Padermė Chuck Hogan-Guillermo-Del Toro

Vampyrai buvo čia visada. Slėpėsi tamsoje ir maitinosi. Laukė. Dabar jų laikas atėjo. Per vieną savaitę neliks Manhatano. Per tris mėnesius – visos šalies. Per šešis mėnesius – pasaulio. Į Niujorko tarptautinį JKF oro uostą nusileidžia Boeing 777 ir staiga sustoja. Lėktuvo šviesos nedega, visos užuolaidos nuleistos, ryšys su įgula ir keleiviais paslaptingai nutrūkęs. Už kelių valandų Niujorke prasideda Saulės užtemimas, o su juo ima skleistis baimė. Šiurpus užkratas pasiekė nieko neįtariantį miestą, plinta kaip visa naikinantis miško gaisras – be gailesčio, nepalikdamas gyvųjų, alkanas... vampyriškas. Vieno Amerikos lombardo Harleme savininkas, senas profesorius, išgyvenęs holokaustą ir vedybų su studente skandalą, stebi išmirusio lėktuvo dramą per televizorių ir supranta, kad karas, kurio bijojo visą gyvenimą ir kuriam ruošėsi, pagaliau prasidėjo... Nors sunku įsivaizduoti, kad apie vampyrus dar būtų galima papasakoti ką nors nauja, kino režisierius Guillermo del Toro, suvienijęs jėgas su Chucku Hoganu, įrodo priešingai. Jie dar kartą perkuria kraugerių mitologiją, pasiūlydami puikią istoriją, kurioje susipina legendos, pasaulinė krizė ir neišgalvotos stiprių žmonių istorijos. Guillermo del Toro galybę prestižinių kino apdovanojimų pelnęs, Oskarui nominuotas režisierius, prodiuseris, scenografas, rašytojas ir dizaineris, išgarsėjęs filmais Pragaro vaikis, Pano labirintas ir kt. Be to, jis yra puikus grimo specialistas, išmėginęs jėgas kompiuterinių žaidimų kūrimo srityje. Fotografine atmintimi apdovanotas kūrėjas itin vertina pasakas, nors yra atsisakęs režisuoti du filmus apie Harį Poterį. Chuck Hogan amerikiečių rašytojas, asmeninį savo gyvenimą saugantis kelių romanų autorius, didžiausio populiarumo sulaukęs po filmo su Benu Afflecku Miestas, pastatyto pagal jo bestselerį Vagių princas. 2005 metais jis pelnė Hammett apdovanojimą ir Stepheno Kingo buvo paskelbtas vienu iš 10 geriausių rašytojų. Šiuo metu su G. del Toro jis baigia rašyti trečiąją Padermės trilogijos dalį. The Strain, Book 1 of The Strain Trilogy Vertėjas: Martynas Vaitkus

PADERMĖS trilogija

I knyga

Iš anglų kalbos vertė

MARTYNAS VAITKUS

Turinys

Legenda apie Juzefą Sardu

Pradžia

Nusileidimas

Įlipimas

I Interliudas

Atvykimas

Okultacija

Pabudimas

II Interliudas

Judėjimas

Pirmoji naktis

III Interliudas

Aušra

Senasis profesorius

Antroji Naktis

Atskleidimas

Finalinis Interliudas

Replikacija

Dienos šviesa

Irštva

Klanai

Epilogas

Šią knygą skiriu visiems praeities ir ateities košmarams

ir pabaisoms, kurios slepiasi vaikų kambaryje.

Linkiu, kad niekad manęs nepaliktumėt.

G. D. T.

Skiriu Lailai.

Ch. H.

Legenda apie Juzefą Sardu

— Gyveno kartą milžinas, — pradėjo pasakoti Abrahamo Setrakiano močiutė.

Jaunojo Abrahamo akys nušvito, o barščiai mediniame dubenyje staiga pasidarė skanesni arba bent jau mažiau atsidavė česnaku. Jis buvo išblyškęs, liesas ir liguistas berniukas. Močiutė, atkakliai besistengianti jį bent kiek papenėti, atsisėdo priešais, o kol anūkėlis valgė sriubą, smagino jį pasakodama nebūtus dalykus.

Bubbeh meiseh — „močiutės prasimanymas”. Pasaka. Legenda.

— Juzefas Sardu buvo albanų didiko sūnus. Ponaitis Sardu užaugo aukštesnis už bet kurį kitą žmogų. Aukštesnis už bet kurį namą kaimelyje. Jis turėdavo labai susilenkti, kad praeitų pro duris. Bet jo ūgis buvo ne dovana, o našta — įgimta liga. Jaunas žmogus kentėjo. Jo raumenims trūko stiprybės, kad išlaikytų ilgus, sunkius kaulus. Kartais jam net vaikščioti buvo didžiausias vargas. Jis nešiodavosi ilgą lazdą — didesnę už tave — su sidabrine rankenėle, iš kurios išraityta vilko galva — jų šeimos simbolis.

— Taip, Bubbeh?— pilna burna sumurmėjo Abrahamas.

— Toks buvo ponaičio likimas, išmokęs jį kuklumo. O tai iš tiesų yra retas dalykas tarp didikų. Jis mokėjo užjausti vargšus, sunkiai dirbančius, ligotus. Jis buvo ypač geras kaimelio vaikams, o jo didelės, gilios kišenės — dydžio sulig ropių maišu — prikimštos įvairiausių niekučių ir saldumynų. Jis pats ne kažin kiek matė savo vaikystės — jau aštuonerių buvo tokio ūgio kaip jo tėvas, o sulaukęs devynerių praaugo jį visa galva. Tėvas slapčia gėdijosi Juzefo dydžio ir kartu trapumo. Tačiau ponaitis Sardu buvo tikras kilniaširdis milžinas ir labai mylimas kaimelio gyventojų. Apie jį pasakodavo, jog ponaitis Sardu į visus žiūrėdavo iš aukštai, bet ne iš aukšto.

Močiutė linktelėjo Abrahamui primindama, kad valgytų. Jis sukramtė virtą raudoną buroką, kuris dėl savo spalvos, formos ir į kapiliarus panašių gyslelių vadinamas „kūdikio širdimi”.

— Tęsk, Bubbeh.

— Jis taip pat labai mylėjo gamtą, todėl jo visiškai nedomino žiauri medžioklė. Tačiau kai jam suėjo penkiolika metų, tėvas, kaip didikas bei aukštą padėtį užimantis žmogus, ir jo dėdės įkalbėjo ponaitį Sardu šešioms savaitėms vykti kartu su jais į Armėniją.

— Čia, Bubbeh? — paklausė Abrahamas. — Milžinas buvo atvykęs čia?

— Į šiaurinę šalies dalį, kaddishel, į tamsiuosius miškus. Sardu vyrai atvyko medžioti ne šernų, lokių ar briedžių. Jie atvyko medžioti vilkų — šeimos simbolio, Sardu giminės galybės ženklo. Jie medžiojo medžiotoją. Sardu giminės išmintis bylojo, jog vilko mėsa suteikdavo jų vyrams drąsos ir stiprybės, todėl jaunojo ponaičio tėvas tikėjo, kad tai galėtų padėti jo sūnaus silpniems raumenims.

— Klausau, Bubbeh.

— Kadangi tuo metu pasitaikė labai blogas oras, jų kelionė buvo ilga ir reikalavo daug pastangų, todėl Juzefas itin kamavosi. Iki tol jis niekada nekeliavo toliau savo šeimos kaimelio. Nepažįstamųjų žvilgsniai kelionės metu jį trikdė. Kai jie atvyko į tamsųjį mišką, jam viskas aplink atrodė gyva. Daugybė gyvūnų naktį klajojo miškais, beveik kaip pabėgėliai, atskirti nuo prieglobsčio, savo guolių, lizdų ir urvų. Tiek daug gyvūnų, jog stovyklavietėje medžiotojai negalėjo užmigti. Kai kurie jų norėjo grįžti, tačiau vyresniojo Sardu nepaleido viena įkyri mintis. Jie girdėjo vilkus, staugiančius naktį, o Juzefo tėvas labai norėjo vieną sugauti savo sūnui, vieninteliam sūnui, kurio didžiulis ūgis buvo kaip raupsai Sardu dinastijai. Jis norėjo apvalyti Sardu giminę nuo šio prakeiksmo, apvesdinti sūnų ir sulaukti daug sveikų įpėdinių.

Taigi Juzefo tėvas kitą vakarą prieš pat sutemstant sekė vilką ir pirmasis atsiskyrė nuo visų kitų. Likusieji laukė jo visą naktį ir patekėjus saulei išsisklaidė ieškoti. Vienas Juzefo pusbrolių tą vakarą nebesugrįžo.

— Nagi, tęsk, Bubbeh, — paragino Abrahamas.

— Ir taip tęsėsi tol, kol liko vienintelis Juzefas, berniukas milžinas. Kitą dieną jis paliko stovyklą ir anksčiau apieškotoje vietovėje, prie įėjimo į požeminį urvą, aptiko savo tėvo, visų pusbrolių ir dėdžių kūnus. Jų kaukolės buvo sutraiškytos su didžiule jėga, tačiau kūnai palikti nesuėsti. Atrodė, jog jie buvo nužudyti nepaprastai stipraus žvėries, tačiau tai padaryta ne iš alkio ar baimės. O kodėl — nežinojo. Bet jis jautė, kad yra stebimas, galbūt net tyrinėjamas kažkieno, besislepiančio tame tamsiame urve.

Ponaitis Sardu nunešė visus kūnus toliau nuo urvo ir giliai palaidojo. Žinoma, šios pastangos jį smarkiai nuvargino, atėmė daug jėgų. Vaikinukas buvo išsekęs, farmutshet. Ir vis dėlto, būdamas vienas, išsigandęs ir pavargęs, tą pačią naktį jis sugrįžo į urvą pažiūrėti į akis blogiui, kuris pasirodo sutemus, ir atkeršyti už savo artimuosius... arba mirti. Visa tai yra žinoma iš dienoraščio, kurį jis rašė ir kuris buvo rastas miškuose po daugybės metų. Tai buvo paskutinis jo įrašas.

— Bet kas nutiko, Bubbeh? — išsižiojęs iš nuostabos paklausė Abrahamas.

— Niekas tiksliai nežino. Kai praėjo šešios savaitės, paskui aštuonios ir dešimt, kaimelis, negavęs jokių žinių iš medžiotojų būrio, išsigando, jog jie dingo. Suburta paieškos komanda nieko nerado. Tačiau vieną vienuoliktos savaitės vakarą prie albanų dvaro atvyko karieta su nuleistomis užuolaidėlėmis. Tai buvo jaunasis ponaitis. Vienos dvaro dalies miegamieji jau seniai buvo tušti, Sardu ten užsidarė, ir niekas daugiau jo nebematė. Apie tai, kas nutiko Armėnijos miške, tuo metu sklido tik gandai. Keli žmonės, kurie tvirtino matę Sardu — jeigu apskritai galima tikėti kuriuo nors iš tų pasakojimų — manė, jog jis išgijo nuo savo negalios. Kai kurie netgi kuždėjosi, kad jis sugrįžo įgijęs didelės jėgos, atitinkančios jo nežmonišką ūgį. Tačiau Sardu liūdesys dėl tėvo, pusbrolių ir dėdžių buvo toks gilus, kad jis niekada nebedirbo, atleido daugumą savo tarnų. Kartais naktimis kaimelio gyventojai sukrusdavo — buvo galima matyti židinio liepsnas, žaižaruojančias rūmų languose. Tačiau laikui bėgant Sardu dvaras tapo apleistas.

Bet vėliau kai kurie tvirtino matydavę naktimis milžiną, vaikštantį aplink kaimą. Vaikai skleidė gandą, jog jam vaikštant buvo girdėti lazdos skleidžiamas tuk tuk tuk garsas. Sardu lazdos daugiau nebereikėjo, tačiau kartais ja kviesdavo vaikus, kad duotų visokiausių niekučių ir saldainių. Tiems, kurie netikėjo šiais gandais, parodydavo duobutes žemėje, iškart už miegamųjų langų, visai tokias kaip nuo jo lazdos su vilko rankenėle.

Močiutės akys aptemo. Ji žvilgtelėjo į dubenį ir pamatė, kad beveik visa sriuba suvalgyta.

— Tada, Abrahamai, kai kurių valstiečių vaikai pradėjo dingti. Tokie pasakojimai sklido taip pat ir iš aplinkinių kaimų, netgi iš mano pačios kaimo. Taip, Abrahamai, kai tavo močiutė buvo maža mergaitė, ji augo pusdienis kelio pėsčiomis nuo Sardu rūmų. Pamenu dvi seseris. Jų kūnai buvo rasti miško proskynoje, balti kaip sniegas aplink juos, atmerktomis ir šerkšnu padengtomis akimis. Vieną naktį aš pati netoliese girdėjau tuk tuk tuk, tokį galingą ir ritmišką, ir greitai užsitraukiau antklodę ant galvos, kad negirdėčiau baisaus garso. Paskui nemiegojau daugybę naktų.

Močiutės pasakojimui einant į pabaigą Abrahamas paskubomis rijo likusią sriubą.

— Galų gale didžioji Sardu kaimo dalis buvo apleista ir tapo prakeikta vieta. Čigonai, kurie vežimais važiuodavo per mūsų miestelį pardavinėdami egzotiškus dirbinius, pasakodavo keistus nutikimus apie šmėklas ir vaiduoklius netoli rūmų. Apie milžiną, kuris klaidžioja mėnesienos apšviestoje žemėje kaip nakties dievas. Tai jie mus įspėjo: „Valgykit ir būkit stiprūs, antraip Sardu jus pričiups!”. Todėl tai yra taip svarbu, Abrahamai. Ess gezunterhait! Valgyk ir būk stiprus. Išgrandyk dabar tą dubenį, nes kitaip jis ateis.

Ji sugrįžo iš tų kelių tamsos ir atsiminimų akimirkų. Jos akys vėl pasidarė tokios pat gyvybingos kaip visada.

— Ateis Sardu. Tuk tuk tuk.

Taigi jis ir baigė valgyti, išrankiojo iki paskutinės buroko gyslelės. Dubuo buvo tuščias, o pasakojimas — pasibaigęs, tačiau Abrahamo pilvas ir mintys buvo pilnos. Valgydamas jis pamalonino savo močiutę, ir dabar jos veidas švietė aiškiausia meile, kokia tik gali būti. Jie bendraudavo per šias ypatingas akimirkas prie suklerusio šeimos stalo, tik dviese, atskirti dviejų kartų, dalydamiesi maistu, skirtu ir širdžiai, ir sielai.

Po dešimties metų Setrakianų šeima buvo priversta palikti savo medžio dirbtuves ir kaimelį, bet ne dėl Sardu. Dėl vokiečių. Į jų namus buvo paskirtas karininkas, ir vyras, suminkštėjęs dėl šeimininkų svetingumo, vieną vakarą kartu su jais lauždamas duoną prie to paties klibančio stalo įspėjo juos neklausyti kitą dieną išeisiančio įsakymo susirinkti traukinių stotyje ir nedelsiant palikti namus ir kaimą.

Taip ir padarė. Visa didelė šeima — visi aštuoni — iškeliavo kartu nešdamiesi tiek, kiek tik pajėgė. Bubbeh juos stabdė. Dar blogiau — ji žinojo, kad juos stabdo, žinojo, jog visą šeimą stato į pavojų, todėl keikė save ir savo senas, pavargusias kojas. Likusieji galiausiai išsiveržė į priekį, visi, išskyrus Abrahamą, — dabar jau stiprus ir daug žadantis jaunas vyras, profesionalus medžio raižytojas, Talmudo mokinys, ypač susidomėjęs Zoharu, žydų mistikos paslaptimis, — kuris liko prie jos šono. Kai juos pasiekė žinia, kad kitus suėmė artimiausiame mieste ir jie turėjo sulipti į traukinį, vežantį į Lenkiją, jo bubbeh, graužiama kaltės jausmo, primygtinai reikalavo, jog jai, Abrahamo labui, leistų pasiduoti.

— Bėk, Abrahamai. Bėk nuo nacių kaip nuo Sardu. Išsigelbėk.

Bet jis nesutiko. Neleido jiems išsiskirti.

Rytą jis rado bubbeh ant kambario, kuriuo kartu dalijosi, grindų — kupino užuojautos ūkininko namuose — atkritusią naktį, anglies juodumo besilupančiomis lūpomis ir pajuodusia gerkle, mirusią nuo gyvulių nuodų, kuriuos ji prarijo. Šeimininko šeimai gailestingai leidus, Abrahamas Setrakianas palaidojo ją šalia žydinčio karpotojo beržo. Jis kantriai išraižė jai nuostabų medinį paminklą, pilną gėlių, paukščių ir visų kitų dalykų, kurie labiausiai ją džiugino. Tada ilgai jos verkė, o paskui — bėgo.

Jis atkakliai bėgo nuo nacių nuolat girdėdamas tuk tuk tuk iš paskos.

O blogis sekė įkandin.

PRADŽIA

N323RG LAKŪNO KABINOS BALSO ĮRAŠYMO ĮRENGINYS

Ištraukos, NTSB kopija, skrydis 753, iš Berlyno (TXL) į Niujorką (JFK), 9/24/10:

2049:31 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis ĮJUNGTAS.]

Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Draugužiai, kalba kapitonas Mouldesas iš lakūno kabinos. Už kelių minučių pasieksime žemę, atvyksime laiku. Noriu pasinaudoti proga ir pasakyti, kad mes jums dėkojame, jog pasirinkote Regis oro linijų paslaugas. Aš, antrasis pilotas Nešas bei visa įgula tikimės, kad greitai sugrįšite ir vėl keliausite su mumis...”

2049:44 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis IŠJUNGTAS.]

Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „... ir mes visi galėsime išsaugoti savo darbus.” [juokas lakūnų kabinoje]

2050:01 Niujorko (JFK) skrydžių valdymo centras: Regis 7-5-3, skriskite iš kairės pusės, kryptimi 1-0-0, galite leistis 13R take“.

Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Regis 7-5-3, skrendame iš kairės, 1-0-0, leidžiamės take 13R, supratome“.

2050:15 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis ĮJUNGTAS.]

Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Skrydžio palydovai, pasiruoškite nusileisti.”

2050:18 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis IŠJUNGTAS.]

Antrasis pilotas Ronaldas V. Nešas IV: „Važiuoklė išleista.”

Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Visada gera grįžti namo...” 2050:41 [Garsus triukšmas. Statinės iškrovos trikdžiai. Iškraipytas aukšto dažnio garsas.]

PERDAVIMO PABAIGA.

NUSILEIDIMAS

Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras

Jie vadino jį lėkšte. Vienspalvį, žaliai švytintį ekraną (JFK oro uostas jau daugiau nei dvejus metus laukė naujų spalvotų ekranų), panašų į žirnių sriubos dubenį, pilną raidžių, prisegtų prie užkoduotų radaro signalų ekrane. Kiekvienas pyptelėjimas simbolizavo šimtus žmonių gyvybių arba kitaip — sielų, kaip senoje jūreivių kalboje, kuri iki šių dienų išliko tarp oro uosto darbuotojų.

Šimtus sielų.

Galbūt todėl kiti skrydžių valdymo punkto dispečeriai Džimį Mendesą vadino „Vyskupu Džimiu”. Džimis buvo vienintelis skrydžių valdymo dispečeris, kuris visą savo aštuonių valandų pamainą praleisdavo ne sėdėdamas, o stovėdamas, rankose laikydamas antro numerio pieštuką, žingsniuodamas pirmyn ir atgal. Iš judrios bokšto kabinos, esančios už šimto metrų virš Džono Kenedžio (JFK) tarptautinio oro uosto, padėdavo komerciniams oro laineriams atvykti į Niujorką — visai kaip piemuo, prižiūrintis savo avių bandą.

Jis mieliau naudodavosi rausvu trintuku kaip priemone, padedančia įsivaizduoti jo valdomą lėktuvą, jų tarpusavio padėtis, o ne vien pasikliaudamas savo dvimačiu radaro ekranu.

Kur šimtai sielų pypsėdavo kiekvieną sekundę.

— United 6-4-2, sukite į dešinę ir skriskite kryptimi 1-0-0, pakilkite iki pusantro tūkstančio.

Bet negalėjai nuolat taip galvoti, kai pats būdavai prie lėkštės. Negalėjai net pamanyti, kad visų tų sielų likimai priklauso nuo tavo nurodymų: žmonių, sugrūstų į sparnuotas raketas, skrendančias daugybę kilometrų virš žemės paviršiaus. Buvo sunku viską įsivaizduoti: visus lėktuvus tavo lėkštėje, visus kitus dispečerius, užsidėjusius ausines ir murmančius koduota kalba, visus lėktuvus lėkštėse, gretimo LaGuardia oro uosto skrydžių valdymo centrą... visų Jungtinių Amerikos Valstijų miestų oro uostų skrydžių valdymo centrus... ir viso pasaulio...

Kalvinas Basas, skrydžių valdymo centro valdytojas ir Vyskupo Džimio tiesioginis viršininkas, atsidūrė greta jo. Jis buvo anksčiau sugrįžęs po pertraukėlės ir, tiesą pasakius, vis dar kažką kramtė.

— Kur yra tavo Regis 7-5-3?

— 7-5-3 jau namie, — Vyskupas Džimis staigiai metė aštrų žvilgsnį į savo lėkštę, kad pasitikslintų. — Juda link terminalo, — jis peržvelgė savo vartų paskyrimo sąrašą ieškodamas 7-5-3. — Kodėl klausi?

— Radaras rodo, kad mes turime lėktuvą, įstrigusį Fokstrote.

— Ant pakilimo tako? — Džimis vėl patikrino savo lėkštę, kad įsitikintų, jog su jo lėktuvais viskas gerai. Tada atnaujino ryšį per DL753 kanalą. — Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, baigiau.

Jokio atsako. Jis pabandė vėl.

— Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, atsiliepkite, baigiau.

Jis palaukė. Tylu, net jokio imtuvo spragtelėjimo.

— Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, ar girdite mane, baigiau.

Už Kalvino Baso peties atsidūrė eismo viršininko pavaduotojas.

— Bėdos su ryšiu? — paklausė jis.

— Veikiau jau didelis mechaninis gedimas, — atsakė Kalvinas Basas. — Kažkas pranešė, kad lėktuve visiškai tamsu.

— Nėra šviesų? — paklausė Vyskupas Džimis stebėdamasis, kaip visiems pasisekė, kad lėktuvas sugedo ne ore, o vos nusileidęs. Jis pamanė, jog pakeliui namo kitos dienos loterijoje reikės sužaisti su skaičiais 753.

Kalvinas įkišo savo ausinių kištuką į Džimio imtuvo b-comrn lizdą.

— Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, prašau atsiliepti. Regis 7-5-3, čia skrydžių valdymo centras, baigiau.

Trumpa pauzė laukiant atsako.

Tylu.

Vyskupas Džimis pažiūrėjo į laukiančius sprendimo lėktuvus savo lėkštėje — jokių susidūrimo pavojų, viskas gerai.

— Geriau praneškite apie maršruto pasikeitimus aplink Fokstrotą, — pasakė jis.

Kalvinas ištraukė kištuką iš lizdo ir kiek atsitraukė. Jo akyse buvo galima išvysti tolimą žvilgsnį, aplenkiantį Džimio valdymo pultą ir skrodžiantį centro langą, išeinantį į nusileidimo taką. Jo veidas atrodė sumišęs ir susirūpinęs.

— Mums reikia atlaisvinti Fokstrotą, — pasakė atsisukdamas į eismo viršininko pavaduotoją. — Išsiųskite ką nors situacijai patikrinti.

Vyskupas Džimis susiėmė už pilvo lyg norėdamas ranka pasiekti vidų ir kaip nors pamasažuoti ten verdantį pykinimą. Iš esmės jo profesija prilygo akušerijai. Jis padėdavo pilotams saugiai pristatyti sielų pilnus lėktuvus į žemę, iš pat tuštumos įsčių. Dabar jis jautė baimės skausmą, tokį, kokį patiria gydytojai, kurie priima savo pirmąjį negyvą kūdikį. Terminalo 3 pakilimo takas

Lorenza Ruiz judėjo link terminalo vartų vairuodama bagažo konvejerį — iš esmės hidraulinę rampą ant ratų. Kai už kampo nepamatė 753, kaip ji tikėjosi, Lo pariedėjo kiek toliau, kad galėtų žvilgtelėti, nes netrukus turėjo prasidėti jos pertraukėlė. Ji dėvėjo apsaugines ausines, beisbolo komandos Mets bluzoną po šviesą atspindinčia liemene, apsauginius akinius — pakilimo tako žvyras buvo tikras vargas — ir turėjo oranžinės spalvos lazdeles, gulinčias šalia jos ant sėdynės.

Kas per velniava?

Ji nusitraukė apsauginius akinius lyg norėdama pamatyti tai plika akimi. Štai jis, Regis 777, didelis orlaivis, vienas naujųjų flotilės lėktuvų, stovėjo ant Fokstroto tamsoje. Visiškoje tamsoje, neveikė netgi navigacijos šviesos ant sparnų. Dangus tą naktį buvo tuščias. Viskas, ką ji tikrai matė, tai glotnų cilindro formos fiuzelažo paviršių ir nuo artėjančių lėktuvų leidimosi šviesų neryškiai spindinčius sparnus. Vienas jų, Lufthansa 1567, per keliolika centimetrų išvengė susidūrimo vos važiuokle neužkliudęs ant žemės stovėjusio lėktuvo.

— Jesus Santisimo!

Ji pranešė vadovybei.

— Mes jau atvykstame, — pasakė jos vadovas. — Centro žmonės nori, kad nuvažiuotum ten ir pažiūrėtum.

— Aš? — paklausė Lo.

Ji susiraukė. Štai ką gauni per smalsumą. Taigi ji ir pajudėjo laikydamasi juostos, skirtos aptarnaujančiam personalui, einančios nuo keleivių terminalo ir kertančios pakilimo tako linijas, nudažytas ant betono. Ji buvo kiek baikšti ir labai atsargi, nes niekada anksčiau nebuvo taip toli nuvažiavusi. FAA (Federalinė aviacijos adminisracija) turėjo išleidusi griežtas taisykles apie tai, kiek konvejeriai ir bagažo priekabos gali nuvykti, todėl ji viena akimi stebėjo besileidžiančius lėktuvus.

Ji pasuko už mėlynų orientyrinių lempų, įrengtų palei pakilimo tako kraštus. Lėktuvas jai pasirodė visiškai neveikiantis, nuo priekio iki pat galo. Jokių signalinių šviesų, jokių avarinių šviesų, jokių šviesų kabinos languose. Paprastai net esant ant žemės, beveik dešimčia metrų žemiau charakteringos Boeing lėktuvo nosies, galėdavai pažvelgti aukštyn ir pro mažytį nuožulnų priekinį stiklą pamatyti lakūnų kabinos vidų, virš pilotų galvų raudonai švytintį prietaisų skydą. Bet ten nebuvo jokių šviesų.

Lo pariedėjo kelis metrus nuo ilgo kairiojo sparno galo. Kai ilgai dirbi ant pakilimo tako — Lo čia praleido aštuonerius metus, ilgiau nei sudėjus abi jos santuokas — išmoksti kelių dalykų. Sparnų skydeliai ir eleronai — oro nukreipiklių plokštės, esančios sparnų galuose — buvo tiesūs, pilotai nustato tokią jų padėtį, kai tik lėktuvas paliečia nusileidimo taką. Turboreaktyviniai varikliai nebesisuko ir buvo tylūs, nors paprastai kiek užtrukdavo, kol jie nustodavo ryti orą net ir tada, kai būdavo išjungti, įsiurbdami žvyrą ir vabalus kaip milžiniški godūs dulkių siurbliai. Taigi šis didelis gražuolis atskrido puikiai funkcionuojantis, sklandžiai nusileido ir atsidūrė taip toli dar prieš išsijungiant šviesoms.

Dar labiau gąsdino tai, kad jeigu jam buvo suteiktas leidimas leistis, tada, kad ir kas būtų sugedę, tai įvyko ore per dvi, galbūt tris minutes. Kas gali taip greitai sugesti?

Lo privažiavo truputį arčiau, atriedėdama iš už sparno. Jeigu tie turboreaktyviniai varikliai būtų staiga įjungti, ji nenorėjo būti įsiurbta ir sudraskyta gabalais kaip kokia kanadietiška žąsis. Ji privažiavo netoli krovinių skyriaus — tos lėktuvo vietos, kurią geriausiai pažinojo, — esančio išilgai uodegos, ir sustojo po užpakalinio išėjimo durimis. Įjungė stabdį ir palenkė svirtį, kuri pakėlė rampą, tačiau rampa daugiausia galėjo pasikelti tik su trisdešimties laipsnių nuolydžiu. Nepakankamai, bet vis šis tas. Ji išlipo, pasiėmė savo oranžines lazdeles ir pradėjo lipti rampa mirusio lėktuvo link.

Mirusio? Kodėl ji taip pamanė? Tas daiktas niekada nebuvo gyvas.

Tačiau Lorenza minutėlę pagalvojo apie didelį, pūvantį lavoną, į krantą išmestą banginį. Toks jai atrodė lėktuvas: pūvantis kūnas, milžiniškas mirštantis jūros gyvūnas.

Kai ji artėjo prie rampos viršaus, vėjas nurimo, tačiau turi suprasti vieną dalyką apie JFK oro uosto pakilimo takus: vėjas čia niekada nenurimsta. Niekada niekada. Čia visada vėjuota dėl skraidančių lėktuvų ir prakeikto Atlanto vandenyno kitapus Rockaway. Bet staiga pasidarė labai tylu — taip tylu, kad Lo nusismaukė savo didžiules ausines, jog įsitikintų tuo. Jai pasirodė, kad girdi dūžius, sklindančius iš lėktuvo vidaus, bet suprato, jog tai tik jos pačios širdies plakimas. Ji įsijungė žibintuvėlį ir nukreipė jį į kairįjį lėktuvo šoną.

Sekdama apskritą šviesos spindulių pluoštelį ji matė, kad fiuzelažas vis dar buvo slidus ir nusėtas perlų kruopelėmis nuo pavasariu kvepiančio lietaus. Ji pašvietė į ilgą langų eilę. Visos salono užuolaidos buvo nuleistos.

Keista. Dabar ji jau išsigando. Labai išsigando. Užgožta milžiniško, 250 milijonų dolerių vertės, 150 000 tonų svorio skraidančio aparato, ji pajuto trumpalaikį, bet akivaizdų jausmą, tartum stovėtų šalia į drakoną panašaus žvėries. Miegantis demonas, kuris tik apsimetė miegąs, iš tiesų galėjo bet kurią akimirką atmerkti savo akis ir atverti siaubingus nasrus. Jaudinanti dvasinė akimirka — šiurpulys, lakstantis per visą jos kūną su jėga, panašia į atvirkštinį orgazmą, kai viskas susispaudžia ir užsiriša.

Tada ji pastebėjo, kad viena užuolaidų dabar jau buvo pakelta. Nuostabūs jos plaukai pradėjo taip badyti sprandą, kad ji uždėjo ten ranką norėdama juos nuraminti, lyg guosdama susierzinusį naminį gyvūnėlį. Ji nepastebėjo tos užuolaidos anksčiau. Ji buvo visada pakelta — visada.

Galbūt...

Lėktuvo viduje buvo tamsu, ir Lo pasijuto taip, lyg kas nors, ten slypintis, tyrinėjo ją.

Lo verkšleno kaip mažas vaikas, ji negalėjo susitvardyti. Buvo paralyžiuota. Pulsuojantis kraujo antplūdis lyg įsakytas užspaudė jos gerklę...

Ir ji neabejotinai suprato: kažkas ten esantis rengėsi ją suvalgyti...

Stiprus vėjas vėl pradėjo pūsti, lyg niekada nebūtų nustojęs, tad Lo daugiau nebereikėjo jokių paskatų. Ji nulipo nuo rampos, įšoko į konvejerį ir apsuko jį, palikdama blyksintį perspėjimo signalą ir pakeltą rampą. Kai ji skubiai važiavo atgal, po ratais barkštelėjo vienas iš mėlynų pakilimo tako žibintų. Link jų artėjo koks pustuzinis pagalbos automobilių. Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras

Kalvinas Basas užsidėjo kitas ausines ir dalijo nurodymus, kaip nurodyta FAA nacionalinėse taisyklėse dėl nusileidimo takų užimtumo. Visi skrydžiai iš ir į oro uostą buvo sulaikyti beveik dešimties kilometrų spinduliu aplink JFK oro erdvę. Tai reiškė, kad lėktuvų grūstis danguje sparčiai didėjo. Kalvinas atšaukė darbuotojų pertraukėles ir įsakė kiekvienam kontrolieriui, dirbančiam pamainoje, per visus įmanomus radijo dažnius pabandyti iškviesti Skrydį 753. Vyskupas Džimis nebuvo matęs didesnio chaoso JFK skrydžių valdymo centre.

Uosto valdžios patikėtiniai — kostiumuoti vaikinai, murinantys į Nextel, — susirinko už jo nugaros. Tai buvo negeras ženklas.

Keista, kaip žmonės natūraliai pradeda buriuotis, kai susiduria su nepaaiškinamais dalykais.

Vyskupas Džimis vėl nesėkmingai pabandė susisiekti su lėktuvu.

Vienas kostiumuotasis paklausė jo:

— Užgrobimo signalas?

— Ne, — atsakė Vyskupas Džimis. — Nieko.

— Jokio gaisro pavojaus?

— Žinoma, ne.

— Jokio lakūnų kabinos durų signalo? — paklausė dar vienas.

Vyskupas Džimis pastebėjo, kad jie įžengė į tyrimo „kvailų klausimų” fazę. Jis sutelkė visą kantrybę ir išlaikė sveiką protą — tai, kas padėjo jam tapti geru oro eismo kontrolieriumi.

— Jis atskrido sklandžiai ir saugiai nusileido. Regis 7-5-3 patvirtino, kad ruošiasi išlaipinti keleivius ir važiuoja nuo nusileidimo tako. Aš išjungiau radarą ir perėjau prie antžeminio radaro.

Kalvinas Basas, viena ranka laikydamas savo ausinių mikrofoną, paklausė:

— Galbūt pilotas turėjo išjungti lėktuvo sistemas?

— Galbūt, — pasakė Vyskupas Džimis. — Arba lėktuvas pats tai padarė.

— Tada kodėl jie neatidarė durų? — paklausė vienas kostiumuotasis.

Vyskupo Džimio mintys jau kurį laiką sukosi apie tai. Paprastai keleiviai nesugeba pasėdėti nė minutėlės ilgiau negu reikia. Praėjusią savaitę jetBlue oro linijų lėktuvas, skridęs iš Floridos, beveik turėjo tramdyti keleivių kilimą dėl pasenusių riestainių. O dabar žmonės sėdėjo ramiai maždaug penkiolika minučių. Visiškoje tamsoje.

Vyskupas Džimis pasakė:

— Ten tuoj pradės darytis tvanku. Jeigu išjungtos elektros sistemos, tai oras lėktuvo viduje necirkuliuoja. Ten nėra jokio vėdinimo.

— Tai ko gi, po velnių, jie laukia? — paklausė kitas kostiumuotasis.

Vyskupas Džimis jautė, kaip kiekvieno nerimas vis augo. Tą jausmą viduje, kai supranti, jog tuoj kažkas nutiks, kažkas labai labai bloga.

— O kas, jeigu jie negali pajudėti? — jis sumurmėjo, nespėjęs susivaldyti ir patylėti.

— Įkaitų pagrobimas? Tu tai turi omenyje? — paklausė kostiumuotasis.

Vyskupas nebyliai palinksėjo galva... bet jis taip nemanė. Dėl kažkokios priežasties viskas, apie ką jis galėjo galvoti, buvo... sielos. Pakilimo takas Fokstrotas

Oro uosto gelbėtojų komanda išvažiavo šešiomis transporto priemonėmis su degalų išsiliejimo putokšliu, gesinimo įranga ir vilkiku su kopėčiomis, pasirengusi įprastinei orlaivio gelbėjimo operacijai. Jie sustojo prie bagažo konvejerio su išskleista rampa, stovinčio priešais mėlynas Fokstroto lempas. Kapitonas Šonas Navaras nušoko nuo vilkiko laiptelio ir stovėjo su šalmu ir gaisrininko uniforma prieš mirusį lėktuvą. Blyksinčios gelbėtojų automobilių šviesos nudažė lėktuvo fiuzelažą netikru raudonu pulsu. Viskas atrodė taip, lyg tuščias lėktuvas būtų paruoštas naktinėms gelbėjimo pratyboms.

Kapitonas Navaras nužingsniavo iki vilkiko priekio ir įlipo į kabiną, kur sėdėjo vairuotojas Benis Caferis.

— Susisiek su aptarnavimo skyriumi ir pasirūpink, kad gautume apšvietimą. Tada važiuok už sparno.

Benis taip ir padarė. Kapitonas Navaras vėl išlipo iš sunkvežimio ir užkopė ant stogo, o Benis iškėlė strėlę tiek, kad jis galėtų užlipti ant lėktuvo sparno. Kapitonas Navaras įjungė savo žibintuvėlį ir atsistojo ant galinės sparno dalies tarp dviejų pakeltų skydelių, koją padėdamas kaip tik ten, kur ryškiomis didelėmis raidėmis buvo parašyta: ČIA NELIPTI.

Jis ėjo išilgai platėjančio sparno, būdamas šešis metrus virš pakilimo tako. Kapitonas nuėjo iki virš sparno esančio išėjimo — vienintelių lėktuvo durų, kuriose buvo įrengtas išorinis avarinio atidarymo mechanizmas. Jose buvo mažas langelis be užuolaidų, todėl jis pabandė ką nors įžiūrėti per susikondensavusius lašelius dvigubo stiklo viduje, bet nepamatė nieko, išskyrus dar daugiau tamsos. Ten turėjo būti taip tvanku, kaip neigiamo slėgio kameroje.

Kodėl jie nesišaukė pagalbos? Kodėl jis negirdėjo jokio garso viduje? Jeigu lėktuvas vis dar buvo hermetiškas, tai tiems keleiviams vis labiau trūko deguonies.

Vis dar dėvėdamas ugniai atsparias pirštines, jis įspaudė dvigubas raudonas sklendes ir ištraukė durų rankeną iš jai skirtos nišos. Tada pasuko ją beveik 180 laipsnių rodyklių kryptimi ir truktelėjo. Durys turėjo atsidaryti, bet taip nenutiko. Jis patraukė dar kartą, tačiau iškart suprato, kad jo pastangos bus bevaisės. Turbūt užsikirto rankena. Arba kas nors laikė iš vidaus.

Jis grįžo į kitą sparno galą, prie kopėčių viršaus, ir pamatė besisukančias oranžinės spalvos pagalbines šviesas — atvažiuojantį oro uosto elektrinį automobiliuką iš tarptautinio terminalo. Jam priartėjus, Navaras pastebėjo, kad automobilį vairuoja mėlynais kostiumais apsirengę Transporto apsaugos administracijos agentai.

— Na štai, prasideda, — sumurmėjo kapitonas kopėčiomis leisdamasis žemyn.

Jie buvo penkiese, kiekvienas paeiliui prisistatė, tačiau kapitonas Navaras nė nesistengė įsiminti jų vardų. Jis atvažiavo prie lėktuvo su specialia įranga, jie atvažiavo su nešiojamaisiais kompiuteriais ir delninukais. Kapitonas kurį laiką tiesiog stovėjo ir klausėsi, kol jie vienas per kitą šnekėjo į savo įrenginius.

— Mes turime ilgai ir įtemptai pagalvoti prieš nuspausdami krašto apsaugos mygtuką. Niekas nenori sukelti vėjo dėl nieko.

— Mes net nežinome, su kuo susidūrėme. Jeigu surinksi karininkus iš Otis oro pajėgų bazės, tai rizikuosi sukelti paniką visoje rytinėje pakrantėje.

— Jeigu čia tikrai yra sprogmuo, tai jie laukė iki paskutinės minutės.

— Galbūt tam, kad galėtų jį susprogdinti ant JAV žemės.

— Galbūt jie tik apsimeta „negyvi” kurį laiką. Išjungė sistemas, kad prisiviliotų mus arčiau, sulauktų žiniasklaidos.

Vienas vyrukas skaitė iš delninuko:

— Turiu skrydį iš Tegel, Berlyno.

Kitas į savąjį šnekėjo:

— Noriu žmogaus Vokietijoje, kalbančio angliškai. Mums reikia žinoti, ar jie pastebėjo ką nors įtartina, kokių nors pažeidimų. Taip pat mums reikia jų bagažo rūšiavimo procedūrų instrukcijų.

Kitas įsakė:

— Patikrink skrydžio planą ir dar kartą peržiūrėk keleivių sąrašą. Taip — kiekvieną pavardę sutikrink. Šį kartą įtraukdamas ir rašybos variacijas.

— Gerai, — pasakė kitas skaitydamas iš savojo delninuko. — Visa specifikacija. Lėktuvo registracijos numeris N323RG. Boeing 777-200LR. Paskutinį kartą buvo patikrintas prieš keturias dienas Atlantos Hartsfieldo oro uoste. Buvo pakeista nusidėvėjusi kairiojo variklio atbulinės varomosios jėgos detalė ir nusidėvėjusi įvorė dešiniajame. Trumpai tariant, šio lėktuvo dokumentacija yra tvarkinga.

— Trigubi septynetai yra nauji, ar ne? Metų ar dvejų senumo?

— Maksimali talpa — trys šimtai vienas. Šiame lėktuve įsodinti du šimtai dešimt. Šimtas devyniasdešimt devyni keleiviai, du pilotai ir devyni įgulos nariai.

— Yra be bilietų?

— Ne.

— Klasikinė taktika, — pasakė vienas, susitelkęs ties teroro akto idėja. — Sukelti sumaištį, pritraukti pirmuosius sureagavusiuosius, o tada susprogdinti užtaisą su didžiausiu poveikiu.

— Jeigu taip, tada mes jau žuvę.

Jie įtariai susižvalgė tarpusavyje.

— Turime patraukti tuos gelbėjimo komandos automobilius atokiau. Kuris iš jūsų buvo toks kvailas ir užsilipo ant sparno?

Kapitonas Navaras žengė žingsnį į priekį ir nustebino juos savo atsakymu:

— Tai buvau aš.

— A. Na, — vyrukas sukosėjo į kumštį. — Ten galima tik techninės priežiūros personalui, kapitone. Tokie yra FAA nuostatai.

— Žinau.

— Na? Ką nors matėte?

— Nieko. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Visų langų užuolaidos nuleistos.

— Nuleistos, sakote? Visos?

— Visos.

— Bandėte atidaryti virš sparno esantį išėjimą?

— Tiesą pasakius, bandžiau.

— Ir?

— Jis buvo užstrigęs.

— Užstrigęs? Tai neįmanoma.

— Jis yra užstrigęs, — pasakė kapitonas Navaras, rodydamas šiems penkiems vyrukams daugiau kantrybės negu savo vaikams.

Pagal pareigas vyriausias vyras pasitraukė atokiau, kad galėtų paskambinti telefonu. Kapitonas Navaras pažiūrėjo į likusiuosius..

— Na, ką dabar darysime?

— Todėl ir laukiame, kad išsiaiškintume.

— Laukiate, kad išsiaiškintumėte? Kiek, sakėte, šiame lėktuve yra keleivių? Kiek jų skambino 911?

Vienas vyras papurtė galvą.

— Kol kas nė vieno skambučio iš lėktuvo.

— Kol kas? — paklausė kapitonas Navaras.

Šalia jo stovintis vyrukas pasakė:

— Nė vieno iš šimto devyniasdešimt devynių. Negerai.

— Visai negerai.

Kapitonas Navaras pažiūrėjo į juos su nuostaba akyse.

— Turime ko nors imtis, tuojau pat. Man nereikia leidimo, kad griebčiau kirvį ir pradėčiau daužyti langus, kai žmonės viduje yra mirę arba miršta. Tame lėktuve nėra oro.

Kitas vyras grįžo pakalbėjęs telefonu.

— Jie tuoj atveš žibintą. Laušimės į lėktuvą. Dark Harboras, Virdžinijos valstija

Česapiko įlanka buvo juoda ir banguojanti tą vėlyvą valandą.

Įstiklintame pagrindinio namo vidiniame kieme, ant įspūdingo stataus kranto su vaizdu į įlanką, vyras po truputį silpo sėdėdamas specialiai pagamintoje medicininėje kėdėje. Šviesos buvo pritemdytos. Industriniai termostatai, kurių šiame kambaryje buvo net trys, palaikė šešiasdešimt dviejų laipsnių temperatūrą pagal Farenheitą. Iš garso kolonėlių tyliai sklido Stravinskio „Pavasario apeigos”, stengdamasi užgožti įkyrų negailestingos dializės aparato pompos garsą.

Jis silpnai atsiduso. Stebėtojas turbūt būtų pamanęs, kad šis vyras artėja prie mirties slenksčio, kad stebi paskutines dienas ar savaites savo — sprendžiant iš išsidriekusios septynių hektarų žemės ir dvaro — stulbinamai sėkmingo gyvenimo. Galbūt net ironiškai pastebėtų, kad tokį turtingą ir aukštas pareigas užimantį žmogų ištinka toks pat likimas, kaip ir paprasto skurdžiaus.

Tačiau Eldrichtas Palmeris nestovėjo ant savo gyvenimo galo slenksčio. Jam buvo septyniasdešimt šešeri metai ir jis neketino niekam pasiduoti. Visiškai niekam.

Jau septyneri metai, kai gerbiamas investuotojas, verslininkas, teologas ir labai patikimas draugas atlikdavo tas pačias procedūras po tris keturias valandas kiekvieną vakarą. Jo sveikata buvo nekokia ir kartu lengvai valdoma nuolat prižiūrint gydytojams ir padedant profesionaliai medicininei įrangai, kuri buvo nupirkta jam privačiai naudoti namuose.

Turtingi žmonės gali sau leisti puikią sveikatos apsaugą, taip pat ir būti ekscentriški. Eldrichtas Palmeris buvo uždaras žmogus. Vyras niekada nebuvo vedęs, todėl pagrindinė spėlionių tema — kam jis po mirties galėtų palikti savo milžiniškus turtus. Savo pagrindinėje investicijų kompanijoje, Stoneheart Group, jis neturėjo jokio pavaduotojo, neaukojo pinigų jokioms įstaigoms ar labdaros fondams, ne taip kaip kiti du vyrai, kurie visaip stengėsi ir kovojo su juo dėl pirmos vietos kasmetiniame Forbes turtingiausiųjų amerikiečių sąraše — Microsoft įkūrėjas Bilas Geitsas ir Berkshire Hathaivay investuotojas Vorenas Bafetas. Palmeris niekada nebuvo parašęs net juodraštinio testamento. Paprastai pasakius, jis tiesiog nesirengė mirti.

Hemodializė yra procedūra, kurios metu kraujas pašalinamas iš kūno per vamzdelių sistemą, išfiltruojamas dializatoriuje arba kitaip — per dirbtinius inkstus, ir, išvalytas nuo pašalinių produktų, vėl sugrąžinamas atgal. Įėjimo ir išėjimo adatos yra įstatomos laikinai dilbyje įsodintame sintetiniame venų ir arterijų audinyje. Procedūros buvo atliekamos moderniu Fresenius aparatu, kuris, tikrindamas kritinius Palmerio būklės aspektus, ir įspėdavo poną Fitcviljamą, esantį ne daugiau kaip per du kambarius nuo jo, dėl bet kokių nukrypimų nuo normos.

Ištikimi investuotojai buvo įpratę prie Palmerio išvargusios išvaizdos. Galiausiai tai tapo jo prekiniu ženklu, ironišku jo finansinės stiprybės simboliu, kad toks rafinuotas ir mirtinai išblyškęs žmogus savo rankose turėjo tokią galią ir įtaką ir tarptautinėse finansų sferose, ir politikoje, jo ištikimų investuotojų legioną sudarė trisdešimt tūkstančių stiprių, elitinių finansų rinkos grupuočių žmonių: mažiausia pradinė suma buvo du milijonai dolerių, ir daugelis tų, kurie daugelį dešimtmečių investavo su Palmeriu, buvo verti devynženklių sumų. Perkamoji Stoneheart Group galia suteikė jam milžinišką ekonominį svertą, kurį jis panaudodavo efektyviai ir kartais negailestingai.

Atsidarė vakarinės pusės plataus prieškambario durys, ir ponas Fitcviljamas, kuris dirbo ir Palmerio asmeninės apsaugos komandos vadu, įžengė rankose laikydamas sidabrinį padėklą, ant kurio gulėjo nešiojamas saugios linijos telefonas. Žvitraus proto ponas Fitcviljamas yra buvęs Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkas, kurio sąraše puikavosi keturiasdešimt du nužudymai mūšiuose. Po tarnybos Palmeris finansavo jo medicinos mokslus.

— Krašto apsaugos ministro pavaduotojas, pone, — pasakė jis iš burnos išleisdamas garą šaltame kambaryje.

Paprastai Palmeris neleisdavo jo trukdyti per vakarinį poilsį, tą laiką jis verčiau leisdavo mąstydamas. Bet šįkart jis laukė skambučio. Paėmė telefoną iš pono Fitcviljamo ir palaukė, kol jis paklusniai pasišalins.

Palmeris atsiliepė ir buvo informuotas apie neveikiantį lėktuvą. Jam buvo pranešta, kad atsakingieji JFK asmenys nežino, kaip šioje situacijoje elgtis. Skambinantysis kalbėjo susirūpinusiu ir droviu balsu, visai kaip vaikas, pranešdamas apie padarytą gerą darbą.

— Tai labai neįprastas įvykis, ir aš pamaniau, kad gal norėtumėte iškart apie tai sužinoti, pone.

— Taip, — Palmeris pasakė vyrui. — Aš vertinu tokią pagarbą.

— Ge-geros nakties, pone.

Palmeris padėjo ragelį ant savo mažų kelių. Išties puiki naktis. Jis jautė aštrų laukimo skausmą. Jis to tikėjosi. Ir dabar, kai lėktuvas jau nusileido, jis žinojo, kad tai jau prasidėjo... ir taip įspūdingai.

Susijaudinęs atsisuko į didelį televizorių, kabantį ant sienos, ir, paėmęs ant jo krėslo krašto gulintį nuotolinio valdymo pultelį, įjungė garsą. Kol kas nieko apie lėktuvą. Tačiau tuoj...

Jis paspaudė namų vidaus telefono mygtuką. Atsiliepė ponas Fitcviljamas.

— Taip, pone.

— Pasirūpinkit, kad jie paruoštų sraigtasparnį, pone Fitcviljamai. Turiu sutvarkyti kelis reikalus Manhatane.

Eldrichtas Palmeris išjungė telefoną ir pro įstiklintą sieną pažvelgė į tyvuliuojančią juodą Česapiko įlanką, truputį į pietus nuo ten, kur nuožmioji Potomako upė išnyksta tamsiose jos gelmėse. Pakilimo takas Fokstrotas

Techninės priežiūros komanda vežė deguonies cisternas po fiuzelažu. Įsilaužti į vidų — tai paskutinė avarinių procedūrų išeitis. Visi komerciniai orlaiviai buvo sukonstruoti su specialiomis „iškirtimo” vietomis. Trigubų septynetų iškirtimai buvo užpakalinėje fiuzelažo dalyje, po uodega, tarp galinių krovinių durų dešinėje pusėje. Lėktuvo Boing 777-200LR pavadinime LR reiškė long range (ilgas nuotolis), ir kaip komercinės rinkos lėktuvas su ilgiausiu skrydžio nuotoliu, viršijančiu 16 000 kilometrų, bei kuro bako talpa iki 200 000 litrų, orlaivis turėjo tris atsarginius bakus galiniame krovinių skyriuje (be įprastinių kuro bakų sparnuose), todėl reikėjo imtis visų atsargumo priemonių.

Techninės priežiūros komanda naudojo Arcair egzoterminį pjoviklį, skirtą naudoti nelaimės atvejais, nes šis buvo ne tik labai patogus gabenti, bet ir buvo varomas deguonimi bei nenaudojo jokių pavojingų dujų. Prasilaužti per storą fiuzelažo paviršių turėjo užtrukti apie valandą.

Nė vienas, stovintis ant pakilimo tako, nesitikėjo laimingos pabaigos. Nebuvo sulaukta jokių 911 skambučių iš keleivių lėktuvo viduje. Jokių šviesų, triukšmo ar bet kokio ženklo, sklindančio iš Regis 753. Padėtis labai glumino.

Oro uosto vadovybės nenumatytų atvejų tarnybos dalinio automobilis buvo praleistas ant tako ir pastatytas už galingų prožektorių, nutaikytų į lėktuvą. Jų greitojo reagavimo būrys buvo išmokytas evakuoti žmones, gelbėti įkaitus ir šturmuoti teroristus ant tiltų, tuneliuose, autobusų stotyse, oro uostuose, PATH traukinių stotyse bei Niujorko ir Naujojo Džersio jūrų uostuose. Pareigūnai buvo apsirūpinę neperšaunamomis liemenėmis, visa reikalinga amunicija ir pusiau automatiniais Heckler-Koch ginklais. Pora vokiečių aviganių uostinėjo pagrindinę lėktuvo važiuoklę — du komplektus po šešias milžiniškas padangas — nosimis badydami orą, tartum ir jie čia užuostų bėdą.

Kapitonas Navaras minutėlę pagalvojo, ar kas nors apskritai vis dar buvo lėktuve. Ar tai nebuvo filmas „Prieblandos zona”, kuriame lėktuvas nusileido tuščias?

Techninės priežiūros komanda uždegė pjoviklius ir jau ruošėsi pjauti korpusą iš apačios, kai vienas šunų pradėjo kaukti. Jis lojo ir vis sukosi ratu.

Kapitonas Navaras pamatė savo žmogų su kopėčiomis, Benį Čaferį, pirštu rodantį į vidurinę lėktuvo dalį. Prieš jo akis pasirodė plonas, juodas šešėlis. Pačios juodžiausios spalvos vertikalus brūkšnys, ardantis idealiai glotnų fiuzelažo paviršių.

Tai buvo durys virš sparno. Tos, kurių kapitonas Navaras nesugebėjo pajudinti iš vietos.

Dabar jos buvo atidarytos.

Jam tai buvo nesuprantama, bet Navaras tylėjo netekęs žado dėl tokio reginio. Galbūt neveikė skląstis ar rankena... galbūt jis nepakankamai stipriai bandė... o galbūt — tik galbūt — kažkas pagaliau atidarė duris. Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras

Uosto vyresnybė susisiekė su Vyskupu Džimiu. Jis stovėjo ir laukė, kol galės pasitarti su kostiumuotaisiais, kai jų telefonai pradėjo skambėti kaip pašėlę.

— Jis atidarytas, — pranešė vienas vyrukas. — Kažkas atidarė 3L.

Visi atsistojo stengdamiesi pamatyti tai savo akimis. Vyskupas Džimis pasižiūrėjo iš centro į apšviestą lėktuvą. Iš ten durys neatrodė atidarytos.

— Iš vidaus? Kas iš ten išeina? — paklausė Kalvinas Basas.

Vyrukas papurtė galvą vis dar kalbėdamas telefonu.

— Dar niekas.

Vyskupas Džimis čiupo mažus žiūronus nuo atbrailos ir pats pasižiūrėjo į Regis 753.

Štai. Sidabro atspalvio juoduma virš sparno. Šešėlio siūlė, visai kaip įtrūkis lėktuvo korpuse.

Džimio burna išdžiūvo nuo reginio. Tos durys tik šiek tiek prasiveria, kai būna atrakintos, o tada pakrypsta atgal ir atsilenkia iki pat vidinės orlaivio sienos. Vadinasi, formaliai buvo atjungtas tik oro kamštis. Durys dar nebuvo visiškai praviros.

Jis padėjo žiūronus atgal ant atbrailos ir atsitraukė. Kažkodėl jo protas jam sakė, kad dabar būtų pats geriausias laikas sprukti. Pakilimo takas Fokstrotas

Dujų ir radiacijos jutikliai, pakelti iki durų plyšio, nerodė nieko neįprasta. Avarinės tarnybos padalinio pareigūnas, gulėdamas ant sparno, ilga, lenkta kartimi sugebėjo praverti duris dar kelis centimetrus, o du greitojo reagavimo būrio pareigūnai pridengė jį nuo žemės. Į vidų pro duris buvo įkištas parabolinis mikrofonas, kuris užfiksavo visokius čirpimus, pypsėjimus ir skambučių garsus — neatsilieptus keleivių mobiliuosius telefonus. Klaikius ir graudžius signalus, kaip mažyčius asmeninius nelaimės aliarmus.

Tada jie įkišo veidrodį, pritaisytą prie karties galo, didelę odontologo instrumento versiją, kuriuo jis naudojasi norėdamas apžiūrėti galinius dantis. Viskas, ką jie matė, tai tik atlošiamas kėdes tarp lėktuvo klasių esančioje zonoje, abi buvo tuščios.

Įsakymai per garsiakalbį taip pat nedavė jokios naudos. Jokios reakcijos lėktuvo viduje: jokių šviesų, jokio judėjimo, nieko.

Du ESU pareigūnai neperšaunamomis liemenėmis atsistojo kiek atokiau nuo pakilimo tako šviesų, kad instruktuotų komandą. Jie peržiūrėjo lėktuvo skerspjūvio schemą, rodančią keleivių vietas, išrikiuotas po dešimt vienoje eilėje antroje klasėje, į kurią komanda ir ruošėsi eiti: po tris vietas kiekvienoje pusėje ir po keturias viduryje. Lėktuvo vidus buvo ankštas, todėl jie savo pusiau automatinius H-K ginklus pasikeitė į lengviau valdomus Glock 17, ruošdamiesi artimai kovai.

Pareigūnai užsidėjo dujokaukes su radijo ryšio įranga bei įmontuotais naktinio matymo akiniais ir prie diržų prisisegė vėzdus, antrankius bei po kelias papildomas šovinių dėtuves. Dantų krapštuko dydžio kameros su infraraudonųjų spindulių objektyvais buvo primontuotos ant jų ESU šalmų viršaus.

Jie gaisrininkų kopėčiomis užsilipo ant sparno, nubėgo prie durų ir iš abiejų pusių prigludo prie lėktuvo fiuzelažo. Vienas vyras koja atidarė duris iki pat vidinės sienos krašto, įslinko į vidų ir pritūpęs nuskubėjo iki artimiausios pertvaros. Jo partneris nusekė paskui.

Per garsiakalbį buvo pranešta:

Regis 753 keleiviai, čia — Niujorko — Naujojo Džersio vadovybė. Mes einame į lėktuvą. Savo pačių saugumui prašome pasilikti savo vietose ir sunerti pirštus už galvų.

Vedantis pareigūnas laukė nugara atsirėmęs į pertvarą ir klausėsi. Dėl jo kaukės garsai tapo panašūs į riaumojimą puodynėje, bet jis vis tiek negirdėjo jokio judėjimo viduje. Nuo šalmo viršaus jis nusileido savo naktinio matymo prietaisą, ir lėktuvo vidus pasidarė žirnių sriubos spalvos. Linktelėjo savo partneriui, pasiruošė Glock ginklą ir sulig skaičiumi trys įsiveržė į plačią kabiną.

ĮLIPIMAS

Vorto gatvė, Kinų kvartalas

Efraimas Gudveteris negalėjo pasakyti, ar ta sirena, kurią girdėjo, sklido iš gatvės — kuri iš tiesų buvo tikra — ar tai buvo garsas iš vaizdo žaidimo, kurį žaidė su savo sūnumi Zaku.

— Kodėl tu vis žudai mane? — paklausė Efas.

Smėlio spalvos plaukų berniukas gūžtelėjo pečiais, lyg toks klausimas būtų jį įžeidęs.

— Juk toks ir yra tikslas, tėti.

Televizorius stovėjo šalia plataus, į vakarų pusę žiūrinčio lango — neabejotinai pačio geriausio atributo šiame mažyčiame antrame daugiabučio aukšte esančiame bute, pietiniame Kinų kvartalo kampe. Kavos staliukas prieš juos buvo nukrautas kiniško maisto dėžutėmis, daugybe komiksų iš Forbidden Planet, Efo mobiliuoju telefonu, Zako mobiliuoju telefonu ir Zako smirdančiomis pėdomis. Žaidimų sistema buvo nauja, dar vienas žaislas, nupirktas turint Zaką galvoje. Kaip jo močiutė spausdavo sultis iš apelsino puselių, taip ir Efas stengėsi išspausti kiekvieną smagią ir vertingą akimirką iš riboto jų laiko kartu. Jo vienintelis sūnus buvo visas jo gyvenimas, oras, vanduo ir maistas, todėl Efas turėdavo naudotis proga, kai tik galėdavo, nes kartais savaitė prabėgdavo tik su vienu ar dviem telefono skambučiais, o tai prilygdavo savaitei be saulės šviesos.

— Kas per... — Efas nerangiai maigė kompiuterio valdiklį, šį keistą belaidį įtaisą jo rankose, vis dar spaudydamas ne tuos mygtukus. Jo kareivis daužėsi į žemę. — Bent jau leisk man atsistoti.

— Per vėlu. Vėl negyvas.

Daugybei kitų žmonių, kuriuos Efas pažinojo, vyrams, panašioje situacijoje kaip ir jis pats, jų skyrybos — tai išsiskyrimas ir su žmonomis, ir su vaikais. Žinoma, jie kalbėdavo, kaip pasiilgo savo vaikų ir kaip jų buvusios žmonos ardydavo jų santykius, ir taip toliau, ir taip toliau, bet niekada nebuvo panašu, kad jie įdėtų pakankamai pastangų, jog tai pakeistų. Savaitgalis, praleistas su vaikais, tapdavo savaitgaliu, išbrauktu iš jų naujojo nesuvaržyto gyvenimo. Tačiau Efui šie savaitgaliai su Zaku buvo jo gyvenimas. Efas niekada nenorėjo skyrybų. Ir vis dar nenori. Jis pripažino, kad jo santuokinis gyvenimas su Kele pasibaigė — ji labai aiškiai išdėstė savo poziciją, bet jis atsisakė išsižadėti Zako. Berniuko globos klausimas buvo vienintelė neišspręsta problema — vienintelė priežastis, dėl kurios jie vis dar buvo susituokę valstijos akyse.

Tai buvo paskutinis bandomasis Efo savaitgalis, kaip nustatyta teismo paskirto šeimos konsultanto. Kitą savaitę Zakui bus užduoti keli klausimai ir tada bus priimtas galutinis sprendimas. Efui nerūpėjo, kad gauti sūnaus globą buvo labai mažai šansų, tačiau tai buvo kova už jo gyvenimą. Elkis teisingai dėl Zako tapo pagrindiniu Kelės ginklu verčiant Efą pasitenkinti tik dosniomis lankymo valandomis. Bet elgtis teisingai Efui reiškė tvirtai laikytis Zako. Efas prispaudė Jungtinių Valstijų vyriausybę, savo darbdavį, kad galėtų įsikurti su komanda čia, Niujorke, o ne Atlantoje, kur buvo CDC1 būstinė, vien tik tam, kad Zako gyvenimas nebūtų dar sujauktesnis nei dabar.

Jis galėjo kautis smarkiau. Bjauriau. Visai kaip advokatas jam patarė, daugybę kartų. Tas žmogus žinojo visus skyrybų amato triukus. Viena priežastis, dėl kurios Efas negalėjo prisiversti taip elgtis, buvo jo kankinantis liūdesys dėl nepasisekusios santuokos. Kita — Efas buvo per daug geras, tai, kas jį iš tiesų pavertė nuostabiu daktaru, kartu padarė menku skyrybų bylos klientu. Jis patenkino beveik visus Kelės advokato iškeltus reikalavimus ir finansines pretenzijas. Viskas, ko jis troško, buvo tik laikas kartu su savo vieninteliu sūnumi.

Kuris dabar į jį mėtė granatas.

— Kaip aš galiu atsišaudyti, jeigu tu susprogdinai mano rankas? — paklausė Efas.

— Nežinau. Gal pabandyk spardytis?

— Dabar jau žinau, kodėl tavo motina neleidžia tau turėti žaidimų sistemos.

— Nes tada aš labai susijaudinu ir tampu antisocialus ir... O, AŠ SUSPROGDINAU TAVE!

Efo gyvybės linija sumažėjo iki nulio.

Kaip tik tą akimirką jo mobilusis telefonas pradėjo vibruoti slidinėdamas ant stalo priešais greitojo maisto dėžutes kaip alkanas vabalas. Turbūt Kelė skambina norėdama priminti jam, kad Zakas nepamirštų pasinaudoti savo astmos inhaliatoriumi. O gal tiesiog jį tikrina, ar staiga nesumanė išsivežti Zako į Maroką ar dar kur kitur.

Efas jį sučiupo ir pažiūrėjo į ekraną. Numeris 718, vietinis. Skambinančiojo ID rodo JFK IZOLIATORIUS.

Ligų kontrolės ir prevencijos centras turėjo įkūręs karantino skyrių JFK oro uosto tarptautiniame terminale. Tai nebuvo sulaikymo ar gydymo patalpos, o tiesiog keli maži kabinetai ir apžiūros kambarys: pirminis etapas, kur stengiamasi identifikuoti ir galbūt sustabdyti epidemijos protrūkį, kuris gali sukelti grėsmę Jungtinių Valstijų gyventojams. Daugiausia laiko jie skyrė keleiviams, susirgusiems lėktuve, patikrinti ir izoliuoti, retkarčiais nustatydavo meningito ar sunkaus ūminio respiracinio sindromo diagnozę.

Biuras vakarais būdavo uždarytas, todėl Efas nelaukė skambučių nei šį vakarą, nei visą likusį savaitgalį. Be to, jis jau prieš daugelį savaičių savo dienotvarkę suplanavo taip, kad galėtų netrukdomai pabūti su sūnumi.

Jis išjungė telefono vibracijos mygtuką ir padėjo jį atgal ant stalo, šalia laiškinių svogūnų blynelių dėžutės. Kažkieno kito problema.

— Tai buvo vaikis, kuris pardavė man šį daiktą, — pasakė jis Zakui. — Skambina, kad užpiltų mane visokiais klausimais.

Zakas valgė dar vieną garuose virtą koldūną.

— Aš negaliu patikėti, kad tu turi Yankees-Red Sox rytojaus varžybų bilietus.

— Žinau. Taip pat gavau geras vietas. Prie trečiosios bazės. Prikišau nagus prie tavo koledžo fondo pinigų, kad juos gaučiau, bet, ei, nesijaudink — su tokiais įgūdžiais kaip tavo toli nueisi vien tik su vidurinės mokyklos diplomu.

— Tėti.

— Šiaip ar taip, žinai, kaip man nepatinka įdėti net ir vieną dolerį į Stainbrenerio kišenę. Juk tai iš esmės yra išdavystė.

— Buuu Red Sox. Pirmyn, jankiai!. — šūktelėjo Zakas.

— Iš pradžių nužudai mane, o paskui dar tyčiojiesi?

— Pamaniau, kad kaip Red Sox aistruolis esi prie to pripratęs.

— To jau gana!

Efas apglėbė savos sūnų kutenti pasiruošusiomis rankomis, ir berniukas pradėjo spardytis, raitydamasis iš juoko. Zakas stiprėjo, jo rangymasis rodė didelę jėgą šio berniuko, kuris kažkada sėdėdavo ant tėvo pečių. Zakarijus turėjo savo motinos plaukus, abiejų buvo smėlio spalvos (jos natūrali plaukų spalva, tokia buvo ir tada, kai Efas susipažino su ja koledže) ir žvilgantys. Efo nuostabai ir džiaugsmui, jis atpažino savo rankas, kai jam pačiam buvo vienuolika, neįprastai kabančias nuo berniuko riešų. Tas pačias rankas plačiais krumpliais, kurios nenorėjo daryti nieko, išskyrus nušveisti karvės odos beisbolo pirštinę, kurios nekentė pianino pamokų, kurios negalėjo sulaukti, kol galės įsitverti į suaugusiųjų gyvenimą. Neįprasta buvo vėl pamatyti tas jaunas rankas. Tai buvo tiesa — mūsų vaikai išties ateina į šį pasaulį, kad užimtų mūsų vietą. Zakarijus buvo kaip tobulas žmogiškas ryšulys, kurio DNR formulėje užkoduota viskas, ką kadaise Efas ir Kelė reiškė vienas kitam — jų viltis, svajones, galimybes. Turbūt todėl abu taip sunkiai dirbo savo nesuderinamais būdais, kad atskleistų pačias geriausias Zako puses. Taip sunkiai, jog vien mintis apie Zaką, užaugintą Kelės sugyventinio Meto įtakoje — „malonus”, „šaunus” vyrukas, bet atsidūręs tarp Kelės ir Zako tapo beveik nepastebimas — neleido Efui užmigti naktimis. Jis troško savo sūnui iššūkių, užsidegimo, didybės! Mūšis dėl Zako asmenybės globos buvo pasibaigęs, bet ne dėl Zako dvasios globos — jo sielos.

Efo mobilusis telefonas vėl pradėjo vibruoti sukiodamasis ant stalo paviršiaus kaip barškantys žaisliniai dantys, kuriuos jam dėdės dovanodavo per Kalėdas. Vibruojantis prietaisas nutraukė jų peštynes, Efas paleido sūnų, priešindamasis impulsui patikrinti telefono ekraną. Kažkas nutiko. Kitaip skambučiai nebūtų jo pasiekę. Epidemijos protrūkis? Užkrėstas keleivis?

Efas prisivertė neatsiliepti į telefono skambutį. Kažkas kitas turėjo su tuo susitvarkyti. Tai buvo jo savaitgalis su Zaku. Kuris dabar žiūrėjo į jį.

— Nesijaudink, — pasakė Efas dėdamas telefoną ant stalo, kai skambutis buvo nukreiptas į balso paštą. — Viskuo pasirūpinta. Jokio darbo šį savaitgalį.

Zakas linktelėjo galva, pralinksmėjo ir susirado savo kompiuterio valdiklį.

— Nori dar?

— Nežinau. Kada mes prieisime prie tos dalies, kur mažasis Marijus pradeda ridenti statines žemyn į beždžionę?

— Tėti.

— Man tiesiog smagiau žaisti tuos žaidimus, kur maži italų stereotipiniai žmogeliukai laksto aplinkui ir ryja grybus už taškus.

— Kurgi ne. O kiek kilometrų turėdavai klampoti per sniegą kiekvieną dieną eidamas į mokyklą?

— Pakaks!

Efas vėl jį užgriuvo, tačiau berniukas šį kartą buvo pasiruošęs ir tvirtai prispaudė alkūnes prie šonų, neleisdamas paliesti šonkaulių. Todėl Efas pakeitė strategiją ir vietoj šonkaulių pasirinko ypač jautrią Achilo sausgyslę, galynėdamasis su Zako kulnais ir labai stengdamasis negauti spyrio į veidą. Berniukas maldavo pasigailėti, kai Efas suprato, jog jo mobilusis telefonas ir vėl vibravo.

Šį kartą Efas supykęs pašoko suvokęs, jog jo darbas, jo profesija išskirs jį su sūnumi šįvakar. Jis užmetė akį į skambinančiojo numerį. Šįsyk numerio pradžioje buvo Atlantos kodas. Labai bloga žinia. Efas užmerkė akis ir prisispaudė zvimbiantį telefoną prie kaktos, bandydamas išvalyti mintis.

— Atleisk, Zakai. Tik leisk man patikrinti, kas nutiko.

Jis nusinešė telefoną į greta esančią virtuvę ir atsiliepė.

— Efraimai? Tai Everetas Barnsas.

Daktaras Everetas Barnsas. CDC direktorius.

Efas buvo atsisukęs nugara į Zaką. Jis žinojo, kad sūnus jį stebi, ir negalėjo pakelti jo žvilgsnio.

— Taip, Everetai, kas nutiko?

— Man ką tik paskambino iš Vašingtono. Tavo komanda dabar yra pakeliui į oro uostą.

— Emm, pone, iš tiesų...

— Matei per televizorių?

— Televizorių?

Jis grįžo prie sofos rodydamas Zakui pakeltą delną — prašymą pakentėti. Efas susirado nuotolinio valdymo pultelį ir pradėjo ieškoti jame reikalingo mygtuko arba mygtukų kombinacijos, išbandė kelis, ir ekranas išsijungė. Zakas paėmė pultelį iš jo rankos ir mikliai įjungė kabelinę televiziją.

Žinių kanalas rodė lėktuvą, paliktą ant pakilimo tako. Pagalbos automobiliai suformavo platų aptvarą. Tarptautinis JFK oro uostas.

— Manau, kad matau, Everetai.

— Džimas Kentas ką tik susisiekė su manimi, jis tempia įrangą, kurios reikia tavo „Kanarėlės” komandai. Tu čia esi pagrindinis žmogus, Efraimai. Jie nė piršto nepakrutins, kol atvyksi.

— Kas tie „jie”, pone?

— Niujorko valdžia, Transporto apsaugos administracija. Nacionalinė transporto saugumo ministerija ir krašto apsauga jau skrenda.

Projektas „Kanarėlė” buvo greitojo reagavimo komanda, sudaryta iš epidemiologų ir suburta potencialioms biologinėms grėsmėms aptikti ir identifikuoti. Jos kompetencijai priklausė ir natūraliai kylančios grėsmės, tokios kaip virusų ir mikrobų, aptinkamų gamtoje, sukeltos ligos, ir žmogaus sukelti ligų proveržiai — nors didžioji jų finansavimo dalis atėjo dėl akivaizdžių „Kanarėlės” veiksmų prieš bioterorizmą. Centras buvo Niujorke ir turėjo mažesnius universitetinėse ligoninėse esančius padalinius Majamyje, Los Andžele, Denveryje ir Čikagoje.

Programos pavadinimas kilo iš seno angliakasių triuko, kai jie kaip paprastą, bet efektyvią biologinę sistemą, anksti įspėjančią apie grėsmę, į kasyklą atsinešdavo narvelyje uždarytą kanarėlę. Ypač jautri ryškiai geltono paukštelio apykaita aptikdavo metano ir anglies viendeginio pėdsakų dar gerokai iki tol, kol šios dujos pasiekdavo nuodingą ar net sprogstamą lygį — paprastai gyvybingas ir linksmas padarėlis nutildavo ir tiesiog siūbuodavo ant savo sūpynių.

Šiais moderniais laikais kiekvienas žmogus galėjo tapti ta sergėtoja kanarėle. Efo komandos darbas buvo izoliuoti juos iškart, kai jie nustoja giedoti, pagydyti užkrėstąjį ir užkirsti kelią ligai plisti.

— Kas nutiko, Everetai? Ar kas nors lėktuve mirė? — paklausė Efas.

Direktorius atsakė:

— Visi mirę, Efraimai. Visi, iki vieno. Keltono gatvė, Vudsaidas, Kvinsas

Kelė Gudveter atsisėdo prie mažo staliuko priešais Metą Seilsą, savo naująjį gyvenimo draugą („vaikinas” skambėjo per jaunai, „meilužis” — kiek per senai). Jie dalijosi namuose paruošta pica, pagaminta su pešto padažu, saulėje džiovintais pomidorais, ožkos sūriu ir dėl kvapo ant viršaus užmestais keliais džiovinto kumpio gabalėliais, ir gėrė vienuolikos dolerių vertės metų senumo Merlot vyną. Virtuvės televizorius rodė NY1 kanalą, nes Metas norėjo pamatyti žinias. Kelei dvidešimt keturias valandas transliuojamas žinių kanalas buvo jos priešas.

— Aš atsiprašau, — pasakė ji vėl jam.

Metas nusišypsojo ir savo vyno stikline ėmė lėtai piešti apskritimą ore.

— Tai ne mano kaltė, žinoma. Bet aš žinau, kad mes visą šį savaitgalį suplanavome vien tik sau...

Metas nusišluostė lūpas servetėle, užkišta už jo marškinių apykaklės.

— Jis paprastai randa būdą, kaip įlįsti tarp mudviejų. Ir aš nekalbu apie Zaką.

Kelė žvilgtelėjo į trečią tuščią kėdę. Metas, be abejonės, laukė jos sūnaus savaitgalio pas Efą. Kol dar nebuvo išspręsta užsitęsusi teisminė kova dėl Zako globos, jis leido kelis savaitgalius su Efu jo bute Žemutiniame Manhatane. Jai tai reiškė intymią vakarienę namuose su įprastiniais Meto seksualiniais lūkesčiais, dėl kurių Kelė nė kiek nenuogąstavo, ir papildomą vyno taurę, kurią sau leis išgerti.

Bet ne šį vakarą. Nors jai ir buvo gaila Meto, pati jautėsi pakankamai patenkinta.

— Aš tau atsilyginsiu, — pasakė jam mirktelėdama akį.

Metas nusišypsojo nugalėtas.

— Sutarėm.

Štai kodėl Metas buvo tokia paguoda. Po Efo blogos nuotaikos, jo protrūkių, gyvsidabrio, tekančio jo venomis, jai reikėjo lėtesnės valties, tokio kaip Metas. Ji ištekėjo už Efo gerokai per anksti ir per daug sau nuolaidžiavo — dėl savo pačios poreikių, ambicijų, troškimų — padedamajam kopti mediko karjeros laiptais. Jeigu ji galėtų duoti bent mažytį gyvenimišką patarimą jos auklėjamosios klasės ketvirtokėms, besimokančioms viešojoje 69-ojoje mokykloje Jackson Heightso rajone, jis skambėtų taip: niekada netekėk už genijaus, ypač už gražaus. Su Metu Kelė jautėsi nesuvaržyta ir, tiesą pasakius, mėgavosi savo aukštesne padėtimi jų santykiuose. Atėjo jos eilė būti aprūpintai.

Per mažą baltą virtuvės televizorių triukšmingai reklamavo kitos dienos saulės užtemimą. Žurnalistas, stovėdamas priešais marškinėlių parduotuvę Centriniame parke, matavosi daugybę akinių nuo saulės ir vertino juos pagal saugumą akims. Laidos vedėjai kvietė žiūrėti tiesioginę transliaciją rytojaus popietę.

— Tai bus reikšmingas reginys, — pasakė Metas, leisdamas jai suprasti, kad neleis sugadinti vakaro.

— Tai labai svarbus dangaus įvykis, — pasakė Kelė, — o jie elgiasi taip, lyg artintųsi paprasčiausia pūga.

Ekrane pasirodė tiesioginės žinių laidos užsklanda. Dažniausiai tai būdavo signalas Kelei, kad reikia perjungti kanalą, tačiau reportažo neįprastumas prikaustė jos dėmesį. Televizorius parodė iš toli nufilmuotą lėktuvą, stovintį ant pakilimo tako ir apsuptą didelių prožektorių. Lėktuvas buvo taip dramatiškai apšviestas ir apsuptas tokios gausybės automobilių bei mažų žmogeliukų, jog buvo galima pagalvoti, kad Kvinso rajone nusileido NSO.

— Teroristai, — pasakė Metas.

JFK oro uostas buvo tik už penkiolikos kilometrų. Žurnalistas pasakė, kad šis lėktuvas visiškai išsijungė po neįtikėtino nusileidimo ir kad kol kas nebuvo jokio ryšio nei su skrydžio įgula, nei su keleiviais, vis dar esančiais viduje. Imantis atsargumo priemonių, visi nusileidimai JFK oro uoste buvo laikinai sustabdyti, o lėktuvai nukreipti į Niuarko ir LaGuardia oro uostus.

Ji žinojo, kad tai buvo ta priežastis, dėl kurios Efas ruošėsi Zaką parvežti namo. Viskas, ko ji dabar norėjo, tai susigrąžinti sūnų po savo namų stogu. Kelė buvo viena nerimastingiausių žmonių, o namai jai reiškė saugumą. Tai buvo vienintelė vieta šiame pasaulyje, kurią ji galėjo valdyti.

Kelė atsistojo ir nuėjo prie lango, esančio virš kriauklės virtuvėje, pritemdė šviesas ir pažiūrėjo į dangų už jų kaimynų stogų. Ji pamatė lėktuvų šviesas, sukančias ratus virš LaGuardia oro uosto kaip žėruojančios nuolaužos, įtrauktos į viesulą. Ji niekada nebuvo nuvykusi į šalies pietinę dalį, kur už daugelio kilometrų gali pamatyti tornadą, lekiantį į tave. Tačiau tai prilygo tam jausmui. Lyg kažkas ruošėsi jai nutikti, ką ji dar galėtų pakeisti.

Efas pastatė jam CDC skirtą Ford Explorer automobilį prie kelkraščio. Kelė turėjo mažą namuką dviaukščių namų rajone, stovintį gan nemažame kvadrato formos sklype, apsuptame tvarkinga ir neaukšta gyvatvore. Ji pasitiko Efą lauke, ant betoninio keliuko, lyg nepatikliai įsileisdama jį į savo namų valdas, iš esmės elgdamasi su juo kaip su dešimtmetį trukusiu gripu, kurio ji pagaliau atsikratė.

Šviesesnių plaukų, grakšti ir vis dar labai graži, ji dabar jam buvo visai kitas žmogus. Tiek daug pasikeitė. Kažkur, turbūt batų dėžėje, stovinčioje spintos dugne, buvo vedybų nuotraukos su jokių vargų nekamuojama jauna moterimi, žaviai besišypsančia savo jaunikiui su smokingu — du jauni žmonės, laimingai įsimylėję.

— Aš visą savaitgalį turėjau laisvą, — pasakė jis išlipęs iš automobilio ir stumdamas žemus metalinius vartelius. — Tai nenumatytas atvejis.

Metas Seilsas išėjo iš apšviesto tarpdurio ir atsistojo ant pirmo laiptelio. Už jo marškinių buvo užkišta servetėlė, kuri uždengė Sears (parduotuvė Rego parke esančiame prekybos centre, kuriai jis vadovavo) ženkliuką ant kišenės.

Efas ignoravo jį, visą dėmesį buvo sutelkęs į Kelę ir Zaką, einantį per kiemą. Kelė nusišypsojo jam, o Efas negalėjo nesvarstyti, kas jai labiau patinka: Efas ir Zakas, leidžiantys laiką kartu, ar savaitgalis dviese su Metu. Kelė globėjiškai uždėjo ranką ant jo peties.

— Viskas gerai?

Zakas linktelėjo.

— Turbūt esi kiek nusivylęs?

Jis vėl linktelėjo.

Kelė pastebėjo dėžę ir laidus jo rankose.

— Kas tai?

— Nauja Zako žaidimų sistema, — atsakė Efas. — Jis pasiskolina ją savaitgaliui.

Efas pažvelgė į Zaką, kuris stovėjo priglaudęs galvą prie motinos krūtinės ir žiūrėjo į tolį.

— Drauguži, jeigu sugebėsiu atsilaisvinti nuo darbų, galbūt rytoj — tikiuosi, kad rytoj... bet jeigu apskritai bus bent mažiausia galimybė, aš sugrįšiu pas tave, ir iš šio savaitgalio mes išspausim viską, ką tik sugebėsim. Gerai? Aš tau atsilyginsiu, juk žinai tą, tiesa?

Sūnus linktelėjo vis dar žiūrėdamas į tolį.

Metas šūktelėjo nuo viršutinio laiptelio:

— Ateik, Zakai. Pažiūrėkim, ar mums pavyks prijungti tą daiktą.

Patikimasis, ištikimasis Metas. Kelė išties puikiai jį išsiauklėjo.

Efas stebėjo, kaip jo sūnus, apkabintas Meto, eina į namo vidų.

Jis ir Kelė stovėjo ant mažo žolės lopinėlio. Už jos, virš namo stogo, sukosi laukiančių leistis lėktuvų šviesos. Visas transporto tinklas, jau nekalbant apie įvairias valdžios ir teisėsaugos institucijas, laukė šio vyro, stovinčio veidu į moterį, kuri sakė, kad daugiau jo nebemyli.

— Tai dėl to lėktuvo, ar ne?

Efas linktelėjo.

— Jie visi negyvi. Visi, kurie skrido.

— Visi negyvi? — Kelės akyse šmėkštelėjo nerimas. — Kaip? Kas tai galėtų būti?

— Tą ir turiu išsiaiškinti.

Efas jautė, kad reikia skubėti. Jis praleido progą pabūti su Zaku. Bet tai jau buvo baigta, todėl dabar reikėjo eiti. Jis įkišo ranką į kišenę ir padavė jai voką su smeigtuku prisegta emblema.

— Rytojaus popietei, — pasakė. — Dėl viso pikto, jeigu nespėčiau grįžti iki tol.

Kelė žvilgtelėjo į bilietus, pamačiusi kainą pakėlė antakius ir įkišo juos atgal į voką. Ji užjaučiamai pažiūrėjo į vyrą.

— Tik nepamiršk mūsų susitikimo su daktaru Kempneriu.

Šeimos psichologas, tas žmogus, kuris priims galutinį sprendimą dėl Zako globos.

— Kempneris, tiesa, — pasakė jis. — Nepamiršiu.

— Ir būk atsargus.

Efas linktelėjo ir nuėjo. Tarptautinis JFK oro uostas

Už oro uosto pradėjo buriuotis minia, žmonės, traukiami nepaaiškinamo, keisto, potencialiai tragiško įvykio. Efui važiuojant į įvykio vietą, per radiją kalbėjo apie galimą lėktuvo užgrobimą, spėjamai siejamą su konfliktais užsienyje.

Terminale pro Efą pravažiavo du oro uosto elektriniai automobiliai. Viename jų sėdėjo apsiašarojusi mama, kuri laikė dviejų išsigandusių vaikų rankas, kitame — senyvas juodaodis ponas, ant kelių pasidėjęs raudonų rožių puokštę. Jis suprato, kad tame lėktuve buvo kažkieno kito Zakas, kažkieno kito Kelė. Jo mintys susitelkė ties tuo.

Efo komanda laukė jo prie vartų. Džimas Kentas kaip visada kalbėjo telefonu, šnekėdamas į mikrofoną su laidu, nutįsusiu nuo jo ausies. Džimas sutvarkė Efo biurokratinius ir politinius ligų kontrolės reikalus. Jis uždengė ranka mikrofoną ir vietoj pasisveikinimo pasakė:

— Daugiau jokių kitų pranešimų apie sugedusius lėktuvus.

Efas įlipo į oro uosto automobilį ir atsisėdo šalia Noros Martinez. Nora, pagal išsilavinimą biochemike, buvo jo padėjėja Niujorke. Jos rankos jau buvo apmautos pirštinėmis — nailoninė užtvara, tokia balta ir glotni kaip lelijos. Ji kiek pasislinko, kai Efas rengėsi sėstis. Jis pasigailėjo, kad tarp jų vyravo nesmagi atmosfera.

Automobilis pajudėjo, ir Efas užuodė pelkės kvapą, tvyrantį ore.

— Ar ilgai lėktuvas stovėjo ant žemės prieš jam išsijungiant?

— Šešias minutes, — atsakė Nora.

— Jokio radijo ryšio? Taip pat ir su pilotais?

Džimas atsisuko ir pasakė:

— Taip spėjama, bet nepatvirtinta. Oro uosto pareigūnai įėjo į keleivių kabiną, rado daugybę lavonų ir iškart išėjo.

— Tikiuosi, jie buvo su kaukėmis ir pirštinėmis.

— Taip.

Automobilis pasuko už kampo, ir tolumoje pasirodė laukiantis lėktuvas. Didžiulis orlaivis, apšviestas galingų prožektorių, spindinčių ryškiau nei dienos šviesa. Nuo netoliese esančios įlankos kylantis rūkas aptraukė fiuzelažą žėrinčia aura.

— Jėzau, — ištarė Efas.

— Jį vadina trigubu septynetu, — pasakė Džimas. — 777, didžiausias dviejų variklių lėktuvas pasaulyje. Naujos konstrukcijos, naujas orlaivis. Kodėl jie įniršę dėl sugedusios įrangos? Jie mano, kad tai panašu į sabotažą?

Vien lėktuvo važiuoklės padangos buvo milžiniškos. Efas žvilgtelėjo aukštyn į juodą skylę — atidarytas duris virš plataus kairiojo sparno.

— Jie jau ieškojo dujų pėdsakų, — pasakė Džimas. — Ieškojo visko, kas sukurta žmogaus. Jie daugiau nebežino, ką daryti, tik vėl pradėti nuo nulio.

— Tas nulis — tai turbūt mes.

Šis miegantis orlaivis, pilnas negyvų žmonių, buvo HAZMAT pareigūnų galvos skausmas, panašus į tą, kai atsikeli vieną rytą ir randi gumbą ant savo nugaros. Efo komanda buvo tarsi biopsijos laboratorija, įpareigota nurodyti Federalinės aviacijos administracijai, ar jie turi vėžį, ar ne.

Sustojus automobiliui mėlynomis striukėmis vilkintys TSA pareigūnai iškart apspito Efą, bandydami jį informuoti apie tai, ką Džimas neseniai jam pasakė. Jie uždavinėjo klausimus ir kalbėjo vienas per kitą, visai kaip žurnalistai.

— Tai užsitęsė gerokai per ilgai, — pasakė Efas. — Kai kitą kartą nutiks kas nors nepaaiškinama, skambinkit mums. Iš pradžių HAZMAT, tada mums. Aišku?

— Taip, daktare Gudveteri.

— Ar HAZMAT pareigūnai pasirengę?

— Taip, laukia nurodymų.

Efas stabtelėjo priešais CDC autobusiuką.

— Turiu pasakyti, kad tai neatrodo kaip savaiminis užkrato atvejis. Šešios minutės ant žemės? Per mažai tam laiko.

— Ko gero, tai apgalvotas įvykis, — pasakė vienas TSA pareigūnų.

— Galbūt, — atsakė Efas. — Pagal esamą situaciją, kad ir kas ten mūsų laukia, turime neleisti tam išplisti. — Jis atidarė Norai galines autobusiuko duris. — Apsirengsime ir pažiūrėsime, su kuo susidūrėme.

Vienas balsas jį sustabdė.

— Šitame lėktuve yra vienas mūsiškių.

Efas atsisuko.

— Kas?

— Federalinis oro pajėgų maršalas. Tai yra įprasta tarptautiniuose skrydžiuose, susijusiuose su JAV oro linijomis.

— Ginkluotas? — paklausė Efas.

— Toks sumanymas.

— Jokio skambučio, įspėjimo iš jo?

— Ne, nieko.

— Tai turbūt iškart juos įveikė.

Efas linktelėjo žiūrėdamas į susirūpinusius tų vyrų veidus.

— Sužinokite jo vietos numerį, pradėsime nuo ten.

Efas ir Nora pasilenkę įlipo į CDC autobusiuką ir uždarė dvigubas duris, už savęs palikdami pakilimo tako šurmulį.

Nuo lentynos jie pasiėmė specialią A lygio aprangą, skirtą naudoti susidūrus su pavojingomis medžiagomis. Efas nusirengė iki marškinėlių ir šortų, o Nora — iki juodos sportinės liemenėlės ir šviesiai violetinės spalvos kelnaičių, abu stengdamiesi netrukdyti vienas kitam savo alkūnėmis ir keliais ankštame Chevy autobusiuke. Noros plaukai buvo tankūs ir tamsūs, o kaip epidemiologei — ir įžūliai ilgi. Ji suėmė juos ir pakišo po elastinga kepure, rankomis dirbdama greitai ir tiksliai. Jos kūnas buvo grakštus, o odos spalva — švelnaus lengvai paskrudintos duonos atspalvio.

Kai Efas ir Kelė nutolo vienas nuo kito ir ji inicijavo skyrybų procesą, Efas ir Nora turėjo labai trumpą meilės romaną. Tai truko tik vieną naktį, po jos sekė labai keistas ir nejaukus rytas, kuris tęsėsi mėnesių mėnesius... iki pat jų kito romano, užsimezgusio tik prieš kelias savaites, kuris, nors ir buvo kur kas aistringesnis už pirmąjį ir kupinas pastangų išvengti spąstų, pagavusių juos pirmą kartą, ir vėl privedė prie dar vieno užsitęsusio ir keisto tarpusavio santykių įtampos mažinimo.

Iš tiesų jis ir Nora dirbo per arti vienas kito: jeigu jie turėtų įprastus darbus, įprastą darbo vietą, galbūt viskas vyktų lengviau, nerūpestingiau... Bet tai buvo „meilė apkasuose“. Abu tiek daug laiko skyrė „Kanarėlei”, jog jo nebelikdavo vienas kitam ar aplinkiniams. Iš tiesų tai buvo toks žvėriškas darbas, jog per kelias trumpas pertraukėles niekas net nepaklausdavo, kaip tau šiandien sekėsi, nes iš esmės nebuvo jokių pertraukėlių.

Taip ir dabar. Nusirengė beveik nuogi vienas priešais kitą, tačiau su pačia mažiausia įmanoma seksualine potekste. Nes apsirengti biokostiumą yra visiška priešprieša geidulingumui. Tai yra žavesio priešingybė, pasišalinimas į sterilią, nevaisingą aplinką.

Pirmiausia užsivilko baltus Nomex kombinezonus su CDC inicialais ant nugaros, užsegamus užtrauktuku nuo kelio iki pat smakro. Jų apykaklės ir rankogaliai sandariai susegami specialiais lipdukais, o juodi batai suvarstomi iki blauzdų.

Ant jų užsitraukė vienkartinius baltus kostiumus, pagamintus iš tankios popieriaus plonumo sintetinės medžiagos. Tada guminius batus ant pirmųjų, o apsaugines pirštines — ant nailoninės medžiagos, kuria aprišti riešai ir kulkšnys. Tada užsidėjo kvėpavimo įrangą: SCBA įrenginį, lengvasvorį deguonies rezervuarą iš titano, dujokaukę ir specialią apsaugos sistemą PASS.

Abu kiek padvejojo prieš užsimaudami kaukes. Nora šyptelėjo ir delnu palietė Efo skruostą. Pabučiavo jį.

— Viskas gerai?

— Taip.

— Na, tikrai taip neatrodo. Kaip Zakas?

— Paniuręs. Supykęs. Toks ir turėtų būti.

— Juk ne tavo kaltė.

— Na ir kas? Svarbiausia, kad šis savaitgalis, kurį nusprendžiau praleisti su sūnumi, nuėjo šuniui ant uodegos, ir aš niekada jo nebesusigrąžinsiu. — Jis paruošė savo kaukę. — Žinai, atėjo toks metas mano gyvenime, kai teko rinktis tarp savo šeimos ir darbo. Maniau, kad pasirinkau šeimą. Tačiau akivaizdu, jog ne visai taip.

Tokiomis akimirkomis kaip ši, kurios ateina netikėtai, spontaniškai, dažnai pačiu nepalankiausiu metu, tu pasižiūri į ką nors ir suvoki, jog be jų tau bus labai sunku. Efas suvokė, jog neteisingai elgėsi su Nora laikydamasis įsitvėręs Kelės. Net ne Kelės, o praeities, savo žlugusios santuokos, to, kas buvo kadaise, — ir viskas dėl Zako. Norai patiko Zakas. O sūnui patiko ji, tai buvo akivaizdu.

Bet dabar, kaip tik dabar, tam nebuvo laiko. Efas užsimovė dujokaukę, patikrino deguonies tiekimo įrangą. Išorinį sluoksnį sudarė geltonos — kanarėlės geltonumo — spalvos izoliuotas „skafandras”, hermetiškas galvos gobtuvas, 210 laipsnių matymo kampo stiklas ir pritvirtintos pirštinės. Tai buvo tikras A lygio kostiumas, „sąlyčio kostiumas”, iš dvylikos sluoksnių audeklo, kuris, iškart užsandarintas, jo dėvėtoją visiškai atskirdavo nuo aplinkos.

Nora patikrino jo kostiumo sandarumą, o jis — Noros. Biorizikos tyrėjai dirba po du, veikdami išvien, visai kaip ir narai. Jų kostiumai kiek išsipūtė nuo cirkuliuojančio oro. Saugantis patogenų kostiumo viduje išlieka prakaitas ir kūno šiluma, todėl temperatūra juose gali pakilti net trisdešimčia laipsnių daugiau už kambario temperatūrą.

— Atrodo, sandaru, — pasakė Efas, kalbėdamas per mikrofoną kaukėje.

Nora linktelėjo ir pagavo jo žvilgsnį, kuris užtruko mažumėlę per ilgai, lyg ji rengtųsi ką nors pasakyti, tačiau persigalvojo.

— Tu pasiruošęs? — paklausė ji.

Efas linktelėjo.

— Pirmyn.

Ant pakilimo tako Džimas įjungė savo valdymo pultą ant ratų ir pagavo jų abiejų į kaukes įmontuotų kamerų siunčiamus signalus, rodomus per skirtingus monitorius. Jis prikabino mažus įjungtus žibintuvėlius ant prisegamų pečių dirželių.

TSA vyrukai priėjo ir pabandė dar kiek su jais šnektelėti, tačiau Efas, purtydamas galvą ir liesdamas savo galvos gobtuvą, apsimetė esąs kurčias. Kai jie prisiartino prie lėktuvo, Džimas parodė Efui ir Norai laminuotą lapą, kuriame buvo pavaizduotos lėktuvo sėdimos vietos iš viršaus, o kito lapo pusėje — pagal vietų numerius sudarytas keleivių ir įgulos sąrašas. Jis pirštu bakstelėjo į raudoną tašką ties 18 A.

— Federalinis oro pajėgų maršalas, — pasakė jam Džimas. — Čarpenteris. Eilė prie atsarginio išėjimo, vieta prie lango.

— Supratau, — atsakė Efas.

Antras raudonas taškas.

— TSA nurodė dar vieną reikšmingą žmogų. Vokiečių diplomatas, skridęs lėktuvu, Rolfas Habermanas. Verslo klasė, antra eilė, F vieta. Atvyko į JT Tarybos derybas dėl situacijos Korėjoje. Gali su savimi turėti vieną tų diplomatinių krepšelių, kurie suteikia teisę praeiti pro muitinę. Gal ir nieko svarbaus, bet grupelė vokiečių iš JT jau pakeliui į čia, kad susigrąžintų jį.

— Gerai.

Džimas paliko juos prie žibintų, o pats grįžo prie savo monitorių. Aptvertoje teritorijoje buvo šviesiau nei dieną. Beveik nesimatė jų šešėlių. Efas ėjo priekyje vesdamas Norą iki ugniagesių kopėčių, jomis aukštyn ant sparno, o tada — platėjančiu paviršiumi iki pat atidarytų durų.

Efas įžengė pirmas. Ore tvyrojo mirtina tyla. Nora sekė iš paskos neatsilikdama nė per metrą.

Lavonai sėdėjo veidais į juos. Efo ir Noros žibintuvėlių šviesa blausiai atsispindėjo atmerktose numirėlių akyse.

Jokio kraujo iš nosies. Jokių išsprogusių akių ar pabrinkusio, dėmėto odos lopinėlio. Jokių putų ar kraujo pėdsakų aplink burną. Visi savo vietose, jokių panikos ar kovos ženklų. Jų rankos buvo laisvai nuleistos arba susmukusios gulėjo ant kelių. Jokios akivaizdžios traumos.

Iš mobiliųjų telefonų — ant kelių, kišenėse, krepšiuose — sklido neperskaitytų žinučių ir įeinančių skambučių signalai. Tai buvo vieninteliai garsai.

Jie surado oro pajėgų maršalą, sėdintį savo vietoje prie lango, iškart už atidarytų durų. Tai buvo keturiasdešimties-penkiasdešimties metų vyras, juodais, retėjančiais plaukais, apsirengęs beisbolo stiliaus sagomis užsegamus marškinius su mėlynais ir oranžiniais apvadais, Niujorko Mets komandos spalvomis, talismanu ponu Metu, pavaizduotu ant marškinėlių priekio, ir mėlynais džinsais. Jo smakras buvo padėtas ant krūtinės, jis tartum snaudė atmerktomis akimis.

Efas priklaupė ant vieno kelio. Platesnė prie atsarginio išėjimo esanti eilė suteikė jam daugiau laisvės manevruoti. Jis palietė oro pajėgų maršalo kaktą ir stumtelėjo atgal jo galvą, kuri laisvai judėjo. Nora, stovėdama šalia jo, savo žibintuvėliu pašvietė į Čarpenterio nereaguojančius akių vyzdžius. Efas pravėrė jo burną ir pašvietė: lavono liežuvis atrodė rausvas, be jokių nuodų pėdsakų.

Efui buvo per tamsu, todėl jis ištiesė ranką ir atitraukė lango užuolaidą, įleisdamas į lėktuvo vidų lauke stovinčių prožektorių šviesą, kuri įsiveržė vidun kaip baltas ryškus klyksmas.

Jokių vėmalų, kaip įkvėpus dujų. Aukų, apsinuodijusių anglies viendeginiu, oda tapdavo pūslėta ir išblukusi. Jo kūno laikysenoje nesimatė nieko neįprasta, jokio agonijos ženklo. Šalia maršalo sėdėjo vidutinio amžiaus moteris, apsirengusi kurorto stiliaus kelioniniais drabužiais, su akiniais ant nosies prieš jos nereginčias akis. Jie sėdėjo įprastai, tarsi laukdami, kol bus išjungtas ženklas PRISISEKITE SAUGOS DIRŽUS, privažiavus prie oro uosto išlaipinimo aikštelės.

Priekyje sėdintys keleiviai buvo sumetę savo asmeninius daiktus į specialius tinkliukus, pritvirtintus prie lėktuvo korpuso sienos. Efas truktelėjo lengvą Virgin Atlantic krepšį nuo Čarpenterio ir atitraukė užtrauktuką. Jis išėmė medvilninį sportinį nertinį, nedidelę krūvelę nučiupinėtų galvosūkių knygelių, garso knygą, o tada rado sunkų nailoninį krepšelį, kurio forma priminė inkstus. Jis atitraukė užtrauktuką ir pamatė juodą, guma aptrauktą pistoletą viduje.

— Matote tai? — paklausė Efas.

— Matome, — atsakė Džimas per radijo ryšį.

Džimas, TSA ir visi kiti, turintys pakankamai aukštą rangą, kad galėtų priartėti prie monitorių, stebėjo viską per Efo kamerą, primontuotą ant jo peties.

— Kad ir kas tai būtų, užklupo juos visiškai nieko neįtariančius. Taip pat ir policininką, — pasakė Efas.

Efas užsegė krepšį ir paliko jį ant grindų, tada atsistojo ir žengė toliau. Jis vis persisverdavo per negyvus keleivius norėdamas atitraukti kas antrą ar trečią lango užuolaidą, nemaloniai šviesai metant keistus šešėlius ir keleivių veidams suteikiant aštrų reljefą, lyg jie būtų sunykę dėl to, kad skrido per arti saulės.

Telefonai vis grojo, o jų skleidžiami garsai tapo įkyrūs, kaip daugybė pavojaus signalų, skambančių garsiau vienas už kitą.

Efas stengėsi negalvoti apie sunerimusius skambinančiuosius kitame laido gale.

Nora palinko prie vieno iš kūnų.

— Visiškai jokių sužalojimų, — pastebėjo ji.

— Žinau, — pasakė Efas. — Velniškai klaiku. Džimai, įspėk Pasaulio sveikatos organizaciją Europoje. Įtrauk Vokietijos federalinę sveikatos ministeriją į šį reikalą, susisiek su ligoninėmis. Nors ir nedidelė tikimybė, tačiau jeigu tai yra užkrečiama, tada jie irgi turėtų aptikti kažką panašaus.

— Supratau, — pasakė Džimas.

Priekyje, tarp verslo ir pirmos klasės esančioje patalpoje, keturi skrydžio palydovai — trys moterys ir vienas vyras — sėdėjo savo vietose, jų kūnai, kiek pasvirę į priekį, kabėjo ant saugos diržų. Einant pro juos, Efą staiga apėmė jausmas, lyg jis būtų plaukiojęs paskendusiame laive.

Pasigirdo Noros balsas.

— Aš lėktuvo gale, Efai. Jokių staigmenų. Grįžtu atgal.

— Gerai, — atsakė Efas, eidamas apšviestu lėktuvu ir atidarydamas skiriančią užuolaidą į erdvesnę verslo klasę.

Ten Efas rado vokiečių diplomatą, Habermaną, sėdintį priekinėje lėktuvo dalyje. Jo putlios rankos gulėjo ant kelių, galva buvo nulenkta, o smėlio spalvos plaukų sruoga krito ant jo atmerktų akių.

Diplomatinis krepšelis, apie kurį kalbėjo Džimas, buvo mėlyname portfelyje su užtrauktuku, gulinčiame po sėdyne.

Nora priėjo prie jo.

— Efai, tu neturi įgaliojimų jį atidaryti...

Efas atitraukė portfelio užtrauktuką ir išėmė pusę suvalgytos Tobeltrone šokolado plytelės bei permatomą plastikinį buteliuką, pilną mėlynų piliulių.

— Kas tai? — paklausė Nora.

— Mano manymu, viagra, — pasakė Efas, sudėdamas viską atgal į lagaminą.

Jis stabtelėjo prie motinos ir dukters, keliavusių kartu. Mergaitės rankos ramiai gulėjo motinos rankose. Abi atrodė atsipalaidavusios.

— Jokios panikos, visiškai nieko, — pasakė Efas.

— Tai nelogiška.

Užkratą reikia pernešti, o tai kiek užtrunka. Keleiviai, kurių būklė suprastėtų ar jie imtų netekti sąmonės, būtų sukėlę sujudimą, nesvarbu, ką būtų rodęs PRISISEKITE SAUGOS DIRŽUS ženklas. Jeigu tai buvo virusas, tai jis nebuvo panašus į jokį kitą patogeną, su kuriais Efui teko susidurti per visą savo, kaip epidemiologo, karjerą dirbant CDC. Visi ženklai rodė esant mirtiną apsinuodijimo sukėlėją, iš kažkur atsiradusį hermetiškoje lėktuvo kabinoje.

— Džimai, noriu dar kartą paieškoti nuodingųjų medžiagų, — — Jie jau paėmė oro pavyzdžius, ištyrė milijonines dalelytes. Nieko nerado, — atsakė Džimas.

— Žinau, bet... viskas atrodo taip, lyg visi šie žmonės mirė visiškai nieko neįtardami. Galbūt medžiaga išsisklaidė, kai buvo atidarytos durys. Noriu ištirti kiliminę dangą ir visus kitus korėtus paviršius. Mes patikrinsime plaučių audinius, kai tik šiuos žmones nuvešime į štabą.

— Gerai, Efai, kaip pasakysi.

Efas pro plačias oda aptrauktas pirmos klasės sėdynes greitai nužingsniavo iki lakūnų kabinos. Durys buvo plieninės, o ant lubų kabėjo vaizdo kamera. Jis palietė rankeną.

Jo gobtuvo viduje pasigirdo Džimo balsas:

— Efai, jie man sako, kad durys turi skaitmeninį užraktą, tau nepavyks patekti...

Stumtelėjus durys atsidarė.

Efas stovėjo tarpduryje nejudėdamas. Šviesos nuo pakilimo tako veržėsi pro tamsintą priekinį stiklą ir apšvietė lakūnų kabiną. Visų sistemų ekranai neveikė.

— Efai, jie sako, jog būtum labai atsargus, — perspėjo Džimas.

— Pasakyk jiems ačiū už profesionalų techninį patarimą, — atsakė Efas eidamas į vidų.

Visi ekranai ir lemputės aplink jungiklius buvo tamsūs. Vienas vyras, vilkintis piloto uniformą, susmukęs sėdėjo ant atlenkiamos sėdynės, iškart Efo dešinėje. Kiti du, kapitonas ir antrasis pilotas, sėdėjo aukštose kėdėse, priešais valdymo pultą. Antrojo piloto rankos gulėjo sulenktos ant kelių, jo galva buvo pasvirusi į kairę, o ant jos vis dar buvo kepurė. Kapitono kairė ranka išliko ant vairalazdės, o dešinė karojo šalia atramos, krumpliais liesdama kilimu išklotas grindis. Jo galva buvo pasvirusi į priekį, kepurė padėta ant kelių.

Efas palinko virš valdymo pulto tarp dviejų kėdžių norėdamas pakelti kapitono galvą. Jis pašvietė į atmerktas vyro akis — vyzdžiai nereagavo ir buvo išsiplėtę. Efas vėl švelniai nulenkė kapitono galvą ant jo krūtinės ir tada sustingo.

Jis kažką pajuto. Kažkieno buvimą.

Atsitraukė nuo valdymo pulto ir sukdamasis aplink atidžiai apžiūrėjo pilotų kabiną.

— Kas yra, Efai? — paklausė Džimas.

Efas praleido pakankamai laiko tarp lavonų, jog nesinervintų dėl to. Bet čia kažkas buvo... kažkur. Čia arba netoliese.

Keistas pojūtis dingo kaip svaiginantys kerai, palikdami jį be žado. Jis pasipurtė.

— Nieko, turbūt klaustrofobija.

Efas pasisuko į trečią vyrą kabinoje. Jo galva nusvirusi gana žemai, o pats pečiu buvo atsirėmęs į sieną. Jo sėdynės saugos diržai tįsojo ant žemės.

— Kodėl jis neprisisegęs? — Efas pagalvojo balsu.

— Efai, tu lakūnų kabinoje? Aš ateinu pas tave, — pasakė Nora.

Efas žvilgtelėjo į sidabrinę negyvėlio sagę su Regis Air logotipu. Lentelėje virš jo kišenės buvo parašyta: REDFERNAS. Efas atsiklaupė ant vieno kelio prieš jį ir pirštais aptemptoje pirštinėje suspaudė jo smilkinius norėdamas pakelti veidą. Vyro akys buvo atmerktos ir žiūrėjo žemyn. Efas patikrino jo akių vyzdžius ir pamanė, kad kažką pastebėjo. Mirgėjimą. Jis pažiūrėjo dar kartą, ir staiga kapitonas Redfernas suvirpėjo ir suaimanavo.

Efas metėsi atgal ir nukrito tarp dviejų kapitonų kėdžių, garsiai kaukštelėdamas į valdymo pultą. Antrasis pilotas užgriuvo ant jo, o Efas stengėsi jį nustumti, minutėlę įkalintas suglebusio, negyvo vyro kūno masės.

— Efai?! — staigiai sušuko Džimas.

— Efai, kas nutiko? — panikuojančiu balsu per radijo ryšį paklausė Nora.

Su dideliu jėgos antplūdžiu Efas šiaip taip išjudino antrojo piloto kūną ir nustūmė atgal į jo kėdę, o pats atsistojo.

— Efai, ar tau viskas gerai? — vėl paklausė Nora.

Efas pažiūrėjo į kapitoną Redferną, dabar jau nukritusį ant žemės, spoksantį į jį. Tačiau jo gerklė trūkčiojo, priešinosi, tartum jis pravira burna springtų oru.

— Turim išgyvenusįjį, — pasakė Efas, plačiai atmerkęs akis.

— Ką? — paklausė Nora.

— Mes turim čia gyvą žmogų. Džimai, mums reikia izoliacinio inkubatoriaus šiam vyrui. Atnešto tiesiai ant sparno. Nora? — Efas šnekėjo labai greitai, žiūrėdamas į pilotą, trūkčiojantį ant žemės. — Turime patikrinti visą lėktuvą, kiekvieną keleivį.

I INTERLIUDAS ABRAHAMAS SETRAKIANAS

Senis stovėjo vienas savo ankštame lombarde Rytų 118-oje gatvėje, Harlemo rajone. Praėjus valandai po uždarymo, jo skrandis pradėjo gurguliuoti, tačiau jis nenorėjo lipti laiptais į viršų. Už langų ir durų tartum plieniniai akių vokai buvo nuleistos apsauginės užtvaros, o už jų gatves užvaldė nakties žmonės. Sutemus negalima eiti laukan.

Jis nuėjo prie šviesų pultelio, esančio už prekystalio, ir užtemdė parduotuvę, lempą po lempos. Jis jautėsi liūdnas. Pažvelgė į savo parduotuvę, į chromo ir išterlioto stiklo vitrinas. Į rankinius laikrodžius, suguldytus ant fetro, o ne aksomo, įmantrius sidabro dirbinius, kurių negalėjo atsikratyti, į kelis brangakmenius ir aukso dirbinius. Arbatos servizo komplektus už stiklo. Odinius paltus ir nebemadingus kailius. Į naujus muzikos grotuvus ir radijo aparatus bei televizorius, kurių jis daugiau nebesistengė paimti. Ir šen bei ten buvo brangūs daiktai: pora nuostabių antikvarinių seifų (padengtų asbestu), aštuntojo dešimtmečio iš medžio ir plieno padarytas portfelio dydžio Ruasar vaizdajuosčių leistuvas, antikvarinis šešiolikos milimetrų projektorius.

Tačiau iš esmės daugybė mažo apyvartumo šlamšto. Šis lombardas yra ir parduotuvė, ir muziejus, ir gyvenamojo rajono relikvija. Lombardininkas teikia tokias paslaugas, kurių daugiau niekas negali. Jis yra neturtingo žmogaus bankininkas, pas kurį žmonės gali ateiti ir pasiskolinti dvidešimt penkis dolerius nesivargindamas dėl savo kredito istorijos, darbo, rekomendacijų. O ekonominės recesijos gniaužtuose dvidešimt penki doleriai yra tikras lobis daugeliui žmonių. Dvidešimt penki doleriai gali reikšti skirtumą tarp pastogės ir benamystės. Dvidešimt penki doleriai gali padėti gauti gyvenimą pailginančių vaistų. Tol, kol vyras ar moteris turi turto, kurį gali įkeisti, jis arba ji gali išeiti iš krautuvėlės su grynaisiais pinigais rankose. Tiesiog nuostabu!

Jis sunkiai vilkosi laiptais aukštyn, pakeliui išjungdamas vis daugiau šviesų. Jam pasisekė, kad yra šeimininkas šio pastato, kurį nusipirko aštuntojo dešimtmečio pradžioje už septynis dolerius ir dar kelis centus. Na gerai, galbūt sumokėjo ne tiek mažai, tačiau ir ne per daugiausia. Tais laikais žmonės degindavo namus vien dėl šilumos. „Niujorkiečio skolinti daiktai ir antikvariatai” (pavadinimą paveldėjo su nusipirktu pastatu) Setrakianui niekada nereiškė kelio į turtus, o veikiau vartus į priešinternetinę, avangardistinę pasaulio kryžkelių miesto prekyvietę žmogui, susidomėjusiam senojo pasaulio įrankiais, rankdarbiais, antikvariatais ir kitomis paslaptimis.

Trisdešimt penkeri metai dieną vedant derybas dėl pigių papuošalų, o naktimis kaupiant įrankius ir ginklus. Trisdešimt penkeri metai geros progos laukimo, pasiruošimo ir tykojimo. Dabar jo laikas seko.

Atsistojęs prieš duris, prieš įžengdamas vidun, jis palietė hebrajų kalba parašytą rankraštį ir pabučiavo savo kreivus, raukšlėtus pirštų galus. Senovinis veidrodis koridoriuje buvo toks subraižytas ir išblukęs, jog jis turėdavo sukioti savo kaklą į visas puses norėdamas surasti bent mažytį lopinėlį, kuriame galėtų pamatyti savo atspindį. Jo gipso baltumo plaukai, augantys gerokai virš raukšlėtos kaktos ir krintantys atgal už ausų bei kaklo, buvo jau seniai kirpti. Jo veidas darėsi vis labiau sukritęs, smakrą, ausų spenelius ir akis vis labiau veikė ta nelemta sunkio jėga. Jo rankos, taip smarkiai sulaužytos ir blogai užgijusios prieš daugybę metų, įgavo keistą formą, lyg artritu sergančio plėšraus paukščio nagai, kuriuos jis nuolatos slėpė po vilnonėmis pirštinėmis su prakirptais pirštų galiukais. Tačiau po apgaulinga nykstančio vyro išore slypėjo jėga. Ugnis. Ištvermė.

Kokia jo neišsenkančios vidinės jaunystės šaltinio paslaptis? Viena paprasta sudedamoji dalis.

Kerštas.

Prieš daugelį metų Varšuvoje, vėliau Budapešte gyveno vyras, Abrahamas Setrakianas, kuris buvo gerbiamas Rytų Europos literatūros ir folkloro profesorius. Žmogus, išgyvenęs holokaustą ir vedybų su studente skandalą, kurį mokslo reikalai buvo nubloškę į pačius tamsiausius pasaulio užkampius.

Dabar jau pasenusį vieno Amerikos lombardo šeimininką vis dar persekiojo neužbaigti reikalai.

Jis turėjo geros sriubos likučių, nepaprastai skanios vištienos sriubos su koldūnais ir lakštiniais makaronais, kurią jam iš pat Liebman‘s Bronkse atnešė vienas nuolatinis klientas. Jis įdėjo dubenį į mikrobangų krosnelę ir savo grublėtais pirštais atsirišo kaklaraiščio mazgą. Po pyptelėjimo jis nunešė karštą dubenį ant stalo, pasiėmė lininę servetėlę — visada lininę! — nuo pakabos ir užkišo ją už apykaklės.

Pūsti į sriubą. Paguodos, nusiraminimo ritualas. Jis prisiminė savo močiutę, savo bubbeh — bet tai buvo daugiau nei paprastas atsiminimas tai buvo pojūtis, jausmas — pučiančią į sriubą už jį, kai jis buvo mažas berniukas, sėdinčią šalia jo prie suklerusio medinio stalo šaltoje virtuvėje jų namuose Armėnijoje. Prieš visas bėdas. Jos senas atodūsis įpūsdavo energijos garo į jo jauną veidą — tokia tyli to paprasto veiksmo magija. Lyg pripildant vaiką gyvybės. O dabar, kai pūtė pats senis, jis stebėjo, kaip jo kvapas įgauną garo pavidalą, ir svarstė, kiek dar tokių atodūsių jam liko.

Kreivais kairės rankos pirštais jis paėmė šaukštą iš vieno iš stalčių, pilnų prašmatnių, nederančių įrankių. Papūtė į šaukštą, raibuliuodamas mažytę sultinio balą jame, prieš įsidėdamas į burną. Skonis kaip atsirasdavo, taip ir išnykdavo skonio receptoriams ant liežuvio mirštant kaip seniems kareiviams: daugybės metų pypkės rūkymo, profesoriaus ydos, aukoms.

Jis rado ploną pasenusio Sony televizoriaus — balto, virtuvei skirto modelio — nuotolinio valdymo pultelį, ir trisdešimt dviejų centimetrų įstrižainės televizorius atgijo, dar labiau apšviesdamas kambarį. Jis pakilo ir nuėjo iki sandėliuko rankomis remdamasis į krūvas knygų, suspaudusių koridorių į siaurą susidėvėjusio kilimo ruožą — knygos buvo visur, sustatytos aukštomis krūvomis prie sienų, daugelis jų buvo perskaitytos, nė su viena neįmanoma išsiskirti — ir pakėlė kepimo skardos dangtį, kad pasiimtų paskutinį geros ruginės duonos gabaliuką, kurį saugojo. Jis atsinešė į popierių suvyniotą kepalėlį, atsisėdęs į paminkštintą virtuvės kėdę patogiai įsitaisė ir laužė duoną, mėgaudamasis dar keliais nepaprastai skanaus sultinio gurkšniais.

Per televizorių rodomi vaizdai pamažu patraukė jo dėmesį: kažkur ant pakilimo tako stovintis milžiniškas lėktuvas, apšviestas kaip gabalėlis dramblio kaulo ant juodos juvelyro fetro skiautės. Jis užsidėjo akinius juodais rėmeliais, kurie gulėjo ant jo krūtinės, ir prisimerkęs pažiūrėjo norėdamas perskaityti ekrano apačioje rodomą užrašą. Šios dienos krizė vyko kitapus upės, JFK oro uoste.

Senasis profesorius žiūrėjo ir klausėsi, sutelkęs dėmesį į naujai atrodantį lėktuvą. Viena minutė peraugo į dvi, tada tris, kambarys aplink jį išnyko. Žinių pranešimas sukaustė, ir jis vis dar laikė šaukštą jau nebevirpančioje rankoje.

Neveikiančio lėktuvo vaizdas televizoriuje pro jo akinių lęšius atrodė kaip išpranašauta ateitis. Sultinys dubenyje atšalo, garai blėso, atlaužtas ruginės duonos gabalėlis taip ir liko nesuvalgytas.

Jis žinojo.

Tuk tuk tuk.

Senis žinojo...

Tuk tuk tuk.

Skausmas pradėjo gelti jo kreivas rankas. Tai, ką jis pamatė prieš save, nebuvo pranašingas ženklas — tai buvo staigus antpuolis. Tai buvo pats įvykis, kurio jis laukė. Kuriam jis ruošėsi. Visą savo gyvenimą, iki pat dabar.

Visą palengvėjimą, kurį jis jautė iš pradžių — kad šis siaubas jo neaplenkė, kad gavo vieną paskutinę progą atkeršyti — staigiai pakeitė aštri, beveik skausminga baimė. Su šaltu garo proveržiu iš burnos jis ištarė:

Jis yra čia... Jis yra čia...

ATVYKIMAS

Regis Air techninės priežiūros angaras

Kadangi reikėjo atlaisvinti pakilimo taką, likus valandai iki aušros lėktuvas buvo nutemptas į Regis Air oro uosto ilgalaikės priežiūros angarą. Niekas nekalbėjo, kai 777, pilnas negyvų keleivių, prariedėjo pro šalį kaip milžiniškas baltas karstas.

Kai tik po ratais buvo pakištos atramos ir lėktuvas uždarytas, ant nešvarių cementinių grindų buvo patiestas juodas brezentas ir iškeltos specialios skolintos uždangos, kad atskirtų plačią sulaikymo zoną tarp kairiojo sparno ir nosies. Lėktuvas buvo izoliuotas angare kaip lavonas didžiuliame morge.

Efo prašymu, Niujorko medicininės ekspertizės tyrimų biuras (OCME) pasiuntė kelis vyresniuosius teismo medicinos tyrėjus iš Manhatano ir Kvinso, kurie atsivežė kelias kartonines dėžes guminių maišų. OCME, didžiausias pasaulio medicininės ekspertizės biuras, turėjo patirties vadovaujant didelio masto katastrofų operacijoms ir padėdavo suplanuoti tvarkingą ir organizuotą lavonų surinkimą.

HAZMAT pareigūnai, apsirengę užsandarintais kostiumais, pirmiausia išnešė oro pajėgų maršalą — karininkams iškilmingai atiduodant pagarbą supakuotam lavonui šiam pasirodžius prie lėktuvo durų — o tada kruopščiai išgabeno visus kitus keleivius iš antrosios klasės pirmos eilės. Vėliau išmontavo tas tuščias kėdes, kad galėtų pasinaudoti papildoma erdve sudėti lavonams į krepšius prieš juos išnešant iš lėktuvo. Visi kūnai po vieną buvo pririšti diržais prie neštuvų ir nuleisti nuo sparno ant brezentu išklotų grindų.

Procesas buvo lėtas ir kartu siaubingas. Sunešus apie trisdešimt kūnų, vienas miesto valdžios pareigūnų staiga prarado savitvardą ir dejuodamas bei gniauždamas savo galvos gobtuvą nuėjo nuo lėktuvo. Du kartu dirbantys HAZMAT pareigūnai priėjo prie jo, o jis juos užsipuolė, šveitė pareigūnus į apsaugines užtvaras ir padarė skylę izoliuotoje teritorijoje. Staiga prasidėjo panika, žmonės traukėsi iš kelio šiam galbūt užnuodytam ar užkrėstam pareigūnui, nagais draskančiam savo kostiumą ir bėgančiam iš didžiulio angaro. Efas pasivijo jį ant pakilimo tako, kur jam, apšviestam ryto saulės, pavyko nusimesti galvos gobtuvą ir nusilupti kostiumą tartum varžančią odą. Efas pačiupo vyrą, šis susmuko ant asfalto ir sėdėjo ten ašarų sklidinomis akimis.

— Šis miestas, — kūkčiojo pareigūnas. — Šitas prakeiktas miestas.

Vėliau pasklido kalbos, jog tas valdžios pareigūnas po rugsėjo vienuoliktosios pirmas kelias pragariškas savaites dirbo ant griuvėsių kalno, iš pradžių gelbėjimo operacijoje, o paskui — tvarkant nuolaužas. Rugsėjo vienuoliktosios šmėkla vis dar kybojo virš daugelio tų valdžios pareigūnų, o dabartinė gluminanti padėtis ir vėl iškėlė visus košmarus į paviršių.

Analitikų ir tyrėjų komanda iš Vašingtono nacionalinės transporto saugumo ministerijos atvyko kartu su Federaline aviacijos administracija, kad apklaustų visus, susijusius su Regis Air skrydžio „incidentu”, surinktų informaciją apie paskutines lėktuvo akimirkas ir gautų skrydžio duomenų bei lakūnų kabinos balso įrašymo įrenginius. Tyrėjai iš Niujorko sveikatos departamento, kuriuos, reaguodami į įvykį kur kas greičiau, gerokai pralenkė CDC, buvo iš anksto informuoti apie problemą, tačiau Efas atmetė jų reikalavimą leisti jiems įsikišti. Jis žinojo, kad turi pats kontroliuoti situaciją, jeigu nori, jog viskas būtų atlikta tinkamai.

Pakeliui iš Vašingtono valstijos Boeing atstovai iškart paneigė visišką trigubo septyneto išsijungimą kaip „mechaniškai neįmanomą”. Regis Air viceprezidentas, pakeltas iš lovos Skarsdeile, primygtinai reikalavo, kad Regis mechanikai patys pirmi įliptų į lėktuvą patikrinti, kai tik bus baigtas izoliavimo procesas. (Oro cirkuliavimo sistemos gedimas, kuris sukėlė keleivių mirtį, buvo vyraujanti teorija.) Vokietijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose ir jo komanda vis dar laukė savo diplomato krepšelio, kurį Efas paliko Lufthansa senatoriaus laukiamajame, pirmame terminale. Mero sekretorė spaudai suplanavo popietinę konferenciją, o policijos komisaras atvyko su antiterorizmo biuro viršininku.

Iki vėlyvo ryto buvo išnešti beveik visi lavonai, išskyrus aštuoniolika likusių. Atpažinimo procesas dėl pasų nuskaitymo ir detalaus keleivių sąrašo vyko labai greitai.

Per pertraukėlę Efas ir Nora pasitarė su Džimu už izoliuotos zonos ribų, vis dar kyšant orlaivio fiuzelažo korpusui per jį dengiančias užtvaras. Lėktuvai vėl kilo ir leidosi, jie girdėjo didinamų ir lėtinamų variklio apsukų gausmą virš galvos ir jautė skrodžiamą orą.

— Su kiek kūnų gali susitvarkyti medicinos ekspertai iš Manhatano? — paklausė Efas gurkšnodamas vandenį iš plastikinio butelio.

— Čia Kvinso jurisdikcija, bet tu teisus, štabas Manhatane yra geriausiai aprūpintas. Šnekant apie logistiką, mes ruošiamės išskirstyti aukas tarp tų dviejų rajonų bei Bruklino ir Bronkso. Taigi maždaug po penkiasdešimt.

— Kaip juos ten nugabensime?

— Sunkvežimiais, aprūpintais šaldymo įranga. Vienas medicinos ekspertas sakė, jog jie taip tvarkėsi su Pasaulio prekybos centro palaikais. Jau susisiekta su Fultono žuvų turgumi Žemutiniame Manhatane.

Efas apie ligų kontrolę dažnai pagalvodavo kaip apie pasipriešinimo judėjimą per karą, kai jis ir jo komanda kovodavo už „geriečius”, o likęs pasaulis stengėsi ir toliau gyventi po okupacijos debesimi, tarp virusų ir bakterijų, neduodančių ramybės. Džimas tada įsivaizduodavo esąs pogrindinio radijo diktorius, šnekantis trimis kalbomis ir galintis parūpinti visko — nuo sviesto iki ginklų ar saugaus išėjimo iš Marselio.

— Jokių žinių iš Vokietijos? — paklausė Efas.

— Dar ne. Jie dviem valandoms uždarė oro uostą, atliko išsamų saugumo patikrinimą. Nė vienas darbuotojas nesusirgo.

— Čia visiškai niekas neaišku, — Nora netvėrė savame kailyje.

Efas linktelėjo pritardamas.

— Tęsk.

— Turime lėktuvą, pilną negyvėlių. Jeigu tai sukėlė dujos ar koks aerozolis ventiliacijos sistemoje — tyčia ar ne — jie nebūtų visi numirę taip... turiu pasakyti, taip ramiai. Jie būtų springę, blaškęsi. Vėmę. Pamėlynavę. Skirtingo sudėjimo žmonės būtų numirę skirtingu metu. Nepamirškime ir kartu kylančios panikos. O jeigu tai yra kokia nors infekcija, tai turime kažkokį beprotiškai staigų, visiškai naują patogeną, tokį, kurio nė vienas mūsų nėra matęs. Leidžiantį suprasti, jog tai — žmogaus rankų darbas, sukurtas laboratorijoje. Bet, nepamirškim, tuo pačiu metu mirė ne tik keleiviai — taip pat numirė ir pats lėktuvas. Lyg koks daiktas, išvedantis iš rikiuotės daiktas, smogė pačiam lėktuvui ir iššlavė visus, esančius viduje, įskaitant ir keleivius. Bet tai ne visiškai tikslu, ar ne? Manau, dabar pats svarbiausias klausimas — kas atidarė duris? — ji žiūrėjo tai į Efą, tai į Džimą. — Tai galėjo būti slėgio pokytis. Galbūt durys jau buvo atrakintos, o lėktuvo dekompresija jas atidarė. Mes galime rasti gudrių paaiškinimų beveik bet kam, nes esam medicinos mokslininkai, toks mūsų darbas.

— O tos langų užuolaidos? — tęsė Džimas. — Žmonės visada žiūri pro langus nusileidimo metu. Kas jas visas užtraukė?

Efas linktelėjo. Jis visą rytą buvo susitelkęs ties smulkmenomis, tad buvo sveika atsitraukti ir pažiūrėti į keistus įvykius iš toliau.

— Štai kodėl keturi išgyvenusieji yra mūsų raktas, — pasakė jis. — Jeigu ką nors matė.

— Arba, priešingu atveju, yra įsivėlę į visa tai, — pridūrė Nora.

— Visi keturi yra kritiškos, bet stabilios būklės, guli Jamaikos ligoninės Medicinos centre, — Efas pasidalijo žiniomis. — Kapitonas Redfernas, trečiasis pilotas, trisdešimt dvejų. Teisininkė iš Vesčesterio apygardos, keturiasdešimt vienerių. Programuotojas iš Bruklino, keturiasdešimt ketverių. Ir muzikantas, įžymybė iš Manhatano ir Miami Beach, trisdešimt šešerių. Dvaitas Muršeinas.

— Nieko nesu apie jį girdėjęs, — gūžtelėjo pečiais Efas.

— Jo sceninis vardas — Gabrielis Bolivaras.

— A, — Efas atpažino vyrą.

— Fui, — pasišlykštėjo Nora.

— Jis skrido netikra pavarde, pirmąja klase, — tęsė Džimas. — Be gąsdinančio makiažo, keistų kontaktinių lęšių. Taigi bus dar daugiau kaitros iš žiniasklaidos.

— Ar yra kokių nors sąsajų tarp išgyvenusiųjų? — paklausė Efas.

— Kol kas jokių, kurias galėtume pastebėti. Galbūt po jų medicininės apžiūros kas nors paaiškės. Jie buvo išsibarstę po visą lėktuvą, programuotojas skrido antrąja klase, teisininkas — verslo klase, o dainininkas — pirmąja. Ir, žinoma, kapitonas Redfernas lakūnų kabinoje.

— Painiava, — pastebėjo Efas. — Bet vis šis tas. Jeigu jie atgaus sąmonę pakankamai ilgam laikui, kad spėtume išpešti atsakymus.

Vienas valdžios pareigūnų atėjo ieškoti Efo.

— Daktare Gudveteri, geriau grįžkite ten, — pasakė jis. — Krovinių skyrius. Jie kažką rado.

Per šoninį krovinių skyriaus liuką, esantį 777 papilvėje, darbuotojai jau buvo pradėję iškrauti plienines bagažo talpyklas, riedančias konvejeriu, kurias ruošėsi apžiūrėti HAZMAT komanda. Efas ir Nora aplenkė likusius konteinerius, stovinčius ant grindyse įmontuotų bėgių.

Tolimame krovinių skyriaus gale gulėjo ilga, juoda medinė stačiakampio formos dėžė, ji atrodė sunki, lyg paguldyta milžiniška spinta. Nepoliruoto juodmedžio, apie dviejų su puse metro ilgio, pusantro metro pločio ir metro aukščio. Didesnė už šaldytuvą. Visi viršutinės pusės kraštai buvo išraižyti sudėtingu raštu, o su į labirintą panašiomis puošmenomis kartu buvo išgraviruotos ir raidės, parašytos senovine — arba padaryta, kad taip atrodytų — kalba. Daugybė sūkurių priminė figūras, grakščias žmonių figūras — galbūt (pasitelkus šiek tiek vaizduotės) su klykiančiais veidais.

— Jos dar niekas neatidarė? — pasiteiravo Efas.

Visi HAZMAT pareigūnai papurtė galvas.

— Mes visiškai nieko nelietėm, — pasakė vienas jų.

Efas žvilgtelėjo į kitą krovinio pusę. Trys oranžiniai diržai, kurių plieniniai susegimai vis dar buvo įverti į specialias spynas, gulėjo ant žemės šalia dėžės.

— O šie diržai?

— Taip radome, kai atėjome, — pasakė kitas.

Efas apžvelgė krovinių skyrių.

— Bet juk tai neįmanoma, — pasakė jis. — Jeigu šis daiktas nebuvo pririštas per skrydį, tai jis būtų padaręs didelės žalos bagažo konteineriams, gal net vidinėms krovinių skyriaus sienoms, — jis vėl apsidairė. — Kur jo kortelė su užrašu? Kas rašoma krovinių deklaracijoje?

Vienas pareigūnų laikė pluoštą laminuotų popieriaus lapų pirštine apmautoje rankoje.

— Jo čia nėra.

Efas priėjo pasižiūrėti pats.

— To negali būti.

— Vienintelis nestandartinis krovinys, įtrauktas į sąrašą, be trijų golfo lazdų rinkinių, yra baidarė, — vyrukas parodė pirštu į sieną, kur, pririšta tokiais pačiais oranžiniais diržais, gulėjo į plastiką suvyniota baidarė, nuklijuota oro linijų bagažo lipdukais.

— Paskambinkit į Berlyną, — pasakė Efas. — Jie privalo turėti kokį nors įrašą. Kas nors tikrai atsimins šį daiktą, juk jis sveria mažiausiai kokius du šimtus kilogramų.

— Mes jau skambinome. Jokio įrašo. Jie ruošiasi susisiekti su bagažo komanda ir apklausti visus iki vieno.

Efas vėl atsisuko į juodą dėžę. Jis pasilenkė apžiūrėti jos šonų, nekreipdamas dėmesio į keistus raižinius, ir surado po tris vyrius abiejuose viršutiniuose kraštuose. Dangtis buvo dvivėrės durys. Efas ranka palietė išraižytą paviršių, tada pakišo pirštus po sunkiu dangčiu, bandydamas jį atidaryti.

— Gal kas nori man padėti?

Vienas pareigūnas žengė į priekį, atsistojo priešais Efą ir pirštais apčiuopė dangčio briauną. Efas suskaičiavo iki trijų, ir jie iškart atidarė abejas duris.

Iš dėžės pasklido kvapas, panašus į pūvančio lavono, lyg ji būtų uždaryta šimtą metų. Dėžė atrodė tuščia, kol vienas pareigūnų įsijungė žibintuvėlį ir pašvietė į vidų.

Efas įkišo ranką vidun, ir jo pirštai susmigo į minkštą žemę. Dirvožemis buvo purus kaip tortas ir užpildė du trečdalius dėžės.

— Atrodo kaip karstas, — pasakė Nora, atsitraukdama per žingsnį atgal.

Efas ištraukė pirštus, nupurtė žemes ir atsisuko į ją, laukdamas šypsenos, kuri taip ir nepasirodė.

— Kiek per didelis tam. Kaip manai? — pasakė jis.

— Kodėl kas nors turėtų gabenti dėžę su žemėmis? — paklausė Nora.

— Ne tik su žemėmis, kažkas turėjo būti viduje.

— Bet kaip? Šis lėktuvas juk visiškai izoliuotas.

Efas gūžtelėjo pečiais.

— Ką mes apskritai čia galime paaiškinti? Viskas, ką tikrai žinau, tai, jog turime neužrakintą ir nepririštą konteinerį be važtaraščio, — jis atsisuko į kitus. — Turime ištirti žemę, ji puikiai išlaiko tam tikrus pėdsakus. Radiaciją, pavyzdžiui.

— Jūs manote, kad buvo pasinaudota kokiu nors agentu keleiviams nužudyti?.. — paklausė vienas pareigūnų.

— Ir buvo atgabentas šitoje dėžėje? Tai geriausia teorija, kokią tik šiandien girdėjau.

Iš dėžės pasigirdo Džimo balsas.

— Efai, Nora?

— Kas yra, Džimai? — šūktelėjo Efas.

— Man ką tik skambino iš Jamaikos ligoninės. Tu tuoj užsimanysi ten nuvykti. Jamaikos ligoninės Medicinos centras

Ligoninės pastatas buvo vos už dešimties minučių kelio į šiaurę nuo JFK oro uosto važiojant Van Vyko greitkeliu. „Jamaika” buvo vienas keturių centrų Niujorke, skirtų kovai su bioterorizmu. Jis buvo visateisis Simptomų sekimo sistemos narys, o Efas vos prieš kelis mėnesius jame vadovavo „Kanarėlės” seminarui. Taigi jau žinojo, kaip patekti į oru plintančių infekcijų izoliatorių šeštame aukšte.

Ant dvigubų metalinių durų buvo iškilus ryškiai oranžinės spalvos Biorizikos simbolis su trimis vainiklapiais, perspėjantis apie tikrą ar potencialų ląstelinių medžiagų ir gyvų organizmų pavojų. Įspėjimas skambėjo taip:

IZOLIAVIMO ZONA:

BŪTINOS FIZINIO KONTAKTO ATSARGUMO PRIEMONĖS.

TIK AUTORIZUOTAM PERSONALUI.

Registratūroje Efas parodė savo CDC dokumentus, ir administratorė atpažino jį iš ankstesnių mokymų. Palydėjo jį į vidų.

— Kas nutiko? — paklausė jis.

— Aš tikrai nenoriu būti melodramatiška, — pasakė ji, braukdama savo ligoninės identifikacijos kortelę per elektroninį skaitytuvą, atidarantį duris į izoliatorių, — bet jums reikia pamatyti tai pačiam.

Vidinis praėjimas buvo siauras išorinėje izoliatoriaus dalyje, daugiausia užimtoje slaugytojų postais. Efas nusekė paskui administratorę į platų vestibiulį už mėlynų užuolaidų, kuriame buvo išdėliotos kontaktinės priemonės — operaciniai chalatai, apsauginiai akiniai, pirštinės, guminiai batai ir respiratoriai — ir didelė atliekų statinė, išklota raudonu biorizikos izoliatoriaus šiukšlių maišu. Respiratorius buvo N95 veiksmingumo klasės, o tai reiškė, jog jis apsaugo dėvėtoją nuo 95 procentų dalelių, didesnių už 0,3 mikrono — beveik nuo visų oru plintančių virusinių ir bakteriologinių patogenų, bet ne nuo cheminių ar dujų teršalų.

Be užsandarinto kostiumo, kurį dėvėjo oro uoste, dabar Efas jautėsi pažeidžiamas apsirūpinęs tik ligoninės kauke, chirurgine kepurėle, apsauginiais akiniais, operaciniu chalatu ir guminiais batais. Taip pat apsirengusi administratorė nuspaudė stūmoklinį mygtuką, atidariusį duris, ir Efas įeidamas pajuto truktelėjimą į priekį dėl neigiamo slėgio sistemos, kuri užtikrina, kad oras eitų į izoliatoriaus zoną ir neleistų jokioms dalelėms išeiti.

Viduje koridorius vedė į kairę pusę, į centrinį atsargų punktą. Jame buvo avariniams atvejams skirtas vežimėlis, nukrautas vaistais, greitosios pagalbos vaistinėlė su būtiniausiais reikmenimis, į plastikinį įdėklą įkištas nešiojamasis kompiuteris, vidaus telefoninė sistema, skirta susisiekti su likusiu pasauliu už izoliatoriaus ribų, ir papildomos apsauginės priemonės.

Pacientų zoną sudarė aštuonios mažos palatos. Iš viso tik aštuoni izoliatoriai, skirti Niujorko rajonui, kuriame gyvena daugiau nei du milijonai gyventojų. „Pacientų antplūdžio paskirstymas” yra kritinės parengties terminas, reiškiantis sveikatos apsaugos sistemos sugebėjimą greitai padidinti darbo našumą, kad patenkintų visų pacientų poreikius iškilus didelio masto nepaprastosios padėties pavojui. Niujorko valstijoje buvo apie 60 tūkstančių ligoninės lovų, ir šis skaičius vis mažėjo. Tačiau vien Niujorko miesto gyventojų buvo per aštuonis milijonus, ir šis skaičius vis didėjo. „Kanarėlė” buvo įkurta tikintis užlopyti šią statistinę spragą, kaip laikina kritinės parengties priemonė.

CDC tokius politinius veiksmus vadino „optimistiniais”. Efui labiau patiko sąvoka „žavingas mąstymas”.

Jis nusekė paskui administratorę į pirmąją kamerą. Tai nebuvo visiškos biologinės izoliacijos patalpa, nebuvo jokio neigiamo slėgio ar plieninių durų. Tai buvo tik paprasta slaugymo palata atskirtoje patalpoje. Kambario grindys išklotos plytelėmis, patalpa apšviesta dienos šviesos lempomis. Pirmas daiktas, kurį pastebėjo Efas, buvo nebetinkamas naudoti inkubatorius, pastatytas prie sienos. Tai buvo vienkartiniai, plastiku apgaubti neštuvai, visai kaip permatomas karstas su pora apvalių angų abiejuose ilguose šonuose, prie kurių primontuotos specialios pirštinės, einančios į vidų, ir nuimamais deguonies rezervuarais. Švarkas, marškiniai ir kelnės, nukirptos chirurginėmis žirklėmis ir nuimtos nuo paciento, gulėjo numestos šalia, o ant apverstos piloto kepurės matėsi sparnuota Regis Air emblema.

Palatos viduryje stovinti lova buvo apgaubta plastikinėmis permatomomis užuolaidomis, prieš kurias buvo ligonio būklės stebėjimo įranga ir kelios lašinės, nukrautos maišeliais. Lova, paklota žaliomis paklodėmis ir apdėta didelėmis baltomis pagalvėmis, buvo pakelta į sėdimąją padėtį.

Kapitonas Doilas Redfernas basas sėdėjo lovos viduryje pasidėjęs rankas ant kelių, apsirengęs tik ligoninės pižama ir atrodė judrus. Tačiau su lašinės adata rankoje ir plaštakoje bei perkreiptu veidu atrodė taip, lyg būtų numetęs penkis kilogramus nuo to laiko, kai Efas rado jį lakūnų kabinoje — jis buvo panašus į pacientą, laukiantį medicininės apžiūros.

Kai priėjo Efas, kapitonas su viltimi pakėlė galvą.

— Ar jūs iš oro linijų? — paklausė Redfernas.

Efas apstulbęs papurtė galvą. Praėjusią naktį šis vyras gaudė orą, išsprogusiomis akimis vartėsi ant žemės lakūnų kabinoje ir atrodė esantis ant mirties slenksčio.

Sugirgždėjo čiužinys pilotui įsitaisant lovoje patogiau. Jis susiraukė, lyg būtų nejudėjęs jau ilgą laiką, o tada paklausė:

— Kas tame lėktuve nutiko?

Efas negalėjo nuslėpti savo nusivylimo.

— Todėl ir atėjau tikėdamasis to paklausti jūsų.

Efas stovėjo priešais roko žvaigždę Gabrielį Bolivarą, kuris keistai sėdėjo ant lovos krašto aprengtas ligoninės pižama. Be bauginančio makiažo atrodė stebėtinai žavus.

— Švenčiausioji visų pagirių motina! — sušuko Bolivaras.

— Ar yra kokių nors kitų nepatogumų? — paklausė Efas.

— Daugybė, žmogau, — jis perbraukė ranka per savo ilgus, juodus plaukus. — Niekada neskrisk komerciniu lėktuvu. Toks yra šios istorijos moralas.

— Pone Bolivarai, ar galite man pasakyti, ką atsimenate prieš nusileidimą?

— Kokį nusileidimą? Aš kalbu rimtai. Skrisdamas išgėriau pakankamai daug degtinės su toniku, esu tikras, kad pramiegojau nusileidimą, — jis žvilgtelėjo aukštyn ir prisimerkė nuo šviesos. — Kaip dėl šiek tiek demerolio, a? Gal gali gauti, kai pro šalį pravažiuos vežimėlis?

Efas pamatė skersai išilgai išraižytus randus ant Bolivaro plikų rankų ir prisiminė, kad vienas jo firminių sceninių triukų buvo susipjaustyti per koncertą.

— Mes stengiamės išsiaiškinti, kurie daiktai kokiems keleiviams priklauso.

— Tai nesunku. Aš nieko neturėjau. Jokio bagažo, tik savo mobilųjį telefoną. Sugedo vienas lėktuvas, tai įsėdau į šį paskutinę minutę. Ar jums mano vadybininkas nesakė?

— Su juo dar nešnekėjau. Aš klausiu konkrečiai apie didelę dėžę.

Bolivaras įspoksojo į jį.

— Ar čia koks proto patikrinimas?

— Bagažo skyriuje. Sena dėžė, beveik visa pripildyta žemių.

— Net neįsivaizduoju, apie ką kalbate.

— Ar jūs negabenote jos iš Vokietijos? Ji atrodo kaip daiktas, kurį toks kaip jūs galėtų kolekcionuoti.

Bolivaras susiraukė.

— Tai vaidinimas, žmogau. Sumautas pasirodymas, spektaklis. Gotiškas grimas ir atviri dainų žodžiai. Įvesk mano vardą į Google — mano tėvas buvo metodistų dvasininkas, o vienintelis dalykas, kurį kolekcionuoju, yra moterys. Tarp kita ko, kada, po velnių, mane išleis iš čia?

— Turime atlikti dar kelis tyrimus, — pasakė Efas. — Prieš jus išleisdami norime įsitikinti, kad esate visiškai sveikas.

— Kada atgausiu savo telefoną?

— Greitai, — išeidamas atsakė Efas.

Administratorė turėjo šiek tiek problemų su trimis vyrais prie įėjimo į izoliatorių. Du vyrai, gerokai aukštesni už Efą, atsistojo priešais, turbūt jie buvo Bolivaro asmens sargybiniai. Trečiasis buvo žemesnis ir turėjo portfelį, akivaizdu — advokatas.

— Ponai, čia yra draudžiama zona, — pasakė Efas.

— Aš esu čia tam, kad išrašyčiau iš ligoninės savo klientą, Gabrielį Bolivarą, — pranešė advokatas.

— Ponui Bolivarui dabar atliekami tyrimai, ir jis bus paleistas kaip galima anksčiau.

— Ir kada gi tai bus?

Efas gūžtelėjo pečiais.

— Po dviejų, galbūt trijų dienų, jeigu viskas eisis sklandžiai.

— Ponas Bolivaras yra parašęs prašymą perleisti jį asmeniniam jo daktarui. Aš esu ne tik advokatas, galiu veikti ir kaip jo sveikatos apsaugos įgaliotinis, jeigu jis yra kaip nors neįgalus.

— Niekam negalima jo pamatyti, išskyrus mane, — pasakė Efas. Jis atsisuko į administratorę. — Tuojau pat pastatykite čia apsaugos darbuotoją.

Advokatas žengė žingsnį į priekį.

— Klausykite, daktare, aš nelabai gerai išmanau apie karantino teisę, tačiau esu pakankamai įsitikinęs, kad reikia tiesioginio orderio iš direktoriaus norint ką nors laikyti izoliuotą. Gal galėčiau pamatyti tą orderį?

Efas nusišypsojo.

— Ponas Bolivaras dabar yra mano pacientas, taip pat ir vienas tarp išlikusių gyvųjų iš daug aukų sukėlusio įvykio. Jeigu registratūroje paliksite savo telefono numerį, pasistengsiu, kad sužinotumėte viską apie jo sveikatą — pono Bolivaro sutikimu, žinoma.

— Klausykit, daktare, — pasakė advokatas, uždedamas ranką ant Efo peties taip, kaip Efui nepatiko. — Aš galiu gauti greitesnį rezultatą nei teismo įsakymas, paprasčiausiai mobilizuodamas savo kliento pašėlusių gerbėjų būrį, — savo grasinimą adresavo ir administratorei. — Norite gaujos paukštyčių gočių ir įvairaus plauko pamišėlių, protestuojančių prie ligoninės durų ir lakstančių kaip laukiniai šiuose koridoriuose, norinčių patekti vidun, kad galėtų jį pamatyti?

Efas žiūrėjo į advokato ranką, kol galiausiai nuėmė ją nuo peties. Jam reikėjo pamatyti dar du išgyvenusiuosius.

— Klausykite, aš tikrai neturiu tam laiko. Taigi leiskite man užduoti jums kelis klausimus. Ar jūsų klientas serga kokiomis nors lytiškai plintančiomis ligomis, apie kurias turėčiau žinoti? Ar jis kada nors vartojo narkotikų? Klausiu tik todėl, kad jei jau man reikia peržiūrėti visą jo medicininę istoriją, tai tie dalykai gali netyčia patekti į netinkamas rankas. Juk nenorėtumėte, kad visa jo medicininė istorija nutekėtų žiniasklaidai, tiesa?

Advokatas spoksojo į jį.

— Tai konfidenciali informacija. Jos paviešinimas būtų sunkus nusikaltimas.

— Ir gėda, — pasakė Efas, žiūrėdamas advokatui tiesiai į akis, siekdamas didžiausio poveikio. — Pabandykite įsivaizduoti, jog kas nors gali įdėti visų jūsų medicininę istoriją į internetą, kad visi galėtų pamatyti.

Advokatas nebeturėjo ko pasakyti, kai Efas nužingsniavo pro du asmens sargybinius.

Džoana Lus, advokatų kontoros partnerė, dviejų vaikų motina, buvusi Swarthmore koledžo studentė, Bronksvilio gyventoja, Junior League asociacijos narė, sėdėjo ant poroloninio čiužinio ligoninės izoliatoriaus lovoje, vis dar apsirengusi ta absurdiška pižama, ir keverzojo kažką ant kitos čiužinio apmušalo pusės. Keverzojo, laukė ir krutino basas pėdas. Jie neatidavė jai jos telefono, ji turėjo pataikauti ir grasinti vien tik tam, kad gautų paprastą pieštuką.

Ji jau ruošėsi vėl iškviesti slaugytoją, kai ši pagaliau pasirodė tarpduryje. Džoana įjungė savo „duokite man rezultatus” šypseną.

— O, štai jūs, laba diena. Aš svarsčiau, kokia to daktaro pavardė, kuris čia buvo?

— Jis ne šios ligoninės daktaras.

— Aš tą puikiai suprantu, bet klausiu jo pavardės.

— Jis yra daktaras Gudveteris.

— Gudveteris, — ji užsirašė. — O vardas?

— Daktaras, — atsakė seselė, vos šyptelėdama. — Man jų visų vardai yra Daktaras.

Džoana prisimerkė, lyg nebūdama tikra, kad teisingai išgirdo, ir kiek patogiau atsisėdo ant šaltų paklodžių.

— Ir jį čia atsiuntė Ligų kontrolės centras?

— Manau, kad taip. Jis liepė padaryti daugybę testų.

— Kiek dar žmonių išgyveno lėktuvo katastrofą?

— Na, nebuvo jokios katastrofos.

Džoana nusišypsojo. Kartais, norėdamas, kad tave suprastų, turi apsimesti, jog anglų yra jų antroji kalba.

— Aš noriu paklausti, kiek dar žmonių išliko gyvi per 753 skrydį iš Berlyno į Niujorką.

— Be jūsų, šiame skyriuje yra dar trys žmonės. Dabar daktaras Gudveteris norėtų paimti jūsų kraujo ir...

Džoana nebesiklausė slaugytojos. Vienintelė priežastis, dėl kurios ji vis dar sėdėjo šioje palatoje, buvo ta, jog ji žinojo, kad trumpam susitaikydama su situacija gali išsiaiškinti daugiau. Bet ši gudrybė galėjo išaiškėti. Džoana Lus buvo civilinės teisės advokatė, kur terminas „civilinė teisė” reiškė „civilinės teisės pažeidimus”, žinomus kaip pagrindus iškelti ieškinį. Visi keleiviai lėktuve mirė, išskyrus keturis žmones — viena jų buvo civilinės teisės advokatė.

Vargšai Regis Air: išgyveno ne tas keleivis.

— Norėčiau gauti medicinos ataskaitos kopiją kartu su visu sąrašu atliktų laboratorinių testų bei jų rezultatais...

— Ponia Lus? Ar jūs tikrai gerai jaučiatės?

Džoana nualpo akimirkai, bet tai buvo niekis, palyginti su tuo, kas jiems nutiko to siaubingo skrydžio pabaigoje. Atsipeikėjusi ji nusišypsojo ir įnirtingai papurtė galvą. Šis pyktis, kurį jautė, bus jos varomoji jėga per tūkstantį ateinančių valandų, kurias praleis peržiūrinėdama šios katastrofos detales ir bandydama patraukti į teismą šią pavojingai aplaidžią oro linijų bendrovę.

— Greitai jausiuosi išties puikiai, — pasakė ji. Regis Air techninės priežiūros angaras

— Nėra jokių musių, — pasakė Efas.

— Ką? — paklausė Nora.

Jie stovėjo priešais daugybę maišų su lavonais, išdėliotų šalia lėktuvo. Keturi sunkvežimiai su įmontuota šaldymo įranga buvo atvaryti į angarą, jų juodai nudažyti šonai slėpė žuvų turgaus simboliką. Kiekvienas kūnas jau buvo atpažintas, o jiems ant kojų pirštų prikabintos brūkšninio kodo etiketės. Ši tragedija, šnekant kosmologų kalba, buvo milžiniška „uždaros visatos” katastrofa su nustatytu ir suvokiamu aukų skaičiumi — priešingai, nei sugriuvus Pasaulio prekybos centrui. Dėl pasų nuskaitymo, išsamaus keleivių sąrašo ir išlikusių sveikų aukų kūnų mirusiųjų atpažinimas buvo paprasta, nesudėtinga užduotis. Tačiau išsiaiškinti mirties priežastis buvo kur kas didesnis iššūkis.

Brezentas po HAZMAT pareigūnų kojomis susiraukšlėjo, kai, prie abiejų galų pritvirtinus diržus, buvo pakelti mėlyni viniplasto maišai ir sukrauti į paskirtą sunkvežimį.

— Čia turėtų būti musių, — pasakė Efas. Po visą angarą išdėlioti žibintai rodė, jog ore virš lavonų nebuvo nieko, išskyrus vieną kitą kandį. — Kodėl čia nėra nė vienos musės?

Po mirties virškinamajame trakte esančios bakterijos pradeda maitintis žarnynu ir galiausiai patenka į pilvo ertmę, kur ir suėda organus. Musės iš yrančio lavono išsiskiriančias puvimo dujas aptinka net būdamos už pusantro kilometro.

Čia buvo išdėlioti du šimtai šeši „patiekalai”. Angaras turėjo ūžti nuo kenkėjų.

Efas brezentu nuėjo iki dviejų HAZMAT pareigūnų, kurie baigė užsegti dar vieną maišą.

— Palaukit, — sulaikė juos Efas.

Jie atsistojo ir atsitraukė, kai Efas priklaupė ir atsegė užtrauktuką atidengdamas lavoną, esantį viduje.

Tai buvo jauna mergaitė, kuri mirė laikydama savo motinos ranką. Efas prisiminė jos gulinčio kūno vietą angare to net nesuvokdamas. Juk visada atsimeni vaikus.

Mergaitės šviesūs plaukai buvo išsidraikstę, ant juodos virvutės kabantis besišypsančios saulės pakabutis gulėjo kaklo duobutėje. Apvilkta balta suknele, ji atrodė kaip nuotaka.

Pareigūnai nuėjo užsegti ir išnešti kitą maišą. Už Efo peties atsistojo Nora ir pradėjo stebėti jį. Jis švelniai uždėjo rankas ant mergaitės skruostų ir ėmė sukinėti jos galvą.

Lavonas visiškai sustingsta praėjus maždaug dvylikai valandų po mirties ir sąstingis išsilaiko dar dvylika — dvidešimt keturias valandas, jie jau buvo maždaug to intervalo viduryje, iki kol tvirtos kalcio jungtys raumenyse dar kartą išyra, ir kūnas vėl tampa lankstus.

— Vis dar lankstus, — pasakė Efas. — Jokio sąstingio.

Suėmęs už peties ir šlaunies, jis apvertė mergaitę ant pilvo.

Efas atsagstė jos suknelės sagas, apnuogindamas apatinę nugaros dalį ir gumbelius ant stuburo. Jos oda buvo išblyškusi ir lengvai strazdanota.

Sustojus širdžiai, kraujas nusistovi kraujo apytakos sistemoje. Labai plonos kapiliarų sienelės netrukus nebeišlaiko slėgio, sutrūkinėja, ir kraujas išsilieja į aplinkinius audinius. Šis kraujas susikaupia žemiausioje kūno dalyje ir greitai sukreša. Kūnas visiškai pabąla maždaug po šešiolikos valandų.

Jie jau peržengė šią laiko ribą.

Dėl to, kad mergaitė mirė sėdėdama, o vėliau jos kūnas buvo paguldytas ant nugaros, susikaupęs ir sutirštėjęs kraujas turėjo nudažyti jos odą sodria, tamsiai violetine spalva ties apatine nugaros dalimi.

Efas pažiūrėjo į visus išdėliotus maišus.

— Kodėl visi šie kūnai nepradėjo irti?

Jis vėl paguldė mergaitę ant nugaros ir nykščiu pravėrė jos dešiniosios akies voką. Ragena, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo drumzlina, o odena, nepermatomas baltas apsauginis akies sluoksnis, buvo pakankamai išdžiūvusi. Efas apžiūrėjo jos dešinės rankos pirštų galiukus — tos rankos, kuri buvo įsprausta į motinos delną — ir pamatė, jog jie yra kiek susiraukšlėję dėl kūno skysčių garavimo, kaip ir turėjo būti.

Jis atsilošė susierzinęs dėl visų painių ženklų, kuriuos išsiaiškino, o tada įkišo du savo rankų nykščius tarp jos sausų lūpų. Nemalonus garsas, kuris pasigirdo pravėrus jos burną, buvo paprasčiausiai išeinančios dujos. Arčiausia vidinė burnos dalis niekuo neišsiskyrė, todėl jis įbruko dar vieną pirštą, kad prispaustų liežuvį ir galėtų apžiūrėti atidžiau.

Minkštasis gomurys ir liežuvis buvo visiškai balti, lyg išskaptuoti iš dramblio kaulo. Liežuvis — kietas ir keistai tiesus. Efas patraukė jį į šoną ir pamatė likusią burnos dalį, taip pat sausą.

Sausa? Kas dar? — pagalvojo jis. — Kūnai išgręžti — nebeliko nė lašelio kraujo. Jeigu ne tie žodžiai, tai kiti iš Deno Kurtiso aštuntojo dešimtmečio televizijos siaubo serialo: Leitenante, lavonai, jie... juose nebeliko kraujo! Ženklas vargonų muzikai.

Pradėjo jausti nuovargį. Efas laikė sustingusį liežuvį smiliumi ir nykščiu pasišviesdamas mažu žibintuvėliu, kad galėtų žvilgtelėti į jos baltą gerklę. Jam tai pasirodė šiek tiek panašu į ginekologo darbą. Pornografinis dramblio kaulo dirbinys?

Ir staiga liežuvis sujudėjo. Jis metėsi atgal, ištraukė pirštus.

— Jėzau Kristau!

Ant mergaitės veido išliko šalta mirties kaukė, jos lūpos buvo vis dar šiek tiek pravertos.

Nora staigiai atsisuko.

— Kas nutiko?

Efas šluostėsi pirštus į savo kelnes.

— Nieko, paprasčiausias refleksas, — pasakė jis stovėdamas.

Jis žvilgtelėjo žemyn, į mergaitės veidą, o tada užtraukė maišo užtrauktuką.

— Kas tai galėtų būti? — paklausė Nora. — Kas nors, kas sulėtina audinio irimą? Juk šie žmonės jau mirę...

— Visomis prasmėmis, išskyrus irimą, — Efas su nerimu papurtė galvą. — Negalime daugiau vilkinti pervežimo. Mums reikia šių kūnų morge, ir taškas. Prapjauti juos. Išsiaiškinti visą šį reikalą iš vidaus.

Jis pastebėjo, kaip Nora spokso į puošnią dėžę, padėtą ant angaro grindų, atokiau nuo iškrauto likusio bagažo.

— Visiškai niekas neaišku, — pasakė ji.

O Efas žiūrėjo į didelį lėktuvą viršuje. Jis vėl norėjo į jį įlipti. Jie greičiausiai ką nors praleido. Atsakymas turėjo slypėti ten.

Bet prieš spėjant tai padaryti, jis pamatė Džimą Kentą, į angarą lydintį CDC direktorių. Daktarui Everetui Barnsui buvo šešiasdešimt vieneri, atrodė vis dar toks pat jaunas kaip ir pradėjęs dirbti. Jungtinių Amerikos Valstijų sveikatos apsaugos tarnyba (PHS), kurios padalinys buvo CDC, anksčiau priklausė kariniam jūrų laivynui, ir nors PHS jau seniai atsiskyrė ir tapo nepriklausoma, daugybė aukštų CDC pareigūnų vis dar mėgo karines uniformas, tarp jų ir direktorius Barnsas. Taigi prieš akis buvo dvi priešingybės viename asmenyje: paprastas ponas smailia barzdele ir žmogus, apsirengęs tvarkinga rusvai žalsvos spalvos kovine lauko uniforma, kaip į atsargą išėjęs admirolas. Labai panašus į pulkininką Sandersą, pasipuošusį karine apranga.

Po paviršutiniško vieno lėktuvo numirėlio patikrinimo direktorius Barnsas paklausė apie išgyvenusius keleivius.

— Nė vienas jų neatsimena apie tai, kas įvyko, — pasakė jam Efas. — Visiškai jokios naudos iš jų.

— Simptomai?

— Galvos skausmai, kai kurie — labai aštrūs. Raumenų skausmai, spengimas ausyse. Disorientacija. Išdžiūvusi burna. Bėdos su pusiausvyra.

— Iš esmės simptomai kaip paprasto keleivio, išlipusio iš lėktuvo po transatlantinio skrydžio, — pasakė Barnsas.

— Nesuprantama, Everetai. Nora ir aš buvome pirmieji lėktuve. Šie keleiviai — visi iki vieno — buvo savo vietose. Nekvėpuojantys. Keturios minutės be deguonies — ir negrįžtamai pažeidžiamos smegenys. Šie žmonės, jie galėjo būti be sąmonės daugiau kaip valandą.

— Matyt, ne, — pasakė direktorius. — Ir jie tau nieko negalėjo pasakyti?

— Jie man turėjo daugiau klausimų nei aš jiems.

— Ar yra kokių nors sąsajų tarp tų keturių?

— Kaip tik bandau tą išsiaiškinti. Rengiausi prašyti jūsų pagalbos padedant juos izoliuoti, kol baigsime savo darbą.

— Pagalbos?

— Mums reikia, kad šie keturi pacientai bendradarbiautų.

— Jie mums padės.

— Tik kol kas. Aš tiesiog... mes negalime rizikuoti.

Direktorius šnekėdamas glostė savo tvarkingą baltą barzdą.

— Esu įsitikinęs, kad, taktiškai pasitelkę šiek tiek daktariškų manierų, galėtume sustiprinti jų dėkingumą, jog juos aplenkė ši tragiška lemtis, ir padaryti juos sukalbamesnius.

Jam šypsantis pasirodė gausiai emaliuoti viršutinės dantų eilės protezai.

— O kaip dėl Sveikatos įstatymo vykdymo...

— Efraimai, juk žinai, kad yra didelis skirtumas tarp kelių keleivių savanoriško izoliavimo dėl prevencinio gydymo ir jų įkalinimo izoliatoriuje dėl karantino. Yra svarbesnių problemų — atvirai šnekant, problemų su žiniasklaida — kurias reikia apsvarstyti.

— Everetai, su visa pagarba, turiu su jumis nesutikti...

Direktorius ramiai uždėjo savo mažą ranką ant Efo peties. Jis šnekėjo perdėtai lėtai, galbūt norėdamas kiek sušvelninti situaciją.

— Leisk man sutaupyti mums abiem laiko, Efraimai. Žiūrint į viską objektyviai, šis tragiškas incidentas, laimei, yra suvaldytas. Nėra jokių kitų mirčių ar ligų jokiame kitame lėktuve ar oro uoste, niekur kitur pasaulyje per paskutinias aštuoniolika valandų nuo to laiko, kai nusileido tas lėktuvas. Tai yra pozityvūs dalykai, ir privalome juos akcentuoti. Nusiųsti išsamią žinią visuomenei sustiprinant jos pasitikėjimą kelionių oru sistema. Esu tikras, Efraimai, jog, sudominus šiuos laimingai išgyvenusius keleivius, kreipiantis į jos garbės ir pareigos jausmą, to pakaks, kad priverstume juos bendradarbiauti.

Direktorius patraukė savo ranką ir šypsojosi Efui kaip karininkas, bandydamas įsiteikti savo pacifistui sūnui.

— Be to, — tęsė Barnsas, — visa tai byloja apie prakeiktą dujų nutekėjimą, tiesa? Tiek daug taip greitai numirusių žmonių uždaroje aplinkoje, o išgyvenusieji atgavo jėgas, kai buvo išnešti iš lėktuvo?

— Išskyrus tai, jog oro cirkuliacija išsijungė, kai išsijungė ir elektros sistemos, iškart po nusileidimo, — pasakė Nora.

Direktorius Barnsas linktelėjo sukryžiuodamas rankas.

— Na, be abejonės, reikia dar daug ką nuveikti. Bet klausyk, tai buvo puikios pratybos tavo komandai. Puikiai susitvarkėte. Ir dabar, kai reikalai, atrodo, kiek aprimo, galėsi išsiaiškinti viso to priežastis. Iškart, kai tik baigsime su tuo nelemtu spaudos informavimu.

— Palaukite. Ką? — paklausė Efas.

— Meras ir gubernatorius kartu su oro linijų atstovais, valdžios pareigūnais ir taip toliau rengia spaudos konferenciją. Mudu atstovausime federalinės sveikatos apsaugai.

— O ne, pone. Neturiu laiko. Džimas gali tai padaryti.

— Džimas gali tai padaryti, tačiau šiandien tai būsi tu, Efraimai. Kaip ir sakiau, laikas tau būti svarbiausiam šiame reikale. Tu esi „Kanarėlės” projekto vadovas, o aš noriu ten žmogaus, kuris tiesiogiai bendravo su aukomis. Mūsų pastangos turi būti pripažintos.

Štai dėl ko kilo visas šis triukšmas dėl „ne” užlaikymui ar karantinui — Barnsas dėjo politinius pamatus.

— Tačiau aš iš tiesų dar nieko nežinau, — pasakė Efas. — Kodėl taip greitai?

Direktorius Barnsas nusišypsojo vėl parodydamas savo dantų emalį.

— Gydytojo kodekse parašyta: „Iš pradžių — nepadaryti žalos”. Politiko kodekse — „iš pradžių — pasirodyti televizijoje”. Be to, suprantu, kad yra įtrauktas ir laiko veiksnys. Kažkas dėl to, jog reikia parodyti transliaciją prieš tą nelemtą saulės užtemimą. Saulės dėmės paveikia radijo bangas ar kažkas panašaus.

— Saulės... — Efas visiškai apie tai pamiršo.

Retas visiškas saulės užtemimas, kuris turėjo įvykti apie pusę keturių tos pačios dienos popietę. Pirmas toks saulės užtemimas Niujorko regione po daugiau nei keturių šimtų metų.

— Jėzau, pamiršau.

— Mūsų žinia šios šalies žmonėms bus paprasta. Įvyko daug žmonių gyvybių nusinešusi nelaimė, kurios tyrimu užsiima CDC. Tai — didelė katastrofa, tačiau incidentas suvaldytas, ir jis yra vienintelis, todėl nėra visiškai jokio reikalo panikuoti.

Efas nuslėpė savo rūstų žvilgsnį nuo direktoriaus. Jis buvo priverstas atsistoti prieš kameras ir pasakyti, kad viskas yra tiesiog nuostabu. Jis paliko izoliuotą teritoriją ir per vos atidarytas milžiniškas angaro duris nuėjo į pasmerktą dienos šviesą. Efas vis dar bandė sugalvoti būdą, kaip išsisukti iš to reikalo, kai prie šlaunies jo kelnių kišenėje suvibravo telefonas. Išsitraukė jį, LCD ekrane lėtai sukosi voko ženkliukas. Žinutė iš Meto mobiliojo telefono. Efas atidarė ją:

Jankiai 4 Sox 2.Puikios vietos,

norėčiau, jog būtum kartu, Z.

Efas stovėjo spoksodamas į šią elektroninę žinią nuo savo sūnaus, kol jo akys prarado koncentraciją. Jis žvelgė į savo paties šešėlį ant oro uosto asfalto, kuris, jeigu jam nesivaideno, pradėjo nykti.

OKULTACIJA

Visiškam užtemimui artėjant

Laukimas vis augo, kol plonytė vakarų pusės saulės įkarpa — pirmasis mėnulio „kontaktas” — tapo lėtai atslenkančia juoduma apskritiems nasrams palaipsniui ėdant popiečio saulę. Iš pradžių nebuvo jokio akivaizdaus šviesos kiekio ar kokybės skirtumo. Tik mažas juodas lopinėlis aukštai danguje, saulę darantis pusmėnulio formos, pažymėjo šią dieną kaip išsiskiriančią iš bet kurios kitos dienos.

Sąvoka „saulės užtemimas” iš tiesų yra neteisinga. Užtemimas įvyksta tada, kai vienas objektas patenka į kito šešėlį. Saulės užtemimo metu mėnulis ne patenka į saulės šešėlį, bet juda tarp saulės ir žemės, užstodamas saulę — sukeldamas šešėlį. Tikrasis terminas yra „okultacija”. Saulė pasislepia už mėnulio, kuris ir meta mažą šešėlį ant žemės paviršiaus. Iš tikrųjų tai yra ne saulės, o žemės užtemimas.

Žemė nuo saulės yra nutolusi maždaug keturis šimtus kartų daugiau nei yra atstumas tarp žemės ir mėnulio. Nuostabius sutapimas, kad saulės skersmuo yra apytiksliai keturis šimtus kartų didesnis už mėnulio. Štai kodėl žiūrint iš žemės mėnulio plotis ir saulės fotosfera — jos ryškusis diskas — atrodo maždaug tokio pat dydžio.

Visiška okultacija galima tik tada, kai mėnulis yra jaunas ir arti savo perigėjaus — jo padėties, esančios arčiausiai žemės. Užtemimo trukmė priklauso nuo mėnulio orbitos, bet niekada neviršija septynių minučių ir keturiasdešimties sekundžių. Ši okultacija turėjo tęstis lygiai keturias minutes ir penkiasdešimt septynias sekundes: kiek mažiau nei penkias keistos nakties minutes, viduryje nuostabios ankstyvojo rudens popietės.

Jaunam mėnuliui jau uždengus pusę saulės, vis dar ryškus dangus pradėjo įgauti tamsų atspalvį: visai kaip per saulėlydį, tik be jokios šildančios šviesos. Stovint ant žemės, saulės šviesa atrodė išblyškusi, tartum išgryninta ar išskaidyta. Šešėliai prarado savo tikrumą. Pasaulis, atrodė, buvo prijungtas prie šviesos reguliatoriaus.

Saulei plonėjant, kai vis didesnę jos dalį dengė mėnulio diskas, jos dūstantis ryškumas spindėjo lyg įbaugintas. Atrodė, jog užtemimas įgauna pagreitį, kraštovaizdis tampa pilkas, spalvos išblunka. Dangus iš vakarų pusės temo greičiau už rytinę.

Užtemimas turėjo būti tik dalinis didesnėje Jungtinių Valstijų dalyje ir Kanadoje, ir visas matomas tik palei ilgą, bet siaurą penkiolikos tūkstančių kilometrų ilgio ir pusantro šimto kilometrų pločio takelį, visiškai užtemsiantį nuo mėnulio šešėlio. Kursas iš vakarų į rytų pusę, žinomas kaip „užtemimo takas”, prasidėjo nuo Afrikos ir driekėsi per Atlanto vandenyną pasibaigdamas vos šiek tiek į vakarus nuo Mičigano ežero, šešėliui lekiant beveik dviejų tūkstančių kilometrų per valandą greičiu.

Saulei dar labiau užtemus, dangus tapo prislopintos violetinės spalvos. Tamsa vakaruose kaupė jėgas lyg tyli audra, plintanti po visą dangų ir apsupanti nusilpusią saulę, tartum milžinišką gyvą organizmą, suklupusį nuo visa griaunančios jėgos.

Saulė tapo grėsmingai plona, reginys — pro apsauginius akinius — atrodė kaip aukštai virš galvos uždaromas liuko dangtis, paslepiantis dienos šviesą. Pusmėnulis spindėjo balta spalva, tada pavirto į sidabrinę per savo paskutines agonijos kupinas akimirkas.

Neįprastas, klajojantis šešėlio ruožas pradėjo judėti žeme. Mirgėjimas, atsiradęs dėl šviesos, patenkančios į žemės atmosferą, lūžio — panašus efektas, kai šviesa juda per baseino dugną — rangėsi kaip miglotos gyvatės akies kamputyje. Tie vaiduokliški šviesos triukai privertė šiauštis kiekvieno stebėtojo plaukus.

Pabaiga artėjo labai staigiai. Paskutinės saulės kančios buvo įtemptos ir kėlė šiurpą, pusmėnulis susitraukė iki plonytės išlinkusios linijos, iki pjaunančio rando danguje, o tada sudužo į atskirus liepsnojančius baltos spalvos lašelius, simbolizuojančius paskutinius saulės spindulius, besiskverbiančius per giliausius mėnulio paviršiaus slėnius. Tie karoliukai išnykdavo vos pasirodę, užgesinti kaip gęstančios žvakės dūmas, paskęsdamas pačiame savo juodame vaške. Tamsiai raudonos spalvos juosta, chromosfera (plonytė viršutinė saulės atmosfera), suliepsnojo paskutinėms brangioms kelioms sekundėms — ir saulės nebeliko.

Visiškas užtemimas. Keltono gatvė, Vudsaidas, Kvinsas

Kelė Gudveter negalėjo patikėti, kaip greitai diena virto naktimi. Ji stovėjo ant šaligatvio kaip ir kiti Keltono gatvės kaimynai — paprastai tokiu dienos metu saulės nušviestoje gatvės pusėje — ir spoksojo į užtemusį dangų per kartone įrėmintus akinius, kuriuos nemokamai gaudavai nusipirkęs dviejų litrų Diet Eclipse gazuoto gėrimo butelį. Kelė buvo išsilavinusi moteris. Ji tikrąja to žodžio prasme suprato šį dangaus įvykį, tačiau vis tiek pajuto beveik svaiginantį panikos antplūdį. Impulsą bėgti, slėptis. Šis dangaus kūnų išsidėstymas vienoje linijoje, kai žemė patenka į mėnulio šešėlį, palietė kažką giliai jos viduje. Palietė nakties išsigandusį žvėrelį.

Kiti irgi jautėsi taip pat. Visiškai užtemus saulei, gatvės gyventojai staiga nutilo. Ši keista šviesa, kurioje jie visi stovėjo, ir tie sukirmiję šešėliai, kurie rangėsi ant pievelės ir namo sienų lyg besisukančios šmėklos — viskas atrodė taip, tartum šaltas vėjas perėjo per gatvę ir nepalietė nė vieno plaukelio, o tik atšaldė jų mintis.

Tas sakinys, kurį visi sako, kai tave nukrato šiurpulys: Kažkas perėjo per kūną. Taip ir atrodė visa ši „okultacija”. Kažkas vienu metu perėjo per visų žmonių kūnus. Miręs mėnulis perėjo virš gyvos žemės.

O tada, pažvelgus aukštyn — saulės vainikas. Juodas ir beveidis dangaus kūnas, pašėlusiai spiginantis aplink mėnulio nebūtį, spoksantis į žemę su plonyčiais švytinčiais plaukais. Mirties galva.

Jos kaimynės, Boni ir Dona, pora, nuomojanti gretimą namą, stovėjo apsikabinusios, Boni laikė ranką apsmukusiuose Donos džinsuose.

— Argi tai ne nuostabu? — per petį šūktelėjo besišypsanti Dona.

Kelė negalėjo atsakyti. Negi jos nesupranta? Jai tai nebuvo vien tik retas įvykis ar popietės pramoga. Kaip niekas nepastebėjo šio kažką reiškiančio pranašingo ženklo? Tegul būna prakeikti astronominiai paaiškinimai ir intelektualūs samprotavimai: kaipgi tai galėjo nieko nereikšti? Na, galbūt šis įvykis ir neturėjo savaime suprantamos jam būdingos reikšmės. Tai buvo paprasčiausias orbitų susiliejimas. Bet kaip jautrus žmogus gali nesuteikti tam nors šiek tiek prasmingumo, nesvarbu, teigiamo ar neigiamo, religinio ar dvasinio ar dar kokio nors? Vien todėl, kad suprantame, kaip kažkas vyksta, nebūtinai reiškia, jog mes tai suprantame...

Jos šūktelėjo Kelei, stovinčiai vienai priešais savo namą, norėdamos pasakyti, kad jau galima nusiimti akinius.

— Nepražiopsok to!

Kelė nesiruošė nusiimti akinių. Nesvarbu, kad per televiziją jai sakė, jog taip yra saugu padaryti per „užtemimą”. Per televiziją taip pat sakė, kad ji nesens, jeigu pirks brangius kremus ir tabletes.

Visoje gatvėje buvo galima girdėti ooooo ir aaaaa — tikras bendras įvykis, kai žmonės priprato prie keistenybės mėgaudamiesi akimirka. Išskyrus Kelę. Kas man yra, svarstė ji.

Iš dalies tai buvo vien tik dėl Efo, pasirodžiusio per televiziją. Jis nedaug pasakė per spaudos konferenciją, tačiau iš jo akių ir iš to, kaip jis šnekėjo, Kelė suvokė, kad kažkas buvo negerai. Labai negerai. Kažkas už gubernatoriaus ir mero mintinai išmoktų patikinimų. Kažkas, slypinčio už staigių ir nepaaiškinamų transatlantinio skrydžio keleivių mirčių.

Virusas? Terorizmo išpuolis? Masinė savižudybė?

O dabar šitai.

Ji norėjo, kad Metas ir Zakas grįžtų namo. Ji norėjo, kad jie dabar būtų su ja. Ji norėjo, kad šis saulės užtemimas kuo greičiau pasibaigtų ir būtų tikra, jog daugiau niekada neteks patirti šio jausmo. Kelė pakėlė galvą į dangų ir pro tamsintus akinius pažiūrėjo į žudantį mėnulį ir jo juodą triumfą, susirūpinusi, jog daugiau niekada nebepamatys saulės. Jankių stadionas, Bronksas

Zakas stovėjo ant savo kėdės šalia Meto, kuris suraukta nosimi ir išsižiojęs spoksojo į užtemimą lyg vairuotojas, prisimerkęs žiūrėdamas į artėjantį kamštį. Daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių Jankių aistruolių buvo užsidėję specialius dryžuotus užtemimo akinius, gautus iš bilietų kontrolierių. Dabar jie visi stovėjo užvertę galvas į viršų ir žiūrėjo į mėnulį, kuris užtemdė dangų šią puikią beisbolui tinkančią popietę. Visi, išskyrus Zaką Gudveterį. Užtemimas buvo šaunus ir visa kita, bet jis jau pamatė jį, todėl dabar sutelkė savo dėmesį į trenerių ir žaidėjų suolelį. Jis stengėsi pamatyti Jankių žaidėjus. Štai Džeteris, dėvintis tokius pačius akinius kaip ir Zakas, priklaupęs ant aukščiausio laiptelio, lyg laukdamas, kol bus pranešta smūgiuoti. Metėjai ir gaudytojai, kaip ir visi kiti, stovėjo už apšilimo zonos, dešiniajame lauke, ir mėgavosi reginiu.

— Ponios ir ponai, — pasakė Bobas Šepardas, stadiono komentatorius, — berniukai ir mergaitės, jau galite nusiimti apsauginius akinius.

Visi taip ir padarė. Visi penkiasdešimt tūkstančių žmonių, beveik kaip susitarę. Pasigirdo aikčiojimai iš nuostabos, paskui aplodismentai, tada džiaugsmo šūksniai iš visų plaučių, tartum minia stengėsi išvilioti kaip visada kuklų Matsui nuo trenerių ir žaidėjų suolelio.

Mokykloje Zakas mokėsi, kad saulė — tai 6000 laipsnių karščio pagal Kelviną termobranduolinė krosnis, tačiau jos vainikas, išorinis sluoksnis, sudarytas iš labai karštų vandenilio dujų — iš žemės matomas tik per užtemimą — buvo nepaaiškinamai karštesnis, jo temperatūra siekė net du milijonus laipsnių pagal Kelviną.

Kai nusiėmė akinius, jis pamatė nepriekaištingą juodą diską, kurio kraštai buvo apvedžioti plona tamsiai raudonos spalvos ryškia šviesa, apsupta siaura balta aureole. Visai kaip akis: mėnulis — platus juodas vyzdys, vainikas — akies baltymas, o ryškūs raudoni proveržiai virš saulės kraštų — įkaitusios dujų vijos, besiveržiančios iš saulės — krauju pasruvusios venos. Visai kaip zombio akis.

Jėga.

Zombių dangus. Ne, užtemimo zombiai. Okultacijos zombiai. Zombiai iš Mėnulio planetos! Palauk, juk mėnulis nėra planeta. Zombių mėnulis. Tai galėjo būti idėja filmui, kurį jis ir jo draugai rengėsi sukurti šią žiemą. Mėnulio spinduliai per visišką saulės užtemimą Niujorko Jankių komandos žaidėjus paverčia smegenis siurbiančiais zombiais — taip! Be to, jo draugas Ronas atrodė beveik kaip jaunas Chorchė Posada. „Sveikas, Chorche Posada, ar galėčiau gauti tavo autografą... palauk, ką tu... ei, juk tai mano... kas tau yra... tavo akys... aaa... ne... NEEE!!!”

Dabar jau grojo vargonai, o keli girti aistruoliai virto dirigentais, jie mosikuodami rankomis ragino aplink sėdinčiuosius kartu dainuoti nuvalkiotą dainą I‘m Being Followed by a Moon Shadow. Beisbolo sporto mėgėjams retai reikia priežasties triukšmauti. Šie žmonės džiūgautų net ir tada, jeigu tai būtų ne užtemimas, o asteroidas, skriejantis tiesiai į juos.

Oho. Zakas suvokė, jog tai buvo kaip tik tai, ką jo tėvas būtų pasakęs, jeigu dabar sėdėtų čia.

Metas, dabar besigrožėdamas savo nemokamais akiniais, kumštelėjo Zaką.

— Gana puiki atminimo dovana, m? Kertu lažybų, eBay rytoj tuo pačiu metu knibždėte knibždės šių kvailių.

Girtas vyrukas atsitrenkė į Meto petį ir apliejo jo batus alumi. Metas sustingo minutėlę, tada žvilgtelėjo į Zaką, žiūrintį maždaug ką-gi-tu-dabar-darysi? veidu. Bet jis nieko nepasakė ar nepadarė. Jis netgi neatsisuko pažiūrėti. Ir Zakui šovė į galvą mintis, jog jis dar niekada nėra matęs Meto, geriančio alų, o tik baltąjį ar raudonąjį vyną namie vakarais su mama. Zakui pasirodė, kad Metas, entuziastingai stebintis žaidimą, iš tiesų bijojo aistruolių, sėdinčių aplink juos.

Dabar Zakas išties norėjo, kad jo tėvas būtų kartu. Jis iškapstė Meto telefoną iš jo džinsų kišenės ir patikrino, ar nėra atsakymo.

Ieškoma signalo, rodė telefonas. Vis dar nėra ryšio. Saulės žybsniai ir radiacijos distorsija trukdė radijo bangoms ir žemės orbitoje esantiems palydovams, jie sakė, kad taip nutiks. Zakas padėjo telefoną ir iškėlė galvą, vėl akimis ieškodamas Džeterio. Tarptautinė kosminė stotis

Du šimtus penkiasdešimt kilometrų virš žemės astronautė Talija Carls, amerikiečių Ekspedicijos 18 skrydžio inžinierė, kartu su rusų kapitonu ir prancūzų inžinieriumi nesvarumo būsenos plūduriavo prieangyje, jungiančiame Unity modulį su galiniu laboratorijos Density modulio liuku. TKS apskriedavo žemę šešiolika kartų kiekvieną dieną, arba maždaug kas pusantros valandos, trisdešimties tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Užtemimai artimojoje Žemės orbitoje nebuvo niekuo ypatingi: gali atkišti bet kokį apskritą daiktą prieš saulę ir štai — įspūdingas vainikas. Todėl Talija domėjosi ne mėnulio ir saulės išsidėstymu vienoje linijoje — dėl greito TKS judėjimo iš tiesų nebuvo jokio užtemimo — o šio fenomeno reikšme lėtai besisukančiai Žemei.

Destiny, pagrindinė TKS mokslinių tyrimų laboratorija, yra devynių metrų ilgio ir keturių su puse metro pločio, tačiau dėl didelio kiekio įrangos šiame cilindro formos modulyje erdvės yra kur kas mažiau. Kiekvienas vamzdelis ir laidas pasiekiamas, taigi ir matomas, todėl visos keturios Destiny sienos atrodė kaip padidinta pagrindinės plokštės nugarėlės kopija. Kartais Talija jautėsi ne ką didesnė už mažytį mikroprocesorių, pareigingai vykdantį skaičiavimus milžiniško kosmoso kompiuterio viduje.

Talija rankomis prisitraukė palei nadyrą, Destiny „grindis”, — kosmose nėra jokio viršaus ar apačios — iki plataus, į didinamąjį stiklą panašaus apskritimo, nusėto sklendėmis. Išorinė langinė buvo suprojektuota taip, kad apsaugotų modulį nuo mikrometeroidų ir susidūrimų su orbita skriejančiomis nuolaužomis. Talija atidarė ją, atskleisdama didesnį nei pusės metro skersmens aukštos optinės kokybės langą.

Pasirodė mėlynai baltas Žemės kamuolys.

Tarnybinė Talijos užduotis buvo padaryti kelias Žemės nuotraukas su pritaisyta Hasselblad kamera naudojantis nuotolinio valdymo pultu. Bet kai ji iš savo patogios padėties pažiūrėjo į planetą, tai, ką pamatė, privertė ją drebėti. Didelė juoda dėmė, kuri buvo mėnulio šešėlis, atrodė kaip mirusi Žemės dalis. Tamsus ir grėsmingas defektas sveikoje mėlynoje sferoje, kurią vadino namais. Labiausiai baugino tai, kad ji negalėjo visiškai nieko įžiūrėti, kur juodoje tuštumoje centrinė, tamsiausia, mėnulio šešėlio dalis pradangino visą regioną. Tai buvo kažkas panašaus į po katastrofos palydovo nufotografuotas nuotraukas, rodančias nuniokotą teritoriją, sudegintą galingo gaisro, kuris nušlavė Niujorką ir dabar plito link rytinės pakrantės. Manhatanas

Niujorkiečiai rinkosi Centriniame parke ant Didžiosios pievelės, sugužėdami lyg per vasarmečio koncertą. Tie, kurie anksti rytą pasitiesė užtiesalus ir pasistatė kėdes, dabar stovėjo kartu su kitais: tėvai, pasisodinę vaikus ant pečių, motinos, rankose sūpuodamos kūdikius. Pilka Belvederio pilis parke įgavo violetinį atspalvį, klaikų gotikinį bruožą šioje kaimiškai atrodančioje vietoje, užgožtoje miesto dangoraižių.

Didžiulė sala sustingo, visi jautė tą valandą nurimusį miestą. Tai buvo nerimastinga, bet visuomeninė užtemimo banga. Okultacija suteikė kažkokios lygybės miestui ir jo gyventojams, penkias minutes sustabdė socialinį susisluoksniavimą. Visi tapo lygūs po saule — arba po saulės šviesos stygiumi.

Visoje pievelėje grojo radijo imtuvai, žmonės kartu dainavo per Z100 radijo stotį besisukančią septynių minučių trukmės Boni Tailer dainą Totai Eclipse of the Heart.

Palei Rytinės dalies tiltus, jungiančius Manhataną su likusiu pasauliu, žmonės stovėjo šalia savo stovinčių automobilių arba sėdėjo ant jų stogų, keli fotografai ant šaligatvio spragsėjo fotoaparatais.

Ant daugybės namų stogų prasidėjo ankstyvi vakarėliai, į Naujųjų metų sutikimą panašią šventę minutėlei apramino bauginantis dangaus spektaklis.

Milžiniškas Panasonic Astrovision ekranas nakties užtemdytoje Taims aikštėje transliavo okultaciją Žemės gyventojams vaiduokliškam saulės vainikui tviskant virš „pasaulio kryžkelių” (taip žmonių kartais vadinama Taims aikštė) tartum perspėjimas iš tolimos galaktikos.

Greitosios pagalbos 911 ir 311 sistemos tvarkėsi su dideliu srautu skambučių, įskaitant nedidelį būrį nėščių moterų, pranešusių apie priešlaikinį gimdymą. Greitosios pagalbos automobiliai buvo išsiųsti pareigingai, nors eismas visoje saloje, tikrąja to žodžio prasme, sustojo.

Dviejuose psichiatrijos centruose Rendolo saloje, prie šiaurinės East River dalies, agresyvūs pacientai buvo uždaryti savo palatose, o darbuotojams įsakyta užverti visas langines. Ramesni pacientai buvo pakviesti susirinkti užtemdytose valgyklose, kur jiems buvo rodomi filmai, nors per kelias užtemimo minutes keli pasidarė nenustygstantys vietoje ir labai norėjo išeiti iš patalpos, tačiau negalėjo paaiškinti kodėl.

Tarp Bellevue ligoninės ir Niujorko universiteto medicinos centro — vienos didžiausių ligoninių pasaulyje — stovėjo turbūt pats bjauriausias viso Manhatano pastatas. Niujorko medicininės ekspertizės būstinė buvo kreivas, blyškios žalsvai melsvos spalvos stačiakampis. Kai į maišus sudėti lavonai buvo iškrauti iš žuvų turgaus sunkvežimio, nuvežti į skrodimo patalpas ir rūsyje esančius šaldytuvus, Gosetas Benetas, vienas iš keturiolikos medicinos ekspertų, išėjo trumpam pailsėti. Jis nematė mėnulio ir saulės iš mažo parko už ligoninės — pastatas užstojo reginį, taigi jis vietoj to stebėjo stebėtojus. Palei visą Franklino D. Ruzvelto greitkelį, kuris matėsi iš parko, žmonės stovėjo tarp sustabdytų automobilių niekada nenutylančiame kelyje. Kitapus esanti East River buvo tamsi kaip degutas, ji atspindėjo mirusį dangų. Skersai upės virš viso Kvinso tvyrojo tamsa, pertraukta tik švytinčio saulės vainiko atspindžių keliuose aukščiausiai esančiuose vakarų pusės languose, lyg įniršusi balta liepsna kokioje nors chemikalų gamykloje.

Štai taip atrodys pasaulio pabaigos pradžia, pagalvojo jis prieš sugrįždamas į medicininės ekspertizės štabą padėti sudaryti mirusiųjų sąrašus. Tarptautinis JFK oro uostas

Mirusių keleivių ir Regis Air 753 reiso įgulos šeimos buvo paragintos pailsėti nuo popierizmo bei Raudonojo Kryžiaus kavos (tik be kofeino nukentėjusiems) ir išeiti laukan į draudžiamą zoną už trečiojo terminalo. Ten, neturėdami tarpusavyje nieko bendra išskyrus savo liūdesį, raudotojai sausomis akimis susibūrė į krūvą ir susikibę už rankų pasitiko užtemimą — kai kurie atsirėmę į kitus iš solidarumo, o kai kuriems išties reikėjo ramsčio — pasukdami galvas į vakarinį dangų. Jie dar nežinojo, kad tuoj bus suskirstyti į keturias grupes ir mokykliniais autobusais nugabenti į medicininės ekspertizės įstaigas, kur po vieną šeimą bus pakviesti į apžiūros kambarį, kad iš pomirtinės nuotraukos oficialiai atpažintų savo artimuosius. Artimųjų kūnai bus parodyti tik toms šeimoms, kurios to pareikalaus. Tada jiems bus išdalyti specialūs kambarių lapeliai, leisiantys patekti į oro uosto Sheraton viešbutį, kur įvyks gedulingi pietūs.

O kol kas jie spoksojo į juodą diską, švytintį kaip atvirkštinis prožektorius ir siurbiantį šviesą iš šio pasaulio atgal į dangų. Šis nepaprastas naikinantis reiškinys tą akimirką buvo tarsi jų praradimų simbolis. Užtemimas jiems buvo nuostabumo priešingybė. Atrodė paprasčiausiai teisinga, kad dangus ir Dievas paminėjo jų sielvartą.

Lauke, šalia Regis Air techninės priežiūros angaro, Nora stovėjo atokiau nuo kitų tyrėjų ir laukė Efo, grįžtančio iš spaudos konferencijos. Jos akys buvo pakeltos į nelaimę pranašaujančią juodąją skylę danguje, tačiau ji nieko nematė. Jautėsi įtraukta į kažką, ko nesuprato. Lyg būtų pasirodęs naujas keistas priešas. Negyvas mėnulis, užtemdantis saulę. Naktis, užstojanti dieną.

Tada šmėkštelėjo šešėlis. Pastebėjo jį tik kaip blyksnį iš savo akies kampučio, panašų į šliaužiančius kirmėlių šešėlius, kurie subangavo virš asfalto vos prieš pat visišką užtemimą. Kažką visai šalia savo regėjimo lauko, bėgantį iš techninės priežiūros angaro kaip juoda šmėkla. Tai buvo šešėlis, kurį ji pajautė.

Mažą sekundės dalį jos akių vyzdžiai atsisuko į jį, bet šešėlis jau buvo dingęs.

Lorenza Ruiz, oro uosto bagažo konvejerio operatorė, kuri buvo pirmoji, nuvykusi prie negyvo lėktuvo, jautė persekiojančią to patyrimo šmėklą. Ji negalėjo išmesti iš galvos vaizdo, kai stovi orlaivio šešėlyje. Moteris nesudėjo nė bluosto, vartėsi ir blaškėsi, kol galiausiai išlipo iš lovos. Baltojo vyno taurė vėlai vakare irgi nepadėjo. Tas išgyvenimas slėgė ją, lyg kažkas, ko negalėtų atsikratyti. Kai pagaliau pakilo saulė, pajuto, jog vis žvilgčioja į laikrodį laukdama, kol sugrįš į darbą. Ji suvokė, kad negali sulaukti, kol nuvyks į JFK oro uostą. Bet ne dėl liguisto smalsumo. Tai buvo miegančio lėktuvo vaizdas, įsirėžęs į jos atmintį kaip ryški šviesa, blykstelėjusi jos akyse. Ji žinojo tik tai, jog nori sugrįžti ir jį pamatyti.

O dar šis užtemimas, dėl kurio antrą kartą per dvidešimt keturias valandas buvo nutrauktas oro uosto darbas. Šis darbų užlaikymas buvo planuojamas daugybę mėnesių — FAA numatė penkiolikos minučių prastovą oro uostuose, patenkančiuose į užtemimo sritį, nerimaudami dėl pilotų regėjimo, kurie negali per pakilimą ir nusileidimą dėvėti specialių tamsintų akinių — tačiau vis tiek matematika jai atrodė pakankamai gąsdinanti ir ganėtinai paprasta:

negyvas lėktuvas + saulės užtemimas = negerai.

Kai mėnulis užgesino saulę kaip ranka, uždengianti riksmą, Lo pajautė tą patį baisų panikos jausmą, kai ji stovėjo bagažo rampos viršuje, po užtemusiu 777 pilvu. Kilo tas pats impulsas bėgti, tik šį kartą jau lydimas žinojimo, kad visiškai nebuvo kur pasislėpti.

Ji ir vėl tai girdėjo. Tą patį garsą, kurį girdėjo nuo to laiko, kai atvyko į darbą, tik dabar pastovesnį, garsesnį. Kažkokį dūzgimą. Keisčiausia buvo tai, jog nesvarbu, ar ji dėvėjo apsaugines ausines, ar ne — garso stiprumas buvo vienodas. Visai kaip galvos skausmas. Vidinis jausmas. Ir vis dėl to jis sustiprėjo jos galvoje iškart jai grįžus į darbą.

Per penkiolikos minučių pertrauką užtemimo metu ji nusprendė susekti signalo šaltinį. Visai nenustebusi suvokė, kad žiūri į užtvertą Regis Air techninės apžiūros angarą, kur buvo laikomas miręs 777.

Įkyrus garsas nebuvo panašus į jokios mašinos, kokią tik jai teko girdėti, garsą. Kaip teliuškavimas, kaip tekantis skystis. Arba kaip daugelio balsų murmesys, šimtas skirtingų balsų, bandančių kažką pasakyti. Priešais buvo grupelė žmonių, oro uosto darbuotojų, įdėmiai stebinčių užstotą saulę. Bet nė vieno jų netrikdė tas zvimbimas, net neatrodė, jog jie jį girdi. Taigi ji niekam apie tai neprasitarė. Ir vis dėlto dėl kažkokios keistos priežasties jai tas garsas atrodė reikšmingas kaip tik dabar, todėl ji troško — jog patenkintų savo smalsumą, ar ne tik? — kad galėtų patekti į tą angarą ir dar kartą pažvelgti į lėktuvą. Tartum tai padarius liautųsi tas burzgimas jos galvoje.

Tada ji ore netikėtai pajuto kažką, lyg švelnų vėją, keičiantį kryptį, ir jai pasirodė, kad garso šaltinis pajudėjo kažkur į dešinę nuo jos. Šis staigus pokytis ją išgąsdino, ir ji nusekė paskui netikrą mėnulio šviesą nešdamasi savo ausines ir apsauginius akinius rankoje. Priešais stovėjo šiukšlių dėžės ir atsargų sandėliai netoli kelių didelių konteinerių, keletas krūmų ir ištvermingos, pilkos, vėjo glostomos pušys, toliau — tvora, už kurios driekėsi šimtai hektarų nenaudojamų plotų.

Balsai. Dabar jai tai buvo panašu į balsus, bandančius susijungti į vieną vienintelį balsą, pasakyti kažkokį žodį.

Kai Lo artėjo prie sandėlių, staigus šlamesys medžiuose privertė ją atšokti atgal. Pilkapilviai kirai, matyt, išgąsdinti užtemimo, išsisklaidė į visas puses nuo šakų ir šiukšlių dėžių kaip sparnuotos sudaužyto stiklo šukės, išsibarsčiusios aplink.

Gaudžiantys balsai dabar buvo aštresni, beveik peraugo į skausmą. Kvietė ją. Kaip pasmerktųjų choras, kakofonija, iš šnabždesio pereinanti į staugimą ir vėl nurimstanti, iš visų jėgų besistengianti pasakyti vieną žodį, skambantį kaip:

„.....čiaaaaa“

Ji padėjo ausines ant žemės, tvirtai laikydamasi už specialių akinių, skirtų užtemimo pabaigai. Pasisuko nuo šiukšlių dėžių ir jų dvoko link didelių atsargų sandėlių. Atrodė, kad garsas sklido ne iš sandėlių, bet galbūt iš už jų.

Ji praėjo pro du dvimetrinius konteinerius ir seną pūvančią lėktuvo padangą, šalia dar vienos eilės senesnių, blyškiai žalių konteinerių. Dabar jautė tai. Ne tik girdėjo dūzgimą, bet ir jautė jį, vienodus balsus, skambančius jos galvoje ir krūtinėje. Viliojančių ją. Ji uždėjo ranką ant konteinerio, tačiau nieko nepajuto, tada ėjo toliau, sustodama prie kampo ir pasilenkdama pažiūrėti.

Ant vėjo išnešiotų šiukšlių ir nenupjautos, saulės išdegintos žolės gulėjo didelė, senovinės išvaizdos, įmantriai išraižyta medinė dėžė. Lo surizikavo ir išlindo iš už kampo svarstydama, kodėl kas nors norėtų čia išmesti tokį puikiai išlaikytą antikvarinį daiktą. Vagystės — organizuotos, ir ne tik — buvo oro uosto kasdienė realybė, galbūt kas nors ją čia paslėpė tikėdamasis vėliau užsukti ir pasiimti.

Tada ji pastebėjo kates. Išorinėje oro uosto dalyje knibždėte knibždėjo laukinių kačių. Kai kurios jų kažkada buvo naminiai gyvūnėliai, pabėgę iš pervežimo narvų. Daugelį jų paprasčiausiai paleido vietiniai gyventojai, norėdami jais atsikratyti. Patys blogiausi būdavo tie keliautojai, kurie savo kates tiesiog palikdavo oro uoste, kad nereikėtų mokėti papildomų didelių mokesčių. Naminės katės, kurios nemokėjo savimi pasirūpinti, jeigu netapdavo didesnių gyvūnų grobiu ir išgyvendavo, prisidėdavo prie sulaukėjusių kačių kolonijos, klajojančios šimtų hektarų nepanaudotame oro uosto žemės sklype.

Visos liesos katės tupėjo atsisukusios į paslaptingą dėžę. Keli tuzinai šių vargingų kačių — iki kol Lo pažiūrėjo į šiukšlėmis nukrautą medį bei prie jo esančią tvorą ir pamatė, jog ten iš tiesų buvo apie šimtas jų, sėdinčių ir stebinčių medinę dėžę, nekreipiančių į Lo jokio dėmesio.

Dėžė nevirpėjo ir neskleidė to įkyraus garso, prie kurio ji jau buvo įpratusi. Ji buvo suglumusi, kad atėjo taip toli ir rado kažką keista oro uosto pakraštyje, kas išties nebuvo tai, ko ji ieškojo. Gaudžiantis choras ir toliau nerimo. Ar ir katės jį girdėjo? Ne. Jos buvo sutelkusios dėmesį į uždarytą dėžę.

Ji jau ruošėsi eiti atgal, kai visos katės staiga įsitempė. Plaukai ant jų nugarų pasišiaušė — visų iškart. Visos katės atsuko savo nušašusias galvas į Lo, šimtą porų laukinių kačių akių, spoksančių į ją užtemusios dienos prieblandoje. Lo sustingo bijodama išpuolio, o tada virš jos užslinko tamsa, lyg antras užtemimas.

Katės apsisuko ir ėmė bėgti iš tuščio lauko, norom nenorom nagais kabindamosi už aukštos tvoros ar rausdamos anksčiau iškastas duobes po ja.

Lo negalėjo atsisukti. Ji pajuto karščio antplūdį už nugaros, lyg nuo atidarytos orkaitės durų. Būtį. Kai pabandė pajudėti, garsai jos galvoje susiliejo į vieną vienintelį siaubingą balsą: „ČIA.”

Ir tada ji buvo pakelta nuo žemės.

Kai daugybė kačių grįžo, jos rado Lo kūną su sutraiškyta galva, numestą netoli tvoros tarp daugybės šiukšlių. Kirai rado ją pirmieji, bet katės greitai juos nubaidė ir kibo į darbą, alkanai draskydamos jos drabužius, kad prisikastų iki po jais slypinčios puotos. Niujorkiečio skolinti daiktai ir antikvariatai, 118-oji gatvė, Harlemas

Senis sėdėjo priešais tris greta esančius langus vakarinėje jo tamsių namų dalyje ir spoksojo į užstotą saulę.

Penkios minutės nakties viduryje dienos. Nuostabiausias natūralus dangaus kūnų įvykis per paskutinius keturis šimtus metų.

Laiko pasirinkimo nebuvo galima nepastebėti.

Bet dėl kokios priežasties?

Reikalo skuba sugriebė jį kaip karštligiška ranka. Tą dieną jis neatidarė parduotuvės ir kelias valandas iš ryto tempė daiktus aukštyn iš jo rūsyje esančių dirbtuvių. Įvairius retus daiktus, kuriuos įsigijo per daugelį metų...

Įrankius, kurių funkcijos net nebeprisimena. Retus padargus, neaišku, iš kur gautus. Ginklus su pamiršta kilmės vieta.

Dabar jis sėdėjo čia pavargęs, jam skaudėjo jo kreivas rankas. Niekas kitas, o tik jis numatė, kas laukia. Tai, kas — pagal visus požymius — jau buvo čia.

Nėra žmogaus, kuris juo patikėtų.

Gudfelas. Ar Gudvilingas. Kad ir kokia būtų to žmogaus pavardė, kuris šnekėjo per televiziją toje absurdiškoje spaudos konferencijoje stovėdamas šalia daktaro karinio jūrų laivyno uniforma. Visi kiti atrodė tokie apdairiai optimistiški. Džiūgaudami dėl keturių išgyvenusiųjų ir teigdami, kad nežino oficialaus mirusiųjų skaičiaus. Norime patikinti visuomenę, jog ši grėsmė yra sulaikyta. Tik išrinktas atstovas išdrįstų paskelbti apie saugų ir baigtą reikalą, nors jis ar ji vis dar nežinojo, su kuo turi reikalų.

Šis vyras buvo vienintelis žmogus, stovintis už mikrofonų, kuris, atrodė, galvojo, kad galėjo slypėti kažkas daugiau už neveikiančio orlaivio, pilno negyvų keleivių.

Gudvoteris?

Iš Ligų kontrolės centro, to, Atlantoje. Setrakianas nebuvo tikras, tačiau manė, jog šis žmogus yra geriausia jo galimybė. Galbūt jo vienintelė galimybė.

Keturi išgyvenę. Jeigu jie tik žinotų...

Jis dar kartą pažvelgė į juodą diską danguje. Tartum spoksotum į kataraktos apakintą akį.

Tartum žvelgtum į ateitį. Stoneheart Group kompanija, Manhatanas

Sraigtasparnis nusileido ant Manhatano Stoneheart Group būstinės malūnsparnių pakilimo ir nusileidimo aikštelės, ant pastato iš juodo plieno ir stiklo pačioje Volstrito širdyje. Tris viršutinius aukštus užėmė privati Eldrichto Palmerio Niujorko rezidencija — prabangūs apartamentai, įrengti su onikso grindimis, stalais, nukrautais Brinkušo skupltūromis, sienomis, ištapetuotomis Beikono paveikslais.

Palmeris sėdėjo vienas spaudos kambaryje su užtrauktomis visomis užuolaidomis ir per metro aštuoniasdešimties centimetrų įstrižainės televizorių stebėjo švytintį juodą akies obuolį, apsuptą nuožmia tamsiai raudona ir degančia balta spalvomis. Šiame kambaryje, kaip ir jo namuose Dark Harbore bei jo sraigtasparnio kabinoje, buvo palaikoma lygiai šešiasdešimt dviejų laipsnių pagal Farenheitą temperatūra.

Jis galėjo išeiti laukan. Juk šiaip ar taip ten jam buvo užtektinai šalta, jis galėjo užlipti ant stogo stebėti užtemimą. Tačiau technologijos jį priartino prie paties įvykio — ne prie susidariusio šešėlio, bet prie saulės, susijungiančios su mėnuliu, vaizdinio — tai buvo įžanga prieš nusiaubimą. Jo viešnagė Manhatane bus trumpa. Niujorkas netrukus nebebus labai malonus miestas, kurį norėtųsi aplankyti.

Jis kelis kartus paskambino ir taktiškai aptarė kelias detales savo saugia telefono linija. Jo krovinys išties atvyko kaip tikėtasi.

Jis šypsodamasis pakilo nuo savo kėdės ir lėtai, bet nesiblaškydamas nuėjo prie didžiulio televizoriaus, lyg tai būtų ne televizorius, o vartai, per kuriuos ruošėsi pereiti. Ištiesė ranką ir palietė LCD ekraną ties pikto juodo disko atvaizdu vaizdo taškams rangantis kaip bakterijoms po jo raukšlėtomis pirštų pagalvėlėmis. Tartum per ekraną siekė pačios mirties akies.

Šis užtemimas buvo dangaus kūnų iškrypimas, natūralių gamtos dėsnių pažeidimas. Saitas, negyvas akmuo, nuverčiantis iš sosto degančią, gyvą saulę. Tai Eldrichtui Palmeriui buvo įrodymas, jog viskas — viskas, net ir šlykščiausia gamtos dėsnio išdavystė — iš tiesų yra įmanoma.

Iš visų žmonių, stebinčių tos dienos užtemimą, jis turbūt buvo vienintelis, palaikantis mėnulio pusę. Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras

Žmonės oro uosto skrydžių valdymo centre, esantys šimtą metrų virš žemės, žvilgčiojo į nykią prieblandą gerokai į vakarus, kur kas toliau nuo milžiniško mėnulio šešėlio rankos. Ryškesnė penumbra, apšviesta saulės liepsnojančios fotosferos, pavertė tolimą dangų geltonos ir oranžinės spalvos, nesiskiriantį nuo gyjančios žaizdos.

Ši šviesos siena judėjo link Niujorko, kuris jau buvo tamsus lygiai keturias minutes ir trisdešimt sekundžių.

— Užsidėkite akinius! — pasigirdo įsakymas, ir Džimas Kentas juos užsidėjo nekantriai laukdamas sugrįžtančios saulės. Jis apsidairė akimis ieškodamas Efo — visi iš spaudos konferencijos, taip pat gubernatorius ir meras, buvo pakviesti į centrą stebėti reginio — ir, jo nematydamas, nusprendė, jog jis veikiausiai išsmuko atgal į techninės priežiūros angarą.

Tiesą pasakius, Efas pasinaudojo šia priverstine pertrauka geriausiai kaip tik išmanė: pasigriebdamas kėdę, kai tik išnyko saulė, ir peržiūrinėdamas ryšulį konstrukcijos diagramų su Boeing 777 skerspjūviais ir schemomis. Visiško užtemimo pabaiga

Įvykio pabaigą žymėjo nepaprastas fenomenas. Palei vakarinę mėnulio dalį pasirodė akinantys saulės protuberantai, suformuodami vienintelį lašelį akinančios saulės šviesos, lyg plyšys tamsumoje paleisdamas akinantį deimantinį spindulį virš sidabrinio mėnulio žiedo. Bet tokio grožio kaina, nepaisant energingų viešųjų kampanijų, skirtų švietimui apie akių apsaugojimą per okultaciją, buvo daugiau nei 270 žmonių visame mieste, 93 jų — vaikai, kurie visiškai apako žiūrėdami į saulės pasirodymą ir nedėvėdami apsauginių akinių. Tinklainėje nėra skausmo receptorių, todėl tie žmonės nesuprato, jog žaloja savo akis, iki kol jau buvo per vėlu.

Deimantinis žiedas lėtai plėtėsi, kol virto mažu ruoželiu brangakmenių, žinomų kaip „Beilio karoliai”, kurie susiliejo į atgimusį saulės pusmėnulį, galiausiai nustūmusį mėnulį tolyn.

Žemėje ir vėl atsirado šešėliai, mirgantys ant žemės kaip dvasios, skelbiančios apie virsmą iš vienos egzistavimo formos į kitą.

Kai natūrali šviesa vėl užliejo žemės atmosferą, žmonių palengvėjimas buvo įspūdingas. Džiaugsmingi šūksniai, apsikabinimai, spontaniški aplodismentai. Automobilių signalai skambėjo visame mieste, o įrašytas Keitės Smit balsas dainavo per garsiakalbius Jankių stadione.

Po devyniolikos minučių mėnulis visiškai pasitraukė iš saulės kelio, ir okultacija baigėsi. Tam tikra prasme visiškai nieko neįvyko: niekas danguje nepasikeitė ar nebuvo kaip nors kitaip paveiktas, žemėje irgi niekas nepasikeitė, išskyrus kelias minutes popietinio pavėsio virš šiaurės rytų Jungtinių Valstijų. Net pačiame Niujorke žmonės toliau gyveno sau, lyg fejerverkų šou būtų pasibaigęs, o tie, kurie atkeliavo iš toliau, dabar dėmesį nuo užtemdytos popiečio saulės sutelkė ties laukiančių transporto kamščių. Nepaprastai įdomus astronomijos fenomenas metė pagarbios baimės ir nerimo šešėlį ant visų penkių Niujorko rajonų. Bet tai buvo Niujorkas, ir kai viskas pasibaigia — tai būna baigta.

PABUDIMAS

Regis Air techninės priežiūros angaras

Efas elektriniu automobiliu grįžo į angarą, palikdamas už savęs Džimą ir direktorių Barnsą, gaudamas sau ir Norai šiek tiek daugiau laisvės.

Visos apsauginės užtvaros buvo jau išvežtos iš po 777 sparno, nuimtas brezentas. Dabar prie priekinio ir užpakalinio išėjimų kabėjo kopėčios, o netoli krovinių skyriaus liuko dirbo grupė Nacionalinės transporto saugumo ministerijos pareigūnų. Į lėktuvą dabar buvo žiūrima kaip į nusikaltimo vietą. Efas rado Norą, vilkinčią darbinį Tyvek chalatą ir mūvinčią latekso pirštines, paslėpusią plaukus po popierine kepuraite. Ji buvo pasiruošusi nebe biologinės grėsmės izoliavimui, o paprasčiausiam įkalčių išsaugojimui.

— Tai buvo pakankamai nuostabu, a? — paklausė Nora jį sutikdama.

— Taip, — atsakė Efas, po pažastimi laikydamas popierių ryšulį su lėktuvo schemomis. — Vieną kartą gyvenime.

Ant staliuko garavo paruošta kava, bet Efas verčiau išsitraukė šalto pieno pakelį iš dubens su ledukais, atplėšė jį ir ištuštino iki paskutinio lašo. Nuo to laiko, kai Efas nustojo vartoti alkoholį, jis pamėgo nenugriebtą pieną visai kaip kalcio ištroškęs kūdikis.

— Vis dar nieko, — pasakė Nora. — NTBS bando ištraukti pilotų kabinos balso ir skrydžio duomenų įrenginius. Nesu tikra, kodėl jie mano, kad juodosios dėžės veiks, kai visa kita lėktuve katastrofiškai sugedo, bet žaviuosi jų optimizmu. Kol kas technologijos niekur mūsų nenuvedė. Mes jau čia dvidešimt valandų, ir nieko.

Nora, ko gero, buvo vienintelis jo pažįstamas žmogus, kuris vadovaudamasis emocijomis dirbo kur kas geriau ir sumaniau negu pasikliaujant vien sveika nuovoka.

— Ar kas nors buvo lėktuve po kūnų išnešimo? — paklausė Efas.

— Nemanau. Dar ne.

Efas, nešdamasis schemas, užlipo į lėktuvą. Kėdės viduje jau buvo tuščios, o apšvietimas — normalus. Vienintelis skirtumas — jie nebedėvėjo hermetiškų kostiumų, todėl galėjo naudotis visais penkiais savo pojūčiais.

— Užuodi? — paklausė Efas.

— Kas tai? — Nora pajuto keistą kvapą.

— Amoniakas.

— Ir... fosforas? — kvapas privertė ją susiraukti. — Tai juos ir apsvaigino?

— Ne. Lėktuve nėra nuodingųjų medžiagų. Bet... — jis dairėsi ieškodamas kažko, ko jie nematė. — Nora, ar galėtum nueiti ir atnešti neoninės šviesos lazdeles?

Kol ji buvo išėjusi atnešti lazdelių, Efas perėjo per kabiną ir užtraukė visas langų užuolaidas, užtemdydamas lėktuvo vidų visai kaip naktį prieš tai.

Nora grįžo su dviem lazdelėmis, kurios skleidė šviesą, panašią į atrakcionų parkų karuselių šviesas, kurios baltą medvilninį audinį priversdavo švytėti vaiduokliškai. Efas prisiminė Zako devintojo gimtadienio vakarėlį kėglinėje ir kaip kiekvieną kartą berniukui nusišypsojus jo dantys šviesdavo ryškiai balta spalva.

Jie įsijungė žibintuvėlius, ir staiga tamsi kabina pavirto į keistus spalvų sūkurius, atskleidusius gausybę dėmių ant visų lėktuvo grindų ir sėdynių.

— Dieve mano... — sušnibždėjo Nora.

Šiek tiek šios švytinčios medžiagos dengė net ir lubas tokiu raštu, lyg būtų aptaškyta.

— Tai ne kraujas, — pasakė Efas, apstulbintas reginio. Žiūrėti į galinę lėktuvo kabiną buvo tas pats, kaip žiūrėti į Džeksono Poloko paveikslą. — Tai kažkokia biologinė medžiaga.

— Kad ir kas tai būtų, jos ištaškyta visur. Tartum būtų kas sprogę. Bet iš kur?

— Iš čia. Kaip tik čia, kur mes stovime, — jis priklaupė apžiūrėti kilimo, kur kvapas buvo aštresnis. — Mums reikia paimti šios medžiagos mėginį ir jį ištirti.

— Manai? — paklausė Nora.

Jis vėl atsistojo, vis dar apstulbęs.

— Pažiūrėk į tai, — parodė jai lapą su lėktuvo schemomis. Ten buvo pavaizduotos avarinio išėjimo iš Boeing 777 lėktuvų diagramos. — Matai šią tamsią sekciją lėktuvo priekyje?

— Atrodo kaip laiptai.

— Pačiame lakūnų kabinos gale.

— Ką reiškia „VĮPZ”?

Efas nuėjo iki lakūnų kabinos durų. Tos pačios raidės buvo išspausdintos ant šalia esančios sienos.

— Viršutinė įgulos poilsio zona, — pasakė Efas. — Įprasta šiuose dideliuose tolimųjų reisų paukščiuose.

Nora pažiūrėjo į jį.

— Ar kas nors patikrino ten?

— Žinau, kad mes tikrai netikrinome.

Efas ištiesė ranką ir pasuko rankenos svirtį sienos nišoje, atidarydamas duris, už kurių pasirodė laiptai, vedantys aukštyn į tamsą.

— Velniava, — ištarė Nora.

Efas pašvietė savo neoniniu žibintu į laiptus.

— Turbūt tai reiškia, jog nori, kad eičiau pirmas.

— Palauk. Pakvieskime dar ką nors.

— Ne. Jie nežinos, ko ieškoti.

— O mes žinome?

Efa nekreipė į tai dėmesio ir užlipo siaurais, įvijais laiptais.

Viršutinė sekcija buvo ankšta ir žemomis lubomis. Ten nebuvo jokių langų. Neoninės šviesos labiau tiko įkaičiams ieškoti, o ne vidui apšviesti.

Pirmosios sekcijos viduje jie rado dvi greta stovinčias užlenktas verslo klasės dydžio kėdes, už jų buvo du gultai, taip pat vienas šalia kito. Erdvės buvo tiek, jog galėjai tilpti tik gerai pasilenkęs. Abi kabinos sekcijos buvo tuščios.

Tamsi neoninė šviesa atskleidė dar daugiau netvarkos, kurios jie rado apačioje. Tos masės buvo ant žemės, vedančios iki kėdžių ir vieno iš gultų. Bet čia ji buvo ištepta, tartum palikti šlapi pėdsakai.

— Kas per velniava? — pasakė Nora.

Čia taip pat dvelkė amoniaku. Ir atsidavė dar kažkuo aitriu.

Nora tai irgi jautė, todėl prisidengė ranka panosę.

— Kas tai? — paklausė ji.

Efas stovėjo susilenkęs beveik per pusę po žemomis lubomis tarp dviejų kėdžių. Jis ieškojo tinkamo žodžio.

— Kaip sliekai, — pasakė. — Kasdavome juos, kai buvome vaikai. Nutraukdavome juos per pusę, kad galėtume žiūrėti, kaip abi pusės nušliaužia. Jie atsidavė žemėmis, šalta dirva, pro kurią kasdavosi.

Efas pašvietė per visą kabiną ieškodamas dar ko nors. Jau ruošėsi nuleisti rankas, kai staiga kažką pastebėjo už Noros batų.

— Nora, nejudėk.

Jis pasilenkė į vieną pusę norėdamas geriau matyti kilimu išklotas grindis už jos. Nora sustingo tartum būtų užlipusi ant minos.

Ant raštuoto kilimo buvo paberta maža saujelė žemių. Ne daugiau nei keli gramai sodriai juodos dirvos.

— Ar čia tai, apie ką aš galvoju? — paklausė Nora.

— Ta dėžė.

Jie išlipo iš lėktuvo ir nuėjo į tą angaro vietą, kuri buvo skirta iškrautiems kroviniams. Efas ir Nora apžiūrėjo krūvas bagažo, golfo krepšius, baidarę.

Juodos medinės dėžės nebebuvo. Toje vietoje, kur ji stovėjo ant brezento krašto, buvo tuščia.

— Greičiausiai kažkas ją patraukė, — pasakė Efas, vis dar ieškodamas jos akimis. Jis pasitraukė per kelis žingsnius ir apžiūrėjo likusią angaro dalį. — Turėtų būti netoliese.

Noros akyse spindėjo abejonė.

— Jie tik dabar ruošiasi apžiūrėti visus šiuos daiktus. Niekas dar neišnešta.

— Buvo, ta dėžė, — pasakė Efas.

— Čia aptverta vieta, Efai. Tas daiktas yra didžiulis, sveria apie kokius porą šimtų kilogramų. Prireiktų keturių vyrų jam panešti.

— Kaip tik. Taigi kažkas žino, kur ji yra.

Jie nuėjo prie budinčio karininko, kontroliuojančio angaro jėjimą. Jaunas vyras užmetė akį į savo sąrašą, kuriame buvo tikslus laikas, kada kas įeina ir išeina.

— Čia nieko nėra, — pasakė jis.

Efas nujautė kylantį Noros protestą, todėl pradėjo kalbėti dar jai nespėjus išsižioti.

— Ar ilgai jūs čia esate, stovite kaip tik čia?

— Nuo dvyliktos, pone.

— Be pertraukų? O kaip per užtemimą?

— Stovėjau visai čia pat, — jis pirštu parodė į plotelį už kelių metrų nuo durų. — Niekas pro mane nepraėjo.

Efas vėl pažiūrėjo į Norą.

— Kas, po velnių, čia vyksta? — paklausė ji. — Kas dar galėjo matyti didelį karstą?

Efas susiraukė dėl žodžio „karstas”. Jis pažiūrėjo atgal į angarą, o tada aukštyn, į apsaugos kameras ant lubų sijų.

— Jos matė, — Efas dūrė pirštu į jas.

Efas, Nora ir miesto valdžios pareigūnas, stebėjęs angaro įėjimą, užlipo aukštais, metaliniais laiptais iki kontrolės štabo, iš aukštai žvelgiančio į techninės priežiūros angarą. Mechanikai apačioje ardė lėktuvo nosį, kad galėtų pažvelgti į vidų.

Keturios nuotoliniu būdu valdomos kameros nuolatos stebėjo angaro vidų: viena prie durų, stebinti laiptus, viena nutaikyta į angaro duris, viena ant lubų sijų — ta, į kurią rodė Efas, ir viena patalpoje, kurioje dabar jie stovėjo. Visų kamerų filmuojami vaizdai buvo rodomi į keturias dalis padalytame ekrane.

— O kam kamera šiame kambaryje? — paklausė Efas priežiūros viršininko.

Viršininkas gūžtelėjo pečiais.

— Turbūt todėl, kad čia yra smulkių pinigų.

Jis atsisėdo į savo vietą išklerusioje biuro kėdėje, kurios atramos buvo apraizgytos lipnia juosta, ir suspaudė kelis klaviatūros mygtukus, padidindamas kameros ant sijos vaizdą per visą ekraną. Jis peržvelgė užfiksuotą medžiagą. Įranga buvo skaitmeninė, tačiau kelerių metų senumo, todėl vaizdas buvo per daug iškraipytas atsukant juostą atgal, kad būtų galima aiškiai ką nors įžiūrėti.

Staiga jis sustabdė juostą. Ekrane dėžė gulėjo kaip tik ten, kur ir turėjo — visų iškrautų krovinių kampe.

— Štai ji, — pasakė Efas.

Budintis karininkas linktelėjo.

— Puiku. Taigi pažiūrėkime, kur ji dingo.

Viršininkas persuko juostą į priekį. Ji sukosi kiek lėčiau nei atgal, bet vis tiek pakankamai greitai. Dėl užtemimo angaras aptemo, o kai vėl prašviesėjo — dėžės jau nebebuvo.

— Stabdykit, stabdykit, — paliepė Efas. — Atsukite atgal.

Viršininkas atsuko ją kiek atgal ir vėl paleido juostą. Ekrano kampe esantis laiko indikatorius rodė, kad vaizdas ėjo lėčiau nei anksčiau.

Tik užtemus angarui, iš karto dingo ir dėžė.

— Kas per... — pasakė viršininkas, sustabdydamas vaizdą.

— Pasukite atgal tik truputėlį, — paliepė Efas.

Viršininkas taip ir padarė, tada paleido juostą realiu laiku.

Angaras pritemo, bet vis dar buvo apšviestas vidinių prožektorių. Ten gulėjo dėžė. Ir tada išgaravo.

— Oho, — nustebo budintis karininkas.

Viršininkas sustabdė juostą. Jis irgi buvo sumišęs.

— Čia spraga. Iškirptas gabalėlis, — pasakė Efas.

— Ne, juk matėte laiko indikatorių, — paprieštaravo viršininkas.

— Tada pasukite juostą atgal. Dar truputį... čia... dabar paleiskite.

Ir vėl dėžė tiesiog išnyko.

— Hudinis, — sumurmėjo viršininkas.

Efas pažiūrėjo į Norą.

— Ji neišnyko, — pastebėjo budintis karininkas. Jis parodė į šalia stovėjusį bagažą. — Visa kita liko savo vietose. Jokio mirktelėjimo.

— Atsukite dar kartą atgal. Prašau, — pasakė Efas.

Viršininkas ir vėl taip padarė. O dėžė ir vėl išnyko.

— Palaukite, — pasakė Efas. Jis kažką pastebėjo. — Atsukite atgal, iš lėto.

Viršininkas atsuko ir vėl paleido.

— Štai, — pasakė Efas.

— Jėzau! — šūktelėjo viršininkas, beveik iššokdamas iš savo girgždančios kėdės. — Mačiau.

— Ką matėte? — paklausė Nora kartu su budinčiu karininku. Dabar viršininkas buvo susitelkęs į tai, ką matė, ir atsuko juostą vos kelias sekundes atgal.

— Tuoj... — perspėjo Efas, ruošdamas jį. — Tuoj...

Viršininkas laikė ranką virš klaviatūros taip, lyg būtų televizijos žaidimo dalyvis, pasiruošęs nuspausti mygtuką.

— ... štai.

Dėžės ir vėl nebuvo. Nora palinko į priekį.

— Kas? — paklausė ji.

— Štai čia, — Efas bakstelėjo pirštu į monitoriaus kampelį. Plačiame dešinės pusės kampe matėsi tik miglota juoda dėmė.

— Kažkas šmėkštelėjo prieš kamerą, — pasakė Efas.

— Taip aukštai? — paklausė Nora. — Kas tai, paukštis?

— Gerokai per didelis, kad būtų paukštis — atsakė Efas. Budintis karininkas palinko prie monitoriaus.

— Čia šešėlis.

— Na gerai, — pasakė Efas atsitraukdamas. — Kieno šešėlis? Budintis karininkas atsitiesė.

— Ar galite paleisti po vieną kadrą? — paklausė jis.

Viršininkas pabandė. Dėžė dingo nuo grindų... beveik tuo pačiu metu, kai pasirodė ta neryški dėmė palei sijas.

— Tai geriausia, ką su šituo aparatu galiu padaryti.

Budintis karininkas vėl atidžiai pažiūrėjo į ekraną.

— Sutapimas, — pareiškė jis. — Ar kas nors gali judėti tokiu greičiu?

— Ar galite pritraukti? — paklausė Efas.

Viršininkas tik pavartė akis.

— Čia ne CSI, o tik prakeiktas radijo bangomis valdomas laužas.

— Taigi, jos nebėra, — pasakė Nora, atsisukdama į Efą. — Bet kodėl? Ir kaip?

Efas užsidėjo ranką ant sprando.

— Žemė iš dėžės... tai yra turbūt ta pati žemė, kurią ką tik radome. O tai reiškia...

— Ar mes vystome teoriją, jog kažkas iš krovinių skyriaus pateko į įgulos poilsio zoną? — paklausė Nora.

Efas prisiminė tą jausmą, kai stovėjo lakūnų kabinoje tarp negyvų pilotų, vos prieš tai, kai suprato, jog Redfernas vis dar yra gyvas. Tą kažkieno būtį. Kažką šalia.

Jis pasivedėjo Norą į šalį.

— Paieškok tos... tos neaiškios biologinės medžiagos iš keleivių salono.

Nora užmetė akį į juodą dėmę ekrane.

— Manau, kažkas slėpėsi ten, viršuje, kai pirmą kartą įžengėme į lėktuvą, — pasakė Efas.

— Gerai... — atsakė Nora, bandydama viską mintyse sudėlioti. — Tad kur jis yra dabar?

— Ten pat, kur ir dėžė. Gasas

Gasas vaikštinėjo tarp stovinčių automobilių oro uosto ilgalaikio stovėjimo garaže žemomis lubomis. Aidintis išvažiuojančių mašinų nuvažinėtų padangų cypimas paversdavo garažą beprotnamiu. Jis išsitraukė sulenktą kortelę iš savo marškinių kišenės ir dar kartą pasitikrino stovėjimo aikštelės numerį, užrašytą kažkieno kito ranka. Tada dar kartą apsidairė, ar nieko nėra aplink.

Pačiame garažo gale surado baltą, kelio dulkėmis apneštą Ford autobusiuką be šoninių ir galinių langų, pastatytą kampe, šalia įspėjamųjų kelio ženklų, plazdančio brezento ir sutrupinto mūro, kur buvo įskilusi virš galvos esanti atrama.

Išsitraukė skudurėlį ir pabandė juo atidaryti duris, kurios, kaip ir susitarta, buvo atrakintos. Jis atsitraukė nuo autobusiuko ir peržvelgė atskirtą tylų — išskyrus tą cypimą tolumoje — garažo kampą galvodamas, jog tai spąstai. Jie galėjo turėti kamerą bet kuriame kitame automobilyje ir jį stebėti. Visai kaip per televizijos laidą Farai, jis jau matė tokią situaciją: Policijos departamentas į automobilius įmontuodavo mažytes kameras ir pastatydavo juos miesto gatvėje, Klivlende ar kur kitur, ir stebėdavo, kaip vaikai ir kiti bukapročiai įšokdavo vidun ir sugalvodavo tiesiog pasivažinėti ar nugabenti juos į nelegalius garažus ir parduoti. Būti sugautam jau būdavo blogai, tačiau būti taip apgautam, apmulkintam per televiziją buvo daug blogiau. Gasas verčiau būtų nušautas į galvą vienais apatiniais negu palaikytas tokiu kvailiu.

Bet jis už šį darbą paėmė 50 dolerių, kuriuos jam pasiūlė vienas vyrukas. Lengvi pinigai, kuriuos Gasas vis dar turėjo su savimi, užkištus už skrybėlės raiščio, ir laikė kaip įkaltį, jeigu reikalai pakryptų ne ta linkme.

Vyrukas buvo turguje, kai Gasas užėjo nusipirkt „Sprite”, stovėjo už jo eilėje. Gatvėje, maždaug už pusės kvartalo, Gasas išgirdo kažką artėjant ir staigiai atsisuko. Tai buvo tas pats vyras, prisispaudęs tuščias rankas prie savęs. Jis norėjo sužinoti, ar Gasas norėtų greitai užsidirbti lengvų pinigų.

Baltaodis vyras, apsirengęs brangiu kostiumu, gerokai išsiskiriantis šioje aplinkoje. Jis neatrodė kaip policininkas, tačiau neatrodė ir įtartinai. Panašus į misionierių.

— Autobusiukas oro uosto automobilių stovėjimo garaže. Tu jį susirandi, nuveži iki Manhatano, pastatai ir nueini.

— Autobusiukas? — paklausė Gasas.

— Autobusiukas.

— Kas jame?

Vyrukas tik papurtė galvą ir padavė jam sulenktas penkias naujas dešimtines.

— Čia — kad paragautum.

Gasas išsitraukė banknotus tarsi pakeldamas mėsos griežinėlį nuo sumuštinio.

— Jeigu tu iš Policijos departamento, tada čia spąstai.

— Ten užrašytas laikas, kada paimti automobilį. Nebūk per anksti, tačiau ir nevėluok.

Gasas vartė perlenktas dešimtines savo rankoje lyg apžiūrinėdamas nuostabų audinį. Vyrukas pastebėjo tai. Gasas suprato, jog jis taip pat pastebėjo tris mažus apskritimus, ištatuiruotus ant Gaso rankos — meksikiečių gaujos simbolį, reiškiantį vagį. Bet kaip šis vyrukas galėtų tai žinoti? Ar todėl jis atsistojo už jo parduotuvėje? Kodėl vyrukas išsirinko jį?

— Raktai ir tolesnės instrukcijos bus automobilio dėtuvėje.

Vyrukas nusisuko ir pradėjo eiti tolyn.

— Ei, — šūktelėjo Gasas. — Aš juk dar nepasakiau „taip”.

Gasas atidarė duris — palaukė, jokios signalizacijos — ir įsiropštė į vidų. Nematė jokių kamerų, bet turbūt ir nepastebėtų, ar ne? Už priekinių sėdynių buvo metalinė pertvara be lango. Galbūt autobusiukas, kurį ruošėsi nuvežti, buvo pilnas policijos pareigūnų.

Tačiau autobusiukas lyg ir nejudėjo. Jis, vėl naudodamasis skudurėliu, švelniai atidarė daiktinę, tartum iš ten galėtų iššokti netikra gyvatė, ir užsidegė maža lemputė. Viduje gulėjo automobilio užvedimo raktas, garažo bilietas, kurio jam reikėjo, kad galėtų išvažiuoti, ir vokas.

Jis užmetė akį į voko vidų ir pirmas dalykas, kurį pastebėjo, buvo jo užmokestis. Penkios naujos šimto dolerių kupiūros, kurios tuo pačiu metu jam ir patiko, ir nervino. Patenkintas buvo todėl, kad tai buvo daugiau negu jis tikėjosi, o susinervinęs, nes niekas be kovos neiškeis jam šimtinės, ypač jo rajone. Net ir bankas kaip įmanydamas ištyrinėtų tuos banknotus, ištrauktus iš ištatuiruoto aštuoniolikmečio meksikiečio kišenės.

Per banknotus buvo perlenkta dar viena kortelė su tikslios vietos adresu ir įvažiavimo į garažą kodu, TINKAMAS TIK VIENAM KARTUI.

Jis palygino korteles pridėjęs vieną prie kitos. Ta pati rašysena.

Susirūpinimas blėso augant susijaudinimui. Nevykėlis! Patikėjo jam šį automobilį. Gasas atsiminė bent tris skirtingus taškus Pietų Bronkse, kur galėtų nuvežti šį mažylį atnaujinti. Ir nedelsiant patenkinti savo smalsumą: pažiūrėti, kokios kontrabandinės gėrybės slepiasi autobusiuko gale.

Dideliame voke dabar buvo mažesnis vokas. Jis ištraukė kelis popieriaus lapus, atlenkė juos, ir jo nugarą iki pat pečių ir sprando nutvilkė karštis.

AUGUSTINAS ELIZALDĖ — tokia buvo pirmojo lapo antraštė. Tai buvo policijos įrašas apie Gaso suėmimus ir teistumą, taip pat nuosprendį dėl netyčinės žmogžudystės ir jo paleidimą per aštuonioliktąjį gimtadienį, vos prieš tris savaites, dėl nepriekaištingos reputacijos.

Antrame lape buvo jo vairuotojo pažymėjimo kopija, o žemiau — jo motinos vairuotojo pažymėjimas su tuo pačiu Rytų 115-osios adresu. Ir dar maža jų namo prie TaftHouses paradinio įėjimo nuotrauka.

Jis spoksojo į tą lapą net dvi minutes. Jo mintys sukosi apie tą į misionierių panašų vyrą bei kiek daug šis žinojo apie jį ir jo madre, jis svarstė, į kokį mėšlą įsivėlė šį kartą.

Gasui nepatiko grasinimai. Ypač susiję su jo madre: jis jau ir taip pakankamai privertė ją kentėti.

Trečiame lape ta pačia rašysena kaip ir ant kortelių buvo parašyta: JOKIŲ SUSTOJIMŲ.

Gasas sėdėjo prie lango, valgė keptus kiaušinius, užpiltus aštriu pipirų padažu, ir žiūrėjo į baltą autobusiuką, pastatytą per dvi vietas Kvinso prospekte. Gasas dievino pusryčius ir nuo to laiko, kai išėjo iš kalėjimo, valgė pusryčius beveik per kiekvieną valgį. Jis šį kartą užsakė paruošti juos ypatingai, nes dabar galėjo sau tą leisti: su ypač traškiu rūkytu kumpiu ir skrudintu skrebučiu.

Velniop juos, JOKIŲ SUSTOJIMŲ. Gasui nepatiko šis žaidimas, juo labiau tai, kad jie įtraukė jo madre. Jis stebėjo autobusiuką, galvojo apie savo galimybes, laukė, kol kas nors nutiks. Ar jį kas nors stebėjo? Jeigu taip, tada ar iš arti? O jeigu jie galėjo jį stebėti, kodėl tada patys nevairuoja automobilio? Į kokią painiavą jis įsivėlė?

Kas buvo autobusiuko viduje?

Pora tipelių pradėjo šniukštinėti aplink autobusiuką. Jie staigiai nulenkė galvas ir spruko, kai Gasas tatuiruotais plikais dilbiais išlindo iš pigios užkandinės, o jo flaneliniai marškiniai su sagomis išsipūtė nuo vėlyvos dienos vėjo. The Latin Sultans įtakos zona driekėsi šiaurinėje Harlemo dalyje ir Bronkso rytuose, netgi iki pat Kvinso pietinės dalies. Jų nebuvo daug, tačiau jie turėjo ilgus šešėlius — neprasidėk su vienu, jeigu nenori karo su visais.

Jis išvažiavo į gatvę ir tęsė kelionę toliau į vakarus, link Manhatano, viena akimi stebėdamas, ar niekas jo neseka. Autobusiukas šoktelėjo pervažiavęs taisomo kelio lopinėlį. Gasas atidžiai klausėsi, tačiau negirdėjo nieko, besivartančio gale. Vis dėlto kažkas svėrė žemyn automobilio pakabą.

Jis ištroško, todėl dar kartą sustojo ir iš lauko parduotuvės nusipirko dvi skardines Tecate alaus. Vieną raudonos ir aukso spalvos skardinę įdėjo į puodelio laikiklį ir vėl išvažiavo į kelią. Miesto pastatai kilo į viršų kitapus upės, o už jų leidosi saulė. Artėjo naktis. Jis pagalvojo apie savo brolį, Krispiną, tą prakeiktą narkomaną, pasirodžiusį kaip tik tada, kai Gasas iš visų jėgų stengėsi būti geras savo mamai. Prakaituojantį chemikalus ant svetainės sofos. O viskas, ką Gasas norėjo padaryti, tai sukišti surūdijusią geležtę tarp jo šonkaulių. Atsinešusį savo ligą į jų namus. Jo vyresnysis brolis buvo vampyras, tikras zombis, tačiau ji jo neišvarys. Ji leis jam gulėti namie ir apsimes, jog jis nesileidžia heroino jos vonioje, lauks, kol jis vėl išnyks kartu su keliais jos daiktais.

Gasui reikėjo atsidėti truputį savo nešvarių pinigų į šoną, skirtų jo madre. Duoti juos tada, kai nebeliks Krispino. Įsikišti daugiau už kepurės ir palikti jai. Padaryti ją laimingą. Padaryti kažką teisingai.

Prieš tunelį Gasas išsitraukė savo telefoną.

— Feliksai, žmogau. Atvažiuok manęs pasiimti.

— Kur esi, brolau?

— Būsiu Battery parke.

— Battery parke? Taip toli, Gustai?

— Taigi atvažiuok iki Devintosios ir tada žemyn, bumbekli. Eisim pasilinksminti. Sudalyvausim kokiam vakarėlyje, žmogau. Tie pinigai, kuriuos aš tau skolingas — truputį užkaliau šiandien. Atvežk man švarką ar dar ką nors, švarius batus. Eisim į klubą.

— Velniai griebtų... dar kas nors?

— Tiesiog atvažiuok ir pasiimk mane, comprende?

Jis išvažiavo iš tunelio į Manhataną ir pervažiavo skersai miestą prieš pasukdamas į pietus. Nuvažiavo iki Bažnyčios gatvės, Kanalo gatvės pietuose ir pradėjo dairytis ženklų. Namas pagal nurodytą adresą buvo aukštas pastatas, apstatytas pastoliais, o langai apklijuoti statybų leidimais, tačiau aplink nebuvo jokių sunkvežimių. Gatvė buvo rami, apsupta gyvenamųjų namų. Garažas veikė taip, kaip ir buvo sutarta, elektroninis kodas pakėlė metalines duris, po kuriomis vos tilpo autobusiukas.

Gasas pastatė automobilį ir minutėlę ramiai pasėdėjo klausydamasis. Garažas buvo niūrus ir prastai apšviestas. Sukeltoms dulkėms besisukant tarpduryje išblyškusioje šviesoje jam tai pasirodė kaip puikūs spąstai. Pirmasis impulsas liepė staigiai pasišalinti, tačiau jis norėjo įsitikinti, kad galės išeiti švarus. Palaukė, kol garažo durys užsidarė.

Gasas perlenkė lapus ir voką iš daiktinės, susikišo juos į kišenes, ištuštino paskutinį alaus lašą, sulamdė skardinę ir išlipo iš autobusiuko. Minutėlę pasvarstęs įlipo atgal ir skudurėliu nušluostė vairą, radijo mygtukus, daiktinę, durų rankenas ir visą kitą, ką manė palietęs.

Jis apsidairė po garažą, kur vienintelė šviesa dabar sklido tarp besisukančio ventiliatoriaus menčių, prikabinto ant lubų, dulkėms kaip rūkui lėtai judant blausiuose šviesos spinduliuose. Gasas nuvalė užvedimo raktą, o tada nuėjo prie galinių autobusiuko durų. Paklibino rankenėles, tik iš smalsumo. Durys buvo užrakintos.

Jis minutėlę pagalvojo, ir smalsumas davė geresnę mintį — pabandyti atrakinti jas raktu.

Užvedimo ir durelių spynos buvo skirtingos. Jis iš dalies pajuto palengvėjimą.

Teroristai, pamanė jis. Gali būti, jog dabar esu prakeiktas teroristas. Atvežiau autobusiuką, pilną sprogmenų.

Jis galėjo išvežti autobusiuką iš ten. Pastatyti prie artimiausio policijos komisariato ir palikti raštelį ant priekinio stiklo. Leisti jiems patikrinti, ar jame yra kas nors panašaus.

Bet šitie šūdžiai turėjo jo adresą. Jo madre adresą. Kas jie tokie?

Jis susierzino ir iš nepasitenkinimo dėl šio sandėrio kumštelėjo į balto autobusiuko šoną. Malonus garsas nuaidėjo per autobusiuką, nutraukdamas tylą. Tada pasidavė, numetė raktelius ant priekinės sėdynės ir alkūne užtrenkė vairuotojo duris — dar vienas malonus trinktelėjimas.

Bet tada — vietoj staigios tylos — jis kažką išgirdo. Arba pagalvojo, kad išgirdo kažką viduje. Gasas prišoko prie užrakintų galinių durų ir klausėsi beveik ausimi liesdamas automobilį.

Kažkas yra. Beveik kaip... gurgiantis skrandis. Visai kaip erzinantis alkio garsas, kažkoks judėjimas.

Ai, velniai nematė, nusprendė jis atsitraukdamas atgal. Darbas atliktas. Jeigu bomba susprogs toliau nuo 110-osios gatvės, tai kodėl man tai turėtų rūpėti?

Duslus, tačiau kitoks trinktelėjimas iš autobusiuko vidaus privertė Gasą pašokti per žingsnį atgal. Popierinis maišelis su antra alaus skardine išslydo iš jo rankos, skardinė įtrūko ir iš jos pradėjo purkšti alus ant smėlėtų grindų.

Purškimas liovėsi ir liko tik iš skardinės bėgančios putos. Gasas pasilenkė sutvarkyti ir sustingo laikydamas ranką ant permirkusio maišelio.

Autobusiukas labai nežymiai pasviro. Jo važiuoklės spyruoklės girgžtelėjo kartelį.

Kažkas viduje sujudėjo.

Gasas išsitiesė palikdamas išsiliejusį alų ant grindų ir lėtai ėjo atbulomis, batais šluodamas smėlį. Jis pagalvojo, jog kažkas stebi jį, prarandantį savitvardą. Tada apsisuko ir ramiai priėjo prie uždarytų garažo vartų.

Spyruoklė vėl sugirgždėjo, kiek sutrikdydama Gasą, tačiau tai neprivertė jo sustoti.

Jis ištiesė ranką prie juodo pulto su dideliu raudonu mygtuku. Spustelėjo jį plaštakos apatine dalimi, bet nieko neįvyko.

Jis paspaudė dar du kartus, iš pradžių lėtai ir ramiai, o paskui stipriai ir greitai, mygtuko spyruoklei skleidžiant tokį garsą, tartum mygtukas nebeveiktų.

Autobusiukas ir vėl sugirgždėjo, tačiau Gasas neleido sau atsisukti atgal.

Garažo durys buvo pagamintos iš lygaus metalo, be jokių rankenėlių. Nėra už kur patraukti. Jis spyrė į duris, tačiau jos tik vos subarškėjo.

Dar vienas pokštelėjimas iš autobusiuko vidaus, tartum atsakytų į jo spyrį, paskui sekė stiprus girgždesys, ir Gasas vėl puolė prie mygtuko. Jis pradėjo spaudyti mygtuką kaip išprotėjęs, ir tada spragtelėjo vartų varikliukas, grandinė pradėjo suktis.

Durys pagaliau pradėjo kilti nuo žemės.

Gasas jau buvo lauke durims dar net neprasivėrus iki pusės. Jis nuskuodė iki šaligatvio ir pradėjo gaudyti kvapą. Tada atsisuko ir laukė, žiūrėdamas į atidarytas garažo duris, kol jos vėl užsivėrė. Jis įsitikino, kad jos užsidarė sandariai ir niekas iš vidaus nepaspruko.

Jis apsidairė bandydamas nurimti, pasitikrino savo kepurę ir labai greitai nuėjo iki gatvės kampo, norėdamas nutolti dar per vieną kvartalą nuo autobusiuko. Perėjo į Vesey gatvę ir suprato, jog stovi priešais užkardas ir tvoras, supančias miesto kvartalą, kur anksčiau stovėjo Pasaulio prekybos centras. Dabar viskas jau buvo iškasta — didžiulė duobė negarbingose Žemutinio Manhatano gatvėse, kur teritorija, pilna sunkvežimių ir kranų, yra atstatoma iš naujo.

Gasas atsikratė drebulio. Jis atlenkė telefoną ir prisidėjo prie ausies.

— Feliksai, kur esi, amigo!

— Devintojoje, jau važiuoju link miesto centro. Kas nutiko?

— Nieko. Tik atvažiuok čia, pronto. Padariau kai ką tokio, ką reikia pamiršti. Izoliatorius, Jamaikos ligoninės Medicinos centras

Efas labai įpykęs atvyko į Jamaikos ligoninės Medicinos centrą.

— Kaip tai jų nebėra?

— Daktare Gudveteri, — pasakė administratorė, — negalėjome padaryti nieko, kad priverstume juos čia likti.

— Juk liepiau pastatyti apsaugininką, kad neįleistų to slidaus Bolivaro advokato.

— Mes pastatėme apsaugą. Policijos pareigūną, tiesą pasakius. Jis pažiūrėjo į juridinį raštą ir pasakė mums, kad negali nieko padaryti. Ir tai nebuvo roko žvaigždės advokatas. Tai buvo ponia Lus, advokatė. Jos įmonė. Jie tiesiai nuėjo į ligoninės valdybą.

— O kodėl apie tai nebuvo pranešta man?

— Mes stengėmės su jumis susisiekti. Skambinome jūsų žmonėms.

Efas staigiai pasisuko. Džimas Kentas stovėjo kartu su Nora. Jis atrodė pasimetęs. Džimas išsitraukė telefoną ir peržiūrėjo skambučius.

— Nieko nematau... — jis atsiprašomai pažiūrėjo jam į akis. — Galbūt dėl to saulės užtemimo ar dar ko nors. Man niekas neskambino.

— Aš pasiekiau jūsų balso paštą, — pasakė administratorė.

Jis patikrino dar kartą.

— Palaukit... buvo keli skambučiai, kuriuos galbūt pražiopsojau, — jis vėl pakėlė galvą į Efą. — Visko labai daug, Efai. Bijau, jog būsiu padaręs klaidą.

Ši žinia sukėlė Efo įniršį. Džimui apskritai nebuvo būdinga klysti, ypač tokiomis lemtingomis akimirkomis. Efas spoksojo į savo patikimąjį kolegą įniršiui pamažu slūgstant.

— Mano keturi didžiausi šansai išspręsti šį dalyką ką tik išėjo pro tas dūris.

— Ne keturi, — pasakė administratorė stovėdama už jo. — Tik trys.

Efas atsisuko į ją.

— Ką turite omenyje?

Ligoninės izoliatoriuje kapitonas Doilas Redfernas sėdėjo lovoje, apsuptas plastikinių užuolaidų. Jis atrodė išsekęs, savo išblyškusias rankas laikė ant pagalvės, pasidėjęs ją ant kelių. Slaugytoja pasakė, kad jis nieko nevalgo, jaučia sąstingį gerklėje ir skundžiasi nuolatiniu pykinimu, atsisako net mažyčių vandens gurkšnelių. Tik lašinės adata jo rankoje tiekė kūnui skysčių.

Efas ir Nora stovėjo šalia jo, užsidėję respiratorių ir užsimovę pirštines.

— Mano profesinė sąjunga nori mane iš čia ištraukti, — pasakė Redfernas. — Oro linijų industrijos politika yra tokia: „Visą kaltę suversk piloto klaidai”. Oro linijos niekada nebūna kaltos dėl per tankaus skrydžių grafiko, techninės priežiūros. Šiuo atveju jie bet kokia kaina ruošiasi viską suversti kapitonui Mouldesui. Ir man, galbūt. Bet kažkas čia ne taip. Manyje. Aš nesijaučiu savimi.

— Jūsų bendradarbiavimas yra labai svarbus, — pasakė Efas. — Negaliu užtektinai padėkoti, kad pasilikote, bet galiu užtikrinti, jog padarysime viską, kad pagydytume jus.

Redfernas linktelėjo, o Efas pastebėjo jo surakintą kaklą. Jis uždėjo rankas po jo žandikauliu ir apčiuopė limfmazgius, kurie buvo ganėtinai patinę. Piloto kūnas išties su kažkuo kovojo. Su kažkuo, susijusiu su mirtimis lėktuve... O gal tai paprasčiausiai buvo kažkas, ką jis pasigavo per savo keliones?

— Toks naujas orlaivis, — pasakė Redfernas. — Ir apskritai puikus aparatas. Labai abejoju, kad jis taip ėmė ir visiškai išsijungė. Mano manymu, tai yra diversija.

— Mes ištyrėme deguonies mišinį, vandens rezervuarus — viskas švaru. Nieko, kas būtų galėję sukelti tiek mirčių ar išjungti lėktuvą.

Efas masažavo piloto pažastis ir ten rado daugiau nedidelių limfmazgių.

— Vis dar nieko neatsimenate apie nusileidimą?

— Nieko. Tai mane veda iš proto.

— Gal galite nurodyti kokią nors priežastį, kodėl lakūnų kabinos durys būtų atrakintos?

— Ne. Tai visiškai prieštarauja FAA nuostatoms.

— Ar praleidote kiek nors laiko įgulos poilsio zonoje? — paklausė Nora.

— Taip, praleidau. Numigau kelis kartus skrendant virš Atlanto.

— Gal atsimenate, ar nulenkėte sėdynes?

— Jos jau buvo nulenktos. Reikia vietos kojoms, jeigu nori ten išsitiesti. Kodėl klausiate?

— Nepastebėjote nieko neįprasta? — paklausė Efas.

— Ten, viršuje? Visiškai nieko. Ką ten galima pastebėti?

Efas atsitraukė.

— Gal žinote ką nors apie didelę dėžę krovinių skyriuje?

Kapitonas Redfernas papurtė galvą, mintyse bandydamas viską sudėlioti į vietas.

— Net nenutuokiu, apie ką kalbate. Bet, atrodo, nusitvėrėte už kažko.

— Ne visai. Mes vis dar tokie pat sutrikę kaip ir jūs.

Efas sukryžiavo rankas. Nora įsijungė savo neoninės šviesos žibintuvėlį ir pervedė juo palei Redferno rankas.

— Štai kodėl jūsų sutikimas čia pasilikti yra toks svarbus. Noriu skirti jums daug tyrimų.

Kapitonas Redfernas stebėjo indigo spalvos šviesą, spindinčią ant jo kūno.

— Jeigu manote, kad galite viską išsiaiškinti, tada būsiu jūsų bandomasis triušis.

Efas linktelėjo parodydamas dėkingumą.

— Iš kur turite šį randą? — paklausė Nora.

— Kokį randą?

Ji žiūrėjo į jo kaklą, priekinę gerklės dalį. Jis atlenkė galvą, kad Nora galėtų paliesti dailią liniją, kuri puikiai matėsi neoninėje šviesoje.

— Atrodo beveik kaip chirurginis pjūvis.

— Ten nieko nėra, — pasakė Redfernas, pabandęs pats paliesti randą.

Iš tiesų, kai ji išjungė lempą, rando nebesimatė. Nora vėl įjungė žibintuvėlį, ir Efas apžiūrėjo liniją. Maždaug centimetro ilgio, kelių milimetrų pločio. Ant žaizdos užsitraukęs audinys atrodė pakankamai naujas.

— Šįvakar apžiūrėsime atidžiau. MRI turėtų ką nors parodyti.

Redfernas linktelėjo, o Nora išjungė žibintuvėlį.

— Žinote... yra vienas dalykas, — kiek dvejodamas pasakė Redfernas, jo, kaip oro linijų piloto, pasitikėjimas minutėlei priblėso. — Aš kai ką atsimenu, bet, manau, tai bus jums visiškai nenaudinga.

Efas beveik nepastebimai gūžtelėjo pečiais.

— Išklausysime viską, ką tik galite pasakyti.

— Na, kai praradau sąmonę... kažką sapnavau, kažką labai sena... — kapitonas apsidairė aplink, beveik susigėdęs, o tada staiga pradėjo šnekėti labai tyliai: — Kai buvau vaikas... naktimis... miegodavau tokioje didelėje lovoje savo močiutės namuose. Ir kiekvieną naktį, vidurnaktį, kai suskambėdavo netoliese esančios bažnyčios varpai, matydavau padarą, išlendantį iš už didelės senos spintos. Kiekvieną naktį, nuolat. Jis iškišdavo savo juodą galvą, ilgas rankas ir kaulėtus pečius... ir spoksodavo į mane...

— Spoksodavo? — paklausė Efas.

— Jis turėjo dantytą burną, plonas, juodas lūpas... jis žiūrėdavo į mane ir tiesiog... šypsodavosi.

Efą ir Norą sukaustė netikėtos išpažinties intymumas ir jos fantastiškumas.

— Tada aš pradėdavau rėkti, o mano močiutė uždegdavo šviesą ir nusivesdavo mane į savo lovą. Tai tęsėsi ne vienerius metus. Aš vadindavau jį ponu Kraugeriu. Nes jo oda... ta juoda oda atrodė kaip pritvinkusių kraujo dėlių, kurias rinkdavome šalia tekančiame upelyje. Vaikų psichiatrai tai vadino „nakties baime” ir įtikinėjo mane juo netikėti, tačiau... jis sugrįždavo kiekvieną naktį. Kiekvieną naktį kišdavau galvą tarp pagalvių slėpdamasis nuo jo, bet tai buvo beprasmiška. Aš žinodavau, kad jis yra kambaryje... — Redfernas susiraukė. — Mes išsikraustėme po kelerių metų, o mano močiutė pardavė didelę spintą, ir aš jos daugiau niekada nebemačiau. Daugiau niekada jos nesapnavau.

Efas atidžiai klausėsi.

— Atleiskit, kapitone... bet su kuo tai susiję?..

— Tuoj pasakysiu. Vienintelis dalykas, kurį pamenu tarp nusileidimo ir to, kaip čia pabudau, yra tai, jog jis sugrįžo į mano sapnus. Aš jį vėl mačiau, tą poną Kraugerį... ir jis šypsojosi.

II INTERLIUDAS LIEPSNOJANTI DUOBĖ

Jo košmarai visada buvo tie patys: Abrahamas, senas ar jaunas, būdavo nuogas ir klūpėdavo priešais milžinišką duobę žemėje, kurioje degė žmonių kūnai, o nacių pareigūnai ėjo palei klūpinčių kalinių eilę ir šaudė jiems į pakaušį. Deganti duobė buvo už Treblinkos naikinimo stovyklos izoliatoriaus. Kaliniai, kurie buvo per seni ar per daug ligoti, kad galėtų dirbti, būdavo nugabenami pro baltas kareivines su ant jų nudažytais raudonais kryžiais ir patekdavo tiesiai į duobę. Jaunasis Abrahamas matė daugybę ten numirusių žmonių, tačiau jis pats tik vieną kartą atsidūrė šalia duobės.

Jis stengėsi išvengti dėmesio, dirbo tyliai ir nekišo nosies, kur nereikėjo. Kiekvieną rytą įsidurdavo pirštą ir krauju ištepdavo abu skruostus užlašinęs po vieną lašą ant jų, kad atrodytų kuo įmanoma sveikesnis, kai būdavo pašauktas pagal pavardę.

Pirmą kartą jis pamatė duobę, kai remontavo stelažą izoliatoriuje. Kai jam buvo šešiolika, Abrahamas Setrakianas buvo amatininkas. Jis niekam nepataikavo, kad gautų naudos, nebuvo nė vieno globotinis, paprasčiausiai buvo stalius, o tai mirties stovykloje ir buvo talentas išgyventi. Nacių kapitonui, kuris jį be pasigailėjimo ir be galo išnaudojo, Abrahamas šį tą reiškė. Jis pastatė spygliuotas tvoras, taisė geležinkelius. Jis išdrožė įmantrias pypkes Ukrainos sargybos kapitonui per 1942-ųjų atkalėdį.

Tai jo rankos laikė jį toliau nuo duobės. Temstant Abrahamas galėdavo matyti žėruojančią duobę, o kartais iš savo dirbtuvių užuosdavo kūnų ir benzino kvapą, susimaišiusį su pjuvenų aromatu. Jo širdyje gyveno baimė ir ta duobė.

Iki pat šios dienos Setrakianas vis dar jautė baimę — ar eidamas tamsia gatve, uždarydamas parduotuvę naktį ar atsikeldamas iš košmarų — jo atsiminimų nuotrupos atgydavo. Kaip jis nuogas klūpi, meldžiasi. Sapnuose jis jausdavo ginklą, įremtą jam į kaklą.

Naikinimo stovyklos neatliko daugiau jokių kitų funkcijų, išskyrus žudymą. Treblinka buvo užmaskuota taip, kad atrodytų kaip traukinių stotis su kelionių plakatais, tvarkaraščiais ir žaluma, įpinta į spygliuotą tvorą. Ten jis pateko 1942-ųjų rugsėjį ir visą laiką dirbo. Jis tai vadindavo „užsidirbti gyvenimą”. Abrahamas buvo ramus, jaunas vyras, gerai išauklėtas, pilnas išminties ir užuojautos. Jis padėjo visiems kaliniams, kuriems tik sugebėjo, ir visą laiką tyliai meldėsi. Net kiekvieną dieną matydamas žvėriškumą, tikėjo, kad Dievas saugo visus vyrus.

Bet vieną žiemos naktį mirusio žmogaus akyse Abrahamas pamatė velnią. Ir suprato, kad gyvenimas yra kitoks negu iki tol manė.

Buvo kiek po vidurnakčio, stovykloje tvyrojo tyla. Miško šniokštimas nurimo, o šaltas oras laužė jo kaulus. Jis tyliai apsivertė savo guolyje ir žvilgtelėjo į jį supančią tamsą. Ir tada išgirdo...

Tuk tuk tuk.

Visai kaip jo bubbeh jam sakė... tai skambėjo lygiai taip, kaip ji sakė... ir kažkodėl tas prisiminimas pavertė garsą dar labiau gąsdinančiu...

Jam užėmė kvapą ir jis pajuto liepsnojančią duobę savo širdyje. Kareivinių kampe sušmėžavo tamsa. Padaras, aukšta ištįsusi figūra, atsiskyrė nuo juodų gelmių ir nuslinko virš miegančių jo draugų.

Tuk tuk tuk.

Sardu. Arba kažkas, kas kadaise buvo jis. Padaro oda buvo raukšlėta ir tamsi, besiderinanti prie tamsių, laisvų jo drabužių klosčių. Visai kaip gyva rašalo dėmė. Tas daiktas judėjo lengvai, kaip besvorė šmėkla, sklendžianti virš grindų. Jo į plėšraus paukščio panašūs nagai švelniai čirpino medines grindis.

Bet juk tai — neįmanoma. Pasaulis buvo tikras — blogis buvo tikras ir nuolat jį supo — tačiau tai negalėjo būti tikra. Tai buvo bubbeh meiseh...

Tuk tuk tuk.

Po kelių akimirksnių seniai miręs padaras ištiesė ranką į gultą priešais Setrakianą. Dabar Abrahamas užuodė jį: sausi lapai ir juodžemis. Jis galėjo šiek tiek matyti jo pajuodusį veidą, kai jis išlindo iš tamsos ir pasilenkė į priekį uosdamas Zadovskio, sunkiai dirbančio jauno lenko, kaklą. Padaras buvo ištįsęs iki pat lubų ir kvėpavo stipriai, buvo susijaudinęs, alkanas. Jis pajudėjo prie kito gulto, kur iš šalia esančio lango sklindanti šviesa nežymiai nušvietė jo veido kontūrus.

Padaro tamsi oda tapo beveik permatoma. Buvo sausa ir matinė, išskyrus jo akis — du švytintys rutuliai, kurie, atrodė, protarpiais spindėjo kaip degančios anglies gabalėliai, gaudydami šviežio oro gurkšnį. Už jo sausų lūpų slypėjo taškuotos dantenos ir dvi eilės mažų, geltonų, neįtikėtinai aštrių dantų.

Jis stabtelėjo prie silpno Ladislavo Zajako kūno, seno žmogaus iš Gardino, susirgusio tuberkulioze. Setrakianas palaikė Zajaką nuo pat jo atvykimo, mokė jį ir saugojo nuo karininkų žvilgsnių. Vien jo ligos pakako, kad būtų iškart nužudytas, tačiau Setrakianas pasiėmė jį kaip savo padėjėją ir sunkiais momentais saugojo nuo prižiūrėtojų ir ukrainiečių sargybinių. Bet dabar Zajako nebeliko. Jo plaučiai silpo ir, svarbiausia, jis prarado norą gyventi: tapo užsidaręs, retai kalbėjo, nuolat tyliai verkė. Jis tapo Setrakiano išlikimo garantas, tačiau jo maldavimas daugiau nebeįkvėpė senio. Setrakianas naktimis girdėjo jį drebantį, tyliai kosėjantį ir kūkčiojantį iki pat aušros.

Tačiau dabar aukštas padaras stebėjo Zajaką. Atrodė, neritmiškas senio kvėpavimas suteikė jam malonumo. Kaip mirties angelas jis apgaubė savo tamsa nusilpusio vyro kūną.

Ką padaras darė vėliau... Setrakianas negalėjo pamatyti. Girdėjosi šlamesys, bet jo ausys nepajėgė girdėti. Šis didelis, piktdžiugiškas padaras pasilenkė virš senio galvos ir kaklo. Kažkas iš jo laikysenos priminė... maitinimąsi. Zajako senas kūnas nežymiai trūkčiojo, tačiau senis neprabudo.

Niekada daugiau nebeatsikėlė.

Setrakianas ranka prislopino aiktelėjimą, tačiau besimaitinantis padaras nekreipė į jį dėmesio. Jis praleido šiek tiek laiko prie daugelio ligotų ir silpnų. Artėjant rytui, padaras paliko tris lavonus ir atrodė švelniai įraudęs — jo oda buvo elastingesnė, tačiau tokia pat tamsi.

Setrakianas matė, kaip padaras pamažu išnyko tamsoje. Tada jis atsargiai atsistojo ir nuėjo prie kūnų. Apžiūrėjo juos, apšviestus blausios šviesos, ir nematė jokių sužalojimų, išskyrus ploną įpjovą kakle — tokią ploną, kad ji buvo beveik nepastebima. Jeigu jis nebūtų matęs paties siaubo...

Tada jis suprato. Tas padaras, jis vėl sugrįš, ir greitai. Ši stovykla buvo derlinga maitinimosi vieta, ir jis pasinaudos nepastebėtais, pamirštais, nereikšmingais. Jis maitinsis jais. Visais.

Nebent kas nors jam pasipriešintų.

Kas nors.

Jis.

JUDĖJIMAS

Antroji klasė

Anselis Barburas, vienas iš išgyvenusių 753 reiso skrydį, sėdėjo ant mėlynos sofos su savo žmona Ana Mari ir dviem vaikais, aštuonmečiu Bendžiu ir penkiamete Heile, galiniame kambaryje savo keturių kambarių name Fletbuše, Niujorke. Kambaryje buvo net ir Pepas su Gerte, du dideli senbernaro veislės šunys, įleisti į namus šia ypatinga proga. Jie džiaugėsi matydami šeimininką namuose ir laikė savo dideles letenas padėję ant jo kelių, grakščiai prisiglaudę prie jo krūtinės.

Grįždamas namo iš darbdavio apmokėtų duomenų bazių apsaugos kvalifikacijos kėlimo kursų Potsdame, esančiame į pietvakarius nuo Berlyno, Anselis skrido antrąja klase. Jis sėdėjo 39G vietoje, prie praėjimo. Anselis buvo kompiuterių programuotojas, pradėjęs dirbti pagal keturių mėnesių kontraktą Naujajame Džersyje įsikūrusioje mažmeninės prekybos įmonėje ir sekantis milijonų klientų kredito kortelių numerių elektronines vagystes.

Iki tol jis niekada nebuvo išvykęs iš šalies, todėl labai pasiilgo savo šeimos. Per keturių dienų konferenciją buvo organizuotos ir kelios ekskursijos po miestą, bet Anselis taip ir neišlindo iš viešbučio, mieliau pasiliko savo kambaryje su nešiojamuoju kompiuteriu, kur kalbėjosi su savo vaikais per Skype programą ir internetu žaidė kortomis su nepažįstamaisiais.

Jo žmona, Ana Mari, buvo prietaringa namų šeimininkė, o tragiška 753 reiso baigtis tik sustiprino jos baimę lėktuvams, kaip ir kitus nuogąstavimus. Ji nevažinėjo automobiliais. Ji gyveno daugybės neįveikiamų šablonų gniaužtuose, tarp jų buvo ir nuolatinis kiekvieno namų veidrodžio valymas — tai turėjo patikimai saugoti nuo nelaimių. Jos tėvai žuvo automobilio avarijoje, kai jai buvo ketveri — ji išgyveno per šią avariją, o ją užaugino vieniša teta, kuri mirė likus vos savaitei iki Anos Mari ir Anselio vestuvių. Vaikai tik sustiprino jos atsiskyrimą ir paaštrino baimes, tad ji dažnai ištisas dienas neišeidavo iš savo saugių namų, pasikliaudama tik Anseliu, kuris tvarkė visus reikalus, susijusius su išoriniu pasauliu.

Žinia apie sugadintą lėktuvą parklupdė ją. O tai, kad Anselis išgyveno, pripildė ją tokio džiugesio, kurį ji galėtų apibūdinti vien religiniais terminais. Šis išsigelbėjimas tik sustiprino jos perdėtos ir gyvenimą saugojančios rutinos būtinumą.

Tuo tarpu Anselis labai džiaugėsi sugrįžęs namo. Benas ir Heile bandė ant jo užšokti, tačiau jis turėjo juos sulaikyti, nes jį kamavo varginantys skausmai kaklo srityje. Įtampa — jo raumenys buvo kaip stipriai susuktos virvės — centralizavosi ne tik ties gerkle, tačiau apėmė ir žandikaulį bei paausius. Kai susuki virvę, ji sutrumpėja, taigi taip jautėsi ir Anselio raumenys. Jis ištempė kaklą tikėdamasis palengvinti skausmą.

TRAKŠT... SPRAGT... POKŠT...

Vėliau Ana Mari užklupo jį virtuvėje, dedantį jos ibuprofeno buteliuką atgal į aukštą spintelę virš viryklės. Jis susikišo į burną šešias tabletes iškart, visą rekomenduojamą dienos normą, ir vos sugebėjo jas nuryti.

Jos baikščiose akyse nebeliko džiaugsmo.

— Kas yra?

— Nieko, — atsakė jis, nors buvo sunku net papurtyti galvą. Tačiau nenorėjo kelti jai nerimo. — Tiesiog esu kiek sustingęs po to skrydžio. Turbūt dėl galvos padėties.

Ji vis dar stovėjo tarpduryje ir krapštėsi panages.

— Galbūt tau nederėjo išeiti iš ligoninės.

— Ir kaip tu būtum išsivertusi? — jis atšovė kiek trumpiau nei ketino.

— Bet kas, jeigu... kas, jeigu tau reikės grįžti? Kas, jei jie dabar panorės, kad pasiliktum?

Jam buvo pakankamai sunku išmesti iš galvos jos baimes.

— Aš ir taip negaliu praleisti darbo. Juk žinai, kad su savo finansiniais ištekliais esame ant paties skardžio krašto.

Jų šeima gyveno iš vieno uždarbio, o Anselis negalėjo susirasti antro darbo, nes kas tada vaikščiotų po maisto parduotuves?

— Žinai, aš... aš negalėčiau gyventi be tavęs, — pasakė ji. Jie niekada nesikalbėjo apie jos ligą. Bent jau ne kaip apie ligą. — Man reikia tavęs. Mums reikia tavęs.

Anselio linksėjimas buvo panašesnis į nusilenkimą judinant liemenį, o ne kaklą.

— Dieve mano, kai aš pagalvoju apie visus tuos žmones... — mintyse jis matė savo ilgo skrydžio kaimynus. Šeimą su trimis suaugusiais vaikais per dvi eiles į priekį nuo jo. Senyvą porą kitoje pusėje, pramiegojusią didžiąją dalį kelio, paguldžiusią savo žilas galvas ant tos pačios pagalvės. Šviesiaplaukę skrydžio palydovę, kuri jo kelius apipylė gazuotu gėrimu. — Kodėl aš? Ar yra kokia nors priežastis, kodėl likau gyvas?

— Priežastis yra, — atsakė ji laikydama rankas ant krūtinės. — Aš.

Vėliau Anselis išvedė šunis atgal į jų voljerą galiniame kieme. Tas kiemas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jie nusipirko šį namą: daugybė vietos žaisti vaikams ir šunims. Anselis dar prieš susipažindamas su Ana Mari jau turėjo Pepą ir Gertę, ir ji įsimylėjo juos ne ką mažiau nei patį Anselį. Jie taip pat ją mylėjo, besąlygiškai. Kaip ir Anselis bei vaikai. Nors vyresnysis, Bendžis, pradėjo kartais klausinėti apie kai kuriuos jos ekscentriškumus. “Ypač kai jie sukėlė problemų dėl aštuonmečio beisbolo treniruočių tvarkaraščio ir susitikimų su draugais. Ir Anselis jau jautė, kad Ana Mari pradėjo šiek tiek tolti nuo jo. Bet Pepas ir Gerte niekada ja neabejos, kol ji juos ir toliau penės. Jis baiminosi dėl vaikų, bijojo, kad jie per anksti suaugs ir niekada išties nesupras, kodėl galėjo atrodyti, jog ji teikia pirmenybę šunims.

Vidiniame kieme, voljero viduryje, į žemę buvo įsmeigtas metalinis tvoros stulpelis su dviem prirakintomis grandinėmis. Gerte kažkada buvo pabėgusi ir grįžo su rykštės paliktomis žymėmis per visą nugarą ir kojas — kažkas, matyt, ją išplakė. Todėl dabar jie nakčiai šunis pririšdavo prie grandinių, jų pačių saugumui. Anselis lėtai — laikydamas kaklą ir galvą vienoje linijoje, kad mažiau skaudėtų — padėjo augintiniams maisto ir vandens, tada perbraukė ranka per jų gauruotas milžiniškas galvas. Pririšęs šunis, jis išėjo, uždarė duris ir stabtelėjo žiūrėdamas į savo namą, bandydamas įsivaizduoti, kaip atrodytų šis pasaulis be jo. Anselis šiandien matė verkiančius savo vaikus, ir jis verkė kartu. Jo šeimai reikėjo labiau už bet ką kitą pasaulyje.

Staiga aštrus, veriantis skausmas sukaustė jo kaklą. Jis nusitvėrė už šunų voljero kampo, kad nenukristų, ir kelias akimirkas stovėjo taip sustingęs ir palinkęs į vieną pusę, drebėdamas ir bandydamas įveikti šį ūmų, diegiantį skausmą. Galiausiai jis liovėsi palikdamas keistą gaudesį vienoje jo ausyje, lyg klausantis ošiančios kriauklės. Jis pirštais pačiupinėjo jautrų savo kaklą ir pabandė jį pramankštinti atlošdamas galvą atgal kiek tik pajėgė į naktinį dangų. Viršuje matėsi lėktuvų šviesos ir žvaigždės.

Aš išgyvenau, pagalvojo jis. Blogiausia jau praeityje. Tai greitai praeis.

Tą naktį jis sapnavo siaubingą sapną. Jo vaikus po namus vaikėsi kažkoks siautėjantis žvėris, o kai Anselis nubėgo jų gelbėti, pamatė, kad vietoj jo plaštakų buvo siaubūno letenos su nagais. Jis pabudo lovoje, permirkusioje prakaitu, ir staigiai iš jos išsiropštė, o jį vėl sukaustė skausmas.

TRAKŠT.

Jo ausys, žandikaulis ir gerklė tapo vienu įtemptu skausmu ir dėl to jis negalėjo ryti.

SPRAGT.

Paprasčiausias stemplės susitraukimas buvo beveik nepakeliamas skausmas.

Anselis kartu jautė ir troškulį, kokio dar niekada jam neteko patirti — nepertraukiamą, nepasotinamą troškulį.

Kai vėl nebegalėjo pajudėti, nuėjo per koridorių į tamsią virtuvę. Jis atsidarė šaldytuvą ir įsipylė į aukštą stiklinę limonado, tada dar vieną ir dar vieną... ir galiausiai gėrė tiesiai iš ąsočio. Bet niekas negalėjo numalšinti to troškulio. Kodėl jis tiek daug prakaitavo?

Dėmės ant jo naktinių marškinių turėjo stiprų, šiek tiek muskusinį kvapą, o prakaitas buvo gintaro atspalvio. Čia taip karšta...

Padėjęs ąsotį atgal į šaldytuvą, jis pastebėjo marinuojamos mėsos lėkštę. Jis pamatė vingiuotas kraujo gijas, tingiai besimaišančias su aliejumi ir actu, ir jo burna prisipildė seilių. Ne dėl to, kad norėtų mėsą išsikepti ant grotelių, bet dėl minties, jog norėtų jos atsikąsti — suleisti dantis į ją, sudraskyti ir iščiulpti. Išgerti kraują.

POKŠT.

Jis nuslinko į pagrindinį koridorių ir žvilgtelėjo į vaikus. Bendžis gulėjo po Scooby-Doo paklodėmis, Heile švelniai knarkė, nuleidusi ranką šalia savo čiužinio, ištiestą link nukritusių knygų su paveikslėliais. Miegantys vaikai leido jam atpalaiduoti savo pečius ir kiek atgauti kvapą. Jis išėjo į galinį kiemą atsivėsinti, nakties vėjas atšaldė išdžiūvusį prakaitą ant jo odos. Jis jautė, kad būdamas namie kartu su savo šeima gali išgyti. Jie jam padės. Medicininės ekspertizės tyrimų biuras, Manhatanas

Ant medicinos eksperto, kuris susitiko su Efu ir Nora, visiškai nebuvo kraujo. Vien tai atrodė keista. Paprastai kraujas dengdavo nemažą dalį jų neperšlampamų operacinių chalatų ir celofanines rankoves iki pat alkūnių. Tačiau ne šiandien. Tas medicinos ekspertas atrodė kaip paprastas Beverli Hilso ginekologas.

Jis prisistatė kaip Gosetas Benetas. Rudaodis vyras su dar rudesnėmis akimis, o po plastikine kauke slypėjo ryžtingas veidas.

— Mes dar tik pradedame, — pasakė jis, mojuodamas iš už stalo.

Skrodimo kambarys buvo triukšminga vieta. Operacinė yra sterili ir tyli, o morgas — visiška jos priešingybė: erdvė, pilna burzgiančių pjūklų, bėgančio vandens ir kalbančių gydytojų.

— Turime aštuonis dabar skrodžiamus kūnus iš jūsų lėktuvo.

Kūnai gulėjo ant aštuonių šaltų nerūdijančio plieno stalų.

Lėktuvo aukos buvo skirtingose autopsijos stadijose, dvi jų — visiškai „išdarinėtos”: su pravertomis krūtinėmis ir išimtais organais, kurie gulėjo išdėlioti ant plastikinių maišų prie lavonų kojų, o patologai pjaustė pavyzdžius ir dėliojo į specialius indus lyg kanibalai, ruošiantys lėkštę žmogienos susi. Žaizdoti kaklai jau buvo išskrosti, pro juos ištraukti liežuviai, veidai pusiau nusmukę, tartum latekso kaukės, atskleidžiančios kepurėles ant kaukolės, kurios buvo išpjautos žiediniu pjūklu. Kūno smegenys buvo atskiriamos nuo stuburo smegenų — vėliau jos bus įdėtos į formalino tirpalą, kad sukietėtų. Morgo darbuotojas stovėjo šalia su vata rankoje ir didele lenkta adata, į kurią buvo įverta stipriai dervuota virvelė.

Ilgos žirklės keliavo nuo vieno stalo prie kito, kur dar vienas darbuotojas stovėjo ant metalinio suolelio prie kūno su atverta krūtinės ląsta ir pradėjo po vieną laužyti šonkaulius, kad galėtų ištraukti vientisą krūtinkaulį. Kvapas buvo panašus į parmezano, metano ir supuvusių kiaušinių mišinį.

— Po jūsų skambučio pradėjau tikrinti jų kaklus, — pasakė Benetas. — Iki šiol ant visų kūnų radome tas pačias plėštines žaizdas, apie kurias kalbėjote. Bet be jokių randų. Pačios kruopščiausios ir švariausios atviros žaizdos, kokias tik esu matęs.

Jis parodė jiems neišskrostą moters kūną, gulintį ant stalo. Penkiolikos centimetrų metalinis blokelis po jos kaklu laikė galvą atlenktą atgal, kaklą ištiestą, o krūtinę išlenktą. Efas apžiūrėjo moters kaklo odą, liesdamas ją savo pirštais.

Jis pastebėjo neryškią liniją — ploną, lyg įsipjovus popieriumi — ir švelniai praskėtė žaizdą. Jį šokiravo jos dailumas ir akivaizdžiai matomas gylis. Efas paleido jos odą, ir žaizda tingiai užsivėrė, lyg mieguistas akies vokas ar nedrąsi šypsena.

— Kas galėjo tai padaryti? — paklausė.

— Joks gyvas padaras, apie kurį galėčiau žinoti, — atsakė Benetas. — Atkreipkite dėmesį į tikslumą, tartum pjauta skalpeliu. Lyg būtų pamatuota. Ir vis dėlto kraštai yra suapvalinti, todėl galima sakyti, kad iš išvaizdos atrodo beveik kaip natūralus pjūvis.

— Kokio gylio? — paklausė Nora.

— Įsiskverbta tiesiai ir švariai prapjaunant miego arterijos sienelę, tačiau ten ir baigiasi. Pjūvis neišlenda į kitą pusę ir nepažeidžia arterijos daugiau.

— Visais atvejais? — nustebo Nora.

— Visais, kuriuos iki šiol patikrinau. Ant kiekvieno kūno yra tokios pačios žaizdos, tačiau turiu pripažinti, kad jeigu nebūtumėte manęs perspėję, turbūt nebūčiau jų net pastebėjęs. Ypač dėl visų kitų keistų dalykų dėl šių kūnų.

— Kokių kitų?

— Tuoj prieisime prie to. Visos žaizdos yra ant kaklo — priekyje arba šone. Išskyrus vieną moterį, pas kurią ji yra ant krūtinės, gerokai virš širdies. Ir vieną vyrą, kurį teko ilgiau apžiūrinėti, kol galiausiai radome įplyšimą ant vidinės šlaunies pusės, virš šlaunies arterijos. Kiekviena žaizda skrodžia odą ir raumenį ir baigiasi iškart pagrindinės arterijos viduje.

— Adata? — bandė spėti Efas.

— Subtiliau nei tai. Man... man reikia atlikti išsamesnę apžiūrą, mes dar tik pradėjome. O čia taip pat yra ir daugybė kitos neįprastos velniavos. Spėju, jūs tai jau žinote?

Benetas palydėjo juos į milžinišką šaldytuvą, didesnį už dvigubą automobilių garažą. Ten buvo apie penkiasdešimt stalų, ant daugelio jų gulėjo iki lavonų krūtinės atsegti maišai. Keli maišai buvo atsegti iki galo, o juose gulėjo nuogi kūnai — jau pasverti, išmatuoti ir nufotografuoti — paruošti autopsijai. Ten taip pat gulėjo aštuoni lavonai, nesusiję su 753 reisu, ant jų kojų pirštų buvo įprastos geltonos kortelės.

Šaldytuvas sulėtina irimo procesą, kaip kad apsaugo vaisius ir daržoves nuo gedimo. Tačiau kūnai iš lėktuvo buvo visiškai nepradėję irti. Praėjus trisdešimt šešioms valandoms, jie atrodė beveik taip pat, kaip ir tada, kai Efas įžengė į lėktuvą. Kitaip nei lavonai su geltonomis kortelėmis, kurie buvo išbrinkę, iš kiekvienos jų angos sunkėsi tvaikas, kūnai dėl skysčių garavimo dažėsi tamsiai žalia spalva.

— Šie negyvėliai visai neblogai atrodo, — pasakė Benetas.

Efą nupurtė šiurpas, jis neturėjo nieko bendra su žema šaldytuvo temperatūra. Jis ir Nora įžengė į vidų ir praėjo porą stalų eilių. Kūnai neatrodė sveiki dėl raukšlių ir išblyškusios išvaizdos, bet ir neatrodė seniai mirę. Nors visi bruožai bylojo apie natūralią mirtį, tačiau atrodė, lyg jie būtų mirę ne daugiau nei prieš pusvalandį.

Paskui Benetą jie nusekė atgal į autopsijos kambarį, prie tos pačios moters lavono — keturiasdešimt kelerių metų moteris, neturinti jokių išskirtinių ženklų, išskyrus dešimtmečio senumo cezario pjūvio randą papilvėje — parengto skrodimui. Tačiau vietoje skalpelio Benetas paėmė įrankį, kuris morge niekada nenaudojamas. Stetoskopą.

— Pastebėjau tai anksčiau, — pasakė jis, duodamas stetoskopą Efui.

Efas užsidėjo ausų kaištukus, o Benetas šūktelėjo visiems, esantiems patalpoje, nutraukti darbus. Patologo asistentė nuskubėjo užsukti tekantį vandenį.

Benetas priglaudė stetoskopą prie lavono krūtinės, tiesiai po krūtinkauliu. Efas su nerimu klausėsi bijodamas to, ką tuoj išgirs. Tačiau jis nieko negirdėjo. Jis vėl žvilgtelėjo į Benetą, kuris visiškai nereagavo, laukė. Efas užsimerkė ir sutelkė dėmesį.

Silpnas, labai silpnas garsas, tartum kas nors rangytųsi purve. Duslus garsas, toks pasiutusiai menkas, jog Efas negalėjo būti visiškai tikras, ar jis to neišsigalvoja.

Jis padavė stetoskopą pasiklausyti Norai.

— Lervos? — paklausė ji.

Benetas papurtė galvą.

— Tiesą pasakius, nėra jokio apsikrėtimo zooparazitais, iš esmės todėl, jog kūnai beveik nesuirę. Tačiau yra ir kitų įdomių anomalijų...

Benetas pamojo kitiems, kad grįžtų prie darbų, ir nuo padėklo paėmė skalpelį. Bet vietoje įprastinio Y formos pjūvio krūtinėje, jis iš pradžių susirado platų stiklainį ant emaliuoto stalelio ir padėjo jį po lavono kaire ranka. Atžariai perbraukė skalpelio ašmenimis per riešo apačią, ir ranka atsivėrė lyg nulupta apelsino žievelė.

Iš pradžių ištiško blyškus, opalinis skystis ir šiek tiek jo pateko ant Beneto pirštinių bei šlaunies, o paskui tekėjo iš rankos į padėtą stiklainį. Srovė buvo stipri, tačiau dėl neplakančios širdies pritrūko cirkuliacinio spaudimo ir po kokių šimto mililitrų skystis nustojo tekėti. Benetas nuleido lavono ranką žemiau, kad išgautų jo dar šiek tiek.

Efas, šokiruotas dėl šiurkštaus pjūvio, nustebo. Tai negalėjo būti kraujas. Kraujas nusistovi ir sustingsta po mirties. Jis neišdžiūsta kaip variklio alyva.

Ir netampa baltas. Benetas padėjo lavono ranką atgal prie kūno ir atkišo stiklainį Efui, kad šis apžiūrėtų.

Leitenante, lavonai, jie...

— Iš pradžių maniau, kad skaidėsi proteinai, visai kaip žibalas nusistovi ant vandens paviršiaus, — pasakė Benetas. — Bet klydau.

Šios keistos išskyros buvo baltos, tartum kraujo apytakos sistemoje būtų atsiradę pieno.

Leitenante... o Jėzau...

Efas negalėjo patikėti reginiu.

— Jie visi tokie? — paklausė Nora.

Benetas linktelėjo.

— Nudrenuoti. Juose nėra nė lašelio kraujo.

Efas žvilgtelėjo į baltą medžiagą stiklainyje, ir jo pomėgis nenugriebtam pienui susuko skrandį.

— Turiu ir kitų žinių, — pasakė Benetas. — Pakilo kūnų temperatūra. Šie lavonai kažkaip vis dar gamina šilumą. Be to, ant kai kurių organų aptikome juodų dėmių. Ne dėl nekrozės, o panašesnių į... į mėlynes.

Benetas padėjo stiklainį su opaliniu skysčiu atgal ant stalo ir pasikvietė padėjėją. Ji atsinešė nepermatomą stiklinį indą, panašų į tuos, kuriuose parduodamos sriubos išsinešimui. Padėjėja atidarė indą, ir Benetas, įkišęs vidun ranką, ištraukė organą ir padėjo jį ant specialaus stalo kaip mažą kepsnį, atneštą tiesiai iš mėsininko. Tai buvo neišskrosta žmogaus širdis. Jis parodė pirštu į tą dalį, kur širdis turėtų jungtis su arterijomis.

— Matote vožtuvus? Atrodo taip, lyg jie būtų išsivystę atviri. Tačiau širdis negalėtų taip funkcionuoti. Taigi tai nebuvo įgimta.

Efas buvo priblokštas. Ši anomalija buvo mirtinas defektas. Kiekvienas anatomas žino, jog žmonės vidumi skiriasi tiek pat, kiek ir išore. Tačiau joks žmogus nebūtų galėjęs sulaukti pilnametystės su tokia širdimi.

— Ar turite šios moters medicininę istoriją? — paklausė Nora. — Ką nors, kas padėtų mums tai išsiaiškinti?

— Kol kas ne. Greičiausiai teks laukti ryto. Bet tai mane privertė sulėtinti visą įvykių eigą. Gerokai sulėtinti. Netrukus baigsiu darbą ir užsidarysime nakčiai, o rytą, kai gausime informacijos, viskas bus aiškiau. Noriu išsiaiškinti kiekvieną mažą smulkmeną. Tokią kaip ši.

Benetas palydėjo juos iki vidutinio svorio suaugusio vyro kūno, visiškai išskrosto. Jo gerklė buvo perpjauta ir matėsi gerklos bei trachėja, o vos virš jų — balso stygos.

— Matote vestibiuliarines stygas? — paklausė Benetas.

Jos taip pat žinomos kaip „netikros balso stygos” storos, gleivėtos membranos, kurių vienintelė funkcija — saugoti tikrąsias balso stygas. Jos yra tikros anatomijos keistenybės, nes gali visiškai regeneruotis net ir chirurgiškai jas išoperavus.

Efas ir Nora palinko pasižiūrėti iš arčiau. Abu pastebėjo vestibiuliarinių stygų ataugas — šviesiai rožinius, storus gumbus. Ne ardančius ar deformuotus, kaip piktybinio naviko pažeistas audinys, bet besišakojančius vidinėje gerklėje, po liežuviu. Neįprastas ir, atrodo, savaiminis apatinio žandikaulio padidėjimas.

Išėję jie nusiplovė rankas kur kas kruopščiau nei įprasta. Abu buvo stipriai sukrėsti to, ką matė morge.

— Man įdomu, kada viskas vėl įgaus prasmę, — Efas pirmas pradėjo šnekėti šluostydamasis rankas. Tada jis pačiupinėjo savo kaklą maždaug ties ta vieta, kur buvo atlikti visi pjūviai. — Tiesi, gili durtinė žaizda kakle. Ir virusas, kuris sulėtina irimą, bet kartu sukelia ir savaiminį audinio augimą?

— Tai kažkas nauja, — pasakė Nora.

— Arba... kažkas labai, labai sena.

Jie pradėjo eiti link priimamojo laukujų durų, kur stovėjo neteisėtai pastatytas Efo Explorer automobilis su SKUBUS KRAUJO PRISTATYMAS leidimu ant priekinio stiklo. Diena jau buvo beveik pasibaigusi.

— Mums reikia patikrinti kitus morgus, pažiūrėti, gal pas juos irgi yra tokių anomalijų, — pasakė Nora.

Suskambėjo Efo mobilusis telefonas. Žinutė iš Zako:

kur tu esi???? Z

— Šūdas, — nusikeikė Efas. — Pamiršau... globos svarstymas...

— Dabar? — paklausė Nora, nespėjus susivaldyti. — Na, tada važiuok. Susitiksime vėliau...

— Ne, aš jiems paskambinsiu, viskas bus gerai, — jis apsižvalgė aplink jausdamasis taip, lyg tuoj persiplėš perpus. — Mums reikia dar kartą apžiūrėti pilotą. Kodėl jo žaizda užsivėrė, tačiau kitų — ne? Šiam reikalui turim pasitelkti visas fiziopatologijos žinias.

— Ir kitus žmones, išgyvenusius skrydį.

Efas susiraukė atsiminęs, jog jų jau nebeliko.

— Džimas niekada taip nesusimauna.

— Jeigu jiems pablogės, patys sugrįš, — Nora norėjo apginti Džimą.

— Tačiau... gali būti per vėlu. Ir jiems, ir mums.

— Ką turi omenyje sakydamas „mums”?

— Kad reikia išsiaiškinti šį reikalą kuo greičiau. Juk turi būti koks nors atsakymas ar paaiškinimas. Pagrindinė priežastis. Vyksta nepaaiškinami dalykai, o mums reikia juos išaiškinti ir užkirsti tam kelią.

Ant šaligatvio prie pagrindinio įėjimo žiniasklaida rengėsi filmuoti reportažus iš Medicininės ekspertizės biuro. Tai pritraukė gana didelį stebėtojų būrį, jų nervingumas buvo akivaizdus: ore tvyrojo nežinomybė.

Tačiau pro minią prasiskverbė vienas žmogus, kurį Efas pastebėjo eidamas vidun. Tai buvo senas vyras žilais plaukais, su lazda, kuri jam buvo per ilga, ir laikė ją nutvėręs už sidabrinio koto. Visai kaip Mozė, išskyrus tai, kad jis buvo nepriekaištingai apsirengęs: oficialiai ir senamadiškai, juodą apsiaustą užsimetęs ant gabardino palto, o ant marškinių kabėjo grandinėle prisegtas auksinis laikrodis. Ir — keista, nors apranga buvo išskirtinė, mūvėjo pilkas vilnones pirštines nukirptais pirštų galiukais.

— Daktare Gudveteri?

Senis žinojo jo pavardę.

— Ar mes pažįstami? — paklausė Efas, dar kartą atidžiai pažiūrėjęs į jį.

Vyras šnekėjo su akcentu, galbūt slavišku.

— Aš mačiau jus per televizorių. Žinojau, jog čia atvyksite.

— Jūs manęs čia laukėte?

— Tai, ką turiu jums pasakyti, yra labai svarbu. Kritiškai svarbu.

Efą blaškė ilgos senio lazdos rankenėlė — sidabrinė vilko galva.

— Na, ne dabar... paskambinkite į mano biurą, susitarkite dėl susitikimo... — pasakė Efas nueidamas ir mikliai maigydamas savo mobilųjį telefoną.

Senis atrodė sunerimęs, tačiau stengėsi kalbėti ramiai. Jis labai mandagiai nusišypsojo ir prisistatė, taip pat kreipdamasis ir į Norą.

— Aš esu Abrahamas Setrakianas. Jūs manęs nepažįstate. Matėte juos ten, — pasakė jis lazda rodydamas į morgą. — Keleivius iš lėktuvo.

— Jūs ką nors žinote apie tai? — paklausė Nora.

— Taip, — atsakė maloniai jai nusišypsodamas. Setrakianas dar kartą žvilgtelėjo į morgą kaip žmogus, ilgai laukęs, kol galės prabilti, ir nežinodamas, nuo ko pradėti. — Jūs radote juos nedaug pasikeitusius, tiesa?

Efas išjungė savo mobilųjį telefoną, prieš šiam vėl suskambant. Senio žodžiai atkartojo jo paties nepagrįstas baimes.

— Kaip nepasikeitusius?

— Nesuirusius mirusiųjų kūnus.

— Žmonės apie tai žino? — paklausė Efas labiau susirūpinęs nei susidomėjęs.

— Niekas man nieko nesakė, daktare. Aš žinau.

— Žinote?

— Sakykit, ką dar žinote? — paklausė Nora.

Senis atsikosėjo.

— Ar radote... karstą?

— Ką pasakėte?

— Karstas. Jeigu jį radote, tada vis dar turite.

— Jį? — paklausė Nora.

— Sunaikinkite jį. Tuojau pat. Nepasilikite jo tyrimams. Turite nieko nelaukdami sunaikinti karstą.

Nora papurtė galvą.

— Jo nebėra. Mes nežinome, kur jis dabar.

Setrakianas nurijo kartų nusivylimą.

— Aš to ir bijojau.

— O kodėl jį reikia sunaikinti? — pasiteiravo Nora.

Tada įsiterpė Efas.

— Jeigu tokios kalbos pasklis, tarp žmonių kils panika, — pasakė jis Norai ir pažiūrėjo į senį. — Kas jūs esate? Kur girdėjote šiuos dalykus?

— Aš esu lombardininkas ir niekur nieko negirdėjau. Aš žinau apie šiuos dalykus.

— Žinote? — paklausė Nora. — Iš kur?

— Prašau, — dabar jis kreipėsi į imlesnę Norą. — Tai, ką tuoj pasakysiu, nebus lengva ištarti. Sakau tai iš nevilties ir visiškai atvirai. Tie kūnai, kuriuos ten matėte, — jis vėl parodė į morgą. — Sakau jums, prieš ateinant nakčiai jie turi būti sunaikinti.

— Sunaikinti? — paklausė Nora, pirmą kartą reaguodama neigiamai. — Bet kam to reikia?

— Siūlau juos sudeginti. Kremuoti. Tai paprasta ir patikima.

Tai jis, pasigirdo balsas nuo šoninių durų, kur morgo darbuotojas link jų lydėjo uniformuotą Niujorko policininką. Link Setrakiano.

Senis į juos nekreipė dėmesio, tačiau ėmė greičiau kalbėti:

— Prašau. Jau beveik per vėlu.

— Štai ten, — pasakė atžygiuojantis morgo darbuotojas, policininkui pirštu rodydamas į Setrakianą. — Štai tas vyras.

— Pone? — policininkas ramiai ir draugiškai kreipėsi į Setrakianą.

Tačiau senukas nekreipė į jį dėmesio ir toliau kalbėjosi su Nora ir Efu.

— Paliaubos jau nutrauktos. Senovinė, šventa sutartis. Žmogaus, kuris jau nebe žmogus, o pabaisa. Vaikščiojanti, viešpataujanti pabaisa.

— Pone, — vėl prabilo policininkas. — Gal galėčiau su jumis pasikalbėti, pone?

Setrakianas ištiesė ranką ir sugriebė Efo riešą, norėdamas atkreipti jo dėmesį.

— Jis jau čia, Naujajame pasaulyje, šiame mieste, kaip tik šią dieną. Šią naktį. Ar suprantate? Jis turi būti sustabdytas.

Po vilna paslėpti senio pirštai buvo kreivi lyg plėšraus paukščio koja. Efas negrubiai išsilaisvino, tačiau to pakako, kad senis atšoktų atgal. Jo lazda trinktelėjo į policininko petį, beveik į veidą, ir staiga policininkas supyko.

— Gerai, pakaks, — pasakė jis, išlupdamas lazdą iš Setrakiano ir sugriebdamas jį už parankės. — Eime.

— Jūs privalote jį sustabdyti, tuoj pat, — kalbėjo Satrakianas, kai policininkas vedė jį nuo Efo ir Noros.

Nora atsisuko į morgo darbuotoją.

— Dėl ko visa tai? Ką jūs darote?

Prieš atsakydamas darbuotojas užmetė akį į laminuotas tapatybės korteles, kabančias po jų kaklais, kur raudonomis raidėmis buvo užrašyta CDC.

— Jis jau anksčiau bandė patekti vidun sakydamas, jog yra šeimos narys. Reikalavo pamatyti lavonus, — darbuotojas pažiūrėjo į jį, vedamą tolyn. — Kažkoks vampyras.

Senis ir toliau kalbėjo: — Ultravioletinė šviesa, — šaukė jis per petį. — Apžiūrėkite kūnus su ultravioletine šviesa...

Efas sustingo. Ar jis gerai išgirdo?

— Ir pamatysite, kad esu teisus, — šaukė senis, sodinamas ant galinės policijos automobilio sėdynės. — Sunaikinkite juos. Dabar. Kol dar ne vėlu...

Efas stebėjo, kaip seniui prieš pat nosį buvo užtrenktos durys, policininkas atsisėdo prie vairo ir nuvažiavo. Papildoma našta

Efo telefonas suskambėjo praėjus maždaug keturiasdešimčiai minučių nuo to laiko, kai jis turėjo būti penkiasdešimties minučių trukmės posėdyje su Kele, Zaku ir daktare Inga Kempner, teismo paskirta šeimos psichologe. Jis jautė palengvėjimą, kad nesėdi jos biure antrame prieškarinio rudo pastato aukšte, Astorijoje, kur turėjo būti nuspręsti paskutiniai globos klausimai.

Efas atsiprašinėjo kalbėdamas per daktarės telefono garsiakalbį.

— Leiskite man paaiškinti. Aš visą savaitgalį tvarkausi pačiomis nepaprasčiausiomis aplinkybėmis. Tas lėktuvo su negyvais keleiviais įvykis Kenedžio oro uoste. Negalėjau nieko padaryti.

— Tai ne pirmas kartas, kai neateinate į susitikimą, — pasakė daktarė Kempner.

— Kur Zakas?

— Laukiamajame.

Ji ir Kelė pasišnekėjo nelaukdamos jo. Reikalai jau buvo išspręsti. Viskas pasibaigė dar net neprasidėjus.

— Klausykite, daktare Kempner. Viskas, ko prašau, tai perkelti susitikimą į kitą dieną...

— Daktare Gudveteri, bijau, kad...

— Ne, palaukit, prašau, — įsiterpė jis, nespėjus Ingai baigti sakinio. — Klausykite, ar aš esu tobulas tėvas? Ne. Aš pripažįstu tai. Nuoširdu, tiesa? Tiesą pasakius, aš net nesu tikras, ar noriu būti „tobulas” tėvas ir užauginti paprastą, neįdomų vaiką, kuris vis tiek šiame, pasaulyje nieko nepakeis. Bet aš tikrai žinau, kad noriu būti geriausias tėvas, nes Zakas to nusipelnė. O tai dabar yra vienintelis mano tikslas.

— Visi ženklai rodo priešingai.

Efas parodė vidurinį pirštą savo telefonui. Nora stovėjo vos už kelių žingsnių nuo jo. Jis atrodė įsiutęs, tačiau keistai neapsaugotas ir pažeidžiamas.

— Paklausykite manęs, — tęsė Efas, stengdamasis išlikti ramus. — Aš žinau, kad jūs žinote, jog pertvarkiau savo gyvenimą dėl šios situacijos, dėl Zako. Aš įkūriau šio centro būstinę Niujorke vien tam, kad galėčiau būti čia, šalia jo motinos, kad Zakui būtų geriau turint mus abu. Mano darbo valandos griežtai nustatytos, griežtas darbo grafikas. Aš dirbu dvi pamainas savaitgaliais, kad paskui turėčiau du laisvus.

— Ar dalyvavote anoniminių alkoholikų susitikime šį savaitgalį?

Efas nutilo. Visa jo kalba, atrodė, nuėjo šuniui ant uodegos.

— Ar jūs girdėjote, ką aš pasakiau?

— Ar jautėte norą išgerti?

— Ne, — sumurmėjo iš visų jėgų bandydamas nepratrūkti. — Aš negeriu jau dvidešimt tris mėnesius, juk žinote tai.

— Daktare Gudveteri, tai nėra klausimas, kas labiau myli jūsų sūnų. Taip niekada ir nebūna tokiais atvejais. Nuostabu, jog abu juo taip stipriai rūpinatės. Jūsų atsidavimas Zakui yra aiškiai matomas. Tačiau, kaip dažnai ir pasitaiko, atrodo, nėra jokių būdų užkirsti kelią, kad tai netaptų varžybomis. Niujorko valstija yra nurodžiusi tam tikras gaires, kurių privalau laikytis rašydama rekomendaciją teisėjui.

Efas nurijo kartėlį. Jis bandė įsiterpti, tačiau ji vis kalbėjo:

— Jūs priešinotės pirminiam teismo globos nuosprendžiui, kovojote kiekviename žingsnyje. O aš manau, kad tai yra ženklas, jog esate stipriai prisirišęs prie Zakarijaus. Jūs padarėte didelį progresą savo asmeniniame gyvenime, tai yra akivaizdu ir pagirtina. Tačiau dabar manome, jog imatės paskutinių priemonių. Dėl lankymo teisių, žinoma, niekada nebuvo abejonių...

— Ne, ne, ne, — Efas sumurmėjo lyg žmogus, kurį tuoj partrenks automobilis.

Tai buvo tas pats silpnumo jausmas, kurį jis jautė visą savaitgalį. Jis bandė atsiminti, kaip kartu su Zaku sėdėjo jo namuose, valgė kinišką maistą ir žaidė vaizdo žaidimus. Koks tai buvo nuostabus jausmas.

— Daktare Gudveteri, noriu pasakyti, jog nematau didelio tikslo toliau vilkinti šį reikalą.

Efas atsisuko į Norą, kuri tuojau pat pažiūrėjo į jį, iškart suprasdama, ką jis jautė.

— Galite man pasakyti, kad viskas baigta, — Efas sušnibždėjo į telefoną. — Tačiau dar nebaigta, daktare Kempner. Niekada nebus baigta.

Su tais žodžiais Efas padėjo ragelį.

Jis nusisuko žinodamas, kad Nora gerbs jį šią skaudžią akimirką ir nebandys prieiti. Ir dėl to jis buvo dėkingas, nes jo akyse kaupėsi ašaros, kurių jai parodyti nenorėjo.

PIRMOJI NAKTIS

Praėjus kelioms valandoms, Medicininės ekspertizės tyrimų biuro rūsio morge daktaras Benetas ruošėsi baigti darbą po labai ilgos dienos. Jis turėjo būti išvargęs, tačiau jautėsi visiškai priešingai — buvo įsismaginęs. Dėjosi kažkokie labai nepaprasti dalykai, tartum čia pat, ekspertizės kambaryje, būtų perrašomi paprastai patikimi mirties ir kūnų irimo dėsniai. Šis mėšlas gerokai peržengė nusistovėjusias medicinos normas, net paties žmogaus biologiją... galbūt net siekė antgamtiškų dėsnių pasaulį.

Kaip ir planavo, jis nakčiai atidėjo visų kūnų skrodimą. Kai kurie darbai buvo tęsiami kitose srityse, kur teismo medicinos tyrėjai dirbo savo kabinetuose kituose pastato aukštuose, tačiau morgas priklausė Benetui. Jis kažką pastebėjo per CDC daktarų vizitą, kažką keista paimtame kraujo mėginyje — opaliniame skystyje, kurį saugojo specialiame inde. Laikė jį viename mėginių šaldiklyje, nugrūdęs už kitų stiklinių indų, lyg slėpdamas paskutinį deserto kąsnį bendrai naudojamame šaldytuve.

Benetas, sėdėdamas ant kėdės prie apžiūros stalo šalia kriauklės, atsuko dangtelį ir pažiūrėjo vidun. Po kelių akimirkų poros šimtų mililitrų balto kraujo mėginio paviršius suraibuliavo priversdamas Benetą pašiurpti. Jis giliai atsiduso norėdamas susikaupti. Galvojo, ką daryti toliau, ir tada nuo viršutinės lentynos paėmė identišką indą. Pripylė į jį tokį patį kiekį vandens ir pastatė stiklinius indus vieną šalia kito. Norėjo įsitikinti, jog skystis sujudėjo ne dėl pravažiuojančio sunkvežimio vibracijos ar ko nors panašaus.

Jis žiūrėjo ir laukė.

Ir vėl tas pats. Tirštas baltas skystis suraibuliavo, jis tą puikiai matė. Tačiau gerokai mažesnio tankio vandens paviršius visiškai nesubangavo.

Kažkas kraujo mėginyje judėjo.

Benetas minutėlę pagalvojo. Išpylė vandenį į kriauklę ir tada lėtai supylė riebų skystį į kitą stiklinį indą. Skysčio konsistencija buvo kaip sirupo, todėl jis tekėjo lėtai, tačiau tvarkingai. Benetas nieko nepastebėjo plonoje srovelėje. Pirmojo stiklainio dugnas liko šiek tiek padengtas baltu krauju, tačiau ir ten jis nieko nematė.

Padėjo naują stiklainį ant stalo, stebėjo jį ir laukė.

Tai netruko labai ilgai. Paviršius sujudėjo, ir Benetas vos neiššoko iš savo kėdės.

Tada išgirdo kažką už savęs, krebždėjimą ar šlamesį. Jis nervingai atsisuko paveiktas savo keisto atradimo. Virš galvos esančios lempos švietė į nerūdijančio plieno stalus už jo nugaros, visi paviršiai buvo nuvalyti, grindys — švariai išplautos. 753 reiso aukos buvo užrakintos dideliame šaldiklyje kitoje morgo pusėje.

Turbūt žiurkės. Jie nieko negalėjo padaryti, kad išnaikintų kenkėjus, nors ir išbandė viską. Greičiausiai sienose. Arba po grindimis. Sekundėlę pasiklausęs, jis, vėl atsisuko į stiklinį indą.

Vėl perpylė skystį į kitą indą, tačiau šį kartą tik pusę jo. Abiejuose stiklainiuose buvo maždaug po tiek pat tos keistos medžiagos. Pastatė juos po lempa ir stebėjo į pieną panašaus skysčio paviršių laukdamas kokio nors gyvybės ženklo.

Štai jis. Pirmajame inde. Tačiau šį kartą — pliumtelėjimas, visai kaip sukeltas spurdančios žuvelės drumzlinos kūdros paviršiuje.

Benetas stebėjo ir kitą stiklainį, kol patenkino smalsumą, tada išpylė jo turinį į kriauklę. Pradėjo vėl iš pradžių padalydamas likusį skystį į abu indus.

Sirena gatvėje privertė jį atsitiesti savo kėdėje. Ji nutilo, tačiau vietoj mirtinos tylos jis vėl kažką išgirdo. Tartum kažkas judėtų už jo. Jis atsisuko jausdamasis paranojiškai ir kartu kvailai. Patalpa buvo tuščia, morgas — sterilizuotas ir ramus.

Vis dėlto... kažkas skleidė tą garsą. Jis tyliai pakilo nuo kėdės ir pradėjo sukioti galvą tai į vieną, tai į kitą pusę tikėdamasis rasti garso šaltinį.

Jo paieškos sustojo ties plieninėmis lavonų šaldiklio durimis. Sukaupęs visus savo pojūčius paėjo kelis žingsnius į priekį.

Šlamesys. Judėjimas. Tartum iš šaldiklio vidaus. Jis buvo praleidęs pakankamai daug laiko morge ir nebijojo lavonų... tačiau atsiminė šių lavonų pomirtinį audinių augimą, kurį jie nustatė. Be abejonės, šie neramumai paskatino jį grįžti prie įprastų žmogiškų tabu, susijusių su mirusiaisiais. Visas jo darbas staiga susidūrė su paprastais žmogiškais instinktais. Lavonų skrodimas. Skalpo nulupimas nuo kaukolės. Organų ir genitalijų pašalinimas. Jis nusišypsojo pats sau. Šiaip ar taip, juk jis paprasčiausiai buvo toks pat kaip ir visi kiti.

Jo protas žaidė su juo. Greičiausiai koks nors gedimas šaldymo ventiliatoriuose ar panašiai. Saldiklio viduje buvo saugumo jungiklis — didelis raudonas mygtukas, jeigu kas nors netyčia ten užsitrenktų.

Jis atsisuko atgal į stiklainius. Ir vėl stebėjo, laukė daugiau judėjimo. Norėjo turėti savo kompiuterį, kad galėtų užfiksuoti savo mintis ir įspūdžius.

Pliumpt.

Šį kartą jis buvo tam pasiruošęs. Jo širdis daužėsi kaip pasiutusi, tačiau kūnas išliko ramus. Tai ir vėl įvyko pirmajame inde. Jis išpylė skystį iš kito indo ir trečią kartą padalijo jį į dvi dalis, palikdamas maždaug po penkiasdešimt mililitrų kiekviename.

Kai jis tai darė, pamanė kažką pamatęs patenkant į antrą indą. Kažką labai plono, ne ilgesnio nei keturi centimetrai. Jeigu išties matė tai, ką galvojo...

Kirmėlę. Trematodą. Ar tai — parazitinė liga? Yra daugybė pavyzdžių, kai parazitai suteikia naują formą savo šeimininkui, kad tarnautų savo reprodukciniams aspektams. Ar tai buvo keistų pomirtinių pokyčių, kuriuos jis matė ant autopsijos stalo, paaiškinimas?

Jis laikė indą prieš savo akis judindamas baltą skystį po lempos šviesa. Atidžiai peržvelgė indo turinį, iš arti... taip... ne kartą, o du, kažkas suvinguriavo viduje. Vielos plonumo ir toks pat baltas kaip ir jo aplinka, ir judėjo labai greitai.

Benetas turėjo izoliuoti jį. Panardinti į formaliną, tada išstudijuoti ir atpažinti. Jeigu jis turi šį vienintelį kirminą, tai turėjo dešimtis, galbūt šimtus, galbūt net... kas žino kiek dar šliaužiojančių kitų kūnų...

Garsus pokštelėjimas šaldiklyje stipriai jį išgąsdino, privertė pašokti ir išmesti stiklainį iš rankų. Šis nukrito ant stalo, bet ne sudužo, o atšoko ir kaukštelėjo į kriauklę. Skystis išsiliejo ir išsitaškė aplink. Benetas pradėjo keiktis nerūdijančio plieno kriauklėje ieškodamas kirmino. Tada pajuto šilumą ant kairės rankos. Šiek tiek balto kraujo užtiško ant jo ir dabar gėlė odą. Ne degino, tačiau švelniai ėdė, tartum rūgštinis tirpalas. To pakako, kad sukeltų diskomfortą. Jis mikliai nuplovė ranką šaltu vandeniu ir nusišluostė į savo darbinį chalatą, kad skystis nepakenktų odai.

Jis kiek pasisukiojo ir pažvelgė į šaldiklį. Tas pokštelėjimas, kurį jis girdėjo, tikrai nebuvo sukeltas kokio nors ventiliatoriaus gedimo, jis buvo panašesnis į tarpusavyje susidaužusius neštuvus ant ratukų. Neįmanoma... ir jis vėl įtūžo. Jo kirminas ką tik nutekėjo kriauklės vamzdžiu. Ruošėsi paimti dar vieną kraujo mėginį ir izoliuoti šį parazitą. Šis atradimas priklausė jam.

Vis dar valydamasis ranką į chalato skverną, nuėjo prie durų ir patraukė rankenėlę į save. Į jį padvelkė troškus šaltas oras, ir durys plačiai atsivėrė.

Kai Džoana Lus išsilaisvino pati ir išlaisvino kitus iš ligoninės izoliatoriaus, ji pasisamdė automobilį, kad nuvežtų ją tiesiai į Naujajį Kenaną Konektikute, į vieno jos advokatų kontoros įkūrėjo namus. Pakeliui turėjo du kartus paprašyti vairuotojo sustabdyti automobilį, nes ją pykino. Nervų ir gripo derinys.

Tačiau tai nesvarbu. Dabar ji buvo ne tik advokatė, bet ir nukentėjusioji. Pasipiktinusi ir kovojanti teisininkė. Kovojanti už žalos atlyginimą mirusiųjų šeimoms ir keturiems, išgyvenusiems nelaimę. Aukšto lygio Kamins, Piterso ir Lili firma, galėjo tikėtis 40 procentų didžiausios kada nors išmokėtos kompensacijos pagal iškeltą ieškinį korporacijai. Tai daugiau už Vioxx, daugiau net ir už WorldCom.

Džoana Lus, partnerė.

Manai, kad viskas Bronksvilyje sekasi puikiai, kol galiausiai atvažiuoji į Naująjį Kenaną. Bronksvilis, Džoanos namai, yra žaliuojanti gyvenvietė Vesčesterio apygardoje, už dvidešimties kilometrų į šiaurę nuo Manhatano centro, už dvidešimt aštuonių minučių šiaurine metro linija. Rodžeris Lusas dirbo tarptautinėje Clume and Fairstain finansų bendrovėje ir didžiąją laiko dalį praleisdavo užsienyje. Džoana irgi šiek tiek keliaudavo, bet turėjo liautis, kai susilaukė vaikų. Tačiau ji pasiilgo to ir tikrai mėgavosi praėjusia savaite, praleista Berlyne, Ritz-Carlton viešbutyje Potsdamo aikštės rajone. Ji ir Rodžeris, vis labiau priprantantys prie gyvenimo viešbučiuose, perkėlė tą patį gyvenimo būdą ir į savo namus: įsirengė šildomas vonios kambario grindis, sauną, užsisakydavo ką tik skintų gėlių į namus du kartus per savaitę, kiekvieną dieną rūpinosi namo kiemu ir, žinoma, turėjo namų prižiūrėtoją ir skalbėją. Turėjo viską, išskyrus kambarių tarnybą ir šokoladukus, viešbučiuose vakarais padedamus ant pagalvių.

Prieš kelerius metus persikelti į Bronksvilį, kur trūko naujų statybų ir mokesčiai atrodė grėsmingai aukšti, jiems abiem buvo didelis žingsnis. Tačiau dabar, paragavus Naujojo Kenano — kur pagrindinė firmos partnerė Dorė Kamins gyveno kaip viduramžiu feodalas savo trijų namų komplekse su tvenkiniu, arklidėmis ir žirgynu — Bronksvilis, grįžtant namo, jai pasirodė kaip žavus provincijos miestelis... netgi kiek pabodęs.

Dabar, būdama namie, ji ką tik pabudo po kankinančio vėlyvos popietės pogulio. Rodžeris vis dar buvo Singapūre, o ji vis girdėjo garsus namuose, garsus, kurie taip ją išgąsdino, jog galiausiai prikėlė. Tai įtemptas nerimas, kurį ji siejo su susirinkimu, turbūt svarbiausiu jos gyvenime.

Džoana išlindo iš savo darbo kambario, nulipo laiptais žemyn laikydamasi sienos ir atėjo į virtuvę, kur Niva, nuostabioji vaikų auklė, tvarkė po pietų paliktą jovalą, drėgna šluoste valydama trupinius nuo stalo.

— O, Niva, juk pati galėjau tai padaryti, — pasakė Džoana ir nuėjo tiesiai iki aukštos stiklinės lentynos, kur laikė savo vaistus.

Niva buvo senyvo amžiaus moteris, kilusi iš Haičio, ji gyveno Jonkerse, esančiame kiek į šiaurę nuo Niujorko. Jai buvo šešiasdešimt keleri metai, bet atrodė nesenai, visada vilkėjo ilgą gėlėtą suknelę iki pat žemės ir dėvėjo Converse sportbačius. Niva buvo labai reikalinga Lusų namuose ir padėjo juose sukurti ramią aplinką. Jie buvo užimta žmonių grupelė — Rodžeris nuolat keliaudavo, Džoana labai daug laiko praleisdavo mieste, o vaikai lankė mokyklą ir laisvu laiku įvairius būrelius — todėl visi išsilakstydavo į šešiolika skirtingų pusių. Niva buvo šeimos vairas ir slaptas Džoanos ginklas, padedantis sklandžiai valdyti namų ūkį.

— Džoana, jūs blogai jaučiatės?

„Džoana” ir „jaučiatės” skambėjo kiek neįprastai dėl Nivos akcento.

— Aš tiesiog esu truputį išsekusi.

Ji išgėrė ibuprofeno ir porą Flexiril tablečių, atsisėdo prie stalelio virtuvėje ir atsivertė House Beautiful žurnalą.

— Turėtumėte ko nors užvalgyti, — pasiūlė Niva.

— Skauda gerklę, kai ryju.

— Tada sriubos, — Niva pati nusprendė ir nuėjo jos įpilti.

Niva atstojo motiną visiems, ne tik vaikams. Ir kodėl Džoanai nepasinaudojus jos motiniška globa? Jos tikroji motina — dukart išsiskyrusi ir gyvenanti bute Floridoje — netiko šiai užduočiai. O geriausia tai, jog kai Nivos beprotiška meilė pradėdavo šiek tiek erzinti, Džoana galėdavo paprasčiausiai ją išsiųsti kur nors su vaikais. Pats nuostabiausias planas.

— Girdėjau apie tą lėktuvą, — pasakė Niva per petį. — Nieko gero, tikras blogis.

Džoana nusišypsojo auklei ir jos nuostabiems prietarams. Šypsena staiga dingo dėl aštraus skausmo žandikaulyje.

Kol dubuo sriubos sukosi dūzgiančioje mikrobangų krosnelėje, Niva priėjo prie Džoanos, kad galėtų ją apžiūrėti, ir uždėjo savo šiurkščią rusvą ranką ant Džoanos kaktos, paskui ištyrė jos limfmazgius ant kaklo. Džoana atsitraukė iš skausmo.

— Smarkiai patinę, — pasakė Niva.

Džoana užvertė savo žurnalą.

— Galbūt man reikėtų grįžti į lovą.

Niva žengė žingsnį atgal keistai į ją žiūrėdama.

— Jums reikėtų grįžti į ligoninę.

Džoana būtų nusijuokusi, jeigu jai nebūtų skaudėję.

— Atgal į Kvinsą? Patikėkite manimi, Niva, man kur kas geriau jūsų rankose. Be to, visas tas reikalas su ligonine buvo oro linijų apsidraudimo gudrybė. Viskas tik dėl jų, ne dėl manęs.

Kol ji masažavo savo skaudantį ir patinusį kaklą, Džoana atsiminė artėjantį teismo procesą, ir jos nuotaika vėl pakilo. Ji dairėsi po virtuvę. Keista, kaip namas, kurio apdailai ir renovacijai išleido tiek daug pinigų ir laiko, staiga pasirodė toks... apleistas.

Kamins, Pitersas, Lili... ir Lus.

Į virtuvę įbėgo vaikai, Kynas ir Odrė, verkšlendami dėl kažkokio su žaislu susijusio incidento. Jų balsai taip paveikė Džoaną, jog jai kilo didelis noras užvožti jiems atbula ranka pakankamai stipriai, kad abu nuskrietų per pusę virtuvės. Tačiau jai pavyko padaryti tai, ko ji visada imdavosi tokiais atvejais — agresiją, nukreiptą į vaikus, pakeisti dirbtiniu entuziazmu ir taip staigiai „piktąją save” apstatyti siena. Ji užvertė žurnalą ir pakėlė balsą, kad nutildytų juos.

— Ar norėtumėte kiekvienas gauti po ponį ir nuosavą tvenkinį?

Ji tikėjo, kad vaikus užčiaupė jos dosnus kyšis, tačiau iš tiesų tai buvo jos šypsena, tokia „pabaisiška” bei verianti ir apnuoginanti visiškos neapykantos išraišką.

Ši akimirką trunkanti tyla Džoanai buvo tartum palaima.

Buvo gautas 911 skambutis dėl nuogo vyro prie Kvinso ir miesto centro tunelio išvažiavimų. Dispečerinė pranešė 10-50 — tai žemo prioriteto pranešimas, reiškiantis, kad žmogus pažeidinėja įstatymą. Per aštuonias minutes iš 1-7 atvyko policijos automobilis ir pamatė didelę kelio spūstį, didesnę nei paprastą sekmadienio naktį. Keli vairuotojai pasignalizavo ir pirštais parodė kryptį nuo miesto centro. Įtariamasis buvo storas vyrukas, nedėvintis visiškai nieko, išskyrus raudoną etiketę ant kojos piršto, ir jau pabėgęs iš tos vietos.

— Aš čia su vaikais! — sušuko vienas vyrukas, sėdintis Dodge Caravan automobilyje.

— Sakyčiau, Park aveniu tipo. Nuolatinis sekso klubo lankytojas. Perdozavo ekstazi prieš savo ištvirkusį savaitgalinį užsiėmimą, — pareigūnas Karnas, vairuotojas, pasakė savo partneriui Lupo.

Pareigūnas Lupo atsisegė saugos diržą ir atidarė duris.

— Aš prižiūrėsiu eismą. Meilės ištroškęs vyrukas — tavo.

— Ačiū, — pasakė Karnas užtrenktoms automobilio durelėms. Jis įjungė policijos šviesas ir kantriai laukė — jam niekas papildomai nemokėjo, kad kur nors skubėtų, kol prieš jį sumažės eismo kamštis.

Jis pravažiavo Trisdešimt aštuntąją stebėdamas kertančias gatves. Juk neturėtų būti labai sunku rasti storą nuogą vyruką, besišlaistantį gatvėmis. Žmonės, einantys šaligatviais, atrodė neišsigandę. Vienas paslaugus pilietis, rūkantis šalia baro, pastebėjo lėtai važiuojantį policjos automobilį ir paėjėjo į priekį, rodydamas jam važiuoti gatve toliau.

Buvo gautas antras ir trečias pranešimas, abu dėl nuogo vyro, klajojančio prie Jungtinių Tautų štabo. Pareigūnas Karnas paspaudė greičio pedalą iki galo norėdamas viską kuo greičiau baigti. Jis pravažiavo apšviestas visas valstybių narių vėliavas, plevėsuojančias priešais pastatą, ir pateko prie svečių įėjimo pastato šiaurinėje dalyje. Visur stovėjo mėlynos Niujorko policijos departamento užtvaros.

Karnas privažiavo prie būrelio nuobodžiaujančių policininkų šalia užtvarų.

— Ponai, aš ieškau storo nuogo vyruko. Vienas faras gūžtelėjo pečiais.

— Galėčiau duoti kelis telefono numerius.

Gabrielis Bolivaras limuzinu grįžo į savo naujuosius namus Manhatane, susidedančius iš dviejų namų Vestri gatvėje, Tribekoje, kurie buvo renovuojami. Kai bus baigti, jie turės trisdešimt vieną kambarį ir tūkstantį tris šimtus kvadratinių metrų, įskaitant mozaikomis dengtą baseiną, patarnautojų patalpas, skirtas šešiolikai personalo žmonių, įrašų studiją rūsyje ir dvidešimt šešių vietų kino salę.

Tik butas pastogėje buvo skubiai baigtas remontuoti ir apstatytas baldais, kol Bolivaras buvo išvykęs į gastroles Europoje. Likusių kambarių žemesniuose aukštuose remontas dar tik įpusėjo, kai kurie jų ištinkuoti, kiti — vis dar padengti celofanu ir izoliacine medžiaga. Pjuvenos buvo nusėdusios ant kiekvieno paviršiaus ir prasiskverbusios į kiekvieną sienos plyšelį. Bolivaro verslo vadybininkas supažindino jį su renovacijos eiga ir atliktais darbais, tačiau Bolivaras per daug nesidomėjo pačia kelione, o tik jos galiniu tikslu — netrukus užbaigtais prabangiais ir dekadentiškais rūmais.

Jesus Wept gastrolės pasibaigė nelabai sklandžiai. Reklamos agentai turėjo sunkiai padirbėti, kad užpildytų koncertų sales ir kad Bolivaras galėtų teigti, jog į visus jo koncertus buvo išpirkti visi bilietai — taip nebuvo. Vėliau, kai buvo atšauktas koncertas Vokietijoje, Bolivaras, užuot palaukęs kitų, parskrido komerciniu reisu namo. Jis vis dar jautė, kad tai buvo didelė klaida. Tiesą pasakius, reikalai tik blogėjo.

Per paradines duris jis įėjo kartu su apsaugininkų būreliu ir trimis jaunomis moterimis iš klubo. Vidun jau buvo įnešti keli didesni jo daiktai, įskaitant dvi juodo marmuro panteras, pastatytas iš kiekvienos šešių metrų aukščio prieškambario pusės, dvi industrinių atliekų statinės, kurios, kaip buvo sakoma, kadaise priklausė Džefriui Dameriui, ir kelios eilės įrėmintų Marko Raideno, Roberto Viljamso, Četo Zaro paveikslų — dideli, brangūs daiktai. Nepritvirtintu jungikliu, kabančiu ant sienos, įjungė eilę žibintų, apšvietusių marmurinius laiptus už nuostabaus sparnuoto verkiančio angelo, kuris buvo „išgelbėtas” iš vienos Rumunijos bažnyčios per Čaušesku režimą.

— Jis nuostabus, — pasakė viena merginų, žiūrėdama aukštyn į tamsias ir laikui bėgant nusidėvėjusias angelo detales.

Bolivaras suklupo šalia milžiniško angelo iš skausmo pilve, kuris buvo aštresnis nei paprastas spazmas. Tai buvo panašiau į smūgį. Jis čiupo už angelo sparno norėdamas atsistoti, o merginos pribėgo prie jo.

Jos padėjo jam pakilti, o jis bandė atsikratyti skausmo. Gal kas nors jam slapčia įmaišė ko nors į gėrimą? Taip jau yra buvę. Jėzau, merginos yra apsvaiginusios jį ir anksčiau — taip beviltiškai norėjo pamatyti legendinį Gabrielį Bolivarą be makiažo. Jis nustūmė visas tris merginas ranka rodydamas savo apsaugininkams, kad jam viskas gerai, ir atsitiesė nepaisydamas skausmo. Sidabru dengta lazda nuvijo merginas balto marmuro laiptais aukštyn, į apartamentus pastogėje.

Paliko savo viešnias, kad šios ko nors išgertų ir pasigražintų kitame vonios kambaryje. Bolivaras, užsirakinęs didžiojoje vonioje, susirado užslėptą vikodiną ir pabandė pats išsigydyti užgerdamas dvi baltas tabletes gurkšniu škotiško viskio. Pasitrynė kaklą masažuodamas skaudančią gerklę ir baimindamasis dėl savo balso. Norėjo atsukti vandenį iš juodo kriauklės čiaupo ir apsišlakstyti veidą, kad nurimtų, tačiau jis vis dar buvo su makiažu. Be jo niekas klubuose nepažintų Bolivaro. Jis spoksojo į savo blyškų atvaizdą veidrodyje, niūrius skruostų šešėlius, mirusius juodus dėl kontaktinių lęšių vyzdžius. Iš tiesų jis buvo gražus vyras, ir joks kiekis makiažo negalėtų to paslėpti. Bolivaras žinojo, kad tai yra jo sėkmės paslaptis. Visa jo karjera susidėjo iš iškraipyto grožio. Sugundant ausį nepaprasta muzika vien tik tam, kad ją išardytų gotikiniu riksmu ir industriniu iškraipymu. Kaip tik į tai reagavo jaunimas. Į sudarkytą grožį, sugriautą gėrį.

Nuostabus iškraipymas. Tai galėtų būti kitos jo kompaktinės plokštelės pavadinimas.

The Lurid Urge pasiekė šešis šimtus tūkstančių parduotų kopijų per pirmąją savaitę nuo albumo išleidimo Jungtinėse Valstijose. Milžiniškas skaičius post-mp3 erai, tačiau beveik visu puse milijono mažiau parduotų kopijų nei Lavish Atrocities. Žmonės po truputį priprato prie jo keistumo tiek scenoje, tiek ir už jos. Jis jau nebebuvo „antiviskas”, ką Wal-Mart mėgdavo uždrausti ir kam religingoji Amerika — taip pat ir jo tėvas — prisiekė priešintis. Keista, kad jo tėvas sutiko su Wal-Mart, apgindamas savo disertaciją apie tai, kaip viskas buvo nyku. Nepaisant to, darėsi vis sunkiau šokiruoti žmones. Jo karjera priėjo aklagatvį, ir jis tai žinojo. Bolivaras nesvarstė pereiti prie liaudies muzikos — nors tai išties būtų didelis šokas jo gerbėjams — tačiau sceninės autopsijos ir pjaustymai nebebuvo naujiena. To iš jo buvo tikimasi. Jis koncertavo savo klausytojams. Jam reikėjo visada būti vienu žingsniu priekyje, nes jeigu jie jį pasivys — jis bus sutryptas.

Bet nejaugi jis neišplėtė šio vaidinimo iki pat jo ribų? Ką dar būtų galima sugalvoti?

Jis vėl girdėjo balsus. Lyg nerepetavęs choras, kenčiantys balsai, kurie atkartojo jo paties skausmą. Jis apsidairė vonioje, kad įsitikintų, jog yra vienas. Stipriai papurtė galvą. Garsas buvo panašus į tą, kokį girdi prisidėjęs kriauklę prie ausies, tačiau, užuot girdėjęs jūros ošimą, jis girdėjo dejuojančias sielas prie pragaro vartų.

Kai jis išėjo iš vonios kambario, Mindė ir Šėrė bučiavosi, o Kleo gulėjo didelėje lovoje su stikline gėrimo rankoje ir šypsojosi žiūrėdama į lubas. Visos trys sukruto, kai jis pasirodė. Bolivaras įsiropštė į lovą. Jo pilve dėjosi keisti dalykai, ir jis pagalvojo, kad tik to jam ir trūko. Šviesiaplaukė Mindė priėjo prie jo pirmoji ir perbraukė pirštais per jo šilkinius juodus plaukus, tačiau Bolivaras pasirinko Kleo — ji jam pasirodė kažkuo ypatinga. Savo išblyškusia ranka pradėjo glostyti jos tamsią kaklo odą. Ji nusivilko palaidinę, kad kiek palengvintų jam, ir rankomis nusliuogė iki jo šlaunų, aptrauktų lygiomis odinėmis kelnėmis.

— Aš esu tavo gerbėja nuo pat to laiko...

— Ššš, — nutildė ją, norėdamas nutraukti įprastus meilikavimus.

Vikodino tabletės turbūt paveikė balsus jo galvoje, nes dabar jie nurimo iki brązgančio garso, panašaus į elektros srovę, bet su šiek tiek įmaišyto tvinkčiojimo.

Kitos dvi merginos prisiartino liesdamos ir tyrinėdamos jį savo rankomis. Pradėdamos nurenginėti, kad pamatytų žmogų, slypintį po drabužiais. Mindė ir vėl perbraukė ranka per jo plaukus, o jis atsitraukė, lyg jos prisilietimas būtų kažkuo nemalonus. Šėrė žaismingai sucypė atseginėdama jo kelnių sagas. Jis žinojo apie gandus, kurie sklido apie jį, apie jo užkariavimus ir įgūdžius. Jos ranka nuslydo odinėmis kelnėmis iki jo tarpukojo, ir nors nebuvo jokio nusivylimo atodūsio, nebuvo ir jokio aiktelėjimo iš nuostabos. Kol kas ten nieko nevyko. Kas šiek tiek glumino net turint omenyje jo ligą. Jis buvo ne kartą įrodęs savo sugebėjimus net ir kur kas nepalankesnėmis sąlygomis.

Jis vėl sutelkė dėmesį į Kleo pečius, jos kaklą. Žavinga, tačiau ne tik tai. Jautė keistą kylantį jausmą savo burnoje. Ne šleikštulį, o veikiau visiškai priešingą: poreikį tarp geismo ir nepasotinamo alkio. Tačiau dar didesnį. Neįveikiamą potraukį. Troškimą.

Mindė krimstelėjo jam į kaklą, ir Bolivaras pagaliau atsisuko nuversdamas ją ant paklodžių — iš pradžių įsiutęs, bet paskui su dirbtiniu švelnumu. Jis atlošė merginos galvą apnuogindamas jos kaklą ir savo šiltais pirštais perbraukė per jos lygią, standžią gerklę. Jautė jos jaunų raumenų jėgą viduje... ir jų troško. Labiau nei norėjo jos krūtų, užpakalio. Brązgesys, kuris buvo jį apsėdęs, sklido iš jos.

Jis pridėjo savo burną prie jos gerklės. Bandė bučiuoti ją, tačiau tai nenumalšino noro. Tada pabandė švelniai įkąsti ir atrodė, kad instinktas yra teisingas, bet metodas... kažkas buvo visiškai ne taip.

Jis kažkodėl norėjo daugiau.

Brązgesys dabar vibravo jo paties kūne, jo oda buvo kaip mušamas senųjų laikų ceremonijos būgnas. Mintyse jis trumpam pasišalino. Visai kaip nuostabaus sekso amnezija, tačiau sugrįžo dėl cypiančios moters. Savo rankose jis laikė merginos kaklą ir čiulpė jį, bet kur kas smarkiau nei norint palikti paprastą paauglišką bučinio žymę. Jis traukė jos kraują į odos paviršių, o ji spiegė, kol kitos dvi pusiau nuogos merginos bandė ją atitraukti nuo jo.

Bolivaras išsitiesė iš pradžių galvodamas apie rausvą mėlynę ant jos gerklės, bet paskui atsiminė savo reikšmę šiame ketvertuke ir įtaką jam.

— Lauk! — šaukė jis.

Jos taip ir padarė prisispausdamos savo drabužius prie šonų, šviesiaplaukei Mindei verkšlenant ir šnarpščiant, iki kol nulipo laiptais žemyn.

Sukrėstas Bolivaras išlipo iš lovos, nusvirduliavo į vonios kambarį ir susirado makiažo dėžę. Jis atsisėdo ant odinės kėdės ir pasikniso tarp savo naktinių priemonių. Makiažas nusivalė — jis žinojo, nes matė jį ant servetėlių, tačiau veido odos spalva atrodė beveik nepakitusi. Patrynė smarkiau nagu gremždamas skruostus, tačiau daugiau — nieko. Ar makiažas taip stipriai įsigėrę? Ar jis taip stipriai sirgo, buvo toks išvargęs?

Jis nusiplėšė savo marškinius ir apsižiūrėjo: baltas kaip marmuras ir skersai išilgai išvagotas žalsvomis venomis ir nusistovėjusio kraujo dėmėmis.

Jis perėjo prie kontaktinių lęšių atsargiai juos išsitraukdamas ir panardindamas į specialaus skysčio voneles. Su palengvėjimu kelis kartus mirktelėjo ir patrynė akis pirštais, bet tada pajuto kažką keista. Jis palinko arčiau veidrodžio mirksėdamas, tyrinėdamas savo akis.

Vyzdžiai buvo visiškai juodi. Beveik tokie patys, kaip ir nešiojant kontaktinius lęšius, tačiau dabar atrodė tikroviškesni. Ir kai sumirksėjo, pastebėjo dar kažką. Jis prikišo galvą prie pat veidrodžio, plačiai atmerkęs akis, beveik bijodamas jas užmerkti.

Po akies voku susiformavo membrana, visai kaip antras permatomas vokas, užsivedantis horizontaliai ant akies obuolio. Kaip labai plona katarakta, užstojanti jo juodą vyzdį, užsiverdama prieš jo laukinį ir siaubą keliantį žvilgsnį.

Augustinas Gasas Elizaldė sėdėjo susmukęs savo kėdėje, o šalia gulėjo jo skrybėlė. Tai buvo siaura užkandinė, esanti per vieną kvartalą į rytus nuo Taims aikštės. Languose švietė neoniniai mėsainiai, ant stalų buvo patiestos raudonai ir baltai languotos staltiesės. Pigi vieta pavalgyti Manhatane. Užeini vidun, užsisakai prie langelio priešais — sumuštinius, picą ar ką nors kepta ant grotelių — susimoki ir nusineši maistą į ankštą galinį belangį kambarėlį, prigrūstą stalų. Ant sienų buvo ištapyta Venecija ir gondolos. Feliksas rijo lėkštę lipnių makaronų su sūriu. Jis vien tik tai ir valgė — kuo šlykščiau oranžiniai, tuo geriau. Gasas pasižiūrėjo į savo pusiau suvalgytą mėsainį ir staiga labiau susidomėjo kokakola — kofeinu ir cukrumi.

Jis vis dar jautėsi blogai dėl to autobusiuko. Gasas apvertė savo skrybėlę ir dar kartą pažiūrėjo į pinigus, esančius už juostos. Dešimties dolerių kupiūros, kurias gavo iš to vyriškio, ir penki šimtai dolerių, kuriuos užsidirbo atlikęs užduotį, vis dar buvo ten užkišti. Pinigai viliojo jį. Jis ir Feliksas galėjo gerai papramogauti už pusę tų pinigų. Kitą pusę galėtų parnešti savo madre, pinigus, kurių jai reikėjo, pinigus, kurie jai praverstų.

Problema buvo ta, kad Gasas pažinojo save: jam nepatiko vaikščioti su neišleistais pinigais.

Jam reikėjo paprašyti, kad Feliksas jį tuojau pat parvežtų namo. Išvaduotų jį iš to. Gasas galėtų slapčia paduoti pinigus motinai, o jo nevykėlis brolis Krispinas apie tai net nesužinotų.

Bet vėlgi, tai buvo nešvarūs pinigai. Jis padarė kažką bloga, kad juos gautų — akivaizdu, nors ir nežinojo, ką padarė, o paduoti pinigus motinai būtų tas pats, kaip perduoti jai prakeiksmą. Geriausia išeitis — išleisti nešvarius pinigus kuo greičiau, atsikratyti jų. Lengvai uždirbus, nesunku ir lengvai juos išleisti.

Gasas buvo pasimetęs. Jis žinojo, kad vos tik pradėjęs gerti jis praras kontrolę. O Feliksas buvo kaip žibalas šiai ugniai. Abu išleistų penkis šimtus penkiasdešimt dolerių dar prieš patekant saulei, ir tada, užuot parnešęs kažką nuostabaus savo motinai, parnešęs kažką gera, jis grįžtų vilkdamas savo pagiriotą subinę, ant galvos užsidėjęs visiškai sulamdytą skrybėlę ir išverstomis tuščiomis kišenėmis.

— Apie ką mąstai, Gustai? — paklausė Feliksas.

Gasas papurtė galvą.

— Esu pikčiausias savo priešas, bičiuli. Aš kaip prakeiktas šuo uostinėju gatves ir nežinau, ką reiškia rytojus. Turiu tamsiąją savo pusę, amigo, ir kartais ji mane užvaldo.

Feliksas gurkštelėjo savo kokakolos.

— Tai ką gi mes čia veikiame šioje pigioje užkandinėje? Eikime lauk ir susipažinkime su keliomis jaunomis panelėmis šiąnakt.

Gasas nykščiu perbraukė per odinį skrybėlės apvadą, per perlenktas kupiūras, apie kurias Feliksas dar nieko nežinojo. Galbūt tik šimtą. Du šimtus, abiem per pusę. Ištraukti tik tiek buvo jo riba, ne daugiau.

— Reikia sumokėti, kad galėtum pasiausti, teisingai, drauguži?

— Taip, velniai griebtų.

Gasas nusisuko ir pamatė šeimą šalia jų, kylančią nuo stalo ir paliekančią nebaigtus valgyti desertus. Turbūt dėl to, kaip kalbėjo Feliksas, pamanė Gasas. Sprendžiant iš to, kaip atrodė šie centrinių valstijų vaikai, jie niekada negirdėjo keiksmažodžių. Na, velniop juos. Jeigu atvažiuoji į šį miestą ir bastaisi su vaikais po devintos valandos vakaro, rizikuoji daug ką pamatyti ir išgirsti.

Feliksas pagaliau baigė valgyti savo pliurzą, Gasas užsimetė ant galvos pinigų pilną skrybėlę, ir jie išslinko į naktį. Ėjo Keturiasdešimt ketvirtąja gatve, Feliksas rūkė cigaretę, kai jie išgirdo riksmus. Paskui pamatė storą, nuogą vyruką, besibastantį prie Septintosios ir Brodvėjaus gatvių.

Feliksas vos neišspjovė cigaretės iš juoko.

— Gustai, matei? — kvatodamas paklausė Feliksas ir pradėjo eiti greičiau.

Tačiau Gaso tai visai nedomino. Jis lėtai sekė jam iš paskos.

Žmonės Taims aikštėje traukėsi iš kelio šiam vyrukui ir jo nukarusiam užpakaliui. Moterys klykė pamačiusios jį ir kikeno prisidengdamos akis ir burnas. Grupelė merginų, švenčiančių mergvakarį, pradėjo fotografuoti savo mobiliaisiais telefonais.

Gasas svarstė, kur buvo policija. Štai jums ir Amerika: juodasis brolis net negalėdavo nusimyžti kur nors užsislėpęs ir neužsitraukti bėdos, tačiau baltasis gali niekieno nekliudomas žygiuoti nuogas per miesto centrą.

— Visiškai nusitašęs, — sušuko Feliksas, sekdamas juokdarį kartu su būreliu kitų, kurių daugelis buvo girti ir mėgavosi gatvės teatru.

Ryškiausio pasaulio taško šviesos — Taims aikštė yra daugybė alėjų ir gatvių, pilnų į akis krintančių reklamų ir juose mirgančių žodžių, lyg niekada nesibaigiantis Pinball žaidimas — akino storą vyrą. Jis suko ratus svirduliuodamas lyg pabėgusi cirko meška.

Girtuoklių minia juokėsi ir atsilošdavo kiekvieną kartą, kai vyras atsisukdavo ir pradėdavo linguoti link jos. Jis vis tamsėjo ir panikavo lyg išsigandęs žvėris, bet, matyt, kentė skausmą, nes kartais prispausdavo ranką prie gerklės tartum springdamas. Viskas atrodė išties linksmai, iki blyškus, storas vyras pradėjo bėgti tiesiai į besijuokiančią moterį ir sugriebė ją už pakaušio. Moteris ėmė spiegti ir spurdėti, o dalis jos galvos atsidūrė vyro rankoje — sekundėlei pasirodė, tartum jis būtų nuplėšęs jos skalpą — tačiau tai buvo tik juodos priaugintos garbanos.

Linksmybės virto į išgąstį. Storas vyras vis klupinėdamas įsimaišė tarp automobilių savo rankoje vis dar laikydamas netikrų plaukų kuokštą, o minia nusekė paskui, dabar jau jį persekiojanti, tampanti pikta, šaukianti. Feliksas išsiveržė į priekį kirsdamas takelį tarp gatvių. Gasas ėjo kartu, tačiau atokiau nuo minios, braudamasis per signalizuojančius automobilius. Jis kvietė Feliksą grįžti ir liautis persekioti tą vyrą. Neatrodė, kad viskas pasibaigs gerai.

Storas vyras artėjo prie šeimos, besigėrinčios naktine Taims aikšte. Jis privertė juos kiek atsitraukti į gatvę, kuria važiavo automobiliai, ir kai tėvas pabandė įsikišti, gavo stiprų smūgį. Gasas atpažino šeimyną iš užkandinės. Atrodė, jog motina buvo labiau susirūpinusi ne savo saugumu, o vaikų akimis, kurias jiems dangstė, kad šie nepamatytų nuogo vyro. Bėglys čiupo ją už sprando ir prisitraukė prie nukarusio pilvo ir krūtinės. Pamišusio vyro burna prasivėrė, lyg jis norėtų bučinio. Tačiau burna žiojosi toliau, tartum gyvatės nasrai, kol žandikaulis akivaizdžiai išniro su tyliu trakštelėjimu.

Gasui nepatiko turistai, tačiau jis net negalvojęs pribėgo vyrui iš už nugaros ir ranka užveržė jo kaklą. Jis stipriai užgniaužė, nes vyruko kaklas buvo neįtikėtinai raumeningas po tomis raukšlėmis. Vis dėlto Gasui pavyko priversti jį paleisti moterį, kuri užkrito ant savo vyro priešais rėkiančius iš baimės vaikus.

Dabar Gasas buvo „įstrigęs”. Jis turėjo sukaustytą vyrą savo gniaužtuose, besimuistantį didelėmis meškos rankomis. Feliksas atbėgo iš priekio padėti, bet... sustojo. Jis spoksojo į nuogo vyro veidą taip, lyg kažkas būtų labai negerai. Keli žmonės už jo reagavo taip pat, kiti nusisuko iš siaubo, tačiau Gasas nežinojo kodėl. Jis pajuto banguojantį vyro kaklą po savo dilbiu, labai nenatūraliai, beveik taip, lyg jis rytų įstrižai. Pasibjaurėjimo išraiška Felikso veide privertė Gasą pamanyti, kad storasis vyrukas galbūt pradėjo dusti nuo smaugimo veiksmo, todėl jis atlaisvino gniaužtus...

...tiek, kad vyras su siaubinga žvėriška jėga nušveitė Gasą.

Gasas skaudžiai nukrito ant šaligatvio, o jo skrybėlė nupuolė nuo galvos. Kai jis atsisuko, ji kaip tik nuo kelkraščio nuriedėjo į gatvę. Gasas pašoko ir puolė vytis savo skrybėlę su pinigais, tačiau Felikso riksmas privertė jį sustoti ir atsigręžti. Nuogalis spaudė Feliksą savo pamišėliškame glėbyje ir kišo savo burną prie jo kaklo. Gasas pamatė, kaip Feliksas kažką išsitraukia iš galinės kelnių kišenės.

Šiam dar nespėjus pasinaudoti peiliu Gasas puolė prie Felikso ir pamatė kraują, pasipylusį iš bičiulio kaklo bei dar kraupesnę jo veido išraišką. Feliksas atsisėdo, išmetė peilį iš rankų ir susigriebė už savo kaklo. Gasas dar niekada nematė jo taip atrodančio. Ir tada suprato, kad įvyko kažkas keista, tačiau nežinojo kas. Tik suvokė, jog turi veikti greitai, kad jo draugui vėl viskas būtų gerai.

Gasas paėmė peilį, kai nuogas vyras atsistojo. Vyrukas stovėjo viena ranka prisidengęs burną, tartum norėdamas ten kažką sulaikyti. Kažką besirangantį. Kraujas — Felikso kraujas — tekėjo jo skruostais ir smakru, kai pasileido bėgti link Gaso ištiesęs savo laisvą ranką.

Jis pribėgo greitai — daug greičiau nei tokio sudėjimo žmogus turėtų bėgti — ir parbloškė Gasą ant žemės šiam nespėjus net sureaguoti. Gaso galva trenkėsi į šaligatvį, ir staiga minutėlei viskas nutilo. Jis matė Taims aikštės afišas, žėrinčias virš jo kaip kokiame sulėtintame ir miglotame kine... jauna manekenė stebėjo jį iš viršaus, ji dėvėjo tik liemenėlę ir kelnaites... o tada — didelis vyras. Grėsmingai priėjęs prie jo. Kažkas jo burnoje vingiavo, kai jis spoksojo į Gasą tuščiomis, juodomis akimis...

Vyras priklaupė ant vieno kelio springdamas tuo daiktu jo gerklėje. Jis iššovė į Gasą greičiu sulig alkanos varlės liežuviu. Gasas tą daiktą perrėžė savo peiliu, pjaustydamas ir durdamas lyg žmogus, kovodamas su kokia nors pabaisa savo baisiausiame košmare. Jis nežinojo, kas tai yra. Tiesiog norėjo tą daiktą patraukti, norėjo jį nužudyti. Storasis vyras atsitraukė išleisdamas garsą, panašų į cypimą. Gasas ir toliau švaistėsi peiliu, skrosdamas vyro kaklą, pjaustydamas jo gerklę į juostas.

Gasas nuspyrė vyrą šalin, tačiau šis vėl atsistojo rankomis užsidengęs burną ir gerklę. Jo kraujas buvo baltas, ne raudonas. Tai buvo kažkokia riebi medžiaga, tankesnė ir ryškesnės spalvos už pieną. Vyras užkliuvo už šaligatvio krašto ir atbulas nukrito į gatvę.

Sunkvežimis bandė sustoti, tačiau... nespėjo. Pervažiavęs jo galvą priekiniais ratais, sunkvežimis galiniais sustojo tiesiai ant sutraiškytos storojo vyro kaukolės.

Gasas, sukrėstas dėl šio įvykio, atsistojo. Vis dar apsvaigęs nuo smūgio, jis pažiūrėjo į Felikso peilio ašmenis — jie buvo sutepti baltu skysčiu.

Tada kažkas jį sučiupo iš už nugaros, užlaužė rankas ir paguldė ant šaligatvio. Jis rangėsi ir spardėsi reaguodamas taip, lyg storasis vyras vis dar būtų užsipuolęs jį.

— Paleisk peilį! Paleisk!

Jis pasižiūrėjo per petį ir išvydo tris įraudusius policininkus ant jo, dar du tolėliau taikėsi į jį ginklais.

Gasas paleido peilį. Jis leidosi, kad jam užlaužtų rankas už nugaros ir uždėtų antrankius. Adrenalinas liejosi per kraštus.

— Po velnių, tai jau pagaliau pasirodėte?

— Nesipriešink! — sušuko policininkas, spausdamas Gaso galvą prie žemės.

— Jis užsipuolė šeimą, paklauskite jų!

Gasas pasuko galvą.

Turistų nebebuvo.

Didžioji dalis minios irgi buvo išsibėgiojusi. Liko tik šokiruotas Feliksas, jis sėdėjo ant kelkraščio ir laikėsi už gerklės, kai policininkas mėlynomis pirštinėmis parvertė jį ir padėjo kelį jam ant nugaros.

Už Felikso Gasas pamatė mažą juodą daiktą, riedantį tolyn gatve. Tai buvo jo skrybėlė su visais nešvariais pinigais, paslėptais už atbrailos. Lėtai važiuojantis taksi automobilis priplojo ją prie žemės, o Gasas pagalvojo: Štai tau ir Amerika.

Garis Gilbertonas įsipylė šlakelį viskio. Visa šeima, artimieji ir draugai pagaliau išėjo, palikdami daugybę greitojo maisto dėžučių šaldytuve ir krūvas popierinių nosinaičių. Rytoj jie toliau gyvens savo gyvenimus, nešdamiesi skaudžią patirtį.

Mano dvylikametė dukterėčia skrido tuo lėktuvu...

Mano dvylikametis pusbrolis skrido tuo lėktuvu...

Mano kaimyno dvylikametė dukra skrido tuo lėktuvu...

Garis jautėsi kaip vaiduoklis vaikščiodamas savo devynių kambarių name žaliuojančiame Friburgo priemiestyje. Jis palietė kelis daiktus — kėdę, sieną — ir nieko nejuto. Niekas daugiau neberūpėjo. Prisiminimai jo neguodė, o veikiau varė iš proto.

Jis išjungė visus telefonus, kai žurnalistai pradėjo skambinėti norėdami sužinoti apie jauniausią skrydžio auką, kad sušvelnintų istoriją. Kokia ji buvo? — klausė jo. Gariui prireiks viso likusio savo gyvenimo rašant paragrafą apie savo dukrą Emą. Tai bus ilgiausias paragrafas žmonijos istorijoje.

Jis daugiau galvojo apie Emą nei Berviną, savo žmoną, nes vaikai — tai mūsų kopijos. Jis mylėjo Berviną, kurios irgi neteko. Tačiau jo mintys sukosi apie prarastą mažąją mergaitę kaip besisukantis ratu vanduo vis senkančioje kriauklėje.

Tą pačią popietę pažįstamas advokatas — vyrukas, kuris Gario namuose nebuvo jau kokius metus — atsivedė jį į darbo kambarį. Jis pasodino Garį ir pasakė, kad jis bus labai turtingas žmogus.

Jauna auka, visai kaip ir Ema, tik gerokai vyresnė, garantavo milžinišką išmoką.

Garis nereagavo. Jis nematė dolerio banknotų. Jis neišmetė vyruko lauk. Jam išties nerūpėjo. Jis nieko nejautė.

Jis atmetė visus šeimos ir draugų pasiūlymus pasilikti su juo nakčiai, kad neliktų vienas. Garis visus įtikino, kad jam viskas gerai, nors jam jau buvo šovusi mintis apie savižudybę. Ne tik mintis, bet ir tylus pasiryžimas tam, užtikrintumas. Bet vėliau. Ne dabar. Tas neišvengiamumas atrodė kaip paguoda. Vienintelė „išmoka”, kuri jam šį tą reikštų. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis vis dar kentėjo, buvo žinojimas, kad tuoj ateis galas. Po visų formalumų. Kai Emai atminti bus pastatyta memorialinė žaidimų aikštelė. Tačiau prieš parduodant šį apsėstą namą.

Jis stovėjo viduryje svetainės, kai suskambėjo durų skambutis. Buvo gerokai po vidurnakčio. Jeigu tai bus žurnalistas — Garis užpuls jį ir nužudys. Tiesiog taip. Jeigu kas nors sutrikdys šį laiką ir namus, jis perplėš įsibrovėlį perpus.

Jis staigiai atidarė duris... ir visa užgniaužta gėla iškart dingo.

Ant kilimėlio prie durų basomis kojomis stovėjo mergaitė. Jo Ema.

Gario Gilbertono veidas susmuko, ir jis suklupo tiesiai prieš ją. Jos veide nebuvo jokių emocijų, jokios reakcijos. Garis ištiesė ranką į savo dukrą, tačiau sudvejojo. Ar ji sprogs kaip muilo burbulas ir vėl išnyks amžiams?

Jis palietė ją, suėmė jos liesas rankas, pačiupinėjo jos suknelę. Ji buvo tikra. Ji tikrai stovėjo čia. Jis sugriebė ją ir prisitraukė, apkabino apglėbdamas ją rankomis.

Jis atsitraukė ir vėl į ją pažiūrėjo, nubraukė jos šiurkščius plaukus nuo strazdanotos kaktos. Ar gali būti? Jis apsižvalgė po ūkanotą namo kiemą norėdamas pamatyti, kas ją čia atvedė.

Jokio automobilio, jokio nuvažiuojančio automobilio variklio garso.

Ar ji viena? Kur jos motina?

— Ema, — prakalbo jis.

Garis atsistojo ir įleido ją vidun uždarydamas duris ir įjungdamas šviesą.

Ema atrodė apsvaigusi. Ji dėvėjo suknelę, kurią motina nupirko kelionei ir su kuria ji atrodė tokia suaugusi, kai pirmą kartą demonstravo ją tėčiui. Ant vienos rankovės buvo purvo ir galbūt kraujo. Garis apsuko ją aplink apžiūrinėdamas ir rado daugiau kraujo ant jos plikų pėdų — jokių batų? — purvo, nubrozdinimų ant delnų ir mėlynių ant kaklo.

— Kas nutiko, Ema? — paklausė laikydamas jos veidą savo delnuose. — Kaip tu?..

Palengvėjimo banga ir vėl jį užliejo vos neparblokšdama, ir jis stipriai ją suspaudė savo glėbyje. Pakėlė ją ir nunešė ant sofos. Ji buvo traumuota ir keistai pasyvi. Priešingai nei jo besišypsanti, užsispyrusi Ema.

Palietė jos veidą taip, kaip jos motina visada darydavo, kai Ema elgdavosi keistai, ir jis buvo karštas. Toks karštas, jog oda buvo glitni ir siaubingai išblyškusi, beveik permatoma. Po oda jis pastebėjo iškilias raudonas venas, kurių niekada nebuvo matęs.

Jos mėlynos akys atrodė išblukusios. Turbūt dėl traumos. Jai buvo šokas.

Jo galvoje šmėstelėjo mintis apie ligoninę, tačiau dabar jis niekada daugiau nesiruošė jos išleisti iš šių namų.

— Tu jau namie, Ema, — pasakė jis. — Tau viskas bus gerai.

Jis paėmė jos ranką, kiek truktelėjo, kad pastatytų ant kojų, ir abu nuėjo į virtuvę. Maistas. Jis pasodino dukrą prie stalo ir stebėjo ją iš kito virtuvės kampo, kur jai skrudino du šokoladinius vaflius, jos mėgstamiausią užkandį. Ji sėdėjo prispaudusi prie savęs rankas, nespoksojo į jį ir beveik nereagavo į aplinką. Jokių kvailokų istorijų, jokių tauškalų apie mokyklą.

Skrudintuvas pokštelėjo, ir jis storu sluoksniu užtepė vaflius sviestu bei sirupu ir padėjo lėkštę jai ant stalo. Jis atsisėdo į savo vietą. Trečia kėdė, mamos vieta, vis dar buvo tuščia. Galbūt durų skambutis vėl suskambės...

— Valgyk, — paragino.

Ji dar net nebuvo pasiėmusi šakutės. Jis atžnybo gabalėlį ir prikišo jai prie burnos. Ji neprasižiojo.

— Ne? — paklausė jis.

Jis įsidėjo kąsnį į burną ir sukramtė. Vėl pabandė, tačiau reakcija buvo tokia pati. Gario skruostu nuriedėjo ašara. Jis jau žinojo, kad jo dukrai buvo siaubingai bloga. Tačiau nustūmė šias mintis į šalį.

Dabar ji buvo čia, sugrįžusi.

— Eime.

Jis palydėjo ją laiptais aukštyn, į jos kambarį. Garis užėjo pirmas, o Ema sustojo tarpduryje. Jos akys į kambarį žiūrėjo pažįstamu žvilgsniu, tačiau tai buvo panašiau į seną atsiminimą. Tartum senos moters akys, stebuklingai pamačiusios savo vaikystės kambarį.

— Tau reikia pailsėti, — pasakė stalčiuose ieškodamas mergaitės pižamos.

Ji nepakrutėjo, laikė rankas prie šonų.

Garis priėjo su pižama rankose.

— Ar nori, kad tave perrengčiau?

Jis atsiklaupė ir pakėlė jos suknelę, o jo drovi dukra nieko nepasakė. Garis rado dar daugiau įbrėžimų ir didelę mėlynę ant jos krūtinės. Emos kojos buvo purvinos, kojų tarpupirščiai padengti sudžiūvusio kraujo sluoksniu. Jos kūnas degė karščiu.

Jokios ligoninės. Jis daugiau niekada niekur jos neišleis.

Garis atsuko vonioje drungną Vandenį ir įsodino dukrą. Priklaupė šalia vonios krašto ir švelniai apiprausė jos subraižytą odą muiluota frotine kempine, tačiau ji net nepajudėjo. Jis šampūnu išplovė jos purvinus, lygius plaukus.

Ema žiūrėjo į jį savo juodomis akimis, tačiau tarsi nematė jo. Ji buvo kažkokiame transe. Šoke.

Jis galėjo ją pagydyti.

Garis aprengė ją pižama, iš pinto krepšio paėmė šepetį ir sušukavo jos šviesius plaukus, išpešdamas kelis plaukus, tačiau ji net nekrūptelėjo, nesiskundė.

Aš ją tik įsivaizduoju, pagalvojo Garis. Praradau sąryšį su realybe.

Ir tada, vis dar šukuodamas jos plaukus: Man tai visiškai nerūpi.

Jis atklojo antklodes ir paguldė savo dukrą, visaip kaip ir tada, kai ji dar buvo kūdikis. Jis užtraukė antklodę iki kaklo, apkamšė ją, o Ema gulėjo nekrutėdama ir lyg miegodama, tačiau plačiai atmerkusi savo juodas akis.

Garis kiek dvejojo prieš pasilenkdamas pabučiuoti jos vis dar karštą kaktą. Ji buvo kiek daugiau nei jo dukters vaiduoklis. Vaiduoklis, kurį jis priėmė. Vaiduoklis, kurį jis galėjo mylėti.

Jis sudrėkino jos antakį savo dėkingomis ašaromis.

— Labos nakties, — pasakė nesulaukdamas atsako. Ema gulėjo ramiai ir spoksojo į lubas. Nežinodama, kad jis yra šalia. Neužmerkdama akių. Nelaukdama miego. Laukdama... kažko kito.

Garis nuėjo koridoriumi į savo kambarį. Jis nusirengė ir įlipo į savo lovą. Jis irgi nemiegojo. Jis taip pat kažko laukė, nors ir nežinojo ko.

Iki kol tai išgirdo.

Tylų savo miegamojo slenksčio girgžtelėjimą. Jis pasuko galvą ir pamatė Emos siluetą. Ten stovėjo jo dukra. Ji priėjo arčiau išlįsdama iš nakties tamsos. Stabtelėjo šalia jo lovos ir pravėrė savo plačią burną, tartum ruošdamasi nusižiovauti.

Jo Ema sugrįžo pas jį. Tai buvo viskas, kas jam rūpėjo.

Zakas miegojo prastai. Tiesa, ką daugelis kalbėjo: jis buvo labai panašus į savo tėvą. Gerokai per jaunas, kad būtų patyręs gyvenimo sunkumų, tačiau jau nešė viso pasaulio svorį ant savo pečių. Jis buvo stiprus ir nuoširdus berniukas ir dėl to kentėjo.

Efas jam buvo sakęs, jog Zakas visada toks buvo. Jis spoksodavo iš savo vaikiškos lovelės šiek tiek susirūpinusiu veideliu savo juodomis akimis bandydamas užmegzti ryšį. Ši jo susirūpinimo išraiška sukeldavo Efui juoką, nes primindavo jam jį patį — susirūpinusį kūdikį savo lovelėje.

Zakas kelerius paskutinius metus jautė skyrybų ir globos kovos naštą. Prireikė nemažai laiko, kol jis įtikino save, jog visa tai vyko ne dėl jo kaltės. Vis dėlto jo širdis jautė kitaip: žinojo, kad jeigu jis pasikastų pakankamai giliai, visas pyktis susisietų su juo. Daugybė metų piktų šnabždesių už jo nugaros... ginčų aidai vėlyvomis naktimis... prislopinti bildesiai į sienas, prikeliantys jį... Visa tai atsiliepė. Ir dabar Zakas, sulaukęs senyvo amžiaus — vienuolikos metų — negalėdavo užmigti naktimis.

Kai kada naktimis jis nutildydavo namų triukšmą savo iPod nano grotuvu ir spoksodavo pro miegamojo langą. Kai kada praverdavo langą ir klausydavosi kiekvieno tylaus garso taip įtemptai, kad net ausyse pradėdavo spengti nuo užplūstančio kraujo į jas.

Jis pasikliovė tuo labai senu daugelio berniukų tikėjimu, jog jo gatvė naktimis, kai ji manydavo, kad niekas jos nestebi, užleisdavo vietą savo paslaptims. Vaiduokliams, žmogžudystėms, aistrai. Bet viskas, ką jis visada matydavo, kol horizonte pasirodydavo saulė, tai hipnotizuojantį mėlyną tolimo televizoriaus mirkčiojimą name kitapus gatvės.

Pasaulyje nebuvo nei didvyrių, nei pabaisų, nors savo vaizduotėje Zakas matydavo juos. Dėl miego trūkumo dieną jis vis užsnūsdavo. Jis išsiskyrė mokykloje, ir vaikai, pastebėję tai, iškart prigalvojo jam įvairių pravardžių, nuo įprasto „mulkis” iki mįslingesnio „nekrovaikis”, o kiekviena socialinė grupuotė pasirinkdavo savo mėgstamiausią.

Zakas kentėdavo šias pažeminimo kupinas dienas, iki kol jo tėtis vėl jį aplankydavo.

Su Efu jis jautėsi jaukiai. Net ir visiškoje tyloje — ypač tyloje. Jo mama buvo per daug tobula, per daug atidi, per daug maloni — jos tyliems standartams buvo neįmanoma prilygti, ir jis keistai žinojo, kad nuo pat savo gimimo jis nuvylė ją. Dėl to, jog buvo berniukas, dėl to, jog buvo per daug panašus į savo tėvą.

Su Efu jautėsi gyvas. Zakas tėčiui pasakydavo viską, ką norėdavo žinoti jo motina: tuos gilesnius dalykus, kuriuos ji troško pažinti. Ne ką nors labai svarbaus, o tik asmeniškus. Pakankamai svarbius, kurių nebūtų galima atskleisti. Pakankamai svarbius, kad išsaugotų juos savo tėvui, o Zakas taip ir darė.

Dabar, gulėdamas savo lovoje ant antklodžių, Zakas galvojo apie ateitį. Jis jau suprato, kad daugiau niekada nebebus viena šeima. Jokių galimybių. Bet jis svarstė, kaip reikalai galėjo dar labiau pablogėti. Toks buvo Zakas, visada galvojantis: Kaip viskas gali dar labiau pablogėti?

Daug blogiau — visada būdavo toks atsakymas.

Jis tikėjosi, jog mažų mažiausiai iš jo gyvenimo pagaliau pasitrauks daugybė susirūpinusių suaugusiųjų. Psichologai, teisėjai, socialiniai darbuotojai, jo motinos draugas. Visi jie laikė jį įkaitu, kad pasiektų savo kvailų tikslų. Visi jie „rūpinosi” juo ir darė viską tik dėl jo gerovės, tačiau išties visiems buvo visiškai nusispjaut.

My Bloody Valentine tyliai grojo per iPod grotuvą, kai Zakas išsitraukė ausines iš ausų. Dangus lauke vis dar nešvito, bet jis jau pavargo. Jam patiko jaustis pavargusiam. Jam patiko negalvoti.

Taigi jis susiruošė miegoti. Bet vos tik spėjo įsitaisyti lovoje, išgirdo žingsnius.

Šlept šlept šlept. Tartum kas nors basomis kojomis žingsniuotų per asfaltą. Zakas žvilgtelėjo pro langą ir pamatė vyruką. Nuogą vyruką. Einantį gatve. Jo oda buvo blyški kaip mėnesiena, o ryškios strijos, išvagojusios nukarusį pilvą, švietė naktyje. Akivaizdu, kad vyras kadaise buvo storas, tačiau nuo to laiko numetė tiek svorio, kad dabar jo oda dribo į visas keturias puses. Taip, jog buvo beveik neįmanoma įžvelgti tikslaus jo silueto.

Jis buvo senas, tačiau atrodė nesenstantis. Iš jo plinkančios galvos su prastai nudažytais plaukais ir išsiplėtusių kojų venų buvo galima spėti, kad vyrui apie septyniasdešimt, tačiau jis ėjo su tokia energija ir taip tvirtai, kad galėjai jį sumaišyti su jaunu vyru. Zakas pagalvojo ir pastebėjo visus šiuos dalykus, nes jis buvo labai panašus į Efą. Jo motina būtų liepusi jam pasitraukti nuo lango ir paskambinusi 911, o Efas būtų ištyręs visas smulkmenas.

Išblyškusi būtybė suko ratus aplink namą kitapus gatvės. Zakas išgirdo tylią dejonę ir tada — galinio kiemo tvoros barkštelėjimą. Zakas pagalvojo apie skambutį policijai, tačiau vėliau jo mamai iškiltų daugybė įvairių klausimų: jis turėjo slėpti šią nemigą nuo jos, nes antraip tektų ištverti daugybę susitikimų su gydytojais, jau nekalbant apie jos pačios rūpestį.

Vyras išėjo į gatvės vidurį ir sustojo. Suglebusios rankos kabėjo palei šonus, krūtinė buvo subliuškusi — ar jis bent kvėpavo? — silpnas nakties vėjas šiaušė plaukus, nudažytus prastais rudais „Just for man” dažais.

Jis žvilgtelėjo aukštyn, į Zako langą, ir vieną keistą akimirką jų žvilgsniai susitiko. Zako širdis ėmė pašėlusiai plakti. Tai buvo pirmas kartas, kai jis pamatė vyrą iš priekio. Iki tol jis matė tik jo šoną ar apsmukusią nugarą, tačiau dabar išvydo visą jo krūtinės ląstą ir didelį Y formos randą.

Jo akys atrodė negyvos, tartum stiklinės, matinės net ir neryškioje mėnesienoje. Tačiau baisiausia, kad jose slypėjo siaubinga energija, kurią sukoncentravo į jį žiūrėdamas tokiu žvilgsniu, kurio neįmanoma nusakyti.

Zakas staigiai susigūžė ir pasitraukė nuo lango, mirtinai išsigandęs rando ir tų tuščių akių, kurios pažiūrėjo į jį. Kokia tai buvo išraiška?..

Jis pažino tą randą, žinojo, ką jis reiškia. Autopsijos randas. Bet argi galėjo taip būti?

Jis išdrįso dar kartą žvilgtelėti pro lango kraštą, labai atsargiai, tačiau dabar gatvė buvo tuščia. Jis išsitiesė, kad geriau matytų, bet vyras buvo dingęs.

Ar jis bent apskritai ten buvo? Galbūt miego trūkumas tikrai jį paveikė. Nuogi vyrų lavonai, vaikštantys gatvėje — tai ne tas dalykas, su kuriuo vaikas, turintis išsiskyrusius tėvus, norėtų pasidalyti su psichologu.

Ir tada jam atėjo į galvą: alkis. Štai kas. Mirusios akys žiūrėjo į jį su dideliu alkiu...

Zakas nėrė į savo lovą ir paslėpė veidą pagalvėje. Tai, kad vyro jau nebebuvo, neprivertė jo nurimti, o verčiau paveikė priešingai. Vyras dingo, tačiau dabar jis buvo visur. Jis galėjo įlipti per virtuvės langą. Netrukus pradėtų labai lėtai lipti laiptais — ar jis jau girdėjo jo žingsnius? — ir tada eiti koridoriumi, už jo durų. Paklibinti durų rankeną, o sugedusi spyna jo tikrai nesulaikytų. Ir netrukus jis tiestų ranką į Zako lovą, o kas tada? Jis bijojo vyro balso ir mirusio žvilgsnio. Nes buvo įsitikinęs, jog nors siaubingas vyras ir judėjo, nebebuvo gyvas.

Zombiai...

Zakas pasislėpė po pagalve, jo protas ir širdis šėlo. Jis buvo velniškai persigandęs ir meldė, kad išauštų aušra ir jį išgelbėtų.

Name kitapus gatvės išsijungė televizorius ir buvo galima girdėti tolimą dūžtančio stiklo garsą.

Anselis Barburas kažką šnibždėjo pats sau, kai klaidžiojo po antrąjį savo namo aukštą. Jis dėvėjo tuos pačius marškinėlius ir šortus, su kuriais bandė miegoti, o jo plaukai styrojo į visas puses dėl nuolatinio jų tampymo. Jis nežinojo, kas su juo darėsi. Ana Mari įtarė karščiavimą, tačiau kai ji priėjo prie jo su termometru rankose, jis negalėjo pakelti minties apie plienu dengtą zondą, įsmeigtą po jo paraudusiu ir ištinusiu liežuviu. Jie turėjo ir vaikams skirtą į ausį kišamą termometrą, tačiau jis net negalėjo ramiai nusėdėti, kad gautų tikslius rodmenis. Įgudęs Anos Mari delnas ant jo kaktos pajuto karštį — labai didelį karštį — tačiau jis ir pats tą galėjo pasakyti.

Jis matė, kad ji buvo persigandusi. Ji nė nesistengė to nuslėpti. Bet kokia liga jai atrodė kaip išpuolis prieš jos šeimos šventumą. Vaikų gripas būdavo pasitinkamas pajuodusiomis iš baimės akimis, kurias kas nors kitas pataupytų blogam kraujo testui ar atsiradusiam nepaaiškinamam gumbui. Tikrai taip. Tai buvo siaubingos tragedijos pradžia, kuri, jos manymu, vieną dieną užkris ant jų pečių.

Jo tolerancija Anos Mari ekscentriškumams gerokai sumažėjo. Jis kovojo su kažkokia rimta bėda ir jam reikėjo jos pagalbos, o ne papildomo streso. Dabar jis nebegalėjo būti stipresnis. Jam reikėjo, kad ji imtųsi vadovauti.

Net ir vaikai laikėsi atokiau jo, išsigandę keisto tėvo žvilgsnio ar galbūt — jis beveik nepastebėjo to — jo ligos kvapo, kuris jam priminė sustingusius kepimo taukus, per ilgai laikytus skardinėje, rūdijančioje po kriaukle. Jis retkarčiais matė juos, stebinčius jį ir besislapstančius už turėklų laiptų viršuje. Anselis norėjo nuraminti juos, tačiau bijojo prarasti savitvardą, jei bandys jiems tai paaiškinti, ir taip viską tik apsunkinti. Lengviausias būdas juos nuraminti — tiesiog pasveikti, išgyventi šį didelį disorientacijos ir skausmo antplūdį.

Jis stabtelėjo savo dukros miegamajame, pamanė, jog purpurinės spalvos sienos atrodė per daug purpurinės, ir tada žengė žingsnį atgal į koridorių. Stovėjo labai ramiai, visiškai nejudėdamas, kol ir vėl ėmė tai girdėti. Tą tuksenimą. Tylius ir artimus dūžius. Visiškai kitokius nei galvos skausmas, tvinksintis jo kaukolėje. Beveik kaip... mažo miestelio kino teatre, kai per tylias filmo akimirkas gali girdėti juostos spragsėjimą, kuri paleista per projektorių salės gale. Tai išblaško tave ir vis grąžina atgal į realybę, primindama, kad tai nėra tikra, tartum tik tu suprastum šią tiesą.

Jis stipriai papurtė galvą, raukydamasis iš kartu lydinčio skausmo... bandydamas panaudoti jį kaip baliklį savo mintims išvalyti... bet tuksenimas, tas ritmingas dundesys, jis buvo visur aplink jį.

Šunys šalia jo irgi elgėsi keistai. Pepas ir Gerte — dideli, nerangūs senbernarai — pamatę jį urzgė taip, lyg į kiemą būtų atėjęs koks keistas gyvūnas.

Ana Mari atėjo vėliau ir rado jį sėdintį ant jų lovos galo, laikantį savo galvą kaip trapų kiaušinį.

— Tau reikėtų pailsėti, — pasakė ji.

Jis sugriebė savo plaukus kaip pašėlusio arklio vadeles ir stengėsi susilaikyti jos neišplūdęs. Kažkas keista dėjosi jo gerklėje, ir kai tik jis atsiguldavo, jo antgerklis įsitempdavo užtverdamas kvėpavimo takus, dusindamas jį tol, kol jis pradėdavo springti ir šiaip ne taip vėl atgaudavo kvapą. Dabar jis labai bijojo mirti miegodamas.

— Ką man daryti? — paklausė ji, vis dar stovėdama tarpduryje, delną laikydama ant savo kaktos.

— Atnešk man vandens, — paprašė jis. Jo balsas šnypštė lyg karštas garas. — Drungno. Ištirpink jame Advil, ibuprofeno — bet ko.

Ji nepakrutėjo, liko tarpduryje, jaudinosi.

— Tau nė kiek ne geriau?

Jos baikštumas, kuris paprastai sukeldavo jam stiprius globėjiškus jausmus, dabar jį tik siutino.

— Ana Mari, atnešk man prakeikto vandens ir išvesk vaikus į lauką ar dar kur nors, po velnių, tiesiog laikyk juos toliau nuo manęs!

Ji nuėjo apsiverkusi.

Kai Anselis išgirdo juos, einančius į tamsų galinį kiemą, išdrįso nulipti laiptais žemyn viena ranka laikydamasis įsitvėręs už turėklo. Ji ant stalelio prie kriauklės paliko stiklinę vandens, drumsto dėl ištirpusių tablečių. Jis abiem rankomis prisidėjo stiklinę prie lūpų ir prisivertė išgerti. Susipylė vandenį į burną, o jo gerklei neliko nieko kita, tik nuryti. Anselis nurijo kelis gurkšnius ir paspringo, kosėdamas į virš kriauklės esantį langą, išeinantį į galinį kiemą. Jis gaudė orą žiūrėdamas į aptaškytą stiklą, iškraipantį Anos Mari vaizdą. Ji stovėjo už vaikų, sėdinčių ant sūpynių, ir spoksojo į juodą dangų, kartkartėmis pastumdama vos siūbuojančią Heilę.

Stiklinė išslydo iš jo rankų ir išsiliejo į kriauklę. Jis iš virtuvės nuėjo į svetainę, ten krito ant sofos ir keistai sustingo. Jo gerklė buvo pilna kraujo, o jis jautėsi daug blogiau nei kada nors.

Jis privalėjo sugrįžti į ligoninę. Ana Mari turės pati kaip nors išsiversti kurį laiką. Ji galėtų, jeigu neliktų kitos išeities. Galbūt tai netgi išeitų jai į naudą...

Jis bandė susikaupti norėdamas nuspręsti, ką reikia padaryti prieš išeinant. Tyliai švokšdama iki durų atbėgo Gerte, o paskui ją ir Pepas, jis sustojo šalia židinio ir pritūpė tartum ruoštųsi pulti. Pepas pradėjo urgzti, ir stiprus garsas užliejo Anselio ausis. Tada Anselis suprato: garsas sklido iš šunų.

O gal ne? Jis nusliuogė nuo sofos ir keturiomis artėjo prie Pepo, bandydamas įsiklausyti. Gerte suinkštė ir pasitraukė prie sienos, bet Pepas nepajudėjo. Šuns urzgimas vis stiprėjo. Anselis nutvėrė jo antkaklį, kai tik šis pabandė atsistoti ir pabėgti. Čirpt... Čirpt... Čirpt...

Jis sklido iš jų. Kažkaip. Kažkur. Kažkas.

Pepas inkštė ir traukėsi, tačiau Anselis — didelis vyras, kuriam retai reikėdavo panaudoti savo jėgą — laisva ranka apsivijo senbernaro kaklą. Jis pridėjo ausį prie šuns kaklo — Pepo kailis kuteno jo klausomąją landą.

Taip. Pulsuojantis čirpimas. Ar jis buvo gyvūno kraujo apytakos sistemoje?

Tai buvo tas garsas. Inkščiantis šuo iš visų jėgų stengėsi išsilaisvinti, tačiau Anselis tik dar labiau prispaudė ausį prie šuns kaklo, norėdamas sužinoti.

— Anseli?

Jis staigiai atsisuko — per staigiai, skausmas sukaustė jį — ir pamatė Aną Mari prie durų, Bendžis ir Heile stovėjo už jos nugaros. Heile buvo apsikabinusi mamos koją, berniukas stovėjo šalia, abu spoksojo į jį. Anselis atlaisvino gniaužtus, ir šuo pabėgo.

Anselis vis dar klūpojo.

— Ko tu nori? — sušuko jis.

Ana Mari, sukaustyta baimės, stovėjo tarpduryje.

— Aš... Aš ne... Aš veduosi juos pasivaikščioti.

— Puiku, — atsakė jis.

Jis kiek pasimetė įdėmiai stebimas savo vaikų, o dar vienas dusulio priepuolis pavertė jo balsą gergždžiančiu.

— Tėveliui viskas gerai, — pasakė jiems šluostydamasis seiles delnu. — Tėveliui viskas bus gerai.

Jis atsisuko į virtuvę, kur stovėjo šunys. Visos mintys apie bandymą sušvelninti situaciją šeimos akyse liko užgožtos atsigaunančio čirpimo. Garsesnio nei iki tol. Virpančio.

Jie.

Jį apėmė šlykšti gėda, nupurtė šiurpulys. Tada jis prie smilkinio prisidėjo kumštį.

— Aš išleisiu šunis, — pasakė Ana Mari.

— Ne! — sušuko Anselis, tiesdamas ranką į ją. — Ne, — pakartojo jis, šį kartą ramiau. Jis bandė atgauti kvapą, kad atrodytų normalus. — Jiems viskas gerai. Palik juos viduje.

Ji dvejojo norėdama dar kažką pasakyti. Ką nors padaryti, bet ką. Tačiau galiausiai nusisuko ir nuėjo paskui save tempdamasi Bendžį.

Anselis atsistojo pasiremdamas į sieną ir nuėjo į pirmojo aukšto vonios kambarį. Jis truktelėjo lempos, esančios virš veidrodžio, virvutę norėdamas pažvelgti į savo akis. Du rūstūs, raudonomis kraujagyslėmis išvagoti išblyškusios dramblio kaulo spalvos obuoliai. Nusišluostęs prakaitą nuo kaktos ir viršutinės lūpos, jis prasižiojo bandydamas pasižiūrėti į savo gerklę. Tikėjosi pamatyti patinusias tonziles ar kokį baltą išbėrimą, bet gerklė buvo tiesiog juoda. Jam skaudėjo keliant liežuvį, bet jis vis tiek taip padarė ir žvilgtelėjo po juo. Audinys buvo skaisčiai raudonas ir skaudantis, švytintis lyg deganti medžio anglis. Palietė jį ir pajuto siaubingą skausmą, apimantį abi žandikaulio puses ir balso stygas kakle. Jo gerklė susitraukė, sukeldama šiurkštų, sausą kosulį, ir jis veidrodį aptaškė tamsiais taškeliais. Kraują, sumaišytą su kažkuo baltu, galbūt skrepliais. Vieni taškeliai buvo tamsesni už kitus, tartum jis būtų išspjovęs kažkokias nuosėdas, lyg pūvančio savo kūno daleles. Jis ištiesė ranką į vieną tų dėmelių ir didžiojo piršto galiuku perbraukė per stiklą. Prisikišo pirštą prie nosies, pauostė, tada patrynė nykščiu. Tai buvo lyg kraujo krešulys, praradęs spalvą. Tada pakėlė pirštą prie liežuvio galiuko ir, dar pats nespėjęs susivokti, pradėjo ragauti. Jis pasukiojo burnoje pirštą su švelnia medžiaga, o kai ji ištirpo, nušluostė kitą taškelį nuo veidrodžio ir taip pat jį paragavo. Ta medžiaga buvo beveik be skonio, tačiau pojūtis ant liežuvio atrodė gydantis.

Jis pasilenkė į priekį ir ėmė laižyti kruvinas dėmes ant šalto stiklo. Jam turėjo skaudėti liežuvį tai darant, tačiau poveikis buvo priešingas — burnos ir gerklės jautrumas sumažėjo. Net ir ta jautriausia dalis po liežuviu — skausmas nusilpo iki paprasto tvinkčiojimo. Čirpimas irgi nutilo, nors niekada ir nesiliovė visiškai. Jis pažiūrėjo į savo atspindį raudonai ištepliotame veidrodyje ir pabandė suprasti.

Atokvėpis buvo pasiutusiai trumpas. Įtampa, tartum jo gerklė būtų spaudžiama stiprių rankų, sugrįžo, ir jis, nusukęs savo įdėmų žvilgsnį nuo veidrodžio, nusvirduliavo į koridorių.

Gerte suinkštė ir pradėjo atbulomis trauktis nuo jo, galiausiai nubėgo į svetainę. Pepas gremžė galines duris norėdamas išeiti. Kai pamatė ateinantį Anselį, nieko nelaukęs nulėkė šalin. Anselis pastovėjo ten su pulsuojančia gerkle, tada ištiesė ranką į šunų spintelę ir ištraukė dėžutę Milk Bone skanėstų. Suspaudė vieną tarp pirštų, kaip visada darydavo, ir nuėjo į svetainę.

Gerte gulėjo laiptų viršuje ištiesusi letenas, pasiruošusi sprukti. Anselis prisėdo ant savo suolelio kojoms ir pamojavo jai skanėstu.

— Nagi, mažyte, — pasakė jis beširdišku šnabždesiu, kuris erzino jo sielą.

Gerte išplėtė šnerves uosdama kvapą ore.

Čirpt... Čirpt...

— Nagi, mergaite, turiu tau skanėstą.

Ji lėtai atsistojo ant visų keturių. Žengė vieną mažą žingsnelį į priekį ir vėl sustojo uostinėdama. Ji instinktyviai nujautė, kad kažkas su šiuo sandėriu buvo negerai.

Tačiau Anselis ramiai laikė sausainį, o tai, matyt, įtikino ją nenuogąstauti. Ji pradėjo lėtai tipenti kilimu, nuleidusi galvą ir akylai stebėdama aplinką. Anselis linktelėjo ragindamas ją, o čirpimas jo galvoje vis stiprėjo.

— Ateik, Gerte.

Gerte priėjo ir lyžtelėjo sausainį savo storu liežuviu, užkabindama ir Anselio pirštus. Ji padarė tai dar kartą norėdama juo pasitikėti, norėdama skanėsto. Anselis ištiesė kitą ranką, uždėjo jai ant galvos ir glostė ją taip, kaip jai visada patikdavo. Jo akyse pasirodė ašaros, kai jis tai darė. Gerte palinko į priekį prikišdama dantis arčiau sausainio ir paimdama jį iš jo rankų, o kaip tik tada Anselis sučiupo jos antkaklį ir užgriuvo ant jos visu savo svoriu.

Gerte, gulėdama po juo, urzgė ir bandė jam įkąsti, tačiau jos panika sustiprino jo įniršį. Jis, ranka laikydamas už jos apatinio žandikaulio, atlošė galvą atgal ir užčiaupė šuns nasrus, tada prikišo savo burną prie gauruoto kaklo.

Jis perkando šuns gerklę per šilkinį, šiek tiek riebaluotą kailį ir atvėrė žaizdą. Šuo sukaukė, kai jo oda staigiai paskendo po karštu kraujo antplūdžiu, įkandimo skausmas įsiutino Gertę, tačiau Anselis išlaikė ją atlošdamas jos galvą dar daugiau ir taip visiškai apnuogindamas jos kaklą.

Jis gėrė šuns kraują. Gėrė nerydamas, lyg jo gerklėje būtų buvęs koks nors naujas įrenginys, apie kurį pats nebūtų žinojęs. Jis to nesuprato, jis jautė tik pasitenkinimą. Lengvinantį malonumą. Ir galią. Taip — galią. Tokią, kaip perkeliant gyvybę iš vieno kūno į kitą.

Į svetainę įbėgo graudžiai staugiantis Pepas, todėl Anseliui reikėjo kaip nors nutildyti šį liūdnų akių senbernarą, kad jis neišgąsdintų kaimynų. Jis pašoko nuo lėtai trūkčiojančios Gertės ir didžiuliu greičiu perlėkė per kambarį vydamasis Pepą ir nuversdamas ant žemės lempą, kai koridoriuje užpuolė didelį, nevikrų šunį.

Pojūčiai ir malonumas geriant kito šuns kraują buvo neįtikėtini. Jis jautė palaimą, kai nusigavo iki pulsuojančios arterijos ir pasiekė norimą slėgio pokytį. Kraujas tekėjo be jokių pastangų pripildydamas jį.

Kai baigė, Anselis atsisėdo ir kurį laiką buvo sustingęs, priblokštas, lėtai grįžo į „čia ir dabar”. Jis pažvelgė į negyvą šunį, gulintį ant grindų prie jo kojų, ir staiga pasijuto visiškai pabudęs ir sušalęs. Staiga prabilo jo sąžinė.

Jis atsistojo ir pamatė Gertę, tada pažiūrėjo žemyn, į savo krūtinę, nagais draskydamas marškinėlius, persisunkusius šuns kraujo.

Kas man darosi?

Kraujas ant margo kilimo paliko bjaurią juodą dėmę. Tačiau kraujo buvo nedaug. Tada jis atsiminė, kad viską išgėrė.

Anselis iš pradžių nuėjo prie Gertės, palietė jos kailį žinodamas, kad ji negyva, kad jis ją nužudė, ir tada, nekreipdamas dėmesio į savo pasibjaurėjimą, suvyniojo ją į suteptą kilimą. Pakėlė ryšulį išleisdamas garsią aimaną ir nunešė jį per virtuvę į lauką, nulipdamas keliais laipteliais ir padėdamas jį į pašiūrę galiniame kieme. Viduje jis atsiklaupė, išvyniojo kilimą su Gerte ir grįžo paimti Pepo.

Anselis paguldė juos vieną šalia kito prie pašiūrės sienos, po įrankių lenta. Pasibjaurėjimas, kurį jautė, buvo nutolęs, svetimas. Jo kaklas vis dar buvo įsitempęs, tačiau jau nebeskaudėjo, gerklė staiga atvėso, galva nurimo. Jis pažvelgė į savo kruvinas rankas ir turėjo susitaikyti su tuo, ko nesuprato.

Dėl to, ką jis padarė, jam pagerėjo.

Jis grįžo atgal į namą, į antro aukšto vonios kambarį. Nusivilko kruvinus marškinius bei šortus ir užsitempė senus sportinius drabužius žinodamas, kad bet kuriuo momentu gali pareiti Ana Mari su vaikais. Kai savo miegamajame ieškojo sportbačių, vėl pajuto čirpimą. Jis negirdėjo jo — jis jį jautė. Ir tai, ką tas garsas reiškė, įvarė jam siaubo.

Balsai prie pagrindinio įėjimo.

Jo šeima buvo namie.

Jis nubėgo laiptais žemyn ir nepastebėtas išėjo pro galines duris bėgdamas nuo pulsuojančio jausmo, užpildančio jo galvą, šlepsėdamas basomis kojomis per galinio kiemo žolę.

Jis pasuko į kelią, tačiau tamsioje gatvėje girdėjo balsus. Jis buvo palikęs praviras pašiūrės duris, todėl, apimtas nevilties, ten ir nubėgo už savęs uždarydamas abejas duris. Jis nebežinojo, ko dar imtis.

Gerte ir Pepas gulėjo negyvi prie sienos. Pro Anselio lūpas vos neprasiveržė riksmas.

Ką aš padariau?

Niujorko žiemos kiek apgadino duris, todėl jos nebeužsidarė iki galo. Pro tarpelį jis vis dar galėjo matyti Bendžį, įsipylusį stiklinę vandens iš virtuvės krano. Lange matėsi jo galva ir Heilės maža rankytė, kažko siekianti.

Kas man darosi?

Jis buvo kaip šuo, pavirtęs pasiutusiu žvėrimi.

Aš pasigavau kažkokią pasiutligės formą.

Dabar jis girdėjo balsus. Vaikų, lipančių galinės verandos laiptais, apšviestų lauko lempa, kviečiančių šunis. Anselis staigiai apsidairė aplink ir pastvėrė žarsteklį, kurį užkišo per vidines durų rankenėles kuo galėdamas tyliau, viduje užsidarydamas nuo vaikų.

Ger-te! Pe-pai!

Jų balsuose kol kas dar nebuvo jokio nerimo. Per pastaruosius mėnesius šunys buvo pabėgę kelis kartus, todėl Anselis į žemę įsmeigė metalinį baslį, kad galėtų juos saugiai prirakinti nakčiai.

Vaikų šaukiantys balsai blėso jo ausyse, kai jo galvą užvaldė čirpesys: pastovus cirkuliuojančio kraujo jų jaunomis venomis ritmas. Stipriai plakančios mažos širdys.

Jėzau.

Prie durų priėjo Heile. Anselis per tarpelį matė jos rausvus sportbačius. Ji pabandė atidaryti duris. Jos suklibėjo, tačiau nepasidavė.

Ji pasikvietė savo brolį, Bendžį, kuris papurtė duris iš visų savo aštuonmečio jėgų. Visos keturios pašiūrės sienos drebėjo, tačiau žarsteklis išlaikė.

Čirpt... čirpt... čirpt...

Jų kraujas kvietė jį. Anselį nupurtė šiurpas, ir jis sutelkė visą dėmesį į metalinį baslį priešais jį. Užkastą pusantro metro gylyje, įmūrytą į sunkų betono bloką. Pakankamai stiprus, kad išlaikytų du senbernarus per vasaros audrą. Anselis pažiūrėjo į lentynas prie sienos ir pamatė antkaklį, padarytą iš grandinėlės, su vis dar prisegta etikete. Jis buvo įsitikinęs, kad kažkur čia turėjo seną spyną.

Palaukė, kol vaikai bus per saugų atstumą nuo jo, ir tik tada ištiesė ranką į viršų ir paėmė plieninį antkaklį.

Kapitonas Redfernas buvo aprengtas chalatu ir paguldytas ant lovos tarp baltų plastikinių užuolaidų, jis kvėpavo giliai ir sunkiai. Kadangi artėjant nakčiai jautėsi vis prasčiau, jis gavo pakankamai migdomųjų, kad atsijungtų daugeliui valandų. Jiems reikėjo jo nekrutančio, kad galėtų tinkamai apžiūrėti. Efas pritemdė šviesas ir įsijungė savo ultravioletinį žibintuvėlį, vėl taikydamasis į indigo spalvos spindėjimą ant Redferno kaklo, norėdamas dar kartą apžiūrėti randą. Tačiau šį kartą jis pastebėjo dar kažką. Keistą raibuliavimą ant Redferno odos — arba, veikiau, po oda. Visai kaip poodinė žvynelinė, juodos ir pilkos dėmės, kurios buvo virš raumeninio audinio.

Kai jis žibintuvėlį prikišo arčiau, šešėliai po oda sureagavo. Jie sukiojosi ir rangėsi, lyg stengdamiesi pasislėpti nuo šviesos.

Efas atsitiesė ir atitraukė žibintuvėlį — miegantis vyras atrodė normaliai.

Efas vėl palinko į priekį, šį kartą šviesdamas į Redferno veidą. Po juo pasirodė kažkoks poodinis darinys, suformuodamas kažką panašaus į kaukę. Tartum dar vienas veidas slypėtų po orlaivio piloto veidu. Kol ligonis miegojo, jo grimasa atrodė nuožmi, lyg jo viduje būtų pabudęs blogis. Efas prikišo lempą dar arčiau... ir vėl vidinis šešėlis suraibuliavo bandydamas išvengti šviesos.

Redferno akys atsimerkė. Tartum būtų pabudęs nuo šviesos. Efas staigiai metėsi atgal, šokiruotas reginio. Pilotas buvo prifarširuotas tiek sekobarbitalio, kad būtų užtekę dviem vyrams. Jis buvo per giliai įmigęs, kad atgautų sąmonę.

Redferno akys buvo plačiai atmerktos, jis spoksojo tiesiai į lubas ir atrodė išsigandęs. Efas laikė lempą patrauktą ir pateko į jo regos lauką.

— Kapitone Redfernai?

Piloto lūpos judėjo. Efas palinko arčiau bandydamas išgirsti, ką Redfernas stengėsi pasakyti.

— Jis čia.

— Kas čia, kapitone Redfernai?

Redferno akys spoksojo taip, tartum jis būtų stebėjęs siaubingą reginį.

— Ponas Kraugerys.

Gerokai vėliau sugrįžo Nora ir rado Efą koridoriaus gale, prie radiologijos skyriaus. Jie kalbėjosi stovėdami priešais sieną, išmargintą spalvotų kreidelių piešiniais, pieštais jaunų dėkingų pacientų. Efas papasakojo jai, ką matė po Redferno oda.

— Argi tai ne žemo spektro ultravioletinė šviesa? — paklausė Nora.

Efas linktelėjo. Jis irgi galvojo apie tą sutiktą senį.

— Noriu tai pamatyti.

— Redfernas dabar yra radiologijos skyriuje, — pasakė jai Efas. — Turėjome jį dar kartą užmigdyti, kad galėtume atlikti magnetinio rezonanso tyrimą.

— Turiu rezultatus iš lėktuvo, to pritaškyto skysčio. Paaiškėjo, kad tu buvai teisus. Ten amoniakas ir fosforas...

— Taip ir maniau...

— Bet taip pat ir oksalo, geležies ir šlapimo rūgštys. Plazma. — Ką?

— Neapdorota plazma. Ir daugybė fermentų.

Efas susiėmė už galvos taip, tartum tikrintų savo temperatūrą.

— Kaip virškinant maistą? — paklausė jis.

— Ką visa tai tau primena?

— Išskyras. Paukščių, šikšnosparnių. Kaip gaunas. Bet kaip...

Nora papurtė galvą jausdamasi ir susijaudinusi, ir sumišusi.

— Kad ir kas būtų buvęs tame lėktuve... jis gerai ten prišiko.

Kai Efas galvojo apie tai, ką pasakė Nora, koridoriumi atlėkė vyras, dėvintis ligoninės rūbus, šaukdamas jo vardą. Efas pamatė, kad tai buvo magnetinio rezonanso palatos laborantas.

— Daktare Gudveteri, aš nežinau, kas nutiko. Išėjau įsipilti kavos. Neužtrukau nė penkių minučių.

— Apie ką jūs kalbate? Kas nutiko?

— Jūsų pacientas. Skeneryje jo nebėra.

Džimas Kentas stovėjo atokiau nuo kitų, šalia uždarytos suvenyrų parduotuvės pirmame aukšte, ir šnekėjo savo mobiliuoju telefonu.

— Jie kaip tik dabar atlieka tyrimą, — pasakė jis žmogui, su kuriuo kalbėjosi. — Atrodo, jo reikalai prastėja pakankamai greitai, pone. Taip, jie turėtų gauti skenavimo rezultatus vos po kelių valandų. Ne, jokių žinių iš kitų išgyvenusiųjų. Pamaniau, kad norėtumėte žinoti. Taip, pone, aš vienas...

Jį išblaškė aukštas, rausvai gelsvų plaukų vyras, dėvintis ligoninės chalatą, netvirtai einantis koridoriumi ir paskui save žeme besitempiantis lašinės vamzdelius, kyšančius iš jo rankos. Jeigu Džimas neapsiriko, tai buvo kapitonas Redfernas.

— Pone, aš... šis tas nutiko... leiskite man jums perskambinti.

Jis padėjo ragelį, iš ausies išsitraukė laidą, įsikišo jį į kišenę ir nusekė porą dešimčių metrų paskui vyrą. Pacientas minutėlei sulėtino tempą ir pasuko galvą, lyg žinodamas, kad jį kažkas seka.

— Kapitone Redfernai? — kreipėsi Džimas.

Pacientas nesustojo ir pasuko už kampo, o Džimas nusekė paskui, tačiau pasukęs už to paties kampo pamatė, kad koridorius visiškai tuščias.

Džimas peržvelgė užrašus ant durų. Jis atidarė duris, ant kurių buvo užrašyta LAIPTAI, ir pažiūrėjo žemyn pro siaurą laiptų šachtos plyšelį. Pastebėjo lašinės vamzdelį, tempiamą laiptais žemyn.

— Kapitone Redfernai! — šūktelėjo Džimas, ir jo balsas nuaidėjo per visą laiptinę.

Lipdamas žemyn, jis nevikriai išsitraukė savo telefoną norėdamas paskambinti Efui. Ekrane buvo parašyta NĖRA RYŠIO, nes jis dabar jau buvo po žeme. Jis stumtelėjo duris, vedančias į rūsio koridorių. Išblaškytas savo telefono, jis taip ir nepastebėjo Redferno, bėgančio tiesiai į jį.

Kai Nora po visą ligoninę ieškodama Redferno iš laiptinės pateko į rūsio koridorių, ji rado Džimą, sėdintį atsirėmusį į sieną. Jo veido išraiška atrodė mieguista.

Šalia jo basas stovėjo kapitonas Redfernas, į ją atsukęs pusplikę nugarą po ligoninės chalatu. Nuo kažko, kyšančio iš jo burnos, ant žemės nukrito keli lašai kraujo.

— Džimai! — sušuko ji, tačiau Džimas nereagavo.

Bet kapitonas Redfernas staiga sustingo. Kai jis atsisuko, Nora jo burnoje nieko nepastebėjo. Ją šokiravo jo odos spalva, kuri anksčiau buvo ganėtinai išblyškusi. Ligonio chalato priekis išties buvo sukruvintas ir šiek tiek kraujo buvo ant jo lūpų. Ji iš pradžių pagalvojo, kad jį ištiko koks nors priepuolis. Baiminosi, kad jis galėjo būti nusikandęs dalį liežuvio ir dabar springo krauju.

Tačiau kuo toliau, tuo jos diagnozė atrodė vis mažiau patikimesnė. Redferno akių vyzdžiai buvo visiškai juodi, o odena — raudona, nors turėjo būti balta. Jo burna buvo keistai praverta, tartum žandikaulis būtų išniręs. Ir nuo jo sklido nepaprastas karštis, gerokai peržengiantis paprasto karščiavimo ribas.

— Kapitone Redfernai, — ji vis kartojo jo pavardę tikėdamasi, kad šis pabus iš tos keistos būsenos.

Jis artėjo prie jos su grobuonišku alkiu jo plėvele aptrauktose akyse. Džimas vis dar nejudėdamas gulėjo susmukęs ant grindų. Redfernas buvo akivaizdžiai nusiteikęs smurtauti, todėl Nora panoro, kad būtų turėjusi ginklą. Ji apsidairė aplink, bet pamatė tik ligoninės telefoną.

Ji pačiupo telefono ragelį nuo sienos, tačiau vos tik tai padarė, Redfernas puolė ir šveitė ją ant grindų. Nora laikė įsitvėrusi ragelio, todėl jo laidas nutrūko. Redfernas buvo pamišėliškai stiprus, užvirto ant jos ir prispaudė rankas prie išblizgintų grindų. Jo veidas įsitempė, o gerklė pradėjo trūkčioti. Ji pamanė, kad jis tuoj ją apvems.

Nora spiegė, kai Efas iš laiptinės įlėkė į koridorių ir visu savo svoriu trenkėsi į Redferną. Šis nukrito nuo Noros ir išsitiesė ant grindų. Efas laikė ištiestą ranką į priekį, gindamasis nuo savo paciento, kuris dabar kėlėsi nuo grindų.

— Palaukite...

Redfernas išleido šnypščiantį garsą. Ne gyvatės, o labiau prikimusį. Jo juodos akys buvo matinės ir tuščios, kai jis pradėjo šypsotis. Arba tik atrodė, kad šypsosi naudodamas tuos pačius veido raumenis. Tačiau kai jo burna prasivėrė, ji ir toliau žiojosi.

Jo apatinis žandikaulis nusileido, ir iš burnos išsirangė kažkas rausvos spalvos ir mėsingas, bet tai nebuvo jo liežuvis. Jis buvo ilgesnis, raumeningesnis ir sudėtingesnės sandaros... ir rangėsi. Tartum būtų prarijęs gyvą kalmarą, ir vienas jo čiuptuvų būtų beviltiškai vinguriavęs jo burnoje.

Efas atšoko. Jis nusitvėrė lašinės stovo, kad nenukristų, o tada apvertė jį, naudodamas kaip įnagį Redfernui ir tam daiktui jo burnoje atokiau išlaikyti. Redfernas sučiupo plieninį stovą, ir tas daiktas iššovė iš jo burnos. Jis ištįso apie pusantro metro, ir Efas vos spėjo išsisukti nuo kirčio. Išgirdo pliaukštelėjimą ataugos gale, — siauros, kaip mėsingas geluonis, — atsitrenkusios į sieną. Redfernas nušveitė stovą į šoną perlaušdamas jį pusiau ir nuversdamas Efą atbulomis į kambarį.

Redfernas įėjo paskui jį, o iš jo juodų ir raudonų akių vis dar sklido tas alkanas žvilgsnis. Efas ieškojo aplink bet ko, kas padėtų jam sulaikyti šį vyruką, tačiau rado tik trefiną ant lentynos. Trefina yra chirurginis įrankis su besisukančiomis cilindrinėmis geležtėmis, paprastai skirtas žmogaus kaukolei prapjauti autopsijos metu. Jis įjungė įrankį, o Redfernas artėjo prie jo beveik įtraukęs geluonį, bet su vis dar šiek tiek pulsuojančiais maišeliais iš šonų. Nespėjus Redfernui dar kartą pulti, Efas pabandė pjauti.

Jis nepataikė, tik atrėžė gabalą mėsos nuo piloto kaklo. Išsiveržė baltas kraujas, toks pat, kokį matė morge, ir pasipylė priešais jį. Efas paleido trefiną besisukantiems ašmenims nespėjus jo aptaškyti šia medžiaga. Redfernas čiupo jį už kaklo, o Efas paėmė artimiausią sunkų daiktą, kokį tik galėjo rasti — gesintuvą. Jis šveitė juo Redfernui į veidą labiausiai taikydamasis į jo šlykštų geluonį. Efas sudavė dar du kartus, ir su paskutiniu smūgiu Redferno galva atsilošė trakštelėjus jo stuburui.

Redfernas susmuko, jo kūnas pasidavė. Efas numetė gesintuvą ir susvirduliavo su siaubu žiūrėdamas į tai, ką padarė.

Į vidų įbėgo Nora rankose laikydama sulūžusios lašinės stovo dalį ir pamatė Redferną. Ji nusviedė stovą ir nuskubėjo prie Efo.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė jis.

Nora linktelėjo ranka prisidengusi burną ir pirštu rodydama į Redferną. Efas žvilgtelėjo žemyn ir pamatė kirmėles, besirangančias iš jo kaklo. Rausvos kirmėlės, lyg pripildytos kraujo, šliaužė iš Redferno kaklo kaip tarakonai, bėgantys slėptis, kai uždegama šviesa virtuvėje. Efas ir Nora atsistojo tarpduryje.

— Kas čia, po velnių, ką tik įvyko? — paklausė Efas.

Nora atitraukė ranką nuo veido.

— Ponas Kraugerys.

Jie išgirdo aimaną koridoriuje — Džimą — ir nuskubėjo jo apžiūrėti.

III INTERLIUDAS SUKILIMAS, 1943

Orą svilino rugpjūtis, o Abrahamas Setrakianas montavo kabančio stogo sijas ir jautė savo naštą labiau nei įprastai. Saulė kepino jį, ir taip buvo kiekvieną dieną. Bet labiau nei tai, jis nepakentė nakties — savo gulto ir sapnų apie namus, kurie anksčiau buvo vienintelis jo atokvėpis nuo siaubo mirties stovykloje, tačiau dabar buvo tapę dviem negailestingais kankintojais.

Juodasis padaras, Sardu, pradėjo lankytis reguliariai, du kartus per savaitę ateidamas maitintis į Setrakiano baraką, kaip turbūt ir į kitus barakus. Nei sargybiniai, nei kaliniai visiškai nepastebėdavo mirčių. Ukrainiečių sargybiniai nurašydavo lavonus kaip savižudybes, o naciams tai reiškė tik smulkų pakeitimą įrašuose.

Per daugelį mėnesių nuo to laiko, kai pirmą kartą pasirodė padaras Sardu, Setrakianas, apsėstas užgaidos sunaikinti šį blogį, iš kitų vietinių kalinių sužinojo kiek tik galėjo apie senovinę romėnų kriptą, esančią kažkur atokiai miške. Jis jau buvo įsitikinęs, kad padaras ten įsikūrė irštvą, iš kurios išlįsdavo kiekvieną naktį, kad numalšintų savo nuodėmingą troškulį.

Jeigu Setrakianas kada nors suprato tikrąjį troškulį, tai buvo tą dieną. Vandens nešikai nuolatos vaikščiojo tarp kalinių, nors patys jautėsi tarsi karščio gniaužtų grobis. Tą dieną liepsnojanti duobė buvo gerai pamaitinta. Setrakianui pavyko surinkti tai, ko jam reikėjo: baltojo ąžuolo atraižą ir šiek tiek sidabro antgaliui. Tai buvo senovinis būdas atsikratyti strigoi, vampyro. Jis daugybę dienų smailino antgalį prieš padengdamas jį sidabru. Vien tam, kad slapta galėtų įnešti jį į baraką, prireikė dviejų savaičių planavimo. Jis padėjo jį saugiai į tarpą tiesiai už savo lovos. Jeigu sargybiniai būtų jį kada nors suradę, jie būtų čia pat nužudę Setrakianą, nes nebuvo jokių abejonių, kad tas kietmedžio gabalas buvo ginklas.

Vieną naktį prieš tai Sardu į stovyklą atėjo vėliau nei įprastai. Setrakianas gulėjo labai ramiai, kantriai laukdamas, kol jis pradės maitintis ligotu Romanu. Jis jautė pasibjaurėjimą, sąžinės graužatį ir meldė atleidimo — tačiau tai buvo būtina jo plano dalis, kad apsirijęs padaras būtų ne toks budrus.

Artėjančios aušros šviesa persismelkė per mažus grotuotus rytinės barako dalies langus. Kaip tik to Setrakianas ir laukė. Jis įsidūrė į savo smilių, ir iš jo sauso kūno išbėgo tamsiai raudonas kraujo lašelis. Tačiau Setrakianas buvo visiškai nepasiruošęs tam, kas nutiko vėliau.

Jis negirdėjo, kad padaras būtų išleidęs bent menkiausią garsą. Jo nuodėminga puota vyko visiškoje tyloje. Tačiau dabar, užuodęs jaunojo Setrakiano kraują, padaras sudejavo. Tas garsas Setrakianui priminė sauso medžio girgždėjimą arba vandens purslojimą užsikimšusioje vonios kriauklėje.

Vos per porą sekundžių padaras atsidūrė prie Setrakiano pašonės.

Kai jaunas vyras atsargiai siekė medinio baslio, jų akys susitiko. Setrakianas negalėjo neatsisukti, kai jis slinko prie savo lovos.

Padaras jam nusišypsojo.

— Jau šimtus metų mes maitinamės žiūrėdami į gyvųjų akis, — pasakė padaras. — Šimtus metų...

Jis atsidavė dirva ir variu, o jo liežuvis spragtelėjo burnoje. Jo žemas balsas skambėjo kaip daugybės balsų mišinys, tartum pateptas žmogaus krauju.

— Sardu... — sušnibždėjo Setrakianas negalėdamas susilaikyti.

Aprasojusios, blizgančios padaro akys prasimerkė plačiau ir vieną labai trumpą akimirką pasirodė, kad jos yra beveik žmogiškos.

— Jis šiame kūne nėra vienas, — jis sušnypštė. — Kaip drįsti į jį kreiptis?

Setrakianas sugriebė baslį ir lėtai patraukė jį iš už lovos...

— Žmogus turi teisę būti pakviestas savo vardu prieš susitikdamas su Dievu, — pasakė Setrakianas.

Padaras buvo pamalonintas.

— Tada, jaunasis žmogau, pasakyk man savąjį...

Setrakianas pradėjo veikti, tačiau sidabrinis baslio antgalis užkabino sieną vos akimirksnį prieš jam smogiant padarui į širdį.

Bet to akimirksnio užteko. Padaras ištiesė savo leteną ir sustabdė ginklą per centimetrą nuo savo krūtinės.

Setrakianas bandė išsilaisvinti smogdamas kita ranka, bet Padaras sustabdė ir ją. Jis perdrėskė Setrakiano kaklą savo geluonio galiuku, išlindusiu greičiau už akimirksnį, ir sušvirkštė paralyžiuojančios medžiagos.

Dabar jis tvirtai laikė jauną vyrą savo rankose. Pakėlė jį nuo lovos.

— Bet tu nesutiksi Dievo, — pasakė padaras. — Aš pažįstu Jį asmeniškai ir žinau, kad Jo nebėra...

Setrakianas vos nenualpo dėl stipriai sugniaužtų jo rankų. Rankų, kurios taip ilgai saugojo jo gyvybę šioje stovykloje. Abrahamo smegenis užliejo skausmas, burna plačiai išsižiojo, plaučiai gaudė kvapą, tačiau jis nesuriko.

Tada padaras giliai pažiūrėjo į Setrakiano akis ir pamatė jo sielą.

— Abrahamai Setrakianai, — ištarė jis. — Toks švelnus, toks malonus vardas tokiam narsiam vaikinui... — Padaras palinko arčiau jo veido. — Bet kam reikia mane sunaikinti? Kodėl aš nusipelniau tavo rūstybės, kai aplink tave įvyksta daugiau mirčių man nebūnant čia? Ne aš čia pabaisa. Tai — Dievas. Tavo ir mano Dievas, Tėvas, kuris paliko mus taip seniai... Aš tavo akyse matau, ko bijai labiausiai, jaunasis Abrahamai, ir tai nesu aš... Tai duobė. Taigi dabar pamatysi, kas nutiks, kai aš tave sumaitinsiu jai, o Dievas nepadarys nieko, kad mane sulaikytų.

Ir tada padaras su nuožmia jėga sutrupino jaunojo Abrahamo rankų kaulus.

Vaikinas nukrito ant grindų susirietęs iš skausmo, sutraiškytus pirštus laikydamas prie krūtinės. Jis nusileido ant blankaus saulės šviesos lopinėlio.

Aušra.

Padaras sušnypštė bandydamas dar kartą prie jo prieiti.

Bet kaliniai barake sukruto, ir kai jaunasis Abrahamas prarado sąmonę, Padaras išnyko. Abrahamas buvo rastas kraujuojantis ir sužeistas dar prieš šaukiant kalinius pagal pavardę. Jis buvo išsiųstas į ligoninę, iš kurios sužeisti kaliniai niekada nebesugrįždavo. Dailidė su sužalotomis rankomis stovykloje nebebuvo naudingas, ir vyriausiasis prižiūrėtojas liepė jo atsikratyti. Jis buvo nutemptas prie liepsnojančios duobės kartu su kitais, nesugebėjusiais atsiklaupti prie linijos per iškvietimą. Tiršti, juodi dūmai užstojo aukštai šviečiančią saulę, kepinančią ir negailestingą. Setrakianas buvo išrengtas nuogai ir nutemptas prie pat duobės krašto. Atsargiai laikydamas sužalotas rankas, drebėdamas iš baimės, jis pažvelgė į duobę.

Į liepsnojančią duobę, kur vingiavo alkanos liepsnos, kur tiršti dūmai kilo į viršų lyg koks hipnotizuojantis baletas. O mirties įvykdymas — šūvis, ginklo spragtelėjimas, tylus kulkos, krintančios ant sausos žemės, skambėjimas — įvedė jį į mirties transą. Spoksant žemyn į liepsnas, naikinančias kūną ir kaulus, atsiskleidžia, kas iš tiesų yra žmogus: paprasčiausia materija. Vienkartinis, degus mėsos maišas, lengvai virstantis anglimi.

Padaras buvo siaubo meistras, bet šis žmogiškas siaubas išties pralenkė bet kurią kitą galimą lemtį. Ne tik todėl, kad ji buvo be pasigailėjimo, bet ir todėl, kad ji buvo vykdoma racionaliai ir be prievartos. Tai buvo pasirinkimas. Žudymai nebuvo susiję su karu ir netarnavo jokiam kitam tikslui, tik blogiui. Vyrai pasirinko tai daryti kitiems vyrams ir išrado priežastis, vietas bei mitus norėdami patenkinti savo troškimą logiškai ir planingai.

Kai nacių pareigūnas kaip robotas šaudė kiekvienam vyrui į pakaušį ir paspirdavo jį į nepasotinamą duobę, Abrahamo valios jėga pamažu seko. Jį pykino, bet ne kvapai ar vaizdai, o žinojimas — tikrumas — kad jo širdyje nebeliko Dievo. Tik ši duobė.

Jaunas vyras verkė iš savo ir savo likimo nesėkmės, kai jautė Luger pistoletą, prispaustą prie odos — dar vienus nasrus prie jo kaklo...

Ir tada išgirdo šūvius iš kitos lauko pusės, kur grupelė kalinių užėmė sargybos bokštus ir šaudė į kiekvieną uniformuotą pareigūną, kurį tik matė.

Žmogus, stovėjęs už jo nugaros, nuėjo palikdamas Setrakianą ant duobės krašto.

Šalia buvęs lenkas atsistojo ir ėmė bėgti, ir jaunojo Setrakiano kūnas vėl prisipildė energijos. Prispaudęs rankas prie krūtinės, jis nuogas lėkė link užmaskuotos spygliuotos tvoros.

Aplink jį zvimbė kulkos. Sargybiniai ir kaliniai krito sužeisti. Pakilo dūmai, bet ne iš duobės: visoje stovykloje kilo gaisrai. Jam pavyko nusigauti iki tvoros, šalia kelių kitų kalinių, ir jis kažkaip — kažkieno rankoms jį pakeliant iki viršaus, ko jo rankos jau nebegalėjo padaryti — nukrito į kitą tvoros pusę.

Jis gulėjo ant žemės automatinių ginklų kulkoms aplink skrodžiant purvą. Ir vėl kažkieno gelbstinčios rankos pakėlė jį ir pastatė ant kojų.

Kai jo nematomi pagalbininkai buvo draskomi kulkų, Setrakianas vis bėgo, bėgo ir pradėjo verkti... dėl Žmogaus, kurį apleido Dievas. Žmogaus, žudančio žmogų, žmogaus, padedančio žmogui — bausmė ir palaima.

Pasirinkimo reikalas.

Jis bėgo daugybę kilometrų, net ir tada, kai prisiartino austrų pastiprinimas. Jo kojos buvo suraižytos, pėdos degė nuo bėgimo akmenimis, tačiau niekas nebegalėjo sustabdyti jo, bėgančio kitapus tvoros. Jo mintyse sukosi vienintelis tikslas, kai jis pagaliau pasiekė miškus ir susmuko tamsoje, gaubiamas nakties.

AUŠRA

17-osios nuovados būstinė, 51-oji Rytų gatvė, Manhatanas

Setrakianas muistėsi ant suolelio areštinėje bandydamas atsisėsti patogiau. Jis visą naktį laukė įstiklintoje registratūroje kartu su vagimis, girtuokliais ir iškrypėliais. Laukdamas turėjo pakankamai daug laiko apgalvoti tą sceną, kurią iškėlė prie ligoninės, ir suprato, jog sugadino geriausią savo progą pasinaudodamas Gudveteriu pasiekti Federalinę ligų kontrolės agentūrą.

Žinoma, jis atrodė kaip pamišęs senis. Galbūt jis paslydo sulaukęs savo revoliucijos pabaigos. Galbūt daugybė metų, kai laukė šios akimirkos gyvendamas ant ribos tarp baimės ir vilties, pridarė žalos.

Dalis senėjimo proceso yra nuolatinis savęs tikrinimas. Tvirtas laikymasis už turėklų. Žinojimas, kad tu vis dar esi tu.

Ne. Jis suvokė, ką žinojo. Vienintelis blogas dalykas — neviltis jį varė iš proto. Štai jis laikomas uždarytas policijos areštinėje Centriniame Manhatane, o visi aplink...

Būk sumanus tu, senas kvaily. Sugalvok, kaip iš čia ištrūkti. Esi pabėgęs ir iš daug baisesnių vietų nei ši.

Prisiminė sceną iš policijos registratūros. Kai jis sakė pareigūnams savo pavardę ir adresą, buvo apkaltintas viešosios tvarkos drumstimu, o kai pildė turto blanką dėl savo lazdos ir širdžiai skirtų vaistų, į nuovadą buvo atvestas aštuoniolikos ar devyniolikos metų amžiaus meksikietis už nugaros surakintomis rankomis. Jaunuolis buvo subraižytu veidu, sudraskytais marškiniais.

Setrakiano dėmesį patraukė išdegintos skylės jo juodose kelnėse ir marškiniuose.

— Tai visiška nesąmonė, žmogau! — šūkavo jaunuolis, už rankų laikomas pareigūnų. — Tas Subingalvis buvo pamišęs. Jis buvo nuogas ir lakstė gatvėmis, puldinėjo žmones. Jis puolė mus! — detektyvai jį stipriai pastūmė ir pasodino. — Jūs jo net nematėte. To šunsnukio kraujas buvo baltas. Jis turėjo tokį sušiktą... tokį daiktą burnoje! Ten buvo ne žmogus!

Vienas detektyvų priėjo prie Setrakiano policijos seržanto darbastalio popierine servetėle šluostydamasis prakaitą nuo veido.

— Pakvaišęs meksikietis. Du kartus paleistas iš nepilnamečių kolonijos, ką tik sulaukęs aštuoniolikos. Šį kartą grumtynėse nužudė žmogų. Jis ir jo draugužis turbūt užpuolė vyruką, išrengė nuogai. Bandė apiplėšti jį pačiame Taims aikštės viduryje.

Seržantas pavartė akis ir toliau spragsėjo klaviatūra. Jis uždavė Setrakianui dar vieną klausimą, bet Setrakianas jo neišgirdo. Jis vos jautė kėdę po savimi ar savo susuktus lūžusių rankų kumščius. Jį apėmė panika vėl pagalvojus apie susitikimą su nesutinkamuoju. Jis išvydo ateitį. Matė sudraskytas šeimas, sunaikinimą, baisių kančių apokalipsę. Dienoje įsiviešpataujančią naktį. Pragarą žemėje.

Tą akimirką Setrakianas pasijuto lyg seniausias žmogus pasaulyje.

Staiga jo tamsią baimę išstūmė lygiai toks pat tamsus impulsas: kerštas. Antra proga. Pasipriešinimas, kova — artėjantis karas — kuri turėjo prasidėti nuo jo.

Strigoi.

Maras prasidėjo. Izoliatorius, Jamaikos ligoninės Medicinos centras

Džimas KENTAS, vis dar su išeiginiais drabužiais, bumbėjo gulėdamas ant ligoninės lovos.

— Tai absurdiška. Aš jaučiuosi puikiai.

Efas ir Nora stovėjo iš abiejų lovos pusių.

— Tada vadinkime tai atsargumu, — pasakė Efas.

— Nieko nenutiko. Jis turbūt parbloškė mane, kai įėjau į koridorių. Manau, išsijungiau minutėlei. Galbūt gavau nedidelį smegenų sukrėtimą, ir viskas.

Nora linktelėjo.

— Tiesiog... jūs vienas mūsiškių, Džimai. Mes norime įsitikinti, kad viskas bus kruopščiai ištirta.

— Tačiau kodėl izoliatoriuje?

— O kodėl ne? — Efas išspaudė dirbtinę šypseną. — Mes čia esame bet kuriuo atveju. Ir pažvelkite, jūs turite visą ligoninės skyrių vien tik sau. Geriausias sandėris visame Niujorke.

Džimo šypsena parodė, kad tie žodžiai jo neįtikino.

— Na gerai, — galiausiai tarė jis. — Bet gal galėčiau bent atgauti savo telefoną, kad jausčiausi, jog šiek tiek prisidedu?

— Manau, tą galime suorganizuoti, — pasakė Efas. — Po kelių testų.

— Ir, prašau, pasakykite Silvijai, kad man viskas gerai. Ji bus išsigandusi.

— Gerai. Paskambinsime vos tik iš čia išėję.

Jie išėjo sukrėsti ir stabtelėjo prieš palikdami izoliatorių.

— Turime jam pasakyti, — pasiūlė Nora.

— Pasakyti jam, ką? — paklausė Efas gal kiek per šiurkščiai. — Pirmiausia privalome išsiaiškinti, su kuo turime reikalą.

Už izoliatoriaus moteris atsistojo nuo plastikinės kėdės, kurią atsitempė iš vestibiulio. Džimas gyveno kartu su savo mergina, Silvija, horoskopų sudarinėtoja New York Post laikraščiui.

— Ar galiu užeiti? — paklausė Silvija.

— Atsiprašau, Silvija. Tokios izoliatoriaus taisyklės — tik medicinos personalui. Bet Džimas prašė jums pasakyti, kad jam viskas gerai.

Silvija stvėrė Efo ranką.

— O ką tu sakai?

— Jis tikrai atrodo sveikas, — Efas atsakė taktiškai. — Mes norime atlikti jam kelis testus, tik dėl viso pikto.

— Jie sakė, kad jis prarado sąmonę ir buvo šiek tiek apsvaigęs. Kodėl jis izoliatoriuje?

— Juk žinote, kaip mes dirbame, Silvija. Išbraukiame visus blogus dalykus po vieną, judame mažais žingsneliais.

Silvija žvilgtelėjo į Norą laukdama jos patikinimo, ir ši linktelėjo.

— Sugrąžinsime jį kaip galėsime greičiau.

Ligoninės rūsyje Efas ir Nora rado administratorę, laukiančią jų prie morgo durų.

— Daktare Gudveteri, tai yra visiškai neteisėta. Šios durys niekada nebūna užrakintos, o ligoninės valdžia reikalauja informuoti ją apie tai, kas čia vyksta...

— Apgailestauju, panele Grehem, — pasakė Efas perskaitęs vardą ant jos ligoninės pažymėjimo, — tačiau tai yra oficialūs CDC reikalai.

Jam nepatiko naudotis padėtimi kaip biurokratui, tačiau buvimas valdžios samdiniu kartais turi savų privalumų. Jis išsitraukė raktą, kurį buvo pasisavinęs, ir atrakinęs duris įėjo kartu su Nora.

— Ačiū už bendradarbiavimą, — pasakė jis administratorei, vėl užrakindamas duris už savęs.

Šviesos įsijungė automatiškai. Redferno kūnas gulėjo po paklode ant plieninio stalo. Efas išsirinko porą pirštinių iš dėžės prie šviesos jungiklio ir atidarė vežimėlį su autopsijai skirtais įrankiais.

— Efai, — pasakė Nora irgi maudamasi pirštines. — Mes dar net neturime mirties liudijimo. Tu negali jo tiesiog taip išpjaustyti.

— Neturime laiko formalumams. Ypač Džimui gulint ten, viršuje. Be to, aš net nežinau, kaip mes apskritai ruošiamės paaiškinti jo mirtį. Kad ir kaip pažiūrėsi, aš nužudžiau šį vyrą. Savo pacientą.

— Gindamasis.

— Žinau. Ir tu žinai. Bet aš tikrai neturiu laiko aiškinti to policijai.

Jis pasiėmė didžiausią skalpelį ir perpjovė juo Redferno krūtinę, padarydamas Y formos pjūvį nuo kairiojo ir dešiniojo raktikaulių, skersai pjaudamas žemyn iki krūtinkaulio viršaus, o paskui tiesia linija iki gaktikaulio. Tada nulupo odą ir po ja esančius raumenis, atverdamas šonkaulius ir pilvo ertmę. Jis neturėjo laiko visapusiškam skrodimui atlikti. Bet jam reikėjo patvirtinti kai kuriuos dalykus, kuriuos parodė nebaigtas Redferno magnetinio rezonanso tyrimas.

Efas pasinaudojo gumine žarna, pro kurią nestipriai tekėjo vanduo, kad nuplautų baltą, į kraują panašų skystį ir galėtų apžiūrėti pagrindinius organus, esančius po šonkauliais. Krūtinės ertmėje buvo visiškas jovalas, užgriozdintas bjauria juoda mase, kuria maitinosi ištįsę ėdrūnai, panašūs į venų atsišakojimus, prisitvirtinę prie piloto susiraukšlėjusių organų.

— Dieve šventas, — ištarė Nora.

Efas atidžiai žiūrėjo į šonkaulių ataugas.

— Tai užvaldė jį. Pasižiūrėk į širdį.

Ji buvo keistos formos, susitraukusi. Arterinė struktūra taip pat buvo pakitusi, kraujo apytakos sistema peraugusi į paprastesnę, arterijos padengtos juodomis, vėžinėmis „rūdimis”.

— Neįmanoma, — pasakė Nora. — Nuo lėktuvo nusileidimo praėjo vos trisdešimt šešios valandos.

Tada Efas nulupo Redferno kaklo odą, kad būtų galima matyti gerklę. Kaklo viduryje nauja struktūra buvo suleidusi šaknis, išaugusias iš vestibiuliarinių balso stygų. Gumbas, kuris turbūt veikė kaip geluonis, buvo susitraukęs. Jis jungėsi tiesiai su trachėja, išties net buvo susimaišęs su ja kaip vėžinis auglys. Efas nutarė kol kas jo neskrosti tikėdamasis vėliau išpjauti visą raumenį — ar organą, ar kas ten būtų — ir išstudijuoti jį patį ir jo funkciją.

Suskambo Efo telefonas. Jis pasisuko į Norą, kad ši savo švariomis pirštinėmis ištrauktų jį iš Efo kišenės.

— Tai Medicininės ekspertizės tyrimų biuras, — pasakė ji perskaičiusi.

Nora atsiliepė į skambutį ir kelias akimirkas klausėsi.

— Mes tuoj atvyksime. Medicininės ekspertizės tyrimų biuras, Manhatanas

Direktorius Barnsas atvyko prie 13-osios ir 1-osios gatvių sankryžos tuo pačiu metu, kaip ir Efas su Nora. Jis išlipo iš automobilio, tos smailios barzdelės ir karinio jūrų laivyno uniformos su niekuo neįmanoma sumaišyti. Aplink knibždėjo policijos automobilių ir žinių komandų, susirinkusių priešais žalsvai melsvos spalvos morgo pastatą.

Jie, pasinaudoję savo leidimais, pateko į vidų ir nuėjo pas daktarą Julijų Mirnšteiną, Niujorko medicininės ekspertizės tyrimų biuro vadovą. Mirnšteinas buvo praplikęs, turėjo tik kelis kuokštelius rudų plaukų ant galvos šonų ir pakaušio, buvo pailgo, rūstaus veido ir dėvėjo būtiną baltą gydytojo kostiumą bei ilgas, laisvas pilkos spalvos kelnes.

— Manome, nakties metu buvo įsilaužta į vidų, tačiau tiksliai nežinome, — pasakė Mirnšteinas. Jis žvilgtelėjo į nuverstą kompiuterį ir išmėtytus pieštukus iš puodelio. — Negalime telefonu susisiekti nė su vienu darbuotoju, dirbusiu naktį.

Jis dar kartą pasitikslino šią informaciją su asistente, kuri laikė telefoną prie ausies, ir papurtė galvą.

— Sekite paskui mane.

Rūsyje esančiame morge viskas atrodė tvarkinga ir savo vietose, pradedant švariais autopsijos stalais ir baigiant įvairiais įrankiais. Jokių vandalizmo požymių. Daktaras Mirnšteinas palydėjo Efą, Norą ir direktorių Barnsą iki šaldiklio.

Jis buvo tuščias. Visi staleliai stovėjo savo vietose, o saujelė mirusiųjų kūnų liko gulėti prie sienos. Tačiau nė vienos lėktuvo aukos nebeliko.

— Kur jie? — paklausė Efas.

— Čia tik tiek, kiek matote, — atsakė Mirnšteinas. — Mes daugiau nieko nežinome.

Direktorius Barnsas paspoksojo į jį minutėlę.

— Norite pasakyti, kad jūs manote, jog naktį čia kažkas įsilaužė ir pavogė keturiasdešimt su viršum lavonų?

— Jūsų spėjimas toks pat, kaip ir mano, daktare Barnsai. Tikėjausi, kad jūsų žmonės mane apšvies.

— Na, jie negalėjo paprasčiausiai išeiti, — pasakė Barnsas.

— O kaip dėl Bruklino ir Kvinso? — pasiteiravo Nora.

— Iš Kvinso dar negavau jokio atsakymo. Tačiau Bruklinas pranešė apie tokį patį įvykį.

— Tokį patį? — paklausė Nora. — Lėktuvo keleivių nebeliko?

— Būtent. Aš jus visus čia pasikviečiau tikėdamasis, kad galbūt jūsų agentūra pasiėmė šiuos lavonus be mūsų žinios, — pasakė daktaras Mirnšteinas.

Barnsas pažiūrėjo į Efą ir Norą. Jie papurtė galvas.

— Viešpatie. Turiu paskambinti Federalinei aviacijos administracijai.

Efas ir Nora nusivedė jį per žingsnį nuo Mirnšteino, šiam nespėjus paskambinti.

— Mums reikia pasikalbėti, — pasakė Efas.

— Kaip laikosi Džimas Kentas? — jis užbėgo pokalbiui už akių.

— Jam viskas gerai. Sako, kad jaučiasi puikiai.

— Puiku, — pasakė Barnsas. — Tad kas nutiko?

— Jis turi žaizdą kakle, gerklėje. Tokią pačią, kaip ir radome pas 753 reiso keleivius.

Barnsas susiraukė.

— Kaip tai įmanoma?

Efas trumpai papasakojo jam apie Redferno pabėgimą per magnetinio rezonanso tyrimą ir vėliau įvykusį užpuolimą. Iš didelio voko išsitraukęs rentgenogramą uždėjo lapą ant sieninio skaitytuvo ir įjungė foninę šviesą.

— Čia yra piloto „prieš” nuotrauka.

Buvo matyti pagrindiniai organai, viskas atrodė normalu.

— Taip? — paragino Barnsas.

— O štai jo nuotrauka „po”.

Efas pakeitė rentgenogramą kita, kurioje Redferno liemuo buvo aptemdytas šešėlių.

Barnsas užsidėjo akinius.

— Augliai? — paklausė.

— Na, tai... em... sunku paaiškinti, bet tai yra naujas audinys, kuris maitinasi organais, kurie buvo visiškai sveiki vos prieš dvidešimt keturias valandas.

Direktorius Barnsas nusiėmė akinius ir vėl susiraukė.

— Naujas audinys? Ką, po velnių, tu nori pasakyti?

— Turiu omenyje štai ką.

Efas uždėjo trečią nuotrauką, rodančią Redferno kaklo vidų, kur po liežuviu akivaizdžiai buvo matyti nauja atauga.

— Kas tai? — paklausė Barnsas.

— Geluonis, — atsakė Nora. — Kažkoks geluonis, sudarytas iš raumens audinių. Įtraukiamas, mėsingas.

Barnsas į ją pažiūrėjo taip, lyg ji būtų pamišusi.

— Geluonis?

— Taip, pone, — įsiterpė Efas padėdamas jai. — Mes manome, kad jis yra atsakingas už tą įpjovą Džimo kakle.

Barnsas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.

— Jūs norite pasakyti, kad vienas išgyvenusiųjų lėktuvo katastrofą užsiaugino geluonį ir juo užpuolė Džimą Kentą?

Efas linktelėjo ir vėl parodė rentgenogramas kaip įrodymą.

— Everetai, privalome izoliuoti likusius keleivius, išgyvenusius skrydį.

Barnsas žvilgtelėjo į Norą, kuri visą laiką linkčiojo, kol Efas kalbėjo.

— Taigi išvada tokia, jog jūs galvojat, kad šis... šis navikinis auglys, ši biologinė transformacija... yra kažkaip užkrečiama?

— Tokia mūsų prielaida ir nuogąstavimai, — pasakė Efas. — Džimas taip pat gali būti užkrėstas. Mums reikia nustatyti šio sindromo progresą, kad ir kas tai būtų, jeigu norime turėti bent menkiausią galimybę tai sustabdyti ir išgydyti jį.

— Nori man pasakyti, kad matei šį... šį įtraukiamą geluonį?

— Mes abu matėme.

— O kur dabar yra kapitonas Redfernas?

— Ligoninėje.

— Kokios jo prognozės?

— Neaiškios, — atsakė Efas dar prieš Norai išsižiojant.

Barnsas pažiūrėjo į Efą nujausdamas, kad čia yra kažkas negerai.

— Viskas, ko mes prašome, tai tiesioginio įsakymo, pagal kurį galėtume priverstinai pradėti gydyti kitus...

— Trijų žmonių izoliavimas — tai panikuojantys likę trys šimtai milijonų, — Barnsas dar kartą pasižiūrėjo į juos lyg laukdamas lemiamo patvirtinimo. — Ar manote, kad tai kaip nors susiję su šių kūnų dingimu?

— Nežinau, — atsakė Efas, tačiau vos neištarė: aš nenoriu žinoti.

— Na gerai. Pradėsiu imtis veiksmų.

— Pradėsite?

— Tai šiek tiek užtruks.

— Mums reikia to dabar. Kaip tik dabar, — pasakė Efas.

— Efraimai, tai, ką man abu papasakojote, yra keista ir kelia nerimą, tačiau tai yra akivaizdžiai izoliuota. Žinau, kad esate sunerimę dėl kolegos sveikatos būklės, bet išgauti federalinį karantino įsakymą, vadinasi, pareikalauti ir gauti vykdomąjį įsakymą iš prezidento, o tokių dalykų kišenėje neturiu. Kol kas nematau jokių potencialios pandemijos požymių, todėl turiu veikti įprastais kanalais. O iki tol aš nenoriu, kad vargintumėte tuos kitus išgyvenusiuosius.

— Varginti? — paklausė Efas.

— Bus pakankamai panikos ir be mūsų, viršijančių savo įsipareigojimus. Reikėtų pažymėti, kad jeigu kiti keleiviai iš tiesų susirgo, tai kodėl iki šiol nieko iš jų negirdėjome?

Efas nieko negalėjo į tai atsakyti.

— Susisieksime.

Barnsas nuėjo paskambinti.

Nora pažvelgė į Efą.

— Nereikia, — pasakė ji.

— Ko nereikia?

Nora matė jį kiaurai.

— Nereikia ieškoti kitų išgyvenusiųjų. Nesugadink galimybės išgelbėti Džimą užknisdamas tą teisininkę ar išgąsdindamas kitus.

Efas nerado sau vietos. Tuo metu pro duris du greitosios pagalbos darbuotojai įvežė neštuvus su lavonmaišiu ant viršaus, juos pasitiko du morgo darbuotojai. Mirusieji nelaukė, kol ši mįslė pati išsispręs. Juos vis vežė, vežė. Efas pagalvojo apie tai, kas nutiktų, jeigu Niujorkas atsidurtų tikros epidemijos gniaužtuose. Vos tik vietos valdžia — policija, gaisrinė, sanitarinės tarnybos, laidojimo biurų savininkai — pradėtų nebesusitvarkyti su padidėjusiu srautu, visa sala per kelias savaites virstų dvokiančia komposto krūva.

Morgo darbuotojas atsegė pusę maišo ir netikėtai aiktelėjo. Jis atsitraukė nuo stalo, o nuo jo rankų varvėjo balta medžiaga, ir iš juodo guminio maišo ant grindų lėtai tekėjo opalinis skystis.

— Po velnių, kas tai? — paklausė medicinos ekspertas vieno greitosios pagalbos darbuotojo, kuris stovėjo prie durų ir atrodė pasišlykštėjęs reginiu.

— Pateko į grumtynes, o vėliau žuvo avarijoje. Nežinau... turėjo būti koks nors pieno sunkvežimis ar kas nors panašaus.

Efas iš vienos dėžės išsitraukė porą pirštinių ir priėjo prie maišo spoksodamas vidun.

— Kur galva? — paklausė jis.

— Čia, — atsakė kitas darbuotojas. — Kažkur.

Efas pamatė, kad lavonui buvo nukirsta galva, o likusi kaklo dalis apsitaškiusi balta medžiaga.

— Be to, vyrukas buvo nuogas, — pridūrė greitosios pagalbos darbuotojas. — Na ir naktelė.

Efas atsegė likusią maišo dalį. Tai buvo apkūnus vyras, apie keturiasdešimt metų amžiaus. Tada Efas pastebėjo jo pėdas.

Jis pamatė vielos paliktą žaizdą ant jo pliko kojos piršto. Tartum būtų buvusi prisegta aukos kortelė. Nora taip pat atkreipė į tai dėmesį ir išbalo.

— Sakote, buvo grumtynės? — paklausė Efas.

— Jie mums taip sakė, — atsakė vienas greitosios pagalbos darbuotojų atsidarydamas duris. — Geros jums dienos ir sėkmės dirbant.

Efas užsegė maišą. Jis nenorėjo, kad dar kas nors pamatytų vielos paliktą žymę. Nenorėjo, kad jam uždavinėtų klausimus, į kuriuos jis neturėjo atsakymų. Jis pasisuko į Norą.

— Tas senis.

Nora linktelėjo.

— Jis norėjo, kad mes sunaikintume lavonus, — prisiminė ji.

— Jis žinojo apie ultravioletinę šviesą.

Efas nusimovė latekso pirštines galvodamas apie Džimą, gulintį izoliatoriuje su velniai žino kuo, augančiu jame.

— Turime išsiaiškinti, ką dar jis žino. 17-osios nuovados būstinė, 51-oji Rytų gatvė, Manhatanas

Setrakianas suskaičiavo dar trylika žmonių kambario dydžio areštinėje, tarp jų vieną nerimastingos sielos vaikiną su neseniai sudraskytu kaklu, atsitūpusį kampe.

Žinoma, Setrakianas buvo matęs ir blogesnių dalykų, daug blogesnių. Antrojo pasaulinio karo metu kitame žemyne, kitame šimtmetyje jis buvo įkalintas kaip armėnų žydas vienoje naikinimo stovykloje, žinomoje kaip Treblinka. Jam buvo devyniolika, kai stovykla buvo sunaikinta 1943-iaisiais. Jeigu jis būtų patekęs į stovyklą tokio amžiaus, kokio yra dabar, nebūtų ištvėręs nė kelių dienų, galbūt net kelionės traukiniu į ten.

Setrakianas pažiūrėjo į jauną meksikietį — tą, kurį registratūroje pamatė pirmiausia — sėdintį šalia ant suolelio. Jis atrodė panašaus amžiaus kaip ir Setrakianas pasibaigus karui. Jo skruostas buvo tamsiai mėlynos spalvos, o po akimi turėjo mėlynę. Tačiau atrodė neužkrėstas.

Setrakianas buvo labiau susirūpinęs susirietusiu ir nejudančiu jaunuolio draugu, gulinčiu ant suolelio šalia jo.

Išgaravus adrenalinui Gasas buvo piktas, susikrimtęs, nervingas ir darėsi vis atsargesnis dėl į jį žiūrinčio senio.

— Turi problemų?

Staiga areštinėje visi pakėlė galvas tikėdamiesi kovos tarp meksikiečių gaujos nario ir seno žydo.

— Aš išties turiu vieną labai didelę problemą, — sakė jam Setrakianas.

Gasas pažiūrėjo į jį piktai.

— Argi ne visi mes jų turim?

Setrakianas pastebėjo, kaip visi nusuko žvilgsnius supratę, kad nebus pramogų, kurios praskaidrintų jų nuobodžiai čia leidžiamą laiką. Jis atidžiau pažiūrėjo į susirietusį meksikiečio draugą. Šis laikė rankas ant veido ir kaklo, kelius buvo stipriai prispaudęs prie kūno, beveik kaip kūdikis motinos pilve.

Gasas žiūrėjo į Setrakianą ir jį atpažino.

— Aš pažįstu tave.

Setrakianas linktelėjo pripratęs prie šių žodžių.

— Šimtas aštuonioliktoji gatvė, — pasakė jis.

— Niujorkiečio skolinti daiktai. Taip. Tu išspardei mano broliui sėdynę vieną kartą.

— Jis apsivogė?

— Bandė. Auksinę grandinę. Dabar jis — prakeiktas narkomanas, kaip koks šmėkla. Bet tais laikais jis buvo kietas. Keleriais metais vyresnis už mane.

— Na, jis turėjo suprasti, kur lenda.

— Jis ir suprato. Todėl ir bandė. Ta auksinė grandinė išties buvo tik trofėjus. Jis metė iššūkį, nors visi jį įspėjo: „Neprasidėk su lombardininku”.

— Pačią pirmą savaitę, kai perėmiau parduotuvę, kažkas išdaužė priekinį stiklą, — pasakė Setrakianas. — Aš jį pakeičiau, o tada stebėjau ir laukiau. Sučiupau kitą vaikigalių grupelę, kurie bandė padaryti tą patį. Daviau jiems peno pamąstymams ir šio to, ką galėtų papasakoti draugams. Tai buvo daugiau nei prieš trisdešimt metų. Nuo to laiko neturėjau jokių problemų dėl lango.

Gasas žvilgtelėjo į kreivus senio pirštus, ant kurių buvo užmautos vilnonės pirštinės.

— Tavo rankos. Kas nutiko, kada nors įkliuvai vagiant?

— Nevagiant, ne, — atsakė senis, trindamas rankas vieną į kitą. — Senas sužalojimas. Negavau medicininės priežiūros iki tol, kol jau buvo gerokai per vėlu.

Gasas parodė jam savo tatuiruotę ant rankos sugniauždamas kumštį. Tai buvo trys juodi apskritimai.

— Man patinka tavo parduotuvės ženklo piešinys, — pasakė Gasas.

— Trys rutuliai yra senovinis lombardo ženklas. Tačiau taviškis turi kitokią reikšmę.

— Gaujos simbolis. Reiškia vagį.

— Bet tu iš manęs niekada nevogei.

— Ne taip, kad sužinotum, — pasakė Gasas šypsodamasis.

Setrakianas pažiūrėjo į Gaso kelnes, išdegusias skyles juodoje medžiagoje.

— Girdėjau, nužudei žmogų.

Gaso šypsena staiga dingo.

— Tavęs nesužeidė? — paklausė Setrakianas. — Tas pjūvis ant tavo veido — tai policininkų darbas?

Dabar Gasas spoksojo į jį, tartum senis galėtų būti koks nors kalėjimo informatorius.

— O koks tau skirtumas?

— Ar matei jo burnos vidų?

Gasas atsisuko į jį.

— Ką apie tai žinai?

— Žinau, — pasakė senis nepakeldamas galvos, — kad ant šio miesto buvo užleistas maras. Ir netrukus jis pasklis po visą pasaulį.

— Joks čia ne maras. Tai buvo kažkoks išprotėjęs psichopatas su kažkokiu... keistu liežuviu, lendančiu iš jo... — tai sakydamas Gasas pasijuto kvailai. — Tai kas, po galais, ten buvo!

— Tai, su kuo tu koveisi, buvo miręs žmogus, apsėstas ligos, — atsakė Setrakianas.

Gasas atsiminė storojo vyruko veido išraišką, tuštumą ir alkį. Jo baltą kraują.

— Ką? Kaip koks zombis?

— Pagalvok labiau apie vyrą juodu apsiaustu. Iltimis. Juokingu akcentu, — Setrakianas atsisuko į Gasą, kad šis geriau jį girdėtų. — Dabar išmesk apsiaustą ir iltis. Juokingą akcentą. Išmesk viską, kas juokinga.

Gasą užkabino senio žodžiai. Jis privalėjo žinoti. Jo tamsus balsas, niūri baimė — tai buvo užkrečiama.

— Klausyk, turiu tau kai ką pasakyti, — tęsė senis. — Tavo draugas. Jis buvo užkrėstas. Jam įkando.

Gasas žvilgtelėjo į nejudantį Feliksą.

— Ne, jis tiesiog... farai jį parbloškė.

— Jis keičiasi. Jis yra gniaužtuose to, ko tu negali suprasti. Liga, kuri pakeičia žmones į „nežmones”. Jis jau nebėra tavo draugas. Jis yra paverstas kitu.

Gasas atsiminė, kaip matė storą vyrą, užgriuvusį ant Felikso, sukausčiusį jį savo maniakiškose rankose, prikišusį burną prie Felikso kaklo. Ir Felikso išraišką — siaubą ir baimę.

— Jauti, koks karštis sklinda iš jo? Tai spartėjantis metabolizmas. Pasikeitimui reikia labai daug energijos. Dabar jo kūne vyksta skausmingi, katastrofiški pokyčiai. Parazitinės organų sistemos vystymasis, kad prisitaikytų prie naujos gyvybės formos. Jis virsta į besimaitinantį organizmą. Netrukus, praėjus dvylikai-trisdešimt šešioms valandoms po užsikrėtimo, bet greičiausiai šįvakar, jis pakils. Jį kankins troškulys. Jo potraukio nesustabdys niekas.

Gasas spoksojo į senį kaip kokiame sustabdytame kino filme.

— Ar myli savo draugą? — paklausė Setrakianas.

— Ką?

— Sakydamas „meilė” turiu omenyje pagarbą. Jeigu išties myli savo draugą, sunaikinsi jį iki tol, kol jis visiškai atvirs.

Gaso akys aptemo.

— Sunaikinti jį?

— Nužudyti. Nes antraip jis užkrės tave.

Gasas lėtai papurtė galvą.

— Bet... jeigu sakai, kad jis jau yra miręs... kaip aš galiu jį nužudyti?

— Yra tam būdų. Kaip nužudei tą, kuris tave užpuolė?

— Peiliu. Sukapojau tą daiktą, kyšantį iš jo burnos.

— Jo gerklę?

Gasas linktelėjo.

— Ir gerklę. Tada jį partrenkė sunkvežimis, užbaigė darbą.

— Atskirti galvą nuo kūno yra patikimiausias būdas. Saulės šviesa taip pat veikia, tiesioginė saulės šviesa. Tačiau yra ir kitų, senovinių metodų.

Gasas atsisuko pažiūrėti į Feliksą, kuris gulėjo nekrutėdamas. Beveik nekvėpuodamas.

— Kodėl apie tai niekas nežino? — paklausė Gasas. Jis vėl pažiūrėjo į Setrakianą svarstydamas, kuris jų buvo pamišęs. — Kas tu esi iš tikrųjų?

Elizalde! Toresai!

Gasas buvo taip įsitraukęs į pokalbį, kad net nepastebėjo pareigūnų, atėjusių į areštinę. Jis pakėlė galvą išgirdęs savo ir Felikso pavardes ir pamatė keturis artėjančius pareigūnus, dėvinčius latekso pirštines ir pasiruošusius grumtynėms. Gasas buvo pakeltas ant kojų dar net nespėjęs suprasti, kas iš tiesų įvyko.

Jie patapšnojo Feliksui į petį, plekštelėjo per koją. Kai tai nesuveikė, pakėlė jo kūną už abiejų rankų. Vyruko galva buvo nuleista, o kojos vilkosi žeme, kai policininkai tempė jį lauk.

— Paklausykite, prašau, — pasakė Setrakianas atsistodamas už jų. — Šis vyras serga. Labai sunkiai serga. Jis nešioja užkrečiamąją ligą.

— Todėl mes ir dėvime šias pirštines, tėtuši, — vienas faras šūktelėjo per petį. — Mes nuolat susiduriame su LPL.

— Jis privalo būti izoliuotas, girdite mane? Uždarytas atskirai.

— Nesijaudink, tėtuši. Mes visada pasiūlome išskirtinę priežiūrą žudikams.

Gasas nenuleido nuo senio akių, kai areštinės durys buvo uždarytos ir policininkai jį nusitempė. Stoneheart Group kompanija, Manhatanas

Tai buvo didžio žmogaus miegamasis.

Viduje buvo kontroliuojamas ir visiškai automatizuotas temperatūros palaikymas, o ją pakeisti buvo galima mažyčiu pulteliu vos ištiesus ranką. Kampe tyliai veikiantys oro drėkintuvai kartu su jonizatoriaus monotonišku ūžesiu ir šnabždančia oro filtravimo sistema buvo kaip raminantis motinos liūliavimas. Eldrichtas Palmeris manė, kad kiekvienas žmogus kiekvieną naktį turėtų užsnūsti įsčiose ir miegoti kaip kūdikis.

Iki prieblandos dar liko daug laiko, o jis buvo nekantrus. Dabar, kai viskas judėjo į priekį — įtampa, plintanti po visą Niujorką su užtikrinta proporcinga palūkanų jėga, kiekvieną naktį vis didėjančia — jis niūniavo kaip godus bankininkas. Jokia finansinė sėkmė, kurios jam teko patirti labai daug, niekada jo taip nepagyvino kaip šios nepamatuojamos pastangos.

Telefonas ant naktinio staliuko suskambėjo vieną kartą užsidegus ragelio lemputei. Visi skambučiai turėjo pereiti per slaugytoją ir jo asistentą, poną Fitcviljamą, žmogų, nepaprastai nuovokų ir taktišką.

— Laba diena, pone.

— Kas skambina, pone Fitcviljamai?

— Ponas Džimas Kentas. Jis sako, kad tai yra skubu. Aš jus tuoj sujungsiu.

Po akimirkos ponas Kentas, vienas daugybės Palmerio Stoneheart bendruomenės narių, šnekėjo telefonu su Eldrichtu.

— Laba diena.

— Šnekėkite, pone Kentai.

— Gerai, ar girdite mane? Turiu šnekėti tyliai...

— Girdžiu, pone Kentai. Mūsų paskutinis pokalbis buvo nutrauktas.

— Taip. Pilotas pabėgo. Išėjo tyrimo metu.

Palmeris nusišypsojo.

— Ir jo dabar nėra?

— Ne. Aš nežinojau, ką daryti, todėl nusekiau jį per visą ligoninę, kai daktaras Gudveteris ir daktarė Martinez jį pasivijo. Jie sakė, kad Redfernui viskas gerai, bet aš to negaliu patvirtinti. Girdėjau vieną slaugytojų sakant, kad aš čia esu vienas. Ir tai, jog „Kanarėlės” projekto atstovai užėmė užrakintą kambarį rūsyje.

Palmeris susiraukė.

— Jūs esate vienas, kur?

— Izoliatoriuje. Čia tik atsargumo priemonė. Redfernas mane turbūt parbloškė ar panašiai. Jis mane apsvaigino.

Palmeris minutėlę patylėjo.

— Suprantu.

— Jeigu galėtumėte man tiksliai paaiškinti, ko aš turėčiau ieškoti, tada galėčiau jums labiau pagelbėti...

— Jūs sakėte, kad jie užsiėmė ligoninės patalpą?

— Rūsyje. Tai gali būti morgas. Vėliau išsiaiškinsiu daugiau.

— Kaip?

— Kai tik iš čia ištruksiu. Jie tik turi atlikti man kelis tyrimus.

Palmeris priminė pats sau, jog Džimas Kentas nebuvo epidemiologas, o veikiau „Kanarėlės” projekto koordinatorius, neturintis jokio medicininio išsilavinimo.

— Jūs kalbate taip, lyg jums skaudėtų gerklę, pone Kentai.

— Taip ir yra, bet nieko baisaus.

— Mhm. Geros dienos, pone Kentai.

Palmeris padėjo ragelį. Kento liga nesudarė jokių keblumų, tačiau žinia apie ligoninės morgą nebuvo palanki. Tačiau bet kuriame rizikingame ir pelningame versle yra kliūčių, kurias reikia įveikti. Gyvenimas jį išmokė, kad kliūtys ir spąstai padarydavo pergalę labai saldžią.

Jis vėl pakėlė ragelį ir paspaudė mygtuką.

— Taip, pone?

— Pone Fitcviljamai, mes praradome ryšį su „Kanarėlės” projektu. Ignoruokite visus būsimus jo mobiliojo telefono skambučius.

— Taip, pone.

— Ir turime pasiųsti komandą į Kvinsą. Jamaikos ligoninės Medicinos centro rūsyje gali būti šis tas, ką mums reikia atsiimti. Fletbušas, Bruklinas

Ana Mari Barbur dar kartą patikrino, ar užrakino visas duris, o tada dukart perėjo per namus — iš kambario į kambarį, nuo viršaus iki apačios — po du kartus paliesdama veidrodžius, kad nusiramintų. Ji negalėdavo praeiti pro jokį atspindintį paviršių nepaliesdama jo savo dviem dešinės rankos pirštais ir nelinktelėdama po kiekvieno prisilietimo. Tada perėjo per namus trečią kartą valydama kiekvieną paviršių su Windex ir šventinto vandens mišiniu, kol galiausiai liko patenkinta.

Kai nusiramino, paskambino savo svainei, Džinei, kuri gyveno Naujajame Džersyje.

— Jiems viskas gerai, — pasakė Džine, kalbėdama apie vaikus, kuriuos pasiėmė atvažiavusi dieną prieš tai. — Labai gerai elgiasi. Kaip laikosi Anselis?

Ana Mari užsimerkė. Iš jos akių pabiro ašaros.

— Nežinau.

— Ar jam geriau? Davei sultinio, kurį atvežiau?

Ana Mari išsigando, kad jai kalbant Džine pajus jos drebantį apatinį žandikaulį.

— Duosiu. Aš... aš tau perskambinsiu.

Ji padėjo ragelį ir pasižiūrėjo pro langą į kapus, į du sukrautos žemės lopinėlius, galvodama apie ten gulinčius šunis.

Apie Anselį. Ką jis jiems padarė.

Ji pasitrynė rankas ir dar kartą perėjo per namus, tik šį kartą nulipo laiptais žemyn. Išsitraukė raudonmedžio dėžę iš spintos virtuvėje ir atidarė ją. Joje buvo sidabriniai jos vestuvių įrankiai. Blizgantys ir nupoliruoti. Tai buvo jos slėptuvė, tik kitos moterys tokioje vietoje slėptų saldainius ar vaistus. Ji palietė kiekvieną įrankį pirštų galiukais, vis pakeldama pirštus prie lūpų. Jautė, kad subyrės, jeigu nepalies kiekvieno.

Tada nuėjo prie galinių durų, stabtelėjo ten, išsekusi, stipriai sugniaužusi durų rankeną, maldaudama patarimo, ištvermės. Ji meldė žinojimo, supratimo apie tai, kas dėjosi aplink, ir kad sužinotų, kaip tinkamai pasielgti.

Atidarė duris ir nuėjo iki pašiūrės, iš kurios buvo išvilkusi šunų lavonus į kiemo pakraštį nežinodama, ką dar daugiau padaryti. Laimei, po priekine veranda buvo senas kastuvas, todėl jai nebereikėjo grįžti į pašiūrę. Ji palaidojo juos negilioje žemėje ir apraudojo jų kapus verkdama dėl jų, dėl vaikų ir savęs.

Ji įžengė į pašiūrę, kur dėžėje, stovinčioje po mažu, keturių dalių langu, buvo pasodintos oranžinės ir geltonos chrizantemos. Padvejojo prieš pažvelgdama į vidų, prisidengdama akis nuo saulės spindulių. Ant sienų kabėjo įvairūs įrankiai, kai kurie gulėjo sukrauti ant lentynų ir mažo darbastalio. Saulės šviesa, sklindanti pro langą, suformavo tobulą keturkampį ant purvinos žemės, o Anos Mari šešėlis krito ant metalinio strypo, įsmeigto į žemę. Žemė aplink jį buvo kasta.

Ji nuėjo į priekį ir sustojo priešais užrakintas duris. Klausėsi.

— Anseli?

Ji vos sušabždėjo, o paskui vėl klausėsi, tačiau nieko negirdėjo. Tada prikišo lūpas prie durų tarpelio.

— Anseli?

Šlamesys. Šiek tiek gyvuliškas garsas ją labai įbaugino... ir kartu nuramino.

Jis vis dar buvo viduje. Vis dar su ja.

— Anseli... aš nežinau, ką daryti... prašau... pasakyk, ką man daryti... negaliu taip be tavęs. Brangusis, man reikia tavęs. Prašau, atsakyk man. Ką man daryti?

Dar daugiau šlamesio, lyg būtų nukratomos žemės. Gilus garsas, kaip iš užsikimšusio vamzdžio.

Jeigu ji tik galėtų jį pamatyti. Jo nuraminantį veidą.

Ana Mari įkišo ranką į savo palaidinės kišenę ir išsitraukė storą raktą, prie kurio buvo pririštas bato raištelis. Ji ištiesė ranką į spyną, kuri kabojo ant grandinės, pervertos per durų rankenas, ir įkišusi raktą suko, kol spyna spragtelėjo ir storas metalinis lankelis atsitraukė nuo spynos korpuso. Ji išnarpliojo grandinę, leisdama jai nukristi ant žolės...

Durys šiek tiek prasivėrė. Saulė švietė tiesiai virš galvos, o viduje buvo tamsu, išskyrus mažą šviesos ruoželį, sklindantį pro mažą langą. Ji stovėjo prieš duris bandydama įžiūrėti ką nors viduje.

— Anseli?

Ji pamatė suspurdėjusį šešėlį.

— Anseli... naktimis turi elgtis tyliau... Ponas Otišas iš kitapus gatvės iškvietė policiją manydamas, kad tai buvo šunys... šunys...

Jos akyse vėl pasirodė ašaros.

— Aš... aš vos nepasakiau jam apie tave. Aš nežinau, ką daryti, Anseli. Kaip teisingai pasielgti? Aš tokia pasimetusi. Prašau... man reikia tavęs...

Ji ištiesė ranką į duris, kai į dejonę panašus garsas pribloškė ją. Jis puolė prie pašiūrės durų — prie jos — iš vidaus. Tik pririšta grandinė trūktelėjo jį atgal, pridusindama gyvulišką riaumojimą jo gerklėje. Bet durims staiga prasivėrus ji pamatė — prieš suspiegdama, prieš užtrenkdama jas — savo vyrą, susigūžusį žemėje, nuogą, tik su antkakliu ant jo įsitempusio kaklo, pravėrusį savo juodą burną. Jis buvo nusirovęs didžiąją dalį savo plaukų, o jo blyškus, mėlynomis venomis išmargintas kūnas buvo sutrinas nuo miegojimo — slėpimosi — po žemėmis, kaip miręs padaras, pasilaidojęs savo paties kape. Jis iššiepė krauju suteptus dantis, užversdamas akis ir atšokdamas nuo saulės. Demonas. Ji drebančiomis rankomis vėl suvarstė duris grandine ir užrakino jas spyna, o tada nusisuko ir nubėgo atgal į namą. Vestri gatvė, Tribeka

Limuzinas nuvežė Gabrielį Bolivarą tiesiai į jo asmeninio gydytojo kabinetą, esantį pastate su požeminiu garažu. Daktaras Ronaldas Boksas buvo pagrindinis daugelio Niujorko kino, televizijos ir muzikos žvaigždžių gydytojas. Jis nebuvo paprasčiausia receptus išrašanti mašina, nors su savo rašikliu šiuo klausimu elgėsi pakankamai liberaliai. Ronaldas Boksas buvo kvalifikuotas vidaus ligų gydytojas, turėjo daug patirties reabilitacijos centruose ir gydė lytiškai plintančias ligas, hepatitą C bei kitus su šlove susijusius negalavimus.

Bolivaras, sėdėdamas invalido vežimėlyje ir apsirengęs tik juodu chalatu, buvo nuvežtas į liftą. Jo ilgi, juodi, šilkiniai plaukai buvo išsausėję ir slinko kuokštais. Jis prisidengė savo veidą plonomis rankomis, tartum sukaustytomis artrito, kad jo niekas nepažintų. Jo gerklė buvo tokia ištinusi ir skausminga, kad jis vos galėjo prašnekėti.

Daktaras Boksas iš karto jį pastebėjo. Jis žiūrėjo į tyrimų rezultatus, elektroniniu paštu atsiųstus iš klinikos. Rezultatai atėjo kartu su klinikos vadovo atsiprašymu, kuris matė tik rezultatus, o ne pacientą, ir žadėjo sutvarkyti savo įrenginius bei pasiūlė atlikti daugiau testų po poros dienų. Bet daktaras Boksas, žiūrėdamas į Bolivarą, nemanė, kad tai buvo įrenginių kaltė. Jis priėjo prie Bolivaro su stetoskopu paklausyti jo širdies plakimo ir paprašė giliai kvėpuoti. Bandė pasižiūrėti į paciento gerklę, bet šis atsisakė netardamas nė žodžio ir spoksodamas skausmo pilnomis juodomis ir raudonomis akimis.

— Ar seniai nešioji tuos kontaktinius lęšius? — paklausė daktaras Boksas.

Bolivaro veidas persikreipė, ir jis tik papurtė galvą.

Daktaras Boksas žvilgtelėjo į žmogų, stovintį prie durų, dėvintį vairuotojo uniformą. Tai buvo Bolivaro asmens sargybinis, Elijas — dviejų metrų ūgio ir šimto dvidešimties kilogramų svorio milžinas — kuris atrodė labai susikrimtęs, todėl daktaras Boksas vis labiau baiminosi. Jis apžiūrėjo roko žvaigždės rankas, kurios atrodė jautrios ir pasenusios, tačiau ne gležnos. Pabandė patikrinti limfmazgius po jo žandikauliu, bet skausmas buvo per stiprus. Temperatūros rezultatai iš klinikos rodė, jog jo paciento temperatūra — 50 laipsnių, neįmanomas dalykas, bet vis dėlto, stovėdamas pakankamai arti Bolivaro ir jausdamas karštį, daktaras Boksas tikėjo tuo.

Daktaras Boksas išsitiesė.

— Net nežinau, kaip tau tai pasakyti, Gabrieli. Tavo kūnas, atrodo, yra suvarpytas piktybinių navikų. Tai — vėžys. Aš matau stipriai išplitusią karcinomą, sarkomą ir limfomą. Tam nėra jokio medicininio precedento, apie kurį žinočiau, tačiau primygtinai reikalauju pasirodyti šių sričių specialistams.

Bolivaras tiesiog sėdėjo ir klausėsi, išblukusiomis akimis žiūrėdamas savo pražūtingu žvilgsniu.

— Nežinau, kas tai yra, bet kažkas tave sugriebė savo gniaužtais. Turiu omenyje tiesioginę to žodžio prasmę. Tavo širdis nebeplaka. Atrodo, vėžys dabar manipuliuoja tuo organu. Širdis dirba tik dėl jo. Tas pats ir su plaučiais. Jie užgrobti... beveik perimti, transformuoti. Tartum... — daktaras Boksas tik dabar pradėjo tai suprasti. — Tartum būtų įpusėjusi metamofrozė. Kliniškai kalbant, galima laikyti, kad esi neseniai miręs. Atrodo, tik vėžys palaiko tavo gyvybę. Daugiau nebežinau, ką tau pasakyti. Tavo organai silpsta, bet vėžys... na, jam sekasi puikiai.

Bolivaras sėdėjo spoksodamas į tolį tomis bauginančiomis akimis. Jo kaklas sutrūkčiojo, tartum jis bandytų kažką pasakyti, tačiau negalėtų išleisti nė menkiausio garso dėl kažkokios vidinės kliūties.

— Nedelsdamas noriu tave pasiųsti į Sloan-Kettering institutą. Galiu užregistruoti netikra pavarde ir socialinio draudimo numeriu. Tai aukščiausio lygio vėžio klinika visoje šalyje. Noriu, kad ponas Elijas tave dabar ten nuvežtų...

Bolivaras išleido dejonę, kuri tikrai skambėjo kaip ne. Jis padėjo rankas ant vežimėlio atramų, o Elijas priėjo palaikyti rankenėlių, kai Bolivaras atsistojo. Jis sekundėlę pasvirduliavo, kol atgavo pusiausvyrą, tada skaudančiomis rankomis truktelėjo savo chalato diržą, ir mazgas atsirišo.

Po chalatu pasimatė jo susiraukšlėjusi ir pajuodusi varpa, tuoj nukrisianti nuo paslėpsnių kaip ligota figa nuo mirštančio medžio. Bronksvilis

Niva, Lusų auklė, vis dar labai sukrėsta paskutinių dvidešimt keturių valandų įvykių, paliko vaikus savo sūnėno Emilio globai, kol jos dukra, Sebastiana, vežė ją atgal į Bronksvilį. Lusų vaikai, Kynas ir jo aštuonmetė sesuo Odrė, pietums valgė kukurūzų dribsnių ir kubeliais supjaustytų vaisių. Kai išėjo, Niva šį maistą pasiėmė iš Lusų namų.

Dabar ji važiavo parsivežti daugiau maisto. Lusų vaikai nevalgė jos havajietiško maisto, ir — dar svarbiau — Niva pamiršo Kyno Pulmicort, jo vaistus nuo astmos. Berniukas švokštė ir atrodė nesveikai išbalęs.

Jos sustojo įvažiavusios į kiemą ir pamatė žalią ponios Gild automobilį, kas šiek tiek pristabdė Nivą. Ji paprašė Sebastianos jos čia palaukti ir tada, išsitraukusi raktą, nuėjo prie šoninio įėjimo. Namų signalizacija buvo išjungta. Niva perėjo puikiai įrengtą koridorių, kuris visada būdavo idealiai švarus, ir atidariusi dvigubas duris įžengė į virtuvę.

Neatrodė, kad kas nors būtų buvęs virtuvėje nuo to laiko, kai ji išvažiavo su vaikais. Nejudėdama stovėjo tarpduryje ir labai atidžiai klausėsi, sulaikydama orą tiek, kiek tik galėjo, bet nieko negirdėjo.

— Ar kas nors yra? — ji šūktelėjo kelis kartus tikėdamasi, kad atsilieps ponia Gild, su kuria ji beveik niekada nesišnekėdavo — namų šeimininkė, kaip Niva įtarė, buvo tyli rasiste — arba Džoana, kuriai taip trūko natūralaus motiniško instinkto, nes pati buvo kaip vaikas. Tačiau Niva žinojo, kad nė viena jų neatsilieps.

Nieko neišgirdusi, priėjo prie stalo ir švelniai padėjo ant jo krepšį. Atidariusi užkandžių spintelę mikliai, lyg kokia vagilė, prikrovė Food Emporium krautuvės krepšį traškučių, sulčių pakelių ir Smartfood spragėsiu retkarčiais stabtelėdama pasiklausyti.

Kai iškraustė šaldytuvą, prikrautą sūrio juostelių ir jogurtu, ji pastebėjo pono Luso numerį, užrašytą ant popieriaus, priklijuoto ant sienos šalia virtuvės telefono. Ją užplūdo abejonės. Ką ji galėtų jam pasakyti? Jūsų žmona serga. Jai nėra gerai. Todėl paėmiau vaikus. Ne. Ji ir taip retai persimesdavo keliais žodžiais su šituo vyru. Šiuose didinguose namuose slypėjo kažkas bloga, o jos svarbiausia ir vienintelė pareiga — ir kaip šių namų darbuotojai, ir kaip motinai — buvo vaikų saugumas.

Ji patikrino spintelę virš įmontuoto vyno šaldiklio, tačiau Pulmicort dėžutė buvo tuščia — to ji ir bijojo. Jai reikėjo nueiti į rūsyje esantį maisto sandėliuką. Įvijų, kilimu išklotų laiptų viršuje ji stabtelėjo ir iš savo krepšio išsitraukė juodu emaliu dengtą Nukryžiuotąjį. Pradėjo lipti laiptais laikydama jį rankoje, tik dėl viso pikto. Nuo viršutinio laiptelio rūsys atrodė labai tamsus. Ji spragtelėjo visus jungiklius ant pultelio ir stovėjo klausydamasi, kol užsidegė šviesos.

Šią patalpą jie vadino rūsiu, nors iš tiesų tai buvo dar vienas visiškai sutvarkytas namo aukštas. Apačioje turėjo įsirengę namų kino teatrą su tikromis teatro kėdėmis ir spragėsiu aparatu. Kitas puskambaris buvo užgriozdintas žaislais ir žaidimų stalais; dar kitas buvo skalbykla, kur ponia Gild laikė šeimos drabužius ir kitus skalbinius. Ten taip pat buvo ir ketvirtas vonios kambarys, maisto sandėliukas bei neseniai įrengtas vyno rūsys su temperatūros reguliatoriumi. Jis buvo europietiško stiliaus, tad darbuotojams teko prakasti rūsio pamatus, kad įrengtų plūktos žemės grindis.

Pasklido karštis, atėjęs kartu su garsu, panašiu, lyg kas nors spardytų krosnį — tikroji rūsio apšildymo sistema buvo už kažkurių durų — ir tas garsas privertė Nivą pašokti iš baimės. Ji pasisuko į laiptų viršų, tačiau berniukui tikrai reikėjo vaistų, jis atrodė nekaip.

Ji ryžtingai perėjo per rūsį ir buvo tarp dviejų odinių kino teatro kėdžių — likus pusei kelio iki suveriamų sandėliuko durų — kai pastebėjo daiktus, sukrautus į krūvą prieš langus. Todėl čia ir buvo tamsu vidury dienos: žaislai ir senos kartoninės dėžės buvo sustatytos į bokštą ir užstojo mažus langus, o seni drabužiai ir laikraščiai nuslopino kiekvieną likusį saulės spindulį.

Niva spoksojo į tą bokštą svarstydama, kas galėjo tai padaryti. Ji nuskubėjo į sandėliuką ir rado Kyno vaistus nuo astmos, padėtus ant tos pačios lentynos kaip ir Džoanos vitaminai bei rūgštingumą mažinantys vaistai. Ji ištraukė dvi ilgas dėžes su plastikiniais buteliukais, per skubėjimą nekreipdama dėmesio į likusį maistą ir nuskubėdama lauk net neuždariusi durų.

Grįždama ji pastebėjo, kad skalbyklos durys šiek tiek praviros. Kažkas buvo negerai, nes durys niekada nebūdavo paliktos atidarytos, o tai pabrėžė įprastos tvarkos suardymą, kurį Niva taip akivaizdžiai jautė šiuose namuose.

Tada ji išvydo sodrias ir tamsias žemių dėmes ant prabangaus kilimo, kurios atrodė beveik kaip pėdsakai dėl tarpų tarp jų. Jos akys nusekė dėmes iki vyno rūsio durų, kurias turėjo praeiti norėdama sugrįžti prie laiptų. Durų rankena buvo ištepta žemėmis.

Niva pajautė tai artėdama prie vynrūsio durų. Tarsi kapo tamsumą iš to kambario. Sielos nebuvimą. Tačiau ne šaltį, o priešingai — šilumą. Karštį, pasislėpusį ir kunkuliuojantį.

Durų rankena pradėjo judėti, kai ji prabėgo pro jas skubėdama link laiptų. Niva, būdama penkiasdešimt trejų metų moteris skaudančiais keliais, bėgo laiptais aukštyn kiek įkabindama. Ji suklupo ranka atsiremdama į sieną ir nuskeldama gabalėlį savo kryžiaus. Kažkas buvo už jos, lipo laiptais paskui ją. Ji suriko išlįsdama į saulės apšviestą pirmąjį aukštą ir nubėgo per virtuvę, pačiupdama savo krepšį ir nuversdama Food Emporium krepšį su visais jame buvusiais užkandžiais ir gėrimais, tačiau buvo per daug išsigandusi, kad žvilgčiotų atgal.

Bėgančios iš namo ir spiegiančios motinos, apsirengusios ilga gėlėta suknele ir juodais batais, vaizdas privertė Sebastianą iššokti iš automobilio.

— Ne! — sušuko jos motina ranka rodydama, kad sėstų atgal.

Ji lėkė taip, tarsi kažkas ją vytųsi, tačiau iš tiesų už jos nieko nebuvo. Sebastiana įšoko atgal į automobilį, kaip jai ir buvo liepta.

— Mama, kas nutiko?

— Važiuok! — sušuko Niva.

Jos didelė krūtinė kilnojosi, akys vis dar buvo plačios ir stebėjo atidarytas šonines duris.

— Mama, — pasakė Sebastiana, įjungdama atbulinį bėgį. — Tai — pagrobimas. Juk yra įstatymai. Ar paskambinai vyrui? Sakei, kad paskambinsi.

Niva ištiesė delną ir pamatė, kad jis buvo kruvinas. Ji buvo taip įsitvėrusi savo kryžiaus, kad šis įsirėžė į jos plaštaką. Niva paleido jį iš rankų ir numetė ant žemės. 17-osios nuovados būstinė, 51-oji Rytų gatvė, Manhatanas

Senasis profesorius sėdėjo ant paties suoliuko krašto areštinėje, kuo įmanoma toliau nuo vyro be marškinių, kuris knarkė ir ką tik pasilengvino savo naštą nepabandydamas paklausti kelio iki tualeto ar net nusimauti kelnes.

— Stetraikynas... Setarkianas... Setrainiakas...

— Čia, — atsakė jis pakildamas ir eidamas link policijos pareigūno, stovinčio prie pravirų areštinės durų.

Pareigūnas išleido jį ir uždarė duris.

— Ar mane paleidžia? — paklausė Setrakianas.

— Turbūt. Sūnus atvyko jūsų pasiimti.

— Mano...

Setrakianas prikando liežuvį. Jis nusekė paskui pareigūną iki nepažymėto apklausos kambario. Policininkas atidarė duris ir rankos mostu parodė jam užeiti į vidų.

Setrakianui prireikė kelių akimirkų, kad atpažintų žmogų, sėdintį kitapus tuščio stalo. Tai buvo daktaras Efraimas Gudveteris iš Ligų kontrolės ir prevencijos centro.

Šalia jo sėdėjo daktarė, kuri buvo su juo ir anksčiau. Setrakianas nusišypsojo numanydamas, ko jie čia atėjo, tačiau nebuvo nustebęs matydamas juos.

— Vadinasi, tai prasidėjo, — pasakė Setrakianas.

Po daktaro Gudveterio akimis matėsi tamsūs ratilai — kaip mėlynės nuo nuovargio ir nemigos — kai jis nužvelgė senį.

— Jeigu norite iš čia ištrūkti, mes galime jus ištraukti. Tik iš pradžių man reikia paaiškinimo. Man reikia informacijos.

— Aš galiu atsakyti į daugelį jūsų klausimų. Bet mes jau praradome labai daug laiko. Turime pradėti dabar, šią akimirką, jeigu apskritai dar turime šansų sulaikyti šį klastingą dalyką.

— Apie tai aš ir kalbu. Kas yra šis klastingas dalykas?

— Keleiviai iš lėktuvo, — pasakė Setrakianas. — Numirėliai pabudo.

Efas nežinojo, kaip į tai sureaguoti.

— Yra labai daug dalykų, į kuriuos neturite kreipti dėmesio, daktare Gudveteri. Suprantu, manote, jog patikėti pasaulį nepažįstamajam jums yra rizikinga. Tačiau tam tikra prasme aš prisiimu tūkstančius kartų didesnę riziką patikėdamas šią atsakomybę jums. Tai, apie ką mes čia kalbame, yra visos žmonijos likimas, nors kol kas dar nesitikiu, kad patikėsite tuo dabar ar suprasite tai. Jums atrodo, kad pasišaukėte mane savo reikalui. Tačiau tiesa yra ta, jog aš jus pasikviečiau savajam.

SENASIS PROFESORIUS

Niujorkiečio skolinti daiktai ir antikvariatas, 118-oji gatvė, Harlemas

Efas padėjo savo SKUBUS KRAUJO PRISTATYMAS leidimą ant priekinio stiklo, pastatė automobilį draudžiamoje statyti vietoje Rytų 119-oje gatvėje ir nusekė paskui Setrakianą bei Norą iki gatvės kampo, kur buvo Setrakiano lombardas. Durų ir langų metalinės žaliuzės buvo nuleistos. Nepaisydamas pakrypusio UŽDARYTA ženklo, pakabinto už stiklo kitapus durų virš darbo valandų, prie durų stovėjo vyras, apsirengęs sudriskusia juoda striuke ir aukšta megzta kepure — tokia, kokias mėgdavo nešioti rastafariai2, išskyrus tai, kad jam ant galvos trūko veltinių kasų, todėl kepurė kiek kabėjo — ir šokinėdamas nuo vienos kojos ant kitos rankose laikė batų dėžę.

Setrakianas priėjo prie durų žvangindamas raktais, kabančiais ant grandinėlės, ir vargo savo kreivais pirštais rakindamas visas spynas.

— Šiandien jokių užstatų, — pasakė jis, skersai žvilgtelėdamas į vyro dėžę.

— Pažiūrėkite, — vyras iš batų dėžės ištraukė lininio audinio ryšulėlį ir išvyniojo jį. Ten buvo kokie devyni ar dešimt stalo įrankių. — Geri sidabriniai virtuvės įrankiai. Juk superkate sidabrą, aš žinau.

— Superku, tiesa.

Setrakianas, atrakinęs duris, padėjo savo lazdą ir išsirinko peilį, pasverdamas jį rankose, pirštais perbraukdamas per ašmenis. Patapšnojęs per kišenes, atsisuko į Efą.

— Ar turite dešimt dolerių, daktare?

Norėdamas viską paskubinti, Efas išsitraukė savo pinigų segtuvą ir išlupo dešimties dolerių kupiūrą. Jis padavė juos žmogui, laikančiam batų dėžę.

Tada Setrakianas grąžino vyrui jo įrankius.

— Paimk. Tai ne sidabras.

Vyras dėkingai priėmė išmaldą ir pasitraukė laikydamas savo dėžę prispaudęs ranka prie šono.

— Telaimina jus Dievas.

— Dar pažiūrėsim, — pasakė Setrakianas, žengdamas į vidų.

Efas pažiūrėjo, kaip jo pinigai nueina gatve, o tada nusekė paskui Setrakianą.

— Jungikliai čia pat, ant sienos, — pasakė senis vėl nuleisdamas durų žaliuzes.

Nora įjungė visus tris jungiklius, ir šviesa nušvietė stiklines lentynas, išstatytas prekes ir patalpą, kurioje jie stovėjo. Pirmas žodis, atėjęs Efui į galvą, buvo „šlamštas”. Daugybė šlamšto. Seni stereo grotuvai, vaizdajuosčių leistuvai ir kita pasenusi elektroninė technika. Muzikos instrumentai, tarp jų bandža ir sintezatorius iš devintojo dešimtmečio. Religinės statulėlės ir kolekcionuojamos lėkštės. Keli patefonai ir maži įrašų pultai. Stiklinės vitrinos su pigiomis sagėmis ir blizgančiais, bet prastos kokybės papuošalais. Kabyklos, pilnos drabužių, daugiausia žieminių paltų su kailinėmis apykaklėmis.

Tiek daug šlamšto, kad jis kiek sudvejojo. Nejaugi jis paskyrė savo brangų laiką pamišusiam žmogui?

— Klausykite, — pasakė jis seniui, — mes turime kolegą, kuris, kaip manome, yra užkrėstas.

Setrakianas praėjo pro jį taukšėdamas savo per ilga lazda. Jis pakėlė atverčiamą prekystalį ir pakvietė Efą su Nora.

— Lipsime į viršų.

Laiptai vedė prie antrojo aukšto durų. Prieš įeidamas vidun, senis palietė mezuzą. Tai buvo senas butas žemomis lubomis, išklotas nusidėvėjusiais kilimais. Baldai stovėjo nejudinami galbūt trisdešimt metų.

— Jūs alkani? — paklausė Setrakianas. — Pasidairykite, gal ką nors rasite, — Setrakianas pasiėmė Devil Dogs sumuštinio dėžutę. — Neleiskite energijai išsekti. Palaikykite jėgas, jums jų prireiks.

Eidamas į savo miegamąjį persirengti senis suleido dantis į sumuštinį. Efas apsidairė po mažą virtuvėlę ir pažvelgė į Norą. Butas kvepėjo švara nepaisant visos netvarkos. Nora nuo stalo pakėlė įrėmintą nespalvotą jaunos moters juodais kaip varno plaukais portretą. Ji buvo apsirengusi paprasta tamsia suknele ir pozavo šalia milžiniškos uolos tuščiame paplūdimyje, pirštus sunėrusi ant vieno pliko kelio, o visa tai pagražino savo kerinčia šypsena. Efas sugrįžo į koridorių, per kurį jie atėjo, žiūrėdamas į senus veidrodžius, kabančius ant sienų — daugybė jų, visi skirtingų dydžių ir netobulos formos. Palei sienas ant grindų buvo sukrautos senos knygos, taip susiaurindamos praėjimą.

Senis vėl pasirodė apsirengęs kitais, tačiau labai panašiais drabužiais: tvido kostiumu su liemene bei petnešomis, kaklaraiščiu ir rudais odiniais batais. Jis vis dar nešiojo vilnones pirštines be pirštų galiukų ant savo sužalotų rankų.

— Matau, kolekcionuojate veidrodžius, — pastebėjo Efas.

— Tik tam tikrus. Manau, senas stiklas daugiau atskleidžia.

— Ar jau esate pasiruošęs pasakyti mums, kas čia dedasi?

— Daktare, tai nėra kažkas, ką galima paprasčiausiai pasakyti. Tai yra kažkas, ką reikia atskleisti.

Jis praėjo pro Efą iki durų, pro kurias jie buvo atėję.

— Prašau, eime su manimi.

Efas nusekė paskui jį, Nora ėjo už jo. Jie perėjo per visą pirmo aukšto lombardą iki kitų užrakintų durų, ėmė leistis laiptais, vedančiais žemyn. Senis lipo po vieną laiptelį, kreiva ranka laikydamasis už šalto metalinio turėklo, savo balsu užpildydamas siaurą praėjimą.

— Manau, kad esu senovės išminties, mirusių žmonių ir seniai pamirštų knygų žinovas. Žinių, kurios surinktos per studijas, trukusias visą gyvenimą.

— Kai jūs susistabdėte mus prie morgo, pasakėte daugybę dalykų, — prasitarė Nora. — Jūs nurodėte, kad lėktuvo aukų kūnai nepradėjo irti kaip įprasta.

— Teisingai.

— Kuo remdamiesi taip pasakėte?

— Savo patirtimi.

Nora atrodė sutrikusi.

— Iš kitų su lėktuvais susijusių incidentų?

— Tai, kad jie buvo lėktuve, yra visiškas atsitiktinumas. Mačiau šį fenomeną ir anksčiau. Budapešte, Basroje, Prahoje ir už kelių kilometrų nuo Paryžiaus. Mačiau jį mažyčiame žvejų kaimelyje, esančiame ant Geltonosios upės kranto. Mačiau jį Altajaus kalnuose Mongolijoje. Taip, mačiau juos ir šiame žemyne. Mačiau jo pėdsakus, paprastai atmetamus kaip atsitiktinumas ar pateisinamus pasiutlige arba šizofrenija, beprotybe ar pastaruoju metu — serijine žmogžudyste...

— Palaukit, palaukit. Jūs matėte lėtai pūvančius lavonus?

— Taip, pirmojoje stadijoje.

— Pirmojoje stadijoje, — nepatikliai pakartojo Efas.

Laiptai vedė prie užrakintų durų. Setrakianas išsitraukė raktą, kabantį su grandinėle ant jo kaklo, atskirai nuo kitų. Senis savo kreivais pirštais atrakino dvi kabančias spynas, vieną didesnę, o kitą mažesnę. Durys atsidarė į vidų, automatiškai užsidegė šviesos, ir Nora su Efu nusekė paskui jį į dūzgiantį ir ryškų rūsio kambarį.

Pirmas dalykas, užkliuvęs už Efo akių, buvo ant sienų sukabinti mūšio šarvai, pradedant visa riterių apranga ir baigiant japonų samurajų liemens bei kaklo apsaugomis. Ant sienos taip pat kabėjo ir ginklai: kardai ir peiliai, kurių ašmenys buvo padaryti iš šalto blizgančio plieno. Šiuolaikiškiau atrodantys prietaisai buvo sudėti ant seno, žemo stalo, jų baterijos įjungtos krautis. Jis atpažino naktinio matymo akinius ir perdarytus vinių šautuvus. Ir dar daugiau veidrodžių, dauguma — kišeninių, išdėliotų taip, kad jis galėtų matyti save šiame požeminiame... kame?

— Lombardas, — senis mostelėjo ranka į viršų, rodydamas į pirmą aukštą, — leido man neblogai pragyventi, tačiau į šį verslą atėjau ne dėl to, kad mane traukė seni radijo imtuvai ir juvelyriniai dirbiniai.

Jis uždarė duris, ir šviesos už jų užtemo. Per visą durų plotį ir aukštį švietė purpuriniai vamzdeliai — Efas juos atpažino kaip ultravioletinės šviesos lempas — išdėstyti kaip koks šviečiantis jėgos laukas.

Jos čia tam, kad į kambarį nepatektų bakterijos? Ar kad nepatektų kas nors kita?

— Ne, — tęsė jis, — pasirinkau tai kaip savo profesiją, nes tai suteikė man patogų priėjimą prie pogrindinės ypatingų daiktų, antikvariatų ir knygų rinkos — uždraustos, tačiau ne visada nelegalios. Viską įsigijau savo asmeninei kolekcijai ir tyrimams.

Efas dar kartą apsidairė. Atrodė ne kaip muziejaus kolekcija, o labiau kaip mažas ginklų sandėlis.

— Jūsų tyrimams?

— Taip. Aš daugelį metų buvau Vienos universiteto Rytų Europos literatūros ir tautosakos profesorius.

Jis išties rengėsi kaip Vienos profesorius.

— Ar išėjote į pensiją, kad taptumėte Harlemo lombardininku?

— Aš neišėjau į pensiją. Aš buvau priverstas gėdingai pasitraukti. Prieš mane susivienijo tam tikros jėgos. Ir vis dėlto, kai dabar žvilgteliu į praeitį, pasitraukimas į pogrindį tuo metu neabejotinai išgelbėjo man gyvybę. Tiesą pasakius, tai buvo geriausias dalykas, kurį galėjau padaryti, — jis atsisuko į juos sunerdamas rankas už nugaros kaip tikras profesorius. — Ši nelaimė, kurią dabar stebime ankstyvojoje stadijoje, jau gyvuoja daugybę metų. Daugiau nei tūkstantmetį. Aš manau, nors ir negaliu to įrodyti, kad tai siekia pačius seniausius žmonijos laikus.

Efas linktelėjo nesuprasdamas senio, bet būdamas patenkintas, kad reikalai pagaliau juda į priekį.

— Taigi mes šnekame apie virusą, — pasitikslino jis.

— Taip, apie įvairiarūšį virusą. Tai tokia ligos forma, kuri užteršia ir kūną, ir sielą, — senis buvo atsistojęs taip, kad žiūrint Efo ir Noros akimis kardai, kabantys ant sienos, buvo išsiskleidę iš abiejų jo pusių kaip plieno ašmenimis padengti sparnai. — Taigi, virusas? Taip. Bet aš taip pat norėčiau jus supažindinti su dar vienu žodžiu iš „v” raidės.

— Kokiu? — paklausė Efas.

— Vampyras.

Taip rimtai ir nuoširdžiai ištartas žodis kurį laiką tvyrojo ore.

— Jūs galvojate apie, — tęsė Setrakianas, buvęs profesorius, — niūrų padarą su juodu atlaso apsiaustu. Arba apie padarą su paslėptomis iltimis ir iš jo besiveržiančia jėga. Arba apie kokią nors egzistencinę sielą, nešančią amžinojo gyvenimo prakeiksmo naštą.

Nora vėl žvalgėsi po kambarį.

— Nematau jokių kryžių ar šventinto vandens. Jokių česnako vėrinių.

— Česnakas turi tam tikrų įdomių imunologinių savybių ir gali būti naudingas. Taigi jo vieta mitologijoje, be abejonės, yra biologiškai suprantama. Bet kryžiai ir šventintas vanduo? — jis gūžtelėjo pečiais. — Tai senųjų laikų reliktas, vieno karalienės Viktorijos laikų airio karštligiškos vaizduotės ir tų dienų religinės atmosferos padarinys.

Setrakianas laukė jų abejingų išraiškų.

— Jie visada čia buvo, — tęsė jis. — Maitinosi, suko lizdus. Slapčia ir tamsoje, nes tokia jų prigimtis. Yra septyni pradai, žinomi kaip Protėviai. Jie paprastai nėra atsiskyrėliai ir priklauso klanui. Kol visai neseniai — „neseniai”, tai turint omenyje beribę jų gyvenimo trukmę — jie pasklido po didžiausią sausumos masyvą, kurį dabar vadiname Europa ir Azija, Rusijos Federacija, Arabijos pusiasaliu ir Afrikos žemynu. Kitaip sakant, po Senąjį pasaulį. Tarp jų įvyko konfliktas, jų rūšis susiskaldę. Pakanka pasakyti, kad ši nesantaika prasidėjo šimtmečiais anksčiau nei buvo atrastas Naujasis pasaulis. Tuo metu kolonijų įsikūrimas Amerikoje atvėrė duris į naują ir derlingą žemę. Trys Protėviai pasiliko Senajame pasaulyje, kiti trys persikėlė į Naująjį. Abi pusės gerbė viena kitos valdas, nes visa tai saugojo jų pačių paskelbtos paliaubos. Tačiau bėda buvo septintasis Protėvis. Jis yra atsiskyrėlis, jis atsuko nugarą abiem grupuotėms. Nors ir negaliu dabar to įrodyti, bet šiurkšti jo veiksmų prigimtis verčia mane daryti išvadą, kad už viso to slypi jis.

— Už „to”? — norėjo pasitikslinti Nora.

— Už šio įsiveržimo į Naująjį pasaulį sulaužant svarbias paliaubas. Už šio jų giminės pusiausvyros suardymo. Tai iš esmės yra karas.

— Vampyrų karas, — pasakė Efas.

Setrakianas nusišypsojo pats sau.

— Jūs viską supaprastinate, nes negalite tuo patikėti. Nes buvote auklėjamas abejoti. Sumažinti viską iki kelių pagrindinių tiesų, kad būtų lengviau suprasti. Nes esate daktaras, mokslo žmogus, ir todėl, kad čia yra Amerika — šalis, kur visi viską žino ir supranta, o Dievas yra geranoriškas diktatorius. Šalis, kur ateitis visada turi būti šviesi.

Jis susimąstęs sunėrė savo gumbuotas rankas, pirštų galais paliesdamas savo lūpas.

— Štai toks yra jūsų požiūris, ir jis yra nuostabus. Tikrai, aš nesišaipau. Nuostabu tikėti tik tuo, kuo nori tikėti, o visą kitą — atmesti. Aš gerbiu jūsų skepticizmą, daktare Gudveteri. Sakau tai tikėdamasis, kad jūs taip pat gerbsite mano patirtį šioje srityje ir priimsite mano pastabas savo nepaprastai civilizuotu ir išprususiu protu.

— Taigi jūs sakote, kad lėktuve... jame buvo vienas jų. Tas atsiskyrėlis, — pasakė Efas.

— Kaip tik.

— Karste, krovinių skyriuje.

— Karste, pilname žemių. Jie kilę iš žemės, todėl sugrįžta ten, iš kur pasirodę. Kaip sliekai. Vermis. Jie slepiasi. Mes tai vadiname miegu.

— Slepiasi nuo dienos šviesos, — pasakė Nora.

— Nuo saulės spindulių, taip. Jie pažeidžiamiausi, kai keliauja.

— Bet jūs minėjote, kad tai yra vampyrų karas. Ar vampyrai nėra nusiteikę prieš žmones? Juk lėktuvas buvo pilnas negyvų keleivių.

— Tai jums irgi bus sunku suprasti. Tačiau jiems mes nesame priešai. Mes nesame verti priešininkai. Jų akimis, mes net nepakylame iki jų lygio. Mes jiems — grobis. Mes esame maistas ir vanduo, kaip gyvuliai fermoje. Kaip konservų stiklainiai, gulintys ant lentynos maisto sandėliuke.

Efą nupurtė šiurpas, bet jis greitai susitvardė.

— O kaip dėl tų, kurie pasakytų, kad tai skamba labai panašiai į mokslinę fantastiką? — paklausė jis.

Setrakianas mostelėjo pirštu jį į.

— Tas daikčiukas jūsų kišenėje. Mobilusis telefonas. Įvedi kelis skaičius ir iškart kalbi su žmogumi, esančiu kitame pasaulio gale. Tai yra mokslinė fantastika, daktare Gudveteri. Mokslinė fantastika tampa realybe, — Setrakianas nusišypsojo. — Ar jums reikia įrodymo?

Setrakianas nuėjo prie žemo suoliuko, pastatyto prie sienos. Ten buvo kažkas paslėpta po juodu šilkiniu audiniu. Jis siekė to audinio keistai ištempdamas ranką ir pagriebdamas artimiausią medžiagos kampelį, tuo metu laikydamas kūną kuo įmanoma atokiau, o tada jį nutraukė.

Stiklinis indas. Mėginiams laikyti skirtas stiklainis, kurį galima įsigyti bet kurioje medicinos prekių parduotuvėje.

Viduje buvo gerai išsilaikiusi žmogaus širdis, apsupta tamsaus skysčio.

Efas palinko į priekį, kad galėtų apžiūrėti atidžiau.

— Suaugusios moters, sprendžiant iš dydžio. Sveikos, pakankamai jaunos.

Jis žvilgtelėjo į Setrakianą.

— Ką tai įrodo?

— Aš išpjoviau ją iš jaunos našlės krūtinės viename kaimelyje, esančiame už Shkoder, Albanijos šiaurėje, 1971-ųjų pavasarį.

Efas nusišypsojo dėl keisto senio pasakojimo ir palinko dar arčiau stiklinio indo.

Iš širdies iššovė kažkas panašaus į čiuptuvą, kurio siurbtukas, esantis ant paties galiuko, prilipo prie tos indo vietos, į kurią žiūrėjo Efas.

Efas staigiai atsitiesė. Jis sustingo spoksodamas į stiklainį.

— Em... kas, po velnių, čia buvo? — paklausė Nora, stovėdama šalia jo.

Širdis tame serume pradėjo judėti.

Ji ritmingai tvinkčiojo.

Plakė.

Efas stebėjo siurbtuką, prisiplojusį prie stiklo ir jį gremžiantį. Paskui žvilgtelėjo į Norą, spoksančią į širdį, ir į Setrakianą, kuris net nepakrutėjo laikydamas rankas kišenėse.

— Ji iškart atgyja, kai tik šalia jaučia žmogaus kraują.

Efas stebėjo reginį visiškai tuo netikėdamas. Jis vėl palinko arčiau, šį kartą iš dešinės blyškaus receptoriaus pusės. Atauga paleido stiklo sienelę ir staiga metėsi tiesiai į jį.

— Jėzau! — šūktelėjo Efas. Plakantis organas plūduriavo ten kaip kokia mėsinga mutavusi žuvis. — Ji gyva be...

Širdis nebuvo aprūpinta krauju. Jis žvilgtelėjo į nutrauktų venų ir aortos liekanas.

— Ji nei gyva, nei mirusi, — pasakė Setrakianas. — Galima sakyti, apsėsta, tikrąja to žodžio prasme. Pažiūrėkite atidžiau ir suprasite.

Efas stebėjo tvinkčiojimą, kuris, kaip jis suprato, buvo nenormalus, visai nepanašus į tikrą širdies plakimą. Jis pamatė kažką, judantį viduje. Besirangantį.

— Kirmėlė? — paklausė Nora.

Plona ir blyški, maždaug trijų ar keturių centimetrų ilgio. Jie žiūrėjo, kaip ta kirmėlė suko ratus širdies viduje, lyg koks vienišas sargybinis, pareigingai patruliuojantis seniai apleistoje bazėje.

— Kraujasiurbys, — pasakė Setrakianas. — Kapiliarinis parazitas, kuris dauginasi užkrėstuosiuose. Nors ir neturiu įrodymų, manau, tai yra viruso perdavimo kanalas. Tikrasis užkrato pernešėjas.

Efas papurtė galvą netikėdamas tuo.

— Parazitinė siurbėlė?

— Virusas mėgdžioja savo šeimininko funkcijas, nors ir perkurta jo gyvybiškai svarbias sistemas, kad galėtų išlikti pats. Kitaip sakant, virusas apsigyvena užkrėstajame ir adaptuoja savo šeimininką, kad išgyventų. Šiuo atveju šeimininkas yra šis organas, plūduriuojantis stiklainyje, taigi virusas rado būdą, kaip išvystyti savo sistemą, kad galėtų maitintis.

— Maitintis? — paklausė Nora.

— Kirmėlė maitinasi krauju. Žmogaus krauju.

— Krauju? — Efas šnairai žvilgtelėjo į apsėstą širdį. — Iš kur?

Setrakianas ištraukė savo kairę ranką iš kišenės. Iš pirštinės kyšojo jo susiraukšlėję pirštų galiukai. Ant lygios didžiojo piršto pagalvėlės buvo randas.

— Pakanka kelių lašų porą kartų per savaitę. Jis yra alkanas, nes manęs nebuvo kurį laiką.

Jis nuėjo prie suoliuko ir nuėmė stiklainio dangtelį — Efas žengė žingsnį atgal — ir lenktinio peilio galiuku įsidūrė į pirštą laikydamas jį virš indo. Jis net nekrūptelėjo — darydavo tai taip dažnai, kad dūriai jau nebesukeldavo skausmo.

Jo kraujas pradėjo varvėti į serumą.

Siurbėlė puolė maitintis raudonais kraujo lašais.

Kai ji pasisotino, senis, pasiėmęs buteliuką nuo suoliuko, užsitepė šiek tiek specialaus tepalo ant piršto, sustabdančio kraujavimą, ir vėl uždengė indą.

Efas stebėjo, kaip ėdrūnas nusidažė raudonai. Kirminas širdyje judėjo gyvybingiau.

— Sakote, jūs tai tęsiate jau?..

— Nuo 1971-ųjų pavasario. Aš neatostogauju per dažnai... — jis nusišypsojo dėl savo nedidelio pokšto, žiūrėdamas į pradurtą pirštą, trindamas sausą piršto galiuką. — Ji buvo užkrėstoji. Paversta į vieną jų. Protėviai, kurie nori išlikti paslaptyje, pasimaitinę iškart nužudo siekdami užkirsti kelią savo viruso plitimui. Viena auka kažkaip ištrūko ir sugrįžo namo, pasislėpė mažame kaimelyje. Šios našlės širdis nebuvo atvirtusį keturias valandas, kai ją radau.

— Keturias valandas? Iš kur žinote?

— Mačiau žymę. Strigoi žymę.

— Strigoi? — pakartojo Efas.

— Tai Senojo pasaulio terminas, reiškiantis vampyrą.

— O žymė?

— Ta vieta, kur prasiskverbta į kūną. Plonas pjūvis gerklės priekyje, kurį, spėju, jau turite būti matę iki šiol.

Efas ir Nora linktelėjo prisimindami Džimą.

— Turiu pasakyti, — pridūrė Setrakianas, — kad nesu žmogus, kuris pratęs išpjauti žmonių širdis. Tai buvo ganėtinai bjaurus reikalas, kurį padariau per atsitiktinumą. Tačiau tai buvo būtina.

— Ir jūs laikėte šį daiktą nuo pat to laiko maitindamas kaip... kaip augintinį? — paklausė Nora.

— Taip, — atsakė Setrakianas žvilgtelėdamas į indą. — Jis atstoja kasdienį priminimą to, su kuo aš kovoju. Su kuo kovojame mes.

Efas buvo priblokštas.

— Visą tą laiką... kodėl jūs to niekam neparodėte? Medikų bendruomenei, žiniasklaidai?

— Jeigu viskas būtų taip paprasta, daktare, tai paslaptis jau būtų atskleista prieš daugybę metų. Yra tam tikros jėgos, nusistačiusios prieš mus. Tai yra senovės paslaptis, kuri siekia labai daug. Paliečia daugybę žmonių. Tiesa niekada nepasiektų visuomenės ir būtų nuslopinta, o kartu ir aš. Todėl čia ir slėpiausi — slėpiausi visiems matant — visus tuos metus. Laukiau.

Tokios kalbos privertė Efą pašiurpti. Tiesa buvo čia pat, tiesiai prieš jį: širdis stikliniame inde, kur gyveno kirminas, ištroškęs senio kraujo.

— Aš nelaikau paslapčių, kurios kelia pavojų žmonių rasei. Daugiau niekas apie tai nežino?

— Oi, kažkas žino. Taip. Kažkas labai galingas. Šeimininkas negali keliauti be pagalbos. Tam turėjo būti suorganizuotas žmogaus sąjungininkas, kad jį saugotų ir nugabentų į kitą vietą. Matote, vampyrai negali kirsti vandens, nebent padėtų žmogus. Žmogus, kuris juos kviečia. O dabar buvo sulaužytos paliaubos. Sulaužytos strigoi ir žmogaus sąjungos. Štai kodėl šis įsibrovimas taip sukrečia. Ir kelia didelį pavojų.

Nora atsisuko į Setrakianą.

— Kiek mes turime laiko?

Senis jau žinojo tikslius skaičius.

— Prireiks mažiau nei savaitės, kad būtų pribaigtas visas Manhatanas, ir ne daugiau trijų mėnesių visai šaliai apimti. Po šešių mėnesių pasauliui ateis galas.

— Jokiu būdu, — pasakė Efas. — To tikrai nebus.

— Žaviuosi jūsų ryžtu. Tačiau jūs vis dar nežinote, su kuo iš tiesų susidūrėte.

— Na gerai, tada pasakykite man, nuo ko mums pradėti? Park Place, Tribeka

Vasilijus Fetas sustabdė savo autobusiuką šalia vieno pastato Žemutiniame Manhatane. Iš išorės namas neatrodė kuo nors ypatingas, tik turėjo uždangas nuo lietaus ir saulės, kabančias virš langų, o prie durų stovėjo durininkas — šiaip ar taip, juk tai buvo Tribeka. Jis būtų dar kartą pasitikrinęs adresą, jeigu ne Sveikatos apsaugos departamento autobusiukas su besisukančiu geltonu švyturėliu, nelegaliai pastatytas tiesiai prieš pastatą. Ironiška, kad prie daugumos namų daugelyje miesto vietų deratizacijos tarnybų darbuotojai būdavo sutinkami išskėstomis rankomis, visai kaip policininkai, atvykstantys į nusikaltimo vietą. Tačiau Vasilijus nemanė, kad čia buvo tas atvejis.

Ant jo paties autobusiuko galo buvo raidės BPCS-GNY, reiškiančios „Niujorko miesto kenkėjų kontrolės biuras”. Sveikatos apsaugos departamento inspektorius Bilas Furberis sutiko jį viduje, prie laiptų. Bilis turėjo žemyn nukarusius šviesius ūsus, kurie slėpė kelias raukšles, susidariusias dėl jo nuolatinio nikotiną pakeičiančios kramtomosios gumos kramtymo. Bilis jį vadindavo „Vašu” — gerai žinomo rusiško vardo Vasilijus mažybinė forma. Vasas, arba tiesiog V, kaip jį dažnai vadindavo, buvo antros kartos rusas, bet jo šiurkščiame balse skambėjo vien tik Bruklino akcentas. Jis buvo didelis vyras, užimantis didžiąją laiptakio dalį.

Bilis patapšnojo jam per petį dėkodamas už tai, kad atvyko.

— Čia mano pusbrolio dukterėčia, jai įkando į lūpą. Žinau, ne visai mano tipo pastatas, be ką aš galiu padaryti. Tam, kad žinotum, čia — šeima. Pasakiau jiems, jog atsivesiu patį geriausią žiurkių naikintoją visų penkių Niujorko rajonų spinduliu.

Vasilijus tyliai ir išdidžiai linktelėjo, kaip ir dera deratizacijos tarnybos darbuotojui. Žiurkių naikintojai pasiekia tikslą tylėdami. Sėkmė — tai nepalikti už savęs jokių jos požymių, jokių pėdsakų, kad apskritai buvo iškilusi bėda ar paspęsti bent vieneri spąstai, tarsi čia niekada nebūtų buvę nė vieno kenkėjo. Vadinasi, buvo išlaikyta tvarka.

Paskui save jis tempėsi dėžę ant ratukų, lyg kokį kompiuterių meistro įrankių komplektą. Viršutinis aukštas turėjo aukštas lubas ir erdvius kambarius — tai buvo šimto septyniasdešimties kvadratinių metrų ploto butas, kuris kainavo mažiausiai tris milijonus dolerių. Moderniame kambaryje, dekoruotame stiklu, tikmedžiu ir chromo lydiniu, ant žemos oranžinės sofos sėdėjo jauna mergaitė, įsitvėrusi į lėlę, ir jos mama. Mergaitės viršutinę lūpą ir skruostą dengė tvarstis. Motina buvo užsidėjusi akinius su siaurais kvadratiniais rėmeliais ir dėvėjo žalią vilnonį sijoną iki kelių. Ji pasižiūrėjo į Vasilijų kaip į lankytoją, atvykusį iš tolimos ateities. Mergaitė buvo gal penkerių ar šešerių metų amžiaus, vis dar išsigandusi. Vasilijus pabandė nusišypsoti, tačiau jo veidas buvo toks, kad retai pradžiugindavo vaikus. Jis turėjo platų žandikaulį, o jo akys buvo gana toli viena nuo kitos.

Ant sienos kabėjo plokščias televizorius, tarsi platus paveikslas su stikliniu rėmu. Per jį į daugybę mikrofonų šnekėjo meras. Jis bandė atsakyti į klausimus apie dingusius lavonus iš lėktuvo, kūnus, kurie išnyko iš miesto morgų. Niujorko policijos departamentas buvo ypač budrus ir prie kiekvieno tilto bei tunelio aktyviai stabdė visus sunkvežimius, kuriuose buvo įmontuoti šaldikliai. Buvo iškelta neoficiali versija. Aukų šeimos buvo pasipiktinusios, o laidotuvės — uždelstos.

Bilis palydėjo Vasilijų į mergaitės miegamąjį. Kambaryje buvo lova, Bratz televizorius, inkrustuotas brangakmeniais, toks pat nešiojamasis kompiuteris ir animatroninis ponis kampe. Vasilijaus akys iškart užkliuvo už maisto, susukto į vyniojamąjį popierių, gulinčio šalia lovos. Viduje buvo skrudinti traškučiai su riešutiniu sviestu. Jam jie patiko.

— Ji čia miegojo, — pasakė Bilis. — Pabudo jausdama kažką graužiant jos lūpą. Tas daiktas buvo ant jos pagalvės, Vasai. Žiurkė lovoje. Vaikas nemiegos kokį mėnesį. Kada nors girdėjai apie tai?

Vasilijus papurtė galvą. Kiekviename Manhatano name ir aplink juos yra žiurkių — nesvarbu, ką namų savininkai sako ir nuomotojai galvoja — tačiau jos paprastai slepiasi nuo žmonių, ypač vidury dienos. Žiurkės dažniausiai užsipluola vaikus, dažniausiai aplink burną, nes iš ten sklinda maisto kvapas. Pilkosios žiurkės — Rattus norvegicus, miesto žiurkės — turi išskirtinius skonio ir kvapo jutiklius. Jų priekiniai dantys yra ilgi ir aštrūs, stipresni nei aliuminis, varis, švinas ar geležis. Žiurkės pragriaužia ketvirtadalį visų elektros kabelių mieste ir dažniausiai sukelia tiek pat nežinomos kilmės gaisrų. Jų dantys tvirti lyg plienas, o žandikaulių struktūra panaši į aligatorių. Žiurkės gali pragraužti cementą ir netgi akmenį.

— Ar ji matė žiurkę? — paklausė Vasilijus.

— Ji nežino, kas ten buvo. Ji suriko, ir padaras pabėgo. Greitoji pagalba sakė, kad tai buvo žiurkė.

Vasilijus priėjo prie lango, kuris buvo truputį pravertas, kad įeitų šiek tiek gaivaus oro į kambarį. Jis pravėrė jį dar labiau ir pažiūrėjo žemyn, kur trimis aukštais žemiau buvo siaura grįsta gatvelė. Žmonės mano, kad žiurkės yra putlūs ir nerangūs padarai, tačiau jos gali judėti mikliai kaip voverės, ypač skatinamos maisto ar baimės.

Vasilijus atitraukė mergaitės lovą nuo sienos ir atklojo patalynę. Jis patraukė lėlių namelį, rašomąjį stalą ir knygų lentyną norėdamas pažiūrėti už jų, nors pats nesitikėjo, kad žiurkė vis dar bus kambaryje. Jis paprasčiausiai atmetė tai, kas akivaizdu.

Jis išėjo į koridorių paskui save traukdamas vežimėlį lygiomis, lakuotomis medžio grindimis. Žiurkės mato prastai ir dažniausiai juda intuityviai. Jos vaikšto greitai, nes mintinai žino kelią, išmindamos takus palei žemas sienas, retai nukeliaudamos toliau nei penkis metrus nuo savo lizdo. Jos nepasitiki nežinoma aplinka. Ši žiurkė turbūt rado duris ir pasuko už kampo, laikydamasi dešinės sienos, savo šiurkščiu kailiu liesdama grindis. Kitos praviros durys vedė į mergaitės vonios kambarį, dekoruotą braškės formos vonios kilimėliu, blyškiai rožinėmis dušo užuolaidomis ir krepšiu, pilnu vonios burbulų bei žaislų. Vasilijus apžiūrėjo patalpą ieškodamas galimų slaptaviečių. Jis linktelėjo Biliui, ir šis uždarė duris palikdamas jį vieną.

Bilis palaukė minutėlę klausydamasis, o tada nusprendė grįžti ir nuraminti motiną. Jis jau buvo beveik ten, kai išgirdo siaubingą trenksmą, sklindantį iš vonios kambario — butelius, krintančius į vonią, — ir garsų cypimą bei Vasilijaus nuožmų balsą, besikeikiantį rusiškai.

Mama ir dukra sustingo. Bilis ranka parodė joms palaukti — jis netyčia prarijo savo kramtomąją gumą — ir nulėkė koridoriumi.

Vasilijus atidarė vonios duris. Jis dėvėjo ilgas apsaugines pirštines ir laikė didelį maišą. Kažkas jame muistėsi. Ir tas kažkas buvo didelis.

Vasilijus linktelėjo kartą ir padavė maišą Biliui.

Bilis neturėjo kur dingti, tik paimti maišą, nes kitaip jis iškristų ir žiurkė pabėgtų. Jis tikėjosi, kad medžiaga buvo tokia pat tvirta kaip ir atrodė. Žiurkė stipriai spurdėjo ir stengėsi ištrūkti. Bilis laikė maišą kuo toliau nuo savo kūno, ištiesdamas rankas kiek tik įstengė. O Vasilijus ramiai — bet per lėtai — atsidarė savo vežimėlį. Jis ištraukė sandarų ryšulį — kempinę su halotanu. Vasilijus vėl paėmė maišą, o Bilis džiaugėsi galėdamas jį paleisti. Jis pravėrė maišą ir įmetė anestetiką. Iš pradžių žiurkė vis dar stipriai priešinosi, bet netrukus pradėjo rimti. Vasilijus papurtė maišą, kad paspartintų procesą.

Jis palaukė dar kelias akimirkas, o kai grumtynės baigėsi, pravėrė maišą, įkišo ranką ir ištraukė žiurkę už uodegos. Ji buvo apsvaigusi, tačiau nepraradusi sąmonės ir atmerktomis juodomis, blizgančiomis akimis, vis dar kapstanti orą savo letenėlėmis su aštriais nagais ir spragsinti žandikauliu. Žiurkė buvo pakankamai didelė, maždaug dvidešimties centimetrų ilgio, o uodega — dar tiek pat. Jos tvirtas kailis buvo pilkas viršuje, o pilvas baltas, bet suteptas. Tai ne kieno nors pabėgęs augintinis, tai laukinė miesto žiurkė.

Bilis buvo atsitraukęs per kelis žingsnius atgal. Jis yra matęs daugybę žiurkių, tačiau niekada taip ir nepriprato prie jų. Vasilijus atrodė ramus.

— Ji nėščia, — pasakė jis. Žiurkių nėštumo laikotarpis trunka vos dvidešimt vieną dieną, ir jos vienu kartu gali atsivesti iki dvidešimt vaikų. Viena sveika patelė gali atsivesti apie du šimtus penkiolika žiurkiukų per metus, o iš tos vados pusė būna patelių, pasiruošusių poruotis. — Nori, kad nusiųsčiau jos kraujo pavyzdį į laboratoriją?

Bilis papurtė galvą rodydamas beveik tokį pasibjaurėjimą, lyg Vasilijus būtų paklausęs, ar jis nori ją suvalgyti.

— Mergaitei buvo suleistos injekcijos ligoninėje. Pažiūrėk, kokio ji dydžio, Vasai. Dėl Dievo meilės. Juk čia ne, — Bilis nuleido balsą, — čia ne koks nuomojamas butas Bušvike, supranti?

Vasilijus suprato, netgi labai gerai. Vasilijaus tėvai, atvykę į šalį, pirmiausia įsikūrė Bušvike. Nuo pat 1800-ųjų čia plūsdavo politiniai emigrantai: vokiečiai, anglai, airiai, rusai, lenkai, italai, afroamerikiečiai, puertorikiečiai. Dabar čia gyveno Dominikos, Gajanos, Ekvadoro, Pietryčių Azijos gyventojai, jamaikiečiai, indai, korėjiečiai. Vasilijus praleisdavo daugybę laiko prasčiausiuose Niujorko rajonuose. Jis pažinojo ne vieną šeimą, kuri sofos pagalvėlėmis, knygomis ir baldais uždengdavo savo kambarių sienas kiekvieną naktį, bandydami sulaikyti žiurkes.

Tačiau ši situacija iš tiesų buvo kitokia. Dienos metas. Įžūlumas. Paprastai tai būna silpniausios žiurkės, išvytos iš kolonijos, jos pasirodo ieškodamos maisto. Tai buvo stipri, sveika patelė. Labai neįprastas reiškinys. Žiurkės gyvena kartu su žmonėmis, išlaikydamos trapią pusiausvyrą, išnaudodamos civilizacijos silpnąsias vietas, gyvendamos iš šiukšlių ir kitų atliekų, besislapstydamos už sienų ar po grindimis. Žiurkės pasirodymas simbolizuoja žmogišką susirūpinimą ir baimę. Bet koks antpuolis, išskyrus įprastus naktinius pasirodymus, rodo jų aplinkos pasikeitimą. Kaip ir žmonės, žiurkės nėra pratusios be reikalo rizikuoti: jas kažkas verčia išlįsti.

— Nori, kad apžiūrėčiau, ar neturi blusų?

— Jėzau, ne. Tiesiog kišk ją į maišą ir atsikratyk. Kad ir ką darytum, nerodyk jos mergaitei. Ji ir taip jau pakankamai traumuota.

Vasilijus iš savo reikmenų vežimėlio išsitraukė plastikinį maišą ir sandariai užrišo žiurkę jame, kartu su dar viena halotano kempinėle, tik šį kartą — su mirtina doze. Jis įkišo plastikinį maišelį į krepšį ir toliau tęsė darbą, pradėdamas virtuvėje. Atitraukė sunkią viryklę ir indaplovę, patikrino vamzdžių angas po plautuve. Tačiau nepamatė išmatų, urvelių, bet kadangi jau ten buvo, tai pabėrė šiek tiek masalo už spintelių. Jis padarė tai nesakydamas namų šeimininkams. Žmonės nekaip reaguoja į nuodus, ypač tėvai, tačiau tiesa yra ta, kad žiurkių nuodų yra visuose Manhatano pastatuose ir gatvėse. Jeigu pamatai ką nors, kas primena Pop Rocks saldainius ar žalius miltelius, tai iškart žinai, kad netoliese buvo pastebėtos žiurkės.

Bilis nusekė paskui jį į rūsį. Šis buvo švarus ir tvarkingas, be jokių šiukšlių, kuriose galėtų veistis žiurkės. Vasilijus atidžiai apžiūrėjo patalpą ieškodamas išmatų. Jis turėjo puikią uoslę žiurkėms, taip pat kaip ir jos turėjo puikią uoslę žmonėms. Jis išjungė šviesą, nors Biliui tai nelabai patiko, ir įsijungė savo žibintuvėlį, šviečiantį ne balta, o purpurine šviesa, kurį nešiojo prisikabinęs prie diržo, apjuosto aplink jo mėlyną darbinį kombinezoną. Graužikų šlapimas ultravioletinėje šviesoje esti šviesiai mėlynas, bet rūsyje jis nieko nepastebėjo. Jis pabarstė kai kur žiurkių nuodų ir dėl visą ko paspendė spąstus, o paskui grįžo su Biliu į vestibiulį.

Bilis padėkojo Vasilijui, pasakė, kad lieka jam skolingas, ir gatvėje abu nuėjo į skirtingas puses. Vasilijus buvo vis dar kiek sumišęs ir, padėjęs savo reikmenis bei negyvą žiurkę į autobusiuko galą, prisidegė cigarą ir pajudėjo. Jis nuėjo gatve ir pasuko į akmenimis grįstą gatvelę, kurią matė pro mergaitės langą. Tribeka buvo vienintelis Manhatano rajonas, kuriame dar išliko tokių gatvelių.

Vos žengęs kelis žingsnius, pamatė pirmą žiurkę, skuodžiančią palei pastato kraštą. Tada jis pastebėjo dar vieną ant mažo, nuvargusio medžio šakos, augančio šalia žemos plytų tvoros. Ir trečią, sėdinčią prie nutekamojo vamzdžio ir geriančią vandenį.

Kol jis ten stovėjo ir stebėjo, žiurkės pradėjo lįsti iš po grindinio. Tiesiogine to žodžio prasme, nagais skynėsi kelią iš po žemių, pralįsdamos tarp nusidėvėjusių akmenų į paviršių. Žiurkių griaučių sistema yra labai lanksti, leidžianti joms prasisprausti pro angas, kurios yra vos jų kaukolės dydžio, maždaug dviejų centimetrų skersmens. Jos lindo pro tas skyles po dvi tris ir staigiai spruko į šalį. Naudodamasis trisdešimties centimetrų ilgio ir aštuonių centimetrų pločio akmenimis kaip liniuote, Vasilijus apskaičiavo, jog šios žiurkės buvo maždaug dvidešimties centimetrų ilgio. Kitais žodžiais sakant, visiškai suaugusios žiurkės.

Du šiukšlių maišai, gulintys šalia jo, trūkčiojo, iš jų žiurkės bandė prasigraužti kelią. Viena maža žiurkė bandė pralėkti pro jį link šiukšlių konteinerio, tačiau Vasilijus spyrė į ją savo darbiniu batu, ir ši nuskriejo atgal penkis metrus. Žiurkė nusileido viduryje gatvelės, nejudėjo. Vos per kelias sekundes kitos žiurkės godžiai supuolė prie jos ir savo ilgais, geltonais dantimis pradėjo ėsti. Pats efektyviausias ir veiksmingiausias būdas išnaikinti žiurkes — eliminuoti maisto šaltinį jų aplinkoje ir leisti joms vienai kitą suėsti.

Šios žiurkės buvo alkanos ir kažkur labai skubėjo. Tokie dalykai viduryje dienos buvo beveik niekada nematyti. Masinis žiurkių pasirodymas vykdavo tik po tokių įvykių kaip žemės drebėjimas arba sugriuvus pastatui.

Arba, kartais, dėl didelio statybų projekto.

Vasilijus nuėjo dar vieną kvartalą į pietinę pusę, kirsdamas Barclay gatvę, kur septynių hektarų plote buvo vykdomos statybos.

Jis užlipo ant vienos stebėjimo platformų, nuo kurios atsivėrė vaizdas į vietą, kur anksčiau stovėjo Pasaulio prekybos centras. Statybininkai buvo beveik baigę kloti pamatus naujam statiniui, nuo žemės jau buvo pradėjusios kilti cemento ir plieno konstrukcijos. Ši vieta buvo kaip išskaptuota duobė miesto viduryje, kaip apgraužta mažos mergaitės lūpa.

Vasilijus atsiminė tą apokaliptinį 2001-ųjų rugsėjį. Praėjus kelioms dienoms, kai sugriuvo dangoraižiai dvyniai, jis prisidėjo prie Sveikatos apsaugos departamento pradėdamas nuo aplink esančių uždarytų restoranų, kuriuose tvarkė apleistus patiekalus. Ėjo į rūsius ir požeminius kambarius, kur nė karto nematė gyvos žiurkės, tačiau buvo daugybė įrodymų, kad jos čia gyveno, įskaitant daugybę kilometrų žiurkių pėdsakų, išlikusių ant nusistovėjusių dulkių sluoksnio. Jis ryškiausiai atsiminė ponios Fylds sausainių krautuvėlę, kurioje buvo suėsta beveik viskas. Žiurkių populiacija aplink tą vietą staigiai padidėjo ir sukėlė didelį rūpestį, kad žiurkės pasklis po griuvėsius ieškodamos naujų maisto šaltinių ir suplūs į aplinkines gatves bei rajonus. Todėl buvo pradėta milžiniška, federacijos valdžios pinigais remiama programa, skirta žiurkėms sulaikyti. Buvo pastatyta tūkstančiai masalo punktų ir paspęsta plieninės vielos spąstų aplink įvykio vietą, todėl dėl Vasilijaus ir kitų tokių kaip jis budrumo su siaubu laukta invazija niekada taip ir nevirto realybe.

Vasilijus išlaikė kontraktą su vyriausybe iki pat šios dienos, o jo departamentas prižiūri žiurkių kontrolės tyrimą Battery parke ir aplinkinėse gatvėse. Taigi jis puikiai žinojo apie vietos žmones užplūdusias žiurkes, nes čia lankėsi nuo pat statybų projekto pradžios.

Jis pažiūrėjo žemyn į sunkvežimius, pilančius cementą, ir kranus, kilnojančius nuolaužas. Palaukė tris minutes, kol jaunas vaikinukas baigs žiūrėti per įmontuotą žiūroną — toks pat, koks yra ant Empire State dangoraižio — o tada pats įmetė dvi monetas po dvidešimt penkis centus ir apžiūrėjo statybvietę.

Po akimirkos jis pamatė jas, jų mažus rudus kūnus, lendančius iš kampų, lakstančius tarsi per kliūčių ruožą aplink krūvas akmenų ir armatūros strypus, žyminčius naujojo Freedom dangoraižio pamatus. Jis apžiūrėjo properšas, kur naujas statinys susijungs su požeminiu PATH tuneliu. Tada pakreipė žiūroną aukščiau ir akimis nusekė kelias žiurkes, besiropščiančias plieninės platformos pagrindu palei rytinį kampą, lipančias virvėmis. Jos tiesiog masiškai bėgo iš tos duobės bet kuriuo keliu, kokį tik galėjo rasti. Jamaikos ligoninės Medicinos centro izoliatorius, Kvinsas

Už antrųjų izoliatoriaus durų Efas užsimovė latekso pirštines. Jis būtų pareikalavęs, kad ir Setrakianas padarytų tą patį, tačiau dar kartą žvilgtelėjęs į jo kreivus pirštus pagalvojo, ar tai apskritai būtų įmanoma.

Jie užėjo į Džimo Kento skyrių — vienintelį užimtą punktą tuščiame izoliatoriuje. Džimas miegojo, vis dar apsirengęs savo išeiginiais drabužiais. Prie jo krūtinės buvo prijungti laidai, o ranka ištiesta link įvairius gyvybinius rodmenis fiksuojančių prietaisų, tačiau jie dirbo tyliai. Prižiūrinti slaugytoja pasakė, kad jo rodmenys buvo tokie prasti, jog visi automatiniai pavojaus signalai — retas širdies plakimas ir kvėpavimas, žemas kraujo spaudimas, deguonies lygiai — turėjo būti išjungti, nes jie vis pradėdavo pypsėti.

Efas praskyrė kabančias permatomas plastikines užuolaidas jausdamas augančią Setrakiano įtampą. Jiems artėjant, Kento rodmenys pradėjo kilti visuose ekranuose, kas buvo labai neįprasta.

— Kaip kirmėlės stiklainyje, — pasakė Setrakianas. — Jis jaučia mus. Jis jaučia, kad šalia yra kraujo.

— Negali būti, — paprieštaravo Efas.

Jis priėjo arčiau. Džimo elektroencefalogramos aktyvumas pakilo.

— Džimai, — tarė Efas.

Džimo veidas buvo ramus, o tamsi oda po truputį pilkėjo. Efas matė jo vyzdžius, pasislėpusius po akies voku, kurie lakstė į visas puses tarsi per neramaus miego fazę.

Setrakianas atitraukė paskutines užuolaidas savo sidabrine vilko galva ant lazdos.

— Neikite per arti, — perspėjo. — Jis keičia pavidalą.

Setrakianas įkišo ranką į savo palto kišenę.

— Jūsų veidrodis. Išsitraukite jį.

Vidinėje Efo švarko kišenėje buvo maždaug dešimties centimetrų ilgio ir aštuonių centimetrų pločio veidrodėlis sidabriniu rėmeliu. Tai buvo vienas iš daugybės daiktų, kurias senis sukaupė savo požeminiame vampyrų arsenale.

— Matote save?

Efas matė savo atspindį sename stikle.

— Žinoma.

— Prašau, pažiūrėkite per jį į mane.

Efas pasuko veidrodį tokiu kampu, kad galėtų pamatyti senio veidą.

— Gerai.

— Vampyrai neturi atspindžio, — pasakė Nora.

— Ne visai, — atsakė Setrakianas. — O dabar atsargiai pažiūrėkite į jo veidą.

Kadangi veidrodis buvo toks mažas, Efui reikėjo prieiti arčiau lovos ir ištiesti savo ranką virš Džimo galvos.

Iš pradžių jis nematė Džimo atspindžio. Vaizdas atrodė taip, lyg Efo rankos būtų smarkiai judėjusios. Tačiau fonas, pagalvė ir lova nejudėjo.

Džimo veidas buvo tarsi miglose, tarsi jo galva kratytųsi nežmonišku greičiu arba vibruotų taip stipriai, kad negalėtum įžvelgti jokių veido bruožų.

Jis staigiai atitraukė ranką.

— Sidabro pagrindas, — pasakė Setrakianas, tapšnodamas savo veidrodį. — Tai — svarbiausia. Šių laikų veidrodžių pagrindas yra purkštas chromu, jie nieko neatskleidžia. Tačiau sidabro pagrindas visada pasako tiesą.

Efas dar kartą pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Nieko neįprasta, išskyrus nežymiai drebančią ranką.

Jis vėl pakreipė veidrodį tam tikru kampu virš Džimo Kento veido stengdamasis nejudinti rankos ir pamatė drebančią dėmę, kuri buvo Džimo atspindys.

Vis dėlto plika akimi žiūrint jis gulėjo tyliai ir ramiai.

Efas padavė veidrodį Norai, kurią taip pat kamavo nuostaba ir baimė.

— Vadinasi... jis virsta į tą padarą... į tokį, kokiu pavirto kapitonas Redfernas.

— Po paprasto užsikrėtimo, — pradėjo dėstyti Setrakianas, — jie gali transformuotis ir būti pasiruošę maitintis vos per vieną dieną ir naktį. Praeina septynios dienos, kol visiškai pasikeičia, kol liga suėda kūną ir perdaro jį savaip — paverčia parazitu. Tada maždaug po trisdešimties parų padaras visiškai subręsta.

— Subręsta? — perklausė Nora.

— Melskimės, kad mums netektų išvysti tos fazės. Žmogaus kaklo arterijos yra greičiausias kelias, tačiau šlaunies arterija yra kitas tiesus kelias į mūsų kraujo sistemą.

Žaizda Džimo kakle buvo tokia daili, kad tuo metu buvo nematoma.

— Kodėl kraujas? — paklausė Efas.

— Deguonis, geležis ir daugybė kitų maistingų medžiagų.

— Deguonis? — paklausė Nora.

Setrakianas linktelėjo.

— Jų kūnai keičiasi. Viena proceso dalių yra ta, kad jų kraujo apytakos ir virškinimo sistemos susijungia į vieną. Panašiai kaip ir vabzdžių. Jų pačių kraujyje nėra geležies ir deguonies mišinio, kuris žmogaus kraujui suteikia spalvą. Jų produktas tampa baltas.

— O organai? — paklausė Efas. — Redferno viduriai atrodė kaip sergančio vėžiu.

— Visa sistema yra transformuojama. Ją užvaldo virusas. Padarai daugiau nebekvėpuoja. Jie kartais įkvepia tik dėl išlikusių refleksų, tačiau daugiau nebevartoja deguonies. Nebereikalingi plaučiai galiausiai sudžiūsta ir prisitaiko prie naujos sistemos.

— Kai Redfernas puolė, — pasakė Efas, — jis išleido gerai išsivysčiusią ataugą. Tarsi raumeningą geluonį po liežuviu.

Setrakianas linktelėjo, tarsi sutikdamas su nelabai ypatingu Efo pastebėjimu.

— Jis pritvinksta kraujo, kai jie maitinasi. Tas geluonis, kaip jūs jį vadinate, iš tiesų yra rekonversija, senosios ryklės, trachėjos ir plaučių maišelių pritaikymas naujam tikslui. Kažkas panašaus į išverstą švarko rankovę. Vampyras gali išstumti šį organą iš savo krūtinės ląstos, o jo ilgis gali siekti gerokai per metrą, net iki dviejų metrų. Jeigu išskrostumėte suaugusią auką, rastumėte raumeningą audinį, maišą, kuris išstumia jį, kai reikia maitintis. Viskas, ko jiems reikia, tai nuolatinis gryno žmogaus kraujo vartojimas. Jie kažkuo panašūs į diabetikus. Nežinau, jūs — daktaras.

— Aš irgi taip maniau, — sumurmėjo Efas. — Iki šiol.

— Aš maniau, kad vampyrai geria nekaltųjų kraują, — prasitarė Nora. — Jie hipnotizuoja... virsta šikšnosparniais...

— Jie yra gerokai idealizuojami. Bet tiesa yra labiau... kaip teisingiau pasakius?

— Iškreipta, — pasiūlė Efas.

— Šlykšti, — pasakė Nora.

— Ne. Banali. Ar radote amoniako?

Efas linktelėjo.

— Jie turi labai nedidelę virškinimo sistemą, — tęsė Setrakianas. — Nėra vietos, kur laikyti maistą. Visa nesuvartota plazma ir kitos liekanos turi būti pašalintos tolesniam mitybos procesui. Panašiai kaip erkė, kuri pašalina nereikalingas medžiagas tuo pat metu, kai maitinasi.

Staiga temperatūra ligoninės skyriuje pasikeitė. Setrakiano balsas nutilo.

— Strigoi, — sušnypštė jis. — Čia.

Efas pažvelgė į Džimą. Jis buvo plačiai atsimerkęs, odena aplink jo juodus vyzdžius nusidažė pilkšvai oranžine spalva, beveik kaip neaiškus temstančio vakaro dangus. Džimas spoksojo į lubas.

Efą sukaustė baimė. Setrakianas sustingo savo kreiva ranka spausdamas lazdos rankenėlę su vilko galva, pasiruošęs smogti. Efas jautė Setrakiano ryžtą ir buvo sukrėstas gilios neapykantos, kurią matė senio akyse.

— Profesoriau... — ištarė Džimas tyliu girgždančiu balsu.

Tada jo akių vokai paslėpė akis, o Džimas vėl paniro į keistą transo būseną.

Efas atsisuko į senį.

— Iš kur jis... jus pažįsta?

— Jis nepažįsta, — pasakė Setrakianas, vis dar būdamas atidus, pasiruošęs smogti. — Jis dabar yra kaip tranas, tampantis spiečiaus dalimi. Kūnas iš daugybės dalių, tačiau siejamas vienintelio tikslo, — senis pažiūrėjo į Efą. — Šis padaras turi būti sunaikintas.

— Ką? — paklausė Efas. — Ne.

— Jis jau nebėra jūsų draugas, — pasakė Setrakianas. — Jis yra jūsų priešas.

— Net jeigu tai ir yra tiesa, jis vis tiek mano pacientas.

— Tas žmogus neserga. Jis gerokai peržengė „ligos” ribas. Per kelias valandas nebeliks nė vienos jo kūno dalies. Be to, laikyti jį čia yra nepaprastai pavojinga. Kaip ir su pilotu, jūs sukelsite didelį pavojų visiems žmonėms, esantiems šiame pastate.

— O kas nutiktų, jeigu... jeigu jis negautų kraujo?

— Po keturiasdešimt aštuonių valandų be maisto jo kūnas pradės silpti, pašalindamas žmogiškąsias raumenų ir riebalų ląsteles, lėtai ir skausmingai suėsdamas save. Tol, kol liks vien tik vampyriška organų sistema.

Efas stipriai papurtė galvą.

— Man reikia suformuluoti kokį nors gydymo protokolą. Jei ši liga yra sukeliama viruso, tai man reikia sutelkti visas jėgas ieškant vaisto.

— Yra tik vienas vaistas. Mirtis. Kūno sunaikinimas. Gailestinga mirtis.

— Mes — ne veterinarai. Juk negalime tiesiog imti ir pribaigti žmones, kurie yra per daug ligoti, kad išgyventų.

— Jūs tai padarėte su pilotu.

Efas kalbėjo užsikirsdamas.

— Tai buvo kas kita. Jis užpuolė Norą ir Džimą, jis užpuolė mane.

— Jūsų požiūris į savigyną visiškai tinka ir šioje situacijoje.

— Taip pat padėtų ir požiūris į genocidą.

— O jeigu tai — visiškas žmonijos rasės pavergimas — yra jų tikslas, koks tada jūsų atsakymas?

Efas nenorėjo įsipainioti į abstrakcijas. Jis žiūrėjo į kolegą. Į draugą.

Setrakianas suprato, kad jie nesirengia apsigalvoti, bent jau kol kas.

— Tada nuveskite mane prie piloto palaikų. Galbūt galėsiu jus įtikinti.

Nė vienas jų neprabilo, kol visi trys leidosi liftu į rūsį. Užuot radę užrakintą morgo patalpą, jie išvydo praviras duris ir policijos pareigūnus bei ligoninės administratorę, susibūrusius aplink.

Efas nuėjo prie jų.

— Ką, jūsų manymu, čia darote?..

Jis pastebėjo, kad durų stakta buvo subraižyta, metalinis durų rėmas sulankstytas, o spyna — išlaužta iš vidaus.

Administratorė neatidarė durų. Kažkas įsilaužė.

Efas staigiai metė akį į vidų.

Stalas buvo tuščias. Redferno kūno nebebuvo.

Efas atsisuko į administratorę norėdamas daugiau sužinoti, tačiau nustebo pamatęs ją atsitraukusią per kelis žingsnius ir žvilgčiojančią į jį, kol kalbėjo su pareigūnais.

— Mums reikėtų eiti, — pasakė Setrakianas.

— Bet aš turiu išsiaiškinti, kur yra jo palaikai, — atsakė Efas.

— Jų nebeliko. Niekada jų nebeatgausite.

Senis neįtikėtinai stipriai sugriebė Efo ranką.

— Manau, jo kūnas atliko savo paskirtį.

— Savo paskirtį? — paklausė Efas. — Kokią?

— Atitraukė dėmesį. Avingalvio įlanka, Bruklinas

Glorija Miuler, kuri neseniai tapo našle, ieškojo internete informacijos apie tai, ką daryti, kai sutuoktinis miršta neparašęs palikimo, ir pastebėjo žinių pranešimą apie dingusius 753 reiso lavonus. Ji paspaudė nuorodą. Federalinis tyrimų biuras už valandos ruošėsi surengti spaudos konferenciją, kad paskelbtų naują ir didesnį atlygį už bet kokią informaciją apie iš morgo dingusius kūnus.

Ši istorija sukėlė didžiulę baimę. Ji prisiminė, kaip praeitą naktį prabudo iš sapno ir girdėjo garsus pastogėje.

Ji apie tą sapną atsiminė tik tiek, kad Hermanas, jos neseniai miręs vyras, prisikėlė iš numirusiųjų ir sugrįžo pas ją. Įvyko klaida, o keista reiso 753 tragedija taip ir neįvyko. Hermanas atvažiavo pas ją šypsodamasis savo „manei, kad atsikratei manęs” šypsena ir norėdamas vakarienės.

Glorija viešumoje vaidino tyliai gedinčią našlę, kaip ir visose būsimose apklausose ir teismo posėdžiuose. Tačiau ji turbūt buvo vienintelė, kuri tragiškas šio įvykio aplinkybes, atėmusias jos vyro gyvybę, laikė didele dovana.

Trylika metų santuokos. Trylika metų negailestingo smurto, kuris bėgant metams pasikartodavo vis dažniau, ir vis dažniau prie berniukų — devynmečio ir vienuolikamečio — akių. Glorija gyveno nuolatinėje baimėje dėl jo nuotaikų kaitos ir net leisdavo sau kartais pasvarstyti — tik pasvajodavo, nes tai padaryti iš tikrųjų būtų buvę per daug rizikinga — kaip viskas pakryptų, jeigu ji pasiimtų vaikus ir išeitų, kol jos vyras buvo išvykęs šią paskutinę savaitę aplankyti savo mirštančios motinos Heidelberge. Bet kur ji keliautų? Ir, dar svarbiau, ką jis padarytų jai ir jos berniukams, jeigu juos surastų? O ji žinojo, kad jis juos tikrai surastų.

Tačiau Dievas buvo jai gailestingas. Jis pagauliau išklausė jos maldų. Ji ir jos berniukai buvo išvaduoti. Ši tamsos skraistė buvo nutraukta nuo jų namų.

Ji nuėjo prie laiptų, žiūrėdama į antrą aukštą, kur ant lubų buvo nuleidžiamos durys, o šalia kabėjo joms nuleisti skirta virvė.

Meškėnai. Jie sugrįžo. Hermanas pirmąjį sugavo pastogėje. Jis nunešė iš baimės pamišusį įsibrovėlį į galinį kiemą ir iškaršė jam kailį prie jos berniukų...

Daugiau taip nebebus. Ji jau nebeturi ko bijoti. Berniukai negrįš namo dar bent valandą, todėl ji nusprendė užlipti ten. Ji vis tiek planavo peržiūrėti Hermano daiktus. Šiukšlės išvežamos antradieniais, todėl norėjo visko atsikratyti iki to laiko.

Jai reikėjo ginklo. Pirma mintis, šovusi jai į galvą, buvo Hermano mačetė, kurią jis prieš kelerius metus parsinešė namo ir laikė suvyniotą medvilniniame audinyje, užrakinęs plastikiniame įrankių sandėliuke prie namo sienos. Kai ji jo paklausė, kodėl jam reikia tokio dalyko — džiunglių įnagio Avingalvio įlankoje — jis tiesiog atsakė jai: „Niekada negali žinoti”.

Šios mažos nuolatinės grėsmės buvo jo kasdien keliamo pavojaus dalis. Ji nusikabino raktą nuo kabliuko už maisto sandėliuko durų, išėjo į lauką ir atrakino spyną. Rado medvilninį audinį, padėtą po sodo įrankiais, ir seną, suskeldėjusį kroketo priemonių komplektą, kurį gavo kaip vestuvių dovaną (ir kurį dabar sunaudos prakuroms). Ji parsinešė ryšulį į virtuvę, padėjo jį ant stalo ir stabtelėjo prieš išvyniodama.

Ji visada šiam daiktui priskirdavo „blogio” sąvoką. Visada įsivaizduodavo, kad jis bus kažkuo svarbus šių namų likimui, galbūt net bus įrankis Hermano rankose, kuris pribaigs pačią Gloriją. Todėl ji išpakavo mačetę labai atsargiai, tarsi išvystydama miegantį demono kūdikį. Hermanui niekada nepatiko, kai ji liesdavo jo ypatingus daiktus.

Ašmenys buvo ilgi, platūs ir plokšti. Kotas apvyniotas odinėmis juostomis, kurių spalva nuo ankstesnio savininko rankų jau buvo nublukusi iki šviesiai rudos. Ji pakėlė ją, apvertė jausdama šio keisto daikto svorį savo rankose. Pastebėjo savo atspindį ant mikrobangų krosnelės durelių, ir tai ją išgąsdino. Moteris, stovinti su mačete jos virtuvėje.

Jis pavertė ją paranojike.

Ji užlipo laiptais aukštyn rankose laikydama mačetę. Glorija sustojo po lubų durimis ir ištiesė ranką į baltą kabančią virvę. Durys sugirgždėjo ir nusileido keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Tas garsas turėjo išgąsdinti visus ten slypinčius padarus. Ji klausėsi, bandydama ką nors išgirsti, tačiau viršuje buvo tylu.

Glorija norėjo įjungti šviesą, bet lempa neužsidegė. Ji paspragino jungiklį dar kelis kartus, bet vėl nieko. Nebuvo čia užlipusi nuo Kalėdų, lemputė turbūt jau buvo perdegusi. Pro gegnes skverbėsi lauko šviesa. Jos turėtų pakakti.

Ji išlankstė pritvirtintus laiptus ir pradėjo kopti aukštyn. Užlipusi tris laiptelius jau galėjo matyti pastogės grindis, kurios vis dar nebuvo baigtos remontuoti. Pastogėje buvo tamsiau nei ji tikėjosi, o tada pamatė, kad buvo patrauktos dvi lentynos su jos senais drabužiais, kurios užtemdė patalpą. Drabužiai iš jos gyvenimo prieš Hermaną, suvynioti į maišus ir palikti trylikai metų. Ji nuėjo palei faneros plokštes ir patraukė lentynas, kad vidun patektų daugiau šviesos, ir galbūt norėdama peržiūrėti savo senus drabužius bei aplankyti savo „jaunąją aš”. Už fanera išklijuoto praėjimo ji pastebėjo plikas grindis tarp dviejų ilgų perdangos sijų, kur dėl neaiškios priežasties izoliacinė medžiaga buvo nuplėšta.

Tada pastebėjo dar vieną pliką ruožą.

Ir dar vieną.

Ji sustingo. Staiga pajautė kažką už savo nugaros. Ji bijojo atsisukti, tačiau atsiminė, kad savo rankose laiko mačetę.

Už jos, prie vertikalaus pastogės krašto, toliausiai nuo dienos šviesos iš trūkstančių izoliacinių medžiagų buvo sukrautas gumbuotas pylimas ir šiek tiek išplėšyto stiklo pluošto, tarsi koks gyvūnas būtų susirentęs milžinišką lizdą.

Bet ne meškėnas. Kažkas didesnio. Daug didesnio.

Pylimas visiškai nejudėjo, o buvo sukrautas taip, lyg kažką slėptų. Ar Hermanas darė kokį nors keistą projektą be jos žinios? Kokią tamsią paslaptį jis ten slėpė?

Pakėlusi mačetę rankoje, ji patraukė atraižą už pačio jos galo ir aptiko...

...nieko.

Ji patraukė dar vieną ir sustingo pamačiusi plaukuotą vyro ranką.

Glorija žinojo tą ranką. Taip pat iškart pažino ir kitą.

Ji negalėjo patikėti tuo, ką matė.

Vis dar laikydama mačetę pakeltą, ji patraukė dar vieną izoliacinės medžiagos gabalą.

Jo marškiniai. Vieni jo mėgstamiausių sagomis užsagstomų marškinių trumpomis rankovėmis, kuriuos jis nešiodavo net ir žiemą. Hermanas buvo pasipūtęs vyras, besididžiuojantis savo plaukuotomis rankomis. Jo laikrodžio ir vestuvinio žiedo nebebuvo.

Glorija stovėjo įsmeigusi žvilgsnį į reginį ir siaubingai bijojo. Tačiau vis tiek reikėjo pamatyti. Ji ištiesė ranką į dar vieną atraižą ir, kai ją patraukė, beveik visas likęs pylimas nuslydo ant grindų.

Jos miręs vyras, Hermanas, gulėjo pastogėje ant lovos, suręstos iš suplėšyto rožinės spalvos stiklo pluošto. Hermanas buvo apsirengęs, tačiau basomis kojomis — pėdos buvo purvinos, tarsi nuo vaikščiojimo.

Ji negalėjo blaiviai galvoti. Negalėjo išspręsti šios mįslės. Vyras, kurio ji manė atsikračiusi. Tironas. Smurtautojas. Prievartautojas.

Ji stovėjo prie jo miegančio kūno, mačetę laikydama kaip Damoklo kardą ir pasiruošusi kirsti, jei jis nors kiek krustelės.

Tada pamažu nuleido ranką, priglausdama mačetę prie šono. Jis dabar buvo vaiduoklis, pagalvojo ji. Vyras, sugrįžęs iš numirusiųjų, būtybė, kuri persekios ją per amžius. Ji niekada nebus nuo jo laisva.

Kai ji tai galvojo, Hermanas atsimerkė.

Akių vokai pakilo, ir akys smaksojo tiesiai aukštyn.

Glorija sustingo. Ji norėjo bėgti ir rėkti, tačiau negalėjo padaryti nei vieno, nei kito.

Hermano galva sukosi tol, kol jo spoksantis žvilgsnis sustojo ties ja. Kaip visada — tas pats pašaipus žvilgsnis. Žvilgsnis, kuris visada pranašaudavo blogus dalykus.

Ir tada kažkas šovė jai į galvą.

Tuo pačiu metu per keturis namus nuo Glorijos ketverių metukų Liusė Nidhem stovėjo prie savo namo ir Cheez-Its trapučiais maitino lėlę, vardu Mieloji. Liusė nustojo čiaumoti ir įsiklausė į prislopintus riksmus ir smūgių garsus, sklindančius iš... kažkur netoli. Ji pasižiūrėjo į savo namą, tada į šiaurę suraukdama nosį dėl painiavos. Ji stovėjo labai ramiai ir pravira burna, kuri buvo pilna oranžinių pusiau sukramtytų trapučių, ir klausėsi keisčiausių garsų, kuriuos tik yra kada nors girdėjusi. Ji ruošėsi pasakyti tėčiui, kai jis atėjo iš namo su telefonu rankoje, bet tada netyčia išmetė Cheez-Its maišelį ir pritūpusi pradėjo valgyti trapučius nuo žemės, o kai tėtis ją išbarė, ji viską pamiršo.

Glorija stovėjo savo namo pastogėje žiaukčiodama ir laikydama mačetę abiem rankomis. Hermanas gulėjo sukapotas į gabalėlius tarp lipnios izoliacinės medžiagos, pastogės siena buvo aptaškyta baltu varvančiu skysčiu.

Baltas kraujas?

Glorija drebėjo. Ji apžiūrėjo žalą, kurią padarė. Ašmenys buvo du kartus įstrigę į medinę siją, nes, kiek ji pamena, Hermanas bandė išplėšti mačetę iš jos rankų, todėl ji turėjo stipriai ją purtyti, kad išsilaisvintų ir vėl galėtų užsimojusi kirsti.

Ji atsitraukė per žingsnį. Jautėsi taip, lyg būtų palikusi savo pačios kūną. Tai, ką ji padarė, labai šokiravo.

Pašaipi Hermano galva pariedėjo tarp dviejų perdangos sijų ir dabar gulėjo veidu į grindis, o prie jo skruosto buvo prilipę šiek tiek rožinės spalvos stiklo pluošto, tarsi cukraus vata. Jo liemuo buvo išskaptuotas ir subadytas, šlaunys perpjautos iki pat kaulo, iš kirkšnių kilo balti burbulai.

Balta?

Ji pajuto kažką lašant ant jos šlepetės. Pamatė kraują — raudoną kraują — ir suvokė, kad kažkaip pati įsipjovė savo kairę ranką, nors ir nejautė jokio skausmo. Ji pakėlė ranką, kad atidžiau apsižiūrėtų, varvindama ant faneros didelius, raudonus lašus.

Balta?

Glorija pamatė kažką tamsų ir juodą, vinguriuojantį ant žemės. Ji matė kaip per rūką ir daug mirksėjo, būdama vis dar sukaustyta žudikiško įniršio. Ji negalėjo pasikliauti savo rega.

Glorija pajuto niežulį ant savo kulkšnies, po kruvina šlepete. Niežulys perėjo per visą koją, ir ji plekštelėjo sau per šlaunį plokščiąja lipnių ašmenų puse.

Tada — dar vienas kutenimas ant kitos kojos priekio ir liemens. Ji suprato, kad išgyvena kažkokią isterinę reakciją, tarsi ją pultų vabalai. Ji susvyravo ir dėjo dar vieną žingsnį atgal, vos nenuvirsdama ant fanera iškloto praėjimo.

Tada pajuto labiausiai nervinantį rangymąsi aplink tarpkojį ir staigų diskomfortą tiesiojoje žarnoje, kuris privertė ją pašokti ir suspausti sėdmenis, tarsi tuoj apsidirbtų. Ji kurį laiką taip pastovėjo lyg suparalyžiuota, kol galiausiai nemalonus pojūtis pradėjo silpti. Glorija leido sau atsipalaiduoti. Jai reikėjo nueiti į vonią, tačiau kitas raitymasis, šį kartą palaidinukės rankovėje, išblaškė ją, ir ji pajuto deginantį niežulį ant žaizdos rankoje.

Paskui sekė smarkus skausmas, einantis giliai iš vidurių, kuris privertė ją staigiai susiriesti. Mačetė nukrito ant grindų, ir Glorija suklykė iš skausmo. Ji pajuto kažką vinguriuojantį per ranką, ropojantį po jos oda, ir kol buvo išsižiojusi bei vis dar spiegė, vienas plonas kapiliarinis kirminas nušliaužė nuo jos kaklo per žandikaulį iki lūpos ir staiga metėsi į burną, nuvinguriuodamas gerkle žemyn. Friburgas, Niujorkas

Naktis artinosi greitai, kai Efas per Cross Islando bulvarą važiavo į rytus, link Nasau apygardos.

— Taigi jūs sakote, kad keleiviai, kurių ieško visas miestas, tiesiog iš morgų sugrįžo namo? — paklausė Efas.

Senasis profesorius sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės ir ant kelių buvo pasidėjęs savo skrybėlę.

— Kraujas trokšta kraujo, — pasakė jis. — Kai tik jie atvirsta, susiranda šeimas ir draugus, kurie vis dar neužkrėsti. Nakčiai jie sugrįžta pas tuos, su kuriais juos sieja emocinis ryšys. Pas artimuosius. Manau, tai yra visai kaip instinktas sugrįžti namo. Tas pats gyvuliškas impulsas, kuris pasiklydusius šunis parveda šimtus kilometrų atgal pas jų šeimininkus. Tarsi jų aukštesnė smegenų funkcija išnyksta ir pradeda vadovauti gyvuliška prigimtis. Šie padarai yra varomi potraukio. Kad galėtų maitintis, slėptis ir sukti lizdus.

— Grįžta pas žmones, kurie jų gedi, — pridūrė Nora, sėdinti priekyje šalia Efo. — Kad pultų ir užkrėstų?

— Kad maitintųsi. Nemirusiųjų prigimtis yra kankinti gyvuosius.

Efas pasuko iš greitkelio neištaręs nė žodžio. Šie vampyrų reikalai buvo psichinis atitikmuo sugedusio maisto valgymui: jo protas to tiesiog nevirškino. Jis vis kramtė, kramtė, tačiau negalėjo nuryti.

Kai Setrakianas paprašė jo išsirinkti auką iš 753 reiso keleivių sąrašo, pirmoji pavardė, kuri jam šovė į galvą, buvo jaunosios Emos Gilberton. Toji, kurią jis rado lėktuve vis dar laikančią savo mamos ranką. Tai atrodė geras testas Setrakiano hipotezėms patikrinti. Kaip mirusi vienuolikmetė mergaitė galėjo naktį iš Kvinso morgo nukeliauti šitokį kelią iki savo šeimos namų Friburge?

Tačiau dabar, kai jis sustojo šalia Gilbertonų namų — prie įspūdingai atrodančio pastato plačioje gatvėje su atokiai viena nuo kitos nutolusiomis nuosavybėmis — Efas suprato, kad jeigu jie klysta, tai jie tuoj prižadins vyrą, gedintį iširusios šeimos — mirusios žmonos ir savo vienintelio vaiko.

Efas apie tai šiek tiek išmanė.

Setrakianas, išlipęs iš Explorer markės automobilio, užsidėjo skrybėlę ant galvos ir nešėsi ilgą lazdą, kurios jam visai nereikėjo. Tą vėlyvą valandą gatvėje buvo ramu, iš kai kurių namų langų sklido šviesa, tačiau lauke nebuvo nė vieno žmogaus, pro šalį nevažinėjo automobiliai. Visi Gilbertonų namo langai buvo tamsūs. Setrakianas padavė abiem po žibintuvėlį su tamsiomis lemputėmis, kurie atrodė visai kaip jų pačių juodosios šviesos žibintai, tik buvo sunkesni.

Jie nuėjo prie durų, ir Setrakianas savo lazdos rankenėle nuspaudė skambutį. Kai niekas neatidarė durų, jis pabandė palenkti rankeną tik ta plaštakos dalimi, kurią dengė pirštinė, savo plikais pirštais neliesdamas durų rankenos, kad nepaliktų pirštų atspaudų.

Efas suvokė, kad senis yra daręs panašius dalykus ir anksčiau.

Pagrindinės durys buvo tvirtai užrakintos.

— Eime, — paragino Setrakianas.

Jie nulipo kelis laiptelius žemyn ir pradėjo eiti aplink namą. Galinis kiemas buvo plati proskyna. Švietė anksti patekėjęs mėnulis ir nuo jų kūnų ant žolės nutįso blankūs šešėliai.

Setrakianas sustojo ir ištiesė savo lazdą.

Rūsio durys buvo plačiai atvertos.

Senis ėjo toliau palei atraminę pastato sieną, Efas ir Nora sekė iš paskos. Akmeniniai laiptai vedė į tamsų rūsį. Setrakianas pažvelgė į medžius, supančius galinį kiemą.

— Mes negalime tiesiog eiti vidun, — paprieštaravo Efas.

— Tai be galo neišmintinga, kai saulė jau nusileidusi, — pasakė Setrakianas. — Tačiau neturime prabangos laukti.

— Ne, turiu omenyje, kad tai yra privačios valdos pažeidimas. Turėtume prieš tai iškviesti policiją.

Setrakianas paėmė iš Efo žibintą, žiūrėdamas į jį piktu žvilgsniu.

— Tai, ką mes čia turime padaryti... jie to nesuprastų.

Jis įjungė žibintą, kurio dvi purpurinės spalvos lemputės skleidė juodąją šviesą. Žibintai buvo panašūs į to tipo žibintus, kuriuos naudojo Efas, tačiau šių šviesa buvo ryškesnė ir kaitresnė, ir juose buvo didesnės baterijos.

— Juodoji šviesa? — paklausė Efas.

— Juodoji šviesa paprasčiausiai yra ilgųjų bangų ultravioletinė šviesa, arba kitaip — UVA. Atskleidžianti, bet nepavojinga. UVB yra vidutinio ilgio bangos, kurios gali nudeginti arba sukelti vėžį. O tai, — jis nukreipė spindulį nuo savęs ir jų, — yra trumpųjų bangų UVC. Antibakterinė šviesa, naudojama sterilizacijai. Sukuria magnetinį lauką ir išardo DNR grandines. Tiesioginiai spinduliai yra labai pavojingi žmogaus odai. Tačiau vampyrui tai — tikras ginklas.

Setrakianas pradėjo lipti laiptais žemyn vienoje rankoje laikydamas įjungtą žibintą, o kitoje — lazdą. Ultravioletinės šviesos spektras suteikia labai mažai apšvietimo, o UVC šviesa dar prideda situacijai niūrumo. Kai jie iš nakties vėsumos perėjo į išcementuoto rūsio šaltį, ant akmeninių sienų augančios samanos atspindėjo baltą spektro šviesą.

Viduje Efas rado laiptus, vedančius į pirmą aukštą. Ir kūną, gulintį ant žemės.

Vyras gulėjo apsirengęs languota pižama. Efas, vedamas gydytojo impulso, pradėjo eiti link jo, tačiau sustojo. Nora apgraibomis surado šviesos jungiklį, bet šviesa neužsidegė.

Setrakianas priėjo prie vyro ir iš arti apšvietė jo kaklą. Keista indigo spalvos šviesa atskleidė mažą, tobulai tiesų įtrūkimą, šiek tiek į kairę nuo kaklo vidurio.

— Jis jau paverstas, — pasakė Setrakianas.

Senis vėl įspraudė žibintą į Efo rankas. Nora įsijungė savąjį ir apšvietė vyro veidą. Ji išvydo poodinę, būtybę, rūsčią kaip mirties kaukė, besirangančią ir raibuliuojančią, kurios neįmanoma apibūdinti, tačiau atrodančią neabejotinai bjauriai.

Setrakianas rado į darbastalį atremtą naują kirvį su blizgančiu kotu ir spindinčiais plieniniais ašmenimis. Jis sugrįžo prie kūno laikydamas jį savo kreivose rankose.

— Palaukite, — pasakė Efas.

— Prašau pasitraukti, daktare.

— Jis nieko nedaro, o tiesiog guli čia.

— Netrukus jis pakils, — atsakė senis, neatitraukdamas akių nuo gulinčio vyro ir ranka rodydamas į akmeninius laiptus, vedančius link atidarytų rūsio durų. — Mergaitė jau išėjo. Maitinasi kitais.

Setrakianas pasiruošė kirvį.

— Neprašau jūsų to toleruoti, daktare. Viskas, ko dabar prašau, tai pasitraukti.

Efas matė ryžtą Setrakiano veide ir žinojo, kad senis švystelės kirviu nepaisant to, ar jis trukdo jam, ar ne. Efas žengė žingsnį atgal.

Pagal Setrakiano sudėjimą ir amžių kirvis jam buvo per sunkus. Senis iškėlė jį abiem rankomis iki pat savo galvos, pentimi vos neliečiant jo nugaros.

Tada atpalaidavo rankas. Nuleido alkūnes.

Jis pasuko galvą link atvirų rūsio durų ir įsiklausė.

Tada Efas irgi išgirdo tai. Sausos žolės šnarėjimą.

Iš pradžių jis manė, kad tai gyvūnas. Bet ne. Šnarėjimas buvo sukeltas dvikojo padaro.

Žingsniai. Žmogaus arba kadaise tokiu buvusio. Jis artėja.

Setrakianas nuleido kirvį.

— Stokite prie durų, — įsakė jis. — Tyliai. Uždarykite iškart, kai tik ji įeis.

Jis vėl pasiėmė žibintą iš Efo, mainais įbrukdamas kirvį jam į rankas.

— Ji neturi pabėgti, — pridūrė jis.

Setrakianas atsitraukė iki tos vietos, kur buvo atrėmęs savo lazdą, prie sienos, kitapus durų, ir tada išjungė žibintą, išnykdamas visiškoje tamsoje.

Efas atsistojo prie atvirų rūsio durų, atrėmęs nugarą į sieną. Nora stovėjo šalia jo, abu drebėjo. Lengvi ir tylūs žingsniai vis artėjo.

Laiptų viršuje jie nutilo. Mėnulis metė blankų šešėlį ant rūsio grindų: galva ir pečiai.

Padaras pradėjo leistis žemyn.

Prieš pat duris žingsniai vėl nutilo. Efas, stovėdamas ne daugiau kaip už poros metrų ir laikydamas kirvį, prispaustą prie krūtinės, buvo sukaustytas mergaitės profilio. Ji buvo žema ir liesa, šviesiais plaukais, krintančiais ant paprastų naktinių marškinių, basomis kojomis ir stovėjo ypač ramiai, laikydama rankas priglaustas prie šonų. Jos krūtinė kilnojosi, tačiau mėnesienoje nesimatė jokio kvėpavimo sukeliamo garo.

Vėliau jis sužinos kur kas daugiau. Tai, kad jos klausa ir uoslė labai sustiprėjo. Kad ji gali girdėti kraują, pulsuojantį jo, Noros ir profesoriaus kūnuose, ir gali užuosti jų iškvepiamą anglies dvideginį. Jis sužinos, kad jos rega yra neaštriausias pojūtis. Kad ji dabar pasiekė tokią stadiją, kai pradeda silpti spalvas skiriančioji rega, tačiau jos terminiai pojūčiai — gebėjimas „perskaityti” šilumos pėdsakus kaip vienspalvius spindesius — dar nebuvo visiškai sustiprėję.

Ji žengė kelis žingsnius į priekį, iš blankios mėnesienos stačiakampio pereidama į visišką rūsio tamsą. Vaiduoklis įžengė į patalpą. Efas turėjo uždaryti duris, tačiau vien mergaitės buvimas čia sukaustė jį.

Ji pasisuko į tą pusę, kur stovėjo Setrakianas, užėmęs savo poziciją. Senis įjungė savo žibintą. Mergaitė pasižiūrėjo į jį be jokios išraiškos. Tada Setrakianas pradėjo eiti link jos. Ji pajautė žibinto kaitrą ir atsisuko į rūsio duris, norėdama pabėgti.

Efas uždarė duris. Sunkios durys stipriai trinktelėjo, sugriaudėjo visas pastatas. Efas pagalvojo, kad namas tuoj sugrius ant jų.

Jaunoji mergaitė, Ema Gilberton, pamatė juos. Ji buvo apšviesta purpurine spalva iš šono, ir Efas pastebėjo švytinčius indigo spalvos pėdsakus palei jos lūpas ir mažą, gražų smakrą.

Jis atsiminė: kraujas švyti indigo spalva ultravioletinėje šviesoje.

Setrakianas laikė prieš save ryškų žibintą norėdamas, kad ji atsitrauktų. Jos reakcija buvo gyvuliška ir sutrikusi, ji traukėsi tarsi nuo degančio fakelo. Setrakianas toliau negailestingai ją spaudė, versdamas mergaitę prisispausti prie sienos. Giliai iš jos gerklės pasigirdo žemas, duslus garsas, skausmo aimana.

— Daktare, — Setrakianas sušuko Efui. — Daktare, ateikite. Dabar!

Efas priėjo arčiau Emos Gilberton, paėmė iš Setrakiano žibintą ir padavė jam kirvį neatitraukdamas šviesos spindulio nuo mergaitės.

Setrakianas atsitraukė. Jis išmetė kirvį, kuris dusliai žvangtelėjo ant kietų rūsio grindų. Rankose senis laikė savo lazdą, sugriebęs rankenėlę su vilko galva. Vienu tvirtu judesiu jis atskyrė rankenėlę nuo likusios dalies.

Iš medinės įmovos Setrakianas ištraukė kardą, pagamintą iš sidabro.

— Mikliau, — paragino Efas, stebėdamas mergaitę, besirangančią prie sienos, įkalintą žudančių žibinto spindulių.

Mergaitė pamatė senio kardą, švytintį beveik baltai, ir jos veide atsirado didžiulė baimė.

— Mikliau! — sušuko Efas, norėdamas kuo greičiau viską užbaigti.

Mergaitė sušnypštė, ir Efas pamatė tamsų šešėlį joje, po jos oda — demoną, norintį išeiti.

Nora stebėjo tėvą, gulintį ant grindų. Jo kūnas pradėjo krutėti, akys atsimerkė.

— Profesoriau? — nedrąsiai ištarė Nora.

Tačiau Setrakianas buvo susitelkęs ties mergaite.

Nora stebėjo, kaip Garis Gilbertonas atsisėdo, paskui atsistojo ant savo basų kojų. Negyvas vyras stovėjo atmerktomis akimis, apsirengęs pižama.

— Profesoriau? — pakartojo Nora, įsijungdama savo žibintą.

Žibintas trakštelėjo. Ji papurtė jį ir trinktelėjo per apačią, kur buvo baterijos. Violetinė šviesa užsidegė, paskui užgeso, o tada vėl užsidegė.

— Profesoriau! — sušuko ji.

Blyksinti šviesa patraukė Setrakiano dėmesį. Jis atsisuko į vyrą, kuris atrodė sumišęs ir netvirtai stovėjo ant kojų. Setrakianas, naudodamasis savo įgūdžiais, o ne judrumu, surietė Gilbertoną, smeigdamas jam į vidurius ir krūtinę, atverdamas baltai kraujuojančias žaizdas.

Efas, paliktas vienas su mergaite, stebėjo šį demoną, pasirodantį jos viduje, ir nežinojo, kas darėsi už jo, todėl sušuko:

— Profesoriau Setrakianai!

Setrakianas nutaikė dūrius į tėvo pažastis, norėdamas nuleisti jo rankas prie šonų, o tada perpjovė jo kelių sausgysles, priversdamas nukristi negyvėlį ant visų keturių. Gilbertonas laikė iškėlęs galvą ir ištiesęs kaklą, kai Setrakianas užsimojo kardu ir ištarė kelis žodžius svetima kalba — tarsi iškilmingą pranešimą — o tada kardo ašmenys perrėžė vyro kaklą, atskirdami galvą nuo kūno.

— Profesoriau! — sušuko Efas, žibinto šviesą nutaikęs į mergaitę ir kankindamas ją — ji buvo maždaug Zako metų, jos akys dažėsi indigo spalva — kol padaras joje siautėjo.

Ji pravėrė burną, tarsi norėtų kažką pasakyti. Beveik taip, lyg tuoj uždainuotų. Jos burna žiojosi vis plačiau, ir iš po minkštojo gomurio, esančio po liežuviu, išlindo geluonis. Atauga išbrinko, kai mergaitės akys, anksčiau buvusios pilnos baimės, dabar tapo alkanos.

Senis atsisuko į ją prieš save laikydamas kardą.

— Atgal, strigoi! — sušuko jis.

Mergaitė vis dar liepsnojančiomis akimis pasisuko į Setrakianą. Jo sidabrinis kardas buvo slidus nuo balto kraujo. Jis pasakė tuos pačius žodžius kaip ir anksčiau ir abiem rankomis pakėlė kardą. Efas pasitraukė iš kelio prieš pat jam mostelint ašmenimis.

Paskutinę akimirką ji pakėlė ranką, ir ašmenys nurėžė plaštaką prieš atskiriant galvą nuo kaklo. Pjūvis buvo švarus ir tobulai lygus. Siena apsitaškė baltu krauju — ne arteriniais purslais, o labiau bjauria dėme — ir jos kūnas susmuko ant žemės, šalia nukrintant galvai ir riešui, o galvai pariedant šalin kelis žingsnius.

Setrakianas nuleido kardą ir, paėmęs žibintą iš Efo rankų, atsuko blėstančius spindulius į atvirą mergaitės žaizdą, tarsi triumfuodamas. Tačiau tai nebuvo triumfas: Efas pamatė padarus, besirangančius tirštoje balto kraujo baloje.

Parazitinės kirmėlės. Jos susiraitė ir nustojo judėti, kai jas pasiekė šviesos spindulys. Setrakianas apšvitino įvykio vietą.

Efas išgirdo žingsnius ant akmeninių laiptų. Tai buvo Nora, lekianti iš rūsio. Jis nubėgo paskui ją, vos neužkliūdamas už mergaitės tėvo kūno su nukirsdinta galva, ir išlindo į gryną orą.

Nora bėgo link juodų medžių. Jis pasivijo ją nespėjus pasiekti medžių, prisitraukė prie savęs ir tvirtai apkabino. Ji rėkė į jo krūtinę tarsi bijodama, kad jos riksmas dings naktyje, jis laikė ją, kol kieme pasirodė Setrakianas.

Senio kvėpavimas virto į šaltą nakties garą, krūtinė kilnojosi nuo pastangų. Jis prispaudė pirštus prie savo krūtinės. Jo balti plaukai buvo sutaršyti ir blizgėjo mėnesienoje, dėl ko jis atrodė visiškai pamišęs.

Senis nušluostė kardą į žolę, prieš įmaudamas jį atgal į lazdą. Sujungė abi dalis tvirtu judesiu, ir jo per ilga lazda tapo tokia pat kaip ir visados.

— Ji dabar išlaisvinta, — pasakė jis. — Mergaitė ir jos tėvas dabar ilsisi ramybėje.

Setrakianas mėnesienoje apsižiūrėjo savo batus ir kelnes, ar nėra vampyrų kraujo ant jų. Nora stebeilijo į jį laukinėmis akimis.

— Kas jūs?

— Tiesiog piligrimas, — atsakė jis. — Toks pat kaip ir jūs.

Jie sugrįžo prie Efo Explorer automobilio. Efas jautėsi nervingas ir nesaugus namo kieme. Setrakianas atidarė dureles, išsitraukė atsargines baterijas. Jis pakeitė Efo žibinto baterijas ir patikrino jį trumpai apšviesdamas violetine spalva automobilio šoną.

— Prašau palaukti čia, — pasakė Setrakianas.

— Ko? — paklausė Efas.

— Jūs matėte kraują ant jos lūpų, smakro. Ji maitinosi. Tai dar nebaigta.

Senis nuėjo prie kito namo. Efas stebėjo jį, o Nora pasitraukė nuo jo, kad atsiremtų į automobilį. Ji sunkiai rijo seiles, tarsi ją pykintų.

— Mes ką tik nužudėme du žmones jų pačių namo rūsyje, — pasakė ji.

— Šis virusas plinta tarp žmonių, o jį nešioja ne žmonės.

— Vampyrai, Dieve mano...

— Pagrindinė taisyklė visada lieka ta pati — kovok su liga, o ne su jos aukomis.

— Nelaikyk sergančiųjų blogio įsikūnijimais.

— Tačiau dabar... sergantys yra demonai. Dabar užkrėstieji yra aktyvūs užkrato nešėjai, ir jie turi būti sustabdyti. Nužudyti. Sunaikinti.

— Ką apie tai pasakys direktorius Barnsas?

— Mes negalime jo laukti. Ir taip jau laukėme per ilgai.

Jie abu nutilo. Netrukus Setrakianas grįžo nešdamasis savo lazdą, vampyrų kardą, ir vis dar šiltą žibintą.

— Jau atlikta, — pasakė jis.

— Atlikta? — pakartojo Nora, vis dar išgąsdinta to, ką matė. — Kas dabar? Juk suprantate, kad tuo lėktuvu skrido dar apie du šimtus kitų keleivių.

— Viskas dar blogiau nei tai. Dabar jau antra naktis. Dabar plinta antra infekcijos banga.

ANTROJI NAKTIS

Patricija energingai glostėsi plaukus, tarsi bandydama iškratyti prarastas dar vienos praėjusios dienos valandas. Ji suprato, kad išties laukia namo grįžtančio Marko, ir ne vien tik dėl malonumo sviesti jam vaikus ir pasakyti: „Imk”. Ji norėjo pranešti jam įdomiausias dienos naujienas apie Lusų auklę — ją Patricija šnipinėjo per į gatvę žiūrinčius valgomojo langus — išlekiančią iš Lusų namo nepraėjus nė penkioms minutėms nuo atvykimo. Vaikų niekur nesimatė, o juodaodė moteris lėkė taip, tarsi ją kas nors vytųsi.

Ak, tie Lusai. Kaimynai gali taip sudominti. Kai tik ji pagalvodavo apie perkarusią Džoaną, pasakojančią apie savo „europietiško stiliaus gryno dirvožemio vyno rūsį”, Patricija automatiškai ištiesdavo savo didįjį rankos pirštą, nutaikytą kažkur į Lusų namą. Ji netvėrė savame kailyje norėdama išsiaiškinti, ką Markas žinojo apie Rodžerį Lusą, ar jis vis dar išvykęs į užsienį. Ji norėjo palyginti turimą informaciją. Vienintelis metas, kada Patricija ir jos vyras sutardavo, būdavo tada, kai juodu aptarinėdavo draugus, šeimą ir kaimynus. Galbūt mėgavimasis kitų santuokinėmis problemomis ir šeimų nelaimėmis jos ir Marko bėdas padarydavo kažkaip mažiau varginančias.

Skandalai visada geresni, kai turi vyno taurę rankoje, ir ji vienu mauku užbaigė antrąją. Patricija žvilgtelėjo į virtuvės laikrodį, nuoširdžiai galvodama sumažinti tempą, turėdama omenyje nuspėjamą Marko kantrybės trūkumą, kai grįžęs namo prieš save ras dvi išgertas stiklines vyno. Velniop jį, visą dieną patogiai įsitaisiusį savo biure, valgantį pietus, laisvalaikiu tiesiog vaikštinėjantį ir grįžtantį namo paskutiniu traukiniu. O ji čia įkalinta su kūdikiu ir Markusu, aukle, sodininku...

Ji įsipylė dar vieną stiklinę svarstydama, kaip ilgai truks, kol Markusas, tas mažas pavydus demonas, nueis prikelti savo snaudžiančią seserį. Auklė prieš išeidama paguldė Žakliną, kuri nuo to laiko dar nebuvo pabudusi. Patricija dar kartelį žvilgtelėjo į laikrodį galvodama apie šią užsitęsusią tylą namuose. Oho — miega kaip čempionė. Pasistiprinusi dar vienu gurkšniu vyno ir mintimi apie savo mažą nutrūktgalvišką keturmetį teroristą, ji nustūmė šalin reklamomis kimšte prikimštą Cookie žurnalą ir pradėjo lipti laiptais.

Pirmiausia užsuko pas Markusą, rado jį gulintį veidu žemyn ant New York Rangers pledo, šalia savo rogučių formos lovos. Jo nešiojamas žaidimo aparatėlis vis dar buvo įjungtas ir gulėjo šalia ištiestos jo rankos. Visiškai išsekęs. Žinoma, jie brangiai sumokės už šį vėlyvą pogulį, kai besisukantis dervišas negalės užmigti naktį. Tačiau tada jau bus Marko eilė tvarkytis.

Ji nuėjo koridoriumi — susiraukdama pamačiusi kelis juodžemio grumstelius ant takelio (tas mažasis demonas) — iki uždarytų durų su ŠŠŠŠ! — MIEGA ANGELAS užrašu ant širdies formos šilkinės pagalvėlės, kabančios ant puošnios juostos, užnertos ant durų rankenos. Tyliai pravėrė duris ir krūptelėjo pamačiusi suaugusį žmogų, sėdintį besisupančioje kėdėje šalia vaiko lovelės ir siūbuojantį jį pirmyn ir atgal. Tai buvo moteris, laikanti mažą ryšulėlį savo rankose.

Nepažįstamoji liūliavo Žakliną. Tačiau tyliame kambaryje, apšviestame švelnios šviesos ir kur po kojomis jauti kalną patiesalų, viskas vis dar atrodė gerai.

— Kas?.. — Patricijai išdrįsus žengti žingsnį pirmyn, linguojančios moters laikysena kažką priminė. — Džoana? Džoana, čia tu? — Patricija priėjo dar arčiau. — Ką tu čia?.. Ar atėjai per garažą?

Džoana — tai buvo ji — nustojo lėtai suptis ir atsistojo. Dėl užstotos lempos, stovinčios už jos, Patricija vos įžvelgė keistą Džoanos veido išraišką — kažkaip keistai susuktą jos burną. Ji dvokė, todėl Patricija staiga atsiminė savo seserį ir tą siaubingą siaubingą metų Padėkos dieną. Ar Džoana turėjo panašių problemų?

Ir kodėl ji dabar buvo čia, laikė Žakliną?

Džoana ištiesė kūdikį Patricijai. Ji atsargiai paėmė savo vaiką ir akimirksniu suprato, kad kažkas buvo negerai: jos dukters ramumas buvo kitoks nei miegant gležnam kūdikiui.

Dviem drebančiais pirštais Patricija pakėlė apklotą, dengiantį Žaklinos veidą.

Graži kūdikio burnytė buvo pravira. Jos mažos akys buvo juodos ir spoksojo į vieną tašką. Antklodė aplink mažą kaklą buvo drėgna. Patricija patraukė savo du pirštus, kurie jau buvo lipnūs ir kruvini.

Patricijos gerklėje sukilo riksmas, kuris taip ir nepasiekė niekieno ausų.

Ana Mari Barbur buvo visiškai sutrikusi. Ji stovėjo savo virtuvėje, šnabždėjo maldas ir laikėsi įsitvėrusi į kriauklės kraštą, tarsi namas, kuriame ji gyveno nuo pat vedybų, būtų maža valtelė, atsidūrusi juodoje sūkuriuojančioje jūroje. Ji vis meldėsi tikėdamasi patarimo, pagalbos. Vilties prošvaistės. Ji žinojo, kad jos Anselis nebuvo blogas. Jis nebuvo toks, koks atrodė. Jis tiesiog labai labai sirgo. (Tačiau jis nužudė šunis) Kad ir kas jam buvo negerai, tai praeis tarsi sunki karštinė, ir viskas vėl sugrįš į savas vėžes.

Ji žvilgtelėjo į užrakintą pašiūrę galiniame kieme. Dabar ten buvo ramu.

Sugrįžo tos pačios dvejonės, kurios ją užklupo, kai ji pamatė žinių reportažą apie mirusius žmones iš reiso 753, kurie dingo iš morgų. Kažkas dėjosi, kažkas siaubinga (jis nužudė šunis), o jos nenugalimą baimę šiek tiek palengvino tik dažnos „kelionės” iki veidrodžių ir kriauklės. Ji juos plovė ir lietė, nerimavo ir meldėsi.

Kodėl Anselis pasilaidojo po žemėmis vidury dienos? (Jis nužudė šunis.) Kodėl jis žiūrėjo į ją su tokiu troškimu akyse? (Jis nužudė juos) Kodėl jis nieko nekalba, tik kriokia ir staugia (kaip ir šunys, kuriuos jis nužudė)?

Dangų ir vėl apsiautė naktis — tai, ko ji bijojo visą dieną.

Kodėl dabar jis ten buvo toks tylus?

Prieš jai spėjant pagalvoti apie tai, ką ji daro, prieš prarandant savo atsargumą, ji išėjo pro galines duris ir nulipo prieangio laiptais žemyn, nežiūrėdama į šunų kapus kiemo kampe — nepasiduodama tai beprotystei. Dabar ji turėjo būti stipresnė. Tik dar šiek tiek ilgiau...

Pašiūrės durys. Spyna ir grandinės. Ji stovėjo ten klausydamasi, stipriai prispaudusi kumštį prie burnos, kol pradėjo skaudėti priekinius dantis.

Ką Anselis darytų? Ar jis atidarytų duris, jeigu ji būtų viduje? Ar jis prisiverstų pažvelgti jai į akis?

Taip. Jis taip padarytų.

Ana Mari atrakino spyną raktu, kabančiu jai po kaklu. Ji ištraukė storą grandinę ir, kai durys atsidarė, šį kartą atsitraukė iki ten, kur žinojo, jog jis negalės jos pasiekti — toliau nei siekia pavadėlis, pritvirtintas prie šunų strypo.

Siaubinga smarvė. Tvaikas. Vien tas dvokas išspaudė jai ašaras. Ten buvo jos Anselis.

Ji nieko nematė. Klausėsi, tačiau nėjo toliau.

— Anseli? — ji vos sušnibždėjo. Niekas neatsiliepė. — Anseli.

Pasigirdo šiugždesys, žemėse kažkas sujudo. Kodėl ji nepasiėmė žibintuvėlio?

Ji labai atsargiai ištiesė ranką, kad galėtų stumtelėti duris, jog šios atsidarytų dar plačiau. Tiek, kad vidun įeitų truputį daugiau mėnesienos šviesos.

Štai ir jis. Gulintis žemės pataluose, pakėlęs galvą į duris, žiūrintis persisunkusiomis skausmo akimis. Ji iškart suprato, kad jis miršta. Jos Anselis miršta. Ji vėl pagalvojo apie šunis, kurie čia miegodavo — Pepas ir Gerte, brangūs širdžiai senbernarai, kuriuos ji mylėjo kur kas labiau nei paprastus augintinius, kuriuos jis nužudė ir kurių vietą pats savanoriškai užėmė... taip... kad apsaugotų Aną Mari ir vaikus.

Ir tada ji suprato: jam reikėjo kažką nuskriausti, kad galėtų atsigauti. Kad galėtų gyventi.

Ji drebėjo mėnesienoje žiūrėdama į akis padarui, į kurį virto jos vyras.

Jis norėjo, kad ji atsiduotų jam. Ji tai žinojo. Ji tai jautė.

Anselis išleido gilią dejonę, tačiau bebalsę, tarsi iš jo tuščio pilvo gilumos.

Ji negalėjo to padaryti. Ana Mari raudojo priešais jį uždarydama pašiūrės duris. Ji prisiglaudė pečiais prie durų, užkaldama jį kaip lavoną — nei gyvą, nei visai mirusį. Jis jau buvo per silpnas išlaužti duris. Ji tik išgirdo dar vieną protesto aimaną.

Ji varstė grandinę per pašiūrės durų rankenas, kai išgirdo žingsnius ant žvyro už savęs. Ana Mari sustingo įsivaizduodama tą sugrįžusį policijos pareigūną. Ji išgirdo dar vieną žingsnį ir atsisuko.

Tai buvo senstelėjęs, praplikęs vyras, dėvintis marškinius aukšta apykakle, prasegtą megztą palaidinę ir laisvas velvetines kelnes. Kaimynas iš kitapus gatvės, tas, kuris iškvietė policiją — ponas Otišas, našlys. Toks kaimynas, kuris sugrėbia lapus iš savo kiemo į gatvę, kad vėjas nupūstų juos į tavo kiemą. Žmogus, kurio jie niekada nematydavo ir nieko iš jo negirdėjo, nebent kas nors nutikdavo, ir jis įtardavo bėdą sukėlusius juos arba jų vaikus.

— Jūsų šunys surado neįtikėtinai kūrybingų būdų, kaip neleisti man miegoti naktį, — pasakė ponas Otišas.

Jo buvimas čia suglumino Aną Mari, tarsi įsibrovęs vaiduoklis į košmarą.

— Sūnys?

Jis kalbėjo apie Anselį, apie garsus, kuriuos jis naktį skleidė.

— Jeigu turite negaluojantį gyvūną, reikia jį nuvežti pas veterinarą, kad pagydytų, arbą jį užmigdyti.

Ji buvo per daug apstulbusi, kad ką nors atsakytų. Kaimynas priėjo arčiau, nulipo nuo įvažiavimo į kiemą ant galinio kiemo žolės kampelio ir niekinamu žvilgsniu nužiūrinėjo pašiūrę.

Iš vidaus pasigirdo garsi dejonė.

Pono Otišo veidas susiraukšlėjo iš šleikštulio.

— Jūs imsitės ko nors dėl tų šunėkų, arba aš tuojau pat vėl paskambinsiu policijai.

— Ne! — baimė išsprūdo greičiau nei ji spėjo ją sulaikyti.

Jis nusišypsojo dėl jos nerimo, mėgaudamasis perėmęs vadžias į savo rankas.

— Tai ką planuojate daryti?

Ji pravėrė burną, tačiau negalėjo sugalvoti, ką atsakyti.

— Aš... aš pasirūpinsiu tuo... tik nežinau kaip.

Jis smalsiai užmetė akį į verandą, kur matėsi virtuvėje įjungta šviesa.

— Ar namų vyras neužsiėmęs? Norėčiau šnektelėti su juo.

Ji papurtė galvą.

Pasigirdo dar viena skaudi aimana iš pašiūrės.

— Na, jau geriau imkitės ko nors dėl tų purvinų padarų, po velnių, arba aš tai padarysiu. Visi, kurie užaugo ūkyje, pasakytų jums, ponia Barbur, kad šunys yra tarnaujantys gyvūnai, kurių nereikia slaugyti. Jiems kur kas geriau patirti rykštės skausmą nei patapšnojimą ranka. Ypač tokiai nerangiai veislei kaip senbernaras.

Kažką, ką jis pasakė, ji iš tiesų išgirdo. Kažką apie jos šunis...

Rykštės skausmas.

Vienintelė priežastis, dėl kurios jie pašiūrėje įkalė strypą į žemę su grandinėmis, buvo ta, jog Pepas ir Gerte buvo kelis kartus pabėgę... ir dar kartą, neseniai... Gerte — mieliausia iš abiejų, patiklioji — grįžo namo su žaizdomis ant nugaros ir kojų...

... tarsi kas nors būtų ją išplakęs rykšte.

Paprastai drovi ir santūri Ana Mari Barbur tuo metu pamiršo visą savo baimę. Ji pažvelgė į šį vyrą — šį bjaurų, mažą, susiraukšlėjusį vyrą — tarsi jai nuo akių būtų nuimtas šydas.

— Jūs, — prasižiojo ji. Jos smakras drebėjo, tačiau jau ne nuo baikštumo, o iš pykčio. — Jūs tai padarėt. Gertei. Jūs sužalojote ją...

Jis pamirkčiojo akimis minutėlę, nepratęs būti pastatytas akistaton, ir iškart išsidavė dėl savo kaltės.

— Jeigu aš tai padariau, — atsakė jis, atgavęs savo įprastą „globėjiškumą”, — esu tikras, jog jis to nusipelnė.

Ana Mari staiga užsidegė iš neapykantos. Viskas, ką ji slėpė šias kelias paskutines dienas, išlindo lauk. Išsiųsti vaikai;., palaidoti jos mirę šunys... nerimas dėl jos paveikto vyro...

— Ji, — pasakė Ana Mari.

— Ką?

— Ji. Gerte. Ji yra ji.

Dar viena drebinanti aimana iš pašiūrės.

Anselio poreikis. Jo troškimas...

Ji atsitraukė drebanti. Išgąsdinta, tačiau nėjo, o šių naujų įsiūčio jausmų.

— Norite pats pamatyti? — ji pati išgirdo, ką pasakė.

— Ką pamatyti?

Pašiūrė už jos susigūžė, tarsi pati būtų pabaisa.

— Tada pirmyn. Norite progos juos sutramdyti? Pažiūrėkime, ką galite padaryti.

Jis spoksojo pasipiktinęs. Gavęs iššūkį iš moters.

— Jūs juokaujate?

— Norite viską išspręsti? Norite tylos ir ramybės? Na, aš taip pat! — ji nusišluostė truputį seilių nuo savo smakro ir papurtė prieš jį savo drėgnus pirštus. — Aš taip pat!

Ponas Otišas kurį laiką stebėjo ją.

— Kiti yra teisūs, — pasakė jis. — Jūs esate beprotė.

Jos veide atsirado laukinė, pritarianti išraiška, ir jis nuėjo iki medžių žemomis šakomis, augančių jų kiemo pakraštyje. Truktelėjo ploną rykštę, lankstė ir stipriai traukė ją, kol ji pagaliau nulūžo. Išbandė ją klausydamasis garso, kurią rykštė sukelia skrosdama orą, ir patenkintas priėjo prie pašiūrės durų.

— Noriu, jog žinotumėte, — pasakė ponas Otišas, — kad darau tai labiau jūsų pačios labui, o ne savo.

Ana Mari drebėjo stebėdama, kaip jis išnarsto grandinę ant pašiūrės durų rankenų. Durys prasivėrė ponui Otišui stovint pakankamai arti strypo, kad grandinės jį pasiektų.

— Na, — pasakė jis, — kurgi tie žvėrys?

Ana Mari išgirdo nežmonišką urzgimą ir staigiai judančią grandinę, skambančią kaip pažertos monetos. Durys staigiai atsidarė, ponas Otišas žengė žingsnį į priekį, ir akimirksniu jo apstulbęs riksmas buvo nutrauktas. Ji pribėgo ir metėsi visu kūnu į duris, iš visų jėgų stengdamasi jas uždaryti, kol ponas Otišas beviltiškai kovodamas trankėsi į jas. Ji vėl sunarstė grandines per durų rankenas, užspaudė spyną... ir pabėgo į savo namus, toliau nuo drebančios galinio kiemo pašiūrės ir nuo negailestingo dalyko, kurį ji ką tik padarė.

Markas Blesidis stovėjo savo namų prieškambaryje su BlackBerry telefonu rankoje nežinodamas, į kurią pusę pasukti. Jokių žinučių iš jo žmonos. Jos telefonas buvo jos Burberry krepšyje, Volvo furgonas — ant įvažiavimo lauke, kūdikio kibirėlis — koridoriuje. Jokio raštelio virtuvėje, tik pustuštė taurė vyno, palikta ant stalviršio. Patricijos, Markuso ir Žaklinos nebuvo.

Jis patikrino garažą — automobiliai ir vaikiška kėdutė su ratukais buvo savo vietose. Tada pasižiūrėjo į kalendorių koridoriuje — niekas nebuvo pažymėta. Ar ji užsiuto ant jo, kad jis vėl grįžo vėlai, ir nutarė pasyviai-agresyviai nubausti? Markas nusprendė spragtelėti televizoriaus mygtuką ir išlaukti, tačiau tada suprato, kad jo nerimas buvo pagrįstas. Jis du kartus paėmė telefoną, kad paskambintų policijai, bet nemanė, jog galėtų išvengti viešo skandalo, kai į jo namus atvažiuotų policijos patrulis. Jis išėjo laukan pro paradines duris ir atsistojo ant iš plytų sumūryto laiptelio žvalgydamasis į pievelę ir vešlias gėlių lysves. Jis apžvelgė visą gatvę svarstydamas, ar jie galėjo išsmukti pas kaimynus, ir tada pastebėjo, kad beveik visi namai buvo tamsūs. Nesimatė jokių geltonų švieselių iš šeimų relikvinių lempų, pastatytų ant nupoliruotų stalelių. Jokių kompiuterių monitorių ar plazminių televizorių šviesų, blyksinčių pro rankomis siūtas užuolaidas.

Jis pažvelgė į Lusų namą, stovintį tiesiai kitapus gatvės. Į jo išdidžią aristokratišką išvaizdą ir pasenusias baltas plytas. Atrodė, kad ir ten nieko nėra. Ar čia prasiautė kokia grėsminga stichinė nelaimė, apie kurią jis nežinojo? Gal įvyko evakuacija?

Tada pastebėjo kažką, pasirodantį iš už aukštų krūmų, kurie sudarė ornamentinę tvorą tarp Lusų ir Bėrių žemės. Tai buvo moteris, kuri, išmarginta ąžuolo lapo šešėlių, atrodė susitaršiusi. Rankose ji atsargiai laikė, kaip pasirodė, miegantį maždaug penkerių ar šešerių metų vaiką. Moteris perėjo tiesiai per įvažiavimą į namą, minutėlę ją užstojo Lusų Lexus visureigis, ir įėjo pro šonines duris šalia garažo. Prieš įeidama ji atsisuko ir pamatė Marką, stovintį ant savo namo laiptų. Ji nepamojavo ir neparodė, kad jį mato, tačiau jos žvilgsnis — kad ir koks trumpas buvo — tarsi užmetė ledo luitą jam ant krūtinės.

Jis suprato, kad tai ne Džoana Lus. Bet galbūt tai buvo Lusų namų šeimininkė.

Jis palaukė, kol name užsidegs šviesa. Bet taip ir nesulaukė. Labai keista, tačiau, kad ir kaip būtų, jis daugiau nieko nematė šį gražų vakarą. Tad pradėjo eiti link namo vedančiu keliuku, vengdamas užlipti ant pievelės, o paskui, laikydamas rankas kostiumo kelnių kišenėse, nužingsniavo iki Lusų namo ir tų pačių šoninių durų.

Pirmosios durys buvo uždarytos, bet vidinės — praviros. Jis ne paskambino durų skambučiu, o energingai pabeldė į durų stiklą ir užėjo vidun šaukdamas: „Sveiki!” Perėjo plytelėmis išklotą koridorių, pasiekė virtuvę ir įjungė šviesą.

— Džoana? Rodžeri?

Grindys buvo dryžuotos nuo nešvarių pėdsakų, greičiausiai nuo basų kojų. Kai kurios spintelės ir stalviršio kraštai buvo išpurvinti žemėtų rankų. Vieliniame dubenyje gulėjo pūvančios kriaušės.

— Ar yra kas nors namie?

Jis spėjo, jog Džoanos ir Rodžerio nėra, bet vis tiek norėjo pasikalbėti su namų šeimininke. Ji bent jau neliežuvaus apie tai, kaip Blesidžiai nežino, kur yra jų vaikai, arba kad Markas Blesidis negali rasti savo mėgstančios išgerti žmonos. O jeigu jis suklydo ir Džoana vis dėlto yra čia, tada ruošėsi paklausti jos apie savo šeimą, tarsi ant peties neštųsi teniso raketę. Vaikai toookie užimti, kaip jūs suvaldote savuosius? Ir jeigu jis iš ko nors išgirs apie savo neklusnią šeimynėlę, tai užsimins apie būrį basų prasčiokų, kurie laksto virtuvėje.

— Čia Markas Blesidis iš kitapus gatvės. Kas nors yra namie?

Jis nesilankė kaimyno namuose nuo to laiko, kai čia gegužę vyko berniuko gimtadienio vakarėlis. Tėvai nupirko jam vieną tų vaikiškų elektrinių lenktyninių automobilių, bet kadangi prie jo nebuvo netikros priekabos — greičiausiai vaikas buvo apsėstas priekabų — jis įvažiavo automobiliu tiesiai į stalą, ant kurio stovėjo tortas ir kur pasamdyti padėjėjai, apsirengę Kempiniuko Plačiakelnio kostiumais, buvo ką tik pripildę visus puodelius sulčių. „Na, — tada pasakė Rodžeris, — vaikas bent jau žino, ko nori? Replika visus prajuokino, o puodeliai netrukus vėl buvo pilni šviežių sulčių.

Markas pro duris įkišo nosį į svetainę, pro kurios langus jis galėjo puikiai matyti savo namą. Pasimėgavo šiuo vaizdu minutėlę, nes nedažnai gali jį pamatyti iš kaimynų. Nuostabus namas.

Nors tas kvailas meksikietis vėl kreivai nukirpo vakarinę gyvatvorės dalį.

Pasigirdo žingsniai iš rūsio. Daugiau nei vieno žmogaus, netgi daugiau nei kelių žmonių žingsniai.

— Sveiki? — jis vėl šūktelėjo galvodamas apie tą plikapadžių būrį ir manydamas, kad per daug patogiai jaučiasi kaimynų name. — Sveiki. Čia Markas Blesidis iš kitapus gatvės, — nesulaukė jokio atsakymo. — Atleiskit, kad taip įsiveržiau, bet man buvo įdomu...

Jis išėjo iš svetainės ir sustojo. Apie dešimt žmonių stovėjo prieš jį. Du jų buvo vaikai, jie išlindo iš už virtuvės stalo — nė vienas jų nebuvo jo vaikas. Markas pažino kelis žmones, Bronksvilio gyventojus, žmones, kuriuos jis matė Starbucks kavinėje traukinių stotyje ar klube. Viena jų, Kerol, buvo Markuso draugo motina. Kitas buvo UPS siuntų pristatytojas, dėvintis darbinius rudus marškinius ir šortus. Ganėtinai įvairus asortimentas susitikimui. Tarp jų nebuvo nei Lusų, nei Blesidžių.

— Atsiprašau, ar sutrukdžiau?..

Dabar jis aiškiai pamatė juos, jų veido spalvą ir akis, kai šie ėmė eiti link jo, nepratardami nė žodžio, į jį dar joks žmogus niekada nėra taip spoksojęs. Be žvilgsnių, jis jautė ir karštį, sklindantį nuo jų.

Už jų stovėjo namų šeimininkė. Jos veido spalva atrodė raudona, o akys — dar raudonesnės. Ant jos palaidinės matėsi rausva dėmė. Namų šeimininkės plaukai buvo šiurkštūs, riebaluoti, o drabužiai ir oda negalėjo būti purvinesni, tarsi ji būtų miegojusi žemėse.

Markas patraukė savo garbaną nuo akių. Pajuto, kaip jo pečiai atsirėmė į duris, ir suprato, kad traukiasi nuo jų. Visi judėjo link jo, išskyrus namų šeimininkę, kuri vis stovėjo ir žiūrėjo. Vienas vaikų, nervingas berniukas nelygiais juodais antakiais, užsikorė ant atidaryto stalčiaus ir užsilipo ant virtuvės stalo, taip būdamas aukščiau už visus kitus. Vaikas pasilenkė stovėdamas ant granitinio stalviršio ir pašoko į orą link Marko Blesidžio, kuris neturėjo kito pasirinkimo, tik ištiesti rankas ir sugauti jį. Kai jis pakilo, vaiko burna prasivėrė, o kai Markas jį pačiupo už pečių, iš berniuko burnos jau buvo išlindęs mažas geluonis. Visai kaip skorpiono uodega jis susilenkė ir šovė tiesiai į Marko gerklę, prasiskynė kelią pro odą ir raumenis iki miego arterijos, o skausmas buvo toks, tarsi karštas iešmas būtų įsirėžęs per pusę jo kaklo.

Jis krito aukštielninkas pro duris ir išsitiesė ant grindų kartu su stipriai įsikibusiu berniuku, apsižergusiu jo krūtinę ir įsisegusiu į kaklą. Tada prasidėjo siurbimas.

Markas bandė kalbėti, bandė rėkti, bet žodžiai užstrigo gerklėje, ir jis užspringo jais. Jis buvo paralyžiuotas. Jo pulsas staiga pasikeitė — buvo pertrauktas — ir jis nebegalėjo išleisti nė garso.

Berniukas krūtine prisispaudė prie jo, ir Markas pajautė silpną jo širdies — ar kažko panašaus — plakimą. Kai iš Marko kūno greitai tekėjo kraujas, jis pajuto greitėjantį ir stiprėjantį berniuko pulsą — tuk tuk tuk — pasiekiantį siautulingą vidinį šuoliavimą, artimą malonumui.

Berniuko geluonis pritvino kraujo, kol jis maitinosi, o jo akių baltymai, jam spoksant į savo auką, nusidažė tamsiai raudona spalva. Berniukas vis suko savo sulenktus, kaulėtus pirštus į Marko plaukus, vis stipriau laikydamas grobį savo gniaužtuose...

Likusieji prasiveržė pro duris, apsupdami auką ir draskydami jos drabužius. Kol jų geluonys smaigstė jo kūną, Markas pajuto atsinaujinusį spaudimą savo kūne, ne sumažėjusį, bet padidėjusį. Dirbtinis vakuumas, tarsi būtų siurbiamos sultys iš pakelio.

Tuo pačiu metu viską nustelbė kvapas, pasiekęs jo nosį ir akis kaip amoniako debesis. Jis pajuto atsiradusį šlapumą ant savo krūtinės, tarsi ką tik išvirtos sriubos, o jo rankos, laikančios mažojo draugo kūną, pajuto karštą drėgmę. Berniukas apsidirbo išsituštindamas ant Marko, kol pats maitinosi. Tačiau išskyros atrodė labiau cheminės nei žmogiškos kilmės.

Siaubingas skausmas, apimantis visą jo kūną, jo pirštų galiukus, krūtinę, smegenis. Spaudimas nuo jo kaklo dingo, ir Markas gulėjo tarsi ryški balta žvaigždė, spinduliuojanti skausmą.

Niva vos vos stumtelėjo miegamojo duris ir pamatė, kad vaikai pagaliau užmigo. Kynas ir Odrė Lusai gulėjo miegmaišiuose ant žemės, šalia Nivos anūkės Narušos lovos. Lusų vaikams buvo viskas gerai — Niva vis dėlto buvo vienintelė jų prižiūrėtoja nuo tada, kai Kynui buvo vos keturi mėnesiai — tačiau šiąnakt jie abu verkė. Jie pasiilgo savo lovų. Jie norėjo žinoti, kada galės grįžti namo, kada Niva juo parveš atgal. Sebastiana, Nivos dukra, nuolat klausinėjo, kiek laiko praeis, kol atvažiuos policija ir pasibels į jų duris. Tačiau Niva jaudinosi ne dėl atvažiuojančios policijos.

Sebastiana gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, mokėsi Jungtinių Amerikos Valstijų mokyklose ir buvo pilna amerikietiško pasipūtimo. Niva kasmet nusiveždavo savo dukrą į gimtąjį Haitį, bet ši vis nepriimdavo senosios šalies ir jos senų papročių. Ji atmesdavo senąją išmintį, nes naujoji buvo tokia spindinti ir šauni. Tačiau Sebastianai bandant sudaryti įspūdį, kad jos motina yra prietaringa kvailė, Niva vis sunkiau galėjo tai pakęsti. Ypač dėl to, kad, saugodama šiuos du išlepintus, bet galbūt pakenčiamus vaikus, ji rizikavo savo pačios šeimos nariais.

Nors Niva ir buvo užauginta kaip Romos katalikė, jos senelis iš motinos pusės išpažino vudu religiją ir buvo kaimo bokoras — žynys — kuris užsiėmė magija, tiek baltąja, tiek juodąja. Kad ir buvo sakoma, jog jis turi stiprią ashe (dvasinę) galią ir pats dažnai domėjosi gydomaisiais zombių astralais — tai yra dvasios pagavimas amulete (negyvame daikte) — jis niekada neužsiėmė juodąja magija, pavyzdžiui, nebandė atgaivinti lavono, prikelti zombio iš numirusiųjų. Jis niekada to nedarė, nes sakė labai gerbiantis juodąją magiją, o peržengti tą pragaro ribą yra tiesioginis loa — dvasių, panašių į šventuosius arba angelus, kurie veikia kaip tarpininkai tarp žmogaus ir neutralaus Kūrėjo — įžeidimas. Tačiau jis teikė tam tikras paslaugas, kurios buvo šiek tiek panašios į egzorcizmą, taisydamas kitų vudu žynių padarytas klaidas. O Niva visada buvo kartu su juo ir buvo mačiusi nemirusiojo veidą.

Kai Džoana tą pirmąją naktį užsidarė savo kambaryje — savo prabangiai įrengtame miegamajame, ne ką prastesniame už Manhatano viešbučių liukso kambarius, kuriuos Niva valydavo tik atvykusi į Ameriką — ir galiausiai nebesigirdėjo dejonių, Niva įkišo galvą patikrinti. Džoanos akys atrodė negyvos, jos žvilgsnis — išsiblaškęs, širdis plakė kaip išprotėjusi, lovos patalai buvo permirkę ir dvelkė prakaitu, pagalvė buvo sutepta balkšvu, iškosėtu krauju. Niva buvo slaugiusi panašių ligonių ir mirštančiųjų, tačiau, pažvelgusi į Džoaną Lus, ji žinojo, kad jos darbdavė grimzdo gilyn ne šiaip į ligą, o į blogį. Tada ji pasiėmė vaikus ir išėjo.

Niva vėl nuėjo patikrinti langų. Jie gyveno pirmame namo, kuriuo dalijosi trys šeimos, aukšte ir galėjo pamatyti gatvę ar kaimynų namus tik pro metalines grotas. Apsauginės grotos buvo puiki priemonė įsilaužėliams atbaidyti, tačiau, nepaisant to, Niva nebuvo užtikrinta. Tą popietę ji buvo išėjusi laukan ir truktelėjo už grotų — jos atrodė tvirtos. Norėdama jaustis dar saugesnė, ji (be Sebastianos žinios, kad ši nepradėtų pamokslauti dėl priešgaisrinės saugos) prikalė langų rėmus prie palangių ir užblokavo vaikų langus knygų lentyna, panaudodama ją kaip laikiną užtvarą. Ji taip pat (sumaniai niekam nesakydama) kiekvieną grotų strypą ištrynė česnaku. Turėjo ir šventinto vandens, kurį jos parapijos kunigas pašventino. Tačiau Niva nepamiršo, koks neefektyvus buvo jos kryžius Lusų rūsyje.

Įsitempusi, bet pasitikinti savimi, ji užtraukė visas užuolaidas ir įjungė kiekvieną lempą, o tada nuėjo ir atsisėdo ant savo kėdės, užkeldama kojas. Dėl viso pikto nenusiavė storakulnių batų (jie buvo ortopediniai) — norėjo būti pasiruošusi, jeigu netyčia reikėtų kur nors skubėti ar stovėti sargyboje dar vieną naktį. Ji tyliai įsijungė televizorių, tik dėl draugijos. Jis labiau eikvojo elektrą nei traukė Nivos dėmesį.

Jai labiau (nei galbūt turėtų) nedavė ramybės jos perdėta dukros globa. Kiekvienam imigrantui kelia rūpestį tai, jog jų atžalos augant pasirinks naująją kultūrą savo įgimto paveldo sąskaita. Tačiau Nivos baimė buvo kur kas konkretesnė: ji nerimavo, kad jos suamerikonėjusios dukros perdėtas pasitikėjimas galiausiai atsigręš prieš ją pačią. Nakties tamsa Sebastianai buvo nedidelis nepatogumas, šviesos trūkumas, kuris iškart išnyksta, kai tik spragteli lempos jungiklį. Naktis jai buvo poilsio, žaidimų metas, laikas atsipalaiduoti. Kai ji išsileidžia plaukus ir praranda budrumą. Nivai elektra buvo kiek svarbesnė nei talismanas nuo tamsos.

Naktis yra tikra. Naktis yra ne šviesos trūkumas, iš tiesų diena yra tas trumpas atokvėpis nuo grėsmingos nakties...

Kažkas pradėjo tyliai krebždėti, ir Niva pakirdo iš miegų. Pakėlusi akis pamatė reklaminę laidą, rodomą per televizorių, kur reklamavo grindų šluostę, tinkančią ir dulkių siurbliui. Ji sustingo ir įsiklausė. Tai buvo spragsėjimas, sklindantis nuo laukujų durų. Iš pradžių pamanė, kad Emilis grįžo namo — jos sūnėnas naktimis vairavo taksi — bet jeigu jis vėl pamiršo raktus, tai būtų paskambinęs durų skambučiu.

Kažkas buvo už laukujų durų. Bet jokio skambučio ar beldimo į duris.

Niva pašoko ant kojų kaip galėdama greičiau. Nusėlino koridoriumi iki durų ir klausėsi, ją ir kažką — kad ir kas ten būtų — skiriant vos vienai medžio plokštei.

Ji jautė kažkieno buvimą. Niva manė, kad jeigu paliestų duris — nors ir nepalietė — ji pajustų karštį.

Tai buvo paprastos laukujos durys su vienintele spyna ir be jokio langelio. Tik su sena pašto dėžute, įmontuota viduryje, maždaug trisdešimt centimetrų nuo žemės.

Sugirgždėjo pašto dėžutės vyris. Sujudėjo žalvarinis dangtelis, ir Niva nubėgo koridoriumi atgal. Pastovėjo minutėlę išsigandusi ir nuskubėjo į vonią, kur buvo vonios žaislai. Ji pagriebė savo anūkės vandens pistoletą, atkimšo šventinto vandens butelį ir supylė jį per mažą skylutę daugiau vandens išlaistydama, kol pildė plastikinį ginklą.

Nusinešė žaislą prie durų. Dabar ten buvo tylu, bet ji jautė, kad kažkas vis dar yra. Ji nerangiai atsiklaupė ant savo ištinusio kelio netyčia užkabindama kojinę už šiurkščių medinių grindų.

Buvo pakankamai arti, kad girdėtų šaltą naktį, šnabždančią per žalvarinę pašto dėžutės angą, ir pamatytų šešėlį palei jos kraštą.

Žaislinis šautuvas turėjo ilgą purkštuką. Niva prisiminė užtaisyti šautuvo apačioje esančią pompą, kad pakeltų slėgį, ir tada pačiu piršto galiuku atidarė pašto dėžutės angą. Kai vyriai išleido gailų girgždesį, ji įkišo šautuvo vamzdį ir pradėjo spaudyti gaiduką.

Niva taikėsi aklai, šaudė aukštyn, žemyn ir į šonus, taškydama šventintą vandenį į visas puses. Ji įsivaizdavo degančią Džoaną Lus aitriam vandeniui skrodžiant jos kūną tarsi paties Jėzaus auksiniu kardu, tačiau negirdėjo jokių aimanų.

Tada pro angą įlindo ranka ir sugriebė šautuvo vamzdį norėdama jį atimti. Niva jį atitraukė ir gerai įsižiūrėjo į pirštus. Jie buvo žemėti, panagės — kraujo spalvos. Šventintas vanduo, užpurkštas ant odos, vos nuplovė žemes, tačiau nenudegino.

Visiškai neefektyvu.

Ranka stipriai truktelėjo šautuvo vamzdį, ir šis įstrigo. Dabar Niva suprato, kad ranka bando sugriebti ir ją, todėl paleido ginklą, visaip sukiodama ir traukdama ranką, kol plastikinis žaislas trakštelėjo ir ištaškė paskutinį vandenį.

Niva atsistūmė nuo durų, nusileisdama ant užpakalio ir rankų, kai lankytojas pradėjo laužti duris, daužydamasis kūnu į jas, klibindamas durų rankeną. Durų vyriai virpėjo, sienos drebėjo. Nuotrauka su vyru ir vaiku nukrito nuo vinies ir stiklas sudužo. Niva kojomis nusispyrė iki trumpo koridoriaus galo. Pečiu ji parvertė skėčių stovą, kuriame buvo ir beisbolo lazda. Niva pagriebė ją už juoda juosta užvynioto galo, taip ir likusi sėdėti ant grindų.

Medis atlaikė. Senos durys, kurių ji nekentė, nes jos vasaros karštyje išsiplėsdavo ir užstrigdavo staktoje, buvo pakankamai tvirtos, kad atlaikytų smūgius, kaip ir spyna bei metalinė durų rankena. Galiausiai šurmulys už durų nutilo. Gal įsibrovėlis netgi nuėjo.

Niva žvilgtelėjo į Kristaus ašarų balą, telkšančią ant grindų. Kai Jėzaus galybė tau nepadeda, tada žinai, kad tikrai esi giliame mėšle.

Reikia laukti dienos. Tai buvo viskas, ką ji galėjo padaryti.

— Niva?

Kynas, Lusų berniukas, stovėjo už jos vilkėdamas treningines kelnes ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Niva prišoko prie jo staigiau nei pati manė galinti, ranka užspaudė jo burną ir nusitempė už koridoriaus kampo. Ji stovėjo nugara atsirėmusi į sieną, rankose stipriai laikydama berniuką.

Ar tas padaras kitapus durų išgirdo savo sūnaus balsą?

Niva pabandė įsiklausyti. Berniukas rangėsi priešais ją norėdamas kažką pasakyti.

— Ša, vaike.

Tada ji vėl išgirdo girgždesį. Suspaudė berniuką dar stipriau, kai pasviro kairėn norėdama pažiūrėti iš už kampo.

Pašto plyšys buvo pravertas purvinu pirštu. Niva vėl pasislėpė, bet prieš tai pamatė dvi raudonai švytinčias akis, žiūrinčias į vidų.

Gabrielio Bolivaro vadybininkas Rudis Veinas važiavo taksi po vėlyvos vakarienės Mr. Chows restorane su BMG žmonėmis. Jis negalėjo prisiskambinti Gabrieliui, bet dabar, po reikalų su 753 reisu ir paparacio nuotraukos, kurioje jis sėdi invalido vežimėlyje, apie jo sveikatą pradėjo sklisti gandai, todėl Rudis norėjo viską pamatyti savo akimis. Kai jis atvažiavo iki durų Vestri gatvėje, nesimatė jokių paparacių, tik keli iš pažiūros apduję gotai, susėdę ratu ant šaligatvio ir rūkantys.

Kai Rudis priėjo prie namo laiptų, jie atsistojo, lyg turėtų vilties dėl kažko.

— Kas nutiko? — paklausė Rudis.

— Mes girdėjome, kad jis įsileidžia žmones.

Rudis žvilgtelėjo aukštyn — visur buvo tamsu, net ir apartamentuose pastato viršuje.

— Atrodo, vakarėlis baigėsi.

— Tai ne vakarėlis, — atsakė vienas putlus vaikis su spalvotais elastiniais raiščiais, kabančiais nuo segtuko plaukuose. — Jis ir paparacius įsileido.

Rudis gūžtelėjo pečiais, suspaudė durų užrakto kodą, įėjo vidun ir uždarė duris už savęs. Bent jau Gabrielis jautėsi geriau. Rudis praėjo juodas marmurines panteras ir pateko į tamsų fojė. Darbinis statybininkų apšvietimas neveikė, o lempų jungikliai vis dar nebuvo prijungti. Rudis minutėlę pagalvojo ir išsitraukė savo BlackBerry telefoną nustatydamas ekrano parinktį VISADA ĮJUNGTAS. Pasišvietė mėlyna šviesa aplink prie sparnuoto angelo kojų, esančio šalia laiptų, ir pastebėjo krūvą paparacių ginklų — aukštos kokybės fotoaparatų ir vaizdo kamerų. Visus sukrautus čia, tarsi batus, sumestus šalia baseino.

— Ei, yra kas nors?

Jo balsas dusliai nuaidėjo per pirmus kelis nebaigtus remontuoti aukštus. Rudis pradėjo lipti marmuriniais laiptais, sekamas mėlynos jo BlackBerry telefono šviesos. Jam reikėjo paskatinti Gabrielį Roseland koncertui, vyksiančiam kitą savaitę, ir jau buvo organizuojami dar keli pasirodymai Jungtinėse Valstijose prieš ir po helovyno.

Jis pasiekė viršutinį aukštą, Bolivaro miegamąjį, kur visos šviesos irgi buvo išjungtos.

— Ei, Gabrieli? Čia aš. Pasirūpink, kad neužtikčiau tavęs ko nors darant.

Per daug tylu. Jis įėjo į pagrindinį miegamąjį ir apšvietė jį savo mobiliuoju telefonu. Pamatė numestus lovos patalus, tačiau jokio pagiringo Gabrielio. Turbūt kaip visada kur nors šliaužioja naktimis. Jo čia nebuvo.

Rudis įšoko į pagrindinio miegamojo vonios kambarį nusičiurkšti. Pamatė atidarytą vikodino buteliuką ant staliuko ir krištolinę stiklinę, kuri atsidavė alkoholiu. Rudis minutėlę pasvarstė ir įsibėrė į ranką dvi tabletes, išskalavo stiklinę kriauklėje ir užgėrė tabletes vandeniu.

Kai jis dėjo stiklinę atgal ant staliuko, pastebėjo kažką sujudant už savęs. Jis staigiai atsisuko — ten buvo Gabrielis, išlindęs iš tamsos ir pasirodęs vonioje. Dėl dviejų veidrodinių vonios sienų atrodė, kad ten buvo šimtai Gabrielių.

— Gabrieli, Jėzau, išgąsdinai mane, — pasakė Rudis.

Jo maloni šypsena išblėso Gabrieliui tiesiog stovint ten ir spoksant į jį. Mėlyna telefono šviesa nešvietė tiesiai į jį ir buvo gana blanki, tačiau Gabrielio oda atrodė tamsi, o akys buvo raudonos. Jis dėvėjo ploną juodą chalatą iki kelių ir laikė rankas prie šonų neištiesdamas jų savo vadybininkui pasisveikinti.

— Kas nutiko, žmogau? — Gabrielio rankos ir krūtinė buvo murzinos. — Praleidai naktį šiukšlių dėžėje, prikrautoje anglių?

Gabrielis, padaugintas veidrodžiuose iki begalybės, į nieką nereagavo.

— Tu tikrai smirdi, žmogau, — pastebėjo Rudis, rankas laikydamas prie savo nosies. — Kur, po galais, buvai įsivėlęs?

Rudis jautė keistą šilumą, sklindančią nuo Gabrielio. Jis prikišo savo telefoną arčiau jo veido. Gabrielio akys visiškai nereagavo į šviesą.

— Drauguži, tu nevalei makiažo gerokai per ilgai.

Vikodinas pradėjo veikti. Vonios kambarys su visais jos veidrodžiais išsiplėtė kaip akordeonas. Rudis pakrutino telefoną, ir visa vonia sublyksėjo.

— Klausyk, žmogau, — pasakė Rudis, suerzintas abejingo Gabrielio, — jeigu tu apsinešęs, tai galiu sugrįžti vėliau.

Jis pabandė praeiti pro Gabrielį, tačiau šis nepasitraukė į šoną. Pabandė dar kartą, bet Gabrielis nepasidavė. Rudis atsitraukė šviesdamas savo telefonu į savo seną klientą.

— Gabrieli, žmogau, kas per?.. — Tada Bolivaras praskleidė savo chalatą, išskėsdamas rankas į šonus kaip sparnus, prieš nusimesdamas apdarą ant žemės.

Rudis aiktelėjo. Gabrielio kūnas buvo pilkas ir sulysęs, bet tai, kas privertė jį nustebti, buvo Gabrielio tarpkojis.

Ten nebuvo nei plaukų, nei lytinio organo.

Gabrielis stipriai prispaudė savo ranką prie Rudžio burnos. Rudis pradėjo blaškytis, bet gerokai per vėlai. Jis pamatė, kaip Gabrielis išsišiepė, tačiau taip pat greitai šypsena dingo, o jo burnoje pradėjo kažkas rangytis. Prie drebančios mėlynos šviesos — kol jis kaip paklaikęs ir nežiūrėdamas į telefoną bandė surinkti skaičius 9, 1 ir 1 — pamatė išlendantį geluonį. Palei jo šonus pulsavo sunkiai įžiūrimos ataugos, tarsi du mėsingi sugeriantys maišeliai su į žiaunas panašiomis angomis, kurios atsiveria ir užsiveria.

Rudis visą tai pamatė vos per akimirksnį, prieš geluoniui perskrodžiant jo kaklą. Telefonas nukrito ant vonios grindų po jo besispardančiomis kojomis, o SKAMBINTI mygtukas taip ir nebuvo paspaustas.

Devynmetė Džiną Milsam buvo visiškai nepavargusi, kai važiavo namo su savo motina. Pamatyti „Undinėlę” Brodvėjuje buvo taip nepaprasta, jog ji manė, kad dar niekada gyvenime nebuvo tokia budri. Dabar ji tikrai žinojo, kuo nori būti užaugusi. Daugiau jokios baleto mokyklos vadovės (po to, kai Sindi darydama šuoliuką susilaužė du kojos pirštus). Daugiau jokios olimpinės gimnastės karjeros (gimnastikos „ožys” atrodė jai per baisus). Dabar ji bus (prašome būgnus...) Brodvėjaus aktorei Ir ji ruošėsi nusidažyti savo plaukus raudona koralų spalva bei atlikti pagrindinį Arielės vaidmenį „Undinėlėje”, o vaidinimo pabaigoje — atlikti patį grakščiausią reveransą. O po griausmingų aplodismentų ji sutiks savo jaunuosius teatro gerbėjus ir pasirašys ant kiekvieno teatro programos lankstinuko bei šypsosis telefono fotoaparatų nuotraukoms su jais. O tada, vieną ypatingą vakarą, ji iš žiūrovų išsirinks pačią mandagiausią ir nuoširdžiausią devynmetę mergaitę ir pakvies ją būti savo dublere ir amžinai būti Geriausiomis Draugėmis. Jos mama bus stilistė, o tėtis, kuris pasiliko namie su Justinu, bus jos vadybininkas, visai kaip Hanos Montanos tėtis. O Justinas... na, Justinas galės likti namuose ir būti savimi.

Taigi taip ji ir sėdėjo parėmusi smakrą savo rankose, apsisukusi į priešingą pusę ant metro, po žeme traukiančiu į miesto pietus, sėdynės. Ji matė savo atspindį lange, matė kito vagono šviesas, bet tos šviesos kartais sumirkčiodavo, o vienoje tų tamsos akimirkų ji suprato, kad žiūri į tuščią erdvę, kur vienas tunelis jungiasi su kitu. Tada ji kažką pamatė. Ne daugiau nei kokį pasamoningą vaizdinio blykstelėjimą, tarsi vieną neramų kadrą, įklijuotą į monotonišką filmo juostą. Viskas įvyko taip greitai, kad jos, devynmetės, protas neturėjo laiko apdoroti šio vaizdinio, kurio ji taip ir nesuprato. Ji netgi negalėjo pasakyti, kodėl apsipylė ašaromis ir taip netyčia prikėlė savo šalia snaudžiančią motiną, taip dailiai atrodančią su suknele ir paltu. Mama guodė ją ir bandė sužinoti, kas sukėlė vaiko ašaras. Džiną tik rodė į langą. Likusį kelią namo ji važiavo susirangiusi po mamos ranka.

Tačiau Šeimininkas matė ją. Šeimininkas viską matė. Netgi tuo metu, kai maitinosi. Jo naktinis regėjimas buvo nepaprastas ir beveik teleskopinis. Jis mato įvairiais pilkos spalvos atspalviais ir šmėkliška balta spalva užfiksuoja kiekvieną šilumos šaltinį.

Pabaigęs maitintis, tačiau nepasisotinęs — nuolatos nepasisotinęs — jis leido savo aukai lėtai nuslysti savo kūnu žemyn, savo stipriomis rankomis paleisdamas atverstą žmogų ant žemės. Aplinkiniai tuneliai šnibždėjo pučiant vėjui, kuris pleveno jo tamsų apsiaustą, tolumoje girdėjosi spiegiantys traukiniai geležiai susiremiant su plienu. Tarsi rėkiantis pasaulis, kuris staiga suprato, kad Jis ateina.

ATSKLEIDIMAS

„Kanarėlės” būstinė, 11-osios aveniu ir 27-osios gatvės kampas

Trečiąjį rytą po lėktuvo, skridusio 753 reisu, nusileidimo, Efas nusivedė Setrakianą į CDC štabo „Kanarėlės” projekto biurą, esantį vakariniame Celsi kampe, per vieną kvartalą į rytus nuo Hadsono rajono. Prieš Efui įkuriant „Kanarėlę”, trijų kabinetų biuras buvo CDC Pasaulio prekybos centro darbuotojų ir savanorių sveikatos patikrinimo programos, kuri tyrė sąsajas tarp visuotinės pagalbos po rugsėjo 11-osios įvykių ir daugybės kvėpavimo sutrikimų, vieta.

Efo širdis pradėjo plakti stipriau, kai jie sustojo prie 11-osios aveniu. Priešais įėjimą stovėjo du policijos automobiliai ir pora nepažymėtų sedanų su vyriausybiniais numeriais. Direktorius Barnsas pagaliau padarė tai, ką reikia. Jiems pagaliau bus suteikta pagalba, kurios taip reikėjo. Efas, Nora ir Setrakianas niekaip negalėtų įveikti šios nelaimės vieni.

Kai jie nusigavo į trečią biuro aukštą, durys buvo atidarytos, o Barnsas tarėsi su žmogum, dėvinčiu civilinius drabužius, kuris prisistatė kaip specialusis FTB agentas.

— Everetai, — pasakė Efas su palengvėjimu matydamas, kad jis yra asmeniškai įsivėlęs į šį reikalą. — jūs pačiu laiku, kaip tik jus ir norėjau matyti.

Jis nuėjo prie mažo šaldytuvo šalia durų. Mėgintuvėliai dzingtelėjo, kai jis siekė litro nenugriebto pieno butelio, kurį atkimšo ir greitai išmaukė. Dabar jam reikėjo kalcio taip pat, kaip kadaise reikėjo alkoholio. „Išsimainėme savo priklausomybes”, — pagalvojo jis. Pavyzdžiui, vos praeitą savaitę Efas buvo visiškai priklausomas nuo mokslo ir gamtos dėsnių. Dabar jo „kabliukas” — sidabriniai kardai ir ultravioletinė šviesa.

Jis patraukė pustuštį butelį nuo lūpų supratęs, kad ką tik numalšino savo troškulį kito žinduolio produktu.

— Kas čia toks? — paklausė direktorius Barnsas.

— Čia, — pasakė Efas, nusivalydamas pieną nuo viršutinės lūpos, — yra profesorius Abrahamas Setrakianas.

Setrakianas rankose laikė savo skrybėlę, jo plaukai po žemomis lubų šviesomis atrodė gipso spalvos.

— Tiek daug visko įvyko, Everetai, — tęsė Efas, gurkštelėdamas dar pieno, kad užgesintų ugnį pilve. — Net nežinau, nuo ko pradėti.

— Kodėl mums nepradėjus nuo kūnų, dingusių iš miesto morgų, — pasiūlė Barnsas.

Efas nuleido butelį. Vienas policininkų priėjo arčiau durų už jo. Kitas FTB agentas sėdėjo prie Efo nešiojamojo kompiuterio.

— Ei, atsiprašau, — Efas nepatenkintas negarsiai šūktelėjo.

— Efraimai, ką žinai apie dingusius kūnus? — Barnsas paklausė dar kartą.

Efas minutėlę bandė įskaityti CDC direktoriaus veidą. Jis žvilgtelėjo atgal į Setrakianą, tačiau senis nieko nesakė, tik stovėjo labai ramiai su skrybėle kreivose rankose.

Efas atsisuko atgal į savo bosą.

— Jie grįžo namo.

— Namo? — paklausė Barnsas pakreipdamas galvą, tarsi norėdamas jį geriau girdėti. — Į dangų?

— Pas savo šeimas, Everetai.

Barnsas žvilgtelėjo į FTB agentą, kuris vis žiūrėjo į Efą.

— Jie negyvi, — priminė jam Everetas.

— Jie nėra negyvi. Bent jau ne taip, kaip mes tai suprantame.

— Yra tik vienas vienintelis būdas būti negyvam, Efraimai.

Efas papurtė galvą.

— Jau nebe.

— Efraimai, — Barnsas žengė žingsnį į priekį. — Žinau, kad paskutiniu metu tavo pečius slėgė daug įtampos. Žinau, kad turėjai šeimyninių sunkumų...

— Palaukite, — įsiterpė Efas. — Nemanau, kad suprantu, kas čia, po velnių, vyksta.

— Tai dėl jūsų paciento, daktare, — pasakė FTB agentas. — Dėl vieno Regis Air 753 reiso pilotų, kapitono Doilo Redferno. Turime kelis klausimus apie jo slaugą.

Efą nupurtė šiurpulys.

— Gaukite teismo įsakymą, ir aš atsakysiu į jūsų klausimus.

— Galbūt norėtumėte paaiškinti tai.

Jis atidarė nešiojamąjį vaizdo grotuvą, stovintį ant stalo krašto, ir paleido vaizdo įrašą. Tai buvo vienos ligoninės vaizdo kamerų nufilmuota medžiaga. Redfernas buvo matyti iš nugaros, svirduliuojantis, su atrištu ligoninės chalatu. Jis atrodė sužeistas ir sutrikęs, o ne grobuoniškas ir įsiutęs. Kamera negalėjo užfiksuoti geluonio, išsirangančio iš jo burnos.

Tačiau Efas buvo atsisukęs į jį su besisukančia trefina ir skrodė Redferno gerklę apskrita geležte.

Vaizdas sumirgėjo, ir dabar buvo rodoma Nora, stovinti atokiau, susiėmusi už burnos, kai Efas stovėjo tarpduryje tankiai kvėpuodamas, o Redfernas gulėjo ant žemės.

Prasidėjo kitas epizodas. Tai buvo kita kamera, filmavusi kiek iš toliau ir aukščiau tame pačiame rūsio koridoriuje. Vaizdo įraše buvo du žmonės, vyras ir moteris, besilaužiantys į užrakintą morgo patalpą, kur buvo laikomas Redferno kūnas. Vėliau kamera vėl juos parodė, išeinančius su sunkiu plastikiniu maišu, skirtu lavonams gabenti.

Tie du žmonės buvo labai panašūs į Efą ir Norą.

Vaizdo įrašas sustojo. Efas pažiūrėjo į Norą, kuri buvo šokiruota, o tada — į FTB agentą ir Barnsą.

— Tai buvo... tas puolimas buvo sumontuotas, kad atrodyčiau blogai. Ten buvo montažas. Redfernas turėjo...

— Kur yra kapitono Redferno palaikai?

Efas negalėjo sugalvoti. Jis negalėjo išsisukti iš šio melo, kurį ką tik matė.

— Tai nebuvome mes. Kamera buvo per aukštai, kad...

— Jūs teigiate, kad tai nebuvote jūs ir daktarė Martinez?

Efas žvilgtelėjo į Norą, kuri purtė galvą — abu buvo per daug suglumę, kad gerai paruoštų bet kokią rišlią gynybą.

— Leisk man tavęs paklausti dar kartą, Efraimai, — pasakė Barnsas. — Kur yra ieškomi kūnai iš morgų?

Efas žvilgtelėjo atgal į Setrakianą, stovintį šalia durų. Tada vėl į Barnsą. Jis negalėjo visiškai nieko sugalvoti.

— Efraimai, aš nutraukiu „Kanarėlės” veiklą. Nuo dabar.

— Ką? — atsigavęs paklausė Efas. — Palaukite, Everetai...

Efas greitai ėjo link Barnso. Kiti du policininkai pradėjo eiti link jo, tarsi jis būtų pavojingas, todėl Efas, pamatęs jų reakciją, sustojo ir dar labiau sunerimo.

— Daktare Gudveteri, jūs turite eiti su mumis, — pasakė FTB agentas. — Visi... ei!

Efas atsisuko. Setrakiano nebebuvo.

Agentas nusiuntė du policininkus pagauti jį.

Efas pasižiūrėjo į Barnsą.

— Everetai, jūs pažįstate mane. Žinote, koks aš esu. Paklausykite, ką jums pasakysiu. Po šį miestą plinta epidemija — tokia nelaimė, kokios dar niekada nematėme.

— Daktare Gudveteri, mes norime žinoti, ko suleidote Džimui Kentui.

— Ką aš... ką?

— Efraimai, aš susitariau su jais, — pasakė Barnsas. — Jie paliks Norą ramybėje, jeigu sutiksi bendradarbiauti. Apsaugos ją nuo suėmimo skandalo ir išsaugos jos profesionalią reputaciją. Žinau, jūs abu esate... artimi.

— Ir iš ko būtent jūs tą žinote? — Efas apžiūrėjo savo persekiotojus, kurie dabar atrodė nebe susipainioję, o įpykę. — Visa tai — mėšlas, Everetai.

— Tu esi nufilmuotas, kaip užpuolei ir nužudei pacientą, Efraimai. Tu perduodavai nerealius testų rezultatus, nepaaiškinamus jokiais racionaliais matais, nepagrįstus ir greičiausiai daktaro suklastotus. Ar aš būčiau čia, jeigu turėčiau kitą pasirinkimą? Jeigu tu turėtum pasirinkimą?

Efas atsisuko į Norą. Jos galėtų neliesti. Galbūt ji galėtų kovoti toliau.

Barnsas buvo teisus — šią akimirką jis neturėjo iš ko rinktis. Bent jau ne dabar, kai kambarys buvo pilnas teisėsaugininkų.

— Neleisk šiam įvykiui tavęs sustabdyti, — pasakė Efas Norai. — Gali būti, kad esi paskutinė, kuri iš tiesų žino, kas čia vyksta.

Nora papurtė galvą ir atsisuko į Barnsą.

— Pone, čia vyksta konspiracija, nepaisant to, ar joje dalyvaujate savo noru, ar ne...

— Prašau, daktare Martinez, — Barnsas neleido jai baigti sakinio. — Neapsikvailinkite daugiau.

Kitas agentas surinko Efo ir Notos nešiojamuosius kompiuterius. Jie pradėjo lydėti Efą laiptais žemyn.

Antrojo aukšto koridoriuje jie sutiko du policininkus, kurie kiek anksčiau nusekė paskui Setrakianą. Dabar jie stovėjo vienas šalia kito, beveik susiglaudę nugaromis. Surakinti antrankiais.

Setrakianas pasirodė už grupelės, išsitraukęs savo kardą. Jis laikė ašmenų galiuką prikišęs prie vadovaujančio FTB agento kaklo. Kitoje rankoje turėjo mažesnį durklą, irgi padarytą iš sidabro. Setrakianas prikišo jį šalia direktoriaus Barnso gerklės.

— Jūs, ponai, — pasakė senasis profesorius, — esate plano, kurio nesuprantate, marionetės. Daktare, imkite šį durklą.

Efas paėmė ginklą už koto, laikydamas ašmenis prie savo boso kaklo.

— Jėzau Kristau, Efraimai, — sulaikęs kvapą pasakė Barnsas. — Ar visai netekai proto?

— Everetai, čia viskas daug sudėtingiau nei įsivaizduojate. Tai peržengia CDC ribas, žengia netgi toliau nei teisėsauga. Į miestą prasiveržė katastrofiško masto liga, kokios dar niekada nematėme. O tai dar tik pusė to.

Nora priėjo prie jo ir iš FTB agentų paėmė savo ir Efo nešiojamuosius kompiuterius.

— Viską, ko mums reikėjo biure, turime, — pasakė ji. — Atrodo, kad čia nebegrįšime.

— Dėl Dievo meilė, Efraimai, ateik į protą, — pasakė Barnsas.

— Tai yra darbas, kurį pasamdėte mane padaryti, Everetai. Įjungti pavojaus signalą, kai visuomenės sveikatai gresia pavojus. Mes esame ant pasaulinio masto pandemijos ribos. Galbūt net išnykimo. Ir kažkas kaišioja mums pagalius į ratus, kad užtikrintų, jog tai įvyktų. Stoneheart Group, Manhatanas

Eldrichtas Palmeris įjungė grupę monitorių, rodančių šešis žinių kanalus. Vienas monitorius, esantis kairėje, jį sudomino labiausiai. Jis šiek tiek pasisuko su kėde ir pagarsino.

Reporteris stovėjo priešais 17-ąją policijos nuovadą, esančią Rytų 51-ojoje gatvėje, kuriam policijos atstovas, paklaustas apie daugybę dingusių žmonių Niujorke per paskutiniąsias dienas, pasakė: „Jokių komentarų”. Jie rodė minią žmonių, laukiančią prie nuovados. Jų buvo tiek daug, kad visų neleido į vidų, todėl daugelis pildė pranešimus čia pat, ant šaligatvio. Reporteris atkreipė dėmesį ir į kitus, atrodo, nepaaiškintus įvykius, tokius kaip įsilaužimai į namus, kuriuose niekas nebuvo pavogta. Keisčiausias faktas iš visų buvo tas, kad moderniosios technologijos, galinčios padėti surasti dingusius žmones, neveikė: mobilieji telefonai, kurie beveik visi turi atsekamąją GPS technologiją, matyt, dingo kartu su jų šeimininkais. Tai privertė kai kuriuos spėlioti, kad galbūt žmonės tyčia apleido savo šeimas ir darbus, ir pastebėti, jog dingimai sutapo su neseniai buvusiu mėnulio užtemimu, iškeliant prielaidą, kad šie du dalykai yra susiję. Tada psichologas papasakojo apie potencialią nežymią masinę isteriją, galinčią sekti po tam tikrų stulbinančių dangaus įvykių. Siužetas baigėsi filmuojant apsiašarojusią moterį, laikančią CPenny studijoje darytą nuotrauką su dviem jos dingusiais vaikais.

Paskui prasidėjo reklama apie „amžiui iššūkį metantį” kremą, sukurtą „padėti tau gyventi ilgiau ir geriau”.

Tada nuo gimimo sergantis finansų magnatas išjungė garsą, todėl, be dializės aparato, girdėjosi tik švilpimas pro jo godžią šypseną.

Kitas ekranas rodė svyruojančias finansų rinkas, kartu su besitęsiančiu dolerio kritimu. Palmeris pats manipuliavo rinkomis nuolat atsikratydamas akcijų ir pirkdamas metalus: auksą, sidabrą, paladį ir platinos lydinius.

Komentatorius tęsė kalbą apie tai, kad galbūt paskutinis nuosmukis reiškė naujas galimybes spekuliuoti investicijomis į prekes. Palmeris griežtai nesutiko su tuo — jis pardavinėjo kontraktus. Visus, išskyrus savo.

Ponas Fitcviljamas nukreipė ateinantį skambutį į Palmerio telefoną. Tai buvo Federalinio tyrimų biuro darbuotojas užjaučiančiu balsu, skambinantis pranešti, kad epidemiologe su daktaru Efraimu pabėgo.

— Pabėgo? — Palmeris negalėjo patikėti šiais žodžiais. — Kaip tai įmanoma?

— Su juo buvo pagyvenęs žmogus, kuris iš tiesų yra kur kas gudresnis nei atrodė. Jis turėjo sidabrinį kardą.

Palmeris giliai atsiduso. Tada pamažu nusišypsojo.

Prieš jį sukilo pajėgos. Viskas gerai, tegul jie susirenka. Bus paprasčiau juos visus pašalinti.

— Pone? — pasiteiravo skambinantis asmuo, nesulaukęs jokio atsako.

— Oi, nieko, — atsakė Palmeris. — Aš tik galvojau apie seną draugą... Niujorkiečio skolinti daiktai ir antikvariatai, 118-oji gatvė, Harlemas

Efas ir Nora stovėjo kartu su Setrakianu už užrakintų jo lombardo durų, abu epidemiologai vis dar negalėjo atsigauti po sukrėtimo.

— Aš pasakiau jiems jūsų pavardę, — prasitarė Efas, žiūrėdamas pro langą.

— Pastatas užregistruotas mano velionės žmonos pavarde. Mes kurį laiką turėtumėme būti čia saugūs.

Setrakianas nekantravo nusileisti laiptais žemyn į rūsyje įrengtą ginklų sandėlį, tačiau abu daktarai vis dar drebėjo.

— Jie mus suseks, — pasakė Efas.

— Jie šalina kliūtis, trukdančias šiam virusui plisti, — pasakė Setrakianas — Užkratas judės greičiau per ramią visuomenę nei per tą, kuri itin budri.

— Kas tie jie? — paklausė Nora.

— Kažkas, kas turėjo įtakos ir pasirūpino, jog tas karstas patektų į tarpadantinį lėktuvą šiais terorizmo laikais, — atsakė Setrakianas.

— Jie šmeižia mus, — įsiterpė Efas. — Kažką nusiuntė pavogti Redferno palaikus... ir jie atrodė kaip mes?

— Kaip ir sakėte, jūs esate pagrindinis įgaliotasis, kuris gali perspėti apie plintantį virusą. Laimė, jie bandė tik sugriauti jūsų reputaciją.

— Bet CDC mums už nugarų, mes nebeturime jokios įtakos, — pastebėjo Nora.

— Turime tęsti darbą patys, — pasakė Setrakianas. — Taigi — viruso kontrolė pačioje pradinėje stadijoje.

Nora pasižiūrėjo į jį.

— Turite omenyje žmogžudystę?

— O ko labiau norėtumėte? Tapti tokia... ar būti paversta viena jų?

— Bet kuriuo atveju, tai — rafinuotas eufemizmas žmogžudystei, — pasakė Efas. — Ir lengviau pasakyti nei padaryti. Kiek mums reikės nukirsti galvų? Mūsų čia tik trys.

— Yra ir kitų būdų nei tik perskirti stuburą, — nuramino Setrakianas. — Pavyzdžiui, saulės šviesa. Tai yra galingas mūsų sąjungininkas.

Efo kišenėje suvibravo telefonas. Jis atsargiai išsitraukė jį ir pažiūrėjo į ekraną.

Atlantos kodas. CDC štabas.

— Pytas O’Konelis, — pasakė jis Norai ir atsiliepė.

Nora atsisuko į Setrakianą.

— Tai kur jie slepiasi dabar, dienos metu?

— Po žeme. Rūsiuose ir kanalizacijos sistemose. Tamsiose pastatų gelmėse, tokiose kaip priežiūros patalpos, šildymo ir šaldymo sistemose. Kartais sienose. Tačiau dažniausiai — žemėje. Kaip tik ten jie mėgsta sukti lizdus.

— Vadinasi, jie dienomis miega, tiesa?

— Tai būtų labai paranku, ar ne? Krūvos karstų rūsiuose, pilnų snaudžiančių vampyrų. Bet ne, jie visiškai nemiega. Ne taip, kaip mes suprantame pačią miego sąvoką. Jie išsijungia kuriam laikui — kraujo virškinimas juos nuvargina. Tačiau neilgam. Dieną jie slepiasi po žeme tik tam, kad pabėgtų nuo žudančių saulės spindulių.

Nora stovėjo išblyškusi ir sukrėsta, tarsi maža mergaitė, kuriai ką tik pasakė, kad numirę žmonės iš tiesų neužsiaugina sparnų ir neišskrenda tiesiai į dangų, o pasilieka žemėje, užsiaugina geluonius, esančius po liežuviais, ir pavirsta vampyrais.

— Tas dalykas, kurį sakote prieš pat juos nukirsdamas. Kažką, ką sakote kita kalba, lyg nuosprendžio paskelbimą ar tam tikrą prakeiksmą.

Senis susiraukė.

— Aš tai sakau tik tam, kad nusiraminčiau. Kad nesudrebėtų ranka prieš paskutinį kirtį.

Nora laukė, kad išgirstų, ką jis pasako. Setrakianas suprato jos norą, kad ir kam jai to reikėtų.

— Aš sakau: „Strigoi, mano kardas gieda sidabru“. — Setrakianas susiraukė dar kartą. — Geriau skamba sakant tai senąja kalba.

Nora pastebėjo, kad šis senas vampyrų žudikas iš tikrųjų yra kuklus žmogus.

— Sidabras? — paklausė ji.

— Tik sidabras, — patikslino Setrakianas. — Daugybę metų populiarus dėl savo antiseptinių ir bakterijas naikinančių savybių. Juos galima perpjauti plienu, pašauti švinu, tačiau tik sidabras iš tiesų sužeis juos.

Efas laikė savo laisvą ranką prisidėjęs prie kitos ausies, bandydamas geriau girdėti Pytą, kuris važiavo automobiliu vos už Atlantos.

— Kas ten vyksta? — paklausė Pytas.

— Na... o ką girdėjai?

— Kad neturėčiau su tavimi šnekėti. Kad patekai į bėdą. Kad pabėgai sulaikomas ar kažką panašaus.

— Čia painiava, Pytai. Net nežinau, ką tau pasakyti.

— Na, aš vis tiek turėjau tau paskambinti. Praleidau nemažai laiko prie pavyzdžių, kuriuos man atsiuntei.

Efo širdį prislėgė dar vienas akmuo. Daktaras Piteris O O’Konelis buvo vienas vadovaujančių žmonių Nepaaiškinamų mirčių projektui, kuris priklausė CDC Nacionaliniui ZOONOTIC, VECTOR-BORNE and ENTERIC DISEASEScentrui. UNEX buvo grupė, sudaryta iš įvairių sričių specialistų: virusologų, bakteriologų, epidemiologų, veterinarų ir gydytojų. Kasmet Jungtinėse Valstijose įvyksta daugybė natūralių mirčių, o kai kurios lieka neišaiškintos, todėl maždaug septyni šimtai atvejų per metus yra nukreipiami į UNEX tolesniems tyrimams. Iš tų septynių šimtų vos penkiolika procentų yra išsprendžiami, o likusių atvejų pavyzdžiai saugomi galimiems dar išsamesniems tyrimams.

Kiekvienas UNEX tyrėjas užima ir kitą vietą CDC sistemoje, o Pytas buvo Užkrečiamųjų ligų patologijos skyriaus viršininkas, ekspertas, tiriantis, kaip ir kodėl virusai paveikia savo šeimininkus. Efas pamiršo, kad po pirminio kapitono Redferno kūno tyrimo išsiuntė audinių ir kraujo pavyzdžius.

— Tai virusinis kamienas, Efai. Dėl to nekyla jokių abejonių. Nepaprasta genetinė rūgštis.

— Pytai, palauk, paklausyk manęs...

— Glikoproteinai turi neįtikėtinų savybių jungtis. Stulbinamų. Šis mažas šunsnukis neužpuola šeimininko ląstelės, kad priverstų ją padaryti savo kopijų. Ne, jis susijungia su DNR. Įsilieja į ją. Apima ją... tačiau kažkaip nesunaudoja jos. Ką jis daro, tai pagamina savo kopiją, susijungusią su šeimininko ląstele. Ir paima tik tas dalis, kurių jam reikia. Nežinau, ką matai su savo pacientu, tačiau teoriškai šis daiktas gali dalytis, dalytis, dalytis, o po daugybės milijonų kartų — be to, šis virusas yra greitas — jis gali atgaminti savo organų struktūrą. Sistemiškai. Jis gali pakeisti savo šeimininką. Į ką — aš nežinau, tačiau tikrai norėčiau sužinoti.

— Pytai.

Efas mąstė. Viskas buvo per daug tikslu. Virusas užvaldo ir transformuoja ląstelę, visai kaip vampyras užvaldo ir transformuoja savo auką.

Šie vampyrai buvo įsikūniję virusai.

— Norėčiau pats padaryti su šiuo pavyzdžiu genetinius tyrimus, pasižiūrėti, kaip viskas iš tiesų veikia...

— Pytai, paklausyk manęs. Noriu, kad viską sunaikintum.

Efas girdėjo tyloje dirbančius Pyto automobilio valytuvus.

— Ką?

— Išsaugok savo radinius, kabinkis už jų, tačiau tuojau pat sunaikink tą pavyzdį.

Vėl valytuvų garsas, tarsi Pyto abejonės metronomas.

— Nori pasakyti, kad sunaikinčiau tą pavyzdį, su kuriuo dirbau? Juk žinai, kad visada šį tą išsaugome dėl viso pikto...

— Pytai, noriu, kad važiuotum tiesiai į laboratoriją ir sunaikintum tą pavyzdį.

— Efai.

Efas girdėjo įjungtą posūkio rodiklį — Pytas sustojo šalikelėje, kad pabaigtų pokalbį.

— Efai, juk žinai, kaip atsargiai elgiamės su bet kokiais potencialiais patogenais. Viską darome švariai ir atsargiai. Ir turime labai griežtą laboratorijos protokolą, kurio negaliu tiesiog sulaužyti vien tik dėl tavęs...

— Padariau siaubingą klaidą, kad išleidau tą pavyzdį iš Niujorko. Aš tada nežinojau, ką žinau dabar.

— Į kokią bėdą pakliuvai, Efai?

— Panaudok chlorkalkes. Jei tai nepadės — tada rūgštį. Padek, jeigu reikės, man nusispjaut. Prisiimsiu visišką atsakomybę...

— Tai ne dėl atsakomybės, Efai. Viskas tik dėl naudingo mokslo. Norėčiau, kad dabar būtum su manim atviras. Kažkas sakė, kad kažką girdėjo apie tave per žinias.

Efui reikėjo užbaigti tai.

— Pytai, padaryk tai, ko prašau, ir aš prižadu paaiškinti tau viską, kai tik galėsiu.

Jis padėjo ragelį. Setrakianas ir Nora klausėsi pokalbio iki pat galo.

— Išsiuntėte virusą kažkur kitur? — paklausė Setrakianas.

— Pytas sunaikins jį. Jis yra per daug atsargus, aš jį puikiai pažįstu, — Efas žvilgtelėjo į parduodamus televizorius, išrikiuotus palei sieną. Kažką rodo apie tave per žinias... — Ar kuris nors jų veikia?

Jie rado vieną, kuris veikė. Nereikėjo ilgai laukti, kol prasidėjo reportažas.

Jie parodė Efo nuotrauką iš CDC pažymėjimo. Ir miglotą ištrauką iš jo susidūrimo su Redfernu bei du žmones, panašius į Efą ir Norą, nešančius plastikinį maišą iš ligoninės patalpos. Per žinias kalbėjo, kad daktaras Efraimas Gudveteris yra ieškomas policijos dėl dingusių 753 reiso keleivių kūnų.

Efas net nekrustelėjo. Jis pagalvojo apie Kelę, matančią visa tai. Apie Zaką.

— Tai šunsnukiai, — sušnypštė jis.

Setrakianas išjungė televizorių.

— Vienintelė gera žinia yra tai, kad jie vis dar laiko tave grėsme. Taigi vis dar yra laiko. Vilties. Galimybės.

— Atrodo, turite planą, — pastebėjo Nora.

— Ne planą. Strategiją.

— Papasakokite mums, — paprašė Efas.

— Vampyrai turi savus įstatymus. Senus ir necivilizuotus. Vienas tų išlikusių įstatymų — vampyrai negali kirsti vandens. Tik ne patys.

Nora papurtė galvą.

— Kodėl?

— Priežastis turbūt slypi jų sukūrime, labai seniai. Išmintis egzistavo kiekvienoje žinomoje planetos kultūroje, visada. Mesopotamai, senovės graikai, egiptiečiai, hebrajai, romėnai. Kad ir koks aš senas, nesu toks senas, kad žinočiau. Tačiau šis įstatymas galioja iki pat šios dienos. Todėl turime bent šiokį tokį pranašumą. Ar žinote, kas yra Niujorkas?

— Sala, — Nora iškart atsakė.

— Salynas. Mes dabar iš visų pusių esame apsupti vandens. Tie lėktuvo keleiviai — jie pateko į visų penkių rajonų morgus?

— Ne, — patikslino Nora. — Tik į keturis. Ne į Steiteno salą.

— Na, tada į keturis. Kvinsas ir Bruklinas yra atskirti nuo žemyno Rytų upės ir Long Island žiočių. Tik Bronksas yra susijungęs su Jungtinėmis Valstijomis.

— Jei tik galėtume atkirsti tiltus. Parengti priešgaisrines juostas į šiaurę nuo Bronkso, į rytus nuo Kvinso...

— Dideli norai, — pasakė Setrakianas. — Tačiau, matote, neprivalome sunaikinti kiekvieno jų. Jie visi yra vienos dvasios, veikia kaip bičių spiečius. Juos kontroliuoja vienintelis protas, kuris, greičiausiai, yra įkalintas kažkur čia, Manhatane.

— Šeimininkas, — pasakė Efas.

— Tas, kuris atskrido tuo lėktuvu. Dingusio karsto savininkas.

— Iš kur žinote, kad jis nesugrįžo kur nors šalia oro uosto? Jeigu negali pats kirsti Rytų upės, — pasiteiravo Nora.

Setrakianas kategoriškai nusišypsojo.

— Esu užtikrintas, kad jis neatkeliavo tokio kelio į Ameriką vien tik tam, kad slėptųsi Kvinse, — jis atidarė galines duris, vedančias laiptais žemyn į jo ginklų sandėlį rūsyje. — Dabar mes turime jį sumedžioti. Liberti gatvė, buvusio Pasaulio prekybos centro vieta

Vasilijus Fetas, deratizacijos tarnybos darbuotojas iš Niujorko kenkėjų kontrolės biuro, stovėjo prie statybų tvoros virš milžiniškų „vonios”3 pamatų, kur kažkada stovėjo Pasaulio prekybos centro kompleksas. Savo rankinį vežimėlį jis paliko autobusiuke, pastatytame Vakarų gatvėje, šalia kitų automobilių. Vienoje rankoje jis nešėsi rodenticidą ir tunelių apšvietimo reikmenis sportiniame juodos ir raudonos spalvos Puma krepšyje. Kitoje rankoje laikė patikimą plieninį strypą, kurį rado vienoje vietoje, kur kažkada dirbo — tai buvo metro ilgio strypas, puikiai tinkantis žiurkių urveliams tirti ir masalui ten įstumti, o kartais ir atsiginti nuo agresyvaus ar supanikavusio kenkėjo.

Jis stovėjo tarp betoninių užtvarų ir statybų tvoros ties Bažnyčios ir Liberti gatvių sankryža, tarp oranžine ir balta spalva nudažytų perspėjamųjų cilindrų, stovinčių palei platų pėsčiųjų taką. Pro šalį link laikinosios metro stoties kitoje kvartalo pusėje ėjo žmonės. Ore tvyrojo naujos vilties pojūtis, šiltas, tarsi daugybė saulės spindulių, kurie palaimino šią sunaikintą miesto dalį. Aplinkui kilo nauji pastatai, po daugybės metų planavimo ir žemės kasimo darbų tartum baisi juoda mėlynė pagaliau pradėjo gyti.

Vienintelis Fetas pastebėjo lipnias dėmes, ištepliojusias vertikalius šaligatvio kraštus. Graužikų išmatas aplink automobilių stovėjimo aikštelės užtvaras. Tai ženklai, bylojantys, kad paviršiuje yra žiurkių.

Vienas požeminių statybų darbininkų nusivežė jį į statybų duobę. Jie sustojo prie statinio, kuris taps nauja Pasaulio prekybos centro metro stotimi su penkiais bėgių keliais ir trimis požeminėmis platformomis. Dabar sidabriniai traukiniai čia važiuodavo link laikinųjų platformų tik po atviru dangumi, kirsdami „vonios” dugną.

Vasilijus išlipo iš pikapo prie betoninių pamatų, žiūrėdamas į septyniais aukštais aukščiau esančią gatvę. Jis stovėjo duobėje, į kurią kažkada sugriuvo bokštai. To pakako, kad jam užimtų kvapą.

— Čia šventa vieta, — pasakė Vasilijus.

Statybų darbininkas turėjo vešlius, pilkomis dulkėmis padengtus ūsus ir dėvėjo laisvus flanelinius marškinius ant kitų, į kelnes sukištų, flanelinių marškinių — abeji baisiai žemėti ir persisunkę prakaitu, ir mėlynus džinsus, apjuostus diržu, už kurio buvo užkištos purvinos pirštinės. Jo statybininko šalmas buvo nuklijuotas lipdukais.

— Aš irgi visada taip maniau, — pritarė jis. — Tačiau paskutiniu metu nesu tikras tuo.

Fetas žvilgtelėjo į jį.

— Dėl žiurkių?

— Na taip, ir dėl žiurkių. Paskutiniąsias kelias dienas jos veržiasi iš tunelių, lyg būtume prakirtę žiurkių naftos telkinį. Bet jau nebe taip blogai, — jis papurtė galvą žiūrėdamas į dvidešimties metrų skysto cemento sieną, iškeltą žemiau Vestri gatvės.

— O dėl ko tada? — paklausė Fetas.

Vyrukas gūžtelėjo pečiais. Šie darbininkai buvo išdidi šutvė. Jie statė Niujorką, jo metro ir kanalizacijos sistemas, kiekvieną tunelį, molą, dangoraižį ir tilto pamatus. Kiekviena švaraus vandens stiklinė bėga iš krano jų dėka. Tai šeimos darbas, kai skirtingos kartos dirba kartu tose pačiose statybų vietose. Purvinas darbas, atliktas puikiai. Todėl šis vyrukas nenorėjo pasirodyti darantis ką nors nenoromis.

— Visi yra šiek tiek išsigandę. Turėjome du vyrukus, kurie išėjo ir dingo. Užsiregistravo pamainai, nuėjo į tunelius, tačiau taip ir neišsiregistravo. Mes čia esame kiaurą parą, bet daugiau niekas nebenori dirbti naktimis. Niekas nebenori būti po žeme. O jie — jauni vyrai, nutrūktgalviai.

Fetas žvilgtelėjo į tunelio pradžią, kur požeminės struktūros bus sujungtos po Bažnyčios gatve.

— Tai jokių naujų statybų per paskutiniąsias kelias dienas?

— Ne, nuo to laiko ištuštinom duobę.

— Ir visa tai prasidėjo nuo žiurkių?

— Taip, maždaug tuo metu. Kažkas pasidarė šioje vietoje, vos prieš kelias dienas, — darbininkas gūžtelėjo pečiais ir nusipurtė nuo minties. Jis turėjo baltą lygų šalmą Vasilijui. — O maniau, kad aš turiu purviną darbą. Šiaip ar taip, kas priverčia žmones užsinorėti tapti žiurkių gaudytojais?

Vasilijus užsidėjo šalmą jausdamas pasikeičiantį vėją prie požeminės angos žiočių.

— Matyt, esu priklausomas nuo šio darbo žavesio.

Statybininkas žvilgtelėjo į Vasilijaus batus, jo Puma krepšį ir plieninį strypą.

— Esi tą daręs anksčiau?

— Turiu eiti, kur yra kenkėjai. Po šiuo miestu yra dar vienas miestas.

— Tikra tiesa. Tikiuosi, turi kokį nors žibintuvėlį? Duonos trupinių?

— Viską turiu, ko man reikia.

Vasilijus paspaudė statybininkui ranką ir nuėjo link tunelio.

Tunelis iš pradžių, kur buvo sutvirtintas, atrodė švarus. Jis žingsniavo toliau saulės šviesai blėstant už jo nugaros. Maždaug kas dešimt metrų jam kelią apšvietė geltoni žibintai. Jis buvo po ta vieta, kur anksčiau buvo stoties salė. Šis didelis urvas, kai viskas bus baigta, sujungs naują traukinių sistemą su Pasaulio prekybos centro transporto centru, esančiu tarp antrojo ir trečiojo bokšto, maždaug už pusės kvartalo nuo čia. Kiti tiekimo vamzdžiai buvo sujungti su miesto vandentiekiu, elektros ir kanalizacijos sistemomis.

Giliau jis pastebėjo smulkias, birias dulkes, vis dar dengiančias ankstesniojo tunelio sienas. Čia buvo šventa vieta, vis dar labai panaši į kapines, kur kūnai ir pastatai buvo sunaikinti, paversti atomais.

Jis matė urvelius, pėdsakus ir išmatas, bet jokių žiurkių. Pabaksnojo strypu ir klausėsi, tačiau nieko negirdėjo.

Sukabintos darbinės lempos baigėsi ties posūkiu, ir prieš akis glūdėjo tik sodri juoduma. Vasilijus savo krepšyje nešėsi milijono žvakių šviesos prožektorių — didelį, geltoną Garrity žibintą su rankena — ir du mažus atsarginius Maglite prožektorius. Tačiau dirbtinė šviesa tamsioje patalpoje visiškai panaikindavo paties naktinį matymą, o medžiodamas žiurkes jis mėgdavo likti tamsoje ir tyloje. Tad jis išsitraukė naktinio matymo monokuliarą — nešiojamą aparatą su dirželiu, kuris puikiai prisitvirtino prie jo šalmo, šiam nusileidžiant prieš jo kairę akį. Primerkus dešinę akį, tunelis nusidažydavo žaliai. Jis tai vadino žiurkių regėjimu, jų blizgančioms akims švytint akiratyje.

Nieko. Nepaisant visų įkalčių, žiurkių nebebuvo. Jos dingo.

Tai suglumino jį. Reikia daug pastangų, kad išvarytum žiurkes. Netgi pašalinus jų maisto šaltinį gali praeiti daugybė savaičių, kol pamatysi pokyčius. Bet tik ne dienų.

Vasilijui einant per purvu apsinešusius bėgius, nenaudojamus jau daugybę metų, į tunelį jungėsi kiti, senesni keliai. Dirvos kokybė irgi pasikeitė, ir vien iš jos sandaros jis galėjo pasakyti, kad iš „naujojo” Manhatano — užkastos atliekos, kurios čia buvo atgabentos statant Battery parką iš purvo — atėjo į „senąjį” Manhataną, originaliai sudarytą iš pamatinių uolienų.

Jis stabtelėjo prie sandūros norėdamas apsižiūrėti, kad vėliau nepasiklystų. Kai žvelgė į kertančio tunelio gilumą, jis, savo žiurkių matymu, pastebėjo akių porą. Jos žibėjo kaip ir žiurkių akys, tačiau buvo didesnės ir aukštai nuo žemės.

Akys akimirksniu dingo.

— Ei! — sušuko Vasilijus. — Ei, tu!

Po sekundėlės balsas atsakė jam, aidui atsimušant nuo sienų.

— Kas ten?

Vasilijus balse pajuto baimės gaidelę. Kažkur tunelio gale pasirodė žibinto šviesa — kur kas toliau nuo tos vietos, kur jis matė akis. Pačiu laiku pasikėlė monokuliarą apsaugodamas savo akies tinklainę. Išsitraukęs mažą Maglite prožektorių jis atsakė tuo pačiu ir pajudėjo pirmyn. Maždaug toje vietoje, kur matė akis, buvo senas tunelis, einantis išilgai kito tunelio bėgių, kurie, atrodo, buvo naudojami. Monokuliaras jam nieko neparodė, jokių švytinčių akių, todėl jis ėjo toliau iki kitos sandūros.

Jis rado tris darbininkus, užsidėjusius apsauginius akinius ir šalmus, dėvinčius flanelinius marškinius ir džinsus. Buvo įjungta vandens pompa, kuri siurbė vandenį lauk ir padarė mažą upelį. Jų didelės energijos darbinių šviesų halogeninės lemputės apšvietė naują tunelį kaip kokiame fantastiniame filme. Jie stovėjo arti vienas kito ir buvo įsitempę, kol gerai pamatė Vasilijų.

— Ar aš ten mačiau vieną jūsų? — paklausė jis.

Visi trys susižvalgė tarpusavyje.

— Ką matei?

— Pamaniau, kad pamačiau kažką, — jis parodė pirštu į tą vietą. — Toje sankirtoje.

Darbininkai vėl susižvalgė, o tada du iš jų pradėjo rinktis daiktus.

— Ar tu esi tas vyrukas, ieškantis žiurkių? — paklausė trečiasis.

— Taip.

Darbininkas papurtė galvą.

— Čia nebėra žiurkių.

— Nenoriu tau prieštarauti, bet tai yra beveik neįmanoma. Kodėl taip sakai?

— Galbūt jos protingesnės už mus.

Vasilijus pasižiūrėjo į apšviestą tunelį, kur buvo nutiesta pompos žarna.

— Ten baigiasi metro linija?

— Ten išėjimas.

— O kas toje pusėje? — Vasilijus parodė į priešingą pusę.

— Tu tikrai nenori ten eiti.

— Kodėl ne?

— Klausyk. Pamiršk žiurkes. Sek paskui mus į lauką. Mes čia jau baigėme darbą.

Vanduo vis dar varvėjo iš pompos.

— Aš tuoj, — pasakė Vasilijus.

— Kaip sau nori, — atsakė darbininkas išjungdamas lempą, užsimesdamas krepšį ant nugaros ir nusekdamas paskui kitus.

Vasilijus žiūrėjo, kaip jie nueina šviesoms žaidžiant kažkur tunelio gale ir dingstant už kampo. Jis girdėjo cypiančius metro vagonų ratus, pakankamai arti, kad sunerimtų. Jis tęsė pradėtą darbą eidamas iki naujesnių bėgių ir laukdamas, kol akys vėl pripras prie tamsos.

Įsijungė savo monokuliarą, ir vaizdas nusidažė paslaptinga žalia spalva. Jo žingsnių aidas pasikeitė, kai tunelis susiaurėjo į šiukšlių primėtytą perėjimą šalia bėgių susiliejimo. Vinimis prikniedyti strypai buvo išdėstyti vienodu atstumu, tarsi kolonos šokių salėje. Vasilijaus dešinėje buvo apleista priežiūros būdelė, sudarkyta vandalų, kurios byrančios plytų sienos buvo aprašinėtos kvailais žodžiais aplink degančių dvynių bokštų piešinį. Vienas užrašų buvo „Sadamas”, kitas — „Gamera”.

Ant seno stovo kabėjo ženklas, kuris kažkada įspėjo darbininkus:

ATSARGIAI

SAUGOTIS TRAUKINIŲ

Nuo to laiko užrašas išbluko ir tapo sunkiai įskaitomas. Vienų raidžių beveik visai nebesimatė, kitos atrodė pasikeitusios, todėl dabar užrašas atrodė taip:

ATSARGIAI

SAUGOTIS ŽIURKIŲ

Iš tiesų ši Dievo užmiršta vieta turėtų knibždėte knibždėti žiurkių. Jis nusprendė pasišviesti ultravioletine šviesa, todėl iš savo Puma krepšio išsitraukė mažą žibintuvėlį ir įjungė jį. Lemputė tamsoje degė šalta mėlyna spalva. Graužikų šlapimas dėl savo bakterinio turinio puikiai matosi ultravioletinėje šviesoje. Jis pašvietė palei žemę, ant kurios gulinčios sudžiūvusios šiukšlės ir purvas atrodė kaip mėnulio paviršius. Pastebėjo keletą neryškių, senesnių ir nereikšmingų dėmių, tačiau nieko šviežia. Kol mojavo žibintuvėliu šalia surūdijusios alyvos statinės, gulinčios ant šono, statinė ir žemė po ja švietė kur kas ryškiau nei kada nors jo matytas žiurkių šlapimas. Milžiniška dėmė. Sprendžiant iš to, ką jis paprastai randa, šie pėdsakai bylotų apie šimto aštuoniasdešimties centimetrų žiurkę.

Tai buvo švieži kažkokio didesnio gyvūno kūno likučiai, galbūt ir žmogaus. Ant senų bėgių lašantis vanduo aidėjo per vėjuotus tunelius. Jis pajuto šlamesį, kažką judant tolumoje, arba ši vieta tiesiog pradėjo bauginti jį. Vasilijus padėjo ant žemės ultravioletinių spindulių žibintuvėlį ir užsidėjęs monokuliarą apsižvalgė aplink. Už vienos plieninių atraminių konstrukcijų vėl pamatė dvi šviečiančias akis, žiūrinčias į jį. Jos staigiai nusisuko ir dingo.

Jis nežinojo, kiek arti jos buvo. Kadangi žiūrėjo tik viena akimi, jo geometrinis vaizdo suvokimas neveikė.

Šį kartą jis nesušuko, tik tvirčiau suspaudė strypą savo rankose. Benamiai, kai susiduri su jais, retai būna nusiteikę karingai, bet dabar viskas atrodė kitaip. Pasikliaudamas savo, žiurkių naikintojo, šeštuoju pojūčiu, kaip pasikliauja juo ir ieškodamas kenkėjų, Vasilijus staiga pasijuto esąs vienas.

Jis išsitraukė savo ryškų žibintą ir apšvietė tunelį. Prieš pasitraukdamas dar kartą ištiesė ranką į krepšį, praplėšė kartoninę dėžutę su sekimo milteliais ir išbarstė aplink didelį kiekį rodenticido. Sekimo milteliai veikė lėčiau nei paprastas valgomas masalas, tačiau užtikrinčiau. Jie parodydavo įsibrovėlių pėdsakus, o tai padėdavo surasti žiurkių lizdus.

Vasilijus paskubomis ištuštino tris dėžutes, tada apsisuko ir nuėjo tuneliais atgal. Jis priėjo naudojamus bėgius, tada vandens pompą ir nusekė palei jos ilgą žarną. Pajuto pasikeičiantį vėją ir atsisukęs išvydo artėjančią šviesą. Jis staigiai šmurkštelėjo į nišą sienoje ir įsitvėrė artėjant kurtinančiam triukšmui. Traukinys pralėkė pro šalį, o Vasilijus užmetė akį į keleivius už langų, prieš užsidengdamas akis nuo besisukančio smėlio ir dulkių debesies.

Traukinys nuvažiavo, tad jis vėl nusekė palei bėgius, kol priėjo apšviestą platformą. Su krepšiu ir strypu rankoje užsikorė ant beveik tuščios platformos, šalia užrašo: JEIGU MATAI KĄ NORS — PASAKYK KĄ NORS. Niekas nieko nepasakė. Jis užlipo laiptais aukštyn ir, praėjęs kryžmines užtvaras, išlindo į gatvę, nušviestą saulės. Vasilijus nuėjo prie greta esančios tvoros ir vėl atsidūrė virš Pasaulio prekybos centro statybų vietos. Mėlyna butano liepsna degančiu Zippo žiebtuvėliu prisidegė manilinį cigarą ir įtraukė į plaučius nuodų, bandydamas nuvyti baimę, kurią jautė būdamas tunelyje. Jis nuėjo gatve pro Pasaulio prekybos centro statybvietę pakeliui aptikdamas du lapelius, prisegtus prie tvoros. Tai buvo spalvotos dviejų darbininkų nuotraukos, iš kurių vienas buvo su šalmu ir purvinu veidu. Mėlyna antraštė virš abiejų nuotraukų skelbė: DINGĘ BE ŽINIOS.

FINALINIS INTERLIUDAS GRIUVĖSIAI

Treblinkoje, prasidėjus žiemai, dauguma pabėgėlių buvo rasti ir nužudyti. Tačiau Setrakianui pavyko išgyventi miškuose, ne per toliausiai nuo mirties stovyklos dvoko. Jis maitinosi šaknimis ir bet kokiu smulkiu grobiu, kolą tik pavykdavo pagauti savo kreivomis rankomis, o nuo pūvančių kūnų nusirinko drabužius ir nudriskusius, skirtingus batus.

Dienomis jis vengė pabėgėlių ieškančių sargybinių ir lojančių šunų, o naktimis — ieškojo pats.

Iš vietinių stovyklos lenkų buvo girdėjęs gandų apie romėnų griuvėsius. Jis klaidžiojo beveik visą savaitę, kol vieną vėlyvą popietę, dingstant paskutiniam saulės spinduliui, atsidūrė prie samanotų senovės griuvėsių laiptų.

Viskas, kas išliko, tai požemiai su keliais apaugusiais akmenimis virš žemės. Ant akmenų sampylos vis dar stovėjo aukšta kolona. Jis šiaip taip įžiūrėjo kelias raides, tačiau jos buvo išblukusios taip seniai, kad nebuvo įmanoma ką nors suprasti.

Taip pat nebuvo įmanoma stovėti tamsoje ten, prie tamsių požemių nasrų, ir nedrebėti.

Abrahamas buvo įsitikinęs: ten buvo Sardu irštva. Jis žinojo. Jį apėmė baimė, ir jis jautė degančią duobę, didėjančią jo krūtinėje. Tačiau širdyje buvo stipresnis tikslas. Nes žinojo, kad tai buvo jo pašaukimas surasti tą padarą, tą alkaną padarą, ir jį nužudyti. Sustabdyti jį. Sukilimas stovykloje sužlugdė jo mirtiną planą — po daugybės savaičių ir mėnesių bandant gauti baltojo ąžuolo — bet ne keršto troškimą. Iš visko, kas pasaulyje yra blogai, tai buvo proga padaryti kažką teisingai. Tai galėjo suteikti jo gyvenimui prasmės. Ir dabar jis rengėsi tą padaryti.

Naudodamasis suskilusiu akmeniu, pasidarė naują baslį, pasirinkęs kiečiausią šaką, kokią tik galėjo rasti — ne visai baltasis ąžuolas, tačiau tai turėtų suveikti. Jis atliko tai sužalotais pirštais, dar labiau suluošindamas savo rankas. Jo žingsnių aidas atsimušė nuo akmeninių sienų, kurios formavo požemius. Lubos buvo ganėtinai žemos — keista, turint omenyje padaro nežmonišką ūgį — o šaknys suardė akmenis, kurie nesaugiai laikė visą struktūrą vientisą. Pirmoji kamera vedė į antrą ir, tai kėlė jam nuostabą, — į trečią. Kiekviena buvo mažesnė už ankstesniąją.

Setrakianas neturėjo nieko, kuo galėtų pasišviesti kelią, tačiau byranti konstrukcija leido vėlyvos dienos šviesai prasiskverbti į tamsą. Jis ėjo labai atsargiai, jo pulsas įsismarkavo supratus, kad jis atsidūrė ant žmogžudystės slenksčio. Jo neapdorotas medinis baslys atrodė visiškai netinkamas ginklas kovoti tamsoje su alkanu padaru. Ypač lūžusiomis rankomis. Ką jis daro? Kaip jis nužudys šią pabaisą?

Kai įžengė į trečią kamerą, aštrus kylančios baimės skausmas nudegino jo gerklę. Patalpa buvo tuščia, bet ten, jos viduryje, dailidė Setrakianas aiškiai pamatė — tarsi išraižytus ten — karsto kontūrus žemėje.

Milžiniška dviejų su puse metro ilgio ir pusantro metro pločio dėžė iš šios irštvos galėjo būti išnešta tik siaubingomis padaro rankomis.

Tada už nugaros jis išgirdo žingsnių krebždesį. Setrakianas sukiojosi su mediniu basliu ištiestoje į priekį rankoje, įkalintas giliausioje Padaro kameroje. Žvėris grįžo namo, kad rastų auką, laukiančią jo slėptuvėje.

Šmėkštelėjo silpnas šešėlis, tačiau žingsniai buvo lengvi, velkami palei žemę. Iš už akmens pasirodė ne Padaras, pasiruošęs nužudyti Setrakianą, o normalaus ūgio žmogus. Vokiečių karininkas, vilkintis suplėšyta ir purvina uniforma. Jo akys buvo tamsiai raudonos ir vandeningos, pilnos alkio, kuris buvo pavirtęs į gryną maniakinį skausmą. Setrakianas atpažino jį — tai buvo Diteris Zymeris, jaunas karininkas, nedaug vyresnis už jį, tikras sadistas, kuris girdavosi turįs nuolat blizginti savo batus, kad nugremžtų sudžiūvusį žydų kraują.

O dabar jis troško Setrakiano kraujo. Bet kieno kraujo. Kad pasisotintų.

Setrakianas nesirengė čia mirti. Dabar jis buvo už stovyklos sienų ir toks ryžtingas, kad ištvėrė pragarą ne tam, jog kristų susmukęs nuo bedieviškos prakeikto nacio-padaro galybės.

Jis ėmė bėgti į jį atstatęs baslio smaigalį, tačiau padaras buvo greitesnis nei atrodė ir, sučiupęs medinį ginklą, išplėšė jį iš niekam tikusių Setrakiano rankų sulaužydamas jo dilbio stipinkaulį ir alkūnkaulį. Jis numetė pagalį į šoną, šis atsitrenkė į akmeninę sieną ir nukrito ant žemės.

Padaras metėsi ant jo švokšdamas iš jaudulio. Satrakianas traukėsi atgal, kol suprato, kad yra stačiakampio karsto viduryje. Tada su nepaaiškinama jėga pasileido bėgti į padarą ir stipriai prispaudė jį prie sienos. Iš kyšančių akmenų tarpų pabiro žemės, jos leidosi tarsi dūmų kamuoliai. Padaras bandė sugriebti jo galvą, tačiau Setrakianas vėl pastūmė jį, savo lūžusią ranką pakišdamas po demono smakru ir taip priversdamas jį atsilošti taip, kad šis negalėtų suleisti geluonio ir gerti jo kraujo.

Bet padaras nušveitė Setrakianą į šalį, ir šis nukrito prie savo baslio. Pastvėrė jį, bet padaras stovėjo šypsodamasis, pasiruošęs vėl jį atimti. Tačiau Setrakianas užsimojo į atraminių sienos akmenų apačią. Jis įspraudė baslį po netvirtu akmeniu ir kojomis įsispyrė į jį kaip tik tuo metu, kai padaras pradėjo žiotis.

Akmenys neišlaikė, ir priekinė kameros siena griuvo, kai Setrakianas ropojo lauk. Staugesys buvo garsus, bet trumpas, o kamera prisipildė dulkių, užtemdžiusių paskutinę šviesą. Setrakianas aklai ropojo virš akmenų, kai jo koją stipriai sugriebė ranka. Dulkės išsisklaidė tiek, kad Setrakianas pamatytų, kaip didelis akmuo prispaudė padaro galvą, tačiau jo kūnas vis tiek funkcionavo. Jo juoda širdis, ar kas ten būtų, vis dar daužėsi iš alkio. Setrakianas spardė jo ranką, kol galiausiai išsilaisvino, o tai darydamas išjudino ir akmenį. Padaro kaukolė buvo truputį įskilusi, tarsi minkštai virto kiaušinio lukštas.

Setrakianas pastvėrė jo koją ir ištempė kūną sveikąja ranka. Išvilko jį iš griuvėsių į paviršių, į paskutinių saulės spindulių šviesą, besiskverbiančią pro medžius. Prieblanda buvo oranžinė ir blausi, tačiau to užteko. Padaras raitėsi iš skausmo, kol saulė kepino jį, ir tada nugrimzdo į žemę.

Setrakianas pakėlė galvą į gęstančią saulę ir sustaugė kaip gyvulys. Ganėtinai neapgalvotas poelgis, nes jis vis dar slapstėsi nuo stovyklos kareivių, tačiau taip iš jo iškankintos sielos išsiveržė jausmai dėl išskerstos šeimos, siaubo, patirto stovykloje, baisybių, kurias ką tik išgyveno, ir galiausiai dėl Dievo, kuris apleido jį ir jo žmones.

Kai kitą kartą jis sutiks vieną šių padarų, turės reikiamus įrankius. Ir jis suteiks sau daugiau nei progą kovoti. Setrakianas tada žinojo, taip pat užtikrintai, kaip ir tai, jog vis dar yra gyvas, kad seks to dingusio karsto pėdsakais. Dešimtmečius, jei prireiks. Šis užtikrintumas suteikė jam naują kryptį ir stūmė į paieškas, kurios užtruks visą likusį jo gyvenimą.

REPLIKACIJA

Jamaikos ligoninės Medicinos centras

Efas ir Nora mostelėjo savo ženkleliais apsaugininkui ir patekę vidun įleido Setrakianą pro avarinį išėjimą, neatkreipdami per daug nereikalingo dėmesio.

— Tai pernelyg rizikinga, — pasakė Setrakianas jiems lipant laiptais aukštyn į izoliavimo zoną.

— Šis žmogus — Džimas Kentas. Mes su juo visus metus dirbome išvien. Negalime tiesiog palikti jo.

— Jis jau atverstas. Ką galite jam padaryti?

Efas sulėtino žingsnį. Setrakianas vos pūškavo už jų ir buvo dėkingas, kad jie sustojo. Jis pasirėmė ant savo lazdos. Efas pažiūrėjo į Norą, ir jie sutiko pailsėti.

— Aš galiu jį paleisti, — pasakė Efas.

Jie išėjo iš laiptinės ir apžiūrėjo įėjimą į izoliavimo skyrių koridoriaus gale.

— Policijos nėra, — pasakė Nora.

Setrakianas dairėsi aplink. Jis nebuvo tikras.

— Ten Silvija, — pasakė Efas, pastebėjęs Džimo garbanotą merginą, sėdinčią ant sulankstomos kėdės šalia įėjimo į skyrių.

Nora linktelėjo parodydama, kad yra pasiruošusi.

— Gerai, — pasakė ji.

Ji viena nuėjo pas Silviją, kuri pakilo iš savo kėdės, kai pamatė ją ateinančią.

— Nora.

— Kaip Džimas?

— Jie man nieko nesakė, — atsakė Silvija, pažiūrėdama jai per petį. — Efas ne su tavimi?

Nora papurtė galvą.

— Jis išvyko.

— Juk tai netiesa, ką apie jį sako, ar ne?

— Tikrai ne. Atrodai išsekusi. Suraskime tau ko nors pavalgyti.

Kol Nora klausinėjo kelio į valgyklą, atitraukdama slaugytojų dėmesį, Efas ir Setrakianas įsmuko į izoliavimo skyrių. Efas praėjo pirštinių ir medicininių chalatų punktą, plastikines užuolaidas ir nužingsniavo tiesiai link Džimo palatos.

Jo lova buvo tuščia. Džimas dingo.

Efas greitai patikrino kitas palatas. Visos tuščios.

— Jie turbūt jį perkėlė, — pasakė Efas.

— Jo draugė nebūtų šalia skyriaus, jeigu žinotų, kad jo čia nėra.

— Tada?..

— Jie pasiėmė jį.

Efas spoksojo į tuščią lovą.

— Jie?

— Eime, — paragino Setrakianas. — Tai labai pavojinga. Mes neturime laiko.

— Palaukite.

Efas nuėjo prie staliuko, stovinčio šalia lovos, ir pamatė Džimo ausinę, karančią iš žemesnio stalčiaus. Stalčiuje radęs Džimo telefoną patikrino norėdamas įsitikinti, ar jis įkrautas. Tada išsitraukė savo telefoną. Suvokė, kad dabar tai — kaip automatinis taikiklis. FTB gali jį susekti per GPS.

Jis numetė savo telefoną į stalčių ir pasiėmė Džimo.

— Daktare, — Setrakianas ragino nekantraudamas.

— Vadinkite mane Efu, — pasakė jis, įsimesdamas Džimo telefoną į kišenę, kai abu ėjo lauk. — Paskutinėmis dienomis jau nebesijaučiu daktaru. Vestsaido greitkelis, Manhatanas

Gasas Elizaldė sėdėjo Niujorko policijos autobusiuko gale, prie plieninio strypo, už nugaros surakintomis rankomis. Feliksas sėdėjo įstrižai jo, nuleidęs galvą, judančią kartu su automobiliu, ir balo sulig kiekviena minute. Jie turėjo būti Vestsaido greitkelyje, kad taip greitai važiuotų. Su jais buvo dar du nusikaltėliai. Vienas sėdėjo priešais jį, o kitas — kairėje, priešais Feliksą. Abu miegojo. Kvailiai gali miegoti bet kada.

Gasas užuodė cigaretės dūmą, sklindantį pro uždarytą pertvarą belangiame autobusiuke. Kai juos įsodino, buvo beveik sutemę. Gasas stebėjo Feliksą, palinkusį į priekį, galvodamas apie tai, ką sakė senasis lombardininkas. Ir laukė.

Jam nereikėjo ilgai laukti. Felikso galva pradėjo trūkčioti, o tada nusviro į šoną. Staiga jis atsitiesė ir pradėjo žvalgytis aplink. Feliksas įsistebeilijo į Gasą, tačiau jo akyse nebuvo nieko, kas parodytų, jog amžinasis draugas jį atpažintų.

Tamsa jo akyse. Tuštuma.

Kaukiantis automobilio signalas prikėlė vyruką, sėdintį šalia Gaso.

— Sūdąs, — ištarė jis tarškindamas antrankius. — Kur, po velnių, mes važiuojame?

Gasas neatsakė. Vyrukas žiūrėjo tiesiai į Feliksą, kuris žvelgė į Gasą. Jis įspyrė Feliksui į koją.

— Aš klausiu, kur mes, po velnių, važiuojam, jaunėli?

Feliksas tuojau pat atsisuko į jį spoksodamas tuščiu, beveik kvailu žvilgsniu. Jis pravėrė burną lyg norėdamas atsakyti, ir iš jos iššovė geluonis, kuris pervėrė bejėgio vyro gerklę. Per visą autobusiuko plotį, šiam negalint nieko padaryti, tik trepsėti ir spardytis. Gasas irgi ėmė rėkti ir prikėlė kitą nusikaltėlį, sėdintį priešais jį. Jie visi rėkė ir spardėsi, kai vyras šalia Gaso susmuko, o Felikso geluonis iš beveik permatomo nusidažė kraujo raudonumu.

Atsidarė pertvara tarp kalinių ir kabinos. Galva su policininko kepure atsisuko iš keleivio sėdynės pusės.

— Užsičiaupkit jūs ten arba aš...

Jis pamatė Feliksą, siurbiantį kito nusikaltėlio kraują. Pamatė godžią ataugą, siekiančią per visą autobusiuką, pirmąjį nešvarų maitinimąsi, Feliksui baigiant ir jo geluoniui vėl grįžtant į burną. Prieš Feliksą pasipylė kraujas iš vyro kaklo.

Policininkas suriko persigandęs ir nusisuko.

— Kas yra? — sušuko vairuotojas, bandydamas pasižiūrėti atgal.

Felikso geluonis iššovė per pertvarą ir įsisiurbė į vairuotojo gerklę. Iš kabinos girdėjosi riksmas, kol autobusiukas blaškėsi po kelią praradęs kontrolę. Gasas sugriebė už antrankių laikiklio pačiu laiku, o automobilis, stipriai pasimetęs į šonus, galiausiai apvirto.

Automobilis čiuožė, kol atsitrenkė į apsauginį turėklą. Gasas irgi gulėjo ant šono, o nusikaltėlis, sėdėjęs priešais jį, dabar kabėjo ant sulaužytų rankų ir rėkė iš skausmo bei baimės. Felikso antrankių laikiklis, prie kurio buvo prirakintas, nulūžo, o jo geluonis kabėjo ir tvinksėjo kaip elektros kabelis, nuo kurio varvėjo žmogaus kraujas.

Jo mirusios akys prasivėrė ir pažiūrėjo į Gasą.

Gasas pamatė, kad jo antrankių laikiklis irgi sulūžęs, ir persliuogė juo palei visą ilgį, spardydamas sudaužytas duris, kol šios atsidarė. Jis mikliai iššoko ant kelkraščio ausims spengiant taip, tarsi būtų sprogusi bomba.

Jo rankos vis dar buvo surakintos jam už nugaros. Pro šalį lėkė šviesos, kai kurie automobiliai sulėtindavo greitį pažiūrėti į avariją. Gasas greitai nusirideno į šalį ir pranėrė antrankius pro kojų apačią. Jis žiūrėjo į sudaužyto automobilio duris laukdamas, kol iš jo išlips Feliksas.

Tada Gasas išgirdo riksmą. Apsidairė ieškodamas kokio nors ginklo, bet rado tik sulankstytą rato gaubtą. Pasiėmęs jį priėjo prie autobusiuko durų krašto.

Ten buvo Feliksas, jis gėrė kraują kito nusikaltėlio, kuris vis dar kabėjo ant antrankių laikiklio plačiai atmerkęs akis.

Gasas nusikeikė pamatęs šį šlykštų reginį. Feliksas baigė siurbti ir nė nesudvejojęs šovė savo geluonį į Gaso kaklą. Bet Gasas pačiu laiku spėjo pakelti ratlankį, atremdamas smūgį ir pasislėpdamas už autobusiuko galo.

Ir vėl Feliksas jo nesekė. Gasas minutėlę pastovėjo, kol atgavo žadą, ir tada pastebėjo saulę. Ji kabėjo tarp dviejų pastatų už Hadsono upės, nusidažiusi raudonai ir lėtai grimzdama už horizonto.

Feliksas slėpėsi autobusiuke laukdamas saulėlydžio. Už trijų minučių jis bus laisvas.

Gasas karštligiškai dairėsi aplink. Pamatė sudužusį priekinį stiklą, gulintį ant kelio, bet tai nesuveiks. Jis automobilio važiuokle užsilipo ant viršaus ir nuėjęs prie vairuotojo durelių spyrė į šoninio veidrodėlio vyrius. Šie nulūžo, o jis traukė laidus, kai pareigūnas iš vidaus sušuko jam:

— Stok!

Gasas pažiūrėjo į vairavusį policininką, kuriam iš kaklo sunkėsi kraujas ir kuris, laikydamasis už rankenėlės, buvo nutaikęs į jį ginklą. Tada Gasas vienu stipriu truktelėjimu nulupo veidrodėlį ir vėl nušoko ant šalikelės.

Saulė lydėsi tarsi pradurtas kiaušinio trynys. Gasas, laikydamas veidrodėlį virš galvos, bandė rasti tinkamą kampą, kad pagautų paskutinius saulės spindulius. Jis pamatė atspindį, sutviskusį ant žemės. Šis buvo neryškus, pernelyg blausus, kad kuo nors padėtų. Tada jis kumščiu suskaldė plokštuminį stiklą, neišmušdamas jo iš laikančių rėmų. Trinktelėjo dar kartą, ir dabar atspindys buvo stipresnis.

— Stok, sakiau!

Policininkas išsiropštė iš autobusiuko laikydamas ginklą rankoje. Kita ranka jis spaudė žaizdą ant kaklo, kur Feliksas jį persmeigė. Jo ausis buvo kruvina. Policininkas apėjo autobusiuką ir pažiūrėjo vidun.

Feliksas tūnojo viduje, antrankiai tabalavo ant vienos jo plaštakos. Kitos plaštakos nebebuvo, ją nutraukė antrankiai avarijos metu. Šis faktas, atrodė, jam visai nerūpėjo. Kaip ir baltas kraujas, lašantis iš atviros žaizdos.

Feliksas nusišypsojo, ir policininkas pradėjo šaudyti. Kulkos perskrodė vaikino krūtinę ir kojas ištaškydamos kūno audinius ir kaulų nuotrupas. Septyni, aštuoni šūviai, ir Feliksas krito aukštielninkas. Dar du šūviai į korpusą. Policininkas nuleido ginklą, ir tada Feliksas atsisėdo, vis dar šypsodamasis.

Vis dar ištroškęs. Visada ištroškęs.

Gasas nustūmė policininką į šalį ir iškėlė veidrodėlį. Paskutiniai mirštančios oranžinės saulės likučiai vos matėsi iš už namo kitapus upės. Gasas ištarė Felikso vardą paskutinį kartą, tarsi tai padėtų jį prikelti iš šios beprotystės, kaip nors stebuklingai sugrąžinti atgal...

Bet Feliksas jau nebebuvo Feliksas. Jis buvo prakeiktas vampyras. Gasas priminė sau tai, kai taikė veidrodėlį taip, kad liepsnojančios saulės strėlės pataikytų į apvirtusį autobusiuką.

Mirusios Felikso akys prisipildė siaubo, kai saulės spinduliai perskrodė jį tarsi lazeriai, pradeginę skyles ir padegdami jo kūną. Iš jo krūtinės pasigirdo gyvuliškas staugesys, lyg riksmas žmogaus, išardomo iki pat atomų, kai spinduliai niokojo jo kūną.

Šis garsas perskrodė Gasą, tačiau jis nesiliovė ir toliau laikė veidrodį, kol iš Felikso liko tik krūvelė pelenų.

Šviesos spinduliai išblėso, ir Gasas nuleido ranką.

Jis pažiūrėjo į kitą upės pusę.

Naktis.

Gasas jautėsi taip, tarsi verktų — jo širdyje susimaišė daug sielvarto ir skausmo — ir jo skausmas virto į įniršį. Po autobusiuku kaupėsi degalai beveik pasiekdami jo kojas. Gasas nuėjo prie policininko, kuris nuo šalikelės vis spoksojo į tai, kas ką tik nutiko. Pasirausęs savo kišenėse, jis rado Zippo žiebtuvėlį. Atidarė jį, pasuko ratuką, ir įsižiebė ugnis.

— Lo siento, mano.

Jis palietė išsipylusius degalus, ir autobusiukas sprogo nublokšdamas Gasą su policininku.

— Chingado — jis tau įgėlė, — pasakė Gasas policininkui, kuris vis dar laikėsi už kaklo. — Dabar tu tapai vienas jų.

Jis paėmė policininko ginklą ir nutaikė į jį. Netoliese girdėjosi artėjančios sirenos.

Policininkas pažiūrėjo į Gasą, ir po sekundėlės jo galvos nebeliko. Gasas laikė nutaikęs ginklą į jo kūną tol, kol pats pasitraukė nuo kelio. Tada jis išmetė ginklą ir pagalvojo apie antrankių raktus, tačiau jau buvo per vėlu — artėjo mirksinčios šviesos. Jis nusisuko ir nubėgo šalikele palei greitkelį. Nubėgo į naują naktį. Keltono gatvė, Vudsaidas, Kvinsas

Kelė vis dar buvo apsirengusi mokytojos drabužiais — tamsiais berankoviais marškinėliais, švelniu sujuosiamu megztuku ant viršaus ir ilgu, lygiu sijonu. Zakas buvo savo kambaryje, turbūt darė namų darbus, Metas irgi buvo namie, grįžo namo gerokai anksčiau, nes dirbo tik pusę dienos dėl vakare jo laukiančios parduotuvės inventorizacijos.

Šios naujienos apie Efą jai kėlė siaubą. Negana to, Kelė negalėjo jam prisiskambinti.

— Pagaliau jis tai padarė, — pasakė Metas. — Pagaliau jis palūžo.

— Metai, — priekaištaudama ištarė Kelė.

Bet ar jis tikrai palūžo? Ir ką visą tai reiškė jai?

— Didybės manija, didysis virusų medžiotojas. Jis kaip tie ugniagesiai, kurie patys sukelia gaisrus, kad galėtų tapti didvyriai, — Metas patogiai susmuko į savo krėslą. — Nenustebčiau, jeigu jis visa tai darė dėl tavęs.

— Dėl manęs?

— Dėl dėmesio ar ko nors panašaus. Pažiūrėk į mane, aš — svarbus.

Ji stipriai papurtė galvą, tarsi vyras tik gaišintų jos laiką. Kartais ją apstulbindavo, kad Metas sugebėdavo taip stipriai klysti dėl žmonių.

Suskambo durų skambutis, ir Kelė nustojo vaikščioti iš kampo į kampą. Metas pašoko iš savo kėdės, bet Kelė jau buvo prie durų.

Tai buvo Efas kartu su Nora Martinez už jo nugaros ir senu vyru, vilkinčiu ilgą tvido paltą ir stovinčiu už jos.

— Ką tu čia veiki? — paklausė Kelė nužvelgdama gatvę.

Efas įsiveržė vidun.

— Aš čia tam, kad pakalbėčiau su Zaku. Kad pasiaiškinčiau.

— Jis nieko nežino.

Efas apsižvalgė visiškai ignoruodamas Metą, kuris stovėjo čia pat.

— Ar jis viršuj, daro namų darbus su savo nešiojamuoju kompiuteriu?

— Taip, — atsakė Kelė.

— Jeigu jis turi internetą, tai žino.

Efas nuėjo prie laiptų ir užšuoliavo jais viršun tarpduryje palikdamas Norą su Kele. Nora atsiduso jausdama šią nejaukią akimirką.

— Atsiprašau, — pasakė ji. — Kad taip įsiveržėme.

Kelė švelniai papurtė galvą apžiūrinėdama ją taip, tarsi bandytų įvertinti. Ji žinojo, kad kažkas vyksta tarp Noros ir Efo. O Kelės Gudveter namai Norai buvo ta vieta, kur ji mažiausiai norėtų būti.

Tada Kelė atkreipė dėmesį į senį, laikantį lazdą su vilko galvos rankenėle.

— Kas čia vyksta?

— Jūs turbūt ponia Gudveter? — Setrakianas ištiesė ranką, parodydamas geras prarastosios kartos manieras. — Abrahamas Setrakianas. Malonu susipažinti.

— Man taip pat, — atsakė Kelė, šiek tiek nustebinta ir mesdama abejonės pilną žvilgsnį į Metą.

— Jis norėjo jus pamatyti. Viską paaiškinti, — pasakė Nora.

— Ar šis mažas vizitas nepaverčia mūsų nusikaltimo bendrininkais, ar dar kuo nors? — paklausė Metas.

— Gal norėtumėte ko nors atsigerti, — įsiterpė Kelė, norėdama užgožti Meto nemandagumą. — Gal vandens?

— Jėzau, už tą stiklinę vandens abu galime gauti po dvidešimt metų nelaisvės...

Efas sėdėjo ant Zako lovos krašto, Zakas ant kelių laikė savo nešiojamąjį kompiuterį.

— Aš įsivėliau į kažką, ko pats ne visai suprantu, — pasakė Efas. — Bet norėjau, kad tai išgirstum iš manęs. Viskas yra melas. Išskyrus tai, kad manęs ieško.

— Ar jie neieškos tavęs čia? — paklausė Zakas.

— Galbūt.

Zakas nuleido galvą susirūpinęs, bandydamas ką nors sugalvoti.

— Turi atsikratyti savo telefono.

Efas nusišypsojo.

— Jau atsikračiau.

Jis tvirtai suėmė savo sūnui sąmokslininkui už peties. Šalia berniuko pastebėjo kompiuterio vaizdo kamerą, kurią Efas nupirko jam Kalėdoms.

— Vis dar dirbate su draugais prie to filmo?

— Jau beveik galime montuoti.

Efas paėmė ją. Kamera buvo pakankamai maža ir lengva, kad tilptų į kišenę.

— Kaip manai, ar galėčiau pasiskolinti šį daikčiuką kuriam laikui?

Zakas lėtai linktelėjo.

— Ar tai dėl užtemimo, tėti? Kad žmonės virsta zombiais?

Efas nustebo suvokdamas, kad tikroji tiesa buvo ne ką įtikinamesnė. Jis pabandė viską pamatyti labai nuovokaus ir kartais jautraus vienuolikmečio akimis. Ir tai jam sukėlė kai kurių emocijų. Jis atsistojo ir apkabino savo berniuką. Neįprasta akimirka, trapi ir nuostabi, tarp tėvo ir sūnaus. Efas jautė tai visiškai aiškiai. Jis pašiaušė berniuko plaukus, ir daugiau nieko nereikėjo sakyti.

Kelė ir Metas šnabždėjosi virtuvėje palikę Norą ir Setrakianą įstiklintoje verandoje namo gale. Setrakianas, susikišęs rankas į kišenes, stovėjo nugara į Norą ir žiūrėjo į švytintį ankstyvos nakties dangų — trečiosios nakties po prakeikto lėktuvo nusileidimo.

Nora jautė jo nekantrumą.

— Jis, hm, jis turi daug problemų su savo šeima. Dėl skyrybų.

Setrakianas įsikišo pirštus į mažą liemenės kišenę ir patikrino piliulių dėžutę. Kišenė buvo šalia širdies, nes žinojo, jog vien laikant nitrogliceriną šalia savo senos pompos buvo galima tikėtis kraujotakos pagerėjimo. Širdis plakė ramiai, gal net tvirtai. Kiek dar dūžių jam buvo likę? Tikėjosi, jog pakankamai, kad spėtų atlikti darbą.

— Aš neturiu vaikų, — pasakė jis. — Mano žmona Ana mirė prieš septyniolika metų, ir aš nebuvau toks palaimintas. Galima manyti, kad vaikų troškimas metams bėgant blėsta, tačiau iš tiesų kasmet jis tik stiprėja. Turėjau daug ko išmokyti, bet neturėjau nė vieno mokinio.

Nora žvilgtelėjo į jo lazdą, atremtą į sieną šalia jos kėdės.

— Kaip jūs... kaip jūs pirmą kartą susidūrėte su tuo?

— Turite omenyje, kada aš supratau, kad jie egzistuoja?

— Ir atsidėjote šiam reikalui, po šitiek metų.

Jis minutėlę patylėjo rausdamasis po savo atsiminimus.

— Tuo metu aš buvau jaunas vyras. Per Antrąjį pasaulinį karą prieš savo norą atsidūriau okupuotoje Lenkijoje. Mažoje stovykloje į šiaurės rytus nuo Varšuvos, Treblinkoje.

Nora irgi patylėjo akimirką.

— Koncentracijos stovykloje, — pasakė ji.

— Naikinimo stovykloje. Tai žiaurios būtybės, brangioji. Žiauresnės už bet kokį plėšrūną, kuris yra kada nors vaikščiojęs šiame pasaulyje. Tikri prisitaikėliai, kurie medžioja jaunus ir silpnus. Stovykloje aš ir kiti kaliniai buvome menka puota, mums nežinant suruošta tiesiai prieš jį.

— Ji?

— Šeimininką.

Tai, kaip jis ištarė šį žodį, pašiurpino Norą.

— Jis buvo vokietis? Nacis?

— Ne, ne. Jis neturi jokių sąsajų su niekuo. Jis niekam nepavaldus ir nepriklauso jokiai šaliai. Jis klajoja kur nori. Jis maitinasi ten, kur yra maisto. Stovykla jam buvo tarsi išpardavimas. Lengvas grobis.

— Tačiau jūs... jūs išgyvenote. Negi negalėjote kam nors pasakyti?..

— Kas būtų patikėjęs išsekusio vyro kliedesiais? Man prireikė daugybės savaičių, kad pats priimčiau tai, ką jūs dabar bandote suprasti, o aš buvau šių baisybių liudininkas. Nenorėjau būti apskelbtas išprotėjusiu. Nebeliko jo maisto šaltinio, todėl Šeimininkas tiesiog judėjo toliau. Aš sekiau jį daugybę metų. Per Centrinę Europą ir Balkanus, per Rusiją, Centrinę Aziją. Tris dešimtmečius. Kartais lipau jam ant kulnų, tačiau niekada nepriartėjau pakankamai arti. Vienos universitete tapau profesoriumi. Studijavau liaudies išmintį. Pradėjau kaupti knygas, ginklus ir įrankius, visą laiką ruošdamasis vėl su juo susitikti. O proga pasitaikė tik praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams.

— Bet... kas jis yra?

— Jis turėjo daugybę pavidalų. Šiuo metu turi albanų didiko, Juzefo Sardu, kūną, kuris dingo per medžioklę Rumunijos šiaurėje 1873 metų pavasarį.

— 1873?

— Sardu buvo milžinas. Tuo metu jis jau buvo beveik 215 centimetrų ūgio. Toks aukštas, kad jo kūnas negalėjo išlaikyti jo ilgų, sunkių kaulų. Buvo sakoma, kad jo kišenės buvo dydžio sulig ropių maišais. Kad būtų lengviau, jis turėjo stipriai pasiremti lazda, ant kurios galo buvo šeimos simbolis.

Nora dar kartą žvilgtelėjo į per didelę Setrakiano lazdą, į jos sidabrinį kotą. Jos akys išsiplėtė.

— Vilko galva.

— Kitų Sardu vyrų palaikai buvo rasti praėjus daugeliui metų kartu su Juzefo dienoraščiu. Jame buvo parašyta, kaip jų grupelę persekiojo kažkoks nežinomas grobuonis, kuris pagrobė juos po vieną ir nužudė. Paskutinis įrašas bylojo, kad Juzefas surado mirusius kūnus prie įėjimo į požeminį urvą. Jis palaidojo kūnus prieš grįždamas prie urvo, kad susikautų su pabaisa ir atkeršytų už savo šeimą.

Ji negalėjo atitraukti akių nuo vilko galvos rankenėlės.

— Kaip jums pavyko ją gauti?

— Suradau šią lazdą pas privatų prekiautoją Antverpene 1967-ųjų vasarą. Praėjus daugeliui savaičių Sardu galiausiai grįžo į savo šeimos dvarą Albanijoje, tačiau vienas ir labai pasikeitęs. Jis vis dar nešiojosi savo lazdą, bet jam nebereikėjo jos pagalbos, kol galiausiai iš viso jos nebeimdavo. Jis ne tik kad išgijo nuo savo gigantizmo skausmų, bet ir, kaip buvo kalbama, įgijo milžiniškos jėgos. Netrukus kaimelio gyventojai pradėjo dingti vienas po kito, buvo sakoma, kad miestelis tapo prakeiktas, ir galiausiai visi išmirė. Sardu rūmai tapo griuvėsiais, ir jaunojo ponaičio daugiau niekas nebematė.

Nora žvilgsniu išmatavo lazdą.

— Jau penkiolikos jis buvo toks aukštas?

— Ir vis augo.

— Karstas... jis buvo mažiausiai dviejų su puse metrų ilgio ir pusantro metro pločio.

Setrakianas iškilmingai linktelėjo.

— Žinau.

Ji irgi linktelėjo. Tačiau staiga paklausė:

— Palaukit, o iš kur jūs žinote?

— Aš mačiau jį vieną kartą... bent jau žymes, paliktas žemėje. Prieš daugybę metų.

Kelė ir Efas stovėjo mažoje virtuvėje vienas priešais kitą. Jos plaukai buvo šviesesni ir trumpesni, dalykiškesni. Galbūt panašesni į „mamos”. Ji sugriebė staliuko kampą, ir Efas pastebėjo mažyčius įpjovimus nuo popieriaus — mokykloje tykantys pavojai.

Ji padavė jam nepraplėštą puslitrio talpos pieno pakelį iš šaldytuvo.

— Vis dar laikai nenugriebtą pieną? — paklausė jis.

— Zakui patinka. Nori būti kaip jo tėvas.

Efas truputį atsigėrė, ir pienas vos vos atgaivino jį, tačiau tai nesuteikė jam įprasto raminamo jausmo. Jis matė Metą, tykojantį kitoje praėjimo pusėje, sėdintį savo kėdėje, apsimetinėjantį, kad nežiūri į juos.

— Jis toks panašus į tave, — pasakė ji turėdama omenyje Zaką.

— Žinau, — atsakė Efas.

— Kuo vyresnis — tuo labiau panašėja į tave. Apsėstas. Užsispyręs. Reiklus. Talentingas.

— Sunku auginti vienuolikmetį.

Ji plačiai nusišypsojo.

— Turbūt esu prakeikta visam gyvenimui.

Efas irgi nusišypsojo. Jam šis pratimas buvo keistas ir jau senokai nenaudotas.

— Klausyk, — pasakė jis, — aš neturiu daug laiko. Aš tik... aš noriu, kad viskas būtų gerai. Ar bent jau pakenčiamai, tarp mūsų. Tas klausimas dėl globos ir visas kitas jovalas — žinau, pražudė mus. Ir džiaugiuosi, kad visa tai baigėsi. Aš atėjau čia ne tam, kad ką nors pasakočiau, aš tik... dabar atrodo tinkamas laikas atsikratyti blogų emocijų.

Kelė buvo priblokšta ir ieškojo žodžių.

— Tu neprivalai nieko atsakyti, aš tik...

— Ne, — įsiterpė ji. — Aš noriu. Ir aš gailiuosi. Niekada nesužinosi, kaip man gaila. Gaila dėl to, kaip viskas taip pasisuko. Tikrai. Žinau, kad niekada to nenorėjai. Žinau, jog norėjai, kad liktume kartu. Vien dėl Zako.

— Žinoma.

— Bet, supranti, aš negalėjau taip, tiesiog negalėjau. Tu iš manęs siurbei gyvybę, Efai. Be to... aš norėjau tave įskaudinti. Norėjau. Pripažįstu tai. O tai buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau tai padaryti.

Jis giliai atsiduso. Pagaliau ji pripažino tai, ką jis visada žinojo. Tačiau nuo to nebuvo nė kiek lengviau.

— Man reikia Zako, juk žinai tai. Zakas yra... jis man yra viskas. Man atrodo, kad be jo nebūtų ir manęs. Sveika tai ar ne, bet taip yra. Jis man yra viskas... kaip ir tu man kadaise, — ji patylėjo sekundėlę leisdama abiem suvokti šiuos žodžius. — Be jo aš nežinočiau, ką daryti, aš...

Ji nebenorėjo kalbėti padrikai.

— Tu būtum tokia kaip aš, — Efas baigė jos sakinį.

Nuo šių žodžių ji sustingo. Jie stovėjo žiūrėdami vienas į kitą.

— Klausyk, — tęsė Efas, — aš prisiimu dalį kaltės. Dėl mūsų, dėl tavęs ir manęs. Žinau, kad nesu... kad su manim nėra labai lengva, kad nesu idealus vyras. Aš daug galvojau. O Metas... žinau, esu pasakęs negerų dalykų apie jį...

— Kartą pavadinai jį mano „paguodos gyvenimu“.

Efas susiraukė.

— Žinai ką? Jeigu būčiau valdęs Sears, jeigu būčiau turėjęs darbą, kuris ir būtų tik darbas, o ne atskira santuoka... galbūt nebūtum pasijautusi palikta nuošalyje. Apgaudinėjama, tarsi nebūtum svarbi.

Abu patylėjo Efui supratus, kad didesnės bėdos užgožė mažesnes. Kaip tikra nesantaika sukėlė asmenines problemas, paliktas nuošalėje.

— Žinau, ką ruošiesi pasakyti, — ištarė Kelė. — Nori pasakyti, kad turėjom šį pokalbį pradėti prieš daugybę metų.

— Turėjome, — sutiko jis. — Bet negalėjome. Tai nebūtų padėję. Vis tiek pirmiausia būtume turėję pereiti visą šį mėšlą. Patikėk, būčiau sumokėjęs bet kiek — nesvarstęs nė sekundės — kad taip nebūtų, bet štai — stovim čia ir šnekamės. Tarsi seni pažįstami.

— Gyvenimas ne visada teka ta linkme, kuria tikiesi.

Efas linktelėjo.

— Po to, ką perėjo mano tėvai ir į kur mane įvėlė, aš visada kartojau sau: „Niekada, niekada, niekada, niekada”.

— Žinau.

Jis sulankstė pieno pakelio snapelį.

— Tai pamirškime, kas ką padarė. Dabar mes turime jam atsilyginti.

— Taip.

Kelė linktelėjo, paskui — Efas. Jis rankoje suko pieno pakelį jausdamas šaltį, glostantį jo plaštaką.

— Viešpatie, na ir dienelė, — pasakė jis. Efas vėl pagalvojo apie mažą mergaitę iš Taritauno, apie tą, kuri buvo susikibusi rankomis su savo mama tame lėktuve. Apie tą, kuri buvo Zako metų. — Pameni, kaip man visada sakydavai, kad jeigu kas nors užpultų, kokia nors biologinė katastrofa ir aš tau nepasakyčiau pirmai, tai išsiskirtum su manimi? Na, jau per vėlu.

Ji priėjo arčiau skaitydama iš jo veido.

— Žinau, kad turi bėdų.

— Tai ne dėl manęs. Noriu, kad tik klausytumeisi manęs, gerai? Ir kad nepasiustum. Mieste sklinda virusas. Tai kažkas... ypatinga... pats baisiausias dalykas, kurį esu kada nors matęs.

— Baisiausias? — Kelė išbalo. — Ar tai paukščių gripas?

Efas beveik nusišypsojo iš didelės viso to nesąmonės. Beprotystės.

— Noriu, kad pasiimtum Zaką ir dingtumėte iš miesto. Kartu su Metu. Kuo greičiau — šiąnakt, dabar — ir kuo įmanoma toliau. Toliau nuo apgyvendintų teritorijų. Tavo tėvai... Žinau, kaip jauties priimdama jų pagalbą, bet jie vis dar turi tą namą Vermonte, tiesa? Ant tos kalvos?

— Ką nori pasakyti?

— Važiuok ten. Mažiausiai kelioms dienoms. Žiūrėk žinias ir lauk mano skambučio.

— Palauk, — pasakė ji. — Tai aš esu paranojike, ne tu. Bet... kaip mano klasė? Zako mokykla? — ji prisimerkė. — Kodėl negali man pasakyti, kas tai yra?

— Nes tada tu nevažiuotum. Tiesiog pasitikėk manimi ir važiuok. Važiuok ir tikėkis, kad mes vis dar galime tai kažkaip numalšinti, ir viskas greitai praeis.

— Tikėtis? Dabar tikrai mane gąsdini. O kas, jei negalėsit? O jeigu kas nors tau nutiks?

Jis negalėjo ten stovėti ir pasakoti apie savo dvejones.

— Kele, aš turiu eiti.

Jis bandė išeiti, bet ji sugriebė jo ranką, žiūrėdama į jo akis ir norėdama įsitikinti, ar viskas gerai, ir tada apsikabino jį. Tai, kas prasidėjo susitaikymo apsikabinimu, virto į kai ką daugiau, ir to pabaigoje ji stipriai jį spaudė.

— Atsiprašau, — sušnibždėjo jam į ausį ir pabučiavo jo šeriuotą skruostą. Vestri gatvė, Tribeka

Eldrichtas Palmeris sėdėjo kėdėje ant stogo, apgaubtas tamsos, ir laukė. Vienintelis šviesos šaltinis buvo gatvės žibintas, degantis kampe. Terasa buvo ant žemesniojo iš dviejų sujungtų pastatų stogo. Grindys nuklotos kvadratinėmis molinėmis plytelėmis, pasenusiomis ir išblukusiomis nuo lietaus ir saulės. Šiaurinėje pusėje, už vieno žemo laiptelio, buvo aukšta plytų siena su dviem durų dydžio arkiniais įėjimais, išmargintais metaliniais ornamentais. Sienos viršų dengė rėvėtos terakotos čerpės, šiek tiek išlįsdamos iš abiejų pusių. Kairėje, už platesnių arkinių įėjimų, buvo didžiulės durys, vedančios į rezidenciją. Už Palmerio, ties pietinės cementinės sienos viduriu, stovėjo begalvės moters, apvilktos sūkuriuojančiais rūbais, statula. Jos rankos ir pečiai buvo patamsėję nuo lietaus. Gebenė šliaužė aukštyn nuo akmeninio pagrindo. Nors šiaurėje ir rytuose matėsi keli aukštesni pastatai, terasa buvo pakankamai privati, kaip ir reikėtų tikėtis Žemutiniame Manhatane.

Palmeris klausėsi miesto šurmulio. Garsų, kurie greitai liausis. Jeigu tik jie žinotų tai, įsikibtų į šią naktį. Kiekviena paprasta gyvybės forma auga žymiai labiau brangindama akimirkas, kai žiūri artėjančiai mirčiai į akis. Palmeriui buvo artimas šis jausmas. Būdamas ligotas nuo pat vaikystės, jis kovojo už gyvybę visą savo gyvenimą. Kai kada rytais pabusdavo nustebęs, jog mato dar vieną aušrą. Daugelis žmonių nežinojo, ką reiškia švęsti gyvenimą per kiekvieną saulėtekį. Ką reiškia savo gyvybę patikėti aparatui. Gera sveikata buvo daugumos prigimtinė teisė, kaip ir daugelis ateinančių dienų. Jie niekada nejautė mirties, alsuojančios į nugarą. Nuolatinės tamsos artumo.

Netrukus Eldrichtas Palmeris sužinos jų palaimą. Daugybę ateinančių dienų, išdėliotų prieš jį. Netrukus jis sužinos, ką reiškia nesirūpinti rytojumi ar rytojaus rytojumi...

Švelnus vėjas sujudino terasos medžių šakas ir nušnarėjo per kelis augalus. Palmeris, sėdėdamas atsisukęs į aukštesnį pastatą, išgirdo šlamesį prie mažo rūkymo stalelio, tarsi per žemę velkamo apdaro. Juodo apdaro.

Maniau, kad nenori matytis iki pirmos savaitės pabaigos.

Nuo balso — pažįstamo ir kartu baisaus — per Palmerio suriestą nugarą nuėjo šiurpulys. Jeigu jis nebūtų tyčia nusisukęs nuo pagrindinės terasos — iš pagarbos ir visiškos antipatijos žmonėms — jis būtų pamatęs, kad Šeimininko lūpos niekada nejudėjo. Joks balsas nesklisdavo iš jo kūno. Šeimininkas šnekėjo tiesiai į jo mintis.

Palmeris jautė jį, stovintį gerokai aukščiau jo, ir žiūrėjo tik į duris, vedančias į rezidenciją.

— Sveikas atvykęs į Niujorką.

Šie žodžiai nuskambėjo kaip aiktelėjimas, nors Palmeris ne taip norėjo pasakyti. Tačiau niekas labiau nepalaužia vyriškumo kaip nežmogiška būtybė.

Kai Šeimininkas nepratarė nė žodžio, Palmeris pabandė dar kartą įtvirtinti savo valdžią.

— Norėčiau pasakyti, kad nepritariu dėl Bolivaro. Nežinau, kodėl turėjai jį pasirinkti.

Man nerūpi, kas jis toks.

Palmeris staiga suprato, kad jis buvo teisus. Na ir kas, kad Bolivaras buvo veidą išsidažiusi roko žvaigždė? Turbūt Palmeris galvojo kaip žmogus.

— Kodėl palikai keturis sąmoningus? Tai sukėlė daugybę problemų.

Ar tu abejoji manimi?

Pats būdamas įtakingas žmogus, niekam nepavaldus, Palmeris sunkiai nurijo seiles. Apgailėtino vergiškumo jausmas jam buvo svetimas.

— Kai kas žino, — skubiai pasakė Palmeris. — Medicinos mokslininkas, ligų detektyvas. Čia, Niujorke.

Ką man reiškia vienas žmogus?

— Jis, daktaras Efraimas Gudveteris, yra epidemijos kontrolės ekspertas.

Jūs — išliaupsintos mažos beždžionėlės. Jūsų rūšis yra epideminė, ne mano.

— Šiam Gudveteriui kai kas padeda. Žmogus, daug žinantis apie tavo rūšį. Jis daug išmano apie tradicinį mokslą ir netgi šiek tiek biologijos. Jo ieško policija, bet man atrodo, kad reikia imtis ryžtingų veiksmų. Manau, tai gali reikšti skirtumą tarp greitos, lengvos pergalės ir užsitęsusios kovos. Mūsų laukia daug mūšių tiek su žmonėmis, tiek su kitais...

Aš viešpatausiu.

Palmeris tuo nė kiek neabejojo.

— Taip, žinoma.

Palmeris norėjo senio sau. Jis norėjo patvirtinti jo tapatybę prieš atskleidžiant bet kokią informaciją Šeimininkui. Tad stengėsi negalvoti apie senį žinodamas, kad, šalia esant Šeimininkui, turi kontroliuoti savo mintis...

Esu sutikęs šį senį anksčiau. Kai jis dar nebuvo toks senas.

Palmeris buvo nustebintas, kad jam nepavyko.

— Man prireikė daug laiko, kol radau tave. Mano kelionės nunešė mane į visus keturis pasaulio kraštus, o pakeliui buvo daugybė aklaviečių ir šalikelių. Turėjau praeiti daug žmonių. Jis buvo vienas jų.

Jis bandė nukreipti pokalbio temą, tačiau jo protas buvo aptemęs. Būti šalia Šeimininko buvo tas pats, kas būti žibalu šalia liepsnojančios dagties.

Aš susitiksiu su tuo Gudveteriu. Ir susitvarkysiu su juo.

Palmeris jau buvo paruošęs surištus popieriaus lapus, kuriuose buvo biografinė informacija apie CDC epidemiologą. Jis ištraukė juos iš savo švarko kišenės ir padėjo ant stalo.

— Viskas yra čia, Šeimininke. Jo šeima, kolegos...

Pasigirdo girgždesys, perėjęs per stalą, ir popieriai buvo paimti. Palmeris vos akies krašteliu pamatė jo ranką. Didysis pirštas, kreivas ir aštriu nagu, buvo ilgesnis ir plonesnis už kitus.

— Mums reikia dar kelių dienų, — pasakė Palmeris.

Pasigirdo ginčai roko žvaigždės rezidencijoje, kurią Palmeris turėjo pereiti, kad nusigautų iki susitikimo ant stogo. Jam ypač nepatiko vienintelė įrengta namo vieta, pastogėje esantis miegamasis, neskoningai ir pernelyg daug dekoruotas bei atsiduodantis primatų aistra. Pats Palmeris niekada nėra buvęs su moterimi. Kai jis buvo jaunas, tam turėjo įtakos jo liga ir dvi pamokslaujančios tetos, kurios jį užaugino. Kai tapo vyresnis, pats pasirinko tokį kelią. Jis suprato, kad jo mirtingoji asmenybė niekada neturi būti sutepta aistros.

Ginčas tapo garsesnis ir virto į nesupainiojamą smurto keliamą triukšmą.

Tavo žmogus turi bėdų.

Palmeris išsitiesė kėdėje. Viduje buvo ponas Fitcviljamas. Palmeris aiškiai uždraudė jam įžengi čia.

— Sakei, kad jo saugumas čia yra garantuotas.

Palmeris išgirdo bėgančių kojų dundesį, kriokimą, žmogaus riksmą.

— Sustabdyk juos, — pasakė Palmeris.

Šeimininko balsas buvo kaip niekad apatiškas ir ramus.

Jis — ne tas, kurio jie nori.

Palmeris pradėjo panikuoti. Ar Šeimininkas turėjo omenyje jį? Ar tai buvo kažkokie spąstai?

— Mes esame susitarę!

Tol, kol jis atitinka mano poreikius.

Palmeris išgirdo dar vieną riksmą, labai artimą, po kurio sekė du staigūs ginklo šūviai. Tada atsidarė durys ir ornamentiniai vartai. Ponas Fitcviljamas, 120 kilogramų sveriantis buvęs jūrų laivyno pėstininkas, apsirengęs SavileRoto kostiumu, išbėgo lauk kaire ranka susiėmęs už dešiniojo riešo, o jo akys buvo sumišusios.

— Pone, jie čia pat, už manęs...

Tada jo žvilgsnis nuo Palmerio veido nukrypo į nepaprastai aukštą figūrą, stovinčią už jo. Iš pono Fitcviljamo rankų išsprūdo ginklas ir dusliai nukrito ant plytelių. Jo veidas išbalo, ir jis, minutėlę pasiūbavęs, suklupo ant kelių.

Už jo pasirodė atverstieji. Vampyrai, apsirengę įvairiais civiliniais drabužiais, nuo verslo kostiumų iki gotų ir kasdienių paparacių apdarų. Nuo miegojimo žemėse jie dvokė ir vilko kojas palei žemę. Jie atskubėjo į terasą kaip padarai, pakviesti negirdimo švilpuko.

Jų priekyje stovėjo Bolivaras, sulysęs ir beveik be plaukų ant galvos, dėvintis juodą chalatą. Kaip pirmosios kartos vampyras, jis buvo labiau subrendęs nei kiti. Jo oda buvo gipso spalvos ir beveik spindėjo, o akys atrodė kaip tamsūs mėnuliai.

Už jo stovėjo gerbėja, kurios veidą peršovė ponas Fitcviljamas, kai pradėjo panikuoti. Jos skruostikaulis buvo perlūžęs iki pat ausies ir atidengė akį rėžiančią šypseną.

Likusieji išsvirduliavo į naują naktį, išjudinti savo Šeimininko. Jie sustojo juodomis akimis spoksodami į jį su pagarbia baime.

Vaikai.

Į Palmerį — stovintį tiesiai prieš juos, tarp jų ir Šeimininko — niekas nekreipė dėmesio. Šeimininko jėga laikė juos. Jie susibūrė prie jo kaip pirmykščiai žmonės priešais šventyklą.

Ponas Fitcviljamas liko klūpėti tarsi pakirstas.

Šeimininkas kalbėjo taip, kad Palmeriui atrodė, jog tik jis vienas jį girdi.

Tu atgabenai mane tokį kelią. Negi nesiruoši pažiūrėti?

Palmeris buvo kartą matęs Šeimininką tamsiame rūsyje, kitame žemyne. Ne aiškiai, bet kartu ir pakankamai aiškiai. Jis niekada nepamiršo to reginio.

Tačiau dabar nebuvo kaip to išvengti. Palmeris užsimerkė, kad pasiryžtų, tada atsimerkė ir prisivertė atsisukti. Tarsi rizikuodamas apakti žiūrint tiesiai į saulę.

Jo akys nuo Šeimininko krūtinės nuslinko iki...

...jo veido.

Siaubas. Ir didybė.

Bedievis. Ir nuostabus.

Barbariškas. Ir šventas.

Nežmoniškas siaubas užliejo Palmerio veidą, galiausiai lūpų kampučiai pakilo ir pasirodė triumfuojanti šypsena.

Pažiūrėk į Šeimininką. Keltono gatvė, Vudsaidas, Kvinsas

Kelė skubiai perėjo svetainę, kur Metas ir Zakas žiūrėjo televizijos žinias, rankose laikydama švarius drabužius ir elektros elementus.

— Mes išvykstame, — pasakė ji dėdama nešulį į storos drobės krepšį, gulintį ant kėdės.

Metas šypsodamasis atsisuko į ją, tačiau Kelė visiškai to nenorėjo.

— Nagi, mažute, — pasakė jis.

— Ar tu apskritai klauseisi manęs?

— Taip. Kantriai, — jis atsistojo. — Klausyk, Kele, tavo buvęs vyras vėl daro tai įmesdamas granatą į mūsų laimingus namus. Nejaugi to nematai? Jeigu tai tikrai būtų kas nors rimta, valdžia mums pasakytų.

— Ak, taip, žinoma. Išrinkti valstybės tarnautojai niekada nemeluoja.

Ji nuėjo prie spintos ir išsitraukė likusį bagažą. „Pabėgimo” krepšį laikė taip, kaip rekomendavo Niujorko nenumatytų atvejų valdymo biuras, jeigu prireiktų staiga evakuotis. Tai buvo patvarus storos drobės krepšys, kuriame buvo geriamojo vandens, dribsnių batonėlių, Grundig radijas, žibintuvėlis, pirmosios pagalbos vaistinėlė, šimtas dolerių ir svarbių dokumentų kopijos, sudėtos į vandens nepraleidžiančią dėžutę.

— Argi nematai? — tęsė Metas. — Jis tave pažįsta. Jis tiksliai žino, kurį mygtuką paspausti. Kaip tik todėl jūs ir netikot vienas kitam.

Kelė, knaisiodamasi spintoje, metė dvi senas teniso raketes Metui į kojas, kad taip šneka prie Zako.

— Čia ne tai. Tikiu juo.

— Jis yra ieškomas žmogus, Kele. Jis palūžęs, išsekęs. Visi vadinamieji genijai yra silpni. Visai kaip tos saulėgrąžos, kurias bandai auginti palei galinę tvorą — galvos per didelės, jos galiausiai neišlaiko savo svorio ir nulūžta, — Kelė po šių žodžių paleido žieminį batą jam į blauzdą, šis praskriejo pro šalį. — Viskas tik dėl tavęs, supranti? Jis nenormalus. Negali judėti toliau. Viskas tik dėl to, kad išlaikytų tave šalia.

Ji atsisuko stovėdama ropomis ir spoksodama į jį iš apačios.

— Ar tu tikrai toks neišmanėlis?

— Vyrai nemėgsta pralaimėti. Jie nepasiduoda.

Ji atsitraukė tempdama didelį American Tourister lagaminą.

— Ar todėl tu dabar niekur nevažiuosi?

— Nevažiuosiu, nes turiu dirbti. Jeigu manyčiau, kad galėčiau pasinaudoti idiotiška tavo vyro pasaulio pabaigos dingstimi, jei nereikėtų man atlikti inventorizacijos, tai taip ir padaryčiau, patikėk manimi. Tačiau realiame pasaulyje, kai tu nepasirodai darbe — prarandi jį.

Ji atsisuko degdama iš pykčio dėl jo užsispyrimo.

— Efas liepė važiuoti. Jis anksčiau niekada nėra taip reagavęs, niekada taip nešnekėjo. Tai tikra.

— Tai užtemimo isterija, jie kalbėjo apie tai per televiziją. Žmonės kraustosi iš proto. Jeigu būčiau norėjęs pabėgti iš Niujorko dėl visokių bepročių, tai taip ir būčiau padaręs prieš daugelį metų, — Metas siekė jos pečių. Iš pradžių ji nusipurtė, bet vėliau leido jam minutėlę palaikyti ją. — Aš kartkartėmis užsuksiu į elektronikos skyrių, ten yra televizorius, vis patikrinsiu, ar kas nors vyksta. Bet pasaulis toliau sukasi, supranti? Tiems, kurie turi tikrus darbus. Nejaugi tu ruošiesi palikti savo mokinius?

Mokiniai jai buvo svarbūs, tačiau ji galvojo tik apie Zaką.

— Galbūt jie neis į mokyklą kelias dienas. Nebuvo daug mokinių ir šiandien...

— Čia vaikai, Kele. Gripas.

— Aš manau, kad už viso to slypi užtemimas, — pasakė Zakas iš kito kambario galo. — Fredas Folinas pasakė man mokykloje. Visi, kurie žiūrėjo į mėnulį be akinių. Jiems iškepė smegenys.

— Kuo tave taip traukia zombiai? — paklausė Kelė.

— Jų visur yra, — atsakė jis. — Reikia būti pasiruošusiam. Lažinuosi, kad net nežinai, kokie yra du svarbiausi dalykai norint išgyventi zombių invaziją.

Kelė nekreipė į jį dėmesio.

— Pasiduodu, — pasakė Metas.

— Mačetės ir sraigtasparniai.

— Mačetė, m? — Metas papurtė galvą. — Manau, verčiau jau turėti šautuvą.

— Klysti, — paprieštaravo Zakas. — Mačetės nereikia užtaisyti.

Metas sutiko su Zaku ir atsisuko į Kelę.

— Šis Fredas Folinas tikrai žino, ką kalba.

— Vaikinai, PAKAKS! — sušuko Kelė. Ji nebuvo pratusi matyti juos susivienijusius prieš ją. Bet kuriuo kitu metu galbūt būtų buvusi laiminga matydama juos einančius išvien. — Zakai, šneki nesąmones. Čia virusas, ir tai tikra. Mums reikia nešdintis iš čia.

Metas stovėjo, kol Kelė nešė tuščią lagaminą prie kitų krepšių.

— Kele, nusiramink, gerai? — jis išsitraukė automobilio raktus iš kišenės, pasuko juos ant piršto. — Išsimaudyk, atgauk kvapą. Pažvelk į viską racionaliai, prašau. Turint omenyje tavo „vidaus” informacijos šaltinį, — jis nuėjo prie laukujų durų. — Paskambinsiu tau kiek vėliau.

Jis išėjo. Kelė stovėjo spoksodama į uždarytas duris.

Zakas priėjo prie jos šiek tiek palenkęs galvą į vieną pusę taip, kaip anksčiau darydavo, kai norėdavo paklausti, ką reiškia mirtis ar kodėl kai kurie vyrai vaikšto susikibę rankomis.

— Ką tėtis sakė apie visą tai?

— Jis tik... jis linki mums geriausio.

Kelė pasitrynė kaktą taip, kad paslėptų savo akis. Ar ji turėtų įspėti ir Zaką? Ar ji galėjo pasiimti Zaką ir palikti namus pasitikėdama vien Efo žodžiu, be Meto? Ar turėtų? Ir jeigu ji tikėjo Efu, ar ji nebuvo morališkai įsipareigojusi kartu įspėti ir kitus?

Heinsonų šuo pradėjo loti. Skalijo ne piktai, kaip įprastai, o inkštė, tarsi būtų išsigandęs. To pakako, kad Kelė nueitų į verandą, kur ji pamatė, jog judesių jutiklis įjungė jos kaimynų galinio kiemo žibintą.

Ji stovėjo ten laikydama rankas sukryžiuotas ir akimis ieškodama judančių objektų. Bet niekas nejudėjo. Tačiau šuo vis lojo, kol ponia Heinson išėjo lauk ir įsivedė vis dar lojantį šunį vidun.

— Mama?

Kelė pašoko išgąsdinta sūnaus prisilietimo, visiškai prarasdama savitvardą.

— Tau viskas gerai? — paklausė Zakas.

— Man tai nepatinka, — atsakė ji vesdamasi Zaką atgal į svetainę. — Tiesiog nepatinka.

Ji supakavo savo, Zako ir Meto daiktus.

Ir stebėjo.

Ir laukė. Bronksvilis

Už trylikos minučių kelio į šiaurę nuo Manhatano Rodžeris Lusas sėdėjo spaudydamas savo iPhone telefoną ąžuolu apmuštame Siwanoy Country Club bare, laukdamas savo pirmojo martinio koktelio. Jis nurodė vairuotojui išleisti jį klube, o ne važiuoti tiesiai namo. Jam reikėjo šiek tiek laiko atsipūsti. Jeigu Džoana sirgo, kaip auklės balso pašto žinutė davė suprasti, tai vaikai irgi jau bus pasigavę ligą, ir jis grįžtų į tikrą jovalą. Tai daugiau nei pakankamai, kad jis turėtų priežastį pailginti savo verslo kelionę dar viena ar dviem valandomis.

Valgomajame, pro kurio langus matėsi golfo aikštynai, buvo visiškai tuščia. Atėjo padavėjas rankoje laikydamas padėklą, apdengtą baltu lininiu audeklu, ant kurio buvo martinio taurė su trimis alyvuogėmis. Tai nebuvo tas padavėjas, kuris visada aptarnaudavo Rodžerį. Šis buvo meksikietis, kaip ir tie vyrukai, kurie statydavo automobilius prie įėjimo. Ties nugara jo marškiniai buvo išsipešę, jis neturėjo diržo. Jo panagės buvo purvinos. Rodžeris ruošėsi pakalbėti su klubo vadybininku iškart kitą rytą.

— Štai ir mano gėrimas, — ištarė Rodžeris žiūrėdamas į V formos kokteilių taurę, kur ant dugno gulėjo vynuogės, tarsi maži aprasoję akių obuoliai, išsaugoti acte. — Kur visi žmonės šį vakarą? — paklausė jis savo sodriu balsu. — Kas yra, šventės? Uždara akcijų rinka? Mirė prezidentas?

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

— Kur visi įprasti darbuotojai?

Jis papurtė galvą. Rodžeris dabar suprato, kad vyras buvo persigandęs.

Tada atpažino jį. Padavėjo uniforma suklaidino Rodžerį.

— Lauko prižiūrėtojas, taip? Paprastai tvarkai augalus.

Prižiūrėtojas su padavėjo uniforma nervingai linktelėjo ir nuėjo į fojė.

Velniškai keista. Rodžeris pakėlė savo martinio taurę ir apsižvalgė aplink, tačiau nebuvo nieko, į kieno sveikatą galėtų išgerti ar kam nors linktelėti, ar pašnekėti su kuo nors apie miesto politiką. Taigi, niekam į jį nežiūrint, Rodžeris Lusas siurbtelėjo savo kokteilio ir dviem dideliais gurkšniais ištuštino pusę taurės. Gėrimui pasiekus jo skrandį, sumurkė iš pasitenkinimo. Jis pasmeigė vieną alyvuogę, pabarbeno ją į stiklinės kraštą nusausindamas ir įsimetė į burną, kur vieną mąslią akimirką pažaidęs su ja sutraiškė tarp krūminių dantų.

Per televizorių, įmontuotą virš baro veidrodžio ir išjungtu garsu, jis matė spaudos konferencijos klipus. Meras buvo apsuptas kitų miesto atstovų niūriais veidais. Paskui — vaizdo medžiaga su Regis Air oro linijų 753 reiso lėktuvu, stovinčiu ant nusileidimo tako Dž. Kenedžio oro uoste.

Tyla klube privertė jį dar kartą apsidairyti. Kur, po galais, visi yra? “

Kažkas čia buvo ne taip. Vyko kažkas, ką Rodžeris Lusas pražiopsojo.

Jis nurijo dar vieną staigų martinio gurkšnį, ir dar vieną, tada padėjo taurę ir atsistojo. Paėjęs į priekį žvilgtelėjo į baro salę už kampo — irgi tuščia. Virtuvės durys su langeliu per vidurį buvo čia pat, prie baro krašto. Rodžeris užmetė akį vidun ir pamatė visiškai vieną barmeną-lauko prižiūrėtoją, rūkantį cigaretę ir besikepantį kepsnį ant grotelių.

Rodžeris, palikęs savo bagažą, išėjo pro paradines duris. Nebuvo jokių patarnautojų, kurie galėtų jam iškviesti taksi, todėl jis išsitraukė savo mobilųjį telefoną ir, panaršęs internete, susirado artimiausią firmą, ir išsikvietė automobilį.

Kol laukė po aukštomis pastogės šviesomis martiniui apkarstant burnoje, Rodžeris Lusas išgirdo riksmą. Vieną vienintelį, perskrodžiantį naktį, visai netoliese. Galbūt iš golfo aikštyno.

Rodžeris nejudėdamas laukė. Nekvėpuodamas. Bandydamas išgirsti ką nors daugiau.

Už patį riksmą jį labiau gąsdino po jo sekusi tyla.

Taksi atvažiavo, prie automobilio vairo sėdėjo vidutinio amžiaus vyras iš Artimųjų Rytų, už jo ausies buvo užkištas rašiklis. Jis su šypsena įmetė Rodžerio mantą į bagažinę, ir juodu nuvažiavo.

Važiuojant ilgu privačiu keliu, vedančiu iš klubo, Rodžeris pasižiūrėjo į aikštynus ir pagalvojo, kad pamatė ten kažką, einantį per trumpai nupjautą žolę, apšviestą mėnesienos.

Namai buvo už trijų minučių kelio. Gatvėje nesimatė kitų automobilių, o daugelyje pro šalį lekiančių namų langai buvo tamsūs. Kai jie pasuko į centrinę miesto dalį, Rodžeris pamatė žmogų, einantį šaligatviu — keistas reginys naktį, ypač kai žmogus eina be šuns. Tai buvo Halas Četfildas, vyresnis jo kaimynas, vienais iš dviejų klubo narių, kuris laidavo už Rodžerį Siwanoy klube, kai Rodžeris ir Džoana tik atsikraustė į Bronksvilį. Halas ėjo kažkaip keistai, rankas laikė tiesias ir prispaudęs prie savęs, buvo apsirengęs praviru plazdančiu chalatu, marškinėliais trumpomis rankovėmis ir ilgomis trumpikėmis.

Halas atsisuko ir spoksojo į automobilį, kai šis važiavo pro šalį. Rodžeris pamojavo. Kai atsigręžė pažiūrėti, ar Halas jį atpažino, pamatė kaimyną bėgantį įkandin savo sustingusiomis kojomis — šešiasdešimtmetį vyrą su chalatu, kuris plazdeno kaip apsiaustas, besivejantį taksi gatvės viduriu Bronksvilyje.

Rodžeris pažiūrėjo, ar vairuotojas irgi pastebėjo tai, bet vyras vairuodamas keverzojo kažką ant popieriaus.

— Ei, — kreipėsi Rodžeris. — Ar nutuoki, kas čia darosi?

— Taip, — atsakė vairuotojas šypsodamasis ir trumpai linktelėjęs. Jis nesuprato nė vieno Rodžerio žodžio.

Dar du posūkiai, ir jie atvažiavo prie Rodžerio namo. Vairuotojas atidarė bagažinę ir išlipo lauk kartu su Rodžeriu. Gatvė buvo tyli, Rodžerio namas tamsus kaip ir visi kiti.

— Žinai ką? Palauk čia. Palauksi? — Rodžeris parodė pirštu į kelkraštį. — Ar gali palaukti?

— Tu mokėti.

Rodžeris linktelėjo. Jis pats nežinojo, kodėl norėjo, kad vairuotojas palauktų. Tai turėjo kažką bendra su tuo, kad jautėsi vienui vienas.

— Aš turiu grynųjų namuose. Tu palauk. Gerai?

Rodžeris paliko savo bagažą koridoriuje prie šoninio įėjimo ir nuėjo į virtuvę šaukdamas: „Ar yra kas nors?” Jis ištiesė ranką link elektros jungiklio, tačiau šiam spragtelėjus šviesa neįsižiebė. Jis matė mikrobangų krosnelės laikrodį, švytintį žaliai, vadinasi, elektra nebuvo išjungta. Apgraibomis nuėjo palei stalo kraštą, susirado trečią stalčių ir pasiknaisiojo jame ieškodamas žibintuvėlio. Užuodė kažką pūvantį, daug aštresnį nei yrantys maisto likučiai šiukšlių dėžėje. Tai tik padidino jo nekantrumą ir privertė greičiau ieškoti. Jis čiupo žibintuvėlį ir įjungė jį.

Vedžiojo spindulį po ilgą virtuvę, apšvietė staliuką, viryklę ir dvigubą orkaitę.

— Ar yra kas nors? — sušuko dar kartą, gėdydamasis baimės savo balse ir prisiversdamas eiti greičiau.

Jis pamatė tamsią dėmę ant spintelių stiklinėmis durelėmis ir nukreipė šviesos spindulį į tai, kas buvo panašu į kečupo ir majonezo mišinį. Netvarka sukėlė pykčio bangą. Tada pamatė apverstas kėdes ir purvinus pėdsakus (pėdsakai?) per granitinių grindų vidurį.

Kur buvo namų šeimininkė, ponia Gild? Kur Džoana? Rodžeris priėjo arčiau dėmės, šviesdamas tiesiai į spintelės stiklą. Kas buvo baltos spalvos — jis nežinojo, tačiau raudona tikrai nebuvo kečupas. Jis nebuvo tikras... bet manė, kad tai gali būti kraujas.

Pamatė kažką sujudant stiklo atspindyje ir atsisuko su žibintuvėliu. Laiptai už jo buvo tušti. Jis suprato, kad pats pajudino spintelės dureles. Jam nepatiko, kad jį pradėjo valdyti jo vaizduotė, todėl užbėgo laiptais aukštyn ir patikrino kiekvieną kambarį.

— Kynai? Odre?

Džoanos kabinete rado ranka rašytus užrašus, turinčius kažką bendra su Regis Air lėktuvu. Kažkokia laiko juosta, tačiau jos rašysena per kelis paskutinius nesuprantamus sakinius nutrūko.

Pagrindiniame miegamajame lovos patalai buvo numesti ant žemės, o vonios tualete plaukiojo kažkas, kas buvo panašu į sustingusius kelių dienų vėmalus. Jis pakėlė rankšluostį nuo grindų, šiam išsivyniojus išvydo tamsius kraujo krešulius, lyg prabangus medvilninis audinys būtų panaudotas kaip skarmalas kosuliui pridengti.

Jis nubėgo laiptais žemyn. Pakėlęs telefono ragelį virtuvėje, surinko 911. Po vieno laukimo signalo pasigirdo įrašas, prašantis palaukti. Padėjo ragelį ir paskambino dar kartą — vėl vienas signalas ir tas pats įrašas.

Paleido telefoną iš rankų, kai išgirdo smarkų smūgį rūsyje po juo. Jis atidarė rūsio duris, pasiruošęs sušukti į tamsą, tačiau kažkas privertė jį sustoti. Jis klausėsi ir girdėjo... kažką.

Besivelkančių kojų žingsniai. Daugiau nei vienos poros, lipantys laiptais aukštyn ir artėjantys prie pusiaukelės, kur laiptai pasisuka devyniasdešimt laipsnių kampu ir atsisuka į jį.

— Džoana? Kynai? Odre?

Bet jis jau traukėsi atgal. Griuvo atsitrenkdamas į durų staktą, tada nušliaužė per virtuvę, pro lipnias nuosėdas ant sienų ir į koridorių. Jo vienintelė mintis buvo kuo greičiau dingti iš ten.

Jis spyrė į duris ir išlėkė lauk, bėgdamas į gatvę ir šaukdamas vairuotojui, sėdinčiam prie vairo ir nesuprantančiam angliškai. Rodžeris atsidarė galines dureles ir įšoko į automobilį.

— Užrakink duris! Užrakink duris!

Vairuotojas atsigręžė į jį.

— Taip. Aštuoni doleriai ir trisdešimt centų.

— Užrakink prakeiktas duris!

Rodžeris žvilgtelėjo atgal į namą. Trys nepažįstamieji — dvi moterys ir vienas vyras — išėjo iš koridoriaus ir pradėjo eiti pievele link automobilio.

— Važiuok! Važiuok! Greičiau!

Vairuotojas paplekšnojo per langelį, esantį per priekinių ir galinių sėdynių vidurį, skirtą susimokėti.

— Tu moki, aš važiuoju.

Dabar jie buvo keturiese. Rodžeris spoksojo suglumęs, kai lyg ir matytas vyras, vilkintis sudraskytus marškinius, nustūmė kitus į šoną, kad nusigautų iki taksi pirmas. Tai buvo Frankas, jų sodininkas. Pro galinių durelių stiklą jis pažiūrėjo į Rodžerį.

Franko išsprogusios akys buvo blyškios per jų vidurį, bet raudonos aplink kraštus, tarsi kraujo raudonumo vainikas. Jis pravėrė burną lyg norėdamas staugti ant Rodžerio, bet tada iš burnos išlindo kažkoks daiktas, kuris šovė tiesiai į Rodžerį, bet stipriai atsitrenkė į stiklą ir sulindo atgal.

Rodžeris vis dar spoksojo. Ką, po velnių, aš ką tik mačiau?

Ir vėl Frankas išleido geluonį. Rodžeris suprato — kažkur giliai, po daugybe baimės, panikos, manijos paklotų — kad Frankas, ar šis padaras, kuris buvo Frankas, nežinojo, pamiršo arba tinkamai neįvertino stiklo savybių. Jis atrodė sutrikęs dėl šios kietos medžiagos skaidrumo.

— Važiuok! — sušuko Rodžeris. — Važiuok!

Du jų jau stovėjo taksi priekyje. Vyras ir moteris, automobilio šviesų apšviestais juosmenimis. Iš viso jų buvo septyni ar aštuoni, stovėjo apspitę iš visų pusių, kiti dar tik ėjo iš kaimynų namų.

Vairuotojas, pasilenkdamas ant vairo, sušuko kažką savo kalba.

— Važiuok! — dar kartą suriko Rodžeris.

Vairuotojas nepakluso, pasilenkė kažko siekdamas prie grindų. Jis pakėlė mažą krepšelį, atitraukė jo užtrauktuką, netyčia iškratydamas kelis Zagnut batonėlius, ir išsitraukė mažytį sidabrinį revolverį. Jis mojavo ginklu į priekinį stiklą ir šaukė iš baimės.

Franko liežuvis tyrinėjo stiklą. Žinoma, jo liežuvis visiškai nebuvo panašus į liežuvį.

Vairuotojas išspyrė savo duris.

— Ne! — suriko Rodžeris per atitveriamąjį stiklą, dalijantį automobilio saloną pusiau, bet vairuotojas jau buvo išlipęs.

Jis pradėjo šaudyti pasislėpęs už durelių, sulig kiekvienu šūviu palenkdamas riešą, tarsi mėtytų kulkas iš jo. Iššovė į porelę kartą, dar kartą, ir jie susirietė, sužeisti mažo kalibro kulkų, tačiau nenukrito.

Vairuotojas iššovė dar du šūvius, vienas jų pataikė vyrui į galvą. Šis atlošė galvą ir susmuko ant žemės.

Tuo metu kitas vyras sugriebė vairuotoją iš nugaros. Tai buvo Halas Četfildas, Rodžerio kaimynas, ant kurio pečių kabėjo mėlynas chalatas.

— Ne! — sušuko Rodžeris, bet per vėlai.

Halas parbloškė vairuotoją ant kelio. Iš jo burnos išlindo daiktas, pervėręs vairuotojo kaklą. Pro savo langą Rodžeris stebėjo staugiantį vairuotoją.

Dar vienas išlindo į priekinių žibintų šviesą. Ne, ne vienas — ten buvo tas pats vyras peršauta galva. Iš jo žaizdos bėgo baltas skystis, kuris varvėjo veido šonu. Jis laikėsi už automobilio, kad nenukristų, bet vis tiek ėjo.

Rodžeris norėjo bėgti, bet buvo įkalintas. Dešinėje, už sodininko Franko, Rodžeris pamatė rudus UPS marškinius ir šortus, išlendančius iš gretimo namo garažo, o vietoje galvos matėsi kastuvas.

Vis dar laikydamasis už automobilio, į galvą sužeistas vyras atidarė vairuotojo dureles ir įsiropštė vidun. Jis žiūrėjo į Rodžerį pro plastikinę pertvarą. Vyro dešinė galvos pusė atrodė kaip susigarbanojusi oda. Lėtai varvantis baltas skystis dažė jo skruostą ir žandikaulį.

Rodžeris atsisuko tuo pat metu, kai UPS vyrukas užsimojo kastuvu, kuris dzvangtelėjęs atšoko nuo galinio lango, palikdamas ilgą įbrėžimą ant sustiprinto stiklo, gatvės šviesos atsispindėjo nuo jo kaip voratinklis.

Rodžeris išgirdo braižomą pertvarą. Į galvą sužeisto vyro liežuvis buvo išlindęs, ir jis bandė jį prakišti per langelį. Pralindo mėsingas liežuvio galiukas, įsitempęs ir beveik uostantis orą aplink, ir bandė pasiekti Rodžerį.

Rodžeris rėkdamas spyrė į langelį ir jį uždarė. Vyras, sėdintis priešais, siaubingai suklykė, ir jo nukirstas... kad ir kas tai būtų, nukrito tiesiai Rodžeriui ant kelių. Rodžeris greitai jį nušveitė šalin, o kitoje pertvaros pusėje vyras taškė baltą skystį aplink, pasiutęs iš skausmo arba isterijos.

Bumm! Dar vienas smūgis į langą už Rodžerio galvos, nedūžtantis stiklas įskilo ir įlinko, bet vis dar nepasidavė.

Žingsniai ant stogo paliko duobes.

Keturi jų buvo ant šaligatvio, trys — ant gatvės, iš priekio ėjo dar daugiau. Rodžeris, žvilgtelėjęs atgal, pamatė išprotėjusį UPS pasiuntinuką, vėl užsimojusį kastuvu į sudaužytą langą. Dabar arba niekada.

Rodžeris ištiesė ranką link rankenos ir iš visų jėgų spyrė į automobilio dureles. Kastuvas nusileido, galinis langas sudužo, paberdamas stiklo šukių lietų. Kastuvo geležtė vos nepataikė Rodžeriui į galvą — šis spėjo išsliuogti į gatvę. Kažkas — tai buvo Halas Četfildas raudonai švytinčiomis akimis — sugriebė jo ranką ir apsuko jį, bet Rodžeris atsikratė savo švarko kaip gyvatė, išsiranganti iš savo odos, ir bėgo gatve neatsigręždamas, kol pasiekė kampą.

Kai kurie ėjo šlubčiodami, kiti judėjo greičiau ir koordinuočiau. Kai kurie buvo seni, o trys jų — išsišiepę vaikai. Jo kaimynai ir draugai. Veidai, kuriuos jis pamena iš traukinių stoties, gimtadienių vakarėlių, bažnyčios.

Visi sekė jam iš paskos. Fletbušas, Bruklinas

Efas paspaudė Barburų namų durų skambutį. Gatvėje buvo ramu, nors kituose namuose virė gyvenimas, švytėjo televizoriaus šviesos, ant šaligatvių gulėjo šiukšlių maišai. Jis stovėjo ten su ultravioletinių spindulių lempa rankoje ir Setrakiano patobulintu vinių šautuvu, kabančiu jam ant peties.

Nora stovėjo už jo, prie plytomis išklotų laiptelių, laikydama savo ultravioletinių spindulių lempą. Setrakianas stypsojo gale, įsitvėręs savo lazdos, kurios sidabrinė galva švietė mėnesienoje.

Du skambučiai — jokio atsako. Nieko neįprasta. Prieš pradėdamas ieškoti kito įėjimo, Efas pabandė pasukti durų rankeną.

Durys atsidarė.

Efas užėjo pirmas, uždegė viduje šviesą. Svetainė atrodė įprastai ir tvarkingai.

— Ar yra kas nors? — šūktelėjo Efas, kai kiti du sekė jam iš paskos.

Jis jautėsi keistai įeidamas į svetimus namus. Efas lėtai žengė kilimu, tarsi įsilaužėlis ar žudikas. Jis norėjo tikėti, kad vis dar buvo gydytojas, bet sulig kiekviena valanda tą padaryti buvo vis sunkiau.

Nora užlipo laiptais į viršų, o Setrakianas nusekė paskui Efą į virtuvę.

— Kaip manote, ką mes čia rasime? — paklausė Efas. — Sakėte, kad išgyvenusieji yra skirti dėmesiui atitraukti.

— Sakiau, kad toks buvo jų tikslas. O dėl Šeimininko ketinimų aš nieko nežinau. Galbūt yra koks nors ypatingas sąryšis su Šeimininku. Bet kuriuo atveju privalome nuo kažko pradėti. Šie išgyvenę keleiviai yra mūsų vienintelis kabliukas.

Plautuvėje buvo dubuo su šaukštu. Ant stalo gulėjo atversta šeimos Biblija, prikimšta įvairių atvirukų ir nuotraukų. Paskutiniame skyriuje buvo drebančia ranka raudonai pabraukta ištrauka, Apokalipsė 11,7-8:

... žvėris, pakilęs iš bedugnės duobės,

paskelbs jiems karą, nugalės juos ir nužudys,

o jų negyvi kūnai gulės didžio miesto gatvėse,

kuris yra alegoriškai vadinamas Sodoma...

Šalia Biblijos, tarsi instrumentai ant altoriaus, gulėjo kryželis ir mažas buteliukas, kuriame buvo, kaip Efas manė, šventintas vanduo.

Setrakianas linktelėjo žiūrėdamas į religinius daiktus.

— Ne ką sumaniau už lipnią juostą ir siprofloksasiną, — pasakė jis. — Ir ne ką efektyviau.

Jie nuėjo į galinį kambarį.

— Žmona turbūt dengė jį, — pastebėjo Efas. — Kodėl ji neskambino daktarui?

Jie apžiūrėjo spintą, Setrakianas pabeldė į sienas savo lazdos galu.

— Per mano gyvenimo metus mokslas pažengė toli į priekį, bet dar niekas neišrado įrankio, kuriuo galėtum aiškiai pažiūrėti į vyro ir moters santuoką.

Jie uždarė spintą. Efas suprato, kad nebeliko daugiau durų, kurias galėtų atidaryti.

— Jeigu nėra jokio rūsio?

Setrakianas papurtė galvą.

— Tyrinėti tą vietą yra kur kas blogiau.

— Čia! — pasigirdo Noros šūktelėjimas iš antro aukšto, jos balso tonas vertė paskubėti.

Ana Mari Barbur gulėjo susmukus ant grindų tarp naktinio staliuko ir lovos, negyva. Tarp jos kojų žibėjo sieninio veidrodžio, kurį ji sudaužė į grindis, šukės. Ji susirado ilgiausią bei aštriausią šukę ir panaudojo ją savo kairės rankos arterijoms persipjauti. Susipjaustyti riešus yra vienas mažiausiai efektyviausių būdų savižudybei, kuris pavyksta tik penkiems procentams žmonių. Tai lėta mirtis, nes riešai yra siauri, ir galimas tik vienas bandymas: gilus pjūvis pažeidžia nervus, ir ranka tampa nebenaudinga. Taip pat tai yra labai skausmingas būdas, kuris pavyksta tik nepaprastai prislėgtiems arba išprotėjusiems.

Ana Mari Barbur įsipjovė labai giliai ir pažeidė arterijas. Riešo oda buvo atsiraičiusi, ir buvo matyti abu dilbio kaulai. Tarp jos sužalotos rankos sulenktų pirštų buvo įsipainiojęs batų raištelis, kuris buvo pririštas prie pakabinamos spynos rakto apvalia galvute.

Jos kraujas buvo raudonas. Tačiau Setrakianas dėl viso pikto išsitraukė sidabrinį veidrodėlį ir nutaikė jį taip, kad pamatytų jos žemyn nuleistą veidą. Jokio migloto vaizdo. Ana Mari nebuvo atversta.

Setrakianas lėtai atsistojo nerimaudamas dėl įvykių eigos.

— Keista, — pasakė jis.

Efas stovėjo šalia mirusiosios taip, kad jos veidas — jos išsekusi ir suglumusi išraiška — atsispindėjo sudaužyto veidrodžio šukėse.

Ant naktinio staliuko jis pastebėjo dvi įrėmintas nuotraukas su mažu berniuku ir mergaite, o po rėmeliu buvo sulankstytas popieriaus lapas. Ištraukęs jį žvelgė minutėlę ir atsargiai išlankstė.

Jos rašysena buvo drebanti, o pats raštelis parašytas raudonai, visai kaip ir pabraukta Biblijos ištrauka virtuvėje. Mažosios „i” raidės vietoj taškelių turėjo burbuliukus, rašysenai suteikiančius jaunatvišką išvaizdą.

— Mano brangiausiajam Bendžiaminui ir mielajai Heilei, — jis pradėjo skaityti.

— Nereikia, — nutraukė jį Nora. — Neskaityk. Jis skirtas ne mums.

Ji buvo teisi. Efas peržvelgė lapą ieškodamas naudingos informacijos.

— Vaikai yra pas tėvo seserį Džersyje, saugūs, — pasakė Efas, peršokdamas prie paskutinės pastraipos. — Atsiprašau, Anseli... negaliu panaudoti rakto, kurį laikau... dabar žinau, kad Dievas prakeikė tave, kad nubaustum mane. Jis mūsų atsisakė, ir abu esame prakeikti. Jeigu mano mirtis išgydys tavo sielą, tai Jis gali ją pasiimti...

Nora priklaupė paimti rakto ir kartu ištraukė kruviną bato raištelį iš negyvų Anos Mari pirštų.

— Taigi... kur jis yra?

Jie išgirdo galingą aimaną, kurią galėjo išleisti tik būtybė, neturinti žmogiško balso. Aimana sklido iš lauko.

Efas nuėjo prie lango ir pažvelgęs žemyn į galinį kiemą pamatė didelę pašiūrę.

Jie tyliai nuėjo į galinį kiemą ir atsistojo priešais surakintas pašiūrės durų rankenas. Ir ten stovėdami klausėsi.

Viduje girdėjosi gremžimas. Duslūs garsai, prislopinti ir tylūs.

Paskui kažkas trenkėsi į duris. Tikrino grandinių stiprumą.

Raktą turėjo Nora. Ji žvilgtelėjo į vyrus, tada nuėjo prie grandinės, įkišo jį į spyną ir nedrąsiai pasuko. Spyna spragtelėjo, ir grandinės išsilaisvino.

Viduje — tyla. Nora ištraukė spyną, o Setrakianas ir Efas stovėjo pasiruošę už jos. Senis išsitraukė savo sidabrinį kardą iš medinės įmovos. Ji ėmė narplioti sunkią grandinę. Traukdama ją iš medinių durų rankenų... tikėdamasi, kad durys tuojau pat bus išspirtos...

Bet nieko neįvyko. Nora ištraukė paskutinę grandinės dalį ir atsitraukė atgal. Ji ir Efas įsijungė savo ultravioletinių spindulių lempas. Senis buvo užsimojęs į duris, todėl Efas drąsiai įkvėpė oro gurkšnį ir, ištiesęs ranką, atidarė jas.

Viduje buvo tamsu. Vienintelis langas buvo uždengtas, o atidarytos durys užstojo beveik visą iš namo verandos sklindančią šviesą.

Praėjo kelios ramios akimirkos, kol jie išgirdo kažką ropojant.

Setrakianas žengė žingsnį į priekį, sustojo prie atidarytų durų. Pašiūrės gyventojui jis pasirodė laikydamas sidabrinį kardą.

Padaras puolė. Jis pasileido bėgti į Setrakianą. Šoko link jo — Setrakianas buvo pasiruošęs — tačiau grandinės sulaikė padarą nublokšdamos jį atgal.

Jie matė jį, matė jo veidą. Jam išsišiepus buvo matyti tokios baltos dantenos, jog atrodė, kad dantys auga tiesiai iš žandikaulio. Padaro lūpos buvo blyškios, o likę plaukai ant galvos nušviesėjo prie šaknų. Jis ropojo keturpėsčias, o grandinė buvo stipriai apsivyniojusi aplink jo kaklą ir įsirėžusi į odą.

— Čia žmogus iš lėktuvo? — paklausė Setrakianas, nenuleisdamas nuo jo akių.

Efas spoksojo. Šis padaras buvo tarsi demonas, surijęs žmogų, vardu Anselis Barburas, ir bandęs apsimesti juo.

— Tai buvo jis.

— Kažkas pagavo jį, — pasakė Nora. — Prirakino jį čia.

— Ne, — paprieštaravo Setrakianas. — Jis pats prisirakino.

Tada Efas suprato, kaip liko išgelbėta jo žmona ir vaikai.

— Atsitraukit, — įspėjo Setrakianas.

Ir kaip tik tuo metu vampyras prasižiojo, išleido savo geluonį į Setrakianą. Senis nekrūptelėjo, nes vampyras negalėjo jo pasiekti, nors geluonis ir buvo labai ilgas. Padaras įtraukė jį atgal, kai jam nepasisekė, o šlykšti atauga liko karoti po vampyro smakru ir tabaluoti pro pravirą burną, tarsi rausvas kokio nors giliavandenio padaro čiuptuvėlis.

— Jėzau Kristau... — ištarė Efas.

Vampyras Barburas sulaukėjo. Jis atsistojo ant užpakalinių kojų ir šnypštė ant jų. Neįtikėtinas reginys sukrėtė Efą ir privertė atsiminti Zako kamerą jo kišenėje, todėl jis padavė Norai savo lempą ir išsitraukė ją.

— Ką tu darai? — paklausė Nora.

Jis apgraibomis įjungė kamerą ir pradėjo filmuoti padarą. Tada kita ranka nuleido savo vinių šaudyklės saugiklį ir nusitaikė į žvėrį.

Efas paleido tris sidabrines vinis. Šoviniai įsirėžė į vampyrą išdegindami jo suvytusius raumenis. Jis sustaugė kimiu balsu, o skausmas parvertė jį ant žemės.

Efas vis filmavo.

— Užteks, — pasakė Setrakianas. — Likime gailestingi.

Žvėries kaklas įsitempė pervertas skausmo. Setrakianas pakartojo savo eilutę apie jo dainuojantį kardą ir tada perskrodė vampyro kaklą. Kūnas subliuško, o rankos ir kojos drebėjo. Galva pariedėjusi sustojo, akys kelis kartus sumirksėjo, geluonis pasirangė lyg perpjauta gyvatė ir nurimo. Iš kaklo pasipylė karštas baltas upelis, silpnai garuodamas vėsiame nakties ore. Kapiliarinės kirmėlės išvinguriavo ant žemės tarsi žiurkės, bėgančios iš skęstančio laivo ir ieškančios naujo.

Nora, staiga prispaudusi ranką prie savo praviros burnos, pajuto kylantį riksmą iš savo gerklės.

Efas spoksojo pamiršęs žiūrėti pro kameros vaizdo ieškiklį.

Setrakianas atsitraukė atgal nuleidęs kardą žemyn, baltam kraujui vis dar varvant nuo sidabrinių ašmenų ant žolės.

— Ten. Už sienos.

Efas pastebėjo duobę, iškastą po pašiūrės galine siena.

— Kažkas čia dar buvo su juo, — pasakė senis. — Kažkas išropojo, pabėgo.

Abiejose gatvės pusėse stovėjo daugybė namų. Galėtų būti bet kuriame jų.

— Bet Šeimininko — nė ženklo.

Setrakianas papurtė galvą.

— Ne čia.

Efas žvilgtelėjo į pašiūrės vidų bandydamas įžiūrėti kraujo kirmėles Noros lempos šviesoje.

— Ar man nueiti ir apšvitinti juos?

— Yra saugesnis būdas. Matote tą raudoną kanistrą ant lentynos?

Efas pažvelgė.

— Tą benzino kanistrą?

Setrakianas linktelėjo, ir Efas viską suprato. Jis atsikrenkštė, pakėlė vinių šautuvą, nusitaikė ir paspaudė gaiduką du kartus.

Ginklu paverstas įrankis šaudė tiksliai iš tokio atstumo. Iš peršauto kanistro pasipylė benzino upelis, jis nutekėjo nuo medinės lentynos ant juodos žemės.

Setrakianas vidinėje palto kišenėje sužvejojo mažą degtukų dėžutę. Savo kreivu pirštu jis paėmė vieną degtuką, brūkštelėjo juo per juostelę ant dėžutės, išskeldamas mažą oranžinę liepsną. Ponas Barburas išlaisvintas, — pasakė jis.

Tada numetė uždegtą degtuką, ir medinė pašiūrė užsiliepsnojo. Rego parko centras, Kvinsas

Metas praėjo pro visą jaunimo maudymosi kostiumų kabyklą, o tada įsidėjo savo brūkšninio kodo skaitytuvą — inventorizacijos ginklą — į dėklą ir patraukė laiptais žemyn, kad pasiimtų ko nors užkąsti. Inventorizacija, vykstanti po darbo valandų, nebuvo jau tokia ir bloga. Kaip Sears vadybininkui, jam reikėjo nemokamai dirbti viršvalandžius, pritaikytus prie jo įprastinių darbo valandų. O likusi prekybos centro dalis buvo uždaryta ir užrakinta. Apsaugos vartai nuleisti, vadinasi, jokių klientų ir jokių minių. Ir dar jam nereikėjo nešioti kaklaraiščio.

Eskalatoriumi jis nuvažiavo į prekių priėmimo skyrių, kur buvo geriausi užkandžių automatai. Pirmame aukšte grįžo atgal pro juvelyrinių dirbinių prekystalius ir valgė Chuckles želatininius saldainius (didėjančia tvarka pagal mėgstamiausius: saldymedžio, citrininius, žaliųjų citrinų, apelsininius ir vyšninius), kai išgirdo kažką prekybos centro patalpose. Nuėjo prie plačių plieninių vartų ir pamatė vieną iš apsaugos darbuotojų, šliaužiantį žeme už trijų parduotuvių.

Apsaugininkas laikė ranką prispaudęs prie kaklo, tarsi jam trūktų oro ar būtų sunkiai sužeistas.

— Ei! — sušuko Metas.

Apsaugininkas pamatė jį ir ištiesė ranką prašydamas pagalbos. Metas susirado savo raktus ir ilgiausiąjį įkišo į spyną sienoje pakeldamas vartus apie metrą, bet to pakako, kad pralįstų pro apačią ir nubėgtų prie žmogaus.

Apsaugos darbuotojas sugriebė jo ranką, ir Metas pasodino jį ant greta buvusio suoliuko prie norų fontano. Vyras gaudė orą. Metas matė kraują ant kaklo tarp jo pirštų, bet nepakankamai, kad įžiūrėtų durtinę žaizdą. Ant apsaugininko uniformos marškinių irgi buvo kraujo dėmių, o kelnės buvo drėgnos jam apsišlapinus.

Metas pažinojo vyruką tik iš matymo, bet jis jam atrodė kaip pašlemėkas. Didelis ginkluotas vyras, kuris patruliuodavo prekybos centre užkišęs nykščius už diržo kaip koks pietinių valstijų šerifas. Dabar, kai jis buvo be kepurės, Metas pastebėjo tolstančią jo plaukų liniją, juodas padrikas ir riebaluotas sruogas ant viršugalvio. Vyrukas buvo kaip guminis ir tvirtai laikėsi už Meto rankos, skaudžiai ir ne visai vyriškai.

Metas vis klausinėjo, kas jam nutiko, bet apsaugininkas tik sunkiai kvėpavo ir dairėsi aplink. Metas išgirdo balsą ir suprato, kad tai buvo apsaugos darbuotojo radijas, prikabintas prie diržo, ir paėmė jį.

— Sveiki, čia Metas Seilsas, Sears vadybininkas. Čia yra vienas jūsų vyrukų pirmajame aukšte, jis sužeistas. Jam kraujuoja kaklas ir jis visas pilkas.

— Čia jo vadas, — atsakė balsas iš kito ryšio galo. — Kas ten vyksta?

Apsaugininkas iš visų jėgų stengėsi kažką pasakyti, bet tik oras šnypštė pro jo sužalotą gerklę.

— Jis buvo užpultas. Iš abiejų kaklo pusių matosi mėlynės ir žaizdos... jis išsigandęs. Bet aš daugiau nieko nematau...

— Aš dabar leidžiuosi pagalbiniais laiptais žemyn, — pasakė vadas. Metas girdėjo jo žingsnius per radiją. — Kur jūs sakėte...

Ryšys nutrūko. Metas laukė, kol jis pratęs sakinį, o paskui pats nuspaudė mygtuką.

— Kur mes, ką?

Atleido mygtuką, klausėsi. Vėl nieko.

— Ar jūs vis dar ten?

Pasigirdo trumpa transliacija, trukusi trumpiau nei sekundę. Tai buvo šaukiantis, prislopintas balsas.

Apsaugos darbuotojas šlumštelėjo nuo suoliuko ir ropojo keturiomis link Sears. Metas atsistojo laikydamas radiją ir atsisuko link tualeto ženklų, šalia kurių buvo durys, vedančios prie pagalbinių laiptų.

Jis išgirdo smarkų smūgį.

Tada — pažįstamą dūzgesį. Atsigręžė į savo parduotuvę ir pamatė besileidžiančius apsaugos vartus. Jis buvo palikęs savo raktus spynoje.

Persigandęs apsaugininkas užsirakino viduje.

— Ei, ei! — sušuko jam Metas.

Bet prieš nubėgdamas ten, jis pajuto kažką už savęs. Išvydo, kaip apsaugininkas traukėsi išplėtęs akis, nuversdamas suknelių kabyklą. Metas atsisuko ir pamatė du vaikus apsmukusiais džinsais ir per dideliais kašmyriniais bluzonais su kapišonais, einančius iš koridoriaus link tualetų. Jie atrodė apkvaitę, jų ruda oda pageltusi, o jų rankos buvo tuščios.

Narkomanai. Metą nusmelkė baimė pagalvojus, kad galbūt jie įsmeigė apsaugos darbuotojui nesterilaus švirkšto adatą. Jis išsitraukė savo piniginę ir metė vienam jų. Vaikis net negaudė jos piniginei atsitrenkiant jam į pilvą ir nukrintant ant žemės.

Metas atsirėmė nugara į parduotuvės vartus, kai du vaikinai priartėjo. Vestri gatvė, Tribeka

Efas sustabdė automobilį kitoje pusėje gatvės, kur buvo Bolivaro rezidencija — du sujungti pastatai, prieš kuriuos stovėjo trijų aukštų pastoliai. Jie nuėjo prie durų ir rado jas užkaltas. Ne laikinai, o apkaltas storomis lentomis, uždengiančiomis ir durų staktą.

Efas pakėlęs galvą pažiūrėjo į pastato priekį, už kurio buvo naktinis dangus.

— Ką šitas slepia? — pasakė Efas susidomėjęs.

Jis uždėjo koją ant pastolių ir buvo pasiruošęs lipti aukštyn. Setrakianas ranka sulaikė jį.

Aplinkui buvo liudininkų. Ant šaligatvio, šalia gretimų namų. Stovinčių ir žiūrinčių į tamsą.

Efas nuėjo prie jų. Savo švarko kišenėje jis rado sidabru išklotą veidrodį ir sučiupo vieną liudininkų, kad patikrintų jo atspindį. Vaizdas nedrebėjo. Vaikis — ne vyresnis nei penkiolikos, išsidažęs gotas — pasipurtė išsilaisvindamas iš Efo gniaužtų.

Setrakianas patikrino kitus savo veidrodžiu. Nė vienas jų nebuvo atverstas.

— Gerbėjai, — pasakė Nora. — Budi.

— Dinkit iš čia, — suurzgė Efas. Bet jie buvo Niujorko vaikai, jie žinojo, kad neprivalo trauktis.

Setrakianas pažvelgė aukštyn į Bolivaro namą. Priekiniai langai buvo tamsūs, bet naktį jis negalėjo pasakyti, ar tuose languose nedegė šviesos, ar jie buvo tik renovuojami.

— Užlipkime tais pastoliais, — pasiūlė Efas. — Išdaušime langą.

Setrakianas papurtė galvą.

— Mes jokiu būdu dabar ten nepateksime neprisišaukę policijos, o ji jus išsivežtų. Jūs esate ieškomas žmogus, pamenat? — Setrakianas atsirėmė į savo lazdą, dar kartą pažvelgdamas į pastatą prieš nueinant. — Ne, mes neturime kito pasirinkimo, tik laukti. Išsiaiškinkime ką nors daugiau apie šį pastatą ir jo šeimininką. Mums gali būti naudinga pirma sužinoti, kur kišame nosis.

DIENOS ŠVIESA

Bušvikas, Bruklinas

Kitą rytą pirmoji Vasilijaus Feto stotelė buvo namas Bušvike, ne per toliausiai nuo tos vietos, kur jis pats užaugo. Iškvietimai ėjo iš viso miesto, todėl įprastas laukimo laikas nuo dviejų iki trijų savaičių mažiausiai padvigubėjo. Vasilijus vis dar dirbo neatliktus praėjusio mėnesio darbus ir prižadėjo vienam vyrukui, kad šiandien atvažiuos.

Jis sustojo už sidabrinio Sable ir išsitraukė savo reikmenis iš automobilio bagažinės: metalinį strypą ir magiškąjį vežimėlį, pilną spąstų ir nuodų. Pirmiausia, ką pastebėjo, buvo vandens upelis, tekantis palei praėjimą tarp dviejų namų — skaidri, lėta srovelė, kaip iš prakiurusio vamzdžio. Ne taip skanu kaip tirštos rudos srutos, bet daugiau nei pakanka visai žiurkių kolonijai pagirdyti.

Vienas rūsio langas buvo išdaužtas ir užkimštas skudurais bei senais rankšluoščiais. Tai galėjo būti ir senstančio miesto padariniai, ir „naktinių santechnikų” rankų darbas — tai buvo nauja rūšis vario vagių, kurie išplėšdavo vamzdžius, kad parduotų metalo supirktuvėse.

Dabar abu namus buvo nusipirkęs bankas. Tai buvo dvi greta esančios investicinės nuosavybės, kurios kažkada priklausė savo šiemininkams, bet dėl didelių paskolų už įkeistą turtą palūkanų jie prarado teisę išpirkti įkaitinius raštus. Vasilijus ten turėjo susitikti su turto valdytoju. Pirmo namo durys buvo atrakintos. Vasilijus pabeldė ir paklausė, ar kas nors yra. Jis kyštelėjo galvą į vidų ir pamatė pirmą kambarį prieš laiptus į antrą aukštą, žiūrėdamas į grindis ir tikrindamas, ar ant jų nėra žiurkių išmatų. Bet valdytojo nesimatė.

Vasilijus per daug skubėjo, kad lauktų čia. Negana to, kad ir taip atsilieka nuo grafiko, jis neramiai miegojo praeitą naktį ir norėjo sugrįžti į Pasaulio prekybos centro statybvietę tą patį rytą, kad pasikalbėtų su atsakingais asmenimis. Šalia trečio laiptelio rado popierių segtuvą, įstrigusį tarp baliustradų. Susegtose vizitinėse kortelėse kompanijos pavadinimas atitiko tą, kuris buvo Vasilijaus darbo nurodyme.

— Ar yra kas nors? — sušuko jis dar kartą ir pasidavė.

Jis rado duris, už kurių buvo laiptai į rūsį, ir nusprendė pradėti vienas. Apačioje buvo tamsu dėl užkimšto lango, kurį jis matė iš lauko, o elektra buvo seniausiai išjungta. Jis net abejojo, ar lubose apskritai buvo įrengtas apšvietimas. Vasilijus paliko vežimėlį, kad paremtų duris, ir pradėjo leistis žemyn rankoje laikydamas žarsteklį.

Laiptai pasisuko į kairę. Pirmiausia jis pamatė vyriškus batus, o paskui — rusvai žalsvas kelnes. Tai buvo namo valdytojas, jis sėdėjo atsirėmęs į šoninę akmeninę sieną, susmukęs kaip narkomanų irštvoje. Jo galva buvo pasvirusi į vieną pusę, akys atmerktos, bet apsvaigusios ir spoksančios į vieną tašką.

Vasilijus buvo aplankęs daugybę apleistų namų prastuose rajonuose ir gerai žinojo, kad nereikėtų iškart prie jo bėgti. Jis apsižvalgė nuo paskutinio laiptelio akims lėtai apsiprantant prie tamsos. Rūsys buvo niekuo neišsiskiriantis iš kitų, išskyrus dvi perpjautas varinių vamzdžių atkarpas, gulinčias ant žemės.

Dešinėje laiptų pusėje buvo kamino pagrindas šalia krosnies, kuri įsiliejo į jį. Vasilijus pamatė keturis purvinus pirštus, žemai sulenktus už tolimojo kamino krašto.

Kažkas buvo susigūžęs ten, slėpėsi, laukė jo.

Jis pasuko atgal, kad užliptų į viršų ir iškviestų policiją, kai pamatė laiptų gale dingstančią šviesą. Durys buvo uždarytos. Kažkieno kito, buvusio viršuje.

Pirmasis Vasilijaus impulsas buvo bėgti. Taip jis ir padarė bėgdamas laiptais tiesiai į kaminą, kur buvo užlindęs purvinos rankos savininkas. Surikęs jis smogė strypu į krumplius ir sutraiškė kaulus.

Užpuolikas išlindo labai greitai, nepaisydamas skausmo. Krekаs 4 gali taip veikti, pagalvojo jis. Tai buvo mergina, ne vyresnė nei devyniolikos, ir ji buvo visa purvina, išsikruvinusi krūtinę ir aplink burną. Visą tai jis pamatė vos per akimirksnį, po kurio ji metėsi į jį nežmonišku greičiu ir dar nežmoniškesne jėga, stipriai nustumdama jį į tolimąją sieną, nors buvo dukart už jį smulkesnė. Ji išleido tylų įniršusį garsą ir, kai pravėrė burną, iš jos išslydo nepaprastai ilgas liežuvis. Vasilijus nieko nelaukdamas spyrė jai į krūtinę ir parvertė ant žemės.

Jis išgirdo žingsnius, besileidžiančius laiptais žemyn, ir suprato, kad nelaimės kovos tamsoje. Laikydamas savo strypą, jis ištiesė ranką į uždengtą langą ir, užkabinęs sukimštus purvinus skudurus, pradėjo juos lupti lauk, tarsi griaudamas užtvanką, tik vietoje vandens skverbėsi šviesa.

Atsisuko pačiu laiku, kad pamatytų jos persigandusias akis. Ji gulėjo saulės apšviestame plote, ir, vos spėjus išleisti kupiną skausmo staugimą, jos kūnas buvo sunaikintas. Tai įvyko kaip tik taip, kaip jis įsivaizdavo branduolinės radiacijos paveiktą žmogų — iškepintą ir išskaidytą tuo pačiu metu.

Viskas nutiko beveik iškart. Mergina — ar kas ji būtų — gulėjo išdžiovinta ant purvinų rūsio grindų.

Vasilijus spoksojo. Žodis „pritrenktas” net nebuvo tinkamas apibūdinti tam, kaip jis jautėsi. Jis visiškai pamiršo apie žmogų, lipantį laiptais žemyn, kai vyrukas suaimanavo reaguodamas į šviesą. Vyras atsitraukė atgal ir suklupo šalia sėdinčio namo valdytojo, o tada atgavo pusiausvyrą ir patraukė prie laiptų.

Vasilijus susivokė pačiu laiku ir nubėgo po laiptais. Jis pragrūdo strypą pro laiptų lentas, parversdamas vyrą, kuris nusirito ant žemės. Vasilijus apėjo aplink, pakėlė žarsteklį, kai vyras atsistojo. Jo buvusi ruda oda dabar buvo nesveikos geltonos spalvos. Jis pravėrė burną, ir Vasilijus pamatė, kad tai buvo ne liežuvis, o kažkas daug blogiau.

Vasilijus žiebė jam strypu per veidą, šis nusisuko ir suklupo. Tada ištiesė rankas į priekį ir sugriebė žmogaus sprandą taip, kaip sugriebtų šnypščiančią gyvatę arba įpykusią žiurkę, laikydamas tą daiktą jo burnoje toliau nuo savęs. Jis pasižiūrėjo atgal į saulės apšviestą stačiakampį, virš kurio sukosi sunaikintos merginos dulkės. Pajuto, kaip vyras pradėjo priešintis, norėdamas ištrūkti. Vasilijus sudavė stiprų smūgį strypu per padaro kelius ir privertė jį priartėti prie šviesos.

Iš baimės įsiutęs Vasilijus Fetas suprato, kad norėjo vėl tai pamatyti. Šį žudantį saulės triuką. Spyriu į nugaros apačią jis nuvertė vyruką į saulę ir stebėjo, kaip šis skaidosi draskomas deginančių saulės spindulių ir virsdamas pelenais. South Ozone parkas, Kvinsas

Eldrichto Palmerio limuzinas palengva įvažiavo į sandėlį kaip piktžolė augančiame pramoniniame parke, už kilometro nuo senojo Aqueduct hipodromo. Palmeris važiavo su nedidele automobilių palyda. Jo mašiną sekė antras, tuščias limuzinas, jeigu netyčia sugestų šis, o trečias automobilis buvo specialiai pritaikytas juodas furgonas, kuris iš tiesų buvo privatus greitosios pagalbos automobilis, aprūpintas dializės aparatu.

Sandėlio šone atsidarė durys, kad įvažiuotų automobiliai, o paskui užsidarė už jų. Jo laukė keturi Stoneheart bendruomenės nariai — nedidelė jo galingos tarptautinio investicijų konglomerato, Stoneheart Group, dalis.

Palmeriui duris atidarė ponas Fitcviljamas, ir jis išlipo kitiems jaučiant pagarbią baimę. Susitikimas su pačiu Pirmininku buvo reta privilegija.

Jie, kaip ir Palmeris, buvo apsirengę juodais kostiumais. Palmeris buvo pripratęs jaustis galingas. Jo grupės investuotojai laikė jį mesijumi, kurio išankstinis žinojimas apie rinkos pokyčius padarė juos turtingus. Tačiau jo bendruomenės mokiniai buvo pasiruošę nusekti paskui jį į pragarą.

Palmeris šiandien jautėsi atgavęs jėgas ir stovėjo padedamas tik jo raudonmedžio rykštės. Ankstesnės kompanijos sandėlis buvo beveik tuščias. Stoneheart Group kartais naudojo jį automobiliams laikyti, tačiau jo vertė šiandien slypėjo senamadiškoje požeminėje krosnyje, skirtoje šiukšlėms deginti, jos didelės durys buvo įrengtos sienoje.

Šalia Stoneheart bendruomenės narių stovėjo izoliacinis inkubatorius, padėtas ant neštuvų su ratukais. Prie jo stovėjo ponas Fitcviljamas.

— Yra kokių nors problemų? — paklausė Palmeris.

— Jokių, Pirmininke, — atsakė jie.

Du jų, kurie buvo panašūs į daktarus Gudveterį ir Martinez, padavė ponui Fitcviljamui suklastotus Ligų kontrolės ir Prevencijos centro pažymėjimus.

Palmeris pažiūrėjo į permatomą inkubatorių, kuriame gulėjo nukaršęs Džimo Kento kūnas. Kraujo ištroškęs vampyras buvo susiraukšlėjęs, tarsi koks demonas, išdrožtas iš liguisto beržo. Pro odą matėsi jo raumenys ir kraujotakos sistema, išskyrus prie jo ištinusios ir pajuodusios gerklės. Jis buvo atsimerkęs ir perkreiptu veidu spoksojo į tuštumą.

Palmeris užjautė šį vampyrą, suakmenėjusį iš bado. Jis žinojo, ką reiškia, kai kūnui reikia pačios paprasčiausios priežiūros, kai siela kenčia, o protas laukia.

Jis žinojo, ką reiškia būti išduotam savo kūrėjo.

Dabar Eldrichtas Palmeris turėjo dvi galimybes. Ne taip kaip šis vargšelis, Palmeris buvo ant išsilaisvinimo ir nemirtingumo slenksčio.

— Sunaikinkite jį, — pasakė jis ir atsitraukė atgal, kol inkubatorius buvo nuvežtas prie atvirų krosnies durų, o kūnas sušertas liepsnoms. Pensilvanijos stotis

Jų kelionė į Vesčesterį surasti Džoaną Lus, trečiąją išgyvenusią 753 reiso keleivę, buvo nutraukta anksčiau laiko dėl to ryto žinių. Bronksvilio miestelis buvo uždarytas Niujorko policijos ir HAZMAT komandų dėl „dujų nuotėkio”. Žinių kanalo sraigtasparnio nufilmuota medžiaga rodė vis dar auštantį miestą, o vieninteliai ant kelio stovintys automobiliai priklausė valstijos policijai. Kitas reportažas parodė užkalamą lentomis Medicininės ekspertizės tyrimų biuro pastatą ties 30-osios ir 1-osios gatvių sankryža su spėjimais apie rajone dingusius žmones ir pasakojimu apie panikos incidentus tarp vietinių gyventojų.

Pensilvanijos stotis buvo vienintelė vieta, kurią jie prisiminė ir dėl kurios jie galėjo būti garantuoti, kad ten vis dar yra senamadiškų taksofonų. Efas stovėjo šalia jų kartu su Nora ir Setrakianu, atsitraukusiais tolėliau, kol ankstyvi keleiviai žygiavo per stotį.

Efas peržiūrėjo paskutinių skambučių registro sąrašą Džimo mobiliajame telefone, ieškodamas tiesioginės direktoriaus Barnso telefono linijos. Džimas kiekvieną dieną skambindavo po šimtą kartų, o Efas vis slinko sąrašu žemyn, kai Barnsas atsiliepė kitame laido gale.

— Ar jūs tikrai panaudosite šį gudrų manevrą su „dujų nuotėkiu“, Everetai? — paklausė Efas. — Kaip manote, kaip ilgai tai veiks šiais laikais?

Barnsas atpažino Efo balsą.

— Efraimai, kur tu?

— Ar buvote Bronksvilyje? Ar matėte jį dabar?

— Buvau ten... mes dar tiksliai nežinome, ką turime...

— Nežinote?! Negali būti, Everetai.

— Jie šįryt rado tuščią policijos nuovadą. Atrodo, visi palieka miestą.

— Nepalieka. Jie visi vis dar ten, tik slepiasi. Saulei nusileidus Vesčesteris bus kaip Transilvanijos apygarda. Tai, ko jums dabar reikia, yra smogiamieji padaliniai, Everetai. Kareiviai. Eiti iš namo į namą tame miestelyje, tarsi tai būtų Bagdadas. Tai — vienintelis kelias.

— Mes nenorime paskatinti visuotinės panikos...

— Panika jau kyla. Panika yra tinkamesnė reakcija į šį reikalą nei neigimas.

— Niujorko sveikatos departamento sindromų sekimo sistemos neparodė jokių kylančių protrūkio ženklų.

— Jie stebi ligų modelius pagal žmonių apsilankymą greitosios pagalbos skyriuje, ligoninės automobilių iškvietimus, vaistų pardavimus. Bet nė vienas šių veiksnių neatsispindi šiame scenarijuje. Viskas gerokai peržengs Bronksvilio ribas, jeigu nieko nesiimsite.

— Aš noriu žinoti, ką padarei Džimui Kentui, — pasakė direktorius Barnsas.

— Nuėjau jo aplankyti, bet jo jau nebebuvo.

— Man buvo pasakyta, kad tu turi kažką bendra su jo dingimu.

— Kas aš, Everetai, šešėlis? Aš visur tuo pačiu metu. Aš — piktasis genijus. Taip, aš toks.

— Efraimai, paklausyk...

— Tai jūs manęs paklausykite. Aš esu daktaras — daktaras, kurį pasamdėte darbui atlikti. Atpažinti ir sulaikyti kylančias ligas Jungtinėse Valstijose. Aš jums skambinu norėdamas pasakyti, kad vis dar nėra per vėlu. Šiandien yra ketvirta diena nuo lėktuvo nusileidimo, ir virusas jau paplito, tačiau šansas vis dar yra, Everetai. Mes galime sulaikyti juos čia, Niujorke. Paklausykite, vampyrai negali peržengti vandens. Todėl mes galime paskelbti saloje karantiną, uždaryti visus tiltus...

— Aš čia neturiu tokių galių, juk žinai tą.

Iš virš galvos kabančių kolonėlių pasigirdo pranešimas apie traukinio išvykimą.

— Beje, aš esu Pensilvanijos stotyje, Everetai. Atsiųskite FTB, jeigu norite. Bet manęs jau seniai nebebus, kai jie atvažiuos.

— Efraimai... grįžk. Prižadu tau sąžiningą progą įtikinti mane, įtikinti visus. Išsiaiškinkime viską kartu.

— Ne, — atkirto Efas. — Juk jūs ką tik pasakėte, kad neturite reikiamos įtakos. Tie vampyrai — o būtent tai ir yra, Everetai — yra virusai, patekę į žmones, ir jie išžudys visą šitą miestą, kol jame nebeliks nė vieno žmogaus. Karantinas yra vienas ir vienintelis išsigelbėjimas. Jeigu per žinias pamatysiu, kad judate ta kryptimi, tada galbūt pagalvosiu apie grįžimą atgal ir pagalbą jums. Bet iki tol, Everetai...

Efas padėjo ragelį. Nora ir Setrakianas laukė, kol jis ką nors pasakys, bet vienas įrašas Džimo telefone sužadino jo smalsumą. Kiekvienas Džimo adresų knygelės įrašas pirma prasidėdavo pavarde, visi, išskyrus vieną. Vietinis numeris, į kurį Džimas skambino ne kartą per paskutines kelias dienas. Efas pakėlė taksofono ragelį, paspaudė nulį ir pralaukė automatines kompiuterių atsakiklių žinutes, kol jį sujungė su tikra Verizon operatore.

— Taip, aš turiu numerį savo telefone ir nepamenu, kam jis priklauso. Norėčiau išvengti gėdos prieš paskambindamas. Jis prasideda skaičiais 212, todėl manau, kad tai laidinis ryšys. Ar galėtumėte patikrinti, kam jis priklauso?

Jis padiktavo numerį ir girdėjo pirštus, kaukšinčius per klaviatūrą.

— Šis numeris yra registruotas septyniasdešimt septintam aukštui, priklausančiam Stoneheart Group. Ar norėtumėte gauti pastato adresą?

— Taip.

Jis pridengė ranka telefono ragelį ir paklausė Noros:

— Kodėl Džimas skambino kažkam iš Stoneheart Group?

— Stoneheart?— perklausė Nora. — Turi omenyje tą senio investavimo kompaniją?

— Investavimo guru, — patikslino Efas. — Antras iš turtingiausių žmonių šalyje, man atrodo. Kažkoks Palmeris.

— Eldrichtas Palmeris, — pasakė Setrakianas.

Efas žvilgtelėjo į jį. Pamatė nustėrusį profesoriaus veidą.

— O kas dėl jo?

— Šis žmogus, Džimas Kentas, nebuvo jūsų draugas.

— Ką norite pasakyti? Žinoma, buvo... — paprieštaravo Nora.

Gavęs adresą Efas padėjo ragelį. Tada jis pažymėjo numerį Džimo telefono ekrane ir paskambino.

Pasigirdo laukimo signalas. Jokio atsako, jokios automatinio atsakiklio žinutės.

Efas padėjo ragelį vis dar spoksodamas į telefoną.

— Pameni tą administratorę iš izoliavimo skyriaus, tada, kai išgyvenusieji išėjo iš ten? — paklausė Nora. — Ji sakė, kad skambino, Džimas atsakė, kad ne, o paskui jis pasakė, kad ką tik praleido kelis skambučius?

Efas linktelėjo. Čia nebuvo jokios prasmės. Jis atsisuko į Setrakianą.

— Ką žinote apie šį Palmerį?

— Prieš daugybę metų jis atėjo pas mane pagalbos, kad kai ką padėčiau jam surasti. Kai ką, ką ir pats troškau rasti.

— Sardu, — pabandė spėti Nora.

— Jis turėjo pinigų, aš turėjau žinių. Tačiau susitarimas baigėsi vos po kelių mėnesių. Supratau, kad ieškome Sardu dėl dviejų labai skirtingų priežasčių.

— Ar jis buvo tas, kuris sužlugdė jus universitete? — paklausė Nora.

— Aš visada įtariau jį, — atsakė Setrakianas.

Efo rankoje suvibravo Džimo telefonas. Mobilusis neatpažino numerio, tačiau tai buvo vietinis Niujorko skambutis. Galbūt kažkas skambina iš Stoneheart. Efas atsiliepė.

— Sveiki, — pasisveikino balsas, — ar čia CDC?

— Kas teiraujasi?

Balsas buvo šiurkštus ir žemas.

— Aš ieškau ligų vyruko iš „Kanarėlės” projekto, kuris turi tų bėdų. Ar galėtumėte mane su juo sujungti?

Efas įtarė pinkles.

— Ko norite iš jo?

— Aš skambinu stovėdamas šalia vieno namo Bušvike, Brukline. Turiu du negyvus užtemimo isterikus rūsyje. Kuriems nepatiko saulė. Ar tai jums ką nors sako?

Efas suvirpėjo iš malonumo.

— Kas čia skambina?

— Mano pavardė Fetas. Vasilijus Fetas. Aš esu iš miesto kenkėjų kontrolės, deratizacijos, darbuotojas, kuris taip pat dirba eksperimentinėje programoje, skirtoje kenkėjams naikinti Žemutiniame Manhatane. Ši programa buvo finansuota šimto penkiasdešimties tūkstančių dolerių subsidija iš CDC. Taip ir gavau šį numerį. Ar aš teisus spėdamas, kad kalbuosi su Gudveteriu?

Efas padvejojo minutėlę.

— Taip.

— Turbūt galima sakyti, kad dirbu jums. Negaliu sugalvoti nė vieno kito žmogaus, kuriam galėčiau tai papasakoti. Bet matau ženklus visame mieste.

— Tai — ne užtemimas.

— Manau, kad žinau. Turėtumėte atvažiuoti čia. Nes turiu kai ką, ką turėtumėte pamatyti. Stoneheart Group, Manhatanas

Efas pakeliui turėjo du kartus sustoti. Vieną kartą vienas, o kitą — kartu su Nora ir Setrakianu.

Efo CDC pažymėjimas padėjo jam praeiti pro apsaugą Stoneheart pastato fojė, bet ne pro antrą apsaugos punktą septyniasdešimt septintame aukšte, kur reikėjo perlipti į kitą liftą, kad galėtų pasiekti likusius dešimt pastato, esančio miesto centre, aukštų.

Ant masyvaus žalvarinio Stoneheart Group logotipo, inkrustuoto onikso grindyse, stovėjo du milžiniški asmens sargybiniai. Už jų po fojė vaikščiojo žmonės, apsirengę darbiniais drabužiais, ir ant platformų su ratukais rideno dideles medicininės įrangos dalis.

Efas paklausė, ar galėtų pamatyti Eldrichtą Palmerį.

Stambesnis asmens sargybinis beveik nusišypsojo. Ant jo peties kabėjo ginklo dėklas, pastebimai pūpsantis po švarku.

— Ponas Palmeris nepriima lankytojų be išankstinio susitarimo.

Efas atpažino vieną medicininių aparatų, kuris buvo išmontuojamas ir kraunamas į dėžę. Tai buvo Fransenius firmos dializės aparatas. Labai brangus ligoninės lygio įrenginys.

— Jūs pakuojatės daiktus, — pasakė Efas. — Išsikrausto te, bėgate iš Niujorko, kol tinkamas laikas. Bet ar ponui Palmeriui nereikės jo inkstų aparato?

Asmens sargybiniai neatsakė į šį klausimą, net neatsisuko pažiūrėti.

Tada Efas viską suprato. Arba tik jam atrodė, kad suprato.

Jie vėl susitiko šalia Džimo ir Silvijos namų, šalia aukšto pastato Upper East Saido rajone.

— Tai buvo Palmeris, jis atgabeno Šeimininką į Ameriką, — pasakė Setrakianas. — Jis yra pasiryžęs rizikuoti viskuo, net ir žmonijos ateitimi, kad patenkintų savo poreikius.

— Kurie yra? — paragino tęsti Nora.

— Manau, jis nori gyventi amžinai.

— Negyvens, jeigu galime ką nors dėl to padaryti, — pasakė Efas.

— Aš žaviuosi jūsų ryžtu, — pasakė Setrakianas. — Tačiau dėl savo turtų ir įtakos mano senasis pažįstamas yra pranašesnis. Čia jo endšpilis, suprantate? Jis niekur nesitrauks. Jis padarys viską, kad pasiektų savo tikslą.

Efas negalėjo sau leisti taip galvoti, nes kitaip rizikavo suprasti, jog jis kovoja jau pralaimėtą mūšį. Jis sutelkdavo dėmesį tik į vykdomą užduotį.

— Ką išsiaiškinote?

— Mano trumpas vizitas į Niujorko istorinę organizaciją atnešė vaisių. Pastatas, apie kurį kalbame, buvo nuo pamatų atstatytas kontrabandininko, kuris susikrovė turtus per „sausojo” įstatymo laikus. Jo namuose daugybę kartų buvo darytos kratos, tačiau nerasdavo nieko daugiau už puslitrį draudžiamo alaus dėl, kaip žmonės kalbėjo, didelio tunelių ir požeminių alaus daryklų tinklo. Kai kurie tų tunelių vėliau buvo išplėsti, kad tarnautų kaip metro linijos.

Efas atsisuko į Norą.

— Otų?

— Tą patį. Ir kad Bolivaras nusipirko pastatą vien tik todėl, kad tai buvo senas kontrabandininko būstas ir kad buvo sakoma, jog ankstesnis pastato šeimininkas buvo satanistas, kuris dvidešimtojo amžiaus pradžioje laikė juodąsias mišias prie altoriaus ant stogo. Bolivaras jau maždaug metus renovuoja tą pastatą ir jungia jį su kitu, stovinčiu šalia, statydamas vieną didžiausių privačių rezidencijų Niujorke.

— Gerai, — pasakė Efas. — Kur buvai? Bibliotekoje?

— Ne, — atsakė ji, paduodama jam spausdintą medžiagą, kurioje buvo autentiškos namo vidaus nuotraukos ir nuotraukos su Bolivaru, išsidažiusiu sceniniu makiažu. — People žurnalo internetinėje svetainėje. Nusinešiau savo nešiojamąjį kompiuterį į Starbucks.

Elektroninė spyna suzvimbė, jie įėjo ir liftu pakilo į mažą Džimo ir Silvijos butą devintame aukšte. Silvija atidarė duris apsirengusi gražiai krintančia linine suknele, kaip ir dera horoskopų skyrelio redaktorei. Ji nustebo išvydusi Norą ir buvo dvigubai pritrenkta, kad pamatė ir Efą.

— Ką jūs čia darote?..

Efas užėjo į vidų.

— Silvija, mes turime labai svarbių klausimų ir mus spaudžia laikas. Ką žinai apie Džimą ir Stoneheart Group?

Silvija laikė ranką prie krūtinės, lyg nebūtų supratusi klausimo.

— Ką?

Kampe Efas pastebėjo stalą, ant kurio snaudė raina katė. Ji gulėjo ant uždaryto nešiojamojo kompiuterio. Jis nuėjo prie stalo ir pradėjo atidarinėti stalčius.

— Ar neprieštarautum, jeigu greitai peržiūrėtume jo daiktus?

— Ne, — atsakė ji, — jeigu tik manai, kad tai padės. Pirmyn.

Setrakianas liko stovėti prie durų, kol Efas ir Nora knisosi po stalčius. Silvija aiškiai drebėjo dėl stovinčio senio.

— Ar kas nors norėtų ko nors, gal atsigerti?

— Ne, — atsakė Nora, greitai nusišypsodama ir vėl tęsdama paieškas.

— Aš tuoj grįšiu, — pasakė Silvija ir nuėjo į virtuvę.

Efas suglumęs atsitraukė nuo sujaukto stalo. Jis netgi nežinojo, ko ieško. Džimas dirbo Palmeriui? Ar seniai tai vyksta? Ir koks buvo Džimo motyvas? Pinigai? Negi jis taip atsisuktų prieš juos?

Jis išėjo iš kambario užduoti Silvijai keblų klausimą apie jų finansus ir rado ją virtuvėje. Kai Efas išėjo iš už kampo, Silvija kaip tik dėjo telefono ragelį į vietą. Ji atsitraukė keistai žiūrėdama į jį.

Efas iš pradžių buvo sutrikęs.

— Kam skambinai, Silvija?

Nora ir Setrakianas priėjo prie Efo. Silvija pajuto sieną už savęs ir atsisėdo ant kėdės.

— Silvija, kas vyksta? — dar kartą paklausė jis.

Jos plačiose, smerkiančiose akyse atsispindėjo klaiki ramuma, kai ji pasakė:

— Jūs pralaimėsit. 69-oji valstybinė mokykla, Jacksott Heightso rajonas

Paprastai Kelė klasėje niekada nelaikydavo įjungto savo mobiliojo telefono, bet dabar jis gulėjo kairėje kalendoriaus pusėje, su išjungtu garsu. Metas negrįžo namo visą naktį — nieko keista dėl per naktį trukusios inventorizacijos. Dažnai jis eidavo su kitais darbuotojais papusryčiauti. Bet taip pat visada paskambindavo. Mokykloje nebuvo galima naudotis mobiliaisiais telefonais, bet ji patyliukais skambino jam kelis kartus, kiekvieną kartą pasiekdama jo balso paštą. Galbūt jis buvo ne ryšio zonoje. Ji stengėsi nesijaudinti, tačiau neįstengė nugalėti savęs. Mokykloje buvo mažai mokinių.

Ji gailėjosi, kad paklausė Meto ir pasidavė jo išdidumui nepalikti miesto. O jeigu jis pastatė Zaką į pavojų...

Tada jos telefonas užsižiebė, ir ji pamatė voko simbolį. Teksto žinutė iš jo mobiliojo telefono.

Joje buvo parašyta: GRĮŽK NAMO.

Viskas. Du žodžiai, mažosios raidės, jokių skyrybos ženklų. Kelė pabandė tuoj pat jam perskambinti. Pasigirdo laukimo signalas ir tada nutilo, tarsi jis būtų pakėlęs ragelį. Tačiau nepratarė nė žodžio.

— Metai? Metai?

Jos ketvirtokai keistai į ją pasižiūrėjo. Jie niekada nebuvo matę ponios Gudveter kalbančios telefonu klasėje.

Kelė pabandė paskambinti į namų telefoną, bet ten — užimtumo signalas. Ar buvo sugedęs balso paštas? Kada paskutinį kartą ji girdėjo užimtumo signalą?

Ji nusprendė išeiti. Atidarė duris į gretimą klasę ir paprašė Šarlotės prižiūrėti jos mokinius. Kelė manė mesti viską ir netgi pasiimti Zaką iš vidurinės mokyklos. Bet ne. Ji ruošėsi važiuoti namo ir išsiaiškinti, kas buvo ne taip, o paskui spręs, ką daryti. Bušvikas, Bruklinas

Žmogus, kuris susitiko su jais tuščiame name, savo kūnu užpildė beveik visą durų staktą. Trumpai ataugusios barzdos plaukai dengė jo išsikišusį žandikaulį tarsi apibarstyti suodžiai. Prie šlaunies jis laikė didelį baltą maišą, viena ranka užspaudęs jį — tai buvo didelis pagalvės užvalkalas su kažkuo sunkiu viduje.

Po susipažinimo didelis vyras įkišo ranką į savo marškinių kišenę ir išlankstė sutrintą laiško kopiją su CDC antspaudu ant jo. Jis parodė laišką Efui.

— Sakėte, kad turite mums kažką parodyti? — paklausė Efas.

— Du dalykus. Pirma — šį.

Fetas atlaisvino užrištą virvę ant maišo ir išvertė turinį ant žemės. Keturi kailėti graužikai, sukritę į krūvą, visi negyvi.

Efas atšoko atgal, o Nora aiktelėjo.

— Aš visada sakydavau, kad jeigu nori patraukti žmonių dėmesį — atnešk jiems maišą žiurkių.

Fetas pakėlė vieną žiurkę už ilgos uodegos, jos kūnas lėtai sūpavosi pirmyn ir atgal.

— Jos lenda iš savo urvų visame mieste. Netgi ir dieną. Kažkas jas varo lauk. O tai reiškia, kad kažkas yra blogai. Žinau, kad per buboninio maro pandemiją žiurkės lindo lauk ir krito negyvos gatvėse. Bet šios žiurkės nelenda, kad mirtų. Jos lenda kupinos gyvybės, nevilties ir alkio. Patikėkite mano žodžiu: kai pastebi didelį pokytį žiurkių ekologijoje, vadinasi, blogos naujienos jau pakeliui. Kai žiurkės pradeda panikuoti — laikas sprukti. Suprantate?

— Suprantu, — atsakė Setrakianas.

— Aš kažką praleidau, — pasakė Efas. — Ką žiurkės turi bendra su...

— Jos yra ženklas, — pasakė Setrakianas, — kaip ponas Fetas ir minėjo. Ekologinis simptomas. Kadaise buvo išpopuliarintas mitas, kad vampyras gali pakeisti savo formą pavirsdamas į naktinį padarą, tarkim, šikšnosparnį ar vilką. Klaidinga mintis kyla iš tiesos. Anksčiau, kai namai turėjo rūsius, vampyrai gūžėsi olose ir urvuose šalia kaimelių. Jų buvimas išvarydavo kitus padarus, šikšnosparnius ir vilkus, ir šie užtvindydavo kaimelius, o jų pasirodymas visada sutapdavo su plintančia liga ir sielų suteršimu.

Fetas įdėmiai klausėsi senio.

— Žinote, — pasakė jis. — Kai kalbėjote, du kartu išgirdau jus sakant „vampyras”.

Setrakianas ramiai pažiūrėjo į jį.

— Tikrai girdėjote.

Po mąslios pertraukėlės ir ilgo žvilgsnio į kitus, Fetas pasakė „gerai”, tarsi būtų pradėjęs viską suprasti.

— Leiskite man dabar jums parodyti tą kitą dalyką.

Jis nusivedė juos į rūsį. Dvokas buvo toks, tarsi būtų sudegintas kažkas ligotas. Fetas parodė jiems suskaidytą kūną ir kaulus, iš kurių dabar liko tik šalti pelenai, gulintys ant rūsio grindų. Pro langą sklindančios šviesos stačiakampis pailgėjo ir pasislinko ant sienos.

— Bet ji švietė čia, ir jie pateko į saulę, ir ji sukepino juos per akimirksnį. Bet prieš tai jie puolė mane su šiuo... daiktu, iššaunančiu iš po liežuvio.

Setrakianas papasakojo jam trumpąją istorijos versiją. Apie Šeimininką, slapčia atskridusį 753 reisu. Apie dingusį karstą. Apie negyvėlius, prisikėlusius morguose ir sugrįžusius pas savo artimuosius. Apie Stoneheart Group. Sidabrą ir saulės šviesą. Geluonį.

— Jie atlošė galvas, išsižiojo... tai buvo kaip tie saldainiai, tie vaikų saldainiai, ant kurių būdavo Žvaigždžių karų veikėjų galvos, — pasakė Fetas.

— Pez saldainiai, — po minutėlės atsakė Nora.

— Taip. Pakeli smakrą, ir iš kaklo iššoka saldainis.

Efas linktelėjo.

— Vykęs palyginimas, išskyrus tą vietą su saldainiu.

Fetas atsisuko į Efą.

— Tai kodėl jūs esat didžiausias visuomenės priešas?

— Nes tyla yra jų ginklas.

— Po velnių, tada kažkas turi pakelti triukšmą.

— Būtent, — pasakė Efas.

Setrakianas nužiūrėjo žibintuvėlį, prikabintą prie Feto diržo.

— Leiskite man jūsų kai ko paklausti. Jūsų darbe yra reikalinga ultravioletinė šviesa, jeigu neklystu, tiesa?

— Žinoma. Kad aptiktum žiurkių šlapimo pėdsakus.

Setrakianas žvilgtelėjo į Efą ir Norą.

Fetas atidžiau pažiūrėjo į senį, dėvintį kostiumą ir liemenę.

— Jūs išmanote apie kenkėjų naikinimą?

— Turėjau šiek tiek patirties, — atsakė Setrakianas. Jis priėjo prie atversto pastato valdytojo, kuris vengdamas saulės šviesos buvo nuropojęs į tolimąjį rūsio kampą. Setrakianas ištyrė jį savo sidabriniu veidrodžiu ir parodė Fetui rezultatą. Žiurkių naikintojas žiūrėjo tai į namo valdytoją, kuris, jo akimis, atrodė normaliai, tai į drebantį neryškų atspindį veidrodyje. — Tačiau laikykite mane ekspertu tų padarų, kurie rausia urvus ir slepiasi. Padarų, kurie maitinasi žmonių populiacija. Jūsų darbas — išvaryti šiuos kenkėjus?

Fetas žvilgtelėjo į Setrakianą ir kitus, tarsi žmogus, sėdintis pajudėjusiame iš stoties traukinyje ir supratęs, kad įlipo ne į tą traukinį.

— Kur norite mane įvelti?

— Tada pasakykite mums, prašau. Jeigu vampyrai yra kenkėjai — infestacija, greitai sklindanti per miestą, — kaip jūs sulaikytumėte juos?

— Aš galiu jums pasakyti, iš kenkėjų kontrolės perspektyvos, kad nuodijimas ir spąstų spendimas yra trumpalaikiai sprendimo būdai, kurie neveiks ilguoju laikotarpiu. Gaudant šiuos vaikus vieną po kito, jūsų tai niekur nenuves. Vienintelės žiurkės, kurias pamatysite, bus pačios silpniausios. Pačios kvailiausios. Protingosios žino, kaip išgyventi. Tačiau reguliavimas veikia. Jų arealo valdymas, ekosistemos suardymas. Pašalinant jų maisto šaltinį ir leidžiant išmirti iš bado. Tada nusigausite iki infestacijos židinio ir išvalysite jį.

Setrakianas lėtai linksėjo ir pasisuko į Efą.

— Šeimininkas. Šio blogio šaknis. Dabar esantis kažkur Manhatane, — senis dar kartą pažiūrėjo į nelaimingąjį, susiraičiusį ant grindų, kuris atėjus nakčiai atgis, taps vampyru, kenkėju. — Atsitraukite, prašau, — pasakė jis išsitraukdamas kardą. Ištaręs šiuos žodžius, jis vienu kirčiu nukirto žmogui galvą, ten pat, kur šis ir gulėjo. Kol iš jo bėgo blyškiai rausvas kraujas — kūnas dar nebuvo visiškai atvirtęs — Setrakianas nuvalė savo kardą į vyro marškinius ir sukišo jį atgal į lazdą. — Jeigu tik nutuoktume, kur Šeimininkas slepiasi. Ta vieta turėjo būti iš anksto numatyta ir galbūt net jo paties išrinkta. Ola, derama jo ūgiui. Tamsi vieta, gebanti paslėpti nuo žmonių pasaulio, tačiau kartu ir visai arti jo, — jis atsigręžė į Fetą. — Ar bent numanote, iš kur šios žiurkės galėtų bėgti? Kur yra viso to epicentras?

Fetas iškart linktelėjo ir įsispoksojo į tolumą.

— Manau, kad žinau. Bažnyčios ir Fultono gatvės

Temstant du epidemiologai, lombardininkas ir žiurkių naikintojas stovėjo ant apžvalgos platformos šalia Pasaulio prekybos centro statybvietės, kur buvo iškasta kvartalo pločio ir dvidešimt vieno metro gylio duobė.

Feto pažymėjimas ir nedidelis melas — Setrakianas nebuvo garsus rodentologas, atvykęs iš Omahos, — padėjo jiems be palydos patekti į metro tunelį. Fetas nuėjo su jais tais pačiais neveikiančiais bėgiais, kuriais jis ėjo anksčiau, šviesdamas žibintuvėliu aplink, kur nebuvo nė vienos žiurkės. Senis atsargiai perlipo per virves ir ėjo tikrindamas akmenuotą kelią savo lazda. Efas ir Nora nešėsi ultravioletinių spindulių lempas.

— Jūs ne iš Rusijos, — pasakė Setrakianas Fetui.

— Tik mano tėvai ir mano vardas.

— Rusijoje jie vadinami vurdalak. Egzistuoja toks mitas, kad, sumaišius vurdalak kraują su miltais ir iškepus iš tos masės duoną, kurią paskui reikia suvalgyti, įgauni jėgų.

— Ar tai veikia?

— Tiek, kiek ir visi kiti liaudiški vaistai — beveik visai neveikia, — atsakė Setrakianas, eidamas atokiau nuo trečiojo įelektrinto bėgio. — Tas plieninis strypas atrodo naudingas.

Fetas pasižiūrėjo į savo įrankį.

— Jis paprastas. Kaip ir aš, turbūt. Bet atlieka savo darbą. Irgi kaip aš.

Setrakianas nuleido balsą, kad sumažintų tuneliu sklindantį aidą.

— Aš taip pat turiu įrankių, kurie jums pasirodys ne ką mažiau naudingi.

Fetas pamatė pompos žarną, prie kurios anksčiau dirbo darbininkai. Toliau tunelis pasisuko ir praplatėjo, ir Fetas iškart atpažino tamsų susijungimo tašką.

— Čia, — pasakė šviesdamas aplink žibintuvėliu.

Jie sustojo ir klausėsi varvančio vandens garso. Fetas pašvietė į žemę.

— Aš pribarsčiau miltelių paskutinį kartą čia būdamas, matote?

Juose buvo įspausti žmonių pėdsakai. Batų, sportbačių ir basų pėdų.

— Kas vaikšto basomis po metro tunelį? — paklausė Fetas.

Setrakianas iškėlė savo plaštaką, paslėptą po vilnone pirštine.

Tunelio akustika atnešė jiems tolimas dejones.

— Jėzau Kristau... — ištarė Nora.

— Jūsų lempos — įjunkite jas, — sušnibždėjo Setrakianas.

Efas su Nora taip ir padarė, galingi ultravioletiniai spinduliai apšvietė tamsų požemį, apnuogindami beprotiškus spalvų sūkurius. Nesuskaičiuoja daugybė dėmių, stipriai aptaškytų ant žemės, sienų, metalinių stulpų... visur.

Fetas atsitraukė atatupstas.

— Čia visur...

— Išmatos, — atsakė Setrakianas. — Tie padarai tuštinasi, kol maitinasi.

Fetas apsidairė iš nuostabos.

— Turbūt vampyrai nesuka sau galvos dėl higienos.

Setrakianas traukėsi atgal. Dabar jis kitaip laikė savo lazdą: buvo ištraukęs kelioliką viršutinės pusės centimetrų, o jo spindintis, aštrus kardas buvo išlindęs.

— Turime dingti iš čia. Tuojau pat.

Fetas klausėsi garsų tuneliuose.

— Nesiginčysiu, — pasakė jis.

Efo koja už kažko užkliuvo, ir jis atšoko tikėdamasis pamatyti žiurkes. Tačiau pasišvietęs ultravioletinių spindulių lempa pamatė nedidelę krūvą mažų objektų.

Tai buvo mobilieji telefonai. Šimtas jų, gal daugiau, sukrautų taip, tarsi jie būtų sumesti į kampą.

— Hm. Kažkas čia atsikratė daugybės telefonų, — pasakė Fetas.

Efas ištiesė ranką ir paėmė kelis telefonus nuo pylimo viršaus. Pirmi du, kuriuos patikrino, buvo išsikrovę. Trečiojo ekrane mirkčiojo viena baterijos padala. „X” ženkliukas ekrano viršuje reiškė, kad nebuvo ryšio.

— Štai kodėl policija negali surasti tų žmonių pagal jų telefonus, — pasakė Nora. — Jie visi po žeme.

— Sprendžiant iš visko, — pasakė Efas, numesdamas telefonus atgal į krūvą, — dauguma jų ir yra čia.

Efas ir Nora pagreitino žingsnį.

— Greičiau, — paragino Setrakianas, — kol mūsų dar neaptiko, — jis vedė visus iš tunelio. — Turime pasiruošti.

IRŠTVA

Wortho gatvė, Kinų kvartalas

Tai buvo ankstyvas ketvirtosios nakties metas, kai Efas pravažiavo pro savo namą pakeliui į Setrakiano lombardą tinkamai apsiginkluoti. Lauke nepastebėjo jokios policijos, todėl sustojo. Jis rizikavo, bet jau praėjo ne viena diena, kai jis vaikščiojo su tais pačiais rūbais, o viskas, ko jam reikėjo, tai tik penkios minutės. Efas bendrakeleiviams parodė pirštu į trečio aukšto langus ir pasakė, kad grįžęs namo užtrauks užuolaidas, jeigu viskas bus gerai.

Jis nuėjo į namo vestibiulį nesitikėdamas jokių bėdų ir užlipo laiptais aukštyn. Rado šiek tiek pravertas savo buto duris ir įsiklausė. Neatrodė, kad tai būtų policijos darbas.

Jis pastūmė duris vidun.

— Kele? — jokio atsako. — Zakai? — jie buvo vieninteliai, kurie turėjo buto raktus.

Iš pradžių namų kvapas jam sukėlė įtarimą, kol suprato, kad tai buvo kiniško maisto likučiai šiukšlių dėžėje, gulintys ten nuo to laiko, kai pas jį lankėsi Zakas. Atrodė, kad tai buvo prieš daugelį metų. Jis užėjo į virtuvę pasižiūrėti, ar pienas šaldytuve vis dar nebuvo prarūgęs... ir tada sustojo.

Jis spoksojo. Praėjo kelios akimirkos, kol jis suprato, į ką žiūri.

Palei virtuvės sieną, ant grindų, gulėjo du uniformuoti policijos pareigūnai.

Namuose pasigirdo gaudesys. Staiga pereinantis į kažką, panašaus į riksmą, tarsi agonija persismelkęs choras.

Jo namų durys užsitrenkė. Jis greitai nubėgo pažiūrėti.

Ten stovėjo du vyrai. Arba du gyvi padarai. Du vampyrai.

Efas iškart tą pastebėjo. Iš jų laikysenos, odos spalvos.

Vienas jų buvo nepažįstamas, tačiau kitas buvo Bolivaras. Labai sudžiūvęs, labai pavojingas ir labai alkanas.

Tada Efas pajuto dar didesnį pavojų kambaryje. Tą gaudesį skleidė ne šitie du vaiduokliai. Kol jis atsisuko į kambarį, praėjo visa amžinybė ir kartu — tik viena sekundė.

Tai buvo milžiniška būtybė, dėvinti ilgą, tamsų apsiaustą. Jos ūgis buvo iki pat lubų ir dar daugiau, o jos kaklas buvo sulenktas, ir ji žiūrėjo žemyn, tiesiai į Efą.

O jos veidas...

Efas apsvaigo, kai dėl padaro nežmoniško ūgio kambarys atrodė mažas — tai privertė jį jaustis mažu. Reginys pakirto jo kojas, net kai jis pasisuko bėgti link durų į laiptinę.

Dabar padaras buvo priešais jį, tarp jo ir durų, ir užtvėrė vienintelį išėjimą. Lyg Efas iš tiesų nebūtų pajudėjęs, bet pačios grindys būtų pasisukusios. Kiti du, įprasti, žmogaus dydžio vampyrai, atsistojo iš jo šonų.

Būtybė priėjo dar arčiau. Grėsmingai šmėžavo virš Efo. Žiūrėjo į jį iš viršaus.

Efas suklupo. Vien būdamas šalia šio milžiniško padaro pasijuto suparalyžiuotas, tarsi būtų fiziškai pakirstas.

Hmmmmmmmmmm.

Efas pajuto tai. Taip, kaip jauti gyvą muziką savo krūtinėje. Gausmas, dundantis jo smegenyse. Jis nuleido akis į žemę. Jį sukaustė baimė. Jis daugiau nebenorėjo matyti jo veido.

Pažiūrėk į mane.

Iš pradžių Efas pamanė, kad šis padaras užgniaužė jį savo minčių galia. Tačiau tai buvo jo ramumas, sukeliantis negailestingą siaubą, priverčiantis drebėti jo sielą.

Jis šiek tiek pakėlė akis. Virpėdamas pamatė Šeimininko apdaro siūlę ties rankovių galais. Jo plaštakos buvo bespalvės ir nežmoniškai didelės. Visi pirštai be nagų ir vienodo ilgio, išskyrus vidurinį, kuris buvo dar ilgesnis ir storesnis už kitus, o ant jo galo — ilgas nagas.

Šeimininkas. Atėjo jo. Ruošėsi jį atversti.

Pažiūrėk į mane, kiaule.

Efas pažiūrėjo pakeldamas galvą taip, tarsi už jo smakro jį laikytų ranka.

Šeimininkas pažvelgė žemyn į jį. Jis sugriebė savo kapišoną milžiniškomis rankomis ir nutraukė jį nuo kaukolės. Galva buvo bespalvė ir be plaukų. Jo akys, lūpos ir burna buvo išblyškusios, tarsi susidėvėjęs linas. Nosis juoda ir nusitrynusi, kaip tos oro sąlygų paveiktos statulos, kaip paprastas iškilimas, padarytas iš dviejų juodų skylių. Jo gerklė pulsavo iš alkio. Jo oda buvo tokia blyški, kad atrodė kaip permatoma. Po oda kaip miglotas senovinės, prarastos žemės žemėlapis buvo jo venos, kurios nebepumpavo kraujo, o stūmė kraujo kirmėles. Kapiliarinius parazitus, keliaujančius po skaidria Šeimininko oda.

Tai — atpildas.

Balsas perskrodė Efo galvą riaumojančia baime. Jis iš visų jėgų stengėsi nesusmukti ant žemės. Viskas atrodė sudrumsta ir aptemę.

Aš turiu tavo kiaulę žmoną. Netrukus turėsiu ir tavo kiauliūkštį sūnų.

Efo galva ištino ir prisipildė šleikštulio ir pykčio, tarsi būtų tuoj sprogsiantis balionas. Jis pastatė vieną pėdą ant žemės ir svirduliuodamas atsistojo prieš šį didžiulį demoną.

Aš atimsiu viską iš tavęs ir nieko nepaliksiu. Toks mano sprendimas.

Šeimininkas vienu greitu ir vos įžiūrimu judesiu ištiesė ranką. Efas pajautė, kaip apmarinti pacientai jaučia dantisto grąžto spaudimą, suspaustą galvą, ir tada jo kojos pakilo nuo žemės. Jis mosikavo ir spardėsi ore. Šeimininkas apėmė jo galvą kaip krepšinio kamuolį, pakeldamas jį viena ranka prie lubų. Iki savo akių lygio, pakankamai arti, kad Efas pamatytų kraujo kirmėles, besirangančias tarsi maro spermatozoidai.

Aš esu užtemimas.

Efo galva atsidūrė prie jo burnos lyg didelė vynuogė. Burna buvo tamsi, o gerklė — gili kaip urvas ir tiesiausias kelias į pragarą. Efas, jo kūnui tabaluojant ant kaklo, beveik išsikraustė iš proto. Jis jautė ilgą nagą palei savo nugarą, prispaustą ties stuburo viršum. Šeimininkas palenkė Efo galvą atgal, tarsi atidarydamas alaus skardinę.

Aš geriu žmones.

Pasigirdo trakštelėjimas, ir Šeimininko burna pradėjo žiotis. Jo žandikaulis nusileido, ir užsivyniojus jo liežuviui į viršų ir atgal išlindo šlykštus geluonis.

Efas suriaumojo įžūliai užsidengdamas savo kaklą rankomis, rėkdamas į barbarišką Šeimininko veidą.

Ir tada kažkas... ne Efo riksmas... kažkas privertė Šeimininką vos vos pasukti savo galvą į šoną.

Jo šnervės pulsavo uostinėdamos orą, tačiau nekvėpuodamos.

Jo juodos akys atsisuko į Efą. Spoksojo į jį kaip du negyvi rutuliai. Rūsčiai žiūrėjo į jį, tarsi Efas būtų išdrįsęs apgauti Šeimininką.

Ne vienas.

Tuo metu Efo name lipdamas laiptais aukštyn ir per porą žingsnių atsilikdamas nuo Feto Setrakianas staiga sugriebė turėklą ir susmuko prie sienos. Skausmas jo galvoje pratrūko tarsi smarki aneurizma, ir balsas — bjaurus, piktdžiugiškas ir šventvagiškas — sprogo kaip bomba sausakimšoje simfoninio orkestro salėje.

SETRAKIANAS.

Fetas sustojo ir žvilgtelėjo atgal, tačiau virpančios Setrakiano akys paragino eiti pirmyn. Sutelkus visas jėgas jam pavyko tik sušnabždėti:

— Jis čia.

Noros akys aptemo. Feto sunkūs batai dunksėjo, kai jis bėgo aukštyn link laiptų aikštelės. Nora padėjo Setrakianui tempdama jį paskui Fetą iki durų ir į butą.

Fetas parbloškė pirmą kūną, kuris atsidūrė jo kelyje, sučiupdamas jį už liemens ir nusiversdamas ant žemės kartu su savimi. Jis mikliai atsistojo į kovinę padėtį ir pažiūrėjo į savo priešininką — pamatė vampyro veidą praverta burna, pasiruošusį maitintis.

Tada Fetas išvydo milžinišką padarą kitapus kambario. Šeimininką, sučiupusį Efą. Siaubingą. Ir hipnotizuojantį.

Arčiau stovintis vampyras vožėsi į jį ir nustūmė atgal į virtuvę, jis nugara atsitrenkė į šaldytuvo duris.

Nora įlėkė vidun ir spėjo įjungti savo ultravioletinių spindulių lempą kaip tik tuo metu, kai Bolivaras puolė prie jos. Jis sušnypštė ir nusvirduliavo atgal. Tada Nora pamatė Šeimininką, jo palenktą galvą prie lubų. Ir Efą, kabantį jo žvėriškuose gniaužtuose.

— Efai!

Atėjo Setrakianas laikydamas savo ilgą kardą. Jis sustingo akimirkai, kai pamatė Šeimininką — milžiną, demoną. Čia, stovintį priešais jį po šitiek metų.

Setrakianas pamojavo savo kardu. Nora, artėdama iš kitos pusės, prispaudė Bolivarą prie sienos. Šeimininkas buvo įspraustas į kampą. Užpulti Efą tokioje mažoje patalpoje buvo didelė klaida.

Setrakiano širdis kaip pašėlusi daužėsi jo krūtinėje, kai atstatė kardo smaigalį į priekį ir pasileido bėgti į demoną.

Gaudesys bute staiga pakilo ir sprogo jo galvoje. Ir Noros, ir Feto, ir Efo. Garso banga, išvedanti iš rikiuotės, privertė Setrakianą atsitraukti — Šeimininkui to užteko.

Jis pamanė, kad matė juodą Šeimininko šypseną jo veide. Milžiniškas vampyras nušveitė Efą per visą kambarį, šis atsitrenkė į tolimąją sieną ir nukrito ant grindų. Šeimininkas užkabino Bolivaro petį vienu savo ilgų nagų ir metėsi į langą, išeinantį į Wortho gatvę.

Dūžis sudrebino pastatą, kai Šeimininkas pabėgo kartu su stiklo lietumi.

Setrakianas nubėgo link staiga atsiradusio vėjo, prie lango rėmo, nusėto dantytomis šukėmis. Trimis aukštais žemiau stiklo purslai kaip tik pasiekė šaligatvį, žvilgantį po gatvės šviesomis.

Šeimininkas dėl savo antgamtiško greičio jau buvo kitapus gatvės ir lipo priešais esančiu pastatu aukštyn. Su kabančiu Bolivaru ant savo laisvos rankos, jis perlipo turėklus ir dingo ant aukštesnio stogo, nubėgdamas į naktį.

Setrakianas palinko minutėlę negalėdamas suvokti fakto, kad Šeimininkas ką tik buvo tame pačiame kambaryje ir pabėgo. Jo širdis daužėsi taip, tarsi tuoj susprogs.

— Ei, pagalbos!

Jis atsisuko ir pamatė Fetą, gulintį ant žemės, laikantį atokiau nuo savęs kitą vampyrą, ir Norą, su savo ultravioletinių spindulių lempa padedančią sulaikyti plėšrūną. Setrakianas pajuto naują įsiūčio protrūkį ir nužingsniavo link jų prie šono laikydamas savo kardą.

Fetas matė jį ateinantį, išplėtusį akis.

— Ne, palaukite!

Setrakianas vienu kirčiu perkirto vampyro kaklą, vos keliais centimetrais aukščiau Feto rankų. Jis nuspyrė kūną be galvos nuo vyro krūtinės, kol baltas kraujas nepasiekė jo odos.

Nora nubėgo prie sumušto Efo, gulinčio ant grindų. Jo skruostas buvo įdrėkstas, o vyzdžiai išsiplėtę, tačiau jis atrodė neatverstas.

Setrakianas išsitraukė veidrodį, kad įsitikintų. Prikišo jį prie Efo veido, bet nepamatė jokio vaizdo iškraipymo. Nora pašvietė savo lempa į Efo kaklą. Nieko — jokio įbrėžimo.

Nora padėjo jam atsisėsti, Efas susiraukė iš skausmo, kai ji palietė dešinę ranką. Ji palietė jo smakrą po įpjovimu, trokšdama apsikabinti jį, bet nenorėdama dar labiau sužaloti.

— Kas nutiko? — paklausė Nora.

— Jis turi Kelę, — atsakė jis. Keltono gatvė, Vudsaidas, Kvinsas

Efas pralėkė tiltą, vedantį į Kvinsą. Jis pasinaudojo Džimo telefonu norėdamas pabandyti susisiekti su Kele, kol važiavo.

Jokio signalo. Iškart atsiliepiantis balso paštas.

Sveiki, čia Kelė, aš dabar negaliu atsiliepti...

Efas paskambino Zakui. Po laukimo signalo skambutis buvo nukreiptas į balso paštą.

Jis įčiuožė į Keltono gatvės posūkį ir staigiai sustojo prie Kelės namo. Peršokęs žemą tvorą užbėgo laipteliais. Efas daužė duris ir daug kartų skambino skambučiu. Jo raktai liko kabėti ant kabliuko jo bute.

Efas įsibėgėjo ir trenkėsi skaudančiu petimi į duris. Pabandė dar kartą, dar labiau susižeisdamas ranką. Kai trenkėsi trečią kartą, stakta įskilo, ir jis įgriuvo vidun.

Jis atsistojo ir bėgo per namą, atsitrenkdamas į sienas, jo pėdos kliuvo už laiptelių lipant į antrą aukštą. Sustojo prie Zako miegamojo durų. Berniuko kambarys buvo tuščias.

Toks tuščias.

Efas nuskuodė laiptais žemyn. Jis pamatė Kelės krepšį šalia išlaužtų durų. Matė sukrautus lagaminus, bet neužsegtus. Ji taip ir neišvažiavo iš miesto.

O Dieve. Tai tiesa, pagalvojo jis.

Likusieji atėjo į namą kaip tik tuo metu, kai kažkas trenkėsi į jį iš nugaros ir parvertė ant grindų. Metas iškart pradėjo priešintis, adrenalinui pasiekus piką. Jis nuvertė savo užpuoliką laikydamas jį nuo savęs.

Metas Stailsas. Efas matė jo užgesusias akis, jautė jo karštį dėl pagreitėjusio metabolizmo.

Sulaukėjęs padaras, kuris kažkada buvo Metas, urzgė ant jo. Efas įrėmė savo dilbį į Meto kaklą, kai neseniai tapęs vampyras pradėjo žiotis. Efas stipriai kėlė jo smakrą, bandydamas užblokuoti biologinį mechanizmą, kad ir koks jis būtų, kuris ruošėsi iššauti geluonį. Meto akys įsitempė, o jo galva kretėjo, kai jis bandė išlaisvinti savo gerklę.

Už Meto Efas pamatė Setrakianą, kuris traukė savo kardą.

— NE! — sušuko Efas ir iš įsiūčio nušveitė Metą nuo savęs.

Vampyras suurzgė ir pasiridenęs sustojo, tada pašoko ant visų keturių ir žiūrėjo į atsistojantį Efą.

Metas pakilo ir stovėjo pasilenkęs, išdarinėdamas keistus dalykus su savo burna, bandydamas priprasti prie kitokių raumenų, jo liežuviui besisukiojant aplink išsižiojusios burnos lūpas.

Efas apsidairė aplink akimis ieškodamas ginklo, bet pamatė tik teniso raketę, gulinčią ant žemės šalia spintos. Jis paėmė ją abiem rankom už juostuoto koto ir pasileido bėgti link Meto. Visi jo jausmai Metui — šiam žmogui, kuris atsikraustė į jo žmonos namą ir lovą... kuris norėjo būti jo berniuko tėvu... kuris tikėjosi užimti Efo vietą — staiga sukilo, kai jis vožė rakete Metui į žandikaulį. Norėjo sutrupinti jį ir tą šlykštynę, kuri buvo jo burnoje. Naujieji vampyrai dar nebuvo tokie koordinuoti, ir Efas sudavė gerus septynis ar aštuonis smūgius išmušdamas dantis ir parklupdydamas Metą, kol šis pratrūko, sučiupo Efo čiurną ir parvertė jį ant nugaros. Šiek tiek likusių anti-Efo įsiūčio jausmų vis dar buvo ir Meto kūne. Jis pakilo grieždamas išmuštais dantimis, bet Efas įspyrė jam į veidą, ištiesdamas savo koją ir vėl parversdamas jį. Efas atsitraukė į virtuvę ir pamatė peilį, priklijuotą prie magnetinės juostos.

Įsiūtis niekada nebūna aklas. Įsiūtis yra unikaliai sutelktas į kažką. Efas jautėsi taip, tarsi žiūrėtų pro kitą teleskopo galą, pirma pamatydamas peilį, o tik paskui — Metą.

Metas bėgo į jį, ir Efas stipriai prispaudė jį prie sienos. Sučiupo jį už plaukų ir truktelėjo atgal norėdamas apnuoginti vampyro kaklą. Metas prasižiojo išleisdamas savo geluonį, norėdamas maitintis Efo krauju. Meto gerklė raibuliavo ir trūkčiojo, o Efas puolė jį badyti. Stipriai ir greitai, tiesiai per gerklę ir į sieną už jo, ašmenų galiukui įstringant sienoje ir Efui jį vėl ištraukiant. Sutraiškydamas kaklo slankstelį. Plūstant baltam lipniam skysčiui. Kūnui silpstant, rankoms mosikuojant. Efas badė, kol galva liko jo rankose, o kūnas susmuko ant žemės.

Tada liovėsi. Jis matė, to dar išties nesuprasdamas, galvą savo rankoje, pro kurios sužalotą kaklą išslydo vis dar trūkčiojantis geluonis.

Tada jis pamatė Norą ir kitus, žiūrinčius iš tarpdurio. Pamatė sieną ir baltą jovalą, varvantį ja. Pamatė kūną be galvos, gulintį ant grindų. Pamatė galvą savo rankoje.

Kraujo kirmėlės rangėsi Meto veidu. Jo skruostais ir spoksančiomis akimis. Jos susirangė plonuose Meto plaukuose, artėdamos prie Efo pirštų.

Efas numetė galvą, kuri bumbtelėjo į grindis, niekur nenuriedėdama. Jis paleido ir peilį, kuris be garso nukrito Metui ant kojų.

— Jie pasiėmė mano sūnų, — pasakė Efas.

Setrakianas patraukė jį nuo kūno ir kirmėlėmis knibždančio vampyro kraujo. Nora įsijungė ultravioletinių spindulių lempą ir apšvitino Metą.

— Velniai rautų, — ištarė Fetas.

— Jie pasiėmė mano sūnų, — pakartojo Efas, tarsi pasiaiškindamas ir kartu įsikaldamas vinį dar giliau į savo sielą.

Mirtį nešantis gausmas jo ausyse pradėjo blėsti, ir jis išgirdo lauke sustojantį automobilį. Durys atsidarė grojant švelniai muzikai.

— Ačiū, — ištarė balsas.

Tas balsas.

Efas nuėjo prie išlaužtų durų. Jis pažiūrėjo į gatvę ir pamatė Zaką, išlipantį iš autobusiuko ir užsimetantį kuprinę ant vieno peties.

Zakas spėjo prieiti tik prie vartelių, kai Efas apglėbė jį.

— Tėti?

Efas apžiūrėjo jį sukiodamas berniuko galvą savo rankose, tyrinėdamas jo akis, jo veidą.

— Ką tu darai?.. — paklausė Zakas.

— Kurtu buvai?

— Pas Fredą, — atsakė Zakas, bandydamas ištrūkti iš tėvo gniaužtų. — Mama taip ir nepasirodė, todėl Fredo mama nusivežė mane į savo namus.

Efas leido Zakui atsitraukti. Kelė.

Zakas žiūrėjo į namą per jo petį.

— Kas nutiko mūsų durims?

Jis žengė kelis žingsnius į priekį, kai tarpduryje pasirodė Fetas, už kurio stovėjo Setrakianas. Didelis vyras, apsirengęs flaneliniais marškiniais ir darbiniais batais, ir senis, apsirengęs tvido kostiumu ir laikantis lazdą su vilko galva.

Zakas, pradėjęs jausti nelaimės signalus, atsigręžė į savo tėvą.

— Kur mama? Niujorkiečio skolinti daiktai ir antikvariatai, 118-oji gatvė, Harlemas

Efas stovėjo knygomis nukrautame koridoriuje Setrakiano namuose. Jis žiūrėjo į Zaką, valgantį Devil Dog sumuštinį šalia mažo senio virtuvės staliuko, kur Nora klausinėjo jo apie mokyklą bandydama užimti jį ir atitraukti dėmesį nuo kitų svarbių dalykų.

Efas vis dar jautė Šeimininko gniaužtus, suspaustą savo galvą. Jis gyveno gyvenimą, paremtą tam tikromis prielaidomis, pasaulyje, kuris irgi buvo paremtas tam tikromis prielaidomis. Tačiau dabar, kai viskas, kuo galėjo pasikliauti, dingo, jis suprato, kad daugiau nieko nebežino.

Nora matė jį, stebintį iš koridoriaus, ir Efas iš jos išraiškos galėjo pasakyti, kad ji buvo persigandusi dėl žvilgsnio jo veide.

Efas žinojo, kad nuo šiol jis visada bus šiek tiek išprotėjęs.

Jis nulipo laiptais žemyn, iki Setrakiano rūsyje esančio ginklų sandėlio. Įspėjamosios ultravioletinės šviesos prie durų buvo išjungtos, o senis viduje rodė savo įrankius Fetui. Žiurkių naikintojui labai patiko perdarytas vinių šautuvas, kuris atrodė kaip ilgesnis ir siauresnis UZI automatinis ginklas, tik oranžinis ir juodas, ir su pilna apkaba vinių.

Setrakianas priėjo prie Efo.

— Ar pavalgėte?

Efas papurtė galvą.

— Kaip jūsų berniukas?

— Išsigandęs, tačiau to neparodo.

— Kaip ir mes visi, — pasakė Setrakianas linktelėdamas.

— Jūs matėte jį anksčiau. Tą padarą. Šeimininką.

— Taip.

— Bandėte jį nužudyti.

— Taip.

— Bet jums nepavyko.

Setrakianas prisimerkė, tarsi žiūrėdamas tiesiai į praeitį.

— Aš nebuvau tinkamai pasiruošęs. Šį kartą nepraleisiu progos.

— Panašu, kad ne. Tik ne su tokia amunicija, — pasakė Fetas, laikydamas ovalo formos objektą su smaigaliu ant galo.

— Kai kurias dalis sujungiau pats iš daiktų, atėjusių į parduotuvę. Bet aš ne koks bombų gamintojas, — jis sugniaužė savo sužalotus pirštus, tarsi įrodydamas tai. — Aš turiu sidabrakalį Naujajame Džersyje, kuris man išlieja visus antgalius ir smaigalius.

— Norite pasakyti, kad neįsigijote šito Radio Shack parduotuvėje?

Setrakianas paėmė sunkų, ovalo formos objektą iš žiurkių gaudytojo rankų. Jis buvo sukonstruotas iš tamsinto plastiko su storu baterijos pagrindu ir penkiolikos centimetrų smaigaliu ant galo.

— Iš esmės tai yra ultravioletinės šviesos mina. Tai vienkartinio panaudojimo ginklas, kuris spinduliuoja vampyrus žudančią UVC spektro šviesą. Ji sukonstruota taip, kad išvalytų didelę patalpą greitai paleisdama karštą spindulių iškrovą. Kai taip atsitinka — tikrai nenorėtumėte būti šalia. Temperatūra ir radiacija gali pasidaryti šiek tiek... nemaloni.

— O kuo ypatingas šis vinių šautuvas? — paklausė Fetas.

— Šis daiktas veikia kaip šautuvas parako užtaisu, išstumdamas vinis. Penkiolika vinių apkaboje, kiekviena jų — keturių centimetrų ilgio. Sidabrinės, žinoma.

— Žinoma, — pakartojo Fetas, gėrėdamasis šiuo įrankiu ir pajausdamas jo guminę rankeną.

Setrakianas apsižvalgė: seni ginklai, kabantys ant sienos, ultravioletinių spindulių lempos ir baterijų įkrovikliai ant lentynų, sidabrinės geležtės ir veidrodžiai, keli prototipiniai ginklai, jo užrašai ir juodraščiai. Akimirkos svarbumas beveik pribloškė jį. Jis tik tikėjosi, kad baimė nepavers jo jaunu vyru, kuriuo jis kažkada buvo.

— Aš laukiau šios progos daugybę metų, — pasakė jis ir ėmė lipti laiptais į viršų, palikdamas Efą vieną su Fetu.

Didysis žiurkių naikintojas pakėlė vinių šautuvą.

— Kur radote šį senį?

— Jis pats mane susirado, — atsakė Efas.

— Aš per savo darbo metus buvau daugybėje rūsių. Bet dabar žvalgausi šioje mažoje dirbtuvėje ir pagalvoju sau — štai vienas beprotis, kuris iš tiesų įrodė savo tiesą.

— Jis nėra pamišęs, — pasakė Efas.

— Ar jis jums rodė tai? — paklausė Fetas. Jis nuėjo prie stiklinio indo, kuriame buvo širdis, plūduriuojanti skystyje. — Vyrukas laiko vampyro, kurį nužudė, širdį savo rūsyje, esančiame ginklų sandėlyje, tarsi kokį augintinį. Jis tikrai pamišęs. Bet nieko tokio. Aš irgi šiek tiek pamišęs, — jis priklaupė prikišdamas veidą prie stiklainio. — Eikš, katinėli... — čiuptuvas iššovė į indo sienelę norėdamas jį pasiekti. Fetas išsitiesė žvelgdamas į Efą ar-gali-tuo-patikėti žvilgsniu. — Visa tai yra šiek tiek daugiau nei tikėjausi atsikėlęs šįryt, — jis nutaikė vinių šautuvą į stiklainį, o tada patraukė jį mėgaudamasis jausmu. — Nieko prieš, jeigu pasiimsiu jį?

Efas papurtė galvą.

— Prašom.

Efas užlipo į viršų stabtelėdamas koridoriuje, kur pamatė virtuvėje Setrakianą su Zaku. Setrakianas nusiėmė sidabrinę grandinėlę nuo savo kaklo, ant kurios buvo pakabintas raktas nuo rūsio dirbtuvių, ir savo kreivais pirštais užnėrė vienuolikmečiui ant kaklo, patapšnodamas jam per pečius.

— Kodėl taip padarėte? — paklausė Efas, kai jie liko dviese.

— Apačioje yra daiktų, užrašų, dokumentų, kurie turėtų būti išsaugoti. Kurių gali prireikti ateities kartoms.

— Jūs nesiruošiate sugrįžti?

— Aš imuosi visų galimų atsargumo priemonių, — atsakė Setrakianas ir apsidairė aplink įsitikindamas, kad jie buvo vieni. — Supraskite mane. Šeimininkas gerokai galingesnis ir greitesnis už šiuos nerangius naujus vampyrus, kuriuos matėme. Jis daug stipresnis nei mes įsivaizduojame. Jis gyvena šioje žemėje daugybę amžių. Bet vis dėlto...

— Bet vis dėlto jis yra vampyras.

— O vampyrai iš tiesų gali būti sunaikinami. Mūsų geriausia viltis — išvyti jį. Sužeisti jį ir išvesti po žudančia saule. Todėl ir turime laukti aušros.

— Aš noriu eiti dabar.

— Žinau, kad norite. Kaip tik to ir jis nori.

— Jis turi mano žmoną. Kelė yra ten dėl vienos ir vienintelės priežasties — dėl manęs.

— Jūs turite asmeninių sąskaitų, daktare, o tai jums ir neduoda ramybės. Bet privalote žinoti, jog jeigu jis ją turi, tai ji jau yra atversta.

Efas papurtė galvą.

— Ne, nėra.

— Aš nesakau jums to, kad supykdyčiau...

— Ji nėra!

Setrakianas linktelėjo po akimirkos. Jis palaukė, kol Efas nusiramins.

— Anoniminiai alkoholikai yra daug ką padarę dėl manęs, — pasakė Efas. — Tačiau vienintelis dalykas, kurio iš jų negavau, tai ramiai priimti dalykus, kurių negaliu pakeisti.

— Aš taip pat. Galbūt šis bruožas ir suvedė mus. Mūsų tikslai yra visiškai vienodi.

— Beveik vienodi, — atsakė Efas. — Nes tik vienas mūsų gali nužudyti tą šunsnukį. Ir tai būsiu aš.

Nora nekantriai laukė, kol galės pasišnekėti su Efu, ir kai tik šis pasitraukė nuo Setrakiano, nustūmė jį į senio vonią, išklotą plytelėmis.

— Nereikia, — pasakė ji.

— Ko nereikia?

— Prašyti manęs to, ko ruošiesi paprašyti, — ji maldavo savo nuožmiomis rudomis akimis. — Nereikia.

— Bet man reikia, kad tu...

— Aš iš baimės prikrovusi kelnes, bet aš užsitarnavau vietą šalia tavęs. Tau reikia manęs.

— Taip. Man reikia, kad tu būtum čia. Kad prižiūrėtum Zaką. Be to, vienas mūsų vis tiek turi pasilikti. Tęsti pradėtą darbą. Jeigu netyčia... — jis nebaigė sakinio. — Žinau, kad daug prašau.

— Per daug.

Efas negalėjo liautis žiūrėjęs į jos akis.

— Aš turiu surasti ją.

— Žinau.

— Aš tik noriu, kad žinotum...

— Nereikia nieko aiškinti, — pasakė ji. — Bet džiaugiuosi, kad nori.

Tada jis prisitraukė ir stipriai ją apkabino. Nora uždėjo ranką ant jo pakaušio ir ėmė glostyti plaukus. Ji atsitraukė, kad pažiūrėtų į Efą, norėdama dar kažką pasakyti, tačiau vietoj to pabučiavo jį. Tai buvo atsisveikinimo bučinys, kuris reikalavo, kad jis sugrįžtų.

Jie atsitraukė vienas nuo kito, ir Efas linktelėjo leisdamas jai žinoti, kad jis suprato.

Jis pastebėjo Zaką, žiūrintį į juos iš koridoriaus.

Dabar Efas nesistengė jam nieko aiškinti. Palikti šį berniuką pačiam išeinant iš saugaus paviršinio pasaulio, kad nusileistų žemyn ir susitiktų su demonu, buvo pats keisčiausias dalykas, kokį Efas tik galėjo padaryti.

— Liksi čia su Nora, gerai? Pasikalbėsime, kai grįšiu.

Zako šnairas žvilgsnis buvo skirtas apsisaugoti pačiam nuo šios akimirkos emocijų, kurios buvo per daug gilios ir klaidinančios.

— Iš kur grįši?

Jis prisitraukė sūnų ir apkabino jį, tarsi berniukas, kurį jis taip mylėjo, sudužtų į milijonus dalių. Efas pasiryžo išlikti, nes turėjo per daug ką prarasti.

Jie išgirdo riksmus ir automobilių signalus lauke, ir visi nuėjo prie į vakarus žiūrinčio lango. Daugybė raudonų žibintų užtvindė gatvę maždaug už keturių kvartalų nuo jų, ten žmonės ėjo į gatves ir kovėsi. Degė vienas pastatas, o aplink nebuvo nė vieno gaisrinės automobilio.

— Tai kracho pradžia, — pasakė Setrakianas. Morningside Heightso rajonas

Gasas slapstėsi nuo pat praeitos nakties įvykio. Antrankiai tik apsunkino reikalus gatvėse: seni marškiniai, kuriuos jis rado ir apsisuko aplink dilbius, tarsi vaikščiotų sukryžiavęs rankas, nedaugelį apkvailino. Jis įsmuko į kino teatrą pro galinį įėjimą ir permiegojo tamsoje. Kitą rytą jis prisiminė vogtų automobilių garažą Vestsaide, ir praėjo nemažai laiko, kol nusigavo ten, tačiau nieko nerado. Garažas nebuvo užrakintas, tiesiog tuščias. Jis knisosi po įvairius įrankius bandydamas nupjauti antrankius. Netgi įsijungė elektrinį pjūklelį, įtaisęs jį spaustuvuose, ir vos nesusipjaustė riešų. Jis negalėjo nieko padaryti viena ranka ir galiausiai išėjo pasipiktinęs.

Perėjo per kelias dažnai gaujos narių lankomas landynes, tačiau nerado nieko, kuo galėtų pasitikėti. Gatvės buvo keistos — jose beveik nieko nevyko. Jis žinojo, kas dėjosi. Jis žinojo, kad kai saulė pradės leistis, jo laikas ir galimybės išseks.

Buvo rizikinga grįžti namo, bet jis visą dieną beveik nematė jokių policininkų ir buvo sunerimęs dėl savo motinos. Įsmuko į pastatą stengdamasis, kad į marškinius įvyniotos rankos nekristų kam nors per daug į akis, ir užlipo laiptais aukštyn. Šešiolika eilių laiptų. Kai tik užlipo, perėjo koridoriumi nieko nesutikdamas. Jis pasiklausė prie durų ir išgirdo kaip visada įjungtą televizorių.

Gasas žinojo, kad durų skambutis neveikia, todėl pasibeldė. Palaukė ir pasibeldė dar kartą. Niekam neatidarius, paspardė duris ir pradėjo klibinti rankeną.

— Krispinai, — sušnypštė jis ant savo pašlemėko brolio. — Krispinai, šūdžiau tu. Atidaryk prakeiktas duris.

Gasas išgirdo atrakinamą grandinę ir atstumiamą skląstį. Jis palaukė, bet durų niekas taip ir neatidarė. Tada Gasas išsivyniojo savo surakintas rankas ir pasuko durų rankeną.

Krispinas stovėjo kampe, kairėje nuo sofos, kurioje jis miegodavo, kai būdavo namie. Visos užuolaidos buvo užtrauktos, o virtuvėje buvo atidarytos šaldytuvo durys.

— Kur mama? — paklausė Gasas.

Krispinas nieko neatsakė.

— Suknistas narkomanas, — pasakė Gasas, uždarydamas šaldytuvo duris. Kai kurie produktai buvo ištirpę, o ant žemės telkšojo vandens bala. — Ji miega?

Krispinas nieko nesakė. Jis tik spoksojo į brolį.

Gasas pradėjo susigaudyti. Jis geriau įsižiūrėjo į Krispiną ir pamatė juodas jo akis ir perkreiptą veidą.

Gasas nuėjo prie lango ir praskleidė užuolaidas. Už lango buvo tamsu. Ore tvyrojo dūmai nuo netoliese degančio namo.

Gasas atsisuko į Krispiną, stovintį kitame kambario gale, tačiau jis jau riaumodamas buvo pasileidęs bėgti į jį. Jis ištiesė rankas į priekį ir sustabdė savo brolį antrankių grandinėmis, kurios įsirėžė į kaklą. Pakankamai aukštai, kad Krispinas negalėtų išleisti savo geluonio.

Gasas sugriebė jo pakaušį ir parvertė brolį ant žemės. Vampyras įsiuto, bandė prasižioti, tačiau Gaso gniaužtai neleido to padaryti. Gasas tikėjosi pasmaugti jį, bet kai laikas vis slinko, o Krispinas vis dar spardėsi ir net nesiruošė pasiduoti, jis atsiminė, kad vampyrams nereikia kvėpuoti ir jo nepavyks tokiu būdu nužudyti.

Taigi pakėlė jį, laikydamas už kaklo, ir Krispinas sugriebė Gaso rankas. Paskutinius kelerius metus Krispinas tebuvo tik našta jų motinai ir kvailys Gasui. Dabar jis buvo vampyras, tačiau vis tiek liko žioplys. Šis atpildo troškimas paskatino Gasą šveisti jo galvą į ant sienos kabantį dekoratyvinį veidrodį — į sunkų stiklą ovalo formos rėme, kuris nesudužo, kol nenuslydo ant grindų. Gasas parklupdė brolį, mesdamas jį ant žemės, ir nutvėrė pačią didžiausią stiklo šukę. Krispinas dar nebuvo visiškai atsiklaupęs, kai Gasas perdūrė jo sprandą. Stiklas sužalojo brolio stuburą ir beveik pradūrė odą kaklo priekyje. Tada Gasas ėmė sukioti šukę į visas puses, beveik nurėždamas Krispino galvą, tačiau pamiršo jos aštrumą ir susipjaustė savo delnus. Skausmas nusmelkė jį, tačiau jis nepaleido šukės, iki jo brolio galva atsiskyrė nuo kūno.

Gasas svirduliuodamas atsitraukė žiūrėdamas į kruvinus pjūvius ant savo delnų. Jis norėjo įsitikinti, kad nė vienas tų kirminų, besirangančių iš Krispino balto kraujo, nepasiekė jo. Jis stovėjo ant kilimo, todėl buvo sunku ką nors įžiūrėti, todėl Gasas laikėsi atstumo. Jis pažvelgė į savo brolį, supjaustytą į gabalus, ir jam sukėlė pasibjaurėjimą vampyras, tačiau Krispino praradimas nepaveikė Gaso. Krispinas jam buvo miręs jau daugelį metų.

Gasas kriauklėje nusiplovė rankas. Įpjovimai buvo ilgi, bet negilūs. Jis panaudojo lipnų virtuvinį rankšluostį, kad sustabdytų kraujavimą, ir nuėjo į savo mamos miegamąjį.

— Mama?

Jo vienintelė viltis — kad jos nebūtų namie. Motinos lova buvo paklota ir tuščia. Jis pasisuko išeiti, tačiau stabtelėjo ir atsiklaupęs pažiūrėjo po lova. Tik jos megztinių dėžės ir svarmenys, kuriuos ji atsinešė prieš dešimt metų. Buvo pakeliui į virtuvę, kai išgirdo šlamesį spintoje. Gasas sustojo ir klausėsi, paskui nuėjęs prie durų atidarė jas. Visi jo motinos drabužiai buvo numesti nuo pakabų ir suversti į didelę krūvą ant grindų.

Rūbų šūsnis krutėjo. Gasas patraukė seną geltoną suknelę, ir išlindo jo motinos galva, šnairai žiūrėdama į jį juodomis akimis.

Gasas vėl uždarė duris. Netrenkė jų ir nepabėgo, bet tiesiog uždarė jas ir liko stovėti ten. Jis norėjo verkti, tačiau ašaros neriedėjo, tik pasigirdo liūdnas ir švelnus inkščiojimas. Tada jis nusisuko ir apsidairė po savo mamos miegamąjį, akimis ieškodamas ginklo, kuriuo galėtų nupjauti jos galvą...

... ir tada suvokė, iki ko privedė šis pasaulis. Jis atsisuko ir priglaudė savo kaktą prie uždarytų spintos durų.

— Atsiprašau, mama, — sušnibždėjo jis. — Lo siento. Aš turėjau čia būti. Aš turėjau čia būti...

Sumišęs nuėjo į savo kambarį. Jis netgi negalėjo persivilkti marškinių dėl antrankių. Gasas įgrūdo kelis drabužius į popierinį maišą, kad turėtų kuo persirengti vėliau, kai galės, ir prispaudė jį po ranka.

Tada atsiminė senį. Iš lombardo 118-oje gatvėje. Jis jam padėtų. Ir padėtų kovoti su šiuo dalyku.

Jis išėjo iš savo buto į koridorių. Prie liftų stovėjo žmonės, ir Gasas, palenkęs galvą, ėjo link jų. Jis nenorėjo būti atpažintas, nenorėjo turėti reikalų nė su vienu motinos kaimynų.

Maždaug pusiaukelėje iki liftų suvokė, kad jie nešnekėjo ir nejudėjo. Gasas pakėlė galvą ir pamatė, kad trys žmonės stovėjo atsigręžę į jį. Jis sustojo išvydęs jų akis — juodas akis, kurių žvilgsniai taip pat buvo tušti. Tai buvo vampyrai, pastoję jam kelią.

Jie pradėjo eiti į jį, ir po sekundėlės Gasas lėkė tiesiai į vampyrus, prispausdamas juos prie sienos, daužydamas jų veidus į grindis. Jis spardė juos, kai jie gulėjo, tačiau tai truko neilgai. Jis nesuteikė nė vienam jų progos iššauti savo geluonių, sutraiškydamas kelias kaukoles savo sunkiais batų kulnais, kai bėgo prie lifto, durims užsidarant prieš jų siekiančias rankas.

Gasas vienas stovėjo lifte bandydamas atgauti kvapą, skaičiuodamas aukštus. Jis nebeturėjo krepšio, kuris suplyšo, ir drabužiai liko išmėtyti koridoriuje.

Liftas nusileido, ir suskambėjus skambučiui durys atsidarė. Gasas stovėjo pasilenkęs, pasiruošęs kovoti.

Fojė buvo tuščia. Tačiau už lauko durų mirgėjo neryški oranžinė žara, girdėjosi riksmai ir staugimas. Išėjęs į gatvę pamatė liepsnas gretimame kvartale, kurios persimetė į kitus pastatus. Jis matė žmones gatvėse su medinėmis lentomis ir kitais laikinais ginklais, bėgančius link liepsnų.

Kitoje pusėje pamatė šešių žmonių būrį — einančius, ne bėgančius. Pro Gasą pralėkė vienas vyras šaukdamas: „Tie šunsnukiai visur, žmogau!” ir tada šešių žmonių grupė atkreipė į jį dėmesį. Paprastai akiai tai atrodytų kaip senas geras apiplėšimas, tačiau Gasas matė geluonį, apšviestą oranžinių liepsnos šviesų. Vampyrai atvertinėjo žmones čia pat, gatvėje.

Kol jis stebėjo, iš dūmų išnėrė juodas visureigis ryškiomis halogeninėmis lempomis ir sustojo prie jo. Policininkai. Gasas nusisuko ir pasileido bėgti vydamasis savo šešėlį — tiesiai į šešių žmonių gaują. Jie taip pat pradėjo bėgti į jį, jų išblyškusius veidus ir juodas akis apšvietė visureigio lempos. Gasas išgirdo atsidarant dureles ir batų kaukšėjimą į grindinį — jis buvo įstrigęs tarp šių dviejų lemčių. Nulėkė prie urzgiančių vampyrų mosikuodamas surakintais riešais ir rėžėsi galva į vieno jų krūtinę. Jis nenorėjo leisti nė vienam jų išsižioti. Bet tada vienas vampyras užkabino Gaso ranką ir parvertė jį ant žemės. Po akimirkos visas būrys buvo virš jo, kovodami vienas su kitu dėl to, kuris galės gerti jo kraują iš kaklo.

Tada pasigirdo vampyro spiegimas. Tėkšt, ir nebeliko vieno vampyro galvos.

Tas, kuris sėdėjo ant jo, buvo parblokštas iš šono ir staiga nuvirto. Gasas nusirideno ir atsiklaupė.

Tai nebuvo policininkai. Tai buvo vyrai, dėvintys juodus bluzonus su kapišonais, slepiančiais veidus, juodomis karinėmis kelnėmis ir dideliais juodais batais. Jie šaudė pistoleto dydžio ir didesniais arbaletais medinėmis buožėmis. Gasas pamatė, kaip vienas tų vyrų pastebėjo vampyrą ir strėle persmeigė jo kaklą. Vampyrui net nespėjus pakelti rankų prie kaklo, strėlė susprogo pakankamai galingai, kad nuneštų jo galvą. Negyvas vampyras.

Strėlės turėjo sidabrinius antgalius, o ant viršaus buvo pritvirtinti sprogmenys.

Vampyrų medžiotojai. Gasas spoksojo iš nuostabos į šiuos vyrukus. Iš tarpdurių lindo daugiau vampyrų, o šie šauliai šaudė ypač tiksliai, tiesiai į jų gerkles, iš dvidešimt, galbūt net dvidešimt penkių metrų.

Vienas jų greitai pribėgo prie Gaso, tarsi supainiodamas jį su vampyru, ir Gasui nespėjus net prasižioti medžiotojas uždėjo koją ant jo rankų, prispausdamas jas prie žemės. Jis užtaisė savo arbaletą ir nutaikė jį į grandinę, jungiančią Gaso antrankius. Sidabrinė strėlė perskrodė plieną įstrigdama į asfaltą. Gasas susiraukė, tačiau niekas nesprogo. Jo rankos buvo laisvos, nors ir su antrankių apyrankėmis, o medžiotojas pakėlė jį ant kojų su stulbinama jėga.

— Velniai griebtų, taip! — sušuko Gasas, nesitverdamas džiaugsmu dėl šių vyrukų. — Kur galiu užsirašyti!

Tačiau jo išgelbėtojas sulėtino žingsnį, už kažko užkliuvus jo akims. Gasas įdėmiau įsižiūrėjo į bluzono kapišono šešėlio užtemdytą veidą ir pastebėjo, kad jis buvo baltas kaip kiaušinio lukštas. Jo akys buvo juodos ir raudonos, o burna — sausa ir beveik be lūpų.

Medžiotojas spoksojo į kruvinas linijas ant Gaso delnų.

Gasas žinojo tą žvilgsnį. Jis ką tik jį matė savo brolio ir mamos akyse.

Jis bandė atsitraukti, tačiau buvo labai tvirtai suimtas už rankos. Padaras pravėrė bumą ir pasirodė jo geluonio galiukas.

Tada pribėgo kitas medžiotojas ir pridėjo savo arbaletą prie šito medžiotojo kaklo. Naujasis medžiotojas atitraukė Gaso medžiotojo kapišoną, ir Gasas pamatė galvą be plaukų bei ausų ir subrendusio vampyro akis. Vampyras suurzgė ant savo brolio ginklo, tada atidavė Gasą naujam medžiotojui, į kurio blyškų veidą Gasas spėjo užmesti akį, kai buvo pakeltas į orą, nuneštas prie visureigio ir įmestas vidun ant trečios eilės sėdynių.

Likę vampyrai su kapišonais įsiropštė į visureigį, ir visureigis pradėjo važiuoti, viduryje kelio apsisukęs šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Gasas pastebėjo, kad jis buvo vienintelis žmogus šiame automobilyje. Ko jie norėjo iš jo?

Smūgis į smilkinį — ir daugiau nebekilo jokių klausimų. Visureigis skriejo link degančio pastato, pralėkė per dūmus kaip lėktuvas per debesis, pro vykstančias riaušes, pasuko už kampo, į miesto pakraštį. Vonia

Vadinamoji vonia — sugriuvusio Pasaulio prekybos centro vietoje esanti septynių aukštų gylio duobė — naktiniam darbui buvo apšviesta kaip dieną dar net likus kelioms minutėms iki aušros. Tačiau statybų vieta buvo rami, didelės mašinos — tylios.

Darbas, kuris tęsėsi beveik be pertraukų nuo pat bokštų sugriovimo, šiuo metu buvo sustojęs.

— Kodėl tai? — paklausė Efas. — Kodėl čia?

— Jį traukė ši vieta, — atsakė Setrakianas. — Kurmis išsikasa namus mirusiame kritusio medžio kamiene. Žaizda pradeda pūti. Jis apsigyvena nelaimėje ir skausme.

Visi trys — Efas, Setrakianas ir Fetas — sėdėjo Feto autobusiuko gale, pastatyto Bažnyčios ir Kordando gatvių sankryžoje. Setrakianas sėdėjo prie galinių durų langų su naktinio matymo žiūronu. Pro šalį pravažiavo tik keli taksi automobiliai ir siuntų pristatymo vilkikai. Jokių žmonių ar kitų gyvybės formų. Jie ieškojo vampyrų, bet nerado nė vieno.

— Jau per šviesu, — pasakė Setrakianas, vis dar prikišęs akį prie šilumą fiksuojančio žiūrono. — Jie nenori būti pamatyti.

— Negalime vis važinėtis aplink šią vietą, — pasakė Efas.

— Jeigu jų yra tiek, kiek spėjame, — pasakė Setrakianas, — tai jie privalo būti kažkur netoliese. Kad sugrįžtų į irštvą, — jis žvilgtelėjo į Fetą. — Pagalvokite kaip kenkėjas.

— Štai ką jums pasakysiu. Aš niekada nemačiau nė vienos žiurkės, einančios vidun pro paradines duris, — pasakė Fetas dar šiek tiek pasvarstęs ir tada pralindo pro Efą į automobilio priekį. — Aš turiu idėją.

Jis pavažiavo Bažnyčios gatve į šiaurę link miesto rotušės, per kvartalą į šiaurės rytus nuo Pasaulio prekybos centro statybvietės. Ją supo didelis parkas, ir Fetas, sustojęs Park Row gatvėje, išjungė variklį.

— Šis parkas yra vienas didžiausių žiurkių židinių mieste. Mes bandėme išrauti gebenes, nes jos yra puiki priedanga. Pakeitėme šiukšlių konteinerius, tačiau likome nieko nepešę. Jos žaidžia kaip voverės, ypač vidurdienį, kai čia priplūsta pietaujančių žmonių. Maistas padaro jas laimingas, bet jos gali gauti maisto beveik kur tik nori. Parko infrastruktūra yra tai, ko joms iš tiesų reikia, — jis parodė pirštu į žemę. — Po žeme, yra apleista metro stotis. Senosios miesto rotušės stotelė.

— Ji vis dar jungiasi su kuo nors? — paklausė Setrakianas.

— Po žeme viskas jungiasi tarpusavyje, vienaip ar kitaip.

Jie stebėjo, ilgai laukti neteko.

— Štai, — pasakė Setrakianas.

Efas gatvės šviesoje pamatė susitaršiusią moterį, maždaug už dvidešimt penkių metrų.

— Benamė.

— Ne, — paprieštaravo Setrakianas, paduodamas savo žiūroną Efui.

Tada Efas tamsiame, šaltame fone pamatė moterį kaip didžiulę raudonos spalvos dėmę.

— Jų metabolizmas, — pasakė Setrakianas. — Štai dar vienas.

Krypuojanti didelė moteris, vis dar sunkiai pastovinti ant kojų, ėjo pasislėpusi šešėlyje palei žemą ir ilgą metalinę tvorą, juosiančią parką.

Tada dar vienas: vyras, dėvintis laikraščių prekiautojo prijuostę ir nešantis kažkieno kūną ant savo peties. Jis permetė kūną per tvorą ir tada pats nerangiai užsiropštė ant jos. Užsilipęs dribtelėjo žemyn susiplėšydamas vieną kelnių klešnę, tada atsistojo visiškai į nieką nekreipdamas dėmesio, pasikėlė savo auką ir nuėjo toliau, kol dingo už medžio.

— Taip, — pasakė Setrakianas. — Čia ta vieta.

Efas drebėjo. Šie aplink vaikštantys patogenai, šios žmogiškos ligos jam kėlė pasibjaurėjimą. Jam buvo šlykštu žiūrėti į juos, svirduliuojančius į parką kaip nemąstantys gyvūnai, paklūstantys kažkokiam instinktui, pasitraukiantys iš šviesos. Jis jautė, kad jie skuba, tarsi iš darbo skubantys žmonės, norėdami suspėti į paskutinį traukinį namo.

Jie tyliai išlipo iš autobusiuko. Fetas dėvėjo apsauginį Tyvek kostiumą ir batus guminiais padais. Jis pasiūlė laisvus komplektus ir kitiems. Efas ir Setrakianas pasirinko tik batus. Setrakianas nieko neklausdamas išpurškė visus kvapą panaikinančiu skysčiu iš buteliuko, ant kurio buvo nupieštas elnias raudoname šautuvo taikiklyje. Purškalas, žinoma, negalėjo padėti dėl jų iškvepiamo anglies dvideginio ar dėl jų plakančių širdžių ir venomis tekančio kraujo garso.

Fetas nešė daugiausia daiktų. Vinių šautuvas buvo krepšyje, pakabintame ant jo krūtinės, kuriame taip pat buvo trys atsarginiai sidabrinių vinių užtaisai. Prie savo diržo buvo pasikabinęs naktinio matymo monokuliarą ir ultravioletinių spindulių žibintą. Rankoje laikė stiprios srovės ultravioletinių spindulių lempą ir taip pat nešėsi UVC miną ant peties pakabintame krepšyje.

Setrakianas turėjo lazdą, ultravioletinių spindulių lempą ir šilumos detektorių savo palto kišenėje. Jis dukart patikrino tablečių dėžutę liemenėje ir tada automobilyje paliko savo skrybėlę.

Efas taip pat turėjo ultravioletinių spindulių lempą ir sidabrinį kardą — šešiasdešimties centimetrų ilgio geležtę — įmautėje, diržu surištoje per krūtinę.

— Nesu tikras, ar eiti kautis su žvėrimi jo teritorijoje yra protinga mintis, — pasakė Fetas.

— Mes neturime kitos išeities, — atsakė Setrakianas. — Tai yra vienintelis kartas, kai žinome, kur jis yra, — jis pažiūrėjo į dangų, lėtai pradedantį dažytis melsva dienos šviesa. — Naktis baigiasi. Eime.

Jie nuėjo prie žemos tvoros vartų, kurie per naktį būdavo užrakinti. Efas ir Fetas užlipo ant viršaus ir ištiesė rankas žemyn, kad padėtų Setrakianui.

Pasigirdo daugiau žingsnių ant šaligatvio — sparčiai artėjančių velkant vieną koją iš paskos — ir jie greitai nuskubėjo į parko gilumą. Parkas naktį buvo neapšviestas ir pilnas medžių. Jie girdėjo tekantį parko fontaną ir pro šalį važiuojančius automobilius.

— Kur jie? — šnibždėdamas paklausė Efas.

Setrakianas išsitraukė savo šilumos detektorių. Jis peržiūrėjo teritoriją, tada padavė jį Efui. Efas matė ryškias raudonas figūras, slapta einančias per tamsų parką.

Atsakymas į Efo klausimą buvo toks: jų yra visur. Ir greitai būrėsi į vieną vietą šiaurėje nuo jų.

Jų tikslas tapo aiškus. Tai buvo kioskas parke, esantis Brodvėjaus pusėje — tamsus statinys, kurio Efas negalėjo įžiūrėti iš tokio atstumo. Jis stebėjo ir laukė, kol grįžtančių vampyrų sumažės ir Setrakiano šilumos detektorius nebeaptiks didesnių šilumos šaltinių.

Jie nubėgo prie statinio. Brėkštančios naujos dienos šviesoje pamatė, kad tai buvo informacijos kioskas, uždarytas nakčiai. Jie pakėlė apsaugines žaliuzes ir rado jį tuščią.

Susispaudė ankštame kioske. Viduje buvo medinis prekystalis, visas nukrautas vielinėmis lentynomis, pilnomis turistinių skrajučių ir ekskursijų autobusų tvarkaraščių. Fetas įjungė savo Maglite žibintuvėlį, apšviesdamas dvigubas metalines duris grindyse. Iš abiejų pusių buvo po vieną kilpą, bet be spynų. Ant durų buvo užrašyta MTA.

Fetas atidarė abejas duris, Efas laikė pasiruošęs savo lempą. Laiptai vedė žemyn į tamsą. Setrakianas nukreipė savo žibintą į išblukusį ženklą ant sienos, kai Fetas pradėjo leistis žemyn.

— Atsarginis išėjimas, — pasakė Fetas. — Po Antrojo pasaulinio karo jie uždarė senosios miesto rotušės stotį. Bėgiai buvo per smailūs naujesniems traukiniams, platformos — per siauros. Nors, manau, vietinis šeštasis traukinys vis dar apsisuka čia, — jis pasižiūrėjo į abi puses. — Turbūt sugriovė senąjį atsarginį išėjimą ir pastatė šį kioską ant jo.

— Puiku, — pasakė Setrakianas. — Eime.

Efas ėjo iš paskos, paskutinis. Jis nesivargino uždaryti durų už savęs, norėdamas turėti tiesų kelią atgal, jeigu jiems jo prireiktų. Kiekvienas laiptelis buvo padengtas suodžiais, o per vidurį — švarūs, nuo čia vaikščiojusių kojų. Apačioje buvo tamsiau nei naktį.

— Kita stotelė — 1945-ieji, — pasakė Fetas.

Laiptai baigėsi prie atvirų durų, vedančių prie antros, platesnių laiptų eilės, ir paskui iki to, kas anksčiau buvo senos antresolės. Čerpėmis nuklotas kupolas su keturiomis lenktomis pusėmis, kylančiomis iki raštuoto modernaus stiklo stoglangio, tik pradėjo dažytis melsva dienos šviesa. Kelios kopėčios ir seni pastoliai buvo pastatyti šalia medinio bilietų kasos namelio palei vieną apvalią sieną. Arkiniai praėjimai buvo be kryžminių užtvarų, nes ankstesnėje stotyje buvo pardavinėjami bilietai.

Tolimiausia arka vedė prie dar vienerių laiptų, kurie buvo tokio pločio, kad tilptų penki asmenys, jie vedė į tuščią ir siaurą platformą. Vyrai pasiklausė prie arkinio praėjimo — girdėjo tik tolimą traukinių stabdžių žviegimą — ir išlindo ant apleistos platformos.

Tai buvo tarsi šnabždesių galerija katedroje. Originalių žalvarinių šviestuvų, kabančių nuo skliautinių lubų, juodi lempų lizdai buvo tušti. Jie kabėjo sudarydami ilgas eiles, tarsi milžiniški užtrauktukai. Du skliauto stoglangiai praleido šiek tiek šviesos pro žydrai violetinį stiklą, o kiti buvo padengti švinu, baiminantis oro atakų po Antrojo pasaulinio karo. Kiek toliau šviesa sklido pro paviršiaus groteles — vis dar nelabai ryškiai, tačiau pakankamai, kad jie susigaudytų erdvėje, eidami palei grakščiai išlenktus bėgius. Niekur nebuvo nė vieno posūkio į dešinę. Plytelės buvo sugadintos, taip pat ir artimiausias glazūruotas molinis ženklas, išdažytas aukso spalva ir žaliais kraštais, su užrašu mėlynomis raidėmis: MIESTO ROTUŠĖ.

Ant platformos sugulusios plieno dulkės parodė vampyrų pėdsakus, vedančius į tamsą. Jie nusekė pėdsakais iki pat platformos galo, nušoko ant vis dar veikiančių bėgių. Išjungė savo žibintuvėlius, ir Efo ultravioletinių spindulių lempos šviesa parodė įvairiaspalves visur esančias šlapimo dėmes, besitęsiančias tolyn. Setrakianas siekė savo šilumos detektoriaus, kai išgirdo garsus už jų. Vėluojantys vampyrai, lipantys laiptais, vedančiais ant platformos. Efas išjungė savo lempą, ir jie perėjo per tris bėgius iki tolimosios sienos, prisiplodami kūnais prie akmens nišoje.

Vampyrai užlipo ant platformos tempdami kojas per apdulkėjusius akmenis šalia bėgių. Setrakianas šnipinėjo juos per savo šilumos detektorių, dvi ryškias oranžines figūras. Nieko neįprasta nepastebėjo jų formoje ar kūno padėtyje. Pirmasis dingo, ir Setrakianui prireikė ilgos akimirkos, kol jis suprato, jog vampyras įlindo į plyšį sienoje, kurį jie pražiopsojo. Antroji figūra sustojo tame pačiame taške, bet ne dingo, o atsisuko į jų pusę. Setrakianas nejudėjo žinodamas, kad padaro naktinis regėjimas buvo geras, tačiau dar ne visai išsivystęs. Šilumos prietaisas užregistravo vampyro gerklę kaip šilčiausią kūno vietą. Atsiradusi oranžinė dėmė ant jo kojos iškart atšalo iki geltonos spalvos, kai nutekėjo ant žemės — padaras ištuštino savo šlapimo pūslę. Jis pakėlė galvą tarsi gyvūnas, jausdamas grobį, ir pažiūrėjo į bėgius ties jų slėptuve... tada nusisuko ir dingo sienos plyšyje.

Setrakianas vėl grįžo ant bėgių, kiti nusekė jam iš paskos. Dvokiantis šviežio vampyro šlapimo kvapas užpildė orą, amoniako kvapas Setrakianui sukėlė tamsius prisiminimus. Kiti apėjo balą ir įlindo į plyšį sienoje.

Efas išsitraukė kardą iš dėklo ir ėjo pirmas. Praėjimas praplatėjo į karštus požemius šiurkščiomis sienomis, o oras atsidavė garais. Jis įsijungė savo ultravioletinių spindulių lempą ir pastebėjo pirmąjį vampyrą, išsitiesiantį ir bėgantį į jį. Efas nesuspėjo laiku pakelti sidabrinio kardo, kai vampyras rėžėsi į jį ir nustūmė prie sienos. Jo lempa nukrito prie nuotekų upelio, ir jis indigo šviesoje pamatė, kad vampyras yra — arba kažkada buvo — moteris. Ji dėvėjo dalykišką švarkelį ant išpurvintos baltos palaidinukės, o juodi blakstienų dažai buvo įsitrynę į jos pašėlusias akis. Jos žandikaulis atvipo, išsivyniojo liežuvis, ir kaip tik tada Fetas išlėkė iš siauro koridoriaus.

Jis puolė prie jos su savo durklu ir smeigė jai į pilvo šoną. Ji atsitraukė nuo Efo ir susirietusi vėl puolė. Surikęs Fetas smeigė jai dar kartą, šįsyk ten, kur turėtų būti jos širdis — į jos krūtinę žemiau peties. Vampyre susvirduliavo, tačiau ir vėl metėsi į priekį. Jis suvarė ašmenis į jos papilvę, ir ji susilenkė bei suurzgė, tačiau sureagavo labiau dėl painiavos, o ne iš skausmo. Ji nesiruošė niekur trauktis.

Efas per tą laiką pakankamai atsigavo, ir kai vampyre vėl pribėgo prie Feto, Efas atsistojo ir iš nugaros šveitė jai kardu, laikydamas jį abiem rankomis. Impulsas žudyti jam vis dar buvo svetimas, todėl paskutinę akimirką jis kiek sudvejojo, ir ašmenys neperkirto viso kaklo. Vis dėlto to pakako. Jis sužalojo jos stuburą, ir vampyrės galva nulinko. Ji sumosavo rankomis ir jos kūnas sustingo, krisdamas veidu į nuotekas viduryje grindų. Srutos tykštelėjo, tarsi kažkas sučirškėtų perkaitintoje keptuvėje.

Nebuvo laiko būti sukrėstiems. Tykš tykšt tykšt garsai, aidintys per požemius, buvo antro vampyro žingsniai, jam skubant įspėti kitus.

Efas pagriebė savo ultravioletinių spindulių lempą ir laikydamas pašonėje kardą nubėgo paskui jį. Jis įsivaizdavo, kad vijosi tą, kuris atviliojo Kelę čia, ir tas įsiūtis nešė jį aprasojusiu koridoriumi į priekį, jo batams smarkiai atsitrenkiant į žemę. Tunelis pasisuko į dešinę, kur platus vamzdis kyšojo iš akmens ir tęsėsi toliau siaurėjančiu koridoriumi. Garų karštis skatino dumblių ir grybų augimą, todėl jie švytėjo, apšviesti ultravioletinių spindulių lempos. Jis pastebėjo neryškius vampyro kontūrus priešais save, kuris bėgo išskėstais delnais, pirštais skrosdamas orą.

Tada dar vienas staigus posūkis, ir vampyras dingo. Efas stabtelėjo, apsižvalgė, pasišviesdamas savo lempa ir panikuodamas, ir pastebėjo padaro kojas, besirangančias negilioje duobėje, iškastoje po siena. Padaras šliaušdamas iš koridoriaus bangavo visai kaip kirmėlė, ir Efas užsimojo į jo purvinas pėdas, tačiau jos sulindo per greitai, jo kardas įsmigo į žemę.

Efas atsiklaupė, bet per negilią duobę nieko nematė kitoje pusėje. Jis girdėjo žingsnius ir žinojo, kad Fetas su Setrakianu buvo gerokai už jo, tad nusprendė nieko nelaukti. Atsigulė ant nugaros ir pradėjo lįsti.

Jis lindo į duobę ištiesęs rankas virš galvos, pirma prakišdamas lempą ir kardą. Tik neįstrik čia, pagalvojo jis. Jeigu užstrigtų, tai tikrai niekaip neišlįstų. Jis prasirausė, jo rankos ir galva atsidūrė atviroje erdvėje, ir išsistūmęs kojomis iš duobės atsiklaupė.

Švokšdamas pamojavo lempa kaip kokiu fakelu. Efas buvo kito tunelio viduje, tačiau šiame buvo bėgiai ir akmenys, o ore tvyrojo klaiki, keista ramuma. Jo kairėje, mažiau nei už šimto metrų, buvo šviesu.

Platforma. Jis nubėgo palei bėgius ir užsiropštė ant jos. Šioje platformoje nebuvo jokių miesto rotušės stoties įmantrybių, o vietoj to tęsėsi plieninės sijos ir vamzdžiai palubėje. Efas manė, kad aplankė visas centrinės miesto dalies metro stotis, tačiau čia niekada nėra buvęs. Platformos gale stovėjo keli metro vagonai, o ant durų ženklo buvo parašyta NEVEIKIA. Viduryje stovėjo seno kontrolės bokšto griaučiai, nuteplioti vandalų piešiniais. Jis pabandė atidaryti duris, tačiau jos buvo užkaltos.

Išgirdo šurmulį tunelio gale. Tai buvo Fetas ir Setrakianas, lendantys pro plyšį po siena ir atbėgantys jam iš paskos. Turbūt nebuvo sumanu jam vienam čia atbėgti. Efas nusprendė palaukti jų čia, šioje šviesos oazėje, kai išgirdo nuspirtą akmenį palei bėgius netoli jo. Atsisuko pačiu laiku ir pamatė vampyrą, bėgantį nuo paskutinio vagono palei tolimąją sieną, tolyn nuo apleistos stoties šviesų.

Efas nuskubėjo jam iš paskos, bėgdamas iškelta platforma iki pat jos galo ir tada nušokdamas ant bėgių, nusekdamas vampyrą atgal į tamsą. Bėgiai pasisuko į dešinę ir pasibaigė. Tunelio sienos drebėjo jo akyse, kai jis bėgo. Efas girdėjo aidinčius skuodžiančio vampyro žingsnius, jo basas kojas ant aštrių akmenų. Padaras klupinėjo, jo tempas lėtėjo. Efas prisivijo jį, jo lempos karštis vampyrui kėlė paniką. Jis atsisuko, ir jo indigo spalva apšviestame veide atsispindėjo siaubas.

Efas ištiesė ranką su kardu ir nukirto vampyrui galvą.

Begalvis kūnas metėsi į priekį, o Efas sustojo prie jo, kad apšvitintų varvantį kaklą ir nužudytų bėgančius kraujo kirminus. Jis atsitiesė ir pabandė nuraminti savo sunkų kvėpavimą... ir tada visiškai sulaikė jį.

Jis girdėjo kažką. Arba, tiksliau, jautė kažką. Kažką aplink jį. Jokių žingsnių, tiesiog... tylų judėjimą.

Apgraibomis susirado mažą žibintuvėlį ir įsijungė jį. Niujorkiečių kūnai gulėjo visame nešvariame tunelyje. Jų apdengti kūnai buvo surikiuoti abiejose pusėse, tarsi dujų kameros aukų. Kai kurių akys vis dar buvo atmerktos, spoksojo narkotizuotais sergančiųjų žvilgsniais.

Tai buvo atverstieji. Neseniai įkąsti, naujai užkrėsti. Užpulti tą pačią naktį. Tas judėjimas, kurį Efas girdėjo, buvo jų kūnuose vykstanti metamorfozė: ne judančios galūnės, o verčiau augliai, kolonizuojantys jų organus, ir žandikauliai, virstantys į išorinius geluonis.

Kūnų buvo daugybė, ir dar daugiau jų gulėjo priekyje, kur jo žibintuvėlio spindulys net nesiekė. Vyrai, moterys, vaikai. Jis lenkėsi prie kiekvieno kūno apšviesdamas kiekvieną veidą, ieškodamas Kelės ir melsdamasis, kad jos čia nerastų.

Jis vis dar ieškojo, kai Fetas ir Setrakianas pasivijo. Kažkuo, panašiu į palengvėjimą balse, bet kartu ir su neviltimi Efas jiems pasakė:

— Jos čia nėra.

Setrakianas stovėjo laikydamas savo ranką prie krūtinės, vis negalėdamas atgauti kvapo.

— Ar dar toli? — paklausė jis.

— Ten buvo kita miesto rotušės stotis, BMT linija, — pasakė Fetas. — Žemesnio lygio, kuri niekada nebuvo paleista, naudota tik kaip sandėlis. Vadinasi, dabar esame po Brodvėjaus linija. Šis bėgių posūkis atvedė mus kažkur prie Woolwork pastato pamatų. Toliau — Kordando gatvė. Tad Pasaulio prekybos centras yra... — jis pasižiūrėjo aukštyn, tarsi galėtų matyti dešimt ar penkioliką aukštų kiaurai miesto uolienų iki pat paviršiaus. — Mes arti.

— Užbaikime tai, — paragino Efas. — Dabar.

— Palaukite, — pasakė Setrakianas, vis dar bandydamas nuraminti širdies ritmą. Savo žibintuvėliu jis apšvietė atverstųjų veidus. Atsiklaupė ant vieno kelio, kad patikrintų kelis jų savo sidabriniu veidrodžiu, kurį išsitraukė iš palto kišenės. — Mes pirma turime jausti atsakomybę.

Fetas atliko pareigą: išnaikino virstančius vampyrus, apšviestus Setrakiano prožektoriumi. Kiekvienas galvos nukirtimas Efui buvo tarsi kirtis į jo blaivų ir sveiką protą, tačiau jis prisivertė viską stebėti.

Efas irgi buvo atverstas. Ne iš žmogaus į vampyrą, bet iš gydytojo į žudiką.

Gruntinis vanduo gilėjo einant tolyn į požemius su keistomis, saulės ištroškusiomis šaknimis ir vijokliais, ropojančiais žemyn nuo nebaigtų statyti lubų, kad atsigertų vandens. Kur ne kur geltonos tunelio šviesos apšvietė sienas, ant kurių nebuvo nė vieno vandalų piešinio. Nepaliesti grindų kampai buvo nukloti baltomis dulkėmis, padengiančiomis stovinčio vandens kišenes. Tai buvo Pasaulio prekybos centro liekanos. Visi trys stengėsi į jas neįlipti, jausdami pagarbą šioms kapinėms.

Lubos pamažu žemėjo artėdamos prie aklagatvio. Setrakiano prožektoriaus spindulys rado angą aukštesnėje besitraukiančios sienos dalyje — pakankamai plačią, kad jie ten tilptų. Dundesys, kuris iš pradžių buvo miglotas ir tolimas, pradėjo greitai artėti. Palei jų kojas telkšantis vanduo drebėjo. Tai neabejotinai buvo metro traukinio riaumojimas, ir visi trys atsisuko pažiūrėti, nors tunelyje, kuriame jie stovėjo, net nebuvo bėgių.

Jis buvo priešais, artėjo tiesiai į juos. Tačiau ant veikiančių bėgių virš jų galvų, įvažiuodamas į miesto rotušės BTM platformą. Cypimas, riaumojimas ir virpesiai tapo nepakeliami — pasiekdami žemės drebėjimo galią ir garsą — ir jie iškart suprato, kad šis galingas drebėjimas buvo geriausia jų proga.

Jie pralindo pro plyšį ir nuskubėjo į kitą žmogaus padarytą praėjimą be bėgių. Šis koridorius buvo nukabinėtas nešviečiančiomis lempomis, šokančiomis dėl pravažiuojančio traukinio galybės. Žemių ir nuolaužų kalnai seniai buvo atstumti atgal už plieninių sijų, kylančių link lubų. Už posūkio priekyje silpnai švietė geltona šviesa. Jie išjungė savo ultravioletinių spindulių lempas ir nubėgo tamsiu tuneliu gilyn, už posūkio, pereinančio į ilgą požeminę salę.

Kai žemė nustojo drebėti ir traukinio garsas nutolo kaip praeinanti audra, jie stengėsi eiti kuo tyliau. Efas jautė vampyrus dar nespėjęs jų pamatyti, jų kontūrus, juos, sėdinčius ar gulinčius ant žemės. Padarai buvo jų pažadinti, jie sėdėjo, tačiau nepuolė. Taigi jis, Setrakianas ir Efas judėjo toliau eidami pirmyn, į Šeimininko irštvą.

Demonai buvo pasimaitinę tą naktį ir išpampę nuo kraujo tarsi erkės, gulinčios ir virškinančios maistą. Jų nuovargis buvo panašus į mirtį, kol saulė nusileis ir jie vėl galės maitintis.

Vampyrai pradėjo kilti. Jie dėvėjo statybininkų aprangas, verslininkų kostiumus, sportinius drabužius, pižamas, vakarinius drabužius, purvinas prijuostes ir netgi buvo nuogi.

Efas sugriebė savo kardą, žiūrėdamas į veidus, kai ėjo pro juos. Į mirusius veidus ir jų kraujo raudonumo akis.

— Likite kartu, — sušnbždėjo Setrakianas, atsargiai ištraukdamas UVC miną iš krepšio, kabančio ant Feto nugaros. Savo kreivais pirštais jis nulupo apsauginę juostą ir pasuko rutulio viršų, kad paruoštų bateriją. — Tikiuosi, tai suveiks.

— Tikitės? — paklausė Fetas.

Vienas vampyrų prisiartino prie jų — senis, galbūt ne toks pasisotinęs kaip kiti — ir, Fetui parodžius jam savo sidabrinį durklą, vampyras sušnypštė. Fetas uždėjo savo batą ant vyro šlaunies ir nuspyrė jį atgal, rodydamas kitiems savo sidabrinį įnagį.

— Mes kasamės gilią duobę.

Iš sienų pradėjo lįsti šnairai žiūrintys veidai. Senesni vampyrai, pirmos ar antros kartos, sprendžiant iš jų kreidos spalvos plaukų. Iš kai kurių sklido gyvuliškos dejonės ir spragtelėjimai, tarsi jie bandytų šnekėti, bet negali dėl balso stygas užblokuojančių šlykščių ataugų po savo liežuviais. Jų ištinusios gerklės ydingai trūkčiojo.

— Kai šis smaigalys palies žemę, baterija turėtų įsijungti, — pasakė Setrakianas eidamas tarp Feto ir Efo.

— Turėtų? — paklausė Fetas.

— Privalote pasislėpti minai nespėjus suveikti. Už šių atramų, — vienodu atstumu viena nuo kitos stovėjo aprūdijusios sijos. — Neturėsite daugiau nei kelias sekundes. Kai pasislėpsite — užsimerkite. Nežiūrėkite. Sprogimas apakins jus.

— Pirmyn! — paragino Fetas, apsuptas vampyrų.

— Dar ne... — senis iš savo lazdos ištraukė kardo galiuką ir tada greitu judesiu, tarsi titnagu į akmenį, dviem pirštais perbraukė per aštrius ašmenis. Ant akmenų pradėjo lašėti kraujas, kurio kvapas aiškiai pasiekė vampyrus. Jie plūdo iš visų pusių, lindo iš nematomų užkampių, kaip niekada smalsūs ir išbadėję.

Fetas skrodė dulkėtą orą savo durklu, norėdamas išlaikyti bent kelis metrus laisvos erdvės aplink juos, kol jie ėjo.

— Ko jūs laukiate? — paklausė jis.

Efas žiūrėjo į veidus, tiriamai žvelgdamas į moteris užgesusiomis akimis ir ieškodamas Kelės. Viena jų puolė jį, tačiau, jam ištiesus kardo galiuką į jos krūtinkaulį, vampyre atšoko atgal, tarsi nudegusi.

Kilo dar didesnis triukšmas iš priekio spaudžiant kitus vampyrus, alkiui nugalint neryžtingumą, norui imant viršų prieš laukimą. Setrakiano kraujas kapsėjo ant žemės, o jo kvapas jaudino vampyrus.

— Pirmyn! — ragino Fetas.

— Dar kelios sekundės... — pasakė Setrakianas.

Vampyrai vis artėjo, Efas baksnojo juos savo kardo galiuku. Jis tik tada susiprotėjo vėl įsijungti savo ultravioletinių spindulių lempą, bet jie palinko į šviečiančius spindulius tarsi zombiai, spoksantys į saulę. Tie, kurie stovėjo priekyje, buvo valioje tų, kurie stovėjo gale. Burbulas silpnėjo... Efas pajuto, kaip ranka nutvėrė jo rankovę.

— Dabar! — sušuko Setrakianas.

Jis metė spygliuotą rutulį į orą tarsi teisėjas, išmetantis ginčo kamuolį. Daiktas išsitiesino pasiekęs aukščiausią tašką, o kai jis pradėjo kristi, sunkus spyglys nusitaikė tiesiai į apačią.

Spyglys nusileido ant akmens, ir pasigirdo dūzgimas, tarsi perkraunamos senovinės blykstės.

— Greičiau, greičiau! — ragino Setrakianas.

Efas mojavo savo žibintu ir mosikavo kardu kaip mačete, bėgdamas prie vieno atraminių stulpų. Jis jautė, kaip vampyrai graibė jį, traukė, girdėjo, kaip jo kardas skrodžia juos, jų dejones ir riksmus. Ir vis tiek žiūrėjo į jų veidus, ieškodamas Kelės ir kapodamas tuos, kurie nebuvo ji.

Mina pradėjo dar garsiau dūgzti, o Efas vis badė, spardėsi ir daužėsi bėgdamas link plieninės atraminės sijos ir atsistodamas jos šešėlyje, vos tik požeminis urvas pradėjo pildytis liepsnojančia mėlyna šviesa. Jis užsimerkė ir sulenkta ranka užsidengė akis.

Jis girdėjo žvėriškas ardomų vampyrų kančias. Jų tirpstančių, sproginėjančių kūnų garsą, yrančius vidurius, tarsi kepančias jų sielas. Jų nebylų riksmą prismaugtose, nušutintose gerklėse.

Masinis išnaikinimas.

Aukštas inkštimas truko ne ilgiau kaip dešimt sekundžių, žvilgančiai, apvalančiai mėlynai šviesai užpildant požemius nuo pat žemės iki viršaus, kol baterija išseko. Vėl sugrįžo tamsa, ir kai vienintelis likęs garsas buvo tylus spirgėjimas, Efas nuleido ranką ir atsimerkė.

Vemti verčiantis sudegintos ligos tvaikas kilo dūmingais garais nuo suanglėjusių padarų, sukritusių ant žemės. Nebuvo įmanoma praeiti nepalietus šių išpuvusių demonų, nesutrupinant jų kūnų kaip sudegusių medžio gabalų. Vampyrai, kurie buvo atokiau nuo spindulio, išgyveno, todėl Efas ir Fetas greitai prišoko prie jų ir pribaigė šiuos sužalotus, pusiau sunaikintus padarus.

Tada Fetas priėjo prie minos, kuri buvo užsidegusi. Jis apžiūrėjo padarytą žalą.

— Na, tai suveikė, — pasakė jis.

— Pažvelkite, — tarė Setrakianas.

Tolimajame garuojančio požemio kampe, ant metro aukščio žemių ir uolienų sampylos viršaus, gulėjo ilga, juoda dėžė.

Efas ir kiti priėjo prie jos kaip drebantys išminuotojai, artėjantys prie įtartino įrenginio nedėvėdami jokių apsauginių kostiumų. Situacija buvo siaubingai pažįstama, ir Efui prireikė vos akimirkos, kad ją atsimintų — jis jautėsi lygiai taip pat eidamas link užtemdyto lėktuvo, stovinčio ant nusileidimo tako, pačioje visų šių įvykių pradžioje.

Atrodė, tarsi jie artėtų prie kažko mirusio, bet kartu ir gyvo. Prie kažkokios siuntos iš kito pasaulio.

Jis priėjo pakankamai arti, kad įsitikintų, jog tai iš tiesų buvo ta pati ilga, juoda dėžė iš lėktuvo krovinių skyriaus. Jos viršuje esančiose duryse buvo subtiliai išraižytos sūkuriuojančių žmonių figūros, tarsi jie degtų liepsnose, ir ištįsę veidai, rėkiantys iš skausmo.

Tai buvo milžiniškas Šeimininko karstas, gulintis ant nuolaužų ir šiukšlių altoriaus po Pasaulio prekybos centro griuvėsiais.

— Čia jis, — ištarė Efas.

Setrakianas ištiesė ranką link dėžės šono beveik paliesdamas graviūras ir tada atitraukė savo kreivus pirštus.

— Aš ilgai šito ieškojau, — pasakė jis.

Efas nusipurtė nenorėdamas daugiau susitikti su šiuo padaru, su jo užvaldančiu dydžiu ir negailestinga jėga. Jis liko stovėti šalia laukdamas, kol durys bet kurią akimirką atsivers. Fetas apėjo iš kitos pusės. Ant durų nebuvo jokių rankenų. Jie turėtų užkišti pirštus į tarpdurio tarpą ir pakelti duris. Tai būtų nepatogu ir sunku padaryti greitai.

Setrakianas stovėjo ten, kur turėtų būti galva, rankoje laikydamas savo ilgą kardą. Tačiau jo veido išraiška buvo niūri. Efas iš senio akių suprato kodėl, ir tai jam atėmė pasitikėjimą.

Per lengva.

Efas ir Fetas užkišo pirštus po dvigubomis durimis, ir sulig trečiu galvos linktelėjimu jie atvėrė jas. Setrakianas palinko į priekį su savo lempa ir kardu... ir pamatė dėžę, pilną žemių. Pamaišė jas kardo ašmenimis ir pasiekė didžiulės dėžės dugną. Nieko.

Fetas, persmelktas adrenalino ir plačiai atmerkęs akis, atsitraukė atgal.

— Jo nebėra?

Setrakianas ištraukė kardą iš dėžės ir į jos kraštą nuvalė žemes.

Efo nusivylimas buvo didžiulis.

— Jis pabėgo, — pasakė jis. Efas atsitraukė nuo karsto, atsisuko į žuvusių vampyrų dykynę nuobodžiuose požemiuose. — Jis žinojo, kad mes čia būsim. Jis pabėgo į metro tunelių sistemą prieš penkiolika minučių. Jis dėl saulės negali išlįsti į paviršių... taigi jis liks požemiuose iki pat nakties.

— Pačioje ilgiausioje metro sistemoje visame pasaulyje, — pridūrė Fetas. — Tūkstantis trys šimtai kilometrų bėgių.

Efo balse girdėjosi didžiulis nusivylimas.

— Mes netgi neturėjome jokios progos.

Setrakianas atrodė išsekęs, bet drąsus.

— Argi ne taip naikinate kenkėjus, pone Fetai? Išvarydami juos iš savo lizdų?

— Jeigu tik žinome, kur jie bėgs, — atsakė Fetas.

— Nejaugi ne visi padarai, kasantys urvus — nuo žiurkių iki triušių — pasidaro atsarginį išėjimą?..

— Slėptuvę, — pasakė Fetas. Dabar jis pradėjo suprasti. — Atsarginį išėjimą, taip. Plėšrūnas ateina per vienerias duris, o tu pabėgi per kitas.

— Manau, Šeimininkas kaip tik dabar bėga nuo mūsų, — pasakė Setrakianas. Vestri gatvė, Tribeka

Jiems neužteko laiko deramai sunaikinti karsto, todėl pasitenkino numesdami jį nuo nuolaužų altoriaus, apversdami ir išpildami iš jo žemes ant požemio grindų. Jie nusprendė sugrįžti vėliau užbaigti darbo.

Grįžti atgal per tunelius ir nueiti iki Feto autobusiuko atėmė šiek tiek laiko ir dar daugiau Setrakiano energijos.

Fetas pastatė automobilį už gatvės kampo, netoli Bolivaro namo. Jie nubėgo pusę saulėto kvartalo iki jo durų, visiškai nesistengdami paslėpti savo ultravioletinių spindulių lempų ir kardų. Ankstyvą rytą jie nematė nė vieno žmogaus, ir Efas pradėjo lipti pastolių skersiniais. Virš užkaltų durų buvo viršlangis su užklijuotu adresu. Efas išdaužė jį kardu, išspyrė didesnes šukes ir ašmenimis išvalė rėmą. Pasiėmęs lempą nusileido į fojė.

Violetinė spalva apšvietė dvi marmurines panteras iš abiejų durų pusių. Laiptų apačioje esantis sparnuotas angelas grėsmingai žiūrėjo į jį.

Jis girdėjo tai ir jautė — Šeimininko buvimo gaudesį. Keli, pagalvojo jis, kankinančiam jausmui veriant jo krūtinę. Ji privalėjo čia būti.

Paskui atėjo Setrakianas, iš lauko padedant Fetui, o viduje — Efui. Setrakianas nusileido ir išsitraukė savo kardą. Jis taip pat jautė Šeimininką ir kartu — palengvėjimą. Jie nepavėlavo.

— Jis čia, — pasakė Efas.

— Tada jis jau žino, kad atėjome, — pridūrė Setrakianas.

Fetas nuleido Efui dvi didesnes ultravioletinių spindulių lempas ir pats nušoko žemyn.

— Mikliau, — paragino Setrakianas, vesdamas juos per pirmąjį aukštą.

Jie perėjo ilgą virtuvę, pilną virtuvinės įrangos, vis dar supakuotos dėžėse, ieškodami spintos. Rado ją, dar neužbaigtą ir tuščią.

Jie pastūmė ir atidarė slaptąsias duris spintos viduje, galinėje sienoje, kaip ir buvo nufotografuota Noros išspausdintoje People žurnalo medžiagoje.

Laiptai vedė žemyn. Už jų nukrito plastiko plokštė, ir jie staigiai atsisuko, tačiau tai buvo tik skersvėjis, kylantis nuo požeminio koridoriaus. Vėjas atnešė metro traukinių ir žemių kvapą.

Tai buvo kelias į tunelius. Efas ir Fetas pradėjo ruošti dvi dideles ultravioletinių spindulių lempas, kad galėtų užpildyti slaptą koridorių karšta ir žudančia šviesa, taip atkirsdami požemius nuo namo — užkirsdami kelią kitiems vampyrams, kylantiems aukštyn, ir, dar svarbiau, užtikrindami, kad vienintelis kelias iš namo būtų į tiesioginę saulės šviesą.

Efas atsisuko ir pamatė Setrakianą, pasirėmusį į sieną ir pirštų galais spaudžiantį kairiąją liemenės pusę virš širdies. Efui nepatiko šis vaizdas, ir jis pradėjo eiti link senuko, kai Feto balsas privertė jį atsisukti.

— Velniai griebtų!

Viena lempų parvirto ir dusliai nukrito ant žemės. Efas patikrino, ar lempa vis dar veikia, ir pastatė ją atgal saugodamasis radioaktyvios šviesos.

Fetas nutildė jį. Jis išgirdo garsus žemiau. Žingsnius. Kvapas ore pasikeitė, tapo aštresnis, labiau dvokiantis. Ten rinkosi vampyrai.

Efas ir Fetas išlindo iš mėlynai apšviestos spintos. Kai Efas atsisuko į senį — jo nebebuvo.

Setrakianas grįžo į fojė. Širdis jo krūtinėje susispaudė per daug apkrauta įtampos ir laukimo. Jis laukė tiek ilgai. Tiek ilgai...

Jam pradėjo skaudėti jo kreivas rankas. Jis mankštino jas, sugriebdamas kardo kotą žemiau sidabrinės vilko galvos. Ir tada pajuto kažką — patį silpniausią vėjelį, sukeltą judančio objekto...

Pakeldamas savo ištrauktą kardą pačią paskutinę akimirką, jis išsigelbėjo nuo mirtino smūgio. Tačiau susidūrimas parbloškė jį ant nugaros, jo senas kūnas nuskriejo grindimis iki sienos, galva atsitrenkė į jos apačią. Tačiau Setrakianas nepaleido savo kardo.

Jis staigiai pašoko ant kojų, mojuodamas ašmenimis į visas puses, nieko nematydamas tamsiame fojė.

Šeimininkas judėjo taip greitai.

Jis buvo čia pat. Kažkur.

Dabar tu esi senas žmogus.

Balsas sutraškėjo Setrakiano galvoje tarsi elektros šokas. Jis plačiai švytavo savo kardu prieš save. Juoda figūra šmėžtelėjo už verkiančio angelo statulos prie marmurinių laiptų apačios.

Šeimininkas stengėsi nukreipti jo dėmesį. Jis taip darė. Niekada tiesiogiai nemesdamas iššūkio, akis į akį, o apgaudamas. Nustebindamas iš nugaros.

Setrakianas atsirėmė nugara į sieną šalia paradinių durų. Už jo esantis siauras, duris juosiantis langas iš Tifanny stiklo buvo uždažytas juodai. Setrakianas smogė į jį kardu ir išdaužė brangų stiklą.

Fojė nutvieskė šviesa.

Tuo metu atskubėjo Efas ir Fetas, jie pamatė Setrakianą, stovintį iškėlusį kardą ir apšviestą saulės.

Senis pastebėjo juodą dėmę, kylančią laiptais.

— Štai jis! — sušuko Setrakianas, pasileisdamas bėgti paskui jį. — Pirmyn!

Efas ir Fetas nuskubėjo paskui Setrakianą. Laiptų viršuje jiems kelią pastojo du kiti vampyrai. Buvę Bolivaro asmens sargybiniai, dabar — du gremėzdai išalkusiais veidais, apsirengę purvinais kostiumais. Vienas stipriai rėžėsi į Efą, kuris susvirduliavo ir, vos nepraradęs pusiausvyros, spėjo sugriebti turėklus, kad nenusiristų marmuriniais laiptais žemyn. Jis ištiesė savo ultravioletinių spindulių lempą ir kirto kardu į jo šlaunį. Vampyras aiktelėjo ir vėl metėsi į jį. Efas perskrodė jo vidurius suleisdamas beveik visą kardą, ir vampyras subliūško kaip pradurtas balionas.

Fetas laikė atokiau savo vampyrą, pasinaudodamas ultravioletinių spindulių lempa, durdamas ir pjaudamas jo graibančias rankas savo durklu trumpa geležte. Jis pakėlė lempą prie jo veido, ir apakintas vampyras pradėjo mosikuoti ir audringai purtyti galvą. Fetas apėjo jį ir prieš nustumdamas jį nuo laiptų persmeigė storą asmens sargybinio kaklą.

Efo vampyras bandė atsikelti, bet Fetas vėl parvertė jį, spirdamas jam į šonkaulius. Vampyro galva trinktelėjo į viršutinį laiptelį, ir Efas nuleido savo kardą.

Galva pasišokinėdama nuriedėjo laiptais žemyn, įgaudama pagreitį apačioje, peršoko kito vampyro kūną ir nudardėjo iki pat sienos.

Iš atviro jo kaklo ant tamsiai raudonų grindų išsiliejo baltas kraujas. Pasirodė kraujo kirmėlės, kurias Fetas pačirškino savo lempa.

Asmens sargybinis, gulintis laiptų apačioje, buvo tik odinis lūžusių kaulų maišas, tačiau vis tiek gyvas. Kritimas žemyn nesužalojo jo kaklo. Jis buvo atsimerkęs ir nebyliai spoksojo į ilgus laiptus, bandydamas pajudėti.

Efas su Fetu rado Setrakianą netoli uždarytų lifto grotų, mosikuojantį į juodą, greitai judančią dėmę.

— Atsargiai! — suriko Setrakianas, tačiau prieš pasigirstant jo žodžiams Šeimininkas smogė Fetui iš nugaros.

Jis kirto stipriai, vos nesudaužydamas savo lempos. Efas beveik nespėjo sureaguoti, kai juodi kontūrai praskriejo pro jį — stabtelėdami pakankamai ilgam, kad Efas vėl pamatytų Šeimininko veidą, jo sukirmijusią odą ir pašaipią šypseną — ir jis buvo nublokštas į sieną.

Setrakianas pašoko į priekį, abiem rankomis užsimodamas kardu ir nustumdamas Šeimininką į platų kambarį aukštomis lubomis ir parketo grindimis. Efas atsistojo ir nubėgo iš paskos, kaip ir Fetas, kurio smilkiniu varvėjo kraujas.

Šeimininkas sustojo pasirodydamas jiems priešais didžiulį akmeninį židinį kambario viduryje. Langai buvo tik abiejose ilgo kambario pusėse, todėl viduryje nebuvo saulės šviesos, kuri galėtų jiems padėti. Šeimininko apsiaustas suraibuliavo, ir jis savo siaubingomis akimis pažiūrėjo į visus tris, bet labiausiai atkreipė dėmesį į Fetą, kuris buvo gan aukštas vyras. Jo veidu varvantį kraują. Ilgarankis Šeimininkas pastvėrė lentą, elektros laidų ryšulį ir kitą statybinį laužą, pakliuvusį po ranka, ir viską sviedė į tris žudikus.

Setrakianas prisispaudė prie sienos, Efas pasislėpė už kampo, o Fetas pasinaudojo gabalu sieninės plokštės kaip skydu.

— Kristau! — sušnypštė Fetas.

Jis ranka nusivalė kraują nuo veido ir nusviedė plokštę į šalį. Fetas metė savo durklą į šaltą židinį, šis sužvangėjo ir nukrito ant žemės — bevertis manevras prieš šį milžiną — ir paėmė iš Efo jo lempą. Dabar jis turėjo dvi, o Efas galėjo valdyti kardą abiem rankomis.

— Neatsilikite nuo jo, — pasakė Setrakianas eidamas pirmyn. — Mes privalome priversti jį išlįsti ant stogo kaip dūmus per kaminą.

Kai jie pasuko už kampo, dar keturi šnypščiantys vampyrai puolė juos. Jie atrodė kaip buvę Bolivaro gerbėjai, nuskustais plaukais ir su daugybe auskarų.

Fetas privertė juos trauktis laikydamas ištiesęs dvi lempas. Vienas prasiveržė, ir Efas parodė jam savo sidabrinį kardą. Tai buvo putli vampyre, apsirengusi džinsiniu sijonu ir sudraskytomis tinklinėmis kojinėmis. Ji buvo smalsiai plėšri, kaip ir kiti naujai atvirtę vampyrai, o Efas jau pastebėjo tai. Jis nutaikė į ją savo kardą, o vampyre klaidinamai judėjo tai į kairę, tai į dešinę, šnypšdama ant jo per savo baltas lūpas.

Efas išgirdo Setrakianą surinkant Strigoi! tuo savo įsakmiu balsu. Kapojimo garsas, seniui skrodžiant vampyrus, padrąsino Efą. Putli vampyre sujudėjo per agresyviai, ir Efas kirto jai. Jo kardo galiukas perrėžė juodą medvilninę palaidinę ir jos petį. Vampyre pravėrė burną, iš jos išsivyniojo liežuvis, o Efas vos spėjo atšokti, jos geluoniui tik per plauką nepataikant į jo kaklą. Ji toliau puolė išsižiojusi, ir Efas, surikdamas iš pykčio, šveitė kardu į jos veidą. Tiesiai į geluonį. Ašmenys perskrodė jos galvą, o kardo galiukas įstrigo kelis centimetrus į neužbaigtą sieną.

Vampyrės akys dar labiau aptemo. Jos geluonis, kurio nebegalėjo pajudinti, buvo perpjautas ir kraujavo baltai, pripildydamas jos burną ir varvėdamas jai ant smakro. Ji buvo prismeigta prie sienos. Vampyre trūkčiojo ir stengėsi apkosėti Efą savo kirmėlėtu krauju — virusas bando sklisti bet kokiu įmanomu būdu.

Setrakianas patiesė kitus tris vampyrus, palikdamas naujai išblizgintas klevo grindis koridoriaus gale storai nuteptas baltu krauju. Jis sugrįžo prie Efo rėkdamas: „Atgal!”

Efas paleido kardą, šis liko virpėti įsmeigtas į sieną. Setrakianas užsimojo kardu į vampyrės kaklą, ir gravitacija nusviedė begalvį kūną ant žemės.

Galva liko prismeigta prie sienos, iš jos sužaloto kaklo pasipylė baltas kraujas, o plačiai atmerktos vampyrės juodos akys spoksojo į abu vyrus... tada užsivertė į viršų ir atsipalaidavo nebejudėdamos. Efas sugriebė savo kardą ir ištraukė jį iš sienos, vampyrės galva nukrito ant susmukusio kūno viršaus.

Nebuvo laiko apšvitinti baltą kraują radiacija.

— Aukštyn, aukštyn! — sušuko Setrakianas, greitai eidamas palei sieną iki kitų laiptų, kylančių ratu, su raštuotais metaliniais turėklais. Senio siela buvo stipri, tačiau jo jėgos silpo. Efas pralenkė jį viršuje. Jis apsidairė. Prieblandoje Efas matė užbaigtas kietmedžio grindis ir neužbaigtas sienas. Bet jokių vampyrų.

— Išsiskiriam, — pasakė senis.

— Ar jūs juokaujate? — paklausė Fetas, padėdamas jam užlipti iki viršaus. — Niekada neišsiskirti. Tai — svarbiausia taisyklė, — jis kaip pašėlęs mojavo lempomis aplink. — Aš mačiau per daug filmų, taip pasibaigiančių.

Viena jo lempų sušnypštė. Perkaitusi lemputė susprogo ir staiga užsidegė visa lempa. Fetas numetė ją, batu stengdamasis užtrypti liepsną. Dabar jam liko tik viena.

— Kiek dar liko baterijos energijos? — paklausė Efas.

— Nepakankamai, — atsakė Setrakianas. — Jis mus nuvargins versdamas jį vaikytis iki nakties.

— Turime jį įvilioti į spąstus, — pasakė Fetas. — Tarsi žiurkę vonioje.

Tada senis sustojo, atsukdamas galvą į garsą.

Tavo širdis silpna, tu senas niekše. Aš girdžiu ją.

Setrakianas nejudėjo laikydamas paruoštą kardą. Jis apsižvalgė aplink, tačiau niekur nesimatė Tamsiojo.

Susikonstravai naudingą įrankį.

— Neatpažįsti jo? — garsiai paklausė Setrakianas, sunkiai kvėpuodamas. — Tai Sardu lazda. Berniuko, kurio kūną pasisavinai.

Efas priėjo arčiau Setrakiano suprasdamas, kad jis šnekasi su Šeimininku.

— Kur ji? — sušuko jis. — Kur mano žmona?

Šeimininkas nekreipė į jį dėmesio.

Tavo visas gyvenimas privedė tave iki šios akimirkos. Tau nepasiseks ir antrą kartą.

— Paragausi mano sidabro, strigoi, — pasakė Setrakianas.

Paragausiu tavęs, senas žmogau. Ir tavo nerangių apaštalų...

Šeimininkas puolė iš už nugaros, vėl nuversdamas senį ant žemės. Efas sureagavo smarkiai šveisdamas kardu į vėją, kurį pajautė. Kai atitraukė kardą, pamatė baltą ir lipnų kardo kraštą.

Jis sužeidė Šeimininką. Pagaliau jis perpjovė jį.

Tačiau per tą akimirką, kai jis suprato šį faktą, Šeimininkas sugrįžo ir smogė Efui į krūtinę savo didele ranka. Efas pajuto, kaip jo kojos pakilo nuo žemės, ir jis nugara bei pečiais trenkėsi į sieną. Jo kūną nutvilkė skausmas ir jis krito ant šono.

Fetas šoko į priekį ištiesęs savo lempą, o Setrakianas, klūpėdamas ant vieno kelio, mosikavo kardu ir taip privertė atsitraukti tą bjaurybę. Efas nusirideno taip greitai, kaip tik galėjo, pasiruošdamas galimiems smūgiams... tačiau daugiau jų nebebuvo.

Jie vėl liko vienui vieni. Jie jautė tai. Nesigirdėjo nieko, išskyrus žvangančias statybines šviesas, pakabintas palei lubas ir besisūpuojančias šalia laiptų.

— Aš įpjoviau jam, — pasakė Efas.

Setrakianas, atsiremdamas į savo kardą, atsistojo. Viena jo ranka buvo sužeista ir karojo suglebusi. Jis nuėjo prie kitų laiptų, vedančių aukštyn.

Ant nebaigtų kloti laiptų lentų buvo užtiškę balto vampyro kraujo.

Sužeisti, bet ryžtingi, jie užlipo laiptais iki viršaus. Tai buvo prabangus Bolivaro butas pastogėje, viršutiniame aukštesnio pastato aukšte. Jie atėjo į miegamąjį dairydamiesi vampyro kraujo ant žemės. Nieko nepastebėjęs, Fetas apėjo nepaklotą lovą ir nužingsniavo iki tolimųjų langų, nuplėšdamas kambarį temdančias užuolaidas ir įleisdamas šviesą, bet ne tiesioginius saulės spindulius. Efas patikrino vonios kambarį ir pamatė, kad jis dar didesnis nei įsivaizdavo, jame buvo daugybė aukse įrėmintų veidrodžių, padauginančių jo atvaizdą iki begalybės. Armija Efraimų Gudveterių su kardais rankose.

— Čia, — pasakė Setrakianas.

Ant juodos odinės kėdės didesniame kambaryje aiškiai matėsi švieži balto kraujo ruožai. Du arkiniai praėjimai rytinėje sienoje buvo uždengti užuolaidomis, pro kurių kampučius skverbėsi silpna šviesa. Už jų buvo kitos namo dalies stogas.

Jie išvydo Šeimininką, stovintį kambario viduryje, palenkusį žemyn į juos savo kirmėlėmis knibždantį veidą, spoksantį juodomis akimis. Už jo buvo pavojinga saulės šviesa. Nuo jo ilgos rankos lėtai ir su pertrūkiais lašėjo baltas kraujas, varvėdamas nuo jo antgamtiško nago ant žemės.

Setrakianas nušlubavo į priekį vilkdamas už savęs kardą, raižantį grindis. Jis sustojo ir pakėlė sidabrinius ašmenis savo vienintele sveika ranka, stovėdamas atsisukęs į Šeimininką. Jo širdis daužėsi gerokai dažniau nei turėtų.

— Strigoi, — ištarė jis.

Šeimininkas spoksojo akimirką abejingas ir būdamas demoniškai didingas. Jo akys buvo kaip du tamsūs mėnuliai, pasislėpę už kraujo debesų. Vienintelis jo keblios padėties požymis buvo susijaudinę kraujo parazitai, besirangantys po jo nežmonišku veidu.

Setrakianui ši akimirka buvo beveik ranka pasiekiama... ir vis dėlto jo širdis silpo apleisdama jį.

Efas ir Fetas stovėjo už jo, todėl Šeimininkas neturėjo kito pasirinkimo, tik susikauti, kad galėtų išeiti iš šio kambario. Jo veidą iškreipė laukinė pašaipa. Jis paspyrė ilgą, žemą stalą link Efo, kuris parbloškė jį atgal, o savo sveika ranka metė odinį fotelį į Setrakianą. Šie manevrai išskaidė trijų vyrų būrį, todėl Šeimininkas lėkė pro vidurį tiesiai į Fetą.

Fetas pakėlė savo lempą, bet Šeimininkas staigiai metėsi į šalį ir puolė jį iš šono. Apstulbintas Fetas nukrito ant laiptų viršaus. Šeimininkas šoko per jį, bet Fetas buvo greitesnis ir atsuko lempą į jį — tiesiai į urzgiantį Tamsiojo veidą. Ultravioletiniai spinduliai sukrėtė vampyrą ir privertė rėžtis į gipso sieną, kuri sutrupėjo nuo didelio jo svorio. Kai Šeimininkas patraukė savo letenas nuo veido, jo akys buvo didesnės nei kada nors anksčiau ir atrodė nesiorientuojančios aplinkoje.

Šeimininkas buvo apakintas, bet tik laikinai. Jie visi pajuto savo pranašumą, ir Fetas su lempa pribėgo tiesiai prie jo. Šeimininkas audringai mosikavosi, o Fetas siuntė milžinišką žvėrį atgal per kambarį link užuolaidomis uždengtų durų. Efas bėgo paskui jį, perrėždamas Tamsiojo apsiaustą ir šiek tiek užkabindamas jo kūną. Šeimininkas užsimojo, tačiau į nieką nepataikė.

Setrakianas sugriebė ranka už kėdės, kuri anksčiau buvo mesta į jį. Jo kardas barkštelėjo į grindis.

Efas nukirto sunkias užuolaidas nuo vienerių durų. Stiklines duris dengė dekoratyvinės metalinės grotos, tačiau vienu kardo kirčiu skląstis sulūžo ir pasipylė kibirkštys.

Fetas vis varė Šeimininką atgal. Tada Efas atsisuko į Setrakianą, kuris turėjo suduoti paskutinį smūgį. Tačiau jis pamatė, kad senasis profesorius, susiėmęs už krūtinės, gulėjo šalia savo kardo.

Efas sustingo žiūrėdamas į pažeidžiamą Šeimininką ir į Setrakianą, mirštantį ant grindų.

— Ko laukiat? — paklausė Fetas, laikydamas savo lempą, atsuktą į vampyrą, tarsi liūtų dresuotojas su suoleliu.

Efas nubėgo prie senio. Jis atsistojo keturpėsčias ir pamatė sielvartą Setrakiano akyse, spoksančiose į tolį. Jis pirštais tampė savo liemenę virš krūtinės.

Efas padėjo kardą, praplėšė jo liemenę ir marškinius apnuogindamas įdubusią krūtinę. Efas pridėjo pirštus po Setrakiano žandikauliu, ieškodamas pulso, tačiau nieko nerado.

— Ei, daktare! — sušuko Fetas, vesdamas Šeimininką pirmyn, prispausdamas jį prie saulės apšviesto ploto kampo.

Efas masažavo Setrakiano krūtinę virš širdies. Jis iškart nepradėjo daryti širdies masažo, nes baiminosi dėl seno vyro kaulų, nenorėjo sulaužyti jo šonkaulių. Tada pastebėjo, kad seni Setrakiano pirštai nebebaksnoja krūtinės, o siekia savo liemenės.

Fetas panikuodamas atsisuko atgal pažiūrėti, ko, po velnių, jie delsia. Jis pamatė Setrakianą, gulintį ant grindų, ir Efą, suklupusį šalia jo.

Fetas užsižiūrėjo kiek per ilgai, ir Šeimininkas, ištiesęs savo letenas, sučiupo jo petį ir prisitraukė prie savęs.

Efas patapšnojo per Setrakiano tvido liemenės kišenes ir kažką užčiuopė. Jis ištraukė mažą sidabrinę dėžutę ir mikliai atsuko jos dangtelį. Ant žemės pabiro daugybė mažyčių tablečių.

Fetas buvo didelis vyras, tačiau atrodė ir jautėsi kaip vaikas Šeimininko gniaužtuose. Jis vis dar rankoje laikė lempą, nors jo rankos ir buvo prispaustos. Jis atsuko ją į Šeimininką nudegindamas jo šoną, ir apakintas žvėris suriaumojo iš skausmo, tačiau nepaleido gniaužtų. Šeimininkas kita ranka stvėrė Feto galvą ir atlošė ją atgal. Tada Fetas pagavo save spoksantį aukštyn į jo baisų veidą.

Efas paėmė vieną nitroglicerino tabletę ir ranka pakėlė senio galvą. Jis pravėrė jo sukąstą žandikaulį ir padėjo tabletę po šaltu liežuviu. Efas ištraukė pirštus ir papurtė Setrakianą, rėkdamas ant jo. Ir senio akys pamažu atsimerkė.

Šeimininkas pravėrė burną virš Feto ir išleido geluonį, mosikuojantį ore prie plačiai atmerktų Feto akių ir atidengtos jo gerklės. Fetas galingai priešinosi, bet suspaustas ir atloštas jo kaklas sustabdė kraujo tėkmę į smegenis, todėl kambarys jam akyse aptemo, o jo raumenys suglebo.

— Ne! — suriko Efas ir nubėgo prie Šeimininko su kardu, smogdamas į plačią bjaurasties nugarą. Fetas nukrito ant grindų. Šeimininkas greitai atsisuko, jo liežuvis ieškojo, o miglotos akys surado Efą.

— Mano kardas gieda sidabrui — sušuko Efas, šveisdamas kardo ašmenimis į Šeimininko krūtinę. Ašmenys iš tiesų giedojo, tačiau Tamsusis atsitraukė ir išvengė jų. Efas užsimojo dar kartą ir vėl nepataikė, tačiau Šeimininkas, praradęs pusiausvyrą, metėsi atgal. Dabar jis buvo apšviestas saulės šviesos, kuri krito pro dvigubas stiklines duris. Efas nugalėjo jį. Šeimininkas žinojo, kad jis jį nugalėjo. Efas pakėlė kardą abiem rankomis, pasiruošęs perdurti išsipūtusį Šeimininko kaklą. Vampyrų karalius pažiūrėjo žemyn į Efą, tarsi atvirai šlykštėdamasis juo, išsitiesė, įgaudamas dar daugiau ūgio, ir nusiėmė nuo galvos savo juodo apsiausto kapišoną.

— Mirk! — suriko Efas, bėgdamas į jį.

Šeimininkas pasisuko ir per stiklines duris nukrito ant stogo kiemo, ant karštų plytelių, virš kurių danguje tviskėjo kaitri saulė.

Jis akimirksniu atsistojo pasilenkęs ant vieno kelio.

Efo pagreitis išnešė jį pro sudaužytas duris, bet staiga jis sustojo ir spoksojo į vampyrą, laukiantį savo galo.

Šeimininkas drebėjo, iš po jo apsiausto kilo garas. Tada vampyrų karalius atsistojo visu ūgiu, virpėdamas, tarsi apimtas smarkaus priepuolio, savo didžiules letenas sugniauždamas į gyvuliškus kumščius.

Suriaumojęs jis nusimetė savo apsiaustą. Rūkstantis senovinis apdaras nukrito ant plytelių. Nuogas Šeimininko kūnas raitėsi iš skausmo, jo balta oda tamsėjo, kepė, iš šviesios virsdama juoda ir negyva.

Žaizda ant jo nugaros, kurią padarė Efas, susilydė į gilų juodą randą, tarsi pridegintą saulės spindulių. Vis dar drebėdamas jis atsisuko ir pažiūrėjo į Efą ir Fetą, stovinčius tarpduryje už jo, ir Setrakianą, pakilusį ant vieno kelio. Nuogas jo kūnas buvo šėtoniškai liesas, o tarpkojis — lygus ir belytis. Jo kepantis juodas kūnas rangėsi kartu su iš skausmo pamišusiais kraujo kirminais.

Nusišypsojęs pačia baisiausia šypsena — su pašaipa, persmelkta skausmo ir netgi triumfo — Šeimininkas atsisuko į saulę ir išleido iššūkį metantį riksmą. Tikrą demonišką prakeiksmą. Tada svaiginančiu greičiu jis nulėkė iki stogo krašto, nusliuogė žema siena žemyn, nubėgo prie trijų aukštų pastolių... ir dingo rytinio Niujorko šešėliuose.

KLANAI

Nazaretas, Pensilvanija

Seniai apleistoje ir niekada žemėlapyje nepažymėtoje asbesto kasykloje, apatiniame pasaulyje, esančiame porą šimtų metrų žemiau Pensilvanijos miškų, tarp daugybės kilometrų tunelių ir olų labirintų, trys Naujojo pasaulio Protėviai tarėsi visiškai juodoje požemių salėje.

Jų kūnai bėgant laikui nusigludino kaip upių akmenys, o judesiai tapo beveik nepastebimi. Jiems nebuvo reikalingi išoriniai kūnai. Jų organų sistemos išsivystė iki maksimalaus efektyvumo, o jų vampyriški žandikauliai funkcionavo nepriekaištingai. Jų naktinis matymas buvo nepaprastai tobulas.

Giliuose vakariniuose jų valdų tuneliuose esančiuose narvuose Protėviai jau buvo pradėję kaupti maisto atsargas žiemai. Retkarčiais kasyklą perskrosdavo žmonių belaisvių riksmai, nuaidintys kaip gyvuliškos aimanos.

Tai — septintasis.

Nors turėjo žmogišką išvaizdą, jie nekalbėjo kaip žmonės. Jų judesiai, nuo pat jų raudonų, nejudančių akių žvilgsnių, buvo labai lėti.

Ką reiškia šis įsibrovimas?

Tai — pažeidimas.

Jis mano, kad mes esame seni ir silpni.

Kažkas kitas yra šio nusižengimo bendrininkas. Kažkas turėjo jam padėti kirsti vandenyną.

Vienas iš kitų?

Vienas iš Naujojo pasaulio Protėvių mintimis pasiekė Senąjį pasaulį, esantį už vandenyno kitoje žemės pusėje.

Nejaučiu to.

Vadinasi, septintasis susivienijo su žmogumi.

Su žmogumi, einančiu prieš kitus žmones.

Ir prieš mus.

Argi neakivaizdu, kad vien tik jis buvo atsakingas už žudynes Bulgarijoje?

Taip. Jis įrodė, kad yra pasiryžęs nužudyti savo gentainį, jeigu šis pastotų jam kelią.

Jis iš tiesų buvo išlepintas pasaulinio karo.

Jis per ilgai gurkšnojo apkasuose. Puotavo stovyklose.

Ir dabar jis sulaužė paliaubas. Jis padėjo koją ant mūsų žemės. Jis nori sau viso pasaulio.

Tai, ko jis nori, yra dar vienas karas.

Aukščiausiojo Protėvio nagas sujudėjo — nepaprastas fizinis veiksmas padarui, taip giliai esančiam apmąstymuose, pirminėje tyloje. Jų kūnai buvo paprasčiausi kiautai, kurie gali būti pakeisti. Galbūt jie per daug priprato. Per daug patogiai įsitaisė.

Todėl mes jį įkalinsime. Nebegalime daugiau likti nematomi.

Į Protėvių požeminę salę įžengė galvų kolekcionierius ir palaukė, kol bus pastebėtas.

Tu radai jį.

Taip. Jis bandė grįžti namo, kaip ir visi padarai.

Jis bus patenkintas?

Jis bus mūsų saulės medžiotojas. Jis neturi kitos išeities.

Užrakintame narve vakariniame tunelyje Gasas gulėjo ant šaltos žemės ir sapnavo savo motiną, visiškai nieko nenutuokdamas apie jo laukiančius pavojus.

EPILOGAS

Keltono gatvė, Vud Saidas, Kvinsas

Jie susirinko Kelės name. Nora parvedė Zaką namo, o Efas ir Fetas padarė tvarką — tai yra galiniame kieme sudegino ir sušlavė Meto palaikus.

Setrakianas gulėjo ant ištiestos sofos verandoje. Jis atsisakė vykti į ligoninę, o Efas tam pritarė. Jo ranka buvo sunkiai sumušta, bet nelūžusi. Jo pulsas buvo žemas, tačiau stabilus ir gerėjantis. Efas norėjo, kad Setrakianas išsimiegotų, bet nevartodamas migdomųjų, todėl kai dar kartą atėjo jo patikrinti sutemus, atsinešė taurę brendžio.

Setrakianas pasakė, kad ne skausmas nedavė jam ramybės. „Tai nesėkmė neduoda sudėti bluosto”.

Mintis apie nesėkmę priminė Efui, kad jis nerado Kelės. Dalelė jo norėjo galvoti, kad vis dar buvo pagrindo tikėtis.

— Jūs nieko nenuvylėte, — pasakė Efas. — Saulė apvylė.

— Jis daug galingesnis nei maniau. Nujaučiau tai, galbūt... baiminausi, žinoma... bet niekada nežinojau. Jis — ne iš šios žemės.

— Jis yra vampyras.

— Ne — jis yra ne iš šios žemės.

Efas nerimavo dėl to, kad senasis profesorius gavo smūgį į galvą.

— Mes sužeidėme jį, — pasakė Efas. — Taškas. Mes jį pažymėjome. Ir dabar jis bėga.

Bet Setrakiano nepavyko paguosti.

— Jis vis dar ten. Tęsia savo darbą, — jis paėmė taurę iš Efo, gurkštelėjo ir vėl atsirėmė. — Šie vampyrai... jie dar tik ankstyvojoje stadijoje. Netrukus pamatysime naują jų evoliucijos etapą. Praeina maždaug septynios naktys, kol jie tampa visiškai atversti. Kol jų nauja parazitinė organų sistema baigia formuotis. Kai tik tai nutiks, kai tik jų kūnuose nebeliks gyvybiškai svarbių organų — širdies, plaučių — o liks tik daugybė ertmių kūne, jie taps mažiau pažeidžiami įprastiems ginklams. O paskui jie toliau bręs — mokysis, taps sumanesni, labiau prisitaikę prie savo aplinkos. Jie vienysis ir koordinuos savo išpuolius, o pavieniui taps kur kas vikresni ir mirtini. Todėl bus gerokai sunkiau juos surasti ir nužudyti, — senis išgėrė brendį ir atsisuko į Efą. — Tai, ką šįryt matėme ant stogo, yra, mano manymu, mūsų rasės išnykimas.

Efas jautė ateities svorį, spaudžiantį jų visų pečius.

— Ko dar man nepasakėte?

Setrakiano akys buvo traiškanotos, kai jis spoksojo į tolumą.

— Dabar yra per daug apie ką šnekėti.

Netrukus jis jau miegojo. Efas pasižiūrėjo į jo kreivus pirštus, sukančius antklodės kraštą ant savo krūtinės. Vyro sapnai buvo karštligiški, o Efas nieko negalėjo padaryti, tik stovėti ir žiūrėti.

— Tėti!

Efas nuėjo į svetainę. Zakas sėdėjo prie kompiuterio, o Efas apglėbė berniuką iš už nugaros, bučiuodamas į viršugalvį užuodė sūnaus plaukų kvapą.

— Myliu tave, Zakai, — sušnibždėjo jis.

— Aš irgi tave myliu, tėti, — atsakė Zakas, o Efas sušiaušė jo plaukus.

— Kaip mums sekasi?

— Beveik baigiau, — atsakė berniukas atsisukdamas atgal į monitorių. — Turėjau sukurti fiktyvų elektroninio pašto adresą. Išsirink slaptažodį.

Zakas padėjo Efui įkelti filmuotą medžiagą su Anseliu Barburu pašiūrėje — Efas dar neparodė jos Zakui — į kuo daugiau failų dalijimosi ir vaizdo medžiagą transliuojančių internetinių svetainių. Efas norėjo parodyti pasauliui tikruosius vampyrus. Tai buvo vienintelis būdas, kurį jam pavyko sugalvoti, kad pasiektų žmones ir priverstų juos suvokti tiesą. Jis nesijaudino, kad gali sukelti chaosą ir paniką: riaušės tęsėsi, bet kol kas tik skurdesniuose rajonuose, o kada jos išplis — tai tik laiko klausimas. Toliau tylėti, kai žmonijai gresia išnykimas, atrodė per daug absurdiška mintis, kad ją apskritai reikėtų svarstyti.

Dabar su šiuo maru kovos paprasti žmonės — arba visai nekovos.

— Dabar pažymiu failą, štai taip, ir pridedu jį čia... — nebaigė sakyti Zakas, kai iš virtuvės pasigirdo Feto balsas, kur jis žiūrėjo televizorių ir iš plastikinio dubenėlio valgė vištienos salotas.

— Jūs tik pažiūrėkit.

Efas atsisuko. Iš sraigtasparnio filmuota medžiaga parodė eilę liepsnojančių namų, juodi tiršti dūmai buvo apdengę Manhataną.

— Reikalai prastėja, — pasakė jis.

Kai Efas žiūrėjo, jis pastebėjo, kaip visi Zako mokykliniai popieriai, gulintys ant šaldytuvo, pasikėlė ir suplazdėjo. Stalu nuskriejo servetėlė ir nupleveno ant žemės prie pat Feto kojų.

Efas atsisuko į Zaką, kuris liovėsi tarškinti klaviatūros klavišais.

— Iš kur tas vėjas?

— Turbūt galinio kiemo durys atidarytos, — atsakė Zakas.

Efas apsidairė ieškodamas Noros. Tada pasigirdo nuleidžiamas vanduo tualete, ir ji atėjo iš koridoriaus.

— Kas nutiko? — paklausė Nora.

Efas atsisuko į kitą namo pusę, kur buvo stumdomos durys, vedančios į galinį kiemą.

Iš už kampo išlindo žmogus. Sustojo ten laikydamas savo rankas prie šonų.

Efas spoksojo lyg paralyžiuotas.

Kelė.

— Mama!

Zakas ėmė bėgti pas ją, bet Efas ištiesė ranką ir sugriebė jį. Jo gniaužtai turbūt kiek sužeidė Zaką, nes berniukas atsitraukė nustebęs ir žiūrėdamas į jį.

Nora pribėgo ir apkabino Zaką iš už nugaros.

Kelė tiesiog stovėjo ten. Žiūrėjo į juos nemirksėdama. Jokios veido išraiškos. Ji atrodė šoko ištikta, tarsi apkurtinta kokio nors neseniai buvusio sprogimo.

Efas viską iškart suprato. Tai, ko jis bijojo labiau nei bet ko kito pasaulyje. Skausmas jo širdyje buvo fizinis.

Kelė Gudveter buvo atversta. Miręs padaras, sugrįžęs į savo namus.

Jos spoksančios akys surado Zaką. Jos mylimąjį. Ji atėjo jo.

— Mama? — ištarė Zakas suvokdamas, kad su ja buvo kažkas ne taip.

Efas pajuto staigų judesį už savęs. Fetas nubėgo į koridorių ir pagriebė Efo kardą. Jis pamojavo juo, parodydamas Kelei sidabrinius ašmenis.

Kelės veidas apniuko, ir ji parodė savo dantis.

Efo širdis nusirito žemyn.

Ji buvo demonas. Vampyras.

Viena jų.

Ji jam buvo dingusi amžinai.

Zakas tyliai atsiduso išvydęs savo demonizuotą motiną ir nualpo.

Fetas pasileido bėgti į ją su kardu, bet Efas čiupo jo ranką šiam nespėjus pasiekti savo tikslo. Kelė atšoko nuo sidabrinių ašmenų tarsi pasišiaušusi katė. Ji sušnypštė ant jų. Kelė dar kartą grėsmingai pasižiūrėjo į savo berniuką, gulintį be sąmonės... tada nusisuko ir išbėgo pro galines duris.

Efas ir Fetas pasuko už kampo. Jie pamatė, kaip Kelė peršoka per žemą vielinę tvorą, skiriančią jų galinį kiemą nuo kaimynų, ir nubėga į naują naktį.

Fetas uždarė ir užrakino duris. Jis užtraukė užuolaidas ir atsisuko į Efą.

Efas, nieko nepasakęs, nuėjo prie Noros, kuri klūpėjo šalia Zako ant žemės. Jos akys buvo pilnos nevilties.

Dabar jis suprato, koks iš tiesų klastingas buvo šis maras. Sukiršinęs vieną šeimos narį su kitu. Sukiršinęs mirtį su gyvenimu.

Šeimininkas atsiuntė ją. Jis atsuko ją prieš Efą ir Zaką. Kad kankintų juos. Kad atkeršytų.

Jeigu ištikimybė mylimajam gyvenime turi kokį nors tarpusavio ryšį su troškimu susivienyti po mirties... tai Efas žinojo, kad Kelė niekada nepasiduos. Ji persekios savo sūnų amžinai, nebent kas nors sustabdytų ją.

Efas suprato, kad jų kova dėl Zako globos dar nesibaigė. Iš tiesų ji tik pasiekė naują lygmenį. Jis pažiūrėjo į aplinkinių veidus... tada į ugnį, siautėjančią per televiziją... tada atsisuko į kompiuterį. Jis paspaudė mygtuką „išsiųsti”. Jis išsiuntė pasauliui vaizdinį, siautėjančio vampyro įrodymą... tada nuėjo į virtuvę, kur Kelė laikė škotišką viskį. Pirmą kartą po ilgo laiko jis įsipylė alkoholinio gėrimo.

Autoriai dėkoja Robertui Sullivanui ir rekomenduoja paskaityti jo knygą „Žiurkės. Pastebėjimai apie labiausiai nepageidaujamu miesto gyventojų istoriją ir arealą”. („Bloomsbery”, 2004 m.)

Išnašos

Angl. Centers for Disease Control and Prevention – Ligų kontrolės ir prevencijos centras.

Rastafariai – XX a. 7-ajame dešimtmetyje Jamaikoje kilusio negrų visuomeninio ir religinio judėjimo prieš rasizmą ir diskriminaciją dalyviai.

Speciali konstrukcija, skirta vandeniui iš Hadsono upės sulaikyti. (Vert. past.)

Krekas – narkotinė medžiaga, gaminama iš kokaino chlorido ir kepimo miltelių. (Vert. past.)