Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

Carly Phillips

Savaitė dviese

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš: Carly Phillips, Brazen,

Harlequin Books, 2007

© Karen Drogin, 1999

Šis leidinys publikuojamas

pagal sutartį su „Harlequin

Enterprises II B. V. / s. à. r. l.“

Iš anglų kalbos vertė

Jurgita Sajevičienė

Redagavo

Jūra Matulionytė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę

atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Jurgita Sajevičienė, vertimas

iš anglų kalbos, 2012

© Živilė Adomaitytė,

knygos dizainas, 2012

© iStockphoto.com,

viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-494-4

1

Automobilis sustojo it įbestas.

Net nepamėginusi dar sykį pasukti uždegimo raktelio, Samanta Ryd išlipo iš kledaro, kurį nuomos kompanija pavadino prabangia transporto priemone. Galiausiai šio metalinio žvėries čerškiantis garsas nekėlė abejonių. Ji nenorėjo palikti automobilio dykumoje, tačiau kitos išeities nebuvo. „Patikimos nuomos“ bendrovei teks atsiųsti vilkiką ir pasiimti šį niekam tikusį metalo laužą. Tik gaila, kad niekas nepasirūpins vairuotoja.

Įkvėpusi karšto dulkėto oro ji metė paskutinį žvilgsnį per petį. Automobilyje daug patogiau, tik viena bėda – jis tikrai nepajudės artimiausiu metu. Beliko pasikliauti savo jėgomis. Arizonos saulė jau slėpėsi už tolumoje stūksančių kalnų. Jei Samanta dar ilgiau uždels, teks pėdinti tamsoje. Tiesą sakant, ji iš viso nenorėjo niekur eiti. Jos apranga netiko pasivaikščiojimams po dykumą.

Staiga Samanta prisiminė liaudies išmintį: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Ji stvėrė rankinę, paliko lagaminą ir dar kartą timptelėjo naująjį šilko sijoną, kuris maloniai vėsino. Tiesa, ji neketino juo segėdama slampinėti dykuma. Reikėjo rengtis kitaip. Beliko tikėtis, kad neteks pakartoti šių žodžių kitą savaitę.

Jeigu jau laukia tokios pat nuobodžios vedybos kaip ši Dievo pamiršta dykuma, ji skirs likusį laiką linksmybėms, geismui, aistrai ir jauduliui. Išmirks juose kaip sausa kempinė. Kitą savaitę susitiks su savo sužadėtiniu konferencijoje apie rizikos valdymą ir finansinę naudą prašmatniame Arizonos kurorte, bet prieš tai pasiners į pamatuotos rizikos gelmes. Jinai tikrai to verta, nes ketina paaukoti savo gyvenimą, laimę vardan tėvo. Metų metus ji buvo kaip klusni, nuolanki dukra ir štai kuo viskas baigėsi – Samanta tekės už vyro, kurio nemyli. Be to, jis vyresnis už ją beveik penkiolika metų. Ir ji jo beveik nepažįsta.

Samanta išlipo iš automobilio ir nuklibikščiavo septintojo dešimtmečio stiliaus aukštakulniais. Kulniuodama vis pasitaisydavo sparčiai kylantį sijonėlį. Nors aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau tegul ją skradžiai, jei demonstruos savo apnuogintą užpakaliuką. Samanta pažvelgė į nusidriekusią bedvasę dykumą. Deja, ir jos laukia panaši ateitis.

Po mėnesio atsisveikins su svajomis apie ilgą ir gražų gyvenimą. Bet dabar jai reikia prasimanyti prisiminimų, kurie paguostų ilgomis vienišomis naktimis. Samantai nelemta patirti bekraštės meilės, kurią išgyveno jos tėvai, ir kurios, deja, pritrūko vienturtei dukrai. Vis tik ji sužinos, ką reiškia aistra, kol dar nepasiaukojo ant vedybų aukuro. Per vėlai Samanta susizgribo, kad dvidešimt devynerius savo gyvenimo metus stengėsi įtikti tėvams ir taip pelnyti jų meilę. Bergždžias reikalas. Juodu ją mylėjo savaip. Tik dukra to nesuprato. Ji pasiaukojo ieškodama atsakymų.

Kai mirštančiai motinai pažadėjo, kad prižiūrės tėvą, pirmą kartą pasijuto esanti svarbi. Mama paprašė ir Samanta sutiko net nesusimąsčiusi. Tada nė nenumanė, kaip vienas pažadas gali pakeisti jos gyvenimą. Tėvą, biržos maklerį, užgriuvo nesėkmės. Jis nepaprastai gedėjo žmonos ir apleido verslą. Siekdamas greito pelno patarė klientams sudaryti rizikingus sandorius, kol galiausiai prarado visus jų pinigus. Dar daugiau – jis investavo ir savo lėšas. Milžiniškos skolos ėmė kelti grėsmę ateičiai. Dabar Samantos valioje viską ištaisyti, todėl ji taip ir pasielgs.

Tėvas bičiuliavosi su Tomu, naujuoju Samantos viršininku iš užmiesčio klubo. Juodu ir pasiūlė sprendimą. Tiesa, merginai jis pasirodė panašesnis į prekybinį sandorį. Santuoka su Tomu leis tėvui atsiskaityti su kreditoriais, ypač didžiausiu – mokesčių inspekcija, ir išvengti bankroto paskelbimo. Neaišku, ar tėvui pavyks pradėti viską iš naujo. Samanta pasiūlė savo santaupas, bet net padoriai uždirbantis finansų analitikas vargu ar įstengtų sumokėti tokias skolas. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris pirkdavo ir pardavinėdavo kompanijas tenkindamas savo įgeidžius. Samanta negalėjo atsisakyti Tomo pasiūlymo.

Nors jai nusispjauti, kad Rydai tapo pajuokos objektu užmiesčio klube, bet tai buvo nepaprastai svarbu tėvui. Jam nebedaug liko gyventi, o po motinos mirties užmiesčio klubas atrodė vienintelis raktas į visuomeninį gyvenimą. Jei jo netektų, tėvą palaužtų depresija. Samanta nė už ką nesutiktų pasmerkti tėvo tokiai egzistencijai. Ypač jei gali jam padėti. Turtingas ir apsukrus Tomas aiškiai tai suprato.

Už būsimąją žmoną jis paklojo pakankamai pinigų ir išgelbėjo merginos tėvą nuo skolų. Taip Samanta tapo įkaitė ir dar vienas trofėjus jo gyvenime. Bet kuri daili moteris būtų kuo puikiausiai patenkinusi šio vyro poreikius, bet Samanta buvo pranašesnė. Ji puikiai išmanė jo verslą ir žinojo, kaip elgtis ir su klientais, ir su konkurentais. Pasak Tomo, ji sutaupė laiko ir jėgų. Jam nereikėjo vaikščioti į pasimatymus su tuščiagalvėmis gražuolėmis, trokštančiomis ištekėti už turtingo verslininko.

Paskutinės laisvės valandos skriejo ir Samantos galvoje brendo planas, kaip patirti jaudinamą nuotykį su seksualiu nepažįstamuoju. Tam ji net pasiėmė santaupų. Negailėdama švaistė pinigus, įskaitant ir automobilio nuomą. Atsigręžusi perliejo jį pagiežingu žvilgsniu. Jei jau ketina užmegzti neįpareigojančius santykius, grįstus vien tik kūno geidulių tenkinimu, pirmiausia reikia kaip nors pasiekti kelionės tikslą.

Prisidengusi akis ranka nužvelgė priešais besitęsiantį greitkelį. Tiesa, vargu ar Kruvinojo baseino kelią galima pavadinti tokiu skambiu vardu. Kai paliko nuomos punktą, įsikūrusį šalia oro uosto, Samanta važiavo Auksinių Vartų keliu. Ji nusprendė, kad Niujorko valstijoje kelių žymėjimas skaičiais jai labiau patinka nei vaizdingi pavadinimai, įprasti vakaruose. Kurį gi kelią pasirinkti? Regis, prieš kokią mylią matė į rančą panašų pastatą...

Išblėso paskutinis saulės spindulys ir papūtė švelnus vėjelis. Samanta pašiurpo nuo vėsos ir paspartino žingsnį. Vos tik pagalvodavo apie savo planą, gerklėje įstrigdavo kaltės gniutulas, kurį sunkiai sekėsi nuryti. Kai tik ištekės už Tomo, bus ištikima, pavyzdinga žmona, bet kol kas ji dar nesusaistyta santuokos įžadais. Ši savaitė jai atstos medaus mėnesį, kurio niekada ir neturės.

Samanta vos vilko kojas. Ėmė nuogąstauti, kad išsisuks kulkšnį, nusiris į greitkelio pakraštį ir žmonės klaidingai pamanys, jog ji nelaimės auka. Nusiavė batelius ir tęsė žygį. Sulig kiekvienu žingsniu juto vis didesnį skausmą. Aštrūs akmenukai smigo į nuogas pėdas.

Jau buvo sutemę, kai tolumoje pamatė šviesas. Pėdos nubrozdintos, gerklė perdžiūvusi, drėgni nuo ašarų skruostai. Žodžiai „puolusi į neviltį“ – per švelnūs jos būsenai nusakyti. Šią akimirką jį atsiduotų pirmam, kuris pasiūlytų atsisėsti, leistų išsiverkti ant peties ir nupirktų šalto gėrimo. Beje, nebūtinai tokia tvarka.

– Ei, Makai, ir vėl čia murksai?

Rajanas Makenzis perbraukė stiklinį seno medinio baro paviršių drėgnu skuduru.

– Matai, negaliu susilaikyti čia neatėjęs, – tarė jis pagyvenusiam nuolatiniam „Alkanojo lokio“ lankytojui, kuris kiurksojo prie gretimo staliuko.

– Sunku patikėti, kad pasirinkai šią lindynę, o ne aukščiausio lygio tau priklausantį poilsio ir pramogų centrą.

Makas nužvelgė gruoblėtas sienas, kreivai sukabintus paveiksliukus, pulo stalą kampe ir smiginio lentą ant galinės sienos.

– Teks patikėti.

– Atstok nuo jo, – sudrausmino bičiulį aukščiausias draugijos vyras. – Gal vaikinas ir praturtėjo, bet nepamiršo savo šaknų.

– Manosios įleistos į tą pačią žemę kaip ir tavo, Zy.

Makas prisiminė namuką, kuriame augo, o šalia stovėjo lygiai toks pat namas dvynys. Juodu su seserimi Keite puikiai ten jautėsi ir turėjo už tai būti dėkingi smuklės kampe įsitaisiusiam nuoširdžiam bei turinčiam humoro jausmą vyrui.

Zy šyptelėjo.

– Tik tavo žemė dabar derlingesnė, Makenzi.

Visi skardžiai nusijuokė.

– Tai ką gi čia veiki? Bėdos dėl moterų? – paklausė vienas iš trijulės.

– Tik ne man. Tai Lokys turi bėdų, – atsakė Makas kalbėdamas apie Zy sūnų – geriausią draugą ir šios smuklės savininką. Makas ėmė šluostyti taurę. – Čia jis laksto paskui moterį, o aš vaidinu barmeną jo smuklėje.

– Tikėkimės, šį kartą jam pasiseks. Tavo gėrimai niekam tikę.

Pastabą palydėjo kikenimas ir smagaus juoko pliūpsniai.

– Dabar viskis tau kainuos dvigubai brangiau, – suburbuliavo Makas.

– Vis dėlto čia bus kalta moteris, – prakalbo ir paskutinis iš trijulės.

Makas nekreipė dėmesio. Jį parklupdyti galėtų tik ypatinga moteris, bet jis dar tokios nesutiko. Vyras pažvelgė į Zy ir pagalvojo apie laimingą jo santuoką, kuri graudžiai priminė tėvų gyvenimą. Tai ne pirmą kartą privertė jį susimąstyti, ar tik juos stebėdamas nebus susikūręs idealios šeimos paveikslo. Vos kelis kartus santykiai atrodė panašūs į matytus augant, tačiau rasti moterį, kuri vadovautųsi tokiomis pat vertybėmis, buvo beveik neįmanoma.

Be to, reikia pripažinti, kad gyvendamas viešbučiuose jautėsi vienišas. Iš kertės atsklidęs juoko pliūpsnis patraukė jo dėmesį ir Makas užmetė akį į savo laikrodį. Netrukus smuklę užplūs jaunesnė publika. Sprendžiant pagal didėjantį triukšmą ir gausėjančių pagyvenusių vyrų pastabas, pats metas pasirodyti jaunimui. Makas „Alkanojo lokio“ smuklėje praleido užtektinai laiko, todėl suprato, kada vyrai tampa guvesni. Ketvirtadieniais vykdavo „Damų vakarai“, o septyniasdešimtmečiai tiesiog drebėdavo iš nekantrumo nors paganyti akis į jaunesnes gražuoles.

– Tavimi dėtas, stverčiau vieną tų triušiukių, o ne pilstyčiau gėrimus tokiems seniems išvėpėliams kaip mes.

– Erlai, tu – ne aš, – tos triušiukės sveikatingumo ir poilsio centre nori tik gerai įdegti ir pasigauti kokį turtingą vyrą. Ištekėjusios damos atvažiuoja į „Kurortą“ patirti trumpą meilės nuotykį su vyrukais, kuriuos tarpusavyje vadina mulkiais.

Makas pavargo ne tik stebėti šį ritualą, kuris tapo rutina, bet ir būti taikinys. Todėl kartkartėmis darbuodamasis smuklėje galėjo nuo viso to pasprukti.

– Makai, dar po vieną bokalą, – užsakė Zy.

Makas paskubomis metė žvilgsnį į juos.

– Jūs dar neįpusėjote pirmojo.

Pagyvenę vyriškiai gėrimu mėgavosi taip pat kaip moterimis – iš tolo.

Jis stebėjo, kaip Zy praskleidė raudonai ir baltai languotą užuolaidą ir pažvelgė pro langą. Makas pagalvojo, kad ne pro šalį būtų atnaujinti smuklės interjerą. Jei Lokys galų gale susirastų moterį, bent vienas iš jųdviejų susitupėtų.

– Atrodo, mūsų laukia šviežiena, – pareiškė Zy ir iš smagumo pasitrynė delnus. – Kaip tik kopia laiptais.

Makas gerai pažinojo Zy, todėl galėjo skaityti tarp eilučių. Kai Makenzis dar buvo vaikas, šis vyras atstojo jiedviem su sese tėvą, nes tikrasis mirė prieš dvylika metų. Makas suprato, kad vienatvė vertė Zy elgtis taip, lyg būtų truputį pakvaišęs. Senukas turėjo šviesų protą ir gerą humoro jausmą, tačiau kartais elgdavosi nepakenčiamai.

Tačiau Makas neleis jam priekabiauti prie netikėtos viešnios.

– Vaikinai, neįsijauskite.

– Makenzi, tu tikras bambeklis, – choru sududeno senoliai.

Tą akimirką plačiai atsivėrė durys ir Makas išvydo liūdniausią iš kada nors matytų vaizdų.

Tarpduryje pro storą dulkių sluoksnį vos įžiūrėjo moterį. Ji stovėjo basa, juodi plaukai buvo susivėlę, o aukštakulniai tabalavo rankose.

Metęs skubrų žvilgsnį Makas iš daugiametės patirties įvertino dizainerio kurtą sijoną: pasiūtas iš šilko ir tokio ilgio, kad patrauktų kiekvieno vyro dėmesį. Užklydėlė atrodė vieniša ir pasimetusi – tikras laimikis šiai užeigai, o jai virš galvos kabojo lokio iškamša.

Makas daugiau nespėjo nieko įžiūrėti, nes ją apspito trys pagyvenę vyrai. Jis užvertė akis į lubas ir pajudėjo iš vietos.

– Vardan visų šventųjų, leiskite damai įkvėpti! – suriko jis.

Vyrai atsitraukė. Dabar Makas galėjo iš arčiau apžiūrėti atvykėlę. Balta aptempta palaidinė pabrėžė apskritas krūtis. Nuo vėsumos išryškėję speneliai nepaliko vietos fantazijai. Jį apėmė nesveikas troškimas suimti jos krūtis ir sušildyti savo kūnu.

Regis, Makas per ilgai gyveno be sekso, jei ši susitaršiusi poniutė taip jį įaudrino. Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo jo prie draugijos kampe.

– Jie nenorėjo nieko blogo. – Jis mostelėjo į trijulę, kuri be jokios gėdos šaudė į ją akimis. Makas puikiai suprato, kaip jie jaučiasi.

– Aš irgi, – atsakė ji prikimusiu balsu. Jis vylėsi, kad balsas toks ne dėl ilgos kelionės dykuma, o iš prigimties. – Mano automobilis sugedo, – paaiškino nepažįstamoji.

– Atsisėskite, atnešiu ko nors atsigaivinti, – pasiūlė Makas. – O vėliau galėsite išsipasakoti draugiškam barmenui.

Gal jam net pavyks surasti kokį nertinį jos grožybėms pridengti ir sušildyti.

Samanta pakėlė akis ir pričiupo jį spoksant į krūtinę. Pražydusi raudoniu ji tvirtai susikryžiavo rankas. Nedrąsi moters šypsena nuginklavo Maką, o tada jis pamatė jos akis. Jį pakerėjo jų spalva – žibuoklių mėlis, kurį rėmino juodos blakstienos, o blyškų veidą vagojo tamsūs dryžiai – greičiausiai ašarų ir nutekėjusio tušo pėdsakai.

Makas suglumo. Priešais stovėjo tikra moteris. Nešvari, susitaršiusi, nė kiek nepanaši į tas, kurios atvažiuodavo į jo centrą „atjaunėti“. Pasaulyje, kuris atrodė toks tolimas jo jaunystės miestui, moterims kosmetika ir chirurginės gudrybės padėdavo išlaikyti vyrus. Šios Ievos dukros natūralus grožis buvo tikra retenybė.

Dar kartą nužvelgęs nepažįstamąją suprato: jai nerūpi vien tik storos piniginės.

– Turiu gana plačius pečius, – nuramino jis.

– Matau.

Jos lūpų kampučius palietė švelni šypsena, o akys suspindo. Moteris atvirai nužvelgė jį nuo juodos kepurėlės iki bėgimo batelių.

„Alkanajame lokyje“ jis leido sau vilkėti patogius drabužius. Makas mėgo atrodyti nerūpestingai. Regis, tai patiko ir nepažįstamajai. Dėl to jis pasijuto dar geriau.

– Man teko kiek pasivaikščioti, todėl jūsų pasiūlymas prisėsti labai vilioja.

Jos blakstienos švelniai suvirpėjo ir palietė dažais išteptą veidą. Velniai griebtų, jis jautėsi labai suintriguotas… ir susijaudinęs. Žengusi žingsnį ji aiktelėjo iš skausmo ir atsirėmė į jį, kad nepargriūtų.

– Ir anksčiau moterys yra puolusios man į glėbį, bet taip – pirmą kartą.

– Turbūt nė viena jų nepėdino basomis per dykumą daugiau nei mylią,– atšovė ji.

Makas susikeikė ir pakėlė ją ant rankų.

– Ką jūs darote?! – ji gana piktai įvertino jo galantiškumą.

– Padedu jums, nebent norėtumėte pamėginti pati žengti dar vieną žingsnį… – paaiškino jis ir pasilenkė, tarsi ketintų ją pastatyti ant žemės.

Švelnios rankos tvirčiau apsivijo jam kaklą. O ji stipresnė nei atrodė.

– Ar jau pasirengusi pripažinti, kad reikia pagalbos?

Nepažįstamoji tylomis linktelėjo ir tvirčiau prie jo prisiglaudė. Jis pajuto prie krūtinės švelnias krūtis. Jei pasimuistys, neišlaikys jos, bet nekreipti dėmesio į pažadintą geismą buvo beveik neįmanoma. Moteris atlošė galvą ir sunkiai atsiduso.

– Mano didvyris.

– Oho!

Nepažįstamosios plaukai kuteno skruostą. Nuo odos sklido malonus persikų aromatas, kurio neužgožė net ilgas pasivaikščiojimas dykuma. Jis bergždžiai stengėsi suvaldyti sužadintą seksualumą.

Makas pasodino ją ant artimiausios kėdės, tada kilstelėjo kojas atidžiau apžiūrėti. Pirštais švelniai perbraukė įbrėžtas, įpjautas vietas. Ji pakėlė į jį išgąstingą žvilgsnį.

– Viršuje turiu antiseptiko ir tvarsčių, – tarė jis prikimusiu balsu. Vienaip ar kitaip ten tikrai rastų šių priemonių. Jo bičiuliui dažnai tekdavo nutraukti naktines peštynes, o Makas sukinėdavosi netoliese ir padėdavo jam susitvarkyti.

– Viršuje? – baimingai perklausė ji. Tuojau pat atsikrenkštė ir vėl prabilo: – Kur viršuje? Kambaryje? Bute? Kur?

Regis, smalsumas nugalėjo pirminę dvejonę ir ji apipylė jį klausimais, vis labiau pasitikėdama savimi.

– Bute, – nustebęs teatsakė jis.

– Su dušu?

Jis išraiškingai kilstelėjo antakį.

– Yra ir dušas, ir vonia. O ką?

– Tiesiog smalsauju. Jūs ten gyvenate? – paklausė ji ir išplėtė akis.

– Taip.

Gyvens savaitę ar ilgiau, kol Lokys pelnys damos palankumą. Dėl priežasčių, kurių nenorėjo nuodugniau tyrinėti, Makas nepasakė, kodėl dirba bare. Jau labai seniai jis kam nors rūpėjo tik kaip Makas, o ne Rajanas Makenzis, kuriam priklauso „Kurortas“.

Kai Makenziai praturtėjo, Makas buvo per daug akiplėšiškas ir arogantiškas, kad suprastų, kaip į tai reaguos žmonės, ypač moterys. Jaunas turtingas sveikatingumo ir laisvalaikio centro savininkas tapo labiausiai medžiojamas laimikis ir per kvailumą pavertė save taikiniu.

Rūpindamasis motina ir jaunesne seserimi greitai suprato savo klaidas ir buvo priverstas sparčiai bręsti. Jo šeimos moterims reikėjo finansinio saugumo ir emocinio palaikymo. Makas negalėjo jų nuvilti. Išmoko būti atsargus, todėl dabar nieko neaiškino.

Šios moters pažeidžiamumas jį jaudino. Makas troško patikti jai kaip paprastas vaikinas, apie kurį ji neturi išankstinės nuomonės.

Jis apsidairė. Atvykėlė sėdėjo žaisdama su sijono krašteliu.

– Ar jūs gyvenate vienas? – paklausė nepakeldama akių.

– Kaip pirštas.

– Tai… gerai, – pratarė ji. Net dulkių ir makiažo sluoksnis negalėjo paslėpti nuraudusių skruostų. Ji atrodė tai sutrikusi, tai begėdiškai drąsi, tai vėl atvirkščiai.

– Gerai?

– Dėl kojų, – atsakė Samanta ir prisivertė atsistoti. – Ir mano išdidumo. Kaip manote, ar galėčiau nusiprausti? – pasiteiravo ji.

Jis linktelėjo.

– Kol prausitės, nusiųsiu vilkiką partempti automobilio, o vienas vaikinų paims jūsų lagaminus.

– Vaikinų?

– Jie buvo jus apspitę, kai įžengėte čia. O dabar ryte ryja akimis.

Moteris šyptelėjo.

– Ak, tie vaikinai. Ar jie vairuoja?

– Oficialiai ne.

Jos juokas užtvindė kambarį prikaustydamas Mako dėmesį.

– O iš kur jūs žinote, kad turiu lagaminų? – pasmalsavo ji.

– Mieloji… – Jo žvilgsnis neskubėdamas keliavo dailiu jos kūnu. – Pakanka tik pažvelgti, kad suprastum, jog esate turistė.

Norėdamas padėti jis ištiesė jai ranką, bet moteris tvirtai papurtė galvą.

– Galiu pati.

– Būsiu šalia, jei prireiktų pagalbos. Štai šiais laiptais į viršų, – jis mostelėjo į tamsų kampą ir moteris netvirtais žingsniais patraukė nurodyta kryptimi.

– Kas nors prižiūrėkite barą! – sušuko jis būreliui nuolatinių lankytojų, kuriais pasitikėjo kaip geriausiais draugais.

Makas, atsilikdamas vos per žingsnį, spoksojo į ją, kopiančią laiptais. Šilkinis sijonas siekė pusę šlaunų. Sunkumų nekilo, iki ji pasiekė laiptų vidurį. Jis net neįsivaizdavo, kokie seksualūs jos apatiniai. Jai lipant sijonas atidengdavo kraštelį nėrinių, kurie jį erzino ir kankino. Milžiniška geismo banga užliejo vyrą nuo galvos iki kojų. Jį išmušė prakaitas.

Makas vos per plauką sutiko pagelbėti bare, nes šią savaitę centre turėjo vykti didžiulė konferencija. Dabar nepaprastai džiaugėsi, kad gydytojais, teisininkais ir finansininkais pasirūpins jo darbuotojai.

Jis nė už ką nebūtų praleidęs panašaus reginio. Sekdamas paskui seksualią susitaršiusią viešnią mėgino prisiminti, kada paskutinį kartą matė tokią apsinuoginusią moterį. O net nežinojo jos vardo.

Štai Samanta ir susirado savąjį vyrą. Tik nežinojo, ką su juo daryti. Uždariusi vonios duris ji mikliai išsinėrė iš sijono ir nupurtė dulkes į vonią. Kas galėtų patikėti, kad pirmas jos sutiktas vyras jaunesnis nei aštuoniasdešimties metų ir toks, apie kokį svajojo?

Tiesa, ši mintis neatrodė subtili, bet gilių tamsių akių žvilgsnis ir šypsena, kurią puošė dailūs ūsai, išmušė iš vėžių. Samanta įsivaizdavo, kaip jis laukia jos anapus durų, ir jos širdis iš nerimo pasileido šuoliais. Nėra abejonių, kad žavus tamsiaplaukis jai tobulai tinka. Galės patirti nuostabiausius išgyvenimus su smuklės barmenu ir daugiau niekada gyvenime su juo nebesusitikti. Reikia tikėtis, kad jai pavyks susitvardyti.

Samanta rankšluosčius rado ten, kur jis ir minėjo – ant lentynos virš tualeto ir vieną jų pasikabino ant kablio. Tada apsidairė. Vonios kambarys atrodė nedidukas, bet su visais patogumais, nors akivaizdžiai pritaikytas nereikliam vyriškam skoniui. Jokių puošmenų. Ant lentynėlės gulėjo tik dantų šepetukas ir kremas po skutimosi. Ji paėmė juodą buteliuką ir pakėlė prie nosies. Giliai įkvėpusi muskuso aromato pasijuto geriau. Ją apglėbė jo kvapas. Tarsi jis būtų ją apkabinęs.

Ji niekada nesimylėjo su ūsuotu vyriškiu. Gal su juo stipriau patirtų pasitenkinimą? Samanta lėtai užsimerkė. Jos pojūčiai tapo aštrūs, o vaizduotė įsiaudrino. Švelnios lūpos, karštas kvėpavimas, jautri oda – taip jai atrodė paslaugus barmenas. Joje kunkuliavo visa vaivorykštė jausmų. Jo lūpos klaidžiojo jos kojomis, ūsai kuteno šlaunis. Samanta suėmė krūtis įsivaizduodama jo myluojančias rankas, kol įaudrinti speneliai sustangrėjo.

Ji atsimerkė nepažįstamoje vonioje be galo susijaudinusi ir priblokšta. Niekada taip nesielgė ir nieko panašaus nejuto. Vengdama veidrodžio patraukė rankas nuo krūtinės ir visą dėmesį sutelkė į dušą.

Rankos drebėjo. Kaip galima taip geisti vyro? Ypač to, kurio visai nepažįsta. Ji nežinojo nei atsakymo į šį klausimą, nei to, kaip reikės atsispirti tokiai galingai pagundai. Lengva buvo sukurpti planą saugiame bute. Galvodama apie nykią ateitį spruko kuo toliau. Ir atsirado čia. O dabar akis į akį susidūrė su seksualiu nepažįstamuoju...

Samanta suvirpėjo. Liko tik savaitė. Jei ne tėvas, būtų kitaip. Bet jis pakliuvo į bėdą. Tad Samanta pasistengs šią vienintelę savaitę nugyventi kuo įspūdingiau. Ir nepraleis progos – čiups jautį už ragų.

Jei ketina pulti jam į glėbį, pirmiausia turi nusiprausti. Tada atsigerti ir suvilgyti perdžiūvusią gerklę. Prisipylusi stiklinę vandens moteris pasijuto drąsiau. Jei pasiseks, po kelių valandų sužinos, ką reiškia... mirtinai išgąsdinti vargšą vaikiną. Samanta metė skubrų žvilgsnį į savo atvaizdą veidrodyje ir aiktelėjo. Stiklinė išsprūdo jai iš rankų ir tėškėsi į praustuvę. Skruostai išvagoti juodų dryžių, plaukai susivėlę. Ar taip atrodydama gali jį sugundyti? Kas privertė ją manyti, kad jis bent truputį susidomės ja?

Staiga durys triukšmingai atsilapojo.

– Kas, po perkūnais, čia nutiko?

Samanta nespėjo prisidengti rankšluosčiu – tarpduryje išdygęs svajonių meilužis nenuleido nuo jos akių. Tiesa, jis jau buvo matęs jos palaidinę, bet seksualūs apatiniai, kuriuos ji dėvėdavo po griežtais darbo kostiumėliais, atrodė tikras moteriškas protestas. Samanta nudyrė akis ir nužvelgė save. Mažutis medžiagos trikampėlis tarp kojų nepažįstamojo žvilgsniui atidengė daugiau, nei ji būtų norėjusi.

– Nagi?

Ji nieko neatsakė. Tiesiog nepajėgė. Net jei nuo atsakymo priklausytų jos gyvenimas. Dabar Samantai labiausiai rūpėjo kuo nors prisidengti. Ji pamėgino nusikabinti rankšluostį, bet rankos per daug drebėjo. Sutelkusi jėgas staiga išgirdo, kaip nepažįstamasis triukšmingai įkvėpė.

– Šiuos daikčiukus turėtų uždrausti įstatymai.

Jos rankos nuslydo už nugaros mėgindamos pridengti siaurutę juostelę. Tą akimirką Samanta suprato esanti ne tokia drąsi, kokia ketino būti. Ji sustingo iš siaubo.

Kaip galėjo jai šauti mintis suvilioti šį vyrą? Žinoma, ir anksčiau turėjo vyrų, bet niekada neieškojo vienadienių nuotykių. Turint omeny, kokį įspūdį padarė, šiąnakt ji nieko nesiims.

Samanta pražiopsojo progą ir pamynė išdidumą. Kaip vienam vakarui – visai neblogai.

Jis praėjo pro ją. Plūstelėjusi vyriškumo banga veikė kaip afrodiziakas. To pakako, kad ji susijaudintų.

Makas lengvu rankos judesiu nukabino rankšluostį.

– Prisidenkite, – suburbuliavo jis.

Nustebinta jo tono ji atsisuko ir pažvelgė į jį. Akys atrodė patamsėjusios – padūmavusi pilka virto medžio anglies juodumu. Spalva tik pabrėžė jo skruostikaulius ir griežtas lūpų linijas, virtusias brūkšneliu.

– Dabar pat.

Jis nekantriai įbruko jai rankšluostį.

– Kitaip neatsakau už savo veiksmus.

– Klausau, pone.

Jos žvilgsnis nuslydo jo liemeniu ir išdavikiškai aptemptais džinsais. Pražydo moteriškas pasitenkinimas. Reikės labiau pasistengti. Šią akimirką ji liovėsi savęs gailėjusi. Šitas vyras jos geidė ir ji neketino likimo tampyti už ūsų.

Samanta neskubėdama apsivyniojo rankšluosčiu. Paliko tik meilų tarpelį tarp krūtų.

– Jau, – koketiškai šypsodamasi pranešė ji.

Vyras atsakė dejone.

– Turime nedaug laiko, – suniurnėjo jis.

Samanta sunkiai atsiduso.

– Tikrai? – drebančiu balsu paklausė ji. – Turite omeny, dabar?

Samanta nurodė, kur paliko automobilį, ir padavė nepažįstamajam raktelius. Galų gale ji apsivilks švariais drabužiais ir jį suvilios. Tačiau jo atsakingumas išmušė ją iš vėžių. Samantos fantazijos neatitiko realybės. Ji pasijuto kaip po šalto dušo.

Tik dabar ji susivokė, jog visiškai nepažįsta šio vyro. Samanta jau pasimėgavo dušu. Suprato, kad jos viltys suvilioti vyrą žlugo. Nuo tokios minties ji vėl įsitempė, o ankstesnio ramumo kaip nebuvę.

Vis dėlto, kai jis ištiesė ranką, Samanta įdėjo į jo šiltą didelį delną savąją. Prisilietimas suteikė jai tokį kūnišką malonumą, kokio net negalėjo įsivaizduoti. Jei ir toliau nesiliaus galvoti, kas laukia, susmuks tiesiog ant grindų. Dideli pirštai lengvai apkabino jos rankelę. Tie pirštai neabejotinai gali suteikti didžiulį malonumą.

– Taigi? – paklausė jis.

– Kas taigi?

Samanta tikrai nežengs pirmojo žingsnio. Ji nerimastingai apsilaižė, o vonios kambarys dėl šio vyro, regis, dar labiau sumažėjo.

– Gal galime tai padaryti anksčiau nei šis kambarys virs pirtimi?

Panašu, kad nepažįstamasis neketino gaišti laiko preliudijai.

– Nemanau...

– Viešpatie šventas. Nenorite būti pirma, tai pradėsiu aš. Esu vardu Makas, – prisistatė stipriai spausdamas jai ranką. – O kuo jūs vardu?

2

Makas stovėjo vonios kambarėlio tarpduryje negalėdamas patikėti, kad įsibrovė net neįspėjęs. Išgirdęs dūžtant stiklinę pamanė, jog ji išvydo kokį nors graužiką. O ji stovėjo pusnuogė ir taip spoksojo į jį, lyg Makas būtų pasikėsinęs į jos garbę. Turint omeny, kur ji stovėjo ir kaip atrodė, išties nedaug trūko.

– Kuo aš... vardu? – apstulbusi pakartojo Samanta ir tankiai sumirksėjo.

– Taip. Mieloji, juk sušalote, – patikslino jis ir nužvelgė sužvarbusią moterį. Jo žvilgsnis nejučia nukrypo į nepažįstamosios krūtinę, pridengtą kilpiniu rankšluosčiu. – Todėl nepažeisite etiketo, jei pasakysite savo vardą.

Moteris skaisčiai nuraudo.

– Sem… – prisistatė ji ir lyg kažką svarstydama nutilo. – Tiesiog Sem.

Ji neištraukė rankos iš jo delno ir jis nykščiu švelniai glostinėjo jos pirštus. Moteris neprieštaravo, o gal tiesiog nieko nepastebėjo iš susijaudinimo. Kad ir kaip būtų, Makui patiko jausti jos ranką savo delne.

– Sem. – Jis mintyse žaidė su jos vardu, skanavo lūpomis. Prisiminė pūpsančius spenelius po balta palaidine. Mintyse iškilo ir tobuli, rausvi sėdmenų apskritimai. Toks vyriškas vardas jai visai nederėjo, todėl jis tik papurtė galvą.

– Man to nepakanka. Ar tai Samantos trumpinys? – pamėgino atspėti jis. Moteris triukšmingai iškvėpė.

– Taip. Bet man šis vardas nepatinka.

Jis nusišypsojo. Nors ir nesuprato viešnios, pajuto jai simpatiją.

– Ar neprieštarausite, jei paklausiu – kodėl?

– Atvykau pailsėti ir labai noriu pamiršti žmones, kurie mane taip vadina... Bent savaitę.

Tokia pat bėglė kaip ir jis. Makas puikiai suprato poreikį pasprukti nuo gyvenimo, darbo ir žmonių, kurie karaliauja tame pasaulyje. Šeima buvo jo užuovėja, bet ji netiko, kai reikėjo trumpos atokvėpio minutėlės. Dėl savo vyro darbo jo sesuo apsigyveno už kelių valandų kelio, o gimus pirmajam anūkui mama išsikėlė iš viešbučio, kad būtų kuo arčiau Keitės. Taigi jo šeima nebebuvo po ranka, įskaitant ir kūdikį, kurį matydavo daug rečiau, nei būtų norėjęs, tad Makas ėmė jausti augant nerimą. Regis, ir pats užsimanė galų gale vesti bei surimtėti.

Bet kol kas smuklė atrodė vienintelė ir geriausia vieta pasislėpti. Jis sužiuro į moters ranką, kurią tebelaikė. Įdomu, ar toli ji ketina bėgti? Ir nuo ko?

– O kas bus po savaitės? – pasidomėjo Makas.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Grįšiu į įprastą gyvenimą.

– Vėl būsite Samanta.

– Tikrai taip.

Ji ištraukė ranką ir stipriai save apkabino.

– Jau daugybę metu neturėjau atostogų, todėl noriu šiek tiek laiko skirti sau, nes kitą savaitgalį ketinu dalyvauti didelėje konferencijoje.

– Mieste knibžda daug žmonių, kurie atvyko į konferenciją. Arizona tapo susibūrimų sostine ir nukonkuravo Floridą.

Dėl šios priežasties jam taip ir sekėsi. Šeštojo dešimtmečio viduryje jo tėvas pusvelčiui įsigijo dykumos žemės. Po jo mirties Makas pardavė nedidelį lopinėlį daug brangiau nei galėjo įsivaizduoti ir investavo į šeimos verslą – svečių namus. Teikdamas maitinimo paslaugas poilsiautojams ir konferencijų dalyviams „Kurortas“ virto tikra aukso kasykla. Labai greitai vidutines pajamas turėję Makenziai virto milijonieriais.

Šito jis neketino pasakoti Samantai. Nebent artimiau su ja susipažintų.

– Ką gi, Sem. – Jis pritariamai linktelėjo. – Kad jau prisistatėme, galime leistis toliau.

Pagautas impulso Makas kilstelėjo jos ranką ir pabučiavo riešą. Jis pajuto, kaip sutvinksėjo jos pulsas. Lyg nuplikyta Sem atitraukė ranką.

– Ne, negalime. Ką tik su jumis susipažinau ir neketinu šokti tiesiai į lovą, – neužtikrintai pareiškė ji. Regis, net pati nepastebėjo, kaip pasikeitė jos planai.

– Tai ir puiku, nes nepamenu, kad būčiau jus kvietęs, – draugiškai nusijuokęs atsakė Makas. – Patikėkite, kai aš tai padarysiu... jūs tikrai suprasite.

– Ak... – aiktelėjo ji ir sumišusi įsistebeilijo į Maką.

Jis dar niekada nebuvo matęs, kad kas nors siųstų tokius prieštaringus ženklus. Visai neseniai moteris nužvelgė jo kūną tarsi virtuvės šefas, ieškantis delikateso. Vilkėjo seksualius apatinius, kokius jam teko matyti tik kataloguose, kurie tiesiog viliote viliojo, tačiau laikėsi įsikibusi rankšluosčio lyg skęstantysis šiaudo. Valios pastangomis jis nuslopino prisiminimus. Bent jau šią akimirką.

Taigi, kas ji – viliokė ar nekalta mergelė? Kokia moteris jo Samanta? Makas nebeįstengė galvoti apie ją kaip apie Sem, nes dabar ji buvo jo. Jos prieštaringas charakteris jį traukė. Makas jau seniai buvo virtęs geidžiamu grobiu lobių ieškančioms moterims, todėl atviri jos atsakymai intrigavo. Tik turėjo būti tikras prieš ją sugundydamas.

– Tenorėjau pasiūlyti išsimaudyti po dušu.

Jis atsitraukė prie durų.

– Makai, palauk, – paprašė moteris ir jis atsisuko. – Atleisk. Aš naujokė... Manau, ir pats tai supratai. Paskubomis darau išvadas ir blaškausi...

Jis ir vėl savimi užgriozdė ankštą vonios kambarį. Priartėjęs prie jos Makas pajuto, kaip jį išmušė prakaitas... ir tikrai ne dėl garų debesies. Nepajėgdamas susivaldyti ištiesė ranką ir suėmė juodų it anglis plaukų sruogą. Kalbėdamas palengva suko ją aplink pirštą. Gerklėje jautė tvinkčiojantį pulsą.

– Naujokė? – perklausė jis.

– Taip. Be to, nauja ir tai, kas tarp mudviejų vyksta, – atsakė ji ir bedė ranka į juodu.

– O išties vyksta?

Po karšto moters atsisakymo Makui parūpo išsiaiškinti jos norus, tada imtis ko nors daugiau.

Jos žvilgsnio gelmėse virpėjo sąžiningumas ir nuoširdumas.

– Juk ir pats žinai, kad taip.

Makas žavėjosi šiuo drąsiu prisipažinimu, kad tarp jųdviejų kažkas mezgasi. Tiesa, trauka atrodė tokia nenugalima, kad sunku būtų buvę ją ignoruoti.

– Ką mudu darysime? – paklausė jis ir garbanos galiuku brūkštelėjo moteriai per smakrą. – Sem?

Makas tiesiog iškvėpė jos vardą. Netikėtai pajuto, kad labai svarbu gerbti šios moters norus. Kai ji tyliai aiktelėjo, jos kūną sudrebino virpulys.

– Nežinau.

Sem palinko prie jo ir juos skirianti oro gija ištirpo. Prakalbo kūnai ir Makas žinojo atsakymą. Jis troško priglusti, paragauti jos lūpų ir išgirsti paslaptis. Jo nuojauta kuždėjo: ši intriguojanti moteris jų turi ne vieną.

Jis pažvelgė į švelnias jos akis. Sem neabejotinai jo geidė, tačiau buvo dalykų, kurių dabar jai reikėjo labiau. Pavyzdžiui, dušo ir laiko pabūti vienai.

– Pagalvok apie tai... ir pasakyk man.

Jis atsitiesė ir paleido jos plaukus, pirštai švelniai perbraukė apnuogintus pečius.

– Nuomos kompanija netrukus atsiųs kitą automobilį. Lagaminus paliksiu gretimame kambaryje. Kai nusiprausi, nusileisk į apačią.

Ji šyptelėjo.

– Ačiū, Makai. Tu malonus vyrukas.

Jis sudejavo. Visai jis ne malonus, o velnioniškai susijaudinęs. Tai nedavė jam ramybės. Kuo ši moteris ypatinga, kad jis ėmė elgtis kaip tikras džentelmenas? Makas neabejojo: meilūs žodžiai ir švelnios glamonės atvertų kelią į jos kūną.

Vis dėlto jis nusliūkino laiptais žemyn, į sausakimšą barą. Čia jo laukė grupelė triukšmingų senolių ir prasta žinia, kurią išgirdo vos tik nužengęs nuo paskutinio laipto.

– Kodėl Teresa nori su manimi pasikalbėti? – paklausė jis Zy. Greitomis pažvelgęs per petį pamatė vienintelę barmenę, nerimastingai draskančią servetėlę. – Juk ji turi dirbti.

– Kol buvai viršuje, vargšelė sumaišė kelis kokteilius ir sudaužė porą stiklinių, – suburbuliavo Zy.

– Ar sudrebėjo rankos?

– Jai nepatiko Hardžio ranka ant jos užpakalio, – dusliai nusijuokė pagyvenęs vyriškis, bet netrukus liovėsi. – Lipdama iš vonios jos mama susilaužė klubą, todėl visos Teresos mintys sukasi tik apie tai.

Makas neišlaikė ir nusikeikė. Juk negali jos laikyti darbe, kai ji reikalinga namuose. Nors baras tiesiog braškėjo nuo lankytojų.

– Pakalbėsiu su ja. Ar turėčiau žinoti dar ką nors?

– Haris skiedžia gėrimus. Erlas išmaukia daugiau nei parduoda, o seksualiosios poniutės lagaminai stovi kampe, – trumpai išdėstė Zy.

– O ką veiki tu?

– Prie durų tikrinu asmens tapatybės korteles. Tų, kurių liemenėlių dydis mažesnis nei trečias, neįleidžiu, – vyptelėjo senukas.

– Zy, liaukis. Juk žinai, negalima nieko diskriminuoti. Tai prieštarauja įstatymams. Šiandien „Damų vakaras“. Net jei jos be liemenėlių, privalai jas įleisti nemokamai.

Smagus Zy juokas pamalonino Maką. Tai daug geriau nei žiūrėti į paniurusius ir prislėgtus vyrus. Jis mylėjo šitą senučiuką, kuris su juo elgėsi kaip su tikru sūnumi.

– Nori, kad nuneščiau damai lagaminus?

– Dėkoju, nereikia. Pats susidorosiu.

Makas baiminosi, kad senukas nesusilaikys paslapčia nepašniukštinėjęs, todėl pats užnešė Samantos lagaminus. Tiesa, ir jis vos atsispyrė pagundai užmesti akį, bet siūbuojanti minia bare ir pažadas bičiuliui vyte nuvijo jį laiptais žemyn. Jei Samanta tipinė moteris, jis turės marias laiko, kol ji susiruoš.

O minutėlė užsimiršimo tikrai praverstų – būtina numalšinti įsiaudrinusį libido. Tegul ji apsisprendžia. Deja, jo kūnas įnirtingai priešinosi. Malonūs vaikinai jaučiasi nejaukiai, kai jiems... nepasiseka. Patupdęs kepurę ant galvos Makas stojo už baro ir grįžo prie darbo.

Nepraėjo nė penkiolika minučių, kai jį taip sujaudinusi moteris vėl pasirodė bare. Makas suprato: Samanta ypatinga.

Ji gana lengvai susidorojo su užduotimi „Damų vakarą“: stvėrė pirmą atsilaisvinusią aukštą kėdę ir įsitaisiusi ant jos susidėjo rankas ant baro. Po alkūnėmis mėtėsi keli centai, nuo kurių į ją žvelgė Abraomas Linkolnas. Sem (jai pasirodė, kad vardas labai tinkamas ir ketino toliau juo vadintis) užbūrė senoviška baro atmosfera.

Ji buvo pratusi prie paprastų užkandinių prekybų centruose arba prabangesnių Niujorko restoranų, tad su malonumu atsilošė ir atsipalaidavo ant patogios kėdės. Žodis „atsipalaidavo“ labai reliatyvus, nes Makas stovėjo vos už kelių žingsnių ir kalbėjosi su jauna mergina. Sprendžiant iš baltos prijuostės – padavėja, kuri atrodė labai nuliūdusi.

Sem negirdėjo, ką jie šneka, tačiau neabejojo, kad pokalbis rimtas. Makas papurtė galvą, tada nuėjo prie kasos aparato, išėmė grynųjų ir ištiesė juos merginai. Ji pamėgino juos atstumti, bet Makas nenusileido. Galiausiai mergina puolė jam ant kaklo ir tvirtai apkabino.

Juodu neabejotinai siejo darbas, bet Sem turėjo pripažinti, kad jai sugėlė širdį. Ypač kai kita moteris glėbesčiavo Maką. Netikėtai dilgtelėjo pavydas ir ji pasijuto esanti prašalaitė. Tai Samantai labai nepatiko. Ji gūžtelėjo pečiais ir nukreipė dėmesį kitur. Po kelių sekundžių Makas grįžo prie baro.

Nieko nelaukdamas ėmė pilstyti klientėms likerį. Nors ir visą naktį Sem su malonumu būtų rijusi akimis jo greitus, užtikrintus judesius. Jis buvo vyriško grakštumo pavyzdys (jei toks išvis gali būti) – nerūpestingai ėmė taures ir pilstė į jas gėrimus, tarsi būtų tai daręs visą gyvenimą. Tačiau ji klydo.

Jau ne pirmą kartą Sem susizgribo, kad nieko apie jį nežino. Nebent tik tai, kad pakanka vieno jo žvilgsnio ir jos kūną ima laižyti geidulio liepsnos. Be to, širdies gilumoje ji juo pasitikėjo. Tačiau vis tiek būtų visiška pakvaišėlė, jei panorėtų su juo permiegoti.

Sem neabejojo, kad Makas aistringas. Jo deginantys prisilietimai ir balsas ją svaigino. Jeigu Sem ieško linksmybių, jaudulio ir beprotiškai aistringos nakties, tai pataikė į tinkamą barą.

„Pagalvok apie tai... ir pasakyk man“, – Sem prisiminė Mako žodžius.

Geismas sumišo su nerimu. Jai tereikia atsikratyti baimės ir žengti pirmą žingsnį. Galutinai apsispręsti padėjo mintis apie miegojimą su Tomu atskirose lovose ar net kambariuose.

– Sveika, mieloji. Ar galėčiau pavaišinti tave gėrimu?

Sem pažino vieną iš tų vyrų, kurie apsupo ją vos įžengus į barą.

– Žinoma.

– Ei, Makai! – sušuko pagyvenęs vyriškis mėgindamas perrėkti triukšmą. – Dvi tekilos... ir nepamiršk citrinos.

Makas pasisuko į juos ir vykdydamas užsakymą klausiamai kilstelėjo antakį. Tada ėmė brautis prie jų. Samantai sutraukė skrandį. Burna išdžiūvo ir ji jau neabejojo, ko iš tikrųjų nori.

Tik nežinojo, kaip jam apie tai pasakyti.

Makas stabtelėjo tiesiai priešais ją ir padėjo rankas ant seno medinio paviršiaus. Ją svaigino net tamsūs plaukeliai ant jo rankų. Įdomu, koks būtų jausmas, jei delnu perbrauktų jam per krūtinę?

– Tekilos?

Ji abejingai gūžtelėjo, nors galva svaigo nuo jaudulio.

– Taip sakė šis vyras.

– Tau, mano brangioji, – Zy. Tik ne to birzgalo, kokį dažniausiai gauname „Alkanajame lokyje“, – tarė jis Makui.

Šis pažvelgė į Sem.

– Tu tuo tikra?

– Kodėl gi ne?

– Ar esi kada nors gėrusi tekilos?

Ji papurtė galva.

– Supratau.

Vis dėlto jis ėmėsi jų užsakymo – pastatė dvi taureles ir šliūkštelėjo į jas gintaro spalvos gėrimo.

– Kas tas Lokys? – pasmalsavo Sem.

– Vaikinas, kuriam priklauso šis baras, – atsakė Zy.

– Tavo darbdavys?

– Tiksliau būtų pasakyti, kad jam priklauso ši vieta, o aš čia dirbu.

Makas patupdė priešais juos po taurelę, šalia padėjo druskinę ir lėkštutę su citrinos griežinėliais. Tada stumtelėjo Zy butelį su likusiu gėrimu.

– Neskubėk, – perspėjo ir pasisuko į žmones, įsitaisiusius šalia Sem.

Netrukus po jos pasirodymo į barą prigužėjo minia lankytojų, kuriuos Makas vienas aptarnavo. Jis neturėjo nė akimirkos atokvėpio.

– Makas atrodo persidirbęs, – pasakė Samanta.

Zy linktelėjo.

– Ir jam per mažai už tai moka.

– Aš viską girdėjau, – tarė Makas ir pervėrė pagyvenusį vyriškį griežtu žvilgsniu. Samanta pakreipė galvą į šoną.

– Nereikia gėdytis sunkaus darbo.

– Jis pavaduoja barmenę, – paaiškino Zy.

– Regis, ką tik ją mačiau, – tarstelėjo Sem.

– Iš tiesų matėte, bet Makas pamanė, kad prižiūrėti negaluojančią motiną svarbiau nei aptarnauti mus – seniokus. Jis net sumokėjo jai už šį vakarą, nors arbatpinigių ji, deja, negaus.

Tai paaiškino Samantai anksčiau stebėtą sceną ir šiltą apsikabinimą. Ji pasijuto tikra bukagalvė. Tankiai sumirksėjusi pažvelgė į Maką, kuris nuskubėjo aptarnauti kitų klientų.

– Jis pasielgė labai gražiai, – sumurmėjo sau po nosimi.

Vyrukas ne tik seksualus, bet ir panašus į serą Galahadą*. Ją užliejo šiluma – šis vaikinas ir tvirto būdo, ir dailus.

– Vaikino širdis auksinė. Visada tokia buvo. Jis nepasiduoda tamsiajai prigimties pusei.

Makas stabtelėjo priešais juos.

– Tai tu pažadini manyje šviesiausius jausmus, žmogau, – pareiškė jis ir trumpai nusijuokė.

Sužibusios Mako akys ir linksmos raukšlelės lūpų kampučiuose suvirpino Samantos kūną – tarsi kas būtų palietęs pačias jautriausias vieteles. Ji ėmė tiesiog degte degti. Dar niekada taip nesijautė.

Samanta stipriai pasitrynė apnuogintas rankas. Nekreipdamas į tai dėmesio Zy žvilgtelėjo į puspilnes taureles.

– Ketini čia kiurksoti visą naktį, ar vis dėlto pasijudinsi už mano pinigėlius? Žiūrėk ir mokykis, mieloji.

Sem buvo mačiusi šį ritualą dar koledže, bet pirmą kartą iš arti stebėjo, kaip tai daro aštuoniasdešimtmetis senukas. Zy buvo nepakartojamas.

– Ar jis tam pasiruošęs? – atsargiai pasiteiravo ji Mako, kai Zy nusivalė lūpas į rankovę.

– Regis, labiau nei tu.

Sem suprato tai kaip iššūkį. Kartodama senioko veiksmus lyžtelėjo ranką, pasibarstė tą vietą druska, dar sykelį ją lyžtelėjo ir tada užsivertė visą taurelės turinį. Galiausiai užkando citrina.

– Pirmam kartui – visai neblogai, – pasveikino Zy ir vėl papildė taureles.

Tą akimirką, kai rūgštus vaisius atsidūrė prie lūpų, jos ir Mako žvilgsniai susitiko... Sem nurijo didelį gurkšnį vandens, kurį Makas tyčia paruošė. Todėl jis tik mirktelėjo, tarsi sakydamas, kad ji tęstų šitą žaidimą.

Makas jai ir vėl pasirodė kaip riteris žvilgančiais šarvais. Jis patenkino senolio poreikį išgerti, o pats ėmė žvalgytis į vargšes panelytes. Turint omeny jos padėtį, Sem toks apibūdinimas irgi tiko.

Makas, kad ir kokia būtų jo pavardė, atrodė seksualus ir padorus vyrukas, atitinkantis jos siekius. Sem patiko ir tai, ką matė, ir tai, ką sužinojo. Ji nebūtų įstengusi rasti tinkamesnio vyriškio nei Makas.

Tik iš pradžių jis turi susitvarkyti bare ir atrodo, kad pagalba jam būtų ne pro šalį.

Alaus nebeliko. Damos, besilankančios „Alkanajame lokyje“ niekada nesiliaudavo jo stebinti. „Kurorte“ pagrindinis gėrimas buvo degtinė, o čia – tamsus alus. Eidamas papildyti alaus atsargų Makas mąstė apie pačias įvairiausias moteris, kurios rinkdavosi šioje vietoje.

Norėdamas pasiekti statinaitę patraukė vieną dėžę ir staiga užuodė svaiginantį kvapą. Suprato, kad yra nebe vienas. Kilstelėjo galvą jau žinodamas, jog pamatys Samantą.

– Ką čia veiki? – paklausė net neatsisukdamas.

Ji atitrauktų jo dėmesį nuo darbo, o šito sau dabar leisti negalėjo. Gal vėliau, kai užrakins ištuštėjusį barą. Jei tik ji to norės. Ne dabar.

– Porelė paprašė alaus. Statinaitė buvo tuščia, o už baro nemačiau nė vieno butelio, todėl...

– Tu aptarnavai klientus prie baro?

– Daugiau nebuvo kam, – atsakė Samanta ir kilstelėjo pečius lyg gindamasi.

– Paprašiau Zy tai daryti.

– Zy pareiškė, kad yra girtut girtutėlis.

Ši pastaba išsklaidė įtampą ir abu gardžiai nusijuokė.

– Tu juo rūpiniesi? – paklausė Sem.

Mako akyse šmėkštelėjo pritarimas ir dar kažkas. Jis pasimuistė nuo jos žvilgsnio.

– Kažkas turi tai daryti. Be to, Zy – Lokio tėvas. Prieš kelerius metus senukas neteko žmonos ir jam reikia bent trupučio dėmesio. Beje, labai malonu, kad buvai jam atidi.

Nedaugelis žmonių skirtų vienišam senukui nors kelias minutes savo brangaus laiko. Baro lankytojai taikstėsi su senu pakvaišėliu dėl Lokio ir Mako, kuriuos mėgo. Be to, pažinojo Zy visą gyvenimą. Bet Samanta taip elgėsi su visai nepažįstamu žmogumi.

– Kiek juodu buvo vedę? – pasidomėjo ji.

– Daugiau nei penkiasdešimt metų.

– Oho, kaip ilgai. – Ją nupurtė lengvas drebuliukas.

– Jiems taip netrodė. Jie tikrai mylėjo vienas kitą.

Makas susimąstė: nuo kada jis tapo santuokos šalininku? Na, norėtų kada nors sukurti šeimą; tiesą sakant, to troško labiau už viską. Tik niekada netikėjo, kad pavyks rasti nuoširdžią ir atvirą moterį, dėl kurios būtų verta rizikuoti. Jis dirstelėjo į Samantą. Iki šios minutės? Makas norėjo tuo įsitikinti.

– Na, nebent tie metai buvo nuspalvinti meilės, – tarė Sem.

Makas pakėlė į ją akis.

– Neįsivaizduoju kitos priežasties, dėl kurios būtų verta su kuo nors susieti savo gyvenimą. Kitaip liktų tik pasikarti.

Ji nejaukiai atsikrenkštė.

– Gal galėtume pakeisti pokalbio temą?

– Kodėl? Santuoka tau atrodo nemaloni? – švelniai paklausė Makas. Jei viskas vyks, kaip jis sumanė, dar turės laiko išsiaiškinti jos paslaptis. O jų ji, regis, turi tikrai nemažai. – Tik neprasitark apie tai Zy, nes teks išklausyti pamokslą apie tradicijas, pagarbą ir senamadišką meilę.

Pasigirdo pagyvenusio vyriškio kikenimas. Sem nusišypsojo ir toji šypsena pakirto Makui kojas. Jis nė už ką neištvers iki užeigos uždarymo, jei ji sukinėsis aplinkui.

– Jis nepavojingas... ir mielas.

Sem užtrenkė duris ir ėmė artintis. Makas užuodė muilo dvelksmą. Nors jis kiek užgožė persikų aromatą, įsigėrusį į jos odą, šis kvapas jam irgi patiko. Sem giliai įkvėpė.

– Visai kaip tu, – sušnabždėjo ji iš susijaudinimo virpančiu balsu.

Jis pirštais kilstelėjo jai smakrą.

– Mieloji, aš nė iš tolo nepanašus į mielą ir nepavojingą.

Storžievis, šaltas, užsidaręs, abejingas. Tai bene meiliausi epitetai, kuriais jį yra apdovanojusios kai kurios „Kurorto“ lankytojos, kai jis nepriėmė jų pasiūlymų. Deja, savo kailiu buvo patyręs, kad švelnaus ir malonaus atsisakymo jos nesupranta.

– Gal leistum man pačiai spręsti?

Ji nuleido rankas jam ant pečių ir pradėjo stumti, kol Makas nugara įsirėmė į sieną. Nespėjusi kaip reikiant įkvėpti Samanta visu kūnu prie jo prigludo.

O tada – pabučiavo. Godžiai ir greitai, tarsi baimintųsi, jog gali persigalvoti. Makas tikrai neprieštaravo. Ji žengė pirmąjį žingsnį, o jis jau pasistengs, kad ji to nesigailėtų. Juodu lūpomis ryte rijo vienas kitą, mėgino plėšti drabužius. Akivaizdu, kad ji troško daugiau.

Deja, Sem nesuteikė jam progos. Ji sugniaužė kumščius ir atšlijo. Jų kūnai atsiskyrė anksčiau, nei jis suspėjo pasielgti impulsyviai ir pasiimti tai, ko ir pats taip geidė. Tai, ką ji pati siūlė vos prieš kelias sekundes.

Plačiai išplėstomis akimis, patamsėjusiu nuo aistros žvilgsniu ji pažvelgė į Maką.

– Nežinau, kodėl tave užsipuoliau.

Jos sutrikimas jį sujaudino.

– Ir aš, bet nesiskundžiu.

Vos pastebima šypsena nuslydo jos lūpomis.

– Nori pasakyti, kad tau patiko? – nedrąsiai paklausė ji.

Palinkęs į priekį Makas suėmė ją už dilbio ir kiek tvirčiau suspaudė.

– O ar pati nematai? Matyt, prarandu kvalifikaciją.

Makas nykščiu suko ratus jos delnu. Tada žengė žingsnį prie Sem, kuri net nesukrutėjo, ir stipriai prie jos prigludo. Ji dar kartelį kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam į akis.

– Brangioji, gali manimi pasitikėti.

– Žinau.

Jos žodžius patvirtino akinama šypsena ir Makas nieko nelaukdamas pabučiavo Sem. Ji godžiai atsakė. Jos liežuvis klajojo po jo burną, o tylūs atodūsiai ir dejonės tiesiog varė iš proto. Regis, jai reikėjo nusiraminimo. Tai patyrusi tuojau pat atsipalaidavo jo glėbyje.

Plonytė palaidinė nuslydo nuo peties. To pakako, kad jis susijaudintų. Pagautas impulso stvėrė už liemenėlės petnešėlės ir vienu judesiu trūktelėjo ją žemyn. Tada ėmė skanauti patamsėjusius spenelius. Ji suvaitojo iš pasitenkinimo ir išrietė nugarą. Makui niekas nebetrukdė mėgautis krūtimis.

Jis nesijausdavo drovus su moterimis, bet šį kartą panašus jausmas suvirpino širdį. Dar kelios sekundės ir jis pamirštų sausakimšą barą. Tiesiog nusviestų drabužius ant grindų ir atsiduotų dviejų išalkusių kūnų šėlsmui. Privalėjo liautis, bet nepajėgė jos paleisti.

Makas neturėjo pasirinkimo. Jos ankstesnės dvejonės padėjo jam susivaldyti. Sunku net įsivaizduoti, kiek prireikė pastangų pakelti galvą.

– Vis dar tebemanai, kad esu nepavojingas? – alsiai kvėpuodamas paklausė Makas.

– Ne, bet tu saldus. – Jos lūpose žaidė drovi šypsena. – Nežinojau, kaip tau parodyti simpatiją... bet džiaugiuosi tai padariusi.

Makas neklydo. Nors mėgino gundyti, šiame žaidime ji buvo naujokė. Tai tik dar labiau pakurstė jo smalsumą – kokias gi dar paslaptis ji slepia? Sem jau prisipažino, kad laikinai mėgina nuo kažko pabėgti. Jis uoste užuodė jos nepatyrimą ir naivumą, tad visai nesuprantama, kodėl taip nekantrauja su juo suartėti? Kiekvienas neatsakytas klausimas atrodė lyg dar vienas nuostabaus šios moters paveikslo potėpis.

Jis pažvelgė į žibuoklių spalvos akis, kurios spinduliavo aistrą ir nuostabą. Makas ją puikiai suprato. Pats nebūtų patikėjęs, kad jų pojūčiai gali virsti tokiu sprogstamuoju užtaisu. Kaip ir nebūtų pamanęs, jog šioje moteryje gali sugyvendinti tokia puokštė priešingybių. Pro Mako akis neprasprūdo jos dvejonės ir jis neabejojo: galiausiai ji atsivers. Juk atėjo pas jį. Pas Maką – barmeną.

Jei pojūčiai jo neapgauna, tai šis svaiginamas aistros proveržis atrodė jai toks pat netikėtas kaip ir... Ne, ne. Jis papurtė galvą. Aistra jam nebuvo svetima. Jis ir anksčiau yra geidęs moters. Tik dar niekuomet įvykiai nesiklostė taip sparčiai.

Jo niekaip neapleido bauginantis jausmas, jog viena naktis, praleista su Samanta, paskandins jį svilinančiose, pragariškose liepsnose, kurios ištirpdys jo gebėjimą valdytis. Tiesa, jis net nežinojo, ar nori būti santūrus. Vis dėlto, kol nesupras, nuo ko ir kodėl ji bėga, negali pasinaudoti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis... kad ir kaip to trokštų.

Labai lėtai Makas kilstelėjo Sem ir pastatė ant grindų, jųdviejų kūnai atrodė tarsi sulipę. Jis norėjo, kad ji pajustų, koks jis susijaudinęs. Staigiai įkvėpdama ji parodė, jog jaučia styrantį jo vyriškumą.

Makas suėmė vis dar šlapius jos plaukus ir žaisdamas su galiukais pabučiavo į petį.

– Jie drėgni.

– Nenorėjau gaišti laiko džiovindama.

Jis tebežaidė jos plaukais – braukė jais per Sem skruostą, grakštų kaklą, o tada liežuviu atkartojo šitą kelią. Pakėlė galvą ir pamatė plačiai atmerktas akis.

– Kur ketini apsistoti? – paklausė jis.

Sem atsikrenkštė.

– Ten, kur būsiu laukiama.

Ji laukiama čia. Blykstelėjusi mintis nustebino jį patį, bet tai buvo tiesa. Jei Sem pasiliks, Makas turės daugiau laiko ją pažinti, o šito norėjo taip pat stipriai kaip ir jos.

Jis palenkė galvą.

– Viršuje yra dvigulė lova, – sukuždėjo jai į ausį.

Jis mintyse mėgino save įtikinti: toks sprendimas būtų protingas. Jai reikia vietos apsistoti, o jis nenorėjo paleisti jos iš akiračio. Kad ir kaip kankinamai sunku būtų, pasistengs išlaikyti pagarbų atstumą. Gal ji ir mano, jog nori kažko daugiau, bet žvilgsnis nedviprasmiškai išdavė abejones. Žinoma, tai netaikytina seksualiniam potraukiui, kuris ką tik prasiveržė šiame sandėliuke. Ji buvo nepasiruošusi emociškai.

Kai žaidimas toks rimtas, o prizas vertas pastangų, Makas galėjo būti nepaprastai kantrus.

– Taigi? – paklausė jis.

– Aš... – pralemeno Sem, bet Makas krimstelėjo į ausies spenelį ir pajuto, kaip moteris suvirpėjo. – Turiu užsiregistruoti kitą ketvirtadienį, o konferencija prasidės aštuntą valandą penktadienį.

Triukšmingas beldimas į duris sustabdė juos anksčiau, nei reikalai tapo visai nevaldomi.

– Gal aš ir senas, bet atmintimi nesiskundžiu. Tam nereikia tiek laiko! – sušuko Zy. – Per tave visi mirs iš troškulio.

Sem iškaito. Makas suėmė delnais jos skruostus.

– Jis klysta.

– Tikrai? – Jos balse suskambo viltis.

Makas linktelėjo.

– Tam prireiks visos savaitės. Aš tuo pasirūpinsiu. – Jis vargiai pats bepažino savo balsą.

Tai pasakęs apsisuko ir išėjo leisdamas jai suimti save į rankas. Makas vylėsi, jog niekas daugiau nebus pastebėjęs, kiek jis užtruko. Be to, grįžo be alaus. Ir sunkiai laikėsi ant kojų – taip smarkiai geidė Samantos. Ši moteris, jos atvirumas ir pažeidžiamumas pirmą kartą per daugelį metų privertė jį patikėti ateitimi. Makas pajuto ugningą aistrą, tarsi būtų atsidūręs pragare. Jis tiksliai žinojo, kodėl pakvietė ją pasilikti.

Dar niekada paslauga nežadėjo būti tokia maloni. Makas grįžo prie darbo svarstydamas, ar kas nors pastebės, kad jis pamiršo įvykdyti paskutinius užsakymus.

3

Sem nušluostė stalą, o po taure rastus arbatpinigius susižėrė į kišenę. Kai Makas išleido Teresą slaugyti mamos, Sem pasišovė ją pavaduoti ir pasirodė esanti visai pakenčiama barmenė. Gyvenimo tempas čia sukosi lėčiau nei namuose, todėl pakako laiko apsiprasti. Sem patiko šnekučiuotis su klientais, o šie, regis, irgi mėgavosi bendravimu su ja. Žmogus iš rytinės šalies dalies kėlė jiems nuostabą, o vos girdimas klientų akcentas – susidomėjimą jai.

– Ei, brangioji. Dar vieną.

Sem iškalbingai užvertė akis. Iš kur Zy semiasi energijos? Jos pačios jėgos sparčiai seko. Ji pasirausė už baro ieškodama gėrimo, kurį slapta sutaisė senukui Makas.

– Kaip sekasi?

Jos širdis suspurdėjo nuo kimaus Mako balso. Laimei, kojos išlaikė, nes už sudaužytas taures būtų paklojusi visą vakaro uždarbį. Sem pasisuko į Maką.

– Gerai.

– Tu šiandien jau sukorei nemenką kelią, – tarė jis ir slystelėjo žvilgsniu per medžiaginius jos sportbačius. Mako rūpestis nustebino ją. Jam būtinai reikėjo barmenės, kitaip būtų tekę užsidaryti anksčiau laiko, o Makas paleido Teresą namo ir suko galvą dėl kelių įdrėskimų ar mėlynių ant jos kojų – kojų moters, su kuria susipažino vos prieš kelias valandas.

Tvirta jo išorė slėpė jautrią sielą. Sem tai nepaprastai patiko. Gal net per daug.

– Pasakyk vaikinams, kad tai buvo paskutinis užsakymas, – paliepė jis.

Ji buvo pasirengusi jį išbučiuoti – taip palengvėjo. Bare vis dar knibždėte knibždėjo žmonių, o Sem mintyse tebepleveno paskutinio jųdviejų susidūrimo prisiminimai, todėl ji griežtai nuvijo mintis apie bučinius. Suskubo vykdyti paskutinių užsakymų ir valyti vis labiau tuštėjančių stalų. Tiesa, neapleido jausmas, kad yra atidžiai stebima, o tai dirgino nervus. Besileidžianti nakties skraistė audrino jausmus ir vien mintis apie Maką kaitino kraują.

Galiausiai išėjo paskutinis lankytojas ir Sem užrakino duris. Nespėjusi atsisukti išgirdo ant baro užkeliamų kėdžių bildesį. Makas ruošėsi plauti grindis. Ji negalėjo į jį pažvelgti. Tik ne po to, kai taip užsipuolė jį sandėliuke.

– Ypač turint galvoje, kad sutikau savaitę praleisti jo lovoje, – suburbuliavo ji sau po nosimi.

Šįvakar buvo tiek darbo, kad jai nesunkiai pavyko išvengti akistatos su Maku, išskyrus tuos atvejus, kai pateikdavo užsakymus. Tiesa, visą laiką jautė įdėmų jo žvilgsnį. Jei jau ketina čia pasilikti, anksčiau ar vėliau vis vien teks pažvelgti jam į akis.

Ką ji mėgina apgauti? Jei pasiliks, matys ne tik tamsias jos akis, įrėmintas ilgų blakstienų. Ji bus priversta žiūrėti į jį visą.

Jos aistra kunkuliavo. Sem geidė išgyventi nežabotą susijaudinimą ir geismą. Pakako vieno Mako prisilietimo ir jai neliko abejonių, ką jis sugeba. Nuo prisiminimų ėmė tvaksėti širdis ir sudrėko tarpukojis. Dabar ji nė už ką neatsitrauks. Net jei kankins kaltės jausmas, grasinamai kišdamas koją jos planams. Tiesą sakant, sąžinė pasirinko patį netinkamiausią metą nubusti.

Tomo ji nemyli, be to, jų santykiai pagrįsti nauda. Vis dėlto Samanta jautėsi įsipareigojusi. Nors ir kaip nenorėjo to sau pripažinti, bet mintis, jog būdama susižadėjusi su vienu vyru, strimgalviais puola kitam į glėbį, nedavė ramybės. Tačiau nerimas jos nesustabdė. Širdies gilumoje ji nujautė, kad šis sprendimas labiau susijęs su pačiu Maku nei poreikiu atsiduoti vienos savaitės nuotykiui. Troško likusį laiką praleisti būtent su šiuo žmogumi.

Tomas niekada apie tai nesužinos, o jeigu ir sužinotų, greičiausiai jam rūpėtų tik jo įžeista savimeilė. Kiekvienam jų bus skirtas tam tikras vaidmuo kito gyvenime. Ji bus dar vienas jo trofėjus, o Tomas duos jai užtektinai šlamančiųjų, kuriais padengs tėvo skolas. Tik jai vienai iš to – jokios naudos.

– Vienintelis pranašumas tas, jog šis sandėris atvedė mane pas tave, – tyliai sumurmėjo ji.

Samantos žvilgsnio paleistos strėlės susmigo į plačią Mako nugarą, raumeningas rankas, pakreiptą kaklą. Toks stiprus ir savimi pasitikintis vyras. Vargu ar jam patiktų žinia, kad formaliai ji priklauso kitam.

Nejučia Sem perbraukė per pirštą, laikinai likusį be žiedo. Jai nepatiko net mintis, jog kažkam priklauso, bet ji gerai žinojo, kaip pasaulį mato vyrai. Makas gali būti be galo jautrus net smulkmenoms, tokioms kaip artėjančios jos vestuvės. Turint omeny, kad juodu daugiau nebesusitiks, nebuvo prasmės praleisti galbūt vienintelės progos gyvenime.

– Sem Džo, ateik ir įpilk mums dar po taurelę, kol leisiuosi Hardžio parvežamas namo.

Jos veide atsispindėjo kančia. Nereikėjo sakyti Zy, kad gali ją vadinti šituo kvailu vardu.

– Sem Džo? – perklausė Makas.

– Samanta Džozefina, – nieko nelaukdamas paaiškino Zy. – Jei nori pažinti moterį, turi užduoti reikiamus klausimus.

– Sem Džo.

Makas parimęs ant šluotkočio atidžiai ją stebėjo. Audrinantis jo žvilgsnis klejojo jos kūnu stabtelėdamas prie tų vietų, kurių tikrai nederėjo apžiūrinėti viešumoje. Jas jis jau tyrinėjo kiek ankstėliau šįvakar. Sem neapleido nuojauta: jis atsimena daug daugiau nei dabar gali pamatyti.

– Sem Džo, – pakartojo Makas, tik šį kartą daug labiau gundančiu kimesniu balsu. – Tai man puikiai tinka.

Reikia pripažinti, kad nuo jo lūpų nuslydęs jos vardas ėmė patikti net pačiai Samantai. Ji sunkiai nukreipė žvilgsnį nuo Mako ir pasisuko į sugėrovą.

– Atleisk, Zy, bet šįvakar man jau pakaks.

Ji nebūtų pajėgusi išgerti dar vienos taurelės vandens neapsivėmusi. Jau užtektinai prisimėgavo senolio draugija. Vienam vakarui užteks. Apsimestinai šypsodamasi Sem pažvelgė į Zy. Ir žagtelėjo. Garsiai. Makas sukikeno, o Zy susiraukė.

– Juk sakiau, kad ją apgersiu. Labos nakties visiems. Pasimatysime rytoj.

Jis išpėdino iš baro, kur jo nekantriai laukė vairuotojas. Makas užrakino paskui jį duris. Nuo šios akimirkos rakinamų durų garsas jai primins šį vyrą ir šią naktį.

– Galų gale likome vieni, – tarė jis ir pasitaisęs sportinės kepuraitės snapelį vos šyptelėjo. O tada pamojo jai pirštu:

– Ateik... Sem Džo.

Iš tamsios lyg naktis jo akių gelmės tvokstelėjo nežabotos aistros liežuviai. Vieną akimirką Sem pasirodė, kad širdis neatlaikys ir sprogs į tūkstančius gabalėlių. Tačiau ji žengė link Mako negalėdama atsispirti jo akių liepsnai. Nuostabu, kaip nuo vienintelio jo žvilgsnio ugnis apėmė visą kūną.

Trys žingsniai, na gal keturi, ir Sem atsidūrė šalia jo. Nieko nelaukdamas Makas delnais suėmė jos veidą ir pabučiavo. Jo liežuvis įsibrovė į burną ir ėmė ją tyrinėti. Sem tikėjosi godaus, reiklaus bučinio kaip sandėliuke. Tokį dar būtų kaip nors ištvėrusi.

Tačiau Makas bučiavo švelniai, palengva skverbdamasis giliau, tada meiliai čiulpdamas apatinę lūpą, kol Sem kone ėmė verkti iš susijaudinimo. Deja, tokiam bučiniui ji buvo nepasiruošusi. Jis pakėlė galvą ir jųdviejų žvilgsniai susidūrė.

Jai niekaip nepavyko atgauti kvapo. Sem sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gniutulą.

– Už ką? – galiausiai paklausė ji.

– Atrodei tokia abejojanti, todėl užsimaniau padaryti taip, jog nepamirštum kodėl.

Jai net nereikėjo klausti: „Kas kodėl?“ Kodėl visai neseniai jų kūnai atrodė tiesiog sulipę? Kodėl sutiko likti su juo? Kodėl jai nedera persigalvoti? Žinoma, Makas negalėjo numanyti, jog ji jau žino. Atsakymas į visus klausimus buvo jis. Nepaprastai ryškus jo vyriškumas ir potraukis, kuris galėjo sukibirkščiuoti tik tarp jųdviejų. Čia Sem atvyko ne šiaip, tačiau net ir drąsiausiose svajonėse negalėjo įsivaizduoti Mako.

Jis tvirtai suėmė ją už liemens ir nuleido ant vienos iš baro kėdžių, o pats liko stovėti. Laisvi, plazdantys jos palaidinės kraštai pakilo ir Makas apglėbė nuogą liemenį. Nuo prisilietimo ir staiga įsižiebusio geismo pradėjo mausti visą kūną. Mako rankos nusileido prie kojų – jis atrišo ir nuavė vieną sportinį batelį, o tada per baltas kojines ėmė masažuoti geliančias pėdas.

Sem atsilošė į barą ir patenkinta atsiduso.

– Oho, kaip gera.

Makas garsiai iškvėpė.

– Galėčiau pasiūlyti ne vieną dalyką, nuo kurio pasijustum dar geriau, bet jaučiu, kad dabar tau reikia būtent to.

– Apie ką tik sutiktą žmogų žinai gana daug.

Ji mąstė apie bučinį, ne kojas.

– Tave suprasti nesunku.

Sem prisivertė kilstelėti švininius vokus.

– Abejoju, ar man tai patinka.

Tačiau jis buvo toks tikras tuo, ką darė, kad santykiai atrodė labai jau vienpusiai. Hmm, na gal ne santykiai. Greičiau – vienos nakties sandėris. Jei pasiseks – savaitės. Tik ne santykiai, nes šis žodis reiškė ilgalaikius įsipareigojimus, o ji vienais jau buvo susaistyta.

Sem visai nepatiko, kuria linkme nuklydo jos mintys, todėl lengvai sutelkė dėmesį į kojas. Mat Makas nuavė antrą batelį ir ėmėsi darbo. Masažavo, maigė pėdos skliautą. Ilgus, jausmingus glostymus keitė trumpi, greiti judesiai.

– Šįvakar mane nustebinai, – galiausiai prabilo jis.

– Nori pasakyti, kad tavęs nepuldavo moterys?

Sem neketino savęs apgaudinėti. Makas prisiėmė atsakomybę, bet ji juk žinojo, jog pirmoji prie jo priėjo.

Jis nusijuokė.

– Pasišovei man padėti. Pasirodei kaip tik tada, kai man labiausiai reikėjo pagalbos. Labai ačiū.

Jo rankos lėtai slinko į viršų, link šlaunų. Ji akimirksniu įsitempė, bet užtikrinti jo pirštų judesiai netruko ją nuraminti ir privertė vėl atsipalaiduoti.

– Galiu tau sumokėti Teresos atlyginimą, – tarė jis.

– Tu jį jau sumokėjai Teresai, – priminė ji.

– Jos šeimai reikia paramos, o Lokys tikrai tam neprieštaraus. Tu neprivalai dirbti nemokamai. Žinoma, atlyginimas nedidelis, bet...

Visas mintis Sem nukreipė į Mako rankas, palengva kylančias jos kūnu. Padūmavusiomis iš malonumo akimis ji vis tik įstengė nužvelgti Maką. Nepaprastas, rūpestingas vyras... ir jei tik ji panorės, visą savaitę gali jį turėti. Nėra abejonės, kad šito trokšta.

Dabar pats laikas pranešti jam, ko ji iš jo tikisi. Ir tikrai ne pinigų.

– Makai, man nereikia tavo pinigų.

Atsakydamas jis kažką suniurnėjo, bet Sem nelabai suprato. Kažką panašaus į „Tai būtų pirmas kartas“, bet tą akimirką vikrūs jo pirštai pakilo iki sijono krašto ir Sem nebegalėjo pasitikėti klausa, girdėjo tik tankų, greitą savo kvėpavimą.

– Kodėl nereikia? Juk tu juos uždirbai.

– Niekada neimu pinigų už tai, kas man teikia malonumo. O padėti tau buvo malonu.

– Ką gi, manau, šįvakar užsidirbai nemažai arbatpinigių, – teatsakė jis.

– Kaip pirmajam vakarui sekėsi visai neblogai.

Ji šyptelėjo.

– Sem Džo, tu velnio nešta ir pamesta, – jis tyčia lėtai tarė žodžius. Pirštai atsargiai pasiekė kelnaičių kraštelį ir švelniai slystelėjo po juo. Nuo prisilietimo ji nevalingai sudejavo, o kūnas ilgesingai suvirpėjo.

– Ar taip išreiški dėkingumą? – pajuokavo Sem, stengdamasi išlaikyti nerūpestingą nuotaiką, bet jo pirštai vis greičiau ir stipriau trynė trikampėlį po nėriniais. Geismo strėlės smaigstė jos kūną priversdamos liepsnoti.

– Ne, mieloji. Taip darau todėl, kad tai tave jaudina ir man tai patinka.

Didžiam jos nusivylimui, Makas atitraukė ranką ir padėjo ją Sem ant kelio. Ranka drebėjo. Toks iškalbingas judesys sušvelnino pasitraukimą. Akivaizdu, ne ją vieną draskyte draskė kankinantis, nevaldomas geismas.

– Tik noriu, kad būtum pailsėjusi ir galėtum aktyviai prisidėti, o ne galuotumeisi iš nuovargio po darbo bare.

Makas švelniai pabučiavo ją į lūpas, o tada pasilenkęs padavė batelius.

– Lipk į viršų, o aš ateisiu baigęs tvarkytis.

Sem tik sumirksėjo – jai sunkiai sekėsi suvokti išgirstų žodžių prasmę, nes kūnas buvo toks įsitempęs, atrodė, bet kurią akimirką neatlaikys. Ji galėjo pamėginti jį suvilioti, tik nenorėjo, kad pirmasis kartas būtų bare.

Nors trūko patyrimo, per vieną vakarą jai pavyko nemažai pasiekti. Sem su malonumu atsidavė jo globai. Pamojavusi patraukė prie laiptų ir staiga suprato: Makas teisus. Ji jautėsi visai išsekusi. Panašu, kad jis dar užtruks, todėl jai pakaks laiko. Kai tik atsipalaiduos, bus lengviau tinkamai nusiteikti.

Makas skriste užskrido į viršų. Kada gi paskutinį kartą jis buvo pasikvietęs moterį į lovą? Na, gal ir ne į lovą, bet pasitaisys. Jam patiko ne tik tai, ką matė, bet ir tai, ką sužinojo apie Sem. Ji ne savanaudė, veikiau dėmesinga ir linkusi padėti. Ne tik Makui. Dar Zy ir kitiems nuolatiniams klientams, kurie nepraleido progos pagirti naująją padavėją. Sem puikiai pritapo, nors jis būtų galėjęs kirsti lažybų iš paskutinio dolerio: ji niekada gyvenime nėra dirbusi tokio

darbo.

Juodu taip puikiai tiko vienas kitam, sunku patikėti, kad pažįstami vos kelias valandas. Pravėręs duris jis įžengė į žvakių liepsnų apšviestą kambarį. Reikia pripažinti, ji išradinga. Kol jis tvarkėsi, Sem, matyt, paslapčia nusileido žemyn ir nugvelbė nuo stalo raudoną žvakidę. Tamsoje plazdeno storų baltų žvakių liepsnelės, skleisdamos paslaptingą intymią nuotaiką.

Mako žvilgsnis nukrypo į lovą ieškodamas, kokių dar staigmenų bus jam paruošta. Nė nenusirengusi Samanta gulėjo ant apkloto ir apsikabinusi vieną pagalvę... saldžiai miegojo.

Jis nužvelgė jos kūną. Žvakių švieselės mirgėjo jai ant veido išryškindamos švelnų profilį, skruostikaulius, putlias lūpas. Lūpas, kurių jis vėl su malonumu paragautų. Deja, sprendžiant iš lėtai pakylančios ir nusileidžiančios krūtinės, to nebus. Gal ir gerai. Juk jis pažadėjo sau neskubėti ir atidžiai stebėti jos siunčiamus signalus. Tiesa, ne tokius akivaizdžius kaip žvakėmis papuoštas kambarys.

Makas prisėdo šalia ir patraukė nuo skruosto prilipusią sruogą. Sem švelniai atsiduso ir meiliai prie jo prigludo. Net būdama tokia pažeidžiama, ji šliejosi prie jo. Mako širdis suspurdėjo.

Miegodama ji atrodė dar bejėgiškesnė nei tada, kai šįvakar įžengė į barą. Sprendžiant iš jos pastangų sukurti gundomą aplinką, atsakymo į savo problemas ji ieškojo sekse. Taip jam pasirodė ir anksčiau. Būtų per daug paprasta pasinaudoti proga ir priimti tai, ką ji siūlo. Jei taip pasielgtų, daugiau niekada jos nepamatytų.

Makas net nenumanė, iš kur tai žino. Tiesiog žinojo ir tiek. Jis neketino prarasti Samantos anksčiau nei ją pažins. Dabar tiesiog ja rūpinsis, duodamas laiko juo pasitikėti. Net jei jam teks sėdėti sudėjus rankas ir tik melstis, jis tai padarys. Makas tikrai nepasiduos vilionėms. Bent jau kol kas.

Sem blakstienos suplazdėjo ir ji kažką sumurmėjo per sapnus. Kankina košmarai? Jis pabučiavo ją į kaktą nekreipdamas dėmesio į maudimą paslėpsniuose, kurį sukėlė toks nekaltas prisilietimas. Kad ir kaip geidė jos, labiau norėjo padėti Sem atsikratyti to, nuo ko ji bėga.

Jis tikrai nebuvo princas ant balto žirgo ir paprastai neieškodavo mergelės, kurią galėtų išgelbėti. Bet šitą moterį norėjo ginti. Troško ja rūpintis. Makas net nekankino savęs klausimu – kodėl. Atsakymui rasti turi visą savaitę.

Kai ryte Maką pažadino vidinis laikrodis, jis suprato, kad beveik nemiegojo. Ir kaip būtų galėjęs ilsėtis, kai šalia jautė smulkų, bet stangrų Samantos kūną, tvirtai prie jo prisispaudusį, o jos rankoje styrančią varpa?

Nors Mako ketinimai buvo kuo geriausi, jis užmigo geisdamas Sem ir atsibudo trokšdamas jos dar labiau. Mintyse vis sukosi tas pats vaizdas – erotiška akimirka po baro uždarymo. Jis niekaip negalėjo pamiršti po jo pirštais pulsavusio karščiu drėgno jos kūno. Jam nereikėjo ypatingų pastangų įsivaizduoti, kaip įsiskverbia į ją. Jo ausis pasiekė tylūs garsai, primenantys, jog Sem tebemiega – kančia tebesitęsė.

Sudejavęs jis išlipo iš lovos. Neatsispyręs pagundai atsisuko ir dar sykį pažvelgė į ją. Samanta nusirito į jo vietą ir apsikabino pagalvę. Jo pagalvę. Velniai rautų, ji išties elgėsi taip, tarsi jai visa tai priklausytų.

Makas įnirtingai papurtė galvą. Jo bėdas turėtų išspręsti šaltas rytinis dušas. Bent jau laikinai. Gal prašviesėtų mintys ir jis galėtų apgalvoti būsimą savaitę su Samanta.

Sem luktelėjo, kol užsidarė vonios kambario durys. Tada atsivertė ant nugaros ir atsimerkė. Ją užliejo sujaudinto vyriškumo kvapas, o ausis pasiekė bėgančio vandens garsas. Mako kvapas, Mako dušas. Tas pats Makas, kurio šįryt vengė, kai nubudo laikydama rankoje jo... jo... Ji nedrįso net mintyse ištarti to žodžio.

Galiausiai Sem prisivertė atsisėsti ir apsižvalgyti. Šviesa skverbėsi pro langines, o žvakės užgeso arba buvo užpūstos. Sem žvilgtelėjo į nediduką laikrodį šalia lovos. Žalsvi švytintys skaičiai rodė, kad ji miegojo ilgiau nei visada. Įprastai keldavosi septintą valandą ryto. Regis, padavėjams reikia perderinti savo vidinį laikrodį. Jai reikės prisitaikyti, bent jau savaitei. Tol, kol bus su Maku.

Ji dar kartelį apsižvalgė ir susigūžė. Vakar Sem užmigo jam dar negrįžus, todėl visos pastangos sugundyti liko bergždžios. Jausdamasi pažeminta, nedrįso net krustelėti pirmoji. Juolab kai saujoje pulsavo karštas ir stangrus jo vyriškumas. Vylėsi, gal jis ko nors imsis. Deja, Makas turėjo kitų planų.

Laimei, ji viską pramiegojo ir taip įstengė neapsikvailinti. Sem paskubomis nusimetė užklotą. Jei tik jai pavyks apsirengti ir pasprukti anksčiau, nei jis baigs praustis, turės šiek tiek laiko viską apmąstyti. Jai daug geriau sekdavosi galvoti gryname ore. Gal ir pavyks susivokti, kaip elgtis su tokiu vyru kaip Makas.

Pasilenkusi išsiėmė rausvą suknelę ir ištiesė ją ant lovos. Tada pakreipė galvą į šoną. Vandens ir muzikos garsai prasiveržė į miegamąjį. Sem neištvėrusi šyptelėjo. Ką gi, prausdamasis jis mėgo klausytis muzikos.

Dabar apie Maką žinojo vienu dalyku daugiau. Ši mintis ją pradžiugino. Kaip ir tai, jog jie mėgsta tokią pat muziką. Jau ruošėsi vilktis marškinėlius, tačiau atmetusi plaukus ėmė judėti į taktą.

Praveriamų durų girgždesys privertė krūptelėti. Nejučia atsisuko ir pažvelgė į Maką, apsijuosusį rankšluosčiu.

– Gerai jauti ritmą, – šyptelėjęs tarė jis.

Sem pajuto, kaip užsidegė jos skruostai. Ant rusvos jo odos žvilgėjo vandens lašeliai. Jai tiesiog panižo nagai juos paliesti.

– Duše tebebėga vanduo, – kvailai tarstelėjo ji.

– Pamiršau skustuvą. Ką tik jį įsigijau.

Makas žengė prie medinio tualetinio stalelio, o Sem nėrė prie drabužių. Šitam vyrui vis sekasi užklupti ją iš netyčių. Ji skubiai užsitempė medvilninius marškinėlius ant apnuogintų krūtų.

Apsirengusi, bet nenurimusi ji vėl atsisuko į Maką. Šis tyrinėjo ją mįslinga veido išraiška. Tik dėl vieno dalyko Sem buvo tikra – jo akyse liepsnojo aistra.

Ji sunkiai nurijo seiles ir prisivertė nusišypsoti.

– Ar jau pasiėmei viską, ko reikėjo? – paklausė ji apdairiai nenuleisdama akių žemiau jo veido. Sem iš paskutiniųjų vengė pažvelgti į rankšluostį, nerūpestingai prigludusį prie jo klubų, tačiau negalintį paslėpti geismą liudijančio iškilumo.

– Dar ne visai, – sumurmėjo jis.

Sem nerimastingai apsilaižė lūpas nežinodama, ką atsakyti.

– Jei jau atsikėlei, nusivesiu tave papusryčiauti. Šaldytuvuose apačioje nėra nieko gero, – tarė Makas.

Ji tankiai sumirksėjo. Akimirkos intymumas tiesiog pribloškė. Juodu beveik nuogi nerūpestingai šnekučiavosi atlikdami įprastas ryto procedūras. O juk yra svetimi žmonės!

Jos kūnas ir protas klykte klykė prieštaraudami. Nors jie su Maku susitiko tik vakar, bet tikrai nėra svetimi. Šalia jo Sem jautėsi labai gerai, o jo glėbyje – neįprastai saugiai. Tas ramumas išmušė iš vėžių.

Ji abejojo, ar pajėgs įsimesti į skrandį nors kąsnį, bet mintis apie pasivaikščiojimą lauke labai viliojo.

Sem buvo be liemenėlės. Nebent spėjo užsisegti per tas kelias minutes, kai jis nulipo žemyn. Makas tvirtai suspaudė vairą. Buvo įsitempęs kaip styga. Dar neatsigavo nuo patirto šį rytą šoko. Išėjęs iš vonios užklupo Samantą pusnuogę. Jos kūną kuteno pro langą prasiskverbę saulės spinduliai, juodi plaukai krito ant baltos nugaros. O kai ji atsisuko... visi geri jo ketinimai vos nepavirto niekais.

Galvoje sukosi tik viena mintis – parsigriauti ją į lovą. Makas suvokė patekęs į didelę bėdą. Pusryčiai restorane sėdint per padorų atstumą vienam nuo kito atrodė tinkamas pasirinkimas. Reikėjo nuslopinti seksualinę įtampą. Deja, jis klydo.

Samanta įsitaisė priešais. Vilkėjo tą pačią suknelę, kurią ryte išgąstingai pagriebė nuo lovos. Tad Makas galvojo tik apie prinokusias krūtis, kurias turėjo progą nužvelgti anksčiau, nei Sem spėjo jas prisidengti. Net ir važiuojant automobiliu jo mintys sukosi tik apie tai. Ji paprašė padaryti lanką ir prieš grįžtant į barą aprodyti apylinkes. Iš pradžių ši idėja atrodė vykusi. Tik vargu ar Arizonos akmenų dariniai atitrauks jo dėmesį nuo Samantos.

Makas privalėjo suteikti jai erdvės. Žinoma, troško panaudoti kiekvieną akimirką, bet tikrai nepajėgs susivaldyti, jei ji ir toliau be paliovos gundys. Jį jaudino net grakštūs jos rankų judesiai.

– Makai, stok!

Jis iš visų jėgų nuspaudė stabdžius ir beveik privertė automobilį čiuožti. Nežinia, kas Maką labiau audrino – mažą saloną užliejęs jos aromatas ar tai, ką jis norėjo padaryti su nepaprastu Samantos kūnu. Automobiliui sustojus jis sulėtino greitį prie ženklo „Stovėjimo aikštelė“. Laimei, juodu įsuko į šalutinį kelią, kuriuo retai kas naudodavosi.

Jis metė nerimastingą žvilgsnį į Samantą.

– Tu sustojai. Nemaniau, kad suprasi mano prašymą tiesiogiai.

– Kai kas nors automobilyje rėkia, paprastai manau, kad tam žmogui bloga arba jis... – Makas papurtė galvą. – Tiek to. Kas nutiko?

Suglumusi Sem paklausė:

– Koks štai ten miestelis?

Ji parodė į vaizdingas parduotuves tolumoje. Į dangų lyg iš talentingo dailininko paveikslo kilo rausvi, žalsvi ir šviesiai rusvi stogai bei arkos.

– Ši vieta vadinama Keiv Kovu. Pinklės turistams su gausybe indėniškų lėlyčių, marškinėlių, papuošalų su turkiais ir kitais pietvakarių niekučiais, kuriuos taip mėgsta vežtis namo svečiai iš rytų.

Be prekybos, ši vieta pritraukdavo pinigų į miesto biudžetą ir parūpindavo darbo čionykščiams. Makas nemėgo vaikščioti po parduotuves, bet jo motina ir sesuo, kas mėnesį viešėdamos jo namuose, visada nusipirkddavo kokių nepakartojimų nieučių.

Ketindamas tęsti kelionę jis įjungė pavarą, kai staiga pajuto ant rankos švelnų jos delną.

– Gal galėtume pirmiausia užsukti ten?

– Jei nori apsilankyti parduotuvėse, Skotsdeile yra visai neblogų, – numykė jis, nors parduotuvių tiesiog negalėjo pakęsti, bet dėl jos ketino ištverti net ir tai.

– Tie didžiuliai pastatai, kuriuose nuo oro kondicionierių gali pavirsti ledo gabalėliu? – Vien nuo šios minties pašiurpo jos rankos. – Prabangios parduotuvės su nemaloniais pardavėjais? Dėkui, nenoriu. Galėsiu ten apsilankyti grįžusi namo.

Makas tuo net neabejojo. Juk matė, kuo Samanta vilkėjo: beveik visus jos drabužius sukūrė žinomi dizaineriai. Nuo tokių pat puošnių apdarų lūžta ir jo „Kurorto“ parduotuvėlės. Be abejonės, ji pratusi lankytis panašiose vietose.

Makas dirstelėjo į ją. Samanta pasišlykštėdama suraukė nosį. Ji gražiai rengėsi ir atrodė žavingai, bet akivaizdžiai nesimėgavo procesu, jai tai nerūpėjo.

– Tu išties pageidauji ten užsukti? – dar pasiteiravo jis.

– Labai norėčiau apsidairyti. Prašau.

Į jį sužiuro plačiai atmerktos akys, tankiai mirksėjo ilgos blakstienos. Tiesa, šią gudrybę Samantai dar reikėjo tobulinti.

Makas garsiai nusikvatojo.

– Gerai. Nusiaubkime parduotuves, o po apylinkes pasidairysime vėliau.

– Kaip manai, ar jie turės lėlyčių? Matai, pasižadėjau vieną tokią įsigyti, kol čia būsiu.

– Neabejoju, kad turės, – patikino jis. – Už tai galėjo būti dėkingas sesers kolekcijai. Jei jis pasikviestų Samantą į Sedoną, motinai ir sesei ji iškart patiktų.

Oho.

Makas prisivertė apie tai negalvoti. Įsipareigoti visam gyvenimui yra viena, bet įsivaizduoti, kaip jo šeimos moterys priimtų Samantą, – visai kas kita. Nors jos tikrai viešnia apsidžiaugtų. Kaip ir, be abejonės, pati Samanta.

Dar kartelį dirstelėjo į ją. Nerūpestingai patupdžiusi saulės akinius sau ant pakaušio ji atrodė be galo nuoširdi ir erotiška. Net paprasčiausi jos veiksmai jį kankinte kankino.

Atrėmusi galvą į automobilio langą Samanta ilgesingu žvilgsniu klaidžiojo toliais.

– Čia neįtikėtinai gražu, – tyliai pratarė ji.

– Tikrai.

Makui gimtosios vietos nekėlė nuostabos, tai jam atrodė savaime suprantamas dalykas. Jis augo ne itin pasiturinčioje šeimoje. Kai žmogus praturtėja, kitaip pradeda vertinti praeitį. Taip nutiko ir Makui. Jis dar kartelį pažvelgė į Samantą. Ilgai ieškojo tokios moters ir dabar neketino jos paleisti.

– Taip ramu. Jokių dangoraižių, smogo, automobilių spūsčių ar nepaliaujamų garso signalų.

– Kaip... Niujorke?

Sem nusijuokė.

– Galėjai tiesiog paklausti, iš kur aš.

– Gyveni ten?

– Dirbu ten. Kelionė iš Naujojo Džersio kasdien trunka keturiasdešimt minučių.

– Kodėl?

Ji pažvelgė pro langą. Kalnų fone matėsi įvairiausi kaktusai ir kiti augalai. Melsvame danguje kybojo saulė – tikras ugnies rutulys. Sem papurtė galvą.

– Neįsivaizduoju. Ten gimiau ir augau, todėl turbūt ir likau. Be to, finansų planuotojams geriausiai sekasi Niujorke. O kaip tu?

– Grynas arizonietis.

– Tai čia gyvena ir tavo šeima?

Jis linktelėjo.

– Mama, sesuo, jos vyras ir šešių mėnesių sūnėnas.

Ji nenorėjo galvoti apie Maką kaip apie šeimos vyrą, apsuptą mylinčių ir juo besirūpinančių žmonių. Nuo tokių minčių jis darėsi per daug tikroviškas, nepamirštamas.

– O tu turi šeimą? – paklausė jis.

– Tik tėvą.

Pasigirdo supratingas niurnėjimas.

– Kas nutiko?

– Mama mirė prieš kelerius metus ir...

– Ir? – paragino tęsti Makas, kai Sem nutilo.

– Tėvui sunkiai sekasi. Jis biržos makleris, dirba vienoje didžiausių miesto kompanijų.

Sem, norėdama pelnyti tėvų palankumą, ėmėsi finansų planavimo. Sekdama tėvo pavyzdžiu norėjo jį pamaloninti ir priversti ja didžiuotis. Tačiau iki šiol abejojo, ar jai pavyko. Džiaugėsi bent mėgstamu darbu.

– Pirmiausia tėvas apleido savo klientus, o tada mėgino viską atitaisyti. Pati visai neseniai sužinojau, kad per pastaruosius metus jis įklimpo į skolas investuodamas į labai rizikingus fondus. Jo viršininkas tikrai nenudžiugo, kai keli klientai perkėlė savo verslą kitur. Dabar tėvo ir darbo, ir asmeniniai reikalai – tikras nesusipratimas. Blogiausia tai, kad prastėjant reikalams jis nieko nedarė, tik abejingai stebėjo rinką iš šalies... Ji nutraukė pasakojimą nelinksmai nusijuokdama. Pakreipusi galvą į šoną pažvelgė Makui į akis. – Su tavimi lengva kalbėtis, – pridūrė Sem.

– Tai nenustok, – tarė jis ir uždėjo delną jai ant rankos. Sem pajuto, kaip šiluma nuvilnijo jos kūnu.

– Tikrai pageidauji klausytis?

Jo tamsios akys atsakė anksčiau nei lūpos.

– Taip.

– Jis beveik sužlugdytas. Turėjau tai numatyti, bet nieko nepastebėjau.

Turint omeny, kokios laukia pasekmės, geriau jau būtų numačiusi. Sem liūdnai papurtė galvą.

– Buvau tokia užsiėmusi savo gyvenimu, darbu, kad net nesupratau, kas vyksta. Kai susigriebiau, jis buvo ne tik įklimpęs į milžiniškas skolas, bet ir praradęs daugumą savo klientų.

Jo ranka susirado jos pirštus ir švelniai spustelėjo.

– Negali atsakyti už jo gyvenimą.

– Žinau, bet nesu tikra, ar jis pats gali. Iš pradžių maniau, kad tėvas ilgai nesielvartaus. Tačiau dabar galvoju, jog jis tiesiog sensta ir darosi nebe toks kruopštus, labiau viską pamiršta. Jei tik būčiau skyrusi jam daugiau dėmesio...

– Tu nesi atsakinga už tėvo veiksmus.

Sem kilstelėjo antakį. Jei tik jis žinotų.

– Mamai pažadėjau pasirūpinti juo, – paaiškino Sem. Mamai atrodė, jog pakaks tik išmokyti tėvą naudotis skalbimo mašina. Deja, teko paaukoti savo laisvę, kad tėvas neprarastų namo ar padėties visuomenėje. – Be to, aš visada elgdavausi tinkamai, – sumurmėjo ji. Sem visada ieškojo tėvų pritarimo, bent menkiausių meilės apraiškų. Visa tai rado, kai mirė motina. Sem myli tėvą ir nori jam padėti. Tik dabar jos norai kainuos labai brangiai. Ji ryžtingai pakėlė galvą ir pažvelgė Makui į akis.

– Man nesunku suprasti tokį pažadą, – atsakė jis. – Tą patį esu pažadėjęs savo tėvui.

Šis vyras per daug tikroviškas ir nepamirštamas. Ji triukšmingai įkvėpė. Šįryt reikėjo sprukti, kol nespėjo jo pažinti ir kol jis neėmė jai patikti.

Dabar jau per vėlu. Sem norėjo, kad jis ją suprastų.

– Juk vienas pažadas gali pakeisti visą gyvenimą... – prabilo ji ir laiku prikando liežuvį. Susivokė, jog yra per daug nuoširdi.

Ji buvo priversta sau priminti, kad ši savaitė nėra tikrovė. Tai tik iliuzija, priklausanti jai ir Makui. Todėl nėra jokio reikalo virkauti, net jei ir galėtų juo pasitikėti. Arba jis būtų tas žmogus, kuris liktų su ja net sužinojęs tiesą. Nesvarbu, kaip stipriai jis jai patiks ar koks svarbus jai taps, Samanta vis viena privalės išeiti. Kad ir kaip skaudžiai tektų išsiskirti.

Nėra abejonės, ji bus priversta Maką įskaudinti. Ši mintis Samantą labiausiai kankino. Apsikabinusi save ranka stengėsi apmalšinti virpulį, kylantį iš pačių sielos gelmių.

Makas pajuto, kad Sem nenori daugiau apie tai kalbėti. Gerbdamas jos sprendimą jis pasuko į kelią. Kita Samantos ranka saugiai ilsėjosi jo delne. Mako prisilietimas šildė ją ir ramino.

– Užjaučiu dėl mamos, – pratarė jis tvirtai įsmeigęs žvilgsnį į priekį. – Žinau, ištraukti tėvą iš bėdos bus nelengva. Palaikyk jį, patark jam ir padėk, jei gali. Tik atmink, neprivalai dėl jo išsižadėti savo gyvenimo.

Jei tik Sem galėtų papasakoti jam tiesą. Ji nusuko akis į langą nedrįsdama pažvelgti į Maką. Nors jis ir žino, kad po savaitės ji iškeliaus į konferenciją, bet tikrai nenutuokia, koks bus jųdviejų atsisveikinimas.

4

Makas įriedėjo į miestelį ir sustojo priešais šviesiomis spalvomis nudažytą parduotuvę, kurios vitrinos traukė akį. Jis nespėjo užgesinti variklio, o Sem jau iššoko iš automobilio. Kai Makas prisiartino, ji spoksojo į vitrinoje išdėliotus įvairiausių dydžių ir spalvų marškinėlius. Jo ranka šmurkštelėjo į jos delną ir juodu nužingsniavo miestelio gatvėmis vis užsukdami tai į vieną, tai į kitą parduotuvėlę. Jai pakako Mako šalia, kad pasijustų kaip niekada laiminga, o širdį užlietų šiluma.

Sem augo vienturtė, neturėjo nei brolio, nei sesers, su kuriais būtų galėjusi žaisti, kol tėvai vaikščiojo susikibę už rankų. Ji visada jautėsi prašalaitė. Savo gyvenimą stebėjo tarsi iš šalies. Iki šios dienos.

Nors kieme švietė kaitri saulė, nejučia sudrebėjo. Dabar tikrai netinkamas metas atrasti tuos dalykus, kurie ją džiugintų, nebent virstų prisiminimais, kuriuos kaip didžiausią brangenybę galėtų išsaugoti ir branginti. Su Maku praleistas laikas bus pats didžiausias jos turtas.

Suoliukai, seni žibintai ir apdaužytos spalvotos iškabos rėmino gatves. Pasiūlydamas išvyką jis pasielgė gana išmintingai. Sem reikėjo trumpam ištrūkti iš baro ir išsivaduoti nuo seksualinės įtampos, kuri lyg debesis nuolat kabojo virš jųdviejų. Keiv Kovas puikavosi parduotuvėmis turistams. Jose ji galėjo atsipalaiduoti ir mėgautis diena su Maku.

Ankstyvą metą miestelyje šmirinėjo vos keli žmonės. Gatvės pabaigoje Sem priėjo prie nedidukės papuošalų parduotuvės, kurios medinė iškaba skelbė, jog papuošalai yra rankų darbo. Vitrinoje puikavosi sidabro dirbiniai su turkiu. Ji stabtelėjo prie jų.

Makas švelniai timptelėjo ją už rankos.

– Eime. Kiekvienoje gatvelėje pamatysi dar ne vieną tokią papuošalų parduotuvę.

Viduje jos dėmesį patraukė didelis raudonas plakatas.

– Bet jie siūlo trisdešimties procentų nuolaidą.

Jis nusijuokė.

– Kiekvienoje papuošalų parduotuvėje siūloma trisdešimties procentų nuolaida. Tai vadinama konkurencija. Kitaip jie tiesiog neišgyventų. Čia viso labo gudrybė įvilioti tokius žmones kaip tu.

Ji delnais atsirėmė į šaltą vitriną. Sunku paaiškinti, bet ją traukė kyburiuojantys vitražai ir vėjo gaudyklės.

– Aš noriu užsukti, – neatlyžo Sem.

– Jei jau taip sakai. Bet praleidusi čia visą dieną nepamatysi galybės vietos įžymybių.

Ji suraukė kaktą.

– Vadinasi, tau jau nusibodo parduotuvės.

– Ar aš taip sakiau? – Jam pakako įžūlumo apsimesti įsižeidusiu.

– Juk vyrai nekenčia vaikščioti po parduotuves.

– Galiu prisipažinti, kad priklausau šiai statistinei daugumai. Tik ne šiandien. Eime.

Nepaleisdamas Sem rankos Makas įsivedė ją vidun.

Jiems įeinant sutilindžiavo durų varpelis, o nosis pakuteno levandų aromatas. Sem oda pašiurpo ir ji nejučia suvirpėjo. Tvirta Mako ranka stipriai apkabino ją per liemenį. Sem užplūdo keistas, sunkiai įvardijamas jausmas. Jei ji būtų tikėjusi nuojauta, įspėjimais, ženklais, būtų pamaniusi, kad pasiekė lūžio tašką ir dabartinis sprendimas nulems jos ateitį. Tikra kvailystė. Juk ji netiki tokiomis nesąmonėmis.

Nuo netikėtų minčių Sem suvirpėjo. Priėjusi prie artimiausios vitrinos įdėmiai nužvelgė žiedus. Į akį krito vienas vienintelis – sidabro žiedas su turkiu...

– Ar kas nors patinka? – pasigirdo moteriškas balsas.

Sem pakėlė galvą. Ji tikėjosi pamatyti kokią paslaptingą čiabuvę indėnę, įsisupusią į skraistę, bet priešais ją išdygo elegantiška pagyvenusi dama.

Sem nieko neatsakė, tad Makas bakstelėjo jai į pašonę.

– Brangioji?

Ji krūptelėjo išgirdusi tokį kreipinį.

– Atleiskite. – Ji dūrė pirštų į vitrinos stiklą. – Štai šis. Ikso formos.

Žilagalvė moteris nusišypsojo.

– A! Bučinys, – tarė pardavėja ir ištraukė juodą aksomo dėžutę. – Jis originalus. Kai tokį žiedą nusiperka sužadėtinių pora kaip jūs, tuoj pat užsakau kitą.

Sem tikėjosi, kad Makas paneigs klaidingą prielaidą, bet jis net nekrustelėjo, todėl ji prabilo:

– Mes ne...

– Žinoma, mes jį pirksime, – ramiai nutraukė jis. – Juolab kad tokį žiedą turi ne viena moteris.

Sem pakreipė galvą ir klausiamai į jį sužiuro. Jos žvilgsnį pasitiko nuoširdžios, ramios, mylinčios akys. Mylinčios?

Apimta panikos Samanta ketino sprukti iš parduotuvės, tačiau Makas tvirtai laikė ją už rankos. Sunkiai nurijusi seiles ji nedrąsiai dar kartą dirstelėjo į jį. Makas jai mirktelėjo, tada pasilenkė ir sukuždėjo į ausį:

– Tai svajonių savaitė. Palepink mane.

Sem nebežinojo: juoktis ar verkti. O kad ji galėtų svajoti apie meilę ir santuoką su šiuo vyru! Nusprendusi, jog pora abejoja, pardavėja vėl prakalbo:

– Galite būti tikri: kol nešiosite šitą žiedą, būsite susieti amžiams. Visos poros, jį įsigijusios, gali tai patvirtinti.

Tas keistas jausmas... nuojauta vėl apėmė Sem ir ji sudrebėjo.

– Kodėl jūs manote, kad mes susižadėję? – pasmalsavo ji.

Ji nemūvėjo Tomo dovanoto žiedo, tad nesimatė jokios žymės.

– Aš atpažįstu ženklus. Tas artumas... – Pardavėja mostelėjo į Mako ranką, meiliai uždėtą jai ant peties, ir tęsė: – Tai, kaip jis žiūri į jus arba kaip jūs palinkstate į jį... judu – dvi vieno obuolio puselės.

– O jūs nepanaši į čiabuvę indėnę, – burbtelėjo Sem.

Makas nusijuokė.

– Sem Džo, liaukis. Ar nori žiedo?

Nelaukdamas atsakymo jis išsiėmė iš kišenės kredito kortelę. Vogčia dirstelėjusi Samanta spėjo pamatyti tik pavardę Makenzis, nes kortelė akimirksniu atsidūrė patenkintos ponios rankose. Taigi jo pavardė Makenzis – Makas. Štai dar vienas dalykas, kurį pavyko apie jį sužinoti. Dar vienas brangus prisiminimas.

– Mes atsiprašysime, – tarė ji pardavėjai. – Kol kas nepadėkite žiedo.

Ji pasivedėjo Maką atokiau.

– Dėl to žiedo...

– Tu persigalvojai?

– Ne, bet...

– Kaip nesusivokiau, kad norėsi jį pirma pasimatuoti.

– Ne. Noriu pasakyti... – Ji ieškojo žodžių, nenorėjo jo įžeisti, bet jis juk barmenas ir... – Tu nepaklausei kainos.

– Man ir nereikėjo. Mačiau, kaip sužibo tavo akys, kai žiūrėjai į žiedą.

– Makai, bet...

Jis nuginklavo ją šypsena ir Sem nebepajėgė aiškiai mąstyti. Nuo užliejusio karščio pajuto virpuliukus pilvo apačioje. Jau žiojosi ginčytis.

– Juk taikoma trisdešimties procentų nuolaida, – priminė jis. – Kiekgi jis gali kainuoti? Leisk tau jį nupirkti... Sem Džo.

Naujasis jos vardo trumpinys palengva ėmė prigyti, ypač kai jį tarė jo lūpos. Mako balsas tapo duslesnis, o žvilgsnis parodė, kaip jam tai svarbu, todėl Sem neberado savyje jėgų atsisakyti. Reikia tik pasimatuoti žiedą. Jos pirštai neįprastai laibi, tad žiedas greičiausiai bus per didelis. Taip atsiras pretekstas atsisakyti pirkinio neįžeidžiant Mako.

Juodu grįžo prie prekystalio, kur aksomo dėžutėje jų kantriai tebelaukė žiedas. Pardavėjos nesimatė, turbūt išėjo į pagalbinį kambarėlį, kad jie galėtų pabūti vieni.

– Koks patiklumas, – nusistebėjo Sem.

– Brangioji, čia juk ne didmiestis.

Makas paėmė žiedą ir kilstelėjo jos ranką.

– Noriu, kad žiūrėdama į šitą žiedą galvotum ne tik apie mane ir kartu praleistą laiką, bet ir apie tai, kas galėtų būti.

Nespėjus jai paprieštarauti, jis užmovė žiedą ant kairės rankos, suėmė delnais jos veidą ir pasilenkęs pabučiavo. Sem atlošė galvą ir sudejavo pajutusi, kaip jis švelniai žaidžia jos lūpomis. Makas meiliai krimstelėjo apatinę lūpą ir ji pakluso – įsileido godų liežuvį. Sem nebesusigaudė, kur baigiasi svajonės ir prasideda tikrovė. Makas ją lietė, bučiavo ir elgėsi tarsi būtų įsimylėjęs. Ji tam neprieštaravo.

Galiausiai jis atšlijo nuo jos ir nusišypsojo. Sem pažvelgė jam į akis ir širdis baikščiai suspurdėjo. Atsisakydama dovanos įskaudintų jį labiau nei leisdama už ją sumokėti.

– Dėkoju, – sukuždėjo ji.

– Nėra už ką, – atsakė jis ir pirštais suėmęs jos ranką kilstelėjo. – Puikiai tinka.

Nustebusi Samanta pažvelgė žemyn.

– Kartais man sekasi.

– Tave tikrai lydi sėkmė.

Sem nepajėgė atitraukti nuo Mako žvilgsnio. Staiga krūptelėjo pastebėjusi šmėkštelėjusią akyse įtampą.

– Pasiruošusi važiuoti?

Ar jis norėjo ją nuginkluoti? Jei taip, jam tai pavyko. Dosnumu tik dar labiau pakerėjo. Žinojo apie jį nedaug, bet svarbius dalykus.

To pakaks, kad visą likusį gyvenimą kentėtų. Sem įstengė nuvyti niūrias mintis.

– Ar baras toli? – paklausė ji.

– Koks pusvalandis kelio, o kodėl klausi?

– Mirštu iš bado.

– Nejaugi vėl esi alkana? Juk ką tik valgėme.

– Ko gi dar galėčiau norėti? – Ji nusijuokė, bet pažvelgusi į patamsėjusias jo akis pritilo. Nebeliko jokių klausimų, ko jis nori. Jos kūnas tuojau pat sureagavo: ėmė tvinkčioti papilvė, pabrinko krūtys, o širdį pervėrė gelianti aistra.

– Zy šaldytuve paliko savo ypatingojo mėsos ir pupelių troškinio. Ar mėgsti aštrų maistą?

Jo žodžiai priminė tylų niurzgimą. Sem vargiai nurijo gerklėje užstrigusį gumulą.

– Labai, – teįstengė išspausti ji ir mintyse padėkojo Apvaizdai, kad jie viešoje vietoje. Makas tyliai sudejavo.

– Žinai, kas tavyje man labiausiai patinka?

– Milžiniška širdis?

Jis čiupo ją už rankos. Karštis nutvilkė ją nuo galvos iki kojų.

– Dar didesnis tavo skrandis.

Sem šyptelėjo.

– Maistas yra labai svarbus, juk be jo neišgyventume.

Makas nusikvatojo.

– Žinau.

Ji luktelėjo, kol jis pasirašė ir pasiėmė čekį. Jiems žingsniuojant prie automobilio ant jos piršto žvilgėjo žiedas, o ranka saugiai ilsėjosi jo delne.

Aistros kibirkštys nerimo nė akimirką ir palengva švelnūs pokštai tapo neatsiejama jų bendravimo dalis. Ar pavyksta tai išlaikyti seniai susituokusioms poroms?

Būnant su Maku užliedavo pasitenkinimas, tik jis negalėjo tęstis amžinai. Todėl Sem be atvangos sau kartojo, kad jiems skirtas laikas – tik iliuzija. Kaip kitaip būtų galima pavadinti ponios pranašystę, kuriai nelemta virsti tikrove?

Ji stovėjo už baro ir ruošėsi vakarui. Jau šeštadienis. Laikas it smėlis byrėjo tarp pirštų.

Praėjęs penktadienio vakaras „Alkanajame lokyje“ buvo tiesiog beprotiškas. Samanta nesiskundė – ji pasinėrė į darbą ir sukosi iki pat uždarymo, o Makas visą laiką nepaleido jos iš akių ir mąstė. Ji taip ir nepersivilko tos nelemtos suknelės, kuri nors ir siekė kulnus, pabrėžė kiekvieną jos kūno linkį.

Makas vos neišprotėjo spėliodamas, ar po suknele ji segi liemenėlę. „Alkanojo lokio“ klientai tikrai ne akli, o Sem naujokė. Vien jau tai kėlė susidomėjimą. Jis svarstė, ar ir kiti vyrai bare stebi, kaip pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.

Jis pusę vakaro praleido šluostydamasis prakaitą nuo kaktos ir primindamas sau duotą pažadą tvardytis. O tai tikrai nebuvo lengva, juolab kad ji kaskart prasilenkdama prie jo prisiliesdavo. Net jei Sem nebūtų to dariusi, nuo jos dvelkiantis saldus persikų aromatas gundyte gundė.

Nespėjus Makui pasiekti kambario, Sem jau snaudė. Žinoma, jis ją suprato – praleisti visą vakarą ant kojų buvo tikras iššūkis ir ne tik naujokui. Šiaip ne taip sudėjęs bluostą šeštadienį jis nubudo beveik vidurdienį. Samanta tebemiegojo, todėl Makas nusprendė pasinaudoti laisvu laiku ir patikrinti, kaip klostosi reikalai „Kurorte“. Jis grįžo į barą prieš atidarymą nešinas kukurūzų paplotėlių pilnais krepšiais.

Sem nesiteiravo, kur jis buvo, o jis nejautė pareigos aiškintis. Tai dar viena Samantos dorybė – besąlyginis pasitikėjimas ir supratimas. Įdomu, kaip ji reaguos, kai jis atskleis tiesą.

Greičiausiai atleis jam. Reikia pripažinti, kad pirmiausia jį patraukė dailus kūnas ir gražus veidelis, o vėliau – jos supratingumas ir tikrumas. Sem jį supranta. Suprato nuo pirmosios akimirkos.

Lygiai taip pat, kaip ją suprato jis. Makas matė pavargusią moterį, kuri pasišovė padėti bare; jautrią moterį, kuri juo pasitikėjo; moterį, kuriai rūpėjo šeima ir dvasinės vertybės. Ir tai svarbiausia. Žinoma, jis nepamiršo, kaip lietė jos kūną ar kaip ji atsakė į jo glamones. Tik dabar jam daug labiau rūpėjo ne išvaizda.

Jų išvyka vakar buvo klaida. Jis ne tik neturėjo galimybės ištrūkti, bet klimpo dar giliau. Kur tik pasisukdavo, ten matydavo Samantą: mintyse, sapnuose... Ateityje?

Vakar visą vakarą juto ją šalimais – prasilenkiant trumpam susiliesdavo jų kūnai, lyg skraistė apgaubdavo jos aromatas. Kaip, po velniais, jam išlaikyti atstumą, kai ji nuolat jį liečia, kai jis girdi švelnų jos juoką arba kvailokus klausimus apie klientus, ir tai jau virto linksmu, intymiu jųdviejų žaidimu.

Makas nebegalėjo iškęsti nė minutėlės. Prisėlino prie Sem iš už nugaros ir čiupo ją už liemens.

– Oi! – Ji pašoko iš netikėtumo. – Daugiau niekada taip nedaryk!

– Kodėl? Bent taip pavyksta tave pagauti.

Ji apsisuko glėbyje ir apsikabino jį per kaklą.

– Tu mane jau esi pagavęs.

Jam labai patiko ši mintis.

– Skambinau Teresai. Šįvakar ji niekaip neįstengs ateiti.

– Tai kas?

Sem atsikando traškučio, o tada ištiesė jį Makui. Šis paėmė mažą riestainį, apsilaižė sūrias lūpas ir švelniai krimstelėjo jai į pirštą. Sem akys sutvisko. Makas garsiai sudejavo.

– Ogi tai, kad man trūksta rankų.

Žengusi atatupsta ji ištiesė rankas.

– Turiu dvi, trokštančias pasidarbuoti.

Jos rankos šmurkštelėjo po jo marškinėliais ir įsirėmė į krūtinę. Vakar užgimęs pasitikėjimas leido Samantai jaustis drąsiau, o jis galėjo mėgautis nevaržoma jos prigimtimi.

– Juk tu atostogauji, – ištarė jis pro sukąstus dantis. Šiltos jos rankos ant krūtinės jaudino iki sąmonės netekimo.

– Paaiškink, kas yra atostogos.

– Tai pabėgimas nuo realybės, kai gali daryti tai, kas patinka.

– Būtent, – pritarė ji nagais švelniai braukdama jam per krūtinę. – Darbas bare – tai pabėgimas nuo man įprastos darbo dienos biure.

Sem kilstelėjo jo marškinėlius dar aukščiau ir lyžtelėjo.

– O tave liesdama darau tai, kas man nepaprastai patinka.

Jos liežuvis slydo aukštyn ir žemyn tarsi ragaudamas. Po kurio laiko ji pakėlė akis į Maką.

– Nebent tau tai nepatinka?

Ji paklausė taip, lyg nežinotų. Nekalta gundytoja. Ši moteris vertė sulaužyti sau duotą pažadą. Makas nebenumanė, kiek dar atsilaikys. Jis dusliai sudejavo.

– Spėju, kad tau patinka.

Ji apdovanojo jį švelnia ir labai jaudinančia šypsena. Makas geidė jos ir anksčiau, bet tai, kokią ugnį ji įpūtė dabar, buvo tiesiog neįtikėtina. Jei nereikėtų po penkiolikos minučių atidaryti baro, nesusivaldytų. Tik norėjo, kad pirmasis jų kartas būtų ne ant stalo „Alkanajame lokyje“. Svajojo apie nesuskaičiuojamas valandas minkštuose pataluose.

Panardinęs rankas jai į plaukus Makas prisitraukė Sem prie savęs. Tik vienas bučinys. Greitas, nekaltas jos lūpų paragavimas. Jis pasilenkė ir pajuto svaigų drėgną bučinį... Staiga pasigirdo triukšmingas beldimas į duris.

– Atidaryk! – nesulaukęs skubaus atsakymo suriko Zy. – Velniai griebtų, Makai, pamečiau raktus.

– Senukas žino, kad mums trūksta darbo jėgos. Matyt, atėjo padėti.

Sem skaisčiai nuraudo ir nuleido jo marškinėlius. Įkyrus Zy gagenimas apsunkino padėtį.

– Galėjo paskambinti prieš ateidamas, – suburbėjo ji.

Jis nustebęs pažvelgė į ją.

– Mes atidarome barą po penkių minučių, – priminė jis Sem.

– Einu į viršų nusiprausti, – atsakė ji. – Tuojau grįšiu.

Jis palaukė, kol Samanta dingo, ir tik tada atsakė Zy.

– Ateinu! – sušuko Makas kišdamasis marškinėlius į kelnes. Įkyrus beldimas nesiliovė, iki jis atsklendė skląstį ir atvėrė girgždančias duris. – Baras dar uždarytas, net ir tau.

Nekreipdamas į jį dėmesio Zy įsmuko vidun.

– Makenzi, pažįstu tave visą gyvenimą. Tad nepūsk man miglos į akis.

Makas atsiduso. Taip, šis senukas buvo geriausias jo tėvo draugas ir neatsiejama Mako gyvenimo dalis. Bet tai nesuteikė jam teisės brautis į asmeninį gyvenimą ir varyti jį iš proto. Ši vieta priklausė Lokiui, todėl Zy turėjo daugiau teisių čia būti nei pats Makas. Vis dėlto jis mylėjo šį keistuolį kaip tikrą tėvą.

Jis nusekė paskui Zy į barą ir prisėdo ant kėdės.

– Kur tavo draugė? – paklausė Zy.

– Tu ją išgąsdinai.

– Cha. Gal ji įgavo proto ir išsikraustė į viešbutį?

Makas pasirėmė ant alkūnių.

– Jeigu nori ką nors sužinoti, tiesiog paklausk.

– Aš ir paklausiau. Kur tavo draugė?

Makas suriaumojo.

– Viršuje.

– Taip ir maniau. – Zy pliaukštelėjo jam per petį. – Ar aš ir tavo tėvas nieko jūsų neišmokėme? Užtenka to, kad moterys vedžioja už nosies mano sūnų, o dabar dar ir tave.

– Tai ką man daryti, po galais?

– Mano laikais pirmiausia moterį vesdavo ir tik tada versdavosi į lovą. Dabar galioja naujos taisyklės. Kad tave perkūnas, berniuk, gal iš pradžių reikėjo nors lašelio romantikos, o tik tada su ja permiegoti?

– Aš nemiegojau su ja.

Dar nemiegojo. Tiesa, gulėjo šalia jos, bet jis neabejojo, kad Zy nepritartų ir tam. Makas dar kartelį sumurmėjo. Jam trisdešimt penkeri. Jo tėvas mirė prieš dvylika metų ir Zy be žodžių užėmė jo vietą, buvo šalia, kai gyvenimo kelyje pasitaikydavo kokia nors kliūtis. Regis, jis tiesiog išdygdavo greta Mako, kai tik prireikdavo tėviško patarimo.

Tiesa, dabar patarimo jis neprašė, bet gerbė Zy. Taigi išklausys, ką jis nori jam pasakyti.

– Nenoriu girdėti jokių smulkmenų, – suburbuliavo Zy. – Ir be jų man viskas aišku.

Skvarbus mėlynų akių žvilgsnis gręžte gręžė Maką.

– Nusivalyk galų gale dažus nuo lūpų. Atrodai kaip koks lepšis.

Makas bjauriai nusikeikė ir ėmė trinti lūpas servetėle. Zy papurtė galvą.

– Tik noriu, kad galvotum galva, o ne... Na, supranti, apie ką kalbu.

– Tu aiškiai pasakei.

– Ar ji gera?

Makas dusliai nusijuokė.

– Štai tokį Zy aš pažįstu.

– Ji turėtų būti neprasta, jei dar neišspyrei jos lauk.

– Džentelmenas nepasakoja apie savo meilės nuotykius. Tai tavo taisyklė.

– Ne, šita priklausė tavo tėvui. Aš nevengiau linksmybių. Tik suteršęs Lokio motinos reputaciją priverčiau ją už manęs tekėti. – Jis vyptelėjo. – Ar papasakojai Sem Džo teisybę?

– Ne, – atsakė Makas ir pajuto dar vieną plekštelėjimą per petį. – Ji iš Naujojo Džersio, – pridūrė jis. Lyg tai galėtų viską paaiškinti.

Pirmą kartą Makas susimąstė: netrukus Samanta išvažiuos į konferenciją ir jos gyvenimas stos į įprastas vėžes. Ji kartu su tėvu gyvens rytuose. Po šios minties pajuto keistą tuštumą, kuri greitai jį užvaldys.

Zy gūžtelėjo pečiais.

– Po šimts pypkių, o aš maniau, kad broliai Raitai sukūrė lėktuvą.

– Koks tu šmaikštuolis, – teatsakė Makas.

Jis nebuvo pasiruošęs santykiams per atstumą ir juo labiau neketino pasakoti Zy apie savo jausmus Samantai.

– Susipažinau su moterimi vos prieš keturiasdešimt aštuonias valandas, o atrodo, kad pažįstu ją daug seniau. – Juk ji man beveik svetima.

Nepaisant to, jautėsi su ja daug artimesnis nei su moterimis, su kuriomis teko mylėtis.

– Tai gal pasakyk jai tiesą? Bijai, kad ji pasipustys padus vos sužinojusi, jog mums, mirtingiesiems, esi per turtingas?

– Tiesą sakant, labiau bijau, kad bus atvirkščiai.

– Štai kaip. – Zy supratingai uždėjo ranką Makui ant peties. – Spėju, kad dėl to niekada nesirenki nė vienos iš tų mergelių, kurios lankosi tavo „Kurorte“. Ir dėl šios niekam tikusios priežasties nesupažindini manęs su jomis. Bet aš tau atleidžiu.

Makas šyptelėjo.

– Dabar jaučiuosi daug geriau.

– Kada ji grįš? – neatstojo Zy.

Makas pajuto, kaip jo šypsena virsta vypsniu.

– Visai netrukus. – Nebent jis bus privertęs ją apsigalvoti. Makas pakilo nuo kėdės. – Tiesiog pamiršk viską, – tarė geranoriškai nusiteikusiam senoliui.

– Pamiršiu... jei ir tu pažadi padaryti tą patį, kai jos nebeliks.

Makas ketino atsakyti, bet nutilo išgirdęs žingsnius ant laiptų. Nenorėdamas dar labiau gluminti Samantos, skubiai sumaigė servetėlę ir pasiuntė ją į šiukšlių dėžę po baru. Tuojau pasigirdo Zy tarškėjimas.

Samanta atsikrenkštė. Atsisukęs Makas išvydo ją šalia. Ji vilkėjo šviesiai rausvus marškinėlius, aptemptus džinsus, per liemenį sujuostus spalvota skarele. Palaidi plaukai krito ant pečių, o lūpose žaidė vos pastebima šypsena. Makas jau neabejojo, kad yra giliai įklimpęs.

Jų santykiai keitėsi ir jis ėmė svarstyti, kokių aukų tai gali pareikalauti.

Sem susinėrė rankas. Ant piršto blizgantis žiedas tarsi priminė, kokie artimi juodu su Maku tapo. Jų išvyka nesuteikė Samantai laiko pamąstyti. Nespėjo to padaryti ir šiandien, kai Mako nebuvo. Ji nekvaršino galvos, kaip toliau su juo elgtis. Tik jautė, kad Makas jai vis labiau rūpi. O jis turėjo pabūti jos gyvenime tik trumpam.

Iki šiol Sem gyveno nykiai. Nors netrukus jai sukaks trisdešimt, dirbo niekuo neišsiskiriantį darbą, eidavo į pasimatymus su paprastais vyrais, su kuriais visai netroško suartėti. Darydavo viską, ką privalėjo – retkarčiais susitikdavo su bendradarbiais ir leisdavo draugams rinkti jai vaikinus. Net pasimylėjo su vienu, nes jis iškentė nejaukų pasimatymą. Iš pradžių manė, kad tas žmogus ilgainiui taps jai svarbus, bet nieko neišdegė. Net tada nejuto nieko panašaus į tai, ką dabar patyrė su Maku.

Tiesa, čia ji atvyko ieškodama nuotykio ir neplanavo į žaidimą įvelti jausmų. Jam pavyko pelnyti jos palankumą ir suvirpinti širdies stygas... Kokias? Žinoma, draugystės. Dar susijaudinimo? Jų žvilgsniai susitiko ir Makas jai mirktelėjo, o tada tęsė pokalbį su Zy. Pilve ėmė plazdenti tūkstančiai drugelių, priversdami Samantą vos tverti kailyje. Ji nedrįso labiau gilintis ir įvardyti savo jausmų.

Kaskart pažvelgus į Maką subyrėdavo dar viena emocinė siena. Atvyko į Arizoną ieškoti aistros ir rado ją net nepasimylėjusi. Tepadeda jai Dievas, kai jų kūnai galų gale susijungs.

Pilve vėl suplazdėjo drugeliai. Ar gali taip būti? Ar gali kūnas reaguoti taip, tarsi žinotų, kas jo laukia Mako glėbyje?

– Ei, ar viskas gerai?

Šiltas Mako delnas palietė jai ranką. Sem pažvelgė į susirūpinusias jo akis ir prisivertė nusišypsoti.

– Kuo puikiausiai. Barą atidarysime po penkių minučių. Aš apsiaviau sportinius batelius ir esu pasiruošusi dirbti.

– Ne tai turėjau omeny.

– Žinau, ką turėjai galvoje.

Ištiesusi virpančią ranką Samanta palietė vis dar drėgnas Mako lūpas. Nėra abejonės, kad taip liepsnojanti aistra netruks išblėsti, bet kaip ji gyvens be jo?

5

Makas neskubėdamas sukėlė kėdes ant stalų. Ilgas stiklinis baro paviršius tviskėte tviskėjo. Jei būtų valęs taures nors kiek lėčiau, būtų tiesiog užmigęs iš nuobodulio. Jis pažvelgė į laikrodį. Samanta jau turėtų miegoti.

Vienintelis būdas susivaldyti – rasti Sem kietai įmigusią. Tada nusirengti iki trumpikių ir šmurkštelėti į dvigulę lovą šalia jos. Jo savitvarda seko, bet Makas nė už ką nepasinaudotų pervargusia, miegančia moterimi.

Jis galėjo tik svajoti, kaip kuždėdamas į ausį erotiškus žodžius ir godžiai rankomis glamonėdamas kūną pažadina ją. Deja, ji tam dar nepasirengusi. Pati Sem elgėsi daug laisviau duodama valią rankoms, liežuviui... Jo kūnas liepsnojo vien nuo prisiminimų, tik jos žvilgsnyje slėpėsi neryžtingumas, o rankos, liesdamos jį, virpėjo.

Per pastaruosius metus Makas gerai pažino moteris ir tapo išrankus. Patyrusi širdžių ėdikė be vargo patenkintų savo aistrą. Jis nutuokė, kad Samanta per seksą nori išsivaduoti... iš bėdų. Makas galvojo kitaip. Todėl trynėsi bare kiek galėdamas ilgiau. Ir tai padėjo susitvardyti.

Jis pasilenkė ketindamas pakabinti šluostę už baro ir pamatė voką su Teresos vardu, o žemiau perskaitė užrašą „Arbatpinigiai“. Makas godžiai įkvėpė. Kai jau manė, jog pažįsta Samantą, ši ir vėl jį nustebino. Ji tokia pat rūpestinga kaip ir geidulinga.

Jis triukšmingai iškvėpė. Baras – išties saugiausia vieta.

Sem atsisėdo lovoje. Trečią rytą iš eilės ji nubudo, kai saulės spinduliai veržėsi pro nuleistas langines, duše šniokštė vanduo, o kambaryje skambėjo kantri muzika. Ir trečią rytą iš eilės pakirdo iš miego viena.

Labai ironiška. Atlėkė čia, kad sugundytų kokį nors vyrą. Jau tris dienas praleido su Maku, bet jis net nemėgino jos suvilioti.

Na, gerai, juodu miega vienoje lovoje. Bet tik tiek. Jis ilgai dirba ir Sem nebeištveria – ją pakerta miegas... Dar labiau skaudina, kai Makas kasryt išverčia ją iš lovos, nors nubunda vėliau.

Samanta neabejojo: aistringi žvilgsniai, godūs prisilietimai tik patvirtina, kad Makas jos nori. Ji pažvelgė į uždarytas vonios duris ir prikando apatinę lūpą. Jos kūnas nebeiškęs daugiau nė minutės. Be to, tai ne vienintelė priežastis, kodėl ji turi žengti pirmąjį žingsnį. Privalo tai padaryti dabar, kol nepabūgo.

Juk atvažiavo patirti siautulingą meilės nuotykį. Sutiko Maką – jautrų, rūpestingą vyrą. Tokį, kuris privertė ją jaustis ypatingai, brangino ją taip, kaip ji visada svajojo. Tai viso labo graži iliuzija, kuri pranyks, vos jie patenkins seksualinį alkį.

Paskui aistros liepsna užges. Bent jau Sem to labai tikėjosi, nes privalės grįžti namo ir pasirūpinti tėvo ateitimi. Tik pirma turi pažvelgti Makui į akis ir pasinaudoti viskuo, ką tik jis gali pasiūlyti. Tačiau jautėsi labai įsitempusi. O juk atvyko į konferenciją apie rizikingą pelno valdymą ir investavimą.

Ji prisivertė išlipti iš lovos ir užmetė akį į veidrodį – stabtelėjo akimirką susišukuoti plaukų. Tada sukaupė drąsą ir nusliūkino prie vonios durų. Blogiausia, kas galėjo nutikti, būti išspirtai lauk. Tik joks sveiko proto vyras neatstumtų moters lovoje, tiksliau – duše. Pasukusi rankeną ji įėjo vidun.

Sunki gelsva užuolaida dengė vaizdą ir Samanta suglumo. Staiga suvokė, kad Makas irgi jos nemato. Ji tylutėliai nusirengė, su kiekvienu drabužiu atsikratydama dvejonių. Samanta Ryd visą gyvenimą buvo dora, klusni mergaitė. O geros mergaitės nevilioja nepažįstamų vyrų.

Pro garų debesį prasiveržė kvapas, primindamas jai Maką. Tas kvapas apgaubė ją ir neketino paleisti. Pastarąsias naktis ji gulėjo šalia Mako, todėl šis pažįstamas aromatas ją kvietė ir drąsino. Gal Samanta Ryd ir nesuviliotų ką tik sutikto vyriškio, bet Sem tikrai tai padarytų. Be to, Makas ne svetimas, jis – jos dalelė.

Ji išsivalė dantis ir gurkštelėjo vandens.

– Ar neprieštarausi, jei prisijungsiu? – paklausė atitraukdama per sprindį užuolaidą ir kyštelėdama galvą.

Norėjo pažvelgti jam į akis, bet žvilgsnis nukrypo visai į kitą kūno dalį. Ji sunkiai nurijo seiles. Kad ir kokį būdvardį parinktų, jis būtų per prastas, tad mintyse apibūdino taip: „nuostabus“ ir... „didelis“. Dar „nepaprastai sužadintas“ ir...

Jo balsas prasiskverbė į padūmavusias mintis.

– Klausiu, atėjai čia žiūrėti ar prisidėti?

Dabar jos žvilgsnis pakilo iki jo akių. Jose sutviskėjo juoko kibirkštys ir geidulys. Tikras, neslepiamas geismas. Makas troško jos. Tą sekundę Sem suprato: atėjo čia vedina ne vien aistros, bet ir kai ko svarbesnio.

Norėjo, kad nors kartą gyvenime jos iš tikrųjų geistų kaip ypatingos moters, o ne nuolankios mergaitės. Ir ne dėl paslaugų įmonei, kurias galėtų suteikti gelbėdama tėvo kailį ar gražiai atrodydama šalia savo sužadėtinio, nes vietoj jos galėtų būti bet kuri daili moteris. Ji visa esybe troško, kad vyras geistų jos – Samantos Džozefinos Ryd, tokios, kokia ji yra.

Makas pateisino jos lūkesčius. Jis davė jai daug daugiau. Sem bus amžinai dėkinga už šią neįkainojamą dovaną.

Vanduo plakė tamsiai įdegusią jo odą ir vien nuo vaizdo jos širdis ėmė spurdėti.

– Noriu prisidėti, – tvirtai atsakė ji.

– Dėkui Dievui.

Sem šyptelėjo, o Makas pajuto, kaip jam suspaudė širdį. Jis ne riteris žvilgančiais šarvais, o ypač – Samantai. Jis paprastas vyras ir jam galiausiai pritrūko jėgų pasakyti „ne“. Juodu artėjo prie šios akimirkos nuo pat tos sekundės, kai susitiko.

Atitraukęs dušo užuolaidą jis ištiesė jai ranką. Suėmusi jo delną Sem įžengė į vonią. Jos oda buvo balta, nepaliesta saulės spindulių. Ryškėjo tik kelios tamsesnės vietelės – standūs speneliai ir tamsių garbanėlių trikampis. Makas su palengvėjimu atsiduso mintyse dėkodamas jai už drąsą. Jis jau nebesitikėjo kada nors sulaukti šios akimirkos.

Pasirodo, klydo. Tiesa, pastebėjo nerimo ženklų – Sem nedrįso pakelti į jį akių, o rankos šiek tiek virpėjo, tačiau ji ryžtingai žengė link jo. Makas akimirksniu stvėrė ją už liemens ir prisitraukė prie savęs, kur šilta vandens srovė ėmė laižyti jos kūną. Jo lūpos susiliejo su josios, o krūtys, pilvas ir klubai prigludo prie standaus jo kūno. Šilkinė Sem oda lietėsi prie jo, švelnios rankos klaidžiojo jo nugara, o lūpos godžiai bučiavo jo lūpas.

Ji murkė kaip pasimetęs kačiukus, kuris galiausiai rado kelią namo. Tie tylūs aistringi garsai tik dar labiau jį jaudino. Jo varpa, prisispaudusi prie jos pilvo, nekantriai pulsavo. Suėmęs ją už sėdmenų tvirtai priglaudė prie savęs, bet jos kūnas nenustygo vietoje – rangėsi, judėjo ieškodamas dar gilesnio, artimesnio ryšio. Makas suprato, kaip ji jaučiasi. Jam tereikėjo paliesti Samantą, bet jis norėjo daug daugiau.

Makas galėjo rinktis: trumpai ir greitai arba lėtai, mėgaujantis kiekviena akimirka. Teprasmenga jis skradžiai, jei pirmasis jų kartas bus greitas ir niekuo neišsiskiriantis, bet jei ji nesiliaus rangytis, taip ir nutiks.

Makas apsižvalgė – jo bičiulis Lokys nemėgo prabangos, todėl vonios kambaryje nebuvo jokių įmantrybių, kuriomis galėjo pasigirti jo „Kurortas“. Žvilgsnis užkliuvo už masažuojamojo dušo. Makas laikė save išradingu vyruku. Jis ką nors sugalvos.

Uždėjęs rankas jai ant pečių pažvelgė į padūmavusias nuo geidulio akis.

– Norėtum pažaisti?

– Taip, – tyliai iškvėpė ji.

– Džiaugiuosi.

Jos žavinga šypsena slėpė nerimą. Makas subarė save už tai, kad taip ilgai užtruko. Tą minutėlę, kai Sem įžengė į barą, pajuto, kad ją drasko prieštaravimai. Iki pat dulkinų batelių ji buvo tikra dama, todėl jis privalėjo gerai apgalvoti savo veiksmus.

Makas nenusiplovė rankų, o atsiklaupęs priešais ją lėtai pradėjo muiluoti jos kojas – nuo pėdų iki kelių. Kai pasiekė šlaunis, Samanta triukšmingai įkvėpė ir susvyravo.

– Padėk rankas man ant pečių, – pasiūlė jis.

– Nesu tikra, kad...

– Aš esu tikras, – tarė Makas ir atlošė galvą. – Ar tu pasitiki manimi? – paklausė žvelgdama į ją.

– Taip, – nedvejodama atsakė ji.

– Tada daryk, kaip sakau... kad galėtume pažaisti.

Ji suėmė delnais Makui už pečių, o jo muiluotos rankos slydo šlaunimis. Jos pavojingai artėjo prie tamsaus garbanų trikampėlio, kuris godžiai laukė jo prisilietimo. Juodu tylėjo. Girdėjosi tik muzikos ir vandens garsai, kai rankos galiausiai surado jautrųjį gauburėlį.

– Ak, Makai.

Ji sudrebėjo. Jam vos pavyko suvaldyti savo virpulį. Užgniaužęs geismą Makas slystelėjo pirštais į drėgną, karščiu alsuojantį vidų. Samanta sudejavo ir spustelėjusi jo pečius įsitempė. Tai dar labiau kaitrino jam kraują, bet jis buvo numatęs kai ką kita.

Makas atitraukė pirštus nekreipdamas dėmesio į jos prieštaravimą ir toliau ją muilavo. Pasiekęs putlias krūtis vos neužsimiršo. Trumpam prie jų užtruko glamonėdamas, myluodamas, spausdamas. Taip įaudrino ir save, ir ją dar labiau. Tada palenkė galvą ir lūpomis apglėbė vieną spenelį – čiulpė, kramsnojo, kol Samanta balsu išdejavo jo vardą ir suėmė styrantį vyriškumą.

Jis ją sulaikė.

– Nejau mama nemokė tavęs dalytis? – suvaitojo Sem.

– Mėgino. – Jis kilstelėjo jai plaukus ir įbedė nosį į drėgną kaklą. – Tik man nekaip sekėsi. Bet visada mėgau daryti viską iš eilės. Taigi dabar mano eilė. Tavo ateis vėliau.

Ištiesęs ranką nukabino masažuojamojo dušo galvutę nuo laikiklio.

– Pirmiausia reikia nuskalauti muilą.

Jo lūpomis klaidžiojo šypsena.

– Maniau, ketiname pažaisti, – ramus jos balsas bylojo, kad Sem atsipalaidavusi, ir tai jį pamalonino.

– Mes tai ir darysime.

Jis suėmė vieną jos koją ir užkėlė ant keraminės vonios krašto, o tada paleido silpną, pulsuojančią vandens srovelę.

Samanta plačiai atsimerkė.

– Sakei, jog pasitiki manimi.

– Pasitikiu.

– Ir dabar?

Ji tik linktelėjo.

– Turint omeny, kad miegojai šalia manęs ir nieko nedarei... nusipelnei štai ko.

Ji net nenumanė, kaip sunku buvo tai ištverti. Jam labai patiko Samantos naivumas. Ji nenutuokė, kaip jį jaudino.

Makas nukreipė srovelę į jai tarp kojų, kad nuskalautų muilą.

– Vėl būsi geras berniukas?

Jis nenorėjo jos išgąsdinti. Pasukęs riešą nukreipė vandenį kiek aukščiau. Muiluotas vanduo tekėjo nuo šlaunų.

– Manau, dabar norėsi įsitverti į mane, – rūpestingai pasiūlė jis.

Tą pačią sekundę, kai srovė lyžtelėjo jai tarp kojų, Sem įsitvėrė Makui į pečius. Ji aiktelėjo pajutusi pulsuojantį vandenį. Audringa jos reakcija tik pakurstė jo norą suteikti jai dar didesnį malonumą.

Jis pasodino ją vonioje. Tada pražergė kojas ir prasiskverbė į ją pirštais. Palengva pradėjo juos ritmingai judinti. Netrukus Sem prisiderino prie ritmo. Jos kūnas tai įsitempdavo, tai atsipalaiduodavo skatinamas pirštų, kuriuos jis kaskart kyštelėdavo vis giliau. Kita ranka Makas nukreipė vandens srovelę į drėgną, pulsuojantį rausvą kauburėlį.

Jis geidė matyti Sem veidą, bet turėjo pasitenkinti švelniu kūnu, kuris rangėsi ir trynėsi į kietą lyg akmuo jo varpą. Tai varė iš proto. Makas nebeįstengė valdytis. Po perkūnais, jis turi į ją įsiskverbti, užpildyti savimi... Netikėtai ji suriko iš pasitenkinimo ir nuo to garso jis pats patyrė orgazmą. Šito Makas nesitikėjo ir net negalėjo įsivaizduoti, kad gali taip pasitenkinti.

Dar sykelį sudejavusi Sem atsirėmė į jį. Makas numetė dušo galvutę, o srovė šovė į vonios kampą. Jis atsilošė ir priglaudė galvą prie sienos. Vanduo aplink juos kunkuliavo, virė. Kaip ir jo kūnas.

Samanta nepratarė nė žodžio. Nepažvelgė jam į akis. Ir kaip jis galėjo taip rizikuoti nepagalvojęs apie jos jausmus? Proto balsą užgožė geismas. Tai nedovanotina.

– Tu labai tyli.

– Tikrai? – sukuždėjo ji. – Galvojau apie tipiškus dalykus. Žinai, tai tiesa.

Jis rankomis apkabino ją per liemenį ir panardino veidą į šlapius jos plaukus. Jausdamas švelnų kūną patyrė begalinį malonumą.

– Kas tiesa? – paklausė jis.

Jo krūtinę sudrebino jos kikenimas.

– Geri vyrukai baigia paskiausiai.

Jis tvirčiau ją apsikabino ir nusijuokė. Išgirdus atsakymą jam palengvėjo. Velniai rautų, jis ją myli. Tik Makas žinojo, jog Sem dabar mažiausiai norėtų tai išgirsti.

Sušalusi Sem susisupo į storą rankšluostį ir prisijungė prie Mako, gulinčio lovoje.

Ji prisivertė pažvelgti į jį. Šiam vyrui leido elgtis taip, kaip net nebūtų įsivaizdavusi.

– Tik noriu, kad žinotum... – susigėdusi ji užsikirto. Pajuto, kaip nukaito skruostai, bet prisivertė kalbėti toliau. Per visą kartu praleistą laiką jie taip atvirai ir nepasišnekėjo. – Noriu, kad žinotum, jog paprastai nemiegu su kuo papuola... – tęsė Sem ir vėl nutilo. Iš tikrųjų juodu kartu ir nemiegojo... – Negundau... – Tik kuris kurį gundė? Ji ryžtingai papurtė galvą. – Nesimaudau... – Nors to, ką jis darė, niekaip nepavadintum maudymusi. – Žodžiu, nemiegu su visais, – galiausiai baigė išpažintį Sem.

Jis suėmė ją už smakro, o tamsių akių žvilgsnis paskandino.

– Mieloji, aš taip ir nemanau. Spėju, jog... pirmą kartą taip maudeisi.

Jis šyptelėjo ir Sem atsakė šypsena. Jis turėjo ypatingą gebėjimą nuraminti.

– Man patiko, – prisipažino ji.

Jis užvirto ant jos.

– Pastebėjau. – Makas pasirėmė ant rankų. – Įdomu, kodėl manęs tai nestebina?

– Aš... saugi. Tik norėjau, kad tai žinotum.

Jis išraiškingai kilstelėjo antakį.

– Nori pasakyti, jog nereikia tavęs saugoti?

– Taip. Ne. Noriu pasakyti, kad tau nereikia... jaudintis. Aš sveika. Tai parodė kraujo tyrimas.

– Bet nesi apsaugota nuo nėštumo.

Tikra kvailystė ir ji tai suprato. Nors atvažiavo čia pasimylėti su seksualiu, jausmingu vyru, ketino prižiūrėti, kad jis pasirūpintų apsauga. Norėjo būti saugi. Be to, pati ketino nusipirkti ko reikia, kai tik apsispręs.

O tada įsisuko su Maku į kasdienius darbus ir net tai pamiršo. Dėl nieko nebekvaršino galvos.

Jis šyptelėjo ir atrodė visai neįsižeidęs.

– Gali dėl manęs nesirūpinti, tik...

– Kas?

– Aš irgi čia nieko neturiu.

– Ne bėda. Bet...

– Turėsime nulėkti į miestelį.

Samanta taip pat dėl kai ko klydo. Po pirmojo karto dar labiau pradėjo geisti Mako. Ji atsisėdo lovoje ir nerangiai pamėgino susisupti į nukritusį rankšluostį. Jis nusijuokė, o Sem suprato, kad ją jaudina net jo juokas. Jis meiliai atrėmė ją į pagalves ir ranka perbraukė per nuogas krūtis.

– Nurimk, mieloji. Mes turime laiko.

Buvo sekmadienio popietė. Staiga Sem suprato, kad ne mėgaujasi mintimi apie likusias dienas, bet skaičiuoja jas. Paika Semė Džo. Jo pirštai tingiai suko ratus aplink jos spenelius. Netrukus jie vėl pūpsojo standūs ir maldavo glamonių.

Samantai liko mažiau nei keturios dienos. Ji privalo pamiršti Maką ir gyventi toliau. Viena.

– Ei, brangioji, norime dar po vieną.

Sem pažvelgė į vyrus prie stalelio kampe. Jie jau kelias valandas gėrė nesustodami. Ji ėmė svarstyti, kiekgi jie dar tvers. Po kiekvieno stikliuko liežuviai vis labiau pynėsi, o rankos maskatavo. Tarsi būtų manę, kad keikdamiesi ir priekabiaudami ją sujaudins. Tik kėlė šleikštulį. Sem šių tipelių anksčiau nebuvo mačiusi „Alkanojo lokio“ užeigoje.

– Tuojau, – išspaudusi šypseną atsakė ji.

Išvengusi plekštelėjimo patraukė prie baro, kur Makas plakė kokteilius.

Zy staiga prireikė pagalbos ir Makas buvo priverstas išlipti iš lovos. Sem vis dar nurausdavo pagalvojusi apie nutikimą duše. Makas sugrįžo, kai reikėjo atidaryti barą. Sem išnaudojo tą laiką mėgaudamasi Arizona. Bandė save įtikinti, kad gali bet kurią akimirką palikti Maką nepatyrusi širdies smūgio. Tačiau pati tuo netikėjo.

Ji pažvelgė į jį. Kaip visada Makas vilkėjo išblukusius džinsus ir baltus marškinėlius. Įprasta apranga paprastam žmogui. Tik jis toks nebuvo.

– Dar penkis to paties kampiniam stalui, – pranešė ji.

– Jei jie taip gers ir toliau, turėsiu juos išprašyti.

Jis ištiesė ranką ir užkišo išsitaršiusią sruogą jai už ausies. Nuo tokio rūpestingo, jaukaus gesto Sem užgniaužė gerklę.

– Kaip laikaisi? – paklausė jis.

– Kuo puikiausiai. Man tikrai patinka toks darbas. Sutinki daugybę įdomių žmonių. Ir mankšta neprasta.

– Nepamenu, kad tau būtų reikėję mankštos... – tarė Makas ir palinko virš baro prie Sem. Šiltas kvėpavimas kuteno jai skruostą. – Nepamiršk, jau mačiau nemažai.

Jos kūnas tuojau pat įkaito. Viliokiška jo šypsena išdavė, kad Makas pasiekė savo. Jis puikiai žinojo, kaip ją sujaudinti.

– Šią popietę buvau užsukęs į vaistinę, – sukuždėjo jai į ausį. Paprasti žodžiai ją nutvilkė.

Makas išsitiesė ir tęsė darbą, lyg nieko nebūtų nutikę. Tik aistra kunkuliuojančios akys ir valingas žandikaulis sakė ką kita. Jis pripildė penkis bokalus ir padėjo juos ant Sem padėklo.

– Spėju, kad sėdėdama prie baro nelabai pasimankštintum, tiesa? – pratęsė jis pradėtą pokalbį.

– Tikrai ne. Tam reikia palakstyti tarp stalelių su užsakymais.

Jis pastūmė Sem prikrautą padėklą.

– Po ilgo sėdėjimo praverstų pajudėti.

– Taip.

– Minėjai, kad dirbi finansų srityje, bet nesakei...

– Geriau jau eisiu, vietiniai ima nerimauti.

Samanta tyčia jį nutraukė. Anksčiau jis nesidomėjo jos gyvenimu ir ji nenorėjo, kad pradėtų klausinėti dabar. Jei tik peržengs ribą, nebebus laikinas meilužis, o... Kas? Tas, kuriuo ji pasitiki? Kuris jai rūpi?

Per vėlu, todėl ji privalo išlaikyti nors menką atstumą. Regis, kita pokalbio tema suveikė. Makas dėbtelėjo į laukiančius klientus ir susiraukė.

– Tavimi dėta, taip nedaryčiau. Net ir vyrams atsiranda raukšlių.

Ji perbraukė pirštu gilią įdubą tarp antakių, jis sugriebė ją už riešo.

– O aš nedaryčiau to, ką dabar darai tu, nebent norėtum rizikuoti.

Jis net nenumano, jog ji ir taip rizikuoja tiesiog būdama su juo.

– Kaip?

– Samanta, tu vengi asmeninių klausimų.

Ne tik gražus, bet ir įžvalgus. Ir kada liausis būti doras?

– Gal. Ar nemanai, kad tai tik apsunkintų viską?

Prieš atsakydamas jis atidžiai į ją pasižiūrėjo.

– Viskas ir taip jau sudėtinga, – suburbėjo jis. – Be tu teisi... vietiniai ima nekantrauti.

Jis stvėrė šluostę ir ėmė trinti alumi aptaškytą barą. Sem troško pasakyti ką nors, bet ką, kas nuvytų atsiradusį šaltuką. Tik ką?

„Esu finansų planuotoja, susižadėjusi su kitu vyru? Parsidaviau tam, kas pasiūlė didžiausią kainą? Kad ir kaip rūpi tu, mano gyvenimas jau nulemtas?“

Kažkodėl ji abejojo, ar Maką nudžiugintų nors vienas iš šių atsakymų, todėl tik pakėlė padėklą ir nuėjo.

Jis stebėjo skubų jos pasitraukimą žavėdamasis dailiai judančiais klubais.

– Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, kad esi nugalėtas, – sukikeno Zy.

– Ne, tik peržengiau ribą.

Tą, kurią mintyse nubrėžė Samanta po pokalbio apie tėvą. Jei ir paklaustų, ji neketino pasakoti smulkiau. Jiems skirta savaitė ėjo į pabaigą, gal dėl to Sem nusprendė išlaikyti šiokį tokį atstumą. Gal pats laikas jai pasakyti, kad besibaigianti savaitė nebūtinai reiškia pabaigą. Jis papurtė galvą.

– Jei nori, kad dama tavimi pasitikėtų, – vėl prakalbo Zy, – mano galva, pirmiausia pats turi ja pasitikėti.

Makas su tuo sutiko. Tik Samanta dar nebuvo tam pasiruošusi. Ji atrodė baikšti, o jis nenorėjo jos dar labiau gąsdinti. Kad ir kas juos skirtų, Makas nė trupučio netroško, kad jo paslaptis dar labiau juos atitolintų.

Jis žvilgsniu lydėjo nueinančią Sem. Ironiška, bet užsisklęsdama ji atvėrė duris seksualumui. Kas galėjo pagalvoti, kad prisijungs prie jo duše? Paragavęs Samantos Makas nebesitikėjo, jog pajėgs ir toliau valdytis. Vos tik uždarys barą, niekas nebesutrukdys jam įsivilioti jos į lovą – tokios aistringos, įkaitusios, sudrėkusios, pulsuojančios...

– Vaikine, ramiau, – Mako svajas nutraukė Zy balsas.

Senukas nesunkiai atspėjo jo mintis ir pastebėjo žavėjimąsi Sem. Aišku, jis negalėjo tiksliai pasakyti, ką Makas galvoja, bet žinant, koks žvalus senolio protas, nesunkiai numanė, kokie erotiški vaizdiniai sukasi jauno vyro galvoje.

– Jai gana neblogai sekasi, – pastebėjo Zy.

Apėjusi staliuką Samanta padėjo po bokalą alaus priešais kiekvieną lankytoją. Ji meistriškai išsisukinėjo nuo jų priekabių tik juokdamasi arba krestelėdama galvą. Makas turėjo pripažinti: ji tikra šaunuolė. Labai greitai sumojo, kaip susitvarkyti su įkaušusiais vyriokais... Išskyrus vieną, kuriam paskutiniam padavė alų.

Jis šiurkščiai apkabino Sem per liemenį. Ji visaip priešinosi, o kai pamėgino išsiveržti, ją sustabdė tvirtas delnas ir kuždesys į ausį. Tais retais atvejais, kai taip nutikdavo Teresai, Makas viską išspręsdavo ypač ramiai. Niekas neįsižeisdavo ir kaulai likdavo sveiki. Tačiau matant, kaip grabalioja Samantą, jo viduje viskas apsivertė.

Savininkiškumo jausmas užvirino kraują, bet jis prisivertė luktelėti ir duoti jai laiko viską išspręsti pačiai. Tačiau klydo, nes vyrukas pakilo ir uždėjo delną jai ant krūties. Makas apibėgo barą ir nuskuodė prie Samantos greičiau, nei Zy būtų spėjęs nusispjauti.

Panašu, kad Sem sugebėjo daugiau, nei jis tikėjosi. Ji aplenkė Maką. Kai jis pasiekė stalą, nenaudėlio džinsai jau buvo šlapi nuo išpilto bokalo alaus.

– Makai, tavo klientams reikia apynasrio ir pavadžio.

Ji dėbtelėjo į vyruką, besivalantį kelnes.

– Zy! – pašaukė Makas ir linktelėjo į įkaušusių vyrų kompaniją.

Šis viską suprato be žodžių. Čiupo už pakarpos besižiojantį skųstis klientą ir išlydėjo visą šutvę pro duris. Paaiškino jiems apie svetingumą ir pasirūpino jų saugia kelione namo. Kartais Lokio tėvas elgdavosi siaubingai, bet prireikus būdavo sunkiai įveikiamas priešininkas ir puikus draugas.

Įsitikinęs, kad jų nebeliko, Makas sutelkė dėmesį į tai, kas svarbiausia. Jis ištiesė ranką ir suėmė Sem už virpančių pirštų.

– Samanta...

Ji papurtė galvą neleisdama jam kalbėti.

– Man viskas gerai, – pralemeno, nors išblyškęs veidas bylojo ką kita. – Kad būtum girdėjęs, ką jis sakė. Elgėsi šiurkščiai ir įžūliai, tarsi turėtų tam teisę... Lyg, be gėrimų nešiojimo, privalėčiau patenkinti ir kitus jo norus.

Sem be paliovos šluostėsi rankas į drabužius, it mėgintų nusivalyti atgrasaus lankytojo paliktas žymes.

– Jei dirbu padavėja, dar nereiškia, kad... aptarnausiu kiekvieną čia užsukusį pašlemėką.

Paskutinius žodžius ji išspjovė su tokiu pykčiu, kad Makas net suabejojo: gal dabar ne laikas priminti, jog... Po perkūnais, jis net nežinojo, kaip ji užsidirba pragyvenimui. Tik suprato, kad tai susiję su finansais. Tačiau ji gerbė žmones, dirbančius apsmurgusiuose baruose.

Makas pajuto, kaip iš jaudulio suspurdėjo širdis. Jis pažvelgė į laikrodį. Barą uždarys dar tik po keturiasdešimt penkių minučių.

– Ką gi, bičiuliai. Kad ir ką dabar užsisakysite – tai paskutinis jūsų gėrimas šį vakarą.

Visi matė, kas įvyko, todėl nepasitenkinimą reiškė tyliai. Į jį sužiuro prigesusios akys.

– Neprivalai dėl manęs uždaryti anksčiau barą.

Jis tai darė ne dėl Samantos. Ištiesęs ranką perbraukė jai per skruostą, tada nuo perbalusio veido patraukė neklaužadą sruogą.

– Uždarau,– ryžtingai atsakė jis. – Jei ne dėl tavęs, tai dėl savęs.

– Bet Lokys...

– Paliko mane atsakingą už barą. Tai man suteikia šiokių tokių teisių.

– Kaip galėčiau ginčytis su viršininku? – paklausė ji, o veidą palengva nudažė raudonis. Jis perbraukė jos skruostą.

– Šiandien puikiai apsigynei. Bet žinok, nebūčiau leidęs tavęs skriausti.

– Žinau. Juk sakiau, jis manęs nenuskriaudė. Tiesiog... įskaudino.

Tokia moteris kaip Samanta, iš tokio pasaulio, iš kokio Makas įsivaizdavo ją esant, nebuvo pratusi prie šiurkščių girto kvailio žodžių.

– Po kelių minučių uždarysiu barą ir tai liks tik slogus prisiminimas.

Jau jis tuo pasirūpins. Sugrįžo Zy.

– Kaip tu, brangioji?

– Gerai. Labai už viską ačiū.

– Čia ne kokia nusmurgusi smuklė. Atleisk...

Tarsi mėgindama sustabdyti senioką Sem suėmė jį už sugrubusios rankos.

– Zy, aš puikiai žinau, kokia čia vieta ir tau visai nereikia atsiprašinėti. Tau taip pat, – pridūrė ji ir pažvelgė į Maką.

Juk jis tik barmenas. Staiga paslaptis prislėgė jam krūtinę taip, kad vos įstengė įkvėpti.

Zy pasisuko į Maką.

– Eisiu ir leisiu jums čia viskuo pasirūpinti.

Senolis iškalbingai pabaltakiavo į Maką ir tik tada pajudėjo.

– Beje... – pratarė jis ir atsisuko. – Ar tebeketini rytoj važiuoti į Sedoną pas mamą? – paklausė jis Mako.

– Ne. Kelioms dienoms atidėsiu išvyką.

Nėra prasmės vežtis šios moters į susitikimą su mama ir seserimi. Makas neturėjo jokio noro atsakinėti į klausimus, kurių neabejotinai pažers jo šeima.

– Gerai, pranešk, kai susiruoši. Gal ir aš važiuosiu su tavimi, – pasakė Zy.

Makas nusišypsojo.

– Joms tai patiktų.

– Gal ir Sem Džo norėtų prie mūsų prisidėti, – sušnabždėjo išeidamas Zy.

Makas iškalbingai užvertė akis, tada apkabino Samantą per pečius. Ji meiliai prie jo prigludo, o jis mėgavosi jos artumu.

Jis nurijo beprasiveržiantį riebų keiksmažodį. Pajutęs, kad seksualinį susijaudinimą nustumia rūpestis ir dar nepatirti jausmai, suprato pakliuvęs į bėdą.

6

Nedidukas kambarys turėjo dar mažesnį balkoną, žvelgiantį tiesiai į pagrindinę gatvę. Pirmą kartą čia atėjusi Sem jo net nepastebėjo, nes mintyse dėkojo Aukščiausiajam už tai, kad neįstrigo dykumoje, o vėliau visą dėmesį pasivogė seksualusis vyriškis. Galiausiai čia rado prieglobstį.

Parietusi po savimi kojas ji įsitaisė ant sulankstomos kušetės ir nukreipė žvilgsnį į tolimą tamsų kelią, apšviestą tik apskrito mėnulio ir retkarčiais pravažiuojančių automobilių šviesų. Vienas po kito iš aikštelės po balkonu išriedėjo visi automobiliai. Netrukus joks garsas nebetrikdė ramybės. Papūtė vėsus nakties vėjelis. Labai panaši vėsuma keliavo ir jos venomis. Net šio vakaro nutikimas neaptemdė ramybės, kurią Sem čia rado.

Ramybės, kurios jai nederėtų jausti. Juk ji melavo vyrui, kurį kas minutę gerbė vis labiau. Ji kaip įmanydama vengė atvirų klausimų, nes baiminosi, kad atvėrusi širdį užsimanys ir pati daugiau apie jį sužinoti. Kaip tada reikės jį palikti? Kaip reikės gyventi be žmogaus, kuris jai tinka daug labiau nei tas, pas kurį netrukus grįš?

Pasirinkimai. Atėjo metas rinktis, o ji apsisprendė tą dieną, kai leido Tomui užmauti žiedą sau ant piršto. Visai nesvarbu, kad jos sprendimą nulėmė baimė dėl tėvo ateities ar duotas pažadas mirštančiai motinai. Ji sutiko. Davė žodį. Todėl su Maku praleistas laikas – tai tik pavogta akimirka. Galimybė godžiai gurkštelėti iš svajonių taurės, o tada keliauti toliau. Jos širdis tyliai, bet ryžtingai suspurdėjo prieštaraudama.

Nakties tylą sudrumstė uždaromų durų trinktelėjimas. Ji buvo nebe viena. Atėjęs į balkoną Makas užpildė visą erdvę. Toks didelis, tvirtas ir patikimas. Sem tuojau pat pajusdavo, kai jis įeidavo į kambarį. Vos po kelių akimirkų jo skleidžiamas ramumas virto rusenančia aistra. Pirmą kartą per gerą valandą jos lūpose pasirodė šypsena.

Sem nudžiugo dėl tokio pasikeitimo. Makas jai kėlė tik gerus jausmus. Nelaukdamas kvietimo jis perkėlė vieną koją per kušetę ir atsisėdo jai už nugaros, tada apsikabino.

Sem nusprendė, kad nėra reikalo priešintis ir jaukiai įsitaisė jo glėbyje.

– Šį vakarą per jautriai sureagavau, – sumurmėjo ji.

– Kai išpylei alų jam ant kelnių? Jis pats prisiprašė.

– Ne tai. – Kitą kartą ji išpils ne bokalą, o visą ąsotį. – Per daug ėmiau į širdį.

– Kai kas nors tave grabalioja, nors buvo perspėtas, manau, turi teisę elgtis emocionaliai.

– Gal tu ir teisus. Žinojau, kad man nėra ko jaudintis viešoje vietoje.

Ji neabejojo: Makas būtų ją apgynęs.

– Nesu pratusi prie to, kas vyksta baruose. Mano darbe toks elgesys būtų laikomas seksualiniu priekabiavimu.

Jis uždėjo delnus jai ant pilvo ir Samanta atsipalaidavo. Pajuto jo šilumą.

– Nori pasakyti, kad tas vyrukas prie tavęs seksualiai priekabiavo? – Jis kilstelėjo jos marškinėlius ir švelniai glostinėjo pilvą.

– Taip, tik aš nebuvau tam pasiruošusi, nors turėjau.

Samanta buvo nusisegusi liemenėlę, vilkėjo tik laisvais marškinėliais. Jo pirštai iš lėto mylavo spenelius.

Ji aiktelėjo ir pamėgino sutelkti dėmesį į jųdviejų pokalbį. Tačiau jo pirštams dirginant ir taip įkaitusią odą, jai sunkiai sekėsi susikaupti.

– Tas vyrukas sušnabždėjo į ausį tai, kas, jo manymu, atrodė labai seksualu, ir ėmė mane grabalioti... – pasakė ji ir paniro į apmąstymus.

Nežinia, kokia bus jos santuokinė lova... Ant pilvo jaus jo rankas, o ne Mako. Belieka tikėtis, kad gašlių kuždesių negirdės. Vien nuo minties ją nupurtė pasišlykštėjimo drebulys. Viešpatie šventas, kodėl ji neatsispyrė spaudimui tekėti? Kaip jai gyventi dabar, kai sutiko Maką?

Sem pajuto, kaip įsitempė ir ėmė drebėti pilvas. Staiga Mako pirštai liovėsi glostę.

– Kas nutiko?

Ji atlošė galvą, kad galėtų matyti jo veidą. Akimirksniu suprato, ką sako jo žvilgsnis.

Sem pasisuko ir pažvelgė tiesiai į jį. Tada atsisėdo ant Mako ir apžergė kojomis jam liemenį. Juto jo paslėpsnius, tik nereagavo. Mako jausmai jai rūpėjo labiau už seksualinį alkį.

Oho.

Žiūrėdama į Maką prisivertė sukaupti dėmesį į tai, kas svarbiausia.

– Kad ir ką dabar galvotum, liaukis.

– Net jei tai tiesa?

Jų žvilgsniai susipynė. Į Sem žvelgė skaidrios, tamsiai pilkos akys.

– Tai nėra tiesa.

Šitas vyras liovėsi buvęs svetimas tą minutę, kai ją apkabino. Juos siejo nesuvokiamas, nepaaiškinamas ryšys. Jei ji viskuo abejotų, vis viena būtų tikra dėl to, ką jis jaučia.

– Jei liautumeisi šokinėjęs aplink mane lyg apie porceliano lėlę, pats tai suprastum, – pasakė ji ir uždėjo rankas jam ant krūtinės. – Įsiklausyk į save. Ką sako tavo nuojauta – ar mes svetimi?

– Nuojauta man sako, kad aš noriu tavęs.

Tai buvo švelniausi žodžiai, apibūdinantys tai, ką Makas dabar jautė. Jis ne tik jos norėjo, jam tiesiog reikėjo Sem.

– Ne, taip kalba tavo kūnas.

Ji dusliai, seksualiai nusijuokė ir tai tik dar labiau įaudrino Maką. Jausdamas, kaip jo stangri varpa pulsuoja įsirėmusi į ją, jis pamanė, jog Sem teisi.

Ji neklydo ir dar dėl vieno dalyko. Makas – ne prašalaitis, kuždantis vulgarius dalykus jai į ausį. Tai kas gi jis Samantai? Makas nenutuokė. Ji apie tai nešnekėjo. Dar daugiau – aiškiai parodė, kad net neketina apie tai kalbėtis.

Galbūt laikui bėgant Sem ims juo pasitikėti, bet toji diena dar labai toli. Makas įsipainiojo į šį reikalą tik pajutęs, kokia ypatinga yra Samanta. Jis nekreipė dėmesio į kai kurias smulkmenas, nes siekė pelnyti jos pagarbą. Kai ją išsikovojo, neketino prarasti.

– Ar mes jau išsprendėme šią dilemą? – paklausė Sem patogiau įsitaisydama jam ant kelių. Jis šaižiai sudejavo – juk juos skyrė tik plonytis medžiagos lopinėlis. Ar jam tik pasirodė, ar jos šypsena bėgant brangiam laikui darėsi vis labiau viliojanti?

Jis suėmė ją už kaklo ir prisitraukė prie savęs. Švelnus kvėpavimas audrino jam kraują. Makas nejučia atsidūrė aistros kokone.

– Viena dilema išspręsta, kitą dar liko išspręsti, – atsakė jis prieš priglusdamas prie jos lūpų.

Makas palengva ją skanavo – iš pradžių liežuviu, tada visa burna, kol Sem atsakė tokiu pat aistringu bučiniu. Ji jį užvaldė ir jam liko vienintelė išeitis – išjausti viską: kaip juda reikli jos burna, ranka nardo po jo plaukus, o klubai ieško didesnio artumo.

Sem nesiliovė judėjusi ir dar labiau jį sujaudino. Supratusi, kad taip nieko nepasieks, atsisėdo ir tvirčiau prisispaudė prie jo, tada kilstelėjo savo marškinėlių kraštą.

Per greitai, per skubotai. Jam reikės daug daugiau laiko, kad įvykdytų viską, ką yra sumanęs su ja patirti.

– Sem... – tarė jis ir jam nespėjus sučiupti už marškinėlių, Samanta juos nusivilko. – Viešpatie mieliausias, – sumurmėjo jis.

Žvelgdamas į apnuogintą kūną, putlias krūtis ir kviečiančią jos veido išraišką, Makas net nepastebėjo, kaip Sem išmetė marškinėlius per balkoną.

Jis rankomis tvirtai suėmė jos klubus ir pažvelgė į akis, degančias aistra.

– Aš nebesusilaikysiu.

Jos akys dar labiau patamsėjo.

– Argi to prašiau?

Makui šie žodžiai nuskambėjo lyg kvietimas. Maudamas nėriniuotas kelnaites stebėjo, kaip Sem užgniaužusi kvapą laukė tolesnių jo veiksmų. Geismas kovojo su dėkingumu. Kada nors jis turės padėkoti tiems, kas išnuomojo jai tą kledarą, bet dabar pajėgė mąstyti tik apie Samantą.

Pasimuistęs jis atsisėdo tiesiai, taip priversdamas ją atsiklaupti ant kelių priešais jį ant kušetės.

– Paklausyk, Makai... – Net tai, kaip ji ištarė jo vardą, jaudino. – Regis, elgiausi... kiek per įžūliai. Išties persistengiau.

Ji mostelėjo į balkoną, per kurį ką tik išskriejo jos marškinėliai.

– Nereikėjo man to daryti...

– Ar tau kas nors sakė, kad susijaudinusi imi kalbėti padrikai?

Makas šyptelėjo. Sem ne tik jį intrigavo, bet ir jaudino. Matydamas, kaip ji nuraudo, jis pajuto, kaip nekantriai sujudėjo varpa. Jis beprotiškai geidė šios nepatyrusios moters, kuri lyg gaivus vėjo gūsis įsiveržė į jo gyvenimą.

– Ne. Tiesiog, imu nervintis, kai esu... – Ji rankomis parodė į puikų apnuogintą savo kūną. – Noriu pasakyti, jog nervinuos, kai esu su tavimi... štai taip. – Ji pamėgino pridengti nuogumą rankomis. – Todėl manau...

Jo pirštai nuo klubų slystelėjo prie šlaunų. Sem garsiai aiktelėjo.

– Negalvok, Sem Džo, – įsakmiai tarė jis. – Ir nejudėk.

Makas rankomis pražergė jos kojas, palenkė galvą ir paragavo degančio, nekantraujančio Sem kūno. Neprieštarautų, jei dabar tektų mirti ir patekti tiesiai pragaran, nes ką tik buvo taip arti dangaus, kaip tik gali pakilti mirtingasis.

Sem pakirto kelius. Reikia pripažinti, ji tikėjosi ne tokios reakcijos, bet Dieve šventas... Jis kėlė ją į padanges... ypač dabar, kai pasiguldė ant kušetės. Net beprotiškiausiose svajonėse – o tokios, sutikus Maką, ją aplankydavo vis dažniau – neįsivaizdavo, kad gali būti taip gera. Ji įsitempė laukdama dar didesnio malonumo.

– Niekada nesiskusk ūsų, – sumurmėjo. – Bent jau tol, kol būsiu čia.

Staiga Sem persmelkė mintis, kad tai greitai baigsis. Ji įnirtingai nuginė ją šalin.

– Net nemanau, brangioji, – atsakė jis ir nusijuokė. Jo lūpos keliavo vidine šlaunų puse, o ūsai kuteno odą. Staiga Sem nuo prisilietimo pašoko. Pamanė, kad jis taip daro tyčia.

– Atsargiau, brangioji, – pasakė jis prikimusiu balsu, o tada liežuviu sudrėkino tą vietą, kur odą lietė šiurkštūs ūsai.

– Lengva tau... – Žodžiai nuslopo, nes tą sekundę jo burna pasiekė jautriausią vietelę.

Ir vėl. Ji užsimerkė ir atsirėmė į kušetės atlošą. Nežinojo, ko tikėtis, bet Makas buvo puikus mokytojas. O ji – gera mokinė. Kiekvieną kartą, kai jo liežuvis įsprūsdavo arba išslysdavo, kūną perliedavo malonumo banga. Kūnu tekėjo geismas. Ūsai ir kaitri burna buvo sprogdinantis derinys, tad Sem išsirietė tylomis geisdama daugiau, maldaudama...

– Makai?

Jų žvilgsniai susitiko, o aistra, liepsnojusi jo akyse, ją sukrėtė. Makas nepaliovė jos stebinti: uždėjo delną ir atsargiai patrynė intymią vietelę. Samanta suvaitojo, sudrebėjo ir įsitempė. Galiausiai pastebėjo, kad Makas nenuleidžia nuo jos akių. Regis, Sem turėjo susigėsti, bet tai tik dar labiau ją įkaitino.

Su kiekvienu jo rankos judesiu, kiekvienu klubų kilstelėjimu jo akys tik tamsėjo. Samantos kūnu nuvilnijo malonumo banga. Ji norėjo palaukti, pajusti jį savyje. Troško rėkti... Patyrusi be galo stiprų orgazmą taip ir padarė. O kūnas nuo pasitenkinimo dar ilgai pulsavo.

Kai atsimerkė, pamatė Maką, stovintį prie kušetės. Jis pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų.

– Kur mane neši? – paklausė ji.

– Į vidų. Tu jau pažadinai visus laukinius gyvūnus, o aš dar nebuvau tavyje. Nenoriu, kad pabustų kaimynai.

Ji tingiai nusišypsojo patenkintos moters šypsena.

– Ar jie toli?

– Daugiau nei už mylios, – atsakė Makas guldydamas Sem ant dvigulės lovos. Jo akys valiūkiškai sutvisko. – Bet aš neabejoju tavo gebėjimais.

Nespėjus jai prasižioti Makas pradėjo vilktis vieną drabužį po kito. Ji neteko žado, o tai pasakė daugiau nei žodžiai. Tai, kas netrukus nutiks, bus tikra.

Sem paliepė sau suaugti. Juk jai tai ne pirmas kartas. „Bet pirmas kartas su Maku, – išgirdo šnabždant vidinį balsą. – Jei tiek savęs atiduosi jam, kas liks?“ Ji pamėgino atsikratyti slogių minčių ir svetingai ištiesė Makui rankas. Tikėjosi, kad jis pateisins jos viltis.

Net daugiau. Bėgdama nuo įkyrių minčių Sem leidosi Mako apglėbiama. Jis apvertė ją ant nugaros ir apžergė, o viena ranka suspaudė jai riešus virš galvos.

Sem nemirksėdama žiūrėjo Makui į akis ir juto, kaip juos užlieja aistra. Jis alsiai kvėpavo, tarsi pats būtų ką tik... Ji papurtė galvą: norėjo pamiršti glamonėjančias Mako rankas ir smalsų žvilgsnį. Tačiau vaizdinys neišnyko, o sukėlė naujų minčių.

Ar gali aistra išblėsti? Ne, jei tik kyla tikras potraukis. Tai ir siejo ją su Maku. Vien potraukis. Samanta susivokė, kad šiąnakt atrado daug įdomybių. Galbūt tai – ne iliuzija. Ji galėjo tik viltis. Ir ne dėl to, kad norėjo likti sveiko proto. Būti ta pati Samanta, kuri prieš kelias dienas įžengė į barą.

„Sėkmės, brangioji.“

Dievulėliau, mintyse ji girdėjo Mako balsą.

Pajutusi jo lūpas prie kaklo Sem atsiduso. Mako rankos nuslydo tarp šlaunų ir ji žinojo, kad ras ją sudrėkusią ir geidžiančią. Kilstelėjo klubus, kai vienas jo pirštas prasiskverbė gilyn. Nuo antrojo prisilietimo iš lūpų išsiveržė dejonė.

– Norėčiau neskubėti, – sudejavo ir jis, bet pirštai nesiliovė judėję. – Palaukti.

Jos galva nusviro ant pagalvės.

– Kodėl?

Jis susijuokė ir tai išlaisvino jos mintis.

– Nes noriu, kad neužmirštum to.

Tarsi supratęs, jog priminė apie artėjančią pabaigą, Makas liovėsi juoktis. Samantai suspaudė krūtinę, o galvoje suskambo perspėjimo varpai. Ji iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti į juos dėmesio. Tik šį kartą buvo daug sunkiau. Bet jaudindamasi dėl neišvengiamų dalykų nieko nepasieks.

Išlaisvinusi vieną ranką suėmė kietą jo vyriškumą. Švelniai jį glamonėjo pirštais. Staiga delne pajuto skysčio lašelį. Ir pametė galvą.

Gyvenimas, meilė, vaikai. Mako gyvenimas, jo meilė, jo vaikai. Visa tai įmanoma, tik ne jai. Jei tai būtų nutikę kitu laiku, kitoje vietoje, ji pamirštų apdairumą, galėtų elgtis neprotingai ir vadovautųsi tik jausmais. Bet dabar privalo juos užrakinti po septyniais užraktais. Jeigu jausmų nepripažins, tai jų ir nebus, tiesa?

Vidinis balsas atsakė: „Ne.“

Tiesa?

Tyla. Ji pajuto nerimą.

Aistringas jo dūsavimas sugrąžino Sem į tikrovę.

– Makai?

Jo kakta rasojo nuo prakaito.

– Atleisk, mieloji, bet laukimas nepadeda.

– Nepamenu, kad būčiau prašiusi laukti. – Ji nusišypsojo ir leido vėl suimti savo ranką virš galvos. – Bet turėsi manimi pasitikėti, jei norėsi pasiekti štai tą dėžutę.

Jis suraukė antakius.

– Pažadi neliesti?

– Nebent būtinai reikėtų.

Jis paleido jos rankas ir paėmė dėžutę su prezervatyvais. Sem susidrovėjo, bet tuojau pat suėmė save į nagą ir ištraukė dėžutę jam iš rankų. Kas minutę elgėsi vis laisviau. Su Maku galėjo atsipalaiduoti. Anksčiau taip nėra buvę ir... niekada nebebus.

– Pažadėjai neliesti. – Jo lūpas iškreipė nuostaba.

Sem tik papurtė galvą.

– Sakiau, kad paliesiu tik tada, jei tai bus būtina. Dabar taip ir yra.

Jei ji Mako nepalies, tai tiesiog numirs taip ir nepajutusi jo savyje. Tad jam beliko susitaikyti su laisva jo pažado interpretacija. O Sem galėjo tik atleisti sau už jausmus, kurie tikrai nebuvo jos plano dalis.

Žaismingai ir švelniai maudama gumytę Sem kankino jo kūną ilgiau, nei tai buvo būtina. Kai jis pakibo virš jos, ji suprato, kad nebežaidžia. Makas suėmė ją už klubų ir vienu judesiu sujungė išsiilgusius kūnus, o tada suvaitojo – dusliai, vyriškai, su pasitenkinimu. Nuo to garso ji visa įsitempė. Makas stabtelėjo leisdamas jai prisitaikyti. Tai buvo rūpestingas, bet išties nereikalingas gestas. Jos kūnas priėmė jį lyg prarastą savo dalelę. Kiekviena ląstele juto, kaip jis pulsuoja viduje, užpildo ją.

Dievulėliau, ji įklimpo daug giliau nei manė. Sem akys sudrėko. Nejau tai ašara rieda skruostu? Tik ne tai. O, ne.

– Sem?

Ji vos pajėgė atsimerkti ir šiaip ne taip šyptelėti.

– Ką?

Mako pirštas pagavo išdavikišką ašarą ir ją lyžtelėjo.

– Sūru, – ištarė. – Aš tave užgavau.

– Ne. – Ir tai buvo tikra tiesa.

Ji kilstelėjo klubus. Pajutusi jį dar giliau iš malonumo suvaitojo. Nejaugi atrado tobulą vyrą?

– Kaip tai galėtų mane užgauti?

Ar išvis jis galėtų ją įskaudinti?

– Ak, brangioji, tikrai negalėtų.

Makas skverbėsi dar giliau, kol tiesiog paskendo joje. Jausdama, kaip jis užpildo ją, Samanta pagalvojo: kad jau nuėjo tokį kelią, gali leisti sau pasimėgauti likusia kelionės dalimi. Pradėjusi judėti, sukti klubus ir gaudyti atriedančias malonumo bangas suprato, kad tai daugiau nei tobulos atostogos. Kai kas daugiau nei smagumas, žaidimas ir seksas.

Sem nebegalėjo atsiriboti nuo Mako, troško palikti dalelę savęs. Trintis teikė begalinį malonumą. Dejonės, atodūsiai sklido ne tik iš jos lūpų, bet ir iš širdies... Jausmų lavina privertė atsiduoti besąlygiškai.

Sem buvo beveik pasiekusi malonumo viršūnę, kai Makas neįspėjęs sulėtino tempą.

– Nesustok, – sudejavo jinai.

Jei jis ir toliau judės, ji nepajėgs galvoti. Sem nenorėjo Mako paleisti.

– Tuojau, tik iš pradžių norėčiau… – Jo rankos lietė jos krūtis glamonėdamos, myluodamos spenelius, kol šie sukietėjo.

– Ak, Makai, prašau...

– Tuojau. Tik padarysiu dar kai ką.

Jis kilstelėjo ją aukštyn. Sem juto kiekvieną besprogstančios varpos milimetrą.

– Ką?

Palenkęs galvą jis lūpomis susirado stangrius jos spenelius ir ėmė švelniai vieną po kito čiulpti. Nepaliaudamas judėti juos kramsnojo, ragavo, laižė. Nežmoniško malonumo bangos paskandino ją.

– Ak, tu...

Greitas, staigus jo judesys neleido jos žodžiams prasiveržti. Atrodė, kad Makas jos viduje vis auga ir kietėja. Sem nebegalėjo ilgiau tverti. Kai jis įsitempė ir išdejavo jos vardą, paskutinis judesys jos viduje pražydo pasitenkinimu, kuris dar kurį laiką vilnijo neleisdamas nurimti.

Sem sunkiai alsavo, o kūnas nevalingai drebėjo. Atsimerkusi suprato, kad pasaulis jos laukė. Pasaulis, kurio ji nenumaldomai troško, bet negalėjo turėti... kuriame gyveno vyras, tebeesantis joje. Vyras, su kuriuo ji ne permiegojo, bet iš tiesų mylėjosi.

– Tu tokia nepakartojamai... graži.

Giliai širdyje Sem žinojo, kad jis kalba ne tik apie išorinį grožį, bet nusprendė apie tai negalvoti. Jiems pats laikas liautis, kol santykiai nepasidarė per daug rimti. Kol ji neiškrėtė kokios kvailystės. Pavyzdžiui, neįsimylėjo jo.

Sem dirbtinai nusijuokė.

– Galiu kirsti lažybų, kad visoms moterims taip sakai.

Akivaizdžiai nustebęs jis kilstelėjo antakį.

– Tai jau tikrai, – suburbėjo jis. – Ir kiekviena moteris galvoja apie kitas, kol aš tebesu joje.

Samanta net susigūžė pastebėjusi jo veide šmėkštelėjusią nuoskaudą. Ji tenorėjo apsaugoti save, o įžeidė jį. Makas jau ketino atsiskirti nuo jos, kai Sem sumojo, kad negali jam to leisti. Tik ne taip.

– Makai, palauk, – paprašė ji ir suleido nagus jam į nugarą mėgindama sustabdyti. – Atsiprašau. Būk geras... Pamiršk, ką pasakiau. Išmesk tai iš galvos ir grįžkime prie to... – Ji pažvelgė žemyn. Jų kūnai tebebuvo susijungę ir jinai juto jį savyje. Karštis ir geismas vėl užliejo ją. Sem pajuto pačius įvairiausius jausmus, kuriuos bijojo įvardyti. – Nežinau, ką čia mėginu pasakyti. Tiesiog nepalik manęs.

– Tu ir vėl kalbi padrikai, – tarė jis ir šyptelėjo.

Ta šypsenėlė suteikė jai palengvėjimą. Jis bent jau nepyksta. Jei tik jai pavyktų užgniaužti jausmus, juodu galėtų visa tai pratęsti. Sem pajuto, kaip viduje nusišypsojo.

– Toks padrikas tavo kalbėjimas – geras ženklas, – pasakė Makas pirštais glostydamas jai lūpas. Ji stengėsi palaižyti pirštus, sūrią jų odą. Sem stebėjo, kaip padūmuoja jo akys.

– Kodėl?

– Nes, pasak tavęs, nerviniesi tik būdama su manimi... štai taip. Todėl atleisiu tau pastabą dėl kitų moterų.

Sem džiaugėsi, kad jis taip noriai nukreipė kalbą, kita vertus, ji norėjo išgirsti, kad kitų moterų nėra... bent jau tokių, kurios jam tikrai rūpėtų. Bet Sem neturėjo teisės to net norėti, nes pati negalėjo pasiūlyti to paties.

– Nurimk, mieloji. Tikrai nepanaudosiu to prieš tave, – tarsi norėdamas tai įrodyti pasakė Makas ir ilgai, karštai ją pabučiavo. Liežuvis tol mylavo lūpas, kol šios svetingai prasivėrė ir jį įsileido.

Juodu vos atgavo kvapą.

– Tuojau grįšiu ir galėsime pratęsti.

Makui išėjus Sem susirietė į kamuoliuką ir užsiklojo. Kai jis grįžo, nepaisydama sveiko proto nusirideno prie jo ir prisiglaudė.

– Ačiū, – sukuždėjo.

– Už ką?

– Kad nesupykai, kad buvai... savimi.

Jis švelniai pakštelėjo jai į lūpas.

– Galėčiau pasakyti tą patį. Žinai, esi ypatinga.

– Ne, aš...

– Tu tikrai ypatinga, – papriešgyniavo Makas. – Tokios man dar neteko pažinti.

– Makai, nereikia. Nesupranti, ką tu...

– Tu teisi, nesuprantu. Tu atšoki kaskart, kai pamėginu prie tavęs priartėti, ir aš kalbu ne apie seksą, – suirzo jis. – Bet šįkart... – Sem uždėjo pirštą jam ant lūpų.

Širdis grūmėsi su protu. Ji labai norėjo, kad jis užbaigtų mintį, norėjo išgirsti, ką ketina pasakyti, ir pasimėgauti artumu, kurį abudu palengva atranda. Bet tai būtų labai savanaudiška. Kaip ji gali suartėti su Maku, jei netrukus turės jį palikti? Jei tik galėtų rinktis, niekada nesikeltų iš šios lovos.

Pastaroji mintis skausmingai grąžino ją į tikrovę. Sem buvo atsakinga ne tik už savo gyvenimą, bet ir už tėvo gerovę. Privalėjo apmokėti jo sąskaitas ir užtikrinti sotų gyvenimą. Vedybos su Tomu buvo vienintelis sprendimas... net jei mylėjo Maką.

O Dieve.

Sem ėmė galvoti apie Maką. Prisileisdama jį dabar, vėliau tik įskaudins. Jis vertas daugiau. Atstumdama pasielgtų sąžiningiausiai.

Sem ištiesė ranką ir nustebo supratusi, kad jis ir vėl susijaudinęs.

– Kažką minėjai apie „šį kartą“? – sumurkė ji.

Jo akys patamsėjo nuo geismo, bet jose suspindo ir nerimas.

Ji jautėsi taip pat. Sem pamėgino išsklaidyti neišsakytus jausmus sujaudindama Maką. Elgėsi nesąžiningai, bet giliai širdyje taip mėgino jį apsaugoti.

Samanta prisivertė šyptelėti.

– Sem...

Ji suėmė varpą ir jis nutilo. Tvirtai mylavo ją ranka, kol Makas sudejavo ir užsirideno Sem ant savęs. Nuo jo pulsuojančio vyriškumo Sem sudrėko. Ji vėl geidė pajusti jį savyje.

Sem pažvelgė į tamsias jo akis.

– Vėl noriu tavęs.

Jis nusišypsojo.

– Neatrodo, kad tai tave stebintų.

Sem norėjo atitraukti jo dėmesį ir jai tai pavyko. Susijaudino abu. Ji pasiekė savo tikslą, bet nepasijuto geriau. Skausmingai suvokė: jai nelemta būti su Maku. Nenorėdama daugiau apie tai galvoti aistringai atsidavė jam. Užsimiršo su vyru, kurį beviltiškai mylėjo.

7

Makas nubudo auštant, vadinasi, miegojo visai nedaug. Tačiau dėl to nesiskundė. Kaip jis galėjo miegoti, kai šalia jo gulėjo nuoga moteris? Jis išsitiesė ir tylutėliai nusliuogė nuo lovos. Su juo sveikinosi saulės spinduliai. Užsitempęs džinsus nusileido žemyn ir išėjo į lauką. Nebuvo taip šilta, kaip tikėjosi. Tačiau Makui tai nerūpėjo. Svarbiausia, kad čia rado atvirą erdvę.

To jam dabar reikėjo labiausiai.

Jis atsisėdo medinėje verandoje šalia baro ir susimąstęs nužvelgė priešais vinguriuojantį kelią. Ar gali moteris papildyti vyrą? Makas taip negalvojo. Kol sutiko Samantą. Jį pakerėjo jos drėgnas, karštas ir geidulingas kūnas. Makas nenumanė, ką daryti, todėl tiesiog mėgavosi akimirka. O tada pažvelgė į jos nuostabias akis ir viskas prapuolė. Būtų norėjęs jose išvysti aistrą ar pasitenkinimą, tačiau žvilgsnis išdavė tik nerimą.

Netrukus ji prabilo. Paklausė apie kitas moteris. Jis garsiai nusijuokė ir juokas nuvilnijo lyguma. Kai susipažino su Samanta, net nepagalvojo apie kitas. O pasimylėjęs su ja, nes būtent tai juodu ir darė, nebegeidė jokios kitos. Bet ji pasistengė priminti jam, kad turėtų to norėti.

Jam turėjo palengvėti, bet Makas sunerimo. Jis suprato Samantą. Žinojo, kad ji nepanaši į kitas moteris, todėl ir patraukė jo dėmesį. Ji buvo asmenybė. Pirmą kartą jis sutiko moterį, kuri neapsimetinėjo, nieko iš jo nereikalavo, kuriai jis patiko ne todėl, kad yra turtingas, ir ji nenorėjo iš jo nieko kito tik...

Trečiadienis. Liko vos kelios dienos. Po perkūnais.

Makas gerai suprato Sem, todėl nesistebėjo, kad kaskart, kai jis mėgindavo priartėti prie jos pasaulio, ji tuojau pat suręsdavo sieną. Gal taip ir geriau, nes ir Sem kėlė grėsmę ne tik jo pasauliui, bet ir sveikam protui. Iki šiol jis leido jai taip elgtis ir pats pasislėpė po šarvais. Juk Sem niekada neparodė, kad norėtų ko nors daugiau nei tai, kas juos dabar sieja.

Makas savęs neapgaudinėjo. Nuo pat pradžių pajuto, kad tarp jų vyksta kažkas nepaprasto, bet leido sau mėgautis seksualiniais santykiais, vildamasis juos išauginti į kai ką daugiau. Taip ir nutiko. Pirmą kartą gyvenime jis buvo pasiruošęs tokiam posūkiui. Daugybė moterų būtų pasiryžusios tiesiog alpti jam prie kojų mainais į žiedą ant piršto. Atkakliai kartotų meilės priesaikas, kol įtikintų jį skristi į Vegasą ir susituokti.

Būdamas jaunas jis nevengė pasipuikuoti ir pasigirti savo klientėms, todėl nemažai moterų apie Maką žinojo daugiau nei reikėjo. Tik ne Samanta. Dabar jis jau buvo pasiruošęs jai atsiverti, tik ar ji leis tai padaryti.

Užuot mėginusi pažinti jo jausmus, Samanta slėpėsi už sekso. Žinoma, jis dėl to neliūdėjo. Daugelis vyrų tik džiaugtųsi galėdami mylėtis su Samanta. Viešpats mato, Makui tai irgi patiko, tik bėda, kad ši dama vengė būti atvira.

Jis užsidėjo rankas už galvos ir atsilošė. Taip sėdėdamas matė balkono kraštą ir nejučia prisiminė, kaip Samanta švystelėjo per jį savo marškinėlius. Jis atsistojo, bet iš anksto žinojo, kad neras drabužio.

– Kokiam laukiniam gyvūnui galėjo tikti marškinėliai? – suburbėjo jis.

– Vaikine, ar šito ieškai? – ramų ryto orą suvirpino skardus Zy juokas.

– Turėjau susiprasti, – burbtelėjo Makas ir ištraukė gelsvus marškinėlius iš senuko rankų. – Ar tu kada nors miegi?

– Ne. Ypač kai manau, kad tau gali prireikti pagalbos tvarkantis po vakar vakaro. Kaip ji laikosi?

Makas pakėlė galvą į uždarytą langą ir iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie Samantą, kokią matė ją vakar – nuogą, iš po marškinėlių kyšančiomis plikomis kojomis ir sėdmenų pusmėnuliu.

– Tebemiega.

– Išvarginai ją, ar ne?

– Zy, nepradėk.

Senukas nusekė paskui Maką į medinę verandą ir atsirėmė į turėklus.

– Tai vis dėlto galiausiai įsimylėjai. Kaip jautiesi?

– Lyg būčiau pragare, – suburbuliavo Makas dėkingas, kad atsirado draugiškas klausytojas.

– Sveikas atvykęs į tikrąjį pasaulį, berniuk, – šyptelėjo Zy. – Tik nieko nesakyk Lokiui. Norėčiau, kad jis galų gale susirastų tinkamą moterį, o aš galėčiau sūpuoti anūkus. Nors džiaugsiuosi ir tavaisiais. Todėl papasakok savo išrinktajai teisybę ir gyvenkite ilgai bei laimingai.

– Negaliu sulaukti, ko ji nurims bent tiek, kad galėčiau jai pasakyti savo vardą, – suniurnėjo Makas.

Zy gūžtelėjo pečiais, o tada uždėjo sunkią ranką jam ant pečių. Taip jis darė jau ne vieną kartą.

– Gal per mažai stengeisi. Jei ko nors nori, nenuleisk rankų. Jei pasiduodi, vadinasi, nelabai tau to ir reikia.

Apmąstydamas ką tik išgirstus žodžius Makas švystelėjo marškinėlius link baro ir prisijungė prie Zy.

– Ar tvarkeisi po vakar vakaro? – pasidomėjo senolis.

– Dar ne.

– Tai drožk iš čia. Susitikau Hardį su Erlu. Jie vis viena neturi ką veikti, todėl su džiaugsmu padės.

– Negaliu leisti, kad dirbtum už mane.

– Tu ir neleidi. O aš papasakosiu Lokiui, kad primėtei moteriškų apatinių po visą barą. Jeigu manęs lauktų seksuali moteris, tikrai nešvaistyčiau laiko lepindamasis saulutėje. Būčiau viršuje ir mėgaučiausi kai kuo kitu, – pareiškė Zy ir nusijuokė iš savo pokšto.

– Gerai, bet lieku tau skolingas.

– Supažindink mane su kita moterimi, kurią sutiksi „Ku....

– Zy, papasakok man, kur jis ieškosi moterų.

Išgirdęs jausmingą Samantos balsą Makas atsisuko. Ji stovėjo tarpdury, atsirėmusi į staktą.

– Sveika, Sem Džo, – pasisveikino seniokas ir nutilo. Įsivyravo neįprasta tyla. Pirmą kartą Makas matė Zy, praradusį kalbos dovaną. Suprato, kad taip seniokas saugo jo paslaptį.

– Klok viską kuo smulkiau, – tylą nutraukė Samanta. Jos akys sukibirkščiavo. – Norėčiau žinoti, kur ir kada.

Regis, jos lūpomis kalbėjo ryžtas ir pavydas. Bent jau taip tikėjosi Makas.

– Apie ką? – galiausiai pralemeno ir Zy.

Buvo neįprasta, kad jis taip netektų žado. Makas pasijuto atsakingas už tai, jog įstūmė senučiuką į tokią nemalonią padėtį.

– Zy nori, kad supažindinčiau jį su pirma dailia moterimi, kurią sutiksime šiandien iškylaudami, – Makas atsakė už jį.

– Iškyla? – Jinai išsitiesė, o balse suskambo jaudulys.

Gelsva suknelė aptempė kūną taip, kad Makui ėmė svaigti galva. Prieš akis ilga diena, kai galės tik žiūrėti į ją, bet neliesti. Kaip tik taip jis ketino elgtis šiandien. Dėl jų abiejų.

– Kur mes keliausime? – nenustygo vietoje Sem.

– Į ramią vietelę, kur galėsime pailsėti nuo baro šurmulio ir pasimėgauti puikiu oru.

Jis jau žinojo, kur ją vešis. Kai Zy pasisiūlė padėti, Makas nusprendė, jog reikia kiek atsipūsti. Galų gale Samanta atvyko čia atostogų, o ir jam ne pro šalį pailsėti.

Samanta net neįtarė, kaip jai reikėjo nuo visko pabėgti, kol Makas to nepasiūlė. Ji pabudo viena ir turėjo pažvelgti realybei į akis. Gal išvyka tikrai išeis į naudą? Samanta prikando lūpą. Ji prisiminė, kaip jie mylėjosi. Per naktį sunaudojo tris prezervatyvus, o kiek išradingumo buvo pademonstruota. Ir kas galėjo pagalvoti, kad prireiks pakuotės? Pertrauka ne pro šalį ir Makui.

Gal jis išvis jau pasisotino. Visai įmanoma. Koks gi vyras norėtų nubusti šalia moters, su kuria... baigė savo santykius. Gal ši išvyka skirta atsisveikinti, kad nereikėtų...

Sem stipriai papurtė galvą, lyg mėgintų nuvyti tokias mintis.

– Ką man pasiimti? – paklausė ji.

– Save.

Makas atrodė rimtas. Akyse nešoko aistros kibirkštys, o balse nesigirdėjo jaudulio. Tą sekundę ji suprato, kad kažkas tarp jų pasikeitė.

– Gerai. – Staiga jai perdžiūvo burna. – Kada išvykstame? Kai sutvarkysime barą? Kol kalbėjaisi su Zy, jau pradėjau tvarkyti ir...

– Zy šiandien viskuo čia pasirūpins.

Zy atrodė lyg vandens į burną prisisėmęs. Vyrai nejuokavo, neerzino vienas kito. Sem pasijuto kaip „Prieblandos zonos“ filmavimo aikštelėje.

– Gerai, kas nutiko? – be užuolankų paklausė jų abiejų.

– Nieko, tiesiog vakar buvo per daug linksmybių, – atsakė Makas. Šįkart jis pažvelgė tiesiai į ją, o akių gelmėje švystelėjo geismas. Prisiminimai pakibo virš jų: įkaitę kūnai, aistringas seksas, pasitenkinimas ir nepatirtas artumas.

Makas to irgi nepamiršo. Kad ir kas jam neduoda ramybės, tai nėra apgailestavimas. Samanta nustebo supratusi, kaip iš tiesų jaudinasi, jog jis gali ją atstumti.

Ji galiausiai iškvėpė ir jai palengvėjo, nors net nepastebėjo, kad buvo sulaikiusi kvėpavimą. Kraujas nurausvino pirštų galiukus, pabalusius nuo įtampos. Jai nereikėtų bijoti jo jausmų, bet kol neišgirs, kaip jis jaučiasi, negalės laisvai kvėpuoti.

Zy atsikrenkštė.

– Eikite ruoštis. Mes su Erlu ir Hardžiu viskuo pasirūpinsime. – Jis mostelėjo į pikapą, kuris kaip tik įriedėjo į baro stovėjimo aikštelę.

– Tu tikras, kad nereikia mūsų pagalbos? Galime išvažiuoti truputį vėliau.

– Esu tikras. Mudu su Zy esame susitarę. Leiskime jam tesėti pažadą, – šyptelėjęs atsakė Makas. Jis parodė ranka į barą ir Sem pasisuko manydama, kad jis seks iš paskos.

Ji žengė kelis žingsnius ir užmynė marškinėlius, kurių anksčiau nebuvo pastebėjusi. Pasilenkė ir pakėlė juos.

– Negalime leisti, kad įprastum mėtyti savo drabužius bare, Sem Džo, – šiltas jo kvėpavimas kuteno jai ausį, o balse suskambo erzinanti gaidelė.

– Tiesa, negalime, – pritarė ji. Tada pasisuko ir suglamžė marškinėlius tarsi kokį šlapią rankšluostį.

– Makai, paklausyk. Jei manai, kad privalai manimi rūpintis ir mane užimti, kol būsiu čia, klysti. Galiu pati savimi pasirūpinti ir tikrai rasiu, ką veikti. Galiu net kelias dienas pagyventi viešbutyje... jei tik bus laisvas kambarys, o jei ne, susirasiu kokį motelį...

Makas delnu užspaudė jai burną. Ji pajuto, kokia šilta ir sūri jo oda.

– Viskas gerai. Girdi mane? Gerai. O tu tikrai nepersikraustysi į viešbutį anksčiau, nei būtina.

Sem iškart palengvėjo. Jos raumenys atsipalaidavo ir virto drebučiais.

– Tiesiog tu...

„Greičiau sakyk, Sem Džo!“ – paragino mintyse jis.

Jų santykiams trūko aiškumo, bent jau Sem taip atrodė. Dabar jai nebereikia išsisukinėti.

– Tiesiog, kai išėjau ryte iš kambario, atrodei toks atitolęs, jog pamaniau... na, pats žinai, ką pamaniau.

Makas patraukė delną nuo burnos ir uždėjo rankas Sem ant pečių.

– Nežinojau, kaip reaguosi ryte po visko, todėl suteikiau tau erdvės.

– O kas, jei man jos nereikia?

Netrukus juodu skirs milžiniška erdvė. Samanta nurijo mintį lyg gerklėję įstrigusį spygliuotą gumulą.

– Tokiu atveju aš tau jos nebesuteiksiu. – Jis pasilenkė ir pabučiavo su begaliniu pasimėgavimu, kuris buvo ne tik velnioniškai malonus, bet pasakė daugiau nei žodžiai.

– Ar dabar jau esi pasirengusi vykti kiek toliau į vakarus? – paklausė jis ir paėmė jos marškinėlius, kurie dabar labiau priminė gniutulą.

Sem negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo gilių, tamsių jo akių ir plačiai šypsojosi.

– Taip.

Kad ir ką jis pasiūlytų, jai viskas tiks.

– Nežinau, ką esi sumanęs, bet sandėliuke mačiau išvykų krepšį. Galėtume nusipirkti ko nors pakeliui ir užkąsti kur sustoję.

– Ar tai geriau nei pietūs restorane?

– Hmm. Atvira erdvė ar sausakimša patalpa? Daugybė žmonių ar tik mudu? Viską apsvarsčius, restoranas tikrai būtų geriau.

Makas nusijuokė ir paėmė ją už rankos.

– Paskubėkime, kad netektų valgyti plieskiant vidurdienio saulei.

Sem nuėjo su juo ruoštis į kelionę. Skubėjo džiaugtis kiekviena kartu praleista minutėle, nes ausyse girdėjo nenumaldomą jų tiksėjimą.

Suradęs vietelę po medžiu Makas iškrovė krepšius, o Samanta ant žolės patiesė didžiulį paklotą. Plazdeno švelnus šiltas vėjelis. Tylomis buvo suvalgyti sumuštiniai su kalakutiena, traškučiai ir kola. Tyla patvirtino Makui: Sem atsipalaidavo. Sėdėdamas dykumoje jis atrado naujų dalykų. Pasirodo, galima jaustis labai jaukiai net tylint. Jis niekada nepagalvojo, jog taip gali būti. Sem su malonumu krimstelėjo traškutį ir ėmė garsiai jį triauškinti, tarsi norėtų pažadinti popiečio prisnūdusią laukinę gamtą. Tada pažvelgė į jį ir linksmai gūžtelėjo.

– Ką galiu pasakyti? Jie traška.

Makas pratrūko juoktis. Po perkūnais, šalia jos jautėsi tiesiog nuostabiai. Jos gelsva suknelė buvo apibyrėjusi trupiniais, tad jis pasislinko nuvalyti. Rankos brūkštelėjo per krūtis ir speneliai akimirksniu gundomai sukietėjo.

Sem triukšmingai įkvėpė, o jis tik gūžtelėjo.

– Atsiprašau.

– Tu visai nesigaili.

Makas šyptelėjo.

– Esi teisi, nesigailiu.

Jis išsiėmė iš pintinės dar vieną buteliuką kolos.

– Nori atsigerti?

Sem išraiškingai užvertė akis.

– Ne, ačiū, nors darosi tikrai karšta.

Nors virš galvų šlamėjo platūs medžio lapai, negailestinga Arizonos saulė smogė visa jėga. Samanta užsimaukšlino skrybėlę, kurią buvo įsigijusi Keiv Kove.

Pasidėjusi smakrą ant kelių pažvelgė į dangų ir atsiduso.

– Kas sakė, kad žemėje nėra rojaus?

Makas pasislinko arčiau jos.

– Kaip suprantu, tau čia patinka?

– O kaip galėtų nepatikti? – Ji atsigulė ant nugaros. Skrybėlė nukrito ant žemės, Samanta įsmeigė akis į dangų. Norėdamas matyti tą patį, ką ir ji, jis prigulė šalia. Jų rankos ilsėjosi viena šalia kitos, vos liesdamosi. – Net imu galvoti, ar nevertėtų pakeisti gyvenamosios vietos.

– Rimtai?

– Ne, – prisipažino ji. – Bet žmogus juk gali svajoti, ar ne?

– Nieko blogo svajoti.

Ypač jei jam pavyktų įkalbėti ją svajones paversti tikrove. Bet pirmiausia turi išsiaiškinti, kodėl ji tokia baikšti.

– Kur mes tiksliai esame? – paklausė Sem.

– Negyvenamame žemės lopinėlyje.

Makenzių žemės lopinėlyje. Bet Makas tai nutylėjo pamanęs, kad ji dar nepasirengusi išgirsti tiesos.

– Ji driekiasi mylių mylias į visas puses.

Prisimerkusi nuo akinamos saulės Sem prisidengė akis ranka.

– O koks ten didžiulis viešbutis tolumoje? – paklausė Samanta ir apsivertė ant šono, kad geriau matytų.

– Tą vietą vadina „Kurortu“.

– Turbūt juokauji.

– Nejuokauju. Kodėl klausi?

Ji staigiai gūžtelėjo pečiais.

– Ten vyks mano konferencija, – vos girdimai suniurnėjo Sem. Jos balsas išdavė, kaip ji to nelaukia.

Tai nudžiugino Maką. Bet konferencijos vieta sukėlė kitokių jausmų. Viskas pražuvo. Vos tik Sem užsiregistruos viešbutyje, nepraeis nė valanda ir sužinos, kad jis priklauso Makui.

Jis tylomis apsvarstė nemalonią žinią. Jei konferencija vyks jo viešbutyje, galima tuo pasinaudoti. Jis bent jau turės laiko viską paruošti ir pasakyti tiesą, kai jam bus patogiausia. Viską apmąstęs negalėjo patikėti, kad jam taip sekasi.

Išėjusi iš „Alkanojo lokio“ Samanta jo nepaliks. Kaip viešbučio savininkas jis gali peržiūrėti visų svečių registracijos korteles. Todėl tiksliai žinos, kur ją rasti, o jis tikrai neketino jos paleisti.

– Ta konferencija, kurią minėjai, vyks „Kurorte“?

– Taip.

Sem patogiau įsitaisė ant plataus austo pakloto ir nejučia prisiglaudė prie jo. Siaura nugara įsirėmė Makui į krūtinę ir kirkšnis. Jis nurijo beprasiveržiančią dejonę ir užgniaužė bundančią aistrą – dar turėjo kai ką iš jos išgauti. Jo viešbutyje šią savaitę vyks ne viena konferencija, tad Makas pamėgino atsirinkti, apie kurią kalba Samanta.

– Mėginsiu spėti. Esi draudikė.

Gerklinis jos juokas suvirpino jam krūtinę.

– Makai, tu šmaikštuolis. Juk žinai, kad esu finansų planuotoja. Dalyvausiu finansinės naudos ir rizikos valdymo konferencijoje.

– Aš taip ir žinojau, kad šioje dailioje galvoje slepiasi darbščios smegenys. Konferencijoje susitiksi su klientais ar vadovais?

– Ir su vienais, ir su kitais. Rytais ir vakarais vyks seminarai, kuriuose bus mokoma, kaip išmintingiau ir saugiau investuoti klientų pinigus. Pietausiu su keliais klientais. Be to, mano... viršininkas vesis mane ir svarbius klientus vakarienės.

Makas nusibraukė nuo veido kelias ilgas Sem plaukų sruogas ir padėjo smakrą jai ant peties.

– Papasakok, ar būdama maža mergaitė svajojai tapti finansų planuotoja?

Išgirdusi absurdišką klausimą ji nusikvatojo.

– Svajojau būti balerina, bet paaiškėjo, kad mano judesiai nekoordinuoti, todėl ėmiau svajoti, kaip ištekėti. Įsimylėsiu, iškelsime vestuves ir lyg pasakoje ilgai ir laimingai gyvensime.

– O kaip tavo gyvenime atsirado finansai?

– Apie juos susimąsčiau tada, kai supratau, jog išmintingos moterys negali būti priklausomos nuo vyrų. Be to, mokykloje man puikiai sekėsi draugauti su skaičiais. Dar būdama visai jauna investavau pinigus, kuriuos tėvas laikė banke mano vardu. Taip užsidirbau nemenką sumą. Tada paaiškėjo, kad man neblogai sekasi – moku įvertinti riziką.

Makas nusišypsojo mąstydamas, kiek daug dalykų juos sieja. Ir jis rizikavo investuodamas visus šeimos pinigus, kad nedidelį motelį su pusryčiais paverstų aukščiausios klasės pramogų ir poilsio centru. Juk galėjo prarasti viską.

Panašu, kad didžiausia rizika Samantai buvo prisileisti jį arčiau savęs. Bet ji jau ėmė palengva atsiverti. Žinodamas, kad gali ją nustebinti ir atskleisti tiesą „Kurorte“, Makas laimėjo laiko. Jis neabejojo: jos širdis priklauso jam. Taigi dabar reikia pelnyti pasitikėjimą.

– Makai, apie ką tu svajoji?

– Nemaniau, kad norėsi žinoti.

– Aš pasidalijau savo svajonėmis, todėl dabar tavo eilė. Be to, svajonės – tai tik iliuzija, kuria mes jau ir taip dalijamės.

Pakako prisiminimų, kad jis ir vėl susijaudintų. Jis troško vėl būti joje, bet laikas tam buvo netinkamas. Jei dabar nutrauks pokalbį, prie jo nebegrįš.

– Gerai.

Makas dar niekam nebuvo pasakojęs apie savo svajones, todėl nežinojo, nuo ko pradėti. Pasistatęs viešbutį už dalį parduotų tėvo žemių jis nepamiršo sau duoto pažado.

– Norėčiau pasistatyti namą negyvenamos žemės lopinėlyje, – pradėjo jis. Šitoje žemėje.

– Suprantu tave.

Jo tėvas norėjo, kad dalis žemės liktų būsimoms Makenzių kartoms. Makas įvykdė jo norą. Sesei tebepriklausė žemė, nors ji čia ir negyveno. O jis nematė prasmės statytis namo sau vienam. Vėliau net ėmė abejoti, ar išvis prisidės pratęsiant Makenzių giminę. Tada į barą užklydo susitaršiusi moteris, kuri privertė apgalvoti viską iš naujo.

– Didelį namą? – pasidomėjo Sem.

Laimei, Makui pavyko ją sudominti.

– Kokio tik užsimanysi, – atsakė jis.

– Hmmm, tada geriau tegul jis būna vieno aukšto, – mąsliai nutęsė ji palengva įsitraukdama į žaidimą. – Vaikai?

– Vienas ar du.

Juodais plaukais ir žibuoklių spalvos akimis.

– Du. Ne, geriau – trys. Labai vieniša augti vienam. Du berniukai ir mergaitė, kurie lakstys po tikrus namus, išdažytus rusva ir gelsva, balta ir tamsiai ruda spalvomis.

– Tai mano mėgstamiausios spalvos, – patvirtino jis ir nudžiugo, kad ji nepastebėjo jo šypsenos.

– Namas bus stilingas, – svajingai tęsė Samanta, – bet patogus ir erdvus, jame jausimės laisvi ir nebijosime ko nors sudaužyti.

– Ar tokiuose namuose užaugai tu? – atsargiai paklausė Makas.

Sem įsitempė. Lyg jo klausimas būtų pažadinęs ją iš svajonių ir priminęs, kad ji nuėjo per toli.

– Aš...

Jo delnai meiliai glostinėjo jai ranką.

– Tęsk, – sukuždėjo jis.

– Aš... užaugau nuostabiame name su galybe daiktų, skirtų tik žiūrėti, bet jų negalima buvo liesti. Motina mėgo gražius daiktus, o tėvui patiko jai pataikauti. – Sem nusijuokė, bet garsas buvo keistai džeržgiantis. – Pasakysiu kitaip. Jis ją mylėjo, ir taškas. Man tiesiog nebeliko vietos.

Makas tvirčiau spustelėjo jai ranką, tarsi norėdamas nuraminti ar įkvėpti lašelį meilės, kurios Sem trūko iki šiol.

– Esu tikras, kad tėvai tave mylėjo, – prakalbo jis.

Kaip jie būtų galėję nemylėti?

– Žinoma, mylėjo. Tik jaučiausi esanti prašalaitė, į kurią tėvai atkreipdavo dėmesį, kai nebūdavo vienas su kitu.

Jis prisiminė seserį – tas linksmybes, juoką ir pokštus, kuriuos krėsdavo vienas kitam. Prisiminė, kokie sutrikę kartais būdavo jų tėvai. Tačiau visada žinojo, kad šie juos myli. Jų meilės užteko ir vaikams, ir vienas kitam.

– Tai jų netektis, – Makas nenumanė, ką dar galėtų pasakyti, tik ketino pasirūpinti, kad ji niekada nebesijaustų tokia vieniša ir pažeidžiama.

– Neseniai tai supratau.

– Tu tikrai nori trijų vaikų? – atsargiai paklausė jis nesiliaudamas jos glostinėti, kad tik Sem neužsisklęstų.

– Taip.

Ji pasimuistė ir jis pamanė, jog Sem pasitrauks, bet ji tik pasisuko norėdama matyti jį. Jos rankos suėmė jo veidą.

– Ar mes privalome kalbėtis toliau?

Šiandien juodu padarė nemažą pažangą. Jeigu jam reikėjo ženklo, kad ji nepasiruošusi išgirsti tiesos, tai ką tik jį gavo.

– Ne. Yra dar daug dalykų, kuriuos galėtume daryti.

– Man tai patinka, – sukuždėjo ji.

Jie sunėrė rankas, o jis kilstelėjo Sem pirštus sau prie lūpų ir pabučiavo žiedą, kurį nupirko pirmąją dieną. Toks paprastas žiedelis žmonėms, kurių gyvenimai nepaprastai susipynę. Bet jis Samantai suteikė tiek laimės.

Makas galvojo apie moterį, kuriai sentimentai buvo daug svarbesni už išorinį blizgesį. Įdomu, kaip ji sureaguos, kai sužinos, kad jis gali nupirkti daug daugiau nei šis paprastas jos širdį pavergęs žiedelis.

Jis būtinai viską jai papasakos. Kai tik baigsis ši savaitė ir jis sugrįš į įprastą gyvenimą. Moteris, trokštanti svarbiausių dalykų gyvenime, tikrai supras, kodėl jis neprasitarė apie turtus, kai juodu susipažino.

Samantai labiau rūpėjo jis pats nei tai, ką gali jai nupirkti.

Atvirtęs ant nugaros Makas nepaleido jos iš glėbio. Jų kūnai tarsi sulipo. Jo standi varpa baksnojo Sem.

– Ar kada nors mylėjaisi po atviru dangumi?

Jos akyse žaidė saulės spinduliai. Makas nusijuokė.

– Ar balkonas tinka?

Ji linksmai papurtė galvą.

– Bijau, kad ne.

– Tada atsakymas būtų – ne.

– Galiu šitą spragą užtaisyti.

Samanta suspurdėjo ir jo vyriškumas atsidūrė prie išsvajotųjų malonumo vartų. Trukdė tik kelios skiautelės drabužių.

Jausminga jos dejonė varė jį iš proto ir jis vos pats nepradėjo vaitoti. Samantos kvapas buvo toks savas, toks pažįstamas, toks jaudinantis. Jos rankos jo delnuose virpėjo ir Makas neabejojo, kad ji jaučia tą patį. Godus, susijaudinęs jos kūnas meiliai trynėsi į jį. Iš pradžių buvusi nedrąsi, susikausčiusi, Sem virto geidulinga vilioke.

Nuojauta Makui kuždėjo, kodėl ji taip elgiasi. Sem mėgino vengti emocinio artumo, tačiau jos kūnas, apimtas liepsnų, neklausė. Vis dėlto jam pavyko susitvardyti.

– Be galo gundantis pasiūlymas, bet priverstas atsisakyti.

– Todėl, kad neturime sargių? Yra kitokių būdu pasimėgauti vienas kitu.

Kad ir kaip jos geistų, Makas neketino dangstyti savo jausmų aistringu seksu kaip anksčiau.

– Norėčiau padaryti kai ką kita, – lėtai ištarė jis.

Degdama iš smalsumo Sem kilstelėjo antakį.

– Ką gi?

– Apsikabinti tave, – pasimuistęs jis nukėlė ją nuo kelių ir apgręžė. Ji cyptelėjo iš nepasitenkinimo, bet Makas nekreipė dėmesio. Suėmęs už siaurų klubų, prisitraukė ją arčiau savęs, kol nugara vėl įsirėmė į akivaizdžiai ankštas kelnes.

– Bent jau žinau, jog geidi manęs, – sumurmėjo ji.

– Dabar svarbiausia ne geismas.

– Tai kas tada svarbiausia?

– Svarbiausia – būti su tavimi tiek, kiek dar liko laiko.

Sem tylėjo. Ko gi jis tikėjosi? Aistringo meilės prisipažinimo? Atviro pripažinimo, kad ji irgi nenori skirtis? To atvirumo, kurio jie šiandien pasiekė, vienai dienai pakaks. Tai labai nebloga pradžia.

Saulė pakibo virš jų. Vėjas darėsi vis karštesnis, o paukščiai čiulbėjo vis tyliau.

Labai iš lėto Samanta atsipalaidavo.

– Makai, su tavimi aš jaučiuosi laiminga.

Atsilošusi glėbyje ji tvirtai suėmė jo ranką. Tiesa liejosi iš pačios širdies. Makas ją priėmė kaip vertingiausią dovaną. Jis ištiesė ranką ir užkišo už ausies neklusnią plaukų sruogą.

– Aš stengiuosi.

Samanta nusišypsojo, o jis pakėlė jos ranką prie lūpų ir ėmė bučiuoti kiekvieną pirštą. Tada dar kartą pabučiavo žiedą, susiejusį juos amžiams. Visai nesvarbu, ar ji tai žino ar ne.

8

Prieš dvi dienas Makas laikė ją švelniai apsikabinęs. Kiti vyrukai būtų pasinaudoję puikia proga pasimylėti, tik ne jis. Žmogus, kurį ji mylėjo. Kad jį kur perkūnas. Kodėl jis turi būti toks kilnus? Toks žavus? Toks, kurį taip sunku palikti.

Paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas jie praleido be atvangos kalbėdamiesi ir glaustydamiesi. Jokio sekso. Kai jis atsisakė jos pasiūlymo, Sem suprato, kad geriau nebemėginti. Makas elgėsi taip pat. Jis buvo toks pats galantiškas, kokį ji sutiko pirmąją dieną. Samanta už tai jį mylėjo.

Ji vaikščiojo tarp stalelių priimdama ir vykdydama užsakymus, bet net minios gausmas nenutildė galvoje siaučiančių minčių.

Ką ji skolinga tėvui? Dar svarbiau – ką ji skolinga sau? Nors Makas nekalbėjo apie ateitį, bet privertė ją atidžiau pažvelgti į moterį vardu Samanta Džozefina Ryd. Tai, ką ji pamatė, nustebino. Net nenumanė, kad gali būti tokia aistringa, nekreipti dėmesio į vidinius draudimus ir tiesiog išsilaisvinti. Su Maku leido sau būti laukinė, ištvirkusi ir nė kiek to nesigėdyti.

Na, prisiminus žymes, paliktas ant jo nugaros ir laukinį riksmą, nuskambėjusį per visą Arizoną, jai gal ir buvo šiek tiek nejauku. Bet tie ūsai neįtikėtinai kaitino kraują. Vien nuo minties ji tvirčiau suglaudė kojas, nes pajuto apimančio geismo dilgčiojimą. Sem ryžtingai papurtė galvą, kad atsikratytų įkyrių vaizdinių, kol dar neišliejo viso alaus.

Makas parodė, ką reiškia meilė. Sukrečianti, gimstanti širdies gelmėje ir deginanti. Ji tvirtai tikėjo, kad tokia meilė būna ne tik pasakose. Tokią meilę žmogus patiria vieną kartą gyvenime ir, jeigu jam labai pasiseka, ją išsaugo.

Samanta savąją meilę surado. Nors ir nežinojo, ar Makas jaučia tą patį. Jis elgėsi taip, lyg būtų įsimylėjęs, bet čia ir buvo esmė. Kiek tai tikra, o kiek išgalvota?

Nors jis labai skatino ją atsiverti, bet vos tik ji manydavo, kad pavyko pažvelgti į jo širdį, Makas tuojau pat atsitraukdavo. Gal pati jį stūmė ta kryptimi? Arba ir jis norėjo nors trumpam pabėgti nuo realybės.

Tik laikas beveik baigėsi. Jau rytoj ji turės palikti barą. Tačiau išeis ori, ne tokia, kokia pasirodė čia pirmą kartą.

Ji aptarnavo stalelį prie pagrindinių durų ir išėjo laukan pakvėpuoti grynu oru. Įkvėpė pilnus plaučius. Dabar, kai nebebuvo netinkamai apsirengusi turistė, vėsus nakties oras jai net patiko.

– Sveika, Sem Džo.

Mako balsas suvirpino ramų vakaro orą ir nutraukė mintis. Tai išėjo į naudą, nes jos krypo pavojinga linkme. Dieve mano, nejau ji mąstė apie galimybę nutraukti sužadėtuves? Kas galėtų patikėti, jog gera, klusni, jautri Samanta Ryd galėtų taip pasielgti? Dar visai neseniai ji pati netikėjo galinti suvilioti nepažįstamą vyrą, bet būtent taip ir nutiko.

Be to, dar ir įsimylėjo. Tik ar išdrįs pasielgti taip, kaip liepia jausmai? Tai reikštų, kad turi sulaužyti Tomui, mirštančiai motinai duotą pažadą ir svarbiausia – išduoti tėvą, kuris tiki ja. Ar įstengs atsisakyti ką tik atrasto šeimos jausmo? Iš esmės ji turėtų nusigręžti nuo visų vertybių, kurias jai nuo gimimo diegė tėvai.

O kur buvo tėvo vertybės ir moralės normos, kai jis pritarė jos vestuvėms, kurios labiau primena išprievartavimą? Susipažinusi su Maku Samanta pradėjo elgtis neįprastai ir kalbėjimasis su savimi buvo viena tų keistenybių. Atrodo, kad palengva tai virto nauju įpročiu. Nors ir labai erzino, tačiau vidinis balsas sakė tiesą.

– Ką čia viena veiki? – paklausė Makas.

– Padariau pertrauką. Juk padavėjoms priklauso kelios pertraukėlės per pamainą, ar ne?

Jis atsisėdo ant medinio verandos turėklo.

– Čia dirbančioms – taip.

– Kas prižiūri barą?

– O kaip tu manai?

Ji tiktai nusišypsojo.

– Ką dar čia veiki? – toliau klausinėjo jis.

– Hmmm. Tiesiog galvoju. – Jos žvilgsnis klajojo kūnu, kurį ji kankinamai prisiminė milimetras po milimetro. – Ar tu dėl kažkokios priežasties kasvakar darbe vilki tais pačiais drabužiais? – netikėtai paklausė Sem.

Makas nuleido akis. Jis net nebuvo pastebėjęs, kaip balti marškinėliai apglėbia jo krūtinę, o išblukę džinsai paryškina raumeningas kojas. Drabužiai siūti pagal užsakymą jo tvirtai figūrai.

Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Nereikia vaikščioti po vyrų nekenčiamas parduotuves.

Sem nusijuokė.

– Ir? – dabar jau paklausė jis.

– Kas ir?

– Kas dar sukasi šioje žavioje galvelėje? Tu išeini pakvėpuoti grynu oru, kai nori ramiai pamąstyti.

Samanta mintyse prakeikė jo pastabumą. Tačiau jai patiko, kad Makas taip gerai ją pažįsta. Tik pati dar nebuvo priėmusi jokių sprendimų, o dalytis minčių tėkme tikrai neketino.

– Svarsčiau, kaip pasakyti Zy.

– Ką pasakyti Zy, mieloji? – plačiai prasivėrė durys ir pasirodė seniokas.

– Čia jau tikras suvažiavimas, – suburbėjo Makas.

Samantos akys bėgiojo nuo jo prie senuko. Abu šie vyrai jai ėmė labai rūpėti.

– Kaip... – ji nejaukiai atsikrenkštė, – kaip atsisveikinti.

Makas vos nešvilptelėjo dėl tokio netikėto pokalbio posūkio. Pasisukęs į Zy jis paklausė:

– Kas prižiūri barą?

Zy nieko neatsakė. Gal todėl, kad mintijo apie jos išvykimą. Pūstelėjo lengvas vėjelis ir Sem nusibraukė užkritusius plaukus. Nežiūrėdama Makui į akis ji nerimastingai sukiojo žiedą.

– Zy, ar niekada nepagalvojai, kad žmonės nori pabūti vieni?

– Jeigu Sem Džo nori, kad išeičiau, tegul pati ir pasako.

Makas užvertė akis.

Sem pagalvojo, kad daugiau niekada nesutiks tokio žmogaus kaip Zy. Nors mėgo pakvailioti, jis buvo žvitraus proto ir nestokojo sąmojo. Jos neapleido nuojauta, kad Makas pasitikėjo šio senolio išmintimi labiau nei leido sau prisipažinti. Ir ji jau spėjo pamilti šitą seną pusgalvį. Kai išvyks, galės būti rami, kad yra kas prižiūri seksualųjį jos barmeną.

Gerklėje įstrigo sprangus gniutulas. Ji ištiesė delną ir paplekšnojo grublėtą Zy ranką. Jis pasisuko į Maką.

– O tu pats nepagalvojai, kad aš vienas norėčiau atsisveikinti su Sem Džo? Beje, tavęs viduje laukia ištroškusiųjų gauja.

Sem pažvelgė į rimtas Mako akis ir jos širdis apmirė. Abu žinojo, kad jų dar laukia naktis. Nė vienas nenorėjo galvoti apie rytdieną.

– Makai, girdėjai, ką tau pasakė žmogus. – Ji prisivertė nusišypsoti. – Eik.

– Jūs abu susimokėte prieš mane, – burbėdamas po nosimi jis atsistojo ir įėjo vidun. Netrukus jam už nugaros užsitrenkė durys.

– Sem Džo, jis geras vaikinas.

– Žinau.

– O tu šauni mergina. Supratau akimirksniu, kai įšlubavai į barą. Neklausk kaip. Jei mano amžiaus negali pasitikėti nuojauta, tai jau niekuo nebegali pasitikėti.

– Tu tikrai nuovokus, – sutiko ji.

– Bet jūs abu jauni. Ir kvaili. Manote, kad jums prieš akis visas pasaulio laikas. – Jis sužiuro į žvaigždėtą dangų ir liūdnai gūžtelėjo. – Gal ir taip, o gal ir ne. Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, jog velniškai gaila švaistyti jį niekams.

– Zy, gyvenimas ne toks paprastas.

Ji pajuto jo delną sau ant rankos.

– Tik tuo atveju, jei pats jį padarai nepaprastą, mieloji. Mes galime rinktis. Ir tu renkiesi teisingai.

Samanta skaudžiai atsiduso. Kaip ji norėtų, kad sprendimai, teisingi jai, nekeltų tiek skausmo ir liūdesio kitiems.

– Kad ir kas būtų, džiaugiuosi, kad su tavimi susipažinau, – pasakė ji senyvam vyrui.

Jis nusišypsojo.

– Ir aš. Lokys skambino. Rytoj grįš su savo dama. Kaip manai, ar netrukus būsiu senelis?

Sem nuoširdžiai nusišypsojo.

– Tikiuosi.

– Gal dar trumpam pasiliksi ir susipažinsi su mano sūnumi?

– Neabejoju, kad tu ir vėl numanai, ką aš ketinu daryti.

Jo kikenimas suvirpino nakties tylą.

– Ir tu nuovoki. Dabar žinau, kad Makas susirado moterį, kuri neleis jam susigadinti gyvenimo.

Ji tikrai to neleis. Tik įdomu, kada spėjo tai nuspręsti?

Makas įsitaisė ant lovos krašto ir susinėrė rankas už galvos. Tada sunkiai atsiduso.

– Ilgas vakaras? – paklausė Sem.

Iškišusi galvą iš vonios ji dirstelėjo į Maką, sudribusį ant lovos. Puiku. Jis nemėgins prie jos prisijungti. Jeigu dabar įžengtų vidun, Samanta pratrūktų. Dar kartą užmetusi akį į lovą pamatė, kaip jis ištiesė kojas.

– Dar reikia klausti?

– Ne.

Ji viską ir taip suprato. Ši savaitė buvo nelengva ir emociškai. Nors kiekvienas vakaras bare išsekindavo fiziškai, Samanta nenorėjo, kad aistringa savaitė pasibaigtų liūdna nata.

Jų laukė paskutinė naktis ir nesvarbu, koks kilnus riteris jis manėsi esąs, ji pasistengs dar kartelį jį sugundyti. Jie buvo verti uždarymo ceremonijos. Jai tiesiog būtina dar kartelį pajusti jį savyje. Jei pasiseks, Makas irgi turės ką prisiminti.

– Ar bare šiandien buvo daug darbo?! – sušuko jam iš vonios. – Daugiau nei įprasta?

– Ne, kaip visada. Lokys negalės skųstis, kad sužlugdžiau jo verslą.

– Puiku. Ar tu ilgam išsinuomojai šitą kambarį?

Jai pasirodė, kad išgirdo niurnėjimą, bet dėl vandens šniokštimo nebuvo tuo tikra.

– Negirdžiu tavęs! – suriko ji. – Tuojau išeisiu.

– Neskubėk.

Ji šliūkštelėjo šalto vandens ant veido ir išsivalė dantis. Tada apsirengė. Įsitikino, ar visi kabliukai ir sąsagos tvarkingai užsegti. Turėjo užtrukti ne ilgiau kaip minutę, bet Sem pirmą kartą vilkėjo tokius keistus drabužius, todėl jos rankos neįprastai drebėjo.

– Šitą nelemtą daiktą turėtų pardavinėti su instrukcija, – suburbuliavo ji.

Sem nenumanė, kaip reikės išeiti iš vonios kambario ir pasirodyti Makui. Jau ketino persirengti naktiniais marškiniais, kurie gulėjo kitame kambaryje. Tačiau tik giliai įkvėpė ir užsegė paskutinį kabliuką. Ji nusipirko šiuos apatinius pagauta impulso ir neketino jų vilkėti, kol bus gyvas jos vyras.

Tai buvo prieš sutinkant Maką. Jis pakeitė jos planus. Sem ėmė nerimauti, kad jis pakeis visą jos gyvenimą.

Dabar norėjo, kad Makas būtų užsiėmęs ir slapta nežvilgčiotų, ką ji veikia.

– Tu tik paklausyk. Mes aptariame dieną lyg seniai susituokusi pora, – tęsė pokalbį Sem.

Tyla tik pabrėžė jos žodžius ir davė laiko suprasti, kad ji suklydo.

– Oi, man nereikėjo juokauti apie santuoką su žmogumi, kurį pažįstu mažiau nei savaitę.

Už durų tebebuvo tylu.

– Žodis iš „v“ raidės turbūt tau asocijuojasi su virve, smaugiančia kaklą. Arba primena grandines.

Ji garsiai nervingai nusijuokė. Ne tik dėl to, kad Makas nieko neatsakė. Samanta ką tik apibūdino jos pačios laukiančią santuoką. Nuo šios minties darėsi vis baisiau. Ji prisiminė kiekvieną minutę, praleistą su Maku.

Sem ėmė manyti, kad Makas užmigo. Nejaugi jai pasisekė?

– Gerai, Makai. Aš supratau, ką nori pasakyti.

Drąsindama save ji dar kartelį giliai įkvėpė. Nenorėjo jam pasirodyti kaip visiška kvailė. Gal jis nemiegos, tik snūduriuos. Tačiau vis viena jaudinosi ir kalbėjo padrikai. Tyla anapus durų suteikė jai drąsos išeiti iš vonios kambario.

– Suprantu, kad kalbėti apie santuoką nebuvo gudriausia mintis, nes tu esi man tik...

Makas gulėjo neapsiklojęs, vienomis siauromis trumpikėmis, nutaisęs linksmą ir seksualią šypseną.

– Kas aš tau, brangioji?

Jis beveik prarado amą, kai Sem pasirodė kambaryje vilkėdama aptemptus juodus apatinius su nėriniais. Liemenėlė pakėlė ir išryškino krūtis, pro tinklinį audinį bolavo pilvukas, o seksualios nėriniuotos kelnaitės buvo su prisegamomis kojinėmis. Vaizdas jį tiesiog pribloškė.

– Dieve mano, tai nerealu.

Ne tai reikėjo pasakyti. Ji lyg strėlė šovė į vonią, o Makas stryktelėjo iš lovos paskui ją. Jis nustvėrė ją už riešo, o ji stengėsi ištrūkti ir pasislėpti vonioje.

– Turėjai drąsos taip apsirengti, tai nepalik manęs dabar.

– Nesuprantu, kodėl taip pasielgiau, – suvebleno ji. – Atrodau kaip kvailė.

Negalėdamas patikėti jis kilstelėjo antakį. Žinoma, jis įvertino jos pastangas, bet negalėjo patikėti, jog žvelgdama į veidrodį, ji pati to nesuprato.

– Yra nesuskaičiuojama daugybė žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti, kaip tu atrodai, Sem. Bet „kvailai“ tikrai nėra vienas jų.

– Išties? – meiliu balsu paklausė jinai. – Tai kaip?

Makas atgniaužė pirštus ir žengė žingsnį atgal. Tada vėl atsisėdo ant lovos.

– Išeik iš vonios ir pasakysiu.

Samanta pasirodė tarpdury. Jis atsirėmė ant alkūnių ir atidžiai ją nužvelgė. Durų baltumas pabrėžė liauną juodais nėriniais aptemptą jos siluetą. Ilgos kojos, šilko oda ir paslaptys, kurias jis ketino išsiaiškinti bei atskleisti.

– Tu atrodai... neabejotinai seksuali.

Ji žengė du nedrąsius žingsnius. Raudonai nulakuoti kojų nagai blizgėjo. Keista, anksčiau jis to nepastebėjo.

– Kokia dar? – neatlyžo ji.

– Karšta, – gundomai sukuždėjo jis. – Kaip ugnis.

Regis, tai suveikė. Ji atmetė už pečių tankius juodus plaukus ir žengė dar tris žingsnius link jo. Sem artėjo iš lėto, jos kakle tvinkčiojantis pulsas jį erzino, gundė pabučiuoti.

– Pašėlusi, – tęsė jis. – Pasileidusi...

Žibuoklių spalvos jos akys plačiai atsimerkė iš nuostabos, o kiekvienas ištartas žodis artino ją prie Mako.

– Gundanti, geidžiama... – Jis ištiesė ranką. – Erotiška, jausminga...

Jos pirštai slystelėjo jo ranka ir Makas ją prisitraukęs pasisodino ant kelių.

– Ir mano.

Saldus jos aromatas apgaubė jį taip pat, kaip jos rankos apglėbė jo kaklą. Jis panardino rankas jai į plaukus. Ant pirštų sukdamas sruogas prisitraukė ją ir pabučiavo ilgu, protą temdančiu bučiniu.

Jo lūpos prasivėrė ir pro jas praslydo Sem liežuvis. Makas sudejavo ir tvirtai prispaudė ją prie savęs. Samanta jį įaudrindavo akimirksniu. Vieną akimirką jie lėtai, neskubėdami bučiuodavosi, o kitą – jau netverdavo savyje nuo liepsnojančios aistros.

Kai Sem pakėlė galvą, abu tiesiog duso nuo susijaudinimo. Nežinia kaip, bet jam pavyko neprarasti sveiko proto.

– Tu taip ir neatsakei į mano klausimą, – sušvokštė jis.

– Neatsimenu klausimo.

Rūko aptrauktos jos akys tai patvirtino.

– Kas aš tau?

Jos skruostai užsidegė.

– Maniau, kad tu miegi.

Makas patenkintas nusijuokė.

– Tau nepasisekė.

Jo ranka nuslydo jos liemeniu per šiltus nėrinius ir vėsią odą. Ją liesti patiko labiau, todėl uždėjo delnus ant nugaros.

– Kas aš tau? – neatlyžo jis.

– Meilužis, – suniurnėjo ji nedrįsdama net pažvelgti jam į akis.

Makui suspaudė krūtinę. Jis tai nujautė jau seniau, bet tiesa, ištarta balsu, visai nedžiugino. Jis ketino pakeisti jos nuomonę, tik iš pradžių reikia atsikratyti ją kaustančių baimių ir įrodyti, kaip puikiai juodu vienas kitam tinka. Nors Sem magėjo pasipustyti padus, Makas nepasidavė ir pastarosiomis dienomis visaip stengėsi nutiesti tarp jų tvirtą emocinį tiltą... Jis tikrai neketino atsisakyti paskutinės galimybės pabūti su ja. Šiame bare, čia, kur jai ir derėjo būti.

– Tikrai, – karčiai atsakė jis ir paliepė sau siekti daugiau.

Kita jo ranka keliavo jos šlaunimi, kol susirado kelnaičių kraštą ir vienas pirštas šmurkštelėjo po juo. Sem pradėjo alsiai kvėpuoti.

– Ar visada keliaudama įsimeti šiuos drabužėlius į lagaminą?

– Pamačiau parduotuvėje ir... – alsiai tarė ji ir dar skaisčiau nuraudo. – Man buvo smalsu.

– Kas?

– Kaip jausčiausi juos vilkėdama. Ar tada iš tiesų būčiau karšta, seksuali... ar tiktų visi tie apibūdinimai, kuriuos ką tik išsakei. Bet niekada neplanavau apsivilkti juos prieš savo vyrą.

Sem atsakymas paglostė Mako vyrišką savimeilę, tačiau sukėlė ir nerimą.

– Ar nori pasakyti, kad anksčiau tokia nesijautei? – Jo pirštas lėtai judėjo. Ji godžiai suvaitojo tiesiai jam į ausį. – Tu tokia jautri, kad man sunku tuo patikėti.

– Ak, Makai. – Ar čia ašaros sutvisko jos akyse? – Ar patikėtum, jei pasakyčiau, kad taip pirmą kartą pasijutau su tavimi?

– Ar tai negerai? – Jis nulaižė jai nuo skruosto vienišą ašaros lašelį.

– Ne, tiesiog taip yra, – sukuždėjo ji.

Makui buvo baisiai nemalonu matyti Sem tokią nuliūdusią.

– Ką pasakytum, jei dabar, kai išmėginai naują potyrį, mes tave išlaisvintume iš šių apdarų?

Jo klausimas pasiekė laukto efekto – jos nuotaika akimoju pasitaisė. Ji linktelėjo.

– Norėčiau pamatyti, kaip tau pasiseks.

Sem atsiplėšė nuo jo ir atsisėdusi ant lovos atsuko Makui nugarą. Jis sudejavo, bet nusekė paskui. Jo dėmesį patraukė mažutė balta etiketė.

Jis spėjo ją suimti ir užmesti akį anksčiau, nei ji atsisuko.

– Oho, brangus malonumas.

– Ką?

Jis nusijuokė.

– Palikai etiketę.

Ji paslėpė veidą tarp delnų.

– Siaubas, – suvaitojo Sem. – Nesugebu net tinkamai suvaidinti gundytojos.

– Patikėk manimi, brangioji, tau nereikia vaidinti – aš jau suviliotas. Tik yra viena bėda.

Ji klausiamai kilstelėjo antakį.

– Tu išleidai visą krūvą pinigų tam, ką ketinu tuojau pat nuo tavęs nuplėšti.

– Tai jau tikrai.

Tarsi to būtų negana, ji ištiesė ranką ir pradėjo delnu glostyti per kelnių iškilumą.

– Aš sakyčiau, kad jis buvo vertas kiekvieno išleisto cento, – sumurkė ji.

Makas sugriebė jos ranką.

– Taip, jei liausiesi.

Jis nejučia sugriežė dantimis vos besuvaldydamas kūnu vilnijantį malonumą, kuris grasino tuojau pat išsiveržti. Švelnus, tylus jos juokas tik pakurstė jo geismą.

– Ragana, – suburbėjo jis, o Sem gūžtelėjo. – Sem Džo, tu nepakartojama.

Jo glėbyje spurdanti moteris sudrebino jo širdį, kūną ir sielą. Ji buvo tobula naivi viliokė. Jai nereikėjo jokių instrukcijų, pakako būti savimi.

– Tikrai? Įrodyk.

– Lemtinga klaida, – suniurzgė jis ir stvėrė už petnešėlių.

Seksualios užuominos, flirtas ir gundymas slėpė tikrus, gilius jausmus. Sem tai žinojo. Galėjo kirsti lažybų, jog tai suprato ir jis. Keista, bet ši mintis jos neišgąsdino. Juk priešaky dar tokia lavina išbandymų.

Tamprios petnešėlės įkalino jos rankas. Žinoma, panorėjusi Samanta galėjo pajudėti, bet alkanas, aistringas ir godus Mako žvilgsnis ją nuginklavo. Medžio anglies juodumo akys gerte gėrė ją.

– Niekada neerzink įsiaudrinusio vyro.

Ji šyptelėjo.

– Ar tu taip jautiesi?

Vienas Mako pirštas nuslydo liemenėlės pakraščiu ir pasiekė tarpelį tarp krūtų.

– Nežinau, brangioji. Tu man pasakyk.

Galų gale ji išdrįso pažvelgti žemyn. Regis, nuo Sem žvilgsnio varpa tik dar labiau sustangrėjo.

– Turiu pripažinti, kad esi teisus.

Jos liežuvis iššovė iš burnos it kulka ir sudrėkino perdžiūvusias lūpas. Jis tyliai suniurzgėjo.

– Padaryk taip dar kartą.

Sem apsilaižė, o Makas pirštu perbraukė per drėgnas lūpas. Jo pirštas buvo sūrus ir toks vyriškas. Skanaudama jo odą ji pajuto, kaip sudilgčiojo pilvo apačia.

– Ar nematai, kaip man sunku save kontroliuoti? – alsiai kvėpuodamas paklausė jis.

– Aš... matau.

Drėgnas Mako pirštas per audinį palietė jos spenelį. Sem sudejavo. Jis lėtai mylavo, kol šis sukietėjo. Atrodė, kad spenelius ir papilvę sieja nematoma gija.

– Aš, žinoma, neprieštarauju, bet ar nemanai, kad nors vienas mūsų turėtų pasinaudoti padėtimi?

Šią akimirką ji būtų sutikusi su viskuo, kad ir ką jis sakytų ar darytų. Makas aiškiai matė, kad ji vos tvardosi, todėl atitraukė liemenėlę. Ranka mylavo krūtį, o lūpos skanavo spenelį. Nuo tamsių Mako plaukų Sem oda atrodė dar baltesnė. Staiga ji pajuto šiurkščius ūsus.

Viskas atrodė teisinga. Visa širdimi ji jautė, kad taip ir turi būti. Galiausiai Samanta išlaisvino mintis, kurios nedavė ramybės visą savaitę. Jis toliau ją švelniai kramsnojo, laižė, kol ji nebeatlaikė įtampos. Sem troško pajusti jį savyje, jausti, kaip Makas pulsuoja ir užpildo ją.

Čiupusi jį už riešo nukreipė jo ranką sau tarp šlaunų. Jis vieną kartą perbraukė šakumą. Samantai to pakako – ją užliejo milžiniška geismo banga. Nors ką tik patyrė orgazmą, ji jautėsi nepasitenkinusi. Troško susilieti su Maku.

– Pameni, anksčiau minėjau apie savikontrolę?

Ji vos prasimerkė.

– Taip.

Jo pirštai pasirodė neįtikėtinai vikrūs ir nesunkiai atsegė gausybę kabliukų. Jis nuplėšė apatinius daug greičiau, nei ji įstengė juos apsivilkti. Tai galėjo ją suerzinti, jei tik Sem nebūtų norėjusi kuo greičiau apsinuoginti prieš jį.

Jo trumpikės buvo negailestingai nusviestos šalin. Prezervatyvą Sem užmovė labai greitai ir galiausiai pajuto jo kūno svorį. Kūnas glaudėsi prie kūno. Makas buvo toks šiltas, stiprus ir tvirtas – jos svajonių vyras.

Makas rankomis suėmė Sem galvą.

– Pažvelk į mane.

Prašymas nesudėtingas, tad Samanta pažiūrėjo jam į veidą, tamsias gilias akis, ryškius skruostikaulius ir ryžtingas lūpas, kurios jai patiko vis labiau.

– Ir atsimink, – suniurnėjo jis.

Neperspėjęs Makas pakėlė jos klubus ir giliai įsiskverbė vienu staigiu judesiu. Ji aiktelėjo, o tada suvirpėjo, nes pojūčiai užgožė visa kita. Jis ne užpildė ją savimi, bet tapo neatsiejama jos dalimi. Sem nesuprato, kada tai nutiko, bet ir nesuko dėl to sau galvos. Priėmė jį visą nė akimirką neatitraukdama akių nuo judančio kūno, kuris skverbėsi vis giliau ir giliau.

Tai štai kas yra meilė. Tai daugiau, nei žmogus gali suprasti, tai reikia išjausti. Sem sudrėkino lūpas ir lėtai, jausmingai ėmė bučiuoti Maką. Ausis pasiekė šiurkšti dejonė. Pajutusi ūsus ji suaimanavo.

– Mieloji, tu mane žudai. Norėčiau neskubėti, bet... – Jis dusliai suvaitojo. – Negaliu.

– Tai nelauk, – neatplėšdama lūpų sušnabždėjo ji.

Makas kartą sujudėjo lėtai, o tada tempas darėsi vis greitesnis, kol nė vienas nebegalėjo tvardytis. Kiekvienas judesys atsimušė Sem širdyje ir atrodė, kad juodu yra viena. Jai beprotiškai jo reikėjo, regis, jam – taip pat. Netrukus abu pasiekė viršūnę ir ėmė suptis ant malonumo jūros bangų.

Juodu gulėjo tylėdami. Jaukią tylą drumstė tik lietaus barbenimas į stogą.

– Net nepastebėjau, kad ruošiasi lyti, – sukuždėjo ji ir padėjo galvą jam ant rankos.

– Buvo aišku, kad taip nutiks.

Makui pasirodė, kad tokios banalios frazės dabar tinka labiausiai. Po to, kas ką tik buvo, bet kokie žodžiai neteko prasmės, todėl jie vėl pasinėrė į tylą.

– O kokia tavo pavardė? – po kurio laiko švelniai paklausė Sem.

Jos žodžiai jį ne juokais nustebino. Makas neabejojo, jog ji greičiau pasitrauks nei pamėgins žengti žingsnį į priekį. Jos smalsumas buvo daug geriau nei mėginimas slėptis.

Makas žaidė su jos plaukų galiukais – švelniai braukė jais Sem per skruostą.

– Makenzis. Esu Rajanas Makenzis.

– Niekada nebūčiau atspėjusi. Kas tave pavadino Maku?

Jis gūžtelėjo.

– Mamai patiko vardas Rajanas, o tėvas vadino mane Maku. Be jokio rimtos priežasties. Tiesiog šiaip sau.

Jis pajuto, kaip ji nusišypsojo.

– Man patinka abu, – sukuždėjo ji.

Nenorėdamas praleisti pasitaikiusios progos, jis tarė:

– Tavo eilė, Sem Džo.

Ji garsiai atsiduso.

– Samanta Džozefina... Ryd.

– Pirmieji du sunkiai ištariami, ar ne?

– Taip, bet jie įmantrūs ir madingi. Bent jau taip manė mano tėvai. Mūsų šeimoje įvaizdis buvo svarbus. Kaip tik dėl to tėvui jo bėdos atrodo tiesiog neįveikiamos.

Ji nedrąsiai atsikrenkštė.

– Šiaip ar taip, jie mane vadino pirmuoju vardu ir dėl to visi ėmė taip vadinti.

– Išskyrus mane.

Ji nusijuokė.

– Išskyrus tave.

Jei įvaizdis jos šeimos ir draugų gyvenime toks svarbus, gali būti, kad Sem nerimavo dėl jo kilmės, darbo bare. Tiesa, jis nepatikėtų, kad jai tai svarbu, juk ji priėmė jį tokį, koks yra. Tiksliau, tokį, kokį mano esant. Vis dėlto Sem galėjo pagalvoti, kad jųdviejų santykius būtų labai sudėtinga paaiškinti tėvui ir bičiuliams.

Ji neprivalėjo jam nieko įrodyti. Makas mylėjo ją ir tikėjo, kad ji irgi jį myli. Jis tiesiog turėjo atverti jai akis.

– Paklausyk, Sem.

Ji įsitaisė ant jo.

– Iki saulėtekio mums liko dar valanda. Nejau nori ją praleisti kalbėdamasis? – paklausė.

Šiltas Sem kūnas lengvai sužadino Maką ir jį vėl apėmė geidulys.

– Kad ir kaip sunku būtų tai pasakyti, bet – taip.

– O aš nenoriu. Noriu likusį laiką būti su tavimi. – Ji atmetė plaukus ir prisiglaudė kakta prie kaktos. – Be jokios įtampos, be... tiesiog būti drauge. – Švelniai pabučiavo jį į skruostą, o tada – į lūpas. – Rajanai, man reikia tavęs.

Jis graudžiai sudejavo. Būtų galėjęs atsispirti viskam, tik ne savo vardui, tariamam jos lūpų. Tylėdamas išsiėmė prezervatyvą iš naktinio stalelio stalčiaus. Jei neapsirinka, šis – ketvirtas.

Jei Sem nori palaukti, jis palauks. Makas žinojo, kur galės ją rasti.

9

Jau brėško, kai Makas galiausiai užmigo, o Sem pasirėmė ant balkono turėklų ir ramiai stebėjo iš už kalnų tekančią saulę. Net ir neįtikėtinas gamtos grožis, ryškiai geltona spalva, paįvairinta raudonu spindesiu nuostabiai melsvame danguje, nepajėgė ilgesnį laiką išlaikyti jos dėmesio. Akys savaime nukrypo į vyrą kambaryje.

Jis norėjo pasikalbėti, o ji jį atstūmė. Samanta neturėjo kitos išeities. Jos laukia kitas gyvenimas. Juodu su Maku praleido nepakartojamą, stulbinamą, nepamirštamą savaitę. Argi galima tikėtis ko nors daugiau? Nežinia. Ji neleido jam užbaigti. Negalėjo to padaryti, kol nesutvarkė savo asmeninių problemų.

Mako dėka Samanta jautėsi pasiruošusi jas spręsti. Jis pažadino joje moterį. Tą, apie kurią ji net neįtarė.

Ji visą gyvenimą ieškojo to, ko negalėjo pasiekti. Iš pradžių stengėsi įtikti tėvams, vėliau – Tomui. Tik niekada nesirūpino savimi ir savo poreikiais. Tiesą sakant, net nebuvo apie tai susimąsčiusi. Pati to nesuprasdama tapo tuščia ir nepatenkinta gyvenimu. Kai mirdama mama paprašė duoti pažadą, Sem nudžiugo, jog galų gale bus pavykę laimėti jų pripažinimą. Deja, klydo. Jie visą gyvenimą ją mylėjo. Tik jai reikėjo daugiau, nei tėvai įstengė duoti.

Dabar Samanta nebebuvo mergytė, karštligiškai ieškanti meilės, švelnumo. Tuo metu, kai tėvo reikalai visai pašlijo, gelbėti jį buvo pati natūraliausia jos reakcija. Lyg visi ir būtų tikėjęsi, kad ji pasiaukos. Samanta net pati gerai neapmąstė tokio sprendimo. O tada Makas parodė, ko ji neteks.

Už tai, ko jis ją išmokė, prieš išvykdama Sem įteikė jam vienintelę dovaną, kurią galėjo duoti: paklausė jo vardo ir pasakė savąjį. Laisva valia pasidalijo informacija.

Vis dėlto, ji liks skolinga ponui Rajanui Makenziui daug daugiau nei kada gyvenime įstengtų atsimokėti. Ne tik už tai, kad padovanojo jai pačią aistringiausią savaitę gyvenime ar parodė, kas yra meilė. Staiga supratusi tiesą, ji tvirtai įsikibo į metalinius balkono turėklo virbus. Yra skolinga Makui už tai, kad jis parodė tikrąjį jos veidą, padėjo pažinti save.

Dabar Samanta neabejojo – ji negali tekėti už Tomo.

Jei nusisuks nuo ką tik savyje atrastos moters, išduos save. Dar blogiau – ji išduos Maką ir kartu su juo praleistą laiką. Sem nė už ką taip nepasielgtų. Tiesiog negali. Ji per daug jį gerbė, kad netektų visko, ką jis jai davė. Vienas svarbiausių jo padovanotų dalykų – atgauta savigarba. Samanta suprato, jog negali leistis būti parduota, netgi tėvo.

Vidinis balsas nerimo: „O kaipgi tavo tėvas?“

Kaip prisiversti išduoti jį?

„Sem, tu nesi atsakinga už tėvą.“ Mintyse suskambėjo Mako žodžiai ir ji žinojo, kad jis teisus. Tėvas yra suaugęs žmogus, o ji – jo vaikas. Deja, labai dažnai su metais žmonės susikeičia vaidmenimis. Bet tai nereiškia, kad ji privalo viską paaukoti. „Negali išsižadėti savo gyvenimo dėl to, kad jis turi bėdų.“ Makas ir dėl to teisus. Turi būti kitas sprendimas. „Palaikyk jį, patark jam ir padėk, jei gali.“ Juodu kartu – ji ir tėvas – būtinai ką nors sugalvos. Samanta parems tėvą kiekviename žingsnyje. Jo stiprybė – patirtis, o ji taps stipresnė, vos tik praneš jam ir Tomui apie atšaukiamas vestuves.

Jai suspaudė skrandį, kai suprato, kas jos laukia. Supykęs ir pažemintas sužadėtinis, išduotas tėvas ir nedarbas. Sem neabejojo: vos tik ji nutrauks sužadėtuves, Tomas, jos atstumtas jaunikis ir viršininkas, nedelsdamas ją atleis. Kas bus toliau?

Tomas gyvens kaip gyvenęs, tik susiras kitą finansų planuotoją, pakeisiančią Samantą. Kalbant apie tėvą – ji pasitars su jo gydytojais, ar jis gali toliau dirbti. Jiems reikės persikraustyti – taip juodu pasislėps nuo Tomo rūstybės ir nepraras socialinio statuso bei išdidumo. Dėl tėvo Samanta tikrai neabejojo. Jis jai atleis. Šiaip ar taip, tėvai tiesiog dievino vienas kitą. Nejau ji neverta to paties? Sem sutiko tekėti tik todėl, kad buvo davusi žodį mamai. O pasižadėjo todėl, kad troško būti neatsiejama šeimos dalis, patirti meilę, kurią jos tėvai neabejotinai jai jautė, tik nemokėjo vaikui to suprantamai parodyti.

Dabar Samanta jau suaugusi moteris, kuriai atsivėrė akys ir ji suprato, ko gyvenime nori labiausiai. Daugiau nieko ji taip nemylės, kaip myli Maką, ir jeigu jam jos nereikia, Sem geriau liks viena nei tenkinsis kuo kitu. Tai priklausys nuo jųdviejų su Maku sprendimo. Grįžusi į kambarį uždėjo ranką sau ant pilvo ir pamėgino nusiraminti.

Kodėl teisingas pasirinkimas turi būti toks skausmingas? Samanta planavo sugrįžti. Tik nenutuokė, kas jos lauks. Tylomis susikrovė lagaminą ir stabtelėjo paskutinį kartą prie lovos. Nužvelgusi vyrą pamėgino nuryti sprangų gumulą.

Sem buvo baisiai nemalonu taip jį palikti. Ji išvis nenorėjo skirtis su juo, bet negalėjo rinktis. Per daug jos gyvenime neišspręstų klausimų. Jeigu pasiliks, neatsispirs pagundai pulti jam į glėbį, prisipažinti, kokią bekraštę meilę jam jaučia, ir pasislėpti nuo išorinio pasaulio. Jeigu Sem pasiliks, privalės tai patirti.

Viena jos dalelė bijojo išgirsti, kad jis jau pasisotino viena nuostabia šėliojimo savaite ir nieko daugiau iš jos nenori. Sem numanė, anksčiau ar vėliau jai teks su tuo susitaikyti. Bet yra ir kitokia galimybė: Makui ji bus reikalinga visam gyvenimui. Nuo tokios minties širdis pašėlo daužytis.

Samanta nesužinos, ko iš tikrųjų nori Makas, iki su juo pasikalbės. Bet tol, kol yra susaistyta sužadėtuvių saitais, negali apie tai net klausti. Palinkusi virš jo pabučiavo paskutinį kartą.

– Myliu tave, – sušnabždėjo vos girdimai.

Per miegus Makas atsivertė ant nugaros, užmetė vieną ranką sau už galvos, bet nenubudo. Ar supras ją, o gal ims nekęsti už tai, kad štai taip paslapčia nuo jo paspruko? Samantai liko tik viltis. Skruostą suvilgė ašara ir ji skubiai ją nusibraukė. Tada prisivertė pakelti lagaminą ir nusileisti į barą, tyliai užverdama už savęs duris. Bent jau žino, kur gali jį rasti, kai bus pasiruošusi.

Regis, Makas neįvertino Samantos. Jis pajuto, kai ji išėjo iš kambario. Vos po kokių dešimties minučių išgirdo uždaromų automobilio durų trinktelėjimą ir užvedamo variklio gausmą. Jam net nereikėjo žiūrėti pro langą, kad pamatytų, kaip raudoni jos išnuomoto automobilio užpakaliniai žibintai tolsta nuo „Alkanojo lokio“.

Paleisti ją buvo sunkiausia. Bet jis neturėjo teisės sulaikyti, kai Sem taip norėjo išeiti. Makas nukorė kojas nuo lovos krašto ir sudejavo kaip sužeistas žvėris. Jis vylėsi kartu praleisti dar bent kelias valandas, o ji paspruko net neatsisveikinusi. Samantą draskė dvejonės ir nerimas. Tuo jis neabejojo. Jam liko tik vos girdimai sušnabždėti žodžiai „ Myliu tave“, kurių Makas neabejotinai neturėjo išgirsti.

– Ir aš tave myliu, mieloji, – pirmą kartą jis ištarė šiuos žodžius balsu.

Visada manė, kad tai bus nepaprastai sunku padaryti. Niekada neįsivaizdavo, jog moteris, kurios jis trokš visa esybe, bus tokia nepagaunama. Kad ir kokios priežastys vertė ją taip elgtis, Samanta nusipelnė daryti taip, kaip nori. Lygiai taip, kaip jis pats sprendė, kada pasakyti jai tiesą apie save.

Makas pasilenkė ir paėmė telefono ragelį.

Sem įžengė į „Kurorto“ vestibiulį po atviru dangumi. Aplinkui buvo gausu augalų, prabangių krėslų ir stalelių stikliniais paviršiais. Ji pastatė lagaminą ant terakotinių grindų, o pasiuntinukas tuojau pat paėmė iš jos krepšius. Viešbučio aplinka atrodė jauki, skoninga. Jos sužadėtinis ne kartą minėjo, kad tai penkių žvaigždučių viešbutis.

– Kuo galėčiau jums padėti? – ją pasveikino jaunas dailus, ne vyresnis nei dvidešimties metų vaikinas. Degančios jo akys priminė Samantai ją pačią pirmojoje darbovietėje.

– Mano vardas – Samanta Ryd. Atvykau į konferenciją, kuri prasidės rytoj. – Ji pažvelgė į laikrodį ir nedrąsiai šyptelėjo. – Suprantu, kad mano kambarys dar neparuoštas, bet tikėjausi, jog galėsiu viešbutyje palikti savo daiktus.

Ji taip skubėjo išeiti, kol Makas nenubudo, kad pamiršo apie laikiną stogą virš galvos. Prisiminė Maką ir jai suskaudo krūtinę, tačiau alkio jausmas nugalėjo.

– Mirštu iš bado. Ar čia yra restoranas, kuriame galėčiau papusryčiauti ir lukterėti?

Jaunuolis pažvelgė į kompiuterio ekraną ir plačiai nusišypsojo.

– Tiesą sakant, panele Ryd, jūsų kambarys jau paruoštas.

Ji tik sumirkčiojo iš nuostabos.

– Matyt, savaitė nebuvo labai užimta, jei kambariai paruošti taip anksti.

– Na, taip. Kai kurie klientai labai anksti išvažiavo.

Jis visą dėmesį sutelkė į spausdinimą. Laukdama Sem apsidairė. Viešbutyje vyravo smėlio, kakavos ir balta spalvos – kaip tik tokios, kokiomis ji piešė savo įsivaizduojamą namą Makui. Jųdviejų namą. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Akivaizdu, kad niekaip negali pamiršti savojo barmeno. Net toks prabangus viešbutis priminė jį.

– Panele Ryd? – jaunojo administratoriaus balsas nutraukė jos mintis. – Jei pasirašytumėte čia...

Sem greitosiomis brūkštelėjo savo vardą ir paėmė durų kortelę.

– Kambarys 315A. Pakilkite vienu iš liftų tame kampe ir kas nors netrukus atneš jūsų daiktus. – Jis parodė į nišą tarp kelių parduotuvių. – Restoranas yra vienu aukštu žemiau ir jau veikia. Jei kiltų klausimų, mielai jums padėsiu.

– Dar sykį dėkoju... – Ji pasilenkė perskaityti vardo ant kortelės, – Džo. Yra dar vienas dalykas. – Ji baisiai nenorėjo to klausti, bet privalėjo. – Ar ponas Tomas Vėberis jau atvažiavo? Jis dalyvaus toje pačioje konferencijoje.

Administratorius pamaigė keli mygtukus.

– Taip. Vakar vėlai vakare. Tiesą sakant, jis jums kai ką paliko.

Jai suskaudo skrandį.

– Dėkoju.

Rankose Samanta laikė kvietimą į įmonės kokteilių vakarėlį ir ranka rašytą raštelį, kad Tomas užeis jos pasiimti penkiolika minučių prieš renginį šį vakarą. Jie vyks kartu, susikabinę už rankų. Tikras spektaklis. Bet tai jos, būsimos žmonos, įsipareigojimų dalis. Taigi Samanta turi susirasti Tomą anksčiau arba elgtis kaip suplanuota ir laukti, kol galės su juo pasikalbėti po vakarėlio. Vien nuo tokios minties jai pasidarė bloga.

Sem žvilgtelėjo į laikrodį. Nors ji ir labai norėjo kuo greičiau viską išspręsti, buvo dar per anksti žadinti sužadėtinį. Ką gi, galės pasirūpinti kitais reikalais. Laimei, jos tėvas keldavosi anksti ir jis nusipelnė išgirsti apie jos sprendimą ne iš Tomo, kuris tiesiog pasius dėl nutraukto sandėrio ir grasins baisiomis pasekmėmis.

Eidama link liftų ji įtemptai svarstė, kaip žinią priims Tomas. Gal tik pasitaškys bergždžiais grasinimais, kurių nė neketins vykdyti. Jis tiesiog rado silpnesnį už save žmogų ir pasinaudojo juo. Tai dar nereiškia, kad eis iki galo.

Tomas buvo išvaizdus vyras, nesunkiai galintis susirasti patrauklią moterį. Meilės tarp jųdviejų nebuvo, o ir daugybė moterų lenkė ją grožiu. Jos labiau jo troško ir geriau tiko į žmonas turtingam vyrui. Žinoma, ji neturėjo jokių vilčių išsaugoti darbą Tomo kompanijoje. Tvarkydamas reikalus jis buvo negailestingas. Ambicingasis Tomas tikrai neleis jai sukinėtis šalia. Tam, kad išsaugotų sveiką protą ir susitvarkytų gyvenimą kaip nori, Samanta tuojau pat įteiks prašymą išeiti iš darbo.

Jos kambarys buvo ilgo, elegantiško koridoriaus gale. Šviesios medinės rankų darbo žvakidės apšvietė kelią. Jei ji gerai suprato, kambarys turėjo būti tame pačiame aukšte kaip ir administracinės patalpos, tik kitoje pusėje.

Netikėtai Sem pastebėjo, kad šiame aukšte buvo mažiau durų. Priėjusi 315A kambarį suprato, jog yra ir 315B kambarys. Greičiausiai šie kambariai sujungti. Samantai užėmė kvapą.

Ji labai norėjo tikėti, kad Tomui nekilo beprotiškų minčių praleisti šiek tiek laiko kartu su sužadėtine. Iki šiol jis elgėsi pakenčiamai – tik viešumoje jie laikėsi už rankų. Belieka tikėtis, kad niekas nepasikeitė, nes tai tik apsunkintų laukiantį pokalbį.

Samanta įdėjo kortelę ir atidarė kambario duris. Tiksliau – apartamentų duris, nes tai, ką pamatė, galima buvo apibūdinti vienu žodžiu – „prabanga“. Čia nieko netrūko. Ji stovėjo milžiniškame kambaryje, kuriame buvo įrengta ir maža virtuvė. Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo prabangios sofos prie staliukų, telefono, vaizdo grotuvo ir milžiniškos įstrižainės televizoriaus. Čia galima praleisti visą savaitgalį ir nieko nepristigti.

Turbūt įsivėlė kažkokia klaida. Turėjo tai suprasti jau tada, kai administratorius pasakė, kad jos kambarys paruoštas tokį ankstyvą rytą. Vis dėlto nugalėjo smalsumas ir ji nusprendė gerai apsidairyti prieš pranešdama apie nesusipratimą.

Vienos pravertos durys vedė į vonios kambarį. Ji nedrąsiai įstypčiojo vidun. Rusvai pilkos ir kremo spalvų marmuras, o ne įprastos keraminės plytelės, tualetinis stalelis ir masažinė vonia. Sem apsidairė. Čia buvo ir daugiafunkcinis dušas su masažo skylutėmis marmuro sienose.

Oho. Tokioje vietoje juodu su Maku būtų kaip reikiant pasimėgavę. Sunku net įsivaizduoti, kam jis būtų panaudojęs nesuskaičiuojamą galybę vandens srovelių vonioje ir dušo kabinoje. Ją nutvilkė karštis prisiminus pirmąjį jųdviejų kartą senoje vonioje virš baro. Sem apkabino save rankomis, bet pojūtis net iš tolo neprilygo prisiminimams. Ji ilgėjosi Mako.

Čia labai įspūdinga, prašmatnu, bet ji jautėsi laimingesnė „Alkanajame lokyje“. Ten su ja buvo Makas. Visa šita prabanga be jo – nieko verta. Baigusi trumpą ekskursiją ji pastebėjo dar dvejas praviras duris. Vienos turbūt vedė į miegamąjį, o kitos – galimai į jos sužadėtinio kambarį. Ji net suvirpėjo nuo minties. Nė iš vieno kambario nesigirdėjo jokių garsų. Jei Tomas ir buvo ten, jis tebemiegojo.

Sem tyliai pakėlė telefono ragelį ir paskambino į registratūrą. Norėjo paaiškinti Džo, į kokią keblią padėtį yra pakliuvusi.

– Panele Ryd, galiu jus patikinti, kad nėra jokios klaidos.

– Džo, aš esu dalyvavusi ne vienoje konferencijoje ir galiu atsakingai pareikšti, jog mano darbovietė tikrai nešvaistytų pinigų tokiems apartamentams. Savo darbuotojams ji užsako įprastus kambarius.

– Luktelėkite, aš patikrinsiu.

Sem girdėjo, kaip klapsi kompiuterio klaviatūra. Netrukus vėl pasigirdo administratoriaus balsas.

– Jūs teisi.

– Aš taip ir maniau.

– Jus perkėlė į geresnius apartamentus.

– Kieno nurodymu? – pasiteiravo ji, bet jau ir taip žinojo atsakymą. Ji nė už ką neliks čia, kad būtų priklausoma nuo Tomo. Ypač dabar, kai ketina nutraukti sužadėtuves.

– Luktelėkite, pažiūrėsiu.

Sem pirštai nevalingai barbeno į stiklinį stalviršį. Kai reikalai taip pakrypo, jai teks pačiai susimokėti visas išlaidas, o ji tikrai negali sau leisti tokios prabangos. Privalės labai skrupulingai skaičiuoti pinigus, kol susiras naują darbą. Tikrai nenori išleisti kuklių santaupų, nebent privalėtų taip pasielgti.

Kokia gi ji būtų finansų planuotoja, jei nesivadovautų patarimu, kurį duoda savo klientams? Ji lyg maldą kartodavo, jog reikia taupyti ir būti pasiruošusiems ateičiai. Labai gaila, kad tėvas jos neklausė. Jai nebūtų reikėję kapstytis iš tokios nesmagios padėties.

Netiesa. Jei būtų tvirčiau už save pakovojusi nuo pat pradžių ir suėmusi vadžias į savo rankas, išvis nebūtų patekusi į keblią padėtį. Negali kaltinti tėvo už tai, kad pati pasidavė seniems įpročiams ir ėmė vaidinti klusnią dukrą. Viską permąsčiusi Samanta suprato, jog privalo prisiimti atsakomybę už šią painiavą.

– Panele Ryd? Pakeista viešbučio vadovybės nurodymu, – pranešė Džo.

– Ar jūs tuo tikras? Bet kodėl...

– Atleiskite, turiu bėgti. Neatidėliotinas reikalas. Jei dar turėtumėte klausimų, tiesiog užsukite vėliau į registratūrą.

Ragelyje pasigirdo pypsėjimas.

– Nieko sau penkių žvaigždučių aptarnavimas...

Na, ji bent jau žinojo, kad gretimame kambaryje jos netyko Tomas. Ji tūžmingai padėjo telefono ragelį. Jei pakeisti kambarį pasirūpino ne Tomas, tai kas? Jos mintis nutraukė beldimas į duris.

– Viešbučio patarnautojas, – pasigirdo balsas kitapus durų.

Puiku. Jau atnešė daiktus. Dabar bus dar sunkiau iš šio kambario išsikraustyti. Ji paėmė savo bagažą ir davė arbatpinigių patarnautojui, tuomet dar kartelį paskambino į registratūrą. Džo atkakliai kartojo, kad nėra jokios klaidos ir nė neketino klausytis jos argumentų. Jis teigė, jog viešbutyje nėra nė vieno laisvo vienviečio kambario.

Sem dramatiškai mostelėjo rankomis į viršų.

– Kas bus toliau?

Ji pamėgino prisiskambinti tėvui, bet atsiliepė atsakiklis, tad Samanta paliko žinutę prašydama susisiekti su ja, kai galės. Nors buvo ankstyvas rytas, paskambino viešbučio operatorei ir paprašė sujungti su Tomo Vėberio kambariu. Asmeninis balso pašto atsakiklis (beje, dar vienas šio viešbučio privalumas) pranešė, kad jis turi ankstyvą susitikimą, o vėliau pietaus su klientu, bet vakare su visais pasimatys vakarėlyje.

Ji pakėlė akis į dangų.

– Ir kas mane traukė už liežuvio?

Atsisėdusi ant nedidelės sofos užsikėlė kojas ir atsiduso. Pokalbį buvo priversta atidėti ir jai pačiai teks pasirūpinti, kad galiausiai būtų pakeistas kambarys.

Dabar turėjo prastumti likusią dienos dalį. O juk galėjo ją praleisti su Maku, jei tik nebūtų buvusi tokia užsispyrusi, tokia...

Jos mintis nutraukė sučirškęs telefonas.

– Klausau.

– Sveika, Sem Džo.

Ji tik girdėjo savo širdies dūžius.

– Makai? Čia tu? – kvailai paklausė, bet jai taip palengvėjo išgirdus jo balsą, kad vos nepravirko.

– Ar dar kas nors tave vadina Sem Džo... na, išskyrus Zy. Bet jis lauke blizgina mano automobilį ir tikrai neturi šalia telefono.

– Blizgina tavo... Jam aštuoniasdešimt metų. Nejau nori, kad jį ištiktų širdies smūgis?

– Samanta, aš juokauju.

– Štai kaip. – Ji nusijuokė, o skruostu nuriedėjo ašara, kurią paskubomis nusibraukė. – O aš nejuokauju. Tik tu mane vadini Sem Džo.

– Velniškai teisingai, – suniurnėjo jis. – Nepamiršk to.

Makas nepyko. Būtų išgirdusi iš jo balso. Bent jau ji šitaip manė.

– Makai?

– Ką, brangioji?

– Aš... aš džiaugiuosi, kad paskambinai. – Ji nutilo klausydamasi ramaus jo kvėpavimo, kuris glostė ir ramino širdį. – Atleisk, kad šįryt taip tave palikau. Yra dalykų, kuriais privalau pasirūpinti pirmiausia. Be to, nežinojau, kaip atsisveikinti, o dabar dėl to gailiuosi, nes būtume turėję dar šiek tiek laiko. Aš nežinau, ar tu pyksti. Žinoma, turi teisę pykti, bet...

Tu kalbi padrikai, – tarė Makas ir nutraukė jos monologą.

Sem šyptelėjo įsivaizduodama, kaip jis atsakė šypsena, ir pirmą kartą nuo tos minutėlės, kai šįryt paliko jį lovoje, jai atlėgo.

– Žinau.

– Nes tu nerviniesi.

– Taip.

– Aš galėčiau tuo pasirūpinti, juk žinai, – tarė jis prikimusiu balsu ir jos kūnu perbėgo virpuliukai. Makas mokėjo sujaudinti ją kalbėdamas užuominomis, atpalaiduoti ir sugraudinti paprastu telefono skambučiu.

Sem tvirčiau suspaudė ragelį.

– Kaip?

Pasitikėk manimi, mieloji.

– Aš pasitikiu.

Paprastas prisipažinimas tiesiog pribaigė Maką. Jis atsirėmė į pagalves trokšdamas būti su Sem, girdėti jos balsą.

Tačiau baras privalėjo dirbti ir jis negalėjo atsipalaiduoti. Šį kartą negalėjo prašyti Zy pagalbos. Kaip ir kiekvieną savaitę senukas ketino aplankyti žmonos kapą. Makas nė už ką nesudrumstų jo vienatvės. Lokys grįš tik po kelių valandų, taigi jam teks tvarkytis pačiam.

„Makenzi, mąstyk išradingai.“

– Puiku, brangioji. Nusiramink ir pasakyk, kur esi.

Ji garsiai atsiduso.

– Savo kambaryje.

Jis nusijuokė.

– Žinau. Pats tau paskambinau, pamiršai? Apibūdink kambarį.

– Na, įsivėlė kažkokia klaida ir man skyrė liukso apartamentus. Jie tiesiog nuostabūs. Spalvos lyg iš svajonių. Ar pameni, apie kurias tau pasakojau?

Tarsi jis būtų galėjęs pamiršti. Namas, namai, vaikai – jųdviejų. Švelnus Samantos balsas plazdeno virš jo lyg debesis. Ji jautėsi laiminga jo viešbutyje, kambariuose, kurie buvo sujungti su jo apartamentais, tuose pačiuose, kuriuose prieš ištekėdama gyveno jo sesuo.

– Beje, Makai?

– Ką?

– Kad tu būtum matęs vonios kambarį. Spalvos dangiškos, o vonia masažinė, – ji pritildė balsą ir tai pažadino jo prisiminimus, kai pirmą kartą ją pamatė – murziną, dulkėtą, tačiau žavią.

– Be to, čia yra dušo kabina, kurioje galima atlikti masažą. – Ji trumpam nutilo. – Rankomis, Makai.

Jis sudejavo. Kirkšnyse ėmė įkyriai pulsuoti. Makas įsivaizdavo ją vonioje – nuogą, atsipalaidavusią, plačiai pražergtomis kojomis…

– Ar tu mane girdi? – paklausė Sem.

Jis tyliai atsikrenkštė.

– Taip. Maniau, kad aš turėčiau tavimi pasirūpinti.

– O aš manau, jog mes galime pasirūpinti vienas kitu.

Šį kartą tyla užsitęsė.

– Mums buvo gera, tiesa? – galiausiai paklausė ji.

– Juk žinai, kad buvo. Ar šįryt jau pusryčiavai?

Jis lyg šiaudo stvėrėsi kasdienės temos, kad nukreiptų savo mintis nuo Samantos, dušo su masažu ir mylėjimosi. Tolimas atstumas nieko nekeičia. Net skrydis iš Arizonos į Niujorką nieko nepakeistų.

– Dar ne, bet mirštu iš alkio, – paskutiniai žodžiai tiesiog nuslydo nuo liežuvio ir Mako ryžtingumas ėmė tirpti. – O kaip tu? Esi alkanas? – pasidomėjo ji.

„Alkanas kaip vilkas“, – pamanė jis. Tik nori jis ne maisto. Makas dirstelėjo į laikrodį. Dar kelios valandos ir ši nelemta apgaulė baigsis.

– Kokie tavo planai? – paklausė jis pakreipdamas pokalbį saugesne linkme.

– Šiandien vyks kokteilių vakarėlis, į kurį eiti būtina, o tada turėsiu... pasirūpinti keliais reikalais.

Tuo metu jis jau bus ten, kur ir turėtų būti. Tada galės geriau kontroliuoti padėtį. Ir save patį. Kol kas pavyko nuslėpti tiesą nuo Sem, kai pasiūlė Džo – jauniausiam, bet energingiausiam savo darbuotojui – priedą prie atlyginimo, jeigu jis pasirūpins, kad su Samanta būtų elgiamasi kaip su princese. Tokia princese, kuri neturi supratimo, kas ją užkėlė ant sosto.

Toks buvo Mako planas, kurį ketino šįvakar ir įgyvendinti.

– O ką veiksi tu? – pasidomėjo Sem.

– Tą patį, kaip visada.

– Norėčiau ir aš būti su tavimi.

„Tu ir būsi, mieloji. Būtinai būsi“, – pamanė Makas.

– Turiu apsitvarkyti prieš grįžtant Lokiui.

– Aš taip su juo ir nesusipažinsiu.

Jos ilgesingas balsas skaudino širdį.

– Gal kada nors ir susipažinsi.

– Taip, galbūt.

Jam plyšo širdis, kad leido Sem manyti, jog jųdviejų ateitis miglota. Tačiau ji nesuteikė jam kitos galimybės. Telefonas netinka svarbioms paslaptims atskleisti.

– Turiu bėgti, mieloji.

– Iki, Makai.

Jis palaukė, kol ji padėjo ragelį ir tik tada padėjo savąjį. Tada prisivertė nupėdinti į vonią ir atsuko iki galo šaltą dušą. Gal tai nors kiek apmalšins geismo ugnį. Visiškai ją užgesinti gali tik Samanta. Ji net nenumano, ką su juo padarė. Ne tik jo kūnui. Jųdviejų santykiai – daug daugiau nei nuostabus seksas. Ji išmokė jį naujų dalykų. Atskleidė, kaip jis moka mylėti ir duoti. O svarbiausia – pati kasdien mokėsi save pažinti.

Galiausiai jam pavyko tai padaryti. Tiesa, nuo tokios minties jis pajuto nerimą. Tol, kol Sem nieko nežinos, viskas bus gerai.

10

Sem atsisėdo lovoje. Kūną buvo padengę blizgantys prakaito lašeliai – geidulingo, jausmingo sapno rezultatas. Jai dilgčiojo jautriausiose kūno vietelėse. Ji prisiminė, kaip Mako rankos ją lietė, kaip bučiavo lūpos. Ji apglėbė save per liemenį, kad numaldytų virpulį. Taip iš jos veržėsi ilgesys.

Nors Makas ir paskambino, nė puse žodžio neužsiminė apie susitikimą. Tai ją skaudino, bet Sem privalės su tuo susitaikyti.

Pirmiausia ji privalo pažvelgti tikrovei į akis: ištrūkti iš auksinio narvelio, į kurį netyčia pakliuvo. Ji nuleido kojas žemyn ir ieškodama piniginės išvydo ant piršto sužibant Mako dovanotą žiedą.

Turėjo vietoj jo užsimauti Tomo žiedą... bent jau tam laikui, kol sužadėtuvės bus oficialiai nutrauktos. Nors troško, kad Mako žiedas būtų kuo arčiau širdies, Samanta nė už ką nepažemintų sužadėtinio, net jei jis ketina taip pasielgti su jos tėvu. Gal ji jo ir nemyli, o jis nemyli jos, bet juodu buvo susitarę. Jai sutikus, Tomas buvo paslaugus ir elgėsi išmintingai. Tad nusipelnė jos pagarbos ir tokio pat elgesio.

Virpančiomis rankomis ji nusimovė sidabro žiedą su turkiu. Lyg žaibas persmelkė keista nuojauta, kurią jau buvo patyrusi suvenyrų parduotuvėje. Tol, kol nešiosite žiedą, būsite susieti amžiams.

Ar nusimaudama žiedą ji panaikins kerus?

– Kokius kerus?

Sem įnirtingai papurtė galvą, tarsi mėgintų atsikratyti įkyrių, kvailų minčių. Anksčiau ji netikėjo tokiomis nesąmonėmis ir neketino tikėti dabar.

Atsargiai įdėjusi žiedą į piniginę užsimovė Tomo dovanotąjį – su trijų karatų deimantu, kuris spindėdamas pūpsojo ant jos piršto ir traukė akį. Nuo aukso sklido šaltis. Suvaldžiusi drebulį ji išlėkė iš kambario ir užtrenkė duris.

Samanta grįžo į vestibiulį ir palaukė, kol Džo aptarnaus porą. Tik tada priėjo arčiau.

– Laba diena, panele Ryd.

Ji nusišypsojo paslaugiam jaunuoliui.

– Labas, Džo.

– Kuo galėčiau padėti?

– Kaip jau minėjau telefonu, yra šiokia tokia bėda dėl mano kambario, tiksliau – apartamentų.

– Jie jums nepatinka?

– Man jie labai patinka, o ir kam galėtų nepatikti? Tiesiog neturėčiau ten būti. Nežinau, kas davė nurodymus, bet tikrai įvyko klaida. Negaliu sau leisti gyventi tokiuose prabangiuose apartamentuose, todėl prašyčiau patikrinti kompiuteryje ir surasti man paprastą, standartinį kambarį.

Jis papurtė galvą.

– Jau sakiau jums, kad viešbutyje nebeliko laisvų kambarių.

Samanta norėjo iš nevilties surikti.

– Sakėte, jog ryte keli klientai išsiregistravo anksčiau.

– Tiek pat atvyko naujų. Jei pasijusite geriau, kambarys jums nekainuos... – Džo pastebėjo įtarų jos žvilgsnį, todėl kiek patylėjęs tęsė: – Jis nekainuos jums brangiau nei standartinis kambarys, – pasakė jis ir vėl plačiai nusišypsojo. – Tinka?

Ji pliaukštelėjo delnais per stalą.

– Toli gražu ne, – pareiškė Sem niekuo dėtam Džo. – Atleiskite. Tiesiog įrašykite mane į sąrašą, ar ką jūs ten turite, ir praneškite, kai atsilaisvins įprastas kambarys. Ar gerai?

– Taip, panele Ryd.

– Puiku.

Jo žvilgsnis nukrypo į jos ranką. Dešinę ranką.

– Labai dailus žiedas.

– Dėkoju, – suburbuliavo ji.

– Žinojau, kad pono Makenzio skonis puikus. Žinote, aš juo žaviuosi. Norėčiau kuo daugiau iš jo išmokti apie viešbučio valdymą, o tada...

Jos galvoje suspengė jau po pirmųjų jo žodžių ir ji abejojo, ar nori, kad smegenys vėl imtų veikti.

– Džo, – ji nutraukė įsibėgėjusį jaunuolio monologą.

– Klausau, pone.

– Sakei, Makenzis?

Na ir kas? Arizonoje turbūt gyvena daugybė Makenzių. Juk valstija didelė. Tai dar nieko nereiškia.

– Juk kalbi ne apie poną Rajaną Makenzį?

Jis šyptelėjo.

– Jis minėjo, kad esate šmaikšti. Tikrai juokinga, panele Ryd. Žinoma, apie Rajaną Makenzį. Viršininkas liepė gerai jumis pasirūpinti, kol grįš, tik neminėjo, kad reikalas toks svarbus. Bet tik pažvelkite. – Jis iškėlė jos ranką į šviesą.

– Jis yra... vyriausiasis vadybininkas?

Džo tik sumirksėjo ir nieko neatsakė. Akivaizdu, kad jis negalėjo nuspręsti: ar ji pokštauja, ar jis skaudžiai suklydo. Sem nenorėjo sukelti jam bėdų, bet privalėjo išsiaiškinti tiesą.

– Nurimk, Džo. Aš tik juokauju. Puikiai žinau, kas yra ponas Makenzis.

Jo pečiai su palengvėjimu nusileido.

– Taip ir supratau. Noriu pasakyti, kad esu gana nuovokus. Gal man niekada nepriklausys toks viešbutis kaip jam, bet pasistengsiu...

Sem paplekšnojo jam per ranką.

– Net neabejoju.

Pats laikas išmokti laikyti liežuvį už dantų. Staiga jos viduje atsivėrė tuštuma.

– Dėl kambario viską išsiaiškinsiu su ponu Makenziu, – karčiai ištarė ji ir nuėjo.

Apimta nusivylimo ir be galo priblokšta Samanta lyg sapne plaukė vestibiuliu. Suradusi laisvą kėdę įsitaisė ant jos ir parietė po savimi kojas.

Makas jai melavo. Jis nebuvo seksualus barmenas. Na, jis tikrai seksualus, tik ne barmenas. Ji norėjo būti pikta, nirši ir suviliota. Tokia ir buvo.

Tačiau pati veidmainiavo, kai ką nutylėjo. Todėl negali pykti ant Mako už jo melagystes, jei nori, kad jis atleistų jos melą. Tik ji jo geidė amžiams, o į jo planus tai neįėjo.

Ji nesakė tiesos dėl tam tikrų priežasčių. Ši kartu praleista savaitė tebuvo nuostabi iliuzija, nieko daugiau. Ji atsidavė jam visa širdimi, atidengė tą sielos kertelę, kurios niekada ir niekam nerodė, pati nežinojo ją esant, o jis sąmoningai nuslėpė tiesą. Kol ji vylėsi ir meldėsi, kad jie turėtų ateitį, jis džiaugėsi naujai atrasta seksualine laisve. Kokia ironija. Jis gavo iš jos viską, ko ji tikėjosi čia atvažiuodama.

O kas dabar? Makas turbūt nudžiugo, kad jos konferencija vyks būtent čia, nes taip galės su ja pramogauti tol, kol Sem teks grįžti namo. Samanta nenorėjo net galvoti, jog prabėgusi savaitė tebuvo smagus aistrų ir sekso šėlsmas.

Jos širdis maldavo praregėti. Nejau jausmai tebuvo vienpusiai? O kaipgi žiedas? Regis, vėl išgirdo vidinį balsą. Makas turbūt gardžiai pasijuokė iš to sidabrinio niekučio, kuris, jos manymu, galėjo ištuštinti jo kišenes. Ji buvo tikrai lengvas kąsnis.

O kaipgi jo svajonės ir atvirumas? Noras pasistatyti namą, turėti vaikų?

– Tu pati viską išsigalvojai, Sem Džo.

Iš pat pradžių Makas sakė, kad jie žengia į fantazijų pasaulį. O fantazijos anksčiau ar vėliau išsisklaido.

Kai ji šįryt išėjo, jis turbūt džiaugsmingai pamojo jai ranka ir atsisveikino visiems laikams. Kodėl turėjo būti kitaip?

Samanta niekaip negalėjo suprasti, ką jai skauda labiau – pilvą ar širdį. Regis, nutraukusi sužadėtuves, liks vienui viena. Aiškiai tai supratusi paslėpė veidą tarp delnų. Juk gavo tai, dėl ko atvažiavo. Nieko daugiau.

Makas žingsniavo savo viešbučio vestibiuliu. Negalėjo rizikuoti dėl Samantos, todėl nusiprausė, nusiskuto dar „Alkanajame lokyje“. Sugrįžęs į „Kurortą“ paslėpė lagaminą darbo kabineto spintoje, patikrino darbuotojus ir pasistengė būti kuo mažiau pastebimas.

Dabar beveik keturios valandos popiet. Reikėjo patikrinti, ar viskas vyksta pagal planą.

– Džo, ar viskas paruošta? – Makas palinko virš registratūros stalo ir akies krašteliu stebėjo liftus, kad spėtų pamatyti Samantą anksčiau, nei ji pastebės jį.

– Viskas taip, kaip liepėte telefonu, pone Makenzi.

Visą savaitę vadintas Maku, jis vos susilaikė nepažvelgęs sau per petį, į ką kreipiasi jaunasis administratorius. Ne tik dėl vardo jautėsi keistai. Neįprasti buvo ir jo drabužiai – juodos kelnės, balti lininiai marškiniai ir sportinis švarkas. Tai buvo įprasta viešbučio lankytojų apranga. Velniai griebtų, jis irgi anksčiau buvo pripratęs taip rengtis, bet dabar jo drabužiai atrodė keistai.

Makas pavydėjo Lokiui jo ramaus, paprasto gyvenimo būdo. Jis to niekada nebuvo patyręs anksčiau. Ar taip nutiko todėl, kad geriausias jo draugas galiausiai susirado sielos draugę, moterį, pasiryžusią pakeisti savo gyvenimą taip, kad juodu galėtų būti kartu? Ar dėl to, kad Makui atėjo metas liautis gyvenus viešbutyje ir galų gale įsikurti savuose namuose? Greičiausiai ir tai, ir tai. Tiesa, jis nebuvo tikras, kad jam tai pavyks.

Bet jo bičiuliui pasisekė. Kaip ir Samanta, Lokio moteris tiesiog netikėtai pasirodė jo gyvenime.

Neįmanomi, neįtikėtini dalykai.

Lokys nė už ką nepaliktų Zy, kaip ir šis niekada neįstengtų džiaugtis gyvenimu ne pietvakariuose. Kaip tik todėl senukas kol kas nežinojo visų smulkmenų. Prireikė šiek tiek laiko, kol Lokio išrinktoji, dabar jau sužadėtinė, suprato, jog vienas jų privalės pasiaukoti, kad juodu galėtų būti drauge. Makas suprato tą patį.

Tik turint omeny šį milžinišką viešbutį, už dviejų valandų kelio gyvenančią sesę ir senstančią motiną, negalinčią prisiimti tokių įsipareigojimų, jis nebus tas, kuris gali pasiaukoti. Belieka Samanta – turinti pagyvenusį tėvą ir savų įsipareigojimų. Jis turėjo sau priminti, jog privalu ieškoti kompromiso.

Makas pasisuko į Džo. Vaikinas dirbo papildomą pamainą ir netrukus baigs darbą.

– Gėlės? – paklausė jis.

– Viskas paruošta, sere. Vos tik ji išeis į kokteilių vakarėlį, gėlės bus nuneštos į jos kambarį, – atsakė Džo.

– Vakarienė?

– Ja pasirūpinta. – Jei administratorius nusišypsotų dar plačiau, jo veidas tiesiog plyštų pusiau. Matyt, noras įtikti šeimininkui buvo vienas jo prioritetų.

– Šampanas?

– Yra.

Makas niekada nebuvo labai romantiškas vyrukas. Nebuvo toks ir dabar. Norėjo tik paaiškinti, kodėl nepasakė jai tiesos. Nereikėjo jos stebinti prabanga ar turtais.

Viso to nereikėjo, bet jis norėjo. Labiausiai už viską pasaulyje troško ja pasirūpinti, žinoti, jog ji saugi savo apartamentuose ir kasvakar laukia jo grįžtant. Makas norėjo, kad Sem žinotų, jog yra mylima.

Dėl to, kad ji nieko iš jo nesitikėjo, jis norėjo atiduoti jai viską, ką turi. Jei jau būtų atviras su savimi, tai prisipažintų, jog tikisi, kad romantiška aplinka kiek sušvelnins tiesą, kurią ketina jai atskleisti.

– Ar pristatė žiedą? – toliau klausinėjo Makas. Jis paskambino bičiuliui juvelyrui ir paprašė paslaugos.

– Jis dieviškas. Tinka taip, lyg ji būtų su juo gimusi. Jei leisite pasakyti, pone Makenzi, jūsų skonis labai rafinuotas.

Makas kalbėjo apie žiedą, kurio laukė pristatant, o ne apie tą, kuris dabar žibėjo ant Samantos piršto.

– Džo, regis dviejų pamainų iš eilės tau buvo per daug.

Arba vaikinas didesnis padlaižys, nei jis manė. Nors vyrukas buvo be galo veiklus ir nevengė sunkaus darbo, kartais jis persistengdavo. Jei mano, kad pamalonins Maką aikčiodamas dėl sidabro žiedo su turkiu, jam teks dar daug ko išmokti.

Negalima sakyti, kad Makui nepatiko Samantos žiedas ir tai, ką jis simbolizavo. Jam tikrai patiko, tik jaunuolis negalėjo to žinoti.

– Pats pasiteirausiu Džimo, – suniurnėjo jis po nosimi.

Jei bičiulis sakė, kad žiedą pristatys, vadinasi, pristatys. Bet pasidomėti verta. Kokios gi būtų piršlybos be žiedo su deimantu?

– Hm, pone Makenzi?

– Ką?

– Panelė Ryd ties pirma valanda. – Vaikinukas mostelėjo galva.

Jis akivaizdžiai žiūrėjo per daug filmų apie Džeimsą Bondą. Laimei, nors vienas jų išliko budrus. Mako vos neužklupo iš netyčių. Jis spėjo pasislėpti už marmuro kolonos. Šis vakaras per daug svarbus, kad būtų galima viską sugadinti. Iš savo slėptuvės jis gerai matė registratūros stalą ir prie jo artėjančią Samantą.

Vos pažvelgus jam užgniaužė kvapą. Jis turėjo būti tam pasirengęs. Makas žinojo, tiksliau – nujautė, iš kokio pasaulio yra Sem. Vis dėlto moteris, einanti prie registratūros, buvo nepanaši į jo Samantą. Visą savaitę matė ją su trumpais sijonukais, kasdienėmis suknelėmis, paryškinančiomis iškilumus, o kartais ir nuogą, tad dabar nustebo pamatęs jos drabužius.

Žinoma, šilko suknelė tobulai prigludo prie jos krūtų, pabrėžė klubus, o ilgos rankovės ir aukštas kaklas daugiau slėpė nei parodė. Tamsūs plaukai, kontrastuojantys su šviesia oda, buvo surišti viršuje, ant pečių krito tik kelios palaidos sruogos.

Ji atrodė didinga, šalta, net abejinga. Šiuos žodžius jis vartojo norėdamas apibūdinti kitas viešbučio klientes, bet nebūtų net pagalvojęs, kad jie galėtų tikti moteriai, kuri praleido savaitę jo lovoje. Makas būtų galėjęs kirsti lažybų iš viso savo verslo, kad po suknele Sem nevilki jokių apatinių.

– Atleiskite.

Jai už nugaros pasigirdo žemas vyriškas balsas ir netrukus šalia stovėjo pagyvenęs vyras. Makas savo viešbutyje buvo griežtai uždraudęs sekti ir klausytis, bet dabar pats negalėjo pasišalinti neatkreipdamas į save dėmesio, tad kantriai laukė.

– Taip, sere, – atsiliepė Džo.

– Mano sužadėtinė laukia tėvo skambučio. Gal galėtumėte pranešti, kai jis paskambins. Mes būsime Vakarinėje salėje.

– Su malonumu, sere.

Makas vos sulaikė beprasiveržiantį kikenimą. Džo meilikauja ir su klientais.

– Koks jūsų sužadėtinės vardas?

Vyras nusijuokė.

– Štai ši jauna dama, – išdidžiai atsakė jis.

Makas laukė, kad jam iš už nugaros pasirodys kokia nors moteris, tačiau nepažįstamasis paėmė už rankos Samantą.

Maką pervėrė skausmas. Jaunystėje jis yra dalyvavęs muštynėse, bet šitas smūgis į pilvą buvo nepalyginamai žiauresnis ir skaudesnis.

– Bet... bet... – užsikirsdamas kartojo Džo ir vogčia dirstelėjo į savo šefą. Makas prispaudė pirštą prie lūpų rodydamas, kad administratorius jo neišduotų ir tęstų darbą. Juk šitas pagyvenęs vyriškis tikrai žino, ką sako.

Ant jo Samantos kairės rankos didžiojo piršto pūpsojo milžiniškas deimantas. Tai buvo tas pats pirštas, kurį Makas buvo papuošęs sidabro žiedu. Jo meilės atminimo dovana. Išties geriausiai tiko žodžiai – „atminimo dovana“.

Kam jai paprastas žiedelis, jei turėjo pasislėpusi tokį papuošalą? Dar daugiau, kam jai skurdžius barmenas, kai laukia tikras turtuolis? Dabar aišku, kodėl ji taip vengė asmeninių klausimų ir jo mėginimų geriau ją pažinti.

Makas atidžiai stebėjo vyrą ieškodamas, prie ko prikibti, bet jis buvo puikiai apsirengęs ir ne koks pilvotas senyvas mergišius, kokius čia dažniausiai matydavo šalia jaunų gražuolių. Vienintelis užkliuvęs dalykas – vyro amžius. Tai sukėlė dvejopas

mintis.

Gal Samanta tik linksminosi su barmenu Maku, mėgavosi aistringa savaite prieš nurimdama greta turtingo, bet vyresnio vyro? O gal ji perkando Rajaną Makenzį tą pačią minutę, kai įžengė į „Alkanąjį lokį“, ir suprato, kad jis yra turtingas? Reikia pripažinti, kad Zy mėgsta paplepėti, o jis nebuvo prisaikdinęs jo laikyti paslaptį.

Makas nenumanė, kuris iš variantų būtų blogesnis. Pora jau buvo pasisukusi eiti, staiga Samanta atsigręžė.

– Džo?

– Taip, panele Ryd?

– Ar ponas Makenzis dar negrįžo?

Jaunuolis tik tylomis išsižiojo ir vėl susičiaupė, o Makas sulaikė kvėpavimą laukdamas atsakymo.

– Ne, dar ne. – Vaikis ką tik nusipelnė paaukštinimo.

– Dėkoju, – suniurnėjo ji.

Stebėdamas, kaip juodu nueina, Makas iki skausmo suspaudė kumščius. Dabar jis jau žinojo atsakymą.

Praėjusios savaitės prisiminimai sužibo atmintyje ir atskleidė tiesą. Pirmąjį vakarą ji sąmoningai žaidė su juo sandėliuke tol, kol jis pasiūlė jai pasilikti. Nešoko tiesiai į jo lovą, bet kantriai erzino, flirtavo, kol Makas prarado budrumą. Seksas buvo nuostabus, pranoko drąsiausias jo svajones. Bet menkiausias mėginimas užmegzti emocinį artumą būdavo atstumiamas, o dėmesys nukreipiamas į kūniškus malonumus. Net tą dieną, kai jie dalijosi svajonėmis, Samanta stengėsi išlaikyti atstumą. Galiausiai pravėrė sielos duris. Ar bent jau jis taip manė.

Bet moteris, visą laiką žinojusi, kad yra susižadėjusi su kitu vyru, niekuo negebėjo dalytis. Tik jau ne savo širdimi. Greičiausiai Makas jai pasirodė tinkamesnis kandidatas, todėl pamėgino jį sumedžioti.

Kam tekėti už senamadiško, konservatyvaus... nuobodaus vyro, jei šalia atsirado degantis aistra jaunikaitis? Velniai griebtų, juos užvaldžiusi aistra vos nesudegino abiejų. To Makas negalėjo paneigti. Vargu ar tai pavyktų ir Samantai. Todėl ji sakė tai, ką jis norėjo girdėti: „Myliu tave“.

Jei po meilės nakties būtų likusi viena, tikrai nebūtų sukuždėjusi jų skubiai išvykdama. Bet tokia moteris, kuri žadino jo smalsumą ir geismą nuo pirmosios dienos, kuri įkūnijo visas jo svajones... Toji moteris turbūt jautė, kad jis nemiega, todėl sušnabždėjo nieko nereiškiančius jai žodžius ir privertė jį šokti pagal savo dūdelę.

Jis taip ir padarė.

Makas nekreipė dėmesio į neramiai krūtinėje plazdančią širdį. Neklausė proto balso, įspėjančio, kad kažkas čia negerai. Samanta tikrai neketino jo apgauti ar įskaudinti. Nors tiek visko buvo matęs nuo „Kurorto“ atidarymo dienos, pats įkliuvo į pinkles, kurių taip vengė.

Samanta įkūnijo visas jo viešbutyje pasirodančias moteris. Skirtumas tik tas, kad jai vienintelei pavyko jį apkvailinti. Makas nenorėjo tuo tikėti, bet ir negalėjo nekreipti dėmesio į tai, ką matė savo akimis. O jo regėjimas buvo puikus.

Nesiskundė jis ir klausa. Samanta pasiteiravo Džo apie jį. Ji viską žinojo. Įdomu, ar seniai?

– Džo?

– Taip, sere. – Atrodė, jog vaikinas norėjo pribėgti ir jį paguosti. Nuo šios minties Maką supykino. Be to, jis velnioniškai pasiuto. Jam nereikia gailesčio.

– Ar kalbėdamasis su Sem... panele Ryd, šnekėjai apie viešbutį?

Jaunuolis trumpam susimąstė.

– Taip, sere.

Jo viduje sužibo vilties kibirkštėlė.

– Pasakei jai, kad viešbutis priklauso man?

Džo susiraukė.

– Leiskite pagalvoti. Ne, sere. Kai ji pajuokavo, aš pagalvojau, kad būsiu susimovęs, bet jei pamenu, ji pasakė: „Aš pati gerai žinau, kas yra ponas Makenzis.“

– Supratau. – Deja, ir administratorius viską puikiai suprato.

– Ar man... na... atšaukti jūsų nurodymus?

– Ne. – Makas triukšmingai delnais pliaukštelėjo per stalą. – Palik viską, kaip yra.

Kam vargintis ir viską keisti?

Jį visą savaitę kankino kaltės jausmas, kad nutylėjo tiesą, bet visa tai nublanko prieš Samantos melą. Ne, jis neketino keisti savo planų. Makas dabar troško pamatyti Sem veidą, kai ji įeis į kambarį, skendintį gėlėse.

Tegul mano, kad pasiekė viską, ką norėjo.

O dar labiau nekantravo pamatyti Sem išraišką, kai jis ištrauks iš jos visą teisybę.

Tik tada ji supras, kaip jaučiasi žmogus, pakylėtas iki dangaus, o tada skaudžiai sviestas ant žemės. Vis dėlto viena dalelė širdies labai norėjo išgirsti jos pasiaiškinimą. Nors tai nieko ir nekeistų.

Nuo nepatogių batelių maudė kojas. Vos tik ji grįš į savo kambarį, jie keliaus tiesiai į šiukšlių dėžę. Tas pats laukia ir suknelės. Sem jautėsi lyg maža mergaitė, kuri apsivilko ir apsiavė tai, ką pavyko rasti pasirausus mamos spintoje.

Iš dalies tai buvo tiesa, mat Tomas pageidavo, kad jos apranga būtų klasikinio stiliaus, solidi. Jis norėjo, jog kiti jam pavydėtų – ne todėl, kad jo išrinktoji rengiasi išskirtinai, o todėl, kad jis pasirinko geriausią. Anot jo, grožis iškalbingas. Per pastaruosius šešis mėnesius ji iš pagrindų pakeitė savo aprangą, kad įtiktų jo skoniui ir vykdytų sandėrio sąlygas.

Sandėrio, kuriam lemta netrukus nutrūkti.

Ji išėjo iš lifto ir nusispyrė gelsvus batelius, kuriuos buvo prisiderinusi prie tokios pat spalvos suknelės. Pėdindama koridoriumi tik su kojinėmis jautėsi lyg eidama debesimis, o palikusi Tomą viešbučio bare – tarsi būtų patekusi į rojų.

Ji norėjo privatumo, o jis pasirinko barą. Sem dar mėgino aiškinti, jog tai, ką nori jam pasakyti, geriau išgirsti ne viešumoje, bet Tomas atsakė, kad gaila būtų tokį grožį uždaryti kambaryje. Galiausiai ji pasidavė ir surado kampelį, kur juodu liko dviese. Ką ji galėjo padaryti, jei jis norėjo apsikvailinti prie visų.

Žinią Tomas priėmė garbingai. To ji iš jo ir tikėjosi. Jis visada elgdavosi civilizuotai ir niekada nekeldavo scenų, tik tyliu balsu priminė, kad nuo Samantos priklauso jos tėvo reputacija. Ji tokiu pat balsu pasiteiravo, kam jam reikia pirktis žmoną, jei moterys tiesiog išsirikiuotų į eilę, norėdamos būti taip pagerbtos. Ši mintis privertė jį kuriam laikui nutilti. Sem vylėsi, kad jis nė žodeliu neprasitars užmiesčio klube apie tėvo finansinę padėtį, kuri, priminė jai Tomas, nepasitaisys artimiausiu metu. Jis negaus pinigų skoloms apmokėti.

Sem puikiai tai žinojo. Kaip ir jos tėvas, paskambinęs dukrai telefonu. Vakarėlio metu jai pranešė apie skambutį ir ji paskubomis išėjo į atskirą kambarį pasikalbėti. Keista, bet atrodė, jog jos tėvui net palengvėjo. Gal Samanta jo neįvertino. Ji pažadėjo, kad juodu tikrai ras kitą sprendimą ir apie tai pasikalbės, vos ji grįš namo. Tėvas atsisveikindamas pasakė, kad ją myli. Tai išgirdusi Sem susijaudino. Jai nereikėjo aukotis, kad pelnytų meilę.

Seni įpročiai. Jis įtikino ją tekėti, o Sem sutiko neprieštaraudama. Jis neabejojo, kad dukra taip ir pasielgs. Matyt, tėtis pajuto, kokia ji nelaiminga. Jai jau seniau reikėjo apsispręsti ir viską baigti. Visiems nuo to būtų buvę tik geriau.

Tik tada ji nebūtų sutikusi Mako. Ir nebūtų išgyvenusi laimingiausios ir vienintelės tokios savaitės savo gyvenime. Nors ji nesužinos, ką reiškia gyventi kartu ilgai ir laimingai, bet nepaprastai brangins drauge praleistą laiką.

Makas melavo, bet melavo ir ji. Samanta negali planuoti savo gyvenimo nepasikalbėjusi su vyru, kurį pamilo. O planuoti privalo, nes nuo šios akimirkos yra bedarbė. Tai jos, žinoma, irgi nenustebino.

Sem galiausiai pasiekė savo apartamentus. Ji troško kuo greičiau išsinerti iš klaikios suknelės. Laikydama batus vienoje rankoje, kita atidarė duris. Apartamentuose buvo tamsu, tik iš miegamojo sklido šviesos ruoželis. Ji neprisiminė, kad kambaryje būtų įjungusi šviesą, bet gal tai padarė kambarinė.

Sem numetė batus ir perėjusi tamsią svetainę patraukė link miegamojo. Pakeliui atsisegė suknelę ir ją nusivilko. Šilko drabužis nuslydo kojomis, ji negailestingai jį nuspyrė. Dar niekada laisvė nebuvo tokia saldi.

Už nugaros išgirdo triukšmingai įkvepiant. Ji apsisuko lyg nuplikyta. Staiga suprato, kad neturi kuo gintis nuo įsibrovėlio.

– Velniai rautų, regis ir vėl tavęs neįvertinau.

Jai pasigirdo, kad jis kažką sumurmėjo apie apatinius, bet nebuvo tikra.

– Makai, – iškvėpė Sem su palengvėjimu.

Žiūrėdama į jį pamiršo viską pasaulyje, tik jautė, kaip plazda širdis ir kūnu ima sklisti džiaugsmas. Juodu ir vėl viename kambaryje. Ji jau ketino pulti prie Mako, bet sustabdė atšiauri jo veido išraiška.

Netikėtai Samanta pasijuto pažeidžiama ir vieniša. Šių jausmų ji nepatyrė būdama šalia Mako, todėl apsivijo save rankomis stengdamasi prisidengti.

– Laukei ko nors kito? – paklausė jis.

Sem atidžiai tyrinėjo jo veidą. Šaltas tonas privertė ją pasakyti pirmą į galvą šovusią mintį.

– Tu nusiskutai.

Jis pakėlė ranką prie lūpų, kur dar neseniai buvo ūsai.

– Turėjau tam priežasčių.

– Supratau.

Nieko ji nesuprato. Visai nieko, nors kūną vėl supurtė nuojauta. Ji nepažįsta žmogaus, stovinčio priešais ją. Ir ne dingę ūsai skyrė jį nuo barmeno, kurį Sem pažinojo.

Anksčiau buvęs nedrąsus vidinis balsas ėmė kalbėti vis garsiau. Juk iš tiesų jo ir nepažinojo. Vis dėlto jis kvepėjo taip pat ir jos kūnas į jį reagavo taip pat. Panašu, kad juos siejo tik seksas.

Dilgtelėjusi širdis sakė ką kita: tai netiesa.

Ištiesęs ranką Makas ėmė žaisti su liemenėlės petnešėle, jo pirštai glostinėjo audinį, kol netyčia brūkštelėjo per odą. Nuo prisilietimo Sem suvirpėjo, bet jo rankos buvo tokios pat šaltos, bejausmės kaip ir balsas.

– Maniau, kad vilkėsi kokius seksualius apatinius, kurie ne ką ir dengia, leisi plaukams kriokliu kristi ant pečių...

– Kam?

– Kad sugundytum. Tau tai puikiai sekasi. – Patamsėjusios akys išdavė, kad ir jis viską gerai atmena. Makas žaidė su ja, o jai tai visai nepatiko.

– Kas? – piktai paklausė ji.

– Ir aš norėčiau sužinoti.

Paleidęs liemenėlės petnešėlę jis nužingsniavo prie lango ir pažvelgė į vidinį apsodintą žaluma kiemą, kuriuo ji neseniai žavėjosi.

Stebėdama, kaip jis nueina, Samanta pirmą kartą grįžusi apsidairė. Kambarį puošė įvairiaspalvių gėlių, kurių pavadinimų ji nežinojo, puokštės ir prie jų derantys raudonos, rausvos, baltos spalvos ir šių spalvų atspalvių balionai. Širdis pradėjo plakti lyg išprotėjusi, o viduje tarsi gėlės kambaryje pražydo viltis.

Ji jautėsi kaip apsvaigusi. Tarsi stovėtų ties praraja, už kurios laukė jos išsvajotas pasaulis. Galbūt. Ar jis nuliūdo dėl to, kad ji nepastebėjo jo romantiškų pastangų? Susigėdo, jog pakliuvo į bėdą? Gal šitaip norėjo atsiprašyti už apgaulę? Jei taip, Samanta jam atleidžia. Gal kai ji atsilygins jam tiesa, juodu galės pradėti viską iš naujo?

Ji visa širdimi troško, kad taip ir būtų.

Nors buvo beveik nuoga – savo nuogumo šalia jo liovėsi gėdytis po pirmųjų intymių akimirkų – ji priėjo prie jo ir švelniai pirštu brūkštelėjo per nugarą.

– Makai. – Jis įsitempė ir sustingo. – Atleisk, kad iš karto nepastebėjau. Galvoje sukosi spiečius minčių, bet… čia labai gražu. Tu viską padarei dėl manęs?

– Taip.

– Dėkoju.

Ji apsikabino jį per liemenį ir pajuto, kaip suvirpėjo jo raumenys, o tada jis atšoko lyg nutvilkytas.

– Nereikia, – suburbėjo.

– Nesuprantu. – Viltį lėtai pakeitė baimė.

– Aš ir nesitikiu, kad suprasi. Štai ką dar tau nupirkau, – pasakė Makas ir atsisukęs atidarė dėžutę.

Apgaubtas tamsaus aksomo sutviskėjo milžiniškas deimantas.

– Makai, jis nuostabus...

– Ir didesnis už šitą, – jis suėmė ją už rankos ir šiurkščiai ištiesė į priekį.

Jo akyse plykstelėjo sutrikimas, kurį netruko pakeisti juodas pyktis.

Nesuprasdama, kas su juo darosi, Samanta sužiuro į žiedą. Ji užsimovė jį ant piršto vos tik išėjusi iš baro. Norėjo turėti prie savęs nors dalelę Mako, net jei paaiškėjo, kad jis nėra tas, kuo jį laikė.

– Man patinka šitas žiedas, – lėtai ištarė Sem. – Maniau, kad jis patinka ir tau. – Ji vėl pažvelgė į jį.

– Sem Džo, o tu talentinga. Net talentingesnė, nei aš maniau. – Jis triukšmingai uždarė dėžutę ir susigrūdo ją į kelnių kišenę. – Pasakyk, ar būtum sutikusi?

– Žinoma, bet...

– Žinoma. Tada turiu dar vieną klausimą. O ką būtum dariusi su pirmuoju sužadėtiniu?

11

Sem pakirto kojas ir ji susmuko ant artimiausio krėslo. Sunėrė pirštus ir lėtai prabilo:

– Norėjau tau pasakyti. Ketinau tai padaryti šįvakar, po to, kai... – tarė ji ir nutilo mėgindama susikaupti.

– Po to, kai?.. – skatino ją tęsti Makas.

– Po to, kai viską išsiaiškinsiu su Tomu. Taip ir padariau. Ką tik vestibiulyje. Viskas baigta. Tiesa, niekas nebuvo ir prasidėję. Tiesiog buvo būtina...

– O dabar jau nebe?

– Ne.

Makas atūžė tarsi uraganas prie krėslo, kuriame ji sėdėjo, ir abiem rankomis atsirėmė į atramas. Jo smilkiniai pulsavo, žandikaulis atrodė grėsmingai. Dar niekuomet Sem nebuvo mačiusi jo tokio įtūžusio. Net tada, kai girtas vyrukas bare prie jos priekabiavo. Ji sunkiai nurijo seiles nerimaudama, jog palaukusi dar nors akimirką gali netekti galimybės pasiaiškinti. Gal jis nebenorės jos daugiau klausytis. Bet ir jo sąžinė nerami, todėl turėtų ją suprasti.

– Privalėjau tau pasakyti, bet Tomas... sužadėtuvių man nebereikia, nes...

– Nes aš irgi turtingas, – užbaigė jis. – Juk gautum ne tik pinigų, bet ir panašaus amžiaus vyrą, su kuriuo pašėlusiai gera mylėtis. Ką gi, Sem Džo, labai neblogai sugalvojai. Ir tau beveik pavyko.

Jis lėtai ėmė ploti. Sem rijo jį akimis negalėdama patikėti tuo, ką girdi. Kiekvienas žodis į jos širdį smigo lyg strėlė. Skausmas tiesiog draskyte draskė. Kai ji galiausiai suprato, kokius bjaurius dalykus Makas kalba, pajuto kunkuliuojantį pyktį. Kaip gali taip blogai apie ją galvoti, kai Sem visa esybe jam atsidavė? Juk ir pats nebuvo su ja sąžiningas.

Ji pažvelgė jam į akis tikėdamasi jose pamatyti stingdantį pyktį, tačiau išvydo skausmą, kokį juto ir ji pati. Jai sudiegė skrandį. Galbūt skausmas reiškė, kad ji jam teberūpi.

Sem ištiesė ranką, bet jis atsitraukė. Ji įstengė nuslėpti, kaip tai ją įskaudino.

– Tikrai manai, kad žinojau, jog viešbutis priklauso tau? Nuo pat pradžių?

Jis linktelėjo.

– Arba koks kitas perspektyvus verslas.

– Manai, galėčiau taip apgauti?

Makas persmeigė ją kraują stingdančiu žvilgsniu. Vienas–nulis jo naudai. Juk Sem apgaudinėjo jį nuo pirmosios pažinties dienos. Jis elgėsi taip pat, tik dabar, regis, tai pamiršo.

– Neabejoju, jog Zy arba kuris iš vaikinų norėjo gero, kai tau viską papasakojo, – tarė jis.

Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Makai, ištikimybė tau nieko nereiškia, tiesa? Zy elgiasi su tavimi kaip su sūnumi, bet tu vis viena manai, kad jis tave išdavė. O po to, kas mus siejo... – ji kumštelėjo jį į krūtinę. – Manai, kad ir aš taip padariau. Vadinasi, mūsų niekas nesiejo.

Skausmas nutvilkė širdį ir ji vos prisivertė tai pasakyti.

– Mūsų ir negalėjo niekas sieti, nes abu visą laiką melavome.

Samantą išmušė šaltas prakaitas. Išsigandusi, kad nualps tiesiog jam prie kojų, ji nusliūkino prie drabužių spintos. Jai reikėjo kuo nors prisidengti, kad nesijustų lyg kekšė, ir atsikratyti drebulio.

Jo žodžiai pasiekė ją jau kitame kambaryje.

– O aš pervertinau tavo verslo gebėjimus, Samanta. Nederėjo tau palikti vieno vyro, kol nebuvai tikra dėl kito.

Ji išlėkė iš kambario taip ir nespėjusi pasigriebti kokio drabužėlio.

– Tu arogantiškas, bjaurus, veidmainis...

– Puikiai parinkai žodžius, bet, tavimi dėtas, pasistengčiau geriau susigrąžinti pirmąjį sužadėtinį, kol rasi kuo jį pakeisti.

– Gal aš... – kitus jos žodžius nutraukė užtrenkiamų durų garsas. – Taip ir padarysiu, – suburbėjo ji, nors žinojo, kad nė už ką taip nepasielgs.

Sem nieko nelaukė. Tebegirdėdama durų trenksmą ji šovė į vonios kambarį, tada nulėkė prie drabužių spintos ir įsimetė kelis daiktus. Ji negali likti čia. Tik ne tada, kai vyras, kurį myli, mano, jog ji... ji...

„Parsiduoda pasiūliusiam geriausią kainą.“

Dieve šventas, juk būtent taip ji ir ketino pasielgti. Kol nebuvo atgavusi sveiko proto. Kol Makas nebuvo išmokęs ją... Ko? Meilės?

Ji ėmė juoktis, kol akyse sužibo ašaros ir pasruvo upeliais. Sem atrodė, kad jie neišdžius. Taip, ji įsimylėjo jį, bet Makui tai tebuvo smagus žaidimas ir puikus seksas. Jis pats prisipažino.

Užstrigo lagamino užtraukas, bet Sem jį tampė tol, kol jis galiausiai pasidavė. Nieko nelaukdama stvėrė lagaminą nuo lovos ir nudundėjo prie durų. Plačiai jas atplėšė ir garsiai užtrenkė. Ir kurgi ji susiruošė vilkėdama tik apatinius? Ji susmuko prie durų, šalia išdidžiai pūpsančio lagamino.

„Sustok, Seme Džo, ir pagalvok“, – pamanė ji.

– Liaukis save vadinusi tuo juokingu vardu, – balsu pridūrė.

Ji privalėjo išvykti iš šito viešbučio. Kuo toliau nuo Mako.

Rengdamasi drabužius turėjo pripažinti akivaizdžius dalykus.

– Viskas baigta.

Nuo skausmo temo akyse.

Įsmukusi į džinsus ir užsivilkusi marškinėlius ji paskutinį sykį apsidairė po kambarį. Tam, kad įsitikintų, jog nieko nepamiršo, ir tikrai ne todėl, kad norėtų įsiminti saldų gėlių aromatą ar vežimėlį su šaltu šampanu kampe.

Vis dėlto ji niekada nepamirš šio kambario jaukumo, kurį pajuto pirmą kartą įžengusi. Samanta ištraukė vieną raudoną rožę, ketindama palikti ją miegamajame ant pagalvės. Staiga prisiminė žiedą. Tai buvo ženklas, kuris kalbėjo aiškiau už bet kokius žodžius, kaip ir visos jo pastangos sukurti kambaryje romantišką atmosferą.

– Dievulėliau, – sudejavo Sem ir užsimerkė.

Dabar galėjo galvoti tiktai apie Maką ir skausmą, kuris juodavo jo akyse.

Jis nebuvo kerštingas žmogus. Ji tuo neabejojo. Suorganizavo viską ne tada, kai sužinojo apie jos sužadėtuves, o anksčiau. Nupirko jai žiedą su deimantu ir viską paruošė romantiškoms piršlyboms. O tada sužinojo tiesą.

Samanta jį įskaudino ir Makas pratrūko tikėdamasis sukelti jai tokį pat skausmą. Jam pavyko. Ji paglostė skaudamą pilvą. Dieve, Makui pavyko.

Nepaisant šiurkščių jo žodžių, Sem jį suprato. Deja, tai nieko nepakeis. Kai dviejų žmonių santykiai prasideda nuo melo, jiems nelieka jokių galimybių.

Ji vėl nubraukė pabirusias ašaras. Samanta bent jau išvažiuos žinodama, kad juos siejo daugiau nei trumpas meilės romanas, net jei jis pats tuo nebetiki.

Čiupusi užrašų knygelę greitomis suraitė laišką Makui, tada perlenkė lapą ir padėjo jį su raudona rože ant baltos pagalvės.

Gal kada nors jis su malonumu, o ne kartėliu prisimins kartu praleistą savaitę. Jausdamas meilę, o ne skausmą.

Gal kurią dieną tai pavyks ir jai.

Makas įsitaisė ant baro kėdės „Alkanajame lokyje“. Jis atidžiai tyrinėjo spalvotus alkoholio butelius, lyg kareivius išsirikiavusius palei sieną, ir svarstė, kuris greičiausiai numalšintų skausmą.

– Taurelė tekilos turėtų prislopinti širdgėlą.

Išgirdęs pažįstamą balsą Makas atsigręžė ir pamatė Zy, išeinantį iš sandėliuko.

– Kur Lokys?

– O kaip tu manai? Su savo naująja šeima mano namuose. Butas viršuje per mažas būsimiems jaunavedžiams ir triukšmingiems berniukams. Nesakei, kad taip greitai tapsiu seneliu. – Zy net švytėjo iš laimės. Makas tik gūžtelėjo pečiais.

– Aš juk žadėjau.

– Pasirodo, tu kai kam vis dėlto tinki. Lokys grįš ir pats šįvakar atidarys barą.

Zy atsuko nugarą ir ėmėsi ruošti jiems gėrimą, o tada stumtelėjo taurelę tekilos Makui.

– Štai. Atrodo, kad tau ji pravers.

– Tu velniškai teisus, – suniurnėjo jis.

– Jeigu įskaudinai Sem Džo, aš pats išplėšiu širdį tau iš krūtinės.

Makas iškalbingai užvertė akis. Zy pažinojo ją tik savaitę, o jau mylėjo. Deja, Makas labai gerai jį suprato.

Zy palinko virš baro.

– Tu čia man nesivaipyk. Ji gera mergina ir nenusipelnė, kad jai būtų meluojama.

– Nejaugi. – Makas laiku nurijo beprasiveržiantį piktą juoką, tada pasiekė indelį druskos ir atliko ritualą, kurį Zy kartojo kiekvieną vakarą. Tikėdamasis gana aitraus skonio vos nepaspringo, kai suprato, jog geria gintaro spalvos vandenį.

– Ne taip smagu, kai patį apgauna, tiesa? – sukrenkštė senolis.

– Tu žinojai?

– Gal aš ir senas, bet tikrai nesu kvailys. Tau nereikia prisigerti. Juk atėjai čia pasikalbėti.

Makas pamanė, kad nėra reikalo ginčytis.

– Ką pasakytum, jei papasakočiau, kad Sem Džo „Kurorte“ laukė turtingas sužadėtinis?

Zy net nemirktelėjo.

– Pasakyčiau, kad tam turi būti paaiškinimas.

Makas tik suniurnėjo.

– Koks jis? – neatlyžo Zy.

– Kas koks?

– Nežaisk su manimi. Kaip ji pasiaiškino?

Makas susigūžė kaip paauglys, kuris kabinėjosi prie kaimynų mergaitės ir dabar turėjo už tai atsakyti.

– Nenorėjau išklausyti.

Zy greitai apėjo barą ir pliaukštelėjo jam per galvą.

– Čia už tai, kad tavo tėvo nėra šalia ir jis negali to padaryti pats, – suburbėjo jis. Tada atsisėdo ant gretimos kėdės.

– Dažniausiai, kai kas nors meluoja, turi tam rimtų priežasčių. Ar jau prisipažinai, kad tau priklauso „Kurortas“?

Ar atverti Zy širdį? Juk to čia ir atėjo. Makas sužiuro į vyrą, kuris jam buvo lyg tėvas.

– Ji jau žinojo.

Jis nepaklausė, ar tai Zy jai papasakojo tiesą. Priešingai, nei manė Samanta, jis žinojo, kas yra ištikimybė. Žinojo ir tai, kad Zy jo neišdavė.

Vos užtrenkęs Sem kambario duris suprato, kad sureagavo per karštai. Bet juk ne kiekvieną dieną vyrukas pamato moterį, su kuria norėtų praleisti visą gyvenimą, o ji mūvi kito vyro žiedą.

Makas planavo įgyvendinti jos svajonę – pasipiršti, kaip tai daro princai pasakose, ir gyventi kartu ilgai ir laimingai. Kaip tik tada sužinojo tiesą labiausiai žeminančiu būdu.

– Tu manai, jog Samanta tave tyčia apgavo.

– Ne, – be dvejonių atsakė jis. – Jau nebe.

Kai jis pirmą kartą išgirdo naujieną, vadovavosi jausmais, neklausė proto balso. Dabar, kai turėjo laiko pamąstyti, viskas atrodė kitaip. Juk jis irgi melavo, bet kalbėdamasis su Samanta apie tai net neužsiminė.

– Bet iš pradžių manei.

Juodu abu žinojo atsakymą į šį klausimą.

– Tik nesakyk, kad išrėžei tai jai į akis.

– Gerai, nesakysiu. Geriau įpilk man išgerti. Tikro alkoholio arba aš baigsiu pokalbį.

Nors jis jautėsi kaip kvailys, elgėsi lyg tikras šiknius. Vos neišvadino moters, kurią myli, kekše. Kaip jis būtų su tuo gyvenęs?

Makas paėmė taurę ir vienu gurkšniu išgėrė viskio skonio skystį, kuris nudegino gerklę.

– Geras pasirinkimas, – sumurmėjo jis. – Nepamiršk papildyti.

Gal taip jam pavyks pamiršti Sem veide atsispindėjusį skausmą ir nuostabą, kai jis negailestingai ją įžeidinėjo.

– Tu turėjai savų priežasčių. Nejau manai, kad ji neturėjo savų?

Pasiekęs butelį Makas įsipylė dar ir išgėrė prieš atsakydamas.

– Net neabejoju, kad turėjo.

– Privalėjai matyti ženklus.

– Rodančius, kad ji nenori manęs prisileisti? Taip. Bet tikrai nenumaniau, jog ji gali priklausyti kitam vyrui.

– Tai galvok apie priežastis. Jei ir toliau leisiu tau gerti, nebepajėgsi to daryti, – Zy stvėrė butelį ir paslėpė jį po baru. – Sakykime, jog čia užmokestis už tai, kad judu su Lokiu kiekvieną vakarą vertėte mane gerti vandenį.

Jis apsisuko ir jau ketino išeiti.

– Kur tu susiruošei? Aš atėjau ne tam, kad likčiau vienas.

– Pamaniau, jei paliksiu tave vieną, susiprotėsi ir grįši pas Sem.

Išbėręs lyg žirnius atsakymą Zy apsisuko ir dingo už kampo. Makas ir pats suprato buvęs neteisus. Jis neabejojo: jo Samanta negalėjo juo naudotis, įvilioti į spąstus ir įskaudinti. Ji tiesiog ne tokia.

– Mąstyk apie paaiškinimą! – iš užpakalinio kambarėlio sušuko Zy. – Ir tada galiausiai nešdinkis iš čia.

Paaiškinimas. Moteris atvyko tiesiai iš dykumos. Ką dar jis žinojo? Atvažiavo iš rytų, o jos akys buvo žibuoklių spalvos. Motina mirė prieš trejus metus. Susinervinusi ji imdavo kalbėti nerišliai. Buvo finansų planuotoja ir mylėjosi taip, tarsi niekaip negalėtų juo pasisotinti. Turėjo tik pagyvenusį tėvą, kurio meilės siekė bet kokia kaina ir kuris buvo paskendęs skolose...

Štai. Tėvas, kuriam mirtinai reikia pinigų. Ką Samanta sakė apie sužadėtuves?

„Tiesa, niekas nebuvo ir prasidėję. Tiesiog buvo būtina...“

Zy velniškai teisus. Buvo daugybė ženklų. Ji pasižadėjo mirštančiai motinai, kad pasirūpins tėvu. „Be to, aš visada elgdavausi teisingai.“ Ji troško tėvų meilės.

– Po velnių!

Norėdama išgelbėti tėvą ji sutiko tekėti už seno turtuolio. Makas tuo neabejojo. Išties ji nemėgino jo suvilioti, kad Makas užimtų pirmojo sužadėtinio vietą. Sukaupusi visą drąsą Samanta atsuko nugarą tėvo nelaimei ir sulaužė duotą žodį, nors tuo metu tikėjo, kad Makas viso labo paprastas barmenas. Žinoma, jis nežinojo, kas tiksliai jai atskleidė tiesą, bet perkūniškai gerai nujautė, kada tai nutiko – kažkuriuo metu, kai Sem paliko jį „Alkanajame lokyje“.

Makas tuo neabejojo, nes puikiai pažinojo Samantą. Gaila, kad suprato tai per vėlai.

– Tu tikras šaunuolis, Makenzi, – suburbuliavo sau po nosimi.

Sem visą savaitę kovojo su senais įpročiais ir nesaugumo jausmu. Juk Makas juto, kaip ją drasko prieštaravimai, ir matė, kaip su kiekviena diena Sem vis labiau savimi pasitiki. Tada, kai jai labiausiai jo reikėjo, Makas smogė jai įtarumo vėzdu. Už jos drąsą atsilygino skaudžiais kaltinimais. Ji ieškojo meilės, o jis beveik įtikino, kad niekada į ją neatsilieps. Elgėsi taip negarbingai, jog tikrai neteko jos amžiams.

Makas nusikeikė ir patraukė prie savo automobilio. Grįžo į „Kurortą“ per rekordiškai trumpą laiką. Privalo rasti Samantą. Mažų mažiausiai turi jos atsiprašyti.

Nežinia, kas jų lauktų po to. Velniai griebtų, po jo iškeltos scenos vargu ar jų išvis gali kas nors laukti. Na, bent jau pamatys ją paskutinį kartą. Kai nuslūgo pyktis, pradėjo blaiviai galvoti.

Pasiekęs apartamentus net nesibeldė, tik įdėjo kortelę į durų užraktą ir įėjo į vidų.

Juk negalėjo sušukti: „Brangioji, aš namie!“, todėl pakvietė vardu:

– Sem?

Tyla.

Jis suprato, kad jos nebėra.

Skambutis į registratūrą tik patvirtino, jog ji išsikraustė. Jis stovėjo kambaryje, kuriame neseniai buvo viskas, ko troško jo širdis. Deja, pats viską ir sunaikino. Staiga pradėjo tvinksėti smilkiniuose. Makas nuėjo į miegamąjį ir atsisėdo ant lovos. Negalėjo patikėti savo kvailumu. Negana to, kad apkaltino Samantą, dar liepė jai grįžti pas pirmąjį sužadėtinį. Jis prisiminė paskutinius jos žodžius, išgirstus prieš užtrenkiant duris.

„Galbūt aš...“

Nors jis negirdėjo, ką ji pasakė vėliau, nesunku buvo nuspėti sakinio pabaigą. O tai reiškia, kad ji vis dar gali būti viešbutyje su tuo vyruku. Makas stvėrė telefono ragelį ir sumojo, jog Džo – vienintelis žmogus, galintis atpažinti Sem sužadėtinį – ką tik baigė darbą. Jo žvilgsnis nukrypo į pagalvę. Siekiant raštelio, palikto prie gėlės, sutraukė skrandį.

„Makai, būčiau likusi su tavimi amžiams net ir kambarėlyje virš baro.“

Neįmanoma buvo pasakyti aiškiau. Samanta mylėjo vyrą, kokį pažino iš pat pradžių, o ne „Kurorto“ savininką ir tikrą kvailį, kokiu jis tapo.

– Pone Makenzi, jūs atrodote nekaip. Norėjau pasakyti, kad šįryt atrodote pavargęs.

Makas tik kilstelėjo antakį žvelgdamas į vis dar entuziastingą, bet nebe tokį susijaudinusį savo darbuotoją.

– Nedaug miegojau, Džo.

Tiesa, jį dar kankino neramūs sapnai ir erotiniai prisiminimai.

– Ak.

– Ar matei tą pagyvenusį poną? Tą, kuris praeitą vakarą buvo su panele Ryd? – paklausė Makas.

– Šį rytą, kai ėjo pusryčiauti.

Jis laukė, o Džo pagarbiai tylėjo. Vaikinas tikrai ne laiku sugalvojo prikąsti liežuvį ir prabilti tik tada, kai į jį kreipiamasi. Nejau Makui teks jėga traukti iš jo informaciją?

– Ar jis buvo vienas?

– Ne, sere. Jam į parankę buvo įsikibusi jauna, stulbinamo grožio mergina.

Stulbinamo grožio blondinė? Brunetė? Gražuolė Samanta? Kas? Jį tiesiog dusino administratoriaus diskretiškumas.

– Jie vis dar restorane, jei norite... eee... patikrinti, kaip jiems sekasi.

Einant restorano link Mako širdis vos tilpo krūtinėje. Kai jau beveik pasiekė restorano administratorės stalą, pasigirdo pranešimo gaviklio cypsėjimas.

Makas priėjo prie artimiausio telefono aparato.

– Makenzis.

– Sveikas, Makai.

– Kas nutiko, Keite?

Net kalbant su sese jo žvilgsnis lakstė į šalis. Sesuo paskambino tiesiog pasiteirauti, kaip jam sekasi, nes jis atšaukė šio savaitgalio planus. Makas iš visų jėgų stengėsi ją nuraminti... akimis vis ieškodamas Samantos ir to vyro.

Praėjus vos kelioms sekundėms jis pamatė tai, ko ieškojo. Iš restorano žengė vakar matytas vyras su stulbinamo grožio... Makas ištiesė kaklą, kad geriau matytų. Ir lengviau atsikvėpė. Rusvaplaukė. Žavi rusvaplaukė mergina ėjo įsikibusi jam į parankę. Tai buvo ne Samanta ir Makui palengvėjo.

Bet dabar jis nenumanė, kur, po galais, Sem. Greičiausiai namuose. Makas negalėjo jos už tai kaltinti.

Pašėlusiai greitai jis atsidūrė vėl prie registratūros stalo. Nepaisant visų vargų, kartais gera būti viešbučio savininku. Paskubomis peržvelgęs rezervavimo korteles padėkojo Apvaizdai.

12

Sem nugrūdo dėžę su biuro reikmenimis, žinynais ir kitais niekučiais iš darbo į kampą savo bute. Kol vyko konferencija, turėjo laiko viską ramiai susikrauti ir išvengti dar vieno susidūrimo su Tomu.

Jos dėmesį patraukė supypsėjęs kavos virimo aparatas ir ji prisipylė puodelį garuojančios kavos. Jai prireiks daug energijos nuspręsti, kaip gyventi toliau. Samanta norėjo pradėti jau šįvakar. Ji stebeilijo į surūšiuotas šūsnis popierių, bet visai neturėjo ūpo tyrinėti Niujorko skelbimų. Širdis ir siela liko Arizonoje. Su Maku.

Jei negalvotų apie paskutinį jųdviejų susitikimą, su juo praleista savaitė išpildė visas jos svajones ir troškimus. Bet ji viską prarado, nes nebuvo atvira nuo pat pradžių ar bent jau nuo tos akimirkos, kai suprato, ką iš tiesų jam jaučia. Įdomu, ar jos sąžiningumas būtų ką nors pakeitęs? Kai tiesa buvo atskleista, Sem susizgribo, kad visai nepažįsta Mako.

Ar tikrai?

Jei tik ji užsimerktų, tuojau pajustų mylimojo kvapą, rankas ir išgirstų jausmingą jo balsą. Nakties gūdumoje jai atrodė, jog girdi tylius jų šnabždesius mylintis. Ji puikiai jį pažinojo ir mylėjo. Kaip tik todėl netikėti kaltinimai ir šiurkštus tonas taip skaudino. Palikusi Maką vos pajėgė įlipti į lėktuvą.

Tylus zvimbimas, pranešantis apie netikėtą lankytoją, privertė Sem krūptelėti. Iš puoduko išsipylė kava ant balto lakuoto stalo. Negaišdama laiko valymui ji prišoko prie durų. Greičiausiai atėjo tėvas. Samanta pateikė jam kelis pasiūlymus, o jis pažadėjo apgalvoti juos ir užsukti pas ją viską aptarti. Sem tikrai nenorėjo ilgai likti be darbo ir gyventi tik iš santaupų. Juolab kad reikėjo apmokėti tėvo skolas.

Ji jau skambino kelioms darbuotojų paieškos įmonėms skirtingose valstijose, kuriose, jos manymu, juodu su tėčiu galėjo viską pradėti iš pradžių. Jai visai patiktų Arizona, tik bėda, kad negalėtų atsipalaiduoti vis galvodama, kaip netyčiom nesusidurti su Maku. Žinoma, tai didelė valstija, bet prisiminimai neleistų laisvai įkvėpti.

Ji spustelėjo mygtuką, kuris atrakina laukujes duris apačioje, ir pasakė į vidaus telefono ragelį:

– Užeik, tėti.

Tada atrakino buto duris ir stovėjo laukdama. Po kelių akimirkų pasigirdo du beldimai į duris.

– Kam tie formalumai! – riktelėjo ji, kai durys prasivėrė.

– Sveika, Sem Džo.

Išgirdus žemą balsą Sem širdis apmirė ir ji staigiai sužiuro į svečią. Samanta nemiegojo, todėl čia negalėjo būti sapnas. Tarpduryje stovėjo Makas. Buvo su gelsvai rudomis kelnėmis ir baltais lino marškiniais. Atrodė įspūdingai – rafinuotas ir vis dar nepaprastai seksualus.

Sem taip apsidžiaugė jį matydama, jog vos nepuolė ant kaklo, bet jo pasirodymas priminė, kad privalo laikytis atstumo. Čia stovėjo ne jos Makas. Šis vyras niekaip nederėjo su jos kukliu būstu. Jis netiko ir jos gyvenime. Kaip ir jo drabužiai. Bet argi tai svarbu? Ką ji žinojo apie Rajaną Makenzį – „Kurorto“ savininką?

– Kaip mane suradai? – paklausė ji.

Klausdama „Ką čia veiki?“ būtų išsidavusi, kaip jo pasiilgo. Sem nebuvo tikra, ar ištvertų, jei dar sykį būtų įskaudinta.

Makas gūžtelėjo.

– Kartais būti savininku labai naudinga, – žiūrėdamas į be galo nustebusias akis paaiškino jis. – Patikrinau tavo viešbučio registracijos kortelę.

– Štai kaip. Ir atvažiavai...

– Paaiškinti.

Netikėtai atūžė pykčio banga ir Sem iškėlė galvą.

– Taip, kaip leidai paaiškinti man?

Makas susiraukė, lyg būtų gavęs smūgį.

– Gal ir esu šito vertas, bet atvykau tokį kelią ne tam, kad mane atstumtum, Sem Džo.

Nuo Mako balso suvirpėjo jos širdis. Greičiausiai Sem vėliau savęs už tai nekęs, bet vis tiek paklausė:

– Tai ko tada atvažiavai?

– Tavęs, – tai ištaręs jis įžengė vidun.

Makas stovėjo taip arti jos, kad visa kita aplink tiesiog išnyko – už lango pypsintys automobiliai, oro kondicionieriaus zvimbimas. Jo nepakartojamas kvapas pažadino prisiminimus.

– Daviau tau pažadą ir jo neištesėjau.

Ji atpažino vos girdimą kimų balso pustonį ir turėjo labai pasistengti, kad numalšintų nesąmoningą savo kūno reakciją – susijaudinimą.

– Kokį pažadą? – paklausė ji.

– Pažadėjau, jog pasinaudosime visomis dvylika dienų. Dar kelios liko.

Jis šyptelėjo, o šypsena turėjo ją nuginkluoti. Deja, tų dienų, kai erotiškos užuominos sušvelnindavo įtampą, nesugrąžinsi.

– Įdomu, kad pokalbiui pasirinkai šį aspektą, Makai. Regis, buvau teisi. Vienintelis sąžiningas mus siejęs dalykas – seksas. Visa kita tebuvo melas.

Skausmo kupinas žvilgsnis susmigo į Samantą.

– Gal tau ir pavyko save tuo įtikinti, bet tai netiesa.

– Nejaugi? Net neatpažįstu tavęs taip apsirengusio. – Ji bakstelėjo į prabangių marškinių etiketę. – Jei ne ūsai, tai dabar žvelgčiau į visai nepažįstamą žmogų.

– Sem Džo, tai tik išorė. Ir be galo netikusi priežastis mane atstumti.

Jo pirštai taip švelniai apglėbė jai riešus, kad akyse sutvisko ašaros.

– Tau nereikia manęs bijoti, juk žinai.

Ar jis teisus? Ar ji tikrai bijo žmogaus, kuris iki tol, kol sužinojo apie jos apgavystę, teikė Samantai tik džiaugsmą ir malonumą? Taip. Tiesiog ji bijojo. Iš kur gali žinoti, kas buvo tikra, o kas – tik fantazijos vaisius? Kaip atskirti tikrovę nuo išmonės?

Makas ištiesė ranką ir užkišo plaukų sruogą jai už ausies. Jo pirštai nuslydo jos kaklu ir ji sudrebėjo visu kūnu. Samanta užsimerkė. Makui sužibo viltis.

Kad sutvarkytų visus reikalus namuose, jam prireikė daugiau laiko nei jis manė. Praėjo ilgos trys dienos, kol jis lyg viduramžių šauklys atvyko pas Sem pranešti, ką norėjo pasakyti. Gal jis ir atrodė kitaip, bet buvo tas pats vyrukas, kurį ji įsimylėjo. Jam beliko viltis, jog Samanta tai supras.

Deja, dėl ūsų jis nieko negalėjo pakeisti. Makas pažvelgė į veidrodį ir prisiminė jos žodžius: „Nenusiskusk ūsų... bent jau tol, kol būsi su manimi.“ O tada atėjo į galvą mintis, kaip jis karštakošiškai sureagavo, kai Sem Džo ėjo su kitu vyru... Norėjo sau įrodyti, kad Samanta jam neberūpi, ir apsimesti, jog kontroliuoja savo gyvenimą. To jis nejuto nuo akimirkos, kai ji tiesiog įkrito jam į glėbį bare.

– Atvažiavai manęs, – galiausiai prabilo Sem ir atrodė nepaprastai nustebusi. Plačiai atmerktos akys nemirksėdamos žvelgė į jį.

Po perkūnais, jis taip myli šią moterį ir kol kas yra jai skolingas daug daugiau nei iki šiol pavyko duoti. Kai viskas pasibaigs, ji daugiau niekada juo neabejos. Mažų mažiausiai turi Samantai pasiaiškinti. Kas nutiks vėliau, priklausys tik nuo jos.

Jis pakėlė jos ranką ir sunėrė jų pirštus.

– „Kurortas“ prasidėjo nuo nediduko motelio su pusryčiais, – palengva prabilo jis.

– Tikrai?

Makas linktelėjo.

– Jis priklausė mano tėvui kaip ir daug akrų žemės aplink. „Kurortas“ buvo jo svajonė. Tik širdies smūgis neleido sulaukti, kol ji išsipildys. Augdami visko turėjome užtektinai.

Jam labai reikėjo jausti Samantą, todėl jis nepaleido jos rankos, o nykštys tingiai suko ratus jos delne.

– Pinigų atsirado vėliau, kai pardaviau dalį žemės, kad pastatyčiau viešbutį ir paversčiau jį dideliu verslu. Žinoma, sėkmei pasitarnavo palankus laikas ir ekonomika.

– Neabejoju, kad tu išlikai kuklus ir tėvas galėtų tavimi didžiuotis.

– Jei kalbi apie verslą – taip. Bet kalbant apie tai, kaip iš pradžių puikavausi savo naujais turtais, – tikrai ne.

Makas nesididžiavo tuo, kaip elgėsi vos praturtėjęs. Gėda prisiminti, kaip greitai jis priprato prie pinigų ir pamiršo, iš kur yra kilęs. Samanta tylėjo, todėl jis tęsė pasakojimą.

– Galiu kaltinti tik save dėl to, kad netrukus viešbučio lankytojos ėmė kartis man ant kaklo. Regis, tai susuko man galvą. Kai supratau, jog jas dominu ne aš, bet mano statusas ir pinigai, buvo jau vėlu.

Jos akyse spindėjo supratimas ir susidomėjimas.

– Makai, kas tave įskaudino?

– Čia ir yra keisčiausia: jokia konkreti moteris to nepadarė. Nė viena jų nebuvo man išties svarbi.

„Iki tavęs“, – pamanė jis.

Jis karštai pabučiavo jai į delną.

– Gyvenimas mane mokė. Supratau, kad tos moterys ramiai mezga meilės romanus, kol jų vyrai gyvena tame pačiame viešbutyje. Nuo to mane tiesiog pykino. Todėl kai sutikau tave ir patikau tau toks, koks esu, nepuoliau aiškinti apie savo padėtį. O kai prisiruošiau pasakyti visą teisybę, tu ėmei nuo manęs trauktis.

Ji stovėjo tylomis ir pagarbiai klausėsi. Jam aiškinantis Sem pakėlė jųdviejų susipynusias rankas sau prie skruosto.

– Regis, aš klydau. To nesupratau tą akimirką, kai išsiliejau ant tavęs. Samanta, tu sumokėjai už tai, ko nepadarei.

Makas paleido jos ranką ir nuėjo prie lango, kuris žvelgė į parką, taip suteikdamas jai erdvės – ir fizine, ir emocine prasme. Jis pasakė viską, ką norėjo. Dabar turi apsispręsti Sem.

Kaip tą pirmąjį kartą, kai atėjo pas jį.

Sem stebėjo, kaip jis spokso pro langą. Makas klydo. Jis ne vienintelis kaltas. Ji irgi elgėsi savanaudiškai ir nesąžiningai. Užgriuvusi jam ant galvos lyg sniegas vasarą neleido rinktis, nors nieko dorai apie jį nežinojo.

Reikia pripažinti, kad juos siejo tikri santykiai. Kad ir ką būtų sakiusi jam, Sem neabejojo: juodu dalijosi ne tik aistringomis meilės naktimis.

Ji sustojo vos už kelių žingsnių nuo jo. Makui pavyko padaryti tai, kas, jos manymu, buvo neįmanoma – jis prislopino pyktį ir skausmą. Dabar Samanta juto dar didesnę meilę šiam ypatingam vyrui.

– Makai, aš ne mažiau kalta.

Jis atsisuko, kad pažvelgtų į ją, ir atsirėmė į langą. Sem sunkiai nurijo seiles.

– Aš tau atleidžiu, – tarė ji ir ėmė mindžikuoti nuo kojos ant kojos.

– Tai kas bus dabar, Sem Džo?

Juos skyrė ne daugiau nei keturios pėdos, bet jai atrodė, kad tarp jų Didysis Kanjonas. Kaip tai nepanašu į juos. Jie su Maku jausdavosi kartu labai jaukiai, Samanta nebuvo to patyrusi su jokiu kitu žmogumi.

Jis atskrido iš taip toli dėl jos. Ir pailso. Abu pavargo nuo netiesos. Atvirumas juos suartino. Sem ištiesė rankas.

– Galėtum sumažinti mus skiriantį atstumą, – sušnabždėjo ji.

Jei tik Makas ją apkabintų, ji žinotų, kad viskas yra gerai. Tada atsirastų ir tinkami žodžiai.

Jis sužiuro į ją – tamsios akys žvelgė taip rimtai kaip niekad.

– Vienas klausimas.

Ji atitraukė rankas ir suspaudė kumščius. Nagai skaudžiai susmigo į delnus.

– Koks?

– Ar tu manimi pasitikti?

Šitą klausimą per kartu praleistą savaitę jie užduodavo vienas kitam ne sykį. Tik anksčiau jis nebuvo toks reikšmingas.

Ji suprato, ko Makas iš tiesų klausia. Ar ji pasitiki juo nepaisant viso melo ir apgavysčių, nepaisant bjaurių žodžių ir kaltinimų, nepaisant to, kas juodu iš tikrųjų yra. Niekas negalėjo pakeisti to, kas svarbiausia. To, ką jie vienas kitam reiškė.

– Ar aš tavimi pasitikiu? – pakartojo Sem klausimą. – Iš visos širdies.

Vos išgirdęs atsakymą jis ištiesė rankas ir ji puolė jam į glėbį. Nežinia, kam palengvėjo labiau: jam ar jai, kai Sem galiausiai atsidūrė ten, kur ir turėjo būti. Dusli, iš sielos gelmių kylanti dejonė tik patvirtino, kad ir jis jaučia tą patį.

Jie elgiasi teisingai.

Samantai labai reikėjo pajusti jo skonį, todėl lūpomis susirado jo lūpas ir pabučiavo taip nekantriai, kaip to nebuvo dariusi anksčiau.

Makas pirmas nutraukė bučinį.

– Ar tai reiškia, jog man atleidai? – po kelių akimirkų pasiteiravo jis.

Sem atlošė galvą ir pažvelgė į tamsias jo akis.

– Manau, mums abiem reikia atleisti.

– Nori pasakyti, kad mūsų melas panaikino vienas kitą? – nedrąsiai paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

– Tai nebuvo melas, greičiau – tiesos nesakymas.

– Tai nutiko dėl to, ką mudu jautėme vienas kitam.

Sukaupusi visą drąsą ji pažvelgė į ramias jo akis.

– Kaip suprasti?

Dar niekada jie nekalbėjo apie tai, ką jaučia vienas kitam.

– Myliu tave, – jo žodžiai apglėbė jos širdį ir nuramino. – Tikrai myliu, Sem Džo. Net jei reikės paišlaidauti, kad padėčiau tavo tėvui.

– Mano tėvui...

– Juk todėl buvai susiruošusi tekėti už vyro, kurio nemyli.

– Iš kur žinai?

Jis šyptelėjo.

– Labai paprasta, mieloji. Aš tave pažįstu.

Jis paėmė ją už rankos ir ant piršto pamatė žiedą. Jo žiedą.

– Tik man prireikė laiko, kad atsigaučiau po patirto sukrėtimo ir imčiau galvoti blaiviai.

– Ačiū, – sukuždėjo ji.

Turint omeny jo nuomonę apie moteris ir savo turtus, šitas pasiūlymas tik įrodė, kaip Makas ją myli.

– Mudu su tėvu radome sprendimą. Jis pasitikrino sveikatą ir gydytojas patvirtino, kad tėvas sveikas. Jis suprato, ką padarė, ir yra pasiruošęs stotis ant kojų.

– Atrodo, kad per trumpą laiką nuveikėte labai daug, – sureagavo Makas.

– Turime būti už tai dėkingi tau. Privertei mane suprasti, kad negaliu dėl jo aukoti savo gyvenimo...

– Galėčiau padėti tavo tėvui sumokėti skolas. Jei tik man leisi.

Ji papurtė galvą.

– Ar bijai dėl to, kad manysiu, jog gviešiesi mano pinigų?

– Nesutinku, nes mūsų gyvenimas, mūsų meilė niekaip nesusiję su jo rūpesčiais. Oficialiai pareiškiu, kad neketinu kėsintis į tavo pinigus.

– Tikrai?

Ji linktelėjo galva.

– Bet galėčiau išvardyti ne vieną vietą, į kurią su malonumu pasikėsinčiau. – Ji šyptelėjo užčiuopusi jo kelnių užtrauktuką. – Beje, Makai, aš irgi gerai tave pažįstu.

– Pažįsti, – sutiko jis.

Samanta linktelėjo.

– Labai klydau manydama, kad nepažįstu, – suniurnėjo bučiuodama jį į lūpas, veidą, kaklą.

Makas vos sulaikė kylančią aistrą.

– Visai nesvarbu, kaip esi apsirengęs, daug svarbiau, kas slepiasi po drabužiais.

Atrodo, kad Samanta norėjo tuo įsitikinti kuo greičiau. Ji truktelėjo jo kelnes, o Makas padėjo jas numauti ir paliko tysoti ant grindų.

Jos žvilgsnis kliudė styrančią varpą, o pirštai švelniai ją suėmė.

– Be apatinių, – su šypsena lūpose tarė ji. – Man tai patinka.

Makas suvaitojo. Jie dar turės daugybę laiko žaidimams, jei tik tai priklausys nuo jo, bet šią akimirką jis geidė kuo skubiau įeiti į ją.

Pakišęs ranką po trumpučiu džinsiniu sijonu, užčiuopė siaurutes kelnaites.

– O man patinka, kad mūvi šias kelnaites, – sumurmėjo jis.

– Todėl, kad be galo lengva jų atsikratyti.

Pakako vieno jo rankų judesio, kad šilkinis drabužėlis nulėktų ant žemės.

– Oho. – Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Tau patiko?

– Įspūdinga.

– Ar aš šaunus vaikinas, ar kelnaitės nebetinkamos mūvėti?

Samanta skruostu prisiglaudė prie šiurkštoko jo veido.

– Tu vis dar šaunus vaikinas, Makai.

– Rašei, kad būtum sutikusi likti su manimi amžiams net ir mažame kambarėlyje virš baro. O ką pasakytum apie tavo svajonių namą? Ar persikraustytum į Arizoną? Per pastarąsias dienas sudariau sąrašą įmonių, kurios su džiaugsmu tave priimtų į savo komandą. Pažįstu kelis žmones, kurie padėtų tavo tėvui viską pradėti nuo pradžių. Ką apie tai manai? – paklausė jis vos gyvas.

Švelni jos dejonė vos nepakirto jam kojų. Toks buvo Samantos atsakymas.

– Tai reiškia „taip“, jei nesupratai.

Pakėlęs Sem už liemens Makas priglaudė ją prie styrančio vyriškumo. Pakako vieno lengvo judesio ir jis jau buvo joje.

Sem sudejavo, kai jie susiliejo. Jos drėgnas, karštas kūnas meiliai jį priėmė.

– Pažvelk į mane, – paprašė jis.

Sem skendo anglies juodumo akyse, padūmavusiose nuo aistros ir kitų jausmų, kuriuos galiausiai galėjo įvardyti.

– Sem Džo, oficialiai pareiškiu, kad tai niekaip nesusiję su seksu, o tik su meile.

Jis pajudino klubus, kad prasiskverbtų dar giliau.

– Žinau. – Ji nurijo visai nemoterišką aistringą dejonę. – Bet nepaneigsi, jog seksas nuostabus.

Makas šyptelėjo.

– Aš to niekada ir neneigiau.

– Beje, Makai, ir aš oficialiai pareiškiu, kad tave myliu.