ЛитагентVERSUS AUREUS59f8b6d0-226c-11e6-9c02-0cc47a5203ba Pirkinai 9789955346081

Pirkinai

Skiriu Dainiui ir Gintarui

Visa tai – netiesa; visa tai – tiesa.

MOKOMĖS VAIKŠČIOTI TIESIAI

Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė galiniame mūsų kieme prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.

– Koks gi tu fucking DP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.

Tėvas nuėjo į krautuvę ir nupirko du ritinėlius tualetinio popieriaus. Pusę metų jie stovėjo tik kaip dekoracija, lyg dvynukės gėlių vazos. Šiuo ir kitais Stano patarimais įvairiais klausimais svetimoje šalyje tėvas pasikliovė. O štai vietinių pamokymais jokiu būdu negalėjai kliautis.

– Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?

Ponas Teiloras buvo vienintelis tikras kanadietis, kurį pažinojome mūsų užgimstančiame kvartale, todėl stebėjome jį tarytum antropologai, bandantys perprasti vietinius papročius.

Ponas Teiloras buvo ypatingas – „angliškas“ kanadietis. Tokie kanadiečiai buvo vieninteliai verti dėmesio, nes stebėdamas juos galėjai ir pats daug ko išmokti. Ponas Teiloras buvo mūsų „angliškas“ kanadietis, nes gyveno kitoje gatvės pusėje ir jo įpročius galėjome sekti kada panorėję. Stebėjomės pamatę, kad jis, įsitaisęs ant lauko kėdės savo kiemelyje, skaito laikraštį vilkėdamas išeiginius marškinius ir ryšėdamas kaklaraištį. Lauko kėdė irgi žadino smalsumą. Kas gi kitas, jeigu ne „angliškas“ kanadietis, išmestų nemenką pinigą kėdei, kurią galima naudoti tik kieme?

Suerzintas tokio kvailumo tėvas nusispjovė sau po kojomis, o motina atsiduso.

– Tie anglai visai tokie patys kaip ir vokiečiai, – pasakė ji, ne tokie kaip mes, ne dipukai.

Mes priklausėme tai pačiai evoliucinei atšakai kaip ir italai, lenkai ar ukrainiečiai – pastarųjų atstovai vis dar nelabai mokėjo vaikščioti užpakalinėmis galūnėmis, nesiramstydami priekinėmis.

– Jis – bankininkas, – sakydavo motina.

Šis žodis daug ką reiškė: paaiškino, kodėl Teiloras gyveno name, dengtame stogu, plytų sienomis ir pievele buvo apželdinęs kiemą. Mūsų gatvėje kilo pustuzinis kitų namų, bet tik jo namas buvo užbaigtas. Žmonės iškasdavo pamatų duobes ir sumontuodavo rūsio blokus. Paskui laukdavo, taupydavo. Prasimanę šiek tiek pinigų, pirkdavo tašus, sijas, statramsčius karkasui statyti ir vėl laukdavo. Pono Teiloro namas buvo ypatingas, nes jį pastatė statybų rangovas. Mūsiškis irgi buvo išskirtinis, nes jame apsigyvenome dar antžeminių sienų nepastatę.

– Nori, kad mes gyventume po žemėmis? – paklausė motina. – Kaip kurmiai? Kaip sliekai?

– Ne, – atšovė tėvas, – kaip lapės.

Vieną dieną užuodėme dervos kvapą ir išlėkę į gatvę pamatėme, kad ponui Teilorui net įvažiavimą į kiemą asfaltuoja. Tai matydamas tėvas niekinamai prunkštelėjo.

1953-aisiais mūsų gatvė dar tebebuvo išpilta žvyru, o jeigu žmogus turėjo pinigų, įvažiavimą į savo kiemą išgrįsdavo skaldytais akmenimis. Visų kitų kiemuose matėsi įspaustos vėžės. Asfaltuotas įvažiavimo kelias šiame būsimajame priemiestyje, kur ant eilėmis augusių obelų, likusių iš buvusios sodybos, dar kabojo vienišų nenuskintų obuolių, buvo ne mažiau neįprastas dalykas negu dangoraižis. Tačiau mudu su Džeriu netvėrėme pavydu. Asfaltuotas įvažiavimas buvo ištaigos ženklas, rodantis kažką tokio nuostabaus, apie ką nė nenutuokėme, kol to nepamatėme.

– Tai bent smagu būtų pažaisti ledo ritulį, – pasakė Džeris.

Ketvirtadienio vakarą, kai sužinojome, jog bankininkas su žmona išvažiavo apsipirkti, priklaupėme ant asfalto liesdami jį delnais, mat norėjome pajusti paviršiaus glotnumą.

– Galėtum nusviesti ledo ritulį nuo vieno įvažiavimo galo iki kito, ir jis pats įlėktų į vartus. Ritulys asfaltu lekia greičiau negu ledu. Man taip sakė gamtos pažinimo mokytojas.

Delnais liesdamas lygų kelio paviršių klausiausi Džerio.

Tomis dienomis, kai jis nesukeldavo manyje neapykantos, žavėdavausi savo vyresniuoju broliu. Visose gyvenimo srityse Džeris buvo toks pat mitrus kaip ir ledo ritulio aikštelėje, kur pirmasis pastebėdavo menkiausias spragas gynyboje ir atrasdavo būdų jomis pasinaudoti. Jeigu laiku susivokdavome ir pasekdavome brolio pavyzdžiu, mes irgi galėdavome prasmukti įkandin jo. Džeris aplenkdavo net greičiausius žaidėjus, mesteldamas vos girdimą, pašnibždomis ištartą „šikniai“. Labiausiai jo bijojo vartininkai, nes „Life“ žurnalai, kuriais šie apsivyniodavo blauzdas po kojinėmis, neapsaugodavo nuo geliančio Džerio paleisto ritulio smūgio.

Tačiau ponui Teilorui jis buvo tik berniūkštis ir dar įtartinas. Tas, kuris kišenėje galėjo nešiotis degtukų, o gal net ir nugvelbtą cigaretę.

Kai ponas Teiloras iš savo namo anapus gatvės atėjo pasikalbėti su tėvu, staiga pasijutome tarytum nuogi. Mes jį atidžiai stebėjome, bet nė nepamanėme, kad šis taip pat mus stebi.

– Jūsų katė, – pasiskundė ponas Teiloras, – bėgioja po mano pievelę.

Tėvas klausiamai pažvelgė į mudu su Džeriu, norėdamas įsitikinti, ar teisingai suprato tai, kas buvo pasakyta angliškai. Džeris patraukė pačiais.

Tėvas susimąstė. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas bendro tarp mūsų katės ir pono Teiloro pievelės, todėl tylėdamas čiulpė tuščią pypkę. Stojusioje tyloje girdėjosi tiktai šleikštus nikotino dervos gargėjimas. Akivaizdu, kad kažkas buvo negerai, antraip šitas „angliškas“ kaimynas, pasipuošęs marškiniais ir kaklaraiščiu, nestovėtų ratų vėžėse prie mūsų pusrūsio. Tėvas kaip įmanydamas bandė įsivaizduoti, kas ponui Teilorui kelia nepasitenkinimą.

– Ji šika ant tavo pievelės?

Mudu su Džeriu iš gėdos panorome skradžiai žemėn prasmegti. Pono Teiloro veidas irgi raustelėjo, nes 1953-aisiais žmonės tokių žodžių nevartodavo. Mudu su Džeriu tai žinojome, bet tėvas – ne.

– Ne, ne, – sumišo ponas Teiloras.

– Ji myža ant tavo gėlių?

– Ji tik vaikšto. Nenoriu, kad jūsų katė vaikščiotų po mano pievelę.

Tai buvo viskas, ką ponas Teiloras galėjo pasakyti nevartodamas tų pačių vulgarių frazių kaip ir jo kaimynas. Tėvas nebūtų supratęs tokių išsireiškimų kaip tuštintis ar šlapintis. Lingvistinis pono Teiloro išrankumas įvarė jį į kampą.

Tėvas vėl patraukė pypkę ir šiek tiek pamąstė. Kadaise jis derėjosi su Raudonosios Armijos komisarais ir išgelbėjo savo svainę iš nacių darbo bataliono, tačiau tokio kaltinimo jam dar neteko girdėti. Gal tai tik to žmogaus ekscentriškumas? Bankininkas ar ne, ponas Teiloras buvo idiotas.

– Tuoj sutvarkysiu, – patikino tėvas.

Ponas Teiloras būtų jautęsis laimingas taip užbaigęs šį reikalą, pasidžiaugęs pergale prieš svetimšalį ir sugrįžęs prie savo vakarinio laikraščio, jeigu ne tėvas, rankos mostu parodęs jam likti ten, kur stovi, o pats laiptais nusileidęs į mūsų požeminį namą.

Jis grįžo už pakarpos laikydamas katę – negi jis, kilęs iš ūkininkų, glaus ją prie savęs kaip kokia moterėlė ar sumiesčionėjęs lepšis – ir ištiesė katę ponui Teilorui.

– Liepiau jai nevaikščioti per tavo pievelę, bet bjaurybė manęs neklauso. Pats liepk.

Katė kybojo ore įsitempusi ir atkišusi kojas, tačiau snukučio išraiška atrodė rami.

Ponas Teiloras suspaudė lūpas.

– Žinai, jeigu ji dar vaikščios per tavo pievelę, gali užmušti.

Ponas Teiloras pasuko vėžėmis išraizgytu keliu link žvyruotos gatvės ir nužirgliojo namo.

– Aš pats ją užmušiu, jeigu tu nori. Tik pasakyk ir aš ją užmušiu! – šaukė tėvas tolstančiam kaimynui, tačiau jis neatsigręžė.

Tai atsitiko vasarą, tačiau šis įvykis ponui Teilorui tikriausiai smarkiai įstrigo atmintyje, nes nepamiršo jo iki to laiko, kol virš mūsų žeminės neiškrito pirmasis sniegas. Erzinančio incidento prisiminimas turbūt tapo dar ryškesnis, kai paaiškėjo, jog lapkričio mėnesį mamai gimė sūnus ir kad išvietė liks stirksoti.

Vieną vasario rytą išgirdome duslų beldimą į apsnigtas rūsio duris. Tai buvo mūsų išskirtinė ypatybė. Buvome vienintelė šeima Vestone, į kurios duris turėjai belstis koja.

Nuo laiptų apačios pažvelgiau į statybų inspektorių; jo tamsi figūra spindėjo akinamai skaidrioje dangaus mėlynėje. Mudu su Džeriu stovėjome šalia tėvo, jeigu kartais prireiktų ką nors išversti. Tiktai motina stoviniavo prie malkomis kūrenamos krosnies, nes ant rankų laikė Tomą, o šaltis tarytum landi katė smelkėsi į vidų.

Krosnis mus ir išdavė. Ji ir išvietė. Inspektorius mūsų niekuomet nebūtų susekęs, ypač ką tik pasnigus, jeigu ne rūkstantis kaminas virš mūsų buveinės. Kiekvieną kartą iškritus sniegui tėvas atkasdavo kaminą, kad dūmai galėtų laisvai išeiti, todėl iš toli visuomet matydavosi kalvos viršūnėje tarytum iš atsivėrusios pragaro angos kylantys dūmai.

Neabejojome, kad žmogų laiptų viršuje, miesto statybų inspektorių, iškvietė ponas Teiloras.

– Užeik į vidų! – širdingai šūktelėjo tėvas. – Lauke šalta, mano žmona užvirs arbatos.

Tėvas labai norėjo, kad inspektorius prisėstų prie stalo. Pamatęs, kad viduje švaru ir kad turime kūdikį, inspektorius atlyš, vylėsi jis. Jeigu pasiseks, atsipirksime puodeliu arbatos, blogiausiu atveju – keletu taurelių degtinės ir dešimčia dolerių. Tačiau inspektorius žemyn nelipo.

– Pagal įstatymą jūs negalite taip gyventi, – šūktelėjo jis, žvelgdamas apačion lyg į vergus gabenančio laivo triumą. – Stogas neturi nuolydžio, sniegas gali jus visus užspausti. Be to, taip nepadoru.

– Palauk. Aš nelabai suprantu angliškai.

Tai buvo kita taktika, kuria tėvas naudojosi, gyvendamas svetimame krašte. Jis galėjo teigti nieko nesuprantąs, o tokiu atveju įstatymas kaip ir negalioja.

– Tai jūsų pačių labui, – pasakė inspektorius.

Neįžiūrėjome jo veido. Stovėdamas laiptų viršuje, apgaubtas ryškiai melsvos šviesos, jis atrodė tarytum angelas.

– Mes turime kūdikį, – atlapaširdiškai tarė tėvas, lyg girdamasis įsigijęs naują telyčią.

Jis mostelėjo motinai, ir ši žengtelėjo link šalto oro srovės, besiveržiančios laiptais žemyn.

– Jeigu įgrius stogas, kūdikis nukentės pirmiausia.

– Pavojus?

– Taip. Jūs turite išsikelti dėl kūdikio.

– Tada pasiimk jį.

Tėvas paėmė Tomą iš mamos rankų. Ji neprieštaravo, atidavė nedvejodama.

– Imk kūdikį ir grąžink jį balandžio mėnesį, kai ištirps sniegas. O jeigu nori, – rugsėjo mėnesį, kai turėsime sienas ir stogą.

Išgirdome tiktai girgždantį sniegą iš po nueinančio inspektoriaus pėdų. Bet staiga jis sugrįžo.

– Ar jūs katalikai?

– Ką?

– Kokio jūs tikėjimo?

– Anglikonai.

Inspektorius užtrenkė duris.

Iš kur tėvas žinojo, kad yra tokia organizacija kaip Katalikiškoji vaikų šalpa? Jeigu būtume pripažinę savo tikėjimą, tuoj būtų prisistatę jos atstovai. Tėvas mažai ką žinojo, dažnai nesuprato, kaip elgtis, todėl paprasčiausiai pasikliaudavo nuojauta.

Bet kliaudamasis vien nuojauta gali ir suklysti. Kartais viskas išeidavo atvirkščiai, negu jis norėdavo, ir šį kartą mama suabejojo, ar tėvas suvokė, ką darė.

– Tu buvai pasiruošęs atiduoti jam Tomą?

– Tai kodėl leidai man jį paimti?

– Maniau, kad tu žinai, ką darai.

– Žinau. Inspektorius daugiau čia negrįš.

– O jeigu grįš? Ką darysime, jeigu privers mus išsikelti? Mes neturime, kur eiti.

– Aš žinau, ką darau.

– Taip sakei, kai žadėjai, jog baigiantis rugsėjui turėsime stogą.

– Mums pritrūko pinigų.

Motina tai suprato. Ji suskaičiavo, kiek reikės vinių, kad nebūtų nupirkta nė viena per daug – kam leisti pinigus vinims, kurios paskui be naudos metų metus gulės dėžutėje. Ji žinojo, kad mėsininkas nemokamai duoda gabaliuką kepenų, jeigu perki svarą kiaulienos, – sutaupai dvigubai, nes tuomet vietoj sviesto sumuštiniams tepti gali naudoti kiaulienos taukus. Motina labai gerai išmanė piniginius reikalus – pavyzdžiui, kiek kainuoja kondensuotas pienas kūdikiui. Kiekvieną dieną suskaičiuodavo lentynoje kondensuoto pieno skardines, nes Džeris galėjo vieną nukniaukti ir iščiulpti.

Piniginiai reikalai jai buvo ne naujiena, nes net ir namuose, kuriuose gyveno prieš karą, samdytiems šienpjoviams už darbą būdavo atlyginama kiaušiniais, mėsa arba alumi, stengiantis kuo mažiau pinigų išleisti.

Motina žinojo jų vertę ir tada, kai gyveno name baltais langų rėmais, kurio pamatai pamažu smuko į dumblą, ir dėl to teko iškasti negilią duobę, kad būtų galima duris atidaryti. Visuomet reikėjo skaičiuoti kiekvieną skatiką. Kaip tik ji kasdien parnešdavo už penkiolika centų nupirkto žibalo lempai, kad vakare jos tėvas galėtų bent valandą paskaityti Šekspyrą.

Kai lempoje dar būdavo likę truputis žibalo, jis liepdavo vaikams eiti miegoti. Pasilikęs vienas skaitydavo išverstus Voltero kūrinius. Kai namuose lankydavosi kunigas, užkišdavo šią knygą už kitų. Volteras buvo jų paslaptis – žinojo, kad apie šią knygą prasitarti nevalia, kad tai – tėvo silpnybė, panašiai kaip silpnybė degtinei arba pornografijai. Jis buvo pakankamai išprusęs skaityti Volterą, bet jo katalikiška širdis reikalavo išpirkti nuodėmę. Ne aukomis tam kvailiui kunigui. Savo ydą atpirkdavo dukroms skaitydamas Šekspyrą.

Mokykloje jos jau mokėsi vokiečių kalbos, taigi tėvas plėtė jų gebėjimus, teikdamas dar vienos kalbos žinių. Jam niekuomet nekilo mintis, kad mokytis anglų kalbos reikia kurios nors kitos knygos. Sukrapštęs pinigų, išsirinkdavo geriausią.

Tėvas atmintinai išmoko ir vis deklamuodavo Hamleto monologą. Seserys prie pietų stalo viena su kita kalbėdavo Šekspyro laikų anglų kalba, o motina tyliai stebėdavo, kaip tarnaitė tiekia bulvių košę ir klausydavosi nepažįstamų garsų skambesio, suprasdama ne daugiau negu ant palangės susirangiusi katė. Nors tėvas buvo savamokslis, su dukterimis kalbėdavosi angliškai, visiškai nenutuokdamas, kad anglų kalbos rašyba ir tarimas skiriasi.

Po daugelio metų motina tapo mokytoja. Dėstė anglų kalbą Hamburgo pabėgėlių stovykloje britų zonoje. Kartą stovykloje apsilankius vienam tikrintojui, anglų pulkininkui, ji su savo mokiniais padeklamavo ketureilį, kurį šie buvo išmokę atmintinai:

Tačiau pulkininkas, klausydamasis ritmiško nepažįstamų balsių ir priebalsių skambesio, pamanė, kad tai kažkokia liaudiška poema. Ir vėliau, prabėgus mėnesiams ar metams, motina ir jos anglų kalbos mokyti, po pasaulį išsibarstę mokiniai suglumdavo priešais imigracijos pareigūnus, kai ištarti žodžiai nepalikdavo jokio įspūdžio Halifakso, Niujorko ir Sidnio uostų pareigūnams, kurie arba rūsčiai nužvelgdavo, arba nusišypsodavo, žiūrint, kiek laimės turėjo atvykusieji, nes niekas akivaizdžiai nesuprasdavo, ką jie sako ir kad tai sako „angliškai“.

Dabar motina su vaikais beviltiškai įstrigo žeminėje ir tapo tėvo nuojautos auka. Tačiau jis ją įtikinėjo, kad mūsų visų laukia šviesi ateitis. Girdi, mes tikrai pragyvensime iki pavasario, o tuomet jau turėsime užtektinai pinigų stogui ir sienoms. Tiktai kad negrįžtų inspektorius, tas pono Teiloro pasiuntinys, svajonių žlugdytojas, mat bankas buvo visai netoli rotušės. Mums ponas Teiloras ir inspektorius buvo beveik tas pats asmuo, todėl manėme, jeigu sudarytumėme sutartį su vienu, tai reikštų, kad yra sąjunga ir su kitu.

– Aš iškepsiu jiems tortą „Napoleoną“, – pasakė motina, o tėvas pritarė pirkinių išlaidoms: du svarai sviesto, pora tuzinų kiaušinių, miltų ir vanilės.

– Pigiau būtų užmušti katę. Tuomet jis tikrai būtų patenkintas.

Apimti panikos mudu su Džeriu susižvalgėme, tačiau motina papurtė galvą. Tai reiškė, kad tėvas juokauja arba kad ji neleis jam taip pasielgti.

Motina peiliu kapojo sviestą miltuose.

– Negalima perdaug atšildyti sviesto, nes nepavyks sukapoti grūdeliais. Yra ir kitas būdas – galima sviestą iškočioti tarp tešlos sluoksnių. Taip daro prancūzai, juk tai prancūziškas tortas. Tačiau mes darome savaip: kapojame sviestą miltuose žirnio dydžio gabaliukais.

– Kur kas greitesnis būdas atsikratyti to Teiloro – sudeginti jo namą, – pareiškė Džeris.

Jis vaikščiojo po kambarį, sūpuodamas ant rankų Tomą. Atrodė juokingai – nuožmaus veido ir su kūdikiu ant rankų.

– Manai, kad to nepadaryčiau?

– Nams mūrinis. Kaip tu jį padegsi?

– Įmesiu pro langą butelį, pripildytą benzino.

– Kaipmat atsidurtum kalėjime.

– Manęs niekuomet nesučiuptų. Išvažiuočiau į šiaurės miškus.

– Liaukitės, – subarė motina. – Pradedate kalbėti kaip tėvas.

Tai mus užčiaupė.

– Kiekvieną sluoksnį reikia kočioti ant skardos, antraip bekeliant suplyš. Jie turi būti plonesni negu pyrago pluta.

Mūsų kambarys rūsyje buvo baisiai prikaitęs nuo malkų, besikūrenančių krosnyje. Abu su Džeriu išsirengėme iki baltinių.

– Iš krosnies sluoksnius reikia imti atsargiai, nes yra labai ploni. Jų reikia ne mažiau dvylikos. Jeigu kuris nors sulūžta, galima sutrupinti ir panaudoti viršaus pabarstams.

– Kuriems galams mums tai pasakoji? – suniurzgė Džeris. – Mes niekad nekepsim tortų.

– Aš neturiu dukters.

– Tai ką, nori, kad tau būčiau dukra?

– Su kūdikiu ant rankų tu ir atrodai kaip dukra, – nusišaipiau aš.

– Tada pats jį laikyk. Gaudyk!

– Tik pabandyk mesti vaiką, negalėsi prisėsti visą savaitę, pažadu.

Džeris susiraukė.

– Cukrų reikia suplakti su tuzinu kiaušinių trynių ir trupučiu pieno, – mokė toliau motina, – paskui atvėsinti išsuktą masę, nes, jeigu sudėsi sviestą į dar šiltą kremą, tai jis ištirps ir išplauks į paviršių. Sviestą būtina įplakti į kremą ir plonai sutepti kiekvieną sluoksnį.

– Juk sakiau, kad tortų nekepsiu.

– Tai – tortas „Napoleonas“. Ar žinai, kas buvo Napoleonas?

– Taip, – atsakė Džeris, tačiau iš balso neatrodė tuo tikras.

– Jis buvo prancūzų generolas, vienas iškiliausių Prancūzijos karvedžių, nukariavusių beveik visą Europą. Šis tortas pavadintas jo vardu.

– Galvą guldau, kad pats tokių tortų nekepdavo.

– Nebūk toks tikras. Napoleonas buvo žmogus, kuris viską išmanė.

Kai Džeris pasiūlė į tortą įdėti pastipusią pelę, mama nutarė man patikėti nunešti šią dovaną bankininkui ir jo žmonai.

Sniego takelis, vedantis kelio link, buvo slidus, o ant pasidengusio ledo telkšojo beveik keleto centimetrų vandens sluoksnis. Buvo gerokai atšilę, nuo pakraigių kabojo varvekliai, po sniegu teškėjo vanduo. Tortas, padėtas ant vaškiniu popieriumi padengtos lentelės, buvo sunkus, todėl nešiau jį priešais save laikydamas abiem rankom.

Duris atidarė ponia Teilor.

Mama privertė mane net du kartus pakartoti visą kalbą apie kaimynystę, draugiškumą ir savitarpio pagalbą, tačiau, kai pamačiau ponią Teilor visame gražume, neįstengiau išlementi nė žodžio. Trumpai pakirpti plaukai, raudonai padažytos lūpos (tai bent, ji dažosi ir būdama namuose!), apsivilkusi suknele trumpom rankovėm su rankogaliais, apsijuosusi mėlyna languota prijuoste. Ji atrodė tarytum nužengusi iš „Eaton“ parduotuvės katalogo namų apyvokos reikmenų skyriaus.

– Jūs tokia graži! – išpoškinau ir tuoj pasigailėjau.

Gėdijausi savo pilkos vilnos kumštinių pirštinių, kuriomis mūvėjau, ir kurias ji galėjo pastebėti man laikant tortą. Pirštinės buvo šiurkščios, kaip ir visi kiti drabužiai, kuriais vilkėjau žiemą. Tačiau dar blogiau tai, kad jos buvo šlapios ir toje vietoje, kur vieną kartą išlindo pirštas, motinos užadytos rožinės spalvos siūlais. Rožiniai siūlai ir pilkos vilnos pirštinės tiko tik ten, kitoje gatvės pusėje, pusrūsyje, kur gyvenome. Panorau, kad mus priverstų išsikraustyti, nes man buvo gėda gyventi kitoje gatvės pusėje, prieš jos namus.

Ponia Teilor nusijuokė ir paklausė, ką laikau rankose.

– Tortą. Iškepėme jį jums.

Akimirksniu išdygo ponas Teiloras.

– Mes negalime jo imti.

– Liaukis, Harvi, jie tik nori būti draugiški.

– Gal jie nesilaiko higienos.

– Ša. Ačiū, vaikeli, padėkok savo mamai. Lukterėk, – ji įsmuko atgal į namą.

Ponas Teiloras stovėdamas mane apžiūrinėjo. Nuleidau galvą, nusisukau nuo jo ir įnikau tyrinėti apatinę namo dalį, kur ant virš žemės iškilusių betoninių pamatų blokų prasidėjo sienos mūras. Toje vietoje pastebėjau laiptų formos įtrūkimą. Stovėjau stebeilydamasis į jį, kol sugrįžo ponia Teilor.

– Štai tau gabalėlis karamelės, o kitą parnešk broliui. Nepamiršk padėkoti mamai.

Pasiėmiau abu karamelės gabalėlius, atskirai įvyniotus į vaškinį popierių, įsikišau į kišenę ir pasukau namo.

– Ačiū tau, Dieve, kad sukūrei moteris, – su palengvėjimu atsipūtė motina, fotelyje žindydama Tomą.

– Tai sakai, yra įtrūkimas pamatinėje sienoje? – paklausė manęs brolis.

– Taip.

– Galėtume per jį įpilti rūgšties, kuri pavirstų dujomis, ir juos nunuodyti.

– Berniūkštis visai kaip tėvas.

Vasario mėnesį, kaip niekada, užėjo atlydys; nuo stogų nutįso varvekliai, o grioviuose po sniegu ėmė gurgėti upeliai. Po trijų dienų paspaudė šaltukas ir apylinkės pasidengė apgaulingu blizgančiu ledu. Mudu su Džeriu išėjome pačiuožinėti ant ledo plutos, padengusios sniegą apleistuose laukuose už mūsų rajono. Ilgai čiuožinėjome tarp svyrančių medžių, pačiūžomis spardydami sušalusius obuolius. Džeris visuomet galėjo išbūti lauke ilgiau negu aš, o vieną vakarą grįžo jau sutemus, kai mes visi prie virtuvės stalo buvome bebaigią valgyti vakarienę. Rankose laikė keistą laikraščių pluoštą, kurį atvyniojo nespėjus mums žodžio ištarti. Iš laikraščių gumulo iškrito tortas ir žnektelėjo į grindis, tarytum geležies gabalas. Jis buvo sušalęs, nes ilgai pragulėjo lauke. Nė gabalėlis neatriektas.

– Iš kur jį paėmei? – paklausė tėvas.

– Radau šiukšlių dėžėje, suvyniotą į popierių. Maniau, kad nepatikėsite, todėl išėmiau, kad jums parodyčiau.

– Ar jie tave matė? – paklausė tėvas.

– Jie išvažiavę apsipirkti.

– Kaip manai, ką žmonės pagalvos apie mus, jeigu pamatys tave, kilnojantį šiukšlių dėžių dangčius? – pradėjo motina, tačiau tėvas ją nutildė.

– Jis teisingai pasielgė. Dabar bent jau žinome, kuo jie mus laiko.

– Turiu sumanymą, tėti, – tarė Džeris, ką tik pelnęs progą pasisakyti.

Tėvas atsigręžė.

– Jų rūsio sienoje yra įtrūkimas. Deivas jį matė. Paimsime kokios nors rūgšties tirpalo, kokios nors nuodingos, ir supilsime per įtrūkimą. Naktį susidarę garai pasklis po visą namą, ir Teilorai nusibaigs.

Tėvas čiulpė savo neuždegtą pypkę, kurios kote susikaupęs nikotinas skleidė šleikštų gargantį garsą.

– Kur įtrūkimas?

– Rūsio sienoje.

– Ar tu jį matei?

– Taip, patikrinau. Galėtume paimti kokį nors vamzdelį arba ką nors panašaus ir patvarkyti juos dar šią naktį. Tik reikės panaikinti savo pėdsakus sniege, ir niekas nieko nesuuos.

– Sakai, jie išvažiavo apsipirkti?

– Jie važiuoja kiekvieną ketvirtadienį.

– Ir tu galėtum man parodyti tą plyšį?

Džeris negalėjo patikėti, kad tėvas kalba rimtai. Jis vis labiau ir labiau jaudinosi trypčiodamas ant cementinių grindų ištirpusio sniego balutėse.

– Kodėl tu leidiesi į tokias kalbas? – paklausė motina. – Jis ir taip patrakęs.

– Noriu pamatyti tą plyšį, – pasakė susimąstes tėvas, kildamas nuo kėdės ir kruopščiai kimšdamas pypkę. Paskui apsivilko paltą ir užsimaukšlino skrybėlę.

Lipdamas paskui tėvą iš rūsio, Džeris atsisuko, džiugiai žvilgterėjo į mane ir į motiną.

– Ar jie juos nužudys? – pasiteiravau motinos.

– Tavo tėvas jau niekuo manęs nebenustebintų. Ničniekuo.

– Tu manai, kad jis galėtų taip pasielgti?

– Kaip?

– Nužudyti juos.

– Tėvas net medžių neįstengia apgenėti. Jis tik taukšti meistras, o visi jo plepalai reiškia ne daugiau negu bezdalų gargėjimas vonioje.

Man nepatiko, kad motina taip kalba. Ji vis pasakodavo man apie namą su bokštu, iš kurio matėsi laukai ir miškas, apie ten prabėgusią jos vaikystę. Moteriai, užaugusiai baltame name, nedera kalbėti apie bezdalus.

Tą naktį Džeris lovoje man pašnibždėjo:

– Reikalas pajudėjo.

– Ką turi galvoje? Kad eisite jų žudyti?

– Tėvas nusišypsojo kaip Češyro katinas, kai parodžiau jam tą plyšį.

– Kas tas Češyras?

– Katinas, kvaily.

– Kuo katinas skiriasi nuo Češyro?

– Išsivalyk ausis. Gal tada per gamtos pažinimo pamokas išmoksi ko naujo, pavyzdžiui, kaip pasigaminti nuodų.

Įsivaizdavau, kaip į virtuvę prasismelkus dujoms apsijuosusi prijuoste suklumpa ponia Teilor. Ji stovi prie viryklės ir kepa žuvį. Tada krenta be sąmonės, užsidega riebalai. Ugnis metasi ant užuolaidų, ir akimirksniu viskas paskęsta liepsnose. Ponui Teilorui skaitant laikraštį iš burnos iškrinta cigaretė. Jeigu akylai stebėčiau jų namą, galėčiau tuo momentu išlaužti duris ir išnešti ponią Teilor į kiemą.

Mintyse matavau, ar ji didelė moteris, ir nutariau, kad prireikus galėčiau ją ištempti laukan. Bet tuomet jau būtų per vėlu išgelbėti poną Teilorą. Atsigavusi jo žmona apkabintų mane ir prapliuptų verkti.

Besiartinantis Teilorų šeimos sunaikinimas neatrodė toks baisus.

– Turiu eiti pas gydytoją paskiepyti Tomą, – pasakė motina, kai mudu su Džeriu sugrįžome iš mokyklos. – Džeri, eime kartu. Turiu šį tą nupirkti, padėsi man nešti pirkinius.

– Kodėl ne Deivas?

– Tu stipresnis.

Džeris linktelėjo nutaisęs supratingą veido išraišką ir priminė, kad nuskusčiau bulvių, o paskui jas išvirčiau.

Nekenčiau bulvių. Rudenį tėvas nupirko jų šimtą svarų maišais, o vasarį daigai ėmė skverbtis pro maišų audinį. Kai sandėliuke rinkau bulves, atsidarė durys ir įžengė tėvas. Jo batai buvo snieguoti. Rūsyje dar nebuvo įrengtų atskirų patalpų. Stovėjau kaip stovėjęs vienintelėje vietoje, kur iš tiesų galėjau pasislėpti, ir jį stebėjau.

– Mesk tas bulves ir eik su manimi, Deivai. Paskubėk.

Mane gąsdino tėvo gebėjimas nujausti. Bijojau, kad jis neįžvelgtų mano maištingų minčių.

Duris atidarė ponia Teilor. Pypkė tėvo kišenėje vis dar rūko. Retkarčiais dūmų debesėliai ištrūkdavo ir plaikstydavosi aplink kišenės atvartą, tarytum viduje būtų buvęs veikiantis motoriukas. Nusiėmęs skrybėlę jis nusišypsojo, rodydamas savo pageltusius dantis. Ponia Teilor nuėjo pakviesti vyro.

– Uosk, – sušnabždėjo tėvas. – Ką užuodi?

– Kepenėles ir svogūnus.

– Teisingai, – pasakė jis ir, ponui Teilorui priėjus prie durų, nusišypsojo.

– Bėda su namu, – pareiškė tėvas, rodydamas į plyšį. – Pamačiau ir pagalvojau, – gal pasakyti?

– Taip, matau, plyšys. Pasakysiu rangovui ir, kai oras atšils, jis užlopys. Labai ačiū.

– Lopymas nepadės.

– Kaip suprasti?

– Trys šiltesnės dienos ir blokai jau pajudės. Blogi pamatai. O kai prasidės tikras pavasaris, plyšys dar labiau išsiplės. Pajudės pamatai, pajudės ir sienos. Pajudės sienos, pradės lūžti durys ir langai, ims krypti stogas. Labai blogai. Brangu taisyti. Liepk rangovui viską atkasti. Aš jį prižiūrėsiu, pasirūpinsiu, kad darbą atliktų gerai.

– O mes rudenį pievelę įsirengėme, – sušuko ponia Teilor, stovėdama už durų. – Šį pavasarį norėjau užveisti sodą.

Paskui juos palikome ir sugrįžome į savo rūsį.

– Išvirk bulvių, o aš išvirsiu sriubos.

Tėvas be garso švilpavo. Negalėjau suprasti, kuo taip džiaugiasi.

– Kaimynais pasirūpinta, – paskelbė jis, kai tik susėdome valgyti, ir įniko srėbti sriubą nedidelio samčio dydžio šaukštu, kurį buvo atsivežęs iš Europos.

Džeris sustingo.

– Tu tai padarei be manęs?

– Žinoma. Tai – ne vaikų darbas.

Džeris trenkė ant stalo šaukštą. Tėvas papasakojo, kas nutiko.

– Išprašyti jį laukan buvo, lyg traukti ožį už ragų. Jis pradėjo pasakoti, kad rangovas ateis ir viską sutvarkys, bet aš pažįstu žmogų, kuris dirbo pas tą rangovą ir bankrutavo. Ponui Teilorui teks pakloti – net nežinau – ko gero apie šešis šimtus dolerių už tokį darbą, o pinigų jis neturi.

– Jis tau taip sakė?

– Ne, bet aš supratau. Pasakyk jai, Deivai.

– Ką pasakyti? – sumikčiojau.

– Kartais stebiuosi, ko jus mokykloje moko? Ką jie valgė?

– Kepenėles su svogūnais.

– Kokias kepenėles?

Kvailai spoksojau į jį.

– Kiaulienos kepenėles1. Tai reiškia, kad jie neturi nė skatiko. Visus pinigus išleido asfaltui ir žolei. Reiks pataupyti, kad galėtų sutvarkyti pamatus. Prireiks metų ar dvejų. Na, žinoma, jeigu statybų inspektorius nepamatys ir neprivers darbų imtis tuojau pat.

Motina uždėjo savo ranką ant tėvo rankos ir ėmė kvatotis.

Tą vakarą čiuožykloje Džeris buvo paniuręs, įsivėlė į dvejas muštynes. Pakeliui į namus tarė:

– Man tai nepatinka. Kaip galime būti tikri, kad viskas klosis taip, kaip numatė tėvas? Jeigu tas inspektorius vėl pas mus ateis, sutvarkysiu šitą reikalą savaip.

Teko laukti dar kelias savaites, kol kovo pabaigoje atėjo atodrėkis. Ir kaip buvo sakęs tėvas, plyšys pono Teiloro sienoje padidėjo.

Balandį jau turėjome lentų, kurias sukrovėme kiemo gale, ir keletą kubinių metrų plytų. Tėvas dažnai švilpaudavo, o mama, kai pasitaikydavo šiltų dienų, ir Tomą išnešdavo saulėje pasišildyti.

Tą pavasarį Vestone tiktai Džeris vaikščiojo paniuręs.

KAILINIAI

Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.

– Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir kalbėjo.

Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų vis dėlto būta, rodydavo tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai: teberusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Ruginės net kvapo nebūdavo – giliai kvėpdavome iš trumpo jos kaklelio, bet ničnieko neužuosdavome.

– Tik neprasidėkite su tuo žmogumi, kuris valkiojasi su katinu, – sakydavo motina, kai jos protas dar nebuvo pakrikęs.

Jis kasvakar vaikštinėdavo gatvėmis už pavadžio vesdamasis šunį arba nešdamasis katiną, tupintį ant peties. Ant peties buvo užsisiuvęs odinį lopinį, tad katinas įsikibdavo į jį nagais, susirasdavo atramos tašką ir linguodavo sau nelyginant raitelis ant kupranugario. Žmogus su katinu vaikus traukė tarsi magnetas, o tėvams kėlė siaubą. Juk tame priemiestyje jau vien užsiauginęs barzdą galėjai pelnyti trenkto ir pavojingo tipo reputaciją. Netgi Dvirãtis Bilas kėlė įtarimų – juk, jeigu žmogus neturi pinigų, jam dera važiuoti autobusu, o jeigu turi – naudotis automobiliu.

Atšilus orams motina su Tomu sėdėdavo kieme priešais namą. Tomas gulėdavo vaikiškame vežimėlyje arba žaisdavo savadarbiame aptvarėlyje, sukaltame iš tašų atliekų, kuris atrodė tarsi koks vaikiškas kalėjimas.

– Namuose per daug dulkių, – sakydavo motina, ir tai buvo tiesa.

Mes gyvenome rūsyje, virš kurio tėvas su savo draugais pamažu rentė būsimo namo išorės sienas bei vidaus pertvaras. Rūsio lubos nuo bet kokios vibracijos virpėdavo, o per plyšius į vidų byrėdavo pjuvenos.

– Dienos dabar gražios, tegu berniukai pabūna lauke.

Namo statybos darbai judėjo lėtai, nes tėvas galėdavo atsidėti jiems tik šeštadieniais ir laisvais vakarais. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Kartais į talką ateidavo vienas kuris iš jo draugų arba pusbrolis Stanas, tačiau motina nelabai džiaugdavosi tokiais pagalbininkais. Neretai jie nenuveikdavo nieko doro, bet saulei nusileidus už atlygį vis tiek išmaukdavo kokio svaigiojo gėrimo butelį. Tėvas visada padaugindavo ir kiaurą naktį knarkdavo.

Kai pastato karkasas ir stogas buvo baigti, žmonės ateidavo pasižiūrėti į statinį. Vaikštinėdavo po tašų raizginį ir reikšdavo savo nuomonę apie konstrukciją – gyvenome tarsi kokiame viešajame parke.

Malkomis kūrenamos viryklės dūmtraukis buvo išvestas pro būsimo namo grindis ir, kai motina gamindavo valgį, dūmai kildavo sienomis, kaupdavosi paluby ir tik paskui išsisklaidydavo pro plyšius.

– Reikės išimti tą vamzdį, – tarė tėvas, – antraip nuo stogo visą amžinybę trenks dūmais, prasmirs visas namas.

– Na ir kas, kol užbaigsi jį statyti, praeis amžinybė.

– Stengiuosi kaip įmanydamas.

Motina jam nieko neatsakė. Ji kalbėjo vis mažiau, tik kartkartėmis pertraukdama tylą keistomis šnekomis.

– Kol veikė universitetas, mokiausi jo medicinos mokykloje. Netgi mokyklą uždarius, kiekvieną vakarą teatre būdavo operos. Kartais, kai pradėdavo kaukti oro pavojaus sirenos, muzikantai ir dainininkai nesivargindavo išeiti iš teatro – paprasčiausiai išjungdavo šviesas, o mes sėdėdavome savo vietose ir tamsoje klausydavomės „Libiamo“. Senukas biologijos profesorius, kuris sėdėdavo priešais mus, vis sakydavo, kad kol groja muzika, viltis gyva.

Tamsoje nematydavome sprogimų blyksnių, bet jausdavome juos. Puikiai supratome, kad griauna mūsų namus, žudo tėvus, bet vis tiek sėdėdavome, kur sėdėję ir klausydavomės muzikos. „Padainuokit ką nors iš „Karmen“, – kartą kažkas sušuko, kai baigėsi vaidinimas. Dvasininkai buvo uždraudę operą „Karmen“ kaip amoralią, bet kam gali rūpėti tokie draudimai, kai aplink sproginėja bombos? Visi žinojome, kad beletaže galbūt sėdi vyskupas, kad galbūt jis užsiprašė „Karmen“. Tokioje tamsoje orkestras veikiausiai nebūtų įskaitęs natų, net jeigu jas būtų turėjęs, tačiau grojo ir, kol liovėsi bombardavimas ir vėl užsidegė šviesos, spėjome išgirsti pusę pirmojo „Karmen“ veiksmo.

Tėvas buvo nekoks psichologas. Pratrūkus žodžių pliūpsniams, įsijungė radiją ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl, rūsyje pasklidus Petsės Klain unkštimui, nuo kurio iš grindlenčių plyšių srovelėmis pabirusios pjuvenos „pasūdė“ maltos jautienos kotletus ant mūsų žvyruoto stalo, motina staiga ėmė ašaroti.

– Jūsų motina kilusi iš geros šeimos, – kartą jis mums buvo sakęs. – Ji nepratusi taip gyventi.

O mudviem su Džeriu „taip“ gyventi buvo įprasta. Kitokio gyvenimo nebuvome patyrę. Tiesa, žinojome, kad ne visi gyvena namo rūsyje, kad yra žmonių, kurie iš karto kuriasi jau pastatytuose namuose, tačiau tokius namus įsigyti išgalėjo tik kitokios padermės žmonės – kanadiečiai, kurie net į darbą vaikščiodavo vilkėdami kostiumais. Prieš įsikurdami rūsyje, mes nuomojomės medinę trobelę vieno ūkio pakrašty, o dar anksčiau gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, bet iš tų dienų aš beveik nieko neprisiminiau, išskyrus bombų išraustas duobes, kuriose vaikai kiauras dienas beviltiškai žvejodavo.

Visos šios gyvenamosios vietos beveik niekuo nesiskyrė viena nuo kitos – visur buvo medinės sienos, medinės grindys ir malkomis kūrenama viryklė. Kartais, kai žiemos naktys būdavo labai šaltos, mes pakurdavome ją anglimis, aišku, jeigu galėdavome sau leisti tokią prabangą.

Iš motinos buvome girdėję apie kitą namą – tą, kuriame ji gyveno prieš karą, kai mes dar nebuvome gimę, – baltas, su bokštu. Tačiau neišliko jokių šio laikotarpio fotografijų.

„Papasakok mums apie princesę pilyje“, – prašydavome, ir kartais ji paporindavo kokią Hofmano pasaką, o kartais apie tai, kaip ji su seserimis gyveno baltame name, kur kambarius tvarkydavo ir maistą ant stalo tiekdavo tarnai. Labiausiai mėgdavome klausytis apie bokštą, tą baltą kambarį aukštomis lubomis su langais iš keturių pusių, kuriame vasarą mergaitės žaisdavo. Kambarys buvo nešildomas, todėl žiemą jį rakindavo ir ten visuomet likdavo koks pamirštas žaislas, dažniausiai lėlė, šaldavusi kiaurą žiemą, kol pavasarį mergaitės ją išgelbėdavo ir nuvalydavo pelėsius, kuriais būdavo apaugęs porcelianinis veidas.

Tačiau ilgainiui motinos balsas pradėjo gesti tarytum radijas, lyg kas pamažu būtų pasukęs garso rankenėlę. Jis vis tilo. Netrukus beveik visai liovėsi su mumis kalbėtis.

Tėvas tuo nesistebėjo – girdi, kas čia tokio, juk moterys įnoringi padarai, dažnai keistai elgiasi. Jis pats ėmė rūpintis buitimi – netgi ruošdavo mums pietus. Sumuštinių, kuriuos mudu su Džeriu nešdavomės į mokyklą, įvairovė dabar sumažėjo iki dviejų rūšių: maltos jautienos kotletai su duona, aptepta bekepant išsiskyrusiais riebalais, arba duona su Bolonės dešra. Jiems užgerti gaudavome šaltos saldžios arbatos užsukamuose buteliuose amžinai pratekančiais dangteliais. Vaisius pamiršome – nematydavome jų nei žiemą, nei vasarą, nei pavasarį, nei rudenį, labai pasigesdavome riekių saldaus geltono pyrago, kurį motina kepdavo kas savaitę.

Gyvenome pasibaisėtinoje tyloje, kurią retkarčiais sutrikdydavo tik tėvo, visiškai nenusimaniusio apie gyvenimo Kanadoje taisykles, įsakymai. Kartais jis apkaltindavo mus, kad dykinėjame ir tyčia delsiame grįžti iš mokyklos – tada visą savaitgalį gaudavome pratūnoti rūsyje ir ištrūkdavome tik į bažnyčią sekmadienio rytą. Klausytis radijo serialų buvo uždrausta. Jie visi darą žalingą poveikį, išskyrus „Eimosą ir Endį“ – pietietiškos veikėjų tarties tėvas nesuprato, bet jų balso moduliacija primindavo jam ūkininkų pašnekesius tėvynėje.

Kai rytą atsikeldavome, motina jau sėdėdavo krūmokšniais apžėlusiame kieme, o Tomas miegodavo vežimėlyje greta jos arba žaisdavo aptvarėlyje. Tokiu metu tėvas paprastai būdavo išėjęs į darbą, bet prieš išeidamas jis visuomet padarydavo sumuštinių motinai ir palikdavo du termosus šilto pieno, taigi jai tereikėdavo įpilti jo į buteliukus ir paduoti Tomui. Kai eidavome į mokyklą, ji nulydėdavo mus žvilgsniu, o kai pasibaigus pamokoms grįždavome, vis dar sėdėdavo toje pačioje vietoje. Grįžę iš mokyklos privalėjome suskaičiuoti tuščius buteliukus ir įsitikinti, kad per dieną Tomui buvo sugirdyti mažiausiai trys buteliukai pieno. Taip tėvas vertindavo vaiko priežiūros kokybę. Girdi, jeigu Tomas dieną buvo maitinamas, jeigu jo vystyklai buvo keičiami, vadinasi, nėra reikalo kviesti gydytoją ir mokėti jam keturis dolerius už vizitą. Kai suskaičiuodavome tuščius pieno buteliukus, parnešdavau Tomą namo, o Džeris už rankos parvesdavo motiną.

– Kai tik įeisite į vidų, – sakydavo tėvas, – tučtuojau įjunkite radiją, bet tik ne kokį serialą. Įjunkite muziką, kokią nors linksmą šokių muziką. Nenoriu parėjęs namo rasti motiną, besiklausančią liūdnos dainos ir raudančią.

Ji su mumis beveik nesikalbėdavo. Paprastai tik stebeilydavosi į tolį lyg jūreivis, paliktas likimo valiai negyvenamoje saloje, tarsi būtų kažkur kitur, ne su mumis. Mes jautėmės panašiai, tik toje negyvenamoje saloje buvome ne visai vieni. Tėvas kiekviename žingsnyje nurodinėjo, kaip ir ką reikia daryti. Bet tvarkyti mūsų gyvenimą jam sekėsi nekaip – ne ką geriau negu kapitonui Blajui vadovauti kosminiam laivui. Jis nieko neišmanė apie tai, kaip veikia pasaulis, kuriame gyvena, tačiau komandavo su pasibaisėtinu neišmanėlio pasitikėjimu.

– Matau, kad gaudai beisbolo kamuoliukus kaire ranka. Kodėl? – kartą tėvas paklausė Džerio.

– Nes neturiu pirštinės.

– Žinau, kad neturi, bet tai ne atsakymas į mano klausimą.

– Jeigu turėčiau pirštinę, užsimaučiau ant kairės rankos.

– Bet tu neturi pirštinės.

– Tėti…

– Jeigu neturi pirštinės, gaudyk kamuoliuką dešine ranka. Tada tau nereikės gaišti laiko perimant kamuoliuką iš kairės rankos į dešinę.

– Tėti, tu niekuomet nesi žaidęs beisbolo. Europoje beisbolo nebuvo.

– Nesiginčyk su manimi. Kad daugiau nematyčiau tavęs, gaudančio kamuoliuką kaire ranka.

Baisiausia buvo tai, kad jis dar ir tikrindavo, kaip vykdome jo nurodymus. Mums žaidžiant beisbolą lygesniuose apleisto ūkio laukuose, staiga pasirodydavo tarp obelų, čiulpdamas pypkę, kad įsitikintų, ar Džeris gaudo beisbolo kamuoliuką kaip lieptas, – dešine ranka. Paskui jis vesdavosi mus namo valgyti pietų – maltos jautienos kotletų ir keptų bulvių. Karšti maltos jautienos kotletai vakarienei, šalti maltos jautienos kotletai priešpiečiams ir Bolonės dešra su kiaušiniais, kuriuos tėvas kepdavo riebaluose, išsiskyrusiuose kepant kotletus, pusryčiams. Valgiaraštis niekada nesikeisdavo.

Vieną rytą tėvas pažadino mudu su Džeriu ir liepė lipti iš lovos.

– Berniukai, jūsų motina nekaip jaučiasi.

Jis kaip visada buvo užsimaukšlinęs savo vilnonę kepurę su ausimis, kurios visąlaik būdavo nuleistos, netgi liepos vidury. Paprastai iš namų tėvas išeidavo mums dar neatsikėlus pusryčiauti, tačiau rangovas, kuris užsukdavo pavėžėti jį ir kitą darbininką į darbo vietą, pirmiau savo pikapu nuveždavo keletą pjautinės medienos krovinių. Rytas buvo šiltas. Motina su Tomu jau sėdėjo lauke ant skurdžios pievelės priešais namą.

– Tikrai? – paklausė Džeris.

Iš mūsų virtuvės nuo sumuštinių sklido stiprus jautienos riebalų kvapas.

– Berniukai, per priešpiečius aš judu pasiimsiu iš mokyklos ir mes eisime pirkti motinai staigmenos.

– Per priešpiečius esu suplanavęs žaisti kamuoliu – tai svarbus žaidimas, – bandė išsisukti Džeris.

– Teks praleisti.

Džeris susiraukė.

– Tik neik į klasę, gerai? Susitiksime prie mokyklos vartų.

– Turiu pasakyti jūsų mokytojai, kad po pietų negrįšite į mokyklą.

– Aš pats jai pasakysiu.

– O ką ketini pirkti, tėti? – paklausiau. – Šuniuką?

– Ne, ne šuniuką.

– Turėdama šuniuką ji pasijustų geriau. Jis galėtų prižiūrėti Tomą, kai mama išeitų į parduotuvę.

– Juk sakiau, kad pirksime ne šuniuką. Tai bus staigmena.

Pasigirdo kelkraštyje sustojusio rangovo automobilio signalas. Tėvas, nepaleisdamas iš dantų pypkės, nerangiai užkėblino laiptais ir išėjo.

– Kaip manai, ką jis ketina nupirkti? – paklausiau Džerio pakeliui į mokyklą.

– Kokią nors nesąmonę.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, chalatą. Aš tik meldžiu Dievą, kad tėvas nesitrintų arti mokyklos. Negaliu pakęsti, kai jis kalbasi su direktore.

Džeris nerimavo, kad ši tėvui nepapasakotų, jog anądien eidamas iš mokyklos įsivėlė į peštynes ir sugurino nosį ne tik savo priešininkui, bet ir kitam berniukui, kuris bandė užstoti mušamą draugą.

Eidami pietauti pamatėme tėvą, sėdintį direktorės kabinete. Jis vilkėjo pilkomis apsmukusiomis kelnėmis su lopais, pilku, dulkėmis nusėtu vatinuku, ant kelių buvo pasidėjęs kepurę nuleisomis ausimis, kuri pūpsojo tarsi kokia gremėzdiška katė, o iš burnos stirksojo nepridegta pypkė.

– Ot šūdas, – sudejavo Džeris.

Pirmąsyk išgirdau jį keikiantis mokykloje ir tai mane papiktino. Nors, mano supratimu, mokykla nebuvo tokia pat šventa vieta kaip bažnyčia, bet skyrėsi nedaug. Koridoriuje buvo Jėzaus Švenčiausiosios Širdies paveikslas, o motina Leonė ant sienos turėjo pasikabinusi masyvų Nukryžiuotąjį. Ši mažutėlė vienuolė juodu abitu, paauksuotais akinių rėmeliais sėdėjo palinkusi į priekį, bandydama suprasti, ką savo pasibaisėtinu akcentu kalba tėvas.

– Jam buvo tik treji, suprantate? Kai prasidėjo šaudymas ir bombardavimas, griebėme ant rankų mažąjį, Deivą ir puolėme į griovį. „Džeri“, – šaukėme mes. O jis ką darė? Užsiropštė ant arklio ir šnabždėjo jam kažką į ausį, kad šis nesibaidytų. Kelią plakė iš lėktuvų švilpiančios kulkos, visi pabėgėliai griovyje šaukė ir klykė, o pačiame kelio vidury mažas berniukas ramino arklį. Jis nebijo nieko, išskyrus mane.

– Prižiūrėtojas turi keletą porų bokso pirštinių, – tarė motina Leonė. – Gal Džeris galėtų išlieti energijos perteklių po pamokų boksuodamasis su vyresniais berniukais.

Motina Leonė buvo šiuolaikiška vienuolė, mačiusi „Šv. Marijos varpus“ ir „Berniukų miestą“. Iš šių filmų ji sužinojo, kad neklaužadas berniukus gali perauklėti muzika ir sportas, bet dainingu balsu Džeris nepasižymėjo. Iš mokyklos choro jį išmetė už tai, kad per kiekvieną repeticiją, chorui pabaigus giedoti „Viešpatie šventas, Dieve visagali“, pabezdėdavo.

– Geras sumanymas. Mes pagalvosime apie tai. Likite sveika, motinėle.

– Kur mes einame? – paklausiau.

– Į autobusų stotelę. Nukirskime kampą.

Pakeliui autobusų stotelės link buvo dykvietė, tėvas nudrožė per ją ir mums neliko nieko kita kaip klampoti jam įkandin per gilų purvą. Jis pakėlė nuo žemės ploną virbą, liepė Džeriui pasisukti nugara ir įniko tvatinti šiam per užpakalį, tuo pat metu poškindamas jam būdingą monologą:

– Sakai, pešiesi po pamokų? Jeigu nori gauti į kailį, verčiau pasakyk man, o aš jau pasistengsiu tavęs nenuvilti. Ta nukvakusi sena vienuolė nori parūpinti tau porą bokso pirštinių, kad boksuotumeisi su kitais puspročiais ir sulaukęs šešiolikos vaikščiotum suplotu snukiu. O kas gali išeiti iš blynasnukio, jeigu ne nusikaltėlis? Kad man daugiau jokių muštynių, supratai? Džiaukis, kad šįsyk taip lengvai išsisukai, bet jeigu dar kartą išgirsiu, kad pešiesi, užkursiu tikrą pirtį.

Džeris stovėjo visas perbalęs, iš įtūžio grieždamas dantimis. Virbas, kuriuo tėvas jį šventino, buvo plonytis, taigi vargu ar jo sėdimoji labai nukentėjo, bet juk mokykla netoliese ir kiti mokiniai galėjo pamatyti, kaip jis gauna lupti.

Vėl patraukėme autobusų stotelės link. Autobuse tėvas pasakė, kad važiuosime į miesto centrą, ir liepė pakeliui suvalgyti sumuštinius. Stengiausi suvalgyti juos kuo greičiau, neprivažiavus mėsos pakavimo fabriko. Oras buvo šiltas, todėl važiuojant pro fabriką nuo smarvės norėjosi užsikimšti nosį, mažesnius vaikus net supykindavo. Džeris protestuodamas įgrūdo savąjį maišelį su sumuštiniais tarp sėdynių, bet tėvas to nepastebėjo. O jeigu būtų pastebėjęs, veikiausiai pats būtų sušveitęs tuos sumuštinius.

Žinojome, kur įsikūręs „Eaton“ drabužių salonas – per Kalėdas buvome atėję čia paganyti akių į vitrinas. Tėvas privertė mus visus susibrukti į vieną besisukančių durų skyrelį, kad nepasimestume, o paskui nudrožė tiesiai į moteriškų drabužių skyrių.

– Ei, tėti, kur eini? – šūktelėjo Džeris. – Mums ten ne vieta.

Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, bet dabar turėjo prabilti, nes nenorėjo atsidurti moteriškų drabužių skyriuje. Žinojome, kuo tai kvepia – moteriškų drabužių parduotuvėse mums teko lankytis su motina ir būdavo velniškai nesmagu, kai turėdavome ten sėdėti ir laukti, kol ji pasimatuos begalę liemenėlių. Manėme, kad tai nepadoru. Bet galėjo būti ir blogiau. Galėjome turėti vyresnę seserį. Mudviem su Džeriu buvo tekę lankytis pas draugus, kurie turėjo vyresnes seseris, ir jų namuose matėme dalykų, kurie mums atrodė pasibaisėtini – pavyzdžiui, ant dušo koto padžiautos nailoninės kojinės. Buvome įsitikinę, kad, džiauti moteriškas kojines tokioje matomoje vietoje nedorovinga, ne ką geriau negu maudytis vonios kambaryje be durų.

– Eime, eime, – paragino tėvas. – Man reikės jūsų patarimo.

Nuo sijonų mums darėsi bloga, nuo palaidinukių kvaito galva, o nuo apatinių drabužių pykinte pykino. Tačiau blogiausia laukė. Salės kampe buvo įrengta treliažo imitacija, o grotelės aplink įėjimą į moteriškų kailinių skyrių buvo apipintos medžiaginėmis rožėmis.

– Neisiu ten, – užsispyrė Džeris.

– Eisi kaip didelis.

Tėvas net ir salone nenusiėmė savo kepurės nuleistomis ausimis, nors mudu su Džeriu jau prakaitavome, vilkėdami pavasarinėmis striukėmis. Nuo jo kelnių byrėjo pjuvenos. Sekiau įkandin tėvo, stengdamasis minti ant pjuvenų, vyliausi, kad šios prilips prie padų, bijojau, kad tik jų nepastebėtų moteris, sėdinti prie dirbtinio marmuro stalelio. Ji vilkėjo tamsiai rožinę uniformą, į atlapą buvo įsisegusi auksaspalvių rožių puokštelę. Salone daugiau lankytojų nebuvo, bet ji net akių į mus nepakėlė – sėdėjo kaip sėdėjusi ir rašė kažkokius skaičius į bloknotą.

Tėvas valandėlę pamindžikavo ir, nesulaukęs pardavėjos dėmesio, klestelėjo į baltą kaltinę kėdę.

– Labas, tu neužsiėmusi, ponia?

– Panele.

– Vas?

– Aš vardu panelė Tretvi. Ko pageidautumėte?

Tėvui anglų kalba visada atrodė mįslinga, o didžiausia paslaptis jam buvo „th“ tarimas. Jis sakydavo, kad tai kvailas, bobiškas garsas ir atkakliai jo netardavo.

– Žinai, panele Tretvi, mes norime audinių kailinių.

– Šit kaip…

Kurį laiką ji tiriamai stebeilijosi į mus, pieštuku stuksendama į stalą. Prakeiktos pjuvenos vis biro nuo tėvo kelnių, plevendamos ore. Panelė Tretvi su tylia nuostaba stebėjo šiuos taškelius, tarsi tai būtų buvusios utėlės, besimokančios skraidyti.

– Tokie kailiniai labai brangūs, – pagaliau tarė ji ir jos balse išgirdau geranoriškumo gaideles. Bet kuri kita pardavėja jau seniai būtų iškvietusi apsaugą.

– Kiek jie kainuoja?

– Mažiausiai kelis šimtus dolerių.

– Ne, kalbu ne apie pigius kailinius. Mano žmona nusipelno ko nors geresnio negu triušių kailiukai. Kiek kainuoja geri kailiniai?

– Nelygu kokie. Gali tekti pakloti apie tūkstantį dolerių.

Mudu su Džeriu susižvalgėme. Radijo serialų personažai dėl tokios krūvos pinigų perpjaudavo vienas kitam gerklę.

– Puiku.

Mudu vėl susižvalgėme – bene tėvas tik apsimeta paprastu darbininku, o iš tiesų užsidirba pragyvenimui ne dailidės pjūklu, o plėšiko peiliu?

– Mokėsite grynaisiais? – panelė Tretvi grūmėsi su šypsena, o tokių dalykų Džeris negalėjo pakęsti.

– Mano tėtis nori pasižiūrėti kailinių. Ar neturite ką parodyti?

Panelė Tretvi akimirką susvyravo, ji netgi uždėjo ranką ant balto telefono, stovinčio ant jos stalo. Telefonas mane pribloškė – niekada anksčiau nebuvau tokio matęs. Ji atidžiai pažvelgė į tėvą. Šis sėdėjo įsitaisęs ant kėdės tarsi Velso princas viešbučio „Waldorf-Astoria“ vestibiulyje. Jo drabužiai visiškai nederėjo prie parduotuvės aplinkos, tačiau tėvas pasitikėdamas savimi šypsojosi.

– Minutėlę, – tarė panelė Tretvi, atsistojo ir žengė pro salono gale įrengtas duris, dengtas atlaso užuolaidomis.

– Kaip čia išeina, kad jie neturi nė vienos kabyklos su kailiniais? – nusistebėjau.

– Netrukus vasara, gal jie visi jau parduoti, – atsakė tėvas.

– Tik pirk pačius brangiausius kailinius, gerai? – paprašė Džeris. – O jeigu ji vėl pabandys su mumis kalbėtis iš aukšto, parblokšiu ją ir dingsime iš parduotuvės niekam nespėjus nė susivokti, kas atsitiko.

Tėvas švelniai kepštelėjo Džerio plaukus virš ausies.

– Negalima stumdyti moterų. Tokius triukus pasilaikyk ledo ritulio rungtynėms.

Panelė Tretvi grįžo su manekene, vilkinčia baltais kailiniais.

– Ne, balti netinka, – pareiškė tėvas, atsainiai numodamas ranka. – Juos valyti tikra katorga.

Panelės Tretvi veide pasirodė nuovargis.

– O kokios spalvos kailinių norėtumėte pasižiūrėti?

– Iš kailio.

– Suprantu, kad ne iš popieriaus, bet kokios spalvos tas kailis turi būti?

– Reikia apsižiūrėti.

Tėvas privertė manekenę Moną praeiti pro mus gerą pustuzinį kartų vilkint skirtingais kailiniais, kol pagaliau pamatė tokius, kokie jam patiko. Jis paliepė manekenei sustoti ir žengė į moteriškų apatinių drabužių skyrių. Tėvo žvilgsnį patraukė kokių trisdešimties metų blondinė, apžiūrinėjanti puošnias liemenėles.

– Ei, poniute, ateik čia.

Moteris nedelsdama iš rankų paleido šilkinę liemenėlę, kurią čiupinėjo, ir žengė tėvo link. Toks paklusnumas mane apstulbino. Veikiausiai paklusti ją privertė ryžtingas balso tonas. Be to, ji juk puikiai žinojo, kad „Eaton“ salone jai negali nutikti nieko bloga.

– Jeigu tavo vyras nupirktų tau tokius kailinius, tu apsidžiaugtum?

– Koks dar vyras, aš netekėjusi.

– Jis klausia, ar jums patinka šie kailiniai, – paaiškino Džeris suprantamesne kalba.

– Ką čia klausti – aišku, patinka. Jis nori man juos nupirkti?

Sulig šiais žodžiais visos moterys sukikeno, o tėvas plačiai išsišiepė, parodydamas parudavusius nuo tabako priekinius dantis ir auksinius šoninius.

– Ne jums, o mano mamai, – nuožmiai atšovė Džeris.

– Ir sekasi gi tavo mamai, – atsiduso blondinė. – Kad mane kas nors taip lepintų.

– Ką gi, supakuok juos, – tarė tėvas.

Panelė Tretvi paskambino tėvo banko vadybininkui, norėdama įsitikinti, ar jo išrašytą čekį bus galima išgryninti. Jau buvau bepradedąs baimintis, ar tik tuoj nepasirodys policininkai ir nenutemps mūsų už sukčiavimą į daboklę, bet panelė padėjo telefono ragelį ir paprašė Monos supakuoti kailinius.

– Dabar, berniukai, paklausykite, – pasakė ji. – Jūsų tėvas mamai nupirko nuostabią dovaną, ir jums derėtų padėti ją jai prižiūrėti. Ji kalba angliškai?

Džeris tuoj pasišiaušė.

– Ir angliškai, ir vokiškai, ir prancūziškai, ir itališkai, ir lotyniškai, ir graikiškai, ir…

– Tiek daug kalbų tikrai neprireiks, svarbiausia, kad ji supranta angliškai. Bet jeigu jai vis dėlto bus nelengva suprasti, kas parašyta kailinių priežiūros instrukcijoje, norėčiau, kad judu, berniukai, pasakytumėte, kad kailinius vasarą būtina visada laikyti šaltoje vietoje.

– Mes gyvename rūsyje, – leptelėjau aš, – ir ten niekada nebūna per šilta, netgi vasarą.

– Jūs gyvenate rūsyje? – klausimas nuskambėjo mandagiai, bet Džeris tuoj pajuto pakitusį balso tembrą.

– Jo, – atsainiai numojo jis. – Šiuo metų laiku rūsyje gyventi vėsiau. Tik bėda ta, kad viena siena apipelijusi. Kaip manote, tai nepakenks kailiniams?

– Pelėsiai?

– Mudu padėsime mamai nukrapštyti juos nuo sienos, jeigu jie žalingi, – pasakė Džeris.

Panelė Tretvi vis žvilgčiojo į tėvą, tikėdamasi kokio nors dalykiško paaiškinimo, bet veltui – jo ausiai žodžiai biro pernelyg greitai ir jis nesuprato, apie ką kalbama. Tėvas tik šypsojosi nepaleisdamas iš dantų pypkės ir kartkartėmis ją pačiulpdamas – ji buvo tuščia ir kandiklyje kaskart šleikščiai sugurgėdavo nikotinas.

Dėžė su kailiniais buvo didelė ir sunki, bet Džeris pasišovė ją nešti. Panelė Tretvi mums įteikė ją įdėtą į „Eaton“ parduotuvės firminį maišelį. Grįždami ėjome pro saldumynų parduotuvę, kurios vitrinoje vis dar gulėjo kalnai raudonų cinamono širdelių, likusių nuo Valentino dienos.

– Nė nesvajokite apie tai, – nukirto tėvas.

Kai važiavome autobusu namo, Džeris sėdėjo pasidėjęs dėžę ant kelių ir nieku gyvu nenorėjo leisti man ją palaikyti nors akimirką. Kai privažiavome mėsos pakavimo fabriką, jis ketino tėvo kažko paklausti, bet kvapas buvo toks šlykštus, kad kol įveikėme smarvės zoną, jis kvėpavo per burną.

– Klausyk, tėti… – pradėjo jis.

– Ką?

– Ar tu esi ką nors nužudęs?

Tėvas valandėlę susimąstė.

– Nesu tikras. Per karą turėjau šautuvą, keletą kartų teko iššauti.

Džeris man mirktelėjo ir galvos linktelėjimu parodė į dėžę su kailiniais.

Tą vakarą tėvas vakarienei patiekė ir konservuotų žirnelių, taigi gavome progą iš jautienos riebalų lėkštėje susižvejoti ne tik bulvių ir mėsos. Džeris stengėsi neišduoti paslapties, todėl valgė nutaisęs kaip visada rūgščią miną. Tomas ėmė šliaužioti grindimis, todėl visi buvome priversti sėdėti kaip prikalti prie kėdžių, kad kartais jo neužgautume, jeigu prišliaužtų artyn. Tėvas porino, su kokiais kvailiais jam tenka dirbti, o mama, kaip įprasta, savo lėkštėje maigė maistą, kol šis pavirto gličia koše. Tik kai pavakarieniavome, tėvas atsilošė kėdėje, prisidegė pypkę ir galvos linktelėjimu davė ženklą Džeriui atnešti dėžę. Aš šiek tiek prastumdžiau į šalis lėkštes, o Džeris atnešė maišelį ir pastatė ant stalo. „Eaton“ firminis maišelis buvo toks gražus, kad dėžės net neišėmė.

– Kas čia?

Tėvas tik paptelėjo pypkę.

– Čia dovana tau, mamyte, – paskelbė Džeris.

– Kokia dar dovana?

– Atidaryk ir pasižiūrėk.

Ji ilgai spoksojo į paketą, paskui ištraukė dėžę iš „Eaton“ maišelio ir rūpestingai jį sulankstė, skaitydama, kas ant jo parašyta.

Džeris paėmė sulankstytą maišelį. Ji nedrąsiai palinko į priekį, pabandė atidaryti dėžę, bet niekaip neįstengė atrišti juostos mazgo. Džeris pasiūlė perpjauti ją peiliu, bet mama nenorėjo apie tai nė girdėti. Pagaliau, ilgokai pasiplūkusi, atnarpliojo mazgą, atidarė dėžę ir suglumusi įsistebeilijo į kailinius.

– Išimk juos, mama, – paragino Džeris.

Stebėjome jos veidą, laukdami reakcijos. Motinos veide tikėjausi išvysti dievišką palaimą, tokią kaip dangun žengiančios Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveiksluose. Tik Marijos plaukai visuomet paslėpti po skara, kokiomis būna apsigaubusios vienuolės, o mamos plaukai laikėsi prisegti prie smilkinių ir iš šonų krito dvi sruogos. Kailinių iš dėžės ji neišėmė, tik ilgai ilgai į juos žiūrėjo; stojusią tylą pertraukdavo tėvo čiulpsėjimas, pasigirsdavęs, kai jis paptelėdavo pypkę ir pūsdavo didžiulį kamuolį dūmų.

– Mama, išimk juos iš dėžės, – nekantravo Džeris ir tiestelėjo rankas jai padėti.

Mamos ranka tarsi skalikas puolė į priekį ir, pačiupusi Džerį už pirštų, neleido prisiliesti prie kailinių.

– Neliesk, – šaižiai riktelėjo ji ir patraukė jo ranką šalin. – Kiek jie kainuoja?

– Nesakysiu, tai – paslaptis.

– Tūkstantį keturiasdešimt du dolerius, – išdidžiai paskelbė Džeris. – Įsivaizduoji?

– Ką, tau visai protelis pasimaišė? – suvaitojo mama.

Iš susijaudinimo ji pašoko ir pradėjo blaškytis po kambarį. Kai Tomas ištiesė rankutes, prašydamasis ant rankų, pagriebė jį ir pasisodinusi ant klubo toliau nervingai žingsniavo iš vieno kampo į kitą.

– Kad nė vienas net neprisiliestumėte prie tų kailinių! Džeri, nusiplauk rankas ir supakuok dėžę kaip buvo. Judinkis, ko čia stypsai išsproginęs akis?! O tu, – pasisuko ji į tėvą, – tu… didžiausia Dievo klaida, veikiausiai jis buvo be galo pavargęs, kai tave tvėrė. Nori, kad mes visi iki gyvenimo pabaigos dirbtume vien tam, kad atsiskaitytume už šiuos kailinius?! Vaikai neturi net padorių vasarinių batų, o tu švaistaisi pinigais, tarsi ką tik būtum prasukęs stambų sandėrį juodojoje rinkoje. Ir sumanyk tu man tokią kvailystę! Tiesiog trūksta žodžių. Ir kur buvo mano protas, kai tekėjau už tokio lunatiko?! Veikiausiai bombų sprogimai, tądien nesiliovę mieste, sukratė man smegenis. Bene aš akla buvau? Tik pažiūrėk, kaip mes gyvename! Apgailėtina gyventi tokiame skurde, bet tai, ką iškrėtei šiandien, tiesiog beprotybė – pasielgei kaip visiškas pamišėlis, kaip paskutinis idiotas; reikėtų iškviesti greitąją pagalbą, kad išvežtų tave į beprotnamį. Jeigu nenori, kad taip ir padaryčiau, tučtuojau čiupk šitą prakeiktą dėžę, tempk ją iš kur partempęs ir atgauk pinigus. Paskui mikliai skuosk į banką ir atšauk namo įkeitimą.

– Iš kur ištraukei, kad aš užstačiau namą?

– O iš kur dar galėjai gauti tiek pinigų?

– Šiaip ar taip, ta panelytė pardavėja vis tiek nepriims jų atgal.

Mama suakmenėjo.

– Kaip nepriims?

– Ji sakė, kad nepriims kailinių, jeigu norėsime grąžinti. Todėl atidžiai rinkausi dydį.

– Mulkis. Juk pirkai juos „Eaton“ salone, tiesa? Puikiai žinau, kad jie priima prekes atgal, gali nepūsti man miglos į akis. Taigi – dėžę į dantis ir pirmyn.

– Niekur aš neisiu. Ta moteris parduotuvėje mane išjuoks.

– Tikras liurbis. Gerai, aš pati grąžinsiu kailinius ir pareikalausiu ne tik atiduoti pinigus, bet dar ir pasiaiškinti, kodėl pardavinėja tokias brangias prekes nevispročiams.

– Manau, tau derėtų pasilikti kailinius, – tarė tėvas.

– Dar žodis, ir tau akis išdraskysiu!

Jau seniai nebuvome girdėję jos taip šaukiant, tačiau tėvui riksmai buvo nė motais. Ramut ramutėlis klausėsi, kaip mama keikia jį paskutiniais žodžiais, paskui atsistojo, užsisegė apykaklę ir patraukė į pašiūrę tvarkyti įrankių. Jam pasišalinus, motina pasisuko į mudu su Džeriu:

– Sutvarkykite stalą. Džeri, suplauk indus, o Deivas juos iššluostys. Ir pastatykite ant viryklės vandens. Šįvakar reiks ištrinkti jums galvas.

Vėliau tą vakarą motina pasiuntė mus nupirkti batono rytdienos priešpiečių sumuštiniams. Žiūrėdamas, kaip bakalėjininkas nuo kvadratinio batono riekia aštuonias riekes, tėvas be garso švilpiniavo. Nesuvokiau, kaip jis gali būti toks ramus. Džerio veidas buvo piktas, bet jis visuomet atrodydavo surūgęs. Aš nuslinkau prie kasos ir, žvelgdamas į priešais esančią saldumynų vitriną, pradėjau varvinti seilę: balta nuga su želė įdaru, dideli apskriti čiulpinukai po du centus, vaškuotos tūbelės su ledinukais, limonadas… Tačiau didžiausia pagunda buvo tris centus kainuojantys dovanų krepšeliai, kuriuos bakalėjininkas pripildydavo pats. Kartais jis įdėdavo ten netgi mažų šokolado plytelių. Džeris perskaitė mano mintis.

– Paprašyk jo. Gal dar liko šis tas iš pinigų, kuriuos gavo užstatęs namą.

Aš palaukiau, kol tėvas išsitrauks piniginę, o kai sumokėjo bakalėjininkui už batoną, paprašiau šešių centų.

– Jokių saldainių, – atkirto tėvas, segdamas piniginę. – Pirkti saldainius – tuščias pinigų švaistymas, o aš niekada tuščiai nešvaistau pinigų.

ŽMOGUS, KURIS SKAITĖ VOLTERĄ

Mudu su Džeriu buvome apvilkti marškiniais ilgomis rankovėmis su pakaklėje prisegtomis „peteliškėmis“ ir palikti likimo valiai betoninėje verandoje. Mama prigrasė neatsiraitoti rankovių – girdi, dar pamesime rankogalių sąsagas, be to, iškrakmolyta medžiaga susiglamžys. Marškinius ji nupirko mums didesnius negu reikia, kad galėtume nešioti dvejus metus, todėl jų apykaklės smuko, atverdamos baltus apatinius marškinėlius su apvaliomis kaklo iškirptėmis. Marškiniai buvo papuošti prisegamomis „peteliškėmis“, bet švarkelių neturėjome. Atrodėme kaip stepo šokėjų komanda per mėgėjų vakarėlį bažnyčios rūsyje.

– Juk jie dar maži, – pasakė tėvas. – Kuriems galams tie švarkai?

– Noriu, kad berniukai gražiai atrodytų.

– Paprasčiausiai išvalyk vaikams panages ir liepk per daug neplepėti, kai atvyks svečių. Duok jiems valią, tai niekas negalės nė žodžio įterpti.

– Universalinėje parduotuvėje du švarkus galima nupirkti už dvidešimt septynis dolerius.

– Ir vėl ta pati dainelė. Visos kalbos tik apie pinigus.

Tėvas prisikimšo pypkę, pokalbis buvo baigtas.

Tą rytą motina ryžtingai puolė blizginti grindis, skaudžiai bumbtelėdama keliais į jų lentas. Bent jau iš garso atrodė, kad jai suskaudo. Ji vilkėjo sena gėlėta medvilnine suknele, kuria, kiek pamenu, vos prieš dvejus metus puošdavosi eidama į bažnyčią. Dabar suknelė atrodė kaip pernelyg ilgai dėvėti naktiniai marškiniai. Motina pasilenkė prie grindų, vienoje rankoje laikydama skudurą, kitoje – vaško pastą, ir piktai siaurais sukamaisiais judesiais pradėjo jas trinti.

– Eikit atsisėskit verandoj ir laukit. Jeigu jie pasirodys anksti, Dieve sergėk, tuoj bėkit čia ir praneškit man. Jeigu ne, namo neikit. Į kiemą taip pat neikit. Nenoriu, kad supurvintumėt batus.

Verandoje buvo karšta.

– O jeigu jis toks pats kaip Senis? – paklausė Džeris.

Jis pradėjo vadinti tėvą Seniu, bet man neapsiversdavo liežuvis taip jį pavadinti. Toks jau buvo tas Džeris. Imdavo daryti ką nors, kas mane trikdydavo, ir žiūrėdavo, ar paseksiu jo pavyzdžiu, jeigu ne – šaipydavosi.

– Dviejų tokių kaip jis negali būti, – pasakiau.

– Bet jie juk broliai, argi gali labai skirtis? Jaunesnysis brolis yra tik savotiška vyresniojo kopija, taigi labai tikėtina, kad bus toks pats kaip Senis, gal net nuožmesnis.

Tėvas krapštinėjosi pašiūrėje kitoje namo pusėje – jis irgi buvo ištremtas iš namų. Motina pagavo jį iš karto po pusryčių vogčiomis gurkšnojant viskį.

– Aštuonerius metus nematei savo brolio ir jam atvykus nori būti mirtinai girtas? Koks tu galvočius.

– Išgėriau tik vieną taurelę.

– Melagis.

– Dvi.

– Melagis.

Jo veidas slėpėsi po įžeisto pakantumo kauke. Ji nykščio nagu įrentė žymę ant Five Star viskio butelio etiketės ir apžiūrėjo kito butelio kamštį, tikrindama, ar jis nebuvo atkimštas.

Tačiau tėvą iš namo ištrėmė ne už girtavimą, o už jo antrąjį nusižengimą – už tai, kad sūdė kopūstus.

– Net valgyti gaminti nemoki, – priekaištavo ji, mojuodama mediniu šaukštu, tarytum ilgu pirštu.

– O ką čia mokėti? Įjungi viryklę, pastatai ant jos maistą, įdedi druskos.

Kai kuriose srityse, nors jų buvo labai labai mažai, tėvas negalėjo laimėti prieš motiną. Jis susikišo savo kostiumines kelnes į juodus aulinius batus ir išėjo į galinį kiemą.

Mes stypsojome priekiniame kieme, kuriame vis dar mėtėsi skiedros, o laiba laukinė žolė, priaugusi piktžolių, mudviejų su Džeriu batų buvo sutrypta į dulkes. Vienintelis kitas namas gatvėje priklausė Teilorams. Ten buvo pievelės ir sodo oazė. Likusioje gatvės dalyje viešpatavo statybų pradžiai būdingas chaosas, nes rangovai, statę namus mūsų rajone, dar nebuvo pažengę toliau žemės darbų. Smulkieji rangovai sunkvežimiais atsiveždavo italų, ukrainiečių ir lenkų darbuotis dulkėtose statybų aikštelėse. Kartais tie vyrai ateidavo pas mus paprašyti stiklinės vandens. Pakirpta žalia Teilorų pievelė tarytum bylote bylojo: nedrįskite čia eiti.

Mūsų miestelis, Vestonas, gūžėsi Toronto šešėlyje, o naujasis priemiestis augo misdamas senomis sodybomis ir sodais. Tolumoje niūriai dunksantis Torontas laukė, kol miestas su savo priemiesčiais nusipenės ir bus tinkamas skersti.

Kai tėvas pagaliau baigė namo karkasą, jis nedelsdamas išklojo kietmedžio grindis ir nudažė sienas. Vidaus durims pritrūko pinigų. Nepaisant to, iš rūsio, kuriame gyvenome beveik metus, persikėlėme į pirmą aukštą; mudu su Džeriu gavome bendrą mažą miegamąjį šalia tėvų kambario. Antrą aukštą tėvai ketino išnuomoti, todėl neleisdavo mums ten eiti, baimindamiesi, kad purvinais pirštais išterliosime sienas. Sužinojęs, kad į svečius rengiasi atvykti mūsų dėdė, tėvas kažkaip sukrapštė pinigų vonios durims, bet pametė vyrių ašis ir vietoj jų įstatė paprastas vinis. Nebuvo jokio reikalo tų durų rakinti, nes jos ir taip kas antrą kartą deramai neatsidarydavo.

Mudu su Džeriu sėdėjome betoninėje verandoje dvi valandas; per tą laiką saulė pasisuko, ir į rytus atgręžta veranda pateko į šešėlį. Vieną kartą motina išnešė mums sumuštinių. Ji vos nepagavo Džerio, besišlapinančio nuo verandos į kiemo dulkes.

– Kada gi jie pagaliau atvažiuos? – nekantravau.

– Detroitas toli.

– Šešios su puse valandos kelio.

Su dėde nesimatėme daugelį metų, bet vis dar neturėjome pilietybės dokumentų ir negalėjome tikėtis nuvykti į Detroitą. Rydami naujojo priemiesčio dulkes, mudu su Džeriu svajojome apie Ameriką. Ten vyko tikras gyvenimas. Iš ten buvo transliuojami visi mūsų mėgstami radijo vaidinimai. Vaikai tuose radijo serialuose valgė karamelinius batonėlius „Penktoji aveniu“ ir „Trys muškietininkai“, kurių mes dar niekada nebuvome matę savo parduotuvėse. Amerika buvo šalis, kurioje žmogus, apsigaubęs apsiaustu, galėjo perskristi miestą. Vestone žmogus su apsiaustu būtų suimtas. Džerio mokytojas leido jam pasiskolinti klasės atlasą vienam vakarui ir kartu su motina mes jame suradome Detroitą.

– Žemėlapyje jis taip arti, – nusistebėjau.

– Žemėlapyje viskas arti, kvaily, – suniekino mane Džeris. – Žiūrėk – štai aš pirštais einu į Niujorką pažiūrėti, kaip žaidžia „Jankiai“, pakrante keliauju į Floridą paskanauti apelsinų, didelių ir sultingų, nusiskintų tiesiai nuo medžio. Paskui užsuku į Teksasą pagaudyti ilgaragių veislės karvių.

– O aš traukiu į Kaliforniją, – pratęsė motina, – pastovėti paplūdimy, pažiūrėti per Ramųjį vandenyną į Havajus ir paslaptingus Rytus.

– Galėtum keliauti tiesiai į Japoniją, – pasakė tėvas, nesikeldamas iš savo krėslo. Jis nesiteikė tyrinėti su mumis žemėlapio. – Tiesiai į kokią nors kitą dipukų stovyklą prie Hirosimos.

Verandoje sėdėjome ilgai. Paskui, užrakinusi užpakalines duris, kad tėvas negalėtų įsmukti į vidų ir išmaukti dar vienos taurelės, atėjo ir motina, prisėdo šalia mūsų. Ji buvo persirengusi nauja suknele, į ausis įsivėrusi dirbtinių perlų auskarus, ant galvos užsidėjusi skrybėlę, kuria paprastai pasipuošdavo eidama į bažnyčią. Tai buvo šiaudinė skrybėlė su baltu šydu, sulankstytu ant krašto.

– Kur nors išeini? – paklausė Džeris.

– Ne.

– Tai kam skrybėlė?

– Noriu gražiai atrodyti.

– Būsi namuose su skrybėle?

– Ne, tik pasitiksiu su ja dėdę. Kai įeisime į vidų, ją nusiimsiu.

– Tai kvaila.

– Jeigu būtum mergaitė, suprastum mane.

– Jeigu būčiau mergaitė, persipjaučiau sau gerklę.

– Žinai ką? Tau labai tiktų pypkė.

Džeris nesuprato, ką ji turėjo galvoje, o aš nusijuokiau. Motina žiūrėjo į gatvę, virš kurios tvyrojo amžina dulkių migla, susikaupusi nuo tą savaitę vykusių statybų darbų. Ji buvo tokia tiršta, kad, grįždamas iš mokyklos burnoje pajusdavau dulkių skonį ir iš karto suprasdavau priartėjęs prie namų. Tai buvo keistos dulkės – tokios lengvos, kad niekada nenusėsdavo, bet taip pat tokios šiurkščios, kad visada jausdavau jas tarp apykaklės ir kaklo, ypač dabar, kai buvau prisisegęs peteliškę.

– Kai atvyks jūsų dėdė, neįkyrėkite jam, – perspėjo motina. – Ir prašau parodyti dėmesio savo pusseserėms.

– Taip, taip, – pasakė Džeris. – Tai bent pasisekė mums – dvi pusseserės ir nė vieno pusbrolio.

– Tik pamėgink erzinti tas mergaites – išvanosiu kailį dėdės akivaizdoje.

Džeris nusišaipė.

– Be to, abi mergaitės yra porą metų už tave vyresnės. Panorėjusios jos tikriausiai galėtų tave prikulti.

Džeris sugriežė dantimis.

– Džiaukitės, kad turite nors kokių giminių. Jūsų dėdė ir teta yra vieninteliai giminaičiai šiame žemyne ir, jeigu kas nors atsitiks jūsų tėvui ir man, jie ims jus globoti.

– Ir kas gi gali atsitikti?

– Ar maža kas? Per karą vieną vakarą išgirdome beldimą į duris. Kai jūsų tėvas jas atidarė, kažkas atkišo jam į veidą šautuvo vamzdį.

– Ką jis darė?

– Tėvas kitoje rankoje turėjo revolverį ir šovė per duris.

– Jis nušovė tą tipą? – paklausė Džeris.

– Ne. Jis pabėgo.

– Gaila.

– Tėvas su broliu per karą susitarė, – tęsė motina, – jeigu vienam iš jų kas nors atsitiks, kitas ims auginti jo vaikus. Ir kartą to vos neprireikė.

– Kas nutiko?

– Jie vos nežuvo per bombardavimą Drezdene.

Nei aš, nei Džeris nenutuokėme, ar Drezdenas yra miestas, ar šalis, bet man tai nerūpėjo, o Džeris nekentė uždavinėti klausimų. Istorijų apie karą girdėjome jau šimtus kartų.

Tačiau man buvo įdomu, koks būtų gyvenimas, jeigu turėčiau seserį. Vyresnė sesuo tikriausiai manęs nemuštų. Jeigu ji būtų pakankamai suaugusi, galbūt net ką nors man nupirktų. Įsivaizdavau simpatišką šviesiaplaukę, kuri perimtų manąją namų ruošos darbų dalį.

Nuo gatvės banguotomis linijomis kilo karštis. Dusdamas nuo dulkių ir karščio jaučiausi taip, lyg sapnuočiau, kai rudas automobilis atsklendęs sustojo prie griovio galiniame mūsų namo kieme taip tyliai, tarsi laivas, sliuogiantis į savo uostą. Moteris, sėdinti keleivio vietoje, dėvėjo skrybėlę su nuleistu vualiu. Ji atsisuko, pažvelgė į mus pro savo vualį ir kilstelėjo pirštinaite apmautą ranką – taip vangiai, kad vargu tai buvo galima palaikyti mostelėjimu.

– Eik, pakviesk tėvą, – paliepė motina Džeriui.

– O kodėl Deivas negali jo pakviesti?

– Tiesiog eik ir pakviesk.

Džeris nusispjovė į dulkes šalia verandos, panarino galvą tarp sugūžtų pečių ir nuėjo anapus namo, savo naujais odiniais batais stengdamasis užkabinti kuo daugiau dulkių.

Dėdė, tebesėdėdamas savo automobilyje, iškėlė ranką virš stogo ir mums pamojavo. Kai išlipo iš automobilio, žvyras po jo batais nė trupučio nesutraškėjo. Lieknas kaip Velso princas, jis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo kaklaryšį – ne peteliškę, o ilgą kaklaryšį. Iš automobilio išniro liekna moteris, vilkinti kostiumėliu. Abu rankose laikė cigaretes.

Iš už namo kampo pasirodė tėvas, lydimas įkandin tursenančio Džerio. Tėvas nesivargino persiauti savo guminių batų; kelnės prie kelių buvo susiklosčiusios.

– Vaje, kaip tu pasenai! – sušuko tėvas, eidamas per kiemą jų link. – Ar šitas plinkantis senis ir yra mano brolis? O kas nutiko merginai, kurią jis vedė? Kas ta kresna matrona, kurią jis atsivežė? Reikėtų surišti du diržus, kad apjuostum jos liemenį.

Per vualiu uždengtą tetos veidą nuvilnijo slepiamo susierzinimo grimasa.

– Žiūrėkit, kas visai nepasikeitė, – atsikirto ji. – Praėjo aštuoneri metai, žmogus išgyveno karą, bet vis dar kalba kaip aštrialiežuvis kaimo berniokas.

Ji visai nebuvo stora, tačiau tėvas visada drėbdavo bet ką, kas šaudavo į galvą. Motina sakydavo mums: kai jūsų tėvas mirs, Dievas nebeturės nė valandėlės ramybės.

– O kur jūsų mergaitės? – paklausė motina.

– Susirgo tymais. Teko palikti jas namie su močiute.

– Vargšelės.

Jauste jaučiau, kokie jie besvoriai. Jų kojos vos lietė žemę, ir aš baiminausi – jeigu smarkiau kvėptelėsiu, jie nuskris šalin lyg angelai.

– Tai čia jūsų berniukai, – pasakė dėdė. Jis priėjo prie mudviejų su Džeriu ir pabučiavo abu į lūpas. Nuo jo sklido kitoks tabako kvapas negu nuo tėvo. Amerikietiškos cigaretės skleidė egzotišką aromatą, tarytum jis būtų ką tik grįžęs iš Egipto.

– Rūkote? – paklausė jis.

Aš dvejojau, o Džeris iš karto linktelėjo.

Dėdė nuėjo prie automobilio ir paėmė nuo sėdynės du pakelius Lucky Strickes.

– Čia jums, berniukai.

Aš susirūpinęs pažvelgiau į motiną ir tėvą, bet pamatęs, kad jie abu šypsosi, nuplėšiau celofano plėvelę ir atidariau pakelį. Šokoladinės cigaretės. Mudu su Džeriu įsikišome jas į burną ir visi nuėjome į vidų.

Svečių atvykimas visuomet naudingas įvairiais požiūriais. Tik jiems apsilankius namuose būdavo imbierinio alaus, kartu su rugine degtine pilstomo į aukštas taures, kurias moterys ilgai sukiodavo tarp pirštų siurbčiodamos, o vyrai ištuštindavo vienu mauku. Moterys būdavo kilniaširdės ir leisdavo mums jo įsipilti, nors kai kurios buvo įsitikinusios, kad ledo kubeliai nesveika gerklei – kartą viena motinos draugė savo raudonai dažytais nagais net išgraibė tuos kubelius iš mano stiklinės. „Miksas“, kaip suaugusieji vadindavo visus putojančius gėrimus, kuriais skiesdavo viskį ar degtinę, teikdavo dvigubos naudos, nes kitą dieną, kol jie vaduodavosi pagiriomis, mes galėdavome slapčia nukniaukti keletą tuščių butelių ir nunešti juos į supirktuvę.

Vyrai buvo ne tokie prognozuojami kaip moterys. Jie galėjo dovanų atnešti saliamio arba dėžutę šokoladinių saldainių, vyšnių šokolado apvalkale, kuriuos perkandus mums ant rankų pasipildavo lipnus skystis. Kvailieji, mudviejų su Džeriu požiūriu, atnešdavo gėlių. Įkaušę gėrovai po vakarienės kartais duodavo pinigų ledams arba nusiųsdavo nupirkti cigarečių ir leisdavo pasilikti grąžą. Tačiau dauguma vyrų apskritai mus ignoruodavo, nepaisydami mūsų nuopelnų, nepastebėdami, kaip trokštame sulaukti dovanų. Jie pasakodavo ilgas ir nuobodžias istorijas apie nuotykius su Raudonąja armija arba susidūrimus su nacių darbo batalionais, kurie šukuodavo pabėgėlių kolonas, ieškodami tvirtų vyrų ir moterų kasti įtvirtinimams prieš rusus. Padauginę vyrai kumščiais trankydavo stalą, rodydami, kaip jie pasiilgo savo paliktų šeimų, arba siutinamai išsamiai pasakodavo apie pabėgėlių stovyklų kasdienybę ir alkį, kurį teko kęsti, kol atvyko britai ar amerikiečiai. Negana to, kad istorijos buvo nuobodžios, kartais, kuriam nors vyrui padauginus alkoholio, šiam atgimdavo prisiminimai ir jis imdavo verkti. Mudu su Džeriu tokius verksnius niekindavome iš visos širdies. Kas mums darbo, kodėl suaugusieji liūdi ar ko ilgisi, jeigu jie nemato, ko trokšta vaikai, sėdintys prie to paties stalo?

Tačiau dėdė ir teta buvo nepaprasti svečiai.

Tėvas ėmė vedžioti juos po namus, rodydamas, kaip įrengė kambarius. Teta, ėjusi šalia manęs, švelniai uždėjo man ant peties ranką, o aš nedrįsau į ją pažvelgti, bijodamas, kad ji ją patrauks. Visos moterys kvepėjo pudra, plaukų laku ir kvepalais, tačiau nuo tetos sklido ypatingas kvapas. Jis buvo stiprus, bet nepagaunamas, todėl nenorėjau nuo jos atsitraukti. Ji šiek tiek kvepėjo citrusiniais vaisiais, tarytum būtų važiavusi per apelsinmedžių giraitę atvirame automobilyje, taip pat dūmais, tarytum būtų praleidusi naktį džiazo kavinėje, kur juodaodžiai savo „dūdomis“ skleidžia keistus garsus, nieko nesakančius apie mūsų gyvenimą Kanadoje ar mūsų tėvų gyvenimą Europoje.

Teta nesijuokė iš nevykusių tėvo pokštų ir vaikščiojo po kambarius taip, tarytum panorėjusi pati būtų galėjusi įsigyti tokį namą. Jos klubai lingavo smarkiau negu kanadiečių moterų klubai. Ji buvo pakėlusi savo vualį, kai mus visus bučiavo, bet, prasidėjus namo apžiūrai, vėl jį nuleido. Nedrįsau pažvelgti jai tiesiai į veidą, bet vis tiek vogčiomis žvilgčiojau, ir ji atrodė kur kas jaunesnė negu visos mano iki tol matytos motinos. Teta tikriausiai buvo viena iš tų laimingų moterų, kurios dirba įstaigose. Ji negamino valgio, netvarkė namų ir dirbo ne prie konvejerio, o kokioje nors švarioje vietoje, kur visą dieną sėdėdavo prie rašomojo stalo, atsiliepdavo telefonu ir gaudavo už tai pinigų.

Kai užbaigę ekskursiją nusileidome į pirmąjį aukštą, teta pakėlė savo skrybėlės vualį ir prisegė jį, o aš, paėmęs tėvo degtukus, pridegiau jai pirmąją iš daugelio kitų „Parliament“ cigarečių, kurias ji surūkė mūsų namuose. Tetos apžavai paveikė net Tomą – jis prišliaužė prie jos grindimis ir plekšnojo per koją tol, kol ši nepasisodino jo ant kelių. Tomas pačiupo tinklelį nuo jos skrybėlės ir vėl užtraukė jį jai ant veido. Kaip vaikas prieš Dievą, jis neturėjo jokios baimės, tik spoksojo į tetos veidą, sudėjęs lūpas mažytės „o“ raidės forma.

Džeris nepaliaujamai tauškė tol, kol tėvas liepė jam užsičiaupti. Tada, kaip įprasta, paniuro, bet neilgam, nes irgi buvo jos apžavėtas. Suaugusieji kalbėjo be paliovos ir kartais girdėjau žodžius, pasakytus mūsų kalba, bet su angliška šaknimi, tokius kaip „Zingeris“, „Fordas“ ar „Vestinghauzas“. Kartais tik sėdėjau ir žiūrėjau į dėdę ir tetą, kaip jie gestikuliuoja – ne taip gyvai kaip buvo įprasta mūsų pažįstamiems europiečiams, tačiau tvirtesniais ir labiau pasitikinčiais judesiais, palyginti su vangiu kanadiečių mojavimu plaštakomis. Dėdė iš Amerikos atvežė konjako butelį ir parodė tėvui, kaip padaryti „nikolašką“ – įdėti keletą grūdelių cukraus, ant citrinos užberti kavos, o paskui vienu mauku išgėrus konjaką ja užkąsti.

Kai teta nuėjo į tualetą, palaukiau jos laiptų apačioje, kad galėtume akimirką pabūti vienu du, kai ji sugrįš. Išgirdau, kaip užbaigusi savo reikalus ji bando atidaryti užstrigusias duris.

Akimirksniu atsidūriau laiptų viršuje.

– Durys kartais užstringa, – pasakiau. – Traukdama truputį jas kilstelėkite.

Girdėjau, kaip ji plūkiasi, bandydama išsivaduoti, tačiau durys nepasidavė.

– Atsitraukite, – pasakiau.

Tada pasukau rankeną, kiek galėdamas kilstelėjau duris ir visu svoriu jas stumtelėjau. Kurį laiką jos nepasidavė, bet paskui atsilaisvino iš įtvirtintų rėmų ir iškrito fanera. Durys atsidarė ir aš įskridau į tetos glėbį. Ji pagavo mane abiem rankom, prispaudė prie krūtinės ir ėmė juoktis. Jaučiau vidinį jos kūno alsavimą.

– Mano didvyris, – pasakė ji kvatodama ir atstūmė mane per ištiestos rankos atstumą. – Mano didvyris, – vėl pasakė ji ir nusivedė mane į savo miegamąjį. Paleidusi mano ranką, ji išėmė iš piniginės amerikietišką dolerį ir įdėjo man į delną.

– Tėvas baisiausiai pyks dėl tų durų.

– Niekis, – nuramino truktelėdama pečiais. – Pasakysiu, kad aš jas sulaužiau.

Buvau pasiryžęs dėl jos eiti nors ir į pragarą.

Po pietų dėdė nusivedė mudu su Džeriu į savo automobilį. Sėdėjome jame tiesiai, pasitempę, kad visi vaikai gatvėje matytų, kaip mums pasisekė.

– Kiek jis turi arklio jėgų? – paklausė Džeris.

– Nesu tikras.

– Turėtų būti apie du šimtus. Tik paklausyk, kaip urzgia. Aštuoni cilindrai ar šeši?

– Šeši.

– Kol kas ir tiek neblogai. Tačiau kitą automobilį galėtum pirkti aštuonių cilindrų.

– Šešių užtenka, – pasakiau.

– Užsičiaupk, – nutraukė mane Džeris. – Nematai, kad kalbuosi su dėde?

Kai tik išlipome iš automobilio, dėdė ėmė kalbėti angliškai. Džeris mirktelėjo man, įvertindamas jo kalbinį subtilumą. Viešose vietose kalbėdavome angliškai. Visi kartu nuėjome į parduotuvę „Pas Kresgę“. Įėjęs į parduotuvę, dėdė kurį laiką pastovėjo ant blankių medinių grindų, bandydamas susivokti aplinkoje.

– Eime, berniukai.

Dėdė vedėsi mus tiesiai prie stiklinių dėžučių su saldainiais. Parduotuvė buvo tuščia. Tada jis išsiėmė „Parliament“ cigaretę, prisidegė ją ir vestuviniu žiedu pabarbeno į stiklinę dėžutę. Pasirodė pagyvenusi moteris standžiomis baltomis garbanomis ir pasipūtusi nukaukšėjo į savo darbo vietą už prekystalio. Ji vilkėjo mėlynu chalatu, o jos veidą „puošė“ rūgšti mina, pasibaisėtinai nederanti saldumynų parduotuvėj.

– Ačiū, ponia, – padėkojo dėdė. – Kaip dienelė?

Jos rūstus veidas šiek tiek sušvelnėjo.

– Kojos mane tuoj pribaigs, jeigu norite žinoti tiesą.

– Diena jau baigiasi. Prašome duoti berniukams po svarą saldainių. O jūs išsirinkite, kokius mėgstate.

Atsistojęs už mūsų dėdė luktelėjo, kol priėmėme nelengvą sprendimą, sumokėjo ir lengvai mostelėjęs pirštu atsisveikino su moteriške.

Ji nusišypsojo.

– Kur išmokai kalbėti angliškai? – paklausė Džeris automobilyje. Laikėmės įsitvėrę savo saldainių maišelių, bijodami juos atidaryti – dar niekada nebuvome turėję tiek skanėstų. Dabar mes vėl kalbėjomės savo kalba.

– Kai buvau studentas, mokiausi vokiečių ir prancūzų kalbos, – pasakė mano dėdė, – o kai moki šias dvi kalbas, išmokti anglų kalbos nesunku. Reikia tik sumaišyti vokiškus ir prancūziškus žodžius, įplakti į mišinį šiek tiek absurdo, keistos rašybos ir anglų kalba einasi kaip iš pypkės.

Kai grįžome namo, suaugusieji valgė, rūkė ir gėrė iki pat vėlyvo vakaro. Kai apie devintą sutemo, tėvas ėmė kalbėti vis garsiau ir garsiau, o jo veidas dar labiau įraudo. Jie kalbėjosi apie prieškario laikų politiką, apie besiartinantį Rusijos ir Amerikos karą. Apie pusę dešimtos tėvas pakilo nuo stalo ir išėjo. Motina su dėde ir teta šnekučiavosi toliau. Po valandos tėvas sugrįžo prie stalo, bet nesisėdo. Jis mūvėjo trumpikes ir vilkėjo apatiniais marškiniais su didelėmis iškirptėmis prie pažastų. Atrodė apstulbęs.

– Ką, jūs vis dar sėdite? – pasipiktino tėvas.

– Grįžk į lovą arba apsirenk ką nors, – pasakė motina.

– Kas jūs per girtuokliai, sėdite iki paryčių. Marš visi į lovą!

Mudu su Džeriu puikiai žinojome, ką toks jo balsas reiškia. Jis vėl ima vadžias į rankas, kaip beprotis, mėginantis vadovauti skęstančiam laivui.

– Gražūs apatiniai, – įgėlė teta.

– Pasakiau – marš miegoti! Neleisiu paversti savo namų girtuoklių irštva.

Bijojau dėl tetos. Žinojau, jeigu ji suerzins tėvą, šis ims siautėti dar labiau.

– Tučtuojau grįžk į lovą! – aštriai rėžė dėdė. – Girdėjai, ką pasakiau. Į lovą! Ir kad daugiau nė žodžio negirdėčiau iš tavo juokingos srėbtuvės.

Tėvas susvyravo, tarytum būtų patyręs smūgį.

– Į lovą! – pakartojo dėdė ir tėvas apsisukęs ant kulnų per tamsią virtuvę nukėblino į savo miegamąjį.

Mudu su Džeriu susižvalgėme apimti baimingo susižavėjimo.

Savo naujajame miegamajame abu turėjome atskiras lovas ir norėdami pasikalbėti privalėjome šnabždėtis, nes jeigu tėvas išgirsdavo besišnekant, įsiverždavo į kambarį ir sukeldavo audrą. Kartą jis pričiupo Džerį su žibintuvėliu rankose po antklode skaitant knygą ir pagautas įtūžio sviedė žibintuvėlį per kambarį taip, kad sudaužė dengiamąjį stiklą ir lempą. Džeris pasakė, kad jis kvailys, nes pakeisti lempą pigiau negu baterijas, o dengiamajo stiklo apskritai nereikėjo.

– Jis davė pylos Seniui, – pasakiau aš.

– Jo. Kai kyla stumdymasis, vyresnysis brolis visada laimi.

– O tu sakei, kad jis bus toks pat kaip Senis.

– Ne-e. Senis turbūt buvo įsūnytas, o gal jį augino vilkai, suradę laukuose, kai buvo mažas.

– Norėčiau išvažiuoti kartu su jais.

– Jis turi dvi dukteris. Norėtum gyventi su mergaitėmis?

– Kaip nors įprasčiau.

– Tau patiktų. Galėtum matuotis jų nailonines kojines.

Nors tamsiame kambaryje nieko nemačiau, sviedžiau į jo pusę pagalvę.

– Puiku. Dabar turiu dvi pagalves, – nusišaipė Džeris.

Gulėdami tamsoje mudu girdėjome juos besikalbant valgomajame. Tėvas gretimame kambaryje garsiai ir nutrūkstamai knarkė, kartkartėmis kažką sumurmėdamas per miegus, tarytum būtų žinojęs, kad apie jį kalba.

Džeris pakirdo pirmas, įėjęs į virtuvę užklupau jį beplaunantį nuo lūpų „Napoleono“ torto trupinius.

– Ar pakvaišai? Juk reikės priimti Komuniją.

– Užsičiaupk.

Jis nusiplovė trupinius nuo veido kaip tik tuo laiku, kai tėvas įėjo į virtuvę. Jo plaukai stirksojo kuokštais, akys buvo apsiblaususios, jis vis dar vilkėjo trumpikėmis ir apatiniais marškinėliais. Tėvas mums linktelėjo, nusiprausė veidą, palygino ranka plaukus ir patraukė laiptų link.

– Tėti, – perspėjo Džeris, – prieš eidamas bent jau apsivilktum.

– Jie šeimos nariai, – atsakė tėvas. – Koks jiems skirtumas?

Jis sunkiai, tarytum Frankenšteino pabaisa, užkopė aukštyn. Girdėjome, kaip jis stabtelėjo ir sustojo tarpdury be durų.

– Ei, ar yra kas gyvas?

Atsistoję laiptų apačioje mudu su Džeriu viską girdėjome. Viršutiniame aukšte beveik nebuvo baldų, todėl garsas atsimušdavo į tuščias sienas. Girdėjome, kaip sugirgždėjo spyruoklės, kai tėvas atsisėdo ant lovos krašto.

– Kiek valandų? – paklausė dėdė.

– Pusė aštuonių, – pasakė teta.

– Maniau, kad jis iš to bus išaugęs.

– Jis niekada nesikeičia, kad ir kokiame žemyne gyventų.

– Gana filosofuoti, – suriaumojo tėvas. – Kelkitės ir renkitės. Devintą turime būti bažnyčioje.

– Kodėl einate į ankstyvas mišias? – nusistebėjo teta.

– Nes mums reikia priimti Komuniją, ir aš išalkstu, jeigu einame vėliau.

– Jeigu jau taip nori, nueisiu į mišias, – bandė išsisukti dėdė, – bet Komunijos nepriimsiu.

– Privalai, – nenusileido tėvas. – Pagalvok apie tuos du berniukus apačioje. Tu jiems patinki. Jie žavisi tavimi ir jeigu tu nepriimsi Komunijos, jie dėl tavo kaltės degs pragare.

– Liaukis kvailioti su tais savo prietarais. Kalbi kaip žmogus iš praėjusio šimtmečio.

– Nesiginčysiu su tavim, – pasakė tėvas. – Sekmadieniais nesiginčiju. Tik padaryk taip, kaip prašau, dėl berniukų.

Kai tėvas ėmė leistis žemyn, mudu su Džeriu pasišalinome. Jis be garso švilpiniavo sausa burna.

O kokios kankinančios katalikų pagirios sekmadienio rytą prieš Komuniją. Tėvas net burnos nesusivilgė, nors aš įtariau, kad teta ir dėdė, užsidarę vonioje, gėrė iš čiaupo į valias.

Mudu su Džeriu buvome įpratę prie suaugusiųjų pagirių. Mums jos buvo tapusios beveik kasdienybe, nes visi tėvo draugai gėrė taip pat kaip ir jis – iki užsimiršimo, kol iki paskutinio lašo neištuštindavo visų butelių ant stalo. Ilgainiui supratome, kad rytais, ypač sekmadienio rytais, geriau jų vengti. Motina tvirtino, kad aspirinas ir vanduo – ne maistas, bet tėvas tuo netikėjo.

Nišoje tarp durų ir laiptų apačios dėdė sąmokslininkiškai mums sušnabždėjo:

– Pažadėkite padaryti vieną dalyką, kai užaugsite.

– Ką tik norite, – patikino Džeris.

– Pažadėkite, kad perskaitysite Volterą.

Jis stabtelėjo susirūpinusia veido išraiška, tarytum būtų pasakęs per daug.

– Bet pažadėkite ir dar vieną dalyką. Skaitykite jį tik tada, kai sulauksite dvidešimt vienerių.

Tą sekmadienio rytą tėvas buvo nusiteikęs neįprastai pakiliai. Jautėsi taip, tarytum į tikėjimą būtų atvertęs du laukinius, ir kai jiedu su dėde stovėjo eilėje prie Komunijos, švelniai uždėjo ranką broliui ant peties. Atidžiai stebėjau, ar ostija neiššoks iš ateisto dėdės burnos, bet ji šmurkštelėjo jam pro lūpas kaip ir visiems kitiems.

Praėjusį vakarą motina įsigudrino paslėpti pusę butelio, tad kai grįžome po mišių ir sėdome pusryčiauti, alkoholio dozė vėl pakėlė jiems ūpą. Norėjau, kad jie sėdėtų prie stalo, kol sukaupsiu drąsą. Kai dėdė su teta ėmė ruoštis išvažiuoti, mudu su Džeriu pasisiūlėme nunešti jų krepšius į automobilio bagažinę. Dėdė padavė mums jos raktus. Papasakojau Džeriui apie savo planus. Kai tik juos išdėsčiau, jis visas išraudo.

– Aš irgi važiuoju, – pasakė Džeris.

– Tu negali. Kas uždarys bagažinę?

– Tada aš važiuosiu vietoj tavęs. Aš vyresnis.

– Aš pirmas tai sugalvojau.

– Man nerūpi. Senis pasius ir išlies pyktį ant to, kuris liks.

Palikau bagažinę atidarytą ir grįžau į namą. Džeris atbėgo paskui.

– Negali taip pasielgti. Tik aš prisigalvoju tokių šunybių. Tu gi pas mus gerutis.

– Arba tu uždarysi bagažinę, arba aš susirasiu virvę ir pats ją uždarysiu.

– Ir kaip manai, kas bus, jeigu tau pavyks? Jis tiesiog grąžins tave atgal.

– Bent jau pamatysiu Ameriką. Galbūt jie leis man pasilikti.

– O kas, jeigu tu mirsi bagažinėje?

– Kodėl turėčiau mirti?

– Jeigu grindyse yra skylė, į vidų gali prasiskverbti išmetamojo vamzdžio dujų.

– Tai nesenas automobilis. Į bagažinę dujų nepateks.

– Tačiau šiandien karšta. Tu gali ten iškepti arba mirti iš troškulio dar nepasiekęs Detroito. Jeigu automobilis suges, jie turės palikti jį per naktį autoservise.

– Tai uždarysi bagažinę ar ne?

Džeris prikando apatinę lūpą. Atrodė, kad jis tuoj pravirks. Tačiau, grįžus paniurusiai jo veido išraiškai, supratau, kad laimėjau.

Dėdė ir teta jau stovėjo svetainėje. Turėjau suktis greitai. Apkabinau ir pabučiavau juos, tačiau visiems suaugusiems, kuriuos pažinojau, atsisveikinti reikėjo amžinybės, todėl laiko dar buvo. Mudu su Džeriu grąžinome raktus ir vėl puolėme į kiemą. Bagažinėje vietos man buvo į valias. Džeris ją užtrenkė, palaukė keletą sekundžių, paskui dukart pabeldė. Atsakydamas aš taip pat pabeldžiau du kartus – girdi, viskas gerai.

Nulindęs į patį bagažinės galą atsiguliau ant kilimėlio ir, baimindamasis, kad prieš išvažiuodami jie gali ją atidaryti, apsiklojau tetos drabužiais, riogsojusiais ant pakabų. Praėjo daug laiko, kol automobilis pagaliau pajudėjo. Jie tikriausiai stebėjosi, kodėl neatėjau atsisveikinti. Įsivaizdavau, kaip tėvas siunta dėl tokio nemandagaus elgesio ir džiaugiausi, kad daugiau man nereikės kvaršinti sau galvos dėl jo pykčio. Apie mamą stengiausi negalvoti.

Pagaliau motoras užsivedė, automobilis truktelėjo ir pajudėjo. Praskleidžiau drabužius ir atidžiai įsižiūrėjau į tamsą, ar nėra šviesos taškelių bagažinės grindyse – norėjau įsitikinti, kad iš nesandaraus išmetamojo vamzdžio dujos neprasiskverbs į vidų. Jokių šviesos taškelių nemačiau, toliau uostinėjau aplinkui, tikrindamas, ar nejaučiu dujų kvapo, ir svarsčiau, ar teta ir dėdė išgirstų mane, jeigu pradėčiau belsti. Užuodžiau benzino ir tepalų kvapą, tetos kvepalus, įsigėrusius į jos drabužius. Kartais man atrodydavo, kad uodžiu kažką degant, bet tikėjausi, kad tai tik „Parliament“ cigarečių, kurias rūkė teta ir dėdė, kvapas.

Buvau pasiruošęs kęsti troškulį ir karštį, tačiau prieš lipdamas į bagažinę pamiršau nueiti į tualetą. Kol kas reikalas manęs dar nespyrė, tačiau žinodamas, kad tuoj prispirs, nerimavau. Automobilis dažnai trūkčiojo ir stabčiojo, nes tais laikais dar nebuvo greitkelių, o dėl supimo bei karščio mane apėmė miegas. Aš užsnūdau, kažką susapnavau, paskui atsibudau, svarstydamas, ar tik nebūsiu miręs nuo nuodingų dujų, o po kurio laiko vėl užmigau. Miegai galutinai išlakstė, kai spaudimas šlapimo pūslėje tapo nepakeliamas; pradėjau muistytis, bandydamas numaldyti poreikį nusišlapinti. Pamaniau: jeigu išleisiu tik truputį – tiek, kad nesimatytų – spaudimas susilpnės, tačiau pradėjęs šlapintis į kelnes nebegalėjau sustoti ir kurį laiką jaučiau neapsakomai saldų palengvėjimą. Tada įsivaizdavau mane pasitinkančias pusseseres ir save, stovintį šlaputėlėmis kelnėmis, kaip kūdikį. Jos pasibjaurės manimi, o dėdė iš gėdos nusisuks – baisėjausi mintyse.

Laikrodžio neturėjau, o jeigu ir būčiau turėjęs, vis tiek nebūčiau įžiūrėjęs ciferblato, tačiau man atrodė, kad važiuojame visą amžinybę. Du kartus automobilis sustojo ir kiekvieną kartą galvojau, kad bagažinė tuoj atsivers ir jau būsime vietoje, prie dėdės namo Detroite. Kai bagažinė pagaliau atsidarė, mane apakino ryški vėlyvos popietės saulė, vienintelis dalykas, kurį įžiūrėjau, buvo kariškos skrybėlės kontūrai.

– Juk tai Deivas, – išgirdau nustebusios tetos balsą.

– Tai jūs pažįstate šį berniuką? – pasitikslino vyriškis su skrybėle.

– Žinoma, pažįstu. Tai mano sūnėnas.

– Dauguma žmonių tvirtina anksčiau niekada gyvenime akyse neregėję vaikų, besislepiančių jų bagažinėje. Eime su manimi.

Man nebuvo atėję į galvą, kad bagažines kartais tikrina, kai žmonės grįžta į savo šalį, ypač jeigu grįžtantieji kalba su akcentu. Amerikos muitinės pareigūnai nuvedė mus į vieną iš žema eile nusitiesusių biurų.

Vėlai vakare tėvas pasitiko mane autobusų stotyje Toronto centre. Išlipau iš autobuso rankoje laikydamas popierinį maišelį su šlapiomis kelnėmis – mūvėjau naujomis, kurias kažkas rado muitinės biure. Tai buvo suaugusio žmogaus kelnės, atraitotomis klešnėmis, kad nebūtų man per ilgos. Atrodžiau juokingai.

Mudu tylėdami paskutiniu autobusu nuvažiavome į Vestoną. Kai įėjau pro duris, motina į mane nė nežvilgtelėjo. Ji kažką mezgė ir įdėmiai žiūrėjo į virbalus. Džeris jau buvo lovoje. Tėvas nusivedė mane tiesiai į rūsį. Kai leidomės laiptais, girdėjau, kaip jis krapštosi, atsegdamas diržą.

Atsistojau įprastiniame kampe, o jis ėmė vanoti mano sėdmenis diržu, kalbėdamas:

– Čia visą vakarą buvo policija. Jie su šunimis apieškojo laukus, manė, gal kas nors tave nužudė ir ten paslėpė kūną. Motina visą popietę raudojo. Noriu tau šį tą pasakyti. Tavo dėdė dirba prie konvejerio „Fordo“ gamykloje. Jis dirba su litavimo lempa ir kiekvieną dieną virina tą patį sujungimą. Šimtus kartų per dieną – diena po dienos. Tavo teta dirba pardavėja „Krogers“ parduotuvių tinkle ir kiauras dienas pardavinėja kojines. Jeigu manai, kad jų gyvenimas geresnis negu mūsų, keliauk ten sau sveikas ir gyvenk. Tačiau teks palaukti, kol sukaks dvidešimt vieneri, o kai tik kirsi sieną, jie paims tave į kariuomenę ir nusiųs žūti į Korėją ar dar kokią nors vietą, kur guldo galvas amerikiečių berniukai. O iki to laiko gyvensi čia, džiaugsies ir klausysi kiekvieno mano žodžio arba mes vaikščiosim čia tol, kol neateisi į protą.

– Ar skaudėjo? – pašnabždomis paklausė Džeris, kai išgirdome, kad motina su tėvu atsigulė.

– Truputį.

– Man irgi nuo jo kliuvo.

– Prisipažinai?

– Kai vėl atėjo policija, pasakiau jam, kur tavęs ieškoti. Jis nepatikėjo, kad tu pats užsidarei bagažinę.

– Aišku.

Keletą minučių jis gulėjo tylėdamas.

– Jie sakė, kad tu vis dėlto nusigavai į kitą tilto pusę Amerikoje.

– Atrodo, taip.

– Taigi, dabar tu vienintelis iš šeimos, buvęs Valstijose.

– Jo.

– Ar ten gražu?

– Nedaug ką mačiau. Tačiau, kai mane vežė per tiltą atgal į Kanados pusę, žiūrėjau pro langą. Tas tiltas didžiulis, toks aukštas, kad atrodo tuoj pasieksi dangų. Jis jungia plačios upės krantus, viename iš jų – Detroitas.

– Kaip jis atrodo?

– Palei upę daugybė fabrikų, baržų ir laivų, o toliau matyti dangoraižiai.

– Kiek jų yra?

– Daug. Visi susispietę vienas prie kito ir aukšti kaip tiltas – gal net aukštesni.

– Kiek aukštų jie turi?

– Kokį šimtą.

Jis tyliai švilptelėjo.

– Tačiau Kanados pusė kitokia. Ten nemačiau nė vieno fabriko. Visur vien žaluma. Tarsi prie vandens būtų daugybė pievelių.

– Šioje sienos pusėje niekada niekas nevyksta.

– Ir niekada nevyks.

Mes dar šiek tiek pasikalbėjome, bet jau buvo vėlu. Džeris nutilo. Tikriausiai užmigo, nes nieko nesakė, kai atsivėrė mūsų kambario durys ir įėjo motina. Buvo tamsu, tačiau mano akys įpratusios prie tamsos, ir aš įžiūrėjau baltus jos naktinius.

Ji atsisėdo ant lovos krašto ir valandėlę glostė man galvą.

– Žinau, kad nemiegi, – pasakė motina. Jos balsas buvo visai nepiktas. Gal tik šiek tiek liūdnas, o tai dar blogiau.

Kurį laiką motina sėdėjo tylėdama.

– Norėjau paklausti tik vieno dalyko, – tarė ji. – Ar ten gražu?

PIRKINIAI IŠSIMOKĖTINAI

Krito paskutinės apleisto lauko obelys. Išpjovę jas darbininkai tvarkingai suguldė į dešinę pusę. Netrukus turėjo atvažiuoti sunkvežimis jų išvežti. Mūsų naujajame priemiestyje medžių neliko, išskyrus keletą vyšnių ar obelų, kurios atsitiktinumo valia augo kokio nors būsimojo kiemo ribose. Dangus virš naujutėlaičių namų kažkodėl atrodė nepaprastai didelis – milžinišką jo skliauto žydrynę drumstė tik baltas debesis, amžinai kybojęs virš bendrovės Canadian Gypsum Company fabriko, įsikūrusio rajono pakraštyje. Ne mums tamsūs miesto namai medžiais apsodintose gatvėse, kur nėra kelių įvažiuoti ir kur dėl pasibaisėtinai mažų langų kambariuose viešpatauja amžina prieblanda. Mūsų svetainių langai buvo panoraminiai, o mažesnius miegamųjų langus dengė užuolaidos su paveikslėliais, vaizduojančiais kaubojus ant besispardančių mustangų.

Į namą, esantį kiek toliau nuo mūsiškio, įsikraustė Laimų šeima. Laimų pora turėjo devynis vaikus, nors net nebuvo katalikai! Jie nesivargino sodinti pievelės ir net nesulygino žemės kauburių, likusių po statybų. Dabar, nugriovę savo išvietę, turėjome kaimynus, į kuriuos patys galėjome žvelgti iš aukšto. Tėvas Laimas atsitempė namo du „T“ modelio fordus, kuriuos ketino restauruoti, ir paliko juos priekiniame kieme. Jie stovėjo ten ištisus mėnesius. Sekmadieniais jis krapštydavo automobilių variklius ir piktindavo kaimynus, siurbčiodamas alų iš butelio, kurį pasistatydavo netoliese. Baptistai, kurių merginos ir moterys sekmadieniais visada pasipuošdavo skrybėlaitėmis ir pirštinaitėmis, eidami pro jį į bažnyčią nusisukdavo į kitą pusę.

Ponas Teiloras net pasakė tėvui:

– Reikia pasvarstyti, kokių priemonių miestas galėtų imtis, kad priverstų Laimus susitvarkyti savo kiemą.

Šis giliamintiškai linktelėjo ir paptelėjo savo pypkę, nebyliai reikšdamas pritarimą. Tėvo anglų kalbos įgūdžiai nė kiek nepatobulėjo, todėl net abejojau, ar jis suprato pono Teiloro žodžius, tačiau jautė, kad pasipiktinęs kaimynas į jį kreipiasi kaip į bendražygį. Dabar, kai mes gyvenome jau ne statomo namo rūsyje, o tėvas užpylė žvyru mūsų įvažiavimo kelio vėžes, ponas Teiloras pradėjo su mumis kalbėtis.

Džeriui tai buvo nė motais, jis ir toliau liepsnote liepsnojo neapykanta. Jo rūstybės nesušvelnino ir tai, kad ponas Teiloras su mumis sveikindavosi, mojuodamas iš kitos gatvės pusės.

– Kai gausiu darbą, uždirbsiu tiek daug pinigų, kad nupirksiu tą jo namą ir užsakysiu buldozerį jį nugriauti.

– Kokia prasmė jį griauti, jeigu namas jau priklausys tau.

– Vis vien verta. Nusiųsiu jam pakvietimą į vakarėlį, nurodydamas jo senąjį adresą, o kai jis atsirioglins, stovėsiu tarp griuvėsių ir juoksiuosi.

Mes mokėmės kanadiečių kasdienio gyvenimo ypatumų iš Makvitų, kurie išsinuomojo antrąjį mūsų namo aukštą. Ponas Makvitis buvo kanadietiška mano tėvo versija. Kiekvieną rytą girdėdavome, kaip dunda jo sunkūs darbiniai batai, kai jis su juoda pietų dėžute rankoje leidžiasi laiptais, traukdamas stumdyti žemių, mat dirbo greiderio vairuotoju. Tėvas, nešinas savo staliaus įrankiais, sunkiais žingsniais kildavo iš rūsio ir traukdavo darbuotis naujų namų, dygstančių tokiuose priemiesčiuose ir miestuose kaip mūsiškis, statybose. Vyrai ateidavo ir išeidavo, o moterys likdavo namie.

– Nori „gumbo“ sriubos su vištiena? – vieną dieną per pietus paklausė manęs ponia Makviti. Gumbo. Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jeigu tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell. „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai. Gal tai buvo tik viščiukas miltų ir morkų tyrėje. Atrodė, kad morkų dedama visur. Aš atsisakiau šio keisto pasiūlymo, bet man baisiai magėjo paragauti jos margarino. Dviem baltomis lazdelėmis ji atgnybdavo šiek tiek sviesto, įdėdavo jo į dubenėlį, paskui iš tūbelės išspausdavo šiek tiek dažiklio ir įmaišydavo margarino. Kartais ji paspausdavo tūbelę per smarkiai ir margarinas nusidažydavo ryškia šleikščiai geltona spalva, kaip gimtadienio tortas iš parduotuvės „Pas Kresgę“2. Jeigu antrame aukšte su mumis būdavo Tomas, jis kartais kyštelėdavo savo pirštelį į dubenėlį ir prarydavo kokį šaukštelį tos geltonos masės, jeigu ponia Makviti nespėdavo jo sustabdyti.

Mes prašėme motinos, kad ji irgi nupirktų margarino.

– Negaliu, – sakydavo motina. – Mudu su tėvu per karą jo tiek prisivalgėme, kad aš springstu kiekvieną kartą, kai įsidedu jo į burną.

– Jis gaminamas iš panaudotų variklio tepalų, – sakydavo tėvas.

Mes troškome margarino ir beveik visko, kas būdavo parduodama skardinėse. Tėvas ant duonos dėdavosi gabalus keptos mėsos, bet mes valgydavome tik konservuotą kiaulieną, Bolonės dešrą ir vištienos lazdeles.

Kartą per savaitę ponas Makvitis pietums namo parnešdavo picą. Tėvui baisiai nepatiko jos kvapas.

– Atrodo kaip vėmalai ant duonos, – sakydavo jis.

Vienintelis tualetas namuose buvo antrame aukšte, taigi mes turėjome pasiteisinimą eiti ten kada panorėję. Makvitų keturiolikmetė dukra miegojo ant ištraukiamos sofos svetainėje, o mažylis Tomo amžiaus sūnus kartu su tėvais. Kai išgirsdavau viršuje lengvus Tinos žingsnius, bėgdavau į tualetą ir trypinėdavau laiptinėje. Kartais Makvitai pavaišindavo mane karamele, o ponas Makvitis pakviesdavo pasiklausyti per radiją transliuojamų ledo ritulio rungtynių. Paimdavau karamelę arba likdavau klausytis radijo, bet taip elgdavausi tik dėl Tinos.

Tina paprastai leisdavo laiką tinginiaudama – drybsodavo ant sofos, pasikišusi ranką po galva ir spoksodama į lubas. Iš kramtomosios gumos ji pūsdavo nepaprastai didelius burbulus ir parodė man vieną gudrybę – jeigu pūsdamas burbulą reikiamu momentu sučiaupi lūpas, išeina du burbulai. Kai išmokau tai daryti, berniukai mokyklos kieme būriuodavosi aplink mane ir bandydavo pakartoti triuką. Džeris irgi išmoko šios gudrybės. Jis sėdėdavo klasės gale ir, kai mokytojas nusisukdavo, pūsdavo burbulus.

Kartą motina Leonė, direktorė, per atidarytas klasės duris pamatė jį tai darant. Apimta drausmės palaikymo pakvaišimo, ji puolė prie jo ir susprogdino burbulą ranka. Mokiniai ir mokytojas apstulbę stebėjo, kaip guma prilimpa jai prie rankos, paskui tįsta ant abito. Kai pabandė ją nubraukti, plonytė rausva gumos membrana išsisklaidė plaušeliais ir plačiai pasklido ant juodos vilnos. Už tai Džeris turėjo savaitę lankytis aštuntos valandos mišiose. Kadangi buvo gavėnia, jis laimėjo atviruką su švento Antano atvaizdu už tai, kad dažniausiai lankėsi ryto mišiose. Jis galėjo būti diskvalifikuotas, nes jose dalyvaudavo tik motinos Leonės lieptas, tačiau ši buvo atlaidi. Įteikdama jam tą atviruką ji širdingai paplekšnojo Džeriui per nugarą, tarytum bokso treneris sveikindamas savo auklėtinį. Ji ir buvo nelyginant treneris. Motina Leonė rengė karius Kristaus kariaunai.

Jei tik ji būtų žinojusi. Džeris sudegino atviruką su švento Antano atvaizdu, norėdamas įrodyti, kad mes Dievui nė motais. Būsimieji aštuntokai buvo pasibaisėję, tačiau tuo pat metu juo žavėjosi ir nė vienas nepaskundė motinai Leonei. Poelgio pasekmės galėjo būti labai rimtos ir baugino net menkus skundikų protelius. Žinojome, kad apie tokį elgesį galėjo būti pranešta vyskupui.

Net didžiausi neklaužados per gavėnią atsisakė kokių nors gardumynų, tačiau Džeris nutarė pasipuikuoti ir pasakė kramtysiąs gumą kiekvieną dieną, kol nuo velykinių statulėlių bus nuimti purpuriniai maišai. Mes visi juo baimingai žavėjomės, bet vis tiek keverzojome raides „JMJ“3 savo sąsiuvinių puslapių ir kontrolinių darbų lapų viršuje, manydami: net jeigu dieviškas įsikišimas nesuteiks žinių, kurių neįgijome dėl tinginystės, tai mūsų dievobaimingumas bent jau suminkštins rašto darbus tikrinančių mokytojų širdis.

– Jeigu nori dirbti vien tam, kad galėtum nusipirkti daugiau skudurų Vestono centre, tai pirmyn, bet negalvok, kad mums reikia pinigų, – pareiškė tėvas.

Jis pakilo iš savo krėslo ir ėmė pašėlusiai mojuoti savo pypke. Maniau, kad dėl to iš jos kaušelio iššoks žioruojantis tabako gniūžis, kaip buvo nutikę, kai motina leido Džeriui nakvoti vieno draugo namuose.

– Jeigu eisi į darbą, vaikai ims šlaistytis prie parduotuvių ir taps nusikaltėliais. Mes niekada žmoniškai nevalgysime, sulysime ir nusilpsime. Ko čia šypsaisi? Taip jau atsitiko Anatolijui. Jo žmona pradėjo dirbti, ir po šešių mėnesių žmogus mirė.

– Jis buvo alkoholikas. Pats suardė sau kepenis.

– Nes namuose nebuvo žmonos, kuri pasirūpintų, kad būtų pavalgęs. Jis sėdėdavo su buteliu rankose laukdamas jos, o kai ši parsirasdavo, niekas jau nebelįsdavo į burną.

– Tai dėl jo mirties kalta žmona?

– Žinoma. Argi Mergelė Marija dirbo? Ar tau teko kur nors Biblijoje skaityti, kad ji būtų užsidėjusi plaukų tinklelį ir pakavusi maistą į dėžes? Ar teko girdėti, kad ji būtų pardavinėjusi apatinius parduotuvėse? Vienintelė Biblijos moteris, kuri dirbo ne namuose, buvo Marija Magdalietė, bet ir ji metė savo darbą.

– O ar Kristus bent kartą buvo pasigėręs?

– Nepiktžodžiauk. Nepakęsiu to savo namuose.

Motina susirado darbą pakuoti sausainius kepykloje, bet tam jai teko pameluoti apie savo išsilavinimą. Pasakė, kad mokėsi aukštojoje mokykloje ir jos nebaigė, nes buvo pašalinta.

– Per tris savaites neuždirbai nė cento, – priminė motina.

Ji stovėjo abiem rankoms įsirėmusi į klubus ir palinkusi prie tėvo, tarytum medkirtys prie pasirinkto kirsti kamieno.

– Namų statyboje darbų tai padaugėja, tai sumažėja. Juk pati žinai. Atsigriebsiu iš kito užsakymo.

– Tačiau maisto ir drabužių reikia visada. Negaliu leisti berniukų į mokyklą be pavasarinių švarkelių.

– Matai? Tapai mados verge! Tu pasirengusi sugriauti šeimą, kad praturtintum kokį nors gobšuolį dizainerį! Jeigu nešvaistytum pinigų, išsiversti būtų lengviau.

– Ir kurgi aš švaistau pinigus?

– Tu vedei vaikus pas dantų gydytoją.

– Jiems skaudėjo dantys.

– Tai reikėjo duoti vaikams butelį karšto vandens arba pasakyti man. Pririšai prie danties virvelę, pritvirtinai prie durų rankenos, truktelėjai – ir penki doleriai sutaupyti.

– Tai sakai pinigų mums nereikia? Teisingai supratau?

– Sakau, kad uždirbu pakankamai gyvenimui. Aš vykdau savo pareigas. O tu – motina. Turėtum rūpintis savo pareigomis.

– Neatsakei į mano klausimą.

– Kokį klausimą?

– Sakai, kad mums nereikia pinigų?

– Teisingai.

– Tada eisiu dirbti, bet pinigus pasiliksiu sau.

– Jau pirmadienį būsi išleidusi savaitės uždarbį, o antradienį skolinsiesi pinigų iš manęs. Šiaip ar taip, kas prižiūrės Tomą?

– Makvitai prižiūrės jį už dešimt dolerių per savaitę.

– O! Jau leidi pinigus, kurių dar neuždirbai.

Rytą ji mums paserviruodavo stalą, o pusryčius palikdavo orkaitėje, kad neatauštų. Kai grįždavome namo pietų, tėvas, kuriam vis nesisekė susirasti darbo, dažnai jau būdavo iškepęs maltos jautienos su bulvėmis. Kartais jis pakepindavo Bolonės dešros, papjaustęs griežinėliais; kai griežinėliai išsipūsdavo, jis juos apversdavo, o įdubimus užpildydavo plaktais kiaušiniais.

– Ko išmokote šįryt? – paklausė jis kartą.

– Nieko.

– Puiku, saugosiu savo įrankius, kad jie būtų tinkami dirbti. Kai jus už kvailumą išmes iš mokyklos, galėsite keltis šeštą valandą su manim ir iki sutemų plūktis su rąstais ir lentomis. Būsime komanda. Statysime namus trise.

Kai pusę šešių namo grįždavo motina, Džeris, Tomas ir aš puldavome prie jos, ištraukdavome iš rankų rankinę, norėdami pažiūrėti, ar ji nebus parnešusi namo sulūžusių sausainių. Kartą, vos įžengusi pro duris, net nenusivilkusi palto, ji ėmė komanduoti:

– Deivai, padenk stalą. Džeri, nuskusk bulvių.

Tėvas laukė rūsyje, kol pašaukėme jį vakarieniauti.

– Kaip čia išeina, kad visada valgome keptą maistą? – paklausė tėvas.

– Nes tik iškepti ką nors ir spėju, kai grįžtu iš darbo.

– Šit kaip! Visa šeima turi kentėti dėl to, kad tu nori kažką nusipirkti pas skudurininką miesto centre.

– Kodėl tu nepradedi ko nors gaminti, kol manęs nėra?

– Gaminti maistą – motinos pareiga.

– Berniukai, nesakau, kad turite gaminti, kai aš namie. Tačiau noriu, kad nuo šiol iki mano sugrįžimo padengtumėte stalą ir priskustumėte bulvių. O tu – ji pasisuko į tėvą – kai nedirbi, gali iškepti mėsos. Tiesiog įdėk ją į kepimo kaistuvą, uždenk, tada – į orkaitę, paskui nustatyk jungiklį ties skaičiumi „350“. Kaip manai, ar susidorosi su tokia užduotimi?

– Cha! Apie maisto gaminimą žinau viską, ko reikia.

Mudu su Džeriu mėgome klausytis, kaip ji nurodinėja tėvui.

Savaitėms einant, pradėjo dėtis nuostabūs dalykai. Kai įtrūko Džerio ritulio lazdos mentė, motina nupirko jam naują lazdą. Jis kruopščiai apvyniojo lipnia juosta įtrūkusiąją ir naudojo ją žaisti kelio ritulį, o naująja žaisdavo tik ant ledo. Ji net nupirko jam guminį bumbulą uždėti ant lazdos galo, užuot apvyniojus jį lipnia juosta. Kartais Džeris paskolindavo tą bumbulą man, ir tada įmušdavau daugiau įvarčių.

Tėvas liepė mums parašyti skelbimus „Stalius ieško darbo“ su mūsų telefono numeriais ant sukarpytų juostelių skelbimo apačioje ir išklijuoti juos ant universalinės parduotuvės skelbimų lentos.

Vieną dieną motina parnešė kartono dėžę su šešiais mažais koka kolos buteliukais. Man, Džeriui ir Tomui teko po du, ir, rodydami savo dėkingumą, mes netgi davėme gurkštelėti koka kolos ir jai.

– Tai kiek tu uždirbi? – paklausė tėvas, stebeilydamasis į tuščius koka kolos buteliukus.

– Tai tik pinigai smeigtukams – pats taip sakei.

– Žinoma, smeigtukams, drabužiams, koka kolai ir ritulio lazdoms. Kodėl neskiri pinigų kokiems nors naudingiems dalykams?

– Pavyzdžiui, buteliui?

– Kodėl gi ne? Butelis ruginės kartą per keletą savaičių, kad parodytum savo dėkingumą, būtų visai ne pro šalį.

– Kodėl pats nenusiperki?

– O kas čia moka sąskaitas?

– Sakei, kad tau nereikia mano pinigų.

– Man ir nereikia, tik negaliu pakęsti tokio išlaidavimo.

– Štai ką tau pasakysiu – susitarkime: aš kas antrą savaitę pirksiu bakalėjos prekes ir mokėsiu už vandenį, o tu mokėk už elektrą.

– Va, čia tai kalba! Aš taupysiu pinigus svarbesniems dalykams.

– Kokiems, pavyzdžiui?

Tėvas karštligiškai bandė sumoti, ką čia pasakius.

– Pavyzdžiui, batams.

– Batams?

– Juk girdėjai, ką pasakiau.

– Abiems berniukams reikia batų dabar. Duokš šen dešimtinę.

– Neturiu.

– O kaipgi tie pinigai, kuriuos sakei taupąs?

– Turėjau galvoje, neturiu su savimi. Reikės eiti į banką.

– Išvaduosiu tave nuo bėgiojimo. Iš tos dešimtinės sumokėk už šios savaitės bakalėjos prekes ir už visas paslaugas kitą savaitę.

Kovui baigiantis, tėvas dirbo namų statybose, tuo pačiu metu jam pasipylė skambučiai dėl vidaus remonto darbų, kurių jis laukė visą žiemą.

– Spintos? Nori spintos dabar, kovą? Poniute, visą žiemą laukiau tavo skambučio, bet dabar statau namus. O kam tau ta spinta vasarą? Vasarą deginkis. Eik maudytis. O lapkritį bus spinta.

Svetainėje atsirado nauja sofa ir krėslas. Tėvas parėjo iš darbo vėliau negu motina. Ji sėdėjo virtuvėje, o jis vaikščiojo pirmyn ir atgal palei sofą, ją apžiūrinėdamas. Pabraukęs ranka per porankio audeklą, pakraipė galvą.

– Mažiausiai pusantro šimto dolerių! – konstatavo jis. – Bene tau padidino atlyginimą?

– Pirkau juos išsimokėtinai.

Tėvas pačiulpė savo pypkę. Nikotinas kandiklyje nerimastingai sugurgėjo.

– Nori pasakyti, pasiskolinai pinigų?

– Nėjau į banką ar kur nors kitur. Parduotuvė teikia tokią paslaugą.

– Ir reikės mokėti procentus?

– Nedidelius.

– Štai kaip! Prasidėjai su palūkininkais! Kai bandžiau įkeisti namą, privertei mane atšaukti sutartį. Sakei, jokių skolų. O dabar parduodi sielą kažkokiam perėjūnui prekeiviui baldais.

– Tokia jau čia tvarka. Aš neparduodu savo sielos, tik perku išsimokėtinai.

– Ir kiek laiko reikės mokėti? Visą gyvenimą?

– Penkiasdešimt savaičių.

– O jeigu tave atleis?

– O kodėl mane turėtų atleisti?

– Fabrikai atsidaro, užsidaro – įprastas dalykas.

– Tada jie pasiims baldus.

– Jau matau prie durų antstolį su sunkvežimiu. Visi kaimynai susibūrę aplinkui žiūri, ką čia nutvėrus per varžytines. O netrukus, kaip iš tavęs galima tikėtis, tu pasiųsi berniukus pardavinėti laikraščių, kad galėtum nusipirkti sau suknelių.

Tą vakarą vakarienė buvo nebyli.

Tėvo darbo valandos neprognozuojamos. Kartais jis keletą savaičių iš eilės anksti išeidavo ir vėlai grįždavo, tačiau kartais parėję iš mokyklos netikėtai rasdavome jį namie. Kai būdavome vieni su tėvu, stengdavomės atrasti namuose kampus, kur jis rečiausiai užklysdavo, arba išsliūkindavome į tuščius sklypus paieškoti statybiniame lauže lazdų tvirtovėms statyti. Mums per neatsargumą pasipainiojus jam po akimis, kaipmat pasinaudotų galimybe pamokyti mus gyvenimo išminties.

Tėvas niekuomet nesibelsdavo. Jis tiesiog atlapodavo duris. Laimei, jo žingsniai buvo labai sunkūs ir girdėdavome jį ateinant. Vieną popietę Džeris prieš pietus ruošė namų darbus, kad vėliau galėtų eiti pažaisti ledo ritulio.

– Ką darai? – paklausė tėvas.

– Namų darbus.

– Rašai plunksnakočiu?

– Mokytojas sakė, kad jeigu norime, galime pratintis rašyti plunksnakočiu atlikdami namų darbus.

– Tu neteisingai jį laikai.

– Kodėl?

– Dangtelis. Dangtelį reikia uždėti ant plunksnakočio galo, kad jis įgytų reikiamą pusiausvyrą.

– Man nepatinka rašyti uždėjus dangtelį. Plunksnakočio viršus pasidaro pernelyg sunkus.

– Parodyk savo rašyseną. Hmm. Rašai kaip vištos koja. Atrodo kaip urvinio žmogaus raštai. Uždėk ant galo dangtelį. Ir kad nematyčiau rašant be jo.

– Tėti…

– Jokių atsikalbinėjimų. Sakau tau, kai paaugsi, būsi man už tai dėkingas. Ir liaukis griežęs dantimis! Tas dantų gydytojas lupa nuo manęs devynis kailius.

Sunkiausia su tėvu būdavo tada, kai motina po darbo kur nors užtrukdavo. Vieną dieną ji turėjo eiti aplankyti draugės mažylio.

– Džeri, išplauk indus, – paliepė tėvas po vakarienės. – Deivai, apvilk mažylį Tomą striuke ir apauk batais. Susitiksime kieme. Man reikia ištraukti iš pašiūrės karutį. Eisime pavaikštinėti.

– Šiandien vėl šiukšlių rinkimo diena? – paklausiau Džerio, kai tik tėvas išėjo.

– Nemanau. Turbūt jis nori paimti ką nors iš miško medžiagų sandėlio.

Tėvas užtraukė mudviems gėdą, kai paėmė senas medines kopėčias iš Reidžių, gyvenančių kiek toliau toje pačioje gatvėje, kiemo. Paskui vaikai savaitę vadino mus šiukšlių rinkėjais tol, kol Džeris sukruvino tiek daug nosių, kad niekas nebedrįso nieko sakyti. Tėvas laukė mūsų kieme.

– Kur eisime? – paklausė Džeris.

– Į Vestono centrą.

– Kurių galų?

– Ne tavo reikalas. Eime.

Vestono centras – dvi šimto jardų ilgio parduotuvių eilės – buvo už mylios; tėvas paėmė už karučio rankenų ir mes leidomės į kelią. Karutis buvo savadarbis, su viduje maišyto cemento dėmėmis. Tėvas ant dugno padėjo laikraštį, o tai reiškė, kad nutarė pirkti kažkokį daiktą, kurio nenori sutepti.

Leistis į miestą su karučiu buvo ką geriau negu eiti ten apsivilkus chalatą. Visą kelią kėblinau nudelbęs akis į žemę. Džeris laikė aukštai iškėlęs galvą, jeigu kurie nors iš kaimynų berniukų išdrįstų laidyti komentarus. Kol tėvas buvo šalia, jis negalėjo iškaršti jiems kailio, bet galėjo įsiminti jų veidus ir atsigriebti vėliau. Kai pusiaukelėje mažasis Tomas pradėjo nebespėti su mumis, tėvas įsodino jį į karutį. Tomui tai patiko, bet mudu su Džeriu pasijutome dar nesmagiau.

– Bene ketini tą berniuką pasodinti sode? – paklausė kažkoks senis.

– Ne, ne, – atsakė tėvas. – Vežam jį į turgų parduoti čigonams.

Mums einant toliau Tomas ėmė bliauti.

– Liaukis verkti, dėl Dievo meilės, – ramino tėvas Tomą. – O šiaip, kaip manai, kiek už tave galėtume gauti? Turbūt neverta nė terliotis.

Tėvas stūmė karutį su jame sedinčiu Tomu tiesiai per Vestono bulvarą, kur šaligatviuose buvo pilna žmonių, grįžtančių iš darbo namo ir skubančių apsipirkti prieš pat užsidarant parduotuvėms. Vyrai ir moterys skyrėsi į šonus, praleisdami mus. Prie kiekvieno šaligatvio krašto tėvas turėdavo paversti karutį atgal, kad užkeltų jį ant šaligatvio. Mes sustojome prie buitinės technikos parduotuvės.

– Džeri, palauk čia ir pasaugok karutį, kad kas nors nenušvilptų. Deivai ir Tomai, eime su manim.

– O kodėl aš turiu laukti gatvėje? – pasipiktino Džeris. – Aš irgi noriu užeiti į vidų.

– Tu vyriausias. Žinau, kad galiu tavim pasikliauti.

Džeris linktelėjo ir sukryžiavo rankas, stebėdamas kiekvieną praeivį taip, tarym jis būtų potencialus vagis. Mudu su Tomu užėjome į parduotuvę.

– A, štai ir jūs. O aš jau bijojau, kad nebeateisite.

Pardavėjas vilkėjo tamsiu kostiumu ir dėvėjo akinius juodais rėmeliais. Jis buvo atsirėmęs į skalbimo mašiną taip, tarytum ši jam priklausytų. Mes paprastai neužeidavome į prekių salonus – kokia nauda spoksoti į prekes, kurių vis tiek negali įpirkti? Pardavėjas išsitraukė rašiklį paauksuotu galiuku.

– Jums reikia tik pasirašyti štai čia ir rytoj mes atgabensime prekę.

– Ne. Noriu jos šį vakarą.

– Bijau, kad išvežiotojų darbo valandos jau baigėsi. Nuvežčiau pats, bet manau, kad dėžė netilps į mano bagažinę.

– Mes patys parsivešim. O tu numesk du dolerius.

Pardavėjas atlaidžiai nusišypsojo.

– Matote, pristatymas nemokamas. Jeigu norite, galite pasiimti, bet kaina nepasikeis.

– Tu juk moki išvežiotojams. Moki už benziną. Moki už sunkvežimį. Aš taupau tavo pinigus, tu taupai mano pinigus. Numesk du dolerius.

– Tai labai neįprasta.

– Pakalbėk su savo viršininku.

– Jis dabar užsiėmęs.

– Laukiu penkias minutes. Po penkių minučių turėsi numesti tris dolerius.

Pardavėjas užsuko savo rašiklį ir nuskubėjo į tarnybines patalpas. Sugrįžo greičiau negu per penkias minutes.

– Savininkas sutiko, bet sakė, kad dokumentai turi būti jau pasirašyti. Duosiu jums du dolerius iš kasos.

– Gerai. Deivai, paimk Tomą ir palauk lauke.

Negalėdavau pakęsti, kai jis derėdavosi. Trokšdavau, kad tiesiog sumokėtų tiek, kiek reikia, ir užsičiauptų.

– Ką jis perka? – smalsavo Džeris.

– Velniai žino. Aišku tik tiek, kad mes tai turėsime vežti karutyje.

– Jeigu skalbimo mašiną, tuomet Tomą teks nešti, nebent įkištume jį į vidų.

Iš parduotuvės išėjo du vyrai mėlynais chalatais, nešini didele kartonine dėže. Ant jos buvo išspausdintos raidės „RCA“.

– Ar tai televizorius? – paklausė Džeris tų vyrų.

– Aišku, kad ne radijas.

Mudu su Džeriu suakmenėjome iš nuostabos. Pirkdamas maistą tėvas visada šykštėdavo pinigų pyragui ar sultims, niekada nepirkdavo žaislų, sporto reikmenų ir jokių kitų dalykų, kurių mes norėdavome. Galiojo nebylus susitarimas, kad šių dalykų prašyti turime motinos.

– Ar mama apie tai žino? – pasidomėjo Džeris.

– Tai – siurprizas.

– Dabar ji tikrai pamėgs ledo ritulį, – pasidžiaugė Džeris. – Ji tiesiog negalėjo jo įsivaizduoti klausydama transliacijų per radiją. Tu darai jai didelę paslaugą.

– Tavo motina to nusipelno, – pareiškė tėvas. – Ji taip vargo jus augindama, todėl pats laikas padaryti ką nors malonaus.

Pamatęs, kad nebegalės važiuoti karutyje, Tomas paleido dūdas.

– Tai – televizorius, Tomai, – ramindamas aiškino jam Džeris, bet Tomas nesiliovė bliovęs. – Te-le-vi-zo-rius. Dabar galėsi žiūrėti animacinius filmukus. Jie tarsi komiksai, tik judantys ir kalbantys.

Mūsų tėvai neleisdavo skaityti komiksų, ir mudu su Džeriu matydavome juos tik kitų vaikų namuose.

– Judančių paveikslėlių knyga! – pagaliau pasakė Džeris, ir nors Tomas vis dar iki galo nesusigaudė, apie ką šis kalba, nusišluostė nosį ir uždėjo ranką ant karučio krašto. Kad ir kas buvo toje dėžėje, tai priklausė jam.

Keliauti namo buvo kur kas smagiau negu į miestą. Užuot ignoravę mus ar gręžę pašaipiais žvilgsniais visiškai nepažįstami žmonės, žvelgdami į tą dėžę, šypsojosi.

– Ir aš greitai pirksiu televizorių, – praeidamas pro šalį pasakė žmogus, vilkintis kostiumu. Negalėjome patikėti, kad dabar turime televizorių, kažką, ko dar neturi kostiumuoti žmonės. Mes ne tik juos pasivijome, bet ir pralenkėme.

Kai įėjome į savo gatvę, pamatėme vaikus, žaidžiančius lauke. Džeris šūktelėjo jiems, kad turime televizorių. Greitai paskui mus išsirikiavo nelygi vaikų procesija, o ponia Brajant, sėdėjusi verandoje, nudūmė į vidų skambinti kaimynams. Žinojome, kad nė viena kita šeima gatvėje neturėjo televizoriaus – o mes apie kaimynus žinojome viską, net tai, kurie tėvai karšdavo vaikams kailį diržu, o kurie – ranka.

Kai sugrįžome namo, ponas Makvitis sėdėjo verandoje rūkydamas cigaretę; jis padėjo tėvui įnešti dėžę į vidų. Kol jiedu jungė televizorių prie elektros laidų, visiems mums, išskyrus Džerį, teko palaukti kieme.

– Ką žiūrėsite? – paklausė vienas iš vaikų.

– Aš žiūrėsiu „Labanakt, vaikučiai“ ar ką nors panašaus, tačiau tėtis pirko jį tam, kad mama susipažintų su ledo rituliu.

– Oho. Turbūt tėtis labai myli tavo mamą.

Tada Džeris atidarė laukujes duris ir įleido mus visus į vidų. Pritemdytame kambaryje jau sėdėjo Makvitai, vaikams teko sėstis ant grindų arba stovėti valgomajame, mažesniesiems išsirikiavus priekyje. Ponia Makviti pasisodino Tomą ant kelių, o Tina, plekštelėdama sau per kelius, pakvietė sėstis mane. Buvau jau per didelis sėdėti moteriai ant kelių, bet atsisėdau su džiaugsmu; ji apglėbė mane rankomis ir padėjo jas man ant kelių. Girdėjau, kaip Tina kramtė gumą, jaučiau jos judančius žandikaulius ir užuodžiau saldų gumos burbulų kvapą, sklindantį iš burnos. Ponas Makvitis užgesino likusias šviesas, o tėvas įjungė televizorių. Kiek palaukus ekrano vidury pasirodė šviesos taškelis, o paskui – šviesios pamėkliškos figūros. Ponas Makvitis pareguliavo anteną, ir staiga įžiūrėjome vaizdą. Storas vyras vilkėjo klouno kostiumu; vos tik jį pamatęs Tomas ėmė juoktis. Per grimą ant jo veido matėme, kad jis įtūžęs, panašiai kaip tėvas, kai pamatydavo mus nupjaunant riebią mėsos dalį.

– Alisa! – riaumojo jis. – Alisa!

– Kas nutiko, Ralfai?

Rankoje ta moteris laikė pašluostę indams ir atrodė taip, kaip mano motina, kai užklupdavo tėvą slapčia gurkšnojantį viskį šeštadienio popietę – nusivylusi, bet nenustebusi.

Žmonės ekrane buvo visai kaip mes, tik kur kas juokingesni. Kai tik prapliupdavome juoktis, pajusdavau, kaip Tinos krūtys remiasi man į nugarą. Troškau, kad ji juoktųsi nepaliaujamai.

Išorinės durys vis dar buvo atidarytos, kaimynai užeidavo nesibeldę ir būriavosi prie slenksčio, žvelgdami vienas kitam per galvas. Kai pasibaigė Ipana dantų pastos reklama, perbraukiau liežuviu sau per dantis. Norėjau, kad mano dantys būtų kaip žmonių ekrane – balti ir tiesūs. Troškau ir ekrano gėrybių, ir Tinos. Saldus jos pučiamų gumos burbulų kvapas veikė mano jusles smarkiau negu bet kokie kvepalai.

Žiūrėjome vieną laidą po kitos, be jokios pertraukos, tik poniai Makviti kartą teko išnešti Tomą perrengti, kai jis apsišlapino sėdėdamas jai ant kelių. Grįžo motina. Keletas veidų, baltų nuo televizoriaus lempos švytėjimo, pasisuko į ją, o paskui vėl nusigręžė į televizorių. Ji buvo neįprastai tyli ir prasmuko į vietą, kur sėdėjo ponia Makviti.

– Iš kur jis? – paklausė motina, konkrečiai į nieką nesikreipdama.

Televizoriaus švytėjimas mus buvo prikaustęs, todėl, praėjus šiek tiek laiko, Džeris jai atsakė:

– Tėtis nupirko. Tai yra dovana tau, kad išmoktum vertinti ledo ritulį.

Ji linktelėjo, bet abstrakčiai, ir nusišypsojo žmogui ekrane, sėdinčiam prie pianino ir dainuojančiam dainas, nors jo galvą buvo pervėrusi strėlė. Nuostabu, bet jam visai nebėgo kraujas.

– Kaip jį pirkai? – paklausė motina.

– Išsimokėtinai, – atsakė tėvas.

– Kiek įmokų?

– Keturiasdešimt. Turėsime atsiskaityti už jį anksčiau negu už baldus.

Dienos ilgėjo. Tą vakarą gatves turėjo skardenti vaikų, žaidžiančių purvinuose grioviuose, krykštavimas ir juos drausminančių kaimynų, bandančių neleisti jiems artintis prie neseniai apsėtų pievelių, kur žolė pradėjo leisti pirmuosius plonyčius stiebelius, šūksniai, tačiau gatvėje buvo tylu. Tik vėlai sutemus kaimynai po vieną pradėjo skirstytis, ir mes likome vieni priešais televizorių. Kai vienuoliktą prasidėjo žinios, motina išjungė televizorių ir liepė eiti miegoti. Aštrioje lempos šviesoje mes markstėmės, žiovavome ir lėtai pakilę grįžome į savo gyvenimą. Jautėmės taip, tarytum būtume pažvelgę į stebuklingą šulinį; vis susugrįždavome prie jo, kad pamatytume pasaulį, kuris buvo kur kas įstabesnis negu mūsiškis.

Perstatėme televizorių, kad galėtume žiūrėti pietaudami. Tėvas jau, regis, taip smarkiai nebepykdavo, kai mudu su Džeriu nupjaudavome riebiąją mėsos dalį – mes tik turėdavome įdėti ją į jo lėkštę, kad maistas neprapultų veltui. Kai ponas Makvitis pasakė, kad galėtume matyti daugiau kanalų, jeigu turėtume lauko anteną, tėvas pragręžė lango rėmuose mažą skylutę ir per ją nutiesė laidą prie kamino. Kartais, kai būdavo geras oras, galėdavome žiūrėti laidas iš Bafalo.

Iš „Ozis ir Harieta“ tėvas išmoko vilkėti susegamus megztinius, motina iš „Aš myliu Liusę“ sužinojo apie bifšteksų peilius. Šeštadienio vakarais žiūrėdavome „Ledo ritulio naktis Kanadoje“, ir vienintelis trūkumas mums, vaikams, buvo tas, kad prieš tai tekdavo žiūrėti „Vakarą su Lorensu Velku“. Tačiau net iš šios laidos šio to išmokome. Džeris sumaišė muilą su vandeniu ir padarė iš laikraščio piltuvėlį, kad Tomas galėtų pūsti burbulus. Šeštadienio rytais Tomas žiūrėdavo savo „Labanakt, vaikučiai“, o Džeris sekmadienio popietėmis – futbolą. Kai rodydavo imtynes, tėvas juokdavosi kaip pakvaišęs, o kartą net paleido degančią pypkę iš burnos.

Kai televizorių atsirado ir kituose mūsų gatvės namuose, kaimynai ėmė lankytis rečiau, o kai rodydavo kai kurias laidas, pavyzdžiui, „Lesę“, visas rajonas tarytum išmirdavo. Vakarais mes kartu žiūrėdavome „Vakarą su Edu Salivanu“, kęsdami sentimentalias dainas, kurios taip patikdavo tėvams dėl cirkininkų pasirodymų, lėlių vaidinimų ir guminio žmogaus, kurį buvo galima sukti ir lankstyti tarytum lėlę.

Vieną vakarą, vos tik užmigau, mane pažadino Džeris.

– Kas atsitiko? – paklausiau mieguistas.

– Eikš su manim, tik labai tyliai. Tai – paslaptis.

Mes basų kojų pirštų galais tykinome per virtuvę ir Džeris sustabdė mane ten, kur galėjome matyti sofos galą. Motina ir tėvas sėdėjo kartu ir žiūrėjo kažkokią televizijos laidą. Jis buvo uždėjęs jai ranką ant pečių, o ji – prigludusi prie jo.

Stebėdamasis pažvelgiau į Džerį, o jis pridėjo prie lūpų pirštą. Matyti tėvą apkabinusį motiną buvo nuostabu ir šiek tiek šlykštu. Juk jie suaugę, jiems nederėjo glamonėtis kaip paaugliams, kuriuos matydavome parke.

Mudu su Džeriu buvome šnipai slaptame suaugusiųjų pasaulyje ir tyliai atsisėdome ant grindų, norėdami pažiūrėti, ką jie darys, ir paklausyti, ką kalbės.

– Man ką tik pasiūlė kitą darbą, – pasakė motina.

– Kokį?

– Raštvedės. Siūlo dešimčia dolerių daugiau negu uždirbu dabar, bet darbas Toronto centre.

– Sutik, – tarė tėvas. – Ištrūksi iš to fabriko ir turėsi švarų darbą. Jeigu turėčiau automobilį, galėčiau paimti tave autobusų stotelėje. Galėtume nusipirkti jį išsimokėtinai.

Kai motina pasilenkė pabučiuoti tėvą, mudu su Džeriu tyliai sprukome atgal į savo kambarį. Reginį stebėjome ne taip jau ilgai, kad būtume tikri, jog ji lenkiasi prie jo lūpų, o ne skruosto – tai būtų buvę pernelyg nepadoru.

SKALŪNAS

Vyras mūvėjo nudribusiomis kelnėmis, vilkėjo suglamžytu rudu švarku, ant galvos buvo užsimaukšlinęs skrybėlę, kuri prieš tai tikriausiai buvo keletą kartų suplota, o paskui ištiesinta. Jis stovėjo nugara į mus ir žiūrėjo į kitą geležinkelio estakados, jungiančios Hamberio upės krantus, pusę.

– Vieną pagaliau užtikome, – pasakė Džeris.

– Ką užtikome?

– Valkatą, asile. Jis tikriausiai laukia lėtaeigio prekinio traukinio.

Slysčiodami skalūnu, kuris sudarė Hamberio slėnio šlaitus, mudu su Džeriu užsiropštėme aukštyn, prasibrovėme pro erškėčių krūmus ir sustojome prie estakados bėgių. Ant pečių nešėmės odines kuprines, kurias Senis buvo atsivežęs iš Vokietijos. Turėjome sumuštinių ir saldžios šaltos arbatos butelių, užkimštų vaškiniu popieriumi, kurį prilaikė aplinkui kaklelį apvyniotos gumelės. Arbata visada tekėdavo, nuėjus nedidelę kelio atkarpą buteliai tapdavo sunkūs, todėl ištuštindavome juos gerokai prieš pietus, o popiet ištroškę turėdavome maldauti vandens.

Tačiau šie vargai atsipirkdavo. Senis beveik niekada neidavo prie upės, taigi mes išsivaduodavome nuo namų ruošos darbų ir neturėdavome prižiūrėti Tomo. Reikėjo tik įsigudrinti išsmukti jo nepastebėtiems, nes kaskart pamatęs mus išeinančius iš namų Tomas pradėdavo verkti ir bėgdavo iš paskos. O jeigu mus pamatydavo Senis, galėjo būti net blogiau. Jeigu tą dieną sumanytų mums ką nors paliepti, įsakytų likti namie.

Upė žymėjo miesto ribas, o kitame krante pasaulis atrodė įstabesnis negu mūsiškis. Aidas ten atkartodavo priemiestyje netylantį bildesį ir kalimą, bet namai, kurie kilo iš purvo, Etobikoke atrodė daug įspūdingesni negu mūsiškiai. Ten dygo ne mažos plytų dėžės, o plačiai išsidriekę vienaaukščiai namai, kuriuose kažkokiu stebuklingu būdu tilpdavo trys ar net keturi miegamieji. Šitų namų stogai buvo žemi, ilgomis atbrailomis, tad jie atrodė taip, tarytum mūvėtų beretes, dabitiškai patemptas ant vienos akies. Garažuose tilpo po du automobilius. Nusigavę į Etobikoko pusę paprastai leisdavome laiką Vestono golfo aikštelėje. Žaidėjų patarnautojų viršininkas mums sakydavo, kad galėsime ten dirbti, kai sulauksime trylikos, o kol kas naršydavome aikštelės nelygumus, ieškodami pamestų golfo kamuoliukų, o radę slapčia slėpdamiesi krūmuose prie aštuntos duobelės pardavinėdavome juos žaidėjams – iš pradžių įdėmiai juos nužvelgdami ir bandydami pagal išvaizdą nuspėti, ar jie neišduos mūsų golfo aikštelės prižiūrėtojui.

Hamberio upės slėnis tarp Vestono ir Etobikoko buvo niekieno žemė, vieta, kur nuo grotelių, dengusių audros vandens kolektorių vamzdžius, įtaisytus krantuose, buvo nupjautos spynos. Įlįsdavome giliai į tuos vamzdžius, pasišviesdami kelią žvakigaliais, ir laidynėmis šaudydavome žiurkes.

– Ei, berniukai, – šūktelėjo valkata nuo estakados. Jis neatsisuko, ir mudu su Džeriu susižvalgėme, stebėdamiesi, kaip jis mus pamatė.

– Jis pasikabinęs veidrodžius ant skrybėlės kraštų, – sušnabždėjo Džeris.

Priėjome arčiau. Jis atrodė kaip daugelis vyrų, su kuriais dirbo tėvas: raukšlėta alyvuogių spalvos oda, keli šašai ant kaklo tose vietose, kur jis įsipjovė besiskusdamas naudotu Blue Blade skustuvu.

– Berniukai, ar turite laikrodžius?

Mes papurtėme galvas.

– Gal nujaučiate, kelinta dabar valanda?

– Ne.

– Man iš jūsų jokios naudos, bet gal aš galėčiau būti jums naudingas. Mėgstate limonadą?

– Gal ir mėgstam. O ką? – paklausė Džeris. Jis atkišo smakrą taip, kaip darydavo, kai rengdavosi pulti muštis.

– Turiu šešis buteliukus limonado savo stovykloje kitoje upės pusėje. Kiekvienam po du.

– Ko už tai norite? – paklausė Džeris.

– Tikėjausi, kad man pasakysite, kelinta dabar valanda, bet matau, kad iš jūsų naudos nebus.

– Jūs valkata? – paklausiau aš, o Džeris greitai smarkiai įspyrė man į kulkšnį. Vargu ar kas būtų pastebėjęs, kad jis nors kiek sujudėjo. Šioje srityje Džeris turėjo daug patirties.

– Aš keliautojas. Buvau Aliaskoje ir Kalifornijoje. Galiu jums papasakoti, ką mačiau.

– Pasakojimai mums nerūpi, – atšovė Džeris.

– Kaip norite. O tuos koka kolos buteliukus tikrai turiu savo stovykloje.

Vyras toliau stebeilijosi į kitą upės krantą.

– Ketinate eiti per estakadą? – paklausė Džeris.

– Galvoju, ar nevertėtų surizikuoti. Nenorėčiau bristi per upę ir šlapinti kojų. Nereikėtų leistis šia slėnio puse ir lipti į kitą. Mano amžiaus žmogui pradeda skaudėti keliai.

– Kas keleri metai kas nors žūsta bandydamas pereiti estakada į kitą krantą.

– Tie žmonės nežino tvarkaraščio. O aš žinau. Šeštadieniais čia važiuoja tik greitasis keleivinis traukinys – po pirmos penkiolika.

– Tai štai kodėl klausėte, kiek dabar valandų?

– Taip. – Jis užgesino cigaretę. – Kaip manote, berniukai, ar dabar jau vėliau negu penkiolika po pirmos?

– Nežinau.

– Aš irgi nežinau, – pasakė jis ir dar valandėlę pažiūrėjo į kitą estakados pusę. – Jeigu norite koka kolos, galite eiti su manimi. Jeigu bijote, perbriskite upę ir ieškokite mano stovyklos kairėje pusėje, šiek tiek toliau nuo naujo namo statybos. Lauksiu.

Jis patraukė estakada link kito kranto, keistai tapendamas trumpučiais žingsneliais. Pabėgiai buvo iškloti per toli vienas nuo kito, kad galėtum žengti per du iš karto. Jis pusiau bėgo, pusiau ėjo.

– Ką manai apie tą koka kolą? – paklausiau Džerio, kai valkata jau negalėjo mūsų išgirsti.

– Man regis, jis nesveikas.

Linktelėjau, nors nelabai supratau, ką Džeris turėjo galvoje.

– Bet jis neatrodo nei labai stiprus, nei labai protingas. Galėtume pasiimti tą koka kolą ir dingti.

– Nori eiti paskui jį?

– Galbūt. Paliesk bėgį.

– Kam?

– Tiesiog paliesk.

Buvo rugsėjo pabaiga, bet saulė vis dar svilino, ir, palietus bėgį, jis degino.

– Virpa, – pasakiau.

– Jėzau, traukinys atvažiuoja.

Mudu ėmėme šaukti valkatai, bet šis neatsisuko. Atsitraukėme atokiau nuo bėgių, bet stovėti ant šlaito buvo nelengva, nes skalūnas, sutrupėjęs sidabrinio dolerio dydžio gabalėliais, vis slydo iš po mūsų kojų. Paslydę galėjome nukristi iš dešimties metrų aukščio.

Valkata buvo nuėjęs daugiau negu pusę kelio, kai išgirdome tolumoje už mūsų artėjantį traukinį. Garsas artėjo taip kankinamai lėtai, kad buvau įsitikinęs, jog jis spės pasiekti kitą estakados galą, bet traukinys netikėtai atsidūrė prie mūsų. Apkurtau nuo oro gūsio ir stūmoklių dundėjimo. Užsidengėme rankomis ausis ir stebėjome valkatą. Jis neatsigręžė ir nepuolė bėgti, tik pradėjo greičiau tursenti trumpais žingsneliais.

Tai buvo ne keleivinis traukinys, o kažkoks senas garvežys, tempiantis virtinę tuščių platformų – lūžena, važiuojanti į sąvartyną. Bet jis judėjo greitai. Mašinistas tikriausiai nematė valkatos, nes neįjungė švilpiančio signalo, ir garvežys artėjo prie jo bauginamai greitai. Vėjas nuplėšė valkatai nuo galvos skrybėlę ir nuskraidino ją jam už nugaros, bet šis neatsisuko ir nebandė jos pagauti. Tap, tap, tap… Kai traukinys praūžė pro jį, valkata jau buvo trys metrai už estakados.

– Jėzau Kristau, – atsipūtė Džeris. – O vyriokas šaltų nervų. Kitas būtų prišikęs į kelnes.

Kai platformos pradardėjo, valkata vėl užlipo ant bėgių, grįžo kelis jardus į estakados gilumą ir pakėlė savo skrybėlę. Kumščiu ją ištiesinęs, pamojavo mums ir dingo krūmuose kitoje pusėje.

– Brisime per upę, – pasakė Džeris ir pradėjo leistis žemyn stačia kalva.

Salpa apačioje buvo tankiai apaugusi plonais medeliais ir krūmokšniais. Ėjau atsilikęs nuo Džerio, kad jo paleistos šakos nepliektų man per veidą. Įkyriai lindo sparvos ir uodai, be to, turėjome saugotis, kad neužliptume ant rąstų ar sudaužytų alaus butelių.

Pavasarį čia lengviau praeiti. Tada visi medeliai būdavo be lapų ir mes galėjome ieškoti tarp šaknų įstrigusių upės atplukdytų daiktų, nuslūgus pavasarinio potvynio vandeniui. Daugiausia būdavo butelių ir drabužių, kurie apsivyniodavo aplink medžių kamienų šaknis ar užkibdavo už ilgų pernykščių žolių, bet visada buvo verta ieškoti atidžiai. Tais metais Džeris tarp žemo medžio šakų surado Spitfire lėktuvo modeliuką. Jo variklis buvo permirkęs, bet lėktuvo kėbulas sveikas, dažai stebuklingai neišblukę. Džeris pritaisė prie jo laidą ir pakabino mūsų kambario palubėje.

Žmonės kalbėjo, kad šaltomis žiemomis į Hamberio slėnį nusileidžia vilkai, ir kartais matydavome kažkokias būtybes, sėlinančias per brūzgynus, bet nebuvome įsitikinę, ar tai vilkai, ar tik šunys. Tais metais per radiją tik ir kalbėjo apie pasiutligę, o mokytojai mokykloje įspėjo vengti draugiškų gyvūnų. Apylinkėse lakstydavo daugybė palaidų šunų. Tą vasarą jie apkandžiojo keletą vaikų, bet nė vienas jų neužsikrėtė pasiutlige. Jie paprasčiausiai neteko ausies arba piršto.

Upės pakrantėje brūzgynai baigėsi. Džeris jau sėdėjo ant uolos ir atsirišinėjo batus. Didžiąją metų dalį Hamberis buvo seklus, ir vasaros pabaigoje daugumoje vietų vandens gylis siekė tik keliasdešimt centimetrų ar pusmetrį. Buvo gilesnių duobių, kuriose spiesdavosi dėlių ir karpių; mudu su Džeriu prigaudydavome jų ir atiduodavome motinai – jais ji tręšdavo krūmų šaknis. Tik paskutinis kvailys galėjo valgyti žuvį iš Hamberio. Kartais mes maudydavomės tose duobėse, bet turėjome tai slėpti. Antras po pasiutligės didžiausias mokytojų ir tėvų baubas buvo poliomielitas. Manėme: jeigu maudysimės užčiaupę burnas, nieko neatsitiks, bet kartais motina suprasdavo, kad buvome vandenyje – užuosdavo iš kvapo, jeigu jis neišsivadėdavo, kol grįždavome namo. Džeris surišo savo batų raištelius, persimetė juos per petį ir atsiraitojo kelnes. Aš pasekiau jo pavyzdžiu. Pasiėmėme pagalius pasiremti vandenyje, nes akmenys ant dugno buvo slidūs nuo glitėsių, o mes, prieš žengdami kitą žingnį ir permesdami visą kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, kojų pirštais turėjome apčiuopti kiekvieną vietą. Dugnas buvo nusėtas stiklo duženų, o vėžiai savo žnyplelėmis gnybdavo mums į kojas, jeigu pataikydavomė į jų urvelius, slypinčius po rudu vandeniu.

Statų krantą kitoje upės pusėje sėmė vanduo, beveik nebuvo vietos atsisėsti, kad galėtume apsimauti kojines ir batus. Vakarinės pakrantės šešėlyje buvo keistai vėsu. Ant sutrupėjusio skalūno šlaito nesimatė beveik jokios augmenijos. Džeris nevykusiai pasirinko vietą pereiti upę. Estakados atrama užkirto mums kelią ir neleido ieškotis lengvesnio kelio žemupio link, jei nenorėjome grįžti į upę, o aukštupio link nebuvo jokio nuožulnesnio šlaito. Nenuostabu, kad valkata surizikavo eiti per estakadą.

– Pažiūrėk, ką radau.

Džeris laikė cigarečių pakelio dydžio skalūno gabalą. Jis turėjo puikiai matomus kažkokio didelio vandens gyvio kontūrus.

– Trogloditas, – pasakė jis.

– O kas tai yra?

– Toks didelis senas vandens gyvis. Kartok paskui mane: trog-lo-ditas.

– Kam?

– Tiesiog pakartok.

– Trogloditas, – pakartojau aš.

– Taip mokomasi naujų dalykų. Stenkis tobulėti arba tapsi toks kaip Senis.

– Jis irgi nemažai žino.

– Bet nieko svarbaus. Šis gyvis buvo įtrėkštas į purvą prieš milijoną metų, ir štai jis čia. Kaip manai, kas iš tavęs liks po milijono metų?

– Nieko.

– Būtent. Nunešiu jį į mokyklą, – nusprendė jis ir įsidėjo trogloditą į kuprinę.

Apžvelgėme priešais mus stūksantį šlaitą.

– Matai tą atbrailą apytiksliai šešių metrų aukštyje?

– Taip.

– Pabandykime ją pasiekti bėgdami į viršų iš visų jėgų, o paskui žiūrėsime, ką daryti toliau.

– Gerai.

Džeris puolė pirmas, o aš atsitraukiau į šalį, nes skalūno gabalai, sprūstantys jam iš po kojų, ėmė kristi man ant galvos. Norint pasiekti tą briauną, reikėjo smarkiai įsibėgėti. Vienintelis būdas Džeriui nenuslysti žemyn buvo giliai spirtis kojomis į sutrūkinėjusio skalūno gabalus, bet jeigu jis taip darytų, prarastų pagreitį. Per pirmus du bandymus Džeris įveikė tik pusę kelio iki atbrailos. Tuomet jo veidas įgavo tokią pat išraišką kaip ir tada, kai rengdavosi tvoti kokiam nors vaikui į nosį arba parblokšti gynėją ledo ritulio aikštelėje. Trečią kartą bandydamas įveikti šlaitą skuodė vos liesdamas kojomis skalūną. Priartėjęs prie atbrailos krašto įsitvėrė už plono krūmo apačios, prisitraukė ir užsiropštė ant jos viršaus.

– Dabar bandyk tu, – šūktelėjo jis man.

Nebūčiau net bandęs, jeigu ne Džeris, sėdintis jau ant atbrailos ir rankomis įsirėmęs į klubus, pašaipiai žvelgiantis į mane. Buvau pasiryžęs ten užlipti vienu bandymu. Atsitraukiau kiek galėdamas toliau ir greitai puoliau šlaitą, kad neįklimptų kojos ir nesulėtėtų žingsniai.

Džeris priklaupė ir ištiesė man ranką – neketinau jos stvertis. Siekiau tos pačios šakos kaip ir jis, bet pajutau, kad slystu. Stvėriausi už kažkokių plonyčių šaknų, kurios kyšojo iš atbrailos apačios. Mano kojos jau visai nelietė šlaito, o tik tabalavo palei jį.

– Kibkis į mano ranką, – pasakė Džeris.

– Negaliu pasileisti!

Jis neįstengė ištiesti rankos taip žemai, kad pasiektų mano riešą. Kai plonos šaknys pradėjo trūkinėti, galvojau tiktai apie „Ištvermingų berniukų“ herojus ir kaip jie elgtųsi tokioje situacijoje. Su savimi, manau, būtų turėję virvę, suvyniotą viename iš maišų, bet jų tėvas, regis, turėjo pinigų virvėms, o mūsiškis neturėjo pinigų niekam. Stovėdamas viršuje Džeris kažką sakė, bet jo žodžių prasmė nepasiekė mano sąmonės. Galvoje sukosi tik mintys apie virvės kainą – trys centai už pusmetrį buitinės technikos parduotuvėje – ir koks ilgis galėtų mane išgelbėti. Tikriausiai apie penkis metrus. Dabar susiknežinsiu galvą dėl to, kad neturėjau varganų keturiasdešimt penkių centų.

Nesuvokiau, kad krentu, jaučiau tik greičio svaigulį, o paskui aštrų skausmą kojoje ir šlapumą prie galvos. Kurį laiką gulėjau, manydamas, kad palei kaklą teka šlapios mano smegenys. Tačiau tai jaudino mažiau negu skausmas kojoje.

Tada virš manęs sušmėžavo du veidai.

– Jis gyvas? – pasigirdo vaiko balsas.

Negalėjau suprasti, ar tai berniukas, ar mergaitė. Jis vilkėjo raudonai languotais Hudson‘s Bay marškiniais, kaip ir šalia stovintis vyras. Tai – mergaitė. Jos plaukai buvo sušukuoti į viršų ir prie pakaušio supinti į kaseles.

– Tu sužeistas, sūnau?

– Koja.

Vyras pakišo ranką man po kaklu ir padėjo atsisėsti. Mano viršugalvis visą tą laiką mirko upėje. Ant galvų pasipylė skalūno lietus – tai Džeris nudardėjo šlaitu žemyn, skubėdamas prie mūsų.

– Neįtikėtina, – pasakė jis, dusdamas iš susijaudinimo. – Tu du kartus atsitrenkei į šlaitą, o paskui išskridai į orą. Maniau, kad tu tikrai negyvas.

Visai negalėjau stotis ant kairės kojos.

– Bet ji vis dėlto nelūžusi, – pasakė vyras. – Tik nevykusiai pasisukai. Turime kuo greičiau uždėti ledo.

Pasakėme jam, kur gyvename.

– Verčiau eime pas mane. Uždėsime ant kojos ledo ir parvešime jus namo.

Jis pasisodino mane ant nugaros ir visi ėmėme kilti ilgu siauru keliu, kurio mudu su Džeriu niekada nebuvome pastebėję. Jaučiausi keistai sėdėdamas ant nugaros svetimam žmogui. Užuodžiau Burmashave skutimosi kremo kvapą, sklindantį nuo jo kaklo, nes mano veidas buvo trikdomai arti jo ausies ir storos juodos akinių kojelės. Gerai, kad jam iš ausų bent jau nestirksojo gyvaplaukiai.

Kelias buvo ilgas ir net pasiekę gatves dar turėjome nemažai paėjėti. Mūrininkai ir dailidės, kurie statė namus, atsitraukė nuo darbo ir žiūrėjo į mus, kai ėjome pro juos. Bijojau, kad tarp jų nebūtų tėvo ir kad jis nepultų prie mūsų savo laužyta anglų kalba aiškintis, kas atsitiko.

Vyras, ant kurio nugaros aš jojau, buvo vardu ponas Lotsas.

– Tai bent laimikis, – pasakė Petsė, eidama šalia jo.

– Gal nori panėšėti šitą laimikį? – paerzino ją tėvas. Jis sunkiai kvėpavo.

– Pats pasigavai, pats ir nešk.

– Jeigu aš vienas nešiu, tai vienas ir valgysiu.

– Į sveikatą, man jis kažkodėl nežadina apetito, – atkirto Petsė, ir jiedu nusijuokė.

Džeris pažvelgė į mane, bet iš jo žvilgsnio nesupratau, ar jis laikė juos pakvaišėliais, ar jie jam patiko.

– Dažnai ateinate prie Hamberio, berniukai? – paklausė ponas Lotsas.

– Kai tik neturime namų ruošos darbų, – atsakė Džeris.

– Žvejojate?

– Kartais. Dažniausiai šaudome į žiurkes.

– Koks tavo rekordas? – paklausė Petsė.

– Kaip suprasti – rekordas?

– Kiek nušauni per dieną?

– Nežinau. Kokias dvi.

– Petsė vieną kartą nušovė keturias. Ji gera šaulė.

– Visa gudrybė yra naudoti guolio, rutulius – pasakė Petsė. – Akmuo jų neužmuša.

– Marmuras irgi neblogai tinka.

– Taip. Tačiau bėda ta, kad žiurkių kaukolės kietos, marmurą gali panaudoti tik kartą, o guolių rutuliai amžini.

Džeris linktelėjo, nutaisęs nusimanančio žmogaus miną.

Atrodė, kad ėjome labai ilgai, kol pasiekėme gatvę, kuri išlindo į eilę naujų namų prie pat upės šlaito. Ponas Lotsas nunešė mane už namo į galinį kiemą, kur stovėjo keletas kiemo baldų, paguldė ant ilgo krėslo ir užkėlė mano koją ant atramos.

– Jūs, berniukai, palaukite čia, – pasakė ponas Lotsas. – Aš nueisiu namo ir atnešiu ledo. Petse, atnešk limonado, jie tikriausiai ištroškę po tokių nuotykių.

– Ką manai? – paklausiau Džerio, kai jiedu nuėjo į vidų.

– Ne koka kola, bet vis šis tas. Jeigu ne tavo kvailumas, būčiau tvojęs tam valkatai per makaulę, ir mudu būtume turėję po tris buteliukus koka kolos, – jis valandėlę pamąstė. – Gerai, kad bent jau nepakratei kojų. Senis dėl to būtų smarkiai suirzęs ir apkaltinęs mane.

Kiemą dengė plati veja, siekusi pintos vielos tvorą, už kurios status šlaitas leidosi link Hamberio upės. Kiemo pabaigoje augo cukrinis klevas, o ant jo šakų, kurios kyšojo virš upės, buvo įrengtas žaidimų namelis. Į kiemą išėjo Petsė, nešina padėklu su stiklinėmis ir limonadu.

– Namelį medyje pastatė tavo tėtis? – paklausė Džeris.

– Ne. Aš pastačiau. Bent jau iš dalies. Jis supjaustė lentas, bet aš jas sukaliau.

– Nuo kada mergaitės meistrauja?

– O kas čia tokio?

– Lažinuosi, kas tas daiktas nukris tiesiai į upę.

– Ateik čia.

– Kam?

– Užlipk ir išbandyk, jeigu manimi netiki.

Džeris atsistojo ir nusekė paskui ją iki kopėčių, kurios buvo prikaltos prie medžio kamieno. Prieš lipdama paskui jį, Petsė nuskynė saują šermukšnio uogų. Girdėjau, kaip Džeris kelis kartus pašokinėjo ant lentų. Paskui stojo tyla. Kažkas smarkiai tvojo man į kaktą, tada pliumptelėjo ant marškinių. Tai buvo ištiškusi šermukšnio uoga.

– Tiesiai į tarpuakį! – sušuko Džeris.

– Aš niekada neprašaunu iš tokio atstumo, – pasakė Petsė.

Ėmiau dairytis, kur nuo jų pasislėpti, bet išėjo ponia Lots, nešina ledo kubeliais, suvyniotais į indų pašluostę. Ji vilkėjo gėlėta suknele. Visos pažįstamos motinos vilkėjo gėlėtomis suknelėmis, bet kiekviena pamatyta nauja mane žavėjo labiau negu ankstesnioji. Jos buvo pasiūtos iš tokios plonos medžiagos, kad atrodė sulanksčius tilptų į rankos delną. Kai Vestone lankydavausi parduotuvėje „Pas Kresgę“, mėgdavau vogčiomis liesti sukneles, svaigdamas nuo minties, kad nuogybė pridengta tik tokia plonyte skraistele.

– Aš seselė, brangusis. Apžiūrėkime tavo koją.

– Jūs nevilkite baltu chalatu.

Ji nusijuokė.

– Namie uniformos paprastai nevilkiu, brangusis. Nebent laukiu skubaus iškvietimo.

Ji atrišo bato raištelius ir numovė kojinę. Kai ėmė čiupinėti koją pirštais, krūptelėjau.

– Nemanau, kad ji lūžusi, bet be rentgeno sunku pasakyti. Kuriame nors kaule gali būti plauko pločio įtrūkimas. Gal Endis galės pavėžėti tave į ligoninę.

– Man viskas bus gerai.

– Mums nesunku.

– Mano tėčiui tai nepatiktų.

– Kalbi apie gydymo išlaidas?

– Na taip, išlaidos jo nepradžiugintų. Bet labiausiai jis nemėgsta, kai krečiu kvailystes.

– Kaip koja? – pasiteiravo ponas Lotsas.

– Manau, berniukui reikia palaikyti ant jos ledo porą valandų, kad atlėgtų sutinimas. Ar tuo viskas ir pasibaigs, paaiškės tik rytoj. Kelintą valandą jūs, berniukai, turite būti namie?

– Apie penktą, pietums.

– Jam bus nuobodu. Gal atnešk krokinolo lentą. Aš padarysiu sumuštinių jiems užkąsti.

– Nenueikite, – pasakiau ponui Lotsui.

– Kodėl?

– Nes jie į mane kažkuo šaudo iš laidynių.

– Oi-oi-oi! – pasakė ponas Lotsas. – Nesąžininga mušti gulintį priešą. Teks juos iš ten išplauti.

Medžio namelyje buvo tylu. Pernelyg tylu. Jie galėjo turėti ten purvo grumstų ar laukinių obuolių. Ponas Lotsas išėmė savo sodo žarną, įjungė ją ir priėjo prie namelio medyje.

– Ei, Petse! Kodėl judviem su šiuo berniuku nenusileidus valandėlei? Mes ketiname pažaisti krokinolą.

– Aš nenoriu.

– O aš labai norėčiau, kad pažaistum.

– Ne dabar, tėti. Prie upės tupi žiurkė. Norime ją nušauti.

Ponas Lotsas pridėjo pirštą prie laistymo žarnos galo, vanduo lanku pakilo į viršų ir trykštelėjo per langą į namelį. Tiedu nusirito žemyn, purtydamiesi nuo plaukų vandenį ir šluostydamiesi akis.

– Ar negalėtumėme pašaudyti į skardines užuot žaidę krokinolą? – paklausė Petsė.

– Kodėl ne.

Ponia Lots nuėjo į vidų, o jos vyras atnešė iš garažo dvidešimt antro kalibro vieno užtaiso šautuvą.

– Jūs šaudote galiniame kieme? – nusistebėjo Džeris.

– Mes gyvename ant aukšto kranto. Naudoju mažas kulkas, vos didesnes negu granulės. Jos nukrenta į upę nepadariusios jokios žalos.

Mudu su Džeriu dar niekada nebuvome laikę rankose tikro ginklo. Ponas Lotsas pastatė ant tvoros keletą skardinių ir parodė, kaip laikyti šautuvą. Jis buvo sunkesnis, negu aš maniau, ir pataikyti į skardines sekėsi ne ką lengviau nei matytuose vesternų filmuose.

– Mums reikėtų kulkosvaidžių, – tarė Džeris.

– Jie nelabai taiklūs, – pasakė ponas Lotsas. – Kulkosvaidžiai skirti kulkų lietui žerti, o ne į konkretų taikinį šaudyti.

Džeris linktelėjo. Iki pusės penktos mano koja taip sustingo nuo ledo kubelių, kuriuos vis dėjo ponia Lots, kad buvau beveik įsitikinęs, jog galėčiau pareiti namo pėsčiomis, bet ponas Lotsas pasiūlė mus pavežti.

– Išleisiu jus už poros kvartalų nuo namų, kad tėvai nepamanytų, jog pakliuvote į kokią nors bėdą. Kur jūs gyvenate?

Pasakiau jam namų adresą.

– Judu galite ateiti pas mus kada panorėję, – pasakė Petsė. – Su jumis smagu.

Petsė lukterėjo, bet mes nieko neatsakėme.

– O aš? Ar aš galiu kada nors pas jus apsilankyti? – paklausė ji.

– Tau bus toli eiti, – užsikirsdamas atšovė Džeris, – be to, mūsų motina serga poliomielitu, todėl visada šiek tiek susinervina, kai kas nors apsilanko.

– Ar ji nešioja kojų sąvaržas? – paklausė ponia Lots.

– Stengiasi nenešioti. Paprastai pasiremia lazdelėmis, bet ji visada pavargusi. Tik jūs nesijaudinkite. Mes patys pas jus užsuksime pasišnekučiuoti.

Ponas Lotsas išlaipino mus netoli nuo namų. Iki tol mano koja vėl atšilo, ir aš turėjau ranka pasiremti į Džerio petį, kad pasiekčiau namus.

– Kam pūtei jiems miglą apie poliomielitą? – paklausiau.

– Ta Petsė visai nieko, bet nenoriu, kad mūsų namuose lankytųsi mergaitė. Pagalvok, ką pasakytų Senis.

Apie tai nepagalvojau. Jis bandytų pajuokauti, o ji nesuprastų nė žodžio, ką sako tėvas savo laužyta anglų kalba. Jam gali šauti į galvą paklausti Petsės, ar ji nenorėtų už mūsų tekėti.

– Tačiau ji gerai šaudo laidyne, – pripažino Džeris. – Pasiimsiu keletą guolio rutulių ir eisiu su ja pamedžioti nutekėjimo vamzdžiuose.

– O kaipgi aš?

– Tau kurį laiką bus sunku vaikščioti. Be to, tu prastas šaulys. Išbaidytum žiurkes mums dar nespėjus prie jų prisiartinti šūvio atstumu.

Kai parsigavome namo, tėvas jau sėdėjo prie stalo laukdamas, kol motina patieks pietus.

– Vos nepavėlavote, – pasakė jis.

– Deivui skauda koją. Jis vos paeina.

– Pirma pavalgykite, – suniurzgė tėvas. – Koją apžiūrėsime po pietų. Kai pilvas pilnas, skausmas ne taip kamuoja.

Motina ant stalo nešė valgį netardama nė žodžio. Špinatų barščiai, dešrelės, rauginti kopūstai, burokų mišrainė ir virtos bulvės. Maistas man sukėlė pasišlykštėjimą, iš dalies dėl to, kad nuo skausmo kojoje pradėjo pykinti, taip pat todėl, kad žinojau, jog Lotsai dabar pietums valgo jautienos kepsnį. Mes niekada nevalgydavome „angliško“ maisto, išskyrus kotletus ir Bolonės dešrą. Jeigu turėdavome pinigų, pietums valgydavome kiaulienos kepsnius ir kumpį, pusryčiams ir vakarienei – dešreles ir kiaulienos muštinius, o jeigu trūkdavo pinigų, maitindavomės kotletais. Kopūstų sriuba ir barščiai. Džeris buvo teisus. Petsę nuo mūsų maisto būtų supykinę.

Motina vis dar tylėjo. Jos akys buvo raudonos, jų beveik nepakeldavo. Už stalo vyravo tyla, kurią pertraukdavo tik tėvas, šliurpdamas sriubą iš savo šaukšto, kuriuo jis visada valgydavo. Šaukštas buvo samčio dydžio.

– Kaip čia išeina, kad tu taip anksti parsiradai namo? – paklausė Džeris tėvo.

Tėvas trenkė šaukštą ant stalo.

– Tikrai nori žinoti kodėl? Ogi todėl, kad tas prakeiktas rangovas, kuris visą savaitę važinėja biuiku, nusprendė bankrutuoti! Jis susitaria su savo bičiuliais banke, paskelbia bankrotą, o paskui perka naują namą, naują automobilį ir vėl viską pradeda iš naujo. O mes, vargo pelės, negauname užmokesčio už darbą, kurį padarėme praėjusią savaitę. Argi ponui su biuiku tai rūpi? Jam nė motais. Mes neegzistuojame tokiems žmonėms kaip jis. Tik kelios savaitės liko iki statybų sezono galo ir kol susirasiu kitą darbą, keletas dienų nueis šuniui ant uodegos. O kas uždirbs pinigų maistui? A? Tu juos uždirbsi?

– Liaukis šaukti ant berniuko, – pasakė motina. – Tu pats kaltas, kad taip atsitiko.

– Ak štai kaip! Vadinasi, tai yra mano kaltė?!

– Jeigu būtum susiradęs darbą gamykloje kaip visi žmonės, taip nebūtų nutikę.

– Ir kas gi neleis gamyklos savininkui pasielgti taip pat?

– Gamyklų savininkai taip greitai neuždaro.

– Ne, jie tik atleidžia žmones iš darbo kelioms savaitėms, jeigu sumažėja užsakymų. Tai tas pats.

Tomas pratrūko raudoti. Tas vaikis puikiai jausdavo, kada laikas paleisti dūdas. Kiekvieną kartą, kai motina su tėvu pradėdavo bartis, jis paplūsdavo ašaromis. Tai buvo geriausias jam žinomas būdas juos nuraminti. O man pradėjo svaigti galva ir pajutau, kad tuoj galiu apsivemti. Skausmas iš kojos pasklido po visą kūną. Mano veidas netikėtai atsidūrė lėkštėje tarp bulvių ir kopūstų. Tai buvo keistas pojūtis. Aš vis dar viską girdėjau, ką jie kalbėjo.

– Kas jam? – paklausė tėvas.

– Tu išvarei jį iš proto, – pasakė motina.

Kitą dieną patinimas sumažėjo, bet vis dar negalėjau remtis patempta koja. Tėvas sekmadienio popietę praleido rūsyje ir, kai vakare jis pakilo į viršų, rankose laikė ramentą, kurį buvo išpjovęs iš lentos.

– Nė nesvajok praleisti pamokų. Štai tau ramentas pasiremti ir rytoj iš pat ryto klibinkščiuosi į mokyklą.

Pasijutau kaip mažasis Timas iš Dikenso „Kalėdų giesmės“.

Pirmadienį pasibaigus pamokoms Džerio nebuvo matyti, taigi namo šlubčiojau vienas. Aš neturėjau gipso tvarsčio, ant kurio vaikai būtų galėję pasirašyti, todėl kai kurie iš jų parašė savo vardus ant ramento. Džeris namo grįžo vėlai.

– Po pamokų buvau užsukęs pas Petsę, – pranešė jis.

– Kodėl nepakvietei ir manęs?

– Manai, kad būčiau nutempęs raišį taip toli? Ji turi žiūronus ir mes matėme porelę, besibučiuojančią prie upės.

– Valkatų?

– Ne, kvaily. Porelę vidurinės mokyklos vaikų. Fu, kaip šlykštu.

– Kiek žiurkių nudobėte?

– Nebuvo laiko jų medžioti. Užsiimsime tuo rytoj.

– Galėtum padėti man nusigauti namo. Koją vis dar smarkiai skauda.

– Pats ją susižeidei, pats ir manykis. Šiaip ar taip, laikas tau jau truputį suaugti.

Savaitės pabaigoje man iš tikrųjų jau nereikėjo ramento, bet aš vis tiek jį pasiimdavau. Mokytojai tą savaitę buvo man atlaidesni. Tėvas irgi buvo atlaidesnis. Džeris eidavo pas Petsę į svečius kiekvieną dieną, bet pabūti galėdavo tik trumpai, nes kitaip nespėtų grįžti vakarienės. Jis papasakojo man, kad pati turi šaudymo iš lanko komplektą ir gokartą, kuriuo jiedu važinėjasi nuo kalvos. Mitrumu ši mergaitė beveik nenusileido berniukams.

Tą savaitę, kai vaikščiojau su ramentu, pradėjo trauktis paskutinė vasaros šiluma – dienos vėso ir pilkėjo. Šeštadienį jaučiausi pakankamai gerai, todėl galėjau nueiti aplankyti Petsės, bet tėvas liepė pasilikti sode rauti piktžolių ir purenti dirvožemį žiemai.

Tik prasidėjusios ledo ritulio rungtynės teikė šiokios tokios paguodos. Susėdome svetainėje prie televizoriaus (tėvas papsėjo savo pypkę, motina siuvo) ir žiūrėjome, kaip „Leafs“ žaidėjai skrajoja ledu. Krosnelėje pasispraginome kukurūzų, kuriuos triauškindavo net tėvas – tai buvo vienintelis naujas pokario laikų maistas, kurio jis nesikratė.

– Jie tarsi mažos kempinaitės, sugeriančios sviestą, – sakė jis.

Kitą dieną buvome pririšti, nes Kanados Nacionalinės parodos parke vyko arkivyskupijos rožančiaus festivalis. Iš pradžių, kaip paprastai, turėjome dalyvauti mišiose, paskui teko stovint dulksnoje žiūrėti, kaip įvairių parapijų atstovai vieni po kitų žygiuoja į stadiono centrą, nešdami spindinčias vėliavas su švento Jono Krikštytojo ar Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdais. Kai kurios parapijos turėjo savo procesijų orkestrus, kurie grojo jų mėgstamas giesmes, o mes turėjome giedoti iš giesmyno. Aš neturėjau mėgstamų giesmių, bet tėvas atidžiai mus stebėjo, tikrindamas, ar iš tiesų giedame, ar tik žiopčiojame. Pagaliau, kai prasidėjo pagrindinis renginys, sutarškėjo iš kišenių imami tūkstančiai rožančių. Tai, kas vyko tame lauke, buvo panašu į pertraukos tarp futbolo kėlinių reginį. Penkiasdešimt devynios mergaitės raudonomis ir baltomis ilgomis suknelėmis išsirikiavo lauke rožančiaus forma. Abipus kiekvienos mergaitės stovėjo dar dvi ir, kai minia užbaigdavo kalbėti „Sveika Marija“ ar „Tėve mūsų“, pastarosios kilstelėdavo platų ir ilgą viduriniosios mergaitės, vaizduojančios rožančiaus karoliuką, sijoną ir išskleisdavo jį į šalis, rožinės spalvos pliūpsniais žymėdamos kitos maldos pradžią. Džeris prunkštė. Puikiai supratau, kokios mintys sukasi jo galvoje. Jis tikėjosi, kad vėjo šuoras užkels sukneles į viršų ir parodys rožančiaus karoliukus vaizduojančių mergaičių apatines kelnaites.

– Kaip gražu, – šnabždėjo motina.

Man pradėjo skaudėti koją, nes visą laiką, kol buvo kalbamas rožančius, turėjome stovėti. Ankštose betoninėse tribūnose nebuvo vietos atsiklaupti ir aš atsirėmiau į tėvą, kad būtų lengviau.

– Geras berniukas, – pasakė jis. – Tik nesisėsk. Galvok apie Šventąją Dvasią.

Bet aš galvojau tik apie Petsę.

Pirmadienį Džeris nuėjo į savo pirmąją futbolo treniruotę, o aš, nepaisydamas pavojaus, kad gali imti skaudėti koją, nuskubėjau per pėsčiųjų tiltą Lorenso aveniu ir atsidūriau prie Petsės namų. Radau ją galiniame kieme. Petsė mūvėjo mėlynus džinsus su šone įtaisytu užtrauktuku ir vilkėjo tuos pačius languotus Hudson‘s Bay marškinius, su kuriais ją pamačiau pirmąjį kartą.

– O kur Džeris?

Jokie kiti žodžiai nebūtų taip manęs įskaudinę. Staigiai pasilenkiau prie savo kojos, tarytum ji būtų man netikėtai suskaudusi.

– Matau, gokartu tu mane vargu ar pavėžinsi. Lipkime į namelį medyje.

O aš tikėjausi pasidairyti, kas yra jos garažo viduje. Įsivaizdavau ten stovintį gokartą, apsuptą strėlių taikinių, ledo ritulio lazdų ir šaudymo iš lanko reikmenų. Mano manymu, ji galėjo turėti ledo ritulio žaidimą, tokį, kur juodas medinis diskas atstoja ritulį, o valdyti žaidėjams yra įtaisytos šešios ilgos vielinės rankenos.

– Turiu ten žiūronus. Nagi eime.

Prie medžio kamieno prikaltos kopėčios kybojo virš upės. Priėjau prie langą atstojančios angos, iš kurios buvo matyti upė apačioje ir kito kranto apylinkės, padėjau ranką ant jos krašto ir kiek lukterėjau, kad nustotų svaigti galva nuo žiūrėjimo į judantį vandenį apačioje. Tą pilką dieną pūtė brizas ir dėl lengvo medžio sūpavimo rodės, kad kybau ore. Buvo nuostabu.

Po rudens lietų upė šiek tiek pakilusi. Kitame krante matėme daugybę medelių, ledo ritulio čiuožyklą ir parką. Petsė žiūrėjo pro žiūronus.

– Štai, jie vėl ten. Pirmadienis tikriausiai jų diena.

– Kas tie „jie“?

– Paaugliai. Ta pati pilka antklodė. Ta pati pora. Pažiūrėk.

Net su žiūronais buvo sunku įžiūrėti detales. Berniukas ir mergaitė gulėjo ant patiesalo, ir viršutinė berniuko kūno dalis buvo palinkusi virš mergaitės. Jos rankos buvo apsivijusios jam aplink kaklą ir pečius.

– Matai juos? – pasigirdo kimus Petsės balsas.

– Taip. Bet žiurkių nėra.

– Ką jie daro?

– Bučiuojasi, regis, ką gi dar. Tai nesveiki.

– Kodėl?

– Kas „kodėl“?

– Kodėl tau jie atrodo nesveiki? Kino filmų herojai visada bučiuojasi.

Atitraukiau žiūronus nuo akių, norėdamas pasakyti, kad nemačiau daug kino filmų. Jos veidas buvo labai arti manojo, o akys atrodė taip, tarytum ji tuoj užmigs. Mano sąmonė tylėjo, tačiau kažkas viduje sakė, ką turiu daryti – savo lūpomis siektelėjau jos lūpų. Kai tik šios susilietė, mane apėmė panika. Ką daryti dabar?

Ji, regis, žinojo – dukart mane pabučiavo, šiek tiek praverdama savo lūpas po kiekvieno bučinio. Tada švelniai pabučiavo mano viršutinę lūpą, paskui apatinę ir atsitraukė.

– Turime praktikuotis, – pasakė Petsė.

– Kam?

– Kad mokėtume, kai būsime vyresni. Apkabink rankomis man kaklą.

Aš padariau, kaip lieptas. Ji šiek tiek suvilgė savo lūpas ir vėl mane pabučiavo.

– Mes negalime daryti vaikų, nes esame per jauni.

Nesupratau, apie ką ji kalba, bet norėjau sėdėti šalia ir klausytis bet ko, ką tik pasakys. Mano širdis smarkiai plakė ir man buvu sunku kvėpuoti.

– Pažiūrėkime, ką jie daro dabar.

Petsė pakėlė žiūronus nuo grindų, kur aš juos buvau palikęs.

– Vis tą patį, – pasakė ji. – Man regis, kad jie irgi dar per jauni.

Mes pasipraktikavome dar du kartus, kol pamačiau, kad jau vėlu ir reikia eiti namo vakarieniauti.

– Kuris ateis rytoj? – paklausė.

– Džeriui rytoj futbolo treniruotė.

– Tai susitiksime.

Ji nė žodeliu nesuteikė pirmenybės nei man, nei Džeriui ir eidamas namo buvau visiškai sumišęs.

Aš pavėlavau. Pasiteisinau kojos skausmu, kurią iš tikrųjų baisiai skaudėjo, bet tėvas vis tiek buvo nepatenkintas. Jis liepė visą likusią savaitę po pamokų iš karto eiti namo.

– Ar ji klausė apie mane? – pasiteiravo Džeris, sėdėdamas kitoje stalo pusėje, kai mudu po vakarienės ruošėme namų darbus.

– Jo.

– Ką jai pasakei?

– Kad tau reikėjo eiti į futbolo treniruotę.

Džeris tylėjo. Aš vogčiomis žvilgčiojau į jį, kilstelėdamas akis nuo savo sąsiuvinių, ir svarsčiau, ko jis man nepasakė. Žinojau, kad jis, kaip ir aš, būtų sutikęs žaisti su Petse visus žaidimus, kokie tik buvo Lotsų garaže, kad tik galėtų pasipraktikuoti su ja bučiuotis.

Ketvirtadienį, kai parėjęs namo po pamokų žaidžiau su Tomu jo statybinėmis kaladėlėmis, kažkas pabeldė į duris. Motina virtuvėje ruošė vakarienę. Kai tik atsistojau, Tomas pradėjo verkšlenti, todėl paėmiau jį už rankos, ir kartu nuėjome atidaryti durų.

Prie durų stovėjo Petsė, ant peties užsimetusi beisbolo lazdą su ant jos užkabintomis trimis pirštinėmis. Kitoje rankoje ji mesčiojo minkštą kamuoliuką.

– Ar aš tau jau nepatinku? – paklausė ji, kai atidariau laukujes duris.

– Kaip sužinojai, kur mes gyvename?

– Susiradau adresą telefonų knygoje, kvailiuk. Kur Džeris?

Negalėjau jai atsakyti. Bet kurią minutę prie durų galėjo pasirodyti motina. Netrukus namo turėjo pareiti tėvas, ir tada visi apie ją sužinos. Pirmiausia ji paklausė apie Džerį!

Nespėjus sugalvoti, ką jai atsakyti, Tomas ištiesė rankas link minkšto kamuoliuko. Petsė pritūpė, norėdama jam jį paduoti, ir kaip tik tuo metu man iš už nugaros prie durų priėjo motina. Petsė atsistojo ir, man dar žodžio neištarus, pasakė motinai savo vardą ir atkišo ranką. Tada pažiūrėjo į jos kojas. Sąvaržų nė ženklo.

– Labai malonu susipažinti, brangute, – pasakė motina ir kreipdamasi į mane, pridūrė: – Aš dabar ruošiu vakarienę. Kodėl jums nepažaidus galiniame kieme? Netrukus pareis ir Džeris su tėvu.

Tik jų man ir trūksta, pamaniau. Troškau, kad Petsė kuo greičiau išeitų, bet negalėjau sugalvoti, kaip ją išprašius, todėl neliko nieko kita, tik eiti su ja už namo pažaisti.

– Tai kodėl manęs vengi? – paklausė Petsė.

– Tėvas uždraudė išeiti, nes grįžau namo pavėlavęs.

– Kodėl man nepaskambinai?

– Mums tik neseniai įvedė telefoną. Nelabai moku juo naudotis.

– Reikia pratintis. Galėjai paskambinti ir pasakyti, kad tėvas neišleidžia.

– Telefonas svetainėje. Visi girdi.

– Tai kas? Anokia čia paslaptis.

– O kaip dėl pratybų?

Ji meiliai nusišypsojo.

– Nėra reikalo apie tai kalbėti. Paeik į priekį, pamėtysime kamuoliuką.

Tomas irgi norėjo žaisti, taigi jai teko kas antrą kartą mesti kamuolį jam. Pro virtuvės langą mus galėjo matyti motina ir aš bijojau, kad ji gali kiaurai permatyti mano širdį.

– Sveika, Petse. Pamėtėk man pirštinę.

Džeris nusimetė kuprinę su knygomis ir mes sustojome trikampiu. Džiaugiausi, kad ji meta kamuoliuką man ir meiliai jį gaudžiau. Tačiau mane siutino, kad jai kamuoliuoką mėtė Džeris. Po kurio laiko jo lūpas iškreipė pikta šypsena ir jis paleido kamuoliuką tiesiai Petsei į veidą, bet ši nekrūptelėjusi ištiesė ranką ir jį pagavo. Ji kuo puikiausiai mokėjo tvarkytis ir su griežtais tėvais, ir su suktais metimais.

Išgirdau už namo kampo dundant iš darbo grįžtančio tėvo žingsnius. Jis nešėsi dvi sunkias medines dėžes su įrankiais, mūvėjo apdribusiomis pilkomis kelnėmis su lopais ant kelių, vilkėjo vilnone striuke, susegta prie kaklo, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs kepurę su graižu ir žemyn nuleistomis ausimis. Iš pypkės virto dūmai, net iš toli mačiau pjuvenų debesėlį, kuris visada sekė paskui jį, kai vilkėdavo savo darbo drabužiais.

– Kas čia dabar? – sušuko tėvas. – Aš turiu dukterį? Šitiek metų praėjo ir žmona man nieko nesakė? Eikš čia, dukrele, ir pasakyk, koks tavo vardas.

Petsė šypsodamasi priėjo prie jo, ištiesė ranką ir pasakė savo vardą.

– Gera, tvirta rankelė! – pasakė tėvas. – Puikiai tinka duonai minkyti! Gerai, Petse. Neleisk berniukams tavęs skriausti. Tas didysis tikras peštukas.

– Aš su jais susitvarkysiu.

Mano veidas degte degė raudoniu, bet Petsė grįžo į savo vietą trikampyje ir žaidė toliau. Mylėjau ją už tai, kad savo veido išraiška ji neparodė, koks kvailas yra mūsų tėvas. O jo nekenčiau už tai, kad parėjo namo.

– Petse! – pašaukė motina per langą. – Gal nori pasilikti vakarienės?

– Žinoma.

– Tada paskambink tėvams, perspėk, kad užtruksi.

Visa mano šeima – vien priešai. Net Tomas įsikibo jai už kojos, kai ši įėjo į vidų paskambinti.

– Tėvas prie stalo leptelės kokią nors kvailystę, – pasakiau Džeriui. – Jis kramto atvira burna. Ji susivems vien pažiūrėjusi į jį.

Džeris linktelėjo.

– Tikiuosi, šįvakar barščių nebus. Vien pamačiusi juos ji išsigąstų ir klykdama išbėgtų pro duris. Jos tėvas tikriausiai paskųstų mus policijai.

Labiausiai mane suglumino tėvai. Aš laukiau šalto motinos nepritarimo ir tėvo riksmų. Tačiau visi sėdėjome už stalo, lyg būtume normalūs žmonės. Bet kiek šis vaidinimas galėjo tęstis? Krūptelėjau, kai tėvas ėmė srėbti savo sriubą, tačiau Petsė su juo kalbėjo taip, tarytum to nepastebėtų. Dėkui Dievui, tai buvo miežių sriuba – pilkas mišinys, žinomas visame Vakarų pasaulyje – blyškus lipnus bizalas, kurį būtų pažinęs net škotas. Kai motina padėjo ant stalo kiaulienos muštinius, Petsė paprašė obuolių tyrės. Maniau, kad tėvas iš juoko nukris nuo kėdės.

– Ką, Petse, jau nori deserto? Tai taip valgo kanadiečiai? Pirma desertas, paskui mėsa?

– Mes visada užsidedame obuolių tyrės ant kiaulienos muštinių, – tarė ji.

– Cho cho cho! Būtinai papasakosiu tai vyrams darbe. O sriubą valgote su tortu? Bulves užkandate pyragu? Cho cho cho!

Nustėręs spoksojau į savo lėkštę, bet motina turėjo stiklainį obuolių tyrės Tomui ir pastatė jį ant stalo. Tėvas pasėmė tyrės savo sriubos šaukštu ir užsidėjo ant savo muštinių.

– Neblogai, Petse! Galbūt tu mus ko nors išmokysi!

Niekada nemačiau jo tokio draugiško tiek ilgai. Geros nuotaikos protrūkiai paprastai apsiribodavo keliomis trumpomis akimirkomis. Buvo sunku pasakyti, kas blogiau. Tėvas kalbėjosi su Petse visą vakarienę. Neįtikėtina, bet ji kalbėjosi su juo taip, tarytum jis būtų normalus žmogus.

Po pietų tėvas atstūmė savo kėdę nuo stalo ir prisidegė pypkę.

– Petse, dabar palydėsiu tave namo.

– Nėra reikalo. Aš žinau kelią.

– Ne, ne. Jau tamsu. Taviškiai jaudinsis.

– Gerai.

– Aš irgi eisiu, – pasakiau suskubęs, norėdamas užbėgti už akių Džeriui.

– O kas ruoš namų darbus? Nori, kad tave išmestų iš mokyklos? Nori eiti valkatauti? Ne! Tu lieki ir darai namų darbus, o aš namo parvesiu Petsę.

Maniau, kad mirsiu. Neabejojau, kad išėjęs iš namų tėvas prikrės dar daugiau kvailysčių. Bet jis nesileido perkalbamas. Jiedu išėjo.

– Kokia miela mergaitė, – pasakė motina, tuštindama lėkštes.

Tėvas ilgai negrįžo. Tikėjausi, kad ponas Lotsas nesiūlys jam išgerti. Mano tėvo svetingumo taisyklės sakė, kad, atidarius butelį, reikia jį išgerti. Jis galėjo pasigerti ir imti dainuoti. Bet kai pagaliau sugrįžo, nuo jo visai nesklido alkoholio kvapas.

– Ačiū, kad parvedei ją namo, – pasakė Džeris.

– Nėra už ką. Jos tėvas įdomus žmogus. Jis dalyvavo bombarduojant Hamburgą. Jeigu būtume vykę per Vokietiją šiek tiek vėliau arba jeigu jis būtų skridęs savo lėktuvu šiek tiek anksčiau, galėjome žūti sprogus jo numestai bombai.

Tėvui tai atrodė įdomu, ir visą likusią vakaro dalį jis švilpavo. Bet man iš sielvarto plyšo širdis. Pribloškė Petsės elgesys. Kaip ji galėjo išduoti mane, žaisdama kamuoliuku su Džeriu po to, kai bučiavomės medžio namelyje? Kaip ji galėjo elgtis su tėvu, lyg jis būtų normalus žmogus? Juk jis tironas, kuris neleidžia man nė krustelėti be jo nurodymo. Tą naktį laukiau, kol Džeris ėmė kvėpuoti lygiu miegančio žmogaus kvėpavimu ir įsivaizdavau, kaip lengva būtų dabar prie jo prisėlinti ir jį pasmaugti.

Mudu su Džeriu Petsę aplankėme šeštadienį. Kadangi Lotsai gyveno už upės, ji ėjo į kitą mokyklą ir tą dieną pas ją svečiavosi dar keletas kitų jos draugų. Visi jie buvo berniukai, bet Džeris įsigudrino nesivelti į peštynes. Jos tėvo garažas buvo panašus į Sinbado urvą, kupiną įvairiausių žaidimų ir žaislų, kuriuos matėme tik ant komiksų knygelių viršelių. Bandžiau šokinėti pogo lazdele, bet padaręs vos tris ar keturis šuoliukus vis prarasdavau pusiausvyrą. Kai pažaidėme smiginį, į valias pašaudėme iš lanko ir pasivažinėjome gokartu, ponas Lotsas leido mums užeiti į rūsį ir išbandyti jo biliardo stalą. Bet jis uždraudė mums įsukti rutulius lazda mušant į jų apačią, nes stalas buvo naujas – baiminosi, kad neįplėštume fetrinės dangos.

Nors aplinkui buvo begalė nuostabių dalykų, man sopėjo širdį. Norėjau būti su Petse vienas, o aplinkui zujo daugybė žmonių. Kai kiti vaikai ėmė lenktyniauti kieme ir gatvėje, aš įlipau į namelį medyje ir pažvelgiau į kitą upės pusę. Mintimis įtemptai ją kviečiau, tikėdamasis, kad ji išgirs ir ateis pas mane.

– Aš kviečiu tave, – šnabždėjau, įsivaizduodamas jos veidą ir lūpas, bet vis tiek girdėjau, kaip ji tebežaidžia kieme su kitais vaikais.

Laukiau ilgai, kol pagaliau ponas Lotsas pakvietė mus visus į kiemą valgyti mėsainių, kuriuos iškepė ant akmeninės šašlykinės.

Sekmadienį tėvas vėl liepė mums likti namie, eiti į bažnyčią ir dirbti namų ruošos darbus, nors visą dieną lijo. Tos savaitės įvykiai tarytum tyčia susiklostydavo taip, kad man po pamokų nepavykdavo aplankyti Petsės. Vakare atsigulęs miegoti tamsoje praktikuodavausi bučiuotis su tuštuma, nes norėjau būti pasirengęs, kai su ja vėl susitiksiu ir mudu liksime vieni.

– Ką, po velnių, ten darai? – vieną vakarą suniurzgė Džeris kitoje tamsaus kambario pusėje.

– Nieko.

– Skleidi tokius garsus kaip Senis, srėbdamas sriubą.

Pamaniau, kad reikėtų už ją pasimelsti, bet tai atrodė kažkaip nederamai. Ji net nebuvo katalikė ir abejojau, ar galima melstis už protestantę, nebent už jos atsivertimą. Savaitei įpusėjus degiau nekantrumu ją pamatyti. Tą savaitę taip smarkiai lijo, kad vienuolės per pertraukas neišleisdavo mūsų į lauką, bet aš pasiprašiau išleidžiamas į bažnyčią kitame pastate; ten į aukų dėžutę prie altoriaus įmečiau tris centus, kuriuos buvau išpurtęs iš Džerio taupyklės, ir uždegiau žvakę – ne už Petsę, o už save patį. Baiminausi, kad taip elgtis irgi nedera. Negana to, malda prašyti galimybės pasibučiuoti galėjo būti taip pat šventvagiška, kaip prašyti Dievo padėti sėkmingai apiplėšti banką, bet mano aistra įveikė religinį auklėjimą.

Penktadienį vidurdienį pas mus atėjo vienuolė.

– Jums, berniukai, reikia eiti namo. Skambino jūsų motina. Ji susirgo.

– Tikiuosi, tai nemirtina, – pasakė Džeris pakeliui namo.

Buvo sunku suprasti, ką jis sako, nes jo veidas lindėjo giliame geltono lietaus apsiausto gobtuve, o mano ausys irgi buvo uždengtos.

– Ar įsivaizduoji, ką reiškia gyventi su Seniu?

Buvau įsitikinęs, kad mamos liga yra bausmė už mano šventvagiškas maldas.

Kai grįžome namo, svetainėje su Tomu sėdėjo ponia Teilor.

– Berniukai, gydytojas sako, kad jūsų motiną ištiko apendicito priepuolis. Tik nebijokite. Ponas Teiloras grįžo namo ir nuvežė ją į ligoninę. Reikės operuoti, bet tai visiškai nepavojinga. Dabar turime susisiekti su jūsų tėvu, bet, atrodo, niekas nežino, kur jis dirba. Ar kuris nors iš jūsų žinote?

Mes buvome girdėję jį kalbant apie Tisltauną, bet tuo mūsų žinios ir apsiribojo.

– Kaistuve yra dešrelių. Įjungsiu jį, o po pusantros valandos sugrįšiu išjungti. Paskambinsiu ponui Teilorui ir pasakysiu, kad jis nuvažiuotų į Tisltauną ir paieškotų tėvo ten. Kaip manote, ar susitvarkysite iki to laiko?

– Mes patys galime savimi pasirūpinti, – pasakė Džeris.

– Deivai, prižiūrėk Tomą, o aš nueisiu į ligoninę.

– Manau, neverta. Tu ten nieko nepadarysi, ji gali būti jau operacinėje. Tu vyriausias, taigi turi prižiūrėti kitus.

Džeriui šie žodžiai patiko. Jis ėmėsi vadovauti. Liepė man nuskusti bulvių ir padengti stalą, nors vakarieniauti dar buvo per anksti.

– Kodėl padengei vietą mamai? – paklausė jis.

– Galbūt ji sugrįš vakarienei. Ar ligoninėje maitina?

– Koks tu kvailas. Ji gali praleisti ten ne vieną dieną. Aš surinksiu jai drabužių.

– O kas yra apendicitas?

– Tai tokia liga, kai viduje įtrūksta žarna. Jeigu išsiliejusių nešvarumų greitai neišvalo, jie apnuodija kraują.

Visą laiką, kol neramiai laukėme sugrįžtančio tėvo, Džeris blaškėsi po namus, rinkdamas drabužius į du pagalvių užvalkalus – lagamino rasti jam nepavyko. O aš galvojau vien apie Petsę. Jos namelio medyje stogas buvo dengtas malksnomis, ir mes galėjome leisti ten laiką net lyjant.

Išgirdau tėvą įeinantį pro užpakalines duris.

– Mama ligoninėje! – sušukau jam.

Nesulaukę atsakymo, mudu su Džeriu nusileidome į rūsį. Jis buvo nusivilkęs marškinius ir prausėsi skalbyklos kriauklėje.

– Žinau, žinau, – pasakė jis. – Ponas Teiloras laukia manęs savo automobilyje. Jie ir taip išleido mus anksčiau dėl lietaus.

Jis toliau prausėsi kaklą ir pažastis. Apnuoginta krūtine ir rankomis jo kūnas atrodė didelis. Ne toks kaip kultūristo, bet vis tiek didelis. Man jis kėlė pasibjaurėjimą.

– Iš pradžių prarandu savaitės atlyginimą dėl to bankroto. Tada diena po dienos lyja taip, kad neįmanoma dirbti. Dabar tai.

– Kaip mama?

– Sužinosiu ligoninėje. Turbūt negrįšiu šįvakar. Džeri, nori, kad ponia Teilor nakvotų čia?

– Man jos nereikia. Aš pats galiu viskuo pasirūpinti.

– Šaunuolis. Persirengsiu, pasiimsiu čekių knygutę ir eisiu.

– Aš įdėjau mamai drabužių į porą užvalkalų.

– Protingas sumanymas. Bent vienas mąstantis žmogus namuose.

Prie durų jis atkišo lūpas ir pabučiavo kiekvieną iš mūsų. Nuo jo trenkė pypkės tabaku.

– Gerai, – pasakė Džeris, kai tik durys užsidarė. – Visi prie stalo vakarieniauti.

– Dar tik pusė keturių.

– Puiku, galėsi anksti pradėti ruošti namų darbus.

– Penktadienį?

– Klausyk, čia vadovauju aš. Užčiaupk srėbtuvę ir daryk, ką sakau.

Buvo keista sėdėti už virtuvės stalo tik trise. Tomui reikėjo supjaustyti maistą mažyčiais gabalėliais. Bevakarieniaujant Džeris nusprendė, kad mums reikia pavalgyti daržovių, todėl turėjome laukti, kol ant krosnelės pašildys skardinę žirnių. Šiems sušilus, atšalo likusi dalis maisto.

– Manau, šįvakar užsuksiu pas Petsę, – pasakiau aš, kai baigėme valgyti.

– Ne.

– Ką?

– Ar tu kurčias? Pasakiau ne. Turi paruošti namų darbus tam atvejui, jeigu bus laidotuvės ar kas nors panašaus.

– Mama nemirs. Ponia Teilor sakė, kad jai viskas bus gerai.

Tomas pradėjo prašyti mamos ir, kai mes pasakėme jam, kad jos nėra namie, jis ėmė reikalauti tėvo. Paskui paleido dūdas.

– Viešpatie, koks tu idiotas, – pasakė Džeris. – Dabar vaikas įsižliumbė. Nuvesiu jį į rūsį pažaisti. Tu suplauk indus.

Nurinkau stalą, sukroviau indus į kriauklę ir paleidau ant jų karštą vandenį. Tada vėl pasijutau blogai, panašiai kaip jaučiausi tada, kai susižeidžiau koją. Nežinojau, ką daryti. Kai išjungiau vandenį, turėjau minutę pasėdėti, nes buvau bepradedąs verkti. Tada pirštų galais nutykinau prie laukujų durų, įsispyriau į savo guminius batus, užsimečiau lietaus apsiaustą ir kaip galėdamas tyliau uždariau duris. Džeris rūsyje galėjo išgirsti mane išeinant, todėl nuskuodžiau gatve tolyn neatsigręždamas. Ligoninė buvo kairėje, bet aš pasukau į dešinę, Petsės namų link.

Labai smarkiai lijo, kaip kartais lydavo minutę ar dvi per audrą, bet dabar pylė be paliovos. Jaučiau, kaip į mano geltoną guminį kostiumą skverbiasi drėgmė. Lijo taip smarkiai, kad vanduo užliejo kišenes, todėl teko ištraukti iš jų rankas ir leisti lietui jas plakti. Praėjau pro mūsų mokyklą. Kai išėjau į Vestono kelią, abiejų krypčių važiavimo juostose buvo susidariusios automobilių spūstys. Žmonės bėgo iš vienos parduotuvės į kitą sau virš galvos laikydami išskleistus laikraščius. Iš pradžių ketinau sutrumpinti kelią eidamas palei Hamberio upę prie pėsčiųjų tilto, bet žemė buvo taip permirkusi, kad būčiau tik apsidrabstęs purvais. Taigi perėjau į kitą upės pusę per didelį Lorenso gatvės tiltą, kuris abiejų krypčių važiuojamosiose dalyse buvo užkimštas automobilių. Upė apačioje atrodė patvinusi kaip pavasarį, tik nesimatė ledo lyčių. Greitai srūvantis vanduo buvo parudavęs nuo žemių, kurias nuplovė lietus. Upės srovė nešė daug įvairiausių daiktų. Kai pažvelgiau žemyn, didelė medžio šaka lėtai apsivertė ir vėl dingo po vandeniu.

Nukirtęs kampą, pasiekiau gatvę, kurioje gyveno Petsė, ir pabeldžiau į paradines Lotsų duris. Jas atidarė ponia Lots, o ponas Lotsas iškišo galvą iš už svetainės kampo. Užuodžiau maisto kvapą.

– Mano motina ligoninėje, – pasakiau poniai Lots ir prapliupau verkti.

Jaučiausi lyg vaikas, ne vyresnis negu Tomas; leidau jai nuvilkti man lietpaltį ir padėti nusiauti batus. Ponia Lots kažką pasakė, bet jos žodžiai skambėjo kaip bereikšmiai garsai, nors ir meilūs kaip balandžio ulbėjimas. Ji nuvilko mano šlapius drabužius ir įdėjo juos į džiovinimo aparatą rūsyje, paskui apvilko pono Lotso paltu, užraitojo rankoves, užlenkė ilgus skvernus ir sujuosė juos diržu, kad nekristų žemyn. Tada pasodino mane virtuvėje ir užkaitė kakavos, o kai lioviausi žliumbti, pasodino kartu vakarieniauti. Bevalgydama Petsė ramiai žiūrėjo į mane, o kai pradėjome valgyti desertą, pagaliau ėmiau suprasti, ką sako ponia Lots.

– Ar tavo mamą paguldė į Hamberio Memorialo ligoninę, branguti?

– Regis, taip.

– Aš dirbu ten gimdymo skyriuje. Paskambinsiu merginoms kitame aukšte, ir jos pasakys, kaip laikosi tavo motina.

Ji nuėjo prie telefono, o ponas Lotsas prisidegė cigaretę.

– Tik pažiūrėk, kaip lyja, Deivai! Lietus išplaus visas valkatas iš statybų aikštelių. Greitai jie plauks ant plaustų pasroviui kaip Heklberis Finas!

– O kas jis toks?

– Toks vaikas, kuris plaukė plaustu, – paaiškino Petsė.

Grįžo ponia Lots.

– Tavo motinai viskas gerai, branguti. Jai atliko operaciją, bet gydytojai laikys ją ligoninėje dar kelias dienas, kad galėtų pailsėti. Pasakiau savo draugėms, kad praneštų tavo tėvui, kur tu esi.

– Tėvui?

– Juk jis tikriausiai jaudinasi, branguti. Galvoja, kur dingai taip vėlai per tokį lietų. Ar tavo brolis namie?

– Jo.

– Manau, tau derėtų jam paskambinti.

– Kam?

– Kad jis nesijaudintų.

– Na dabar tai jau lauk, – pasakė Džeris, kai jam paskambinau.

– Ko?

– Senis tave užmuš, kai sugrįš iš ligoninės. Kodėl nesuplovei indų?

Tėvas paskambino Lotsams ir atsisakė pono Lotso siūlymo mane parvežti. Jis pasakė, kad visos gatvės užkimštos dėl lietaus ir kad pats ateisiąs manęs pasiimti. Kol jo laukėme, ponia Lots nusiuntė mudu su Petse į rūsį pažaisti biliardą.

– Tik būkite atsargūs, nesubraižykite dangos! – šūktelėjo ponas Lotsas.

Kai nusileidome į rūsį, Petsė išdėliojo rutulius. Jaučiau, kad tėvas jau išėjęs iš ligoninės. Jis ateis pasiimti manęs per lietų. Man bus namų areštas visam likusiam gyvenimui.

Prašoviau pro visą raudonų rutulių trikampį, Petsei paprašius juos išmušti. Ji padarė tai už mane.

– Petse?

– Ką?

– Ar nori praktikuotis?

– Ką praktikuotis?

– Pati žinai ką.

– Ne dabar, tu sušlapęs.

Mes pamušinėjome keletą rutulių po biliardo stalą, bet nė vienas iš jų neįkrito į kišenes.

– Mano tėtis baisiai pyks ant manęs. Tikriausiai kurį laiką negalėsiu tavęs aplankyti.

– Aš lauksiu. Juk negali jis tavęs laikyti namie amžinai.

Toliau mušinėjome rutulius, bet nė vienas iš jų neriedėjo ten, kur norėjome. Tai ir yra bėda žaidžiant biliardą. Atrodo taip lengva, bet kai rutuliai nekrenta į kišenes, tampa nuobodu.

– Siūlau lažybas, – pasakiau aš.

– Kokias?

– Jei įtaikysiu kitą rutulį į kišenę, mes praktikuosimės.

– O jeigu nepataikysi?

– Nežinau.

– Tai turi būti kažko verta. Lukterėk, – ji valandėlę pagalvojo. – Jeigu pralaimėsi, nupieši didelę širdį su mūsų inicialais ant sienos šalia paradinių jūsų mokyklos durų.

– Kreida?

– Ne-a. Pastele.

– Pastelė nenusivalo.

– Tai ir yra visa esmė.

Melsdamas Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus pagalbos, nusitaikiau lazda ir įvariau raudoną rutulį į kišenę. Triumfuodamas pažvelgiau į ją.

– Gerai, aš pralaimėjau. Tu laimėjai.

Petsė priėjo prie manęs ir atsistojo tiesiai man priešais veidą keliolikos centimetrų atstumu. Aš užuodžiau jos plaukų ir odos kvapą. Ji rankomis apsivijo mano pečius ir pradėjo tiesti lūpas bučiniui, bet staiga sustingo, įsistebeilijusi į kažką man už nugaros.

– Tik pažiūrėk, kas darosi!

Aš pamaniau, kad tai žiaurus pokštas. Nenorėjau į nieką žiūrėti. Troškau tik šilto, užmerktų akių saldaus jos lūpų prisilietimo. Bet ji į kažką rodė. Atsigręžiau.

Rūsio siena ėmė verkti. Tai buvo baltai dažyta cemento skiedinio siena, pro kurios įtrūkimus pradėjo skverbtis vandens lašai ir siaurutėmis srovelėmis bėgti ant grindų.

– Turiu pasakyti tėčiui!

Ji užbėgo laipteliais į viršų, o aš puoliau įkandin jos. Ponas Lotsas nusileido žemyn įjungti savo nutekamojo šulinio siurblį, bet prie sienos jau buvo susikaupusi balutė. Ponas Lotsas pakėlė drenažo dangtį po biliardo stalu kambario viduryje, kyštelėjo į vidų pirštą, ir vanduo sušlapino jo galiuką.

– Dieve, sergėk mano biliardo stalą, – pasakė jis.

Ponia Lots ištraukė mano drabužius iš džiovinimo aparato, o paskui mes visi buvome mobilizuoti nešioti kilnojamus daiktus laiptais į viršų ir padėti ponui Lotsui pakišti blokus po prietaisais rūsyje, kad jie nesušlaptų, jeigu rūsį užtvindytų vanduo.

Suskambėjo durų skambutis. Įėjo tėvas, apsivilkęs savo medžiaginiu lietpalčiu, kuris jo visai neapsaugojo. Jis buvo kiaurai permirkęs.

– Kaip jūsų žmona? – paklausė ponia Lots.

– Gerai. Miega. Aš pasiimsiu Deivą.

– Aš jus pavežčiau, bet mano rūsį tvindo, – pasakė ponas Lotsas.

– Lietus labai smarkus. Pėsčiųjų tiltas per Hamberį apsemtas. Susikaupė atplukdytų medžių. Netrukus jis grius. Policija stabdo automobilius ir ant didelio Lorenso tilto. Gal jūs visi eikite pas mus?

Ponas Lotsas nusišypsojo.

– Dėkoju, sere, bet turiu būti čia ir gelbėti rūsį. Išgyvenau čia keturiasdešimt tris pavasario potvynius. Nemanau, kad šis bus smarkesnis.

– Jus užlies. Mano namas ant kalvos.

Ponas Lotsas pažiūrėjo į savo žmoną.

– Nežinau, brangioji, kaip tu manai? Gal judvi su Petse eikite nakvoti ten?

– Jeigu negalime važiuoti automobiliu per tiltą, teks eiti pėsčiomis ir kiaurai peršlapsime. Tai ne man. Tu nori eiti, Petse?

Maldaujamai į ją pažvelgiau.

– Lauke baisiai šalta.

– Reikia skubėti, – pasakė tėvas. – Jūs einate ar liekate?

– Manau, liksime.

– Labos nakties. Ačiū, kad prižiūrėjote Deivą.

Ponia Lots padėjo apsivilkti lietpaltį ir apsiauti batus. Man vėl ėmė sopėti širdį dėl to, kad Petsė nėjo nakvoti pas mus, nors praktikuotis vis tiek nebūtume galėję. Tai būtų buvę pernelyg pavojinga. Ponas Lotsas išėjo į lauką su žibintuvėliu rankose, norėdamas apžiūrėti skardį prie jo užpakalinio kiemo, ar aukštai pakilusi upė.

– Norite žvilgterėti? – šūktelėjo jis tėvui.

– Nėra laiko. Viso labo.

Tėvas paėmė mane už rankos ir ėmė žengti plačiais žingsniais. Buvo sunku neatsilikti. Gatvėje buvo žmonių su žibintais; kažkas privarė automobilį prie pat savo įvažiavimo kelio galo ir švietė priekiniais žibintais į upę. Eidami gatve mes buvome per toli nuo kranto ir aš nemačiau, kas darėsi upėje. Maniau, kad tėvas sustos, kai tik nutolsime tiek, kad nesigirdėtų, ką kalbame, ir tars man keletą žodžių, bet jis tvirtai laikė mane už rankos, žengė Scarlettroudu ir Lorenso aveniu, traukdamas link tilto. Automobilių eismas per tiltą buvo sustabdytas ir kai kurie vairuotojai manevravo, bandydami apsisukti.

– Jie sustabdė eismą, – sušuko tėvas per lietų.

Mes priėjome policijos automobilį, pastatytą skersai kelio.

– Per tiltą eiti negalima! – sušuko policininkas.

– Mes gyvename kitoje pusėje. Eisime greitai.

– Jis neišsilaikys. Pažvelkite ten!

Policininkas pašvietė į tilto šoną žibintuvėliu su ilga rankena. Iki vandens turėjo būti dešimt ar daugiau metrų, bet pamatėmė, kad vanduo srūva vos dviem metrais žemiau tilto perdangos.

– Jeigu čia užstrigs medis ar kažkas panašaus, vandens jėga nuneš tiltą.

Jam dar nebaigus kalbėti, kažkoks sunkus daiktas smogė į tiltą ir atrodė, kad po kojomis sudrebėjo žemė.

Tėvas patraukė keliu palei upę. Kylančio vandens nematėme, nes upę mums užstojo namai. Gatvės žibintai sumirgėjo ir užgeso, kaip ir šviesos visuose namuose. Tėvas paspartino žingsnius. Tuo metu aš beveik risnojau šalia jo – į šoną įsimetė dieglys, bet tik susiėmiau už jo laisva ranka ir ėjau toliau.

Tėvas praėjo Šv. Pilypo tiltą ir pasuko į kelią, kuris vedė atgal prie Hamberio. Lietus nesiliovė pylęs. Tamsoje menkai orientavausi, kur einame, kol priėjome geležinkelio bėgius. Jis palinko prie mane taip, kad galėčiau išgirsti, ką sakys.

– Klausykis. Mes galėjome bandyti eiti Šv. Pilypo tiltu, bet jis tikriausiai irgi bus nuneštas. Negalime užstrigti šioje upės pusėje, nes Džeris ir Tomas vieni namie, o rytoj mūsų gali prireikti motinai. Manau, kad dėl pavojingų eismo sąlygų traukiniai nevažiuos. Eisime sausuma, kad įprastum žengti per tarpus tarp pabėgių. Tada – per estakadą. Stenkis nesiartinti prie krašto, nes bėgiai bus slidūs. Laikykis už mano rankos. Jeigu traukinys vis dėlto važiuos, nutempsiu tave į vieną ar į kitą pusę, priklausomai nuo to, koks kelias bus trumpiausias. Supratai?

Aš linktėlėjau.

– Ar tu suprantai? – pakartojo tėvas.

Tamsoje pilant lietui jis nepamatė mano linktelėjimo.

– Supratau! – sušukau.

Jis taip tvirtai suspaudė mano ranką, kad net suskaudo. Ėmėme eiti pabėgiais. Iš pradžių nepataikydavau ant jų, bet paskui įpratau prie vienodų tarpų ir tvirtai stojausi ant medienos.

Pagaliau priėjome estakadą. Upės slėnyje pūtė stiprus vėjas ir iš jo riaumojimo kažkur apačioje supratau, kad einame virš vandens. Jaučiau, kaip sudrebėdavo estakada, kai kas nors sunkaus atsitrenkdavo į vieną iš kolonų. Tirštoje tamsoje nebuvo matyti, kas plaukia upe. Tėvas stabtelėjo.

– Tu per stipriai tempi mano ranką. Aš jos napaleisiu. Nebijok.

Mes ėjome toliau. Iš tamsos apačioje sklido keisti į betoną besitrinančios medienos garsai – spiegimas ir zvimbimas, kuriuos tikriausiai kėlė vėjyje besiplaikstantis metalinis kabelis. Kartais man atrodydavo, kad girdžiu balsus. Tolumoje blyksėjo Šv. Pilypo tilto žibintai. Pabandžiau susikaupti, stengdamasis teisingai žengti tarpais, bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo sunkiau darėsi išlaikyti reikiamo pločio žingsnius – ėmiau nepataikyti ant pabėgių ir klupti.

– Laikykis ant kojų, – suriko tėvas. – Galvok apie savo motiną.

Bet mano mintys sukosi tik apie Petsę.

Kai pajutau žvyro gabalėlius ant pabėgių, supratau, kad estakadą perėjome, bet tėvas nesustojo. Žengėme pabėgiais, kol pasiekėme trumpą tiltą, einantį virš Vestono kelio. Nusileidome pylimu žemyn, ir tėvas nusivedė mane po tiltu. Patiltėje vanduo jau siekė pusmetrį, stovėjo užgesęs automobilis.

– Eikš čia, mes vis tiek jau kiaurai permirkę. Bent jau ant galvų nelis.

Mes nubridome po tiltu, ir aš nusiėmiau savo gobtuvą. Vis dar pylė lietus. Tėvas kyštelėjo ranką į savo vidinę kišenę ir išsitraukė į folijos pakelį supiltą pypkės tabaką. Stovėjome vandenyje, kuris siekė man iki kelių. Jis išsiėmė iš maišelio du degtukus, pypkę, prikimšo ją ir brūkšteldamas vieną degtuką į kitą juos įžiebė.

– Visada reikia laikyti savo paraką sausą, tiesa, Deivai?

Nepažinau žmogaus, kuris stovėjo šalia manęs. Jeigu jis būtų mane aprėkęs arba man užtvojęs, būčiau pasijutęs įprastai ir nusiraminęs, bet dabar atrodė, kad šalia manęs stovi kažkoks anglas su sustabarėjusia viršutine lūpa. Kai tik jis gerai įkūrė pypkę, išlindome iš po tilto, išpylėme iš batų vandenį ir tęsėme kelionę namo. Tėvas daugiau nelaikė manęs už rankos. Dabar jis viena ranka dengė pypkę, kad į ją nepatektų lietaus vandens.

– O aš jau maniau, kad judu žuvote, – pasakė Džeris, kai mudu su tėvu įėjome pro duris. – Per radiją pranešė, kad prie upės kilo uraganas. Vanduo neša automobilius, visur kaukia gaisrinės. Jau maniau, kad man teks rūpintis Tomu visą likusį gyvenimą. Ar aš jums panašus į auklę?

– Užkaisk arbatos, – pertraukė jį tėvas. – Deivai, eik žemyn, nusivilk drabužius ir pakabink juos ant virvės rūsyje džiūti.

Kai nusirengęs šlapius drabužius ir apsivilkęs sausais sugrįžau į virtuvę, tėvas sėdėjo už stalo, šalia pasistatęs pusę butelio ruginės. Sėdėjome gerdami arbatą, tėvas kartkartėmis išmaukdavo taurelę ruginės, ir klausėmės radijo. Mūsų upės pusėje elektra dar nebuvo dingusi. Visi tiltai per Hamberį, Etobikoko upokšnį ir Olandijos Pelkes sugriuvo. Tėvo ranka ėmė virpėti ir, kai pakėlė viskio taurelę prie burnos, pusė jos turinio išsiliejo ant stalo.

– Dabar eikite gulti, – pasakė jis, kai mudu su Džeriu išgėrėme savo arbatą.

Atsigulę girdėjome, kaip tėvas dar valandėlę vaikščiojo, atsitrenkdamas į stalą ir kėdes, kažką murmėdamas pats sau, kaip visada, kai gerdavo vienas. Girdėjome, kaip priėjo prie mūsų durų ir pasiklausė, norėdamas įsitikinti, kad mes nesikalbame.

– Vos neprišikau į kelnes, – sumurmėjo eidamas į savo kambarį.

– Parodyk savo randą, – paprašė Džeris motinos.

– Jis visas aptvarstytas, branguti. Pamatysi jį, kai nuims tvarsčius.

Tomas vis bandė užlipti ant ligoninės lovos, norėdamas prisiglausti prie motinos, o Džeris vis nutempdavo jį žemyn. Palata buvo pilna vamzdeliais apkaišytų moterų, daugiausia pagyvenusių. Kai kurios buvo visos aptvarstytos. Ligoninė knibždėte knibždėjo moterų, sužeistų per potvynį. Pabučiavę motiną ir išklausę jos išsamių nurodymų, kaip skalbti drabužius ir gaminti valgį, išėjome iš ligoninės.

– Eime pasidairyti, – pasakė tėvas, ir nuėjome į Lorenso aveniu.

Tomas netrukus pavargo ir tėvui teko jį nešti ant nugaros. Prie sankryžos su Vestono keliu spietėsi būreliai besišnekučiuojančių žmonių. Lorenso aveniu, prie tos vietos, kur anksčiau buvo tiltas, stovėjo gelbėtojų automobiliai.

Jie neleido mums prieiti arčiau, bet nuo aukštumos, kur stovėjome, matėme, kad visas slėnis apsemtas vandens. Paviršiuje plūduriavo uragano išversti medžiai. Kranto linkio, kur stovėjo Lotsų namas, nesimatė.

Tėvas pirmą kartą gyvenime nusivedė mus į restoraną. Sau užsisakė kavos, mums – limonado ir ledų. Paskui nusipirko laikraštį ir krutindamas lūpas ėmė skintis kelią per angliškų žodžių raizgalynę. Džeris skaitė žvelgdamas jam per petį, bet aš negalėjau net žvilgterėti į laikraštyje išspausdintą dingusiųjų be žinios ir rastų kūnų sąrašą. Ir taip jau darėsi bloga nuo visų tų kalbų.

– Ar rado dar išgyvenusiųjų? – kažkas paklausė per klegesį.

– Ne. Dabar ieško tik kūnų.

Pakeliui namo paklausiau tėvo, kas atsitinka protestantams, kai jie miršta.

– Jie patenka į pragaro prieangį, – pasakė Džeris.

Susiradau Lotsų telefono numerį ir paskambinau, bet išgirdau tik ilgą skambučio signalą. Niekas neatsiliepė.

– Kodėl tiesiog nepatikrini laikraštyje? – paklausė Džeris. – Pažiūrėk, ar jie įrašyti į sąrašą.

Dingę be žinios. Tą naktį potvynio vandenys nusinešė pusę jų gatvės gyventojų.

Kitomis dienomis eidavau prie upės ir žiūrėdavau į aną krantą. Visi tiltai sugriauti, todėl persikelti buvo neįmanoma. Diena po dienos skambinau jų telefono numeriu, bet niekas neatsiliepė. Džeris skaitė laikraščius.

– Vis dar dingę be žinios.

Dar ilgai visi laikraščiai tik apie tai ir rašė. Potvynis sugriovė namus. Penki gelbėtojai žuvo, potvynio srovei užliejus jų sunkvežimį. Kai kuriems žmonėms pavyko atsispirti srovei įsitvėrus medžių – jie laikėsi už jų visą naktį, kol ryte buvo surasti ir išgelbėti.

Paskui tos kalbos liovėsi. Žmonės nuo jų pavargo. Lotsai vis dar buvo dingę.

Prieš žiemos šalčius gruodį upės vanduo smarkiai nuslūgo. Joje buvo daugybė įvairiausių nuolaužų, daugiausia betoninių blokų ir sulankstytų geležinių armatūros strypų. Man atrodė, kad nuo mūsų upės pusės matau Lotsų akmeninės šašlykinės dūmtraukį, stirksantį iš seklaus vandens, bet nebuvau tuo įsitikinęs.

Aš nesilioviau skambinti jų numeriu. Vieną dieną, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, kažkas pagaliau atsiliepė.

– Gal galite pakviesti Petsę? – paklausiau.

– Apgailestauju, aš nieko nepažįstu tokiu vardu, – išgirdau moters balsą.

– Melagė! – surikau ir trenkiau telefono ragelį.

Motina su tėvu tarpusavy ilgai šnabždėjosi. Tą vakarą po vakarienės tėvas liepė mums likti prie stalo.

– Turiu jums šį tą pasakyti.

Jis labai ceremoningai prisikimšo pypkę, prisidegė ją ir užpildė kambarį dūmais. Paskui palinko prie manęs.

– Klausykite. Mano tėvą nušovė, – pasakė jis be jokių kitų paaiškinimų. – Ūkis, kuriame užaugau, buvo sudegintas iki pamatų. Pusė mano brolių ištremti į Sibirą. Viena iš mano seserų mirusi. Toks gyvenimas. Įpraskite prie to.

Jis vėl atsilošė, tarytum būtų baigęs sakyti ilgą kalbą.

– Ir tu manai, kad tai jį paguos? – paklausė motina.

– Argi aš žadėjau suteikti paguodą? Taip tiesiog yra.

Visą žiemą slėpiau nuo jų savo mintis. Žaidžiau su Džeriu ledo ritulį, o paskui, dar gerokai prieš žiemos pabaigą, perėjau prie beisbolo. Kai gegužę orai atšilo, vėl ėmiau vaikščioti prie upės. Buvo sunku pasislėpti nuo Džerio. Pereidavau per naująjį tiltą ir pakrante traukdavau tos vietos, kur anksčiau buvo jų namas, link. Petsė liko skolinga man bučinį. Turėjau juos surasti. Kažkur po purvu ir dumblu jie vis dar turėjo būti. Pasiimdavau pagalį ir kapstydavau juo skalūno gabalus, apversdamas kiekvieną, kad tikrai nieko nepraleisčiau. Vieną dieną išgirdau balsą.

– Ką čia darai?

Tai buvo žmogus purvinais drabužiais. Rankoje laikė lazdą. Valkata. Ne tas, kurį buvome sutikę prieš metus.

– Ieškau fosilijų, – paaiškinau.

DŪMAI

Grįžę iš mokyklos mudu su Džeriu pamatėme šviesiaplaukę moterį, maždaug mano motinos amžiaus, atsirėmusią į mūsų betono verandą. Nuo ankstesniosios nuorūkos galiuko ji prisideginėjo dar vieną Du Maurier cigaretę. Prie jos kojų ant skurdžios pievelės stovėjo du lagaminėliai, ant kurių gulėjo skersai užmestas lietpaltis. Vos tik pamačiusi mus, ji nusišypsojo ir nuspriegė savo pirmąją nuorūką per pusę kiemo, pataikydama į statybinių šiukšlių krūvą.

– Poniutė tikriausiai supainiojo adresus, – sušnabždėjo Džeris.

– Sveiki, berniukai, – pasisveikino ji, mums priėjus arčiau. – Eikit šen ir duokit man bučiuką. Tik į skruostą. Ką tik pasidažiau lūpas.

Mudu su Džeriu susižvalgėme, bet artyn nėjome.

– Eikit šen gi, aš jūsų teta Ramona. Na, pralaužkime ledus.

Džeris pabučiavo ją į žandą, pasekiau jo pavyzdžiu, ir mudu toliau stypsojome priešais ją kaip asilai prieš naujus vartus, rankose laikydami pietų dėžutes.

– Regis, turiu kramtomosios gumos, – pasakė ji ir ėmė raustis gilioje rožinėje rankinėje, kuri derėjo prie jos batų ir nagų lako. – Turiu jums ir dar šiokių tokių dovanų, bet jos mano lagaminėlyje. Štai, gal norit paragauti mano cigarečių? – ir ištiesė Džeriui savąją.

Jis tvarkėsi su ja kaip patyręs rūkorius ir greitai užsitraukė.

– Neseilink filtro – nekenčiu tižių cigarečių, – pasakė ji išsiblaškiusi ir ištiesė atidarytą pakelį Beech-Nut kramtomosios gumos. – Kol kas tiek.

Džeris paėmė pakelį, iškrapštė mudviem po plokštelę gumos, o likusias įsikišo į kišenę.

– Tu gyveni Valstijose? – paklausė jis.

– Ooo, kur tik aš negyvenau. Eime į vidų, berniukai. Gal jūsų motina turės atliekamą porą nailoninių kojinių? Aš savosiose praplėšiau beisbolo kamuoliuko dydžio skylę.

Kai įėjome į vidų, namuose buvo tylu.

– Neblogas namelis, – pasakė ji ir apsižvalgė po svetainę. Tada priėjo prie televizoriaus ir jį įjungė.

– Mėgstu, kai antrame plane būna koks nors garsas. Kitaip man liūdna.

Mane pradėjo nervinti, kad ji taip arti mūsų svetainėje. Atrodė, kad teta Ramona užima visą kambarį. Ji nebuvo panaši nei į motiną, nei į tėvą, tačiau elgėsi kaip savo namuose – nuėjo tiesiai į tėvų miegamąjį ir susirado pakuotę nailoninių kojinių.

– Dabar palaukite manęs kitame kambaryje. Noriu apsimauti kojines, kol jūsų tėvai dar negrįžo. Gaila, kad jūsų mama neturi tinkamo atspalvio.

– O jeigu ji pavogs mamos papuošalus? – dusdamas iš susirūpinimo sušnabždėjau Džeriui.

– Liaukis, giminės nevagia.

– Jeigu ji mūsų teta, kodėl apie ją niekada negirdėjome?

– Iš kur aš žinau? Gal ji ką tik atvyko iš Europos.

– Niekas neatvyksta iš tos Europos dalies. Pats žinai.

– Ji galėjo atsirasti iš niekur.

Šiaip ar taip, teta Ramona turėjo pakelį Beech-Nut. Ji iš Valstijų.

– Pažvelk į ją. Jai čia ne vieta.

– Ji sakė turinti mums kažką, tiesa?

Tai buvo tiesa. Prieš kviečiant policiją vertėjo palaukti, kad sužinotume, ką.

Girdėjau, kaip lauko duryse sužvangėjo raktai. Parėjo tėvas. Vimdantis skausmas, visada perverdavęs mano skrandį prieš pat jam pasirodant, neapgavo manęs ir šį kartą. Bet, kodėl jis įėjo pro priekines, o ne per galines duris?

Tėvas vilkėjo darbinius drabužius, mūvėjo kelnes su lopais ant kelių, o paskui jį sekė sūkurys pjuvenų. Jis nudrožė per kambarį tiesiai prie Džerio ir čiupo jam už ausies.

– Tai tu rūkai! Toks snarglys! Turėčiau išsiųsti tave tiesiai į pataisos namus.

Tiesiog baisėjausi, kaip jis viską apie mus žino.

Miegamojo durys atsidarė. Tėvas pažvelgė į šviesiaplaukę. Aš vis dar netikėjau, kad ji mūsų teta. Jis nepaleido Džerio ausies, nors tas inkštė.

– Cit, – pagaliau sulemeno tėvas.

– Džiaugiesi mane matydamas? – paklausė šviesiaplaukė.

– Turėjau iš karto suprasti, kad tai tu, kai tik pamačiau ugnį priekiniame kieme. Duosiu tau kibirą. Eik ir užgesink.

– Padėsite man, berniukai?

– Jie turi atlikti namų darbus. Užsikasę iki kaklo.

Tėvas įstūmė mus į mūsų kambarį net neleidęs nusivilkti striukių.

– Tai ji mūsų teta ar ne? – netvėrė smalsumu Džeris.

– Tylėk. Likite čia ir kad nė kojos iš kambario nekeltumėte, kol neliepsiu.

– Bet, ar ji mums teta?

Džeris niekada neatlyždavo. Kartais tai suveikdavo.

– Taip, taip, teta, tik ji prisikėlė iš numirusiųjų. Gal vertėtų iškviesti kunigą, kad atliktų egzorcizmo seansą?

– Kieno ji sesuo – tavo ar mamos?

– Mano, – metė jis išeidamas ir trenkė paskui save durimis.

– Regis, būsiu pabučiavęs šmėklą, – pasibaisėjau.

– Jis kalbėjo perkeltine prasme. Ar niekada nesiklausai, ką mokytojai kalba per pamokas?

– Visada maniau, kad jo seserys ryši skarelėmis.

– Kuo?

– Na žinai, apsivilkusios sunkius lietpalčius, apsigaubusios galvas skaromis, surištomis po smakru.

– Kaip mūsų močiutė nuotraukoje?

– Ten visos moterys taip atrodo.

Jeigu tėvas liepdavo likti mums savo kambaryje, tai reiškė, kad išeiti galima nebent kilus gaisrui. Mudu su Džeriu ruošėme namų darbus ir nedrįsome praverti durų, net kai išgirdome namo pareinančią motiną. Jos balsas kitoje durų pusėje atnešė išsigelbėjimo viltį, bet ji neišleido mūsų ilgą laiką. Kai gavome leidimą išeiti, tėvas su teta Ramona sėdėjo prie virtuvės stalo. Mūsų mažasis brolis Tomas šypsojosi kaip mėnulis – buvo pasipuošęs mėlynomis petnešomis ir prie jų priderinta peteliške. Šalia tetos Ramonos, motinos ir tėvo lėkščių stovėjo kokteilių taurės, o tėvas prie savęs buvo pasistatęs atidarytą Canadian Club butelį. Ji net nepamiršo nupirkti „mikso“ – limonado viskiui atskiesti. Ant mano ir Džerio kėdžių gulėjo vienodos granatos.

– Nesu tikra dėl granatų, – tarė motina. – Bet, manau, galite jas pasilikti.

– Jos vis tiek be sprogdiklių, – pasakė tėvas. – Tai tik žaislai.

Teta Ramona nusišypsojo ir prisidegė cigaretę. Ji žinojo, kad mūsų širdis papirkti nesunku.

***

Visa šeima kartu įėjome į bažnyčią ir vos tik pasiekėme centrinę bažnyčios navą, mūsų mažasis brolis Tomas ėmė verkšlenti.

– Kas nutiko? – tildydama jį sušnypštė motina.

– Dega didelės žvakės. Mes čia būsime visą dieną.

Jeigu būčiau mažesnis, aš irgi pradėčiau verkšlenti. Ilgos žvakės reiškė, kad turėsime išklausyti pilnas mišias, o blogiausią metų dieną, Verbų sekmadienį, skaitymas apie Jėzaus kančias ir mirtį trukdavo taip ilgai, kad mūsų girgždūs sekmadieniniai batai spėdavo pritrinti daugybę nuospaudų, kol stovėdami klausydavomės tos pačios senos istorijos.

Taip nutikti neturėjo. Mudu su Džeriu kaip įmanydami įkalbinėjome tėvą eiti į dešimtos valandos mišias, nes tądien kaip tik buvo Verbų sekmadienis. Dešimtos valandos mišios bent jau sutrumpintos, nes kunigai skubėdavo, kad spėtų pasiruošti kitoms mišioms. Penkiolika minučių po vienuoliktos giedodavo choras, sakyti pamokslą ateidavo senas, nuobodžiai bumbantis kunigas. Jis galėdavo kalbėti ištisą valandą. O ką gi daugiau berniukams veikti sekmadienio popietę, jeigu ne jo klausytis?

Per ankstesnes mišias prismilkytų smilkalų kvapas mums buvo tarytum kitų vaikų, kurie buvo kankinami iki mūsų, kraujas.

– Negaliu užsivilkti savo palto. Mano nagų lakas dar neišdžiūvo, – pasakė tą rytą teta Ramona, kai tėvas ėmė varyti mus į automobilį, kad spėtume į dešimtos valandos mišias.

– Tai užsidėk pirštines.

– Ir pirštinės susiteps, ir lakas nusitrins.

– Nesirengiu pavėlavęs ateiti į mišias, kad visa bažnyčia į mus žiūrėtų. Arba tuoj pat lipk į automobilį, arba eisime į vėlesnes mišias.

– O kodėl negalime eiti į vietinę bažnyčią? Būtų greičiau.

– Verbų sekmadienį mes einame į savo bažnyčią. Nori, kad visi mus laikytų bedieviais?

– Na, turiu lukterėti dar keletą minučių.

– Ne. Arba einame dabar, arba – į vėlesnes mišias.

– Dabar eiti negaliu.

– Tada nuspręsta.

Teta Ramona apgailestaudama pažvelgė į mudu su Džeriu.

– Žinai, kad popiežius įsivedė telefoną? – paklausė Džeris, kai mudu, laukdami suaugusiųjų, trypčiojome lauke prie automobilio.

– Ir ką?

– Žinai jo numerį?

– Aišku, ne.

– Et cum spirit-du-du-du4.

Buvau beveik tikras, kad Džeris degs pragare.

– Dar kartą perspėju – žiūrėk man, kad vyrai į tave nespoksotų, – perspėjo tėvas tetą Ramoną, kai kilome bažnyčios laiptais.

– Bene aš jiems akis turiu užklijuoti?

– Nepatrauk jų dėmesio. Nešaudyk akimis. Esi ištekėjusi moteris.

– Sakiau tau, kad jis mirė.

– Tu juk nežinai.

Bergždžios buvo tėvo pastangos. Kur tik pasirodydavo teta Ramona, vyrų akys tuoj krypdavo į ją. Mačiau, kaip jie, susėdę tolimajame klauptų gale, dirsčiojo į ją per maldai sudėtas rankas. Eidamas per bažnyčią ir šlakstydamas susirinkusiuosius šventintu vandeniu, kunigas mus aptaškė nuo galvos iki kojų, ir kai teta Ramona iškišo liežuvį ir nulaižė ant lūpų užtiškusį lašelį šventinto vandens, išgirdau, kaip sutrūkčiojo jo kvėpavimas.

Bažnyčios rūsyje buvo taip smarkiai prirūkyta, kad paskaudo akys. Viename kambaryje buvo pastatyti dideli apvalūs stalai, ant kurių patarnautojos tiekė kavą, o gretimoje sporto salėje vienmarškiniai vyrai statė žiūrovų kėdes krepšinio varžyboms, kurios vykdavo kiekvieną sekmadienį. Tai buvo ypatinga lyga krepšinio žaidėjams iš šalių, kurios jau nebeegzistavo. Kartais mokykloje aš sukdavau gaublį, ieškodamas Estijos, Ukrainos ir kitų šalių juokingais pavadinimais, kurie buvo išspausdinti ant krepšinio žaidėjų marškinėlių, bet nė vienos nerasdavau. Taip pat ir šalies, iš kurios atvykome mes. Iš tiesų man nerūpėjo, kad jos nėra žemėlapyje. Tik jaučiausi nesmagiai, kad esame kilę iš neegzistuojančios šalies.

Pobūvis bažnyčios rūsyje Džeriui, Tomui ir man buvo atpildas už patirtas kančias. Teta atvežė traškučių ir limonado, galėjome pasilinksminti su savo tėvų draugų vaikais. Klapčiukai, kaip įprasta, atnešė komunijos vyno likučių, kuriuos išgėrėme automobilių stovėjimo aikštelės gale. Be to, šį kartą jiems pavyko nukniaukti ir saują dar nepašventintų ostijų.

– Valgyk, jos juk nešventintos, tai – ne nuodėmė, – pasakė Džeris, kai ėmiau spyriotis.

– Kodėl tu toks tikras, kad jos nešventintos?

– Šventintų klapčiukai niekaip nepaimtų. Jos užrakintos tabernakulyje. Be to, jeigu pabandytum paliesti šventintą ostiją, ji nudegintų pirštus.

– Netiesa. Liežuvio jos nedegina.

– O kaip manai, kodėl kunigas deda jas ant liežuvio, kvaily? Tai vienintelė kūno vieta, kurios ostija nenudegina. O jeigu prieš priimdamas ją neatlikai išpažinties ir bijai taip, kad iš baimės išdžiūsta liežuvis, tada tikrai nudegins.

– Praeitą kartą tu priėmei komuniją neatlikęs išpažinties.

– Taip, bet aš laikiausi ramiai ir nepanikavau. Maliau liežuviu po burną, kad išsiskirtų seilių ir jis neišdžiūtų.

Atsidarė galinės durys ir iš bažnyčios išėjo teta Ramona.

– Ak jūs čia, berniukai. Pasakykit savo tėvui, kad popietę praleisiu pas Megę. Štai jums doleris. Nusipirkit ką nors, – pasakė ji ir nužingsniavusi į automobilių stovėjimo aikštelės galą pasuko už bažnyčios kampo.

– Tai bent paukštis ta jūsų teta, – numykė vienas klapčiukas, šluostydamasis nosį ir žiūrėdamas jai pavymui.

Mums grįžtant namo, tėvas ilgą laiką vairavo tylėdamas, įnirtingai čiulpdamas tuščią pypkę, o pusiaukelėje drožė:

– Žinojau, kad taip ir bus.

– Kaip? – nesuprato motina.

– Ji jau pradeda viską gadinti. Nederėjo tau leisti jai pasilikti.

– Ir ką gi sugadino?

– Verbų sekmadienį. Padori moteris nelaksto šventą dieną. Ji ir vėl ūžaus su ta Mege. Vėl abi prisikvies tuntą vyrų. Nors mirk iš gėdos.

– Ji jauna. Šeimos neturi. Tegu sau pasilinksmina.

– Kaip tai jauna? Juk ji tavo amžiaus.

Motina praleido šiuos žodžius pro ausis.

– Kad bent jau turėtų mirties liudijimą, – nerimo tėvas. – Tada būtume tikri.

Motina nusijuokė.

– Jai pasisekė, kad liko gyva. Nenorėk, kad turėtų krūvą dokumentų.

– Gerai, bala nematė tų dokumentų. Bet kur ji buvo šitiek metų? Kodėl atvyko tik dabar?

– Kartais trokštu užmiršti praeitį, – atsiduso motina ir perbraukė pirštinaite per lango nelygumą.

Ji mūvėjo baltomis pirštinaitėmis, nors dar buvo ne visai Velykos.

– Aš jau pradedu užmiršti, kaip atrodo mano seserys. Keista, tiesa? Jeigu grįžtume, nepažinčiau jų minioje.

– Mes negrįšime. Nebent amerikiečiai bombomis išrūkytų rusus, bet tam jie per bailūs. Niekas nepasikeis, neverta apie tai net galvoti.

– Žinau. Taip bus visados ir per amžius, amen.

Teta Ramona nakvodavo rūsyje ant sudedamos sofos. Drabužiams ji turėjo spintą ir spintelę, net kavos staliuką nusipirko ir dvi kėdes. Jos pasaulis prasidėdavo nulipus pusę kelio laiptais į rūsį – pusiaukelėje tėvo pypkės smarvę pakeisdavo jos Du Maurier cigarečių kvapas. Teta Ramona nusipirko pirmąjį mūsų namuose grotuvą ir, kai radijas būdavo išjungtas, ji leisdavo keturiasdešimt penkių apsisukimų per minutę plokšteles (po šešias vienu metu). Įrašai skambėdavo keistai, nes apatinės plokštelės praslysdavo ant disko. Sinatros balsas virpėdavo kaip kokio girtuoklio. Taip pat ji klausydavosi Edit Piaf.

– Kodėl klausaisi tų varliaėdžių dainų? – nusistebėjo Džeris.

– Nevadink jų taip.

Iš tetos Ramonos Džeris paprastai nesišaipydavo. Jis tik norėjo sužinoti, kodėl.

– Prancūzų kultūra nuostabi. Paryžiuje galima sėdėti gatvėje prie staliuko, gurkšnoti vyną. Ten yra daugybė menininkų.

– Tu ten gyvenai?

– Kurį laiką. Buvau modelis.

– Rimtai?! Ar kada nors teko fotografuotis „Eaton“ katalogui?

– Neilgai ten gyvenau. Rengiausi ištekėti už vyro, kuris tarnavo legione, taigi išvykau į Alžyrą.

Džeris perkėlė savo svorį nuo vienos kojos ant kitos, o aš nusukau žvilgsnį į šalį. Mūsų pokalbiai su suaugusiaisiais neapsieidavo be meilės temos. Mus tai trikdė.

– O kur yra Alžyras?

– Afrikoje.

– Legionas? Turi galvoje Prancūzijos užsieniečių legioną?

– O kokį gi dar.

– Ar jis nudobė daug arabų?

– Ne. Jie nudobė jį.

Suaugusieji ne tik vis pradėdavo kalbėti apie meilę, jie net nesuprasdavo, kaip turi baigtis istorijos.

– Ar jie jį kankino? – neatstojo Džeris.

– Nemanau.

– Jie užpuolė jo fortą?

– Jis įsivėlė į muštynes viename bare ir kažkas įsmeigė jam tarp šonkaulių peilį.

Teta Ramona prisidegė cigaretę ir valandėlei susimąstė. Paskutinis plokštelių įrašas buvo prancūziška akordeono muzika, bet plokštelės taip smarkiai slidinėjo, kad įrašas skambėjo kaip kačių kniaukimas.

– Žinote, savo tėvams apie tai verčiau nepasakokite.

Ji puikiai išmanė, kaip pelnyti mūsų meilę.

Orams šylant, pradėjo lankytis vyrai. Ramona turėjo tiek daug lankytojų, kad motinai teko nupirkti daugiau peleninių. Kai kurie iš jų gėdydavosi ateiti vieni, todėl pasirodydavo po du ir po tris, o vieną kartą mus buvo užgriuvę visi dešimt.

– Kaimynai pamanys, kad čia viešnamis! – aimanavo tėvas.

– Kaip kalbi vaikų akivaizdoje? – sudrausmino jį motina.

Mintyse įsidėmėjau šį žodį, ketindamas pažiūrėti žodyne, ką jis reiškia.

– Jeigu nenori, kad lankytojai sėdėtų svetainėje, tegu eina į rūsį.

– Jokiu būdu. Tegu būna čia, kad matyčiau, ką jie išdirbinėja.

Kaip pastebėjome mudu su Džeriu, dauguma jų nutaisydavo nekaltą veido išraišką, dėl kurios suaugę žmonės atrodydavo labai kvailai. Daugelis vyrų buvo mūsų tautiečiai, kuriuos matydavome bažnyčioje arba kurie išgirdo apie ją net Tilsonburge, tačiau į jų gretas įsijungė ir keletas kanadiečių. Tarp jų buvo vienas aukštas liesas žmogėnas, dirbantis „CCM“ dviračių fabrike. Tasai mūsų gatvėje sukiojosi ištisą vasarą pačiu keisčiausiu dienos metu. Jis turėjo piktą vokiečių aviganį, kurį vedžiodavo mūsų rajone ir kiekvieną kartą sutikęs Džerį arba mane teiraudavosi apie tetą. Šuo lodavo, jeigu prieidavome per arti. Mes net nežinojome, kuo vardu tas vyras. Jis buvo tiesiog žmogėnas trumpomis kelnėmis, liesomis plaukuotomis kojomis, su šuniu ir odiniu portfeliu. Tai buvo ne visai portfelis, veikiau kelioninis krepšys su rankenomis, bet žmogėnas nešiojosi jį su savimi visą vasarą.

Tėvui patiko juvelyras iš Klivlendo. Sunku patikėti, kad vienas iš mūsų tautiečių gali būti juvelyras, mat mūsų tautiečiai paprastai dirbdavo fabrikuose, nors buvo keletas gydytojų ir inžinierių. Juvelyras atvykdavo į Torontą rausvu Linkoln Continental, nešiojo Stetson skrybėlę ir ryšėjo surišamą kaklaryšį. Man patiko Stetson skrybėlė, bet ant žmogaus, kalbančio angliškai su ryškiu akcentu, galvos ji atrodė keistai. Nuo liepos vidurio žmogėnas lankydavosi kiekvieną savaitgalį ant pirštų prisimaustęs auksinių žiedų ir prisikrovęs pilną bagažinę dovanų – vyšnių šokolado apvalkale mamai ir Canadian Club tėvui.

O mums labiausiai patiko santechnikas Frenkas. Jis lankydavo ją kiekvieną penktadienio vakarą, tačiau jo Five Star viskis ir kanadietiškas šampanas atrodė palyginti apgailėtinai. Kartą mudu su Džeriu radome jį verkiantį prie savo autofurgono.

– Argi santechnikas gali varžytis su juvelyru? – kūkčiojo jis, atrėmęs galvą į autofurgono šoną su užrašu Frank’s Plumbing ir kapsint ašaroms dideliais lašais ant įvažiavimo kelio žvyro. Man buvo bjauru matyti suaugusiuosius verkiant, tačiau jis bent jau leisdavo mums pasilikti grąžą, kai pasiųsdavo nupirkti pakelį cigarečių.

Juvelyrui jaučiau prieštaringus jausmus – kartais jis man atrodydavo visiškas mulkis, kartais labai mielas. Per kiekvieną savo apsilankymą jis pridėdavo naują aksesuarą prie mūsų kaubojiškos aprangos. Džeris, Tomas ir aš jau turėjome vienodus revolverius ir dvigubus jų dėklus, kaubojiškas skrybėles, plastmasinius batų antdėklus ir kelnių klešnių antgalius. Trūko tik kaubojiškų antblauzdžių. Teta Ramona turėjo drabužių, papuošalų ir dėžutę žiedams bei segėms. Atidarius dėžutę, visada grodavo „Autumn Leaves“.

– Frenkas bent jau solidus, – pasakė motina.

– Bene pakvaišai? – nesutiko tėvas. – Jis visą dieną vielomis valo užsikišusius klozetus. Pagalvok, kas patenka jam ant rankų. Jeigu ji ištekėtų už juvelyro, mūsų šeima vėl pagaliau turėtų šiek tiek pinigų.

– Fu, jis rengiasi, kaip tas pusprotis Liberačė.

– Koks skirtumas, tegu jis rengiasi nors suknelėmis. Jis turi pinigų ir kas nors turi nuimti mums nuo pečių šią naštą.

– Juk tu taip nerimavai dėl jos vyro.

– Jie net nebuvo deramai susituokę. Tokia santuoka nieko nereiškia.

– Nes jis buvo žydas?

– Tyliau. Vaikai išgirs.

– Tai kas, kad ištekėjo už žydo. Ji vis tiek buvo ištekėjusi.

– Juos sutuokė rabinas.

– Ji priėmė judaizmą?

– Ne. Nė vienas iš jų nenorėjo keisti tikėjimo. Jie susirado kažkokį renegatą socialistą rabiną, kuriam jų pagailo. Tačiau esmė ta, kad, mano manymu, jų santuoka net nebuvo užregistruota civiline tvarka. Iš karto po jų jungtuvių atėjo naciai ir – šmaukšt. Žydai, sinagogos, jų dokumentai – viskas sudegė.

– Gėdytumeisi.

– Tarsi tai būtų mano kaltė.

– Tu vis kartojai, kad ji ištekėjusi, o dabar sakai, kad ne.

– Ji buvo ištekėjusi, kol neatsirado geresnis vyras. Štai ir viskas.

– O jeigu kas nors geresnis ateitų pas mane?

– Nekalbėk kvailysčių.

Vieną dieną parėjęs namo iš parko užtikau tetą Ramoną iš už užuolaidų svetainėje slapčia dirsčiojančią į gatvę.

– Ar matei tą vyrą su vokiečių aviganiu? – paklausė ji.

– Ne. Ar jis neduoda tau ramybės?

– Jis ten, Teilorų alyvų krūmuose, persimauna kelnes.

– Jis apsišlapino?

– Jam nepatinka, kai matau jį su šortais. Priėjęs prie mūsų namo, jis persimauna ilgomis kelnėmis, tada prieina ir žiūri į langus.

– Kodėl jis nenešioja ilgų kelnių visą laiką?

– Nežinau.

– Kodėl nepasibeldžia į duris, jeigu nori su tavimi pasikalbėti?

– Aš nusikvatočiau jam į veidą.

Buvo sunku pasakyti, ką teta Ramona galvoja apie juvelyrą. Savaitgalį privertė jį miegoti ant sulankstomos lovelės garaže, nors motina norėjo apnakvindinti svetainėje ant sofos.

– Ar jis pavojingas? – paklausė motina.

– Tiesiog nenoriu su juo būti po tuo pačiu stogu naktį.

– Ak, Ramona, tai nelabai geras ženklas. Gal tau vertėtų pasakyti jam, kad liautųsi lankytis? Pagalvok, kiek mylių jis sukaria savo automobiliu.

– O kas liepė jam apskritai pradėti lankytis? Aš jo tikrai neskatinau.

– Su vyrais reikia kalbėti tiesiai šviesiai. Kitaip jie nesupranta.

– Sakiau jam, kad važinėti rožiniu automobiliu juokinga.

– O jis ką?

– Kad perdažys tokia spalva, kokios panorėsiu. Pasakiau, kad man patinka žalsvai geltona.

Motina ėmė juoktis, bet teta Ramona nesuprato, kodėl jai juokinga.

– Šeštadienį eisime į šokius. Nusipirkau naują žalsvai geltoną suknelę ir prie jos derančią rankinę ir batus.

Kai valgėme vakarienę, kažkas pabeldė į duris.

– Ne namai, o traukinių stotis, – suirzo tėvas, trenkė šaukštą ant stalo ir atžagaria ranka nusišluostė lūpas.

– Šluostykis servetėle, – pasakė motina.

Vėl pasigirdo beldimas. Skambėjo agresyviai.

– Aš atidarysiu, – pasakė tėvas. – Jeigu tai koks nors vaikų draugas, atskaitysiu moralą. Bet jeigu tai vienas iš tavo draugužių, Ramona, prisiekiu, suteiksiu jam numerį ir liepsiu laukti savo eilės.

– Jeigu atėjo pas mane, manęs nėra namie, – perspėjo ji.

Tėvas atsistojo, bet paskui vėl atsisėdo.

– Kas aš tau? Liokajus? Džeri, eik atidaryk.

Beldimas nesiliovė. Trys stiprūs stuktelėjimai. Džeris atsistojo, o mes tylėdami laukėme. Buvo sunku pasakyti, kas vyko prie durų, bet pokalbis užtruko ilgai.

– Jehovos liudytojai, – pasakė Džeris sugrįžęs.

– Garbės žodis, – nusistebėjo motina, – jie visada ateina tada, kai valgome, arba sekmadienio rytą.

Leidausi laiptais pas tetą Ramoną, bet pusiaukelėje stabtelėjau. Išgirdau, kad ji kalbasi su Džeriu.

– Jis sakė, kad tu skolinga jam trisdešimt tris dolerius. Tu vėluoji sumokėti. Sakė sugrįšiąs.

– Tas žmogus tikras plėšikas. Pirmoji įmoka už tą žalsvai geltoną suknelę turi būti sumokėta tik kitą penktadienį. Tikriausiai jis kažką supainiojo. Nesakyk tėvui, nes kai nutinka tokie dalykai, jis visada palaiko priešingą pusę.

– Nesakysiu. Bet tas žmogus buvo nusiteikęs karingai. Jis grįš.

– Jie visi taip sako. Ir laikyk cigaretę tik lūpų kraštais. Kai įkiši giliau, ji sutyžta. Ir ne taip. Jeigu cigaretė iškris iš burnos ant tavo marškinių, motina nusuks man galvą.

– Ir dar šis tas.

– Kas?

– Tas vyras su vokiečių aviganiu vėl slėpėsi Teilorų krūmuose. Man regis, jis trenktas.

– Tai jau tikrai. Klausyk, Džeri. Vienintelis dalykas, kurio moterys negali pakęsti, tai kvailiai. Niekada nesielk kvailai matant moterims.

Sekmadienį po pietų Džeris, Tomas ir aš laukėme atvykstant juvelyro. Sėdėjome verandoje su savo vienodais revolveriais, dvigubais dėklais, kaubojiškomis skrybėlėmis, liemenėmis ir batų antdėklais. Tomas dar buvo toks mažas, kad turėjome pradurti skyles jo ginklų dirže, kad šis standžiau susiveržtų, tad jo galai tabalavo jam iš šonų. Revolveriai siekė iki kelių. Motina išėjo nufotografuoti mus su Brownie.

– Nežinau, ar geras sumanymas taip jo laukti. Jis pagalvos, kad jūs tiesiog norite dar dovanų.

– Anbluzių, – pasakė Tomas. – Jis žadėjo atvežti anbluzių.

– Antblauzdžių, kvaily, – pataisė Džeris. – Klausyk, mama, mes tik rodome jam savo dėkingumą. Jis padovanojo šiuos daiktus, kad mes šauniai atrodytume, tai mes ir parodysime, kaip šauniai atrodome.

Ji buvo pernelyg užsiėmusi namų tvarkymu ir neturėjo ūpo ginčytis. Džeris pamokė mus, kaip elgtis jam pasirodžius, bet kai gatvėje pagaliau pasirodė jo automobilis, mes jo nepažinome.

– Kad tave galas, tai jis! Pradedam! – sušuko Džeris.

Kai žalsvai geltonas Lincoln Continental įsuko į kiemą, išsirikiavome eile verandoje, išsitraukėme savo dvynukus revolverius ir ėmėme pašėlusiai šaudyti sprogstamosiomis kapsulėmis, sukeldami dūmų debesį.

– Berniukai, tai buvo nuostabu! – pasakė juvelyras, išlipęs iš automobilio. – Ką pasakysite apie mano automobilį?

Nesulaukęs atsakymo nuėjo prie bagažinės ir ištraukė krūvą dėžių, kaip ir kiekvieną savaitę.

– Blogai, kad nepatariau jam kažką daryti su automobilio vidumi, – pasakė teta Ramona.

Ji stovėjo verandoje šalia mūsų ir, kai jis priėjo prie laiptų, atsuko pabučiuoti žandą.

– Na, Ramona, ką manai?

– Nuostabu. Puikiai dera prie mano suknelės spalvos.

– Dažytojams teko dėti tris sluoksnius dažų. Rožinė spalva vis prasimušdavo iš apačios.

Mes įėjome į vidų savaitiniam ritualui. Tėvas papilstė į taures gėrimo, kurį atsivežė juvelyras, o teta Ramona atidarė dėžes. Jose buvo daug moteriškų daiktų, tokių kaip pirštinės, statulėlės ir netgi lietpaltis. Bet antblauzdžių – nė ženklo.

– Nesijaudinkit, berniukai, nepamiršau jūsų. Užsakiau antblauzdžius specialioje kaubojiškų drabužių parduotuvėje. Šią savaitę jie iškirps juos pagal dydį, o kitą šeštadienį atvešiu.

Tai šiek tiek mus paguodė, tačiau jis neatvežė jokio pakaitalo, kuris būtų numaldęs mūsų nepasitenkinimą.

Kai kambarys jau buvo užverstas suglamžytu vyniojamuoju popieriumi, juvelyras iš švarko kišenės ištraukė mažą dėžutę.

– Geriausia vėliausiai, – pasakė jis.

Teta Ramona atidarė dėžutę, pažvelgė į deimantinį žiedą ir užsimovusi jį ant piršto ištiesė ranką į šviesą. Motina iš karto čiupo jai už rankos, kad galėtų apžiūrėti brangakmenį.

– Tikras milžinas, – pasakė ji.

Juvelyras keletą kartų atsikrenkštė ir paraudo.

– Tikiuosi, supranti, ką tai reiškia, – pasakė jis.

– Kurgi ne, – numykė teta Ramona. Ji toliau laikė prieš šviesą ištiestą ranką, o juvelyras tuo tarpu bandė prie jos prisigretinti ir pabučiuoti. Pagaliau teta pamatė, ko jis nori, ir vėl atsuko jam žandą.

– Bagažinėje turiu butelį šampano.

– Nereikia. Nuo šampano man paskausta galva.

Jiems visiems žiedas atrodė nepaprasta dovana, tačiau mums jis buvo nė motais. Kai susirengėme eiti žaisti į lauką, Džeris nusivilko savo kaubojišką aprangą.

– Aš vis tiek jau išaugau iš tokių dalykų, – pasakė jis. – Jeigu neturi antblauzdžių, su šia apranga atrodai kaip idiotas. Man labiau patiktų piloto kostiumas. Gal net parašiutas.

Atrodė, kad pietūs truks amžinai. Juvelyras vis kalbėjo apie geresnes Klivlendo vietoves, kur jis ketino nusipirkti naują namą. Tėvas buvo įnikęs į valgius ir gėrimus ir daug nekalbėjo. Teta Ramona nepaliaudama rūkė ir gurkšnojo iš savo taurės. Motina vis ko nors jį klausinėjo, ir jis atsakydavo į visus klausimus, tačiau žiūrėjo tik į Ramoną. Po pietų ji nusileido į rūsį persirengti savo žalsvai geltona suknele ir, kai sugrįžo, net man padarė įspūdį. Batai, rankinė ir suknelė buvo iš spindžios, beveik metališko žvilgesio medžiagos, o iškirptę juosė žvynų pavidalo blizgučių kaspinas.

– Jeigu suges automobilis, tik pastatyk ją prie šaligatvio krašto ir akimirksniu prisistatys policija, – mestelėjo tėvas.

Teta Ramona nesiteikė jam atsikirsti. Visi nuėjome į verandą jų palydėti. Tačiau pirmiausia motina liepė jiems stoti prie automobilio ir abu nufotografavo su Brownie.

– Kaip norėčiau, kad nuotrauka būtų spalvota, – pasakė ji.

Juvelyras atidarė tetai Ramonai duris, o ji, prieš sėsdamasi, ranka nuvalė automobilio sėdynę. Jis uždarė dureles ir užvedė variklį, tačiau, Linkolnui dar nespėjus pajudėti, prie įvažiavimo sustojo juodas fordas ir užstojo kelią. Iš fordo išlipo mažas tamsaus gymio žmogiūkštis. Rankoje jis laikė kažkokius popierius ir nuėjo link tos automobilio pusės, kurioje sėdėjo teta Ramona. Tada pabeldė į langelį.

– Džiaugiuosi, kad tave pagavau. Atėjau pinigų už šią suknelę.

– Teta Ramona lėtai nuleido langelį.

– Užeisiu pas tave pirmadienį.

– Ne, nieko nebus. Turi arba sumokėti už šiuos drabužius dabar, arba grąžinti juos man. Jau užtektinai paskui tave prisilaksčiau.

– Jūs, vyrai, kartais mane taip varginate.

Mačiau, kad juvelyras kažką tūžmingai kalba, traukdamas iš vidinės švarko kišenės piniginę. Stovėdami verandoje matėme, kaip teta Ramona, išlipusi iš automobilio, iškratė savo rankinę ant automobilio kapoto, paskui numetė ją ant brūzgynais apaugusios žemės kieme. Tada nusiavė batus ir numetė juos šalia rankinės. Ji atsuko mažajam pajuodėliui nugarą.

– Atsek sagą viršuje. Tuoj atiduosiu ir suknelę.

– Ramona! – maldavo juvelyras, išlipęs iš automobilio. – Nėra jokio reikalo!

Mažasis pajuodėlis stovėjo išsižiojęs. Galbūt todėl, kad mūsų žolė dar nebuvo pakankamai sudygusi, ji numetė savo rankinę ir batus į dulkes.

Kaip tik tuo momentu kitoje gatvės pusėje sustojo policijos automobilis. Motina užsidengė ranka burną. Nesupratau, kaip jie atvyko taip greitai. Iš automobilio iššoko du augaloti policininkai ir net durelių paskui save neuždarę nudūmė link krūmų Teilorų sklypo pakrašty. Sustingome išgirdę lojimą, riksmus ir keiksmus. Krūmai Teilorų sklype lingavo, triukšmas buvo labai garsus. Pasigirdo šūvis ir garsi dejonė.

– Mano šuo! Jūs nušovėte mano šunį!

Tuo metu ponas ir ponia Teilorai taip pat buvo išėję į kiemą ir stebėjo, kaip policininkai išveda liesą žmogų plaukuotomis kojomis. Jie buvo uždėję jam antrankius, bet iš pradžių aš jų nepastebėjau, nes atrodė, kad žmogus laikė rankas nuleidęs žemyn, dengdamas savo intymias kūno dalis. Jis mūvėjo boksininko šortais.

– Jie nušovė mano šunį! – šaukė jis mums per gatvę. – Ramona, aš tai dariau dėl tavęs!

Su baltais šortais jo kojos atrodė tamsesnės ir dar labiau apžėlusios negu paprastai.

Visi sužiuro į tetą Ramoną. Jos batai ir rankinė gulėjo dulkėse. Ji stovėjo nailoninėmis kojinėmis ant įvažiavimo kelio žvyro, vis dar atsukusi nugarą tam žmogiūkščiui iš drabužių parduotuvės.

– Kas nors duokite man cigaretę, – pasakė ji.

Jie taip ir nenuvažiavo į šokius. Kai policininkas įsodino tą žmogų į savo automobilį, vienas iš jų priėjo prie mūsų pasišnekėti. Paskui mano tėvas nuėjo pasikalbėti su Teilorais, o juvelyras pasivedė drabužių pardavėją į šalį ir įkišo jam keletą banknotų, kad šis dingtų. Teta Ramona nuėjo į rūsį persirengti.

Kai grįžome į namą, juvelyras buvo išblyškęs ir taip greitai tuštino savo taurę, kad motina vos spėjo ją pildyti.

– Žinai, – tarė tėvas, – krikščionybė yra nuostabus dalykas.

Juvelyras pažvelgė į tėvą kaip į pamišėlį.

– Noriu pasakyti, ji moko atleisti. Jeigu kažkas tvoja tau į akį, savaime norisi atsilyginti tuo pačiu. Man kumščiai susigniaužia vien pagalvojus apie tai, kad kažkas gali man suduoti, tačiau Biblija moko, kad yra geresnis sprendimas. Atleisk savo priešams ir pelnysi dangaus karalystę. Tačiau Biblija neliepia mums elgtis kvailai. Niekas sąmoningai sau nekenkia, tačiau, kita vertus, reikia išmokti į kai kuriuos dalykus žiūrėti pro pirštus.

– Jeigu kalbi apie tą kvailį, kurį nusivedė policininkai, tai man jis nerūpi.

– Kalbu ne apie jį. Kalbu apie moteris.

– O kas su jomis?

– Argi nesiklausei manęs? Dievas sutvėrė jas tam, kad mokytumėmės atleisti.

– Gal šiek tiek paaiškintum, ką turi galvoje, – pasakė motina, įeidama į svetainę su dar viena pora taurių vyrams.

– Santuoka iš to ir susideda. Moterys kaip vaikai. Jos klysta, jas reikia mokyti, kai kurios mokosi geriau, kaip kurios – prasčiau. Žiūrėk į save kaip į mokytoją. Kartais mums visiems tenka susidurti su bukaprotėmis mokinėmis, bet Dievas liepė mums mylėti visas. Prisimink Mariją Magdalietę.

– Atmink, kad kalbi apie savo seserį, – piktai papriekaištavo motina.

– Kas sakė nors žodį apie ją? Kalbėjau apie moteris apskritai.

– Ir apie savo žmoną taip pat?

– Argi tu ne moteris? Ar negirdėjai, ką sakiau?

Tėvui į veidą atsitrenkė per kambarį atskriejusi sofos pagalvėlė. Laimė, kad jis tuo metu neturėjo rankose taurės ir kad ji neišmušė jam iš burnos pypkės.

Pasinaudodamas tuo, kad motina įsiutusi išbėgo iš svetainės, tėvas atgavo pasitikėjimą.

– Matei? Gyvenimas susideda iš išbandymų ir moterys yra didžiausias iš visų.

Mes ilgai laukėme tetos Ramonos, kol pagaliau motina nusileido į rūsį pažiūrėti, kas jai nutiko. Ji greitai grįžo.

– Jos nebėra.

Motina norėjo kreiptis į policiją, kad ši paskelbtų Ramonos paiešką, nes ji išėjo pasiėmusi tik piniginę, lietpaltį ir mažą rankinę.

– Ir žiedą, – pastebėjo tėvas. – Ji kvaila, bet ne visai.

– Ramona gali pakliūti į bėdą.

– Ji prisišaukia bėdų visur, kur tik atsiduria.

Motina pakavo dėžes, rengdamasi siųsti jas į Klivlendą. Džeris netvėrė įtūžiu, kai prie dovanų, kurias juvelyras buvo dovanojęs tetai Ramonai, ji pridėjo ir visus kaubojiškus aksesuarus.

– Taip nesąžininga. Jis padovanojo juos mums.

– Jeigu jie būtų susituokę, būtumėte galėję juos pasilikti.

– Anbluzių taip ir negavome, – susisielojo Tomas ir pravirko.

Mums pavyko išgelbėti sprogstamąsias revolverių kapsules ir kartais išėję į lauką poškindavome jas padėję ant vieno akmens ir iš viršaus trenkdami kitu. Maniau, kad sunaudojome visas, bet baigiantis rudeniui radome dar vieną ritinėlį po Tomo lova ir išėję į lauką leidome mažyčius dūmų debesėlius.

Kai motina išėjo iš namo rankose laikydama kažkokį laišką, tėvas, ruošdamasis žiemai, sode užkasinėjo augalų likučius.

– Gali nesakyti, – užbėgo jai už akių tėvas. – Numanau, kieno jis.

– Ji susirado vyrą. Ir jis turtingas! Turi automobilių plovyklą Melburne!

– O kur tas Melburnas? – paklausiau.

– Australijoje.

Tėvas išsitraukė pypkę ir nusispjovė į ką tik išpurentą žemę.

– Vis tiek ne taip toli, kad galėtume būti ramūs.

Man pasirodė, kad užuodžiau atsklidusį cigaretės dūmo kvapą, bet tai buvo tik mūsų sprogstamųjų kapsulių skleidžiami dūmeliai.

KRIŠTOLO RŪMAI

Jautienos kotletų laikai baigėsi. Juos pakeitė kiaulienos kepsniai. Beveik kiekvieną vakarą valgydavome kiaulienos kepsnį. Kartais paįvairindavome savo valgiaraštį kiaulienos kapotiniais, o kas antrą savaitgalį pasilepindavome dideliu kumpiu, kurio iki trečiadienio užtekdavo ir sumuštiniams. Tėvas nevalgydavo troškinių ir spagečių. Jis sakydavo, kad žuvis tinka tik penktadieniais, vištiena skirta tik moterims ir neįgaliesiems, jautiena per kieta, o aviena smirda – jos kvapas jam priminė avitaukių žvakes, kurias jo motina gamindavo, kai jis buvo vaikas.

– Gimtadienio žvakes? – paklausė Tomas, išpūtęs akis, kaip būdinga mažyliams. Tokia jo veido išraiška mane siutino. Tomas buvo toks mažas, kad vis dar pagarbiai žiūrėjo į Senį.

– Žvakes naudodavome apšvietimui. Kiekvieną vakarą uždegdavome keletą avitaukių lajaus žvakių ir visi namai smirdėdavo kaip šlapia vilna. Smarvė ypač stipri būdavo žiemą, kai ketvirtą popiet sutemdavo ir būdavo per šalta atidaryti duris, kad kambariai šiek tiek prasivėdintų.

– Kodėl nenaudodavote žibalinių lempų?

– Žibalas kainuoja pinigus, o avitaukiai – ne.

– Jūs tikriausiai buvote tikri vargšai.

– Ne. Vargšai degindavo balanas.

– Tėti, – tarė Džeris, – būk geras, nepasakok šitų istorijų mano draugams, gerai? Jie pamanys, kad tu kažkoks urvinis žmogus.

– Mano motina pati verpdavo vilną ir linus.

– Taip, taip, – tarė Džeris, – o krosnį kurdavote titnagu.

– Norint įsigyti žiebtuvėlį, reikėjo gauti leidimą. Degtukai buvo valstybės monopolija.

Džeris užsimerkė.

Tėvas toliau aiškino, kokie mes laimingi, kad galime valgyti kiaulienos kepsnius.

– Kai buvau mažas, maitindavomės bulvėmis, morkomis ir kopūstais, pagardintais šlakeliu lydytų kiaulienos taukų. Kiaušinių irgi nebūdavo. Juos parduodavo mieste už grynuosius. Vaikystėje kiaulieną valgydavau tik per vestuves ir laidotuves.

Jis visada valgydavo mėgaudamasis, vienam kąsniui atsipjaudamas didžiulius mėsos gabalus. Niekaip nesuprasdavau, kaip jis diena po dienos gali gardžiuotis tuo pačiu maistu.

Tą vakarą iš pradžių valgėme miežių sriubą, virtą su praėjusios savaitės kumpio kaulu. Tėvas sėmė ją giliu kaip samtis šaukštu.

Prieš užduodama jam klausimą motina palaukė, kol šis išsiurbė apie ketvirtadalį šaukšto turinio. Kai mums bevalgant ji norėdavo ko nors paklausti, turėdavo tiksliai apskaičiuoti laiką, nes tėvas atsakydavo tuoj pat, net jei burna būdavo pilna maisto. Valgydami mudu su Džeriu stengdavomės į jį nežiūrėti.

– Ką manai apie man pasiūlytą naują darbą? – paklausė motina.

– Jeigu įmonės savininkas pasirengęs mokėti penkiolika dolerių per savaitę, tai yra daugiau nei uždirbi dabar, veikiausiai jis neturi kur dėti pinigų.

– Tai didelė įmonė. Vien jos sandėlyje dirba trisdešimt žmonių. Niekada nemaniau, kad tiek daug žmonių perka krištolą.

– Ką tau ten reikės daryti?

– Tvarkyti importo iš Vokietijos ir Čekoslovakijos reikalus, rašyti laiškus, kartais skambinti telefonu.

– Jis skambina į Vokietiją? Žinai, kiek tai kainuoja?

– Paprastai jis siunčia teleksus.

– O koks jis žmogus?

– Labai kultūringas. Mudu kalbėjomės apie Rilkę, o paskui jis pasiūlė man šį darbą.

– Kodėl gi ne? – pasakė tėvas. – Daugiau pinigų mums tikrai nepakenks.

Jis priglaudė savo didelio šaukšto kraštą prie lūpų ir ėmė siurbti. Tai truko ilgai. Mačiau, kaip miežių gabaliukai skrieja jam į burną.

– Tačiau yra vienas „bet“, – tarė motina. – Nesakiau jam apie vaikus.

Tėvas baigė siurbti paskutinius sriubos lašus.

– O ką čia sakyti? Bene jis ateis tikrinti, ar jie prieš miegą plaunasi kojas?

– Jis nežino, kad jie turi kojas.

Tokia pastaba sudomino net Tomą.

– Jis mano, kad mes vietoj kojų turime kanopas?

Motina nebuvo slapukė, todėl anksčiau ar vėliau turėjo pasakyti, koks reikalas, tačiau ji vengdavo iš karto rėžti viską, kaip yra, ir paprastai pradėdavo kalbėti nuo ilgų ir miglotų įžangų. Ji pažvelgė į mus, paskui nudelbė akis į savo lėkštę ir, keletą kartų užsikirtusi sakinio pradžioje, išlemeno:

– Jis mano, kad vaikų turinčios moterys turi likti namie.

– Hm. Urvinis žmogus, – pastebėjo tėvas.

– Aš irgi manau, kad mama turi likti namie, – pareiškė Džeris. – Tada pietums mes vėl valgysime karštus patiekalus.

Motina pažvelgė į Džerį susirūpinimo išlenktais antakiais. Jis pataikė į skaudžią vietą. Pusryčiai mūsų namuose būdavo iš trijų ar keturių patiekalų, kuriuos motina, prieš išeidama į darbą, padėdavo į orkaitę, kad neatauštų: lydyto sūrio, kepto bekono, kiaušinienės, avižinės košės ir pusės greipfruto. Paruošusi gausius pusryčius, ji nesijausdavo tokia kalta dėl to, kad kiekvieną dieną eina į darbą, užuot likusi su mumis. Tačiau jai kėlė susirūpinimą tai, kad pietums mums tenka valgyti šaltą maistą. Jai kažkodėl atrodė, kad sumuštiniai netinka pietums. Motinos turėjo likti namuose ir ruošti vaikams karštus pietus. Jeigu kaltės jausmas imdavo ją kamuoti ypač stipriai, ji palikdavo mudviem su Džeriu po penkiasdešimt centų, ir per pietus mes eidavome į užkandinę, kur tiekdavo žuvį su keptomis bulvėmis. Žuvies mes neimdavome, vietoj jos užsisakydavome dvigubą porciją keptų bulvyčių, o likusius pinigus išleisdavome saldainiams.

– Pasakei jam, kad neturi vaikų? – paklausė tėvas.

Motina išraudo kaip burokas; rankoje ji suko servetėlę.

– Ne. Jis neklausė, o aš jam nesakiau.

– Puiku! Taigi negalės sakyti, kad melavai. Priimk pasiūlymą, dėkis pinigus į kišenę ir nesirūpink anksčiau laiko.

Ji ėmėsi to darbo, bet rūpesčių ilgai laukti neteko.

Mano motina keitė darbus ir anksčiau, tačiau šį kartą kažkas buvo kitaip. Pasikeitė ir jos apranga. Vietoj suknelių ji ėmė vilkėti dalykiniais prislopintų „moteriškų“ spalvų kostiumėliais. Po darbo tėvas dažnai važiuodavo jos pasiimti iš autobusų stotelės.

Jo „Strato-Chief“ modelio pontiakas buvo aptaškytas statybų purvu. Medinė įrankių dėžutė netilpdavo į bagažinę, todėl šią jis laikydavo padėjęs ant galinės sėdynės, užmetęs ant jos patiesalą. Nuo rugsėjo iki gegužės tėvas nešiodavo žalią darbininko skrybėlę su ausimis, vilkėdavo languotą Hudson‘s Bay medkirčio paltą ir mūvėdavo senomis apsmukusiomis vilnonėmis kelnėmis su lopais ant kelių. Kai jiedu su motina išlipdavo iš automobilio, atrodė, kad ją pavežė jos sodininkas.

Seniau parėjusi iš darbo ji net nenusivilkusi palto eidavo tiesiai prie krosnelės, pastatydavo virti daržoves ir pagamindavo padažą kiaulienai. Po keleto savaičių, praleistų naujajame darbe, parėjusi visus mus pabučiuodavo, eidavo į savo kambarį persirengti ir tik tada – į virtuvę. Negana to, kiekvienam iš mūsų ji sudarė namų ruošos darbų sąrašą ir dabar mudviem su Džeriu teko pakaitomis plauti indus, nes tėvui tai daryti ji uždraudė.

– Daugiau indų neplausi, – ramiai pareiškė motina.

Mudu su Džeriu pasibaisėjome. Šį kartą norėjome, kad kovą laimėtų tėvas.

– Plaudamas indus tu palieki nematomų gumulėlių, – pridūrė ji.

– Nematomų gumulėlių? Manai, kad aš burtininkas?

– Tu palieki mažyčių maisto likučių, kurie paskui sukietėja. Be to, naudoji per mažai ploviklio.

Mano motina niekada nėra girdėjusi apie ploviklį! Tai tik dar vienas rinkodarininkų išgalvotas beprotiškas gaminys. Indams plauti reikia tik karšto vandens ir nieko daugiau.

– Taip pat noriu, kad parūpintum man dėžutę popierinių rankšluosčių.

– Apie tai net kalbų negali būti. Gana šitų išsigalvojimų. Kuo tau netinka skudurėliai?

– Jie nehigieniški.

Tėvas siautėjo, bet aš mačiau, kad jam patinka benusistovinti nauja tvarka. Viskas namuose ėmė vykti pagal tvarkaraštį. Kai suplaudavome indus, mums buvo leidžiama valandą pasportuoti lauke, o paskui pažiūrėti televizorių, jeigu būdavome atlikę namų darbus.

– Gyvename tarytum kokioje sušiktoje stovykloje, – piktinosi Džeris.

Stovykloje su muzika. Ji liepė mums atnešti iš rūsio į svetainę seną tetos Ramonos patefoną. Motina ėmė pirkti plokšteles ir mums tai atrodė keista. Plokštelės buvo skirtos paaugliams, ne suaugusiems. Tiesa, kai kurių mūsų draugų tėvai pirkdavo plokšteles, bet su tokių dainininkų kaip Frankas Sinatra arba Doris Dei kūriniais. O ji pirkdavo operų rinkinius ir Štrauso, Šopeno, Šumano kūrinių įrašus. Dar blogiau buvo tai, kad leisdavo juos svetainėje ir drausdavo mums išjungti muziką, net jeigu netrukus per televizorių turėdavo rodyti ledo ritulio rungtynes.

– Mama, – skundėsi Džeris, – įrašą vėliau gali paleisti dar kartą, o šios ritulio rungtynės jau niekada nepasikartos.

– Muzika aukščiau už ledo ritulį, todėl teks palaukti savo eilės.

Jos elgesys buvo keistas. Tačiau net tėvas, labai mėgęs ledo ritulį ir žinojęs visus „Leafs“ ir net kai kuriuos „Canadiens“ žaidėjus, neužstojo mūsų.

– Muzika jai teikia džiaugsmą. Tegul klausosi.

Bet kaipgi mes? Negana to, mažasis išdavikas Tomas kartais atsisėsdavo svetainėje kartu su ja ir tiesiog klausydavosi.

Iš jos puolimo nesitikėjome. Paprastai gyvenimą mums kartindavo tėvas. Dabar, kai mus tramdyti ėmėsi motina, nežinojome, kas dar jai gali šauti į galvą? Ji galėjo liepti mums padėti šeštadienį valyti kambarius dulkių siurbliu arba skalbti ar netgi pareikalauti, kad patys įsisiūtumėme ištrūkusias sagas. Atsidūrėme ant slidaus šlaito, kurio apačioje galėjo laukti pianino arba baleto pamokos. Tai buvo nepakenčiama.

– Ji tikriausiai įsimylėjo, – spėjo Džeris.

Mintis, kad motina galėjo įsimylėti, man atrodė pasibaisėtina. Motinos neturėjo būti įsimylėjusios net savo vyrų.

– Gali būti, – pritarė Tomas, žaisdamas ant grindų su savo mašinėlėmis. – Ji nupirko tėčiui naują kaklaryšį, o juk dar ne jo gimtadienis ir ne vardynos.

– Ne Senį, mažas kvaily, – suniekino jį Džeris. – Ji veikiausiai įsimylėjo tą Krautą, kurio įmonėje dirba.

Iš pasibjaurėjimo mums visiems trims net žadą atėmė. Tomas paėmė į rankas po mašinėlę, paskui vėl padėjo jas ant grindų ir sudūrė tarpusavy.

– Reikia tiesiog pasirūpinti, kad ji mylėtų tėtį, – pareiškė jis.

Džeris apsvarstė Tomo žodžius.

– O mažylis turi košės galvelėje. Jeigu pavyktų pasiekti, kad ji pasijustų mylima, tuomet paliktų mus ramybėje.

Tėvas keletą dienų buvo namie, nes, pabaigęs vieną darbą, kito negavo, ir, kai atėjo pietų, mudu su Džeriu pranešėme jam savo sumanymą.

– Norite kepti tortą? Kuriems galams?

– Tiesiog norime padaryti mamai ką nors malonaus. Juk žinai, kaip ji sunkiai dirba ir darbe, ir namie.

– Norite kepti tortą po pamokų – pirmyn. Neturiu nieko prieš.

– Taip, bet turime ir dar šiokių tokių minčių. Pavyzdžiui, tu galėtum nupirkti jai gėlių.

– Gėlių?

– Jo, nuvažiuok į Vestoną ir išrink jai rožių ar kokių nors kitokių gėlių.

– Žinote, kiek kainuoja rožės?

– Tada nupirk gvazdikų. Jėzau, dabar ne laikas skaičiuoti skatikus. Ir apsivilk kokius nors gražius drabužius. Norime, kad jai būtų malonu, kai pareis namo.

Mudu su Džeriu peržiūrėjome jos receptų knygą ir išsirinkome geltoną tortą, kurį, kaip mums pasirodė, iškepti bus nesunku. Surinkome visus ingredientus, kad jie būtų po ranka, kai grįšime iš mokyklos.

Kai grįžome, tą popietę tėvas jau buvo padengęs stalą geromis lėkštėmis ir krištolo taurėmis, kurių motina nusipirko darbe. Pačiame stalo vidury, ant medinės lentos maistui pjaustyti, stovėjo rožių krūmas, trumpai pakirptais stiebais ir standžiai į vaškuotą popierių suvyniotomis šaknimis. Krūmą nupirko daigyne, kad pavasarį galėtų pasodinti.

– Jėzau, juk sakiau nupirkti skintų gėlių, o ne krūmą.

Tėvo niekur nesimatė. Kai atidarėme jo miegamojo duris, jis gulėjo ant užtiesalo, apsivilkęs savo sekmadieninį kostiumą ir plačiai atmerktomis akimis spoksojo į lubas. Jo batai buvo ką tik išblizginti ir padėti ant grindų prie lovos kojos.

– Kodėl apsivilkai kostiumu? – nusistebėjo Džeris.

– Juk sakei apsirengti gražiais drabužiais.

– Turėjau galvoje megztiniu ar panašiai. Atrodai taip, lyg rengtumeisi eiti į laidotuves.

– Bus gerai ir kostiumas. Pažadinkite mane, kai reikės važiuoti jos pasiimti iš autobusų stotelės. Aš šiek tiek pailsėsiu.

Neturėjome laiko su juo ginčytis, nes reikėjo kepti tortą. Ieškodamas vanilės aptikau tėvo butelį. Tai buvo Five Star, jo mėgstamas viskis. Pusę jo jis jau buvo išgėręs.

– Kaip manai, ar tėvas išsiblaivys, kol mama grįš namo? – paklausiau aš.

– Sunku pasakyti. Pagiriotas jis visuomet būna blogos nuotaikos, taigi gal verčiau tegu būna šiek tiek įkaušęs.

Mudu sumaišėme cukrų su sviestu ir kaip įmanydami smarkiau išplakėme kiaušinius, bet tortas orkaitėje kilo nelygiai. Jis šiek tiek pakrypo į vieną pusę, kaip tos išvietės, kuri kadaise stovėjo mūsų galiniame kieme, stogas. Tada toptelėjo, kad neturime cukraus glajaus.

– Sumaišysime šiek tiek paprasto cukraus su sviestu ir užtepsime ant viršaus, – nutarė Džeris.

Geltona to mišinio spalva mums nelabai patiko – ji atrodė ne itin šventiškai. Į mišinį įdėjome šiek tiek velykiniams kiaušiniams skirtų raudonų dažų ir jis tapo blankiai rausvas. Skonis buvo pusėtinas. Nežinojome, kad glajų reikia tepti ant jau ataušusio torto. Kai užtepėme vos pusę, jis ėmė tirpti ir tekėti mūsų torto nuolydžiu.

– Išpilkime jį visą ant viršaus, gal tuomet ištirps lygiai.

– Galime padėti jį į šaldytuvą, tada užšals, – pasiūliau.

Džeris iš maišymo dubenėlio šaukštu išgraibė visą glajų ir uždėjo ant torto. Tada savo kūrinį įdėjome į šaldiklį. Kaip tik tuo metu paskambino motina.

– Pasakyk tėvui, kad šiandien dirbsiu ilgiau. Vakarieniaukite vieni, o mane iš autobusų stotelės paimkite aštuntą.

– Jėzau, mama. O mes tau šiandien parengėme ypatingą vakarienę.

– Labai miela, bet nieko negaliu padaryti. Palikite man šiek tiek maisto, paruoškite namų darbus ir pasimatysime vakare.

– Nelabai gerai jaučiuosi, – pasiskundė tėvas, nesikeldamas iš lovos, kai pranešėme, kad motina užtruks. – Reikia išgerti stiklelį, kad praeitų šitas galvos skausmas.

Jis nuėjo į virtuvę, išsitraukė butelį ir greitai išmaukė dvi taureles.

– Vakarieniaukite be manęs ir pasakykite, kai bus metas važiuoti pasiimti jūsų motiną.

Kai po pusvalandžio išėmėme iš šaldiklio tortą, ant jo viršaus pūpsojo rausvas golfo kamuoliuko dydžio gumbas. Nutarėme jį palikti kambaryje ir leisti ištirpti savaime. Tada Tomas, svečiavęsis pas Makvitus, nusileido laiptais vakarieniauti.

– O kur mama?

– Ji užtruko darbe.

– O kur tėtis?

– Jis guli savo miegamajame.

Tomas nubidzeno į miegamąjį pažiūrėti tėvo. Tas jo rūpinimasis tėvu mus erzino. Manėme, kad Senis tvirtas it Gibraltaro uola, į kurią nuolatos suduždavo mūsų svajonių laivai.

– Man regis, jis mirė, – išpoškino grįžęs Tomas.

– Ne, jis tik girtas, – pasakė Džeris.

– Jo akys atmerktos ir jis nieko neatsakė, kai jį pašaukiau.

Mes visi trys nuėjome į miegamąjį.

– Jis miega atmerktomis akimis, – pasibaisėjo Džeris.

Tėvo akys iš tiesų buvo pusiau atmerktos, kaip snaudžiančio sarginio šuns, bet jis kvėpavo, skleisdamas švokščiančius, gergždžiančius garsus tarsi pajudėdamas iš vietos garvežys. O tai reiškė, kad jis veikiausiai miega.

– Jis mirė, – suinkštė Tomas ir pradėjo verkti.

– Nemirė, kvaily, – sušnypštė Džeris. – Užsičiaupk, nes pažadinsi.

Tačiau Tomas jau buvo pernelyg įsiraudojęs. Manau, jis įsivaizdavo liksiąs našlaitis ir turėsiąs augti mūsų prižiūrimas. Kai jis pradėjo klykti, Senis keletą kartų sumirksėjo ir atsisėdo lovoje. Jeigu manote, kad Tomą tai nuramino, labai klystate – iš miego pakirdęs pagiringas Senis būtų išgąsdinęs bet ką. Jo veidas buvo išblyškęs, akys ėmė ašaroti ir, kol jis keletą kartų neatsikrenkštė, buvo sunku suprasti, ką sako.

– Kas čia vyksta? – suniurzgė jis.

– Noriu mamos, – ėmė bliauti Tomas, o kai tėvas ištiesė ranką jo link, šis ašaromis pasruvusiu veidu išbėgo iš kambario.

Nubėgęs tik iki pusės koridoriaus paslydo ir krito pro atviras duris. Krisdamas kakta smarkiai bumbtelėjo į staktą, o jo riksmas pagarsėjo dar keletu decibelų.

Tėvas nusvirduliavo į koridorių, pakėlė jį ir nunešė į virtuvę, kur šviesa buvo ryškesnė. Vaikas tik nusibrozdino galvą, tačiau virš jo dešinės akies buvo didelė kraujosruva.

– Atneškit rankšluostį, – paliepė tėvas.

Kurį laiką jis palaikė rankšluostį pridėjęs prie žaizdos, paskui ant jos uždėjo gabalėlį marlės ir, kad ši laikytųsi, aprišo Tomui galvą kitu rankšluosčiu. Tada Tomas jau tik verkšleno, bet vis tiek prašė mamos.

– Berniukai, – tarė tėvas. – Tuoj nuvešiu jus pas mamą.

– Dar per anksti, – pasakė Džeris. – Į autobusų stotelę ji ateis tik po valandos.

– Tada nuvažiuosime prie krištolo sandėlio ir paimsime ją ten. Renkitės paltus.

– Jos viršininkas nežino apie mus, – pasakė Džeris. – Mums negalima ten rodytis.

– O mes palauksime jos lauke – padarysime staigmeną. Eime.

Mudu su Tomu atsisėdome ant užpakalinės „Strato-Chief“ sėdynės, o Džeris su žemėlapiu rankose – priekyje.

Atvažiavome į naują pramonės parką; didžiojoje jo dalyje dar vyko žemės darbai, tačiau krištolo sandėlis buvo dailus pastatas iš betono plokščių, apsuptas rūpestingai prižiūrėtos pievelės. Priešais biurą buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, o įvažiavimas į pakrovimo dokus – kitoje pastato pusėje. Tėvas sustojo prie griovio, šiek tiek atokiau nuo pastato.

– Kelinta valanda? – paklausė Džeris.

– Septinta.

– Dar turime pusvalandį, kol ji išeis. Gaila, kad automobilyje nėra radijo.

Tėvas neatsakė. Visą sukauptą energiją išeikvojo važiuodamas motinos darbo link. Per priekinį stiklą labai smarkiai kaitino saulė, jis atrėmė galvą į šoninį stiklą ir po keleto sekundžių jau knarkė.

– Kodėl negalime ten nueiti jos atsivesti? – paklausė Tomas.

Rankšluostis, kuriuo tėvas jam buvo aprišęs galvą, nuslydo žemyn, ir jis atrodė kaip vaikas su Helovino pirato kostiumu.

– Turime laukti, kol ji baigs darbą.

– Nenoriu laukti. Noriu atsivesti ją dabar.

– Nebūk kvailas, – pasakė Džeris. – Darbe, kaip ir mokykloje, negali tiesiog įeiti ir išsitempti ką nors iš klasės. Reikia palaukti, kol nuskambės skambutis.

– Noriu sisioti.

– Čia nėra kur, – pasakiau aš. – Kentėk.

– Nebegaliu kentėti.

Visi medžiai, kurie kadaise augo šioje vietovėje, buvo seniai iškirsti. Laukinės žolės, tankiai augusios kuokštais, buvo ne tokios aukštos, kad jį uždengtų.

– Galėčiau pasisioti už to namo, – pasakė Tomas.

– Ten dirba mama, kvaily, – suniekino Džeris. – Turime laikytis nuo jo atokiai.

Tačiau reikėjo kažką daryti ir mes visi trys tyliai, stengdamiesi nepažadinti tėvo, išlipome iš automobilio ir nuėjome į tuščią sklypą už sandėlio. Kai pro priekinius langus mūsų jau niekas negalėjo pamatyti, užėjome už pastato.

– Vienas skyrius atidarytas, – pasakiau aš, kai Tomas užsitraukė kelnių užtrauktuką.

Tas sandėlis mus traukė tarytum Ali Babos ola. Už pastato stovėjo keletas automobilių, tačiau žmonių nesimatė. Mes prisliūkinome prie atidaryto skyriaus ir pažvelgėme į vidų. Tai buvo didelis sandėlis su daugybe eilėmis išrikiuotų plieninių stelažų, užkrautų dėžėmis. Ant grindų gulėjo krūvos šiaudų pakuočių įklotams, bet žmonių nesimatė.

– Šitą vyruką apvogti vieni juokai, – pastebėjo Džeris.

Paėmiau Tomą už rankos ir tyliai sliūkinome tarp stelažų pastato priekio link, pavojingai artėdami prie tos vietos, kur dirbo motina. Nieko nesutikę priėjome prie priekinės sandėlio sienos. Toliau nebuvo, kur eiti, nebent pro vieninteles duris. Džeris pažiūrėjo pro mažą langelį tose duryse.

– Dievulėliau.

– Aš irgi noriu pažiūrėti. Pakelkite mane.

Pakėliau Tomą ir mes visi pažvelgėme pro jį. Salone švietė du dideli sietynai, o ant lentynos stovėjo įvairiausių formų vazos, dubenėliai ir taurės, apšviestos taip, kad šviesa, eidama per krištolą, lūžo ir visi paviršiai tviskėjo ryškios šviesos taškeliais. Jeigu nors kiek pajudindavau galvą, šviesa ant krištolo pasislinkdavo ir jis sutviksdavo naujais spalvų deriniais.

– Ten labai gražu, – pasakė Tomas. – Noriu įeiti į vidų.

Mums negalima ten eiti, – sudraudė Džeris. – Tai beprotybė. Reikia nešdintis iš čia, kol dar niekas mūsų nepamatė.

– Nagi, baily, – tariau. – Mes apsisuksime per dvi minutes. Jeigu jie biure taip užsivertę darbais, niekas čia neateis.

Atidarėme duris ir įėjome į vidų. Grindys buvo išklotos nauju minkštu kilimu. Man kilo pagunda nusiauti batus. Iš nematomų garsiakalbių sklido švelni muzika.

– Čia ta pati muzika, kurios mama klausosi namie, – sušnabždėjo Tomas.

Rankšluostis, kuriuo tėvas buvo aprišęs jam kaktą, nusmuko ir visiškai uždengė vieną akį.

– Tai – Šopenas. Mazurka, regis.

– Užsičiaupk, – sušnypštė Džeris. – Negalime triukšmauti.

Salono vidury stovėjo žvilgantis medinis stalas su krištolo vaza ir stikliniu vaisiumi joje. Prisėlinau prie vienintelių durų ir dirstelėjau pro mažą langelį.

– Ten viskas tvarkoj. Krautas sėdi prie rašomojo stalo. Mama kalba telefonu.

Mes vaikščiojome tarp lentynų, gėrėdamiesi spalvomis, trykštančiomis iš krištolo. Beveik gailėjausi, kad vilkiu ne sekmadieniniais drabužiais. Vaikščioti čia su sportiniais bateliais buvo šventvagystė. Priėjome kampą, kur stovėjo mažytės figūrėlės. Dauguma jų buvo krištolinės, bet pastebėjome ir keletą spalvotų pūsto stiklo gaminių.

– Tas melsvas elnias labai gražus, – pasakė Tomas. – Norėčiau tokį turėti. Kaip manai, ar galėčiau jį paliesti?

Tomas linko prie jo.

– Ne, – sušnypštėme mudu su Džeriu, bet Tomas jau buvo pusiaukelėje.

Čiupau jam už pakarpos. Tada išgirdome mums už nugarų iš biuro pusės atsiveriant duris. Pašokome ir atsisukome pažiūrėti, kas ten.

– Mein Gott.

Tai buvo žmogus rudu trijų dalių kostiumu; liemenę puošė kabanti kišeninio laikrodžio grandinėlė. Dar niekada nebuvau matęs tikros laikrodžio grandinėlės. Į akis iš karto krito nepaprastai laiba nosis, nors pats jis buvo ne per daug liesas. Pažvelgus į tokią nosį iš karto aišku, kad ji labai jautri nemaloniems kvapams. Jo kakta šiek tiek nusklembta viršuje, o kadangi garbanoti plaukai priekyje buvo nuslinkę keletą centimetrų, atrodė dvigubai aukštesnė.

– Ir ką gi jūs čia darote? – paklausė jis.

– Žvalgomės, – atsakė Džeris. – Galinės durys buvo atidarytos.

– Čia labai gražu, – pasakė Tomas.

– Trys piratai, – tarė vokietis ir nusišypsojo gerai nusiteikusio tirono šypsena. – Ar kardus irgi turite?

– Turiu medinį namie, – atšovė Tomas.

– Na, jeigu jūs tik dairėtės, tai nieko bloga neatsitiko, bet jums derėjo įeiti pro priekines duris ir paprašyti leidimo. Galėjau pagalvoti, kad jūs vagys. O tu, mažasis pirate, ką ten turi rankoje?

Tomo apatinė lūpa ėmė virpėti.

– Aš tik žiūrėjau.

– Kurgi ne. Žmonės žiūri akimis, o ne rankomis. Parodyk, ką ten turi.

Tomas atgniaužė savo kumštelį. Rankoje jis laikė mažytį melsvą elnią, viena jo koja buvo nulūžusi.

– Taigi. Bijau, berniukai, kad dabar tai jau ne vien žiūrėjimas. Jūs pasielgėte kaip nenaudėliai. Tai yra vagystė.

Jis ramiai priėjo prie galinių durų, pro kurias įėjome, išėmė iš kišenės raktą ir jas užrakino.

– Išeidamas užrakinsiu ir priekines duris, paskui iškviesiu policiją. O jūs laukite čia, ir kad man nepridarytumėte daugiau žalos, nes tada policininkai bus dar rūstesni. Tu, mažasai, duokš man tą figūrėlę.

Tomui upeliais pasruvo ašaros, bet jis atgniaužė ranką ir ištiesė sulaužytą stiklinį elnią. Kostiumuotasis paėmė statulėlės gabalėlius.

– Pateiksiu tai policijai kaip įrodymą. Jūs pažeidėte įstatymą.

Mane pykino, tačiau, nepaisant to, keistas tikslumas jo balse mane žavėjo. Buvau įpratęs prie įnirtingo mojavimo kumščiais ore, riksmų, o jo balsas skambėjo kaip mūsų mokyklos direktorės motinos Leonės, kai ji ypatingai smarkiai supykdavo. Tačiau motina Leonė buvo vienuolė. Ji žinojo, kad reikia atleisti.

Pro duris įėjo motina, rankoje laikydama šūsnį važtaraščių. Ji nujautė, kas atsitiko. Motinos kažkokiu paslaptingu būdu žino, kas vyksta. Tačiau jos veide pamačiau dvejonę, šaltumo akimirką, tarsi ji būtų svarsčiusi, ar jai prisipažinti, kad mus pažįsta, ar ne. Tą sekundę supratau, ką reikštų būti našlaičiu.

Tomas išskėtė rankas, puolė jos link ir ji vėl tapo motina. Tačiau dvejonės akimirka buvo.

– Tomai, kas tau nutiko?

Mažylis visai pratrūko raudoti, retkarčiais liaudamasis, kad galėtų įkvėpti oro. Kai ji pasilenkė, jis apsivijo rankomis motinos kaklą. Mačiau, kaip snargliai ir ašaros palieka dėmes ant pilkšvo dalykinio motinos kostiumėlio.

– Agota, – paklausė vokietis, – kieno šitie vaikai?

– Minutėlę, Herr Schuller, – pasakė ji, išsitraukė nosinę, nušluostė Tomui veidą ir privertė jį išsipūsti nosį. – Kas nutiko tavo galvai?

– Jis norėjo tavęs, mama, – paaiškino Džeris. – Namie ėmė blaškytis ir atsitrenkė į duris.

– Aišku. Na, dabar aš čia.

Angliškai ji kalbėjo keistai, tarytum būtų perėmusi pono Šulerio akcentą, kuris visus žodžius tardavo užtikrintai ir tiksliai, tarytum pjaudamas stiklą.

– Agota, mudviem reikia šį tą aptarti, – tarė ponas Šuleris. – Aš labai tavimi nusivyliau. Patikėjau tau atsakingą darbą ir tikėjausi, kad būsi su manimi atvira.

Motina neskubėjo atsakyti. Ji pasižvalgė po krištolo lentynas, tarsi mesdama paskutinį žvilgsnį į pažadėtąją žemę, prieš išeidama į tyrus.

– Tuojau pat parašysiu prašymą atleisti iš darbo.

– Savaime suprantama, bet to nepakanka. Aš noriu ir pasiaiškinimo.

– Jeigu būtumėte perskaitęs mano anketą, žinotumėte, kad esu ištekėjusi ir turiu tris vaikus. Štai jie – atėjo ieškoti savo motinos.

Ji buvo tokia rami, vikėdama savo pilkšvą kostiumėlį, ir visai nepanaši į dipukę, tad aš žiūrėjau į ją su baimingu susižavėjimu. Tyrinėjau jos veidą. Jis santūrus ir griežtas.

– Padariau didelę klaidą, – tarė ji.

Iš jos veido nebūtum pasakęs, kad pati taip manė, bet ponas Šuleris tučtuojau pasinaudojo atsivėrusia galimybe.

– Taip, žinoma, padarei didelę klaidą. Dabar tu būsi namuose su savo vaikais, kaip ir dera motinai.

– Aš susirasiu kitą darbą, pone Šuleri. Jeigu ne čia, tai dirbsiu kur nors kitur.

– Šito aš negaliu spręsti. Galiu tik elgtis pagal savo sąžinę, o ji sako man, kad ištekėjusi moteris, turinti vaikų, pas mane dirbti negali.

Krautas ėmė kalbėti vokiškai. Motina tuoj pat atsakė jam ta pačia kalba. Buvo keista girdėti tuos svetimus žodžius, sklindančius iš jos lūpų, bet dar keisčiau buvo tai, kaip jie ginčijosi. Tarytum mokyklos diskusijų ratelyje, kur mokytojai versdavo mus diskutuoti apie dalykus, kurie mums visiškai nerūpėjo, pavyzdžiui, ar nevertėtų susilaikyti nevalgius mėsos ne tik penktadienį, bet ir ketvirtadienį.

Atrodė, kad muzika, kilimas ir gražūs indai juos pavertė kitokiais žmonėmis. Motina galėdavo užkurti mudviem su Džeriu ir tėvui tokią pirtį, kad mes su ašaromis bėgdavome iš namų kraujuojančiomis širdimis. Tačiau dabar ji kaip kokia diplomatė dėstė savo poziciją vokiečių kalba.

Abu liovėsi kalbėję. Motina pažvelgė į mus.

– Kommt! – tarė ji.

Mes tik spoksojome, o Tomas patempė lūpą, tarytum vėl rengtųsi pravirkti. Ji papurtė galvą suirzusi pati ant savęs.

– Eime vaikai, – pakartoji motina mūsų kalba, tačiau vis dar su šaltomis vokiškomis natomis balse.

Ponui Šuleriui tebestovint šalia mūsų, ji paėmė nuo savo rašomojo stalo pudrinę, puodelį iš dokumentų spintos ir įsidėjo juos į rankinę. Tada ėmė raustis po važtaraščių šūsnį, kol surado tai, ko ieškojo.

– Tas elnias kainuoja dvidešimt septynis centus, – perskaitė ji. – Atvežimas ir tarpininkavimas vienuolika centų, iš viso trisdešimt aštuoni centai. Didmeninė kaina platintojams siekia devyniasdešimt tris centus. Tikiuosi, turėsite grąžos.

– Tai nebūtina, – pasakė ponas Šuleris. – Užteks kainos su atvežimo ir tarpininkavimo mokesčiu.

– Tai būtų neteisinga. Elniai – populiari prekė.

Ponas Šuleris sutiko, nežymiai linktelėdamas galva. Motina atskaičiavo pinigus ir padavė jam.

– Nusipirkau prekę, todėl ją pasiimsiu, – tarė motina.

Ji ištiesė ranką ir ponas Šuleris padavė elnią su nulaužta koja. Mačiau, kaip šios dvi dalys sužibėjo pereidamos iš jo prakaituotų rankų.

– Vaikai, – tarė mums angliškai ir nusekėme paskui ją durų link.

– Agota.

Motina sustojo, bet neatsisuko.

– Man tai taip pat skaudu kaip ir tau, bet turiu tam tikras taisykles ir jų laikausi.

Jis nebaigė kalbėti, bet motina neatsakė. Mes išėjome.

Tėvas atsibudo iš karto, kai tik atidarėme automobilio dureles. Jo plaukai buvo susimetę į kuokštą toje vietoje, kuria jis rėmėsi į automobilio langą, o antakiai pasišiaušę. Tėvas vienintelis man žinomas žmogus, kuriam reikėjo šukuotis antakius. Jo akys buvo pavandenijusios ir atrodė taip, tarsi jam būtų ne pro šalį pamiegoti dar kelias valandas.

– Baigei darbus? – paklausė jis.

Motina linktelėjo.

Pakeliui namo ji pravirko, bet tyliai. Pastebėjau tai tik todėl, kad mačiau jos veidą galinio vaizdo veidrodėlyje.

– Gal gali duoti man tą elnią? – galiausiai paprašė Tomas.

Motina nieko neatsakė. Manau, ji bijojo kalbėti. Džeris papasakojo tėvui, kas nutiko.

– Užtenka man tik užsimerkti ir jūs jau bėgate į laukus kaip jauni kumeliukai! Atsidursite kalėjime nesulaukę nė dvidešimties! Jeigu turėčiau galvoje nors kiek košės, supančiočiau jums kojas kaskart prieš nusisukdamas. O kitą savaitę dar reikia atnaujinti automobilio draudimą.

Kiaulienos kepsnys išskydo nuo ilgo stovėjimo šiltoje orkaitėje. Jis gulėjo mūsų lėkštėse kaip virtos mėsos plaušeliai, bet tėvas vis tiek valgė su įprastu pasimėgavimu. Visi žvilgčiojome į motiną, bet jos veide nieko neįžvelgėme.

– Kodėl vilki kostiumu? – baigiantis vakarienei pagaliau paklausė ji tėvo.

Motina net nepastebėjo rožių krūmo ant stalo. Tiesiog pastatė jį į šalį.

– Berniukai norėjo padaryti tau ką nors ypatinga.

– Mes net iškepėme tau tortą, – prisiminė Džeris ir nuėjo prie šaldytuvo jo atnešti.

Rausvo glajaus gumbas buvo atsiskyręs nuo viršaus ir nukritęs ant lėkštės krašto. Tomas tiesė ranką jo link, bet Džeris uždrožė jam per pirštus.

– Tau jis patinka, mama? – paklausė Džeris.

Motina paėmė prie savo lėkštės gulėjusią servetėlę. Medžiaginės servetėlės buvo naujovė, atėjusi kartu su klasikine muzika. Ji kruopščiai nusišluostė lūpas, padėjo servetėlę ir pakilo nuo stalo. Netardama nė žodžio nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris.

Džeris atrodė taip, tarytum jam kas širdį būtų pervėręs. Tėvas įsidėjo dar šiek tiek kiaulienos kepsnio.

– Šlamškit, berniukai, – paragino jis. – Nuo rytojaus grįžtame prie jautienos kotletų. O dėl motinos nesijaudinkite. Ji išgyvens. Moterys be nervų ir isterijos negali.

Po vakarienės nuėjau į rūsį ruošti namų darbų. Paprastai ten eidavau, kai viršuje būdavo pernelyg triukšminga, bet šį kartą ten buvo per daug tylu. Kurį laiką pasimokęs išgirdau laiptais tapsint lengvus žingsnelius. Neatsisukau, kai išgirdau, kaip atsidarė durys.

– Žinau, ką tu padarei, – pasakė Tomas.

– Tu dar mažylis. Tu nieko nežinai.

– Aš nespaudžiau to elnio. Tu suspaudei mano ranką ir jį sulaužei.

– Aš tik bandžiau jį iš tavęs atimti.

Tomas stovėjo kaip stovėjęs. Aš vis tiek neatsisukau.

– Niekam nesakysiu, – ištarė jis.

Ir toliau sėdėjau atsukęs nugarą, kol galiausiai Tomas vėl užlipo laiptais.

Jis paprašė motinos to sulūžusio elnio ir ji jį atidavė. Tėvas bandė priklijuoti nulūžusią koją, bet toji ilgai nesilaikydavo. Mes eidavome miegoti pastatę melsvąjį elnią ant palangės, bet, kai atsibusdavome, jis vėl gulėdavo su nulūžusia koja. Vieną rytą įsidėjau ją į kišenę, kiti pagalvojo, kad koja pasimetė ant grindų. Suluošinta figūrėlė gulėjo dar keletą savaičių, o paskui dingo.

Tikriausiai motina ją išmetė.

VISI BERNIUKAI KANADOJE ŽAIDŽIA LEDO RITULĮ

Kai visa šeima žiūrėjo „Ledo ritulio vakarą Kanadoje“, net Senis buvo pakenčiamas. Motina atstūmė valgomojo stalą ir priešais televizorių pasistatė lyginimo lentą, kad žiūrėdama rungtynes galėtų lyginti. Mudu su Džeriu atsigulėme ant grindų, kad matytumėme žaidimą iš arčiau. Nors gyvenome Toronto pakrašty, vaizdo signalas buvo silpnas, o gal viena iš vakuuminių lempų pradėjo gesti, nes žaidėjus dažnai lydėdavo šmėklos, kurios grįždavo, kai tasai sustodavo, ir šiek tiek atsilikdavo, kai vėl eidavo į ataką.

– Žaidėjų sielos nespėja paskui juos, – pasakė Tomas, sėdėdamas ant sofos.

Jis buvo trečiokas ir jau dainavo bažnyčios chore (ne dėl to, kad privalėjo).

– Sielos neatsiskiria, kol žmogus nemiršta, – pataisė jį Džeris. – Tai angelai sargai.

Tomas pritariamai linktelėjo, o Džeris patenkintas šyptelėjo man.

Senis nepaliaujamai pūkšėjo dūmų debesis, o kai jis susijaudindavo, jo dantys kaukštelėdavo į pypkės kotą.

– Nagi, pilk! – šaukė jis angliškai.

Jeigu „Leafs“ nepataikydavo, atsilošdavo savo krėsle ir murmėdavo rusiškus keiksmažodžius, tuo užsitraukdamas motinos rūstybę.

– Na ir purvai sklinda tau iš burnos! – piktinosi ji.

– Vaikai nė nenutuokia, ką tai reiškia.

– Nesvarbu. Tu nuodiji orą.

Kartais, kai Senis iš tiesų susijaudindavo, pasirausdavo savo rūkymo reikmenų dėžutėje, išsitraukdavo sutaupytą cigaro nuorūką, įkišdavo ją į pypkės galą ir rūkydavo. Motina nepakentė cigaro kvapo ir negailestingai plūsdavo tėvą, tačiau jis nepaisydavo jos nusiskundimų. Man tėvas buvo neatskiriamas nuo tabako kvapo, o cigaro dūmų kvapas reiškė šeštadienio vakarus priešais televizoriaus ekraną.

Šeštadienio vakarais kambaryje tvyrodavo cigarų kvapas, galėjai užuosti ir motinos krakmolo purškalą bei Tomo kukurūzų spragėsius su lydytu sviestu. Kai Tomas pasidarydavo spragėsių, Senis padėdavo į šalį pypkę ir valgydavo juos iš dubenėlio po vieną. Jis buvo toks beviltiškas dipukas, jog net nežinojo, kad spragėsius reikia kimštis į burną, kol ištuštės dubenėlis, o paskui rankioti nukritusius ant kelių arba įkritusius į tarpus tarp krėslo ir pagalvėlės. Kai rodydavo „Ledo ritulio vakarus Kanadoje”, Senis būdavo prikaustytas prie televizoriaus ekrano. Tai vienas iš tų retų kartų, kai galėjai nesibaiminti, kad jis įkąs.

Kol mes žiūrėjome žaidimą, Tomas suvalgė spragėsius ir sklaidė spalvotus komiksus iš šeštadieninio laikraščio. Jis mėgo komiksus ir tėvai leisdavo jam jų nusipirkti, jeigu tai būdavo „Disney“ komiksai. Mudu su Džeriu buvome jau senokai išaugę iš tokio amžiaus, tačiau vis tiek jautėme nuoskaudą, kad Tomui apskritai leidžiama juos pirkti. Mums drausdavo, o šitam auksiniam berniukui – ne.

Kaskart, kai Tomas versdavo puslapį, jis sučežėdavo.

– Liaukis čežinti! – suurzgė Džeris, neatitraukdamas akių nuo televizoriaus ekrano.

Tomas išpūtęs akis pažvelgė į jį. Toks žvilgnis nereiškė nustebimo. Tomas visada žiūrėdavo išplėstomis akimis, tarsi viską matytų pirmą kartą. Paskui atvertė kitą spalvotų komiksų puslapį.

– Juk sakiau liautis!

– Aš tik sklaidau komiksus.

– O aš žiūriu rungtynes. Kodėl ir tau nepažiūrėjus?

– Nes jos neįdomios.

Džeris atsigręžė į jį.

– Tau aštuoneri, tu jau ne bamblys. Apie ką kalbėsi mokykloje, jeigu nežiūrėsi rungtynių?

Tomas gūžtelėjo.

– Tau nepatinka ledo ritulys? – nusistebėjo tėvas.

– Kodėl nepatinka? Nieko.

Tuo galėjo ir pasibaigti, jeigu ne kitas kėlinys. Džeris nežiūrėdavo per pertraukas tarp kėlinių rodomų interviu su prakaituotais žaidėjais, kurie angliškai kalbėjo ne ką geriau nei mūsų tėvas.

– Man regis, su juo kažkas negerai, – pasakė Džeris tėvui.

– Berniukas tiesiog nėra ledo ritulio aistruolis, – tarė motina, stovėdama prie lyginimo lentos.

– Ne, ne vien tai.

Džerio žodžius tėvai priimdavo rimtai, ypač tėvas.

Tai jis, mokykloje sužinojęs apie utėlių infekciją, pranešė šią žinią namiškiams, ir mes visi tą vakarą turėjome išsitrinkti galvas su žibalu – dėl viso pikto. Tąsyk netgi pirmą kartą gavome šampūno, kad išplautume iš plaukų žibalo smarvę. Anksčiau visada trinkdavome galvą rankų muilu. Džeriui taip pat pavyko išaiškinti tėvui, kad dėl to, jog esame paskiepyti nuo poliomielito, jam daugiau nereikės jaudintis dėl purvinų balų.

– Manau, Tomas serga Lou Gehrigo liga, – pasakė Džeris.

Motina pastatė lygintuvą, o tėvas atidėjo į šalį pypkę.

– Apie ją mačiau laidą per televizorių. Susirgęs šia liga žmogus tiesiog nunyksta.

Motina susirūpinusi pažvelgė į tėvą.

– Ja suserga tik suaugusieji, – įsiterpiau aš.

– Ne tik, – užsiplieskė Džeris. – Jeigu vaikas liesas ir visai nesportuoja, jis irgi pradeda nykti. Tomas visą laiką tik skaito arba žiūri televizorių. Pažvelkite į jį. Jis turi pradėti domėtis sportu arba užaugs ligotas, jeigu iš viso užaugs.

– Panašu į džiovą, – tarė motina.

– Po karo ja jau niekas neserga, – atsakė tėvas. – Panašiau į leukozę.

– Štai, pažiūrėkit, – pasakė Džeris.

Jis atitraukė kavos staliuką ir atsigulė ant grindų, rengdamasis daryti atsispaudimus.

– Viens, du, trys.

Džeris darė atsispaudimus, laikydamas nugarą tiesiai kaip kareivis. Galiausiai jis susmuko ties trisdešimt aštuntuoju. Aš padariau dvidešimt keturis.

Kai atėjo Tomo eilė, šis neprieštaravo, bet ugnelės akyse nebuvo. Rodės, jam visai nerūpi, kad jį stebi visa šeima. Kai atsigulė ir pasiruošė, jo nugara išsilenkė taip smarkiai, jog pilvas beveik lietė grindis. Džeris jį ištiesino ir paaiškino, ką daryti, bet Tomas susmuko, bandydamas pakelti savo kūną.

– Tu nesistengi, – pasakė tėvas. – Parodyk man, kad gali padaryti penkis atsispaudimus, ir aš nupirksiu tau maišelį traškučių.

Atsirado motyvacija, bet Tomui neužteko jėgų atsispausti nė vieno karto. Jo rankų oda virpėjo ir atrodė, kad po ja visai nėra raumenų. Motina su tėvu susižvalgė.

– Nesisielok, Tomai, – paguodė Džeris.

– Aš ir nesisieloju.

– Mes dar padarysime iš tavęs sportininką. Tačiau pirmiausia turi pradėti domėtis ledo rituliu. Turi įsitraukti į žaidimą.

– O ką reiškia įsitraukti?

– Tai reiškia norėti pasiekti daugiau.

– Man ir taip gerai. Nenoriu nieko siekti.

– Užsičiaupk? Prasideda trečiasis kėlinys.

Prieš pasibaigiant kėliniui motina nuvedė Tomą miegoti, o sugrįžusi tarė:

– Gal Džeris ir teisus. Guldydama Tomą į lovą pačiupinėjau jo rankas. Jos plonytės kaip pagaliukai, tarsi vytelės. Manau, jis per mažai valgo.

Motina moterų žurnaluose ėmė skaityti apie sveiką maistą. Ji visada rūpindavosi paruošti mums gausius pusryčius, o metams bėgant papildė juos ir naujais patiekalais. Rytais visada gaudavome kumpio su kiaušiniais, bet šeštojo dešimtmečio viduryje dar pridėdavo avižinės arba kvietinės košės. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pamėgome šaltus javainius ir ji leisdavo jų paskanauti, jeigu iš pradžių suvalgydavome visą kitą maistą. Dabar, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, motina pridėdavo ir po pusę greipfruto. Kadangi ji turėdavo išeiti į darbą prieš mums sėdant pusryčiauti, karštą maistą palikdavo šiltoje orkaitėje. Kai tėvai išeidavo, per pusryčius galėdavome daryti ką tinkami, todėl mums nepatinkantį maistą išmesdavome į šiukšlių dėžę ir uždengdavome jį laikraščio skiaute. Džeris niekada gyvenime nebuvo suvalgęs nė skiltelės greipfruto.

– Šiandien pirmoji mūsų treniruočių diena, – pareiškė Džeris Tomui. – Šįryt suvalgysi visus pusryčius.

– Kiaušinių nevalgysiu.

Tomo skrandis buvo jautrus, todėl kai kurių produktų jam buvo leidžiama nevalgyti. Kiaušiniai – vienas iš jų, bulviniai blynai – kitas.

– Valgysi. Reikia, kad priaugtum šiek tiek mėsos.

– Nemėgstu kiaušinių. Mane nuo jų pykina.

– Įprasi.

Džeris padėjo kiaušinius priešais Tomą. Šį kartą jie buvo ne tokie jau ir šlykštūs. Galėjo būti ir blogiau. Motina kepdavo juos neplaktus, ir net mano skrandis priešindavosi, jeigu prie trynio būdavo likę nesukepusių baltymų. Tačiau kadangi rytais ji visada būdavo labai užsiėmusi, iškepdavo kiaušinius anksti ir šie sukietėdavo stovėdami šiltoje orkaitėje. Kai juos išimdavome, galėdavome pakelti nuo lėkštės kaip skrebutį.

– Man nepatinka jų kvapas, – pasakė Tomas.

– Tiesiog sulaikyk kvėpavimą, atsikąsk ir praryk.

Tomas bandė pasekti Džerio patarimu, bet iš pradžių jam reikėjo sukramtyti atsikąstą kąsnį. Bekramtant jam pritrūko oro ir jis turėjo įkvėpti.

– Regis, tuoj apsivemsiu.

– Ne, neapsivemsi. Susitelk.

Tačiau Tomas nelabai suprato, ką reiškia susitelkti, ir, Džeriui nespėjus paaiškinti, avižinė košė, bekonas ir greipfrutas išėjo lauk.

– Nieko baisaus, vaiki, – pasakė jis. – Treniruotės užima laiko. Deivai, išvalyk virtuvę, o aš jį perrengsiu.

Po pietų tą vakarą mudu su Džeriu nuvedėme Tomą į čiuožyklą, parinkę jam vieną iš mano senų lazdų, kurią prieš tai patrumpinome. Čia jau buvo keletas Tomo draugų su savo tėvais, tačiau Džeris neleido jam eiti į pramoginę čiuožyklą, kur maži vaikai žaidė gaudynių ir „nutrauk uodegą“. Džeris net apavė Tomą pačiūžomis ir užrišo jų raištelius savo slaptu mazgu, kuris neleisdavo jiems atsirišti žaidžiant.

Aikštelėje su sūnumi sukiojosi ir buvęs mūsų nuomininkas ponas Makvitis, kuris prieš dvejus metus nusipirko namą ir išsikraustė.

– Norite jį supažindinti su ledo rituliu? – pasidomėjo ponas Makvitis.

– Jo.

– Jūs tikriausiai šiek tiek pavėlavote. Aš jau nuo šešerių metų leidžiu Ronį į ledo ritulio stovyklą vasarą.

– Ir ką tai jam davė?

– Jis gali iškaršti kailį dvejais metais vyresniems vaikams.

Džeris iš pagarbaus susižavėjimo net sustingo ir atgavo žadą tik po valandėlės.

– Tau derėtų daugiau žaisti su Roniu, – pasakė jis Tomui, stebėjusiam krintančias snaiges.

– Džeri, žaisi su mumis? – sušuko vienas iš vaikų čiuožykloje.

Jie visada pirmiausia kviesdavosi jį.

– Ta komanda, kurioje žaisiu, turės priimti ir mano jaunesnįjį brolį.

Niekas dėl to per daug neburbėjo, nes jaunesnieji broliai buvo gyvenimo faktas, o jį pamiršusieji iš Džerio būtų susilaukę pylos. Aš žaidžiau kitoje komandoje.

Žaisdamas vis pažvelgdavau į Tomą. Jis žaidė ne taip jau ir blogai. Didžiąją laiko dalį laikėsi nuošaly ir, kai kas nors iš gailesčio perduodavo jam ritulį, paprastai jį laikydavo prie savo ilgos lazdos pakankamai ilgai, kad perduotų kam nors kitam. Kartą Tomas pateko į bėdą, kai per klaidą perdavė ritulį man, ir aš įmušiau įvartį. Reikėjo ilgokai aiškinti, kol suprato, kad padėti reikia tik tam, kuris žaidžia už tavo komandą.

– Tu žaidei puikiai, – pasakė Džeris pasibaigus rungtynėms.

Tomo pirštai buvo taip sušalę, kad jis neįstengė atsirišti pačiūžų raištelių.

– Ar buvo smagu? Ar norėtum žaisti dar?

– Gerai, – atsakė Tomas.

– Turi būti ne šiaip gerai, – pasakė Džeris, žvelgdamas jam į akis. – Tu privalai taip smarkiai norėti laimėti, kad dėl to galėtum padaryti bet ką, nors būtum sušalęs ar pavargęs. Turi būti pasiruošęs žudyti. Skinkis kelią alkūnėmis ir keliais ir, jeigu kas nors dėl to ims purkštauti, priremk juos į kampą lazdos galu. Jeigu pasirodys, kad kas nors nori pulti muštis, visada tvok pirmas. Taip įgysi netikėtumo pranašumą ir laimėsi laiko.

Šeštadienio popietę tėvas pakvietė mus į rūsį pažiūrėti treniruoklių, kuriuos jis buvo sumeistravęs Tomui. Štangą padarė ant pagalio galų pritvirtinęs du automobilio ratlankius. Svarmenys buvo dvi plaktukų galvos, pritvirtintos abipus koto juoda elektros izoliacijos juosta.

– Ar tu tikras, kad jie ne per sunkūs? – paklausė motina. – Nenoriu, kad berniukas gautų trūkį.

– Motin, nesikišk, sportas – vyrų reikalas. Tik žiūrėk.

Su svarmenimis Tomas susitvarkė neblogai. Jis kilnojo plaktukus kaip užvestas.

– Ramiau, vyruti, – pasakė Džeris. – Prieš treniruojantis su svarmenimis reikia apšilti, kad nepasitemptum raumenų.

Tačiau jis neįstengė pakelti ratlankių štangos.

– Per sunki, – pasakė susirūpinusi motina.

– Kur jau per sunki, net mažas vaikas ją pakeltų. Jis tiesiog per silpnas, nes rytais maitinasi tais prakeiktais kukurūzų dribsniais. Pabandyk tu, Džeri.

Džeris pritūpė, suėmė ašinį pagalį ir ėmė kelti. Ratlankiai buvo sunkūs net jam. Iš pradžių pagalys palinko, o kai Džeris įsitempęs pagaliau pakėlė jį iki juosmens ir pabandė iškelti dar aukščiau, lūžo per pusę ir ratlankiai žnektelėjo ant grindų.

– Ei, aš ką tik išklijavau tas plyteles! – pasibaisėjo tėvas. – Sugadinsi apdailą.

– Koks kvailas sumanymas, – tarė motina.

– Kvailas? Jeigu nemaitintum jo tuo amerikietišku šlamštu, jis būtų tvirtas vaikas. Tu nuodiji jį savo maistu.

– Tai kuo maitinti? Kiaulienos riebalais?

– Pradžiai būtų neblogai. Jam reikia uždrausti atskirti riebalus nuo maisto. Duoti daug mėsos. Jokių sriubų. Mažiau daržovių ir grįžti prie ruginės duonos.

– Jeigu tau nepatinka mano gaminamas maistas, gali pats sau valgį gaminti. O vaikus kaip įmanydama stengiuosi maitinti kuo geriau.

Ji būtų pasakiusi dar daugiau, bet pravirko ir nubėgo laiptais į viršų.

Tomas likusią dienos dalį praleido kvailiodamas su savo elektrinio traukinio rinkiniu ir elektros laidų atliekomis, kurias tėvas parsinešė namo. Iki vakaro jis nutiesė laidus nuo savo elektrinio transformatoriaus palei grindjuostes į rūsį ir prijungė juos prie seno durų skambučio. Tada pasikvietė vaiką iš gatvės ir jiedu pakaitomis iš knygos kopijavo Morzės abėcėlės ženklus. Jie būtų siuntę žinutes vienam kitam visą naktį, bet pusę devynių prasidėjo ledo ritulio rungtynės, o zvimbimas buvo toks garsus, kad girdėjosi visame name.

– Tas jaunasis Markonis ir triukšmas apačioje veda mane iš proto, – pasakė Džeris.

– Deivai, nubėk ten ir pasakyk jiems, kad šiandien jau gana.

– Pats ir bėk.

– Gausi į snukį.

– O aš taip smarkiai suspausiu tau galvą, kad smegenys iš ausų ištrykš.

Kai pradėjau tvirtėti, gyvenimas tapo daug lengvesnis. Džeris vis dar buvo stipresnis už mane, bet aš buvau greitesnis.

– Jis priklijavo laidus lipnia juosta prie grindjuostės, – pasakė tėvas.

Tėvas buvo blogai nusiteikęs, nes turėjo pats pasigaminti vakarienę.

– Imdamas lipnią juostą, nuplėš ir apdailą.

Motina taip pat nebuvo itin geros nuotaikos, bet nusileido žemyn ir liepė berniukams baigti siųsti Morzės abėcėlės signalus. Tada kartu su Tomu palydėjo jo draugą namo. Grįžusi iš karto paguldė Tomą miegoti ir lygino drabužius, kol mes žiūrėjome ledo ritulio rungtynes.

– Kodėl paguldei Tomą miegoti? – paklausiau.

– Jis pavargo.

Atrodė, ji trankė lygintuvą daug smarkiau negu paprastai, bet nei Džeris, nei aš nedrįsome paprašyti, kad dirbtų tyliau.

– Tėvai! – pasakė po antro kėlinio.

– A?

– Aš galvojau apie Tomą.

– Ir ką gi tu apie jį galvojai?

– Galbūt mes elgiamės neteisingai versdami jį sportuoti.

– Berniukas turi būti stiprus. Nori, kad jis mirtų jaunas?

– Galbūt jis buvo sutvertas kam kitam.

– Kam pavyzdžiui?

– Kunigystei.

Tėvas valandėlę papūkšėjo savo pypkę.

– Net nežinau. Mūsų šalyje kunigas buvo įtakingas žmogus. O čia kunigai nelabai vertinami.

– Jis protingas. Galėtų tapti net vyskupu.

– Tikrai? Kodėl ne popiežiumi? Kodėl ne šventuoju?

– Šventaisiais paprastai tampa kankiniai.

– Aš pajuokavau.

– Su tavim neįmanoma rimtai pasikalbėti.

Lygintuvas dunksėjo iki rungtynių pabaigos.

– Ar gali įsivaizduoti kunigą šeimoje? – tą vakarą paklausiau Džerio, kai mūsų kambaryje užgeso šviesa.

– Turėtume eiti į bažnyčią kiekvieną sekmadienį net ir užaugę.

– Jis priverstų mus eiti išpažinties kiekvieną mėnesį.

– Turėtum prisipažinti jam, jeigu išdulkintum merginą.

Džeris visada persistengdavo. Dėl to jaučiausi nesmagiai.

– Negalime leisti, kad taip atsitiktų, – pasakiau aš.

– Ne. Turime užgrūdinti jį ir padaryti tai greitai.

Sekmadienį, po priešpiečių, mudu nusivedėme Tomą į čiuožyklą, bet šį kartą Džeris paskyrė jį į mano komandą. Tomas turbūt galvojo ne tik apie žaidimą, bet ir apie kažką kita. Jam sunkiai sekėsi stebėti ritulį ir kartą jis tiesiog sustojo, žvelgdamas kažkur į tolumą. Visa tai pradėjo nervinti Džerį.

– Jėzau, Tomai, jei kažkas perduoda tau ritulį, laikyk jį prie lazdos.

– Tu juk net ne iš mano komandos. Kodėl rūpiniesi?

– Nes aš tavo treneris, mulki.

– Tu kitoje pusėje. Dabar tu mano priešas.

Džeris palingavo – girdi, viskas aišku, vaikis pradėjo draskyti akis. Negana to, kad man paūgėjus jis nebegalėjo manęs prikulti, dabar ir šis mažvaikis ėmė atsikalbinėti. Kelis kartus čiuoždamas pro šalį Džeris lazda kirto Tomui per blauzdas. Kai jis padarė tai trečią kartą, Tomas pravirko.

– Žaisk toliau, – užriko Džeris, kai kiti žaidėjai atsisuko pažiūrėti, kas atsitiko.

Galų gale Tomas sustojo. Pastovėjo valandėlę apstulbęs, kaip būdinga mažiems vaikams. Jau maniau, kad vėl ims verkti arba tiesiog išeis iš aikštelės.

Tolumoje mačiau Senį, stovintį prie viela pintos tvoros ir papsintį savo pypkę. Jis kartais čia ateidavo, norėdamas įsitikinti, kad mes iš tikrųjų esame čiuožykloje, o ne rūkome cigaretes prie kokios nors parduotuvės.

Tomas pagaliau vėl įsitraukė į žaidimą, bet dabar Džeris jį stebėjo. Žaisdamas ledo ritulį Džeris paprastai niekada nenuleisdavo akių nuo ritulio, bet dabar jis stebėjo Tomą, laukdamas tinkamo momento. Oras buvo šaltas, Džerio plaukai buvo prilipę prie kaktos, o veidas spindėjo nuo prakaito. Jam iš šnervių veržėsi dvi garu virtusios ledinio oro srovės. Žinojau: jeigu Džeris puls Tomą, turėsiu veikti greitai, o paskui skubiai nešti kudašių, kad nepakliūčiau po įsismarkavusia Džerio ranka.

Kita komanda buvo ką tik įmušusi įvartį ir, išmetus rutulį, mes rengėmės puolimui savo aikštelės pusėje. Dauguma kitos komandos žaidėjų atsipalaidavo. Nutariau, kad dabar saugus momentas suteikti Tomui galimybę šiek tiek pažaisti. Kai perdaviau jam ritulį, jis buvo kampe. Tada iš savo aikštelės pusės jo link ėmė veržtis Džeris.

– Greitai, Tomai, perduok ritulį, – šūktelėjau aš, bet, pamatęs atskubantį Džerį, jis tik atsitraukė į kampą. Nebuvo kada pričiuožti ir stoti tarp jų. Aš net nesu įsitikinęs, kad Džeris tuo metu apskritai atpažino Tomą. Jis žvelgė savo keistu žvilgsniu, būdingu jam per patį žaidimo įkarštį, kai neatpažindavo žmonių ir matydavo tik saviškius arba priešus. Šįkart Tomas buvo priešas.

Tėvas taip pat buvo parke. Kažkoks tėviškas instinktas įspėjo jį apie pavojų ir jis komiškai lėtai leidosi bėgti per gilų sniegą, tebepūkšėdamas savo pypkę.

Džeris ketino apčiuožti Tomą ir netikėtai užpulti. Tada jis jį būtų parbloškęs ir atėmęs ritulį. Vos tik įsuko į kampą ir priartėjo prie Tomo, netikėtai krito ant kelių ir šaukdamas nuvirto į pusnį.

Visi aikštelėje buvę vaikai iš Džerio balso suprato, kad patyrė rimtą traumą ir rungtynės baigėsi. Nuskubėjome pažiūrėti, kas atsitiko.

– Vaikis trenkė man tiesiai į pautus, – pasakė Džeris kūkčiodamas. Niekas dar nebuvo matęs Džerio verkiančio ir visi vaikai, kuriuos jis talžė ilgus metus, stovėjo aplink jį, gėrėdamiesi šiurpiu, bet puikiu reginiu.

– Aš netrenkiau, – pasakė Tomas. – Tik atkišau savo lazdos galą.

Tėvas pagaliau nusigavo iki aikštelės krašto ir suprato, kas atsitiko.

– Ačiū Dievui, tai tik tu, – pasakė jis, nusigręžė nuo Džerio ir uždėjo ranką Tomui ant peties.

Tomas taip ir netapo geru ledo ritulininku. Kita vertus, netapo ir labai religingu.

Jis kurį laiką giedojo bažnyčios chore, kol tėvas Morisejus neišvarė jo už tai, kad žvilgčiodavo į vyresnių mergaičių suknelių iškirptes. Ir tai nutiko dar gerokai iki to laiko, kai ėmė keistis jo balsas.

MUŠTYNĖS

– Jeigu jūs laikysitės taisyklių, mes puikiai sutarsime, – pasakė ponas Hendersonas. – Tiesa, Džekai?

Džekas šyptelėjo vienu lūpų kampučiu ir linktelėjo.

Jis taip smarkiai kūprinosi, kad veikiau gulėjo ant stalo negu sėdėjo už jo, ištiesęs kojas toli priešais save. Smailūs jo kubietiškų batų galiukai žvelgė tiesiai į lubas. Džekas sėdėjo priekiniame suole taip smarkiai mus visus praaugęs, kad auditorija atrodė šiek tiek pasvirusi į tą pusę, kurioje jis sėdėjo. Vilkėjo juoda neperpučiama striuke, o plaukai buvo ilgesni negu visų kitų mokinių ir glotniai sušukuoti į dešinę pusę virš ausies.

– Praėjusiais metais Džekas pažeidė visas taisykles be išimties, todėl liko devintoje klasėje antriems metams. Kokios čia taisyklės, Džekai?

– Nedėvėti džinsų.

– Teisingai. Kokios dar?

– Nerūkyti mokyklos patalpose.

– Cigaretes privalote palikti namie arba savo spintelėse. Jeigu pamatysiu, atimsiu.

Per klasę nusirito krizenimas. Nė vienas nerūkėme, bet mums patiko, kad esame įspėti nerūkyti mokykloje. Pagaliau mes suaugę. Štai kuo skyrėsi vidurinė mokykla nuo pradinės. Čia nebuvo ir Švenčiausiosios Jėzaus širdies ar kitokių religinių paveikslų. Vyresni mūsų tautiečiai valstybines vidurines mokyklas laikė bedievystės irštvomis, ne geresnėmis už Sodomą, bet aš, atsidūręs vienoje iš jų, jaučiausi kuo puikiausiai.

Ponas Hendersonas buvo kūno kultūros mokytojas. Susitikdavome su juo klasėje rytais ir pamokoms pasibaigus, kai tikrindavo lankomumą. Ponas Hendersonas privertė Džeką išvardyti visas taisykles, kurias tik šis įstengė prisiminti.

– Vieną dalyką praleidai?

– Kokį? – paklausė Džekas.

– Nepaklusnumą. Vien už nepaklusnumą, pavyzdžiui, už netinkamą veido išraišką, kai užduodu klausimą, ar sėdėjimą suole akiplėšiška poza paliksiu po pamokų visą savaitę.

Ponas Hendersonas priėjo prie Džeko ir spyrė į jo kubietišką batą, kyšojusį iš po suolo.

– Atsisėsk tiesiai, Džekai. Taip bus sveikiau tavo laikysenai.

Džekas vėl kreivai šyptelėjo ir lėtai išsitiesė.

– Mūsų draugas Džekas ką tik parodė nepaklusnumą tuo, kaip jis atsakė į mano klausimą. Rytoj lieki po pamokų, Džekai. Sveikas sugrįžęs į devintą klasę. Tikiuosi šiais metais tau joje patiks labiau negu praėjusiais.

Kai Džekas išdidžiai pasipūtęs žingsniavo į pirmąją pamoką, visi susispietėme aplink jį. Jis buvo vienintelis iš mūsų, kuris pirmąją dieną nesijaudino.

– Tas ponas Hendersonas gana kietas riešutėlis, tiesa? – pasakė Polas, klasės seniūnas.

Jis turėjo nešioti lankomumo žurnalą iš auditorijos į auditoriją ir pateikti jį mokytojui. Niekas nerinko Polo seniūnu. Ponas Hendersonas lankė Polo tėvo bažnyčią ir pareiškė patikėsiąs žymėti lankomumą jam, nes pasitikįs pastoriaus sūnumi ir nemanąs, kad jis klastos įrašus.

– Ai, jis pakenčiamas. Pirmąją dieną paliko mane po pamokų, norėdamas padaryti didelį įspūdį. Ar tu skundikas?

Polas vienoje rankoje nešė sunkią kuprinę su knygomis, o kitoje laikė lankomumo žurnalą. Dėl netolygaus svorio pasiskirstymo jam buvo sunku suspėti su Džeku.

– Aš? Ne.

– Na, tavo senis pastorius, todėl vienas taškas tavo nenaudai.

– Argi aš kaltas, kad mano tėvas pastorius?

– Visose klasėse yra vienas skundikas ir paprastai tai būna vaikis, kuris nešioja žurnalą. Tu tikrai nesi skundikas?

– Aš nieko neskundžiu.

– Ką gi, pažiūrėsim. Artimiausiomis dienomis rengiuosi pasprukti iš pamokų aplankyti savo merginą. Kai grįšiu, pataisysiu įrašą lankomumo lape.

Džekas stabtelėjo koridoriuje pasikalbėti su vienu savo draugu. Polo veidas persimainė.

– Verčiau klausyk, ką jis sako, – perspėjo Polą vienas šviesiaplaukis akiniuotas vaikis. – Praėjusiais metais jis mušėsi du kartus ir abu kartus laimėjo.

Pačią pirmąją dieną mokykloje Polas suprato, koks pragaras jo laukia visus kitus penkerius metus. Jo tėtis buvo perspėjęs jį, kad gyvenime teks susidurti su nelengvais moraliniais pasirinkimais, ir štai dabar jam iškilo tokio pasirinkimo pavyzdys.

Džeris jau metus mokėsi šioje mokykloje, todėl man buvo lengviau. Visi treneriai jį pažinojo, tad, išgirdę mano pavardę, teiraudavosi, ar nesu jo brolis.

– Žaidi futbolą ar ledo ritulį? – klausdavo jie, o kai linktelėdavau, šie nusišypsodavo ir pasakydavo:

– Susitiksime per treniruotes.

Džeris net davė man keletą patarimų prieš pirmąją dieną.

– Jeigu kas nors pavadins tave „miku“, tvok jam tiesiai į snukį. Nieko nelauk, nieko nesiaiškink. Net jeigu tai nutiks per lotynų kalbos pamoką ir būsi trims dienoms paliktas po pamokų. Jeigu leisi kam nors taip save vadinti nebausdamas, susigadinsi gyvenimą visiems metams. Ir nesižegnok rytais po „Tėve mūsų“.

– Kodėl?

– Nes protestantai nesižegnoja. Ir dar vienas dalykas. Jų „Tėve mūsų“ ilgesnis negu mūsų. Jie pabaigoje dar kalba apie galią ir šlovę, bet jeigu tau nepatinka ta dalis, neprivalai jos sakyti. Tiesiog nuleisk akis, pagarbiai stovėk ir mokytojai prie tavęs nekibs. Manau, kad šiuo klausimu jie turi kažkokį susitarimą su vyskupu.

Mūsų rajone buvo nauja katalikiška vidurinė mokykla. Baigę aštuonias klases daugelis berniukų ją ėmė lankyti. Tačiau mūsų tėvas pasakė nemokėsiąs dviejų šimtų dolerių papildomai vien už tai, kad biologijos mus mokytų kunigas. Norėdamas atpirkti savo nuodėmę, kurią padarė leisdamas mus į Vestono kolegiją, jis liepė vieną kartą per savaitę atsikelti anksčiau ir eiti į mišias. Kadangi tuo laiku ryte tėvas jau būdavo išėjęs į darbą, Džeris į mišias niekada nevaikščiodavo, o aš eidavau tik prieš svarbius kontrolinius darbus.

Nepažinojau nė vieno iš savo naujųjų bendraklasių. Kai kurie vaikai iš mūsų pradinės mokyklos klasės ėmė lankyti katalikišką mokyklą, o tie, kurie atėjo į Vestono kolegiją, buvo išsklaidyti pagal technikos, verslo ir meno programas. Mano naujieji moksladraugiai į devintą klasę atėjo iš pradinės protestantų mokyklos, kurią vadino jaunučių viduriniąja.

Tiesą sakant, man visai patiko, kad atsidūriau naujoje aplinkoje. Vestono mokykla buvo didelė, tad nesijausdavai stebimas koridoriuose. Nereikėjo matyti nei vieno, kuris mane prisiminė kaip antroje klasėje suviduriavusį ir į kelnes pridergusį vaiką. Vis dėlto norėjau, kad klasėje būtų su kuo pasikalbėti.

Daugelis vyrų mokytojų buvo gana griežti, ypač tie, kurie mokė techninių dalykų, devintoje klasėje privalomų visiems berniukams. Trečiąją mokslo dieną, kai vienas berniukas užsnūdo per pamoką, ponas Tečeris metė į jį braižybos lentą. Didelė, maždaug metro pločio ir pusantro metro ilgio braižybos lenta nuskriejo per pusę klasės ir žnektelėjo ant vieno mokinio stalo.

Elektromechanikos mokytojas pirmąją savaitę padarė iš vielų kilpą.

– Matote šią kilpą?

Jis vilkėjo baltu laboratoriniu chalatu ir nešiojo akinius tamsiais rėmeliais, dėl kurių buvo panašus į gydytoją, apkvaitinantį vaikus medikamentais, įmaišytais į pienišką šokoladą, ir atliekantį su jais bandymus.

– Jeigu kas nors iš jūsų išsišoks, įkišime į šią kilpą kurią nors jo kūno dalį. O paskui padarysime štai ką.

Jis patraukė abu vielos galus ir kilpa smarkiai užsiveržė.

Vienintelis mokytojas, kuris manęs nebaugino, tai ponas Doilas, matematikos mokytojas. Jis buvo labai aukštas, maždaug dviejų metrų ūgio, o jo krūtinė atrodė nenormaliai didelė, tarytum po marškiniais būtų pakišti šarvai. Pono Doilo žandikauliai buvo kvadratiniai, plaukai tamsūs, tačiau jis kalbėjo kaip mergina. Jo balsas buvo toks juokingas, kad pusė iš mūsų prapliupo juoktis, kaip pirmą kartą išgirdo jį kalbantį.

– Kai kurie iš jūsų manosi esą kieti dėl to, kad moka muštis arba todėl, kad gerai žaidžia futbolą, tačiau anoks čia kietumas. Kietas yra tas, kuris naudoja savo smegenis lygtims nagrinėti – formuoti savo galvoje įsivaizduojamą paveikslą ir prieiti prie išvados, kurią galima pritaikyti realiame pasaulyje.

Nei vienas iš mūsų nesuprato, apie ką jis kalba, bet jo aukštas balsas, sklindantis iš tokio didžiulio kūno, buvo nepaprastai juokingas.

– Ar ponas Doilas pederastas? – paklausiau aš Džerio.

– Nepažįstu tokio.

– Matematikos mokytojas – didelis vyrukas.

– A, tas su cypiančiu balsu. Jis ką tik pradėjo dirbti. Mačiau, kaip jis numeta kimštinį kamuolį per pusę sporto salės ir yra stiprus kaip lokys. Hendersonas sako, kad jis buvo jaunių rutulio stūmimo čempionas. Jis ne pederastas.

– Bet kodėl jo toks balsas?

– Iš kur man žinoti? Gal jis nešioja per ankštas apatines kelnaites.

Mergaitės buvo visai kitokios negu aštuntoje klasėje prieš metus. Jos darė tokius dalykus, apie kuriuos niekada net nesvajodavau, pavyzdžiui, ėjo į šokius. Keletas iš jų net dažėsi. Vienintelė mergaitė, kuri pabandė dažytis katalikiškoje mokykloje, buvo priversta atsistoti priešais klasę, paspjaudyti ant Kleenex servetėlės ir leisti seseriai Marijai Elenai nuvalyti dažus jai nuo akių ir lūpų.

Pasidažiusios mergaitės mane šiek tiek baugino. Žiūrėdavau į jas, kai jos to nematydavo. Man jos buvo egzotiškos kaip rytietės. Kalbėtis pradėjau tik su viena mergaite, vardu Marija Džeinė. Kai kurie berniukai vadindavo ją Džeine Pilkuole arba Džeine Gudruole. Ji iš tiesų buvo protinga ir man neatrodė pilka. Vasarą ji su savo giminėmis praleido Vokietijoje ir papasakojo apie vietoves, apie kurias buvau tik knygose skaitęs, pavyzdžiui, apie Juodąjį mišką ir Alpes. Marija Džeinė sakė netgi mačiusi Eifelio bokštą per lėktuvo iliuminatorių, kai skrido virš Prancūzijos, ir vienintelė iš mano pažįstamų bendraamžių žinojo, kas buvo Rasputinas. Ji įkalbėjo mane eiti į dramos būrelį.

– Dramos būrelis? Gal pakvaišai? – pasakė Džeris, apie tai sužinojęs.

– O kas čia tokio?

– Praėjusiais metais jie statė „Romeo ir Džiuljetą“ ir Romeo vaidinęs vaikinas turėjo mūvėti triko. Kas gi norės naudotis vienu persirengimo kambariu su vyruku, kuris mūvi triko?

– Aš nemūvėsiu triko.

– Iš pradžių jie aprengs tave juodu megztiniu aukšta atlenkiama apykakle, o paskui vaikščiosi mokydamasis Šekspyro eiles. Atrodysi kaip liurbis.

– Viešpatie, Džeri, kalbi taip, tarytum tai būtų kažkokia liga.

– O kaip tau apskritai šovė į galvą tokia mintis?

– Džeinė mane įkalbėjo.

– Kas ta Džeinė?

– Mergaitė iš mūsų klasės.

Džeris susimąstė.

– A, mergaitė. Tada gerai, tai keičia reikalą. Tačiau saugokis vieno dalyko. Mačiau, kaip tai nutiko keletui vyrukų iš mūsų klasės. Kai pradedi draugauti su mergina, arba jos pasaulis įtraukia tave, arba tavasis – ją. Lankyk tą dramos būrelį, jeigu nori, bet pasirūpink, kad ji irgi ateitų pažiūrėti tavo rungtynių. Kviesk ją lankytis treniruotėse.

– Ji ne mano mergina.

– Tai ką, nori pasakyti, kad pats sumąstei mūvėti triko?

Per pirmąsias savaites Džekas susirado kelis gerbėjus – žemą vyruką smailiu veidu ir aukštesnį, kuris visada vilkėdavo megztiniais apvaliomis iškirptėmis.

– Pelė ir Žiurkė, – pasakė Merė Džeinė.

Ji neieškodavo žodžio kišenėje, ir ši jos savybė man patiko. Vieną dieną eidami iš mokyklos mudu ėmėme kalbėtis ir ji pakvietė mane užeiti pas ją į namus pažiūrėti šuns. Žinojau, kad jeigu kas nors pamatys mane po pamokų einantį pas ją, nuspręs, kad mudu pora. Tačiau man tai nerūpėjo.

Kai atėjome, jos motina buvo galiniame kieme – liesa šviesiaplaukė moteris, įsitaisiusi medinėje lauko kėdėje ir užsidėjusi plačiabrylę skrybėlę ant galvos, nes spalis pasitaikė labai šiltas. Ant vienos kėdės ranktūrio ji buvo pasistačiusi peleninę ir aukštą taurę viskio su soda ir ledu. Šuo – didelis kolis – žiūrėjo į mus vizgindamas uodegą.

– Labas, mama, – pasisveikino Merė Džeinė monotonišku ir negyvu balsu, kaip iki tol dar niekada nebuvau girdėjęs jos kalbant.

– Atsivedei namo draugą? Ar turėčiau padengti dar vieną vietą per pietus?

– Nežinau, – abejodama atsakė Merė Džeinė.

Jeigu pasiliksiu, pamaniau, bendraklasiai tikrai pagalvos, kad ji yra mano mergina. Norėjau likti, bet žinojau, kad tėvui tai nepatiktų. Jis būtų pasakęs, jog jaunuoliui nepadoru pietauti merginos namuose, jeigu jie neketina susituokti.

Pasakiau negalįs.

– Manai, kad tau nepatiktų mano maistas? – paklausė jos motina. – Ar tau atrodo, kad pas mus nepakankamai švaru?

– Mama.

– Kokia tavo pavardė?

Pasakiau, o kai ji paklausė, kokia mano tėvų tautybė, neslėpiau ir jos.

– A, taip, teko susidurti su jūsų tautiečiais. Vokietijoje pas mus dirbdavo žemės ūkio darbininkų iš jūsų šalies. Jie visi buvo katalikai. Kaip jie čia vadinami – „mikais“? Tu irgi „mikas“?

Kai atėjo metas eiti namo, Merė Džeinė palydėjo mane iki kvartalo pabaigos. Ji bandė atsiprašinėti už savo motiną, bet aš pasakiau, kad mano tėvas toks pats. Tik nuslėpiau, kad įspjoviau į jos motinos taurę, kai ši buvo išėjusi pasiimti cigaretės ir kai Merė Džeinė nematė.

Mes su keletu vaikinų iš klasės pietavome užkandinėje ir šnekučiavomės. Nors ir nebuvome draugai, tačiau tai nekliudė kalbėtis. Polas, pastoriaus sūnus, kalbėjo apie krepšinį. Jis žinojo esąs prastas sportininkas, bet vis tiek norėjo išbandyti kokią nors sporto šaką.

– Aš aukštas. Galbūt tai padės.

– Tačiau reikia dar būti ir greitam, – pasakiau aš. – Negali tiesiog stovėti po krepšiu ir laukti, kol kas nors perduos tau kamuolį lengvam metimui.

Netrukus priėjo Džekas su Pele ir Žiurke ir sustojo šalia Polo.

– Man reikia iš tavęs mažytės paslaugos, skundike.

– Jau sakiau tau, kad aš ne skundikas.

– Koks skirtumas. Turiu čia mažą pateisinamąjį raštelį ir noriu, kad jį pasirašytum.

– Nesuprantu.

– Jis nesupranta, – pasakė Pelė Žiurkei.

Šiedu dabar trynėsi aplink Džeką visą laiką ir apipindavo jo pokalbius savo trumpais komentarais. Pelė ir Žiurkė turėjo talentą priversti kiekvieną, apie kuriuos jie kalbėdavo, pasijusti kvailai. Polo skruostus išmušė raudonis. Jaučiau, kad jo viduje kyla vis didesnė įtampa, kai ėmė nervingai žvilgčioti į Džeką ir į savo draugus. Kai kuriuos vaikinus prie mūsų stalo Polas pažinojo nuo antros klasės, tačiau niekas nė nemanė jam pagelbėti. O aš apskritai buvau niekuo dėtas.

– Leisk man paaiškinti tau štai ką, – pasakė Džekas. – Vakar popiet pasprukau iš pamokų, nespėjau laiku grįžti ir pataisyti įrašo toje užrašų knygelėje, kurią tu nešioji. Taigi mano mama parašė mokytojui raštelį, bet pamiršo jį pasirašyti. Noriu, kad tu pasirašytum jos vardu.

Iš Polo tryško panika lyg elektros iškrova. Įsivaizdavau, kaip jo tėvas, sėdėdamas su juo kokiame nors poilsio kambaryje su židiniu ir šunimi, aiškina jam, kad moraliniai pasirinkimai sunkūs. O mano tėvas per visą gyvenimą davė man tik du pamokymus – niekada nemokėti ant etiketės nurodytos kainos ir kad pigūs alkoholiniai gėrimai svaigina ne prasčiau negu brangūs. Tokiomis akimirkomis kaip ši gyventi su mano tėvu neatrodė blogai. Jis bent jau neprimetė neįvykdomo gyvenimo plano.

– Negaliu pasirašyti, – pasakė Polas ir įtraukė pečius, tarytum tikėdamasis smūgio.

– Negali? – Džekas nutaisė sukrėstą veido išraišką. – Turi galvoje, nemoki rašyti? Aš tave pamokyčiau, jeigu turėčiau laiko, bet turiu eiti susitikti su savo mergina. Man regis, tu nori pasakyti, kad nepasirašysi.

Polui užgniaužė kvapą. Dar niekada per visą savo gyvenimą nebuvau matęs tokio išsigandusio žmogaus.

– Manau, tu vis dėlto skundikas, – pasakė Džekas. – Nekenčiu skundikų.

Jis pasilenkė į priekį ir stumtelėjo Polą. Šis buvo toks išsigandęs, kad prarado pusiausvyrą ir nukrito ant grindų. Kėdė apsivertė, sukeldama triukšmą ir prie mūsų akimirksniu prisistatė ponas Hendersonas, kuris budėjo per pietus.

– Aš mačiau, kas atsitiko. Viską mačiau. Ar tu nesusižeidei, Polai?

– Ne, – atsakė jis.

Tada šiaip taip atsistojo, apversdamas dar keletą kėdžių ir sukeldamas dar daugiau triukšmo. Visus vidurinės mokyklos mokinius užkandinėje jungė nematomas laidas. Bet koks nedidelis konfliktas laido gale patraukdavo vaikų dėmesį. Užkandinėje įsiviešpatavo tyla – visi sužiūro į mus.

– Kas čia per raštelis? – susidomėjo ponas Hendersonas ir ištraukė jį Džekui iš rankų. – Raštelių klastojimas ir kitų mokinių stumdymas. Regis, visas komplektas, kad užsidirbtum trijų dienų nušalinimą, Džekai. Matau, tu nieko neišmokai praėjusiais metais. Dar du prasižengimai ir atsidursi dvejų metų metalo lakštų apdirbimo programoje, vaiki. Visą likusį gyvenimą gaminsi skardines dėžutes drabužių kabliams.

Jis nusivedė Džeką į direktoriaus pavaduotojo kabinetą. Pelė su Žiurke liko kur stovėję.

– Džekas buvo teisus, – pasakė Pelė.

– Tu esi skundikas, – pareiškė Žiurkė.

– Bet aš nieko nepadariau!

– Dar ir kaip padarei. Tu sukėlei didžiulį triukšmą ir dabar Džekas bus nušalintas nuo pamokų trims dienoms. Jo senis iškarš jam kailį, ir Džekas sugrįš labai prastai nusiteikęs. Tavo vietoje saugočiausi grįždamas namo.

Atrodė, kad Polas tuoj apsivems.

– Jeigu jis ką nors man padarys, bus išmestas iš mokyklos, – silpnu balseliu tarė Polas.

– Bet jis gali pričiupti tave kur nors už mokyklos ribų, – pastebėjo vienas iš vaikų, sėdinčių už stalo. – Jie negalės jo išvaryti, jeigu jis prikuls tave kur nors gatvėje. Praėjusiais metais tas pusprotis, vardu Pasiutėlis Džordžas, patykojo vieno vyruko jo verandoje. Tykojo ištisas valandas. Pasiutėlis Džordžas turėjo sulūžusią ledo ritulio lazdą ir tvojo ja tam vaikiui, kai šis išėjo pro duris.

Kita pamoka buvo matematika. Nepaisydamas pono Doilo, prisigretinau prie Merės Džeinės ir papasakojau, kas nutiko užkandinėje.

– Greitas atpildas, – pasakė ji.

Dievulėliau, man taip patiko, kaip ji kalbėjo. Aš atsisėdau priešais jos suolą auditorijos gale ir mes dar daug kalbėjomės. Pono Doilo drausmė buvo ne griežtesnė negu jo balsas ir per jo pamokas galėjome daryti beveik ką tinkami. Ponas Doilas pamėtydavo mažytį gabalėlį kreidos rankoje, žiūrėdamas į du besistumdančius vaikus auditorijos gale, bet niekada nieko nesakydavo. Man regis, jis netikėjo, kad tai vyksta iš tiesų. Pelė ir Žiurkė per pamoką vartė Playboy žurnalą, bet tai pamatęs ponas Doilas tik nusisuko į lentą ir toliau sprendė algebros uždavinius.

– Vargšas žmogelis nemoka vesti pamokų, – pasakė Merė Džeinė.

– Bala jo nematė. Ką manai apie tai, kas nutiko Džekui?

– Taip jam ir reikia. Pusė berniukų klasėje bijo jo kaip velnias kryžiaus.

– Aš nebijau.

– Todėl, kad jis tavęs nestumdo.

– Jeigu Polas pakovotų už save, jo jis irgi nestumdytų.

– Jis labai jautrus berniukas. Kartą pas jį namuose per televizorių žiūrėjome kažkokią laidą ir jis apsiašarojo.

– Eini pas jį žiūrėti televizoriaus?

– Kartais.

– Judu seni draugai?

– Ne.

Aš irgi pajutau neapykantą Polui.

– Po pamokų eisiu į futbolo treniruotę, – pasakiau. – Nenori ateiti pasižiūrėti?

– O ką jūs darysite?

– Daugiausia pratimus, bet grumsimės ir dėl kamuolio.

– Gal palauksiu, kol baigsite žaisti. Nelabai domiuosi sportu.

Džeris jau buvo namie, kai grįžau po futbolo treniruotės. Jis taip gerai žaidė, kad treneriai perkėlė jį į vyresnių berniukų komandą, bet liepė sakyti, kad jis vienuoliktokas, jeigu kas nors paklaustų. Džeriui patiko žaisti vyresniųjų komandoje. Daugelis jo komandos narių buvo didesni už jį, bet jis buvo greičiausias; Džeris skuto bulves pietums. Tomas ruošė namų darbus, norėdamas po pietų būti laisvas.

– Mačiau, kaip šiandien kalbėjaisi su ta mergina, eidamas į auditoriją. Ar ji ir yra Merė Džeinė?

– Jo.

– Ji visai neturi papų.

– Ką?

– Jos krūtinė visiškai plokščia, štai ką.

– Niekada neatkreipiau dėmesio.

– Bet kojos nieko.

– Irgi neatkreipiau dėmesio.

– Tai į ką, dėl Dievo meilės, tu žiūri? Į jos smakrą?

– Daugiausia tiesiog klausausi, ką ji kalba. Ji išties protinga ir savaip graži.

– Dar pradėk aiškinti, kad kiekvienas savaip supranta grožį.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Kad turi tuoj pat ją mesti, – štai ką.

– Negaliu jos mesti, nes mudu ne pora.

– Tada liaukis su ja bendravęs. Moterys sumenkina vyrų sportinius gebėjimus. Ar žinojai? Bendraudami su moterimis vyrai apkvaišta, vaiki. Numočiau į tai ranka, jeigu ji būtų išties išvaizdi, bet, pripažinkime, tu prarandi daugiau negu įgyji.

– Ir ką gi aš prarandu?

– Dvasios ramybę. Tarkim, išsiverži trisdešimt jardų į priekį, laukdamas perdavimo, ir šmaukšt – prieš akis iškyla jos paveikslas ir prarandi kamuolį.

Spirdamas į krepšį su bulvėmis jį apverčiau, bet Džeris tik nusijuokė.

***

Atrodė, kad daugeliui vaikinų mūsų klasėje malonu pasakoti Polui, koks kietas Džekas ir kad jis tikrai išmals jam snukį, kai tik grįš į mokyklą. Buvo keista matyti, kiek daug malonumo jiems teikė tokios kalbos, nes Džekas buvo apstumdęs ir daugelį iš jų. Beveik visi berniukai bijojo Džeko ir beveik visi su pasimėgavimu gąsdino Polą. Jis buvo nervingas kaip užspeistas triušis, o Pelė su Žiurke pylė dar daugiau žibalo į ugnį.

– Ei, Polai, – pašaukė jį Žiurkė.

– Ką?

– Šįvakar gal verčiau eik namo kitu keliu. Manau, kad Džekas tavęs ieško. Būtų neblogai, kad keletas draugų tave palydėtų.

Tačiau, kai atėjo laikas eiti namo, pasirodė, kad Polas neturi nė vieno draugo. Aš turėjau likti futbolo treniruotėj, taigi negalėjau būti apkaltintas tuo, kad palikau jį bėdoje. Šiaip ar taip, jis nebuvo man tikras draugas – tik bendraklasis. Vietoj manęs jį palydėjo Merė Džeinė.

– Jeigu Džekas būtų atėjęs jo prikulti, – pasakiau jai per pertrauką, – jam nuo to būtų tik blogiau. Nė vienas vaikinas nenorėtų būti prikultas merginos akivaizdoje.

– Jis nebūtų prikultas. Aš būčiau atkalbėjusi Džeką.

– Jokių šansų. Tas vaikinas tiesiog didelis mėsos gabalas be smegenų. Bukesni už jį šiame pasaulyje tik du žmonės – Pelė ir Žiurkė.

– Manau, kad Džeko tiesiog niekas nesupranta. Žinai, kas ta mergina, apie kurią jis vis kalba? Ji dirba parduotuvės „Pas Kresgę“ saldainių skyriuje ir vedėjas padėjęs ant jos akį. Vargšui Džekui turbūt širdis plyšta.

– Per daug laiko praleidai įsikniaubusi į knygas, – pasakiau.

– Ką tai reiškia?

– Tai, kad jeigu gerai išmanai mokslus, nereiškia, kad nusimanai ir apie žmones. Apie juos tu nė velnio nenutuoki. Nematai toliau savo nosies.

– Kodėl taip šiurkščiai su manim kalbi?

– Nes nė velnio nesupranti.

– Aš daugiau su tavim nesikalbėsiu.

– Na ir nesikalbėk.

– Puiku.

***

Buvo penktadienis, paskutinė Džeko nušalinimo nuo pamokų diena. Polas turėjo visą savaitgalį pasikankinti mąstydamas apie pirmadienį jo laukiančią pylą. Man tą savaitgalį irgi buvo nesaldu. Naktimis vis atsibusdavau, o dienomis būdavau apsnūdęs. Gudrutė Džeinė. Pilkoji Džeinė. Kiti vaikinai, kurie pažinojo ją protestantų mokykloje, buvo teisūs. Tik niekaip negalėjau suprasti: jeigu ji buvo tokia buka, tai kodėl man buvo taip skaudu tai sužinoti?

– Sveikas sugrįžęs į Vestono kolegiją, – nusišaipė ponas Hendersonas, pirmadienio rytą klasės auditorijoje pamatęs Džeką. – Pasiruošęs pereiti į dvejų metų techninę programą? Iš ten tave nusiųs tiesiai prie konvejerio kokioje nors gamykloje, kur ir praleisi visą savo gyvenimą. Vis tiek mažai tikėtina, kad kitais metais išlaikysi lotynų kalbos egzaminą.

Džekas tylėjo. Įprasta pasitikinti šypsena buvo dingusi iš jo veido. Tačiau per pertrauką Pelė su Žiurke vis jį kalbino ir per pietus jo veidas pragiedrėjo. Kai Polas ėjo į užkandinę, prie jo prisigretino Žiurkė ir tarė:

– Džekas sako, kad tu atsiimsi, kas priklauso, skundike. Kada nors ateityje. Tu nežinosi, kada tiksliai, bet vieną dieną jis tave pričiups. Galbūt šią vasarą. Galbūt rytoj. Tavo vietoje nekurčiau ilgalaikių planų.

Kiti vaikinai per pietus irgi jo nenuramino.

– Ar tikrai akyse pasirodo žvaigždės, kai gauni smūgį į veidą?

– Girdėjau, jeigu taip atsitinka, vėliau žmogus apanka. Po kokių dvidešimties metų tos žvaigždės sprogsta ir akių obuolius užlieja kraujas – iš vidaus. Ir tam niekaip neužkirsi kelio.

– Nesvarbu, – paskelbė Polas.

Visi sužiuro į jį kaip į pamišėlį.

– Aš kalbėjausi apie tai su tėčiu. Jis sakė, kad turiu ginti savo teises.

– Juk ne jam bus išmaltas snukis.

Tą dieną per pono Doilo pamoką buvo triukšmingiau negu įprastai. Vaikai, kurie anksčiau niekada gyvenime nė žodeliu nebuvo paprieštaravę mokytojams, laidė popierinius lėktuvėlius. Ramusis ponas Doilas daugiausia stovėjo nusisukęs į lentą, rašė algebros uždavinių pavyzdžius ir tyliai murmėdamas aiškino, kaip juos spręsti. Aš nesikalbėjau su Mere Džeine, kuri sėdėjo priešais mane ir įtempusi ausis bandė klausytis, ką jis sako.

Pelė nuėjo per klasę prie pieštukų drožtuko, grįždamas stumtelėjo Polą.

– Paragauk šiek tiek, kas tavęs laukia vėliau, – pasakė Pelė.

Polas valandėlę pasėdėjo stebeilydamasis į savo užrašus. Paskui atsiduso (mačiau tai iš jo pečių, kurie pakilo ir nusileido) ir uždengė savo parkerį dangteliu. Jis buvo vienintelis mano pažįstamas vaikinas, kuris matematikos uždavinius sprendė rašydamas parkeriu. Tada jis užvertė sąsiuvinį, kruopščiai įdėjo jį į savo trijų skyrių aplanką ir atsistojo.

Polas priėjo prie Džeko suolo. Džekas, kažką paišinėdamas savo sąsiuvinyje, pakėlė akis ir, pamatęs Polą, keistai šyptelėjo. Tai buvo ne įprasta pasipūtėliška šypsena, o liūdnas šypsnys, kokiu gali nusišypsoti žmogus, kovojęs su stipria upės srove ir nutaręs pasiduoti.

– Baikime tai, – tarė Polas.

– Užsičiaupk, skundike. Eik į savo vietą.

Polas smarkiai stumtelėjo Džeką. Šis griebėsi už kėdės ranktūrių, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, tačiau tie maži mediniai suolai su mažais ranktūriais buvo nestabilūs ir Džekas parvirto kartu su juo. Aplink pabiro knygos. Pelė su Žiurke prisistatė akimirksniu.

– Tau galas, Polai, – pasakė jie. – Tu – lavonas. Kai tik išeisi į kiemą, jis sumals tau snukį. Pusę metų vaikščiosi su ramentais.

Nors ir keista, pats Džekas nieko nepasakė. Pelė su Žiurke padėjo jam atsikelti, surinko jo knygas ir kažką guviai jam šnabždėjo.

Pasigirdus garsiam trenksmui, ponas Doilas atsisuko pasižiūrėti, kas atsitiko, bet paskui tiesiog vėl atsuko mums nugarą ir toliau rašė ant lentos.

– Kas palaikys mano knygas? – paklausė Polas.

Šie žodžiai suveikė tarsi valiklis, užpiltas ant riebaluoto paviršiaus. Kiti bendraklasiai atsitraukė nuo jo taip greitai, kad pamaniau, jog jie tuoj užgrius vienas ant kito.

– Tu pats prašaisi, Polai, – sakė jie, tyčia garsiai, kad girdėtų Džekas. – Susimanei vaizduoti didvyrį?

– Palaikyk jo knygas, – pasakė man Merė Džeinė.

– Jeigu jis tau taip patinka, tai pati ir laikyk.

Kai išėjome iš auditorijos, Merė Džeinė paėmė Polo knygas.

Pamokos vykdavo skirtingose auditorijose, todėl vienai pasibaigus ir kitai prasidedant kieme paprastai būdavo apie trys šimtai vaikų. Nė vienas iš mūsų klasės negrįžo į mokyklą, nuėjome į futbolo aikštės vidurį. Visus vėl jungė nematomas laidas. Mokiniai iš kitų klasių sužiuro į mus.

– Smok jam pirmas, – pasakė Merė Džeinė.

Jos patarimas buvo tik pusiau teisingas. Ji turėjo patarti jam ne tik smogti pirmam, bet ir stipriai. Aš svarsčiau, ar neapgynus Polo, bet nutariau, kad neverta. Tegul ji pamato, kokį vaikiną išsirinko.

Džekas atrodė nusiteikęs kaip niekad rimtai. Jo veide nebuvo matyti nė menkiausios šypsenos, o ant dešinės rankos pirštų jis mūvėjo keletą žiedų, kuriuos pasiskolino iš Pelės ir Žiurkės. Jie sustojo vienas priešais kitą vidury aikštės maždaug trijų metrų atstumu. Polas pakėlė kumščius – apgailėtinas reginys. Jis sugniaužė juos nykščiais į vidų kaip vaikinas, kuris niekad anksčiau nebuvo niekam smogęs ir nežinojo, kad taip smūgiuojant galima susilaužyti pirštus. Jo kumščiai buvo per toli vienas nuo kito – būtum galėjęs mesti krepšinio kamuolį tarp jų. Džekas pakėlė vieną ranką.

– Tik atsiprašyk, Polai. Pasakyk man, kad atsiprašai, ir visas šis reikalas bus baigtas.

– Nužudyk jį, Džekai. Neleisk jam atsipirkti kalbomis, – kurstė Žiurkė.

Tačiau Polas nieko nesakė. Jis judėjo lėtai, ryžtingai. Man tai atrodė šiek tiek juokinga. Jo veido išraiška buvo tokia, tarytum būtų rengęsis atlikti žygdarbį ir pelnyti šlovę.

Tačiau jis tikriausiai įsidėmėjo, ką jam patarė Merė Džeinė, nes priėjo prie Džeko labai arti. Šis, regis, negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Polas staigiai smogė dešine ranka Džekui į žandą, užklupdamas jį iš netyčių. Graudu buvo į tai žiūrėti. Polas plačiai užsimojo iš šono, užuot smogęs tiesiai, tačiau, pasibaisėjęs savo kumščio prisilietimu prie kito žmogaus kūno, šiek tiek sulaikė smūgį. Jo kumštis pataikė Džekui į galvą, bet buvo ne stipresnis negu mergaitės antausis. Polas nutaisė liurbišką veido išraišką, tarytum būtų atlikęs savo pareigą ir apgynęs teisingumą. Jis manė, kad išmušė jo šlovės valanda.

Kad ir ką Džekas galvojo anksčiau, jo refleksai nugalėjo. Jis išsitiesė, žengė į priekį ir sudavė staigų, stiprų smūgį dešiniuoju kumščiu, pataikydamas Polui į akį ir nosį tuo pat metu.

Pasigirdo šleikštus trūkstančios kremzlės garsas. Polas susvirduliavo ir žengtelėjo atgal. Tose veido vietose, kur žiedai prakirto odą, buvo matyti kraujuojantys įbrėžimai, bet tai niekai palyginti su kraujo fontanu, kuris pradėjo jam trykšti iš nosies. Jis buvo apstulbęs ir net nesuprato, kad viskas baigta. Niekas negalėjo tęsti kovos taip kraujuodamas. Tačiau prie jo akimirksniu prišoko Merė Džeinė. Ji ištraukė iš savo rankinės Kleenex servetėlę, prispaudė jam prie nosies ir pravirko taip smarkiai, kaip dar nieko nebuvau matęs verkiant vidurinėje mokykloje.

Kiti klasės vaikinai vienas per kitą brukosi pasveikinti Džeko. Manęs vos nesupykino bežiūrint. Jis stumdė juos kiekvieną dieną, o jie skubėjo patapšnoti jam per petį. Merės Džeinės elgesys man atrodė dar labiau pasibjaurėtinas. Ji apkabino Polą, išsitepdama drabužius jo krauju, kalbėdama visiškus niekus.

Džekas atstūmė Pelę su Žiurke ir kitus vaikus, o tada sugriebė Polą už pečių, norėdamas atkreipti jo dėmesį.

– Kodėl privertei mane tai padaryti? Dabar mano dienos šioje mokykloje baigtos. Senis mane užmuš, – ir pravirko pats.

Polo akis ėmė tinti, o iš nosies toliau tryško kraujo fontanas. Visi trys šimtai auditorijas keičiančių vaikų priėjo arčiau mūsų, norėdami geriau matyti, kas vyksta. Bet kurią akimirką galėjo pasirodyti koks nors mokytojas, nuvesti Džeką su Polu į direktoriaus pavaduotojo kabinetą, kur jų konfliktas būtų sprendžiamas pagal aukštųjų mokyklų teisės taisykles.

Nesupratau, ko jie visi taip liejo ašaras. Džekas ar šiaip ar taip buvo pasmerktas, o Polo namuose laukė tėvo pagyrimas už teisingą poelgį.

Merė Džeinė tą vakarą net aplankė Polą, norėdama pažiūrėti, ar jam viskas gerai.

Tai man reikėjo verkti.

PAGRINDINĖ MAGISTRALĖ

Džeris sėdėjo prie „Strato-Chief“ vairo taip smarkiai susigūžęs, lyg per futbolo rungtynes grumtynėse dėl kamuolio priešais jį būtų stojęs garsiausias pasaulyje puolėjas. Tėvas įsitempęs sėdėjo ant priekinės sėdynės prie pat Džerio, kad spėtų pagriebti vairą, jeigu šis ką nors padarytų neteisingai. Jam visada atrodydavo, kad Džeris ką nors daro neteisingai.

– Tu sukioji vairą tai į vieną, tai į kitą pusę, – pasakė tėvas. – Važiuodamas greitkeliu laikyk vairą taip, kad automobilis važiuotų tiesiai, ir daugiau jo nejudink.

– Nesąmonė, – purkštavo Džeris. – Juk pučia vėjas, kelias vingiuotas ir reikia nuolatos pareguliuoti kryptį.

Motina, Tomas ir aš sėdėjome ant užpakalinės sėdynės, prie kojų pasistatę kaistuvą su keptu viščiuku, o po sėdyne sudėję pliažo rankšluosčius. Aš ant kelių laikiau krepšinio kamuolį, o Tomas – paplūdimio. Jis įsigudrino skaityti knygą apie Šerloką Holmsą, pasidėjęs ją ant kamuolio; ant galvos buvo užsimaukšlinęs veltinę skrybėlę, dėl kurios mokykloje kildavo daug bėdų. Tomas nebuvo ypatingas peštukas, bet jeigu kas nors paliesdavo jo skrybėlę, tuoj pat puldavo muštis.

– Bus saugiau, jeigu jūs visi susėsite į galą, – pasakė tėvas prieš mums išvažiuojant. – Džeris niekada anksčiau nevažiavo greitkeliu ir jeigu kur nors įsirėš, bent jau tik mudu išsitėkšime į priekinį stiklą.

– Gal taip būtų ir geriau, – sumurmėjo Džeris, bet tėvas jo negirdėjo.

Jo klausa ėmė silpti. Nors prie pietų stalo tėvo kurtumas siutindavo, tačiau tai turėjo savų privalumų.

– Sumažink greitį, – paliepė tėvas.

Jo dantų protezų kaukšėjimas į pypkės kotą aiškiai liudijo susierzinimą.

– Aš važiuoju penkiomis myliomis lėčiau negu leistinas greitis.

Tėvas užmynė Džeriui ant kojos ir paspaudė stabdį.

– Nesiginčyk. Daryk, kaip sakau, ir viskas.

Džeris dar labiau susigūžė, bet greičio nesumažino. Jis smarkiau spustelėjo akseleratorių. Girdėjau, kaip stabdžių trinkelės trinasi į ratų cilindrus. Kai tėvas pagaliau nukėlė koją nuo stabdžių, automobilis šoko į priekį trumpais greitėjančiais trūktelėjimais.

– Du doleriai. Štai kiek man kainavo ši tavo išdaiga, – pasakė tėvas. – Gadini stabdžių trinkeles. Kai kitą kartą tau prireiks pinigų, už tai, ką padarei, išskaičiuosiu iš tavęs du dolerius.

– Ar šiaip ar taip tu man niekada neduodi pinigų, – atkirto Džeris. – Iš nieko atėmus du dolerius lieka niekas.

– Sustok.

– Eismas intensyvus. Turiu palaukti iki kito išvažiavimo.

– Ar liausiesi pagaliau ginčytis? Čia ne diskusijų būrelis. Sustok tuojau pat, – tėvas sugriebė vairą ir suktelėjo į dešinę.

Džeris nuspaudė stabdį ir, kai pasiekėme žvyro kelkraštį, automobilis stodamas ėmė judėti zigzagais ir svaidyti iš po ratų akmenis ir dulkes.

– Dabar gadini automobilio apdailą, – pasakė tėvas. – Lauk iš vairuotojo vietos. Motin, eikš ir sėsk su manimi priekyje.

Automobilyje buvo pragariškai karšta, burnoje jaučiau sukeltų dulkių skonį. Džeris atidarė dureles ir išlipo. Automobiliai dūmė pro jį vos pusmetrio atstumu.

– Eismas! – sušuko motina, bet Džeris tik žvilgterėjo į pravažiuojančių automobilių srautą ir iš lėto nužingsniavo palei mūsų „Strato-Chief“. Ištiesęs ranką jis būtų galėjęs ištraukti cigaretę iš burnos vienam iš tų automobilių keleivių.

– Manau, mums derėtų leisti jį į vairavimo mokyklą, – pasakė motina, kai tėvas vėl išvairavo automobilį į kelią.

– Penkiasdešimt dolerių! Nesirengiu išmesti savo pinigų.

– Ramybė brangesnė. Sumokėtume ir baigtųsi jūsų pjautynės.

– Tai būtų tolygu išpirkos mokėjimui. Neįmanoma išpirkti blogos valios. Ją reikia palaužti.

– Kalbi taip, tarsi jis būtų kumeliukas, kurį reikia sutramdyti.

– Kažkas turi imtis kokių nors priemonių, antraip jis atsidurs kalėjime.

– Nekalbėk kvailysčių. Jo pažymiai gana geri.

– Tačiau jis turi išmokti paisyti nurodymų.

– Ar nepagalvoji, kad geriausias būdas mokyti yra rodyti pavyzdį?

– Ką tai turėtų reikšti?

– Kai tik Džeris sėdasi už vairo, tu tampi toks isteriškas, kad jis neišvengiamai pradeda nervintis.

– Vadinasi, tai aš dėl visko kaltas?

– Tikrai galėtum pabandyti būti ramesnis.

– Nepaklusnus sūnus žaidžia mūsų gyvybėmis, o tu sakai, kad aš turiu elgtis ramiai? Jis galėjo tėkšti mus į tilto atramą arba pakišti po sunkvežimiu. Iš visos šeimos būtų likusi tik dėmė ant asfalto, ir vien dėl jo kvailiojimų.

– Dabar tu daraisi isteriškas.

– Tu niekada rimtai nežiūrėjai į savo santuokos įžadus.

– Ką?

– Turėtum mane gerbti ir man paklusti.

– O, liaukis.

– Tai Biblijos žodžiai.

– Tu visada tampi religingas, kai tau tai patogu.

– O tu baisiai lepini tuos vaikus.

– Manai, kad vienintelė tėvo pareiga yra mojuoti diržu?

– Jie per mažai gavo diržo, todėl ir drasko akis.

– Jie išmoko tuščiažodžiauti iš savo tėvo. Tavo žodžiai reiškia ne daugiau negu bezdalų gurgėjimas vonioje.

Jiems tai buvo tik apšilimas, o mes dar net nepasiekėme Bario. Buvo ilgasis liepos savaitgalis ir jis prasidėjo kaip įprasta. Dar valandą kelio, kuri mums buvo likusi iki vasarnamio, turėjome „smagintis“ klausydamiesi, kaip jie kalbasi apie mus, tarytum nebūtume sėdėję tiesiai už jų nugarų. Džeris sukryžiavo rankas taip tvirtai, kad atrodė, jog uždusins pats save. Tomas buvo ramus. Jis galėjo skaityti bet kokiomis sąlygomis. Tėvai atsisakė nupirkti jam išlenktą pypkę, kurios jis norėjo, bet kartais, kai jų nebūdavo namie, Tomas paimdavo vieną iš tėvo pypkių ir ją įsikandęs skaitydavo. Įnikęs į savo istorijas apie Šerloką Holmsą jis kartais ją net pačiulpdavo, ir nikotinas, kurio tėvas niekada nevalydavo, iš koto šleikščiai gargėdavo.

Tėvo draugas Stanas turėjo vasarnamį Vasagos paplūdimyje; mes pas jį apsistodavome ir tvarkydavome greta esantį mūsų sklypą – pjaudavome medžius ir raudavome kelmus. Pasitaupę pinigų, ketinome statyti vasarnamį.

– Reikėjo pirkti sklypą kur nors kitur, – pasakė motina.

– Šitas buvo pigesnis.

– Nori pasakyti, arčiau Stano. Net ir visiškai girtas įstengsi nusigauti iki savo durų. Jeigu mūsų sklypas būtų toliau, pusę naktų praleistum griovyje.

– Šiek tiek pagarbos, moterie.

Stanas buvo viengungis (tam tikra prasme). Jis turėjo žmoną ir vaikų, bet karas juos išskyrė. Žmona su vaikais liko sovietų užimtoje teritorijoje. Mums tai neatrodė ypatinga nelaimė. Daug tėvų draugų Kanadoje buvo viengungiai. Motina pasakojo, kad traukdamiesi nuo Raudonosios armijos jiedu su tėvu irgi ketino palikti Džerį senojoje šalyje, nes manė, jog amerikiečiai po kelių savaičių išstums sovietus. Kartais pagalvodavau, kad geriau jau mudu abu būtume buvę ten palikti.

Kanadoje Stanas neturėjo šeimos, bet jis tai kompensavo priimdamas savo vasarnamyje beveik kiekvieną pažįstamą. Kartais svečiai užmokėdavo už nakvynę, kartais – ne. Jo vasarnamyje buvo įrengti šeši miegamieji ir savaitgaliais visi užimti žmonių. Tam atvejui, jeigu būtų labai daug svečių ir jam tektų užleisti jiems savo lovą, jis turėjo lauke pasistatęs palapinę, kurioje retkarčiais nakvodavome ir mudu su Džeriu.

Vasagos paplūdimys buvo geltono smėlio ruožas Džordžijos įlankos pakrantėje, kur seklus vanduo įšildavo tiek, kad mes kiekvieną sezoną penkias ar šešias savaites galėdavome maudytis nesustirdami į ožio ragą. Už smėlio juostos, palei mediniais poilsiautojų nameliais apstatytą pakrantę, buvo nutiesta keletas ilgų kelių. Čia veikė penktadieninė užkandinė, ledainė „Persio skanėstai“ ir bakalėjos prekių parduotuvė „Raudonų durų rankena“, kurios savininkas, senasis ponas Vyleris, priimdavo iš motinos čekius, jeigu ji pristigdavo grynųjų. Savaitgaliais didžiuoju keliu, kurį mes vadinome pagrindine magistrale, važinėdavosi baikerių gaujos ir kartais prie restorano „Švyturio kepsninė“, kur šeštadienio vakarais vykdavo šokiai, matydavome pastatytus jų motociklus.

Tai tarsi getų ruožas. Toliau į šiaurę palei pakrantę buvo susitelkę ukrainiečiai, už jų – lenkai, o dar toliau – visi kiti juokingi atvykėliai iš Rytų Europos, kilę iš vietovių, apie kurias mes niekada anksčiau nebuvome girdėję. Italai dieną mėgdavo rengti pobūvius – didžiulės jų šeimos susitempdavo kepsnines, butelius savos gamybos vyno ir ūždavo, kol atvykdavo policija ir išrašydavo baudas už alkoholio vartojimą viešoje vietoje.

Tėvas vadindavo juos puspročiais.

– Vakar vakare išmaukei visą viskio butelį, – pasakė motina. – Kuo tu protingesnis už juos?

– Vynas yra moterų gėrimas, – atkirto tėvas. – Jie tikriausiai bobų su kelnėmis tauta, jeigu geria tik vyną.

Visų kitų tautų atstovai buvo puspročiai. Ukrainiečiai vyrai buvo puspročiai dėl to, kad šoko su vyrais. Lenkai visi kaip vienas buvo pasipūtėliai. Kiti buvo kilę iš šalių, apie kurias niekas nebuvo girdėjęs. Kas galėjo pasakyti, kuo skiriasi Slovakija nuo Slovėnijos arba Baltijos šalys nuo Balkanų.

Prieš karą Vasagos paplūdimyje gyveno anglai, škotai ir airiai. Vis dar buvo ir keletas užsilikusių anglosaksų kilmės baltųjų protestantų, kuriuos užkariavo jiems to net nepastebėjus – pabudę vieną rytą jie netikėtai pamatė vaikus iš latvių vasaros stovyklos, kolonomis žygiuojančius keliu į paplūdimį ir skardenančius mišką dainomis nepažįstama kalba. Dauguma pirmųjų vasarotojų, „anglos“, kaip mes juos vadinome, galiausiai pardavė savo vasarnamius, bet keletas raukydamiesi liko.

Atvykus į vasarnamį, mums, vaikams, svarbiausia buvo įsigudrinti dingti, kol motina ar tėvas nesugalvojo darbų, lyg būtume neturėję daugybės užsiėmimų krepšinio aikštelėje ar paplūdimyje. Kai privažiavome prie Stano kotedžo, buvo tik vidurdienis, bet Stanas su dviem kitais vyrais, kurių aš nepažinojau, jau sėdėjo už apskrito pietų stalo vasarnamio viduryje, pasistatę butelį Five Star viskio.

– Išraukite keturis kelmus iš mūsų sklypo ir jūs laisvi, – pasakė tėvas.

Visus medžius, kuriuos reikėjo pašalinti, jau buvome nupjovę tą pavasarį, bet jų kelmai liko.

– Ar negalėtume to padaryti rytoj?

– Jokių darbų sekmadieniais, – rėžė tėvas ir sėdo už stalo su kitais vyrais, tiesdamas ranką į pusę stiklinės viskio, kurio jam įpylė Stanas.

Visus darbus, savaime suprantama, turėjome atlikti mudu su Džeriu. Tomui niekada nereikėjo dirbti purvinų darbų – knaisiotis po purvą, ieškant kelmų šaknų, paskui nukapoti jas buku kirvuku ir kartimi kelti kelmus. Tai buvo mudviejų dalia.

– Mes juk vis tiek nestatysime vasarnamio šiais metais, – neatlyžo Džeris. – Kodėl negalime išrauti kelmų kitą kartą?

– Prašau nesiginčyti. Vėliau ir aš ateisiu jums padėti.

Norėdamas atsikeršyti Džeris išeidamas tyčia paleido medines laukujes duris, kurios užsiverdamos smarkiai trenkėsi į staktą.

– Jis taip pasakė tik todėl, kad greičiau dirbtume, – tarė Džeris mudviem nešantis įrankius į greta esantį šeimos sklypą.

– Tarsi nežinotume, kaip jis mums padės: ateis išmaukęs dvi stiklines viskio, stovės šalia ir nurodinės – daryk taip, daryk anaip. Laukiame nesulaukiame.

Tėvas liepė išrauti keturis kelmus, bet nepasakė kuriuos, taigi pasirinkome kedrų kelmus, kurie buvo maži ir kurių šaknys ne tokios gilios kaip ąžuolo ar klevo.

Kai per galines duris išėjo motina, nešina maudymosi kelnaitėmis, paplūdimio rankšluosčiais ir krepšinio kamuoliu, mes, belaukdami jos, jau buvome išrovę net penkis, kad jam nepasirodytų per mažai.

– Kiek išrovėte? – paklausė ji.

– Penkis.

– Maži, bet tai neturi reikšmės. Imkite savo paplūdimio reikmenis ir šeštą grįžkite namo vakarieniauti. Ir dėl Dievo meilės, Džeri, neprieštarauk jam, gerai? Jis bus girtas, kai grįšite namo, bet tu nebūk susiraukęs ir nerodyk nepasitenkinimo.

– Kodėl leidi jam gerti? – paklausė Džeris.

– Kaip uždrausti lokiui kopinėti medų? Aš tik pasistengsiu, kad jis pernelyg nekvailiotų.

– Dabar stenkis nesistengęs, jau nieko nepakeisi. Šią bėdą galėjo išspręsti tik jo motina, kol jis dar nebuvo gimęs.

– Kokios pasibaisėtinos kalbos. Tučtuojau atsiprašyk.

– Ko? Jo čia nėra.

– Tuoj pasirodys, jeigu nepaskubėsite. Sprukite iš čia.

Šeštadienio popietė šiek tiek praskaidrino savaitgalį. Tomas buvo išėjęs pas Voną, vienintelį vaiką, kurį pažinojome pavarde, o ne vardu, ir mudu su Džeriu patraukėme į krepšinio aikštelę, kur jau žaidė kiti mūsų bendraamžiai. Oro temperatūra siekė trisdešimt aštuonis laipsnius, nuo asfalto bangomis kilo karštis, bet mes išsirengėme iki šortų, valandą energingai pavarinėjome kamuolį, o paskui patraukėme į paplūdimį. Stano vasarnamį dėl viso pikto apėjome mišku, baimindamiesi, kad mūsų nepamatytų į lauką išėjęs Senis. Jis tikrai būtų mus pašaukęs. Priėję paplūdimį nuskuodėme pragariškai įkaitusiu, pėdas svilinančiu smėliu į vandenį ir nuplaukėme už paskutinės smėlio seklumos. Balti Collingwood grūdų elevatoriai buvo panašūs į tvirtoves, boluojančias toli horizonte, ir kartais palei tą liniją, kur dangus susiliejo su vandeniu, plaukė laivai – krovininiai garlaiviai. Svajodavau priplaukti prie vieno iš jų ir užlipti kopėčiomis. Aš niekada negrįžčiau, ir visi manytų, kad nuskendau.

Vasagos paplūdimyje knibždėte knibždėjo tokių paauglių kaip mes, kurie kaip išmanydami mėgdžiojo kino filmuose matytas poilsio paplūdimyje scenas. Kai kurios merginos šoko pagal radijo muziką, o vaikinai lošė kortomis ar žaidė kamuoliu. Paplūdimiu abiem kryptim zujo automobiliai ir kiekvieną savaitgalį koks nors genijus, sumanęs nuplauti savo automobilį, įvažiuodavo į seklų vandenį ir užstrigdavo. Tada visai mūsų kompanijai – dvidešimčiai žmonių – tekdavo stumti jį atgal į krantą. Gyvenimas be mūsų tėvo buvo puikus, bet popietė visada prabėgdavo pernelyg greitai.

Grįžę pamatėme jį besidarbuojantį kastuvu mūsų sklype. Purvais aplipusiu veidu ir drabužiais jis gilino duobę, kurios kraštai jau siekė jam iki krūtinės.

– Kedrų kelmai, – pasakė jis. – Net moteris galėjo išrauti penkis kedrų kelmus, laukdama, kol išvirs bulvės. Kodėl jūs, berniukai, negalite parodyti šiek tiek iniciatyvos?

– Iškasei kelmą? – paklausė Džeris, ignoruodamas tėvo komentarą.

– Aš kasu šulinį. Štai ką vadinu iniciatyva. Darykite ne tik tai, ką reikia. Pabandykite padaryti geriau. Aš, senis, plūkiuosi kasdamas šulinį, o du mano stipruoliai sūnūs smaginasi paplūdimyje. Mane čia galėjo ištikti širdies priepuolis.

– Padėti? – paklausiau.

– Jau per vėlu. Motina po poros minučių patieks pietus. Eikite į vidų ir persirenkite.

Stanas vis dar sėdėjo už stalo su dviem vyrais. Jie buvo medkirčiai, sutikę dirbti miškuose dvejus metus, kad atsilygintų už jų pervežimą iš Vokietijos karui pasibaigus. Jie taip ir liko dirbti medienos paruošų kompanijoje. Daugiausia laiko praleisdavo miškuose ir progą išleisti uždirbtus pinigus turėdavo tik atvažiavę į miestą. Vienas iš jų buvo pavarde Cibulskis. Tikra dipuko pavardė. Man jis neatrodė labai panašus į medkirtį. Buvo liesas ir kaulėtas, aukštas ir plikas kaip Ichabodas Kreinas. Cibulskis nešiojo akinius auksuotais rėmeliais ir vis žvilgčiojo pro jų viršų, nes nuo karščio kambaryje ir prakaito, kuris pylė nuo išgerto alkoholio, stiklai rasojo. Jo draugas buvo ramus, bet drūtas kaip statinė. Stanas linksmino vyrus pasakojimais apie savo vaikystę. Medkirčiai tikriausiai vaišino jį viskiu.

Stano stalas, kuris tęsėsi per pusę kambario, turėjo daug atlenkiamų lentų, o viduje turbūt buvo dar penkios neatlenktos. Savaitgalį kotedže leido dar trys kitos šeimos ir prie stalo jis buvo pastatęs kėdžių, suolų visiems suaugusiems ir vyresniems vaikams. Mažieji valgydavo sėdėdami ant nutriušusios kušetės ar ant prieangio. Motina buvo padėjusi ant stalo paukštienos, kopūsto ritinių, dešrelių ir dipukų mėsainių, kaip juos vadindavo Džeris, – didžiulių mėsos kukulių, troškintų blyškiame padaže, susidedančiame daugiausia iš grietinės. Ir priekinės, ir galinės durys buvo atidarytos, bet vasarnamyje, įkaitintame vasaros saulės ir krosnelės (virtuvėje orkaitėje ir ant visų keturių degiklių buvo gaminamas maistas vakarienei) buvo tvanku.

– Tikiuosi, šįvakar palapinė bus laisva, – pasakė Džeris. – Vasarnamyje virs tikras pragaras.

Vos tik susėdome valgyti, pro laukujes duris su trenksmu įlėkė Tomas. Rankoje jis laikė popierinį krepšį, o jo veidu sruvo ašaros. Dvidešimt veidų atsisuko pažiūrėti, kas nutiko. Kambarys nuščiuvo.

– Nekenčiu jūsų, – pasakė jis sustingusiems veidams, sužiurusiems į jį. – Jūs visi esate purvini, niekam tikę dipukai. Jums tik kiaulių mėšlą mėžti.

– Ei, Tomai, – pasakė Džeris ir, pasinaudodamas ramybės valandėle, į lėkštę įsidėjo abi vištų kulšeles. – Jeigu mes visi esame dipukai, tai kas tada esi tu?

– Du dykinėtojai ir vienas isterikas, – rėžė tėvas. – Na ir šeimynėlė.

Tomas nuėjo į miegamąjį ir trenkė paskui save durimis.

– Įdomu, kas jam nutiko? – nusistebėjo motina. – Jis grįžo be savo skrybėlės. Gal kas nors ją iš jo atėmė?

Maistas buvo svarbiau negu Tomas ir netrukus vėl grįžo šurmulys, kurį valgytojai kėlė kramtydami, srėbdami, pildami gėrimus ir kalbėdami pilnomis burnomis. Motina nuėjo į miegamąjį ir po kelių minučių išėjo kartu su Tomu. Ji manė: jeigu žmogus reguliariai nesimaitins, gali rimtai susirgti, o nevalgymas gali būti pirmas žingsnis slidžiame, nuožulniame kelyje mirties link.

– Tai kas nutiko, vaiki? – paklausė Džeris.

– Aš svečiavausi Vonų kotedže. Jis turi didelę komiksų apie Šerloką Holmsą kolekciją. Pas jį paviešėti atvyko senelė. Ji gyvena Londone, taigi ėmiau klausinėti apie Beikerstrytą; paklausiau, ar ji galėtų, jeigu nusiųsčiau pinigų, nupirkti ir atsiųsti tikrą hikorijos lazdelę. Man ji pasirodė labai miela, bet paskui senelė pasisuko į Vono motiną ir tarė savo puikia angliška tartimi: „Koks mielas berniukas. Pažiūrėjus į jį niekada nepasakytum, kad jis svetimtautis.“

– O paskui? – kamantinėjo Džeris.

– Tai yra viskas.

– Paleidai dūdas tik dėl to, kad kažkokia sena karvė iš Anglijos pavadino tave svetimtaučiu?

– Aš žinau apie Šerloką Holmsą daugiau negu Vonas. Jis net nežinojo, kad Moriartis buvo matematikos profesorius. Žinau, kokie karaliai ir karalienės valdė Angliją nuo pat Viljamo Užkariautojo. Aš vienintelis žinau, dėl ko kilo Rožių karas. Neteisinga, kad jis – anglas, o aš – ne.

– Žinai, kaip jie supranta, kad mes esame dipukai? – paklausė Džeris.

– Kaip?

– Nuo mūsų trenkia kopūstais. Jų smarvė įsigeria mums į kraują, o tų anglų nosys labai jautrios. Kokia nauda iš tavo veltinės skrybėlės, jeigu tu dvoki kaip dipukas.

– Anglai valgo agurkinius sumuštinius, – pasakė Cibulskis. – Rimtai. Kai dirbome miške prie Atikokano, mūsų brigadoje buvo vienas anglas. Dirbome po dvylika valandų per dieną, šešias dienas per savaitę ir kai kurie vyrai pietums suvalgydavo visą kalakutą. O tas anglas vyrukas valgė tik agurkinius sumuštinius. Toks gražuoliukas. Ir aukštaūgis. Tik pažiūrėk kreivai, ir nė nemirktelėjęs suvarys peilį tarp šonkaulių.

– Tada jis turbūt buvo ne anglas, – pasakė Tomas. – Jie ne tokie. Greičiausiai jis buvo valas.

– Ne, ne, – pasakė tėvas. – Anglai yra melagių tauta. Jų manieros tokios puikios, kad tu manai turįs reikalą su džentelmenais. Bet jie yra negailestingi žmonės – patapšnoja tau per petį, o paskui įsodina į sunkvežimį ir išveža į sovietų valdas.

– Tai netiesa, – pasakė Tomas. – Jie yra geriausi žmonės pasaulyje. Jie turi geriausius rašytojus.

– O kaipgi Gėtė, Šileris, Dantė, Moljeras? – paklausė motina.

– Sprendžiant iš pavardžių skambesio, jie buvo rytiečiai. Rytiečių žemės prasideda nuo Kalė, – pareiškė Tomas.

Kadangi niekas nežinojo, nei kas yra rytietis, nei kur yra Kalė, šie jo žodžiai nesusilaukė jokio sėdėjusiųjų už stalo atsako.

– Jūsų tėvas teisus, – pasakė Cibulskis. – Jei vokietis ar italas, tuomet žinai, su kuo turi reikalą. Vienas visada sako tiesą, kitas – visada meluoja, o kas dedasi anglo galvoje, niekada nesuprasi.

Tėvas po pietų nedirbo, taigi nebuvo pavojaus, kad įkinkys mus įgyvendinti kokį nors savo sumanymą. Cibulskis pastatė ant stalo dar vieną viskio butelį, o mudu su Džeriu leidomės į paplūdimį pažiūrėti, kas ten vyksta. Kopose, rūkydamos cigaretes, sėdėjo Alma ir Francinė.

– Pabučiuok mane, – tarė Alma.

Džeriui net mintis nekilo, kad šie žodžiai galėtų būti skirti man.

Alma buvo stambių kaulų, didelėmis krūtimis, aukšta – lyg aistruolių vadovės ir futbolo žaidėjo hibridas. Savitai graži. Ji vilkėjo baltu moheros megztiniu, per daug šiltu vakaro pradžiai, o ant jos viršutinės lūpos pūpsojo prakaito lašelis. Būčiau su džiaugsmu jį nulaižęs, bet prie jos prisiartino Džeris. Alma apkabino rankomis jo kaklą, bet neatsakė į bučinį, tik prispaudė savo lūpas prie jo lūpų, o paskui prakalbo puse burnos:

– Dabar šiek tiek pabūk tokioje padėtyje. Apkabink mane, dėl Dievo meilės.

– Kas čia darosi? – paklausiau.

Francinė pūtė dūmus ilgomis plonomis srovelėmis ir stebeilijosi į horizontą, tarytum laukdama jos pasiimti atplauksiančio laivo.

– Ronas ką tik pasakė, kad jiedu nebe pora, ir slankioja už kopų, norėdamas pamatyti, kaip ji priėmė šią žinią.

– Paglostyk man nugarą, – paprašė Alma ir Džeris padarė kaip lieptas.

– Kodėl neatsakai į mano bučinį? – paklausė Džeris.

– Kaip gali būti toks žiaurus? Mano širdis dar visa pasruvusi kraujais. Nejaugi nejauti, kad mano skruostai šlapi nuo ašarų?

Niekas nematė Rono slankiojant, bet Džeris retkarčiais toliau apsimesdavo, kad bučiuoja Almą. Kai jie neapsimetinėjo besibučiuoją, sėdėjo apsikabinę. Džeriui, regis, tai visai patiko.

– Mes šįvakar einame į „Švyturį“, – pasakė Francinė. – Norite eiti kartu?

Francinė ir Alma tokio paties amžiaus kaip Džeris, todėl nebuvo linkusios kalbėtis su manimi, nes buvau metais jaunesnis. Francinei patiko vienas vyresnis vaikinas. Jam buvo devyniolika metų ir jis rūkė pypkę. Kai kurie kiti vaikinai rūkė cigaretes, bet jis vienintelis iš mūsų amžiaus vaikinų rūkė pypkę. Francinė atrodytų kaip liaudies dainų atlikėja Merė iš ansamblio „Piteris, Polas ir Merė“, jeigu būtų ne rudaplaukė, o šviesiaplaukė – vaikinams patikdavo stebėti, kaip ji per pečius persimesdavo plaukus – nusirengusi savo maudymosi kostiumėlį ji būtų atrodžiusi kaip ledi Godiva.

– Aš eičiau, bet mes neturime pinigų, – pasakė Džeris. – Šeštadienio vakarais, kai groja grupė, įėjimas ten kainuoja dolerį.

Tai buvo vienintelis kartas, kai džiaugiausi, jog mes pliki kaip tilvikai. Negana to, kad „Švyturyje“ trynėsi baikerių, jeigu mūsų tėvai būtų sužinoję, kad ten lankėmės, būtų užkūrę karštesnę pirtį negu pričiupę geriant alų. Mūsų tautiečių tėvai visada atimdavo alų ar kokį nors kitą alkoholinį gėrimą, jeigu aptikdavo jo turint vaikus. Suradę mus „Švyturyje“ jie neturėtų ko atimti ir dėl to supyktų dukart labiau.

– Aš turiu pinigų, – pasakė Alma.

Dirstelėjau į Džerį, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Jeigu turi pinigų, jokių problemų. Tik turėsime palaukti, kol sutems.

– Bijai įkliūti? – nusišaipė Francinė.

– O tu ne?

– Galime įsmukti pro galines duris.

Kai atėjome, jau garsiai grojo muzikantai – penki vyrukai su kaklaraiščiais prakaitavo taip, kad jų pilkų švarkų pažastys buvo šlapios iki pat kišenių. Prie baro, rankose laikydami buteliukus su koka kola, stoviniavo Juodieji deimantiniai raiteliai ir atsisukę į salę žiūrėjo į šokančias merginas.

– Užsakykite koka kolos, – šūktelėjo Alma, – o mudvi su Francine nueisime į tualetą ir pažiūrėsime, ar yra atsargų.

– Kokių dar atsargų? – paklausiau Džerio.

– Nežinau. Manai, kad moterų tualete yra prezervatyvų?

„Švyturys“ viliojo mus, etninius vaikus, nes tėvai draudė jame lankytis. Aš dar niekada nebuvau viduje. Nieko ypatingo čia nebuvo – paprastas žemalubis kaimo restoranas, kuriame įrengta salė su betonine aikštele šokiams. Nors ir keista, „Švyturys“ buvo įsikūręs pačiame mūsų etninio paplūdimio viduryje – turėjome savo bažnyčią ir vaikų vasaros stovyklą.

Nepažinojau nė vieno žmogaus šokių salėje. Tai buvo tarsi kitas pasaulis, egzistuojantis visai šalia mūsiškio, ir aš niekada nebuvau jo matęs, kol neįėjau pro „Švyturio“ duris. Čia buvo daug vaikinų, daugiausiai keista Preslio stiliaus ežiuko šukuosena, bet labiausiai mane nustebino tai, kiek daug čia buvo merginų. Jos sėdėjo arba stoviniavo mažais būreliais, žiūrėdamos į vaikinus arba šokdamos tvistą, sustojusios rateliu. Ką pasakytų jų tėvai, jeigu pamatytų jas čia? Gal kitos tautos laikėsi kitokių taisyklių, o gal šios merginos tiesiog labai gerai mokėjo nepastebėtos pasprukti?

– Gavote koka kolos? – paklausė Francinė. – Duokite, – abi su Alma paėmė butelius ir grįžo į tualetą.

– Turbūt ketina įmesti aspirino į koka kolą, – pasakė Džeris. – Toks mišinys „veža“.

Kai jos grįžo, koka kola buvo atskiesta degtine.

– Mergina pardavinėja „atsargas“ tiesiog kabinoje. Pasirodę policininkai nedrįsta eiti į moterų tualetą.

Mes valandėlę pastoviniavome, gurkšnodami koka kolą. Savo gėrime alkoholio skonio beveik nejaučiau, tik atsirado vaistų prieskonis, bet kai Alma ištuštino savo buteliuką, jos šypsena pasidarė neproporcinga.

– Eikš, Džeri, – pasakė ji. – Groja brolių Everlių dainą. Noriu, kad apkabintum mane ir pašoktumėm lėtą šokį.

– Štai dabar sužinosiu, ar ji nešioja pagalvėles krūtinei padidinti, – šnabžtelėjo man Džeris, eidamas į šokių aikštelę.

Muzikai grojant, Alma uždėjo rankas Džeriui ant pečių ir prigludo prie jo. Vien žiūrint į ją mane ėmė mušti prakaitas.

– Ji jau pasigėrė, – pasakė Francinė.

– Nori pašokti? – paklausiau.

Ji šiek tiek vyptelėjo, bet vis dėlto žengė šokių aikštelės link. Nusekiau paskui. Bandžiau apkabinti ją abiem rankom, bet Francinė mane sulaikė ir privertė laikyti ją už vienos rankos, kad tarp mūsų liktų tarpas. Kiekvieną kartą, kai pabandydavau palinkti prie jos, ji atstatydavo alkūnę.

– Atrodo, degtinė tave nelabai veikia, – pasakiau.

– Aš neprarandu galvos ir išgėrusi.

Keletą valandų stebėjau, kaip Alma vis labiau tirpsta Džerio rankose, o Francinės alkūnė per tą laiką tik tvirtėjo. Pamaniau, kad ji galėtų dalyvauti rankų lenkimo olimpiadoje ir turėtų galimybę laimėti vyrų komandoje.

Abi merginos nuėjo į tualetą nupirkti dar „atsargų“.

– Manau, kad ji leis man ją išdulkinti, – pasakė Džeris.

– Nekenčiu šio žodžio.

– Pamylėti. Koks skirtumas? Kaip sekasi su Francine?

– Ledo karalienė.

– Alma sako, kad tu jai patinki.

– Turbūt nori mane apkvailinti.

– Ji tik apsimetinėja. Palauk, kol įšils ir įkauš, o tada veik labai labai pamažu.

– Ką turi galvoje?

– Turiu galvoje, kad prieš bandydamas numauti jai kelnes turi labai ilgai su ja laižytis. Nepaprastai ilgai. Taip ilgai, kad tau įkyrėtų iki gyvo kaulo. Tada labai pamažu judėk link papų. Apkabink ją per taliją, slink aukštyn pamažu, kad nesuprastų, ar nori paliesti jos papus, ar tik šoną.

– Iš kur visa tai žinai?

– Aš daug skaitau.

– Šiaip ar taip Francinė visai neįkaušusi. Tik Almai tas gėrimas trenkė į galvą. Manau, kad tose koka kolose nieko nėra.

– Kažkas turi būti. Ji tirpsta mano rankose.

Nebuvau tikras, kad man kas nors išdegs su Francine, bet pamaniau: jeigu mes grįžtume į kopas ir Alma su Džeriu imtųsi reikalo, galbūt ji pasektų jų pavyzdžiu.

Nuėjau į tualetą nusičiurkšti.

Ten buvo įrengtas ilgas latakinis pisuaras, toks kaip Toronto sporto centre, į kurį, siekiant sumažinti dvoką, buvo priberta rutuliukų kandims naikinti. Vos tik pradėjau šlapintis, įėjo du baikeriai. Abu barzdoti, o mažesnysis ant galvos buvo užsimaukšlinęs nacistinį šalmą.

– Dink iš čia, – metė šalmuotasis.

Jie pradėjo tyliai kalbėtis tarpusavy, bet paskui nutilo ir vėl sužiuro į mane.

– Baigsiu po sekundės, – atsakiau.

Norėjau baigti, labai norėjau, bet niekaip neįstengiau sustabdyti geltonos srovės. Baikeriai pažiūrėjo į mane dar valandėlę – beveik jaučiau, kaip jų barzdų šeriai pradeda šiauštis, tarytum kailis ant įpykusio lokio nugaros.

– Tuoj pat nešdinkis!

Bandžiau paklusti, bet kažkas pasidarė su mano pūsle – negalėjau sustabdyti šlapimo srauto.

– Pasakiau nešdintis!

Jie suėmė mane už pečių, apsuko ir nuvedė durų link. Man vis dar sunkiai sekėsi sustabdyti srovę, nors karštligiškai stengiausi susikišti savo turtą atgal į kelnes. Didysis baikeris atidarė duris, o nacistas išvedė mane į šokių aikštelę. Pora merginų, pamačiusios mane besiplūkiantį su kelnių praskiepu, klykdamos puolė šalin. Pagrindinis dainininkas nutilo vidury ilgo „ū-ūūū“, bet jo rankos toliau braukė gitaros stygas. Nacistas išleido kažkokį primityvų pasibjaurėjimo šūksnį ir metė mane tiesiai į šokių aikštelę; nukritau ant pilvo. Sumušimai buvo nė motais. Dabar rūpėjo tik užsisegti praskiepą.

Renginys nutrūko. Šokėjai išsibėgiojo kaip kaubojai vesterne prasidedant susišaudymui. Muzika nutilo, o aš mirtinoje tyloje kepurnėjausi, bandydamas atsikelti nuo grindų.

– Šitas išgama apmyžo mano batus, – netvėrė įniršiu nacistas.

– Koks kiaulė, – pasakė kitas. – Tiktai kiaulė gali myžti žmogui ant batų. Priversk jį juos nulaižyti.

Nacistui dabar iš nosies beveik veržėsi garai. Jis turėjo pasikabinęs ant diržo grandinę, bet jos nesiekė, tik gniaužė kumščius, laikydamas rankas prie šonų. Nors ir mažesnis už antrąjį baikerį, jis buvo pustuziniu metų už mane vyresnis ir bent jau penkiasdešimčia svarų sunkesnis.

– Taip, – pasakė jis pagaliau. – Nulaižyk mano batus.

Viskas, man – galas, pamaniau. Net jeigu pavyks parblokšti jį sėkmingu smūgiu, mane prirems jo draugas. O paskui ir visi kiti draugai, stovintys prie baro. Žinoma, aš galėjau pasielgti, kaip lieptas, ir tikriausiai būčiau atsipirkęs žaismingu spyriu į dantis. Jeigu netoliese nebūtų stovėjusios Alma su Francine, galbūt būčiau apsvarstęs šią galimybę rimčiau. Bet joms matant apie tai negalėjo būti nė minčių. Ruošdamasis kovai sugniaužiau kumščius.

– Lukterėkite sekundėlę, – tarė Džeris. – Tai mano jaunesnysis brolis. Jis šiek tiek kvaištelėjęs ir neatsakingas.

Džeris priėjęs atsistojo šalia manęs. Iš to nebuvo daug naudos. Didysis baikeris priėjo ir atsistojo už savo draugo nacisto.

Džeriui įsikišus būtų kilusios muštynės kaip reikiant.

Man regis, nacistui sunkiai sekėsi kalbėti. Jis buvo sudėtas tik iš raumenų ir valdomas instinktų. Už jį kalbėjo didysis vyrukas.

– Tu nori nulaižyti jo batus vietoj brolio?

– Žinoma.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Džeris priėjo prie vaikino ir atsiklaupė ant betono grindų, tarytum eidamas išpažinties. Išgirdau, kaip prie baro stovėję baikeriai pratrūko juokais, o keletas vaikinų ežiuku kirptais plaukais ėmė kikenti. Net nacistas ėmė lėtai šieptis. Jis atkišo vieną koją į priekį taip, lyg būtų priėjęs prie batų valytojo.

Džeris smogė kumščiu tiesiai tam vaikinui į pautus. Nacisto veido išraiška nė trupučio nepasikeitė. Jis tik stovėdamas ėmė smukti ant grindų. Tuomet Džeris ėmė keltis ir stipriai trenkė nacistui į veidą alkūne, nublokšdamas jį nugara ant betono grindų, į kurias garsiai kaukštelėjusi atsitrenkė jo galva.

Džeris buvo vikrus. Didysis baikeris pasibaisėjęs net išsižiojo ir, šiam nespėjus sureaguoti, Džeris būtų smūgiu į žandikaulį jį užčiaupęs. Tada liktų kiti prie baro stovintys baikeriai, bet stengiausi neužbėgti įvykiams už akių.

Antrąjį baikerį išgelbėjo Senis.

– Ar aš tam jus auginau, kad taptumėte nusikaltėliais?

Šokių salės tarpdury stovėjo tėvas. Turėjau jausti palengvėjimą, bet jo pasirodymas buvo net blogiau negu tai, ko galėjau tikėtis iš baikerių.

Jis vilkėjo chalatą ir buvo įsispyręs į šlepetes. Chalato diržas buvo atsilaisvinęs, matėsi, kad po juo Senis mūvi tik boksininko šortus ir dėvi apatinius marškinius plonomis juostelėmis per pečius, kokius vilki mūrininkai statybų aikštelėse. Tėvas neturėjo chalato, taigi tikriausiai pasiskolino jį iš kažkurio Stano vasarnamio gyventojo. Jeigu jis vilkėjo tik apatinius drabužius, reiškė, kad buvo pakeltas iš lovos, o jeigu jau buvo atsigulęs į lovą, vadinasi, buvo girtas.

– Visame paplūdimyje draudžiu jums eiti tik į vieną vietą, ir ką aš sužinau iš kaimynų? Jie išverčia mane iš lovos ir sako, kad mano sūnūs nusibruko į pragaro prieangį ir dar drauge nusitempė dvi puikias mergaites. Francine ir Alma, kaip jums negėda? Maniau, kad jūs, mergaitės, turite daugiau smegenų negu šitie du avigalviai.

Per minią nusirito kikenimas, o baikeriai žiūrėjo į jį, nežinodami, ką daryti. Nacistas, kurį buvo patvarkęs Džeris, vis dar dejuodamas tysojo ant grindų. Gerai, kad jis bent jau gyvas buvo. Atgavęs nuovoką jo draugas tarė:

– Dink iš čia, seni. Mes su draugais suplėšysim tavo vaikelius į gabalus.

– Aš išgelbėjau šiuos berniukus nuo tikrų nacistų. Manai, kad atiduosiu juos jums?

– Džoni, – pasakė didysis baikeris, žvelgdamas baro link.

– Mes dar nebaigėme su šitais dviem, – pasigirdo balsas.

Tai buvo pats Džonis Beretas – Juodųjų deimantinių raitelių vadeiva. Buvau girdėjęs jo vardą anksčiau, bet niekada nebuvau jo matęs. Jis nemūvėjo beretės ir neturėjo barzdos, bet jo laisva elgsena išskyrė jį iš kitų. Jo plaukai nebuvo labai ilgi, veidas toks, kokius mėgsta bučiuoti merginos kino filmuose.

– Ką turi galvoje, sakydamas nebaigėte? – paklausė tėvas.

– Jie sužeidė vieną iš mūsų draugų, todėl dabar už tai atsiims.

– Jie kovėsi vienas prieš vieną, jis laimėjo kovą. Dabar viskas baigta. Manote, kad jūs galite padaryti kažką blogiau, negu aš ketinu? Paklupdysiu juos visam savaitgaliui. Rytoj – trejos mišios, o prieš tai – išpažintis.

Žmonės dažnai juokdavosi, kai tėvas kalbėdavo. Jie juokėsi ir dabar.

– To nepakanka.

– Lažinuosi, kad pakanka. Jiems tikrai nebus per mažai. Tuoj pat veduosi juos namo.

– Nieko nebus.

– Ir ką darysite, mušite senį? Už tai, kad mušate jaunus berniukus, policija patupdys jus į daboklę. O jeigu mušite senį, suskaičiuos jums šonkaulius, o paskui pateiks rimtus kaltinimus. O tu! – tėvas bedė pirštu į restorano savininką, liesą, bet raumeningą vyrą su akiniais, kuris stovėjo už baro. – Kodėl neskambini policijai? Leidi čia vykti muštynėms? Nesaugai tokio senio kaip aš? Eisiu tiesiai į rotušę, jie kaipmat uždarys šitą tavo užeigą ir po pusmečio eisi šunims šėko pjauti. Tau negėda? Jau iškvietei policiją? Jeigu ne, tu nusikalsti. Visi čia gali paliudyti. Tai skambinai policijai? Taip ar ne?

Jeigu nebūčiau bijojęs, irgi būčiau juokęsis. Savininko akys lakstė į šalis, vengdamos tėvo žvilgsnio.

– Žinoma, iškviečiau. Jie jau važiuoja.

Galbūt jis melavo, o gal ir ne. Galėjo būti ir vienaip, ir kitaip, bet, man regis, kad Džonis Beretas tapo Juodųjų deimantinių raitelių vadeiva todėl, kad turėjo šiek tiek smegenų. Jis nusijuokė.

– Tegu jie sau eina, berniukai. Jų tėtis vis tiek iškarš jiems kailį.

Kiti pritardami jam irgi ėmė juoktis. Jaučiausi ne ką mažiau pažemintas negu būčiau buvęs priverstas nulaižyti to vaikino batus.

Vėl pradėjo groti muzika, ir tėvas mus išsivedė.

Tą šeštadienio naktį pagrindine magistrale zujo daug automobilių ir visi jie sulėtindavo greitį, norėdami pažiūrėti į senį su chalatu ir šlepetėmis ir keturiais paaugliais, bidzenančiais jam iš paskos. Žmonės pravažiuojančiuose automobiliuose nežinojo mūsų istorijos detalių, bet buvo aišku, kad senis veda namo kažkokius vaikus. Viename iš tų automobilių neišvengiamai turėjo būti kas nors iš pažįstamų, galbūt vienas iš vyresnių etninių vaikų, keliaujančių pagrindine magistrale ieškoti merginų. Rytą žinia apie mūsų pažeminimą jau bus pasklidusi po visą pakrantę.

Jeigu tik tėvas būtų tylėjęs.

– Alma, sakau tau, po šito tavo tėvas tikrai nusiųs tave į moterų vienuolyno mokyklą. Dėl tavo elgesio jis neturėjo ramybės ištisus metus, todėl dabar tikrai keliausi į Šiaurės įlankos moterų vienuolyno mokyklą vidury miško, kur mergaitėms nėra daugiau ką veikti, tik melstis ir mokytis. Nesijaudink, tu įprasi. Galbūt net nuspręsi tapti vienuole.

– Tai Džeris dėl visko kaltas, – pasakė Alma. – Tai jis įkalbėjo mus eiti.

– Nesistebiu. Bet mergaitės privalo turėti smegenų! Dėl Dievo meilės, tavo motina moka lotynų kalbą, o tu vaikštinėji su megztiniu, kuris atrodo taip, tarsi būtum jį pasiskolinusi iš jaunesniosios sesers.

Kai ji pratrūko verkti, Senis paliko ją ramybėje. Francinė buvo kietesnis riešutėlis. Ji ėjo tylėdama. Tada jis užsipuolė mus.

– Ar jūs bepročiai? – pasakė tėvas. – Tie chuliganai būtų suplėšę jus į gabalus.

– Jie prikibo prie Deivo.

– Labai kilnu padėti broliui. Labai kvaila apskritai ten eiti. Noriu, kad rytoj judu prieš pat ankstyvąsias mišias eitumėte išpažinties.

– Kunigas neklauso išpažinčių vasarnamyje. Vakarais jis geria ir šlaistosi iki vėlumos, o paskui ilgai miega.

– Šiek tiek pagarbos vyresniesiems! Paprašysiu, kad jums padarytų išimtį. Noriu, kad per mišias klūpėtumėte. Ir kaip man gyventi su tokiais avigalviais kaip judu?

Francinė buvo apsistojusi pas Almą ir iš pradžių tėvas namo parvedė jas.

Kai priėjome merginų namus, Senį pagavo įkvėpimas. Almos tėvai turėjo svečių ir, kai jie išėjo į verandą, mūsiškis, skeryčiodamasis ant vejos, visiems rėžė kalbą. Per patį kalbos įkarštį atsirišo jo chalato juosta, bet Seniui tai buvo nė motais. Papostringavęs apie šiuolaikinių vaikų amoralumą, jis pridūrė keletą pastabų apie tėvus, kurie nepakankamai prižiūri savo dukteris. Blogiausia buvo tai, kad baigęs kalbą jis nutvėrė mudu už rankų ir nusitempė į Stano vasarnamį.

Mūsų gatvės kampe viena kaimynų šeima buvo sukūrusi laužą, keletas tėvo draugų dainavo, vaikai leido fejerverkus, o viena pora garsiai riejosi.

– Nori išgerti?

– Jūs, berniukai, eikite į vidų. Pasikalbėsiu su jumis ryte.

– Tėti, padaryk man paslaugą ir apsivilk ką nors, – pasakė Džeris.

– Tu dar mane pamokyk.

Kai įėjome į Stano svetainę, Cibulskis ir kitas medkirtys vis dar sėdėjo prie stalo, ant kurio stovėjo naujas viskio butelis.

Žmonės iš mūsų pasaulio krašto buvo stulbinamai ištvermingi – jeigu tik būdavo ko išgerti, prie stalo jie galėdavo sėdėti dieną naktį.

– Regis, jūs, berniukai, prisivirėte košės, – pasakė Stanas ir vyrai už stalo prapliupo juoktis, bet, kai motina pervėrė juos savo žvilgsniu, tuoj liovėsi.

Vartodama kiek galima mažiau žodžių, ji pranešė mums žinią, kad miegosime ant grindų miegamajame. Tomas jau miegojo ant lovos.

– Čia beveik keturiasdešimt laipsnių, – pasakė Džeris. – Kodėl negalime miegoti lauke?

– Tai jums bus gera proga pajusti, ką reiškia pragaras, nes atrodo, kad jūs ten ir žengiate.

Ant grindų buvo mažai vietos ir, nors vilkėjau tik apatiniais, man vis tiek buvo karšta. Toje pusėje, kur gulėjo Džeris, buvo keletu laipsnių šilčiau, todėl aš vis bandžiau atsitraukti nuo jo toliau, bet įsiremdavau į sieną. Sienos buvo padarytos iš statybinio kartono. Kitoje sienos pusėje nakvojo jauna pora. Girdėjau, kaip jie vis kikena.

Vyrai sėdėdami už stalo gretimame kambaryje garsiai kalbėjo apie darbą miške. Stanas bandė įtikinti juos persikelti į Torontą ir susirasti darbą gamykloje. Išgirdome, kaip trinkteli laukujės durys, – motina išėjo į lauką parsivesti tėvo.

– Džeri?

– A?

– Tu išgelbėjai man gyvybę.

– Tik nereikia sentimentų. Jeigu nebūtų pasirodęs Senis, iš mūsų abiejų būtų likusi tik šlapia vieta.

– Vis dėlto vieno dalyko negaliu suprasti, – pasakiau.

– Kokio?

– Jeigu jis išgelbėjo mūsų kailį, tai kodėl nesijaučiu dėkingas?

– Nes jis neregėtas kvailys. Nebegaliu daugiau su juo gyventi. Išeisiu iš namų.

– Tikrai? Kada?

– Rugsėjį. Aš teiravausi dėl darbo raštinės reikmenų gamykloje ir jie pasakė, kad vasarą laisvų vietų neturi, bet, jeigu norėsiu, galėsiu pradėti rudenį.

– Nebaigsi vidurinės mokyklos?

– Kam?

– Motina labai sielosis.

– Ne, aš daugiau nesiruošiu ryti šito mėšlo. Man reikia savo kampo.

– Tada jis neturės daugiau prie ko kabinėtis ir kabinėsis tik prie manęs.

– Išgyvensi.

Aš nebuvau tuo įsitikinęs. Išgirdau vėl trinktelint laukujes duris – motina parsivedė tėvą.

– Maklinėji lauke apatiniais drabužiais. Kodėl visai nenusirengi?

– Nusiramink, moterie. Lauke tamsu.

– Ne taip tamsu, kad žmonės neįžiūrėtų tavo veido. Rytoj visa pakrantė tik ir kalbės apie tai, kaip lakstei po gatves vienais apatiniais. Mes būsime bendruomenės pajuokos objektas.

– Turėjau išgelbėti savo berniukus.

– Nesu tikra, su kuo daugiau bėdų – su tavimi ar su jais.

– Sėskis prie mūsų ir išgerk, – išgirdau sakant Staną.

– Tuoj pat marš į lovą, – pasakė motina. – Šįvakar tu jau pakankamai pridarei man gėdos.

– Eik pirma. Aš ateisiu netrukus.

– Niekur aš neisiu. Lieku čia. Jeigu vėl išeisi į lauką tik su apatiniais, kreipsiuosi tiesiai į popiežių dėl skyrybų.

Mes vis tiek pasiklausėme jų pokalbio.

– Manai, kad jis iš tikrųjų privers mus eiti išpažinties ryte? – paklausė Džeris.

– Gal jis taip pasigers šįvakar, kad rytoj pramiegos, – pasakiau aš.

Didelis birželio vabalas zvimbė iš lauko pusės trankydamasis į langą. Jis vis įsibėgėdavo ir taranuodavo stiklą.

– Jis niekada nepramiega.

Aš atsidusau.

– Blogiausia bus išpažintis.

Džeris valandėlę patylėjo. Vabalas vis dar trankėsi į stiklą.

– Nebent Almos ir Francinės tėvai privers jas daryti tą patį.

– Ką?

– Eiti išpažinties. Tada būtų gerai.

– Ką turi galvoje?

– Tada visi manys, kad mes jas išdulkinome.

ATPIRKIMAS

Kai tėvas patapšnojo man per petį, iš karto supratau, kad tai jis. Net ir pykdama motina būtų buvusi švelnesnė ir tarusi keletą žodžių. Tėvo ranka nelyginant lokio letena – šiurkšti ir reikli. Jam nebuvo jokio reikalo priminti man, kad šįryt turėsime eiti išpažinties. Visą naktį prasikamavau sapnuodamas nemalonius sapnus.

Devintą valandą mes jau stovėjome prie paradinių bendruomenės klubo, sekmadienio rytais atlikdavusio bažnyčios funkcijas, durų. Viduje buvo tvanku. Stovyklautojai visą vasarą naudojosi klubu kaip valgykla, todėl patalpoje tvyrojo maisto dvokas. Abejose salės pusėse buvo plačiai atlapoti grindis siekiantys langai, kad tie parapijiečiai, kuriems neužteko vietos viduje, galėtų klausytis mišių lauke. Tačiau pro atdarus langus neprasiskverbė nė menkiausias vėjelio dvelksmas. Kilnojamasis altorius jau buvo pastatytas, bet parapijiečių dar nebuvo nė kvapo.

Tėvas abejojo, ar pypkės dūmai laikytini maistu, bet nenorėdamas rizikuoti sekmadienio rytais prieš mišias ir Komuniją nerūkydavo. Užuot rūkęs, burnos kamputyje įsikąsdavo tuščią pypkę. Jeigu ne jo akys, apsiblaususios nuo išvakarėse išgerto viskio, jis būtų atrodęs rūstus kaip Mozė.

– Nei kunigo, nei žmonių, – pasakė tėvas. – Jaučiuosi kaip sapne.

– Košmariškame sapne, – pridūrė Džeris.

Jis sukryžiavo rankas, atsirėmė į sieną ir dairėsi aplinkui, nutaisęs nuobodžiaujančią veido išraišką.

– Nelaikyk sukryžiuotų rankų, – piktai sudraudė tėvas.

Džeris nuleido rankas ir susikišo jas į kišenes.

Per langus už altoriaus matėme, kaip vyrai ant ką tik nušienautos pievos stato sulankstomus stalelius. Ant klebonijos laiptų stovėjo keletas moterų ir jiems vadovavo.

– Išeikime ir pažiūrėkime, kas ten vyksta, – pasiūlė tėvas.

– Galime eiti tiesiai per galines duris, – tarė Džeris.

– Ką? Trumpinti kelią einant pro altorių? Išmok šiek tiek pagarbos.

Tėvas apėjo su mumis aplink pastatą ir paklausė vieno iš vyrų:

– Kas čia bus?

– Rengiamės tėvo Petro vardadieniui, – atsakė vyras. – Žinote, jis kasmet rengia vakarėlį. Mes kepame ant iešmo pusę jaučio.

– O kaipgi pirmosios mišios?

– Šiandien bus tik vienos mišios, vienuoliktą.

– Ar jis klausys išpažinčių prieš mišias?

– Abejoju, nes norės kuo greičiau viską baigti ir pradėti iškylą.

Džeris neištvėręs iš džiaugsmo suprunkštė. Tėvas pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu, bet susilaikė nuo dar vienos griežtos pastabos. Kam vargintis? Jis ir taip jau atsivedė mus ten, kur norėjo.

– Kol prasidės mišios, jūs, berniukai, atsisėskite priekinėje eilėje, o aš jiems padėsiu.

Mudviem su Džeriu tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito – dabar bent jau išsivaduosime nuo jo priežiūros.

Įėjome į bažnyčią ir atsisėdome. Man iš alkio žarna žarną rijo, bet pavalgyti galėjau tikėtis tik pasibaigus mišioms. Ant iešmo nuo ketvirtos ryto kepė pusė jaučio. Jo kvapas varė mane iš proto. Už altoriaus pro įstiklintus langus matėme, kaip vyrai dirba. Galėjome nesibaiminti, kad tėvas netikėtai mus užklups.

Dar niekada nejaučiau tėvui tokios neapykantos, visiškai dėl to nesigrauždamas. Man tai buvo naujas, anksčiau nepatirtas jausmas. Paprastai neapykanta tėvui degdavo Džeris, bet, jam susiruošus palikti namus, buvau pasirengęs su džiaugsmu perimti jo vaidmenį.

Džeris atsilošė ant kėdės ir susidėjo rankas virš galvos. Išgirdome, kaip mums už nugaros kažkas įėjo bažnyčią. Džeris akimirksniu vėl nutaisė atgailautojo pozą, manydamas, kad tėvas ar kunigas bando mus netikėtai užklupti. Tai buvo Almos tėvas su abiem merginom. Jis palydėjo jas centriniu perėjimu į priekinę eilę ir pasodino kitoje pusėje. Mačiau, jog nenorėjo su mumis kalbėtis, bet, matydamas, kad bažnyčioje nėra žmonių, sutriko taip pat, kaip ir mūsų tėvas.

– Šiandien ankstyvųjų mišių nebus, – pasakė Džeris klaupdamasis. – Tėvas lauke padeda ruošti iškylą.

Almos tėvas buvo daug mažesnis už ją, toks mažas, kad atrodė, jog panorėjusi būtų galėjusi pakelti jį ir sviesti kaip ietį. Jis buvo liesas, rūkė cigaretes su kandikliu ir nešiojo storo stiklo akinius. Senojoje šalyje jis dirbo mokytoju.

– Palikčiau merginas čia pasimelsti, bet po vakar vakaro abejoju, ar galiu jomis pasitikėti.

– Jos nekaltos, – pasakė Džeris. – Tai aš jas įkalbėjau. Atsiprašau.

Mokytojas įdėmiai į jį pažvelgė. Pusę savo gyvenimo praleidęs klausydamasis melagių, jis kruopščiai pasvėrė Džerio žodžius. Bet Džeris buvo ekspertas. Jis meluodavo taip įtikinamai, kad net šventas Petras būtų patikėjęs jo dorybe ir įleidęs pro rojaus vartus. Almos tėvas linktelėjo.

– Palieku jas melstis. Duokite garbės žodį, kad nesikalbėsite su jomis.

– Garbės žodis, pone.

– Tikrai?

– Pažadu.

Vyras rūsčiai prigrasino merginoms uoliai melstis už savo nuodėmes. Priėjęs galines duris jis stabtelėjo, tarytum būtų pagaliau užuodęs Džerio melą. Džeris per petį pašaipiai pažvelgė į jį. Jau maniau, kad šis senas vilkas perpras, kas slypi už apsimestinai dorybingos Džerio veido išraiškos. Bet kur tau. Jis buvo toks pats kvailas kaip ir mūsų tėvai.

– Klaupkitės, merginos, – pasakė Džeris.

– Pažadėjai nekalbėti.

– Jie gali pamatyti mus iš lauko pusės. Jeigu klūpėsime, atrodysime geručiai ir atgailaujantys.

Merginos atsiklaupė. Alma ėmė murmėti poterius.

– Bene tu vienuolė? – nusišaipė Džeris.

– Jeigu tėvas pamatys, kad nesimeldžiu, turėsiu eiti į tą moterų vienuolyno mokyklą.

– Tiesiog nuleisk galvą ir muškis į krūtinę. Tai juos labai graudina. Jeigu nori, aš galiu pamušti tau į krūtinę.

– Ar tavo žodis nors šį tą reiškia? – užsiplieskė Francinė.

– Ne tėvams. Tik pasakyk jiems tiesą, ir jie pasius. Tai net ne jų kaltė. Jie visi užstrigę laike. Pažiūrėk į mano Senį. Jis vis dar savo ūkyje 1920-aisiais. Tavo tėtis, manau, gyvena 1933-aisiais. Tai apgailėtina.

– Tai tu jiems meluoji?

– Žinoma.

– Net savo motinai?

– Su motinomis viskas kitaip, – įsiterpiau aš. – Joms nemeluojama. Joms tiesiog nutylima.

Išgirdome kažkieno žingsnius prie galinių durų ir visi nuleidome galvas. Kažkas dirstelėjo į vidų ir išėjo. Lauke keletas moterų tiesė ant stalų staltieses, prismeigdamos jų kampus, kad nesiplaikstytų vėjuje.

– Eisite išpažinties? – paklausė Alma.

– O kaip tu manai? Senis mus verčia, – atkirto Džeris.

– Ką sakysite kunigui?

– Aš prisipažinsiu turėjęs nešvankių minčių, – pasakė Džeris.

– Nedrįsk!

– Galbūt ir lytinių santykių.

– Tai melas!

– Kas sako, kad su tavimi?

Francinė nusijuokė, pažvelgė į kryžių virš altoriaus, užsidengė ranka burną ir nuleido akis.

– Džeri, jeigu tu taip pasakysi, kunigas pamanys, kad kalbi apie mane, – pasakė Alma. – Tada turėsiu prisipažinti tą patį ir, jeigu neprisipažinsiu, jis gali atsisakyti suteikti man Komuniją. Liksiu klūpėti prie altoriaus it musę kandusi, varstoma tėvų ir jų draugų žvilgsnių.

– Niekuo negaliu padėti, – tarė Džeris.

– Ar negali išpažinti tik nepaklusnumą savo tėvams?

Aš nekenčiau tėvo už tai, kad jis privertė mus eiti išpažinties, bet Džeriui tai buvo nė motais. Jis iš visko išpešdavo naudos. Dabar surado būdą išpešti naudos iš Almos.

– Tai ne visos mano nuodėmės, – pasakė Džeris. – Tačiau aš galiu pasiūlyti tau sandėrį.

– Kokį?

– Galiu atidėti dalį išpažinties vėlesniam laikui. Kai grįšiu į miestą, išpažinsiu tas nuodėmes kokiam nors svetimam anglos kunigui.

– Pažadi?

– Su viena sąlyga.

– Kokia?

– Jeigu šįvakar susitiksi su manimi kopose.

Francinė aiktelėjo. Siūlyti susitikti kopose buvo beveik taip pat nepadoru kaip ir prašyti nusirengti. Ir jis siūlo tai bažnyčioje! Man irgi nelabai patiko toks Džerio elgesys. Girdėdamas jo kalbas ėmiau geriau suprasti, ką reiškia šventvagystė.

– Aš negaliu net išeiti iš namų. Tėvai man skyrė namų areštą.

– Tada eik su manimi pasivaikščioti per iškylą. Tarkim, į mišką.

Ilgai tylėjusi Alma pagaliau paklausė:

– Turi galvoje į krūmus, ar ne? Mes klūpime čia, bažnyčioje, o tu siūlai man eiti į krūmus?

– Žinoma, kodėl ne?

Pavydėjau Džeriui jo išmonės ir laisvumo. Iš kur jis sėmėsi energijos merginoms merginti, kai aš savąją visą išliejau niršdamas ant tėvo?

– Pažiūrėsim, ar galėsiu ištrūkti, – pasakė Alma.

Mes valandėlę klūpojome tylėdami. Negalėjau patikėti Džerio laime. Prašykite ir gausite. Aš irgi nutariau pabandyti laimę.

– Francine? – tariau.

– Ką?

– Ar neklausi manęs, ką aš ketinu išpažinti?

Francinė valandėlę pagalvojo.

– Masturbaciją? – pasiteiravo ji.

Iš už altoriaus pamatėme per kiemą ateinantį tėvą Petrą. Visi nuleidome akis ir suskatome murmėti maldas. Džeris net ėmė kalbėti Credo lotynų kalba, bet žinojau, kad apsimetinėja. Jis neišlaikė mišių patarnautojo egzamino. Alma sugniaužusi kumštį mušėsi į krūtinę. Išgirdome atsiveriant galines duris, ir zakristijoje sudunksėjo tėvo Petro žingsniai. Į bažnyčią jis įžengė ant sutanos per pečius užsimetęs stulą.

Tėvas Petras buvo aukštaūgis, maždaug tokio pat amžiaus kaip ir mūsų tėvas, bebaigiąs šeštąją dešimtį, auksiniais dantimis ir storu kaip statinė liemeniu. Jis buvo seno sukirpimo kunigas, parapija jam – tarsi ūkis. Labiausiai rūpinosi pastatais ir žeme. Avelėms reikėjo skirti šiek tiek dėmesio, bet dėl ėriukų jis beveik visiškai nekvaršino sau galvos. Kunigas pažiūrėjo į savo rankinį laikrodį, paskui į mus, klūpančius priekinėje eilėje.

– Kieme reikia daugiau darbo rankų, – stačiokiškai rėžė jis, – bet jūsų tėvai sako, kad jūs turite prieiti išpažinties. Surenkime bendrą išpažintį. Kokių eibių prikrėtėte vakar vakare?

– Mes nuėjome į „Švyturį“, – pasakė Džeris.

– Ir viskas?

– Taip, tėve.

– Labai kvailai pasielgėte. Nepaklusote savo tėvams, pasidavėte pagundai. Ar nusirenginėjote?

Alma žioptelėjo, o Francinės veidas pasidarė rožinis.

– Ne, tėve, – paneigė Džeris.

– Kaip nors glamonėjotės per drabužius?

– Ne, tėve.

– Gerai, tada kiekvienas sukalbėkite po dešimt „Tėve mūsų“. Vėliau, per mišias. Dabar eikite į lauką ir padėkite suaugusiesiems. Palaukite, gal kuris nors iš jūsų moka groti akordeonu?

Nė vienas nemokėjome.

Tėvas Petras surengė puikią šventę – netrūko nei maisto, nei viskio, paslėpto po nealkoholinių gėrimų stalu.

Mieste sekmadieniais, Viešpaties dieną, buvo draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, bet kol tėvas Petras elgėsi diskretiškai, policija apsimesdavo nieko nepastebinti. Jo rengiami pobūviai būdavo smagūs, bet ne visi buvo laukiami prie tėvo Petro stalo. Pirmiausia, kiekvienas svečias privalėjo dalyvauti mišiose. Kunigas turėjo puikią atmintį ir galėjo pasakyti, kas jose dalyvavo, o kas – ne. Parapijiečiai žinojo, kad jis išvaro svečius, kurių nematė mišiose prieš pobūvį.

Iškylos dieną mišiose dalyvaudavo daugiau žmonių negu per Kalėdas ir Velykas. Galbūt per tas šventes jam irgi derėjo rengti pobūvius.

Vasarą per mišias lankytojai visada pasiskirstydavo sluoksniais. Iš tikrųjų religingi žmonės, tokie kaip mūsų tėvas, visada stengdavosi ateiti anksčiau, kad patektų į vidų. Pusiau religingi ateidavo šiek tiek vėliau ir klausydavosi mišių lauke, susėdę ant kėdžių, pastatytų šalia pastato langų. Tie, kurie ateidavo tik suvalgyti gabalėlį jautienos ir išgerti keletą taurelių, trainiodavosi aplink galines duris arba sėdėdavo ant kraštinių kėdžių lauke. Nuo šių vyrų ir moterų trenkė siera. Akiplėšiškiausi iš jų stovėjo sukryžiuotomis rankomis ir nuobodžiaujančia veido išraiška. Kai kurie, pavyzdžiui, medkirčiai, tokie kaip Cibulskis, ar moterys aukštakulniais bateliais ir prašmatniais drabužiais, kurios net saulės akinių nenusiimdavo, nepaisydamos, kad saulėta veja prie maldos namų irgi priklausė mišių pasauliui, bažnyčioje daugiau niekada ir nesirodydavo.

Per savo vardadienį tėvas Petras visada sakydavo pamokslą apie tai, kokia gėda mesti į aukų krepšelį monetas, o ne sulankstytus banknotus. Tie, kurie per mišias stovėjo lauke pakrašty, buvo ypač pažeidžiami aukų rinkėjams, dviems plikiems vyrams. Jiedu vilkėjo pilkais kostiumais, trenkiančiais rutuliukais kandims naikinti, o jų viršugalvius vainikuojančios plikės ir niūrūs veidai žvilgėjo nuo prakaito. Šie patikimi religingi mokesčių rinkėjai pakrašty stoviniuojantiems mišių dalyviams aukų krepšelius pakišdavo vos ne po nosimi. Nuolatiniai mišių lankytojai galėjo diskretiškai nepastebėti aukų krepšelio, kai jis buvo nešamas palei eilę nuo vieno parapijiečio prie kito, bet jo buvo neįmanoma ignoruoti, kai rinkėjai, vilkintys kostiumais (net ir esant trisdešimties ar daugiau laipsnių karščiui), ateistui su aukų krepšeliu stodavo beveik tiesiai prieš akis. Tai visada būdavo jų laisvamaniškumo išbandymas. Silpnesnieji siekdavo piniginių ir įdėdavo į krepšelį dviejų ar net penkių dolerių banknotus, o labiausiai užkietėję laisvamaniai, tokie kaip Cibulskis, mesdavo ketvirčius.

Visą vasarą, kai reikėdavo eiti į mišias, su tėvu žaisdavome katę-pelę – apsimesdavome pamiršę nosines arba kad mus prispyrė į tualetą, norėdami ateiti vėliau, kai viduje nebelikdavo vietos ir turėdavome mišių klausytis lauke. Šį kartą jis mus pričiupo, tačiau mes vis tiek laimėjome žaidimą. Žinia apie mūsų nuodėmę pasiekė visus, bet tėvams mes atrodėme pakankamai atgailaujantys, o mūsų bendraamžiai įtarė, kad praeitą naktį mes mažų mažiausiai palietėme apnuogintas Almos ir Francinės krūtines, o gal pasiekėme ir dar daugiau.

Prieš Komuniją aš šiek tiek nerimavau – dėl tų katalikiškoje mokykloje girdėtų senų istorijų, kad ostijos atšoka nuo nusidėjėlių liežuvių – bet kai tik sausas vaflis saugiai pasiekė mano skrandį, nurimau.

Mišioms besibaigiant lauke kepamos mėsos kvapas tarp parapijiečių sukėlė šurmulį. Daugelis jų, norėdami įsiteikti tėvui Petrui, ėjo Komunijos, todėl turėjo pasninkauti mažiausiai tris valandas, ir dauguma buvo nevalgę nuo praeito vakaro. Įtampa augo ir vos tik tėvas Petras paskui klapčiukus įžengė į zakristiją, ne vienas dairėsi, kaip čia greičiau išėjus į lauką. Oresnieji, tokie kaip Almos tėvas ir inteligentai – gydytojai ir inžinieriai – laikėsi santūriai, bet dauguma kaip akis išdegę nulėkė ten, kur du baisiai prakaituojantys vyrai ant iešmo su rankenomis suko pusę jaučio. Žiūrėdami, kaip riebalai iš pajuodusios jautienos laša ant ugnies ir uosdami mėsos kvapą, susirinkusieji varvino seiles, bet liesas raumeningas virėjas, prancūzų užsieniečių legiono veteranas, iškėlė ranką – girdi, mėsa dar neiškepusi. Mūsų tautiečiai labai bijojo valgyti pusiau iškeptą mėsą, todėl niekas jo neskubino. O kad laikas laukiant nepraeitų veltui, vyrai nusprendė išgerti.

Riebus vargonininkas tviskančiu veidu užlipo ant medinės dėžės, suskėlė keletą pokštų, kurie buvo sunkiai suprantami jaunesniems negu keturiasdešimties parapijiečiams, o bažnyčios moterys, šiam davus ženklą, uždėjo tėvui Petrui ant kaklo ąžuolo vainiką. Du akordeonistai (tėvas Petras norėjo trijų) pradėjo groti valsą. Gausus būrys šventės dalyvių susispietė aplink gėrimų stalą, o bažnyčios choras ėmė traukti populiarias 1937 metų Rytų Europos dainas.

Pobūviuose svarbiausia buvo nieku gyvu nepatraukti vyresniųjų dėmesio. Vyrai gėrė, moterys plepėjo ir mes galėdavome daryti ką tinkami. Negerumas buvo tas, kad kartais vyrai galėjo imti kalbėtis apie ką nors įdomaus arba vienas iš jų, smarkiau kauštelėjęs, galėjo pasiūlyti mums cigaretę ar stiklą viskio, todėl turėjome laikytis atokiai, bet būti pasiekiami. Aplink vieną ramų vyrą, kurio aš nepažinojau, susispietė visas būrelis, tarp jų mano tėvas ir Cibulskis. Atrodė, kad gali kilti muštynės, todėl priėjau arčiau, norėdamas paklausyti, ką jie kalba.

– Aš grįžtu, ir taškas, – pasakė vyras. Jis neatrodė tvarkingas, vilkėjo drabužiais, kurie, regis, vijosi jam aplink pilvą. Veidą bjaurojo keisti gumbai, kurie galėjo iškilti nuo riebalų sankaupų po oda arba nuo prieš keletą dienų per muštynes patirtų smūgių.

– Tau protas pasimaišė, – pasakė tėvas. – Tu net nespėsi pamatyti savo žmonos. Jie suims tave prie sienos ir nusiųs tiesiai į Sibirą, jeigu nenušaus vietoje.

– Stalinas mirė. Dabar padėtis pasikeitė.

– Užtat Chruščiovas gyvas. Girdėjai, ką jis padarė Vengrijoje?

– Aš susisiekiau su ambasada. Jie sako, kad galiu grįžti pas savo šeimą.

– Kokią šeimą? – užriaumojo tėvas. – Tu nematei jos daugiau kaip penkiolika metų! Tavo žmona jau susirado kokį nors kitą vyrą, o tavo vaikai jau suaugę.

– Aš jiems skolingas. Jiems turbūt buvo sunku.

– Tai nusiųsk siuntinį kokių nors daiktų! Žieminių paltų ir kavos, keletą šalikų – jie galės parduoti juos senutėms juodojoje rinkoje. Už tai tave mylės. O jeigu sugrįši, neturėsi ko jiems duoti, nes viską atims pasienyje.

– Turiu grįžti. Tik pažvelk į mane, visas mano kūnas nusėtas gumbų. Aš alergiškas šiai šaliai, sakau jums. Net burokai čia kitokie. Iš jų neįmanoma išvirti gerų barščių. O nuo kopūstų man kaupiasi dujos. Anksčiau niekada nepersdavau, o kai atvykau čia, pasidariau bezdaliumi.

– Tai dėl amžiaus. Grįžęs ten perstum taip pat kaip ir čia. Gal manai, kad už geležinės uždangos yra vaistų nuo virškinimo sutrikimo?

– Tai ne viskas.

– Kas dar?

– Toks poelgis bus teisingas. Aš privalau grįžti.

– Tavo vienintelis rūpestis yra išlikti, – pasakė tėvas. – Principingi žmonės atsiduria Sibire arba žūsta.

– Tebūnie.

– Bukaprotis. Praeis dveji metai ir tavo žmona keiks tave pro sukąstus dantis už tai, kad neįstengi parūpinti jai žieminio palto.

Tėvas mane nervino. Jie net nesibarė. Nebuvo verta ten pasilikti.

Radau Džerį, stovintį krepšinio aikštelėje ir besikalbantį su keletu vaikinų. Iš kitos gatvės pusės juos akylai stebėjo šešios žilagalvės moterys, sėdinčios įstiklintoje verandoje. Viena pensininkė, kadaise dirbusi slauge, savo vasarnamyje buvo įrengusi globos namus nelabai pasiturinčioms pagyvenusioms moterims. Kas gi dar norėtų gyventi sename vasarnamyje ištisus metus? Senutės sėdėdavo tamsioje verandoje visą dieną. Aš net pažinojau keletą jų, nes kai buvome maži vaikai, jos visada kviesdavo mus pas jas užsukti ir pasivaišinti karameliniais „Žiogeliais“. Tai buvo juokingas saldainių pavadinimas. Iš pradžių manydavome, kad senosios močiutės yra raganos, kurios nori pamaitinti mus vabzdžiais. Vaikystėje mes kas keletą dienų užsukdavome pas jas į verandą, bet kai paaugome, jos mūsų nebekviesdavo. Turbūt ant jų durų staktos buvo aukščio žymeklis – užaugę ėmėme atrodyti įtartini, nes galėjome apžiūrėti jų namus ir grįžę vakare apiplėšti. Labiausiai šios ponios bijojo vartojančių alkoholį. Kartą, kai vienas įkaušęs mūsų tautietis vėlyvą vakarą pasiklydęs pakeliui į pobūvį pasibeldė į jų duris, senoji slaugytoja jas pravėrusi atstatė jam į veidą šratinį šautuvą. Nepaisant garbaus amžiaus, šios močiutės buvo nepėsčios.

Pustuzinis vaikinų stovėjo apspitę Džerį.

– Tai tu tai padarei ar ne? – paklausė Ronas.

Jis buvo tas vyrukas su pypke, buvęs Almos vaikinas, bet dabar nerūkė, nes aplink buvo per daug tėvų.

– Ką?

– Žinai, apie ką kalbu.

– Ne, nežinau, – atsakė Džeris, bet jo veido išraiška buvo pasipūtėliška.

– Noriu žinoti, ar tu ją išdulkinai.

– Aš galėčiau paklausti tavęs to paties.

– Nebūk toks pimpalas. Man reikia žinoti.

– Klausyk, viskas, ką aš galiu pasakyti, yra tai, kad jos senis ir mano senis privertė mudu eiti šįryt išpažinties. Išvadas daryk pats. Tu juk ją metei, koks tau skirtumas?

– Man yra skirtumas, – pasakė Ronas.

Jis atrodė susijaudinęs. Jis visada atrodydavo susijaudinęs. Ronas turėjo protingo vaikino reputaciją ir jam į galvą ateidavo minčių, kokių nekildavo niekam kitam. Tai buvo matyti iš jo veido. Bendraamžių būryje jis pusę pokalbio žvelgdavo kažkur į tolį, o kai prabildavo, kalbėdavo apie žmones, apie kuriuos mes niekada nebuvome girdėję, pavyzdžiui, apie Atatiurką ar Nilą Kasadį. Kartais jis atrodydavo įskaudintas ir niekas nesuprasdavo dėl ko. Aš jį laikiau paprasčiausiu idiotu, kuris rūko pypkę, norėdamas pasirodyti protingesnis.

– Tai kam ją metei, jeigu ji tau taip rūpi? – paklausė Džeris.

– Nes tai padaro santykius rafinuotesnius.

– Kaip suprasti?

– Pagal riteriško romano tradiciją mylimoji turi būti užkelta ant pjedestalo.

Aš nudelbiau akis į žemę, kiti vaikinai taip pat. Buvo nesmagu net klausytis tokių kalbų. Iš mano pažįstamų vaikinų be Rono panašius niekus paistydavo tik Tomas, bet jis dar buvo vaikas.

– Ar teisingai tave supratau? Tu sakai, kad geriau vaikščioti su boba ir jos nedulkinti? – nenusileido Džeris.

– Nevadink jos boba, – pasipiktino Ronas.

– Tau, Ronai, turbūt galva nuo kunigo kalbų susisuko arba esi skystablauzdis.

Bet kuris kitas vaikinas už tokius žodžius būtų kibęs į atlapus, bet Ronas nebuvo kovotojas. Jis tik pakraipė galvą, kaip būtų padaręs kuris nors iš mūsų tėvų.

– Gal kuris turite sargį? – paklausė Džeris ir, atsivėrus trims piniginėms, išsirinko pakelį, kuris atrodė gulėjęs ten trumpiausią laiką. – Štai ką tau pasakysiu: pažiūrėsime, ar man pasiseks jį panaudoti šią popietę, o paskui pakalbėsime, kas rafinuota, o kas – ne, gerai? Tu papasakosi man, ką jautei svajodamas ją išdulkinti, o aš papasakosiu tau, ką jaučiau ją dulkindamas.

– Turi galvoje šiandien? Dabar? – paklausė Ronas.

– Aš apvyniosiu ją aplink savo pirštą. Tiesiog žiūrėk.

Kaip tik tada viena iš bažnyčios moterų atsistojo ant klebonijos laiptų ir pažvangino į milžinišką trikampį, kurį buvo atsivežęs vienas ūkininkas, ir šimtai mūsų, išsisklaidžiusių kas kur, ėmė plūsti prie vaišių stalo. Nesigrūdo tik aristokratiškos šeimos – du gydytojai, du inžinieriai ir vienas Toronto miesto tarnautojas, kurio manieros buvo tokios rafinuotos, kad man norėjosi vemti. Papasninkavęs prieš Komuniją po mišių visada jausdavausi išalkęs ir, kol laukiau jautienos, čirškiančių riebalų kvapas, sklidęs po kiemą, tiesiog varė mane iš proto. Lūkuriuodamas minioje mėsos gabalėlio iš savo popierinės lėkštės suvalgiau visą bulvių mišrainę ir salotas. Pagaliau atėjo mano eilė. Mėsą dalino viena motinos draugė ir ji įdėjo man į lėkštę keleto centimetrų storio gabalą, iš viršaus pasidengusį traškia pūslėta paskrudusia odele. Iš jautienos išbėgo tiek daug sulčių, kad lašėjo per lėkštės kraštus.

Vaikystėje retai valgydavau jautieną, nebent troškintą arba jautienos kotletus. Jautiena buvo anglos maistas, bet jie ją valgė pusžalę. „Tų žmonių tokios geros manieros, o maitinasi jie kaip gyvūnai“, – sakydavo tėvas. Dauguma vyrų buvo tuščiais skrandžiais išgėrę tris ar keturis stiklelius viskio ir jautieną dabar taršė taip, tarytum visą dieną būtų žygiavę per priešo teritoriją. Akordeonistai liovėsi groję ir visa armija tautiečių susėdo ant pievos, tarsi užpuolikų kariuomenė mūšio išvakarėse. Saulei smarkiai kaitinant man galvą, buku peiliu ėmiausi doroti mėsą, į jos sultis pamirkydamas juodą duoną. Aplinkui kaukšėjo dantų protezai, sklandė atodūsiai ir dejonės, pasigirsdavusios nuo palengvėjimo numalšinus skausmingą alkį.

Padėjęs į šalį tuščią popierinę lėkštę, užmerkiau akis ir atsisukau veidu į saulę. Per akių vokus mačiau ryškų raudonį. Svajose regėjau Francinę – tarytum aš būčiau kitoje prekybos centro persirengimo kabinos veidrodžio pusėje ir per nepermatomą stiklą stebėčiau ją, besimatuojančią vieną maudymosi kostiumėlį po kito.

Mano burna susičiaupė ir pasigirdus trims aštriems akordeono akordams, atsikvošėjau.

Vyrai spietėsi aplink gėrimų stalą, moterys juos stebėjo gurkšnodamos kavą – sergėjo, kad šie nepasigertų. Labai greitai susirinkusieji ėmė šokti ant žolės fokstrotą ir tango. Kai kurie mano amžiaus vaikinai aikštelėje žaidė krepšinį, bet Džerio tarp jų nebuvo. Almos irgi niekur nemačiau. Tėvas Petras vis dar vaikščiojo su savo apvytusiu ąžuolo lapų vainiku, turbūt gerai įmetęs, nes laimino šokėjus, virėjus ir visus pro jį praeinančius žmones. Mačiau įstiklintoje slaugos namų verandoje sėdinčias senas močiutes, vis dar stebinčias renginį, ir man pasirodė, kad tarp jų šmėžuoja veltinė skrybėlė. Visai galimas daiktas, kad tai buvo Tomas, užsukęs pasisvečiuoti pas senąsias ponias.

Norėjau eiti į paplūdimį, bet minioje negalėjau rasti savo motinos, o tėvas stovėjo vyrų būrelyje prie gėrimų stalo. Kai pamačiau jį, iš pykčio man net skrandį sudiegė. Šitiems vyrams temų pokalbiams nepritrūkdavo. Jų būryje nekildavo nesmagių tylos akimirkų, nes kalbėdavo vienas per kitą – dominuodavo gerklingiausieji.

Aš jau buvau girdėjęs visa tai anksčiau. Kas būtų, jeigu karą būtų laimėjęs Hitleris? Kaip sunku buvo nelegaliai dirbti už maistą dipukų stovyklose Vokietijoje. Rusai ir amerikiečiai anksčiau ar vėliau susikibs. Ar verta mesti bombą? Pusė vaikų virto komunistais, o kita pusė – jaunais nusikaltėliais. Bet paskui jie pradėjo kalbėti apie įdomesnius dalykus, apie medkirčių nuotykius miške.

– Žiemą miške vilkai prieina taip arti, kad gali juos pamatyti, – pasakojo Cibulskis. – Mūsų brigadininkas vis tikina, kad Kanados vilkai nepuola žmonių, bet vilkas yra vilkas, ir aš niekada neinu į mišką be revolverio.

– Nešiotis ginklą neteisėta, – pastebėjo Stanas.

– Aš laikau jį savo priešpiečių dėžutėje, taigi niekas jo nemato. Bet kartą ir jis nepadėjo. Tai nutiko pavasarį, žinote, kai sniegas jau buvo beveik nutirpęs, o juodosios musės dar nepradėjusios gelti. Nuėjau toliau nuo kitų, žymėdamas medžius, tinkančius kirsti, ir iš tankumyno mane staiga puolė lokys.

– Kur buvo tavo pietų dėžutė?

– Ten, kur dirbo brigada. Jis apglėbė mane savo didžiulėmis letenomis net nespėjus suprasti, kas vyksta. Buvau visiškai priblokštas. Žvelgiau tiesiai į to padaro nasrus su dideliais dantimis, kuriais jis taikėsi nukąsti man galvą.

– Ir ką darei?

– Tvojau jam į nosį. Jūs niekada nematėte tokio gyvūno snukio išraiškos. Tada parverčiau jį ant žemės, vėl smogiau į nosį, ir jis pabėgo.

Tėvas kimiai nusijuokė. Jo juokas prasidėjo krūtinės gelmėse, o verždamasis į viršų virto aukštu nemaloniu spiegimu.

– Ko juokiesi? – paklausė Cibulskis.

– Tu turbūt buvai girtas. Tikriausiai tai buvo katytė, pasiklydusi miške.

– Tai tu vadini mane melagiu?

Tėvas vėl nusijuokė.

– Ne melagiu, tik kvailiu. Dar nė vienam susigrūmusiam su lokiu nepavyko išgyventi taip ilgai, kad spėtų apie tai papasakoti.

– Nežinau, kas nutiko kitiems, bet man pavyko.

– O aš sakau, kad tai buvo katytė.

Neįtikėtinai greitai (kaip girtam vyrui) Cibulskis puolė tėvą ir suspaudė po pažastimi jam galvą. Visi kiti atsitraukė, išskyrus vieną aristokratišką inžinierių, kuris iš toliau pamatė, kas vyksta, ir atbėgo sustabdyti muštynių.

– Tučtuojau liaukitės, – užriko jis.

Stanas tvojo jam į pilvą ir inžinierius susilenkė, sudėjęs lūpas „o“ raidės forma.

Visi dabar sustojo ratu. Pamačiau, kaip mano tėvo veidas, užgniaužtas Cibulskio rankos, vis labiau rausta.

– Tai sakai, aš – melagis!? – vis šaukė Cibulskis.

– Asile tu, – sušvokštė dusdamas tėvas.

Ėmiau dairytis Džerio, bet matydamas, kad jis vis nepasirodo, priėjau prie Cibulskio iš už nugaros, suspaudžiau kumščius ir atsivėdėjęs tvojau jam į galvą. Ant jo turbūt ne kartą buvo užkritęs medis ir jis įpratęs prie smūgių, nes tik susvyravo ir žingtelėjo į šoną, bet nenuvirto. Smogiau jam dar kartą. Dabar Cibulskio rankos išsiskėtė, ir šis sukniubo ant žolės.

– Tik paliesk dar mano Senį! – surikau ir spyriau jam į šoną.

Jis sudejavo, o aš ėmiau jį spardyti, kol minia pagaliau mane nuo jo atitraukė. Netrukus ėmė muštis ir kiti iškylos dalyviai, kilo baisi sumaištis. Nutraukti muštynių atkrypavo tėvas Petras, o moterys šaukė savo vyrams liautis.

Pasigirdo šūvis. Visi sustingo, paskui nuaidėjo dar vienas šūvis.

Pensininkė slaugė stovėjo ant savo prieangio su šratiniu šautuvu, vis dar nukreiptu aukštyn.

– Aš iškviečiau policiją, – šūktelėjo ji mums spiegliu balsu. – Neškite iš čia kudašių, kol dar turite galimybę!

Prie mūsų akimirksniu prišoko motina. Ji griebė mudu su tėvu už apykaklių, tarytum mažus vaikus, ir nutempė per priekinius ir galinius vasarnamių kiemus, norėdama išvengti gatvių, kuriomis važiuos policija.

– Kaip benamiai šunys, – koneveikė ji mus pro sukąstus dantis, – gatvės mišrūnai, nuolat įsiveliantys į kvailas peštynes. Ir dar bažnyčios kieme! Pati turėčiau iškviesti policiją ir įduoti abu, kad per naktį kalėjime atauštų jūsų smegenys. Dabar niekada gyvenime nebegalėsiu parodyti akių bažnyčioje.

Ji nutempė mus tiesiai į miegamąjį Stano vasarnamyje ir pasodino abu ant lovos krašto. Buvo verta užvirti tokią košę jau vien todėl, kad pamatyčiau tėvą, sėdintį ant lovos krašto drauge su manimi. Paskui liepė mums atsistoti, nutraukė nuo lovos antklodes, paklodes ir sumetė visus drabužius į ryšulį. Tada nuvedė mus į automobilį, įmetė drabužius į bagažinę ir liepė sėstis į vidų.

– Užsirakinkite visas dureles, nes kuris nors iš jų gali sugrįžti. Aš einu surasiu Džerį su Tomu, ir važiuojame namo.

Mes žiūrėjome, kaip ji skuodžia gatve – Valkirija, gėlėta suknele. Tėvas sėdėjo priekyje, o aš – ant galinės sėdynės. Jis atsiduso, pasitrynė kaklą, paskui išsitraukė pypkę ir ją prisikimšo. Tėvas neatsigręžė. Valandėlę sėdėjome tylėdami.

– Tau kliuvo? – pagaliau paklausė jis.

– Aš daviau daugiau negu gavau.

– Auginau tave ne tam, kad taptum mušeika. Nesivelk į tokius dalykus.

Automobilyje buvo karšta, netrukus jis dar prisipildė pypkės dūmų.

Laukiau, kad tėvas man padėkotų. Aš vis laukiau.

Motina nesirodė. Po kurio laiko išgirdau kažką traškant miške. Tai buvo Cibulskis, gestikuliuojantis tarp medžių.

– Neatidaryk durų, – pasakė tėvas.

Cibulskis nesiliovė gestikuliuoti, bet supratęs, kad mes pas jį neisime, atidžiai apžiūrėjo gatvę ir pats priėjo prie automobilio. Prie tos pusės, kurioje sėdėjau. Jis pabarbeno krumpliais į langą, ir aš, pasukęs rankenėlę, nuleidau stiklą keletu centimetrų žemyn. Aš jo nebijojau. Cibulskio veidą iš abiejų pusių „puošė“ mėlynės, bet kur nors užsikišęs revolverio, regis, jis neturėjo.

– Aš nepykstu, berniuk. Gerbiu tave už tai, ką padarei. Tavo tėvas yra asilas, bet tu esi šaunuolis.

– Kas asilas, aš? – užriko tėvas, bet Cibulskis neprarado savitvardos.

Jis išsitraukė piniginę.

– Štai tau penki doleriai, – pasakė jis, prakišdamas banknotą per lango plyšį. – Noriu, kad juos paimtum.

Įtariai žiūrėjau į jį, bet išgirdau tėvą šnypščiant:

– Imk, imk. Nebūk kvailas. Imk pinigus.

Paėmiau banknotą ir sugniaužiau rankoje. Norėjau ką nors pasakyti, bet kaip tik tada pasirodė motina, vedina Džeriu ir Tomu. Tėvas nuleido savo langą keletu centimetrų žemyn.

– Cibulski, verčiau spruk iš čia. Jeigu mano žmona pričiups tave, nudirs kailį mums abiems.

Cibulskis linktelėjo ir nuskuodė atgal į mišką.

Nors Cibulskis su tėvu atvėso, motina – ne. Ji liepė Tomui, tėvui ir man sėstis į galą, o Džerį pasodino prie vairo.

– Ei, puikiai pasidarbavai, Deivai, – pasakė Džeris, keldamas vairuotojo sėdynę, kad galėtų užmesti ant vairo rankas, kaip jis mėgo. – Girdėjau, ką padarei.

– Nutilk, – nukirto motina.

Bijodami jos rūstybės mes visi dvidešimt minučių tylėjome, Džeriui važiuojant septyniasdešimt mylių per valandą greičiu. Tėvui buvo uždrausta kalbėti.

– Klausyk, Tomai, – paklausiau po kurio laiko. – Ar tu buvai toje verandoje, kai tai įvyko?

– Tai aš iškviečiau policiją.

– Ką?

– Ponia Bentli nuėjo atsinešti ginklą, todėl paprašė manęs paskambinti į policiją.

– Išdavikas.

– Jis vienintelis iš jūsų turi šiek tiek sveiko proto, – rėžė motina ir po šių jos žodžių likusią kelio dalį namo kalbėti nedrįsome.

Kai sunešėme visus daiktus, motina nuėjo į svetainę paverkti, o tėvas – į miegamąjį pasnausti. Pradėjus temti Džeris pasikvietė mane į galinį kiemą.

– Tu teisingai pasielgei, – pasakė jis. – Aš didžiuojuosi tavimi.

– Kur tu buvai? – paklausiau.

Net pilkoje vakaro šviesoje mačiau, kaip jo veidą nutvieskė plati šypsena. Džeris ištiesė į priekį delną, kažką man rodydamas. Tamsoje neįžiūrėjau, ką jis turi. Pasilenkęs pamačiau, kad tai sargio, kurį jam buvo davęs vienas iš vaikinų, pakuotė.

Kitą dieną tėvas iš manęs pasiskolino penkis dolerius akiniams pataisyti, kurie sulūžo jo kišenėje per muštynes.

Pinigų man jis niekada negrąžino.

NAUJI AMORTIZATORIAI

Mudu su motina sėdėjome galiniame kieme, gėrėme jau po trečią kavos puodelį. Senis vėlavo.

– Man dėl jo neramu, – pasakė motina.

– Dėl tėvo?

Ji linktelėjo, įdėjo šaukštelį į savo tuščią kavos puodelį ir pastatė jį ant žemo staliuko. Ji vilkėjo vasarine suknele, pernelyg oficialia, bet metams bėgant motina tapo pedantiškesnė. Dabar, kai mudu su Džeriu namuose nebegyvenome, laikytis pedantiškos tvarkos pasidarė lengviau. Savo plieno pilkumo plaukus ji sušukuodavo taip tvarkingai, kad nė vienas plaukelis nestyrojo palaidas. Pastaruosius penkiolika metų ji dirbo miesto centre įsikūrusioje šveicarų šokolado bendrovėje direktoriaus sekretore. Šveicarai buvo išmanesni net už vokiečius. Ji didžiavosi savo gebėjimu planuoti ateitį. Sulaukusi šešiasdešimt penkerių sakydavo turėsianti dvidešimt metų darbo stažą ir gausianti padorią pensiją.

Galinis kiemas ne ką tepasikeitė nuo vaikystės laikų. Tada jis buvo krūmynų karalija su agurkų lopu viename kampe ir vegetuojančiomis petunijomis kitame. Dabar jį dengė melsvai žalia veja, želianti poros klevų paunksmėje. Pavasarį pirmoji sužydėdavo nykštukinė vyšnia, paskui – tulpės ir alyvos, o ant pynučių, pritaisytų prie galinės namo sienos, – vijoklinės rožės. Motina augino vienmečius augalus, kurių pavadinimų aš nežinojau, o Senis saulėtoje kiemo dalyje buvo užveisęs daržą.

– Pripažinkime, – sakė jis, – gėlės yra moteriški augalai. Iš jų jokios naudos, išskyrus išvaizdą, nors man ridikėlis gražesnis už bet kokią gėlę.

Kai mes jau buvome bepradedą jaudintis, į priekinį kiemą įsuko Senio mikroautobusas. Išgirdau automobilio durelių trinktelėjimą ir artėjančius žingsnius.

Pro retus baltus jo plaukus švietė spindinti galvos oda. Antakiai jau nebuvo vešlūs – įdomu, ar jie irgi slenka, ar juos apkarpydavo motina? Jis vilkėjo golfo marškiniais su mažu sukryžiuotų lazdų ornamentu ant krūtinės, mūvėjo šviesiai mėlynomis kelnėmis su balta juosta ir avėjo baltais batais. Aš vis dar sutrikdavau, kai pamatydavau jį, apsirengusį tarsi bankininką, pasitraukusį iš verslo. Motina sakydavo, kad taip apsirengęs jis atrodo tarytum būtų ką tik grįžęs iš atostogų Floridoje. Tai ji savaitgaliais, norėdama prasiblaškyti, pirkdavo jam tokius drabužius. Pypkė iš burnos nebestirksojo. Jis bandė paskatinti ir Tomą mesti rūkyti.

– Tu tik pažiūrėk, motin, – pasakė jis. – Ledo ritulio žvaigždė surado laiko mus aplankyti. Gal gali pasirašyti ant ledo ritulio?

– Kaip laikaisi? – paklausiau.

– Aš senas. Tik pažvelk į mane. Kiekvieną rytą, kai pamatau save veidrodyje, pats nežinau, ar man juoktis, ar verkti. Net šiek tiek džiaugiuosi, kad man skauda visus kaulus, nes jeigu jie neskaudėtų, nesijausčiau gyvas. Grįždamas iš duslintuvų taisyklos važiavau pro keletą statomų namų ir sustojau pažiūrėti. Vyrai dengė stogą, man niežtėjo rankas griebti plaktuką ir prisijungti prie jų. Kaip žiauru! Tokiomis kojomis negalėčiau užlipti kopėčiomis aukščiau trijų pakopų.

– Kodėl taip ilgai užtrukai? – paklausė motina. – Ėmiau jaudintis.

– Vyrai taisykloje pasakė, kad automobiliui reikia naujų amortizatorių. Jie jų neturėjo, todėl teko laukti, kol atsiųs iš kitur. Trys šimtai dvylika dolerių už kažkokius amortizatorius!

– Kur pirkai? – pasiteiravau aš.

– „Duslintuvų centre“ Painstryte.

– Tie vyrukai sukčiai. Kiekvieną kartą, kai pas juos ateina pataisyti duslintuvą, jie sako, kad reikia naujų amortizatorių. Ir tu jais patikėjai?

– Kodėl ne?

– Jie tik norėjo išmelžti iš tavęs pinigų.

– Ir jiems tai pavyko.

Tėvas ramiai sėdėjo ant kėdės ir apžiūrinėjo savo daržą, tikrindamas, ar kuri nors daržovė nenuvyto karštyje. Dabar aš irgi susirūpinau. Senis liovėsi taupyti pinigus – jis prarado pagrindinę savo egzistavimo priežastį.

– Apie ką norėjai su manim pasikalbėti? – paklausiau.

– Norėjau pasikalbėti? – įsistebeilijo į mane taip, tarytum nepažintų, kas aš toks.

– Baik tuos juokus, juk tau dar nėra net septyniasdešimties, – pasakiau.

– Jis tave erzina, – tarė motina pasisukusi į tėvą. – Negaišink Deivo laiko. Jis visą valandą laukia tavęs, o tu nesugalvoji nieko geriau, kaip tik krėsti kvailus pokštus.

– Kur taip skubėti? Juk dabar vasara – varžybose nedalyvauja, tik treniruoja vaikus kažkokioje ledo ritulio stovykloje. Argi negali skirti keleto minučių savo senam tėvui?

– Eik prie reikalo, – nukirto motina.

– Gerai, gerai. Liaukis mane skubinti.

– Tai dabar aš kalta? – suirzo ji.

Turėjau juos sustabdyti, kol per daug neįkaito. Pasiekus kritinį tašką jų rietenos galėjo tęstis ištisą valandą.

– Kur Tomas? – paklausiau.

– Bibliotekoje miesto centre. Mokosi, – pasakė motina.

– Jis lanko vasaros kursus?

– Ne, tik ruošiasi mokslams rudenį.

– Tarytum negalėtų skaityti namie, – suniurzgė tėvas.

– Kaip galima skaityti namie, kai tu čia? – pasiteiravo motina. – Tu trukdai jį kas dešimt minučių. Berniukui reikia šiek tiek ramybės.

Tėvas nepaisė jos žodžių. Jis palinko į priekį, sudėjo delnus ir, valandėlę pasistebeilijęs į savo nagus, pagaliau pakėlė galvą ir ėmė kalbėti.

– Aš turiu planą, – pareiškė jis.

– Planą?

– Tiek metų juokiausi iš Vopsų ir galų gale paaiškėjo, kad jų sumanymas geras. Tie vyrai, kiek prisimenu, nemokėjo nieko daugiau tik tampyti kopėčiomis plytas, o dabar gyvena dideliuose namuose Vudbridže. Kaip jiems tai pavyko? Jie visi gyvena šeimoje. Kitaip nei anglosaksų šeimos, kurių vaikai išsilaksto skirtingomis kryptimis, jie gyvena kartu ir deda savo pinigus į bendrą krūvą, o seneliai prižiūri vaikaičius.

– Tu neturi vaikaičių.

– Dar neturiu, bet tai tik laiko klausimas. Mes galėtume pastatyti namo priestatą, kad visiems užtektų vietos. Vasarnamį irgi galėtume išplėsti. Galbūt pastatyti ir antrą aukštą. Tai net nekainuotų labai daug, reikėtų tik nupirkti medžiagų. Visi mano draugai jau išėję į pensiją, bet kai kurie iš jų dar gana stiprūs. Jūs, berniukai, galėtumėte imtis sunkesnių darbų, pavyzdžiui, kelti gargždą ant stogo, bet kai kurie iš tų senų kledarų vis dar pajėgūs dengti stogą. Visos dienos jie gal ir neištvers, nes pradės kamuoti artritas, bet pusę tikrai galės padirbėti. Pagalvok! Mes galėtume vėl gyventi kartu. Kiekvieną vakarą sėdėtume prie stalo gausiame būryje. O svarbiausia, tai būtų daug pigiau negu statyti atskirus namus. Tai ką pasakysi?

Jo akyse žybtelėjo senoji ugnelė. Jis instinktyviai kyštelėjo ranką vidinės kišenės link, bet jos nebuvo, o ką jau kalbėti apie pypkę, kurią padėjo į šalį prieš dvejus metus.

– Pasvarstysiu, – tariau.

– Bet ar tai, tavo nuomone, geras sumanymas?

– Ar kalbėjaisi su Džeriu?

– Jis bijo Džerio, – pasakė motina.

– O ką tu galvoji apie šį planą? – paklausiau jos, bet ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Aš paskambinsiu po keleto dienų, – pažadėjau tėvui.

Mes dar valandėlę pakalbėjome, paskui, kai atėjo laikas eiti, motina palydėjo mane iki automobilio.

– Leisk jam kurį laiką pasidžiaugti, – pasakė ji. – Jis nebeturi, ką veikti, todėl ir pats kraustosi iš proto, ir mane veda.

Aš pažadėjau.

– Ir dar vienas dalykas. Man neramu ir dėl Tomo.

– O kas jam yra?

– Jo kojos visada purvinos. Tik spėju pakeisti patalynę, po trijų dienų galai jau purvini. Aš manau, kad jis nusiauna batus, kai būna miesto centre, ir vaikšto basas.

– Manai, kad jis tampa hipiu?

– Tu smarkiai atsilieki nuo gyvenimo, – pastebėjo motina. – Hipių laikai jau seniai pasibaigė. Jis tik siekia pasirodyti prieš draugus. Reikalas toks – noriu, kad prieš guldamasis į lovą Tomas nusiplautų kojas, bet bijau jam tai pasakyti, nes jis greit įsižeidžia. Tėvas pribaigė jį savo nesibaigiančiomis kvailomis kalbomis. Jis tapo nepaprastai dirglus.

– Nori, kad su juo pakalbėčiau?

– Galėtum? Bet būk diskretiškas. Nenoriu, kad jis žinotų, jog aš tavęs prašiau.

– Sutarta.

– Nesakyk jam, kad tau ką nors sakiau.

– Nesakysiu.

Išvažiavęs pamačiau gatve nuo autobuso stotelės einantį Tomą.

– Šok į vidų. Nupirksiu alaus.

– Alaus negeriu, – pasakė jis. – Aš geriu vyną.

– Tada nupirksiu vyno butelį. Sėsk.

Tomas buvo apkūnus ir žemaūgis. Negalėtum sakyti, kad stambus, tarytum kūdikiškai putlus. Jis nešiojo akinius storais stiklais, buvo garbanotų plaukų, ir kartais man kildavo mintis, ar slaugės gimdymo namuose nebus jo supainiojusios su kokios nors kitos motinos kūdikiu. Jeigu ne, tai jo išvaizdą lėmė genetinis atavizmas.

Nuvažiavom į centrinį Vestono restoraną. Tai buvo vieta, kur pirmą kartą paragavau alkoholio, o prieš tai daugelį metų šlamšdavau keptas bulvytes su padažu ir irisinių saldainių skonio ledus. Pažinau vyrus, kurie sėdėjo prie šito baro ištisus dešimtmečius. Keletas vaikinų, su kuriais mokiausi vidurinėje mokykloje, kiurksojo prie bokalų, sekdami jų pavyzdžiu. Jie irgi rengėsi praleisti visą gyvenimą mirkdami aluje.

– Ei, Deivai, – šūktelėjo man vienas iš jų, – gal šį sezoną pereisi į Nacionalinę lygą? Girdėjau, „Leafs“ pateikė siūlymą.

– Klaidinga informacija. Aš vis dar jaunių lygoje. Vienintelis jaunis žilstančiais plaukais.

– Galbūt kitą sezoną? – paklausė jis.

– Galbūt kito šimtmečio pradžioje, – atsakydamas šūktelėjau, ir jie nusijuokė.

– Kodėl išsirinkai šią vietą? – paklausė Tomas. – Ji atstovauja viskam, nuo ko aš bandau išsivaduoti.

– Ir nuo ko gi tu bandai išsivaduoti? – pasiteiravau.

– Nuo prakeiktų priemiesčių, vidutinės klasės lėkštumo ir gyvenimo už baltos tvoros. Čia tokia dykvietė, kad norisi vilku kaukti. Įpilkite man taurę „Blue Nun“, – pasakė jis padavėjai.

Ji net neprašė jo suklastoto asmens tapatybės dokumento.

Tomas mane erzino. Kiekvieną kartą pravėręs burną jis pasakydavo kokią nors nesąmonę. Mūsų miestelis buvo ne Manhatanas, bet jis ir nepretendavo į didmiesčius.

– Nežinau, – pasakiau aš. – Visai nesigailiu praleidęs vaikystę Vestone. Čia ne taip triukšminga kaip centre.

– Man patinka triukšmas. Aš nenoriu pabėgti nuo šėlstančios minios. Noriu gyventi centre, kur daug veiksmo. Augdamas net nežinojau, kad ten yra meno galerija ar simfoninis orkestras. Mes augome kaip tamsuoliai. Kai tik galėsiu, spruksiu iš čia. Jeigu pavyks – dar besimokydamas universitete, o jeigu ne – iš karto jį baigęs.

– Minios šėlsmas, – tariau.

– Ką?

– Tai vadinama minios šėlsmu, ne šėlstančia minia.

– Tu įsitikinęs?

– Taip. Esu tikras.

– Va, dabar supranti, ką turiu galvoje? Mes atsilikę. Buvome auginami kaip svetimšaliai savoje šalyje.

Aš vis tiek papasakojau jam apie Senio planus. Susilaukiau apytiksliai tokios reakcijos, kokios ir tikėjausi.

– Jis nori įkurti dipukų dinastiją. Įsivaizduoju jį, apsuptą krūvos vaikaičių, ir kaip visi kalba angliškai su akcentu. Ar pasakojau, kad mačiau jį centre?

– Kur?

– Karo šalininkų mitinge, kurį seni dipukai surengė prieštaraudami į demonstraciją susirinkusiems kovotojams už taiką. Senis turėjo megafoną, ir vis šaukė, kad atominės bombos atnešė mums taiką. Dar niekada nebuvau taip pasibaisėjęs. Jis net nežino, kad dabar jas pakeitė vandenilio bombos.

– Ar dažnai susitinki su Džeriu? – paklausiau aš.

– Buržuazinis kapitalistas, – iškošė Tomas. – Kalba tik apie tai, kaip kišenes prisikimšti. Jis tik suveda namų pirkėjus ir pardavėjus ir gauna už tai šešis procentus. Nesuteikia namams jokios pridėtinės vertės, tik padidina jų kainą.

Tomas prisidegė cigaretę ir iššaukiamai pažvelgė į mane.

– Motina nori, kad tu plautumeisi kojas prieš guldamasis miegoti.

– Ką? – Tomas išraudo.

– Tu guliesi į lovą purvinomis kojomis, o jai tenka skalbti paklodes.

– Aš visai neprašau, kad ji jas skalbtų.

– Tu vaikštai basas po miesto centrą?

– Tai mano reikalas.

– Štai kaip? Tada nusigramdyk purvus nuo kojų prieš guldamasis į lovą.

Daugiau nieko nesakiau. Tomą buvo beprasmiška įtikinėti. Jis tapo dar labiau užsispyręs.

Po keleto dienų man paskambino motina.

– Šiandien atvežė didelę siuntą medienos. Sunkvežimis išvertė ją ant kelio, o tėvas su savo draugužiais sunešė į garažą. Manau, kad jis nusprendė pradėti statyti priestatą. Gal tu jam pasakei, kad grįši gyventi su mumis?

– Aš su juo nekalbėjau.

Jeigu Seniui į galvą šaudavo kokia nors mintis, jo sustabdyti buvo neįmanoma. Nesirengiau grįžti gyventi su tėvais, bet nenorėjau pasakyti to per greitai. Pamaniau, kad vertėtų paskambinti Džeriui. Rasti jį nebuvo taip paprasta. Teko palikti žinutę nekilnojamojo turto agentūroje, kur jis dirbo. Tą patį vakarą man perskambino.

– Manau, kad Senis teisus, – pasakė Džeris. – Valdyti šeimą kaip verslą ir maksimizuoti pelną yra puikus sumanymas.

– Tu visada taip troškai pasprukti iš namų. Kaip čia išeina, kad dabar panorai grįžti? – paklausiau jo.

– Senis iš tikrųjų yra senas. Vadovauti imčiausi aš. Visi dėtų pinigus į vieną kasą, o aš juos tvarkyčiau. Piniginius reikalus visada išmaniau geriau negu bet kuris iš jūsų. Laikyčiau jus visus ant trumpo pavadžio ir jūs galėtumėte išeiti į pensiją sulaukę penkiasdešimties. Galėčiau net pamokyti tave prekybos nekilnojamuoju turtu gudrybių. Žinai, turėtum šiokį tokį pranašumą prieš kitus. Pripažinkime, praeis dar metai ar dveji ir tavo ledo ritulio karjera bus baigta. Be to, kai mes išėjome iš namų, Tomas visai pakvaišo. Jeigu būtume šalia, galėtume įkrėsti jam šiek tiek proto.

Mane apėmė siaubas. Dabar, kai tėvas buvo per senas man nurodinėti, tai daryti baudėsi Džeris. Jis laukė mano atsakymo, bet aš nežinojau, ką jam pasakyti.

– Senis užsakė medienos. Prikrovė jos jau pilną garažą.

– Puiku.

Motina vėl man paskambino.

– Tėvas su savo draugais garaže matuoja medieną ir ją pjausto. Jis nuvažiavo į senelių namus ir atitraukė porą senių nuo televizoriaus ekrano, prie kurio jie praleido dvejus metus. Jis net nupirko radialinį vienarankį pjūklą. Bandžiau pasakyti jam, kad tai visiška kvailystė, bet jis nesiliauja matavęs ir pjaustęs. Net stiklo nupirko. Turbūt planuoja statyti šiltnamį. Noriu, kad kaip nors jį sustabdytum.

– Džeris galvoja, kad tai geras sumanymas.

– Tikrai? O kodėl niekam neateina į galvą paklausti, ką apie tai galvoju aš? Prašiau paguosti jį, o ne nusileisti jam. Tomas toliau blaškosi kaip gyvūnas, patekęs į spąstus. Jis nenurims, kol neištrūks iš namų. O aš ką dabar turiu daryti – mesti savo darbą ir tapti virėja visiems šiems vyrams? Gaminau maistą ir aukojau darbą didžiąją savo gyvenimo dalį, ir man to jau per akis. Tikrai nebenoriu dėti į krepšį priešpiečių ar kepti kiaulienos kepsnių, kol gyva būsiu.

– Kodėl jam to nepasakai?

– Jis neklausė manęs trisdešimt metų. Kodėl manai, kad paklausys dabar?

– Kodėl nepaprašai Džerio, kad su juo pasikalbėtų?

– Jie susikivirčys, ir tėvas išgers pusę butelio, norėdamas nuraminti nervus.

– Jis vis dar geria?

– Pasakiau pusę butelio.

Man ši užduotis nelabai patiko. Įsivaizdavau, kaip subliūkš Senio veidas, kai pranešiu jam šią žinią. Visus tuos senolius garaže teks siųsti atgal į globos namus, o paskui mums teks sugalvoti, ką daryti su statybinėmis medžiagomis, kurias jis nupirko. Seniui bus gaila jas išmesti, todėl sukraus galiniame kieme, sakydamas, kad kada nors gali prireikti, ir jos trūnys ten metų metus. Nuo ryto iki vakaro neturėdamas ką veikti, jis tik gers ir ves iš proto motiną ir Tomą. Žinojau, kas nutinka seniams, kurie neturi kuo užsiimti.

Net svarsčiau, ar nesutikus su tėvo siūlymu. Didžiąją dalį žiemos šiaip ar taip būdavau išvykęs. Galbūt gyventi kartu nebūtų labai blogai. Vienintelis trūkumas tas, kad vasarą sutikęs kokią nors merginą negalėčiau parsivesti jos namo nakčiai.

Ne. Tai buvo beprotybė. Turėjau pasikalbėti su Seniu.

Stanas stovėjo lauke ant kelio, rūkydamas cigaretę. Jis mūvėjo dažytojo kepurę ir ryšėjo staliaus prijuostę. Plaktukas buvo užkabintas ant prijuostės kilpos. Kaip ir dauguma tėvo draugų, Stanas sumenko. Tvirti pečiai ir krūtinės ląsta sukrito, tarytum jis būtų išgyvenęs lėtą imploziją. Kur dingsta senių kaulai ir sausgyslės?

– Tavo tėvas neleidžia man rūkyti garaže, – piktinosi Stanas. – Tvirtina, kad pjuvenos gali užsidegti, bet aš manau, kad jis, kaip ir daugelis žmonių dabar, pakvaišo dėl sveikatos. Tačiau jis gerai moka. Grynais, taigi nereikia sukti galvos dėl pajamų mokesčio.

– Jis tau moka?

– Žinoma. Argi manai, kad dirbčiau veltui? Gaunu keturis dolerius už valandą.

Senais laikais šitie vyrai padėjo vienas kitam statyti namus už dubenėlį kopūstų sriubos ir pusbutelį viskio. Mane nuliūdino, kad dabar jie padėjo vienas kitam už pinigus, ir nustebino, kad tėvas sutiko jiems mokėti.

Mediena ir stiklas netilpo į garažą, todėl gulėjo sukrauti netoliese. Be to, šalia atremti į tvorą stovėjo paketas aliuminio lakštų ir du tuzinai aliuminiu plakiruotų langų. Galbūt jis suplanavo paversti priestatą šiltnamiu. Garaže nuo ore sklandančių pjuvenų beveik nieko nesimatė, tik seniai tarsi nykštukai zujo su respiratoriais. Aš net neįtariau, kad tėvas žino, kas yra respiratorius. Galbūt iš tikrųjų tai buvo tik deguonies kaukės seniems kledarams su emfizema.

Tėvas nusiėmė savo respiratorių ir papūtė švilpuką, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo. Pjūklų zirzimas ir plaktukų kaukšėjimas nutilo.

– Gerai, vyrai. Metas pietauti. Susitiksime po valandos.

– Tu duodi jiems valandą pietums? – paklausiau Senio, kai jis išėjo iš garažo.

– Kai kuriems mano senukams reikia nusnūsti.

– Ką jie valgo?

– Taupieji pietus atsineša, kiti važiuoja pietauti į „Kentucky Fried Chicken“ ar „McDonald‘s“.

– O kaipgi kopūstų sriuba?

– Kas tau terliosis su sriubomis? Nėra laiko. Eikš, pasėdėsime sode.

Senis nusivedė mane prie kėdžių kieme. Paskui jį sekė pjuvenų debesis. Atsisėdęs kyštelėjo ranką į vidinę kišenę ir išsitraukė seną odinį maišelį su užtrauktuku. Išsiėmė iš jo pypkę ir pradėjo kimšti tabaką.

– Vėl pradėjai rūkyti?

– Padeda nuimti įtampą, – pasakė jis.

– O kas tau ją sukelia?

– Atsakomybė už visus šiuos darbus.

– Kaip tik apie tai norėjau pakalbėti.

– Tai kalbėk. Negaliu tau skirti visos dienos. Man reikia šiek tiek užkąsti prieš prasidedant popietinei pamainai.

– Klausyk, tėti, suprantu, koks svarbus tau šis sumanymas plėsti namą, bet manau, kad iš to nieko neišeis. Mes juk ne senojoje šalyje. Čia, kai vaikai užauga, jie išsikelia. Aš negaliu grįžti gyventi su jumis, o Tomas dega troškimu išsikelti. Tai nereiškia, kad mes tavęs nemylime ar nenorime matytis. Tiesiog turime gyventi atskirai. Mes gimėme ir užaugome šioje šalyje. Mūsų padėtis kitokia. Turime gyventi taip, kaip gyvena čionykščiai žmonės.

Senis pažiūrėjo į savo laikrodį.

– Supranti, ką sakau? – pasitikslinau.

– Žinoma, suprantu. Aš tik alkanas. Baigei?

– Sakau tau, kad negrįšiu gyventi su jumis.

– Aš supratau. Tai viskas?

– Nepyksti?

– Kodėl turėčiau pykti? Vien pamatęs tavo veidą iš karto supratau, kad nenorėsi. Tiesą pasakius, geriau pagalvojęs aš pats atsisakiau to sumanymo. Džeris imtų man nurodinėti. Kas norėtų būti varinėjamas?

Tai buvo lengviau, negu aš galvojau. Jis ramiai papsėjo savo pypkę.

– Ką darysi su tais senukais, kurie dirba garaže? Atleisi?

– Nieku gyvu. Jie puikiai dirba ir nedaug prašo.

Jis toliau pūtė dūmą. Dabar, kai atrodė, kad tėvo protas gęsta, pajutau jam keistą švelnumą…

– Negali toliau samdyti šitų vyrų namui plėsti, jeigu niekas nesikels čia gyventi. Jums nereikės papildomos erdvės, – pasakiau lėtai ir aiškiai, norėdamas būti tikras, kad tėvas supras.

– Kas sakė, kad jie stato namo priestatą?

– Gerai, tai ką, po velnių, jie daro tame garaže?

– Nesikeik mano akivaizdoje. Parodyk šiek tiek pagarbos vyresniesiems. Aš gaminu langus. Klausyk, laikai pasikeitė. Kai dirbau statybose, kiekvieną langą užsakovams gamindavome vietoje. Dabar langai yra gaminami gamyklose, o vietoje tik įstatomi. Bėda ta, kad dauguma langų gaminami gamyklose, kuriose veikia profsąjunga, bet statybininkai visada bando sumažinti išlaidas. Tai yra smulkus versliukas – panoraminių langų garaže nepagaminsi, bet statybininkai džiaugiasi, galėdami nors ką pigiau gauti. Aš moku seniams pakankamai, kad jie nepurkštautų, bet perpus mažiau negu profsąjungos gamyklos. Tai, ką uždirbu, lieka kišenėje.

– O kaip komercinės veiklos nuostatai? Priemiestyje draudžiama steigti dirbtuves. Jeigu mokesčių inspektoriai suuos apie šį versliuką, jie nulups nuo tavęs devynis kailius.

– Nesuuos, nesijaudink. Kaimynų visą dieną nebūna namie. Nors tiek naudos iš to feministinio sąjūdžio. Dabar dirba net moterys, taigi triukšmas niekam netrukdo. O dėl mokesčių inspekcijos – svarbiausia per daug neišplėsti verslo. Aš pats atsivežu medžiagų, nedideliais kiekiais sukrovęs jas mikroautobuso gale. Štai kodėl man reikėjo naujų amortizatorių. Svarbiausia – nepasiduoti godumo pagundai. Ėmiausi šio verslo ne tiek dėl pinigų, kiek norėdamas susirasti užsiėmimą senatvėje.

– Kodėl apie tai nesakei motinai?

– Tiesą sakant, ji šiek tiek sustabarėjo, nenori jokių pokyčių. Bet tu nesijaudink. Kai tik ji pamatys, kad iš to uždirbu papildomų pinigų, bus patenkinta. Galbūt ji net nutars anksčiau išeiti į pensiją.

Stebėdamasis žiūrėjau į jį, ramiai papsintį savo pypkę.

– Ką dar norėjai paklausti? – pasiteiravo jis.

– Manau, kad tai beveik viskas.

– Dabar neturiu daug laiko pokalbiams. Užeik savaitgalį, kai būnu laisvas. Tiesa, gal galėtum padaryti man paslaugą.

Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė piniginę.

– Dabar turiu šen ten paskambinti. Nupirk man didelį „McDonald‘s“ mėsainį ir bulvyčių, gerai? Grąžą gali pasilikti sau.

TEMPUS FUGIT

Senis mirė, dėl to negalėjo būti jokių abejonių.

Važiavau per Vestoną aplankyti motinos. Miestas pasikeitė. Dar mano vaikystės laikais iš miestelio jis virto Toronto pakraščio rajonu. Paskui, metams bėgant, rajono ribos nusitrynė. Sunku buvo pasakyti, kur jis prasideda ir kur pasibaigia. Dabar prie magistralės įsikūrė parduotuvė automobilistams, senajame bulvare pridygo pigių parduotuvių. Greitai visas žemynas virs viena didele prekybos alėja. Senajame Vestono centre nebeliko drabužių salonų, kur mano teta Ramona galėjo įkeisti savo ateitį, ir buitinės technikos parduotuvių, kur tėvas galėjo pirkti išsimokėtinai.

Miesto taryba nutarė taupyti pinigus viešųjų paslaugų sąskaita ir atrodė, kad išlaidų mažinimą pradėjo nuo Vestono.

Vėjas po gatvę gainiojo saldainių popierėlius, tarsi filmo „Paplūdimys“ scenoje. Palei Vestono kelią dabar stovėjo dviejų tipų namai socialiai remtiniems žmonėms. Vieni buvo skirti pagyvenusiems, o kiti – iš pašalpų gyvenančioms šeimoms, kurias sudaro daugiausia motinos ir jų paaugliai vaikai. Seniai vaikščiojo išsigandę. Jie buvo it trapūs laivai, kuriuos lengvai galėjo sudaužyti kokių nors nepatenkintų paauglių guotas. Toks miesto planavimas galėtų pasirodyti juokingas, jeigu nežinotum, kad ir pats pasensi.

Įsukau į gatvę, kurioje gyvena motina. Senųjų obelų sodų nelikę nė pėdsako. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje miestą išklojo šaligatviais ir pasodino medžių – vienoje pusėje klevų, kitoje – žemaūgių vyšnaičių. Prieš dvidešimt metų čia matėsi iš suraustų purvynų stirksančios plytų dėžės. Viskas aplinkui atrodė žalia ir nauja. Tada su šia vieta sieta nemažai vilčių. Tai buvo laikas, kai mes grioviais tekančiu vandeniu plukdėme medines valteles. Miestas užlygino griovius ir nutiesė šaligatvius, bet kažkur giliai po jais vis tiek tekėjo vanduo.

Mano vaikystės žemėlapis pasikeitė; ankstesniuosius kaimynus keitė nauji. Betoniniame name su netinkuotomis išorinėmis sienomis, kuriame kadaise gyveno Laimai, dabar įsikūrė kažkoks advokatas su šeima. Senis Laimas, išvarydavęs savo dukteris į verandą, jeigu jos imdavo elgtis įžūliai, prasigėrė, o jo namas dabar priklausė advokatui, kuris leido savo vaikus į privačią mokyklą. Italų bakalėja, kuri atrodė tokia egzotiška su savo alyvuogėmis ir prosciutto, tapo išeivių iš Vest Indijos bakalėja. Rajone apsigyvenę turbanuoti azijiečiai ir buvę valtininkai vietnamiečiai spoksojo pro panoraminius langus, tarytum nesusigaudydami, kaip čia atsidūrė. O juk anksčiau svetimšaliai čia buvome mes. Nuo tokių pokyčių svaigo galva.

– O ko tu tikėjaisi? – pasakė Senis iš savo vietos keleivio pusėje.

Jis pasirodydavo nereguliariai. Nenujausdavau, kada tai gali atsitikti. Žodis „pasirodydavo“ ne visai tikslus. Jis tiesiog būdavo. Jis buvo įsikandęs pypkę, bet neprikimštą tabako. Girdėjau, kaip gurgia pypkės kote susikaupusi nikotino derva.

– Tempus fugit, – pasakė jis.

– Tu gi nemokėjai lotynų kalbos.

– Tavo motina visada norėjo švytuoklinio laikrodžio, bet aš taip ir neprisiruošiau jį nupirkti. Tačiau mėgdavau apžiūrinėti tokius laikrodžius. „Eaton“ parduotuvėje ant švytuoklinių laikrodžių visada būdavo užrašas tempus fugit. Be to, didžiąją savo gyvenimo dalį dalyvaudavau mišiose, kurias laikydavo lotynų kalba. Manai, kad dalis žodžių neįstringa galvoje? Pomirtiniame gyvenime visi kalba lotynų kalba, nes juk reikia kokios nors lingua franca.

– Tu esi tik gabalas nesuvirškintos jautienos, – pasakiau aš jam.

– Citata iš Dikenso. Tu visada žavėjaisi anglais. Ne taip kaip Tomas, bet vis tiek. Ponui Teilorui tai padarytų įspūdį.

Po mirties jis pasidarė švelnesnis. Vis dar laidė siutinančius komentarus, bet bent jau nebegėrė.

Kai motina atidarė man duris, pamačiau, kad ji vilki tamsiai pilku kostiumėliu.

– Kur nors susiruošei? – paklausiau aš.

– Ne. Kodėl taip pamanei?

– Dėl tavo apsirengimo. Tu tokia išsipuošusi.

– Aš laukiu svečių.

– Nuo kada aš svečias?

– Ne tave turėjau galvoje. Aš laukiu dar vieno žmogaus.

Mirus Seniui namai pasikeitė. Nebetvyrojo keptos kiaulienos, kopūstų ir kotletų kvapas. Motina valgydavo ne daugiau kaip zylė. Visur kvepėjo Pine Sol valikliu.

Ji nuėjo į virtuvę užkaisti kavos.

– Cukraus į kavą nedėjau, – pasakė ji sugrįžusi.

– Kodėl?

– Nes vartoti cukrų nesveika. Sveiko maisto knygose jis vadinamas Baltąja mirtimi.

– Aš nemėgstu karčios kavos.

– Man regis, turiu šiek tiek Nutrasweet.

– Tu vis dar kepi tortus „Napoleonus“?

– Turėtum žinoti. Tu juos valgai.

– Jeigu teisingai atsimenu receptą, reikia dviejų puodelių cukraus.

– Dabar vietoj cukraus naudoju medų. Perku jį urmu sveiko maisto parduotuvėje.

Cukraus ji neatnešė, pats keltis nenorėjau, todėl gurkšnojau kartų skystį.

– Skambino Džeris, – tarė motina.

– Kas naujo pakrantėje? – paklausiau angliškai.

– Kokia juokinga frazė. Taip žmonės kalbėdavo prieš dvidešimt metų.

– Kur tavo humoro jausmas?

– Tavo tėvas išnaudojo visą, kiek tik turėjau.

Kažkas pabeldė į duris, ir motina nuėjo jų atidaryti. Ji grįžo su ponu Teiloru.

– Sveikas, Deivai. Priimk pavėluotą užuojautą, – pasakė jis ir aš paspaudžiau jo ištiestą ranką.

Tai yra jos svečias? Ponas Teiloras – kaimynas, ne svečias. Prieš sėsdamasis jis šiek tiek timptelėjo aukštyn savo kelnių klešnes, o atsisėdęs palinko į priekį, pasidėjo rankas ant kelių ir laikė nugarą tiesiai, neliesdamas kėdės atlošo. Turbūt bijojo išsitepti marškinius. Net senatvėje jo marškiniai tviskėjo baltumu. Mirus žmonai, jis turbūt pradėjo naudotis skalbyklos paslaugomis. Motina nuėjo atnešti kavos ir jam.

– Vis dar dirbi ledo ritulio treneriu? – paklausė ponas Teiloras.

– Dabar esu teisėjas.

– O, taip, žinoma. Man sunku atsiminti naujoves. Senatvė.

Teilorui kalbant jo galva šiek tiek tirtėjo. Pirmieji Parkinsono ligos požymiai, pamaniau aš. Bet jis laikėsi tarsi princas Pilypas.

– Pusės žmonių, kurie gyvena mūsų gatvėje, net vardų nežinau. Padėtis Vestone blogėja kiekvieną dieną. Keičiasi rajono pobūdis, jeigu supranti, ką turiu galvoje.

– Prie makaronių ir pakistaniečių jau seniai įpratau. Bet dabar priviso labai daug spalvotųjų. O dipukų jau ir neatskirsi – tarsi iš akies traukti kanadiečiai, – pasakiau.

– Nebūk šiurkštus, – skubiai sudraudė mane motina mūsų kalba.

Ji grįžo nešdama kavą. Ponas Teiloras labai atidžiai pažvelgė į mane, bet aš nei šypsojausi, nei raukiausi. Jis buvo nutaisęs mandagią šypseną, tačiau elgėsi atsargiai, tarsi turėdamas pranašumą. Tik niekaip nesupratau, koks galėtų būti tas pranašumas. Valandėlę pakalbėjęs apie mano tėvą, jis grįžo prie ankstesnės temos – kad rajonas keičiasi ir tampa pavojingas. Kalbėjo ir apie tai, kaip sunku vienam išlaikyti namą, ypač moteriai.

Pastebėjau, kad klausydamasi jo motina linkčiojo ir šypsojosi truputį daugiau negu derėjo. Kodėl ji buvo tokia maloni šiam žmogui?

– Kiek mėnesių praėjo nuo to laiko, kai jūsų vyras mus paliko? Keturi? – paklausė ponas Teiloras.

– Šeši.

– Laikas bėga taip greitai.

– Tempus fugit, – pasakiau aš.

Ponas Teiloras vėl atidžiai pažiūrėjo į mane, o paskui kreipėsi į motiną.

– Džiaugiuosi, kad nesiėmėte skubotų veiksmų, bet laikas eina ir jums reikėtų pagalvoti, kaip toliau tvarkytis gyvenimą.

– Aš daug apie tai galvojau, – pritarė motina.

Nesitikėjau tokių jos žodžių.

– Žinoma, žinoma. Natūralu, kad galvojate apie ateitį. Jums prieš akis dar daug gražių metų. Kaip tik apie tai norėjau pakalbėti. Turite puikų namą ir jeigu kada nors sumanytumėte jį parduoti, norėčiau, kad būtumėte tokia maloni ir leistumėte man pirmajam pateikti kainos pasiūlymą.

– Jūs stebinate mane, pone Teilorai. Jūsų amžiuje pirkti antrą namą. Norite investuoti?

Ponas Teiloras labai santūriai nusijuokė.

– Ne, kur jau ten. Mano sūnėnas neseniai vedė. Jis ieško namo mūsų rajone. Šiek tiek paremontavus ši vieta puikiai tiktų jam ir jo žmonai. Aš senstu ir, tiesą pasakius, mirus žmonai jaučiuosi vienišas. Mano amžiuje sunku susirasti gyvenimo palydovą, nors labai norėčiau gyventi su kuo nors. Kadangi romantiškų santykių tikėtis nėra ko, bent jau giminės gyvens netoliese.

– O kodėl manote, kad romantiški santykiai neįmanomi? – pasiteiravo motina.

– Sunku surasti tinkamą žmogų nugyventi likusią gyvenimo dalį.

– Suprantu, ką turite galvoje, – atsiduso ji ir pažvelgė pro langą.

Net kamuojamas senatvinės silpnaprotystės ponas Teiloras buvo pavojingas. O motinos elgesys man kėlė norą ir apsaugoti ją, ir sugriebus kaip reikiant papurtyti. Galiausiai nepadariau nieko. Jaučiausi taip, tarytum būčiau įspraustas į kažkokį senų žmonių poravimosi ritualą.

Laukdamas, kol motina baigs kalbėtis su ponu Teiloru, nusileidau į rūsį apžiūrėti tėvo įrankių. Pirštais liečiau nusidėvėjusią medinę rankinio grąžto rankeną ir tarsi perbraukiau obliumi keletą kartų per darbastalį. Pamaniau, kad reikės paprašyti motinos atiduoti man keletą įrankių ir vėl užuodžiau pypkės tabako kvapą. Senis grįžo.

– Verčiau nusipirk elektrinių įrankių. Gerų gamintojų, tokių kaip Makita arba Sears.

Kiti vaiduokliai duodavo svarbių patarimų. Tėvas rūpinosi prekių ženklais.

– Ten, svetainėje, ji tave išduoda.

– Ji tavo motina. Prašau jos neįžeidinėti.

Išgirdęs, kad ponas Teiloras išeina, grįžau į svetainę pas motiną.

– Nežinojau, kad ketini parduoti namą.

– Tai viena iš galimybių. Man nereikia tiek daug vietos ir niekas nenorės nuomotis priemiesčio namo aukštą. Jeigu nusipirkčiau kooperatinį butą mieste, galėčiau dažniau naudotis metro.

Žodžius „galimybės“, „priemiestis“, „kooperatinis butas“ ir „metro“ ji pasakė anglų kalba. Mūsų kalbą plovė laikas. Mano žmona ir vaikai nemokėjo nė vieno jos žodžio.

– O kodėl nepardavus namo vienam iš savo vaikų? Ar niekada apie tai nepagalvojai?

– Džeris ir Tomas nebegyvena Toronte, o tau šis namas netiktų.

– Netiktų? Juk namas – ne kelnės, įprasčiau.

– Liaukis. Visada sakydavai, kad nekenti priemiesčių.

– Tomas taip sakydavo, ne aš. Bet parduoti ponui Teilorui? Džeris vis dar nekenčia jo kaip angies. Kodėl parduodi jam?

– Kodėl ne? Jo pinigai nė kiek ne prastesni negu kieno nors kito.

Daugiau apie tai nebekalbėjome. Nuėjau į virtuvę išplauti savo kavos puodelį ir pažiūrėti pro langą. Kiemas pasikeitė. Sodas buvo kitoks negu mano vaikystės ir paauglystės laikais (didžiąją dalį vejos dabar užtamsino pora klevų). Ištiesiau ranką virš kriauklės ir paliečiau palangę. Šį langą sumeistravo Senis; tais laikais jie dar nebuvo gaminami iš anksto.

Galbūt aš net padėjau jam. Didžiąją dalį savo vaikystės praleidau stovėdamas prie tėvo, kai jis dirbo, kad galėčiau palaikyti lentos galą, jei prisireiktų.

– Manau, reikėtų nukepti tą kalės vaiką, – pasipiktino Džeris, kai paskambinau jam į Vankuverį. Jis buvo nekilnojamojo turto agentas. 1981 metais Vankuveryje nekilnojamojo turto paklausa buvo didelė. Jis pardavinėjo namus greičiau negu greito maisto virėjas kepė blynus, ir iš kiekvieno sandėrio susižerdavo į kišenę gražų pinigą.

– Ji vieniša, – pasakiau aš. – Argi atimsime iš jos kelerių pastarųjų metų laimę?

– Aš ir nesirengiu atimti iš jos laimės. Kuo tu mane laikai, Hamletu?

Jis lukterėjo minutėlę, bet aš nieko nesakiau.

– Kas yra? – nusistebėjo jis. – Mokykloje neskaitei Hamleto?

– Tai buvo prieš daugelį metų.

– Tau derėjo stropiau mokytis.

– Gal liausiesi kalbėti apie mano išsimokslinimą ir grįši prie reikalo?

– Gerai. Štai ką tau pasakysiu. Atvyksiu į Torontą ir viską sutvarkysiu, bet žinok, jog tai iš tikrųjų mane užknisa.

– Ką turi galvoje?

– Sprendimas akivaizdus, bet turiu skristi per visą šalį, kad tuo pasirūpinčiau. Kodėl tu apie tai nepagalvojai?

– Apie ką nepagalvojau?

– O Viešpatie.

Jis padėjo telefono ragelį.

Motinai pasirodė keista, kad Džeris taip greitai vėl apsilankė. Paprastai jis pasirodydavo tik kartą per metus. Bet ji džiaugėsi vėl jį matydama ir paruošė jo senąjį kambarį.

– Ką aš turiu daryti? – paklausiau, kai mudu likome dviese. – Koks planas?

– Tiesiog būk pasirengęs atvykti, kai pakviesiu. Viską apgalvojau. – Antradienį vakare jis paskambino, ir, kaip lieptas, atskubėjau.

– Kas čia vyksta? – tūžmingai paklausė motina, atidariusi man duris.

Šį kartą ji vilkėjo tamsiai mėlyna suknele ir į ausis buvo įsivėrusi perlų auskarus.

– Nežinau. Džeris sakė atvažiuoti.

– Jis pakvietė kažkokį paslaptingą svečią. Aš sutvarkiau namus, sutepiau sumuštinių, bet nežinau, kas apsilankys. Jaučiuosi tarsi žaidime, kur reikia atspėti, kas yra laidos svečias.

Išgirdome, kaip į kiemą įsuko Džerio automobilis ir sužiurome pro langą, nekantraudami pamatyti, ką jis atvežė. Džeris išlipo pirmas, paskui priėjo prie keleivio pusės ir atidarė duris. Iš automobilio kyštelėjo kaulėta ranka ir įsitvėrė durų rėmo. Kad ir kas sėdėjo automobilyje, jis buvo neįgalus. Džeris pagaliau pasilenkė ir ištraukė iš automobilio kažkokį senį, kuris vos ant jo neužvirto, bet šiaip taip išlaikė pusiausvyrą. Jis buvo žilų retų plaukų, vilkėjo apdribusiu kostiumu ir šiek tiek kūprinosi. Džeris norėjo prilaikyti jį už rankos, bet senis mostu atsisakė jo pagalbos.

Džeris pristatė jį kaip poną Batą, mūsų parapijos senelių namų gyventoją, kuris atvyko parodyti savo pagarbą. Ponas Batas, vos sulaukęs, kol pasibaigs pristatymas, nukėblino pro mus seno tėvo krėslo link ir atsisėdo.

– Atsiprašau, mano kojos silpnos, negaliu ilgiau stovėti, – pasiteisino jis. – Aviu naujais batais ir man labai gelia kojas. Kaip jie jums?

Mes nusekėme paskui jį į svetainę.

– Labai gražūs, – pasakė motina.

Tai buvo juodi suvarstomi pusbačiai – blizgėjo keistai, tarytum būtų apvynioti lipnia „Saran Wrap“ plėvele.

– Jie pagaminti Taivane. Aštuoniolika dolerių, o atrodo taip, tarsi kainuotų aštuoniasdešimt.

– Gal norėtumėte kokteilio, pone Batai? – paklausė Džeris.

– Kokteilio? Negeriu jau aštuonerius metus. Gydytojas neleidžia.

– Kavos puodelį?

– Nuo kavos visą naktį neužmiegu.

– Gal limonado?

– Negaliu pakęsti burbulų. Duokite man stiklinę paprasto vandens, be ledo.

Aš nusekiau paskui Džerį į virtuvę.

– Kas, po galais, šitas senis? – paklausiau.

– Pretendentas. Pamaniau, suteiksiu motinai galimybę pasirinkti tinkamesnį jaunikį.

– Jis turbūt penkiolika metų už ją vyresnis.

– Dešimt, bet koks skirtumas? Ne tai svarbiausia. Prieš keletą dešimtmečių šitas senis uždirbo daugybę pinigų iš nekilnojamojo turto. Jis turėjo keletą pensionų kaip tik toje vietoje, kur buvo tiesiama nauja metro linija, ir kai jie buvo nusavinti, miestas atseikėjo jam apvalią sumelę. Tada jis nusipirko kažkokių akcijų už skatikus ir uždirbo krūvą pinigų. Jis tikras turtuolis.

– Nemanau, kad tas žmogus tinkama pora mamai.

– Tai tik pradinis mano siūlymas. Senelių namuose pilna tokių „erelių“. Kažkuris iš jų tikrai tiks.

Mes pasiėmėme savo gėrimus, vandens ponui Batui ir grįžome į svetainę. Pokalbis buvo visiškai vienašalis. Motina kalbėjo, o ponas Batas apžiūrinėjo ją nuo galvos iki kojų tarsi naują telyčią.

– Koks, – pagaliau paklausė ponas Batas, – jūsų požiūris į moterų teises?

Motina priekaištingai pažvelgė į mus.

– Aš jau šiek tiek per sena domėtis tokiais dalykais. Bet iš esmės esu už moterų teises. Kai prieš trisdešimt metų išėjau dirbti, daugelis kaimynų varstė mane smerkiančiais žvilgsniais. Jie kaltino mane palikus savo vaikus.

– Jūs dirbote?

– Taip.

– O, štai kuo man patinka etninės moterys. Augina vaikus, tvarko namus ir dar dirba. Dabar tokių jau neberasi. Šiuolaikinės moterys samdo valytojas ir aukles. Visiškas išlepimas. Švaisto pinigus į visas puses, nors šiek tiek pasistengusios ir pasitvarkiusios galėtų užsitikrinti turtingą senatvę.

– Jūs vedęs, pone Batai?

– Tam tikra prasme buvau vedęs. Vedžiau senojoje šalyje, bet karas mudu su žmona išskyrė. Ji ištekėjo antrą kartą. Dabar jos vyras miręs ir ji rašo man laiškus, maldaudama pasiimti ją į Vakarus. Cha! Lažinuosi, kad nori, jog pasiimčiau ir jos vaikus. Moterys žiūri į mane kaip į pinigų maišą, ponia. Aš turėjau daugiau pasiūlymų tuoktis negu kokia nors jauna gražuolė. Kiek manote, vertas šis namas?

Vakaras nenusisekė. Po dviejų valandų ponas Batas paprašė Džerio atnešti iš automobilio jo lagaminėlį ir, pasiėmęs jį, nukėblino laiptais į tualetą antrame aukšte. Belaukdama, kol jis sugrįš, motina varstė mudu su Džeriu rūsčiais žvilgsniais. O laukti teko ilgai, labai ilgai.

– Gal jį tualete ištiko širdies priepuolis, – pagaliau pasakė motina.

Bet po akimirkos išgirdome atsiveriant tualeto duris, paskui nuleidžiamo vandens šniokštimą. Nusistebėjau, kad jis pirma atidarė duris ir tik tada nuleido vandenį. Ponas Batas sunkiai lipo laipteliais žemyn, bet į svetainę negrįžo. Jis atsistojo tarpdury ir paprašė Džerio parvežti jį namo.

– Ačiū, ponia, už vandenį. Apie savo sprendimą pranešiu jums po savaitės.

Džeris ignoravo piktus motinos žvilgsnius. Aš išvykau tuo pačiu metu, nes po šio vizito bijojau likti su motina vienas.

– Šeštadienio vakarą bažnyčios rūsyje bus šokiai, – pranešė Džeris telefonu. – Būk ten. Aš nupirkau bilietus mums trims.

– Mudu su Džoana susitarėme eiti į svečius.

– Atšauk vizitą. Pasakyk jai, kad šeimoje kilo nepaprastoji padėtis. Kažką reikia daryti ir skubiai. Kai tik aš išvykstu ko nors nupirkti, tučtuojau prisistato ponas Teiloras. Man kyla pagunda palikti įjungtą magnetofoną svetainėje, kad sužinočiau, ką jie kalba.

– Gal turėtum palikti jį miegamajame.

– Jeigu dar kartą taip pasakysi, gausi į snukį.

– Tau jau beveik keturiasdešimt metų. Tave gali ištikti širdies smūgis.

– Tik nedemonstruok man savo sąmojingumo, gerai? Stirksodamas čia aš prarandu tūkstančius.

– Ką ji sakė apie poną Batą?

– Tas kalės vaikas nelaiko šlapimo. Tualete jis pasikeitė savo sauskelnes, o senąsias paliko kyšoti iš šiukšlių kibiro.

Bažnyčios rūsyje rengiamuose šokiuose nesilankiau dvidešimt metų. Išskyrus paauglius, kurie tiekė maistą, mudu su Džeriu ten buvome jauniausi lankytojai. Kai kurios moterys vilkėjo suknelėmis, siekiančiomis grindis (tokios buvo madingos prieš penkiolika metų). Muzikantai, grupė „Rendis ir linksmieji vyrukai“, savo žvilgančiais saksofonais ir akordeonais smagiai skėlė polkas, valsus ir tango, kurie būtų atrodę senamadiški net laidoje „Vakaras su Lorensu Velku“.

– Kurių galų mes čia atėjome? – paklausė motina.

– Smagiai praleisti laiką. Nagi, eime pašoksime.

Muzikantai grojo Vienos valsą.

Džeris visada vilkėdavo gerais kostiumais ir atrodė kaip pasiturintis sūnus, rodantis dėmesį motinai šokių aikštelėje. Aš kone girdėjau, kaip prie stalų sėdinčios ponios skundėsi viena kitai, kokie netikę jų pačių vaikai. Džeris šokdamas rėžė plačius ratus šokių aikštelės pakrašty ir šokio žingsniu praėjo pro kiekvieną stalą. Motina irgi atrodė neblogai, ir jis pasirūpino, kad visi susirinkusieji, sėdintys prie stalų, galėtų gerai ją apžiūrėti.

Netrukus prasidėjo paradas. Nežinau, ar Džeris buvo susitaręs su visais vyrais, ar jie rodė dėmesį savo iniciatyva, bet motina beveik neturėjo laiko pasėdėti, o kai atsisėsdavo, prie jos tuoj prieidavo vyrai pasikalbėti.

Gydytojas Diuda buvo pasiturintis urologas, vos prieš dvejus metus netekęs žmonos. Netrukus po jos mirties jis ėmė dažytis plaukus, norėdamas sugrąžinti jiems jaunystės laikų spalvą, ir užsiaugino siaurus ūselius. Gydytojas Diuda nepaprastai mėgo tango. Penkias minutes pablaškęs motiną po šokių aikštelę, jis grįžo prie mūsų stalo.

– Sveiki, berniukai, – pasisveikino. – Ilgai nesimatėme.

Jis buvo skautų berniukų vadovas, taigi gana gerai jį pažinojome. Motina šypsojosi kaip mėnulis, o šis nuėjo prie baro užsakyti mums gėrimų.

– Koks malonus vyras, – pasakė motina.

Džerio veidas irgi spindėjo. Gydytojas Diuda, grįždamas su gėrimais, man mirktelėjo.

– Dabar klausyk, Džeri, – tarė daktaras. – Tavo motina sakė man, kad turi šiokių tokių problemų dėl prostatos. Paklausyk mano patarimo. Neleisk problemai įsisenėti. Užeik pas mane pasikonsultuoti. Tu per jaunas sirgti tokia liga. Gal tai tik infekcija, bet gali būti ir vėžys. Jį galima išgydyti, jeigu diagnozuosime pakankamai anksti. O jeigu prostata tik paūmėjusi, užteks praplėsti šlapimtakį, ir bėdos kaip nebūta. Šiuolaikiniai gydymo metodai labai pažangūs. Tai jau nesukelia impotencijos.

Sprendžiant iš motinos veido išraiškos, jai tikrai buvo smagu.

– Nieko neišeis, – pasiskundė Džeris telefonu. – Ponas Teiloras lankosi dažniau. Motina vis kažko išvažiuoja į miestą, man nieko nesako. Ji kažką slepia. Gal jie rengiasi tuoktis?

– Nepavyko iškamantinėti?

– Ji niekada manimi pernelyg nepasitikėjo.

– Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

– Metas mums imtis ryžtingų priemonių. Negaliu čia praleisti viso savo likusio gyvenimo, bandydamas atvesti ją į protą. Teks skambinti Tomui.

Mūsų brolis Tomas dirbo mokytoju privačioje vidurinėje mokykloje Masačiusetse.

– Ir kokia iš to nauda?

– Ji visada būdavo jam nuolaidi. Mes pasisodinsime jį kartu prie stalo, aš sugalvosiu, ką ir kaip sakyti, Tomas ją pagraudins, ir ji prisipažins.

– O koks mano vaidmuo?

– Gal tau scenarijų parašyti?

– Na ir nesakyk, bala tavęs nematė.

– Tu kartais būni jautrus kaip mimoza. Mane tai erzina. Aš skambinu Tomui. Pasakysiu, kad šį savaitgalį atvažiuotų. Tikėkimės, jis padės, nes man reikia grįžti į Vankuverį. Ši šeimos problemėlė man smarkiai kerta per kišenę.

– Jėzau Kristau, galima apsivemti į jį pažiūrėjus, – pasakė Džeris, kai atvažiavau į oro uostą. Tomas jau stovėjo prie terminalo durų. Mūsų jaunėlis brolis mūvėjo velveto kelnėmis ir vilkėjo tvido švarku su odiniais lopais ant alkūnių. Iš burnos jam stirksojo rūkstanti lenkta pypkė.

Džeris išlipo iš automobilio šiam dar nesustojus.

– Tu kas, Šerlokas Holmsas? Rengiesi tarytum koks sušiktas Anglijos mokytojas.

– Docentas.

– Ką?

– Gavau darbą privačioje mokykloje. Dabar mane vadina docentu. Žinoma, formaliai aš ne docentas, bet laikui bėgant juo tapsiu.

– Tik nesprok besipūsdamas.

– Aš irgi džiaugiuosi tave matydamas.

– Nekreipk į jį dėmesio, – pasakiau Tomui. – Jis šiek tiek suirzęs dėl mamos.

Mes visi susėdome į automobilį. Džeris pasisuko į mane.

– Aš suirzęs ne šiek tiek, o kaip reikalas. Taip rengdamasis Tomas siekia sukurti tam tikrą įvaizdį. Jis stengiasi atrodyti kaip anglas.

– Ką pasakei? – ramiai paklausė Tomas angliškai.

– Girdėjai, ką pasakiau.

– Kalbėk angliškai. Aš nebesuprantu tos kalbos.

– Tu nesupranti? – paklausė Džeris.

– Aš pamiršau tą kalbą.

– Tai neįmanoma.

– Na, aš neturiu galimybių ja kalbėti ir ji nėra tokia kaip, pavyzdžiui, prancūzų kalba. Už tai, kad ją moki, paaukštinimo negausi. Aš nesirūpinu gaivinti jos įgūdžių.

Džeris valandėlei susimąstė.

– Žinote, kuo man labiausiai nepatinka tėvynės pavadinimas? – pagaliau tarė jis.

– Kuo?

– Tuo, kaip jis skamba.

– Pavadinimas kaip pavadinimas, – pasakiau.

– Taip, bet anglų kalba jis skamba anachronistiškai.

– Lithuania, – ištariau garsiai.

– Džeris teisus, – pasakė Tomas. – Pavadinimas rėžia ausį. Ir niekas nežino, kur ji yra. Tai yra viena iš neegzistuojančių šalių.

– Ir liks tokia visada, – pasakė Džeris. – Geležinė uždanga nenukris dar šimtą metų. Mane siutina pats žodžio skambesys. Viskas dėl galūnės. Visų keistų šalių angliški pavadinimai turi panašią juokingą galūnę: Bulgaria, Albania, Estonia, Lusitania.

– Lusitania yra laivo, o ne šalies pavadinimas, – patikslinau.

– Taip, bet šis laivas pavadintas vienos Romos provincijos vardu, – nesutiko Tomas. – Džeris nori pasakyti, kad dėl tokio pavadinimo atrodo, jog mes esame kokios nors komiškos operos personažai. Išeiviai iš pramanytos šalies Lithuania skamba ne daugiau tikroviškai negu Ruritania.

– Tai tavo ausiai Norway skamba rimčiau negu Moldavia?

– Žinoma, – rėžė Džeris. – Argi šalies pavadinimas iš karto nesukelia tam tikrų asociacijų? Išgirdęs Germany, England arba France, iš karto supranti, kad kalbama apie rimtus dalykus, o jeigu išgirsti Tanzania, Romania arba Mongolia, atrodo, kad pasakojama kokia nors juokinga istorija.

– Mes kilę iš šalies-vaiduoklės, – konstatavo Tomas.

– Gana apie tai, – nukirto Džeris. – Kiekvieną kartą, kai aš ką nors pasakau, pokalbis virsta ginču. Mūsų mulkis brolis turi palenkti mamą savo kerais ir kuo greičiau. Šiandien arba niekada.

Džeris išdėstė planą. Po pietų turime pasakyti motinai, kad jos palankumas ponui Teilorui mums ne paslaptis. Tada įtikinti ją netekėti už jo.

– Įtikinti? Kaip? – paklausiau aš. – Negi sakysime: „Mama, būk gera, nesusidėk su tuo ponu Teiloru?“ O jeigu ji pasiųs mus velniop? Man šiek tiek nesmagu kalbėti su ja apie tokius dalykus.

– Mes turime išgelbėti ją nuo jos pačios, – pareiškė Džeris ir sukryžiavo rankas.

Mums privažiavus, ponas Teiloras stovėjo ant vejos savo priekiniame kieme, stebeilydamasis į motinos namą. Vos tik mus pamatęs, lyg nusikaltęs pamojavo ir grįžo į vidų.

Išvydusi Tomą, motina suskato aplink jį tūpčioti. Ji visada tūpčiodavo aplink savo vaikus, kurie gyveno ne Toronte. Nesubrendusiam žmogui dėl to galėjo kilti noras išvykti gyventi kur nors toli. Ji padengė stalą valgomajame ir pagamino sočius pietus – išvirė sriubios ir iškepė žąsį su kopūstais.

– Žąsis labai riebi, – pasakė ji. – Gal reikia nulupti odelę?

Aplinka prie stalo buvo įtempta. Mes žinojome bendrą puolimo planą, bet nebuvome apsisprendę, kas turi iššauti pirmąjį šūvį.

Motina iškepė „Napoleoną“ ir pastatė jį ant stalo greta likerio taurelių, į kurias papilstė „Cherry Heering“ likerio.

– Atvažiavę matėme poną Teilorą. Jis stovėjo ir žiūrėjo į tavo namą, – pagaliau išpoškinau, matydamas, kad ir Džeris, ir Tomas tyli it vandens į burną prisisėmę. – Mums įdomu, ką jis sumanė?

– Jūs, berniukai, visai kaip vaikai. Kol nepasirodė Tomas, nenorėjau nieko sakyti, bet jeigu jau taip knietėjo sužinoti, kodėl nepaklausėte?

– Manėme, kad tu užmezgei romaną. Tai kebli tema.

– Su kuo užmezgiau romaną?

– Su ponu Teiloru.

Ji prajuko. Tai buvo keistas juokas. Iš pradžių ji sukikeno kaip mokinė, o paskui ėmė kvatotis taip garsiai, kad man atrodė, jog ją girdi net kaimynai.

– Su tuo išdžiūvusiu medgaliu? Žinote, ką jis padarė vieną kartą? Nuėmė medvilninio pluošto siūlelį nuo mano apykaklės. Na ir šmikis. Visą šį laiką man taip įkyrėjo jaustis nuolatos jo stebimai iš kitos gatvės pusės, kad negaliu atsidžiaugti pagaliau nuo jo išsivadavusi.

– Išsivadavusi? – nesuprato Džeris.

– Aš pardaviau jam namą. Bijojau, kad man teks pabučiuoti seną kvailį, kad tik pagaliau pateiktų pasiūlymą, bet kai sutikau su pirma pasiūlyta kaina, jis pasipūtė kaip gaidys ir nužirgliojo namo. Dabar valgykite tortą.

– Pardavei namą? – pasibaisėjo Džeris. – Nepasitarusi su manimi?

– Teisingai.

– Nekilnojamojo turto kainos vis dar auga! Tai blogiausias sprendimas, kokį galėjai priimti šiuo momentu.

– Tėvas pastatė šį namą savo rankomis, – piktinosi Tomas, įnirtingai dūmydamas savo pypkę.

Jis atrodė kaip įpykęs dėstytojas – nei pridėsi, nei atimsi.

– Kiekviena plyta aplaistyta jo prakaitu ir krauju.

– Manau, kad aš irgi šiek tiek padėjau statyti šį namą, – atkirto motina.

– Kiek už jį gavai? – paklausė Džeris.

Ji pasakė.

– Et, galėjai gauti daugiau.

– Norėjau kuo greičiau užbaigti sandorį. Per trisdešimt dienų. Atsiskaitymas grynaisiais.

– Trisdešimt dienų nuo kada?

– Praėjo dvi dienos.

Aš jau sėdėjau svetimame name. Svaigulio jausmas sugrįžo.

– Tėvui širdis iš skausmo plyštų, – pasakė Tomas.

– Vis tiek nesuprantu, – tariau aš. – Kodėl nesakei mums?

– Bijojau, kad neprasitartumėte. Jūs visi taip liūdėjote dėl tėvo mirties. Aš taip pat liūdėjau. O šį reikalą turėjau sutvarkyti kuo greičiau. Baiminausi, kad nepradėtumėte džiūgauti ir nesugadintumėte sandorio.

– Tai kuo šis sandoris toks geras?

– Name priviso termitų. Kol kas nieko baisaus, bet jeigu jau jie pasirodo, problemų neišvengsi. Po kelerių metų gali tekti visiškai atkasti pamatus ir įrengti cheminį barjerą. Tai brangiai kainuoja. Aš dėl to jaučiuosi šiek tiek kalta, bet ponas Teiloras gauna gerą pensiją. Turbūt ir nemažų santaupų turi. Jo sūnėnas vis tiek viską paveldės. Jiems tai nebus didelis nuostolis.

Mudu su Tomu negalėjome atsikvošėti iš nuostabos, o Džeris džiūgavo.

– Mama, niekada nebūčiau pamanęs, kad tu tokia gudri.

Suvalgę po gabalėlį torto ir išgėrę keletą taurelių, aš, Džeris ir Tomas išėjome pasivaikščioti po senąjį rajoną, kol motina plovė indus. Jiems tai galėjo būti paskutinis kartas, kai matė šį namą. O aš galėjau atvykti į senąjį rajoną kada panorėjęs, tik abejojau, ar labai norėsiu, kai motina išsikels.

Mes kurį laiką pavaikštinėjome, kalbėdamiesi apie namą, apie motiną ir tėvą. Paskui pritrūkome žodžių.

Per visus šiuos metus nepasikeitė tik dangus. Net ir sutemus virš senojo Vestono priemiesčio pakibęs jo skliautas stulbino savo didybe ir, nors nebuvau matęs to daugelį metų, kiek žinojau, iš senosios Canadian Gypsum gamyklos kamino į tą dangų vis dar kilo balta dūmų plunksna. Nors Vestoną buvo sunku ir atpažinti, dangus liko toks pat.

– Įdomu, ką apie visa tai pasakytų Senis? – susimąstė Tomas.

– Jam tai patiktų, – patikino Džeris.

– Pagaliau pradėjau įsisąmoninti, kad jis mirė, – tęsė Tomas. – Kol mama gyveno tame name, vis laukiau, kad jis pakils iš rūsio savo sunkiu žingsniu.

– Žinote, kartais man tenka pjauti lentas, – pasakė Džeris. – Aš visas įsitempiu, per smarkiai spaudžiu ir pjūklas ima linkti. Tada prisimenu, kaip jis sakė leisti pjūklui atlikti darbą ir jo neprievartauti.

Dabar, praeičiai nugrimzdus į nebūtį, mes ketinome paversti ją tarsi kokia pasaka – saldžia ir romantiška.

– Senis varė mane iš proto, – tėškiau, ir šie žodžiai neilgam sustabdė meilius atsiminimus. Mes vėl valandėlę žingsniavome tylėdami.

– Žinai, – pagaliau pasakė Džeris. – Šiuo atžvilgiu turbūt žaidėme lygiosiomis.

– Kaip tai suprasti?

– Manau, kad mes irgi varėm Senį iš proto.

Tomas vis dar papsėjo savo pypkę. Trumpam pasirodė, kad užuodžiu kitokius, aitresnius, dūmus, kokius smilkdamas skleidžia žaliuose pakeliuose parduodamas Sail tabakas, kurį rūkė Senis.

Ir aš buvau beveik įsitikinęs, kad girdžiu iš jo pypkės sklindantį nikotino dervos gargėjimą.