Brian Tracy MAKSIMALUS PASIEKIMAS

Leidykla „Luceo“, 2008

ISBN 9955-678-07-0

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt Vertėjai: Daina Pupkevičiūtė, Valda Višinskienė

Šią knygą su meile skiriu

brangiai žmonai Barbarai –

savo geriausiai draugei, moteriai, motinai ir partnerei

Telaimina tave Dievas, ir ačiū Tau už viską.

Su Tavimi esu labai laimingas

PADĖKOS

Parašyti knygą – tai nepaprastas dalykas, ypač jei niekada anksčiau nesi to daręs. Prireikia ne vienerių metų tyrimų ir eksperimentavimo, o paskui dar užtrunki ištisus mėnesius ar net metus braukydamas bei taisydamas. Rašydamas šią knygą rėmiausi savo seminarų medžiaga bei daugybės žmonių, su kuriais teko laimė dirbti, pasiūlymais ir pastebėjimais.

Visas mano gyvenimas – tai nenutrūkstantis asmeninės bei profesinės saviugdos procesas, knygų ir straipsnių skaitymas, tūkstančių garso įrašų klausymas, nesuskaičiuojama daugybė kursų ir seminarų. Man puikiai tinka Tennysono „Uliysse" pasakyti žodžiai: „Esu dalis visa to, ką teko sutikti." Pripažįstu, kad įtakos man turėjo kur kas daugiau žmonių, negu galėčiau suskaičiuoti, o keliems ypač noriu padėkoti už tai, jog ši knyga apskritai gimė.

Pirmiausia esu dėkingas klausytojams, kurie lankė mano paskaitas ir seminarus. Jų įžvalgos, pastabos bei patirtis buvo neįkainojamas įkvėpimo šaltinis. Patys žinote, kokie svarbūs man esate. Jaučiu jums beribę padėką!

Ypač dėkoju Johnui Boyle'ui, padėjusiam suprasti minties galios įtaką viskam, kas mums nutinka. Reiškiu gilią padėką Earlui Nightingale'ui už jo stebėtiną eilinio žmogaus galimybių įžvalgą ir Denisui Waitley'ui už sėkmės principų apibendrinimą jo įrašytoje programoje „Pergalės psichologija". Mano mąstymą formavo daugybė nuostabių psichologų, rašytojų ir lektorių: Stephenas Covey'us, Kenas Blanchardas, Tomas Petersas, Zigas Ziglaras, Jimas Rohnas, Tonis Robbinsas, Wayne'as Dyeris.

Esu be galo dėkingas savo draugams iš Nightingale-Conant korporacijos: Vicui Conantui, Kevinui McEneeley'ui, Mike'ui Willbondui ir Jillui Schachteriui, – jau daugybę metų dirbame kartu.

Noriu labai padėkoti savo rėmėjams Johnui Hammondui, Danui Bratlandui, Jimui Kaufmanui ir Suanne Sandage, kurie padėjo organizuoti mano seminarus kiekviename didesniame Šiaurės Amerikos mieste.

Dėkoju likimui, kad šalia manęs buvo ir tebėra keletas žmonių, kurių pagalba tikrai neapsakomai didelė. Nuoširdžiausia mano padėka draugams ir partneriams Victorui Rislingui, Michaelui Wolffui, rinkodaros direktorei Donnai Villerilli, savo atsakingosioms padėjėjoms ir sekretorėms Mavis Hancock bei Shirley Whetstone, be kurių kantrybės ši knyga išvis kažin ar būtų buvusi baigta.

Dėkoju savo draugams iš Simon & Schuster, ypač leidėjui Bobui Benderiui už paramą bei padrąsinimą rengiant rankraštį. Ko gero, pats svarbiausias asmuo šiame procese – tai agentė Margaret McBride, kurios tikėjimas manimi ir mano darbu buvo kibirkštis, įžiebusi norą parašyti šią knygą. Ačiū tau, Margaret.

Supratau, kad gyvenime niekas nieko nepadaro vienas. Visi mes iš esmės priklausome nuo kitų. Yra tiek daug žmonių, kuriems norėčiau padėkoti, tačiau tai užtruktų pernelyg ilgai ir užimtų labai daug vietos, todėl baigsiu išreikšdamas nuoširdžiausią padėką savo brangiai žmonai Barbarai – už viską, tačiau labiausiai už kantrybę, kad rėmė mane tuos ilgus mėnesius, kol buvau atsidavęs vien knygai. Ir mylimiems vaikams Kristinai, Maiklui, Deividui ir Katerinai, kuriuos skriaudžiau, savo laiką skirdamas ne jiems. Pažadu kaip įmanydamas tai kompensuoti.

ĮVADAS

Sistema, kurios esate pasirengę mokytis, gali pakeisti jūsų gyvenimą. Šioje knygoje pirmą kartą pateikiama unikali idėjų ir veiklos metodų sintezė, nors atskiri šios sistemos elementai nėra nauji – jų išmokstama ir vėl mokomasi iš naujo per visą žmogaus gyvenimą. Čia pristatomus principus ir praktikas jau išbandė tūkstančiai vyrų bei moterų. Jie tvirtina, jog susilaukė sėkmės todėl, kad jais rėmėsi.

Šias idėjas ir metodus pritaikę savo kasdieniame gyvenime, netruksite pasijusti laimingesni, sveikesni ir labiau savimi pasitikintys. Įgausite daugiau jėgų, imsite aiškiau suvokti tikslą ir veiklos kryptis, jums taps lengviau bendrauti su žmonėmis bei kopti karjeros laiptais. Žodžiu, jūs įsuksite į sėkmės ir laimės greitkelį.

Leiskite pateikti paprastą pavyzdį. Gyvenimas yra lyg sudėtinga koduojama spyna. Jei surinksite reikiamus skaičius reikiama eilės tvarka, durys atsidarys. Tai joks stebuklas, tas įvykis nė kiek nepriklauso nuo sėkmės. Lygiai taip pat egzistuoja ir tinkamų minčių bei veiksmų kombinacija, leidžianti pasiekti beveik viską, ko iš tikrųjų norite. Ir jūs galite surasti tą kombinaciją, jeigu jos ieškosite.

Sveikata, gerovė, laimė, sėkmė ir dvasios ramybė – viskas paklūsta tam pačiam principui. Jei elgsitės tinkamai, neabejotinai sulauksite trokštamų rezultatų. Jeigu galite tiksliai apibūdinti, ko norite, tai galite ir sužinoti, kaip kiti tą pasiekė dar iki jūsų. O jeigu viską darysite taip, kaip darė jie, sulauksite lygiai tokių pačių rezultatų.

Ši „sėkmės paslaptis" yra tokia paprasta, jog daugybė žmonių jos paprasčiausiai nepastebi. Galite turėti viską, ko norite, jei norite to pakankamai stipriai, jei esate pasirengę atkakliai ir ilgai daryti tai, ką padarė kiti, siekę panašių tikslų. Todėl jūsų amžius, lytis, turtinė padėtis ir odos spalva yra visiškai nesvarbu.

Gėtė rašė: „Prigimtis nesupranta pokštų, ji visada tiksli, visada rimta ir griežta, ji visada teisinga, o klaidas ir nusižengimus daro pats žmogus. Gamta niekina žmones, nesugebančius jos įvertinti, ir tik tinkamam, tyram ir teisingam ji nusileidžia ir atskleidžia savo paslaptis."

Žmonės, kuriems nesiseka, nesupranta šios minties, nes yra įpratę ieškoti savo nesėkmių priežasties ne savyje, o aplinkoje. Tačiau apsidairykime: įrodymų toli ieškoti nereikia, jie čia pat. Štai regime įvairiausios kilmės bei socialinės padėties žmones: jaunus ir pagyvenusius, juodaodžius ir baltuosius, išsilavinusius ir bemokslius, atliekančius didžius darbus ir tikrai daug nuveikiančius savo bendruomenės labui.

Taip pat sutinkame žmonių, nepatyrusių vargo, turėjusių visas galimybes lavintis, tačiau nieko nepasiekusių ar nenorėjusių siekti ir tarsi nežinančių, ką veikti gyvenime. Jie dirba nemėgstamus darbus, palaiko nedžiuginančius ir juos netenkinančius santykius ir gyvena neišnaudodami daugelio savo galimybių.

Taigi norint sėkmės būtina rasti reikiamą skaičių derinį ir atrakinti užraktą. Užuot aklai, it prie žaidimų automato, bandę ieškoti gyvenimo kodo, verčiau išstudijuokite gyvenimus žmonių, kurie į tas sėkmės viršūnes užkopė praeityje.

Štai apie ką ši knyga – joje rasite geriausia, kas kada nors buvo atskleista apie asmeninius laimėjimus. Viskas perteikta paprastai, suprantama kalba, tad norintys tas žinias iškart galės pritaikyti praktiškai. Jie, galima sakyti, sužinos kodą, kuriuo galės atrakinti gyvenimo sėkmės spyną.

Šios idėjos yra veiksmingos dėl dviejų priežasčių. Pirma, daug metų bandymų ir klaidų metodu aš tikrinau jas ir jų vertę įrodžiau konkrečiais veiklos rezultatais. Antra, išmokiau šios sistemos daugiau nei milijoną žmonių, ir ji padėjo kiekvienam, kuris nuosekliai ja vadovavosi.

Vieni žmonės studijuoja teisę, o kiti – techniką. Dar kiti domisi sportu ir tampa futbolo, beisbolo ar krepšinio žinovais. Kiti daugybę valandų skiria, tarkime, istorijai, pašto ženklams, kompiuteriams ir dar šimtams įvairių dalykų. O aš studijavau viską, kas įmanoma, apie sėkmę ir įvairiausias jos formas.

Nuo pat jaunų dienų troškau sužinoti, kodėl vieniems žmonėms sekasi kur kas labiau nei kitiems. Klaidingai maniau, kad tai lemia sveikatos, turto ar padėties visuomenėje skirtumai.

Pats aš gimiau ir augau neturtingoje šeimoje, ir man tai nepatiko. Tėvas ne visada turėdavo darbą, ir mums, kiek atsimenu, vos užtekdavo pinigų būtiniausioms reikmėms. Iki dešimties metų neturėjau jokių kitų drabužių, kaip tik kitų jau dėvėtus ar paaukotus vietinio labdaros centro.

Buvau sunkus vaikas: amžinai į ką nors įsivėlęs, piktas ir keikiantis gyvenimą nežinia už ką ir kartu už viską. Mane nuolat varė iš klasės, o vėliau išmetė iš dviejų vidurinių mokyklų. Visose mokyklose, kuriose mokiausi nuo septintos iki dvyliktos klasės, po pamokų sėdėdavau kur kas dažniau nei kiti vaikai.

Vidurinės mokyklos taip ir nebaigiau, nes paskutiniais metais iš septynių dalykų šešių išvis nelankiau. Atsimenu savo pirmąjį darbą – nedidelio viešbutėlio virtuvę. Ten mane priėmė indų plovėju. Paskui pasidaviau gyvenimo srovei, ji mėtė mane iš vieno darbo į kitą, vertė gyventi tai pensionuose, tai mažuose viešbutukuose ar vieno kambario butuose, o kartais reikėdavo tenkintis nakvyne savo automobilyje arba ant žemės šalia jo.

Kroviau medieną lentpjūvėse, kirtau brūzgynus su miško medžiagos ruošėjų brigada. Kurį laiką kasiau šulinius. Plušėjau juodadarbiu statybose, fabrike prie surinkimo linijos. Būdamas dvidešimt vienerių, įsidarbinau pagalbiniu darbininku norvegų krovininiame laive ir išplaukiau pamatyti pasaulio. Paskui dvejus metus keliavau, kol baigėsi pinigai, ir vėl dirbau, kad galėčiau keliauti toliau.

Dvidešimt trečiųjų gyvenimo metų sulaukiau parsisamdęs fermoje, kur dieną dirbau laukuose, o miegojau daržinėje ant šieno. Kai nesisekdavo gauti jokio fizinio darbo, imdavausi prekiauti už komisinius: man sumokėdavo kiekvieną vakarą, taigi turėdavau maistui ir kaskart galėdavau atiduoti nuompinigius už vieną naktį viešbučio šeimininkui.

Taip įgavau ankstyvos patirties ir nemenkai pažinau gyvenimą, vis ieškodamas atsakymo į klausimą: „Kodėl vieniems žmonėms sekasi labiau negu kitiems?"

Labai mėgau skaityti. Knygas tiesiog rydavau, deginamas nepasotinamos aistros sužinoti, suprasti. Skaičiau viską, ką galėjau gauti, tikėdamasis suvokti prasmę ir tvarką viso to, ką mačiau vykstant aplink. Puoliau knygas it Don Kichotas vėjo malūnus, vis dėlto tarp mūsų, turiu pasakyti, buvo vienas didžiulis skirtumas.

Esu be galo praktiškas, taigi siekiau sužinoti, ką konkrečiai turėčiau daryti, kad ir man pradėtų sektis. Neturėjau laiko didingoms teorijoms ar abstraktiems principams. Kiekvieną naują idėją vertindavau vieninteliu požiūriu: ar ji veiksminga.

Prekiavau keletą mėnesių, kol iškilo klausimas: „Kodėl kai kuriems prekeiviams sekasi geriau nei kitiems?" Atsakymo į šį klausimą ieškojau su didžiausiu įkarščiu, skaitydamas viską, kas įmanoma, apie prekybą, klausydamas garso įrašų bei lankydamas seminarus ta tema. Klausinėjau geriausių ir labiausiai patyrusių pardavėjų, kaip jie dirba ir ką konkrečiai daro, kaip sprendžia dažniausiai pasitaikančias problemas ir kokios gi problemos kyla jų profesijos žmonėms.

Išbandžiau viską, kas atrodė verta dėmesio, ir dirbdamas tobulėjau. Palengva pradėjau parduoti vis daugiau ir per šešis mėnesius iškopiau į geriausių vienos firmos pardavėjų gretas. Netrukus jau mokiau kitus to, kas pavyko man pačiam, ir daugeliui iš jų taip pat pradėjo sektis – greitai jie tapo pavyzdingais darbuotojais.

Kai užsiėmiau vadyba, apie ją perskaičiau viską, ką radau, ir kitų patirtis padėjo man siekti gerų rezultatų. Tai pravertė, kai įkūriau prekybos organizaciją, turinčią devyniasdešimt penkis darbuotojus ir filialus šešiose šalyse, o jos apyvarta naujoje verslo srityje siekė kelis milijonus dolerių per mėnesį.

Kai nutariau prekiauti nekilnojamuoju turtu, vėl kreipiausi į knygas. Gavęs nekilnojamojo turto pardavimo agento licenciją, apie šią veiklą vėlgi perskaičiau visa, kas buvo įmanoma. Dirbdamas prie savo pirmojo projekto, anksčiau visiškai neturėjęs jokios praktikos šiame versle, aš pirkau, investavau, remontavau, stačiau ir... pardaviau prekybos centrą už tris milijonus dolerių! O visa, ko man reikėjo, išmokau klausinėdamas ir stebėdamas, kaip dirba kiti, sėkmingai besiverčiantys šioje srityje.

Kitus penkerius metus buvau atsakingas už pirkimą, sklypų priestatų prijungimą, planų sudarymą, projektavimą, derinimą, statybą, remontavimą ir milijoninės vertės komercinių, pramoninių bei gyvenamųjų pastatų pardavimą. Pats iš pradžių nuomavęs butuką su vienu miegamuoju ir baldais, vėliau persikėliau į didelį nuosavą butą, paskui – į namą, o jį kiek vėliau pakeičiau į didesnį, su baseinu kieme ir garažu trims mašinoms.

Studijavau prekybą, administravimą ir verslą, baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, lankiau įvairius neakivaizdinius kursus. Išlaikęs tinkamumo testą, buvau priimtas į vieno prestižinio universiteto magistrų rengimo programą, ten trejus metus mokiausi verslo teorijos ir gavau strateginio planavimo bei rinkodaros specialisto diplomą.

Vėliau tapau vadybos konsultantu ir savo žiniomis bei patirtimi padėjau klientams uždirbti ar sutaupyti milijonus dolerių.

Mane visada žavėjo laimės fenomenas ir domino priežastys, kodėl vieni žmonės būna laimingesni nei kiti. Ieškodamas atsakymų studijavau psichologiją, filosofiją, religiją, gilinausi į metafiziką bei motyvacijos mokslą.

Kad išmokčiau tvarkytis su savo asmeninėmis problemomis, studijavau savitarpio santykius, tarpasmeninę ir bendravimo psichologiją, asmenybės tipus. Kai vedžiau, perskaičiau ir perklausiau viską, ką tik radau apie tėvystę bei vaikų auklėjimą.

Gilinausi į istoriją, ekonomiką ir politiką, kad geriau suprasčiau praeitį bei dabartį ir kad suvokčiau, kodėl vienos šalys ar regionai yra turtingesni už kitus.

Per dvidešimt penkerius gyvenimo metus studijoms skyriau daugiau kaip dvidešimt tūkstančių valandų. Vienu metu gilinausi į daugelį dalykų. Kai ko dvejus ar trejus metus mokiausi labai intensyviai, lyg apsėstas. Tačiau visi mano mokslai turėjo vieną bendrą bruožą: siekiau tikrai viską suprasti. Nepaliaujamai ieškojau išbandytų ir laiko patvirtintų idėjų, įžvalgų bei metodų, kuriuos pritaikius sėkmė būtų garantuota tuojau pat.

Ir padariau didžiulį atradimą: supratau, kad jeigu iš tikrųjų norėsiu, galėsiu perprasti kiekvieną veiklos sritį ir siekti joje sėkmės. Žinios viską padaro įmanomą.

Man prireikė dvidešimt metų, kol pabėgau nuo skurdo ir kasdienio rūpesčio dėl pinigų. Tada priėjau išvadą, kad jeigu viską, ką sužinojau apie sėkmę, susisteminčiau, tai galėčiau pasiūlyti žmonėms priemones, kurios sutaupytų jiems tūkstančius dolerių ir daugybę metų sunkaus darbo.

1981 metais sudėliojau „sėkmės sistemą" taip, kad ja galėtų naudotis kiti. Parengiau dviejų dienų seminarą, pavadinau jį „Vidinis sėkmės žaidimas" ir paskelbiau apie tai laikraštyje bei išsiuntinėjau daugybę kvietimų paštu.

Buvau tiesiog užsidegęs seminaro idėja – karštai troškau pasidalyti žiniomis su kitais. Žinojau, kad visa tai yra veiksminga, ir buvau įsitikinęs, jog kiekvienas, pasinaudojęs nors nedidele šios sistemos dalimi, gali greitai sulaukti teigiamų pokyčių gyvenime.

Prireikė net trejų metų, kol žmonės suvokė seminaro naudą. Per tą laiką išleidau visas savo santaupas tobulindamas kursus ir jų pateikimo formą. Kai nušlifavau netikslumus, seminaras pradėjo populiarėti. Jį ėmė lankyti vis daugiau žmonių, registruodavosi norintys iš kitų miestų bei valstijų.

Žmonės atsiliepdavo apie seminarą tokiais žodžiais: „Gavau visiškai naują galimybę" arba „Šis seminaras yra it neužpildytas ateities čekis – suma įsirašai pats". Galiausiai mes pakeitėme užsiėmimų pavadinimą – davėme seminarui simbolišką Fenikso vardą.

1984 metais Nightingale Conant korporacija, didžiausia pasaulyje mokomųjų programų įrašų tiekėja, išleido mano seminaro garsajuostę, pavadinusi ją „Pasiekimų psichologija". Labai greitai ji tapo bestseleriu – buvo parduota beveik penki šimtai tūkstančių kopijų.

Jau 1985 metais norinčių pakliūti į seminarus buvo tiek daug, kad pats vienas neįstengiau jų vesti. Įrašiau paskaitas į vaizdajuostę ir pavadinau ją „Feniksas: pasiekimų psichologijos seminaras", parengiau metodinius nurodymus ir apmokiau kitus vedėjus. Seminaro vaizdo įrašas labai išpopuliarėjo, dabar ta medžiaga išversta į dvylika kalbų ir pristatoma dvidešimt keturiose šalyse.

Daugybei kompanijų šis seminaras padėjo pakelti darbo našumą bei komandinės veiklos efektyvumą.

Sistema, kurios pradėsite mokytis, garantuos jums, kad jūsų gyvenimą iš tiesų būtų galima apibūdinti tokiomis kategorijomis kaip laimė, harmonija, sveikata ir klestėjimas.

Dar vienas niuansas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį: jau daugelį metų tūkstančiai baigusiųjų kursus susiranda mane, kai kurie praėjus vos kelioms valandoms po paskaitų, kad pasakytų: „Nepatikėsite, kas man nutiko!.." O paskui jie ima pasakoti apie nuostabius pokyčius, įvykusius jų darbe ar asmeniniame gyvenime.

Ir aš jais tikiu. Žinau štai ką: kai pradėsite vadovautis šioje knygoje išdėstytais principais, būtinai pasieksite sėkmę. Kuo tvirčiau pasikliausite tomis idėjomis, tuo jos bus veiksmingesnės. Jūsų pasiekimus galėtų sumenkinti nebent jūsų pačių nedrąsi vaizduotė. Taigi pirmyn!

1

PAVERSKITE SAVO GYVENIMĄ ŠEDEVRU

Šis amžius – pasiekimų amžius. Niekada anksčiau tokia gausybė žmonių įvairiose srityse nėra nuveikusi daugiau, negu kad yra padaroma dabar. Šiandien daugelis sulaukia pripažinimo kur kas greičiau, nei tai būdavo įmanoma ankstesniais laikais. Dabar žmogus turi didžiausias galimybes paversti savo svajones realybe.

Garsūs futuristai ir žymūs verslininkai pranašauja, jog žmonija žengia į aukso amžių. Demokratijos, asmenybės laisvės bei laisvosios verslininkystės idėjos iš Vakarų sklinda po pasaulį, jos neša klestėjimą ir laisvę visur, kur tik yra nuosekliai diegiamos. Atėjo sėkmės, laimės ir finansinės nepriklausomybės metas.

Šioje knygoje kalbėsime apie tai, kaip pagerinti gyvenimo kokybę ir realizuoti visas savo galimybes. Visiškai nesvarbu, kas jūs esate nei kokia jūsų padėtis visuomenėje – žinokite, kad dabar pat, šią akimirką, tikrai turite vidinių galių pasiekti daugiau, negu esate pasiekę, padaryti daugiau, nei jau esate padarę... Tereikia tik išmokti, kaip tai daroma, o išmokus – drąsiai veikti.

Visa, kas parašyta šioje knygoje, esu išbandęs realiame gyvenime, tad dabar patirtis leidžia tvirtinti, jog ši sistema veiksminga. Mano praeitis yra idealiausias įrodymas, todėl pradedu pasakojimą nuo jos.

Mano gyvenimo istorija

Gimiau 1944 metais Kanadoje. Mano tėvai buvo paprasti žmonės, jie sunkiai dirbo, tačiau pinigų pakankamai neturėjome niekada. Vis prisimenu tėvų žodžius: „Mes negalime sau šito leisti, nes neturime tiek pinigų..." Tai buvo Didžiosios depresijos laikai, bet ir vėliau pinigų šeimoje nepagausėjo.

Tik įžengęs į paauglystę pirmą kartą pastebėjau, jog daugelis kitų šeimų vertėsi kur kas geriau: jie gyveno gražesniuose namuose, vilkėjo naujesniais drabužiais, važinėjo geresniais automobiliais – apie visa tai mūsų šeima galėjo tik pasvajoti. Maždaug tada man ir kilo klausimas: „Kodėl kai kuriems žmonėms sekasi daug labiau negu kitiems?"

Pradėjau domėtis, kodėl kiti daugiau uždirba, darniau bendrauja, geriau ir džiaugsmingiau gyvena. Turėdavau nemažai progų tokiems apmąstymams, kadangi daug laiko praleisdavau vienas. Buvau, kaip dabar vadinama, pralaimėtojas, nevykėlis, man nerūpėjo mokslas, kartais trainiodavausi gatvėmis su šutve „blogiukų". Mokytojai rodydavo mane kaip neigiamą pavyzdį, pavyzdžiui, jie sakydavo: „Išsitiesk, nebūk sukumpęs, nes tapsi kaip Treisis."

Kai man suėjo šešiolika, suvokiau vieną labai svarbų dalyką: jeigu noriu, kad gyvenimas pasikeistų ir imtų tekėti man palankia linkme, pasikeisti turiu visų pirma aš pats. Jeigu man nepatinka būti nelaimingam ir visąlaik skendėti rūpesčiuose, tai pats turiu imtis veiksmų, kad tai pakeisčiau. Štai tada ir prasidėjo atsakymų paieška, trukusi visą gyvenimą: „Kodėl vieniems žmonėms sekasi kur kas labiau negu kitiems?"

Vėliau buvau išmestas iš mokyklos, pradėjau dirbti ir man pavyko šiek tiek susitaupyti. Už tuos pinigus išvykau pasižvalgyti po pasaulį.

Esu aplankęs daugiau kaip aštuoniasdešimt pasaulio šalių. Tiek mačiau ir patyriau, kad daugelis net neįsivaizduoja. Tolimose šalyse teko vargti, alkti ir nesuskaičiuojamą daugybę kartų miegoti tiesiog ant žemės.

Tačiau pasitaikė gyventi ir nuostabiuose viešbučiuose bei pietauti geriausiuose pasaulio didmiesčių restoranuose. Laikui bėgant, tapau didžiulės kompanijos su 265 milijonais dolerių apyvarta direktoriumi. Esu susitikęs ir kalbėjęs su keturiais prezidentais ir trimis ministrais pirmininkais. Kartu su žmona buvome pakviesti pietų net pas Jungtinių Valstijų prezidentą – kartą išsikėliau sau tokį tikslą ir pasiekiau jį per mažiau nei šešis mėnesius.

Dabar matau, kad bėgant metams išmokau nemažai gyvenimo pateiktų pamokų, iš kurių viena svarbiausių yra ši: neįmanoma pataikyti į taikinį, jeigu jo nematai. Neįmanoma padaryti nuostabių dalykų gyvenime, jeigu neįsivaizduoji, kokie jie yra.

Kiekvienąkart sėkmė, kurią patirdavau, ateidavo tik po to, kai gerai apmąstydavau, kaip viskas atrodys, kai pasieksiu tikslą. Esu kalbėjęs su daugeliu žmonių, kurių pastangos buvo vaisingos – visus siejo vienas bendras bruožas: jie tiksliai žinojo, ko nori. Visi turėjo aiškią viziją, koks yra idealus gyvenimas. Kaip tik ta konkreti norimos ateities vizija ir tapo galingu motyvu, kuris stūmė juos į priekį. Atrodė, kad jų siekių realizacija tiesiog išplaukia iš detalaus tarsi jau pasiekto tikslo vaizdinio.

Tikslo nusistatymas yra svarbus sėkmės sistemos elementas, plačiau jį aptarsime penktame skyriuje. Tačiau pirmučiausia reikia atlikti tai, ką daro tik nedaugelis: jei norite, kad ši sistema veiktų, turite tiksliai įvardinti, ką jums reiškia „sėkmė". Turite nutarti, koks būtų jūsų gyvenimas, kaip jis atrodytų, jeigu paverstumėte jį šedevru.

Pradėti reikia taip: „įjunkite" nulinį mąstymą. Įsivaizduokite, kad galite grįžti į kiekvienos gyvenimo situacijos pradžią ir „peržaisti" ją iš naujo – lyg turėtumėte paveikslo rėmus, pro kuriuos stebėtumėte įvairias savo gyvenimo atkarpas bei santykius su žmonėmis. Tada užduokite sau klausimą: „Jeigu reikėtų šį sprendimą priimti šiandien, žinant tai, ką dabar žinau, kaip aš nuspręsčiau?"

Nesileiskite į kompromisus su savimi. Būkite visiškai atviri. Nuolat turėkite galvoje savo idealus. Kiekvieno didelio laimėjimo pradžia yra jūsų sugebėjimas įsivaizduoti tikslą ir tvirtas ryžtas jo siekti.

Septynios sudedamosios sėkmės dalys

Viską, ko norite ar kas svarbu jūsų laimei, galima priskirti vienai iš septynių kategorijų. Šios septynios sudedamosios sėkmės dalys minimos visur, kur kada nors buvo kalbėta ar rašyta apie sėkmę ir laimę. Jomis taip pat apibūdinamas visų itin produktyviai dirbančių žmonių gyvenimas bei pasiekimai.

Idealus gyvenimas – tai šių septynių sudedamųjų dalių derinys, ir būtent toks jų derinys, kuris bet kuriuo konkrečiu momentu padaro jus laimingiausius. Nusakydami savo sėkmę ar laimę vienu ar keliais šių septynių sudedamųjų dalių terminais, jūs sukuriate aiškų tikslą, kurį norite pasiekti, ir nustatote sritis, kurias reikia keisti, jei trokštate, kad gyvenimas pagerėtų.

Pirmučiausia susikurkite idealą, savo puikios ateities viziją. Pasistenkite vidine akimi „pamatyti" gyvenimą tokį, koks jis turėtų būti, kai pasieksite visus savo tikslus. Pirmoji jūsų užduotis yra sukurti aiškų trokštamos ateities atspaudą, atrodantį būtent taip, koks jis ir bus, kai ten – į tą trokštamą ateitį – pateksite. Vėliau šis vaizdinys pasitarnaus jums kaip imperatyvas, kaip gairė ir etalonas, su kuriuo galėsite lyginti viską, ką būsite nuveikę, kai sieksite savo idealą paversti realybe.

Dvasios ramybė

Pirmoji iš šių septynių sudedamųjų sėkmės dalių, beje, pati svarbiausia, yra dvasios ramybė. Tai didžiausias žmonijos gėris. Nėra nieko vertesnio už ją, todėl siekiame jos visą gyvenimą. Dvasios ramybė – mūsų sėkmės matas kiekvieną atkirai paimtą akimirką. Tai yra mūsų vidinis giroskopas. Kai gyvename neprasilenkdami su savo svarbiausiomis vertybėmis ir giliausiais įsitikinimais – kitaip sakant, kai mūsų gyvenimas puikiai subalansuotas – tada jaučiame dvasios ramybę. O jei dėl kokių nors priežasčių einame į kompromisą su savo vertybėmis ar jų apskritai nepaisome, visų pirma kenčia mūsų dvasios ramybė.

Dvasios ramybė, harmonija, yra visų žmonių grupių optimalios veiklos esmė. Visas žmonių bendravimas yra grindžiamas harmoningais santykiais. Manieros, moralė, etiketas ir diplomatija yra sukurti, kad išpildytų kiekviename žmoguje slypintį troškimą – užsitikrinti dvasios ramybę nesudrumsčiant jos kitiems žmonėms.

Kompanijose dvasios ramybę galima „išmatuoti" harmonijos, egzistuojančios tarp bendradarbių, dydžiu. Produktyvios ir pelningos yra tos kompanijos, kuriose darbuotojams gerai, kur jie jaučiasi saugūs ir laimingi. Čia žmonės pluša labai sunkiai, netgi beprotiškai, tačiau yra ramūs.

Nuostabi tiesa, kurią turėtume žinoti apie dvasios ramybę, yra tai, jog ji – normali, prigimtinė žmogaus būsena. Laimė – jūsų teisė, kurią gavote gimdami. Ji tiesiog jums priklauso. Tai nėra tik retkarčiais, sėkmės atveju, patiriama būsena. Dvasios ramybė yra jūsų būties pagrindas. Tai svarbiausia išankstinė sąlyga, kad būtų įmanoma visa kuo džiaugtis ir mėgautis.

Ramybės siekis turi tapti pagrindiniu jūsų gyvenimo principu, svarbiausiu tikslu, link kurio vestų ir kuriam tarnautų visi kiti tikslai.

Jau pati mintis turėti ypatingą tikslą – kopti į savo laimės viršūnę – kėlė man tam tikrą sumaištį ir tuo pat metu žadino smalsumą. Religija buvo įkalusi į galvą mintį, kad asmeninė laimė jokiu būdu nepriklauso nuo laisvo apsisprendimo, ką pasirinkti ir kaip elgtis.

Be to, man buvo pasakyta, kad laimė yra tik šalutinis produktas, gaunamas tada, kai savo gyvenimu siekiame padaryti laimingus kitus. Man nuolat kartojo, kad jei būsiu „šiek tiek laimingas", tai man tiesiog pasiseks. O jei laimė neaplankys, ką gi, vadinasi, toks mano likimas. Mintis, kad gyvenimo tikslas gali būti noras susikurti laimę pačiam, buvo laikoma savanaudiška ir neverta dėmesio.

Mano pažiūros radikaliai pasikeitė tada, kai aš supratau du dalykus. Pirma, suvokiau, kad jeigu pats nieko nedarysiu, niekas kitas to tikrai už mane nepadarys ir prie laimės manęs nepriartins. Ir jeigu mano gyvenimo tikslas bus tik daryti laimingus kitus, tai aš visada priklausysiu nuo tų žmonių valios, kad ir kas jie būtų. Mano pastangos tvarkyti savo gyvenimą taip, kad kiti būtų laimingi, taptų nesibaigiančia vilčių žlugimo bei nusivylimo virtine, nes kitaip vargu ar įmanoma.

Antra, aš supratau, jog negaliu atiduoti to, ko neturiu. Negaliu padaryti kitų žmonių laimingų pats būdamas nelaimingas. Abraomas Linkolnas kartą pasakė: „Negali padėti vargšams, jei esi vienas iš jų." Supratau, kad kitiems suteiksiu laimės tik tada, kai pats būsiu laimingas.

Visa kita mūsų veikla labai priklauso nuo dvasios ramybės, todėl verta ją išsamiau patyrinėti. Iš kur ji kyla? Kas ją sąlygoja ir kada ji atsiranda? Kaip galima daugiau jos įgyti?

Paprastai tariant, laimę ir vidinę ramybę patiriame tada, kai esame visiškai laisvi nuo destruktyvių emocijų: baimės, pykčio, abejonių, kaltės, nerimo. Kai nėra neigiamų emocijų, mes natūraliai, be jokių pastangų, mėgaujamės dvasine ramybe. Vadinasi, kelyje į laimę būtina nuolat šalinti ar bent jau vengti savo gyvenime tų aplinkybių, kurios verčia reaguoti neigiamai ir kelia stresą.

Ši mintis kitados mane tiesiog pribloškė. Tik įsivaizduokite! Kelias į laimingą, produktyvų gyvenimą yra labai paprastas: reikia pasiekti dvasios ramybę, vengti negatyviai mąstančių žmonių, skausmingų situacijų ir emocijų, – žodžiu, visa to, kas daro mus nelaimingus.

Cha! Negi laimę pasiekti taip paprasta? Čia ir yra šuo pakastas. Didžiausia kliūtis, trukdanti iš gyvenimo pašalinti negatyvumą – tai mūsų pačių prisirišimas prie negatyvių žmonių ir situacijų, provokuojančių neigimas emocijas. Mūsų racionalus protas pateikia galybę svarių priežasčių, dėl kurių esą privalome likti esamoje situacijoje ir nieko nekeisti. Užuot dirbęs mūsų labui ir siūlęs, kaip spręsti problemas, nuostabusis protas „neriasi iš kailio", kad tų problemų turėtume kuo daugiau.

Toliau šioje knygoje kalbėsiu apie įvairius būdus, kaip kontroliuoti neigiamas emocijas ir ilgainiui visiškai jų atsikratyti. Supažindinsiu su veiksmingais metodais, įgalinančiais tuojau pat neutralizuoti pyktį ir nerimą. Išmokysiu, kaip galima visiškai kontroliuoti savo emocijas ir ilgą laiką išlaikyti jas teigiamas.

Tačiau dabar jūsų užduotis yra įvaldyti tai, kas vadinama „viršukalnių mąstymu". Mintyse projektuokite ateitį ir įsivaizduokite savo idealų gyvenimą. Kas padarytų jus idealiai laimingus? Nesijaudinkite dėl to, kas atrodo įmanoma ar neįmanoma jums dabar. Išlaisvinkite mintis nuo bet kokių apribojimų ir pabūkite visiški savanaudžiai. Tiesiog įsivaizduokite savo gyvenimą būtent tokį, kokio norėtumėte, koks jis turėtų būti, kad galėtumėte mėgautis dvasine ramybe.

Kur gyventumėte? Koks žmogus ar žmonės būtų šalia? Kaip leistumėte laiką, kaip sutiktumėte rytą ir palydėtumėte vakarą? Ką dirbtumėte? Atsiminkite, kad neįmanoma numušti taikinio, kurio nematote. Kita vertus, jeigu galite jį aiškiai vizualizuoti, tai yra labai didelė tikimybė, kad nesunkiai pataikysite!

Jeigu, tarkime, esate verslininkai, galite susikurti idealią savo darbo ar verslo ateities viziją. Ką norėtumėte pakeisti, kad veikla būtų harmoningesnė, kad sėkmingiau bendrautumėte su partneriais ir kolegomis? Įsivaizduokite savo šeimyninį gyvenimą, santykius su jums brangiais žmonėmis – visišką sutarimą ir palaimingą ramybę. Tiesiog „pamatykite" laimingus ir save, ir šeimynykščius.

Kai dvasios ramybė bus jūsų tikslas ir visą veiklą suplanuosite taip, kad ji padėtų, o ne trukdytų jūsų siekiui, tuomet tikriausiai daugiau niekada nebedarysite klaidų. Pamatysite, kad veikiate ir gyvenate remdamiesi tam tikrais aukštesniais principais. Jūs jausitės nuostabiai. To pagrindas ir yra dvasinė ramybė.

Sveikata ir energija

Antra sudedamoji sėkmės dalis – sveikata ir energija. Lygiai kaip dvasinė ramybė yra normali ir prigimtinė psichinė būsena, taip sveikata ir energija yra normali bei natūrali fizinė būsena.

Mūsų kūnui natūralu būti sveikam. Jis lengvai ir gausiai generuoja energiją, jeigu tik nėra jokių psichinių ar fizinių trukdžių. Sveikata tiesiog trykšta, jei nėra jokio skausmo, ligos ar kito sutrikimo. Kūnas gamtos taip sukurtas, jog kai mes liaujamės jam trukdyti, dažniausiai jis pats atsigauna, sustiprėja bei įgauna energijos.

Jeigu užsitikrinsite materialią gerovę, bet prarasite sveikatą ar dvasinę ramybę, tai tokie pasiekimai nelabai jus ir tedžiugins.

Įsivaizduokite, kad esate puikios sveikatos. Apgalvokite, kokia turėtų būti jūsų savijauta, jei atitiktumėte idealų fizinės būklės įvaizdį, tiesiog pajauskite savo nepriekaištingą kūną. Kaip turėtumėte atrodyti? Ką jaustumėte, grakščiai judėdami? Koks turėtų būti jūsų svoris? Kokį maistą valgytumėte ir kokius pratimus darytumėte sportuodami?

Viename iš seminarų prie manęs priėjo verslininkas, susikūręs savo idealų įvaizdį, ir tarė, kad jo idealas – bėgti maratoną. Tai buvo keturiasdešimtmetis vyriškis, turintis maždaug dešimties kilogramų antsvorį ir ne itin geros sveikatos. Jis abejojo, ar maratonas – realu, tačiau minties procesas prasidėjo.

Kuo daugiau jis mąstė apie save, koks galėtų būti, o ne koks iš tikrųjų buvo, tuo smarkiau jį žavėjo pati maratono idėja. Jis ėmė įsivaizduoti save liekną ir stiprų, ir mintis apie maratoną pradėjo atrodyti jam visai reali. Ėmė jausti galįs tai padaryti.

Jis nusipirko keletą knygų apie bėgiojimą ristele, įsigijo tinkamą aprangą bei sportinius batelius ir kiekvieną dieną po truputį pradėjo mankštintis. Kiekvieną savaitę jis vis didindavo distanciją ir štai po vienerių metų įveikė savo pirmąjį tikrą maratoną – dvidešimt šešias su puse mylios. Jis įgyvendino savo viziją – tapo toks žmogus, kokį save įsivaizdavo. Svarbiausia, dabar jautėsi sveikesnis, lieknesnis, tvirtesnis ir kur kas energingesnis negu pirmiau.

Malonūs santykiai

Trečioji sudėtinė sėkmės dalis yra malonūs santykiai su žmonėmis, kuriuos mylite ir kuriais rūpinatės, taip pat ir su tais, kurie myli jus. Didžioji jūsų laimės ar nelaimių dalis gyvenime kyla iš jūsų santykių su kitais, tik šie santykiai parodo jūsų kaip asmenybės vertę.

Svarbiausias visaverčio asmens bruožas yra tas, jog jis ar ji sugeba pradėti ir išlaikyti ilgalaikius draugiškus bei intymius santykius su kitais žmonėmis. Pati jūsų asmenybės esmė atsiskleidžia tik tada, kai prasmingai bendraujate su kitais žmonėmis.

Visada galite pasitikrinti, kaip jums sekasi bendrauti, paprastu testu – juoku. Ar dažnai du žmonės (ar šeima) kartu juokiasi? Bendras juokas tiksliausiai parodo, kokie yra jūsų santykiai. Kai jie yra iš tikrųjų geri, žmonės dažnai juokiasi būdami kartu. O kai santykiai vėsta ar ima apkarsti, pirmiausia dingsta juokas.

Tas pat galioja ir įstaigoms. Produktyviai ir pelningai dirba tos organizacijos, kuriose žmonės būdami kartu juokauja ir juokiasi. Jiems patinka jų darbas, jiems smagu būti kartu. Jie, kaip komanda, veikia sklandžiai ir sėkmingai. Tokiomis sąlygomis darbuotojai yra optimistiškai nusiteikę, atviresni naujoms idėjoms, kūrybingesni ir lankstesni.

Seniau maniau, kad žmonės yra tik svarbi verslo dalis. O vėliau man išaiškėjo, kad patys žmonės ir yra verslas.

Baldus bei įrangą galima pakeisti. Produkcija, paslaugos, klientūra laikui bėgant irgi keičiasi. Tačiau jeigu turite tinkamus žmones, kompanija ir toliau klestės.

Svarbiausia vadovo pareiga yra užtikrinti harmoniją ir laimę tarp žmonių, už kuriuos jis yra atsakingas, sukurti optimizmo, entuziazmo ir aukštos moralės atmosferą. Ši kolegiškumo dvasia yra išskirtinis visų aukščiausios klasės organizacijų bruožas.

Kokie santykiai jums yra idealūs? Su kuo norėtumėte bendrauti? Jeigu galėtumėte jums svarbius santykius detaliai „suprojektuoti", ką keistumėte jau esančiuose, ko norėtumėte, kad juose būtų daugiau ar mažiau?

Neturėdami aiškios idėjos, ko konkrečiai norite bendraudami su kitu žmogumi, tikriausiai atsiduriate situacijose, kai ne jūs renkatės. Dažniausiai kylančios problemos gyvenime yra „problemos su žmonėmis".

Nedarnūs santykiai išveda iš pusiausvyros, ardo dvasios ramybę, pakerta sveikatą. Todėl vienas iš pagrindinių tikslų gyvenime – susikurti tokią aplinką, kurioje būtume laimingi, patenkinti ir realizavę savo galimybes. Privalome persvarstyti visus savo santykius ir sukurti planą, kaip juos padaryti išties darnius.

Finansinė laisvė

Ketvirtoji sudėtinė sėkmės dalis yra finansinė laisvė. Būti finansiškai laisvam reiškia turėti tiek pinigų, kad nereikėtų dėl jų nuolat rūpintis, kaip kad daro daugelis žmonių. Ne pinigai yra blogis, o jų trūkumas. Pasiekti finansinę laisvę – vienas svarbiausių jūsų gyvenimo tikslų ir uždavinių. Tai pernelyg svarbu, kad būtų palikta savieigai.

Daugiau nei 80 procentų Amerikos gyventojų turi finansinių sunkumų. Visą mielą dieną, nuo pat ankstaus rytmečio iki vėlaus vakaro, jų mintys sukasi apie pinigus. Toks gyvenimas nėra nei laimingas, nei sveikas. Taip gyvendami jūs tikrai nerealizuosite savo žmogiškojo potencialo.

Pinigai yra svarbu. Pažymėjau juos ketvirtuoju numeriu sudedamųjų sėkmės dalių sąraše todėl, kad be jų pirmų trijų ir nepasieksite. Daugumą išgyvenimų bei rūpesčių sukelia pinigų stygius. O tai savo ruožtu yra daugelio sveikatos sutrikimų priežastis. Finansinės problemos blogina santykius, ardo šeimas. Štai kodėl turite ugdytis sugebėjimą užsidirbti pakankamai pinigų.

Kai siekiate tikslo, laisvės pojūtis yra būtinas. O laisvi nesijausite tol, kol neturėsite tiek pinigų, kad galėtumėt dėl jų nebekvaršinti sau galvos. Todėl finansinė nepriklausomybė yra vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių. Jį vykdyti reikia neapgaudinėjant savęs ir nepasikliaujant atsitiktinumais.

Įsivaizduokite, kad turite burtų lazdelę ir ja mostelėję galite sukurti tokį savo finansinį gyvenimą, kokio tik panorėsite. Ką darytumėte? Koks būtų jūsų gyvenimas, jei pasiektumėte savo tikslus finansinėje srityje? Kaip pasikeistų jūsų kasdienė veikla?

Kiek norėtumėte uždirbti šiais metais? po penkerių metų? po dešimties? Koks būtų jūsų gyvenimas? Kokią sumą norėtumėte turėti banke? Kokią pensiją, jūsų nuomone, turėtumėte gauti baigę aktyvią darbinę veiklą?

Tai labai svarbūs klausimai! Daugelis žmonių per visą gyvenimą niekada sau jų neužduoda. Jei galite tiksliai apibūdinti, kokių finansinių rezultatų norėtumėte, tai galite ir išsiaiškinti, ką jums reikia sužinoti bei nuveikti, kad tai pasiektumėte. Daugelis baigusiųjų mano seminarus klausytojų pritaikė gautas žinias, ir jų gyvenimas visiškai pasikeitė – iš vidutiniokų ar net varguolių jie tapo turtuoliais! Keletas – net didelių korporacijų prezidentais. Vienas kitas – milijonieriais. Daugelis pradėjo ir sėkmingai plėtoja savo verslą arba buvo pastebėti ir greitai padarė karjerą darbovietėse – tačiau jiems pavyko tik tada, kai jie nusprendė, ko tiksliai nori.

Kai jūs tiksliai apsispręsite, kokių finansinių rezultatų norite ir koks turi būti jūsų naujasis gyvenimas, tada galėsite pasinaudoti šia sistema. Viskas prasideda tą akimirką, kai aiškiai apsibrėžiate savo finansinę ateitį ir sudarote planą, kaip jos link eisite.

Verti tikslai ir idealai

Penktoji sudėtinė sėkmės dalis yra verti tikslai ir idealai. Pagrindinis žmogaus veiklos variklis, pasak dr. Viktoro E. Franklio, knygos Žmogus ieško prasmės (Dr. Viktor E. Frankl, Man's Search for Meaning) autoriaus, yra prasmės ir gyvenimo tikslo poreikis. Kad iš tiesų būtume laimingi, turime aiškiai žinoti, ko norime. Mes trokštame atsidėti iš tiesų aukštam tikslui, net aukštesniam už savo asmenybę, norime jausti, kad šiam pasauliui esame svarbūs.

Laimė, galima sakyti, yra būsena, kurią patiriame realizavę vertą idealą, pasiekę didį tikslą. Žmogus gali būti laimingas tik tuomet, kai palaipsniui juda svarbiausių savo būties dalykų link.

Pasvarstykite, kokia veikla ir laimėjimai labiausiai jus džiugintų. Ką darėte praeityje, kai jautėtės laimingiausi? Koks darbas ar veikla suteiktų jums didžiausią pasitenkinimą? Koks galėtų būti didžiausias jūsų gyvenimo tikslas?

Savęs pažinimas ir savimonė

Šeštasis sėkmės elementas yra savęs pažinimas ir savimonė. Kaip rodo istorija, savęs pažinimas visada buvo asmeninės laimės ir kasdienės sėkmės prielaida. Frazė „Žmogau, pažink save" priklauso senovės graikams. Kad galėtume viską padaryti kuo geriausiai, turime žinoti, kas esame ir kodėl mąstome bei jaučiame būtent taip. Reikia pažinti jėgas, kurios formavo mūsų charakterį nuo ankstyviausios kūdikystės. Kai perprantame save ir priimame tokius, kokie esame, galime judėti gyvenimo keliu pirmyn.

Asmeninis pasitenkinimas

Septintasis sėkmės elementas yra asmeninio pasitenkinimo jausmas. Tai yra tvirtas žinojimas, jog galime realizuoti visą savo žmogiškąjį potencialą. Psichologas Abrahamas Maslou (Abraham Maslow) pavadino tai „savirealizacija" (self-actualization). Pasak jo, tai yra pagrindinė sveikiausių, laimingiausių ir didžiausios sėkmės lydimų mūsų visuomenės vyrų bei moterų savybė.

Šioje knygoje aiškinama, kaip būti savo paties psichologu. Jūs išmoksite, kaip išsiugdyti ir išlaikyti teigiamą, optimistinį požiūrį visose gyvenimo situacijose, sužinosite, kaip formuotis visiškai integruotą, brandžią asmenybę.

Septynių sudedamųjų sėkmės dalių pažinimas suteikia galimybę siekti kelių tikslų. Kai susidarote idealaus gyvenimo vaizdinį, jūs įjungiate vidinį išlaisvinimo mechanizmą. Vėlesniuose skyriuose rasite ne kartą išmėgintą ir pasiteisinusią minčių bei veiksmų sistemą, kuria galėsite pasinaudoti, siekdami visų savo tikslų. Tačiau pirmasis ir labai svarbus žingsnis tikslo link yra žinoti, kur norite nukakti.

Antrajame skyriuje susipažinsite su septyniais psichinių jėgų valdymo dėsniais bei su jų taikymo metodika. Ji padės jums kurtis tokį gyvenimą, kokį tik sugebėsite įsivaizduoti. Trečiajame skyriuje sužinosite, kas yra svarbiausioji programa bei kaip ji valdo kiekvieną jūsų minčių ir jausmų aspektą. Išmoksite, kaip galima ją perprogramuoti ir suderinti su pagrindiniais savo gyvenimo tikslais.

Ketvirtasis skyrius jus supažindins, kaip galite mobilizuoti savo psichines galias, kad jūsų pasiekimai būtų maksimalūs. Aprašomi metodai bei technikos, kuriuos savo laiku padėjo siekti sėkmės daugybei žmonių.

Penktajame skyriuje įvaldysite svarbiausius įgūdžius. Šie įgūdžiai leis jums per vienerius ar dvejus metus pasiekti daugiau, negu kiti pasiekia per visą gyvenimą.

Šeštajame skyriuje sužinosite apie svarbiausiąją galią, višsąmoningą protą, kuriuo galimybės yra beribės. Didžiausią sėkmę žmonija pasiekė pažadinusi viršsąmonės gebėjimus. Jūs išmoksite naudotis juos lygiai taip pat natūraliai, kaip kad gebate kvėpuoti.

Septintajame skyriuje kalbėsime apie svarbiausiąjį sprendimą – tokį, kuris padėtų siekti pačių aukščiausių veiklos rezultatų. Išsiaiškinsime, koks yra esminis skirtumas tarp sėkmės lydimų žmonių ir nevykėlių.

Aštuntasis skyrius supažindins jus su svarbiausiuoju tikslu. Jūs sužinosite, kaip reikia tvarkyti savo gyvenimą, kad užtikrintumėte didžiausią laimę sau ir savo artimiesiems, išmoksite įveikti stresą bei jo padarinius.

Devintajame skyriuje susiesime visų skyrių medžiagą į visumą ir mokysimės, kaip daryti poveikį žmonėms. Čia, be kita ko, rasite pagrindinius socialinės psichologijos principus ir patarimus, kaip geriau sutarti su žmonėmis beveik visose gyvenimo situacijose.

Dešimtasis skyrius pamokys jus, kaip savo romantiškus santykius padaryti darnesnius. Sužinosite, kodėl santykiai būna sėkmingi ir kodėl jie nesusiklosto. Išmoksite pakeisti savo santykius per vieną naktį, o kartais netgi dar greičiau.

Vienuoliktajame skyriuje sužinosite, kaip tapti pačiais nuostabiausiais tėvais. Išmoksite, kaip reikia bendrauti su savo vaikais, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų, kad augtų laimingi, sveiki ir pasitikintys savimi. Sužinosite, kaip ištaisyti praeities klaidas ir susikurti malonius santykius, kurie tęstųsi visą likusį gyvenimą.

Ir pagaliau dvyliktasis skyrius atskleis amžių paslaptį – kalbėsime apie galingiausią jėgą pasaulyje, charakterio ir likimo kūrėją, vienintelį tikrai vertingą mūsų žmogiškosios būties dalyką. Atrasite formulę, padėsiančią jums tapti tikru žmogumi ir visiškai realizuoti savo galimybes. Išmoksite gyventi ir kurti su meile.

Kai pradėsite praktiškai taikyti šioje knygoje sudėtas žinias, jūs pasijusite ramesni, sveikesni, energingesni, pasitaisys jūsų santykiai, jūs tapsite finansiškai laisvi, įgyvendinsite įspūdingiausius savo tikslus, giliau pažinsite save. Jus apims nuostabus savirealizacijos jausmas.

Idėjos, įžvalgos ir praktiniai patarimai, pateikti toliau, tikrai padės jums susikurti materialinę ir dvasinę gerovę. Jums atsivers nauji galimybių horizontai, jūs įsuksite į maksimalaus pasiekimo greitkelį.

Praktika

Ši sistema be galo praktiška. Kiekviename skyriuje pateikti pratimai, kuriuos reikia atlikti. Tai tarsi priemonės, kurios padės jums valdyti savo gyvenimą. Kad tos priemonės būtų veiksmingos, turite įprasti su jomis dirbti. Todėl patarčiau atlikti pratimus iš eilės, nes tokiu būdu jų efektas didės, ir jūs gausite iš jų didžiausią naudą.

Pirmasis pratimas buvo aprašytas šiame skyriuje. Tik jūs patys galite paimti vaizduotės teptuką ir ant savo gyvenimo drobės pradėti tapyti šedevrą.

Pirma nuspręskite, kokie yra jūsų tikslai, ir nesvarstykite, ar tai įmanoma. Savo idealaus gyvenimo vaizdinį kurkite labai smulkiai. Visiškai nesirūpinkite, kaip tą pasieksite. Kituose skyriuose sužinosite, kaip savo viziją paversti tikrove.

2

SEPTYNI PSICHIKOS DĖSNIAI

Šiandien tik 5 procentai žmonių, baigę savo darbinę veiklą, yra finansiškai nepriklausomi. Daugiau kaip 80 procentų šiandien dirbančių žmonių verčiau užsiimtų kokia kita veikla, o 84 procentai skundžiasi, kad jiems nepavyksta realizuoti visų savo galimybių. Ir tik 5 procentai jaučiasi darbe dirbantys visu pajėgumu.

Taip pat kur kas daugiau žmonių nei kada nors anksčiau yra ligoti, nutukę, prastai jaučiasi ir neturi jėgų. Jungtinėse Valstijose sveikatos priežiūrai skiriama didesnė nacionalinio produkto dalis nei bet kurioje kitoje šalyje, tačiau medicinos paslaugos vis brangsta. Žinome, kad daugybę ligų ir negalavimų sukelia stresas bei įvairios asmeninės dramos. Todėl galima teigti, kad žmonės nuodijasi gyvenimą bei žlugdo tarpasmeninius santykius savo ydinga mąstysena.

Amerika – laisva šalis. Žmonės laisvai gali rinktis, ką veikti, kuo būti, jie gali nevaržomi judėti ir stengtis pagerinti savo gyvenimą. Tai kodėl tiek daug žmonių murkdosi negatyvumo ir pesimizmo liūne, jeigu jie gali laisvai siekti pačių didžiausių tikslų? Kodėl tik nedaugelis gyvena taip, kaip jiems leidžia jų tikrosios galimybės?

Paieška

Kai augau, man net į galvą neateidavo, kad sėkmės reikia siekti uoliu darbu bei mokymusi. Man rodėsi, kad viskas „tiesiog atsitinka". Sveikata, laimė, ramybė, materialinė gerovė ir visa kita ateina lėmus likimui, jeigu atsirandi tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Tokia gyvenimo nuostata daro žmones priklausomus nuo atsitiktinumų dėsnio. Šiuo dėsniu grįstas daugelio žmonių gyvenimas. Kitaip sakant, jie savo sėkmės neplanuoja.

Jeigu norite tapti gydytoju, jūs studijuojate mediciną ir atliekate gydymo praktiką. Jei norite tapti geru virėju, turite mokytis virimo meno, gilintis į geras kulinarijos knygas bei receptus. Jeigu norite gyventi laimingą ir kupiną džiaugsmo gyvenimą, turite analizuoti laimingų žmonių patirtį – tokių žmonių, kuriems itin sekasi tose srityse, kuriose sėkmės siekiate ir jūs.

Ši mintis mane nustebino. Viskas atrodė taip paprasta! Ar tikrai taip? Žinoma, kad ne. Juk niekas, kas yra tikrai vertinga, lengvai nepadaroma. Klaidinga tikėti, kad teigiami dalykai randasi savaime. Kai pradėjau savojo šventojo Gralio, arba laimingo gyvenimo, paieškas, suformulavau tris pagrindinius veiklos principus, kurie man vėliau be galo padėjo.

Pirma, gyvenimas yra sunkus. Taip visada buvo ir taip visada bus. Jis niekada kitoks nebuvo nei jums, nei man, nei kam nors kitam. Vis dėlto jei mes priimame šią esminę tiesą, gyvenimas tampa truputėlį lengvesnis, nes mes taip smarkiai nebekenčiame nuo neteisybės ir žlugusių vilčių.

Antra, viskas, kas esate dabar ar kas kada nors būsite, priklauso nuo jūsų. Šiandien esate ten, kur esate, nes patys taip pasirinkote. Visada galite laisvai rinktis veiklą arba neveiklumą, ir jūsų gyvenimas šiandien yra visų jūsų pasirinkimų, gerų ir blogų, suma. Jei norite, kad jūsų ateitis būtų kitokia, turite ją tokią ir pasirinkti.

Trečia ir, ko gero, svarbiausia – galite išmokti viską, ką jums reikia išmokti, kad taptumėte tuo, kas tik norite būti, ir pasiektumėte viską, ką norite pasiekti. Egzistuoja labai mažai apribojimų, ir iš esmės visi jie yra pačiame žmoguje, o ne išorėje.

Sakoma, jog būtinybė yra išradimų motina. Jei taip, tai skausmas, matyt, yra pažinimo tėvas. Atrodo, mums tereikia nusivylimo bei kančios bakstelėjimo, kad atsivertume naujoms idėjoms ir naujiems veiklos būdams. Tą patyriau savo kailiu, kai buvau vos dvidešimties.

Kad judėtume į priekį, turime ir išmokti, ir pamiršti kelis dalykus. Esame įkalinti tam tikrame savo žinių bei meistriškumo lygyje. Negalime eiti tolyn su tuo bagažu, kurį turime sukaupę šiandien.

Pradėjau gilintis į sėkmės ir laimės priežastis, remdamasis aukščiau išdėstytais principais. Jie tapo mano sistemos pagrindu. Apie ją kalbėsiu šioje knygoje. Kiekvienas knygos skyrius papildo kitą skyrių, kaip kad didingas pastatas kyla viršun aukštas po aukšto, kol suspindi visu savo puikumu.

Mintis keis mintį, veiksmas – veiksmą, ir taip žingsnelis po žingsnelio sužinosite, kaip paversti savo gyvenimą tikru meno kūriniu, šedevru. Patirsite, kad pasistengę galite sukurti šį tą iš tiesų nuostabaus. Jūs pažabosite savo likimą, išmoksite siekti daugiau, negu leisdavote sau iki šiol. Tik nesitikėkite, jog visa tai bus lengva.

Plyta prie plytos

Kai pradėjau psichologijos ir žmogaus pasiekimų mokslo studijas, kaip atspirties tašką paėmiau save ir savo situaciją. Kad ir ką sužinodavau, vis savęs klausdavau: „Ar man tai tinka, ar man tai yra gerai?" Jūs irgi turite tai daryti – nepamiršti kreiptis į savo vidinį vedlį.

Sėkmės lydimi žmonės iš tikrųjų labai pasitiki savimi. Kiekvienoje situacijoje jie puikiai jaučia, kaip jiems dera pasielgti. Jūs irgi turite būti tokie. Pavyzdžiui, jei pajustumėte, kad ši knyga ne jums, atidėkite ją kuriam laikui į šalį ir grįžkite prie jos vėliau.

Teodoras Ruzveltas (Theodore Roosevelt) sakė: „Veik čia ir dabar taip, kaip leidžia tavo gebėjimai." Tai aš ir dariau. Kai pradėjau domėtis, kodėl vieniems žmonėms sekasi labiau nei kitiems, aš tiesiog pasinėriau į tą sritį ir dirbau labai nuoširdžiai. Buvau vargšas studentas, daug skaičiau ir nebijojau sunkaus darbo. Kai kiti vaikščiojo į pasimatymus ir šokius, aš mokiausi stengdamasis pasivyti prarastą laiką.

Be visa ko kita, supratau vieną dalyką: jeigu knygos ir idėjos garantuotų nuostabų gyvenimą, tai mes visi būtume turtingi ir laimingi. Juk šiandien yra be galo daug gerų knygų ir mokomųjų įrašų, kuriuose kalbama apie tai, ką daryti, kad sėkmė lydėtų kiekvienoje gyvenimo srityje. Kiekviena tokia knyga ar kita priemonė siūlo tikrai vertingų idėjų. Tačiau net ir visos kartu sudėtos jos sėkmės toli gražu negarantuoja.

Reikia turėti sistemą. Kupino idėjų bet be sistemos žmogaus veikla panaši į bandymą sudėti didžiulę dėlionę be kontrolinio paveikslėlio. Bet kokia sistema yra geriau negu jokios sistemos. Reikia susikurti sistemą ir paskui prisiversti tvarkingai jos laikytis, kol rasis norimi rezultatai. Tas pasakytina apie visas gyvenimo ir veiklos sritis.

Pagrindiniai veikimo būdai

Pagrindinė visų nesėkmių priežastis būna paprasta: žmonės nemoka išnaudoti visų savo galimybių. Jie neišmano savo psichikos funkcionavimo principų ir dėl to be reikalo iššvaisto daugelį valandų ar net metų, veikdami kur kas prasčiau, nei kad iš tiesų galėtų.

Tarkime, jums dovanojo brangų asmeninį kompiuterį. Jį pristatė į namus, tačiau kai išpakavote, pasirodė, kad trūksta vieno dalyko – instrukcijos, o apie kompiuterį jūs neišmanote nieko, niekada nesimokėte su juo dirbti ir net nebandėte prie jo prisėsti. Taigi įsivaizduokite, kad jums dabar reikia išsiaiškinti, kaip veikia kompiuteris ir kaip su juo dirbti – kaip gauti vertingą rezultatą. Kaip manote, kiek laiko sugaišite, jei neturėsite jokio vadovo, jei bandysite tą atlikti tik savo jėgomis?

O dabar įsivaizduokite, kad gavote tą patį kompiuterį, bet šį kartą jis atkeliavo kartu su instrukcija, be to, dar ir kompiuterių specialistas atėjo bei nuosekliai parodė, kaip dirbti su juo, kaip programuoti ir kaip efektyviausiai jį naudoti.

Turėdami instrukciją ir padedami specialisto jūs įvaldysite kompiuterį ir pradėsite dirbti juo per pusdienį. Ir jūsų įgūdžiai sulig kiekviena dieną tik tvirtės.

Taigi reikalo esmė tokia: mes ateiname į šį pasaulį neturėdami instrukcijos. Gimstame turėdami nepaprastas smegenis, kurių galimybės tokios neaprėpiamos, jog net nesugebame jų suvokti. Šis nuostabus tris svarus sveriantis organas turi 100 milijardų ląstelių ir apdoroja 100 milijonų bitų informacijos per valandą. Tinkamai naudojamas, mūsų puikusis protas gali išvesti mus iš skurdžių į turtuolius, iš vienatvės į publiką, iš ligų patalo į aktyvų ir sveiką gyvenimą, iš depresijos į laimę ir džiaugsmą.

Į šia knygą galima žvelgti kaip į tam tikrą instrukciją. Joje sakoma, ką turite daryti, jei norite, kad jūsų pasekimai būtų maksimalūs. Ji moko, kaip pakinkyti savo proto jėgą, kad ji duotų jums viską, ko tikrai norite.

Mūsų daugiamatis protas

Mūsų protas – tai lyg plataus kompiuterių tinklo pagrindinis procesorius. Jis gauna duomenis iš kelių operatorių, kelių šaltinių. Bet koks naujas duomenų įvedimas veikia kitus, jau anksčiau sukauptus duomenis. Visa nauja informacija, nesvarbu, teisinga ji ar ne, gali bemat pakeisti vykstančias operacijas bet kurioje viso tinklo zonoje.

Svarbiausia užduotis siekiant tikslo – perprogramuoti šį įrenginį taip, jog visa, ką žmogus galvoja, jaučia ar kuo tiki, taptų tiksliu psichiniu jo tikrųjų siekių ekvivalentu.

Esama vidinių bei išorinių priėjimo prie mūsų pasąmonės portalų. Vidiniai – tai mintys, vaizduotė, jausmai. O išoriškai galite būti veikiami sugestyvios aplinkos ir apskritai visa ko, ką fiksuoja jūsų sąmoningas protas. Jus veikia visa tai, ką patys darote, sakote, girdite, skaitote, matote, klausote, o ypač – žmonės, su kuriais bendraujate, pokalbiai, kuriuose dalyvaujate. Kiekvienas iš šių faktorių gali sukelti, arba stimuliuoti, atitinkamus „kompiuterių tinklo" elementų pokyčius. O visų faktorių derinys sukūrė ir tebekuria jus tokius, kokie šiandien esate.

Kai mintijate mintį, ji gimdo kitą mintį ar netgi visą pasąmonės srautą, kuris nuneša jus tolyn nuo pradinės minties. Protas skuba lyg liūties sukelta srovė, neša jus link jūsų tikslų arba visai priešinga kryptimi, priklausomai nuo to, kaip esate jį įvaldę.

Mintys sukelia vaizdinius, ir tie vaizdiniai, keisdami vienas kitą, gali nutolti nuo juos sukėlusios minties bei vėl grįžti prie jos. Vaizdiniai savo ruožtu gimdo emocijas, jausmus, o šie – vėl mintis. Ir taip toliau.

Mintys, vaizdiniai bei jausmai skatina vienaip ar kitaip veikti. Jei mąstote apie savo tikslus, jeigu sugebate matyti tuos tikslus kaip jau pasiektus, realizuotus, ir jeigu ta mintis jus teigiamai nuteikia, pakylėja, tai jūs ir kalbate aiškiai, pasitikėdami savimi ir atitinkamai veikiate.

Tai, ką skaitote, veikia jūsų mintis, vaizduotę, jausmus, žodžius ir veiksmus, o visa tai savo ruožtu lemia, ką rinksitės skaityti vėliau. Žmonės, pokalbiai su jais, įrašai, kurių klausotės automobilyje, filmai, kuriuos žiūrite per televiziją, renginiai, kuriuose lankotės, ir šiaip kasdieniai įvykiai neabejotinai turės įtakos tam, kaip jūs kalbėsite, vaikščiosite, bendrausite ir elgsitės. Visa tai drauge su praeityje patirtais išgyvenimais formuoja jūsų asmenybę.

Tai skamba kiek sudėtingai, tačiau tas vyksmas toks ir yra – sudėtingas. Jūsų protas ir gyvenimas – tarytum kambarys, pilnas muzikantų, grojančių skirtingais instrumentais skirtingas melodijas, be to, kiekvienas jų žūtbūt stengiasi atkreipti jūsų dėmesį. Argi keista, kad esant tokiai sumaiščiai dauguma skundžiasi, jog jie nekontroliuoja savo gyvenimo? Argi reikia stebėtis, jog daugelis jaučia, kad galėtų padaryti ar nuveikti kur kas daugiau, negu kad nuveikia dabar, tačiau yra bejėgiai ką nors pakeisti?

Tokia situacija – tai didžiulis iššūkis ir kartu didelė galimybė. Jūsų pagrindinis uždavinys – tapti to orkestro dirigentais. Privalote pradėti valdyti vidinius ir išorinius savo gyvenimo veiksnius ir priversti juos skambėti harmoningai, turite nuosekliai plėtoti savo pasirinktą būties temą. Jūsų tikslas – savo gyvenimu sugroti nuostabų ir didingą kūrinį.

Kaip suprasti įvairius dėsnius

Tikriausiai žinote, kad pasaulyje egzistuoja dviejų rūšių dėsniai: žmonių sukurti dėsniai, arba įstatymai, ir gamtos dėsniai. Žmonių priimtas taisykles galite laužyti, pavyzdžiui, važiuodami automobiliu galite viršyti nustatytą greitį. Tada jus sugaus ir nubaus, o gal ir ne. Tačiau jeigu bandysite nepaisyti gamtos dėsnių, kiekvieną kartą be jokių išimčių kentėsite.

Gamtos dėsniai taip pat skiriami į dvi kategorijas: fizinius ir dvasinius. Fizinių dėsnių buvimą galima įrodyti praktiniais eksperimentais, o dvasinių dėsnių egzistavimas įrodomas tik patirtimi ir intuicija.

Apie psichikos funkcionavimo dėsnius žmonija pradėjo rašyti dar prieš kelis tūkstantmečius. Antikiniame pasaulyje šių dėsnių, ar principų, buvo mokoma vadinamosiose „stebuklų mokyklose". Mokiniai ten studijuodavo daugelį metų, būdavo supažindinami su tais principais ir didelį dėmesį skirdavo ilgalaikėms praktikoms.

Jokiuose šaltiniuose neminima, kad tais laikais psichikos veikimo principai būtų buvę atskleisti prastuomenei. Senųjų mokyklų vadovai jautė, kad paprasti žmonės, vidutinės asmenybės, tų dėsnių nesupras ar netinkamai juos panaudos, ir tikriausiai tuomet jie buvo teisūs.

Dabar daugelis tų principų atvirai aptariami ir aprašyti, nors ne kiekvienas gali juos suprasti. Nagrinėdamas sėkmės lydimų žmonių gyvenimo istorijas aptikau, kad beveik visi jie sąmoningai ar nesąmoningai rėmėsi tais principais ir todėl dažnai per dvejus ar trejus metus sugebėdavo pasiekti daugiau, negu paprastas žmogus pasiekia per visą gyvenimą.

Štai kas svarbu: psichiniai dėsniai, kaip, beje, ir fiziniai, veikia pastoviai. Pavyzdžiui, gravitacijos dėsnis veikia kiekviename Žemės rutulio taške dvidešimt keturias valandas per parą. Jei šoktumėte nuo dešimties aukštų pastato, trenktumėtės į šaligatvį lygiai su tokia pat jėga ir Niujorke, ir Tokijuje.

Visai nesvarbu, ar jūs, tarkime, žinote, kad egzistuoja gravitacijos fenomenas, ar ne. Šis dėsnis objektyvus, jis egzistuoja nepriklausomai nuo jūsų žinojimo.

Psichiniai dėsniai, nors jų fizinio pasireiškimo taip aiškiai ir nematome, taip pat veikia nuolatos ir pastoviai. Jei gyvenime viskas klostosi gerai, vadinasi, jūsų mintys ir darbai suderinti su šiais nematomais dėsniais. O problemos kyla tada, kai vieną ar kelis dėsnius pažeidžiate, nesvarbu, žinote apie jų egzistavimą ar ne.

1. Kontrolės dėsnis

Kontrolės dėsnis skelbia, kad teigiamai save vertiname tiek, kiek jaučiamės galintys kontroliuoti savo gyvenimo aplinkybes. Jei tų aplinkybių kontroliuoti negalime arba esame valdomi kokios nors išorinės jėgos ar kito asmens, mes vertiname save neigiamai.

Šis dėsnis, ar principas, psichologijoje yra gerai žinomas. Tai vadinamoji kontrolės lokuso teorija. Dabar neabejojama, kad stresas, nerimas, įtampa bei psichosomatinės ligos visų pirma užklumpa tuos žmones, kurie jaučia, jog „paleido iš rankų gyvenimo vadeles".

Pavyzdžiui, jeigu jaučiate, kad jūsų gyvenimą kontroliuoja skolos, viršininkas, kiti žmones ar dar kokios nors išorinės aplinkybės, aišku, kad jūs patirsite stresą. Tas stresas sukels susierzinimą, pyktį, apmaudą. Jei su šiomis emocijomis nesusidorosite, jos progresuos ir išvirs į nemigą, depresiją ar kitas ligas.

Jūs galite turėti vidinį ar išorinį kontrolės lokusą: arba jaučiate, kad patys esate savo gyvenimo šeimininkai, arba priešingai – kontroliuojami kitų, bejėgiai, įvaryti į spąstus, tiesiog aukos.

Bet kokiu atveju gyvenimo aplinkybių kontrolė prasideda nuo minčių – vienintelio dalyko, kurį patys visiškai kontroliuojate. Kaip vertinate kiekvieną situaciją, lemia jūsų jausmus, o jausmai – jūsų elgesį.

Savidrausmė, saviugda ir savivada prasideda tada, kai imate kontroliuoti savo mąstymą. Ir joks asmuo ar situacija negali priversti jūsų jaustis kitaip – jūsų savijauta priklauso tik nuo to, ką patys galvojate apie situaciją. O kaip galvoti ir vertinti, visiškai priklauso nuo jūsų. Eleonora Ruzvelt (Eleanor Roosevelt) yra pasakiusi: „Niekas negali priversti jūsų jaustis blogai be jūsų pačių sutikimo."

Yra du būdai, kaip galima suvaldyti situaciją, keliančią jums stresą ar nerimą. Pirma – imtis veiksmų. Galima pačiam aktyviai dalyvauti situacijoje ir pamėginti ją kaip nors pakeisti. Ir antra, visada būna galimybė paprasčiausiai pasitraukti. Dažnai kontrolę galima atgauti užleidžiant pozicijas kitam asmeniui ar leidžiant rutuliotis situacijai savaime.

Kartais geriausia, ką galima padaryti, kai padėtis tampa nevaldoma – tiesiog pasišalinti. Jeigu esate kada nors nutraukę nesėkmingus santykius ar išėję iš netenkinančio darbo, prisiminsite, kad tikrai daug geriau pasijutote liovęsi kovoję. Nusprendę daugiau nebesipriešinti, vėl tapote padėties šeimininkais.

Kontrolės dėsnis paaiškina, kodėl taip svarbu būti ryžtingiems ir kodėl būtina tiksliai žinoti, ko norite. Kai valdote situaciją, visada jaučiate pasitikėjimą savimi. Štai todėl žmogus, turintis aiškų tikslą ir planą, visuomet pranašesnis už tą, kuris yra nekonkretus ar neryžtingas.

Prisiminkite įvairius kritinius gyvenimo momentus, paanalizuokite tuometinius savo pojūčius ir nuspręskite, kada jautėtės tvirtai ir valdėte padėtį, o kada situacija buvo ne jūsų rankose. Paskui pasvarstykite, ką galėjote padaryti, kad perimtumėte kontrolę tais atvejais, kurie sukėlė jums stresą. Taip pat prisiminkite situacijas, iš kurių galbūt geriau būtų buvę pasitraukti.

Svarbi mūsų pareiga – susitvarkyti gyvenimą taip, kad galėtume patys jį valdyti ir kad išlaikytume tokią padėtį nuolatos. Tai taps pamatu, ant kurio iškils jūsų sėkmės ir laimės statinys.

2. Priežasties ir pasekmės dėsnis

Priežasties ir pasekmės dėsnis toks svarbus, kad dar jis vadinamas „geležiniu visatos dėsniu". Taigi niekas neįvyksta be priežasties, nesvarbu, žinote jūs apie ją ar ne. Atsitiktinumų nebūna. Mes gyvename visatoje, sutvarkytoje pagal griežtus dėsnius, ir šis faktas yra kiekvieno kito dėsnio, ar principo, pagrindas.

Priežasties ir pasekmės dėsnis sako, kad egzistuoja specifinės sėkmės ir nesėkmės, taip pat sveikatos ir ligos, laimės ir nelaimės priežastys. Jei kokios nors priežastys praeityje davė malonius vaisius, reikia jas įsidėmėti ir ateityje, siekiant tų pačių rezultatų, elgtis taip pat. Ir atvirkščiai – jei norime išvengti karčių vaisių, turime susilaikyti nuo tam tikrų poelgių. Šis dėsnis paprastas, vis dėlto daugeliui žmonių jį sunku išaiškinti. Jiems nesiseka, tačiau jie elgiasi vis taip pat, po senovei, nieko nekeičia, o tai gimdo jų nelaimes ir neviltį, dėl kurių paskui apkaltinami kiti žmonės arba visuomenė.

Beprotybė yra apibūdinta kaip „tų pačių veiksmų kartojimas tuo pačiu būdu besitikint kitokių rezultatų". Neretai mes visi taip pasielgiame. Turime atvirai ir drąsiai pripažinti šią klaidą.

Škotų patarlė sako: „Geriau uždegti vieną žvakę, negu keikti tamsą." Kur kas geriau prisėsti ir atidžiai išnagrinėti savo sunkumų priežastis, negu nusiminti ir širsti ant jų.

Biblijoje pasakyta: „Ką pasėsi, tą ir pjausi." Ši priežasties ir pasekmės dėsnio versija vadinama sėjos ir pjūties dėsniu. Ką šiandien pjauname, yra vakarykščios sėjos rezultatas. Jeigu norime ateityje pjauti kitokį derlių, tai šiandien reikia sėti kitokias sėklas, ir, žinoma, visų pirma čia turimos omenyje minties sėklos.

Priežasties ir pasekmės, arba sėjos ir pjūties, dėsnio esmę galima apibūdinti tokiais žodžiais: „ Mintys yra priežastys, o gyvenimo sąlygos – tai pasekmės."

Mūsų mintys – tai svarbiausias gyvenimo sąlygų pamatas.Viskas, ką patiriame, kyla dėl vienokių ar kitokių mūsų pačių ar kitų žmonių minčių.

Kas esame ar kada nors būsime, yra ar bus rezultatas to, ką ir kaip mes mąstome. Jeigu pakeisime savo minčių kokybę, tai pakeisime ir savo gyvenimo kokybę. Pokyčiai galvoje sukels pokyčius ir mūsų kasdienybėje. Pjausime tai, ką pasėjome. O sėjame dabar, kiekvieną akimirką.

Šio nekintamo dėsnio grožis ir vertė yra ta, jog pripažindamas jį žmogus pradeda visiškai kontroliuoti savo mąstymą, jausmus, o drauge – ir savo ateitį. Tuo būdu šis dėsnis harmoningai susiejamas su kontrolės dėsniu.

Priežasties ir pasekmės dėsniu galima paaiškinti bemaž kiekvieną verslo sėkmės ar žlugimo atvejį. Jeigu „pasėjote" geras priežastis (dėjote teisingus verslo pagrindus), tai „pjausite" norimus rezulta tus. Jeigu gaminate kokybišką produkciją arba sąžiningai teikiate tokias paslaugas, kokių klientams reikia, kokių jie tikisi ir už kokias yra pasirengę mokėti, o paskui dar ir energingai jas reklamuojate, tai, be abejo, jūsų pjūtis bus sėkminga. Neabejokite: „derlius" bus tikrai toks, kokią būsite pasėję sėklą.

3. Tikėjimo dėsnis

Tikėjimo dėsnis teigia, kad jeigu nuoširdžiai ir tvirtai tikėsite, tai jūsų tikėjimas materializuosis, virs realybe. Kuo karščiau tikėsite, tuo didesnė tikimybė, jog tai iš tiesų išsipildys.

Garsus JAV psichologas ir filosofas Viljamas Džeimsas (William James, 1842–1910) sakė: „Tikėjimas sukuria realybę." Ir Biblijoje pasakyta: „Jums duota pagal jūsų tikėjimą." Kitais žodžiais tariant, mes nebūtinai tikime tuo, ką matome, tačiau matome tai, kuo tikime ar kuo norime tikėti.

Pavyzdžiui, jeigu tvirtai tikite, kad gyvenime patirsite didžiulę sėkmę, jūs veršitės į priekį nepaisydami jokių kliūčių. Ir niekas jūsų nesustabdys.

Kita vertus, jei manote, kad sėkmė – tai tik laimės ar atsitiktinumo dalykas, tada greitai prarasite drąsą ir greitai nusivilsite, kai ims nesisekti.

Žmonės paprastai į pasaulį žiūri dvejopai. Vienų požiūris yra pozityvus – jie tiki, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra puikus. Jie nusiteikę matyti tik gera ir mano, kad egzistuoja daugybė galimybių, kuriomis galima pasinaudoti. „Tu gali būti netobulas, bet apskritai esi visai geras žmogus", – štai kokiais žodžiais galima apibūdinti jų požiūrį. Šie žmonės tiki ateitimi, tiki, kad ji bus palanki jiems patiems ir visiems kitiems. Jie yra optimistai.

Kitas požiūris į pasaulį yra negatyvus. Tokie žmonės paprastai save vertina neigiamai ir į gyvenimą žiūri pesimizmo aptrauktomis akimis. Jie, pavyzdžiui, įsitikinę, kad „turtuoliai dar labiau lobsta, o skurdžiai dar labiau skursta", ir tokios jų nuomonės neįmanoma pakeisti jokiais argumentais.

Tokie žmonės visur įžvelgia neteisybę, išnaudojimą ir taip toliau. Kai jiems nepasiseka (taip dažniausiai ir būna), jie puola kaltina nepalankias aplinkybes ar blogus žmones. Jie jaučiasi aukomis, jų menka savigarba ir savivertė.

Nereikia nė sakyti, kad žmonės, žvelgiantys į gyvenimą optimistiškai, linkę supurtyti nusistovėjusią tvarką ir eiti į priekį. Skatinami savo pozityvaus požiūrio, jie kuria ateitį.

Didžiausi barjerai, kuriuos jums bus privalu įveikti sėkmės kelyje, yra ydingi įsitikinimai. Jie trukdo veikti ir verčia matyti pasaulį ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Gal jaučiate, kad jums trūksta išsilavinimo, nes mokykloje gaudavote vidutinius ar nepatenkinamus pažymius? Gal manote, jog turite prastą atmintį ar esate apskritai negabūs? Gal jums atrodo, kad esate negražūs, nepatrauklūs ar kitaip menkesni už kitus žmones?

Kad ir kokie būtų jūsų įsitikinimai, jeigu yra tvirti, jie greitai tampa realybe. Netgi jei tie įsitikinimai visiškai klaidingi, asmeniškai jums jie ir yra tiesa.

Daugelį metų buvau nedrąsus ir menkai save vertinau, nes buvau nebaigęs aukštosios mokyklos. Į universitetų absolventus žvelgiau pagarbiai. Nesąmoningai suvokiau, kad mano ateitis bus nepernelyg šviesi. Galbūt todėl anuo savo gyvenimo tarpsniu keldavausi menkus tikslus ir visai nenustebdavau, kai net ir jų nepasiekdavau.

Kartą perskaičiau apybraižą apie jaunuolį iš nedidelio miestelio, kuris baigė mokyklą vienais dešimtukais. Paskui jis stojo į universitetą, kur turėjo laikyti tinkamumo testą. Po kelių savaičių iš priėmimo komisijos vaikinas gavo laišką, informuojantį, kad jo testas įvertintas 99 taškais ir kad jis yra priimtas į universitetą.

Žinoma, naujasis studentas džiaugėsi, tačiau buvo viena bėda: jis nežinojo, kokiais dydžiais buvo vertinami testai, tad padarė klaidingą išvadą, kad 99 taškai yra jo IQ (intelekto koeficientas). O vidutinis intelekto koeficientas yra 100 balų, tad jis įsikalė į galvą, kad niekada neįstengs gerai mokytis universitete, turėdamas tokį „menką" intelektą.

Visą rudens semestrą jam sekėsi labai sunkiai. Kartą jį iškvietė fakulteto dekanas ir paprašė pasiaiškinti, kodėl jis taip prastai mokosi.

– Na, negalite manęs dėl to kaltinti, – atsakė vaikinas. – Juk mano intelekto koeficientas tik 99.

Dekanas atsivertė jo bylą.

– Iš kur jūs tai žinote? – paklausė jis.

– Taip buvo parašyta laiške, kuriame pranešė, kad esu priimtas į universitetą.

Kai dekanas perprato situaciją, jis paaiškino vaikinui, ką iš tikrųjų reiškė 99 taškai:

– Tai yra labai geras rezultatas. Mažai kas tokį pasiekia. Esate vienas gabiausių mūsų universiteto studentų.

Kai jaunuolis suprato klaidingai įvertinęs savo intelektą, jis iš esmės persimainė, grįžo į paskaitas ir pradėjo mokytis bei dirbti kur kas labiau pasitikėdamas savimi. Mokslo metų gale jo pavardė puikavosi pirmūnų sąraše.

Ši istorija, manau, labai pamokoma. Mes pernelyg lengvai susitaikome su mintimi, kad esame netobuli.

Dauguma mums trukdančių įsitikinimų yra visiškai klaidingi. Jie pagrįsti ta neigiama informacija, kurią kitados gavome ir priėmėme kaip tikrą tiesą. Ir kadangi ją priėmėme kaip tiesą, šis įsitikinimas verčia mus tą informaciją laikyti tiesa. Kaip sakė garsusis pramoninkas Henris Fordas (Henry Ford): „Ar tikėsite, kad galite tai atlikti, ar tikėsite, kad negalite – abiem atvejais būsite teisūs."

4. Lūkesčių dėsnis

Lūkesčių dėsnis teigia, kad iš gyvenimo gauname tai, ko tikimės. Tai gali būti visai kas kita nei tai, ko norime. Lūkesčiai pažadina galingą nematomą jėgą, kuri priverčia situacijas klostytis taip, kaip jūs manote, kad jos klostysis.

Štai sėkmės lydimi žmonės yra nusiteikę pozityviai ir visada tiki teigiama baigtimi. Jie tikisi sėkmės. Tikisi, kad jie patys ar jų darbas būtinai bus sutikti palankiai, tikisi būti laimingi, ir jiems iš tiesų retai tenka nusivilti.

Kita vertus, nesėkmių persekiojami žmonės dažniausiai būna skeptikai, cinikai ar negatyviai nusiteikę, jie nepasitiki savo jėgoms, tiesiog spinduliuoja pesimizmą, kuris sudėlioja situacijas ir įvykius taip, kad jiems nuolatos nesiseka.

Garsioje knygoje Pigmalionas klasėje Robertas Rozentalis (Dr. Robert Rosenthal, Pygmalion in the Classroom) aprašė atvejį, kai mokytojų lūkesčiai padarė milžinišką įtaką jų mokinių elgesiui. Rozentalio tyrimai atskleidė, kad jeigu mokiniai jaučia, jog iš jų tikimasi gerų rezultatų, jie stengsis kur kas labiau, negu žinodami, kad mokytojai jais yra nusivylę ir nieko gera nelaukia.

Dr. Rozentalio eksperimentas buvo atliktas septintojo dešimtmečio pabaigoje vienoje San Francisko mokykloje. Mokslo metų pradžioje direktorius pasikvietė tris mokytojus ir pasakė: „Mes kurį laiką stebėjome jūsų darbą, jo metodus ir priėjome prie išvados, kad jūs esate geriausi mūsų mokyklos mokytojai. Kaip specialų apdovanojimą dabar norime jums duoti po vieną geriausių mokinių klasę. Šiuos vaikus atrinkome pagal neseniai atliktą intelekto koeficiento testą ir tikimės, kad jų rezultatai per mokslo metus pakils maždaug 20–30%. Tačiau nenorėdami būti apkaltinti diskriminavimu, pageidaujame, kad tai būtų paslaptis. Mes apie tai neinformuosime mokinių tėvų ir prašome jūsų nesakyti patiems mokiniams, jog jie buvo specialiai atrinkti į šias gabiausiųjų klases."

Mokytojai apsidžiaugė. Juk kiekvieno pedagogo svajonė – turėti visą klasę talentingų mokinių ir dirbti su jais.

Tos klasės buvo atidžiai stebimos. Mokytojai dirbo iš visos širdies. Jei mokiniui būdavo sunku, mokytojai suprasdavo tai kaip savo pačių problemą.

Mokslo metų pabaigoje pagal bendrųjų testų rezultatus tos klasės pirmavo ne tik mokykloje, bet ir visame regione. Lyginant su praėjusiais metais, jų pažangumas šoktelėjo 20–30% – kaip ir buvo tikėtasi.

Kai paaiškėjo testų rezultatai, direktorius vėl pasikvietė tuos tris mokytojus į savo kabinetą, pasveikino juos ir pasakė, kad tai buvęs eksperimentas: jie turėję niekuo neišsiskiriančius mokinius. Šie burtų būdu buvo atrinkti iš viso mokinių sąrašo, o paskui kompiuteris atsitiktinai suskirstė juos į tris klases. Iš tiesų tai buvo paprasti, eilinių gabumų mokiniai.

Be abejo, mokytojai labai nustebo. Kaipgi tada jiems pavyko pasiekti tokius puikius rezultatus? Paskui jie pamanė, kad priežastis, matyt, ta, jog jie labai geri mokytojai, geresni už kolegas – esą tai jų pedagoginis talentas lėmęs aukštą mokinių pažangumą.

Direktorius ir vėl labai nustebino: pasakė, kad jie buvo parinkti atsitiktinai, burtų būdu. Mokslo metų pradžioje visų mokyklos mokytojų pavardės buvo užrašytos ant lapelių, tie sudėti į skrybėlę ir paprasčiausiai traukiami. Trys pačios pirmosios ištrauktos pavardės ir buvusios jų.

Tai vadinama dvigubu aklu eksperimentu. Tai, ko tikėjosi direktorius iš mokytojų, labai aišku ir konkretu. Jis pasakė: „Jūs esate labai geri mokytojai, ir mes tikimės, kad pasieksite puikių rezultatų dirbdami su gabiausių mokinių klasėmis."

Tai, ko tikėjosi mokytojai iš mokinių, buvo taip pat aišku, bet neišsakyta. Mokytojai paprasčiausiai elgėsi su vaikais kaip su aukštesnių nei vidutinių gabumų ir tikėjosi, kad jie mokysis ir pasieks tokių rezultatų, kokių ir galima laukti iš tokių vaikų – kitaip tariant, laukė rezultatų, atitinkančių gautą informaciją.

Abiem atvejais lūkesčiai buvo grįsti klaidinga informacija. Tačiau kadangi lūkesčius inspiravo patikimas šaltinis, tai patys lūkesčiai tapo išsipildymo pranašais.

Tai be galo svarbu. Jūsų lūkesčiai yra tiesiogiai proporcingi šaltinio patikimumui. Kuo asmuo garbingesnis, patikimesnis ar eina svarbesnes pareigas, tuo karščiau jis įkvepia jus pasitikėti savo jėgomis.

Mokytojai taikė kvalifikuotą bei patrauklią mokymo metodiką, ir mokiniai išmokdavo medžiagą greičiau negu kada nors anksčiau. Kaip parodė tyrimas, vieno eksperimente dalyvavusio mokinio intelekto koeficientas pakilo nuo 90 iki 115, tai yra per vienerius metus šoktelėjo 25 taškais, ir tam įtaką padarė mokytojai, turėję teigiamų lūkesčių.

Daugelis tėvų, kurie lankė mūsų seminarus, padarė atitinkamas išvadas – jie paprašė mokytojų, kad šie žiūrėtų į jų vaikus taip, lyg jie būtų neeilinių gabumų. Rezultatai nustulbino visus: mokiniai, iki tol gaudavę vidutinius ar net žemesnius vertinimus, pradėjo gauti aukščiausius pažymius, praėjus vos dviem mėnesiams! Vaikai, buvę nemotyvuoti ir sakydavę, kad mokykloje nuobodu ir neįdomu, nes jiems prastai sekasi, susidomėjo ir pradėjo mokytis su entuziazmu, o įtakos tam turėjo tėvai ir mokytojai, pradėję laukti vaikų požiūrio į mokslą permainų ir teigiamų rezultatų.

Keturios lūkesčių rūšys

Egzistuoja keturi lūkesčių šaltiniai, darantys poveikį mūsų gyvenimui. Pirmasis – tai tėvų lūkesčiai. Mes visi pasąmoningai esame užprogramuoti gyventi pateisindami tėvų lūkesčius arba jų nepateisindami. Tėvų pritarimo poreikis išlieka mumyse netgi jiems mirus. Jeigu tėvai iš jūsų daug tikėjosi ir atitinkamai jus auklėjo, toks jų elgesys smarkiai paveikė jūsų besiformuojančią asmenybę. Jeigu jie nesitikėjo nieko ir nuolat kalė jums į galvą, kokie jūs nevykėliai (tai irgi lūkesčiai), tai tokiu būdu irgi nulėmė tam tikrą rezultatą. Štai kartą apklausus 90 procentų vieno kalėjimo kalinių paaiškėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje tėvai šiems savo vaikams nuolat kartojo, kad „jiems geruoju nesibaigs" – ir, kaip matome, geruoju tikrai nesibaigė.

Antras lūkesčių šaltinis yra mūsų viršininkas. Žmonės, kuriems vadovauja pozityvių lūkesčių turintis vadovas, visada jaučiasi laimingesni, geriau dirba ir atlieka daugiau negu tie, kurių viršininkas nusiteikęs kritiškai ar neigiamai.

Trečias šaltinis – jūsų pačių lūkesčiai, nukreipti į vaikus, sutuoktinį, darbdavį ar bendradarbius. Tiems žmonėms jūs darote didelę įtaką. Kuo svarbesnę vietą užimate kieno nors gyvenime, tuo smarkiau jūsų lūkesčiai paveiks to asmens ar asmenų veiklą. Todėl tikėkitės iš tų žmonių tik gera. Ir jie savo ruožtu stengsis jūsų neapvilti.

Aš visad sakau savo vaikams, kad jie yra patys geriausi pasaulyje ir kad jie būtinai nuveiks daugybę didžių ir svarbių dalykų.

Ketvirtas šaltinis esame patys – ko tikimės iš savęs. Čia viskas priklauso tik nuo mūsų – štai kas yra nuostabu. Patys galime kurtis teigiamas nuostatas ir tikėti, kad visose situacijose pasirodysime kaip įmanoma geriau. Pasitikėjimas savo jėgomis jau savaime yra labai galingas faktorius, jis nuslopina negatyvius kitų žmonių į mus nukreiptus lūkesčius.

Multimilijonierius Klementas Stounas (W. Clement Stone) yra žinomas kaip „atvirkštinis paranojikas". Tai toks asmuo, kuris įsitikinęs, jog visata yra nusiteikusi daryti jam gera. Atvirkštinis paranojikas kiekvieną situaciją supranta kaip dangaus siunčiamą tam tikrą malonę arba kaip vertingą pamoką, padėsiančią suklestėti. „Atvirkštinė paranoja" yra pozityvaus požiūrio pagrindas. Tai lengviausiai pastebima sėkmės lydimų žmonių savybė.

Vienas mūsų seminarų klausytojas, kurį laiką neturėjęs darbo, papasakojo, kad jis pradėjo kiekvieną rytą sau kartoti: „Tikiu, kad šiandiena bus nuostabi." Ir, visų keisčiausia, jam išties pradėjo sektis. Išbuvęs be darbo šešis mėnesius, jis gavo du gerus pasiūlymus nepraėjus nė savaitei po to, kai pradėjo daryti šį pratimą. Tiesiog stebuklingai ėmė taisytis jo finansiniai reikalai ir spręstis turėtos teisinės problemos.

Pažadu jums: jeigu kartosite šį pratimą bent tris dienas, tai jau trečiosios dienos pabaigoje tikrai būsite sulaukęs ne vieno nuostabaus netikėtumo.

Jūsų pačių lūkesčiai yra be galo reikšmingi. O kadangi juos kontroliuojate jūs patys, tai galite būti tikri, jog jie visiškai sutampa su tuo, ką būtent ir norite matyti išsipildant. Visuomet tikėkitės iš savęs geriausia!

Kai pradėsite sąmoningai remtis lūkesčių dėsniu, atversite neišsemiamą gėrybių šaltinį. Jau vien tik pozityvių lūkesčių galia gali pakeisti jūsų asmenybę ir jūsų gyvenimą.

5. Pritraukimo dėsnis

Apie šį dėsnį parašyta nemažai knygų, ir daugelis žmonių jaučia, kad būtent jis yra esminis, lemiantis žmogaus būtį. Pritraukimo dėsnis teigia, jog mes esame gyvasis magnetas. Mes nuolat pritraukiame į savo gyvenimą žmones, situacijas ir visa kita, kas atitinka pagrindines mūsų mintis. Panašus traukia panašų, toks tokį pažįsta... Visa tai, ką gyvenime turite, jūs pritraukėte prie savęs pačia savo asmenybe, savo mąstysena.

Draugai, šeima, santykiai, darbas, problemos ir galimybės – jūsų mąstymo rezultatas, besireiškiantis kiekvienoje gyvenimo srityje.

Muzikoje, pavyzdžiui, veikia rezonanso principas: jeigu dideliame kambaryje toli vienas nuo kito stovi du pianinai, ir jūs sugrosite natą si vienu iš jų, o paskui nueisite prie kito pianino, tai išgirsite, kad jo si styga taip pat ėmė vibruoti. Tas pat ir gyvenime: jūs stengsitės sutikti žmones ir bendrauti su jais ar dalyvauti situacijose, kurios darniai sutampa su jūsų paties dominuojančiomis mintimis ir emocijomis.

Šio dėsnio veikimą matome visur. Štai pagalvojate apie draugą – ir galbūt kitą dieną, o gal ir visai netrukus, suskambus telefonui išgirstate jo balsą. Tvirtai nusprendžiate ką nors nuveikti, ir iškart ima plaukti idėjos, atsiranda pagalbininkų. Jūs – tarsi magnetai, traukiantys geležies drožles.

Daugelis žmonių siekdami tikslų sustoja pusiaukelėje. Jie tiesiog nežino, kokias būdais pasiekti paskutinį kelio sustojimą. Tai įmanoma pasinaudojus pritraukimo dėsniu. Užtenka tiksliai žinoti, ko norite ir su kokiais žmonėmis trokštate susieiti – ir pritrauksite juos į savo gyvenimą.

Jūsų mintys – tai energijos forma, ji virpa dažniu, kurį lemia mintį lydinčio emocinio intensyvumo laipsnis. Kuo labiau esate susijaudinę ar išsigandę, tuo greičiau yra išspinduliuojamos mintys ir tuo greičiau jos traukia jūsų link panašius žmones bei situacijas.

Atrodo, kad laimingi žmonės pritraukia laimingus, patenkintus žmones. Asmuo, turintis detalų gerovės vaizdinį, pritraukia pelningas idėjas ir galimybes. Optimistiškai nusiteikę, kupini entuziazmo prekybininkai pritraukia turtingesnius ir geresnius pirkėjus. Konstruktyvūs verslininkai pritraukia šaltinius, užsakovus, tiekėjus ir bankininkus, kurių jiems reikia sėkmingam verslui plėtoti. Žodžiu, pritraukimo dėsnis veikia visur ir visada.

Kaip ir kiti dvasiniai dėsniai, pritraukimo dėsnis yra neutralus. Jis gali jums padėti, bet gali ir pakenkti. Faktiškai šį dėsnį galima būtų laikyti priežasties ir pasekmės dėsnio variantu. Vienas filosofas yra pasakęs:

Pasėsi mintį – pjausi veiksmą,

Pasėsi veiksmą – pjausi įprotį,

Pasėsi įprotį – charakterį turėsi,

Charakterį pasėsi – likimą nusibrėši.

Žmonės, kurie naudojasi pritraukimo dėsniu pozityviai, yra laimingi. O laimingi jie yra todėl, kad turi nusistatę aiškius tikslus ir siekdami jų sugeba į savo gyvenimą pritraukti reikalingus žmones ir palankias aplinkybes.

6. Atitikimo dėsnis

Atitikimo dėsnis teigia: „Kaip viduje, taip ir išorėje." Kitaip tariant, jūsų išorė yra jūsų dvasios atspindys; pažvelgus į tai, kas vyksta aplink jus, galima pasakyti, kas vyksta jūsų dvasioje.

Biblijoje šį principas išsakytas žodžiais: „Pažinsite juos iš jų vaisių." Viskas gyvenime vyksta „iš vidaus į išorę". Išorinės raiškos pasaulis atitinka vidinį minčių ir emocijų pasaulį.

Jūsų santykiai su aplinkiniais parodo, kokie jūs esate iš tikrųjų, jūsų tikrąją asmenybę. Jūsų sveikata atitinka jūsų vidines nuostatas, pajamos ir finansinė sėkmė – mąstysenos modelį. Automobilis, kurį vairuojate, ir jo būsena atitinka jūsų proto būseną kiekvienu konkrečiu momentu. Kai jaučiatės gerai, pasitikite savimi ir valdote situaciją, tai jūsų namai, automobilis ir darbo vieta dažniausiai bus tvarkingi ir puikiai atliks savo funkcijas. Kai jaučiatės perkrauti darbais, nusiminę ar nelaimingi, tai jūsų automobilis, jūsų darbo vieta, namai, netgi tualetas taip pat atspindės tą sutrikimo ir sumaišties būseną. Žodžiu, atitikimo dėsnio apraiškų esama visur.

Taigi viskas vyksta „iš vidaus į išorę". Kai buvau jaunesnis, vis darydavau vieną klaidą – dėmesį visų pirma kreipdavau į veiklą, o ne į būseną. Tačiau galų gale man paaiškėjo, kad veikla, kad ir labai svarbus sėkmės elementas, yra toli gražu ne svarbiausias dalykas gyvenime.

Gėtė yra pasakęs: „Reikia būti kuo nors, kad galėtum ką nors nuveikti." Taigi jei nesiseka, turite keisti ne veiklą, o save. Tapę kitokie, gausite ir kitokius veiklos rezultatus.

Žmonės dažnai stengiasi keisti aplinkinius ir tuo būdu pakoreguoti vieną ar kitą savo gyvenimo aspektą. Jiems nepatinka jų pačių atspindys gyvenimo veidrodyje, tačiau jie blizgina veidrodį, užuot ieškoj atspindžio šaltinio.

Amerikiečių poetas ir filosofas Emersonas (Ralph Waldo Emerson, 1803–1882) rašė: „Tu taip garsiai šauki, jog visai negirdžiu, ką nori pasakyti." Visuomet susiduriate su panašiais į save. Retai pasiseka ką nors apgauti. Yra tik vienintelis būdas pakeisti realybę – keistis patiems.

Viljamas Džeimsas sakė: „Didžiausias perversmas mano mąstyme įvyko tada, kai supratau, jog žmonės gali keisti gyvenimą keisdami savo dvasines nuostatas."

Manau, jums gali kilti klausimas, sakyčiau, vienas iš pačių svarbiausių: „Koks turiu būti, kad pelnyčiau man svarbių žmonių pagarbą ir gyvenčiau taip, kaip man norisi?"

7. Psichinio ekvivalento dėsnis

Psichinio ekvivalento dėsnis dar yra vadinamas minties dėsniu ir faktiškai gali būti laikomas nauja ankstesniųjų dėsnių formuluote. Jis teigia, jog mintys materializuojasi. Jūsų mintys, aiškiai įsivaizduojamos ir kartojamos, emociškai įkrautos, tampa jūsų realybe. Bemaž viską, ką turite gyvenime, sukūrė jūsų pačių mintys.

Kitaip tariant, mintys yra daiktiškos. Jos ima gyventi savarankiškai. Iš pradžių jūs jas turite, o paskui jos turi jus. Apie ką daugiausia galvojate, atitinkamai tą ir veikiate. O jeigu pakeičiate mąstymą, tai pakeičiate ir savo gyvenimą.

Viskas, kas vyksta jūsų gyvenime, iš pradžių gimsta ir egzistuoja kaip mintis. Štai kodėl pozityvus mąstymas yra esminė laimėtojų savybė. Tapti įgudusiu mąstytoju – vadinasi, naudotis savo psichinėmis galiomis taip, kad jos visada tarnautų geriausiems jūsų interesams.

Kai pradedate pozityviai mąstyti apie svarbiausius gyvenimo dalykus, jūs imate kontroliuot įvykius. Jūs suderinate savo gyvenimą su priežastimi ir pasekme. Sėjate pozityvias priežastis ir pjaunate teigiamus rezultatus. Pradedate tvirčiau tikėti savimi ir savo galimybėmis. Pritraukiate reikiamus žmones ir palankias situacijas, ir netrukus rezultatyvus išorinis gyvenimas pradės atitikti jūsų vidinį konstruktyvaus mąstymo pasaulį.

Tokios esminės permainos prasidės tada, kai pakeisite savo mąstymą. Pakeiskite mąstymą – pakeisite gyvenimą. Turite padaryti tik vieną dalyką: sukurti psichinį geidžiamų rezultatų ekvivalentą. Visa kita rasis tarsi savaime.

Šių idėjų įgyvendinimas

Pirmajame skyriuje kalbėjome apie šedevro kūrimą. Tas šedevras – jūsų gyvenimas. O dabar, remdamiesi žiniomis apie dvasinių dėsnių veikimą, raskite laiko ir pasvarstykite, kaip jūsų įprastas mąstymo būdas sukūrė jūsų šiandieninę būtį tokią, kokia ji yra.

Pirma, santykiai. Kokios jūsų pažiūros, įsitikinimai, lūkesčiai bei elgesys verčia konfliktuoti su kitais žmonėmis?

Antra, sveikata. Ką manote apie savo svorį, fizinę būklę, išvaizdą, mitybą ir poilsį? Ar jūsų įsitikinimai padeda jums, ar trukdo?

Trečia, karjera. Kokią įtaką mintys daro jūsų karjerai, darbo kokybei bei pasitenkinimui, kurį gaunate bedirbdami?

Ketvirta, finansinė padėtis. Ką norėtumėte pakeisti ar patobulinti? Kokios materialinės gerovės tikitės? Kiek norėtumėte uždirbti ir kodėl?

Penkta, vidinio gyvenimo kokybė: jūsų mintys, jausmai, dvasios ramybė ir laimės pojūtis. Kokie įsitikinimai, požiūriai ir lūkesčiai kuria jūsų gyvenimą šiandien? Ką iš jų reikėtų keisti?

Jeigu būsite atviri sau, veikiausiai pamatysite, kad viena ar kelios išvardintose sritys jūsų toli gražu netenkina. Tai normalu. Nes sąžiningas požiūris į save – tai tobulėjimo pagrindas.

3

SVARBIAUSIOJI PROGRAMA

Visa, kas jums nutinka, kuo tampate ir ką pasiekiate, yra „suprojektuota", nulemta jūsų paties mąstymo. Kai pradedate keisti protą, drauge pradedate keisti ir savo gyvenimą. Kas veikė ir formavo jūsų asmenybę iki šios dienos? Kodėl jaučiate ir mąstote būtent taip, kaip jaučiate ir mąstote? Kas sukūrė jūsų dabartį?

Šiame skyriuje susipažinsite su „svarbiausiąja programa", suprasite, kaip jums buvo įdiegtas autopilotas, pradėjęs veikti nuo pačios ankstyviausios vaikystės. Jūs perimsite valdymą iš savo vidinio vedlio, pašalinsite kliūtis, apie kurias iki šiol net nenutuokėte, išmoksite koreguoti esamą svarbiausiąją programą taip, kad ji imtų derėti su tikraisiais jūsų troškimais.

Kai buvau dvidešimties, neturėjau darbo ir gyvenau mažyčiame kambarėlyje. Atsimenu, buvo pats vidurys žiemos ir labai šalta. Ir aš – visiškai vienas svetimame mieste, už tūkstančio mylių nuo gimtųjų vietų.

Praėjus vienuolikai metų, jau būdamas trisdešimt vienerių, vėl gyvenau visai vienas nedideliame butuke. Vėl už lango dvidešimties laipsnių šaltis. Ir aš – įlindęs į skolas, be darbo, už tūkstančio mylių nuo šeimos ir draugų.

Taigi per vienuolika darbo ir klajonių metų beveik niekas nepasikeitė. Tapau vyresnis ir protingesnis, bet jutau, kad sukuosi ratu.

Jaučiausi nusivylęs. Suvokiau, kad stoviu vietoje. Slapta visuomet tikėjau, jog galiu gyvenime pasiekti daugiau, bet tiesiog nemokėjau panaudoti savo vidinio potencialo.

Buvau girdėjęs, kad eilinis žmogus per gyvenimą vidutiniškai išnaudoja tik 10 ar net mažiau procentų savo galimybių. Apytikriai paskaičiuota, kad Albertas Einšteinas, vienas didžiausių XX amžiaus mokslininkų, realizavo tik 15 procentų savo potencialo. Apskritai manoma, kad eilinis žmogus panaudoja tik 2 procentus savo psichinių rezervų.

Šis dalykas mane labai sudomino. Kokios yra vidutinio žmogaus galimybės? Koks mano tikrasis potencialas? Kaip galėčiau daugiau iš savęs „išspausti"? Pasirodo, aš stengiausi atrakinti koduojamąją spyną, nežinodamas skaičių kombinacijos. Taigi vėl puoliau skaityti ir analizuoti, kol pagaliau palengva pradėjo aiškėti atsakymai. Man pavyko išsiaiškinti žmogaus potencialo užrakto kodą. Ši „skaičių kombinacija" leido man pakeisti savo gyvenimą ir neabejotinai padės jums pakeisti savąjį.

Pradėsiu štai nuo ko: per visą žmonių padermės istoriją niekada nebuvo ir nebus kito tokio kaip jūs. Tikimybė, kad gims kitas asmuo, turintis lygiai tokį pat kaip jūs savybių ir ypatybių derinį, yra viena iš 50 milijardų. Todėl turite galimybę atlikti šį tą ypatinga, nepaprasta, ko niekas kitas nebuvo atlikęs ir ko niekada neatliks. Tik reikia atsakyti į vieną svarbų klausimą: ar jūs pasiruošę tai padaryti?

Tiesa, kad kai kurie žmonės tikrai gimsta itin talentingi, bet daugelis iš mūsų pradedame savo kelią būdami daugiau ar mažiau vidutinių gabumų. Daugybė vyrų ir moterų į sėkmės viršūnes užkopia todėl, kad sugeba išplėtoti prigimtinius sugebėjimus tam tikroje vienoje juos dominančioje srityje. Jūsų individualus potencialas glūdi ten, jumyse, jūs privalote jį rasti ir puoselėti.

Paprasta lygtis

Individualaus potencialo išraiška gali būti perteikta lygtimi [PS + ĮS] x N = IŽE. Pirmosios dvi raidės, PS, reiškia prigimtines savybes, būtent tai, ką „atsinešėte" gimdami: jūsų įgimti polinkiai, temperamentas ir bendrieji psichiniai gebėjimai.

Kitos dvi raidės, ĮS, reiškia įgytas savybes. Tai žinios, kvalifikacija, patirtis bei gebėjimai, kuriuos įgijote ar išplėtojote augdami ir bręsdami.

Kita raidė, N, reiškia nuostatą, kitaip tariant, tam tikrą psichinę energiją, kurią panaudojate, norėdami paveikti savo įgimtų ir įgytų savybių derinį. IŽE reiškia individualią žmogaus elgseną. Taigi turime tokią formulę: įgimtos savybės + įgytos savybės, padaugintos iš nuostatų = individuali žmogaus elgsena.

Įgimti bruožai, prigimtiniai talentai ir gebėjimai yra genetinis paveldas. Jo pakeisti praktiškai neįmanoma.

Įgytos savybės – tai įgūdžiai ir gebėjimai, kuriuos išsiugdote savo įgimtus talentus stiprindami mokslu bei patirtimi. Tai jūsų kompetencija.

Laikui bėgant, jūs galite ugdyti, tobulinti ir keisti savo įgytas savybes, pavyzdžiui, studijuodami, praktikuodamiesi, tačiau šis procesas yra lėtas, reikalaujantis kantrybės, tam tikros tvarkos bei didelių pastangų.

Vienintelis nenuspėjamas dalykas šioje lygtyje yra N, tai yra nuostata. Kadangi jūsų nuostatos turinį galima tobulinti beveik neribotai, tai net ir žmogus su vidutiniais prigimtiniais gabumais ir vidutinėmis įgytomis savybėmis gali dirbti tikrai sudėtingą darbą, jeigu jis yra psichologiškai labai pozityviai nusiteikęs, kitaip sakant, išsiugdęs pozityvią nuostatą. Nuostatą galima pradėti optimizuoti tuojau pat ir bemaž neribotai. Todėl nuostata, lygiai kaip ir išsilavinimas, lemia, kiek jūs nuveikiate. O jūsų nuostatą visiškai kontroliuoja noras. Patys sprendžiate, kas turi vykti kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę.

Saviugdos programų leidėjas Erlas Naitingeilas (Earl Nightingale, 1921–1989) nuostatą laikė pačiu svarbiausiu kalbos žodžiu. Mes žinome, kad turėtume būti išsiugdę pozityvią nuostatą. Girdėjome tai šimtus kartų. Tačiau ką tai iš tiesų reiškia?

Nuostatos – tai požiūris gyvenimą. Tai strateginė kryptis. Pozityvi nuostata – tai geranoriškas požiūris į žmones, problemas bei įvykius, apskritai į kasdienybę, tai, galima sakyti, pirmas žingsnis siekiant visiškai išlaisvinti savo potencialą. Ir tik vienu būdu galima diagnozuoti, kokia iš tikrųjų yra jūsų nuostata: stebėti, kaip reaguojate užpuolus nesėkmei. Senovės graikų filosofas Epiktetas tvirtino: „Ne aplinkybės formuoja žmogų – jos tik atskleidžia, koks jis yra." Ir tikrai – geriausiai galime perprasti žmogų stebėdami, kaip jis elgiasi ekstremaliose situacijose. Kaip tik tada atsiskleidžia tikroji jo esybė, ir jis, savo laimei ar nelaimei, pasirodo, koks iš tiesų yra.

Tačiau iš kur kyla mūsų teigiamos ar neigiamos nuostatos? Jas lemia ir formuoja mūsų lūkesčiai bei tikėjimas ar netikėjimas savo galimybėmis.

Jeigu tikitės gerų dalykų, į žmones bei situacijas žvelgsite pozityviai ir optimistiškai. Jei visa kur ieškosite gėrio, greičiausiai ir rasite. Jei vilsitės nutiksiant ką nepaprasta, tikriausiai taip ir įvyks.

Toliau – lūkesčius lemia ir formuoja mūsų įsitikinimai apie save bei pasaulį, kuriame gyvename. Iš žmonių ir situacijų mes tikimės to, kas, mūsų supratimu, yra tiesa. Todėl jei tas supratimas apie tiesą yra iškreiptas, jis suformuos iškreiptus lūkesčius, neadekvačias nuostatas ir galų gale mūsų veiklos rezultatai bus menkesni, nei kad galėjo būti.

Tikėjimo dėsnis teigia, kad jeigu pasižymite geranorišku požiūriu į pasaulį, jeigu tikite, kad pasaulis yra geras ir patys esate geri, tada ir iš savęs, ir iš kitų žmonių bei situacijų, su kuriomis susidursite, lauksite visa ko geriausia. Jūsų pozityvūs lūkesčiai suformuos pozityvią nuostatą, ir kiti žmonės jūsų atžvilgiu bus nusiteikę taip pat, nes tai lems atitikimo dėsnis. Iš aplinkos ir žmonių gaunate tai, ką jiems siunčiate.

Taigi matome, kad asmenybę iš esmės formuoja įsitikinimai. O iš kur kyla patys įsitikinimai? Šis klausimas atveda mus prie bene didžiausio proveržio XX amžiaus psichologijoje – asmenybės savivokos koncepcijos.

Svarbiausioji programa

Savivoka – žmogaus įsitikinimų apie save patį ir pasaulį visuma. Tai mūsų pasąmonės kompiuterio „svarbiausioji programa". Tikėjimo dėsnis teigia, kad įsitikinimai galų gale lemia bei formuoja mūsų tikrovę, kadangi regime pasaulį pro išankstinių savo įsitikinimų sistemos suformuotų nuostatų prizmę. O kaip regime pasaulį, taip jame ir elgiamės, kaip elgiamės, tą ir turime.

Taigi, mielieji, ar esate turtuoliai ar vargšai, laimingi ar nelaimėliai, apkūnūs ar sulysę, lydimi sėkmės ar nevykėliai, – jus tokius padarė jūsų įsitikinimai.

Jeigu pakeisite savo įsitikinimus apie kurią nors gyvenimo sritį, toje aplinkoje tuojau pat pradėsite keistis ir patys. Drauge pasikeis viskas: jūsų lūkesčiai, nuostata, elgsena bei rezultatai...

Išorinis pasaulis – vidinio pasaulio išraiška. Esate tokie, kokius regite save mintyse.

Visi esame užprogramuoti vaikščioti, kalbėti, mąstyti ir veikti taip, kaip dabar ir elgiamės. Jūs tiesiog negalėsite pradėti galvoti, jausti ar elgtis kitaip, kol nepakeisite savo svarbiausios programos, savivokos, kitaip tariant – savo vidaus. Negatyvi ar klaidinga idėja jūsų savivokoje pasireikš neigiama nuostata ar ydingu elgesiu realiame gyvenime.

Tačiau savo svarbiausiąją programą įmanoma pakeisti. Pradėkite galvoti, kokie norite būti, o ne kokie esate dabar. Visas gyvenimo sritis mintimis galite padaryti pozityvias, džiaugsmingas, prasmingas. Tokiu būdu galite susikurti tobulą gyvenimą. Tik pradėkite, ir naujos konstruktyvios mintys tikrai pradės vilktis fizinės realybės rūbais.

Jūsų savivokos aspektai

Tarp jūsų veiklos rezultatų ir savivokos egzistuoja tiesioginis ryšys. Jūs dirbate gerai tiek, kiek tikite savo gebėjimu dirbti. Jūsų veiksmų efektyvumas toks, koks yra jūsų įsitikinimas apie jų efektyvumą. Niekada neįstengsite būti geri išoriniame pasaulyje, jei apie save esate prastos nuomonės.

Jei jums sekasi darbas, santykiai ar, tarkime, sportas, vadinasi, jūs demonstruojate teigiamą savivoką toje srityje. O jei nesiseka, jei jaučiatės prastesni, nerangūs ir negerai elgiatės vienoje ar kitoje si tuacijoje, tai tokiu būdu pasireiškia jūsų negatyvi nuomonė apie save. Kas viduje, tas ir išorėje.

Savivoka – subjektyvus dalykas, o tai leidžia ją keisti, koreguoti. Jūsų ydingi įsitikinimai, abejonės savo jėgomis dažniausiai nesiremia jokiais faktais. Negatyvios mintys apie save ar savo gebėjimus paprastai yra pagrįstos klaidinga informacija bei įspūdžiais, kuriuos manėte esant teisingus.

Kartą mano seminare apsilankė maždaug dvidešimt penkerių metų vyriškis, dirbantis vienoje statybos kompanijoje konstrukcijų surinkėju. Kai mes pradėjome kalbėti apie savivoką, jis buvo priblokštas. Jam staiga viskas paaiškėjo.

Jis papasakojo, kad jo tėvas, menkai išsilavinęs darbininkas, visąlaik vaikams sakydavo: „Visi mūsų giminėje buvo darbininkai ir visi bus. Tokia mūsų dalia. Taip jau yra." Vaikas augo tai girdėdamas, priėmė šią informaciją kaip visai neginčijamą faktą, kuris virto įsitikinimu, todėl kai baigė mokyklą, suprantama, nuėjo dirbti į statybas.

Seminaro metu jis staiga suvokė, jog nemąstydamas perėmė ribotą tėvo požiūrį į gyvenimą. Tiesiog patikėjo visa tėvo vertinimo ir įsitikinimų sistema. Jis žvelgė į save ir į pasaulį tėvo akimis. Todėl septynerius metus jis „dirbo iki devinto prakaito" ir neieškojo jokių kitų galimybių. O štai dabar tas mūsų klausytojas nusprendė, kad jam nepatinka būti darbininku. Jis išsilaisvino, pirmą kartą gyvenime suvokė, jog visi apribojimai buvo jo viduje, o ne išorėje.

Tuoj po seminaro jis pasielgė ryžtingai: metė savo darbą ir pasuko į prekybą; pradėjo, aišku, nuo pačios žemiausios grandies. Iš pradžių jam nelabai sekėsi, tačiau jis mokėsi, klausėsi mokomųjų programų įrašų, lankė seminarus, netgi važinėdavo į rengiamus kituose miestuose. Per vienerius metus jis įstengė padvigubinti savo pajamas, o per dvejus kitus pasiekė keturiskart daugiau. Greitai jis tapo tikru savo srities specialistu, gavo gerai apmokamą darbą su puikiomis karjeros galimybėmis.

Mes turime ne tik bendrąją savivoką, kuri yra ne kas kita kaip mūsų visų įsitikinimų suvestinė, bet daugybę „mini savivokų". Jos kontroliuoja mūsų veiklą bei elgseną pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Savivoka „sprendžia", kaip rengiamės ir kokį įspūdį darome kitiems žmonėms, kokie esame tėvai, kaip bendraujame su sutuoktiniu ir taip toliau, ir visa kita.

Turime nuomonę apie savo pasiekimus sporto aikštelėje apskritai bei sugebėjimą atlikti atskirus sporto žaidimo elementus. Pavyzdžiui, golfo žaidėjas gali tikėti, kad jis nepasižymi taikliu smūgiu į duobutę (mini savimonė), todėl būtent taip jam ir seksis.

Jei dirbame prekyboje, bendroji savimonė yra tai, kokiu pardavėju save laikome, o nuo to priklauso mūsų veiklos sėkmė. Taip pat turime ir atskiras savivokos apie tai, ar esame gabūs planuoti, tirti paklausą, reaguoti į pretenzijas bei organizuoti išpardavimą.

Žmogus visada elgiasi skatinamas savivokos. Tiesiog neįmanoma elgtis kitaip, negu yra užprogramuota pasąmonėje, lygiai kaip ir kompiuteris negali spręsti kitaip, nei leidžia jo programa. Niekada negalėsite pakilti bent kiek aukščiau už jūsų savivokos nubrėžtą ribą. Žemiau nusileisti, beje, negalėsite taip pat.

Jeigu, pavyzdžiui, staiga imsite uždirbti 10 procentų daugiau ar mažiau, nei yra užfiksuota jūsų savivokos, tai jausitės prastai. Tikrai imsite nevalingai demonstruoti savo kompensacinį elgesį. Jei uždirbsite 10 procentų daugiau, pradėsite pinigus švaistyti: skolinti, investuoti į dalykus, apie kuriuos visai nenusimanote, išdovanosite juos ar netgi pamesite. Toks „pinigų atsikratymo" sindromas ištinka kiekvieną, staiga įgijusį daugiau, negu leidžia jo savivoka.

Esama daugybės istorijų apie žmones, išlošusius dideles pinigų sumas įvairiose loterijose. Jeigu tai žmonės, dirbantys fizinį darbą, dažniausiai po dvejų ar trejų metų iššvaistę pinigus jie vėl dirba tuos pačius darbus ir tiesiog nesupranta, kur tie pinigai dingo.

Jeigu pradėsite uždirbti 10 procentų mažiau, nei yra jūsų savivokos nustatyta, tai šis pokytis sužadins jūsų kūrybines jėgas, imsite dirbti ilgiau ir intensyviau, ieškoti papildomų pajamų, galimas, dalykas, susirasite naują darbą.

Galima sakyti, esate tam tikroje asmeninio komforto zonoje ir iš paskutiniųjų stengiatės ten išsilaikyti, todėl priešinatės bet kokiems pokyčiams, net ir teigiamiems.

Komforto zona – didžiausias žmogaus potencialo stabdys. Tai yra tam tikras gyvenimo būdas, įprotis, kurio labai sunku atsisakyti. O kiekvienas įprotis, kurio ilgai laikomasi, galiausiai tampa rutina. Tada, užuot pasitelkę protą, kad ištrūktume iš tos rutinos, mes panaudojame didžiąją savo energijos dalį darydami rutiną patogesnę. Imame visomis išgalėmis teisinti savo situaciją, netgi nuoširdžiai patikime, kad jos pakeisti neįmanoma. Jau artimiausiuose puslapiuose sužinosite, kaip išsiveržti iš savo komforto zonos. Išmoksite pasiekti savo psichikos kompiuterio klaviatūrą ir įsidiegti naują įsitikinimų sistemą – perkursite savivoką, kad ji padėtų jums siekti pačių didžiausių tikslų.

Trys savivokos dalys

Žmogaus savivoka yra trijų dalių – lyg trisluoksnis tortas. Pirmoji dalis – tai saviidealas. Tai vizija, arba idealus atvaizdas, į kurį norėtumėte būti panašūs. Tas idealas daro galingą įtaką žmogaus elgsenai bei formuoja požiūrį į save.

Jūsų idealus atvaizdas – tai derinys jums patinkančių bruožų bei savybių, jūsų pagrindinių troškimų bei siekių visuma, tobulo žmogaus vizija.

Neeiliniai žmonės turi susiformavę labai aiškius savo idealius aš. Jie susikuria aukštus standartus ir stengiasi gyventi pagal juos. Ir jūs taip galite padaryti. Kuo aiškiau įsivaizduosite, kokia asmenybe norite tapti, tuo labiau tikėtina, kad palengva, diena po dienos, jūs pakilsite į savo siekių aukštumas.

Deja, nesėkmių kamuojami ir nelaimingi žmonės turi labai miglotus, neapibrėžtus idealus, o dažnai ir visai jų neturi. Jie beveik nesvarsto, kokie norėtų būti, kokias savybes norėtų išsiugdyti. Tokių žmonių augimas lėtėja ir visai sustoja. Jie įklimpsta dvasinėje rutinoje ir ten lieka.

Antroji savimonės dalis yra saviįvaizdis: kaip jūs save matote, kaip galvojate apie save, besisukančius kasdienės veiklos karuselėje. Saviįvaizdis dažnai yra vadinamas „vidiniu veidrodžiu", į kurį žiūrime norėdami pamatyti, kokio poelgio ar veiksmo iš savęs galime tikėtis tam tikroje konkrečioje situacijoje. Keisdami saviįvaizdį, performuodami jį, galime drauge kelti savo veiklos rezultatus. Tai greičiausias ir patikimiausias būdas pagerinti savo profesines bei asmenines charakteristikas.

Sąmoningai pakeitę saviįvaizdį (kaip tai padaryti, sužinosite toliau šiame skyriuje), pradėsite vaikščioti, kalbėti, elgtis ir jaustis geriau nei kada nors ligi tol.

Trečioji savivokos dalis yra savivertė. Tai žmogaus nuomonė apie save, emocinė asmenybės pusė, didelių pasiekimų pagrindas. Aukšta savivertė – laimės ir asmeninės sėkmės raktas. Tai tarsi atominės jėgainės reaktoriaus šerdis, energijos, entuziazmo, vitališkumo ir optimizmo šaltinis, kuris asmenybę maitina ir teikia jėgų siekti tikslo.

Savivertę lemia du veiksniai, kurie yra tarsi dvi vienos monetos pusės. Pirmoji – kaip patys save vertiname, kiek patinkame patys sau. Šis veiksnys nepriklausomas nuo išorinių kintamųjų. Nuoširdžiai tikintis savo jėgomis žmogus, net ir patyręs nesuskaitomą daugybę sunkumų ir pralaimėjimų gyvenime, nenustos vertinti savęs kaip žmogaus. Deja, nedaug tėra tokių, kurie gebėtų vertinti save neatsižvelgdami į išorines aplinkybes.

Antrasis veiksnys, lemiantis savivertę, yra „asmeninis efektyvumas": kiek išmanote savo veiklos sritį ir kiek jums yra pavykę joje nuveikti. Tai savivertės aspektas, priklausantis nuo sugebėjimų, pamatas, ant kurio statomas tikrasis ir tvirtasis pasitikėjimas savimi.

Abi šios sudedamosios savivertės dalys sutvirtina viena kitą. Kuo geriau save vertinate, tuo geresni jūsų veiklos rezultatai. O kuo geresni veiklos rezultatai, tuo geriau save vertinate. Būtinos abi šios dalys, nes nė viena jų negali būti stipri be antrosios.

Geriausias savivertės matas – kiek patinkate patys sau. Kuo tas rodiklis aukštesnis, tuo tikslingesnis jūsų elgesys, tuo daugiau turite energijos, tuo esate laimingesni.

Mūsų savijauta didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip patys su savimi šnekamės – garsiai ar tyliai. Todėl pasitikėjimą savimi galima sustiprinti entuziastingai ir tvirtai daug sykių kartojant: „Aš sau patinku! Aš sau patinku! Aš sau patinku!"

Dar veiksmingiau, kai sau kartojama: „Aš myliu save! Aš myliu save! Aš myliu save!" Iš pradžių ši frazė skamba banalokai, vis dėlto ji nepaprastai veiksminga. Atlikite eksperimentą: pakelkite akis nuo šio puslapio ir keliskart įtaigiai sau tarkite „Aš sau patinku!". Bus dar veiksmingiau, jeigu kitąsyk eidami pro veidrodį pažvelgsite į save ir tarsite „Aš – nuostabus". Greitai iš tiesų imsite jaustis kur kas geriau.

To mes mokėme ir savo vaikus. Kai jie jaučiasi nelaimingi arba kai blogai elgiasi, mes įtikinam juos ištarti frazę „Aš sau patinku". Jų veidus bemaž iškart nutvieskia šypsenos, jie pralinksmėja. Panašu, kad kuo žmogus atviriau ir lengviau priima šią žinią (esu nuostabus ir sau patinku), tuo didesnę įtaką ji turi jo asmenybei.

Kuo labiau žmogus patinka pats sau ir kuo labiau jis save vertina, tuo geriau jam sekasi visa, ko jis imasi.

Kai kuriems žmonėms įskiepyta mintis, esą patikti pačiam sau yra pasipūtėliška ir tiesiog nepadoru. Bet tiesa yra visiškai priešinga. Tiek „pranašumo kompleksas", pasireiškiantis arogantišku elgesiu, tiek ir „menkavertiškumo kompleksas", išreiškiamas save menkinant, išduoda, kad žmogus stokoja savivertės arba apskritai savęs nemėgsta. Nuoširdžiai gerbiantys save žmonės beveik su visais aplinkiniais sutaria gerai.

Savivertės taisyklės

Yra dvi savivertės ir savimeilės taisyklės. Pirmoji jų teigia, kad jokiu būdu negalite mėgti ar mylėti ko nors kito labiau, nei mėgstate arba mylite save. Negalite duoti to, ko stinga patiems.

Antroji taisyklė teigia, kad niekuomet neverta tikėtis, kad kas kitas jus mėgs ar mylės labiau, nei tą darote jūs patys.

Svirtelę, kuria kontroliuojama žmogiškųjų santykių kokybė, rankose laikote patys – ta svirtelė yra savimeilė ir savivertė. Būtent šios savybės kiekvienoje žmogiškųjų santykių situacijoje tampa arba problema, arba problemos sprendimu.

Jeigu tarsime, kad savivoka yra žmogaus pasąmonės kompiuterio svarbiausioji programa, tai tada reikia paklusti, iš kur ji atsirado? Kaip ji formuojama? Kas ją sudaro? O svarbiausia – kaip ją perprogramuoti, kad ji skatintų tobulėti ir efektyviau dirbti?

Savivokos formavimas

Nė vienas negimėme turėdami suformuotą savivoką. Visa, ką apie save žinote ir kuo tikite, įsiėmėte į save per įvairius nuo pat vaikystės patirtus išgyvenimus. Kiekvienas vaikas šiame pasaulyje gimsta kaip gryna galimybė, turėdamas savo ypatingą temperamentą ir tam tikras prigimtines savybes, tačiau neturėdamas nė kruopelės savivokos. Požiūris, elgesys, vertybės, nuomonės, įsitikinimai ir baimės – visa tai yra įgyta. Todėl jeigu vienas ar kitas jūsų savivokos elementas jums neparankus, galite jo atsikratyti.

Pavyzdžiui, ne per seniausiai perskaičiau apie trisdešimt dvejų metų moterį, kuri pakliuvo į automobilio avariją, susitrenkė galvą ir neteko atminties. Tuo metu ji buvo ištekėjusi ir turėjo du vaikus – aštuonerių ir dešimties metų amžiaus. Be to, ji buvo labai drovi, mikčiojo ir nejaukiai jautėsi būdama kitų žmonių draugijoje. Ji turėjo menką savivoką. Situaciją apsunkino dar ir tai, kad ji buvo bedarbė ir bendravo labai siaurame žmonių rate.

Prabudusi ligoninėje ji neprisiminė visiškai nieko nei apie save, nei apie savo šeimą. Jos sąmonė buvo tarsi tuščias popieriaus lapas.

Tai buvo itin neįprastas atvejis, todėl ją tyrė įvairūs specialistai, neurochirurgai ir psichologai.

Ji išgarsėjo. Kai atsigavo fiziškai, ėmėsi pati tyrinėti savo būklę, o vėliau savo patirtį aprašė straipsniuose ir knygoje.

Ji pradėjo keliauti ir skaityti paskaitas medikų ir profesinėms grupėms, galiausiai tapo pripažinta amnezijos klausimų specialistė.

Ji nuolat buvo dėmesio centre, su ja buvo elgiamasi kaip su itin svarbiu žmogumi. Dėl šių priežasčių ji ir tapo visiškai kitokia, nei kad buvo iki avarijos: pozityviai mąstė, pasitikėjo savimi, mėgo bendrauti, turėjo puikų humoro jausmą. Kitaip sakant, ji susiformavo visiškai kitą savivoką, kurios pagrindiniai bruožai buvo kokybiška veikla, laimė ir pasitenkinimas gyvenimu. Vieną programą jos prote pakeitė kita. Jūs galite padaryti lygiai tą patį.

Į šį pasaulį vaikai ateina neturėdami jokios savivokos. Apie tai, kas jie yra ir kokie jie svarbūs arba kaip vertinami (arba nevertinami), jie augdami sužino iš aplinkos. Kūdikiams gyvybiškai reikalinga meilė ir prisilietimas. Jų aplinkoje meilė atlieka emocinio deguonies vaidmenį. Augantiems vaikams meilės ir dėmesio niekuomet nebūna per daug. Vaikams, kad augtų sveiki, meilės reikia taip pat, kaip kad jiems reikia maisto, gėrimo ir pastogės.

Pamatai asmenybei formuotis klojami iki penktųjų gyvenimo metų. Suaugusiojo asmenybę didžiąja dalimi nulemia būtent tais vaikystės metais iš tėvų patirtos meilės ir dėmesio kiekis.

Vaikas, auginamas kritika ir bausmėmis, užaugęs bus bailus, įtarus ir niekuo nepasitikės, jį nuolat kamuos begalė asmenybės problemų. Nepasitikintiems savimi ir linkusiems mąstyti neigiamai žmonėms vaikystėje neabejotinai trūko meilės ir saugumo.

Vaikų savybės

Vaikai gimsta turėdami dvi nuostabias savybes. Pirmoji – gimę jie paprastai būna bebaimiai. Į šį pasaulį jie atsineša tik dvi fizines baimes – triukšmo baimę ir baimę nukristi. Visos kitos baimės vaikams įskiepijamos vėliau.

Kiekvienas, kuris kada nors augino vaiką iki penkerių ar šešerių metų amžiaus, įsitikino, kad šie nebijo nieko. Jie ropščiasi kopėčiomis, bėga į gatvę, griebia aštrius daiktus ir apskritai daro viską, kas suaugusiesiems atrodo pavojinga. Jie neturi jokių baimių, kol jų neįskiepija tėvai ar kiti žmonės.

Kita nuostabi vaikų savybė – jie visiškai nesuvaržyti. Jie juokiasi, verkia, šlapinasi į kelnes. Jie kalba ir daro vien tai, ką nori, ir visiškai nesirūpina, ką apie tai manys kiti. Jie elgiasi visiškai spontaniškai, reiškiasi laisvai ir natūraliai, visiškai nesivaržydami.

Kad ir neįprasta suaugusiųjų akimis, tai yra natūrali žmogaus būsena, būtent tokie mes ateiname į šį pasaulį – nieko nesibijantys ir nesivaržantys, bebaimiai, gebantys laisvai ir paprastai elgtis bet kokioje situacijoje. Vėliau gyvenime, kai jaučiamės saugūs ir būdami su žmonėmis, kuriais visiškai pasitikime, mes kartais grįžtame į tą bebaimiškumo ir spontaniškumo būvį: atsipalaiduojame, jaučiamės patogiai, visiškai laisvai. Tomis akimirkomis išgyvename savo prigimtinį, natūralųjį būvį.

Kaip mokosi vaikai

Vaikai mokosi iš esmės dvejopai. Pirma, jie mėgdžioja vieno arba abiejų tėvų elgesį. Daugelis suaugusiųjų elgsenos modelių, taip pat vertybės, nuostatos, įsitikinimai ir manieros susiformavo dar augant, stebint ir klausant savo tėvų. Iš tikrųjų pasitvirtina posakiai „Koks tėvas, toks ir sūnus", „Kokia mama, tokia ir dukra". Neretai vaikas stipriai tapatinasi su vienu kuriuo iš tėvų, tuomet pastarojo įtaka kur kas stipresnė nei antrojo.

Antrasis būdas, kaip mokosi vaikai – jie bėga nuo skausmo malonumų link. Sigmundas Freudas tai pavadino „malonumo principu". Jis ir dauguma psichologų priėjo prie išvados, kad veržimasis malonumo ir laimės link yra pagrindinis bet kokio žmonių elgesio motyvas. Taip pat tai yra pagrindinis vaiko raidos variklis.

Blogiausia, ką gali patirti vaikas, yra tėvų meilės ir pritarimo netektis – tai išties baugūs ir niūrūs potyriai. Vaikai jaučia itin stiprų emocinio saugumo, tėvų meilės, paramos ir apsaugos poreikį. Kai vienas iš tėvų rodo nemeilę turėdamas tikslą vaiką pamokyti, kontroliuoti arba nubausti, mažylis pasijaučia itin nepatogiai ir nesaugiai, išsigąsta.

Svarbiausia, kaip vaikas suvokia savo vaikišką pasaulį. Kaip jo akimis žiūrint atrodo tėvų lūkesčiai, ketinimai, jų elgesys. Vos tik pajutęs, kad neteko tėvų meilės, vaikas nedelsdamas pakeičia savo elgesį, tikėdamasis tokiu būdu atgauti tėvų šilumą ir pripažinimą. Tokiais atvejais mažylis jaučiasi tarsi skęstantysis, siekiantis bet ko, kad išsigelbėtų.

Jeigu nutrūksta iš tėvų sklindantis besąlygiškos meilės srautas, vaiko saugumui kyla grėsmė. Kai vaikas nusivilia, išgaruoja bet koks bebaimiškumas ir spontaniškumas.

Tai, kad vaikas anksti praranda prigimtinį bebaimiškumą ir spontaniškumą, sąlygoja auklėjimo klaidos, kurias daro tėvai, ypač mažuosius žaloja destruktyvi kritika ir fizinės bausmės. Šiais metodais vaikams išugdomas neigiamas elgesio modelis, neigiamos reakcijos į gyvenimą. Visi teigiami arba neigiami įpročiai yra stimulų sąlygojami atsakai. Jų išmokstama nuosekliai kartojant, kol jie įsišaknija į pasąmonę.

Blogi ir žalingi įpročiai tampa įprastiniu elgesiu, mūsų savivokos dalimi. Jie virsta tam tikromis komforto zonomis, mūsų psichologinės kaukės fragmentu. Ir tada patogiai jaučiamės tik tuo atveju, kai elgiamės arba reaguojame nederamu būdu. Mus veikiau ima valdyti baimė, o ne troškimas.

Sėkmės sabotažas

Destruktyvi kritika yra vienas žalingiausių žmogaus elgesio būdų. Ji menkina savivertę, skatina blogai galvoti apie save, daro žalą visai individo veiklai, kad ir ką jis darytų. Destruktyvi kritika taip sukrečia asmens pasitikėjimą savo jėgomis, kad žmogus pradeda jaustis menkavertis, įsitempia ir kiekvienąkart ėmęsis veiklos, dėl kurios buvo sukritikuotas, nebegali išvengti klaidų.

Nustatyta, kad tėvai vaikus paprastai kritikuoja aštuonis kartus dažniau, negu giria. Jie tai daro negalvodami, tikėdamiesi, kad kritikuojami vaikai elgsis geriau. Tačiau nutinka visiškai priešingai – vaiko elgesys dažniausiai tik blogėja, o ne gerėja.

Girdėdamas savo adresu kritiką, asmuo jaučiasi nekompetentingas, nepilnavertis. Jis pradeda pykti, užima gynybos pozicijas arba puola pats. Ypač tada nukenčia vaikų ir tėvų santykiai.

Vaikai, kuriuos kritikuoja dėl jų pasiekimų mokykloje, netrunka susieti mokyklą su bloga savijauta. Jie ima nekęsti mokslo apskritai. Mokymasis jiems – pagrindinis skausmo ir nusivylimų šaltinis. O veikiant traukos ir atitikimo dėsniams, vaikai pradeda bendrauti su kitais į save panašiais nuskriaustaisiais.

Kartais žmonės klysta – jie mano, kad kritikuoja konstruktyviai, nors iš tikrųjų tik žlugdo kitą savo kalbomis, o žodį „konstruktyvus" priduria tam, kad pateisintų savo elgesį. Tikrai konstruktyvi kritika žmogui sukelia teigiamas emocijas ir paskatina ateityje geriau atlikti savo darbus.

Destruktyvi kritika yra daugelio asmeninių problemų ir žmonių priešiškumo priežastis. Paskui ją driekiasi sužlugdyto įkvėpimo, demoralizacijos, pykčio, apmaudo, abejonių savimi šleifas, kuris duoda pradžią visoms blogoms emocijoms.

Kai vaikai pradedami kritikuoti ankstyvame amžiuje, jie greitai išmoksta kritikuoti patys save. Jie niekina save, kenkia patys sau ir visus savo išgyvenimus nudažo tamsiomis spalvomis. Jie laiko save nevykėliais net tada, kai jiems iš tikrųjų pasiseka.

Konstruktyvios kritikos tikslas yra padėti kitam žmogui siekti rezultato. Tai ne priemonė nepasitenkinimui ar pykčiui išreikšti. Kritikos tikslas – padėti, o ne įskaudinti.

Toliau aprašysiu septynis veiksmus, kuriuos atlikę jūs nebeskleisite destruktyvios kritikos.

Pirma, stenkitės visais įmanomais būdais apsaugoti asmens savivertę. Įsivaizduokite, kad savivertė – tai balionas, o jūsų žodžiai – aštrūs smeigtukai. Kalbėkite švelniai. Kai imuosi koreguoti savo vaikų elgesį, visuomet kalbą pradedu sakydamas „Labai myliu tave" ir tik paskui išsakau jiems pastabas ir nurodau, ką būtų galima pakeisti.

Antra, derėtų koncentruotis į ateitį, o ne į praeitį. Kaip sakoma, kas buvo, pražuvo. Pasvarstykite, ką reiktų daryti toliau. Pravartu vartoti žodžius „kitą kartą..." arba „kodėl tau nepabandžius..."

Trečia, susitelkti derėtų į elgesio problemas, o ne į patį žmogų. Vietoj įvardžių „tu ar jūs" geriau įvardyti konkrečią problemą.

Pavyzdžiui, užuot sakę „Tu parduodi per mažai", galite sakyti „Tavo prekybos apimtis yra mažesnė, nei mes tikėjomės. Kaip galėtume ją padidinti?"

Ketvirta, nekaltinkite kito dėl savo jausmų – to išvengsite vartodami įvardį „aš". Užuot sakę „Tu mane erzini," verčiau prisipažinkite tokiais žodžiais: „Aš supykstu, kai taip elgiesi" arba „Man ši situacija visai nepatinka, norėčiau, kad drauge apsvarstytumėm, kaip ją pakeisti".

Penkta, aiškiai susitarkite, kas, kada ir kokiu mastu keistina. Kalbėti derėtų tiksliai, galvojant apie ateitį ir ieškant bendro sprendimo. Galima kalbėti taip: „Labai svarbu, kad ateityje tikslius duomenis saugotum ligi gabenimo pabaigos ir juos patikrintum dukart."

Šešta, pasisiūlykite padėti. Paklauskite: „Kaip šioje situacijoje galėčiau tau padėti?" Jei reikia, būkite pasiruošę žmogui parodyti, ką ir kaip darote patys. Svarbiausia jūsų, kaip vieno iš tėvų arba vadovo, užduotis būti mokytoju. Juk negalite tikėtis, kad žmogus ims elgtis kitaip, jeigu jis nebus pamokytas, kaip tai padaryti.

Septinta, būtinai turėkite galvoje, kad žmogus stengėsi kaip galėdamas ir kad suklydo, suprantama, netyčia. Problemos priežastis yra įgūdžių, informacijos trūkumas arba paprastas nesusipratimas.

Ydingų įpročių modeliai

Vaikystėje išmokstame dviejų pagrindinių blogų įpročių modelių. Vieni jų mus beatodairiškai stumia pirmyn, o antrieji sulaiko ir stabdo. Jie veikia visas mintis, visus jausmus ir poelgius. Šie modeliai yra slopinimo ir skatinimo. Būtina atpažint jų įtaką ir ją neutralizuoti, jeigu norime siekti sėkmės ir būti laimingi.

Slopinimo modelis išugdomas vaikui nuolat kartojant „Negalima!"; „Pasitrauk iš ten!"; „Nedaryk to!"; „Neliesk!"; „Saugokis!"... Liesti, ragauti, uostyti, jausti ir ištirti kiekvieną savo pasaulio lopinėlį yra natūralūs impulsai. Kai tėvai į visą šią tyrinėjimų veiklą reaguoja pakeldami balsą, nusimindami, suduodami vaikui arba bet kokiu kitu būdu išreikšdami nepritarimą, vaikas dar būna per mažas, kad suvoktų, kas vyksta. Todėl jo psichikoje užsifiksuoja supratimas, kad „kiekvieną kartą, kai pabandau ką nors nauja, mamytė ir tėvelis supyksta ir nebemyli manęs. Tai tikriausiai dėl to, kad esu negabus, negeras ir kad negaliu, negaliu, negaliu to daryti."

Įsitikinimas, kad „aš negaliu", netrunka pavirsti baime suklysti. O baimė suklysti yra didžiausia kliūtis sėkmės kelyje.

Man mokykloje klojosi prastai, todėl įsikaliau į galvą, kad esu per kvailas susitvarkyti su savo užduotimis. Matydamas, kaip kitiems žmonėms sekasi verslas, tardavau sau, kad jie apdovanoti tomis savybėmis, kurių man trūksta – protu ir drąsa. Kai pradėjau dirbti pardavėju, bijodavau skambinti ir primygtinai siūlyti savo prekę. Kai užsiėmiau vadyba, bijojau rodyti iniciatyvą. Kai sukaupiau šiek tiek pinigų, bijojau investuoti. Kai pasitaikė proga pradėti nuosavą verslą, pabijojau netekti visų savo santaupų.

Mano baugštūs tėvai ir mane užaugino kupiną baimių. Jie neblogai pasidarbavo. Mano tikrasis gyvenimas prasidėjo daug vėliau, kai supratau, kad visos baimės slepiasi mano galvoje ir kad iš tiesų nėra ko bijoti.

Visus blogų įpročių modelius patiriame kūnu. Kai patenkame į blogų įpročių modelio gniaužtus, kūnas jaučia ir reaguoja lygiai taip pat, kaip reaguotų jausdamas fizinio sužalojimo grėsmę. Baimę suklysti fiziškai patiriame priekinėje kūno dalyje – saulės rezginyje ir aplinkui jį.

Pavyzdžiui, jeigu viešai kalbėti bijantis žmogus sužino, kad jis pakviestas šnekėti prieš didelę auditoriją, pirmoji tokio žmogaus reakcija būtų silpnumas, baimės jausmas saulės rezginyje – mat tai yra emocinis kūno centras. Kuo daugiau jis galvotų apie būsimąjį įvykį, tuo labiau plėstųsi baimė. Širdis plaktų vis greičiau, padažnėtų kvėpavimas, kiekvienas kvėptelėjimas darytųsi vis paviršutiniškesnis, veikiausiai išdžiūtų burna, pradėtų tvinkčioti kakta, prasidėtų galvos skausmas, panašus į migreną. Gali būti, kad staiga prisipildytų pūslė ir prispirtų greitai bėgti į tualetą. Žmogus reaguotų taip, tarsi jį kas ketintų primušti. Visos šios reakcijos paprastai įtvirtinamos mūsų pasąmonėje mums dar nesulaukus šešerių metų amžiaus.

Prie visa to prisideda neigiamų emocijų – susierzinimo, nekantrumo, pykčio – proveržiai. Kuo giliau įsitvirtinę neigiami įpročiai, tuo aštriau gali būti reaguojama į situaciją.

Baimės suklysti, arba slopinimo modelio („aš negaliu") išmokstama trimis būdais.

Pirma, kai nuolat kartojasi tam tikri įvykiai, susiję su destruktyvia kritika arba fizinėmis bausmėmis. Jeigu vaikas mušamas kiekvieną kartą, kai tik prisiliečia prie pianino, tikėtina, kad laikui bėgant jis išsiugdys sąlyginį baimės refleksą – jau suaugęs jis išsigąs kiekvieną kartą, kai pamatys pianiną ar išgirs jo garsus.

Vienas mano seminarus lankęs gydytojas pasakojo, kad jį dar vaiką nuolat mušdavo alkoholikas tėvas. Paprastai tėvas staigiai, nė neįspėjęs, pašokdavo nuo kėdės ir suduodavo berniukui. Net ir dabar, po penkiasdešimties metų, paprasčiausiai pamatęs staigią puolimo sceną televizijos programoje, anas gydytojas reaguoja taip, tarsi būtų puolamas jis pats. Įsitempia jo saulės rezginys, pagreitėja širdies ritmas, išpila šaltas prakaitas ir nenumaldomai krečia drebulys. Tai sąlyginis refleksas, kurį sukelia vaikystėje patirta trauma. Atsikratyti tokio reflekso labai sunku.

Antras būdas, kuriuo išmokstama neigiamų įpročių modelių, yra nepastebimas – neigiama įtaka gali būti neapčiuopiama. Kai kurie žmonės nė nesusimąstydami visą jiems išsakomą kritiką priima už gryną pinigą, kiti tiki turį neigiamų savybių, kurias jiems priskiria horoskopai arba patyrę pirmąją nesėmę iš karto padaro išvadą, kad jie toje veiklos srityje nieko nesugeba. Tačiau tiesa tokia, kad realių kliūčių jūsų kelyje iš tiesų esama labai mažai. Beveik visos jos glūdi jūsų psichikoje ir pasireiškia automatinėmis reakcijomis.

Trečias būdas, kuriuo išmokstama neigiamų įpročių modelių ir baimingų reakcijų, yra pavieniai traumuojantys įvykiai.

Pėdsaką psichikoje gali palikti net vienintelis daug baimės sukėlęs įvykis – pavyzdžiui, jeigu vaikystėje žmogus skendo ar krito, visą likusį gyvenimą jis veikiausiai jaus neracionalią vandens arba aukščio baimę. Šios baimės psichologijoje vadinamos fobijomis.

Ugdydamiesi pozityvią asmenybę, privalote išvalyti savo pasąmonę, todėl pažinkite visas ten slypinčias baimes ir jas pašalinkite. Galite, pavyzdžiui, išpasakoti jas geram draugui ar sutuoktiniui, jei reikia, pasikonsultuokite su psichologu arba psichiatru.

Antras didysis neigiamų įpročių modelis, kurių išmoksta vaikai, yra skatinimas. Tėvai vaikui jį įdiegia nuolat kartodami: „Jau geriau tu padaryk, ką mes sakome, kitaip tavęs nemylėsime. "

Kai tėvai savo meilę vaikams dovanoja priklausomai nuo poelgių arba pasiekimų, vaikui užsifiksuoja tik viena: „Manęs nemyli, todėl būsiu saugus tol, kol elgsiuosi taip, kaip nori mano mamytė ir tėvelis. Dėl šios priežasties privalau elgtis taip, kaip reikalauja jie. Privalau daryti tai, ko nori jie. Privalau, privalau, privalau..."

Šis modelis pasireiškia baime būti atstumtam. Ši baimė yra antroji iš didžiųjų suaugusių žmonių nesėkmių priežasčių.

Jei augdami gavote vien sąlygotą meilę, tai suaugę nuolat perdėtai rūpinsitės, ką apie jus manys kiti: sutuoktinis, viršininkas, draugai.

Čia svarbus žodis „perdėtai". Visiškai normalu ir įprasta paisyti kitų žmonių nuomonės ir jausmų. Būtent ši atida ir pagarba kitų nuomonei tvirtai, tarsi klijai, laiko visuomenę. Kitu atveju aplink viešpatautų chaosas. Tačiau kai toks dėmesys tampa pernelyg aštrus, jis, kaip baimės, žmogų sukausto, šis tampa nebepajėgus savarankiškai rinktis, spręsti ir elgtis, nes jam būtina gauti leidimą, kad ir ko jis ketintų imtis.

Kiekvieną kartą, kai situacijoje reikalinga kitų žmonių nuomonė, derėtų savęs paklausti „Ką aš iš tiesų noriu daryti? Kas mane labiausiai pradžiugintų?" ir patiems priimti sprendimą.

Šis blogų įpročių modelis fiziškai pasireiškia įtampa kaklo bei pečių srityje ir skausmais nugaros apačioje. Paprastai fiziniai pojūčiai atsiranda tuomet, kai jaučiamos perkrovos, kai įtampa tokia, tarsi kas būtų ginklą į galvą nutaikęs, kai yra per daug darbų arba per mažai laiko. Pagrindinės fizinio skausmo priežastys yra įtampa ir pervargimas. Tie patys veiksniai vėliau gali tapti psichosomatinių ligų priežastimis.

Moterų baimė būti atstumtoms paprastai pasireiškia depresija, užsisklendimu ir fiziniais simptomais. Vyrų gretose skatinamasis blogų įpročių modelis dažniausiai pasireiškia vadinamuoju „A tipo elgesiu". Šio elgesio šaknys tradiciškai slypi tėvo ir sūnaus arba tėvo ir dukters santykiuose. Šis elgesys reiškiasi tuomet, kai vaikui atrodo, kad jis (ji) iš tėvo niekuomet nepatyrė reikiamo kiekio ir reikiamos kokybės meilės.

Berniukai šį nesąmoningą tėvo meilės siekimą suaugę pakeičia nesąmoningu viršininko meilės siekimu. Tuomet A tipo elgesys pasireiškia perdėtu viršininko pritarimo ieškojimu. Išskirtiniais atvejais dėl šios priežasties vyras gali virsti darbo maniaku, jis ima rizikuoti ir savo sveikata, ir šeima, kad tik įtiktų viršininkui.

Prisimenu, kaip skausmingai išgyvenau savo tėvo mirtį. Man tuomet atrodė, jog niekada nieko nedariau tinkamai, kad pelnyčiau tėvo meilę ir pritarimą. Net ir praėjus keleriems metams po jo mirties, širdyje jaučiau tuštumą ir skausmą.

Ir štai vieną dieną prie pietų stalo apie tai papasakojau motinai. Ji nustebo, o paskui atsakė, kad neturiu pagrindo jausti tokio liūdesio – esą tėvas niekuomet nieko širdingai nemylėjęs, o visų pirma jis nemylėjęs savęs, tad meilės jis daugiau man duoti tiesiog negalėjęs... Kai tai pagaliau supratau ir kai su tuo susitaikiau, galėjau atsipūsti ir gyventi toliau.

Grupių savivoka versle

Kiekviena žmonių grupė, pradedant pora ir baigiant didelėmis organizacijomis, formuoja savo narių savivoką. Galima sakyti, kad tai yra visuotinė drauge esančių žmonių asmenybė, kolektyvinė sąmonė. Tai psichologinė organizacijos atmosfera. Be visa ko kita, ji parodo, ar individai, būdami organizacijos nariai, jaučiasi laimingi, ar jie didžiuojasi ir pasitiki savimi (arba priešingai) priklausydami šiai konkrečiai žmonių grupei.

Savivoką turi ir kiekviena pora. Savivoka yra tai, kaip jie, būdami kartu, mato save ir kaip jaučiasi. Visa tai, pavyzdžiui, išduoda bendras juokas arba juoko trūkumas būnant drauge. Neigiamos savivokos poros paprastai pasižymi nuolatiniais skundais, kritika ir ginčais.

Savivoką turi kompanijos, kiekvienas jų skyrius, valdyba, kiekviena žmonių grupė kompanijoje, net ir valytojų komanda, kuri į kompanijos patalpas ateina po darbo valandų.

Verslo grupių savivoką sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoji yra idealus įvaizdis – tai vizijos, vertybės, specifinės etinės normos ir misija. Tai pagrindinės gairės. Kai visos šios dalys yra aiškios, teigiamos ir jomis vadovaujasi organizacijos direkcija, tuomet kompanijos darbuotojai laimingesni, mąsto pozityviau, labiau pasitiki savimi ir žino, ko siekia.

Antroji kompanijos savivokos sudėtinė dalis yra kolektyvinis įvaizdis. Tai yra kompanijos vadovybės ir darbuotojų nuomonė apie save kaip apie visumą. Įvaizdį didele dalimi nulemia tai, kaip darbuotojai jaučiasi atlikdami savo darbą, vykdydami savo funkcijas kompanijoje. Ypač daug įtakos jų jausenai turi parduodamų produktų arba teikiamų paslaugų kokybė ir kompanijos vieta rinkoje.

Dirbdamas matau, kad klestinčių kompanijų darbuotojai atrodo laimingi, linkę bendrauti ir pasitikintys savimi. Ir atvirkščiai – jei kompanijai nesiseka, jei ją drasko vidiniai prieštaravimai, jos žmonės primena nuolat pralaiminčios futbolo komandos žaidėjus. Jie nelaimingi, nepasitiki savimi, regi vien neigiamas perspektyvas. Blogas emocijas jie išlieja vienas ant kito kritika, nusiskundimais ir apkalbomis.

Viena iš vadovo, arba komandos lyderio, užduočių yra palaikyti žmonių dvasią, todėl jis privalo nuolat priminti jiems, kad jie puikiai išmano savo darbą. Ieškodami paaiškinimų, kaip turėtų suprasti tai, kas vyksta aplinkui, visi žvelgia aukštyn. Vadovo užduotis yra nukreipti savo pavaldinių žvilgsnius į ateitį ir atitraukti juos nuo praeities.

Paskutinė organizacijos savivokos dalis yra savivertė – bendra įmonės idėjų suma, įmonės darbo rodikliai ir kiekvieno darbuotojo savijauta kolektyve, priklausanti nuo to, kaip su juo bendrauja vadovai ir bendradarbiai. Savivertę sustiprina vadybininkai, kurie nepaliauja girti ir skatinti žmonių. Tvirtos savivertės požymis yra optimizmas, energija, kūrybingumas, sugebėjimas bendromis jėgomis spręsti problemas, atsidavimas. Šią sudėtinę dalį sunkiausia tiek sukurti, tiek palaikyti, tačiau save gerbiantys žmonės, kuriems patinka būti aukščiausios prabos komandos dalimi, tampa didele galia konkurencijos sąlygomis. Jau patys žmonės yra laimėjimas, kuris telaukia išsipildymo.

Būdami geroje grupėje žmonės gali kurti nuostabiausius dalykus. Padėdami kitiems įgyvendinti savo galimybes, įgyvendinate drauge ir savąsias.

Didžiausia grėsmė

Daugiausiai rūpesčių žmogui gyvenime pridaro baimė. Baimė – mūsų laimės vagis. Ji mus priverčia tenkintis menkais rezultatais, neleidžia siekti tikrųjų savo tikslų. Baimė yra pagrindinė visų neigiamų emocijų, nelaimių ir žmogiškųjų santykių problemų priežastis.

Vienintelis geras baimės bruožas, jeigu taip apskritai galime sakyti, yra tas, kad baimės išmokstama. O jei taip, vadinasi, jos galima ir atsikratyti.

Pavyzdžiui, klaidų ir atstūmimo baimė mums įdiegiama dar iki šešerių metų amžiaus. Paprastai baimės, arba fobijos, nustato viršutinę ir apatinę pasitenkinimo zonos ribas. Žmogus veikia atsižvelgdamas į tas ribas: jis elgiasi taip, kad nebūtų kritikuojamas arba atstumtas (tai būtų žemutinė riba) ir stengiasi neperžengti aukštutinės ribos, kad netektų rizikuoti arba patirti nesėkmės. Baimė neleidžia kristi žemiau, kita vertus, ji taip pat trukdo pakilti ir aukščiau.

Baimės priešingybė yra meilė. Ji prasideda nuo savimeilės ir savivertės. Kuo daugiau patinkame patys sau, tuo mažiau bijome suklysti ar būti atstumti, taip pat labiau trokštame rizikuoti, nes tikime, kad toji rizika nuves į sėkmę.

Jei norite sustiprinti savivertę ir pergalėti baimes, pradėkite kartoti štai tokius stebuklingus žodžius: „Aš sau patinku! Aš sau patinku! Aš sau patinku!.." Pasakykite tuos žodžius kiekvieną rytą po penkiasdešimt ar šimtą kartų ir netrukus pastebėsite konkrečius pokyčius: imsite labiau pasitikėti savimi, savo gebėjimais, pagerės santykiai su aplinkiniais, pradėsite puikiai jaustis būdami savimi.

Proto programavimas siekti sėkmės

Savivoka padeda minčių pasaulį paversti tikrove. Jei, tarkime, nuolat mąstote apie pozityvius dalykus, tai ir jūsų tikrovė bus pozityvi.

Savo šios dienos gyvenimą esate susikūrę vakar dienos mintimis. Patys atsakingi už visą savo būtį. O jei taip, tai ateitį galite pakeisti bet kurią akimirką, ėmę kontroliuoti savo protą. Galite susikurti nuostabų rytojų – laisvą, džiaugsmingą, sveiką, laimingą ir turtingą – jeigu tik nuspręsite, kad to tikrai norite. Viskas priklauso tik nuo jūsų, nes savo proto programą galite pakeisti tik patys.

Vis dėlto susikurti norimą pasaulį nelengva. Juk dabartinę netobulą tikrovę jūs kūrėtės visą gyvenimą. Prireiks tikrai nemenkų jūsų pastangų, kad pasikeistumėte. Tačiau stengtis verta – rezultatas pranoks įdėtas pastangas.

Homeostazė

Jeigu norite pasiekti kitokių rezultatų, privalote būti kitokie žmonės. Turite pakeisti savo tikslus ir idealus, susikurti naują saviįvaizdį. Atitikimo taisyklė sako, kad išorinis pasaulis atspindi vidinį pasaulį. Tad jeigu norite teigiamų permainų išoriniame pasaulyje, privalote persimainyti patys.

Pirmoji ir daugumai žmonių sunkiausia kliūtis yra „aš" – tam tikra asmenybės dalis, kuri nesąmoningai verčia gyventi po senovei.

Tai yra „homeostatinis impulsas", arba, kaip jau kalbėjome, siekimas likti savo komforto zonoje. Nesugebėjimas išsilaisvinti iš praeities čiuptuvų yra pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės gyvenime pasiekia kur kas mažiau, negu galėtų.

Homeostazė nėra nei geras, nei blogas reiškinys. Tai įgimtas biologinis mechanizmas, kuris užtikrina daugelį automatinių organizmo funkcijų. Pavyzdžiui, palaiko 36,6 temperatūrą, kontroliuoja biocheminę milijardų ląstelių pusiausvyrą, valdo autonominę nervų sistemą. Be šio mechanizmo kūnas negalėtų funkcionuoti iš viso.

Tai pat šis mechanizmas valdo ir dvasinę sferą: kai tik pasielgiame kitaip, nei diktuoja mūsų įpročiai, homeostatinis impulsas sukelia nemalonius jausmus ir nerimą, verčia likti komforto zonoje. Todėl kad ir ką bandome keisti, vis grįžtame į pradinę padėtį.

Pavyzdžiui, žmogus nori pakeisti mažai apmokamą darbą, išeina iš vienos darbovietės ir... suranda identišką vietą. Prisimenu, kaip aš pats, netekęs indų plovėjo darbo viešbučio virtuvėje, nors šio darbo ir nemėgau, radau labai panašią vietelę kitame viešbutyje, paskui – dar kitame.

Labai svarbu, kad šis homeostatinis mechanizmas būtų sąmoningai kontroliuojamas. Tai viso labo prigimties bandymas išlaikyti stabilumą – išlaikyti save ten, kur būta lig šiol. Tačiau asmenybės raida, jos evoliucija reikalauja pasitraukti iš komforto zonos ir judėti pirmyn, kurti kitas komforto zonas.

Saugokitės senų komforto zonų tarsi sirenų giesmių, kurios stabdo bet kokį bandymą kilti aukšyn gyvenimo laipteliais.

Psichosklerozė

Kitas didelis kliuvinys, trukdantis pasikeisti, yra įsisenėjusios ir sustabarėjusios nuostatos. Kaip ir homeostatinio impulso, taip ir šio reiškinio priežastis yra baimė. Psichosklerozė – tai prigimtinis polinkis įsimylėti savąsias idėjas ir vėliau ginti jas nuo visa, kas nauja.

Psichosklerozės priešingybė yra lankstumas, noras žvelgti iš kito taško, apmąstyti kitas idėjas, pripažinti klaidų galimybę.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės gyvenime nebesugeba judėti į priekį, yra griežtas požiūris į save ir savo galimybes, proto nelankstumas. Galima sakyti, jie neriasi iš kailio, kad tik jiems nepasisektų. Jie tampa savo pačių kaltintojais ir patys kurpia bylas savo bei kitų nenaudai.

Didysis pokytis žmogaus mąstyme įvyksta tuomet, kai žodelyčiai „ar" pakeičiami „kaip". Užuot svarstę, „ar tai įmanoma", turime paklausti savęs „kaip tą padaryti".

Meilės galia

Daugelį mūsų veiksmų skatina meilės siekis arba pasąmoningas troškimas kompensuoti meilės trūkumą, jaustą vaikystėje. Meilės poreikis persunkia kiekvieną mūsų veiksmą, kiekvieną pasirinkimą. Mes norime, kad mus mylėtų artimieji, draugai, sutuoktiniai, – visi tie, kuriais mes rūpinamės. Savivoka, savybė, kurią dr. Nathanielis Brandenas vadina „savo paties reputacija", didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek mes gauname meilės iš sau brangių žmonių.

Daugelio asmenybės problemų priežastis yra meilės trūkumas. Suaugusiojo asmenybė didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek meilės ir kokios jos buvo gauta augant. Beveik visa suaugusiojo veikla – užsibrėžiami tikslai, puoselėjamos svajonės, prisiimami įsipareigojimai, – priklauso nuo to, kiek meilės yra jo gyvenime ir kiek jos trūksta.

Mus neišvengiamai traukia link žmonių, kurių meilės trokštame ir kurių nuomonė yra mums svarbi. Tai esminis daugelio mūsų veiksmų ir poelgių motyvas. Tai pat tai galingas stimulas, padedantis keistis ir siekti pačių didžiausių tikslų.

Kokių žmonių meilės ir pagarbos trokštate? Ką turite padaryti ir kuo tapti, kad jie jus nuoširdžiai mylėtų ir gerbtų? Laimingi būsite tik atsakę į šiuos klausimus.

Įtaigos galia

Įtaigos poveikis mūsų jausmams bei mąstysenai nusileidžia tik meilės galiai. Daugiamatis protas yra veikiamas visa ko, kas vyksta aplink žmogų ir jo viduje. Tai yra įtaiga. Ji gali akimirksniu pakeisti mąstymą, emocinę būseną ir veiksmus, o drauge – ir veiklos rezultatus.

Viena gera žinia gali pradžiuginti ir praskaidrinti nuotaiką ilgoms valandoms, o bloga naujiena atima jėgas ir darbingumą. Deja, dauguma aplinkybių mūsų gyvenime būna neigiamos, nebent esame išmokę jas valdyti. Radijas, televizija ir laikraščiai nuolat skleidžia blogas naujienas. Dauguma pokalbių tėra vien priekabių ieškojimas, skundai ir smerkimas. Žmonės mėgsta kalbėti „kaip tai siaubinga" temomis, taigi jų pokalbiai yra ištisas neigimas ir kritika.

Geriausias būdas programuoti savo mąstymą yra kontroliuoti sugestyviąją aplinką, kitaip sakant, padaryti ją tokią, kad iš jos sklistų kuo daugiau teigiamos informacijos. Galima sakyti, tai yra tam tikros „proto dietos" sudarymas. Tik pats žmogus gali susikurti teigiamos energijos valdomą vidinį pasaulį, kuris padėtų tobulinti asmenybę ir kurti pageidaujamą tikrovę.

Yra trys mentalinės sferos dėsniai, kurie, kai juos įvaldote, padeda efektyviai perprogramuoti mąstyseną ir keisti ateitį. Tai įpročio dėsnis, praktikos dėsnis ir emocijų dėsnis. Būtent juose užfiksuoti gyvybiškai svarbūs atsakymai į klausimus apie sėkmę ir laimę bei nuorodos į ieškomus sprendimus.

Įpročio dėsnis

Faktiškai visa, ką darome, darome vien iš įpročio. Dirbame, vairuojame, mąstome, bendraujame, leidžiame pinigus tik taip, kaip esame įpratę. Elgesys kiekvienoje gyvenimo srityje paremtas visais gyvenimo potyriais, sukauptais nuo vaikystės. Apie 95 procentai veiksmų yra automatinis ir nesąmoningas atsakas į fizinę ir žmogiškąją aplinką.

Didžiausi trukdžiai tobulėti yra mūsų įpročiai. Dėl šių kliūčių žmonės tarsi bėga vietoje, užuot ėję į priekį.

Įpročio dėsnis paaiškina, kodėl mes siekiame likti patogumo zonoje. Šios dėsnio analogas fizikoje yra pirmasis Niutono mechanikos dėsnis, kuris teigia, kad kūnas, esantis ramybės būsenos, yra linkęs toks ir likti, o judantis kūnas linkęs judėti, nebent juos priešingai veiktų išorės jėgos.

Tuo pačiu principu veikia ir žmogaus mąstysena ir elgsena. Žmogus nelinkęs keisti savo veiklos barų, nebent jį pastūmėtų išorinė jėga arba jo paties apsisprendimas keisti savo gyvenimą.

Kitaip tariant, žmogus linkęs dirbti tą patį darbą, bendrauti su tais pačiais žmonėmis, valgyti įprastą maistą, į darbą visuomet vykti tuo pačiu maršrutu, žiūrėti tą patį televizijos kanalą, skaityti tas pačias knygas ir gyventi vienodą gyvenimą.

Tačiau įpročiai yra gerai tol, kol jie naudingi, kol jie nuolat turtina ir gerina gyvenimą. Pakeisti juos arba apskritai jų atsikratyti reikia tuomet, kai jie tampa pagrindinėmis laimės kliūtimis.

Tarkime, žmonės turi įprotį nuolat vėluoti į susitikimus ir vėlintis atlikti užduotis. Tačiau sektis gali tik punktualiems ir patikimiems žmonėms. Tokiais kiti gali pasikliauti. Žmonės, kuriems sekasi, vykdo savo įsipareigojimus. Jie gerbia kitų laiką, dėl šios priežasties stengiasi aplinkinių neapkrauti papildomais rūpesčiais. Kiti turi „televizijos" arba „laikraščio" įpročių. Jie kasdien praleidžia begalę valandų žiūrėdami televizorių arba skaitydami laikraščius. Neretai jie abu šiuos „darbus" atlieka vienu metu.

Tačiau patys pavojingiausi įpročiai yra mąstymo įpročiai, stereotipai. Kaip rašė Šekspyras: „Nieko nėra bloga nei gera – visa tai gimsta žmogaus galvoje." Žmogus gyvena minčių pasaulyje. Niekas aplink neturi jokios kitos prasmės, išskyrus tą, kurią daiktams ir reiškiniams suteikiame savo mintimis. Jeigu pakeistume mąstymą, pakeistume ir gyvenimą.

Sėkmė ir nesėkmė, laimė ir nelaimė didžiąja dalimi priklauso nuo įpročių, automatinių reakcijų į aplinkos įvykius, situacijas. Pakeisti savo įpročius, kurie tik trukdo tolesniems tikslams, yra vienas sunkiausių dalykų gyvenime, tačiau ir vienas svarbiausių – nuo jo priklauso viso gyvenimo kokybė. Susiformuoti blogus įpročius yra lengva, bet gyventi su jais sunku. O štai gerus įpročius susiformuoti yra sudėtinga, tačiau gyventi su jais paprasta.

Praktikos dėsnis

Kaip visų įpročių išmokstame, taip jų galime ir atsikratyti – štai jums gera naujiena.

Jeigu norite, galite pasikeisti. Praktikos dėsnis sako, kad visos mintys ir visi veiksmai, kuriuos kartoji pakankamai dažnai, tampa įpročiais. Įpročius, kurie atrodo reikalingi jūsų „idealiajam aš", galite įsidiegti. Taip auga asmenybė.

Kadangi asmens vidinis pasaulis atsispindi išorinio pasaulio įvykiuose, pradėjus konstruktyviau mąstyti ir elgtis, pradeda keistis, kartais net stebėtinai, ir aplinkui esantys žmonės bei situacijos.

Vienas mano bičiulis buvo įsivėlęs į keblią teismo bylą dėl verslo. Kuo labiau jis pyko, tuo tvirčiau spyrėsi ir tuo neracionaliau veikė atsakovai ir šių advokatai.

Pagaliau mano bičiulis nusprendė pakeisti savo mąstymą. Jis sąmoningai prisivertė nebegalvoti apie visą situaciją. Kai kalba vis dėlto pakrypdavo ton pusėn, jis neleisdavo sau įsijausti arba nusiminti. Jis viską paprasčiausiai paliko savieigai.

Praėjus kelioms dienoms po mano bičiulio sprendimo nebegalvoti apie bylą, jam paskambino atsakovas, atsiprašė už visus nesusipratimus ir blogą elgesį ir pasiūlė priimtiną sprendimą. Taigi teismas dar neprasidėjo, o byla buvo išspręsta taikiai. Panašių pavyzdžių galima pateikti daugiau. Jie rodo, kaip galime išorines aplinkybes keisti „iš savo vidaus".

Sugebėjimas kontroliuoti mąstymą ir mintyti tokias mintis, kurios generuotų laukiamus rezultatus, yra didelis žingsnis kelyje į asmeninę laisvę ir laimę.

Emocijų dėsnis

Emocijos – varomoji minčių jėga. Emociškai nuspalvintos mintys kur kas stipresnės. Jos yra tarsi elektros srovė arba ugnis – gali padėti, gali ir pakenkti.

Emocijų dėsnis teigia, kad 100 procentų visų sprendimų ir vėlesnių veiksmų priklauso nuo jausmų. Buvo sakoma, kad žmogus yra „didžiai jausminga būtybė, kurios veiksmus 90 procentų sąlygoja jausmai, o 10 procentų – logika". Ne. Žmogus yra visiškai nuo jausmų priklausoma būtybė. Viskas, ką mes darome, turi tam tikrą emocinį pamatą.

Kol to nesuvokiau, manydavau, kad įvairiose gyvenimo situacijose elgiuosi arba logiškai, arba praktiškai, arba racionaliai. Tačiau sužinojęs apie emocijų dėsnį supratau, kad iš tiesų tebuvau savųjų jausmų vergas, kad savo sprendimus darydavau be jokios kritikos paklusdamas jų balsui.

Dabar pasakysiu svarbų dalyką: yra tik dvi pagrindinės emocijų kategorijos – tai troškimas ir baimė. Beveik viską, ką darome ir ko daryti vengiame, nulemia arba viena, arba kita emocija, nors dažniausiai tai būna baimė.

Daugelį žmonių įvairiausios baimės sukausto. Bijomasi neturto ir praradimų. Bijomasi kritikos ir nepritarimo. Bijomasi silpnos sveikatos. Bijomasi išnaudojimo. O labiausiai bijoma nesėkmės ir atstūmimo, todėl veikiau pasirenkama gyventi „ramų gyvenimą tylioje neviltyje", negu rizikuoti susigrumti su savosiomis baimėmis. Dauguma žmonių taip nugyvena visą gyvenimą.

Kuo labiau ko nors trokštame arba bijome, tuo didesnė tikimybė, kad tai gyvenime realizuosis. Mintis, kurios nesustiprina jausmas, nepajėgi padaryti nė menkiausios įtakos įvykiams ar aplinkybėms. O emocija be kelrodės minties sukelia vien neviltį.

Štai kodėl itin svarbu stengtis mąstyti apie tai, ko trokštame, ir vengti mąstyti apie tai, ko bijome. Laimingi ir sėkmės lydimi žmonės suvokia, kokią galią turi jų mintys, todėl stengiasi, kad jos būtų pabrėžtinai teigiamos ir konstruktyvios. Žmogaus protas – galingas įrankis, tad privalu jį tvirtai kontroliuoti, kad jis nuolat linktų norima kryptimi, antraip jis tik atitolins nuo visų troškimų.

Trys esminės pokyčių sąlygos

Siekiant susiformuoti naują savivoką, privalu įvykdyti tris esmines sąlygas. Jos lemia naują gyvenimo kryptį. Pirmiausia reikia nuoširdžiai norėti pasikeisti. Be to, reikia degti troškimu pasiekti daugiau, nei esate pasiekę iki šios akimirkos.

Neretai žmonės manęs klausia, kaip jie galėtų pakeisti kitus. Tuomet aš jiems primenu, kad pradėti keistis galima tik trokštant to, o troškimas yra grynai asmeninis dalykas. Juk neįmanoma ko nors norėti už kitą žmogų, neįmanoma už kitą sukurti tikslų. Iš esmės tai reiškia tik tiek, kad centrinė permainų proceso dalis yra žmogus ir kad visi išoriniai pokyčiai prasideda nuo jo, nuo vidinių pokyčių.

Čia verta prisiminti tokį anekdotą: „Kiek psichiatrų prireiks pakeisti vieną elektros lemputę?" Į šį klausimą atsakoma taip: „Pakaks vieno, tačiau lemputė turi iš tikrųjų norėti būti pakeista."

Antra, reikia būti pasiruošusiems keistis. Daugelis kalba, kad jie nori keistis, tačiau nesiryžta palikti senojo gyvenimo, atikratyti sukauptos naštos. Būna, žmonės trokšta gyventi sveikai, tačiau negali mesti rūkyti. Kiti svajoja apie finansinę sėkmę, tačiau nenori linksmų vakarėlių su draugais iškeisti į darbą.

Reikia ryžtis pakeisti savo senąjį „aš". Reikia ryžtis pakeisti savo elgesį, net jeigu tai nepatiktų draugams, artimiesiems, kolegoms. Būtina peržengti homeostazės ir psichosklerozės kliūtis, išsiveržti iš komforto zonos ir pamiklinti savo nelankstų protą.

Trečia pokyčių sąlyga yra pastangos. Reikia ryžto atkakliai ir ištvermingai ilgą laiką žygiuoti pirmyn net tada, kai, rodos, nėra jokių teigiamų rezultatų. Turėkite galvoje štai ką: daug metų kūrėtės save tokius, kokie esate dabar, taigi jei dabar norite pasikeisti, turėsite pasidarbuoti iš peties.

Dvidešimt vienos dienos programa

Vienas veiksmingiausių būdų pakeisti mąstymą ir gyvenimo ateities perspektyvas yra dvidešimt vieną dieną laikytis pozityvaus požiūrio „dietos": tuo laiko tarpu reikia mąstyti, kalbėti ir elgtis turint galvoje vieną vienintelį dalyką – savo tikslus, kurių siekiate, ir asmenybės, kuria norite tapti, įvaizdį.

Ši „dieta" trunka dvidešimt vieną dieną dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – suaugęs žmogus naują mąstymo įprotį, naują „nervų rutiną" smegenyse, tarsi naują kelią per pievas, formuoja nuo keturiolikos iki dvidešimt vienos dienos. Kartais rezultatai pastebimi ir greičiau. Tačiau paprastai nugalėti ir pakeisti visą gyvenimą besiformavusius įpročius trunka ilgiau nei kelias dienas ar net kelias savaites.

Antroji priežastis, dėl kurios minėtuosius metodus reikia taikyti dvidešimt vieną dieną, yra būtinybė išugdyti kantrybę ir tvirtybę. Višta dvidešimt vieną dieną ramiai, kantriai ir šiltai peri kiaušinį. Jeigu jau višta, turinti žirnio dydžio smegenis, gali prisiversti ištupėti ant kiaušinio dvidešimt vieną dieną nematydama nė menkiausio pokyčio, tai turbūt ir žmogui tai nėra per ilgas laikas. Kantrybė yra saviugdos raktas.

Mūsų savivoka nuolat kinta. Žmogus evoliucionuoja, auga taip, kaip mąsto. Jeigu mintys apie save būtų pakeistos apibrėžtam laiko tarpui, savivoka ir įsitikinimai pradėtų keistis ir rutuliotis naujųjų minčių kryptimi.

Daugumos žmonių savivoka apčiuopiamai nesikeičia dėl to, kad jie kasdien, metai iš metų, taip pat galvoja apie tuos pačius dalykus. Čia jau mūsų minėtas Viljamas Džeimsas yra parašęs: „Jeigu šiandien save matyčiau tokį patį, koks buvau praeityje, mano praeitis prisikeltų ir taptų mano ateitimi."

Tačiau kai nusibrėžiame didingus tikslus ir apie juos kasdien galvojame, tai imame kontroliuoti savo proto evoliuciją ir gyvenimo kryptį. Mūsų mintys materializuojasi.

Toliau kalbėsime apie tai, ką turėtumėte daryti dvidešimt vieną dieną.

Septyni būdai kontroliuoti savo mintis

Jei norite persmelkti savo protą teigiama informacija, turite atlikti tam tikrus veiksmus. Jie padės regėti savo tokius, kokie norite būti.

Atsipalaiduokite ir imkite įsivaizduoti, kad jau turite tas savybes, kurių jums iki šiol trūko ir kad jūsų tikslai jau pasiekti. Koks dabar jūsų gyvenimas, kaip atrodo namai, kokį darbą dirbate, kokia jūsų sveikata, kiek uždirbate. Tokiu būdu į savo pasąmonės „kompiuterį" įdiegsite naują programą.

1. Vizualizacija

Pirmasis iš minėtųjų septynių veiksmų yra vizualizacija. Tai labai veiksminga mąstysenos perprogramavimo technika. Vizijos laikui bėgant tampa realybe. Jos kursto troškimus ir pagilina įsitikinimus, grūdina valią ir teikia užsispyrimo.

Vizualizacijos sėkmę lemia keturi elementai.

Pirmas iš keturių yra dažnumas. Kuo dažniau vizualizuojate savo tikslus ar kokius nors trokštamus ateities įvykius, tuo greičiau jie materializuojasi. Sėkmės lydimi žmonės nuolat galvoja apie tai, ką trokšta pasiekti. Jie vis iš naujo pergalvoja savo idealiuosius vaizdinius, tarsi nuolat projektuotų skaidres proto ekrane.

Kitas vizualizacijos sėkmės elementas yra gyvumas. Kuo gyvesnis vaizdinys, tuo greičiau jis materializuojasi. Pirmosios mintys apie trokštamą objektą būna miglotos ir neryškios, tačiau kuo daugiau galvojama ir kuo daugiau informacijos apie trokštamą dalyką surenkama, tuo aiškesnis darosi vaizdinys. Galų gale, kai vien užmerkę akis troškimą vizualizuojame labai aiškiai ir smulkiai, jis pradeda materializuotis. Štai kaip pasiekiama dauguma tikslų.

Klestintys žmonės visuomet labai aiškiai žino, ko jie nori, ir, žinoma, tai pasakytina apie jų vizualizacijos aiškumą. Žmonės, kuriems nesiseka, nėra įsitikinę, kas norėtų būti, ką norėtų daryti bei turėti, jų proto vaizdiniai silpni ir neryškūs.

Trečias vizualizacijos sėkmės elementas yra intensyvumas. Šis veiksnys byloja apie vaizdinius lydinčių emocijų stiprumą. Kai ko nors labai stipriai trokštame, kai pati mintis apie tikslą kelia entuziazmą ir jaudulį, tikslas pasiekiamas daug greičiau. Padidinti vizualizacijos emocijų stiprumą tai tarsi nuspausti savo galimybių greičio pedalą. Emersonas rašė: „Be entuziazmo nebūtų pačių didžiausių pasiekimų."

Kita vertus, žmonėms, kuriems nesiseka, paprastai stinga motyvacijos ir entuziazmo eiti savuoju keliu. Jų įprastinis požiūris yra persmelktas pesimizmo, jie, galima sakyti, lėtai smilksta, linkę būti pasyvūs ir viską veikiau priimti taip, kaip yra.

Ketvirtasis elementas yra trukmė. Tai laikas, kurį trokštamo objekto vaizdinys projektuojamas mintyse. Juo ilgiau įsivaizduojamas trokštamas ateities įvykis, tuo didesnė tikimybė, kad jis išsipildys. Labai pravartu gauti trokštamų dalykų arba sąlygų nuotraukas ir į jas nuolat žiūrėti, kol tie vaizdiniai pasąmonėje bus suvokti kaip komandos. Tuomet netrukus, derindamasi prie naujų vaizdinių komandų, pasikeis ir savivoka.

Norite naujo automobilio? Nueikite į automobilių saloną, apsidairykite, paprašykite, kad jums leistų norimu automobiliu apsukti kelis ratus aikštelėje, parsineškite reklaminių lankstinukų ir išdėliokite juos matomose vietose. Vienas mano bičiulis šį metodą išbandė, kai neturėjo nė skatiko ir vairavo seną automobilį. Trokštamos mašinos nuotrauką jis priklijavo net prie savo automobilio vairo, kad jam būtų lengviau įsivaizduoti, kad jis jau vairuoja savo svajonę. Greitai jis gavo gerai apmokamą darbą ir galėjo realizuoti savo svajonę.

Kai visi keturi elementai – dažnumas, gyvumas, intensyvumas ir trukmė – dera, tuomet pati vizualizacija skatina ir greitina judėjimą troškimų link.

Dauguma sėkmingai dirbančių žmonių dažnai praktikuodami išsiugdė gebėjimą kurti aiškius, gyvus savo troškimų vaizdinius. Kadangi išorė atitinka vidų, tai jeigu žmogus save mato kaip puikų tėvą, sutuoktinį, pavaldinį ar pardavėją, jis jaučiasi laisviau, labiau pasitiki savimi ir geriau atlieka pasirinktą vaidmenį. Jeigu žmogus save įsivaizduoja nerangų, nevikrų, tai jis nuolat jaučia įtampą ir savo vaidmenį atlieka nevykusiai.

Praktika

Pradėkime nuo tokio pavyzdžio. Dauguma žmonių bijosi kalbėti viešai, stovėti prieš auditoriją. Jei ir jus kamuoja ši baimė, galiu pasiūlyti būdą, kaip jos atsikratyti taikant proto programavimo techniką ir vizualizuojant.

Pirmiausia pradėkite nuo minties, kad jūsų gyvenimas būtų visiškai kitoks, jeigu būtumėt puikus oratorius. Jūs labiau pasitikėtumėte savimi, po puikios kalbos jus gerbtų ir jumis žavėtųsi gausybė žmonių. Paskui pabandykite įsivaizduoti save šnekančius auditorijai. Prisiminkite, kaip kalbėjote savo draugams, šeimos nariams ar svečiams kokiame vakarėlyje. Vaizdinyje turite atrodyti atsipalaidavę ir laimingi. Kiekvieną kartą galvodami apie viešą kalbėjimą pasistenkite prisiminti šį sėkmės vaizdinį – jūs visiškai valdote situaciją, auditorija į kalbą reaguoja teigiamai ir jus palaiko.

Jeigu norite greitesnių pokyčių, nusipirkite knygų apie viešųjų kalbų retoriką, skaitydami įsivaizduokite save darančius viską, apie ką rašo autorius. Veiksminga ir klausyti garso įrašų, kuriuose pateikiamos išsamios instrukcijos, kaip parengti ir susisteminti viešąją kalbą. Ar tai veiksminga? Žinoma! Tai padėjo daugiau nei 3 milijonams Toastmasters International klientų. Ši pasaulinė ne pelno organizacija susikūrė 1924 metais, jos tikslas – lavinti žmonių bendravimo įgūdžius.

Įprastiniame Toastmasters susirinkime kiekvienas gauna galimybę nors kelias sekundes pakalbėti viešai. Užsiėmimo dalyviai vienas kitą vertina teigiamai ir palaiko. Po susirinkimo kiekvienas su savimi išsineša vien teigiamos pasisakymo patirties vaizdinį. Jeigu kokioje nors veiklos srityje turėjote teigiamos patirties ir nuolat apie ją galvojate, jūs užsiprogramuojate sėkmę pakartoti.

Tačiau lygiai taip pat galite užsiprogramuoti ir nesėkmę. Netgi vienas neigiamas epizodas, prie kurio nuolat grįžtate mintimis, gali nuslopinti motyvaciją ir atimti bet kokią drąsą veikti. Taigi mintis ir vaizduotės reginius reikia rinktis labai atidžiai.

Jeigu bent vieną kartą kalbėjote auditorijai ir sulaukėte palankaus vertinimo, galite šią situaciją atgaivinti mintyse kiekvieną kartą, kai vėl turite kalbėti viešai.

Jeigu nuolat įsivaizduosite save gerai atrodančius ir sveikus, turinčius liekną, dailų kūną, jūsų pasąmonė pradės laipsniškai kontroliuoti apetitą, medžiagų apykaitą, ji pažadins norą mankštintis ir sveikai gyventi. Kitaip tariant, turite „lieknai mąstyti" ir tada būsite liekni.

Jeigu jums trūksta pasitikėjimo konkrečioje situacijoje, imkite vizualizuoti save ramius, pasitikinčius savo jėgomis ir atsipalaidavusius. Baimė ims palaipsniui menkti ir galų gale visiškai pradings.

Kai tik turite progą, „įjunkite" vaizduotę ir užtvindykite savo protą idealaus gyvenimo vaizdiniais. Vienas iš būdų tai padaryti yra susikurti „lobių žemėlapį". Ant sienos prisekite plakatą, kurio centre būtų arba jūsų nuotrauka, arba jūsų geidžiamo tikslo iliustracija. Paskui prikarpykite įvairiausių paveikslėlių, antraščių ir citatų iš laikraščių bei žurnalų ir priklijuokite šalia. Sukurkite veiksmingą vaizdinę priemonę, kurioje būtų visi jūsų sėkmės ir pasiekimų simboliai.

Kasdien kurį laiką pastovėkite prieš šį plakatą, gerkite vaizdinę informaciją, leiskite jai persmelkti pasąmonę. Kiekvienoje svarbioje gyvenimo srityje atsigręžkite į realius arba įsivaizduojamus sėkmės pavyzdžius. Prisiminkite ir atgaivinkite juos atminty. Jeigu, pavyzdžiui, užsiimate prekyba ir kadaise jums labai pasisekė, nuolat prisiminkite aną atvejį – pasąmonė nuteiks jus vėl siekti tokios pačios sėkmės.

Žmonės linkę prisiminti ir gyvai įsivaizduoti nesėkmes – tai yra didelė klaida. Nes patekę į tokią pačią situaciją, jie vėl pasielgs taip pat ir gaus tą patį neigiamą rezultatą. Gyvenimas pradeda gerėti tuomet, kai vizualizuojame teigiamus savo veiklos rezultatus. Vaizduotė sužadina atitinkamas mintis, jausmus, žodžius ir veiksmus, be to, ima veikti traukos dėsnis: mūsų gyvenime ima rastis žmonės bei ištekliai, kurie vaizduotės objektus paverčia tikrovės objektais.

2. Patvirtinimai

Antroji proto programavimo technika yra patvirtinimai. Patvirtinimų sėkmę lemia šios jų savybės: jie turi būti pozityvūs, pasakyti esamuoju laiku ir būti asmeniniai. Patvirtinimai yra tam tikri pozityvūs teiginiai, kuriuos sąmonė siunčia pasąmonei. Jais panaikinama pasenusi neigiama informacija ir kuriama nauja – pozityvi.

Pavyzdžiui, patvirtinimas „Aš sau patinku" yra pozityvus, jis pasakytas esamuoju laiku, jį ištaria pats žmogus, tad jis yra asmeninis. Nuolat kartojamas jis priimamas kaip geidžiamos tikrovės apibūdinimas. Tuomet iš tiesų pradedame geriau jaustis. Šis patvirtinimas netrunka išstumti turėtus senus duomenis, kurie nesuderinami su aukšta saviverte.

Įtaigūs patvirtinimai, be to, įkrauti emociškai, gali būti staigių asmenybės pokyčių priežastys.

Stipriausią įtaką pasąmonei turi pačių sau sakomi žodžiai. Frazės „Aš galiu!" arba „Aš uždirbsiu xxx dolerių per metus", arba „Aš numesiu xxx kilogramų iki metų pabaigos" ir panašios įjungia esminių pokyčių mechanizmą, pakelia savivertę.

Pokyčiai, kaip kalbėjome, visad vyksta iš vidaus išorės link. Pirmiausia žmogumi, kokiu norima būti, tampame mintimis, o vėliau tie pokyčiai ima reikštis ir išorėje.

Pasąmonėje viskas suvokiama pažodžiui, todėl kuo komanda paprastesnė, tuo didesnę įtaką ji turi mąstymui. Pavyzdžiui, savo protą nuolat leidžiu veikti vienam stipriam patvirtinimui: „Aš tikiu, kad kiekvienas mano gyvenimo įvykis man bus vienaip ar kitaip naudingas."

Šis patvirtinimas padeda man išlaikyti ramų protą ir mąstyti pozityviai. Tai puikus nerimo priešnuodis.

Patvirtinimo žodžiai yra paprasti, teigiami ir pasakyti esamuoju laiku. Pavyzdžiui, užuot sakę „Daugiau neberūkysiu" (neiginys ir būsimasis laikas vienoje frazėje), geriau sakykite „Aš nerūkau".

Tai būdas „iš anksto pasakyti tiesą". Pasąmonei įteigiama, kad geidžiamos sąlygos jau iš tiesų egzistuoja. Tuomet pasąmonė pasirūpina reikalingais pokyčiais, tiek vidiniais, tiek išoriniais, kad vidinis pasaulis derėtų su norima išorine tikrove.

Esame susidūrę su gausybe įdomiausių potyrių, kuriuos išgyveno žmonės, bandydami mesti rūkyti. Vienas mūsų seminarų klausytojas kartodavo „Aš nerūkau" du mėnesius. Bėgant savaitėms, jis pastebėjo, kad ranka vis rečiau tiesiasi cigarečių link. Baigiantis tiems dviem mėnesiams, jis surūkydavo tik vieną cigaretę per dieną, o galų gale apskritai metė rūkyti.

Kitas seminarų diplomantas darė tą patį. Jis nuolat kartodavo „Aš nerūkau", tačiau niekas nepasikeitė. Jis sutraukdavo po du cigarečių pakelius per dieną. Kiekvieną mielą dieną jis tvirtino sau, kad nerūko, ir kantriai laukė, kada gi pagaliau pavyks perprogramuoti protą. Ir štai, praėjus aštuonioms savaitėms, vieną rytą pabudęs jis paėmė cigaretę, prisidegė ją ir... užspringęs dūmu staiga suvokė, kad rūkymas jo visai nebetraukia. Jis niekuomet daugiau neberūkė.

Niekas nepasikeičia pernakt. Reikia kantriai tvirtinti, įsivaizduoti, tikėti ir tikėtis, kad trokštami pokyčiai įvyks tuomet, kai jiems bus pasiruošta, nė kiek ne anksčiau.

3. Verbalizacija

Trečioji technika yra verbalizacija – garsus patvirtinimas kitiems ar pačiam sau „Aš galiu, aš galiu, aš galiu..." Jei sakote šiuos žodžius sau, atsistokite prieš veidrodį. Garsiai ir tvirtai ištarti žodžiai yra bent dvigubai veiksmingesni, nei tyliai sau pasakyti sprendimai.

Kai spendimą siekti tam tikro tikslo pranešate kitiems, smarkiai paveikiate savo mąstymą, paskatinate save elgtis ryžtingai. Konkrečius tikslus garsiai ir tvirtai pasako sportininkai prieš varžybas.

Stenkitės apie trokštamus įvykius kalbėti be perstojo visą dieną. Išmeskite iš galvos baimes ir nuogąstavimus. Kalba turi būti pozityvi ir kupina optimizmo, ją turi lydėti gera nuotaika.

4. Įsijautimas į vaidmenį

Ketvirtoji proto programavimo technika yra vaidmens atlikimas: turite vaikščioti, kalbėti ir elgtis taip, tarsi jau būtumėte pasiekę savo tikslus. Tartum pinigai jau būtų banke. Tartum būtumėte pripažinti ir gerbiami. Kai taip elgiatės, ima veikti grįžtamojo ryšio dėsnis.

Šis dėsnis sako, kad gera savijauta, optimizmas sužadina atitinkamus poelgius. Galimas ir atvirkščias variantas: jeigu jaučiamės ne itin gerai, tačiau vis tiek elgiamės tarsi trykšdami entuziazmu, tai nuotaika bemat pasitaiso. Žodžiu, galima pasakyti taip: pozityvus elgesys sukelia pozityvius jausmus, o pozityvūs jausmai skatina pozityvų elgesį.

Šis metodas veiksmingas dėl to, kad jausmų kontroliuoti kiekvieną akimirką neįmanoma, o veiksmus – taip. Jeigu kontroliuojame veiksmus, tai veikiant grįžtamojo ryšio dėsniui susikuriame norimą emocinę būseną.

Šių keturių technikų pakanka visiškai pakeisti savivoką ir drauge – asmenybę. Pradėti derėtų nuo minties, kokiu žmogumi norėtumėte tapti. Tuomet vizualizuokite save gyvai ir su visomis smulkmenomis, tarsi jau būtumėte tas kitas žmogus. Paskui verbalizuokite savo tikslus. Tai darydami turėkite galvoje, kad žodžiai gimdo jausmą ir išgrynina mintį. Galų gale imkite elgtis taip, tarsi jūsų tikslai jau būtų pasiekti. Tie tikslai yra laimė, gerovė, pozityvi asmenybė.

5. Proto „mityba"

Penktoji pozityvaus požiūrio „dietos" technika yra nuolat maitinti protą žodžiais ir vaizdiniais, skatinančiais asmenybės augimą numatyta kryptimi. Labai pravartu skaityti specialiąją literatūrą, klausytis mokomųjų garsajuosčių, žiūrėti mokomąsias vaizdajuostes, lankyti saviugdos seminarus, paskaitas, kursus.

Kuo daugiau skaitome, klausome, žiūrime ir mokomės, tuo labiau imame pasikliauti savo jėgomis, gilėja profesinės žinios, tampame geresni savo srities profesionalai: vadovai, vadybininkai, prekybininkai.

6. Bendravimas su pozityviai mąstančiais žmonėmis

Bendraukite su tinkamais žmonėmis. Su nugalėtojais. Kur kas geriau skristi su ereliais, nei kapstytis su kalakutais.

Žinomas Harvardo psichologas Davidas Maklelandas (David McClelland) dvidešimt penkerius metus tyrė įvairias žmonių grupes ir padarė išvadą, kad pasirinkusieji neigiamą bendravimo aplinką su ja dažnai susitapatina ir didelės sėkmės gyvenime nepasiekia. Žmogus nesąmoningai, tarsi chameleonas, perima grupės, su kuria artimiausiai bendrauja, nuostatas, elgesį ir vertybes.

Pasirinkdami žmones, su kuriais ruošiatės leisti laiką, klausykite garsiojo prancūzų vyndario Filypo de Rotšildo (Baron Philippe de Rothscild) patarimo – „neužmegzk nenaudingų pažinčių". Susipažinkite su naujais, pozityviai mąstančiais žmonėmis, liaukitės bendravę su senaisiais draugais, jei tik šie tempia jus atgal. Ypač svarbu pasitraukti nuo negatyviai mąstančių žmonių. Jie yra rimta visų gyvenimo nelaimių priežastis.

7. Mokykite kitus

Mokykite kitus tų dalykų, kurių mokotės patys. Tampama tuo, ko mokoma. Bandydami perteikti žmonėms naujas idėjas, jas geriau suprasite patys. Iš tiesų suprantame tik tai, ką galime perduoti kitiems, kad ir jie galėtų tas žinias pritaikyti gyvenime.

Naujus pozityvaus mąstymo ir tikslingo elgesio įgūdžius išsiugdyti nelengva. Reikia nuolat budriai stebėti save. Naujuosius įpročius privalu ryžtingai realizuoti. Atsipalaiduoti negalima. Jeigu retkarčiais suklumpate, atgal pernelyg nesidairykite ir nesikrimskite. Svarbiausia užduotis susitelkti į savo tikslą, o tas tikslas – naujojo „aš" kūrimas.

Galite turėti viską, ką tik sugebėsite išnešioti savo mintyse. Pamirškite, kas buvote vakar. Pamirškite anksčiau turėtas etiketes. Ateitį kuriate savo dabartimi – kaip apie save galvojate ir kalbate šiandien, kaip elgiatės dabar.

Praktika

Pasirinkite vieną teigiamą elgesio modelį, nutarkite, kokią elgseną norėtumėte išsiugdyti, ir dvidešimt vieną dieną kontroliuokite savo mintis, vizualizuokite, verbalizuokite ir elkitės taip, tarytum tikslas jau pasiektas ar bent jau tikrai bus pasiektas artimiausioje ateityje.

Čia suminėtieji metodai bus veiksmingi tada, kai pasirinksite konkrečią veiklos sritį ir norimą išsiugdyti savybę ar įprotį. Kai įrodysite sau, kad galite tą padaryti, jūs imsite pasikliauti savo jėgomis, žengsite toliau savo didžiųjų tikslų link. Jums jau nereikės nei viltis, nei tikėtis – jūs tvirtai žinosite, kad jūsų galimybės beribės.

4

SVARBIAUSIOJI PROTO DALIS

Jūsų išorinis pasaulis atitinka jūsų vidinę būseną. Kas viduje, tas ir išorėje. Skaitydamas garsių žmonių biografijas nuolat stebiuosi, kiek tuose pasakojimuose yra bendra: jie visi buvo tvirtai įsitikinę, kad gali įveikti gyvenimo kliūtis ir įkopti į didžias aukštumas. Koks buvo jų vidus, tokia ir išorė.

Šis tikėjimas suteikė jiems galių, kurių neturi paprastas žmogus. Jų pasiekimai nuostabūs, dažnai jie siekė didelių tikslų neturėdami, atrodytų, jokių šansų ir nepaisydami neigiamos aplinkos nuomonės.

Kai išėjau iš mokyklos ir pradėjau klajoti iš vieno darbo į kitą, neturėjau jokio svarbaus tikslo nei ketinimo, tiesiog norėjau „pamatyti pasaulį". Kaip daugelis žmonių, pasirinkau gyventi pasyviai reaguodamas į gyvenimo aplinkybes, užuot kūręs jas pats. Aš imdavausi bet kokio darbo, bendravau su atsitiktiniais žmonėmis, tenkinau tik būtiniausius savo poreikius ir maniau, kad tai yra visa, ko man reikia, ir kad tai – mano galimybių viršūnė.

Studijuodamas psichologiją, religiją ir metafiziką sužinojau apie sąmonę ir pasąmonę. Tada ėmiau suprasti, kad tai ta sfera, kurioje slypi pačios didžiausios mūsų galimybės.

Tas supratimas buvo tarsi skaičių kombinacija, galinti atrakinti koduojamąją sėkmės spyną.

Nustatyta, kad vidutinis žmogus išnaudoja vos 10 procentų ar net mažiau savo potencialo. Todėl padariau išvadą, kad galėčiau turėti visa, ko tik panorėčiau, jei sugebėčiau prisiliesti prie tų nepanaudojamų 90 procentų.

Protas – sąmonė ir pasąmonė – nepaprastai galingas instrumentas. Jei tinkamai juo naudositės, jis jums padės tikslų link judėti daug greičiau, nei jūs kada nors svajojote. Protas lemia viską: galite būti princai, galite būti elgetos. Viskas priklauso nuo jūsų, kaip sugebėsite tą instrumentą įvaldyti.

Kartą mano advokatas parodė man savo kontorą. Jis nusivedė mane į sekretorių kabinetą, ten merginos spausdino laiškus ir teisinius dokumentus. Kiekviena sekretorė turėjo asmeninį kompiuterį, o šie visi buvo prijungti prie vieno centrinio kompiuterio – galingos duomenų bazės. Ir štai tada paaiškėjo įdomus dalykas: sistema buvo sukurta anksčiau, ja anuomet apmokytos sekretorės jau čia nebedirbo, o naujos merginos, kurias dabar aš mačiau, kompiuterius naudoja tik kaip rašomąsias mašinėles, nes niekas neturėjo laiko apmokyti ir jų. Žodžiu, visų centrinio kompiuterio galimybių jos neišnaudoja.

Deja, daugelis žmonių yra labai panašūs į šias sekretores. Jie dirba savo protu kiekvieną dieną, bet panaudoja tą savo „kompiuterį" tik pačioms elementariausioms užduotims atlikti.

Kai jaunystėje dirbau indų plovėju, buvau įsitikinęs, kad vienintelis būdas užsidirbti daugiau pinigų yra kuo ilgiau dirbti ir kuo daugiau išplauti indų. Ilgainiui supratau, kad požiūris „ilgiau dirbsi, daugiau turėsi" veda į aklavietę. Teisingas atsakymas yra toks: reikia dirbti išmintingiau, pasitelkti protines galias, o ne vien fizinius išteklius.

Sėkmė lydi tuos žmones, kurie moka harmonizuoti savo sąmonės ir pasąmonės veiklą. Jie tuo būdu gali siekti savo tikslų mažesnėmis pastangomis ir greičiau. Kai tai supratau, mano gyvenimo kryptis pasikeitė.

Du protai viename

Pateiksiu paprastą pavyzdį, kuris padės jums suprasti, kaip veikia pasąmonė ir kaip jūs galite kontroliuoti jos funkcijas.

Taigi įsivaizduokite du sukibusius kamuoliukus, krepšinio ir golfo, pastarasis – viršuje. Šis vaizdas iliustruoja jūsų sąmonės ir pasąmonės galias ir pajėgumus. Krepšinio kamuolys čia yra jūsų pasąmonė. Abu kamuoliai, arba sąmonė ir pasąmonė, čia yra vienodai svarbūs dalykai, tačiau abu jie veikia skirtingose sferose.

Kompiuterijos terminais kalbant, sąmonė yra programuotojas, o pasąmonė – techninė kompiuterio įranga, sistema, kurioje sukasi duomenys. Jūsų savivoka – tai programa, kuri lemia, kaip veiks kompiuteris. Visos sudedamosios dalys čia reikalingos ir tarpusavyje susijusios, nė viena jų negali funkcionuoti be kitos.

Sąmonė

Sąmonė yra mąstymo įrankis. Ji neturi atminties ir vienu metu gali turėti tik vieną mintį. Ši proto dalis atlieka keturias pagrindines funkcijas.

Pirma, sąmonė atpažįsta informaciją, kurią mes gauname savo jutimo organais.

Sąmonės be perstojo stebi ir kategorizuoja visa, kas vyksta aplinkui. Įsivaizduokite, kad einate šaligatviu ir nusprendžiate pereiti gatvę. Nulipate nuo šaligatvio ir tuo momentu išgirstate automobilio variklio riaumojimą. Jūs iš karto atsisukate ir pažiūrite į artėjančio automobilio pusę, kad išsiaiškintumėte, kokia apskritai situacija gatvėje.

Antroji sąmonės funkcija yra palyginimas. Informaciją apie konkretų automobilį sąmonė palygina su anksčiau turėta šios srities informacija. Jeigu automobilis yra, pavyzdžiui, tolokai ir važiuoja trisdešimt mylių per valandą greičiu, jūsų pasąmonės atminties saugykla praneš sąmonei, kad pavojaus nėra ir kad jūs galite eiti per gatvę.

Jeigu, kita vertus, automobilis artėja šešiasdešimties mylių per valandą greičiu ir yra tik šimto jardų atstumu nuo jūsų, jūs gausite pavojaus žinutę – neiti, palaukti.

Kita sąmonės funkcija yra analizė, o po analizės visada seka ketvirtoji funkcija – apsisprendimas.

Sąmonė funkcionuoja labai panašiai kaip binarinė kompiuterio programa, vykdanti dvi funkcijas: arba priima informaciją, arba ją atmeta. Ji vienu metu gali laikyti tik vieną mintį, teigiamą arba neigiamą, „taip" arba „ne".

Taigi jūs einate per gatvę, išgirstate važiuojančios mašinos garsą ir matote, kad ji artėja prie jūsų. Sąmonė jau turi informaciją apie automobilių greitį, paskui ji analizuoja ją ir praneša, kad jums gresia pavojus – reikalinga priimti atitinkamą sprendimą. Jūsų pirmasis klausimas toks: „Ar man pasitraukti iš kelio? Taip arba ne?" Jeigu sprendimas yra „taip", tada kitas klausimas toks: „Ar man šokti į priekį? Taip arba ne?" Jeigu sprendimas yra „ne", kitas klausimas: „Ar man šokti atgal? Taip arba ne?" Jei sprendimas yra „taip", ši žinutė yra iš karto perduodama į pasąmonę, ir jūs akimirksniu atšokate į šalį.

Matematikas Piteris Uspenskis knygoje Beieškant stebuklo (Peter Ouspensky, In Search of Miraculous) sako, kad pasąmonė veikia trisdešimt tūkstančių kartų greičiau negu sąmoningoji proto dalis. Sąmonė, galima sakyti, dirba tarsi povandeninio laivo kapitonas, žvelgdamas į vandenyno paviršių per periskopą. Tik jis vienas mato, kas vyksta išorėje. Gavęs informaciją iš ten, jis perduoda ją įgulai, ir ji nedelsdama pradeda veikti – tai yra tarsi pasąmonė, kuri įsijungia tada, kai gauna signalą iš sąmonės.

Dažnai atrodo, kad geresnių veiklos rezultatų pasiektumėte įdėję daugiau pastangų, išlieję daugiau prakaito. Tačiau tai nėra geriausia išeitis. Iš tiesų asmeninės veiklos rezultatus pagerinsite tada, kai pasitelksite savo svarbiausiąją proto dalį – pasąmonę. O norėdami tai atlikti, visų pirma turite žinoti, kaip ji funkcionuoja.

Pasąmonė

Pasąmonė yra kaip didžiulė atminties saugykla. Iš esmės jos galimybės neribotos. Pasąmonėje kaupiama visa informacija apie viską, kas jums kada nors yra nutikę. Sulaukę dvidešimt vienerių metų, mes jau esame sukaupę kur kas daugiau žinių nei visa Britanicos enciklopedija. Po hipnozės senesni žmonės gali dažnai labai aiškiai prisiminti įvykius, kurie įvyko prieš penkiasdešimt metų. Pasąmonės atmintis yra tobula.

Pasąmonės funkcija yra kaupti ir atkurti informaciją. Be to, ji užtikrina, kad jūs elgtumėtės taip, kaip esate užprogramuoti. Pasąmonės rūpinasi, kad visa jūsų veikla ir visos jūsų kalbos derėtų su jūsų saviįvaizdžiu.

Pasąmonė – subjektyvus dalykas. Ji nefunkcionuoja savarankiškai, o tik paklūsta komandoms, kurias gauna iš sąmonės. Sąmonė yra sodininkas, kuris sodina sėklas, o pasąmonė – sodas, kuriame sėklos sudygsta, auga ir galų gale duoda vaisius.

Sąmonė duoda įsakymus, pasąmonė jiems paklūsta. Pasąmonė yra klusnus tarnas, kuris dirba dieną naktį jūsų gyvenimo sode, augina arba gėles, arba piktžoles – nelygu, ką esate pasėję.

Jūsų pasąmonė turi vadinamąjį homeostatinį impulsą. Jis palaiko kūno temperatūrą, širdies ritmą bei kitas gyvybines funkcijas. Taip pat šis impulsas išlaiko jūsų mąstyseną stabilią, kad dabar ji būtų tokia, kokia buvo praeityje.

Pasąmonėje saugomi mūsų mąstymo ir elgsenos šablonai, ten užfiksuota mūsų komforto zona, ir kai tik mes pabandome iš jos ištrūkti, pasąmonė mus ima stabdyti.

Galima sakyti, pasąmonė veikia kaip tam tikras giroskopas – ji palaiko užduotą judėjimo kursą ir įvairiais būdais neleidžia mums nuo jo nukrypti.

Vos pabandome pasielgti naujaip, ir įsijungia pasąmonė – ji stengiasi grąžinti mus į senas mąstysenos ir elgsenos ribas. Mes tada pasijuntame nejaukiai, imame nervintis, pykti, sutrinkame. Tai gali atsitikti, kai kreipiamės dėl naujo darbo, ieškome naujų klientų, gauname naują ir sudėtingą profesinę užduotį, kitaip sakant, tada, kai bandome ištrūkti iš savo komforto zonos.

Pagrindinis skirtumas tarp lyderių ir autsaiderių yra tas, kad pirmieji nebijo permainų. Jie puikiai supranta, kaip greitai komforto zona tampa rutina ir ima slopinti naujas galimybes.

Jeigu bijote tam tikrų emocinių nepatogumų permainų pradžioje, jūs galite ilgam užstrigti savo komforto zonoje. Didžiausi mūšiai vyksta tada, kai kaunamės su savimi ir bandome išsilaisvinti iš senų mąstysenos modelių nelaisvės.

Pasąmonės dėsnis

Pasąmonės dėsnis sako, kad kiekviena idėja, arba mintis, kurią jūs priimate kaip tikrą savo sąmone, taip pat bus pripažinta kaip tikra pasąmonės. Kitaip sakant, pasąmonė neskiria, kas yra realu, o kas tik mūsų vaizduotės vaisius. Kai patikime savo galimybėmis, pasąmonė ima spinduliuoti energiją, kuri traukia prie mūsų reikiamus žmones ir palankias situacijas. Kuo mūsų norai stipresni, tuo pasąmonės veikla aktyvesnė. Pavyzdžiui, jei nusprendžiame įsigyti naują sportinį automobilį, staiga tokio tipo automobilius imame regėti bemaž kiekviename žingsnyje. Jei imame planuoti turistinę kelionę, mūsų dėmesys ima kliūti už įvairiausių reklaminių leidinių, kelionių firmų skelbimų ir panašių dalykų. Pasąmonė daro viską, kad vizija taptų tikrove.

Kai tik nusibrėžiame naują tikslą, pasąmonė šį mūsų poelgį priima kaip įsakymą ir ima taip vadovauti mums, kad mes kuo greičiau tą tikslą pasiektume. Ji taip pat padeda mums ištrūkti iš senos komforto zonos ir susikurti naują.

Koncentracijos dėsnis

Koncentracijos dėsnis sako, kad visa kas, į ką jūs sutelkiate dėmesį, ima plėstis, augti. Kuo daugiau galvojate apie savo tikslą, tuo greičiau jis tampa realybės dalimi.

Šio dėsnio veikimu galima paaiškinti ir sėkmę, ir nesėkmes. Tai yra kita priežasties ir pasekmės dėsnio (ką pasėsi, tą ir pjausi) formuluotė. Apie ką galvosite, tą ir turėsite. Jei pasėsite avižas, tai pjausite avižas, o ne miežius. Sėkmė lydi tuos žmones, kurie moka sutelkti dėmesį į vieną tikslą, kurie sugeba galvoti ir kalbėti tik apie trokštamus dalykus.

Kai susidomėjau saviugda, iš pat pradžių smarkiai blaškiausi, mano dėmesys vienu metu buvo nukreiptas į daugybę dalykų, puoliau šen, puoliau ten, žodžiu, buvau panašus į automobilį, niekaip neįstengiantį važiuoti tiesiai keliu, tad nuolat atsiduriantį griovyje.

Tačiau greitai man paaiškėjo, kad pastangų kiekybė toli gražu negarantuoja jų kokybės. Tada pažinau koncentracijos dėsnio veikimą, supratau, kad vienu metu kelių darbų dirbti negalima. Taigi sustojau, lioviausi blaškytis ir visas jėgas sutelkiau į vieną ar dvi veiklos sritis, tuo metu svarbiausias.

Štai jums pratimėlis: vieną parą, ištisas dvidešimt keturias valandas, stenkitės galvoti ir kalbėti tik apie vieną vienintelį dalyką, tuo metu geidžiamiausią. Venkite bet kokių negatyvių minčių, emocijų, žodžių, nieko nekritikuokite, nesmerkite. Bus nelengva. O pradžioje galbūt net ir neįmanoma. Bet šis pratimas parodys jums, kiek daug laiko iššvaistote galvodami ir kalbėdami apie visai jums nereikalingus dalykus.

Pakeitimo dėsnis

Tai – vienas iš svarbiausių psichikos funkcionavimo dėsnių. Galima sakyti, tai yra kontrolės dėsnio tęsinys. Jis teigia, kad sąmonė vienu metu gali turėti tik vieną mintį ir kad jūs galite pakeisti vieną mintį kita. Šis „išstūmimo" principas leidžia jums neigiamas mintis pakeisti teigiamomis. Taip darydami, jūs imate kontroliuoti savo emocinį gyvenimą. Šis dėsnis yra jūsų laimės raktas, jis padeda formuotis pozityvias nuostatas ir atsikratyti negatyvių. Daug žmonių man sakė, kad šis dėsnis, kai jie juo pasirėmė, pats vienas pakeitė jų gyvenimą. Jūsų sąmonė niekada nėra tuščia, joje nuolat sukasi viena ar kita mintis. Ir jūs, remdamiesi pakeitimo dėsniu, galite tą mintį pakeisti bet kokia kita mintimi.

Šis galingas proto veiklos kontrolės metodas padeda išsaugoti ramybę, nes jūs pasirenkate galvoti apie tai, kas pakylėja dvasią. Jūs galite nukreipti visas mintis į ateitį, į sprendimus, ir atitraukti jas nuo praeities, nuo problemų.

Galite galvoti apie džiugius dalykus, pavyzdžiui, apie artėjančias atostogas – tai kitas būdas, kaip kartais praverčia šis dėsnis. Jūs tokiu būdu vengiate negatyvių minčių ir kai tik jos kyla, laisva valia pakeičiate jas pozityviomis.

Kai tik reikalai ima klostytis prastai ir kai jūs jaučiatės nelaimingi, tokią būseną galite neutralizuoti žodžiais „Aš sau patinku!"

Kai tik tvirtai pasakote „Aš sau patinku!", jūsų pasąmonė priima tai kaip naują komandą ir pašalina senus įrašus, kurie nedera su jūsų nauja savivoka bei aukšta saviverte.

Daugelis mūsų seminarų klausytojų permainė savo asmenybę paprasčiausiai kartodami „Aš sau patinku!" penkiasdešimt ar šimtą kartų kiekvieną dieną. Tarkite šią frazę bent kartą ir pasijusite geriau. Kuo daugiau kartų ją pakartosite, tuo geriau jausitės.

Pasąmonės veiklos optimizavimas

Trečiame skyriuje kalbėjome apie savivertės ugdymosi būdus ir apie asmeninės raidos dalykus – kaip tapti tokia asmenybe, kokia tapti nusprendėte.

Vizualizacijos, patvirtinimo, verbalizacijos, vaidinimo metodai, bendravimas su tinkamais žmonėmis ir proto „maitinimas" tinkamomis knygomis, įrašais bei kita mokomąja medžiaga padeda keisti senus mąstymo modelius.

Šie psichinio programavimo metodai yra panašūs į komandas, kuriomis jūs valdote kompiuterį. Jie paprasti, tačiau efektyvūs, leidžia gauti rezultatą greičiau nei bet kokiu kitu būdu.

Vis dėlto vien jų neužtenka. Jie yra tik „pagrindinės komandos". Esama ir kitų, kurios leidžia paspartinti pasąmonės perkūrimo procesą. O kadangi, kaip sakėme, išorinis pasaulis atspindi jūsų naująjį vidinį pasaulį, tie vidiniai pokyčiai sukelia pokyčius realybėje.

Kitados dalis šių metodų buvo prieinama tik išrinktiesiems. Kiti buvo sukurti per kelerius pastaruosius metus. Vienintelis jų bendras bruožas yra tas, kad jie padėjo ir tebepadeda tūkstančiams žmonių. Tai tarsi asmeninės transformacijos durų raktas.

Autogeninė treniruotė

Pirmąjį gigantišką žingsnį asmeninės transformacijos srityje padarė prancūzų psichologas ir farmacininkas Emilis Kju (Émile Coué, 1857–1926). Jo pasiūlytas iš pažiūros paprastas savitaigos, arba autosugestijos, metodas pasirodė be galo veiksmingas. Daktaras Kju mokė savo pacientus kartoti vieną frazę: „Kiekvieną dieną, kad ir kas būtų, aš jaučiuosi vis geriau."

Daktaro Kju metodą ėmėsi tobulinti vokiečių psichiatras ir neurologas Johanas Šulcas (Johannes Shultz, 1884–1970). Jis ieškojo būdų, kaip padėti žmonėms įveikti depresiją, neurozę ir kitas panašias būsenas. Jo pasiūlytas metodas gavo autogeninės treniruotės pavadinimą. Metodo esmė tokia: žmogus patogiai gulėdamas atsipalaiduoja ir ima sau kartoti įvairius teiginius.

Daktaro Šulco metodas šiandieną yra labai ištobulintas. Juo galima ne tik koreguoti įvairias negatyvias emocines būsenas, bet ir ugdytis profesinius įgūdžius. Autogeninė treniruotė ypač buvo populiari Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ten ji taikyta valstybiniu lygiu, pavyzdžiui, rengiant sportininkus Olimpinėms žaidynėms. Rezultatai buvo nuostabūs – VDR sportininkų pasiekimai nepamirštami iki šiol, nors pačios valstybės jau seniai nėra.

Autogeninės treniruotės veiksmingumą lemia relaksacijos dėsnis. Jis teigia, kad proto, arba mentalinėje, sferoje didžiausias rezultatas pasiekiamas mažiausiomis sąnaudomis.

Jei materialiame pasaulyje turite kokią nors užduotį, pavyzdžiui, norite įkalti vinį į sieną, tai kuo labiau stengsitės, tuo greičiau ją atliksite. Tačiau jei norite susiformuoti kitokį mąstymo modelį, turite elgtis atvirkščiai. Kuo mažiau „stengsitės", kuo giliau būsite atsipalaidavę, tuo greičiau jūsų pasąmonė priims atitinkamą komandą ir ją įvykdys.

Autogeninės treniruotės ir relaksacijos metodai nepaprastai padėjo man ir tūkstančiams mano klientų. Jie tokie veiksmingi, kad juos turėtų įvaldyti kiekvienas.

Dar vienas dėsnis, kurio pagrindu veikia savitaigos metodai, yra grįžtamojo ryšio dėsnis. Prisiminkime: šis dėsnis sako, kad gera savijauta sužadina atitinkamus poelgius, o poelgiai savo ruožtu veikia nuotaiką, jausmus. Galima sakyti, kad veikiant šiam dėsniui subjektyvi būsena (jausmai, savijauta) kuria objektyvią tikrovę (sėkmė, konkretūs veiklos rezultatai). Jeigu sugebate generuoti pojūtį ar emociją, kurią jūs paprastai išgyvenate pasiekę savo tikslą, ir ilgai ją išlaikyti mintyse, tai ji savaime sukels atitinkamus fizinio pasaulio pokyčius ir priartins jus prie naujų tikslų.

Kino filmo pabaiga

Įsivaizduokite, kad susiruošėte pažiūrėti kvapą gniaužiantį nuotykių filmą. Tačiau taip atsitinka, kad į kino teatrą ateinate kiek anksčiau, tamsoje įsėlinate į salę ir pamatote pirmesnio seanso pabaigą, pačią atomazgą – kaip buvo išspręstos visos herojų problemos. Paskui jūs sulaukiate kito seanso ir tą filmą, kurio pabaiga jums jau žinoma, pradedate žiūrėti nuo pat pradžių. Tačiau dabar galite atsipalaiduoti ir objektyviai įvertinti filmo kūrėjų meistriškumą, dialogų grožį, siužetą. Jūs ramūs todėl, kad jau matėte filmo pabaigą. Jūs jau žinote, kaip jis baigsis.

Proceso paspartinimo metodai

Šie metodai panašus į tuos, kuriais jūs galite performuoti savivoką (kaip jau kalbėjome ankstesniuose skyriuose) ir pranešti pasąmonei apie savo tikslus. Metodų esmė tokia: giliai atsipalaidavę ir pasitikėdami savo jėgomis susikuriame tam tikrą emocinę būseną, o ši savo ruožtu paspartina rezultato atsiradimą fiziniame pasaulyje.

Štai penki žingsniai, kuriuos žengę pasieksite norimą protinę, emocinę ar fizinę būseną.

Pirma, verbalizuokite ir patvirtinkite tikslą. Pavyzdžiui, jeigu susidūrėte su problema, kurioje dalyvauja kiti asmenys, ramiai ir užtikrintai sau tarkite: „Ši situacija yra išsprendžiama taip, kad visiems būtų gerai." Nesigilinkite į detales. Nesijaudinkite dėl paties proceso.

Antra, vizualizuokite norimus rezultatus – kaip atrodys situacija, kai ji bus išspręsta. Matykite save ir kitus jos dalyvius laimingus ir ramius. Tai reikalaus pastangų ir susikaupimo.

Trečia, verbalizaciją ir vizualizaciją nuspalvinkite teigiamomis emocijomis: jauskitės taip, tarsi tikslas jau pasiektas.

Ketvirta, ir tai yra proceso katalizatorius, leiskite situacijai rutuliotis savaime. Nesirūpinkite ja. Nesukite dėl jos sau galvos.

Penkta, jūsų troškimai pasireiškia tikrovėje. Tai yra rezultatas. Jis bus tuo tikresnis, kuo labiau jūs atsisiesite nuo situacijos ir persijungsite į kitą veiklą. Jūs savo jau padarėte, dabar laukite atomazgos. „Kiekvienam bus duota pagal jo tikėjimą."

Kai tvirtai tikite sėkme, ima veikti aukštesniosios jėgos. Tą jums gali patvirtint karštai tikintys religingi žmonės. Nuolat jų kartojamos maldos yra aukščiausia patvirtinimo forma. Pasak Emersono, tai yra „dermės su begalybe būsena", mūsų aukštesniosios sąmonės pasireiškimas.

Permainų pradžia

Štai keli konkretūs proto lavinimo metodai, kurie paspartins vidinių permainų ir rezultatų pasireiškimo procesus. Iš esmės čia kalbėsime apie savivokos performavimą.

Šie metodai itin veiksmingi, dar veiksmingesni jie būna tada, kai taikote jų kombinacijas ir darote tai nuolatos.

Rašytinis patvirtinimas

Pirmasis paminėtinas metodas yra rašytinis patvirtinimas. Atsisėdate (geriau tai daryti ryte) ir užrašų knygelėje surašote savo tikslus. Rašykite esamuoju laiku, tarsi jie jau būtų pasiekti.

Kai baigsite, užsimerkite, giliai įkvėpkite ir savo pasiektą tikslą vizualizuokite. Šypsokitės, džiaukitės, jauskite tas emocijas, kurios lydi visas asmenines pergales. Paskui leiskite vizijai dingti, atsimerkite ir tęskite savo dieną.

Rašymas itin giliai įspaudžia tikslus į pasąmonę. Žinau daug atvejų, kai žmones susirašo tikslus, pavyzdžiui, sausio pirmąją, o skaitydami tą sąrašėlį metų gale pamato, kad didžioji tikslų dalis jau pasiekta.

Kuo dažniau surašote savo tikslus, tuo greičiau jie yra įgyvendinami. Nusipirkite spiralę surištą užrašų knygelę ir nuolat turėkite ją po ranka. Susirašydami tikslus įgyjate daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir aktyvuojate traukos bei atitikimo dėsnius – tikslai ima materializuotis.

Šio metodo veiksmingumu įsitikino ne vienas mūsų seminarų klausytojas.

Standartiniai patvirtinimai

Standartiniai patvirtinimai ryškiu šriftu surašomi ant nedidelių kortelių. Rašote esamuoju laku, aiškiai ir tiksliai, paskui du kartus per dieną – ryte ir vakare – tai skaitote.

Raskite vietą, kur jums keletą minučių niekas netrukdytų. Atsisėskite. Keletą kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, atsipalaiduokite, atitinkamai nusiteikite. Korteles turėkite delne. Tada perskaitykite pirmą savo tikslą. Užsimerkite, pakartokite jį sau penkis kartus. Įsivaizduokite jį jau pasiektą. Pajuskite teigiamas emocijas.

Tada vėl giliai įkvėpkite, iškvėpkite ir pasitikėdami savo jėgomis leiskite įvykiams klostytis sava eiga. Padarykite tai su kiekvienu iš tikslų. Pasąmonėje tokių tikslų vienu metu gali būti dešimt ar net penkiolika.

Vienam tikslui skirkite iki minutės, o visas pratimėlis, kai aprėpiate apie penkiolika tikslų, ir turėtų trukti apie penkiolika minučių. Atlikę pratimą ryte nusiunčiate stiprų signalų rinkinį pasąmonei. Tada ji aktyvuoja traukos dėsnį ir nukreipia jūsų dėmesį į įvykius ar žmonės, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti jums naudingi. Paskui pakartokite tą pačią procedūrą vakare, visai prieš miegą, o pasąmonė per naktį atliks savo darbą – ryte atsikelsite su naujomis idėjomis.

Greiti patvirtinimai

Ši technika tinka tada, kai ruošiatės kokiam nors konkrečiam įvykiui, pavyzdžiui, susitikti su pirkėju ar savo viršininku, sakyti viešą kalbą, išeiti į sceną ir panašiai.

Greitų patvirtinimų technika yra tam tikras protinis apšilimas prieš svarbų įvykį. Jis atliekamas per pusę minutės. Tokiu būdu galite apšilti automobilyje, lifte, net prausdamiesi po dušu.

Technika paprasta: liekate vieni, užsimerkiate, vizualizuojate konkretų jums svarbų įvykį, nuspalvinate jį teigiamomis emocijomis, o paskui ramūs bei pasitikėdami savo jėgomis einate į susitikimą (ar kitur, kur esate numatę) ir leidžiate visa kam tekėti sava vaga.

Jei įvykis numatomas po kelių dienų, galite vizualizuoti jį kaskart, kai tik jį atsimenate. Tuo būdu atsikratysite nerimo ir imsite pasikliauti savo jėgomis. Kai ateis laikas atlikti tą konkrečią užduotį, jūs jai jau būsite kuo puikiausiai pasirengę.

Autogeninė treniruotė

Ketvirtasis metodas yra mūsų jau aptarta autogeninė treniruotė. Tai kiek sudėtingesnė technika, nes prieš vizualizuodami ir patvirtindami savo tikslus, jūs turite visiškai atsipalaiduoti.

Geriausia tai darykite gulėdami. Atsipalaiduokite ir imkite kartoti: „Mano kairioji ranka sunkėja ir šyla." Šią frazę pakartokite šešis kartus. Paskui šešis kartus pakartokite: „Mano kairioji ranka jau sunki ir šilta." Ir pagaliau šešis kartus tarkite: „Mano kairioji ranka yra labai sunki ir karšta."

Tokiu būdu jūs paminite abi savo rankas, kojas ir liemenį iki kaklo ir galvos. Vienas įkvėpimas – viena komanda.

Autogeninė treniruotė padeda įveikti baimes, nepasitikėjimą savo jėgomis, nerimą, jaudulį.

Kai atsipalaiduojate ir jūsų kūnas jau „sunkus ir šiltas", pradėkite vizualizuoti konkrečią situaciją, kuri jums kelia rūpestį. Tai yra tam tikra protinės repeticijos forma: mintimis jūs daug kartų atliekate veiksmą, kurį norite įvaldyti tobulai.

Pasąmonė „nemato" skirtumo tarp realybės ir menamos realybės, ypač tada, kai esate giliai atsipalaidavę. Ji priima tai kaip tikrą dalyką, įsimena jį ir ateityje, kai tuos pačius veiksmus jums reikės atlikti iš tikrųjų, padeda atlikti taip pat tobulai, kaip buvote atlikę juos mintimis. Dėl tos priežasties autogeninė treniruotė ypač patartina sportininkams, ji padėjo ne vienam iš jų siekti olimpinių viršūnių.

Heterogeninis poveikis

Šiuo atveju įtaiga sklinda iš kito žmogaus. Jūsų savivoka ir saviįvaizdis formavosi dviem būdais: autogeniniu (patys įsiteigėte tam tikras nuostatas, požiūrius ir pan.) ir heterogeniniu (visa tai jums įteigė kiti žmonės: tėvai, mokytojai, visuomenė). Pastarasis poveikis paprastai būna stipresnis, gilesnis.

Dabar teigiamą heterogeninį poveikį galite patirti klausydamiesi mokomųjų saviugdos įrašų, lankydami paskaitas ar seminarus, bendraudami su pozityviai mąstančiais žmonėmis.

Profesoriaus Lozanovo eksperimentai

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose bulgarų psichologas Georgijus Lozanovas tyrė atminties problemas. Ypač jį domino metodai, kuriais atmintį lavino kai kurių islamo universitetų studentai – jie mintinai mokėjo Koraną, šventąją islamo knygą, kurios apimtis panaši kaip Naujojo Testamento.

Taip pat Lozanovas domėjosi tomis Indijos religijomis ar jų atšakomis, kurios neturėjo savo rašytinių šaltinių – mokymus mokytojai savo sekėjams perduodavo žodžiu iš kartos į kartą.

Lozanovas rėmėsi idėja, kad du mūsų smegenų pusrutuliai atlieka skirtingas funkcijas.

Pavyzdžiui, kairysis smegenų pusrutulis atsako už loginį mąstymą, analizę, skaičiavimus, faktų apdorojimą. O dešinysis – tai intuicija, kūryba, vaizduotė, abstraktus mąstymas. Kai abiejų pusrutulių funkcijos tarpusavyje dera, įmanoma atlikti didelius uždavinius, pavyzdžiui, per trumpą laiką pasisavinti ir apdoroti daug informacijos.

Taip pat Georgijus Lozanovas vienas pirmųjų ėmėsi tirti smegenų galimybes esant įvairiam jų aktyvumui, kuris įvardijamas kaip beta, alfa, teta ir delta bangos. Apibendrinęs visą savo tyrimų medžiagą, Lozanovas padarė išvadą, kad veiksmingiausiai žmogus informacija apdoroja tada, kai yra atsipalaidavęs, tyliai skambant švelniai muzikai.

Buvo atliktas eksperimentas su mokiniais: juos susodino klasėje ir paleido klasikinės muzikos įrašą, paskui instruktorius pradėjo skaityti užsienio kalbos žodžius ir jų vertimą į bulgarų kalbą. Kiek vėliau patikrinus mokinių žinias paaiškėjo, kad jie sugebėjo įsiminti 98 procentus gautos informacijos. Kombinuodamas atsipalaidavimo technikas su muzikos klausymu Lozanovas pasiekė nepaprastą rezultatą: mokinai tokiu būdu per dieną išmokdavo iki 1800 naujų užsienio kalbos žodžių.

O 1979 metais, dar patobulinęs savo metodą, profesorius Lozanovas savo mokinius per dieną išmokydavo iki 3000 naujų žodžių, iš kurių šie po šešių mėnesių prisimindavo apie 60 procentų. Iš esmės tai yra nauja užsienio kalba per kelias dienas!

Panašiu principu galima mokytis ir naujų elgsenos būdų bei naujų įpročių.

Patvirtinimai su muzika

Pritaikę Lozanovo metodą, savo tikslų link galite judėti gerokai sparčiau. Tai yra minėtojo heterogeninio poveikio pavyzdys. Dabar specialiose parduotuvėse galite įsigyti įrašų, kurie padeda pasiekti gilaus atsipalaidavimo būseną. Aiškus balsas taria skaičių seką, sulig kiekvienu skaičiumi jūs vis labiau atsipalaiduojate, o fone skamba rami muzika. Paskui tas pats balsas ima kalbėti apie vienokias ar kitokias siektinas asmenybės savybes. Tuo metu pasąmonė tampa itin imli pozityvioms ir permainas skatinančioms komandoms. Ir pagaliau jūs išgirstate skaičiuojant atgaline seka, sulig paskutiniu skaičiumi grįžtate į normalią būseną.

Įrašas skamba apie dvidešimt minučių. Galima sakyti, jog toks klausymasis yra aktyviosios meditacijos forma. Jei taip medituosite dusyk dienoje – ryte ir vakare – tai būsite kūrybingesni, pozityviau nusiteikę, ramesni, netgi sveikesni.

Panašų įrašą galite susikurti ir patys – įrašykite savo tikslus, įvardykite trokštamas permainas. Jūsų žodžiai turėtų skambėti ramios klasikinės muzikos fone.

Įvairių metodų deriniai

Žmonės dažnai klausia manęs, kurie metodai jiems būtų tinkamiausi. Mano atsakymas toks: kuo daugiau metodų išbandysite, tuo geresni bus jūsų saviugdos rezultatai. Svarbu, kad jaustumėtės patogiai ir maloniai. O geriausia, kad jūsų visa diena būtų vien nepaliaujamas pozityvus teigimas: kad ir ką darytumėte, būkite įkvėpti, pakylėti, džiugūs.

Dar truputis tikėjimo – ir jūs jau pakeliui į laimingą, teikiantį pasitenkinimą gyvenimą.

Praktika

Kiekvieną kartą, kai tik susiduriate su nemalonia ar įtempta situacija, pritaikykite greitų patvirtinimų metodą ir leiskite įvykiams tekėti sava vaga.

Įsigykite nedidelių kortelių rinkinį. Jos gali būti ir surištos spirale. Tada surašykite savo tikslus po vieną ant kortelės, aiškiais žodžiais, esamuoju laiku. Skaitykite jas du kartus per dieną ir stebėkite, kaip artėjate savo tikslų link.

Pasidarykite relaksacinį įrašą su muzika ir pozityviais teiginiais, klausykite jo, kol informacija įsitvirtins jūsų pasąmonėje.

Atlikdami dienos darbus jauskitės taip, tarsi jūsų tikslai jau būtų pasiekti, o asmeninės permainos – įvykusios.

Pasistenkite išgyventi „filmo pabaigos" pojūtį, išmokite tiesiog atsipalaiduoti. Pasikliaukite savo jėgomis, tikėkite sėkme ir žinokite: kas yra jūsų mintyse, tas įvyks iš tikrųjų. Būtinai įvyks.

Senas mitas

Prieš daugel šimtų metų senovės Graikijoje keliautojas sutiko seną žmogų ir paklausė jo, kaip nusigauti iki Olimpo kalno. Senis (o tai buvo pats Sokratas) atsakė: „Jeigu tikrai nori patekti į Olimpo kalną, neabejok, kad kiekvienas žingsnis veda tave jo pusėn – ir to bus gana."

Pamokymas paprastas: jeigu norite būti laimingi, įsitikinkite, kad kiekviena jūsų mintis ir kiekvienas veiksmas artina jus prie jūsų asmeninės laimės.

Niutonas, kai jo paklausė, kaip jam pavyko padaryti savo perversmingus atradimus, atsakė: „... nes apie nieką daugiau negalvojau."

Sėkmė prasideda nuo pasirinkimo – jūs pasirenkate valdyti savo mintis ir laikytis tam tikros mentalinės drausmės: pozityviai mąstyti ir kalbėti tik apie trokštamus dalykus. Taip prasideda kilimas į žvaigždes.

Jūsų pasąmonės galia

Mąstymo kokybė lemia charakterio evoliuciją, nuo jos priklauso ir asmeninės veiklos efektyvumas. Ir čia aptarti psichinės veiklos dėsniai yra tarsi priemonės, kurios tos mąstymo kokybės padeda siekti.

Daugelis žmonių gyvena snūduriuodami. Jie blaškosi paskendę dienos rūpesčiuose, jų protas veikia chaotiškai ir neorganizuotai, įprastinius darbus bei užduotis jie atlieka nemąstydami, automatiškai. Juos pažadina tik koks nors gyvenimo sukrėtimas, išgąstis ar šiaip neįprastas nutikimas, tačiau netrukus jie vėl apsnūsta ir panyra į tingią neorganizuotų minčių tėkmę.

Jei norite realizuoti visas savo galimybes, turite gyventi visiškai sąmoningai. Turite būti budrūs, visiškai pabudę iš gyvenimo snaudulio. Turite būti įvaldę psichikos dėsnius, antraip niekada negalėsite iš tikrųjų rinktis ir gyvensite vedami mentalinio autopiloto.

Nubudimas

Bust pradedate mąstydami apie savo gyvenimą: praeitį, dabartį, ateitį. Štai mažas pratimėlis: įsivaizduokite, kad prieš gimdami šioje Žemėje jūs jau egzistavote kažin kur galaktikos platybėse, gyvenote ten daugybę gyvenimų ir pagaliau tapote asmenybe su tam tikrais talentais, gebėjimais, būdo bruožais. Nesvarbu, ką jūs dabar manote apie reinkarnaciją, tai juk tik paprastas pratimėlis.

Toliau įsivaizduokite, kad atgimdami galite sąmoningai pasirinkti tėvus (kaip tiki budistai), gimimo vietą visatoje ir laiką. Tai jūs gebate padaryti todėl, kad jau esate pasiekę aukštą asmeninės evoliucijos laiptelį.

Ir štai jūs gimėte čia. Dabar klausimas: jei gimimo vietą ir tėvus pasirinkote sąmoningai, tai kaip toks pasirinkimas galėjo paveikti jūsų vaikystės įspūdžius bei potyrius? jūsų asmenybę? nuostatas ir požiūrį į gyvenimo sunkumus?

Taip svarstydami jūs staiga pamatysite, kiek daug galimybių turite ir kiek mažai jų išnaudojate. Jūs suprasite, jog esate ne aplinkybių auka, ne pasyvūs įvykių stebėtojai, o aktyvūs gyvenimo aplinkybių kūrėjai.

Tęskime pratimėlį. Tarkite sau, kad čia, Žemėje, turite įvykdyti ypatingą užduotį, tapti nepaprastomis asmenybėmis ir kad kiekvienas atskiras gyvenimo epizodas yra tarsi didžiulės dėlionės fragmentas, harmoningai derantis su kitais fragmentais – epizodais ir įvykiais. Ir dar tarkite sau, kad visa, kas jums nutinka, yra kaip tik tai, ko jums šiuo metu reikia, tam tikra pamoka, padedanti jums tęsti kelionę aukščiausiųjų tikslų link. O jeigu taip, tai jūsų gyvenimas negali būti kitoks, nei jis yra dabar. Ir jūs negalite būti kitur, nei kad esate šiuo metu. Nes jūsų būtis yra tik harmoninga didelės visumos dalelė, o kiekvienas įvykis – numatytas ir turintis savas priežastis.

Kai imsite mąstyti apie gyvenimą kaip apie tikslingą įvykių ir potyrių visumą, jūs išsiugdysite „lemties pojūtį" – tai yra žmogaus didybės požymis.

Dėsnių įvaldymas

Štai keli patarimai, kurie padės jums pažadinti savo pasąmonės galias ir aktyvuos čia minėtus psichinės veiklos dėsnius.

Kontrolės dėsnį aktyvuosite nuolat žvelgdami į save kaip į kūrybingas asmenybes, kurios pačios kuriasi savo gyvenimo situacijas ir aplinkybes. Kai dėsnis ims veikti jūsų naudai, tapsite savo lemties architektais, gyvenimo vairas tvirtai bus jūsų rankose, jūs pasitrauksite iš atsitiktinumo dėsnio veikimo zonos.

Priežasties ir pasekmės dėsnis ima veikti tada, kai įvertinate ir išanalizuojate tūkstančius, atrodytų, atsitiktinių įvykių, kurie suformavo jus tokius, kokie esate šiandieną. Jūs suprasite, kad visa, kas vyksta, turi savo priežastis.

Tikėjimo dėsnis įsijungia tada, kai pripažįstate, kad visa, kas vyksta, artina jus prie didžiųjų jūsų gyvenimo tikslų. Tai – neišvengiama. Jūs imate tikėti, kad tikslai išsipildys, ir jie vieną dieną tampa jūsų tikrovės dalimi.

Lūkesčių dėsnis padės jums tada, kai suprasite, kad iš kiekvieno potyrio galite gauti tam tikros naudos. Kai taip imate vertinti įvykius, net ir nepalankius iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas tampa panašus į nuotykį su laiminga pabaiga.

Pozityvus ir optimistinis mąstymas suaktyvina pritraukimo dėsnį, ir į jūsų gyvenimą ima plūsti reikalingi žmonės bei aplinkybės.

Kai imate save vertinti kaip unikalią asmenybę, turinčią ypatingą užduotį šioje Žemėje, ima veikti atitikimo dėsnis: tai, kas jūsų mintyse, ima rastis ir tikrovėje.

Pakeitimo dėsnis padės jums pašalinti iš galvos negatyvias mintis ir pakeisti jas pozityviomis.

O koncentracijos dėsnis duos rezultatą tada, kai nuolat pasikliausite savo jėgomis, galvosite apie laimę ir meilę, viltingai žvelgsite į ateitį. Žinokite, kad visa, į ką ilgą laiką būsite sutelkę mintis, galų gale materializuojasi pasaulyje aplink jus.

Jūs galite

Pasisemkite kantrybės ir pasikliaukite savo jėgomis. Čia aprašyti dėsniai – išties galinga jėga. Savo tikslus pasieksite tada, kai būsite tinkamai išlavinę protą. Jūs siekiate tikslų, o tikslai siekia jūsų. Jūsų troškimai artėja jūsų pusėn taip pat, kaip kad jūs artėjate prie jų. Todėl dabar svarbiausias dalykas – nuspręsti, ko tiksliai norite. Apie tai kalbėsime kiek vėliau.

Įsipareigojimas

Paimkite popieriau lapą ir surašykite viską, ką gyvenime norite turėti. Tai gali būti gera sveikata, draugai, kelionės, materialinė gerovė, pripažinimas, pagarba... vaizduotės nevaržykite.

Kitas dvidešimt keturias valandas kalbėkite ir galvokite tik apie tuos surašytus dalykus. Visą tą laiko tarpą būkite ramūs, nieko nekritikuokite, su niekuo nesipykite, dėl nieko nesirūpinkite. Įvertinkite save: ar jums užtenka valios jėgos visą parą galvoje laikyti tik savo tikslus, ir nieko daugiau.

Šis pratimėlis padės jums susivokti, kiek toli esate nuėję saviugdos keliu, kiek liko eiti.

5

SVARBIAUSIASIS ĮGŪDIS

Sugebėjimas nusistatyti tikslus ir sudaryti realius planus yra pagrindinis sėkmę lemiantis įgūdis. Šio įgūdžio tobulinimas labiau nei kas nors kita priartins jūsų tikslus. Per dvidešimt penkerius tyrimų ir darbo metus aš priėjau išvadą, kad sėkmė prilygsta tikslams, o visa kita yra antraeiliai dalykai. Daug pasiekę žmonės turėjo vieną bendrą bruožą – jie buvo labai orientuoti į tikslą. Neįmanoma realizuoti net dalelės savo galimybių, kol nesate išmokę, kaip nusistatyti tikslus ir jų siekti. Tai yra būtina ir natūralu, kaip kad ryte valytis dantis ar praustis.

Viskas, apie ką kalbėta šioje knygoje iki šiol, buvo skirta tam, kad palaipsniui prieitume iki šio skyriaus.

Būdamas dvidešimt trejų aš pirmą kartą išgirdau apie tikslus. Žinojau, kad jie yra sporte, tačiau mintis apie gyvenimo planavimą man kilusi nebuvo niekada.

Tai nereiškė, kad tikslų neturėjau visai: buvau nutaręs pasižvalgyti po pasaulį ir tą padariau. Mačiau Pietų Afriką, Singapūrą ir daugybę kitų kraštų. Tačiau tada dar nesuvokiau, kad tikslo nusibrėžimas ir jo siekimas yra specifinė procedūra, kuri, jeigu įvaldyta, gali iš esmės pakeisti gyvenimo kokybę. Kaip ir daugelis žmonių, aš gyvenau nesusimąstydamas, dažniau spontaniškai reaguodamas į situacijas, nei susikaupdamas ir jas apsvarstydamas. Kaip pasakytų garsusis sėkmės mokslo skleidėjas Zigas Ziglaras, buvau „klaidžiojanti visuma, o ne prasmingas elementas".

Kai supratau, kas yra tikrieji tikslai ir kaip reikia jų siekti – čia yra svarbiausias įgūdis – mano gyvenimas pasikeitė. Pasikeis ir jūsiškis.

Tikslai – varomoji gyvenimo jėga

Tikslai yra varomoji gyvenimo jėga. Žmogus be tikslų panašus į laivą be vairo, blaškomą bangų ir bet kada galintį sudužti į uolas. Škotų rašytojas ir istorikas Tomas Karlailas (Thomas Carlyle, 1795–1881) rašė: „Žmogus, jei nežino, ko nori, blaškosi net lygiausiame kelyje, o štai vedamas tikslo jis tvirtai juda pirmyn nekreipdamas dėmesio į sunkumus."

Žmonės yra tikslo siekiančios būtybės. Mūsų smegenyse integruotas tikslo ieškantis mechanizmas, neklystamai vedantis į taikinį – tarsi raketos valdymo sistema, nuolat palaikanti ryšį su operatoriumi ir kiekviename skrydžio metre tikslinanti judėjimo kryptį. Svarbiausia yra nusistatyti tikslą, vis dėlto daugumai žmonių tai yra didelė problema.

Taip, kiekvienas iš mūsų siekia vienokių ar kitokių tikslų. Esame ten, kur esame, todėl, kad tokie buvo mūsų tikslai. Mūsų mintys, veiksmai ir elgesys atvedė mus į dabartinį gyvenimo tašką – kitur būti negalime.

Jei mūsų tikslas yra pragyventi dar vieną dieną, grįžti namo ir „įlįsti" į televizorių, tokį tikslą mes ir pasieksime. Jei tikslas – būti sveikiems ir nugyventi ilgą gyvenimą, taip pat jį pasieksime. Jei tikslas būti finansiškai nepriklausomiems ar netgi turtingiems – irgi tokie anksčiau ar vėliau būsime. Žodžiu, iš gyvenimo gauname visa tai, ko norime.

Sėkmės mechanizmas

Mumyse integruotas tiek „sėkmės mechanizmas", tiek ir „nesėkmės mechanizmas". Nesėkmės mechanizmas skatina eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir negalvoti apie ilgalaikes veiksmų pasekmes. Mūsų nesėkmės mechanizmas veikia nuolat, dvidešimt keturias valandas per parą – jis kviečia linksmintis, gyventi patogiai ir tik šią akimirką.

Turime ir sėkmės mechanizmą. Jį įjungia tikslas. Kuo didesnis tikslas ir kuo smarkiau jo trokštame, tuo didesniu pajėgumu veikia sėkmės mechanizmas.

Jei patyrinėtume du žmones, turinčius vienodą išsilavinimą, intelektą ir gyvenimo patirtį, tai pamatytume, kad gyvenime daugiau yra pasiekęs tas iš jų, kuris intensyviau siekė tikslo, kurio geriau veikė „sėkmės mechanizmas".

Dvi sėkmės prielaidos

Naftos pramonės magnato milijardieriaus Haroldsono Hanto (H. L. Hunt, 1889–1974), kartą paklausė, kokia jo sėkmės formulė. Hantas vienu metu Arkanzase turėjo medvilnės verslą, bankrutavo, tačiau greit atsigavo ir tapo vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Taigi jis atsakė, kad Amerikoje sėkmę lemia du dalykai. Pirma, reikia tiksliai nuspręsti, ko norite, o dauguma žmonių to niekada nedaro. Antra, nusistatyti kainą, kurią ketinate už tai sumokėti. Ir viskas.

Daugumos žmonių yda ta, kad net žinodami, ko nori, jie niekada nesusimąsto, kaip tai gauti, arba yra nepasiruošę už sėkmę sumokėti.

Apie sėkmės kainą galima pasakyti du dalykus. Pirma, kad gautume norimą rezultatą, privalome už jį atitinkamai sumokėti – juk norėdami nuimti derlių, iš pradžių turime pasėti sėklas. O tarp sėjos ir pjūties kartais prabėga daug gražaus laiko. Tai geležinis ir laikui nepavaldus dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Kas jo nepaiso, skaudžiai nusivilia.

Antra, sumokėti privalu iš anksto. Sėkmė nėra panaši į pietus restorane, kur jūs apmokate sąskaitą tik tada, kai skaniai papietaujate. Jūsų trokštama sėkmė reikalauja visiško ir išankstinio mokėjimo.

O kaip jūs galite nustatyti, ar sumokėjote visą sėkmės kainą? Tai paprasta: kai būsite sumokėję viską, sėkmė rasis jums prieš akis. Tai nutiks dėsningai, o ne atsitiktinai. Kai būsite pasėję, nuimsite derlių. Tokia yra priežastis ir toks rezultatas, veiksmas ir atoveiksmis. Gyvenimas, kurį gyvename šiandien, yra iki šiol mūsų sumokėtos kainos atspindys. O ryt gyvensime taip, kaip mokame šiandien.

Tikslai skatina dėsnius veikti

Perskaitę apie psichikos funkcionavimo dėsnius jūs, suprantama, pasidomėsite, kaip juos pritaikyti. Apie tai jau šiek tiek buvo kalbėta, bet iš esmės reikia pasakyti štai ką: laimei, jums to ir nereikia daryti. Kai turite aiškų tikslą, kurio siekiate kiekvieną dieną, visi šie dėsniai veikia automatiškai, jie tarsi prisiderina prie jūsų. Jūs susivienijate su visatos jėgomis ir atveriate nepaprastus savo galimybių rezervus. Didžiausias priešas, kai siekiate tikslo, yra jūsų komforto zona, polinkis įstrigti rutinoje ir priešintis permainoms, netgi ir teigiamoms.

Mes iš prigimties bijome ir vengiame pokyčių. Norime, kad padėtis pasiliktų ta pati, kita vertus, svajojame apie geresnį gyvenimą. Tačiau pažanga reikalauja pokyčių, jie neišvengiami. Kad ir ką darytumėte, gyvenimo sąlygos bei situacijos mainosi – gerėja ar blogėja, bet niekada nepasilieka tokios pačios.

Kaip prisimenate, kontrolės dėsnis teigia, kad jaučiamės savimi patenkinti tol, kol valdome, kontroliuojame savo gyvenimo aplinkybes. Taigi tikslo nusistatymo nauda visų pirma yra ta, kad nusistatę tikslą įgyjame daugiau galimybių valdyti įvairias gyvenimo situacijas. Turėdami aiškius tikslus, paremtus detaliais veiksmų planais, mes neabejojame, kad gyvenimas taps geresnis, tad baimei, didžiausiam asmeninės evoliucijos priešui, vietos nelieka.

Priežasties ir pasekmės dėsnis teigia, kiekvieną konkretų jūsų gyvenimo rezultatą yra sukėlusi tam tikra konkreti priežastis. Taigi tikslai yra priežastys, o sveikata, laimė, laisvė ir gerovė – rezultatai. Jūs nusistatote tikslus ir susilaukiate rezultatų. Tikslai prasideda kaip mintys, arba priežastys, o pasireiškia kaip aplinkybės, arba rezultatai. Pirminė gyvenimo sėkmės priežastis yra sugebėjimas nusistatyti tikslus ir juos įgyvendinti.

Štai todėl žmonės, neturintys tikslų, yra pasmerkti dirbti tiems, kurie juos turi. Jūs dirbate arba tam, kad įgyvendintumėte savo tikslus, arba tam, kad įgyvendintumėte kitų tikslus. Idealiu atveju jūs, siekdami savųjų tikslų, padedate savo tikslus pasiekti ir kitiems.

Kai nuoširdžiai tikite sėkme, ima veikti tikėjimo dėsnis. Tada jūsų veiksmai ima derėti su išsikeltais tikslais, prie jų jus artina.

Taip pat ima veikti lūkesčių dėsnis – jūs neabejojate, kad visa, kas vyksta, vienaip ar kitaip jums yra naudinga. Net iš pažiūros nemalonūs įvykiai gali būti priimti kaip naudingos gyvenimo pamokos.

Nuolat galvodami apie savo tikslus sužadinate pritraukimo dėsnį: jūsų akiratyje ima rastis reikalingi žmonės, klostosi palankios aplinkybės. Visa tai jūs pritraukiate todėl, kad jūsų dėmesys nukreiptas į tikslą.

Atitikimo dėsnis teigia, kad jūsų išorinė aplinka dera su jūsų vidiniu pasauliu – kaip viduje, taip ir išorėje. Tai reiškia, kad nuolat generuojamos mintys apie tikslus galų gale materializuojasi ir pasireiškia išoriniame pasaulyje.

Pasąmonės veiklos dėsnis teigia, kad pasąmonė siekia padėti išsipildyti sąmonės kloduose esančioms mintims, kiek įmanoma labiau priartinti jas prie tikrovės.

Koncentracijos dėsnis teigia, kad tikslą pasieksite tuo greičiau, kuo daugiau apie jį pozityviai galvosite. Todėl visad galvoje turėkite savo trokštamus dalykus, net ir tada, kai jums tarsi ir nesiseka.

Pakeitimo dėsnis sako, kad negatyvias mintis galite pakeisti pozityviomis. kokios yra pozityvios mintys? Tai mintys apie savo tikslus! Kad ir kas bloga nutiktų, galvokite apie juos. Jau pati mintis apie tikslą, apie tai, ką jūs norite pasiekti ateityje, yra iš prigimties teigiama, ji pakylėja dvasią.

Pirmas žingsnis čia yra, kaip matome, aiškiai nusibrėžti tikslą. Kai jį turite, jūsų proto galios padeda jo link artėti. Per kelerius metus galite pasiekti kur kas daugiau, nei dauguma žmonių pasiekia per visą gyvenimą.

Išties liūdna, kad šiandien mūsų visuomenėje retas kuris turi tikrai realų ir aiškiai apibrėžtą tikslą. Mažiau nei 3 proc. vyrų ir moterų savo tikslus užsirašo. Ir mažiau nei 1 proc. nuolat tuos užrašus skaito.

Kai perpratau ir ėmiau taikyti tikslų nusistatymo principus, susilaukiau nepaprastų rezultatų. Apie savo patirtį dabar su malonumu pasakojau visiems, kurie tik nori mane išgirsti.

Kartais, deja, pastebiu, kad žmonės, nors per seminarą ar paskaitą man pritaria, vėliau vis viena elgiasi po senovei – tikslų nenusistato. Ėmiau tokius atvejus analizuoti ir priėjau išvadą, kad iš esmės esama septynių tokio jų elgesio priežasčių. Jei jos trukdo ir jums, turite mokėti jas atpažinti. Nežinojimas – yda ir kliuvinys jūsų kelyje į ateitį.

Kodėl žmonės nenusistato tikslų

Pirmoji priežastis ta, kad žmonės paprasčiausiai nerimtai į tai žiūri. Jie daug kalba, bet mažai daro. Jie nori, kad jų gyvenimas būtų geresnis, tačiau stengtis nenori. Jie, sakyčiau, neliepsnoja tikra veiklos aistra.

Svarbu ne tai, ką sakote, ketinate, ko norite ar tikitės. Svarbu tik tai, ką jūs darote. Jūsų vertybės ir įsitikinimai yra visada išreiškiami tik poelgiais, veiksmais. Vienas žmogus, kuris imasi veiksmų, yra daug vertesnis nei dešimt tų, kurie tik kalba, bet nieko nedaro.

Antroji priežastis, kodėl žmonės nenusistato tikslų, yra ta, kad jie nesugeba prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Nors tikslas yra pradinis sėkmės taškas, norėdami pradėti judėti jo link turime suprasti, kad tą padaryti galime tik patys.

Žmonės dažnai linkę laukti, „kol prasidės tikras gyvenimas". Jie švaisto kūrybinę energiją vien tam, kad pateisintų nesėkmes, paskui nusiperka loterijos bilietą ir eina namo žiūrėti televizoriaus. Apie tokį elgesį kalbėsime šiek tiek vėliau.

Trečioji priežastis – giliai įsišaknijęs kaltės ir nepilnavertiškumo jausmas. Kai kurie žmonės yra taip žemai psichiškai ir emociškai, kad „norėdami pamatyti dugną, jie turi pažvelgti aukštyn". Jie, dažniausiai subrendę negatyvioje aplinkoje, netiki savo galimybėmis, nenori žvelgti į priekį ir pamatyti, kaip atrodys jų gyvenimas po metų ar net po mėnesio.

Ketvirtoji priežastis – žmonės apskritai nesupranta tikslų svarbos. Jei apie tikslus nekalbėjo ir jų neturėjo jūsų tėvai, tikėtina, kad jūs esate perėmę jų požiūrį ir taip pat gyvenate nežinodami, kas tai yra. Jūs žinote tik tiek, kad tikslai egzistuoja sporte, ir viskas.

Mano pastebėjimu, 80 procentų mūsų visuomenės narių keliauja į niekur. Jeigu jūs elgsitės nerūpestingai ir neplanuosite savo gyvenimo, tai tik bejėgiškai dreifuosite su minia.

Jei žmonės žinotų, kad visos jų svajonės ir viltys, visi jų troškimai ir siekiai priklauso nuo sugebėjimo ir noro nusistatyti tikslus, manau, jog jie dabar elgtųsi visai kitaip.

Penktoji priežastis, dėl kurios žmonės nenusistato tikslų, yra ta, kad jie nežino, kaip tai padaryti. Mūsų universitetinėje visuomenėje to niekas nemoko. Lengviau gausite mokslinį laipsnį, nei kad išmoksite planuotis savo gyvenimą. O dar didesnė klaida yra ta, kad žmonės mano, jog tikslus nusibrėžti jie moka. Jei kas taip mąsto, tai ne juokais rizikuoja patirti nesėkmę.

Aš pats „tikslo meną" studijavau daugiau nei dvidešimt metų, esu perteikęs savo žinias tūkstančiams klausytojų, tačiau vis dar jaučiu, kad išmokta ne viskas. Jei kas nors tariasi žinąs, kaip nusistatyti tikslus, tai jis, matyt, yra arba labai turtingas, arba labai laimingas dėl kitų priežasčių, arba ir viena, ir kita.

Šeštoji priežastis – tai paprasčiausia kritikos ir atstūmimo baimė, kuri paprastai susiformuoja vaikystėje. Gal jus, kad turėjote pernelyg gražių svajonių, anuomet išjuokė tėvai arba vyresni broliai ar seserys. Jei taip buvo, tai tie įvykiai iš tiesų galėjo sumenkinti jūsų požiūrį ir į save, ir į savo tikslus.

Vaikas, kuris nuolat yra kritikuojamas ir varžomas, nustos ieškoti naujų idėjų, svajonių ar tikslų. Jis nerizikuos, savęs neįvertins ir priims gyvenimo nesėkmes kaip neišvengiamą dalyką.

Nugalėti šią kritikos baimę yra paprasta – paprasčiausiai niekam apie savo tikslus nepasakokite. Visi, kurie sėkmingai užsibrėžia tikslus, galiausiai supranta, kad jie yra labai asmeniški. Niekas negalės juoktis iš jūsų ar jūsų kritikuoti, jei nežinos, kokie yra jūsų tikslai.

Tačiau čia esama dviejų išimčių. Pirma, yra žmonių, pavyzdžiui, jūsų viršininkas ar sutuoktinis, kurių pagalba jums bus reikalinga. Ir antra, jūs galite pasakoti apie savo tikslus žmonėms, kurie taip pat turi tikslų ir kurie jus padrąsins. Jūs taip pat turite drąsinti kiekvieną apie savo tikslus besišnekantį su jumis žmogų. Pasakykite jam „Siek tikslo!" arba „Tu sugebėsi tai padaryti". Skatindami kitus, skatinsite ir save. Tai vienas iš geriausių ką pasėsi, tą ir pjausi dėsnio pritaikymų. Jei norite, kad kiti jus drąsintų, pasinaudokite kiekviena proga skatinti juos.

Septintoji ir labiausiai paplitusi priežastis – nesėkmės baimė. Tai yra didžiausia kliūtis suaugusiojo gyvenime. Ta baimė laiko žmones įkalintus jų patogumo zonoje, verčia „slėpti galvas smėlyje" ir nerizikuoti.

Nesėkmės baimę galima išreikšti požiūriu „Aš negaliu, aš nesugebu". Jis atsiranda ankstyvoje vaikystėje kaip triuškinamos kritikos ir įvairių bausmių pasekmė. Jei jau kartą ši baimė įsitvirtino pasąmonėje, ji padarys viską, kad paralyžiuotų jūsų viltis ir numaldytų troškimus.

Pagrindinė nesėkmės baimės priežastis yra ta, kad dauguma žmonių nesupranta nesėkmių prasmės. Taisyklė skamba taip: neįmanoma pasiekti tikslo be nesėkmės. Nesėkmė yra būtina sėkmės sąlyga, tad kiekvieną sėkmę paprastai lydi kelios nesėkmės.

Edisonas (Thomas Alva Edison, 1847–1931) – garsiausias šių laikų išradėjas. Jam priklauso 1093 išradimai, iš kurių 1052 buvo įdiegti į serijinę gamybą jam gyvam esant. Kita vertus, jis buvo ir didžiausias savo amžiaus nevykėlis. Jo išradimus lydėdavo begalės nesėkmių. Pavyzdžiui, elektros lemputės siūlas buvo sukurtas tik po 11 000 nesėkmingų bandymų. Pasakojama, kad kartą jį aplankė jaunas žurnalistas ir paklausė, kodėl jis atkakliai bando toliau, jei jam nepavyko tiek daug kartų. Tada išradėjas jau buvo atlikęs apie 5000 bandymų. O Edisonas atsakė: „Jaunuoli, jūs nesuprantate, kaip sukasi pasaulis. Aš sėkmingai atradau 5000 būdų, kurie nebus veiksmingi. Tai mane tik 5000 kartų priartino prie tikslo."

Sėkmės mokslo klasikas Napoleonas Hilas (Napoleon Hill, 1883–1970) pasakė: „Kiekvienoje nepalankioje situacijoje slypi tiek pat sėkmės galimybių." Taigi artėkite prie kiekvieno sunkumo taip, lyg jis tą akimirką būtų skirtas kaip tik jums. Nuolat kartokite, kad visa, kas vyksta, padeda siekti tikslų, netgi jei tie įvykiai iš pažiūros ir nepalankūs. Ieškokite naudos. Didelės pergalės ateina po daugelio mažų pralaimėjimų.

Garsus amerikietiškojo futbolo treneris Vinsas Lombardis (Vince Thomas Lombardi, 1913–1970) turėjo kaip tik tokią dvasią. Kartą, kai jo komanda Green Bay Packers buvo sutriuškinta, korespondentas paklausė, kaip treneris jaučiasi. Lombardis atsakė: „Mes ne pralaimėjome, o tik pasibaigė tų rungtynių laikas..."

Jūs galite išmokti nugalėti nesėkmės baimę būdami visiškai tikri dėl savo tikslų ir priimdami laikinas nesėkmes bei kliūtis kaip neišvengiamą kainą, kurią mokate, kad laimėtumėte didžiąsias savo pergales.

Tikslų nustatymo principai

Tinkamai nusistatę tikslus, pakeisite visą savo gyvenimą. Čia kalbėsime apie penkis esminius tiklso nustatymo principus.

Pirmasis yra atitikimo principas. Kad jums išties pasisektų, jūsų tikslai ir jūsų vertybės turi sutapti lyg pirštinė ir delnas. Aukšti rezultatai randasi tik tada, kai jūsų tikslai ir vertybės visiškai dera tarpusavyje.

Antrasis tikslų nustatymo principas yra meistriškumo srities radimas. Kiekvienas žmogus turi konkrečių gabumų, jis gali tobulai darbuotis tam tikroje vienoje ar keliose veiklos srityse. Tad turite rasti savo meistriškumo sritį ir pasinerti į ją visa širdimi. Turite tobulinti jau esamus gebėjimus ir talentus.

Niekada nebūsite laimingi ir patenkinti, kol nerasite, ko trokšta jūsų širdis, ir nepaskirsite tai veiklai savo gyvenimo. Jei jūs dar to nepadarėte, jūsų pirmučiausia užduotis – tai padaryti.

Jūsų meistriškumo sritis gali kisti priklausomai nuo karjeros bei kitų dalykų, bet visi didžios sėkmės lydimi vyrai ir moterys šią sritį yra radę. Jūsų meistriškumo sritis – nuolat daryti tai, kas jums teikia daugiausia malonumo ir duoda geriausią rezultatą.

Trečiasis principas – deimantų gausybės koncepcija. Deimantų gausybė (Acres of Diamonds) buvo baptistų pastoriaus Raselo Konvelo (Russell Conwell, 1843–1925) pamokslo pavadinimas. Pamokslas tapo toks populiarus, kad Konvelis perskaitė jį nepakeistą daugiau nei 5000 kartų.

Pasakojama, kad vienas senas Afrikos fermeris, prisiklausęs kalbų apie turtus, kartą nusprendė parduoti savo ūkį, susiburti karavaną ir išvykti į žemyno gilumą ieškoti deimantų.

Daugelį metų jis klaidžiojo po neaprėpiamas Afrikos platumas ir ieškojo laimės, bet štai jam baigėsi pinigai, jį visi apleido. Galiausiai netekęs vilties jis nusiskandino vandenyne.

O jo parduotame ūkyje naujas šeimininkas vieną dieną girdė savo asilą – per patį ūkį tekėjo upė. Ir jis rado keistą žaižaruojantį akmenį, pasiėmė namo ir užmiršo. Po kelių mėnesių jį atsitiktinai aplankė deimantų pirklys ir pamatęs keistąjį akmenį iš karto nustatė, kad tai – neapdirbtas deimantas. Greitai paaiškėjo, kad aplinkui buvo gausybė deimantų. Senasis ūkininkas išvyko ieškoti jų į Afrikos platybes, nors jie gulėjo tiesiai jam po kojomis. Jis nežinojo, jog neapdirbti deimantai nėra panašūs į deimantus. Neišlavintai akiai jie atrodo kaip keisti akmenėliai, o tikrąją savo formą įgauna tik pabuvę deimantų šlifuotojo rankose.

Galimas dalykas, kad ir po jūsų kojomis esama gausybės neapdirbtų deimantų. Jie suspindės tik tada, kai į juos bus įdėta daug sunkaus triūso. Ne veltui sakoma, kad galimybės ateina persirengusios darbo rūbais.

Jūsų deimantai galbūt yra jūsų talentai, pomėgiai, išsilavinimas, kilmė, gyvenimo patirtis ar dar kiti dalykai, tik jums reikia juos atpažinti, o tada tęsti darbą su jais.

Prisiminkime vieno iš JAV prezidentų Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosevelt, 1858–1919) žodžius: „Darykite tai, ką sugebate, su tomis priemonėmis, kurias turite, ir toje vietoje, kurioje esate."

Ketvirtasis yra balanso principas. Jis teigia, kad jums reikia turėti tikslus šešiose svarbiausiose gyvenimo sferose; tarp jų turi būti nusistovėjusi pusiausvyra. Kaip automobilio ratai turi būti subalansuoti, kad automobilis sklandžiai važiuotų, taip jūs privalote subalansuoti savo gyvenimo tikslus, kad jums būtų lengviau judėti jų link.

Jums reikia šeimos ir asmeninių tikslų. Jums reikia fizinių ir sveikatos tikslų. Jums reikia protinių ir intelektualinių tikslų, taip pat tikslų mokytis ir tobulėti. Dar jums reikia karjeros ir darbo tikslų. Jums reikia finansinių ir materialinių tikslų. Galiausiai jums reikia tikslų ugdytis savo dvasią.

Kad išlaikytumėte balansą, kiekvienoje sferoje jums reikia dviejų ar trijų tikslų, iš viso – nuo dvylikos iki aštuoniolikos. Toks balansas suteiks jums galimybę nuolat užsiimti svarbia veikla. Kai nesiekiate profesinių tikslų, galite siekti šeimos tikslų. Kai nieko nedarote dėl fizinės sveikatos, galite tobulinti savo asmenybę. Kai nemedituojate, galite dirbti prie savo materialių tikslų. Jūsų tikslas – paversti gyvenimą viena nenutrūkstama pažangos ir pasiekimų srove.

Penktasis principas – svarbiausio gyvenimo tikslo nustatymas. Jis yra jūsų pirmučiausias tikslas, tikslas, kuris svarbiausias tuo metu. Galite turėti daugybę tikslų, tačiau centrinis yra tik vienas. Būdas pasirinkti svarbiausią tikslą yra analizuoti visus savo tikslus ir paklausti: „Kuris tikslas, jei jį įgyvendinsiu, labiausiai padės pasiekti visus kitus tikslus?"

Dažniausiai tai yra finansinis ar verslo tikslas, bet kartais gali būti sveikatos ar santykių tikslas. Svarbiausio tikslo pasirinkimas yra pagrindinė sėkmės ir asmeninių pergalių prielaida. Šis tikslas tampa jūsų misija, jungiamąja visos veiklos grandimi. Kai sekasi siekti pagrindinio tikslo, jūs greitai judate į priekį nepaisydami kliūčių ir apribojimų. Jūsų naudai pradeda veikti visos pasaulio jėgos. Jūs tampate nenugalima gamtos jėga, ir jūsų niekas negali sustabdyti.

Tikslų nustatymo taisyklės

Yra kelios svarbios taisyklės, kurios padeda sėkmingai nusistatyti tikslus.

Visų pirma jūsų tikslai turi derėti vieni su kitais, o ne prieštarauti vieni kitiems. Jūs negalite vienu metu turėti tikslo sėkmingai plėtoti verslą ir tikslo pusę dienos žaisti golfą ar vartytis paplūdimyje. Jūsų tikslai turi remti ir stiprinti vienas kitą.

Antra, tikslai turi skatinti jus įsitempti ir sukaupti visas jėgas – jūs tampate neįveikiami. Kai iš pradžių nusistatote tikslus, jie turėtų turėti apie 50 procentų ar net daugiau sėkmės tikimybės. Šis tikimybės lygis yra pakankamai aukštas, kad jus motyvuotų judėti pirmyn. Vėliau, kai įgusite, jūs galėsite nusistatyti tikslus, kurie turės tik 40, 30 ar 20 procentų sėkmės tikimybės. Tada tokia maža sėkmės tikimybė jūsų jau negąsdins.

Trečia, jums derėtų turėti tiek materialių, tiek ir nematerialių tikslų, tiek kiekybinių, tiek ir kokybinių. Vieni tikslai turi būti išmatuojami objektyviai, o kiti, pavyzdžiui, liečiantys santykius su žmonėmis, yra subjektyvūs.

Ketvirta, jums reikia ir trumpalaikių, ir ilgalaikių tikslų. Jums reikia šiandienos tikslų ir tikslų, kurie bus pasiekti tik po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų.

Idealiausias trumpalaikio verslo ar karjeros tikslo terminas yra apie devyniasdešimt dienų. Ilgalaikio – nuo dvejų iki trejų metų. Šie laiko horizontai idealiai užtikrina motyvaciją.

Pats geriausias pagrindinis tikslas yra kiekybinis, numatytas dviem trims metams į priekį. Tada jūs galite jį suskirstyti į devyniasdešimt dienų atkarpas, o vėliau – į mėnesio, savaitės ir dienos tikslus su aiškiomis gairėmis, leidžiančiomis nuolat kontroliuoti savo pažangą.

Idealus gyvenimas yra sutelktas, tikslingas, pozityvus ir organizuotas taip, kad jūs siekiate tikslų, kurie jums svarbūs kiekvieną valandą, kiekvieną dieną. Jūs visada žinote, ką darote ir kodėl tai darote. Iš esmės jūs jaučiatės kaip nugalėtojai.

Kaip atpažinti savo tikslus

Yra septyni klausimai apie tikslų nustatymą. Juos sau pateikti turėtų kiekvienas. Aš siūlau jums pasiimti popieriaus lapą ir užsirašyti atsakymus.

Pirmas klausimas: Kokios yra jūsų pagrindinės penkios gyvenimo vertybės?

Šis klausimas padės išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra jums svarbu, kas mažiau svarbu ar nesvarbu iš viso.

Jei jau išskyrėte penkis svarbiausius dalykus savo gyvenime, sudėliokite juos pagal prioritetus nuo svarbiausio iki nesvarbiausio.

Vertybių pasirinkimas ir apibrėžimas bei jų surūšiavimas pagal svarbą turi būti atliktas prieš nusistatant tikslus. Kadangi gyvename „iš vidaus į išorę", tai esant aiškiam vidui (vertybėms), ims rastis ir jį atitinkanti išorė (tikslai).

Antras klausimas: Kokie yra trys svarbiausi jūsų gyvenimo tikslai kaip tik šiuo metu?

Parašykite atsakymą į šį klausimą per trisdešimt sekundžių.

Tai vadinama „greitojo sąrašo" metodu. Kai turite tik trisdešimt sekundžių, jūsų pasąmonė greitai atmeta daugumą ne itin svarbių tikslų. Trys svarbiausieji atsiras jūsų sąmonėje spontaniškai.

Trečias klausimas: Ką darytumėte ir kaip leistumėte savo laisvalaikį, jei šiandien sužinotumėte, kad jums liko gyventi šeši mėnesiai?

Tai dar vienas vertybinio pobūdžio klausimas, jis padės išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra jums svarbu. Kai jūsų laikas ribotas, nors tik vaizduotėje, jūs į būties dalykus imate žvelgti kitomis akimis. Galiu garantuoti, jog gulėdami mirties patale tikrai nesigailėsite, kad per mažai laiko praleidote biure ar prie televizoriaus.

Ketvirtas klausimas: Ką darytumėte, jei rytoj loterijoje laimėtumėte milijoną dolerių?

Kaip pakeistumėte savo gyvenimą? Ką pirktumėte? Ką pradėtumėte ar nustotumėte veikti? Atsakykite greitai, per dvi minutes.

Tai klausimas, kuris padės jums nuspręsti, ką darytumėte, jei turėtumėte visą jums reikalingą laiką ir pinigus ir jei jūsų nepersekiotų nesėkmės baimė.

Penktasis klausimas: Ką jūs visada norėjote daryti, tačiau bijojote net pabandyti?

Atsakymas į šį klausimą padės jums geriau pažinti savo baimes, jūs lengviau galėsite imtis mėgstamos veiklos.

Šeštasis klausimas skamba taip: Ką jums labiausiai patinka daryti? kas jums teikia didžiausią pasitenkinimo jausmą ir labiausiai kelia jūsų savivertę?

Ir šis klausimas yra vertybinio pobūdžio. Geriausiai jausitės tada, kai dirbsite mėgstamą darbą. Daugiausiai pasiekę Amerikos vyrai ir moterys didžiąją savo laiko dalį daro tai, ką iš tikrųjų mėgsta daryti. Ta veikla miela jų širdžiai ir drauge labai pelninga.

Septintasis ir svarbiausias klausimas yra toks: Apie kokį vieną dalyką drįstumėte pasvajoti, jei žinotumėte, kad jums negalės nepasisekti?

Įsivaizduokite, kad pasirodo džinas ir suteikia jums teisę į vieną norą. Jis pažada, kad jums tikrai pasiseks padaryti vieną trokštamą dalyką, nesvarbu, didelį ar mažą, ilgalaikį ar trumpalaikį.

Jei būtumėte visiškai garantuoti savo sėkme, kokį nepaprastą tikslą sau išsikeltumėte?

Nesvarbu, kaip atsakėte į šiuos klausimus, jūs galite siekti visų įmanomų tikslų. Pats faktas, kad galėjote juos užsirašyti, reiškia, kad galite tai pasiekti. Iš esmės vienintelis klausimas, į kurį turite atsakyti, yra šis: „Ar aš to labai noriu ir ar esu pasirengęs sumokėti visą kainą?"

Susirašę atsakymus į pateiktus čia klausimus, jūs pasistūmėjote į priekį bent 3 procentais. Padarėte tai, ko daugelis žmonių daryti nelinkę. Dabar esate pasiruošę didžiuliam šuoliui į priekį.

Tikslų palaikymas

Svarbi sėkmės ir laimės prielaida yra tikslų palaikymo įgūdžio tobulinimas. Privalote nuolat turėti galvoje, kad sau nusistatytą tikslą tikrai pasieksite. Jūs esate savo likimo kalviai.

Jus turi nuolat lydėti būsimosios pergalės džiaugsmas, jūs, eidami tikslo link, nepaisote nesėkmių, nekantriai laukiate ryto ir nenorite gulti vakarais. Jūs – jau kitokie, pozityviai mąstantys, pasikliaujantys savo jėgomis, net draugai vargiai jus beatpažįsta.

Sunkiausia kliūtis, kurią privalote nugalėti, yra inertiškumas, polinkis nepastebimai grįžti į savo patogumo zoną ir sulėtinti žingsnius. Bet kas gali nusistatyti tikslus, ir daugelis žmonių tai daro. Bemaž pusė Amerikos gyventojų Naujųjų metų išvakarėse iškilmingai pasižada pasikeisti. Bet to yra maža. Tikslą nusistatyti yra viena, o jo siekti – visa kas kita. Tam reikia patikrinto metodo, kuris padėtų jums kiekvieną akimirką siekti visa ko, ko trokštate.

Dvylikos pakopų sistema

Siekti tikslų jums padės ši dvylikos pakopų sistema. Ji jau padėjo tūkstančiams paskirų žmonių ir daugybei kompanijų. Nors sistema, kaip ir visi geri dalykai, visai paprasta, ji labai veiksminga ir stebina net didžiausius skeptikus.

Dvylikos pakopų sistemos tikslas yra išmokyti jus susikurti mentalinį savo tikslų bei troškimų atitikmenį. Jau kalbėjome, kad mintys materializuojasi, įsikūnija tikrovėje. Jūs įgyvendinate visa, apie ką galvojate. Jei tos mintys aiškios ir intensyvios, jūs gausite realų rezultatą daug greičiau nei kokiu kitu atveju.

Pirmoji pakopa: lavinkite troškimą – stiprų, karštą troškimą. Tai skatinanti jėga, suteikianti jums galimybę nugalėti baimę ir inertiškumą – kliūtis, kurios daugumai žmonių neleidžia judėti į priekį. Didžiausia tikslų nustatymo ir įgyvendinimo kliūtis yra baimė. Bijodami jūs kenkiate sau ir pasitenkinate daug mažesniais dalykais, nei galite padaryti. Kiekvienas jūsų priimtas sprendimas yra padaromas emocijų pagrindu, nesvarbu, ar baimės, ar troškimo. O stipresnė emocija visada nugalės silpnesniąją. Koncentracijos dėsnis teigia, kad visa, į ką sutelkite jėgas ir dėmesį, plečiasi. Jei visą dėmesį sutelkiate į norus, nuolat galvojate apie juos, užsirašote juos ir sudarote planus, kaip juos įgyvendinti, jūsų norai galiausiai tampa tokie stiprūs, kad išstumia iš psichikos baimes. Stiprus, karštas troškimas suteikia galimybę pakilti virš baimių ir judėti pirmyn, įveikti kliūtis, kad ir kokios jos būtų.

Troškimas visada būna asmeninis. Norite jūs, o ne kas nors kitas. Nustatydami tikslus, ypač pagrindinį tikslą, jūs turite būti visiškai savanaudiški. Tai turi būti jūsų ir tik jūsų tikslas, nekeliantis jums nė mažiausių abejonių.

Koks yra jūsų pagrindinis tikslas? Jei jums būtų garantuota sėkmė kurioje nors vienoje veiklos srityje, ką norėtumėte nuveikti? Kas suteiktų jums didžiausią laimę. Apsisprendimas, ko jūs tikrųjų norite, yra pradinis visų didelių pasiekimų taškas.

Antroji pakopa: lavinkite tikėjimą. Kad suaktyvintumėte pasąmonę, privalote nedvejodami tikėti, jog tikslas bus tikrai pasiektas. O taip smarkiai tikėti galėsite tada, kai jūsų tikslas bus realus, pasiekiamas. Jei, pavyzdžiui, jūsų tikslas – uždirbti daugiau pinigų, turėtumėte sau užsibrėžti padidinti savo pajamas 10, 20 ar 30 procentų per ateinančius dvylika mėnesių. Tai yra realūs tikslai, todėl gali būti jūsų motyvacijos šaltinis.

Jei tikslas iš pirmo žvilgsnio gerokai pranoksta jūsų galimybės ar labai nutolęs laike, motyvacija jo siekti greitai susilpnės. Galimas daiktas, jūs apskritai liausitės tikėję, kad galite jį pasiekti.

Kai tik pradėjau praktikuoti šią tikslų nusistatymo procedūrą, per metus uždirbdavau apie 40 000 dolerių. Ir štai aš nusprendžiau finansinę kartelę kilstelėti iki 400 000 dolerių... ir tarsi sustojau vietoje. Nieko teigiama nevyko. Tikslas buvo per daug didelis, mano pasąmonė paprasčiausiai atsisakė jį priimti kaip realią galimybę. Tą klaidą greitai ištaisiau ir sumažinau tikslą iki 60 000 dolerių – visai realus skaičius, kurį pasiekiau per pusmetį.

Jei norite sulieknėti, neplanuokite numesti trisdešimt, keturiasdešimt ar penkiasdešimt svarų. Nusistatykite tikslą numesti penkis svarus per ateinančias trisdešimt dienų. Kai numesite pirmuosius penkis svarus, nusistatykite naują tikslą – numesti kitus penkis svarus ir taip toliau, kol jus ims tenkintis jūsų atvaizdas veidrodyje.

Vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti dėl savo vaikų – padėkite jiems nusistatyti realius gyvenimo tikslus. Tegu tikslai nebūna pernelyg išpūsti. Sena patarlė sako, kad jei jūs taupysite pensus, doleriai atsiras savaime. Jei vaikai tobulins įprotį nusistatyti ir įgyvendinti mažus tikslus, galiausiai jie sugebės tai padaryti ir su vidutiniais tikslais, o tada ir su dideliais.

Žmonės kartais nusistato tikslus, kurie pranoksta jų sugebėjimus, siekia jų kurį laiką, o paskui pasiduoda. Jie suglemba ir prieina išvadą, kad tikslų nustatymas nevertas dėmesio dalykas – „vis tiek nepadeda". Pirmoji priežastis, kodėl taip nutinka, yra ta, kad jie bandė padaryti per daug ir per greitai.

Trečioji pakopa: tikslus užsirašykite. Neužrašyti tikslai apskritai nėra tikslai. Tai tik norai ir svajonės. Noras – tai tikslas be energijos. Kai užsirašote tikslą ant popieriaus lapo, jūs suteikiate jam formą. Jūs paverčiate jį konkrečiu ir apčiuopiamu dalyku. Jūs galite jį paimti ir pasižiūrėti, paliesti ir pajusti.

Tikslus užrašyti reikia aiškiai ir detaliai. Pagrindinė jūsų užduotis kol kas yra suprasti, ko iš tiesų trokštate. O dėl troškimų įgyvendinimo kol kas nesijaudinkite.

Prieš kelerius metus aš su žmona Barbara nutarėme įsigyti „savo svajonių namą". Nors tuo metu turėjome finansinių problemų, užsiprenumeravome keletą žurnalų, kuriuose buvo spausdinamos gražių namų nuotraukos.

Maždaug kartą per savaitę mudu susėsdavome ir vartydavome šiuos žurnalus, svarstydavome, kaip turės atrodyti mūsų naujas būstas. Apie namo kainą ir išmokėjimo sąlygas tada net negalvojome. Galų gale sudarėme keturiasdešimt dviejų požymių sąrašą – konkrečiai apibūdinome savo svajonę.

Praėjo treji metai, per tą laiką nutiko daug dalykų. Vienas jų – San Diege, Kalifornijoje, mes nusipirkome nuostabų penkių tūkstančių kvadratinių pėdų namą ir persikraustėme į jį gyventi.

Kai išpakavome daiktus, radome prieš trejus metus sudarytą sąrašą. Namas, į kurį buvome ką tik persikraustę, turėjo keturiasdešimt vieną požymį iš keturiasdešimt dviejų mūsų užrašytų. Jam trūko tik vienos ne pačios svarbiausios detalės!

Tai tik vienas iš kelių šimtų pasakojimų, liudijančių, kaip svarbu surašyti tikslus popieriuje. Žmonės paprastai nelinkę to daryti. Jie mano, kad užsirašymas yra tuščias laiko gaišimas. Be to, jie dažnai širdimi savo sėkme netiki. Kai pasiryžtate užsirašyti savo tikslus, jau pats tas veiksmas išjungia nesėkmės mechanizmą, o sėkmės mechanizmas ima funkcionuoti visu pajėgumu.

Ketvirtoji pakopa: susirašykite visą naudą, kurią gausite pasiekę tikslą. Tai yra atsakymas į klausimą, kodėl jums verta stengtis. Kuo daugiau tokių priežasčių turėsite, tuo labiau motyvuoti būsite.

Vokiečių filosofas Nyčė (Friedrich Nietzsche, 1844–1900) rašė: „Žmogus gali įveikti visas kliūtis, jei turi pakankamai priežasčių stengtis." Jūs tik tada galite nuveikti didelius darbus, jei turite didelę svajonę. Jūsų priežastys „kodėl" turi pakylėti dvasią ir varyti jus į priekį.

Kai jūsų motyvai stiprūs, tikėjimas – tvirtas, o troškimas – karštas, jūsų nesustabdys niekas.

Motyvų jėga

Kartą vienas jaunuolis nuėjo pas Sokratą ir paklausė, kaip galėtų įgyti išminties. Sokratas paprašė jo įbristi kartu su juo į netoliese tyvuliuojantį ežerą. Kai jie buvo beveik keturių pėdų gylyje, Sokratas griebė jaunuolį ir panardino jo galvą į vandenį. Iš pradžių jaunuolis pamanė, kad tai pokštas, ir nesipriešino. Bet palaikytas vandenyje ilgėliau, jis paklaiko iš baimės, jam ėmė trūkti oro, jis beviltiškai kovojo norėdamas išsilaisvinti. Galiausiai Sokratas paleido jį kosėjantį, springstantį, begaudantį orą ir pasakė: „Kai norėsi išminties taip pat smarkiai kaip ir oro niekas tavęs nesustabdys." Taip pat yra ir su jūsų tikslais.

Viena jūsų užduočių – kurstyti savo troškimų ugnį, nuolat galvoti apie pasitenkinimą, kurį jusite pasiekę tikslą. Kiekvieną žmogų džiugina ir skatina skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, anglų rašytojas Forsteris (Edvard Morgan Forster, 1879–1970) pasakė: „Aš rašau, kad susilaukčiau pagarbos iš tų, kuriuos gerbiu pats." Kai kuriuos žmones skatina pinigai ir galimybė gyventi dideliame name bei vairuoti prabangų automobilį. Kitus – pripažinimas, reputacija, šlovė.

Susidarykite materialių ir nematerialių paskatų sąrašą. Kuo ilgesnis sąrašas, tuo ryžtingesni ir motyvuotesni tapsite. Jei tikslo siekti turite tik vieną ar dvi priežastis, turėsite vidutinį motyvacijos lygį. Susidūrę su pirmaisiais sunkumais jūs, tikėtina, nuleisite rankas. O jei turite dvidešimt ar trisdešimt priežasčių, jūsų nesustabdys niekas.

Penktoji pakopa: išanalizuokite savo poziciją, savo pradžios tašką, esamą padėtį. Jei nusprendėte mesti svorį, pirmučiausia turite pasisverti. Jei norite sukaupti tam tikrą sumą pinigų, tai atsisėdate ir susidarote savo finansinę suvestinę.

Žodžiu, jūs nusistatote tam tikrą atskaitos tašką, nuo kurio galėsite matuoti savo pažangą. Kuo aiškiau žinosite, iš kur ir į kur einate, tuo didesnė jūsų sėkmės tikimybė.

Šeštoji pakopa: galutinis terminas. Materialiems, išmatuojamiems tikslams (turtas, svorio metimas ir pan.) nusistatykite galutinius terminus. O dvasinio pobūdžio tikslams ( pavyzdžiui, asmenybės savybių ugdymas) toks terminas nebūtinas.

Kai nusistatote galutinį materialaus tikslo terminą, jūs paleidžiate veikti savo pasąmonės „skatinimo sistemą", kuri užtikrina, kad iki tos datos savo pasieksite. Jei nusistatote galutinį asmeninių savybių tobulinimo terminą, ta pati „skatinimo sistema" užtikrins, jog ta data bus pirmoji diena, kai jūs iš tikrųjų pradėsite rodyti tą pasirinktą savybę.

Dažnai žmonės nenoriai nusistato galutinius terminus, nes širdimi bijo nespėti. Jie daro viską, kad tos baimės nebūtų, net ir atsisako tikslių datų.

Kas nutiktų, jei jūs nusistatysite tikslą ir galutinį terminą, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių nespėsite? Paprasta – nusistatysite kitą terminą. Jei ir vėl nespėsite – dar kitą. Ir taip tol, kol pagaliau tikrai pasieksite tikslą. Mano draugas ir nuostabus prekybos meno žinovas Donas Hatsonas (Don Hutson) sako: „Nėra nerealių tikslų, yra tik nerealūs terminai."

Tačiau dažniausiai (80 procentų atvejų), jei jūsų tikslai yra realūs, o planai – detalūs ir vykdote juos nuoširdžiai, jūs pasieksite savo tikslą iki pačių nusistatyto galutinio termino.

Jei terminas yra ilgas, pavyzdžiui, treji ar penkeri metai, suskirstykite jį į devyniasdešimties dienų atkarpas. Per kiekvieną atkarpą turite įvykdyti tam tikrą tikslo dalį. Paskui tą atkarpą padalykite į tris trisdešimties dienų atkarpėles. Tokiu būdu jums bus lengviau kontroliuoti situaciją, stebėti kiekvieną dieną daromą pažangą.

„Atgal iš ateities" mąstymo modelis

Įsivaizduokite, kad jūsų tikslas jau pasiektas, paskui iš to ateities taško grįžkite į dabartį. Prisiminkite visus žingsnius, kuriuos reikėjo žengti, kad atsidurtumėte kelio gale. Šis atvirkštinės peržvalgos procesas padės jums objektyviau nustatyti, kokius žingsnius reikės padaryti. „Planuokite ateitį, o iš ateities žiūrėkite į praeitį" yra galinga technika, ji leis jums pamatyti galimybes ir kliūtis, kurių priešingu atveju galėtumėte nepastebėti.

Septintoji pakopa: sudarykite sąrašą visų kliūčių, skiriančių jus nuo tikslo. Kur tik įmanoma didelė sėkmė, esama ir didelių kliūčių. Kliūtys – neišvengiamos sėkmės palydovės. Jei tarp jūsų ir jūsų tikslo nėra jokių kliūčių, greičiausiai tai visai nėra tikslas, o tik šiaip veikla.

Sudarykite kliūčių sąrašą pradėdami svarbiausiąja. Kokia yra didžiausia kliūtis, skirianti jus nuo jūsų tikslo? Tai yra jūsų „uola". Smulkių kliūčių bus daug, jas įveiksite lengvai. Tačiau beveik visada yra viena didelė „uola", ar pagrindinė kliūtis, trukdanti jums daryti pažangą. „Uola" gali būti tiek vidinė, tiek ir išorinė. Ji gali glūdėti jumyse arba pačioje situacijoje. Jei ji vidinė, gali būti, kad jums trūksta tam tikro įgūdžio, gebėjimo ar savybės. Turite visiškai sąžiningai savęs paklausti: „Ar yra koks gebėjimas ar įgūdis, kurio neturėjimas man dabar trukdo ir kurį išsiugdęs tikslo link imčiau judėti sparčiau?"

Jūsų pagrindinė kliūtis gali būti ir išorinė. Galbūt jūs dirbate netinkamą darbą, gal jums trukdo jūsų kompanijos aplinka, o gal turite netinkamų santykių.

Paskui paklauskite savęs: „Kas varžo mano žingsnius?" Pavyzdžiui, jei jūs užsiimate prekyba, o jūsų tikslas – didesnės pajamos, jūsų žingsnius varžo maža prekybos apimtis. Kad ji padidėtų, jums turbūt reikia kitaip dirbti su klientais ar kitaip organizuoti pačią prekybą.

Beveik visada rasite vienokių ar kitokių kliūčių, kurios jums trukdo eiti pirmyn. Jūsų užduotis – jas identifikuoti ir pašalinti.

Aštuntoji pakopa: nustatykite, kokios jums reikės papildomos informacijos.

Mes gyvename žinių visuomenėje, ir sėkmė visų pirma lydi tuos žmonės, kurie turi daugiau informacijos nei kiti. Beveik visas didžiąsias finansines ir profesines klaidas mes darome dėl informacijos stygiaus. Tad jūsų pareiga nusistatyti, kokios jums reikia informacijos apie tikslus bei jų siekimo būdus.

Sudarykite visos jums reikalingos informacijos sąrašą. Nustatykite pačios svarbiausios trūkstamos informacijos pobūdį ir imkite jos ieškoti.

Devintoji pakopa: sudarykite sąrašą žmonių, kurių pagalbos jums prireiks. Į šį sąrašą gali būti įtraukti jūsų šeimos nariai, vadovai, klientai, bankininkai, verslo partneriai ar kapitalo šaltiniai, netgi jūsų draugai. Pakeliui į sėkmę jums prireiks daugelio žmonių pagalbos ir bendradarbiavimo. Sudarydami sąrašą numatykite prioritetus. Nustatykite, kieno pagalba jums gali būti svarbiausia.

Kompensacijos dėsnis

Kompensacijos dėsnis – tai vienas iš sėjos ir pjūties dėsnio variantų, nauja priežasties ir pasekmės dėsnio formuluotė. Jis turi savo atitikmenį fizikoje. Tai yra trečiasis Niutono dėsnis: eiksmas lygus atoveiksmiui. Mūsų atveju jį suformuluoti galima taip: už visa, ką darote, jums bus atitinkamai atlyginta.

Vadinasi, kiti žmonės padės jums siekti savo tikslų tik tuo atveju, jei jaus, kad už jų pastangas jiems bus kokiu nors būdu atlyginta. Niekas nedirba be atlygio. Kiekvienas turi savo motyvaciją. Tai turėtų būti jūsų pagrindinė nuostata, jei norite užsitikrinti žmonių paramą. Užduokite sau klausimą: „Ką galiu padaryti jų naudai, kad sulaukčiau iš jų pagalbos?"

Abipusiškumo dėsnis

Amerikoje žmonių tarpasmeniniai ir verslo santykiai grįsti abipusiškumo dėsniu. Šis dėsnis teigia, jog kiekvienas jums bus pasirengęs padėti tada, kai jūs būsite pasirengę padėti jam.

Didžiausios sėkmės pasiekę žmonės mūsų visuomenėje yra tie, kurie padėjo didžiausiam skaičiui kitų žmonių, kad anie irgi gautų tai, ko nori.

Sėkmė paprastai lydi tuos žmonės, kurie viršija lūkesčius, kurie visada daro daugiau, nei iš jų tikimasi. Galima sakyti, kad čia taip pat veikia pjūties ir sėjos dėsnis: jei pasinaudosite proga padėti kitiems, jie savo ruožtu ieškos būdų, kaip padėti jums. Ir kuo jūsų pagalba bus didesnė, tuo svaresnės paramos sulauksite patys.

Darydami daugiau, nei jums už tai atsilyginama, jūs ir patys galiausiai sulauksite didesnio atlygio, nei gaunate dabar. Įdėję daugiau, gausite taip pat daugiau. Gausiai duodami galiausiai būsite gausiai atlyginti. Toks yra gausaus atlygio dėsnis.

Jūsų noras ir gebėjimas efektyviai bendradarbiauti su kitais, padėti jiems siekti jų tikslų taip, kad jie padėtų jums siekti jūsiškių, yra būtinas ateities sėkmės pagrindas.

Dešimtoji pakopa: susidarykite planą. Smulkiai susirašykite savo norus, terminus, išeities taškus. Sudarykite kliūčių, reikalingos informacijos ir reikalingų žmonių sąrašą. Tie atsakymai yra sudedamosios jūsų svarbiausiojo plano dalys. Jį turėdami, galite pradėti siekti tikslo.

Svarbiausias planas

Planas iš esmės yra veiksmų sąrašas. Veiksmai surašomi svarbos, arba prioritetų, tvarka – prasideda nuo pirmojo, kuriuo turite pradėti, ir baigiasi paskutiniu, kurį atlikę pasieksite tikslą. Dauguma veiksmų gali būti atliekami tuo pačiu metu. Kiti darbai turi būti daromi paeiliui – vienas paskui kitą. Tam tikri veiksmai turi būti atliekami nuolatos, nuo proceso pradžios iki pabaigos.

Koks yra svarbiausias dalykas, kurį turite padaryti? Koks yra antras pagal svarbumą dalykas? Vis užduokite sau šiuos klausimus, kol kiekvienas veiksmas, kiekviena veiklos rūšis jūsų plane atsistos į savo vietą. Prieš kelerius metus vienos didelės kompanijos direktorius pasiūlė man įdomią užduotį: turėjau ištirti vietinę rinką ir jos poreikius naujiems japoniškiems automobiliams.

Daug nesvarstydamas pasiūlymą priėmiau. Tačiau iškilo viena problema – aš neturėjau nė mažiausio supratimo, nuo ko pradėti ir ką daryti toliau. Du mėnesius domėjausi japoniškais automobiliais ir jų realizavimu mūsų rinkoje. Aplankiau visas bendroves, kurios prekiavo panašia produkcija... žodžiu, tyriau, analizavau, domėjausi. Ir man pasisekė. Radau žmogų, panašią užduotį vykdžiusį anksčiau. Dėl tam tikrų priežasčių jis jos nebaigė, bet savo užrašus išsaugojo ir sutiko parodyti man. Ten buvo kruopščiai surašyti 45 veiklos punktai: ką ir kaip reikėtų atlikti kompanijai, jei ji nori sėkmingai prekiauti tam tikro modelio japoniškais automobiliais.

Aš pasidariau sąrašo kopiją ir panaudojau ją kaip savo kelio planą. Turėjau jį su savimi dieną naktį. Pradėjau nuo pirmojo punkto, o po trijų mėnesių buvau įvykdęs visus, ir štai pirmieji automobiliai išriedėjo iš Japonijos laivo. Mes įkūrėme šešiasdešimt penkis pardavimo taškus ir pardavėme automobilių už 25 milijonus dolerių.

Tai nebuvo lengva. Prireikė milžiniškų pastangų ir didžiulių sugebėjimų. Juk turėjome organizuoti reklamą, paskui – prekybą, vėliau – techninį aptarnavimą, pasirūpinti atsarginėmis dalimis, personalu ir administravimu. Tačiau pradinis taškas buvo detalus mano minėtas sąrašas.

Geras sąrašas tarsi pastato jus į bėgimo takelį ir smarkiai padidina tikslo pasiekimo tikimybę. Viskas, ko reikia pradžiai, yra popieriaus lapas, rašiklis, tikslas ir jūs patys.

Planų korekcija

Jei jau turite detalų veiksmų planą, pradėkite veikti. Tarkime, jūsų planas turės trūkumų. Iš pradžių jis, ko gera, bus neidealus. Nesijaudinkite dėl to. Venkite perfekcionizmo pagundos. Jei norėsite, kad viskas iš pat pradžių būtų tobula, nieko nepasieksite apskritai.

Sėkmės lydimi žmonės moka savo planus koreguoti atsižvelgdami į aplinkybes. Tobulinkite savo planą, kol jame nebeliks klaidų. Kiekvieną kartą, kai susiduriate su kliūtimi, grįžkite ir persvarstykite savo planą bei padarykite būtinus pakeitimus.

Kuo detalesni ir kuo geriau sudaryti jūsų planai, tuo labiau tikėtina, kad pasieksite savo tikslus kaip ir buvo suplanuota ir būtent taip, kaip jūs juos nustatėte.

Vienas žurnalas nesenai išspausdino interviu su keliais didelių korporacijų prezidentais. Jie visi tvirtino, kad jų sėkmė tiesiogiai priklausė nuo planų detalumo, kita vertus, nebuvo tokio plano, kurių nebūtų reikėję koreguoti, taisyti.

Vienuoliktoji pakopa: vizualizuokite. Mintyse susikurkite aiškų savo tikslo vaizdą. Regėkite jį jau pasiektą. Kiekvieną kartą, kai įsivaizduojate, kad jūsų tikslas yra pasiektas, jūs kurstote troškimą ir stiprinate tikėjimą. Ką matote dabar, tą gausite vėliau.

Vaizdiniai daro jūsų pasąmonę veiklesnę, sutelkia jūsų protines galias ir aktyvuoja pritraukimo dėsnį. Lyg magnetas geležį jūs iš karto pradedate traukti prie savęs reikalingus žmones, idėjas ir galimybes, kurių jums tuo metu reikia.

Dvyliktoji pakopa: tvirtai pasiryžkite niekada nepasiduoti. Ryžtingai ir atkakliai eikite tikslų link. Niekada nesvarstykite nesėkmės galimybės. Niekada negalvokite, kad liausitės tai darę. Nuspręskite tęsti, kad ir kas nutiktų.

Atkaklumas padės jums nugalėti net pačias didžiausias kliūtis. Tikslo nusistatymas prasideda nuo troškimo, troškimas gimdo atkaklumą, o atkaklumas artina prie tikslo. Galiausiai jūs pasieksite tašką, kai niekas negalės jūsų sustabdyti. Ir niekas net nebandys.

Yra parašyta daug eilėraščių apie užsispyrimą ir atkaklumą, o šis – vienas įspūdingiausių:

Nepasiduok,

Kai kelias pernelyg sunkus,

Kai prislėgtas esi,

Kankina skolos,

O kišenės tuščios.

Nepasiduok,

Kai šypseną užgožia liūdesys,

Kai vienos nesėkmės aplink,

Kai nepalankūs vėjai pučia.

Sėkmė juk gali būti netoli –

Už kito posūkio, už kito kelio vingio,

Todėl kovok, net jeigu jėgos dingę.

Nepasiduok, judėk į priekį,

Net jeigu abejonės drasko širdį,

Net jei sunku,

Kaip dar nebuvo niekad...[Vertė Brigita Baranauskaitė]

– Nežinomas autorius

Nepertraukiamos veiklos technika

Kai nusistatėte tikslus ir susidarėte planus, kaip jų sieksite, kai tvirtai pasiryžote nepasiduoti, pradedate dirbti ir dirbate kiekvieną savo gyvenimo akimirką, nuolatos. Tai yra nepertraukiamos veiklos technika.

Fiziniame pasaulyje tos technikos atitikmuo išreiškiamas vienu Niutono mechanikos dėsniu. Dėsnis teigia, kad judantis kūnas juda tol, kol jo nepaveikia išorinė jėga. Dar dėsnis sako štai ką: reikia daug energijos priversti kūną judėti, o judėjimo greitį galima išsaugoti kur kas mažesniu energijos kiekiu. Tai yra vienas svarbiausių sėkmės principų.

Dauguma žmonių ryžtingai imasi siekti tikslo, tačiau paskui jų tempas sulėtėja ir kartais jie sustoja vietoje. O sustojus vėl pajudėti labai sunku. Neleiskite, kad taip nutiktų jums. Judėjimo palaikymas, jei jau kartą pradėjote, yra esminis dalykas pakeliui į sėkmę.

Artėkite prie tikslo kiekvieną akimirką, kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Nelėtinkite žingsnio, išsiugdykite sėkmės įprotį, peržvelkite tikslus kiekvieną rytą ir turėkite juos galvoje visą dieną.

Turite veikti nesustodami, tarsi perpetuum mobile. Prisiminkite: greitas tempas yra sėkmės pagrindas. Kuo daugiau veiklos ir bandymų, kuo greičiau tai yra daroma, tuo daugiau energijos ir užsidegimo turite, tuo arčiau galutinis rezultatas.

Tikra istorija

Štai pavyzdys, kokia veiksminga gali būti ši tikslo siekimo sistema. Kartą, kai skaičiau paskaitą apie tikslų nusistatymo svarbą beveik aštuoniems šimtams žmonių, prie manęs priėjo vienas klausytojas ir paprašė mikrofono. Jis pasakė, kad nori papasakoti tikrą istoriją apie tai, kas nutiko, kai jis pradėjo įgyvendinti šią sistemą savo gyvenime.

Jis papasakojo, kad lankėsi mūsų seminare su savo mergina prieš šešias savaites, o po seminaro abu nutarė išbandyti naujas žinias praktikoje, ypač tikslų nusistatymo sistemą. Taigi kitą dieną jis atsiprašė iš darbo, kad galėtų su savo mergina suplanuoti ateinančius dvejus gyvenimo metus. Jiems tai užtruko dešimt valandų.

Vienas jų tikslas buvo susituokti, todėl jie užsirašė šį tikslą ir netgi nustatė vestuvių datą.

Tada jie nusistatė tris mažesnius tikslus, susijusius su vestuvėmis. Pirmasis tikslas buvo iki vestuvių nusipirkti svajonių namą. Vestuvių data buvo kitų metų vasario 4 diena. Taigi ta data tapo dar ir jų namo pirkimo galutiniu terminu.

Jų antrasis tikslas – būti sutuoktiems pastoriaus Roberto Šulerio (Robert Schuller) jo garsiojoje Krištolinėje katedroje Garden Grouvo mieste Kalifornijoje.

Trečiasis tikslas – vestuvių pokylį iškelti prabangaus laivo denyje, taip pat Kalifornijoje.

Detaliai užsirašę šiuos tikslus, jie nedelsdami ėmėsi veiksmų. Kitus kelis vakarus jie ieškojosi namo ir galiausiai rado tokį, kokio norėjo. Pradinė jo kaina buvo 200 000 dolerių, tačiau jie sužinojo, kad, jei mokės grynais, namas kainuos 180 000 dolerių. Problema buvo ta, kad jie beveik neturėjo santaupų. Tada jie nusistatė sau dar vieną tikslą – per devyniasdešimt dienų uždirbti 180 000 dolerių.

Jie pasiskambino į pastoriaus Šulerio kontorą, kad susitartų dėl vestuvių datos. Tačiau jiems buvo atsakyta, kad Šuleris daugiau neatlieka vestuvinių apeigų. Tai buvo neįmanoma, dėl to negalėjo būti net kalbos. Tačiau jie buvo atkaklūs. Jie paklausė, ar yra koks būdas jį perkalbėti. Sekretorė paaiškino, kad jis labai užsiėmęs, tad geriau net nebandyti.

Tačiau jaunuoliai buvo atkaklūs. Ar yra koks nors būdas, kaip jie galėtų kreiptis į jį asmeniškai, pasidomėjo jie. Galiausiai sekretorė, norėdama užbaigti pokalbį, atsakė, kad jie gali parašyti jam, tačiau patarė pernelyg nesivilti.

Nedelsdami jie parašė laišką, paaiškino, kaip jiems svarbu būti jo sutuoktiems. Išsiuntę laišką, jie ėmėsi antrojo tikslo – vestuvių pokylio organizavimo.

Ir vėl jų kelyje iškilo kliūtis. Kai jie paskambino agentui, kad užsisakytų vestuvių dienai prabangų laivą, jiems buvo atsakyta, kad tą dieną laivas bus išplaukęs.

Tačiau jie buvo nepaprastai ryžtingai ir optimistiškai nusiteikę – paskambino savo draugei, dirbančiai turizmo versle, ir paklausė, ar ji negalėtų „patempti kelių virvelių". Savo kanalais ji gavo tą patį atsakymą – tai neįmanoma.

Matome, kad jie nusistatė sau tris didelius tikslus ir prie kiekvieno jų susidūrė su kliūtimis. Taip gali nutikti ir jums. Taigi prisiminkite, kad jei nėra kliūčių, galbūt tai nėra tikslas, o tik paprasta veikla.

Kliūtys – didelių tikslų palydovės. Jei turėsite didelį tikslą, dažnai girdėsite tūkstančius žodelio „ne" variantų.

Tačiau nenuleiskite rankų. Jei dėl ko nors neverta kovoti, galbūt tai yra apskritai neverta jūsų dėmesio.

Mūsų pora nesustojo. Jie parašė dar vieną laišką, šį kartą dėl laivo, ir paaiškinę situaciją dar kartą paprašė plaukiojančios iškilmių salės vestuvių pokyliui vasario 4 dieną.

Didžiausia problema buvo surinkti reikiamą sumą svajonių namui, kol jo nenupirko kas nors kitas. Ir dėl visa ko pikta jie įdėjo į banką vieną tūkstantį dolerių dvejiems mėnesiams.

Ir tada prasidėjo nuostabūs dalykai. Visų pirma kompanija anksčiau numatyto laiko jaunuoliui išmokėjo didelius komisinius už sėkmingai sudarytas sutartis – 90 000 dolerių. Netrukus jis gavo atlikti tokią pat užduotį, ir jam vėl anksčiau numatyto laiko išmokėjo tokią pat sumą.

Tai buvo tik pradžia. Po kelių dienų jiems paskambino dr. Šulerio sekretorė ir pati nustebusi pranešė, kad pastoriaus sutiko juos sutuokti.

O dar po savaitės jie susilaukė skambučio iš laivų kompanijos – ir čia jų prašymas buvo patenkintas.

Tas jaunuolis baigė savo pasakojimą šiais žodžiais: „Per pastarąsias šešias savaites pasiekiau kur kas daugiau nei per paskutinius penkerius metus. Maniau, kad moku nusistatyti tikslus, bet tik dabar supratau, kaip tai iš tikrųjų turi būti daroma ir kokių galima tikėtis rezultatų..."

Dar apie dvylikos pakopų sistemą

Aukščiau pateikto pasakojimo esmė tokia: tie žmonės, siekdami rezultato, sugebėjo harmoningai aktyvuoti psichikos funkcionavimo dėsnius. Peržvelkime dvylika pakopų, kurias jie įveikė artėdami prie savo tikslų. Štai kaip tai vyko:

Pirmoji pakopa: troškimas. Jie tiksliai žinojo, ko nori. Tai buvo didysis jų asmeninio gyvenimo tikslas.

Antroji pakopa: tikėjimas. Jie buvo visiškai įsitikinę, kad gali surengti savo vestuves būtent taip, kaip svajojo ir kaip planavo. Jie nenuleido rankų susidūrę su pirmosiomis kliūtimis. Jie tvirtai tikėjo, kad viskas bus taip, kaip jie nori. Maža to – jie ėmėsi konkrečių veiksmų, kad kliūtys būtų įveiktos.

Trečioji pakopa: užsirašymas. Jie išreiškė savo viltis bei svajones popieriuje ir tokiu būdu papildomai įsipareigojo jų siekti.

Ketvirtoji pakopa: naudos planavimas. Jie labai aiškiai žinojo, kaip kiekviena jų vestuvių ir svajonių namo suplanuota detalė padės pamatus jų ateities laimei.

Penktoji pakopa: pradžios taško įvertinimas. Jie prisėdo ir rimtai susimąstė apie savo gyvenimą, įvertino, kur jie yra ir kur norėtų būti. O paskui priėmė kelis ryžtingus sprendimus.

Šeštoji pakopa: galutinis terminas. Jie nusistatė tikslią savo vestuvių datą. Kai susidūrė su sunkumais, datos nepakeitė, laikėsi tvirtai, kaip kareiviai gindami savo teritoriją.

Septintoji pakopa: kliūčių atpažinimas. Pagrindinė ir pirmoji jų kliūtis buvo pinigų stygius. Tai buvo jų „uola". Ir jie sėkmingai ją įveikė.

Aštuntoji pakopa: informacijos, ar žinių, rinkimas. Jie ėmėsi darbo ir pradėjo ieškoti to, ką jiems dar reikėjo sužinoti. Jie uždavinėjo klausimus, rašė laiškus, ėmėsi veiksmų.

Devintoji pakopa: reikalingų žmonių radimas. Jie sudarė sau reikalingų žmonių sąrašą, kurie vėliau padėjo jiems siekti tikslų.

Dešimtoji pakopa: plano sudarymas. Turėdami tikslų sąrašą, jie sujungė detales į visumą ir susidarė planą, kuris aprėpė keturių mėnesių laikotarpį – iki pat tikslo realizavimo.

Vienuoliktoji pakopa: vizualizacija. Jie turėjo mintyse aiškų savo troškimų vaizdą. Pavyzdžiui, suplanavę tuoktuves Krištolo katedroje, jie nusipirko jos nuotraukų, per sekmadieninę televiziją stebėjo ten vykstančias apeigas. Taip pat jie peržiūrėjo pramogų laivo nuotraukas. Kai tik būdavo kartu, jie kalbėjo ir svajojo apie savo idealias vestuves ir savo idealius namus.

Dvyliktoji pakopa: atkaklumas. Jiems net minties nebuvo sustoti pusiaukelėje ir atsisakyti savo svajonių. Jie ieškojo būdų, kaip nugalėti ar apeiti iškilusias kliūtis. Jei kas nors nepavykdavo, jie bandydavo kitaip. Jie atkakliai ėjo pirmyn, kol pagaliau jiems pavyko.

Aukso paieškos

Jūsų galimybės bemaž neapribotos. Tos ribos, kurios egzistuoja, sukurtos jūsų pačių. Jūs galite jas įveikti. Viskas prasideda nuo tikslų nusistatymo sistemos, apie kurią mes ką tik kalbėjome: jūs nusprendžiate, ko norite, o tada imatės atitinkamų veiksmų.

Dvylika pakopų skatina pozityvų mąstymą bei kūrybingumą, aktyvuoja psichinės veiklos dėsnius, galų gale pažadina aukštesniąsias proto galias. Galimybės keisti gyvenimą tampa beribės.

Aukštesniųjų proto galių įvaldymas bus svarbiausias jūsų gyvenimo žingsnis. Tai laimės, sveikatos ir materialinės gerovės raktas. Aukštesnysis protas – asmeninės didybės šaltinis, visų didžiųjų gyvenimo pergalių pamatas. Apie tai mes kalbėsime kituose skyriuose.

6

SVARBIAUSIOJI GALIA

Pasak graikų mitų, žemės žmonės kitados žinojo didžiąją būties paslaptį. Tačiau jie pradėjo piktnaudžiauti savo galia, todėl vyriausiasis Olimpo dievas, surinkęs kitus dievus, nusprendė atimti iš žmonių tą galią ir paslėpti ją tokioje vietoje, kur jie niekada jos nerastų. Vienas dievas patarė ją užkasti giliai į žemę, bet vyriausiajam dievui ši mintis nepatiko. „Vieną dieną žmonija išmoks skverbtis į žemės gelmes ir ras ją", – tarė. Kitas patarė paskandinti būties paslaptį giliausioje vandenyno vietoje. „Ne, – tarė vyriausias dievas, – žmonija kada nors išmoks giliai nardyti ir suras ją." Dar kitas patarė tą paslaptį užkelti ant aukščiausio kalno, tačiau vyriausias dievas ir vėl nesutiko: „Ne, žmonės galiausiai ras būdą, kaip užkopti į kalno viršūnę, ir pasiims ją." Kurį laiką visi mąstė tylėdami, o paskui vyriausiasis dievas sugalvojo, kur būtų geriausiai paslėpti šią visų didžiausią dovaną. „Štai sprendimas: paslėpkime ją pačiame žmoguje, jo širdies gelmėse. Jis niekada nesusipras ten ieškoti."

Ir ieško tos paslapties žmonija jau daug tūkstančių metų. Ieško jos pavieniai išminčiai, kiti buriasi į slaptas draugijas ar ordinus, kuria įmantrius ritualus ir atlieka sudėtingas apeigas, aukoja gyvenimą, kad tik rastų kitados prarastąją savo galią.

Pažangos žingsniai

Ieškodama šių atsakymų, per pastarąjį šimtmetį žmoniją padarė didesnę pažangą nei per visą ankstesnę savo istoriją. Amžių paslaptis – laimės, sveikatos, klestėjimo šaltinis – vadinasi aukštesnysis protas.

Iš ten kyla visa žmogaus didybė, ten glūdi visų problemų sprendimai. Su pagarbia baime apie šią galią kalbėjo didieji praeities mąstytojai ir mistikai. Rusų teosofė Jelena Blavatskaja ją vadino slaptąja doktrina, o amerikiečių poetas ir filosofas Emersonas – viršsiela. Jis kalbėjo: „Mes glaudžiamės neaprėpiamo proto prieglobstyje, kuris reaguoja į kiekvieną mūsų reikmę."

Sėkmės mokslo klasikas Napoleonas Hilas šią galią vadino begaliniu protu – vieta, kurioje sudėtos visos žmonijos žinios ir glūdi visas kūrybiškumas.

Karlas Jungas (Carl Jung), šveicarų psichoanalitikas ir S. Freudo mokinys, sakė, kad ten, kolektyvinėje pasąmonėje, sukaupta visa žmonių padermės patirtis – buvusioji, esamoji ir būsimoji.

Nelengva paaiškinti, kaip aukštesnysis protas funkcionuoja, nors kiekvienas savo gyvenime esame prie jo prisilietę – dažniausiai atsitiktinai, chaotiškai. Netgi galima teigti, kad didžiausi mūsų pasiekimai kaip tik ir yra tų prisilietimų rezultatai. Toliau mes kalbėsime apie tai, kaip įvaldyti šią galią ir atskleisti neišsemiamą sveikatos, laimės, gerovės ir klestėjimo šaltinį.

Kūrybingumo ir intuicijos ištakos

Aukštesnysis protas yra, kaip minėjau, viso žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Ten tarsi savaime užgimė klasikinio meno ir literatūros idėjos. Emersonas kartą prisipažino, kad jo kūriniai „randasi patys", be sąmoningų pastangų – jam tereikia atsisėsti, ir žodžiai savaime sugula popieriaus lape. Taip pat yra gimę ir genialūs Mocarto, Bethoveno, Bramso, Stravinskio kūriniai.

Kai klausomės nuostabios melodijos ar regime nepaprasto grožio dailės darbą, mes esame aukštesniojo proto veiklos liudytojai.

Aukštesnysis protas taip pat yra didžiųjų išradimų generatorius. Tai liudijo Tomas Edisonas, serbų išradėjas Nikola Tesla ir daugelis kitų. Tesla, pavyzdžiui, savo garsiuosius elektros variklius sukurdavo mintimis, mintimis juos išardydavo, tobulindavo ir vėl surinkdavo – kol šie tapdavo tobuli. Paskui jis eidavo į dirbtuves ir pirmuoju bandymu pagamindavo puikiai veikiantį agregatą.

Įkvėpimas, genialios užuominos ir įžvalgos, kūrybinis jaudulys – visa tai irgi kyla iš aukštesniojo proto gelmių. Tai – vidinio balso ir intuicijos šaltinis. Jei ilgai kamavotės negalėdami rasti painios problemos sprendimo, o paskui atsakymas tarsi savaime šovė jums į galvą, tai žinokite, kad jums pavyko prisiliesti prie aukštesniojo proto.

Didžioji informacijos talpykla

Kai sprendžiate problemą ar siekiate tikslo, aukštesnysis protas remiasi visa jūsų kada nors turėta informacija, visomis žiniomis, – visa kuo, ką kada nors buvote išmokę, išstudijavę, sužinoję ir patyrę.

Aukštesnysis protas atskiria, kas yra tiesa, o kas – melas, klaidos. Didelė jūsų sukauptos informacijos dalis yra klaidinga arba visai jums nereikalinga. Na, pavyzdžiui, tikrai ne kiekvienam būtina žinoti, kokio tiksliai aukščio yra Everesto viršukalnė... Taigi aukštesnysis protas atgamina tik tą informaciją, kuri yra neklaidinga ir jums naudinga.

Priėjimas prie išorinės informacijos šaltinių

Aukštesnysis protas, be visa ko kita, prieina prie tų žinojimo klodų, kurie glūdi už mūsų sąmonės ribų. Kurie saugomi ne mūsų smegenų saugyklose.

Anglų fizikas ir chemikas Maiklas Faradėjus (Michael Faraday, 1791–1867) kartą nubudo vidury nakties mintyse išvydęs savo būsimųjų atradimų formules. Jis atsisėdo ir prirašė kelis puslapius vertingiausios mokslinės informacijos, o paskui vėl atsigulė miegoti. Jo darbai iš esmės pagrindė visus vėlesnius atradimus elektrochemijos ir elektromagnetizmo srityje.

Visuotinis protas

Mes esame apsupti visuotinio, arba visatos, proto – terpės, kurioje užfiksuotos visos idėjos ir visos žinios, egzistavusios nuo laikų pradžios ir dar tik kada nors egzistuosiančios. Štai kodėl kartais žmonės, net gyvendami skirtingose pasaulio vietose, staiga patiria tas pačias įžvalgas ir sugeneruoja tas pačias idėjas.

Vienas mūsų seminarų klausytojas pasakojo, kad jis, atominės energetikos specialistas, kartą rado vienos sudėtingos problemos sprendimą, o po kiek laiko, susitikęs su kolegomis iš Rusijos, sužinojo, kad šiems tas pats tos pačios problemos sprendimas atėjo į galvą tą pačią dieną kaip ir jam. Kadangi panašūs tyrimai tais laikais būdavo griežtai įslaptinti, belieka daryti prielaidą, kad abiejų šalių mokslininkai informaciją gavo iš to paties šaltinio – aukštesniojo proto.

Netikėtos idėjos

Kai išmoksite naudotis aukštesniojo proto rezervais, idėjos kartais jums šaus į galvą tarsi iš niekur. Dažnai mums, dirbantiems vienoje ar kitoje verslo srityje, ateina nuostabių minčių, kaip sukurti naują produktą ar organizuoti vartotojams naują paslaugą, bet mes tas mintis tiesiog išstumiame lauk iš galvos, o paskui, po metų kitų, pamatome, kad tos idėjos jau realizuotos kitur. Tų idėjų dažnai neįvertiname todėl, kad esame sugadinti ydingo auklėjimo – galbūt mums buvo įkalta į galvą, jog mažai ką mokame ir pasaulio savo darbais nepakeisime. O sugeba jas priimti ir įdiegti tie žmonės, kurie pasitiki savimi ir savo galimybėmis.

Kai tik išmokstame atpažinti aukštesniąsias įžvalgas ir pripažįstame jų vertę, gyvenimas pasikeičia.

Nuolatinis funkcionavimas

Aukštesnysis protas funkcionuoja 365 dienas per metus ir 24 valandas per parą. Kai tik užsiprogramuojame siekti tikslo, jis ta kryptimi ima aktyviai „dirbti". Mes galime panirti į kasdienių rūpesčių verpetą, gal net primiršti savo planus, tačiau aukštesnysis protas veikia, ieško sprendimų. Prisiminkime, ką kalbėjome ankstesniuose skyriuose: sąmonė identifikuoja pasaulio reiškinius bei objektus, juos analizuoja, vertina, daro sprendimus; pasąmonė saugo informaciją ir pateikia ją gavusi sąmonės nurodymą, o aukštesnysis protas, nors funkcionuoja visai atskirai, aprėpia ir sąmonę, ir pasąmonę.

Motyvavimas siekti tikslų

Aukštesnysis protas motyvuoja mus siekti tikslo. Jis yra entuziazmo ir jaudulio šaltinis – generuoja tuos jausmus tada, kai mes nusistatome tikslą ir pradedame judėti jo link. Kad taip tikrai įvyktų, mūsų tikslai turi būti aiškūs, apibrėžti.

Aukštesnysis protas spinduliuoja „laisvą energiją". Esame ją jautę daugybę kartų – didžio jaudulio ar net pavojaus akimirkomis. Ji mus liete užlieja ir skatina dirbti ištisą parą, nesiilsint ir nemiegant.

Taip pat žinomi atvejai, kai mirtino pavojaus akivaizdoje žmonės sugebėdavo atlikti tarsi neįmanomus dalykus. Štai Floridoje prieš kelerius metus trapi ir silpna šešiasdešimt aštuonerių metų moteris, tokia Laura Šulc, įstengė pakelti kelias tonas sveriantį automobilį, kai šis, išslydus domkratui, netikėtai prispaudė jos anūką prie žemės. Kiek vėliau, kai buvo paklausta apie tą epizodą, ji tvirtino, kad nieko neatsimena. Atmintis jai dingo todėl, kad įvykis jokiais būdais netilpo į jos pasaulėvaizdžio rėmus.

Kai susiderinsite su savo aukštesniuoju protu, jūs nuolat jausite energijos, sveikatos, pakilios nuotaikos antplūdį, per kelias dienas nudirbsite tiek, kiek kiti žmonės neįstengia padaryti per kelias savaites. Jūs būsite „tėkmėje" – jums atrodys, kad pasaulio įvykiai rutuliojasi lėtai, o jūs patys judate labai sparčiai. Jūsų savijauta bus nuostabi, o galva bus kupina vaisingų idėjų.

Aiškūs nurodymai

Aukštesnysis protas atsiliepia tada, kai į jį kreipiamės aiškiai ir liepiamai. Tokie kreipiniai dar vadinami pozityviais patvirtinimais. Kiekvieną kartą, kai jūsų sąmonė patvirtina pasąmonei tam tikrą užduotį, aktyvuojasi aukštesnysis protas ir ima vesti jus į tikslą.

Štai kodėl tokia svarbi sėkmės lydimų žmonių savybė yra ryžtingumas. Jie tiksliai žino, ko nori, tad jų aukštesnysis protas juos nuolatos veda.

Kai ryžtingai tariate „Aš patinku pats sau" arba „Aš galiu tai padaryti", arba „Per kitus metus uždirbsiu xxx dolerių", jūs „įjungiate" nepaprastai galingą mechanizmą.

Jau kalbėjau, kad daugelis žmonių nepasiekia savo tikslų todėl, kad jie elgiasi nerimtai. Sakydamas „nerimtai", turiu galvoje, kad nesiryžta padaryti tokių sprendimų, kurie galėtų pakeisti jų gyvenimus.

Net nustebsite pamatę, kaip ryžtingi sprendimai gali pakeisti jūsų kasdienybę. Nebijokite žengdami į priekį sudeginti užpakalyje likusių tiltų. Išmeskite iš galvos visas mintis apie nesėkmes, tarkite sau, kad jūsų nesustabdys niekas.

Visų problemų sprendimai

Aukštesnysis protas nuolat ir nesustodamas sprendžia visas jūsų kelyje į tikslą kylančias problemas. Tai vyksta tol, kol jūsų tikslas yra aiškus.

Civilizacijos istoriją rašė žmonės, nusibrėžę sau didelius tikslus ir sėkmingai jų siekę. Vadybos mokslo ekspertas Peteris Drukeris (Peter Drucker, 1909–2005) rašė: „Šalia kiekvieno didelio pasiekimo stovi koks nors maniakas, įsikalęs sau į galvą, kad tai yra jo misija."

Tad pirmučiausia jūsų užduotis, kai siekiate tikslo – nuolat jį turėti galvoje. Tada aukštesnysis protas ims spręsti kiekvieną kylančią problemą ir darys tai nesustodamas. Galite pasikliauti ta jėga tol, kol jūsų tikslas yra aiškus ir kol jūs elgiatės ryžtingai.

Gera dvasinė atmosfera

Aukštesnysis protas geriausia funkcionuoja esant palankiam dvasiniam klimatui – kai jūs tikite ir pasitikite. Jūs tikite, kad visos kliūtys bus pašalintos, problemos išspręstos, tikslai pasiekti.

Nors iš pradžių bus nelengva, turite visiškai atsipalaiduoti ir pasitikėti įvykių eiga – kad viskas klostysis gerai. Rezultatas visad bus toks, kokio pageidavote, kartais net didesnis. Galima sakyti, kad kuo labiau atsipalaiduojate ir kuo karščiau tikite sėkme, tuo veiksmingiau aukštesnysis protas jums padeda.

Visi didieji sėkmės lydimi žmonės karštai pasitikėjo savo jėgomis ir tikėjo kuo geriausia baigtimi. Jų tikėjimas buvo kaip vaikų, kurie tiki, kad viskas gyvenime baigiasi gerai, nes tuo rūpinasi gerosios visatos jėgos.

Kita vertus, bet kokios negatyvumo apraiškos – pavyzdžiui, pyktis, nerimas, nekantrumas – aukštesnįjį protą slopina. Drauge mąžta ir jūsų jėgos, silpnėja mąstymas, nutrūksta ryšys tarp sąmonės ir pasąmonės. Destruktyvios emocijos drumsčia jūsų ramybę, o kai nėra ramybės, aukštesnysis protas sėkmingai funkcionuoti negali.

Reikalingi potyriai ir pamokos

Aukštesnysis protas leidžia jums patirti ir išmokti visa tai, kas jus artina prie tikslo. Prisiminkime: kaip viduje, taip ir išorėje. Todėl nepasieksite jokių rezultatų išoriniame pasaulyje tol, kol nebūsite jiems pasirengę savo vidumi. Jūs turite išsiugdyti mentalinį savo trokštamo tikslo ekvivalentą.

Tai labai svarbu. Jei atsitinka taip, kad žmogus pasiekia tikslą, bet yra jam nepasiruošęs, jis savo pastangų vaisiais mėgausis neilgai. Pavyzdžiui, jei norite praturtėti ir jei jums tai pavyksta, bet jūsų savivoka atitinkamai nesuformuota, tai labai tikėtina, kad jūs pinigus greitai prarasite. Juk sakoma, kad „kas lengvai gaunama, to greit netenkama".

Todėl išorinių tikslų reikia siekti drauge tobulinant asmenybę. Juk praeityje jums tikriausiai pasitaikė išgyventi nemažai nesėkmių ir nusivylimų, buvo laikotarpių, kai jūs bijojote ir nerimavote. Tačiau skaudūs potyriai nenueina perniek – jie yra tarsi asmenybės ugdymo pamokos, kurios galų gale padeda jums įgyti tokių savybių, kad jūs galėtumėte gyventi laimingai.

Aukštesnysis protas labai kantrus. Jei jums nepavyksta išmokti pamokos iš karto, situacija paprastai gyvenime pasikartoja, ir jūs gaunate galimybę bandyti dar kartą. Tai pasakytina ir apie santykius su kitais žmonėmis (mokotės bendrauti), ir apie profesinę karjerą (mokotės dirbti), ir apie pinigus (mokotės tvarkyti savo finansus). Taigi nesėkmės kartojasi tol, kol jūs išmokstate tą pamoką, kurią jums lemta išmokti. Ir tik tada jums bus leista žengti toliau.

Vienas nuostabus sėkmės lydimų žmonių bruožas yra tas, kad jie niekada nevartoja žodžio „nesėkmė". Tai jiems yra tik sėkmės pamokos, nes kiekvienoje nesėkmėje pasėtos asmeninių pergalių sėklos.

Neklystamas vadovavimas

Aukštesnysis protas pasirūpina, kad jūsų kalbos, veiksmai ir jų rezultatai derėtų su jūsų saviįvaizdžiu ir pasirinktais svarbiausiais gyvenimo tikslais.

Juk būna, kai mes kartais nevalingai ką pasakome, o paskui paaiškėja, kad tai buvo kaip tik tie žodžiai, kuriuos tą akimirką reikėjo pasakyti. Arba tarsi nei iš šio, nei iš to nusiperkame kokį mokomąjį įrašą ar paskambiname kam nors telefonu ir tas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas epizodas lemia mūsų sėkmę. Žinau atvejų, kai žmonės, ieškodami problemos sprendimų, užeidavo į knygyną, paimdavo iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą, atsiversdavo pirmą pasitaikiusį puslapį ir rasdavo ten atsakymą į savo klausimą. Kuo labiau jūs pasikliausite savo aukštesniuoju protu, tuo tokie epizodai jūsų gyvenime bus dažnesni.

Sinchroniškumas

Sinchroniškumas yra toks reiškinys, kai vienu metu nutinka du ar keli tarpusavyje, atrodytų, nesusiję įvykiai ir priartina jus prie tikslo. Pavyzdžiui, iš ryto jūs nusprendžiate praleisti atostogas Havajuose ir imate sukti galvą, kaip čia sukrapščius reikiamą kiekį pinigų, o po pietų staiga išgirstate, kad oro linijų kompaniją tam laikotarpiui gerokai sumažino bilietų kainas, be to, baigiantis darbo dienai sužinote, kad jums paskirta premija.

Kitas panašus reiškinys yra gebėjimas pastebėti visa, kas yra vertinga ir reikalinga. Tokiu gebėjimu pasižymintys žmonės nuolat ieško ir nuolat randa. Jie turi labai aiškius tikslus ir visi jų „radiniai" padeda jiems jų siekti.

Mūsų visatą valdo tam tikri dėsniai. Joje atsitiktinumų nebūna. Visa, kas įvyksta, įvyksta veikiant vienam ar kitam dėsniui. Tik mes ne visada tą žinome.

Niūrų 1941-ųjų rudenį, kai II pasaulinio karo įvykiai Anglijai klostėsi itin nepalankiai, kai kurie ministrai bandė įkalbėti Čerčilį ieškoti taikos su Vokietija, tačiau ministras pirmininkas tokius siūlymus kategoriškai atmetė. Jis pasakė, kad „netrukus šis tas įvyks ir pakeis visą įvykių eigą."

Jis buvo teisus. Tų pačių metų gruodžio pradžioje Japonija užpuolė Amerikos karinę bazę Perl Harbore, ir Amerika įsijungė į karą. Jėgų santykis iš karto pasikeitė Vokietijos nenaudai. Čerčilis buvo teisus.

Kuo labiau pasikliausime savo sprendimais ir kuo ramesni būsime, net siaučiant baisiausioms gyvenimo audroms, tuo didesnė tikimybė, kad mums padės sinchroniškumas ir gebėjimas pastebėti visa, kas yra vertinga.

Dvejopos sąlygos

Aukštesnysis protas paprastai funkcionuoja esant dviem sąlygoms. Pirma, jūsų sąmonė visu šimtu procentų būna sutelkta į tikslą. Jūs galvojate tik apie rezultatą ir apie nieką daugiau. Antra, jūsų sąmonė užimta dar ir kitais dalykais. Galite elgtis abejopai.

Siūlau atlikti tokius penkis veiksmus:

Pirmas veiksmas: kuo tiksliau apibrėžkite problemą arba tikslą, dar geriau, jei tai užsirašysite.

Antras veiksmas: apie problemą ar tikslą surinkite kiek įmanoma daugiau informacijos. Skaitykite, klausinėkite, domėkitės.

Trečias veiksmas: įvertinkite informaciją ir pasistenkite rasti sprendimą.

Ketvirtas veiksmas: jei tuo būdu problemos išspręst nepavyksta, patikėkite ją aukštesniajam protui. Palikite ją savieigai, „paleiskite į erdvę", tarsi paleidžiate vaikišką balionėlį.

Penktas veiksmas: nukreipkite sąmonę kur nors kitur. Tegu jumis ir jūsų problemomis dabar rūpinasi aukštesnysis protas.

Atsakymai, kurių jums reikia

Aukštesnysis protas pateiks jums visus atsakymus, kurių jums reikės kiekvienu konkrečiu atveju. Gavę atsakymą, turite nedelsdami veikti. Jei, tarkime, pajutote impulsą kam nors paskambinti, skambinkite nieko nelaukdami. Toks yra aukštesniojo proto atsakymas, ir jūs turite jį realizuoti. Jūs turite jų paisyti net tada, kai taip elgdamiesi rizikuojate laikinai sugadint santykius su kolegomis ar verslo partneriais – rezultatas galų gale vis viena bus teigiamas.

Kartais man kyla abejonių, kaip vesti savo seminarą, kaip, pavyzdžiui, jį pradėti. Tada kreipiuosi į aukštesnįjį protą ir anksčiau ar vėliau, kartais net tik lipdamas į sceną, gaunu atsakymą.

Kartą, 1990 metais, buvau pakviestas į vieną kompaniją kalbėti apie šiuolaikinės prekybos problemas, bet prieš pradėdamas paskaitą pajutau nenugalimą norą pakeisti temą – ėmiau aiškinti, kaip svarbu nusibrėžti ilgalaikius tikslus ir susikurti ilgalaikes strategijas. Kiek vėliau prie manęs priėjo kompanijos prezidentas ir pasakė, kad aš per paskaitą atsakiau kaip tik į tą klausimą, į kurį atsakymų pastarosiomis dieniomis jis ieškojo pats. Pasirodė, kad mano aukštesnysis protas paskatino perduoti savo klausytojams tas žinias, kurios tuo metu jiems buvo reikalingiausios.

Jūsų vidinis žadintuvas

Aukštesnysis protas padeda jums užsiprogramuoti ateityje atlikti tam tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, esama žmonių (vienas jų – aš), kuriems visai nereikia žadintuvo, jei jie nori laiku atsikelti. Gana yra tarti sau, kada reikia atsibusti, ir ramiai užmigti. Lygiai nustatytą valandą ar keliomis minutėmis anksčiau jie atmerkia akis. Toks gebėjimas man ypač praverčia, kai keliauju po pasaulį ir iš vienos laiko juostos persikeliu į kitą. Net ir tada man nereikia žadintuvo, nes organizmas paklūsta komandai atsibusti nustatytą valandą. Iš esmės galime pasiekti tokį lygį, kai laiką kelių minučių tikslumu žinosime ir be laikrodžio.

Vietos stovėjimo aikštelėse radimas

Be visa ko kita, aukštesnysis protas gali padėti jums rasti laisvą vietą nuolat perpildytose automobilių stovėjimo aikštelėse. Jei pasikliaujate jo pagalba, atsitinka taip, kad jūs privažiuojate pilną aikštelę, imate dairytis, rodos, nėra nė vienos laisvos vietos, tik štai tada į greta stovintį automobilį grįžta šeimininkas ir išvažiuoja – vieta laisva.

Ypač sunkiai tuo patiki matematiškai mąstantys žmonės – inžinieriai ir buhalteriai. Tačiau po mano seminarų jų nuomonė dažnai pasikeičia. Štai neseniai vedžiau seminarą San Diege. Po dieninių užsiėmimų mano klausytojai susiskirstė į dvi nedideles grupeles ir nutarė aplankyti zoologijos sodą. Pirmąją grupę sudarė šiuolaikiškai mąstantys jauni verslininkai, antrąją – vyresnio amžiaus konservatyvūs inžinieriai. Jie nieku gyvu negalėjo patikėti, kad aukštesnysis protas kokiais nors būdais padės jiems rasti laisvą vietą automobilių stovėjimo aikštelėje. Abi grupelės, kiekviena atskirai, patraukė zoologijos sodo link. Kai tik jaunieji verslininkai įvažiavo į perpildytos stovėjimo aikštelės prieigas, iškart, kaip ir tikėjosi, rado vieną laisvą vietą – iš jos prieš akimirką išvažiavo automobilis. O inžinieriai tokia galimybe netikėjo. Jie atvažiavo keliomis minutėmis vėliau, veltui dairėsi po stovėjimo aikštelę ir pagaliau pastatė savo automobilį visai kitoje vietoje, už kelių kvartalų nuo zoologijos sodo.

Aukštesniojo proto veiklos dėsnis

Šis dėsnis – svarbiausias iš aprašytųjų knygoje. Jis apjungia visus kitus dėsnius į visumą. Jis teigia, kad kiekvieną idėją, ar pozityvią, ar negatyvią, kurią mes puoselėjame sąmonėje, aukštesnysis protas realizuoja tikrovėje.

Dėsnis paaiškina, kokiu būdu mes susikuriame savo kasdienę būtį. Jei mes nuolat galvojame apie pozityvius dalykus, apie visa tai, ko trokštame, tai juos ir turėsime. O jei mintys sukasi apie ligas, skurdą, kitokias nelaimes, tai būsime paliegę, neturtingi ir nelaimingi. Renkamės tik mes patys. Ir darome tai kiekvieną dieną atitinkamai mąstydami.

Kaip ir visi kiti dėsniai, šis dėsnis yra neutralus. Jis vienodai veikia visus. Galima sakyti, jog tai yra aukščiausias priežasties ir pasekmės dėsnio pasireiškimas.

Sėkmingai susiklostęs gyvenimas – tai sėkmingai susiklosčiusios dienos, valandos, minutės. Todėl tas dienas, valandas ir minutes galvokime apie savo tikslus, troškimus, apie gerą sveikatą, gerovę ir laimę. Ir vykime šalin mintis apie visa tai, ko matyti nei patirti nenorime.

Aukštesniojo proto veiklos stimuliavimas

Aukštesniojo proto veiklą galima skatinti keleriopai. Pirmas būdas yra nuolat galvoje turėti savo tikslą. Tai padės jums būti laimingesniems, susikaupusiems, jums nepristigs energijos.

Antras būdas – retkarčiais pabūti tyloje, užsisklęsti nuo pasaulio šurmulio. Daug gyvenime pasiekę žmonės mėgsta pabūti vieni, apmąstyti savo kelią. Vienatvė ir tyla praskaidrina mintis, nuramina dvasią, tyloje dažnai gimsta nuostabūs sprendimai.

Daugelis žmonių niekada nėra specialiai ieškoję tylios užuovėjos, jie neįsivaizduoja, kad galėtų bent kiek pabūti visiškai vieni. Jei dar nebandėte, pabandykite. Pirmąsias dvidešimt minučių ar pusvalandį, matyt, jums bus sunku. Tačiau jei turėsite kantrybės ir išlauksite pusvalandį, tai jus po truputį apims ramybė, jūs, atsidūrę su pasauliu akis į akį, atsipalaiduosite ir pasijusite laimingi.

Trečias būdas, kaip stimuliuoti aukštesniojo proto veiklą, yra vizualizacija. Regėkite savo tikslus, tarsi šie jau būtų pasiekti. Nuolat prie šio vaizdo grįžkite mintimis, kol jis pagaliau įsiskverbs į pasąmonę, o iš ten – į aukštesnįjį protą.

Aukštesnysis protas itin aktyvus būna tomis akimirkomis, kai mes kuo mažiau stengiamės. Todėl tam tikrame problemos sprendimo ar tikslo siekimo etape palikime viską savieigai, tikėdamiesi kuo geriausios baigties.

Žmonės dažnai pastebi, kad aukštesniojo proto veiklą sužadina svajojimas, meditacija, rami klasikinė muzika, pasėdėjimas parke ant suolelio, o ypač – buvimas gamtos prieglobstyje.

Viena nuostabi įžvalga, aplankiusi jus tokiomis akimirkomis, gali sutaupyti jums mėnesius, gal net metus kitus sunkaus triūso.

Aukštesniojo proto padiktuoti sprendimai

Šie sprendimai gali pasireikšti trejopai. Dažniausiai tai būna intuicija, arba vidinis balsas. Kartais jis prabyla taip garsiai, kad nustelbia visus kitus balsus.

Visuomet pasikliaukite intuicija. Per ją su jumis bendrauja aukštesnysis protas ir visatos sąmonė. Dažnai mums nepasiseka tik todėl, kad šį iš vidaus sklindantį balsą ignoruojame.

Antra, aukštesnysis protas atsako į mūsų užklausas atsitiktinumais: mes tarsi atsitiktinai susitinkame reikalingus žmones ar išgirstame reikalingą informaciją. Tai gali atsitikti mums keliaujant, besidairant knygyne, skaitant laikraštį.

Vienas mano draugas, garsus fotografas, sėdėdamas namie ieškojo atsakymo į painų klausimą. Ir staiga jam kilo neįveikiamas noras iš lentynos paimti knygą. Kai ėmė, knyga nukrito žemėn ir atsivertė. Draugas žvilgtelėjo į atsivertusį puslapį ir nustėro: ten buvo parašytas ieškotasis atsakymas!

Ir trečia, aukštesnysis protas praneša savo atsakymą nenumatytu įvykiu. Jau čia mūsų minėtas Peteris Drukeris knygoje Inovacijos ir verslas (Innovation and Entrepreneurship) sako, kad „pagrindinis verslo naujovių šaltinis yra arba netikėta sėkmė, arba nelaukta nesėkmė". Ir vienas, ir kitas įvykis priverčia ieškoti atsakymų ir kurti idėjas.

Pavyzdžiui, toks nenumatytas įvykis serui Aleksandrui Flemingui (Alexander Fleming) padėjo išrast peniciliną: vieną mėgintuvėlį su biologine kultūra netikėtai aptraukė pelėsis, kuris ir buvo ieškotojo vaisto pagrindas.

Pozityvaus mąstymo idėjos pradininkas Normanas Pylas (Norman Vincent Peale, 1898–1993) sakė: „Jei Dievas nori įteikti jums dovaną, jis suvynioja ją į problemą." Kuo didesnė problema, tuo vertingesnė dovana. Ji skatina mus veikti, ieškoti sprendimų ir galų gale nugalėti.

Aukštesniojo proto sprendimų charakteristikos

Aukštesniojo proto sprendimams būdingi trys požymiai. Visų pirma sprendimas būna šimtu procentų išsamus, jis padeda problemą išspręsti visiškai. Be to, jis dera su jūsų galimybėmis bei ištekliais, yra paprastas ir lengvai realizuojamas.

Antra, jis pribloškia savo akivaizdumu. Kai jį sužinote, tesinori tarti „Aha!"... O tai tarę jūs imate stebėtis, kaip tas atsakymas jums nešovė į galvą anksčiau.

Ir trečia, aukštesniojo proto sprendimą lydi džiaugsmo ir energijos antplūdis. Jūs jaučiatės pakylėti, jums norisi iš karto griebtis aktyvių veiksmų. Jei, tarkime, tas sprendimas aplanko jus vidury nakties, jūs jau neužmigsite ir nekantriai lauksite ryto. Toks sprendimas kitados aplankė Archimedą ir privertė jį sušukti „Eureka!".

Kai jus aplanko aukštesniojo proto sprendimas, jus apima džiaugsmas ir entuziazmas. Jūs nekantraujate veikti – dabar, iš karto.

Taip atsitinka tada, kai jūsų tikslai aiškūs, planai tikslūs, nuostatos pozityvios, kai jūs tikite sėkme ir pasitikite savo jėgomis, kai patvirtinate savo tikslus ir juos vizualizuojate. Tada jūs prisiliečiate prie neišsenkamų sveikatos, laimės ir klestėjimo ištakų.

Praktika

Savo dienotvarkėje numatykite vieną valandą tylos. Ištisas šešiasdešimt minučių jūs ramiai sėdėsite ir tylėsite. Problemų tuo metu jūsų galvoje nebus. Pradėkite šį pratimą kuo greičiau. Svajokite, stenkitės negalvoti nieko konkretaus. Atsisiekite nuo savo asmeninio ir profesinio gyvenimo, niekuo nesirūpinkite.

Gali būti, kad per tą valandą jūsų protas nurims ir nuskaidrės, jūs atsipalaiduosite ir pasijusite laimingi. Taip pat galimas dalykas, kad nė kiek nesistengdami gausite tą atsakymą, kurio tuo metu jums reikia.

Kai valandą prabėgs, atsikelkite ir pakluskite intuicijai. Elkitės taip, kaip jums lieps aukštesnysis protas. Jo atsakymai bus tikslūs ir neleis jums suklysti.

7

SVARBIAUSIASIS SPRENDIMAS

Viskas, ką šioje knygoje rašėme iki šio skyriaus, jums arba pasiseks, arba ne – tai priklausys tik nuo jūsų gebėjimo nurodytas gaires pritaikyti gyvenime. Svarbiausias sprendimas yra kelias asmeninės laisvės, laimės ir aukščiausių pasiekimų link.

Išsilaisvinimas prasideda tuomet, kai prisiimate visišką atsakomybę už tai, kas esate ir kuo ruošiatės tapti. Privalote besąlygiškai susitaikyti su mintimi, kad jūsų dabartinė vieta pasaulyje priklauso tik nuo jūsų pačių. Visi išoriniai pokyčiai prasideda jūsų viduje. Mąstymas formuoja nuostatas, šios – elgesį ir veiksmus, o nuo elgesio ir veiksmų priklauso visa jūsų gyvenimo sėkmė. Esate visiškai atsakingi už savo minčių rezultatus, nes tų minčių turinį renkatės patys. Taigi visos kitos pastangos bus bevaisės, kol neprisiimsite asmeninės atsakomybės už savo mąstyseną.

Būdamas dvidešimties vidury labai šaltos žiemos gyvenau kukliame vieno kambario butelyje ir dirbau statybose. Kišenės buvo bemaž tuščios. Vieną vakarą, sėdėdamas prie mažulyčio virtuvės stalelio, staiga suvokiau, kad tai, kuo gyvenime tapsiu, priklausys vien nuo manęs. Niekas nieko nepadarys už mane. Prisiminiau posakį: „Tikroji branda prasideda tą akimirką, kai galutinai suvoki, kad niekas tavęs neišgelbės." Šis suvokimas staiga atvėrė man akis. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas ėmė keistis.

Nuo pat vaikystės mums kalama, kad už didžiąją mūsų gyvenimo dalį atsakingi kiti. Kol esame vaikai, visa kuo rūpinasi tėvai (žinoma, jei vaikams pasiseka). Jie maitina, rengia, suteikia stogą, galimybes mokytis ir ilsėtis, duoda pinigų, pasirūpina sveikata ir visais kitais dalykais. Taigi viską gauname iš kitų. Šia prasme kiekvienas mūsų tėra pasyvus savo gyvenimo dalyvis.

Kad tėvai rūpinasi mumis, yra įprasta ir natūralu. Bėdos prasideda tuomet, kai į pilnametystę įžengęs žmogus vis dar tikisi, kad už jį ir jo gyvenimą tebėra atsakingi kiti žmonės. Tačiau kai sulaukiame aštuoniolikos (kartais ir anksčiau), viskas jau mūsų rankose. Esame savo likimo kalviai. Ar tėvams pavyko įdiegti mums pasitikėjimą savo jėgoms, ar ne, atgal žvalgytis jau negalime. Dabar viskas priklauso tik nuo mūsų.

Viename apsakyme Tolstojus rašo apie vaikus, kuriems pasakoma, kad laimės paslaptis paslėpta jų namų kieme. Jie suras ją ir bus amžinai laimingi tik tuo atveju, jeigu sugebės atsispirti vienam dalykui – negalvoti apie baltą triušį tol, kol neras lobio. Kiekvieną kartą išėję jo ieškoti vaikai stengdavosi negalvoti apie triušį. Tačiau kuo labiau jie stengėsi, tuo daugiau apie jį galvojo, taigi, žinoma, savo laimės paslapties niekada nerado.

Triušio medžioklė

Kiekvienas turime po „baltą triušį", o kartais netgi po kelis. Tie „triušiai" – tai visi pasiteisinimai, kurių prisigalvojame bandydami išvengti prievolės aiškiai apsibrėžti tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo likimą. Kadangi mąstymo kokybė nulemia gyvenimo kokybę, norėdami realizuoti savo potencialą, privalome būti įgudę mąstytojai. Vienas įgudusio mąstytojo sugebėjimų yra objektyviai analizuoti paties proto kuriamas kliūtis, arba pasiteisinimus, kuriuos pateikiame kaip priežastis nejudėti į priekį.

Pavyzdžiui, „balti triušiai" gali būti tokie: „Aš per jaunas"; „Aš per senas"; „Aš neturiu pinigų"; „Aš nesu pakankamai išsilavinęs"; „Aš turiu per daug finansinių įsipareigojimų"; „Aš dar nepasiruošęs"; „Man trukdo viršininkas ir šeima", ir dar aibė kitų.

Kokie jūsų „balti triušiai"? Kokius pateisinimus dažniausiai susikuriate, kad galėtumėte nieko nekeisti ir gyventi po senovei? Pradėkite savo gyvenimo „triušių medžioklę". Išgaudykite juos. Ištyrinėkite, paskui nuspręskite, ar jie buvo ko nors verti.

Štai paprastas būdas patikrinti savo pasiteisinimų pagrįstumą. Paklauskite savęs: „Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris turėjo tokią pat problemą, kokią dabar turiu aš, bet ją įveikė ir pasiekė tikslą?"

Jeigu atsakysite „taip", vadinasi, jūsų pasiteisinimas nieko vertas. Kas pavyko vienam žmogui, gali pavykti ir kiekvienam kitam. Nuolatinis pasiteisinimų kūrimas yra liga. Jei ji kamuoja ir jus, ryžkitės kuo greičiau gydytis, kol ji dar nespėjo sužlugdyti visų didžiosios sėkmės lūkesčių.

Išeitis

Nelengva nustoti teisintis ir imtis aktyvių veiksmų. Tai yra ne juokais kebli užduotis. Dėl to dauguma žmonių to ir nedaro. Tai kaip pirmąsyk šokti su parašiutu: baisu ir beprotiškai smagu tuo pat metu. Kai tik atsikratome pasiteisinimų, staiga pasijaučiame visiškai vieni ir pažeidžiami – kaip kad iššokę iš lėktuvo. Tačiau po kelių akimirkų mus užplūsta džiaugsmas, širdis pradeda plakti stipriau, nes mes jau esame laisvi.

Neverta net bandyti atsisakyti atsakomybės už savo gyvenimą. Atsisakyti iš tiesų galima tik kontrolės. O kontrolės dėsnis sako, kad gerai jaučiamės tik tol, kol kontroliuojame savo gyvenimo aplinkybes. Taigi atsisakę atsakomybės, atsisakome ir kontrolės, kartu – ir dvasios ramybės. Gebėjimas atsakyti už save yra pagrindinė brandaus individo savybė. Brandūs žmonės prisiima tiek nuopelnus, tiek ir kaltę už visa, kas jiems nutinka. Nevykėliai sėkmės atveju prisiima nuopelnus, tačiau dėl visų problemų paprastai kaltina kitus žmones arba aplinkybes. Sėkmingai gyvenantys vyrai ir moterys pasižymi stipriu vidinės atsakomybės jausmu, kuris apima ir jų darbą, ir visus santykius su aplinkiniais. Nevykėliai kiekviena proga vengia atsakomybės.

Kartais per seminarą auditorijos klausiu: „Keli iš jūsų dirbate patys sau?" Paprastai rankas pakelia mažiau nei penktadalis klausytojų. Tuomet jiems paaiškinu, kad tai buvo suktas klausimas – mat manyti, jog dirbi kažkam kitam, o ne sau, yra pati didžiausia klaida. Visi mes dirbame patys sau, visiškai nesvarbu, kieno parašas puikuojasi ant mums įteikiamo čekio.

Trys procentai darbuotojų kiekvienoje įmonėje elgiasi taip, tarsi būtų jos savininkai. Jie dirba taip, kaip dirbtų patys sau. Jie elgiasi taip, tarsi visa tai priklausytų jiems. Kalbėdami apie įmonę, jie renkasi žodžius „mes", „mūsų" ir „mus". O daugelis kitų apie įmonę kalba taip, tarsi su ja neturėtų nieko bendro, tarsi tai būtų tik darbo vieta, kurioje jie pluša dėl duonos kasdieninės kąsnio.

Atsakykite į paprastą klausimą: jeigu būtumėte darbdavys ir turėtumėte du darbuotojus – vienas jų elgtųsi taip, tarsi jam priklausytų visa įmonė, o kitam darbas tebūtų vieta, kur jis kasdien praleidžia valandas nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro – katrą iš jųdviejų mieliau paaukštintumėte? Į katrą iš jų mieliau investuotumėte? Manau, atsakymas akivaizdus.

Iškalbingas rodiklis

Jūsų požiūris į atsakomybę charakterizuoja jus kaip asmenybę. Itin atsakingas žmogus stengiasi mąstyti pozityviai, jis pasitiki savimi ir moka valdytis, be to, jis yra optimistas. Kitoje skalės pusėje regime neatsakingą žmogų, niūrų pesimistą ir lengvai pasiduodantį ciniką. Tai bailus, tikslo neturintis žmogus, neretai nervingas arba psichiškai nestabilus. Psichiatras Tomašas Šažas (Thomas Szasz) teigia, kad „tokio dalyko kaip psichikos ligos nėra, o yra tik atsakomybės trūkumo laipsniai."

Atsakingi žmonės paprastai mąsto pozityviai ir yra sveikos psichikos. Neatsakingi žmonės linkę į neigimą ir psichikos sutrikimus. Šis pastebėjimas yra vienas svarbiausių atradimų žmogaus psichologijos ir asmens elgesio tyrimų istorijoje.

Atsakomybė, kontrolė ir laisvė, arba asmenybės autonomija, žengia koja kojon. Taigi turime tokią lygybę:

ATSAKOMYBĖ = KONTROLĖ = LAISVĖ

Žmonės, sugebantys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nuolat išgyvena teigiamas emocijas:

ATSAKOMYBĖ = TEIGIAMOS EMOCIJOS

Skalės apačioje yra žmonės, kurie elgiasi neatsakingai, kurie nepripažįsta asmeninės atsakomybės, be to, jiems vis atrodo, kad jie visai nevaldo savo gyvenimo aplinkybių. Jie įsitikinę, kad gyvenimo pakeisti neįmanoma. Neatsakingiesiems atrodo, kad juos valdo išorinės jėgos ir kiti žmonės, todėl jie jaučiasi tarsi įkalinti narvelyje.

Neatsakingas elgesys, negalėjimas kontroliuoti situacijos ir įkalinimo jausmas sukelia neigiamus jausmus, pavyzdžiui, žmogus tampa nelaimingas, piktas ir jaučiasi sužlugdytas. Štai atvirkštinis anksčiau sudėliotos lygybės variantas:

NEATSAKOMYBĖ = KONTROLĖS TRŪKUMAS = LAISVĖS TRŪKUMAS

Sutrumpintai ši lygybė gali būti užrašoma ir taip:

NEATSAKOMYBĖ = NEIGIAMOS EMOCIJOS

Emocijos – „vagys"

Neigiamos emocijos panašios į vagį. Jos – pirmučiausia daugelio mūsų nesėkmių priežastis. Jos susargdina žmones psichiškai ir fiziškai, sugadina santykius su artimaisiais ir sugriauna karjeras. Jos meta šešėlį ant visko, ko tik žmogus imasi. Tai yra mūsų laimės priešai.

Žmogui, kuris nori daug pasiekti, visų pirma būtina išsilaisvinti nuo neigiamų emocijų. Juk neįmanoma jaustis blogai ir tuo pat metu jausti ramybę. Šie jausmai tarpusavyje visiškai nesuderinami.

Kai prieš kelerius metus ėmiau gilintis į šiuos dalykus, apstulbau – sužinojau, kad praktiškai visi rūpesčiai, su kuriais gyvenime susiduriame, kyla iš vienokių ar kitokių neigiamų emocijų. Suvokiau, kad jeigu rasčiau būdą tas emocijas pašalinti, mano gyvenimas taptų nuostabus. Tuomet pradėtų veikti visi psichikos dėsniai, apie kuriuos mes su jumis jau čia kalbėjome, ir per trumpą laiką pavyktų pasiekti daugiau, nei paprastai pasiekiama per ilgus metus.

Kita vertus, jeigu atsikratyti neigiamų emocijų nepavyktų, jos sukliudytų džiaugtis ir tuo, kas jau pasiekta. Neigiamos emocijos prieš mus atgręžia visus psichikos dėsnius. Per trumpą laiką destruktyvūs jausmai sukeltų daug sielvarto ir širdgėlos.

Greitai supratau, jog neigiami jausmai žmogaus gyvenime visiškai nereikalingi, jie net nenatūralūs. Tad jų nė nereikia. Jie netarnauja jokiam geram tikslui – tik griauna.

Kartais sakoma, kad neigiamos emocijos yra natūrali, įprasta žmogiškosios egzistencijos dalis. Kad jos reikalingos lygiai taip kaip ir teigiamos emocijos. Kad jos neišvengiamos, kaip kad gamtoje neišvengiamas lietus arba saulėkaita.

Kiekvieną neigiamą emociją, kurią patiriame suaugę, mes esame įsiėmę į save dar vaikystėje. Tai ištisas procesas. Tačiau jei neigiamų emocijų išmokstama, vadinasi, jų galima ir atsikratyti. Atsikratyti ir išsilaisvinti.

Dažniausios neigiamos emocijos

Įprasčiausios ir lengviausiai atpažįstamos neigiamos emocijos yra abejonė ir baimė. Taip pat kaltė ir apmaudas, jos paprastai žengia drauge – tarsi dvyniai. Be jų dar yra pavydas, svarbiausia neigiama emocija šalyse, kur išpažįstamos komunizmo idėjos ar kitos politinės demagogijos. Greta pavydo yra nepasitikėjimas, laimės ir darnių tarpasmeninių santykių griovėjas.

Galime išvardyti daugiau kaip 50 neigiamų emocijų. Tačiau palaipsniui visos jos susilieja ir pasireiškia vienu vieninteliu neigiamu jausmu – pykčiu. Veikiausiai tai yra pati žalingiausia neigiama emocija, pati stipriausia, destruktyviausia. Kartą kilęs pyktis visuomet išreiškiamas, tačiau gali būti nukreiptas į vidų arba į išorę.

Kai jis nukreiptas į save, pavyzdžiui, suvaldomas ar numalšinamas, žmogus suserga. Jeigu pyktis išreiškiamas išoriškai, nukenčia santykiai su artimaisiais. Šie tampa nelaimingi, o išskirtiniais atvejais suserga fiziškai.

Kaip jaučiamės supykę? Kaip pykčio akimirkomis mąstome, žvelgiame į pasaulį? Kaip sutariame su aplinkiniais? Kokius žodžius sakome sau ir kitiems? Kaip miegame, kaip veikia mūsų virškinimas?

Kuo ilgiau trunka pyktis, tuo daugiau jėgų jam sueikvojame. Tai tarsi sparčiai plintantis miško gaisras. Jis užvaldo ir pasiglemžia mūsų miegą, draugus ir darbą. Jis verčia elgtis neracionaliai, netgi taip, kad vėliau mes dėl tų poelgių gailimės, gėdijamės jų.

Ar yra kada kas nors gera gimę iš pykčio arba iš kitos neigiamos emocijos? Atsakymas būtų tvirtas ne. Neigiamos emocijos, kurių šaknys yra atsakomybės stoka, visiškai nenaudingos. Tad kodėl tiek daug jų patiriama? Dabar aptarsime pagrindines jų kilimo priežastis.

Neigiamų emocijų priežastys

Neigiamos emocijos kyla dėl keturių pagrindinių priežasčių. Pirmoji – teisinimasis.

Teisinimasis yra bandymas paaiškinti sau bei kitiems, kodėl pykstame ar jaučiame nuoskaudą.

Kai tam tikroje situacijoje jaučiamės blogai, pirmoji reakcija būna pyktis. Paskui mes stengiamės surikiuoti visas priežastis, kuriomis tą pyktį galėtume pateisinti. Norisi tarti, kad „aš turiu visas teises pykti". Tuomet ieškoma žmonių, kurie su šia mintimi sutiktų ir pykčio jausmą palaimintų. Situacija jiems paprastai nupasakojama su menkiausiomis smulkmenomis, idant jie akivaizdžiai įsitikintų, kad būtent mes esame nukentėjusioji pusė. Beje, negalėdami pateisinti savo pykčio, paprasčiausiai negalime pykti toliau.

Atsisakymas teisinti pyktį yra gera pradžia siekiant atsikratyti neigiamų emocijų. Nebeleiskime sau ieškoti priežasčių, kodėl jaučiamės blogai. Nesiteisinkime. Liaukimės kritikuoti ir smerkti. Nes iš kritikos gimsta smerkimas, o paskui – netolerancija ir pyktis.

Tačiau negana vien susilaikyti ir neteisti, kad neigiamos emocijos apskritai nekiltų. Reikia mokėti ir atleisti.

Aš pats, stengdamasis suvaldyti neigiamus jausmus, tariu sau: „Padėk jam, Viešpatie, tikriausiai šiandien jam prasta diena."

Turbūt jums yra atsitikę, kai prieš pat nosį gatvėje netikėtai užlenda kitas automobilis. Ar pastebėjote, kaip greitai tuomet įsižiebia pyktis? Tą vairuotoją sutikote pirmą kartą gyvenime, kaip ir jis jus, tačiau reaguojate taip, lyg jis būtų nuosekliai planavęs į jus pasikėsinimą, tik ir laukęs, kol jūs važiuosite pro šalį.

Jeigu neleisite sau būti teisėjais ir kaltintojais, sunaikinsite visą pykčio kilimo mechanizmą.

Antroji neigiamų jausmų priežastis yra susitapatinimas, arba įprotis viską, kas vyksta, priimti asmeniškai. Juk pykstame tik tuomet, kai turime ką bendra su konfliktine situacija, ir kuo asmeniškiau ją aiškinamės sau, tuo ji labiau mus žeidžia.

Kai tik nustosime viską traktuoti asmeniškai, išsyk pažabosime savo emocijas, o ne atvirkščiai. Galime pabandyti atsitraukti, pažvelgti į situaciją iš šalies, išvysti ją objektyviai. Mąstykime filosofiškai, stenkimės situaciją pamatyti kito žmogaus akimis. Kai sugebėsime nebesitapatinti su įvykiais, tapsime ramesni, giedresnio proto, konfliktinėse situacijose galėsime elgtis kur kas racionaliau. Tai, beje, ypač svarbu įvairių lygių vadovams.

Neigiamos emocijos kyla ir dėl to, kad kartais pasijuntame neįvertinti – tai yra trečioji priežastis. Mums ima atrodyti, kad žmonės mūsų nepaiso arba rodo mažiau pagarbos negu, regis, esame nusipelnę. Tokiomis akimirkomis atbunda mūsų egoizmas, mes jaučiamės įžeisti ir puolame į gynybinę poziciją. Štai kodėl vienas išminčius kadaise pasakė nuostabią mintį: „Nesijaudink dėl to, ką kiti žmonės galvoja apie tave – jei tik žinotum, kaip retai jie tai daro, veikiausiai įsižeistum."

Neigiamas emocijas privalome sunaikinti. Greičiausias būdas – rauti jas su šaknimis.

Ketvirta ir galutinė neigiamų emocijų priežastis yra kaltinimas. Praktiškai visi neigiami jausmai kyla dėl šios priežasties. Veikiausiai net 99 procentai neigiamų emocijų kyla todėl, kad dėl savo nesėkmių mes kaltiname visą pasaulį, bet tik ne save. Jei staiga liautumės kaltinę visus ir viską, neigiamos emocijos, kad ir kokios jos būtų, išgaruotų – taip staiga išjungus srovę užgęsta lemputės ant kalėdinės eglutės.

Dar kartą apie pakeitimo dėsnį

Raudami su šaknimis neigiamas emocijas, pasiremkite pakeitimo dėsniu. Dėsnis teigia, kad sąmonė vienu metu tegali mintyti vieną mintį. Tai gali būti tiek teigiama, tiek ir neigiama mintis, tačiau ji pasirenkama sąmoningai. Neigiamą, destruktyvią mintį galima pakeisti pozityvia – tokiu būdu pirmoji tiesiog išstumiama iš galvos.

Vos tik pajutę bundantį neigiamą jausmą arba pyktį, turite tvirtai tarti: „Už savo gyvenimą atsakau tik aš pats." Tokiu būdu neigiamas emocijas kelianti mintis sunaikinama.

Tai labai veiksmingas būdas kontroliuoti protą. Ištarę šiuos žodžius tarsi grįžtame į savąjį emocijų valdytojo postą. Žodžiai „Už savo gyvenimą atsakau tik aš pats" veikia kaip jungiklis, kuriuo protas iš neigimo režimo perjungiamas veikti teigimo režimu. Šiais žodžiais mes pranešame, kad kontroliuojame visus savo jausmus ir visas gyvenimo aplinkybes. Augti ir tobulėti mes galime tik tiek, kiek išsilaisviname nuo neigiamų emocijų. Nes jos yra tarsi magnetas, sulaikantis žmogų esamoje raidos pakopoje.

Ne pasirinkimas, o prievolė

Prisiimti atsakomybę ir tokiu būdu sunaikinti neigiamus jausmus nėra pasirinkimas – tai privaloma. Nuo to priklauso mūsų sėkmė, laimė ir net sveikata. Jeigu norime plėtoti savo psichines galias, privalome save pamilti, o tai įmanoma tik tada, kai atsikratysime neigiamų emocijų. Teigiamos, konstruktyvios emocijos yra laimės, aukštų pasiekimų ir ilgaamžiškumo pagrindas.

Stabtelėkime ir paanalizuokime savo gyvenimą – praeitį, dabartį, pagalvokime apie ateitį. Mintimis peržvelkime visas konfliktines ir kitaip nemalonias situacijas, prisiminkime, kokias nemalonias emocijas jos sukelia. Tuomet visą iš jų kylantį neigimą neutralizuokime žodžiais „Už savo gyvenimą atsakau tik aš pats".

Į visas bėdas ir rūpesčius mes paprastai įsiveliame per neapdairumą, galima sakyti – savo noru. Tačiau mes turime laisvę rinktis, taigi galime pasirinkti ir kitokį, pozityvų elgesį.

Neretai žmonės klausia: „Ar prisiimti atsakomybę ir prisiimti kaltę nėra tas pats?" Atsakyti galiu taip: atsakomybė visuomet yra orientuota į ateitį, o prisiimdami kaltę dažniausiais žvelgiame atgal.

Atsakomybės formulės yra „kitąsyk", „ateityje" arba „ką man daryti toliau". Kaltės formulės yra „tai jis kaltas" arba „tai ji kalta", arba „jei tik..." Atsakomybė suteikia kontrolės pojūtį. Be to, kai esame atsakingi už save, tai drauge savimi ir pasitikime, galime veikti. O kaltė kelia pyktį, skatina keršyti.

Štai visai kasdieniška situacija: prie šviesoforo įdaužiamas jūsų automobilis. Tarkime, kad kaltas tas kitas vairuotojas, jis pažeidė taisykles, taigi teisiškai už įvykio padarinius atsako jis. Tačiau už savo reakciją į šį įvykį atsakote tik jūs. Galite įniršti, supykti, nusiminti arba įsiaudrinti, taip pat galite susikaupti, susivaldyti ir elgtis ramiai. Renkatės tik jūs. Kaip jausitės toje situacijoje, priklausys tik nuo jūsų.

Atleiskite stabdžius

Beveik visi mes turime bent po vieną neigiamą emociją, kuri kliudo mums prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimą, už kylančias situacijas. Kiekvienas turime bent po vieną neigiamą emociją, su kuria nenorime skirtis.

Kartą vienam seminaro klausytojui patariau nusiraminti, nepykti ant savo skriaudėjo. O jis man atkirto: „Jei jūs tik žinotumėte, ką jis man padarė, tai kitaip kalbėtumėte." Štai čia visa esmė. Net ir vienas neigiamas jausmas, tūnantis mūsų sąmonėje ar pasąmonėje, drumsčia mums ramybę, yra didžiulė kliūtis kelyje į sėkmę ir laimę.

Štai pavyzdys. Įsivaizduokite, kad nusipirkote naujutėlį Mercedes 600 SEL automobilį. Jis tiesiai iš gamyklos, nuostabiai sukonstruotas, mechaniškai tobulas. Su šiuo automobiliu tėra viena problema – surenkant stabdžių sistemą buvo padaryta viena klaidelė, todėl užblokuotas vieno priekinio rato stabdis. Ratas nesisuka. Jūs sėdatės prie vairo, paleidžiate variklį, įjungiate pavarą, nuspaudžiate greičio pedalą ir... puikusis automobilis ima suktis aplink surakintąjį ratą. Kad ir kaip stipriai spaustumėte pedalą, į priekį nepajudėsite, tegalėsite suktis ratu.

Pasaulyje apstu žmonių, kurie elgiasi kaip tas naujas, bet jau sugedęs automobilis. Tie žmonės gali būti protingi, patrauklūs ir išsilavinę, gali atrodyti, kad jiems viskas einasi kuo puikiausiai, tačiau jų gyvenimas yra judėjimas ratu, nes jie nenugalėję vieno vienintelio kliuvinio – vienos neigiamos emocijos.

Esu sutikęs daug penkiasdešimtmečių žmonių, kurie lig šiol tebeprisimena vaikystės nuoskaudas. Šis neatlėgstantis kartėlis gadina jų santykius su sutuoktiniais, vaikais, bendradarbiais ir draugais. Jis pasireiškia psichosomatiniais sutrikimais, o išskirtiniais atvejais gali tapti mirties priežastimi.

Psichoterapija sukurta tam, kad padėtų žmonėms susidoroti su nenumaldytu pykčiu, kalte, apmaudu. Pacientas išgyja tuomet, kai sugeba nurodyti, kas jį stabdo, verčia suktis vietoje, neleidžia judėti į priekį.

Skatinkite kitus

Kai prisiėmėte atsakomybę už kiekvieną savo gyvenimo akimirką, paskatinkite tai padaryti savo draugus ir bendradarbius. Jei jie ims pasakoti apie savo rūpesčius ar žlugusias viltis, atjauskite juos, tačiau priminkite: „Už visa ką atsakote tik patys."

Turbūt geriausia, kuo galite padėti tikram draugui, yra grąžinti jam sveiką protą – priminti, kad jis yra atsakingas. Kai artimas žmogus skundžiasi, atsakykite jam taip: „Už viską atsakai pats, tad viskas tavo rankose." Nesistenkite patarinėti. Patarimas gali būti nepageidautinas, kartais netgi neišgirstas. Geriau jau išklausykite ir paskatinkite besiguodžiantį žmogų imtis aktyvių veiksmų.

Vienu metu mano žmona Barbara galvojo tapti psichologe ar psichoterapeute. Ji norėjo padėti kitiems žmonėms spręsti jų problemas, nuolat patarinėjo savo draugėms, kaip šioms derėtų elgtis įvairių problemų akivaizdoje.

Mano supratimu, tokiose situacijose pakanka žmogų paskatinti elgtis ryžtingai ir imtis iniciatyvos – tada visos problemos, kad ir kokios sunkios iš pirmo žvilgsnio, yra įveikiamos. Tačiau Barbarai tai atrodė pernelyg paprasta. Ji man priekaištaudavo, esą aš nepakankamai gilinuosi į žmonių rūpesčius. Tačiau pamačiusi, kad žmonės iš tiesų išsikapsto iš sudėtingų situacijų tiesiog padrąsinti veikti, ji pripažino, kad mano metodas veiksmingas.

Dabar mudu su Barbara neretai juokaujame: kai mano žmona grįžta po pietų su asmeninių rūpesčių turinčia bičiule, aš pasiteirauju, ką ji jai patarusi. O Barbara atsako: „Daviau jai Didįjį Patarimą." Patarimas, pakartosiu, skamba taip: „Už viską atsakai pats (pati), tad viskas tavo rankose."

Tapkite savo psichoterapeutais: nuolat priminkite sau, kad „už savo gyvenimo aplinkybes atsakote patys". O paskui paskatinkite taip pat elgtis ir kitus, jei šie kreipsis į jus patarimo.

Praktika

Pasiimkite popieriaus lapą ir per vidurį nubrėžkite vertikalią liniją. Kairėje pusėje stulpeliu surašykite visus žmones arba įvykius, kurie jums žadina neigiamus jausmus.

Dešinėje puslapio pusėje greta kiekvieno punkto surašykite sakinius, prasidedančius fraze „Aš esu atsakingas už tai, nes..." Baikite juos atsižvelgdami į konkrečią situaciją.

Baigę pratimėlį nustebsite: neigiamos emocijos susilpnės, pajusite, kad situacija yra jūsų rankose.

Netrukdykite patys sau

Auksinis raktelis nuo jūsų sėkmės ir laimės durų slypi jumyse. Mes kalbėsime apie principą, kurio remdamiesi galite pažadinti savo proto galias, kuris padės jums pašalinti neigiamas emocijas ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tas principas padės jums nusimesti rūpesčių naštą, kurią jūs tampotės su savimi nuo pat vaikystės. Jis padėjo pasikeisti tūkstančiams mūsų seminarų klausytojų.

Dabartinė jūsų asmenybė yra jūsų mąstymo rezultatas. Atitikimo dėsnis sako, kad išorinis pasaulis yra vidinio pasaulio atitikmuo. Visa, kas turi vienokią ar kitokią fizinę išraišką – sveikata, santykiai su žmonėmis, karjera, šeima ir visi žemiškieji pasiekimai – yra įsikūnijusios jūsų mintys.

Jūsų elgesys, nuostatos, vertybės ir mąstysena yra išmokti dalykai. Į šį pasaulį atėjote be jų. O jei sugebėjote jų išmokti, tai sugebėsite ir atsikratyti, jeigu tik jie jums trukdo ir nesiderina su jūsų planais.

Būtina sėkmės ir laimės sąlyga – optimizmas. Vis dėlto esame kamuojami įvairiausių neigiamų emocijų, ypač pykčio, baimės, abejonių, pavydo, apmaudo, susierzinimo, nepakantumo, netolerancijos ir nepasitikėjimo. Kad ir kaip mes kovojame su savimi, visos šios neigiamos emocijos kyla neklausdamos mūsų leidimo, neretai – pačiu netinkamiausiu metu. Dėl jų kartais elgiamės taip, kad vėliau tenka gailėtis.

Neigiamos emocijos yra tam tikros reakcijos, kurių, kaip ir visų kitų dalykų, esame išmokę. Todėl dabar svarbu suvokti, kokie psichologiniai veiksniai sukuria sąlygas, kurioms esant neigiami jausmai kyla ir tarpsta.

Laimei, pasąmonėje nėra kertės, skirtos neigiamoms emocijoms. Jeigu neigiamos emocijos būtų integrali psichikos dalis, būtų beviltiška bandyti jų atsikratyti. Tačiau jos tėra užklydėlės, kurias išvejame tinkamai elgdamiesi.

Dirva

Gimstame neturėdami savivokos nei negatyvių emocijų. Jų išmokstame augdami. Paprastai įsiimame tas, kurios ryškiausiai demonstruojamos šeimoje. O demonstruoja mums jas tėvas arba motina, arba abu drauge. Tai yra žmonės, su kuriais mes vaikystėje itin stipriai tapatinamės. Kaip elgiasi jie, taip elgiamės ir mes.

Neretai vieną ar kitą ydingą mintį arba elgsenos modelį nešiojamės taip ilgai, kad jų nė nebepastebime ir nesuvokiame, iš kur visa tai atsirado. Tačiau tikra yra viena: vos gimę tų ydų neturėjome. Jos nėra įgimtos. Todėl norėdami galime jų atsikratyti.

Neigiamybių šaknys

Polinkis į neigiamas emocijas vaikystėje susiformuoja dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – destruktyvi kritika. Destruktyvi kritika padarė daugiau žalos ir sunaikino daugiau likimų, negu visi karai mūsų istorijoje. Vienintelis skirtumas – per karą žudomi fiziniai kūnai, o destruktyvi kritika naikina dvasią. Iš esmės kiekviena vidinė ar išorinė mūsų problema šiandieną kyla todėl, kad vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu buvome negailestingai kritikuojami, buvo užsipultos mūsų vertybės.

Vaikai iki šešerių metų amžiaus yra be galo atviri svarbiausių savo gyvenime žmonių įtakai, o dėl to – labai pažeidžiami. Tuo metu jie dar nesugeba atskirti teisingų ir klaidingų vertinimų bei kritikos pagrįstumo. Vaiko sąmonė yra tarsi šlapias molis, kuriame tėvai ir artimieji ilgam palieka įrašus bei ženklus.

Kritiką įvertinti ir ją pamatuoti gali tik brandi asmenybė. O vaikas – ne. Tuo metu mes tik mokėmės pažinti save, buvome imlūs tarsi nedidukė kempinė, svarbių žmonių vertinimus priėmėme už gryną pinigą. Kad ir ką jie tada mums kalbėjo, jų žodžiai atrodė tikra tiesa.

Pavyzdžiui, jeigu mums be paliovos kalė į galvą, kad „tu esi blogas berniukas", kad „tavimi negalima pasitikėti", kad „tu esi melagis" (visi vaikai meluoja, tai tik vienas iš etapų besimokant bendrauti su žmonėmis), mes veikiausiai patikėjome, kad visa tai yra neginčijami faktai. Mes juos priėmėme, jie nusėdo pasąmonėje ir ėmė formuoti mūsų būsimojo elgesio schemas.

Man pačiam vaikystėje buvo nuolat kartojama, kad „nieko nepasieksiu", kad tik nuolat „nuviliu savo tėvus". Nesuvokdami, kad vaikai yra maži besimokantys organizmai, kurie nuolat klysta, iš manęs, savo pirmagimio, jie reikalavo to, ko duoti jiems tada tiesiog negalėjau. Kai pats susilaukiau vaikų, nusprendžiau nesielgti su jais taip, kaip buvo elgtasi su manimi. Saviesiems aš kasdien kartojau, kad myliu juos ir kad jie yra geriausi vaikai pasaulyje. Net kai tekdavo juos supeikti, pradėdavau žodžiais „Labai tave myliu, tačiau taip elgtis neturėtum, nes gali susižeisti" ar panašiai, priklausydavo nuo situacijos.

Tėvai kritikuoja norėdami savo vaikams padėti, pagerinti jų elgesį. Tačiau destruktyvi kritika menkina vaiko savivoką ir silpnina savivertę, todėl mažylio elgesys tik prastėja, pasitikėjimas savimi menksta. Padidėja tikimybė, kad vaikas klys kur kas dažniau. Kritikuojamas pernelyg dažnai arba itin jautriai priimantis kritiką vaikas tampa nerimastingas ir baikštus, todėl daug ko pradeda apskritai vengti.

Blogiausiu atveju vaikas gali tapti hiperjautrus. Tuomet jis jausis nesaugiai ir bijos bandyti bet ką nauja. Užaugęs toks vaikas itin jautriai reaguos į kritiką, o išgirdęs nepritariant sutuoktinį, viršininką, draugą ar bendradarbį, supyks ir puls gintis.

Kiekvienas esame „pajautrinti" kurioje nors gyvenimo srityje. Paprastai tai esti pačios reikšmingiausios – šeima arba karjera. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos turime padaryti – mokykimės objektyviai, tarsi iš šalies, vertinti kritiką, aplinkinių nuomonę. Tai nėra lengva, tačiau sutaupo nemaža energijos. Sugebėjimas išvengti per didelio aplinkinių kritikos poveikio yra svarbiausia trokštančio realizuoti save žmogaus savybė.

Laimės griovėjai

Antroji priežastis, dėl kurios vaikams formuojasi polinkis į neigiamas emocijas, yra meilės trūkumas. Itin vaiką traumuoja vieno arba abiejų tėvų rodoma nemeilė. Vaikas patiria siaubą, kai tėvai išlieja į jį nukreiptą pyktį arba nepritarimą. Nuo to jis darosi nerimastingas ir bailus, emociškai nestabilus. Vaikui labai reikalinga tėvų meilė, o kai dėl vienų ar kitų priežasčių ji atimama, jo dvasioje prasideda destrukcija.

Jeigu tais ankstyvaisiais metais, kai formuojasi mūsų charakteris, mes nepatiriame tikros meilės (dauguma, deja, nepatiria), jos ieškome visą likusį gyvenimą, nuolat jaučiame emocinį stygių, ilgesį, nesaugumą. Kaip kalcio trūkumas vaikystėje sukelia rachitą, kuris vėliau atpažįstamas iš kreivų kojų, taip meilės trūkumas vaikystėje suaugus pasireiškia neigiamomis emocijomis.

Trys sąlygos

Meilę vaikystėje pajuntame esant trims sąlygoms. Nors vienos jų trūkumas vėliau pasireikš elgesio deformacijomis, negatyviomis emocijomis, nesaugumo pojūčiu.

Pirmoji visavertės emocinės raidos sąlyga yra tėvų meilė sau. Tėvai negali mums duoti daugiau meilės, negu jos jaučia sau. Jeigu tėvas arba motina nemyli savęs, mums jie neką tegalės duoti meilės. Aukštos savivokos tėvai užaugina aukštos savivokos vaikus, o žemos savivokos tėvai – žemos savivokos vaikus. Tai yra nepaneigiamas dėsnis. Kaip šauksi, taip atsilieps. Vaikai yra veidrodinis tėvų atspindys.

Antroji sąlyga, kad vaikas jaustųsi mylimas, yra tėvų meilė vienas kitam. Meilę vaikai pažįsta tiesiogiai patirdami ją ir stebėdami, kokią reikšmę šis jausmas turi jų šeimoje. Yra posakis, kad geriausia, ką gali vyras duoti savo vaikams, yra meilė žmonai. Šią frazę galima pasakyti ir atvirkščiai, taip pat bus tikra tiesa. Vaikai, augantys šeimoje, kurioje tėvas ir motina myli vienas kitą ir tos meilės neslepia, užaugę jausis saugiai ir pasitikės savimi.

Santykių su priešingos lyties asmenimis taip pat mokomės stebėdami šeimą. Jeigu su jais nesusipažinome savo tėvų namuose, šių santykių mokysimės pirmaisiais brandos metais bendraudami su kita lytimi, tuomet patirsime daug išbandymų ir darysime daug klaidų. Šiais laikais nemaža dalis pirmųjų santuokų esti „bandomosios" – jose poros tik mokosi gyventi drauge. Jie mokosi suprasti, ko iš savo sutuoktinio nori, o ko – ne, mokosi, kaip elgtis tarpusavyje, kad viskas klostytųsi gerai.

Trečioji būtina sąlyga yra tėvų meilė vaikui. Tiesa tokia, kad daugelio mūsų tėvai nemylėjo. Jie norėjo, bandė, ruošėsi, bet jiems taip ir nepavyko. Galbūt jiems trūko laiko, gal – jėgų, galbūt tai menkai domino juos, galbūt jie konfliktavo su savo tėvais ar sutuoktiniais, o dėl šių priežasčių tiesiog neturėjo galimybės mylėti mūsų.

Dažnokai tėvams savieji vaikai nelabai patinka. Gal tai dėl to, kad daugelis jų įsitikinę, jog vaiko užduotis – pateisinti gimdytojų lūkesčius. Vaiko buvimą savarankiška asmenybe jie neretai vertina kaip asmeninį įžeidimą. Jų įprastinė reakcija tuomet būna kritika arba nemeilė. Taikoma ilgą laiką ši praktika tampa blogu įpročiu. Tuomet tėvų santykis su vaikais svyruoja tarp kritikos ir pakantumo, nors turėtų būti tarp meilės ir branginimo.

Daugybė žmonių užaugo namuose, kuriuose nuolat patirdavo destruktyvią kritiką ir meilės trūkumą. Tada mes buvome per jauni, kad suprastume tokio tėvų elgesio priežastis. Suvokėme tik tiek, kad „tėveliai kažin kodėl mane bara ir manęs nemyli. Jie mane gerai pažįsta, tad veikiausiai to nusipelniau."

Destruktyvios kritikos ir meilės trūkumo derinys gimdo kaltės jausmą. Kaltės jausmas yra didžioji XX amžiaus rykštė. Tai pagrindinė dvasinių ligų ir begalės blogų emocijų priežastis. Kaltas vaikas įsitikinęs esąs niekam tikęs. Taigi destruktyvia kritika ir meilės stygiumi vaiko pasąmonėje įdiegiama, kad jis – bevertis.

Neretai kaltės jausmas žmonėms skiepijamas sąmoningai. Tai daroma turint du tikslus: bausti arba valdyti. Kaltė yra itin veiksminga emocinė nuobauda. Jai skiriama daug dėmesio negatyviuosiuose religiniuose mokymuose.

Primetama kaltė padeda valdyti bei manipuliuoti. Privertę žmogų jaustis kaltą, galime kontroliuoti jo jausmus ir elgesį.

Paprastai kaltės jausmu puikiai moka manipuliuoti motinos. Štai mano mama – galima sakyti, kad ji turėjo juodąjį kaltės diržą ir vedė kaltinimo kursus vietinėje Jaunųjų krikščionių organizacijoje.

Manipuliuoti kaltės jausmu mano motina išmoko iš savosios, o toji – dar iš savo motinos. Ši tradicija eina iš kartos į kartą.

Suaugusiųjų kaltė

Jei vaikystėje mums nuolat buvo primetamas kaltės jausmas, suaugę kaltę patirsime keliais būdais. Pirmiausia ir dažniausiai kaltė pasireiškia nepilnavertiškumo kompleksu, charakterio silpnumu. Mes jaučiamės, kad esame neverti gyvenimo džiaugsmų, o jei nutinka keli geri dalykai iš eilės, pasijaučiame itin nejaukiai. Tada paprastai imamės destrukcijos, kad tik ta laimė ilgai netruktų.

Šie jausmai – nepilnavertiškumas, silpnumas – išreiškiami žodine formule „aš to nenusipelniau". Kai kurie psichologai tai vadina sėkmės baime. Mes bijome, kad mums pasiseks labiau, nei kad esame sau leidę.

Dažniausiai žmonės labai daug ir labai sunkiai dirba, kad pasiektų tai, ko trokšta. Jie gaišta daug laiko ir nuoširdžiai aukojasi. Tačiau vos tik priartėja prie tikslo, ima ir sustoja. Jie sąmoningai arba nesąmoningai suklysta, ir sėkmė nuo jų nusisuka.

Pakeliui į savo gyvenimo sandorį pardavėjas patenka į automobilio avariją. Teisininkas, vykstantis pasirašyti didelės sutarties, taksi palieka lagaminą su vienintele sutarties kopija. Daugelis griebiasi alkoholio, narkotikų, nesantuokinių ryšių vien tam, kad išvengtų nepatogumų sėkmės atveju, nes nesijaučia verti jos.

Antras būdas, kuriuo pasireiškia kaltė, yra destruktyvi savikritika arba kitoks elgesys, kuriuo tiesiog prisišaukiama nesėkmė. Jeigu nuolat kritikuosime vaiką, jis greitai išmoks aštrios savikritikos, kurią pilsis ant savęs visą gyvenimą. Juk dažnai girdime žmones kartojant panašias frazes: „Aš visuomet vėluoju", „Aš visai nemoku skaičiuoti", „Nesugebu šio dalyko"... Gal taip ir nėra, tačiau nuolat kartojami tie žodžiai virsta tikrove.

Trečias dalykas, išduodantis, kad buvome užauginti su kaltės jausmu, yra galimybė mumis manipuliuoti. Manipuliavimo įrankis – kaltė. Net visai nepažįstami žmonės gali tampyti mus už „kaltės virvelių" taip, kad pasijuntame nejaukiai ar net paklūstame jų reikalavimams. Tokiose situacijose tampame marionetėmis, o tie, kurie sukelia mums kaltės jausmą – lėlininkais.

Kaltės jausmu kaip įrankiu nuostabiai manipuliuoja įvairūs labdaros prašytojai, tą meną gerai įvaldę taksistai, padavėjai ir skry džių palydovai. Pavyzdžiui, skrisdami lėktuvu žmonės greitai ištrokšta. Aš pats lėktuvuose geriu daug vandens, tad nuolat prašau pripildyti stiklinę. Dauguma stiuardesių to nepakenčia. Jos žino, kad keleiviai nori gerti, pačios skrisdamos irgi geria daugiau nei įprastai. Tačiau papildomo darbo jos nenori – nenori pilstyti vandens į stiklines. Tad užuot klaususios „Ar dar ko nors norėsite?" jos klausia „Ar tai bus viskas?".

Paprašytos dar vandens, jos tik sunkiai atsidūsta, tartum joms reikia atnešti nepakeliamai sunkų mūsų lagaminą. O mumyse tada nubunda kaltės jausmas.

Panašūs dalykai vyksta nuolat.

Žinomas amerikiečių poetas V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973) rašė: „Kuriems padarytas blogis, patys atlygins blogiu."

Ketvirtasis būdas, kuriuo pasireiškia kaltė, yra kaltės primetimas aplinkiniams. Jei vaikystėje nuolat girdėdavome kaltinimus ir kritiką, užaugę su aplinkiniais bendrausime lygiai tokiu pačiu būdu. Daugelis tėvų kaltę vaikams primeta vien tam, kad priverstų juos paklusti. Ir daugelis vadovų kaltės jausmą laiko geriausiu valdymo įrankiu.

Penktas, turbūt dažniausias, kaltės pasireiškimo būdas yra aukos kompleksas. Jo kamuojamas žmogus jaučiasi auka ir elgiasi taip, tarsi ja būtų iš tikrųjų. Jis arba ji be paliovos kartoja „atsiprašau". Be to, toks žmogus kalba „aukos kalba", tarsi bandytų visus įtikinti savo nekaltumu.

Dažniausiai girdimos „aukos žodyno" frazės yra „negaliu" arba „privalau", arba jų junginiai: „privalau, tačiau negaliu; negaliu, tačiau privalau".

Dar vienas šio žodyno elementas yra žodis „pasistengsiu". Taip žadėdamas žmogus iš anksto atsiprašo už nesėkmę. Šiuo žodžiu jis perteikia savo įsitikinimą, kad jam nepasiseks. „Pasistengsiu" reiškia „Man nepasiseks, tad įspėju jus iš anksto, kad vėliau manęs nekaltintumėte. Juk aš žadu tik pasistengti."

Kitas aukos žodyno žodis – „norėčiau". Jeigu prieš nusakydami tikslą pridedame „norėčiau", savo pasąmonei signalizuojame, kad sėkme netikime. Kai sakome „Norėčiau mesti rūkyti", arba „Norėčiau numesti svorio", arba „Norėčiau šiek tiek pataupyti", mes tarsi priduriame „...tačiau netikiu, kad man tai pavyks".

Dabar pat apsispręskite išmesti iš savo kalbos „aukos žodyno" elementus. Kalbėkite užtikrintai ir tvirtai. Sakykite „taip" arba „ne", o vietoj „negaliu" ir „norėčiau" – „galiu" ir „noriu".

Atsikratykite kaltės

Kaip atsikratyti kaltės, kaip jaustis laimingiems? Galime tai padaryti keliais būdais.

Pirma, iš minčių ir žodžių pašalinkime destruktyvią kritiką. Taip pat neleiskime, kad apie mus blogai kalbėtų kiti. Kai kas nors mėgins mus kritikuoti, turime tiesiai atsakyti: „Būčiau dėkingas, jeigu apie mane taip nekalbėtumėte, nes tai netiesa."

Antra, nieko nekaltinkime, kad ir kas mums nutiktų. Prisiimkime visą atsakomybę už savo gyvenimą ir už viską, ką galime jame pakeisti savo jėgomis. Iš tiesų kritikuodami ir kaltindami kitus tik menkinamės patys ir kurstome savo kaltės bei nepilnavertiškumo jausmus.

Trečia, nesileiskime tampomi už „kaltės virvučių". Kiekvieno mūsų aplinkoje yra vienas ar net daugiau žmonių, kurie įpratę bendrauti primesdami mums kaltės jausmą. Galbūt tai motina, sutuoktinis, viršininkas arba bendradarbis. Tokią padėti reikia keisti. Yra dvi praktikos, kuriomis galime atgrasinti artimą žmogų nuo įpročio manipuliuoti mūsų kaltės jausmu. Pirmoji ir visai paprasta – tylos praktika. Tango šokama dviese. Jeigu mes tylėsime ir neatsakysime, žaidimas liausis.

Kai kas nors bandys pažadinti mūsų kaltės jausmą, tiesiog nutilkime. Neatsakykime. Jokiu būdu. Nepasiduokime provokacijoms. Atsiminkime, kad į kaltinimus paprastai būname priversti atsakyti gynyba arba atsiprašymais. Jeigu sugebame į tokias provokacijas nereaguoti, tampame stipresni, lengviau susidorojame su susiklosčiusia padėtimi.

Jei tas kitas žmogus klausia mūsų, ką galėtume jam atsakyti, atsakykime „visiškai nieko".

Būkime mandagūs, draugiški ir elkimės pagarbiai. Šypsokimės, net jei šnekamės telefonu. Atsispirkime pagundai teisintis. Juk už viską šiame gyvenime atsakome patys.

Kaltinimai ir kaltės prisiėmimas kiek primena tenisą. Žaidimas vyksta tol, kol atmušame kamuoliuką į kitą pusę ir per tinklą. Jeigu kamuoliuko neatmušime – tylėsime, žaidimas liausis.

Kaltinimais žaisti pratę žmonės reaguoja greitai ir piktai į bet kokį bandymą pakeisti žaidimo eigą. Jie ima reikalauti dar griežčiau ir pikčiau. Jie pajunta grėsmę, kad gali netekti situacijos kontrolės, todėl griebiasi visų turimų priemonių, kad tik mes atmuštume kamuoliuką, kad tik žaidimas tęstųsi.

Atsispirti kaltinimams galime taip pat subraižytos plokštelės metodu. Tai paprastas, tačiau efektyvus būdas. Tiesa, iš pradžių prireiks drąsos ir valios pastangų, tačiau vėliau viskas eisis tik geryn.

Taigi kai kas nors bando manipuliuoti mūsų kaltės jausmu, galime paklausti: „Ar bandote priversti mane jaustis kaltą?" Paklausti reikia nuoširdžiai, su nustebimo gaidele balse.

Mudviejų su Barbara vedybinio gyvenimo pradžioje pastebėjome, kad nuolat primetame vienas kitam kaltės jausmus. Kaltės jausmais manipuliavome meistriškai, nes abu augome namuose, kuriuose kaltinimai buvo bemaž pagrindinis auklėjimo metodas. Ten visa to ir išmokome. Laimei, šią tendenciją pastebėjome laiku. Tad nusprendėme pritaikyti „subraižytos plokštelės" metodą, kad nustotume kaltinę ir išrautume šią mūsų santykių piktžolę.

Visa tai vykdavo labai paprastai. Kai tik vienas iš mūsų pajusdavo, kad antrasis stengiasi sukelti kaltės jausmus, pirmasis nutildavo ir paklausdavo: „Ar bandai mane priversti jaustis kaltą?"

Jeigu paklausdavau Barbaros, ar ji bandanti priversti mane jausti kaltę, ji išsyk atsakydavo: „Žinoma, kad ne!" O aš tada tardavau: „Ak, kaip gerai, nes vieną akimirką man pasirodė, kad bandei pažadinti mano kaltės jausmą."

Tai būdavo signalas, kad pats laikas atvirai ir nuoširdžiai aptarti tai, kas mudu griaužia. Nutraukę kaltinimų grandinę galėdavome pagaliau susėsti ir pasikalbėti kaip subrendę žmonės.

Jei kas mumis bando manipuliuoti ir pažadinti mūsų kaltės jausmą, neturėtume atsakyti tokia pačia taktika. Juk vienintelis mūsų tikslas yra priversti kitą elgtis supratingiau. Tik tada galėsime susigrumti su kaltės jausmais ir pašalinti juos iš tarpusavio santykių, nes jie yra vienodai žalingi abiem pusėms.

Kitas būdas atsikratyti kaltės yra nustoti aptarinėti kitų kaltes. Nebeliežuvaukime ir liaukimės „drabstyti purvu" aplinkinius, jei taip iki šiol darėme. Išmeskime iš savo asmeninio žodyno posakį „tai juk tiesiog siaubinga". Prisiminkime, kad visa, apie ką kalbame ir ką galvojame, nusėda pasąmonėje ir veikia mūsų asmenybę. Apie kitus žmones šnekėkime taip, lyg jie būtų greta, o mes norėtume, kad jie pasidžiaugtų girdėdami apie save ką nors gera.

Atleidimas

Šis būdas yra visų veiksmingiausias ir praktiškiausias. Jis padeda sukurti laimę, palaikyti sveikatą, siekti sėkmės ir išlaikyti puikius santykius su artimais žmonėmis. Dar galime pavadinti jį atleidimo dėsniu.

Atleidimo dėsnis teigia, kad mūsų protas bus tiek šviesus, kiek sugebėsime atleisti ir pamiršti patirtas nuoskaudas.

Iš kaltės, apmaudo ir kitų neigiamų emocijų kyla ir negalėjimas atleisti. Pagrindinė psichosomatinių ligų priežastis yra pagieža ir pyktis. Nesugebėjimas atleisti gresia visa eile įvairiausių ligų, pradedant paprasčiausiais galvos skausmais ir baigiant infarktu, vėžiu arba insultu.

Privalome atleisti visiems, kurie kada nors yra mus įskaudinę. Tik tada galėsime įgyvendinti savo tikslus, plėtoti proto galias ir išlaisvinti emocinę bei dvasinę energiją. Turime nedvejodami atsikratyti pykčio ir pagiežos. Gana be paliovos mokėti už tas pačias klaidas. Laikas ryžtis ir pradėti gyventi nuostabų gyvenimą, nušlifuoti charakterį, pakilti virš visų neigiamų emocijų, kurias vis dar jaučiame kitados mus įskaudinusiems žmonėms.

Atleidimo praktika

Kad atsikratytume kaltės jausmo, nepilnavertiškumo komplekso, apmaudo ir pykčio, turime atleisti trims žmonėms. Žodis „žmogus" čia pavartotas apibendrinta prasme. Tuoj pamatysime, ką tai reiškia. Kai tik jiems atleisime, pajusime palengvėjimą ir džiaugsmą, gyvenimas atsivers mums pačiu nuostabiausiu būdu.

Pirmieji žmonės, kuriems turėtum atleisti, yra tėvai. Nesvarbu, ar jie dar tebėra tarp gyvųjų, ar jau nebe, turime apsispręsti atleisti jiems už viską, už kiekvieną kartą, kai buvome įskaudinti, už kiekvieną kartą, kai, mūsų manymu, jie pasielgė neteisingai, už kiekvieną kartą, kai jie elgėsi žiauriai ir negarbingai. Vaikystės nuoskaudas turime palikti praeityje. Turime priimti nuostatą, kad mūsų tėvai stengėsi elgtis geriausiai, kaip tik galėjo.

Daugelį šiandieninių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių kamuoja emocinis išsekimas vien dėl to, kad jie iki šiol nesugebėjo atleisti tėvams. Apmaudo pripildytas gyvenimas yra per didelė kaina už senų nuoskaudų prisiminimus.

Dažniausiai tėvai net nesuvokia, kad jų vaikai auga įskaudinti. Jie apstulbtų sužinoję priežastį, dėl kurios jų atžalos širdyje nešiojasi nuoskaudas ir pyktį jiems, savo gimdytojams.

Tėvams galime atleisti trimis būdais. Pirmasis yra pats svarbiausias – atleiskime jiems širdimi. Kiekvieną kartą prisiminę kitados patirtas nuoskaudas, tarkime sau: „Aš jam (jai) viską atleidžiu, aš jam (jai) viską atleidžiu."

Kiekvieną mintį apie skausmingus vaikystės epizodus ištrinkite iš galvos tais pačiais žodžiais: „Aš jam (jai) viską atleidžiu." Palaipsniui skausmas atlėgs ir mes išsilaisvinsime.

Antras būdas atleisti tėvams yra paprasčiausiai nueiti susitikti su jais arba jiems paskambinti. Daug mūsų seminarus lankančių žmonių susėda ir aptaria su savo tėvais, kur šie suklydo – ką bloga jie padarė ir kodėl vaikai ant jų tebepyksta. Galų gale vaikai tėvams pasako: „Noriu, kad judu žinotumėte, jog atleidžiu už visas jūsų klaidas, kurias padarėte mane augindami. Aš jus myliu." Atleisdami išlaisviname juos ir išsilaisviname patys.

Trečiasis būdas atleisti tėvams yra tiesiog parašyti jiems laišką. Kiek jis bus išsamus, priklausys nuo mūsų. Jame turime atleisti už visas jų kada padarytas klaidas. Daugelis menkai savimi pasitikinčių tėvų tikisi, kad kada nors vaikai atleis jiems už visas tikras ir tariamas jų padarytas skriaudas.

Tik atleidę tėvams subręsime, suaugsime, tapsime savarankiški.

Antras žmogus (kalbant apibendrintai), kuriam turime atleisti, yra visi kiti. Turime besąlygiškai atleisti kiekvienam, kuris kada nors kokiu nors būdu yra mus įskaudinęs. Jeigu bent vienam neatleisime, smarkiai rizikuosime savo būsimąja laime.

Nebūtinai tuos žmones turime pamėgti. Gana atleisti. Atleidimas yra visiškai savanaudiškas veiksmas: jis neturi nieko bendra su tuo, kuriam atleidžiame. Tai reikalinga tik mums. Atleidę nurimsim, mums bus lengviau siekti savo tikslų, kurtis ateitį.

Kad ir kokia nelemta buvo anuomet situacija, kurioje buvome įskaudinti, veikiausiai dėl jos kalti esame patys. Nesvarbu, ar tai buvo žlugęs verslo sandoris, ar nepavykusios investicijos, ar šeimyninis barnis, – visa tai įvyko ne be mūsų pasirinkimų ir sprendimų. Vadinasi, už situaciją buvome atsakingi mes patys, bent jau iš dalies. Turėjome galimybę rinktis, tačiau, nelaimei, pasirinkome netinkamai. Net ir tuo atveju, kai esame tik nekaltai nukentėjusi trečioji šalis, esame atsakingi už savo neigiamą reakciją. Atsakome už save ir savo emocijas. Dabar esame laisvi apsispręsti, ką daryti toliau, tačiau geriausia yra atleisti.

LAIŠKAS

Kai nesugebame atsigauti po, tarkime, žlugusių santykių arba nesėkmingų vedybų, galime pasinaudoti dar vienu metodu. Jis vadinasi labai paprastai – „laiškas".

Atsisėskime ir parašykime savo skriaudėjui laišką. Laišką turėtų sudaryti trys dalys. Pirmojoje dalyje rašoma: „Prisiimu visą atsakomybę už mūsų santykius. Pats į visa tai įsivėliau ir neturiu kuo pasiteisinti." Neužsiminkite apie savo nekaltumą arba pasipiktinimą, nes veikiausiai tai jau esate darę praeityje.

Antrojoje laiško dalyje parašykite: „Atleidžiu tau už visas nuoskaudas, kurias kada nors iš tavęs patyriau." Kartais yra gana veiksminga papunkčiui išvardinti viską, už ką kitam žmogui atleidžiame. Viena mano pažįstama moteris, kuri štai tokiu būdu atleido savo buvusiam vyrui, prirašė net aštuonis puslapius.

Laiškas baigiamas fraze „Linkiu tau visa geriausia" ir išsiunčiamas.

Tą pat akimirką, kai laišką paleisime iš rankų ir kai jis prasmegs pašto dėžutėje, šis santykių etapas pasibaigs, ir mes galėsime ramiai gyventi toliau. O ligi tos akimirkos būsime įklimpę į neišspręsto pykčio ir apmaudo liūną, kuris semia visus nenusisekusius širdies reikalus.

Vienas mūsų seminarų lankytojas, verslininkas, papasakojo neįtikėtiną istoriją apie „laišką" ir atleidimą. Jis buvo vedęs ir turėjo keturis vaikus. Drauge su verslo partneriu jis dešimt metų kūrė sėkmingą verslą. Vieną dieną atvykęs į biurą, partnerio jis neberado. Grįžęs tą vakarą namo, neberado ir žmonos. Vėliau jis išsiaiškino, kad jo žmona ir verslo partneris jau kurį laiką drauge rengė planą pabėgti su visais firmos pinigais. Pagaliau jie taip ir padarė. Sugriuvo visas žmogaus gyvenimas. Jis buvo paliktas, išduotas, vienas su keturiais vaikais, verdantis pykčiu.

Ketverius metus jį ėdė kartėlis ir apmaudas. Jo žmona ir verslo partneris pabėgo į kitą šalį, o susekti juos teisinėmis priemonėmis užsienyje buvo pernelyg brangu. Nuo to labai nukentėjo jo santykiai su vaikais. Dieną naktį jis mąstydavo vien apie tai, kaip blogai, nedorai, neteisingai su juo pasielgta.

Pirmąją mūsų seminaro dieną, kai apibrėžiama atleidimo sąvoka, jis sėdėjo tylėdamas. Tą vakarą jis atsikėlė ir išėjo netaręs nė žodžio. Tačiau kai grįžo kitą dieną, jis buvo tapęs visiškai kitu žmogumi. Jis buvo atsipalaidavęs ir šypsojosi, pasisveikino su kitais dalyviais ir prisistatė pats. Pasivedėjęs mane atokiau prisipažino, kad aną naktį tris valandas praleido rašydamas laišką. Tuomet atsikėlė ir perėjo kelis kvartalus ieškodamas pašto dėžutės. Jis patvirtino, kad viskas įvyko lygiai taip, kaip buvau pasakojęs per seminarą. Tą pačią akimirką, kai įmetė laišką į dėžutę, jis pasijuto esąs visai kitas žmogus.

Kiek vėliau jis pirmą kartą po ketverių metų pakvietė į pasimatymą moterį, su kuria buvo susipažinęs per seminarą. Vėliau jis man pasakojo, kad pasikeitė jo santykiai su vaikais. Jie visi atleido motinai už tai, kad ji juos paliko, o paskui visi kartu nusprendė tiesiog gyventi toliau. Pirmą sykį po tiek metų jie vėl pasijuto laimingi.

Trečiasis žmogus, kuriam turime atleisti, esame mes patys. Turime atleisti sau už visus kvailus ar tiesiog neapdarius poelgius.

Atsiminkime, kad nesame tobuli. Mes klystame. Kol žmogus suauga ir subręsta, jis pridaro begalę kvailiausių dalykų. Daug ką darytume kitaip, jeigu tik galėtum atsukti laiką atgal. Tačiau sąžinės graužatis ir apgailestavimas dėl praeities klaidų nepadės. Tai silpnos asmenybės bruožai. Visi išmintingi ir brandūs žmones yra klydę, bet jų privalumas tas, kad iš savo klaidų jie pasimokė, įgavo išminties.

Atleidę visiems kitiems ir sau susigretiname su angelais: nusimetame pykčio ir kaltės naštą, išvalome savo pasąmonę, tampame ramūs, kilnūs, atjautūs ir prisipildome optimizmo.

Sielos atgaiva

Jei ką esame įskaudinę ir tebesijaučiame kalti dėl to, galime nueiti pas tą žmogų ir atsiprašyti. Tarti vieną žodį – „atsiprašau". Sielai sveika atgailauti. Atgaila išlaisvina nuo kaltės ir nepilnavertiškumo jausmų, kurie atsiranda tada, kai suprantame, kad mūsų elgesys nesuderinamas su mūsų aukščiausiais siekiais.

Nesvarbu, kaip kiti reaguoja, koks būna jų atsakas. Svarbu tik tai, kad mes išdrįsome, kad nepristigome tvirtybės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir atsiprašyti bei prisipažinti, kad apgailestaujame. O paskui gyvenimas tęsiasi – ir mūsų pačių, ir tų žmonių.

Atleidimo principo praktika

Paimkime popieriaus lapą ir surašykime visus, kurie, mūsų manymu, vienaip ar kitaip yra mus įskaudinę. Paskui perskaitykime vardus sąraše, prie kiekvieno punkto stabtelėkime ir prisiminkime, kas tada buvo nutikę, tada tarkime sau: „Atleidžiu jam ar jai už viską, telieka tai praeityje." Pakartokime šiuos žodžius po du ar tris kartus, galvodami apie kiekvieną iš šių žmonių. Vėliau prisiminę kurį iš tų žmonių arba įvykių nesileiskime užvaldomi neigiamų minčių – jas nuginkime kartodami „aš jam (jai) jau viską atleidau, aš jam (jai) jau viską atleidau".

Gyvenimas mums galutinai atsivers tuomet, kai visiems atleisime ir nuoskaudas, tikras bei tariamas, paliksime praeityje. Atleidimas – vidinės ramybės karalystės raktas.

8

SVARBIAUSIASIS TIKSLAS

Svarbiausioji laimės ir sėkmės prielaida yra gebėjimas įveikti kasdienį stresą. Šiame skyriuje kalbėsime apie tai, kaip reikėtų tvarkytis su šiomis problemomis. Išmoksime mažinti įtampą, prisipildyti energijos ir optimizmo. Išmoksime būti laimingi. Svarbiausiasis visų mūsų pastangų tikslas yra pasiekti dvasios ramybę.

Kas svarbiausia žmogui

Svarbiausia žmogui yra dvasios ramybė. Gebėjimas ją pasiekti ir išlaikyti yra pagrindinis asmenybės brandos matas. Kai svarbiausias tikslas yra vidinė ramybė ir kai su šiuo tikslu dera visi kiti tikslai, būname laimingi, mus lydi sėkmė, kad ir ko gyvenime siektume.

Vidinės ramybės priešprieša yra negatyvumas. Neigiamos emocijos – pagrindinė visų gyvenimo nelaimių priežastis. Jos yra vagys, nes grobia mūsų ramybę, laimę, pasitenkinimą, netgi sveikatą. Galima sakyti, jos apkartina ir trumpina gyvenimą. Kartą kilusios neigiamos emocijos palieka savo pėdsaką – arba viduje, arba išorėje. Arba susergame patys, arba apnuodijame santykius su artimais žmonėmis.

Todėl neigiamos emocijos turi būti pašalintos iš mūsų gyvenimo. Tai, kaip sakėme šio skyrelio pradžioje, yra esminė dvasinės ir materialinės gerovės prielaida.

Norėdami atlikti šią užduotį, visų pirma privalome pažinti neigiamų emocijų priežastis, o antra – išmokti tas emocijas neutralizuoti valios pastangomis.

Drąsiai ir sąžiningai

Tapti savo psichoterapeutu reikia drąsos. Taip pat turime būti visiškai sąžiningi. Turime norėti pažinti savo vidų ir prisiimti atsakomybę už viską, kas ten vyksta. Jei žengsime tą žingsnį, kaip atlygį gausime gyvenimą, apie kokį visada svajojome.

Kanadiečių gydytojas Hansas Seljė (Hans Selye, 1907–1982), streso tyrimo pionierius, šią būseną apibrėžia kaip „bet kokį atsaką į vidinius ar išorinius dirgiklius". Šio apibrėžimo raktinis žodis yra „atsakas". Išoriniai veiksniai patys savaime nėra stresas, taigi tokio dalyko kaip stresinė situacija iš principo nėra. Įmanomas tiktai stresinis atsakas. Stresas yra mūsų reakcija į situaciją, įvykį. O reakcijas mes galime rinktis – tai gali būti stresas, tačiau gali būti ir ne stresas. Viskas priklauso nuo mūsų.

Norėdami suvaldyti stresą ir pasiekti vidinės ramybės būseną, turime įvaldyti savo reakcijas. Reakcijos iš esmės yra ne patys realūs įvykiai, o tik mūsų požiūris į juos, vertinimai, atsakas. Jis gali būti teigiamas arba neigiamas, jis gali virsti stresu, tačiau nebūtinai. Visa tai renkamės mes patys ir už tą pasirinkimą atsakome.

Pavyzdžiui, du žmonės pakeliui į darbą užstringa automobilių kamštyje. Vienas šių žmonių nekantraus ir pyks, o antras bus ramus ir atsipalaidavęs.

Štai jums viena situacija ir dvi reakcijos į ją. Taigi stresą sukelia atsakas į situaciją, ne situacija savaime.

Netgi tas pats žmogus gali skirtingai reaguoti – įstrigęs kamštyje pakeliui į darbą pirmadienį jis galbūt nusimins ir supyks, tačiau pakliuvęs į tokią pačią situaciją trečiadienį jis gali reaguoti visiškai ramiai. Taigi šiuo atveju tas pats žmogus į situaciją reaguoja dvejopai. Kiekvienas, kaip matome, visuomet turi galimybę pasirinkti.

Didelė kaina

Už nesugebėjimą numaldyti streso brangiai mokame. Ne mažiau kaip 80 procentų (kiti autoriai sako, kad šis skaičius yra 95 procentai) visų psichinių ligų šaknys slypi psichologinėse problemose. Šiuolaikinė medicina beveik išgydė žmoniją nuo daugumos mirtinų ligų: vidurių šiltinės, dėmėtosios šiltinės, choleros, raupų, geltonosios karštligės, poliomielito ir daugelio kitų, kurios anksčiau trumpindavo natūralią gyvenimo trukmę. Ir vis dėlto ligotų žmonių vis daugėja, o sveikatos apsaugai skiriama bendrojo nacionalinio produkto dalis yra didžiausia visoje žmonijos istorijoje. Viena svarbiausių priežasčių čia yra eilinio žmogaus negebėjimas susidoroti su kasdien patiriamomis negandomis ir stresais, kurių apstu mūsų dinamiškoje visuomenėje, skubančioje beprotišku greičiu į ateitį.

Pagrindinė mirties priežastis Amerikoje šiandien yra širdies ligos. Nuo jų kasmet miršta daugiau nei penki šimtai tūkstančiai vyrų ir moterų. O širdies ligas visų pirma sukelia stresas. Didelis stresas taip pat siejamas ir su vėžiniais susirgimais, insultais, opomis, kolitais, padidėjusia skydliauke, odos ligomis ir išsekimu, migrenos sukeltais galvos skausmais, artritu ir daugeliu kitų gyvybei pavojingų ligų.

Atpraskime nuo streso

Vienintelė gera žinia yra ta, kad dar niekas negimė su stresu. Ar matėte kada įtampos kamuojamą kūdikį? Streso kaip atsako į situaciją išmokstame gyvendami, išmokstame iš savo patirties ir veikiami aplinkos. O jeigu jau sugebėjome išmokti reaguoti į situacijas stresu, galime lygiai taip pat išmokti reaguoti į jas pozityviai ir ramiai.

Kita vertus, stresas nėra absoliučiai neigiamas dalykas. Vieninteliai visiškai jokio streso nepatiriantys žmonės yra tie, kurie jau ilsisi kapuose. Stresas yra neišvengiama gyvenimo dalis. Taigi esama ir gero streso, kurį garsus Amerikos psichologas Abrahamas Maslou (Abraham Maslow, 1908–1970) yra pavadinęs „geruoju, gydomuoju stresu" (eustress), ir blogo, kuris žalingas sveikatai. Geras stresas suteikia jėgų, skatina entuziazmą ir sveiką profesinį jaudulį. Blogas stresas vargina, erzina ir liūdina. Šis stresas sukelia jausmą, kad esame visiškai užversti darbais.

Kontrolė

Esminis dalykas siekiant kontroliuoti stresą yra kontrolės subjektas, – tai, ką dar vadiname kontrolės lokusu. Savo gyvenimu ir savimi esame patenkinti tiek, kiek sugebame kontroliuoti įvykius, aplinkybes, situacijas. O kontrolės trūkumas ar iš išorės (neapmokėtos sąskaitos, sveikatos ir kitos problemos, vadovai) primesta kontrolė kelia nepasitenkinimą. (Visa tai jau palietėme 2 skyriuje.)

Štai asmeninis gyvenimas, darbas: didžiausią ramybę ir pasitenkinimą kelia tos sritys, kurias galime kontroliuoti, daryti įtaką įvykiams.

Efektyviausias man žinomas streso valdymo metodas vadinamas kognityvinės kontrolės metodu. Tam tikra prasme apie tai yra visa ši knyga. Kognityvinė kontrolė reiškia, kad savo emocijų ir reakcijų į sudėtingas situacijas kontrolei pajungiamas mąstymas, sugebėjimas rinktis ir spręsti. Įvaldę kognityvinės kontrolės metodą, tampame savo pačių psichoterapeutais ir užsitikriname vidinę ramybę bei darnius santykius visam gyvenimui.

Septyni streso šaltiniai

Stresą ir neigiamas emocijas sukelia septynios didžiosios priežastys. Šiuos septynis stresą keliančius faktorius (stresorius) galime kaltinti dėl 95 arba net 99 procentų visų mūsų patiriamų nelaimių. Kai tik išmoksime juos atpažinti ir su jais tvarkytis, gyvenimas pasikeis, nes mes imsime kontroliuoti jo aplinkybes.

Sekinantis nerimas

Pirmasis iš didžiųjų streso šaltinių yra nerimas. Nerimas yra stipresnė neryžtingumo sukeltos baimės forma. Neretai nerimauti išmokstame iš savo tėvų, o nuolat jaudindamiesi nervingi žmonės suserga chroniška nerimastimi. Jie jaudinasi praktiškai dėl visko ir beveik visą laiką. Bet kokios kilmės nerimas turi tendenciją nualinti organizmo imuninę sistemą. Tuomet žmogus tampa lengvai pažeidžiamas – jį kamuoja ligos, peršalimai, gripas ir visa kita, įskaitant gyvybei pavojingas ligas bei infekcijas. Jeigu norime pradėti gyventi laimingai, džiugiai ir sveikai, privalome atsikratyti nerimo.

Štai populiariausi nerimo sukėlėjai, kuriuos išvardijo žmonės, paklausti, dėl ko jie dažniausiai nerimauja: 40 procentų nerimo kyla dėl to, ko apskritai niekuomet nebuvo, 30 procentų nerimo sukėlę įvykiai jau praeityje ir pakeisti jų neįmanoma, 12 procentų sudaro bereikalingi rūpesčiai dėl sveikatos, o 10 procentų yra smulkūs rūpesčiai dėl nereikšmingų dalykų.

Belieka 8 procentai, iš kurių pusė – keturi – yra nerimas dėl to, ko pakeisti negalime. Ir tik kita pusė, likę 4 procentukai, yra dėl dalykų, kuriuos dar galima pakeisti.

Gyvenkime šia diena

Geriausias būdas nustoti rūpintis yra gyventi „vienos dienos skyriais". Gyvenkime šia diena. Biblijoje rašoma: „Šiai dienai pakaks ir jos vienos rūpesčių." Didžiąją dalį mūsų patiriamo streso kelia ateities problemos, jos, galima sakyti, yra menamos, realiai jų dažniausiai ir nesulaukiame. Todėl tiltą pereikime tuomet, kai prie jo prieiname, o ne anksčiau. Juolab neikime per jį kelissyk.

„Nerimo gaudyklė"

„Nerimo gaudyklė", ko gera, yra pats geriausias metodas susidoroti su nerimu. Šis paprastas keturių žingsnių procesas veiksmingesnis nei daugelis kitų būdų, jį taikydami daugelis žmonių išmoko valdytis ir įveikti stresą.

Pirmiausia raštu aiškiai apibrėžkime situaciją, kurioje pradedame nerimauti. Kartais tiksliai apibrėžę kilusią problemą, pamatome akivaizdų jos sprendimą.

Antra, apsvarstykime blogiausią įmanomą šios situacijos baigtį. Neretai pastebėsime, kad blogiausia, kas gali nutikti, nėra taip jau blogai. Pakanka aiškiai apibrėžti ir apmąstyti tai kaip galimybę, kad sumažintume problemos keliamą stresą ir nerimą.

Trečia, vos tik aprašome tai, kas blogiausia gali nutikti, pasiryžkime reikalui esant su tuo susitaikyti. Kai tik nuspręsime, kad „kaip bus, taip gerai", nebeliks dėl ko nerimauti.

Ir pagaliau ketvirta, nedelsdami imkimės visų įmanomų veiksmų, kad tik blogiausia neįvyktų.

Naftos magnatas J. Polis Getis (Jean Paul Getty, 1892–1976) vienas pirmųjų Amerikos milijardierių, pateikė štai tokį savo sėkmės receptą: „Nustatyk, kas bloga gali nutikti sudarant kiekvieną sandorį ar vykdant prekybinę operaciją, o paskui padaryk visa, ką sugebi, kad to nenutiktų."

Vienintelis veiksmingas nerimo priešnuodis yra ryžtingi veiksmai. Svarbiausia – kibti į darbą. Kaip rašė Šekspyras Hamlete: „Pakelki ginklą prieš bekraščius rūpesčius ir numaldyk juos." O Alfredas Tenisonas (Alfred Tennyson, 1809–1892), anglų poetas, po savo geriausio draugo Artūro Halamo (Arthur Henry Hallam) mirties pareiškė: „Verčiau jau žūsiu kovoje nei nevilty."

Prasmė ir tikslas

Antra priežastis, sukelianti stresą – gyvenimo prasmės stoka. Tai nutinka tuomet, kai neturime jokių aiškių tikslų, kurių galėtume siekti, dėl kurių verta būtų plušėti.

Apie 80 procentų visų problemų mums kyla dėl to, kad nežinome, kur link einame ir ko siekiame. Neretai užtenka aiškiai užsibrėžti pagrindinį tikslą bei sukurti planą, kaip jo sieksime, ir daugelis kitų problemų išsisprendžia tarsi savaime.

Yra vienas senas ir nuvalkiotas (tačiau tikslus!) posakis: „Nekyla ranka dirbti? Sudaryk sąrašą!" Pakaks sudaryti dešimties tikslų sąrašėlį dvylikai artimiausių mėnesių, kad atgautume dvasios pusiausvyrą. Pakils jūsų kraujospūdis, pagreitės pulsas, tapsite budresni ir linksmesni. Mūsų protas yra sukurtas taip, kad gerai jaučiamės tik tuomet, kai dirbame siekdami svarbaus tikslo.

„Nebaigtas veiksmas"

Trečiasis iš pagrindinių streso ir negatyvių jausmų sukėlėjų yra „nebaigtas veiksmas". Kiekvienas mūsų turime poreikį baigti pradėtą darbą. Laimingi ir patenkinti pasijaučiame tuomet, kai pasiekiame tikslą, gauname rezultatą. O nebaigti darbai kelia stresą. Milžiniškas stresas gali užklupti tuomet, kai imamės nepabaigiamo darbo arba turime palikti ką nebaigta.

Vienas garsus baudžiamųjų bylų advokatas, jei nujausdavo, kad jo klientas bus pripažintas kaltas, paskutinę proceso dieną į teismo salę ateidavo įsikandęs didelį cigarą. Kai apygardos prokuroras pradėdavo savo baigiamąją kalbą prisiekusiesiems, advokatas užsidegdavo cigarą ir imdavo rūkyti jį nekratydamas pelenų. Pelenų kiekis vis augdavo, tačiau jie nenubyrėdavo, o prisiekusiuosius tie pelenai pradėdavo dominti labiau nei prokuroro kalba. Advokatas, išreikšdamas savo nepritarimą, nesustodamas mojuodavo ranka, kuria laikė cigarą, tad šis tarsi sklandydavo ore – pirmyn ir atgal.

Netrukus visų prisiekusiųjų akys įsmigdavo į augančius pelenus ant cigaro galo ir nė vienas jų nebekreipdavo dėmesio į apygardos prokuroro žodžius. Prokurorui baigus kaltinamąją kalbą, advokatas cigarą padėdavo į peleninę, atsistodavo ir pateikdavo prisiekusiesiems baigiamuosius gynybos argumentus. Daugeliu atveju prisiekusiųjų nuosprendis būdavo išteisinamasis.

Prisiekusiesiems palikus salę, advokatas iš cigaro ištraukdavo ilgą ploną strypelį, kuris ir išlaikydavo tuos tris colius pelenų. Strypelis išgelbėjo ne vieną jo klientą. Stebėdami pelenus ir laukdami, kol jie nubyrės, kol „bus baigtas veiksmas", prisiekusieji patirdavo tiek įtampos, kad nebesugebėdavo susikaupti ir išklausyti baigiamosios prokuroro kalbos.

Viena įprastinė nepabaigiamų darbų priežastis yra vilkinimas. Atidėliodami, ypač rimtus darbus, patiriame didelę įtampą. Kuo svarbesnė užduotis arba atsakomybė, tuo didesnis stresas, tuo labiau kenčia mūsų dvasios ramybė. Palaipsniui stresas įgauna apčiuopiamesnę išraišką – pasireiškia nemiga, neigiamais jausmais ir susierzinimu.

Norėdami išvengti „nebaigtų veiksmų" virtinės, turime ugdytis savidrausmę. Susidoroję su užduotimi gausime geriausią atlyginimą – gerą savijautą ir aukštą savivertę. Baigę darbus jaučiamės geriau ir mąstome pozityviau, išvengiame streso ir jo padarinių.

„Nebaigti reikalai"

„Nebaigti reikalai" yra „nebaigto veiksmo" variantas. Šiuo atveju mes kalbame apie nutrūkusius asmeninius ar verslo santykius, kurie vis dar vienaip ar kitaip neduoda mums ramybės. Mes dar nesugebėjome jų palikti praeityje, užbaigti.

Kartais „nebaigtų reikalų" atsiranda tuomet, kai nesugebame atleisti ir pamiršti, kai vis dar norime iš žmogaus pagarbos ir meilės, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių tai jau yra nebeįmanoma. Mes liekame susieti emociniais saitais ir mums rodosi, kad mūsų savivertė priklauso kaip tik nuo tos situacijos. „Nebaigti reikalai" pririša prie praeities ir neigiamai veikia profesinę bei asmeninę gyvenimo sferą.

Kartą konsultavau moterį, buvusią aukšto rango vadovę. Ją neteisėtai, kaip ji suprato situaciją, atleido iš darbo, ji dėl to įtūžo ir jau rengėsi konfliktą spręsti teisme.

Paklausiau, kiek, jos manymu, užtruks teismo procesas. Ji atsakė, kad tikėtinas terminas yra dveji metai. O kokios galimybės laimėti bylą, pasidomėjau. Pasirodė, kad apie 50 procentų – jai taip sakę advokatai.

O ką ji tuo tarpu ruošiasi veikti? Jis nuoširdžiai prasitarė, kad jeigu imtųsi kokio kito darbo, sumažėtų tikimybė išsireikalauti kompensaciją.

Padarėme išvadą, kad jeigu ji kreipsis į teismą, dvejus metus bus susaistyta emociškai, be to, negalės dirbti mėgstamo darbo, o tam laikui praėjus vis dėlto bylą gali pralošti – ir dveji metai perniek, o ką jau kalbėti apie teismo išlaidas.

Ką jai galėtume patarti? Kaip pasielgtume patys? Kaip spręsti tokias situacijas?

Aš jai pasiūliau nesibylinėti, tęsti karjerą kitoje vietoje ir gyventi toliau. Laimė ir dvasios ramybė yra per brangūs dalykai, kad galima būtų manipuliuoti jais porą metų. Emociškai jai būtų tekę tą laiką gyventi tarsi „sustabdytam kadre", ir joks atpildas nebūtų pakankamas už tokį ilgą laiką.

Ji buvo sumani ir įžvalgi moteris, pasakė apsvarstysianti mano pasiūlymą. Vėliau išgirdau, kad ji nutraukė ieškinį, o po kiek laiko perskaičiau laikraštyje, kad kitoje kompanijoje jai pasiūlė dar aukštesnes pareigas, nei ji ėjo iki šiol. Po kelių savaičių buvome trumpam susitikę – ji spinduliavo iš laimės.

Per Kalėdas gavau nuo jos sveikinimą, ji rašė: „Dėkoju jums už geriausia savo gyvenimo patarimą!"

Niekas kitas negali kontroliuoti mūsų emocijų. Niekas negali priversti mūsų jaustis blogai ar pykti, nebent su tuo žmogumi mus sieja „nebaigti reikalai". Taigi visus „reikalus" reikia baigti tuomet, kai nusprendžiame, kad santykiai su tuo žmogumi ar žmonėmis jau nutrūkę. Tuomet vėl tampame laisvi.

Nesėkmės baimė

Kitas didysis stresorius yra nesėkmės baimė. Ji paprastai pasireiškia neapsisprendimu, rūpesčiu ir nerimu. Baimė, kad „nesugebėsime", įsikuria ir fiziškai juntama saulės rezginyje, ji sukelia virškinimo sutrikimus, žlugdo ambicijas ir pakerta mūsų ryžtą. Tada imame mąstyti tik apie asmeninį saugumą.

Nesėkmės baimė yra dar vaikystėje išmokta reakcija. Ji skatina elgtis pernelyg apdairiai ir tokiu būdu trukdo siekti sėkmės.

Bijome visi. Drąsus ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris veikia nepaisydamas baimės. Kai baimei metame iššūkį, ši išsyk susilpnėja. Tačiau jei jai pasiduodame, ji gali išsiplėsti tiek, kad apims visą mūsų gyvenimą.

Štai nesudėtingas, tačiau veiksmingas būdas, kaip atsikratyti baimės. Pirmiausia energingai ir įtikinamai tarkime sau: „Aš galiu! Aš galiu! Aš galiu!" Šis tvirtinimas tarsi sudegina jausmą, kad „Aš negaliu! Aš negaliu! Aš negaliu!". Tai veiksmingas ir greitas būdas pritaikyti pakeitimo dėsnį. Paskui prie savo baimės prisiartinkime, pažvelkime jai į akis, susiremkime su ja.

Amerikiečių rašytoja Dorotė Brand nuostabioje savo knygoje Pabusk ir gyvenk (Dorothea Brande, 1893–1948, Wake Up and Live) aprašė metodus, kurie apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom. Savo paslaptimi ji pasidalijo su tūkstančiais žmonių, ir jų gyvenimas taip pat netruko pasikeisti. Ta paslaptis buvo visai paprasta: „Tiksliai nuspręsk, ko nori, o tuomet elkis taip, tarsi suklysti būtų neįmanoma."

Taigi elkimės taip, tartum baimės nebūtų apskritai. Apsimeskime. Paklauskime savęs: „Kaip dabar elgčiausi, jeigu šioje situacijoje nejausčiau jokios baimės arba jeigu neturėčiau baimės apskritai?"

Paskui paklauskime savęs, kas blogiausia galėtų nutikti šioje konkrečioje situacijoje. O kas geriausia? Galimas dalykas, pamatysime, kad blogiausia, kas gali nutikti, yra gana nereikšminga, o tai, kas nutiktų geriausia – itin svarbu. Toks pamąstymas galėtų būti pirmas žingsnis į didelę sėkmę.

Nesėkmė – didi mokytoja

Tomas Vatsonas vyresnysis (Thomas J. Watson, Sr., 1874–1956), IBM įkūrėjas, sako štai ką: „Nori, kad tau pasisektų? Tuomet padvigubink savo nesėkmių kiekį. Sėkmė slypi kitoje nesėkmės pusėje."

Nesėkmė niekada nėra galutinė. Tai yra tiesiog būdas išmokti sėkmės pamokas.

Nesėkmės baimę įveikiame ryžtingi judėdami savo svajonių link ir veikdami taip, tarsi nesėkmė būtų apskritai neįmanoma. Automobilių pramonės magnatas Henris Fordas (Henry Ford, 1863–1947) sakė: „Nesėkmė – tai tik dar viena galimybė pradėti iš naujo – šįkart protingiau."

Atstūmimo baimė

Penkta didžiausia streso priežastis yra atstūmimo baimė. Ji pasireiškia kaip perdėtas pritarimo siekis. Atstūmimo baimės paprastai išmokstama ankstyvoje vaikystėje, jei vaikas iš tėvų tesulaukia sąlygotos meilės (mylėsiu tave, jeigu...).

Daugybė tėvų klysta reikšdami savo vaikams meilę ir pritarimą tik tuomet, kai šie „gerai elgiasi". Vaikas, auklėtas su tokia sąlygota meile, yra linkęs siekti be sąlygiško pritarimo iš kitų visą savo gyvenimą. Kai vaikas suauga, toks pritarimo poreikis dažnai būna perkeliamas į darbo vietą ir nukreipiamas į vadovą. Iš esmės vadovas tampa tėvo pakaitalu, o toks pavaldinys visais įmanomais būdais ima siekti jo pritarimo.

A tipo elgesys

Rosenmanas ir Fridmanas (Rosenman, Friedman), du San Francisko širdies ligų specialistai, maniją gerai pasirodyti apibrėžė kaip „A tipo elgesį". Jie apytikriai apskaičiavo, kad apie 60 procentų vyrų ir 10 procentų (šis skaičius vis auga) moterų priklauso A tipui. Žmonės, kurie yra, kaip jie tai vadina, „būdingi A tipo atstovai", save tiek spaudžia gerai pasirodyti, kad greitai išsenka ir dažnai miršta nuo širdies ligų nesulaukę penkiasdešimt penkerių. Tai turbūt rimčiausias su stresu susijęs reiškinys Amerikos darbovietėse.

Akivaizdžiausias A tipo žmogaus požymis yra „ramybės neduodantis skubėjimas". A tipas jaučiasi dalyvaująs „žiurkių lenktynėse". Jis tarsi stovi ant įjungto treniruoklio bėgimo takelio ir niekaip negali nulipti. Darbe jis siekia padaryti vis daugiau ir vis per trumpesnį laiko tarpą. Jis nuolat skuba ir dažnai nespėja. Kad ir kiek jis nuveikia, jam vis rodosi, kad padaryta per mažai. Taip yra todėl, kad A tipas siekia užsitarnauti vadovo pritarimą, kurio kitados nesulaukė iš savo tėvo.

Nenuostabu, kad kompanijos mielai samdo A tipo darbuotojus. Kompanijų vadovai žino, kad tokie žmonės dirbs su milžiniška jėga ir sukurs kur kas daugiau nei vidutiniškai, bent jau kol neišseks. Tada kompanijos juos atleidžia arba pažemina jų pareigas ir samdo naujus A tipo darbuotojus, kad atliktų neatliktus anų darbus.

A tipas jaučiasi nesaugus – juk tiek mažai padaryta. Gruodžio

31 dieną jis gauna geriausio metų pardavėjo ar vadybininko apdovanojimą, o sausio pirmąją viską pradeda iš naujo. Jis niekada negali atsipalaiduoti, atsikvėpti ant laurų.

A tipui labiau rūpi daiktai nei žmonės. Jis dirba vis sunkiau ir smarkiau, kad gautų didesnės pajamas, daugiau parduotų, daugiau nusipirktų, daugiau parašytų straipsnių, ir taip toliau, ir visa kita. Jo devizas toks: „Laimi tas, kuris miršta su didžiausiu žaisliukų kiekiu!"

A tipas parsineša darbo atmosferą namo. Jis nuolat šneka apie vadovą: ką šis pasakė, ką padarė ar ką turėjo omenyje. Niekas nepadaro A tipo laimingesnio nei vadovo pritarimas. Niekas nenuliūdina A tipo labiau nei vadovo nemalonė.

Bene svarbiausias skiriamasis A tipo bruožas – agresija ir priešiškumas. Šios emocijos dažniausiai nukreiptos į kolegas, bendradarbius, mat šie yra potencialūs konkurentai.

A tipo žmonės paprastai būna pikti, nekantrūs ir suirzę. Jie dirba sunkiau ir smarkiau, bet gauna nedaug pasitenkinimo iš savo darbo ar pasiekimų. Juos kamuoja neviltis. Jie nevaldo savo gyvenimo aplinkybių. Jie vis sako „privalau padaryti tą", „turiu atlikti aną". Jie jaučia, kad nėra taško, kuriame galėtų atsipūsti ir nusiraminti. Pagaliau jie siunčia žinią savo pasąmonei: „Ištrauk mane iš čia!" Ir neilgai trukus pasirodo pirmieji širdies ligos ar kitokio negalavimo simptomai.

Stebėkime save

Jei randame savyje A tipo elgesio elementų, ypač tai pasakytina apie priešiškumo nuostatą ir amžiną skubėjimą, tai esama konkrečių priemonių, kurios tuo metu mums gali padėti.

Pirmas žingsnis paprastas. Pripažinkime tai! Pripažinkime, kad esame A tipo asmenybė. Daugybė A tipo atstovų nenori pripažinti, kad juos visiškai valdo darbas, o ne jie valdo darbą. Išgirdę tokias pastabas, jie ima atkakliai gintis.

Kad įveiktume A tipo elgesį, privalome suvokti, jog profesinės pergalės asmeninės laimės negarantuoja. Ramybę galime rasti tik savyje. Nėra prasmės nepaliaujamai kovoti dėl viršininko pritarimo, nes tai niekada neatstos vaikystėje negautos tėvų meilės. O gyvenimą toks elgesys sutrumpinti gali.

Antras žingsnis – pasiryžkime pasikeisti. Nuspręskime, kad nebenorime daugiau taip gyventi. Nuspręskime, kad norime atsipalaiduoti, dirbti racionaliau, harmonizuoti santykius su sutuoktiniu ir vaikais.

Daugybė žmonių pripažįsta, kad jie priklauso A tipui, ir tuo didžiuojasi. Nepakliūkime į šiuos spąstus. Mirti dvidešimčia metų pirma laiko yra labai kvaila.

Trečias žingsnis, jei norime įveikti A tipo elgesį – išmokime atsipalaiduoti. O geriausias būdas atsipūsti – tai paprasčiausiai sustoti, atsikvėpti, pamedituoti.

Puikus streso priešnuodis – pasivaikščiojimas parke per pietų pertrauką. Kaip tik tada, kai esame įsitikinę, kad visiškai neturime laiko atsikvėpti, mums išties būtina padaryti pertraukėlę.

A tipas ir darbo maniakai

Yra esminis skirtumas tarp A tipo asmenybės ir darbo maniako. A tipo atstovai negali atostogauti negalvodami ar nekalbėdami apie darbą. Jie net giriasi, kad štai jau dvejus ar trejus metus „aria be atostogų". Jei jiems vis dėlto pavyksta ištrūkti kur nors pailsėti, jie su savimi tempiasi šūsnį tarnybinių popierių, kad „negaištų laiko veltui".

Darbo maniakai nuo A tipo žmonių gerokai skiriasi. Jie siekia savo tikslų. Jie negalvoja, kaip įtikti vadovams. Darbas jiems – pasitenkinimo šaltinis. Jie gali sunkiai dirbti dešimt, dvylika ar keturiolika valandų per dieną, penkias, šešias ar septynias dienas per savaitę, bet, skirtingai nei A tipo atstovai, gali pasiimti laisvą dieną ar savaitę, ar išvykti atostogų visai negalvodami apie darbą.

Darbo maniakai paprastai yra pozityvios asmenybės, kurios realizuoja savo potencialą darydamos tai, kas joms svarbu. Jie nejaučia priešiškumo, pykčio ar apmaudo. Jie kupini entuziazmo ir sveiko profesinio jaudulio.

Taigi pagrindinis skirtumas tarp darbo maniako ir A tipo asmenybės yra toks: pirmiesiems darbas kelia tikrą pasitenkinimą, o antrieji dirba visų pirma todėl, kad nori pelnyti kitų žmonių dėmesį ar pagarbą. Nuoširdžiai atsakykime į klausimą, kas gi esame: A tipas ar darbo maniakas? Nuo to gali priklausyti mūsų sveikata, net gyvybė.

Žvelkime į faktus

Šeštoji didžiausia streso ir prarastos vidinės ramybės priežastis yra akivaizdžių faktų neigimas.

Dažnokai nenorime pripažinti, kad viena ar kita mūsų gyvenimo sritis nenusisekusi. Tą nesėkmę imame neigti, apsimetame, kad čia nieko bloga. Vis dėlto ką protas slepia, kūnas išreiškia. Laikui bėgant atsiranda nemiga, galvos skausmai, sutrinka virškinimas, kyla depresija, kartais tampame hiperaktyvūs kitose gyvenimo srityse.

Neigiame akivaizdžius faktus todėl, kad bijome sugadinti savo įvaizdį, kad nenorime regėti save tokių, kokie esame iš tikrųjų, kad bijome pripažinti klaidas ir nesėkmes.

Kovotojai ir išsisukinėtojai

Yra du žmonių tipai – sveikas ir nesveikas. Pirmieji yra kovotojai, antrieji – išsisukinėtojai. Viename universitete su studentais buvo atliktas eksperimentas: jie, atsižvelgiant į jų asmenines savybes, buvo padalyti į dvi grupes, į kovotojus ir išsisukinėtojus.

Pirmoji grupė, išsisukinėtojai, buvo nuvesti į kambarį, kiekvienas tiriamasis buvo prijungtas prie elektrodo ir kas šešiasdešimt sekundžių gaudavo lengvą elektros smūgį. Ant sienos studentams gerai matomoje vietoje kabėjo laikrodis. Kiekvieną sykį, kai sekundžių rodyklė slinkdavo pro skaičių dvylika, studentai gaudavo elektros smūgį į pirštų galiukus.

Išsisukinėtojai belaukdami smūgio atsisakydavo žiūrėti į laikrodį, jie nukreipdavo akis į šalį. Jie vengė žvelgti į savo streso ir fizinio nepatogumo simbolį.

Eksperimento pabaigoje išsisukinėtojai buvo patikrinti. Jų pulso ir kvėpavimo dažnis bei kraujo spaudimas buvo nuo 30 iki 40 procentų aukštesni nei prieš testą.

Eksperimentas buvo pakartotas su kita grupe, kovotojais – šie žiūrėdavo tiesiai į laikrodį ir būdavo psichiškai nusiteikę sutikti elektros smūgį. Eksperimento pabaigoje jų kraujo spaudimas ir pulso dažnis buvo beveik tokie pat kaip ir prieš bandymą.

Žmonės, tiesiai žvelgiantys į savo problemas, yra kur kas sveikesni nei jų vengiantys. Jie gerokai laimingesni nei besitikintys, kad rūpesčiai išnyks kaip nors savaime.

Kelias į vidinę stiprybę

Atviromis akimis žvelgdami į problemomis tampame stipresni, imame labiau pasitikėti savo jėgomis, matome gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Kad būtume savo pačių psichoterapeutai, nerimo akimirkomis ar apimti blogos nuotaikos turime užduoti sau vieną paprastą klausimą: „Su kokiomis gyvenimo problemomis vengiu susidurti akis į akį?"

Tai sunkus klausimas. Norėdami atsakyti, turime būti visiškai sąžiningi, liautis apsimetinėti.

Galbūt dirbame ne tą darbą. Galbūt mūsų netenkina santykiai su artimais žmonėmis. Galbūt kiti dirba geriau nei mes. Galbūt...

Vyrų neigimas paprastai susijęs su darbu. Moterų – su nevykusiais santykiais.

Kad ir ką neigtume, turime atvirai savęs paklausti: „Su kuo savo gyvenime vengiu susidurti akis į akį?"

Paskui užduokime sau kitą klausimą: „Koks blogiausias dalykas tai galėtų būti?"

Kai pirmąsyk ėmiau naudoti šią techniką, kaip blogiausią galimą dalyką savo gyvenime pripažinau santuokos nesklandumus. Tai man būtų sukėlę daugiausia rūpesčių, būtų labiausiai sujaukę jausmus. Taigi paklausiau savęs: „Ar esu laimingas su savo žmona?"

Prisiverčiau sąžiningai atsakyti. Pasirodo, mano atsakymas buvo „Taip".

Paskui paklausiau savęs, ar tai galėtų būti susiję su mano darbu. Jei ne, kokia kita mano gyvenimo sritis tai galėtų būti? Galiausiai radau streso priežastį ir ėmiausi veiksmų, kad ją pašalinčiau.

Kadangi susidūrimas su savo problemomis dažnai būna skausmingas, žmonės paprastai mėgina save apgauti. Jie sako yra nelaimingi, nes gavo baudą už automobilio stovėjimą neleistinoje vietoje ar panašiai. Tai tik būdas vengti tikrųjų atsakymų.

Kai tik imame kęsti bet kokios rūšies fizinį ar psichologinį skausmą, tai paprastai reiškia, kad atsirado problema ar net kelios. Tada turime žengti per savo proto kambarius tarsi per tamsų namą su žibintu ir ieškoti atsakymų, o kas gi mus iš tiesų kamuoja.

Visuomet yra kaina, kurią turime sumokėti, kad būtume laimingi ir patenkinti. Vienintelis klausimas, į kurį privalome atsakyti, yra toks: „Ar norime tą kainą sumokėti?"

Kaina

Taisyklė tokia: kad ir kokia būtų kaina, sumokėkime ją! Juo greičiau sumokėsime, juo anksčiau būsime laisvi nuo savo neišspręstų problemų.

Niekada nerizikuokime savo dvasios ramybe. Dvasios ramybė – aukščiausias tikslas. Visi kiti tikslai – paskui. Jei iškeisime dvasios ramybę į ką kita, liksime tuščiomis rankomis. Jei iškeisime dvasios ramybę į darbą, liksime be dvasios ramybės ir be darbo. Jei dvasios ramybę išmainysime į santykius, liksime ir be santykių, ir be dvasios ramybės.

Saugoti dvasios ramybę reikalauja pati prigimtis. Jos nepaisydami būtinai susikursime atitinkamas pasekmes.

Laimės griovėjas

Septintasis streso ir negatyvumo šaltinis – pyktis. Pyktis yra bene destruktyviausia iš neigiamų emocijų. Pykčio protrūkiai gali sukelti širdies priepuolį, insultą, skrandžio opą, migreną ir dar daug kitų negalavimų. Nevaldomas pyktis pražudo santuokas ir santykius, naikina augančio vaiko asmenybę, žlugdo karjerą bei sukelia daugiau nepasitenkinimo nei bet koks kitas jausmas.

Puikus pykčio bruožas yra tas, kad iš esmės jis nereikalingas. Iš jo niekuomet nieko gera. Tai grynai destruktyvi neigiama emocija, kurios galime visiškai atsisakyti, jei tik pasiryšime.

Pyktis kyla iš vidaus, ne iš išorės. Jis kyla iš mūsų. Niekas mūsų nepadaro piktų. Pyktis yra atsakas, kurį mes pasirenkame tam tikroje konkrečioje situacijoje. Galime pasirinkti į sunkumus reaguoti ramiai ir konstruktyviai. Mes visuomet laisvi rinktis.

Kas mus išveda iš pusiausvyros

Pykčio priežastis dažniausiai būna skausmas. Taip pat pykstame susivokę, kad kas nors mus išnaudoja, puola. Dažnai pyktį sukelia nepasiteisinę lūkesčiai, praradimo baimė.

Iš esmės visais tai atvejais pyktį sukelia ne situacija, o, kaip jau kalbėjome, mūsų suvokimas. Mūsų įvykio interpretacija. Pavyzdžiui, kai regime save kaip auką, natūralus mūsų atsakas bus pyktis. Mes galime net smogti atsakomąjį smūgį žodžiu ar fiziškai, kad apsisaugotume ar kad atsilygintume.

Tokiomis aplinkybėmis kraujyje staiga atsiranda adrenalino, dėl to padažnėja pulsas ir kvėpavimas, pakyla kraujospūdis, organizme nuaidi pavojaus signalas, – esame pasirengę gintis arba kontratakuoti, kovoti arba bėgti.

Kovoti ar bėgti

Aukštą kraujo spaudimą pirmiausia lemia pykčio reakcijos. Supykstame. Kraujospūdis pašoka, kūnas pasiruošia kovoti arba bėgti, bet netrukus tokia padėtis praeina, ir spaudimas vėl krinta. Kassyk supykus, kraujospūdis pakyla, o tada vėl krinta. Tačiau ateina laikas, kai jis tik pakyla ir lieka viršuje.

Aukštas kraujospūdis veiksmingai gali būti gydomas ne vaistais – pakeiskime požiūrį, imkime kitaip elgtis ir reaguoti.

Pykčio protrūkiai yra silpnumo ženklas. Jie rodo nebrandumą ir savitvardos trūkumą. Kas nuolat pyksta, reaguoja lyg vaikas, neturintis savidrausmės ar santūrumo.

Apsispręskime dėl dviejų dalykų: pirma, imkimės kontroliuoti savo pyktį, ir antra, liaukimės atsakinėję pykčiu į tai, kas mums nepatinka. Pasiryžkime būti kantresni ir mokykimės spręsti konfliktus racionaliau.

Kodėl pyktis kaupiasi

Kai supykstame, kūnas pasiruošia kontratakuoti. Vis dėlto civilizuotoj visuomenėj tokia reakcija paprastai sužlugdoma dėl vienos iš trijų priežasčių.

Pirma, kontrataka negalima. Kartais „skriaudėjas", tarkime, kitas vairuotojas gatvėje, taip greitai dingsta, kad net nesumojame, kaip čia jam kuo pikčiau atsikirsti. Pyktis tada kaupiasi, nes nėra progos jo išlieti.

Antra, kontrataka paprastai yra socialiai nepriimtinas elgesio variantas – gal mus supykdė mūsų vadovas ar moteris, tad atsakyti tuo pačiu veiksmu mes negalime. Pyktis kaupiasi.

Trečia, kontrataka dažnai nepatartina. Jei 350 svarų buvęs futbolo žaidėjas atsitrenks į mus bare ar gatvėje, galime supykti, bet būtume kvailiai, jei stumtelėtume jį atgal. Taigi pyktį užgniaužiame ir jis vėl kaupiasi.

Sulaikytas pyktis netgi keičia cheminę kraujo sudėtį. Galiausiai jis prasiverš kaip odos ligos, opos, migrenos priepuoliai ar dar blogesnėmis formomis. Susikaupusį pyktį išliesime ant savo šeimos narių ar ant negalinčių apsiginti žmonių – pavaldinių, ir panašiai.

Nepykime

Geriausias būdas susidoroti su pykčiu – tai pirmiausia susilaikyti nuo pykčio. Iš anksto pasiryžkime į nemalonias situacijas reaguoti ramiai. Kontroliuokime polinkį kaltinti kitus, vis priminkime sau: „Aš atsakingas, aš atsakingas, aš atsakingas."

Už avarinę eismo situaciją kelyje, galimas dalykas, atsako kitas vairuotojas, bet už tai, kaip į ją reaguojame, atsakome tik mes patys.

Bus kur kas sveikiau, jei reaguosime ramiai ir konstruktyviai.

Išsikrovimas

Jei vis dėlto jau supykome, galime išsklaidyti pyktį fiziniais pratimais. Streso tyrimo pionierius Hansas Seljė tai vadino „fizinio sąlyčio veikla". Tirdamas stresą jis nustatė, kad sąlytis pyktį slopina – pyktis iš kūno pereina į liečiamą objektą.

Bet koks sportas, kur reikia smūgiuoti rankomis ar kojomis, išsklaido pyktį. Tenisas, rankinis, tinklinis, beisbolas, futbolas ar krepšinis – puikūs būdai perkelti pyktį iš kūno į kamuolį.

Čia padeda ir kita fizinė veikla, kai reikia daug dirbti rankomis. Žinau atvejų, kai pyktį puikiai pavykdavo numaldyti kalant vinis ar kapojant malkas.

Beje, didelė fizinių pratimų dalis, pavyzdžiui, bėgimas, plaukimas ar važiavimas dviračiu, pykčio neišsklaido, nes čia nėra sąlyčio su išorės objektu. Tokia veikla naudinga dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, padeda numesti svorio.

Pyktį taip pat galime nuslopinti valgydami, nes energingas kramtymas neigiamas emocijas perkelia į kramtomą maistą. Po gausių pietų dažnai jaučiamės ramiau, nes atsikratėme didelės pykčio dozės.

Rėkimas yra dar vienas būdas, kuriuo tiek suaugusieji, tiek vaikai atsikrato pykčio. Vaikams pyktis kartais gimsta iš jausmo, kad jie yra maži ir bejėgiai. Jie klykia išreikšdami susierzinimą. Taip elgiasi ir daugybė suaugusiųjų.

Netgi yra sukurta speciali psichoterapijos forma – pirmykštė psichoterapija. Pacientai skatinami rėkti ir tokiu būdu išlaisvinti užslopintą pyktį, susikaupusį nuo vaikystės.

Kognityvinės kontrolės metodas

Mūsų tikslas yra išsiugdyti atsparumą stresui ir padidinti savo veiklos efektyvumą. Tam tinka čia jau aptartas kognityvinės kontrolės metodas. Optimaliai veikti galėsime tada, kai išmoksime kontroliuoti savo emocines reakcijas. Prisiminkime pakeitimo dėsnį ir mąstykime pozityviai, nusiteikime optimistiškai. Jei sąmoningai pasirenkame pozityvią mintį, ji išstums kitas, negatyvias mintis. Tuo būdu negatyvus mąstymas keičiamas pozityviu.

Kartokime sau: „Aš sau patinku" arba „Už visus savo gyvenimo įvykius atsakau tik aš pats". Sutelkime mintis į savo tikslą. Kadangi tikslas, kad ir koks jis būtų, iš esmės yra pozityvus dalykas, kai prisiverčiame nuolat apie jį galvoti, didžiąją laiko dalį mintys išlieka pozityvios ir optimistiškos.

Atleiskime visiems tikriems ir tariamiems savo skriaudėjams. Atsikratykime pykčio ir apmaudo jausmų. Atminkime, kad atleidimas yra visiškai savanaudiškas veiksmas. Jis visų pirma reikalingas mums patiems. Tai yra laimės, dvasios ramybės ir ilgo gyvenimo sąlyga.

Dvasios ramybė – aukščiausias tikslas

Už savo vidinį pasaulį atsakome tik mes patys. Jo harmonizavimas yra pagrindinis mūsų tikslas. Tarsi detektyvai kruopščiai tirkime visas savo mintis, nuomones ir reakcijas, ieškokime kad ir mažiausių streso priežasčių, radę – šalinkime. Ugdykimės pozityviai mąstančią asmenybę. Mokykimės atsipalaiduoti, mėgaukimės gera sveikata ir našiai dirbkime.

Praktika

Išanalizuokime savo gyvenimą bei veiklą ir nustatykime vieną sritį, kuri mums kelia stresą. Raštu tiksliai apibūdinkime konkrečias konfliktines situacijas, taip pat surašykime pozityvius veiksmus, kurie padėtų to streso išvengti. Būkime aktyvūs, o ne pasyvūs.

Su kuo mes gyvenime vengiame susidurti? Į kokius faktus bijome pažvelgti? Nuosekliai peržvelkime visas savo gyvenimo sritis ir tą dalyką išsiaiškinkime. Tegu kiekviena diena mums teikia malonumą ir pasitenkinimą, tegu joje nebūna streso ir nerimo. Aukščiausias mūsų tikslas yra dvasios ramybė.

9

BENDRAVIMO MENAS

Itin vertinama bei gerai apmokama savybė dabar Amerikoje yra mokėjimas bendrauti, sutarti su kitais žmonėmis. Sakyčiau, 85 procentus gyvenimo sėkmės lemia mūsų socialiniai įgūdžiai, gebėjimas siekti tikslo drauge su komanda.

Darnūs santykiai su kolegomis, vadovais ar partneriais yra pagrindinė sėkmingos karjeros ir asmeninio gyvenimo sąlyga.

Bloga žinia ta, kad nesugebėjimas bendrauti ir menki socialiniai įgūdžiai yra pirmučiausia visų nesėkmių, nepasitenkinimo ir apskritai nepavykusio gyvenimo priežastis.

Psichologas Sidnėjus Džorardas (Sydney Jourard) tvirtina, kad sėkmingi santykiai su žmonėmis yra pagrindinis mūsų džiaugsmo šaltinis, o pirmoji bemaž visų problemų priežastis yra nemokėjimas bendrauti, puoselėti artimų ryšių.

Laimei, bendravimo subtilybių galime išmokti. Apie tai mes kalbėsime šiame skyriuje.

Sveika asmenybė

Esama daug „sveikos asmenybės" apibrėžimų. Čia mes paminėsime tris.

Pirma, mūsų asmenybė sveika tiek, kiek mes sugebame sąmoningai atskleisti kiekvieno asmens ir kiekvienos situacijos gerąsias savybes, privalumus. Ir mūsų asmenybė nesveika tiek, kiek mes, susidūrę su žmonėmis ir patekę į tam tikras situacijas, ieškome blogųjų savybių, trūkumų. Ar mes matome gerąsias žmonių savybe, ar linkę skųstis ir kritikuoti – štai koks yra pirmasis asmenybės matas.

Antra, mūsų asmenybė sveika tiek, kiek mes sugebame atleisti savo tikriems ir tariamiems skriaudėjams. Pats atleidimo aktas mus išlaisvina. Jei atleisti nesugebame, greit prisišaukiame psichosomatinį susirgimą. Išties laisvi ir sveiki žmonės nejaučia pykčio, neprisimena nelemtų praeities įvykių. Jų galvoje nėra vietos senoms nuoskaudoms. Toks yra antrasis asmenybės matas.

Trečia, sveika asmenybė lengvai bendrauja su pačiais įvairiausias žmonėmis. Paprasta bendrauti su bendraminčiais, su panašiais į save, kur kas sudėtingiau rasti bendrą kalbą su visai skirtingo temperamento ar kitų pažiūrų žmonėmis, ypač jei šie puoselėja kitas vertybes. Tai yra trečiasis asmenybės sveikatos požymis.

Taip pat esama tiesioginio ryšio tarp asmenybės sveikatos ir savivertės. Kuo labiau vertiname ir gerbiame save, tuo labiau vertiname ir gerbiame kitus žmonės. Jei patinkame sau tokie, kokie esame, tai sugebėsime ir kitus priimti tokius, kokie jie yra.

Ugdydamiesi savivertę drauge imame vis lengviau bendrauti net ir su labai skirtingais žmonėmis.

Jei mūsų savivertė bus žema, jei negerbsime savęs, tai sėkmingai bendraut sugebėsime tik su keliais žmonėmis, ir tas bendravimas, tikėtina, bus neilgas. Tokius santykius paprastai sužlugdo pyktis, apkalbos, kritika. Jei nemėgsime savęs, mūsų nemėgs ir kiti.

Netiesioginių pastangų dėsnis

Netiesioginių pastangų dėsnis teigia, kad kur kas daugiau gausime tada, kai veiksime netiesiogiai.

Pavyzdžiui, jei norime padaryti kam nors įspūdį ir tiesiogiai tam žmogui pranešame apie savo privalumus, gerąsias savybes, galime pasirodyti kvailokai.

Netiesiogiai tą žmogų veiksime tada, kai juo bei jo pasiekimais žavėtis imsime patys, kai jis mums padarys įspūdį.

Jei norime sudominti kitą žmogų, atkreipti jo dėmesį, galime tiesiog jam prisistatyti. Čia bus tiesioginis veikimo būdas. Tačiau daugiau laimėsime, jei veiksime netiesiogiai – patys imsime domėtis tuo žmogumi. Kuo daugiau domėsimės juo mes, tuo labiau jis domėsis mumis.

Jei norime tapti laimingi, tiesioginis veikimo būdas būtų atlikti konkrečius veiksmus, siekti tam tikro tikslo, tačiau daugiau pasieksime, jei pirma padarysime laimingą kitą žmogų. Toks yra netiesioginių pastangų dėsnio veikimas.

Kokiu būdu galime pelnyti žmonių pagarbą? Visų pirma gerbdami juos. Kai juos gerbiame mes, jie atsako mums tokia pačia pagarba. Dar tai vadinama abipusiškumo principu.

Kaip šis dėsnis gali mums padėti ugdyti asmenybę? Atsakymas toks: visus norimus asmenybės bruožus visų pirma turime padėti išsiugdyti kitiems. Mes galime kilstelėti savo asmenybę padėdami tobulėti kitiems žmonėms.

Kiekvienas per gyvenimą neša savo naštą. Dažnai augame kamuojami nepilnavertiškumo jausmo. Todėl malonu būna, kai kas nors tą naštą palengvina – pagiria, pastebi, įvertina. Kad ir kokia sėkmė mus lydėtų gyvenime, vis viena norime, kad mūsų saviįvaizdis būtų nuolat stiprinamas. Yra tokios eilutės: „Man gerai, kai esu su tavim, tą akimirką aš jaučiuosi geresnis..." Štai tokie turėtų būti tobuli tarpasmeniniai santykiai. Laimingiausi žmonės, vyrai ir moterys, yra tie, šalia kurių būdami laimingi jaučiasi kiti. Kai padėsime žmonėms kelti savivertę, mums atsivers naujos galimybės, mes iš visur sulauksime pagalbos, mūsų asmenybės taps sveikesnė ir pozityvesnė.

Kitų žmonių savivertės kėlimas

Jei norime žmonėms padėti geriau vertinti save, visų pirma liaukimės įvairiais būdais juos menkinti. Bent jau pasistenkime jų atžvilgiu būt neutralūs. Tylėkime. Netarkime nė žodžio.

Ypač savivertę menkina destruktyvi kritika. Šis veiksnys yra sužlugdęs daugiau santykių nei visi kiti kartu sudėti.

Destruktyvi kritika pažeidžia pačią asmenybės šerdį, sukelia kaltės jausmą, skatina nepilnavertiškumo kompleksą. O kaip sako abipusiškumo dėsnis, kiti su mumis elgsis taip, kaip su jais elgsimės mes. Jei mūsų elgesys menkina jų savivertę, tai jie ims elgtis taip, kad kentėtų mūsų savivertė.

Dagelis mūsų taip išauklėti, kad į bet kokią kritiką ar nepritarimą reaguojame itin jautriai. Tai tiesiog refleksas. O tą kritiką skleidžiantį asmenį iš karto imame vertinti negatyviai.

Štai priežastys, dėl kurių verta susilaikyti nuo kritikos. Pašalinkime iš savo asmeninio žodyno kritiką išreiškiančius žodžius ir posakius, bendraudami stenkimės pašnekovą skatinti, remti, o ne murkdyti kritikoje.

Retas kuris žmogus klysta specialiai. Mūsų mąstymo bei įgūdžių struktūra tokia, kad beveik neturime galimybės padaryti ką blogai, jei mokame tą veiksmą ar užduotį atlikti gerai. Stengiamės neklysti, nes klaidos menkina savivertę, verčia mus kentėti.

Kai imame smerkti ir kritikuoti, be visa ko kita, suaktyviname sėjos ir pjūties dėsnį – kiti irgi ima mus kritikuoti ir smerkti.

Smerkimas ir kritika greit tampa įpročiais. Dažnai žmonės kalbėdamiesi tarpusavyje nieko kita ir nedaro. Turime šio įpročio atsikratyti, jei tik esame nusprendę tobulinti savo asmenybę ir kilti į gyvenimo sėkmės viršūnes. Turime nedelsdami liautis smukdyti kitų žmonių savivertę. Nesvarbu, ką jie yra padarę ar kaip pasielgę, savo nuomonę, jeigu ji neigiama, pasilikime sau. Atleiskime jiems ir palinkėkime sėkmės.

Savivertę taip pat smukdo įprotis verkšlenti ir skųstis. Žmonės dažnai žaidžia žaidimą, kuriuo pavadinimas – „Kaip tai siaubinga...". „Matei, kiek tai kainuoja? Siaubas!"; Matei, ką jis padarė? Siaubas!"

Henris Fordas sakė: „Niekada nesiskųskite, niekada nesiaiškinkite." Įprotis nuolat skųstis pritraukia į mūsų gyvenimą vis daugiau nepalankių situacijų ar įvykių, kurie skųstis skatina dar labiau. Čia ima veikti koncentracijos dėsnis – į ką nuolat telkiame mintis, tas ir atsiranda mūsų gyvenime.

Sėkmės lydimi žmonės niekada nesiskundžia. Jei kyla problema, jie iš karto imasi aktyvių veiksmų. Jei problemos išspręsti neįmanoma, jie vadovaujasi tokiu devizu: „Ko negalima išgydyti, tą reikia iškentėti."

Iš esmės mūsų verkšlenimai ir nusiskundimai niekam neįdomūs. Žmonės užimti savais darbais. Sakyčiau, 80 procentų pašnekovų, kuriems skundžiamės, į mūsų bėdas nekreipia jokio dėmesio, joms jos nerūpi, o 20 procentų – slapta džiaugiasi. Garsusis Amerikos humoristas Ambrosas Birsas (Ambrose Bierce, 1842–1914) pripažino karčią tiesą: „Tikra laimė regėti draugo nesėkmę."

Tuoj pat liaukimės kritikuoti, smerkti ir skųstis. Jei negalime pasakyti nieko gera, tylėkime apskritai. Pašalinę iš savo žodyno visus negatyvų atspalvį turinčius žodžius, santykius su žmonėmis kilstelėsime visai į kitą lygį. Pasijusime geriau patys ir geriau jaustis padėsime kitiems.

Kaip pagerinti bendravimą

Toliau kalbėsiu apie tam tikrą elgesio stilių, veiksmus, kurie itin teigiamai veikia santykius. Kiekvienas iš šių veiksmų „taiko" tiesiai į pasąmonę ir patenkina vieną ar kitą labai svarbų pasąmoninį poreikį, susiformavusį dar vaikystėje. Elgdamiesi, kaip aprašyta toliau, mes aktyvuosime netiesioginių pastangų dėsnį, ir mūsų santykių kokybė pastebimai pagerės.

Pritarkime

Pritarkime. Kalbėdami būkime malonūs, šypsokimės. Žmonėms patinka bendrauti, jei jie jaučiasi laisvai ir gali aptarti kuo įvairiausius dalykus. Jie jaučiasi pagerbti, įvertinti ir reikšmingi.

Pritarimas kelia žmonių savivertę, nepritarimas ją žemina. Nepritariame, ginčijamės, vadinasi, abejojame jų žiniomis, išsilavinimu, kompetencija.

Tokia jau mūsų prigimtis – mes nenorime būti neteisūs, ypač mums nemalonu, kai tai išaiškėja viešai. Taigi leidę suprasti, kad kitas žmogus, pašnekovas, neteisus, mes dažniausiai greit sulaukiame jo atsako – jis visomis išgalėmis pradeda ginti savo savivertę ir dažnai tai daro žemindamas mus.

Todėl pritarkime, elkimės taip, kad kitiems būtų malonu su mumis bendrauti, o jie tada irgi ims elgtis taip pat, ir mums bus lengviau rast bendrą kalbą. Net jei pašnekovas būna akivaizdžiai neteisus, prieš imdami jam prieštarauti, paklauskime savęs: „Ar tai iš tikrųjų taip svarbu?" Jei nelabai svarbu, nesiginčykime ir leiskime jam būti neteisiam.

Liaukimės ginčytis

Vaikystėje ir jaunystėje labai mėgdavau ginčytis. Ginčydavausi su visais apie viską. Kartais net specialiai ruošdavausi, rinkdavau argumentus savo naudai iš anksto. Ir aš visados laimėdavau. Kad ir ką kalbėdavo mano oponentai, aš juos įveikdavau.

Tačiau vieną dieną susivokiau, kad likau vienas. Žmonės ėmė manęs vengti. Jie nenorėjo bendrauti su manimi nei darbe, nei pasibaigus darbo dienai. Aš dar nebuvau sau uždavęs klausimo „Ar tai iš tikrųjų taip svarbu?". O kai uždaviau, supratau, kad man kur kas svarbiau gerai sutarti su žmonėmis, negu laimėti ginčus. Svarbu darnūs santykiai, o ne pergalės ginčuose. Todėl prieš imdami karštai įrodinėti savo tiesas, paklauskime savęs: „Ar aš noriu būti teisus, ar laimingas?" Asmeniškai aš renkuosi laimę!

Jei vis dėlto ginčo tema iš tiesų labai svarbi ir nusileisti negalime, pasakykime savo argumentus „trečiojo žmogaus lūpomis". Pavyzdžiui, akivaizdžiai neteisiam kolegai mes galime tarti „Taip, tavo požiūris labai įdomus, bet ką į tai atsakytų mūsų klientai?", o paskui įsprausti savo argumentus į menamų klientų lūpas. Tuo būdu kolega ir sužino mūsų nuomonę, ir mes ją pranešame tarsi nesiginčydami, neutraliai. Jei pašnekovas priverstas pripažinti savo klaidą, jis tai padaręs bent jau nepasijus įskaudintas, išsaugos savivertę.

Toleruokime

Visi norime, kad mus priimtų ir toleruotų. Tas poreikis formuojasi ankstyvoje vaikystėje, kai žvelgdami tėvui ar motinai į veidą laukiame meilės ir šilumos. Nors užaugę jau žiūrime į kitus veidus, poreikis išlieka.

Pavyzdžiui, kai susitinka du žmonės, jie visų pirma išreiškia vienas kitam tam tikrą palankumo lygį. Tas atliekama kūno kalba: šypsena, mimika, galvos judesiais, rankų gestais, žvilgsniu. Tik tada pasijuntame gerai, kai matome, kad tas žmogus mus toleruoja, priima, kad jis mūsų atžvilgiu nusiteikęs palankiai.

Daugybė bendravimo problemų kyla dėl abipusės tolerancijos bei palankumo stokos. Kai priimame kitą žmogų ar žmonių grupę nuoširdžiai, be jokių išankstinių sąlygų, mes pakeliame jų savivertę, jie mūsų draugijoje jaučiausi ramūs ir atsipalaidavę.

Šypsokimės

Kokiu gi būdu geriausiai parodyti palankumą pašnekovui? Tas būdas paprastas – šypsena. Kai šypsomės, dirba 13 raumenų, kai susiraukiame – 112. Taigi šypsotis, kaip matome, lengviau. Šypsodamiesi tarsi pranešame kitam žmogui, kad jį priimame ir vertiname be jokių išankstinių sąlygų. Kinų patarlė sako: „Nesišypsantis žmogus neturėtų atidaryti parduotuvės." Tai yra tikra tiesa. Verslininkai, ypač tie, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, privalo mokėti kuo nuoširdžiau išreikšti savo palankumą.

Abipusiškumo dėsnis teigia, kad jei šypsodamiesi kitus žmones nuteikiame gerai, tai ir iš jų galime tikėtis tokio pat atsako. Arturo Milerio pjesės Prekeivio mirtis (Arhur Miller, 1915–2005, Death of a Salesman) herojus Vilis Lomanas sako: „Svarbiausias dalykas yra patikti kitiems žmonėms."

Šypsokimės net tada, kaip šypsotis visai nesinori. Šypsena pakels mums nuotaika, negatyvumo debesys ims sklaidytis, ir mes greitai pasijusime geriau.

Įvertinkime ir tarkime „ačiū"

Norėdami pakelti žmonių savivertę, turime juos vertinti. Būti įvertintas nori kiekvienas. Tas poreikis ypač gilus. Teigiamai įvertinę pašnekovo nuomonę ar veiksmus, drauge parodome, kad pripažįstame jo kompetenciją, žinias.

Įvertinti galime parastu žodeliu „ačiū". Tai, ko gera, galingiausias žodis, kokį tik mes galime rasti savo žodyne. Tai pasakytina ne tik apie anglų kalbą. Daug keliavau po pasaulį, aplankiau per aštuoniasdešimt šalių ir įsitikinau, kad paprastučiai žodeliai „prašom" ir „ačiū" visur yra vienodai veiksmingi.

Kai kitam žmogui padėkojame, iš karto pakeliame jo savivertę. Jei nepamirštame pasakyti „ačiū" už mažus dalykėlius, žmonės greit ims mums daryti didelius dalykus.

Išsiugdykime įprotį dėkoti. Dėkokime visiems už viską. Dėkokime sutuoktiniui, vaikams, kolegoms – visiems, su kurias vienaip ar kitaip bendraujame. Dėkokime už patarimus, už sugaištą laiką, už draugiškumą, už pagalbą, dėkokime jiems už visa ką.

Laimingiausi žmonės yra tie, kurie eina per gyvenimą su dėkingumu širdyje. Dėkingumo nuostata padeda judėti į priekį. Ji padeda ugdytis aukštą savivertę ir sveiką asmenybę. Kuo nuoširdžiau dėkosime už visa, ką gauname, tuo daugiau visa ko gausime, už ką vėliau galėsime dėkoti.

Pagirkime

Savivertę kelia pagyrimai. Tai greičiausias ir veiksmingiausias būdas padaryti kitą žmogų laimingą, išdidų. Be to, girdami skatinsime jį padėti mums.

Kai girdime savo adresu nukreiptas pagyras, mūsų savivertė kyla tarsi termometro stulpelis karštą dieną. Lyderiavimo klausimų žinovas Kenas Blanšaras knygoje Vadovas minutei (Ken Blanchard, The One Minute Manager) pataria ištisą dieną nepamiršti „minutę trunkančių pagyrimų", dairytis, ieškoti žmonių, kuriuos galima būtų už ką nors pagirti. Kuo dažniau tai darysite, tuo nuoširdžiau jie stengsis taip pat elgtis ir ateityje.

Štai pavargęs vaikas, kai jį pagiria tėvai ar mokytojai, atgauna jėgas, tampa energingas. Taip pat ir suaugusieji – nuoširdžiai pagirti mes prisipildome energijos, entuziazmo, imame jaustis kur kas geriau, padidėja mūsų darbingumas. Iš tikrųjų nėra kito tokio veiksmingo būdo pakelti savivertę ir pataisyti nuotaiką kaip nuoširdūs pagyrimo ir pripažinimo žodžiai.

Trys pozityvaus pagyrimo elementai

Gyrimas yra menas. Jį puikiai yra įvaldę geri verslininkai, tėvai, vadovai. Siekdami, kad pagyrimai būtų veiksmingi, turime atkreipti dėmesį į tris dalykus.

Pirma, girti reikia iš karto. Kuo greičiau pagirsime žmogų už atliktą darbą ar poelgį, tuo mūsų pagyrimas bus įspūdingesnis. Daugelis kompanijų čia daro klaidą: skatina savo darbuotojus tik kas ketvirtį ar pusmetį. Pavėluotos padėkos, deja, būna mažai veiksmingos, norimo skatinamojo poveikio jos neduoda.

Antra, girti reikia specifiškai. Pavyzdžiui, jei tarsime sekretorei „Jūs dirbate nuostabiai", mūsų žodžių poveikis bus vidutinis. Kur kas didesnį poveikį turėtų, pavyzdžiui, žodžiai „Ketvirtadienį atspausdinta jūsų ataskaita buvo nuostabi". Užuot tarę vaikams „Esi šaunuolis", verčiau pasakykime „Tu puikai susitvarkei kambarį" ar panašiai – žodžiu, kalbėkime konkrečiau, nurodykime, už ką giriame.

Ir trečia, jei tik įmanoma, girti reikia viešai. Jei žmogų reikia įspėti ar pakoreguoti jo elgesį, tą verčiau daryti prie keturių akių, o girti reikia atvirai, matant ir girdint kitiems. Ypač veiksmingi būna premijos bei apdovanojimai, kai jie įteikiami didelės kolegų auditorijos akivaizdoje.

Dėl pinigų žmonės stengiasi, o štai siekdami pripažinimo ir apdovanojimų jie išsiners iš kailio. Napoleonas sakė: „Pastebėjau įdomų dalyką: žmonės pasiruošę mirti dėl medalių."

Dvejopi pagyrimai

Jei norime žmogui išugdyti įprotį, pavyzdžiui, susitvarkyti kambarį ar laiku ateiti į darbą, turime pagirti jį kiekviena kartą, kai tik jis taip pasielgia. Tokie pagyrimai vadinami nenutrūkstamu įtvirtinimu. Kai žmogus nuolat giriamas už tam tikrą veiksmą, tas veiksmas laikui bėgant tampa įpročiu. Kai susiformuoja pageidaujamas įprotis, girti jau galima rečiau – kas trečią ar ketvirtą kartą. Tai yra protarpinis įtvirtinimas.

Pavyzdžiui, norėdami išmokyti vaikus tvarkos, girkime juos už kiekvieną smulkmeną, sureikšminkime kiekvieną jų veiksmą, pastebėkime ir teigiamai įvertinkime kiekvieną žingsnį. Elkimės taip iki to laiko, kai jie ims tvarkytis neraginami. Kai tvarka taps jų įpročiu, girsime juos retkarčiais, antraip mūsų pagyros gali atrodyti nenuoširdžios, turėti atvirkščią poveikį.

Susižavėjimas

Mūsų savivertė ypač kyla tada, kai mumis kas nors žavisi. Susižavėjimo demonstravimas – galingas santykių tobulinimo įrankis. Abraomas Linkolnas sakė, kad „komplimentai patinka visiems". Jie sakytini bemaž kiekvienoje situacijoje ir bemaž kiekvienam.

Galime žavėtis asmeninėmis žmogaus savybėmis, jo bruožais ar profesiniais gebėjimais. Pavyzdžiui, tai gali būti punktualumas, kilnumas, atkaklumas, ryžtas. Galime taip pat žavėtis jo nuosavybe, tarkime, išpuoselėtais namais, ar apranga, netgi batais ar kaklaraiščiu. Žmonės didžiuojasi savo privalumais bei pasiekimais, o kai kas nors dar jiems tai primena, jie pasijunta itin gerai.

Žodžiu, jei norėsime žavėtis ir tą susižavėjimą išreikšti garsiai, rasime begales pretekstų.

Norėčiau jus perspėti: susižavėjimas turi būti nuoširdus. Jei norime pakelti kito žmogaus savivertę, mūsų pastangos turi eiti iš širdies. Žmonės – tarsi melo detektoriai. Jie greitai pastebi apsimetinėjimą, pasijunta manipuliuojami, ir tada mūsų pastangos duoda atvirkščią rezultatą.

Čia yra tik viena išimtis. Nenuoširdi šypsena yra geriau už nuoširdžiai surauktą veidą. O visais kitais atvejais žavėtis turime nuoširdžiai. Taigi pirmi penki veiksmai, kuriuos turime atlikti norėdami pakelti žmonių savivertę, yra pritarimas, tolerancija, įvertinimas bei padėka, pagyrimas ir susižavėjimas. Taip elgdamiesi mes padėsime gerų santykių pamatą. Mes padėsime žmonėms jaustis geriau ir drauge geriau pasijusime patys.

Baltoji magija

Kitas būdas, kaip pakelti žmonių, su kuriais bendraujame, savivertę, yra dėmesys. Gyvenimas yra dėmesio mokykla. Dėmesį visada kreipiame į daiktus ar reiškinius, kurie mums atrodo svarbūs, vertingi, įdomūs. Mūsų dėmesys yra mūsų gyvenimas. Kur link nukreipiame dėmesį, ten link pasuka ir gyvenimas.

Dėmesio kiekis, skirtas kitiems žmonėms, yra matas, parodantis, kiek mes juos vertiname. Priešingas dėmesiui yra abejingumas. Jei žmonių ar daiktų nevertiname, esame jiems abejingi.

Jei pajuntame, kad kiti žmonės mus ignoruoja, jei jie nerodo mums dėmesio, mes supykstame, mus užvaldo neigiamos emocijos. Kiti žmonės – tai sutuoktinis, vadovas, kolegos, net restorano padavėjas.

Kokiais būdais mes paprastai rodome žmonėms dėmesį? Visų pirma tai yra mokėjimas išklausyti. Galima sakyti, klausymasis yra „baltoji santykių magija". Jei klausomės, ką mums sako, tai tarsi pranešame pašnekovui, kad jo nuomonė mums yra svarbi. O jei svarbi nuomonė, tai svarbus ir žmogus. Visi geri vadovai, talentingi prekybininkai ir mylintys sutuoktiniai yra puikūs klausytojai.

Mokėjimas išklausyti teikia tris privalumus. Pirma, tai padeda sukurti abipusio pasitikėjimo atmosferą. Jei mes atidžiai klausomės pašnekovo kalbos, jei domimės jo nuomone, jis atsiveria ir ima mumis pasitikėti.

Antra, nuoširdžiai klausydamiesi keliame pašnekovo savivertę. Jis pasijunta svarbus ir vertingas.

Trečia, klausydamiesi ugdomės vidinę drausmę. Iš tikrųjų – atidžiai klausytis yra tikras menas. Vidutinis žmogus per minutę ištaria apie 150 žodžių, o priimti mes galime apie 600 žodžių. Tačiau tą gebėjimą reikia ugdytis, kad žodžiai neslystų pro ausis. Kuo geriau mokame klausytis, tuo labiau mums sekasi kitose gyvenimo srityse.

Klausymosi subtilumai

Visų pirma klausytis turime atidžiai. Žvelkime pašnekovui į veidą; jei sėdime, šiek tiek pasilenkime į priekį, jei stovime, perkelkime kūno svorį ant kojų pirštų; mūsų energija nukreipta į priekį, pašnekovas mato, kad mes visa savo esybe panirę į pokalbį.

Daugelis žmonių klausytis nemoka. Klausydamiesi jie svarsto, ką jiems reikės atsakyti, tad pašnekovo žodžių esmė dažnai jiems tiesiog praslysta pro ausis. O pašnekovas, kai mato, kad mes tik ir laukiame, kol galėsime įsiterpti ir pareikšti savo nuomonę, pradeda nervintis, pykti, neretai net įsižeidžia. Tad klausykimės ramiai, klausykimės atidžiai, klausykimės kantriai – tarsi pasaulyje tuo metu nieko kita nevyktų, tik tas pokalbis.

Kai pašnekovas nutyla, prieš atsakydami jam padarykime trumputę pauzę. Ji gali trukti tris ar keturias sekundes. Per pauzę nutinka trys dalykai.

Pirma, mes geriau suvokiame pašnekovo žodžius. Jie, kai jau pasakyti ir kai stoja tyla, įsismelkia mums į sąmonę ir ten atsiskleidžia.

Antra, jei pašnekovas nutilo tik norėdamas atsikvėpti ar suburti savo mintis, mes nepasirodysime nemandagūs – nepulsime iš karto kalbėti.

Trečia, kai prieš atsakydami kelias akimirkas patylime, pašnekovas pamato, kad jo žodžius mes įvertinome, kad jie mums pasirodė prasmingi ir svarbūs. Tuo būdu mes perteikiame jam savo nebylų komplimentą. Tai ypač svarbu, kai kalbasi vyras ir moteris.

Kai ateina laikas mums prabilti, pasitikslinkime pašnekovo poziciją, jo nuomonę. Įsitikinkime, kad jį supratome tiksliai, duokime jam klausimą ar kelis. Sena patarlė sako: „Nesėkmės priežastys yra klaidingos prielaidos." Jei darome prielaidą, kad pašnekovą supratome tiksliai, tačiau ta prielaida pasirodo klaidinga, rizikuojame su tuo žmogumi sugadinti santykius. Ir vėlgi tai ypač svarbu tada, kai pokalbis vyksta tarp vyro ir moters.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jeigu abejojame, ar pašnekovą supratome tiksliai, tai reiškia, kad jo nesupratome. Tada labai svarbu pasitikslinti jo nuomonę. Čia labai tinka atvirieji klausimai.

Atvirasis klausimas yra toks, į kurį negalima atsakyti „taip" arba „ne". Prisiminkime Redjardo Kiplingo eilėraštį apie šešis ištikimus tarnus (Rudyard Kipling, Six Honest Serving Men). Jų vardai yra Ką, Kodėl, Kada, Kaip, Kur, Kas. Tai žodelyčiai, kuriais prasideda atvirieji klausimai.

Davę pašnekovui atvirą klausimą, gauname galimybę daugiau išgirsti. Kai daugiau išgirstame, daugiau atsiranda tarpusavio supratimo bei pasitikėjimo. Visad turėkime galvoje štai ką: tomis akimirkomis, kai mūsų burna atvira, mes nesimokome. Nauja sužinome tik klausydamiesi.

Ir pagaliau pašnekovui atsakykime. Visų pirma, norėdami parodyti, kad supratome jo žodžius, juos ir pakartokime, perfrazuokime. Kelias sekundes patylėję, galime paklausti: „Noriu įsitikinti, kad jus supratau gerai. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad..." Jei sugebame perfrazuoti išgirstus žodžius ir tokiu būdu pasitikslinti pašnekovo poziciją, gerokai padidiname bendravimo veiksmingumą, sukuriame abipusio pasitikėjimo atmosferą.

Empatiškas klausymas

Kai pašnekovo klausomės empatiškai, visų pirma atliekame tarsi rezonatoriaus vaidmenį, o tik paskui gilinamės į jo problemas.

Šis metodas taikomas ir psichoterapijoje. Jei pacientas sako, kad jo netenkina darbas, gydytojas, pavyzdžiui, gali atsakyti: „Jūs taip kalbate, lyg būtumėte iki galvos užsivertęs profesiniais rūpesčiais..."

Kai atspindite pašnekovo žodžius, padedate jam geriau suvokti savo problemą, netgi rasti sprendimą.

Empatiškas klausymas esti dviejų tipų. Pirma, tiesiog atspindime išgirstus žodžius, antra, juos interpretuojame.

Atspindėdami tiesiog perfrazuojame jo kalbą, nieko nuo savęs nepridurdami. Jei mums sako „Žinote, esu susirūpinęs", mes atsakome: „Taip, matau, kad iš tiesų esate susirūpinęs."

Jei interpretuojame pašnekovo žodžius, galime atsakyti maždaug taip: „Taip, matau, kad iš tiesų esate susirūpinęs. Ko gera, darbe jus pernelyg spaudžia bosas."

Interpretuodami pašnekovo žodžius siekiame dviejų tikslų. Pirma, apibendriname jo mintis ir nustatome, kokią žinią perduoda jo žodžiai. Ta žinia, pavyzdžiui, gali būti pyktis ar nusiminimas. Galime atsakyti: „Matau, kad situacija jums tikrai kelia pyktį..."

Antras empatiško klausymosi tipas būna tada, kai mes klausydamiesi bandome nuspėti, kas mums buvo norėta pasakyti. Štai kai mano sūnui Maiklui tebuvo pusantrų metukų, vyresnė, jau penkerių, jo sesutė Kristina man tarė: „Nekenčiu to vaiko."

Žinoma, galėjau pradėti tikinti ją, kad broliuką reikia mylėti, tačiau aš supratau paslėptą jos žodžių prasmę. Iš esmės tai buvo konkurencijos baimė. Atsakiau: „Tau atrodo, kad mes jam skiriame per daug dėmesio, taip? Tu bijai, kad jo neliks tau." Tada Kristina apsiverkė ir patvirtino, kad ji iš tikrųjų bijo netekti dalies mūsų meilės, nors mažąjį broliuką labai myli.

Taip klausydamiesi ir reaguodami mes galime labai padėti pašnekovams, ypač šeimos nariams, patiems rasti pačių įvairiausių problemų sprendimą.

Bumerango principas

Kito žmogaus savivertę galime pakelti bumerango principu. Jis teigia, kad kiekviena mūsų paskleista teigiama emocija anksčiau ar vėliau grįžta mums. Neigiamos emocijos, beje, grįžta atgal taip pat.

Šekspyras rašė: „Rožių aromatas ilgai išlieka ant jas laikiusių rankų." Tad pasistenkime skleisti tik teigiamas emocijas. Susilaikykime nuo kritikos, nesmerkime, nepykime, įvertinkime, dėkokime, žavėkimės. Atidžiai klausykimės ir turėkime galvoje bumerango principą. Kai taip elgsimės, kiti mūsų draugijoje jausis nuostabiai.

Pokalbio menas

Šis skyrius iš esmės yra apie pokalbio meną. Kalbėdamiesi mes keičiamės idėjomis, nuomonėmis ir informacija, ieškome kompromisų ir sprendimų. Toliau pateikti keli patarimai, kurie padės jums geriau kalbėtis su pašnekovu bet kokioje profesinėje bei socialinėje situacijoje.

Pokalbio taisyklės

Pirma gero pokalbio taisyklė yra tokia: tema pašnekovui turi būti įdomi. Bet kokia tema bus gera, net ir ta, kuri kitais atvejais būtų tabu, jei tik pašnekovas ja domisi. Jei pradedate pokalbį ir matote, kad žmogui jis neįdomus, nedelsdami keiskite temą.

Jei pradedame pokalbį su nepažįstamu žmogumi, galime paklausti, ką jis dirba, kaip jam sekasi, ir panašiai.

Nesvarbu, kokį atsakymą išgirstume, visad geras klausimas yra toks: „Beje, o kaip jūs patekote į šį verslą?" Daugumai žmonių jų profesinės karjeros dalykai yra labai įdomūs ir jie mielai apie juos kalba. Jei pašnekovas sustoja, mes, norėdami palaikyti pokalbį, galime paskatinti jį tokiu klausimu: „ Na, ir ką jūs darėte paskui?"

Jei pašnekovas ima nekantrauti, dairytis į šalis, tai yra ženklas, kad reikia ieškoti naujos temos. Tada padarykite trumpą pauzę ir duokite naują klausimą, prasidedantį žodeliais ką, kodėl, kada, kaip, kur, kas. „Kada pradėjote dirbti šioje kompanijoje?"; „Kaip seniai čia gyvenate?", ir taip toliau.

Antroji gero pokalbio taisyklė sako, kad pašnekovai turi kalbėti paeiliui. Jei susivokiame, kad kalbame jau tris minutes ir pašne kovas per tą laiką neįsiterpė, vadinasi, pokalbio tema įdomi tik mums. Tai jau yra monologas, o ne dialogas. Taip pat ši taisyklė liepia nepertraukti pašnekovo, o jei taip atsitinka, kad kas nors pertraukia mus (pavyzdžiui, prisijungia naujas pašnekovas), mandagiausia, nors ir sunkiausia yra tiesiog nutilti. Nutilę vėliau minties nebetęskime, nebent mūsų paprašytų.

Trečioji gero pokalbio taisyklė sako, kad prieš tardami žodį, turime pagalvoti. Venkime temų ir pastabų, kurios priverstų kitus žmones jaustis nepatogiai. Būkime taktiški, gerbkime pašnekovų jausmus. Taktiški būsime tada, kai neužimsime kategoriškos pozicijos. Štai garsusis politikos ir mokslo veikėjas Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin, 1706–1790) rašė, kad jam bendravimo kokybę iš esmės padėjo pakeisti kitaip formuluoti atsakymai oponentams, jų pradžia: „Man atrodo, kad..."; „Drįsčiau manyti, jog...."; „Girdėjau nuomonę, esą..."

Nepamirškime parodyti, kad vertiname ir kitus požiūrius, kitas nuomones. Nes mūsų požiūris į politiką, religiją, verslą, seksą, mitybą ir dar į daugelį kitų dalykų yra tik mūsų požiūris ir nieko daugiau.

Kad pokalbis vyktų sklandžiai, gerbkime kitų žmonių privatumą ir nepamirškime savojo. Kartais žmonės kalbėdamiesi apipila pašnekovus labai asmeninio pobūdžio klausimais, braunasi tokiu būdu į jų privačią erdvę. Tegu verčiau pokalbio tema būna bendro pobūdžio, asmeninių dalykų stenkimės neliesti, taip pat nebadykime pašnekovo užversti savo problemomis. Kalbėdamiesi nesmerkime, nekritikuokime, nesiskųskime. Būkime linksmi ir pozityviai nusiteikę.

Ir dar: nuolat turėkime galvoje, kad visa, ką mes pasakysime, gali būti panaudota prieš mus. Tikėtina, kad mūsų žodžiai, vėliau keliaudami iš lūpų į lūpas, pasieks žmones, kurie nebūtinai mums nori gera. Viešuose pokalbiuose praneštos paslaptys irgi greitai tampa viešos.

Ir pagaliau, jei norime būti puikūs pašnekovai, elkimės natūraliai. Kalbėkime laisvai, spontaniškai ir tik apie tuos dalykus, kurie padeda mums jaustis patogiai. Jei intuicija liepia mums vienos ar kitos temos neliesti, verčiau patylėkime. Geriausi pašnekovai visad būna ramūs, džiugūs ir atsipalaidavę, jų elgesys – pozityvus ir visiškai natūralus.

Žaiskime savo aikštėje

Pokalbio ir bendravimo menas yra tarsi žaidimas, o mes – žaidėjai, socialinių santykių aikštėje tobulinantys savo įgūdžius.

Prisiminkime, apie ką kalbėjome šiame skyriuje. Bendraudami su pašnekovu, venkime kritikuoti, smerkti ir skųstis. Pritarkime net tada, kai su pašnekovo nuomone nesutinkame.

Priimkime pašnekovą tokį, koks jis yra. Įvertinkime jį – tarkime „ačiū". Pagirkime jį ir žavėkimės jo pasiekimais ar būdo bruožais.

O pirmučiausia negailėkime jam dėmesio – „baltosios bendravimo magijos". Jei būsime dėmesingi, mus visi visada norės matyti šalia.

Štai tikra istorija apie bendravimo meno klasiką Deilą Karnegį (Dale Carnegie, 1888–1955).

Karnegis buvo pakviestas į vienos turtingos damos garbei surengtą pobūvį Niujorke. Ta dama ką tik buvo grįžusi iš kelionės po Afriką. Kai jai pristatė Deilą Karnegį, ji tarė: „Pone, girdėjau, kad jūs – maloniausias pašnekovas visame Niujorke. Tai tiesa?" – „Dėkoju, madam, – atsakė Karnegis. – O aš girdėjau, kad jūs visai neseniai grįžote iš Afrikos. Kodėl ten buvote nuvykusi?" Kai ji atsakė į šį klausimą, Karnegis klausinėjo toliau. „Ką jūs buvote pasikvietusi keliauti drauge?"; „Kada keliavote?"; „Kada grįžote?"; „Kur lankėtės būdama Afrikoje?"; „Kaip ten nukeliavote?"; „Ką ten veikėte?"

Jie kalbėjosi apie 20 minučių. Iš jų 19 minučių dama atsakinėjo į Karnegio klausimus. O kitą dieną aukštuomenės naujienų skyrelyje laikraščiai rašė, kad „Deilas Karnegis yra maloniausias Niujorko pašnekovas".

Ir mes galime tapti maloniais ir mėgstamais pašnekovais, jei mokysimės kalbėti, o ypač – klausyti.

Sėkmingas bendravimas su žmonėmis, ko gera, yra pats svarbiausias dalykas, kurį turime įvaldyti. Vaikystėje ir jaunystėje buvau labai nepopuliarus. Turėjau vos vieną kitą draugą, ir tie patys buvo nevykėliai kaip ir aš pats tomis dienomis. Nemokėjau elgtis su žmonėmis taip, kad jie pageidautų mano draugijos, ir tas trūkumas kaip šešėlis persekiojo mane daug metų – kol aš pagaliau atskleidžiau didžiąją gerų santykių paslaptį.

Paslaptis tokia: jei norime būti mėgstami ir populiarūs, turime padaryti du dalykus. Pirma – išlįsti iš savo kiauto ir nuoširdžiai susidomėti kitų žmonių rūpesčiais. Klauskime jų ir dėmesingai klausykimės atsakymų. Ieškokime būdų, kaip galėtume jiems padėti. Nuolat turėkime galvoje sėjos ir pjūties dėsnį – elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad jie elgtųsi su mumis.

Antras dalykas, kuris mums garantuos populiarumą, yra savo tikslų siekimas. Lavinkime savo unikalius talentus ir gebėjimus. Tobulinkime profesinius įgūdžius. Vizualizuokime, kartokime patvirtinimus, vaidinkime sėkmės lydimo žmogaus vaidmenį. Tobulėkime. Stenkimės taip, tarsi nuo to priklausytų mūsų gyvenimas. Tada imsime patikti patys sau. O kuo labiau patinkame patys sau, tuo geriau jaučiamės kitų žmonių draugijoje, tuo sėkmingiau bendraujame. Sėkmė sėkmę veda.

10

ASMENINIŲ SANTYKIŲ KŪRIMAS

Vienas visiškai brandžios ir mokančios save realizuoti asmenybės bruožų yra gebėjimas užmegzti ir palaikyti ilgalaikius artimus santykius.

Partnerio pasirinkimas ir gyvenimo namuose bei šeimoje kokybė žmogui svarbi lygiai taip pat, o gal net svarbesnė, nei visi kiti veiksniai. Tik artimi santykiai parodo, kokie žmonės yra iš tikrųjų. Atitikimo dėsnis skelbia, kad išorė atitinka vidų. Jeigu žmogaus vidiniame pasaulyje vyrauja teigiami jausmai ir meilė, tuomet išoriniame pasaulyje besiklostantys santykiai bus sėkmingi ir teiks daug džiaugsmo.

XIX amžiaus Anglijos politinis veikėjas Bendžaminas Disraelis (Benjamin Disraeli, 1804–1881) yra pasakęs: „Jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atlyginti nesėkmių namuose." Asmeniniai santykiai turėtų būti svarbesni už visus kitus.

Pritraukimo dėsnis teigia, kad į savo gyvenimą pritraukiame labai panašius į save žmones – tokius, kurių mąstysena ir elgsena atitinka mūsų pačių mintis bei jausmus. Jeigu pradėtume mąstyti pozityviau, tai mūsų gyvenime atsirastų daugiau pozityviai mąstančių žmonių.

Santuokinis gyvenimas ar meilės ryšiai mums duoda tiek, kiek mes į tuos santykius įdedame. Kuo daugiau atsiduodame patys, tuo daugiau patiriame meilės, pasitenkinimo ir džiaugsmo. Vyrai ir moterys yra neišbaigti – jie reikalingi vieni kitiems, kad kartu pasiektų pilnatvę. Vieniši žmonės paprastai būna silpnesnės sveikatos ir miršta jaunesni nei tie, kurie laimingai gyvena drauge.

Ronaldas Adleris ir Neilas Taunas knygoje Žvilgsnis į išorę, žvilgsnis į vidų (Ronald Adler, Neil Towne, Looking Out, Looking In) teigia, kad žmonės, gyvenantys socialinėje izoliacijoje, jaunesni miršta du ar triskart dažniau nei intensyviai socialiniame gyvenime dalyvaujantys žmonės. Išsiskyrę vyrai ir moterys vėžiu bei širdies ligomis serga penkiskart dažniau nei gyvenantys poromis.

Taigi matome, kad geri santykiai, be visa ko kita, lemia ir gyvenimo trukmę. Bent jau dėl to verta stengtis darniai bendrauti su svarbiausiais savo gyvenimo žmonėmis.

Visa ko pradžia

Asmeninės laimės kiekį lemia savivertė – kiek patinkame patys sau. Aukšta savivertė neatsiejama nuo sėkmės visose gyvenimo srityse. O žema savivertė yra įprastinė daugumos nesėkmių ir nusivylimų sukėlėja bei palydovė.

Pirmasis savivertės komponentas yra emocinis – kaip mes, asmenybės, jaučiamės. Antrasis komponentas yra mūsų kompetencija, sugebėjimai vykdyti vienokią ar kitokią veiklą, elgtis įvairiose gyvenimo situacijose su įvairiais žmonėmis. Tai yra funkcionalioji savivertė, esminis asmenybę apibrėžiantis elementas.

Artimi santykiai, galima sakyti, yra žmogiškosios būties centras, todėl jie itin veikia mūsų savivertę, lemia pasitikėjimo savimi lygį. Jei santykiai su svarbiais mums žmonėmis klostosi gerai, mūsų savivertė kyla, sėkmė ima lydėti mus ir kitose gyvenimo srityse.

Esama tiesioginio ryšio tarp santykių kokybės ir savivertės. Plėtojant šią mintį galima pasakyti, kad sau patinkame tiek, kiek sugebame užmegzti ir palaikyti harmoningus artimus santykius.

Daugelis mūsų augdami ir bręsdami meilės stokojo. Tėvai mus mylėjo sąlygiškai (mylėsiu tave, jeigu...). Todėl jau paauglystėje ėmėme ieškoti žmonių, ypač vieno žmogaus, kuris priimtų mus nekeldamas jokių sąlygų. Tai tarsi kompensacija už vaikystėje negautą šilumą. Nuo to iš esmės priklauso mūsų psichinė sveikata.

Savęs pripažinimas

Kol nesugebėsime visiškai pripažinti savęs, nesugebėsime ir pamilti. Pripažinkime save su visomis ydomis ir geraisiais bruožais. Pripažinti save lengviau tada, kai mus besąlygiškai pripažįsta bent vienas mūsų mylimas ir gerbiamas žmogus. Kai būsime pripažinti ir priimsime save tokius, kokie esame, tik tada pajusime savo asmenybės vertę.

Savimonė

Pripažinti save sugebėsime tik tuomet, kai save pažinsime: kodėl mąstome taip, kaip mąstome, jaučiame taip, kaip jaučiame, elgiamės taip, kaip elgiamės; kokia mūsų gyvenimo patirtis, suformavusi mus tokius, kokie esame šiandien.

Tik gerai pažinę save galėsime gerai ir jaustis, save gerbti. Gera savimonė laiduoja aukštą savigarbą ir sveiką asmenybę.

Intymumas ir asmenybės branda

Vienas iš santuokos bei intymių santykių tikslų yra galimybė tobulėti. Kai pasitikime partneriu, galime jam ar jai nuoširdžiai išsipasakoti, pasidalyti savo praeitimi bei dabarties tikslais. Kai taip elgiamės, imame geriau pažinti save, ugdomės toleranciją, palankumą ir atjautą, imame atleisti žmonėms jų silpnybes, nes jie mums atleidžia taip pat. Taip ugdomės asmenybės bruožus, kurie antraip liktų neatskleisti.

Daugelį dalykų gyvenime darome vildamiesi kompensuoti meilės trūkumą. Kiekvienas mūsų jaučia poreikį būti mylimas ir besąlygiškai pripažįstamas bent vieno asmens. Tik tuomet, kai bus patenkintas mūsų emocinio saugumo poreikis, galėsime lengva širdimi ir švariu protu imtis kitų gyvenimo reikalų. Meilė kaip ir pinigai – jeigu jos užtenka, per daug apie ją ir negalvojame. Tačiau jeigu jos trūksta, nepajėgiame galvoti apie nieką daugiau. Žiauriausia bausmė kaliniams yra uždaryti juos vienutėse, atokiai nuo kitų žmonių. Blogiausia, ką galima padaryti žmogui, yra atskirti jį nuo aplinkos, atimti pačią galimybę bendrauti.

Aukščiausias žmogiškosios būties siekis – užmegzti meilės kupinus santykius. Tada galėsime mėgautis džiaugsmu ir laime, kurią patirti esame sukurti.

Viskas, kas ankstesniame skyriuje buvo rašyta apie bendravimo meną, pritaikoma ir kuriant intymius ryšius. Taip pat esama ir kitų dalykų, kurie gali stulbinamai pakeisti santykius su svarbiausiais gyvenimo žmonėmis. Pradėkime nuo šešių sėkmingų santykių taisyklių.

Šešios sėkmingų santykių taisyklės

Pirmoji taisyklė sako, kad panašus traukia panašų. Laimingiausi būsime su žmogumi, kurio pomėgiai, skoniai ir vertybės yra artimi mūsiškiams. Taigi jaučiame potraukį tokiam žmogui, kurio poelgiai ir įsitikinimai harmoningai dera su mūsų pasaulėžiūra.

Pirmoji sritis, kuri turėtų būtinai derėti, yra santykis su pinigais – kokiais būdais jie uždirbami, kaip jie taupomi ir kam jie išleidžiami. Antroji sritis apima požiūrį į vaikus – ar jų turėti, jei taip – tuomet kiek ir kaip juos auginti, ugdyti. Trečioji sritis yra seksas. Ketvirtoji – religija, o penktoji – požiūris į politines bei socialines problemas. Svarbios suderinamumo sritys yra santykiai su žmonėmis, visuomeninė veikla ir laisvalaikio pomėgiai. Vidinių principų panašumas taip pat traukia, kartais jie svarbesni už visus kitus.

Laimingiausi jausimės su tuo žmogumi, kurio pamatiniai įsitikinimai ir vertybės visose išvardintose srityse bus panašios į mūsiškes. Daugiausiai asmeninių nelaimių prasideda tada, kai tose srityse sutarimų nėra.

Antroji sėkmingų santykių taisyklė sako, kad priešybės traukia viena kitą. Vis dėlto ši taisyklė liečia tik temperamentą. Gamtoje visa kur viešpatauja pusiausvyra ir harmonija. Taigi temperamentų pusiausvyra yra svarbiausias dalykas, kai du žmonės nusprendžia pradėti bendrą gyvenimą.

Savo artimų santykių kokybę galime patikrinti atlikę paprasčiausią suderinamumo tyrimą. Jis vadinamas „pokalbio tyrimu". Kai dviejų žmonių temperamentai puikiai dera, jų pokalbis rutuliojasi itin lengvai. Kiekvienas iš dviejų žmonių gali kalbėti tiek, kiek jam ar jai kalbėti norisi, ir kiekvienas turi galimybių klausytis tiek, kiek jam ar jai atrodo reikalinga.

Ši pusiausvyra labai svarbi. Kiekvienas asmuo turi iškalbėti tam tikrą kiekį žodžių, kad būtų sveikas ir jaustųsi pilnavertis. Jeigu žmonės nejaučia galį išsikalbėti su artimiausiu žmogumi, tuomet jie pradeda ieškoti kitų galimybių bendrauti. Beveik visi neištikimybės atvejai prasideda nuo vieno iš partnerių bandymo patenkinti bendravimo poreikius.

Kai poros temperamentai atitinka, tuomet 90 procentų drauge praleidžiamo laiko sudaro lengvi pašnekesiai apie šį bei tą. Kiti 10 procentų būna užpildyti jaukia tyla.

Tačiau jeigu vienam reikia kalbėti 70 procentų laiko, o klausytis tiktai 20 procentų drauge leidžiamo laiko, o kitam – lygiai tiek pat – 70 procentų laiko reikia kalbėti, o 20 procentų – klausytis, tuomet gali kilti konfliktas dėl vadinamojo „eterio".

Tokiais atvejais vienas iš žmonių būna tas, kuris myli labiau, o antras – tas, kuris myli menkiau. Dažnai tas, kuris myli labiau, prikanda lūpą ir leidžia antrajai, menkiau mylinčiai pusei, kalbėti arba elgtis taip, kaip tik ta antroji pusė pageidauja. Santykius kontroliuoja tas, kuris myli menkiau.

Tačiau tai laikinas sprendimas. Jis neišvengiamai sukelia labiau mylinčio žmogaus nusivylimą ir nepasitenkinimą. Galiausiai šie užgniaužti jausmai prasiveržia sveikatos sutrikimais arba ydingu elgesiu.

Kitas nesuderinamumo pavyzdys yra pora, kurios abiem pusėms pakanka 30 procentų kalbos ir kurie pageidauja likusius 60 arba 70 procentų laiko skirti patogiai klausytis. Šiuo atveju 40 procentų laiko, kurį pora praleistų drauge, skendėtų slogioje tyloje. Tai būtų du žmonės, neturintys ką pasakyti vienas kitam ir nežinantis, kaip išsklaidyti nejaukią tylą. Tai taip pat temperamentų nesuderinamumo pavyzdys.

Trečioji sėkmingų santykių taisyklė sako, kad partneriai turi būti visiškai atsidavę vienas kitam. Tik nuoširdžiai apsisprendus sukurti sėkmingus santykius įmanoma visiškai atsiduoti. Jeigu dera poros pamatinės vertybės, elgesys bei temperamentai, tuomet jiems kur kas lengviau ryžtis ilgalaikiams įsipareigojimams. Visiškas atsidavimas reiškia, kad nė viena šalių niekuomet nesvarsto ir nediskutuoja net pačios galimybės išsiskirti ar kitaip išardyti santykius. Visiškai atsidavęs asmuo privalo sudeginti fizinius ir emocinius tiltus ir nė nesvarstyti kitos išeities, kaip tik stengtis sukurti sėkmingus santykius.

Daugelis žmonių vengia visiškai atsiduoti net sudarydami santuoką. Jiems atrodo, kad saugiau yra pasilikti emocinio pabėgimo galimybę. Atsidavimo trūkumas paprastai tampa prielaida susiklostyti būtent tokiai situacijai, kokios bijomasi. Kai vienas partneris nuolat susilaiko ir nepajėgia atsikratyti minčių apie išsiskyrimą kaip geriausią tarpusavio problemų sprendimą, santykiai laipsniškai genda.

Žinomas psichiatras M. Skotas Pekas knygoje Bemaž nepramintas kelias (M. Scott Peck, The Road Less Traveled) puikiai apibūdina meilę. Jis rašo: „Meilė yra visiškas atsidavimas, troškimas atskleisti visus antrosios poros pusės gebėjimus." Kai savo partnerį mylime visa širdimi, tai drauge norime, kad šis žmogus realizuotų visas savo galimybes. Jeigu vienas to nenori arba abejoja, kad reikia palaikyti kiekvieną savo partnerio galimybę augti ir mokytis, tuomet tikros meilės veikiausiai nėra.

Nuostabu yra tai, kad tikrą emocinę laisvę patiriame tik tuomet, kai atsisakome visų kitų galimybių ir visa širdimi atsiduodame vienam vieninteliam žmogui.

Ketvirtoji sėkmingų santykių taisyklė sako, kad partneriai turi vienas kitam patikti. Nuoširdi ilgalaikė simpatija yra kur kas svarbiau nei karšta meilė. Žmonės pamilsta ir nustoja mylėję, o santykiai tęsiasi neribotą laiką, nes jiedu vienas kitam patinka ir vienas kitą gerbia.

Santykiai paprastai nutrūksta tuomet, kai vienam iš poros antrasis ima nepatikti, kai jis liaujasi jį gerbti. Daug porų įsimyli, o išsiskyrę nebesugeba kalbėtis, nes niekuomet nespėjo pamėgti vienas kito, nespėjo patikti vienas kitam ir neišmoko gerbti vienas kito kaip asmenybių, ne tik kaip meilės partnerių.

Santuokos ir santykiai nutrūksta, tačiau jeigu jų pamatas buvo abipusė simpatija ir pagarba, tuomet abi pusės gali ir toliau bendrauti kaip suaugę žmonės, netrikdomi neigiamų jausmų.

Geriausio draugo testas

Puikūs būdas nuspręsti, ar mūsų santykiai geri, yra atlikti „geriausio draugo testą". Jei santykiai idealūs, partneriai būna geriausi draugai. Nėra pasaulyje kito žmogaus, su kuriuo mieliau būtų leisti laiką, bendrauti.

Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių nujaučiame, kad sutuoktinis arba partneris nėra geriausias draugas, jeigu mieliau būtume su kuo kitu, o ne su juo, tai signalizuoja, kad santykiai klostosi ne ta linkme.

Kiek esu stebėjęs ilgus metus drauge išgyvenusias poras, tiek vyras, tiek moteris savo antrąsias puses apibūdino kaip geriausią draugą pasaulyje.

Ilgalaikiai romantiški santykiai prasideda tuomet, kai pajuntame, jog sutikome geriausią savo draugą. Tikras tokios situacijos požymis yra bendras juokas. Juoko kiekis yra sveikų santykių rodiklis. Kai žmonės idealiai tinka vienas kitam, būdami drauge jie juokiasi daug ir iš tų pačių dalykų. Kai du žmonės dėl įvairių priežasčių nedera, ne tiek jau daug dalykų gali prajuokinti juos abu kartu. Tai reiškia, kad skiriasi jų humoro jausmas.

Penktoji sėkmingų santykių taisyklė teigia, kad panašios savivokos traukia viena kitą – tai yra poros suderinamumo prielaida. Pavyzdžiui, jei į gyvenimą žvelgiame džiugiu žvilgsniu, mus visuomet trauks žmogus, kuris yra toks pats laimingas ir toks pat optimistas, kokie esame mes.

Puikus savivokų suderinamumo rodiklis yra bendras santykių tonas, bendra optimizmo ir pesimizmo pusiausvyra. Įdomu, kad neigiamos savivokos žmones traukia prie panašių pesimistų. Tokie žmonės tuokiasi, gyvena drauge ir būna patenkinti tarpusavio santykiais ilgus metus, kartais ir visą likusį gyvenimą. Jų santykiai remiasi į tą patį neigiamybės pagrindą. Žodžiu, kad ir kokios yra savivokos, panašumai traukia.

Įvertinkime savo partnerį balais nuo 1 iki 100. Apskaičiuokime, kokią laiko dalį jis ar ji mąsto pozityviai bei optimistiškai ir kokią laiko dalį yra apimtas neigiamų ir pesimistiškų minčių. Tokiu pačiu būdu įvertinkime ir save.

Pastebėsime, kad geriausiai jaučiamės kartu su tokiu žmogumi, kuris yra arba tiek pat nelaimingas, arba tiek pat laimingas. Štai kodėl sakoma „Toks tokį pažino..." ar „Nelaimės mėgsta kompaniją".

Jeigu santykius užmezgusioje poroje vienas iš partnerių bus daug laimingesnis už antrąjį, nuolat kils įvairiausių konfliktų ir virs nepasitenkinimas. Dauguma santykių ir vedybų išyra dėl savivokų nesuderinamumo.

Sociologai atliko tyrimą ir nustatė, kad ketverių iš penkerių Amerikoje įvykstančių skyrybų iniciatorės būna moterys, kurios „piktos kaip velnias ir nebesiruošia daugiau taikstytis". Amerikoje tai tapo itin rimta santykių problema, ją spręsti poroms labai nelengva.

Šeštoji laimingų santykių taisyklė sako, kad bendravimas turi būti kokybiškas. Tai yra esminė sėkmingos santuokos prielaida. Partneriai turi rasti bendrą kalbą. Kiekvienas turi nujausti, ką jaučia ir galvoja antrasis. Kartais atrodo, kad jie „dalijasi smegenimis".

Pirmoji priežastis, dėl kurios sužlunga dviejų žmonių santykiai, yra nesėkmės bendraujant. Partneriai netinkamai supranta vienas kito žodžius ir nuolat ginčijasi dėl menkniekių. Kiekvienas jų įsitikinęs, kad jis yra teisus, o kitas ar kita klysta. Jiems sunku pripažinti, kad abu gali būti teisūs, jeigu tik pabadytų ieškoti bendros kalbos.

Norint kokybiškai bendrauti, reikia ugdyti tiek kalbėjimo, kiek klausymo įgūdžius. O idealus vyro ir moters bendravimas prasideda nuo didžiausių jųdviejų skirtumų pažinimo.

Vive la Différence[Tegyvuoja skirtumai (pranc.)]

Vyrai ir moterys skiriasi daugeliu atžvilgiu, pastebimai skiriasi ir jų bendravimo stiliai. Paprastai vyrai šneka tiesiai, o moterys – ne. Vyrams rezultatai ir pabaiga kur kas svarbiau nei moterims. Moterims labiau nei vyrams rūpi pats bendravimas. Šie skirtumai neretai tampa didelių tarpusavio nesusipratimų priežastimis.

Kaip pavyzdį pateiksime standartinę situaciją: vyras ir moteris dvi ar tris valandas važiuoja automobiliu. Kai jie važiuoja pro McDonald's užkandinę, moteris klausia: „Brangusis, ar nenorėtum atsigerti?"

Vyras nė nedirstelėjęs jos pusėn sumurma „ne" ir vairuoja toliau. Ji tik prikanda lūpą ir jaučiasi įskaudinta tokio nejautrumo. Jis nė neįtarė, ko ji iš tiesų klausė ir nė nenutuokia, kokia moteris jaučiasi nelaiminga.

Ji bandė pasakyti, kad yra ištroškusi ir norėtų atsigerti. Tačiau ji paklausė savaip, vyras taip pat išgirdo savaip, o rezultatas – nesusipratimas.

Kitas bendravimo stilių skirtumą iliustruojantis pavyzdys – situacijos parduotuvėse. Vyrui tai reiškia atlikti elementarią procedūrą ir gauti konkretų rezultatą. Jis įeina, nusiperka ir išeina. Vyrams apskritai nepatinka apsipirkinėti; užsiimdami tokiais dalykais jie jaučiasi nejaukiai ir nori kuo greičiau tai baigti. Ideali vyro kelionė apsipirkti atrodo maždaug taip: jis įpuola į parduotuvę ir tuojau pat iš jos išpuola, net automobilį stovėjimo aikštelėje palieka veikiančiu varikliu.

O štai daugeliui moterų apsipirkimas yra procesas, atsipalaidavimas, galimybė pabendrauti, jutiminis išgyvenimas. Parduotuvėje vykstantys pokalbiai yra tiek pat svarbūs arba dar svarbesni už patį pirkimą. Vyrams tai suprasti būtų sunku.

Pateiksiu dar vieną bendravimo stilių skirtumo pavyzdį. Vyrai orientuojasi į išbaigtumą. Kai moteris pradeda pokalbį ieškodama problemos sprendimo, vyras praktiškai išsyk atsako pateikdamas, jo manymu, logišką sprendimą.

Jis nerūpestingai mesteli „Kodėl tau nesiėmus daryti to arba nepabandžius ano?", paskui visas paskęsta laikraštyje arba nukreipia dėmesį kur kitur. Vyras savo funkciją atliko – davė patarimą. Tačiau jis nesuvokia, kad moteris paprastai neprašo sprendimo, jai nereikia patarimų arba rekomendacijų. Ji nori bendrauti su savo gyvenimo vyru, drauge aptarti situaciją. O problemą, galimas dalykas, ji jau yra išsprendusi.

Todėl vyrai, užuot davę konkrečius patarimus, turėtų stengtis atidžiai klausytis, daryti prasmingas pauzes, tikslintis nuomonę, perfrazuoti jos žodžius, kitaip sakant – tiesiog bendrauti.

Paklauskime, kaip jai sekėsi dieną

Patarčiau vyrams vakare visad paklausti žmonos, kaip praėjo jos diena.

Dauguma vyrų įsivaizduoja, kad jų darbo diena yra įspūdingiausias dalykas, atsitikęs pasaulyje nuo pat civilizacijų pradžios. Tačiau jei jis, prieš pradėdamas pasakoti savo įspūdžius, pasiteirautų partnerės apie jos dieną, veikiausiai liktų priblokštas, kad jos diena buvusi net įdomesnė už jo.

Kai vyras pirmą kartą paklausia savo mylimos moters, kaip praėjo jos diena, moteris paprastai nustemba ir gali atsakyti glaustai ir aiškiai. Galimas daiktas, ji net nepatikės, kad vyrui tai išties įdomu. Jai atsakius, kad ji tiesiog nuėjusi į darbą, vėliau ėjusi pietų su tuo ar anuo, o vėliau grįžusi namo, vyras turėtų imtis detektyvo vaidmens ir paklausti, ką ji veikusi ryte, kur ėjusi pietauti, ką veikusi paskui, ką nuveikusi popiet, kaip sekasi anam jos bendradarbiui, ir taip toliau.

Kai apie savo darbus papasakoja moteris, vyras apie savuosius šneka daug mažiau. Svarbu atsiminti, kad šiuo atveju ne pokalbio turinys yra svarbiausia. Svarbiausia yra pats procesas, bendravimas. Nuoširdžiai domėdamiesi partnerio veikla, atidžiai klausydami, kai antroji pusė šneka, geriau suprasime jį ir pagerės mūsų bendravimas. Tik tokiu būdu įmanoma išlaikyti neblėstančius jausmus ir tvirtinti santykius.

Esminis klausimas

Vienas klausimas, kurį turėtume nuolat užduoti ir kiekvienąsyk atsakyti į jį, kad santykiai su partneriu būtų sėkmingi, yra toks: „Kas čia svarbiausia?"

Svarbiausia – ne laimėti ginčą, ne būti teisesniam, o išlaikyti santykių kokybę, kurstyti meilę ir abipusę pagarbą.

Nuolat klausdami „Kas čia svarbiausia?" viską regėsime daug aiškiau, suvoksime, ką derėtų daryti arba sakyti kiekvienoje konkrečioje bendro gyvenimo situacijoje.

Prisiminkim auksinę santykių taisyklę ir nuolat duokime sau štai tokį klausimą: „Kaip ji (jis) jaučiasi susituokusi (susituokęs) su manimi?" Arba „Kaip jausčiausi, jeigu mano partneris su manimi elgtųsi taip, kaip aš su juo (ja) elgiuosi?"

Jeigu su partneriu elgiamės taip, kaip norėtume, kad jis elgtųsi su mumis, daug geriau suprantame savo žodžių ir poelgių daromą poveikį.

Kaip sakėme, gyvenimas yra dėmesio mokykla. Jeigu bendraudami pasirūpinsime menkiausiomis smulkmenomis, tuomet didieji rūpesčiai susitvarkys savaime.

Šešios santykių problemos ir jų sprendimo būdai.

Yra tūkstančiai priežasčių, dėl kurių santykiai suyra, tačiau tikriausiai visas jas galėtume išskirti į šešias pagrindines problemines sritis. Šios šešios problemos yra visų ginčų, nesutarimų ir skyrybų priežastys. Visos jos susijusios su vienos ar abiejų pusių savivoka ir saviįvaizdžiu.

Pirma didžioji santykių problema yra įsipareigojimo ir atsidavimo stoka. Šiandien vis populiaresnės vedybos „su daliniais įsipareigojimais". Vienas arba kitas sutuoktinis kalba: „Tu nueik vieną kelio pusę, o aš – antrąją." Tačiau tuomet, kai viena pusė nusprendžia nueiti tik 49 procentus kelio, santykiuose atsiveria plyšys. O šis plyšys turi tendenciją tik platėti, ne siaurėti. Vėliau kuri nors pusė ima tenkintis tik 48 procentais kelio, vėliau – 40, dar vėliau toji dalis sumažėja iki 30 procentų ir taip toliau, kol santykių iš esmės nebelieka.

Tokią situaciją, pavyzdžiui, regime tuomet, kai abudu sutuoktiniai turi po atskirą sąskaitą banke. Namų išlaidos skirstomos perpus. Kiekvienas doleris priklauso arba vienam, arba kitam. Jie netgi skolina pinigus vienas kitam ir tiksliai skaičiuoja, kiek katras skolingas. Esu matęs ir tokį atvejį, kai namų išlaidos buvo padalytos perpus iki menkiausio cento, buvo net suskaičiuota pašto ženklo ant sąskaitos už komunalines paslaugas kaina!

Du mano bičiuliai, pavadinkime juos Marija ir Džo, drauge pragyveno vienuolika metų. Jie visuomet šnekėjo apie vedybas, vis dėlto atrodė, kad apsispręsti jie nesugebės. Nuo tada, kai jie susikėlė gyventi kartu, buto baldus ir įrangą kiekvienas jų pirko ir už viską mokėjo atskirai. Ant kiekvieno daikto jie klijuodavo lipdukus, kuriuose užrašydavo, kam daiktas priklauso. Jie niekuomet nesumaišė savo lėšų ar nuosavybės. Po vienuolikos metų bendro gyvenimo nusprendę išsiskirti, viską pasidalyti jie sugaišo mažiau nei porą valandų. Vengdami įpareigojančių santykių jie visus tuos vienuolika metų pasąmoningai planavo patraukti kiekvienas savo keliais.

Kitas dalinio įsipareigojimo pavyzdys yra vedybinė sutartis arba ikivedybinis susitarimas. Įdomu tokius susitarimus skaityti. Pirmajame tokių sutarčių skyriuje rašoma: „Viena kitą įsimylėjusios ir ketinančios ilgai ir laimingai gyventi drauge sutarties šalys šiuo dokumentu nutaria..."

Paskui labai smulkiai aprašoma, kaip skyrybų atveju bus dalijamas turtas. Ir tiesų jie planuoja skyrybas dar net nebūdami susituokę.

Kai viena šalių nenori visiškai įpareigojančių santykių, antroji pasijaučia atstumta ir menka. Tam partneriui atrodo, kad priežastis, dėl kurios antroji pusė nenori prisiimti visų įsipareigojimų, yra jo trūkumai, ydos.

Kai mudu su Barbara tuokėmės, dvasininkas mums parodė kelis vedybinius įžadus, kuriuos galėjome priimti. Galėjome įžadų tekstus sukurti ir patys. Beskaitydamas visus tuos tekstelius, paklausiau dvasininko: „O kurgi žodžiai 'Kol mirtis mus išskirs'?"

Dvasininkas – puikus žmogus – paaiškino, kad pastaraisiais metais ši frazė iš daugelio tuoktuvių įžadų išbraukta. Dauguma jaunų žmonių nenori, kad jų vedybiniuose įžaduose skambėtų tokie tiesūs ir nedviprasmiški įsipareigojimai. Jie pageidauja „lankstesnių" įžadų.

Paklausiau, ar mes galėtume įtraukti ir šią frazę. Jis atsakė, kad galime. Taigi aš pageidavau, kad mūsų tuoktuvių ceremonijoje skambėtų frazė „kol mirtis mus išskirs". Jaučiau, jog koks skystesnis įžadas, kaip kad dvasininko rodytasis „kol vienas kitą mylėsime" koduoja, kad tiedu žmonės iš tiesų negalvoja apie tvirtą ilgalaikę santuoką.

Antra didžioji santykių problema yra bandymas pakeisti savo partnerį arba tikėtis, kad jis pasikeis pats. Tai tėra dar vienas subtilus būdas atmesti kitą žmogų, pranešti „Man netinki toks, koks esi".

Bandydami pakeisti kitą žmogų paprastai duodame suprasti, kad jis arba ji nevertas mūsų, o tai sukelia tik pyktį ir atmetimo reakciją.

Tiesa ta, kad žmogus negali pasikeisti iš esmės. Kaip yra pasakęs komikas Flipas Vilsonas (Flip Wilson): „Gauni tai, ką matai." Jeigu žmogus, su kuriuo ruošiamės tuoktis, nėra visiškai toks, kokio norėtume, turime apie tai pagalvoti prieš vedybas, o ne paskui.

Paprasčiau, nei stengtis partnerį pakeisti (pavyzdžiui, mums nepatinka jo svoris, žalingi įpročiai, pažiūros ir kita), būtų priimti jį tokį, koks jis yra. Jei negalime priimti partnerio su visais jo trūkumais, verta pasvarstyti, ar jis tikrai skirtas mums. Pakantumas – svarbi savybė. Ji didele dalimi lemia santykių kokybę.

Kartais būna taip, kad tik nustojame reikalauti, kad partneris pasikeistų, kaip jis ima keistis pats, neberaginamas. Žmonės būna užsispyrę. Neretai jie atkakliai laikosi savo vien dėl to, kad juos nuolat bandoma pakeisti. Neretai jie patys, savo noru, pasikeičia, tačiau tai padaro tik tuomet, kai jų niekas nebespaudžia.

Trečia didžioji santykių problema yra pavydas. Visi žmonės, gebantys jausti, išgyvena pavydą tiek protu, tiek širdimi. Šekspyras pavydą vadino „žaliaake pabaisa". Tai siaubinga neigiama emocija, kylanti dėl menko pasitikėjimo savimi ir nepilnavertiškumo jausmo.

Pavydo kamuojamas žmogus abejoja savo, kaip individo, verte. Jam arba jai atrodo, kad niekas iš tiesų negalėtų jo mylėti tokio, koks jis yra.

Tokio būdo individas vaikystėje veikiausiai nuolat girdėjo destruktyvią kritiką, o suaugęs nesėkmingai bendravo su priešingos lyties žmonėmis. Jeigu vaikas nepatyrė besąlyginės tėvų meilės arba, dar blogiau, jeigu tėvai jį atstūmė, tai suaugęs jis itin jautriai reaguos į meilės trūkumą ir visur matys pavojų ją prarasti.

Pavydą išsigydome suvokę, kad tas ydingas jausmas neturi nieko bendra su žmogumi, į kurį jis nukreiptas. Pavydas kyla dėl to, kad jį išgyvenantis žmogus jaučiasi nepilnavertis. Vienintelis būdas nustoti pavydėti yra sustiprinti savivertę. Kartokime: „Aš patinku sau, aš patinku sau, aš patinku sau..."

Kai žmogus gerbia save ir vertina, jokie aplinkinių veiksmai arba veiksmų trūkumas negali sumenkinti jo savivertės. Mes pasitikime savo jėgomis, mums visų pirma svarbi mūsų pačių nuomonė, o mūsų nuotaika nuo aplinkinių elgesio mažai tepriklauso.

Sąmoningai sukelti kitam žmogui pavydą niekuomet nėra protinga. Pavydas – skausminga, destruktyvi emocija. Stenkimės nuo jo artimą žmogų apsaugoti. Bendraudami su partneriu norime jaustis saugiai, o tyčia išprovokuotas pavydas saugumui kelia grėsmę, daro žmogų apgailėtiną ir nelaimingą.

Ketvirtas didysis santykių rūpestis yra savigaila. Kartais partnerio veiksmai ar neveikimas verčia mus gailėtis savęs. Paprastai savęs besigailintys žmonės šio elgesio būna išmokę savo namuose, kuriuose vienas iš tėvų taip bendravo su kitu, vis jautėsi „nuskriaustas", besigailintis.

Neretai savigaila (vargšas aš!) pradedame mėgautis tada, kai partneris taip užsiėmęs ir pasinėręs į darbus, kad mes jaučiamės palikti nuošalyje. Tokio gailesčio priešnuodis yra taip užsiimti savo reikalais, kad nebeliktų laiko savęs gailėtis.

Už savo emocijas atsakome patys. Patys esame savo laimės ir visų nelaimių priežastis. Niekas negali priversti mūsų jaustis blogai. Jei gailimės savęs, vadinasi, toks mūsų pasirinkimas. Jeigu tik norėtume, galėtume jaustis kitaip. Gailestis sau kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad už mūsų laimę atsakingi kiti žmonės.

Savigaila yra silpnybė, be to, gailėdamiesi elgiamės nenuoširdžiai. Jeigu pamatome, kad ši yda kamuoja partnerį, būkime kiek įmanoma supratingesni ir atjautūs, paskatinkime jį užsiimti mėgstama veikla.

Penktoji santykių problema yra neigiami lūkesčiai. Jie kyla tuomet, kai nuolat laukiame, kol partneris mus nuvils. Jau kalbėjome, kad lūkesčiai turi tendenciją išsipildyti. Jeigu tikimės, kad nutiks kas gera, sulauksime sėkmės. Jeigu manome, kad partneris mus nuvils, ir tie mūsų lūkesčiai išsipildys.

Derėtų laikytis taisyklės – iš savo partnerio tikėkimės tik pačių geriausių dalykų. „Myliu tave ir tavimi tikiu" – tai, be abejo, patys gražiausi žodžiai, kuriuos vienas kitam gali ištarti du žmonės. Nuolat kartokime artimam žmogui, draugui ar sutuoktiniui, kad nė kiek neabejojame, jog jis pateisins visas mūsų šviesias viltis.

Nuostabu ryte vykstant į darbą žinoti, kad svarbiausias pasaulyje žmogus visiškai pasitiki mumis. Lygiai taip pat nuostabu grįžti vakare namo ir išvysti žmogų, kuris tvirtai tiki mūsų sėkme. Dauguma didelės sėkmės lydimų žmonių tokie yra todėl, kad jų antrosios pusės jais besąlygiškai tiki ir linki jiems tik gera.

Šešta didžioji santykių problemų yra nesuderinamumas. Tai labai opi tema, kurios žmonės paprastai nemėgsta aptarinėti. Tačiau problema didelė ir reali. Ji viena dažniausių nelaimingos santuokos priežasčių.

Dažniausiai žmones meilė sujungia todėl, kad juos vienija bendri dalykai. Tačiau metams bėgant žmonių pomėgiai ir pažiūros neretai keičiasi, plėtojasi skirtingomis kryptimis. Kas jiedviem susitikus buvo labai svarbu, vienam jų tampa nereikšminga – saitai nutrūksta.

Dažniausiai nesuderinamumas santuokoje pasireiškia, kai sutuoktiniams ar vienam jų būna nuo dvidešimt aštuonerių iki trisdešimt dvejų metų. Tuo laikotarpiu asmenybė auga ir kinta greičiau, nei tai vyksta vyresniame amžiuje. Jeigu žmonės susituokia vos peržengę dvi dešimtis, tuomet trečiojo dešimtmečio pabaigoje jie gali pastebėti, kad teturi mažai ką bendra, o gal ir apkritai jų niekas nebesieja.

Įspėjamieji ženklai

Pirmasis ženklas, kad pora nebesusiderina – juoko trūkumas būnant drauge. Būdami drauge žmonės nebejuokauja arba nebeatranda dalykų, kurie jiems atrodytų vienodai juokingi.

Nebesimezgantys pokalbiai yra antrasis pavojaus signalas. Tuomet atrodo, kad jie neberanda bendrų temų. Namai tampa vieta, kurioje pora paprasčiausiai gyvena, ji jau nebėra bendros šilumos ir harmonijos erdvė.

Kiekvienas rūpinasi savo darbais, vaikais ar kitais dalykais. Kiekvienas apsimeta esąs užsiėmęs. Kiekvienas puoselėja fasadinę santykių pusę, kuri demonstruojama kaimynams ir draugams.

Daugelis žmonių, kurie jaučiasi nelaimingi santuokoje, pasineria į darbą ir ten praleidžia dvylika ar net keturiolika valandų kas dieną – jie paprasčiausiai nenori grįžti namo. Kuo mažiau laiko jie praleidžia su savo antrąja puse, tuo labiau blogėja jų santykiai. Jie turi vis mažiau sąlyčio taškų.

Jeigu pastebime, kad namuose pradeda stigti juoko ir bendravimo, pats laikas imtis veiksmų. Reikia santykius sutvirtinti. Iškilo rimta problema, kuri kelia grėsmę mūsų gyvenimui, todėl ją visų pirma reikia pripažinti, paskui drauge susėsti ir aptarti.

Galbūt mums reikia pasiimti atostogas ir išvykti pakeliauti. Galbūt reikia pradėti domėtis vienas kito užsiėmimais arba atrasti naujų bendrų pomėgių. Juk kurdami santykius užtrukome ne vienerius metus, investavome į juos daug jausmų, jau auginame vaikus, todėl privalome padaryti viską, kad tas bendras gyvenimas neiširtų.

Kai santykių išgelbėti neįmanoma

Būna, kad santykių ugnis išblėsta visiškai. Partneriai susiderinti nebeįstengia.

Nesuderinamumas yra pati dažniausia santykių žlugimo priežastis. Mes gyvenime sutinkame daugybę žmonių, tačiau artimu mūsų partneriu tampa tik vienas iš jų – su kuriuo sugebame susiderinti. Tačiau partneriai keičiasi, jų sąlyčio taškai kinta. Tad kodėl turėtų stebinti, kad dviejų žmonių keliai išsiskiria į priešingas puses? Kodėl turėtų stebinti, kad du žmonės nebedera?

Dažnas vaizdas restorane – poros prie staliukų valgo tylomis, nesikalbėdamos. Neretai automobilyje vyras ir moteris nesišneka, paprasčiausiai dėbso per langus. Šie porų bruožai išduoda, kad partneriai tapo nebesuderinami.

Susitaikymas su padėtimi

Kai du žmonės nebedera, geriausias sprendimas – susitaikyti su tokia padėtimi, pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Psichologas Viljamas Džeimsas yra pasakęs, kad „pirmasis žingsnis siekiant susidoroti su iškilusiais sunkumais yra panorėti su jais susidoroti".

Daugelį psichosomatinių ligų sukelia neigimas, nenoras pripažinti fakto, kad santykiai klostosi ne taip, kaip turėtų. Neigimas, arba vidinis priešinimasis, sukelia stresą ir įtampą. Pagrindinė daugelio negalavimų (nemigos, galvos skausmo, depresijos) priežastis yra nenoras spręsti tokių gėdingų ir savigarbą menkinančių dalykų kaip žlungantys santykiai. Visų išvardintų ligų užslėpta priežastis gali būti nesuderinamumas su partneriu.

Tokiais atvejais labai pravartu paklausti savęs: „Ar tai faktas, ar problema?" Jeigu tai problema, ją galima išspręsti. Jei situaciją galime pataisyti konkrečiais veiksmais, tai reikia taip ir daryti.

Tačiau jeigu tai faktas, tuomet protingiausia būtų susitaikyti. Faktai – tarsi oras: pakeisti jų negalime, galime nebent priimti juos kaip savo pasaulio dalį ir pasielgti taip, kad situacijoje kuo mažiau nukentėtume. Daugelis patys sau sukelia nežmoniškai daug skaus mo maišydami patį nesuderinamumo faktą ir nesuderinamumo problemą. Kai santykių ugnis išblėsta, kai lieka tik pelenai, ateina laikas sąžiningai pripažinti tą faktą ir atitinkamai pasielgti.

Santykius su kitu žmogumi užmezgame todėl, kad būdami drauge tikimės patirti daugiau laimės, geriau realizuoti savo galimybes. Tačiau, deja, kartais atsitinka taip, kad tos viltys žlunga, o mes vis viena laikomės įsikibę santykių. Mes vis dar tikimės iš jų to, ko jau jie duoti nebegali. Priežasties, dėl kurios jie kitados buvo užmegzti, jau nebėra.

Tačiau net ir tada daugelis žmonių vengia nutraukti nesėkmingus santykius, nes jiems svarbi aplinkinių nuomonė. Jie bijo, kad praras gerą vardą savo tėvų, draugų ir bendradarbių akyse. Jie užsideda kaukes, slepia skausmą ir kartėlį. Kartais jiems atrodo, kad santykiai juos yra įkalinę, jie bijo išsilaisvinti, nes tai esą gėdinga, nepadoru, nepriimta.

Niekam iš tiesų nerūpi mūsų santykiai taip, kaip jie rūpi mums patiems. Dažniausiai žmonės, kuriuos mes bijome nuvilti, mūsų žlugusia santuoka ar draugyste visai nesusidomi. Juk visi turi savų rūpesčių, problemų. Faktas tas, kad žmonės didžiąją dienos dalį praleidžia galvodami apie save. Savi marškiniai, kaip sakoma, arčiau kūno. Mūsų santuoka ar draugystė žlunga, ir mes apie nieką kita net pagalvot negalime, tačiau daugeliui kitų žmonių kur kas svarbiau, ką jie šiandien valgys atsisėdę prie pietų stalo.

Vienu žodžiu, aplinkiniams tai dažniausiai visiškai nieko nereiškia. Jei jie ir pasidomi mūsų reikalais, dažniausiai tai daro iš smalsumo, štai ir viskas – paskui važiuoja vakarieniauti namo ir toliau gyvena savo gyvenimą.

Ryžkimės nutraukti

Remdamasis savo patirtimi (esu konsultavęs tūkstančius vienišių ir porų) galiu teigti, jog kvailiausia, ką apskritai įmanoma padaryti – tęsti nevykusius santykius manant, kad išsiskyrimas nuliūdins arba įskaudins kitus žmones.

Protingiausia šiuo atveju laikytis savanaudiškos pozicijos. Jei santykių nebėra, jei jie jau subyrėję, pasirūpinkime bent jau savimi. Elkimės taip, kad pasijaustume bent kiek laimingi. Negalėsime suteikti laimės kitiems, patys kentėdami. Tik laimingi žmonės gali padaryti aplinkinius laimingus. Nesiaukokime ant svetimos laimės aukuro, nes nei patys tapsime laimingesni, nei suteiksime laimės kitiems.

Visų svarbiausia yra meilė

Svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė. Meile grįstų santykių teikiamas džiaugsmas ir saugumo jausmas veikiausiai yra patys nuostabiausi dalykai, kuriuos gali patirti vyras ir moteris.

Todėl padarykime viską, kad mūsų santykiai būtų persmelkti meilės. Mokykimės kalbėti, klausytis, dėkoti ir bendrauti mandagiai, kantriai, atjaučiai. Visomis išgalėmis stenkimės, kad santykiai būtų ilgalaikiai.

Vis dėto jei tai nepavyksta, raskime drąsos susitaikyti su mintimi, kad žmogaus gyvenime nėra nieko tobula ir nieko amžina. Sąžiningai pripažinkime, kad geriausia, ką galime padaryti toje situacijoje – siekti savo asmeninės laimės.

Praktika

Svarbiausias veiksnys, skatinantis pasitikėti savimi ir gyventi laimingai, yra sėkmingi tarpasmeniniai santykiai, todėl pirmiausia ir imkimės tvarkyti šią gyvenimo sritį. Ryžkimės susėsti drauge su partneriu, paklauskime: „Ką galėtumėm padaryti ar ko galėtume nedaryti, kad šie santykiai taptų nuostabūs?"

Jeigu reikia, perrikiuokime savo prioritetus, vertybes, kad santykiai užimtų svarbiausią vietą. Būkime pasirengę aukotis, keistis, jeigu tik tai padės užtikrinti šeimyninių santykių kokybę ir artimo žmogaus emocinę sveikatą.

Tvirti, meilės kupini santykiai yra tarsi atrama, pamatas, ant kurio statomas nuostabus gyvenimas. Tai kelias sveikatos ir laimės link. Asmeniniai santykiai yra mūsų tikrojo „aš" atspindys ir puikios ateities garantija.

11

MENAS AUKLĖTI VAIKUS

Svarbiausi ir tvirčiausi santykiai gyvenime prasideda tuomet, kai į šį pasaulį ateina vaikas. Pajamos, darbas, draugystė, sveikata ir net vedybos gali atsirasti ir vėl išnykti, o vaikai mus lydi visą gyvenimą ir galiausiai mus pergyvena. Todėl auklėjimo dalykai yra turbūt patys svarbiausi iš visų tų, kurių tenka imtis suaugusiajam.

Niekas negimė mokėdamas auklėti vaikus. Visi mes pradžioje būname mėgėjai. Laimei, nemažai galime išmokti skaitydami ir klausydami draugų, giminaičių, gydytojų ir srities profesionalų patarimų. Auklėjimo temomis yra daug gerų knygų, žurnalų ir straipsnių, jie padeda mums tapti gerais tėvais.

Tiesa apie auklėtojo vaidmenį

Svarbiausias auklėjimo tikslas yra mylėti ir globoti vaikus, ugdyti jų savivoką ir stiprų pasitikėjimą savimi. Jeigu užaugę vaikai jausis nuostabiai būdami tokie, kokie yra, jeigu jiems bus įdiegtas karštas troškimas eiti ir užkariauti pasaulį, tai reikš, kad tėvai įvykdė savo užduotį geriausiai, kaip tik galėjo. Ir priešingai – jeigu vaikui duodamos visos materialiosios gėrybės, tačiau neišugdomas pasitikėjimas savimi ir savivertė, tuomet tėvų pareiga neįvykdyta.

Penkeri pirmieji metai patys svarbiausi. Per tą laikotarpį patirtas dvasines ir emocines žaizdas gydomės bemaž visą likusį gyvenimą. Psichologas A. Maslou mokė, kad žmonės siekia patenkinti dviejų pagrindinių rūšių poreikius. Vieni iš jų – poreikiai realizuoti save kaip asmenybę, kiti – poreikiai kompensuoti anksčiau patirtus trūkumus. Mažai meilės patyręs vaikas skirs savo gyvenimą meilės paieškoms, užuot bandęs realizuoti savo galimybes. Tikriausiai meilė ir emocinė parama, kurios reikia, kad vaikas augtų ir klestėtų, yra geriausia, ką tėvai gali duoti. Mažiesiems reikia sukurti tokią aplinką, kurioje jie jaustų, kad yra besąlygiškai mylimi svarbiausių savo gyvenime žmonių.

Vaikas auga kaip sveika asmenybė tuomet, kai meilės gauna tiek, kiek jam reikia, ir tokios, kokios reikia. Kaip augalui reikia ir saulės, ir lietaus, vaikui reikia meilės ir auklėjimo.

Savo vaikams tėvai stengiasi būti geriausi. Jie nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi ir sveiki. Kodėl vis dėlto tiek daug vaikų auga jausdami meilės stygių? Kaip nutinka, kad tėvai vaikams skiria mažiau meilės, nei reikia, kad vaikai augtų sveiki?

Kodėl tėvai myli per mažai

Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių tėvai nesugeba suteikti vaikams pakankamai meilės. Pirmoji – tėvai nemyli patys savęs. Tokiems tėvams sudėtinga atiduoti daugiau meilės, negu jie jos jaučia patys sau.

Antroji priežastis, dėl kurios tėvai nepakankamai myli savo vaikus, yra ta, kad jie klaidingai įsitikinę, jog vaiko užduotis yra pildyti tėvų lūkesčius. Didžiausia tėvų ir vaikų trinties priežastis yra tėvų nuojauta, arba įsitikinimas, kad vaikai nepajėgia pasiekti to, ko iš jų tikimasi.

Dauguma tėvų vaikus laiko savo turtu, tam tikra nuosavybės rūšimi. Dėl šios priežasties jiems vaikų elgesys atrodo priimtinas tik tuomet, kai vaikai elgiasi ir kalba taip, kaip to nori tėvai. Jeigu vaiko elgesys prasilenkia su tėvų lūkesčiais, tuomet tėvo ar motinos atsakomoji reakcija yra kritika. Nė neplanuodami, jie redukuoja vaikui skiriamos meilės ir pritarimo kiekį. Jie pamina vaikui gyvybiškai svarbią – emocinę – gyvenimo dalį. Kai vaikas jaučiasi nemylimas, jo širdyje užsimezga vėliau gyvenime išryškėsiančios asmenybės problemos. Visas netinkamas ir socialiai nebrandus elgesys yra pagalbos šauksmas, bandymas pabėgti nuo kaltės, pykčio ir apmaudo, kuriuos sukelia ankstyvaisiais metais patirta kritika.

Vaikai nėra tėvų nuosavybė

Pirmas žingsnis ugdant ypatingus vaikus yra suvokti, kad vaikai nėra tėvų nuosavybė. Mūsų vaikai priklauso tik patys sau. Jie yra mums iš aukščiau atsiųsta dovana, be to – laikina dovana.

Aš savo vaikams sakau, kad juos man atsiuntė pats Dievas ir kad mano užduotis yra juos mylėti bei rūpintis jais, kol jie užaugs. Elgiuosi su jais tarsi su brangiomis dovanomis, kurios man paskolintos labai trumpam. Man skirta ne versti juos įgyvendinti manuosius lūkesčius, o drąsinti atskleisti savo nepaprastus talentus ir individualumą.

Kiekvienas vaikas yra nepakartojamas ir į šį pasaulį ateina turėdamas savo užduotis, jis pasižymi išskirtiniais talentais, pomėgiais ir gebėjimais. Sunku iš pradžių pasakyti, ką iš tikrųjų geba mūsų vaikas ir kuo jis taps – tai išaiškėja gerokai vėliau. Vaikas neturi pildyti tėvų lūkesčių, jis turi augti ir skleistis, kol taps tuo, kuo jis tapti gali.

Libaniečių poetas Kahlilas Gibranas nuostabioje knygoje Pranašas (Kahlil Gibran, 1883–1931, The Prophet) puikiai išreiškė šią mintį. Jis rašo:

Jūsų vaikai jums nepriklauso. Jie yra paties savęs besiilginčio gyvenimo sūnūs ir dukterys. Jie gimsta per jus, tačiau ne iš jūsų ir, nors yra su jumis, tačiau yra patys sau.

Galite duoti jiems savo meilę, tačiau negalite duoti savo minčių – jie turi savąsias. Galite glausti jų kūnus, tačiau jų sielų – ne, nes jų sielos gyvena Rytdienos Namuose, į kuriuos jūs negalite patekti net sapnuose. Galite stengtis būti panašūs į juos, tačiau nesistenkite jų padaryti panašių į save. Nes gyvenimas neina atgalios ir negaišuoja vakardienoje. Jūs esate lankai, iš kurių paleisti jūsų vaikai tarsi gyvosios strėlės turi skrieti pirmyn.

Vaikai yra brangi dovana

Kai su savo vaikais pradėsime elgtis kaip su ypatingomis dovanomis, kuriomis mėgautis mums teskirta labai trumpai, kitaip suvoksime ir savo, kaip tėvų, vaidmenį. Kai džiūgaudami drąsiname ypatingą vaiko asmenybę, jis stiebiasi kaip gėlė saulės link. Tačiau kai norime priversti savo vaiką būti tuo, kas jis nėra, vaiko siela pradeda vysti, jo laimė ir džiaugsmas nyksta kaip medžių lapai rudenį.

Atitikimo dėsnis teigia, kad mūsų santykiai su aplinkiniu pasauliu atspindi mūsų vidinį, minčių, pasaulį, tikrąjį „aš". Kas yra mūsų vaikai ir kuo jie taps, taip pat bus mūsų asmenybės atspindys. Todėl visad, kai turime rūpesčių su vaiku, pažvelkime į save ir paklauskime, kokia yra tikroji šios situacijos priežastis. Obuolys nuo obels rieda netoli.

Dauguma tėvų kaltina ir kritikuoja savo vaikus, kai šie elgiasi priešingai, nei reikalaujama. Ankstyvame amžiuje vaikai beveik visuomet elgiasi reakcingai. Tiek geras, tiek ir blogas jų elgesys paprastai yra atsakas į tai, kaip su jais elgiasi tėvai ir kiti aplinkiniai. Tik tuomet, kai tėvai prisiima atsakomybę už savo vaikų elgesį, įmanoma bandyti išspręsti vaikui kylančius sunkumus.

Meilė gali viską pakeisti

Svarbiausias veiksnys ugdant laimingus vaikus yra jiems duodamos meilės kiekis. Vaikams meilės reikia kaip gėlėms vandens. Vaiko emocinės ir fizinės sveikatos garantas yra nenutrūkstama tėvų širdies šiluma ir palaikymas. Beveik visų auklėjimo sunkumų priežastis yra vaiko nuojauta, kad vienas ar abu tėvai jo nemyli.

Tikras ar įsivaizduojamas meilės trūkumas gali turėti labai rimtų pasekmių. Širdies šilumos stygius yra psichinių ir fizinių ligų priežastis, jis žaloja būsimąją asmenybę ir gali baigtis net mirtimi. Emocinių problemų kamuojami suaugusieji vaikystėje neabejotinai patyrė savo tėvų meilės nepriteklių.

Šio amžiaus pradžioje buvo iškelta teorija, kad vaikas tuo sveikesnis auga tada, kai pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais patiria kuo mažiau kontakto su suaugusiais žmonėmis. Buvo manoma, kad per dažnas kontaktas su suaugusiais gali sukelti įvairias infekcijas.

Remiantis šia teorija buvo griežtai apribotas tėvų ir naujagimių bendravimas. Kūdikiai buvo liečiami kaip galima rečiau. Ribojami buvo net tėvų apsilankymai naujagimių skyriuose. Didžiąją laiko dalį kūdikiai praleisdavo gulėdami savo lovelėse. Tačiau greitai prasidėdavo siaubingi dalykai: vaikai tapdavo pasyvūs, sumažėdavo jų apetitas, kartais jie net mirdavo.

Ši reiškinys dabar žinomas kaip nesugebėjimo išgyventi sindromas.

Pirmosiomis gyvenimo dienomis ir pirmaisiais mėnesiais neliečiami ir nepatiriantys meilės vaikai tiesiog netekdavo noro gyventi. Jų mirtingumas buvo nepaprastai didelis.

Galų gale gydytojai ir slaugės suvokė, kad vaikams reikia šilumos ir tėvų prisilietimų. Kai tik izoliacija liovėsi, vaikai pradėjo augti sveiki.

Viename psichologijos žurnale buvo aprašytas labai pagarsėjęs atvejis. Auklei prižiūrėti palikę savo trejų metų sūnų, tėvai išvažiavo vakarieniauti. Liūdniausia, kad abu tėvai žuvo autoavarijoje pakeliui iš restorano namo. Socialinių reikalų tarnyba berniuką iš namų išgabeno į našlaičių prieglaudą. Jis niekuomet daugiau nebematė savo mylinčių tėvų ir buvo per mažas, kad suprastų, kas nutiko.

Prieglaudoje jis pradėjo blogai elgtis. Jis šlapindavosi į lovą, įsiveldavo į muštynes su vaikais, jo elgesys tapo didele problema. Dėl šios priežasties jis buvo keldinamas iš vienos prieglaudos į kitą. Nutiko keistas dalykas – jis nustojo augti. Sulaukęs septynerių jis buvo tokių pat fizinių duomenų kaip ir trejų metų amžiaus.

Tuomet įvyko kitas nuostabus dalykas – jį įsivaikino jauna pora ir apipylė meile bei dėmesiu. Netrukus berniukas vėl pradėjo augti. Per vėlesnius devynis mėnesius jis priaugo tiek svorio ir ūgio, kiek užaugama per ketverius metus. Baigiantis pirmiesiems metams naujojoje šeimoje jis atrodė taip, kaip ir turėtų atrodyti normalus jo amžiaus berniukas. Nuostabu, koks stiprus meilės poveikis vaikams!

Esama nemažai pavyzdžių, kai negaudami meilės vaikai tiesiog nustoja bręsti fiziškai. Dar daugiau pavyzdžių byloja, kaip vaikai tokiais atvejais nustoja vystytis emociškai ir psichiškai.

Meilės trūkumas yra neabejotinai pati rimčiausia problema, kokią vaikas gali patirti formavimosi amžiuje.

Besąlyginė meilė ir pripažinimas

Paaiškinkime vaikui, kad mūsų meilę jis gaus visą, kad ir ką darytų ar kaip elgtųsi. Nuostabiausia dovana vaikui – įtikinti, kad jis yra mylimas visiškai, be išlygų, be išankstinių sąlygų.

Kai pats turiu sudrausminti arba padaryti pastabą vienam savo vaikų, visuomet pradedu tokiais žodžiais: „Aš labai myliu tave, tačiau štai taip elgtis neturėtum..." Tuomet būna aišku, kad manęs netenkina vaiko elgesys, o ne jis pats. Aš savo vaikus išauklėjau tokiu būdu, kad jie tai suprastų.

Savo mažosios dukrelės Kristinos klausdavau: „Kaip labai tave myli tėvelis?" Ji ištiesdavo rankas į šalis ir sakydavo: „Štai tiek mane myli tėvelis." Tuomet paklausdavau: „O jeigu dabar pat nusiųsčiau tave į tavo kambarį?" Ji atsakydavo „Vis tiek tu mane myli štai tiek" ir vėl išskėsdavo rankas į šalis.

Dr. Rosas Kempbelas knygoje Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką (Ross Campbell, How to Really Love Your Child) teigia, kad vaikas visuomet vienu ar kitu būdu klausia „Ar tu mane myli?" Kintamasis šiuo atveju yra tik atsakymas.

Kartais vaikas tyčia elgiasi blogai, norėdamas patikrinti, ar jis iš tiesų mylimas. Kuo vaikai vyresni ir kuo brandesni, tuo subtiliau užduoda tą patį klausimą – „Ar myli mane?". Klausimo turinys visuomet toks pats, kinta jo forma. Patys geriausi yra tie tėvai, kurie į šį klausimą visuomet atsako „Taip, tikrai myliu tave".

Kaip jiems pasakyti

Jeigu norime užauginti ypatingus vaikus, kasdien sakykime jiems, kad juos mylime. Žodžių „Myliu tave" vaikui niekuomet nebūna per daug. Net tada, kai vaikas apsimeta, kad jų negirdi. Kiekvienąsyk išgirdęs iš savo tėvų „Myliu tave", vaikas pasijunta daug saugiau ir tvirčiau, stiprėja jo pasitikėjimas savimi. Ir kuo aiškiau jie supranta, kad yra mylimi, tuo jiems lengviau mylėti patiems save.

Nuolat sakyti vaikams, kad juos mylime, mes galime trimis būdais. Akių kontaktas yra pirmasis būdas pranešti meilės žinią. Vaikai turi vadinamąsias „jausmų talpyklas", kurias užpildo gerdami tėvų akyse spindinčią meilę. Jau nuo šeštos gyvenimo savaitės vaikai išmoksta žavėtis besišypsančiomis ir šiltomis, meilę ir dėmesį skleidžiančiomis akimis.

Nesulaukiantys šiltų savo tėvų žvilgsnių vaikai niekuomet nesijaučia iš tikrųjų mylimi. Tuomet jiems atrodo, kad vyksta kažin kas negera ir su jais, ir su jų tėvais. Jie jaučiasi nesaugiai, nusižengę ir nusikaltę.

Mūsų visuomenėje po nepertraukiamo akių kontakto (kai žmonės pažvelgia vienas į kitą) dažnai išsakoma kritika arba nusiskundimai. Įsistebeilijame į savo vaikus tuomet, kai ant jų pykstame, tačiau retai kada žvelgiame į juos atidžiai vien dėl to, kad mylime. Štai todėl daugeliui vaikų tiesus žvilgsnis kelia baimę. Jiems atrodo, kad tai reiškia priešiškumą, dėl to jie jo vengia.

Ką tik įsimylėję žmonės sėdi ir ilgai žvelgia vienas kitam į akis. Tokiu būdu vienas suaugęs žmogus kitam suaugusiam žmogui taria „Myliu tave". Pabandykime tai su savo vaikais. Net nustebsime, kai pamatysime, kaip veiksmingai žvilgsniu galime patvirtinti savo meilę.

Antras būdas pasakyti savo vaikams, kad jie mylimi – tai fizinis kontaktas. Lytėjimu – apkabinimais ir bučiniais – lengviausia įtikinti vaikus, kad jie tikrai mylimi ir vertinami. Šeimos gydytoja Virginija Satir (Virginia Satir) tvirtina, jog per dieną vaiką reikia apkabinti keturis kartus, kad jis išgyventų, aštuonis kartus, kad būtų sveikas, ir dvyliką kartų, kad augtų. Augantiems vaikams bučinių ir apkabinimų niekuomet nebus per daug.

Vaikai, kurių tėvai niekuomet neapkabina ir nebučiuoja, laikui bėgant patiki, kad jie tiesiog neverti būti apkabinti ar pabučiuoti. Jie jaučiasi nesaugūs. Tuomet nukenčia jų savivertė, pažeidžiama asmenybė. Į tai paprastai reaguojama blogu elgesiu.

Tyrimų rezultatai rodo, kad moteriškos ir vyriškos lyties vaikai pirmaisiais gyvenimo metais apkabinami ir bučiuojami tiek pat kartų. Vėliau mergaitės ir toliau sulaukia tiek pat lytėjimo pobūdžio švelnumo. O berniukai apkabinami kur kas rečiau – penkerių metų mergaitės apkabinamos penkiskart dažniau.

Kai kurie tėvai įsitikinę, kad jeigu berniukui bus rodoma per daug dėmesio, jis taps lepūnėliu. Tačiau yra atvirkščiai. Berniukai, kurie vaikystėje buvo dažnai apkabinami – dažnai patyrė teigiamą fizinį kontaktą su savo tėvais – užaugo stiprūs, vyriški ir pasitikintys savimi. Mažai arba apskritai jokio fizinio kontakto su tėvais nepatyrę berniukai užaugę gali jaustis nesaugūs, nemylimi ir nepasitikėti savo jėgomis.

Netgi manoma, kad švelnaus fizinio kontakto trūkumas ankstyvoje vaikystėje vėliau skatina berniukus elgtis agresyviai. Nors čia nutylimas testosterono vaidmuo (būtent dėl šios medžiagos berniukai yra aktyvesni), vis dėlto tiesa ta, kad dėl meilės pertekliaus ankstyvaisiais gyvenimo metais nei fizinė, nei emocinė, nei intelektualinė berniuko raida nukentėti negali.

Trečiasis ir turbūt pats veiksmingiausias būdas pasakyti vaikui, kad jis tikrai mylimas, yra skirti jam kuo daugiau dėmesio. Tai įmanoma tik tuomet, kai su sūnumi ar dukterimi praleidžiame daug laiko kartu. Augantiems vaikams reikia būti drauge su tėvais. Jiems reikia bendrauti, pasipasakoti, būti šalia. Buvimas drauge jiems reikalingas taip pat kaip maistas, kad jie augtų sveiki.

Šiuo atveju netinka kalbėti, kad laiko kokybė gali atstoti laiko kiekybę. Tiesa ta, kad kokybiškas laikas yra laiko kiekybės funkcija. Kokybiškas laikas – brangiausios akimirkos, kurias išgyvenate su vaikais – įmanomas tik tuomet, kai kartu praleidžiate daug laiko. Tai nepakeičiama.

Juk negalime tarti sau: „Dabar praleisime laiką kokybiškai". Norint mėgautis „kokybiško laiko" akimirkomis, kurios itin svarbios tėvų ir vaikų santykiams, svarbu norėti kartu praleisti gausybę laiko, galbūt ilgiausias valandas.

Veikiausiai nėra geresnio būdo išlaikyti itin kokybiškus santykius su savo vaiku, nei kuo ilgiau būti kartu. Vaikams būtina jiems svarbiam žmogui išsakyti savo mintis ir jausmus, o tais svarbiausiais gyvenimo žmonėmis jiems turėtų būti tėvai.

Jeigu tėvai neturi laiko prisėsti ir išklausyti vaikų, šie vis daugiau laiko pradeda leisti su savo bendraamžiais. Tuomet pritarimo ir palaikymo jie laukia iš draugų ir perima šių prioritetus bei elgesį.

Jeigu vaikas iš tėvų nesulaukia meilės ir palaikymo, tuomet tėvų įtaka laipsniškai menksta. Tarp jų pradeda rastis praraja. Vaikas pradeda atmesti tėvų patarimus, vertybes ir pasaulėžiūrą.

Girkime ir skatinkime

Nepamirškime nuolat pagirti ir paskatinti savo vaikų, nepraleiskime pro akis net menkiausios smulkmenos. Tokiu būdu stipriname jų savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Jeigu mokykloje vaikas gauna įvairius pažymius, girkime jį už geruosius ir skatinkime uoliau mokytis tuos dalykus, kurie sekasi silpniau. Pagyrimas vaiko psichinę sveikatą veikia tarsi eliksyras arba tonizuojamasis preparatas. Vaiko asmenybę formuoja iš tėvų gaunama meilė ir paskatinimai. Pagirtas ir paskatintas vaikas motyvuojamas siekti dar daugiau, nes jis suvokia, kad tuomet išgirs dar daugiau pagyrimų ir susilauks palaikymo.

Pagyrimai stiprina vaiko savivertę. Giriamas vaikas pradeda vis labiau pasitikėti savimi, tuomet gali imtis dar svarbesnių ir geresnių darbų.

Pažeidžiamumas

Niekuomet vaikams nesakykime griežtų žodžių. Juos itin žeidžia bet kokia tėvų kritika. Ji tarsi išdrasko jų vidų. Jie gali neišsiduoti, kad sureagavo jautriai, tačiau dėl bet kokios priežasties kritikuojami svarbiausiųjų savo gyvenimo žmonių jie jaučiasi siaubingai.

Destruktyvi kritika sunaikino daugiau žmonių nei visi karai, vykę žmonijos istorijoje. Daugumos mūsų šiandieninių problemų priežastis yra vaikystėje iš vieno arba abiejų tėvų patirta destruktyvi kritika. Kai mes savo ruožtu kritikuojame savuosius vaikus, jie jaučiasi nemylimi, nevertinami ir nesaugūs. Jie netenka drąsos ir tampa prislėgti.

Neretai tėvai kritikuoja savo vaikus tikėdamiesi taip juos paskatinti. Tačiau destruktyvi kritika tik sumenkina vaiko pasitikėjimą savo sugebėjimais ir savivoką. Kuo menkesnis savo vertės suvokimas, tuo atitinkamai menkesni ir pasiekimai. Bet kokia kritika galima tiek sumenkinti vaiko gebėjimus, kad jis apskritai nebenorės nieko imtis.

Garsi pedagogė Dorotė Nolt (Dorothy Nolte) yra davusi nuostabų patarimą, kurį derėtų prisiminti visiems tėvams. Jis pavadintas „Vaikai išmoksta to, kuo gyvena".

Kritikuojamas vaikas

Išmoksta smerkti.

Baramas vaikas

Išmoksta pykti.

Pašiepiamas vaikas

Išmoksta šaipytis

Gėdinamas vaikas

Išmoksta kaltinti.

Toleruojamas vaikas

Išmoksta kantrybės.

Drąsinamas vaikas

Išmoksta pasitikėti savimi.

Giriamas vaikas

Išmoksta vertinti.

Dorai auklėjamas vaikas

Išmoksta elgtis teisingai.

Saugiai augdamas vaikas

Išmoksta tikėti.

Skatinamas vaikas

Išmoksta mylėti save.

Draugyste apgobtas vaikas

Išmoksta rasti pasaulyje meilę.

Nepamirškite paklausti, kas yra svarbiausia

Kiekvieną kartą drauge su savo vaiku atsidūrę sudėtingoje situacijoje privalote paklausti savęs, kas šiuo atveju tikrai svarbu. Visuomet teisingiausias atsakymas – kad tikrasis tikslas ir tikrasis tėvų vaidmuo yra užauginti pasitikintį savimi vaiką. Tėvų tikslas nėra būti teisiausiais. Jų tikslas nėra priversti vaiką pateisinti tėviškus lūkesčius. Svarbiausia yra užauginti laimingus, sveikus ir pasitikinčius savimi vaikus.

Klausykime savo nuojautos. Net tada, kai jau visos pedagogikos knygos perskaitytos ir visais patarimais pasinaudota, tėvų nuojauta visuomet bus geriausias mokytojas. Kas mūsų vaikui geriausia, žinosime širdimi.

Kaip auginamas laimėtojas

Garsus Amerikos psichologas bihevioristas Deividas Maklelandas, knygos Sėkmės visuomenė (David McClelland, 1917–1998, The Achieving Society) autorius, ilgus metus tyrinėjo vaikų auklėjimą ir motyvaciją. Jis nustatė, kad laimėtojai – taip vadinami berniukai ir mergaitės, kurie daug pasiekia jau paauglystėje ir būdami dvidešimtmečiai – užauginami esant dviems pagrindinėms sąlygoms.

Demokratiška atmosfera

Pirmoji sąlyga – demokratiška aplinka. Jei namų aplinka demokratiška, klausiama vaiko nuomonės ir ji gerbiama. Vaikai nuo pat mažų dienų drąsinami dalyvauti priimant bendrus šeimos sprendimus. Paisoma jų nuomonės ir jausmų, jų mintys ir idėjos būna vertinamos. Visa šeima skiria laiko diskusijoms ir dėl visko tariasi kartu.

Vaiką džiugina, jei tėvai su juo elgiasi kaip su protingu, mąstančiu žmogumi. Jeigu su savo vaiku elgsimės kaip tik taip, jis mus savo ruožtu nustebins protu ir įžvalgomis.

Kartais, kai darbe susiduriu su kokiomis nors problemomis, namuose prie pietų stalo paprastais žodžiais nupasakoju situaciją savo dvylikametei dukrai Kristinai ir paklausiu jos patarimo. Būna, ji pateikia stulbinamų įžvalgų. Tuomet įsitikinu, kad senas posakis „Vaiko lūpomis išmintis klaba" yra tikra tiesa. Kartais vaikai situaciją mato objektyviau nei jų tėvai. Svarbiausia yra paklausti. Taip stiprinama vaiko savigarba ir savivertė.

Pozityvūs lūkesčiai

Laimėtojus užauginti padeda pozityvūs lūkesčiai. Daug pasiekę jaunuoliai užaugo namuose, kuriuose iš savo tėvų nuolat girdėjo, kad jais tikima ir pasitikima, kad jie puikiai atliks savo užduotis ir gyvenime pasieks didžių dalykų.

Kai vaikui kartojama „tu gali" arba „tikiu tavimi", jis skatinamas tikėti savimi. Vaikas padrąsinamas imtis to, ko negirdėdamas drąsinamų žodžių niekuomet nesiimtų. Vaikai, į kuriuos nukreipiami geri lūkesčiai, visada pasiekia daugiau.

Tai labai svarbu. Pozityvūs lūkesčiai nėra tas pats kas reikalavimai. Daugelis tėvų įsivaizduoja, kad jie išreiškia savo teigiamus lūkesčius, nors iš tiesų jie paprasčiausiai reikalauja, kad jų vaikų elgesys atitiktų tam tikras normas. Reikalavimas visuomet asocijuojamas su sąlygine meile, o tokiu atveju manoma, kad reikalavimų nevykdantis vaikas gali netekti tėvų meilės ir paramos.

Svarbu įtikinti vaikus, kad jie bus mylimi visa širdimi ir tada, kai jiems seksis, ir nesėkmių akimirkomis. Vaikas, jaučiantis grėsmę netekti tėvų meilės dėl to, kad nesugebės atlikti kokios nors užduoties, bus nervingas ir jausis nesaugus. Net patyręs sėkmę toks vaikas nepatirs džiaugsmo ir jokio pasitenkinimo.

Namų darbai ir ugdymas

Tėvai, sugebantys užauginti vaiką laimėtoją, turi savitą požiūrį į namų darbus. Jie suvokia, kad namų darbai ir sėkmė mokykloje yra itin svarbu. Jie reikalauja, kad vaikai laiku atliktų mokykloje gautas užduotis. Visų atliktų tyrimų rezultatais, pagrindinis veiksnys, lemiantis aukštus pasiekimus mokykloje, yra tėvų požiūris į mokymąsi ir jų dalyvavimas vaiko ugdymo procese.

Vienas iš faktorių, lemiančių sėkmingą mokymąsi, yra namų darbų atlikimo laikas ir vieta. Namuose, kuriuose išauginti vaikai laimėtojai, namų darbai buvo atliekami prie šeimos pietų stalo prieš pietus arba po jų, išjungus televizorių ir dalyvaujant tėvams. Tėvai pasisiūlydavo vaikams padėti atlikti namų darbus, patys susipažindavo su užduotimis.

Kita vertus, mažiau pasiekę žmonės paprastai kilę iš namų, kuriuose tėvai (jeigu jiems apskritai rūpėdavo) namų darbus vaikams liepdavo atlikti savuosiuose kambariuose. Vaikas, siunčiamas mokytis į savo kambarį, paprastai nusprendžia, kad tai turėtų reikšti, jog nei namų darbai, nei darbas mokykloje nėra svarbūs. Retas atvejis, kad iki dešimties metų amžiaus neišmokęs atlikti namų darbų vaikas vėliau daug pasiektų mokykloje arba universitete.

Tėvai, norintys, kad jų vaikai jau mokykloje pasiektų gerų rezultatų, turi dalyvauti kiekviename mokymo proceso žingsnyje. Kaip jau sakiau anksčiau, gyvenime daug ką lemia dėmesys. Į kurias gyvenimo sritis jį nukreipiame, ten galime laukti sėkmės. Jei nuolat dėmesingai stebėsime, kaip mokosi mūsų vaikas, jam seksis vis geriau. Jeigu nekreipsime dėmesio nei į namų darbus, nei į pasiekimus mokykloje, vaikas nuspręs, kad tai yra visai nesvarbu, taigi neverta dėl to ir stengtis.

Kelkime vaiko savivertę

Vaiko savivertę turime stiprinti nuo mažų dienų – mokykime ir skatinkime jį kartoti „Aš sau patinku". Aš savuosius vaikus pastatydavau prieš veidrodį ir paprašydavau kartoti šį pozityvų teiginį. Tokiu būdu vaikai išsiugdo ne tik aukštą savivertę, bet ir adekvatų saviįvaizdį. Jie geriau įvertina save ir savo tikrąsias galimybes, todėl jiems puikiai sekasi mokytis, jie pajėgesni atsispirti neigiamai bendraamžių įtakai, jų tvirtesnis charakteris.

Taip pat tokie vaikai pasižymi mąstymo laisve. Jie linkę galvoti savo galva ir geba patys save motyvuoti siekti sėkmės bei realizuoti savo galimybes. Kai vaikas puikiai jaučiasi būdamas savimi, jis pajėgus pats nuspręsti, kas jam geriausia, koks bus jo rytojus. Jis atsisako tenkintis menkais pasiekimais ir nusibrėžia didelius ateities tikslus.

Geras pavyzdys

Jeigu norime užauginti tikrai laimingus, sveikus, savimi pasitikinčius vaikus, privalome rodyti jiems gerą pavyzdį, patys būti tokie, kokius norėtume matyti užaugusius vaikus.

Daugelio dalykų vaikai išmoksta mėgdžiodami. Jie stebi mūsų elgesį, klausosi žodžių, o paskui visa tai bando pakartoti.

Todėl tėvai nebegali leisti sau prabangos kalbėti ir elgtis kaip panorėję. Jie privalo daug atidžiau kontroliuoti savo elgesį ir turėti galvoje galimą jo poveikį vaikams.

Jeigu norime vaikams išugdyti taisyklingos mitybos įpročius, turime rodyti pavyzdį – patys maitintis taisyklingai, namuose laikyti tik sveiką maistą. Jeigu norime, kad vaikai užaugę negirtautų, nerūkytų ir neturėtų kitų nesveikų įpročių, pavyzdį turime rodyti savo elgesiu. Jeigu norime, kad vaikai daugiau skaitytų ir rečiau žiūrėtų televizorių, turime parodyti jiems pavyzdį – kiekviena proga imtis knygos. Jeigu norime išugdyti kantrius, ramius, susitvardančius vaikus, šias savybes turime išsiugdyti patys ir neužsimiršti net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Vaikai, svarstydami, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, žvalgosi į tėvus, tad šių įtaka iš tiesų yra didesnė nei visų kitų žmonių.

Mylėkime sutuoktinį

Turbūt geriausia, ką tėvas gali padaryti savo vaikų labui, yra mylėti jų motiną. O geriausia, ką gali padaryti motina, – mylėti jų tėvą. Meilės vaikai išmoksta namuose, kuriuose ji matoma ir ja dalijamasi. Jie mokosi mylėti tik stebėdami savo tėvus.

Galbūt mus užaugino tėvai, kurie šių dalykų nesuvokė. Galbūt jie padarė daug klaidų, gal negailėjo mums destruktyvios kritikos. Gal jie nedavė tiek meilės, kiek mums jos reikėjo.

Mus valdo įpročiai. Natūralu, kad tapę tėvais su savo vaikais elgsimės taip, kaip kitados su mumis elgėsi mūsų tėvai. Darysime tokias pat klaidas. Tačiau niekuomet nėra per vėlu. Štai jeigu bendraudami su vaikais esame pernelyg kritiški, šią pat akimirką galime pakeisti savo požiūrį ir elgesį, kad vaikas augtų sveikas ir jausdamas savo vertę.

Atsiprašymas

Susėskime drauge su savo vaiku ar vaikais. Giliai įkvėpkime ir atsiprašykime jų už visą skausmingą kritiką ar net fizines bausmes. Pasakykime, kad apgailestaujame dėl visko, kas juos skaudino ar vertė blogai jaustis.

Vaikai dažnai skundžiasi, kad tėvai niekuomet neištaria „atsiprašau" arba „atleisk man". Mūsų sūnūs ir dukros itin jautriai reaguoja į nesąžiningą ir negarbingą tėvų elgesį. Vos tik pajutę, kad juos neteisingai kaltina, jie supyksta, užsisklendžia savyje. Neigiamos emocijos diena iš dienos kaupiasi ir užsilieka vaiko psichikoje ilgus metus.

Atsiprašykime vaikų ir prisiimkime visą atsakomybę už savo žodžius ir darbus, kuriais galėjome pažadinti jų kaltės jausmą. Atsiprašydami parodysime vaikui, kad esame žmogiški ir kad turime drąsos pripažinti savo klaidas.

Daugelis tėvų vengia atsiprašyti, jie mano, kad tuomet vaikai jų nebegerbs. Jie įsitikinę, kad turi susikurti neklystančiojo įvaizdį, nes kitu atveju vaikai pasinaudos jais. Jie bijo, kad atsiprašymas gali būti palaikytas silpnumo ženklu – taip kalba jų ego.

Tačiau tiesa yra priešinga. Atsiprašę vaiko tik pakurstome jo meilę, sustipriname pagarbą sau. Kai elgiamės netinkamai ir neatsiprašome, vaikas pyksta ir jaučia apmaudą. O mes, tėvai, jo akyse tada menkėjame.

Atsiprašę vaiko išstumdome kaltės ir neigiamų jausmų ledus, kuriuos praeityje įšaldėme savo destruktyvia kritika. Atsiprašę ir pripažinę, kad elgėmės ydingai, išlaisviname vaiką. Žodžių „Atleisk už visa, ką padariau ir pasakiau" poveikis gali būti staigus ir stulbinamas.

Mėnesių mėnesiais ar net metais nepasiekiami, tolimi, susvetimėję su savaisiais gimdytojais vaikai susitaikė bemaž tuoj pat, kai tik jų tėvai sugebėjo sukaupti drąsos, prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti.

Atsiprašę privalome prisižadėti, kad daugiau nekritikuosime. Leiskime vaikams priminti tai kiekvieną kartą, kai tik šį pažadą pamiršime.

Vaikai yra labai lankstūs, jie greit pamiršta pikta. Jiems reikalinga tėvų meilė ir pagarba, šių dalykų jie nori taip nuoširdžiai, kad pasiryžę viską tuoj pat atleisti. Kai vaikas atleidžia, jo širdis ir vėl tampa švari. Vaikas jaučiasi išlaisvintas lygiai taip, kaip išlaisvinamas kalinys. Lygiai taip išsilaisvinę jaučiamės ir mes, tėvai.

Atsiprašę vaikų duodame jiems leidimą pripažinti ir savąsias klaidas. Jiems, priešingai negu daugumai suaugusiųjų, nereikia švaistyti emocinės energijos, nereikia pergalėti savęs – jie geba pripažinti savo klaidas greitai ir nuoširdžiai, ypač tada, kai mato tėvų pavyzdį. Jie, be to, turi suvokti, kad neprivalo būti tobuli ir kad tėvai juos myli tokius, kokie jie yra.

Santykiai su vaikais yra patys tvirčiausi. Jie truks tol, kol būsime gyvi. Jeigu vaikams dovanosime meilę, kantrybę ir supratingumą, atpildą už tai jausime ligi savo dienų pabaigos.

Trumpas apibendrinimas

Pirma, svarbiausias auklėjimo tikslas yra ugdyti save gerbiančius ir savimi pasitikinčius vaikus. Tai nukreips juos laimės ir sėkmės keliu.

Antra, vaikams būtina nuolat jausti besąlyginę tėvų meilę ir pritarimą. Tai yra svarbiausia sveikos asmenybės prielaida. Jeigu šių dalykų jie negauna vaikystėje, visą likusį gyvenimą blaškosi jų ieškodami.

Trečia, kasdien savo vaikams priminkime tiek žodžiais, tiek darbais, kad juos mylime. Žvelkime į juos su meile, negailėkime švelnių prisilietimų, dėmesio ir laiko. Vaikams atiduotas dėmesys ir laikas yra geriausias tėviškos meilės įrodymas

Ketvirta, ugdykime laimėtojus, padėkime jiems ruošti namų darbus, tikėkime, kad jie gali pasiekti viską. Kartokime, kad jais tikime. Branginkime jų nuomonę ir skatinkime juos dalyvauti šeimos gyvenime, išsakyti savo mintis ir išlieti jausmus. Su vaikais elkimės pagarbiai, tuomet jie gerbs patys save.

Penkta, nepamirškime, kad vaikai seka mūsų pavyzdžiu. Sąmoningai ar nesąmoningai jie visą savo gyvenimą sieks būti tokie, kokie buvo jų tėvai. Jeigu su vaikais elgsimės kantriai, meiliai ir pagarbiai, jie užaugę sugebės realizuoti visas savo galimybes. Mažiau norėti iš vaikų negalime.

Praktika

Paklauskime savęs, kaip jaučiausi mūsų vaikai gyvendami su tokiais tėvais, kokie esame mes. Persikelkime į savo vaiko arba vaikų vidų ir įvertinkime save jų akimis. Kokios mūsų teigiamos ir neigiamos savybės? Ką darome gerai ir kas mums sekasi sunkiau? Koks mūsų elgesys menkina vaikų savivertę? Ką šiandien pat galėtume padaryti, kad būtume geresni tėvai?

Duokime tą klausimą vaikams. Paklauskime, koks mūsų elgesys jiems nepriimtinas. Atidžiai išklausykime atsakymų. Nepertraukime, nesiaiškinkime ir nesiteisinkime. Prieš atsakydami padarykime pauzę. Paprašykime, kad vaikas patikslintų savo nuomonę: „Ką turi galvoje?"; „Pavyzdžiui?.."

Perfrazuokime vaiko žodžius ir pakartokime jo teiginius. Paskui imkimės konkrečių veiksmų. Žodžiais, kurių nelydi darbai, netikima.

Tai gali būti svarbiausias mūsų kada nors padarytas sprendimas ir už jį susilauksime nuostabiausio atlygio.

12

MEILĖS GALIA

​Jaunystėje, ​prieš ​išsiruošdamas ​pasižvalgyti ​po ​​pasaulį, ​​​​daug ​​​​​svarsčiau ​apie ​​gyvenimo prasmę. Kodėl esu čia? Koks gyvenimo tikslas? Kokia egzistencijos priežastis? Kas aš esu? Iš kur atsiradau? Kur link judu? Esu tikras, kad šie klausimai vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu kamuoja kiekvieną.

Jau tada, jaunystėje, supratau, kad svarbiausias pasaulyje dalykas yra meilė. Per aštuonerius metus apkeliavau daugiau nei aštuoniasdešimt šalių, dirbau įvairiausius darbus, mokiausi įvairių kalbų, buvau patekęs į visokiausias situacijas ir iš jų išsisukau. Ir vis jutau, kad visa ko pamatas yra meilė.

Mėgstu klausti žmonių, kas, jo ar jos nuomone, yra svarbiausia. Manau, kad iš atsakymo galima spręsti, kiek emociškai žmogus yra subrendęs. Mano supratimu, vienintelis teisingas atsakymas yra žodis „meilė". Šį klausimą esu uždavęs verslo lyderiams, politikams, kitiems žmonėms. Daugelis jų, net ir visiški materialistai, atsakė, kad vis dėlto svarbiau už visa kita yra meilė.

Pirmajame skyriuje sėkmę apibūdinome kaip septynių sudedamųjų dalių derinį. Kiekvieną šių dalių paveikia meilės kiekis, kurį žmogus turi savyje ir kurį skiria likusiai pasaulio daliai.

Viskas priklauso nuo meilės

Mėgaujamės dvasios ramybe tiek, kiek mylime save ir kitus. Turime tiek sveikatos bei energijos, kiek mylime ir priimame save ir kiek atiduodame meilės bei palankumo kitiems. Dažnai meilė iš esmės lemia mūsų finansinių pasiekimų lygį. Visi savo pastangomis iškilę milijonieriai daro tai, ką mėgsta. Kiek mylime save ir savo veiklą, lems, kokius aukštus ir vertus tikslus bei siektinus idealus nusistatysime. Meilė sau padeda save pažinti. Ir pagaliau pasiekiame ir realizuojame savo galimybes tiek, kiek mylime save ir kiek meilės atiduodame pasauliui.

Meilė ir dėsniai

Beveik visa, kas mums nutinka, yra mūsų mąstymo rezultatai. Pakeitę ar pagerinę mąstymo kokybę, drauge pakeičiame bei pageriname ir savo gyvenimo kokybę. Keli iš šioje knygoje aprašytų psichinės veiklos dėsnių yra susiję su meilės fenomenu.

Pavyzdžiui, tikėjimo dėsnis teigia, kad visa kas, kuo nuoširdžiai tikime, tampa mūsų tikrovės dalimi. Jei mylime ir gerbiame save, jei tikime, kad galime nuveikti didžius dalykus, beveik neabejotina, kad pasieksime gerokai daugiau nei savimi abejodami ar netikėdami savo galimybėmis.

Lūkesčių dėsnis teigia, kad visa kas, ko tikimės, tampa savaime išsipildančia pranašyste. Jei iš savęs ir iš kitų tikimės geriausių rezultatų, tai ir turėsime geriausius rezultatus. O jei tikėsimės nesėkmės, tai būtinai nesėkmės ir sulauksime.

Pritraukimo dėsnis sako, kad į savo gyvenimą pritraukiame žmones ir aplinkybes, derančius su mumyse vyraujančiomis mintimis. Kai apie kitus galvojame gerai ir su meile, traukiame prie savęs gerus bei mylinčius žmones. Šie žmonės pripildo mūsų gyvenimus džiaugsmo ir laimės, padeda mums realizuoti savo potencialą.

Atitikimo dėsnis teigia, kad išorinis pasaulis yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Jei žmogaus prigimtis gera, švelni, jo išorinį – santykių, sveikatos ir materialinės sėkmės – pasaulį ženklins gera sveikata, laimė bei gerovė.

Koncentracijos dėsnis skelbia, kad visa tai, į ką sutelkiame dėmesį, auga, gausėja. Jei nuolat galvojame apie meilę, „auginame" meilės kupinus santykius visose gyvenimo srityse.

Pakeitimo dėsnis sako, kad negatyvią mintį galima pakeisti pozityvia. Todėl destruktyvų mąstymą galime išguiti pozityviomis mintimis apie meilę

Meilė moko nesipriešinti. Biblijoje sakoma „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami" ir „Melskitės už savo persekiotojus". Jei į pyktį ir negatyvumą atsakome meile ir gerumu, mes ne tik išsaugome emocinį vientisumą, bet ir padedame kitiems žmonėms.

Aukštesniojo proto veiklos dėsnis teigia, kad bet kokia mintis, planas, tikslas ar idėja anksčiau ar vėliau pasireikš materialiame pasaulyje. Todėl gyvenimas gali būti nuostabus, jei galvoje laikysime tik nuostabias, džiugias ir sveikas mintis.

Atsakymas – meilė

Meilė yra atsakymas, visada. Meilė yra tai, ko niekada nebus per daug. Neįmanoma per daug mylėti savęs ir neįmanoma per daug jos dovanoti kitiems. Meilės stygius yra daugumos asmeninių problemų priežastis. Meilė – ne tik atsakymas, bet ir vaistas nuo daugumos gyvenimo problemų.

Emocija plėšikė

Viena gražiausių Naujojo Testamento eilučių ši: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame."

Ten taip pat sakoma: „Nėra meilėje baimės, nes tobula meilė išveja baimę."

Šie žodžiai mums svarbūs, nes didžiulis žmogiškosios laimės plėšikas yra bet kokios rūšies baimė: nesėkmės baimė, baimė būti atstumtam, kritikos baimė, baimė netekti meilės ar pagarbos, baimė susirgti, baimė nepateisinti kitų žmonių lūkesčių, baimė, kad nesugebėsime atlikti savo užduočių.

Jei norime realizuoti savo potencialą, privalome palaipsniui iš savo būties vyti baimę, kad ji nežalotų mūsų elgesio ir leistų daryti gerus sprendimus. Mūsų tikslas ir idealas turėtų būti būsena, kai visiškai nieko nebijome. Kai atsikratysime baimės, pradėsime visiškai pasitikėti savimi, mums atsivers visas pasaulis. Meilė ištirpdo baimę ir ilgainiui pašalina ją iš gyvenimo.

Pamilkime save

Savivertė ir savigarba yra pamatinės sveikos asmenybės savybės. Ant to pamato mes kuriame savo laimės statinį. Kad ir kokia būtų žema savivertė ar savigarba, tas savybes galime ugdytis, kelti, gausinti – kaip mažais judesiais domkratu keliame automobilį.

Pradėkime su savimi kalbėtis pozityviai. Vizualizuokime save kaip didelės sėkmės lydimus žmonės. Siųskime sau vilties bei įkvėpimo kupinas žinutes. Bendraukime su laimingais, optimistiškais, turinčiais tikslą žmonėmis. Darykime viską, kad kiekviena gyvenimo akimirka būtų džiugi.

Kuo labiau patiksime sau ar mylėsime save, tuo labiau mėgsime ar mylėsime kitus žmones. Meilė, kurią atiduodame kitiems (ir meilė, kurios mainais sulaukiame patys), yra tiesiog proporcinga mūsų savimeilės kiekiui.

Jeigu mūsų žodžiai bus nuspalvinti meilės atspalviu, mūsų savimeilė augs, o tai savo ruožtu padės siekti pačių didžiausių tikslų. Meilė yra katalizatorius, aktyvuojantis geriausias mūsų savybes.

Savo įsitikinimus patvirtiname veiksmais. Svarbu ne tai, ką sakome ar ko norime, ar tikimės – svarbūs yra veiksmai. Esama kelių konkrečių tik nuo mūsų priklausančių veiksmų, kurie padės mums išsiugdyti aukštą savivertę bei pamilti save, o nuo to priklauso visa kita.

Kelias į asmeninių pasiekimų sritį

Pirma, pasiryžkime priimti save besąlygiškai, nesižvalgydami į praeities pergales ar nesėkmes. Kuo objektyviau įvertinkime savo trūkumus bei privalumus. Pamilkime save tokius, kokie esame, o ne tokius, kokie tik svajojame būti. Savivertės pamatas – priimti save tokį, koks esi.

Antra, ugdykimės savivoką, pajuskime savo vertę, visiškai prisiimkime atsakomybę už savo gyvenimą ir už visų veiksmų rezultatus. Tada liausimės kaltinti ar kritikuoti kitus, ar teisintis dėl nepalankių aplinkybių.

Trečia, nusistatykime vertus tikslus. Savivoką sustiprinsime jau vien sugebėję išsikelti didelį tikslą. Tikslą patartina užsirašyti – tai skatina pasitikėjimą savimi. Pats tikslo nustatymo veiksmas yra išeities taškas, pirmas žingsnis asmeninio tobulėjimo kelyje. Be to, tai būdas valdyti savo gyvenimo aplinkybes ir puikios savijautos receptas.

Ketvirta, pasirūpinkime savo fizine forma. Jei valgome sveikus, maistingus produktus, daug miegame ir reguliariai mankštinamės, tai toks elgesys savaime padeda mums jaustis geriau. Juo uoliau savimi rūpinamės, juo labiau save gerbiame ir mylime. O jei gerai elgiamės su savimi, gražiai elgsimės ir su kitais.

Penkta – tiesiog nuolatos kartokime aš sau patinku, aš sau patinku, aš sau patinku – nuo penkiasdešimties iki šimto kartų per dieną, kol šią žinią įdiegsime giliai į savo pasąmonę. Ilgainiui pasąmonė šią komandą priims kaip darbinę instrukciją. Tuomet ims rastis rezultatai: pasikeis veido išraiška, balso tonas, kiti fiziniai požymiai. Į savo veiklą imsime žvelgti pozityviau ir entuziastingiau. Užsiprogramuosime jaustis gerai.

Trys meilės rūšys

Senovės graikai skyrė tris meilės kategorijas. Pirmąjį meilės tipą jie vadino erosu, taip nurodydami savimeilę. Dauguma žmonių niekad ir nepakyla aukščiau nei šis rūpestis savimi bei savo jausmais. Pirmoji nesėkmių ir nelaimingo gyvenimo priežastis yra menka savivoka. Dėl tos priežasties dauguma žmonių rūpinasi vien savimi, jie nekreipia dėmesio į kitus. Galima sakyti, kad jie įstrigę eroso lygmenyje. Kraštutiniais neurozės ir psichozės atvejais jie visai nebesugeba atsižvelgti į aplinką.

Antroji meilės forma vadinama filija. Tai nurodo meilę kitiems. Jei žmogus myli save, jis natūraliai yra linkęs tą meilę ir rūpestį nukreipti į išorę – į kitus žmones. Tai sveiko, laimingo žmogaus požymis.

Kai jaučiamės ypač patenkinti savimi, būname geri, kantrūs, ramūs. Savo dvasine gerove tada norime pasidalyti su kitais žmonėmis, net ir visai nepažįstamais. Žodžiu, instinktyviai norime pagelbėti tiems, kuriems ne taip sekasi. Savimeilė padaro mus dosnius ir atveria širdį.

Trečia ir kilniausia meilės forma, pasak senovės graikų, buvo charis, iš čia ir žodis „charizmatiškas". Tai yra visuotinė meilė, meilė visai žmonijai, rečiausias meilės tipas. Tik labai menka žmonių dalis pakyla į šį asmeninės evoliucijos lygmenį. Taip plačiai mylėjo Buda, Kristus, Pranciškus Asyžietis. Šie didieji žmonijos mylėtojai pozityviai paveikė žmonijos istoriją stipriau nei visi kada nors gyvenę karaliai ir valdovai.

Meilė yra veiksmas

Meilė nėra paprastas pojūtis. Meilė visų pirma veiksmas. Jei mylime žmogų, tą jausmą dar galime sustiprinti tam tikrais aktyviais veiksmais. Kai jausmas silpnėja, galime jį atgaivinti atitinkamai elgdamiesi.

Tą vyksmą nusako graikiškas žodis praxis. Praxis apibrėžia prasmingus veiksmus, kuriais siekiame tam tikro tikslo.

Taigi galime susigrąžinti meilę, jei elgsimės su kitu žmogumi lygiai taip, kaip elgėmės tada, kai jį mylėjome. Galime išsaugoti santykius, jei elgsimės su savo antrąja puse taip, kaip elgėmės siekdami jos ar jo prielankumo – tomis dienomis, kai mylėjome karščiausiai. Vis dėlto jei žmogus užsimiršta ir ima laikyti santykius savaime suprantamu dalyku, jeigu jis arba ji liaujasi darę tai, kas reiškia ar parodo meilę, meilės jausmai gali pradėt menkti, o tuomet prasideda bėdos.

Kelias į laimę

Iš visų vyrų ir moterų laimingiausi yra tie, kurie nuolat ieško būdų parodyti meilę, gerumą ir prisirišimą. Jie ne tik yra mylimiausi ir labiausiai gerbiami kitų, bet ir sveikiausi bei labiausiai palaiminti iš visų žmonių.

Anglų poetas Leigas Hantas (James Henry Leigh Hunt, 1784– 1859) yra parašęs puikų eilėraštį pavadinimu Abu Benas Ademas:

Abu Benas Ademas (teauga jo giminė!)

Pabudo vieną naktį iš gilaus, ramaus sapno

Ir išvydo kambarį užtvindžiusioj

Mėnulio šviesoje tarsi pražydusią Leliją –

Angelą, rašantį Aukso Knygoje;

Begalinė ramybė įkvėpė Benui Ademui drąsos,

Ir nežemiškai būtybei kambaryje jis tarė:

„Ką rašai?" Vizija pakėlė galvą

Ir maloniai harmoningai žvelgdama

Atsakė: „Vardus tų, kurie myli Viešpatį."

„O ar manasis yra tarp jų?" – paklausė Abu. „Ne, jo nėra",–

Atsakė Angelas. Tuomet Abu tyliau prašneko:

„Meldžiu tavęs: Įrašyk mane kaip tą, kuris myli savo artimuosius."

Angelas užrašė ir pranyko. Kitą naktį

Atėjo vėl, didžia šviesa pažadino

Ir parodė vardus tų, kuriuos Dievo meilė palaimino,

Ir – štai! Beno Ademo vardas ėjo visų pradžioje.

Sėja ir pjūtis

Negalime gauti daugiau meilės, negu jos duodame kitiems žmonėms. Meilė auga tik ja dalijantis, ir vienintelis būdas gauti daugiau meilės – ją išdovanoti. Juo daugiau atiduosime, juo daugiau gausime atgal.

Taip pat galima pasakyti, kad kuo mažiau meilės duodame, tuo mažiau jos gausime. Jei apskritai liausimės daliję meilę ir užsisklęsime savyje, tai pasidarysime pikti, nelaimingi, ciniški.

Baimės, abejonių ir menkos savivertės priešnuodis – išeiti ir susirasti žmogų, kuriam galėtume padėti, duoti nors truputį šiltų jausmų.

Dauguma žmonių, deja, mano atvirkščiai. Kai jaučiasi nelaimingi ar nemylimi, jie mano, kad išeitis – surasti ką nors, kas turi juos padaryti laimingus, juos mylėti ir spręsti jų problemas. Vis dėlto meilė yra tai, ką darome patys. Meilė išreiškiama pozityviu ir konstruktyviu elgesiu su kitais. Tada greitai sulauksime meilės kupino atsako ir galiausiai pripildysime jos savo gyvenimą. Būkime dosnūs dalydami meilę!

Štai kaip nuostabiai apie meilę rašė Viktorijos epochos poetė Elizabeta Brauning (Elizabeth Barrett Browning, 1806–1861) Jos eilėraštis vadinasi Kaip aš tave myliu.

Kaip aš tave myliu? Leisk pasakyt:

Myliu tave giliai, plačiai, aukštai,

Kiek mano siela siekia kildama

Aukštyn

Link dangiškos šviesos.

Myliu tave kasdieniškai ir paprastai,

Myliu laisvai, tarsi ieškodama tiesos,

Tyrai,

Lyg šlovindama Dievą.

Myliu tave alsuodama ir verkdama,

Myliu su šypsena ir su malda,

Myliu gyvendama,

Kasdien ir visada...[Vertė Brigita Baranauskaitė]

Amžių amžius išmintingiausi vyrai ir moterys tikėjo, kad nėra nieko svarbiau už meilę. Už save bei savo santykius atsakome patys. Todėl tik mūsų reikalas yra dalyti savo meilę bei širdies šilumą ir tuo būdu pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Kliūtis – negatyvumas

Didžiausia kliūtis meilės kelyje yra neigiamos emocijos, ypač baimė, pyktis, kaltė ir apmaudas. Bemaž kiekvienas vis dar puoselėjame neigiamus jausmus tiems, kurie mus įskaudino praeityje. Pavyzdžiui, daugybė žmonių visą gyvenimą pyksta ant savo tėvų, ant ankstesnių partnerių arba sutuoktinių. Negatyvias emocijas paprastai sukelia nesėkmingas darbas arba žlugęs rizikingas verslo sumanymas. Jei žmogus laikosi įsitvėręs tokių jausmų, telkia į juos dėmesį, jie gyvuoja dar ilgus metus, net kai įvykis jau seniai praėjęs.

Išsilaisvinkime

Pasielkime ryžtingai ir išvalykime iš savo proto bei širdies blogas mintis ir emocijas, kurias kaupėme bemaž nuo gimimo. Atleiskime visiems už jų poelgius, kuriais buvome įskaudinti.

Atleidę atversime duris, už kurių plyti gyvenimas, pilnas meilės ir džiaugsmo. Gebėjimas atleisti žmonėms ir išmesti iš galvos skriaudas byloja apie mūsų asmenybės brandą ir tvirtą charakterį.

Daugybė žmonių tvirtai laikosi savo nuoskaudų, nes jaučiasi už jas taip brangiai sumokėję, kad tiesiog negali jų atsisakyti. Kartais visas žmogaus gyvenimas statomas ant praeities ašarų ir kančių. Tokie žmonės vargiai randa kitą temą pokalbiams ir nuolat telkiasi į savo negatyvias patirtis.

Ilgainiui jie fiziškai ir dvasiškai suserga. Slopinamas pyktis ir negatyvumas anksčiau ar vėliau prasiveržia ir sugadina bet kokius naujus santykius, kuriuos jie mėgina užmegzti. Jie patys griauna savo ateitį. Ir bet kuriuo atveju tėra vienas sprendimas – atleisti skriaudą, išmesti jas iš galvos.

Atleisti yra visiškai savanaudiškas veiksmas. Jis visų pirma reikalingas mums patiems. Atleidę tampame laisvi ir laimingi. Štai mažytis testas: jei išties atleidome kitam žmogui, galime sau tai įrodyti tik tam žmogui padarę paslaugą, nusiuntę dovaną. Tik taip kartą ir visiems laikams patvirtinsime, kad pagaliau mūsų nebekalina neigiamos su tuo žmogumi susijusios emocijos. (Prisiminkime„laišką, aprašytą penktame skyriuje.)

O negalėjimas atleisti trukdo mylėti ir save, ir kitus žmones. Galbūt patys spaudžiate stabdžio pedalą kelyje į būsimą laimę.

Visų didžiausia

Vienas iš gražiausių meilės aprašymų Biblijoje yra Pirmo laiško korintiečiams tryliktas skyrius. Visa ši ištrauka[Cit. pagal Naująjį Testamentą, antras pataisytas leidimas, Kaunas–Vilnius, 1988] buvo skaitoma per mūsų vestuves:

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.

Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.

Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs.

Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.

Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.

Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Ši ištrauka daugybę kartų komentuota, ieškota pačių giliausių jos prasmių, tačiau neabejotinai galima teigti viena: kai tapsime didžiai mylinčiais žmonėmis, mes viską suprasime, viską atleisime ir patirsime tikrąjį džiaugsmą visose savo gyvenimo srityse.

Išbandymų metas

Ypač svarbu mylėti tada, kai mylėti norime mažiausiai, kai kitu žmogumi esame labiausiai nepatenkinti. Įžeidžiantis ar nemalonus elgesys paprastai yra supratimo ir pagalbos šauksmas. Tai būdas išreikšti nepasitenkinimą, kad nesijauti tikrai mylimas ir priimamas. Šie žodžiai išmintingi: „Malonus atsakymas nukreipia šalin rūstybę."

Jei su sunkiai sukalbamu žmogumi elgsimės ramiai ir su meile, dažnai išvysime žmogišką stebuklą: pamatysime, kaip keičiasi jo požiūris ir elgesys, sunkiai sukalbamas žmogus suminkštėja, šviesėja jo asmenybė. Be to, mes, taip elgdamiesi, išlaikome savo asmeninį bei emocinį vientisumą. Jaučiamės gerai. Neabejojame, kad už vidinio ir išorinio pasaulio įvykius atsakome tik mes patys.

Paprastas klausimas

Prieš kelerius metus Amerikoje pasirodė ir labai išpopuliarėjo knyga Jo pėdomis (In His Steps). Ji pasakoja apie mažą Amerikos miestelį, kuriame visi ėmė gyventi vadovaudamiesi aukščiausiomis jiems žinomomis vertybėmis. Prieš ką nors sakydamas ar darydamas kiekvienas miestelio gyventojas užduodavo sau tokį klausimą: „Ką mano vietoj darytų Jėzus?"

Kitaip tariant, ką šioje situacijoje darytų tikrai sąžiningas, tikrai geras, tikrai mylintis, tikrai kantrus, visus užjaučiantis ir išties išmintingas žmogus?

Tai buvo puikus pasakojimas. Įveikę iš pradžių iškilusias bėdas (nes vis būdavo ne taip suprasti), visi miestelyje tapo ramūs ir laimingi, netgi turtingesni, nes jiems pradėjo geriau sektis verslas. Visame miestelyje įsiviešpatavo džiaugsmas, laimė bei ramybė.

Pakeiskime savo pasaulį

Pasaulio pakeisti negalime, bet galime jam padovanoti vieną geresnį žmogų – save. Galime tobulėti, tapti sektinu pavyzdžiu, etalonu kitiems. Galime drausminti save ir išgyvendinti iš savo elgesio visą negatyvumą. Mes kiekvienoje situacijoje, kad ir kokia ji būtų, galime elgtis vedami meilės.

Kad protas liktų ramus ir apie aplinkinius mąstytume teigiamai, galime taikyti kognityvinės kontrolės metodą. Galime numaldyti pyktį, jei apie savo tariamus ar tikrus skriaudėjus galvosime su meile. Pamirškime skriaudas ir tarkime sau: „Telaimina jį Dievas!" arba „Telaimina ją Dievas!" Taip žengsime dar vieną žingsnį savo asmeninio tobulėjimo keliu.

Gyvenimo tikslas

„Kad ir ką pelnytum, pelnyk meilę."Visa, ką esame kada nors skaitę apie gyvenimo prasmę bei tikslą, grąžina mus prie minties apie meilės svarbą. Visa kas, ko imamės, kad labiau save mylėtume ir gerbtume, padeda karščiau mylėti kitus. Kaskart, kai padarome ar pasakome ką nors gera ar su meile kitam žmogui, pamilstame labiau ir save. Veiksmas abipusis. Viena sukuria kita.

Kiekvienas meilės įkvėptas poelgis daro pasaulį geresnį. Jis kelia gyvenimo kokybę – ir mūsų, ir kitų žmonių. Pereiname į angelų pusę. Mūsų gyvenimas ima teikti palaimą kitiems – ne tik patys jaučiamės laimingi.

Vienas iš puikiausių kūrinių meilės tema yra airių kilmės amerikiečių rašytojo Emeto Fokso Aukso vartai (Emmet Fox, 1886–1951, The Golden Gate). Daugelį metų ši knyga buvo mano įkvėpimo šaltinis.

Meilė pergali baimę,

Ir begalinę gausybę sunkumų.

Nėra tokios kliūties, kurios neįveiktų meilė;

Tokios ligos, kurios ji neišgydytų;

Tokių durų, kurių neatvertų;

Tokios bedugnės, per kurią ji nepermestų tilto;

Tokios sienos, kurios ji nenugriautų;

Nuodėmės, kurios neišpirktų.

Kad ir kokie bekraščiai skausmai,

Kad ir kokios apniukę padangės,

Kokie klystkeliai ir kokie pavojai, –

Visa ką pergalės didelė meilė.

Jei tik galėčiau taip stipriai mylėti, būčiau stipriausias

Iš stipriausių pasauly.[Vertė Brigita Baranauskaitė]

Jei norime, kad visą mūsų veiklą lydėtų sėkmė ir laimė, privalome išmokti mylėti ir tai daryti kiekviena proga. Tai turi būti toks pat natūralus veiksmas kaip įkvėpimas ir iškvėpimas.

Prieš kelerius metus man pasitaikė sutikti vieną labai mielą moterį, senelę, ir ji papasakojo nuostabią istoriją. Ji sakėsi užaugusi tikrai mylinčių tėvų namuose, jie visuomet mokę ją, taip pat jos brolius bei seseris, kaip svarbu mylėti kiekvieną, kad ir kaip jis elgtųsi.

Motinai mirus, broliai ir seserys susirinko dalytis turto. Ši moteris buvo ištekėjusi už pasiturinčio pramonininko; jos finansiniai poreikiai buvo visiškai patenkinti. Tiesą sakant, iš savo tėvų namų ji tenorėjo vienintelio daikto – dekoratyvinės lėkštės, visą jos vaikystę kabėjusios virš židinio svetainėje. Jei būdavo kilę rūpesčių su kokiu žmogumi, tėvai dažnai parodydavo į lėkštę. Ant lėkštės užrašytu patarimu moteris vadovavosi visą gyvenimą. Ten buvo parašyta:

Gyvenimas vienas, jis greitai praeina;

Išliks vien tik tai, kas daryta su meile.

Jei gyvensime vadovaudamiesi šia nuostabia didžiųjų mylėtojų ir mąstytojų mintimi, tikriausiai niekada daugiau nebesuklysime.

Gyvenimas vienas, jis greitai praeina;

Išliks vien tik tai, kas daryta su meile.

Kai atsigręžę žvilgtelėsime į prabėgusius metus, pamatysime, kad brangiausias turtas yra mintys ir atsiminimai apie žmones, kuriuos mylėjome ir kurie mylėjo mus.

Didžiausios mūsų klaidos, didžiausi apgailestavimai – visa susiję su meile: kad mylėjome mažai ir mažai mylėjo mus.

Meilė yra pradžia ir pabaiga. Mūsų pirmučiausias gyvenimo tikslas – tapti mylinčiu žmogumi. Gyvenimas yra dėmesio mokykla. Tai prioritetų, pasirinkimų reikalas. Gyvenimas yra visa tai, ką susikuriame siekdami savųjų prioritetų ir į ką kreipiame savo dėmesį. Mūsų užduotis – gyventi džiaugsmingai, o tai įmanoma tik pripildžius savo protą meilės, atjautos ir atlaidumo pagimdytų minčių.

Gyvenimas vienas, jis greitai praeina;

Išliks vien tik tai, kas daryta su meile.

Tai amžių paslaptis, visos žmogiškosios didybės pamatas. Tai esminė vertybė, pagrindinis tikrai nepaprastus žmones vienijantis principas. O nuostabiausias dalykas yra tas, kad galime pripildyti gyvenimą meilės tada, kai panorime. Mums rinktis. Ir taip buvo visuomet.

Linkiu jums sėkmės ir laimės. Ir svarbiausia – linkiu jums meilės.

PABAIGA.