Iš anglų kalbos vertė

Marius Burokas

Turinys

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

Išnašos

Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi.“

O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“

Jon 4,4-5

Netikėjimas daug atsparesnis už tikėjimą, nes jis jutimų ugdomas.

Gabriel Garci’a Marquez

„Apie meilę ir kitus demonus“

I

Velniai, galvoja ahmadas. Šitie velniai nori pasiglemžt mano Dievą. Centro vidurinėje merginos visą dieną kraiposi ir vaiposi, demonstruoja švelnius kūnus ir viliojančius plaukus. Jų apnuoginti pilvai blizgančiais žibukais papuoštomis bambomis ir tamsraudonėmis tatuiruotėmis žemėliau klausia: O ką dar galima pamatyti? Vaikinai slankioja, šlaistosi aplink, žvelgia negyvom akim, dirgliais žudikų judesiais ir nerūpestingu niekinamu juoku siekia parodyti, kad šis pasaulis toks ir yra — triukšmingas išblizgintas koridorius su išrikiuotomis metalinėmis spintelėmis. Jo gale — plyna siena, išterliota grafičiais ir perdažoma taip dažnai, kad, regis, matai, kaip milimetras po milimetro artėja.

Mokytojai, silpnavaliai krikščionys ir tikėjimo nesilaikantys žydai, neriasi iš kailio, mokydami dorybių ir tikrojo susitvardymo, tačiau šmaižančios akys ir nenuoširdūs balsai išduoda tikėjimo trūkumą. Už tokias jų kalbas moka Naujojo Prospekto miestas ir Naujojo Džersio valstija. Jie neturi tikrojo tikėjimo, nežengia Tiesiuoju Keliu, jie — nešvarūs. Ahmadas ir dar du tūkstančiai moksleivių mato juos po pamokų, skuodžiančius prie savo automobilių suskeldėjusioje, šiukšlinoje stovėjimo aikštelėje tarsi blyškius ar tamsius krabus prie savo kiaukutų; jie niekuo nesiskiria nuo kitų vyrų ir moterų, jie kupini geismo, baimės ir susižavėjimo neįperkamais dalykais. Bedieviai, jie mano būsiantys saugūs, kaupdami šio pasaulio daiktus, pasiduodami tvirkinančiai televizijos apgaulei. Vaizdų, melagingų laimės ir prabangos vaizdų vergai. Tačiau net teisingi vaizdai tėra nuodėmingas Dievo, vienintelio Kūrėjo, mėgdžiojimas. Apimti palengvėjimo, kad ir šiandien ištrūko iš moksleivių nagų gyvi ir sveiki, mokytojai atsisveikindami pernelyg garsiai tauškia koridoriuose ir stovėjimo aikštelėje su didėjančiu jauduliu lyg lengvai įkaušę. Mokytojai džiūgauja, pasprukę iš mokyklos. Kai kurių vokai pabrinkę, kūnai išpurtę, jiems iš burnos dvokia, kaip nuolat padauginantiems išgerti žmonėms. Vieni jų skiriasi; kiti gyvena susimetę. Jų gyvenimas už mokyklos ribų palaidas, netvarkingas, savanaudiškas. Valstijos valdžia Trentone ir Šėtono vyriausybė aukščiau, Vašingtone, moka jiems, kad diegtų dorybes ir demokratines vertybes, bet jie tiki bedievyste: biologija, chemija ir fizika. Jų apgaulingi balsai tvirtai remiasi faktais ir formulėm, aidi klasėse. Jie sako, kad visa kilę iš aklų negailestingų atomų, kad atomai — šaltos geležies svorio, stiklo skaidrumo, molio ramybės ir kūno judrumo tikroji priežastis. Elektronai plūsta varinėmis vielomis, kompiuterių jungtimis ir oru, skrodžiamu vandens lašelių sąveikos sukelto žaibo. Tik tai, ką išmatuojame ir ką galime suvokti pamatavę, yra tiesa. O visa kita — blėstantis sapnas, vadinamas mūsų esybe.

Ahmadui — aštuoniolika. Ankstyvas balandis: žaluma vėl sėlina, daigas po daigo, į nykias miesto ertmes. Ahmadas žvelgia iš naujos savo ūgio aukštumos ir mąsto, kad žolėje knibždantiems vabzdžiams jis būtų, jei tik jie turėtų panašią į jo sąmonę, dievas. Per praėjusius metus jis paaugo trimis coliais ir siekia jau šešias pėdas — nematomų materialistinių jėgų, primetančių jam savo valią, darbas. Jis daugiau nebeaugs, mąsto Ahmadas, nei šiame, nei kitame gyvenime. Jei kitas gyvenimas egzistuoja, šnabžda viduje tupintis nelabasis. Kas, išskyrus ugningus ir Dievo įkvėptus Pranašo žodžius, įrodo, kad esama kito gyvenimo? Kur jis slypi? Kas kursto amžinuosius Pragaro katilus? Koks neišsenkantis energijos šaltinis maitina vešliuosius Rojaus sodus, peni tamsiaakes hurijas, nokina gausius vaisius, pripildo upokšnius ir trykštančius fontanus, iš kurių Dievas, kaip aprašyta devintojoje Korano suroję, semiasi amžino malonumo? O ką pasakytumėt apie antrąjį termodinamikos dėsnį?

Vabzdžių ir kirminų mirtis, jų kūnai, taip greit praryjami žemės, piktžolių, kelio dangos, it nelabieji stengiasi pasakyti Ahmadui, kad ir jo mirtis bus tokia pat nežymi ir neatšaukiama. Eidamas į mokyklą jis pastebėjo ženklą, spiralę, nubrėžtą ant šaligatvio švytinčiomis išskyromis, angeliškomis menkiau išsivysčiusio padaro, sraigės ar kirmino, paliekančio tik tokį pėdsaką, gleivėmis. Kur šliaužė tas padaras, kodėl jo kelias be jokio tikslo sukosi spirale į vidų? Jei norėjo nušliaužti nuo karšto, mirtinai deginančio, plieskiančios saulės įkaitinto šaligatvio, jam nepavyko, jis judėjo pražūtingu ratu. Tačiau spiralės centre nesimatė jokio kirmino kūnelio.

Tad kur nuskriejo tas kūnas? Galbūt jį pačiupo Dievas ir pasiėmė tiesiai į dangų? Ahmado mokytojas, šeichas Rašidas, mečetės, esančios Vakarų Pagrindinės gatvės 2781½ numeriu pažymėto namo antrame aukšte, imamas, tvirtina, kad, pasak šventosios chadisų1 tradicijos, tokie dalykai nutinka: Pranašą, jojusį ant balto sparnuoto žirgo Burako, per septynis dangus lydėjo angelas Gabrielius. Prieš grįždamas į Žemę ir tapdamas paskutiniuoju — didžiuoju — Pranašu, jis Rojuje meldėsi su Jėzumi, Moze ir Abraomu. Pranašo tos dienos nuotykiai patvirtinti kanopos atspaudu, ryškiu ir aiškiu, jį Burakas paliko ant Uolos po šventuoju Kupolu, al Kudso, netikėlių ir sionistų vadinamo Jeruzale, centre. Tų netikėlių kančios džahanamo2 žaizdruose puikiai aprašytos septintojoje, vienuoliktojoje ir penkiasdešimtojoje Knygų knygos surose.

Šeichas Rašidas nuostabiai gražiai cituoja šimtas ketvirtąją surą apie Hutamą, visa triuškinančią Ugnį:

O kas tau galėjo atskleisti, kas ta Triuškinanti ugnis?

Dievo įplieksta ugnis,

liepsnojanti viršum širdžių!

Jinai iškelta virš jų kaip skliautas,

ant ištemptų kolonų.3

Kai Ahmadas Korano arabiškuose vaizduose — ištemptose kolonose, fi amadin mumadati, ir skliaute, pakilusiame viršum širdžių, susigūžusių iš siaubo ir siekiančių įžvelgti pro iki baltumo įkaitusią miglą, naru alahi al-mukadatun, — ieško nors užuominos, kad Gailestingasis parodys malonę ir atšauks Hutamą, imamas nuleidžia neįprastai šviesiai pilkas akis, balsvas, vengiančias žvilgsnio tarsi netikėlių moters, ir sako, kad šie vaizdingi Pranašo aprašymai turi perkeltinę prasmę. Iš tiesų jie pasakoja apie liepsningą atsiskyrimo nuo Dievo kančią ir deginančią nusižengusiųjų Jo priesakams atgailą. Bet Ahmadui nepatinka šeicho Rašido balsas, kai jis tai aiškina. Jis primena neįtikinančius Centro mokyklos mokytojų balsus. Ahmadas girdi jame Šėtono gaidelę, neigimo skambesį teigiančiame balse. Šaukdamasis negailestingosios ugnies, Pranašas turėjo omenyje tikrą ugnį; Mahometas negalėjo skelbti apie amžinąją ugnį pernelyg dažnai.

Šeichas Rašidas vyresnis už Ahmadą — galbūt dešimčia ar dvidešimčia metų. Balta jo veido oda mažai raukšlėta. Judesiai drovūs, tačiau tikslūs. Per tuos metus, kol jis tapo vyresnis, pasaulis nualino jį. Kai graužiančių iš vidaus nelabųjų murmesys iškreipia imamo balsą, Ahamadas pajunta troškimą pakilti ir sunaikinti jį taip, kaip Dievas iškepė tą vargšą kirminą spiralės centre. Mokinio tikėjimas pranoksta mokytojo; šeichas Rašidas bijosi joti baltu sparnuotu islamo žirgu, jį gąsdina nesustabdomas ristūno lėkimas. Jis stengiasi sušvelninti Pranašo žodžius, atskiesti juos žmogišku protu, tačiau šie žodžiai tam neskirti: jie sminga į mūsų švelnumą it kardas. Didis Alachas aukščiau visų šių smulkmenų. Nėra kito Dievo tik Jis, Amžinai Gyvas, Visur esantis, Jis — šviesa, užtemdanti saulę. Jo negalima atskiesti žmogišku protu, mūsų protas jam lenkiasi, kakta braukdamas dulkes, ir tarsi Kainas nešioja tų dulkių žymę. Mahometas buvo mirtingasis, bet lankėsi Rojuje ir įsitikino jo tikrumu. Mūsų darbai ir mintys buvo įrašyti į Pranašo sąmonę aukso raidėmis, lyg liepsnojantys, iš elektronų sudaryti žodžiai, kuriuos kompiuteris, mums liečiant klaviatūrą, sukuria iš pikselių.

Mokyklos koridoriuose tvyro kvepalų ir kūno iškvėptų kramtomosios gumos, nešvaraus valgyklos maisto ir audinio — medvilnės, vilnos, sintetinės sportinių batelių medžiagos, sušildytos jauno kūno, kvapas. Per pertraukas aidi dundesys, triukšmas prastai pridengia po juo slypintį vos suvaldomą smurtą. Kartais, ramybės valandėlę, stojusią pamokoms pasibaigus, kai džiugus ir kupinas pašaipų klegesys nurimsta ir didžiuliame pastate lieka tik užmokykline veikla užsiimantys mokiniai, prie Ahmado spintelės prieina Džorilyna Grant. Jis lanko lengvąją atletiką, ji dainuoja mergaičių chore. Pasak Centro mokyklos mokinių, jie — „geručiai“. Tikėjimas apsaugo jį nuo narkotikų ir nuodėmių, nors dėl tikėjimo jis ganėtinai nutolo nuo bendraklasių ir gerokai atsiliko nuo mokymo programos. Ji neaukšta, apvalaina, puikiai atsakinėja per pamokas, džiugindama mokytojus. Jos rudi it kakava apvalumai su žaviu pasitikėjimu užpildo drabužius. Šiandien tai sulopyti ir blizgučiais nusagstyti ant užpakalio išblukę džinsai ir rumbuota rusva palaidinukė trumpesnė ir gilesne iškirpte, nei derėtų. Melsvi plastikiniai segtukai ištempia jos blizgius plaukus taip lygiai, kaip tik įmanoma, į putlios dešinės ausies pakraštėlį eilute įsegti keli sidabro žiedeliai. Per mokyklos susirinkimą ji dainuoja apie Jėzų ar geidulingą ilgesį, šių temų Ahmadas negali pakęsti. Bet jam malonu, kad ji pastebi jį, retkarčiais prieina, tarsi liežuviu baksnotų skaudamą dantį.

— Pralinksmėk, Ahmadai, — erzina ji. — Juk viskas negali būti taip blogai.

Ji pajudina savo pusiau apnuogintą petį, pakelia, tarsi norėdama gūžtelti, parodo nusiteikusi žaismingai.

— Ir nėra blogai, — atsako jis. — Aš neliūdžiu.

Jo liekną kūną dilgčioja po drabužiais — baltais marškiniais, siaurais juodais džinsais — baigęs treniruotę jis prausėsi po dušu.

— Atrodai labai rimtas, — sako ji. — Tau derėtų dažniau šypsotis.

— Kodėl? Kodėl turėčiau šypsotis, Džorilyna?

— Labiau patiktum žmonėms.

— Man tai nerūpi. Aš nenoriu niekam patikti.

— Rūpi, — sako ji. — Visiems rūpi.

— Tau tikrai rūpi, — pašaipiai atšauna jis, žvelgdamas iš savo naujojo ūgio aukštumos. Jos krūtys tarsi didžiulės pūslės spraudžiasi iš nepadorių marškinėlių iškirptės, apačioje marškinėliai apnuogina putlų pilvą ir gilios bambos apybrėžą. Ahmadas įsivaizduoja, kaip jos kūnas, tamsesnis už karamelę, bet šviesesnis už pienišką šokoladą, skrunda požemių liepsnose, pasidengia pūslėmis; jo kūną supurto užuojautos drebulys, nes ji stengiasi būti jam miela, remdamasi savo supratimu.

— Mažoji panelė Populiarioji, — su panieka sako jis.

Tai ją įskaudina, Džorilyna nusisuka, storas knygas, kurias nešasi namo, spaudžia prie krūtų, jų griovelis tampa dar gilesnis.

— Eik tu šikt, Ahmadai, — atsako ji vis dar švelniai, nedrąsiai, apatinė lūpa nuo švelnaus savo svorio trupučiuką atvipusi. Seilės ant dantenų sužvilga atspindėdamos virš galvos kabančių ir patikimai apšviečiančių koridorių lempų šviesas. Norėdama išgelbėti pokalbį, nors pati nusisuko ir ketino jį baigti, Džorilyna priduria:

— Jei tau nerūpėtų, nesipuikuotum kasdien švariais baltais marškiniais, kaip koks pamokslininkas. Ir kaip tavo motina ištveria tiek lyginti?

Jis nesivargina paaiškinti, kad toks apgalvotas drabužis tampa žinia, jog jis nepriklauso nė vienai kovojančių šaliai: vengia tiek mėlynos, Maištininkų, Centro vidurinės afroamerikiečių gaujos, spalvos, tiek Velnių, ispanakalbių gaujos, galvos raiščiuose ir diržuose švytinčios raudonos. Neatskleidžia ir to, kad jo motina retai lygina, nes dirba slauge Šventojo Pranciškaus ligoninėje, o laisvu laiku tapo, todėl sūnų mato valandą per parą. Užtemptus ant kartono marškinius jam atneša iš skalbyklos, už jos paslaugas jis moka Dešimtojoje gatvėje esančioje krautuvėje „Sekundėlė“ uždirbtais pinigais — ten Ahmadas dirba du vakarus per savaitę šiokiadieniais, savaitgaliais ir per krikščioniškas šventes, kai kiti jo amžiaus vaikėzai šlaistosi gatvėmis, ieškodami sau bėdos. Tačiau jis žino jo aprangoje slypint tuštybę, žeidžiančią Visagalio tyrumą.

Ahmadas pajunta, kad Džorilyna ne tik bando būti maloni — jis žadina jos smalsumą. Ji nori suartėti su juo, perprasti, nors ir turi draugą, liūdnai pagarsėjusį „blogiuką“. Moterys — kaip gyvuliai, lengvai išklysta iš kelio, perspėjo jį šeichas Rašidas, ir jis pats mato, kad tiek mokykloje, tiek už jos ribų žmonės glaudžiasi vienas prie kito — tarsi akli bandos gyvuliai trinasi šonais, ieškodami juos paguosiančio kvapo. Bet Korane pasakyta, kad paguosti bus tik tie, kas tiki neregėtu Rojumi, laikosi priesako melstis penkiskart per dieną, — tą priesaką Pranašas parnešė į Žemę, visą naktį šuoliavęs raitas ant plačios, akinamai baltos Burako nugaros.

Džorilyna nesitraukia — tebestovi per arti. Jos kvepalai riečia nosį, lomelė tarp krūtų jaudina. Ji perima sunkias knygas iš vienos rankos į kitą. Ant storiausio vadovėlio nugarėlės jis perskaito tušinuku užrašytus žodžius: DŽORILYNA GRANT. Jis krūpteli, kai iš jos lūpų, išdažytų metalu blizgančiu rausvu lūpdažiu, kad atrodytų plonesnės, pasigirsta nedrąsus, sutrikęs balsas:

— Aš vis ketinau tavęs paklausti, — ištaria ji taip netvirtai ir tyliai, kad jis norėdamas išgirsti pasilenkia, — ar nenorėtum šį sekmadienį ateiti į bažnyčią ir pasiklausyti, kaip chore dainuoju solo?

Jis priblokštas, jam bjauru apie tai net pagalvoti.

— Aš nesu tavo tikėjimo, — primena rūsčiai.

O ji atsako atsainiai, nerūpestingai:

— Ak, nežiūriu į tai taip rimtai. Man tiesiog patinka dainuoti.

— Dabar tikrai mane nuliūdinai, Džorilyna, — atsiliepia Ahmadas. — Jei nerimtai žiūri į savo religiją, tau nederėtų ten vaikščioti.

Jis užtrenkia savo spintelės dureles, niršdamas labiau ant savęs, nes papriekaištavo ir atstūmė ją tada, kai jį pakvietusi ji tapo pažeidžiama. Išraudęs, sutrikęs, norėdamas išsiaiškinti savo padarytą žalą, Ahmadas nusisuka nuo užtrenktos spintelės, bet Džorilynos nebėra — blizgučiais nusagstytas, į nutrintus džinsus įspraustas jos užpakalis nerūpestingai švytruoja koridoriumi. Sunku gyventi šiame pasaulyje, — mąsto jis, — nes velniai čia dirba savo darbą, viską jaukia ir pučia miglą.

Pastatyta praėjusiame amžiuje — dvidešimtame pagal krikščionių skaičiavimą ir keturioliktame po Pranašo persikėlimo iš Mekos į Mediną — ant nedidelės kalvelės, mokykla stūksojo virš miesto kaip pilis, kaip tiek gamyklų darbininkų, tiek jų valdytojų vaikams skirti mokslo rūmai su kolonomis, puošniais karnizais ir granite iškaltu šūkiu: ŽINIOS — TAI LAISVĖ. Padabintas giliais rėžiais ir trupančiu asbestu, padengtas blizgiais, kietais švino dažais, pastatas aukštais grototais langais dabar stovi ant plačios griuvėsių ir nuolaužų plynės krašto — čia kažkada buvo tramvajų bėgiais išraizgyta miesto centro dalis. Bėgiai blizga senose fotografijose, greta kuplių katafalko spalvos automobilių stovi vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis ir kaklaraiščiais. Tais laikais virš šaligatvio buvo ištempta tiek drobinių stogelių, reklamuojančių populiariausius Holivudo filmus, kad pliaupiant lietui galėjai perbėgti iš po vieno stogelio po kitu ir eidamas gatve nė nesušlapti. Tada veikė net požeminis viešasis tualetas: virš jo senovinėmis porcelianinėmis raidėmis buvo išdėliota — DAMOMS ir DŽENTELMENAMS; į tualetus iš Rytų Pagrindinės gatvės, esančios šalia Tildeno aveniu, leidosi dveji atskiri laiptai. Kiekviename tualete sėdėjo pagyvenęs prižiūrėtojas, palaikantis požeminių tualetų ir kriauklių švarą. Tualetai buvo uždaryti septintajame dešimtmetyje — jie virto dvokiančiomis narkotikų prekybos, homoseksualų sandorių, paleistuvystės, o retkarčiais ir gatvės plėšikų irštvomis.

Miestas prieš du šimtus metų buvo pavadintas Naujuoju Prospektu (t. y. Naująja Perspektyva) dėl puikaus vaizdo, atsiveriančio nuo aukštumų su kriokliais, taip pat dėl optimistiškai įsivaizduojamos jo ateities. Kai šalis dar tik kūrėsi, buvo manoma, kad per miestą tekanti upė, jos vaizdingi kriokliai ir sūkuriuojančios sraujymės privilios pramonininkus; laikui bėgant, po daugelio nevykusių pradžių ir bankrotų, taip ir nutiko — ėmė dygti trikotažo, šilko dažymo, odos apdirbimo įmonės, lokomotyvų ir savaeigių karietų gamyklos, fabrikai, gaminantys lynus daugybei per Vidurio Atlanto regiono upes ir įlankas tiesiamų tiltų. Devynioliktam amžiui virtus dvidešimtuoju, prasidėjo ilgi, kruvini streikai, ekonomika taip ir negrįžo į tą optimistišką padėtį, padėjusią emigrantams iš Rytų Europos, Viduržemio jūros regiono ir Viduriniųjų Rytų ištverti keturiolikos valandų sunkaus, nuodijančio, kurtinančio, monotoniško darbo dieną. Gamyklos persikėlė į pietus ir vakarus, kur darbo jėga buvo pigesnė ir lengviau įbauginama, o geležies rūdą ir koksą gabenti buvo daug arčiau.

Dabar miesto centrą užėmė žmonės tamsia, pačių įvairiausių rudų atspalvių oda. Keletas likusių šviesiaodžių (bet retai anglosaksų) prekeivių sukrapšto pragyvenimui parduodami picas, aitriąsias paprikas, įvairų mitalą ryškiose pakuotėse, cigaretes ir valstijos loterijos bilietus, bet ir juos baigia išstumti indai ir korėjiečiai, sutemus ne taip skubantys pabėgti į dar mišrius miesto pakraščius ir priemiesčius. Baltaveidžiai miesto centre visi nuskurę ir pasalūniški. Vėlų vakarą, kai su priemiesčių klientūra atsisveikina keletas egzotiškų restoranėlių, prie baltaodžių praeivių stabteli policijos automobiliai, pareigūnai paprastai įtaria juos ieškant narkotikų arba mano, kad juos derėtų perspėti dėl šių vietų pavojingumo. Pats Ahmadas — vaisius raudonplaukės amerikietės, kilusios iš Airijos, ir egiptiečio mainų studento, kurio protėviai nuo faraonų laikų kepė dumblinuose Nilo užliejamuose ryžių ir linų laukuose. Šių mišrių vedybų atžalos odos spalva buvo pilkšvai ruda, vienu blankiu atspalviu šviesesnė už rusvai gelsvą; tėvą jam pakeitusio šeicho Rašido oda — vaškinė, blyški, paveldėta iš daugybės kruopščiai apsimuturiavusių Jemeno karių kartų.

Ten, kur anksčiau it vientisa stiklo, plytų ir granito siena stūksojo šešiaaukštės universalinės parduotuvės ir viena prie kitos spraudėsi žydų ir protestantų išnaudotojų kontoros, dabar žioji buldozerių išgriautos kiaurymės, o vitrinos užkaltos fanera ir išmargintos grafičiais. Ahmado akimis, tos aptakios grafičių raidės, pasipūtėliškai skelbiančios priklausomybę vienai ar kitai gaujai, atrodo svarbios ir reikšmingos, tačiau, deja, jų autoriai tik į tokią užrašytą reikšmę ir gali pretenduoti. Grimztanti į bedievystės liūną prarastoji jaunoji karta praneša apie savo tapatybę bjaurodama nuosavybę. Tarp griuvėsių styro keletas naujų pastatytų aliuminio ir melsvo stiklo dėžių — dovanėlė nuo Vakarų kapitalo viešpačių: tai Kalifornijoje ir Šiaurės Karolinoje įsikūrusių bankų skyriai ir sionistų valdomos federalinės vyriausybės filialai, bedarbių pašalpomis ir verbavimu į armiją bandantys užkirsti kelią būsimoms skurstančiųjų riaušėms ir plėšikavimui.

Nepaisant to, miesto centras dieną atrodo šventiškai, jame verda veikla: šalia Tildeno aveniu esanti Rytų Pagrindinė gatvė — tikras dykinėjimo festivalis, ja plūsta ryškiais drabužiais pasipuošusių tamsiaodžių miestelėnų minios, šį Užgavėnių persirengėlių paradą kuria tie, kurių teisėtos valdos kažin ar plyti toliau nei per colį nuo jų odos, o menki turtai išstatyti visų apžiūrai. Jų džiaugsmas slypi iššūkyje. Jų klegantys, rėksmingi balsai sklidini kaimietiško draugingumo, jie pilni abipusio dėmesio, kaip žmonių, neturinčių kur eiti ir ką veikti.

Po Pilietinio karo į Naująjį Prospektą įžengė akį rėžiantis puošnus neskoningumas — buvo pastatyta prašmatni Rotušė: išdrikęs, bokšteliais nusmaigstytas maurų stiliaus statinys su lenktomis arkomis, kaltiniais rokoko papuošimais, vainikuota didžiuliu mansardos stiliaus bokštu. Nuožulnius bokšto šonus dengė įvairiaspalvės žuvies žvynus primenančios čerpės, ant kiekvieno šono švietė po apskritą baltą, vaikiško baseino dydžio laikrodį. Platūs variniai laštakai ir stogvamzdžiai, savotiški tų laikų metalo meistrų nagingumo paminklai, amžiams bėgant pažaliavo. Biurokratinė veikla, kuriai buvo pastatyta ši akmenų krūsnis, jau kadais perkelta į ne tokius erdvius, modernesnius, neišvaizdžius, bet kondicionuojamus ir lengviau šildomus pastatus už Rotušės, o jai pačiai, pagaliau pavykus prastumti įstatymą, buvo suteiktas nacionalinio architektūros paminklo statusas. Ji stovi už vieno kvartalo į vakarus nuo Centro mokyklos — šios plačios valdos buvo stipriai apkarpytos platinant gatves ir su papirktų pareigūnų leidimu pardavinėjant žemės sklypus.

Rytiniame griuvėsių plynės pakraštyje, kur nutykusias stovėjimo aikšteles keičia didelės sudaužytų plytų krūvos, stovi geležingos uolienos plytų bažnyčia storomis sunkią varpinę laikančiomis sienomis, o šalia jos — ant suskilusio skydo apdovanojimą pelniusio bažnytinio choro reklama. Šios bažnyčios vitražuose Dievui šventvagiškai suteiktas veidas, gestikuliuojančios rankos, sandalais apautos kojos ir spalvinga mantija — trumpai tariant, žmogiškas kūnas su viskuo, kas jame esama nešvaraus ir varžančio, pajuodęs nuo dešimtmečiais besikaupusių pramonės suodžių, be to, pro vitražus saugančias vielos groteles išvis sunku ką nors įžvelgti. Religiniai atvaizdai dabar kelia neapykantą kaip reformacijos laikais. Šlovingosios bažnyčios dienos, kai hierarchiškai sustatytuose klauptuose sėdėdavo baltieji biurgeriai, seniai nugrimzdo į praeitį. Dabar čia savo palaidą, rėksmingą tikėjimą išpažįsta afroamerikiečiai, o apdovanojimų pelnęs choras užlieja jų smegenis ritmo ekstaze, tokia pat apgaulinga kaip ir (šį palyginimą pašaipiai siūlo šeichas Rašidas) murmančių bei svyruojančių brazilų candomble4 išpažinėjų patiriamas transas. Štai čia ir dainuoja Džorilyna.

Kitą dieną, kai Džorilyna pakvietė Ahmadą pasiklausyti, kaip ji dainuoja chore, koridoriuje prie Ahmado priėjo jos vaikinas, Tailenolis Džonsas. Jo motina, pagimdžiusi dešimties svarų kūdikį, per televizorių pamatė vaistų nuo skausmo reklamą ir pavadinimas jai patiko.

— Ei, arabe, — tarė Džonsas, — girdėjau, kabinėjiesi prie Džorilynos.

Ahmadas bando kalbėtis su Tailenoliu jo kalba.

— Nieko aš nesikabinėju. Pasišnekėjom, ir tiek. Ji pati prie manęs priėjo.

Tailenolis atsargiai ištiesia ranką, sugniaužia liekno vaikino petį ir įbeda nykštį į skausmingą tašką po peties sąnariu.

— Ji sako, kad negerbi jos tikėjimo.

Jo pirštas sminga dar giliau, spausdamas visą gyvenimą miegojusį Ahmado nervą. Tailenolio veidas kampuotas, šlapios dėmės ant riešutmedžio baldo spalvos. Jis Centro vidurinės futbolo komandos puolėjas, o žiemą praktikuoja gimnastiką ant žiedų, todėl rankos tvirtos it plienas. Jo nykštys raukšlėja standžiai išlygintus baltus Ahmado marškinius; aukštesnysis vaikinas nekantriai bando išsilaisvinti iš nedraugiškų gniaužtų.

— Jos tikėjimas netikras, — pareiškia jis Tailenoliui. — Be to, ji pati sakė, kad į tikėjimą jai nusispjaut, jai tik patinka dainuoti tam kvailam chore.

Geležinis nykštys skverbiasi į kūną, bet Ahmadas, pajutęs plūstelint adrenaliną, nubloškia jį, skiausčiu delnu smogęs į storą raumenų raizginį.

Tailenolio veidas pajuosta ir staiga priartėja.

— Tu man neaiškink, pats esi toks kvailas, kad visiems ant tavęs nusišikt, arabe.

— Išskyrus Džorilyną, — išpyškina Ahmadas, vis dar veikiamas adrenalino. Jis jaučia, kaip kaupiasi ašaros, ir spėja, kad veidas gėdingai sustingo iš baimės, bet susiremti su stipresniu už save priešu, pajusti, kaip užlieja įniršis, — šventa palaima. Ir jis drąsiai tęsia: — Tikrai nepasakyčiau, kad visiems ant manęs nusišikt. Džorilyna paprasčiausiai buvo draugiška, bet tokie žmonės kaip tu nesupras to.

— Ką reiškia — tokie kaip aš? Tokie kaip aš neturi nieko bendra su tokiais kaip tu. Štai kur teisybė, debile. Pedike tu, iškrypėli. Homike.

Jis prikiša veidą taip arti, kad Ahmadas užuodžia sūrį, kuriuo mokyklos valgykloje barstomi makaronai. Jis stumteli Tailenolį. Koridoriuje aplink juos ima rinktis Centro mokyklos mokiniai — šokėjos, moksliukai, kompiuteristai, rastamanai ir gotai, atstumtieji ir nevykėliai, tik ir laukę įvyksiant ką nors įdomaus. Tailenoliui patinka minia.

— Prie juodųjų musulmonų nelendu, bet tu ne juodasis, tu tik apgailėtinas Šūdžius. Šūdžius, kuris niekam nerūpi, — pareiškia jis.

Ahmadas nutaria iškęsti Tailenolio stumtelėjimą ir taip lengvai išsisukti iš šio vaido, nes tuoj turėtų pasigirsti skambutis į pamoką. Tačiau Tailenolis taikos netrokšta — jis pasalomis smogia Ahmadui į pilvą, ir šiam užima kvapą. Apstulbęs žiopčiojantis Ahmado veidas sukelia moksleivių juoką, kvatojasi ir blyškiaveidžiai gotai, baltoji Centro mokyklos mažuma, besididžiuojanti tuo, kad nerodo jokių jausmų, kaip ir jų nihilistai pankroko herojai. Negana to, sutilindžiuoja skambus keleto krūtingų rudaodžių mergaičių, panelių Populiariųjų, juokas. Joms derėtų parodyti daugiau užuojautos, pamano Ahmadas. Juk išauš diena, kai jos taps motinomis. Ir ta diena išauš jau greitai, kekšytės.

Jis pralaimi ir nelieka kitos išeities — tik bandyti įveikti geležines Tailenolio rankas, bandyti įlenkti tą į skydą panašią krūtinę, pasiekti tą buką riešutmedžio spalvos kaukę virš jos. Grumtynės virsta stumdymusi, urzgimu ir pastangomis vienas kitą suspausti, nes mojuodamas kumščiais gali pataikyti į spintelę ir sukelti tokį triukšmą, kad tučtuojau atlėks mokytojai ir apsauga. Tą likusią minutę prieš nuaidint skambučiui į pamoką Ahmadas kaltina ne tiek vaikiną — jis juk tik mėsos kalnas, robotas, kūnas, toks kupinas syvų ir refleksų, kad nebelieka vietos smegenims, — kiek Džorilyną. Kodėl ji persakė savo vaikinui visą jų pokalbį? Kodėl merginoms būtina viską išsipasakoti? Kad atrodytų svarbios — taip riebūs grafičiai atrodo svarbūs purškiantiems juos ant bejėgių sienų. Juk tai ji prabilo apie religiją, įžūliai pasiūlė užsukti į bažnyčią, sėdėti kartu su garbanotais, pragaro liepsnos nusvilintais kafirais5, — taip kepsninėje apskrunda paukščio kulšies odelė. Jame sujunda velniai, ima murmėti — kaip Alachas leidžia daugybei groteskiškų, klaidingų, iškreiptų tikėjimų milijonus žmonių amžiams įvilioti į Pragarą, nors vos vienas Visagalio šviesos blyksnis nurodytų jiems Tiesųjį Kelią. Regis (taip šnabžda Ahmadui velniai, kol jiedu su Tailenoliu stumdosi ir mostaguoja kumščiais, tiesa, stengdamiesi netriukšmauti), Gailestingajam ir Mielaširdingajam visa tai nerūpi.

Mažoje saugančioje nuo sugadinimo dėžutėje, kabančioje aukštai ant garstyčių spalvos sienos, suskamba skambutis. Netoliese atsilapoja matinio stiklo durys, pasirodo ponas Levis, mokytojas konsultantas. Jo švarkas nedera prie kelnių, lyg savo suglamžytą kostiumą būtų vilkęsis aklai. Jo išsiblaškęs žvilgsnis tampa įdėmus, kai pamato įtartinai besibūriuojančius mokinius. Susirinkusieji tučtuojau nutyla ir sustingsta, o Ahmadas su Tailenoliu, užgniaužę priešiškumą, atsitraukia vienas nuo kito. Ponas Levis, žydas, visą amžių praleidęs mokykloje, atrodo senas ir pavargęs, po akimis — padribos, reti, nešukuoti plaukai viršugalvyje pasišiaušę. Jam staiga pasirodžius Ahmadas krūpteli it pajutęs sąžinės graužimą: šią savaitę jam paskirtas susitikimas su ponu Leviu, jiedu turėtų aptarti jo ateitį baigus mokyklą. Ahmadas žino, kad privalo turėti kokią nors ateitį, bet ji atrodo sunkiai įsivaizduojama ir nekelia susidomėjimo. Vienintelis vedlys, sako trečioji sura, yra Alachas.

Tailenolis ir jo gauja dabar jo tykos. Kai buvo priverstas baigti beveik lygiosiomis, mušeika su geležiniais nykščiais nusiramins tik pamušęs savo priešininkui akį, nuskėlęs dantį ar sulaužęs pirštą — palikęs aiškiai matomą žymę. Ahmadas žino, didžiuotis savo išvaizda — nuodėmė: savimyla — savotiškas varžymasis su Dievu, o to Jis negali pakęsti. Tačiau kaip jaunuolis gali nesidžiaugti savo subrendusiu vyriškumu, ištysusiomis galūnėmis, tankiais, garbanotais plaukais, nepriekaištinga rusva oda, šviesesne nei tėvo, bet ne strazdanota, ne išmėtyta rausvomis dėmėmis, kaip raudonplaukės motinos ar tų dažytų šviesiaplaukių, kurios baltaodžių Amerikoje laikomos grožio etalonu. Tiesa, Ahmadas vengia susidomėjusių tamsiaodžių mokyklos merginų žvilgsnių, jie nuodėmingi ir nedori, o Ahmadas nenori sutepti savo kūno. Jis nori išsaugoti jį tokį, koks buvo sutvertas Kūrėjo. Tailenolio priešiškumas tapo dar viena priežastimi bėgti iš šios pragaro pilies, kurioje vaikinai priekabiauja ir skaudina vien dėl malonumo, o bedievės merginos mūvi tokius ankštus ir žemu liemeniu džinsus, kad, regis, tuoj pamatysi — jo vertinimu, apytikriai tik per pirštą žemiau — raitytų gaktos plaukų kraštelį. Pačios blogiausios merginos, žemiausiai puolusios, nešioja tatuiruotes tokiose vietose, kur jas gali pamatyti tik jų draugužiai, — tatuiruočių meistras savo adata turėjo ten badyti labai atsargiai. Jei tik žmogus pasijunta galįs varžytis su Dievu ir pats kurti save, velniškiems iškrypimams nematyti galo.

Jam liko mokytis tik du mėnesiai. Už mūro sienų ir aukštų grototų langų justi pavasaris. „Sekundėlės“ klientai savo apgailėtinus, nuodingus pirkinius palydi naujais pokštais, šviežiais paistalais. Ahmado kojos skrieja senu, šlaku grįstu mokyklos takeliu, tarsi po kiekvienu jo žingsniu būtų pakišta pagalvėlė. Kai jis stabtelėjo ant šaligatvio ir sutrikęs žvelgė į pėdsakų spiralę, paliktą saulės spinduliuose iškepusio ir pradingusio šliužo, aplinkui stiepėsi švieži žali ūgliai — laukinis česnakas, pienės, dobiliukai, nušvitusi žiemos nudrengta veja, o paukščiai greitais puslankiais tyrė nematomą jų gyvenimą palaikančią terpę.

Džekui Leviui šešiasdešimt treji ir jis prabunda tarp trečios ir ketvirtos ryto su baimės skoniu burnoje, perdžiūvusioje, nes miegodamas per ją kvėpavo. Jo sapnai grėsmingi, persmelkti pasaulio kančios. Jis skaito merdėjantį, reklamos netenkantį vietinį dienraštį „Naujojo Prospekto perspektyvos“, skaito „New York Times“ ir „Post“, kai randa paliktus mokytojų kambaryje, ir tarsi nepakaktų Bušo, Irako, buitinių žudynių Kvinse ir Ist Orindže — žudomi net dvejų, ketverių, šešerių metų vaikai, tokie maži, kad priešintis savo žudikams tėvams jiems atrodo tikra šventvagystė, kaip Izaokas laikė šventvagyste priešintis Abraomui, — Levis vakare, tarp šeštos ir septintos valandos, kol jo kūninga žmona perkelia vakarienę iš šaldytuvo į mikrobangų krosnelę ir nuolat vaikšto priešais mažytį virtuvėje stovinčio televizoriaus ekraną, įsijungia miesto žinių kanalą ir pokalbių šou; žiūri, kol reklamos, visos matytos ne kartą, taip jį suerzina, kad tučtuojau išjungia tą idiotišką aparatą. Be žinių, Džekas turi ir asmeninę bėdą — „problemą“, kaip dabar priimta sakyti, — ateisiančios, iš šios tamsos išaušiančios dienos sunkybę. Jis guli, negalėdamas užmigti, o viduje, tarsi prastos vakarienės restorane likučiai — dabar restoranuose atneša dvigubai daugiau maisto — vartosi baimė ir neapykanta. Baimė — kas dieną gilėjantis suvokimas, kad šioje žemėje tavo kūnui teliko ruoštis mirčiai, — užtrenkia duris į miegą. Jis jau merginosi ir poravosi, tapo tėvu, dirbo, kad pamaitintų vaiką, jautrųjį mažylį Marką droviomis pasimiglojusiomis akimis ir drėgna apatine lūpa, ir aprūpintų jį visu pigiu, neskoningu šlamštu, kurį to meto kultūra vertė turėti, kad pritaptum prie bendraamžių. Dabar Džekui Leviui teliko vienintelė užduotis — numirti ir palikti sausakimšoje planetoje šiek tiek laisvos vietos, mažytę erdvę kvėpuoti. Ši užduotis kybo virš nemigos kankinamo jo veido it voratinklis su viduryje sustingusiu voru.

Jo žmona Betė, moteris-banginis, tvoskianti karščiu per savo storumą, šniokštuoja šalimais, jos neslūgstantis parpimas pasąmonėje pratęsia kasdienį monologą, nesiliaujančius tauškalus. Kai jis, gniauždamas įsiūtį, baksteli ją alkūne, keliu arba švelniai delnu suima iš naktinių marškinių išlindusį sėdmenį, ji paklusniai nutyla, o jis išsigąsta ją pažadinęs, pažeidęs nebylius įžadus, prisiimtus dviejų žmonių, nusprendusių, kad ir kaip seniai tai būtų įvykę, miegoti kartu. Jis tenori kilstelti ją į tą miego lygmenį, kai iškvepiamas oras liaujasi vibravęs šnervėse. Tarsi derintų smuiką, kuriuo vaikystėje griežė. Dar vienas Heifecas, kitas Aizekas Šternas6 — ar ne to troško jo tėvai? Jis nuvylė juos — štai čia jo ir pasaulio kančia sutapo. Jo tėvus apėmė sielvartas.

Jis įžūliai pareiškė jiems pamokų daugiau nelankysiantis. Jam daug svarbesnis knygose aprašomas ir gatvėse verdantis gyvenimas. Tokią poziciją užėmė būdamas vos vienuolikos, galbūt dvylikos, ir niekada daugiau nebepaėmė smuiko į rankas, nors kartais, per automobilio radiją išgirdęs Bethoveno, Mocarto koncertų fragmentus ar Dvoržako „Čigonų dainas“, kurias kadaise mokėsi griežti, savo nuostabai, pajusdavo, kaip vėl atgyja kairės rankos pirštai, trūkčiodami ant vairo it dūstanti žuvis.

Tačiau kam save kamuoti? Jam sekėsi neblogai, netgi puikiai: 1959-aisiais medaliu baigė Centro mokyklą — ji tuomet dar nepriminė kalėjimo, joje dar buvo galima mokytis ir didžiuotis mokytojų pagyrimu; stropiai kasdien traukiniu važinėjo į Niujorko universitetą, vėliau persikėlė į Sohą, dalijosi butu su dviem vaikinais ir mergina, nuolat keitusią savo simpatijas; baigęs mokslus dvejus metus tarnavo armijoje — dar prieš įsiplieskiant Vietnamui: mokymai Fort Dikse, darbas kanceliarijoje Fort Mide, Merilando valstijoje, gerokai nutolusiame į pietus nuo Meisono-Diksono linijos, todėl pilname antisemitų pietiečių; antrus metus tarnavo EI Pase esančiame Fort Blise, vadinamajame žmogiškųjų išteklių skyriuje, rinko žmones užduotims — tai ir pastūmėjo jį dirbti su paaugliais; vėliau, pasinaudojęs buvusių karių priėmimo į universitetą įstatymu, įstojo į Ratgersą, gavo magistro laipsnį; paskui trisdešimt metų mokykloje mokė istorijos ir socialinių mokslų, o pastaruosius šešerius metus dirbo mokytoju konsultantu. Jis jautėsi prislėgtas šių nuogų gyvenimo faktų, įspraustas į curriculum vitae kaip į karstą. Tamsiu kambario oru darėsi sunku kvėpuoti, Levis vogčiomis persivertė nuo šono ant nugaros ir gulėjo it pašarvotas, apžiūrai išstatytas katalikas.

Kaip triukšmingai gali šlamėti paklodės! Tarsi bangos dužtų prie pat ausies. O jis nenori pažadinti Betės. Tačiau dusdamas jis negali jos pakęsti. Akimirką — tarsi nurijus pirmą viskio gurkšnį, kol tirpstantis ledas jo dar neatskiedė, — atsigulus ant nugaros palengvėja. Taip gulėdamas jis įgauna numirėlio ramybės, tik prieš pat nosį neužvožtas karsto dangtis. Pasaulyje tvyro tyla: į darbą važiuoti dar anksti, o naktiniai bastūnai sugedusiais duslintuvais pagaliau sušliaužė į savo lovas. Jis girdi, kaip už kvartalo ties mirksinčiu šviesoforu perjungia bėgį sunkvežimis, o už dviejų kambarių nenuilsdama ant minkštų letenėlių šokčioja Karmela — sterilizuota, išluptais nagais Leviu katė. Kadangi nagai išlupti, jos negalima leisti lauk, nes kiti katinai — naguoti, ją papjaus. Uždaryta namuose ji didžiąją dalį dienos pramiega po sofa, o naktį nutykusiame name jai prasideda haliucinacijos: vaidenasi mirtinai pavojingi nuotykiai, pjautynės ir pabėgimai — viskas, ko — pačios labui — ji niekada nepatirs. Šios priešaušrio valandos taip stokoja garsų, o Džekas Levis jaučiasi toks vienišas, kad sterilizuotos, paklaikusios katės iš netyčių sukelto šurmulio pakanka nuraminti jo protui, išvaduoti jį nuo būtinybės budėti ir vėl nugramzdinti į snaudulį.

Bet maudžiančios šlapimo pūslės priverstas būdrauti, jis tyso, tarsi švitinamas šleikštulį keliančiais radioaktyviais spinduliais, suvokdamas, kad jo gyvenimas — niekam nereikalingas juodulys, lopas, užsitęsusi klaida ant nepriekaištingai tyro šios siaubingai ankstyvos valandos paviršiaus. Tamsioje pasaulio tankmėje jis pražiopsojo tinkamą kelią. Bet ar jo esama? Ar klaida vien tai, kad esi gyvas? Supaprastintoje istorijos versijoje, kurią jis pateikdavo mokiniams, sunkiai galintiems patikėti, kad pasaulis prasidėjo ne jiems gimus ir atsiradus kompiuteriniams žaidimams, net iš didingiausių asmenybių nelikdavo nieko, tik kapas, jie taip ir neįkūnydavo savo svajonių: tiek Karolis Didysis, tiek Karolis V, tiek Napoleonas ar tas neapsakomai pasibjaurėtinas, tačiau susilaukęs tam tikro pasisekimo ir vis dar, bent arabų gyvenamame pasaulyje, garbinamas Adolfas Hitleris. Istorija — tai mašina, nuolat malanti žmoniją į dulkes. Patarimai mokiniams ir konsultacijos sukasi Džeko Levio galvoje, gaudžia nesusikalbėjimų kakofonija. Jis mato save — apgailėtiną, senyvą vyriškį, stovintį ant kranto ir šaukiantį flotilei jaunų žmonių, slystančių tiesiai į pražūtingą pasaulio liūną: pasaulio ištekliai senka, laisvės mąžta, o negailestinga reklama įkinko į beprasmišką populiariąją kultūrą su netylančia muzika, nesibaigiančiu alumi ir neįmanomai liesomis, bet sveikomis merginomis.

O gal dauguma merginų, net Betė, kadaise buvo tokios pat liesos kaip tos iš alaus ir kokakolos reklamų? Be abejonės, ji tokia buvo, bet vargu ar jis tai pamena: prisiminimai mirga it televizoriaus ekranas, pro kurį pirmyn atgal ruošdama pietus krypuoja Betė. Jie susipažino per tuos pusantrų metų, kai jis mokėsi Ratgerse. Ji buvo kilusi iš Pensilvanijos, šiaurės vakarų Filadelfijoje esančio Ist Mount Erio rajono, mokėsi bibliotekininkystės. Jį patraukė jos nerūpestingumas, skambus juokas, tai, kaip šmaikščiai ir lengvai ji paversdavo viską pokštu, netgi jų santykius. Kaip manai, kokie mums gims berniukai? Pusiau apipjaustyti? Ji buvo Amerikos vokietė, vardu Elizabetė Vogei, ir turėjo daug santūresnę ir ne tokią mielą vyresniąją seserį Hermioną. O jis buvo žydas. Tačiau ne išdidus, Senuoju Testamentu apsišarvavęs žydas. Jo senelis Naujajame pasaulyje atmetė religiją ir įtikėjo revoliucine visuomene, pasauliu, kuriame galingieji daugiau negalės valdyti pasitelkę prietarus, kur maistas ant stalo, padorus būstas ir prieglobstis pakeis nepatikimus nematomo Dievo pažadus.

Tiesa, žydų Dievas niekada nebuvo dosnus pažadų — sudaužyta taurė per vestuves, skubios laidotuvės suvyniojus į įkapes, jokių šventųjų, jokio gyvenimo po mirties — tik visą gyvenimą nuobodžiai laikykis ištikimybės tironui, paprašiusiam Abraomo paaukoti savo sūnų. Vargšas Izaokas, patiklus kvėša, kurio vos nenužudė jo paties tėvas, senatvėje apako, buvo savo sūnaus Jokūbo ir žmonos Rebekos, kurią uždengtu veidu jam atvedė iš Padanaramo, apgautas ir neteko palaiminimo. O dar vėliau senajame žemyne, jei laikydavaisi visų taisyklių — o žydų ortodoksų taisyklių sąrašas buvo ilgas, — gaudavai geltoną žvaigždę ir bilietą į dujų kamerą. Ačiū, ne: užsispyręs Džekas Levis nusprendė tapti tuo, kas atkakliai sako „ne“ judaizmui. Jis skatino visus vadinti jį Džeku, o ne Džeikobu, priešinosi sūnaus apipjaustymui, nors mitrus ligoninės gydytojas anglosaksas įkalbėjo Betę sutikti su apipjaustymu „higienos sumetimais“, tvirtindamas, kad, pasak mokslinių tyrimų, taip sumažėja rizika Markui apsikrėsti venerinėmis ligomis, o jo partnerei — susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Kūdikiui buvo vos savaitė, maža jo pimpaliuko sagutė ilsėjosi ant raukšlėtos sėklidžių pagalvėlės, o jie jau rūpinosi, kaip pagerinti jo lytinį gyvenimą ir išgelbėti dar negimusį moteriškos lyties kūdikį.

Betė buvo liuterone, priklausė sveikai ir entuziastingai krikščionių atšakai, tikėjimą vertinusiai labiau nei darbą, o alų labiau nei vyną. Džekas manė, kad ji sušvelnins jo užsispyrėliškas žydiškas dorybes, tą beviltišką požiūrį, kurio vis dar tvirtai laikomasi Vakarų pasaulyje. Net jo senelio tikėjimas socializmu apkarto ir suplėko, pamačius, kaip praktiškai veikia komunizmas. Jų su Bete vestuves juokingos Naujojo Prospekto Rotušės antrajame aukšte, dalyvaujant tik jos seseriai ir jo tėvams, Džekas laikė drąsia netinkama santuoka, truputėliu purvo, įtėkšto istorijai į akį, kaip ir daugelį dalykų, vykusių 1968-aisiais. Tačiau per trisdešimt šešerius šiauriniame Naujajame Džersyje kartu praleistus metus gyvenimas juos, skirtingų tikėjimų ir etninių grupių narius, sumalė į tas pačias pilkšvas dulkes. Jie tapo pora, savaitgaliais apsiperkančia pigiuose prekybos centruose ir manančia, kad smagiausiai praleisti laiką galima susėdus prie dviejų stalų lošti bridžo dar su trimis poromis iš mokyklos arba Kliftono viešosios bibliotekos, kurioje Betė dirba keturias dienas per savaitę. Retkarčiais, penktadienio ar šeštadienio vakarą, jie stengiasi prasiblaškyti vakarieniaudami dažnai lankomuose kinų ar italų restoranėliuose, ir metrdotelis nuolankiai šypsodamasis veda juos prie kampinio staliuko, kur Betė galėtų įsisprausti, — jų niekada nesodina į kabiną. Arba važiuoja į kokį nors nutriušusį kino teatrą lipniomis grindimis ir vidutine spragėsiu porcija už septynis dolerius, žinoma, jei tik randa filmą, kuriame nėra per daug smurto ar sekso ir kuris pernelyg akivaizdžiai neskirtas vidutinio mokyklinio amžiaus vaikėzams. Jų draugystė ir ankstyvos vestuvės sutapo su didžiųjų studijų krachu, tuo metu pasirodė daugybė nuostabių sukrečiančių filmų — „Vidurnakčio kaubojus“, „Nerūpestingas keliautojas“, „Bobas ir Kerolė, Tedas ir Alisa“, „Laukinė gauja“, „Prisukamas apelsinas“, „Purvinasis Haris“, „Lytiniai santykiai“, „Paskutinis tango Paryžiuje“, pirmoji „Krikštatėvio“ dalis, „Paskutinis kino seansas“, „Amerikos grafičiai“, — ką jau kalbėti apie naujausius Bergmano filmus ar prancūzų ir italų kiną, aštrų, kupiną nerimo ir nacionalinio savitumo. Tai buvo puikūs filmai, vertę hipių porelę pasukti smegenis. Ore vis dar tvyrojo nuo 1968-ųjų užsilikęs jausmas, kad jaunimas gali pakeisti pasaulį. Jausmingai prisimindamas šiuos bendrus pojūčius ir atradimus, kai susituokę jie dar tik pratinosi dalytis mintimis, Džekas net ir dabar žiūrėdamas filmą vogčiomis ištiesia ranką ir paima švelnų, putnų žmonos delną, tuo tarpu jų veidus užlieja sprogimų atšvaitai iš kokio naujo buko trilerio, kuriame tiksliai atseikėtais paaugliško scenarijaus siaubais tyčiojamasi iš jų senyvo amžiaus.

Kamuojamas nemigos, apimtas nevilties, Džekas panūsta susirasti Betės delną, tačiau bandydamas apčiuopti jį tarp jos snaudžiančio kūno kauburių, jis gali sutrikdyti Betės ramybę ir pažadinti nuolat ko nors reikalaujantį, netylantį, vis dar mergaitišką jos balsą. Atsargiai it nusikaltėlis jis iškelia kojas ant antklodės, patraukia ją ir bėga iš vedybinio guolio. Pastatęs kojas šalia kilimėlio basomis pėdomis pajunta balandžio vėsą. Termostatas dar nustatytas naktiniu režimu. Džekas atsistoja prie lango, uždengto nuo saulės pageltusiom nertinėm užuolaidom, ir pilkoje gyvsidabriškų lempų šviesoje apžvelgia apylinkes. Vienintelė ryški dėmė priešaušrio ore — oranžinis visą parą veikiančios Gulf degalinės ženklas. Šen bei ten blausi lempelė apšviečia vaiko kambarį ar laiptus. Prieblandoje, po glotniu tamsos kupolu, graužiamu miesto šviesų puvėsio, mažėdami tolsta į begalybę aštrūs čerpėmis dengtų stogų ir lentelėmis apkaltų sienų kontūrai.

Gyvenamieji būstai, mąsto Levis. Namai virto gyvenamaisiais būstais, jie spaudžiasi vienas prie kito dėl augančių žemės kainų ir jos dalijimo į vis mažesnius sklypus. Jo atmintyje iškyla kiemai su šalia namų arba už jų žydinčiais medžiais, daržais, nutiestomis virvėmis skalbiniams džiauti, sūpynėmis... Dabartiniuose kiemuose vos du ar trys nususę krūmai grumiasi dėl anglies dvideginio ir drėgnos dirvos, įspraustos tarp betoninių takelių ir asfaltu užlietos stovėjimo aikštelės, užgrobusios žaliuojančią veją. Viskas pritaikyta automobilio reikmėms. Palei kelkraštį pasodintos baltosios akacijos, ailantai, tučtuojau įsišakniję prie tvorų ir namų sienų, keletas paprastųjų kaštonų, išlikusių nuo ledų vežimėlių ir anglį vežiojusių sunkvežimių laikų, — visi šie medžiai su pumpurais ir gležnais jaunais lapeliais, lempų šviesoje panašiais į sidabru spindinčius želmenis, gali būti išrauti eilinį kartą platinant gatvę. Jau dabar paprasti, bendrą sieną turintys ketvirtojo dešimtmečio statybos namai ir kolonijinio stiliaus vienaukščiai apaugo mansardomis, viena ant kitos užgriozdintomis verandomis, išklibusiais lauko laiptais, vedančiais į teisėtus vieno kambario butukus, perdarytus iš kažkada buvusių atliekamų kambarių. Laisva gyvenamoji erdvė mąžta kaip lankstomas popierius. Po skyrybų palikti sutuoktiniai, nykstančių profesijų atstovai, sunkiai dirbantys spalvotieji, siekiantys išsiveržti iš lūšnynų, čiumpa jiems pasitaikiusią progą, persikrausto į šiuos rajonus, o vėliau nebegali sau leisti iš jų išsikraustyti. Žvitrios jaunos porelės susiremontuoja apšepusius namus ir palieka savo žymę, nudažydamos prieangį, stoglangius ir langų rėmus neįprastomis spalvomis — ryškiai alyvine, aitriai žalia — šį spalvų siautulį kvartalo senbuviai priima kaip įžeidimą, panieką, negražius žaidimus. Gatvių kampuose įsikūrusios maisto krautuvėlės viena po kitos išnyko, užleisdamos vietą prekybos tinklams, kurių pavadinimai ir vitrinos tokie pat rėksmingai linksmi ir neskoningi, kaip ir jų milžiniški spalvoti tukinančio mitalo vaizdai. Džeko Levio manymu, visa Amerika išklota taukais ir klampiu gudronu nuo vienos pakrantės iki kitos, o mes visi prie jos prilipę. Net mūsų išliaupsintąja laisve nebėra ko didžiuotis — komunistams jau viskas baigta, o teroristams tapo lengviau keliauti: jie nuomojasi lėktuvus, furgonus ir kuria savo puslapius internete. Religiniai fanatikai ir kompiuterių maniakai — toks derinys jo senamadiškai proto ir tikėjimo takoskyrai atrodo keistas. Bepročiai, lėktuvais įsirėžę į Pasaulio prekybos centrą, turėjo puikų techninį išsilavinimą. Vadeiva Vokietijoje buvo gavęs urbanistikos diplomą — štai kam reikėjo perstatyti Naująjį Prospektą.

Žvalesnis ir geriau nusiteikęs žmogus, mąsto Džekas, būtų daug vaisingiau praleidęs šias valandas, kol žmona dar miega, „Perspektyva“ dar nenumesta prieangyje, o žvaigždėtas dangus virš stogų blėsta į drumstą pilkšvumą. Jis galėjo nulipti žemyn ir susirasti knygą, kurios įveikė tik trisdešimt puslapių, arba išsivirti kavos, arba pažiūrėti per televizorių, kaip ankstyvųjų žinių komanda pokštauja ir bando pravalyti kvarkiančius po nakties balsus. Bet jam labiau patinka stovėti prie lango ir ilsinti tuščią, pavargusią sapnuoti galvą mėnulio nušviestais savo rajono vaizdais.

Raina katė — o gal nedidukas meškėnas? — nubidzena skersai tuščią gatvę ir dingsta po stovinčiu automobiliu. Šiais laikais visi automobiliai vienodi — nėra didelių sparnų ir iššieptų chromuotų radiatoriaus grotelių, kokias turėjo automobiliai jo vaikystėje, nėra netikrų Buick Riviera iliuminatorių, nematyti kulką primenančio studebekerio priekio, ilgų šeštojo dešimtmečio kadilakų — viskas tapo aerodinamiška. Dėl aerodinamikos ir taupant degalus visi automobiliai dabar kresni, žemi, neaiškios spalvos, kad nesimatytų purvo. Visi — nuo mersedeso iki hondos. Didžiulės stovėjimo aikštelės virto košmaru: automobilio nerastum niekuomet, jei neturėtum mažyčio prie raktų prikabinto daikčiuko, kurį paspaudus blyksteli šviesos arba galiausiai bent jau pasigirsta signalas.

Varna, prakrapščiusi žalią, dar vakar išvežti pastatytą šiukšlių maišą, suspaudusi snape kažką ilgą ir blyškų, tingiai pakyla ir nuskrenda. Kostiumuotas vyriškis nubėga vieno iš namų prieangio laiptais, sėda į automobilį, drūtą degalus ryjantį visureigį, ir riaumodamas nurūksta, nė nepagalvojęs, kad pažadins kaimynus. Ankstyvas skrydis iš Niuarko, pamano Džekas. Jis stovi, spokso pro šalčiu dvelkiantį lango stiklą ir galvoja: Toks gyvenimas. Toks gyvenimas: gyveni priemiestyje, ryji riebalus, skutiesi rytais, prausiesi po dušu, kad pasitarimo metu nesukeltum kitiems pasibjaurėjimo savo feromonais. Džekui Leviui prireikė viso gyvenimo, kol suvokė, kad žmonės dvokia. Būdamas jaunesnis Džekas niekada neužuodė savo kvapo, niekada nepajuto to troškaus smarso, kurį skleidžia dabar net ramiai leisdamas dieną, net neprakaituodamas.

Na, jis dar gyvas, ir mato tai, ką mato. Turbūt tai gerai, tačiau reikalauja pastangų. Kuo vardu buvo tas graikas iš Kamiu knygos, dėl kurios jie visi kraustėsi iš proto Niujorko universitete? O gal tai buvo Ratgerse per magistrantūros studijas? Sizifas. Stūmęs į kalną akmenį. O tas vis nusirisdavo žemyn. Jis stovi, nieko nematydamas, tačiau suvokdamas, kad vieną dieną jam visa tai išnyks. Ekranas galvoje užges, tačiau viskas ir toliau tęsis be jo — auš rytas, užsives automobiliai ir laukiniai žvėrys ieškos maisto žmogaus apnuodytoje žemėje. Karmela tyliai užtipeno laiptais ir garsiai murkdama trinasi į jo plikas kulkšnis, viliasi, kad ją pašers anksčiau. Tai irgi gyvenimas — vienas gyvenimas, susijęs su kitu.

Džeko vokai sunkūs, akys lyg smėlio pripiltos. Nereikėjo man lipti iš lovos, galvoja jis, prie plataus šilto žmonos šono būčiau dar valandėlę nusnaudęs. O dabar visą ilgą ir kruopščiai suplanuotą dieną teks kovoti su nuovargiu, ir žmonės kreipsis į jį kas minutę. Jis girdi, kaip sugirgžda lova — tai Betė sujudo, išlaisvino čiužinį nuo savo svorio. Vonios durys atsidaro ir užsidaro, užraktas trakšteli ir vėl jį siutindamas atsirakina. Jaunystėje būtų bandęs jį pataisyti, tačiau Markas persikėlė į Naująją Meksiką ir apsilanko vos vienąkart per metus, tad ypatingo reikalo užsirakinti nėra. Betė turškiasi — vanduo gurguliuoja, visame name dreba vamzdžiai.

Nuo naktinio stalelio drioksteli vyriškas balsas — greitakalbė muzikos fone. Jo žmona vos prabudusi įjungia tą prakeiktą daiktą, o pati išeina. Ji bando susisiekti su aplinka padedama elektronikos, tuo tarpu fiziškai jie tolsta vis labiau — pagyvenusi pora, kurių vienintelis vaikas jau paliko šeimos lizdą, užsiimanti kasdieniais reikalais, iš visų pusių apsupta nerūpestingos jaunuomenės. Betė bibliotekoje buvo priversta išmokti darbo su kompiuteriu pagrindų, ieškoti informacijos, spausdinti ją ir dalyti vaikams, per bukiems ir tingiems, kad patys susirastų ją knygose, jei dar esama tokių knygų. Džekas bandė ignoruoti įvykusią revoliuciją ir užsispyręs, kaip ir daugelį metų, saugojo ranka pakeverzotus susitikimų su mokiniais užrašus, nepaisydamas reikalavimų suvesti savo išvadas į Centro mokyklos duomenų banką, talpinantį dviejų tūkstančių mokinių bylas. Bendradarbiai (o jų skaičius per trisdešimt metų išaugo trigubai) jam nuolat prikaišiojo šią nesėkmę ar apsileidimą, ypač atkakli buvo Konė Kim, smulkutė korėjiečių kilmės amerikietė, dirbanti su nedrausmingomis, pamokas praleidinėjančiomis spalvotosiomis mergaitėmis, ir Veslis Rėjus Džeimsas, pareigingas ir stropus juodaodis. Praeityje jam sekėsi sportuoti — jis vis dar liesas kaip šakalys, — todėl lengvai rasdavo bendrą kalbą su berniukais. Džekas nuolat žada sugaišti porą valandų ir suvesti tuos duomenis, tačiau bėga savaitės, o laiko jis taip ir neranda. Konfidencialumo sumetimais jis vis dar vengia perduoti privačiai gautus duomenis elektroniniam tinklui, kuriuo naudojasi visa mokykla.

O štai Betė šiuolaikiškesnė, nuolankesnė, noriau linkusi keistis. Ji sutiko susituokti Rotušėje, nors rausdama prisipažino Džekui, kad atsisakius tuoktis bažnyčioje užduos tėvams širdį. Apie savo širdį ji nutylėjo, ir jis pasakė: „Tuokimės paprastai. Be jokių išsidirbinėjimų.“ Tikėjimas jam nieko nereiškė, o jiems vis labiau pritampant vienas prie kito, mažai tereiškė ir jai. Dabar jis svarsto, ar tik neatėmė iš jos kažko, galbūt absurdiško, ir ji kompensuoja tai nuolat tauškėdama ir persivalgydama. Gyventi santuokoje su tokiu užsispyrėliu žydu nelengva.

Betė išniro iš vonios susivyniojusi į neaprėpiamą chalatą ir pamačiusi jį tylomis stovintį viršuje prie lango išsigandusi sušuko:

— Džekai! Kas nutiko?

Apimtas tam tikro mylinčio sutuoktinio sadizmo jis nutyli savo rūškaną nuotaiką, iš dalies slepia ją nuo Betės. Jis nori, kad Betė pasijustų esanti kalta dėl jo nusiteikimo, nors sveikas protas sako, kad taip nėra.

— Nieko naujo, — atsiliepia jis. — Vėl per anksti atsibudau. Ir niekaip negalėjau užmigti.

— Neseniai per televiziją sakė, kad tai depresijos požymis. Opros šou dalyvavo moteris, apie tai parašiusi knygą. Gal tau reikėtų apsilankyti... Ką aš žinau, žodis „psichiatras“ gąsdina visus, turinčius mažai pinigų... Gal vertėtų apsilankyti pas kokį specialistą, jei jautiesi taip prastai.

— Pas Weltschmerz specialistą, — Džekas atsisuka ir nusišypso žmonai.

Nors jai taip pat per šešiasdešimt — šešiasdešimt vieneri, o jam šešiasdešimt treji, — veide nė raukšlelės: ten, kur lieknos moters veidą vagotų gilios raukšlės, jos apvaliame veidelyje raukšlės vos įbrėžtos, poodinių riebalų išlygintos iki vaikiško švelnumo.

— Ne, ačiū, mieloji, — atsisako jis. — Visą dieną daliju giliaminčius patarimus, todėl pats jų tiesiog negaliu pakęsti. Per daug antikūnų.

Per daugelį metų jis suprato, kad nukreipta nuo kokios nors temos ji, nenorėdama prarasti jo dėmesio, greit pereina prie kitos.

— Beje, apie antikūnus. Hermė vakar telefonu pasakojo — tai labai slapta, Džekai, net aš neturėčiau žinoti, pažadėk, kad niekam nesakysi...

— Pažadu.

— Ji pasakoja man tokius dalykus, nes jai reikia išsikalbėti, o aš tam ratui nepriklausau... Taigi, ji sakė, kad jos viršininkas ketina padidinti terorizmo grėsmės šiam regionui lygį nuo geltono iki oranžinio. Maniau, tai paskelbs per radiją, bet nepaskelbė. Kaip manai, ką tai reiškia?

Hermionos viršininkas Vašingtone — Nacionalinio saugumo departamento vadovas, tikėjimą atradęs dešiniųjų statytinis vokiška Hafenreferio pavarde.

— Jie nori, kad negalvotume, jog jie tik sėdi ant mokesčių mokėtojų pinigų krūvos ir nieko neveikia. Jie nori, kad galvotume, jog jie valdo padėtį. Tačiau taip toli gražu nėra.

— Ir tai neduoda tau ramybės, dėl to nerimauji?

— Ne, mieloji. Tai net neatėjo man į galvą, tiesą sakant. Kas bus, tas. Žiūrėdamas pro langą kaip tik svarsčiau, kad šiam rajonui reikėtų vienos geros bombos.

— Ak, Džekai, neturėtum taip juokauti — tiek jaunų žmonių viršutiniuose aukštuose skambino savo žmonoms ir sakė, kad jas myli.

— Žinau, žinau. Nederėjo man taip juokauti.

— Markas vis šneka, kad mums reikėtų persikelti arčiau jo, į Albukerkę.

— Jis taip šneka, brangute, bet visai to nenori. Jis tikrai netrokšta, kad persikeltume pas jį, — ir išsigandęs, kad ištaręs šią tiesą įžeis vaikino mamą, pajuokauja: — Niekaip negaliu suprasti kodėl. Juk niekada jo nemušėm ir neuždarydavom spintoj.

— Jie niekada nemestų bombų į dykumą, — svariai sako Betė, lyg jie jau būtų nusprendę kraustytis į Albukerkę.

— Teisingai: jie, kaip tu vadini, tiesiog dievina dykumas.

Su palengvėjimu ir gailesčiu jis pastebi, kad šis sarkazmas ją įžeidė ir daugiau ji apie tai nekalbės. Ji išdidžiai, senamadiškai kilsteli galvą ir sako:

— Turbūt nuostabu visiškai negalvoti apie tai, kas rūpi visiems aplinkui, — ir grįžta į miegamąjį kloti lovų ir su tokia pačia įstanga rengtis į darbą bibliotekoje.

Kuo aš nusipelniau, klausia jis savęs, tokios ištikimybės, tokio žmonos pasitikėjimo?

Jis šiek tiek nusivylęs, kad ji taip ramiai priėmė šiurkščią pastabą, jog jų sūnus, klestintis oftalmologas, turintis tris saulės nubučiuotus, mielus, klusnius akiniuotus vaikučius ir dažytą blondinę žmoną iš Šort Hilso, grynakrauję žydę, apsimestinai draugišką, bet iš tikrųjų atšiaurią, nenori, kad jo tėvai gyventų šalia. Jie su Bete turi susikūrę savų mitų ir, pasak vieno, Markas myli juos taip pat, kaip jie — bejėgiškai, nes lizdelyje tik vienas kiaušinis — myli jį. Tiesą sakant, Džekas mielai atsisveikintų su šia vieta — jis visą gyvenimą nugyveno sename pramoniniame merdėjančiame mieste, lėtai virstančiame trečiojo pasaulio džiunglėmis, tad persikėlęs į Saulės juostą pasijustų geriau. Betė taip pat. Praėjusi žiema jų regione buvo žiauri, ir tamsiuose užkaboriuose tarp ankštai sustatytų kaimynų namų dar guli pajuodusio nuo purvo sniego krūvelės.

Centro mokykloje jis užima vieną iš mažiausių kambarėlių — buvusį sandėliuką su išlikusiomis pilkomis metalinėmis lentynomis, prigrūstomis universitetų katalogų, telefono abonentų knygų, psichologijos vadovėlių, pigių brošiūrų ir leidinių — tokių, kaip „Nation“ žurnalo formato savaitraštis „Miesto darbo rinka“, rašančio apie regiono darbo jėgos reikmes ir techninio mokymo įstaigas. Kai prieš aštuoniasdešimt metų buvo statomi šie rūmai, atskiros patalpos konsultantams nebuvo būtinos: konsultavo visi — mylintys tėvai šeimoje, moralistinė populiarioji kultūra už jos ribų, ir šiaip patarimų niekas negailėjo. Vaikas gaudavo daugiau patarimų, nei sugebėdavo suvokti. O dabar Džekui Leviui paprastai tenka kalbėtis su vaikais, regis, neturinčiais tėvų iš kūno ir kraujo, — gyvenimo instrukcijas jie gauna iš elektroninių vaiduoklių, siunčiančių signalus per pilną žmonių kambarį ar dunksinčių juodose porolono ausinėse, arba užkoduotas painiose žaidimų programose, kurių figūrėlės mėšlungiškai trūkčioja sprogimų ritmu. Mokiniai konsultantui atrodo it rinkinys kompaktinių plokštelių, jų blizgus paviršius neatskleidžia jokio turinio — reikalinga speciali aparatūra.

Šis abiturientas — penktas pusvalandžio trukmės pokalbis šį ilgą varginantį rytą — aukštas, lieknas, rusvaodis vaikinas juodais džinsais ir akinamai baltais marškiniais. Baltuma žilpina Džekui Leviui akis, taip anksti atsibudus jam maudžia galvą. Ant aplanko su vaikino pažymiais užrašyta AHMADAS (AŠMAVIS) MALOJUS.

— Įdomus jūsų vardas, — sako Levis jaunuoliui.

Leviui šis vaikis kažkuo patinka: nemirksinčiomis rimtomis akimis, atsargiu mandagumu, slypinčiu putlių, minkštų lūpų išlinkime, kruopščiai nukirptais ir sušukuotais plaukais — tiesiu nuo kaktos kylančių vielučių kuodu.

— Kas tas Ašmavis? — klausia konsultantas.

— Ar galiu paaiškinti, sere?

— Taip, prašau.

Jaunuolis kalba su skausmingu išdidumu, mėgdžiodamas, Levis jaučia, pažįstamą suaugusįjį, kalbantį ceremoningai ir sklandžiai:

— Aš esu baltosios amerikietės ir egiptiečio studento vaisius. Jie susipažino Naujojo Džersio universitete Naujajame Prospekte. Mano motina, šiuo metu dirbanti slauge, studijavo dailę. Laivalaikiu ji tapo ir kuria papuošalus, jai neblogai sekasi, tačiau mūsų pragyvenimui to nepakanka. O jis... — vaikinas užsikerta, lyg būtų kuo paspringęs.

— Jūsų tėvas, — primena Levis.

— Būtent. Jis tikėjosi, kaip sakė motina, perimti amerikietiško verslo ir vadybos žinias. Tai nebuvo taip lengva, kaip jam pasakojo. Jo vardas buvo — yra; jaučiu jį dar esant gyvą — Omaras Ašmavis, o ji vardu Tereza Maloj. Ji airių kilmės amerikietė. Jie susituokė gerokai prieš man gimstant. Taigi, esu teisėtai gimęs vaikas.

— Puiku. Nė kiek tuo neabejojau. Tačiau tai nesvarbu. Neteisėtas ne vaikas, jei supranti, ką turiu omenyje.

— Taip, sere. Dėkoju. Mano tėvas puikiai žinojo, jog vedęs Valstijų pilietę, kad ir kokia pasileidusi ir niekam tikusi ji būtų, įgis Amerikos pilietybę — taip ir nutiko. Tačiau jis neįgijo nei amerikietiško sumanumo, nei ryšių, vedančių į amerikietišką klestėjimą. Netekęs vilties užsidirbti daugiau nei varganam pragyvenimui, jis, kai man buvo treji, susirinko skudurus. Ar tai tinkamas posakis? Radau jį Henrio Milerio prisiminimuose, kuriuos panelė Makenzi liepė mums perskaityti anglų kalbos pamokai.

— Ji liepė tai perskaityti? Vajetau, Ahmadai, kaip keičiasi laikai! Anksčiau Milerį buvo galima gauti tik iš po skverno. Žinai tokį posakį?

— Taip. Aš ne užsienietis. Niekada nebuvau užsienyje.

— Tu paklausei, ar teisingai pavadinai tai „susirinko skudurus“. Tai senas posakis, bet dauguma amerikiečių žino, ką jis reiškia. Iš pradžių jis reiškė — „išvykti iš karinės stovyklos“.

— Manau, ponas Mileris pavartojo šį posakį jį palikusiai žmonai apibūdinti.

— O, taip. Nieko nuostabaus. Na, nenuostabu, kad ji „susirinko skudurus“. Mileris nebuvo itin sugyvenamas vyras.

Ak, tie trys santykiavimo su žmona būdai „Seksuse“. Ar anglų literatūros pamokose jiems reikia skaityti „Seksusą“? Nejau nieko nepasaugoma brandžiam amžiui?

Jaunuolis netikėtai nukrypsta nuo keistų konsultanto pastabų.

— Mama įsitikinusi, kad neprisimenu tėvo, — sako jis. — Bet aš prisimenu.

— Ką gi, tau buvo treji. Tavo išsivystymo lygis galėjo tau leisti išsaugoti keletą prisiminimų.

Džekas Levis visai ne apie tai ketino kalbėtis.

— Šiltas, tamsus šešėlis, — staiga pasilenkdamas nuoširdžiai sako Ahmadas. — Labai balti, platūs dantys. Maži, tvarkingi ūsiukai. Esu įsitikinęs, kad tvarkingumą paveldėjau iš jo. Dar prisimenu saldoką kvapą, galbūt losjono po skutimosi, jame justi kažkokio prieskonio aitrumas, turbūt tėvas ką tik suvalgė kokį Viduriniųjų rytų patiekalą. Jis tamsus, tamsesnis už mane, tačiau dailus, smulkių veido bruožų. Plaukus skirdavo beveik per vidurį.

Šis tyčinis nukrypimas nesmagiai nuteikia Levį. Vaikinas kažką slepia... Tačiau ką?

— Galbūt painioji prisiminimus su nuotrauka, — sako Džekas, norėdamas jį nuraminti.

— Aš teturiu vieną ar dvi nuotraukas. Mama galbūt turi ir daugiau, bet nuo manęs slepia. Kai buvau mažas ir dar nieko nesupratau, ji neatsakė į daugybę mano klausimų apie tėvą. Manau, jam pabėgus, labai įniršo. Norėčiau kada nors jį susirasti. Nepateikčiau jokių reikalavimų, niekuo nekaltinčiau, tiesiog pasikalbėtume kaip du musulmonai.

— Hm, ponaiti... Kaip norėtum, kad tave vadinčiau? Malojumi ar... — jis žvilgteli į aplanką, — Ašmaviu?

— Mamos pavardė įrašyta mano socialinio draudimo kortelėje ir vairuotojo pažymėjime, aš gyvenu jos bute. Tačiau baigęs mokyklą ir tapęs nepriklausomas vadinsiuosi Ahmadu Ašmaviu.

Levis nepakelia akių nuo aplanko.

— Ir kaip tu ketini išlikti nepriklausomas? Tavo pažymiai buvo geri, ponaiti Malojau, tiek chemijos, tiek anglų, bet, matau, pernai perėjai į profesinį mokymą. Kas tau patarė?

Jaunuolis nuleidžia akis — du rimtus juodus žibintus ilgomis blakstienomis — ir pasitrina paausį, lyg būtų įgėlęs mašalas.

— Mokytojas, — atsako.

— Koks mokytojas? Perėjimas į kitą mokymosi programą turėjo būti suderintas su manimi. Mes galėjome pasikalbėti, nors ir nesame du musulmonai.

— Mokytojas ne iš čia. Iš mečetės. Šeichas Rašidas, imamas. Mes kartu studijuojame šventąjį Koraną.

Levis, bandydamas suvaldyti savo antipatiją, sako:

— Taip. Ar aš žinau, kur ta mečetė? Bijau, ne. Žinau tik tą didžiulę mečetę Tildeno gatvėje, kurią juodaodžiai musulmonai po septintojo dešimtmečio riaušių pastatė griuvėsiuose. Ar ją turėjai omenyje?

Jis pats to nenorėdamas kalba šiurkščiai. Juk ne šis vaikis pažadino jį ketvirtą ryto, užteršė smegenis mintimis apie mirtį ar pavertė Betę pasibaisėtinai stora.

— Tai mečetė Vakarų Pagrindinėje gatvėje, sere, už šešių kvartalų nuo Liepų alėjos.

— Reigano alėjos. Ją pervadino pernai, — sako Levis, nepritariamai čiaupydamas lūpas.

Tačiau vaikinas neužkimba. Šiems paaugliams politika — tamsus įžymybių rojaus užkampis. Pasak apklausų, jie laiko Kenedį geriausiu prezidentu po Linkolno, nes jis turėjo garsenybės bruožų, be to, jie nežino jokių kitų — net Karterio su Fordu, nebent Klintoną ir Bušus, jei sugeba šiuos vieną nuo kito atskirti. Jaunasis Malojus — kita pavardė vis užstringa Levio atmintyje — tuo metu sako:

— Ta mečetė — pilnoje krautuvėlių gatvėje virš grožio salono ir vietos, kur apmoka čekius. Ją nelengva rasti, ypač pirmą kartą.

— Ir tos sunkiai surandamos vietos imamas liepė tau pereiti į profesinį mokymą.

Vaikinas vėl dvejoja, gindamas tai, ką gina, ir drąsiai žvelgdamas didžiulėmis juodomis akimis, kurių rainelę sunku atskirti nuo lėliukės, taria:

— Jis sako, kad pasiruošimo universitetui programa daro man tvirkinamą įtaką, — netinkama filosofija ir netinkama literatūra. Vakarų kultūra neteko Dievo.

Džekas Levis atsilošia senoje girgždančioje kėdėje ant ratukų ir atsidūsta:

— Norėčiau, kad taip būtų, — ir išsigandęs bėdų su mokyklos taryba ir skandalo laikraščiuose, jei jie nugirstų, ką pasakė mokiniui, susigriebia: — Netyčia išsprūdo. Tie krikščionys evangelikai įsipyko iki gyvo kaulo: kaltina Darviną, kad Dievas prastai atliko savo darbą kurdamas visatą.

Tačiau vaikis neklauso, toliau lenkia savo:

— Kadangi Vakarai neteko Dievo, jie apsėsti sekso ir prabangos dalykų. Pažiūrėkite televizorių, pone Levi, jie visada naudojasi seksu, kad parduotų jums tai, kas nereikalinga. Pažvelkite į mokykloje dėstomą istoriją — grynas kolonializmas. Juk matote, kaip krikščionys išskerdė vietinius amerikiečius, pažabojo ir engia Aziją ir Afriką, o dabar ėmėsi islamo — žydų valdomo Vašingtono galybė nori atimti Palestiną.

— Oho! — nusistebi Džekas, galvodamas, ar vaikinas supranta, kad kalbasi su žydu. — Neblogas sąrašas dalykų, skirtų atkalbėti nuo universiteto programos.

Kai Ahmadas, žvelgdamas į tokią savo minėtą neteisybę, išplečia akis, Džekas pastebi, kad jo akių rainelės ne visai juodos, — tamsiai rudos su žaliu atspalviu, su trupinėliu Malojaus.

— Ar imamas kada nors minėjo, — leisdamas kėdės atramai nelyginant susimokius jį palenkti prie stalo, klausia Džekas, — kad toks protingas vaikinas, gyvenantis mūsų įvairiapusėje ir pakančioje visuomenėje, turėtų susipažinti su skirtingais požiūriais ir nuomonėmis?

— Ne, — netikėtai atžariai atsako Ahmadas, iššaukiamai papūtęs putlias lūpas. — Šeichas Rašidas to nesiūlė, sere. Jo manymu, toks reliatyvistinis požiūris žemina religiją, leidžia suprasti, kad religija nesvarbi. Jūs tikite tuo, aš tikiu anuo, mes sutariam tarpusavy — toks amerikiečių būdas.

— Aišku. O jam amerikiečių būdas nepatinka?

— Jis to pakęst negali.

Džekas Levis, vis dar palinkęs, sudeda alkūnes ant stalo ir susimąstęs įremia smakrą į sunertus pirštus.

— O tu, pone Malojau? Taip pat negali jo pakęsti?

Vaikinas vėl droviai nuleidžia akis.

— Aš, žinoma, nejaučiu neapykantos visiems amerikiečiams. Tačiau Amerikos būdas — bedievių būdas. Jis veda į siaubingą pražūtį.

Jis nesako: Amerika nori pasiglemžt mano Dievą. Jis gina savo Dievą nuo šio įtaraus, apsileidusio, nepatiklaus seno žydo ir giliai širdyje saugo įtarimą, kad šeichas Rašidas taip pasiutusiai besąlygiškai laikosi savo dogmų todėl, kad Dievas slapčia pabėgo iš jo blyškių jemeniečio akių — pilkšvai melsvų sunkiai perprantamų kafirės moters akių. Ahmadas, augęs be tėvo su nerūpestinga netikinčia motina, priprato būti vieninteliu Dievo patikėtiniu, žmogumi, kuriam Dievas tapo nematomu, bet juntamu palydovu. Dievas visada su juo. Kaip sakoma devintojoje suroję: Nėra kito globėjo ar pagalbininko, tik Dievas 7 Dievas — jam artimiausias asmuo, Siamo dvynys, sujungtas su visomis jo kūno dalimis — tiek viduje, tiek išorėje, į jį bet kurią akimirką galima kreiptis malda. Dievas yra jo džiaugsmas ir laimė. O šis senas žydų velnias, prisidengdamas sukta išmintimi ir apsimestinai tėviškomis manieromis, ketina išardyti šią svarbiausiąją sąjungą ir atimti iš jo Gailestingąjį ir Gyvybę Teikiantįjį.

Džekas Levis vėl atsidūsta ir ima galvoti apie kitą susitikimą — apie dar vieną vargstantį, paniurusį, suklaidintą paauglį, ketinantį klimpti į pasaulio liūną.

— Na, gal ir nederėtų to sakyti, Ahmadai, bet turėdamas omenyje tavo pažymius, testų rezultatus, išskirtinę savitvardą, laikyseną ir rimtumą, manau, kad tavo — kaip jis ten? — imamas padėjo tau iššvaistyti baigiamosios klasės metus. Gaila, kad nelikai pasiruošimo universitetui programoje.

Ahmadas skuba apginti šeichą Rašidą:

— Sere, mes neturime lėšų susimokėti už universitetą. Motina įsivaizduoja esanti dailininkė ir, užuot dar dvejus metus mokiusis, kol nėjau į mokyklą, ji metė mokslus ir tapo slauge.

Levis sušiaušia retus ir taip ištaršytus plaukus.

— Aišku, supratau. Sunkūs atėjo laikai — saugumas sustiprintas, o Bušo karas suryja visą perviršį. Tačiau, pripažinkime, esama daugybės stipendijų protingiems ir atsakingiems spalvotųjų vaikams. Esu įsitikinęs, galėtume tau ją gauti. Ne Prinstone, ir greičiausiai ne Ratgerse, bet Blumfilde, Seton Hole, Ferlei Dikinsone ar Kyne būtų puiku. Bet dabar tai tuščios šnekos. Gailiuosi, kad anksčiau nesiėmiau tavo bylos. Gauk mokyklos baigimo atestatą ir pažiūrėsim, ką manysi apie universitetą po metų ar dvejų. Žinai, kur mane rasti, aš pagelbėsiu, kuo galėsiu. O kuo, leiskite paklausti, užsiimsi baigęs mokyklą? Jei neturi nusižiūrėjęs jokio darbo, siūlyčiau stoti į armiją. Tai dabar nėra mėgstamiausia vieta, tačiau siūlo vis dar nemažai — išmoko tam tikrų įgūdžių, o vėliau padeda įsigyti išsilavinimą. Man padėjo. O jei nors truputį moki arabiškai, tikrai priims išskėstom rankom.

Ahmado veidas sustingsta.

— Armija pasiųs mane kautis prieš savo brolius.

— Arba kautis už tavo brolius — gali būti ir taip. Ne visi irakiečiai — maištininkai. Dauguma jų ne tokie. Jie tik nori užsiimti savo reikalais. Juk ten prasidėjo civilizacija. Prieš pasirodant Sadamui tai buvo daug žadanti maža šalis.

Berniukas rūsčiai suraukia antakius, tankius ir plačius kaip suaugusiojo, nors plaukeliai ir plonesni. Ahmadas atsistoja, ketindamas eiti, tačiau Levis dar nepasirengęs jo paleisti.

— Aš klausiau, — neatlyžta jis, — ar turi nusižiūrėjęs kokį darbą?

Atsakymas ištariamas nenoriai:

— Mokytojas mano, kad turėčiau vairuoti sunkvežimį.

— Vairuoti sunkvežimį? Kokį sunkvežimį? Jų yra įvairiausių. Tau tik aštuoniolika, ir aš atsitiktinai žinau, kad dar trejus metus negalėsi vairuoti nei vilkiko, nei benzinvežio, netgi mokyklinio autobuso. Egzaminas tokioms teisėms įgyti labai sunkus. Kol tau nesukaks dvidešimt vieneri, negalėsi išvažiuoti už valstijos ribų. Negalėsi vežti pavojingų medžiagų.

— Negalėsiu?

— Kiek pamenu, ne. Pas mane ir anksčiau ateidavo vaikinų, susidomėjusių tokiu darbu, bet daugelį išgąsdino techninė šio reikalo tvarka ir daugybė taisyklių. Tau tektų stoti į sunkvežimių vairuotojų profsąjungą. Krovinių vežimo darbe daugybė sunkumų. Ir nemažai banditų.

Ahmadas gūžteli pečiais; Levis mato jau išeikvojęs jaunuolio kantrybės ir malonaus elgesio atsargas. Vaikinas užsisklendė. Gerai, taip pasielgs ir Džekas Levis. Džersyje jis gyvena ilgiau nei šis pretenzingas vaikis. Jis tikisi, kad mažiau patyręs vyras pasiduos ir nutrauks tylą.

Ahmadas jaučiasi priverstas teisintis šiam nelaimingam žydui. Nuo pono Levio sklinda nelaimėlio kvapas, jis kartais sklinda ir nuo Ahmado motinos, kai šią palieka vienas meilužis, o kitas dar būna neatsiradęs, ir jei per keletą mėnesių nepavyksta parduoti nė vieno paveikslo.

— Mano mokytojas pažįsta žmonių, kuriems gali prireikti vairuotojo. Kas nors mane išmokys visų gudrybių, — paaiškina jis. — Už tai gerai moka, — priduria.

— Ir dirbti tenka ilgai, — taria konsultantas, garsiai užvoždamas aplanką, ir ant pirmo puslapio pakeverzoja „žr“ ir „jk“, santrumpas, reiškiančias „žlugęs reikalas“ ir „jokios karjeros“. — Pasakyk man štai ką, Malojau. Tavo tikėjimas — ar jis tau svarbus?

— Taip.

Vaikis kažką gina, kažką nutyli, Džekas tai uoste užuodžia.

— Dievas — Alachas — tau atrodo tikras ir gyvas?

Ahmadas atsako lėtai, lyg būtų apimtas transo ar cituotų ką nors išmokta atmintinai:

— Jis yra manyje ir šalia manęs.

— Gerai. Puiku. Džiaugiuosi girdėdamas. Taip ir toliau. Buvau šiek tiek paveiktas religijos, motina per Chanuką žibindavo žvakes, bet tėvas buvo pašaipūnas, cinikas, aš pasekiau jo pėdomis ir neišsaugojau tikėjimo. Tiesa, neturėjau ką ir prarasti. „Iš dulkių į dulkes“, tiek tos prasmės. Atleisk.

Vaikinas sumirksi ir linkteli, truputėlį nugąsdintas tokio prisipažinimo. Jo akys lyg apvalūs juodi žibintai virš švytinčių baltų marškinių; jos tarsi išdegintos Levio atmintyje ir kartais sugrįžta kaip besileidžiančios saulės ar fotoaparato blykstės liekamasis vaizdas, — fotoaparato, kuriam paklusniai pozuoji, bandydamas atrodyti įprastai, tik staiga tvyksteli blykstė.

Levis tęsia, ką pradėjęs:

— Kiek tau buvo metų, kai tu... kai atradai tikėjimą?

— Vienuolika, sere.

— Įdomu... Aš tokio amžiaus pareiškiau, kad atsisakau griežti smuiku. Mečiau iššūkį tėvams. Įrodžiau savo teises. Ir tegul eina visi velniop.

Vaikis vis dar spokso, atsisakydamas siūlomų saitų.

— Na, gerai, — nusileidžia Levis, — noriu dar truputį apie tave pagalvoti. Turbūt norėsiu su tavimi dar susitikti, prieš baigiant mokyklą duosiu svarbios medžiagos.

Jis atsistoja ir sau netikėtai paspaudžia aukšto, liauno, pažiūrėjus trapaus jaunuolio ranką, o taip pasibaigus pokalbiui su berniukais jis paprastai nesielgia, su mergaitėmis taip nesielgtų niekada — menkiausias prisilietimas gali tapti skundo priežastimi. Kai kurios iš tų mažų karštų šliundrelių mėgsta fantazuoti. Ahmado ranka tokia glebni ir drėgna, kad Džekas apstulbsta: jis tik drovus vaikis, dar ne vyras.

— Na, o jei nesusitiksim, — baigia pokalbį konsultantas, — tegul tavo gyvenimas būna puikus, bičiuli.

Sekmadienio rytą, kai dauguma amerikiečių dar guli lovose, nors kai kurie jau skuba į ankstyvąsias mišias ar žaisti golfo rasotuose laukuose, Nacionalinio saugumo departamento vadovas pakelia teroro grėsmės lygmenį nuo geltono, reiškiančio „aukštesnis“, į oranžinį, reiškiantį „aukštas“. Tai bloga žinia. Gera žinia ta, kad šis lygmuo taikomas tik tam tikroms Vašingtono, Niujorko ir šiaurinio Naujojo Džersio sritims. Kitai šalies daliai lieka galioti geltonasis lygmuo.

Departamento vadovas beveik nepriekaištingu Pensilvanijos akcentu praneša tautai, kad, pasak „naujausių detalių ir nerimą keliančių“ žvalgybos duomenų, šiuose Rytų pakrantės didmiesčių rajonuose galima laukti pasikėsinimų į tam tikrus objektus, kuriuos „laisvės priešai ištyrė sudėtingiausiomis žvalgymo priemonėmis“. Finansų centrai, stadionai, tiltai, tuneliai, metro — virš jų visų pakibusi grėsmė.

— Jūs tikriausiai pamatysite, — sako jis televizijos kameros akiai, panašiai į stiklinį metalo spalvos iliuminatorių, už kurio banguoja patiklių susirūpinusių piliečių jūra, — specialias buferines zonas, įrengtas palei išorines pastatų ribas, kad ten niekas nepastatytų neturinčio leidimo automobilio ar sunkvežimio; bus įvesti naudojimosi požeminėmis stovėjimo aikštelėmis apribojimai; apsauga, seginti ženklelius su nuotrauka, registruos visus įeinančius ir išeinančius iš pastatų; bus padidintas įstatymo sergėtojų skaičius; transporto priemonių, siuntinių ir įvairių paketų patikra taip pat bus sustiprinta.

Jis su pasimėgavimu pabrėžia žodžius „patikra bus sustiprinta“. Vaizduotėje iškyla žaliūkai žalsvais ir melsvai pilkais kombinezonais, ardantys automobilius ir plėšantys siuntinius, savo uoliomis pastangomis pateisinantys kasdienį departamento vadovo nusivylimą atliekamo darbo sudėtingumu. Jo uždavinys — į nieką neatsižvelgiant apginti beveik tris šimtus milijonų į anarchiją linkusių sielų. Milijonai impulsyvių, neprotingų šių sielų paskatų ir savanaudiškų veiksmų šmėkščioja kaip tik stebėjimo aparatūros sekamos erdvės paribyje. Šioje minioje esančios dėmesio spragos, jos ydos sukuria idealų lauką, kuriame priešas gali netrukdomas pinti savo platų ir raizgų tinklą. Griauti, dažnai pagalvodavo vadovas, daug lengviau nei statyti, sukelti suirutę — paprasčiau, nei atkurti tvarką, todėl visuomenės ramsčiai visuomet velkasi iš paskos jos griovėjams, kaip (jaunystėje jis žaidė futbolą Lihajaus universiteto komandoje) greitakojis puolėjas visąlaik žingsniu lenks krašto gynėją.

— Ir laimink Dieve Ameriką, — baigia kalbą vadovas.

Raudona lemputė virš mažo liuko užgęsta. Jis staiga susitraukia, dabar jo žodžius girdės tik grupelė televizijos technikų ir ištikimi bendradarbiai, kartu su juo susigrūdę į ankštą žiniasklaidai skirtą bunkerį, esantį šimto pėdų gylyje po Pensilvanijos bulvaru. Kiti vyriausybės nariai gauna marmuro ir kalkakmenio pastatus, kiekvienas turi savo vaizdą pro langą, o jis priverstas spaustis mažoje belangėje Baltųjų rūmų rūsyje. Su heraklišku nuovargio atodūsiu jis nusisuka nuo televizijos kamerų.

Vadovas — stambus vyras su storu raumenų sluoksniu ant nugaros, tai sukelia jo tamsiai mėlynus kostiumus siuvantiems siuvėjams papildomų sunkumų. Burna jo masyvioje galvoje atrodo maža, lūpos piktai sučiauptos. Regis, ir plaukų ant tos galvos per mažai, jie atrodo it užtempta svetima kepurė. Jo Pensilvanijos akcentas skamba ne kaip garsus Li Jakokos8 urzgesys nuryjant skiemenis ir ne kaip skardus Arnoldo Palmerio9 gagenimas, — jis priklauso jaunesnei kartai, kalba neutralia, žiniasklaidai priimtina anglų kalba, ir tik jos įtampa, iškilmingumas ir tam tikra balsių tartis išduoda valstiją, garsėjančią rimtumu, nuoširdžiomis pastangomis, stoišku paklusnumu, taipogi kvakeriais, angliakasiais, ūkininkais amišais10 ir dievobaimingais presbiterionais — plieno magnatais.

— Ką manai? — klausia jis padėjėjos, lieknos, paraudusiomis akimis, šešiasdešimt ketverių metų, bet vis dar nekaltos kraštietės Hermionos Vogei.

Hermionos permatoma oda, baikščios ir drovios manieros atspindi instinktyvų mažo žmogelio troškimą tapti visai nematomu. Apimtas to paties gremėzdiško linksmumo, reiškiančio palankumą ir pasitikėjimą, jis atsivežė ją iš Harisbergo ir suteikė neoficialų titulą: pavaduotoja moterų rankinėms. O ši problema iš tikrųjų rimta: moterų rankinės buvo tarsi šiukšlių duobės — maišalynė ir storas įvairiausio gero sluoksnis. Jų gelmėse galima buvo paslėpti kokį nori nedidelį teroristo įnagį: maketavimo peiliuką, sprogius zarino žirnelius, lūpdažio pavidalo elektrošoko prietaisą. Parengti apieškos protokolus šiai svarbiai, tamsybėse skendinčiai sričiai padėjo Hermiona: ji sugalvojo naudoti paprastą medinę lazdelę, kuria prie įėjimo stovinti apsauga galėjo rausti rankinių gelmes ir neįžeisti jų savininkių, knisdamasi plikomis rankomis.

Dauguma saugos tarnybų personalo buvo samdoma iš mažumų, ir daugelis moterų, ypač vyresnės, šlykštėdavosi stebėdamos, kaip rudi ar gelsvi pirštai kapstosi po jų rankines. Snaudžiantis amerikietiškojo rasizmo milžinas, užliūliuotas dešimtmečius trukusių liberalių lopšinių, vėl sujudo, kai afroamerikiečiai ir ispanakalbiai, kurie (kaip dažnai buvo skundžiamasi) „net žmoniškai nekalba angliškai“, įgijo teisę apieškoti, apklausti, sulaikyti ir leisti arba neleisti lipti į lėktuvą. Šalyje, kurioje sparčiai dygo kontrolės vartai, turėjo pagausėti ir juos saugančiųjų. Gerai uždirbantiems, dažnai skraidantiems lėktuvais ir besilankantiems griežčiau saugomuose valdžios pastatuose profesionalams ėmė rodytis, kad vargingoji tamsiaveidžių klasė gavo išties tironišką valdžią. Patogūs gyvenimai, dar prieš dešimtmetį laisvai tekėję privilegijų ir galimybės patekti visur kanalais, dabar — atrodė, kas žingsnis — atsidurdavo aklavietėje, kur siutinamai lėta apsauga ilgai studijuodavo vairuotojo pažymėjimus ir įlaipinimo talonus. Ten, kur anksčiau duris atverdavo pasitikėjimas savimi, tinkamas kostiumas ir kaklaraištis, taip pat dviejų colių pločio ir trijų su puse ilgio vizitinė kortelė, dabar šis raktas neveikia, durys lieka užtrenktos. Kaip taki, spaudimui pasiduodanti kapitalistų veikla, ką jau kalbėti apie intelektinių mainų verslą ir išsibarsčiusių šeimų socialinį gyvenimą, gali funkcionuoti tokiame kietaširdžiame atsargumo priemonių tinkle? Priešas pasiekė savo tikslą: verslas ir pramogos visiškai apmirė ir sutriko.

— Manau, viskas kaip visada buvo puiku, — atsako Hermiona Vogei į klausimą, kurį vadovas jau ir pamiršo.

Jis susirūpinęs dėl nuolat susikertančių saugumo ir privatumo, saugos ir patogumo reikalavimų, tai jo duona kasdieninė, o kompensacijos — publikos susižavėjimo — vadovas negauna jokios, finansinis atlygis taip pat daugiau nei kuklus, vaikams jau tuoj metas stoti į universitetus, žmona, nuolat besisukanti tarp respublikoniškojo Vašingtono išrinktųjų, taip pat turi atitikti visus jo keliamus reikalavimus. Išskyrus vienišą juodaodę, akademikę poliglotę ir puikią pianistę, atsakingą už ilgalaikę pasaulinę strategiją, visi vadovo kolegos gimė turtingose šeimose ir per aštuonerius metus trukusias atostogas nuo tarnystės visuomenei — Klintono valdymą — susikrovė papildomus turtus privačiame sektoriuje. Tais turtingais metais vadovas brovėsi į viršų per menkai apmokamus valstybinius postus „Kertinio akmens valstijoje“11. Dabar visi klintoniečiai — iš jų ir patys Klintonai — tunka, rašydami „atvirus“ prisiminimus, o vadovas, santūrus ir lojalus, privalo amžiams prikąsti liežuvį.

Ir reikalas ne tai, kad jis žino kažką, ko nežino jo arabistai. Jų sekamas pasaulis, tie elektroniniai tauškesiai, prarūkstantys poetiniais eufemizmais ir tuščiomis pagyromis, jam tokie pat svetimi ir atstumiantys, kaip ir niekada nemieganti naktinė kompiuterinių maniakų karalystė, nors dauguma jų baltieji ir krikščioniško tikėjimo. Kai dangus skyla rytuose ir parausta it rožė ar dažyta oda12 — į šį Korano sakinį įtrauktas Korane nesantis žodis „rytuose“, taip pat visokie sugautų žvalgų kliedesiai ir „prisipažinimai“ gali arba negali pateisinti padidėjusį policijos ir kariškių akylumą ir apsaugą, skirtą tam tikroms įspūdingai atrodančioms, dangų remiančioms Rytų pakrantės finansinėms institucijoms, tokioms patrauklioms prietaringai priešo mąstysenai. Priešą yra apsėdusi šventų vietų idėja, ir jis, kaip ir mūsų senieji priešai komunistai, yra įsitikinęs, kad kapitalizmas turi savo štabą, būstinę, galvą, kurią galima nukirsti ir taip suteikti galimybę dėkingoms tikinčiųjų bandoms būt sugintoms į asketiškos ir dogmatiškos tironijos prieglobstį.

Priešas niekaip negali patikėti, kad demokratija ir vartotojiškumas yra karštinė, krečianti kiekvieno kūną, kad tai individo instinktyvaus optimizmo ir laisvės troškimo išdava. Net vadovui, tokiam ištikimam bažnyčios lankytojui, atrodo, kad visiškas atsidavimas Dievo valiai ir rojaus kitame pasaulyje pažadai nugrimzdo kartu su viduramžiais. Tie, kurie vis dar tiki šiais pažadais, turi bendrą juos vienijantį dalyką: jie trokšta mirti. Netikintieji pernelyg myli šį greit prabėgantį gyvenimą13 — dar vienas nuolat interneto plepaluose išnyrantis posakis.

— Atsiimsiu aš už šią kalbą, — niūriai prisipažįsta vadovas savo vadinamajai pavaduotojai. — Jei nieko nenutiks, mane apšauks panikos kėlėju. O jei nutiks — tapsiu tingia dėle, čiulpiančia mokesčių mokėtojų pinigus ir leidusią žūti tūkstančiams žmonių.

— Niekas taip nesakys, — ramina jį Hermiona, ir jos blyškus senmergės veidas užjaučiamai parausta. — Visi, net demokratai, žino, jog darote neįmanomą darbą, kurį vis dėlto reikia daryti, kad mūsų šalis išgyventų.

— Tuo, manau, viskas ir pasakyta, — sutinka jos susižavėjimo objektas, ir jo burna, sutraukta sąmoningos ironijos, tampa dar mažesnė.

Kartu su dviem ginkluotais sargais (vienu vyru ir viena moterimi) ir trimis pilkais kostiumais apsirengusiais bendradarbiais liftas švelniai pakelia juos į Baltųjų rūmų rūsį. Lauke, Virdžinijos ir Merilando saulės spinduliuose, gaudžia bažnyčių varpai. Sekretorius garsiai sau svarsto:

— Tie žmonės... Kodėl jiems norisi daryti tokius siaubingus dalykus? Kodėl jie mūsų nekenčia? Už ką taip nekęsti?

— Jie nekenčia šviesos, — atsako jam ištikimoji Hermiona. — Kaip tarakonai. Kaip šikšnosparniai. Šviesa spindi tamsoje, — cituoja ji, žinodama, kad pensilvaniškas dievobaimingumas ras kelią į jo širdį, — ir tamsa jos neužgožė14.

II

Suodžiais apaugusi geležingos uolienos plytų bažnyčia šalia griuvėsių plynės pilna pastelinių spalvų medvilninių suknelių ir poliesterio kostiumų stačiais pečiais. Šviesa žilpina Ahmadui akis, tačiau spoksojimas į vitražinius langus, kuriuose vyriškiai, apsirengę Viduriniųjų Rytų drabužių parodijomis, vaizduoja tariamo Dievo trumpo ir negarbingo gyvenimo sceneles, jų neguodžia. Garbinti Dievą, kuris buvo miręs — pati mintis veikia Ahmadą it sunkiai užuodžiamas dvokas, užsikimšęs vamzdynas, mirusi žiurkė sienoje. Tačiau parapijiečiai, o keletas net šviesesni už jį, apsirengusį švariais baltais marškiniais, maudosi švarutėlėje sekmadienio ryto susitikimo laimėje. Tolstančios susėdusių skirtingų lyčių žmonių eilės, nesuprantama, į sceną panaši vieta priekyje su į sieną įmontuotais įmantriais baldais ir aukštu aprūkusiu trigubu langu, kuriame pavaizduotas ant baltabarzdžio vyro tuoj nutūpsiantis balandis, lengvabūdiškai murmami pasisveikinimai, traškantys nuo sunkių sėdynių klauptai — visa tai Ahmadui panašiau į kino teatrą prieš prasidedant filmui, nei į šventą mečetę su storais garsą slopinančiais kilimais, tuščiu plytelėmis išklijuotu mihrabu15 ir skaidria la ilaha ila Alah16 melodija, skleidžiama prakvipusių penktadieniniu juodu darbu vyrų, ritmingoje pagarbioje santarvėje susispaudusių taip ankštai, it būtų vieno ilgo kirmino segmentai. Mečetė yra vyrų valda, o čia dominuoja putlių, švelnių kūnų moterys mirguliuojančiais pavasariškais apdarais.

Ahmadas tikėjosi, kad atvykęs skambant dešimtos valandos varpams nepastebimai praslys į užpakalines eiles, bet į jį tučtuojau įsikibo apkūnus vergų palikuonis persikų spalvos kostiumu plačiais atlapais — prie vieno iš atlapų buvo prisegta pakalnutės šakelė. Juodaodis paduoda Ahmadui sulankstytą spalvoto popieriaus lapą ir centriniu tarpueiliu palydi priekinių klauptų link. Bažnyčia beveik pilna, ir tik priekinėse eilėse — matyt, mažiausiai trokštamose — yra tuščių vietų. Pripratęs besimeldžiančius matyti tupinčius ar klūpinčius ant grindų ir taip pabrėžiančius virš jų esančio Dievo didybę, Ahmadas net atsisėdęs jaučiasi svaiginamai, bedieviškai aukštas. Krikščioniškas įprotis sėdėti tingiai atsilošus, tarsi atėjus stebėti pramogos, sukelia mintį, kad Dievas jiems — pramogų teikėjas: kai Jis daugiau nebelinksmina, Jį galima tiesiog pašalinti nuo scenos ir pradėti kitą vaidinimą.

Ahmadas mano, kad klaupte sėdės vienas, nes jis čia svetimas ir akivaizdžiai jaudinasi, bet kitas durininkas iškilmingai prie jo atveda gausią juodaodžių šeimyną — mažų mergaičių galvytės pasišiaušusios kietai supintomis smulkiomis kasytėmis ir kaspinais. Ahmadas nustumiamas į klaupto galą, tad atsiprašydamas už tai šeimos patriarchas virš savo mažų dukrelių tiesia Ahmadui plačią rudą leteną ir, blykstelėdamas auksiniu dantimi, plačiai nusišypso. Šeimynėlės motina, sėdinti pernelyg toli nuo nepažįstamojo, džiugiai mosteli delnu ir linkteli.

O mergytės pakelia akis, parodydamos baltymų pusmėnulius. Tas kafirų draugiškumas... Ahmadas nežino, kaip jo atsikratyti ir kokiais dar išpuoliais gresia šios mišios. Jis jau nekenčia Džorilynos, įviliojusios jį į tokius kibius spąstus. Jis sulaiko kvėpavimą, lyg bandydamas apsisaugoti nuo užkrato, ir įsispokso tiesiai priešais save — į neįprastus krikščioniško minbaro17 atitikmens drožinius, po truputį suvokdamas, jog tai — sparnuoti angelai. Vienas iš jų, pučiantis ilgą ragą, tikriausiai Gabrielius, o grūstis aplinkui — ta pati Paskutiniojo teismo diena, įkvėpusi Mahometą kurti ekstaziškiausias eiles. Kokia klaida, mąsto Ahmadas, tame, kas savo struktūra primena medį, bandyti pavaizduoti nepakartojamą Dievo Kūrėjo — Khaliko — darbą. Pranašas žinojo: tik kalbos vaizdingumas gebės pripildyti sielą savo dvasinės substancijos. Sakyk: jei susirinktų kartu žmonės ir džinai sukurti panašų į šį Koraną, jie panašaus nesukurtų, nors vieni ir būtų kitų pagalbininkai.18

Pagaliau prasideda mišios. Stoja laukimo tyla ir pasigirsta staiga plūstelėjęs energingas griaudesys — Ahmadas jį atpažįsta: panašų žaislinį skambesį buvo girdėjęs Centro mokykloje susirinkimų metu, kai grodavo elektriniai vargonėliai — apgailėtinas tikrųjų vargonų, kaip spėja Ahmadas, dulkančių už krikščioniško minbaro, pusbrolis. Visi atsistoja giedoti. Ahmadas taip pat pakyla, tarsi jį prie kitų rištų grandinės. Grupė žydrais drabužiais, choras, plūsta centriniu tarpueiliu ir sustoja į vietas už žemų turėklų, kur parapijiečiai, regis, nedrįsta įžengti. Dainuojami šių zandžų19 žodžiai, iškraipyti ritmo ir vangaus tono, pasakoja, kiek jis gali suprasti, apie tolimą kalvą ir seną grubaus darbo kryžių20. Ryžtingai nusiteikęs tylėti, jis chore tarp gausybės moterų susiranda Džorilyną — tarp tų stambių moteriškių ji atrodo it jauna ir santykinai liekna mergaitė. Ji savo ruožtu pastebi viename iš pirmųjų klauptų sėdintį Ahmadą, jos šypsena nuvilia jį: pernelyg nedrąsi, skubota, nervinga. Ji taip pat žino, kad jam čia ne vieta.

Aukštyn, žemyn, visi jo eilėje, išskyrus jį ir mažiausiąją mergytę, atsiklaupia ir vėl sėdasi. Jie visi kartu deklamuoja ir atsakinėja — jis nespėja suvokti, ką ir iš kur, nors tėtušis su auksiniu dantimi parodo jam eilutes psalmyno pradžioje. Mes tikime tuo ir anuo, padėkokime Viešpačiui už šį ir tą. O tada krikščionių imamas, griežtas kavos spalvos odos vyriškis, su akiniais be rėmelių, aukšta kakta ir šviečiančia plike, skaito ilgą maldą. Jo gergždžiantis, elektros sustiprintas balsas griaudi ir aidi tiek bažnyčios priekyje, tiek gale; o jis, už akinių stiklų tvirtai užmerkęs akis, rausiasi vis giliau į maldos metu vidiniu žvilgsniu regimą tamsą; šen bei ten skamba sutikimą reiškiantys parapijiečių balsai: „Teisingai!“, „Sakykit, pastoriau!“, „Šlovinkime Viešpatį!“ Pritarimo šnabždesys sklinda lyg prakaitas po odą, kai, prasidedant antrajam himnui apie džiaugsmą eiti kartu su Jėzumi, pastorius pakyla į aukštą drožinėtais angelais puoštą minbarą. Dar banguotesniu tonu, tai pasukdamas galvą prie garsiakalbio, tai atitraukdamas, kad balsas tai sloptų, tai kiltų, tarsi jis šauktų nuo audros svaidomo laivo stiebo viršūnės, pamokslininkas prabyla apie Mozę, kuris išvedė išrinktąją tautą iš vergijos, tačiau jam pačiam buvo neleista įžengti į Pažadėtąją žemę.

— Kodėl taip nutiko? — klausia jis. — Mozė buvo Dievo atstovas tiek Egipte, tiek už jo ribų. Buvo jo atstovas: mūsų prezidentas Vašingtone turi atstovą, mūsų kompanijų vadovai savo erdviuose Manhatano ir Hjustono biuruose turi atstovus, o kartais ir atstoves, — kurias tam tikrais atvejais geriau vadinti atstovaujančiais asmenimis, ar ne, broliai?

Pasigirdo kikenimas ir kvatojimas, leidžiantys pastoriui nukrypti:

— Laimė, mūsų mylimos seserys moka kalbėti. Dievas neapdovanojo Ievos mūsų rankų ir pečių jėga, tačiau davė jai dvigubai stipresnį liežuvį. Girdžiu jus juokiantis, bet tai ne pokštas, tai evoliucija, jie mūsų nekaltus vaikus bando mokyti apie ją valstybinėse mokyklose. Sakau rimtai: niekas daugiau nebekalba už save. Per rizikinga. Per daug advokatų stebi jus ir užsirašo viską, kad ir ką pasakytumėt. Štai ir aš, jei turėčiau atstovą, sėdėčiau namie ir per televizorių žiūrėčiau Viljamo Mojerso ar Teodoro Kopelio pokalbių laidą, įsidėčiau į lėkštę dar gabalėlį, du ar tris to nuostabiai skanaus, sirupe išmirkusio skrebučio, kurį paruošia mano brangioji Tilė, nusipirkusi naują suknelę ar prašmatnią krokodilo odos rankinę ir jausdamasi dėl to trupučiuką kalta.

Perrėkdamas šio atviravimo sukeltą krizenimą, pastorius tęsia:

— Taip galėčiau saugoti savo balsą. Taip galėčiau garsiai jūsų akivaizdoje nesvarstyti, kodėl Dievas neleido Mozei įžengti į Pažadėtąją žemę. Galėčiau, jei tik turėčiau atstovą.

Ahmadui regisi, kad šioje pilnoje lūkesčių, įkaitusioje tamsiaodžių kuffar minioje pamokslininkas staiga ėmė kalbėtis pats su savimi, pamiršęs, kodėl jis čia, kodėl jie visi čia susirinko, kai gatvėje aidi įžūlūs ir pašaipūs pravažiuojančių automobilių radijo garsai. Tačiau pamokslininko akys už akinių stiklų staiga tvyksteli, jis dunksteli kumščiu į didelę Bibliją auksinėmis briaunomis, gulinčią ant minbaro pulto, ir taria:

— Štai priežastis, Dievas pateikia ją Pakartoto Įstatymo knygoje, trisdešimt antrajame skyriuje, penkiasdešimt pirmoje eilutėje: „dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje“.

Pamokslininkas su savo melsvu apdaru plačiomis rankovėmis, marškiniais ir ties kaklu kyšančiu raudonu kaklaraiščiu nužvelgia parapijiečius išplėstomis iš nuostabos akimis, ir Ahmadui rodosi, kad atkreipia žvilgsnį tiesiai į jį, galbūt todėl, kad jo veidas nepažįstamas.

— Ką tai reiškia? — tyliai klausia jis. — „Nebuvote man ištikimi“? „Nepalaikėte mano šventumo“? Ką tie vargšai ilgai kentėję izraeliečiai padarė bloga prie Meribat Kadešo vandenų, toje Cino dykumoje? Pakelkite ranką, kas žinote.

Netyčiomis užklupti parapijiečiai nežino, ir pamokslininkas, žvilgtelėjęs į Bibliją, pervertęs tarp pirštų jos puslapius iki pažymėtos vietos, skubiai tęsia:

— Viskas yra čia, mano bičiuliai. Viskas, ką jums reikia žinoti, yra tiesiai prieš jus. Geroji knyga pasakoja, kaip nuo Mozės iš Egipto vedamų žmonių atsiskyrė žvalgybos būrys ir patraukė jie į Negebo dykumą ir į šiaurę, prie Jordano, ir sugrįžo, ir, pasak tryliktojo Skaičių knygos skyriaus, sakė, kad jų ištirtas kraštas „pienu ir medumi teka“, tačiau „žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai“, negana to — negana to, pranešė jie, mes matėme „Anako palikuonis“, o jie tokie milžinai, kad mes, palyginti su jais, „jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme“21. Jie tai suprato, mes tai supratome, broliai ir seserys, — palyginti su jais esame tik seni maži žiogai, — žiogai, gyvenantys žolėje keletą trumpų dienų, krutantys žolėje prieš ją nupjaunant, beisbolo lauko pakraštyje, kur niekas niekada neatmuša kamuolio, o tada jie išnyksta ir jų egzoskeletus, tokius sudėtingus, kaip ir viskas, ką sukuria mūsų gerasis Viešpats, snapu lengvai sutraiško varna, kregždė, žuvėdra ar karviaganys.

Dabar melsvos pamokslininko drabužio rankovės plevėsuoja, pulto šviesoje matyti tykštantys iš burnos seilių purslai, o po juo, apačioje, kartu su Džorilyna siūbuoja choras.

— Ir Kalebas tarė: „Kilkime tučtuojau ir užimkime jį.“22 „Mes tikrai galime jį užimti, nesvarbu, milžinai jie ar ne. Eikime ir užimkime!“ — aukštas žmogus kavos spalvos oda skaito greitai, jausmingai: — „Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavu balsu, — žmonės nesiliovė verkti visą tą naktį. Visi izraeliečiai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje! — sakė jiems visa bendrija, — arba verčiau mes mirtume šioje dykumoje!“23

Jis rūsčiai nužvelgia tikinčiuosius — jo akiniai tvieskia akinančios šviesos ratilais — ir pakartoja:

— „Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje!“ — jis žvilgteli į Bibliją: — „Kodėl Viešpats veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu!“24 Grobiu! Ėhė, tai rimta! Nagi, paraginkim savo asilus — savo jaučius ir asilus — ir grįžkime į Egiptą!

Jis žvilgteli į knygą ir perskaito eilutę garsiai: — „Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą25“. Tas faraonas ne toks jau blogas. Jis maitino mus, nors ir negausiai. Suteikė lūšnas miegoti šalia pelkių su uodais. Siuntė mums — gana reguliariai socialinės rūpybos čekius. Duodavo darbo — skrudint bulvytes „makdonaldse“ už minimalų atlygį. Palyginti su tais milžinais, tais didžiuliais Anako sūnumis, faraonas buvo visai draugiškas.

Jis išsitiesia, akimirką liaujasi mėgdžiojęs balsus:

— O kaip visa tai išgirdę pasielgė Mozė ir jo brolis Aaronas? Štai čia, Skaičių knygoje, keturioliktam skyriuj, penktoje eilutėje rašoma: „Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraeliečių bendriją“. Jie pasidavė. Jie pasakė tautai, žmonėms, kuriuos Viešpaties valia turėjo vesti: „Galbūt jūs ir teisūs. Mes viską išbandėme. Per ilgai ėjome iš Egipto. Ši dykuma ne mūsų jėgoms.“

Ir Jozuė, pamenate jį — Nūno sūnų iš Efraimo genties, jis kartu su Kalebu buvo vienas iš dvylikos žvalgiusiųjų kraštą, taigi Jozuė atsistojo ir tarė: „Palaukit. Neskubėkit, broliai. Tų kanaaniečių geros žemės. Nebijokite to krašto žmonių, nes jie“ — skaitau toliau — „mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!26“ Lėtai, iškilmingai pastorius pakartoja: „Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!“ Ir kaip reagavo tie paprasti izraeliečiai, tuodviem drąsiems kariams atsistojus ir pasakius: „Eikime. Nebijokite tų kanaaniečių“? Jie pasakė: „Užmuškime juos akmenimis. Užmuškime tuos šunsnukius triukšmadarius.“ Bendruomenė prisirinko akmenų — o dykumoje mėtėsi tikrai aštraus ir bjauraus titnago gabalų — ir jau ketino suknežinti Kalebui ir Jozuei galvas ir išmušti dantis, bet staiga atsitiko kažkas neįtikėtina. Leiskite, perskaitysiu jums, kas nutiko: „Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraeliečiams prie Susitikimo palapinės. Viešpats Mozei tarė: „Kaip ilgai ši tauta niekins mane? Kaip ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakys pasitikėti manimi?27“ Dangiškoji mana buvo ženklas. Vanduo, trykštantis iš Horebo uolos, buvo ženklas. Balsas iš liepsnojančio krūmo buvo kuo aiškiausias ženklas. Debesies stulpas dienos metu ir ugnies stulpas naktį buvo ženklai. Ženklai, ženklai kiaurą parą — kaip dabar priimta sakyti.

Tačiau tauta vis vien netikėjo. Jie norėjo sugrįžti į Egiptą pas tą draugišką faraoną. Jiems mielesnis buvo pažįstamas velnias, nei nepažįstamas Dievas. Jie vis dar jautė silpnybę aukso veršiui. Jie būtų buvę nieko prieš vėl tapti vergais. Jie norėjo atsisakyti pilietinių teisių. Norėjo pamiršti vargus vartodami narkotikus ir ištvirkaudami šeštadienio vakarais. Ir gerasis Dievas tarė: „Negaliu pakęsti šitų žmonių. Šios Izraelio genties“. Ir jis paklausė Aarono ir Mozės — tiesiog, kad žinotų: „Kaip ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane?28“ Jis nelaukia atsakymo, Jis pats atsako. Viešpats išžudo visus, ėjusius žvalgyti tą žemę, išskyrus Kalebą ir Jozuę. O visiems kitiems, netikusiems tikintiesiems, jis taria: „O jūsų lavonai supus šioje dykumoje.“ Jis nuteisia likusiuosius — visus, kam sukako dvidešimt ir daugiau, visus, prieš jį murmėjusius, keturiasdešimt metų klajoti po dykumą: „Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje.29“ Pagalvokite apie tai. Keturiasdešimt metų, ir jokios malonės už gerą elgesį. Jis pakartoja: „Jokios malonės už gerą elgesį, nes jūs buvote nedora bendrija.“

Vyriškas balsas iš tikinčiųjų minios sušunka:

— Tiesa, pastoriau! Nedora!

— Jokios malonės, — tęsia krikščionių imamas, — nes jums pritrūko tikėjimo. Tikėjimo Visagaliu Dievu. Tai buvo jūsų piktybė, aš paskiemeniui ištarsiu jums šį puikų seną žodį — pik-ty-bė: „skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams — trečiajai ir ketvirtajai kartai“30. Mozė bando suminkštinti jo širdį — kalbėtojas, ginantis savo klientą: „Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.“31

„Nieko panašaus, — atsako Viešpats. — Jau pavargau atleisti, kaip to iš manęs laukia. Noriu, kad mane šlovintų. Noriu jūsų lavonų.“

Pastorius nuvargęs palinksta sakykloje ir alkūnėmis atsiremia į sunkią didžiulę šventą knygą paauksuota briauna.

— Bičiuliai, — tęsia jis, — jūs suprantate, kur lenkia Mozė. Kas tokio baisaus, kas tokio pik-ty-biš-ko, — tęsia jis su šypsena, — kad kažkas nuėjo į priešo teritoriją, ištyrė padėtį, grįžo namo ir sąžiningai, apdairiai viską pranešė. „Prasti reikalai. Tie kanaaniečiai ir milžinai tvirtai įsikibę savo pieno ir medaus. Geriau mums ten nė nesirodyti.“ Juk skamba kaip apdairus ir sveikas požiūris, ar ne? „Nenervink šeimininko. Jo rankose — akcijos ir obligacijos, jo rankose — botagas ir grandinės, jis rūpinasi pro-duk-ci-ja“.

Keletas balsų sušuko:

— Tiesa. Protinga. Nenervink šeimininko.

— Ir norėdamas įkalti tai į galvas, Viešpats pasiuntė jiems marą ir epidemijas, žmonės gedėjo ir per vėlai nusprendė eiti į kalnus ir sutikti kanaaniečius, kurie dabar nebebuvo tokie baisūs, ir Mozė, tas Dievo garsiakalbis, supratingas advokatas, jiems patarė: „Neikite, nes Viešpats nėra su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti.“32 Tačiau tie užsispyrę izraeliečiai vis tiek pakilo! Ir ką mes skaitome paskutinėje keturioliktojo skyriaus eilutėje: „Kalnų aukštumose gyvenusieji amalekitai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net lig Hormos“. O tai labai toli — „net lig Hormos“. Iki Hormos labai toli.

— Matote, bičiuliai, Dievas visgi buvo su jais. Jis suteikė jiems progą šlovingai žygiuoti su Juo, o kaip pasielgė jie? Dvejojo. Išdavė Jį savo dvejonėmis — savo atsargumu, nuogąsčiu — ir Mozė su Aaronu išdavė jį, paklusę žmonių dvejonėms; taip elgiasi ir politikai, sužinoję apklausų rezultatus, — apklausų žinovai, oficialūs atstovai, žmonės juos turėjo net tada, net Biblijos laikais, — už tai neleista jiems buvo įžengt į Pažadėtąją žemę, Mozė su Aaronu liko ant kalno, žvelgdami į Kanaano žemę, tarsi vaikai, prispaudę veidukus prie saldainių parduotuvės vitrinos. Jie negalėjo ten įžengti. Jie buvo netyri. Jie buvo neverti. Jie neleido Viešpačiui veikti per juos. Jie turėjo gerų žmogiškų ketinimų, bet nepakankamai pasitikėjo Dievu. O Dievas yra vertas pasitikėjimo. Jeigu Jis sako, kad padarys neįmanoma, tai ir padarys, ir nereikia Jam sakyti, kad Jis to negali.

Ahmadas suvokia, kad jaudinasi kartu su kitais tikinčiaisiais, o žmonės ima judėti ir murmėti, šiek tiek atsipalaiduoja nuo įtampos, kurios apimti klausė pamokslo, net greta jo sėdinčios mergytės su kasytėmis ima sukioti galveles, tarsi joms būtų nutirpę kaklai, viena pažvelgia Ahmadui į veidą lyg išsprogtakis šunelis, svarstantis, ar verta iš šio žmogaus maldauti kąsnelio. Jos akytės žvilga, tarsi atspindėdamos jame rastą lobį.

— Tikėjimas, — taria pamokslininkas užkimusiu nuo gražbylystės balsu, tąsiu, lyg persaldinta kava. — Jie neturėjo tikėjimo. Štai kodėl jie yra nedora bendruomenė. Štai kodėl juos užklupo maras, štai kodėl jie patyrė gėdą ir pralaimėjimą mūšyje. Abraomas, genties tėvas, turėjo tikėjimą, kai pakėlė peilį paaukoti savo vienintelį sūnų Izaoką. Joną turėjo tikėjimą banginio pilve. Danielius turėjo tikėjimą liūtų irštvoje. Jėzus turėjo tikėjimą ant kryžiaus — Jis paklausė Viešpaties, kam šis jį apleido, tačiau kitą akimirką atsigręžė į gretimais prikaltą vagį ir pažadėjo tam žmogui, nuodėmingam žmogui, „užkietėjusiam nusikaltėliui“, kaip sako sociologai, kad tą pačią dieną jiedu susitiks Rojuje. Martinas Liuteris Kingas turėjo tikėjimą maršo Vašingtone metu ir tame viešbutyje Memfyje, kur kankinio mirtimi mirė nuo Džeimso Erlo Rėjaus33 rankos. Jis nuvyko ten palaikyti streikuojančių šiukšlininkų, pačios žemiausios klasės, neliečiamųjų, kurie išveža šiukšles. Roza Parks34 turėjo tikėjimą tame autobuse Montgomeryje Alabamos valstijoje.

Pamokslininko kūnas palinksta iš sakyklos, ūgteli, jo balsas keičiasi, kai nauja mintis ateina jam į galvą:

— Ji atsisėdo autobuso priekyje, — taria jis įprasto pokalbio tonu. — Štai ko nepadarė izraeliečiai. Jie bijojo atsisėsti autobuso priekyje. Viešpats bylojo jiems: „Štai ji, tiesiai už vairuotojo, ta Kanaano pieno ir medaus žemė, sėskitės.“ O jie atsakė: „Ne, ačiū, Viešpatie, mums labiau patinka autobuso gale. Mes čia lošiame kauliukais, siurbčiojam „Keturių rožių“ butelaitį, mes čia rūkom kreką, badomės smagiai heroinu, čia mūsų nepilnametės narkomanės draugužės gimdo mums nesantuokinius vaikus, kuriuos galime palikti batų dėžėje sąvartyne, taigi nesiųsk mūsų į tas kalvas, Viešpatie. Mes nesusidorosime su tais milžinais. Nesusidorosime su Buliumi Konoru35 ir jo policijos šunimis. Mes sėdėsime ramiai autobuso gale. Čia smagu ir tamsu. Jauku“, — ir jau savo balsu pamokslininkas tęsia: — Nebūkite kaip jie, broliai ir seserys. Pasakykite man, ko jums reikia.

— Tikėjimo, — nedrąsiai, netvirtai taria keletas balsų.

— Noriu išgirsti tai dar kartą, tik garsiau! Ko mums visiems reikia?

— Tikėjimo, — pasigirsta vieningesnis atsakymas. Net Ahmadas ištaria tą žodį, tik taip, kad niekas neišgirstų, išskyrus šalia sėdinčią mažylę.

— Jau geriau, bet dar negana garsiai. Ką mes turime, broliai ir seserys?

— Tikėjimą!

— Tikėjimą kuo? Noriu išgirsti taip, kad kanaaniečiai su savo didžiuliais ožkenų batais imtų drebėti!

— Tikėjimą Viešpačiu!

— O taip, o taip! — aidi pavieniai balsai.

Šen bei ten keletas moterų kūkčioja. Motinos, sėdinčios klaupte su Ahmadu, dar jaunos ir mielos, skruostai žvilga nuo ašarų, ir jis tai pastebi.

Tačiau pamokslininkas dar nebaigė.

— Kieno Viešpats? — klausia jis ir atsako sau su vaikėzišku užsidegimu: — Abraomo Viešpats, — jis įkvepia. — Jozuės Viešpats, — vėl įkvepia. — Karaliaus Dovydo Viešpats.

— Jėzaus Viešpats, — pasigirsta balsas iš senos bažnyčios gelmių.

— Marijos Viešpats, — sušunka moteris.

Kažkas taip pat įsidrąsina:

— Batšebos Viešpats.

— Ciporos Viešpats, — šūkteli ketvirtas.

Pamokslininkas nusprendžia, kad metas baigti.

— Mūsų visų Viešpats, — griaudėja jis, pasilenkęs prie mikrofono kaip roko žvaigždė. Balta nosine nusivalo sudrėkusią plačią kaktą. Jis visas išpiltas prakaito. Net iškrakmolyta apykaklė įmurusi. Jis savaip, kafiriškai grūmėsi su velniais, jis grūmėsi netgi su Ahmado velniais. — Visų mūsų Viešpats, — pakartoja jis liūdnai. — Amen.

— Amen, — sako daugelis su palengvėjimu ir tuštuma širdyje.

Stoja tyla ir pasigirsta prislopinti dalykiški žingsniai keturių kostiumuotų vyrų, po du einančių pasiimti medinių lėkščių. Garsiai šnarėdamas atsistoja choras ir pasiruošia giedoti. Mažas vyras plačiu apdaru, susišukavęs garbanotus plaukus į aukštą bangą ir taip bandantis pataisyti savo ūgį, iškelia rankas, ketindamas diriguoti, orūs vyrai šviesiais poliesterio kostiumais paima kunigo paduotas lėkštes ir išsiskirsto — dviese pajuda centriniu tarpueiliu, o kiti du — iš šonų. Jie tikisi, kad į lėkštes bus dedami pinigai, todėl lėkščių dugnas išklotas raudonu fetru, kad prislopintų monetų žvangesį. Ahmado atmintyje netikėtai išnyra pamokslo metu girdėtas žodis „netyras“, ir jis net suvirpa dėl savo nusidėjimo: juk jis stebėjo, kaip tamsiaodžiai netikėliai garbina savo nesamą Dievą, savo trigalvį stabą, o tai tas pat, tarsi apsuptas kitų žmonių stebėtum sekso sceną, lyg pro berniukų, mokykloje piktnaudžiaujančių kompiuteriais, pečius žvelgtum į mirgančius rausvus kūnus.

Abraomas, Nojus — šie vardai Ahmadui nėra nežinomi. Pranašas trečioje suroję teigia: Mes įtikėjome Dievą ir tuo, kas buvo atskleista mums ir atskleista Abraomui ir Ismailui, ir Izaokui, ir Jokūbui, ir gentims, ir tuo, kas buvo maloningai dovanota Mozei, Jėzui ir jų Viešpaties pranašams. Mes neišskirtame nė vieno iš jų.36 O juk šie žmonės aplinkui — taip pat Knygos žmonės. Kodėl netikite jūs Dievo ženklais? Kodėl nukreipiate tikinčiuosius nuo Dievo kelio?37

Elektriniai vargonai, kuriais groja vyriškis su tokiomis riebalų klostėmis ant sprando, kad tai atrodo kaip antras veidas, paleidžia garsų srovelę, o tada staiga šliūkšteli akordus it šalto vandens pliūpsnį. Choras — Džorilyna kartu su juo pirmoje eilėje — ima giedoti. Ahmadas žvelgia tik į ją — kaip plačiai ji praveria burną, koks rausvas jos liežuvis už smulkių apvalių it iki pusės nugrimzdę perlai dantukų. „Jėzus — draugas nuostabus“, — išgirsta jis pirmuosius tariamus giesmės žodžius, tarsi tos giesmės sunkybę reikėtų pamažu iškelti iš kažkokio sielvarto rūsio. „Visas mūsų nuodėmes ir vargus jis pasiima!“ Už Ahmado sėdintys parapijiečiai sutinka šiuos žodžius pritariamais murmesiais ir šūkčiojimais: jie moka šią giesmę, mėgsta ją. Aukštutėlis kafiras citrinos geltonio kostiumu ir tokia stambia plaštaka, kad lėkštė pinigams joje atrodo it lėkštutė, iš šoninio tarpueilio ištiesia lėkštę eilei, kurioje sėdi Ahmadas. Šis greitai, nieko neįmesdamas, perduoda ją toliau, — medis toks stulbinamai lengvas, kad lėkštė vos neiškrenta Ahmadui iš rankos, — bet jis įsigudrina paduoti ją mažai šalia sėdinčiai mergaitei, jos apdraskytos rudos jau ne kūdikiškos rankutės čiumpa lėkštę ir perduoda toliau. Mergaitė, žvelgusi į jį blizgiomis šuniuko akimis, prisislinko taip arti, kad liečiasi prie jo liesu, raumeningu kūneliu, ji prisispaudusi vos vos, tikisi, kad jis nepastebės. Vis dar jausdamasis įsibrovėliu, Ahmadas įsitempia, nereaguoja į ją, žvelgia tiesiai į priekį, tarsi norėtų perskaityti žodžius iš plačiais drabužiais apsigaubusių dainininkų lūpų. „Koks tai ma-lo-numas, — išgirsta jis, — perduot viską Viešpačiui malda!“

Ahmadas pats mėgsta maldą, tą jausmą, kai tylus balsas galvoje išsilieja į laukiančią, supančią tave tylą, kai esi grynesnis nei trys šio pasaulio matmenys, erdvės tęsinys. Džorilyna jam sakė, kad dainuos solo, tačiau ji stovi savo eilėje, tarp pagyvenusios storulės ir kaulėtos, perdžiūvusios odos spalvos moters — visos lengvai siūbuoja savo mirguliuojančiais žydrais apdarais ir gieda tokiu unisonu, kad Ahmadui tampa sunku išskirti Džorilynos balsą. Jos akys žvelgia į dirigentą papūstais plaukais ir nė karto nenukrypsta į Ahmadą, o juk jis, priimdamas jos kvietimą, rizikavo Pragaro liepsnomis. Įdomu, ar kur nors šioje nedoroje bendruomenėje nesėdi Tailenolis — jo pirštų suspaustas petys skaudėjo visą dieną. „Viskas vien dėl to, kad neperduodame, — gieda choras, — Viešpačiui visko malda!“ Moterų balsai, susiliejantys su žemesniais už jų stovinčių vyrų balsais, skamba iškilmingai, tarsi be baimės žengianti kariuomenė. Daugybė gerklių skleidžia vargonams būdingus garsus — graudžius, neatliepiamus, visiškai nepanašius į vienišą, progiesmiais atkuriantį Korano skambesį imamo balsą, nepanašius į Korano muziką, įsiskverbiančią pro akių įdubas ir susigeriančią į smegenų tylą.

Muzikantas, grojantis elektriniais vargonais, pereina į kitą ritmą — šokčiojantį, pertraukiamą už choro esančio, Ahmadui nematomo medinio lazdelėm mušamo instrumento bilsnojimo. Tikintieji ritmo pasikeitimą sutinka pritariamai murmėdami, ir choras ima mušti jį kojomis, siūbuoti klubais. Vargonai gurkteli, garsas neria žemyn. Giesmė nusimeta žodžių drabužius, ją tampa sunkiau suprasti — tai kažkas apie išbandymus, pagundas ir visur tykančias nelaimes. Kaulėta šalia Džorilynos stovėjusi moteris žingteli į priekį ir sodriu, švelniu, beveik vyrišku balsu klausia parapijiečių: „Ar galim rasti ištikimą draugą ir sielvartu su juo pasidalyti?“ O choras už jos kartoja vieną žodį: „Tai malda, malda, malda.“ Vargonininkas vinguriuoja aukštyn žemyn, improvizuoja, tačiau daug nenukrypsta. Ahmadas nė nežinojo, kad vargonuose esama tiek daug natų — aukštų ir žemų — ir visos viena po kitos veržiasi aukštyn, aukštyn. „Tai malda, malda, malda“, — gieda choras, leisdamas storam vargonininkui groti solo.

O tada ateina Džorilynos eilė, lydima plojimų ji žengia į priekį, jos akys slysteli Ahmado veidu, ji atsisuka savo putliomis lūpomis ir veido ovalu į minią už Ahmado klauptų, pakelia į sėdinčius balkone. Ji giliai įkvepia, o jam iš baimės dėl jos apmiršta širdis. Tačiau jos balsas išaudžia švytintį melodijos siūlą: „Ar silpni mes, ar palinkę nuo sunkios bėdų naštos?“ Jos jaunas balsas toks trapus ir tyras, vos virpa, kol ji numalšina jaudulį. „Mūsų brangus Išganytojas, prieglobstis mūsų“, — gieda ji. Jos balsas pažemėja, paskardėja, įgauna gargždumo ir staiga išsilaisvina, pakyla iki klyksmo — tarsi vaikas už užrakintų durų prašytųsi įleidžiamas. Tikintieji murmesiu pritaria šioms moduliacijoms. Džorilyna sušunka: „Aa-ar niekino draugai tave, aa-ar tavęs išsižadėjo?“

„Na, ar išsižadėjo?“ — šūkteli šalia jos stovinti storulė, žengdama į Džorilynos solo kaip į šiltą vonią, kuriai sunku atsispirti. Ji įsiterpia ne norėdama varžytis su Džorilyna, o pritarti jai. Išgirdusi už jos skambantį balsą, Džorilyna, stengdamasi prisiderinti, išbando keletą natų, jos jaunas balsas suskamba ryškiau, ji užsimiršta. „Į savo glėbį, — dainuoja ji, — į savo glėbį, į savo glėbį jis tave priims, jis tave apgins; ten rasi tu, o, malonę, taip, rasi paguodą.“

„Paguodą, taip, paguodą“, — aidu atitaria storulė ir panyra į minios pritarimo ir meilės gaudesį, nes jos balsas, jaučia Ahmadas, gramzdina juos giliai į jų gyvenimo dugną ir vėl iškelia į viršų. Jos balsas užgrūdintas kančių, kurios Džorilynos dar tik laukia, dar tik lengvu šešėliu temdo jos gyvenimą. Turėdama tokią patirtį, storulė plačiu it akmeninio stabo veidu uždainuoja vėl: „Ak, koks draugas.“ Duobutės pasirodo ne tik jos skruostuose, bet ir akių kampučiuose, plačios plokščios nosies šonuose, jos šnervės staiga paplatėja. Giesmė dabar taip giliai įsiskverbusi į susirinkusiųjų gyslas ir nervus, kad jie gaudo kiekvieną žodį. „Visas mūsų nuodėmes, visas visas mūsų nuodėmes ir bėdas... ar girdi tai, Viešpatie?“ Choras, kartu su Džorilyna, nepabūgęs perima melodiją, o storulė, apimta ekstazės, stvarsto rankomis orą, akimirką komišku didelio džiugesio mostu iškelia jas, tarsi perplaukusi audringą jūrą leistųsi trapu į sausumą, ir atkišusi ranką, rodydama į besiraitančius balkone, sušunka: „Ar girdit tai? Ar girdit?“

— Girdim, sese, — atitaria jai vyro balsas.

— Ką girdi, broli?

Ir pati atsako į klausimą: „Visas mūsų nuodėmes ir vargus. Pamąstyk apie tuos vargus. Pamąstyk apie vargus. Jie mūsų vaikai — ar ne tiesa? Nuodėmės ir vargai — tikrieji mūsų vaikai.“

Choras traukia tą pačią melodiją, tik greičiau. Vargonai žvangčioja ir griaudžia, nematomos mušamųjų lazdelės dunksi, storulė užmerkia akis ir į aklai virpantį ritmą teškia žodį „Jėzus“. „Jėz, Jėz, Jėz“, — ir staiga pratrūksta, prasiveržia kita giesmė: — „Dėkoju tau, Jėzau. Ačiū tau, Viešpatie. Dėkoju tau už tavo meilę dienąnakt.“ Ir chorui giedant: „Ak, kokį beprasmį skausmą kenčiam...“, ji sukūkčioja: „Beprasmį, beprasmį. Mums reikia atiduot jį Jėzui, reikia, reikia!“, ir kai choras, kuriam tebediriguoja neūžauga papūstais plaukais, gieda paskutinę eilutę, ji gieda kartu su jais: „Viskuo, viskuo, visa esybe mes kreipiamės malda į Dievą. O-o-o-o, ta-a-a-a-ai-i-ip.“

Choras, o su juo ir plačiausiai pražiota, gaiviausia Džorilynos burnytė, nutyla. Ahmadui graužia akis, ir taip suka pilvą, kad jis bijo apsivemti čia pat, tarp šių klykaujančių velnių. Netikri šventieji žvelgia žemyn iš aukštų aprūkusių langų. Susiraukusio baltabarzdžio šventojo veidas suliepsnoja blykstelėjusiame saulės spindulyje. Mergytė nepastebimai prisispaudė Ahmadui prie šono, apsunko ir užsnūdo, aplink triukšmingai griaudint muzikai. O visa klauptuose susėdusi šeimynėlė šypsosi jam, šypsosi jai.

Ahmadas nežino, ar laukti jam Džorilynos prie bažnyčios, iš jos į balandžio orą pabyra tikintieji pavasariniais pasteliniais drabužiais. Darosi drėgna ir žvarbu, danguje kaupiasi tamsūs debesys. Ahmadas neryžtingai trypčioja, pusiau pasislėpęs po akacija, išlikusia griaunant namus, dabar virtusius griuvėsių plyne, kol įsitikina, kad Tailenolio minioje nėra. Ir kai ryžtasi sliūkinti tolyn, pasirodo ji — artėja, nešina savo apvalumais tarsi vaisiais dubenyje. Vienoje iš šnervių, atspindėdamas dangų, blyksi mažytis karoliukas. Po žydrais apdarais ji dėvi tuos pačius mokyklinius drabužius — į bažnyčią nesipuošia. Jis prisimena ją sakius, kad į religiją ji rimtai nežiūri.

— O aš tave mačiau, — paerzina. — Sėdėjai su pačiais Džonsonais.

— Džonsonais?

— Šeima, su kuria sėdėjai. Jie žinomi, dievobaimingi žmonės. Jiems miesto centre ir Paseike priklauso keletas savitarnos skalbyklų. Esi girdėjęs apie juoduosius buržua? Tai jie. Į ką taip spoksai, Ahmadai?

— Į tą daikčiuką tavo nosyje. Anksčiau jo nepastebėjau. Tik tuos žiedelius ausies kraštelyje.

— Jis naujas. Tau nepatinka? Tailenoliui patinka. Jis laukia nesulaukia, kol prasidursiu liežuvį.

— Prasidursi liežuvį? Tai siaubinga, Džorilyna.

— Tailenolis sako, kad Dievas mėgsta puošnias moteris. O ką sako tavo ponas Mahometas?

Ahmadas girdi pašaipą, tačiau jaučiasi viršesnis už šią mažą subrendusią merginą, slysteli žvilgsniu per jos šelmiškai švytintį veidą į krūtis, matomas pro plačią pavasarinės palaidinės iškirptę, dar blizgančias nuo susijaudinimo ir įstangos giedant.

— Jis pataria moterims slėpti savo puošmenas, — atsako. — Jis sako, kad geros moterys skirtos geriems vyrams, o nedoros moterys — nedoriems.

Džorilyna išplečia akis, sumirksi ir palaiko tą rūstų santūrumą jo savybe, su kuria teks taikstytis.

— Na, nežinau, kurioms priklausau aš, — taria džiaugsmingai. — Nedorybę jie tais laikais suvokė labai plačiai, — priduria ji ir delnu nubraukia drėgmę nuo smilkinio, kur plaukeliai tokie švelnučiai, kaip dar nepradėjusio skustis vaikino ūsiukai. — Ar tau patiko mano dainavimas?

Jis susimąsto, pro šalį plepėdami eina tikintieji — jų savaitinė pareiga atlikta, o tai dingstanti, tai išnyranti saulė meta blyškius plunksnotus ką tik prasikalusių akacijų lapelių šešėlius.

— Turi labai gražų balsą, — sako jai Ahmadas. — Labai tyrą. Bet naudoji jį, deja, netyriems dalykams. Dainavimas — ypač tos storulės...

— Evos Marijos, — įsiterpia Džorilyna. — Ji geriausia. Ji visada atiduoda save visą.

— Jos dainavimas man pasirodė labai geidulingas. Ir daugelio žodžių aš nesupratau. Kaip Jėzus jums visiems tampa tokiu draugu?

— Koks draugas, koks draugas nuostabus! — tyliai progiesmiu ištaria Džorilyna, pamėgdžiodama chorą, skaidantį giesmės tekstą pasikartojančiu (taip jis suprato) lytinių santykių judesių ritmu.

— Jis tiesiog toks yra, ir tiek, — tvirtina ji. — Žmonės jaučiasi geriau, manydami jį esant šalia. Jei nerūpime jam, tai kam tada rūpime, ar ne? Spėju, ir su tavo Mahometu viskas taip pat.

— Pranašas daug reiškia savo sekėjams, bet mes nevadiname jo draugu. Jis mums ne toks mielas ir artimas, kaip sakė jūsų pamokslininkas.

— Oi, gal nekalbėkim apie tai, — sako ji. — Ačiū, kad atėjai. Tikrai nemaniau, kad ateisi.

— Tu buvai maloni, man tapo smalsu. Juk naudinga, tam tikra prasme, pažinti priešą.

— Priešą? Oho. Tu neturi čia priešų.

— Mano mokytojas mečetėje sako, kad visi netikintieji yra mūsų priešai. Pranašas sako, kad visi klaidatikiai turi būti sunaikinti.

— O varge. Kaip tu iki to nusiritai? Juk tavo motina tik strazdanota airiūkštė, ar ne? Taip sako Tailenolis.

— Tailenolis, Tailenolis. Galiu paklausti, kiek tu artima su tuo išminties šaltiniu? Ar jis laiko tave savo moterimi?

— O, tas vaikinas dar tik mėgina. Jis per jaunas, kad susirastų nuolatinę draugužę. Geriau eikim. Į mus ima spoksoti.

Jie patraukė šiauriniu tuščių valdų pakraščiu, laukiančiu, kol jį užstatys. Dideliame stende nupieštas keturių aukštų požeminis garažas, turėjęs privilioti pirkėjus atgal į senąjį miesto centrą, tačiau per dvejus metus čia taip nieko ir nepastatė — tik tą vis labiau apipaišomą ženklą. Kai iš pietų pro debesis virš naujų stiklinių centro pastatų prasimuša saulė, matyti, kaip nuo griuvėsių kyla smulkutės dulkės, o kai vėl užslenka debesys, saulė tampa baltu apskritimu, tarsi kas nors būtų pradeginęs idealią mėnulio dydžio skylę. Ahmadas jaučia saulę iš vienos pusės, iš kitos — šalia judančios Džorilynos, jos apvalumų ir minkštų kūno dalių šilumą. Karoliukas jos šnervėje blizga it įkaitęs šviesos taškelis, saulės šviesa kyšteli savo žibantį liežuvį į apvalios iškirptės viduryje esančią įdubą. Ahmadas sako jai:

— Aš esu doras musulmonas šiame iš tikėjimo besityčiojančiame pasaulyje.

— Užuot buvęs geras, ar tu niekuomet nenori pasijusti gerai? — klausia Džorilyna.

Jis mano, kad jai nuoširdžiai smalsu; taip tvirtai tikintis — mįslė, įdomybė.

— Galbūt šios dvi sąvokos suderinamos, — pasiūlo mintį jis. — Jausti ir būti.

— Tu atėjai į mano bažnyčią, — sako ji. — Aš galėčiau su tavimi nueiti į tavo mečetę.

— Nieko nebus. Mes negalėsime sėdėti kartu, be to, tu negalėsi dalyvauti neišklausiusi instruktažo, taip pat neparodžiusi nuoširdaus tikėjimo.

— Oho! Bijau, kad neturėsiu tiek laiko. Pasakyk man, Ahmadai, o kaip tu linksminiesi?

— Beveik taip pat, kaip ir tu, nors „linksmintis“, kaip tu sakai, nėra doro musulmono gyvenimo tikslas. Aš du kartus per savaitę lankau kalbos pamokas ir studijuoju Koraną. Vaikštau į Centro mokyklą. Rudenį žaisiu futbolo komandoje — tiesą sakant, per praėjusį sezoną įmušiau penkis įvarčius, vienas iš jų buvo baudinys, — o pavasarį užsiimsiu lengvąja atletika. Kad turėčiau pinigų išlaidoms ir pagelbėčiau savo motinai — strazdanotai airiūkštei, kaip tu ją pavadinai...

— Kaip Tailenolis ją pavadino...

— Kaip, akivaizdu, vadinate ją abu... Aš nuo dvylikos iki aštuoniolikos valandų per savaitę dirbu „Sekundėlėje“, ir tai galima vadinti „pasilinksminimu“: apžiūrinėji pirkėjus, jų apdarų ir asmeninio pamišimo įvairovę, sukurtą viską leidžiančios Amerikos. Islamas nedraudžia žiūrėti televizorių ir vaikščioti į kiną, nors visa tai persmelkta tokia neviltimi ir bedieviškumu, kad numuša susidomėjimą. Islamas nedraudžia ir bendrauti su kita lytimi, jei tuo metu laikomasi griežtų taisyklių.

— Tokių griežtų, kad nieko nenutinka, ar ne? Čia suk į kairę, jei lydi mane namo. Nors, žinai, visai neprivalai to daryti. Mes įžengiam į prastus kvartalus. Juk nenorėtum įsivelti į muštynes.

— Aš noriu palydėti tave namo, — ir jis tęsia: — Tos taisyklės ir draudimai labiau skirti ne vyrams, o moterims. Jų nekaltybė ir tyrumas — didžiausias jų turtas.

— Na na, — atsiliepia Džorilyna. — Kieno akimis? Aš noriu pasakyti: kas tą turtą vertina?

Jis jaučia esąs jos klausimų vedamas link ribos, kurią peržengęs išduotų savo tikėjimą. Jau mokykloje buvo pastebėjęs, kaip gerai ji kalba per pamokas — net mokytojai įsivelia su ja į ginčus, nesuvokdami, kad ji nukreipia juos nuo dėstomo dalyko ir švaisto pamokos laiką. Ji turi nuodėmingų bruožų.

— Dievo akimis, — atsako jis. — Taip buvo atskleista Pranašo: „Liepk tikinčioms moterims nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo padorumą.“38 Ta pati sura pataria moterims slėpti savo grožybes, prisidengti skraistėmis krūtinę ir netgi netrepsėti kojomis, kad neskambėtų ant kulkšnų segimos grandinėlės.

— Tu manai, kad per daug rodau papus, pastebėjau, kur nuolat krypsta tavo akys.

Vien žodis „papai“ pasigirdęs iš jos lūpų, nepadoriai jį sujaudina. Ir jis sako žvelgdamas priešais save:

— Tyrumas yra pats sau tikslas. Kaip jau kalbėjome, tai būdas būti geram ir jaustis gerai.

— O kaip tos nekaltos mergelės anam pasauly? Kas nutinka tyrumui, kai ten patenka jauni vyrai — kankiniai pilnais kiaušiais?

— Už jų dorybes yra atlyginama, jos lieka nekaltos, kaip ir buvo sukurtos Dievo. Mano mokytojas mečetėje mano, kad tamsiaakės nekaltos mergelės yra tik palaimos, kurios neįmanoma išreikšti be konkrečių vaizdų, simboliai. Sekso apsėsti Vakarai, kaip jiems ir būdinga, nusitvėrė šį įvaizdį ir dabar šaiposi iš islamo.

Jie toliau eina jos nurodyta kryptimi. Vietovė aplinkui vis labiau apleista: krūmai nekirpti, namai nedažyti, šaligatvio plytelės išsiklaipiusios ir perskeltos iš po jų lendančių medžių šaknų, maži kiemai užversti šiukšlėmis. Namų eilėse it išmušti dantys žioji kiaurymės, kai kur jos užtvertos, bet stora vielinė tvora sukarpyta ir sulankstyta žmonių, nekenčiančių tvorų, ir žmonių, norinčių kuo greičiau patekti ten, kur jiems reikia. Kai kuriuose kvartaluose namų eilės tampa vienu ilgu pastatu su daugybe apsilupusių durų ir keturiais laipteliais — senais ir mediniais arba naujais ir cementiniais. Medžių šakos virš galvos susipynusios su elektros laidais, tiekiančiais miestui elektrą — tarsi arfa, kurios stygos kybo tuštumoje, atsiradusioje iškirtus medžius. Besiskleidžiančių žiedų ir lapelių purslai gelsvais ir žalsvais atspalviais švyti debesimis nudrabstyto dangaus fone.

— Ahmadai, — netikėtai suirzusi sako Džorilyna, — o jeigu visa tai netiesa, o jeigu tu mirsi ir paaiškės, kad ten nėra nieko, visiškai nieko? Tai kam tada reikalingas tyrumas?

— Jeigu visa tai netiesa, — atsiliepia jis, o pačiam, apie tai pagalvojus, sugniaužia širdį, — tada pasaulis pernelyg siaubingas, kad jį branginčiau, ir aš nesigailėsiu jį palikęs.

— Nieko sau! Tu tikrai nepakartojamas, nejuokauju. Toje mečetėje tave turbūt mirtinai myli.

— Tokių kaip aš yra daug, — atšauna jis sausai ir kartu švelniai priekaištaudamas. — Kai kurie, — jis nenori sakyti „juodaodžiai“, nes žodis, nors ir politiškai korektiškas, neskamba tinkamai, — iš jų yra tavo vadinamieji broliai. Mečetė ir jos mokytojai duoda jiems tai, ko niekada nedavė Jungtinės Valstijos: pagarbą ir teisę išbandyti savo jėgas. O tai iš jų reikalauja asketizmo. Reikalauja susilaikymo. O Amerika, jūsų prezidento žodžiais tariant, iš savo piliečių tenori, kad jie pirktų — leistų pinigus ne pagal kišenę ir taip jam ir saujelei turčių varytų ekonomiką į priekį.

— Jis ne mano prezidentas. Jei galėčiau šiemet balsuoti, išspirčiau jį lauk, o balsą atiduočiau už Elą Šarptoną.

— Nesvarbu, kas prezidentas. Jie visi nori, kad amerikiečiai būtų egoistai ir materialistai ir prisidėtų prie vartotojų visuomenės. Tačiau žmogaus dvasiai reikia savęs atsižadėjimo. Ji trokšta pasakyti „ne“ materialiam pasauliui.

— Tokios tavo kalbos mane gąsdina. Atrodo, tu nekenti gyvenimo, — ir ji tęsia, atsiverdama taip lengvai, kaip ir dainuodama: — Manau, kad siela išauga iš kūno taip, kaip gėlės iš žemės. Nekęsdamas kūno, nekenti savęs: kaulų, kraujo, odos ir mėšlo — visko, kas tave daro tavimi.

Ahmadas jaučiasi esąs aukštas, kaip tada, kai stovėjo ties blizgančiu dingusios kirmėlės ar šliužo paliktu pėdsaku, toks aukštas, kad žiūrint į šią mažą putnią mergaitę, kurios balsas ir veidas taip atgyja piktinantis jo tyrumo troškimu, jam svaigsta galva. Ten, kur jos lūpų oda pereina į veido odą, tamsuoja kraštelis, plonytė linija — panašią liniją palieka kakava puodelio viduje. Jis pagalvoja, kad norėtų nugrimzti į jos kūną, ir iš minties gyvumo bei lengvumo supranta, kad ji siųsta velnio.

— Ne nekęsti savo kūno, — pataiso jis, — o nebūti jo vergu. Aš dairausi aplinkui ir matau vergus — narkotikų vergus, užgaidų vergus, televizoriaus vergus, vergus sporto didvyrių, nė nežinančių, kad jų garbintojai egzistuoja, beprasmių, nuodėmingų kitų žmonių nuomonės vergus. Tu esi geros širdies, Džorilyna, bet tingėdama galvoti trauki tiesiai į pragarą.

Ji sustoja ant šaligatvio — tuščioje, nykioje, medžiais neapsodintoje vietoje, ir jis pamano, kad sustojo supykusi ant jo, iki ašarų juo nusivylusi, bet tučtuojau suvokia, jog šis nušiuręs prieduris su keturiais mediniais tarsi nuo nesibaigiančio lietaus nuplikusiais laipteliais yra jos. Jis bent gyvena plytiniame daugiaaukštyje šiaurinėje bulvaro pusėje. Jis jaučiasi kaltas ją nuvylęs, nes kviesdama jį pasivaikščioti ji kartu leido sau kažko tikėtis.

— Tu pats esi iš tų, Ahmadai, — sako ji pasisukdama ir statydama koją ant pirmojo laiptelio, — nežinančių, kur juda. Tu pats iš tų, kurie nežino, ko, po velnių, griebtis.

Sėdėdamas prie sunkaus, seno, apskrito rudo stalo, kurį jiedu su mama vadina „pietų stalu“, nors niekada prie jo nepietauja, Ahmadas studijuoja „Sunkvežimių vairuotojų kursų namie“ brošiūras — jų keturios ir jos susegtos kartu. Šeichas Rašidas padėjo užsakyti jas iš Mičigano, iš mečetės sąskaitos išrašęs 89 dolerių ir 50 centų čekį. Ahmedas visada manė, kad sunkvežimius vairuoja tokie bukagalviai kaip Tailenolis ir jo gauja, bet, pasirodo, tam reikia stulbinamai daug išmanymo: pavyzdžiui, visos pavojingos medžiagos turi būti viešai ir atskirai pažymėtos keturiais skirtingais dešimties ir trijų ketvirčių colio pločio lipdukais, suklijuotais rombu. Esama degių dujų, tokių kaip vandenilis, ir nuodingų, toksinių, tokių, kaip suslėgtas fluoras, esama kietų degiųjų medžiagų — sudrėkusio amonio pikrato, ir savaime užsiliepsnojančių, kaip baltasis fosforas, arba savaime užsiliepsnojančių, kai sudrėksta, pavyzdžiui, natris. Esama tikrų nuodų — kalio cianido, ir užkrečiamų medžiagų, kaip juodligės virusas, arba radioaktyvių, kaip uranas, ir ėdrių, kaip akumuliatorių skystis. Visa tai vežama sunkvežimiais, ir apie mažiausią nutekėjimą ar išsiliejimą (o tai priklauso ir nuo toksiškumo, lakumo, cheminio patvarumo) reikia pranešti TD (Transporto departamentui) ir AAA (Aplinkos apsaugos agentūrai).

Ahmadui darosi bloga vien pagalvojus apie visus popierius, krovinių dokumentus, pasišiaušusius skaičiais, kodais ir draudimais. Nuodus griežtai draudžiama gabenti su gyvūnais ar žmonėms skirtu maistu; pavojingų medžiagų — net itin sandariame konteineryje — niekada negalima vežti priekyje, šalia vairuotojo; reikia saugotis karščio, nuotėkio ir staiga keisti greitį. Be pavojingų medžiagų, esama dar ir KRM (kitų reglamentuojamų medžiagų), galinčių turėti anestezinį, dirginantį ar kenksmingą poveikį vairuotojui ir jo keleiviams, — tai acetochloras, difenilchlorarsinas; medžiagų, kurios ištekėjusios gali pažeisti transporto priemonę, tai skystosios korozinės medžiagos: bromas, natrio kalkės, druskos rūgštis, natrio šarmo tirpalas ir akumuliatorių rūgštis. Ahmadas dabar suvokia, kad visur po šią šalį vežiojamos pavojingos medžiagos, jos liejasi, dega, pragraužia kelius ir sunkvežimių stovus, vyksta cheminė velniava, išryškinanti dvasią nuodijantį materializmą.

O dar, praneša jam brošiūros, pervežant skysčius autocisternomis vyksta nuotėkis — tai dar vadinama neužpildytu tūriu, trūkstamu skysčio krovinio kiekiu, jis reikalingas tam, kad cisterna nesprogtų, kai vežamas skystis išsiplečia aplinkos temperatūrai pakilus, tarkim, iki šimto trisdešimties laipsnių pagal Farengeitą. Be to, vairuodamas autocisternas vairuotojas turi saugotis skysčio bangavimo, daug stipresnio ir pavojingesnio sunkvežimiuose su lygiasienėmis cisternomis, nei cisternose su įtaisytomis pertvaromis ar hermetiškai uždarytais skyriais. Tačiau darant staigų posūkį kilusi šoninė skysčio banga gali apversti ir tokį sunkvežimį. Staigiai stabdant kilusi banga gali išstumti sunkvežimį, sustojusį prie užsidegusios raudonos šviesos ar ties ženklu, į priekį. Tačiau sanitarijos taisyklės draudžia reflektorines pertvaras cisternose, vežančiose vaisių sultis ar pieną, nes tuomet cisternas sunkiau valyti ir jos gali užsiteršti. Krovinių gabenimas pilnas pavojų, apie kuriuos Ahmadas niekados nė negalvojo. Bet jį jaudina mintis, kad jis — kaip „Boingo 727“ pilotas ar tanklaivio kapitonas, ar mažulytės brontozauro smegenys — per siaubingų galimybių labirintą vairuos didžiulę transporto priemonę į saugų prieglobstį. Jam džiugu supratus, kad sunkvežimių vairavimo taisyklėse tyrumu rūpinamasi beveik su religiniu įkarščiu.

Be penkiolikos aštuntą vakaro kažkas pabeldžia į duris. Šis garsas, pasigirdęs visai šalia stalo, prie kurio Ahmadas mokosi aplamdyto toršero šviesoje, ištraukia jį iš krovumo, neužpildytų tūrių, bangavimo ir nuotėkio pasaulio. Jo motina staiga išnyra iš miegamojo, tarnaujančio jai ir dailininko studija, ir nueina — tiksliau, nuskuba — atidaryti durų, pakeliui purendama savo plonus šviesiai rudus plaukus — dažytus chna ir dengiančius sprandą. Netikėtą sutrukdymą ji sutinka daug viltingiau nei Ahmadas. O jis, praėjus jau dešimčiai dienų po apsilankymo kitatikių bažnyčioje, vis dar nervinasi peržengęs Tailenolio teritorijos ribas: tas mušeika su savo gauja gali kada jį patykoti net naktį, gali išsivilioti iš namų.

Visai įmanoma, nors ir nelabai tikėtina, kad beldžiasi šeicho Rašido pasiuntinys. Jo mokytojas turi keletą mokinių. Pastaruoju metu jis kaip nesavas, jį tarsi kažkas slegia, Ahmadui jis atrodo tarsi kruopščiai nugludinta konstrukcijos dalis, patirianti pernelyg didelį spaudimą. Praeitą savaitę imamui trūko kantrybė su mokiniu aptariant trečiosios suros eilutes: Neleiskime netikintiems manyti, kad jiems dovanotas atokvėpis išeis jiems į naudą. Jie tik padaugina nuodėmes savo ir žeminanti bausmė jų laukia.39 Ahmadas išdrįso paklausti, ar šioje pajuokoje, kaip ir daugelyje kitų panašių eilučių, neslypi sadizmo.

Jis ryžosi paklausti:

— Argi Dievo tikslas, išdėstytas Pranašo, nėra atversti netikėlius? Argi Jis bet kokiu atveju neturėtų parodyti jiems gailestingumo, užuot piktdžiugiavęs?

Imamas sėdėjo, pasisukęs į jį profiliu, apatinę vyriškio veido dalį slėpė pakirpta žilstelėjusi barzda. Jo nosis plona, su kuprele, skruostų oda blyški, tačiau ne tokia balta, kaip anglosaksų ar airių, strazdanota ir greit raustanti, kaip Ahmado motinos (bruožas, kurį vaikinas, deja, paveldėjo), bet vaško blyškumo, lygi, amžiaus neatskleidžianti jemeniečio oda. Imamo barzdoje trūktelėjo violetinės lūpos. Jis paklausė:

— O tarakonų, kurie išropoja iš po grindjuostės ar kriauklės, gailiesi? Musių, kurios zvimbdamos sukaliojasi virš maisto, ropinėja po jį savo purvinomis kojelėmis, ką tik šokusiomis ant išmatų ir dvėselienos, gailiesi?

Ahmadas, tiesą sakant, jų gailėjosi, it užburtas stebėdavo, kaip gausi vabzdžių veislė knibžda po į dievus panašių žmonių kojomis, tačiau žinodamas, kad bet koks tolesnio ginčo ženklas tik supykdys mokytoją, atsakė:

— Ne.

— Ne, — su pasitenkinimu sutiko ir šeichas Rašidas, gležna ranka timpčiodamas barzdelę. — Tu nori juos sutraiškyti. Jie siutina savo nešvara. Jie užgrobtų tavo stalą, virtuvę, įsitaisytų maiste, kurį dediesi į burną, jei jų nesunaikintum. Jie nieko nejaučia. Jie yra Šėtono apraiškos ir Dievas Paskutiniojo teismo dieną juos be gailesčio sunaikins. Dievas džiūgaus, regėdamas jų kančias. Ir tu taip elkis, Ahmadai. Įsivaizduodamas, kad tarakonai nusipelno gailestingumo, iškeli save virš ar-Rahym40, laikai save gailestingesniu nei Gailestingiausiasis.

Ahmadui pasirodė, kad, kaip ir kalbėdamas apie Rojų, mokytojas dangstosi nuo tikrovės metafora it skydu. Džorilyna, nors ir klaidatikė, turi jausmus; tai justi jos dainavime ir tame, kaip kiti netikintieji atsiliepė į jos giesmę. Tačiau Ahmadui skirta ne ginčytis, jam skirta mokytis, užimti savo vietą didžiulėje islamo struktūroje, tiek matomoje, tiek nematomoje.

Jo motina galbūt nuskubėjo prie durų, tikėdamasi vieno iš savo draugužių, bet Ahmadas girdi jos balsą — suglumusį, tačiau neišgąsdintą, pagarbų. Mandagus, slopus, šiek tiek pažįstamas Ahmadui balsas prisistato ponu Leviu, Centro mokyklos konsultantu. Ahmadas lengviau atsidūsta: tai ne Tailenolis ir ne kas nors iš mečetės. Bet ko čia reikia ponui Leviui? Po jų susitikimo Ahmadas pasijuto nesmagiai — konsultantas buvo akivaizdžiai nepatenkintas Ahmado ateities planais ir troško į juos įsikišti.

Kaip jam pavyko atsigauti taip toli, iki šių durų? Šis daugiaaukštis — vienas iš trijų namų, pastatytų prieš dvidešimt penkerius metus vietoj eilės namiūkščių, sujungtų bendra siena ir tokių nušiurusių bei narkomanų apsėstų, kad Naujojo Prospekto valdytojai nusprendė pakeisti juos dešimties aukštų daugiabučiais — vis bus geriau. Be to, jie apskaičiavo, kad valstybės nusavintoje žemėje galima įkurti parką su žaidimų aikštelėmis ir, negana to, visa tai juosiančią alėją, pagreitinsiančią prekybą su „geresnės veislės“ apgyvendintu miesto centru. Tačiau — kaip ir nusausinant maliarija užkrėstas žemes — bėdos sugrįžo: verslą perėmė buvusiųjų narkotikų prekeivių sūnūs, narkomanai naudojosi parko suoliukais, krūmais ir daugiaaukščių laiptinėmis, o naktimis lakstė koridoriais. Iš pradžių buvo planuojama prie kiekvieno įėjimo pastatyti apsaugą, bet miestui teko apkarpyti biudžetą, ir mažos kamarėlės su monitoriais, rodančiais koridorius ir duris, dažnai stovėdavo tuščios. Kartais ant durų ištisas valandas kabėdavo ranka rašytas raštelis: „Grįšiu po penkiolikos minučių.“ Vakarais, tokiu laiku, tiek gyventojai, tiek lankytojai netrukdomi patenka į pastatą. Taip, matyt, įėjo ir ponas Levis, apžiūrėjo pašto dėžutes, įėjo į liftą ir pabeldė į jų duris. O dabar stovi šioje durų pusėje, prie virtuvės, ir prisistato garsesniu, oficialesniu balsu, nei tuomet kalbėjosi su Ahmadu. Tada jis atrodė tingus, įteiklus ir mirtinai pavargęs. Ahmado motinos veidas išraudęs, ji kalba greitai, skardžiu balsu — ją sujaudino šis tolimos biurokratijos, grėsmingai pakibusios virš jų vienišų gyvenimų, atstovo apsilankymas.

Ponas Levis jaučia jos susijaudinimą ir bando laikytis ramiai.

— Prašau atleisti, kad taip įsiveržiau į jūsų asmeninį gyvenimą, — sako jis, kreipdamasis į erdvę tarp stovinčios motinos ir sėdinčio sūnaus, taip ir nepakilusio nuo rudo stalo. — Bandžiau prisiskambinti telefonu, nurodytu Ahmado mokyklos dokumentuose, bet atsakiklis pranešė, kad numeris išjungtas.

— Mums teko jį išjungti po rugsėjo vienuoliktosios, — paaiškina Ahmado motina, dar šiek tiek uždususi. — Pasipylė neapykantos pilni skambučiai. Nukreipti prieš musulmonus. Aš pakeičiau numerį, jis neįtrauktas į telefono abonentų knygą, nors tai kainuoja pora dolerių per mėnesį. Bet verta, patikėkit.

— Man skaudu tai girdėti ponia... panele... Maloj, — atsako konsultantas ir atrodo nuliūdęs labiau nei paprastai.

— Skambino gal vieną ar du kartus, — įsiterpia Ahmadas. — Nieko čia baisaus. Dauguma žmonių laikėsi ramiai. Na, man buvo vos penkiolika, kai tai įvyko. Kas galėjo mane kaltint?

Jo motina, siutinamai įpratusi priskaldyti iš adatos vežimą, sako:

— Skambino ne kartą ir ne du, patikėkit, pone Levinai.

— Levis, — jis vis dar nori paaiškinti, kodėl užsuko. — Aš galėjau išsikviesti Ahmadą į savo kabinetą mokykloje, bet norėjau pasikalbėti su jumis, ponia Maloj.

— Prašau, vadinkite mane Tereza.

— Tereza.

Jis prieina prie stalo ir pažvelgia Ahmadui per petį.

— Matau, jau užsiėmęs. Mokaisi gauti vairuotojo pažymėjimą. Esu tikras, supranti, kad nesulaukęs dvidešimt vienerių aukštesnės kategorijos nei C negausi. Jokių vilkikų, jokių pavojingų medžiagų.

— Taip, žinau, — sako Ahmadas, pabrėžtinai įsispitrijęs į puslapį, iš kurio bandė mokytis. — Bet, pasirodo, tai labai įdomu. Noriu išmokti viską, jei jau pradėjau.

— Puiku, bičiuli. Tokiam protingam jaunuoliui tai turėtų būti visai paprasta.

Ahmadas nebijo ginčytis su ponu Leviu. Jis sako:

— Čia esama daug daugiau, nei manote. Daugybė griežtų taisyklių, be to, visos sunkvežimio dalys ir kaip jas prižiūrėti bei taisyti. Juk nenorėtumėte, kad sunkvežimis sugestų — tai gali būti pavojinga.

— Gerai, taip ir toliau, sūnau. Tačiau neleisk, kad tai trukdytų mokslams — liko dar mėnuo mokytis ir daugybė egzaminų. Juk nori pabaigti mokyklą, ar ne?

— Taip, noriu, — jis neketina veltis į ginčus dėl visų šių dalykų, bet jį įžeidžia ši grasinanti užuomina. Kam ją baigti? Kad įsilietum į imperialistinę ekonomikos sistemą, sugalvotą turtingų krikščionių naudai?

Ponas Levis, girdėdamas jo atšiaurų toną, paklausia:

— Ar neprieštarautum, jei truputį pasikalbėčiau su tavo mama?

— Ne. Kodėl turėčiau prieštarauti? O kas būtų, jei prieštaraučiau?

— Jūs juk mane norėjote matyti? — klausia moteris, norėdama užglaistyti sūnaus šiurkštumą.

— Tik minutėlę. Vėlgi... ponia... panele... na, tiek to: Tereza — atleiskite, kad trukdau, bet toks jau aš žmogus: jei man kas nors neduoda ramybės, nenusiraminu, kol nesiimu veiksmų.

— Ar norėtumėte kavos, pone?..

— Džekas. Motina davė man Džeikobo vardą, bet žmonės paprastai vadina Džeku.

Jis žvelgia į jos veidą — įraudusį, strazdanotą, išsprogusiomis, įteikliomis akimis. Ji akivaizdžiai stengiasi įtikti. Tėvai nebegerbia mokyklos darbuotojų taip, kaip anksčiau, o kai kuriems tėvams esi priešas — kaip ir policija, tik apgailėtinas priešas, nes nesinešioji ginklo. Tačiau ši moteris, nors jaunesnės nei jis kartos, yra tokio amžiaus, spėja jis, kad galėjo mokytis parapinėje mokykloje ir iš vienuolių išmoko pagarbos.

— Dėkoju, ne, — atsisako jis. — Aš ir taip prastai miegu.

— Galiu padaryti be kofeino, — pažada ji pernelyg uoliai. — Ar tirpią geriate?

Jos akys žalsvos lyg buteliukai, į kuriuos anksčiau pilstydavo kokakolą.

— Na, jūs mane suviliojote, — nusileidžia jis. — Tik, jei galima, greičiau. Kur mes galime užeiti, kad daugiau netrukdytume Ahmadui? Į virtuvę?

— Ten baisi netvarka. Aš dar neišploviau indų. Tikėjausi užsiimti tapyba, kol dar turiu šiek tiek jėgų. Užeikime į mano dirbtuvę. Ten turiu viryklėlę.

— Dirbtuvę?

— Aš ją taip vadinu. Ten ir miegu. Nekreipkite dėmesio į lovą. Tenka naudoti šį kambarį įvairiems dalykams, kad Ahmadas galėtų užsiimti savo reikalais savo kambaryje. Mes daugelį metų gyvenome su juo viename kambaryje — gal net per ilgai. Šiuose pigiuose butuose sienos popierinės.

Ji atidaro duris, pro kurias išėjo prieš dešimtį minučių.

— Oho! — šūkteli įeidamas Džekas Levis. — Ahmadas, rodos, minėjo, kad piešiate, bet...

— Stengiuosi tapyti didesnius ir šviesesnius dalykus. Staiga suvokiau, kad gyvenimas toks trumpas — kam jaudintis dėl smulkmenų? Perspektyva, šešėliai, nagai... Žmonės viso to nepastebi, o varžovai, kiti tapytojai, kaltina esant tik piešėja. Kai kurie iš mano nuolatinių pardavėjų, pavyzdžiui, suvenyrų parduotuvė Ridžvude, jau daugybę metų parduodanti mano paveikslus, jaučiasi suglumę dėl šios naujos tapybos krypties, bet aš sakau jiems: „Nieko negaliu padaryti — tokį pasirinkau kelią.“ Jeigu netobulėji — miršti, ar ne tiesa?

Apeidamas netvarkingai paklotą lovą, kreivai užtiestą apklotu, jis, pagarbiai prisimerkęs, apžvelgia sienas.

— Ir tai tikrai perka?

Ir tučtuojau pasigaili savo žodžių. Ji ima teisintis:

— Ne viską. Net Rembrantas su Pikaso negalėjo tučtuojau parduoti visų savo darbų.

— O, ne, aš ne tai turėjau omenyje... — prieštarauja jis. — Jie tikrai įspūdingi. Įeidamas tokio įspūdžio nesitiki.

— Aš eksperimentuoju, — sako ji jau švelniau ir norėdama pratęsti pokalbį. — Tapau tiesiai iš tūbelės. Taip žiūrovas pats gali sumaišyti spalvas žiūrėdamas.

— Nuostabu, — sako Džekas Levis, tikėdamasis užbaigt šią pokalbio dalį. Tai ne jo sritis.

Ji pastato arbatinuką ant elektrinės viryklėlės, stovinčios ant rašomojo stalo, apskretusio išlietais ir nuvalytais dažais. Jos paveikslai atrodo jam gana nežaboti, bet aplinka patinka: netvarka ir skaidri it ledas iš viršaus plūstanti dienos šviesos lempų šviesa. Dažų kvapas, kaip ir medienos drožlių, primena tuos tolimus laikus, kai žmonės susikūprinę darydavo daiktus rankomis savo trobelėse.

— O gal jums labiau patiktų žolelių arbata? — klausia ji. — Nuo ramunėlių užmiegu kaip kūdikis, — ji žvilgteli į jį, tarsi tikrindama. — Tik po keturių valandų atsibundu, — ir nepriduria: „Nes turiu eiti nusišlapinti.“

— Taip, — pritaria jis. — Tikra bėda.

Nutraukta ir tai supratusi, ji parausta ir imasi arbatinuko, iš kurio pro dangtelio skylutę jau veržiasi garas.

— Pamiršau, kokios norėjot arbatos? Ramunėlių ar kitokios?

Jam knieti pasipriešinti šios moters „Naujojo amžiaus“ įpročiams. Dar ims ir išsitrauks krištolinį rutulį ar „Permainų knygos“ kauliukus. Jis sako:

— Maniau, susitarėme dėl tirpios kavos be kofeino — nors ja visada nusiplikau.

Po strazdanomis ji tebėra ryškiai išraudusi.

— Jei taip manote, gal visai nieko nenorite.

— Ne, ne... panele... ponia... — jis meta mėginęs kaip nors ją įvardyti. — Viskas, kas šlapia ir karšta, man tiks. Viskas. Ką tik padarysit. Jūs labai maloni. Aš nesitikėjau...

— Padarysiu jums kavos ir pažiūrėsiu, ką veikia Ahmadas. Jis nemėgsta mokytis, jei retkarčiais neužeinu į svetainę, nes jaučiasi neįvertintas už savo vargus, suprantate?

Tereza dingsta, o kai pasirodo nešina pilvotu rudų miltelių indeliu — jį laikanti ranka tvirta, trumpais nagais, pratusi prie darbo, — Džekas išjungia viryklėlę, kad verdantis vanduo neišsilietų. Motinos pareigos užėmė keletą minučių: jis girdėjo kitame kambaryje skambantį jos aukštą, geraširdiškai pašaipų moterišką balsą ir šiek tiek žemesnį sūnaus — jam gerai pažįstamu tonu niurzgiantį ir bambantį kažkokius nerišlius neiginius, tarsi suaugusiųjų gyvavimas būtų žiaurus ir nereikalingas išbandymas. Džekas pabando apie tai užmegzti pokalbį:

— Taigi jūs laikote savo sūnų tipišku eiliniu aštuoniolikmečiu?

— O argi jis ne toks?

Motinystė — jautrioji jos vieta. Ji sprogina į jį berilio žalumo akis, kurių bespalves blakstienas retkarčiais dažo, bet tikrai nedažė vakar ar šiandien. Terezos plaukai prie šaknų šviesesni, švelnesnio atspalvio, nei žvilgantys raudoni arčiau galiukų. Jos lūpų forma, — putli viršutinioji trupučiuką pakelta, kaip labai įdėmiai besiklausančio žmogaus, — sako, kad jis jau išeikvojo pirmąjį draugiškumo proveržį. Ji pradeda ryžtingai, o tada pritrūksta kantrybės, spėja jis.

— Galbūt, — atsako. — Bet kažkas išmuša jį iš vėžių.

Ir Džekas pereina prie to, ko čia atėjo:

— Klausykit, jis nenori būti sunkvežimio vairuotoju.

— Nenori? Jis mano, kad nori, pone...

— Levis, Tereza. Rašoma panašiai kaip džinsai Levi’s, tik tariama kitaip. Kažkas dėl kažkokios priežasties Ahmadą spaudžia. Jis galėtų susirast geresnį darbą nei vairuoti sunkvežimį. Jis sumanus, švarus ir tvarkingas vaikis, į viską turi savo požiūrį. Norėčiau jam duoti keletą netoliese esančių universitetų žinynų, ten dar ne vėlu stoti. Į Prinstoną ir Peną jau per vėlu, bet į Naujojo Prospekto viešąjį universitetą — turėtumėte žinoti, kur jis yra: viršuje, už krioklių, — taip pat į Ferlio Dikinsono ir Blumfildo jis dar gali patekti ir važinėti mokytis iš namų, jei negalite sau leisti mokėti už kambarį ir maitinimą. Svarbiausia jam pradėti kur nors mokytis ir, priklausomai nuo to, kaip jam seksis, viltis, kad pavyks persikelti į geresnę mokymosi įstaigą. Kiekvienas universitetas šiais laikais, tokia jau jų politika, nori įvairovės ir jūsų berniuką su jo pasirinkta religija ir, atleiskite, etnine maišatimi, savotiška mažumos mažuma, čiups nė neklausę.

— O ko jis mokysis tame universitete?

— To, ko mokosi visi, — mokslo, menų, istorijos. Žmonijos, civilizacijos istorijos. Kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje ir ką daryti toliau. Sociologijos, ekonomikos, net antropologijos — visko, kas galėtų jį sudomint. Tegul pats susiranda savo kelią. Šiais laikais nedaugelis studentų žino, ko nori, ir tie, kurie žino, pakeičia nuomonę. Tokia universiteto užduotis — leisti pakeisti nuomonę, kad galėtų geriau pritapti dvidešimt pirmajame amžiuje. Aš jau nebegaliu. Kai mokiausi universitete, ar kas nors buvo girdėjęs apie kompiuteriją? Ar kas nors žinojo apie genomus ir kaip jie praskina kelią evoliucijai? Jūs daug jaunesnė už mane, jūs gal ir prisitaikytumėte. Šie nauju stiliumi nutapyti paveikslai — nebloga pradžia.

— Iš tikrųjų jie labai konservatyvūs, — sako ji. — Senamadės abstrakcijos.

Prasičiaupusios jos lūpos vėl susispaudė: jo pastaba apie paveikslus buvo kvaila.

— O jis skuba pabaigti:

— Taigi, Ahmadas...

— Pone Levi. Džekai, — sėdėdama su plikinančia kava ant nedažytos ir niekada nešlifuotos virtuvinės taburetės ji tapo visai kitu žmogumi. Ji prisidega cigaretę, atremia melsvu drobiniu bateliu rumbuotu puspadžiu apautą pėdą į skersinį ir sukryžiuoja kojas. Jos kelnės — siauri balti džinsai — apnuogina kulkšnis. Jos blyški airiška oda išvagota melsvomis venomis, kulkšnys, palyginti su viso kūno putnumu, liaunos ir kaulėtos. Dvidešimčia metų vyresnės Betės kūnui buvo suteikta daugiau laiko suzmekti — kojos nebetilpo į batelius, riebalai paslėpė visą užpakalio anatomiją. Džekas, anksčiau surūkydavęs po du pakelius Old Golds kasdien, atprato nuo rūkančių žmonių, net mokytojų kambaryje niekas nerūko, bet tabako dūmas jam gerai pažįstamas, nors ir kone įžeidžiantis. Perdėta maniera prisidegti, įkvėpti ir stipriai išpūsti dūmus pro sučiauptas lūpas suteikia Terei — taip ji aiškiai ir stambiomis raidėmis, be pavardės pasirašo savo paveikslus — pranašumo. — Džekai, esu dėkinga, kad domitės Ahmadu, ir vertinčiau tai dar labiau, jei mokykla būtų susidomėjusi mano sūnumi anksčiau, o ne likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų.

— Mes užsivertę darbu, — pertraukia jis. — Du tūkstančiai mokinių, pusę jų, tiesą sakant, galima laikyti turinčiais sutrikimų ir jiems reikia pagalbos. Dėmesio susilaukia tik silpniausios grandys. Jūsų sūnus niekada nekėlė bėdų — štai kur jo trūkumas.

— Kad ir kaip ten būtų, šiuo savo vystymosi laikotarpiu universiteto pasiūlymus, jūsų išvardytus dalykus jis suvokia kaip bedievės Vakarų kultūros dalį ir nenori jos gauti daugiau, nei neišvengiama. Jūs sakote, kad jis niekada nekėlė bėdų, tačiau viskas daug sudėtingiau: jis laiko mokytojus bėdų kėlėjais — cinikais, materialistais, dirbančiais tik dėl algos, trumpų darbo valandų ir vasaros atostogų. Jis laiko juos prastais pavyzdžiais. Ar esate girdėję tokį posakį: „virš viso to“?

Levis tik linkčioja galva, leisdamas tai suįžūlėjusiai moteriškei išsikalbėti. Viskas, ką ji pasakys apie Ahmadą, gali būti naudinga.

— Mano sūnus virš viso to, — tvirtina ji. — Jis tiki islamo Dievu ir tuo, ką jam sako Koranas. Aš tuo, žinoma, netikiu, bet niekada nebandžiau pakirsti jo tikėjimo. Beveik niekuo netikinčiam žmogui, šešiolikos metų nutraukusiam visus ryšius su katalikybe, jo tikėjimas atrodo toks nuostabus.

Taigi, ji gyvena vardan grožio: mėginimai jį kurti kabo ant sienų, tie saldžiai kvepiantys džiūstantys dažai, o ji leidžia savo berniukui džiūti tarp absurdiškų, žiaurių prietarų. Levis klausia:

— Kaip jam pavyko tapti tokiu... tokiu geru? Ar užsibrėžėt tikslą išauginti jį musulmonu?

— Dėl Dievo, ne, — sako ji, giliai užsitraukdama, vaidindama ryžtingą moterį, norėdama, kad jos suirzusios akys degtų ryškiai it rūkomos cigaretės galiukas. — Kaip jums patinka tokia froidiška klaida? „Ne, in nomine Domini.“ Islamas man nieko nereiškia, daugiau negu nieko, tiesą sakant, aš vertinu jį neigiamai. Ne ką daugiau jis reiškė ir Ahmado tėvui. Niekada nesu mačiusi, kad Omaras lankytųsi mečetėje, ir kaskart, kai bandydavau pradėti apie tai pokalbį, jis užsisklęsdavo ir atrodydavo įsižeidęs, tarsi lįsčiau ne į savo reikalus. „Moteris turi tarnauti vyrui, o ne bandyti primesti jam savo valią“, — sakydavo jis, tarsi cituodamas kokį Šventąjį Raštą. O juk sugalvojo tai pats. Pasipūtęs, šovinistiškas arkliašūdis. Bet aš buvau jauna, įsimylėjusi — labiau įsimylėjusi jo egzotiškumą, tai, kad jis iš trečiojo pasaulio, nuskriaustasis, o ištekėdama už jo norėjau parodyti esanti tikra išankstinių nuostatų neturinti liberalė.

— Man pažįstamas tas jausmas. Esu žydas, o žmona buvo liuterone.

— Buvo? Ji atsivertė, kaip Elizabetė Teilor?

Džekas Levis sukrizena ir, spausdamas rankoje niekam nereikalingus universitetų žinynus, prisipažįsta:

— Nederėjo man sakyti „buvo“. Ji nepakeitė religijos, tik nustojo vaikščiojusi į bažnyčią. O štai jos sesuo, dirbanti vyriausybei Vašingtone, labai glaudžiai susijusi su bažnyčia, kaip ir visi tie naujai atgimusieji. O Elizabetei taip nutiko galbūt todėl, kad vienintelė čia esanti liuteronų bažnyčia — lietuviška, o Elizabetė savęs lietuve neįsivaizduoja.

— Elizabetė — gražus vardas. Iš jo galima sukurti galybę vardų. Liza, Ližė, Betė, Betsė. O Terezą galima sutrumpinti tik į Terę. Tik skamba berniukiškai.

— Arba kaip vyro tapytojo vardas.

— Pastebėjote. Taip pasirašinėju todėl, kad moterys tapytojos visada atrodė mažiau reikšmingos nei vyrai, ir visiškai nesvarbu, kaip gerai jos tapė. Taip pasirašydama verčiu žmones spėlioti.

— Su Tere taip pat galima daug dalykų sudaryti. Terakota. Terariumas. O dar yra „Terinukai“.

— O kas tai? — klausia ji išgąstingu balsu.

Ji nori pasirodyti esanti atsipalaidavusi, tačiau yra įsibauginusi moteris, ištekėjusi už „juodašiknio“, kaip jį pavadintų jos tėvas ir kiti broliai airiai. Ji nėra tvirtai sūnui vadovaujanti moteris, veikiau leistų jam perimti vadžias.

— O, tai seni laikai — animaciniai filmukai, kuriuos rodydavo prieš filmą. Jūs per jauna, kad prisimintumėt. Vienas iš buvimo seniena požymių — prisimeni tai, ko niekas daugiau neprisimena.

— Jūs ne seniena, — automatiškai sako ji. Jos mintys peršoka prie kitų dalykų. — Tikriausiai mačiau juos per televizorių, žiūrėdavau su mažiuku Ahmadu, — jos mintys vėl nuklysta. — Omaras Ašmavis buvo gražuolis. Laikiau jį panašiu į Omarą Šarifą. Ar esate matęs jį „Daktare Živago“?

— Ne, tik „Juokingoje mergiotėje“. Bet ėjau pasižiūrėti Streizand.

— Na, žinoma.

Ji nusišypso, trumpa viršutinė lūpa atidengia ne itin gražius airiškus dantis — iltiniai išsikišę į priekį. Jie abu pasiekė tokią bendravimo stadiją, kurioje viskas, ką vienas kitam pasakytų — malonu, jausmai pakilūs. Ji sėdi sukryžiavusi kojas ant aukštos nedažytos taburetės, koketuoja ištiesdama kaklą, lėtai kraipydama nugarą, tarsi atpalaiduodama sutrauktus nuo stovėjimo prie molberto raumenis. Ar rimtai ji tapo tuos savo darbus? Jis spėja, kad norėdama nutepliotų po tris per dieną.

— Gražuolis, sakot? O jūsų sūnus...

— Ir jis fantastiškas tarptautinio lygio bridžo lošėjas, — priduria ji, neleisdama savęs išmušti iš vėžių.

— Kas? Ponas Ašmavis? — klausia jis, nors puikiai nutuokia, ką ji turi omenyje.

— Ne, pokštininke, tas kitas. Šarifas.

— Ar jūsų sūnus — bandžiau jo apie tai paklausti — turi savo kambaryje tėvo nuotrauką?

— Koks keistas klausimas, pone...

— Na jau. Levis. Kaip mokesčiai, rinkliava41. Mokyklos rinkliava. Arba kaip pylimas, tas dalykas, neleidžiantis Misisipei išsilieti iš krantų. Raskite asociaciją — taip elgiuosi aš, norėdamas įsiminti vardus. Juk galite, Terinuke.

— O aš norėjau pasakyti, Pone Mokesti tarp pylimų, kad jūs tikriausiai mokate skaityti mintis. Kaip tik šiemet Ahmadas surinko visas tėvo nuotraukas, stovėjusias jo kambaryje, ir veidu žemyn sudėjo į stalčių. Jis pareiškė, kad dauginti Dievo sukurto žmogaus atvaizdus yra šventvagystė — tai primena klastotę, kaip jis man aiškino. Padirbinį, kaip tos Prada rankinės, kurias nigeriečiai pardavinėja gatvėse. Nuojauta man sako, kad jam tai įteigė tas siaubingas mokytojas mečetėje.

— Sakot, siaubingas, — paskubomis ištaria Džekas Levis. Prieš keturiasdešimt metų jis laikė save aštrialiežuviu, mokančiu greit ir aštriai atsikirsti. Netgi svajojo patekti į komandą, rašančią pokštus televizijoje dirbantiems žydų komikams. Tarp savo bendraamžių universitete jis garsėjo kaip visažinis ir žmogus, neieškantis žodžio kišenėje. — Kaip siaubingas? Kodėl siaubingas?

Rankų mostais ir akimis parodžiusi į gretimą kambarį, kuriame sėdi Ahmadas ir galbūt klausosi, o visai nesimoko, ji pritildo balsą ir Džekas turi pasilenkti arčiau.

— Iš susitikimų su juo Ahmadas dažnai grįžta sutrikęs, — šnabžda ji. — Tas žmogus — esu jį tik probėgšmiais sutikusi — Ahmado nuomone, nepakankamai karštai tikintis. Aš suprantu, kad mano sūnui aštuoniolika ir jis neturėtų būti toks naivus, bet jis vis dar tikisi iš suaugusiųjų visiško sąžiningumo ir įsitikinimo savo teisumu. Net dėl antgamtinių dalykų.

Leviui patinka, kaip ji taria „mano sūnus“. Čia esama daug artimesnių ir intymesnių santykių, nei jam pasirodė kalbantis su Ahmadu. Galbūt ji yra iš tų vienišų motinų, kurios elgiasi įžūliai, bet moka ir paguosti, ugdyti.

— Apie jo tėvo nuotrauką paklausiau, — sako jis, it sąmokslininkas pritildęs balsą, — pamanęs, ar tik jo tikėjimas nėra klasikinis persistengimo pavyzdys. Suprantate, tame nėra nieko bloga ar smerktina. Tai dažnai nutinka... — ir ko jis kišasi ne į savo reikalus? — ...juodaodžių šeimose: vaikai idealizuoja nesantį tėvą ir visą savo pyktį išlieja ant vargšės mamos, kuri neriasi iš kailio bandydama išsaugoti jiems stogą virš galvos.

Tereza Maloj įsižeidžia: ji sėdi ant taburetės tiesi it kartis, o jis jaučia, kaip kietas apskritos sėdynės medis įsikerta į jos sutrauktus sėdmenis.

— Štai taip jūs įsivaizduojate vienišas motinas, pone Levi? Mes esame neįvertintos ir nuolat žeminamos?

Vienišos mamos, galvoja jis. Koks pretenzingas, sentimentalus, karingas posakis. Koks nuobodus šiais laikais tampa pokalbis su visais, išskyrus besiteisinančius, kumščius iškėlusius baltuosius vyrus.

— Ne, visai ne, — traukiasi atgal Džekas. — Vienišos motinos yra nuostabios, Tere, tik jos ir gelbsti mūsų visuomenę nuo suirutės.

— Ahmadas, — sako ji šiek tiek atsipalaiduodama, kaip būna jautrioms moterims, — neturi dėl savo tėvo jokių iliuzijų. Aš jam labai suprantamai paaiškinau, koks niekdarys buvo jo tėvas. Prisitaikėliškas, tamsus nevykėlis, per penkiolika metų neatsiuntęs mums net atviruko, ką jau kalbėti apie sušiktą čekį.

Džekui patinka žodis „sušiktas“ — ji greit atsipalaiduoja. Vietoj dailininko palaidinio Terė vilki melsvus vyriškus darbinius marškinius — jų skvernai nukarę, kišenės išryškintos krūtų.

— Mūsų santuoką buvo tikra nesėkmė, — prisipažįsta ji vis dar tyliai, kad Ahmadas negirdėtų. Tarsi rąžydamasi šio prisipažinimo praplėstoje erdvėje ji, sėdėdama ant aukštos taburetės, it katė išriečia nugarą, dar truputį atstato krūtinę. — Mums abiem galvoj pasimaišė. Manėme, kad turime susituokti. Abu manėme, kad žinome atsakymus į visus klausimus, bet iš tikrųjų net kalbėjome skirtingomis kalbomis. Nors, po teisybei, angliškai jis kalbėjo neblogai. Mokėsi Aleksandrijoje. Tai mane ir patraukė, vos juntamas akcentas, švebeldžiavimas kaip anglų. Jo kalba skambėjo taip rafinuotai. Ir jis visada buvo valyvas, batai nušveisti, plaukai sušukuoti. Tankūs, juodi kaip smala plaukai, kokių amerikiečiai neturi, su švelniom garbanėlėm už ausų ir ant kaklo, na, ir, žinoma, jo oda — tokia glotni ir lygi, tamsesnė už Ahmado, bet tobulai matinė, tarsi dažytas audinys, alyvų ir smėlio spalvos, su lempos suodžių atspalviu, tik netepė rankų...

O Viešpatie, — galvoja Levis, — ji visiškai užsimiršo. Tuoj ims man pasakoti, koks gražus purpurinis to trečiojo pasaulio atstovo pimpalas.

Ji pajunta jo pasibjaurėjimą ir susilaikydama taria:

— Nesijaudinkit, Ahmadas jo nepervertina. Niekina jį, kaip ir turėtų.

— Atsakykit man, Tere, jeigu Ahmado tėvas čia būtų, kaip manote, ar vaikinas ruoštųsi vairuoti sunkvežimį, turėdamas tokius egzaminų pažymius?

— Nežinau. Omaras net vairuotoju būtų nesugebėjęs dirbti. Užsisvajotų ir nuvažiuotų nuo kelio. Jis buvo beviltiškas vairuotojas: net tada, kai buvau laikoma paklusnia jauna žmona, sėsdavau prie vairo kiekvienąsyk įlipusi į automobilį. Sakydavau jam: „Juk tai ir mano gyvenimas.“ Klausdavau: „Kaip tu ketini tapti amerikiečiu, jei net nemoki vairuoti?“

Kaip Omaras tapo jų pokalbio tema? Nejau Džekas Levis — vienintelis, kuriam rūpi berniuko ateitis?

— Turite man padėti, — sako jis nuoširdžiai, — kad Ahmado ateitis labiau atitiktų jo pajėgumus.

— Ak, Džekai, — atsako ji, nerūpestingai mosteldama cigarete ir pasvirdama ant taburetės, tikra sibilė, burianti ant savo trikojo. — Argi žmogus neatranda savo pajėgumų, kaip vanduo — savo lygmens? Niekada nelaikiau žmonių moliniais puodais, kuriuos reikia žiesti. Žmogaus pavidalas jau slypi jame nuo pat pradžių. Elgiausi su Ahmadu kaip su lygiu nuo tada, kai jam sukako vienuolika, kai jis tapo toks religingas. Aš jį skatinau. Žiemą po pamokų paimdavau iš mečetės. Turiu pasakyti, kad tas jo imamas beveik ir nesirodė pasisveikinti. Turiu pasakyti, kad jam buvo nemalonu spausti man ranką. Jis niekada neparodė nė menkiausio noro atversti į savo tikėjimą mane. Jei Ahmadas būtų žengęs kitu keliu, būtų visiškai nusisukęs nuo Dievo, kaip aš, būčiau jam ir tai leidusi. Man religija — tai požiūris į pasaulį. Reikia sakyti gyvenimui „taip“. Turi tikėti, kad tame esama prasmės ir tikslo, kitaip žlugsi. Kai tapau, privalau tikėti, kad išryškės grožis. Tapydamas abstrakcijas, negali kliautis gražiu peizažu ar apelsinų dubeniu — turi perduoti, kas slypi tavyje. Kitaip tariant, turi užsimerkti ir šokti. Privalai pasakyti „taip“.

Išsikalbėjusi ji patenkinta palinksta prie darbastalio ir užgesina cigaretę pelenuotame stiklainio dangtelyje. Nuo šios pastangos marškiniai ant jos krūtų įsitempia, o akys išsprogsta. Ji atsuka savo šviesiai žalių it stiklas akių žvilgsnį į svečią ir priduria tarsi ką tik į galvą atėjusią mintį:

— Jeigu Ahmadas taip tiki Dievą, tegul Dievas juo ir rūpinasi, — ir, stengdamasi sušvelninti beširdiškai nuskambėjusią mintį, verksmingu balsu taria: — Gyvenimas neskirtas jį valdyti. Juk mes nevaldome savo kvėpavimo, virškinimo, širdies plakimo. Gyvenimą reikia gyventi. Tegu jis vyksta.

Jų pokalbis tapo labai keistas. Ji pajuto jo sutrikimą, ketvirtos valandos ryto neviltį ir vienatvę, ir dabar gelbsti jį, masažuoja savo balsu. Jam iki tam tikros ribos patinka, kai moterys apnuogina savo protą. Bet jis jau užsibuvo. Betė sunerims: jis sakė, kad užsuks į Centro mokyklą pasiimti popierių. Tai nebuvo melas — jis atidavė tuos popierius kam priklauso.

— Ačiū už kavą be kofeino, — sako jis. — Jaučiuosi mieguistas.

— Ir aš. Šeštą ryto reikia būti darbe.

— Šeštą?

— Ankstyvoji pamaina Šv. Pranciškaus ligoninėj. Aš — slaugė. Niekada nenorėjau būti sesele — reikia gerai mokėti chemiją ir turėti administracinių gabumų, be to, seselės tampa pasipūtusios kaip daktarai. Slaugės dabar daro tai, ką anksčiau darydavo seselės. Mėgstu dirbti rankomis — daryti žmonėms tai, ko jiems iš tikrųjų reikia. Padavinėti antis. Nejau manote, kad pragyvenu iš šitų?

Ir ji savo mikliomis rankomis trumpai nukirptais nagais mosteli į akį rėžiančias sienas.

— Ne, nemanau, — prisipažįsta jis.

Ji tauškia toliau:

— Tai mano hobis, mano silpnybė — mano palaima, kaip prieš keletą metų sakė tas žmogus iš televizijos. Šį bei tą, žinoma, nuperka, bet man tai nerūpi. Tapyba — mano aistra. O jūs ar turite aistrą, Džekai?

Jis traukiasi: ji ima atrodyti apsėsta — sėdinti ant trikojo žynė su gyvatėmis plaukuose.

— Tiesą sakant, ne.

Rytais jis keliasi iš lovos, nustumdamas antklodę it švino lakštą, ir nuleidęs galvą braunasi it bulius per dienos darbus — lydi vaikus, atsisveikina su jais, grimztančiais į pasaulio liūną.

— Ar kada prižiūrėdama ligonius pagalvojote, — nesusilaikęs priduria jis, — kad Ahmadas galėtų tapti gydytoju? Jis turi deramo orumo, daro įspūdį jo laikysena. Jei sirgčiau, patikėčiau jam savo gyvybę.

Jos akys susiaurėja, tampa gudrios ir — žodis, kurį jo motina vartodavo, kalbėdama apie kitas moteris, — prasčiokiškos.

— Medicininis išsilavinimas, Džekai, — ilgas ir sunkus vargas. O gydytojai, kuriuos pažįstu, nieko daugiau ir neveikia, tik skundžiasi dėl popierių rašymo ir kaip juos skriaudžia draudimo kompanijos. Anksčiau tai buvo profesija, kelianti pagarbą ir leidžianti uždirbti nemažus pinigus. Bet medicina jau ne ta, kaip anksčiau. Vienaip ar kitaip ji bus suvisuomeninta ir gydytojai gaus tiek, kiek mokytojai.

Jį šis nedidelis įgėlimas prajuokina. Ji moka šmaikščiai atsikirsti.

— Ir tame nėra nieko gero, — pripažįsta jis.

— Leiskite jam pačiam surasti savo aistrą, — konsultuoja ji mokyklos konsultantą. — Šiuo metu tai sunkvežimiai, troškimas judėti. Jis sako man: „Mama, aš noriu pamatyti pasaulio.“

— Turėdamas C kategoriją iki dvidešimt vienerių jis matys tik Naujojo Džersio apylinkes.

— Na, tai pradžia, — atsako ji ir mitriai nusliuogia nuo taburetės. Dvi viršutines dažais išteptų vyriškų marškinių sagas ji palikusi atsegtas, ir jis mato, kaip šokteli krūtys. Ši moteris savyje slepia daug „taip“.

Bet pokalbis baigtas: jau pusė devynių. Levis nusitempia tris niekam nereikalingus universitetų žinynus per kambarį, kuriame vaikinas vis dar mokosi, ir stabteli prie gremėzdiško, seno, sunkaus apskrito stalo, iš kažko paveldėto, primenančio jam tuos varganus griozdiškus baldus, kuriais buvo apstatytas jo senelių ir tėvų namas Totovos kelyje, kur jis užaugo. Iš nugaros Ahmado kaklas atrodo plonas ir pažeidžiamas, o jo švarių ausų mažais užraitais viršūnėlės nusėtos keletu iš motinos paveldėtų strazdanų. Levis atsargiai padeda žinynus ant stalo krašto ir per baltus marškinius paliečia vaikino petį.

— Ahmadai, pavartyk juos, kai turėsi laiko ir noro, pažiūrėk, ar kas nors sužadins tavo smalsumą tiek, kad panorėsi aptarti su manimi. Dar ne vėlu pakeisti nuomonę ir paduoti dokumentus.

Berniukas pajunta prisilietimą ir atsako:

— Štai čia radau šį tą įdomaus, pone Levi.

— Ką? — pasikalbėjus su motina Leviui paprasčiau ir lengviau bendrauti su berniuku.

— Štai tipiškas klausimas, kurį jie ketina užduoti.

Levis skaito per berniuko petį:

55. Jūs vairuojate autocisterną ir priekiniai ratai ima slysti.

Kas visų pirma nutiks?

a. Norėdami suvaldyti autocisterną, pasuksite vairą į priešingą pusę.

b. Skysčio banga išlygins cisterną.

c. Skysčio banga išlygins vilkiką.

d. Jūs važiuosite tiesiai ir vairuodami stengsitės išlyginti autocisterną.

— Regis, situacija iš tikrųjų grėsminga, — pritaria Levis.

— Koks, jūsų manymu, atsakymas?

Ahmadas išgirdo Levį artėjant ir pajuto jo familiarų, nuodijantį prisilietimą. O dabar prie pat jo galvos atsiduria vyriškio pilvas, jo šiluma skleidžia kvapą, keletą kvapų — prakaito ir alkoholio, žydiškumo ir bedievystės mišinį, nešvarų kvapą, sukeltą pokalbio su Ahmado mama, trikdančia motina, kurią jis bando paslėpti, palaikyti sau. Dviejų suaugusiųjų balsai pasibjaurėtinai flirtuodami pynėsi, jie buvo du pagyvenę kitatikiai gyvuliai, audrinantys vienas kitą gretimame kambaryje. Ponas Levis, išsimurkdęs jos plepaluose, nepasotintame troškime primesti pasauliui sentimentalią savęs viziją, dabar jautėsi turįs teisę vaidinti sūnui tėvą ir draugą. Gailestis ir perdėtas pasitikėjimas savimi pastūmėjo jį į šį nederamą, dvokų artumą. Tačiau Koranas reikalauja iš tikinčiųjų pagarbumo — šis žydas, nors ir atėjo nekviestas, yra svečias Ahmado padangtėje.

Nekviestas svečiais neskubriai atsako:

— Nežinau, bičiuli. Su skysčio bangavimu anksčiau neteko susidurti. Galbūt pasirinkčiau „a“ — sukčiau vairą į priešingą pusę.

Ahmadas atsako tyliai, slėpdamas sukilusį džiūgavimą:

— Ne, atsakymas „d“. Radau jį atsakymų lape.

Pilve prie jo ausies pasigirsta neramus urzgesys, ir nematomas veidas virš jo suniurna:

— Hm... Kam vairuoti. Taip ir tavo mama sako. Atsipalaiduok. Sek paskui savo laimę.

— Praėjus šiek tiek laiko, — paaiškina Ahmadas, — sunkvežimis pats ims lėtinti greitį.

— Tokia Alacho valia, — sako ponas Levis, stengdamasis būti sąmojingas ar draugiškas, stengdamasis įsibrauti į stipriai užvertą Ahmado vidų, pripildytą Visa Apimančio.

Centro mokyklos, jos kadaise buvusių plačių valdų, ir miesto privačios nuosavybės sandūra metams bėgant tapo dar komplikuotesnė, kai neaptverti žaidimų laukai nusitęsė iki pat gatvelės, pristatytos Viktorijos laikų stiliaus namų, tokių įvairių ir stovinčių taip atokiai vienas nuo kito, kad atrodė it esantys priemiestyje. Šis į šiaurės vakarus nuo vaizdingos miesto Rotušės įsikūręs rajonas buvo iš palei upę stovėjusių fabrikų praturtėjusios viduriniosios klasės valda, esanti netoli daugiaaukščių namų, stūksančių kadaise klestėjusio miesto centro tolesniojoje dalyje. Bet tie panašūs į užmiesčio namus pastatai, prisiminė Džekas, pradėti nuomoti. Norintys pasipelnyti rangovai suskaidė juos į butus, padalijo plačias vejas, o kai kur jas visai panaikino — ankštai užstatė pigiais sujungtų namų blokais. Didėjantis gyventojų skaičius ir vis dažnėjantys vandalizmo atvejai atsiliepė mokyklos nuosavybės žaliems plotams ir laikui bėgant privertė įvairias miesto tarybas žengti, jų manymu, apgalvotą ir pelningą žingsnį: perkelti futbolo aikštę, pavasarį tampančią lengvosios atletikos aikštele, ir beisbolo aikštę, kurios tolimoji dalis futbolo sezono metu tapdavo naujokų komandos futbolo aikštele, į nupirktą žemę, esančią vos už penkiolikos minučių kelio autobusu, į seną pieninę „Velano ir sūnų ūkis“, kurios pienas teikė kalcio daugelio Naujojo Prospekto jaunuolių kartų kaulams. O miesto aikštės virto perpildytais lūšnynais.

Didžiąją mokyklą ir keletą jos ūkio pastatų italų mūrininkai vėliau apjuosė siena, jos viršų netrukus papuošė spindintys spygliuotos vielos ritiniai. Mūrijama buvo dalimis, nuolat atsižvelgiant į įvairiausius skundus, padarytą žalą ir spalvingus grafičių sprogimus. Sudarkytuose, nykstančiuose įtvirtinimuose atsirado netikėtų nuošalių kampelių — keletas kvadratinių jardų suskilinėjusio betono palei pusiau į žemę nugrimzdusį geltonų plytų pastatą su įtaisytais didžiuliais katilais, anksčiau kūrenamais anglimi, su bildesiu siuntusiais garą į klases. Ant vienos geltonų plytų sienos kabo krepšinio lenta — jos lanką beveik statmenai nulenkė dedančius į krepšį NBA profesionalus mėgdžiojantys berniūkščiai. Už dvidešimties žingsnių esančiame pagrindiniame pastate įstatytos dvigubos durys su nuo smūgių apsaugančiais virbais, šiltu oru paliekamos atviros; už jų — plieniniai laiptai, vedantys į rūsį, kurio skirtinguose galuose įrengti berniukų ir mergaičių persirengimo kambariai, tarp jų — valgykla ir metalo bei medžio dirbtuvės darbų pamokoms. Iš betono plyšių po kojomis dygsta pirštuotės, tūbės ir pienės, it kavos pupelės blizga žemių dalelytės, iškeltos į paviršių skruzdėlių. Ten, kur betonas gerokai apgadintas, virtęs dulkėmis, šaknis įleido aukštesni augalai — portulakos, ageratinos, gyvatžolės ir įvairios ramunėlės, keliančios savo ištįsusius ūglius į ilgėjančią dieną.

Šioje apleistoje, apšnerkštoje vietoje, dėl nulenkto krepšio netinkamoje niekam, nebent vogčiomis papešti dūmą, gurkštelti, ko nors pauostyti arba išsiaiškinti santykius, Tailenolis prikimba prie mūvinčio bėgimo trumpikėmis Ahmado. Mokyklos autobusas atvežė jį į stovėjimo aikštelę iš treniruotės buvusioje pieninėje, esančioje už penkiolikos minučių kelio nuo mokyklos. Šiandien jis turi dešimt minučių nusiprausti, persirengti ir nubėgti septynis kvartalus iki mečetės, kad spėtų į dusyk per savaitę rengiamą Korano pamoką; Ahmadas tikėjosi šiek tiek sutrumpinti kelią ir išeiti pro dvigubas duris, kurios turėjo būti atidarytos. Taip vėlai, pasibaigus pamokoms, čia paprastai tuščia, tik keletas devintokų, nepaisydami sugadintos krepšinio lentos, mėto kamuolį. Tačiau šiandien, tarsi šiltas oras būtų paskelbęs paliaubas, aikštelėje susirinko mišrus būrelis juodaodžių ir ispanakalbių — jų priklausymą vienai ar kitai gaujai nurodo mėlyni ar raudoni diržai ant nukarusių, erdvių kelnių, galvos raiščiai ir aptemptos kepuraitės.

— Ei! Arabe!

Tailenolis, apsuptas keleto kitų mėlynus, raumenis aptempiančius marškinėlius vilkinčių vaikinų, atsistoja tiesiai priešais jį. Ahmadas jaučiasi pažeidžiamas, beveik nuogas su bėgimui skirtomis trumpikėmis, dryžuotomis kojinėmis, lengvais bateliais ir berankoviais marškinėliais — priekyje ir ant nugaros ryškėja drugelius primenančios prakaito dėmės; jis suvokia, kad jo ilgos nuogos galūnės gražios, o grožis piktina viso pasaulio galvažudžius.

— Ahmadas, — pataiso jis ir stovi sustingęs, jusdamas pratimų, širdį sprogdinančio sprinto ir šuolių karštį, sklindantį iš porų. Jis jaučiasi švytintis, ir mažos, giliai įdubusios Tailenolio akutės, žvelgiančios į jį, susiaurėja.

— Girdėjau, ėjai į bažnyčią pasiklausyti, kaip dainuoja Džorilyna? Įdomu kodėl?

— Ji mane pakvietė.

— Šūdą ji tave kvietė. Tu arabas. Tu ten nevaikštai.

— Ėmiau ir nuėjau. Žmonės buvo draugiški. Viena šeimyna spaudė man ranką ir šypsojosi iki ausų.

— Jie apie tave nieko nežinojo. Pakliuvai ten per apgavystę.

Ahmadas stovi šiek tiek įsitempęs, pražergęs lengvais bateliais apautas kojas, pasiruošęs Tailenolio išpuoliui.

Bet šnairas žvilgsnis virsta pašaipa.

— Jus paskui matė einančius kartu.

— Taip, po mišių. O ką?

Štai dabar jis tikrai puls. Ahmadas ketina galva padaryti klaidinantį judesį į kairę, dešine smogti Tailenoliui į minkštą pilvą ir staiga pakelti kelį. Bet priešininko pašaipa virsta plačiu vypsniu.

— O nieko, pasak jos. Ji paprašė manęs tau šį bei tą pasakyti.

— Tikrai?

Kiti vaikinai, pakalikai mėlynais marškinėliais, klausosi. Ahmadas planuoja, palikęs Tailenolį žiopčioti susirietus ant trupančio betono, nerti tarp apstulbusių žiūrovų į santykinai saugų mokyklos prieglobstį.

— Ji sako, kad pakęst tavęs negali. Džorilyna sako, kad esi nuosmauka. Ar žinai, kas yra nuosmauka, arabe?

— Girdėjau tokį posakį, — jis junta, kaip stingsta veidas, lyg lėtai užliejamas sluoksniu kažko šilto.

— Taigi, man į tavo santykius su Džorilyna nusispjaut, — padaro išvadą Tailenolis, palinkdamas arčiau tarsi įsimylėjėlis. — Mes iš tavęs juokiamės, abu. Ypač kai ją dulkinu. Mes pastaruoju metu nuolat krušamės. O nuosmauka reiškia, kad varai į kumštį, kaip jūs, arabai, visi darot. Visi jūs — pedikai, biče.

Nedidelis žiūrovų būrelis kvatojasi, o Ahmadas iš degančio veido supranta esąs išraudęs. Tai jį taip įsiutina, kad kai jis aklai braunasi pro raumeningus kūnus persirengimo kambario link, žinodamas, jog pavėlavo palįsti po dušu, pavėlavo į pamoką, jo niekas nedrįsta sulaikyti. Tik pavymui pasigirsta švilpimas ir ūbavimas, tarsi jis būtų baltoji mergina dailiomis kojomis.

Mečetė, kukliausia iš visų, esančių Naujajame Prospekte, užima antrą aukštą virš manikiūro salono ir čekių išgryninimo įstaigos; ji įsispraudusi tarp smulkių kontorėlių — lombardo dulkinais langais, naudotų knygų knygyno, batsiuvio, kinų skalbyklos, į kurią žemyn veda keletas laiptelių, picerijos ir maisto prekių krautuvėlės, prekiaujančios Viduriniųjų Rytų produktais — džiovintais lęšiais ir pupomis, humusu ir chalva, falafeliais, kuskusu ir tabulė, pelijančiais paprastose pakuotėse su užrašais, — be paveiksliukų ir stambaus šrifto amerikietiškoms Ahmado akims jos atrodo keistai. Palei šią Pagrindinės gatvės dalį keturis ar daugiau kvartalų į vakarus tęsiasi vadinamasis Arabų rajonas, iš pradžių apgyvendintas turkų ir sirų, dirbusių dažytojais ir odadirbiais senuosiuose fabrikuose, bet Ahmadas niekada ten neužklysta — jo islamiškoji tapatybė apsiriboja mečete. Mečetė jį, vienuolikos metų vaiką, priglaudė, joje jis atgimė.

Jis praveria apsilaupiusias žalias 2781½ numeriu pažymėtas duris tarp manikiūro salono ir kontoros, jos vitrina uždengta ilgomis šviesiomis pakeliamosiomis žaliuzėmis, ant jų užrašyta — PINIGAI PAGAL ČEKIUS: Minimalus mokestis. Siauri laiptai veda į viršų, į al-masdžid al-džami, nusilenkimo, garbinimo vietą. Žalios durys ir ilga belangė laiptinė iš pradžių baugino jį, vos pradėjusį čia lankytis, ieškantį kažko, nugirsto juodaodžių klasės draugų pašnekesiuose apie jų mečetes, apie dvasininkus, kurie „šūdo nemala“. Kiti jo amžiaus berniukai ėmė giedoti bažnytiniame chore ar užsirašė į „Mažuosius skautus“. O jis manė, kad šioje religijoje užčiuops nors pėdsaką savo gražuolio tėvo, pasitraukusio tuo metu, kai Ahmado prisiminimai tik pradėjo klostytis. Jo vėjavaikė motina, niekada nevaikščiojusi į mišias ir smerkusi savo religijos primestus apribojimus, pataikavo sūnui, vežiojo į mečetę antrame aukšte tiek pirmuosius kartus, tiek vėliau, kai tik leisdavo darbo grafikas, kol jis tapo paaugliu ir galėjo palyginti saugiai pats vaikščioti gatvėmis. Didelė salė, skirta maldai, anksčiau buvo šokių studija, o imamo kabinetas įsikūrė prieškambaryje, kur čečiotkos ir pramoginių šokių mokiniai laukdavo (su tėvais, jei vaikai) pamokų pradžios. Nuomoti ir pertvarkyti patalpas pradėta paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, bet troškiame ore, įsivaizduoja Ahmadas, tebeaidi daužomo pianino garsai ir dvelkteli negrabiomis, nuodėmingomis pastangomis. Nubrūžintas, nelygias lentas, ant kurių buvo kruopščiai repetuojama tiek žingsnelių, dabar dengia vienas ant kito kloti dideli, kai kur jau pratrinti rytietiški kilimai.

Mečetės prižiūrėtojas, senas, suvytęs ir sulinkęs šlubas libanietis, siurbia kilimus, tvarko imamo kabinetą ir pagal Vakarų madą įkurtą vaikų kambarį, bet langai, išdėstyti pakankamai aukštai, kad atbaidytų norinčius pašniukštinėti šokančius ar besimeldžiančius, luošiui prižiūrėtojui nepasiekiami, todėl beveik neperregimi dėl susikaupusio purvo. Pro juos galima įžiūrėti tik debesis, ir tai neaiškiai. Net penktadieninių salat al-džuma42 metu, kai pamokslas sakomas iš minbaro, maldos salė pustuštė, tuo tarpu klestinčios modernios Harlemo ir Džersi Sičio mečetės lobsta iš naujųjų Egipto, Jordanijos, Malaizijos ir Filipinų emigrantų. Naujojo Prospekto juodieji musulmonai ir atskalūniški Islamo nacijos43 sekėjai laikosi savo šventyklų, įkurdintų palėpėse ir krautuvėlėse. Šeicho Rašido viltis viename iš trečio aukšto kambarių atidaryti kutabą44, kuriame mokytų Korano būrelius pradinukų, lieka neįgyvendinta. Pamokas, kurias prieš septynerius metus Ahmadas pradėjo lankyti su kitais aštuoniais devynerių-trylikos metų mokiniais, dabar lanko tik jis vienas. Jis lieka vienas su mokytoju — jo švelnus balsas bet kokiu atveju geriausiai tinkamas nedidelei klausytojų grupei. Ahmadas mokytojo akivaizdoje jaučiasi nejaukiai, bet paklusdamas Korano ir chadisų reikalavimams gerbia jį.

Ištisus septynerius metus Ahmadas lankėsi čia dusyk per savaitę ir pusantros valandos studijavo Koraną, bet likusį laiką jis neturi galimybės kalbėti klasikine arabų kalba. Bendrinė kalba, al-lugha al-fuscha — su gerkliniais skiemenimis ir ryškiai pabrėžiamais priebalsiais su taškeliu — vis dar kliūva burnoje ir klaidina akis: kursyvas, primargintas pagalbinių diakritinių ženklų, atrodo per mažas, o skaitymas iš dešinės į kairę dar reikalauja perrikiuoti smegenis. Kai per pamokas lėtai perėję visą šventą tekstą jie ėmėsi kartojimo, reziumavimo ir gludinimo, šeichas Rašidas ėmė teikti pirmenybę trumpoms ankstyvosioms Mekos suroms, daug poetiškesnėms, prasmingesnėms ir mįslingesnėms, palyginti su pirmosios knygos pusės prozos ištraukomis, kuriose Pranašas imasi valdyti Mediną, kurti konkrečius įstatymus ir dalyti pasaulietiškus patarimus.

Šiandien mokytojas sako:

— Imkimės „Dramblio“. Tai šimtas penktoji sura.

Kadangi šeichas Rašidas nenori teršti mokinio sunkiai išmoktos klasikinės arabų kalbos šiuolaikinės šnekamosios, savo kapoto Jemeno dialekto al-lugha al-amyja garsais, pamokas jis dėsto sklandžia, bet pernelyg taisyklinga anglų kalba, tardamas žodžius su tam tikru pasibjaurėjimu, suspausdamas purpurines, tvarkinga barzdele ir ūsais aprėmintas lūpas, tarsi stengdamasis išlaikyti ironišką atstumą.

Ahmadas ištaria kreipimosi žodžius:

— Bismi-llahi-rrachmani-rrachym45, — ir įsitempęs, nes mokytojas skaitant reikalauja išlaikyti ritmą, imasi pirmosios suros eilutės: — alam tara kaifafaala rabuka bi aschabi al-fyli 46

Užmerkęs akis, šeichas Rašidas atsilošia į pilkšvo erdvaus krėslo aukšta atkalte, kuriame jis sėdi prie darbo stalo ir priima mokinį, pagalvėles, o mokinys tupi prie jo stalo kampo ant spartietiškos plastikinės kėdės, kokių galima pamatyti mažo miestelio oro uosto užkandinėje, ir ima nurodinėti:

— S ir h — du atskiri garsai, jie netariami kaip sh47. Ties glotniu sprogimu neperlenk — klasikinė arabų nėra kokia spragsinti afrikiečių kalba. Junk garsus grakščiai, tarsi jie būtų antroji tavo prigimtis. O tokia ji ir yra tiems, kam arabų — gimtoji, ir, žinoma, stropiems mokiniams. Neatsižvelgdamas į tarimo sunkumus, išlaikyk ritmą. Pabrėžk paskutinį, besirimuojantį skiemenį. Prisimeni taisyklę? Kirtis dedamas ant ilgo balsio tarp dviejų priebalsių arba ant priebalsio, po kurio eina trumpas balsis, o po jo — du priebalsiai. Tęsk, prašau, Ahmadai.

Net tardamas „Ahmadaf, mokytojas užaštrina žodžio galą, taria jį jausmingu frikatyviniu gerkliniu skambesiu.

— alam jadžal kaidahumfy tadlylin...

— Pabrėžk lin, — įsiterpia šeichas Rašidas, jo užmerktos akys virpa, tarsi po vokais būtų drebučiai. — Šį kirtį išgirsi net savotiškame pastoriaus Rodvelio vertime: „Ar nepavertė Jis jų žabangų paklydimu?“ — jis pramerkia akis ir paaiškina: — Kalbama apie žmones, dramblio kompanionus, taip sakant. Spėjama, kad suroję pasakojama apie tikrą įvykį — išpuolį prieš Meką, surengtą Abrahos al Chabašy48, kaip paaiškėjo, Jemeno, mano gimtosios šalies, valdytojo. Tais laikais kariuomenės, žinoma, privalėjo turėti dramblių. Drambliai buvo tuometiniai Šermano tankai, šarvuoti automobiliai Humvee. Tikėkimės, kad jie turėjo storesnę odą nei tie nevykę hamviai, kuriuos Bušas tiekia savo narsiesiems kariams Irake. Manoma, kad šis istorinis įvykis nutiko maždaug Pranašo gimimo laiku, apie penkis šimtus septyniasdešimtuosius mūsų eros metus. Jis galėjo apie tai nugirsti iš savo giminaičių — ne tėvų, nes Pranašo tėvas mirė prieš jam gimstant, o motina — jam esant šešerių, bet galbūt iš senelio Abd al Mutalibo ir dėdės Abu Talibo. Jie tikriausiai pasakojo apie tą legendinį mūšį, sėdėdami prie hašemitų stovyklos laužų. Kurį laiką kūdikį prižiūrėjo auklė beduine, ir manoma, kad galbūt iš jos jis sugėrė dieviškai tyrą arabų kalbą.

— Sere, jūs sakote „spėjama“, tačiau pirmojoje suros eilutėje klausiama: „Argi nematei?“, tarsi Pranašas ir jo klausytojai tikrai būtų tai matę.

— Vidumi, — atsidusęs paaiškina mokytojas. — Savo vidine akimi Pranašas įžvelgė daugelį dalykų. O dėl to, ar Abrahos surengta ataka buvo istorinis įvykis, ar ne, dievobaimingų ir tikinčių, kad Koranas buvo įkvėptas Dievo, mokslininkų nuomonės skiriasi. Perskaityk pastarąsias tris eilutes, kuriose šis įkvėpimas ypač juntamas. Kvėpuok lygiai. Teik pirmenybę nosiniams garsams. Norėčiau išgirsti dykumų vėją.

— ...va arsala alaihim tajran ababyla, — progiesmiu taria Ahmadas, stengdamasis, kad gražesnis ir gilesnis balsas sklistų iš gerklės gelmių, norėdamas nosiarykle pajusti šventus virpesius, — tarmyhim bi chidžaratin min sidžylin, — tęsia jis, stiprindamas rezonansą bent savo ausyse, — fa džaalahum kaasfin makūli.49

— Jau geriau, — tingiai pripažįsta šeichas Rašidas, glebnios baltos rankos su ilgais lanksčiais pirštais (nors jo kūnas, apgaubtas subtiliai siuvinėtu kaftanu, liesas ir smulkus) mostu leisdamas suprasti, kad pakaks. Po šiuo apdaru jis mūvi baltas apatines kelnes, vadinamas sirval50, o ant tvarkingai pakirptos galvos dėvi baltą nertinę kepurėlę be graižo — amamą, rodančią, kad jis yra imamas. Jo juodi pusbačiai — maži ir kieti tarsi vaiko, išlenda iš po kaftano krašto, kai jis pakelia kojas ir ilsina ant minkšto suoliuko, apmušto ta pačia prabangia medžiaga, blizgančia tūkstančiu sidabrinių siūlų, kaip ir į sostą panaši kėdė, kurioje atsilošęs moko žmones. — Ir ką gi mums atskleidžia šios nuostabios eilutės?

— Jose sakoma, — imasi aiškinti Ahmadas, rausdamas iš gėdos, kad suterš šventą tekstą negrabiu perpasakojimu, kuris daugiau remiasi ne senoviniu arabišku tekstu, o vogčiomis perskaitytais angliškais vertimais, — kad Dievas prieš degto molio akmenis paleido paukščių pulkus, o dramblio žmones pavertė lauku, ir jis buvo nuėstas. Nugraužtas.

— Taip, maždaug taip, — sako šeichas Rašidas. — Iš „degto molio akmenų“, kaip tu tai pavadinai, tikriausiai buvo sumūryta siena, kritusi nuo paukščių puolimo. Mums ši vieta išlieka truputį mįslinga, nors tikriausiai Rojuje egzistuojančiame iškaltame Korano pirmavaizdyje ji skaidri it brangakmenis. Ak, Rojus! Laukiu nesulaukiu.

Ahmado įraudis lėtai slūgsta, veide sustingsta įtampa. Šeichas vėl užsimerkia, nugrimzta į susimąstymą. Tylai kankinamai užsitęsus, Ahmadas klausia:

— Sere, nejaugi norite pasakyti, kad mums prieinamas variantas, per dvidešimtį metų nuo Pranašo mirties surinktas pirmųjų kalifų, kažkuo netobulas, palyginti su amžinuoju?

Mokytojas pareiškia:

— Netobulumas turėtų slypėti mumyse — mūsų neišmanyme ir pirmųjų mokinių bei raštininkų padarytuose Pranašo kalbų užrašuose. Netgi pats mūsų suros pavadinimas, pavyzdžiui, gali būti aiškinamas neteisingu tuo metu valdžiusio monarcho Alfilaso vardo užrašymu. Numetus galūnę, jo vardas virto al-Fyl — dramblys. Galima taip pat teigti, kad „paukščių pulkai“ — iš katapultų paleistų sviedinių metafora, nes kitaip mūsų vaizduotėje iškyla negrabūs sparnuoti padarai, ne tokie didžiuliai, kaip paukštis Rokas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, bet tikriausiai daug gausesni, snapais trupinantys molines plytas — bi chidžaratin. Tik šioje eilutėje, ketvirtojoje, kaip pastebėsi, esama ilgųjų balsių, neatsidūrusių eilutės pabaigoje. Nors Pranašas su panieka atmesdavo poeto titulą, šiose ankstyvosiose Mekai skirtose eilutėse sukūrė gan sudėtingų dalykų. Bet, žinoma, pasiekusi mus versija — nors vadinti ją netobula būtų šventvagystė — dėl mūsų, mirtingųjų, moralinio tamsumo reikalauja išaiškinimo, o aiškinama per keturiolika prabėgusių amžių ji buvo skirtingai. Pavyzdžiui, tikslią žodžio ababyla reikšmę galima tik nuspėti, nes šis žodis niekur daugiau nesutinkamas. Graikų kalboje esama termino, brangus Ahmadai, apibūdinančio tokius unikalius ir neapbrėžiamus žodžius: hapax legomenon51. Toje pačioje suroję esama dar vieno paslaptingo žodžio — sidžylin. Tiesa, jis šventojoje knygoje sutinkamas triskart. Pats Pranašas numatė būsimus sunkumus ir septintojoje trečiosios suros „Imranai“ eilutėje pripažįsta, kad kai kurie posakiai aiškūs — muchkamat, bet kiti suprantami tik Dievui. Neaiškių posakių, vadinamųjų mutašabihat52, dažniausiai šniukštinėja tikrojo tikėjimo priešai, asmenys, pasak Pranašo, „širdyje linkę į blogį“, nes juk išmintingieji ir dievobaimingieji sako: „Mes tuo tikime, visa tai — iš mūsų Viešpaties.“ Ar aš tau dar neįkyrėjau, brangusis?

— Visai ne, — nuoširdžiai atsako Ahmadas, nes mokytojui įprastai murmant mokinys jaučia, kaip jame atsiveria bedugnė, neprieinamos ir keblios senovės praraja.

O šeichas, palinkęs didžiuliame krėsle, irzliai mosikuodamas ilgapirštėmis rankomis, aistringai tęsia kalbą.

— Pykčio apakinti Vakarų mokslininkai ateistai tvirtina, kad Šventoji knyga — ištraukų ir klastočių knisalas, paskubomis sumestas į krūvą kuo paprasčiausia, vaikiška tvarka pagal dydį: ilgiausios suros pradžioje. Jie tvirtina radę begalę neaiškumų ir mįslių. Visai neseniai, pavyzdžiui, kilo gana įdomi polemika dėl vieno vokiečių Viduriniųjų Rytų senųjų kalbų specialisto, tokio Kristofo Liuksenbergo, mokslinio pareiškimo. Jis teigia, kad dauguma neaiškių Korano vietų tampa suprantamos, arabiškus žodžius pakeitus sirų kalbos homonimais. Akivaizdu, įtikinėja jis, kad nuostabiose surose „Dūmai“ ir „Kalnas“ esantys žodžiai, įprastai perskaitomi kaip „skaisčios mergelės didelėmis tamsiomis akimis“, iš tiesų reiškia „šviesios krištolo skaidrumo razinos“. O žavūs jaunuoliai, kurie suroję „Žmogus“ palyginami su išbarstytais perlais, turėtų iš tikrųjų reikšti „atšaldytas razinas“. Turima omenyje nuoroda į šaltą vynuogių gėrimą, kuriuo rafinuotai mandagiai vaišinama Rojuje, o prakeiktieji Pragare geria lydytą metalą. Bijau, kad dėl šių pataisų daugeliui jaunuolių Rojus neteks didelės dalies patrauklumo. O ką, mielas jaunuoli, apie tai manai tu?

Mokytojas su beveik komišku pagyvėjimu dar labiau palinksta į priekį, nuleidžia kojas ant žemės, jo juodi batai pranyksta po kaftanu, o akys ir lūpos laukiant atsakymo prasiveria.

Staiga užkluptas Ahmadas prataria:

— O, ne. Aš trokštu Rojaus, — nors bedugnė jame vis gilėja.

— Rojus nėra tik patraukli vieta, kurioje malonu apsilankyti, kaip kokie nors Havajai, — tęsia šeichas Rašidas. — Jo mes ilgimės, ir ilgimės aistringai, ar ne?

— Taip.

— Ir taip nekantraujame šiame pasaulyje — tolimame ir blausiame busimojo atspindyje?

— Taip, tikrai.

— Ir net jeigu tamsiaakės hurijos tėra paprastos šviesios razinos, tai nesumažina tavo Rojaus troškimo?

— O, ne, sere, nesumažina, — atsako Ahmadas, o jo mintyse sūkuriuoja anapusinio pasaulio vaizdai.

Nors kai kurie šias provokacines šeicho Rašido nuotaikas galėtų palaikyti kandžiu ir pavojingu flirtu su Pragaro liepsnomis, Ahmadui jos visąlaik atrodė majeutiškos, keliančios mokiniui reikalingus vaizdinius ir sudėtingus pojūčius, praturtinančios lėkštą ir visiškai nekaltą bei naivų tikėjimą. Tačiau šiandien ši majeutinė ironija aštresnė, vaikino pilvas nerimsta, ir jis nori, kad pamoka kuo greičiau baigtųsi.

— Puiku, — taria mokytojas ir suspaudžia lūpas į mėsingą pumpurą. — Aš visada maniau, kad hurijos — neįsivaizduojamos, nesibaigiančios ir tyros palaimos metafora, o ne tikros, tiesmukam poravimuisi tetinkamos moterys — šiltos, putlios ir vergiškai paklusnios. Žinoma, kasdienis paprastas poravimasis yra pati gyvenimo trumpalaikiškumo, tuščių džiaugsmų esmė.

— Bet... — sumurma vėl rausdamas Ahmadas.

— Bet?

— Bet Rojus turi būti tikras, tai tikra vieta.

— Žinoma, brangus berniuk... O kaipgi kitaip? Ir visgi grįžkime trumpam prie teksto tobulumo klausimo. Bedieviai mokslininkai tvirtina, kad net ramesnėse surose, priskiriamose tiems laikams, kai pranašas valdė Mediną, esama keistų neatitikimų. Ar negalėtum man perskaityti — suprantu, šešėliai ilgėja, už mūsų langų merdėja pavasario diena, — perskaityk man, prašau, šešiasdešimt ketvirtosios suros „Abipusė apgaulė“ keturioliktą posmą.

Ahmadas nevikriai varto savo sutrinto Korano puslapius ir suradęs reikiamą garsiai skaito:

— Ja ajuha alazyna amanū ina mirt azvadžikum va auladikum aduvan lakum fa achzarūhum, va in tafū va tasfachū va taghfirūfa ina alaha ghafūrun rachymun.53

— Gerai. Noriu pasakyti, gana gerai. Mums, žinoma, derėtų rimčiau padirbėti prie tavo tarties. O dabar ar galėtum, Ahmadai, greitai papasakoti, ką reiškia tavo perskaitytos eilutės?

— Hm, čia sakoma, kad tarp žmonų ir vaikų slepiasi priešas. Saugokis jų. Bet jeigu, hm, jiems dovanosi ir būsi atlaidus, Dievas bus tau gailestingas ir viską atleidžiantis.

— Bet juk tai tavo žmonos ir vaikai! Argi tai „priešai“? Kodėl jiems reikia atleisti?

— Na, galbūt todėl, kad jie atitraukia tave nuo džihado, nuo pastangų tapti šventu ir artimu Dievui.

— Puiku! Koks tu nuostabus mokinys, Ahmadai! Pats nebūčiau geriau paaiškinęs. Tafū va tasfachū va taghfirū — afa ir safacha — susilaikyk ir nusigręžk! Apsieik be šių nedangiškų moterų kūnų, be šio žemiško bagažo, be nešvarių likimo įkaitų! Keliauk neapsikrovęs tiesiai į Rojų! Pasakyk man, brangusis Ahmadai, ar bijai įžengti į Rojų?

— O, ne, sere. Kodėl turėčiau bijoti? Laukiu to, kaip ir visi dori musulmonai.

— Taip. Žinoma, jie laukia. Mes laukiame. Tu džiugini mano širdį. Kitai pamokai, būk malonus, pasiruošk iš „Gailestingojo“ ir „Įvykio“. Tai penkiasdešimt penktoji ir penkiasdešimt šeštoji suros — jos patogiai eina viena po kitos. Ak, ir dar, Ahmadai...

— Klausau?

Už žvelgiančių į viršų langų pavasario diena virto vakaru, indigo spalvos danguje, išblukintame gyvsidabriškų Naujojo Prospekto centro šviesų, žiba tik saujelė žvaigždžių. Ahmadas bando prisiminti, ar motinos tvarkaraštis ligoninėje jau leis jai būti namie. Kitaip jam teks tenkintis šaldytuve paliktu jogurto indeliu arba rizikuoti rinktis abejotinos kokybės ir švarumo „Sekundėlės“ užkandžius.

— Tikiuosi, daugiau negrįši į tą kafirų bažnyčią miesto centre, — šeichas padvejojo ir prabilo, tarsi cituodamas šventą tekstą: — Gali pasirodyti, kad nešvarieji taip pat švyti, o velniai gerai pamėgdžioja angelus. Laikykis Tiesiojo Kelio — ihdina as-sirata almustakym. Saugokis visų, kad ir kokie malonūs jie būtų, norinčių atitraukti tave nuo Alacho tyrumo.

— Bet juk visas pasaulis, — prisipažįsta Ahmadas, — tik ir siekia atitraukti.

— Taip neturėtų būti. Pats Pranašas buvo gyvenimo ragavęs žmogus: pirklys, vyras, savo dukterų tėvas. Tačiau sulaukęs keturiasdešimties jis tapo indu, kurį Dievas pasirinko savo galutiniam žodžiui perduoti.

Mobilusis telefonas kažkur giliai erdviuose šeicho apdaruose netikėtai suskamba muzikine trele, ir Ahmadas, pasinaudojęs šia akimirka, sprunka į vakarą, į pasaulį, plūstantį namo skubančių automobilių žibintais, pasaulį su kepamu maistu prakvipusiais šaligatviais ir virš galvos žiedais ir žirginiais boluojančiomis šakomis.

Nors ir nuvalkiotas, nors jame dalyvauta daugybę kartų, diplomų teikimas Centro mokykloje visada sugraudindavo Džeką Levį. Jis kiekvienąkart prasidėdavo maršu ir iškilminga absolventų eisena, plėvesuojančia juodomis mantijomis ir mirgančia valiūkiškai ant galvų užtupdytomis kvadratinėmis kepurėlėmis, o baigdavosi smagesniu, kupinu šypsenų, tėvų sveikinamu paradu skambant „Pulkininko Bogio maršui“ ir „Kai šventieji ims žygiuoti“. Net maištingiausi ir nepaklusniausi studentai, net lipnia juosta ant savo kepurėlių užsirašę PAGALIAU LAISVĖ!, ar į kutus įžūliai įsipynę popierinių gėlių puokšteles atrodė persiėmę ceremonijos iškilmingumu ir nuvalkiotų kalbų didingumu. Prisidėkite prie Amerikos gerovės, sakoma jiems. Užimkite savo vietas taikiose demokratiško verslo armijose. Net stengdamiesi prasimušti būkite geri savo bendrapiliečiams. Nepaisydami visų skandalų, susijusių su korporacijų piktadarybėmis ir politine korupcija, galvokite apie bendrą gerovę. Dabar prasideda tikrasis gyvenimas, pranešama jiems. Visuomeninis švietimas užvėrė savo rojaus sodo vartelius. Bukų kalikų sodo, svarsto sau Levis, kuriame žiaurieji ir nemokšos viešpatauja virš droviųjų ir stropiųjų, tačiau vis tiek sodo, piktžolių prižėlusio vilčių sklypelio, prastai įdirbto, akmenuoto daigyno. Tokie yra norintys tapti šia nacija. Nekreipkite dėmesio į ginkluotus policininkus, saugančius mokyklos salę, ir metalo detektorius prie kiekvieno neužrakinto ir grandine neužtverto įėjimo. Geriau žiūrėkite į absolventus, kaip nuoširdžiai jie šypsosi, kaip ploja visiems, net bukiausiems ir didžiausiems nusikaltėliams, kaip jie žengia scena, eina avanscena, paskui tarp gėlių klombų ir palmių vazonų, pasiimti savo diplomų iš susilaižiusio Nato Džefersono, Naujojo Prospekto mokymo įstaigų sistemos vadovo; jų vardus tą akimirką progiesmiu į mikrofoną taria dabartinė mokyklos direktorė smulkutė Irenė Tsutsuras. Vardų įvairovei antrina avalynės, šmėkščiojančios iš po siūruojančių mantijų, įvairovė — jie sliūkina nudrengtais „naikais“, stypčioja aukštakulniais arba šlepsi atvirais, numintais sandalais.

Džekui Leviui sugniaužia gerklę. Koks žmonių paklusnumas, koks troškimas įtikti! Europos žydai, apsirengę geriausiais savo turimais drabužiais ir suvaryti į mirties stovyklas. Mokiniai ir mokinės, staiga tapę vyrais ir moterimis, spaudžia įgudusią Nato Džefersono ranką — to jie niekada anksčiau nedarė ir niekada daugiau nedarys. Plačiapetis juodaodis administratorius, meistriškai nardantis per vietos politikos bangas, balso galiai perėjus iš baltųjų juodiesiems, paskui ispanakalbiams, nusišypso kiekvienam mielam absolventui, o Džeko Levio akimis, ypač maloniai baltiesiems moksleiviams, akivaizdžiai vietos mažumai. Dėkojame, kad laikėtės mūsų, — sako jo šiltas ilgas rankos paspaudimas. Mes kartu priversime Ameriką / Naujjęjį Prospektą / Centro mokyklą dirbti. Per patį šio, regis, begalinio sąrašo vidurį Irenė perskaito:

— Ahmadas Ašmavis Malojus.

Jaunuolis žengia elegantiškai, jis augalotas, bet vikrus ir atlieka savo vaidmenį neperspausdamas — Ahmadas pernelyg orus, kad skatintų savo šalininkus tarp žiūrovų rankų mostais ar kikenimu. Šalininkų jis turi vos keletą — pasigirsta reti, padriki plojimai. Sėdėdamas pirmoje eilėje tarp dviejų kitų dėstytojų Levis vogčiomis krumpliais nusibraukia pirmąsias abipus nosies ištryškusias ašaras.

Palaiminimą suteikia katalikų kunigas ir, kaip duoklė musulmonų bendruomenei, imamas. Rabinas ir presbiterionų pastorius perskaitė maldas, abi jos, Džeko Levio galva, buvo per ilgos. Imamas, apsivilkęs kaftanu, su ankštu akinamo baltumo turbanu, stojasi prie pulto ir sušniaukroja raitytą arabišką frazę, įsmeigia ją tarsi durklą į tylinčius klausytojus. O tada tikriausiai pateikia anglišką vertimą:

— Žinantis paslėpta! Apsireiškęs! Didysis! Aukščiausiasis! Dievas yra visa ko Kūrėjas! Vienintelis! Užkariautojas! Jis siunčia lietų iš Dangaus: srovės plūsta tiek, kiek reikia, ir neša potvynio srautais kylančias putas. Ir ant metalų, kuriuos lydo ugnyje, gamindami papuošalus ar įrankius, panašios nuoviros iškyla.54 Tos putos greit išsisklaido, o tai, kas naudinga žmogui, — lieka. Tiems, kurie šiandien baigia mokyklą, sakome: pakilkite aukščiau nuovirų, aukščiau putų, bet pasistenkite būti naudingi šioje žemėje. Tiems, kurių Tiesusis Kelias veda į pavojų, mes kartojame Pranašo žodžius: Nesakykite apie kritusius, kurie ėjo Dievo keliu, kad jie mirę, sakykite – jie gyvi!55

Levis įdėmiai nužvelgia imamą — lieknas, nepriekaištingas žmogelis, įkūnijantis tikėjimą, kuriam ne taip seniai pavyko tapti šimtų žmonių, iš jų ir tų, kurie važinėja į darbą iš šiaurinio Naujojo Džersio, mirties priežastimi. Nuo Naujojo Prospekto aukštumų minios žmonių stebėjo dūmus, kylančius iš bokštų dvynių ir plaukiančius Bruklino link, — tą giedrą dieną tai buvo vienintelis debesis. Kai Levis prisimena priešų apsuptą Izraelį ar keletą varganų išlikusių Europoje sinagogų, kurias dieną ir naktį priversta saugoti policija, jo buvęs palankus nusiteikimas imamo atžvilgiu išsisklaido: žmogus baltu apdaru stringa kaip kaulas iškilmingos progos gerklėje. Levio neerzina šniaukrojantis tėvas Korkoranas, įkalantis tris maldas į ilgos ceremonijos dangtį: daugybė žydų ir airių kartų sugyveno Amerikos miestuose, tad Džeko tėvų ir senelių, o ne jo karta turėjo iškęsti kaltinimus „nužudžius Jėzų“.

— Na, biče, baigta, — sako jam iš dešinės sėdintis mokytojas. Tai Adamas Bronsonas, emigrantas iš Barbadoso, dešimtoms ir vienuoliktoms klasėms dėstantis verslo matematiką. — Visada padėkoju Viešpačiui, jei mokslo metai baigiasi be žmogžudysčių.

— Tu žiūri per daug žinių, — sako jam Džekas. — Mes ne Kolumbainas, tai įvyko Kolorade — Laukiniuose Vakaruose. Centro mokykla dabar daug saugesnė, nei tada, kai čia mokiausi. Juodaodžių gaujos turėjo savadarbius ginklus, nebuvo nei apsaugos, nei metalo detektorių. Apsauga buvo laikomi budėtojai koridoriuose. Ir jiems pasisekdavo, jei jų niekas nenumesdavo nuo laiptų.

— Čia atvykęs iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis, — sako Adamas savo sunkiai suprantama tarme, kurioje skamba šiltos salos muzika, tolimas plieninio būgno dundesys. — Policija koridoriuose ir valgykloje. Barbadose mes dalijomės plyštančiomis knygomis ir prirašydavome visus bloknoto puslapius, kiekvieną popieriaus skiautelę — taip vertinome išsilavinimą. Ir į galvą nešaudavo krėsti eibių. O čia, šiame didžiuliame pastate, jums reikia sargybinių kaip kalėjime, ir mokiniai daugiau nieko nedaro, tik griauna ir žaloja. Nesuprantu šios amerikiečių neapykantos tvarkai ir padorumui.

— Laikyk tai meile laisvei. Laisvė — tai žinios.

— Mano mokiniai netiki, kad jiems kada nors pravers verslo matematika. Jie įsivaizduoja, kad viską už juos padarys kompiuteris. Jie mano, kad žmogaus smegenys išėjo amžinų atostogų ir nuo šiol joms nereikia nieko daryti, tik siurbti į save pramogas.

Mokytojai į eiseną rikiuojasi po du, ir Adamas, suporuotas su mokytoju, sėdinčiu kitoje tako pusėje, žingteli priešais Levį, bet atsigręžia ir tęsia pokalbį:

— Džekai, paaiškinkit man. Yra toks dalykas, kurio gėdijuosi ko nors paklausti. Kas tas Džei Lo56? Mano mokiniai visąlaik jį mini ir cituoja.

— Tai ji. Dainininkė. Aktorė, — šūkteli į priekį Džekas. — Ispanakalbė. Labai daili. Labai smagus užpakaliukas. Daugiau nieko negaliu pasakyt. Gyvenime ateina laikas, — tęsia jis, kad barbadosietis nepalaikytų jo atžariu, — kai garsenybės jau nebereiškia tiek, kiek anksčiau.

Jis tik dabar pastebi, kad mokytojas, su kuriuo jis buvo suporuotas paskutinės giesmės metu, — moteris, panelė Makenzi, dvyliktas klases mokanti anglų, jos vardas Karolina. Liesa, kvadratiniu žandikauliu, pamišusi dėl kūno rengybos, žili plaukai pakirpti senamade pažo šukuosena, karčiukai — sulig antakiais.

— Kere, — šiltai kreipiasi į ją Džekas, — girdėjau, skaitai „Seksusą“ su vyresniųjų klasių mokiniais?

Ji gyvena su moterimi Paramuse, ir Levis mano, kad gali iš jos geraširdiškai pasišaipyti kaip iš vyro.

— Nešnekėk šlykštynių, Džekai, — atšauna ji nė nenusišypsojusi. — Tai viena iš jo prisiminimų knygų, pavadinime dar esama žodžių „Big Suras“. Ji buvo laisvai pasirenkamų knygų sąraše, niekas neprivalėjo jos skaityti.

— Na, taip, bet ką galvoja tie, kurie perskaitė?

— O, — tuo pačiu ramiu nedraugišku tonu atsako ji per gausmą, kojų trepsėjimą ir juos lydinčią muziką, — jiems tai savaime suprantamas dalykas. Jie jau visa tai matė. Namie.

Visa į šias iškilmes susirinkusi žmonių aglomeracija — absolventai, mokytojai, tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės — pasipila iš auditorijos į vestibiulį, kur ilguose stenduose tarsi faraonų lobiai stebuklingos praeities sargyboje stovi sportinių varžybų prizai, išeina pro plačias paradines duris, atlapotas ankstyvo birželio saulei ir dulkinai griuvėsių plynės perspektyvai, ir taukšdami bei klykaudami leidžiasi didžiaisiais laiptais. Kažkada šie platūs granitiniai laiptai vedė į erdvų žalios vejos, simetriškai apsodintos krūmais, prieglobstį, bet nuo jos nuolat buvo nugnybama, o vėliau ir atrėžiama automobilių reikmėms, o Tildeno57 gatvė (taip įžūliai ir vienbalsiai pavadinta miesto tarybos narių demokratų, kai 1877-ąisiais prezidento postas buvo pavogtas respublikonų valdomos rinkimų komisijos, slapčia susidėjusios su Pietumis, siekiančiais Šiaurės karinės apsaugos nuo sukilusių negrų) nuolat platinama, todėl dabar laiptai duriasi tiesiai į šaligatvį, nuo asfaltuotos gatvės skiriamą tik siauros velėnos juostos, žaliuojančios vos keletą savaičių, kol kepinanti vasaros kaitra ir neatsargūs žingsniai sutrempia pavasarinę augmeniją į lygų negyvos žolės paklotą. Už šaligatvio krašto plytinti asfaltuota gatvė, gumburiuota it paskubomis paklota lova, su lopytom perlopytom duobėm ir klampiom, derva užlietom įdubom, susidariusiom nuo plūstančių automobilių ir sunkvežimių svorio, ji buvo valandai uždaryta oranžinėmis užtvaromis, kad susirinkusi į ceremoniją minia turėtų kur pastovėti, pasimėgauti abipusiais sveikinimais ir palaukti, kol šviežiai iškepti absolventai grąžins mokyklai savo mantijas ir atsisveikins su ja visam laikui.

Džekas malasi minioje ir visai neskuba namo pasitikti vasaros pradžios žmonos draugijoje. Paniuręs po mielo pokalbio su Kere Makenzi ir suvokdamas, kad nepritampa prie šios „viskas galima“ visuomenės, Džekas Levis susiduria su Tereza Maloj. Strazdanota, įraudusi nuo karščio, ji dėvi blyškų lino kostiumelį, suglamžyto švarkelio atlape prisegta jau nuvytusi orchidėja. Jis iškilmingai ją pasveikina:

— Sveikinu, ponia Maloj!

— Sveiki! — šūkteli ji atsakydama, lengvai palyti jo dilbį, tarsi ketindama atkurti užsimezgusį jų pastarojo susitikimo artumą. Ir uždususi griebiasi pirmų į galvą šovusių žodžių:

— Jūsų tikriausiai laukia nuostabi vasara!

Ši mintis užklumpa jį iš netyčių.

— O... Viskas kaip visada, kaip visada, — atsako jis. — Nieko ypatinga neveikiam. Betė bibliotekoje gauna tik kelias laisvas savaites. O aš bandau užsidirbti šiek tiek pinigų duodamas privačias pamokas. Mūsų sūnus gyvena Naujojoje Meksikoje, ir paprastai rugpjūtį mes savaitę lankomės pas jį — ten karšta, bet ne tvanku, kaip čia. Betės sesuo gyvena Vašingtone, bet ten būna dar tvankiau, todėl ji paprastai atvažiuoja pas mus ir išvykstame savaitėlei į kalnus — šioje ar kitoje Delavarų kanjono pusėje. Tiesa, dabar ji velniškai užsiėmusi — šią vasarą nuolat kokia nors kritinė padėtis...

Užsičiaupk, Levi. Neužkalbinėk jai dantų. Gal ir gerai, kad išsprūdo „mes“, primenantis tai moteriai, kad turiu žmoną. Jis, tiesą sakant, mano, kad jos abi to paties tipo — šviesiaodės, linkusios pilnėti, tik Betė ją lenkia dvidešimčia metų.

— O kaip jūs? Kaip jūs su Ahmadu?

Jos drabužis gana rimtas ir padorus — kiaušinio lukšto spalvos lininis kostiumėlis, balta palaidinė, bet ryškūs akcentai tarsi užsimena, kad ji ne tik motina, bet ir menininkė. Stambūs žiedai su turkiu svarina jos tvirtus pirštus trumpai kirptais nagais, o ant rankų, padengtų saulėje švytinčiu pūkeliu, žvanga virtinė auksinių ir koralo apyrankių. Stebėtina, kad jos galvą, išskyrus plaukų kraštelį, airišką šviesią atlašią kaktą ir keletą išsimušusių rusvų sruogelių, dengia didelė šilkinė kaklaskarė, surišta po smakru, išmarginta abstrakčiom kampuotom figūrom ir ryškiais apskritimais. Žvelgdama Leviui į akis ir pastebėjusi, kaip šios krypsta į apsimestinai kuklią skarą, ji nusijuokia ir paaiškina:

— Jis norėjo, kad ją užsimesčiau. Pasakė, kad vienintelis dalykas, kurį norėtų matyti mokyklos baigimo ceremonijoje, — motina, neatrodanti kaip kekšė.

— O varge! Na, keista, bet ši skara jums tinka. Orchidėja taip pat Ahmado mintis?

— Na, ne. Kiti berniukai dovanoja jas savo motinoms, ir jis jaustųsi nesmagiai taip nepasielgęs. Jis turi prisitaikėlio bruožų.

Jos veidas su žaliomis pūpsančiomis akimis, blyškiomis it paplūdimyje rastas stikliukas, ir apgaubtas skara, regis, žvelgia į Levį iš už kampo — pridengtas jis provokuoja, tarsi leisdamas suprasti, kad po skara slypi akinamas nuogumas. Ši skara rodo nuolankumą, o tai sujaudina Levį. Spaudžiamas minios, jis pasislenka arčiau, tarsi imdamasis ją globoti. O ji sako:

— Pastebėjau dar keletą motinų su skaromis, juodaodės musulmonės, kaip ir kai kurios turkų dukterys absolventės, su baltais drabužiais atrodo taip ryškiai ir teatrališkai, — kai buvau maža, visus tamsaus gymio vyrus iš fabrikų vadinome „turkais“, nors jie visi turkai ir nebuvo. Galiu lažintis, kad apačioje mano plaukai raudoniausi, galvojau. Vienuolės būtų apsidžiaugusios. Jos nuolat sakydavo, kad piktnaudžiauju savo kerais. Tuomet svarsčiau, kas tie kerai ir kaip jais galima piktnaudžiauti. Man visąlaik atrodė, kad jie tiesiog yra. Tie taip vadinami kerai.

Ji, kaip ir jis, šioje jaudulio apimtoje minioje linkusi paplepėti. O jis ramiai ir užtikrintai sako:

— Jūs gera mama. Taikstotės su Ahmado norais.

Iš jos veido dingsta šelmiškas atspindys.

— Jis per šiuos metus prašė tiek mažai, o dabar mane palieka.

Jis visada atrodė vienišas. Pats, be mano pagalbos, rūpinosi savo tikėjimu. Aš ne tik nepadėjau — jaučiausi įsižeidusi, kad jam taip rūpi tėvas, nė velnio nenuveikęs jo labui. Mūsų labui. Bet berniukui tikriausiai reikia tėvo ir, kai jo nėra, jis jį išranda. Kaip jums toks pigus Froidas?

Ar ji supranta, ką daro — žadina jo geismą? Betei niekada nešautų į galvą paminėti Froidą. Froidą, jau šimtą metų skatinantį žmones dulkintis. Levis taria:

— Ahmadas su mantija gražiai atrodė. Apgailestauju, kad taip vėlai susipažinau su jūsų sūnumi. Jaučiu jam draugiškumą, nors, spėju, jis nėra abipusis.

— Klystate, Džekai, Ahmadas vertina jūsų pastangas praplėsti jo akiratį. Galbūt vėliau pats to imsis. O dabar jis veržiasi gauti sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą. Egzaminą raštu jau išlaikė, o po dviejų savaičių laikys ir praktinį egzaminą. Paseiko apygardoje egzaminai vyksta Veine. Jie nori įsitikinti, kad skiri spalvas ir turi pakankamai išvystytą periferinį regėjimą. Man visada atrodė, kad Ahmado gražios akys. Juodos kaip rašalas. Keista, bet jo tėvo buvo šviesesnės — meduolio spalvos. Sakau — keista, nes galima pamanyti, kad Omaro akys buvo tamsesnės, palyginti su mano blyškiomis.

— Ahmado akyse įžvelgiu jūsų žalumos blyksnį.

Ji praleidžia pro ausis jo komplimentą ir tęsia:

— Jo regėjimas nėra dvidešimt ir dvidešimt. Kalbu apie Ahmadą. Greičiau dvidešimt ir trisdešimt — astigmatizmas, bet jis visada buvo pernelyg tuščiagarbis, kad nešiotų akinius. Pamanytum, kad būdamas toks dievobaimingas jis nėra tuščiagarbis, bet jis toks. O gal tai ne tuštybė, galbūt galvoja: jeigu Alachas norės, kad nešiotum akinius, jis juos ir duos. Kai žaisdavo beisbolą, jam buvo sunku įžiūrėti kamuoliuką — tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinko bėgimą.

Šis netikėtas smulkmenų srautas apie berniuką, kuris, Džeko Levio manymu, niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų, su kuriais jam teko susidurti kasmet, sustiprina jo įtarimą, kad ši moteris nori dar kartą su juo susitikti. Ir jis sako:

— Nujaučiu, kad jam neprireiks tų universitetų žinynų, kuriuos palikau jums prieš du mėnesius.

— Tikiuosi, jis sugebės juos rasti: jo kambaryje — siaubinga netvarka, išskyrus tą kampą, kuriame meldžiasi. Jis turėjo juos grąžinti jums, Džekai.

— No problema, senora.

Jis pastebi, kad žmonės aplinkui — besigrūdančioje šventinėje, bet jau mažėjančioje minioje, žvilgteli į jų pusę ir palieka jiems šiek tiek erdvės, nujausdami, kad čia kažkas mezgasi. Jis jaučia, kad Terės pagyvėjimas veikia jį, ir atkakliai stengiasi atsakyti šypsena į jos apvaliame, šviesiame, strazdanomis nutaškytame veide pražystančią šypseną.

Didelio tamsiavidurio debesies šešėlis nušluoja saulės spindulius ir viskas tampa nyku — ir griuvėsių plynė, ir uždaryta gatvė, ir narsus, margas tėvų bei giminaičių būrelis, ir Centro mokyklos fasadas su kolonada prie įėjimo ir grototais langais, aukštas, kaip operos atpakalys, paverčiantis dainininkų duetą nykštukais.

— Ahmadas pasielgė nemandagiai, — sako jo motina, — kad negrąžino jų mokykloje. O dabar jau per vėlu.

— Kaip ir sakiau: jokios problemos. Galėčiau užeiti kada nors ir pasiimti, — sako jis. — Paskambinsiu, kad žinočiau, ar esat namie.

Vaikystėje, gyvendamas Totovos kelyje, tada ten dar buvo kaimo vietovė — vos keletas naujų rančų, eidamas žiemą į mokyklą Džekas, norėdamas išbandyti savo drąsą, retkarčiais išdrįsdavo žengti užšalusiu pakeliui esančiu prūdu — jis jau seniai nusausintas ir vietovė užstatyta. Prūdas buvo negilus, jame nepaskęsi — seklumą išduodavo švyliai ir žole apaugę kupstai, — tačiau jeigu įlūžtum, permirktų, išsiteptų, o gal net būtų nepataisomai sugadinti nauji odiniai mokyklai skirti batai, ir šeimai, kurios finansinė padėtis buvo apverktina, tai būtų tikra bėda. Iš už sidabrinio debesies kraštelio ištrykšta saulės spinduliai, sukibirkščiuoja šilkinėje Terės kaklaskarėje, ir Džekas virpėdamas įsiklauso, ar neįskilo kur ledas.

III

Suskamba telefonas. Betė Levi stengiasi išsikrapštyti iš savo mėgstamo „tinginėliu“ pavadinto supamo krėslo, apmušto dulsvu rudu viniplastu — jaučio odos imitacija — ir turinčio rankenėle reguliuojamą pasparą kojoms. Betė jame sėdėjo ir valgė avižinius sausainius su razinomis — kalorijų juose mažiau, nei šokoladiniuose ar perteptuose kremu — ir žiūrėjo per televizorių „Visi mano vaikai“, ketindama antrą valandą perjungti kanalą, rodantį „Taip sukasi pasaulis“. Ji dažnai pasvarstydavo, kad reikėtų įsigyti ilgesnį telefono laidą, nusinešti telefoną prie kėdės ir pastatyti ant grindų šiuo jai priklausančiu dienos metu — tuo metu, kai nereikia dirbti Kliftono bibliotekoje, — bet ji vis pamiršta paprašyti Džeko nupirkti ilgesnį laidą telefonų parduotuvėje, esančioje toli, prekybos centre šalia 23-iojo kelio. Kai ji buvo maža, užtekdavo paskambinti į AT&T kompaniją, jie atsiųsdavo vyrą pilka (ar ji buvo žalia?) uniforma ir juodais pusbačiais, ir jis už kelis dolerius viską sutvarkydavo. AT&T tada buvo monopolija, ir Betė žino, kad monopolija — negerai: skambindama tarpmiestiniu turėdavo mokėti už kiekvieną minutę, o dabar ji galėjo ištisas valandas kalbėti su Markiu ar Herme praktiškai už dyką. Tiesa, nebeliko ir telefono taisymo paslaugos. Aparatą tiesiog išmeti kaip seną kompiuterį ar vakarykštį laikraštį.

Be to, tam tikra prasme ji nenori fiziškai sau dar palengvinti gyvenimo — jai dabar reikia kiekvieno vargano mankštos judesio. Kai buvo jaunesnė ir neseniai ištekėjusi, visą rytą lakstydavo — klodavo lovas, siurbdavo grindis, plaudavo indus, bet taip įgudo tai daryti, kad dabar atliktų viską net miegodama; ji kaip lunatikė vaikšto po kambarius, kloja lovas, tvarkosi, nors, tiesa, nesiurbia kilimų, kaip anksčiau darydavo — naujieji siurbliai lengvesni ir, ji žino, daug efektyvesni, bet ji niekada nepritaiko reikiamo šepečio, be to, jai sunku atidaryti tą mažą skyrelį siurblio viduje — surinkti siurblį šiais laikais tikras galvosūkis, palyginti su senaisiais, kuriuos reikėdavo tik įjungti ir jie siurbė kilimą, kaip žoliapjovę pjauna veją — plačiomis juostomis, o priekyje žibėdavo maža lempelė, kaip ant sniego valytuvo naktį. Tvarkydamasi namuose ji nė nesuplukdavo. Tiesa, tada ir svėrė mažiau, judėjo lengviau, o dabar svoris — jos kryžius, jai skirta našta, kaip sako tikintys žmonės.

Dauguma jos bendradarbių Kliftono bibliotekoje ir visi į ją ateinantys jauni žmonės turi mobiliuosius — rankinėse ar prisegtus prie diržo, bet Džekas sako: tai grynas sukčiavimas, sąskaitos visąlaik auga, kaip ir už kabelinę televiziją, kurią jai norėjosi turėti, o jam — ne. Vadinamoji elektroninė revoliucija, jei tikėtume Džeku, sukūrė krūvą būdų kas mėnesį neskausmingai nugręžti pinigų už paslaugas, kurių mums nereikia, bet kabelinės televizijos rodomas vaizdas akivaizdžiai aiškesnis — nesidvejina, nešokčioja, neišskysta, o pasirinkimas nepalyginti didesnis, Džekas vakarais kartais pats įsijungia „Istorijos“ kanalą. Nors jis tvirtina, kad knygos geriau ir jos daug rimtesnės, niekada nė vienos iki galo neperskaito. O dėl mobiliojo, tai jis tiesiai šviesiai jai paaiškino, kad nenori būti pasiekiamas bet kuriuo metu, ypač kai kalbasi su mokiniais, jeigu jai kas nors nutiks, tegul skambina 911, o ne jam. Ne itin jautru. Ji žino — yra tam tikra riba, kurią peržengus jam bus nesvarbu — gyva ji, ar mirus. Nuo jo pečių nukris du šimtai keturiasdešimt svarų. Kita vertus, Betė žino, kad jis niekados jos nepaliks: kaltas jo žydiškas atsakomybės jausmas ir sentimentali ištikimybė — taip pat žydiška. Jei tave persekiojo ir užgauliojo du tūkstančius metų, ištikimybė mylimiems ir artimiems — puiki išgyvenimo taktika.

O žydai tikrai ypatingi, Biblija dėl to neklysta. Darbe, bibliotekoje, jie yra visų pokštų ir idėjų šaltinis. Kol jie su Džeku nesusitiko Ratgerse, žmogiško jaudulio kibirkštis dar nebuvo jos palietusi. Jo pažinotos moterys, iš jų ir motina, turėjo būti labai protingos. Tikros žydės intelektualės. Jis laikė ją linksma, laisva, nerūpestinga ir, nors nė karto neminėjo, naivia. Jis sakė jai, kad ji išaugo liuteronų Dievo Tėtės Meškos glėbyje. Džekas nulupo jos nervų dangą ir puolė prie jos, įsiskverbė į ją, tada dar buvo lieknesnis, labiau savimi pasitikintis, mokytojas iš prigimties — gražbylys, spėrus, manantis, kad gali tapti improvizacijų ir pokštų rašytoju Džekui Beniui — ar tuo metu madingas buvo Miltonas Berlis?

Kas žino, kur jis dabar, šią nepakeliamai karštą, šutnią vasaros dieną, kai ji vos gali pajudėti. Ji mieliau sėdėtų darbe, kur bent yra geras kondicionierius, nes įmontuotasis jų miegamojo lange tik skleidžia triukšmą, daugiau nieko, be to, Džekas visąlaik bamba, kad kondicionierius namo apatiniuose kambariuose eikvoja elektrą. Vyrai — jie bastosi, dalyvauja visuomenės gyvenime. O ji visada laikėsi nuošalyje, ypač šalia Hermionos, be atvangos paistančios apie savo teorijas ir idealus. Tėvai varo ją iš proto, tvirtino ji, visada nuobodžiai sutikdami su tuo, ką pateikia profsąjungos, demokratai ir „The Saturday Evening Post“. O Elizabetei tas nuobodus, jaukus romumas teikė paguodą. Ją visada traukė į ramias vietas — parkus, kapines, bibliotekas, iki tol, kol jos tapo triukšmingos, kai kur dabar netgi fone skamba muzika, tarsi restoranuose, o pusė žmonių anksčiau prašė vaizdo kasečių, o dabar skaitmeninių vaizdo plokštelių. Vaikystėje jai patiko gyventi Plezanto gatvėje, netoli Ouberio parko — tiek daug žalumos, o už jo, šalia Ču — botanikos sodas, it didelė žalia palapinė tave gaubiantis skarotasis bukas... Tos siūruojančios aukštutėlių medžių viršūnės, tuopos, vos vėjeliui papūtus mirgančios baltomis lapų puselėmis, lyg juose gyventų dvasios, sutapo su jos Rojaus įsivaizdavimu, ji galėjo suprasti, kodėl pirmykščiai žmonės garbino medžius. Vos už kvartalo esančiu Džermantauno prospektu važinėjantis tramvajus gabendavo kita kryptimi, į neaprėpiamą Fermonto parką, per kurį teka Visahikono upė, — tramvajus stodavo prie Liuteronų teologinės seminarijos su senais, dailiais akmens pastatais ir jaunais, gražiais, atsidavusiais seminaristais. Matydavai, kaip jie vaikšto ūksmingomis alėjomis, tada dar neskambėdavo gitaros, nebuvo moterų pastorių ir kalbų apie tos pačios lyties santuokas. Jaunuoliai bibliotekose dabar kalbasi tarsi būtų savo namuose, tas pats ir kino teatre, jokio mandagumo, televizija viską sugriovė. Kai jie su Džeku skrenda aplankyti Markio į Albukerkę, dažnai mato keleivius su šortais ir kažkuo panašiu į pižamas — visiška nepagarba kitiems: per tą televiziją žmonės visur jaučiasi kaip namie, jiems visiškai nerūpi, kaip jie atrodo, ir moterys, ne ką liesesnės už ją, mūvi šortus, jos tikriausiai niekada nežiūri į veidrodį.

Keturias dienas per savaitę dirbdama bibliotekoje, Betė negali pasižiūrėti visų vidurdienį rodomų serialų ir sekti kiekvieną siužeto vingį, bet veiksmas (o dabar jie supina tris ar keturis siužetus) juda taip lėtai, kad ji nesijaučia ką nors praleidusi. Tai jau tapo jos įpročiu — priešpiečiams pasiimti sumuštinį, salotų arba mikrobangų krosnelėje pasišildyti užvakarykščių pietų likučius (Džekas, regis, nuolat nebesuvalgo, kas jam įdėta į lėkštę), o desertui — gabalėlį sūrio pyrago ar keletą sausainių, avižinių su razinomis, jei apninka noras elgtis dorybingai, įsitaisyti kėdėje ir leistis užliūliuojamai visų tų jaunų aktorių, paprastai dviejų ar trijų, judančių tarp pernelyg erdvių dekoracijų su pernelyg naujais baldais, kad būtų panašu į tikrą kambarį. Ore girdi teatro scenos aidą, ir skimbčioja muzika, panaši skamba visuose serialuose, ne vargonų, kaip radijo pjesėse, o sintezuota — taip ji, regis, vadinasi, — kartais ji skamba tarsi arfa, o kartais — tarsi ksilofonas su smuikais, patyliukais, nekantriai, kad sužadintų įtampą. Muzika pabrėžia dramatišką išpažintį ar žodinį konfliktą, kai aktoriai, nufilmuoti stambiu planu, spokso sustingę vienas į kitą, jų stiklinėse akyse atsispindi sielvartas ar priešiškumas — maži tilteliai, nuolat pereinami nesibaigiančiame tarpusavio santykių sūkuryje. „Man nusispjaut į Kendalio gerovę...“ „Tu tikrai žinojai, kad Rajanas niekada nenorėjo turėti vaikų, jis baiminosi šeimą persekiojančio prakeiksmo...“ „Gyvenimas sprūsta man iš rankų. Nebežinau, kas aš esu ir ką galvoju...“ „Įžvelgiu tai tavo akyse: visi myli nugalėtojus...“ „Turi save labai mylėti, kad išdrįstum palikti tą vyrą. Palik jį jo motinai, jei ji to nori — jie vienas kito verti...“ „Aš nuoširdžiai, rimtai savęs nekenčiu...“ „Jaučiuosi lyg paklydęs dykumoje...“ „Niekada gyvenime nemokėjau už seksą ir neketinu...“ O tada ne toks piktas ar išsigandęs balsas kreipiasi tiesiai į žiūrovą: „Moterų apvalumus galima nutrinti iki pūslių. Monistat gamintojai supranta šią intymią bėdą, todėl pristato naują, neturintį precedento produktą.“

Betei atrodo, kad jaunos aktorės kalba kažkaip kitaip, nukąsdamos žodžius sakinio gale, sulaikydamos juos gerklėj, tarsi gargesį, ir jos atrodo tikroviškesnės — arba ne tokios dirbtinės ir plastmasinės, — negu jauni vyrai, panašesni į aktorius, nei moterys — į aktores; jie labiau primena lėlės Barbės partnerį Keną, nei merginos primena Barbę. Kai ekrane — trise, tai paprastai būna dvi moterys, besiniaujančios dėl vaikino, kuris stovi netoliese, nejaukiai muistydamasis, sukandęs dantis, o jeigu ekrane keturiese — vienas vyras paprastai būna pagyvenęs, gražiai pražilęs, lyg iš „Graikų formulės“ reklamos, ir kivirčas vis stiprėja, kol garsėjanti klaiki muzika juos išgelbsti, leisdama suprasti, kad atėjo metas dar vienai „pranešimų“ virtinei. Betę užburia toks gyvenimas, varžybos iki mirties, seksas, pavydas ir pinigų vaikymasis valdo tuos tariamai paprastus žmones, įsikūrusius tipiškame Pain Valio miestelyje Pensilvanijoje. Ji pati iš Pensilvanijos, bet niekada nėra girdėjusi apie tokią vietovę. Kaip ji pražiopsojo savo gyvenimą, kaip tiek daug praleido? „Mano gyvenimas sprūsta iš rankų“, — kažkada yra pasakiusi viena iš serialo „Visi mano vaikai“ veikėjų. Galbūt Erika. Ar Kristai. Ši replika pervėrė Betę it strėlė. Mylintys tėvai, laimingos, nors ir ne visai tradicinės vedybos, nuostabus vienas vaikas, įdomus ir fiziškai nesunkus darbas bibliotekoje ir paieška įvairių dalykų internete: pasaulis taip susimokė, kad ji būtų putli ir turėtų antsvorį, apsaugą nuo aistrų ir kibirkščių, kylančių, kai žmonės trinasi vienas į kitą, pavojaus. „Rajanai, aš taip noriu tau padėti, viską dėl tavęs padaryčiau — net tavo motiną nunuodyčiau, jei tik paprašytum.“ Niekas nėra sakęs tokių dalykų Betei, nepaprasčiausias jai nutikęs įvykis — tėvų atsisakymas ateiti į jos civilinės santuokos su žydu ceremoniją.

Vaikinai ar vyrai, į kuriuos kreipiamasi tokiomis liepsningomis priesaikomis, paprastai neskuba atsakyti. Nevykstančio pokalbio pauzėje pakimba keista, tiršta tyla. Betė dažnai pabūgsta, kad jie bus pamiršę savo žodžius, bet po tokios ilgos pauzės jie vis dėlto prabyla. Kitaip nei vakaro programoje — kriminaliniuose serialuose, komedijose, žiniose su keturiais prie stalo sėdinčiais ir pliauškiančiais dalyviais (žinių pranešėjas vyras, pranešėja moteris, žvalus sporto komentatorius ir visų jų juokų bei geraširdiškų priekaištų taikinys — papaikęs orų pranešėjas), dieną rodomų muilo operų veiksmas vyksta tirštos, gilios tylos fone, šios tylos nenustelbia nei aistringi meilės prisipažinimai, nei kupini įtampos atsivėrimai, nei apsimestiniai patikinimai ar verdantis pyktis, jos neužgožia anapusinė muzika ir staiga įsiterpianti pabaigos melodija — nevykusi pop daina. Kraupi tyla laiko juos visus kartu tarsi magnetukas ant šaldytuvo durelių — tiek aktorius aidžiuose trijų sienų kambariuose, tiek Betę, sėdinčią savo itin plačiame krėsle ir apmaudaujančią, kad į lėkštę įsidėjo per mažai avižinių sausainių, o dabar dar ir telefonas niekaip nenustoja skambėjęs ir jai reikia palikti saugią, patogią, tobulai apmuštą „tinginėlio“ salą tą akimirką, kai Deividas, akinamai gražus kardiologas, grėsmingai kaltina Mariją, žavią smegenų chirurgę, kurios vyras, Pulicerio apdovanojimą laimėjęs žurnalistas Edmundas, buvo nužudytas ankstesnėje serijoje, kurią Betė, deja, praleido.

Ji stojasi palengva — iš pradžių paspaudžia rankenėlę, nuleidžiančią pasparą kojoms, ir stengdamasi įveikti krėslo siūbavimą nuleidžia pėdas ant žemės, norėdama trūktelti save į viršų abiem rankom įsitveria kairiojo ranktūrio ir pagaliau, garsiai šūktelėjusi, perkelia svorį ant įtemptų kelių, jie lėtai, skausmingai tiesiasi, o ji bando atgauti kvapą. Vos pradėjusi šį procesą, ji ketino saugiai perstatyti tuščią lėkštę nuo krėslo ranktūrio ant staliuko, bet pamiršo sterblėje gulintį televizoriaus pultelį ir šis nukrito ant žemės. Ji mato jį ten — mažą stačiakampę dėželę su numeruotais mygtukais, gulinčią ant blyškiai žalio kilimo tarp išlietos kavos ir maisto dėmių. Džekas buvo perspėjęs ją, kad ant kilimo matysis purvas, bet šviesūs, visą kambarį dengiantys kilimai tais metais buvo madingi, tvirtino pardavėjas. „Toks kilimas suteikia kambariui modernią, malonią išvaizdą, — tikino jis. — Išplečia erdvę.“ Visi žino, kad ant rytietiškų kilimų nesimato dėmių, bet argi jie su Džeku galėtų sau kada nors leisti rytietišką kilimą? Reigano bulvare yra krautuvė, kur galima įsigyti dėvėtų kilimų už suderėtą kainą, bet jiedu su Džeku niekada nevažiuoja ta kryptimi kartu — ten dauguma pirkėjų juodaodžiai. Be to, juk nežinai, ką buvusieji kilimo savininkai išpylė, kas slypi tarp to kilimo plaušelių — tai kelia pasibjaurėjimą, kaip kilimai viešbučiuose. Betei net pagalvoti baisu, kad gali tekti apsisukti, pasilenkti ir paimti pultelį, — jos pusiausvyros jausmas senstant prastėjo, — be to, skambina turbūt kokiu nors skubiu reikalu, nes ragelio nededa. Kūrį laiką jie turėjo atsakiklį, bet pasipylė tiek beprotiškų skambučių iš tėvų, kurių vaikai nepateko į Džeko pasiūlytus universitetus, kad jiems teko aparatą išjungti.

— Jeigu kalbėsiuos pats, susitvarkysiu, — pasakė jis. — Žmonės nebūna tokie bjaurūs, jeigu jiems atsiliepia tikras balsas.

Betė žengia dar vieną žingsnį, palieka televizijos žmones troškintis gausiose savo sultyse, nusvirduliuoja iki prie sienos stovinčio staliuko ir pakelia ragelį. Naujo tipo telefonas savo lizde stovi stačias, o mažame langelyje po klausytis skirtomis skylutėmis turėtų pasirodyti skambinančiojo numeris ir vardas. Jame užrašyta „Už rajono ribų“, taigi, skambina Markis, jos sesuo iš Vašingtono arba koks nors prekeivis iš nežinia kur — galbūt net iš Indijos.

— Alio?

Skylutės ragelio gale nesiekia jos burnos, kaip būdavo senuose telefonuose, tvirtuose rageliuose iš paprasto juodo bakelito, dedamuose ant svirtelių skylutėmis žemyn, ir Betė, nepasitikėdama aparatu, pakelia balsą.

— Bete, čia Hermiona, — Hermės balsas visada skamba pabrėžtinai gyvai, dalykiškai, tarsi ji norėtų sugėdinti jaunesnę, vangią, išlepusią seserį. — Ko taip ilgai nekėlei? Jau ketinau dėti ragelį. Gaila, kad ir nepadėjai.

— Negražu taip sakyti.

— Aš nesu tu, Herme. Mano kojos ne tokios greitos.

— O kas ten pas tave kalba? Ar kas nors yra? — kalbėdama Hermiona šokinėja nuo vieno dalyko prie kito. Bet jos tiesumas, beveik šiurkštumas — malonus, iš vaikystės prisimenamas Pensilvanijos olandų tarpusavio bendravimo likutis. Tai primena Betei namus, šiaurės vakarų Filadelfiją, jos drėgną žalumą, tramvajus ir kampines maisto prekių krautuvėles, pardavinėjančias Majerio ir Freihoferio duoną.

— Televizorius. Ieškojau pultelio, norėjau išjungti... — ji nenori prisipažinti esanti pernelyg tingi ir gremėzdiška, kad pasilenktų ir jį pakeltų, — ir niekaip negalėjau to prakeikto daikto rasti.

— Na, tai eik ir surask. Jis kur nors netoliese. Aš palauksiu. Negalim šnekėtis, kai girdėti tie pliurpalai. O ką, tiesą sakant, žiūrėjai vidury dienos?

Betė nieko neatsakiusi padeda ragelį. „Ji šneka visai kaip motina“, — galvoja kėblindama ten, kur ant žalsvo per visą kambarį patiesto kilimo guli pultelis — savo išvaizda ir pačiupinėjus stebėtinai panašus į telefono ragelį: blausiai juodas ir prikimštas elektronikos. Jie abu tarsi nepanašių seserų pora. Ranka sugniaužusi krėslo ranktūrį, dejuodama nuo įstangos, ji kita ranka siekia pultelio, ir šis veiksmas pažadina jos beveik nenaudojamuose raumenyse pojūtį, lyg atliktų arabesque penchee58, išmoktą baleto pamokose ponios Dimitrovos studijoje, įsikūrusioje virš kavinės Plačiojoje gatvėje, kai jai buvo aštuoneri ar devyneri; ji pakelia pultelį, nukreipia jį į televizorių — ten, per Septintąjį kanalą, grėsmingai skambant trankiai muzikai, baigiasi „Taip sukasi pasaulis“. Betė atpažįsta kažką audringai aptariančius Kreigą ir Dženiferę ir išjungdama televizorių dar pasvarsto, apie ką tiedu šnekasi. O jie pavirsta į mažą dar sekundę švytinčią žvaigždutę.

Baleto pamokose ji buvo lankstesnė ir daugiau žadanti sesuo, Hermiona, kaip sakydavo panelė Dimitrova pašaipiu baltosios rusų emigrantės balsu, neturi ballon59. „Lengviau, lengviau! — šaukdavo ji taip, kad liesame kakle iššokdavo gyslos. — Vous avez besoin de legerete!60 Įsivaizduokite, kad jūs — des oiseaux!61 Jūs — ore sklandančios būtybės!“

Hermiona, jos amžiui pernelyg aukšta, nerangi ir — kaip jau buvo aišku — liksianti negraži, tada buvo negrabi kerėpla, o Betė en faisant despointes62 jautėsi it paukštelis ir sukdavosi, iškėlusi liaunas rankas.

— Tu švokšti, — smerkiančiu balsu sako Hermiona, kai Betė grįžta prie telefono ir dejuodama sėdasi ant mažos kietos kėdutės, stovinčios čia nuo tų laikų, kai Markas nustojo valgyti su tėvais virtuvėje. Klevo medžio šeikerių stiliaus kopijos sėdynė tokia siaura, kad tenka į ją taikytis užpakaliu; prieš keletą metų Betė nepataikė atsisėsti, kėdė apvirto ir numetė ją ant grindų. Jei nebūtų taip gerai įpakuota, būtų susilaužiusi dubens kaulus, sakė Džekas. Bet iš pradžių jam nebuvo linksma. Apimtas siaubo jis puolė prie jos ir supratęs, kad ji neužsigavo, atrodė nusivylęs.

— Ar tik kartais nežiūrėjai specialaus pranešimo? — griežtai klausia Hermiona.

— Per televizorių? Ne... Ar jis buvo?

— Ne, bet... — ji reikšmingai nutyla, tarsi aktorė muilo operoje, — informacija nuteka. Kai kas paaiškėja anksčiau, nei turėtų.

— Kas paaiškėja? — klausia Betė, žinodama, kad tik apsimetusi visiška tamsuole atriš trokštančios komanduoti sesers Hermionos liežuvį.

— Niekas, mieloji. Aš, žinoma, negaliu tau nieko pasakoti, — bet, negalėdama ištverti Betės tylėjimo, tęsia: — Internete sklinda kalbos. Mes manome, kad kažkas rezgama.

— O varge, — paklusniai antrina Betė. — O kaip į tai žiūri vadovas?

— Jis tikras šventasis. Jis toks sąžiningas — juk visą šalį laiko ant savo pečių. Aš tikrai baiminuosi, kad tai jį pražudys. Žinai, jo kraujo spaudimas labai aukštas.

— Per televizorių jis atrodo visai sveikas. Tiesa, kartais pagalvoju, kad jam derėtų kitaip apsikirpti. Nes dabar atrodo karingai. Arabai ir liberalai tučtuojau puola teisintis.

Ji niekaip negali iš galvos išvyti minties apie dar vieną avižinį sausainį su razinomis — kaip jis trupėtų ir tirptų burnoje, seilės išplautų razinas ant liežuvio, ir ji pavoliotų jas prieš kąsdama. Anksčiau ji sėsdavosi kalbėti telefonu su cigarete rankoje, bet vyriausiasis chirurgas nuolat sakė, kad tai kenkia, ji metė ir per pirmus nerūkymo metus priaugo trisdešimt svarų. Kodėl vyriausybei turėtų rūpėti, ar miršta žmonės? Jie nepriklauso jai. Jai turėtų palengvėti, kad jų tapo mažiau, įsitikinusi Betė. Bet plaučių vėžys, o taip, gerokai patuštino sveikatos draudimo iždą ir kainavo ekonomikai milijonus vaisingų darbo valandų.

— Aš įtariu, — siūlo savo pagalbą Betė, — kad daugumą tų kalbų skleidžia eibes krečiantys universitetų ir koledžų studentai. Kai kurie, o aš tai žinau, net vadina save musulmonais, vien norėdami paerzinti tėvus. Mokykloje, kurioje Džekas dirba konsultantu, yra toks vaikinas. Jis laiko save musulmonu, nes toks buvo jo dykaduonis tėvas, ir ignoruoja savo sunkiai dirbančią airę katalikę motiną. Tik įsivaizduok, ką būtų pasakę mūsų tėvai, jei būtume namo parsivedę vyrus musulmonus!

— Na, tu pasielgei ne ką blogiau, — atšauna Hermiona, kerštaudama už supeiktą šukuoseną.

— Vargšas Džekas, — tęsia Betė, nuleisdama negirdom kandžią pastabą. — Jis iš kailio neriasi, norėdamas išplėšti tą berniuką iš mečetės nagų! Jie panašūs į radikaliuosius baptistus, tik dar blogesni, nes jiems nerūpi, mirs jie ar gyvens.

Gimusi būti taikdare — turbūt visos jaunesniosios seserys tokios — ji grįžta prie Hermionos mėgstamiausios temos:

— Na, papasakok man, dėl ko jis labiausiai nerimauja. Vadovas.

— Dėl uostų, — tučtuojau atsako Hermiona. — Šimtai laivų su konteineriais kasdien atplaukia ir išplaukia iš Amerikos uostų, ir niekas nežino, ką dešimtadalis jų gabena. Galbūt jie įveža branduolinius ginklus, įrašytus kaip argentinietiška jaučio oda, ar dar ką nors. Kavą iš Brazilijos — tik kas žino, ar ten kava? Tik pagalvok apie tuos didžiulius tanklaivius, gabenančius ne tik naftą, bet ir, tarkim, suskystintas dujas. O būtent taip jas ir gabena — skystas. Tik pagalvok, kas nutiktų Džersi Sityje ar po Bejono tiltu, jeigu jie pasiektų jį su vos keliais svarais semtekso ar trotilo. Bete, tai būtų siaubingas gaisras — tūkstančiai žuvusiųjų. Arba Niujorko metro — prisimink Madridą. Prisimink Tokiją prieš keletą metų. Kapitalizme viskas taip atvira — taip ir turi būti, kad sistema veiktų. Įsivaizduok keletą vyrų su puolamaisiais ginklais kokiame nors Amerikos prekybos centre. Arba Saks, ar Bloomingdale. Prisimeni senąjį Wanamaker? Kaip džiugiai mes ten lankydavomės vaikystėje? Jausdavomės kaip rojuje, ypač važinėdamos eskalatoriais, ir žaislų skyriuje viršutiniame aukšte. Visa tai pražuvo. Mes, amerikiečiai, daugiau niekada nebesijausime laimingi.

Betei pagailsta Hermionos, taip giliai viską imančios į širdį, ir ji sako:

— Ak, argi dauguma žmonių tiesiog nekruta sau per gyvenimą, ir tiek? Gyvenime visados slypi pavojų. Karai, marai. Tornadai Kanzase. O žmonės sau gyvena. Gyveni, kol tavęs nesustabdo, o tada ir taip nieko nebesuvoki.

— Taip, Beti, taip ir yra, jie stengiasi mus sustabdyti. Visur, bet kur — tereikia mažos bombos ir keleto šautuvų. Atvira visuomenė tokia bejėgė ir negebanti apsiginti. Viskas, ko pasiekė šiuolaikinis laisvasis pasaulis, taip trapu.

Tik Hermiona vis dar vadindavo ją Beti, ir tik tada, kai būdavo supykusi ar prastai nusiteikusi. Džekas ir jos universiteto draugai vadino ją Bete, o jai ištekėjus net tėvai bandė pereiti prie kito vardo. Norėdama išdildyti šią klaidelę, Hermiona stengiasi įsiteikti jai, įtraukti į vadovą įsimylėjusiųjų draugiją:

— Ir jam, ir ekspertams, visiems mums tenka ištisas paras sukti galvas dėl blogiausių galimų įvykių. Pavyzdžiui, kompiuteriai. Jie įjungti į mūsų sistemą, viskas nuo jų priklauso — ne tik bibliotekos, bet ir gamyba, bankai, biržos, oro linijos, atominė energetika — galėčiau tęsti ir tęsti.

— Neabejoju.

Hermiona, visiškai nenugirdusi sarkazmo, tęsia:

— O gali įvykti vadinamoji kibernetinė ataka. Jie turi tokius kompiuterinius kirminus, prasiskverbiančius pro ugniasienę ir paliekančius vadinamąsias programėles, kurios siunčia slaptas žinutes, aprašančias tinklą, į kurį jos pateko. Tos programėlės viską paralyžiuoja, sujaukia maršrutų lenteles, jos veikia per programų sąsajas. Sustoja ne tik birža ar eismo signalai, sustoja viskas — energetikos sistemos, ligoninės, pats internetas, ar gali įsivaizduoti? Tie kirminai užprogramuoti plisti ir plisti, kol netgi tavo spoksomą televizija išeina iš rikiuotės ir ima per visus kanalus rodyti tik Osamą bin Ladeną.

— Herme, brangioji, negirdėjau nieko sakant „išeina iš rikiuotės“ nuo tų laikų, kai gyvenome Filadelfijoje. Argi tie kirminai ir virusai nesiuntinėjami nuolat ir paskui paaiškėja, kad juos platina koks apgailėtinas, prie gyvenimo nepritapęs snarglius, sėdintis savo apšnerkštame kambaryje Bronkse ar Bankoke? Jie trumpam sukelia sumaištį, tačiau pasaulio nesugriauna. Juos paprastai sugauna ir pasodina už grotų. Tu pamiršti visus protingus vyrus ir moteris, kuriančius ugniasienes, ar kaip jas ten. Jie tikrai gali įveikti keletą fanatikų arabų — juk galų gale ne tie išrado kompiuterius, o mes.

— Taip, bet jie — jei nežinai — išrado nulį. Jiems nereikia išradinėti kompiuterio, kad nušluotų mus nuo žemės paviršiaus. Vadovas vadina tai kibernetiniu karu. Štai į ką mes — patinka tau tai ar ne — įsivėlėme. Kirminų jau knibžda aplink, vadovas kasdien peržiūri šimtus pranešimų apie užpuolimus.

— Kibernetines atakas.

— Būtent. Manai, tai juokinga, jaučiu iš tavo balso, tačiau taip nėra. Tai mirtinai rimta, Beti.

Ta šeikerių kėdė ima kelti skausmą. Tais laikais jų kūno formos turbūt buvo kitokios, tų kvakerių ir puritonų: jie kitaip suvokė patogumus ir būtiniausias reikmes.

— Nemanau, kad tai juokinga, Hermiona. Žinoma, gali nutikti baisių dalykų, jau nutiko, bet... — ji pamiršta, ką norėjo sakyti po „bet“. Ji svarsto, kad reikėtų nueiti su nešiojamu telefonu į virtuvę ir įlįsti į stalčių, kur guli sausainiai. Ji mėgsta tuos vienintelius sausainius, kurie parduodami senamadiškoje krautuvėlėje Vienuoliktojoje gatvėje. Džekas ten juos perka jai. Ji svarsto, kada grįš Džekas; jo konsultacijos ėmė trukti vis daugiau laiko. — Bet pastaruoju metu negirdėjau apie pasikartojančias kibernetines atakas.

— Na, už tai reikėtų padėkoti vadovui. Jis gauna pranešimus net vidury nakties. Tai jį varo į kapus, kaip Dievą myliu. Smilkiniuose jau pasirodė žilė, akys įdubo. Man tiesiog svyra rankos.

— Hermiona, argi jis neturi žmonos? Ir galybės vaikų? Mačiau jų nuotrauką laikraštyje — jie ėjo į bažnyčią per Velykas.

— Suprantama, turi. Žinau tai. Ir savo vietą žinau. Mūsų santykiai visiškai oficialūs. Ir kadangi tu taip stengiesi mane išprovokuoti, — tai labai konfidencialu — viena vietovių, iš kurių gauname daugiausiai pranešimų, — šiaurinis Naujasis Džersis. Tusonas, Bafalo apylinkės ir šiaurinis Naujasis Džersis. Jis tyli apie tai, kaip užsiūtas, privalo tylėt, bet esama imamų (tikiuosi, teisingai ištariau), kuriuos tikrai reikia sekti. Jie visi šaukiasi Amerikai baisių dalykų, o kai kurie drįsta žengti ir toliau. Turiu omenyje, kviečia imtis smurto prieš valstybę.

— Na. Laimė, tuo užsiima tik imamai. Jei to imtųsi rabinai, Džekui tektų prie jų prisidėti. Nors į sinagogą jis nevaikšto. Gal jeigu vaikščiotų, jaustųsi laimingesnis.

Hermiona pasiunta:

— Išties kartais stebiuosi, ką Džekas apie tave galvoja, tu į nieką nežiūri rimtai.

— Tai jį iš dalies ir patraukė, — atsako jai Betė. — Jis linkęs į depresiją ir jam patinka, kad aš tokia lengvamanė.

Stoja tyla ir Betė jaučia, kaip jos sesuo stengiasi susilaikyti nuo akivaizdaus atkirčio: ji daugiau nebėra lengvamanė.

— Ką gi, — atsidūsta Hermiona tolimajame Vašingtone, — leidžiu tau grįžti prie muilo operos. Mano kitame telefone mirksi raudona švieselė — jam kažko prireikė.

— Buvo gera pasikalbėti, — meluoja Betė.

Vyresnioji sesuo užėmė motinos vietą, neleisdama Betei pamiršti, kiek daug trūkumų ji turi. Betė leido sau, kaip sakoma, „apsileisti“. Iš gilių raukšlių tarp riebalų klosčių, kur kaupiasi tamsūs prakaito gumulėliai, šnerves pasiekia kvapas; vonioje jos kūnas iškyla į vandens paviršių tarsi didžiuliai burbulai. Jie vangiai siūbuoja, ir plūduriuodami vandens paviršiuje atrodo beveik skysti. Kaip tai galėjo jai nutikti? Būdama mergaitė ji valgė viską, kas patiko: jai niekada neatrodė, kad valgo daugiau už kitus, o ir dabar neatrodo — tiesiog maistas labiau eina į kūną. Ji skaitė, kad kai kurių žmonių ląstelės didesnės. Skiriasi jų metabolizmas. Galbūt viskas dėl to, kad ji gyvena uždaryta šitame name, o pirmiau kitame name ir name prieš tą namą — Aštuonioliktojoje gatvėje, ir name prieš tai pusę mylios arčiau centro — jie ten gyveno, kol vieta tapo nesaugi, — įkalinta žmogaus, kuris ją paliko, nors iš pažiūros to nepasakytum. Jis kasdien vaikšto į mokyklą, uždirba pragyvenimui — ar gali jį kaltinti? Būdama jauna žmona, Betė jį užjausdavo, bet metams bėgant suprato, kad jis persistengia: žiemą išeina dar neprašvitus ir grįžta jau sutemus — popamokinė veikla; perdeda mokinių bėdas, skuba susitikti su nusikaltusiųjų tėvais. Jis grįžta namo prislėgtas, nes negali išspręsti visų problemų, juk Naujajame Prospekte tiek nelaimingųjų gyvena be jokio tikslo, o dabar tai persiduoda ir jų vaikams: „Bete, jiems nusišikt. Socialinė santvarka jiems niekados neegzistavo. Jie neįsivaizduoja gyvenimo be eilinės dozės, eilinio nusigėrimo, bėdų su policija, banku ar imigracijos tarnyba. Vargšai vaikai, jie niekada neturėjo galimybės pasimėgauti vaikyste. Matai, kaip jie ateina į devintą klasę dar kažko vildamiesi, juose dar likęs šešėlis to užsidegimo, kurį jaučia antrokas, tikėjimo, kad išmokęs taisykles ir ruošdamas pamokas būsi apdovanotas, tačiau baigiamosiose klasėse, jei tik baigia, mes visa tai iš jų galutinai išmušame. Kas tie „mes“? Amerika. Nors, manau, sunku tiksliai pasakyti, kur ir kas ėmė vykti ne taip. Mano senelis manė, kad kapitalizmas pasmerktas žlugti, kad jam lemta tapti vis labiau engėjišku, kol proletariatas pakils ant barikadų ir įkurs darbininkų rojų. Bet taip neįvyko — kapitalistai pasirodė esą pernelyg protingi arba proletarai per buki. Norėdami jaustis saugūs, jie pakeitė etiketę „kapitalizmas“ užrašu „laisvoji rinka“, bet tai ta pati šunų ruja. Per daug pralaimėjusiųjų, o laimėjusieji išlošia taip pat per daug. Bet jeigu neleisi šunims rietis, jie visą dieną drybsos būdoje. Didžiausia bėda ta, kad visuomenė stengiasi būti padori, o padorumas nebūdingas daugelio žmonių prigimčiai. Mums visiems vėl derėtų tapti medžiotojais-rinkėjais — visi šimtu procentų dirbtume ir sveikai badautume.“

Kitą kartą Džekas grįžta namo prislėgtas, nes jam ima nusibosti grumtynės su neišsprendžiamomis problemomis, o pastangos jas išspręsti atrodo rutina, akių dūmimas, tiesiog darbas, sukčiavimas. „Mane labiausiai erzina tai, — sakydavo jis, — kad jie atsisako suvokti, kaip blogai gyvena. Jie mano gyvenantys neblogai — juk prisipirko margų skudurų už pusę kainos ar naują itin žiaurų kompiuterinį žaidimą, ar kokią kietą kompaktinę plokštelę, kurią privalo turėti visi, ar atsivertė į kokį apgailėtiną naują tikėjimą, apnuodysiantį jų smegenis ir grąžinsiantį tiesiai į akmens amžių. Imi ir rimtai susimąstai, ar žmonės nusipelno gyventi, ar masinių skerdynių Ruandoje, Sudane ir Irake įkvėpėjai kartais nėra teisūs.“

O ji, leidusi sau nutukti, atėmė iš savęs teisę linksminti jį kaip anksčiau. Jis niekada to nepasakytų. Jis niekada nebūtų su ja šiurkštus. Gal tai jo žydiškumas — tas jautrumas, atsakomybė, pranašumo jausmas, kai žmogus užgniaužia sielvartą savyje, keliasi apyaušriu ir stovi prie lango, užuot pažadinęs ją ir likęs lovoje. Jie kartu nugyveno gerą gyvenimą, nusprendžia Betė ir, viena ranka laikydamasi už atlošo, kad neapverstų, išplėšia savo kūną iš mažos, kietos, medinės šeikerių kėdės. Gražus būtų reginys — išsikėtojusi ant grindų sulaužytu dubeniu, negalinti net susisiausti chalato gydytojams atvykus.

Jai reikia nusivilkti chalatą ir nueiti apsipirkti. Jiems baigiasi būtiniausi dalykai: muilas, skalbimo priemonės, popieriniai rankšluosčiai, tualetinis popierius, majonezas. Sausainiai ir užkandžiai. Ji negali prašyti Džeko visa tai pirkti — jam ir taip tenka pirkti mikrobangų krosnelei pritaikytą maistą iš ShopRite ar maistą išsinešimui kinų užeigoje, kai ji dirba bibliotekoje iki šešių. Dar kačių maistas. O kur Karmela? Katė per retai glostoma: visą dieną liūdna miega po sofa, o naktimis laksto kaip pasiutusi. Gal ir veltui ją sterilizavo, bet jeigu to nepadarysi, kačių bus pilni namai.

Jie su Džeku nugyveno gyvenimą gerai, sako sau Betė, dėliodami popieriukus, taukšėdami klaviatūra, jie maloniai elgėsi su žmonėmis ir teikė jiems pagalbą. Senais laikais amerikiečiai nebūtų galėję sau to leisti: kol miestai dar šį tą gamino, jie lenkė nugaras fabrikuose; žmonės dabar taip baiminasi arabų, bet mus pribaigia japonai, kinai, meksikiečiai ir gvatemaliečiai — dirba už minimalų atlyginimą, išstumdami mūsų darbininkus. Mes atvykstame į šią šalį, suvarome indėnus į rezervacijas, pastatome dangoraižius ir nutiesiame greitkelius; o dabar visi gviešiasi gabalo mūsų vidaus rinkos, kaip rykliai, užpuolę banginį toje Hemingvėjaus apysakoje, nors iš tiesų ten buvo buriažuvė. Bet mintis ta pati. Hermionai taip pat pasisekė: gavo svarbų darbą Vašingtone pas vieną svarbiausių administracijos šulų, nors taip dievinti viršininką juokinga — paklausius galima pagalvoti, kad jis mūsų angelas sargas. Kai hormonai blokuojami, žmogus ima mąstyti kaip senmergė, kaip tos vienuolės ir kunigai — jie tampa žiaurūs ir ištvirkę, ir sprendžiant iš to, kaip tvirkina vargšus patiklius vaikučius, besistengiančius tapti dorais katalikais, jie netiki tuo, ką pamokslauja. O ištekėjus bent sužinai, ką veikia vyrai, kaip jie kvepia ir elgiasi — visa tai normalu: sukelia nusivylimą ir išsklaido kvailas romantiškas mintis. Eidama prie laiptų į miegamąjį persirengti (kuo? tikra bėda: niekas nepaslėps papildomo šimto svarų, niekas nepadės jai gatvėje vėl atrodyti madinga), Betė pamano, kad būtų nieko prieš užsukti į virtuvę ir pažiūrėti, ar yra šaldytuve ko užkrimsti — nors ji ką tik priešpiečiavo.

Tarsi norėdama numalšinti šį akstiną, ji vėl sudrimba į „tinginėlį“, pakelia kojų pasparą, kad nemaustų kulkšnys. „Kaip sergant vandenlige“, — sako apie jas gydytojas, o juk Džekas kadaise galėjo apimti jas nykščiu ir smiliumi. Įsitaisiusi krėslo glėbyje, Betė pajunta, kad nori šlapintis. Na, nereikia kreipti į tai dėmesio ir noras praeis — to ją išmokė gyvenimas.

Kurgi dingo tas TV pultelis? Ji paėmė jį, išjungė televizorių, o toliau atmintyje žioji skylė. Net baisu, kaip dažnai jos atmintyje atsiranda skylės. Ji apžiūri abu ranktūrius ir vargais negalais pasilenkusi, antrąkart per dieną prisimindama panelę Dimitrovą ir jos pratimus, apžiūri žalsvą to vyriškio jai parduotą kilimą. Jis turbūt gulėjo ant ranktūrio, o paskui, kai ji, užuot ėjusi į viršų apsirengti, sudribo į krėslą, nuslydo į plyšį šalia pagalvėlės. Dešinės rankos pirštais ji čiuopia ankštą plyšį, viniplastą, jaučio odos imitaciją iš Laukinių Vakarų laikų, kurie tikriausiai nebūtų tokie nuostabūs, jei tektų juose gyventi. Paskui kaire ranka patikrina plyšį kitoje pusėje ir pirštai jį aptinka — vėsų matinį pultelio korpusą. Būtų buvę lengviau, jei Betei netrukdytų jos kūnas, taip stipriai prispaudęs pagalvėlę prie krėslo šono, kad ji bijo nusilaužt nagą į siūlę ar ką nors metalinio. Tuose plyšiuose kaupiasi plaukų segtukai, monetos, net adatos ir smeigtukai. Jos motina nuolat ką nors siuvo ar adė, sėdėdama sename pledu apklotame krėsle, kad būtų šviesiau, pastatytame prie lango su plačia medine palange, raštuotomis užuolaidomis, loveliu su pelargonijomis ir vaizdu į tokią vešlią žalumą, kad žemė po ja neišdžiūdavo iki vidurdienio. Betė nukreipia pultelį į televizorių ir įsijungia Antrąjį kanalą, CBS, jos sukviesti elektronai lėtai renkasi, ryškėja vaizdas ir garsas. Muzika, skambanti „Taip sukasi pasaulis“, labiau orkestrinė, ne tokia išdrikusi kaip „Visuose mano vaikuose“ — mediniai pučiamieji ir žemas styginių skambesys, sumaišytas su kažkokiais vaiduokliškais garsais, lyg tolstančiu kanopų bildesiu. Iš audrinančios muzikos ir jaunų aktorių veido išraiškos — pyktis, suraukti antakiai, išgąstis — Betė nusprendžia juos ką tik kalbėjus apie ką nors ypač svarbaus — jie tikriausiai svarstė apie skyrybas ar žmogžudystę, bet ji tai praleido, ji praleido akimirką, kada pasisuko pasaulis. Betė vos neverkia.

Bet gyvenimas — keistas dalykas: jis kartais ateina tau į pagalbą. Iš nežinia kur pasirodo Karmela ir užšoka jai ant kelių.

— Kur buvo mano mažytė? — šūkteli Betė laibu, kupinu džiugesio balsu. — Mamytė taip tavęs pasiilgo!

Tačiau po akimirkos ji nekantriai nustumia katę, įsitaisusią pamurkti ant šilto kūno platybių, nuo kelių ir vėl stengiasi pakilti nuo „tinginėlio“. Staiga atsirado tiek neatidėliotinų reikalų.

Praėjus dviem savaitėms po išleistuvių Centro vidurinėje, Ahmadas išlaikė vairavimo teisių egzaminą Veino egzaminų biure. Jo motina, paprastai leisdavusi pačiam viskuo rūpintis, lydėjo jį apdaužytu kaštoniniu subaru furgonu, kuriuo važinėjo į ligoninę, gabeno paveikslus į suvenyrų krautuvę Ridžvude ir įvairias kitas vietas, iš jų ir į mėgėjų parodas bažnyčiose ir mokyklų aktų salėse. Druska per žiemą pagraužė važiuoklės kraštus, o dėl jos neatsargaus vairavimo ir paskubomis atidaromų kitų automobilių durų stovėjimo aikštelėse ir požeminiuose garažuose gerokai nukentėjo automobilio šonai ir sparnai. Priekinį dešinį sparną, nesusipratimo, kilusio ties šviesoforu keturių eismo juostų kelyje, auką, Bondo glaistu užlipdė vienas iš jos draugužių, daug jaunesnis už ją skulptorius mėgėjas, daręs skulptūras iš šiukšlių ir persikėlęs į Tubaką Arizonos valstijoje anksčiau, nei tą lopą buvo galima nušlifuoti ir uždažyti. Todėl sparnas taip ir liko nebaigtas, glaisto spalvos, o kitose vietose — ypač ant stogo ir gaubto, atvirų bet kokiam orui, — kaštoniniai dažai išbluko iki persiko atspalvio. Ahmadui atrodo, kad jo mama puikuojasi skurdu, kasdienėmis nevykusiomis pastangomis prasimušti į viduriniąją klasę, tarsi tokia nesėkmė būtų esminė menininko gyvenimo ir asmeninės laisvės, tokios brangios bedieviams amerikiečiams, dalis. Savo bohemiškų apyrankių gausa ir keistais drabužiais — dažais aptaškytais džinsais ir violetine odine liemene, kuriais buvo apsivilkusi tądien, — ji priverčia Ahmadą sutrikti kaskart, kai jie pasirodo viešumoje.

Tą dieną Veine ji flirtavo su pagyvenusiu vyru, apgailėtinu valstybės pakaliku, vadovavusiu egzaminui.

— Niekaip negaliu suprasti, kodėl jam prireikė vairuoti sunkvežimį. Tą mintį jam pakišo imamas — ne mama, o imamas. Mano brangusis berniukas vadina save musulmonu.

Už regioninės tarnybos centro stalo Veine sėdintis vyriškis atrodė sumišęs nuo staiga prapliupusios motiniškos išpažinties.

— Taip jis gali uždirbti gerą ir pastovų atlyginimą, — išspaudė pamąstęs.

Ahmadas pajuto, kad tarnautojas šykščiai sunkia žodžius, tarsi švaistytų brangią ir greit senkančią jų atsargą. Jis sėdėjo palinkęs virš stalo, todėl jo veidas atrodė trumpesnis ir po mirksinčiomis dienos šviesos lempomis šiek tiek iškreiptas, lyg juo būtų nuvilniję ir sustingę nemalonūs jausmai. Šiam beviltiškam padarui mama dosniai dalijo savo žavesį, žeisdama sūnaus orumą. Žmogus buvo toks leisgyvis, taip įklimpęs į savo taisyklių voratinklį, kad nepajėgė suprasti, kaip Ahmadas, pagal metus tinkamas laikyti egzaminą sunkvežimiui vairuoti, dar nėra tiek suaugęs, kad ateitų be motinos. Vis dėlto, suvokdamas, kad moteris nepadoriai elgiasi ir galbūt iš jo šaiposi, vyriškis išplėšė Ahmadui iš rankų užpildytą praktinio egzamino blanką ir, liepęs jam palenkti veidą prie dėžės, privertė, užmerkiant paeiliui tai vieną, tai kitą akį, skaityti įvairių spalvų raides ir atskirti spalvas — raudoną, žalią ir gintarinę.

Prietaisas išmatavo jo tinkamumą vairuoti kitą prietaisą, o testą atliekančio valdininko veide sustingo pagieža, nes diena po dienos dirbdamas tą patį darbą jis pats virto automatu, lengvai pakeičiamu sraigteliu negailestingų materialistiškų Vakarų mechanizme. Tai islamas, kaip ne kartą yra aiškinęs šeichas Rašidas, išsaugojo mokslą ir paprasčiausius graikų mechanizmus, kai apimta barbarybės krikščioniškoji Europa pamiršo tuos dalykus. Šiuolaikiniai islamiškojo pasipriešinimo Didžiajam šėtonui didvyriai — buvę gydytojai ir inžinieriai, gerai nusimanantys apie tokias mašinas, kaip lėktuvai, kompiuteriai ar pakelėje užkastos bombos. Islamas, kitaip nei krikščionybė, nesibaido mokslo tiesos. Alachas sukūrė šį materialų pasaulį, ir visi jo įrenginiai, naudojami šventiems tikslams, tampa šventi. Taip mintydamas Ahmadas atsiėmė savo vairuotojo pažymėjimą. C kategorijos vairuotojo pažymėjimui nereikėjo parodyti savo sugebėjimų kelyje.

Šeichas Rašidas patenkintas. Jis sako Ahmadui:

— Išorė gali būti apgaulinga. Nors aš žinau, kad mūsų mečetė jaunoms akims atrodo aptriušusi ir palaikė, viduje ji suausta iš tvirtų gijų ir pastatyta ant giliai žmonių širdyse įsišaknijusių tiesų. Mečetė turi bičiulių — ne tik galingų, bet ir dievotų. Čehabų šeimos galva prieš keletą dienų minėjo, kad jo klestinčiam verslui reikalingas jaunas sunkvežimio vairuotojas, neturintis žalingų įpročių ir tvirtai prisilaikantis mūsų tikėjimo.

— Aš turiu tik trečios kategorijos teises, — atsako jam Ahmadas, traukdamasis nuo pernelyg lengvo ir greito, kaip jam atrodo, perėjimo į suaugusiųjų pasaulį. — Negaliu išvažiuoti už valstijos ribų ar vežioti pavojingų medžiagų.

Tas savaites po mokyklos baigimo jis gyveno su motina mėgaudamasis dykinėjimu, dirbdamas padrikas valandas ryškiai apšviestoje „Sekundėlėje“, ištikimai kasdien melsdamasis, nueidamas į kokį filmą ir stebėdamasis, kiek Holivudas iššvaisto amunicijai ir sprogimų grožiui, bėgiodamas gatvėmis ir retkarčiais užklysdamas į sujungtų namų rajoną, į kurį tą sekmadienio popietę lydėjo Džorilyną. Jis niekada jos nesutinka — tik tos pačios odos spalvos mergiotes, neskubriai vaikštinėjančias, žinančias, jog yra stebimos. Bėgdamas apleistais kvartalais jis prisimena miglotas ponio Levio kalbas apie universitetą ir ne mažiau miglotai apibrėžtus, bet didingus ten dėstomus dalykus — „mokslus, menus, istoriją“. Mokyklos konsultantas, tiesą sakant, buvo kartą ar du užsukęs į namus, bet, nors su Ahmadu elgėsi draugiškai, paskubėdavo išeiti, tartum pamiršęs, ko atėjo. Ne itin įsiklausydamas į atsakymus, jis klausinėjo Ahmado, kokie jo planai, ar jis ketina dar čia pagyventi, ar išvykti ir pamatyti pasaulio, kaip jaunuoliui ir priklausytų. Šis pasiūlymas iš pono Levio lūpų, visą gyvenimą nugyvenusio Naujajame Prospekte, išvykusio tik į universitetą ir atlikusio tarnybą armijoje, tuo metu privalomą visiems amerikiečiams, skambėjo keistai. Nors tuo metu vyko iš anksto nesėkmei pasmerktas amerikiečių karas su Vietnamo apsisprendimo teise, ponas Levis niekada nebuvo išsiųstas už Jungtinių Valstijų ribų — jis dirbo kanceliarinį darbą, ir dėl to iki šiol jaučia kaltę: nors karas ir buvo klaida, jis teikė galimybę parodyti savo drąsą ir meilę tėvynei. Ahmadas tai žino, nes motina retkarčiais su juo kalbasi apie poną Levį — koks jis mielas žmogus, nors ir ne itin laimingas, nevertinamas mokyklos valdžios ir nelabai rūpintis žmonai ar sūnui. Pastaruoju metu jo motina tapo neįprastai kalbi ir smalsi, ji domisi Ahmadu daug labiau, nei šis yra pratęs — klausia, kur jis eina, kada grįš, ir retkarčiais susierzina, kai jis atsako: „Ai, kada nors.“

— Ir kada tiksliai tai gali būti?

— Motin! Atstok nuo manęs! Greitai. Tikriausiai užbėgsiu į biblioteką.

— Gal tau reikia pinigų kinui?

— Aš turiu pinigų ir ką tik mačiau du filmus: vieną su Tomu Kruzu, o kitą — su Matu Deimonu. Abu buvo apie profesionalius žudikus. Šeichas Rašidas teisus — filmai kvaili ir nuodėmingi. Jie tarsi pragaro pavyzdžiai.

— O varge, kokie mes šventi! Nejaugi neturi draugų? Tavo amžiaus berniukai juk paprastai turi drauges?

— Mama, aš ne gėjus, jei tą norėjai pasakyti.

— Iš kur žinai?

Jis pasijuto priblokštas:

— Žinau.

— Na, o aš žinau, — atsakė ji, sulenktais kairės rankos pirštais perbraukdama plaukus ir atmesdama nuo kaktos, tarsi patvirtindama šio pokalbio netvarkingumą ir pareikšdama norą jį užbaigti, — kad niekada nežinau, kada pareisi.

O dabar tokiu pat irzliu tonu jam atsako šeichas Rašidas:

— Jie nenori, kad važiuotum už valstijos ribų. Jiems nereikia, kad vežiotum pavojingas medžiagas. Jie tenori, kad vežiotum baldus. Čehabų įmonė „Puikybės baldai“ įsikūrusi Reigano bulvare. Tu tikriausiai ją pastebėjai arba girdėjai mane minint Čehabų pavardę.

— Čehabų?

Kartais Ahmadas baiminasi, kad gaubiamas šalia esančio Dievo, esančio taip arti, tarsi jie sudarytų vieną, šventą esybę, „artimesnio nei gysla kakle“, kaip sakoma Korane, jis pastebi vis mažiau pasaulietiško gyvenimo smulkmenų nei kiti, netikintys žmonės.

— Habibas ir Morisas, — paaiškina imamas nekantriai, kapodamas žodžius taip tiksliai, tarsi kirptųsi barzdą. — Jie libaniečiai, ne maronitai63, ne drūzai64. Jie atvyko į šią šalį jaunystėje septintajame dešimtmetyje, kai atrodė, jog Libanas taps sionistų satelitu. Jie atsivežė šiokį tokį kapitalą ir investavo jį į „Puikybę“. Pagrindinė jų mintis buvo pardavinėti juodaodžiams naujus ir naudotus nebrangius baldus. Šis verslas pasirodė esąs sėkmingas. Habibo sūnus, neoficialiai vadinamas Čarliu, pardavinėja prekes ir jas pristato, bet dabar jie nori, kad jis įmonėje užimtų svarbesnes pareigas, nes Morisas išėjo į pensiją ir išvažiavo į Floridą, apsilanko čia tik vasarą, o Habibo diabetas atima iš jo vis daugiau jėgų. Čarlis — kaip ten sakoma? — pralavins tave. Jis tau patiks, Ahmadai. Jis visiškas amerikietis.

Pilkos moteriškos jemeniečio akys susiaurėja iš smagumo. Jis laiko Ahmadą amerikiečiu. Joks uolumas ar Korano studijos nepakeis jo motinos rasės ar nesančio tėvo. Tėvų, jų įtakos trūkumas, tėvystė, nesugebanti išlaikyti vyrų namuose, yra vienas iš šios smunkančios ir nestabilios visuomenės požymių. Šeichas Rašidas — liesas ir lengvas it durklas, pilnas giliai slypinčios pavojingos klastos, kartais leidžiantis suprasti, kad Koranas pirminiu pavidalu ne amžinai egzistavo Rojuje, į kurį Pranašas per vieną naktį nuskriejo stebuklingu žirgu, vardu Burakas — nesisiūlo Ahmadui į tėvus: jis žvelgia į Ahmadą broliškai ir kartu pašaipiai, su lašeliu priešiškumo.

Tačiau jis teisus: Ahmadui patinka Čarlis Čehabas, stambus, aukštas, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras tamsiu, gilių raukšlių išvagotu veidu ir plačia, judria burna.

— Ahmadai, — sako jis, pabrėždamas abu skiemenis, pailgindamas antrąją a, tarsi žodyje Bagdadas. Ir klausia: — Kas tau labiausiai patinka? — nelaukdamas atsakymo tęsia: — Sveikas atvykęs į vadinamąją „Puikybę“. Kai sugalvojo tokį pavadinimą, mano tėvas ir dėdė nelabai mokėjo angliškai — jie manė, kad tai reiškia ką nors puikaus.

Kai jis kalba, veide šmėkščioja sudėtingiausi jausmai ir mintys: panieka, savęs nuvertinimas, įtarumas ir (pakėlus antakius) geraširdiškas suvokimas, kad tiek jis, tiek jo klausytojas šioje kompromituojančioje padėtyje atsidūrė kartu.

— Mes mokėjome angliškai, — prieštarauja šalia stovintis jo tėvas. — Mes mokėmės anglų Amerikos mokykloje Beirute. „Puikybė“ reiškia ką nors klasiška. Kaip „naujas“ Naujojo Prospekto pavadinime. Tai nereiškia, kad miestas yra naujas dabar, jis buvo naujas tada. Jei mes pavadinsime bendrovę „Čehabo baldai“, žmonės klaus: „Ką reiškia tas čehabas?“

Č jis taria minkštai, atsikrenkšdamas, tas garsas primena Ahmadui Korano pamokas.

Čarlis visa pėda aukštesnis už tėvą, jis lengvai apglėbia senesnio, šviesesnės odos vyro galvą ranka ir, suvaidindamas nekenksmingą imtynių susiėmimą, meiliai ji apkabina. Tokiame glėbyje vyresniojo Čehabo galva atrodo it didžiulis kiaušinis — jo pakaušis plikas, oda plonesnė, nei storaodžio sūnaus. Tėvo veidas veik perregimas ir patinęs, galbūt kaltas šeicho Rašido minėtas diabetas. Pono Čehabo oda vaiskiai blyški, bet jis pats ne liguistas: nors vyresnis nei, tarkim, ponas Levis, jis atrodo jaunesnis — apkūnus, žvitrus ir visada pasiruošęs linksmybėms, net jeigu šių šaltinis — jo sūnus. Jis kreipiasi į Ahmadą:

— Amerika. Nesuprantu šitos neapykantos. Atvykau jaunas, būdamas vedęs, bet žmoną turėjau palikti, atvykau su broliu, ir neapykantos ar susišaudymų kaip mano šalyje tarp įvairių grupių ir genčių nebuvo. Žydai, arabai vieni kitiems nerūpėjo, juodieji, baltieji, visi kiti sugyveno tarpusavyje. Jei turi ką nors gero parduoti, žmonės perka. Jei gali pasiūlyti darbą, atsiras, kas jį dirba. Viskas aišku, viskas kaip ant delno. Daryti verslą lengva. Jokių bėdų nuo pat pradžių. Mes Senajame pasaulyje manėme, kad kainas iš pradžių reikia užkelti, o paskui — derėtis ir nuleisti. Bet čia niekas to nesupranta — net vargšas zandžas, atėjęs pirkti sofos ar krėslo, sumoka kainą, nurodytą ant etiketės, kaip maisto prekių parduotuvėje. Bet ateidavo tik keletas. Mes supratome ir įkainojom baldus tiek, kiek tikėjomės gauti, pigiau, ir atėjo daugiau žmonių. Aš sakiau Morisui: „Tai sąžininga ir draugiška šalis. Mes neturėsime bėdų.“

Čarlis paleidžia tėvą iš glėbio, pažvelgia Ahmadui į akis, nes naujasis darbuotojas vienodo su juo ūgio, nors ir trisdešimčia svarų lengvesnis, ir mirkteli:

— Tėte, — taria kantriai atsidusdamas, — bėdų čia yra. Zandžams niekas nesuteikė jokių teisių, jie turėjo jas išsikovoti. Juos linčiuodavo ir neleisdavo į restoranus, jie netgi turėjo atskirus geriamojo vandens fontanėlius. Kad juos laikytų žmonėmis, jiems teko kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą. Amerikoje nieko nėra už dyką, viską reikia išsikovoti. Nėra jokio urna65, nėra šaryja66. Tegul šis jaunuolis tau papasakoja, jis ką tik baigė mokyklą. Viskas yra karas, ar ne? Pažvelk, ką daro Amerika užsienyje — kariauja. Jie įgrūdo į Palestiną žydų valstybę, įkišo ją tiesiai Viduriniesiems Rytams į gerklę, o dabar įsibrovė ir į Iraką — sukurs ten mažąsias JAV ir siurbs naftą.

— Netikėk juo, — sako Ahmadui Habibas Čehabas. — Jis skleidžią šitą propagandą, bet žino, kad geriau neras. Jis geras berniukas. Matai, šypsosi.

Ir Čarlis ne tik nusišypso — jis kvatojasi atlošęs galvą, net matyti viršutinio žandikaulio pasaga ir grūdėti liežuvio raumenys, panašūs į platų kirminą. Jo judrios lūpos susideda į mąslią, bet pašaipią šypseną, o įdėmios akys po vešliais antakiais tyrinėja Ahmadą.

— Ką apie tai manai, Patrakėli? Imamas sako, kad esi labai pamaldus.

— Aš stengiuosi eiti Tiesiuoju Keliu, — prisipažįsta Ahmadas. — O šioje šalyje tai nelengva. Čia pernelyg daug kelių, čia parduodama per daug nereikalingų daiktų. Jie giriasi savo laisve, tačiau betikslė laisvė pati tampa kalėjimu.

Tėvas pertraukia jį garsiai pareikšdamas:

— Tu nieko nežinai apie kalėjimus. Šioje šalyje žmonės kalėjimų nebijo. Ne taip, kaip Senajame pasaulyje. Kaip Saudo Arabijoje, kaip anksčiau buvo Irake.

Čarlis raminamu balsu sako:

— Tėte, JAV kalinių skaičius didžiausias pasaulyje.

— Ne didesnis nei Rusijoje. Ar Kinijoje, nors mes to nežinom.

— Vis dėlto gana didelis — apie du milijonus. Jaunoms juodaodėms trūksta vaikinų. Jie visi sėdi už grotų, dėl Dievo meilės.

— Tie kalėjimai — nusikaltėliams. Tris, keturis kartus per metus jie įsilaužia į parduotuvę. Ir jeigu neranda pinigų — viską sudaužo ir visur pridergia. Šlykštu!

— Tėte, jie beturčiai. Mes jiems atrodom turtingi.

— Tavo draugužis Sadamas Huseinas, štai jis nusimano apie kalėjimus. Komunistai taip pat nusimanė. O šioje šalyje paprastas žmogus apie kalėjimą nieko nežino. Paprastas žmogus nebijo. Jis dirba. Jis paklūsta įstatymams. O tų įstatymų lengva laikytis. Nevok. Nežudyk. Nemiegok su svetima žmona.

Keletas Ahmado klasiokų Centro vidurinėje pažeidė įstatymą ir buvo nepilnamečių teismo nuteisti už narkotikų laikymą, įsilaužimus ir vairavimą apsvaigus. Blogiausieji iš jų teismą ir kalėjimą laikė normalaus gyvenimo dalimi ir nejautė jokio siaubo — jie buvo su tuo susitaikę. Bet jo ketinimus prisidėti šia informacija prie ginčo nustelbia Čarlis, prabylantis gudria veido išraiška žmogaus, tuo pat metu siekiančio susitaikyti ir trokštančio padėti pokalbyje paskutinį tašką:

— Tėte, o ką pasakysi apie mūsų mielą koncentracijos stovyklą Gvantanamo įlankoje? Tie nelaimėliai net neturi teisės į advokatą. Jie neturi imamų, kurie nebūtų skundikai.

— Jie priešo kariai, — niūriai taria Habibas Čehabas, norėdamas baigti ginčą, bet nesugebėdamas pasiduoti. — Jie pavojingi žmonės. Jie nori sunaikinti Ameriką. Ir jie tai pasakoja žurnalistams, nors mes juos maitinam geriau, nei kada nors Talibanas. Jie mano, kad rugsėjo vienuoliktoji — puikus pokštas. Jiems tai karas. Džihadas. Taip jie šneka. Ko jie tikisi — kad amerikiečiai puls kniūbsti jiems po kojų ir nesigins? Net bin Ladenas tikisi sulaukti atsakomojo smūgio.

— Džihadas nebūtinai reiškia karą, — įsiterpia Ahmadas nuo drovumo trūkinėjančiu balsu. — Tai pastangos eiti Dievo keliu. Džihadas gali būti ir vidinė kova.

Vyresnysis Čehabas nužvelgia jį susidomėjęs. Jo akys ne tokios tamsiai rudos kaip sūnaus — jos lyg auksaspalviai rutuliukai vandeninguose baltymuose.

— Tu geras vaikis, — sako jis iškilmingai.

Čarlis užmeta savo tvirtą ranką ant Ahmado liesų pečių, tarsi sutvirtindamas visų trijų vienybę.

— Jis ne visiems taip sako, — prisipažįsta jaunajam naujokui.

Šis pokalbis vyksta įmonės gilumoje, kur pertvara atskirta keletas plieninių stalų, o už jų matyti pora matinio stiklo durų, vedančių į kitas patalpas. Visa kita erdvė — demonstravimo salė — košmariška patalpa, prigrūsta kėdžių, staliukų, kavos stalelių, stalinių lempų, pastatomų lempų, sofų, krėslų, pietų stalų ir kėdžių, suoliukų kojoms, indaujų, prikarstyta sietynų tarsi lianų džiunglėse, pilna sieninių metalinių ar emaliuotų lempų, didelių ir mažų veidrodžių — tiek paprastų, tiek įmantrių, paauksuotais ar sidabruotais lapais, gėlėmis, raitytais kaspinais ar ereliais išskėstais nagais ir išskleistais sparnais išpuoštais rėmais. Amerikietiški ereliai spokso į Ahmadą virš sutrikusio vaikino atspindžio — dėbso į liekną mišrios kilmės jaunuolį baltais marškiniais ir juodais džinsais.

— Apačioje, — sako apkūnus, žemaūgis tėvas blizgančia lenkta nosimi ir tamsiais padribusiais vokais virš auksaspalvių akių, — mes laikome lauko baldus — skirtus vejai ir verandai, pintus ir sulankstomus, netgi keletą aliumininių surenkamų namukų, apsaugotų nuo vabzdžių. Juos galima pasistatyti kieme už namo, jeigu šeima nori pabūti gryname ore. Viršuje laikome miegamojo baldus — lovas, staliukus prie lovos, tualetinius staliukus damoms, komodas, drabužių spintas, kai neužtenka sieninių, šezlongus, kuriuose damos gali sėdėti ištiesusios kojas, minkštas pasparas kojoms ir suoliukus tam pačiam poilsiui, mažas naktines lempeles — na, žinai, skirtas tam, kas ir turėtų vykti miegamuosiuose.

Čarlis, tikriausiai pastebėjęs Ahmadą raustant, šiurkščiai nutraukia:

— Nauji ar naudoti daiktai — mums jokio skirtumo. Viską pasako kaina etiketėje ir baldo būklė. Baldas nėra automobilis, jis neturi daugybės paslapčių. Ką matai, tą ir gauni. O mes su tavimi viską, kas kainuoja daugiau nei šimtą dolerių, nemokamai nugabensime į bet kurią valstijos vietą. Žmonėms tai patinka. Nepasakyčiau, kad pas mus užsuka daug pirkėjų iš Mėjaus kyšulio, bet žmonėms patinka gauti už dyką.

— Ir kilimai, — sako Habibas Čehabas. — Jie nori rytietiškų kilimų, tarsi libaniečiai būtų iš Armėnijos ar Irano. Apačioje turime kolekciją, ir tuos, kurie pakloti ant grindų, galima įsigyti — mes juos išvalome. Reigano bulvare esama specialių kilimais prekiaujančių parduotuvių, bet žmonėms patinka mūsų kainos.

— Jiems patinkame mes, tėte, — atsako Čarlis. — Mes turime gerą vardą.

Ahmadas jaučia nuo šios gyviesiems skirtų daiktų sankaupos sklindantį, į pagalvėles, kilimus ir lininius šviestuvų gaubtus įsigėrusį mirties tvaiką, kvapą žmonijos organikos, jos šešių ar septynių apgailėtinų padėčių ir reikmių, besikartojančių desperatiškoje stilių ir medžiagų įvairovėje tarp veidrodžiais apkabinėtų sienų, besibaigiančioje tuo pačiu kasdieniu skurdu, uždaroje, amžiams lubomis ir grindimis atmatuotoje erdvėje įkalintu nuobodžiu ir nusidėvėjimu, dusinančiu gyvenimo be Dievo — artimo bičiulio — nykumu ir beviltiškumu. Šis reginys pažadina jam vaikystės atminties užkaboriuose palaidotą prisiminimą: apgaulingą vaikščiojimo po parduotuves džiaugsmą, gundančią apsimestinę žmogaus sukurtų dalykų gausybę. Jie su mama kildavo eskalatoriais, klaidžiodavo kvepalais persmelktais paskutinio, žlungančio prekybos centro miesto viduryje koridoriais arba, drovėdamasis jos strazdanų ir savo rusvos odos nedermės, risnodavo, stengdamasis neatsilikti nuo jos energingos eigasties, per gudronu dengtą stovėjimo aikštelę į neapmatomas, paskubomis it didžiulės dėžės sustatytų angarų erdves, iki pat sijų prigrūstas prekių pakuočių. Per tas išvykas, skirtas tik surasti ir pakeisti kokį nors nepataisomą namų apyvokos įtaisą, įgyti nuolat augančiam berniukui drabužių ar kol islamas pavertė jį tam neimliu — seniai trokštamą elektroninį žaidimą, pasensiantį per sezoną, motina ir sūnus būdavo iš visų pusių apsiaučiami patrauklių, išmoningų, bet jiems nereikalingų ar neįperkamų daiktų, tuo tarpu kiti amerikiečiai, regis, be vargo įsigydavo tai, ko juodviem nepavykdavo įpirkti už likusios be vyro slaugės algą. Ahmadas paragavo Amerikos gausybės, lyžtelėjęs jos apatinę dalį. Velniai — štai kas buvo ta daugybė blizgių pakuočių, tie stūksantys stelažai su dabartinėmis trumpalaikėmis madomis, tos lentynos su mikroschemomis varomais žudikiškais vaizdais, raginančiais mases pirkti, vartoti, kol pasaulis dar turi atsargų vartojimui, apsiryti prie lovio, kol mirtis amžiams užvers jų gobšius žabtus. Visas šis vargingųjų klampinimas į skolas turėjo galutinę ribą — mirtį. Ji buvo tas prekystalis, ant kurio žvangėjo senkantys doleriai. Paskubėk, pirk dabar, nes paprasti ir tyri pomirtinio pasaulio džiaugsmai yra tik nebūti pramanai.

„Sekundėlėje“, žinoma, parduodamos ir vertos prekės, bet daugiausia ten dėžių ir maišų su sūriu, saldžiu, žalingu maistu, taip pat plastikinių musmušių ir Kinijoje pagamintų pieštukų su beverčiais trintukais. O čia, šioje didžiulėje demonstracinėje salėje, Ahmadas jaučiasi verbuojamas į prekybos armiją ir, nepaisant Dievo artumo, kuriam visi materialūs dalykai yra tik jo šešėlis, jis susijaudinęs. Pats Pranašas buvo pirklys. Žmogus niekada nepavargsta melsti gėrybių67, sako keturiasdešimt pirmoji sura. Į šias gėrybes įeina ir pasaulio pramonės gaminiai. Ahmadas jaunas: esama užtektinai laiko, svarsto jis, gauti atleidimą už materializmą, jei tokio atleidimo reikėtų. Dievas arčiau, nei gysla kakle, ir Jis žino, ką reiškia trokšti patogumų ir ištaigos, kitaip nebūtų sukūręs ano pasaulio tokio patogaus: pasak Korano, Rojuje esama ir kilimų, ir sofų prigulti.

Ahmadą nusiveda apžiūrėti sunkvežimio, jo būsimo sunkvežimio. Čarlis vedasi jį už stalų, šykščiai per stoglangį nušviestu koridoriumi, išmargintu nukritusių šakelių, sparnuotų sėklų ir lapų šešėliais. Koridoriuje stovi vandens aušintuvas, kabo kalendorius, kurio kvadratėliai su skaičiais tirštai aprašinėti pristatymų datomis, ir, kaip vėliau supras Ahmadas, nučiupinėtas kontrolinis laikrodis, o ant sienos — lentynėlė kortelėms, kuriose darbuotojai žymi atėjimo ir išėjimo laiką.

Čarlis praveria dar vienas duris ir ten stovi sunkvežimis, užpakaliu atsuktas į krovimo platformą iš storų lentų, įtaisytą po išsikišusiu stogeliu. Sunkvežimis — aukšta oranžinė dėžė metalinėmis juostomis sutvirtintais galais — pribloškia Ahmadą, matantį jį pirmąsyk, nuo krovimo platformos jis panašus į didžiulį bukasnukį gyvį, kuris, ieškodamas maisto, pernelyg arti prie jo. Ant jo oranžinio, purvu aptaškyto šono mėlynomis, auksu apvedžiotomis guslčiomis raidėmis parašyta „Puikybė“, o apačioje paprastomis didžiosiomis — BALDAI NAMAMS, ir smulkesnėmis — adresas ir telefono numeris. Ant užpakalinių sunkvežimio ratų — dvigubos padangos. Abipus kabinos kyšo dideli chromuoti veidrodėliai. Kabina glaudžiai, be jokių tarpelių pritvirtinta prie kėbulo. Sunkvežimis atrodo įspūdingai, bet draugiškai.

— Senas patikimas žvėris, — sako Čarlis. — Nuvažiavo jau šimtą dešimt tūkstančių mylių, ir jokių rimtų gedimų. Nagi, sėskis ir susipažink su juo. Nešok, lipk štai tais laipteliais. Tik betrūko, kad pirmą darbo dieną susilaužytum kulkšnį.

Ahmadas jaučia, kad ši aplinka jau šiek tiek pažįstama. Ateityje jis pažins ją dar geriau — krovimo platformą, automobilių stovėjimo aikštelę suskeldėjusiu asfaltu, kepinamu vasaros kaitros, aplinkui stovinčius žemus plytų pastatus ir užgrūstus užpakalinius sujungtų namų kiemelius, rūdijantį viename kampe ratuotą konteinerį, užsilikusį nuo ankstesniojo, seniai palaidoto verslo, prislopintą keturių juostų bulvaru švilpiančio eismo bangų ūžesį. Ši erdvė jam visada išliks magiška, taiki, tarsi ne šio pasaulio, lyg tave per didinamąjį stiklą stebėtų kažkokia pranašesnė esybė. Tai buvo Dievo kvėpavimo paliesta vieta.

Ahmadas nulipa keturiais storų lentų laipteliais ir atsiduria viename lygyje su sunkvežimiu. Emblemoje ant vairuotojo durų parašyta: Ford Triton E-350 Super Duty. Čarlis atidaro tas dureles ir sako:

— Na, štai, Patrakėli. Lipk vidun.

Kabina trenkia šiltu, nosį riečiančiu vyrų kūnų, išsivadėjusių cigarečių dūmų, šaltos kavos ir važiuojant valgytų itališkų sumuštinių kvapu. Po daugybės valandų, praleistų vartant eismo taisyklių ir vairavimo bukletus, kuriuose tiek rašoma apie dvigubą sankabos paspaudimą ir žemesnės pavaros perjungimą pavojingose nuokalnėse, Ahmadas nustemba grindyse neradęs pavarų perjungimo svirties.

— O kaip mes perjungiam pavaras?

— Mes jų neperjungiam, — sako jam Čarlis. Jo veidas surūgęs, bet balso tonas normalus: — Pavaros automatinės. Kaip jūsų šeimos automobilyje.

Kaip gėdingame jo motinos subaru. Jo naujasis draugas pajunta, kad Ahmadas sutrikęs, ir raminamai sako:

— Perjungti pavaras — beprasmis vargas. Vienas vaikis, dirbęs pas mus prieš porą vairuotojų, sulaužė pavarų dėžę, kai važiuodamas žemyn įjungė atbulinę pavarą.

— Argi stačiose nuokalnėse nereikia perjungti žemesnės pavaros? Užuot nuolat spaudus stabdžius ir dildžius kaladėles?

— Pirmyn, gali stabdyti perjunginėdamas pavaras. Bet šioje Naujojo Džersio dalyje nėra aukštų kalvų. Mes juk ne Vakarų Virdžinija.

Čarlis pažįsta valstijas, jis pasitrankęs po pasaulį. Jis apeina kabiną ir it beždžionė ištiesęs į viršų rankas vienu gaištu neria į keleivio vietą. Ahmadui atrodo, lyg kažkas būtų įšokęs į jo lovą. Čarlis iš šiurkščios it džinsas medžiagos marškinių (tik kariškai žalsvų, o ne melsvų) kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir mitriu spragtelėjimu per colį išmuša keletą cigarečių rudu filtru.

Jis klausia Ahmado:

— Užsirūkysi nervams nuraminti?

— Ne, pone, ačiū. Aš nerūkau.

— Tikrai? Labai protinga. Gyvensi amžinai, Patrakėli. Ir apsieikime be „ponų“. Tiks ir Čarlis. Ką gi, pažiūrim, kaip tu vairuosi šitą laužą.

— Dabar?

Čarlis purkšteli, išpūsdamas debesėlį dūmų, akies krašteliu matomą Ahmado.

— O kada tu norėtum? Kitą savaitę? Ko tada čia atėjai? Nesijaudink taip. Tai vieni juokai. Bukagalviai kasdien tą daro, patikėk manim. Čia gi ne aukštoji matematika.

Dabar pusė devynių ryto — Ahmadas jaučia, kad iniciacijai per anksti. Bet jeigu Pranašas išdrįso patikėti savo kūną baisingajam žirgui Burakui, tai ir Ahmadas gali užsiropšti ant aukštos juodos sėdynės, suskilinėjusios, pilnos buvusiųjų vairuotojų paliktų dėmių, ir vairuoti šią didelę oranžinę dėžę ant ratų. Pasukus raktelį variklis storai sugaudžia, tarsi degalai būtų tirštesni už benziną ir sukrešėję.

— Dyzelis? — klausia Ahmadas.

Čarlis iškvepia dar keletą debesėlių — jie kyla iš pačios jo plaučių gelmės:

— Tu ką, juokauji, vaiki? Ar esi kada vairavęs dyzelį? Jis čia tik prismardintų, ir variklis kaista siaubingai ilgai. Negali tiesiog įlipti ir spausti pedalą iki galo. Tiesa, vieną dalyką turėk omenyje: nėra užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Nepanikuok, kai pažiūrėsi iš įpročio, o jo ten nėra. Naudokis šoniniais veidrodėliais. Prisimink ir kitą dalyką: viskas užima daugiau laiko — ilgiau stabdai, lėčiau išjudi. Prie šviesoforų nelaimėsi jokių rovimo iš vietos lenktynių — nė nebandyk. Ši mašina kaip sena ponia: nereikia jos stumdyti, bet ir nuvertinti nederėtų. Tik akimirkai nusisuksi nuo kelio, ir ji tave nugalabys. Tačiau neleisk man tavęs gąsdinti. Nagi, pabandom. Palauk: nepamiršk pavažiuoti atbuliniu. Nes su platforma jau ne kartą susidūrėm. Su tuo pačiu vairuotoju, kurį minėjau. Žinai, ko išmokau per tiek metų? Nėra nieko, ko mulkiai imtų ir nepadarytų. Pavažiuok atgal, pasisuk šimtu dvidešimčia laipsnių, išvažiuok iš teritorijos — tiesiai bus Tryliktoji gatvė, pasuk į dešinę, į Reiganą. Sukti į kairę negalėsi — ten betoninė sienelė, bet, kaip jau sakiau, nėra nieko, ko mulkiai nepadarytų, tai ir paminėjau.

Čarlis dar kalba, o Ahmadas jau pajuda atgal, apsisuka tvarkingu puslankiu ir padidinęs greitį išvažiuoja iš aikštelės. Jis mato, kad sėdėdamas taip aukštai tarsi sklendžia virš automobilių stogų. Sukdamas į bulvarą per staigiai nukerta kampą, ir užpakaliniai ratai šokteli per šaligatvio kraštą, bet to beveik nepajunta. Jis persikėlė į kitą lygmenį, į aukštesnę pakopą. O Čarlis gesina cigaretę į skydelyje esančią peleninę ir apie šoktelėjimą nė neprisimena.

Pravažiavus keletą kvartalų Ahmadas įgunda žvilgčioti į kairįjį veidrodėlį, paskui pro keleivio langą — ir į dešinįjį. Oranžiniai, chromu apkraštuoti „Puikybės“ šonų atspindžiai nebekelia Ahmadui nerimo, bet tampa jo dalimi, kaip pečiai ir rankos, einant gatve šmėkščiojantys regėjimo lauko pakraščiuose. Nuo pat vaikystės sapnuose jis kartais skriedavo koridoriais ar slysdavo, pakilęs keletą pėdų virš šaligatvio, ir kartais atsibusdavo su erekcija arba — dar gėdingiau — didele šlapia dėme vidinėje pižamos tarpkojo pusėje. Jis veltui ieškojo Korane patarimo dėl sekso. Ten buvo kalbama apie nešvarumą, tačiau tik moterų — kai joms menstruacijos, kai krūtimi maitina kūdikį. Antrojoje suroję jis rado paslaptingus žodžius: Jūsų žmonos yra jūsų dirva, todėl ateikite į ją kada norite. Bet iš pradžių darykite gerus darbus sielos išganymui, bijokite Dievo ir žinokite, kad su juo susitiksite. Prieš tai esančiose Korano eilutėse jis perskaitė, kad moterys nešvarios. Venkite artumo su moterimis ir nesiartinkite prie jų, kol jos neapsivalo. O kai jos apsivalo, ateikite pas jas, kaip Alachas jums prisakė. Iš tiesų Dievas myli atgailaujančius ir myli apsivalančius.68 Sunkvežimyje Ahmadas jaučiasi švarus, atsiribojęs nuo žemo pasaulio, kurio gatvės pilnos šunų mėšlo, kur vėjas nešioja celofano ir popieriaus skiautes; jis jaučiasi švarus ir laisvas, skraidinantis — tai jis mato pažvelgęs į šoninius veidrodėlius — savo oranžinę dėžę it aitvarą.

— Nespausk taip į dešinę, — staiga perspėja jį Čarlis, balse girdėti nerimas.

Ahmadas pristabdo, jis nesuvokė, kad lenkia automobilius iš kairės šalia pat skiriamosios juostos, tvirtos „Džersio užtvaros“.

— Kodėl jas vadina „Džersio užtvaromis“? — klausia jis. — O kaip jas vadina Merilande?

— Neužkalbinėk man dantų, Patrakėli. Kai vairuoji sunkvežimį, nėra kada sėdėti ir svajoti. Tavo rankose — gyvenimas ir mirtis, ką jau kalbėti apie tai, kiek kainuos remontas ir kaip šoktelės draudimo įmokos, jei susimausi. Jokių dešrainių ir terlionių su mobiliuoju, kaip žmonės paprastai daro automobiliuose. Tu didesnis, todėl ir vairuoti turi geriau.

— Iš tikrųjų? — Ahmadas bando pašiepti vyresnįjį, savo brolį Amerikos libanietį, išsklaidyti jo niūrų rimtumą. — Argi automobiliai neturėtų trauktis man iš kelio?

Čarlis nesupranta, kad Ahmadas jį erzina. Jis nenuleidžia akių nuo kelio ir žvelgdamas per priekinį stiklą sako:

— Nebūk kvailas, vaiki, jie negali. Tarp gyvūnų tas pats. Žiurkės ir triušiai nelygūs drambliams ir liūtams. Irakas neprilygsta JAV. Jeigu esi didesnis, turi būti geresnis.

Ši politinė pastaba pasirodo Ahmadui keista, šiek tiek ne vietoje. Bet kadangi jie su Čarliu viename vežime, jis nuolankiai susitaiko ir važiuoja toliau.

— Jėzau, — sako Džekas Levis. — Štai dėl ko verta gyventi! Jau buvau pamiršęs ir nė nesitikėjau, kad kas nors man primins.

Taip atsargiai, šiomis aplinkybėmis jos neminėdamas, jis atiduoda duoklę žmonai, kuri prieš daugelį metų jam parodė, dėl ko verta gyventi.

Šalia jo gulinti nuoga Tereza Maloj sutinka:

— Taip, — bet tučtuojau gindamasi priduria: — Bet tai ilgai netrunka.

Jos apskritas veidas šiek tiek išsprogusiomis akimis išpiltas raudonio ir rusvos strazdanos susilieja su rausva skruostų spalva.

— Kas netrunka? — klausia Džekas.

Ji visiškai nenori, kad jis sutiktų su tokiu nerūpestingu gūžtelėjimu pečiais. Jos nuoraudis iš rožinio tampa tamsiai raudonu — ją skaudžiai užgavo šis klausimas, savo bejėgiškumo suvokimas: dar vienas niekur nevedantis nuotykis, dar vienas vedęs meilužis. Jis niekada nepaliks savo storosios Betės, o ir ji kažin ar to norėtų. Jis dvidešimt trejais metais už ją vyresnis, o jai reikia vyro, būsiančio greta iki pat gyvenimo pabaigos.

Naujame Džersyje įsigalėjo neslūgstantis liepos karštis, bet jų nuo meilės įkaitusiai odai oras vėsokas, ir meilužiai užsitraukia antklodę, drėgną ir suglamžytą, gulėjusią po jų kūnais. Džekas atsisėda, atsiremia į pagalvę, apnuogindamas glebnius raumenis ir žilus gaurus ant krūtinės, o Terė, miela bohemiška begėdė, taip pat neužsitraukė savo antklodės galo aukščiau, kad jis galėtų gėrėtis jos krūtimis, baltomis kaip muilas ten, kur jų niekada nepasiekia saulė, ir, jei trokšta, vėl pasverti jas rankoje. Jam patinka apkūnumas, nors jo gali būti ir per daug. Sėmenų aliejaus ir skiediklio kvapai lenkia Džeką į miegą meilužės lovoje. Kaip Terė ir sakė, ji ėmė tapyti didesnius ir ryškesnius darbus. Kai dulkindamasi ji sėdi ant jo, užsimauna ant jo styrančios erekcijos, Džekui regis, kad spalvos, atsispindinčios nuo sienų, teka jos ilgais, dailiais, rumbėtais, baltais airiškais šonais, liejasi po glostančiomis jo rankomis. Jis negali įsivaizduoti Betės, savo svoriu sėdinčios ant jo dubens, ar plačiai išskėstų jos kojų — jiems nebetinka nė viena poza, tik susiglaudus kaip šaukštams, bet ir tada didžiulis Betės užpakalis stumia jį iš lovos it pavydus vaikas.

— Dalykas tas, — tęsia Džekas pajutęs, kad Terė tyli dėl jo netaktiškumo, — kad kol santykiai tęsiasi, nesvarbu, kiek jie trunka, pati Motina Gamta sako: „Ar ne vis vien?“ Jautiesi taip, lyg viskas truktų amžinai. Aš dievinu tavo krūtis — ar neseniai to nesakiau?

— Jos ima svirti. Būtum jas matęs, kai man buvo aštuoniolika. Buvo dar didesnės ir stovėjo stačios.

— Tere, prašau. Nejaudink manęs vėl. Man reikia eiti.

Betės, kiek jis pamena, taip pat buvo panašios į apverstus dubenėlius košei valgyti, o spenelis burnoje sukietėdavo kaip mėlynės uogytė.

— Kur dabar, Džekai? — Terės balse girdėti nuovargis. Meilužė žino, kad vyras melagis, o žmona tik nutuokia.

— Į konsultaciją. Šįkart tikrą — kitame miesto gale. Važiuosiu automobiliu, jai reikės jo po pusantros valandos, važiuos į biblioteką.

Jis pats, apimtas poorgazminio kvaitulio, nėra tikras, kiek iš to, ką sakė, teisybė. Jis tik žino, kad Betei kažkada reikalingas automobilis.

Terė, girdėdama jo balse netikrumą, pasiskundžia:

— Džekai, tu nuolat kur nors skubi. Aš skleidžiu blogą kvapą, arką?

Tai žiauru, nes nuo Betės tikrai sklinda kvapas — gailūs garai iš jos gilių kūno raukšlių nakčia pripildo lovą ir tik sustiprina jo naktinį nerimą ir baimę.

— Nieko panašaus, — sako jis iš mokinių perimta kalba. — Net nuo...

Ir nutyla, bijodamas perspausti.

— Mano putės. Nagi, pasakyk.

— Net nuo jos nesklinda kvapas, — prisipažįsta jis. — Ypač nuo jos. Tu saldi. Mano saldainiukas.

Tiesą sakant, jis bijo per ilgai įsikniaubti veidu į jos tarpukojį, baiminasi, kad Betė užuos kitą moterį jiems bučiuojantis labanakčiui — jie vos pakšteli viens kitam į lūpas, tačiau šis įprotis gyvuoja jau trisdešimt šešerius jų santuokos metus.

— Prašau, Tere. Tai absurdiška.

— Kodėl, šventakupri tu? Žyde doruoli? Kas mano putėje absurdiška?

— Nieko, nieko, — sutinka jis nugalėtas. — Ji tobula, ji nuostabi, ji...

— Ji? Kas? Kam skirti šitie mieli žodžiai? Tobula ir nuostabi?

— Tavo putei.

— Gerai. Tęsk.

Galbūt Terė kabinėjasi todėl, kad jis naudojasi jos pute, ir ja pačia, deramai nekreipdamas dėmesio, neįvertindamas viso paveikslo: kvapo, atsitiktinumų, maudžiančios vienatvės, kai jis išeina iš jos, suvokimo, kad jis naudojasi ja ir naudojasi išrankiai.

— Ji drėgna, — tęsia jis, — gauruota, viduje minkšta kaip gėlė ir tampri...

— Ak, — sako ji, — tampri. Įdomu. Ir jai patinka... Pasakyk, kas jai patinka.

— Jai patinka, kai ją bučiuoja, laižo, kai su ja žaidžia ir į ją įeina... neversk manęs tęsti, Tere. Tai mane žudo. Aš kraustausi dėl tavęs iš proto ir tu tai žinai. Tu pati mieliausia...

— Nepasakok man... — atšauna ji piktai, nubloškia antklodę ir iššoka iš lovos.

Jos sėdmenys virpčioja ir jau yra, kaip ji sakė apie kitką, padribę. Ant sėdmenų ryškėja raukšlės. Tarsi nugara pajutusi Džeko žvilgsnį, ji apsisuka vonios kambario tarpduryje, švysteli kedro spalvos lopinėliu; Džekas jaučia, kaip įžūliai ji rodo savo minkštą putnų nuogumą — šviesų duonos minkštimą be plutos — kviesdama priimti jos švelnumą, kuriam jis nebuvo pakankamai atviras. Žvelgdamas į ją nuogą, tokią moterišką, jautrią ir nerangią, Džekas jaučia, kaip jam džiūsta burna, kaip iš jo išeina tvarkingo, sąžiningo gyvenimo oras. Ji užbaigia jo sakinį:

— ...pati mieliausia nuo tada, kai Betė nusipenėjo kaip kiaulė. Tu džiaugsmingai mane dulkini, bet nenori garsiai ištarti žodžio dulkintis, nes bijai, kad ji kaip nors jį išgirs. Anksčiau pergulėdavai su manimi ir sprukdavai bijodamas, kad bet kurią akimirką gali sugrįžti Ahmadas, o dabar, kai jis visą dieną dirba, vis tiek visada turi pasiteisinimą, kodėl negali pasilikti ilgiau nei minutę. Tiesiog mėgaukis manimi — daugiau nieko ir neprašau, bet ne, žydus turi graužti kaltė, taip jie parodo savo išskirtinumą, parodo, kad jie viršesni už kitus, juk Dievas pyksta tik ant jų, sudariusių su juo tą pasibjaurėtiną vertingąjį sandorį. Man nuo tavęs bloga, Džekai Levi!

Ji trenkia vonios durimis, bet durys užkliūva už vilnonio kilimėlio, užsiveria ne iš karto ir plykstelėjusioje piktai užžiebtoje šviesoje jis spėja pamatyti, kaip siūbuoja jos airiškas, niekada dykumos saulės neliestas užpakalis.

Džekas guli apimtas liūdesio — jam norisi apsirengti, bet suvokia, kad taip tik patvirtins ją esant teisią. Tereza, nusiplovusi nuo savęs jį, pagaliau išeina iš vonios, susirenka nuo grindų drabužius ir neskubėdama ima rengtis. Krūtys jai pasilenkus siūbuoja, ir jas Terė prisidengia visų pirmiausia, pagauna plonyčiu liemenuko audiniu ir raukydamasi susega jį ant nugaros. Tada įlipa į kelnaites, tvirta dailia ranka laikydamasi, kad nenukristų, už stalo, apkrauto išrikiuotomis aliejinių dažų tūbelėmis. Iš pradžių viena, o paskui abiem rankom ji patempia nailoną, akimirką švysteli kedro spalvos garbanotas lopinėlis, pasprunka iš po elastinės juostelės lyg alaus puta iš paskubomis įpilto bokalo. Jos liemenėlė juoda, bet kelnaitės — alyvinės. Jų žema elastinė juostelė atidengia perlų spalvos pilvo iškilumą drąsiau nei bet kokie džinsai nuleistu liemeniu, nors ji maunasi paprasčiausius senus džinsus aukštu liemeniu, priekyje trupučiuką aptaškytus dažais. Rumbėtas megztukas, pora drobinių sandalų — ir ji bus visiškai pasiruošusi eiti į gatvę ir pasitikti jos laukiančių galimybių. Ją gali pagrobti kitas vyras. Kaskart matydamas ją nuogą, Džekas baiminasi, kad tai paskutinis kartas. Jį apima sielvartas, toks stiprus, kad priverčia šūktelti:

— Nesivilk tais skudurais! Grįžk į lovą, Tere! Prašau.

— Tu juk neturi laiko.

— Turiu. Ką tik prisiminiau, konsultacija prasideda tik trečią. Tas vaikis vis tiek nevykėlis iš Ferlono, jo tėvai mano, kad konsultuodamas padėsiu jam įstoti į Prinstoną. O aš negaliu. Na, prašau!

— Hm... gal minutėlę. Tik prisiglausiu. Negaliu pakęsti mūsų vaidų. Mes neturėtume dėl nieko vaidytis.

— Mes vaidijamės, — paaiškina jis, — nes rūpime vienas kitam. Jei nerūpėtume, nesivaidytume.

Ji atsisega džinsus, įtraukdama pilvą ir išsprogindama akis, todėl akimirką atrodo juokingai, ir greitai vien juodais alyviniais apatiniais neria po suglamžyta antklode. Tie drabužėliai tokie lengvabūdiškai palaidi, kad ji atrodo it nepilnametė kekšytė, lyg viena iš įžūlesnių Centro vidurinės mergiočių, ir Džeko penis vėl ima tvinkčioti. Jis bando nekreipti į tai dėmesio, apkabina ją per pečius — pūkeliai ant jos kaklo dar drėgni po dušo — ir nekaltai, draugiškai prisitraukia artyn.

— Kaip laikosi Ahmadas? — klausia jis.

Terė atsako apdairiai, ji jaučia staigų perėjimą nuo kekšės prie motinos:

— Manau, jam puikiai sekasi. Jam patinka žmonės, kuriems dirba, — tėvas ir sūnus libaniečiai, bendraujantys su juo kaip gerojo ir blogojo policininko tandemas. Sūnus — tikrai įdomus tipas. Ahmadui labai patinka sunkvežimis.

— Sunkvežimis?

— Na, tai galėjo būti bet koks sunkvežimis, bet tas yra jo sunkvežimis. Kiekvieną rytą jis tikrina, ar gerai pripūstos padangos, patikrina stabdžius, visus tuos skysčius. Jis man apie juos pasakoja — mašininė alyva, aušinimo skystis, langų plovimo skystis, akumuliatoriaus rūgštis, vairo stiprintuvo skystis, transmisijos alyva... Regis, viskas. Jis patikrina, ar gerai įtempti ventiliatoriaus dirželiai ir dar nežinia ką. Sako, kad techninę apžiūrą autoservisuose atliekantys mechanikai dažniausiai pagiringi ir pernelyg skuba. Sunkvežimis netgi turi vardą — „Puikybė“. „Puikybės baldai namams“. Jie manė, kad tai reiškia kažką puikaus.

— Na, taip, — pripažįsta Džekas, — beveik. Tai šmaikštu.

Jo erekcija sugrįžta, kol guli galvodamas apie Terę motiną ir profesionalę, slaugę ir abstrakcijų tapytoją, inteligentišką, įvairiapusę asmenybę, su kuria jis mielai susipažintų, net jeigu ji nebūtų kitos lyties. Bet jo mintys nuklydo nuo jos šilkinių apatinių, juodų ir alyvinių, nuo laisvo, nerūpestingo būdo jam atsiduoti, nuo visos jos patirties, visų meilužių, susikaupusių per tuos penkiolika metų, kai Ahmado tėvas, nesugebėjęs perkrimsti Amerikos mįslės, pabėgo. Net tada ji buvo katalikų šeimoje užaugusi mergina, neturėjusi nieko prieš pasidulkinti su babajumi, su musulmonu. Ji buvo pašėlusi taisyklių laužytoja. Terė-žybt. Terore. Jis klausia:

— O kas tau pasakojo apie žydus ir sandorį?

— Nežinau. Koks nors kadaise pažinotas vyras.

— Kuria prasme pažinotas?

— Pažinotas, ir tiek. Džekai, argi mes nesitarėm? Tu neklausi, o aš nepasakoju. Mane metė, ir aš vieniša gyvenau geriausius moteriai skirtus metus. Dabar man keturiasdešimt. Nepavydėk to trupinėlio praeities.

— Mintimis aš, žinoma, nepavydžiu. Bet, kaip jau kalbėjom, kai esi neabejingas kitam žmogui, imi jo gvieštis.

— Argi apie tai kalbėjomės? Negirdėjau nieko panašaus. Girdėjau tik ką manai apie Betę. Vargšelę Betę.

— Bibliotekoje ji neatrodo vargšelė. Ji sėdi prie informacijos stalo ir naršo internete daug geriau už mane.

— Iš tavo kalbų sprendžiant, ji tiesiog stebuklas.

— Ne, tačiau ji asmenybė.

— Nuostabu. O kas ne asmenybė? Nori pasakyti, aš ne asmenybė?

Ūmus airiškas Terezos būdas priverčia vertinti liuteronus tokius kaip Betė. Jo pimpalas pajunta Terezos permainas ir vėl ima trauktis.

— Mes visi asmenybės, — ramina jis. — Ypač tu. O kalbant apie sandorį, tu matai žydą, kuris niekada to nepajuto. Mano tėvas nekentė religijos, ir vieninteliai sandoriai, apie kuriuos buvau girdėjęs, buvo sudaromi kaimynystėje, — neįsileisti žydų. Ar Ahmadas dabar labai religingas?

Ji trupučiuką atsipalaiduoja ir susmunka ant pagalvės. Jo žvilgsnis pasislenka per colį į jos juodo liemenuko gilumą. Strazdanota viršutinė krūtinės dalis, daugybę metų atvira saulei, šiek tiek primena krepą, kitaip nei muilo balsvumo oda, slypinti po liemenuku. Džekas svarsto: „Ką gi, kitas žydas čia prieš mane lankėsi.“ Kas dar? Egiptiečiai, kinai, vienas Dievas težino. Dauguma jos pažįstamų dailininkų — perpus už ją jaunesni vaikėzai. Jiems ji būtų motina meilužė. Gal dėl to jos pačios vaikis — gėjus, jei jis toks, žinoma.

Ji sako:

— Sunku pasakyti. Jis niekada daug apie tai nešnekėjo. Vargšiukas, vaikystėje atrodydavo toks gležnas ir išsigandęs, kai išlaipindavau jį prie mečetės ir vienam tekdavo lipti tais laiptais. Kai paskui klausdavau, kaip sekėsi, jis atsakydavo „Puikiai“ ir daugiau neprasižiodavo. Net parausdavo. Buvo kažkas, kuo jis negalėjo su manimi pasidalyti. Dabar, kai dirba, sakė jis man, sunku suspėti į mečetę penktadienį, ir tas nuolat su juo važinėjantis Čarlis, regis, nėra toks uolus. Bet, žinai, Ahmadas atrodo atsipalaidavęs: jis kalba su manimi tvirčiau, vyriškai, žiūri tiesiai į akis. Jis patenkintas savimi, juk uždirba, ir, na, nežinau, gal man taip tik atrodo, atviresnis naujoms mintims, ne toks užsidaręs tame, mano galva, ribotame ir netolerantiškame tikėjime. Jam tai gaivaus oro gūsis.

— Ar jis turi merginą? — klausia Džekas Levis, dėkingas Terei, nuo jo trūkumų perėjusiai prie kitos temos.

— Kiek žinau, ne, — atsako ji.

Džekui patinka jos airiška burna: kai ji užsisvajoja, pamiršta sučiaupti viršutinę lūpą su mažu iškilimu per vidurį.

— Jei turėtų, manau, žinočiau. Jis grįžta namo pavargęs, leidžiasi pamaitinamas, paskaito Koraną, o pastaruoju metu ir laikraštį — apie tą kvailą karą su terorizmu, — kad būtų apie ką kalbėti su Čarliu, ir eina į savo kambarį miegoti. Jo paklodės, — ji ima gailėtis, kad apie tai prakalbo, bet tęsia, — be dėmelės, — ir priduria: — Taip ne visada buvo.

— O kaip tu sužinotum, kad jis turi merginą? — toliau kamantinėja Džekas.

— O, jis imtų apie tai kalbėti vien tam, kad pagadintų man nervus. Jis visada nekentė mano draugų vyrų. Be to, norėtų vakarais išeiti iš namų, o dabar niekur neina.

— Bet tai nėra normalu. Jis gražus vaikis. Gal jis gėjus?

Šis klausimas neišmuša Terės iš vėžių: ji yra apie tai galvojusi.

— Gal ir klystu, bet, manau, apie tai taip pat žinočiau. Ahmado mokytojas mečetėje, šeichas Rašidas, kraupus tipas, bet Ahmadas tai suvokia. Jis gerbia jį, bet nepasitiki.

— Sakei, buvai jį sutikusi?

— Vieną ar du kartus, pasiimdama Ahmadą ar palikdama jį tenai. Su manimi jis elgėsi labai ramiai ir mandagiai. Bet aš jutau jo neapykantą. Jam buvau tik mėsos gabalas — nešvarios mėsos.

Nešvari mėsa. Džeko erekcija vėl atsigavo. Jis stengiasi susikaupti, minutę ar dvi, prieš pasidalydamas su ja šiuo galbūt ne laiku atsiradusiu pokyčiu. Jis jau buvo pamiršęs šį malonumą, tai, kad būna erekcija, ir tvirtą, standų, įkyriai apie save primenantį kotą, mažą, pasipūtusį, ką tik atgijusį tavo esybės centrą, primenatį, kad tavęs yra daugiau, nei yra iš tikrųjų.

— O kaip darbas? — atnaujina pokalbį Džekas. — Ar daug laiko jis ten praleidžia?

— Būna visaip, — atsako Terė. Jos kūnas, turbūt atsakydamas į nuo jo sklindančius kvapus ir pojūčius, skleidžia dirginančių kvapų mišinį, stipriausiai — muilu — kvepia sprandas. Pokalbis apie sūnų ima jos nebedominti. — Jis tampa laisvas, kai tik pristato visus baldus. Kartais anksti, bet dažniausiai vėlai. Kartais jiems tenka trenktis net į Kamdeną ar Atlantik Sitį.

— Baisiai toli jie tuos baldus vežioja.

— Jie ne tik vežioja, bet ir pasiima. Didžioji dalis jų baldų — naudoti. Jie įkainoja žmonių turtą ir jį išsigabena. Yra sukūrę tokį tinklą, tik nežinau, ar islamas čia turi kokios reikšmės. Dauguma jų klientų Naujajame Prospekte — juodaodžių šeimos. Ahmadas sako, kad kai kurių namai stebėtinai mieli. Jam patinka matyti įvairias vietas, įvairų gyvenimo būdą.

— Pamatyti pasaulio, — atsidūsta Džekas, — bet iš pradžių pasidairyti po Naująjį Džersį. Aš po Naująjį Džersį pasidairiau, bet daugiau pasaulio taip ir nepamačiau. O dabar, panelyt, — jis atsikrenkščia, — mums iškilo problema.

Išsprogusios, blyškaus berilio spalvos Terezos Maloj akys išsiplečia iš nuogąsčio:

— Problema?

Džekas pakelia antklodę ir parodo, kas jam nutiko žemiau juosmens. Jis viliasi, jog pakankamai pasidalijo su ja gyvenimo rūpesčiais, kad dabar pasidalytų ir tuo.

Ji žiūri, iškiša liežuvio galiuką ir paliečia juo putlų viršutinės lūpos viduriuką.

— Čia ne problema, — sako. — No problema, senor.

Čarlis Čehabas dažnai važinėjasi su Ahmadu, netgi tada, kai Ahmadas pats gali iškrauti ir pakrauti baldus. Kilnodamas ir tampydamas baldus vaikinas tapo stipresnis. Jis paprašė, kad algos čekius — beveik penkis šimtus per savaitę, dukart daugiau, nei už valandą mokėdavo „Sekundėlėje“ — jam išrašytų Ahmado Ašmavio vardu, nors tebegyveno su motina. Kadangi jo socialinio draudimo kortelėje ir vairuotojo pažymėjime buvo įrašyta Malojaus pavardė, motina kartu važiavo į banką, į vieną iš keleto naujų stiklo pastatų miesto centre, paaiškinti jiems padėtį ir prašyti leisti atsidaryti atskirą sąskaitą. Tokia ji dabar tapo: neprieštarauja jam, nors ir anksčiau per daug nepriešgyniavo. Jo motina, kaip dabar jis, žvelgdamas atgalios, supranta — tipiška amerikietė, ji neturi nei tvirtų įsitikinimų, nei jų suteikiamos drąsos ir paguodos. Ji — Amerikos laisvės religijos auka, laisvės, keliamos aukščiau už viską, nors kokia tai laisvė ir kam ji skirta, taip ir lieka neaišku. Bombos sprogstančios ore — tuščias oras, štai tobuliausias Amerikos laisvės simbolis. Čia nėra urna — tvirtina tiek šeichas Rašidas, tiek Čarlis — nėra visa apimančio dieviško įstatymo, liepiančio ir vargšams, ir turtingiesiems nusilenkti petys į petį, nėra pasiaukojimo kodekso, pakilaus, iš sielos gelmių kylančio paklusnumo, esančio islamo pamatu, glūdinčio pačiame jo pavadinime. Vietoj to egzistuoja asmeninių savęs paieškų įvairovė, nedermė, kurią galima nusakyti keliais šūkiais: „Gyvenk šiandien“, „Kiekvienas už save“, „Dievas padeda tiems, kas padeda sau“, kitaip tariant: „Nėra nei Dievo, nei Paskutinio teismo dienos — sukitės patys“. Dviguba „sukitės patys“ prasmė — „kliaukis tik savimi“ ir „čiupk, ką gali“ — linksmina šeichą, kuris, praleidęs tarp bedievių dvidešimt metų, didžiuojasi laisvai kalbąs jų kalba. Ahmadui kartais tenka užgniaužti įtarimą, kad jo mokytojas gyvena pusiau realiame grynų žodžių pasaulyje ir Koraną labiausiai myli už jo kalbą, už nirčios stenografijos kiautą, kurio turinys — skiemenys, ekstaziška „l“, „a“ ir gomurinių garsų tėkmė, mėgavimasis narsa ir riksmais raitų karių plevėsuojančiais apdarais, jojančių po giedru Arabijos dykumų dangumi.

Motina Ahmadui — senstanti moteris, bet širdyje — vis dar mergaitė, žaidžianti menu ir meile. Pastaruoju metu ji atgijo ir nuolat susirūpinusi, todėl sūnus ją įtaria turint naują meilužį, tik pastarasis — skirtingai nei ankstesnieji — nesirodo jų bute ir nesiekia su Ahmadu varžytis dėl įtakos namuose. Gal ji ir tavo motina, bet aš su ja miegu, — rodydavo jie savo elgsena, ir tai buvo taip pat labai amerikietiška, lytiniai santykiai vertinami labiau nei šeimos ryšiai. Amerikiečiai nekenčia savo šeimos ir bėga iš jos. Net tėvai prie to prisideda, jie skatina vaiko nepriklausomybę ir nekreipia dėmesio į jų nepaklusnumą. Čia nėra tos glaudžios, abipusės meilės, kurią Pranašas jautė savo dukrai Fatimai: Fatima — mano dalis; kas skaudina ją, skaudina ir mane, o kas skaudina mane — skaudina Dievą. Ahmadas nejaučia neapykantos motinai: ji pernelyg pakrikusi, kad jos būtų galima nekęsti, pernelyg išsiblaškiusi vaikydamasi laimės. Nors jie tebegyvena kartu tame bute, dvelkiančiame salsvu ir aitriu aliejinių dažų kvapu, ji teturi tiek bendro su jo dieną pasauliui rodoma esybe, kiek permirkusi prakaitu pižama, su kuria jis miega naktį ir kurią nusimeta eidamas į dušą, padedantį įžengti į tyrą darbo dienos rytą ir nužingsniuoti mylią iki darbo. Keletą metų jų kūnams buvo nejauku dalytis ankštą bendrą buto erdvę. Jį manė, kad padoru sūnui pasirodyti vienais apatiniais ar vasariniais naktinukais, pro kuriuos matosi intymių jos kūno dalių šešėliai. Vasaros gatvėmis ji žingsniuodavo tik su trumpais marškinėliais ir mini sijonu, atsagstyta palaidine, džinsais pažemintu liemeniu, aptempiančiais putniausias kūno dalis. Kai jis smerkia jos aprangą, vadindamas ją nepriderama ir provokuojama, ji šaiposi ir erzina jį, tarsi Ahmadas su ja flirtuotų. Tik ligoninėje, ant savo nepadorių gatvės drabužių užsitempusi blyškiai žalią, padoriai dukslią uniformą, ji atitinka Pranašo dvidešimt ketvirtojoje suroję moterims duotą paliepimą: prisidengti šydais krūtines ir savo grožybes rodyti tik savo vyrams, tėvams ir sūnums, broliams, vergams, eunuchams ir, pabrėžia Knyga, vaikams, dar nekreipiantiems dėmesio į moters nuogumą. Būdamas dešimties, o gal dar anksčiau, jis ne kartą — nes nebuvo už ką samdyti auklės — laukė jos Šv. Pranciškaus ligoninėję ir nudžiugdavo, matydamas suplukusią nuo darbo, plačiomis ligoninės kelnėmis ir storapadžiais sportiniais bateliais, be apyrankių, kurių žvangėjimas išsklaidytų tylą. Įtampos viršūnė buvo pasiekta, kai jis, sulaukęs penkiolikos, praaugo mamą, o viršutinė lūpa pasidengė tamsiu pūku: dar neperžengusi keturiasdešimties ji kvailai vylėsi pasigauti kokį vyriškį, išplėšti turtingą daktarą iš dailių pagalbininkių haremo, o jos paauglys sūnus išduodavo jos vidutinį amžių.

Ahmado požiūriu, ji atrodė jaunesnė ir elgėsi ne taip, kaip motina turėtų elgtis. Viduržemio jūros ir Viduriniųjų Rytų šalyse moterys išdidžiai susiraukšlėdavo ir tapdavo beformės — buvo neįmanoma nepadoriai supainioti motiną su drauge. Šlovė Alachui, Ahmadas niekada nesvajojo permiegoti su motina, niekada nenurenginėjo jos tuose savo smegenų užkaboriuose, kur Šėtonas į sapnus ir svajones įterpia šlykštybių. Tiesą sakant, jeigu vaikinas ir leistų sau susieti tokias mintis su motina, turėtų pripažinti, kad ji — ne jo skonio. Jos oda, nusėta rausvomis dėmėmis ir nutaškyta strazdanomis, atrodo nenatūraliai balta, tarsi raupsuotosios, o jis, besimokydamas Centro vidurinėje, pamėgo tamsesnio atspalvio — kakavos, karamelės, šokolado — odą ir gundančią tamsių akių paslaptį, kurių juoduma iš pirmo žvilgsnio atrodo nepermatoma, bet giliau gali įžvelgti purpurinį slyvos ar blizgų rudą sirupo atspalvį, apie tokias akis Korane sakoma: didelės tamsios akys, įstatytos arti viena kitos. Knyga žada: Ir jiems bus duotos tamsiaakės kurijos, nelytėtos, kaip kriauklėje slypintys perlai: atpildas už jųjų nuopelnus. 69 Ahmadas mano, kad tėvas, vedęs jo motiną, padarė klaidą, — jis tokios niekada nepadarys.

Čarlis vedęs libanietę, Ahmadas ją mato retai, ji apsilanko parduotuvėje prieš uždarant, po savo darbo dienos, o dirba ji teisininkų kontoroje, pildo mokesčių blankus tiems, kurie patys negali to padaryti, tarpininkauja ir rašo prašymus miesto, valstijos ir tautos valdžioms, nes kiekviena jų reikalauja iš piliečių savo dalies. Esama kažko vyriška jos įprotyje rengtis kostiumėliais su kelnėmis, ir tik alyvinė oda ir tankūs neišpešioti antakiai skiria ją nuo kafirų. Jos plaukai tankia keleto colių aureole gaubia galvą, bet nuotraukoje, kuri stovi ant Čarlio darbo stalo, jie paslėpti po plačiu šalių, ji šypsosi virš dviejų mažų vaikų galvučių. Jis niekada apie ją nekalba, nors apie moteris tauškia dažnai, ypač apie rodomas televizijos reklamose.

— Ar matei tą iš „Levitros“ reklamos, skirtos bičams, kuriems nestovi?

— Aš retai žiūriu televizorių, — atsako jam Ahmadas. — Dabar, kai nebesu vaikas, ji manęs nebedomina.

— Na, turėtų dominti, nes kaip kitaip sužinosi, kaip šią šalį valdančios korporacijos su mumis elgiasi? Ta iš „Levitros“ reklamos man atrodo ideali mažulė, murkia apie savo „vaikiną“ ir kaip jai patinka, kai jo erekcija būna „kaip reikiant“, — tiesa, ji nesako „erekcija“, bet visa reklama apie tai: kaip padaryti, kad tinkamai stovėtų. Erekcijos sutrikimai — pelningiausias vaistų gamintojų atrastas dalykas nuo valiumo laikų. O, kaip ta mergšė pasimiglojusiomis akimis žvelgia į tolį: tu matai tos moters akimis, matai styrantį didelį jo pimpalą, kietą kaip akmuo, ir ji taip keistai krutina burną — o jos burna nuostabi — maži burnos raumenukai kruta ir tu supranti: ji tai įsivaizduoja, galvoja, kad čiulpia (jos burna tobulai tinka čiulpti), o tada, patenkinta, paslaptinga ir sočia veido išraiška atsisuka į vyruką, kažkokį modelį, tikrame gyvenime greičiausiai gėjų, ir akimirksniu jam sako: „Tik pažiūrėk į tai!“, ir kol jis droviai klausosi jam skirtų pagyrų, paliečia jo skruostą, ten, kur duobutė. Tiesiog neįtikėtina, kaip, velniai rautų, jie tai padaro, kiek prireikė dublių, kol ji visa tai sugalvojo ar kol reklamos scenaristas iš anksto tai parašė. Bet visa tai atrodo taip spontaniška, net stebiesi, kaip jie sugeba ją taip geidulingai parodyti. Ji iš tikrųjų atrodo laiminga, kaip ką tik gerai išdulkinta, supranti? Ir ne vien dėl to, kad ją nufilmavo.

Tai, su liūdesiu mąsto Ahmadas, ir yra vyriška šneka, kurios jam, vilkinčiam akinamus baltus marškinius ir juodus džinsus, mokykloje kliuvo tik nuogirdos ir kurios daug nuosaikesnę ir padoresnę versiją jis galėjo išgirsti iš Omaro Ašmavio, jei tik pastarasis būtų pasilikęs ir ėmęsis tėvo vaidmens. Ahmadas dėkingas Čarliui, įtraukusiam jį į vyriškos draugystės klubą. Penkiolika, o gal ir daugiau metų vyresnis ir vedęs, nors neatrodo, Čarlis, regis, mano Ahmadą žinant viską, ką žino ir jis, o jei ne — tai bent norint žinoti. Vaikinui su Čarliu lengviau kalbėti sėdint šonu, žvelgiant į priekį pro sunkvežimio langą ir vairuojant, o ne akis į akį. Ir jis, nuraudęs dėl savo dorybingumo, sako jam:

— Nemanau, kad televizija skatina doras mintis.

— Žinoma, ne, po velnių. Atsipeikėk, ji tam ir neskirta. Didžioji dalis to, kas joje rodoma, mėšlas, užpildantis tarpus tarp reklamų. Štai kuo norėčiau užsiimti, jei nereikėtų nuolat gelbėti nuo žlugimo tėvo parduotuvės. Brolis ėmėsi šio verslo kartu su juo, o dabar sėdi Floridoje ir imdamas savo dalį čiulpia mūsų kraują. Norėčiau kurti reklamas. Planuoti, surinkti visa į viena — režisierių, aktorius, dekoracijas, scenarijų — tokie dalykai turi turėti scenarijų, o paskui vožti visu tuo paprastam piliečiui tiesiai į marmūzę, užknisti jam smegenis. Tavo valia prieš jo valią: aiškini jam, be ko jis negali gyventi. Kuo dar jie mus šeria, tie žiniasklaidos magnatai? Naujienomis: už širdies griebiančiomis istorijomis, sukurtomis Dianos Sojer — vargšai afganų vaikučiai, ve-e, ve-e — arba tiesiog propaganda. Bušas skundžiasi, kad Putinas virsta Stalinu, bet mes blogesni, nei tie vargšai nuskurėliai Kremliuje kada nors buvo. Komunistai tik norėjo praplauti smegenis. O naujoji valdžia — tarptautinės korporacijos — nori išplauti iš mūsų visas smegenis, ir taškas. Jos nori paversti mus vartojimo automatais, vištidės visuomene. Visos pramogos, Patrakėli, — tikras mėšlas, tas pats mėšlas, kuriuo kvaišindavo ir Didžiosios krizės laikais, tik tada tekdavo stovėti eilėje ir mokėti už filmą ketvirtuką, o dabar mus tuo šeria nemokamai, reklamuotojai moka milijoną už minutę, kad tik gautų galimybę sukti mums galvas.

Ahmadas, vairuodamas sunkvežimį, bando pritarti:

— Tai nėra Tiesusis Kelias.

— Juokauji? Tai Geltonų plytų kelias, grįstas klastingais ketinimais.

Klas-tin-gais, galvoja Ahmadas, prisimindamas, kada jam paskutinįsyk pamokslavo. Akies kampeliu jis mato, kaip iš skubančio išsikalbėti Čarlio burnos tykšta seilių purslai.

— Sportas, — iškošia jis. — Jie moka milijardus už teisę rodyti sportą. Tai tikrovė, kuri nėra tikra. Pinigai pražudė profesionalų lygas: niekas nebeištikimas savo komandai, jie perbėga iš vienos komandos į kitą už papildomus penkiolika milijonų, nors nepajėgia suskaičiuoti turimų pinigų. Kažkada egzistavo ištikimybė komandai ir tapatinimasis su regionu, bet bukagalviai, sėdintys tribūnose, nežino, ko jie neteko. Jie mano, kad visąlaik taip ir buvo: gobšūs žaidėjai ir kasmet gerinami rekordai. Baris Bondsas geresnis žaidėjas už Rūtą, net už Di Madžą70, bet kam gali patikti tas žvalus storžievis šunsnukis? Gerbėjai dabar nieko neišmano apie meilę komandai. Jiems ji nerūpi. Sportas šiais laikais — kaip vaizdo žaidimas, o žaidėjai — hologramos. Klausausi radijo pokalbių laidų ir man norisi pasakyti tiems nuolat postringaujantiems kiaušingalviams ar sūriagalviams: „Dėl Dievo meilės, grįžkit į tikrovę!“ Tie apgailėtini mulkiai iškala atmintinai visą statistiką, tarsi jiems mokėtų Rodrigeso71 algą. O tos vadinamosios komedijos, kurias kepa kanalai? Jėzau, kam jos juokingos? Tai pamazgos. O Lenas ir Letermanas — dar šlykštesnės pamazgos! Tik reklamos fantastiškos. Jos kaip Faberžė kiaušiniai. Kai kas nors šioje šalyje jums nori ką nors parduoti, tai imasi to iš peties. Stengiasi iš visų jėgų. Kai žiūri tą pačią reklamą dvidešimtą kartą, matai, kad kiekviena sekundė — aukso verta. Reklama kupina to, ką fizikai vadina informacija. Argi, pavyzdžiui, žinotum, kad amerikiečiai tokie liguisti, kiaurais skrandžiais nuplikę impotentai, visąlaik prišlapsiantys kelnes ir maudžiančiom išangėm, jei nežiūrėtum reklamos? Žinau, sakai, kad niekada jos nežiūri, bet tikrai neturėtum praleisti laisvinamųjų reklamos su žavia katyte ilgais lygiais plaukais ir stambiais aristokratės dantimis, kuri žvelgdama kiaurai kamerą sako tau — būtent tau — sėdinčiam su traškučių pakeliu, kad jaučia silpnybę greitam maistui. Tai ji — liesa kaip kartis, tariamai jaučia silpnybę greitam maistui ir kartais turi kamuotis nuo vidurių užkietėjimo? Kiek jai metų? Dvidešimt penkeri, ne daugiau, raumeninga kaip Lansas Armstrongas, ir galiu lažintis, kad nepraleido nė dienos neišsituštinus, bet laisvinamųjų Ex-Lax gamybos direktorius nori, kad senos moteriškės nesigėdytų savo užsikimšusių žarnų. „Klausykit, — sako jis joms, tas Ex-Lax direktorius, — net tokiai žvitriai aristokratei mergiotei kartais nepavyksta nusišikti ar neišsitepti kelnaičių žaidžiant golfą, net jai hemorojus gali sugadinti dieną, todėl ir tu, močiut, nesi koks senas mėšlas šiukšlyne — sėdi toj pačioj valty su jaunom prašmatniom katytėm!“

— Šita visuomenė bijo pasenti, — sutinka su juo Ahmadas šiek tiek pristabdydamas, nes baiminasi, kad žalia šviesa tolumoje jam privažiavus virs raudona. — Bedieviai nemoka mirti.

— Nemoka, — sako Čarlis ir jo netylančiam balse pasigirsta atsargios gaidelės. — O kas moka?

— Tikintys, — atsako Ahmadas į klausimą. — Jie žino, kad teisiųjų laukia Rojus.

Ir žvelgdamas pro platų, purviną „Puikybės“ priekinį langą į dėmėtą nuo alyvos asfaltą, raudonus užpakalinius žibintus ir akinamus saulės blyksnius — iš viso to vasarą ir susideda sunkvežimio vairuotojo diena Naujajame Džersyje, jis pacituoja Koraną: Dievas dovanoja tau gyvenimą ir atveda iki mirties: Jis ir pašauks tave prisikėlimo dieną, neabejok tuo.72

— Teisybė, — pritaria Čarlis. — Gerai pasakyta. „Neabejok tuo.“ Aš, jeigu pasitaikytų gera priežastis, mielai nepraleisčiau progos. O tu dar per jaunas. Visas gyvenimas prieš akis.

— Ne visai, — atsako Ahmadas. Čarlio burbėjime jis negirdi abejonės virpulio, šilkinio ironijos mirgesio, kuriuos paprastai jaučia šeicho Rašido balse. Čarlis — pasaulietis, bet islamas sudaro nemažą dalį ir šio pasaulio. Libaniečiai nėra tokie išpuoselėti ir dviveidžiai kaip jemeniečiai ar dailūs ir slapukai kaip egiptiečiai. Jis droviai paaiškina: — Aš ir taip jau gyvenu ilgiau nei dauguma kankinių Irane ir Irake.

Bet Čarlis negali liautis pasakojęs apie moteris televizijos reklamose.

— O dabar, — postringauja jis, — kai vaistų karteliai susižėrė tiek pinigo iš viagros, jie ėmė pardavinėti „sekso gerintojus“, kaip jie tai vadina, moterims. Yra viena reklama — tu gal ir nematei, ją nedažnai rodo, — kurioje nufilmuota moteris, iš pažiūros protinga ir neišvaizdi, pamanytum, mokytoja ar kokios vidutinės inžinerijos kompanijos vadybininkė, šiek tiek susiraukusi, lyg jai gyvenime ko nors trūktų, ir fone skamba muzika, tokia liūdnoka, įkyri, o tada ji staiga ima plavinėti perregimais drabužėliais, basa; jai ir reikia būti basai, nes matai ją einančią vandeniu, paliekančią raibulius netoli kranto, kur vandens vos per colį ar keletą, bet ji vis tiek neskęsta, jos šukuosena nauja, geresnis makiažas ir veidas toks pasimiglojęs, kaip čiulpikės, apie kurią pasakojau, — manau, joms lašina į akis vyzdžius plečiančių lašų, kad taip atrodytų, — ir tada parodo viso to, kas vyko, priežastį: „hormonus stiprinanti medžiaga“, taip jie vadina. Tau leidžia suprasti, kad ji dulkinosi. Visiškai išsitaškė nuo daugybės orgazmų. Prieš dešimt ar penkiolika metų reklamose niekas nebūtų pripažinęs ar parodęs, kad moterys to nori, nori daug ir labai, kad dulkinimasis atpalaiduoja ir suteikia grožio. O kaip tavo reikalai, Patrakėli? Ar gauni kaip reikiant?

— Ko gaunu kaip reikiant? — Ahmado mintys kažkur nuklydo.

Jie išsuko iš Beivėjaus greitkelio ir atsidūrė beveidžiame miestuko centre, čia daugybė dviem eilėmis sustatytų automobilių — pro juos „Puikybei“ buvo keblu prasisprausti.

— Putytės, — suirzęs atšauna Čarlis, įtraukdamas oro, kai oranžinis sunkvežimis per plauką nekliudo pro šalį dardančio mokyklinio autobuso, pilno spoksančių mažų veidukų. — Pizės, — paaiškina. Ir kai Ahmadas, nieko neatsakęs, tirštai nurausta, ryžtingai tyliu balsu sako: — Reikėtų tave su kuo nors suguldyt.

Naujojo Džersio šiaurinės dalies miesteliai beveik vienodi — parduotuvių vitrinos ir šaligatviai, parkavimosi automatai ir neoninės iškabos, pro šalį greit pralekiantys žalumos net judančiame automobilyje jautiesi tarsi stovėtum vietoje. Vietovės, kurias jiedu su Čarliu pravažiuoja, vasarą dvelkiančios suminkštėjusia gudrono danga, pralieta mašinine alyva, svogūno ir sūrio kvapais besiveržiančiais iš mažų užkandinių, visur vienodos, kol neatsidursi į pietus nuo Pietų Ambojaus ar ties posūkiu iš Džersio greitkelio į Sejervilį. Bet vienam miesteliui keičiant kitą Ahmadas ima pastebėti, kad dviejų panašių miestukų nebūna, kiekviename gyvena skirtingi žmonės. Kai kur atokiau nuo kelio, šešėlyje, vešliose pakirptų kvadratinių krūmų saugomose pievutėse stūkso didžiuliai namai. “Puikybė“ į šiuos namus retai ką atveža, bet pravažiuoja pakeliui į apleistus miesto rajonus, kur nėra nė užuominos į pievutę ar kiemą, o į tuos namus vedantys laiptai prasideda tiesiai nuo šaligatvio. Čia paprastai ir gyvena tie, kurie laukia baldų: tamsiaodės šeimynos, jų balsai ir televizorius, girdimi iš tolimesnių, nematomų kambarių, tarsi tie pilni šeimynykščių kambariai tęstųsi iš koridoriaus į tolį. Kartais matyti islamo tikėjimo ženklų: maldos kilimėliai, moterys su hidžabais, įrėminti dvylikos imamų, iš jų ir beveidžio Slaptojo imamo, atvaizdai, kurie rodo – šie namai šiitų73. Tokiuose namuose Ahmadas jaučiasi nejaukiai, kaip ir tuose miesto kvartaluose, kur prekės krautuvėlėse reklamuojamos arabų ir anglų mišinių, o mečetės įkurdintos nebeveikiančiuose protestantų bažnyčiose, tik kryžius pakeistas pusmėnuliu. Jis nemėgsta uždelsti ir plepėti, kaip Čarlis, laužantis liežuvį įvairiais arabų dialektais, juoku ir gestais užpildantis supratimo spragas. Ahmadas jaučia, kad jo išdidžiam atsiskyrimui ir sava valia pasirinktai tapatybei kelia grėsmę minios paprastų, vargingų vyrų ir negražių, praktiškų moterų, prisidėjusių prie islamo vien dėl tingaus noro išreikšti savo etninę tapatybę. Nors jis buvo ne vienintelis musulmonas Centro vidurinėje, tokių kaip jis, iš mišrių šeimų, bet karštai tikinčių, kurie tikėjimą pasirinko patys, o ne paveldėjo iš esančio ir tą ištikimybę įtvirtinančio tėvo, taip pat nebuvo. Ahmadas buvo gimęs šioje šalyje, ir keliaudamas po Naująjį Džersį mažiau domėjosi rajonais, apgyvendintais atmieštais išeiviais iš Viduriniųjų Rytų, nei jį supančia Amerikos tikrove, tuo išplitusiu raugu, kuriam kaip nepavykusiam eksperimentui jautė šiokį tokį gailestį.

Ši trapi niekam tikusi nacija turi istoriją, varganai atspindimą grandiozinės Naujojo Prospekto Rotušės ir griuvėsių plynės, kurios priešinguose kraštuose stovi vidurinė mokykla grototais langais ir aprūkusi juoda bažnyčia. Kiekvieno miesto centre esama devyniolikto amžiaus pėdsakų: namų, pastatytų iš kauburiuoto rudo akmens ar švelniai raudonos spalvos plytų, išsikišusiomis atbrailomis ir lenktomis įeigų arkomis, puošnių, išdidžių statinių, pergyvensiančių netvirtus, trapius dvidešimtojo amžiaus pastatus. Šie senesni, tvirtesni namai simbolizuoja pražuvusią klestinčią pramonę, gamybos, mechanizmų ir geležinkelių gausą, kuriai buvo pajungti dirbančios tautos gyvenimai, vidinį susitelkimą ir atvirumą viso pasaulio imigrantams. Visa tai stovėjo ant ankstesniojo amžiaus, leidusio suklestėti būsimiems šimtmečiams, pamatų. Oranžinis sunkvežimis darda pro ketaus lenteles ir paminklus, skirtus sukilimui, virtusiam revoliucija, atminti — jos mūšiai nusirito nuo Fort Li iki Red Banko, ir tūkstančiai vaikinų liko gulėti po šia žole.

Čarlis Čehabas, žmogus, kupinas įvairiausių prieštaringų dalykų, apie šį seną konfliktą žino stulbinamai daug:

— Čia, Naujajame Džersyje, revoliucija užstrigo. Long Ailande ji patyrė tikrą nesėkmę, Niujorke — dar baisiau. Traukėmės, traukėmės. Ligos ir dezertyravimas. Prieš pat septyniasdešimt šeštųjų-septyniasdešimt septintųjų žiemą britai judėjo nuo Fort Li iki Niuarko, o vėliau — iki Bransviko, Prinstono ir Trentono lengvai it peilis per sviestą. Vašingtonas su nuskurėlių armija pakrikai kėlėsi per Delavarų upę. Daugybė kareivių, nori tikėk, nori ne, buvo basi. Basi artėjant žiemai. Mums svilo kailiai. Iš Filadelfijos bandė sprukti visi, išskyrus torius, sėdinčius ir laukiančius, kol pasirodys jų draugeliai raudonšvarkiai. Naujojoje Anglijoje britų laivynas užėmė Niuportą ir Rod Ailandą be šūvio. Atėjo galas viskam.

— Aišku, ir kodėl viskas nežlugo? — klausia Ahmadas, stebėdamasis, kodėl Čarlis taip entuziastingai pasakoja šią patriotišką istoriją.

— Na, — tęsia Čarlis, — dėl kelių priežasčių. Juk vyko ir gerų dalykų. Kontinentinis kongresas atsibudo ir liovėsi kištis į vadovavimą karui. „Okey, tegul Džordžas tuo užsiima“, — pasakė jie.

— Ar iš čia ir kilo šis posakis?

— Geras klausimas. Ne, nemanau. Kitas karui vadovaujantis generolas, pasipūtęs mulkis, vardu Čarlzas Li74 — Fort Li pavadintas jo vardu, labai jiems ačiū — leidosi paimamas į nelaisvę smuklėje Basking Ridže, ir Vašingtonas liko vienas viskam vadovauti. Tuo metu jis džiaugėsi, kad turi nors kažką panašaus į armiją. Nes užėmę Long Ailandą britai susilpnino spaudimą. Jie leido Kontinentinei armijai75 atsitraukti ir persikelti per Delavarus. Tai pasirodė esanti klaida, nes, kaip tikriausiai tave mokė mokykloje — velniai rautų, ko jus ten mokykloje moko, Patrakėli? — Vašingtonas su gauja ryžtingai nusiteikusių apskurusių laisvės kovotojų per Kalėdas persikėlė Delavarų upe, sutriuškino botfortuotą Trentono įgulą ir paėmė nemenkai belaisvių. Negana to, kai Kornvalio hercogas atsivedė dideles pajėgas iš Niujorko ir manė apsupęs amerikiečius į pietus nuo Trentono, Vašingtonas vogčiomis prasibrovė miškais, peržygiavo dykynes ir Didžiojo Lokio pelkę ir nužygiavo į šiaurę Prinstono link! Su apiplyšusiais, keletą parų nemiegojusiais kareiviais! Žmonės tada buvo atsparesni. Nebijojo mirti. Vašingtonas į pietus nuo Prinstono susidūrė su britų pajėgomis, jos paėmė į nelaisvę amerikiečių generolą Merserį76, apšaukė prakeiktu maištininku ir liepė prašyti pasigailėjimo, o šis atsakė nesąs maištininkas ir pasigailėjimo nemaldausiąs, tada jie užbadė jį durtuvais. Britai nebuvo tokie šaunūs vyrukai, kokius rodo per televizorių „Šedevrų teatre“. Kai padėtis Prinstone tapo visai beviltiška, Vašingtonas ant balto žirgo — šventa teisybė, tikrai ant balto žirgo — nuvedė savo vyrus į pačią britų ugnies tirštumą ir sėkmė atsidūrė jų rankose, jis lėkė iš paskos besitraukiantiems raudoniems mundurams ir šaukė: „Puiki lapių medžioklė, vaikinai!“

— O jis žiaurus, — įsiterpė Ahmadas.

Čarlis nosimi išleido tipišką amerikietišką garsą, reiškiantį mostelėjimą ranka, ir tarė:

— Ne itin. Karas žiaurus, bet jį kariaujantys žmonės — ne visada. Vašingtonas buvo džentelmenas. Kai Prinstono mūšis baigėsi, jis stabtelėjo prie sužeisto britų kario ir pagyrė už narsią kovą. Filadelfijoj jis apgynė į nelaisvę paimtus britams tarnavusius vokiečius nuo įniršusios minios, kuri būtų sudraskiusi juos į gabalus. Supranti, vokiečiai, kaip ir dauguma profesionalių Europos karių, buvo išmokyti pasigailėti priešininko tik esant tam tikroms aplinkybėms ir neimti belaisvių — Long Ailande jie taip ir elgėsi, išskerdė mus, — ir jie taip apstulbo, kad su jais žmoniškai elgiamasi, jog geras ketvirtis karių pasibaigus karui liko čia. Dauguma jų vedė Pensilvanijos olandės ir tapo amerikiečiais.

— Tu tiesiog žaviesi Džordžu Vašingtonu.

— Kodėl gi ne? — Čarlis trumpam nutilo, lyg svarstydamas, ar Ahmadas nespendžia jam pinklių. — Tenka žavėtis, jei tau rūpi Naujasis Džersis. Juk čia jis tapo įžymus. Jis dar man patinka tuo, kad nuolat mokėsi. Visų pirma išmoko sugyventi su Naujosios Anglijos gyventojais. Virdžinijos plantatoriaus požiūriu, Naujosios Anglijos gyventojai buvo purvinų anarchistų gauja, jų gretose lygiom teisėm su baltaisiais kovojo juodaodžiai ir raudonodžiai, jie kartu plaukiojo ir banginių medžioklės laivais. Pats Vašingtonas, jei jau apie tai prakalbom, pagalbininku laikė įmitusį juodį, vardu Li, bet neturintį nieko bendra su Robertu E. Li77. Karui pasibaigus, atsidėkodamas už tarnystę revoliucijai, Vašingtonas jį išlaisvino. Vašingtonas išmoko vergiją laikyti blogu dalyku. Galop ėmė skatinti juodaodžius užsirašyti į armiją, nors iš pradžių buvo prieš. Ar esi girdėjęs žodį pragmatikas?

— Žinoma.

— Toks Džordžis ir buvo. Išmoko priimti viską, kaip yra, ir kovoti partizaninį karą: užpuoli ir slepiesi, užpuoli ir slepiesi. Jis atsitraukdavo, bet niekada nepasiduodavo. Jis buvo tų laikų Ho Ši Minas. O mes buvome Hamas. Al Kaida. Britai norėjo, — skuba pridurti Čarlis, matydamas, kad Ahmadas įkvepia, lyg ketintų jį pertraukti, — Naująjį Džersį paversti taikdarystės pavyzdžiu — palenkti į savo pusę protus ir širdis, juk esi apie tai girdėjęs. Jie suprato, kad jų elgesys Long Ailande davė atvirkščią rezultatą, sukėlė dar didesnį pasipriešinimą, ir bandė apsimesti gerais, patraukti kolonistus į motinos tėvynės pusę. O Vašingtonas Trentone britams pareiškė: „Tokia tikrovė. Geras elgesys nieko nepakeis.“

— Geras elgesys nieko nepakeis, — pakartoja Ahmadas. — Taip galėtų vadintis tavo sukurtas TV serialas.

Čarlis į šį žaismingą pasiūlymą nekreipia dėmesio. Jis bando kažką įrodyti. Todėl tęsia:

— Jis parodė pasauliui, kaip galima pasipriešinti daug didesnėms pajėgoms, itin galingai valstybei. Jis parodė — štai čia vertėtų prisiminti Vietnamą ir Iraką, — kad imperialisto okupanto ir toje šalyje gyvenančių žmonių kare galų gale nugali žmonės. Jie puikiai pažįsta vietovę. Jie daugiau pastatę ant kortos. Jiems nebėra kur trauktis. Naujajame Džersyje juk veikė ne tik Kontinentinė armija, ten buvo ir vietinė atsargos kariuomenė — mažos, iš pasalų puldinėjančios, savarankiškai veikiančios vietinių grupelės. Jos nudaigodavo vieną kitą britų kareivį ir dingdavo, ištirpdavo kaimo vietovėje — kitaip tariant, elgėsi ne pagal kitos kariaujančios šalies taisykles. Vokiečiai taip pat buvo užpulti iš pasalų — per pūgą, per šventes, kai net kareiviai neprivalo atlikti savo pareigos. Vašingtonas tarsi sakė: „Ei, tai mūsų karas.“ Na, apie Vali Fordžą78 rašo visi, kas netingi, bet juk Vašingtonas vėliau ne kartą žiemojo Naujajame Džersyje — Midlbruke, Vatčungo kalnuose ir Moristaune. Ta pirmoji žiema Moristaune buvo šalčiausia per visą amžių. Jie iškirto šešis šimtus akrų ąžuolyno ir riešutmedžių trobelių statybai ir šildymui. Tą žiemą tiek prisnigo, kad buvo neįmanoma atvežti maisto atsargų, ir jie vos neišmirė badu.

— Žinant padėtį pasaulyje dabar, — įsiterpia Ahmadas, nenorėdamas atsilikti nuo Čarlio, — gal geriau jie būtų išmirę. Jungtinės Valstijos būtų panašios į Kanadą — protingą, taikią šalį, nors ir bedievišką.

Nustebęs Čarlis prajunka ir prunkšteli per nosį:

— Pasvajok, Patrakėli. Šalis turi per daug energijos, kad būtų taiki ir vadovautųsi sveiku protu. Besivaržančios jėgos — štai ką leidžia Konstitucija. Tą ir turime.

Jis pasimuisto ir iškrato iš Marlboro pakelio cigaretę. Dūmai apgaubia veidą, jis prisimerkęs žvelgia pro priekinį stiklą ir, regis, mąsto apie tai, ką papasakojo savo jaunajam vairuotojui.

— Kai kitąkart važiuosime Devintuoju keliu, reikės užsukti į Monmuto mūšio79 lauką. Amerikiečiai atsitraukė, bet gana ilgai atsilaikė prieš britus ir parodė prancūzams, kad juos verta remti. Taip pat ispanams su olandais. Visa Europa veržėsi apkarpyti Anglijai sparnus. Kaip dabar Jungtinėms Valstijoms. Tikra likimo ironija: Liudvikas Šešioliktasis mus remdamas iššvaistė tiek pinigų, kad buvo priverstas prispausti prancūzus siaubingais mokesčiais, o šie pakėlė maištą ir nukirto jam galvą. Viena revoliucija vedė prie kitos. Taip jau nutinka, — Čarlis sunkiai atsidūsta ir rimtesniu tonu, vogčiomis, tarsi nebūtų įsitikinęs, ar Ahmadui dera tai girdėti, sako: — Supranti, istorija nėra tai, kas buvo ir pražuvo. Ji kuriama ir dabar. Revoliucija niekada nesiliauja. Nukerti jai galvą, atauga dvi.

— Kaip hidrai, — sako Ahmadas, nenorėdamas pasirodyti visišku neišmanėliu.

Šis vaizdinys iškyla ir šeicho Rašido pamoksluose, kaip Amerikos kryžiaus žygio prieš islamą bergždumo iliustracija. Pirmąkart su hidra Ahmadas susidūrė šeštadienio rytais, kol mama miegodavo, žiūrėdamas laidas vaikams. Svetainėje būdavo tik jis ir televizorius — pašėlusi, įžūli elektroninė dėžė — žagsinti, sproginėjanti, traškanti, spygaujanti veriančiais susijaudinusiais animacinių veikėjų balsais, ir šios dėžės auditorija — ją stebintis, visiškai tykiai sėdintis vaikas, prisukęs garsą, kad leistų mamai išsimiegoti po vakarykščio pasimatymo. Hidra buvo komiškas padaras — visos jos galvos ant besiraitančių kaklų plepėjo viena su kita.

— Tos senos revoliucijos, — su pasitikėjimu tęsia Čarlis, — gali daug ko išmokyti mūsų džihadą.

Kadangi Ahmadas nieko neatsako, jis greitai, tiriamai klusteli:

— Ar tu už džihadą?

— Kaip galėčiau būti prieš? Pranašas kviečia tam Knygoje, — ir Ahmadas cituoja: — Mahometas yra Alacho pranašas. Tie, kas seka juo, nuožmūs netikintiems, bet mielaširdingi vienas kitam.80

Bet iki džihado dar, atrodo, labai toli. Pristatydami šiuolaikinius baldus ir paimdami tuos, kurie buvo šiuolaikiniai jų mirusiems savininkams, jiedu su Čarliu vairuoja „Puikybę“ per tvankią picerijų ir manikiūro salonų, klestinčių krautuvėlių ir degalinių, White Castle ir Blimpie raizgynę. Krispy Kreme ir „Jaukioji skalbykla“, „Padangos ir ratlankiai“, 877-DANTYS-14, „Žvaigždžių motelis“ ir „Puikiausi liukso kambariai“, Amerikos bankas, „Metro informacijos naikinimas“, Jehovos liudytojai ir Naujoji krikščionių bažnyčia — šių svaiginamai mirgančių ženklų gausa klykia norą į savo glėbį prisivilioti tuos, kurie susigrūdę gyvena anksčiau plytėjusių ganyklų ir stovėjusių vandeniu varomų fabrikų vietoje. Storasieniai, amžiams statyti miesto valdžios reikmėms skirti pastatai vis dar stūkso, virtę muziejais, gyvenamaisiais namais ar pilietinių organizacijų būstinėmis. Visur plevėsuoja Amerikos vėliavos, kai kurios tokios nudriskusios ir išblukusios, kad jas akivaizdžiai pamiršo ant stiebų. Kažkada čia buvo sutelktos viso pasaulio viltys, bet tie laikai praėjo. Pro aukštą „Puikybės“ priekinį stiklą Ahmadas mato grupeles savo amžiaus vyrų ir moterų, besirenkančių pliurpti ir dykinėti — jų dykinėjimas grėsmingas: rudaodės moterys siauručiais šortukais ir aptemptomis elastinėmis liemenėlėmis, vyrai berankoviais marškinėliais ir absurdiškai apsmukusiais, kadaruojančiais šortais, su auskarais ir vilnonėmis aptemptomis kepuraitėmis — tarsi tyčia būtų apsirengę it klounai.

Per blizgantį dulkėtą stiklą Ahmadą užplūsta savotiškas siaubas dėl gyvenimo, kurį teks nugyventi. Šie pasmerkti besibūriuojantys gyvuliai, skleidžiantys poravimosi ir bėdos kvapus, vis dėlto jaučia giminingos bandos paguodą ir kiekvienas puoselėja kokią nors ateities viltį, galvoja apie darbą, savo paskirtį ar bent siekia prasimušti į narkotikų prekeivių ir sutenerių gretas. Tuo tarpu jis, Ahmadas, turintis, pasak pono Levio, didelių gabumų, neturi jokio plano: Dievas susiliejęs su juo, kaip nematomas dvynys, kaip kitas „aš“ — tai ne verslumo, o paklusnumo Dievas. Nors Ahmadas stengiasi melstis penkis kartus per dieną, kad ir stačiakampėje kėbulo oloje, prikrautoje antklodžių ir pakavimo tarpiklių, ar ant žvirgždo lopinėlio už šalikelės užkandinės, kur gali pasitiesti savo kilimėlį penkioms apsivalymo minutėms, Gailiaširdingasis ir Maloningasis nenurodė jam tiesaus kelio į pašaukimą. Tarsi saldžiame ištikimybės Alachui miege jo ateitis būtų amputuota. Kai ilgų mylias ryjančių tylos akimirkų metu jis prisipažįsta apie savo nerimą Čarliui, paprastai šnekus ir gerai informuotas vyriškis sutrinka ir ima išsisukinėti.

— Na, greičiau kaip per trejus metus gausi A kategorijos pažymėjimą ir už valstijos ribų galėsi vežioti kokius tik nori krovinius — pavojingas medžiagas, cisternas. Uždirbsi neblogus pinigus.

— Bet kam? Vartoti vartotojams skirtas prekes, kaip tu sakai? Maitinti ir rengti savo kūną, kuris, laikui bėgant, nukars ir taps bevertis?

— Galimas ir toks požiūris. „Gyvenimas — mėšlas, o paskui miršti.“ Bet juk toks požiūris visko neapima?

— O ko neapima? „Žmonos ir vaikų“, kaip sako žmonės?

— Na, tiesa, esant žmonai ir vaikų didžioji dalis šių svarbių egzistencinių klausimų pasitraukia į užkulisius.

— Tu turi žmoną ir vaikų, bet retai man apie juos pasakoji.

— O ką čia pasakoti? Aš juos myliu. Tiesa, o kaip dėl meilės, Patrakėli? Ar esi ją pajutęs? Kaip jau sakiau, tau reiktų sugulti.

— Na, tavo norai geri, bet santykiai be vestuvių prieštarauja mano įsitikinimams.

— Ai, tik nereikia. Pats Pranašas nebuvo vienuolis. Jis sakė, kad žmogus gali turėti keturias žmonas. Mergina, kurią mes tau gausim, nebus dora musulmonė, ji bus kekšė. Visi šitie dalykai jai nerūpės ir tau neturėtų rūpėti. Permiegosi su ja ar ne, ji taip ir liks purvina bedievė.

— Aš netrokštu nešvaros.

— Tai ko, velniai rautų, trokšti, Ahmadai? Pamiršk dulkinimąsi, atleisk, kad apie tai prabilau. O kaip dėl noro tiesiog gyventi? Kvėpuoti oru, žiūrėti į debesis? Argi tai ne geriau, nei būti mirusiu?

Staiga iš giedro, alavo pilkumo, persmelkto blausios saulės dangaus ėmė krapnoti — priekinį stiklą aptaškė lašeliai. Ahmadas rankos prilietimu įjungė sunkiai švytruojančius valytuvus. Vairuotojo pusėje esantis valytuvas paliko vaivorykštinę nenuvalytos drėgmės arką — gumoje atsirado įtrūkis: mintyse Ahmadas pasižymi ją pakeisti.

— Visaip būna, — atsako jis Čarliui. — Tik netikintys siaubingai bijo mirties.

— O kasdieniai malonumai? Tu myli gyvenimą, Patrakėli, prisipažink. Užtenka pamatyti, kaip anksti kiekvieną rytą ateini į darbą, nekantraudamas sužinoti mūsų tvarkaraštį. Mūsų sunkvežimį vairavo ir kiti vaikiai — jie nieko nematė, jiems į viską buvo nusispjaut, tikri numirėliai atmerktom akim. Jiems rūpėjo tik kuo greičiau sustoti prie kokios nors greitojo maisto užkandinės, prisiryti, nusimyžti, o baigus darbo dieną nueiti kur nors su draugeliais ir apsinešti. O tu turi potencialo.

— Man jau tai sakė. Bet jeigu aš myliu gyvenimą, kaip jūs sakote, tai — Dievo dovana. Jis nusprendė ją suteikti, jo valia ją ir atsiimti.

— Na, gerai. Dievo valia. O kol kas mėgaukis.

— Taip ir darau.

— Šaunuolis.

Vieną liepos dieną, jiems grįžtant į parduotuvę, Čarlis liepia jam užsukti į Džersi Sitį per sandėlių rajoną, pilną vielinių tvorų, blizgančių spygliuotos vielos užtvarų ir rūdijančių krovininių traukinių aklakelių bėgių. Jie važiuoja pro naujus aukštus gyvenamuosius namus stiklo fasadais, pastatytus senųjų sandėlių vietoje, ir priartėja prie parko, iš kurio matyti visai greta esantis Manhatanas ir Laisvės statula. Vyrai — juodais džinsais mūvintis Ahmadas, ir Čarlis rusvu darbiniu kombinezonu ir geltonais darbiniais batais — traukia pagyvenusių turistų krikščionių, stovinčių betoninėje apžvalgos aikštelėje, įtarius žvilgsnius. Vaikai, apsilankę Laisvės mokslo centre, nardo po aikštelę ir keberiojasi ant žemos metalinės tvorelės, atitverusios nuolydį link upės. Nuo Aukštutinės įlankos dvelkia brizas, teškia purslus, panašius į blizgių mašalų debesis. Garsiausia pasaulyje vario žalumo statula iš čia atrodo ne tokia aukšta, bet apatinė Manhatano dalis išsikiša į priekį it galinga pasišiaušusi knyslė.

— Smagu daugiau nebematyti tų bokštų, — pastebi Čarlis.

Kadangi Ahmadas, paniręs į mėgavimąsi vaizdu, nieko neatsako, Čarlis paaiškina:

— Jie buvo bjaurūs. Neproporcingi. Jie ten atrodė ne vietoje.

Ahmadas atsako:

— Juos galėjai matyti net iš Naujojo Prospekto, nuo aukštumų su kriokliais.

— Pusė Naujojo Džersio galėjo grožėtis tais velnio statiniais. Daugybė ten žuvusių žmonių gyveno Naujajame Džersyje.

— Man buvo jų gaila. Ypač tų, kurie šoko pro langus. Kaip siaubinga: žmones užspeitė tokiame pragariškame karštyje, kad jiems geriau buvo šokti ir pasitikti mirtį. Tik pagalvok, kaip jiems svaigo galva, kai prieš iššokdami žvelgė žemyn.

Čarlis prabyla paskubomis, tarsi kažką cituodamas:

— Tie žmonės dirbo finansų srityje, tarnavo Amerikos imperijos interesams. Imperijos, kuri remia Izraelį ir kasdien neša mirtį palestiniečiams ir čečėnams, irakiečiams ir afganams. Karo metu gailestį reikia tramdyti.

— Daugelis jų buvo tik apsaugos darbuotojai ir padavėjai.

— Ir taip tarnavo imperijai.

— Kai kurie buvo musulmonai.

— Ahmadai, turi galvoti apie tai kaip apie karą. O karas — purvinas reikalas. Atsitiktinės civilių aukos. Tie vokiečiai, kuriuos Džordžas Vašingtonas pažadino iš miegų ir sušaudė, be abejo, buvo geri berniukai, siuntę savo algas namo mamytėms. Imperija taip sumaniai geria savo pavaldinių kraują, kad tie nė nesupranta, kodėl miršta, kodėl netenka jėgų. Mus supantys priešai, vaikučiai ir storuliai su šortais, dėbčiojantys į mus iš padilbų — ar pastebėjai? — taip pat nelaiko savęs engėjais ir žudikais. Jie laiko save nekaltais, kasdieniais reikalais užsiėmusiais žmonėmis. Visi čia nekalti — jie nekalti, iš bokštų šokinėję žmonės nekalti, Džordžas V. Bušas taip pat nekaltas — jis tik išsigydęs girtuoklėlis iš Teksaso, mylintis savo mielą žmoną ir padykusias dukreles. Bet visa ši nekaltybė kažkodėl gimdo blogį. Vakarų galingieji vagia mūsų naftą, atima žemes...

— Atima Dievą, — skubiai įsiterpia Ahmadas, nutraukdamas savo mokytoją.

Čarlis akimirką žvelgia į vieną tašką, o tada neskubėdamas sutinka, tarsi tai anksčiau nebūtų atėję į galvą:

— Taip. Tikriausiai. Jie atima iš musulmonų jų tradicijas ir savimonę, pasididžiavimą savimi, į kurį turi teisę visi žmonės.

Ahmadas ne tai norėjo pasakyti, sakinys nuskambėjo dirbtinokai, per jėgą, ir tie žodžiai buvo toli nuo gyvo Dievo, esančio šalia Ahmado taip arti, kaip saulės spinduliai, šildantys kaklą. Čarlis stovi priešais, suraukęs storus antakius ir skausmingai užsispyrėliškai suspaudęs lūpas, nepalenkiamas tarsi kareivis, linksmo pakeleivio, nuolat šmėkščiojančio Ahmado akies kamputyje, neliko nė pėdsako. Žvelgiant iš priekio Čarlis, ryte pamiršęs nusiskusti, surauktais virš tarpunosio antakiais, niekaip nedera su gražia diena — dangus giedras, tik virš Long Ailando keletas garbanotų debesėlių, ir tiek gaivaus gryno oro virš galvos, tarsi ten būtų atsivėręs melsvos liepsnos sklidinas šulinys, Žemutinio Manhatano bokštų Sangrūda susilydžiusi į vientisą masę, burzgia kateriai ir sūpuojasi įlankoje jachtos, o turistų minios riksmai ir pokalbiai sūkuriuoja aplink nekaltu garsų srautu. „Toks grožis, — mąsto Ahmadas, — turėtų ką nors reikšti — tai Alacho užuomina, Rojaus nuojauta.“

Čarlis jo klausia:

— Tai ar kovotum su jais?

Ahmadas praklausė, kas tie „jie“ bet atsako „taip“, tarsi per patikrinimą.

Čarlis pakartoja:

— Kovosi, negailėdamas gyvybės?

— O kaip tu manai?

Čarlis klausia primygtinai, rūsčiai raukdamas antakius:

— Esi pasiruošęs paaukoti gyvybę?

Saulė glosto Ahmadui kaklą.

— Žinoma, — sako jis, bandydamas sušvelninti pokalbį rankos mostu. — Jei tokia bus Dievo valia.

Truputį dirbtinis ir gąsdinantis Čarlis pasitraukia, užleisdamas vietą geraširdžiam plepiui, netikram vyresniajam broliui, šis, išsišiepęs iki ausų, nustumia jų pokalbį į praeitį, paslepia jį.

— Taip ir maniau, — sako. — Tu narsus vaikis, Patrakėli.

Kartais bėgant vasarai, atėjus vėlyvesniems rugpjūčio saulėtekiams ir anksčiau atslenkant sutemoms, Ahmadui, laikomam pakankamai įgudusiu, pakankamai patikimu „Puikybės“ komandos nariu, leidžiama, į kėbulą pasiėmus vežimėlį-platformą, pačiam pristatyti baldus. Jis ir pora minimalią algą gaunančių juodaodžių — Čarlis vadina juos „raumenimis“ — iki dešimtos ryto pakrauna sunkvežimį ir pasiėmęs adresų sąrašą, šūsnį važtaraščių bei Heigstriomo spalvotų žemėlapių, apimančių vietoves nuo Sasekso apygardos iki Mėjaus kyšulio, Ahmadas išvažiuoja. Vieną dieną jam reikėjo pristatyti senovinį baldą — arklio ašutais kimštą odinę otomanę — į miestą, Aukštutinį krantą, į pietus nuo Asberio parko. Tai bus ilgiausias dienos maršrutas, ir paskutinis. Jis važiuoja Garden Steito greitkeliu, pro 18-ąjį kelią, aplenkia rytinį JAV laivyno amunicijos bazės pakraštį ir išvažiuoja į 195-ąjį kelią, Kamp Evanso link. Mažesniais keliais, nutiestais per rūku užtrauktas žemumas, jis gena sunkvežimį jūros link. Aštrus druskos kvapas stiprėja ir netgi pasigirsta garsas — lygus mūšos kvėpavimas.

Krantas pilnas architektūrinių keistenybių — dramblių ir sausainių skardinių formos namų, vėjo malūnų ir tinkuotų švyturių. Tai seniai įsikūrusi valstija ir jos kapinėse, kaip ne kartą gyrėsi Čarlis, galima pamatyti milžiniškų bato, elektros lemputės ar mylimo mersedeso pavidalo antkapių. Jos pušynų tankmėse ir palei kalnų kelius esama namų, kuriuose, sako, vaidenasi, esama ir beprotnamių — visa tai praskrieja Ahmado mintyse blėstant dienai. „Puikybės“ žibintai apšviečia glaudžiomis eilėmis sustatytus pajūrio vasarnamius apleistais, reta žole apžėlusio smėlio kiemais. Moteliai ir naktinės parduotuvės praneša apie save neono iškabomis — prastos jų jungtys čirškia prieblandoje. Dailiai išpuošti mediniai namai, turtingų didelių šeimų, turinčių daug tarnų, vasarnamiai pavirto prieglaudomis, kur nuomojami kambariai, ar viešbučiais su įskaičiuotais pusryčiais. Net rugpjūtį ši vieta neprimena triukšmingo kurorto. Gatvėje, kuri tikriausiai pagrindinė, du ar trys restoranai užkalti lentomis ir fanera — jie tebekviečia paskanauti moliuskų, austrių, krabų ir omarų, bet jau nebetiekia jų garuojančių į stalą.

Ant išblukusių lentinių takų, kurie čia atstoja šaligatvius, stoviniuojančios grupelės žmonių spokso į jo aukštą oranžinį sunkvežimį, tarsi jo atvykimas būtų svarbus įvykis. Visi jie — su maudymosi kostiumėliais, rankšluosčiais, nudriskusiais šortais, marškinėliais su hedonistiniais užrašais ir kandžiomis frazėmis — panašūs į pabėgėlius, kuriems nedavė laiko susirinkti daiktų. Kai kurie vaikai dėvi aukštas porolonines skrybėles, o tie, kuriuos galima pavadinti seneliais, visiškai pamiršę orumą, aptemptais margais ir ryškiaspalviais drabužėliais, taip ir prašosi pašaipos. Nusvilę saulėje, nutukę, geraširdiškai šaipydamiesi iš savęs, keletas puikuojasi tokiomis pačiomis karnavalinėmis skrybėlėmis, kaip ir jų anūkai, — aukštomis, dryžuotomis, kaip iš daktaro Sjuzo knygučių, arba dėvi į pražiotus ryklio nasrus ar į didžiulę raudoną klešnę keliantį omarą panašius galvos apdangalus. Velniai. Didžiuliai vyrų pilvai kabo it maišai, o milžiniški moterų sėdmenys skausmingai liumpsi, kai jos sunkiai ištinusiomis, sportiniais bateliais apautomis kojomis žengia šaligatviu. Tie amerikiečių senukai, esantys vos per keletą žingsnių nuo mirties, spjauna į padorumą ir rengiasi kaip mažvaikiai.

Ieškodamas adreso, įrašyto paskutiniame tos dienos važtaraštyje, Ahmadas vairuoja sunkvežimį per gatvių, vedančių tolyn nuo paplūdimio, raizgalynę. Čia nėra nei kelkraščių, nei šaligatvių. Aptrupėjusio plento pakraščiuose styro saulės išdegintos žolės kuokštai. Čerpėmis dengti namukai spaudžiasi vienas prie kito — minimaliai prižiūrimi ir nuomojami sezono metu. Beveik pusėje jų gyvenama — dega šviesos, mirga televizorių ekranai. Kai kuriuose kiemuose marguoja vaikų išmėtyti ryškiaspalviai paplūdimio žaislai, tinkleliu aptrauktose verandose, pasiruošusios rytdienos siausmui vandenyne, stovi banglentės, guli pripučiami dinozaurai ir Kempiniukai Plačiakelniai.

292 namas, Vilsono kelias. Iš išorės vasarnamis atrodo negyvenamas, į gatvę žvelgiantys langai užtraukti pakeliamomis žaliuzėmis, todėl Ahmadas apstulbsta, kai jam paspaudus skambutį durys po keleto sekundžių atsidaro. Už tinklinių durų stovi aukštas vyriškis siaura galva — dėl arti viena kitos įsodintų akių ir trumpai kirptų juodų plaukų ji atrodo dar siauresnė. Skirtingai nei minia paplūdimyje, jis apsirengęs nuo saulės apsaugančiais drabužiais — pilkomis kelnėmis, neaiškios į degalų dėmę panašios spalvos marškiniais ilgomis rankovėmis, susagstytais ties riešais ir gerkle. Jo žvilgsnis nedraugiškas. Kūnas įtemptas it styga, pilvas stebėtinai plokščias.

— Ponas... — Ahmadas žvilgteli į važtaraštį, — ...Karinis? Pristatymas iš „Puikybės baldų namams“ Naujajame Prospekte, — vėl žvilgteli į važtaraštį. — Spalvotos odos otomane.

— Naujajame Prospekte, — pakartoja plokščiapilvis vyras. — Nėra Čarlio?

Ahmadas iš pradžių nesupranta.

— Hm... Sunkvežimį dabar vairuoju aš. Čarlis užsiėmęs biure, mokosi tvarkyti reikalus. O jo tėvas serga diabetu.

Ahmadas baiminasi, kad šių nereikalingų sakinių vyras nesupras, ir prietemoje nurausta.

Aukštasis vyriškis nusisuka ir kitiems esantiems kambaryje pakartoja:

— Naujasis Prospektas.

Ahmadas mato, kad ten esama dar trijų žmonių, trijų vyrų. Vienas — kresnas ir vyresnis už kitus du, maždaug Ahmado amžiaus. Visi apsirengę ne paplūdimio drabužiais, o skirtais fiziniam darbui, sėdi ant išnuomotų baldų ir laukia, kol reikės dirbti. Jie atsako pritariamu murmesiu, kuriame tarp įvairių balso intonacijų Ahmadui pasigirsta žodžiai fulūs81 ir kafir. Aukštaūgis pastebi Ahmadą klausantis ir griežtai klausia:

— Enta btechki araby?

Ahmadas parausta ir atsako:

— La, ana asif. Inglyzy.82

Patenkintas atsakymu vyras šiek tiek atsipalaiduoja ir sako:

— Įnešk ją, prašau. Visą dieną laukiam.

„Puikybės baldai namams“ parduoda nedaug otomanių, jos, kaip ir Naujojo Prospekto Rotušė, priklauso prabangesniam amžiui. Suvyniotas į storą permatomą plastiką, saugantį dailius dažytos odos lopus, susiūtus į abstrakčius šešiakampius, baldas jau naudotas, bet geros būklės, panašus į kimštą cilindrą, užtektinai tvirtą išlaikyti sėdinčio vyro svorį, bet kartu ir minkštą, kad atsilošus krėsle būtų galima patogiai ištiesti šlepetėmis apautas kojas. Otomane nesunki, telpa į glėbį ir tyliai šiugžda, kai Ahmadas neša ją per žolę į svetainę, kur blausios stalinės lempos šviesoje sėdi ketvertas vyrų. Nė vienas nepasisiūlo jam padėti.

— Ant grindų gerai, — sako jam.

Ahmadas pastato.

— Ji puikiai čia tiks, — sako išsitiesdamas ir norėdamas nutraukti kambaryje tvyrančią tylą. — Pasirašykite čia, pone Karini.

— Karinio nėra. Aš rašau už Karinį.

— Tarp jūsų nėra pono Karinio?

Trys vyrai greit, viltingai šypteli. Taip šypsosi nesuprantantys, kas jiems sakoma.

— Aš rašau už Karinį, — sako grupės vadovas. — Aš Karinio kolega.

Daugiau neprieštaraudamas, Ahmadas padeda važtaraštį ant staliuko su blausia lempa ir rašikliu parodo, kur pasirašyti. Bevardis aukštaūgis pasirašo. Ahmadas pastebi, kad parašas visai neįskaitomas, ir pirmąkart pamato, jog vienas iš Čehabų — tėvas ar sūnus — ant važtaraščio pakeverzojo BM — „be mokesčio“, otomane, regis, kainuoja akivaizdžiai mažiau, nei šimtą dolerių, kai imamas minimalus mokestis už pristatymą.

Kai tik jis uždaro tinklines duris, vasarnamyje tučtuojau įsižiebia daugiau šviesų, ir eidamas smėlėta pievele prie sunkvežimio Ahmadas girdi susijaudinusių arabų klegesį, juoką. Ahmadas įlipa į vairuotojo vietą ir užveda variklį, kad jie girdėtų, jog jis išvažiuoja. Jis važiuoja tolyn Vilsono keliu iki pirmos sankryžos, pasuka į dešinę ir pastato sunkvežimį prie iš pažiūros tuščio vasarnamio. Greitai, tyliai, tankiai kvėpuodamas Ahmadas grįžta atgal takeliu, pramintu žolėje vietoj šaligatvio. Apleistoje siauroje gatvelėje nėra nei žmogaus, nei automobilio. Jis prisėlina prie šoninio 292 numeriu pažymėto namo svetainės lango, ten jį šiek tiek pridengia skurdus hortenzijos krūmas suvytusiais violetiniais žiedais, ir atsargiai dirsteli vidun.

Otomane jau išvyniota iš plastikinės pakuotės ir pastatyta ant keraminėmis plytelėmis dengto kavos staliuko, priešais nudėvėtą languotą sofą. Sidabrinio dolerio dydžio spyruokliniu peiliuku grupės vadas perpjovė siūlus, laikančius vieną iš trikampių odos lopų, sudarančių šešiakampę žvaigždę, raudonai žalią snaigę ant apskrito otomanės viršaus. Kai trikampis virto gana plačiu laisvu liežuviu, liauna vado ranka įlindo į vidų ir suspaudusi dviem ilgais pirštais ištraukė nemažą pluoštą žalių amerikietiškų pinigų. Pro mirštantį hortenzijos krūmą Ahmadas neįžiūri jų vertės, bet sprendžiant iš to, kaip pagarbiai vyrai skaičiuoja ir dėlioja banknotus ant kavos staliuko, kupiūros tikrai stambios.

IV

Čarlio dėdė ir Habibo Čehabo brolis Morisas retai parvažiuoja iš Floridos, tačiau karštis ir drėgmė, tvyrantys Majamyje liepą ir rugpjūtį, priverčia jį tais mėnesiais grįžti į šiaurę. Jis retkarčiais vieši Habibo namuose Pompton Leikse ir kartais pasirodo „Puikybės balduose namams“, čia Ahmadas jį ir pamato — vyrą, panašų į savo brolį, tik stambesnį ir ceremoningesnį, pamėgusį indiškos medvilnės kostiumus, baltus odinius batus ir pernelyg kruopščiai parinktus kaklaraiščius bei marškinius. Pirmąsyk sutikęs jis oficialiai paspaudžia Ahmadui ranką, ir šis pasijunta nesmagiai, vertinamas budresnių, dar labiau auksaspalvių ir mažiau jukių nei Habibo akių. Paaiškėja, kad jis — jaunesnysis brolis, nors elgiasi kaip labiau pasitikintis savimi vyresnysis. Ahmadą, vienintelį vaiką, žavi brolystė — jos privalumai ir trūkumai, kaip veikia tai, kad esi tam tikra prasme sudvejintas. Jei Dievas jį būtų apdovanojęs broliu, Ahmadas nesijaustų toks vienišas ir turbūt mažiau kliautųsi Dievu, kurį visada nešiojasi su savimi širdies plakime ir mintyse. Kai jie su Morisu susitinka parduotuvėje, stuomeningas malonus vyriškis blankiais drabužiais vos vos šypsodamasis linkteli Ahmadui, tarsi sakydamas: Aš tave pažįstu, jaunuoli. Matau tave kiaurai.

Ahmado pastebėti doleriai, kuriuos nugabeno keturiems vyrams į Aukštutinio kranto vasarnamį, pasilieka jo atmintyje kaip kažkas antgamtiška, priklausančio tai blankiai tuštumai, kuri vis dėlto teikiasi savo pačios nesuvokiama valia prasismelkti į mūsų gyvenimą. Jis klausia savęs, ar išdrįs prisipažinti ką matęs Čarliui. Ar Čarlis žinojo apie otomanės turinį? Kiek dar pristatytų ir pasiimtų baldų ertmių buvo taip prikimštos? Ir kokiam tikslui? Ši paslaptis dvelkia laikraščiuose aprašomais įvykiais — politinė prievarta užsienyje, smurtas namuose — jų antraštes jis tik perbėga akimis, ir naktinėmis žiniomis, kurias užtinka junginėdamas pasenusio mamos „Admirolo“ kanalus.

Ahmadas Dievo pėdsakų ėmė ieškoti šios bedievių visuomenės televizijoje. Jis žiūri grožio konkursus, kur baltadantės merginos švytinčia oda, kartu su viena ar dviem simbolinėm spalvotosiom dalyvėm, stengiasi sužavėti laidos vedėją šokio ar dainavimo sugebėjimais ir dažnai, nors skubotai, reiškia padėkas Viešpačiui už tuos talentus, kuriuos jos, kai dainavimo apsirengus tik maudymosi kostiumėliu laikai baigsis, ketina skirti tarnystei artimui savo: pasirinkti garbingą gydytojo, mokytojo, agronomo profesiją ar švenčiausią pašaukimą iš visų — būti namų šeimininke. Ahmadas atranda krikščionišką kanalą, kur rodo vien bosu kalbančius pusamžius vyrus neįprastų spalvų kostiumais plačiais, blizgiais atlapais. Šie, nukrypę nuo aistringos retorikos („Ar jūs pasiruošę priimti Jėzų?“ — klausia jie ir „Ar įsileidote Jėzų į savo širdis?“), staiga ima žaismingai flirtuoti su pagyvenusiomis žiūrovėmis arba, spragsėdami pirštais, užtraukia giesmę. Krikščioniškos giesmės Ahmadą domina, ypač gospelo chorai mirguliuojančiais apdarais, storos juodaodės moterys, šokinėjančios ir siūbuojančios taip aistringai, kad kartais aistra atrodo dirbtinoka, bet kitąsyk, chorui įsigiedojus, nuoširdžiai įsiliepsnojusi. Moterys, pritardamos savo balsams, aukštai kelia rankas ir linguodamos ploja taip užkrečiamai, kad prisideda net keletas tarp jų esančių baltųjų, — tai viena iš nedaugelio amerikiečių veiklos sričių, iš jų dar sportas ir nusikaltimai, kurioje, be jokios abejonės, vyrauja tamsi odos spalva. Iš sausų, su šypsenėle šeicho Rašido pasakytų užuominų Ahmadas žino apie sufijų užsidegimą ir ekstazę, senovėje paveikusią islamą, bet neranda nė mažiausio ekstazės pėdsako islamo kanaluose, rodomuose iš Manhatano ir Džersi Sičio: jie transliuoja tik penkis šaukimus melstis (tuo metu rodoma didžiosios Mahometo Ali mečetės Saladino citadelėje nuotrauka83), itin rimtas viešas akiniuotų profesorių ir mulų diskusijas apie pastaruoju metu šiuolaikinius Vakarus apėmusį iškreiptą įtūžį islamui, ir pamokslus, sakomus turbanu pasipuošusio imamo, sėdinčio prie tuščio stalo studijoje plikomis sienomis ir filmuojamo nejudama kamera.

Šią temą iškelia Čarlis. Vieną dieną, sėdint sunkvežimio kabinoje ir važiuojant per itin nykią šiaurinio Naujojo Džersio vietovę tarp plačiai nusidriekusių kapinių ir išlikusio užliejamų lankų lopinėlio — ajerai ir blizgialapės nendrės, kyšančios iš sūroko vandens, — jis klausia:

— Kas tave kamuoja, Patrakėli? Pastaruoju metu esi labai tylus.

— Aš juk iš prigimties tylenis, ar ne?

— Taip, bet ta tyla kitokia. Iš pradžių tai buvo žmogaus, sakančio „parodyk man“, tyla, o dabar tai „kas nutiko?“ tyla.

Ahmadas neturi tiek draugų, kad rizikuotų prarasti nors vieną. Jis žino, kad esant tokioms aplinkybėms nėra kur trauktis. Ir sako Čarliui:

— Prieš keletą dienų, kai vienas vežiojau baldus, mačiau keistą dalyką. Mačiau, kaip vyrai traukia pluoštus pinigų iš tos otomanės, kurią nugabenau į Krantą.

— Jie praardė ją tau matant?

— Ne. Aš išvažiavau, o paskui parsėlinau atgal ir žvilgtelėjau pro langą. Jų elgesys pasirodė įtartinas ir man tapo smalsu.

— Tu juk žinai, kas nutiko smalsiai katei?

— Smalsumas ją pražudė. Bet juk ir nežinojimas gali pražudyti. Jei ką nors gabenu, turiu žinoti ką.

— Kodėl, Ahmadai? — kone švelniai klausia Čarlis. — Maniau, nenori žinoti to, ko nereikia. Tiesą sakant, devyniasdešimt devyniais atvejais baldai, kuriuos tu vežioji, — tiesiog baldai.

— O kas tas vienas procentas laimingųjų, kuriems atitenka prizas?

Dabar, kritiškai akimirkai praėjus, Ahmadas jaučia laisvumą ir kartu įtampą. Tai panašu, kaip jis įsivaizduoja, į atsipalaidavimą ir kartu atsakomybę, kurią jaučia vyras ir moteris, pirmąsyk vienas kito akivaizdoje nusimetę drabužius. Čarlis, regis, taip pat tą jaučia: jo balse nebėra įtampos, jis nebeapsimetinėja.

— Laimingieji, — sako jis, — tikrieji tikintieji.

— Jie tiki džihadu? — spėja Ahmadas.

— Jie tiki, — atidžiai pataiso Čarlis, — veiksmu. Jie tiki, kad galima ką nors padaryti. Kad musulmonas valstietis Mindanao neturi badauti, kad Bangladešo vaikai neturi skęsti, Egipto kaimų gyventojai neturi akti nuo šistosomozės84, palestiniečiai neturi būti apšaudomi Izraelio sraigtasparnių, tikintieji neturi misti smėliu ir viso pasaulio kupranugarių mėšlu, kol Didysis Šėtonas tunka cukrumi, kiauliena ir pigia nafta. Jie tiki, kad milijardo islamo sekėjų akys, ausys ir sielos neturi būti nuodijamos Holivudo pramogomis ir negailestinga imperializmo ekonomika, kurios krikščioniškai žydiškas Dievas — tik nutriušęs stabas, kaukė, dengianti ateistų neviltį.

— O iš kur pinigai? — klausia Ahmadas, kai išsenka Čarlio žodžiai, — nedaug tesiskiriantys nuo to pasaulio paveikslo, kurį galbūt šiek tiek švelniau ir įmantriau vaizduoja šeichas Rašidas. — Ir ką gavusieji darys su tomis lėšomis?

— Pinigų, — sako Čarlis, — duoda tie, kurie myli Alachą tiek JAV, tiek už jų ribų. Manyk, kad tie keturi vyrai — sėkla, pasėta į dirvą, o pinigai — vanduo tai dirvai laistyti, kad vieną dieną sėklos perskeltų lukštą ir sudygtų. Alahu akbar!

— Ar pinigai kartais nesusiję su dėde Morisu? Kai jis atvyksta, daug kas pasikeičia, nors jis ir vengia dirbti parduotuvėje. O tavo tėvelis — koks jo vaidmuo?

Čarlis atlaidžiai nusijuokia: jis peraugo tėvą, bet vis dar gerbia jį, kaip ir Ahmadas savąjį.

— Ei, kas tu — CŽV? Mano tėvas — senamadis emigrantas, jis lojalus sistemai, priėmusiai jį ir leidusiai jam klestėti. Jei jis sužinotų, apie ką mes su tavimi kalbamės, įduotų mus FTB.

Ahmadas, įgijęs naują padėtį, bando net pajuokauti:

— Kuri greitai pamestų skundą.

Tačiau Čarlis nesijuokia. Jis sako:

— Tu iš manęs išpešei svarbių paslapčių. Tai gyvenimo ir mirties dalykas, Patrakėli. Svarstau, ar tik nesuklydau tau viską papasakojęs.

— Ahmadas stengiasi sumenkinti tai, kas tarp jų įvyko. Jis suvokia, kad apžiojo daugiau nei gali atkąsti. „Žinios yra laisvė“ — parašyta ant Centro vidurinės fasado. Žinios taip pat gali tapti kalėjimu, į kurį patekęs nebeišeisi.

— Nesuklydai. Papasakojai visai nedaug. Ne tu nuvedei mane prie lango, kad pamatyčiau tuos pinigus. Be to, ir pinigams gali atsirasti daug paaiškinimų. Galėjai sakyti nežinojęs apie juos ir būčiau patikėjęs.

— Galėjau, — sutinka Čarlis. — O galbūt ir turėjau.

— Ne. Vietoj pasitikėjimo tarp mūsų įsivyrautų apgaulė.

— Tada pasakyk man štai ką: ar tu su mumis?

— Aš su tais, — lėtai atsako Ahmadas, — kurie su Dievu.

— Ką gi. Neblogai. Ir tylėk apie tai, kaip Dievas. Nepasakok savo motinai. Nieko nesakyk draugei.

— Aš neturiu draugės.

— Ak, tiesa. Žadėjau tuo pasirūpinti, ar ne?

— Sakei, kad man reikia su kuo nors permiegoti.

— Teisingai. Imsiuosi to.

— Nereikia, prašau. Tai ne tavo rūpestis.

— Draugai turi padėti vienas kitam, — spiriasi Čarlis. Ir ištiesęs ranką suspaudžia jaunojo vairuotojo petį.

Ahmadui tai nepatinka: primena grubią Tailenolio leteną mokyklos koridoriuje.

Vaikinas, ką tik įgavęs vyriško orumo, sako:

— Dar vienas klausimas, ir aš nieko daugiau nesakysiu, kol su manimi apie tai nebus kalbamasi. Ar su tomis laistomomis vandeniu sėklomis kuriamas koks nors planas?

Ahmadas pažįsta Čarlio veido išraiškas itin gerai ir jam nereikia šnairuoti į kompanioną, kad pamatytų, kaip judrios jo lūpos sukruta, tarsi tikrindamos dantų formą, ir pasigirsta gilus, perdėto irzulio kupinas atodūsis:

— Kaip jau minėjau, visada esama svarstomų projektų, ir kaip jie vystysis, sunku pasakyti. Ką sako Knyga, Patrakėli: Žydai turėjo užmačių, ir Dievas turėjo. Bet iš visų tuo užsiimančių Dievui sekasi geriausiai85

— Ar tose užmačiose ir man kada nors atsiras vietos?

— Galbūt. Norėtum to, vaiki?

Ahmadas vėl jaučia priėjęs kryžkelę, jaučia užsiveriančius už nugaros vartus.

— Manau, norėčiau.

— Manai? Reikėtų tvirtesnio noro.

— Kaip tu sakai, įvykius sunku nuspėti. Bet išsidėstymas aiškus.

— Išsidėstymas?

— Pajėgų išsidėstymas mūšio lauke. Šėtono armijos prieš Dievo armijas. Kaip tvirtina Knyga: Stabmeldystė blogiau nei skerdynės.

— Teisingai. Teisingai, — sutinka Čarlis ir pliaukšteli sau per šlaunį, lyg norėdamas išvaikyti miegus. — Man tai patinka. Blogiau nei skerdynės.

Jis iš prigimties kalbus ir linksmas, todėl jam sunku kalbantis su Ahmadu išlaikyti rimtą veidą, tarsi jie vaikščiotų po kapines, kuriose kada nors atguls.

— Tik prisimink vieną dalyką, — priduria. — Rugsėjį bus metinės. O žmonės, kurie įsakinėja — mūsų generolai, taip sakant, — jų senoviškas požiūris į metines.

Džeikobas ir Tereza pasimylėjo ir užsiklojo nuogus kūnus antklodėmis. Pro miegamojo langus pučia vėsus vėjelis. Artėja rugsėjis: vystančioje žalumoje it pavienės kibirkštys mirga geltoni lapai. Jiems abiem, mąsto jis po šiltos jos kūno vonios, nepakenktų numesti keletą kilogramų. Jos oda — ten, kur nėra strazdanų, — per blyški it plastikinės lėlės, tačiau spaudžiama nykščiu įdumba ir ant jos lieka palaipsniui išblėstanti rausva dėmė. Jam skaudu matyti, kaip jo plaukuotų rankų ir krūtinės raumenys glemba, nukąrą; vonios veidrodyje jis mato raukšlėtus netikrų krūtų maišelius, o ant pilvo po dviem juodais plaukų verpetais atsirado dar viena klostė. Žili plaukai ant krūtinės nebesigarbanoja — styro kaip banguotos antenos: senio plaukai.

Terė prisiglaudžia prie jo, įkiša savo riestą nosytę į pažastį. Meilė jai sukyla jame it šleikštulys.

— Džekai? — iškvepia ji.

— Ką? — jo balsas nuskamba šiurkščiau, nei norėjo.

— Kodėl tu toks liūdnas?

— Aš neliūdnas, — atsako jis. — Nusidulkinęs. Tu tikra meistrė. Jau maniau, kad mano važiuoklė tetinkama metalo laužui, bet tu moki užkurti tas žvakes. Tu stulbinama, Tere.

— Baik sapaliot, kaip sakydavo mano tėvas. Neatsakei į klausimą. Ko liūdi?

— Tikriausiai galvojau apie artėjančią Darbo dieną. Mums bus sunkiau ištaikyti laiko.

Jis išmoko pasakoti apie savo sunkumus apgaudinėti žmoną, neminėdamas Betės vardo, jo Terė dėl jam nesuvokiamos priežasties nenori nė girdėti. Juk išaiškėjus tiesai piktintis ir pavyduliauti turėtų Betė.

Terė nuspėja jo mintį.

— Tu taip bijai, kad Betė sužinos, — pagiežingai sako ji. — Na, ir kas? Kur ji dings? Kam ji taip atrodanti reikalinga?

— Argi čia esmė?

— Ne? O kokia esmė, mielasis? Pasakyk.

— Neskaudinti žmonių? — siūlo jis.

— O man neskauda? Manai, kad būti išdulkintai ir po minutės paliktai — neskauda?

Džekas atsidūsta. Peštynės. Tos pačios senos geros peštynės.

— Atleisk. Norėčiau su tavimi praleisti daugiau laiko.

Nors, tiesą sakant, jam visai patinka išeiti, kol nenusibodo.

Moterys būna nuobodžios. Jos viską paverčia asmeniškumais.

Jos taip užsiėmusios savisauga, savęs dramatizavimu ir saviroda. Su vyrais nereikia manevruoti — smogi, ir viskas. O su moterimis viskas primena džiudžitsu — žiūrėk, tuoj pakiš koją.

Ji pajunta grėsmingą jo minčių posūkį ir raminamai, nors irzlokai sako:

— Ji vis tiek nujaučia.

— Kaip ji gali nujausti?

Nors Terė greičiausiai teisi.

— Moterys paprastai žino, — sako ji patenkintu balsu, girdama savo lytį, prisiglausdama dar arčiau ir erzinamai žaisdama gaurais ant jo glebaus pilvo. — Aš vis sakau sau: „Mylėk jį mažiau. Tau pačiai bus geriau, mergyt. Ir jam taip pat.“

Taip sakydama Terė jaučia, kaip joje kažkas atsipalaiduoja, ir miglotai nutuokia, kokį palengvėjimą patirtų, jei iš tikrųjų mylėtų jį mažiau, jeigu jos vargani santykiai su šiuo senu paniurėliu, nevykėliu konsultantu iš tikrų jų pasibaigtų. Jai keturiasdešimt, ji išsiskyrė su ne vienu vyru, ir kiek iš jų norėtų susigrąžinti? Žvelgdama į praeitį ji mato, kad po kiekvieno išsiskyrimo grįžta į vienišės gyvenimą su nauju ryžtu ir energija, lyg pailsėjus po keleto prie molberto praleistų dienų, žvelgtų į tuščią gruntuotą drobę. Jos gyvenimas — subyrėjęs ratas, arka, kuriai neleidžiama užsiverti, tikintis, jog paskambins tam tikras vyras, pasigirs beldimas į duris, kas nors įsiverš iš lauko ir viską pakeis, ir durys vėl užsivers. Tas Džekas Levis, nors ir protingas, o kartais ir jautrus, — sunkus atvejis. Kaltės pritvinkęs žydiškas niūrumas slegia jį, o kartu ir ją, jei tik Tereza tam pasiduoda. Jai reikia panašaus amžiaus vyro, ir nevedusio. O vedę pasirodo esantys labiau vedę, nei atrodė iš pradžių. Jie netgi bando vesti ją, prieš tai neišsiskyrę su esama žmona.

— Kaip sekasi Ahmadui? — klausia jis apsimestiniu tėvišku tonu.

Jis nuolat klausinėja apie Ahmadą, o ji norėtų atsikratyti motiniškų rūpesčių ir pereiti prie to, ką moka geriau.

— Kadangi pastaruoju metu budžiu naktimis, — atsako ji, — o jis dažnai iki vėlumos važinėja, mes retai susitinkam. Jo veidas papilnėjo, visą dieną kilnodamas baldus tapo raumeningesnis, nes tas Čarlis, kuris jam taip patinka, kiek suprantu, tik važinėjasi kartu. Tie libaniečiai privers atidirbti už kiekvieną centą. Ahmadas minėjo, kad juodaodžiai, kuriuos jie samdo, ilgai neužsibūna. Neseniai jie, regis, jį paaukštino — grįžta namo dar vėliau, ir tuos keletą kartų, kai jį mačiau, atrodė susirūpinęs.

— Susirūpinęs? — sako Džekas nerimaudamas: tikriausiai jaudinasi dėl Betės.

Tenka pripažinti: nors jai ir labai trūks Džeko komplimentų lovoje, džiaugsis jo atsikračiusi. Galbūt jai reikia kito menininko, netgi jei jis bus toks, kaip paskutinysis, Leo — tikrai ne liūtaširdis Leo, susirūpinęs vien savimi, varvinantis ir gramdantis dažus, šešiasdešimčia metų pavėlavęs Poloko86 mėgdžiotojas, greitas paleisti rankas į darbą, kai prisigeria ar apsisvaigina metamfetaminu, bet jis bent pralinksmindavo ją ir nebandė jos kaltinti, kad nebuvo Ahmadui geresnė motina. O gal jai reikėtų susidėti su ordinatoriumi, pavyzdžiui, tuo nauju mažaūgiu mikniumi, netrukus tapsiančiu neurochirurgu. Deja, tenka pripažinti, ordinatoriams ji per sena: galų gale jie vis tiek meta seseles, kurias dulkina, ir ieško proktologo dukters. Tačiau vien mintis apie vyrų pasaulį, net turint omenyje jos amžių, netgi čia, šiauriniame Naujajame Džersyje, nuteikia ją prieš šį niūrų, iki nuobodumo padorų, troškiu kvapu atsiduodantį vyrą. Ji nusprendžia nutraukti santykius.

— Tikras slapukas, — paaiškina ji. — Gal susirado merginą. Tikiuosi. Jau seniai laikas.

Džekas sako:

— Jaunimas šiais laikais turi daugiau rūpesčių, negu turėjome mes. Negu turėjau aš... man nederėtų kalbėti taip, tarsi būtume vienmečiai.

— O, tęsk. Nesivaržyk.

— Kalbu ne vien apie ŽIV ir visa kita, kai viskas taip reliatyvu, jie alksta — kaip čia pasakius? — absoliuto, o ekonominės jėgos bruka jiems pasitenkinimą akimirksniu ir kreditinių kortelių skolas. Ir apie tai kalba ne tik krikščionys dešinieji, pavyzdžiui, Aškroftas87, rengiantis rytinius maldos susitikimus Vašingtone. Tai matyti iš Ahmado. Ir iš Juodųjų musulmonų. Žmonės nori grįžti prie paprastų dalykų — juoda ir balta, teisinga ir neteisinga, o dalykai nebėra tokie paprasti.

— Taigi, mano sūnus — naivuolis.

— Tam tikra prasme. Bet didžiuma žmonijos tokie. Kitaip būti žmogumi pernelyg sunku. Skirtingai nuo kitų gyvūnų, mes žinome per daug. Kiti gyvūnai žino lygiai tiek, kiek reikia atlikti, kas jiems skirta, ir mirti. Ėda, miega, santykiauja, augina palikuonis ir miršta.

— Džekai, viskas, ką šneki, taip slegia. Štai kodėl tu toks liūdnas.

— Aš tik sakau, kad vaikinams, panašiems į Ahmadą, reikia kažko, ko jie nebegauna iš visuomenės. Visuomenė nebeleidžia jiems likti nekaltiems. Tie pamišę arabai teisūs: hedonizmas ir nihilizmas — tai viskas, ką siūlom. Paklausyk, ką dainuoja roko ir repo žvaigždės — patys dar visai vaikai, tik turintys gudrius agentus. Vaikams dabar reikia priimti daugiau sprendimų, nei anksčiau, nes suaugusieji nebegali jiems patarti, ką daryti. Mes nežinome, ką daryti, nebeturime atsakymų, tik tuščiai bruzdame, stengdamiesi nemąstyti. Niekas nenori prisiimti atsakomybės, taigi vaikai, dalis vaikų, ją ir prisiima. Netgi tokioje skylėje kaip Centro vidurinė, kur iš mokinių sudėties galima spręsti apie demografinę padėtį, tai pastebiu — norą būti geram, daryti gera, įstoti kur nors: į armiją, į gaują, užsirašyti į chorą ar orkestrą, netgi į skautus. Tiek skautų vadovai, tiek kunigai, pasirodo, tenori tuos vaikus dulkinti, bet vaikai vis tiek pas juos eina, tikėdamiesi pamokymų. Jų veidai koridoriuose gniaužia širdį — tiek vilties, noro būti geram, ko nors pasiekti. Jie ko nors tikisi iš savęs. Čia Amerika, mes visi tikimės, net sociopatai gerai apie save galvoja. Ar žinai, kuo jie tampa, patys nedrausmingiausi? Policininkais ir mokytojais. Jie nori įtikti visuomenei, nors ir sako atvirkščiai. Jie nori, kad juos gerbtų ir vertintų, jei tik mes sugebėtume jiems paaiškinti, kas ta vertė ir pagarba.

Jo kalba, irzlus, skubotas murmesys, besiveržiantis iš plaukuotos krūtinės, metasi prie kito kraštutinumo:

— Po velnių, pamiršk, ką čia prišnekėjau. Kunigai ir skautų vadovai ne tik nori gadinti vaikus, jie taip pat nori būti geri. Bet jie negali, labai jau gundantys berniukų užpakaliukai. Tere, pasakyk man: kodėl aš taip postringauju?

Joje įvykęs poslinkis leidžia jai pasakyti:

— Galbūt jauti, kad tai paskutinė tavo proga.

— Kokia paskutinė proga?

— Dalytis savo mintimis su manimi.

— Ką čia kalbi?

— Džekai, nieko gero nebus. Tai kenkia tavo vedyboms, o ir man nieko neduoda. Iš pradžių davė. Tu puikus žmogus, tik ne mano. Po šiknių, su kuriais teko turėti reikalų, tu tikras šventasis. Rimtai. Bet aš turiu žvelgti tikrovei į akis, turiu galvoti apie ateitį. Ahmadas jau paliko mane — jam iš manęs tereikia maisto šaldytuve.

— Man reikia tavęs, Tere.

— Ir taip, ir ne. Mano tapyba tau atrodo teplionės...

— O, ne. Man patinka tavo tapyba. Patinka tie nauji matmenys ir dydžiai. O jeigu Betė...

— Jeigu Betė įgytų papildomą matmenį, prasmegtų kiaurai grindis.

Tai įsivaizdavusi ji nusikvatoja ir atsisėda lovoje. Jos krūtys išsprūsta iš po antklodės — viršutinė jų dalis strazdanota, o kita pusė kartu su speneliais nė nepaliesta saulės, nesvarbu, kiek vyrų lietė ją savo lūpomis ir pirštais.

Tai joje kalba airė — galvoja jis. Tai jis ir myli, be to ir negali apsieiti. Mirtinas užsispyrimas, maištingas šėlas, atsirandantis žmonėse, jei juos reikiamai ilgai spausi — airiai tą turi, turi juodaodžiai ir žydai, tačiau jame šis bruožas miręs. Jis norėjo būti komikas, o tapo paniurusiu įrankiu sistemos, kuria pats netiki. Rytais, atsibudęs tokioje ankštybėje, jis duoda sau laiko numirti. Išmok numirti laisvalaikiu. Ką Emersonas sakė apie mirtį? „Nebereikės vaikščioti pas dantistą.“ Prieš keturiasdešimt metų jį tai pribloškė, kai dar skaitė rimtas knygas. Ši sultinga raudonplaukė dar nėra mirusi, ir ji tai žino. Bet jis turi paprieštarauti dėl Betės:

— Palik ją ramybėj. Ji nekalta, kad taip nutuko.

— Nešnekėk nesąmonių. Jei ji nekalta, kas kaltas? Mielai apie ją pamirščiau, labai to norėčiau, bet tu negali, Džekai. Tu atsivedi ją kartu. Tavo veide parašyta: „Padėk man, Dieve, tai užtruks tik valandą.“ Elgiesi su manimi kaip per penkiasdešimties minučių pamoką mokykloje. Tiesiog jaučiu, kaip lauki skambučio.

Štai teisingas būdas — galvoja ji. Štai būdas jį atstumti, pasirodyti šlykščia. Reikia pulti jo žmoną.

— Tu vedęs, Džekai. Esi per daug, velniai rautų, vedęs.

— Ne, — suinkščia jis.

— Esi, — sako jam Terė. — Bandžiau tai pamiršti, bet neleidai. Aš pasiduodu. Dėl savęs, Džekai. Pasiduodu. Paleisk mane.

— O kaip Ahmadas?

Tai ją nustebina.

— Ahmadas?

— Aš dėl jo nerimauju. Ta baldų parduotuvė įtartina.

Jos kantrybė senka, ir tai, kad Džekas guli prakaituotoje šiltoje jos lovoje, tarsi vis dar būtų jos meilužis ir turėtų teisę čia būti, nė kiek nepadeda.

— Na, ir kas? — atšauna ji. — Šiais laikais viskas įtartina. Negaliu gyventi Ahmado gyvenimo, kaip negaliu ir tavojo. Noriu tau gero, Džekai, tikrai. Tu mielas, liūdnas žmogus. Bet jeigu imsi man skambinti arba iš čia išėjęs grįši prie mano durų, apkaltinsiu tave priekabiavimu.

— Ei, nereikia, — sako jis trūkčiojančiu balsu, norėdamas, kad viskas būtų kaip prieš valandą, kai ji nė neuždariusi durų pasitiko jį šlapiu bučiniu, saldžiai nudiegusiu abiem paslėpsnius. Jam patiko slapta turėti moterį. Patiko jos bagažas: tai, kad ji motina, dailininkė, slaugė, atlaidi kitų žmonių kūnams.

Ji išlipa iš jais abiem atsiduodančios lovos.

— Paleisk, Džekai, — sako, atsistojusi taip, kad jis nepasiektų. Paskubomis, atsargiai pasilenkia paimti nuo grindų drabužių. Jos tonas tampa pamokomas, vaidingas: — Nebūk siurbėlė. Galiu lažintis, kad ir prie Betės taip prisisiurbei. Čiulpi, čiulpi iš jos gyvenimą, murkdai į gailestį sau. Nieko nuostabaus, kad ji kemša. Aš atidaviau, kiek galėjau, Džekai, o dabar turiu judėti toliau. Prašau. Neapsunkink visko.

Jį ima erzinti ir žeisti pamokomas tos kalės tonas.

— Negaliu patikėti, kad tai nutiko be jokios priežasties, — sako jis.

Džekas jaučiasi pernelyg suglebęs, sutižęs ir sugniužęs lipti iš lovos, jos panaudotas dėlės įvaizdis sukrėtė jį. Galbūt ji teisi, jis tik našta pasauliui. Jis delsia.

— Duokim sau šiek tiek laiko viską apgalvoti, — sako. — Paskambinsiu tau po savaitės.

— Nedrįsk.

Toks valdingas tonas įpykdo jį ir jis pratrūksta:

— Kokia viso šito priežastis? Kažkaip praklausiau.

— Tu juk dirbi mokykloje. Turėtum būti girdėjęs apie švarią lentą. Jokios priežasties.

— Aš konsultantas. Patarėjas.

— Tai ir patark sau. Išsivalyk savo lentą.

— O jeigu aš atsikratysiu Betės, kas tada?

— Nežinau. Tikriausiai nieko. Be to, kaip tu jos atsikratysi?

Tikrai, kaip? Terė užsisega liemenėlę ir piktai užsitraukia džinsus — jo nejudrus nuogumas tampa vis gėdingesnis ir apgailėtinesnis. Jis sako:

— Gerai. Užtektinai prišnekėjom. Atleisk už šiurkštumą.

Ir toliau lieka gulėti. Atmintyje staiga iškyla melodija iš senų laikų, kai miesto centras margavo kino teatrų iškabomis — vingri, kaskadomis krentanti melodija. Jis paniūniuoja pabaigą:

— Di dy di da da da-a.

— Kas čia dabar? — klausia ji piktai, nors laimėjo.

— Ne Terės melodija. Kita — Warner Brothers. Pabaigoje iš būgno iššoka mikčiojanti kiaulė ir sako: „Vi-viskas, žmonės!“

— Visai nesąmojinga.

Jis nuspiria antklodę. Jam patinka jaustis nuogu plaukuotu gyvuliu, subliuškusiomis kadaruojančiomis genitalijomis, sūriu dvokiančiomis kojomis geltonais padais, jam patinka panika išsprogusiose stiklinėse kito gyvulio akyse. Nuogas, raukšlėtas ir apsmukęs šešiasdešimtmetis Džekas Levis sako jai:

— Man velniškai tavęs trūks.

Vėsiam orui laižant odą, jis prisimena prieš daugelį metų skaitęs, kaip paleontologas Likis88, atradęs seniausio pasaulyje žmogaus palaikus Olduvajo tarpeklyje, tvirtino, kad nuogas žmogus gali nuvaikyti ir plikomis rankomis nugalabyti bet kokią auką, net dantingą plėšrūną, jei šis už jį mažesnis. Džekas jaučia turintis tokį pajėgumą. Jis galėtų parblokšti šią mažesnę savo rūšies atstovę ant grindų ir pasmaugti.

— Tu buvai mano paskutinė...

— Kas paskutinė? Turėta subinė? Tai tavo bėda, ne mano. Žinai, gali tokią nusipirkt, jei nori.

Jos strazdanotas veidelis įžūliai paraudo. Ji nesupranta, kad neprivalo kovoti su juo, įžeidinėti ir viską primygtinai aiškinti. Jis žino, kad susimovė. Jaučia negyvą savo nuogo kūno sunkį.

— Ei, Tere, ramiau. Norėjau pasakyti, mano paskutinė priežastis gyventi. Mano paskutinė priežastis patirti joie de vivre.

— Tik nereikia čia vaidinti sentimentalaus žydelio, Džekai. Man taip pat tavęs trūks, — ir nesusilaikiusi skaudžiai priduria: — Kurį laiką.

Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Čarlis pasveikina Ahmadą šūktelėdamas:

— Šiandien tavo laiminga diena, Patrakėli!

— Kodėl?

— Pamatysi.

Pastaruoju metu Čarlis buvo rimtas, bet atžarus, tarsi jį kažkas graužtų, tačiau šis siurprizas, kad ir kas ten būtų, taip jį džiugina, kad jo judrios burnos kamputį nuolat virpina šypsena.

— Visų pirma turim daugybę pristatymų, vienas iš jų — į Kamdeną.

— Ar reikia mūsų abiejų? Aš mielai nuvažiuosiu ir vienas.

Jam dabar tai daug labiau patinka. Kabinos vienumoje jis ne vienišas, su juo — Dievas. Bet Dievas pats yra vienišas, Jis — kraštutinė vienatvė. Ahmadas myli savo vienišą Dievą.

— Taip, reikia. Vienas iš baldų — sieninė lova, o jos su visu metalo karkasu sveria sušiktą toną. Į Kamdeną vežam aštuoniasdešimt aštuonių colių tikros odos sofą su dekoratyvinėmis vinimis ir platėjančiais ranktūriais. Bet už ranktūrių jos kelti negalima — iš karto nulūžta, kaip įsitikinome su vienu iš tavo pirmtakų. Nuleidom kainą nuo daugiau nei tūkstančio vienos madingos vaikų emocinių sutrikimų klinikos laukiamajam.

— Sutrikimų?

— O kas iš mūsų nesutrikęs? Šiaip ar taip, ta sofa ir du prie jos derantys foteliai — užsakymas už du tūkstančius, o mes tokių užsakymų gaunam ne kasdien. Saugokis benzinvežio kairėje, man atrodo, tas šunsnukis apsinešęs.

Bet Ahmadas jau nenuleidžia akių nuo lekiančios nešvarios Getty autocisternos, svarstydamas, ar vairuotojas gerai apskaičiavo skysčio bangavimą ir kitus atsargumo veiksnius. Rugsėjį pavojus gatvėse ir greitkeliuose išauga, nes grįžę atostogautojai grūdasi ir varžosi dėl įprastos vietos bandoje.

— „Puikybė“ kyla į viršų, — sako Čarlis, — dėl visų tų už milijoną dolerių parduodamų namų. Ar pastebėjai, per televiktorinas daugiau niekas nebesijuokia, kai pasakai, kad esi iš Naujojo Džersio? Mes tuoj tapsime Pietų Konektikutu, ir jį nuo Volstryto skirs tik tunelis. Mano dėdė su tėvu vertėsi kukliai — beicuota tuopa ir viniplastas liaudžiai, — bet dabar čia pasirodė tarnautojai iš Montklero ir Šort Hilso, kuriems nieko nereiškia suploti pora tūkstančių už surenkamus oda aptrauktus baldus ar tris — už Senojo pasaulio stiliaus valgomojo baldų komplektą su, tarkim, antikvarine gotikinio stiliaus įstiklinta spintele, ir visa tai iš drožinėto ąžuolo. Štai kas perkama šiais laikais, anksčiau nieko panašaus nebuvo. Anksčiau turto išpardavimo metu įsigydavome vieną kitą kokybišką baldą ir jis stovėdavo sandėlyje metų metus. Ką gi, net senajame skurdžiajame Naujajame Prospekte atsirado naujų piniguočių.

— Gerai, — atsargiai sako Ahmadas, — kad verslas klesti, — ir įsidrąsinęs, taikydamasis prie Čarlio pakilios nuotaikos, priduria: — Gal jie tikisi rasti lobį vienoje iš pagalvėlių.

Čarlio profilis neišduoda, ar jis išgirdo sąmojį. Jis lyg niekur nieko tęsia:

— Mes jau už viską atsiskaitėme. Dėdė Morisas grįžo į Majamį, — jo tonas tampa ne toks atsainus: — Patrakėli, ar kam nors pasakojai apie savo darbą čia, ką? Išsamiai. Ar kas nors tave klausinėjo? Tarkim, mama? Ar vyrai, su kuriais ji susitikinėja?

— Mama per daug užsiėmusi savimi, kad domėtųsi manimi. Jai palengvėjo, kad turiu pastovų darbą ir prisidedu prie bendrų išlaidų. Bet namuose prasilenkiam kaip nepažįstamieji.

Jis staiga supranta, kad pasakė ne visą tiesą. Praeitą vakarą, sėdint prie senojo apskrito stalo, prie kurio jis anksčiau mokydavosi, ir kartu valgant neįprastai gerai paruoštus pietus, mama paklausė jo, ar jis nepastebėjo toje baldų parduotuvėje ko nors „įtartina“. Nieko panašaus, atsakė Ahmadas. Jis mokosi meluoti. Ir, norėdamas būti sąžiningas su Čarliu, atsako jam:

— Manau, neseniai motinai teko iškęsti dar vieną romantinę nesėkmę, nes vakar ji puolė manimi rūpintis, tarsi prisiminusi, kad esu. Bet ta nuotaika greit praeis. Mes niekada žmoniškai nebendravom. Mus skyrė nesantis tėvas, o vėliau ir mano tikėjimas, kurį priėmiau dar būdamas berniukas. Ji iš prigimties šilta, nuoširdi moteris ir, be jokios abejonės, rūpinasi savo ligoniais, bet turi tiek motinos sugebėjimų, kiek katė. Katės kurį laiką leidžia kačiukams žįsti jų pieną, o vėliau elgiasi kaip su priešais. Aš dar ne toks suaugęs, kad būčiau motinos priešu, bet užtektinai, kad žvelgtų į mane abejingai.

— O kaip ji žiūri į tai, kad neturi draugės?

— Manau, jai nuo to tik geriau. Mano gyvenimo papildymas supainiotų jos reikalus. Kita moteris, kad ir kokia jauna būtų, gali imti ją vertinti, smerkti ir lyginti su visuotinai priimtu elgesio standartu.

Čarlis jį pertraukia:

— Netrukus posūkis į kairę — manau, ne prie šio šviesoforo, o prie kito, ten suksime į 512 kelią, vedantį į Samitą, ir paliksime mažą valgomojo komplektą cinamono spalvos apdaila. Tai dar su niekuo nepermiegojai? — Ahmado tylą jis palaiko teigiamu atsakymu ir taria: — Puiku.

Į jo profilį sugrįžo šypsena su duobute skruostuose. Ahmadas taip įprato matyti Čarlį profiliu, kad šiam kabinos prieblandoje atsisukus ir parodžius abi veido puses krūpteli. Bet Čarlis vėl atsuka akis į mirgančias už priekinio stiklo šviesas.

— Tu teisus dėl vakarietiškos reklamos, — sako jis, tęsdamas seną jųdviejų pokalbį. — Jie bruka mums seksą, nes seksas reiškia vartojimą. Iš pradžių gėrimai ir gėlės pasimatymui, vėliau dauginimasis ir su juo susiję pirkiniai — kūdikių maistas, šeimyninis automobilis ir...

— Valgomojo komplektai, — sufleruoja Ahmadas.

Kai Čarlis nežarsto sąmojų, jis toks rimtas, kad norisi iš jo pasišaipyti. Akis jo profilyje mirkteli, lūpos susitraukia, lyg būtų paragavusios ko rūgštaus.

— Ketinau sakyti — didesnis namas. Tos jaunos poros leidžia pinigus be saiko ir vis giliau klimpsta į skolas, o to žydų palūkininkams ir reikia. Tie „pirk dabar, mokėk vėliau“ spąstai labai patrauklūs, — tačiau pašaipą jis išgirdo ir tęsia: — Žinoma, mes juk prekiautojai. Bet tėčio mintis buvo išlaikyti padorias kainas. Neskatink kliento pirkti daugiau, nei jis gali sau leisti. Tai, žinoma, buvo blogai jo verslui, o dabar blogai ir mums. Prieš pora metų net nepriimdavom kreditinių kortelių. O dabar priimam. Reikia palaikyti sistemą, — sako jis. — Iki tam tikros akimirkos.

— Akimirkos?

— Akimirkos, kai sistemai bus smogta iš vidaus.

Jo balsas nekantrus. Regis, jis mano, kad Ahmadas turėtų žinoti daugiau.

— O kada tokia akimirka ateina? — klausia Ahmadas.

Čarlis susimąsto:

— Ji ateina, kai tam sukuriama proga. Ji gali niekada neateiti, o gali ateiti daug greičiau, nei mes manome.

Ahmadas pasijunta balansuojantis ant trapių šiaudinių pastolių, svaiginamoje jų bendro tikėjimo erdvėje: tai tapo aišku, kai jo bendrakeleivis prabilo apie žydus palūkininkus. Pelnęs tokį sunkiai pasiekiamą Čarlio pasitikėjimą, jis savo ruožtu prisipažįsta:

— Turiu Dievą, į kurį kreipiuosi penkis kartus per dieną. Mano širdžiai kito pašnekovo nereikia. Sekso manija išduoda bedievių vidinę tuštumą, jų siaubą.

Staiga atkutęs Čarlis sako:

— Na, neatmesk jo, kol neišbandei. Atvažiavom. Aštuoni šimtai vienuoliktas namas, Monro gatvė. Cinamono spalvos valgomojo komplektas. Vienas stalas, keturios kėdės.

Namas — mišraus kolonijinio stiliaus, raudonų plytų ir baltai dažyto medžio — stovi ant gerai laistomos nedidelės vejos. Jauna šeimininkė — kinų kilmės amerikietė — išeina jų pasitikti ant skaldytais akmenimis grįsto takelio. Kol du vyrai įneša kėdes ir ovalinį stalą, jos vaikai — mergaitė darželinukė ryškiai rožiniu kombinezonu su ančiukų aplikacijomis ir metų berniukas maistu išterliotais marškinėliais ir nusmukusiom sauskelnėm — spokso ir šokinėja taip, lyg jiems ką tik būtų atvežę sesutę ar broliuką. Jaunoji mama, džiaugdamasi nauju pirkiniu, pasiūlo Čarliui dešimtinę arbatpinigių, bet šis tik numoja ranka, pamokydamas ją amerikietiškos lygybės.

— Nėra už ką, — atsako. — Naudokitės į sveikatą.

Tą dieną jų laukė dar keturiolika užsakymų ir grįžtant iš Kamdeno Reigano bulvaru jau driekėsi ilgi šešėliai, o parduotuvės buvo uždarytos. Jie atvažiavo iš vakarų pusės. Šalia „Puikybės baldų namams“ kitoje Tryliktosios gatvės pusėje įsikūrusi padangų parduotuvė, buvusi degalinė, jos aikštelė išliko, nors degalų siurblių jau nebėra. Greta jos — laidojimo namai su plačia veranda, balta stogine ir kuklia iškaba „Ungeris ir sūnus“, įsikūrę buvusiame privačiame name dar prieš šiai miesto daliai tampant komercine. Jie pastato sunkvežimį aikštelėje, nuvargę užsiropščia ant aidžios krovimo platformos ir per užpakalines duris eina į koridorių, čia Ahmadas pažymi savo kortelę kontroliniame laikrodyje.

— Nepamiršk, tavęs laukia siurprizas, — primena Čarlis.

Priminimas Ahmadą nustebina: per ilgą dieną jis buvo spėjęs apie tai pamiršti. Jis jau išaugo iš žaidimų.

— Jis laukia tavęs viršuje, — sako Čarlis neįprastai tykiu balsu, kad neišgirstų tėvas, iki vėlumos dirbantis savo kabinete. — Kai baigsi, išeik pro užpakalines duris. Ir įjunk signalizaciją.

Iš savo kabineto išnyra Habibas Čehabas, nuplikęs it kurmis savo priplėkusiame naujų ir dėvėtų baldų pasaulyje. Jis atrodo išblyškęs net po Pompton Leikse praleistos vasaros, veidas nesveikai patinęs, bet, nepaisant to, džiugiai klausia Ahmado:

— Kaip laikaisi, vaiki?

— Neturiu kuo skųstis, pone Čehabai.

Senis įdėmiai žiūri į jaunąjį vairuotoją, jaučia norą dar ką nors pridurti, pagirti už ištikimą visos vasaros darbą.

— Tu pats geriausias, — sako jis. — Šimtai mylių, daugelis dienų, du ar trys šimtai mylių ir nė vieno gedimo, nė vieno įbrėžimo. Net baudos už greičio viršijimą. Puiku.

— Ačiū, pone. Dirbau su malonumu... — jis suvokia, kad šiuos žodžius šiandien girdėjo iš Čarlio.

Ponas Čehabas smalsiai į jį žvilgteli:

— Ar per Darbo dieną ketini pasilikti čia, su mumis?

— Žinoma. Kur daugiau? Man patinka vairuoti.

— Aš tik pamaniau, kad tokie vaikinai kaip tu — nuovokūs, drausmingi — siekia gauti geresnį išsilavinimą.

— Man jau siūlė, pone, bet kol kas nejaučiu poreikio.

Jis baiminasi, kad tolesnis lavinimasis susilpnins jo tikėjimą. Vidurinėje mokykloje patirtos abejonės universitete gali tapti neatremiamos. Tiesusis Kelias vedė jį kita, daug tyresne kryptimi. Jis negalėjo to suprantamai paaiškinti. Ahmadas svarsto, kiek senukas nutuokia apie slapčia vežiojamus pinigus, keturis vyrus Kranto vasarnamyje, apie savo sūnaus antiamerikietiškas nuotaikas ir brolio ryšius Floridoje. Būtų keista, jei jis visiškai nieko apie tai nežinotų, bet šeimos, kaip Ahmadas žino iš savosios dviejų asmenų šeimos patirties, — tai tikri paslapčių lizdai, pilni kiaušinių, kurie vos liečiasi vienas su kitu, bet kiekviename slypi atskiras gyvenimas.

Kol vyrai eina prie užpakalinių durų, vedančių į stovėjimo aikštelę prie jųdviejų automobilių — Čarlio biuiko ir Ahmado saabo, Čarlis pakartoja Ahmadui nurodymus: įjungti signalizaciją ir užrakinti duris gerai sutepta dviguba spyna.

— Berniukas pasilieka? — klausia ponas Čehabas.

Čarlis uždeda delną tėvui ant nugaros, tarsi skubindamas jį.

— Tėte, daviau Ahmadui darbo viršuje. Tu juk patikėsi jam uždaryti parduotuvę, ar ne?

— Kam dar klausi? Jis geras berniukas. Kaip šeimos narys.

— Tiesą sakant, — Ahmadas girdi, kaip Čarlis aiškina tėvui ant krovimo platformos, — vaikinas eina į pasimatymą, nori šiek tiek atsigaivinti ir pasikeisti drabužius.

„Pasimatymą?“ — nustemba Ahmadas. Jis Čarlio siurprizą įsivaizdavo kitaip: pagalvės užvalkalas, panašus į tą, kurį tada nuvežė, prigrūstas pinigų — vasaros pabaigos premija. Vis dėlto, tarsi norėdamas paversti Čarlio melą tėvui tiesa, Ahmadas, prieš eidamas prie parduotuvės viduryje esančių į antrą aukštą vedančių laiptų, ankštame tualete šalia vandens aušintuvo nusišveičia nuo rankų per dieną susikaupusį purvą, apsilieja vandeniu veidą ir kaklą. Jis tyliai užkopia laiptais. Antrame aukšte išstatytos lovos ir tualetiniai staliukai, naktiniai staleliai, drabužių spintos, veidrodžiai ir lempos. Visi šie daiktai stūkso blausioje tolimos prie lovos stovinčios lempos šviesoje, o už aukštų langų tuo metu švysčioja vakarinės spūsties automobilių žibintai. Neuždegtų lempų gaubtai aštriais kampais karpo šešėlius, šviestuvai virš galvos kadaruoja it voratinkliai. Vienur minkšti galvūgaliai, kitur — drožinėti mediniai ar iš lygiagrečių varinių virbų. Nuogi čiužiniai, sukrauti iš abiejų pusių, atrodo it dvi nuožulnios plokštumos, iškeltos ant spyruoklių, uždėtų ant metalinių rėmų. Žengdamas tarp dviejų plokštumų, jis staiga pajunta, kaip stipriau ima plakti širdis, nosis užuodžia draudžiamus cigaretės dūmus, o ausyse pasigirsta pažįstamas balsas:

— Ahmadai! Jie man nesakė, kad tai būsi tu.

— Džorilyna? Ar čia tu? Jie ir man nieko nesakė.

Juodaodė mergina pasirodo iš už blausiai degančios lempos gaubto, po juo jos paskubomis užgesintos į savadarbę peleninę iš saldainio folijos cigaretės dūmas lėtai sūkuriuodamas kyla į viršų it skulptūra. Akims prisitaikius, Ahmadas mato, kad mergina mūvi raudoną viniplasto mini sijoną ir dėvi aptemptą juodą palaidinę su žema apskrita iškirpte kaip baleto triko. Jos apvalumai įgavo naują pavidalą — talija tapo plonesnė, smakro linija griežtesnė. Jos plaukai nukirpti trumpiau ir vietomis nušviesinti, ko mokykloje ji niekada nedarė. Ji atrodo ūgtelėjusi, ir nuleidęs akis Ahmadas pamato ją avint baltus zigzagais dygsniuotus ilgaaulius ilgomis aštriomis nosimis.

— Man tik sakė palaukti vaikino, kuris turi netekti nekaltybės.

— Galiu lažintis, jis sakė: „kurį reikia pasiguldyti“.

— Tikrai, taip ir sakė. Šį žodį nedažnai išgirsi, užtat prisiklausai kitokių. Jis sakė, kad yra tavo bosas ir tu čia dirbi. Iš pradžių kalbėjosi su Tailenoliu, bet vėliau sumanė pasižiūrėti į mane ir pasakė, kokia turiu būti meili su tuo vaikinu. Jis toks aukštas arabas, slidus, nervinga, trūkčiojančia burna. Pagalvojau sau: „Džorilyna, nepasitikėk šituo žmogum.“ Bet jis gerai sumokėjo. Grynaisiais. Gražiais švariais banknotais.

Ahmadas priblokštas: jis niekada nebūtų apibūdinęs Čarlio kaip „arabo“ ar „slidaus“.

— Jie libaniečiai. O Čarlis užaugo grynas amerikietis. Jis ne visai mano viršininkas, jis — šeimininko sūnus, ir mes kartu sunkvežimiu vežiojame baldus.

— Žinai, Ahmadai, atleisk, kad tau tai sakau, bet mokykloje maniau, jog tapsi kuo nors daugiau. Tuo, kuris dirbdamas naudojasi galva.

— Na, Džorilyna, tą patį galiu pasakyti apie tave. Pastarąjį kartą tave mačiau choro dainininkės drabužiais. Tai ką veiki, apsirengusi kaip prostitutė ir siūlydamasi atimti iš vyro nekaltybę?

Gindamasi ji atlošia galvą ir papučia riebiai koralų spalvos lūpdažiu blizgančias lūpas.

— Tai ne visam laikui, — paaiškina. — Tailenolis tik paprašo manęs padaryti keletą paslaugų žmonėms, kol prasigyvensim ir galėsim turėti savo namą, ir viską, — Džorilyna apsidairo ir keičia temą: — Nori pasakyt, visa tai priklauso keliems arabams? Iš kur jie turi tiek pinigų?

— Tu nesupranti verslo. Pasiimi banke paskolą prekėms įsigyti, o paskui įskaičiuoji palūkanas į savo išlaidas. Tai vadinama kapitalizmu. Čehabai atvyko čia septintame dešimtmetyje, kai buvo daug lengviau.

— Tikriausiai, — atsako ji ir šlepteli ant nuogo čiužinio iškiliais sidabro spalvos brokatiniais rombais.

Jos siaurutis raudonas mini sijonas, dar trumpesnis nei šokėjos, atidengia jo žvilgsniui šlaunis. Čiužinio krašto spaudžiamos jos atrodo storos. Ahmadas tegali galvoti apie jos kelnaites tarp nuogo užpakalio ir prašmatnios čiužinio medžiagos. Ta mintis sugniaužia jam gerklę. Ji visa blizga: aistringas rožinis lūpdažis, trumpi plaukai, laku sušiaušti į dygliakiaulės spyglius, auksaspalviai žibukai aplink akis. Ji sako, norėdama nutraukti tylą:

— Tais laikais buvo lengva, palyginti su dabartine padėtimi ir darbo rinka.

— O kodėl Tailenolis negali susirasti darbo, jei jam reikia pinigų?

— Jis mano įprastiems darbams esantis per geras. Jis galvoja vieną dieną tapti svarbiu žmogumi ir kol kas prašo manęs uždirbti duonos kąsniui. Nevaro manęs dirbti į gatvę, tik retkarčiais padaryti paslaugą — paprastai baltajam. Kai mes apsitvarkysimi ir įsikursim, elgsis su manim kaip su karaliene.

Baigusi mokyklą ji prasidūrė antakį ir įsivėrė mažą žiedelį, be nosyje esančio auskariuko ir eilės sidabrinių žiedelių, panašių į vikšrą, graužiantį jos viršutinį ausies kraštelį.

— Ką gi, Ahmadai. Pakaks stovėti ir spraginti akis. Ko norėtum? Galiu tau tiesiog nučiulpti, ir baigta, bet, manau, tas ponas Čarlis pageidautų, kad gautum viską, kas priklauso, o tam reikės preziko ir paskui apsiprausti. Jis užmokėjo už visą paslaugą, viską, ko panorėsi. Ir numatė, kad būsi drovus.

Ahmadas gailiai prataria:

— Man skaudu girdėti tave taip kalbant, Džorilyna.

— Kaip kalbant, Ahmadai? Ar vis dar sklandai arabiškam Rojuj? Aš tik noriu, kad viskas būtų aišku. Nagi, nusimetam drabužius ir išsirenkam vieną iš lovų. O lovų čia kiek nori!

— Nieko nesirenk, Džorilyna. Gerbiu tave tokią, kokia buvai, ir bet kuriuo atveju nenoriu prarasti nekaltybės, kol teisėtai nevesiu doros musulmonės, kaip prisakyta Korano.

— Ji, mielasis, Rojuj, o aš čia ir pasiruošus keliauti su tavimi aplink pasaulį.

— Ką tai reiškia — „keliauti aplink pasaulį“?

— Parodysiu. Net nereiks nusivilkti tų gėjiškų baltų marškinių, tik nusimauti juodas kelnes. Tas velniškai gundančias ankštas kelnes, nuo kurių net sudrėkdavau.

Ir nuleidusi veidą iki jo kelnių užtrauktuko Džorilyna prasižioja — ne taip plačiai, kaip dainuodama, bet pakankamai, kad jis matytų. Žemiau tobulos perlinės dantų arkos blizga dantenos ir drėgna gerklė, matyti storas blyškus liežuvis. Ji klausiamai pakelia veidą, sublizga akių baltymai.

— Nebūk šlykšti, — sako jis, nors kūnas reaguoja.

Džorilyna tampa irzli ir pašaipi:

— Ar nori, kad grąžinčiau tavo pono Čarlio duotus pinigus? Nori, kad Tailenolis mane sumuštų?

— Ar jis taip daro?

— Stengiasi nepalikti žymių. Vyresni suteneriai aiškino jam, kad palikdamas žymes kenki pats sau.

Ji nuleidžia akis ir švelniai baksteli jam galva žemiau juostos, papurto ją kaip šlapias šuo. Ir vėl pakelia akis.

— Na, gražuoliuk. Aš juk tau patinku, matau, kad patinku.

Ir abiejų rankų pirštais ilgais nagais paliečia jo pūpsantį kelnių užtrauktuką.

Jis atšoka, sunerimęs ne tiek dėl Džorilynos glamonės, kiek dėl galvą jame keliančio pritarimo ir paklusnumo velniui, sukietinusiam vieną jo kūno dalį, o kitas kvaitulingai atpalaidavusiam, tarsi į kraują būtų suleista kažkokios tirštinančios medžiagos: ji pažadino saldų suvokimą, kad jis — vyras, ketinantis savarankiškai pasitarnauti savyje nešiojamai sėklai. Moterys — jo dirbami laukai, ant brokatu apmuštų sofų gulsis jie ir dviejų sodų vaisiai bus ranka pasiekiami89. Jis sako Džorilynai:

— Tu man per daug patinki, kad elgčiausi su tavimi kaip su kekše.

Bet ji jau burkuoja — šis užsispyręs klientas ją linksmina, jis — tikras iššūkis.

— Tik leisk man paimti jį į burną, — sako ji. — Senasis Koranas to nelaiko nuodėme. Tik rodau tau švelnumą. Mes sukurti tam, Ahmadai. Ir tokie amžinai nebūsime. Mes senstame, mirštame. Tiesiog pabūk valandą savimi ir padarysi mums abiem paslaugą. Argi nenorėtum pažaisti mano didelėmis gražiomis krūtimis? Pastebėjau, kaip žvilgčiodavai į mano iškirptę kiekvieną kartą, kai atsidurdavai greta.

Jis pasitraukia nuo jos, jo blauzdos prispaustos prie kitos lovos čiužinio, bet šėlsmas kraujyje taip jį apsvaigina, kad Ahmadas neprieštarauja, kai ji zigzagiškais judesiais ištraukia aptemptą palaidinę iš trumpučio sijono, nusivelka per savo trumpai kirptą, šviesiom sruogom dažytą galvą ir išsirietusi atsega juodą tinklinį liemenuką. Jos krūtys aplink kūno spalvos spenelius tamsios it baklažanai. Atsidūrusios ore, tamsios ir rausvos, jos atrodo ne tokios didelės, kokios buvo pusiau paslėptos, ir kažkodėl panašu, kad tai vėl ta senoji, draugiška Džorilyna, kurią jis šiek tiek pažinojo, truputį įžūliai ir nedrąsiai šypsodavusi jam prie spintelių mokyklos koridoriuje.

Besiveliančiu liežuviu ir perdžiūvusia gerkle jis išspaudžia:

— Nenoriu, kad pasakotum Tailenoliui, ką darėme ir ko nedarėme.

— Gerai, nepasakosiu, pažadu. Jam vis tiek nepatinka klausytis, ką aš darau.

— Noriu, kad nusivilktum likusius drabužius, mes truputį pagulėsime ir pasikalbėsime.

Tai, kad jis ėmėsi tokios kuklios iniciatyvos, kiek nuramina ją. Ji sukryžiuoja kojas, nusimauna vieną smailianosį baltą batą, tada kitą ir atsistoja. Dabar, kai ji basa, jos spygliuota, šviesiomis sruogomis dažyta galva tesieka Ahmado kaklą. Džorilyna, balansuodama ant vienos kojos, paskui ant kitos, stengdamasi nusitraukti raudoną viniplasto sijoną ir permatomas juodas kelnaites, atsitrenkia Ahmadui į krūtinę. Nusirengusi ji nuleidžia smakrą ir akis, laukia, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi nuoga būtų tapusi kuklesnė.

Jis žengia atgal ir sako:

— Mažoji panelė Populiarioji, — grožisi tikra, nuoga, prieinama Džorilyna. — Aš liksiu apsirengęs, — sako jai. — Einu, paieškosiu antklodės ir pagalvių.

— Čia gana karšta ir trošku, — sako ji. — Nesu tikra, kad mums reikia antklodžių.

— Antklodžių reikia pasikloti, — paaiškina jis. — Kad apsaugotume čiužinį. Žinai, kiek kainuoja geras čiužinys?

Dauguma čiužinių įpakuoti į plastiką, bet gulėti ant tokio nemalonu — jis limpa prie odos.

— Na, tai pradėkim pagaliau tą vakarėlį, — pasiskundžia ji. — Aš nuoga, o jeigu kas nors čia užeis?

— Stebiuosi, kad tau tai rūpi, — atsako Ahmadas, — jeigu užsiimi tokiais dalykais.

Jis prisiėmė atsakomybę — susikurti buduarą ir susiporuoti. Šis suvokimas jaudina jį, bet kartu verčia nerimauti. Priėjęs prie laiptų, atsigręžia ir mato ją, ramiai sėdinčią lempos šviesoje, prisidegančią dar vieną cigaretę, mato dūmus, vinguriuojančius šviesos kūgyje. Jis paskubomis nulekia laiptais žemyn, bijodamas, kad ji neišgaruotų. Tarp pagrindinėje salėje stovinčių baldų antklodės neranda, bet paima dvi pagalves nuo pūkuotu audiniu aptrauktos sofos ir nedidelį rytietišką kilimą. Šis skubinas darbas truputį jį atvėsina, bet kojos virpa.

— Pačiu laiku, — pasitinka ji Ahmadą.

Jis išdėlioja pagalves, pakloja ant čiužinio kilimą, ir ji išsitiesia ant susipynusių kilimo raštų, apkraštuotų melsva juosta — Habibas Čehabas jam aiškino, kad tai tradicinis oazės, esančios kanalo vingyje, paveikslas. Džorilyna, pasikišusi ranką po galva ant pūkuotos pagalvės, demonstruoja skustą pažastį.

— Klausyk, tai ištvirkėliška, — sako ji, kai jis išsitiesia šalia — apsirengęs, bet nusiavęs batus.

Jo marškiniai susiglamžys, bet tai turbūt įeina į viso šio nuotykio kainą.

— Ar galiu tave apkabinti? — klausia jis.

— O, Dieve, žinoma. Turi teisę padaryti daug daugiau, nei tai.

— Aš, — sako jis, — tegaliu ištverti tik tiek.

— Gerai, Ahmadai. Dabar atsipalaiduok.

— Nenoriu daryti to, kas sukeltų tau pasibjaurėjimą.

Tai priverčia ją nusišypsoti ir nusijuokti, jis ant kaklo pajunta šiltą kvėpavimą.

— Tai būtų daug sunkiau, nei tu įsivaizduoji.

— Kodėl tai darai? Leidi Tailenoliui tave siuntinėti.

Ji atsidūsta ir jis vėl ant kaklo pajunta gyvą kvėpavimą.

— Tu dar nieko nežinai apie meilę. Jis — mano vyras. Be manęs, jis daugiau nieko neturi. Kartais jis būna niekingas ir apgailėtinas, bet aš turbūt per daug jį myliu, kad leisčiau jam tai sužinoti. Skurdžius juodaodis, užaugęs Naujajame Prospekte, nesigėdija to, kad jo moteris prekiauja savimi, — tai tik būdas įrodyti, kad jis vyras.

— Taip, bet ką tu ketini įrodyti sau?

— Turbūt tai, kad galiu susitvarkyti su visokiu mėšlu. Juk tai tik laikinai. Aš nesibadau, o taip merginos ir užsikabina — ima badytis, kad ištvertų šitą mėšlą, o paskui didžiausiu jų patiriamu mėšlu tampa narkotikai. Aš tik retkarčiais parūkau žolės ir kartais užsitraukiu kreko, bet į venas nesibadau. Aplinkybėms pasikeitus galėsiu viską mesti.

— O kaip jos pasikeis, Džorilyna?

— Na, jis susidės su kuo nors kitu. Arba aš atsisakysiu tai daryti.

— Nemanau, kad jis dabar tave taip lengvai paleistų. Juk pati sakei — esi viskas, ką jis turi.

Ji tylėdama tai pripažįsta, ir jis jaučia, kaip tyloje po jo ranka įsitempia jos kūnas. Ji lengvai prisispaudžia prie jo pilvu ir jos krūtys, tarsi kempinės, prisigėrusios šilto vandens, liečia jo marškinius ties kišenėmis, glamžo juos. Jos kojų nagai — nudažyti paprasta raudona spalva, tą jis pastebėjo jai nusiavus smailianosius baltus batus, o rankų nagai išilgai nulakuoti sidabriniais ir žaliais dryžiais — žaismingai drasko jam kulkšnis. Šie prisilietimai stebėtinai malonūs — jo jausmus užlieja jos plaukų, galvos odos, prakaito kvapai, šiurkštus aksominis balsas, šnabždantis į ausį. Jos kvėpavimas prikimęs ir virpantis.

— Nenoriu kalbėtis apie mane, — sako ji. — Tokios kalbos mane gąsdina.

Ji turbūt jaučia, galbūt ne taip stipriai, kaip jis, kraujo priplūdusį, susijaudinusį gumburį papilvėje, bet paklusdama jo primestam susitarimui neliečia. Ahmadas niekada neturėjo niekam galios — nuo tų laikų, kai jo motina, palikta vyro, turėjo rūpintis jo gyvybe.

Jis atkakliai laikosi savo:

— O dainavimas bažnyčios chore? Kaip jis dera su tavo užsiėmimu?

— Niekaip. Daugiau nebedainuoju. Mano motina nesupranta, kodėl palikau chorą. Ji sako, kad Tailenolis daro man blogą įtaką. Ji nė nežino, kokia ji teisi. Klausyk, buvo tariamasi, kad tu mane dulkinsi, o ne tardysi.

— Aš tik noriu būti tau tiek artimas, kiek tik galima.

— O, Dieve. Jau esu to prisiklausiusi. Ak, tie vyrai — visi tokie širdingi. Gal geriau pakalbam apie tave. Kaip laikosi senasis Alachas? Kaip tau patinka būti šventeiva baigus mokyklą ir atsidūrus tikrame pasaulyje?

Jos lūpos juda per colį nuo jo kaktos. Jis nusprendė būti su ja atviras, papasakoti apie tą gyvenimo dalį, kurią instinktyviai saugo nuo visų, net nuo Čarlio, net nuo šeicho Rašido.

— Aš vis dar einu Tiesiuoju Keliu, — sako jis Džorilynai. — Islamas vis dar mano paguoda ir vedlys. Bet...

— Bet ką, mielasis?

— Kai kreipiuosi į Alachą ir mėginu apie jį galvoti, suprantu, koks Jis vienišas toje žvaigždėtoje erdvėje, kurią savo valia ir sukūrė. Korane Jis vadinamas Mylinčiuoju, Savipakankamu. Aš buvau įpratęs galvoti apie meilę, o dabar mane pribloškia tas tuštumoje egzistuojantis savipakankamumas. Žmonės visada galvoja tik apie save, — sako jis Džorilynai. — Niekas negalvoja apie Dievą — ar jis kenčia, ar ne, ar jam patinka būti tuo, kuo Jis yra. Kas šiame pasaulyje teikia Jam malonumą? Tačiau net galvoti apie tokius dalykus, įsivaizduoti Dievą žmogaus pavidalu, pasak mano imamo, yra šventvagystė, pelnanti amžinąją Pragaro ugnį.

— Vaje, kam taip kamuoti smegenis? Galbūt Jis davė mums vienas kitą, kad nebūtume tokie vieniši, kaip Jis. Apie tai nemažai kalbama Biblijoje.

— Taip, bet kas mes esam? Dvokiantys gyvuliai su negausiais gyvuliškais poreikiais, gyvenantys trumpiau už vėžlius.

Paminėti vėžliai prajuokina Džorilyną, kai ji juokiasi, kreta visas kūnas, ir jis galvoja apie vidurius, skrandį ir kitus dalykus, slypinčius jos viduje, taip pat apie švelnią mylinčią sielą, kvėpuojančią jam į kaklą, ten, kur Dievas taip arti, kaip pulsuojanti gysla. Ji sako jam:

— Gal geriau susitvarkyk su tomis keistomis mintimis, nes jos išves tave iš proto.

Jo lūpos juda per colį nuo jos kaktos:

— Kartais trokštu prisidėti prie Dievo, palengvinti Jo vienatvę.

Nespėja šie žodžiai išsprūsti jam iš burnos, ir jis suvokia piktažodžiavęs — dvidešimt devintoje suroję parašyta: Alachui nereikalinga jo sutvertųjų pagalba!90

— Mirti? Tai nori pasakyti? Vėl mane gąsdini, Ahmadai. Kaip laikosi tas mane baksnojantis pimpalas? Mes turbūt užsišnekėjom? — ir ji greitai įgudusia ranka jį paliečia. — Ne, nieko panašaus. Jis vis dar ten ir nori to, ko nori. Negaliu to pakęsti... negaliu pakęsti to laukimo. Tu nieko nedaryk. Alachas galės kaltinti mane. O aš daugiau negaliu kentėti. Esu moteris, ir šiaip ar taip nešvari.

Džorilyna uždeda delnus ant jo juodais džinsais aptrauktų sėdmenų ir ritmingai spūsčiodama jį prie savo minkšto kūno įtraukia į konvulsyvų virsmą, jo sukietėjęs, įsitempęs vidus išsiplečia, išsiverčia išvirkščias, kaip tikriausiai nutinka, kai siela po mirties kyla į Rojų.

Du jauni kūnai tvirtai priglunda vienas prie kito, kaip du dūsuojantys alpinistai, pasiekę atbrailą. Džorilyna sako:

— Na, štai. Kelnes išsitepei, bet neprireikė preziko ir tu likai nekaltas savo būsimai skarele apsigobusiai nuotakai.

— Hidžabu. Tokios nuotakos galbūt niekada nebus.

— Kodėl taip kalbi? Visos tavo reikiamos dalys veikia, be to, esi gero būdo.

— Nuojauta, — atsako jis. — Tu turbūt būsi panašiausia į mano būsimą nuotaką, — ir šiek tiek jai papriekaištauja: — Aš juk neprašiau tavęs daryti taip, kad baigčiau.

— Man patinka uždirbti savo pinigus, — sako ji.

O jam gaila, kad ji atsipalaidavusi perėjo prie kalbų, išardė tą įtemptą, drėgną siūlę, pavertusią juos vienu kūnu.

— Nežinau, iš kur ta nuojauta, bet tavo draugas Čarlis žaidžia kažkokį pavojingą žaidimą. Kam jis surengė mūsų susitikimą, jei tu neprašei?

— Manė, kad man to reikia. Tikriausiai taip ir yra. Ačiū tau, Džorilyna. Nors, kaip tu ir sakei, tai nešvaru.

— Atrodo, lyg jie tave stengtųsi nupenėti.

— Kas? Kam?

— Nežinau, brangusis. Tu girdėjai mano patarimą. Mesk tą sunkvežimį.

— O jeigu liepčiau tau mesti Tailenolį?

— Tai ne taip lengva. Jis mano vyras.

Ahmadas bando ją suprasti.

— Mes ieškome prieraišumo, kad ir kokie tie ryšiai būtų nesėkmingi.

— Pataikei.

Drėgmė jo kelnėse džiūsta, tampa lipni, bet jis vis tiek nori sulaikyti Džorilyną, bandančią išsivaduoti iš jo glėbio.

— Turiu eiti, — sako ji.

Jis suspaudžia ją dar stipriau, šiurkščiau.

— Ar uždirbai savo pinigus?

— O argi ne? Tau ištryško, jaučiau, tikrai smarkiai.

Jis nori pasidalyti su ja nešvara.

— Bet juk mes nesidulkinom. O galbūt vertėjo. Čarlis būtų to norėjęs.

— Ima patikti, ar ne? Jau per vėlu šįkart, Ahmadai. Palikim tave nekaltą.

Už baldų krautuvės sienų atėjo naktis. Jie guli per dvi lovas nuo vienintelės degančios lempos, ir jos blausioje šviesoje Džorilynos veidas ant baltos pūkuotos pagalvės juoduoja idealiu ovalu, jame blizga žibukai, sidabru švysčioja krutinamos lūpos ir mirksintys akių vokai. Ji prarasta Dievui, bet aukoja savo gyvenimą kitam, kad Tailenolis, tas apgailėtinas mušeika, galėtų gyventi.

— Padaryk dar vieną paslaugą, — maldauja Ahmadas. — Džorilyna, aš negaliu tavęs paleisti.

— Kokią paslaugą?

— Padainuok man.

— Oho. Tu tikras vyras. Amžinai nori dar ko nors.

— Tik vieną trumpą giesmę. Man patiko, kai bažnyčioje galėjau atskirti tavo balsą nuo kitų.

— O dar kažkas išmokė tave saldžių žodelių. Man reikia atsisėsti. Negaliu dainuoti gulėdama. Gulint daromi visai kiti dalykai.

Taip šiurkščiai kalbėti buvo nebūtina. Po jos apvaliomis sunkiomis krūtimis vienišos čiužinių vandenyne degančios lempos šviesoje matyti šešėlių pusmėnuliai. Jai aštuoniolika, bet sunkio jėga jau svarina krūtis žemyn. Jam knieti ištiesti ranką, paliesti atsikišusį mėsos spalvos spenelį, netgi jį sužnybti, nes ji kekšė ir pratusi prie blogesnio, ir jis nusistebi tokiu žiauriu noru, kovojančiu su švelnumu, nuviliosiančiu jį nuo giliai slypinčios ištikimybės. Kovojantis už Alacho reikalus, — rašoma dvidešimt devintojoje suroję, — kovoja ir už save. 91 Ahmadas, pamatęs, kaip įsitempia jos lūpų raumenukai švelniai pabrinkusiais krašteliais, užsimerkia, laukdamas, kol ji uždainuos.

— „Koks ištikimas draugas Jėzus“, — tyliai uždainuoja ji virpančiu balsu, be bažnyčioje girdėtų sinkopių, — „visas savo nuodėmes ir bėdas...“

Dainuodama ji ištiesia blyškų delną ir paliečia jo kaktą, tiesią, plačią kaktą, nusvirusią nuo tikėjimo naštos, kurią nedaugelis žmonių pakeltų, o jos pirštai dvispalviais nagais klaidžiodami suspaudžia jo ausies spenelį: —“...patikėki Viešpačiui maldoje“.

Jis stebi, kaip guviai ji rengiasi: iš pradžių užsisega liemenuką, tada, juokingai pasirangiusi, užsitempia siaurutes kelnaites, paskui aptemptą palaidinę, tokią trumpą, kad matyti pilvo ruožas, ir galiausiai — raudoną mini sijonėlį. Ji sėdasi ant lovos krašto ir maunasi savo aštrianosius batus ant baltų plonyčių kojinių, kurių jis nė nebuvo pastebėjęs. Jos saugo batų odą nuo prakaito ir kojas, kad neskleistų kvapo.

Kiek dabar valandų? Kasdien temsta vis anksčiau. Truputį po septynių — jis su ja neprabuvo nė valandos. Motina tikriausiai jau namuose, laukia, norėdama jį pamaitinti. Ji pastaruoju metu randa jam daugiau laiko. Tikrovė šaukia: reikia keltis, išlyginti plastiku apvilktą čiužinį, kad neliktų atsispaudusių jų pavidalų, reikia grąžinti pagalves ir kilimą į jų vietą apačioje, nuvesti Džorilyną pro stalus ir krėslus, pro stalelius, vandens aušintuvą ir kontrolinį laikrodį ir per užpakalines duris išeiti abiem į naktį, dabar raižomą ne tiek grįžtančių namo tarnautojų, kiek žmonių, ko nors ieškančių, — pietų ar meilės, žibintų.

Nuo jos dainavimo ir nuo išsiliejimo jis jaučiasi toks mieguistas, kad mintis apie lovą ir amžiną miegą, šovusi į galvą einant tuos keliolika kvartalų namo, visai nekelia siaubo.

Šeichas Rašidas pasveikina jį Korano kalba: fa ina ma al-usri jusran. Ahmadas, tris mėnesius nesilankęs pamokose mečetėje ir gerokai primiršęs arabų kalbą, mintyse išsiverčia citatą ir ima ieškoti joje paslėptų prasmių. Po kiekvienos negandos ateina palengvėjimas92 Jis atpažįsta, kad tai citata iš „Paguodos“, vienos iš ankstyvųjų Mekos sūrų, įtrauktų į Knygą vėliau, nes jos trumpesnės, bet jo mokytojui brangių dėl glaustumo ir mįslingumo. Kartais dar vadinama „Pradžia“, ji kreipiasi Dievo balsu į patį Pranašą: Argi Mes nepradžiuginome tau širdies ir nepalengvinome naštos, lenkusios tau nugarą?93

Jo susitikimas su Džorilyna buvo surengtas penktadienį, prieš Darbo dieną, todėl tik kitą antradienį Čarlis Čehabas paklausė Ahmado:

— Kaip sekėsi?

— Puikiai, — išspaudė Ahmadas. — Paaiškėjo, kad truputį ją pažinojau Centro vidurinėje. Nuo tų laikų ji smarkiai išklydo iš kelio.

— Ji viską padarė?

— O, taip, padarė viską.

— Gerai. Jos banditas pažadėjo, kad ji kuo puikiausiai susitvarkys. Koks palengvėjimas! Noriu pasakyti — man. Kažkaip nejaukiai jaučiausi, žinodamas, kad esi dar nekaltas. Nežinau, kodėl taip dėl to išgyvenau, bet išgyvenau. Jautiesi kaip naujai gimęs?

— O, taip. Matau gyvenimą per naują šydą. Turėčiau sakyti — per naują lęšį.

— Puiku. Nuostabu. Kol pirmąkart nesugulei, negyvenai. Aš pirmąkart suguliau šešiolikos. Tiesą sakant, net su dviem — su profesionale su prezervatyvu ir su mergina iš to paties rajono — be nieko. Bet tais laikais gyvenimas buvo labiau pašėlęs, be ŽIV. Tavo karta išmintingai mano, kad reikia saugotis.

— Mes saugojomės.

Ahmadas nurausta, prisiminęs nuo Čarlio slepiamą paslaptį, kad jis vis dar nekaltas. Bet jis nenorėjo atskleisti tiesos ir nuvilti savo mokytojo. Galbūt jie per daug atsiskleidė vienas kitam kabinos vienumoje, kol „Puikybė“ suko ratus po Naująjį Džersį. Jam ramybės neduoda ir Džorilynos patarimas laikytis nuo sunkvežimio atokiau.

Šį rytą Čarlis atrodo nervingas, nuogąstauja dėl daugybės darbų. Jis nuolat raukosi, judrios burnos išraiška kaitaliojasi, ir tai už demonstravimo salės esančiame kabinete, kuriame geriama rytinė kava ir planuojami dienos darbai, atrodo gan neįprasta. Čia jų laukia neskalbti alyvų spalvos kombinezonai ir geltoni neperšlampami apsiaustai lietingoms dienoms — jie kabo ant pakabų kaip nudirtos odos.

— Per šį ilgąjį savaitgalį buvau sutikęs šeichą Rašidą, — pareiškia Čarlis.

— Štai kaip?

Žinoma, svarsto Ahmadas, Čehabai — svarbūs mečetės nariai, ir šis susitikimas — nieko keista.

— Jis norėtų, kad apsilankytum Islamo centre.

— Tikriausiai nori išbarti. Pradėjęs dirbti, apleidau Koraną ir nebesilankau mečetėje penktadieniais, nors, kaip pastebėjai, niekada nepamirštu pasimelsti, kai tik randu penkias laisvas minutes ir galiu jas praleisti neužterštoje vietoje.

Čarlis susiraukia:

— Negali būti tik tu ir Dievas, Patrakėli. Jis atsiuntė savo Pranašą, o Pranašas sukūrė bendruomenę. Be urna — žinių ir tikėjimo praktikos tinkamoje grupėje — tikėjimas tampa bergždžia sėkla.

— Ar šeichas Rašidas prašė man tai perduoti? — nes šie žodžiai veikiau priklauso šeichui, o ne Čarliui.

Vyras išsišiepia — staiga apnuogina dantis, kaip vaikas, pagautas krečiant pokštą.

— Šeichas Rašidas pats gali kalbėti. Bet jis kviečia tave ne tam, kad išbartų. Ne, jis nori pasiūlyti tau progą pasižymėti. Bet gal užčiaupsiu savo plepią burną, nes užbėgu įvykiams už akių. Šiandien darbą baigsim anksčiau ir aš nuvešiu tave iki mečetės.

Taip jis buvo nugabentas pas savo mokytoją — imamą iš Jemeno. Manikiūro salonas, įsikūręs po mečete — tuščias, nors jame daugybė kėdžių. Ten sėdi tik vieniša manikiūrininkė vietnamietė ir skaito žurnalą. Pro „Gryniname čekius“ langų, uždengtų metalinėmis žaliuzėmis, plyšelį matyti aukštas prekystalis, apsaugotas grotelėmis, už jų žiovauja kresnas baltaodis. Ahmadas praveria tarp šių dviejų verslo vietų esančias apsilaupiusias žalias duris, pažymėtas 2781½ numeriu, ir siaurais laiptais užlipa į prieškambarį, kur išsikrausčiusios šokių studijos lankyto jai laukdavo pamokų. Pranešimų lentoje prie imamo kabineto kabo tie patys kompiuteriu parašyti skelbimai apie arabų kalbos pamokas, konsultacijas, kaip dabartiniais laikais sukurti šventą, tinkamą ir padorią santuoką bei kvietimai į vieno ar kito kviestinio mulos Viduriniųjų Rytų istorijos paskaitas. Šeichas Rašidas, apsirengęs sidabriniais siūlais išsiuvinėtu kaftanu, žengia į priekį ir su neįprastu įkarščiu ceremoningai paspaudžia savo mokiniui ranką. Per vasarą jis, regis, nepasikeitė, nors barzdoje gal atsirado daugiau žilų plaukų, tinkančių prie jo karvelio pilkumo akių.

Prie savo pirmojo pasveikinimo (kol Ahmadas dar suka galvą dėl jo reikšmės) šeichas priduria:

— Va la al-akhiratu khajrun laka mina al-ūla. Va lasaufa jutyka rabukafa tarda.

— Ahmadas miglotai pamena, kad tai iš vienos trumpos mokytojo labai mėgstamos suros, galbūt iš „Ryto“, kur sakoma, kad ateityje būsimame gyvenime jūsų laukia kur kas turtingesni apdovanojimai, nei praeityje. Turi būti patenkintas tuo, ką tau duos tavo Viešpats94. O angliškai šeichas Rašidas sako:

— Brangusis berniuk, ilgėjausi tų valandų, kai kartu skaitėme Šventraštį ir kalbėjomės apie didžius dalykus. Aš taip pat iš tavęs mokiausi. Tavo tikėjimo paprastumas ir tvirtybė stiprino ir vedė manąjį tikėjimą. Tokių kaip tu pernelyg mažai.

Jis nusiveda jaunuolį į savo kabinetą ir įsitaiso krėsle aukšta atkalte, kuriame sėdėdamas paprastai moko.

— Ką gi, — kreipiasi į Ahmadą, kai abu įsitaiso įprastose vietose prie stalo, ant kurio guli tik nučiupinėtas Koranas žaliu viršeliu, — tu keliavai po platųjį bedievių pasaulį, kurį mūsų broliai Juodieji musulmonai vadina „mirusiu pasauliu“. Ar jis pakeitė tavo tikėjimą?

— Sere, aš to nepastebėjau. Tebejaučiu Dievą šalia, taip arti, kaip kakle pulsuojančią gyslą. Jis mane saugo, kaip tik Jis vienas gali.

— Ar lankydamasis miestuose nepastebėjai skurdo ir vargo? Ar neprivertė tai suabejoti Jo gailestingumu, ar turto ir skurdo skirtumas nemetė abejonių šešėlio ant Jo teisingumo? Ar neatradai, kad pasaulis — jo amerikietiška dalis — skleidžia išlaidavimo ir godumo, juslingumo ir tuštybės, nevilties ir apatijos dvoką? Argi visa tai kyla ne iš įkvėptos Pranašo išminties nežinojimo?

Sausos imamo retorikos įmantrybės, žarstomos tai ramiu, tai pakeltu balsu, vėl priverčia Ahmadą jaustis nejaukiai. Jis bando atsakyti sąžiningai, šiek tiek Čarlio maniera:

— Aš nutuokiau, kad tai nėra smagiausia šios planetos dalis, joje pilna nevykėlių, bet man, tiesą sakant, patiko joje būti. Dauguma žmonių visai mieli. Tiesa, mes paprastai nuveždavom jiems tai, ko jie norėjo, ir jie manydavo, kad jų gyvenimas dėl to taps geresnis. Su Čarliu smagu. Jis daug žino apie valstijos istoriją.

Šeichas Rašidas palinksta į priekį, kojomis atsiremia į grindis ir, tikriausiai norėdamas nuraminti drebulį, suglaudžia savo dailių smulkių rankų pirštų galiukus. Ahmadas nusistebi, kodėl mokytojas taip nervinasi. Galbūt jis pavydi kito vyro įtakos savo mokiniui.

— Taip, — sako jis, — su Čarliu „smagu“, bet jis turi ir rimtų tikslų. Jis man pranešė, kad pareiškei norą mirti už džihadą.

— Tikrai?

— Taip, apklausos Liberčio parke metu, kai grožėjotės Manhatanu, kuriame buvo šlovingai nugriauti bokštai dvyniai — kapitalizmo priespaudos simbolis.

— Tai buvo apklausa?

Keista, galvoja Ahmadas, kad pokalbis gryname ore buvo perpasakotas čia, uždaroje miesto centro mečetės erdvėje, pro kurios langus matyti tik plytų sienos ir tamsūs debesys. Dangus šiandien žemas, pilkas, aptrauktas debesimis, iš jų gali pasipilti lietus. O tos apklausos metu diena buvo ryški, giedra, atostogaujančių vaikų riksmai rikošetu aidėjo tarp blizgančios Aukštutinės įlankos ir tviskančio balto Mokslo centro kupolo. Balionai, žuvėdros, saulė.

— Aš mirsiu, — patvirtina patylėjęs Ahmadas, — jei tokia bus Dievo valia.

— Yra būdas, — iš tolo pradeda mokytojas, — kaip Jo priešams suduoti galingą smūgį.

— Sąmokslas? — klausia Ahmadas.

— Būdas, — skrupulingai pakartoja šeichas Rašidas. — Tam reikalingas besąlygiškai Dievą mylintis šachidas, nekantriai trokštantis pažinti Rojaus didybę. Ar tu toks esi, Ahmadai? — beveik tingiu balsu uždavęs klausimą, mokytojas atsilošia ir užmerkia akis, tarsi jam trukdytų pernelyg ryški šviesa. — Prašau, būk sąžiningas.

Ahmadas vėl pasijunta stovįs virš bedugnės erdvės ant plonyčių retų pastolių. Pragyvenęs kone atsietą gyvenimą jis žengia ant virpančio švytinčios esmės krašto.

— Tikiu, kad toks esu, — sako vaikinas mokytojui. — Tik aš neturiu kario įgūdžių.

— Buvo pasirūpinta, kad turėtum visus įgūdžius, kurių tau prireiks. Tavo užduotis bus sunkvežimiu nuvažiuoti į tam tikrą vietą ir paprasčiausiai mechaniškai sujungti kontaktus. Kaip tai padaryti, paaiškins tokių dalykų specialistai. Šiame Dievo vardu kariaujamame kare, — nerūpestingai aiškina imamas su patenkinta šypsenėle, — mes turime priešo specialistams prilygstančių technikų ir neprilygstamai stipresnę valią bei dvasią. Ar prisimeni dvidešimt ketvirtąją surą — al Nur, „Šviesa“?

Stengdamasis prisiminti ir pacituoti, jis užmerkia mažomis melsvomis gyslelėmis išvagotus akių vokus.

— Va al-lazyna kafarū amaluhum kasarabi bikyatin jachsabuhu az-zamanu maan chata iza džaahu lam jadžidhu šajan va vadžada alaha indahu fa vafahu chisabahu, va alahu saryu al-chisabi, — atmerkęs akis ir pamatęs kaltą nesuprantančio Ahmado veidą, šeichas su kreiva plonalūpe šypsena išverčia: — O netikinčiųjų darbai yra kaip miražas dykumoje. Ištroškęs keliauninkas mano, kad ten vanduo, bet priėjęs arčiau pamato, kad niekas. Jis ten randa Alachą, kuris su juo visiškai atsiteisia.95 Visąlaik maniau, kad tai labai gražus įvaizdis: keliauninkas galvoja, kad ten vanduo, o randa tiktai Alachą. Jis priblokštas. Priešas turi tik savanaudiškumo miražą, daugybę mažyčių „aš“ ir smulkių interesų. Tik už tai jis gali kovoti. O mūsų pusėje — vienintelis didis atsidavimas. Mes atsiduodame Dievui ir susiliejame su juo ir vienas su kitu į viena.

Imamas vėl užmerkia akis, tarsi apimtas švento transo, jo užmerkti vokai virpa nuo pulsuojančių kapiliarų. Tačiau iš burnos sklindantis balsas įtikinamas:

— Persikelsi į Rojų akimirksniu, — tikina jis. — Tavo šeima — tavo motina — gaus už savo netektį kompensaciją iala, nors ji ir netikinti. Galbūt jos sūnaus aukos grožis įtikins ją atsiversti. Alachui padedant viskas įmanoma.

— Mano mama visada pati save išlaikė. Ar galėčiau įvardyti kitą moterį, mano amžiaus draugę, kad ji gautų kompensaciją? Tai padės jai atgauti laisvę.

— Kas ta laisvė? — klausia šeichas Rašidas ir atmerkia akis, išsklaidydamas savo transą. — Kol esame savo kūnuose, esame jų ir jų poreikių vergai. Kaip pavydžiu tau, brangus berniuk. Palyginti su tavimi, esu senas, o didžiausia šlovė mūšyje priklauso jauniems. Paaukoti gyvenimą, — tęsia jis, pusiau primerkęs akis, matyti tik pilka blizganti rainelė, — kol jis nenusidėvėjo, nevirto nuoplaišomis. Koks begalinis džiaugsmas turėtų tai būti!

— Kada, — klausia Ahmadas, leidęs šiems žodžiams nugrimzti į tylą, — įvyks mano istišhadas96?

Jo pasiaukojimas — ištišhadas: jis jau tampa dalimi jo, gyvu, neapsaugotu daiktu, kaip širdis, kaip skrandis ar kasa, gaminanti chemines medžiagas ir fermentus.

— Tavo didvyriška auka, — pasakytų žodžių svarbą greit padidina mokytojas. — Sakyčiau, po savaitės. Smulkmenų nežinau, bet po savaitės sueis vieni metai, ir tai bus veiksminga žinia pasauliniam Šėtonui. O žinia bus tokia: „Mes smogiame, kada tik norime.“

— Sunkvežimis. Ar jis bus tas, kurį vairuoju „Puikybėje“?

Ahmadas gali sielvartauti jei ne dėl savęs, tai dėl sunkvežimio — jo linksmos moliūgo spalvos, dailaus įmantraus užrašo, pranašumo, juntamo sėdint vairuotojo sėdynėje, kai kliūčių ir pavojų, pėsčiųjų ir kitų transporto priemonių pasaulis yra tiesiai priešais, kitoje aukšto priekinio stiklo pusėje, todėl lengviau nustatyti atstumą, nei vairuojant automobilį su ilgu ir lenktu gaubtu.

— Tai bus panašus sunkvežimis, jį be jokio vargo galėsi nuvairuoti nedidelį atstumą. „Puikybės“ sunkvežimis, jei liktų nors vienas atpažįstamas jo fragmentas, būtų aiškus įkaltis prieš Čehabus. Viliuosi, jog neliks jokių. Kai pirmąsyk sprogdino Pasaulio prekybos centrą — tu gal buvai per jaunas, neprisimeni — išnuomotą sunkvežimį išaiškinti buvo vieni juokai. Šį kartą visi fiziniai įrodymai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus: nuskandinti, kaip sako didysis Šekspyras, penkių sieksnių gyly.

— Nušluoti nuo žemės paviršiaus, — pakartoja Ahmadas. Šiuos žodžius nedažnai išgirsi.

Jis pasijuto tarsi suvyniotas į keistą, permatomą, nemalonų vilnos sluoksnį, trukdantį jo jausmams suvokti aplinką.

O šeichas Rašidas atvirkščiai, pajutęs vaikino nerimą ir šleikštulį, staiga išniro iš transo ir ėmė primygtinai įtikinėti:

— Tu nieko nepajusi. Tavęs ten jau nebus. Tą akimirką atsidursi Džanoje, Rojuje, priešais kupiną džiaugsmo Dievo veidą. Jis pasveikins tave kaip sūnų, — šeichas rimtu veidu pasilenkia į priekį, keisdamas pokalbio manierą: — Paklausyk, Ahmadai. Tu neprivalai to daryti. Prisipažinimas Čarliui neįpareigoja tavęs, jei širdis suvirpės. Yra daugybė kitų, trokštančių užsitikrinti šlovę ir amžinąją palaimą. Džihadas turi užtektinai savanorių net šiame blogio ir netikėjimo krašte.

— Ne, — prieštarauja Ahmadas, pajutęs pavydą tai tariamai gaujai kitų, atimsiančių jo šlovę. — Mano meilė Alachui absoliuti. Jūsų dovanos negaliu atsisakyti.

Pamatęs, kaip suvirpo mokytojo veidas, kaip jame grumiasi palengvėjimas ir sielvartas, kaip šiame paprastai ramiame paviršiuje atsiranda ertmė, per kurią švysteli žmoniškumas, Ahmadas suminkštėja ir prisideda prie žmoniškumo pajuokaudamas:

— Nenorėčiau, kad manytumėt, jog mūsų valandos, praleistos studijuojant Šventąją Knygą, buvo iššvaistytos.

— Daugelis studijuoja Knygą, nedaugelis už ją miršta. Tik keletui suteikiama galimybė įrodyti jos tiesą, — iš rūsčių aukštumų šeichas Rašidas taip pat nusileidžia suminkštėjęs. — Jei tavo širdyje, brangus berniuk, esama nors mažiausios dvejonės — sakyk dabar, bausmės nesusilauksi. Viskas vyks taip, tarsi šio pokalbio nė nebuvo. Iš tavęs pareikalausiu tik tylos, turėsi tylėti, kad kitas, turintis daugiau drąsos ir tikėjimo, galėtų įvykdyti šią misiją.

Vaikinas žino, kad juo manipuliuojama, bet vis dėlto pasiduoda, nes tai pripildo jį dvasinės galios.

— Ne, ši misija — mano, nors jaučiuosi, tarsi joje būčiau susitraukęs į kirminą.

— Tada puiku, — nusprendžia mokytojas, atsilošdamas ir susikeldamas savo mažais juodais pusbačiais apautas kojas ant sidabriniais siūlais siuvinėto suolelio. — Daugiau apie tai nekalbėsime. Ir tu daugiau čia nesilankysi. Mane pasiekė žinia, kad Islamo centras galbūt yra stebimas. Apie savo didvyrišką sprendimą pranešk Čarliui Čehabui. Jis susitars, kad artimiausiu metu gautum išsamias instrukcijas. Pasakyk jam tos šarmūta97, kuri brangesnė nei motina, vardą. Nesakyčiau, kad tam pritariu: moterys yra mūsų laukai, o štai motina — pati Žemė, kurios dėka esame gyvi.

— Mokytojau, verčiau patikėsiu tą vardą jums. Čarlis ją pažįsta ir todėl gali paniekinti mano ketinimus.

Šeichui Rašidui nepatinka tokie sunkumai, teršiantys tyrą jo mokinio paklusnumą.

— Kaip nori, — sako jis sausai.

Ahmadas ant laiškinio popieriaus skiautės spausdintinėmis raidėmis užrašo DŽORILYNA GRANT — taip prieš daugelį mėnesių matė parašyta tušinuku storo mokyklos vadovėlio paraštėje. Tada jie buvo beveik lygūs, o dabar jis keliaus į Džaną, o ji — į Džahanamą, Pragaro pragarmes. Ji vienintelė nuotaka, kuria jis džiaugėsi šioje Žemėje. Rašydamas Ahmadas pastebi, kad drebulys iš mokytojo rankų persidavė jo rankoms. Jo siela dabar panaši į nelaiku pabudusią, žiemą šiltame kambaryje įkalintą zvimbiančią ir atkakliai besidaužančią į lango stiklą musę, nutviekstą šviesos, sklindančios iš lauko, kur ji greitai mirtų.

Kitą dieną, trečiadienį, jis pabunda anksti, tarsi nuo ką tik nutilusio riksmo. Virtuvėje, tamsoje, — dar nėra nė šešių, — jis sutinka motiną, vėl dirbančią Šv. Pranciškaus ligoninės rytinėje pamainoje. Ji kukliai apsirengusi smėlio spalvos suknele ir ant pečių užsimetusi melsvą nertinį, jos kojos tyliai žengia apautos baltais sportukais, kuriuos avi per ilgas keliones kietomis ligoninės grindimis. Ahmadas su dėkingumu pajunta, kad jos pastarojo meto nuotaika — ūmumas, išsiblaškymas, sukelti vieno iš tų sunkiai suprantamų nusivylimų, kurie niūriai pasikartodami trikdė jį nuo ankstyvos vaikystės, — sklaidosi. Ji nepasidažiusi, oda po akimis pabalusi, o akys paraudusios nuo nardymo sapnų vandenyse. Ji pasisveikina su juo nustebusi:

— Oho, tu šiandien ankstyvas!

— Mama...

— Ką, mielasis? Tik greitai, man budėjimas už keturiasdešimties minučių.

— Norėjau tau padėkoti, kad taiksteisi su manimi visus tuos metus.

— Kokius keistus dalykus kalbi! Motina nesitaiksto su vaiku, jis — jos gyvavimo priežastis.

— Be manęs būtum turėjusi daugiau laisvės kurti, būti dailininke ar daryti ką kita.

— Ak, kokia aš dailininkė, turiu truputį talento, ir tiek. Jei būtų nereikėję rūpintis tavimi, būčiau nugrimzdusi į savigraužą ir palaidą elgesį. O tu buvai toks geras berniukas, tikrai — niekada nekėlei rūpesčių, apie kokius nuolat girdžiu ligoninėje. Ne tik iš kitų slaugių, bet ir iš gydytojų, nepaisant viso jų išsilavinimo ir dailių namų. Jie suteikia savo vaikams viską, bet vaikai išauga siaubingi kupini savigriovos ir kenkiantys kitiems. Nežinau, kiek čia dėta tavo mahometonybė. Juk net mažas buvai toks patiklus ir mielas. Viską, ką siūliau, laikei gera mintim. Tai netgi kėlė man rūpestį, atrodei taip lengvai palenkiamas ir įtikinamas, kad baiminausi, jog augdamas pakliūsi blogų žmonių įtakon. Bet tik pažiūrėk į save dabar! Patyręs žmogus, uždirbantis gerus pinigus, kaip ir žadėjai, o dar ir dailus. Esi lieknas kaip tėvas, turi jo akis ir gundančią burną, bet neturi bailumo, noro eiti trumpiausiu keliu.

Ahmadas nesako jai apie trumpiausią kelią į Rojų, kuriuo ketina netrukus pasukti. Vietoj to jis taria:

— Mes nevadiname to mahometonybe, motin. Tai skamba taip, lyg garbintume Mahometą. Jis niekada netvirtino esąs Dievas, o tik Jo Pranašas. Vienintelis jam priklausantis stebuklas — Koranas.

— Na, supranti, mielasis, katalikybė taip pat pilna tų smulkmeniškų skirtumų dėl dalykų, kurių niekas negali įžvelgti. Apimti isterijos žmonės juos prasimano, o vėliau tie dalykai tampa šventraščio tiesomis. Švento Kristoforo medalionai, draudimas liesti komuniją dantimis, mišios lotyniškai, jokios mėsos penktadieniais ir nuolatinis žegnojimasis, o paskui Vatikano Antrasis susirinkimas kuo ramiausiai visa tai atmeta — dalykus, kuriais žmonės tikėjo du tūkstančius metų! Vienuolės taip juokingai laikėsi viso to įsikibusios ir tikėjosi, kad ir mes, vaikai, laikysimės, bet aš mačiau tik mane supantį nuostabų pasaulį ir man norėjosi kurti to grožio kupinus atvaizdus.

— Islamas tai laiko šventvagyste, bandymu pasisavinti Dievo teisę kurti.

— Na, aš žinau tai. Štai kodėl mečetėse nėra paveikslų ir skulptūrų. Man tai atrodo pernelyg niūru. Kam tada Dievas davė mums akis?

Ji kalba, skalaudama dubenėlį dribsniams, stato jį ant džiovyklės, traukia iš skrudintuvės duoną ir tepa uogiene, tuo pat metu dideliais gurkšniais gerdama kavą.

Ahmadas sako jai:

— Dievo neįmanoma apibūdinti. Ar vienuolės tau to nesakė?

— Nelabai prisimenu. Bet aš tik trejetą metų lankiau parapijos mokyklą, o paskui perėjau į valstybinę, kur Dievo nė neminėjo, baimindamiesi, kad koks nors žydų vaikas grįš namo ir papasakos savo ateistams teisininkams tėvams, — ji žvilgteli į laikrodį, tokius naudoja narai — storu stiklu ir dideliais skaitmenimis, kad gerai matytų tikrindama ligonio pulsą. — Mielasis, man patinka rimti pokalbiai, gal tau netgi pavyktų mane atversti į savo tikėjimą, nors ten reikia dėvėti apsmukusius drabužius, su kuriais karšta, bet dabar aš tikrai turiu bėgti. Net neturiu laiko pavežti tave iki darbo, atleisk, bet tu ir taip ten būsi pirmas. Gal baik pusryčius ir pasivaikščiok iki parduotuvės ar nubėk iki jos? Juk tai viso labo dešimt kvartalų.

— Dvylika.

— Pameni, kaip bėgiodavai su tokiais trumpais sportiniais šortais? Aš taip tavimi didžiavausi, atrodei toks patrauklus.

— Mama, aš tave myliu.

Sujaudinta, net priblokšta, jaučianti jo noro būti reikalingam bedugnę, bet tepajėgianti žvilgtelt nuo jos kraštelio ir tučtuojau sprukti, Tereza pakšteli sūnui į skruostą ir sako:

— Na, žinoma, meiluti, ir aš tave myliu. Kaip ten sako prancūzai? Ca va sans dire. Savaime suprantama.

Jis kvailai išrausta, nekęsdamas savo kaistančio veido. Bet privalo tai pasakyti:

— Noriu pasakyti, kad visus tuos metus galvojau tik apie tėvą, nors rūpinaisi manimi tu.

Mūsų motina — pati Žemė, jos dėka esame gyvi.

Tereza rankomis perbėga kūnu, patikrina, ar viskas gerai. Ji vėl žvilgteli į laikrodį, ir jis jaučia, kaip jos mintys skrenda, lekia tolyn. Išgirdęs atsakymą, Ahmadas sudvejoja, ar ji girdėjo jo žodžius.

— Žinau, mielasis, mes visi bendraudami darome klaidų. Ar galėsi šįvakar pats pasirūpinti vakariene? Šiandien vėl renkasi trečiadieninė piešėjų grupė ir mes turime modelį — na, žinai, susimetame po dešimtinę, ir ji kas penkias minutes keičia pozą, o vėliau sėdi viena poza ilgiau ir mes galime piešti pastele, bet ne tapyti. Be to, anądien paskambino Leo Vaildas ir aš pažadėjau su juo susitikti. Prisimeni Leo, ar ne? Kurį laiką su juo susitikinėjau. Kresnas, plaukus susirišęs į uodegą ir nešioja tokius juokingus, mažus seniokiškus akinius...

— Prisimenu jį, motin, — šaltai atsako Ahmadas. — Vienas iš tavo nevykėlių.

Jis nulydi ją, bėgančią pro duris, žvilgsniu, girdi jos greitus minkštus žingsnius koridoriuje ir duslų iškviesto kylančio lifto gaudesį. Jis su nauju įkarščiu, su paskutinįsyk atliekamo veiksmo uolumu išplauna savo dubenėlį ir apelsinų sulčių stiklinę. Padeda juos į džiovyklę. Jie visiškai švarūs it rytas dykumoje, kai mėnulio pjautuvas dalijasi dangų su Venera.

„Puikybėje“, aikštelėje, kur tarp jų ir kabineto lango, pro kurį senasis plikagalvis ponas Čehabas gali pastebėti juos kalbančius ir užuosti sąmokslą, stovi ką tik pakrautas oranžinis sunkvežimis, Ahmadas sako Čarliui:

— Aš sutinku.

— Girdėjau. Gerai, — Čarlis žvelgia į Ahmadą, ir vaikinas tarsi pirmąkart pamato jo libanietiškas akis — visą jų perregimą sudėtingumą. Jos tarsi nepriklauso kūnui — tokios trapios, persmelktos gintarinių spindulių ir pilnos grūdelių, aplink vyzdį spalva blyškesnė, nei rainelę gaubiančio tamsiai rudo žiedo. Čarlis turi žmoną, vaikų ir tėvą, suvokia Ahmadas, jis prisirišęs prie šio pasaulio daug labiau, nei Ahmadas. Jo padėtis daug keblesnė. — Esi tuo tikras, Patrakėli?

— Dievas paliudys, — sako Ahmadas. — Degu troškimu tai atlikti.

Jis visąlaik šiek tiek sutrinka, nors nežino kodėl, kai tarp jo ir Čarlio atsiranda Dievas. O Čarlis greit atlieka vieną iš savo triukų burna — suspaudžia lūpas, o tada jas išpučia, tarsi nenoromis kažką būtų laikęs viduje.

— Tada tau reikia susitikti su specialistais. Aš tuo pasirūpinsiu, — jis sudvejoja. — Tai kebloka, ir gali įvykti ne rytoj. Kaip tavo nervai?

— Patikėjau save Dievo rankoms ir jaučiuosi romus. Mano paties valia, mano troškimai nurimo.

— Aišku, — Čarlis kumšteli Ahmadą į petį, patvirtindamas vienybę ir sveikindamas jį, taip amerikietiško futbolo žaidėjai susidaužia šalmais ar krepšininkai sumuša delnais, atbuli traukdamiesi į gynybines pozicijas.

— Viskas paruošta, — sako Čarlis. Jo kreivoje šypsenoje ir atsargiame žvilgsnyje Ahmadas atpažįsta mišrią kiekvieno švento darbo šioje Žemėje prigimtį: Meka ir Medina — susižavėjimo kupinas įkvėpimas ir kruopštus, kantrus darbas iki galo.

Ne kitą, bet dar kitą dieną, penktadienį, Čarlis, sėdėdamas keleivio vietoje, liepia išvairuoti sunkvežimį iš aikštelės ir važiuoti Reigano bulvaru, o tada kryžkelėje sukti į kairę Šešioliktąja gatve iki Vakarų Pagrindinės, į tą už Islamo centro keletą kvartalų į vakarus nusitęsusį Naujojo Prospekto rajoną, kur Viduriniųjų Rytų emigrantai, turkai, kurdai ir sirai, atplaukę čia sugrūsti į švytinčių lainerių triumus, įsikūrė prieš keletą kartų, kai dar visu pajėgumu dirbo šilko ir odos dažymo fabrikai. Raudoni užrašai geltoname fone, juodi — žaliame arabišku raštu ar lotyniškomis raidėmis reklamuoja Al Madena bakalėją, Turkiyem grožio saloną, Al Basa, Baitui Vahid Ahmadija. Senukai gatvėse jau seniai iškeitė feskas ir galabijas į juodus išblukusius vakarietiškus kostiumus, praradusius išvaizdą nuo kasdienio dėvėjimo. Tokius kostiumus mėgo jų pirmtakai, vyrai nuo Viduržemio jūros — siciliečiai ir graikai, anksčiau gyvenę šiame prie pat gatvės sustatytų sujungtų namų rajone. Jaunesnieji arabų kilmės amerikiečiai, dykinėjantys, bet budrūs, iš vietinių juodaodžių perėmė išsipūtusius sportinius batelius, per didelius apsmukusius džinsus ir nertinius su gobtuvais. Ahmadas su švariais baltais marškiniais ir juodais tiesiais, ankštais it metaliniai dūmtraukiai džinsais čia nepritaptų. Šiems bendratikiams islamas — ne tiek tikėjimas, filigraninės durys, atsiveriančios į antgamtiška, kiek įprotis, vienas iš buvimo vargingųjų klase aspektų, buvimas svetimu nacijai, atkakliai laikančiai save šviesiaode, kalbančia angliškai ir krikščioniška. Ahmadui šie kvartalai atrodo kaip nusikaltėlių ir smukusiųjų pasaulis, į kurį jis baugščiai užsuka kaip svetimas tarp svetimų.

Čarlis čia jaučiasi kaip žuvis vandeny, džiugiai tauškia su vietiniais, rodydamas Ahmadui sukti į automobilių prigrūstą stovėjimo aikštelę už Pep Boys ir „Al Aksa. Pigiau nebūna“ metalo dirbinių krautuvės. Jis maldaujamai iškelia dešimt pirštų išbėgusiam „Pigiau nebūna“ tarnautojui, sakydamas, kad nė vienas sveiko proto žmogus neprieštarautų, jei jis dešimčiai minučių čia pasistatytų sunkvežimį. Šį teiginį patvirtina iš rankų į rankas perduotas dešimties dolerių banknotas. Nueidamas jis sumurma Ahmadui:

— Gatvėje šis prakeiktas sunkvežimis ryškus kaip cirko furgonas.

— Tu nori būti nepastebimas, — padaro išvadą Ahmadas. — Bet kas gali pastebėti?

— Niekada nežinai, — nuskamba neaiškus atsakymas.

Jie eina daug greičiau nei paprastai vaikšto Čarlis, skersgatviu, lygiagrečiu su Pagrindine gatve, jame spygliuota viela papuoštas vielines tvoras keičia asfaltu dengti ploteliai, perspėjantys: PRIVATI VALDA ar TIK KLIENTAMS, o šiuos — prienamiai ir paradiniai laipteliai, kukliai įsprausti į užpakalinius, miestui priklausančius sklypelius. Mediniai šių statinių šonai dengti aliuminio apkala ar metalo lakštais, imituojančiais plytas. Negyvenamos patalpos iš tikrų, nuo laiko patamsėjusių plytų naudojamos kaip sandėliai ir parduotuvių, kurių vitrinos Pagrindinėje gatvėje, dirbtuvės. Kai kurios primena užkaltus tuščius griaučius, uolių chuliganų išdaužytais visais langais, o iš kitų sklinda šviesa ir žvangesys — ten dar veikia nedidelės dirbtuvės ar taisykla. Viename iš tokių niūria rusva spalva nudažytų pastatų uždažyti net pakeliami langai metaliniais rėmais. Plačios garažo durys nuleistos, o virš jų kabantis skardinis ženklas, negrabiomis ranka išrašytomis raidėmis skelbiantis KOSTELO MECHANIKOS DIRBTUVĖS. Įvairus remontas ir kėbulo darbai, nubluko ir beveik neįskaitomai surūdijo. Čarlis pabeldžia į mažas metalu apmuštas šonines dureles su nauja blizgančia varine spyna. Po užsitęsusios tylos balsas iš vidaus klausia:

— Klausau? Kas ten?

— Čehabas, — sako Čarlis. — Ir vairuotojas.

Jis kalba taip tyliai, kad Ahmadas abejoja, ar jį išgirdo, bet durys prasiveria ir išlenda susiraukęs jaunas vyriškis. Ahmadas svarsto, kur yra jį matęs, bet Čarlis grubiai, baimingai nevikriai čiumpa jį už rankos ir įstumia vidun. Viduje atsiduoda alyva permirkusiu betonu ir visai nelauktai medžiaga, kurios kvapą Ahmadas prisimena iš paauglystės, kai porą vasarų su kompanija prižiūrėjo vejas, — trąšomis. Gailus sausas kvapas graužia nosiaryklę, jis taip pat užuodžia acetileninio suvirinimo aparato ir ankštai susigrūdusių vyrų, kuriems seniai reikėjo nusiprausti ir prasivėdinti, kvapus. Ahmadas klausia savęs, ar vyrai — du iš jų: lieknas jaunesnysis ir kresnas vyresnis, kuris pasirodė esąs technikas, — buvo tarp tų keturių, matytų Kranto vasarnamyje. Jis matė juos tik keletą minučių tamsiame kambaryje pro purviną langą, bet nuo jų sklido tokia pati niūri įtampa, kaip nuo ilgų nuotolių bėgikų, kurie per ilgai treniravosi. Jie niršta prašomi kalbėti. Bet privalo pagarbiai elgtis su Čarliu — vienu laipteliu aukščiau stovinčiu jų tiekėju ir organizatoriumi. Į Ahmadą jie žvelgia su bauguliu, tarsi būsima kankinystė jį jau pavertė vaiduokliu.

— La ilaha ila Alah, — tarsi ramindamas sveikinasi jis.

Tik jaunesnysis — nors ir jaunas, bet keletą metų už Ahmadą vyresnis — atsako sumurmėdamas deramą pasisveikinimą, lyg ką nors nepadoraus:

— Muchamad rasūlu Alah.

Ahmadas mato, kad iš jų nėra ko tikėtis jokio žmogiško atsakymo, jokių užuojautos ar humoro prošvaisčių — jie tik kariai, vykdytojai, varžteliai. Jis pasitempia, siekdamas pelnyti jų prielankumą, prisiima savo vaidmenį.

Uždaroje daugialypėje erdvėje dar likę praeito šio pastato gyvenimo, „Kostelo mechanikos dirbtuvių“ pėdsakų: virš galvos — sijos, grandinės ir suktuvai varikliams ir ašims pakelti; apačioje — darbastaliai ir gausybė stalčių nuo tepaluotų pirštų pajuodusiomis rankenėlėmis, pilnos kabliukų ir gembių lentos su ryškėjančiais nesamų įrankių kontūrais, vielos, metalo ir guminių vamzdelių gabaliukai, besimėtantys ten, kur juos padėjo paskutinė paskutinį remontą atlikusi ranka, krūvos tuščių alyvos skardinių, tarpiklių, traukos diržų, tuščių detalių pakuočių kampuose už degalų statinių, naudojamų kaip šiukšliadėžės. Viduryje betoninių grindų, po vienintele ryškia šviesa stovi panašaus į „Puikybę“ dydžio ir formos sunkvežimis — į jo kabiną, tarsi vamzdeliai, palaikantys ligonio gyvybę, tįsta liginimo laidai. Tik tai ne Ford Triton E-350, o GMC 3500. Ir sunkvežimis ne oranžinis, bet balzganas, lyg ką tik iš gamyklos. Ant jo šono tvarkingai, bet neprofesionaliai juodomis didžiosiomis raidėmis užrašyta: LANGŲ ŽALIUZĖS.

Ahmadui sunkvežimis nepatinka iš pirmo žvilgsnio: jis toks anoniminis, blankus, niekam nepriklausantis. Ir atrodo aplūžęs, gerokai pasitarnavęs. Prie išvažos į Naujojo Džersio greitkelį jis dažnai matydavo senus septinto ir aštunto dešimtmečio automobilius — išpampusius, dvispalvius, su chromo apdaila — ir šalia jų stovinčią nelaimingą spalvotųjų šeimyną, būreliu laukiančią, kol atvyks valstijos policija ir nutemps jų apgailėtiną pirkinį. Ir šis kaulo baltumo sunkvežimis atsiduoda tokiu pat skurdu ir varganomis pastangomis išsilaikyti Amerikoje, įsilieti į jos septyniasdešimt mylių per valandą greičiu plūstantį srautą. Jo motinos kaštoninis subaru su užglaistytu sparnu ir raudonais dažais, nublukintais daugybės metų ėdraus Naujojo Džersio oro, — dar vienas toks apgailėtinas pavyzdys. Tuo tarpu ryškiai oranžinė „Puikybė“ su auksaspalvėmis raidėmis turi puošnaus linksmumo — kaip sakė Čarlis, primena cirką.

Senesnis, žemesnis iš dviejų mechanikų ir trupučiuką draugiškesnis mosteli Ahmadui prieiti ir pažvelgti pro praviras kabinos dureles. Jo ranka alyva išterliotais pirštų galiukais nusileidžia ant neįprasto tarp sėdynių įtaisyto daikto — metalinės cigarų dėžutę primenančios dėžės, nudažytos nykia maskuojančia spalva, su dviem mygtukais ant dangtelio ir izoliuotais laidais, nutiestais į sunkvežimio gilumą. Kadangi tarpas tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių gilus ir jį nepatogu pasiekti, įtaisas padėtas ne ant grindų, o ant apverstos plastikinės pieno dėžės ir dėl saugumo lipnia juosta pritvirtintas prie jos dugno. Vienoje detonatoriaus — o tai tikriausiai jis — pusėje įtaisyta geltona svirtelė, o jo centre, negilioje įduboje, kur tilptų nykštys, per pusę colio nuo paviršiaus įdėtas blizgantis raudonas mygtukas. Primityvus spalvų kodas atsiduoda karišku paprastumu, jaunais neišmanėliais, išmokytais tik paprasčiausių dalykų, o mygtukas saugo nuo atsitiktinės detonacijos.

Vyriškis aiškina Ahmadui:

— Šitas jungiklis apsauginis. Pastumi į kairę — trakšt — įtaisas paruoštas. O tada paspaudi mygtuką, palaikai ir — bum. Priekaboje keturi tūkstančiai kilogramų amonio salietros. Dvigubai tiek, kiek turėjo Makvėjus98. Užtenka, kad pralaužtum plieninį tunelio apvalkalą.

Jo rankos pajuodusiais pirštų galiukais nubrėžia ratą.

— Tunelio, — bukai pakartoja Ahmadas. Niekas su juo apie jokį tunelį nekalbėjo. — Kokio tunelio?

— Linkolno, — atsako truputį nustebęs vyras, bet parodo ne daugiau jausmų, nei kalbėdamas apie mygtuką. — Į Holando tunelį sunkvežimiai neleidžiami.

Ahmadas tylėdamas stengiasi suvirškinti šias žinias. Vyras atsisuka į Čarlį:

— Jis žino?

— Dabar žino, — atsako Čarlis.

Vyras nusišypso Ahmadui retadante šypsena, tampa daug draugiškesnis. Jo rankos nubrėžia didesnį ratą.

— Rytinės spūstys, — paaiškina. — Iš Džersio pusės. Dešinysis tunelis vienintelis, kur gali važiuoti sunkvežimiai. Naujausias iš trijų, pastatytas penkiasdešimt pirmaisiais. Naujausias, bet ne tvirčiausias. Senesni pastatyti geriau. O šito du trečdalius nuvažiavus ties posūkiu — silpna vieta. Net jei išorinis apvalkalas atlaikys ir nepraleis vandens, ventiliacija bus sunaikinta ir visi uždus. Dūmai, grūstis. O tau — jokio skausmo, net minutės panikos. Vietoj to — sėkmės džiaugsmas ir šiltas Dievo pasisveikinimas.

Ahmadas prisimena prieš keletą savaičių nugirstą pavardę.

— Ar jūs — ponas Karinis?

— Ne, ne, — sako jis. — Ne ne ne. Net ne draugas. Draugo draugas — visi kovoja už Dievą prieš Ameriką.

Jaunesnis mechanikas, truputėlį vyresnis už Ahmadą, nugirsta žodį Amerika ir ištaria ilgą ugningą arabišką sakinį, kurio Ahmadas nesupranta. Ahmadas klausia Čarlio:

— Ką jis pasakė?

Čarlis gūžteli pečiais.

— Kaip visada.

— Ar tu įsitikinęs, kad tai suveiks?

— Mažų mažiausiai pridarys daug žalos. Tai bus rimtas pareiškimas. Antraštės visame pasaulyje. Tavo dėka žmonės šoks Damasko ir Karačio gatvėse, Patrakėli.

Vyresnis bevardis vyriškis priduria:

— Ir Kairo taip pat.

Jis nusišypso žavia šypsena, parodydamas kvadratinius, retus, nuo tabako dėmėtus dantis, trinkteli kumščiu sau į krūtinę ir sako Ahmadui:

— Egiptietis.

— Kaip ir mano tėvas! — sušunka Ahmadas, bet aiškindamasis, kas dar gali juos sieti, tesugalvoja paklausti: — O kaip jums patinka Mubarakas?

Šypsena išblėsta:

— Amerikos įrankis.

Čarlis, tarsi įsitraukdamas į žaidimą, klausia:

— O Saudo Arabijos princai?

— Įrankiai.

— O Muamaras al Kadafis?

— Dabar — taip pat. Įrankis. Labai gaila.

Ahmadas supyksta, kad Čarlis įsikišo į vis dėlto pagrindinių žaidėjų — techniko ir kankinio pokalbį. Tarsi įsitikinus jo kankinyste, dabar galima jį patraukti į šalį. Kaip įrankį.

Ir stengdamasis įsitvirtinti klausia:

— Osama bin Ladenas?

— Tikras didvyris, — atsako vyras pajuodusiais nuo alyvos pirštais. — Niekas nepagauna. Kaip Arafatas. Lapinas, — jis nusišypso, bet nepamiršta susitikimo tikslo. Ir sako Ahmadui kuo stropiausiai tardamas žodžius: — Parodyk man, ką darysi.

Vaikinas pašiurpsta, tarsi tikrovė būtų nusimetusi vieną iš daugelio savo apdangalų. Jis užgniaužia pasibjaurėjimą negražiu paprastu sunkvežimiu, tokiu pat beverčiu, kaip ir jis pats. Klausiama veido išraiška ištiesia ranką prie detonatoriaus.

Kresnas technikas nusišypso ir nuramina jį:

— Viskas gerai. Neprijungtas. Parodyk.

Maža geltona į L raidę panaši svirtelė, regis, pati paliečia jo ranką.

— Pasuku šitą jungiklį į dešinę, — ji šiek tiek priešinasi, bet staiga, it pritraukta magneto, devyniasdešimčia laipsnių pasisuka į savo vietą, — ir paspaudžiu tą mygtuką.

Ahmadas nejučiomis užmerkia akis, jausdamas, kaip mygtukas pusę colio nusileidžia.

— Ir laikyk mygtuką, — kartoja jo mokytojas, — kol...

— Bum, — sufleruoja Ahmadas.

— Taip, — pritaria vyras ir žodis debesėliu pakimba ore.

— Tu esi labai drąsus, — beveik be akcento angliškai sako aukštesnis, jaunesnis ir lieknesnis nepažįstamasis.

— Jis ištikimas islamo sūnus, — sako jam Čarlis. — Mes visi jam pavydime, ar ne?

Ahmadas vėl suirzta: kodėl Čarlis elgiasi taip šeimininkiškai, neturėdamas tam jokios teisės? Šis veiksmas priklauso tik tam, kas jį atliks. Čarlio nerimas ir globėjiškumas meta šešėlį ant absoliučios, grynos istišhado prigimties ir pakilaus baugulio kupino istišhadi jausmo.

Galbūt technikas pajunta šią nedidelę nedermę tarp karių, nes tėviškai uždeda ranką Ahmadui ant peties ir, ištepdamas berniuko baltus marškinius alyvuotais pirštais, paaiškina:

— Jo kelias geras. Jis bus didvyris Alachui.

Sugrįžęs į linksmai oranžinį sunkvežimį Čarlis prisipažįsta Ahmadui:

— Įdomu stebėti, kaip dirba jų protas. Įrankiai, didvyris: jokių tarpinių dalykų. Tarsi Mubarakas, Arafatas ar saudiečiai neturėtų savo ypatingųjų padėčių ir nežaistų savų sudėtingų žaidimų.

Ir vėl tai, ką sako Čarlis, Ahmadui, apimtam naujos, pakylėtos nuotaikos ir paprasčiau suvokiančiam save, nuskamba šiek tiek dirbtinai. Toks reliatyvizmas jam atrodo ciniškas.

— Galbūt, — sako jis, mandagiai prieštaraudamas, — pats Dievas yra paprastas ir keisdamas pasaulį naudojasi paprastais žmonėmis.

— Įrankiai, — sako Čarlis nelinksmai, spoksodamas per stiklą, kurį Ahmadas kas rytą nuvalo ir kuris dienai baigiantis vėl būna purvinas. — Mes visi įrankiai. Telaimina Dievas besmegenius įrankius... Ar ne, Patrakėli?

Tarp siaubo ir egzaltacijos antplūdžių, pasibaigiančių nekantriu norų, kad tik greičiau viskas įvyktų, Ahmadą apima tam tikro aiškumo ir paprastumo būsena. Jam norisi, kad viskas liktų praeityje, kad ir koks jo „aš“ tuo metu būtų. Jis gyvena neįsivaizduojamo kaimynystėje. Saulės sustingdytos pasaulio detalės, tarpusavy susiję trumpi blykstelėjimai, žiojintys tarpai aplinkui, blizganti veiklios tuštumos taurė, o jame — buko juodo tikrumo sunkulys. Jis negali pamiršti persikūnijimo, laukiančio jo tarsi už fotoaparato užrakto, nors jausmus vis dar taip pat pažįstamai užgriūva vaizdai ir garsai, kvapai ir skoniai. Rojaus švytėjimas skverbiasi į jo kasdienį gyvenimą. Ten viskas bus didu, kosminių dydžių. Vaikystėje, kai jam buvo keletas metų, užmigdamas jis staiga pajusdavo didybę, kiekviena ląstelė tapdavo pasauliu, ir tai jo vaikiškam protui būdavo tikėjimo patvirtinimas.

Jo darbo krūvis „Puikybėje“ sumažėjo ir liko laisvo laiko, kurio metu turėtų skaityti Koraną ar sklaidyti brošiūras, atvežtas iš užjūrio ir sudarytas bei skirtas šachidams ruošti — apsiplovimai, dvasinis apsivalymas, — jo ar jos mirčiai, nes dabar ir moterims, kurių platūs juodi drabužiai puikiai tinka liemenėms su sprogmenimis slėpti, Palestinoje suteikiama kankinystės privilegija. Bet jo protas pernelyg susijaudinęs, kad galėtų pasinerti į skaitymą. Visa jo esybė panirusi į susižavėjimą ir džiugesį, kuriame turbūt skendėjo ir Pranašas, kai sutiko, kad Gabrielius diktuotų jam dieviškąsias suras. Kiekviena Ahmado gyvenimo minutė tapo intymiu maldos atitikmeniu, išsilaisvinimu, nusigręžus nuo savęs ir kreipiantis ne į save, bet į Kitą, į Esybę, artimą kaip kakle pulsuojanti gysla. Daugiau nei penkis kartus per dieną jis randa galimybę — dažniausiai tuščioje parduotuvės stovėjimo aikštelėje — pasitiesti kilimėlį rytų kryptimi ir paliesti kakta žemę, kaskart per betoną pajuntant raminantį paklusnumo jausmą. Jame slūgsanti tamsi, į šlaką panaši sunkenybė iškreipia jo žvilgsnį į pasaulį ir kiekvieną šakelę ar telefono laidą išpuošia nematytais brangakmeniais.

Šeštadienio rytą prieš atidarant parduotuvę Ahmadas sėdi ant krovimo platformos laiptelių ir stebi juodą ant nugaros apvirtusį vabalą, gulintį ant stovėjimo aikštelės betono. Diena — rugsėjo vienuolikta, vis dar vasara. Ankstyva saulė įstrižai nušviečia šiurkštų blyškų paviršių su švelnumu, slepiančiu savyje auštančios dienos karštį, kaip dar nesudygusi sėkla slepia savyje būsimą žiedą. Betonas plyšiuose leido sudygti piktžolėms, ištįsusioms mirštančio metų laiko žolėms su pieniškomis sultimis ir plaukuotais lapais, drėgnoms nuo sunkios rudens rasos. Dangus giedras — vos keletas plunksninių debesų draiskanų ir tirpstantys lėktuvų pėdsakai. Jo žydrynė, ką tik išnirusi iš žvaigždžių ir tamsos, dar švelni, pilkšvoka. Mažytės juodos vabalo kojelės kepėstuoja ore, grabaliodamos ieško, į ką įsitverti, meta ryškius, įstrižus nuo rytinės saulės šešėlius. Padarėlio kojos įnirtingai kruta ir kraiposi paskui nulinksta, lyg vabalas būtų susimąstęs, kaip gelbėtis iš šios keblios padėties. Iš kur atsirado tas vabalas? — nusistebi Ahmadas. Kaip jis nukrito čia, turbūt nesugebėjęs pasinaudoti sparnais? Jis vėl kruta. Kokie ryškūs ir tikslūs jo kojų šešėliai, su mylinčia ištikimybe pavaizduoti fotonų, iki būtent šio taško atskriejusių devyniasdešimt tris milijonus mylių!

Ahmadas atsikelia nuo šiurkščių medinių laiptų ir, jausdamasis didžiulis, atsistoja virš vabalo it valdovas. Bet jis vengia paliesti šį paslaptingą nukritusios gyvybės gumulėlį. Gal jo įkandimas nuodingas arba jis kaip mažulytis pragaro pasiuntinys įkibs Ahmadui į pirštą ir nebepaleis. Dauguma vaikinų — pavyzdžiui, Tailenolis — paprasčiausiai sutraiškytų erzinantį padarą koja, bet Ahmadui ši išeitis nepriimtina: liktų suplotas kūnelis, sutraiškytų dalelyčių ir ištryškusių kūno skysčių košė, o jis nenori matyti tokio organinio siaubo. Jis apsidairo kokio nors įrankio, ko nors kieto, kuo būtų galima apversti vabalą, pavyzdžiui, tamsaus kieto kartono gabalėlio, laikiusio du šokoladinius batonėlius ar žemės riešutų sviesto pripildytus saldainius pakuotėje, bet neranda nieko tinkamo. „Puikybės baldai namams“ stengiasi, kad jų aikštelė būtų švari. Afroamerikiečiai „raumenys“ ir pats Ahmadas ne kartą buvo siunčiami į aikštelę su žaliu šiukšlių maišu. Jis nepastebi jokio atsitiktinai besimėtančio kastuvėlio, bet apimtas netikėto įkvėpimo prisimena piniginėje esantį vairuotojo pažymėjimą, plastikinį stačiakampį, kuriame atspausta jo susiraukusi ir ne itin maloni fizionomija, įrašyti kažkokie Naujojo Džersio valstijai svarbūs duomenys ir uždėtas holografinis Didžiojo Antspaudo atvaizdas klastotojams atbaidyti. Su šia kortele po keleto atsargių, baugščių bandymų jam pavyksta atversti padarėlį ir pastatyti ant kojų. Saulės šviesa ant jo sudėtų sparnelių įžiebia įvairiaspalves, purpurines ir žalias, kibirkštėles. Ahmadas grįžta ant laiptelių pasidžiaugti puikiais savo gelbėjimo operacijos rezultatais, savo gailestingu įsikišimu į prigimtinę gamtos tvarką. Skrisk, skrisk.

Bet vabalas, pagaliau atsidūręs ant žemės reikiama puse, iškelia savo blizgantį kūnelį ant šešių kojelių virš šiurkštaus betono, šiek tiek paropoja juo ir sustingsta. Jo čiuptuvėliai kurį laiką kruta, tarsi kažko ieškodami, ir taip pat nurimsta. Penkias amžinybę trunkančias minutes Ahmadas jį stebi. Įsideda į piniginę pažymėjimą su visa jame užkoduotos informacijos našta. Reigano bulvaru, griaudėdami repo muziką, nematomi važiuoja automobiliai, triukšmas užplūsta ir nuslūgsta. Į kaistantį dangų iš Niuarko riaumodamas pakyla lėktuvas. Vabalas — kartu su savo mikroskopiškai trumpėjančiu šešėliu — stovi sustingęs.

Jis gulėjo ant nugaros, raitydamasis priešmirtinėse kančiose, ir dabar numirė, palikdamas šiam pasauliui nebepriklausančią savo mirties didybę. Taip keistai išdidintoje patirtyje, įsitikinęs Ahmadas, tikrai slypi kažkas antgamtiška.

V

Vadovas prastai nusiteikęs, ir jo ištikima padėjėja stengiasi jam įtikti. Jo nuotaikos užlieja Hermioną kaip greitaeigo katerio palikta banga plūduriuojančią medūzą. Visų pirma jis — o ji tai žino — negali pakęst iškviečiamas į darbą sekmadienį, tai sutrikdo jo taip branginamas poilsio su ponia Hafenrefer ir šeima popietes, kurias jie leidžia žiūrėdami, kaip Baltimorėje sezono pabaigoje žaidžia Orioles, ar vaikščiodami po Uolų Upės parką, apsupti lakstančių vaikų, išskyrus penktąjį, jauniausiąjį, kuris trejų metukų dar vežiojamas vežimėliu. Panelė Vogei negali pavydėti jam žmonos ir vaikų, ji beveik niekada jų nemato ir jie sudaro neregimą jo dalį, kaip tinkamai po mėlynu kostiumu ir trumpikėmis paslėptos intymios kūno vietos. Tačiau mintyse dažnai jį lydi, įsivaizduodama labiau atsipalaidavusį, šeimynišką, o ne tą įsitempusį kovotoją su šešėliais, tūnantį savo ankštame kampiniame kabinete. Hermiona nujaučia, kad lipniam vasaros karščiui atslūgus ir platiems alėjose susodintų platanų lapams įgavus kilnaus blausumo sekretorius trokšta būti gryname ore. Ji jaučia tai iš įtampos, išpučiančios jo itin tamsaus kostiumo nugarą. Dirbantys amerikiečiai anksčiau dėvėdavo melsvus ar rudus kostiumus — tėtė ištisą savaitę eidavo iš namų Plezanto gatvėje ir lipdavo į tramvajų apsivilkęs tuo pačiu dryžuotu rudu kostiumu su liemene, — bet dabar vienintele rimta spalva laikoma juoda arba tamsiai mėlyna, beveik juoda, taip gedint praėjusių nevaržomos laisvės dienų.

Pastaruoju metu jį kamavo dėl įprastų, bet plačiai spaudoje paviešintų oro uostų saugumo trūkumų. Regis, kiekvienas slidus reporteris ir trokštantis į antraštes papulti Rūmų demokratas džiaugsmingai mosuoja peiliais, vėzdais ir užtaisytais revolveriais, sėkmingai rankiniame bagaže praslydusiais pro rentgeno skenerį. Jie abu, vadovas ir jo padėjėja, petys į petį stovėjo prie apsaugos tarnybos, lėtai hipnotizuojami begalinės perregimų lagaminų vidurių eilės, švytinčios dirbtine nuodinga žalia, kūno spalvos persiko, saulėlydžio raudonio ir demaskuojančia vidurnakčio melsvumo spalva. Automobilių ir namų raktai, pasklidę kaip kortos ant žiedelių ir grandinėlių, kartu su suvenyriniais daikčiukais, nemirksintis tuščias žvilgsnis akinių metaliniais rėmeliais, gulinčių audinio įmautėje, panašūs į miniatiūrinių gyvačių griaučius užtrauktukai, saujelės monetų burbuliukų, subirusių į kelnių kišenes, aukso ir sidabro papuošalų žvaigždynai, lengvutės sportinių batelių ir batų raištelių skylučių grandinėlės, mažutėliai kelioninių žadintuvų mygtukai ir sraigteliai, plaukų džiovintuvai, elektriniai skustuvai, grotuvėliai, mažyčiai fotoaparatai, — visa tai tamsiai mėlynais kontūrais švytėjo po blyškiais katodo skleidžiamais spinduliais. Nieko nuostabaus, kad pavojingi ginklai nuolat praplaukia pro akis, sustiklėjusias nuo aštuonias valandas trunkančio dviejų matmenų asmeninės mantos apžiūrinėjimo, ieškant to blogio auglio, staigiai šmėkštelinčio mirtino ketinimo silueto, vandenyno potvynį primenančioje kasdienio amerikiečių gyvenimo monotonijoje, sumažintoje iki esminių dalykų, — daiktų, reikalingų keleto dienų vizito kitame mieste ar valstijoje materialiam komfortui, kuris yra mūsų visuotinai priimta nenormali norma.

Nagų žirklutės, mezgimo virbalai — šie dalykai bus pastebėti ir atimti, o peiliai keturių colių ašmenimis praslys palaikyti batų šaukštais, ir mažas pistoletas, kurio didžiąją dalį sudaro plastiko detalės, prasprūs prilipdytas prie alavinio košės dubenėlio, tariamai vežamo (jei jo tamsus apskritimas užkliūtų tikrintojams) kaip dovana rytoj Di Moine krikštysiamam kūdikiui. Apžiūra visada baigiasi — turi baigtis — tuo, kad vadovas patapšnoja menkai uždirbantiems sarginiams šunims per uniformuotus pečius ir sako jiems stengtis: jie juk gina demokratiją.

Vadovas savo juodu kostiumu atsisuka nuo šviesa užlieto lango su vaizdu į Promenadą ir Elipsę99 — ištryptų pievų, kuriose ganosi avys-piliečiai sportiniais kostiumais, įvairiaspalviais šortais ir bėgimo bateliais, forma primenančiais kosminius laivus iš ketvirtojo dešimtmečio komiksų.

— Aš vis svarstau, — prisipažįsta vadovas Hermionai, — ar nederėtų Atlantiko regionui grąžinti oranžinės parengties pavojui spalvos.

— Atleiskite, sere, — atsako ji, — bet kalbėjausi su seserimi, gyvenančia Naujajame Džersyje, ir nesu įsitikinusi, ar tie žmonės žino, ką daryti padidėjus pavojaus lygiui.

Vadovas kurį laiką kramto tai savo galingais nejudriais žandikaulių raumenimis, ir pareiškia:

— Jie nežino, bet valdžia žino. Jie pakelia savo lygį ir turi visą sąrašą kritiniams atvejams skirtų priemonių.

Tardamas šiuos raminamus žodžius jis susierzina — Hermiona mato, kaip susiaurėja jo gražios akys po vyriškais, bet gražiai išlenktais tamsiais antakiais, — žinodamas, kokios esama prarajos tarp jo valios ir milijardo pareigūnų ir valdininkų, efektyvių ir abejingų, patikimų ir korumpuotų, kurie kaip perdegusios neuronų jungtys tai užmezga ryšį su plačiomis, vangiomis ir neatsakingomis gyventojų masėmis, tai ne.

Hermiona bejėgiškai bando jį paguosti:

— Manau, žmonėms tikrai patinka jausti, kad ištisas vyriausybės saugumo departamentas imasi priemonių jiems apsaugoti.

— Mano bėda ta, — taip pat bejėgiškai prasitaria vadovas, — kad myliu šią prakeiktą šalį taip, jog negaliu įsivaizduoti, kodėl kažkas nori ją sugriauti. Ką tie žmonės turi pasiūlyti mainais? Dar daugiau Talibano — daugiau priespaudos moterims, daugiau susprogdintų Budos statulų. Mulos šiaurės Nigerijoje liepia žmonėms neleisti savo vaikų skiepyti nuo poliomielito, o paskui paralyžiuoti vaikai nešami į pirmosios pagalbos klinikas! Jie išbando visas vietines raganystes, laukia, kol tuos vaikus visiškai suparalyžiuos, ir tik tada atgabena.

— Jie bijo netekti kažko labai jiems brangaus ir vertingo, — sako Hermiona, svyruodama ant naujos artimumo ribos (o tos ribos vos pastebimos ir nustatomos griežtai pagal respublikonų ir krikščionių administracijos elgesio taisykles). — Tokio vertingo, kad net aukoja dėl to savo vaikus. Šioje šalyje tas pats. Kraštutinėse sektose, kurių charizmatiški lyderiai atriboja juos nuo sveiko proto. Vaikai miršta, o tėvai verkia teismuose ir būna išteisinami — jie juk tokie patys vaikai. Tai siaubinga, kai suaugusieji turi galią smurtauti prieš vaikus. Atvirai kalbant, džiaugiuosi, kad pati jų neturiu.

Ar tai pasiteisinimas? Ar ji skundžiasi, kad, nors jiedu ir stovi prasidedant nuostabiam sekmadienio rytui galingiausios pasaulyje nacijos sostinėje, ji — tik senmergė, o jis — vedęs vyras, pagal savo religijos įžadus privalantis dvasiškai ir teisiškai būti su savo vaikų motina? Jie turėtų būtinos vaikai. Dirbdami vyriausybėje, praleisdami tame pačiame ar gretimuose kabinetuose po dvylika keturiolika valandų, jie sudaro tokį pat vienetą, tarsi būtų teisėtai susituokę. Palyginti su Hermiona, žmona beveik jo nepažįsta. Ši mintis sukelia Hermionai tokį pasitenkinimą, kad ji priversta tučtuojau užgniaužti veide neapdairiai atsiradusią šypseną.

— Prakeikimas! — pratrūksta vadovas: jo mintys, judėdamos savais keliais, vėl grįžo prie skaudaus klausimo, privertusio ateiti į kabinetą poilsio dieną. — Nekenčiu prarasti vertingą agentą. Mes turime taip mažai savų musulmonų bendruomenėje, tai viena iš mūsų silpnų vietų, todėl jie mus ir užklupo iš netyčių. Mes neturime pakankamai mokančių arabų kalbą žmonių, o pusė turimų galvoja ne taip, kaip mes. Ta jų kalba kažkokia keista — paverčia juos silpnapročiais. Ko verti vien jų internetiniai plepalai: Dangus prasivers po Vakarų upe. Ir plūstels šviesa. Ką, po velnių, tai reiškia? Atleisk man už tokias šnekas, Hermiona.

Ji atlaidžiai sumurma, kartu nustatydama naują artumo lygmenį.

O jis tęsia:

— Mūsų bėda ta, kad vertingasis radinys su mumis gudrauja, jo rankose per daug kortų. Jis nesilaikė nustatyto veikimo būdo. Jam pasivaideno didis atskleidimas ir gaudynės kaip kine, kur vaidina — atspėk kas? Jis. Mes žinome apie pinigų persiuntimo kanalą Floridoje, bet jų gabentojas dingo. Jam ir jo broliui priklauso nukainotų baldų parduotuvė šiauriniame Naujajame Džersyje, bet niekas ten nekelia ragelio ir neatidaro durų. Mes kažką girdėjome apie sunkvežimį, bet nežinome, nei kur jis, nei kas jį vairuos. Yra sprogdintojų komanda — suėmėm du iš keturių, bet jie tyli arba vertėjas neverčia mums to, ką jie sako. Jie visi dangsto vienas kitą, net tie, kuriems mokam, net nuosavais samdiniais nebeįmanoma pasikliauti. Tai šlykšti makalynė, ir betrūko tik kad sekmadienio rytą rastų lavoną!

Jos gimtojoje Pensilvanijoje — ji žino — žmonėmis galima pasitikėti. Ten doleris vis dar doleris, pietūs — vis dar pietūs, o sandoris — sandoris. Rokis atrodo kaip boksininkas ir turėtų atrodyti, o nedori vyrai rūko cigarus, dėvi languotus kostiumus ir dažnai merkia akį. Ji ir vadovas toli nuklydo nuo gimtosios mielaširdingos žemės su namų numeriais spalvoto stiklo langeliuose virš durų — nuo krašto, kuriame angliakasių sūnūs tampa futbolo žvaigždėmis, kur savo taukuose čirška kiaulienos dešrelės, kur kiaulienos maltinis apipilamas klevų sirupu, ir šis maistas neapsimeta neturintis mirtinai pavojingo cholesterolio. Hermiona trokšta paguosti vadovą, prispausti prie jo savo liekną kūną it kompresą, numalšinsiantį geliantį perdėtos atsakomybės jausmą, ji nori priglausti šį mėsingą svorį, netelpantį į de rigueut100 juodą kostiumą, prie savo kaulėto kūno ir pasūpuoti ant klubų. Vietoj to ji klausia:

— Kur ta parduotuvė?

— Mieste, vadinamame Naujuoju Prospektu. Niekas niekada ten nevažiuoja.

— Mano sesuo ten gyvena.

— Tikrai? Jai derėtų iš ten sprukti. Ten pilna arabų — vadinamųjų arabų kilmės amerikiečių. Juos prisiviliojo senieji fabrikai, paskui vienas po kito užsidarę. Jei ir toliau taip tęsis, Amerika pati nieko nebegamins. Tik filmus, kurie kasmet vis šūdinesni. Mes su žmona — tu juk pažįstama su Greise, ar ne? — taip juos mėgdavome, nuolat vaikščiojom į kiną, paskui gimė vaikai ir teko jiems samdyti aukles. Džudi Garland, Kerkas Daglasas — jie sąžiningai buvo verti kiekvieno cento, kiekvienas vaidmuo — šimtas dešimt procentų. Dabar tegirdžiu tik apie mažvaikius aktorius — moterims nebepatinka, kai jas vadina aktorėmis, dabar visi aktoriai: ką sulaikė vairuojant girtą, kas pasigavo nesantuokinį vaiką. Į jas žiūrėdamos vargšės juodaodės mergaitės galvoja, kad pagimdyti vaiką be tėvo — šaunu. Tik dėdė Semas taip nemano. Juk tai jis apmoka sąskaitas, ir niekas jam nė ačiū nepasako: gauti pašalpas — jų teisė. Jei šioje šalyje ir yra kas nors negerai, — o aš ir nesakau, kad yra, palyginti su kitomis, iš jų su Prancūzija ir Norvegija, — tai tik viena: mes turime per daug teisių ir nepakankamai pareigų. Na, kai šalį užims Arabų lyga, žmonės sužinos, kas yra pareigos.

— Visiškai teisingai, sere.

„Sere“ buvo skirtas priminti jam apie aplinkybes ir pareigas šios nepaprastosios padėties metu.

Jis ją išgirsta. Ir vėl nusisuka, ima niūriai susimąstęs stebėti sekmadieninę sostinės ramybę — Potvynio įlanką101 tolumoje ir glotnų baltą, primenantį observatorijos kupolą, tik be angos teleskopui, Džefersono memorialo bumbulą. Žmonės dabar kaltina Džefersoną už tai, kad neišlaisvino savo vergų ir su viena iš vergių sugyveno vaikų, tačiau jie pamiršta tų laikų ekonomiką ir tai, kad Salė Hemings buvo labai šviesios odos. Beširdis miestas, galvoja Vadovas, slidus valdžios raizgynas, saujelė didelių baltų pastatų, ledkalnių, paskandinusių „Titaniką“, laukas. Jis atsisuka ir sako savo padėjėjai:

— Jei tas dalykas Naujajame Džersyje sprogs, daugiau nebesėdėsiu šiltose vietelėse. Jokios spikerio algos. Ir milijono dolerių avanso už memuarus negausiu.

Tai vyras turėtų prisipažinti tik savo žmonai.

Hermiona priblokšta. Jis su ja suartėjo, bet smuko jos akyse. Ji sako jam trupučiuką kandžiai, stengdamasi padėti šiam gražiam pasiaukojančiam tautos tarnui atsipeikėti:

— Pone, niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Vieną iš jų vadina Mamona, o apie kitą iš mano pusės būtų įžūlu užsiminti.

Vadovas supranta užuominą, sumirksi stebėtinai šviesiomis melsvomis akimis ir iškilmingai pareiškia:

— Ačiū Dievui, kad tu esi, Hermiona. Žinoma. Pamirškime Mamoną.

Jis sėdasi prie savo kuklaus stalo, ima įnirtingai suvedinėti pypsinčias kodo skaičių trijules elektroniniame valdymo pulte, tada atsilošia ergonomiškoje kėdėje ir subliūva į ragelį.

Hermiona paprastai neskambina sekmadieniais. Ji labiau mėgsta šiokiadienius, kai žino, kad Džeko greičiausiai nebus namie. Ji niekada neturėjo ką pasakyti Džekui, ir tai šiek tiek skaudina Betę: atrodo, Hermiona paveldėjo kvailus antisemitinius liuteronų prietarus. Be to, Betė padarė išvadą, kad šiokiadieniais jos „dičkė“ sesuo gali pasiteisinti kitame telefone mirksinčia raudona lempute, kai mano, jog jos sesuo užsiplepėjo. Bet šiandien ji paskambina dar aidint bažnyčios varpams, ir Betė džiaugiasi, išgirdusi jos balsą. Ji nori pasidalyti geromis naujienomis.

— Herme, aš ėmiausi dietos ir vos per penkias dienas numečiau dvylika svarų!

— Pirmų svarų netenkama lengviausiai, — atsako Hermiona, visąlaik sumenkinanti viską, ką Betė daro ir sako. — Iš pradžių tik netenki skysčių, jie greit vėl sugrįžta. Tikrasis išbandymas būna tada, kai jau pamatai tikrąjį skirtumą ir nusprendi atšvęsti jį apsirydama. Ar tik ne Atkinso dietos laikaisi? Sako, ji pavojinga. Jį ketino paduoti į teismą tūkstančiai žmonių, štai kodėl jo netikėta mirtis atrodė taip įtartinai.

— Tai tik morkų ir salierų dieta, — sako jai Betė. — Kai tik norisi ko nors užkrimsti, imu vieną iš tų mažų morkyčių, kurias dabar visur pardavinėja. Pameni, kaip morkas sunkvežimiais atveždavo į Filadelfiją iš Delavarų ūkių — surištas į ryšelius, žemėtas ir smėlėtas? Ak, kaip man nepatikdavo, kai atsikandus morkos tarp dantų sugrikšėdavo smėlis — net galvoje nuaidėdavo! O šitos mažytės visai nepavojingos — jas turbūt atveža iš Kalifornijos ir nuskuta iki atitinkamo dydžio. Vienintelė bėda — jei jas per ilgai laikai plastikiniame maišelyje, jos tampa gličios. O saliero bėda ta, kad suvalgius porą stiebų lieka pilna burna skaidulų. Bet aš pasiryžusi jų neatsisakyti. Dievaži, sausainius krimsti daug lengviau, bet kiekvienas kąsnis prideda kalorijų. Kiekviename sausainyje — po šimtą trisdešimt kalorijų! Kai sužinojau, buvau priblokšta! O parašyta taip velniškai išsamiai!

Hermiona jos dar nenutraukė, o tai keista: Betė žino, kad savo kalbomis apie sugebėjimą apsieiti be maisto ji varo nuobodį, bet ji tik apie tai gali galvoti ir kalbėjimas garsiai padeda susilaikyti nuo atkryčio, nepaisant alpulio ir skrandžio spazmų. Jos skrandis nesupranta, kodėl ji taip su juo elgiasi, kodėl jis baudžiamas, nežino, kad daugelį metų buvo jos didžiausias priešas, gulintis po širdimi ir reikalaujantis, kad jį pripildytų. Karmela daugiau nebenori gulėti jai ant kelių — Betė tapo irzli ir nervinga.

— O ką apie tai mano Džekas? — klausia Hermiona. Jos balsas lygus ir orus, ji truputį užsikerta ir kalba iškilmingai, pasverdama kiekvieną žodį.

Jos abi galėtų pakikenti iš naujos lieknos, prideramai atrodančios sesers, kaip anksčiau kikendavo savo kambaryje, namuose Plezanto gatvėje, kai dalydavosi tyru gyvenimo džiaugsmu. Tapusi rimtesnė ir stropesnė Hermiona užmiršo kikenti, jai tapo daug sunkiau prasiblaškyti. Įdomu, ar tik ne dėl šios priežasties ji nesusirado vyro — svarsto Betė. Hermiona niekada nemokėjo priversti vyrų užmiršti visų jų bėdų. Jai trūko ballon, kaip sakė panelė Dimitrova.

Betė pritildo balsą. Džekas skaito miegamajame ir galbūt beskaitydamas užmigo. Centro vidurinėje vėl prasidėjo pamokos, ir jis pasisiūlė vesti piliečio pareigų ir teisių pamokas pasakęs, kad jam reikia daugiau žinoti apie vaikus, kuriems patarinėja. Jis tvirtina, kad jie tolsta nuo jo. Jis tvirtina esąs per senas, bet čia už jį kalba depresija.

— Jis apie tai daug nešneka, — atsako ji Hermionai. — Manau, bijo prišaukti nesėkmę. Bet jam turėtų patikti — aš darau tai dėl jo.

Hermionos klausimas vėl ją nusodina:

— O ar tai gera mintis — daryti ką nors vien todėl, kad to nori tavo vyras? Aš tik klausiu, juk niekada nebuvau ištekėjusi.

Vargšė Hermė, ji turbūt nuolat apie tai galvoja.

— Na, tu... — Betė laiku prikanda liežuvį: ji vos neleptelėjo, kad Hermiona vis tiek atrodo ištekėjusi už to savo jaučiasprandžio futbolininko, savo boso, — tokia pat išmintinga, kaip ir kiekviena moteris. Aš tai darau ir dėl savęs. Numetusi dvylika svarų jaučiuosi taip gerai. Merginos bibliotekoje jau mato skirtumą — jos mane labai palaiko, nors būdama jų amžiaus nė neįsivaizdavau, kad taip nutuksiu. Pasakiau joms, kad noriu padėti dėlioti knygas į lentynas, o ne tik sėdėti ant storo užpakalio ir ieškoti ko nors Google vaikams, per tingiems, kad patys išmoktų tai daryti.

— O kaip Džekui patinka pasikeitimai jo mityboje?

— Na, stengiuosi nieko nekeisti, iki šiol maitinu jį mėsa ir bulvėmis. Bet jis tikina, kad mieliau su manimi valgytų salotas. Sako, kuo labiau sensta, tuo didesnį šleikštulį jam kelia maistas.

— Tai jame kalba žydas, — įsiterpia Hermiona.

— Ak, nemanau, — iš aukšto atsako Betė.

Hermiona ilgam nutyla, ir Betė ima svarstyti, ar tik nenutrūko ryšys. Teroristai Irake sprogdina naftos vamzdynus ir elektros jėgaines — pasaulyje nebeliko saugių dalykų.

— Kaip pas jus oras? — klausia Betė.

— Kai išeini į gatvę, dar karšta. Rugsėjį Apygardoje tvanku. Ir medžių lapai nenusidažo visomis spalvomis, kaip botanikos sode. Gražiausias metų laikas čia — pavasaris, kai žydi vyšnios.

— Šiandien, — sako Betė ir jos alkaną skrandį perveria toks skausmas, kad jai tenka įsitverti virtuvėje stovinčios kėdės, — pajutau ore rudenį. Dangus visiškai giedras... — kaip rugsėjo vienuoliktąją, norėjo pasakyti, bet nutilo, pamaniusi, kad netaktiška Saugumo departamento vadovo pavaduotojai užsiminti apie tą legendinį giedrą žydrą dangų, jau tapusį mitu, dieviškąja ironija, amerikietiškos legendos dalimi, tokia pat, kaip himne minima raudona raketos šviesa.

Jos abi turbūt galvoja apie tą patį, nes Hermiona klausia:

— Pameni, minėjai jauną arabų kilmės amerikietį, kuriuo taip domėjosi Džekas ir kuris, užuot paklausęs Džeko patarimų stoti į universitetą, gavo teises vairuoti sunkvežimį, nes jam taip liepė imamas?

— Miglotai. Džekas jau kurį laiką jo nemini.

— Ar Džekas yra? — klausia ji. — Ar galiu su juo pasikalbėti?

— Su Džeku?

Ji niekada anksčiau nenorėjo su juo kalbėtis.

— Taip, su tavo vyru. Prašau, Beti. Tai gali būti svarbu.

Aha, vis dar „Beti“.

— Kaip ir sakiau, jis tikriausiai snaudžia. Mes buvome išėję pasivaikščioti, kad aš daugiau judėčiau. Judėjimas taip pat svarbu, kaip ir dieta. Jis pertvarko kūną.

— Prašau, nueik ir pasižiūrėk.

— Ar jis nemiega? Galbūt galėčiau jam perduoti tai vėliau? Jei jis miega.

— Nemanau. Geriau pati su juo pasikalbėsiu. Mes su tavimi paplepėsime kitą savaitę, kai žiūrėsi savo serialus.

— Aš jų taip pat atsisakiau — jie pernelyg susiję su užkandžiavimu. Be to, visi tie veikėjai galvoje susimaišė. Eisiu, pažiūrėsiu, ar jis nemiega, — ji suglumusi ir išsigandusi.

— Beti, net jeigu jis miega — ar galėtum jį pažadinti?

— Nenorėčiau to daryti. Naktimis jis taip blogai miega.

— Norėčiau jo paklausti keleto dalykų tučtuojau, mieloji. Tai nepalauks. Atleisk. Tik šįkart.

Amžinai elgiasi kaip vyresnioji sesuo, žinanti daugiau už Betę ir aiškinanti jai, kaip elgtis. Vėl perskaičiusi jos mintis net telefonu, Hermiona švelniai perspėja Betę panašiu į jų motinos balsu:

— O dabar, kad ir kas nutiktų, nemesk dietos.

Sekmadienio vakarą Ahmadas baiminasi, kad paskutinę savo gyvenimo naktį negalės užmigti. Kambarys jam nepažįstamas. Čia, patikino jį šeichas Rašidas, stovėdamas su juo šiame kambaryje, niekas jo nesuras.

— O kas manęs ieškos? — klausia Ahmadas.

Jo mažas liesas mokytojas — jiem stovint šalia Ahmadui atrodė keista, kad jis tiek praaugo savo mokytoją, kuris Korano studijų metu padidindavo savo ūgį sėdėdamas sidabru siuvinėtoje kėdėje aukštu atlošu, — greitai, ryžtingai gūžteli pečiais. Tą vakarą jis vietoj įprasto mirgančio siuvinėto kaftano vilki pilką vakarietišką kostiumą, tarsi būtų apsirengęs į verslo kelionę pas bedievius. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl jis nusiskuto barzdą, savo kruopščiai pakirptą žilstelėjusią barzelę? Ahmadas pamatė, kad ji slėpė keletą mažų randelių, ant baltos vaškinės odos paliktų pėdsakų ligos, išnaikintos Vakaruose, bet pasigautos vaikystėje Jemene. Šie randeliai atskleidė ir jo violetinėse lūpose slypintį vaidingumą — vyrišką niūrumą, kurio nepastebėdavai, kai lūpos taip greitai ir patraukliai judėdavo tarp plaukelių. Šeichas nedėvi ir turbano ar nėriniuotos baltos amama — matyti jo plinkanti kakta.

Ahmado akyse susitraukęs, jis paklausia:

— Ar motina tavęs nepasiges ir nepraneš policijai?

— Šį savaitgalį ji budi naktimis. Palikau jai raštelį, kad nakvoju pas draugą. Ji gali pamanyti, kad tai draugė. Nuolat prie manęs kimba, kad susirasčiau draugę.

— Šią naktį praleisi su draugu, kuris pasirodys esąs daug ištikimesnis, nei kokia bjauri šarmūta. Su amžinuoju, neprilygstamu Koranu.

Šiame siaurame, skurdžiai apstatytame kambaryje ant staliuko šalia lovos guli Koranas minkštais rusvais odiniais viršeliais su arabišku ir anglišku tekstu. Tai vienintelis naujas ir brangus daiktas kambaryje — „saugiame“ kambaryje, esančiame taip arti Naujojo Prospekto centro, kad pro vieną langą matyti smailus miesto Rotušės bokštas. Pastatas, dengtas įvairiaspalvėmis į žuvies žvynus panašiomis čerpėmis, stūkso virš mažesnių statinių it pasakiškas jūrų drakonas — išniręs iš bangų ir sustingęs. Vakaro dangus už jo išrantytas besileidžiančios saulės rausvai nudažytų debesų. Pati saulė, jos oranžinis atspindys, šviečia karalienės Viktorijos stiliaus bokšto stiklo lakštuose — vidinių sraigtinių laiptų, jau keletą dešimtmečių uždarytų turistams, languose. Stengdamasis ką nors įžvelgti pro langą, pro plonus senus stiklus, purvinus, banguotus ir su oro burbuliukais, jis pamato, kaip gęstanti saulės šviesa tarsi ištirpdė aukščiausią vieno iš stačiakampių stiklu dengtų pastatų kampą. Rotušės bokšte įrengtas laikrodis, ir Ahmadas bijo, kad jo skambesys neleis jam užmigti, jis taps ne tokiu veiksmingu šachidu. Tačiau mechaninė jo muzika — trumpa melodijos nuotrupa, aidinti kas ketvirtį valandos (paskutinė nata skamba ilgiau, sukurdama klausiamai pakelto antakio įspūdį), ir kas ketvirtą ketvirtį nuskambanti ilgesnė melodija, tarsi įžanga į graudulingai mušamas valandas, iš tikrųjų migdo ir ramina, kad šeichui pagaliau jį palikus kambarys iš tiesų saugus.

Buvusieji šio kambario gyventojai paliko jame keletą savo buvimo įrodymų. Įbrėžimai ant grindjuosčių, dvi ar trys cigarečių žymės ant palangių ir rašomojo stalo, nuo dažno naudojimo blizganti durų rankena ir rakto skylutė, ir tam tikras gyvuliškas kvapas nuo dygliuoto melsvo apkloto. Kambarys vienuoliškai švarus, dar švaresnis nei Ahmado kambarys motinos bute, kuriame vis dar galima rasti jo nuodėmingo turto: elektroninių žaidimų su nusėdusiomis baterijomis, senų sporto ir automobilių žurnalų, drabužių, savo paprastumu ir patogumu turėjusių išreikšti jo paauglišką tuštybę. Per aštuoniolika metų jis sukaupė užtektinai istorinių liudijimų, tapsiančių, kaip jis įsivaizduoja, labai įdomiais žiniasklaidai: ant kartono užklijuotos nuo gegužės saulės ant Tomo Aivos Edisono pradinės mokyklos laiptų besimarkstančių vaikų nuotraukos — Ahmado tamsus žvilgsnis ir nesišypsanti burna įpinti tarp kitų veidų, daugiausia juodų ir keleto baltų, kuriuos mokykla urmu pavers lojaliais ir raštingais amerikiečiais; lengvosios atletikos komandos nuotrauka, kurioje Ahmadas jau vyresnis ir truputį šypsosi; išblukusios, pigiais dažais dažytos finišo juostelės; veltinė Metsų102 gairelė iš kelionės autobusu į rungtynes Šy stadione devintoje klasėje; kaligrafiškai surašytas jo Korano klasės mokinių sąrašas dar prieš tai, kai klasėje liko jis vienas; jo C kategorijos vairuotojo pažymėjimas; tėvo nuotrauka — šypsosi paslaugia užsieniečio šypsena, ploni ūsiukai, keistai atrodę net 1986-aisiais, ir blizgantys, per vidurį sklaistymu perskirti plaukai, paklusniai sulaižyti, tuo tarpu Ahmadas savuosius, tokios pat spalvos ir storumo, išdidžiai šukavo atgal, truputį sutepęs plaukų putomis. Jo tėvo veidas, kurį rodys per televiziją, labiau įprasto grožio, nei sūnaus, tik trupučiuką tamsesnis. Jo motina, kaip ir televizijoje rodomos tornadų ar potvynių aukos, duos gausybę interviu: iš pradžių šnekės nerišliai, sukrėsta ir apsiašarojusi, bet vėliau bus ramesnė — prisimins jį su sielvartu. Jos nuotrauka pasirodys spaudoje, ji akimirką išgarsės. Galbūt jos paveikslai kurį laiką bus labiau perkami.

Ahmadui patinka, kad šiame kambaryje nėra jokių jo buvimo pėdsakų. Jis jaučia, kad šis kambarys — dekompresijos kamera prieš šėlo kupiną pakilimą, prieš sprogimą — greitą ir stiprų it ištvermingasis baltas žirgas Burakas.

Šeichui Rašidui, regis, nesinorėjo išeiti. Jis — nusiskutęs ir apsirengęs vakarietišku kostiumu — taip pat turėjo išvažiuoti. Jis sukiojosi ankštame kambaryje, traukiojo neklusnius rašomojo stalo stalčius ir keletą kartų tikrino, ar vonioje esama rankšluosčių ir kempinių Ahmado ritualiniams apsiplovimams. Šeichas nervingai mostelėjo ranka į ant grindų gulintį kilimėlį maldai su įaustu mihrabu, nurodančiu Mekos kryptį, ir pakartojo, kad mažyčiame šaldytuve paliko apelsiną, paprasto jogurto ir duonos vaikino pusryčiams — ypatingos duonos, khibz al-Abas, Abaso duonos, tokią kepa Libano šiitai per Ašūros religinę šventę103.

— Ji su medum, — aiškino jis, — sezamo ir anyžių sėklomis. Svarbiausia, kad rytoj rytą būtum stiprus.

— Aš gal būsiu nealkanas.

— Prisiversk pavalgyti. Ar tavo tikėjimas vis dar stiprus?

— Manau, taip, mokytojau.

— Po šio šlovingo poelgio tapsi už mane viršesnis. Aplenksi mane auksiniuose Rojuje laikomuose sąrašuose.

Jo gražios pilkos akys riestomis blakstienomis, regis, prisipildė drėgmės ir jis nudūrė žvilgsnį.

— Ar turi laikrodį?

— Taip.

Nusipirktą už pirmąją algą Timex, tokį pat gremėzdišką, kaip ir mamos: su dideliais skaitmenimis ir švytinčiomis rodyklėmis, kad būtų lengva pasižiūrėti naktį sunkvežimio kabinoje.

— Ar jis tiksliai rodo?

— Manau, taip.

Kambaryje stovi paprasta kėdė — jos kojos suveržtos viela, nes įklijuoti skersiniai nesilaikė. Ahmadui atrodė nemandagu užimti vienintelę kambaryje esančią kėdę ir jis leido sau — iš anksto mėgaudamasis ta iškilia padėtimi, kurią pelnys — atsigulti į lovą ir sunerti rankas už galvos, parodydamas, kad neketina užmigti, nors staiga pasijuto pavargęs, tarsi šiame neskoningame kambaryje staiga kur nors būtų pratekėjusios migdomosios dujos. Jam buvo nemalonu jausti susirūpinusį šeicho žvilgsnį, jis norėjo, kad vyras išeitų. Troško pasimėgauti vienatvės valandomis šiame švariame saugiame kambaryje, pabūti vienas su Dievu. Smalsus virš jo stovinčio imamo žvilgsnis priminė, kaip jis pats stovėjo iškilęs virš kirmino ir vabalo. Ahmadas žavėjo šeichą Rašidą tarsi kas nors atstumiančio, bet švento.

— Brangus berniuk, aš juk neverčiau to daryti, ar ne?

— Ką jūs, mokytojau, ne. Kaip būtumėt galėjęs?

— Na, aš noriu pasakyti, ar pasisiūlei savanoriškai, savo stipraus tikėjimo skatinamas?

— Taip, ir iš neapykantos tiems, kas pajuokia ir nepaiso Dievo.

— Puiku. Nesijautei manipuliuojamas vyresniųjų?

Tai buvo stebinanti mintis — tiesa, Džorilyna taip pat ją išsakė.

— Žinoma, ne. Jaučiausi jų išmintingai vedamas.

— Ir tavo kelias rytoj aiškus?

— Taip. Pusę aštuonių „Puikybės balduose namams“ susitinku su Čarliu ir mes kartu važiuosime prie užtaisyto sunkvežimio. Jis važiuos kartu iki tunelio. O paskui liksiu vienas.

Kažkas bjauraus tarsi nedidelis mėšlungis perkreipė švariai nuskustą šeicho veidą. Be barzdos ir prašmatniai išsiuvinėto kaftano jis atrodė nuviliančiai įprastas — liesokas, šiek tiek virpantis, kiek pavytęs ir nebejaunas. Išsitiesęs ant šiurkščios melsvos antklodės Ahmadas jautė savo pranašesnę jaunystę, ūgį ir jėgą, ir baimę, kurią kėlė mokytojui, panašią į tą, kurią žmonės jaučia numirėliui.

Šeichas Rašidas neryžtingai paklausė:

— O jeigu Čarlio dėl kokios nors nenumatytos nelaimės staiga ten nebūtų, ar sugebėtum vienas įgyvendinti mūsų planą? Ar rastum baltąjį sunkvežimį pats?

— Taip. Žinau tą skersgatvį. Bet kodėl Čarlis turėtų neateiti?

— Ahmadai, esu tikras, kad jis ateis. Jis drąsus karys mūsų kovoje už tikrąjį Dievą, o Dievas niekados nepalieka kovojančių jo pusėje. Alahu akbar!

Jo žodžiai sumišo su tolimomis miesto Rotušės laikrodžio melodijomis. Dabar viskas atrodė nutolę, viskas it gęstančios vibracijos. O šeichas tęsė:

— Kai karo metu šalia tavęs krenta karys, net jeigu jis tavo geriausias draugas, net jeigu jis išmokė tave visko, ką reikia žinoti apie karybą, ar tu bėgi ir slepiesi, ar žygiuoji toliau į priešo ugnį?

— Žygiuoju toliau.

— Būtent. Gerai, — šeichas Rašidas su meile, bet tarsi saugodamasis pažvelgė žemyn į ant lovos gulintį vaikiną. — Turiu tave palikti, mano neįkainojamas mokiny Ahmadai. Tu mokeisi gerai.

— Dėkoju už jūsų žodžius.

— Tikiu, kad niekas iš to, ką išmokai, neskatino tavęs suabejoti tobula ir amžina Knygų knygos prigimtimi.

— Tikrai ne, sere. Niekas.

Nors Ahmadas kartais pamokų metu jusdavo mokytoją apimančias panašias dvejones, dabar buvo ne laikas jį klausinėti, jau per vėlu: visi turime pasitikti mirtį su tokiu tikėjimu, kokį susikūrėme ir išsaugojome didžiajam Įvykiui. Ar jo tikėjimas, kartais klausdavo jis savęs, yra paaugliškos tuštybės vaisius, būdas atskirti save nuo visų kitų pasmerktųjų — Džorilynos, Tailenolio ir kitų paklydusiųjų, jau mirusių, iš Centro vidurinės?

Šeichas skubėjo ir buvo susirūpinęs, tačiau jam buvo sunku išsiskirti su mokiniu netarus paskutinio žodžio.

— Turi spausdintas paskutinio apsiplovimo instrukcijas, prieš...

— Taip, — atsakė Ahmadas, vyresniajam taip ir nebaigus sakinio.

— Bet svarbiausia, — pamokomai tarė šeichas Rašidas, — yra šventasis Koranas. Jei tavęs laukiančios ilgos nakties metu dvasia nusilps, atsiversk jį ir leisk Dievui kalbėti tau per savo paskutinįjį tobulą Pranašą. Netikėliai stebisi islamo jėga — ji sklinda iš Mahometo balso, vyriško balso, dykumos ir turgaus balso, iš vyro, gyvenusio tarp mūsų, žinojusio visas žemiškojo gyvenimo galimybes ir vis dėlto įsiklausiusio į balsą iš anapus, paklususio jo diktuotei, nors daugelis Mekoje suskubo iš jo juoktis ir tyčiotis.

— Mokytojau, mano dvasia nenusilps, — Ahmado balse suskambo nekantra.

Kai vyras pagaliau išėjo ir durys buvo užrakintos, vaikinas nusirengė iki apatinių ir apsiplovė mažulytėje vonioje, kur kriauklė remiasi į sėdinčiojo ant unitazo petį. Ilgas rudas dryžis kriauklėje liudijo, kad čia metų metus iš krano bėga vanduo su rūdimis.

Ahmadas nusineša vienintelę kambaryje esančią kėdę prie vienintelio stalo — naktinio staliuko iš laku padengto klevo, išmarginto pelenų spalvos duobutėmis nuo paliktų smilkti cigarečių. Jis pagarbiai paima dovanotąjį Koraną. Jo lankstūs puslapiai paauksuotais kraštais atsiverčia ties penkiasdešimtąja sura „Kafas“. Jis skaito kairėje pusėje, kur išspausdintas angliškas vertimas, aiškų atbalsį to, ką jam sakė šeichas Rašidas:

Bet jie iš tiesų stebėjosi, kai iš jų tarpo atsirado vienas, pilnas įspėjimų. Ir netikintieji sakė: „Tai nuostabus dalykas: nejaugi, kai numirsime ir pavirsime dulkėmis, tai įvyks? Ar toks sugrįžimas toli?“104

Žodžiai kalba jam, bet prasmė ne visai aiški. Jis perskaito kitame puslapyje esantį arabišką tekstą ir suvokia, kad bedieviai — kaip keista, kad jie, tie velniai, turi teisę kalbėti šventajame Korane, — abejoja kūno prisikėlimu, apie kurį skelbė Pranašas. Ahmadas taip pat sunkiai gali įsivaizduoti kūno atsikūrimą jį palikus. Jis mato savo sielą, tą mažą jo viduje sėdintį ir „aš... aš...“ kartojantį kažką, tučtuojau įžengsiantį į kitą gyvenimą, tarsi pastūmus sukamąsias duris. Tuo jis panašus į netikinčiuosius: bal kazabū bi al-chaki lama džaahumfa humfy amrin marydžin. Bet, — skaito jis angliškai kitame puslapyje, — jie palaikė jiems atskleistą tiesą melu ir dabar yra suglumę105.

Bet Dievas, bylojantis didingu daugiskaitos pirmuoju asmeniu, išsklaido jų suglumimą: Argi jie nežiūrėjo į dangų virš jų, ar nematė, kaip Mes pakėlėme jį ir išpuošėme, ir nėra jame įtrūkiu106.

Ahmadas žino, kad danguje virš Naujojo Prospekto tvyro išmetamųjų dujų ir vasaros drėgmės migla, tamsiai rusva dėme pasklidusi virš dantytų stogų. Bet Dievas pažada, kad virš viso to esama geresnio dangaus, tobulo dangaus, su švytinčiais melsvų žvaigždžių raštais. Mes ištiesime Žemę ir iškėlėme joje tvirtai stovinčius kalnus, ir išauginome įvairiausių gražių augalų dėl įtikinimo ir priminimo kiekvienam tarnui, kuris kreipiasi į Dievą107 Taip. Ahmadas taps Dievo tarnu. Rytoj. Ta diena jau beveik atėjo. Vos už keleto colių nuo jo akių Dievas aprašo savo lietų, išauginsiantį sodus, ir surinkto derliaus grūdus, ir aukštas datulių palmes su apkibusiomis vaisiais šakomis viena virš kitos žmogui pasisotinti.

Ir taip suteikėme gyvybę mirusiai žemei. Toks bus ir prisikėlimas.108 Mirusi šalis. Tai juk ši šalis.

Taip pat paprastai ir nesuvokiamai, kaip pirmasis sukūrimas, įvyks ir antrasis. Argi Mes pavargome po pirmojo kūrimo? Bet jie vis tiek abejoja naujuoju sukūrimu?

Mes sukūrėme žmogų — ir Mes žinome, ką jo siela šnabžda jam, ir Mes esame arčiau jo, nei gysla kakle.109

Šios eilutės visada turėjo Ahmadui ypatingą, asmeninę reikšmę; jis užverčia Koraną minkštu odiniu viršeliu, nudažytu nelygia raudona rožės žiedlapių spalva, įsitikinęs, kad Alachas yra šiame mažame keistame kambaryje, kad Jis myli jį, slapčia klausosi jo sielos šnabždesių, jos vos girdimos sumaišties. Jis jaučia, kaip kakle pulsuoja gysla, girdi Naujojo Prospekto eismo ūžesį, tai slopstantį, tai vėl riaumojantį (motociklai, surūdiję duslintuvai) aplink didžiąją griuvėsių plynę už keleto kvartalų nuo Ahmado, ir girdi, kaip eismas rimsta Rotušės laikrodžiui išmušus vienuolika. Jis užminga laukdamas, kol išmuš kitą ketvirtį valandos, nors apimtas pakilaus pasiaukojimo džiaugsmo virpulio ketino nemiegoti visą naktį.

Pirmadienio rytas. Miegas staiga palieka jį. Jam vėl atrodo, kad girdi silpstantį šauksmą. Jį nustebina maudžiantis gumulas pilve, bet po keleto sekundžių Ahmadas prisimena, kokia šiandien diena ir kas jo laukia. Jis dar gyvas. Šiandien jo laukia tolima kelionė.

Jis pasižiūri į laikrodį, rūpestingai padėtą šalia Korano. Be dvidešimt septynios. Jau gaudžia eismas, į jo nieko neįtariančią tėkmę jis netrukus įsilies ir ją suardys. Visa rytinė pakrantė Dievo valia bus paralyžiuota. Jis nusimaudo po dušu kabinoje su nuplėšta plastikine užuolaida. Palaukia, kol ims bėgti šiltas vanduo, bet jo neatsiradus prisiverčia palįsti po varvančiais šaltais lašais. Jis nusiskuta, nors žino, kad iki šiol verda ginčai, kokius žmones Dievui patinka matyti, kai susitinka su jais akis į akį. Čehabai norėjo, kad jis skųstųsi, nes barzdoti musulmonai, net paaugliai, gąsdino bedievius klientus. Mahometas Ata110 skutosi, kaip ir daugelis iš aštuoniolikos įkvėptųjų kankinių. Jų žygio metinės buvo šeštadienį, ir priešas dabar tikrai susilpnino apsaugą, kaip tie dramblio žmonės prieš užpuolant paukščiams. Ahmadas atsinešė sportinį krepšį ir dabar iš jo traukia švarius apatinius, kojines ir paskutinius šviežiai išskalbtus baltus marškinius, dailiai ištemptus ant keleto kartono gabalėlių.

Jis pasimeldžia ant maldos kilimėlio, netikras į abstrakčius raštus įaustas mihrabas dėmesį blaškančioje Naujojo Prospekto geografijoje rodo jam šventosios juodosios Kaabos Mekoje kryptį. Liesdamas kakta audinį, jis užuodžia tą patį vos juntamą žmogaus kvapą, kuriuo persmelktas ir melsvas apklotas. Jis prisidėjo prie virtinės tų, kurie dėl kažkokių paslaptingų priežasčių gyveno čia iki jo, maudėsi po šaltų rūdžių pilnu vandeniu, skambant laikrodžiui rūkė savo cigaretes. Ahmadas suvalgo, nors alkis pranyko pilvą gniaužiančioje įtampoje, šešias apelsino skilteles, pusę plastikinio indelio jogurto ir nemažą dalį Abaso duonos, nors medaus saldumas ir anyžiai neatrodo tokie skanūs šią valandą, kai netrukus teks atlikti didįjį žygį, jo artumas spaudžia gerklę it tuoj prasiveršiantis kovos klyksmas. Jis padeda nesuvalgytą lipnią šventinę duoną, jogurto indelį ir pusę apelsino į šaldytuvą ant didžiausio iš marškinių išimto kartono gabalo, tarsi norėtų palikti maistą būsimam gyventojui taip, kad jo nepasiektų skruzdėlės ir tarakonai. Jo protą užgulusi migla, panaši į tą, kuri pasirodo prieš įvykį, aprašytą suroję „Didi nelaimė“: tą dieną, kai žmonės bus panašūs į išblaškytus drugius, o kalnai — į iššukuotos vilnos kuokštus111.

Po septynių penkiolika jis uždaro duris, palikęs saugiajame kambaryje Koraną ir apsivalymo instrukcijas kitam šachidui, bet pasiėmęs savo sportinį krepšį su nešvariais apatiniais, kojinėmis ir baltais marškiniais. Jis pereina tamsiu koridoriumi ir išeina į tuščią skersgatvį, drėgną po naktį nulijusio lietaus. Orientuodamasis pagal Rotušės bokštą, Ahmadas eina į šiaurę, Reigano bulvaro ir „Puikybės baldų namams“ link. Jis išmeta savo krepšį į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę.

Dangus ne giedras ir skaidrus, o pilkas ir pavandenijęs, su žemais gauruotais debesimis, besisunkiančiais greit išsisklaidančio rūko liežuviais. Praėjusi naktis drėgnu blizgesiu padengė asfaltą, liukų dangčius, asfalto lopus. Drėgmė limpa prie dar žalių krūmų, augančių šalia laiptų ir prieangių, ant išblukusių nuo karščio aliuminio apkalų. Dauguma ankštai stovinčių namų dar ne visai pabudę, nors iš blausiai apšviestų langų kitoje namo pusėje, kur virtuvės, aidi lėkščių ir puodų žvangesys, TV laidų „Šiandien“ ir „Labas rytas, Amerika“ garsai, žmonės pusryčiauja, ir prasideda vienas iš daugelio įprastų Amerikos pirmadienių.

Nematomas šuo viename iš namų suloja ant pro šalį einančio Ahmado šešėlio. Ugniaspalvė vienaakė katė — kita pamišėliška akis panaši į baltą stiklinį rutuliuką — spaudžiasi prie tinklinių lauko durų, laukdama, kol ją įleis; ji išriečia nugarą, primerkta sveikoji akis žybteli auksine kibirkštėle, tarsi praeinančiame pro šalį augalotame jaunuolyje būtų pajutusi kažką šiurpaus. Oras gnaibo Ahmado veidą, bet dulksna per menka, kad permerktų marškinius. Krakmolyta medvilnė šiugžda ant pečių, juodi siauri džinsai aptempia ilgas kojas, lengvai žengiančias vandeninga žeme. Jo bėgimo bateliai ryja erdvę, skiriančią jį nuo likimo; įmantrus jų puspadžių reljefas palieka šlapius atspaudus ant lygaus šaligatvio. Kas išmokys tave, kas yra pragarmė? — prisimena jis. Prisimena ir atsakymą: šėlstanti ugnis! Iki „Puikybės“ liko pusė mylios: šeši gyvenamųjų namų kvartalai ir nedidelis verslo kvartalas Dunkin Donuts, ir jau pakėlusi grotas bakalėjos krautuvė veikia, bet lombardas ir draudimo agentūra dar uždaryti. Reigano bulvare jau gaudžia eismas, šmižinėja mokykliniai autobusai — jų raudonos švieselės piktai paeiliui mirksi, kai jie praryja būrelius laukiančių vaikų, nešinų ryškiomis kuprinėmis. O Ahmadas į mokyklą nebegrįš. Centro vidurinė jam dabar atrodo — su visu grėsmingu klegesiu ir nepagarbiomis pašaipomis — maža žaislinė pilis, vaikiškas prieglobstis, kuriame galima nepriimti sprendimų.

Jis laukia, kol šviesoforas parodys žingsniuojantį žmogų, ir pereina bulvarą. Nuo alyvos dėmėtas bulvaro betonas jam labiau pažįstamas kaip sunkvežimio padangas laikantis paviršius, nei ši tyli, mįslingai dėmėta kelio juosta po kojomis. Jis pasuka į kairę ir artėja iš rytų, praeina pro laidojimo namus su plačiu prieangiu ir balta stogine — ANGERIS IR SŪNUS — keistas, slidus it angis pavadinimas, paskui — pro padangų parduotuvę, anksčiau buvusią degalinę (siurblius išmontavo, o aikštelę paliko). Ahmadas sustoja ant Tryliktosios gatvės kelkraščio ir pažvelgia į „Puikybės“ aikštelę. Oranžinio sunkvežimio nėra. Čarlio saabo taip pat nėra. Ten stovi du nežinomi automobiliai, pilkas ir juodas, pastatyti nerūpestingai, netaupiai — įstrižai aikštelės tarp paslaptingos veiklos pėdsakų: išmėtytų plastikinių kavos puodelių ir moliusko geldeles primenančių išsinešti skirto maisto dėžučių, numestų ant suskeldėjusio betono, suplotų nuvažiuojančių ir atvažiuojančių automobilių padangų, panašių į ant kelio suvažinėtus gyvūnus.

Virš galvos pro debesis silpna balta šviesa it gęstantis žibintuvėlis šviečia saulė. Kol Ahmado niekas nepamatė, nors keistuose įžūliai pastatytuose automobiliuose, regis, nieko nėra, jis neria dešinėn, aukštyn Tryliktąja gatve, ir pereina ją pasislėpęs už krūmų ir aukštų žolių, išaugusių už surūdijusio šiukšlių konteinerio sklype, nepriklausančiame „Puikybei“, o esančiame už seniai neveikiančios, senovinį tramvajų primenančios užkandinės. Ši užkalta atgyvena stovi ant siauros gatvės — Franko Heigo terasos — kampo. Gatvė užstatyta eilėmis sujungtų namų, šiokiadieniais, kol nesibaigia pamokos, jie skendi tyloje.

Ahmadas žvilgteli į laikrodį: septynios dvidešimt septynios. Jis nusprendžia palaukti Čarlio iki be penkiolikos aštuonios, nors pagal grafiką jie turėtų išvažiuoti pusę aštuonių. Tačiau bėgant laikui jam vis labiau aiškėja, kad kažkas negerai ir Čarlis nepasirodys. Ši aikštelė užnuodyta. Tuščia erdvė už parduotuvės jam visada kėlė pojūtį, kad yra stebimas iš viršaus, — tik šįkart jį stebi ne Dievas, jis nejaučia Dievo kvėpavimo. Tai jis, Ahmadas, stebi užgniaužęs kvapą.

Staiga pro užpakalines parduotuvės duris ant krovimo platformos, iš kurios storų lentų dar sunkiasi sakai, išeina kostiumuotas vyras ir nulipa laipteliais, ant kurių dažnai sėdiniuodavo Ahmadas. Pro čia tą naktį jis išėjo su Džorilyna ir jie išsiskyrė visam laikui. Vyras drąsiai prieina prie savo automobilio ir kalbasi su kažkuo ant priekinės sėdynės gulėjusia racija ar mobiliuoju telefonu. Jam, kaip policininkui, nesvarbu, ar jį girdi kas nors, ar ne, tik dėl pro šalį švilpiančio transporto jo žodžius Ahmadas supranta ne daugiau nei paukščio giesmę. Akimirką jo baltas veidas atsisuka į Ahmado pusę — sotus, ne itin laimingas veidas agento, dirbančio bedievių vyriausybei, valdžiai, jaučiančiai, kaip iš jos rankų sprūsta valdžia, — bet jaunuolio arabo jis nepamato. Nėra į ką ten žiūrėti — tik tarp piktžolių rūdijantis konteineris.

Ahmado širdis daužosi, kaip tą naktį su Džorilyna. Dabar jis gailisi, kad nepasinaudojo ja, kai jai buvo užmokėta. Bet būtų buvę blogai pasinaudoti jos nuopuoliu, nors ji savo padėties nelaiko bloga ir mano, kad ji laikina. Šeichas Rašidas tam būtų nepritaręs. Praeitą vakarą šeichas atrodė sunerimęs, kažkas, apie ką jis nenorėjo kalbėti, slėgė jį, kažkokia dvejonė nedavė ramybės. Ahmadas visada galėjo pajusti savo mokytojo dvejones, nes jam buvo labai svarbu, kad jų nebūtų. Dabar Ahmadą persmelkia baimė. Jo veidas atrodo patinęs. Ši rami, taikinga vieta, ilgą laiką buvusi mėgstamiausia vieta pasaulyje, jo bevandene oaze, dabar prakeikta.

Jis pajuda žemyn tylia Heigo terasa — vaikai mokykloje, tėvai dirba, — nueina porą kvartalų ir pasuka atgal į Reigano bulvarą, arabų rajono link, ten paslėptas baltasis sunkvežimis. Turbūt įvyko koks nors nesusipratimas ir Čarlis jo lauks ten. Ahmadas skuba ir nuo padūmavusios saulės jį šiek tiek muša prakaitas. Parduotuvės Reigano bulvare prekiauja rimtais dalykais — padangomis, kilimais, tapetais ir dažais, stambiais virtuvės įtaisais. Toliau prasideda automobilių prekybos agentūros su milžiniškomis aikštelėmis, jose automobiliai sustatyti ankštai it kareiviai rikiuotėje, akrai automobilių, priekiniai stiklai ir chromo apvadai žvilga pro debesis prasimušusios saulės spinduliuose, atspindi šviesą it javų lauke vėjuotą dieną, skelia žiežirbas, kibirkščiuojančias nuo blizgančių trikampių ir lėtai spirale besisukančių gairelių. Naujas dėmesį patraukiantis išradimas, šiuolaikinių technologijų kūrinys yra tie siaubingai gyvai atrodantys plastikiniai vamzdžiai, pripučiami iš apačios oro ir mojantys rankomis, trūkčiojantys pirmyn atgal apimti kančios, nuolatinio kviečiančio susijaudinimo, maldaujantys praeivių užsukti ir nusipirkti automobilį ar, jeigu stovi prie blyninės, blynų šūsnį. Ahmadui, vieninteliam asmeniui, einančiam šios Reigano bulvaro atkarpos šaligatviu, tie vamzdžių milžinai pasitaiko dukart — dvigubai už jį didesni isteriškai mojuojantys žali džinai išsprogusiomis akimis ir sustingusia šypsena. Atsargiai juos aplenkdamas, vienišas praeivis veidu ir kulkšnimis pajunta gūsį karšto oro, suteikiančio šiai įkyriai, išsišiepusiai, kenčiančiai pabaisai gyvybės. Dievas dovanoja jums gyvybę, pagalvoja Ahmadas, jis jus ir numarina112. Ties kita sankryža jis pereina bulvarą. Žingsniuoja Šešioliktąja gatve Vakarų Pagrindinės link per juodųjų rajoną, panašų į tą, kuriuo lydėjo Džorilyną namo pasiklausęs jos giedojimo bažnyčioje. Kaip plačiai ji žiojo burną, parodydama pieniškai rausvą gerklę. Galbūt tada antrame aukšte tarp viena prie kitos sustatytų lovų, jam reikėjo leisti jai nučiulpti, kaip ji siūlėsi. „Mažiau netvarkos“, — sakė ji. Dabar visos merginos, ne tik kekšės, išmoksta, kaip tai daryti, mokykloje apie tai nuolat sklido bjaurios šnekos: kurios pasiruošusios čiulpti ir kurios mėgsta nuryti. Todėl atsiskirkite nuo moterų ir nesiartinkite prie jų, kol jos neapsivalys. O kai apsivalys, eikite pas jas, kaip jums prisakė Dievas. Nes Dievas išties myli Jam paklūstančius ir myli norinčius būti tyrais113“.

Ahmadas eina, apsirengęs juodai ir baltai, greit rėždamas orą, bet pastriuokomis, kaip tikras amerikietis, ir mato apleistas gatves, greitojo maisto šiukšles, sulaužytus plastikinius žaislus, nedažytus laiptelius ir prieangius, dar tamsuojančius nuo ryto drėgmės, suskilusius ir nepakeistus langų stiklus. Palei kelkraščius išrikiuoti praėjusio amžiaus amerikietiški automobiliai — daug didesni, nei jų reikia, kiūžtantys, suskilinėjusiais užpakaliniais žibintais, be ratų gaubtų ir nuleistomis padangomis. Iš tolimesnių kambarių sklinda moteriški balsai, piktai skųsdamiesi vaikais, kurie gimė nelaukti ir dabar niekieno neprižiūrimi spiečiasi prie vienintelių draugiškų balsų, sklindančių iš televizoriaus. Zandžai iš Karibų ar Žaliojo Kyšulio salų sodina gėles, dažo prieangius, semiasi vilčių ir energijos iš savo gyvenimo Amerikoje, o gimusieji čia karta po kartos lindi purve ir tinginystėje, tai jų protestas — vergų protestas, virtęs degradacijos troškimu, visų religijų pabrėžiamos švaros atsisakymu. Ahmadas švarus. Šaltas dušas, po kuriuo maudėsi šįryt, liko tarsi antroji oda po drabužiais, tarsi didžiojo apsivalymo, į kurį taip skuba, nuojauta. Jo laikrodis rodo be dešimt aštuonias.

Jis eina greitai, bet nebėga. Jis neturi patraukti dėmesio, turi praslysti miestu nepastebėtas. Vėliau bus antraštės, CNN reportažai, užtvindysiantys Viduriniuosius Rytus džiaugsmu, priversiantys tironus drebėti prabangiuose Vašingtono kabinetuose. O dabar ir virpulys, ir misija priklauso jam, tai jo užduotis, jo paslaptis. Jis prisimena save dalyvaujantį bėgime, pritupiantį, purtantį nuogas rankas, atpalaiduojantį jas, laukiantį, kol nuaidės startinio pistoleto šūvis ir grupelė vaikinų, įnirtingai dunksėdami kojomis, puls Centro vidurinės pasenusiu šlako takeliu. Kol kūnas neužvaldydavo proto ir smegenų neužliedavo adrenalinas, jis nervindavosi daug labiau nei dabar, nes dabar veikia globojamas Dievo rankos, Jo visagalės visa apimančios valios. Geriausias Ahmado rezultatas mylios bėgime buvo 4 minutės 48 sekundės ant elastingo žalio takelio su raudonomis skiriamosiomis linijomis Belvilio rajono mokykloje. Jis atbėgo trečias, ir plaučiai po to degė nuo paskutinių kelių šimtų jardų proveržio liepsnos: jis aplenkė du vaikinus, tačiau dar du liko nepasiekiami jo kojoms it tolstantis miražas.

Už penkių kvartalų Šešioliktoji gatvė išeina į Vakarų Pagrindinę. Aplinkui it minkštos skulptūros stoviniuoja pagyvenę musulmonai tamsiais kostiumais, o kai kurie — purvinomis galabijomis. Ahmadas susiranda Pep Bois ir „Al Aksa. Pigiau nebūna“ vitrinas, skersgatvį už jų, kuriuo jiedu su Čarliu ėjo iki buvusių „Kostelo mechanikos dirbtuvių“. Jis įsitikina, kad niekas jo nematė prieinant prie vata apmuštų metalo durelių, nudažytų vėmalų atspalviu. Joks Čarlis čia nelaukia. Viduje negirdėti nė garso. Saulė pagaliau prasiskverbė pro debesis ir Ahmadas jaučia, kaip prakaituoja pečiai ir nugara, — jo balti marškiniai prarado gaivumą. Už pusės kvartalo nuo čia, Vakarų Pagrindinėje gatvėje, jau sujudo pirmadienis. Skersgatvyje atsirado keletas automobilių ir pėsčiųjų. Jis pabando sukti naują varinę durų rankeną, bet ji nepasiduoda. Ahmadas suirzęs sukioja ją. Kaip toks mažas, nemąstantis metalo gabalėlis gali priešintis as-Samad, Nepriekaištingojo, valios vykdymui.

Stengdamasis nepanikuoti, Ahmadas bando pajudinti didžiąsias pakeliamas duris. Jų apačioje įtaisyta rankena, ją pasukus atšaunama pora šoninių skląsčių. Rankena pasisuka, durys, išgąsdindamos Ahmadą, šauna į viršų, skrieja ir džergždamos atsitrenkia į viršutinius jas laikančius strypus, skendinčius palubėje tvyrančioje prieblandoje.

Ahmadas įleido šviesos į urvą. Čarlio šioje purvinoje vietoje nėra, nėra ir dviejų meistrų — techniko ir jo jaunojo pagalbininko. Darbastaliai ir kaiščiai sienose atrodo taip, kaip Ahmadas ir prisimena. Šiukšlių ir išmėtytų detalių patalpos kampuose mažiau. Garažą valė ir tvarkė, lyg prieš pabaigą. Viduje tylu it paskutinįkart išplėštame kape. Skersgatviu važiuojantys automobiliai blyksteli į urvą pavojingais šviesos atspindžiais, žvilgteli į vidų praeiviai. Viduje nieko nėra, bet sunkvežimis stovi — dėžę primenantis GMC 3500, ant jo šono neprofesionaliai ranka užrašyta LANGŲ ŽALIUZĖS.

Ahmadas nedrąsiai atidaro kabinos dureles ir mato, kad maskuojama spalva nudažyta dėžutė tebėra įtaisyta tarp dviejų sėdynių ir lipnia juosta priklijuota prie dėžės nuo pieno. Rakteliai kabo prietaisų skydelyje, kviesdami įsibrovėlį juos pasukti. Du stori izoliuoti laidai nutįsę nuo detonatoriaus į sunkvežimio kėbulą. Durelės į kėbulą, pritūpusio žmogaus aukščio, atsidaro vos šešis colius — įsitempia pro jas nutiesti laidai. Pro šešių colių plyšį Ahmadas užuodžia amonio salietros ir nitrometano degalų kvapą, mato vaiduokliškai blyškias plastikines statines aukščio jam iki juosmens ir kiekvienoje po šimtą šešiasdešimt kilogramų sprogstamojo mišinio. Lygus baltas statinių plastikas blizga tarsi gyvas kūnas. Sudurti geltoni laidai vejasi nuo sprogdinimo kapsulių, sustiprintų aliuminio milteliais ir PETN, įmontuotų kiekvienos statinės dugne. Dvidešimt penkios talpyklos, įžiūrimos prieblandoje, sustatytos po penkias kvadratu, kruopščiai surištos kartu dviguba skalbinių virve ir, kad neslystų, pritvirtintos prie skersinių bei kilpų kėbulo šonuose. Visa tai atrodo kaip šiuolaikinio meno kūrinys, kruopščiai padarytas ir nesuvokiamas. Ahmadas prisimena kresną techniką, jo dailius, švelnius tepaluotų rankų judesius, įsivaizduoja jį su nekaltu darbininko pasididžiavimu šypsantį retadante šypsena. Jie visi čia, visi šiame plane, nuostabaus mechanizmo dalys, pritaikytos viena prie kitos. Kiti pradingo, bet Ahmadas liko, jis padės paskutinę detalę į vietą.

Jis švelniai užtraukia mažas medines dureles ir grąžina užtaisytų statinių rinkinį į kvapnią tamsą. Jos buvo jam patikėtos. Jis, kaip ir jie, — karys. Jį supa kariai bendražygiai, nors jie ir tyli, nors nepaliko jokių instrukcijų. Durys sunkvežimio gale užrakintos kabančia spyna. Uždėta didžiulė sklendė, pro plyšį jos gale perverta stora ąsa ir užkabinta sunki pakabinama spyna su šifru. Ahmadui šifro niekas nepasakė. Jis supranta paliktą žinią: turi pasitikėti savo broliais taip, kaip jie pasitiki Ahmadu, turi pasitikėti jų nepaaiškinamu dingimu, turi įvykdyti planą. Jis tapo vieninteliu išlikusiu Gailestingojo ir Nepriekaištingojo įrankiu. Jam parūpino sunkvežimio, kurį jis paprastai vairuoja, dvynį, kad jo kelias būtų tiesus ir lengvas. Jis nedrąsiai sėdasi į vairuotojo vietą. Senos dirbtinės odos sėdynė šilta, lyg nuo jos kažkas ką tik atsikėlė.

Sprogimas, prisimena jis iš Centro vidurinės fizikos pamokų, tai kieto kūno ar skysčių žaibiškas virsmas dujomis, kai medžiaga mažiau nei per sekundę išsiplečia šimtus kartų. Ir tai viskas. Tarsi stovėdamas ant tokio cheminio virsmo ribos, jis mato save, mažą ir susikaupusį, lipantį į nepažįstamą sunkvežimį, užvedantį variklį, didinantį apsukas ir ramiai išsukantį į skersgatvį.

Jam ramybės neduoda tik vienas mažas dalykas. Išlipęs nuleisti džeržgiančių garažo durų — už savęs, sunkvežimio ir nematomos bendrininkų kompanijos — Ahmadas jaučia, kaip ryte išgertos apelsinų sultys ir užgniaužtas nervingumas spaudžia šlapimo pūslę. Prieš kelionę geriau būtų nusišlapinti. Jis palieka sunkvežimį užvestu varikliu skersgatvio šalikelėje, vėl pakelia garažo duris ir už tepaluotų durų be užrašo, įspraustų tarp darbastalių, susiranda dirbtuvių tualetą. Patraukus virvelę, įsižiebia plika lemputė ir stovi blizgantis porceliano indas su ovalia, įtartinai atrodančia akimi vandens, kurį reiks nuleisti įliejus savo srovelę. Jis kruopščiai nusiplauna rankas, naudodamasis riebalus šalinančiu skysčiu, stovinčiu ant praustuvo. Ahmadas grįžta į lauką, patraukęs mazguotą virvę nuleidžia džeržgiančias duris ir viduje net susigūžia supratęs, kaip kvaila ir pavojinga buvo palikti sunkvežimį įjungtu varikliu net minutei ar dviem. Apimtas pakilios, bet kartu ir atpalaiduojančios paskutinės dienos jausenos jis normaliai nebemąsto. Nereikia pamesti galvos, reikia suvokti save kaip Dievo įrankį — ramų, tvirtą, ryžtingą ir nemąstantį, koks ir turi būti įrankis.

Jis pažvelgia į Timex — po aštuonių devynios. Prarastos dar keturios minutės. Jis vairuoja sunkvežimį, stengdamasis išvengti duobių, staigių stabtelėjimų ir trūktelėjimų. Atsilieka nuo jųdviejų su Čarliu nustatyto grafiko, bet tik mažiau nei dvidešimčia minučių. Truputį nusiraminęs, nes sunkvežimis jau važiuoja tapęs kasdienio eismo dalimi, jis išsuka iš skersgatvio ir suka Vakarų Pagrindine į kairę, vėl pravažiuoja Pep Boys su klaikoku trijų vyrukų — Menio, Mo ir Džeko, sujungtų į trigalvį nykštuko kūną, piešiniu.

Visiškai išsibudinęs miestas mirga ir sukasi aplinkui. Jis įsivaizduoja savo sunkvežimį kaip į apskritimą įspraustą stačiakampį, matomą iš sraigtasparnio gaudynių metu, besibraunantį gatvėmis, sustojantį ties šviesoforais. Šis sunkvežimis elgiasi kitaip nei „Puikybė“, kuri trupučiuką siūbuoja į šalis ir vairuotojas jaučiasi taip, lyg sėdėtų ant dramblio. Vairuodamas „Langų žaliuzes“ jis nejaučia organiško ryšio. Vairas netinka jo rankoms. Kiekvienas kelio paviršiaus nelygumas supurto visą karkasą. Priekiniai ratai atkakliai krypsta į kairę, lyg avarijos metu būtų įlenktas rėmas. Svoris — dukart didesnis, nei turėjo Makvėjus, kompaktiškesnis ir sunkesnis, nei kuris nors baldų krovinys — stumia jį, kai stabdo ties raudona, ir traukia atgal, kai pajuda užsidegus žaliai.

Norėdamas išvengti miesto centro — mokyklos, Rotušės, bažnyčios, griuvėsių plynės, stiklinių dangoraižių strampų, pastatytų vyriausybės kaip duoklė miestui — Ahmadas pasuka į Vašingtono gatvę, taip pavadintą, nes, kaip kažkada sakė Čarlis, važiuojant kita kryptimi prie šios gatvės stovi namas, kuriame didysis generolas buvo įsirengęs vieną iš savo būstinių Naujajame Džersyje. Džihadas ir Revoliucija — tokie pat karai, aiškino Čarlis — žūtbūtiniai, žiaurūs pažemintųjų karai, nes imperialistinis buldogas reikalauja paklusti jo paties naudai sugalvotoms niekšingoms taisyklėms.

Ahmadas įjungia radiją — nustatyta bjauri repo stotis, besispjaudanti sunkiai suprantamomis nešvankybėmis. Jis susiranda WCBS-AM ir diktorius springdamas praneša, kad ties įvaža į Linkolno tunelį kaip visada susidarė grūstis — stok — važiuok, och och. Skuboti tauškalai iš sraigtasparnio, ir pasigirsta triukšminga pop muzika. Jis išjungia radiją. Šioje velnio apsėstoje visuomenėje žmogui paskutinę gyvenimo valandą nėra net ką paklausyti. Tyla geriau. Tyla — tai Dievo muzika. Susitikdamas su Dievu Ahmadas turi būti švarus. Pagalvojus apie susitikimą su esybe, tokia artima, kaip gysla kakle, šaltukas, atsiradęs Ahmado skrandyje, nuvinguriuoja į vidurius — tą esybę jis visąlaik jautė greta kaip tėvą, kaip brolį, bet niekada negalėjo kreiptis tiesiai į tobulą Jo švytėjimą. O dabar jis — betėvis, neturintis brolio, vykdo nepermaldaujamą Dievo valią: Ahmadas skuba pristatyti Hutamą — Niokojančią ugnį. O dar tiksliau, kaip kažkada jam aiškino šeichas Rašidas, Hutama reiškia sudaužanti į gabalus.

Naujajame Prospekte esama tik vienos sankryžos su Aštuoniasdešimtuoju keliu. Ahmadas pasuka sunkvežimį į pietryčius Vašingtono gatve iki Vašingtono ir Tildeno gatvės sankirtos, o ši veda tiesiai į Aštuoniasdešimtąjį kelią, šiuo dienos metu griaudėjantį Niujorko link. Už trijų kvartalų į šiaurę nuo sankryžos, ant plataus posūkio, kur Getty degalinė stovi priešais Mobil degalinę ir parduotuvę „Sekundėlė“, Ahmadas pastebi tarsi pažįstamą povyzą, stovinčią ant šaligatvio ir mojuojančią, bet mojančią ne kaip žmogus, veltui bandantis pasigauti taksi, kurie šiaip sau Naujajame Prospekte nestoja ir juos reikia kviesti telefonu, — mojančią jam. Ir iš tiesų, jis rodo per priekinį stiklą į Ahmadą pirštu ir iškelia delnus, lyg norėdamas jį sustabdyti. Tai ponas Levis, dėvintis savo rudą prie pilkų kelnių netinkantį švarką. Jis šį pirmadienį apsirengęs taip, kaip vaikšto į mokyklą, tik vietoj to stovi gatvėje už mylios nuo Centro vidurinės.

Šis netikėtas susitikimas sutrukdo Ahmadui. Jis stengiasi nuraminti pakrikusias mintis. Galbūt ponas Levis turi žinutę nuo Čarlio, nors Ahmadas nemano, jog jie pažįsta vienas kitą — konsultantui nepatiko, kad Ahmadas gavo vairuotojo pažymėjimą ir vairuoja sunkvežimį. O galbūt tai skubi žinutė nuo motinos, kuri šią vasarą minėjo poną Levį pernelyg dažnai tonu, rodančiu, kad ji vėl įsivėlė. Ahmadas neketina sustoti, kaip nestotų ties viena iš besiraitančių įkyrių baidyklių, padarytų iš oro pripūstų plastikinių vamzdžių, viliojančių pirkėjus išsukti iš pagrindinės gatvės.

Bet šviesoforo šviesa pasikeičia, eismas sulėtėja ir sunkvežimis priverstas sustoti. Ponas Levis — Ahmadas nė nežinojo, kad jis gali taip greitai judėti, — neria per eismo juostas ir iškėlęs ranką įsakmiai pabeldžia į keleivio langą. Sumišęs, įpratęs mokytojui rodyti pagarbą, Ahmadas pasilenkia ir paspaudžia durų atrakinimo mygtuką. Geriau tegul jis būna viduje, kartu su juo, paskubomis nusprendžia jaunuolis, nei gatvėje, kur gali paskelbti pavojų. Ponas Levis atplėšia dureles, eismui pajudėjus prisitraukia ir šlepteli ant juodos supleišėjusios sėdynės. Jis užtrenkia duris. Jis švokščia.

— Ačiū, — sako. — Jau ėmiau baimintis, kad tave pražiopsojau.

— O iš kur jūs žinojot, kad čia būsiu?

— Į Aštuoniasdešimtąjį kelią yra tik viena išvaža.

— Bet čia ne mano sunkvežimis.

— Žinojau, kad taip ir bus.

— Kaip?

— Ilga pasaka. Žinau tik nuotrupas. „Langų žaliuzės“ — juokinga. Atverkite kelią šviesai. Kas sakė, kad tie vyrukai neturi humoro jausmo?

Jis vis dar šniokštuoja. Pažvelgęs į jo profilį ten, kur anksčiau sėdėdavo Čarlis, Ahmadas nustemba, koks senas atrodo konsultantas, ištrauktas iš bruzdančio jaunimo minios. Po akimis susikaupęs nuovargis. Lūpos atvipusios, vokų oda po antakiais padribusi. Įdomu, ką jauti kasdien risdamasis vis arčiau mirties, pagalvoja Ahmadas. Jis pats niekada nesužinos. Galbūt nugyvenęs tiek ilgai, kiek ponas Levis, to nejauti. Gaudydamas orą Levis išsitiesia patenkintas, kad pasiekė savo ir pateko į Ahmado sunkvežimį.

— Kas čia? — klausia rodydamas į pilkšvą dėžutę, pritvirtintą prie plastikinės dėžės tarp dviejų sėdynių.

— Nelieskit! — žodis išsiveržia taip staiga, kad Ahmadas iš mandagumo dar priduria: — Sere.

— Neliesiu, — atsako ponas Levis. — Bet ir tu neliesk.

Ir tyliai apžiūri dėžutę, jos neliesdamas.

— Užsienio gamybos, galbūt čekiška ar kiniška. Tai tikrai ne mūsų senas geras LD20 detonatorius. Žinai, buvau armijoje, nors manęs ir neišsiuntė į Vietnamą. Tai nedavė man ramybės. Nenorėjau ten vykti, bet norėjau kaip nors pasirodyti. Tu tai gali suprasti. Norą gerai pasirodyti.

— Ne. Nesuprantu, — sako Ahmadas.

Šis staigus įsiveržimas išmušė jį iš vėžių. Jo mintys it kamanės daužosi į kaukolės sieneles. Tačiau jis toliau sklandžiai vairuoja GMC 3500 įvažos į Aštuoniasdešimtąjį kelią lankstu. Šią valandą, kai visi vyksta į darbą, jis sausakimšas. Ahmadas jau ėmė priprasti prie nelemto šio sunkvežimio būdo.

— Kiek žinau, jie dėdavo sprogmenis į tų Vietkongo vorų urvus, užtaisydavo juos ir susprogdindavo. Vadino tai švilpikų medžiokle. Bjaurus reginys. Bet ten ir taip nieko gražaus nebuvo. Be moterų. Bet girdėjau, kad ir jomis negalėjai pasitikėti. Jos taip pat dirbo Vietkongui.

Nors ir ūžiančia galva, Ahmadas bando aiškiai išdėstyti savo padėtį:

— Sere, jei jūs bandysite nutraukti laidus ar trukdysite man vairuoti, aš susprogdinsiu keturias tonas sprogmenų. Geltona svirtelė — saugiklis, aš dabar jį išjungiu.

Jis — trėkšt — pasuka svirtelę į dešinę, ir abu vyrai laukia, kas nutiks. O Ahmadas pagalvoja: „Jei kas nors nutiks, mes to nebesužinosim.“

Nieko neatsitinka, bet saugiklis jau išjungtas. Dabar Ahmadui lieka nuleisti nykštį į mažą įdubą su raudonu detonatoriaus mygtuku ir palaukti keletą mikrosekundžių, kol įžiebti milteliai prasiskverbs prie sprogimą sustiprinsiančio PETN ir degalų ir pateks į tonas nitratų. Nenuleisdamas akių nuo užsikimšusio greitkelio, jis nykščio galu užčiuopia glotnų mygtuką. Jei šis išglebęs žydas pamėgins priversti jį nukrypti nuo tikslo, jis atsikratys jo kaip popiergalio, kaip išpeštos vilnos kuokšto.

— Neturiu tokių ketinimų, — sako jam ponas Levis apsimestinai nerūpestingu balsu, kokiu patardavo žlungantiems mokiniams, nepaklusniems mokiniams ir mokiniams, kuriems į save nusispjaut. — Aš tik noriu papasakoti tau keletą dalykų. Gal jie tave sudomins.

— Kokių dalykų? Pasakokite, ir aš jus išlaipinsiu, kai priartėsime prie tikslo.

— Na, svarbiausia, manau, tai, kad Čarlis negyvas.

— Negyvas?

— Tiesą sakant, jam nukirto galvą. Siaubinga, ar ne? Prieš tai jį kankino. Kūnas buvo rastas vakar rytą, Lankose prie kanalo, į pietus nuo „Gigantų“ stadiono. Jie norėjo, kad jį rastų. Prie kūno buvo prisegtas arabiškai parašytas raštelis. Akivaizdu, kad Čarlis slapčia dirbo CŽV, ir ana pusė galop tai išsiaiškino.

Buvo tėvas, kuris dingo, Ahmado atminčiai nespėjus jo įamžinti, o vėliau Čarlis — toks draugiškas, parodęs jam kelius, o dabar šis pavargęs žydas, atrodantis taip, tarsi drabužius rengėsi patamsy, užėmė jų vietą — tuščią vietą šalia jo.

— O kas tiksliai buvo parašyta raštelyje?

— Ak, nežinau. Vis tas pats, tie patys dalykai: sulaužęs priesaiką nubaudžia pats save. Dievas jam atlygins.

— Tai panašu į Koraną. Į keturiasdešimt aštuntąją surą.

— Panašu ir į Torą. Kaip pasakysi. Aš daug ko nežinau. Vėlai pradėjau.

— Ar galiu paklausti, kaip sužinojote tai, ką žinote?

— Iš žmonos sesers. Ji dirba Vašingtone, Nacionalinio saugumo departamente. Ji man vakar skambino: mano žmona, kalbėdamasi su ja, užsiminė, kad tavimi domiuosi, ir jie ėmė svarstyti, ar esama kokių nors sąsajų. Jie nesugebėjo tavęs rasti. Niekas nesugebėjo. O aš pamaniau — pamėginsiu.

— Kodėl turėčiau tikėti tuo, ką sakote?

— Netikėk. Tikėk tik tuo, kas atitinka tavo žinomus dalykus. Spėju, kad atitinka. Na, ir kur dabar Čarlis, jei pamelavau? Jo žmona sako, kad jis pradingo. Ji prisiekinėja, kad jis tik dirbo baldų versle.

— O kas atsitiko kitiems Čehabams ir žmonėms, kuriems jie veždavo pinigus?

Ahmadui įkandin važiuoja tamsiai mėlynas mersedesas, vairuojamas pernelyg jauno vaikino, kad užsidirbtų meredesui, nebent jis lošė biržoje ir naudojosi kitų nesėkmėmis. Tokie žmonės prabangiai gyvena vadinamuosiuose Naujojo Džersio miegamuosiuose miesteliuose ir šokinėja iš dangoraižių, kai užsitraukia Dievo nemalonę. Ahmadas jaučiasi viršesnis už tą mersedeso vairuotoją ir nekreipia dėmesio į jo pypsėjimą ir mėtymąsi į šonus — taip šis stengiasi pabrėžti savo norą, kad baltasis sunkvežimis taip lėtai nesivilktų vidurine juosta.

Ponas Levis atsako:

— Išsislapstė pogrindyje, išsilakstė, manau. Jie sugavo du vyrus, bandžiusius iš Niuarko išskristi į Paryžių, o Čarlio tėvas atsidūrė ligoninėje — jam, kiek žinau, širdies smūgis.

— Iš tikrųjų tai jis serga diabetu.

— Koks skirtumas. Jis sakosi mylintis šią šalį, ir jo sūrius ją mylėjo, o dabar sūnus už šią šalį ir mirė. Pasak vienos teorijos, tai jis ir įskundė savo sūnų. Yra dar dėdė Floridoje — federalai kurį laiką nenuleido nuo jo akių. Šios organizacijos užverstos bylomis ir viena su kita nebendrauja, bet tikrai pražiopso ne visas gudrybes. Dėdė ims kalbėti, ar prabils kas nors kitas.

— Nežinau. Nebuvau apdovanotas laime, — sausai atsako Ahmadas, — turėti brolį.

— Anokia čia laimė, sprendžiant iš to, ką matau mokykloje. Kažkur skaičiau, kad šakalų jaunikliai ima mirtinai pjautis vos gimę.

Ne taip šaltai, net su šypsena, Ahmadas sako ponui Leviui:

— Čarlis apie džihadą kalbėjo labai ugningai.

— Akivaizdu, tai buvo vienas iš jo vaidmenų. Niekada nebuvau jo sutikęs. Regis, jis buvo linkęs rizikuoti. Jo klaida, pasak mano svainės, — o ji tik pakartojo tai, ką sako jos viršininkas, nes dievina tą mulkį, — jo lemtinga klaida buvo per ilgai laukti. Jis per ilgai rezgė pinkles. Žiūrėjo per daug filmų.

— Jis daug žiūrėjo televizorių. Svajojo kada nors kurti reklamas.

— Stengiuosi tau paaiškinti, Ahmadai, kad nebūtina tai daryti. Viskas baigta. Čarlis visai nenorėjo, kad eitum iki galo. Jis naudojosi tavimi, norėdamas išaiškinti kitus.

Ahmadas mintyse peržvelgia besirangantį, vinguriuojantį to, kas pasakyta, ritinį ir nusprendžia:

— Tai bus šlovinga islamo pergalė.

— Islamo? Kaip?

— Žus daugybė bedievių, kitiems bus pridaryta nepatogumų.

— Turbūt juokauji, — sako ponas Levis, Ahmadui mikliai pervažiuojant iš 80-ojo į rytus vedančio kelio į pietinį 95-ąjį.

Jis užima vidurinę juostą ir neleidžia mersedesui aplenkti iš dešinės, tuo tarpu pagrindinis eismo kautas plūsta į rytus, Džordžo Vašingtono tilto link. Kairėje nuo vėjelio raibuliuoja Overpeko upė, tekanti Hakensako pusėn. Sunkvežimis važiuoja Naujojo Džersio greitkeliu, iškilusiu virš pelkynų, čia išnaudotas kiekvienas nusausintas plotelis. Greitkelis šakojasi — kairioji atšaka suka Linkolno tunelio išvažos link. Sąmokslininkai pasirūpino, kad elektroninio važiavimo mokesčio atsakiklis būtų pritvirtintas sunkvežimio priekinio stiklo viduryje: taip sunkvežimis ramiai pravažiuos pro rinkliavos būdelę ir apsaugą, arba mokesčio rinkėjas matys jaunojo vairuotojo veidą tik akimirką.

— Pagalvok apie motiną, — iš pono Levio balso dingo lengvumas, jame suskambo šaiži gaidelė. — Ji ne tik praras tave, ji išgarsės kaip motina, užauginusi siaubūną. Pamišėlį.

Ahmadui ima patikti tai, kad jo visiškai nejaudina įsibrovėlio argumentai.

— Motinai aš niekada nebuvau svarbus, — aiškina jis, — nors, tenka pripažinti, kai, jos nelaimei, gimiau, ji savo pareigas atliko. O kalbant apie siaubūno motiną, tai Artimuosiuose Rytuose kankinių motinos yra labai gerbiamos ir gauna nemažą pašalpą.

Ponas Levis atsako:

— Esu įsitikinęs, ji mieliau turėtų tave, o ne pašalpą.

— O kodėl jūs esate toks įsitikinęs, pone? Ar gerai ją pažįstate?

Pasirodo žuvėdros — iš pradžių pro priekinį stiklą jis mato tik keletą, vėliau dešimtis, o dešimtys virsta šimtais, sūkuriuojančiais virš sąvartyno. Virš šio godžių sparnuočių sambūrio, virš niauraus Hadsono stūkso akmeninis, rantytas it raktas didžiojo miesto, Šėtono širdies, siluetas. Apšviesti iš rytų jo bokštai dunkso iš vakarų metamuose šešėliuose, o tarp jų sūkuriuoja, švyti miglelė. Pono Levio tyla pranašauja naują išpuolį prieš Ahmado įsitikinimus, bet šią akimirką ir vairuotojas, ir jo keleivis tylėdami žvelgia į vieną iš pasaulio stebuklų, staiga dingstantį iš akių, eismui pajudėjus į priekį: abipus 95-ojo greitkelio atsiveria tuščios erdvės — žole užžėlusios pelkės su melsvo dangaus properšomis, atsispindinčiomis purve vingiuojančiuose vandens srautuose. Aukštai ant priekinio stiklo blyksteli sidabrinis kryželis, pakilęs iš Niuarko tarptautinio oro uosto, nubrėžia pieno balsvumo danguje dvigubą pėdsaką, tarsi tiesdamas kelią tiems, kurie seks paskui jį skrydžių vadovų nubraižytoje raizgalynėje.

Ponas Levis suardo šią akimirką prabildamas:

— Na, apie ką dar galime pasikalbėti? Apie „Gigantų“ stadioną. Ar žiūrėjai vakar Jets114 žaidimą? Kai tas vaikis, Karteris, nesugraibė kamuolio rungtynių pradžioje, pamaniau sau: „Na, va, ir vėl tas pats, kaip ir praeitą sezoną.“ Bet ne, jie ištempė, trisdešimt vienas — dvidešimt keturi, nors atsipalaiduot niekaip negalėjai, kol tas naujokas, saugas Kolmenas, paskutinę minutę užkirto kelią Bengalo finaliniam proveržiui.

Tai turbūt kažkokia žydiška komedija, į ją Ahmadas nekreipia dėmesio.

— Negaliu patikėti, kad rimtai ketini nužudyti šimtus nekaltų žmonių.

— O kas sakė, kad bedieviai nekalti? Taip tvirtina tik patys netikintieji. Dievas Korane sako taip: Būk negailestingas netikintiesiems.115 Degink juos, traiškyk, nes jie pamiršo Dievą. Jie mano, kad savęs paties pakanka. Jie myli šį gyvenimą labiau, nei busimąjį.

— Todėl dabar juos reikia žudyti. Tikrai žiauru.

— Jums galbūt ir žiauru. Jūs, kiek žinau, atsimetęs nuo tikėjimo žydas. Netikite niekuo. Trečiojoje Korano suroję sakoma, kad net visas pasaulio auksas neišpirks tų, kurie anksčiau tikėjo, o dabar nebetiki, ir kad Dievas niekada nebepriims jų atgailos.

Ponas Levis atsidūsta. Ahmadas girdi, kaip jam kvėpuojant gerklėje gargia drėgmė, mažulyčiai baimės lašeliai.

— Na, ką gi, Toroje taip pat pilna atstumiančių ir absurdiškų dalykų. Maras, skerdynės, viskas pagal Jahvės užsakymą. Gentys, kurioms nepasisekė tapti išrinktosiomis, — uždrausti jas, jokio joms pasigailėjimo. Tik jie dar nebuvo sukūrę padoraus Pragaro, tuo pasirūpino krikščionys. Būk išmintingas — dvasininkai valdo žmones baime. Įpiršti Pragaro vaizdinį — turbūt seniausia įbauginimo taktika pasaulyje. Kartu su kankinimais. Ir pats Pragaras grindžiamas kankinimu. Tu tikrai visu tuo gali tikėti? Dievu — vyriausiuoju budeliu? Dievu — genocido viešpačiu?

— Prie Čarlio prisegtame raštelyje buvo parašyta: „Ir mes susilauksime Jo atpildo“. Jūs paminėjote Torą, savo religines tradicijas. Pranašas yra pasakęs daug gerų žodžių apie Abraomą. Man įdomu būtų žinoti: ar jūs kada tikėjote? Ir kodėl praradot tikėjimą?

— Aš toks gimiau. Mano tėvas nekentė judaizmo, ir jo tėvas taip pat. Jie kaltino religiją dėl visų pasaulio kančių — religija sutaiko žmones su jų bėdomis. Bet jie priėmė kitą religiją — komunizmą. Bet tau neįdomu apie tai klausytis.

— Aš nieko prieš. Mums naudinga rasti sutarimą. Prieš atsiradant Izraeliui musulmonai ir žydai buvo broliai — jie priklausė krikščioniško pasaulio pakraščiams, kėlė juoką savo komiškais drabužiais, buvo pramoga krikščionims, kurie dėl turto ir popieriaus baltumo odos jautėsi saugūs. Nepaisant turimos naftos, jie niekino mus, apgaudinėjo Saudo Arabijos princus, atimdami tai, kas jiems priklausė pagal prigimtinę teisę.

Ponas Levis vėl atsidūsta.

— Neblogus „mus“ čia nupiešei, Ahmadai.

Perpildytame greitkelyje eismas sulėtėja ir užstringa. Aplink nuorodos: NORT BERGENAS, SEKOKAS, VIHOKENAS, 495-ASIS KELIAS, Į LINKOLNO TUNELĮ. Nors niekada čia nevažiavęs — nei su Čarliu, nei vienas — Ahmadui nesunku laikytis nuorodų, nepaisant net to, kad 495-asis kelias, kuriuo trūkčiodamas šliaužia eismo srautas, daro kilpą, nuleisdamas automobilių srautą nuo Vihokeno uolos prie upės. Jis įsivaizduoja šalia skambantį balsą: „Atsipalaiduok, Patrakėli. Čia ne aukštoji matematika.“

Keliu leidžiantis žemyn tuntai automobilių įsilieja į eismą iš šalutinių kelių pietuose ir vakaruose. Virš automobilių stogų Ahmadas įžvelgia jų visų bendrą tikslą — ilgą rusvą akmeninį fasadą ir tris baltomis plytelėmis įrėmintas arkines įvažas: į kiekvieną telpa po dvi eismo juostas. Ant ženklo užrašyta: SUNKVEŽIMIAMS — Į DEŠINĘ. Kiti sunkvežimiai — rudas UPS, geltonas Ryder, margi prekeivių pikapai, pūškuojantys ir žviegiantys vilkikai, tempiantys milžiniškus kalnus šviežių Sodų valstijos produktų į Manhatano virtuves — spaudžiasi į dešinę, pavažiuoja keletą pėdų, stabdo.

— Dabar pats laikas išlipti, pone Levi. Kai įvažiuosime į tunelį, sustoti nebegalėsiu.

Konsultantas įsiremia rankomis į šlaunis, aptemptas nederančiomis pilkomis kelnėmis, kad Ahmadas matytų, jog jis nė neketina liesti durelių.

— Nė nemanau lipti. Dalyvausiame šiame reikale kartu, sūnau.

— Aš jums ne sūnus. O jeigu bandysite atkreipti kieno nors dėmesį, susprogdinsiu sunkvežimį tiesiog čia, eismo kamštyje. Ne pati geriausia vieta, bet žus užtektinai.

— Galiu lažintis, kad nesusprogdinsi. Tu per geras vaikis. Tavo motina pasakojo, kaip negalėdavai prisiversti užminti vabalo. Stengdavaisi pagauti jį į popieriuką ir išmesti pro langą.

— Regis, jūs su mama daug kalbėjotės.

— Konsultavau ją. Mes abu norime tau tik gero.

— Man nepatiko traiškyti vabalų, bet ir liesti jų nemėgau. Bijojau, kad įgels ar pridergs į ranką.

Ponas Levis įžeidžiamai juokiasi. Ahmadas laikosi savo:

— Vabalai gali tuštintis — mokėmės per biologijos pamokas. Jie turi žarnyną, išangę ir visa kita, kaip ir mes.

Jo protas įnirtingai dirba, mąstymas įtemptas iki ribos. Nes jau, regis, nebėra laiko ginčams, ponas Levis greta atrodo nematerialus, pusiau tikras, taip jis visada jautė Dievą — artimesnį nei brolis, tarsi būtų susidvejinęs ir pusiau atsivėręs, kaip knyga su įrištais puslapiais — lyginiais ir nelyginiais, perskaitytais ir neperskaitytais.

Keista, bet prie trijų Linkolno tunelio žiočių (Menio, Mo ir Džeko) auga medžiai ir žaliuoja žolė: virš susigrūdusių automobilių, virš beprasmiško užsidegančių ir gęstančių raudonųjų ir posūkio šviesų mirgesio, ant žemės pylimo želia nušienautos žolės trikampis. „Tai paskutinis mano matomas žemės lopinėlis“, — mąsto Ahmadas, ta maža pievelė, kur niekas niekada nestovi, nerengia iškylų, kurios niekas anksčiau nebuvo dorai pastebėjęs, tik tuoj užgesiančios jo akys.

Keletas vyrų ir moterų pilkšvai melsvomis uniformomis stovi sutirštėjusio, į priekį trūkčiojančio eismo srauto pakraščiuose. Tie policininkai atrodo it mieli žiūrovai, o ne prižiūrėtojai — jie plepa, stovėdami poromis ir mėgaudamiesi išnirusios, bet dar padūmavusios saulės šviesa. Spūstis, šiuo laiku čia susidaranti kasdien, jiems tokia pati gamtos dalis, kaip ir saulėtekis, potvyniai ar kiti be proto įsikišimo pasikartojantys reiškiniai. Vienas iš policininkų — kresna tvirta moteris, iš po jos unifrominės kepurės prie kaklo ir ausų išsipešę šviesūs plaukai, o aukšta krūtinė spaudžia uniformos kišenes su ženkleliu ir šovinių juosta. Ji prisiviliojo du uniformuotus vyrus — juodaodį ir baltąjį. Abu gašliai šiepiasi, jų juosmenys apkarstyti sunkiais ginklais. Ahmadas pažvelgia į Timex — aštuonios penkiasdešimt penkios. Sunkvežimyje jis jau praleido keturiasdešimt penkias minutes. Po devynių penkiolika viskas bus baigta.

Jis pasuko sunkvežimį į dešinę, įgudusiai naudodamasis veidrodėliais ir išnaudodamas mažiausią už jo esančių automobilių dvejonę. Spūstis, vos prieš akimirką atrodžiusi nepajudinama, išsisklaidė į juostas, vedančias į du Manhatano krypties tunelius. Staiga Ahmadas pamato, kad tarp jo ir įvažos į dešinįjį tunelį stovi vos pusė tuzino furgonų ir automobilių. Tarp jų — dešimties pėdų aukščio nuomojamas dengtas sunkvežimis, skirtas daiktams gabenti, aliuminiu apmuštas maisto furgonėlis, aklinai uždarytas ir užrakintas iki tos akimirkos, kai bus išlankstytas jo prekystalis ir įjungta virtuvė, tiesiai nuo šaligatvio maitinsianti neišrankią minią, keletas paprastų automobilių ir bronzos spalvos volvo mikroautobusas su zandžų šeima. Ahmadas mandagiu mostu leidžia vairuotojui įslysti į priešais susidariusią eilę.

— Tu nepravažiuosi pro būdelę, — perspėja jį ponas Levis dusliu balsu, tarsi jo krūtinę iš nugaros spaustų koks žaliūkas. — Atrodai per jaunas, kad tau leistų išvažiuoti už valstijos ribų.

Tačiau mokesčių rinkėjo būdelė tuščia. Tuštutėlė. Užsidega žalias užrašas: UŽ VAŽIAVIMĄ SUMOKĖTA, ir baltam Ahmado sunkvežimiui leidžiama įvažiuoti į tunelį.

Viduje viskas tučtuojau nušvinta keista šviesa: liguistos kreminės spalvos plytelėmis išklotos tunelio sienos gaubia dvigubą automobilių ir sunkvežimių srautą. Tokioje erdvėje suspaustas triukšmas kelia aidą — prigęsta, lyg garsas sklistų per vandenį. Ahmadas jaučiasi taip, tarsi jau būtų nugrimzdęs po vandeniu.

Jis įsivaizduoją tamsų Hadsono svorį virš galvos, slegiantį plytelėmis išklijuotas lubas. Dirbtinės šviesos tunelyje pakanka, tačiau ji drumsta — automobiliai vos velkasi balkšvoje prieblandoje. Kai kurie sunkvežimiai tokie dideli, kad jų priekabos viršus, rodos, dreskia lubas. Tarp jų juda grūstyje prie įvažos įsiterpę automobiliai.

Pro priekinį stiklą Ahmadas žvelgia žemyn, į užpakalinį bronzinio mikroautobuso V90 langą. Jame du nugara į vairuotoją sėdintys vaikai spokso į jį, tikėdamiesi pramogos. Jie neatrodo aprengti neatidžiai, tik kruopščiai nerūpestingai, ironiškai, akį rėžiančiais drabužiais, kokiais baltųjų vaikai rengiami šeimyninių išvykų metu. Šiai juodaodžių šeimai puikiai sekėsi, kol Ahmadas rankos mostu nepraleido jų į priekį.

Po pirmojo proveržio, pagaliau užėmęs iš išsisklaidžiusios prie įvažos į tunelį spūsties atkovotą vietą, eismo srautas vėl stabteli dėl kažkokios nematomos kliūties ar keblumo priekyje. Tolydus judėjimas pasirodė esąs apgaulė. Vairuotojai stabdo, spigina raudonosiomis šviesomis. Ahmadas suvokia nejaučiantis nepasitenkinimo šia kliūtimi, šiuo trūkčiojimu į priekį. Nuožulnus kelio paviršius, netikėtai šiurkštus ir nelygus, kaip vietai, niekada nemačiusiai dienos šviesos, grasinosi pernelyg greitai nugabenti jį, jo bendrakeleivį ir krovinį link žemiausio tunelio taško, už kurio, paskutiniame tunelio trečdalyje, slypi teoriškai silpniausia vieta, — ten, kaip buvo pasakyta Ahmadui, tunelis daro posūkį ir yra pažeidžiamiausias. Ten ir baigsis jo gyvenimas. Jo mintyse it mirgantis miražas iškyla prižiūrėtas, bet nenaudojamas žolės trikampis virš įvažos į tunelį. Jam gaila tos žolės, po kurią niekas niekada nevaikščiojo.

Atsikrenkštęs jis prabyla.

— Aš neatrodau jaunas, — paaiškina ponui Leviui. — Mes, Viduriniųjų Rytų kraujo turintys vyrai... mes bręstame anksčiau nei anglosaksai. Čarlis sakydavo, kad atrodau dvidešimt vienerių, galiu vairuoti didžiulį sunkvežimį ir niekam neateis į galvą mane stabdyti.

— Tas Čarlis prišnekėjo daugybę dalykų, — atsako ponas Levis.

Jo nenuoširdžiame mokytojo balse justi įtampa.

— Ar norėtumėte, kad nekalbėčiau laikui artėjant? Juk įmanoma, kad, nors ir esate atkritęs, norėsite pasimelsti.

Vienas iš volvo užpakalyje sėdinčių vaikų, mergaitė tankiais plaukais, susuktais ant galvos į du smagius kamuoliukus, primenančius kažkada labai garsaus animacinio peliuko ausis, stengiasi šypsenomis patraukti Ahmado dėmesį, bet jis nepasiduoda.

— Ne, — prataria Levis, tarsi jam būtų sunku pasakyti net šį vienskiemenį žodį. — Kalbėk. Paklausk manęs ko nors.

— Apie šeichą Rašidą. Ar tavo informatorius žinojo, kas jam nutiko, kai viskas išaiškėjo?

— Šiuo metu jis dingęs kaip į vandenį. Bet grįžti į Jemeną jam nepavyks. Pažadu. Tiems šunsnukiams negali nuolat viskas baigtis geruoju.

— Praeitą naktį jis mane aplankė. Atrodė nuliūdęs. Nors jis visada toks buvo. Manau, jo išsimokslinimas tvirtesnis už jo tikėjimą.

— Ir jis tau nepasakė, kad viskas žlugo? Čarlį rado vakar anksti ryte.

— Ne. Jis patikino, kad Čarlis lauks manęs, kaip ir buvo planuota. Palinkėjo man sėkmės.

— Suvertė tau visą atsakomybę.

Ahmadas pajunta jo balse panieką ir patvirtina:

— Aš ir esu už viską atsakingas, — ir neištveria nepasigyręs: — Šįryt „Puikybės“ aikštelėje stovėjo du keisti automobiliai. Mačiau vyrą, kuris garsiai, valdingu tonu kalbėjo mobiliuoju. Aš jį mačiau, o jis manęs — ne.

Mergytės pakurstytas jos mažasis broliukas kartu su ja prispaudžia veidą prie gaubto lango, sprogina akis, kraipo burną, stengiasi priversti Ahmadą nusišypsoti, atkreipti dėmesį.

Ponas Levis susmunka sėdynėje, apsimesdamas nerūpestingu, o gal gūždamasis nuo to, ką jam piešia vaizduotė.

Jis sako:

— Dėdė Semas vėl susimovė. Farai tikriausiai buvo išėję kavos ar vidiniu ryšiu pasakojo vienas kitam nešvankius anekdotus — kas žino? Klausyk. Man reikia tau kai ką pasakyti. Aš dulkinau tavo motiną.

Ahmadas pastebi, kad plytelės ant sienų, atspindėdamos tokią daugybę stabdančių automobilių raudonųjų šviesų, švyti rausvai. Automobiliai trūkteli keletą pėdų į priekį ir vėl stabdo.

— Mes susitikinėjom visą vasarą, — tęsia Levis, Ahmadui nieko neatsakius. — Ji stulbinama. Nė nežinojau, kad vėl galiu ką nors pamilti, kad mane vėl užplūs gyvenimo syvai.

— Manau, motina, — šiek tiek pamąstęs taria Ahmadas, — lengvai permiega su vyrais. Slaugės įpratusios turėti reikalų su kūnais, be to, ji laiko save laisva šiuolaikine moterimi.

— Neimk giliai į širdį, nieko ypatinga neįvyko — tai nori man pasakyti? Bet aš paėmiau. Ji tapo man ištisu pasauliu. Praradęs ją, jaučiuosi tarsi išgyvenęs po rimtos operacijos. Man skauda. Aš per daug geriu. Tu to nesuprasi.

— Neįsižeiskite, pone, bet supraskite, — iš aukšto sako Ahmadas, — manęs visai nedžiugina tai, kad motina sanguliauja su žydu.

Levis nusikvatoja kimiu, panašiu į lojimą juoku.

— Na, ką tu, mes juk visi amerikiečiai. Tokia idėja — ar Centro mokykloje tau nesakė? Airių kilmės amerikiečiai, afroamerikiečiai, žydų kilmės amerikiečiai, net arabų kilmės amerikiečiai.

— Pasakykit nors vieną.

Levis pasijunta užkluptas iš netyčių.

— Omaras Šarifas, — sako.

Jis žino, kad ne tokiomis įtemptomis aplinkybėmis prisimintų ir kitų.

— Ne amerikietis. Bandykite dar kartą.

— Hm... Kuo jis ten vardu? Liu Alsindoras.

— Karimas Abdul Džabaras116, — pataiso Ahmadas.

— Ačiū. Tai buvo gerokai prieš tau atsirandant.

— Bet jis buvo didvyris. Įveikė daug prietarų.

— Maniau, kad tai buvo Džekis Robinsonas117, bet tiek to.

— Ar jau priartėjome prie žemiausio tunelio taško?

— Iš kur galiu žinoti? Atėjus laikui, mes prie visko priartėjame. Atsidūręs tunelyje, nurodymų nerasi. Anksčiau ant šių pėsčiųjų takelių stovėdavo policininkai, bet jų daugiau nebėra. Jie čia stovėjo drausmei palaikyti, bet, manau, policininkai nusispjovė į drausmę kartu su visais.

Toliau judėjimas keletą minučių užstrigo. Prieš juos ir už jų ima pypti automobiliai — triukšmas slysta plytelėmis, kaip didžiulio muzikos instrumento kvėpavimas. Tarsi šis stabtelėjimas būtų jiems suteikęs begalę laisvo laiko, Ahmadas atsigręžia ir klausia Džeko Levio:

— Ar jums kada teko skaityti Egipto poetą ir filosofą Saidą Kutubą118? Prieš penkiasdešimt metų jis buvo atvykęs į Jungtines Valstijas ir buvo priblokštas rasinės diskriminacijos ir lytinio palaidumo. Jis padarė išvadą, kad amerikiečiai labiausiai nutolę nuo Dievo ir dievobaimingumo. Tačiau džahilyjos119 sąvoka, reiškianti neišmanymo, tamsumo būseną prieš pasirodant Mahometui, gali būti taikoma ir pasauliečiams musulmonams. Tai jie tampa teisėtais nužudymo taikiniais.

— Skamba protingai. Įtrauksiu jį į pasirenkamo skaitymo sąrašus, jei gyvensiu. Šį semestrą pasirašiau sutartį dėstyti kursą apie pilietines teises. Nes mirtinai įkyrėjo visą dieną sėdėti tame sename sandėliuke ir įkalbinėti niaurius sociopatus nemesti mokyklos. Tegul meta — tokia mano nauja filosofija.

— Pone, man labai gaila, bet jūs neišgyvensite. Po keleto minučių aš išvysiu Dievo veidą. Mano širdis perpildyta lūkesčio.

Jų juostoje eismas pasislenka į priekį. Priešais esančiame automobilyje važiuojantiems vaikams nusibodo bandyti atkreipti Ahmado dėmesį. Mažasis berniukas, užsimaukšlinęs raudoną kepurėlę su snapeliu, dryžuotais Yankees komandos uniformą mėgdžiojančiais marškiniais susirangė ir užmigo šiame trūkčiojančiame sraute, sunkvežimių stabdžių žviegime ir pūkštime, šiame plytelėmis išklotame pragare, kur švarus benzinas virsta smalkėmis. Mergytė su pūstomis kasytėmis, įkišusi nykštį į burną, prisiglaudė prie brolio ir žvelgia į Ahmadą stiklinėmis akimis, daugiau netrokšdama, kad ją pastebėtų.

— Nagi, pirmyn. Pamatyk tą šunsnukį, — sako jam Džekas Levis, sėsdamasis tiesiai, pasitempdamas, jaudulys nurausvina jo liguistai blyškius skruostus. — Varyk, pasižiūrėk į tą suknistą Dievo veidą — man nusispjaut. Kodėl man tai turi rūpėti? Moteris, dėl kurios krausčiausi iš proto, mane metė, darbas nykus, kas rytą atsibundu ketvirtą ir negaliu užmigti. Mano žmona... Jėzau, per liūdna apie tai kalbėti. Ji mato, koks aš nelaimingas, kaltina save, kad taip siaubingai sustorėjo, ir ėmėsi kažkokios skubios dietos, kuri gali ją pražudyti. Ji žvėriškai kankinasi, nes nevalgo. Ir man norisi jai pasakyti: „Bete, pamiršk tą dietą, niekias nebesugrąžins tų laikų, kai buvome jauni.“ Nors mes niekada nebuvome išskirtiniai. Kartais linksmindavome vienas kitą, juokdavomės, džiaugėmės paprastais dalykais, kartą per savaitę pietaudavome mieste, vaikščiojom į kiną, kai turėjom jėgų, retkarčiais surengdavom kokią iškylą prie krioklių. Vienintelis mūsų vaikas, vardu Markas, gyvena Albukerkėje ir tenori mus pamiršti. Negali jo dėl to kaltint. Mes taip pat elgėmės su savo tėvais: kuo greičiau juos palikti, jie nieko nesupranta, jie daro gėdą. Kuo vardu tas tavo filosofas?

— Saidas Kutubas. O jeigu tiksliai — Kutbas. Mano buvęs mokytojas šeichas Rašidas labai jį mėgo.

— Jis gerai sako apie Ameriką. Rasės, seksas — tai mus baugina. Kai tik išsikvepi, iš Amerikos nebegauni nieko. Ji netgi neleidžia tau padoriai numirti: ligoninės siurbia iš medicinos draudimo pinigus, kiek tik gali. Farmacijos kompanijos pavertė gydytojus sukčiais. Kodėl turėčiau trintis šiame pasaulyje, kol kokia nors liga pavers mane melžiama sukčių gaujos karve? Tegul Betė pasidžiaugia nors tais trupiniais, kuriuos jai paliksiu — aš taip manau. Esu šiam pasauliui našta, užimu jame vietą. Nagi, pirmyn, spausk tą supistą mygtuką. Kaip mobiliuoju kažkam pasakė vienas rugsėjo vienuoliktą lėktuvu skridęs vaikinas: „Viskas įvyks labai greitai.“

Džekas ištiesia ranką prie detonatoriaus, ir Ahmadas antrąkart ją sučiumpa.

— Prašau, pone Levi, — sako jis. — Tai privalau padaryti aš. Jeigu tai padarysite jūs, bus nebe pergalė, o pralaimėjimas.

— O, Dieve, tau derėtų būti teisininku. Gerai, nebespausk rankos. Aš tik juokavau.

Mergytė autobusiuko gale matė šias trumpas grumtynes ir jos susidomėjimas pažadino brolį. Į Ahmadą su Leviu įsispokso keturios blizgančios juodos akys. Ahmadas akies kampučiu mato, kaip ponas Levis viena ranka trina kitos plaštaką. Jis sako Ahmadui — galbūt norėdamas suminkštinti jį pagyromis:

— Sustiprėjai per vasarą. Po mūsų pokalbio mokykloje davei paspausti tokią glebnią ranką, kad vos neįsižeidžiau.

— Taip, daugiau nebebijau Tailenolio.

— Tailenolio?

— Dar vienas, šiemet baigęs Centro vidurinę. Bukaprotis mušeika, pasiglemžęs man patinkančią merginą. Kuriai patikau aš, nors ir atrodžiau keistas. Taigi, ne jūs vienas turite meilės bėdų. Pasak islamo teoretikų, garbinti gyvulišką instinktą — viena iš pagoniškų Vakarų klaidų.

— Papasakok man apie skaistuoles. Apie septyniasdešimt dvi skaisčias mergeles, aptarnausiančias tave anapus.

— Šventajame Korane nenurodytas tikslus churyjat120 skaičius. Ten sakoma, kad jų daug, jos tamsiaakės, žvelgia droviai ir jų niekada nelietė joks vyras ar džinas.

— O, dar ir džinai! Vajetau.

— Jūs šaipotės net nemokėdamas kalbos, — Ahmadas jaučia, kaip jam kalbant nekenčiamas raudonis užlieja skruostus. — Šeichas Rašidas išaiškino, kad džinai ir hurijos — Dievo meilės mums simboliai. O ta meilė yra visa apimanti, nuolat atsinaujinanti ir paprastiems mirtingiesiems nesuvokiama.

— Na, jeigu tu taip supranti, tegu. Nesiginčiju. Su sprogimu nepasiginčysi.

— Ką jūs vadinate sprogimu, man bus tik smeigtuko dūris, maža skylutė, pro kurią Dievo jėga patenka į pasaulį.

Nors atrodė, kad ši akimirka stringančiame transporto sraute niekados neateis, iš vos pastebimo tunelio išsilyginimo ir nedidelio kelio pakilimo Ahmadas supranta, kad žemiausias taškas pasiektas, o plytelėmis išklotos sienos linkis priešais, retkarčiais matomas pro aukštas sunkvežimių priekabas, žymi tą silpnąją vietą, kurioje turėtų būti susprogdintas fanatiškai kruopščiai ir glaudžiai iš plastikinių statinių sudėliotas kvadratas.

Jis nukelia dešinę ranką nuo vairo ir laiko virš kariška nykia spalva nudažytos dėžutės su nedidele įduba, į kurią tilps jo nykštys. Kai jis paspaus mygtuką, atsidurs pas Dievą. Dievas nebebus toks siaubingai vienišas. Jis sutiks tave kaip Savo sūnų.

— Nagi, spausk, — ragina jį Džekas Levis. — O aš atsipalaiduosiu. Viešpatie, koks aš pastaruoju metu pavargęs!

— Jūs nepajusit skausmo.

— Bet jį pajus daugybė kitų, — atsako pagyvenęs vyriškis, staiga vėl susmukdamas. Bet kalbėti nenustoja: — Ne taip aš tai įsivaizdavau.

— Ką įsivaizdavote? — it aidas klausia Ahmadas, jausdamasis švarus ir tuščiaviduris.

— Mirtį. Visąlaik maniau mirsiąs lovoje. Gal todėl taip nemėgstu joje gulėti. Lovoje.

„Jis nori mirti, — mąsto Ahmadas. — Jis provokuoja mane atlikti šį darbą už jį.“ Penkiasdešimt šeštojoje suroję Pranašas kalba apie akimirką, kai mirštančio žmogaus siela pasiekia gerklę121. Ta akimirka atėjo. Kelionė, miradž122. Burakas pasirengęs. Išsitiesia šlamėdami jo sparnai. Tačiau toje pačioje suroję „Atsitikimas“ Dievas klausia: Mes sukūrėme jus: kodėl nenorite pripažinti Tiesos? Jūsų sėkla, kurią švaistote, — ar jūs ją kuriate, ar Mes, Kūrėjas?123Dievas nenori griauti: juk Jis sukūrė pasaulį.

Plytelių ornamentas ant sienų ir išmetamųjų dujų nujuodintos plytelės ant lubų — begalinė, tolstanti kvadratų seka, primenanti milimetrinį popierių, suvyniotą į trijų matmenų figūrą — sprogsta Ahmado mintyse milžiniškame Kūrimo postūmyje, viena po kitos ritasi koncentrinės bangos, toliau ir toliau sklisdamos nuo pradinio niekio taško, paklusdamos Dievo valiai — didžiajam perėjimui iš nebūties į būtį. Tokia buvo Mielaširdingojo, Gailestingojo, ar-Rachman ir ar-Rachym, Gyvojo, Pakančiojo, Dosniojo, Tobulojo, Šviesos, Vedlio valia. Jis nenori, kad mes išniekintume Jo Kūrinį trokšdami mirties. Jis trokšta gyvenimo.

Ahmadas sugrąžina dešinę ranką ant vairo. Du vaikučiai priekyje važiuojančiame automobilyje, su meile aprengti ir sušukuoti tėvų, kas vakarą maudomi ir čiūčiuojami, žvelgia į jį iškilmingai, rimtai, jo susikaupime jie pajunta permainas, o veido išraiškoje, sumišusioje su priekinio stiklo blizgesiu, — kažką neįprasta. Jis raminamai pakelia dešinės rankos pirštus nuo vairo ir mojuoja jais, kaip apvirtęs ant nugaros vabalas kojelėmis. Pagaliau pastebėti vaikai nusišypso, ir Ahmadas nesulaiko šypsenos. Jis žvilgteli į laikrodį — po devynių aštuoniolika. Maksimalios žalos jau nebepadarysi: akimirka praėjo, ir tunelio linkis ima pamažu platėti į dienos šviesos keturkampį.

— Ką? — klausia Levis, lyg būtų neišgirdęs Ahmado atsakymo į savo repliką. Jis vėl išsitiesia.

Juodaodžiai vaikai, taip pat pajutę artėjant išsigelbėjimą, maivosi pro volvo langus, pirštų galiukais tempia akių kampučius ir vizgina iškištais liežuviais. Ahmadas vėl bando jiems nusišypsoti ir pakartoja draugišką gestą — pamoja pirštais, bet vangiai, jis jaučiasi išsekęs. Ryškiai apšviestos tunelio žiotys išsiplečia ir praryja jį, jo keleivius ir vaiduoklius. Visi kartu jie išnyra į blankią, bet brėkštančią dar vieno pirmadienio Manhatane šviesą. Priežastis, dėl kurios eismas tunelyje taip lėtai, trūkčiodamas slinko, pagaliau išnyko, išsisklaidė grįstoje atviroje erdvėje tarp vidutinio aukščio gyvenamųjų namų, skelbimų lentų, plytinių pastatų eilių ir už keleto kvartalų matomų tolimų, trapių stiklo dangoraižių. Tai kuo puikiausiai galėtų būti kokia nors bevardė šiaurinė Naujojo Džersio vieta, ir tik Empire State dangoraižis, vėl tapęs aukščiausiu pastatu Niujorke, išduoda, kad tai kažkas kita. Bronzinis autobusiukas pasuka į dešinę, į pietus. Vaikai, užburti miesto vaizdų, sukioja galvas į visas puses ir nė nepamoja Ahmadui atsisveikinti. Po tokios aukos jų vardan Ahmadas jaučiasi paniekintas.

Šalia jo sėdintis ponas Levis prataria:

— Biče! — sako kvailai mėgdžiodamas mokinius. — Aš visas permirkęs prakaitu. Buvau tavim patikėjęs, — ir pajutęs, kad pasirinko netinkamą toną, jau švelniau priduria: — Puikiai padirbėjai, drauguži. Sveikas atvykęs į Didįjį Obuolį.

Ahmadas sulėtina, o paskui ir visai sustabdo sunkvežimį beveik pačiame plataus kelio viduryje. Automobiliai ir sunkvežimiai, besispraudžiantys į laisvę už sustojusio balto sunkvežimio, apvažiuoja jį, spaudžia garso signalus — šoniniai jų langai atsidaro, pasipila nešvankūs gestai. Ahmadas pastebi tamsiai mėlyną greitį didinantį mersedesą ir nusišypso, pagalvojęs, kad jo pasipūtęs ir niekam tikęs vairuotojas, investicijų vagis, veltui stengėsi jį aplenkti — vis tiek teko vilktis iš paskos.

Džekas Levis suvokia, kad vadovauti dabar teks jam.

— Taigi, — sako jis, — klausimas toks: ką dabar daryti? Reikia grąžinti šį sunkvežimį atgal, į Džersį. Ten apsidžiaugs jį pamatę. Ir, apgailestauju, bet apsidžiaugs pamatę tave. Bet tu nepadarei jokio nusikaltimo — aš pats pirmas tai pabrėšiu, — tik išvežei pavojingų medžiagų krovinį už valstijos ribų su C kategorijos pažymėjimu. Jie turbūt atims jį, bet nieko čia tokio. Kad ir kaip ten būtų, vežioti baldus nėra tikroji tavo ateitis.

Ahmadas pavaro sunkvežimį į priekį, truputį pasitraukia iš eismo srauto ir laukia tolesnių nurodymų.

— Važiuok tiesiai ir, kai tik galėsi, suk į kairę, — sako jam Džekas. — Nebenoriu grįžti į tunelį su tavimi ir tuo daiktu, ačiū. Važiuosime Džordžo Vašingtono tiltu. Kaip manai, ar galima vėl įjungti saugiklį?

Ahmadas nuleidžia ranką, dabar jau bijodamas ką nors padaryti kruopščiai suderintam mechanizmui. Trakšt, sako maža geltona svirtelė, ir sunkiam kroviniui nieko nenutinka. Ponas Levis, su palengvėjimu suvokęs, kad yra gyvas, nesiliauja šnekėjęs:

— Ties ta sankryža suk į kairę. Manau, ten turėtų būti Dešimtasis aveniu. Bandau prisiminti, ar Vestsaido greitkeliu leidžiama važiuoti sunkvežimiams. Mums gali tekti važiuoti Riversaido keliu arba nusigauti iki Brodvėjaus ir važiuoti juo iki pat tilto.

Ahmadas leidžiasi vadovaujamas, suka į kairę.

— Vairuoji kaip profas, — sako jam ponas Levis. — Ar gerai jautiesi?

Ahmadas linkteli.

— Žinau, patyrei šoką. Aš — taip pat. Bet čia, deja, šitos dėžės nepastatysi. O kai privažiuosim tiltą, būsim jau beveik namie. Tiltu išvažiuosim į Aštuoniasdešimtąjį kelią. O tada — tiesiai į policijos būstinę, ji už Rotušės pastato. Neleisim tiems niekšams mūsų įbauginti. Tai, kad grąžini šį sunkvežimį sveiką ir gyvą, jiems tik į naudą, ir jie tai supras, jei turi nors pusę smegenų. Juk galėjo įvykti nelaimė. Visiems, kas stengsis tave įbauginti, sakyk, kad tave šiems spąstams, šiai abejotinai operacijai paruošė CŽV agentas. Tu esi auka, Ahmadai, tave pakišo. Nemanau, kad Nacionalinio saugumo departamentas norėtų pamatyti šios operacijos smulkmenas spaudoje arba išgirsti svarstomas kokiame nors teisme.

Ponas Levis kvartalą ar du tyli, tikėdamasis išgirsti ką nors iš Ahmado, o tada tęsia:

— Žinau, apie tai kalbėti tikrai per anksti, bet iš tavęs išeitų neblogas teisininkas. Tu net apimtas didžiulės įtampos išlieki ramus. Moki kalbėti. Ateinančiais metais arabų kilmės amerikiečiams prireiks daug advokatų. Ojoj! Regis, mes esam Aštuntajame aveniu, o aš maniau, kad Dešimtajame. Važiuok, jis išves mus tiesiai į Brodvėjų prie Kolumbo žiedo. Manau, jis iki šiol taip vadinamas, nors vargšą ispaniūkštį minėti dabar politiškai nekorektiška. Kairėje — centrinė autobusų stotis: esu tikras, esi čia bent kartą buvęs. Paskui kirsime Keturiasdešimt antrąją gatvę. Pamenu, kažkada ji buvo labai nevalyva, bet, atrodo, Disnėjaus korporacija ją sutvarkė.

Ahmadui norisi susikaupti tarp geltonų taksi, šviesoforų ir pėsčiųjų, besibūriuojančių ant kiekvieno kampo, norisi sutelkti dėmesį į šį naują jį supantį pasaulį, bet ponui Leviui niekaip nepabosta dalytis mintimis.

Jis sako:

— Įdomu būtų sužinoti, ar ši prakeikta velniava buvo prijungta, ar mūsų žmonės sugebėjo juos apmulkint ir jos neprijungė. Tai buvo mano koziris, bet labai džiaugiuosi, kad jo neprireikė. Ačiū Dievui, kad tu persigandai, — jo ausims tai nuskambėjo šiurkščiai, ir Džekas pasitaiso: — Arba, geriau sakykim, pasigailėjai. Išvydai šviesą.

O aplink juos — Aštuntajame aveniu, vedančiame Brodvėjaus link — didysis miestas knibžda žmonių: vieni apsirengę prašmatniai, kiti — nuskurę, keletas dailių, bet dauguma negražūs, tarp stūksančių pastatų atrodantys smulkūs it vabzdeliai, bet bėgantys, skuodžiantys šį padūmavusį, blyškų rytą, kiekvienas įsikibęs kokio nors plano, sumanymo, vilties — priežasties nugyventi dar vieną dieną, kiekvienas — pasismeigęs ant sąmonės, savęs išsaugojimo, savęs stūmimo į priekį smeigtuko. Tai, ir tik tai. Šitie velniai, galvoja Ahmadas. Šitie velniai pasiglemžė iš manęs mano Dievą.

Išnašos

Chadisai - pranašo Mahometo posakiai, pamokymai, pamokslai, darbai, kurių visuma sudaro Suną. (Čia ir kitur - vertėjo pastabos.)

Džahanam (arab.) - pragaras.

Koranas, 104:5-9.

Candomble - Brazilijoje praktikuojamas iš Afrikos kilęs tikėjimas. Jame afrikietiški ritualai sumišę su krikščioniškomis apeigomis.

Kafir (arab.) - kafras, kafiras. Taip islamo išpažinėjai vadina netikinčiuosius, bedievius, klaidatikius.

Isaac Stern, Jascha Heifetz, garsūs smuikininkai.

Koranas, 9:16.

Lee Iacocca (g. 1924) - vienas garsiausių JAV verslininkų, buvęs Chrysler korporacijos vadovas.

Arnold Daniel Palmer (g. 1929) - vienas garsiausių profesionalių JAV golfo žaidėjų.

Amišai - anabaptistų krikščionių denominacija, atsiradusi Europoje reformacijos metu. Gelbėdamasi nuo persekiojimų, pasitraukė į JAV ir Kanadą. Gausiausia amišų bendruomenė JAV - Pensilvanijos valstijoje.

Taip JAV kartais vadinama Pensilvanijos valstija.

Iškraipyta Korano, 84:1, citata.

Koranas, 76:27.

Jn 1, 5. (Čia ir kitur Šventasis Raštas cituojamas iš: Šventasis Raštas, Katalikų pa- šaulio leidiniai, Vilnius, 2009, vertė Antanas Rubšys.)

Mihrabas - pusapvalė niša mečetės sienoje, atgręžta Kaabos šventovės, esančios Mekos mieste kryptimi ir nurodanti kryptį, į kurią atsisukus reikia melstis.

Šahados - musulmonų tikėjimo išpažinimo „Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, ir jo pranašas yra Mahometas“ pradžia.

Minbaras - sakykla mečetėje, iš kurios imamas kreipiasi į tikinčiuosius.

Koranas, 17: 88.

Zanj (arab.) - viduramžių arabų geografai taip vadino dalį Rytų Afrikos pakrantės. Dabar šis terminas vartojamas juodaodžiui pavadinti.

„The Old Rugged Cross“ (Senas grubaus darbo kryžius) - populiari krikščioniška giesmė, 1912 m. parašyta evangeliko ir giesmių kūrėjo Georgeo Bennardo (1873-1958).

Sk 13,24-28; Sk 13,33.

Sk 13, 30.

Sk 14,1-2.

Sk 14, 3.

Sk 14,4.

Sk 14,9.

Sk 14,10-11.

Sk 14,27.

Sk 14,32-33.

Iš 20, 5.

Sk 14,19.

Sk 14,42.

James Earl Ray (1928-1998) - JAV nusikaltėlis, rasistas, 1968 m. balandžio 4 d. nušovęs dvasininką, žmogaus teisių aktyvistą ir kovotoją už juodaodžių teises Martiną Lutherį Kingą.

Rosa Louise McCauley Parks (1913-2005) — kovotoja už afroamerikiečių teises. Išgarsėjo 1955 m. gruodžio 1 d., kai Montgomerio miestelyje Alabamos valstijoje autobuse atsisėdo j baltiesiems skirtą vietą ir atsisakė ją užleisti baltaodžiui.

Theophilus Eugene „Bull“ Connor (1897-1973) - Birmingamo miesto Alabamos valstijoje viešojo saugumo komisaras, vadovavęs policijai ir siundęs taikias juodaodžių demonstracijas šunimis.

Koranas, 3:84.

Koranas, 3:98-99.

Koranas, 24:31.

Koranas, 3:178.

ar-Rahym (arab.) - Gailestingasis. Vienas iš Alacho vardų.

Žodžių žaismas. Originale mokytojo pavardė rašoma „Levy“. Toks pats anglų kalbos žodis levy reiškia rinkliavą, apmokestinimą. Džekas pasitelkia ir kitą panašiai skambantį žodį - levee, reiškiantį pylimą arba prieplauką.

Salat al-džuma (arab.) - penktadienio malda, svarbiausia bendruomeninė savaitės malda.

Islamo nacija - sinkretinis religinis judėjimas, 1930 m. Detroite įkurtas Wallaceo D. Fardo Muhamado.

Kutabas - mokykla prie mečetės, joje vaikai ir nauji atsivertusieji mokomi tikėjimo pagrindų ir arabų kalbos.

Ši frazė - „Dievo, Maloningojo, Gailestingojo, vardu“ - yra intencijos išreiškimas, dedikavimas Dievui prieš ką nors darant. Ja pradedamos visos Korano suros, išskyrus devintąją.

Koranas 105:1. „Argi nematei, kaip tavo Viešpats pasielgė su Dramblio bendrininkais.“

Sh - turimas omenyje angliškas garsas š.

Abraha (525-553) - Sabos (Jemeno) karalystės valdovas krikščionis.

Koranas 105:3-5. „Ir jis pasiuntė ant jų pulkus paukščių, jie mėtė į juos deginto molio akmenimis. Ir pavertė Jis juos švariai nuėstu javų lauku.“

Sirval - kelnės, dėvimos po tradiciniu arabų drabužiu.

Hapax legomenon (gr.) - žodis, vienintelį kartą pavartojamas dokumente, kūrinyje, tekste arba kalboje.

Muchkamat (arab.) - sprendimai, vertinimai, šis terminas vartojamas visoms aiškioms ir suprantamoms, nedviprasmiškoms ir nekeliančioms abejonių Korano eilutėms apibūdinti. Mutašabihat (arab.) - neaiškūs, abejotini dalykai, terminas, apibūdinantis neaiškias ar įvairiai interpretuojamas Korano eilutes.

Koranas, 64:14. „O jūs, kurie įtikėjote! Iš tiesų tarp jūsų žmonų ir jūsų vaikų esama jūsų priešų, saugokitės jų! O jeigu jiems atleisite, dovanosite ar nuslėpsite jų kaltes... tikrai Alachas Mielaširdingas, Visa Atleidžiantis!“

Koranas, 13:17.

Koranas, 2:154.

Jennifer Lopez (J. Lo, g. 1969) - viena garsiausių JAV dainininkių, aktorių ir šokėjų.

Samuel J. Tilden (1814-1886) - demokratų partijos kandidatas į JAV prezidentus 1876 m. rinkimuose. Pirmasis kandidatas JAV istorijoje, neišrinktas prezidentu, nors gavo daugumą balsų.

Arabesąue penchee (pranc.) - arabeskas su pasilenkimu. Viena iš baleto figūrų.

Šuolio lengvumas balete (pranc.).

Jums reikia lengvumo! (pranc.).

Paukščiai (pranc.).

Su puantais (pranc.).

Maronitai - viena iš Rytų katalikų bažnyčių, įsikūrusi prieš 1 600 metų. Pavadinimas kilęs iš vienuolio atsiskyrėlio šv. Marono vardo. Pagrindinis jų centras - Libane.

Drūzai - monoteistinė religinė bendruomenė, XI a. atskilusi nuo musulmonų šiitų izmailitų atšakos. Dauguma jų gyvena Sirijoje, Libane, Izraelyje ir Jordanijoje.

Urna (arab.) - bendruomenė, diaspora. Taip pat gali reikšti musulmonų visumą.

Šaryja (arab.) - šventasis islamo įstatymas, taip musulmonai įvardija dieviškąją teisę.

Koranas, 41:49.

Koranas, 2:223.

Koranas, 56:22-24.

Barry Bonds (g. 1964) - vienas geriausių šių laikų beisbolo žaidėjų, žaidęs nuo 1986-ųjų iki 2007-ųjų. George Herman Ruth (Babe Ruth, 1895-1948) ir Giuseppe Paolo „Joe“ DiMaggio (1914-1999) - du garsiausi, legendiniai JAV beisbolo žaidėjai.

Alexander Emmanuel „Alex“ Rodriguez (g. 1975) - vienas geriausių šių laikų beisbolo žaidėjų.

Koranas, 45:26.

Musulmonai šiitai tiki esą paskutinįjį iš Dvylikos imamų - Mahdy - žmonijos gelbėtoją. Jie tiki, kad šis imamas gimė 869-aisiais ir yra ne miręs, o Dievo paslėptas, jis ateis kartu su Isa (Jėzumi) ir atneš pasauliui taiką bei teisingumą.

Charles Lee (1732-1782) - britų karys, Amerikos Nepriklausomybės karo metu tapęs generolu.

Kontinentinė armija sukurta 1775-aisiais iš trylikos Didžiosios Britanijos armijai pasipriešinusių kolonijų gyventojų.

Hugh Mercer (1726-1777) - buvęs britų karys, tapęs Kontinentinės armijos generolu ir Georgeo Washingtono artimu draugu. Žuvo Prinstono mūšyje.

Robert E. Lee (1807-1870) - JAV pilietinio karo Konfederacijos armijos generolas.

JAV Kontinentinės armijos žiemos stovykla 1777-1778 m.

Monmuto mūšis įvyko 1778 m. liepos 28 d. dabartinėje Monmuto apygardoje Naujojo Džersio valstijoje. Šio mūšio metu Kontinentinė armija pirmąkart įrodė gebanti atsilaikyti reguliariajai britų kariuomenei.

Koranas, 48:29.

Fulūs (arab.) - pinigai.

Kalbi arabiškai? - Ne, atleiskit. Angliškai (arab.).

Saladino citadelė - Egipto sostinės Kairo įtvirtinta senamiesčio dalis. Čia kalbama apie jos teritorijoje XIX a. pastatytą Mahometo Ali mečtę.

Šistosomozė (bilarziozė) - plokščiųjų kirmėlių, subrendusiosios stadijos gyvenančių žinduolių organizme, ir lervos stadijos - šiltųjų vandenų moliuskuose, sukeltos ligos. Yra penkios sukėlėjų rūšys, jos išplitusios trijuose žemynuose.

Koranas, 3:54.

Paul Jackson Pollock (1912-1956) - vienas garsiausių XX a. JAV tapytojų. Sukūrė tapybos techniką varvinant dažus.

John David Ashcroft (g. 1942) - JAV politikas, 2001-2005 m. buvo JAV teisingumo ministru.

Louis Leakey (1903-1972) - britų archeologas ir gamtininkas.

Koranas, 55:54.

Koranas, 29:6.

Koranas, 29:69.

Koranas, 94:6.

Koranas, 94:1-3.

Koranas, 93:5.

Koranas, 24:39.

Pasiaukojimas, savęs skyrimas kankinystei (arab.)-

Kekšė (arab.).

Timothy McVeigh (1968-2001) - JAV armijos veteranas, 1995 m. balandžio 19 d. Oklahoma Sityje susprogdinęs sunkvežimį su bomba. Žuvo 168 žmonės.

Elipsė - elipsės formos parkas Vašingtone tarp Baltųjų rūmų ir Vašingtono monumento.

de rigueur (pranc.) - privalomą.

Potvynio įlanka - žmogaus sukurtas dirbtinis vandens telkinys tarp Potomako upės ir Vašingtono kanalo Vašingtone.

New York Mets - profesionali Niujorko miesto beisbolo komanda.

Ašūros diena - šiitų religinė šventė, švenčiama minint kankinio imamo Huseino žūtį 680 m. Kerbelos mūšyje.

Koranas, 50:2-3.

Koranas, 50:5.

Koranas, 50:6.

Koranas, 50:7.

Koranas, 50:10-11.

Koranas, 50:15-16.

Mahometas Ata - vienas iš rugsėjo 11-osios teroristinio akto vadeivų, pilotavęs lėktuvą, įsirėžusi į Pasaulio prekybos centro šiaurinį bokštą.

Koranas, 101:5-5.

Koranas, 45:26.

Koranas, 2:222.

New York Jets - profesionali Niujorko amerikietiškojo futbolo komanda.

Koranas, 48:29.

Kareem Abdul-Jabbar (Ferdinand Lewis Alcindor, g. 1947) - vienas geriausių JAV krepšininkų, įtrauktas į NBA Penkiasdešimtmečio komandą. Krepšinį paliko 1989-aisiais.

Jack Roosevelt „Jackie“ Robinson (1919-1972) - pirmasis juodaodis Pagrindinės beisbolo lygos žaidėjas.

Sayyd Qutb (1906-1966) - egiptiečių rašytojas, švietėjas, poetas, islamo teoretikas ir vienas iš Egipto musulmonų brolijos vadovų 6-7 praėjusio amžiaus dešimtmečiais.

Džahilyja (arab.) - tamsumas, neišprusimas - islamo sąvoka, reiškianti nežinojimą, jog viskas priklauso nuo Dievo valios. Šia sąvoka apibūdinama ir Arabijos bei arabų padėtis prieš atsirandant islamui, t. y. prieš tai, kai Mahometui buvo apreikštas Koranas.

Hurijos (arab.).

Koranas, 56:83.

Pranašo Mahometo kelionė į dangų (arab.).

Koranas, 56:57-59.