variantus.

— Bet, sere, o ką jūs manote apie tą faktą, kad nuo tada, kai tiedu pradėjo pamokslauti, Jeruzalėje nelijo?

— Nieko apie tai nemanau, nebent tiek, kad gal net ir debesys nenori girdėti jų kalbų. Be to, čia ir taip retai lyja.

Su „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ įgula Reifordas susitiko likus tik kelioms valandoms iki pakilimo. Nė vienas iš jų niekada nebuvo dirbęs „Pan Continental“ kompanijai. Trumpo, bet energingo pokalbio metu jis pabrėžė, kad svarbiausia yra saugumas.

— Štai dėl ko čia visi susirinkome. Derami veiksmai ir protokolas yra antroje vietoje. Dirbdami viską darome pagal instrukciją ir laikomės taisyklių bei pareigų. Žvilgsnis budrus, o patys liekame nepastebimi ir tarnaujame savo šeimininkams bei jų svečiams. Kai esame paskirti konkretiems signatarams, jų saugumas yra svarbiausias mūsų rūpestis. Geriausia lėktuvo įgula yra ta, kurios nesimato. Žmonės jaučiasi saugiai ir patogiai matydami uniformas ir paslaugas, o ne pavienes asmenybes.

Pirmasis pilotas buvo vyresnis už Reifordą ir, nepaisant aiškaus jo noro užimti kapitono vietą, elgėsi draugiškai. Šturmanu dirbo jaunas vyras, tokio Reifordas nebūtų pasirinkęs, bet savo darbą jis atliko puikiai. Valdymo skyriaus įgula drauge dirbo „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuve, ir atrodė, kad naujasis laineris jiems paliko neišdildomą įspūdį — dėl to jų kaltinti Reifordas negalėjo. Tai buvo technologijų stebuklas, bet visai netrukus jie juo naudosis ir į viską žiūrės kaip į savaime suprantamą dalyką.

Skristi su „Boeing-757“ buvo, kaip kad Reifordas pakomentavo egzaminatoriui Dalase, tas pat kaip sėdėti už „Jaguaro“ vairo. Bet visas susižavėjimas išblėso, kai skrydis įėjo į savo vėžes. Tuoj po pakilimo Reifordas perdavė lėktuvo valdymą pirmajam pilotui, o pats įsmuko į savo gyvenamąsias patalpas. Išsitiesus ant lovos staiga pakirto mintis, kad dabar jis buvo absoliučiai vienišas. Kaip Irena didžiuotųsi, jam gavus patį aukščiausią iš visų įmanomų darbų skrydžių pasaulyje. Bet dabar Reifordui tai mažai reiškė, nors savo viduje žinojo, kad daro tai, ko iš jo nori Dievas. Kodėl Dievui to reikia, jis neturėjo nė menkiausio supratimo. Giliai širdyje Reifordas buvo tikras, kad „Pan Con“ kompanijai jis jau atliko savo paskutinį reisą.

Paskambinęs Chlojei, ją pažadino.

— Atleisk, Chlo, — tarė jis.

— Nieko, tėti. Ar lėktuvas žavus?

— O, taip. To paneigti negalima.

Jie buvo susitarę, kad atsargumo dėlei nekalbės demaskuojamai apie Karpatijų ir jo aplinką. Taip pat neturėtų minėti ir Bako vardo.

— Ką ten pažįsti?

— Iš tiesų tik Hetę. Jaučiuosi gana vienišas.

— Aš taip pat. Dar iš niekur nesulaukiau jokių žinių. Turi paskambinti pirmadienio rytą tavo laiku. Kada būsi Jeruzalėje?

— Maždaug po trijų valandų nusileisime Tel Avive, o į Jeruzalę būsim nuvežti pačiomis geriausiomis „karietomis“.

— Į Jeruzalę neskrisi?

— Ne. „757“ negali ten nusileisti. Tel Avivas tik už trisdešimt penkių mylių nuo Jeruzalės.

— Kada grįši namo?

— Na, pagal tvarkaraštį Tel Avivą turėtume palikti antradienio rytą, bet dabar jie mums sako, kad pirmadienį po pietų turime skristi į Bagdadą, o antradienio rytą iš ten išvykti. Tai prideda dar šešis šimtus oro mylių ir dar maždaug valandą prie viso kelionės laiko.

— O kodėl į Bagdadą?

— Tai yra arčiausiai Babilono esantis oro uostas, galintis priimti tokio dydžio lėktuvą. Karpatijus nori surengti ekskursiją po Babiloną ir parodyti savo žmonėms ateities planus.

— Ar tu vyksi kartu?

— Manau, kad taip. Tai maždaug penkiasdešimt mylių į pietus nuo Bagdado. Jei priimsiu tą pasiūlymą dėl darbo, numanau, kad per šiuos kelerius metus teks nemažai pasižvalgyti po Artimuosius Rytus.

— Aš jau dabar tavęs ilgiuosi. Norėčiau irgi ten būti.

— Chloje, žinau, ko tu ilgiesi.

— Tavęs taip pat, tėti.

— Ištisą mėnesį būsiu pasmerktas vienišam gyvenimui. Matau, kur link tu ir tas, koks ten jo vardas, sukate.

— Skambino Briusas. Minėjo, kad sulaukęs keisto skambučio nuo moters, vardu Amanda Vait, kuri sakėsi pažinojusi mamytę. Briusui ji papasakojo, kad mamą sutikusi vienoje iš bažnyčioje esančių Biblijos studijų namuose grupelių ir galėjo atsiminti tik jos vardą. Sakė prisiminusi ją tik todėl, kad žinojo, jog vardas skamba panašiai į „geležį“ ir „plieną“.

— Hm, — numykė Reifordas. — Irena Styl. Niekad nebūčiau net pagalvojęs. Tai ko gi ji norėjo?

— Sakė, kad pagaliau tapo krikščione, daugiausia todėl, jog prisiminė mamos pasakytus žodžius Biblijos studijose, o dabar ji ieškosi bažnyčios. Labai stebėjosi, kad „Naujoji viltis“ vis dar egzistuoja ir veikia.

— O kur buvo iki šiol?

— Liūdėjo dėl savo vyro ir dviejų suaugusių dukterų. Juos prarado per Paėmimą.

— Tavo mama buvo tuo įrankiu, kuris atvedė ją pas Kristų, o ji neatsimena net vardo?

— Įsivaizduok sau, — atsakė Chlojė.

Bakas spėjo snustelėti pusantros valandos, kol sulaukė ką tik atvykusio Chaimo Rozencveigo skambučio.

— Kameronai, net ir man reikia prisitaikyti prie laiko skirtumo, — pasakė daktaras Rozencveigas. — Visai nesvarbu, kiek bekeliaučiau, vis tiek kamuoja laiko skirtumas. Ar seniai esi šioje šalyje?

— Atvykau vakar rytą ir man reikia tavo pagalbos. — Bakas Rozencveigui papasakojo, kad jam reikia patekti prie Raudų sienos. — Mėginau, — sakė jis, — bet niekaip negalėjau patekti arčiau kaip per šimtą jardų. Du vyrai pamokslavo, o minios buvo žymiai didesnės, negu aš kada esu matęs per CNN.

— O artėjant sutarties pasirašymo dienai žmonių dar padaugės. Gal dėl jos tuodu suaktyvino savo veiklą. Vis daugiau ir daugiau smalsuolių ateina į juos pasižiūrėti, tikriausiai galima pamatyti net ir žydų ortodoksų, atsiverčiančių į krikščionybę. Labai keista. Skrendant į čia Nikolajus klausinėjo apie juos ir žiūrėjo reportažus per televizorių. Jis buvo toks piktas, kokio dar niekada gyvenime nebuvau matęs.

— Ką jis pasakė?

— Tas ir yra, kad nieko. Visiškai nieko. Atrodė visas išraudęs ir su atvėpusiu žandikauliu. Pats supranti, pažįstu jį dar visai neseniai, bet, kai įsiaudrina, jau galiu pastebėti.

— Chaimai, man reikia tavo pagalbos.

— Kameronai, aš ne ortodoksas. Prie Sienos nevaikštau, o jei ir galėčiau ten nueiti, tai greičiausiai nerizikuočiau patekti į tokį pavojų. Ir tau galiu rekomenduoti tą patį. Svarbesnis straipsnis būtų apie pirmadienio rytą įvyksiantį sutarties pasirašymą. Nikolajus, Izraelio delegacija ir aš šį penktadienį galutinai viską suderinome. Karpatijus buvo fantastiškas. Kameronai, jis pritrenkiantis. Svajoju apie tą dieną, kai abu galėsime jam dirbti.

— Prašau, Chaimai. Žinau, kad kiekvienas žurnalistas pasaulyje norėtų būti tuo vieninteliu, gavusiu interviu iš dviejų pamokslininkų, bet aš nepasiduosiu tol, kol jį gausiu arba mirsiu besistengdamas.

— Tik tai tu ir gali padaryti.

— Daktare, aš niekada nesu prašęs kažko daugiau kaip trupučio jūsų laiko, ir jūs visada buvote pats dosniausias.

— Nežinau, Kameronai, ką galėčiau dėl tavęs padaryti. Pats tave nuvesčiau, jei žinočiau, kad galiu ten patekti. Bet tu vis tiek arčiau neprieitum.

— Tačiau jūs turite pažinoti ką nors, kas galėtų man padėti.

— Be abejo! Pažįstu daug žydų ortodoksų, daug rabinų. Bet...

— O kaip dėl Ben Judo?

— Kameronai! Jis toks užsiėmęs. Reportažas apie jo tyrinėjimų objektą bus transliuojamas pirmadienį po pietų. Greičiausiai dabar „kala“ kaip mokinukas prieš abitūros egzaminą.

— O gal ir ne, Chaimai. Gal jis jau tiek daug tyrinėjo, kad gali apie tai kalbėti valandų valandas be jokių užrašų. Galbūt rabinas visiškai pasiruošęs ir dabar tiesiog ieško, su kuo galėtų pabendrauti, kad nepersitemptų belaukdamas to iškilmingo momento.

Kitame gale buvo tylu, ir Bakas meldėsi, kad Rozencveigas nusileistų.

— Nežinau, Kameronai. Nenoriu jo varginti prieš tokį atsakingą momentą.

— Chaimai, gal galėtum tiesiog paskambinti ir sužinoti, kas jam būtų geriausia ir kokie jo planai šiam savaitgaliui? Ateisiu bet kur ir bet kada, kad tik galėčiau patekti prie pat Raudų sienos.

— Na, nebent jei jis nori prasiblaškyti, — lyg abejodamas pratarė Rozencveigas. — Jei tik pajusiu, kad yra paskendęs savo darbe, apie šį dalyką net neužsiminsiu.

— Ačiū, pone! Ar po to man paskambinsite?

— Būtinai. Ir prašau, Kameronai, nepuoselėk vilčių ir nelaikyk akmens ant širdies, jei tai bus neįmanoma.

— Niekada taip nepasielgčiau.

— Žinau. Bet ir jaučiu, kaip tau tai svarbu.

Bakas buvo tarytum miręs šiam pasauliui ir net neįsivaizdavo, kiek laiko jau skambėjo jo telefonas. Atsisėdęs lovoje pastebėjo, kad sekmadienio saulė yra virtusi oranžine ir šviesos pluoštas raizgėsi po kambarį keisčiausiais raštais. Siekdamas ragelio, nužvelgė save veidrodyje. Žandai buvo raudoni ir susiraukšlėję, akys užtinusios ir užmiegotos, o plaukai styrojo į visas puses. Burnoje jautė siaubingą skonį, o miegojęs buvo su drabužiais.

— Alio?

— Ar šia Kamerounas Veleumsas? — pasigirdo stiprus hebrajiškas akcentas.

— Taip, sere.

— Tei dachtaras Tsionas Ben Judas.

Bakas pašoko ant kojų, tarsi garbusis daktaras būtų buvęs jo kambaryje.

— Taip, daktare Ben Judai, kokia privilegija girdėti jūsų balsą, sere!

— Ačiū, — darkyta anglų kalba pratarė daktaras. — Skambinu jums iš už jūsų viešbučio.

Bakui reikėjo pagalvoti, kad suprastų, ką sako rabinas.

— Taip?

— Turiu automobilį ir vairuotoją.

— Taip, sere, automobilį ir vairuotoją.

— Ar jūs pasiruošęs važiuoti?

— Važiuoti?

— Prie Sienos.

— Ach, taip, sere...ee, turėjau omeny ne, sere. Man reikia dešimties minučių. Ar galite palaukti dešimt minučių?

— Galėjau paskambinti prieš atvažiuodamas. Iš mudviejų draugo kalbos supratau, kad jums tai gana skubu.

Bakas vėl apmąstė keistai skambančią anglų kalbą.

— Taip, skubus reikalas, tikrai! Tik duokit man dešimt minučių. Ačiū, sere!

Bakas nusiplėšė drabužius ir palindo po dušu. Nelaukdamas, kol sušils vanduo, greitai išsimuilavęs, iš karto palindo po vandens čiurkšle, skubiai nusiskuto.

Negaišo laiko plaukų džiovintuvo paieškoms, o tiesiog nutraukė nuo kabyklos rankšluostį ir įnirtingai pradėjo trinti savo ilgus plaukus, tarsi ketintų nusirauti pusę skalpo.

Brūkštelėjo šukomis per plaukus ir išsivalė dantis. Kaip apsirengti einant prie Raudų sienos? Suprato, kad negalės patekti vidun, bet ar galėtų įžeisti savo palydovą neapsivilkdamas švarko ir neužsirišdamas kaklaraiščio? Šio nebuvo pasiėmęs. O savo aprangos detalių neplanavo netgi ir kitą rytą įvyksiančiam sutarties pasirašymui.

Bakas pasirinko įprastus džinsinius marškinius, madingus džinsus, batus iki kelių ir odinį švarką. Diktofoną ir kamerą įsimetė į odinį krepšį ir nubėgo žemyn, šokinėdamas laiptais per tris pakopas. Išlėkęs pro duris, sustojo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip atrodė rabinas. Ar jis panašus į Rozencveigą, Feinbergą, ar nė į vieną iš jų?

Pasirodė, kad nė į vieną iš jų. Tsionas Ben Judas, apsivilkęs juoda eilute ir užsidėjęs juodą fetrinę skrybėlę, išlipo pro priekines balto „Mersedeso“ dureles ir droviai pamojavo. Bakas nuskubėjo prie jo.

— Daktaras Sionas Ben Judas? — paklausė jis, purtydamas vyriškio ranką.

Vyras buvo vidutinio amžiaus, tvarkingas, jaunatviškas, tvirtais, kampuotais bruožais ir tik šiek tiek žilstelėjusiais tamsiai rudais plaukais.

Laužyta anglų kalba rabinas atsakė:

— Jūs ištarėte mano vardą kaip miesto — Siono pavadinimą. Galite mane ir taip vadinti.

— Sionas? Tikrai?

— Ar esu tikras dėl savo vardo? — nusišypsojo rabinas. — Taip, esu.

— Ne, turėjau omeny, ar esate tikras, kad galiu jus vadinti...

— Žinojau, ką turėjote omenyje, pone Viljamsai. Galite mane vadinti Sionu.

Dėl daktaro Ben Judo akcento „Sionas“ Bakui skambėjo visai taip pat kaip ir „Tsionas“.

— Prašyčiau vadinti mane Baku.

— Baku? — Rabinas palaikė priekines dureles, kol Bakas atsisėdo šalia vairuotojo.

— Tai pravardė.

— Gerai, Bakai. Vairuotojas angliškai nesupranta.

Bakas pasisuko į vairuotoją tiesdamas jam ranką. Ją paspaudęs, vyriškis pasakė kažką visai nesuprantamo. Bakas tiesiog nusišypsojo ir linktelėjo. Daktaras Ben Judas prašneko į vairuotoją hebrajiškai ir automobilis pajudėjo.

— Na, Bakai, — tarė rabinas, kai šis veidu pasisuko į jį, — daktaras Rozencveigas minėjo, kad norite patekti prie Raudų sienos/bet, kaip jau pats supratote, — tai neįmanoma. Galiu jus privesti taip arti prie dviejų liudytojų, kad galėtumėt atkreipti jų dėmesį, jei tik surizikuosite.

— Dviejų liudytojų? Jūs pavadinote juos dviem liudytojais? Būtent taip mes su draugais...

Daktaras Ben Judas sumosavo rankomis ir nusisuko, duodamas suprasti, kad į šį klausimą neketina atsakyti ar jį pakomentuoti.

— Kažin ar jūs surizikuosite?

— Surizikuosiu.

— Ir nelaikysite manęs asmeniškai atsakingu už tai, kas jums beatsitiktų?

— Žinoma, ne, bet norėčiau ir iš jūsų gauti interviu.

Vėl mostelėjimas rankomis.

— Aiškiai daviau suprasti tiek spaudai, tiek daktarui Rozencveigui, kad neketinu duoti jokių interviu.

— Tuomet tik šiokią tokią asmeninę informaciją. Nenoriu klausti apie jūsų tyrinėjimą, esu įsitikinęs, jog savo išvadas išsamiai paaiškinsite rytoj po pietų, nes trejus metus „virškinote“ viską tam, kad tai išklotumėte per vieną valandą.

— Būtent. O asmeninę informaciją pateiksiu: man keturiasdešimt ketveri, augau Haifoje, ortodoksų rabino šeimoje. Esu parašęs dvi daktarines disertacijas: vieną apie žydų istoriją, o kitą senovės kalbų tematika. Visą gyvenimą pats studijavau ir mokiausi, tad laikau save daugiau raštų žinovu ir istoriku nei pedagogu, nors mano studentai mano kitaip. Daugiausia mąstau, meldžiuosi ir skaitau hebrajiškai, todėl mane trikdo tokia skurdi anglų kalba, ypač mūsų lygiateisėje valstybėje. Anglų kalbos gramatiką ir sintaksę moku geriau nei dauguma anglų ir tikrai geriau nei dauguma amerikiečių, tad dabartinį pasiūlymą dėl pranešimo priėmiau nedvejodamas, nors niekada neturėjau laiko praktikuotis tobulindamas savo dikciją. Vedžiau tik prieš šešerius metus. Su žmona auginame du jos paauglius vaikus — berniuką ir mergaitę. Truputį anksčiau nei prieš trejus metus valstybinė agentūra man pavedė atlikti išsamų vadinamųjų mesijinių Šventojo Rašto ištraukų nagrinėjimą, kad žydai galėtų atpažinti Mesiją Jo atėjimo metu. Tai buvo pats dėkingiausias darbas per visą mano gyvenimą. Tyrimo metu prie savo jau mokamų kalbų pridėjau graikų ir aramėjų ir dabar iš viso moku dvidešimt dvi kalbas. Esu sužavėtas atlikto darbo išbaigtumu ir trokštu per televiziją papasakoti apie tai visam pasauliui. Nežadu, kad ši laida turės ką nors bendro su seksu, prievarta ar humoru, bet tikiuosi, jog ji susilauks ne mažiau prieštaringų nuomonių.

— Net nežinau, apie ką daugiau ir paklausti, — prisipažino Bakas.

— Tai galim baigti interviu ir pereiti prie reikalo, dėl kurio važiuojame.

— Negaliu atsistebėti, kad radote man laiko.

— Daktaras Rozencveigas — mano mokytojas, vienas iš mėgstamiausių kolegų. Jo draugai — mano draugai.

— Ačiū.

— Mane žavi jūsų darbai. Skaičiau straipsnius apie daktarą Rozencveigą ir daugelį kitų. Be to, mane taip pat domina du vyrai prie Raudų sienos. Gal manasis kalbų mokėjimas padės su jais susišnekėti. Kiek teko matyti, jie kalba tik minioms, kurios ateina jų pasiklausyti. Kalba jiems grasinantiems žmonėms, bet nežinau nė vieno, su kuriuo jie šiaip būtų pasišnekėję.

„Mersedesas“ sustojo šalia kelių turistinių autobusų ir vairuotojas pasiliko laukti, o daktaras Ben Judas su Baku pradėjo kilti laiptais, nuo kurių matėsi Raudų siena, Šventyklos kalnas ir visa aplinkinė panorama.

— Tai didžiausia minia, kokią čia kada esu matęs, — nusistebėjo rabinas.

— Bet ji tokia tyli, — sušnibždėjo Bakas.

— Pamokslaujantys nenaudoja mikrofonų, — paaiškino daktaras Ben Judas. — O klausantys nekelia triukšmo nenorėdami užsitraukti bėdos. Tiek daug žmonių nori išgirsti, ką tiedu sako, jog tie, kas bent kiek atitraukia dėmesį, susilaukia daugybės grasinimų iš aplinkinių.

— Ar juodu kada nors ilsisi?

— Retkarčiais vienas iš jų užeina už to mažo pastato ir gulasi ant žemės netoli tvoros. Jie dažnai kaitalioja kalbėjimą su poilsiu. Žmonės, kurie neseniai sudegė, bandė juos užpulti iš už kitos tvoros pusės kaip tik tuomet, kai jie ilsėjosi. Štai kodėl niekas ten nesiartina.

— Man tai gali būti pats geriausias šansas, — apsidžiaugė Bakas.

— Ir aš taip manau.

— Ir eisite su manim?

— Tik jei mes jiems duosim aiškiai suprasti, kad neketiname kenkti. Tie vyrai yra nužudę mažiausiai šešis ir dar daugiau išgąsdinę. Tądien, kai pamokslininkai sudegino keturis užpuolikus, vienas mano draugas stovėjo visai prie pat ir galėjo prisiekti, kad ugnis išėjo iš jų burnos.

— Ar jūs tuo tikite?

— Mano bičiuli, neturiu priežasčių tuo netikėti, nors esame už kelių šimtų pėdų nuo jų.

— Ar bus geresnis momentas nei dabar prie jų prisiartinti, ar mes paprasčiausiai tik pasiklausysime?

— Manyčiau, kad pirmiausia mums reikėtų prisidėti prie minios.

Nusileidę laiptais žemyn, juodu pajudėjo link Sienos. Didelį įspūdį Bakui darė minios pagarba kalbėjusiems. Maždaug per keturiasdešimt ar penkiasdešimt pėdų nuo pamokslininkų stovėjo ortodoksų rabinai, lenkdamiesi, melsdamiesi ir kaišiodami užrašytų maldų skiauteles į plyšius tarp Sienos akmenų. Retkarčiais vienas iš rabinų pasisukdavo į pamokslininkus, pagrūmodavo kumščiu ir kažką sušukdavo hebrajiškai vien tik tam, kad vėl būtų minios nutildytas. Kartais kuris nors iš pamokslininkų atsakydavo tiesiai triukšmadariui.

Kai Bakas su daktaru Tsionu Ben Judu pasiekė minios kraštą, rabinas, buvęs prie Sienos, nukreipęs akis į dangų, parpuolė ant kelių ir iš didelio sielvarto sustaugė savo maldą.

— Tylos! — sušuko vienas iš pamokslininkų, ir rabinas pradėjo graudžiai raudoti.

Pamokslininkas pasisuko į minią.

— Jis maldauja visagalį Dievą, kad mus mirtinai nutrenktų dėl piktžodžiavimo Jo vardui! Bet jis toks pat kaip senovės fariziejai! Jis nepažįsta to, kuris buvo Dievas, yra Dievas ir bus Dievu per amžius! Mes atėjome, kad jums paskelbtume Jėzaus Kristaus iš Nazareto dieviškumą!

Pasipiktinęs išgirstų žodžių bedieviškumu, rabinas rankomis užsidengė veidą, puolė ant kelių ir pradėjo nusižeminęs linguoti.

Daktaras Ben Judas sušnibždėjo Bakui:

— Gal norėtum, kad tau išversčiau?

— Ką išverstumėt? Rabino maldą?

— Ir pamokslininko atsakymą.

— Pamokslininką aš supratau.

Daktaras Ben Judas atrodė sutrikęs!

— Jei būčiau žinojęs, kad laisvai kalbi hebrajiškai, tai mūsų pokalbis būtų daug turiningesnis.

— Bet aš nesuprantu. Maldos nesupratau, tačiau pamokslininkas į minią kreipėsi angliškai.

Ben Judas papurtė galvą.

— Turbūt suklydau, — atsakė jis. — Kartais susipainioju, kokią kalbą girdžiu. Bet štai! Dabar jis vėl šneka hebrajiškai! Jis sako...

— Sere, atsiprašau, kad pertraukiau, bet vyras kalba angliškai. Jaučiasi hebrajiškas akcentas, bet jis sako: „O dabar Tam, kuris gali apsaugoti tave nuo kritimo...“

— Tu tai supratai?

— Žinoma.

Rabinas atrodė sukrėstas.

— Bakai, — tarsi žado netekęs sušnibždėjo jis, — tas vyras kalba hebrajiškai.

Bakas atsisuko ir įsispitrėjo į du pamokslininkus. Jie vis dar kalbėjo. Kiekvieną žodį jis suprato angliškai. Ben Judas kepštelėjo jam per petį, ir Bakas nusekė paskui jį gilyn į minią.

— Angliškai? — paklausė Ben Judas ispaniškai atrodantį vyriškį, stovintį su moterimi ir vaikais.

— Espanol, — tarsi teisindamasis atsakė vyras.

Daktaras Ben Judas iškart pradėjo su juo kalbėtis ispaniškai. Į užduodamus klausimus vyras atsakinėjo pritariamai linkčiodamas. Rabinas jam padėkojo ir patraukė toliau. Susiradęs norvegą, uždavė kelis klausimus jo gimtąja kalba, po to apklausė ir kai kuriuos azijiečius. Sugriebęs Bakui už alkūnės, pradėjo traukti jį iš minios, artyn prie pamokslininkų. Sustojo per trisdešimt pėdų nuo dviejų vyrų, atskirtų nuo minios kaltinės geležies sijų tvora.

— Šie žmonės girdi pamokslininkus savo gimtosiomis kalbomis! — drebėdamas išpoškino Ben Judas. — Tai iš tiesų nuo Dievo!

— Ar jūs tuo tikras?

— Nekyla jokių abejonių. Aš girdžiu juos hebrajiškai. Jūs juos girdite angliškai. Šeima iš Meksikos tik truputėlį supranta angliškai, o hebrajiškai nesupranta nieko. Vyras iš Norvegijos moka kažkiek vokiškai ir nedaug angliškai, bet nemoka hebrajiškai. Ir girdi juos norvegiškai. O, Dieve, o Dieve! — pridūrė rabinas, ir Bakas suprato, kad tai iš pagarbos.

Jis bijojo, kad Ben Judas gali apalpti.

— Jaaaa! — jaunas vyrukas, avintis auliniais, vilkintis chaki spalvos kelnėmis ir baltais sportiniais marškinėliais, klykdamas brovėsi per minią.

Žmonės parkrito ant žemę?, kai pamatė jį rankose turint automatą. Vyrukui ant kaklo kybojo auksinė grandinėlė, o juodi plaukai ir barzda buvo susivėlę. Tamsios jo akys liepsnojo pykčiu, kai, paleidęs kelias automato salves į orą, taip prasivalė kelią tiesiai prie pamokslininkų.

Jis kažką šaukė rytietišku dialektu, kurio Bakas nesuprato, bet atsigulus ant grindinio ir susiglaudus alkūnėmis rabinas Ben Judas jam sukuždėjo:

— Sakosi turįs misiją nuo Alacho.

Vyrui išbėgus prieš minią, Bakas pasiekė krepšį ir įjungė diktofoną. Du liudytojai liovėsi kalbėję ir stovėjo petys į petį, įsmeigę žvilgsnius į besiartinantį ginkluotą užpuoliką. Šis pradėjo greitai bėgti pirmyn kartu šaudydamas, bet pamokslininkai stovėjo nepajudinami, tarsi uola, netardami nė žodžio, nė nekrustelėdami, sukryžiuotomis ant sudriskusių apsiaustų rankomis. Likus iki jų kokioms penkioms pėdoms, jaunuolis tarsi atsimušė į nematomą sieną ir atšokęs nusirito atgal, išmesdamas iš rankų ginklą. Galva trenkęsis į žemę, jis taip ir liko gulėti dejuodamas.

Tada vienas iš pamokslininkų sušuko:

— Tau uždrausta prisiartinti prie Aukščiausiojo Dievo tarnų! Iki numatyto laiko Jis saugo mus, ir vargas tam, kuris prisiartins be paties Jahvės globos.

Kai tasai baigė, kitas iš burnos iškvėpė ugnies stulpą, supleškinusį vyro rūbus, prarijusį jo mėsą ir vidaus organus. Per kelias sekundes ant žemės liko gulėti tik apdegęs skeletas.

Įkaitęs ginklas prasmego nuo karščio ištirpusiame cemente, o išsilydžiusi vyriškio grandinėlė auksiniais lašais varvėjo į krūtinės ertmę.

Bakas gulėjo ant pilvo išsižiojęs iš nuostabos, laikydamas ranką ant nevalingai krūpčiojančios rabino nugaros. Tolumoje žmonės rėkdami iš baimės bėgo prie savo automobilių ir autobusų, o Izraelio kareiviai, pasiruošę ginklus, artinosi prie Sienos.

Vienas iš pamokslininkų prašneko:

— Nebijokite atėjusieji pasiklausyti liudijimo apie gyvąjį Dievą! Daugelis patikėjo ir priėmė mūsų žinią. Mirs tik tie, kurie stengiasi mums pakenkti! Nebijo kitę!

Bakas juo tikėjo, tik nebuvo tikras dėl rabino. Juodu atsistojo ir pradėjo trauktis, bet liudytojai įdėmiai juos sekė. Aikštės pakraštyje stovintys kareiviai kažką jiems šaukė.

— Kareiviai mums liepia lėtai trauktis, — išvertė Ben Judas.

— Noriu pasilikti, — pasakė Bakas. — Noriu pasikalbėti su tais žmonėmis.

— Ar nematei, kas ką tik įvyko?

— Žinoma, bet taip pat ir girdėjau juos sakant, kad nesužeis nuoširdžių klausytojų.

— Bet ar tu esi nuoširdus klausytojas, ar tik žurnalistas, medžiojantis nepaprastas istorijas?

— Ir tas, ir tas, — prisipažino Bakas.

— Telaimina tave Dievas, — pasakė rabinas.

Jis pasisuko ir hebrajiškai prašneko į du liudytojus, o tuo tarpu Izraelio kareiviai dar garsiau jiems šaukė. Bakas ir Ben Judas pamažu traukėsi nuo tylomis stovinčių pamokslininkų.

— Pasakiau jiems, kad dešimtą valandą vakaro ateisime už pastato, kur jie retkarčiais ilsisi. Ar galėsi prisidėti?

— Nė už ką to nepraleisiu, — atsakė Bakas.

Reifordas nebaigė pietauti su dalimi savo naujosios įgulos, nes gavo skubią žinią nuo Chlojės. Sugaišo keletą minučių, kol sugebėjo susisiekti, vildamasis, kad ji mokės atsargiai pasakyti, kas atsitiko. Jai visai nebuvo būdinga sakyti, jog reikalas skubus, jei iš tiesų taip nebūdavo. Chlojė pakėlė ragelį po pirmo signalo.

— Alio? — atsiliepė ji. — Bakai? Tėveli?

— Taip, kas atsitiko?

— Kaip Bakas?

— Nežinau, dar jo nemačiau.

— O ketini?

— Na taip, tikiuosi.

— Ar žinai, kurioje jis ligoninėje?

— Ką?

— Tai tu nežiūrėjai?

— Ko nežiūrėjau?

— To, ką rodė per rytines žinias, tėti. Du liudytojai prie Raudų sienos kažkokį vaikiną visiškai sudegino, o aplinkiniai nugriuvo ant žemės. Vienas iš arčiausiai gulėjusių buvo Bakas.

— Ar neapsirikai?

— Negalėjau.

— Ar iš tiesų žinai, kad jis sužeistas?

— Ne! Aš tik pamaniau. Bakas tiesiog gulėjo šalia juodai apsirengusio vyruko, pametusio savo skrybėlę.

— Kur jis buvo apsistojęs?

— „Karaliaus Dovydo“ viešbutyje. Palikau jam žinutę. Jie sakė, kad yra jo kambario raktas, taigi turėtų būti išėjęs. Ką tai galėtų reikšti?

— Kai kurie žmonės palieka ant stalo savo raktus, kur beišeitų. Tai dar nieko nereiškia. Esu įsitikinęs, kad jis tau paskambins.

— Ar yra koks nors būdas išsiaiškinti, jei kartais būtų sužeistas?

— Pamėginsiu. Susitarkim taip: jei ką nors apie tai sužinosiu, paskambinsiu. Bent jau naujienų nebuvimas bus gera žinia.

Bako keliai buvo sustingę.

— Rabine, ar jums nieko neatsitiko?

— Jaučiuosi gerai, — atsakė daktaras Ben Judas. — Tik labai silpna.

— Pažįstu šį jausmą.

— Norėčiau tikėti, kad tie vyrai yra nuo Dievo.

— Aš tuo tikiu, — atsakė Bakas.

— Tikrai? Ar jūs studijuojate Šventąjį Raštą?

— Visai neseniai pradėjau.

— Eime. Noriu jums kai ką parodyti.

Grįžę atgal prie automobilio, pamatė papilkėjusiu veidu stovintį vairuotoją, atidariusį mašinos dureles. Tsionas Ben Judas raminančiu tonu prabilo hebrajiškai, o vyriškis neatitraukė akių nuo sekančio iš paskos Bako. Šis pasistengė nusišypsoti.

Bakas atsisėdo priekinėn sėdynėn, o Ben Judas tyliai nurodinėjo vairuotojui, kaip kuo arčiau privažiuoti prie Auksinių Vartų, iš rytinės Šventyklos kalno pusės. Rabinas pakvietė Baką paėjėti link Vartų, norėdamas paaiškinti hebrajišką raštą ant sienos.

— Štai žiūrėk, — tarė jis. — Čia rašoma: „Ateik, Mesijau“, čia — „Išlaisvink mus“, o ten — „Ateik triumfuodamas“. Mano tauta ištisus šimtmečius troško ir meldėsi, budėjo ir laukė savo Mesijo. Bet didesnė judaistų dalis, netgi Šventojoje Žemėje, tapo paviršutiniški ir mažiau rėmėsi Biblija. Mano tyrinėjimų projektas buvo patvirtintas vien dėl to, kad jo jau nebuvo galima išvengti. Tauta pametė tikslą, į kurį ilgus amžius žiūrėjo, ir daugelis pasidavė. Štai didelio priešiškumo tarp musulmonų ir žydų pavyzdys, pažvelk į šias kapines, kurias musulmonai pastatė prie pat tvoros.

— O ką tai reiškia?

— Žydų tradicija sako, kad paskutiniais laikais Mesijas ir Elijas triumfo eisenoje pro rytinius vartus įves žydus į šventyklą. Bet Elijas yra kunigas, o ėjimas per kapines jį suterš, taigi musulmonai jas čia pastatė, kad pergalingas įžengimas būtų neįmanomas.

Bakas griebėsi savo diktofono ketindamas paprašyti rabino, kad šis perpasakotų įdomiausią dalį, bet pastebėjo, jog juostelė vis dar sukosi.

— Tik pažiūrėkit, — tarė Bakas. — Užpuolimą pavyko įrašyti į kasetę.

Jis atsuko juostą iki tos vietos, kur išgirdo šūvius ir šauksmus. Tuo metu parkrito vyras ir ginklas trenkėsi žemėn. Bakas prisiminė ugnies, išėjusios iš liudytojo lūpų, šniokštimą. Juostoje tai skambėjo kaip stiprus vėjo gūsis. Vėl šauksmai. Tada pamokslininkai kažką garsiai šaukė kalba, kurios Bakas nesuprato.

— Tai hebrajiškai! — pasakė rabinas Ben Judas. — Iš tiesų tu tai girdėjai!

— Jie kalbėjo hebrajiškai, — pripažino Bakas. — Diktofonas taip ir užfiksavo. Bet aš girdėjau angliškai — galiu galvą guldyti.

— Tu sakei girdėjęs jų pažadą nesužeisti nė vieno, atėjusio tik paklausyti jų liudijimo.

— Supratau kiekvieną žodį.

Rabinas užsimerkė.

Visa tai labai svarbu mano būsimam pasisakymui.

Bakas kartu su juo grįžo prie automobilio.

— Turiu jums kai ką pasakyti. — pradėjo jis, — Aš tikiu, kad jūsų Mesijas jau sugrįžo.

— Jaunuoli, aš tai žinau. Labiau esu suinteresuotas išgirsti, ką pasakytų pamokslininkai, išgirdę šiuos tavo žodžius.

Reifordas paklausė Stivo Planko, ar jis ką nors girdėjo apie dar vieną mirtį prie Raudų sienos. Bako neminėjo specialiai, vis dar nenorėdamas, kad kas nors sužinotų apie jų draugystę.

— Mes viską apie tai girdėjome, — piktinosi Plankas. — Generalinis sekretorius tiki, kad tuodu turi būti suimti ir nubausti už žmogžudystę. Jis nesupranta, kodėl Izraelio armija atrodo tokia bejėgė.

— Galbūt bijo būti sudeginti.

— Kokie tų pamokslininkų šansai prieš snaiperį su didelio galingumo ginklu? Uždaryti tą aikštę, išvalyti ją nuo niekuo dėtų žioplių ir nušauti tuodu! Panaudoti granatą, o jei reikia, net ir raketą.

— Ar tai Karpatijaus idėja?

— Kaip pirštu į dangų, — atsakė Plankas.

— Kalba visai kaip pacifistas.

Penkiolika

Reifordas žiūrėjo televizijos žinias ir įsitikino, kad Chlojė buvo teisi. Tikrai Bakas Viljamsas buvo ne toliau kaip per trisdešimt pėdų nuo pamokslininkų ir netgi dar arčiau ginkluoto užpuoliko, iš kurio tebuvo likę apdegę kaulai ant grindinio. Izraelio televizija keletą kartų kartojo šį incidentą, tad Reifordas pasistengė nukreipti žvilgsnį nuo ugnimi alsuojančių liudytojų į ekrano pakraštį. Jis pamatė, kad Bakas greitai pakilo ir padėjo atsikelti šalia gulėjusiam tamsiai apsirengusiam vyrui. Nė vienas neatrodė sužeistas.

Reifordas surinko „Karaliaus Dovydo“ viešbučio numerį. Bako vis dar nebuvo, todėl kapitonas su taksi nuvažiavo į jo viešbutį ir laukdamas atsisėdo vestibiulyje. Svarbiau buvo sužinoti apie Baką nei su juo pasimatyti, todėl nusprendė, vos tik jį pamatęs, pasitraukti ir susirasti artimiausią telefoną.

— Ilgoje judaizmo istorijoje, — pradėjo rabinas Ben Judas, — buvo daug aiškių Dievo įsikišimo įrodymų. Daugiausia, žinoma, Biblijoje aprašytais laikais, bet, nepaisant modernios potencialių priešų ginkluotės, Izraelis yra saugomas ir dabar. Rusijos karinių oro pajėgų sunaikinimas Šventajai Žemei net nenukentėjus — aiškus Dievo pirštas.

Bakas pasisuko automobilio kėdėje.

— Aš ten buvau, kai visa tai įvyko.

— Skaičiau jūsų straipsnį, — pasakė Ben Judas. — Bet žydai įprato skeptiškai žiūrėti į tai, kas atrodo kaip dieviškas kišimasis į jų gyvenimus. Pažįstantys raštus žino, kad, Mozei turint galią paversti lazdą gyvate, tą galią turėjo ir faraono magai. Jie galėjo pamėgdžioti ir vandens pavertimą krauju. Danielius buvo ne vienintelis sapnų aiškintojas karaliaus rūmuose. Sakau tai vien tam, kad suprastum, kodėl į tuos du pamokslininkus žiūrima įtariai. Jų veiksmai yra galingi ir baisūs, bet skelbiama žinia — priešingybė žydiškam mąstymui.

— Bet jie kalba apie Mesiją! — sušuko Bakas.

— Ir atrodo, kad turi galią, patvirtinančią jų žodžius, — pratęsė Ben Judas. — Bet minčiai, kad Jėzus buvo žydų Mesijas, yra daugiau nei tūkstantis metų. Ir šis vardas žydui toks pat šventvagiškas kaip ir rasinis koneveikimas kitoms tautinėms mažumoms.

— Kai kurie čia tapo tikinčiaisiais, — nenusileido Bakas. — Mačiau tai per žinias — žmonės prieš užtvarą klūpo ir meldžiasi, tampa Kristaus pasekėjais.

— Mokėdami didelę kainą, — pridūrė rabinas. — Ir vis dėlto jų labai mažai. Visiškai nesvarbu, kokie įspūdingi yra šie Kristaus liudytojai, didelio skaičiaus žydų, atsiverčiančių į krikščionybę, nepamatysite.

— Tai antras kartas, kai jūs juos pavadinote liudytojais, — pasakė Bakas. — Ar žinote, kad taip Biblija...

— Pone Viljamsai, — pertraukė jį rabinas Ben Judas, — nesuklyskite laikydami mane tik Toros žinovu. Turite suprasti, kad aš studijavau šventus visų didžiųjų pasaulio religijų veikalus.

— Ir kokias išvadas padarėte sužinojęs, ką sako Naujasis Testamentas?

— Na, visų pirma, jūs greičiausiai perdedate teigdamas, kad aš „žinau“ Naująjį Testamentą. Negaliu teigti pažįstąs jį kaip savąją Bibliją, nes Naująjį Testamentą pradėjau skaityti tik prieš trejus metus. O antra, kaip žurnalistas jūs peržengėte ribą.

— Neklausiu kaip žurnalistas! — jaudinosi Bakas. — Klausiu kaip krikščionis!

— Nemaišykite pagonių su krikščionimis, — pasakė rabinas. — Dauguma save laiko krikščionimis vien todėl, kad nėra žydai.

— Aš suprantu skirtumą, — pasakė Bakas. — Kaip draugas draugui, ar bent kaip pažįstamas pažįstamam, sakau, kad taip studijuodamas turėjote prieiti išvados, jog Jėzus yra Mesijas.

Rabinas prabilo labai atsargiai:

— Jaunuoli, per šiuos trejus metus apie savo atradimus niekam nė žodeliu neprasitariau. Netgi mano tyrimus finansavusi įstaiga nežino, prie kokių išvadų aš priėjau. Gerbiu jus ir žaviuosi jūsų drąsa. Šį vakarą nuvesiu pas du liudytojus, kaip ir prižadėjau. Bet iš to, ką pasakysiu rytoj per televiziją — nieko jums neatskleisiu.

— Suprantu, — atsiliepė Bakas. — Žiūrėti laidą gali daug daugiau žmonių nei manote.

— Galbūt. Ko gero, apsimetinėju sakydamas, kad programa negali konkuruoti su įprastomis televizijos laidomis. CNN ir valstybinė agentūra, užsakiusi mano tyrinėjimą, nutarė bendromis jėgomis tarptautiniu mastu pranešti apie būsimą programą ir informuoti žydus, esančius kiekvienam kontinente. Man sakė, kad Izraelio gyventojai bus tik dalis žmonių, žiūrėsiančių programą visame pasaulyje.

Reifordas skaitė „International Tribune“, kai Bakas praėjo pro jį prie administratoriaus stalo pasiimti savo rakto ir žinutės.

Reifordas garsiai sušnarino laikraštį jį nuleisdamas. Bakui atsisukus garso pusėn, ženklais parodė, jog paskambins. Kameronas linktelėjo ir ėmė kopti laiptais.

— Geriau paskambink Chlojei, — po kelių minučių pasakė Reifordas, paskambinęs telefonu. — Ar tau nieko neatsitiko?

— Viskas gerai, Reifordai. Įsivaizduoji, aš ten buvau!

— Mačiau tave.

— Rabinas, su kuriuo buvau, — Rozencveigo draugas. Tas pats, kuris rytoj popiet kalbės per televiziją. Pasakyk kam tik gali, kad pažiūrėtų. Išties įdomus vaikinas.

— Taip ir padarysiu. Pasakiau Chlojei, kad kuris nors iš mūsų jai paskambins, kai tik aš ką nors sužinosiu.

— Ji tai matė?

— Taip, per ryto žinias.

— Tuomet iškart skambinu.

Bakas užsakė skambutį per viešbučio operatorių ir padėjo ragelį. Beliko laukti, kol paskambins ir pasakys, kad jau sujungė. Tuo tarpu pats šlumštelėjo ant lovos krašto ir nuleido galvą. Jis buvo sukrėstas to, ką matė. Kaip rabinas galėjo girdėti ir regėti tą patį ir manyti, kad tie vyrai lygiai taip galėjo būti magais kaip ir siųstais Dievo?

Suskambo telefonas.

— Taip!

— Bakai!

— Čia aš, Chloje, ir jaučiuosi puikiai.

— Ach, ačiū Dievui.

— Ačiū tau!

Chlojė atrodė susijaudinusi.

— Bakai, tie liudytojai atskiria tikinčius nuo savo priešų, ar ne?

— Viliuosi. Sužinosiu tai šįvakar. Rabinas vėl mane pasiims, kad su jais susitikčiau.

— Kas tas rabinas?

Bakas jai papasakojo.

— Tu įsitikinęs, kad elgiesi protingai?

— Chloje, tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime! Dar niekas asmeniškai su jais nekalbėjo.

— Kuo tas rabinas užsiima?

— Jis ortodoksas, bet susipažinęs ir su Naujuoju Testamentu, bent jau intelektualiai. Pasistenk rytoj popiet su Briusu pažiūrėti tą laidą, tiesa, jums ji bus šešiomis valandomis anksčiau. Pasakyk ir bažnyčios lankytojams, kad visi žiūrėtų. Turėtų būti įdomu. O jei dar nori žiūrėti ir sutarties pasirašymą, teks atsikelti anksti.

— Bakai, aš tavęs ilgiuosi.

— Aš tavęs taip pat. Daugiau nei įsivaizduoji.

Grįžęs į savo viešbutį, Reifordas rado voką nuo Hetės Diuram. Viduje buvo raštelis:

„Kapitone Stylai, šįkart nesišaipau. Generalinis sekretorius norėjo, kad turėtumėt bilietą (jis pridedamas prie laiškelio) į rytoj rytą įvyksiančias iškilmes, ir drauge išreikšti savo susižavėjimą jūsų tarnyba „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuve. Iki rytojaus popietės, kuomet skrisime į Bagdadą, jis gali neturėti laiko pasikalbėti su jumis asmeniškai, todėl tiesiog dėkoja už puikų darbą. Tą patį darau ir aš. Hetė D.“

Bilietą Reifordas kyštelėjo į pasą, o raštelį išmetė į šiukšliadėžę.

Vis dar neatsipeikėjęs nuo laiko skirtumo ir rytą patirto sukrėtimo, priešpiet Bakas pasistengė kelias valandas numigti. Pietavo vienas. Krimsdamas lengvą užkandį jis stebėjosi, ar kada nors kas nors buvo susitaręs susitikti su dviem Dievo pasiųstais žmonėmis. Įdomu, ar jie buvo žmonės? O gal dvasios? Ar, kaip manė Briusas, — Elijas ir Mozė? Vienas kitą jie vadino Eliu ir Moiše. Ar jų amžius siekia tūkstančius metų? Bakas troško su jais pasikalbėti daug labiau nei imti interviu iš valstijos gubernatoriaus ar netgi Nikolajaus Karpatijaus.

Vakaras žadėjo būti vėsus. Bakas apsivilko vilnonį sportinį grubaus rašto švarką su gana didelėmis kišenėmis, kad nereikėtų imti krepšio. Jis pasigriebė tik parkerį, bloknotą ir diktofoną, primindamas sau, kad reikia susisiekti su Džimu Borlandu ir kitais iš „Weekly“ bei įsitikinti, ar fotografai turi tų dviejų pamokslininkų nuotraukas.

Reifordas atsikėlė be penkiolikos minučių dešimtą. Televizoriui monotoniškai kalbant buvo užsnūdęs su drabužiais, bet kažkas tame bambėjime patraukė jo dėmesį. Reifordas išgirdo žodį Čikaga, gal „Chicago Tribune“, ir tai jį pažadino. Tuomet vilkdamasis pižamą įsiklausė įdėmiau. Žinių pranešėjas glaustai aptarinėjo vieną straipsnį iš Jungtinių Valstijų.

— Kadangi generalinis sekretorius šį savaitgalį iš šalies išvykęs, tai negalėjo paaiškinti, bet pasaulinio masto žiniasklaidos priemonių savininkai šį pranešimą patvirtino. Netikėti įstatymo pakeitimai leido nerenkamoms, oficialioms, pelno nesiekiančioms tarptautinėms organizacijoms įsigyti neribotą kiekį bet kokių žiniasklaidos priemonių nuosavybės. Tai įgalino „Jungtines Tautas“, netrukus virsiančias „Pasaulio Bendrija“, įsigyti ir disponuoti laikraščiais, žurnalais, radijo ir televizijos stotimis, taip pat palydovinio ir kabelinio ryšio sistemomis. „Pasaulio Bendriją“ riboja tik jos turimo kapitalo kiekis, bet sklando gandai, kad gali būti nupirktos žemiau išvardytos kompanijos: „New York Times“, „Long Island News Day“, „USA Today“, „Boston Globe“, „Baltimore Sun“, „Washington Post“, „Atlanta Journal and Constitution“, „Tampa Tribune“, „Orlando Sentinel“, „Hiuston“...

Sėdėdamas ant lovos krašto ir klausydamasis, Reifordas negalėjo patikėti savo ausimis. Nikolajus Karpatijus sugebėjo tai padaryti — pradėti kontroliuoti žiniasklaidą ir taip daugumos žmonių protus išlaikyti savo įtakoje.

Žinių pranešėjas monotonišku balsu toliau vardijo sąrašą:

— „Turner Network News“, „The Cable News Network“, „The Entertainment and Sports Network“, „The Columbia Broadcast System“, „The American Broadcasting Corporation“, „The Fox Television Network“, „The National Broadcasting Corporation“, „The Christian Broadcasting Network“, „Trinity Broadcasting Network“, „Time-Warner“, „Disney“, „U. S. News and World Report“, „Global Weekly“, „Newsweek“, „Reader’s Digest“ ir daug kitų naujienų ir žiniasklaidos sindikatų bei žurnalų grupių. Labiausiai šokiruoja buvusių savininkų reakcija; dauguma jų, atrodo, pasveikino naująjį savininką ir sakė, jog jie sutinka su Pasaulio Bendrijos vadovo Nikolajaus Karpatijaus maldavimais nekliudyti įsigyjant šią nuosavybę.

Reifordas pagalvojo, kad reiktų paskambinti Bakui. Bet greičiausiai jis tai bus girdėjęs dar prieš žinioms pasirodant per televiziją. Kas nors iš „Global Weekly“ darbuotojų turėjo jį informuoti ar bent jau turėtų tai sužinoti iš kokio nors kito žiniasklaidos darbuotojo, jų dėl sutarties pasirašymo Izraelyje knibždėjo šimtai. Nors kiekvienas gali pagalvoti, kad kas nors jau paskambino Bakui. Reifordas nenorėjo, kad jis apie tai išgirstų paskutinis. Tad griebė telefono ragelį, bet Bako kambaryje niekas neatsiliepė.

Neryžtinga minia trypčiojo tamsoje maždaug už penkiasdešimties jardų nuo Raudų sienos. Sudegę užpuoliko likučiai jau buvo pašalinti, o tvarką prižiūrintis karininkas spaudai pasakė, kad jo žmonės negalėjo imtis jokių veiksmų „prieš du beginklius žmones, kurie nieko nepalietė ir kuriuos pačius užpuolė“.

Atrodė, niekas iš minios nė nebandė prisiartinti, nors blausioje šviesoje pamokslininkus galima buvo matyti stovinčius prie vieno Sienos krašto. Jie nei kalbėjo, nei ėjo artyn.

Tsiono Ben Judo vairuotojui įvažiavus į artimiausią stovėjimo aikštelę, Bakui kilo pagunda paklausti rabino, ar jis tiki maldos veiksmingumu. Žinojo, kad Ben Judas atsakys teigiamai, bet norėjo garsiai paprašyti Kristaus apsaugos, o ortodoksų rabinui tai nepatiktų. Todėl Bakas pasimeldė tyliai.

Jie su Tsionu išlipo iš automobilio ir lėtai bei atsargiai, darydami didelį lanką, apėjo negausų žmonių susibūrimą. Rabinas žingsniavo sudėjęs rankas delnais priešais save, tačiau šitai pastebėjęs Bakas pats taip padaryti negalėjo. Jam tai atrodė neįprastai religingai, beveik dvelkė paradiškumu, gal todėl, kad Ben Judas atrodė pernelyg nuolankiai, ypač prisimenant aukštas jo pareigas religinėje akademijoje.

— Einu tradicine pagarbos ir susitaikymo poza, — paaiškino rabinas. — Nenoriu būti klaidingai suprastas. Mūsų saugumui yra svarbu, kad šie žmonės žinotų: mes ateinam nuolankiai ir smalsiai. Ir neketinam jiems kenkti.

Bakas pažvelgė rabinui į akis.

— O iš tiesų esam mirtinai išsigandę ir nenorim suteikti nė menkiausios progos mus nužudyti.

— Jūs turite įprotį prisiknisti iki tiesos, — šyptelėjęs pasakė Ben Judas. — Meldžiuosi, kad grįžtant būtume tokie pat sveiki kaip dabar ir galėtume pasidalinti įgyta patirtimi.

„Aš taip pat“, — pagalvojo Bakas, bet nieko neatsakė.

Trys Izraelio kareiviai žengtelėjo priešais Baką su rabinu ir kažką šaižiai pasakė hebrajiškai. Bakas norėjo išsitraukti savo spaudos atstovo pažymėjimą ir tik tada prisiminė, kad čia jis neturi jokios galios. Tsionas Ben Judas priėjo prie vyresniojo patrulio ir tyliai bei nuoširdžiai prabilo hebrajiškai. Kareivis uždavė kelis klausimus, skambančius jau ne taip kategoriškai, gal netgi smalsiai. Galiausiai linktelėjo, ir jie galėjo praeiti.

Bakas atsigręžė. Kareiviai nejudėjo.

— Apie ką kalbėjotės? — paklausė rabino.

— Jie pasakė, kad čia įleidžiami tik ortodoksai. Patikinau, jog esate su manimi. Juokinga, kai kariškiai verčia paklusti religiniams įstatymams. Jis mane perspėjo apie šios dienos įvykį, bet atsakiau, kad esame susitarę ir ketiname surizikuoti.

— Ar ketinam? — nerūpestingai paklausė Bakas.

Rabinas patraukė pečiais.

— Gal ir ne. Bet mes vis tiek eisime toliau? Jeigu jau nusprendėme, tai nenorėsime praleisti šios progos.

Jiems žingsniuojant toliau, du liudytojai įdėmiai stebėjo kiekvieną besiartinančiųjų judesį.

— Ten patekti trukdo užtvara, — pasakė Ben Judas, rodydamas į kitą neaukšto statinio pusę. — Jei jie vis dar ketina su mumis susitikti, tai turi ateiti čia ir mus skirs tik ta užtvara.

— Pamačius, kas šiandien atsitiko tam žudikui, — mažai tepadės.

— Mes neginkluoti.

— Iš kur jie žino?

— Nežino.

Kai Bakui ir Ben Judui iki užtvaros teliko penkiolika pėdų, vienas iš liudytojų iškėlė ranką, ir jie sustojo. Vyras prabilo pusbalsiu, bet Bakas viską kuo puikiausiai girdėjo.

— Mes prisiartinsim ir prisistatysim, — pasakė jis.

Du vyrai pajudėjo ir sustojo prie pat geležinių virbų.

— Vadinkit mane Eliu, — pasakė vienas. — O čia Moišė.

— Angliškai? — sušnibždėjo Bakas.

— Hebrajiškai, — atsiliepė Ben Judas.

— Tylos! — kimiai pašnabždomis paliepė Elis.

Bakas krūptelėjo. Prisiminė šiandien girdėjęs vieną iš jų šaukiant ant rabino, kad tas nutiltų. O po kelių minučių kitas žmogus jau gulėjo sudegintas.

Rankos mostu Elis leido Bakui su Tsionu prisiartinti. Jie pajudėjo per keletą pėdų link užtvaros. Aplinkui tvyrojo degėsių kvapas, tarsi nuo neseniai liepsnojusios ugnies. Baką nustebino apdriskę vyrų apsiaustai. Silpnoje šviesoje, sklindančioje nuo atokiau esančios lempos, liudytojų rankos atrodė raumeningos ir kietos. Abu buvo basi.

Elis pratarė:

— Neatsakysim į jokius klausimus apie mūsų kilmę ir tapatybę. Kai reikės, Dievas apreikš tai pasauliui.

Tsionas Ben Judas linktelėjo ir nusilenkė iki juosmens. Bakas kyštelėjo ranką į kišenę ir įjungė diktofoną. Staiga Moišė žingtelėjo arčiau ir prakišo savo barzdotą veidą pro virbus. Prisimerkęs jis žiūrėjo į rabiną, o veidu riedėjo prakaito lašai.

Liudytojas prašneko labai tyliai, žemu, sodriu balsu, bet kiekvienas žodis Bakui buvo suprantamas. Jis vos galėjo iškęsti nepaklausęs, ar Tsionas girdėjo Moišę angliškai, ar hebrajiškai.

Moišė prašneko taip, tarsi ką tik būtų sugalvojęs kažką naujo, bet žodžiai Bakui buvo girdėti.

— Prieš daugybę metų buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų valdytojas. Panašiai kaip tu šis vyras pas Jėzų atėjo naktį.

Rabinas Ben Judas sušnibždėjo:

— Eli ir Moiše, mes žinome, kad jus atsiuntė Viešpats, nes niekas negali daryti tokių ženklų, jei su juo nėra Dievo.

Prabilo Elis.

— Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš naujo, neregės Dievo karalystės.

— Kaip gali gimti žmogus būdamas senas? — paklausė rabinas Ben Judas, ir Bakas suprato, kad jis cituoja ištrauką iš Naujojo Testamento. — Ar gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?

Moišė atsakė:

— Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.

Vėl prabilo Elis:

— Vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip yra su kiekvienu, gimusiu iš Dvasios.

Ir tuomet rabinas paklausė:

— Kaip tai gali būti?

Moišė pakėlė galvą:

— Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite mus kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsime jums apie dangiškuosius?

Elis linktelėjo.

— Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus, — Žmogaus Sūnus, esantis danguje. Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Iš nuostabos Bakui svaigo galva. Jautėsi tarsi būtų nusviestas į senovės istorijos laikus ir stebėtų vieną iš žymiausių kada nors įvykusių naktinių pokalbių. Kuriam laikui Bakas tarytum pamiršo, kad jo kompanionas nebuvo senasis Nikodemas, o kiti du nebuvo Jėzumi, ši Šventojo Rašto tiesa jam sužibo naujai, nors ir žinojo, kas bus sakoma toliau. Tuo tarpu Moišė užbaigė:

— Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, o siuntė, kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

Staiga rabinas atgijo ir pradėjo smarkiai gestikuliuoti rankomis. Tarsi kokiame spektaklyje jis nukreipė liudytojus kitam atsakymui.

— O kas, — paklausė jis, — yra pasmerkimas?

Vyrai atsakė vienbalsiai:

— Kad Šviesa jau atėjo į pasaulį.

— O kaip žmonės jos nepastebėjo?

— Žmonės mylėjo tamsą labiau negu šviesą.

— Kodėl?

— Nes jų darbai buvo pikti.

— Dieve, atleisk mums, — tarė rabinas.

O du liudytojai atsakė:

— Dievas jums atleido. Tai mūsų žinios pabaiga.

— Daugiau su mumis nekalbėsite? — paklausė Ben Judas.

— Daugiau ne, — atsakė Elis, bet Bakas nematė, kad būtų sujudėjusios jo lūpos.

Pamanė, kad bus suklydęs ir greičiausiai tai bus pasakęs Moišė. Tačiau Elis tęsė, kalbėdamas aiškiai, bet ne balsu:

— Moišė ir aš daugiau nekalbėsime iki aušros, o tuomet vėl liudysime Viešpaties atėjimą.

— Bet aš turiu tiek daug klausimų, — pasakė Bakas.

— Daugiau nė vieno, — atsiliepė jie choru, vėl neatverdami burnų. — Linkime jums Dievo palaiminimo, Jėzaus Kristaus ramybės ir Šventosios Dvasios artumo. Amen.

Tiems vyrams nueinant, Bako keliai drebėjo. Jam ir rabinui bežiūrint, Elis su Moiše tiesiog nuėjo tolyn ir atsisėdo, nugaromis atsiremdami į sieną.

— Viso labo ir ačiū jums, — kvailai jausdamasis pasakė Bakas.

Rabinas Ben Judas užtraukė nuostabią giesmę, kažkokį palaiminimą, kurio Bakas nesuprato. Atrodė, kad Elis ir Moišė meldėsi, o po to užmigo ten pat, kur ir sėdėjo.

Bakas tylėjo. Jam sekant iš paskos, Ben Judas apsisuko ir nuėjo link žemos vielinės tvoros. Perlipęs per ją, pradėjo tolti nuo Šventyklos kalno, perėjo kelią ir pateko į nedidelę giraitę. Bakas pagalvojo, kad rabinas nori pabūti vienas, bet jo judesiai nerodė, jog Ben Judas nepageidauja žurnalisto draugijos.

Pasiekęs giraitės pakraštį, rabinas sustojo ir įsmeigė žvilgsnį į dangų. Užsidengęs veidą rankomis pravirko, pamažu tai virto dideliu raudojimu. Baką taip pat užvaldė jausmai, ir jis negalėjo sulaikyti ašarų. Suprato, kad jie buvo ant šventos žemės. Bakas nežinojo vieno: kaip visa tai vertino rabinas. Ar pokalbio tarp Nikodemo ir Jėzaus žinia prasprūdo pro jo ausis, net pačiam tapus atkurto pokalbio dalimi?

Bakas tai tikrai jos nepraleido. „Negandų pajėgoms“ bus sunku patikėti tuo, ką jis patyrė. Nė nemano to slėpti, tačiau nesiruošia ir girtis šiuo patyrimu. Jis norėtų, kad jie visi patys tai būtų išgyvenę.

Tarsi nujausdamas, kad Bakas nori pasikalbėti, Ben Judas jį aplenkė:

— Neturime sumenkinti mūsų patirties paversdami ją žodžiais, — pasakė jis. — Iki rytojaus, mano drauge.

Rabinas pasisuko; ir ten, šalia kelio, stovėjo jo automobilis su vairuotoju. Priėjęs priekinio keleivio dureles, atidarė jas Bakui. Šis įlipo šnibždėdamas padėkos žodžius. Apėjęs mašiną, rabinas kažką tyliai pasakė vairuotojui ir jie nuvažiavo, palikdamas kelkraštyje stovintį Ben Judą.

— Kas atsitiko? — paklausė Bakas tiesdamas kaklą, kad pažvelgtų į sutemose beištirpstantį tamsų siluetą. — Ar jis ras kelią atgal?

Vairuotojas nieko neatsakė.

— Tikiuosi, kad jo neįžeidžiau.

Vairuotojas lyg atsiprašydamas pažiūrėjo į Baką ir trūktelėjo pečiais.

— Ne, angliškai, — pasakė jis ir nuvežė Kameroną atgal į „Karaliaus Dovydo“ viešbutį.

Administratorius perdavė Bakui žinutę nuo Reifordo, bet ant raštelio nebuvo užrašyta „skubu“, tad jis nusprendė neskambinti iki ryto. Jei nesusisieks su kapitonu anksčiau, tai pasimatys su juo per sutarties pasirašymą.

Išjungęs kambaryje šviesą, pro stiklines duris Bakas įžengė į mažytį balkoną, skendėjusį žalumoje. Giedrame nakties danguje pro medžių šakas blyškiai švietė pilnatis. Vėjas nurimo, bet oras darėsi vis šaltesnis. Pasistatęs apykaklę Bakas įsižiūrėjo į nakties grožį. Jis jautėsi laimingiausiu žmogumi žemėje. Nors pats žurnalisto gyvenimas buvo pilnas savotiško žavesio ir patrauklių, netikėtų momentų, dabar jis savo akimis buvo matęs vienus iš labiausiai stulbinančių Dievo darbų per visą pasaulio istoriją.

Mažiau nei prieš pusantrų metų Bakas buvo Izraelyje per rusų puolimą. Dievas visiškai sunaikino virš savo išrinktosios tautos pakibusią grėsmę. Kai įvyko Paėmimas, Bakas skrido lėktuvu, kurį pilotavo nepažįstamas žmogus, o jam patarnavo skrydžių instruktorė, dėl kurios ateities, ko gero, dabar kaltas jis. O to piloto duktė? Manė, kad ją įsimylėjo, jei apskritai žinojo, kas yra meilė.

Bakas įtraukė pečius, rankogaliuose slėpdamas šąlančias plaštakas, ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jam pavyko išvengti sprogimo automobilyje Londone ir priimti Kristų pačioje Antikristo irštvoje. Be to, buvo antgamtiškai apsaugotas, kai tiesiog jo akivaizdoje Karpatijus nušovė du žmones. Šiandien matė išsipildant Raštą, kai vieno iš dviejų liudytojų kvėptelėjimu ugnis prarijo potencialų žudiką.

Ir dar girdėjo persakomus Jėzaus žodžius Nikodemui! Jausdamasis nevertu, Bakas norėjo pulti ant kelių ir atiduoti savo Kūrėjui ir Gelbėtojui visą padėką ir gyrių.

— Viskas, ką galiu padaryti, — pusbalsiu šnibždėjo jis į gaivią naktį, — tai, kol dar esu čia, nuoširdžiai atsiduoti Tau. Darysiu tai, ką Tu nori, eisiu ten, kur mane pasiusi, paklusiu Tau nepaisydamas nieko.

Išsitraukęs iš kišenės diktofoną, atsuko juostelę atgal. Vėl klausydamas šio vakaro pašnekesio, buvo priblokštas, nes negirdėjo nė vieno angliško žodžio. Susiprotėjo, kad čia nebuvo kažkas neįprasto. Juk lygiai taip pat atsitiko ir dieną. Bet dabar jis girdėjo bent tris kalbas. Atpažino hebrajų, nors jos ir nesuprato. Atpažino graikų, kurios taip pat nesuprato. Kita, niekada anksčiau negirdėta kalba buvo vartojama tuomet, kai liudytojai cituodavo Jėzaus pasakytus žodžius. Tai turėtų būti aramėjų.

Baigiantis juostelei, Bakas išgirdo daktarą Ben Judą kažko klausiant hebrajiškai ir prisiminė, kad tai turėtų būti žodžiai, kuriuos jis girdėjo angliškai: „Daugiau su mumis nekalbėsite?“

Bet atsako nebuvo.

Tada išgirdo save, sakantį: „Bet aš turiu tiek daug klausimų“. Dar po pauzės: „Viso labo ir ačiū jums“. Ką tie vyrai pasakė jo širdžiai, nebuvo įrašyta.

Paėmęs rašiklį, Bakas juo išlaužė apsaugines kasetės kojeles, kad būtų neįmanoma ištrinti šio neįkainojamo įrašo.

Jei galėtų visu tuo pasidalinti su Chloje, vakaras būtų dar nuostabesnis. Izraelyje buvo dar tik po vidurnakčio, vadinasi, Čikagoje — apie šešta valanda vakaro. Bet kai išgirdo Chlojės balsą — vos begalėjo kalbėti. Ašarodamas jis papasakojo vakaro nutikimą. Chlojė verkė drauge.

— Bakai, — galiausiai užbaigė ji, — mes tiek daug metų iššvaistėme nepažindami Kristaus. Aš pasimelsiu už rabiną.

Po kelių minučių Reifordą pažadino telefono skambutis. Jis buvo tikras, jog tai Bakas, ir vylėsi, kad šis dar nebus girdėjęs naujienų apie Karpatijajas tikslus žiniasklaidos atžvilgiu.

— Tėveli, čia Chlojė. — Tai buvo ji. — Tik ką kalbėjausi su Baku, bet neturėjau drąsos jam pasakyti apie visą šį reikalą su žiniasklaida. Ar tu girdėjai?

Reifordas patvirtino, jog girdėjo, ir paklausė, ar ji tikra, kad Bakas nieko apie tai nežino. Ji papasakojo viską, kas šį vakarą nutiko.

— Rytą pabandysiu su juo susisiekti, — pasakė Reifordas. — Kameronas tikrai tai išgirs iš ko nors kito, jei man nepavyks būti pirmam.

— Jis buvo toks sujaudintas, tėti. Nebuvo progos papasakoti šias naujienas, nes nežinojau, kaip į tai sureaguos. Kaip manai, kas jam bus?

— Bakas išgyvens. Teks atsikratyti daug išdidumo, kad dirbtų Karpatijui visur, kur tik šis bevyktų. Bet jis susidoros. Žinant Bako charakterį, galima numanyti, jog jis ras būdą, kaip minioms perduoti tiesą: arba užmaskuojant tai paties Karpatijaus spaudoje, arba platinant nelegaliai.

— Skamba taip, tarsi Karpatijus ketina kontroliuoti viską.

— Jis iš tiesų taip ir padarys.

Kitą rytą pusę septynių Reifordas mėgino paskambinti Bakui, bet viešbutyje jo jau nebuvo.

Turbūt visa amžinybė praėjo nuo tada, kai Bakas paskutinį kartą matė Stivą Planką taip nervinantis.

— Darbas buvo smagus ir įdomus, ir štai — išaušo ši diena, — pasakė Stivas tuomet, kai prie jo viešbučio pradėjo rinktis palyda trumpam pasivaikščiojimui po senamiestį. — Kažkas Karpatijui kiša pagalius į ratus, o aš esu tas, kuriam visą ugnį reikia priimti į save.

— Kas atsitiko?

— Ach, nieko ypatingo. Tiesiog viskas pas mus turi būti tobula — tik tiek.

— Ir dar bandai mane įkalbėti, kad jam dirbčiau? Aš taip nemanau.

— Na, kaip bebūtų, po poros savaičių šis klausimas išsispręs, ar ne?

— Iš tiesų. — Bakas mintyse nusišypsojo.

Nusprendė atmesti „Tribune“ pasiūlymą ir pasilikti „Global Weekly“.

— Tu keliausi su mumis į Bagdadą, tiesa?

— Ieškau būdų, kaip ten nuvykti, bet tik ne su tavim, ne.

— Bakai, ne taip jau paprasta ten patekti. Mes gausim kambarį, ir, remiantis vien praktiniais sumetimais, tu vis tiek dirbi Karpatijui. Tiesiog keliauk kartu. Tau patiks, ką jis suplanavo Naujajam Babilonui, jei galima tikėti pranešimais, miestas jau dabar gražėja.

— Aš dirbu Karpatijui? Maniau, kad mes aiškiai šiuo klausimu susitarėme.

— Mano berniuk, tai tiesiog laiko klausimas.

— Gali pasvajoti, — pasakė Bakas, bet jį nustebino sumišęs Planko žvilgsnis.

Kameronas aptiko Džimą Borlandą tvarkant savo užrašus.

— Labas, Džimai, — tarė jis. Borlandas vos pakėlė akis. — Paėmei interviu iš Karpatijaus?

— M-hm, — atsakė Borlandas. — Nepavyko. Dabar jis užsiėmęs sutarties pasirašymo vietos keitimu.

— Nori pakeisti pasirašymo vietą?

— Bijosi tų pamišėlių prie Raudų sienos. Kareiviai gali vietą apsaugoti nuo turistų, bet tie vaikinai prie Sienos pamokslaus sutarties pasirašymo dalyviams.

— Minia bus gana didelė, — pasakė Bakas.

— Nejuokauk. Niekaip negaliu suprasti, kodėl jie paprasčiausiai nenuvaro tų benamių?

— Gal negali?

— Ką, Bakai? Gal manai, kad tie kietakakčiai stuobriai ketina kvėptelti ugnimi į visą armiją? Surimtėk. Negi tu tiki ta pasakaite apie ugnį?

— Mačiau vieną vaikiną. Jį paskrudino.

— Statau milijoną prieš vieną, kad vyrukas pats įpuolė į ugnį.

— Jis ne pats susidegino, Džimai. Vaikinas trenkėsi į žemę, o vienas iš pamokslininkų jį pačirškino.

— Ugnimi iš savo burnos.

— Būtent tai aš ir mačiau.

— Labai gerai, kad ne tu rašai pagrindinį straipsnį, Bakai. Tu jį prarandi. Ar gavai iš jų ypatingą interviu?

— Visiškai neypatingą ir ne visai interviu.

— Kitaip sakant, ne, nes viską pats sugalvojai, tiesa?

— Ne. Buvau pas juos pereitą vakarą. Viskas, ką galiu pasakyti, — tai kad nepriėjome prie klausimų ir atsakymų.

— Jei ketini kurti, tai reiktų užsiimti romanų rašymu. Vis dar rengtum straipsnius Karpatijui, bet turėtum šiek tiek platesnį profilį.

— Aš nedirbsiu Karpatijui, — pasakė Bakas.

— Tuomet tu negalėsi dirbti žiniasklaidos srityje.

— Ką čia šneki?

Borlandas papasakojo jam apie pranešimą.

Bakas išbalo.

— Ir „Global Weekly“ tarp jų?

— Tarp jų? Jei nori išgirsti mano nuomonę, tai šis yra vienas iš saldainiukų.

Bakas papurtė galvą. Taigi taip išeina, kad galiausiai straipsnius jis vis tiek rašo Karpatijui.

— Nesistebiu, kad visi atrodo kaip kontūzyti. Bet jei sutarties pasirašymas įvyks ne prie Sienos, tai kurgi?

— Knesete.

— Viduje?

— Nemanau.

— Ar lauke vietovė bus tinkama?

— Nemanau.

— Klausyk, Džimai, ar šiandien popiet žiūrėsi rabiną Ben Judą?

— Jei jį rodys lėktuve pakeliui į Bagdadą.

— Užsisakei reisą?

— Skrisiu „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvu.

— Parsidavei?

— Bakai, negali parsiduoti savo bosui.

— Kol kas jis dar ne tavo bosas.

— Tai tik laiko klausimas, bičiuli.

Skubiai įbėgo Chaimas Rozencveigas ir vos nepaslydo sustodamas.

— Kameronai! — sušuko jis. — Eik šen, eikš! — Bakas nusekė paskui susikūprinusį senuką į kampą. — Prašau, pasilik su manim! Šįryt Nikolajus nėra labai patenkintas. Persikeliam į Knesetą, viskas susijaukė, jis nori, kad visi važiuotų į Babiloną, o kai kurie priešinasi. Tiesą pasakius, Bakai, manau, kad jei galėtų, jis pats užmuštų tuos prie Raudų sienos. Visą rytą jie šaukė apie sutarties pasirašymo neteisingumą ir apie tai, kad ši sutartis perspėja dėl nuodėmingo aljanso tarp žmonių, nepastebėjusių atėjusio Mesijo, ir vadovo, neigiančio Dievo egzistavimą. Bet, Kameronai, Nikolajus ne ateistas, geriausiu atveju — agnostikas, o juk toks esu ir aš!

— Nuo Rusijos invazijos tu jau nebesi agnostikas!

— Na, gal ir ne, bet apie Nikolajų tai jie per stipriai pasakė.

— Aš maniau, kad nė vienas šįryt nebuvo įleidžiamas į teritoriją prie Raudų sienos. Kam jie visa tai pasakė?

— Ten buvo spaudos atstovai su galingais kryptiniais mikrofonais, na, o tie vyrai turėjo plaučius! Visą rytą Nikolajus skambino į CNN reikalaudamas, kad jie daugiau nieko apie tuodu negarsintų. Be abejo, CNN pasipriešino. Bet kadangi jie yra jo nuosavybė, tai turės daryti taip, kaip jis sako. Tuomet ateis palengvėjimas.

— Chaimai! Tu nori tokios rūšies vadovavimo? Žiniasklaidos kontrolės?

— Kameronai, aš taip pavargau nuo daugumos spaudos atstovų. Tau derėtų žinoti, jog laikau tave vertu aukščiausios pagarbos. Esi vienas iš keleto, kuriais aš pasitikiu. Kiti yra tokie tendencingi, kritiški ir negatyvūs. Turim suvienyti pasaulį kartą ir visiems laikams, tad pagaliau stambiausia naujienų organizacija pasielgė teisingai.

— Man jau darosi baisu, — pasakė Bakas.

Jis tyliai liūdėjo dėl savo tiek daug visko mačiusio draugo, o dabar tapusio visiškai priklausomu nuo žmogaus, kuris nevertas pasitikėjimo.

Šešiolika

Reifordui ši diena, o galbūt ir visa ateitis, jau nulemta. Jis turi dalyvauti iškilmėse, tada su taksi grįžti į tarptautinį Ben Huriono oro uostą Lodė, esantį už devynių mylių į pietvakarius nuo Tel Avivo. Kai atvyks, su lėktuvo personalu turės pradėti „Boing 757“ apžiūrą ir atlikti visų skyrių patikrinimą prieš skrydį. Po to dar laukia kelionė į Bagdadą, o tada iš karto į Niujorką. Skrydis į vakarus tokiu paros metu prieštarauja bendrai priimtiems reikalavimams ir sveikam protui, bet šios kelionės, o gal ir visos likusios Reifordo karjeros, bosu bus Karpatijus.

Kapitonas praleis naktį Niujorke, tada išskris namo galvodamas, ar iš tiesų įmanoma dirbti tokį darbą gyvenant Čikagoje. Gal jiems su Chloje persikraustyti į Niujorką? Aišku, kad prezidento lėktuvo „Oro pajėgos Nr. 1“ pilotavimas tebuvo gudrybė. Iš tikrųjų jo darbas buvo nuskraidinti Karpatijų ten, kur tik šis panorės, ir kažkodėl Reifordas jautėsi priverstas tenkinti Nikolajaus norus, troškimus, valią ir netgi priimti jo mąstymą. Dievas kažkaip įdėjo tai kapitonui į širdį, ir, nors Reifordas neturėtų susitaikyti su melu, bent jau dabar turi taip elgtis.

Iš Briuso pamokų, o ir savarankiškai nagrinėdamas pranašystes Reifordas žinojo, kad ateis diena, kai Antikristas daugiau nebebus apgavikas. Jis parodys tikrąjį savo veidą ir valdys pasaulį geležine lazda. Antikristas sutriuškins visus savo priešus ir nužudys kiekvieną, kuris nepaklus jo valdymui. Dėl to bet kuris Kristaus pasekėjas gyvens gresiant kankinimų pavojui. Reifordas numatė dieną, kai turės nutraukti darbą Karpatijui ir tapti bėgliu, tiesiog besistengiančiu išgyventi ir padėti išlikti kitiems tikintiesiems.

Bakas pamatė prie jo besiartinantį Amerikos slaptosios tarnybos agentą.

— Kameronas Viljamsas?

— Kas klausia?

— Slaptoji tarnyba, ir jūs tai žinote. Gal galėčiau žvilgtelėti į jūsų dokumentus?

— Buvau tikrintas daugiau nei šimtą kartų, — siekdamas asmens tapatybę patvirtinančių popierių, pareiškė Bakas.

— Žinau, — atsakė agentas, įsmeigdamas akis į Bako dokumentus. — Ficas nori su jumis pasimatyti, todėl turiu įsitikinti, kad pristatysiu reikiamą vaikiną.

— Prezidentas nori su manim pasimatyti?

Agentas užsegė Bako piniginę ir grąžindamas linktelėjo:

— Sekite iš paskos.

Mažame kambarėlyje iš kitos Kneseto pastato pusės daugiau nei du tuzinai spaudos atstovų kovojo dėl vietos prie durų laukdami, kada prezidentas Džeraldas Fichagas išeis į iškilmes, kad galėtų jį užsipulti. Dar du agentai, sukryžiavę rankas ant krūtinės, stovėjo prie durų jas saugodami — ausinės vietoje, „smeigtukai“ atlapuose.

— Kada galime tikėtis jo sulaukti? — klausinėjo žurnalistai.

Bet agentai neatsiliepė. Žiniasklaida buvo ne jų kompetencijoje, nebent prireikus laikyti ją atokiau nuo prezidento. Agentai geriau už prezidento atstovą spaudai žinojo, kada jis pereis iš vienos vietos į kitą, bet iš tiesų tai buvo ne jų reikalas.

Bakas laukė, kada vėl pamatysiąs prezidentą. Pirmas kartas buvo prieš kelerius metus, kai jo parašytas straipsnis apie Fichagą tapo geriausia metų istorija, tais metais Ficas buvo perrinktas ir antrą kartą gavo „Global Weekly“ pripažinimą. Atrodė, kad Bakas gerai sugyveno su prezidentu, kuris buvo jaunesnė Lindono Džonsono versija. Fichagas turėjo tik penkiasdešimt dvejus, kai jį išrinko pirmąkart, o dabar prezidentas jau baigė penkiasdešimt devintuosius. Jis buvo tvirtas, jaunatviškas, gyvybingas realistas. Ficas nevengė žargono, ir nors Bakas niekada jo supykusio nematė, apie prezidento pykčio protrūkius jo administracijoje sklandė legendos.

Tą pirmadienio rytą Kameronas sužinojo prezidento temperamentą.

Kai Bako vedlys per minią brovėsi su juo prie durų, agentai atpažino savo kolegą ir pasitraukė, idant jie galėtų įeiti. Amerikiečių spaudos korpuso atstovai išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad Bakas taip lengvai praėjo.

— Kaip jis tai padaro?

— Jis niekad neprašauna pro šalį.

— Čia priklauso ne nuo to, ką žinai ar kaip moki suktis, bet nuo to, ką pažįsti!

— Turtingas ir toliau turtėja!

Bakas galėjo tik viltis, kad jie teisūs. Tikėjosi, jog kažkaip galės pakreipti pokalbį naujojo straipsnio link. Bet kodėl yra kviečiamas šįkart, jis žinojo tiek pat kiek ir jie.

Slaptosios tarnybos eskortas Baką atvedė pas prezidento adjutantą, kuris apžiūrėjo, ar žurnalistas neturi ginklo, ir stumtelėjo į kampą, kur ant kėdės krašto sėdėjo prezidentas. Jo švarkas buvo atsagstytas, kaklaraiščio mazgas atlaisvintas, o pats šnibždėjosi su savo patarėjais.

— Pone prezidente, Kameronas Viljamsas iš „Global Weekly“, — pranešė adjutantas.

— Palikite mus minutėlei, — tarė Fichagas, ir adjutantas bei du patarėjai pradėjo trauktis atgal.

— Robi, ne tu! Kiek laiko tau reikės dirbti su manimi, kad pagaliau pradėtum suvokti? Man esi reikalingas čia. Kai sakau „palikite mane minutėlei“, aš neturiu omenyje tavęs.

— Atleiskite, sere.

— Ir liaukis atsiprašinėjęs.

— Atleiskite, — tai ištaręs vaikinas suprato, kad nereikia atsiprašinėti už atsiprašinėjimą. — Atsiprašau, na, atleiskite, gerai?

Fichagas išpūtė akis:

— Ar kas nors paduos Viljamsui kėdę? Kad čia nereikėtų rėkti, prisislinkite su ja arčiau. Turim tik kelias minutes.

— Vienuolika, — patikslino Robis.

— Puiku, vadinas, vienuolika.

Bakas ištiesė ranką.

— Pone prezidente, — tarė jis.

Nežiūrėdamas jam į akis, Fichagas atsainiai padavė savąją.

— Sėsk čia, Viljamsai, — prezidento veidas buvo išraudęs, o kakta rasota nuo prakaito. — Pirmiausia viską išjunk, nes tai, ką kalbėsim, bus ne spaudai, sutarta?

— Kaip pasakysite, sere.

— Ne, ne kaip aš pasakysiu! Vienąkart tai jau girdėjau, o paskui nusvilau.

— Tik ne nuo manęs, sere.

— Ne, ne nuo tavęs, bet, atsimenu, kartą pasakiau kažką ir perspėjau, kad tai ne įrašui, o tu išdėjai tą kvailą nesąmonėlę apie tai, kada yra legalu įrašinėti, o kada ne.

— Sere, kiek atsimenu, tai aš jus dėl to nuraminau.

— Tai tu taip sakai.

— Žiūrint grynai iš techninės pusės, neįmanoma, kad faktui įvykus jūs pasakytumėte: „Čia ne įrašymui“, ir taip būtų. Tai galima daryti tik tada, kai perspėjate iš anksto.

— Taip, manau, kad keletą kartų tokią pamoką turėjau. Taigi mes išsiaiškinome, kad visa tai, ką kalbėsime nuo pat pradžios, neįrašinėsi.

— Garsiai ir aiškiai, sere.

— Viljamsai, noriu žinoti, kas čia, po galais, vyksta su Karpatijumi. Tu kažkiek laiko praleidai su juo. Ėmei iš jo interviu. Girdėjau, kad stengėsi tave pasamdyti. Ar jį pažįsti?

— Nelabai, sere.

— Atvirai pasakius, Karpatijus privertė mane paprakaituoti, bet visame pasaulyje jis yra pats populiariausias vaikinas po Jėzaus, tai kas aš toks, kad kelčiau triukšmą?

Bakas buvo priblokštas šio pareiškimo teisingumo.

— Sere, maniau, kad jūs jį labai palaikote — Amerika rodo pavyzdį ir panašiai.

— Na, aš palaikau! Eee, turėjau omeny — palaikiau. Pakviečiau į Baltuosius rūmus! Jis kalbėjo bendrame posėdyje. Man patiko tos idėjos. Nebuvau pacifistas iki tol, kol neišgirdau jo apie tai kalbant ir, po paraliais, manau, kad Karpatijus galėtų tai įgyvendinti. O apklausos rezultatai rodo, kad, jei dabar būtų rinkimai, jis surinktų dvigubai daugiau balsų už mane! Tiktai Karpatijus to nenori. Nori, kad aš toliau dirbčiau, o jis būtų mano viršininku!

— Jis jums tai pasakė?

— Viljamsai, nebūk naivus. Nebūčiau tavęs čia atsitempęs, jei manyčiau, kad viską suprasi tiesiogiai. Bet klausyk, jis išvilioja mane iš „Oro pajėgų Nr. 1“ ir — dabar matei šį reikalą? Ant lėktuvo šono užrašė „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ ir šią popietę pareiškė dėkojąs Jungtinių Valstijų piliečiams už tai, kad jam jį padovanojo. Ketinu išvadinti Karpatijų melagiu tiesiai jam į veidą, todėl stengiuosi aplink save suburti gerus spaudos atstovus.

— Sere, tai niekados nesuveiks, — pertraukė jį vergiškai nuolankus Robis. — Žinau, jog jam to nesiūlėte, bet paskelbus panašų pareiškimą atrodys, kad Karpatijus stengėsi nepriimti, o jūs nenusileidote ir jis pagaliau sutiko.

Prezidentas pasisuko į Baką.

— Matai, Viljamsai, kur viskas krypsta? Matai, ką jis daro? O gal dabar, kai visu šiuo šlamštu pasidalinau su tavim, patekau į dar keblesnę padėtį? Ar Karpatijus ir tau moka, kad šoktum pagal jo dūdelę ir pripūstum miglos apie mane?

Bakas norėjo jam pasakyti, ką matė, ką iš tiesų žinojo apie Karpatijų, kas, pasak Biblijos, jis yra.

— Negaliu teigti, kad esu Karpatijaus fanas, — pasakė Bakas.

— O ar esi Fichago fanas? Neklausiu tavęs, kaip balsavai...

— Galiu pasakyti. Kai pirmą kartą dalyvavote, balsavau už jūsų priešininką. O antrą kartą balsavau už jus.

— Vadinasi, palenkiau jus savo pusėn, ar ne?

— Taip, palenkėte.

— Tai kokių problemų jūs turite su Karpatijum? Jis toks meilikaujantis, įtikinantis, teikiantis vilčių. Manau, jog didžiąją laiko dalį jis skiria žmonių kvailinimui.

— Įtariu, kad tai yra viena iš mano problemų, — atsakė Bakas. — Nežinau, ar jis tai naudoja kaip priemonę tikslui pasiekti, bet atrodo, jog tai veikia. Kai tik ko užsinori, iškart gauna ir yra panašus į didvyrį per prievartą.

— Taip ir yra! — sušuko prezidentas, suduodamas Bakui per kelį taip, kad šiam net suskaudo. — Būtent tai mane ir pribaigia!

Jis nusikeikė. Kartą, po to kitą. Netrukus kiekvieną sakinį pradėjo puošti nešvankybėmis. Bakas būgštavo, kad prezidentas negautų infarkto.

— Turiu tai sustabdyti, — niršo Fichagas. — Karpatijus išmuša mane iš vėžių. Dabar jis atrodo kaip pats švenčiausias ir nepasiekiamas, o aš kaip koks vargeta. Turiu omenyje, kad viena yra, kai Jungtinės Valstijos formuoja vadovavimą pasauliui, o štai dabar mes atrodome tarsi marionetės. Aš — kietas vaikinas, stiprus lyderis, ryžtingas. Bet jam kažkaip pavyko sudaryti įspūdį, kad atrodyčiau kaip koks palaižūnas. — Jis giliai įkvėpė. — Viljamsai, ar įsivaizduoji, kokių rūpesčių turim su armija?

— Galiu tik nujausti.

— Aš tau sakau, kariškiai suprato esmę, ir negaliu su jais nesutikti! Mūsų žvalgyba sako, kad ginkluotosios pajėgos pradėjo sandėliuoti ir slėpti dalį galingiausios ginkluotės, nes nepritaria mano ketinimams prisijungti prie to „90% sunaikink, 10% atiduok“ JT ar Pasaulio Bendrijai, ar kaip ten ji pasivadino šią savaitę. Norėčiau tikėti, jog Karpatijaus motyvai švarūs ir jog tai paskutinis žingsnis į tikrą taiką, bet šie maži nesusipratimai man kelia nerimą. Kad ir reikalas su tuo lėktuvu. Mes gavom naują lėktuvą, o tam reikia ir naujo piloto. Koks skirtumas, kas valdo tą daiktą, jei jis kvalifikuotas? Mes pateikėme sąrašą pilotų, kuriais pasitikime, bet staiga „didžiajam pasaulio valdovui“ iš viso sąrašo pasidaro priimtinas tik vienas vardas, būtent jis ir gaus šį darbą. Dabar tuo rūpinuosi netgi mažiau, nes atrodo, kad Karpatijui atidaviau ne tik lėktuvą, bet ir visą įgulą! — Ir jis dar labiau pradėjo keiktis.

— Na, sere, nežinau ką ir besakyti, bet man labai gaila, kad jums neteks pasinaudoti naujo piloto paslaugomis. Aš jį pažįstu, tai iš tiesų vienas iš geriausių lakūnų.

— Tai puiku. Ar nemanai, kad aš galėčiau turėti geriausią šalies pilotą? Pasirodo, ne! Ir nė kiek neperdedu dėl to naujo Karpatijaus titulo. Yra toks nutarimas JT, atsiprašau, Pasaulio Bendrijoje, ir Saugumo Taryba netrukus ketina už jį balsuoti. Tai vadinama „priimtinesnių titulu“ generaliniam sekretoriui, nes jis greit taps vyriausiuoju visame pasaulyje likusių ginkluotųjų pajėgų vadu ir vyriausiuoju visuotinio banko finansiniu pareigūnu. Blogiausia tai, kad nutarimą pasiūlė mūsų pačių ambasadorius ir aš viską sužinojau tik tada, kai jis pasiekė komitetą. Man pavyko padaryti tik vieną dalyką — kad jis balsuotų prieš savo pasiūlymą, jį atšauktų arba atsistatydintų. Į kokią padėtį tai pastatys mane, jei atleisiu vaikiną vien todėl, kad norėjo suteikti geresnį titulą Pasaulio Bendrijos viršininkui, kurį myli visas pasaulis?

Prezidentas nedavė Bakui nė žodelio įterpti, bet ir gerai, nes šis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką čia būtų galima pasakyti.

Fichagas palinko priekin ir sušnibždėjo:

— Ir tas reikalas su žiniasklaida! Mes su juo sutikome, kad svarbiuose įstatymuose yra neatitikimų, kurie truputėlį varžantys kaip ir visame likusiame pasaulyje. Nenorime trukdyti JT ar kam nors kitam plačiau skelbtis, kai esame taip arti taikos visame pasaulyje. Taigi mes padarėme šiokių tokių nuolaidų, o dabar pažiūrėk, kur įkliuvom. Jis supirko visus laikraščius ir žurnalus, radijo stotis ir televizijos kanalus, mums net nespėjus atsikvošėti! Iš kur jis gauna pinigų, Viljamsai? Ar gali man tai pasakyti?

Kamerono sąžinėje prasidėjo krizė. Jis užsiminė Karpatijui, kad niekam neprasitars apie paveldėjimą iš Stoungalo. Bet ar velniui duotų pažadų reikia laikytis? Ar tai būtų tas pat kaip meluoti grobikams, kur yra tavo artimieji?

— Negaliu jums pasakyti, — atsakė Bakas.

Jis nejautė lojalumo Karpatijui, bet negalėjo grįžti pas jį dirbti sulaužęs pasitikėjimą, nesvarbu kokią reikšmę tai galėtų turėti. Bakas turėjo remtis tik savo paties sugebėjimu kažką padaryti — tiek ilgai, kiek pajėgs.

— Žinai, ką kalba mūsų žmonės, dirbantys žvalgyboje? — tęsė Fichagas. — Kad valstybių, kurioms atstovauja dešimt Saugumo Tarybos narių, vadovų galutinis planas yra faktiškai kaip pavaldiems atsiskaitinėti savo ambasadoriams. O tai ambasadorius paverčia pasaulio karaliais, pavaldžiais Karpatijui.

Bakas susiraukė.

— Kitaip sakant, jūs, Meksikos prezidentas ir Kanados ministras pirmininkas turės atsiskaitinėti JT Šiaurės Amerikos ambasadoriui?

— Būtent taip, Viljamsai. Bet turi pamiršti Jungtines Tautas. Dabar tai jau Pasaulio Bendrija.

— Suklydau.

— Taip, tai klaida, bet ne tavo.

— Sere, ar aš kuo nors galėčiau jums padėti?

Prezidentas Fichagas pakėlė akis į lubas ir ranka persibraukė prakaituotą veidą.

— Nežinau. Tiesiog norėjau išsikrauti ir viliuosi, gal ką nors tame įžvelgsi. Bet ką, kuo galėtume tą vaikiną truputėlį nuleisti žemėn. Kažkur jo šarvuose turi būti silpna vieta.

— Tikiuosi, kad galiu ir daugiau padėti, — pasakė Bakas ir staiga suprato, koks tai buvo menkas pareiškimas.

Ką jis gali pasiūlyti tokio, kas parodytų Nikolajų Karpatijų kaip žudiką — melagį, hipnotizuojantį Antikristą! Ir nors Bakas priešinosi jam, nė vienas žmogus be Kristaus niekada to nesupras ir su tuo nesutiks. Be to, neatrodo, kad Šventasis Raštas kalbėtų apie tai, jog net ir Kristaus pasekėjai galėtų padaryti ką nors daugiau negu tik laikytis priešiškai jo atžvilgiu. Antikristas ėjo keliu, išpranašautu prieš šimtmečius, ir šis spektaklis turi būti suvaidintas iki galo.

Nikolajus Karpatijus tiesiog praris Jungtinių Valstijų prezidentą kaip ir bet ką kitą savo kelyje. Jis įgaus neribotą valdžią, ir tada prasidės tikrasis mūšis, karas tarp dangaus ir pragaro. Dabartinis šaltasis karas taps kova iki mirties. Bakas guodėsi mintimi, kad pabaiga buvo žinoma nuo pat pradžių... nors jis tai žino tik keletą savaičių.

Adjutantas, pristatęs Baką prezidentui Fichagui, mandagiai įsiterpė:

— Atleiskite, pone prezidente, generalinis sekretorius prašo ateiti penkias minutes prieš ceremoniją.

Fichagas vėl nusikeikė.

— Tikiuosi, Viljamsai, kad prasilaušim. Kaip ten bebūtų, vertinu tai, kad išklausei, ir esu dėkingas už tavo konfidencialumą.

— Tikrai, sere. Och, būtų iš tiesų gerai, jei Karpatijus nepamatytų, kad aš čia buvau. Nes jis paklaustų, apie ką mes kalbėjomės.

— Taip, gerai. Klausyk, Robi, išeik ir pasakyk Karpatijaus žmonėms, kad šis kambarys neprieinamas, ir po minutės mes susitiksim bet kur kitur, kur tik jis pasakys. Ir pakviesk Putlių.

Putlius greičiausiai buvo pravardė to agento, kuris lydėjo Baką. Pravardė netiko jaunam, dailaus sudėjimo vyrukui.

— Putliau, išvesk iš čia Viljamsą taip, kad Karpatijaus žmonės jo nepamatytų.

Prezidentas susiveržė kaklaraištį ir užsisagstę švarką, tada buvo palydėtas į kitą kambarį susitikimui su Karpatijum. Putlius, Slaptosios tarnybos agentas, pridengė Baką, kol patalpa ištuštėjo. Tada šis nusigavo iki šventei parengtos aikštės, kur buvo pristatytas kaip vienas iš amerikiečių delegacijos.

Reifordo mandatas suteikė jam teisę sėdėti netoli priekio, tarp aukštus postus užimančių amerikiečių. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie žinojo, kad liudytojai prie Raudų sienos buvo teisūs — tai velniško aljanso iškilmės. Žinojo, bet jautėsi bejėgis. Niekas negali pakeisti istorijos tėkmės.

Briusas Barnsas tiek daug apie tai jam buvo kalbėjęs.

Reifordas jau ilgėjosi Briuso. Jam pradėjo patikti vakariniai susirinkimai ir tas įžvalgumas, kurį per juos pradėjo įgyti pats. Ir tikrai Briuso intuicija neapvylė. Šventoji žemė — tai tokia vieta, kur kaip tik dabar ir reikia būti. Briusas to norėtų, jei iš čia pakils pirmieji 144 000 atsivertusiųjų.

Pagal tai, ką Briusas papasakojo Reifordui, Chlojei ir Bakui iš Šventojo Rašto, atsivertėlių bus kiekvienoje pasaulio dalyje ir jie „nupjaus neįtikėtiną derlių“ — galbūt milijardą sielų. 144 000 atsivertusiųjų bus žydai, po 12 000 iš kiekvienos giminės, dalis tų, kurie ilgus amžius buvo išsklaidyti po įvairias tautas ir dabar vėl susirinks iš viso pasaulio. Sunku įsivaizduoti, galvojo Reifordas, gimtąja kalba ir savo žemėje tarnaujančius žydus, atvedančius milijonus tautiečių pas Jėzų — Mesiją.

Nepaisant su kiekviena diena artėjančių sielvarto ir žudynių, bus ir daug pergalių, kurių Reifordas labai laukė. Tik viena nekėlė jam susižavėjimo: „Negandų pajėgų“ suskilimas ir išsisklaidymas. Kas galėjo pasakyti, kur apsistos Bakas, jei Karpatijus iš tiesų supirko visą žiniasklaidą? Jei santykiai tarp Chlojės ir Bako ir toliau stiprės, jie gali nueiti labai toli.

Reifordas pasisuko kėdėje ir apžvelgė minią. Šimtai žmonių užsiiminėjo vietas. Apsauginių, pasirengusių viskam, tiršta nors šaukštu kabink. Minutinei rodyklei peržengus dvyliktą, Reifordas išvydo įsižiebiant raudonas kamerų ugneles. Muzika stiprėjo, naujienų reporteriai pradėjo negarsiai kalbėti į mikrofonus, o minia nutilo. Reifordas sėdėjo tiesiai, pasitempęs, kepurę pasidėjęs ant kelių, o mintys sukosi apie Chloję — ar pamatys jį per televizorių sėdėdama namuose, Čikagos priemiestyje. Ten dabar buvo naktis, be to, Bako ji žvalgysis labiau nei jo. Kameronas buvo lengvai pastebimas. Stovėjo ant pakylos, už vieno iš signatarų — Chaimo Rozencveigo — nugaros.

Saikingų plojimų šurmulyje buvo pristatinėjami garbingiausi pasaulio žmonės — prityrę Kneseto nariai, Izraelio lyderiai, ambasadoriai iš viso pasaulio, politiniai veikėjai ir buvę prezidentai.

Paskui pristatinėjo tuos, kurie stovėjo už aukštuomenės nugarų. Bakas buvo pristatytas kaip „ponas Kameronas Viljamsas „Bakas“, buvęs vyresnysis redakcijos darbuotojas ir dabartinis „Global Weekly“ Vidurio vakarų raštinės korespondentas iš JAV“. Reifordas nusišypsojo išvydęs šiltą Bako atsaką. Tikriausiai kiekvienas stebėjosi, kas jis toks buvo ir kodėl yra tarp įtakingiausių žmonių.

Garsiausi aplodismentai pasigirdo pabaigoje, pristatant likusius penkis žmones: vyriausiąjį Izraelio rabiną, botaniką, Nobelio premijos laureatą Chaimą Rozencveigą, Izraelio ministrą pirmininką, Jungtinių Valstijų prezidentą ir generalinį Pasaulio Bendrijos sekretorių.

Pranešus apie Karpatijų ir jam įeinant su įprastu droviu pasitikėjimu, visa auditorija jau stovėjo. Reifordas pakilo nenoriai, plodamas visai be garso, o kepurę laikė pasikišęs po pažasčia. Jam buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad atrodė plojantis Kristaus priešui.

Chaimas Rozencveigas švytėdamas atsisuko į Baką, o šis jam nusišypsojo. Kameronas vylėsi, kad jam pavyks ištraukti savo draugą iš šios nelaimės, bet dabar laikas nebuvo tam tinkamas. Viskas, ką galėjo, tai leisti Chaimui džiaugtis akimirka, nors iš tiesų visai nereikėjo džiūgauti.

— Kameronai, tai didinga diena, — sušnibždėjo Rozencveigas, siekdamas Bako rankos savąja.

Jis tėviškai paplekšnojo Kameronui per ranką, tarsi šis būtų jam sūnus.

Akimirką Bakas beveik norėjo, kad Dievas jo negalėtų matyti. Nepaliaujamai švysčiojo blykstės, būsimoms kartoms įamžindamos įtakingiausių pasaulio žmonių parašus, patvirtinančius šią istorinę sutartį. O Bakas visame tame žmonių rate buvo vienintelis, kuris žinojo, kas iš tiesų yra Karpatijus ir kad ši sutartis tiesiog stumte įstumia žmoniją į Suspaudimų laikotarpį.

Staiga Kameronas atsiminė šoninėje švarko kišenėje turįs metalinį „Global Weekly“ ženklelį. Jį betraukiant, kad pritvirtintų ant krūtinės, segtukas tvirtai įsikirto į šoninės kišenės antsiuvą. Dar truputėlį kilstelėjus, švarko skvernas pakilo aukščiau juosmens ir subolavo marškiniai. Tuomet, kai Bakas pasitaisė švarką ir abiem rankom ėmėsi ženklelio, kad pagaliau jį išluptų, buvo panašus į akrobatą ir nufotografuotas tuziną kartų.

Kai plojimai aprimo ir minia vėl susėdo, laikydamas rankoje mikrofoną atsistojo Karpatijus.

— Tai istorinė diena, — su šypsena pradėjo jis. — Visi mūsų nepaprasto laikotarpio įvykiai yra ne kas kita kaip rezultatas herakliškų pastangų sutelkti reikalingas išgales šiam renginiui suruošti. Esame dėkingi daugeliui asmenybių, o visų pirma mylimam draugui, mokytojui, man beveik kaip tėvui, nepakartojamam daktarui Rozencveigui iš Izraelio!

Minia entuziastingai atsakė, ir Chaimas, šypsodamasis kaip mažas berniukas, nedrąsiai atsistojo ir pamojavo. Bakas norėjo patapšnoti jam per nugarą, pasveikinti tiek visko pasiekus, bet širdyje gailėjosi savo draugo. Rozencveigu buvo pasinaudota. Jis buvo tik mažas velniško sumanymo, dabar beįsisukančio, kad pasikėsintų į Izraelio saugumą, sraigtelis.

Karpatijus giedojo ditirambus vyriausiajam rabinui, Izraelio ministrui pirmininkui, o galiausiai ir „garbingajam Džeraldui Fichagui, JAV prezidentui, didžiausiam draugui, kokį tik kada nors turėjo Izraelis“.

Dar griausmingesni aplodismentai. Fichagas per sprindį pakilo nuo kėdės, taip atsakydamas į pasveikinimą, ir kai jau ketino klestelėti atgal, pats Karpatijus, pasikišęs mikrofoną po pažastim ir pasitraukęs į šalį, toliau garsiai plojo.

Fichagas atrodė sutrikęs, netgi susierzinęs ir žiūrėjo į Karpatijų, tarsi nežinotų, ką dabar daryti. Nikolajus švytėjo, lyg būtų susijaudinęs dėl savo bičiulio prezidento. Gūžtelėjęs pečiais, Karpatijus perdavė mikrofoną Fichagui. Iš pradžių prezidentas nereagavo, po to, atrodo, gestais parodė, kad neimsiąs. Galiausiai, lydimas nežmoniško minios rėkimo, paėmė.

Bakas buvo pritrenktas, kaip puikiai Karpatijus mokėjo valdyti minią. Atrodė, tarsi jis būtų dirigavęs. Bet ką dabar daryti Fichagui? Be abejo, vienintelė priimtina reakcija būtų padėkoti žmonėms ir apiberti komplimentais senus draugus izraelitus. Ir nepaisant kylančios nuojautos dėl velniškų Nikolajaus Karpatijaus užmojų, Fichagas buvo priverstas pripažinti svarbų jo vaidmenį taikos procesui. Fichago kėdė garsiai sugirgždėjo jam stojantis, susvyravo nerangiai pastumtas šalia stovėjęs valstybės sekretorius. Teko palaukti, kol minia nusiramins, o tai, atrodė, tęsis visą amžinybę. Karpatijus suskubo prie Fichago ir iškėlė jo ranką į viršų, kaip teisėjas nugalėjusiam boksininkui. Tai dar labiau įaudrino izraelitų minią.

Pagaliau Karpatijus atsitraukė, prezidentas Fichagas liko pakylos centre, įpareigotas ištarti keletą žodžių. Kai tik Fichagas pradėjo kalbėti, Bakas žinojo, kad Karpatijus ims veikti. Ir nors Kameronas nesitikėjo tapti žmogžudystės liudytoju, kaip kad įvyko Niujorke, kiekviena kūno ląstele jautė, kad Nikolajus rezga kažką labai blogo. Nes Džeraldas Fichagas, kalbantis šiai entuziastingai miniai, buvo ne kas kitas kaip žlugęs prezidentas, kurį Bakas buvo sutikęs vos prieš kelias minutes.

Klausydamas Fichago kalbos Bakas pajuto, kaip nuo silpnumo pradėjo linkti keliai ir nugara ėmė srūti prakaitas. Jis pasviro į priekį ir įsikibo Rozencveigo kėdės atlošo, sunkiai valdydamasis, kad nedrebėtų. Bakas aiškiai pajuto paties blogio buvimą ir nuo to jį apėmė šleikštulys.

— Mažiausia, ką tokiu momentu norėtųsi padaryti, — pradėjo kalbą prezidentas Fichagas, — tai atitraukti dėmesį nuo šio būsimo įvykio. Tačiau, priimdamas iš jūsų taip maloniai man suteiktą privilegiją ir pritardamas didžiam mūsų taikliai pavadintos Pasaulio Bendrijos vadui, norėčiau išsakyti keletą trumpų pastabų. Pirmiausia noriu pareikšti laikąs privilegija matyti tai, kiek daug Nikolajus Karpatijus padarė per kelias, greitai prabėgusias, paskutines savaites. Esu įsitikinęs, visi sutiksite, kad jo dėka pasaulis tapo atviresnis meilei ir taikai.

Karpatijus pabandė perimti mikrofoną, bet prezidentas Fichagas pasipriešino:

— Jei nesupratote, tai ši scena dabar priklauso man! — Tai sukėlė juoko protrūkį. — Kaip esu minėjęs anksčiau, pakartosiu ir dabar: generalinio sekretoriaus mintis dėl visuotinio nusiginklavimo yra tikrai geniali. Palaikau ją nepasilikdamas jokių rezervų ir su pasididžiavimu grįšiu kelią greitam 90% mūsų ginkluotės sunaikinimui, o likusių 10% perdavimui Pasaulio Bendrijai, pono Karpatijaus žinion.

Bakui svaigo galva ir reikėjo pastangų išlaikyti pusiausvyrai.

— Kaip akivaizdžią mano ir mano šalies palaikymo išraišką taip pat dovanojame naujutėlaitį „Oro pajėgų Nr. 1“ lėktuvą. Apmokėjome jo perdažymą, pervardijimą, — tai jūs galite pamatyti tarptautiniame Ben Huriono oro uoste. Dabar perduodu mikrofoną likimo žmogui, vadui, kurio dabartinis titulas neatitinka jo daromos įtakos, savo asmeniniam draugui ir tėvynainiui, Nikolajui Karpatijui!

Atrodė, kad Nikolajus labai nenoriai paima mikrofoną ir yra sutrikęs dėl tokio didelio dėmesio. Visa jo išvaizda bylojo, jog yra apstulbęs, tarsi nepajėgiantis suprasti, ką daryti su tokiu užsispyrusiu prezidentu, kuris nesuprato, kada reikia baigti.

Plojimams nutilus, nutaisęs kuo nuolankiausią balsą Karpatijus pasakė:

— Aš atsiprašau už energijos pertekusį savo draugą, kuris buvo per daug malonus bei dosnus, ir Pasaulio Bendrija jaučiasi jam amžinai skolinga.

Reifordas įdėmiai stebėjo Baką. Atrodė jis nekaip, tarsi vos laikytųsi ant kojų. Reifordas galvojo, ar tai karštis, ar tiesiog šleikštulį keliančios viešos abipusio liaupsinimo kalbos vertė Baką „pažaliuoti iki žiaunų“.

Visos tos kalbos apie ginklų sunaikinimą ir nusiginklavimą Izraelio vadovus, žinoma, išskyrus Rozencveigą, vertė jaustis nepatogiai. Ištisus dešimtmečius stipri kariuomenė buvo jų geriausias ginties laidas, ir be sutarties su Pasaulio Bendrija vargu ar jie sutiktų su nusiginklavimo planu.

Likusi ceremonijos dalis buvo tarsi atoslūgis po audringos ir, Reifordo manymu, trikdančios prezidento kalbos. Po kiekvieno susitikimo su Karpatijum Fichagas atrodė vis labiau susižavėjęs. Jo požiūris tik atspindėjo daugumos pasaulio gyventojų nuomonę. Jei nestudijuoji Biblijos pranašysčių ir nemoki skaityti tarp eilučių, galėjai lengvai patikėti, kad šiuo lemtingu pasaulio istorijos laikotarpiu Nikolajus Karpatijus buvo tikra Dievo dovana.

Kitiems lyderiams malant liežuviais ir sakant nereikšmingas kalbas apie šio dokumento pasirašymo svarbą bei istoriškumą, Bakas pagaliau atgavo pusiausvyrą. Kol televizijos, filmavimo ir vaizdo kameros buvo nukreiptos į signatarus, atnešė dekoratyvinius parkerius. Jie keliavo iš rankų į rankas, tiko pozavimui, kol pagaliau buvo panaudoti praktiškai. Spaudžiant rankas, glėbesčiuojantis ir bučiuojantis į abu žandus, iškilmingai buvo pasirašyta sutartis.

Ir visi šios sutarties signatarai, visi, išskyrus vieną, nekreipė dėmesio į būsimus jos padarinius, nė nenutuokdami, kad buvo velniško aljanso dalimi.

Sandora sudaryta. Dievo išrinkti žmonės, kurie ketino atstatyti šventyklą ir atnaujinti nuolatinius gyvulių atnašavimus, kol ateis jų laukiamas Mesijas, pasirašė sutartį su velniu.

Tik du ant pakylos esantys žmonės žinojo, kad šis paktas ženklino paskutinių laikų pradžią. Vienas — maniakiškai optimistiškas; kitas gi drebėjo galvodamas apie tai, kas laukia ateityje.

Prie garsiosios Sienos du liudytojai atskleidė tiesą. Iš visų jėgų šaukdami, garsui sklindant iki pat Šventyklos kalno ir dar toliau, jie skelbė naujienas: „Štai prasideda paskutinė siaubinga Viešpaties savaitė!“

Septynerių metų „savaitė“ prasidėjo.

Suspaudimų laikotarpis.

Septyniolika

Reifordas Stylas sėdėjo Ben Huriono oro uosto telefono būdelėje. Jis buvo ankstyvas, visa valanda pralenkęs Karpatijaus delegaciją. Reifordo personalas ruošė „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ lėktuvą skrydžiui, o jis laukė, kol tarptautinis operatorius sujungs su Chloje.

— Mačiau tave, tėti! — juokėsi ji. — Jie stengėsi kiekvienam kadre parašyti vardus. Tavo jie parašė beveik teisingai. Buvo parašyta, kad esi Raimondas Stylas, be to, trūko paskutinės raidės ir dar kad esi lėktuvo „Oro pajėgų Nr. 1“ pilotas.

Reifordas nusišypsojo, sušildytas dukters balso skambesio.

— Beveik pataikė. Ir dar stebisi, kodėl niekas nepasitiki žiniasklaida.

— Jie nežinojo, ką daryti su Baku, — pasakė Chlojė. — Pirmus kartus, kai jį parodė, nieko nerašė ekrane. Tada kažkas turbūt išgirdo, kaip jį pristatė, ir apačioje parašė „Diukas Vilsonas, buvęs žurnalistas iš „Newsweek“.

— Tai bent, — nusistebėjo Reifordas.

— Bakas ištisai šneka apie tą rabiną, kuris po poros valandų kalbės per tarptautinį CNN kanalą. Ar turėsi galimybę pasižiūrėti?

— Galėsime tai padaryti lėktuve.

— Ar pagausite bangą taip toli ir aukštai?

— Chlo, tau reiktų pamatyti lėktuvo techninį lygį. Imlumas bus geresnis nei per kabelinę pas mus namuose. Na, bent jau ne prastesnis.

Bakas jautė jį apimantį liūdesį. Po ceremonijos Chaimas Rozencveigas bent tris kartus pagavo jį į glėbį džiūgaudamas, kad tai viena iš laimingiausių dienų jo gyvenime. Chaimas tiesiog maldavo Baką, kad skristų kartu į Bagdadą.

— Šiaip ar taip, po mėnesio dirbsi Nikolajui, — pasakė Chaimas. — Niekas tame neįžvelgs interesų susikirtimo.

— Taip, ypač tada, kai po mėnesio jis turės bet kurį laikraštį, kuriame aš galiu dirbti.

— Nebūk surūgęs tokią išskirtinę dieną, — tarė Chaimas. — Eikš. Žavėkis. Mėgaukis. Mačiau planus. Naujasis Babilonas bus didingas.

Bakas tiesiog norėjo raudoti dėl savo draugo. Kada visa tai užgrius ir prislėgs Chaimą visu svoriu? Galbūt jis mirs taip ir nesupratęs, kad buvo apgautas ir juo pasinaudojo? Gal taip ir būtų geriausia. Bet Bakas jaudinosi ir dėl Chaimo sielos.

— Ar šiandien žiūrėsi tiesioginę televizijos transliaciją su daktaru Ben Judu?

— Žinoma! Neįmanoma to praleisti! Jis mano draugas nuo Hebrajų universiteto laikų. Kiek suprantu, televizorius bus tame lėktuve, kuriuo skrisime į Bagdadą. Dar viena priežastis, dėl kurios turėtum vykti.

Bakas papurtė galvą.

— Žiūrėsiu iš čia. Bet jei tavo draugas išsakys savo paieškų rezultatus, mes galėtume pasikalbėti apie skirtumus.

— Ai, Kameronai, aš nereligingas. Ir tu tai žinai. Visai nenustebčiau dėl to, ką Tsionas šiandien praneš. Jis gabus mokslininkas, rūpestingas tyrinėtojas, puikus ir dėmesį patraukiantis oratorius. Kažkuo primena Nikolajų.

„O ne, — pagalvojo Bakas, — tik ne tai!“

— Ką, tavo manymu, jis pasakys?

— Kaip ir daugelis žydų ortodoksų, jis padarys išvadą, kad Mesijas dar turi ateiti. Yra kelios kraštutinės grupelės, kaip jau žinai, kurios tiki Mesiją jau sugrįžus, bet tie, vadinamieji mesijai, iš Izraelio yra išvykę. Kai kurie mirę. Kiti persikėlę į kitas valstybes. Nė vienas iš jų neatnešė teisingumo ir taikos, kaip pranašauja Tora. Taigi, kaip kiekvienas mūsiškis, Tsionas pakomentuos pranašystes ir padrąsins mus laukti bei budėti. Ši kalba bus uždeganti ir inspiruojanti, kas, mano manymu, ir buvo esminis šio tyrinėjimo tikslas. Jis gali kalbėti, kaip pagreitinti Mesijo atėjimą. Kai kurios grupės nukrypo į senovinius žydų mokymus tikėdamos, kad turi šventą teisę kažką padaryti, ir tai padės išpildyti kai kurias pranašystes nutiesiant kelią ateinančiam Mesijui. Kitus taip prislėgė faktas, kad musulmonai išniekino Šventyklos kalną, jog pradėjo atidarinėti sinagogas toje pačioje vietovėje, kuo arčiau tikrosios šventyklos vietos.

— Tarp kitko, yra pagonių, kurie irgi tiki, kad Mesijas jau sugrįžo, — atsargiai pradėjo Bakas.

Chaimas pažvelgė per Bako petį norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks, o palyda tuo tarpu pajudėjo link automobilių, turėjusių išvežioti po viešbučius ir galiausiai nugabenti į Ben Hurioną skrydžiui į Bagdadą.

— Taip, taip, Kameronai, aš žinau. Bet greičiau patikėsiu, kad Mesijas yra ideologija, o ne asmuo.

Jis jau ruošėsi eiti, kai Bakas desperatiškai sugriebė Chaimą už alkūnės.

— Daktare, Mesijas tai daugiau nei ideologija!

Rozencveigas sustojo ir pažvelgė draugui į veidą:

— Kameronai, mes galime tai aptarti, bet, jei tu į šį reikalą žiūri taip tiesmukiškai, leisk tau kai ką pasakyti. Jei Mesijas — asmuo, jei jis ateis tam, kad atneštų pasauliui taiką, teisingumą ir viltį, tai aš sutinku su tais, kurie tiki, kad jis jau čia yra.

— Tu tiki?

— Taip, o tu ką, ne?

— Tu tiki Mesiju?

— Kameronai, aš pasakiau „jei“. O tas „jei“ reikšmingas.

— Jei Mesijas realus ir jis ateina, tai kas tada? — prisispyręs klausė Bakas, kai jo draugas tuo metu bandė ištrūkti.

— Kameronai, argi tu nematai? Pats Karpatijus išpildo daugumą pranašysčių. Gal net ir visas, bet tai ne mano sritis. O dabar turiu vykti. Ar pasimatysime Babilone?

— Ne, aš juk tau sakiau...

Rozencveigas sustojo ir sugrįžo atgal.

— Kiek pamenu, tu jau lyg ir radai savo kelią, taigi neturėsi jokios naudos iš šio interviu.

— Buvau radęs, bet persigalvojau. O į Babiloną aš nevykstu. Jei sugebėsiu dirbti kokiame nors Karpatijaus įsigytame laikraštyje, tai įsivaizduoju, kad Naująjį Babiloną aplankysiu gana greitai.

— Ką dabar darysi? Grįši į Valstijas? Gal ten susitiksime?

— Nežinau. Ateitis parodys.

— Kameronai! Padovanok man šią istorinę dieną savo šypseną!

Bet Bakas negalėjo išspausti ir tos. Visą kelią iki „Karaliaus Dovydo“ viešbučio jis ėjo pėsčias, o ten klerkas paklausė, ar jam vis dar reikalinga informacija apie komercinius lėktuvų reisus į Bagdadą.

— Ne, ačiū, — atsakė jis.

— Puiku, sere. Štai jums palikta žinutė.

Paėmęs voką, ant kurio buvo užrašytas atgalinis daktaro Tsiono Ben Judo adresas, Bakas šuoliais nulėkė laiptais į savo kambarį ir ten atplėšė. Laiškelyje buvo rašoma: „Atleisk, kad praeitą vakarą tave palikau. Būtų buvę neįmanoma pasikalbėti. Gal suteiktum man garbę drauge papietaudamas ir pabūdamas kartu ICNN studijoje? Lauksiu tavo skambučio“.

Bakas pasižiūrėjo į laikrodį. Jau buvo per vėlu. Surinko telefono numerį vien tik tam, kad išgirstų, sargą pasakant, jog daktaras išvažiavo prieš dvidešimt minučių. Bakas trinktelėjo ranka per naktinį staliuką. Kokią progą jis praleido vien todėl, kad į viešbutį grįžo pėsčias, o ne su taksi! Gal išsikviesti taksi ir nuvykus į televizijos studiją ten susitikti su jau papietavusiu Tsionu? Bet argi rabinas norės kalbėtis prieš išeidamas į eterį?

Bakas pakėlė ragelį, ir atsiliepė viešbučio priimamasis.

— Gal galėtumėte iškviesti taksi?

— Būtinai, sere, bet jums ką tik paskambino. Ar dabar kalbėsitės?

— Taip ir nepaleiskite taksi, kol jums vėl nepaskambinsiu.

— Gerai, sere. Padėkite, ragelį ir tada aš galėsiu jus sujungti.

Tai buvo Tsionas.

— Daktare Ben Judai! Aš toks patenkintas, kad jūs paskambinote! Aš tik ką grįžau.

— Bakai, buvau pasirašant sutartį, — pasakė Tsionas su stipriu hebrajišku akcentu, — bet buvau pasislėpęs ir nepasiekiamas.

— Ar jūsų kvietimas papietauti vis dar galioja?

— Taip.

— Kur ir kada galėtume susitikti?

— Ką manai apie dabar ir tiesiai priešais tavo viešbutį?

— Aš čia ir esu.

„Dėkoju tau, Viešpatie, — atsikvėpė Bakas ir nubėgo laiptais žemyn. — Suteik galimybę pasakyti šiam žmogui, kad Tu esi Mesijas“.

Automobilyje rabinas pakratė Bako ranką savosiomis ir prisitraukė jį arčiau.

— Bakai, mes patyrėme stulbinantį dalyką. Jaučiuosi įpareigotas. Bet dabar nervinuosi dėl paskelbimo pasauliui to, ką atradau, todėl noriu per pietus šnektelėti. Ar galime?

Rabinas nurodė vairuotojui mažą kavinukę judriame Jeruzalės kvartale. Stambus, tamsus, su trimis apyrankėmis ant rankos, Tsionas tyliai hebrajiškai pasikalbėjo su padavėju, ir jie buvo palydėti prie staliuko, esančio tarp augalų ir prie pat lango. Kai padavė meniu, Ben Judas pažvelgė į laikrodį, pamojo, kad paimtų meniu, ir vėl prašneko gimtąja kalba. Bakas suprato: kad jis davė nurodymus dėl abiejų.

— Ar tau vis dar reikalingas žurnalisto ženklelis, kad galėtum atrodyti kaip reporteris iš kokio nors žurnalo?

Bakas greitai paslėpė ženklelį kišenėje.

— Jį nuėmei žymiai lengviau nei užsidėjai, ar ne?

Bakas nusijuokė.

Tsionui taip pat besijuokiant, padavėjas atnešė nesupjaustytą šiltos duonos kepalą, sviesto, apvalų sūrį, į majonezą panašaus padažo ir vazą su žaliais obuoliais bei šviežiais agurkais.

— Ar leisi man paruošti? — paklausė Ben Judas, rodydamas į padėklą.

— Prašau.

Rabinas supjaustė šiltą duoną dideliais gabalais, užtepė juos sviestu ir padažu, ant viršaus uždėjo gabalėlių supjaustyto sūrio ir agurko, tada šalia sumuštinio padėjo obuolio griežinėlių ir pastūmė padėklą Bakui.

Šis laukė, kol rabinas paruoš sau patiekalą.

— Prašau, manęs nelauk. Valgyk, kol duona dar neataušo.

Bakas nulenkė galvą ir vėl trumpai pasimeldė už Tsiono Ben Judo sielą. Pakėlęs akis, paėmė delikatesą.

— O tu esi maldos žmogus, — pastebėjo Tsionas, teberuošdamas savo patiekalą.

— Taip.

Bakas toliau patyliukais meldėsi galvodamas, gal dabar laikas pradėti tai, apie ką norėjo pasikalbėti. Kažin ar įmanoma per valandą padaryti įtaką šiam žmogui, prieš jam paskelbiant pasauliui apie savo mokslinio tyrinėjimo rezultatus? Bakas jautėsi kvailai. Rabinas nusišypsojo.

— Kas yra, Tsionai?

— Tiesiog atsiminiau paskutinį amerikietį, su kuriuo čia valgiau. Jis buvo valdžios apmokamoje iškyloje, norėjo pamatyti vietines įžymybes ir manęs paprašė, kad jį užimčiau. Tai buvo kažkoks religinis vadovas, o mes čia atvedame visus, pats supranti, kad parodytume turistams svetingumą.

Bakas linktelėjo.

— Ir aš padariau klaidą paklausdamas, ar jis nenorėtų pabandyti vieno iš mano mėgstamiausių patiekalų — sumuštinio su sūriu ir daržovėmis. Ar mano akcentą jam buvo sunku suprasti, ar jis vis dėlto suprato, bet pasiūlymo nepriėmė. Mandagiai atsisakęs, pasiprašė kažko labiau įprasto — kiek pamenu, duonos su krevetėmis. Bet aš gimtąja kalba padavėjo paprašiau, kad atneštų ypatingą to patiekalo variantą, kurį taip pat užsisakinėju. Taip padariau dėl savo vadinamojo įtarumo faktoriaus. Visai netrukus žmogus nustūmė savo padėklą į šoną ir pasekė mano pavyzdžiu, užsisakydamas tai, ką aš patariau.

Bakas nusijuokė.

— O dabar tu užsakei, ką paprastai rekomenduoji savo svečiams.

— Būtent.

Prieš valgydamas rabinas taip pat tyliai pasimeldė.

— Aš esu praleidęs pusryčius, — pasakė Bakas, dėkingas iškeldamas sumuštinį į viršų.

Tsionas Ben Judas net nušvito.

— Nuostabu! — džiaugėsi jis. — Tarptautinė patarlė sako, kad alkis — geriausias prieskonis.

Bakas įsitikino, jog tai tikra tiesa. Jam reikėjo susilaikyti, kad nepersivalgytų, o tai labai retai atsitikdavo.

— Tsionai, — galiausiai pradėjo jis, — ar tu tiesiog norėjai, kad palaikyčiau kompaniją prieš tau išeinant į eterį, ar tikėjaisi pasikalbėti apie kažką konkretaus?

— Apie kažką konkretaus, — atsakė rabinas, žvilgteldamas į laikrodį. — Kaip ten bebūtų, ar gerai atrodo mano plaukai?

— Puikiai. Tik greičiausiai grimo kambaryje jie pataisys šitą skrybėlės kraštą.

— Grimo kambaryje? Aš visai pamiršau apie šią dalį. Nieko keisto, kad jie nori mane taip anksti matyti.

Ben Judas vėl pažiūrėjo į laikrodį, nustūmė padėklą į šoną ir pasidėjo ant stalo savo užrašų knygutę. Joje buvo geroka krūvelė rankraštinių lapų.

— Savo kabinete jų turiu šiek tiek daugiau, — pasakė jis, — bet čia yra esmė, viso mano labai išsamaus ir sekinančio trejų metų darbo reziumė, kurią ruošiant neįkainojamą pagalbą suteikė jaunų studentų grupelė.

— Turbūt neketini viso šito per valandą laiko garsiai perskaityti?

— O ne, ne! — juokdamasis atsakė Ben Judas. — Tai gali pavadinti mano apsidraudimu. Jei nukrypsiu į šalį, išsitrauksiu užrašus. Nesvarbu kur atsiversčiau, turėsiu ką pasakyti. Tau gali būti įdomu, kaip aš įsiminiau, ką reikės pasakyti televizijoje.

— Per valandą?

— Prieš trejus metus gal ir man tai būtų skambėję baugiai. Dabar žinau, kad galėčiau kalbėti kur kas daugiau ir be užrašų. Bet aš turiu nenukrypti nuo savo plano ir sutilpti į laiką. Jei nukrypčiau nuo svarbiausių dalykų į antraeilius, niekados nepabaigčiau.

— Ir vis dėlto imi su savimi užrašus.

— Bakai, aš esu užtikrintas, bet ne kvailas. Didžiąją mano gyvenimo dalį sudarė vieši pasisakymai, bet maždaug pusė buvo hebrajų kalba. O CNN su savo pasauline auditorija visai pagrįstai norėtų, kad kalbėčiau angliškai. Tai sudaro šiokių tokių sunkumų, ir aš nenoriu susipainioti ar pamesti minties.

— Esu tikras, kad viskas bus gerai.

— Ką tik išpildei bet kokius reikalavimus mandagiai užbaigti pokalbį! — išsišiepdamas tarė rabinas. — Tave apsimoka vaišinti pietumis.

— Tai gal norėjai tik truputėlį pasilinksminti?

Atrodo, rabinas akimirkai susimąstė dėl paskutinio žodžio. Nors tai grynai amerikietiškas žodis, Bakas suprato, kad jame nėra nieko neaiškaus.

— Taip, — atsakė Ben Judas. — Pasilinksminti. Klausyk, aš norėčiau užduoti tau klausimą. Jei manai, kad tai per daug asmeniška — nuo atsakymo gali išsisukti.

Bakas išskėtė rankas tarsi atsiverdamas bet kokiam klausimui.

— Praeitą vakarą paklausei mano išvadų dėl Mesijo, ir iš esmės aš atsakiau, kad reikės palaukti, kol išgirs visas pasaulis. Bet leisk tą patį klausimą užduoti tau.

„Šlovė Viešpačiui“, — pagalvojo Bakas, o garsiai ištarė:

— Kiek laiko mes dar turime?

— Apie dvidešimt minučių. Jei tai užtruks ilgiau, galėsime pratęsti automobilyje pakeliui į studiją. Gal net ir grimo kambaryje.

Rabinas nusišypsojo dėl savo paties humoro, o Bakas jau bandė formuluoti savo pasakojimą.

— Tikriausiai žinai, kad aš buvau viename kibuce, kai rusai atakavo Izraelį?

Ben Judas linktelėjo.

— Tą dieną tu praradai savo agnosticizmą.

— Būtent. Be to, buvau lėktuve pakeliui į Londoną, kai pradingo žmonės.

— Anksčiau to neminėjai.

Ir Bakas pradėjo pasakoti savo dvasinės kelionės istoriją. Jis vis dar nebuvo baigęs, kai rabinas išėjo iš grimo kambario ir nervindamasis atsisėdo žalioje patalpoje.

— Ar aš per ilgai pasakoju? — paklausė Bakas. — Suprantu, kad iš tavęs reikalauju per daug, kai visai netrukus tau pačiam reikės daryti pranešimą.

— Ne, Bakai, — atsakė rabinas gilias emocijas išduodančiu balsu. — Aš ir miegodamas galėčiau jį susakyti. Jei šiuo vėlyvu metu bandyčiau dar kažką į savo galvą įkišti, turbūt viską pamirščiau.

Ką toks atsakymas galėjo reikšti? Negalėtum pasakyti, kad „ačiū“. Bet nepanašu ir į „tu esi kvailys“.

Galiausiai, po ilgos pauzės, Tsionas vėl prašneko:

— Bakai, aš iš tiesų labai vertinu, kad su manim tuo pasidalinai.

Jauna moteris su pritvirtintu prie juosmens akumuliatoriumi, ausinėmis ir mikrofonu ant galvos įsliūkino vidun.

— Daktare Ben Judai, — pasakė ji. — Mes jau laukiame jūsų studijoje garso patikrinimui, iki eterio liko devyniasdešimt sekundžių.

— Aš pasiruošęs, — atsakė Ben Judas, nejudėdamas iš vietos.

Jaunoji moteris sumišo, aiškiai tuo suabejojusi. Matyt, nebuvo įpratusi prie tokių svečių, kurie tiesiog nervingai neseka paskui ją į studiją. Moteris išėjo.

Tsionas pakilo, kišdamas po pažastimi savo užrašus, ir atidarė duris. Stabtelėjo ir, laikydamasis kita ranka už rankenos, tarė:

— Na, o dabar, Bakai Viljamsai, būk toks mielas, padaryk man paslaugą, juk vis tiek čia lauki.

— Žinoma.

— Kadangi esi maldos žmogus, gal galėtum pasimelsti, kad pasakyčiau tai, ką Dievas nori iš manęs išgirsti?

Bakas padrąsindamas iškėlė ranką ir linktelėjo savo naujajam draugui.

— Gal norėtum perimti valdymą? — paklausė Reifordas pirmojo piloto. — Nenorėčiau praleisti to specialaus CNN reportažo.

— Gerai. To reikalo su rabinu?

— Taip.

Pirmasis pilotas papurtė galvą:

— Nuo tokių dalykų mane tik miegas imtų.

Išėjęs iš valdymo kabinos, Reifordas liko nepatenkintas, kad pagrindiniame skyriuje televizorius buvo išjungtas. Tada patraukė į lėktuvo galą, kur spaudos atstovai bei įvairūs svarbūs asmenys buvo susirinkę prie kito televizoriaus. Bet prieš Reifordui paliekant konferencijų kambarį Nikolajus jį pastebėjo.

— Kapitone Stylai! Prašau! Praleiskite keletą minučių su mumis!

— Ačiū, sere, bet aš tikėjausi pasižiūrėti...

— Taip, žinoma, transliaciją apie Mesiją! Įjunkite!

Kažkas įjungė televizorių ir surado CNN programą.

— Jūs žinote, — kiek įmanoma garsiau pasakė Karpatijus, — mūsų kapitonas tiki, kad Jėzus yra Mesijas.

Chaimas Rozencveigas tarė:

— Atvirai kalbant, kaip nereligingas žydas manau, kad Nikolajus išpildė daugiau pranašysčių nei Jėzus.

Reifordas pasibaisėjo: „Koks piktžodžiavimas!“ Jis žinojo, kad Bakas gerbė Rozencveigą, ir šis jam patiko, bet šitaip pasakyti!

— Neįsižeiskite, sere, bet aš abejoju, ar daug žydų patikėtų Mesiju, — net jei ir manytų, kad jis tuoj turi ateiti, — kuris būtų gimęs kur nors kitur, o ne Šventojoje Žemėje.

— Vaje, tikrai? — pasitikslino Rozencveigas. — Aš nesu toks geras studentas. Na, o šis žmogus, — pridūrė jis, rodydamas į televizoriaus ekraną, kur kaip tik pristatinėjo Tsioną Ben Judą, — štai čia tos religijos žinovas. Po intensyvių trejeto metų paieškų jis turbūt sugebės apibrėžti Mesijo charakteristikas.

„Esu tikras“, — pagalvojo Reifordas. Atsistojęs į kampą, jis atsirėmė į sieną, kad nestovėtų ant kelio. Karpatijus nusimetė švarką, o skrydžio instruktorius iš karto jį paėmė ir pakabino.

Atleidęs kaklaraiščio mazgą, atsiraitojęs rankoves, atsisėdo prieš televizorių, laikydamas mineralinio vandens stiklinę su citrinos gabalėliu. Karpatijus greičiausiai nusprendė, kad tai bus užsiėmimas gerai valandai laiko, pamanė Reifordas.

Pranešėjas už kameros patikslino, jog „požiūriai ir nuomonės, išreikštos šioje laidoje, nebūtinai atspindi Tarptautinio kabelinių naujienų tinklo (ICNN) ar jį sudarančių stočių požiūrį“.

Reifordas pastebėjo, kad daktaras Ben Judas buvo labai patrauklus pranešėjas. Jis žvelgė tiesiai į kamerą ir, nors akcentas gerokai jautėsi, kalbėjo pakankamai lėtai ir aiškiai, kad būtų nesunkiai suprantamas. Labiausiai Reifordui krito į širdį jo entuziazmas ir meilė tam, apie ką kalbėjo. Tai buvo visai ne tas, ko tikėjosi kapitonas. Jis įsivaizdavo seną rabiną su ilga balta barzda, palinkusį virš kokių nors suplėkusių rankraščių ir su padidinamuoju stiklu palyginantį visus taškus ant „i“ ir visas antraštes.

Tačiau Ben Judas po greitos įžangos apie save ir patį procesą, kurio metu jis su studentų komanda sprendė šį klausimą, pranešimą pradėjo nuo pažado:

— Priėjau išvadą, jog nėra nė šešėlio abejonės: kad galime sužinoti mūsų Mesijo tapatybę. Biblija pateikia aiškias pranašystes, būtinas sąlygas ir numatymus, kuriuos gali išpildyti tik vienas vienintelis asmuo per visą žmonijos istoriją. Sekite mano mintis ir pažiūrėkite, ar padarysite tokias pačias išvadas kaip ir aš. Visi pažiūrėsime, ar Mesijas yra realus asmuo, ar jis jau atėjo, o gal dar tik ateis.

Rabinas Ben Judas sakė, kad jo komanda praleidusi beveik ištisus pirmus projekto metus tikrindama paskutinius Alfredo Ederšeimo, kalbų mokytojo ir Grynfildo lektoriaus Septuagintos klausimais, paskaičiavimus. Ederšeimas teigė, kad yra 456 Šventojo Rašto vietos, bylojančios apie Mesiją, paremtos dar daugiau nei 558 nuorodomis iš senovinių rabinų raštų.

— O dabar, — tęsė rabinas, — pažadu nevarginti jūsų statistikos duomenimis, tiesiog leiskite pasakyti, kad dauguma šių vietų yra pasikartojančios, o kai kurios neaiškios. Bet remdamiesi nuodugniais savo tyrinėjimais manome, kad yra mažiausiai 109 atskiros ir aiškios pranašystės, kurias turi išpildyti Mesijas. Tam reikia tokio neeilinio žmogaus ir tokio unikalaus gyvenimo, kad eliminuotų bet kokius kitus pretendentus. Žinoma, per šią valandą neturiu laiko visoms 109 pranašystėms aptarti, bet pakalbėsime apie pačias aiškiausias ir akivaizdžiausias, taip pat ir specifiškiausias. Mes konsultavomės su matematiku ir prašėme paskaičiuoti, kokia tikimybė, kad bent 20 pranašysčių išsipildytų vieno žmogaus gyvenime. Jo rezultatai buvo stulbinantys: vienas iš vieno kvadrilijono, šimto dvidešimt penkių trilijonų!

Daktaras Ben Judas pateikė tai, ką Reifordas pavadintų puikiu pavyzdžiu — kaip lengva ką nors atpažinti turint bent kelias žymes:

— Nesvarbu, kad milijardai žmonių vis dar gyvena mūsų planetoje, — ant voko tu gali užrašyti tik keletą duomenų, ir aš būsiu vienintelis asmuo, kuris gaus tą laišką. Didesnę pasaulio dalį jūs atmesite siųsdami laišką į Izraelį. Ratas dar labiau susiaurės, kai laiškas pasieks Jeruzalę. Ir likusius potencialius kandidatus jūs pašalinsite iki minimumo, kai prieisime prie tam tikros gatvės, konkretaus namo ir buto numerio. O kai ant jo užrašysite mano vardą ir pavardę, tai išskirsite mane iš milijardų kitų. Tai, mano įsitikinimu, ir padaro šios pranašystės apie Mesiją. Jos išeliminuoja, išeliminuoja ir išeliminuoja, kol lieka vienas vienintelis asmuo, galintis jas išpildyti.

Daktaras Ben Judas taip prikaustė dėmesį, kad lėktuve visi liovėsi kalbėti, vaikščioti ir net judėti kėdėse. Netgi Nikolajus Karpatijus, nepaisant kartkartėmis suskambančių stiklinėje ledo gabalėlių bei siurbčiojimo, vos judėjo. Reifordui atrodė, kad Karpatijų trikdė Ben Judui rodomas dėmesys.

Stengdamasis neatitraukti kitų dėmesio, Reifordas atsiprašė ir greitai įsmuko atgal į valdymo kabiną. Padėjęs ranką ant pirmojo piloto peties, pasilenkė su juo pasikalbėti. Šis pakėlė kairiąją ausinę.

— Noriu, kad šis lėktuvas nenusileistų anksčiau nei po valandos ir penkių minučių.

— Kapitone, ketinome nusileisti po penkiasdešimt aštuonių minučių ir tai yra labai geras laikas.

— Atlik visas reikiamas korekcijas.

— Sutarta, — jis paėmė mikrofoną. — Bagdado bokšte, čia „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“, baigiau.

— Bagdado bokštas, pirmyn, „Pirmasis“.

— Mes sumažinam greitį keliais mazgais ir nustatome naują atvykimo laiką — valanda ir penkios minutės.

— Sutarta, „Pirmasis“. Kokios problemos?

— Jokių. Tiesiog eksperimentuojame su naujuoju lėktuvu.

Karininkas žvilgtelėjo į Reifordą, norėdamas įsitikinti, ar viskas gerai. Reifordas pakėlė nykštį ir išskubėjo atgal prie televizoriaus.

Bakas žiūrėdamas meldėsi. Kiti darbuotojai taip pat buvo susirinkę prie monitorių. Nesigirdėjo įprastinės užkulisių erzelynės. Žmonės buvo prilipę prie televizorių. Nenorėdamas prarasti formos, Bakas išsitraukė rašiklį, knygelę ir stengėsi viską užsirašyti. Buvo beveik neįmanoma suspėti paskui rabiną, nagrinėjantį pranašystes vieną po kitos.

— Mesiją išskiria ne tik kelios tapatybės žymės, — kalbėjo Ben Judas. — Mes, žydai, laukėme jo, meldėmės dėl to, troškome ištisus šimtmečius ir vis dėlto nustojome studijuoti daugumą išskirtinių ženklų mūsų Šventuosiuose Raštuose. Daugelį ignoravome, o kiti buvo mūsų mėgstamiausi, kol pasiekėme tokį tašką, kai Mesijo laukiame kaip politinio lyderio, turinčio ištaisyti negeroves, atnešti teisingumą ir žadėtąją taiką.

Chaimas Rozencveigas žengė prie Karpatijaus ir patapšnojo jam per nugarą, pasisukdamas ir visiems nusišypsodamas. Dauguma jį ignoravo, o ypač Nikolajus.

— Kai kas tiki, kad Mesijas atstatys viską taip, kaip kad buvo šlovingomis Saliamono dienomis, — tęsė rabinas Ben Judas. — Kiti tiki, kad Mesijas visa padarys nauja, įsteigdamas tokią karalystę, kokios dar niekas niekada nėra matęs. Ir vis dėlto pačios pranašystės mums pasako, ką padarys Mesijas. Likusį laiką panagrinėkime keletą iš jų.

Bakas trumpai apžvelgė, kas turi įvykti. Jėzus arba buvo tikrasis Mesijas, išrinktasis, Dievo Žodžio išsipildymas, arba Jis neišlaikys užrašyto žodžio patikrinimo. Jei pranašystes gali išpildyti tik vienas žmogus, tai turėtų būti Jėzus. Neatrodė, kad rabinas ketintų naudotis Naujuoju Testamentu, bandydamas įtikinti pagrindinius žiūrovus — žydus. Taigi pranašystės, užrašytos prieš šimtmečius gimstant Kristui, turėtų pakankamai aiškiai atskleisti esmę, jei tik prie to suka Tsionas.

Daktaras Ben Judas sėdėjo prie stalo, ant kurio daugybe puslapių buvo išdėliota viso jo tyrimo darbo reziumė. Kamera pritraukė įspūdingus rabino bruožus.

— Pirmoji Mesijo charakteristika, dėl kurios nuo pat pradžių sutinka mūsų mokslininkai, — tai kad Jis gims iš moters sėklos, o ne iš vyro kaip visi kiti žmonės. Dabar žinome, kad moteris neturi „sėklos“. Vyras įveda sėklą moters kiaušinėliui. Taigi tai turėtų būti antgamtinis gimimas, išpranašautas Izaijo 7,14: „Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu“. Mūsų Mesijas turi gimti iš moters, o ne iš vyro todėl, kad turi būti teisus. Visi kiti žmonės yra gimę iš tėvo sėklos, o tai yra nuodėminga Adomo sėkla, kuri buvo jiems perduota. Ne taip yra su Mesiju, gimusiu iš mergelės. Mūsų Mesijas turi būti iš išskirtinai retos giminės. Jei jau Jis turi gimti iš moters, tai jos genealogijoje turi būti dauguma Izraelio tėvų. Pats Dievas milijardus žmonių atskyrė nuo išrinktosios giminės, kad Mesijo tapatybės nebūtų įmanoma sumaišyti. Iš pradžių Dievas išeliminavo du trečdalius pasaulio, pasirinkdamas Abraomą, kuris buvo kilęs iš Semo, vieno iš trijų Nojaus sūnų. Iš dviejų Abraomo sūnų Dievas išsirinko tik Izaoką, atskirdamas pusę Abraomo palikuonių. Vienas iš dviejų Izaoko sūnų — Jokūbas gavo palaiminimą, kuris savo ruožtu buvo perduotas vienam iš dvylikos jo sūnų — Judui. Tai atskyrė milijonus kitų vaikų Izraelyje. Po daugelio metų pranašas Izaijas išskyrė karalių Dovydą kaip tą, iš kurio ateis Mesijas, sakydamas, kad tai bus Jesės šaknis. Jesė, Dovydo tėvas, buvo Judo palikuonis. Pagal pranašą Michėją, Mesijas turi gimti Betliejųje, — rabinas atsivertė šią vietą savo užrašuose ir perskaitė: — „O tu, Efrata — Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas“.

Chaimas Rozencveigas vienintelis visame lėktuve nervingai krutėjo, kai tuo tarpu visi kiti sėdėjo it mietą prariję. Reifordas jautė, kad šis senyvo amžiaus vyras atrodo kvailai, ir tikėjosi, jog daugiau to įspūdžio negilins. Bet jis kaip tik tai ir padarė.

— Nikolajau, — tarė Rozencveigas. — Tu turbūt gimei Betliejuje, o po to persikėlei į Chlujį, ar ne? Cha, cha!

Kiti jį nutildė, bet Karpatijus pagaliau atsisėdo tiesiai, tarsi kažką supratęs.

— Žinau, kur lenkia šis žmogus! — pasakė jis. — Argi nepastebite? Tai taip aišku kaip dukart du.

„Pastebiu, — pagalvojo Reifordas. — Dabar darosi aišku ne tik Karpatijui“.

— Jis pats ketina pasiskelbti Mesiju! — sušuko Karpatijus. — Greičiausiai pats gimė Betliejuje, ir kas žino, kokia to rabino giminystės linija. Daugelis neigia gimę ne santuokoje, o jo istorija galbūt tokia ir yra. Tad gali skelbti, jog jo mama iki tol, kol jis gimė, nebuvo su vyru, ir štai — žydai turi savo Mesiją!

— Och! — atsidūsėjo Rozencveigas. — Jūs kalbate apie gerą mano draugą. Jis niekada nepareikštų tokių dalykų.

— Žiūrėk ir pats įsitikinsi, — pasakė Karpatijus.

Skrydžio instruktorius pasilenkė ir jam sušnibždėjo:

— Pone generalini sekretoriau, jums skambina.

— Kas?

— Jūsų asistentas iš Niujorko.

— Kuris?

— Panelė Diuram.

— Paklauskite, ko ji nori.

Karpatijus pasisuko į ekraną, kur rabinas Ben Judas tęsė toliau.

— Būdamas kūdikiu, Mesijas nukeliaus į Egiptą, nes pranašas Ošėjas kalba, kad Dievas jį pašauks iš Egipto. O Izaijo 9,1-2 mums nurodo, kad daugiausia jis tarnaus Galilėjoje. Viena iš pranašysčių, kurios žydai nemėgsta ir yra linkę ją ignoruoti, — kad Mesiją atstums jo paties tauta. Izaijas pranašavo: „Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme“.

Rabinas pasižiūrėjo į laikrodį.

— Laikas bėga greitai, — pasakė jis, — todėl noriu truputėlį greičiau peržiūrėti dar kelias aiškias pranašystes ir pasakyti, kokios išvados priėjau. Izaijas ir Malachijas išpranašavo, kad Mesijas turės savo pirmtaką. Psalmininkas sako, jog Mesiją išduos draugas. Zacharijas sako, kad jis bus išduotas už trisdešimt sidabrinių. Ir dar priduria, kad žmonės žiūrės į tą, kurį pervėrė. Psalmininkas pranašauja, jog „jie žiūri ir stebi mane, drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“, ir toliau jis pranašauja, kad „Jis saugojo visus Jo kaulus; nė vienas iš jų nebuvo sulaužytas“. Izaijas sako: „Jie paruošė Jam kapą su nedorėliais, su turtingais po Jo mirties, nors Jis nepadarė nieko blogo ir Jo lūpose nebuvo melo“. Be to, psalmėse rašoma, kad Mesijas turi prisikelti. Jei turėčiau daugiau laiko, galėčiau su jumis pasidalinti tuzinu kitų pranašysčių iš hebrajų Šventųjų Raštų, nurodančių Mesijo tapatybę. Transliacijos pabaigoje pateiksiu telefono numerį, kad jūs galėtumėte užsisakyti spausdintą mūsų tyrimo medžiagą. Šis tyrimas įtikins, jog mes visiškai tvirtai galime teigti: ypatingu Jehovos Pateptuoju galėtų būti vienintelis asmuo. Pabaigai leiskite pasakyti, kad šie treji metai, kuriuos paskyriau šventų Mozės ir pranašų raštų tyrimams, buvo didžiausias mano gyvenimo atlyginimas. Aš praplėčiau istorinių knygų studijas, įskaitant ir pagonių Naująjį Testamentą, tikrindamas kiekvieną įrašą, kurį tik galėjau surasti, ieškodamas to, kuris atitiktų Mesijo charakteristikas. Ar buvo toks, kuris gimė Betliejuje iš mergelės, karaliaus Dovydo palikuonis, kylantis iš mūsų tėvo Abraomo, toks, kuris buvo išgabentas į Egiptą, pašauktas atgal tarnauti Galilėjoje, turėjęs savo pirmtaką, pačios Dievo tautos atmestas, išduotas už trisdešimt sidabrinių, perdurtas nesulaužant kaulų, palaidotas su turtingais ir prisikėlęs? Pagal vieną iš didžiausių hebrajų pranašų, Danielių, turėjo praeiti lygiai 483 metai tarp potvarkio dėl Jeruzalės miesto ir sienų atstatymo „sunkiu“ metu ir Mesijo nužudymo dėl žmonių nuodėmių.

Ben Judas pažvelgė tiesiai į kamerą.

— Lygiai po 483 metų nuo Jeruzalės ir jos sienų atstatymo Jėzus Kristus iš Nazareto paaukojo save už Izraelio tautą. Jis įjojo į miestą ant asilo pas besidžiaugiančius žmones, kaip pranašas Zacharijas ir buvo išpranašavęs: „Linksmai džiūgauk, Siono dukra! Šauk, Jeruzalės dukra! Tavo karalius ateina pas tave. Jis teisus ir atneša išgelbėjimą, nuolankus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio“.

Bakas pašoko nuo sofos žaliajame kambaryje ir dabar stovėdamas žiūrėjo į monitorių. Kiti taip pat buvo susirinkę, bet jis, nekreipdamas į tai dėmesio, pradėjo šaukti:

— Taip! Varyk, Tsionai! Amen!

Bakas išgirdo apačioje salėje skambant telefonus, o rabinas dar net nebuvo paskelbęs numerio.

— Jėzus Kristus yra Mesijas! — padarė išvadą rabinas. — Nėra jokio kito pasirinkimo. Aš priėjau prie šio atsakymo, bet pabijojau pagal jį elgtis ir beveik pavėlavau. Jėzus atėjo pasiimti savo Bažnyčios, pasiimti su savim į dangų, kaip ir buvo kalbėjęs. Aš nebuvau tarp jų, nes sudvejojau. Bet nuo to laiko priėmiau Jį kaip savo Gelbėtoją. Jis grįžta vėl po septynerių metų! Būk pasiruošęs!

Staiga televizijos studija sujudo. Rabinas ortodoksas pradėjo šaukti, piktas izraelitas daužė į duris, techninis studijos personalas ieškojo progos nutraukti transliaciją.

— Štai numeris, kuriuo paskambinę gausite daugiau informacijos! — pasakė rabinas. — Jei jie jo neparašys, leiskite man jį pacituoti! — jis taip ir padarė, režisieriams mojuojant, kad operatoriai išjungtų kameras. — Yeshua ben Yosef, Jėzus, Juozapo sūnus, yra Yeshua Hamashiah! — greitai sušuko rabinas. — Jėzus yra Mesijas!

Ir ekranas užgeso.

Rabinas Ben Judas susirinko savo užrašus ir baisiai nerimaudamas dairėsi Bako.

— Aš čia, broli! — pasakė Bakas, įbėgdamas į studiją. — Kur automobilis?

— Paslėptas prie atsarginio įėjimo, ir mano vairuotojas vis dar nežino kodėl!

Į studiją pabiro atsakingieji darbuotojai.

— Palaukite, žmonės nori jus pamatyti!

Rabinas sudvejojęs žvilgtelėjo į Baką:

— O ką, jei jiems reikalingas Jėzus?

— Jie gali paskambinti! — nedvejodamas tarė Bakas. — Leisk, aš tave iš čia ištrauksiu.

Abu išbėgo pro galines duris į darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelę. Jokio ženklo, kad čia stovėtų mersedesas. Staiga kitoje kelio pusėje iš automobilio mojuodamas ir šaukdamas iššoko vairuotojas. Bakas ir Tsionas nuskuodė jo link.

— Na, tai tiesiog neatitinka dabartinės atmosferos, — padarė išvadą Karpatijus. — Man būtų daug labiau patikę, jei jis būtų pasakęs pats esąs Mesijas. O šitos naujienos jau pasenusios. Daugybė žmonių tiki tuo mitu. Taigi dabar tarp jų yra ir geriausias hebrajų rabinas. Didelio čia daikto.

„Iš tiesų didelio“, — pagalvojo Reifordas, pasišalindamas į valdymo skyrių ruoštis nusileidimui.

Mažuose Tsiono Ben Judo namuose Bakas pasijuto nepatogiai, kai grįžusįjį apsikabino balsu dejuodama ir verkdama žmona, o po to su visais vaikais perėjo į kitą kambarį.

— Tsionai, palaikau tave, — garsiai pratarė ji. — Bet mūsų gyvenimas dabar sugriuvo!

Tsionas atsiliepė į telefono skambutį, o Bakui pamojo, kad kitame kambaryje pakeltų ragelį. Rabino žmona tuo metu, kai Bakas bandė įsiklausyti, stengėsi apsiraminti.

— Taip, tai rabinas Ben Judas.

— Čia Elis. Kalbėjau su tavim praeitą vakarą.

— Žinoma! Iš kur gavai mano telefono numerį?

— Paskambinau vienu iš tų, kuriuos pasakei transliacijos metu, ir atsiliepusi studentė jį man davė. Kažkaip ją įtikinau, kas toks esu.

— Malonu tave girdėti.

— Džiaugiuosi dėl tavęs, Tsionai, mano broli, bendražygi sekant paskui Jėzų Kristų. Daug žmonių jį priėmė čia, Jeruzalėje mums pamokslaujant. Naujų tikinčiųjų surinkimui mes išnuomojome Tedžio Kolleko stadioną. Ar gali ten ateiti ir kreiptis į žmones?

— Atvirai kalbant, broli Eli, bijau dėl savo ir šeimos saugumo.

— Nebijok. Mes su Moiše duosime aiškiai suprasti, jog kas pabandys tave sužeisti — turės reikalų su mumis. Ir aš manau, kad šio pranešimo metu klausytojų skaičius bus rekordinis.

Aštuoniolika

Po aštuoniolikos mėnesių

Čikagoje buvo šalta. Reifordas Stylas išsitraukė iš sandėliuko sunkią šiltą striukę. Jis nemėgo jos nešiotis po oro uostą, bet pasiėmė, kad nesušaltų eidamas nuo namų iki mašinos ir nuo automobilio iki terminalo. Mėnesių mėnesiais viskas, ką Reifordas galėjo daryti, tai žiūrėti veidrodyje į save besirengiantį darbui. Dažnai apsirengdavo „Pasaulio Bendrijos Nr. 1“ kapitono uniformą su rėksmingais auksiniais galionais ir sagomis su jūrų laivyno simbolika. Po teisybei kostiumas atrodytų puikiai — labai nedaug pompastikos ir formalumo, jei taip atšiauriai neprimintų tarnavimo velniui.

Nuo gyvenimo Čikagoje ir skraidymo į Niujorką Reifordo veide atsispindėjo įtampa. „Man neramu dėl tavęs“ — šiuos žodžius Chlojė jam yra ištarusi ne kartą. Ji net buvo pasiryžusi persikelti su juo į Niujorką, ypač po to, kai prieš keletą mėnesių ten persikėlė Bakas. Reifordas žinojo, kaip labai Bakas su Chloje ilgėjosi vienas kito, bet turėjo savų priežasčių pasilikti Čikagoje kiek galima ilgiau. Ne mažiausia priežastis buvo Amanda Vait.

— Aš vesiu anksčiau nei tu ištekėsi, jei Bakas nešauna į dešimtuką. Ar jis bent kartą laikė tavo ranką?

Chlojė paraudo.

— Argi tau rūpi? Viskas jam taip nauja, tėti. Bakas niekada nebuvo įsimylėjęs.

— O tu buvai?

— Maniau, kad buvau, kol nesutikau Bako. Mes kalbėjom apie ateitį ir apie visa kita. Tiesiog jam neišeina užduoti to klausimo.

Stovėdamas priešais veidrodį Reifordas užsidėjo kepurę ir persimetė striukę per petį. Padaręs grimasą atsiduso ir papurtė galvą.

— Po dviejų savaičių, skaičiuojant nuo rytojaus, mes išsikeliame, — pasakė jis. — Ir tada turėsi arba važiuoti su manim į Naująjį Babiloną, arba teks pačiai priimti kokį nors sprendimą. Iš tiesų Bakas visiems palengvintų gyvenimą, jei kiek greičiau apsispręstų.

— Tėti, bet aš jo tikrai nespausiu. Būti per atstumą vienas nuo kito yra geras patikrinimas. Be to, negaliu pakęsti minties, kad „Naujojoje viltyje“ reikės palikti vieną Briusą.

— Nelabai jis ir vienišas. Bažnyčia didelė kaip niekad anksčiau, o ir požeminė slėptuvė negalės ilgai išlikti paslaptyje. Ji turbūt didesnė negu šventorius.

Briusas Barnsas taip pat nemažai keliavo. Jis įkūrė namų bažnyčių programą — mažų grupelių, kurios renkasi valstijos priemiesčiuose, ruošdamosi tai dienai, kai šventųjų susirinkimai bus paskelbti už įstatymo ribų. O tai bus netrukus. Pradedant nuo Izraelio, Briusas apkeliavo visą pasaulį, skleisdamas mažų grupelių tarnavimą ir matydamas du liudytojus bei rabiną Tsioną Ben Judą pripildant didžiausius Žemės rutulio stadionus.

144000 žydų evangelistų turėjo savo atstovų kiekvienoje šalyje, dažnai užsimaskavusių kolegijose ir universitetuose. Milijonai tapo tikinčiaisiais, bet lygiai taip pat kaip plėtėsi tikėjimas daugėjo nusikaltimų ir sąmyšio.

Pasaulio Bendrijos Šiaurės Amerikos vyriausybės atstovybė Vašingtone visas bažnyčias vertė tapti oficialiais filialais to, kas dabar buvo vadinama Babilono Enigma — vieningu pasauliniu tikėjimu. Vienai pasaulinei religijai vadovavo naujasis popiežius Petras, buvęs Piteris Metjusas iš Jungtinių Valstijų. Jis įvedė tai, ką pats pavadino „nauja tolerancijos ir vienybės era“ tarp visų didžiųjų religijų. Didžiausias Babilono Enigmos, dabar savo būstinę perkėlusios iš Vatikano į Babiloną, priešas buvo milijonai žmonių, tikėjusių, kad Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą.

Pontifex Maximus Petras nesilaikydamas jokių įstatymų parašė oficialią Babilono Enigmos deklaraciją, kad žydų ir protestantų Biblija, kurią sudaro vien tik Senasis ir Naujasis Testamentai ir kuri laikoma galutiniu ir vieninteliu tikėjimo bei praktikos autoritetu, yra jų netolerancijos ir atsiskyrėliškumo viršūnė. „Tai antausis visam tam, ką mes pasiekėme, ir todėl šios klaidingos doktrinos pasekėjai vadinami eretikais“.

Popiežius Petras suplakė į krūvą žydus ortodoksus ir naujuosius krikščionis. Daug problemų jam kėlė tiek atstatyta šventykla ir atnaujintos gyvulių aukos joje, tiek ir milijonai atsivertusių į Kristų. Kaip bebūtų ironiška, popiežius turėjo keistus bendraminčius, kurie taip pat priešinosi naujai šventyklai. Elis ir Moišė, dabar jau pasaulinio masto liudytojai, kuriems niekas nedrįso priešintis, dažnai pasisakydavo prieš šventyklą. Bet jų mąstymas buvo visiškai priešingas Babilono Enigmai.

— Izraelis atstatė šventyklą tam, kad pagreitintų savo Mesijo sugrįžimą, — sakė Elis ir Moišė, — nenutuokdamas, jog ji pastatyta net neminint tikrojo Mesijo, kuris jau atėjo! Izraelis pastatė atmetimo šventyklą! Tad nesistebėkite, kodėl tiek nedaug iš 144 000 žydų evangelistų yra kilę iš Izraelio! Izraelis pasilieka labiausiai netikintis ir netrukus smarkiai dėl to nukentės!

Tą dieną, kai šventykla buvo pašventinta ir apie tai paskelbta pasauliui, liudytojai tiesiog liepsnojo nuo įtūžio. Šimtai tūkstančių pradėjo plūsti į Jeruzalę, kad ją pamatytų; panašiai žmonės plūdo ir į Naująjį Babiloną pamatyti Pasaulio Bendrijos būstinės, kurią suprojektavo Nikolajus Karpatijus, didybę.

Elis ir Moišė erzino kiekvieną, įskaitant ir Karpatijų, atvykusį į šventyklos atstatymo iškilmes. Tai buvo pirmas kartas, kai jie pamokslavo kažkur kitur nei prie Raudų sienos ar milžiniškame stadione. Tądien liudytojai palaukė, kol Šventyklos kalnas bus sausakimšas žmonių. Moišė ir Elis, didžiausiam minios siaubui, prasiskynė kelią prie šventyklos iš Auksinių Vartų pusės. Žmonės tyčiojosi ir švilpė, svaidė nepritarimo šūksnius, bet nė vienas net nebandė jiems pakenkti.

Per iškilmes Nikolajus Karpatijus buvo tarp kviestinių, aukštus postus užimančių, asmenų. Karpatijus plūdo įsibrovėlius, bet Elis ir Moišė nutildė net jį. Be jokių mikrofonų du liudytojai prašneko pakankamai garsiai, kad išgirstų visi:

— Nikolajau! Vieną dieną tu pats suterši ir išniekinsi šią šventyklą!

— Nesąmonė! — atsiliepė Karpatijus. — Argi Izraelyje nėra narsaus karo vado, kuris šiuos du nutildytų?

Izraelio ministras pirmininkas, kuris dabar buvo Pasaulio Bendrijos Jungtinių Azijos valstybių ambasadoriumi, įsikibęs į mikrofonus ir diktofonus, prabilo:

— Sere, jūsų dėka mes tapome beginkle visuomene.

— Šiuodu taip pat yra beginkliai! — griaudėjo Karpatijus. — Suimkite juos!

Bet Elis ir Moišė šaukė toliau:

— Dievas negyvena rankų darbo šventykloje! Šventosios Dvasios šventykla yra tikinčiojo kūnas!

Karpatijus, parėmęs šios naujosios šventyklos atstatymą Izraelyje, paklausė minios:

— Ko labiau norite klausyti — jų ar manęs?

Visa minia rėkė:

— Tavęs, valdove! Tavęs!

— Nėra jokio kito valdovo kaip tik Vienatinis Dievas! — atsakė Elis.

O Moišė pridūrė:

— Jūsų kraujo atnašos pavirs į vandenį, o vanduo nusidažys krauju!

Kaip naujasis pervardyto „Global Weekly“ vadovas, Bakas taip pat ten buvo. Jis atsispyrė Karpatijaus raginimui perfrazuoti tai, ką Nikolajus pavadino dviejų liudytojų įsiveržimu, ir įkalbėjo Pasaulio Bendrijos valdovą, kad pagrindiniame straipsnyje negalima ignoruoti faktų. Nes kraujas, tekantis iš paaukotos telyčaitės, iš tiesų pavirto vandeniu. O kitų apeigų metu kibire esantis vanduo pavirto krauju. Už šventės suteršimą Izraelis keikė du liudytojus.

Bakas nekentė tokiu būdu uždirbamų pinigų. Net beprotiškai didelė alga nedarė jo gyvenimo lengvesnio. Buvo priverstas vėl grįžti į Niujorką. Dauguma iš senojo „Global Weekly“ personalo buvo atleisti, tarp jų ir Stentonas Beilis, Megė Poter, net ir Džimas Borlandas. Stivas Plankas dabar buvo „Global Weekly East Coast Daily Times“ laikraščio vadovu. Leidinys išaugo iš ankstesnių „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“. Nors Stivas priėmė šį pasiūlymą, Bakas manė, kad jo santykiai su vadovu jau prarado žavesį.

Vienintelis naujų Bako pareigų privalumas buvo tas, kad dabar turėjo užtektinai priemonių apsisaugoti nuo siaubingos nusikaltimų bangos, tiesiog liete užliejusios Šiaurės Ameriką. Karpatijus tuo pasinaudojo įtakodamas viešąją nuomonę ir tokiu būdu paprastai liaudžiai įskiepijo mintį, kad Pasaulio Bendrijos ambasadorius Šiaurės Amerikai turi užimti prezidento vietą. Džeraldo Fichago ir jo viceprezidento būstinė dabar buvo perkelta į seną vykdomosios valdžios pastatą Vašingtone tam, kad toliau organizuotų visišką Amerikos nusiginklavimą, suplanuotą valdovo Karpatijaus.

Vienas iš Bako pasipriešinimo Karpatijui veiksmų buvo tas, kad jis ignoravo gandus apie Fitchugo rezgamą karinį sąmokslą prieš Pasaulio Bendrijos valdymą. Kameronas visa širdimi tam pritarė ir slapta studijavo galimybę sukurti internete tinklą, nukreiptą prieš PB. Kai tik ras būdą kaip tai padaryti ir nebūti susektam, tikrai tuo užsiims.

Žurnalistui bent jau pavyko įtikinti valdovą Karpatijų, kad Kamerono Viljamso persikraustymas į Naująjį Babiloną būtų rimta klaida. Vis dėlto leidybos srityje Niujorkas tebebuvo pasaulio sostine. Bakui jau gėlė širdį nuo to, kad Chlojės tėvas yra priverstas persikelti į Naująjį Babiloną. Naujasis miestas buvo puikus, bet tik tuo atveju, jei dvidešimt keturias valandas per parą neišeini į gatvę, nes oras Irake buvo nepakeliamas. Nepaisant Karpatijaus populiarumo, kuriam nebuvo lygių, ir jo vienos bendros pasaulinės vyriausybės bei vienos bendros pasaulinės religijos formavimo, ten dar buvo galima jausti senąsias Artimųjų Rytų tradicijas, kur Vakarų moteris jaustųsi visiškai nepritampanti prie aplinkos.

Bakas buvo sujaudintas Reifordo ir Amandos Vait tarpusavio santykių. Dabar jiems su Chloje mąstant apie ateitį nebereikėjo rūpintis, kad Chlojės tėvą teks palikti vieną, jei kada sumanytų susituokti. Bet kaip Reifordas gali tikėtis, kad amerikietė gyventų Naujajame Babilone? Ir kaip jie ten gyvens, kai valdovas pradės antpuolius prieš krikščionis? Pagal Briusą Barnsą, persekiojimų dienos visai ne už kalnų.

Bakas ilgėjosi Briuso labiau nei tikėjosi. Kameronas stengėsi su juo pasimatyti visada, kai tik skrisdavo į Čikagą susitikti su Chloje. Kaskart, kai Briusas keliaudavo pro Niujorką ar kai pasitaikydavo jiems kartu vykti į kokį nors kitą miestą, pastorius stengdavosi skirti laiko asmeninėms Biblijos studijoms su Baku. Tarp naujų tikinčiųjų Briusas buvo vienas iš pagrindinių ir greitai kylančių Šventojo Rašto pranašysčių žinovų. Metai — o gal pusantrų — taikos, sakė jis, eina į pabaigą. Kai tik pasirodys ateinantys trys Apokalipsės raiteliai, tuoj vienas po kito pasipils dar septyniolika teismų, vedančių į šlovingą Kristaus atėjimą, kuris įvyks praėjus septyneriems metams nuo sutarties tarp Izraelio ir Antikristo sudarymo.

Briusas tapo įžymus, netgi populiarus. Bet nemažai tikinčiųjų ėmė pavargti nuo šiurpių jo perspėjimų.

Reifordas ketino keliauti iki pat tos dienos, kai jis, Chlojė ir naujieji jų namo pirkėjai sueis drauge užbaigti sandorio. Jam sukėlė šypsnį mintis, kad pirkėjai pasirašė sutartį dėl išsimokėjimo per trisdešimt metų. Kažkas šiame sandoryje smarkiai nukentės.

Tėvui išvykus, Chlojei buvo palikta padaryti nemažai darbų: išparduoti įvairius rakandus, supakuoti baldus ir susitarti su krovinius pervežančia kompanija dėl savo daiktų pergabenimo į netoliese esančius namus, o jo — iki pat Irako.

Paskutinius keletą mėnesių Amanda nuveždavo Reifordą į O’Hare (iš šio oro uosto jis skraidydavo į Niujorką ir toliau), bet visai neseniai buvo perkelta į naujas pareigas ir šįkart negalėjo išvykti. Todėl šiandien Chlojė pavėžės Reifordą iki Amandos naujosios raštinės, kur ji dirbo vyriausiąja audinių pardavėja. Jiems atsisveikinus, dukra nuveš tėvą į oro uostą ir parvairuos automobilį namo.

— Kaip judviem sekasi? — automobilyje paklausė Chlojė.

— Mums jau nedaug trūksta.

— Žinau, kad nedaug. Tai aišku bet kam. Neaišku tik iki ko.

— Nedaug, — teatsakė jis.

Kol važiavo, Reifordo mintys sugrįžo prie Amandos. Iš pradžių nei jis, nei Chlojė nežinojo, ką su ja daryti. Aukšta, išvaizdi, pora metų už Reifordą vyresnė moteris sruogomis padažytais plaukais, ji turėjo nepriekaištingą skonį dėl drabužių. Praėjus savaitei po to, kai Reifordas grįžo iš savo pirmojo skrydžio į Artimuosius Rytus su „Pasaulio Bendrijos lėktuvu Nr. 1“, pasibaigus rytinėms sekmadienio pamaldoms bažnyčioje, Briusas pristatė ją Stylams. Kapitonas atrodė pavargęs, visi nepatenkinti dėl jo priverstinio sprendimo palikti „Pan Con“ ir pereiti dirbti pas Nikolajų Karpatijų, ir tikrai draugiškumui tada nebuvo nuotaikos.

Tačiau ponia Vait atrodė abejinga Reifordui ir Chlojei kaip žmonėms. Jai jie tebuvo tiesiog vardai, kurie asocijavosi su buvusia pažįstama Irena Styl, palikusia jai neišdildomą įspūdį. Tą sekmadienio popietę Amanda primygtinai prašė, kad jie drauge papietautų, ir pati apmokėjo sąskaitą. Reifordas nelabai palaikė pokalbį, bet tai Amandai nė kiek netrukdė. Ji pati turėjo daug ką pasakyti.

— Kapitone Stylai, aš labai norėjau su jumis susitikti, nes...

— Prašau, vadinkite mane Reifordu.

— Na, gerai, jei kapitonas per daug formalu, tai į jus kreipsiuosi pone Stylai. Reifordas man truputį per familiaru, juk jus taip vadindavo Irena. Ji buvo mieliausia moteriškaitė, taip švelniai kalbanti, taip stipriai mylinti ir jums atsidavusi. Irena tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios aš dar prieš Paėmimą atsidūriau ant krikščionybės slenksčio, ir antra, tik dėl pačių pradingimų ir ankstesnio jos liudijimo priėmiau Viešpatį. Tada negalėjau prisiminti Irenos vardo, kaip ir visos kitos moterys, kurios mokėsi tame pačiame Biblijos studijų kurse. Tai privertė mane pasijusti labai vieniša, jei galite įsivaizduoti. Aš praradau savo šeimą, manau, kad Briusas jums apie tai pasakojo. Buvo sunku. Vis dėlto Briusas iš tiesų Dievo mums duotas. Ar jūs irgi daug iš jo išmokote, kaip ir aš? Na, žinoma, kad taip. Juk jūs buvote drauge su juo ištisom savaitėm.

Pagaliau Amanda nustojo tarškėti ir papasakojo savo šeimos praradimo istoriją:

— Visą gyvenimą mes lankėme „negyvą“ bažnyčią. Tada vyras buvo pakviestas apsilankyti vieno draugo bažnyčioje ir kai grįžo, tai prašyte prašė, kad visi ten lankytumės bent jau sekmadieniais. Neperdėsiu sakydama, kad aš ten jaučiausi nelabai jaukiai. Jų kalbos nuolat sukosi apie tai, kaip svarbu būti išgelbėtam. Ir kol mano menkas protelis suprato, kas aplink mane vyko, likau vienintelė neišgelbėta iš visos savo šeimos. Tiesą pasakius, visas šis reikalas man skambėjo kaip nekalti niekai. Nežinojau, kad buvau labai išdidi. Juk daugelis žmonių to nežino, ar ne? Apsimečiau einanti koja kojon su visa šeima, bet jie matė, kaip yra iš tiesų. Mane nuolat ragino eiti į tą moterų Biblijos studijų grupelę, taigi pagaliau nuėjau. Aš buvau tokia tikra, kad viskas suksis apie tą patį kaip visada: senamadiškos vidutinio amžiaus moterys, kalbančios apie tai, kad yra nusidėjėlės, išgelbėtos per Dievo malonę:

Nors Amanda Vait nepaliaudama kalbėjo, vis dėlto sugebėjo užbaigti savo patiekalą. Bet priartėjus prie šios savo pasakojimo dalies jos veidas apsiniaukė ir moteris turėjo kelioms minutėms atsiprašyti. Chlojė išvertė akis.

— Tėti! — pasakė ji. — Kaip tu manai, gal ji iš mėnulio nukrito?

Reifordas sukikeno.

— Norėčiau išgirsti jos įspūdžius apie tavo mamą, — tarė jis. — O Amanda dabar iš tiesų kalba kaip išgelbėta, ar ne?

— Taip, bet jai dar toli iki tų „senamadiškų nekaltų niekų“.

Grįžusi Amanda atsiprašė ir pasakė, jog „apsisprendė tai pasakyti“. Reifordas padrąsindamas nusišypsojo, tuo tarpu Chlojė Amandai už nugaros darė visokias grimasas, kad tik priverstų jį nusijuokti.

— Daugiau jūsų nebevarginsiu, — pasakė ponia Vait. — Nemėgstu kištis į kitų gyvenimus. Norėjau tik kartą drauge pabūti, papasakoti, kokios įtakos mano gyvenime turėjo jūsų žmona ir mama. Žinoto, nes ją susitikau tik vieną kartą ir trumpai šnektelėjau. Po to susitikome dar kartą ir buvau laiminga galėdama pasakyti Irenai, kokį įspūdį man paliko. Jei jums įdomu, galiu apie tai papasakoti. Bet jei jau per ilgai tarškėjau, tik pasakykite, ir aš daugiau jūsų netrukdysiu, bet noriu pridurti, kad ponia Styl buvo nuostabi moteris.

Šiaip jau Reifordas norėjo paaiškinti, kad ši savaitė jiems buvo labai sunki ir jau laikas keliauti namo, bet jis niekada nebuvo toks nemandagus. Netgi Chlojei nepatiktų, jei jis taip pasielgtų, todėl pasakė:

— O, be jokios abejonės, mes norėtume tai išgirsti. Iš tiesų, — pridūrė Reifordas, — man patinka kalbėti apie Ireną.

— Labai keista, kad aš taip ilgai negalėjau prisiminti jos vardo, juk tai mane taip sujaudino. Jos pavardė skambėjo panašiai kaip žodis „plienas“, atsimenu, galvojau, kad vardas „Irena“ tinka kur kas vyresnei moteriai negu jūsų žmona. Jai buvo apie keturiasdešimt, tiesa?

Reifordas linktelėjo.

— Na, tada, atsimenu, išsirūpinau laisvą pusdienį ir atvažiavau prie namo, kur tą savaitę turėjo susirinkti moterys. Jos mano nuostabai neatrodė keistos. Pastebėjau, kad jūsų žmona išsiskyrė iš visų. Ji tiesiog švytėjo — besišypsanti ir draugiška, kalbėjosi su kiekvienu. Pasveikinusi mane, pasiteiravo, kaip gyvenu. Nuo to momento per visą Biblijos studijų, maldos ir diskusijų laiką, aš tiesiog ja žavėjausi. Ką galima dar būtų pasakyti?

„Daug“, — vylėsi Reifordas, bet nenorėjo jos klausinėti. Kas gi ją sužavėjo? Buvo patenkintas, kai įsiterpė Chlojė:

— Malonu tai girdėti, ponia Vait, nes aš pati niekada taip smarkiai nesižavėjau mama iki tol, kol neišvažiavau iš namų. Visada maniau ją esant per daug religingą, griežtą ir nepalenkiamą. Tik kai atsidūrėme toli viena nuo kitos, supratau, kaip stipriai ją myliu ir kaip labai ji manimi rūpinosi.

— Mane sujaudino, — tęsė Amanda, — jos pačios istorija, bet dar labiau jos laikysena, veido išraiška. Gal nežinojote, ji visai neseniai buvo tapusi krikščione. Irenos istorija buvo tokia pat kaip ir mano. Sakė, kad visa šeima ilgus metus į bažnyčią eidavo atsainiai. Bet kai ji surado „Naujosios vilties“ bažnyčią, tai surado Kristų. Iš jos spinduliavo ramybė, švelnumas, meilumas, skaistumas, bruožai, kokių nemačiau niekame kitame. Irena buvo tvirtų įsitikinimų, bet taip pat ir nuolanki. Draugiška, linkusi bendrauti, bet ir ne akiplėšiška ar laikanti save aukščiau už kitą. Pamilau ją iš karto. Pasakodama apie savo šeimą, Irena susijaudino, sakė, kad vyras ir dukra yra pačiame jos maldų sąrašo viršuje. Ji taip jus abu mylėjo. Sakė labiausiai bijanti, jog negalės pasiekti jūsų širdžių, ir tada negalėsite eiti su ja ir sūnumi į dangų. Negaliu tik atsiminti jo vardo.

— Reifordas jaunesnysis, — pasakė Chlojė. — Ji turėjo vadinti jį Reimiu.

— Po susirinkimo palydėjau ją ir pasakiau, jog mano šeimoje priešingai. Visi taip rūpinosi, kad iškeliaus į dangų be manęs. Ji pasakė man, kaip reikia priimti Kristų. Atsakiau, jog esu dar nepasiruošusi, bet ji perspėjo, kad neatidėliočiau šito, ir žadėjo už mane pasimelsti. Tą naktį mano šeima pradingo taip ir neatsikėlusi iš savo lovų. Iš mūsų naujos bažnyčios dingo beveik visi, įskaitant ir moteris iš Biblijos studijų kurso. Pagaliau aš susiradau Briusą ir paklausiau, ar jis pažinojo Ireną Styl.

Reifordas su Chloje grįžo namo nuliūdę ir truputėlį susigėdę.

— Tai buvo puiku, — pasidžiaugė Reifordas. — Džiaugiuosi, kad mes tam skyrėme laiko.

— Viliuosi, kad nebuvau labai jau nepakenčiama, — pasakė Chlojė.

— Tiek mažai pažinojusi mamą, ta moteris buvo labai įžvalgi.

Beveik metus po to susitikimo Reifordas Amandą Vait matydavo tik sekmadieniais ir retkarčiais vidury savaitės, gilesnių studijų grupėje. Ji visada būdavo nuoširdi ir draugiška, bet didžiausią įspūdį darė jos noras patarnauti. Nuolat melsdavosi už žmones, bažnyčioje visą laiką buvo kuo nors užsiėmusi. Ji studijavo, augo, mokėsi, kalbėjo su žmonėmis apie gyvenimą su Dievu.

Reifordui, stebint ją iš tolo, Amanda darėsi vis patrauklesnė. Vieną sekmadienį jis pasakė Chlojei:

— Žinai, mes juk niekada neatsakėme tuo pačiu į Amandos Vait kvietimą pietums.

— Tu nori vėl ją susitikti? — paklausė Chlojė.

— Aš noriu ją pasikviesti.

— Nesupratau?

— Juk girdėjai, ką pasakiau.

— Tėti! Tu galvoji apie pasimatymą?

— Tai būtų dvigubas pasimatymas. Su tavim ir Baku.

Chlojė nusijuokė, o po to susizgribo:

— Tai visai nejuokinga, aš tiesiog nustebusi.

— Nereikia to labai sureikšminti, — atsakė jis. — Juk galiu ją tiesiog pasikviesti.

— Tik pats to nesureikšmink, — pasakė Chlojė.

Bakas nenustebo, kai Chlojė jam papasakojo apie tėčio norą surengti dvigubą pasimatymą su Amanda Vait.

— Niekaip negalėjau sulaukti, kada jis apsispręs.

— Dėl pasimatymo?

— Dėl pasimatymo su Amanda Vait.

— Ar tu ką nors pastebėjai? Niekad man apie tai nesakei.

— Nenorėjau rizikuoti apie tai užsimindamas, kad nepakiščiau minties, kuri nebūtų jo.

— Taip labai retai pasitaiko.

— Kaip bebūtų, manau, kad jie vienas kitam tiks, — pasakė Bakas. — Jam reikalinga bendraamžių draugystė, ir jei kas nors iš to išeis, tai tuo geriau.

— Kodėl?

— Jei mes nuspręsime ką nors rimčiau, tai jis nenorės likti vienišas.

— Skamba taip, tarsi mes jau būtume nusprendę, — tarė Chlojė, imdama Baką už rankos.

— Sunku ką nors pasakyti apie laiką ir vietą, kai viskas aplinkui taip keičiasi.

Bakas tikėjosi iš Chlojės užuominos, kad ji pasiryžusi sekti paskui jį bet kur, kad yra pasiruošusi santuokai arba kad jai dar reikia laiko. Laikas bėgo lyg vanduo, o Kameronas vis dar dvejojo.

— Aš esu tam pasiruošusi, — sakė Chlojė Reifordui. — Bet Bakui nė neprasitarsiu.

— O kodėl gi ne? — paklausė Reifordas. — Vyrams reikia keleto ženklų.

— Jis jau gavo visus reikalingus ženklus.

— Tai dabar tu jau palaikei jo ranką savosiose?

— Tėti!

— Gal jį jau ir pabučiavai?

— Jokių komentarų!

— Kaip kažin ką, bet tai skamba kaip „taip“!

— Aš juk sakiau, kad jis gavo visus reikalingus signalus.

Iš tikrųjų Bakas niekada nepamirš to pirmo karto, kai pabučiavo Chloję. Tai buvo maždaug prieš metus, tą vakarą, kai jis automobiliu išvyko į Niujorką. Karpatijus nupirko „Weekley“ kaip ir bet kurį kitą tokio lygio laikraštį, ir Bakui atrodė, kad per visą savo karjerą jis nebuvo turėjęs siauresnio pasirinkimo. Kameronas bandė sukurti nelegalų tinklą internete, bet jis vis dar buvo neveiksmingas. Ir Briusas, kuris vis rečiau ir rečiau pasirodydavo bažnyčioje, visą savo laiką skirdamas tarptautiniam tarnavimui, drąsino jį pasilikti su „Global Weekly“, net ir po to, kai pavadinimas buvo pakeistas į „Global Community Weekly“.

— Norėčiau, kad galėtume pakeisti ir tą paskutinį pavadinimo žodį.

Bakas apsisprendė daryti dėl Dievo karalystės viską, ką tik gali geriausio, kaip tai padarė Chlojės tėvas. Bet jis vis dar slėpė savo įsitikinimus. Jei tai taptų žinoma Karpatijui, jis artimiausiu metu tikrai negautų laisvės ir galimybės objektyviai rašyti.

Tą paskutinį vakarą Čikagoje jie su Chloje buvo jo namuose, pakuodami paskutinius Bako daiktus. Jis ketino išvažiuoti devintą valandą vakaro ir vienu ypu pasiekti Niujorką. Dirbdami juodu kalbėjosi apie tai, kad tiesiog nepakenčiama būti atskirai, apie tai, kaip labai vienas kito ilgėsis ir kaip dažnai vienas kitam skambins bei rašys elektroniniu paštu.

— Tikiuosi, kad važiuosi su manimi, — vienu metu pasakė Bakas.

— Taip, tai būtų visų geriausia, — atsakė ji.

— Kada nors, — tarstelėjo jis.

— Kas kada nors?

Bet jis neatsakė. Nunešė pakuotę į automobilį ir grįžęs praėjo pro ją, klijuojančią kitą dėžę. Chlojės skruostais riedėjo ašaros.

— Kas čia dabar? — paklausė jis, šluostydamas jos ašaras. — Nepradėkim dabar.

— Tu niekada manęs taip nesiilgėsi kaip aš tavęs, — pasakė Chlojė, stengdamasi grįžti prie darbo jam dar tebelaikant delną ant jos skruosto.

— Eikš, — sušnibždėjo jis. — Nusiramink.

Chlojė padėjo ant žemės klijavimo juostą ir atsitiesusi pažiūrėjo jam į akis. Rankas laikė nuleidusi, o skruostu prisiglaudė prie jo krūtinės. Jie ir anksčiau buvo apsikabinę, taip pat vaikščiodavo susikibę rankomis, kartais už parankių. Reikšdavo vienas kitam gilius jausmus, apie meilę vis neužsimindami. Susitarė išsiskiriant neverkti ir nieko neapgalvotai nesakyti.

— Mes dažnai pasimatysime, — kalbėjo jis. — Susitiksime, kai tavo tėtis atvyks į Niujorką, o ir aš čia dažnai turėsiu reikalų.

— Kokių reikalų? Juk raštinė Čikagoje užsidaro.

— Tokių, — pasakė jis, stipriau priglausdamas ją prie savęs.

Tuomet ji pradėjo kūkčioti.

— Atsiprašau, — ištarė Chlojė, — darosi taip sunku.

— Suprantu.

— Ne, nesupranti. Bakai, juk negali pasakyti, kad dėl manęs jaudiniesi tiek kiek aš dėl tavęs.

Bakas jau buvo nusprendęs ją pabučiuoti. Jis tikėjosi rasti priežastį, dėl kurios vakarui baigiantis galėtų tiesiog prisiliesti prie jos lūpų savosiomis, pasakyti labanakt ir iškeliauti. Norėjo išvengti jos reakcijos ar netgi antro bučinio. Tai turėjo būti kažkas reikšminga ir ypatinga, bet greita ir paprasta, kažkas, ant ko jie galėtų toliau statyti savo gyvenimą.

Bet dabar Bakas norėjo, kad Chlojė žinotų, kaip jis jaučiasi. Pyko ant savęs, kad taip gerai mokėjo rašyti, bet nesugebėjo pasakyti, kiek daug ji jam reiškė.

Jis atsitraukė ir suėmė jos veidą rankomis. Iš pradžių Chlojė priešinosi, stengėsi paslėpti veidą prie jo krūtinės, bet Bakas neatlyžo.

— Nenoriu, kad tu kada nors dar taip ištartum, — pasakė jis.

— Bakai, bet tai tiesa...

Jis pasilenkė ir jo akys atsidūrė tik per kelis centimetrus nuo jos.

— Ar girdėjai, ką pasakiau? — ištarė jis. — Daugiau taip niekada nesakyk. Net nemanyk taip, nė minties tokios neprisileisk. Neįmanoma, kad tu dėl manęs jaudintumeisi labiau nei aš dėl tavęs. Tu esi visas mano gyvenimas. Aš myliu tave, Chloje. Ar nežinojai?

Bakas pajuto, kaip ji atšlijo išgirdusi pirmą jo meilės prisipažinimą. Chlojės ašaros riedėjo per jo rankas ir ji bandė sakyti:

— Kaip aš?...

Bet jis pasilenkęs savo burna prisilietė prie jos lūpų neleisdamas kalbėti. Tai nebuvo trumpas prisilietimas. Ji pakėlė rankas ir, apkabinusi jo kaklą bučinio metu, stipriai prisispaudė.

Po to skubiai atsitraukė ir sušnibždėjo:

— Ar tu tai pasakei todėl, kad išvažiuoji ir?..

Bet Bakas bučiniu vėl ją nutildė.

Po akimirkos jis palietė jos nosį savosios galiuku:

— Niekados daugiau neabejok mano meile. Prižadėk.

— Bet, Bakai....

— Prižadėk.

— Prižadu. Bakai, aš taip pat tave myliu.

Reifordas nepastebėjo, kada jo pagarba ir susižavėjimas Amanda Vait virto meile. Jo švelnumas jai didėjo, taip pat ir noras patikti, būti kartu. Jiems buvo smagu, kai laikydavosi už rankų ar kalbėdamiesi vienas kitą paliesdavo, apkabindavo. Bet kai Reifordas pastebėjo, kad ilgisi jos praėjus vos vienai dienai po susitikimo, o paskambinti norėdavo, kai prabėgdavo kelios dienos, suprato, kad kažkas jo širdyje yra ir stiprėja.

Šiaip jau Amanda Reifordą pradėjo bučiuoti pirmiau, negu jis ją pabučiavo. Du kartus, kai jis po kelių dienų išvykos sugrįžo į Čikagą, Amanda pasveikino jį apkabindama ir bučiuodama į žandą. Reifordui tai patiko, nors ir trikdė. Bet, trečią kartą jam grįžus iš panašios kelionės, ji tik apkabino, o pabučiuoti nemėgino.

Laikas buvo tinkamas. Reifordas apsisprendė: jei ji ir šį kartą bandys pabučiuoti į žandą, jis pasisuks ir bučinį priims lūpomis. Iš Paryžiaus jis parvežė Amandai dovaną, prabangų vėrinį. Kai ji nebandė pabučiuoti, jis tiesiog ilgiau palaikė ją apkabinęs ir pasakė:

— Ateik minutėlei.

Reifordas su Amanda sėdėjo laukiamajame, o keleiviai ir personalas tuo metu praėjo pro šalį ir dingo koridoriuje. Buvo nepatogu, kad juodu skyrė ranktūris. Abiejų rankos buvo užimtos: Amanda laikė kailinius, o Reifordas ant rankos buvo užsimetęs uniformos švarką. Iš krepšio, buvusio kelioninėje rankinėje, jis ištraukė juvelyrinę dėžutę.

— Čia tau.

Amanda, žinodama kur jis buvo, įdėmiai apžiūrėjo krepšį, parduotuvės pavadinimą ir dėžutę. Pagaliau ją atidarė ir tai, ką pamatė, užėmė jai kvapą. Čia buvo puikus auksinis vėrinys su deimantais.

— Reifordai! — apstulbusi tarė Amanda. — Nežinau nė ką sakyti.

Nieko ir nereikia, — atsakė jis.

Tada apkabino ją ir pabučiavo, beveik sulamdydamas dovanos įpakavimą.

— Man vis dar trūksta žodžių, — pasakė ji žibančiomis akimis, ir jis vėl ją pabučiavo.

Dabar, likus dviem savaitėms iki persikraustymo į Naująjį Babiloną, Reifordas telefonu su Baku kalbėdavosi daugiau nei Chlojė. Kol ji šildė automobilio variklį, jis įslinko į namus ir paskutinį kartą surinko numerį.

— Ar jau viskas sutvarkyta? — paklausė Bako.

— Viskas. Aš ten būsiu.

— Puiku.

Automobilyje Reifordas paklausė Chlojės:

— Kaip tavo buto reikalai?

— Jie pažadėjo, kad viskas bus gerai, — atsakė ji. — Bet aš truputėlį būgštauju, nes vis atideda dokumentų tvarkymą.

— Ar išlaikysi, jei aš gyvensiu Naujajame Babilone, Bakas Niujorke, o tu čia viena?

— Ne kartą apie tai galvojau. Kad ir kaip būtų, neturiu jokio noro gyventi netoli Karpatijaus, ypač Irake.

— O ką sako Bakas?

— Šiandien niekaip negalėjau su juo susisiekti. Turbūt kažkur atlieka kokią nors ypatingą užduotį. Girdėjau, kad artimiausiu metu nori susitikti Vašingtone su Fichagu.

— Taip, gal jis dabar ten ir yra.

Chlojė sustojo prie Amandos audinių parduotuvės Dės Plaines gatvėje ir laukė automobilyje, kol Reifordas nuskubėjo vidun atsisveikinti.

— Ar jis jau čia? — paklausė jos sekretorės.

— Ir jis, ir ji jau atvykę, — atsakė mergina. — Ji savo kabinete, o jis štai šitame. — Ir parodė į mažesnę patalpą šalia Amandos kabineto.

— Kadangi aš jau čia, ar negalėtumėt nubėgti iki automobilio ir pasakyti mano dukrai, kad jai kažkas skambina?

— Žinoma.

Reifordas pasibeldė ir įėjo į Amandos kabinetą.

— Rėjau, manau, nesitiki, jog aš būsiu geros nuotaikos, — pasakė ji. — Visą dieną stengiausi išspausti šypseną, bet man nieko neišėjo.

— Nagi pažiūrėkim, ką aš galėčiau padaryti, kad tu nusišypsotum, — atsakė Reifordas, pakeldamas ją nuo kėdės ir bučiuodamas.

— Turbūt žinai, jog Bakas jau čia, — pratarė ji.

— O taip, tai bus puikus siurprizas Chlojei.

— Gal ir tu kokį kartą mane taip nustebintum?

— O gal nustebinsiu jau dabar, — pasakė jis. — Kaip tau patinka naujasis darbas?

— Nekenčiu jo. Tą pačią akimirką iškeliaučiau į Niujorką, jei pasitaikytų tinkamas vaikinas.

— Kaip tik pasitaikė tinkamas vaikinas, — ištarė Reifordas ir, išėmęs iš savo šoninės kišenės mažą dėžutę, skubiai ją paslėpė už Amandos nugaros.

Ji atšlijo.

— Kas ten yra?

— Ką? Ar šitai? Nežinau. Gal tu galėtum man pasakyti?

Bakas girdėjo už durų kalbant Reifordą ir žinojo, kad Chlojė taip pat yra netoliese. Jis išjungė šviesą ir nuėjęs atsisėdo už stalo. Po valandėlės išgirdo Chlojės balsą.

— Čia? — paklausė ji.

— Taip, panele, — atsakė sekretorė. — Pirmoji linija.

Durys lėtai atsidarė, ir Chlojė įjungė šviesą. Ji pašoko išvydusi už stalo sėdintį Baką, tada šuktelėjo ir pribėgo prie jo. Kai tik jis atsistojo, Chlojė puolė jam į glėbį ir Kameronas, pagavęs merginą, pradėjo sukti ją ratu.

— Šššš, — įspėjo jis. — Čia juk firma!

— Argi tėtis apie tai žinojo? Aišku, kad žinojo! Jis turėjo žinoti.

— Jis žinojo, — atsakė Bakas. — Nustebai?

— Žinoma! Ką veiki mieste? Kiek dar čia būsi? Ką veiksime?

— Atvykau tik pamatyti tave. Atskridau naktiniu reisu iš Vašingtono. Kai pametėsime tavo tėvelį iki oro uosto, nuvažiuosim kur nors papietauti.

— Tai tik dėl manęs ir atvažiavai?

— Jau seniai seniai sakiau tau, kad niekada neabejotum mano meile.

— Žinau.

Bakas pasisuko ir pasodino Chloję į tą kėdę, kurioje pats ką tik sėdėjo, tada atsiklaupė prieš ją ir iš kišenės išsitraukė dėžutę su žiedu.

— O, Rėjau! — džiūgavo Amanda, apžiūrinėdama žiedą ant piršto. — Aš myliu tave. Ir tuos kelerius metus, kurie mums liko, džiaugsiuosi būdama tavo.

— Yra dar vienas dalykas, — pasakė jis.

— Koks?

— Mes kalbėjomės su Baku. Tiesiog dabar kitame kambaryje jis peršasi, ir mes tikimės, kad bus dviguba ceremonija Briusui įšventinant santuokas.

Reifordas laukė, kaip ji sureaguos. Jos su Chloje buvo draugės, bet nelabai artimos.

— Tai bus nuostabu! Bet Chlojė gali nesutikti, todėl palikime jai tai nuspręsti, ir kaip bus, taip gerai. Jei ji nori kitą dieną — puiku. Bet idėja man patinka. Kada?

— Dieną prieš tai, kai uždarysime namą. Tu turi dvi savaites, kad perspėtum apie savo išėjimą ir išvažiuotum su manim į Naująjį Babiloną.

— Reifordai Stylai! — pasakė ji. — Reikia daug laiko, kad tave įkaitintum, bet po to užverdi labai greitai. Apie savo atsistatydinimą aš parašysiu dar nespėjus pakilti tavo lėktuvui.

— Ar tu nesistebi, kodėl taip ir negavai savo buto dokumentų? — paklausė Bakas.

Chlojė linktelėjo.

— Nes šis sandėris negalėjo įvykti. Kadangi tu turi mane, aš noriu, kad važiuotum su manim į Niujorką.

— Reifordai, — pasako Amanda. — Niekada nemaniau, kad vėl būsiu laiminga. Bot taip yra.

— Dviguba ceremonija? — Chlojė buvo sujaudinta iki ašarų. — Man tai patinka. Bet kaip tu manai, ar Amanda irgi to norės?

Devyniolika

Brendo kažkas nepaprasto. Bakas slapčia nuvyko susitikti su Amerikos prezidentu Džeraldu Fichagu. Prezidentas tapo tiesiog tragiška figūra, niekam nereikalinga puošmena. Atitarnavęs savo šaliai daugiau nei dvi kadencijas, jis buvo pažemintas iki vykdomosios valdžios tarnautojo ir prarado beveik visus ankstesnėms pareigoms priklausiusius charakterio bruožus. Dabar Slaptąją prezidento apsaugos tarnybą sudarė trys visą parą aplink jį besisukiojantys vyrai, bet ir tuos finansavo Pasaulio Bendrija.

Bakas susitiko su Fichagu prieš dvi savaites iki numatytų vestuvių, netrukus po to, kai pasipiršo Chlojei. Prezidentas skundėsi, jog jo asmens sargybiniai čia buvo tik tam, kad Karpatijus žinotų kiekvieną jo žingsnį. Bet labiausiai Fichagą sukrėtė tai, kad Jungtinių Valstijų visuomenė taip lengvai priėmė prezidento nušalinimą. Kiekvienas buvo susižavėjęs Nikolajum Karpatijum ir daugiau niekuo nesirūpino.

Fichagas įstūmė Baką į saugų kambarį, o savo apsauginius paliko už durų.

— Netrukus viskas apsivers, — pasakė prezidentas Bakui. — Mažiausiai dar dviejų valstijų vadovai mano, kad atėjo laikas nusimesti PB pančius. Tai sakydamas Karpatijaus darbuotojui, statau savo gyvybę pavojun.

— Ech, juk mes visi esam Karpatijaus darbuotojai, — atsakė Bakas.

Fichagas patikino Baką, kad Egiptas, Anglija ir patriotiškai nusiteikusios Jungtinių Valstijų šauktinių karinės pajėgos pasiryžusios imtis veiksmų, „kol dar nevėlu“.

— Ką tai reiškia? — paklausė Bakas.

— Tai reiškia, kad greitai, — atsakė Fichagas. — Tai reiškia, kad reikia laikytis atokiau nuo rytų pakrantės miestų.

— Nuo Niujorko? — pasitikslino Bakas. Prezidentas linktelėjo. — Ir Vašingtono?

— Ypač nuo Vašingtono.

— Tai bus ne taip lengva, — pasakė Bakas. — Po vestuvių ketiname su žmona gyventi Niujorke.

— Tokiu atveju neilgai.

— Ar galėtumėte nurodyti laiką?

— Šito padaryti negalių, — atsakė Fichagas. — Pakaks, jei pasakysiu, kad maždaug po poros mėnesių vėl būsiu Ovaliniame kabinete.

Bakas labai norėjo pasakyti Fichagui, kad jis tiesiog žaidžia Karpatijaus rankose; kad visa tai jau seniai išpranašauta. Sukilimas prieš Antikristą bus numalšintas ir kils trečiasis pasaulinis karas, dėl kurio prasidės didžiulis badas, ligos ir žus ketvirtadalis Žemės gyventojų.

Po poros savaičių Briuso raštinėje įvykusi dviguba vestuvių ceremonija buvo tokia uždara, kokią tik galima įsivaizduoti. Kambaryje jie buvo penkiese. Briusas Barnsas ceremoniją baigė padėka Dievui.

Bakas paklausė, ar galėtų pamatyti požeminę slėptuvę, kurią sukonstravo Briusas.

— Ji buvo tik ką pradėta, kai aš išvažiavau į Niujorką. — sakė jis.

— Bažnyčioje tai labiausiai saugoma paslaptis, — pridūrė Briusas jiems lipant žemyn ir einant pro katilinę bei slaptąsias duris.

— Tu nenori, kad ja naudotųsi bažnyčios nariai? — paklausė Bakas.

— Pamatysi, kokia ji maža, — atsakė Briusas. — Aš raginau šeimas statytis sau slėptuves. Kiltų sumaištis, jei tikintieji čia pasirodytų ištikus pavojui.

Bakas nustebo, kokia maža buvo slėptuvė, bet, atrodo, čia galėjai rasti visko, ko reikia išgyventi kelias savaites. „Negandų pajėgos“ nebuvo sudarytos iš tokių žmonių, kurie ilgai slėptųsi.

Susirinkęs krūvon penketukas palygino savo planus ir aptarė, kada vėl galės pasimatyti. Karpatijus buvo sudaręs ateinančių šešių savaičių planą minutės tikslumu. Tad Reifordas turės jį skraidinti po visą pasaulį, o galiausiai grįš į Vašingtoną. Po to turės kelias laisvas dienas ir vėl parskris į Naująjį Babiloną.

— Mes su Amanda tada galėsime atvykti čia iš Vašingtono, — pasakė jis.

Bakas pažadėjo, kad jie su Chloje tuo laiku taip pat atvažiuos į Čikagą. Tada Briusas kaip tik sugrįš iš kelionės po Australiją ir Indoneziją. Jie numatė laiką — šešioliktą valandą po šešių savaičių. Tada Briuso kabinete dvi valandas drauge intensyviai studijuos Bibliją, o paskui mėgausis kur nors maloniai pietaudami.

Prieš išsiskiriant jie ratu susikibo rankomis ir dar kartą pasimeldė.

— Tėve, — šnibždėjo Briusas, — dėkojame tau už tą trumpą džiaugsmo blyksnį šiame, ant pražūties slenksčio stovinčiame pasaulyje, taip pat meldžiame mums visiems tavo palaiminimo ir apsaugos, iki vėl čia susitiksime. Kol būsime išsiskyrę, sujunk Kristuje mūsų širdis, kaip yra sujungtos brolių ir seserų širdys.

Nikolajus Karpatijus atrodė sujaudintas žinios, kad Reifordas susituokė, ir primygtinai prašė kuo greičiau susitikti su jo naująja žmona. Pasveikindamas jis paėmė Amandą už abiejų rankų ir pakvietė juodu su Reifordu užeiti į turtingas jo raštinės patalpas, kurios užėmė visą viršutinį PB būstinės Naujajame Babilone aukštą. Apartamentus sudarė pasitarimų kambariai, asmeninės gyvenamosios patalpos ir nusileidimo aikštelė sraigtasparniui. Iš čia vienas iš Reifordo įgulos narių perkels valdovą į pakilimo aikštelę būsimam skrydžiui.

Reifordas būtų pasakęs, kad Amandos širdis nusirito į kulnus. Žodžius iš savęs jai reikėjo spauste spausti, o šypsena buvo tarsi priklijuota. Susitikimas su blogiausiu žmogumi žemėje viršijo jos jėgas, nors pati sakė pažįstanti keletą audinių didmenininkų, kurie galėtų papildyti šį sąrašą.

Po visų mandagybių Nikolajus iškart patenkino Reifordo prašymą, kad Amanda jį lydėtų numatytoje kelionėje į Valstijas ir galėtų pasimatyti su jo dukra bei žentu. Reifordas nepasakė, kas yra Chlojės išrinktasis, ir net nepaminėjo, kad jie gyvena Niujorke. Nesumelavęs pasakė, kad jis ir Amanda susitiks su jais Čikagoje.

— Vašingtone aš prabusiu kelias dienas, — sakė Karpatijus. — Tuo laiku galite daryti ką tik norite. O dabar aš dar turiu šiokių tokių naujienų jums ir jūsų nuotakai. — Karpatijus ištraukė iš kišenės siaurą nuotolinio valdymo pultelį ir nukreipė jį į vietinio ryšio telefoną ant stalo priešingame kambario gale. — Brangioji, ar galėtum minutėlei prie mūsų prisidėti?

„Brangioji? — pagalvojo Reifordas. — Labiau jau niekas nenustebintų“.

Pasibeldusi į duris, įėjo Hetė Diuram.

— Taip, mielasis? — pasakė ji.

Reifordas manė, kad pasprings.

Karpatijus pašoko ir švelniai ją apkabino tarsi kokią porcelianinę lėlę. Hetė pasisuko į Reifordą.

— Aš taip džiaugiuosi dėl tavęs ir Amelijos, — ištarė ji.

— Amandos, — pataisė ją Reifordas, matydamas, kaip įsitempė jo žmona.

Amandai jis buvo viską papasakojęs apie Hetę Diuram, tad aišku, kad šiedu nebus tikra pora.

— Mes taip pat norime paskelbti, — pasakė Karpatijus. — Hetė paliks PB tarnybą, kad galėtų ruoštis naujam mūsų pasirodymui jau kitu statusu.

Karpatijus spindėjo, tarsi laukdamas džiaugsmingos reakcijos. Reifordas stengėsi iš paskutiniųjų, norėdamas nuslėpti savo pasibjaurėjimą ir susižavėjimo stoką.

— Naujas pasirodymas? — paklausė jis. — Kada didžioji šventė?

— Mes ką tik išsiaiškinome. — Nikolajus slapčia jam mirktelėjo.

— Na, ar tai jau ne šis tas? — pratarė Reifordas.

— Aš net nepagalvojau, kad jūs vedę, maloniai ištarė Amanda, o Reifordas pamanė, jog dabar svarbiausia išlikti šaltakraujiškam.

Ji juk puikiai žinojo, kad jie nevedę.

— O, mes iš tiesų susituoksim, — atsakė Hetė, visa švytėdama. — Jis vis dėlto padarys mane tikra moterimi.

Chlojė, perskaičiusi tėvo atsiųstą elektroninio pašto žinutę apie Hetę, pradėjo verkti.

— Bakai, mes praradome tą moterį. Visai ją praradome.

— Lyg nebūčiau to nujautęs, — pasakė Bakas. — Juk aš ją jam ir pristačiau.

— Bet aš ją pažįstu ir garantuoju, kad ji žino tiesą. Buvau ten, kai mano tėtis kalbėjosi su tavimi, o ji sėdėjo prie to paties stalo. Jis stengėsi, bet mes galėjome ir daugiau padaryti. Turim kažkaip su ja susisiekti, pasišnekėti.

— Ir kad Hetė sužinotų, jog aš tikintysis kaip ir tavo tėtis? Atrodo, Nikolajaus netrikdo, kad jo pilotas yra krikščionis, bet tik pagalvok, kiek laiko aš dar būsiu jo laikraščio vadovu, jei sužinos apie mane?

— Šiomis dienomis turime pasiekti Hetę, netgi jei dėl to reiktų vykti į Naująjį Babiloną.

— Chloje, ką ketini daryti? Pasakysi, kad ji nešioja Antikristo vaiką, ir manai, kad jį paliks?

— Gali ir taip atsitikti.

Bakas stovėjo už Chlojės peties, kai ji spausdino atsakomąją žinutę Reifordui ir Amandai. Abi poros turėjo rašyti miglotai, nevartojant jokių vardų.

— Ar yra kokia galimybė, kad šios kelionės metu ji atvažiuos į sostinę?

Išsiimtus žinutę jau kitą dieną atėjo atsakymas: „Ne“.

— Kažkada, kažkaip, — pasakė Chlojė Bakui. — Ir prieš tam kūdikiui gimstant.

Reifordui buvo sunku priprasti prie tų neįtikėtinų permainų, kurios įvyko Naujajame Babilone nuo tada, kai jis pirmą kartą aplankė šį miestą, Karpatijui pasirašius sutartį Izraelyje. Turėjo priprasti prie Karpatijaus ir begalinių jo pinigų. Turtinga pasaulio sostinė kilo iš griuvėsių ir dabar čia virte virė verslas, pramonė, vyko įvairūs pervežimai. Pasaulinio aktyvumo centras pasislinko į rytus ir, atrodo, Reifordo tėvynė buvo pasmerkta senamadiškumui.

Savaitę prieš jo ir Amandos skrydį į Vašingtoną su Nikolajumi bei jo palyda Reifordas elektroniniu paštu išsiuntė žinutę Briusui į „Naujosios vilties“ bažnyčią, sveikindamas jį sugrįžus iš kelionės ir klausdamas keleto dalykų:

„Keletas klausimų apie ateitį man vis dar gerokai neduoda ramybės. Gal galėtum mums paaiškinti penktą ir septintą?“

Jis neparašė „antspaudus“, nenorėdamas sukelti įtarimo. Briusas supras, ką turėjo omenyje.

„Supranti, antras, trečias, ketvirtas ir šeštas ir taip aiškūs, bet man vis dar nesuvokiami penktas ir septintas. Negalime sulaukti, kada tave pamatysim. „A“ perduoda linkėjimus“.

Bakas su Chloje apsigyveno puikioje Penktosios Aveniu pastogėje, tačiau džiaugsmas, kurį ši vieta būtų sukėlusi bet kuriems jaunavedžiams, jiems buvo svetimas.

Chlojė tęsė savo paieškas Internete, mokėsi juo naudotis, taip pat drauge su Baku per elektroninį paštą palaikydavo ryšį su Briusu. Briusas buvo vienišas ir, kaip rašė, labai ilgėjosi savo Šeimos. Bet pastorių jaudino tai, kad keturi jo draugai surado meilę ir partnerystę. Jie visi sakė labai laukią malonumo pabendrauti, kai susitiks ateinantį kartą.

Bakas meldėsi klausdamas Dievo, ar pasakyti Chlojei apie prezidento Fichago perspėjimą dėl Niujorko ir Vašingtono, ar ne. Fichagas viską buvo gerai numatęs ir neabejotinai tikslus, bet Bakas nenorėjo bėgti nuo pavojų. Gyvenimas tomis dienomis buvo rizikingas, naikinantis karas galėjo įsiliepsnoti bet kur. Profesija nuvesdavo Baką į pačius karščiausius pasaulio taškus. Jis nenorėjo kvailai kaip beprotis statyti į pavojų savo žmoną, bet kiekvienas „Negandų pajėgų“ narys žinojo, kuo rizikuoja.

Reifordas džiaugėsi, kad elektroninis paštas padėjo Chlojei vis geriau pažinti Amandą. Kai Reifordas su Amanda susitikinėdavo iki vestuvių, Reifordas atimdavo didžiumą Amandos laiko ir nors atrodė, kad moterys viena kitai patinka, išskyrus bendrą tikėjimą, jų niekas nejungė. Dabar, kasdien bendraujant, atrodė, kad Amanda tiesiog auga Šventojo Rašto pažinimu. Chlojė prabėgomis peržiūrėjo viską, ko ji mokėsi. Skaitydamas Briuso ir Chlojės susirašinėjimus, Reifordas rado atsakymus apie penktą ir septintą antspaudus. Tai nebuvo malonios naujienos, bet jis nieko kito ir nelaukė. Įslaptintoje pašto pakuotėje Briusas atsiuntė Chlojei, kuri savo ruožtu persiuntė Reifordui, savo kruopštų citatos iš Apreiškimo knygos išaiškinimą, kur buvo kalbama apie penktąjį antspaudą.

„Jonas prie altoriaus matė sielas tų, kurie buvo nužudyti dėl Dievo Žodžio ir savo liudijimo. Jie Dievo klausė, kada Jis atkeršys už jų mirtį. Viešpats davė jiems baltus apsiaustus ir pasakė, kad iš pradžių dar kai kurie iš jų brolių ir bendražygių bus nukankinti. Taigi penktasis teismo antspaudas nusineš gyvybes tų, kurie įtikėjo Kristų po Bažnyčios Paėmimo. Čia kalbama apie kai kuriuos iš mūsų arba apie mus visus. Aš sakau tai Dievo akivaizdoje, kad laikau privilegija atiduoti savo gyvenimą dėl mano Gelbėtojo ir Dievo“.

Briuso paaiškinimas apie septintąjį antspaudą aiškiai parodė, kad tai buvo paslaptis net jam pačiam.

„Septintasis antspaudas yra toks pritrenkiantis, kad net tada, kai jis bus apreikštas danguje, pusantros valandos ten viešpataus tyla. Atrodo, kad septintasis antspaudas, bus šeštojo — didžiausio žemės istorijoje drebėjimo padarinys, kuris ir sukels septynis trimitų teismus, ir tie, be abejo, bus dar baisesni už antspaudų teismus“.

Amanda bandė Reifordui susumuoti:

— Mes laukiame pasaulinio karo, bado, ligų, mirties, šventųjų kankinimo, žemės drebėjimo ir tylėjimo danguje, kai tuo tarpu pasaulis ruošis kitiems septyniems teismams.

Reifordas papurtė galvą ir nuleido akis.

— Briusas mus visą šį laiką apie tai perspėjinėjo. Būna momentų, kai manau esąs pasiruošęs viskam, kas beįvyktų, o kartais aš noriu, kad galas ateitų paprastai ir greitai.

— Tai kaina, kurią mes mokame už tai, — pasakė ji, — kad ignoravome perspėjimus, kai galėjome juos priimti. Mus abu perspėjo ta pati moteris.

Reifordas linktelėjo.

— Pažiūrėk štai čia, — tarė Amanda, — paskutinėje eilutėje Briusas rašo: „Patikrinkite savo elektroninio pašto dėžutę pirmadienio vidurnaktį. Jei jums kaip ir man visa tai sukelia liūdesį, padovanosiu citatą iš Biblijos“.

Žinutę Briusas sugebėjo atsiųsti taip, kad abi poros galėjo šią citatą perskaityti prieš pat išvykdamos į Čikagą su juo susitikti. Ji skambėjo taip: „Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, pasiliks Visagalio šešėlyje“.

Reifordas, stengdamasis atkreipti Amandos dėmesį, sujudėjo piloto kėdėje ir pamatė, kaip jai buvo sunku ištverti tokią varginančią kelionę iš Naujojo Babilono į tarptautinį Dalso oro uostą. Visą laiką, kiek tik galėjo, ji praleido asmeninėse Reifordo patalpose už piloto kabinos. Bet ji taip pat turėjo bendrauti ir su visais kitais, buvusiais lėktuve, kad nepasirodytų nemandagi. Reifordas žinojo, jog tai reiškė ištisas valandas kalbėti apie niekus.

Amandos jau klausė apie naująjį importo ir eksporto verslą, kurį ji pradėjusi, bet tuo momentu „PB Nr. 1“ nuotaikos pasikeitė. Per vieną iš kelių pertraukėlių, kurių metu Reifordas visą laiką buvo vien tik su ja, Amanda pasakė:

— Kažkas bręsta. Karpatijui nuolat atnešami spausdinti lapai. Jis juos išstudijuoja, susiraukia ir kviečia skubius slaptus susirinkimus.

— Hm, — pasakė Reifordas. — Gali būti kažkas ypatinga arba įprasta, o gali ir iš vis nieko nereikšti.

Amanda užsigavo, paskui nusišypsojo:

— Neabejok mano intuicija.

— Šią pamoką jau išmokau, — atsakė Reifordas.

Į Čikagą Bakas su Chloje atvyko numatyto „Negandų pajėgų“ susirinkimo išvakarėse. Jie užsiregistravo „Dreiko“ viešbutyje ir paskambino į „Naujosios vilties“ bažnyčią, norėdami palikti žinutę Briusui, kad jau atvyko ir kad pasimatys rytojaus popietę, šešioliktą valandą. Iš jo žinučių jie sužinojo, kad Briusas jau grįžo iš kelionės po Australiją ir Indoneziją, bet daugiau jokios informacijos nebuvo. Jie taip pat jam pasiuntė žinutę, kad Reifordas ir Amanda rytoj atvyksta į „Dreiko“ viešbutį priešpiečiams ir kad Mount prospekte tą popietę atsiras visi kartu. „Jei nori prisidėti prie mūsų priešpiečiams „Kape Kod“ kambaryje, mums bus labai malonu“, — parašė Bakas.

Praėjus porai valandų jie dar nebuvo gavę jokios žinutės, nesulaukė net telefono skambučio. Chlojė pasakė:

— Kaip manai, ką tai galėtų reikšti? — Tai reiškia, kad per priešpiečius jis ketina mus nustebinti.

— Tikiuosi, jog esi teisus.

— Gali dėl to būti rami, — pasakė Bakas.

— Bet juk tada tai nebus siurprizas, ar ne?

Pasigirdo skambutis.

— Tiek daug siurprizų, — ištarė Bakas. — Tai turėtų būti jis. Bet skambino ne Briusas.

Reifordas įjungė „Nusileidimo diržų prisisegimo“ ženklą, buvo likusios penkios minutės iki nusileidimo Dalso oro uoste, kai per vietinį ryšį su juo susisiekė vienas iš Karpatijaus ryšio inžinierių.

— Valdovas norėtų su tavim persimesti vienu kitu žodžiu.

— Dabar? Tuoj prasidės paskutinis skrydžio etapas.

— Aš paklausiu. — Po kelių sekundžių vėl įsijungė. — Jis skiria pokalbį piloto kabinoje, išjungus variklius, vien tik su tavimi.

— Tuo metu mes su pirmuoju pilotu ir šturmanu atliekame poskrydinį patikrinimą.

— Minutėlę! — Inžinierius atrodė susierzinęs. Kai vėl įsijungė, suburbėjo: — Nusileidęs tuos du varyk lauk, o poskrydinį patikrinimą atliksi po pokalbio su valdovu.

— Supratau, — sumurmėjo Reifordas.

— Jei atpažįsti mano balsą ir kalbėsies su manimi, tai paskambink šiuo taksofono numeriu ir pats pasistenk skambinti iš tokio pat telefono.

— Supratau, — pasakė Bakas. Jis padėjo ragelį ir pasisuko į Chloję. — Turiu minutėlei išbėgti.

— Kodėl? Kas skambino?

— Džeraldas Fichagas.

— Ačiū jums, džentelmenai, ir atleiskite už mano įsibrovimą, — pasakė Karpatijus, kai, jam įeinant į piloto kabiną, pro šalį praslinko pirmasis pilotas ir šturmanas.

Reifordas žinojo, kad dėl dienotvarkės pažeidimo jie taip pat susierzinę kaip ir jis, bet juk Karpatijus buvo bosas. Visada juo buvo.

Karpatijus grakščiai čiūžtelėjo į antrojo piloto kėdę.

Reifordas pagalvojo, kad, be visų kitų savo gabumų, lėktuvą šis vyras galėtų išmokti valdyti per vieną popietę.

— Kapitone, aš jumis pasitikiu. Mūsų žvalgyba išaiškino rezgamą sąmokslą ir esame priversti sudaryti klaidinantį mano maršrutą po Jungtines Valstijas. — Reifordas linktelėjo ir Karpatijus tęsė toliau. — Mes įtariame, kad gali įsikišti karinės pajėgos ar net koalicija tarp nepatenkintų Amerikos grupuočių ir mažiausiai kitų dviejų valstybių. Kad būtume saugūs, ryšį palaikysim vis kitu bangų dažniu, o žiniasklaidai perdavinėsim klaidinančią informaciją apie mūsų ketinimus.

— Skamba neblogai, — pasakė Reifordas.

— Dauguma mano, kad Vašingtone būsiu kelias dienas, bet dabar mes paskelbėme, kad aš per kitas tris dienas aplankysiu Čikagą, Niujorką, Bostoną, gal net ir Los Andželą.

— Tai reiškia, kad mano trumpas poilsio laikas nuplaukia? — paklausė Reifordas.

— Priešingai. Tiktai norėčiau, kad bet kuriuo momentu galėčiau jus rasti.

— Aš paliksiu žinią, kur manęs ieškoti.

— Norėčiau, kad su šiuo lėktuvu nuskristumėt į Čikagą ir kad koks nors patikimas žmogus tą pačią dieną sugrįžtų į Niujorką.

— Žinau, kas galėtų tikti šiam reikalui, — atsakė Reifordas.

— Kaip nors nukaksim į Niujorką ir iš ten pagal mūsų tvarkaraštį galėsim palikti šalį. Tiesiog pasistengsime sąmokslininkus išmušti iš pusiausvyros.

— Ei, — tarė Bakas, kai prezidentas Fichagas pakėlė ragelį po vieno signalo. — Tai aš.

— Džiaugiuosi, kad esi ne namuose, — pasakė Fichagas.

— Gal galit ką nors daugiau pasakyti?

— Tiesiog gerai, kad tu ne namie.

— Pagavau. O kada galėsiu sugrįžti?

— Tai gali būti šiek tiek problemiška, bet prieš grįždamas sužinosi. Kiek laiko tavęs nebus namuose?

— Keturias dienas.

— Super, — Fichagas padėjo ragelį.

— Alio? Ponia Halidei?

— Taip, o kas čia?

— Čia Reifordas Stylas skambina Erlui, bet prašau, nesakykite jam, kad tai aš. Turiu jam siurprizą.

Rytą Bakui paskambino viena moteris, kuri padėdavo „Naujosios vilties“ bažnyčios kanceliarijoje.

— Mes truputį jaudinamės dėl pastoriaus Briuso, — pasakė ji.

— Kodėl?

— Jis ketino jus visus nustebinti ateidamas ten priešpiečiams.

— Mes taip ir manėme.

— Bet Indonezijoje pastorius pasigavo kažkokią bacilą ir mes turėjom išvežti jį į ligoninę. Nenorėjo, kad kam nors apie tai pasakotume, nes buvo tikras, jog viskas labai greitai susitvarkys ir jis galės dalyvauti. Bet netikėtai pateko į komą.

— Į komą!??

— Kaip ir sakiau, mes dėl jo šiek tiek jaudinamės.

— Kai tik Stylai pas mus pasirodys, iškart ten nuvyksim. Kur jis?

— Šiaurės vakarų bendruomenės ligoninėje, Arlingtono aukštumose.

— Mes jį surasim, — pasakė Bakas.

Reifordas ir Amanda sutiko Erlą Halidėjų dešimtą valandą ryto O’Hare uoste.

— Rėjau, aš niekada to neužmiršiu, — pasakė Erlas. — Turėjau omeny, kad tai tas pat kaip sukinėtis apie patį valdovą arba prezidentą, ir, vadinasi, aš galiu į tai taikyti.

— Jie laukia tavęs Kenedyje, — atsakė Reifordas. — Vėliau paskambinsiu — pažiūrėsim, ar tau patiko su juo skraidyti.

Keifordas išsinuomojo automobilį, o Amanda gavo žinią iš Chlojės.

— Mes turim juos pasiimti ir važiuoti tiesiai į Arlingtono aukštumas.

— Kodėl? Kas atsitiko?

Bakas ir Chlojė lūkuriavo ant šaligatvio priešais „Dreiko“ viešbutį, kai privažiavo Reifordas su Amanda. Po skubotų apsikabinimų jie sulipo į automobilį.

— Šiaurės vakarų bendruomenė yra centre, tiesa, Chlo? — paklausė Reifordas.

— Taip. Paskubėkim.

Nepaisant jų rūpesčio dėl Briuso, Reifordas jautėsi ne toks vienišas. Jis vėl turėjo keturių asmenų šeimą, nors žmona buvo kita, kaip ir sūnus. Jie aptarė Briuso situaciją, susitarė, kada susitiks kitą kartą ir, nors visi suvokė, kad gyvena didžiausių pavojų laiku, šią akimirką paprasčiausiai džiaugėsi vėl galėdami pabūti drauge.

Bakas su Chloje sėdėjo ant galinės sėdynės ir klausėsi. Kokia atgaiva būti su artimais žmonėmis, ne tik būti, bet ir mylėti vienas kitą, rūpintis, gerbti. Jis net nenorėjo pagalvoti apie siaurakaktišką giminę, iš kurios buvo kilęs. Kada nors Bakas juos įtikins, kad jie nėra krikščionys, kaip mano esą. Jei būtų, tai nebūtų palikti kaip ir jis.

Chlojė prisišliejo prie vyro ir įspraudė į jo ranką savąją. Bakas buvo dėkingas už jos dėmesingumą ir atsidavimą. Chlojė jam buvo didžiausia Dievo dovana nuo pat išgelbėjimo.

— Kas čia dabar? — išgirdo jis sakant Reifordą. — O mes ketinome taip puikiai praleisti laiką.

Reifordas stengėsi iš Šiaurės vakarų Tolvėjaus išvažiuoti į Arlingtono aukštumų kelią. Chlojė sakė, kad šiuo keliu pavyks privažiuoti prie tos ligoninės. Bet, pasirodo, vietinė ir valstijos peticija bei PB tvarkos palaikymo pajėgos bandė susigrūdusius automobilius nukreipti į apvažiavimus. Bet koks eismas liovėsi.

Po kelių minučių jie tegalėjo vos krustelėti pirmyn. Reifordas nuleido durelių stiklą ir paklausė policininko, kas čia darosi.

— Kapitone, iš kur jūs nukritote? Teks ir toliau taip judėti.

— Ką jis turėjo omenyje? — paklausė Amanda, siekdama įjungti radijo imtuvą. — Chloje, kokios čia naujienų stotys?

Chlojė atsitraukė nuo Bako ir pasislinko priekin.

— Paspausk AM, o tada pabandyk 1, 2 ir 3, — pasakė ji. — Vienas iš šitų turėtų būti „WGN“ arba „MAQ“.

Jie vėl sustojo, šį kartą prie pat PB kareivio. Bakas nuleido langą ir atvertė savo „Global Community Weekly“ spaudos atstovo pažymėjimą.

— Kokios ten problemos?

— Šauktinių karinės pajėgos užėmė seną Naiko bazę, kur sandėliuojami kontrabandiniai ginklai. Po Vašingtono užpuolimo mūsų vaikinai juos išstūmė.

— Vašingtono užpuolimo? — pakartojo Reifordas ištempdamas kaklą, kad galėtų pasikalbėti su pareigūnu. — Vašingtono miesto?

— Nesustokite, — atsakė kariškis. — Jei jums reikia grįžti šiuo keliu, galite išsukti ties penkiasdešimt trečiuoju ir bandyt išvažiuoti šalutinėmis gatvelėmis, bet tik nemanykit, kad galėsite privažiuoti prie senosios Naiko bazės.

Reifordas turėjo judėti pirmyn, tačiau juodu su Baku šūkaliojo uždavinėdami klausimus kiekvienam pasitaikančiam kariškiui, kai tuo tarpu Amanda ieškojo vietinės radijo stoties. Kurią tik bangą bandė, visur girdėjosi informacinės stoties, informuojančios apie nelaimingus atsitikimus, tonas.

— Įjunk automatinį paieškos režimą, — pasiūlė Chlojė.

Pagaliau radijo imtuvas surado pačią stotį.

CNN/PBN radijo korespondentas pranešinėjo tiesiai iš Vašingtono.

— PB valdovo Nikolajaus Karpatijaus likimas dar ir dabar yra nežinomas, nes iš Vašingtono teliko griuvėsiai, — kalbėjo jis.

— Rytinio kranto šauktinių pajėgos apgulė jį drauge su Didžiosios Britanijos ir buvusios Egipto valstybės, o dabar klestinčio Artimųjų Rytų regiono karinėmis pajėgomis. Valdovas Karpatijus atvyko vakar vakare ir ketino pasilikti „Capital Noir“ prezidento apartamentuose, bet mačiusieji sakė, kad šįryt tas prabangus viešbutis buvo sulygintas su žeme. PB taikos palaikymo pajėgos atsakė tuo pačiu, sunaikindamos Naiko centrą Čikagos priemiestyje. Reportažai iš tos vietos liudija, kad tūkstančiai civilių žmonių patyrė nuostolius, o didžiuliai transporto kamščiai trikdė gelbėjimo komandų darbą.

— O, šventas Dieve! — meldėsi Amanda.

— Šiuo metu sužinojome apie kitas atakas, — tęsė reporteris, — įskaitant ir Egipto sausumos pajėgų puolimą prieš Iraką, akivaizdu, kad ketinama apgulti Naująjį Babiloną. Šis išpuolis buvo greitai nuslopintas PB oro pajėgų, kurios dabar ima viršų ir kovoje prieš Angliją. Tai turbūt yra atsakomasis smūgis Britanijai už jos dalyvavimą puolant Vašingtoną. Prašom neišjungti radijo imtuvų. O, prašom pasilikti... Valdovas Karpatijus saugus! Jis ketina kreiptis į tautą per radiją. Mes liekame čia ir pranešime, kai tik ką nors sužinosime.

— Mes turim patekti pas Briusą, — pasakė Chlojė, Reifordui vėžlio greičiu judant į priekį. — Tėti, kiekvienas stengiasi patekti į šiaurinį penkiasdešimt trečiąjį kelią. Todėl važiuokime piečiau ir dar kartą sugrįžkime.

— Tuojau eteryje išgirsite valdovą Karpatijų, — pranešė reporteris. — PBN pareiškė, kad, be jokios abejonės, jo buvimo vietos niekam nepavyks susekti. O tuo tarpu naujienos iš Čikagos apie ataką prieš senąją Naiko bazę: atrodo, kad ji buvo sėkminga. PB žvalgybos tarnyba šiandien išaiškino Karpatijaus lėktuvo sunaikinimo sąmokslą, kur valdovas galėjo būti arba ne, kai skrido iš tarptautinio O’Hare oro uosto. Dabar šio lėktuvo likimas nežinomas, o PB pajėgos žygiuoja į Niujorką.

Amanda griebė Reifordą už rankos.

— Mus gali nužudyti!

Kai Reifordas prašneko, Bakas pagalvojo, kad gali neatlaikyti.

— Tiesiog viliuosi, kad Erlo svajonės išsipildė ir jis nežuvo, — pasakė jis.

— Reifordai, gal nori, aš vairuosiu? — paklausė Bakas.

— Ne, viskas gerai.

Radijo pranešėjas kalbėjo toliau:

— Mes stengiamės užmegzti tiesiogini ryšį su PB valdovu Nikolajumi Karpatijumi... tuo tarpu pranešimas iš Čikagos. PB taikos palaikymo pajėgų atstovas spaudai pranešė, kad senoji Naiko bazė sunaikinta nenaudojant branduolinių ginklų ir, nors jie teigia esą aplinkiniuose priemiesčiuose žuvusių civilių nėra daug, pareiškė, „jog šis skaičius priklausys nuo ten besislapstančios kariuomenės. Nors nevalstybinės karinės pajėgos ir neturi teisės taip elgtis, bet žvanginti ginklais civilių teritorijoje tikra beprotystė“. Taigi kartojame, kad Čikagos ribose nėra radioaktyvių nuosėdų, bet PB taikos palaikymo pajėgos neleidžia transporto priemonėms privažiuoti prie sunaikintos teritorijos. Prašome likti su mumis ir išgirsite tiesioginę Nikolajaus Karpatijaus kalbą.

Reifordas pagaliau išvažiavo piečiau penkiasdešimt-trečiojo kelio, išvinguriavo į reikiamą kryptį per apsisukimą, skirtą turintiems specialius įgaliojimus, ir nurūko į šiaurę Rolling Meadows link.

— Ištikimieji PB piliečiai, — pasigirdo Karpatijaus balsas, — šiandien kreipiuosi į jus su skaudančia širdimi, net negalėdamas pasakyti, iš kur kalbu. Daugiau nei metus darbavomės stengdamiesi suvienyti Pasaulio Bendriją po taikos ir harmonijos vėliava. Deja, šiandien galima pasakyti, jog tarp mūsų vis dar yra tie, kurie skaldo pasaulį į atskiras dalis. Ne paslaptis, kad buvau, esu ir visada būsiu už taiką. Netikiu karu. Netikiu apsiginklavimu. Netikiu kraujo praliejimu. Kita vertus, jaučiuosi už jus atsakingas šioje milžiniškoje visų mūsų bendruomenėje, mano broliai ir seserys. PB taikos palaikymo pajėgos jau palaužė pasipriešinimą. Sunkia našta ant mano pečių krito nekaltų civilių mirtys, bet aš kuo skubiausiai maldauju teismo visiems taikos priešams. Nuostabi Jungtinių Šiaurės Amerikos Valstijų sostinė tapo dykyne, jūs išgirsite dar daugiau pranešimų apie mirtį ir naikinimą. Mūsų tikslas išlieka tas pats — taika ir atstatymas. Dabar grįžtu į saugią būstinę Naujajame Babilone ir susisieksiu su jumis dažniau. Pagaliau — nebijokite! Būkite tikri, kad bet kokie grasinimai sudrumsti visuotinę ramybę bus netoleruojami ir su kiekvienu taikos priešu bus susidorota.

Kol Reifordas ieškojo kelio, vedančio prie Šiaurės vakarų bažnyčios ligoninės, — CNN/PBN korespondentas vėl grįžo į eterį:

— Paskutinės naujienos: Pasaulio Bendrijai priešiškos karinės pajėgos kėsinasi atakuoti Niujorką branduolinėmis raketomis, pirmiausia tarptautinį Kenedžio oro uostą. Civiliai gyventojai palieka tą vietovę, taip sukeldami vieną baisiausių transporto ir pėsčiųjų kamščių per visą miesto istoriją. Taikos palaikymo pajėgos sako galinčios numušti raketas, bet nerimauja dėl žalos, kurią padarytų aplinkinėms vietovėms. O dabar pranešimas iš Londono: šimto megatonų bomba sunaikino Hitrou oro uostą, ir radioaktyviosios nuosėdos gąsdina gyventojus daugelio mylių spinduliu. Akivaizdu, kad bombą numetė taikos palaikymo pajėgos po to, kai buvo susekta, jog iš slaptos karinės oro aikštelės, esančios netoli Hitrou oro uosto, pakildavo Anglijos ir Egipto bombonešiai. Pranešama, kad visi kariniai laivai, gabenantys branduolinį ginklą ir vykstantys į Bagdadą ir Naująjį Babiloną, buvo pašauti iš oro.

— Pasaulio pabaiga, — sušnibždėjo Chlojė. — Dieve, padėk mums.

— Gal mums gėriau stengtis patekti į bažnyčią? — pasiūlė Amanda.

— Ne, kol nepažiūrėsim, kaip laikosi Briusas, — atsakė Reifordas.

Pro šalį einančios priblokštos moters jis paklausė, ar galima pėsčiomis patekti į Šiaurės Vakarų bažnyčios ligoninę.

— Įmanoma, — atsakė ši. — Ligoninė yra tiesiog už šio lauko, tik reikia pakilti į kalną. Bet aš nežinau, kiek jums leis prisiartinti prie to, kas iš jos liko.

— Ji buvo atakuojama?

— Atakuojama? Pone, ji buvo kitoje gatvės pusėje, kaip tik priešais senąją Naiko bazę. Daugelis mano, kad į ją trenkė pirmiausia.

— Aš einu, — pasakė Reifordas.

— Aš irgi, — atsiliepė Bakas.

— Mes visi einam, — prašėsi Chlojė, bet Reifordas pakėlė ranką.

— Visi tikrai neisime. Ir vienam iš mūsų bus ganėtinai sunku prasigauti pro apsaugą. Bakui ir man daugiau šansų teikia PB tarnybiniai dokumentai. Manau, kad vienas iš mūsų su pažymėjimu turi eiti, o kitas — likti su žmonomis. Tarp mūsų visada turi būti kažkas, galintis prireikus, pravesti pro draudžiamą raudoną juostą.

— Aš norėčiau eiti, — pasakė Bakas, — bet darysiu, ką tu pasakysi.

— Pasilik čia ir pastatyk automobilį taip, kad mes galėtume nešdintis iš čia į Mount prospektą. Jei negrįšiu po pusantros valandos, surizikuok ir ateik manęs ieškoti.

— Tėti, jei Briusui bent kiek geriau, pasistenk jį pasiimti su savimi.

— Nesijaudink, Chloje, — atsakė Reifordas, — viskuo pasirūpinsiu.

Kai tik kapitonas nuliuoksėjo per dumblinas piktžoles ir dingo iš akiračio, Bakas pasigailėjo davęs pažadą likti užnugaryje. Jis visada turėjo polinkį veikti ir, matydamas aplink klaidžiojančius kontūzytus ir keliančius užuojautą žmones, negalėjo nusėdėti vietoje.

Reifordui apmirė širdis, kai užlipęs ant kalno pamatė ligoninę. Dalis pastato per visą jo aukštį buvo nesugadinta, bet iš didesnes pusės likusi tik akmenų krūva. Griuvėsius buvo apsupę greitosios pagalbos automobiliai, aplink lakstė gelbėjimo komandos žmonės. Ligoninės teritoriją juosė ilga policijos juosta. Kai Reifordas pakėlė ją ketindamas pralįsti, apsaugos kareivis puolė link jo su paruoštu ginklu.

— Stok! — sušuko jis. — Draudžiama zona!

— Aš turiu leidimą! — šaukė Reifordas, mojuodamas savo pažymėjimu.

— Stok! Nė iš vietos! — rėkė sargybinis. Priėjęs prie Reifordo paėmė dokumentą ir pradėjo jį apžiūrinėti, lygindamas nuotrauką su Reifordo veidu.

— Oho! 2-A lygio leidimas. Jūs dirbate pačiam Karpatijui?

Reifordas linktelėjo.

— Koks jūsų darbas?

— Slaptas.

— Ar jis kur nors netoliese?

— Ne, bet jei taip ir būtų, tau nesakyčiau.

— Viskas tvarkoj, — pasakė sargybinis, ir Reifordas pasuko ten, kur anksčiau buvo pastato fasadas. Žmonės į jį nekreipė jokio dėmesio, nes buvo per daug užsiėmę, kad rūpintųsi, ar kas turi leidimą čia būti, ar ne. Kūnas prie kūno buvo guldomi į tvarkingą eilę ir uždengiami.

— Yra gyvų? — paklausė Reifordas gelbėjimo tarnybos medicinos darbuotojo.

— Ne tiek jau daug — trys, — atsakė vyriškis. — Visos moterys. Dvi slaugės ir gydytoja. Jos buvo išėjusios laukan parūkyti.

— O viduje — nė vieno?

— Mes girdim balsus, bet kol kas dar nė vieno nepasiekėm, — atsakė vyras.

Melsdamasis Reifordas išskleidė piniginę, kad matytųsi pažymėjimas. Įsidėjo ją į viršutinę išorinę kišenę. Jis įžengė į laikinai lauke įrengtą morgą, kur keletas greitosios pagalbos darbuotojų vaikščiojo tarp palaikų, vartydami dokumentus ir stengdamiesi palyginti pacientų bei darbuotojų sąrašus su sudarkytais kūnais ir apyrankėmis su asmens duomenimis.

— Padėk arba traukis iš kelio, — pasakė tvirtai sudėta moteris, praeidama pro šalį.

— Aš ieškau Briuso Barnso, — atsakė Reifordas.

Moteris, kurios vardinėje kortelėje buvo užrašyta Patricija Devlin, sustojo, pašnairavo į jį ir pakėlusi galvą pažiūrėjo į savo segtuvą. Pervertusi tris viršutinius lapus, papurtė galvą.

— Darbuotojas ar pacientas? — paklausė ji.

— Pacientas, atvežtas į reanimaciją. Kai paskutinį kartą apie jį girdėjau, buvo komoje.

— Gal tada iš intensyvios priežiūros skyriaus, — pratarė ji. — Pažiūrėkite ten. — Parodė į šešis kūnus eilės gale. — Minutėlę, — pridūrė ji, atversdama dar vieną lapą.

— Barnsas, intensyvios priežiūros skyrius. Taip, štai kur jis buvo. Dar labai daug žmonių yra viduje, bet intensyvios priežiūros skyrius ką tik buvo ištuštintas.

— Taigi jis gali būti tiek čia, tiek viduje.

— Brangusis, jei jis čia, tai jau mirusiųjų sąrašuose, o jei viduje, galim ir niekada nesurasti.

— Esantiems intensyvios priežiūros skyriuje nėra nė vieno šanso?

— Nelabai daug. Giminaitis?

— Artimesnis nei brolis.

— Norėtumėt, kad dėl jūsų pažiūrėčiau?

Reifordo veidas persikreipė, jam buvo sunku kalbėti.

— Būčiau dėkingas.

Pagal savo proporcijas Patricija Devlin judėjo greitai ir neįtikėtinai gyvai. Stori baltapadžiai batai buvo purvini. Tikrindama ji priklaupdavo ties kiekvienu kūnu, tuo tarpu Reifordas stovėjo už dešimties pėdų, delnu prisidengęs burną, stengdamasis užgniaužti gerklėje kylantį kūkčiojimą.

Ties ketvirtu kūnu panelė Devlin buvo beužverčianti savo lapą, kai staiga susijaudino ir pažiūrėjo į vis dar atverstąjį. Ji vėl pažvelgė į Reifordą, ir šis suprato. Jam pradėjo riedėti ašaros. Atsistojusi ji paaiškino:

— Jūsų draugas atrodo išvaizdžiai. Kai kurių iš jų geriau jums nerodyti, bet jį pamatyti galite.

Reifordas prisivertė atsitūpti. Moteris pasilenkė ir lėtai atitraukė dangalą. Briuso akys buvo atmerktos, be gyvybės ir ramios. Reifordas sukando dantis ir stengėsi išlikti šaltakraujiškas.

Jis siekė užmerkti Briuso akis, bet slaugė jį sustabdė.

— Negaliu jums leisti to padaryti. — Ištiesusi pirštinėtą ranką pasakė pati tai padarysianti.

— Gal galite patikrinti pulsą? — maldavo Reifordas.

— O, sere, — pasakė ji su aiškia simpatija balse. — Jie nebūtų jo atnešę čia.

— Prašau, — dabar jau atvirai verkdamas sušnibždėjo Reifordas. — Dėl manęs.

Ankstyvą popietę Reifordui stovint triukšmingame Čikagos priemiestyje įsikniaubus į savo delnus, moteris, kurios jis niekad iki šiol nebuvo sutikęs ir daugiau niekada nesutiks, uždėjo savo smilių ir nykštį ant arterijos po pastoriaus žandikauliu.

Nežiūrėdama į Reifordą atitraukė ranką, uždengė Briuso Barnso kūną ir grįžo prie savo darbo. Kapitono keliai sulinko ir jis suklupo ant purvino grindinio. Tolumoje kaukė sirenos, aplink jį mirksėjo pavojaus šviesos, mažiau nei už pusmylio laukė šeima. Dabar buvo likę tik jis ir jie. Be mokytojo, be patarėjo, tik jie keturi.

Kai atsistojo ir kėblino šlaitu žemyn nešinas pritrenkiančia žinia, girdėjo apie nelaimes pranešinėjančią stotį staugiant iš kiekvieno automobilio, kurį aplenkdavo. Vašingtonas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Hitrou nebebuvo. Mirtis viešpatavo Egipto dykumoje ir ore virš Londono. Niujorkas buvo pavojuje.

Bakas jau ketino eiti ieškoti Reifordo, kai horizonte pamatė aukštą jo figūrą. Iš eisenos ir pakumpusių pečių Bakas viską suprato. — O, ne, — sušnibždėjo jis, o Chlojė su Amanda pradėjo verkti. Visi trys puolė pasitikti Reifordo ir palydėjo jį iki automobilio.

Scenoje pasirodė Raudonas Apokalipsės žirgas.

Apie autorius

Jerry B. Jenkins (Džeris Dženkinsas) — daugiau kaip 100 knygų autorius. Jis buvo Moody Biblijos instituto Čikagoje viceprezidentu leidybai, taip pat daugelį metų dirbo „Moody Magazine“ redaktoriumi. Jo kūryba pasirodė daugelyje leidinių, tarp kurių pažymėtini „Reader’s Digest“, „Parade“ ir daugybė krikščioniškų periodinių leidinių. Jis rašo keturių žanrų knygas: biografijas, apie santuoką ir šeimą, nuotykinę literatūrą vaikams ir suaugusiems.

Jerry B. Jenkins parašytos biografijos apie Hank Aaron, Bill Gaither, Luis Palau, Walter Payton, Orei Hershiser, Nolan Ryan, Brett Butler ir Billy Graham bei daugelį kitų. Knygos apie Hershiser, Ryan ir Graham yra patekusios į žurnalo „New York Times“ bestselerių sąrašą.

Šeši jo apokalipsiniai romanai, parašyti kartu su Tim LaHaye, yra patekę į „Christian Booksellers Association“, „Publishers Weekly“ bei „Evangelical Christian Publishers Association“ bestselerių sąrašus.

Kaip knygų apie santuoką ir šeimą autorius ir lektorius, Jenkins daugelį kartų dalyvavo daktaro Džeimso Dobsono „Focus on the Family“ radijo laidose.

Džeris taip pat kuria sporto istorijų komiksą „Gil Thorp“, kurį „Tribune Media Services“ platina visose Jungtinėse Valstijose.

Džeris su Diana ir sūnumis gyvena „Three Son Acres“ Ilinojaus valstijos šiaurės rytuose.

Dr. Tim LaHaye (Timas Lahėjis) yra žymus autorius, tarnautojas, patarėjas, televizijos komentatorius ir plačiai pripažintas JAV lektorius, skaitantis paskaitas šeimyninio gyvenimo ir Biblijos pranašysčių temomis. Jis yra organizacijos „Family Life Seminars“ įkūrėjas ir prezidentas, taip pat organizacijos „The PreTrib Research Center“ įkūrėjas. Šiuo metu Dr. LaHaye skaito paskaitas pagrindinėse Biblijos pranašysčių konferencijose, vykstančiose JAV ir Kanadoje. Jis yra parašęs septynias labai populiarias knygas apie Biblijos pranašystes.

Dr. LaHaye yra baigęs Bob Jonės universitetą ir turi magistro bei daktaro laipsnius, gautus Western Conservative teologijos seminarijoje. 25-erius metus jis buvo vienos iš žymiausių San Diego bažnyčių, vėliau išaugusios į tris bažnyčias, pastoriumi. Per tą laiką jis įsteigė dvi akredituotas krikščioniškas aukštąsias mokyklas, dešimt krikščioniškų vidurinių mokyklų ir „Christian Heritage“ koledžą.

Dr. LaHaye yra parašęs daugiau kaip 40 knygų, kurios išleistos bendru 11 milijonų tiražu ir išverstos į 33 kalbas. Jo knygų tematika yra labai įvairi, kaip antai: šeimyninis gyvenimas, temperamentai, Biblijos pranašystės. O knyga „Santuokos aktas“ — apie intymiąją santuokos pusę, parašyta kartu su žmona Beverly, jau yra tapusi krikščionišku klasikiniu standartu šia tema. Jo apokalipsiniai romanai kartu su Jerry Jenkins — „Palikti“, „Negandų pajėgos“, „Nikolajus“, „Sielų pjūtis“, „Naikintojas“ ir „Žudikai“ yra patys geriausi krikščioniški bestseleriai. Kiti jo kūriniai yra: „Dvasios kontroliuojamas temperamentas“, „Kaip būti laimingu santuokoje“, „Apreiškimas: iliustruotas ir paprastas“, „Kaip pačiam studijuoti Biblijos pranašystes“, „Nebijokite audrų“, serija knygų jaunimui, „Palikti: vaikai“ ir „Ar mes gyvename paskutiniais laikais?“

Dr. Tim LaHaye turi keturis vaikus ir devynis vaikaičius. Kalnų slidinėjimas, vandens slidės, golfas, šeimos atostogos ir bėgimas — toks jo laisvalaikis.

Paskutines naujienas rasite:

http://www.leftbehind.com