ЛитагентVERSUS AUREUS59f8b6d0-226c-11e6-9c02-0cc47a5203ba Pleskai 9789955346104

Pleskai

Skiriu Rut

Pratarmė

2009 M. RUDENĮ PASIEKIAMAS SUSITARIMAS. Po kelerių metų derybų Stokholmo moderniojo meno muziejus priverstas grąžinti vokiečių ekspresionisto Emilio Noldės (Emil Nolde) paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ (Blumengarten (Utenwarf).

Paaiškėjo, kad XX a. septintame dešimtmetyje muziejaus direktoriaus Pontuso Hulteno (Pontus Hultén) iš Šveicarijos įsigytą paveikslą gaubia tamsi istorija. Kūrinys neaiškiomis aplinkybėmis dingo ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai Vokietijos žydų Doičų šeima (Deutsch) buvo priversta emigruoti iš nacistinės Vokietijos. Daugiau nei po penkiasdešimties metų, 2003-aisiais, šeimos palikuonys kreipėsi į Moderniojo meno muziejų ir paprašė grąžinti paveikslą. Prasidėjo ilgas konfliktas dėl meno kūrinio, apie jį kalbėjo ne tik Švedijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Į konfliktą, kuris, kelių tarptautinių žydų organizacijų nuomone, kenkia Švedijos reputacijai, įsitraukė ir vyriausybė.

Mano dėmesį iš karto patraukė ginčas – diskusijose Švedijoje jis atrodė ištrauktas iš konteksto. Mažiau nei prieš metus tapau apie meną ir kultūros politiką rašančio žurnalo „Konstnären“ vyriausiuoju redaktoriumi. Pradėjęs domėtis meno naujienomis, pamačiau, kad dalykai, kurie atrodė susiję su šiuo įvykiu Švedijoje, vis kartojasi. Paryžiaus Luvre, Niujorko „MoMa“, aukcionų namuose „Christie’s“ buvo aptikti Antrojo pasaulinio karo metais nacistų pavogti ir vėliau dingę meno kūriniai. Muziejai ir aukcionų namai apie tų kūrinių istoriją nieko nežinojo arba bent jau sakėsi nežinantys. Dažniausiai tai būdavo trumpas pranešimas laikraštyje, tačiau po kurio laiko ėmė ryškėti tam tikrų dėsningumų. Buvo kalbama ne apie pavienius, o apie šimtus meno kūrinių, kabančių ir parduodamų garsiausiose pasaulio meno įstaigose. Kilo klausimas, kaip jie ten pateko, kodėl niekas jų neaptiko anksčiau ir kodėl viskas ima aiškėti kaip tik dabar.

Mane pirmiausia domino, kaip daugiau nei prieš pusę amžiaus pavogti meno kūriniai vis dar gali sukelti konfliktą.

Prieš tai kelerius metus domėjausi kultūros vertybių vagystės klausimais, ekonominėmis, moralinėmis ir teisinėmis to pasekmėmis. Tiesa, tai buvo visai kita sritis. 2000 m. pasirodė mudviejų su Samu Sundbergu (Sam Sundberg) knyga „Holivudą apvogę švedų piratai“ (Piraterna – De svenska fildelarna som plundrade Hollywood). Joje kalbama apie internetinių švedų piratų veiklą. Tai visai kitokio pobūdžio vagystės, bet sąsajų yra.

Abiem atvejais susidurta su advokatais iš už Atlanto. Ilgos Amerikos teisės sistemos rankos siekia toli už šalies ribų. Dar vienas svarbus klausimas – kam priklauso teisės į kultūrą. Kilo konfliktas tarp pavienių individų teisių ir prieinamumo visiems.

Vis dėlto mane labiausiai domino vagys. Nelyginu piratų ir nacistų. Žinoma, piratų veikloje yra godumo grūdas, tačiau ir aš, ir knygos bendraautoris buvome įsitikinę, kad šis judėjimas turi gerokai stipresnį variklį – ideologiją, o kalbant apie piratus, prieš keletą dešimtmečių susiformavusią informacinės laisvės ideologiją.

Paanalizavęs, kaip nacistai grobė meno kūrinius, pamačiau panašumų. Godumo būta, tai neišvengiama. Vis dėlto buvo ir dar kai kas, gerokai stipresnė jėga. Jei nacistai būtų veikę vedami vien tik godumo, jie nebūtų deginę Pikaso (Pisacco), Miro (Miró) ir Brako (Braque) darbų. Nacistai ne tik vogė meno kūrinius, jie juos taip pat kūrė ir naikino, bet pirmiausia atrodo, kad menas buvo nacistinės pasaulio sampratos centre.

Šioje knygoje mėginu išsiaiškinti didžiausio meno grobimo žmonijos istorijoje šaknis ir suprasti, kodėl tai vis dar nėra istorija.

Anders RydellSTOKHOLMAS, 2013 M. RUGSĖJIS

1 SKYRIUS

Adolfo Hitlerio testamentas

1945 M. LAPKRIČIO PRADŽIOJE Berlyne buvo surengta spaudos konferencija. Jai vadovavo aukštas ir plonas šiek tiek daugiau nei trisdešimt sulaukęs anglas. Su prastai derančia uniforma ir storų rėmelių akiniais generolas majoras Hju Trevoras-Roperis (Hugh Trevo-Roper) labiau panėšėjo į mokslininką, o ne į kareivį. Trevoras-Roperis buvo britų slaptosios žvalgybos (Secret Intelligence Service) darbuotojas, o prieš karą dirbo istoriku Oksforde. Spaudos konferencijoje jis turėjo pristatyti tyrimo rezultatus, kurių laukė visas pasaulis: ar Adolfas Hitleris tikrai negyvas. Trevoras-Roperis kelis mėnesius keliavo po karo nuniokotą Vokietiją ir ieškojo žmonių ir įrodymų, galinčių paliudyti, kas iš tiesų įvyko Adolfo Hitlerio bunkeryje paskutinėmis dienomis.

Žinia apie Adolfo Hitlerio mirtį pasaulio spaudą pasiekė per Vokietijos radiją kitą dieną po jo savižudybės 1945 m. balandžio 30 d. Vis dėlto daug kas abejojo Hitlerio mirtimi. Trevorui-Roperiui pavesta nuodugniai ištirti šį klausimą.

Sovietų propaganda tvirtino, kad Adolfas Hitleris slepiamas Vakaruose, nors kaip tik Raudonoji armija šturmavo Hitlerio bunkerį ir rado svariausių jo mirties įrodymų, kurie buvo nuslėpti nuo Vakarų.

Vis dėlto dvejojo ir sąjungininkai. Dvejonių buvo ir vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vado Dvaito D. Eizenhauerio (Dwight D. Eisenhower) kalboje anksčiau tų metų vasarą surengtoje spaudos konferencijoje Paryžiuje. Tarp sąjungininkų buvo manančių, kad Raudonoji armija išgabeno Adolfą Hitlerį ir Evą Braun iš Berlyno bei slapta nuskraidino į Maskvą.

Pasibaigus karui pasipylė pranešimų apie įvairiuose pasaulio kampeliuose neva pastebėtą Adolfą Hitlerį.

Kažkas matė fiurerį kavinėje Amsterdame, kur jis pasirodė esąs neįprastai aukštas ir ilgarankis. Kitas pranešimas atėjo iš Ciuricho, čia Hitleris esą gyvenąs uždarą gyvenimą, yra labai susenęs ir pražilęs. Trečia žinutė skelbė, kad jis leidžia laiką sodyboje La Faldoje Argentinoje, tačiau pasidaręs tiek plastinių operacijų, kad tapo beveik neatpažįstamas. Prancūzų laikraštis „Le Monde“ publikavo straipsnį, kuriame teigta, kad Hitleris slepiasi nacistų forte Pietų ašigalyje.

Dėl sklindančių gandų ir vis dar neaiškių Adolfo Hitlerio mirties aplinkybių nugalėtojams buvo svarbu viską patikrinti, siekiant užkirsti kelią spekuliacijoms ir mitams apie reichskanclerį.

Tik 1945 m. gruodį sučiuptas pogrindinę pasipriešinimo organizaciją bandantis suorganizuoti hitlerjugendo vadovas Arturas Aksmanas (Arthur Axman). Smilkstančiuose Vokietijos griuvėsiuose vis dar ruseno nacizmas.

Spaudos konferencijoje Hju Trevoras-Roperis pateikė papildomų plačiai žinomos versijos įrodymų: Adolfas Hitleris nusižudė savo bunkeryje Berlyne, o jo ir Evos Braun palaikai buvo sudeginti. Negalėdamas susipažinti su rusų turimais įrodymais iš bunkerio, Trevoras-Roperis buvo priverstas remtis liudytojų, tarp jų Hitlerio liokajaus ir sekretorės, pasakojimais. Vis dėlto trūko svarbiausių bunkeryje buvusių asmenų, pavyzdžiui, propagandos ministro Jozefo Gebelso (Joseph Goebbels) ir asmeninio Hitlerio sekretoriaus bei padėjėjo Martino Bormano (Martin Borman), liudijmų.

Trevoro-Roperio ataskaita buvo labai įtikinama, tačiau jai stigo tvirtų ir neginčijamų įrodymų, galinčių padėti tašką visiems gandams. Kritikai teigė, kad bunkeryje galėjo būti sudegintas Hitlerio antrininkas.

Persilaužimas įvyko neilgai trukus po Trevoro-Roperio ataskaitos. Rudenį Vokietijoje sulaikytas žurnalistas iš Liuksemburgo Žoržas Tieras (Goerges Thiers). Britų tarnybos įtarė, kad jo dokumentai suklastoti. Apieškant įtariamąjį aptikta drabužiuose įsiūtų dokumentų. Tai buvo ne šiaip sau dokumentai, o, manoma, Adolfo Hitlerio politinis ir privatus testamentai, paliudyti ir pasirašyti Jozefo Gebelso. Apklausiamas Tieras prisipažino, kad tikrasis jo vardas yra Haincas Lorencas (Heinz Lorenz) ir kad jis buvo Adolfo Hitlerio spaudos sekretorius, paskutines Trečiojo reicho dienas leidęs bunkeryje. Jam buvo įsakyta išgabenti iš Berlyno dokumentus. Iš viso buvusios trys kopijos. Viena politinio testamento kopija išvežta Hitlerio adjutanto Vilio Johanmajerio (Willy Johannmeyer), o liūdnai pagarsėjusios sukarintos Heinricho Himlerio (Heinricho Himmler) organizacijos SS pulkininkas Vilhelmas Canderis (Wilhelm Zander) išvyko iš bunkerio su abiejų testamentų kopijomis ir Adolfo Hitlerio bei Evos Braun santuokos liudijimu.

Kaip tik tokių įrodymų ieškojo Trevoras-Roperis. Radus Canderį ir Johanmajerį, būtų užkamšytos jo ataskaitos skylės ir užčiaupti abejojantieji.

Johanmajeris rastas greitai. Jis gyveno su tėvais Izerlono mieste vakarų Vokietijoje. Vis dėlto nors ir kokios sunkios buvo apklausos, lojalusis adjutantas atsisakė ką nors atskleisti.

Rasti Vilhelmą Canderį buvo kebliau. Tik 1945 m. gruodžio viduryje Trevoras-Roperis pagaliau susekė SS karininką. Paaiškėjo, kad šis buvo „persikvalifikavęs“ į sodininką ir slėpėsi mažame Bavarijos kaimelyje Tegernzėje, pasivadinęs FrydrichuVilhelmu Paustinu. Vilhelmas Canderis turėjo gerokai mažiau iliuzijų nei kolega Johanmajeris ir greitai prisipažino. Canderiui buvo pavesta nugabenti dokumentus Hitlerio įpėdiniui Karlui Denicui (Karl Dönitz), tačiau šis nusprendė, kad tai beprasmiška, ir pasislėpė. Dokumentai buvo sudėti į nežymėtą voką ir paslėpti slaptame Canderio kelioninio krepšio iš dirbtinės odos skyriuje, kuriame rasta ir jo juoda SS uniforma.

Įrodymai privertė pasiduoti ir Johanmajerį. Kiek pasispyriojęs, jis nuvedė Trevorą-Roperį į galinį tėvų namo Izerlone kiemą, kur kirviu iškapojo sušalusią žemę ir iškasė butelį su paskutine dėlionės detale. Hju Trevoras-Roperis įminė mįslę. 1945 m. balandžio 29 d. dokumentas patvirtino oficialią Hitlerio mirties versiją.

Adolfas Hitleris sudarė du testamentus: politinį ir asmeninį. Ilgame politiniame testamente jis išdėstė politinės savo veiklos istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pranašavo nacionalsocializmo prisikėlimą ir paskyrė savo įpėdiniu Karlą Denicą.

Asmeninis Hitlerio testamentas buvo trumpesnis, tačiau gerokai vertesnis dėmesio. Tik trijų puslapių ir visiškai paprastas. Hitleris keliomis trumpomis eilutėmis paaiškino, kad dabar, kai jo kova baigta, jis nusprendė susituokti su Eva Braun, ir jie pasirinkę mirtį vietoj kapituliacijos. Neturi būti jokio kapo, nepalikta jokių asmeninių daiktų. Paskutinis Hitlerio noras – jie turi būti sudeginti tučtuojau po savižudybės. Adolfas Hitleris norėjo, kad jo likimas būtų toks pats kaip Vokietijos. Kovo 19 d., likus iki savižudybės kiek daugiau nei mėnesiui, iš savo uždaro bunkerio jis per valstybės kanceliariją perdavė įsakymą, pavadintą, anot legendos, Romą sudeginusio imperatoriaus Nerono vardu.

Nerono įsakymu Trečiasis reichas turėjo susinaikinti, Vokietija – būti sudeginta, išsprogdinta ir sudaužyta. Liaudis privalėjusi pasitraukti į pogrindį. Adolfas Hitleris nepripažino jokios kapituliacijos formos. Hitlerio pasaulėžiūroje vyko karas tarp rasių, ir čia egzistavo tik pergalė arba pralaimėjimas. Vokiečių liaudis pasmerkė save kaip tik antrajai alternatyvai. Berlyno gynybai vadovavo organizacijos „Volksturm“ sẽniai ir paaugliai. Nieko neturėjo būti palikta ateinančioms kartoms, išskyrus vienintelį dalyką, nurodytą Hitlerio testamente: „Mano paveikslai, kolekcijos, kurias supirkau bėgant metams, niekada nebuvo kaupti asmeniniais tiksliais, tik siekiant sukurti galeriją gimtajame mano mieste Lince prie Dunojaus. Nuoširdžiai noriu, kad šis troškimas būtų deramai įgyvendintas.“

Paskutiniais mėnesiais, apimtas stiprėjančios paranojos ir depresijos, Hitleris vis daugiau laiko būdavo vienas, užsidaręs šviesiomis spalvomis dažytoje bunkerio rūsio patalpoje. Valandų valandas jis praleisdavo svajodamas apie miestą, kuris niekada nebus pastatytas, ir žiūrėdamas į jo modelį. Tai padėdavo trumpam pamiršti neišvengiamą galą.

Sumontuotu prožektoriumi Hitleris galėjo simuliuoti saulėtekį ir įsivaizduoti, kaip ryto saulė atsispindi lėtai per Lincą tekančiame Dunojuje ir kyla tarp didingų baltų pastatų. Šį vaizdą jis troško matyti kasdien, kai jau nebebus fiureris. Čia ketino persikelti baigęs politinę karjerą, kai Vokietija bus išsikovojusi teisėtą vietą istorijoje.

Kitoje upės pusėje Hilteris matė mauzoliejų, kuriame ilsėsis jo tėvai. Šiam pastatui įkvėpimo sėmėsi iš Romos imperatoriaus Hadriano pastatyto Panteono. Savo kapą taip pat ketino įrengti Lince, mieste, kur prabėgo jo jaunystė. Tą laiką jis vadino laimingiausiu gyvenime.

Hitleris žvelgdavo į pagrindinę gatvę, išeinančią į kultūros aikštę – ji turėjo tapti kultūriniu Trečiojo reicho centru. Didžiuliuose neoklasicizmo stiliaus pastatuose palei pagrindinę gatvę planuota įrengti biblioteką, turinčią 250 000 knygų, grandiozinį 2 000 vietų operos teatrą ir austrų kompozitoriaus Antono Bruknerio vardu pavadintą koncertų salę.

Hitleris ketino nugriauti didesnę Linco dalį, kad atsirastų vietos jo svajonei. Planavo paversti šį apmirusį pramoninį miestą Europos, vėliau ir viso pasaulio kultūros centru, Paryžiumi ar Florencija naujiesiems žmonėms. Miestas turėjo vainikuoti kultūrinę nacionalsocializmo didybę. Architektas mėgėjas Hitleris pats sukūrė pagrindinius eskizus ir juos tobulino kelis dešimtmečius. Vėliau du garsiausi nacistinės Vokietijos architektai Albertas Špėras (Albert Speer) ir Hermanas Gysleris (Hermann Giesler) pavertė juos tikrais miesto planais. Darbai jau buvo pradėti. 1940 m. pastatytas Nybelungų tiltas, pavadintas epinės poemos „Nybelungų giesmė“ vardu. Po to, kai 1938 m. nacistai aneksavo Austriją, pastatyta 10 000 naujų butų ir daugiau nei 50 000 žmonių persikėlė gyventi į Lincą, vadintą Fiurerio miestu ir tapusį viena iš naujųjų Trečiojo reicho sostinių. Darbai Lince vyko ir per karą, kai daugumos kitų miestų planai atsidūrė lentynose. Vien tik Linco modeliui užbaigti prireikė beveik penkerių metų. Hitleris vis norėjo ką nors pakeisti, patikslinti ar pasiūlyti. Hermanas Gysleris įrengė modelį bunkeryje tik 1945 m. vasario 13 d. Tą pačią dieną, kai ant Vokietijos kultūros miesto Dresdeno numesta 3 500 tonų padegamųjų bombų ir šis virto liepsnojančiu pragaru.

Vėliau Gysleris pasakojo, kaip Hitleris, išvydęs modelį pirmą kartą, sužavėtas stovėjo priešais jį: „Niekada nemačiau jo tokio rimto priešais kokį nors modelį… Taip sujaudinto ir paskendusio mintyse.“ Hitleris sukvietė generolus, partijos lyderius ir kitus bunkerio lankytojus pasižiūrėti modelio, o tuo metu Berlynas buvo bombarduojamas.

„Jis rodė modelį tarsi pažadėtąją žemę, į kurią rasime kelią“, – liudijo Gysleris.

1945 m. kovą Hitleris kalbėjo gestapo vadui Ernstui Kaltenbruneriui (Ernst Kaltenbrunner): „Jei mudu nebūtume įsitikinę, kad po galutinės pergalės kare drauge pastatysime tokį naująjį Lincą, šiandien pat nusišaučiau.“

Viena šio projekto dalis ypač traukė Hitlerį ir nepaleido jo. Bulvaro gale stūksojo Fiurerio muziejus. Meno muziejus turėjo ne tik prilygti Luvrui, Ermitažui ir Metropoliteno muziejui, bet ir pralenkti juos. Lankytojus ketinta priblokšti 150 metrų ilgio fasadu su marmurinėmis kolonomis. Viduje – didžiausia pasaulyje asmeninė Hitlerio meno kolekcija. Per karą ji neregėtai padidėjo. Du kartus per metus – per Kalėdas ir gimtadienį – Hilteris gaudavo įrištų naujų nuotraukų albumų su odiniais viršeliais ir šilko popieriumi atskirtomis fotografijomis. Jis uoliai vartydavo vėliausiai kolekciją papildžiusių meno kūrinių nuotraukas. Ten buvo garsiausių pasaulio istorijoje menininkų šedevrai: Mikelandželo, da Vinčio, Rembranto, Vermejerio, van Eiko ir tūkstančiai kitų darbų. Meno kūriniai, Hitlerio palikimas ateinančioms kartoms. Jo testamentas.

* * *

Plyšys buvo toks siauras, kad pralįsti galėjo tik po vieną žmogų. Sprogimas užvertė tunelį ir dabar angą į kalno vidų saugojo druskos luitų, žvyro ir dulkių siena. Austrų kalnakasiams pavyko mažiau nei per parą paprastais kirtikliais iškirsti nedidelį plyšį netoli tunelio lubų. Pirmas ėjo Robertas Pauzis (Robert Posey), maždaug keturiasdešimtmetis karininkas iš generolo Džordžo Patono (George Patton) vadovaujamos III armijos. Pauzis buvo mažakalbis, kolegų laikomas vienišiumi. Nors augo paprastoje kaimo sodyboje Alabamoje, jam nusišypsojo laimė ir finansiškai remiamas ginkluotųjų pajėgų baigė architektūros studijas. Paskui sekė jo adjutantas, gerokai už viršininką spalvingesnė asmenybė. Linkolnas Kirsteinas (Lincoln Kirstein) buvo biseksualus, ekstravagantiškas kultūros specialistas, užaugęs turtingoje Bostono žydų šeimoje. Praėjus po karo pabaigos porai metų jis kartu su choreografu Džordžu Balančinu (George Balanchine) įkūrė baleto trupę „New York City Ballet“.

Robertas Pauzis ir Linkolnas Kirsteinas priklausė vienam įdomiausių Vakarų sąjungininkų padalinių – Kultūros paminklų, dailės ir archyvų programai (The Monuments, Fine Arts and Archives programme), kuri sutrumpintai vadinta MFAA. Tai buvo speciali grupė, kuriai priklausė muziejininkais, profesoriais, bibliotekininkais, architektais ir meno ekspertais prieš karą dirbę puskarininkiai. Jų užduotis buvo apsaugoti Europos kultūros lobynus nuo sunaikinimo ir išgrobstymo, kalbant apie hitlerininkų ir savas pajėgas. Ateinančioms kartoms ši grupė buvo žinoma meno brangenybių medžiotojų vardu (The Monuments Men). Pauzis su Kirsteinu įžengė į kasyklą praėjus vos savaitei po besąlyginės nacistinės Vokietijos kapituliacijos. Vokietija buvo juodoji skylė, žlugusi galybė, priglobusi milijonus pabėgėlių. Nežinodami, kas jų laukia, Pauzis su Kirsteinu bandė apsiprasti su tamsa. Jie girdėjo gandus, bet nebuvo tikri, ar jais galima tikėti.

Prieš mėnesį generolas Dvaitas D. Eizenhaueris įsakė Vakarų sąjungininkų pajėgoms sustoti prie Elbės ir nežygiuoti į Berlyną, paliekant jį Raudonajai armijai. Paskutinis Vakarų sąjungininkų puolimas buvo nukreiptas į nacistų būstinę – pietų Vokietiją. Eizenhaueris baiminosi, kad Hitleris, SS ir vermachto likučiai pasitrauks į pietų Vokietiją ir įsitvirtins Alpėse, paskutinėje savo tvirtovėje. Ten, kalnuose, jie galėtų ilgus metus kariauti partizaninį karą. Eizenhaueris nesitikėjo, kad pietuose jo laukia visai kitokie trofėjai nei Berlyne.

Roberto Pauzio ir Linkolno Kirsteino kelionė į pietus buvo kaip nusileidimas į Dantės pragarą per civilizacijos likučius. Apanglėjusiais griuvėsiais virtę miestai ir kaimai. Tie, kam pavyko išvengti britų ir amerikiečių bombonešių, buvo sunaikinti Hitlerio duotą Nerono įsakymą vykdančių nacių fanatikų. Keliai užkimšti šimtais tūkstančių pabėgėlių, namo traukiančių vergiškomis sąlygomis dirbusių rusų ir nuo Raudonosios armijos sprunkančių vokiečių iš rytinės šalies dalies. Žmonės iš koncentracijos stovyklų. Pauzis pats lankėsi ką tik išvaduotame Buchenvalde. Kirsteinas atsisakė.

Sugriauta buvo tiek daug, kad abu sunkiai pajėgė įsivaizduoti, kaip šalis galėtų pakilti iš tokių pelenų. Staiga prieš akis atsivėrė požemiai. Balandžio pabaigoje karininkų štabe Tiuringijoje apsilankė jaunas kareivis su Frydricho Didžiojo skeptru ir karališkosiomis regalijomis. Paaiškėjo, kad tie daiktai rasti grotoje už Benterodės, kur nuodugniau apieškojus aptikta kripta su Frydricho Didžiojo karstu. Ten ilsėjosi ir jo tėvas, „kareivių karalius“ Frydrichas Vilhelmas I, kurį Adolfas Hitleris laikė šiuolaikinės Vokietijos valstybės pradininku. Į dėžes nuo amunicijos buvo sukrautos Prūsijos karališkosios regalijos ir brangenybės, asmeninė Frydricho Didžiojo biblioteka ir 271 paveikslas iš jo rūmų.

Vis dėlto šie radiniai nublanko prieš tai, ką tą dieną aptiko Pauzis ir Kirsteinas. Priešais driekėsi didžiulė kasyklos tunelių sistema. Tai buvo sena druskos kasykla prie Austrijos kaimo Altauszės. Druska čia kasta dar viduramžiais. Net ir dabar naudota ta pati technika – Alpių viršūnėse tirpstant sniegui susidarantis vanduo buvo nukreipiamas per kasyklą. Vanduo išnešdavo žemyn druską, kur ji ir būdavo išgaunama.

Kalno pašlaitėje gyvenančios kalnakasių šeimos dirbo čia nuo XIV a. Jie nukreipdavo vandenį kalno viduje esančiais labirintais ir rūpinosi, kad kasyklos neužgriūtų.

Pauzis ir Kirsteinas ėjo per tamsą pasišviesdami tokiais pat deglais, kokius kalnakasiai naudojo šimtus metų. Oras buvo drėgnas. Pirmiausia jie pamatė sprogimo sulaužytas geležines duris. Priekyje buvo dar vienos. Už jų sukrautas į paprastas lentynas gulėjo vienas puikiausių meno kūrinių pasaulyje – flamandų renesanso deimantas Gento altorius.

„Atrodė, kad įstabūs brangakmeniai Mergelės Marijos karūnoje traukte traukė plevenančią žibintų šviesą“, – vėliau rašė Linkolnas Kirsteinas. Didžiulį 12 dalių altorių 1432 m. baigė Janas van Eikas (Jan van Eyck), kuris perėmė šį darbą iš savo mirusio brolio Huberto van Eiko (Hubert van Eyck). 3,5 x 4,6 metro dydžio altoriuje vaizduojamas soste sėdintis Jėzus, jam iš šonų – Jonas Krikštytojas ir Mergelė Marija. Toliau gieda du angelų chorai, už jų stovi rankomis prisidengę Adomas ir Ieva.

Po Jėzumi vaizduojamas kraštovaizdis su ant altoriaus stovinčiu avinėliu, apsuptu besimeldžiančių žmonių ir angelų. Pagal šią dalį altorius kadaise ir vadintas „Het Lam Gods“, t. y. „Dievo avinėlis“. Aukojamas avinėlis įkūnija Jėzaus atnašą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas rodo į Jėzų ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“

Paradoksas, tačiau aukos motyvas atspindi, koks svarbus šis kūrinys buvo nacistams. Šešios altoriaus plokštės XIX a. pradžioje buvo nupirktos Frydricho Vilhelmo III ir kelis dešimtmečius eksponuojamos Berlyno paveikslų galerijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių armija pavogė likusias dalis iš Šv. Bavo katedros Gente, kur jos kabojo nuo pat XV a. Versalio taikos sutartimi Vokietija buvo įpareigota grąžinti Belgijai visus altoriaus elementus. Tai buvo dalis šaliai skirtos didelės kontribucijos karo žalai atlyginti.

Ant altoriaus stovintis avinėlis, nekalta auka, simbolizavo Vokietiją. Gento altorius buvo revanšistinės nacionalsocialistų politikos dalis ir atsiimti altorių nacistams tapo garbės reikalu. Štai dabar altorius, pasak Kirsteino, „ramiai ir taikiai“ gulėjo prieš juos.

Pasišviesdami deglais jie lėtai skverbėsi į kalno gilumą. Kartkartėmis prieš akis atsiverdavo vandens ir kalnakasių kirtiklių suformuotos nišos. Visos sienos buvo apstatytos į karstus panašiomis pušinėmis dėžėmis. Staiga deglų šviesoje šmėkštelėjo neįprasta pieno baltumo itališko marmuro spalva. Ant purvino čiužinio gulėjo Mergelė Marija, šalia pasviręs stovėjo nuogas Kūdikėlis Jėzus. Tai Mikelandželo skulptūra „Madona su Kūdikiu“ iš Briugės – vienintelis meistro darbas, atsidūręs už Italijos ribų dar jam gyvam esant. Kūrinį nupirko turtinga pirklių šeima iš Briugės Belgijoje.

Pauzis su Kirsteinu ėjo vis toliau į kasyklą, vieną po kitos aplenkdami medinių dėžių eiles ir stovus su tūkstančiais paveikslų. Prieš akis atsivėrė naujos nišos, pilnos Europos meistrų darbų, siekiančių nuo antikos iki naujausių laikų. Kasykla buvo labirintas, kiekviena patalpa turėjo po kelias išėjimo duris. Giliausios ertmės plytėjo už beveik dviejų kilometrų kalno viduje ir buvo pasiekiamos tik specialiais vagonėliais.

Pauzis su Kirsteinu suprato, kad visai kasyklai ištyrinėti reikės daug dienų, savaičių, gal net mėnesių, ką jau kalbėti apie meno kūrinių identifikavimą, katalogavimą ir išvežimą.

Beveik po savaitės, pasitelkę aptiktus dokumentus, jie įvertino radinio dydį. Pirminiais skaičiavimais, Altauszės kasykloje buvo paslėpti 6 577 paveikslai, 954 grafikos kūriniai, 137 skulptūros, 129 ginklai ir šarvuotės pavyzdžiai, 122 gobelenai, 78 įvairūs baldai, 1 700 dėžių su knygomis ir 283 dėžės, kurių turinys nespecifikuotas.

Rasta ne tik Mikelandželo ir van Eiko darbų. Be kitų garsių meistrų kūrinių, čia buvo daug Adolfo Hitlerio pamėgtų menininkų, pavyzdžiui, olandų dailininko Johano Vermejerio, Rembranto van Reino, Piterio Paulio Rubenso, Antuano Vato, Piterio Breigelio vyresniojo, Luko Kranacho vyresniojo ir Albrechto Diurerio, kūrybos.

Pauzio ir Kirsteino radinys buvo tik pradžia. Bavarijoje, netoli Vokietijos ir Austrijos sienos esančioje Noišvanštaino pilyje su fantastiniais bokštais, rasta beveik tiek pat meno kūrinių. Kaip paaiškėjo, jie pagrobti iš daugiau nei 203 meno kolekcijų, daugiausia iš Prancūzijos žydų šeimų.

Už mažo kurortinio miestelio Berchtesgadeno traukinių stoties aptiktas dar vienas radinys. Ten stovėjo privatus Hermano Geringo (Hermann Göring) traukinys. Atvykę 101-osios amerikiečių divizijos kariai išvydo vietinius gyventojus, nešančius XVII a. gobelenus, arabiškus kilimus, antikines skulptūras, renesanso tapybos darbus ir Geringo šampaną.

Noihauso mieste į pietus nuo Miuncheno, nacisto Hanso Franko (Hans Frank) namuose, rastas garsusis Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“, taip pat Rembranto ir Diurerio darbų.

Vis toliau į Vokietijos pietus besiskverbiančios Vakarų sąjungininkų pajėgos aptiko meno vertybių iš visos Europos kolekcijų. Rasta daugiau nei 1 000 meno kūrinių slėptuvių.

Šimtai tūkstančių meno kūrinių buvo pagrobta iš Europos žydų. Taip pat ir okupuotuose kraštuose taikyti rasių įstatymai tapo įrankiu žydams plėšti ir apvogti. Šis nusikaltimas buvo glaudžiai susijęs su holokaustu. Europos žydų žudynės drauge buvo jų kultūros plėšimas, griovimas ir naikinimas. Vis dėlto nukentėjo ne tik žydai. Nacistai plėšė visus, kas pasipainiojo jų kelyje. Rytų fronte Hitlerio armijos negailestingai kariavo ne tik su slavais, bet ir su jų kultūra. Vien iš Lenkijos pavogta šimtai tūkstančių meno kūrinių – pusė šalies kultūrinio paveldo.

Okupuotoje Prancūzijoje nacistai atkeršijo už prieš 100 metų Vidurio Europoje plėšusį Napoleoną. Nyderlanduose paklausių vietinių menininkų darbai supirkti tos pačios šalies iždo pinigais. Be to, nacistai plėšė ne tik priešų, bet ir Vokietijos muziejus. Po karo apskaičiuota, kad jie pagrobė apie ketvirtadalį Europos meno.

Nacistai naudojo labai įvairius būdus užvaldyti meno kūrinius. Nuo paprasčiausio plėšimo ir šantažo iki kai kada legalaus „pirkimo“. Toks pats platus buvo ir plėšikų spektras, jis aprėpė viską nuo nacistų valstybės iki nepriklausomų organizacijų, pavienių nacistų, meno prekeivių, verslininkų, avantiūristų ir visų kitų, pasinaudojusių galimybe praturtėti iš kitų kančios.

Vis dėlto plėšta ne tik iš godumo, būta ir ideologinių šaknų. Nacistams menas buvo ne tik būdas kurti imperiją. Menas turėjo atspindėti rasinį ir dvasinį vokiečių tautos pranašumą. Menas skelbė ir įteisino nacistų pasaulio idėjas. Nacistai meną ne tik vogė, bet kūrė ir naikino. Entuziastingai šlovindami ir aukštindami klasikinę kultūrą, jie taip pat uoliai persekiojo šiuolaikines meno raiškos formas.

Pakeliui iš Baltijos šalių į rytų Vokietiją Raudonoji armija taip pat aptiko meno slėptuvių. Po to, kai vokiečių armijos užpuolė Tarybų Sąjungą, Raudonajai armijai tikrai nerūpėjo puoselėti vokiečių kultūros paveldo. Gausiai puošta carų rezidencija netoli Sankt Peterburgo vokiečių okupacijos metais buvo išplėšta ir nuniokota. Nacistai išmontavo ir pavogė Jekaterinos rūmuose saugomą garsųjį Gintaro kambarį su gintarinėmis sienomis ir detalėmis. Kambarys taip niekada ir nerastas.

Rytų Europoje ir Tarybų Sąjungoje nacistai išplėšė daugiau nei 2 000 muziejų, įvairių įstaigų, bibliotekų ir archyvų. Vokiečių kareiviai metodiškai puldinėjo kultūros paminklus, muziejus ir kitus svarbius kultūros objektus. Tai buvo slavų kultūros naikinimo plano dalis.

Visai kaip Vakarų sąjungininkai, Raudonoji armija irgi turėjo specialiai parengtų muziejininkų būrių. Vadinamosios Stalino trofėjų brigados konfiskavo visus vertingus objektus ir siuntė juos į rytus. Buvo kalbama ne tik apie meną ir antikvarinius daiktus, bet ir apie baldus, maistą, stakles, net gamyklų kompleksus. Trečiasis reichas turėjo būti iššluotas taip, kaip Tarybų Sąjungoje elgėsi patys nacistai. Raudonoji armija pagrobė nespėtus evakuoti iš Berlyno muziejinius lobius. Akylai saugomais traukiniais iš Berlyno muziejų į Maskvą išvežtas Pergamono altorius ir daugiau nei 1 700 Rembranto, Ticiano, Rafaelio, Gojos ir Rubenso paveikslų.

Vis dėlto Vakarų sąjungininkams ir Raudonajai armijai pavyko rasti ne visus pagrobtus meno kūrinius. Daugybė jų dingo iš vokiečių slėptuvių, buvo sunaikinti arba pavogti. Iš karto po karo ir vėlesniais dešimtmečiais suklestėjo juodoji meno kūrinių rinka, kurioje iš rankų į rankas ėjo tūkstančiai pavogtų darbų.

Išvežti meno kūrinius iš Altauszės užtruko kelias savaites. MFAA tai buvo tik pradžia. Pietų Vokietijos ir Austrijos kasyklose, pilyse, tuneliuose, bunkeriuose ir bažnyčiose rasti meno kūriniai buvo nugabenti į Miuncheną ir įkurdinti buvusioje nacistų partijos būstinėje. Vos per kelias savaites patalpos prigrūstos šimtais tūkstančių kūrinių. Netrukus reikėjo rasti naujų sandėliavimo vietų viskam nuo egiptietiškų mumijų iki romėnų biustų. Dar niekada ir niekur pasaulyje nebuvo tokios didelės meno kūrinių sankaupos kaip Miunchene 1945 m. vasarą.

Vis dėlto sunkiausias darbas laukė ateityje – grąžinimas. Administracinis košmaras Europos griuvėsiuose, kurie netrukus buvo padalyti ir šaltojo karo geležinės uždangos. Per pirmuosius šešerius metus po karo grąžinta daugiau nei penki milijonai objektų. Net ir Tarybų Sąjunga grąžino Vokietijos Demokratinei Respublikai ir kitoms valstybėms dalį pagrobtų meno kūrinių.

Nors nuspręsta, kad darbas baigtas, Miunchene vis dar buvo šimtai tūkstančių objektų, kurių savininkai neatsirado. Dar daugiau meno kūrinių ir toliau laikyti dingusiais. Manoma, kad dingo 100 000–200 000 darbų.

Tada nedaug kas suprato, kokių padarinių turės šis dingęs ir bešeimininkis menas. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ėmė aiškėti, kad beveik 50 metų užmiršti meno kūriniai buvo tiesiog panosėje – garsiausių pasaulio muziejų salėse Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Niujorke, Londone, Sankt Peterburge ir Stokholme. XXI a. pradžioje savo kolekciją peržiūrėjęs Niujorko Metropoliteno muziejus išsiaiškino, kad beveik 300 paveikslų galėjo būti pagrobti nacių. Nyderlandų tarnybos išplatino sąrašą su daugiau nei 4 000 tokių darbų, eksponuojamų valstybiniuose muziejuose. Manoma, kad Prancūzijos muziejuose tokių kūrinių yra 2 000, taip pat ir Luvre. Vertinama, kad Vokietijos muziejuose gali būti net 50 000 pagrobtų darbų. Tokių kūrinių aptinkama didžiuosiuose pasaulio aukcionuose Londone, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke.

Nacistų pavogtas menas sukėlė vieną ilgiausių konfliktų meno pasaulyje. Konfliktas inspiravo protestų bangą, tautinės tapatybės krizę ir dešimtmečius trunkančius teisinius ginčus visame pasaulyje. Jo centre – milijardų vertės meno kūriniai, diplomatinės krizės, neaiškios veiklos skandalai ir nacizmo aukų palikuonys, siekiantys atgauti prarastus pasaulinio garso meistrų darbus. Adolfo Hitlerio muziejus žlugo kartu su Trečiuoju reichu, bet jo palikimas ir toliau neduoda ramybės meno pasauliui.

2 SKYRIUS

Tragedijos gimimas

„VOKIEČIŲ TAUTOS ATGIMIMAS neįsivaizduojamas be vokiečių kultūros ir pirmiausia vokiečių meno atgimimo.“

Naujojo Vokietijos reichskanclerio žodžiai buvo pasakyti jam būdingu pranašišku tonu. Adolfo Hitlerio retoriniai gebėjimai suteikdavo klausytojams vienybės ir dalyvavimo istoriniuose procesuose pojūtį. 1933 m. spalio 15 d. Miunchene buvo kaip tik toks momentas.

Adolfas Hitleris nulipo nuo podiumo ir atsistojo pačiame viduryje prie masyvios uolos. Tai buvo nacionalsocialistams tinkantis prie Dunojaus atskeltas klinties gabalas.

Ši scena kaip ir daugelis nacistų renginių buvo kruopščiai surežisuota. Nacistų spektakliams būdinga griežta struktūra, ideali tvarka ir didinga puošyba sustiprino veiksmo perteikiamą žinią. „Estetizuota politika“ – taip po kelerių metų pasakys to laiko vokiečių filosofas Valteris Benjaminas (Walter Benjamin). Pažadas ekonominės ir socialinės krizės krečiamai Vokietijai sukurti tvarką, stabilumą ir didybę.

Sceną supo devyniolika dešimties metrų aukščio kraujo raudonumo vėliavų, o simetriją kūrė dvi ilgos rudmarškinių smogikų iš SA pajėgų kolonos, kiekviena devynių žmonių pločio. Už jų visose pusėje kilo žiūrovų sausakimšos tribūnos. Iš karto už Hitlerio stovėjo į Triumfo arką panaši konstrukcija su dviem liepsnojančiais indais. Trys Bavarijos sidabrakaliai su apvaliomis juodomis kepurėmis ir trumpomis kelnėmis atvožė dėžę ir ištiesė fiureriui sidabrinį kūjį tvirta medine rankena, kuris labai panėšėjo į asų dievo Toro kūjį Mjolnirą. Kūjo formą sukūrė mylimas Hitlerio architektas Paulis Liudvikas Trostas (Paul Ludwig Troost).

Hitleris pasirūpino, kad priešais stovintis akmens luitas būtų vokiškos kilmės. Vokiškas akmuo vokiškai „šventovei“. Natūrali uola simbolizavo Hitlerį apėmusį istorinį tvarumą. Jis buvo griuvėsius dievinantis romantikas, planavęs, kaip nacių Vokietijos monumentas atrodys po tūkstančio metų. Trečiasis reichas turėjo palikti istorijoje tokį patį pėdsaką kaip kadaise Romos imperija.

Prieš dvejus metus sudegė senoji Miuncheno parodų salė „Der Glaspalast“. Kartu pražuvo šimtai XIX a. vokiečių menininkų darbų, taip pat ir Hitlerio mėgstamo romantiko Kasparo Davido Frydricho (Caspar David Friedrich).

Paskelbtą konkursą naujai parodų salei statyti tais pačiais metais laimėjo pripažintas architektas Adolfas Abelis (Adolf Abel). Vis dėlto prieš pat pradedant statyti 1933 m. naujasis reichskancleris sustabdė darbus ir užduotį sukurti „monumentalų meno muziejų“, vokiškai „Haus der Deutschen Kunst“, patikėjo palyginti mažai žinomam Pauliui Liudvikui Trostui. Vėliau mėgstamiausio statusą pelnęs architektas Albertas Špėras rašė, kad Hitleris žvelgė į Trostą kaip meistru besižavintis mokinys. Trostas nebuvo gerai žinomas pastatų architektas – anksčiau jis daugiausia kūrė prašmatnių laivų interjerus. Vis dėlto Hitleris visa širdimi žavėjosi Trosto neoklasicizmu, kuris turėjo tapti Trečiojo reicho architektūros mokyklos pagrindu.

Sėkmės apakintai nacistų partijai „Haus der Deutschen Kunst“ buvo nepaprastai svarbus dalykas. Tai buvo ne tik pirmasis didelis naujos vyriausybės globojamas statybų projektas, bet ir propagandinis gestas, rodantis aukštesnį nacionalsocialistų partijos tikslą, kuriuo buvo Vokietijos kultūra. Atėjusi į valdžią, partija siekė susikurti gražesnį įvaizdį, kai ką daugiau už vulgarią antisemitinę retoriką ir gatvių mušeikas iš SA.

„Ši šventovė taps naujojo Vokietijos meno namais“, – pažadėjo Hitleris. Renginį stebintys „New York Times“ reporteriai rašė, kad nacistai „norėję aiškiai parodyti visoms nacijoms neturintys agresyvių karinių ambicijų, tik siekiantys pakerėti pasaulį savo meno ir kultūros laimėjimais“.

Vis dėlto šiuo renginiu nacistai norėjo pademonstruoti politinį stabilumą. Buvo praėjęs vos pusmetis po Parlamento rūmų gaisro Berlyne, kai po greitai suorganizuotų naujų rinkimų Hitleris užsitikrino valdžią. 1933 m. birželį uždrausta socialdemokratų partija, o kitos paskatintos iširti pačios. 1933 m. dar toli gražu nebuvo aišku, kad nacistų partiją ir toliau lydės sėkmė. Partijos viduje virė kovos dėl valdžios, galingos SA grupuotės ir jų vadas Ernstas Rėmas (Ernst Röhm) turėjo ketinimų susilpninti Adolfo Hitlerio pozicijas.

„Haus der Deutschen Kunst“ ne tik buvo propagandos objektas, jis turėjo pabrėžti unikalias nacizmo sąsajas su menu. Adolfui Hitleriui vokiečių tautos ir kultūros atgimimas buvo neišvengiamai susiję dalykai. Hitlerio pasaulėžiūroje egzistavo nepaneigiamas rasės ir kultūros ryšys. Vokietijos pranašumas turėjo pasireikšti ne tik kariniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Menas privalėjo šlovinti režimą ir pateisinti pasaulines Vokietijos pretenzijas. „Kadangi vokiečiai buvo vieninteliai tikri kultūros kūrėjai ir universalūs kultūros prasme, jie manė turintys moralinę teisę būti universalūs ir teritorine prasme. Kitaip tariant, turintys teisę tapti pasaulio valdovais“, – rašo istorikas Normanas Ričas (Norman Rich).

Taip nacistai siekė pateisinti ir didžiausią pasaulio istorijoje meno vagystę. Jų kėslai rėmėsi vokiečių kultūra, o kitų tautų kultūra ir eksperimentinės meno kryptys įkūnijo tai, ko nacistai nekentė: kitas rases, dekadansą ir marksizmą. Adolfas Hitleris bjaurėjosi „moderniuoju“ menu, kurį prilygino psichikos ligai.

Trečiajame reiche menas tapo svarbiu ideologiniu ir rasiniu barometru. Kas kabojo ant sienų žmonių namuose, visada buvo reikšmingas klausimas.

Nacistų kultūros politika buvo ambicinga, ji atsidūrė politinės veiklos centre, o tai XX a. politiniame judėjime yra unikalus reiškinys.

Iki pat karo pabaigos buvo skiriami dideli ištekliai menui plėšti, naikinti ir aukštinti. Meno politikai buvo būdingas tas pats neracionalus karo išteklių paskirstymas kaip ir holokaustui. Viena vertus, todėl, kad plėšimas buvo to paties mechanizmo sraigtelis. Žydų nuosavybės grobimas ir troškimas sunaikinti žydų įtakos vokiečių kultūrai pėdsakus buvo ideologinis sumanymas, kuris vėliau tapo pirmuoju žingsniu į daugiau nei šešių milijonų žmonių žudynes.

Adolfas Hitleris ne vienintelis laikė save pirmuoju Trečiojo reicho architektu ir meno globėju, tapsiančiu varomąja kultūros politikos jėga. Nacistų elito gretose buvo daug tokių, kurie jautė tikrą, nors ir siauru supratimu grindžiamą susidomėjimą menu. Ir tokių, kurie po 1933 m. pirmiausia čia įžvelgė galimybių padaryti karjerą, patekti į valdžią, įgyti statusą ir praturtėti. Menas daugumai smulkių nacistų veikėjų tapo „tramplinu“ į fiurerio aplinką. Parodęs susidomėjimą kultūra arba padovanojęs Hitleriui gerai parinktą meno kūrinį, galėjai pasidaryti įtakingas.

Hermanas Geringas, Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Albertas Špėras, Martinas Bormanas ir Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg) – tai tik keli nacistų vadai, kurie aktyviai dalyvavo kultūros politikos klausimuose.

Menas persmelkė nacistų politiką ir tapo jos įrankiu, retorika ir forma. Tiesioginiai politikos ir meno palyginimai buvo įprastas dalykas. 1933 m. Jozefas Gebelsas sakė, kad „politika yra aukščiausias ir daugiausia aprėpiantis menas iš visų, todėl mes, šiuolaikinės vokiečių politikos kūrėjai, jaučiamės kaip menininkai. Meno ir menininko užduotis yra formuoti, sukurti išraišką, pašalinti netikrus dalykus ir atverti kelią tikriems“.

Nacistų požiūris į meną rėmėsi žmogaus, rasės ir kūno tobulumu. Pirmiausia absoliutaus grožio siekiu. „Avangardinis menas, išsiskiriantis nuolat kintančia perspektyva ir sąmoningu estetinių tabu nepaisymu, kėlė grėsmę svarbiausiai nacizmo ideologijos kolonai ir atstovavo bjaurumui“, – argumentavo Arnė Rut (Arne Ruth) ir Ingemaras Karlsonas (Ingemar Karlsson) knygoje „Visuomenė kaip teatras“ (Samhället som teater). Estetinis ir biologinis meno ir žmogaus bjaurumas buvo susijęs. Tai neatskiriami dalykai.

Glaudus nacionalsocializmo ryšys su menu neatsirado iš niekur, nacistų kultūros politikos pagrindu buvusios idėjos apie rasę ir kultūrą turėjo gilias šaknis. Jos išsakytos diskutuojant apie Europą, tik joks kitas politinis judėjimas nebandė jų realizuoti taip sistemingai ir su tokiomis daug ką aprėpiančiomis pasekmėmis.

* * *

1889 m. spalį vidurio Vokietijoje esančio Jenos miesto universitetinėje nervų ligų klinikoje apsilankė vyras su tankia barzda ir ilgais tiesiais plaukais. Tai buvo Julius Langbenas (Julius Langbehn), jis atvyko į Jeną savo iniciatyva. Vyriškis ketino išgelbėti didžiausią XIX a. mąstytoją. Tų pačių metų sausį filosofą Frydrichą Nyčę Turine ištiko psichikos priepuolis. Niekas tiksliai nežinojo, kas įvyko, tačiau buvo kalbama, kad vaikščiodamas po miestą Nyčė pamatė Karlo Alberto aikštėje plakamą arklį. Filosofas neva metėsi arkliui ant kaklo, prapliupo verkti ir tada susmuko.

Julius Langbenas nebuvo nei gydytojas, nei psichologas, tik vietos nerandantis žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Jis studijavo meno istoriją ir archeologiją, tačiau, nors ir kaip stengėsi, niekaip negavo tarnybos jokiame universitete. Galimas daiktas, dėl labai sunkaus charakterio ir atsainaus požiūrio į akademinę veiklą.

Sužinojęs apie priepuolį, ištikimas Nyčės gerbėjas Langbenas įsikalė į galvą atradęs naują gyvenimo prasmę.

Langbenas įtikino Nyčės motiną Franciską, kad pokalbiais ir pasivaikščiojimais jam pavyks išgydyti filosofą. Langbenas praleido klinikose daug savaičių ir ilgai kalbėjosi su Nyče. Net ir šiandien nesutariama, kas iš tiesų kamavo Nyčę. Spėliojama, kad tai galėjo būti demencija ar šizofrenija.

Kuo daugiau laiko Langbenas praleido su Nyče, tuo keisčiau elgėsi pats. Langbenas vadino filosofą karališkuoju vaiku: „Jis yra kaip vaikas ir kaip karalius. Su juo reikia elgtis kaip su karališkuoju vaiku, tuo jis ir yra. Štai kur tinkamas būdas.“ Pats Nyčė po priepuolio ėmė save laikyti reinkarnavusiu Jėzumi ir Dionisu vienu metu. Netrukus Langbenas pradėjo atakuoti klinikos vyr. gydytoją, tuo metu garsų šveicarų neurologą ir psichologą Otą Binsvangerį (Otto Binswanger). Antisemitas Langbenas kaltino žydiškų šaknų turintį Binsvangerį ir teigė, kad kaip tik jis yra kaltas dėl Nyčės negalavimų. Ieškodamas paramos jis parašė laišką filosofo seseriai Elizabetei. Ši tuo metu buvo Paragvajuje, kur ketino įkurti arijų koloniją „Nueva Germania“.

Vis dėlto Langbeno „gydymas“ vieną dieną staiga baigėsi, kai įniršio apimtas Nyčė apvertė stalą ir šaukdamas išėjo iš kambario. Langbenas buvo priverstas palikti kliniką, bet prieš tai dar paskutinį kartą mėgino gauti Nyčės ir jo turto globą. Bandymą ištiko nesėkmė, kai šeimą pasiekė žinia, kad Langbenas buvo nemažiau ligotas nei didysis filosofas.

Vis dėlto Julius Langbenas neliko nieko nepešęs. Tuo metu jis jau buvo ėmęsis naujo, pasaulį sukrėsiančio sumanymo. 1890 m. Vokietijos knygynus užkariavo anonimo rašytojo knyga „Rembrantas kaip auklėtojas“. Kūrinys iš karto sulaukė pasisekimo tarp Vokietijos intelektualų ir menininkų. Knyga, kurios pavadinimą inspiravo Nyčės darbas „Šopenhaueris kaip auklėtojas“, per artimiausius dvejus metus buvo perleista 39 kartus. Vėliau šis kūrinys buvo labai reikšmingas nacistams. Knygos autorius Julius Langbenas tapo sėkmės lydimu rašytoju. Kūrinyje „Rembrantas kaip auklėtojas“ jis plėtoja ankstesnes savo dievaičio Nyčės idėjas apie meną. Nyčė įnirtingai gynė vokiečių romantizmo idealus, šlovinusius subjektyvius ir jausminius išgyvenimus bei teikusius jiems pirmenybę prieš mokslą, protą ir pažangą. Knygoje „Tragedijos gimimas“ Nyčė argumentavo, kad menas kuriamas ne remiantis moralės ar racionaliais principais, o ateina iš liaudies dvasios gelmių. Jis vadovavosi graikų tragedijomis ir teigė, kad tragedijos galėjo būti sukurtos tik dėl graikų mitologijos. Šiuolaikiniame pramoniniame pasaulyje šie mitai pasiklydo, mes jų nebesuprantame, o drauge pamažu mirė ir kultūra, ją pakeitė materialinė ir bejausmė pasaulėžiūra. Mokslas galėjo paaiškinti tik mūsų egzistencijos „skeletą“, o ne vidinį branduolį. Jį galime pasiekti tik per meną. Tuo metu Nyčė laikė Richardo Vagnerio muziką herojišku vokiečių tautos mitų ir sielos atgimimu. Vokiečių menininko sieloje Nyčė regėjo galimą Europos kultūros gelbėtoją.

Knygoje „Rembrantas kaip auklėtojas“ Langbenas rėmė Nyčės šiuolaikinio pasaulio kritiką ir pabrėžė unikalų vokiečių kultūros vaidmenį, tik Vagnerį jis pakeitė Rembrantu. Pagrindinis skirtumas tai, kad Langbenas kultūros kūrimui suteikė ir rasinę dimensiją. Pasak jo, Rembrantas buvo kilęs iš rasiniu požiūriu grynos pietų vokiečių tautos, jos nebuvo sutepęs rasių maišymasis. Tai, kad Rembrantas buvo olandas, Langbenas laikė veikiau žemiška problema, o siela jis priklausęs Vokietijai.

Langbeno manymu, Rembrantas regėjo pasaulį kaip tikras menininkas – jis matė mitus. Štai kaip Langbenas apibūdino savo tikslą: „Transformuoti vokiečius į menininkus.“

Ne profesine prasme, o kalbant apie menininko požiūrį į pasaulį. Šis „požiūris“ buvo šiuolaikinio „mašinų žmogaus“ – skurdžios dvasios, netikro individo – priešingybė. Langbenas supriešino „instinktų kultūrą“ su „supratimo kultūra“ ir pirmenybę teikė germaniškam instinktui.

Knygoje Langbenas taip pat kuria romantišką mitą apie unikalias vokiečių liaudies sąsajas su žeme: „Žemės lopinėlį turintis ūkininkas jaučia tiesioginį ryšį su pasaulio centru. Taip jis tampa visatos valdovu.“

Jis tai vadina „žemės dvasia“, turėdamas omenyje, kad stipriausia ši esanti tarp Reino ir Elbės.

Pasak Langbeno, menininkai turi vadovauti vokiečių liaudies „transformacijai“. Tačiau kurti Vokietiją išgelbėsiantį meną gali tik tie menininkai, „kurie liko ištikimi juos sukūrusiai žemei“. Žydams tenka kaltė už, Langbeno manymu, Vokietiją ištikusį žlugimą.

Langbeno teorijos buvo iškreipta rasistinė Nyčės idėjų forma, nuo kurios pats filosofas, tikėtina, būtų atsiribojęs. Nyčės santykis su rasėmis ir žydais yra gerokai sudėtingesnis. Kartais jis argumentuoja, kad Vokietiją gali išgelbėti tik rasių maišymasis ir naujas „slaviškas kraujas“. Kituose veikaluose sako, kad rasių maišymasis veda į išsigimimą ir socialinį nuopuolį. Toks pat dvilypumas būdingas ir jo požiūriui į Europos žydus. Būdamas Vagnerio aplinkoje, jis išsako antisemitines pažiūras. Vėliau, nutraukęs draugystę su kompozitoriumi, argumentuoja, kad žydai priklauso tauresnei ir stipresnei rasei, ir linki paties blogiausio visiems antisemitams. Dėl savo dvilypumo Nyčė nelabai tiko nacistams, nors kai kurie jų ideologai ir bandė pritaikyti jo idėjas. Kiti nuo jo tiesiog atsiribojo. „Nyčė buvo socializmo, nacionalizmo ir mąstymo, žvelgiant rasinės perspektyvos žvilgsniu, priešininkas. Atmetus šiuos tris dalykus jis galbūt galėtų būti puikus nacistas“, – rašo nacistų ideologas Ernstas Krykas (Ernst Krieck).

Langbenas buvo tinkamesnis. Laikui bėgant jis sulaukė didesnio pasisekimo nei Nyčė – šis, būdamas gyvas, pardavė vos kelis savo knygų leidimus. Langbeno veikalą šlovino ne tik konservatyviai mąstantys, bet ir iškiliausios to laikotarpio kultūros pasaulio asmenybės, pavyzdžiui, meno žinovas Vilhelmas fon Bodė (Wilhelm von Bode), architektas Hermanas Mutezijus (Hermann Muthesius) ir jaunasis Karlas Ernstas Osthauzas (Karl Ernst Osthaus), vėliau tapęs vienu svarbiausių avangardinio meno judėjimo mecenatų. Knygą vertino intelektualai ir už Vokietijos ribų, pavyzdžiui, švedų rašytojai Augustas Strindbergas (August Strindberg) ir Ūla Hansonas (Ola Hansson). Pastarasis vėliau ją pavadino „pangermanizmo giesme“.

Kūrinys ypač išpopuliarėjo tarp vidurinės klasės atstovų. Vėliau nacistų išplėtotų Langbeno idėjų sėkmę galima paaiškinti Vokietijos „ypatinguoju keliu“ XIX a. arba „istoriniu išskirtinumu“, kaip rašo Rut ir Karlsonas.

Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje ir Prancūzijoje, vidurinei klasei nepavyko surengti liberalios revoliucijos, kuri galėjo pakeisti seną feodalinę visuomenės santvarką ir atverti visuomenę šiuolaikiniam pasauliui. 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaimėjo ir šalis dar kelis dešimtmečius gyveno tam tikra prasme viduramžių pasaulyje. Kraštas ir toliau liko susiskaldęs į mažas valstybėles. Feodalinės teisės čia egzistavo ilgiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, industrializacija vėlavo. Drauge strigo politinė ir demokratinė pažanga. Toliau klestėjo feodalizmo atributai: paklusnumas, pagarba ir nuolankumas. Skyrėsi požiūris į darbą. Vokietijoje darbas daugiau buvo laikomas „garbinga pareiga nacijai“. Didžiausiu feodalinių prievolių, troškimo aukotis ir vokiškos darbo moralės garantu buvo karinė vadovybė. Karinė disciplina tapo pavyzdžiu visam visuomenės gyvenimui. Kitose šalyse buvo dažnai pašiepiama prūsų disciplina. Užsienio žiniasklaidoje išplito istorija apie Frederiką Vilhelmą Foigtą. Netikra kapitono uniforma persirengusiam smulkiam nusikaltėliui 1906 m. pavyko apgauti visą vokiečių kareivių kuopą ir įtikinti, kad padėtų jam apiplėšti Kiopeniko rotušę (dabar tai vienas Berlyno rajonų). Plačiai nuskambėjusi istorija prancūzų ir britų spaudoje tapo buko karinio autoriteto Vokietijoje iliustracija, kai paklusnumas būna svarbiau už sveiką protą. Vis dėlto istorija buvo populiari ir Vokietijos liberalų sluoksniuose, kritikuojant karinį visuomenės elitą.

Kaip tik demokratinės ir liberalios idėjos vokiečių vidurinės klasės dažnai laikytos užsienietiškomis, svetimomis ir tiesiog nevokiškomis. Tai, kad XIX a. Vokietija pasirinko Sonderweg, ypatingą kelią, kuris vėliau paklojo nacizmo pamatus, pirmasis ėmė teigti vokiečių istorikas Hansas Ulrichas Veleris (Hans-Ulrich Wehler).

Vis dėlto nacionalistai tą „atsilikimą“ traktavo kaip privalumą, unikalią vokišką savybę. Julius Langbenas prancūzų revoliucijos idėjas apie laisvę, lygybę ir brolybę laikė žydiškomis ir iš esmės svetimomis vokiečiams. Vokiečių kultūra buvo priešinama britų racionalizmui ir prancūzų civilizacijai, teigta, kad jos atstovaujami dalykai yra kur kas gilesni ir dvasingesni. Tai, ko neaprėpia protas, politika ir mokslas. Dvasingumas, jausmas, troškimas aukotis dėl aukštesnių tikslų. „Išlaikyti atstumą ir gebėti pakilti virš „vakarietiškų“ vertinimų iš tiesų buvo išskirtinė šios vokiečių ideologijos dalis“, – rašo istorikas Peteris Gėjus (Peter Gay).

Idėjos ištakos siekia XIX a. pradžios Vokietijos romantikus. Prie gimstančio vokiečių nacionalizmo sutapatinimo su kultūros idealu nemažai prisidėjo filosofas Johanas Gotlybas Fichtė (Johann Gottlieb Fichte). Nuo 1807 m. Fichtė pradėjo seriją maištingų kalbų, klausantis gausiai Berlyno mokslų akademijos auditorijai. „Kalboje vokiečių nacijai“ Fichtė skatina vokiečius susitelkti. Jis aukština jų liaudies dvasią, kuri, jo manymu, skiriasi nuo kitų tautų dvasios. Fichtė mato vokiečių tautą išrinktąja: „Jums likimo buvo lemta sukurti Dvasios ir Proto karalystę bei įveikti pasaulį valdančią primityvią kūnišką jėgą.“ Pasak Fichtės, Vokietijai buvo lemta tapti pirmaujančia Europos nacija.

Fichtė sakė kalbas Napoleono karų nusiaubtoje Vokietijoje. Iš pradžių liaudis sveikino Prancūzijos revoliucijos armiją, laikydama ją išvaduotoja iš mažų kunigaikštukų tironijos, bet netrukus paaiškėjo, kad vieną engėją keičia kitas. Susiskaldžiusios vokiečių valstybėlės buvo bejėgės prieš Napoleono armijas. Siautėdamas Napoleonas pasėjo panvokiško nacionalizmo sėklą, o Fichtė jai suteikė filosofinį pagrindą.

Iš pradžių liaudyje paplitusios švietėjiškos prancūzų idėjos buvo atmestos kaip svetimos. Turėjo vykti dvasinis išsivadavimas. Buvo teigiama, kad amžinųjų tiesų reikia ieškoti ne moksle, o mene. Politinę revoliuciją turi pakeisti dvasinė. Vietoj ochlokratijos liaudis, estetiškai auklėjama, pakils virš materialios ir žemiškos politikos. Vokiečių romantikų idėjų pasaulio centre atsidūrė grožio garbinimas, tolygus beribiam susižavėjimui ir entuziazmui, o tuo vėliau visiškai pasinaudojo nacistai.

1870–1871 m. Prancūzijos ir Vokietijos karo padarinys buvo Vokietijos suvienijimas vadovaujant Prūsijai ir stipri industrializacija bei ekonominis augimas. Šis laikotarpis Vokietijoje vadinamas Gründerzeit, t. y. „kūrimosi laiku“. Vos per porą dešimtmečių Vokietija iš žemės ūkio krašto virto viena pirmaujančių pasaulyje pramoninių šalių. XX a. pradžioje ji gamino 50 proc. elektros produktų pasaulinėje rinkoje. 1871–1911 m. Vokietijos gyventojų skaičius išaugo nuo 41 iki 65 milijonų. Berlyne gyventojų padaugėjo iki dviejų milijonų, tuo pat metu dėl sparčios urbanizacijos tuštėjant kaimams.

Industrializaciją skatino ne iš apačios vykstanti raida, o tas pats mažas kunigaikštystes valdantis elitas, todėl vokiečių valstybės aparatas buvo persmelktas daugiau aristokratiškų nei liberalių vertinimų. Vokietijos modernėjimo kelias panašus į Japonijos. Šalies, kuri vėliau tapo nacistinės Vokietijos sąjungininke. Visai kaip Vokietija, Japonija buvo industrializuota vėlai ir staiga, veikiama išorinių veiksnių. Japonų aristokratija ir samurajai atsidūrė naujame valstybės aparate ir karinėje valdžioje. Abi šios šalys išlaikė feodalines valdžios struktūras tuo pat metu, kai kitos visuomenės dalys buvo pastūmėtos į ateitį. Abiejose buvo sukurta šizofreniška visuomenė, aprėpianti modernizaciją (ekonominę ir techninę pažangą), bet atmetanti modernumą (socialinę ir individualią raidą).

Greita raida Vokietijos visuomenėje sukūrė didelę socialinę ir politinę įtampą. Politinei hegemonijai nemaža grėsmė buvo augantis darbininkų judėjimas. Pramoninės visuomenės reikalavimai naujųjų laikų žmogui kėlė pavojų pažeisti natūralią, nuo senovės nusistovėjusią feodalinės visuomenės tvarką. Viduramžiškas religinių mitų pasaulis buvo stumiamas į šalį, o tai laikyta grėsme vokiškai kultūrai.

Pasipriešinimo reakcija Vokietijoje buvo neįprastai stipri ir pasireiškė völkisch judėjimu, nuo vokiško žodžio „liaudis“. Völkisch tapo žodžiu, apibendrinančiu įvairų būrimąsi į didesnes ar mažesnes grupes, sąjungas ir organizacijas, kurias vienijo romantinės idėjos ir fanatiškas nacionalizmas. Buvo bandoma apibrėžti kraujo ryšio siejamą vokiečių tautą. Kalba, rasė, gimtosios vietos ir unikali kultūrinė dvasia buvo vokiečių tautą vienijantys dalykai. Pagrindiniu šių savybių nešėju laikytas vokiečių valstietis, formuotas vokiško peizažo nuo pat didžiojo tautų kraustymosi.

Vokiečių ūkininko šaknims grėsmę kėlė didžiųjų miestų civilizacija, marksizmas, liberalizmas ir svetimas žydiškas kraujas.

Pagrindinė judėjimo sąvoka buvo Heimat, vokiškai „tėvynė“. Giliai šaknis įleidusiam valstiečiui priešintas didmiestyje gyvenantis „tėvynės ir šaknų neturintis“ žydas. Jiems susitikus, vokiečių ūkininkas dažnai vaizduotas pralaimintis, ekonomiškai išsunktas ir išnaudotas „žydų iš miesto“.

Völkisch judėjimas turėjo didelės reikšmės fašistinių judėjimų radimuisi Vokietijoje, taip pat ir 1891 m. įkurtai Visų vokiečių sąjungai. Ši sąjunga, sudaryta iš vokiečių elito atstovų, atvirai propagavo rasizmo idėjas, agresyvų militarizmą ir Vokietijos poreikį per gausesnes kolonijas susikurti didesnę Lebensraum erdvę. Sąjungai priklausė daug mokytojų, kurie platino tas idėjas mokyklose.

Štai kokiame kontekste reikėtų vertinti knygos „Rembrantas kaip auklėtojas“ sėkmę. Langbenas pagavo laiko dvasią, o knygynai pristatė knygą kaip svarbiausią šimtmečio kūrinį.

„Rembrantas kaip auklėtojas“ rado visuomenę, kurios spartūs žingsniai į ateitį paliko dvasinės tuštumos pojūtį, kad Gründerzeit laikotarpiu prarasta šis tas svarbaus. Romantikos idealizmas, kuriam būdingas tikėjimas universalios vertės išsaugojimu, tapo atsvara įsibėgėjančiam industrializacijos materializmui. Kultūra turėjo išgelbėti sielą. Langbenas teigė, kad žinių epochą netrukus pakeis meno epocha. Jo viltis buvo nesugadintas jaunimas. Jis pranašavo, kad ateitis priklauso lyderiui, kuris vienu metu bus politikas ir menininkas. Lyderiui, kuris galės atvesti Vokietiją į jai priklausančią magister mundi (visatos valdovės) padėtį.

1930 m. gruodį Jozefas Gebelsas įžengė į kino salę Nolendorfo aikštėje 5, Berlyne. Jį lydėjo gausus SA jaunų vyrų būrys, visi jie atėjo pasižiūrėti amerikietiškos vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacijos. Filmas pasiekė kino teatrus praėjus vos metams nuo tada, kai pasirodė knyga.

Būsimasis propagandos ministras įsitaisė balkone, kad galėtų matyti salę. Filmui vos prasidėjus, du SA vyrai Gebelso įsakymu pakilo ir paleido baltąsias peles, ėmė mėtyti į žiūrovus smirdinčias bombas ir pažėrė čiaudulį sukeliančių miltelių. Persigandusi publika leidosi bėgti.

Tas pat vyko ir kitą vakarą. Ir kituose kino teatruose pasirodė seansui trukdantys grėsmingos išvaizdos jauni vyrai. Mažiau nei po savaitės Veimaro respublikos valdžia nusprendė uždrausti Vokietijoje filmą „Vakarų fronte nieko naujo“. Nacistams ir kitoms dešinės pakraipos konservatyvioms grupuotėms kliuvo pacifistinė Remarko žinia ir pirmiausia tai, kad jis atmetė vadinamąją smūgio peiliu į nugarą legendą – tarp nacių tokį populiarų mitą, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo pralaimėtas ne apkasuose, o namų fronte, kur žydai ir marksistai suvarė peilį iš nugaros. Vis dėlto 1918 m. revoliucija buvo tiesioginė įvykių fronte, nuovargio nuo karo ir liaudies nepasitenkinimo karine vadovybe pasekmė.

Adolfas Hitleris šią legendą pavertė kertiniu savo politinės pozicijos akmeniu.

Remarko pasaulyje karas buvo pralaimėtas fronte. Su tuo negalėjo susitaikyti judėjimas, siekiantis perginkluoti Vokietiją ir šlovinantis fronto nuotykius.

„Vakarų fronte nieko naujo“ cenzūravimas buvo bloga žadantis ženklas. Prieš porą mėnesių, rugsėjį, nacistų partija netikėtai tapo antra pagal dydį šalyje. Dar prieš dvejus metus Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (Nazionalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai NSDAP) buvo menkai žinoma ultradešiniųjų grupuotė politikos periferijoje, kurią rėmė 2,6 proc. rinkėjų. 1930 m. už Adolfą Hitlerį balsavo daugiau nei 6 milijonai vokiečių. Finansų krizė privertė žmones įsiklausyti į nacistų žodžius. Prasidėjo kultūrinis karas.

Remarko knygos 1930 m. buvo uždraustos Tiuringijoje, kur Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nariai dalyvavo tos žemės vyriausybės veikloje. Taip pat uždrausta Igorio Stravinskio muzika ir Sergejaus Eizenšteino filmai, bet pirmiausia kliuvo moderniai vaizduojamajai dailei. Naujasis Tiuringijos žemės vidaus reikalų ir švietimo ministras, nacistas Vilhelmas Frikas (Wilhelm Frick) liepė perkelti į rūsį Veimaro rūmų muziejuje eksponuotus šiuolaikinio meno meistrų Paulio Klė (Paul Klee), Oto Dikso (Otto Dix), Franco Marko (Franz Marc) ir Emilio Noldės darbus. Friko kultūros politika vadovavosi šūkiu: „Prieš juodaodžių kultūrą vokiečių liaudies kultūros labui.“

Pasipriešinimas modernizmui suintensyvėjo XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje. Nacionaliniu lygmeniu nacistų kultūros karuose itin aršiai dalyvavo Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga (Kampfbund für deutsche Kultur). Pasivadinusi kariškai skambančiu vardu, ji buvo sukurta 1928 m. ir viliojo į savo gretas nacistus, intelektualus ir žmones, konservatyviai žvelgiančius į kultūrą. Jai pavyko sutelkti pirmiausia völkisch pažiūrų judėjimus. Šioms organizacijoms priklausė šimtai tūkstančių narių, iš jų nacistai tikėjosi politinės paramos. Svarbus sąjungos tikslas buvo parodyti intelektualesnį ir gražesnį nacistų veidą. Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga vykdė kultūrinę ir politinę programą, joje buvo justi Juliaus Langbeno įtaka. Tik sąsajos su XIX a. idėjomis apie kultūrą ir rasę buvo ne vien dvasinės, veikiau tiesioginės. Vieni iškiliausių sąjungos narių buvo Vagnerio giminės atstovai, pavyzdžiui, didelė Hitlerio gerbėja Vinifreda Vagner (Winifred Wagner), Richardo Vagnerio sūnaus Zygfrido našlė. Taip pat Eva Čemberlen (Eva Chamberlain), Richardo Vagnerio dukra ir brito rasių ideologo Hiustono Stiuarto Čemberleno (Houston Stewart Chamberlain) našlė. Šio knyga „XIX a. pagrindai“ (Die Grundlagen des 19. Jahrhunderts) apie antikos idealus perduodančią germanų rasę buvo vienas nacistų kanonų.

Čemberlenas, be kita ko, argumentavo, kad renesansas buvo grynai vokiškas reiškinys, sukurtas germaniškos šiaurės Italijos dvasios, tik vėliau, susimaišius rasėms, išsigimęs.

Völkisch judėjimą ir nacistų partiją pirmiausia vienijo Kovos sąjungos įkūrėjas Alfredas Rozenbergas – nacių ideologas, kurio pasaulėžiūroje XIX a. idėjos apie rases, meną ir antisemitizmą tiko moderniam liaudies judėjimui.

Iš Taline gyvenusios vokiečių šeimos kilęs Rozenbergas Maskvoje baigė architektūros studijas. 1918 m., po Rusijoje įvykusios revoliucijos, jis rėmė baltuosius ir buvo priverstas bėgti. Būdamas išeivis, Rozenbergas susikūrė beveik mitinį tėvynės Vokietijos paveikslą, be to, jam įtaką darė Čemberleno idėjos apie germanų rasę. Dvidešimt šešerių Rozenbergas 1918 m. persikėlė į Miuncheną, revoliucinių nuotaikų katilą, priglaudusį didelę kontrrevoliucijos šalininkų iš Rusijos bendruomenę. 1919 m. pradžioje, po lapkričio maišto, socialistai perėmė valdžią ir Miunchene, kur paskelbė Bavarijos tarybų respubliką. Sukilimas buvo trumpas ir jau po mėnesio respubliką sumušė vokiečių savanoriai, kurių gretose kovojo iš fronto grįžę kariai. Vis dėlto trumpas komunistų valdymo laikotarpis paliko ryškių pėdsakų ir sustiprino Miuncheno dešiniųjų ekstremistų gretas.

Alfredas Rozenbergas nebuvo vienintelis Trečiojo reicho vadas, kuris dalyvavo pačiame politinių įvykių sūkuryje. Miunchene tuo metu rezidavo ir Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris, Rudolfas Hesas (Rudolf Hess) ir Hansas Frankas (Hans Frank). Kai kurie jų sukiojosi keistos organizacijos „Tulės draugija“, kuri vėliau prisidėjo prie nacistų partijos atsiradimo, aplinkoje. Draugijos šaknys siekė völkisch judėjimą, jos tariama veikla buvo antikinės istorijos studijos. Iš tiesų tuo vardu dangstėsi slapta draugija „Germanorden Walvater“, kuri gilinosi į ariosofiją – mokslą, vienijantį religiją, rasių klausimus ir runų mistiką. Šio mokslo centre buvo senoji arijų rasė. Norintys tapti draugijos nariais turėjo pasirašyti sutartį ir prisiekti, kad jų giminės gyslomis neteka žydiškas ar koks kitas svetimas kraujas. Ši draugija tapo ekstremistine dešinės pakraipos politine jėga revoliuciniame Miunchene. „Tulė“, be kita ko, leido antisemitinį laikraštį „Völkischer Beobachter“, į kurį pradėjo rašyti Alfredas Rozenbergas. Draugijos simbolis buvo peilis ir svastika, o tai vėliau įkvėpė Adolfą Hitlerį kuriant nacistų partijos simboliką. XIX a. svastika buvo aptinkama archeologinių kasinėjimų vietose Danijoje ir siekė tautų kraustymosi laikus, taip pat Heinricho Šlymano (Heinrich Schliemann) Trojos kasinėjimų vietose. Romantizmo laikotarpiu simbolis buvo susietas su arijų rase.

„Tulės“ nariai 1919 m. pradžioje dalyvavo ir kuriant politinį Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos gemalą – partiją, prie kurios Adolfas Hitleris prisidėjo tų pačių metų spalį. Alfredas Rozenbergas tada jau buvo jos narys. Jo karjera nedidelėje, bet vis augančioje partijoje pirmiausia pasireiškė per laikraštį, kuriam rašė ir netrukus buvo paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi. 1920 m. ši partija nupirko „Völkischer Beobachter“ iš „Tulės“ draugijos ir pavertė partijos laikraščiu.

Iš pradžių Hitleriui imponavo rafinuotas jaunojo išeivio iš Baltijos šalių intelektualumas ir fanatiškas nusistatymas prieš bolševizmą. Rozenbergas padėjo formuoti nuomonę, kad bolševikų vadovaujama revoliucija iš tiesų buvo žydų įvykdytas valdžios užgrobimas. Keletas bolševikų vadų buvo žydų kilmės, garsiausias jų – Levas Trockis. Antisemitizmas ir antikomunizmas tapo dviem tos pačios monetos pusėmis.

Dauguma tos pačios partijos narių laikė Alfredą Rozenbergą nelanksčiu ir sunkiu žmogumi. „Ribotos vaizduotės baltasis, mąstantis pašėlusiai painiai“, – sakoma, kad taip apie Rozenbergą kalbėjo pats Hitleris. Taip pat buvo visuotinai manoma, kad jis prastas vadovas. Dėl šios priežasties Hitleris ir paskyrė jį laikinuoju partijos vadovu, kol pats sėdėjo kalėjime po nepavykusio Alaus pučo 1923 m., kai nacistai bandė perimti valdžią. Hitleris nerimavo, kad stipresnis lyderis galėtų jį pakeisti, bet akivaizdu, kad iš Rozenbergo tikrai nesitikėjo smūgio peiliu iš nugaros.

Rozenbergas buvo atsidavęs idealistas, o ne slidus, išskaičiavimais besivadovaujantis politikas. Jis nusileido strateginiams partijos karjeristams, tokiems kaip Jozefas Gebelsas. Rozenbergas pirmiausia buvo apimtas idėjų apie kraujo mitą ir vokiečių kultūros pranašumą. Jis tapo tilto tarp völkisch judėjimo ir nacistų kultūros politikos statytoju. XX a. trečiame dešimtmetyje „Völkischer Beobachter“ Rozenbergas aršiai puolė klestintį Veimaro respublikos kultūrinį gyvenimą. Kliuvo menui ir stipriam vokiečių ekspresionizmui. Rozenbergo meno idealo šaknys siekė antikinę Graikiją. Apie tai jis kalba knygoje „XX a. mitas“ (Der Mythus des 20. Jahrhunderts), pelniusioje jam svarbiausio partijos ideologo vardą. Rozenbergas turėjo ambicijų šia daugiau nei vieno milijono egzempliorių tiražu iki 1945 m. parduota knyga sukurti ideologinį nacionalsocialistinės politikos pamatą. Nemažai peno idėjoms semtasi tiesiogiai iš ekstremistinių dešiniųjų pažiūrų XIX a. mąstytojo Čemberleno. Vis dėlto Rozenbergas plėtojo kultūros kritikos temą, nukreipdamas ją prieš populiariausias to meto meno kryptis. Rozenbergo ekspresionizmo ir „mito“ aprašymuose buvo justi Nyčės žodžių aidas: „Mitų neturinčio pasaulio tragedija visu gražumu atsiskleidė vėlesniais dešimtmečiais. Intelektualizmas tapo nepageidaujamas. Begaliniai spalvų ieškojimai buvo niekinami. Tikrą jausmą pakeitė pokyčių, išraiškos ir srovės troškimas. Šios didelės įtampos padariniu tapo nuopuolis, pavadintas ekspresionizmu. Visa karta šaukė žodį „išraiška“, tačiau neturėjo ko išreikšti. Šaukėsi grožio, bet nebeturėjo grožio idealo. Jie norėjo rasti kūrybingumą gyvenime, o prarado bet kokį gebėjimą kurti. Paskui ekspresionizmas tapo mada ir, užuot buvęs kūrybine jėga, virto žemyn smunkančia tendencija. Šį nedisciplinuotą ir primityvų meną prarijo sugedusi karta.“

Šie žodžiai yra Rozenbergo nekrologas spalvingam Veimaro respublikos kultūros gyvenimui. Pasauliui, kuriam jis netrukus padėjo subyrėti. Vokiečių ekspresionizmas stiprėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet iš tiesų suklestėjo jau po karo.

Paradoksas, tačiau ir ekspresionizmas sėmėsi įkvėpimo iš Nyčės. Jo knyga „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ buvo laikoma ankstyvąja ekspresionizmo išraiška. Santykis tarp ekspresionizmo ir nacizmo taip pat paženklintas dvilypumo. Nacistų partijoje egzistavo netiesiogiai Gebelso vadovaujamas flangas, norintis paversti ekspresionizmą oficialiu valstybės menu. O Rozenbergo vadovaujamas konservatyvusis flangas teigė, kad ekspresionizmo idealas galiausiai atves į chaosą ir komunizmą. Keista, bet bolševikai sakė, kad ta pati meno kryptis veda į fašizmą. Tiesa yra tai, kad nei nacizmas, nei komunizmas negalėjo valdyti arba eksploatuoti ekspresionizmo antiidealo.

Vokietijos ekspresionizme dominavo dvi mokyklos. Meno grupė „Tiltas“ (Die Brücke) buvo įkurta naujojo amžiaus pradžioje ir atstovavo ekspresionistinei tapybai, kuri daugiausia buvo vaizduojamoji, įkvėpimo ji sėmėsi iš tokių menininkų kaip Edvardas Munkas, Vincentas van Gogas ir Polis Gogenas. Iškiliausi grupės nariai buvo Ernstas Liudvikas Kirchneris (Ernst Ludwig Kirchner) ir Emilis Noldė. Kitai daugiau abstraktaus ekspresionizmo mokyklai atstovavo grupė „Mėlynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter). Jai priklausė Francas Markas (Franz Marc), Paulis Klė (Paul Klee) ir Vasilijus Kandinskis (Vasilij Kandinskij). Abi grupės iširo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau didžiojo publikos dėmesio sulaukė pokariu.

Įdomu, kad ekspresionizmas sėmėsi jėgų iš ekstremistines dešiniąsias jėgas inicijavusio jausmo, to, kas buvo suvokiama kaip naujosios eros negailestinga „dehumanizacija“.

Tik skirtingai nei jie, ekspresionistai atmetė tradicijas, institucijas bei realizmą ir tai pakeitė visiškai subjektyviu santykiu su realybe. Menas turėjo atspindėti ne objektyvią tikrovę, o subjektyvų vidinį žmogaus jausmų pasaulį.

Rozenbergui ekspresionizmas ir kitos modernios kryptys pirmiausia įkūnijo idealaus grožio praradimą: „Visos šios chaotiškos raidos esmė yra neprilygstamo grožio idealo netektis. Idealo, kuris įvairiomis formomis buvo viso Europos meno kūrimo pagrindas. Demokratiškos, rasiniu požiūriu destruktyvios doktrinos ir liaudį skaldantys metropoliai, pagrįsti kryptinga žydų veikla, neša nuopuolį. Rezultatas – ne tik ideologijų ir idėjų apie valstybę, bet ir šiaurės Vakarų meno žlugimas.“

Tokia analizė buvo artima į Rozenbergo sąjungą susitelkusioms völkisch grupėms. Naujos meno kryptys buvo atmetamos rasiniais pagrindais kaip primityvi Afrikos ir Azijos įtaka. Šis svetimas kraujas užkrėtė vokiečių kultūrą. Aiškiausiai šį rasinį meno idealą apibūdino architektas ir meno teoretikas Paulis Šulcė-Naumburgas (Paul Schultze Naumburg). Amžiaus pradžioje jis buvo svarbiausias kultūros kritikas Vokietijoje ir vidurinės klasės „degustatorius“. Vis dėlto tarpukariu suklestėjus modernizmui jo požiūris į kultūrą ėmė rodytis vis labiau atgyvenęs. Šulcė-Naumburgas tapo aršiu moderniųjų krypčių kritiku ir 1928 m. išleido knygą „Menas ir rasė“, kurioje susiejo biologiją ir meno teoriją. Knygoje modernieji kūriniai lyginami su kruopščiai atrinktomis neįgalių žmonių fotografijomis. Šulcė-Naumburgas teigė, kad modernizmas yra ligos simptomas, blogąsias žmogaus savybes parodantis pamišimas. Modernizmas pirmiausia buvo išsigimimas. Biologijos ir meno palyginimas nebuvo naujas, tai jau darė Juliaus Langbeno amžininkas gydytojas ir rašytojas Maksas Nordau (Max Nordau). 1892 m. išleistoje knygoje „Išsigimimas“ (Entartung) Nordau diagnozuoja, kad modernusis menas yra psichikos liga. Jis atakuoja naujas to meto meno kryptis simbolizmą ir natūralizmą bei identifikuoja „laikotarpiui būdingus“ simptomus: išsigimimą ir isteriją. Pirmoji kamuoja modernius menininkus, antroji – jų gerbėjus.

Išsigimimo idėja radosi drumstuose Darvino teorijų užutėkiuose ir rėmėsi mintimi, kad žmonija fizine ir moraline prasme yra pakeliui žemyn. Nordau įspėjo, kad modernusis menas gali užkrėsti visuomenę ir pasėti išsigimimo sėklą, ypač tarp jaunimo.

Tai, kad Maksas Nordau buvo žydas ir viena iškiliausių sionizmo figūrų, XX a. trečio dešimtmečio naciams netrukdė semtis iš jo įkvėpimo. Paulis Šulcė-Naumburgas pridėjo dar ir rasinį elementą ir teigė, kad tik grynos rasės individai geba kurti tikrą kultūrą.

Nacistų glėbyje Paulis Šulcė-Naumburgas atgavo įtakingo meno ir architektūros kritiko pozicijas. Jis tapo Kovos už vokiečių kultūrą sąjungos valdybos nariu ir vienu aktyviausių jos oratorių. Vilhelmas Frikas paskyrė jį vadovauti Veimaro meno mokyklai, ši pakeitė pasaulinio garso Valterio Gropijaus (Walter Gropius) mokyklą „Bauhaus“. Vienas pirmųjų Šulcės-Naumburgo darbų buvo uždažyti sieną prie laiptų puošiančią vokiečių ekspresionisto Oskaro Šlemerio (Oscar Schlemmer) freską.

* * *

Adolfas Vagneris (Adolf Wagner), Bavarijos vidaus reikalų ministras, paskirtas nacionalsocialistų partijos, iškilmingai perdavė Paulio Liudviko Trosto sukurtą sidabrinį kūjį Adolfui Hitleriui, sakydamas, kad šis kūjis yra nacizmo ateities simbolis.

Trys griausmingi smūgiai į klintį turėjo padėti vokiečių meno šventovės pamatus. Taip pat vokiečių kultūros, kuri nuplaus Veimaro kultūros išsigimimą, pamatus.

Tvirtai suėmęs kūjį Adolfas Hitleris smogė į uolą. Smūgio būta tokio stipraus, kad kūjo galvutė akimirksniu nulūžo ir nulėkė vartydamasi ore. Prietaringasis fiureris pablyško, ir prašmatniai išpuoštoje scenoje stojo nemaloni tyla. Lyg nieko nebūtų nutikę, Hitleris staigiu judesiu apsisuko ant kulno ir atsisėdo į savo vietą tribūnoje, taip ir nepasakęs pasirengtos kalbos. Vokiečių žiniasklaida nemalonų įvykį nutylėjo, o „New York Times“ pasismagino antrašte „Ponas Hitleris sulaužė simbolinį kūjį“ (Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler).

Gebelsas bandė nuleisti incidentą juokais, tačiau Hitleris reagavo jautriau. Jis buvo tikras, kad tai blogas ženklas. Kai vos po kelių mėnesių Paulis Liudvikas Trostas mirė, Hitleris su palengvėjimu ištarė Albertui Špėrui: „Architektui buvo lemta mirti.“ Hitleris baiminosi, kad gali įvykti kai kas blogesnio.

3 SKYRIUS

Išsigimęs menas

SAULĖS SPINDULIAI MIRGULIAVO Karolio Didžiojo karūnoje, kai šis jojo per Karaliaus aikštę Miunchene. Storas dailiai išsiuvinėtas apsiaustas gaubė frankų karaliaus pečius. Šį saulėtą sekmadienio priešpietį 1937 m. liepos 18 d. į Miuncheno gatves pasižiūrėti spektaklio išėjo apie šimtas tūkstančių žmonių.

Karolis toliau jojo Prinzregenten gatve Angliškųjų sodų link lydimas Ričardo Liūtaširdžio ir Vokietijos karaliaus bei Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos. Karaliaus aikšte žygiavo menininkai Lukas Kranachas vyresnysis, Hansas Holbeinas jaunesnysis ir Albrechtas Diureris. Per aikštę buvo traukiamos ir 26 rampos su gyvomis skulptūromis, jas lydėjo bardai, vaidilutės ir viduramžių juokdariai. „Germanų“ astronomams Kepleriui ir Kopernikui pagerbti suręstas trijų metrų aukščio planetariumas, apsuptas keturių pusnuogių graikų nimfų, o visko pradžią vaizdavo rampa su Adomu ir Ieva, tingiai pasvirusiais virš į grybus panašių medžių. Pernelyg pompastiškas vokiečių didvyrių paradas priminė Disnėjaus sukurtą Vagnerio fantazijų pasaulio scenografiją. Pasibaigus vaidinimui „Du tūkstančiai metų germanų meno“, pražygiavo keturi tūkstančiai kareivių: juodmarškinių iš SS, rudmarškinių iš SA ir reguliariosios armijos vermachto. „Argi menininkai ir kareiviai ne broliai?“ – retoriškai klausė partijos laikraštis „Völkischer Beobachter“.

Prinzregenten gatvėje sparnus skleidė penkių metrų aukščio auksinis erelis ir traukiamas šešių Ardėnų arklių lėtai sklendė pirmyn. Sveikindami fiurerį, kraujo raudonumo vėliavas su svastika kėlė kryžiuočių raitininkai. Adolfas Hitleris sėdėjo pasviręs į priekį, suspaudęs rankas tarp kojų, užsitraukęs ant akių kepurę su snapeliu ir apsuptas augalotų SS kareivių. Už jo šmėžavo Hermanas Geringas su baltutėle uniforma ir aukštais juodos spalvos jojiko batais. Kairėje sėdėjo propagandos ministras Jozefas Gebelsas su žmona Magda. Dešinėje buvo įsitaisęs reichsministras Rudolfas Hesas.

Hitleriui tai buvo ilgai laukta diena, kai jis iškilmingai atidarė muziejų, kurio kertinį akmenį iš vokiškos klinties įkalė tą nelaimingą dieną prieš ketverius metus.

Atidarymo ceremonija turėjo būti ne mažiau prašmatni. Paskelbtas vokiečių kultūros atgimimą žymintis trijų dienų miesto festivalis „Vokietijos meno dienos“, vyko paradai, buvo sakomos kalbos ir rengiamos parodos. Miunchenas iškilmėms pasirinktas neatsitiktinai. Čia atsirado ir veikė nacionalsocialistų judėjimas. Karaliaus aikštė tapo kultine nacistų partijos vieta. Ji buvo masinių partijos narių susitikimų buveinė nuo XX a. trečio dešimtmečio, o perėmęs valdžią 1933 m. Hitleris paskelbė, kad aikštė taps „judėjimo ceremonijų bamba“. Veja buvo pakeista 20 000 masyvių granitinių blokų. Aplink aikštę įrengtos svarbiausios partijai kulto vietos. Rytinėje pusėje nacistai surentė šventovę, kur ilsėjosi šešiolika per 1923 m. Alaus pučą nukautų nacistų. Dviejų pastatų komplekso autorius buvo Paulis Liudvikas Trostas.

Ranka pasiekiamas buvo ir kitas partijai svarbus pastatas – Rudieji rūmai, nacistų partijos nacionalinis štabas. Adolfas Hitleris iki pat mirties ten turėjo savo biurą, ant jo sienos kabojo didelis automobilių gamintojo ir antisemito Henrio Fordo portretas. Pastate taip pat saugota „Blutfahne“ – krauju aptaškyta vėliava, nešta per Alaus pučą ir laikoma šventa nacistų relikvija.

Arcis gatvėje šalia aikštės stovėjo Trosto suprojektuoti Fiurerio rūmai, vulgariai pompastiškas reprezentacinis pastatas, kuriame Hitleris po metų pasirašė Miuncheno susitarimą ir pažadėjo taiką mainais į vokiškai kalbančios Čekoslovakijos dalies aneksiją. Statinys suręstas kaip Potiomkino kaimas – pagrindinė funkcija buvo sukurti įspūdį, o viduje plytėjo negyvos erdvės, reikalingos didingiems estetiniams efektams.

Po parado Adolfas Hitleris pakilo į priešais „Haus der Deutschen Kunst“ duris sumontuotą podiumą. Ilga kolonų eilė sudarė išskirtinį foną jo pranešimui: „Čia ir dabar skelbiu, kad esu visiškai apsisprendęs išspręsti meno kalbos klausimą Vokietijoje, visai kaip tai buvo padaryta su politine suirute. „Meno kūriniai“, kurie yra nesuvokiami ir gali būti suprasti tik pasitelkus pompastiškas instrukcijas, […] daugiau nebus brukami vokiečių liaudžiai!“

Pliūptelėjo džiaugsmo banga. Hitleris dažnai pradėdavo kalbas ramiai ir tyliai, beveik droviai, o paskiau stiprindavo balsą, kol pasiekdavo jausmingą ir agresyvią kulminaciją. Ši demagogiška technika padėdavo sukurti isterišką atmosferą partijos suvažiavimuose. Vis dėlto šiandien jo agresija neatrodė esanti efektingas retorikos numeris masėms įkaitinti. Jis kalbėjo ne ištikimiems partijos nariams Niurnberge, o saulėtą sekmadienį, stebint šeimoms su vaikais, atidarė muziejų Miunchene.

Hitleris kalbėjo apie tai, kad ketina padėti tašką menui, kurio formų nėra gamtoje.

„Kubizmas, dadaizmas, futurizmas, impresionizmas ir panašiai neturi nieko bendro su mūsų, vokiečių, tauta. Visos šios koncepcijos nėra nei senovinės, nei modernios, jos tėra apsimestinės žmonių, kuriems Dievas nedavė menininko talento, kalbos“, – rėkė Hitleris.

„Su kiekvienu sakiniu Hitleris kalbėjo vis karščiau. Jis virė iš pykčio. Seilės taip tiško, kad net jo paties draugija žiūrėjo pakraupusi iš siaubo“, – liudijo tą dieną tarp klausytojų atsidūręs meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave).

Baigdamas kalbą raudonas kaip burokas Hitleris kratė sugniaužtą kumštį žydro dangaus fone: „Nuo šio momento pradedame negailestingą karą su mūsų kultūrai pakenkti norinčiais elementais!“ Aiškiau paskelbti karo moderniajam menui Hitleris negalėjo.

Didžioji vokiečių meno paroda (Grosse Deutsche Kunstausstellung) turėjo tapti tiesiogine Hitlerio bandymo sukurti naują vokišką meną išraiška. Pasak Hitlerio, reikia kurti gryną, aiškų ir suprantamą meną. Gluminančių modernizmo stilių mišimo ir eksperimentų turėjo nelikti. Metinė „Haus der Deutschen Kunst“ paroda privalėjo formuoti nacistinio meno stilių.

Ekspoziciją sudarė 884 atrinkti darbai, tačiau Hitleris nebuvo patenkintas, nors ir slėpė tai nuo muziejaus lankytojų.

Prieš atidarydamas parodą Hitleris nerimavo, kaip ekspozicija bus sutikta, ir nusprendė pats patikrinti galerijas. Tai, ką pamatė, sukėlė audringą reakciją: „Šiemet nebus jokios ekspozicijos. Atsiųsti darbai aiškiai byloja, kad Vokietijoje kol kas neturime menininkų, vertų vietos šiame didingame pastate“, – supykęs išrėžė savo fotografui ir draugui Heinrichui Hofmanui (Heinrich Hoffmann).

Įtūžęs Hitleris liepė nedelsiant nukabinti 84 darbus. Kiek nurimęs pats atliko galutinę atranką. Šimtai ekspozicijai atrinktų paveikslų buvo išpeikti Hitlerio, kuris ypač bjaurėjosi „neišbaigtumu“, kitaip tariant, tuo, kas bent kiek panėši į abstrakciją. Ekspozicijos atranka buvo vykdoma paskelbus atvirą kvietimą dalyvauti ir keliant vienintelį reikalavimą – dalyvauti gali tik arijai. Panašu, kad tai nebuvo pakankamas reikalavimas, norint atrasti naują Trečiojo reicho meistrą.

Hitlerio nervingumą rodo ir tai, kad vėliau jis įsakė saugumo tarnybai Sicherheitsdienst šnipinėti muziejaus lankytojus ir surašyti slaptus aktus apie jų reakciją.

Adolfas Hitleris buvo svarbiausias nacistinės Vokietijos meno ekspertas. Kaip tik jo asmeninis skonis daugiausia lėmė Trečiojo reicho estetinę pakraipą. Vis dėlto jo skonis buvo permainingas ir dažnai toks neprognozuojamas, kad kartais net artimiausi kolegos negalėjo atspėti, ką Hitleris dievina ar kuo bjaurisi. Numanyti, ką atmes, paprastai būdavo lengviau. Tam tikru ekspertu tuo klausimu tapo Heinrichas Hofmanas. Dėl to Hofmanui buvo perduotas žiuri darbas, kuriam iš pradžių vadovavo pora gerbiamų meno profesorių.

Hofmanui dar trečiame dešimtmetyje buvo patikėtos Adolfo Hitlerio dvaro fotografo pareigos. Laikui bėgant porelė tapo artimais draugais. Hofmanas su žmona Terese priklausė grupelei kasdien su Hitleriu bendraujančių žmonių. Jis pristatė Hitleriui savo studijos asistentę Evą Braun.

Viešas Hitlerio įvaizdis daugiausia buvo formuojamas per Hofmano objektyvą. Labai populiarioje fotografijų knygoje „Nežinomas Hitleris“ galima pažvelgti į despoto gyvenimą. Čia jis pozuoja su odiniais šortais, iškylauja po medžiu, irstosi valtimi ir lankosi meno ateljė. Išleista visa tokių knygų serija. Antraštės ir perdėm aiški vaizdų kalba panėši į knygeles vaikams, o tai tik dar labiau šiurpina: „Hitleris stato Didžiąją Vokietiją“ (1938), „Hitleris savo kalnuose“ (1938), „Hitleris Lenkijoje“ (1939) ir „Hitleris vakaruose“ (1940) su viršeliu, kuriame fiureris nufotografuotas prie Eifelio bokšto.

Hofmano nuotraukų monopolija sukrovė jam ir Hitleriui turtus. Pirmiausia milijonus reichsmarkių nešė Hofmano pasiūlymas imti autorinį atlygį už nuotraukas, kurios buvo naudojamos pašto ženklams.

Pasak Vokietijos statistikos departamento, 1939 m. vienos reichsmarkės perkamoji galia prilygo maždaug 35 šiandienėms Švedijos kronoms1. Didelę gautų pajamų dalį Hitleris naudojo savo meno kolekcijai plėsti. Kasmet jis nupirkdavo iš „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ apie 200 kūrinių.

* * *

Smalsius lankytojus, 1937 m. vaikštinėjančius „Haus der Deutschen Kunst“ galerijose, pasitiko nuogas nacistų svajonių ir fantazijų atspindys. Nemažai darbų buvo peizažai, kaimo kasdienybės vaizdai, dailūs kaimai ir tvirti, raumenis įtempę ūkininkai, plėšiantys plūgais juodą žemę. Jie buvo vaizduojami kaip iš juodžemio iškilę dievai, panašūs į didvyrius, tikros rasės, o paprastoje virtuvėje stovinčias putlias moteris supo geltonplaukiai vaikai – dažai vargiai galėjo paslėpti vaisingumo politiką.

Šioje parodos dalyje völkisch idealai atsiskleidė visu gražumu. Kraštovaizdžiai ir apylinkės alsavo pasaulio, nugalinčio industrializaciją, dvasia, kur staklės, automobiliai ir fabrikai yra tik anachronizmas.

Tam kontrastavo mašinas šlovinantys karo vaizdai, kur fronto išgyvenimams buvo suteiktas beveik religinis statusas. Fronto nuotykių aukštinimas tarpukariu išpopuliarėjo vadinamojoje savanorių literatūroje – gausiai perkamuose karą romantizuojančiuose romanuose. Fronto išgyvenimai buvo aprašomi kaip visiško autentiškumo akimirkos, pakylėjančios žmogų į aukštesnį lygmenį, kur vidinės galios ir ekstaziniai jausmai laisvai reiškiasi nevaržomi proto. Tai buvo už moralės ribų esančio smurto ir kovos aukštinimas. Tapyboje tai reikšta sustabdytos akimirkos forma, kai kareivis kyla iš apkasų ir bėga tiesiai mirčiai į nasrus. Nacius supykdė kaip tik tai, kad Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ sugriovė šį mitą. Hitleris ir nacizmas sumaniai pratino prie jausmo, kad kovos išgyvenimų yra ne tik fronte – visa žmonija įsitraukusi į amžiną rasių kovą. Blaivaus proto meno kritikas šiuose vaizduose galėjo įžvelgti netrukus tikrove virsiantį košmarą.

Trečioji parodos tema atrodė esanti kitoje erdvėje, pakylėta virš molėtų valstiečių laukų ir tokių pat molėtų kareiviškų mūšio laukų. Kūno studijos ir aktai, pirmiausia skulptūrų skyriuje. Žvaigždė čia buvo mėgstamiausias Adolfo Hitlerio skulptorius Arnas Brekeris (Arno Breker), jis pats dalyvavo ir žiuri darbe. Galingos Brekerio arijų skulptūros buvo artimos Hitlerio vizijai apie germanų meno atgimimą. Idealizuoti graikų ir romėnų pavyzdžio portretai, išsiskyrę rasinio ir biologinio suvokimo padailintomis formomis. Nacistų meno politika daug dėmesio skyrė formoms, nes forma ir rasinė politika buvo vienas ir tas pats. Formos neatitikimas – kūniškasis defektas – buvo ir rasinio idealo neatitikimas. Perdėm ryškūs skruostai ir, regis, tuoj sprogsiančios milžiniškos kaktos buvo iškirstos pagal rasinį ir biologinį trafaretą, net jei šiandien ir atrodo netikroviškos.

Vis dėlto formose būta ir erotiškumo. Tai itin jaučiama kito nacistų išaukštinto skulptoriaus Jozefo Torako (Josef Thorak) kūriniuose. Esė „Patrauklusis fašizmas“ (Fascinating Fascism) autorė Suzana Zontag (Susan Sontag) rašė: „Nacių laikotarpio dailininkai ir skulptoriai dažnai vaizduodavo nuogybę, tačiau jiems buvo draudžiama rodyti bet kokius kūniškus trūkumus. Jų kūnai atrodo kaip nuotraukos iš vyrams skirtų žurnalų apie sveikatą: merginos veidmainiškai aseksualios ir (technine prasme) pornografiškos, nes jos buvo tobula fantazija.“

Nacistinės estetikos dalimi tapęs herojinis realizmas vėl iškilo totalitarinėse komunistinėse valstybėse, tik skyrėsi vienu požiūriu: „Tarybų Sąjunga ir Kinija siekia paaiškinti ir sustiprinti utopinę moralę. Fašistinis menas vaizduoja utopinę estetiką ir fizinį tobulumą.“

Zontag atkreipė dėmesį į mene prasiveržiančią unikalią nacizmo traukos jėgą: „Fašizmo idealas yra seksualinės energijos transformavimas į „dvasinę galią“ visuomenės labui. Erotika (tai yra moterys) visada egzistuoja kaip pagunda, o pati herojiškiausia reakcija yra seksualinio impulso slopinimas.“

Adolfas Hitleris buvo įsitikinęs, kad populiarumo tarp moterų priežastis yra seksualinė jo trauka. Evą Braun iki pabaigos jis slėpė nuo viešumo, nes baiminosi prarasiąs tą trauką, taip pat ir dėl to, kad kalbant apie įvaizdį niekas, net asmeniniai santykiai, negalėjo konkuruoti su jo pasiaukojimu Vokietijai.

„Vis dėlto nacistinė estetika nebuvo savita meno kryptis, kaip kartais teigiama. Esmė paimta iš XIX a. biurgeriško meno idealo. Nacistai siekė sukurti rasinį mitą, o tam buvo efektyviau nuplagijuoti jau egzistuojančius meno žanrus, kurie daugelio sąmonėje siejosi su grožio ir harmonijos pojūčiu, užuot ieškojus nuosavos „nacistinės“ formų kalbos“, – rašo Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas knygoje „Visuomenė kaip teatras“. Romantiška peizažų tapyba, biurgeriškas realizmas ir neoklasicizmas buvo parankiausios kryptys.

Vis dėlto kartais pasitaikydavo ir modernių niuansų. Arnas Brekeris XX a. trečiame dešimtmetyje gyveno Paryžiuje, kur bendravo su jam įtaką dariusiais modernistais, pavyzdžiui, Pablu Pikasu, Žanu Kokto ir Žanu Renuaru. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Alfredas Rozenbergas laikė ankstyvąją Brekerio kūrybą išsigimusia, bet šis jau buvo spėjęs įgyti partijoje galingesnių užtarėjų, tokių kaip Adolfas Hitleris. Tikėtina, kad Arno Brekerio sėkmę daugiausia galima paaiškinti jo melodramatinio stiliaus artumu nacistinei architektūrai.

Vėliau Brekeris atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame 1944 m. Adolfo Hitlerio ir Jozefo Gebelso sudarytame „Dievo apdovanotų menininkų sąraše“. Į jį buvo įtraukti kūrėjai, laikomi nepakeičiamais nalcionalsocialistinei kultūrai.

Hitleris buvo labiausiai patenkintas ne „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kolekcija, o Trosto pastatu. Nacistai teigė, kad monumentalusis neoklasicizmas įkūnija nacionalsocialistų judėjimą. Nors vargu tai buvo tiesa, jiems pavyko pateikti tokią architektūrą kaip naują ir unikalią, tarsi atgimimą. Trosto stilių nacistai aukštino kaip „teutoniškai germanišką“. Iš tiesų architektai nesivaržydami skolinosi idėjų iš ankstesnių pastatų ir stilių, kur bendras vardiklis buvo bandymas sukurti didybės pojūtį. Politinę galią pastatai reiškė pirmiausia dydžiu. Žiūrovą ketinta priblokšti didingumu, architektūra turėjo padaryti jį nuolankų. Masteliais siekta groteskiškumo. Adolfo Hitlerio ir Alberto Špėro planuose dėl naujosios Trečiojo reicho sostinės Welhaupstadt Germania pagrindinė gatvė turėjo vesti į groteskiškų proporcijų susirinkimų salę Volkshalle. Sferiniame kupoliniame 320 metrų aukščio pastate turėjo sutilpti 180 000 žmonių. Įkvėpimo pasisemta iš vos 58 metrų aukščio Romos Panteono.

„Haus der Deutschen Kunst“, turintis 160 metrų ilgio kolonų fasadą, buvo tik mėginimas, palyginti su tuo, kas laukė. Tai pirmas nacistų pastatytas monumentalus pastatas ir vienas iš nedaugelio, išgyvenusių ilgiau už pačius nacistus. Lubose už kolonų tebėra įmontuotos plokštelės su svastikų motyvais.

Nors vaikštinėdamas marmurinėmis galerijomis Hitleris buvo nepatenkintas, jam nereikėjo nerimauti dėl recenzijų. „Kölnische Volkszeitung“ rašė: „Visur dvelkia didybe. Sveiki, žvalūs ir optimistiški menininkai demonstruoja įvairialyio individualumo darbus. Prasideda nauja meno era.“

* * *

Kitą dieną po parado visai netoli šviesios neoklasicistinės Adolfo Hitlerio meno šventovės Miunchene buvo atidaryta kita paroda. Ji įkurdinta šalia rūmų parko Hofgarten, Galeriestrasse 4 esančiame purviname betoniniame name su mažais langais. Lankytojai sakė, kad patalpos buvo ankštos, drėgnos ir prastai apšviestos.

Kontrastas su vos už poros kvartalų įsikūrusiu erdviu muziejumi nebuvo atsitiktinis. Išsigimusio meno paroda (Die Ausstellung Entartete Kunst) buvo estetinė priešingybė „Grosse Deutsche Kunstausstellung“. Ekspoziciją, Jozefo Gebelso palaimintą propagandinę instaliaciją, sudarė kiek daugiau nei 600 meno kūrinių.

Jozefas Gebelsas, kuris kaip ir Adolfas Hitleris žinojo apie žemą „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kokybės lygį, prieš kelias savaites suplanavo kitą parodą, skirtingai nei eksponuojama „Haus der Deutschen Kunst“, sulaukusią didelio publikos dėmesio.

Prie Hofgarten parko eksponuoti daug garsesnių menininkų darbai. Čia skambėjo tokių modernistų kaip Maksas Ernstas (Max Ernst), Markas Šagalas (Marc Chagall), Vasilijus Kandinskis, Paulis Klė, Ernstas Liudvikas Kirchneris, Otas Diksas, Francas Markas ir kitų vardai.

Svarbiausias eksponatas buvo Emilio Noldės devynių dalių paveikslas „Kristaus gyvenimas“, religinių dvejonių kupinas kūrinys, sukurtas likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo. Siaurais ir stačiais laiptais į galerijas antrame aukšte kylančius lankytojus vienas pirmųjų pasitiko kaip tik šis darbas. Noldės serija užėmė visą religijos temai skirtos pirmos salės sieną. „Kristaus gyvenimo“ centre buvo didelis kūrinys, vaizduojantis Jėzaus nukryžiavimą. Ryškios paveikslo spalvos apšvietė tamsią patalpą. Pats Kristus atrodė demoniškas, plačiai išplėstos akys, regis, skleidė veikiau beprotybę, o ne dvasinį pakilimą.

Daugums darbų toje patalpoje vaizdavo paskutinę Jėzaus dieną. Tema buvo kruopščiai apgalvota. Įtempti nacistų santykiai su bažnyčia netrukdė priminti neatmenamus laikus siekiančią nuomonę, kad žydai nužudė Jėzų. Drauge jie bylojo, kad Jėzus taip šventvagiškai vaizduojamas dėl žydų įtakos mene.

Šalia galerijos buvo mažas kambarėlis, specialiai skirtas žydų menininkams. Gebelsas nė neketino būti subtilus. Paveikslai parodoje sukabinti bet kaip, kai kurie visai be rėmų. Iliustracijos, teplionės ir replikos ant sienų šaipėsi iš kūrinių: „bolševikų propaganda“, „žydų rasės sielos apraiškos“, „beprotybė kaip metodas“ ir „gamta nesveiko proto akimis“. Parodą „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ aplankė daug žmonių, į Galeriestrasse 4 atėjo ir meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė. Jis sakė: „Darbai sukabinti ilgomis eilėmis, vienas šalia kito. Paroda sąmoningai surengta taip, kad sumenkintų kūrinių vertę, apšvietimas siaubingas. Paveikslai sukabinti bet kaip, tarsi juos būtų kabinęs vaikas arba idiotas. Sienos nusėtos paveikslais nuo grindų iki pat lubų. Jokio tvarkos pojūčio, paveikslai sumesti bet kur, kur tik atsirado vietos: tarp skulptūrų, pastatyti ant grindų ir pjedestalų. Kūriniai komentuojami kandžiomis antraštėmis, replikomis ir nešvankiais juokeliais.“

Trečioje patalpoje kabojo darbai, kurie nacistams pasirodė žeminantys vokiečių moteris, kareivius ir valstiečius. Tarp jų buvo vokiečių dadaisto Georgo Groso (George Grosz) paveikslai, juose pavaizduota ir jo patirtis apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, jie atmesti kaip „marksistinė propaganda“. Ekspozicija buvo skirta tiems, ko nacistai nekentė labiausiai: žydams, komunistams, anarchistams ir pacifistams.

Ekspozicija skelbė, kad modernusis menas yra sąmokslas, sukurtas ir remiamas žydų bolševikų, siekiančių palaužti vokišką dvasią ir degeneruoti liaudį. Konspiracijos centre buvo „tai, kas žydiška“, nors tik 6 iš 112 parodoje dalyvaujančių menininkų buvo žydų kilmės. Daugiausia darbų – 27 paveikslus – eksponavo nacistams simpatizuojantis Emilis Noldė. Jo primityvizmas buvo pateiktas kaip labiausiai völkisch nacistams kenkiantis dalykas.

Modernusis menas nacistams kėlė ne tik pasibjaurėjimą, bet ir pagrįstą nerimą. Žemindami nacistai stengėsi nuslėpti faktą, kad iš tiesų smerkiami yra jie patys. Dauguma iškabintų kūrinių puolė tai, kas buvo Trečiojo reicho siela ir širdis. Jie apnuogino brutalią tuštumą, slepiamą už biurgeriškų vertybių, kurias nacistai desperatiškai bandė išsaugoti. Modernizmas parbloškė seniai stagnavusį grožio ir harmonijos idealą. Čia buvo vaizduojamas milijonus gyvybių apkasuose nusinešusio Pirmojo pasaulinio karo blogis ir beprasmybė.

Šis menas neteikė malonumo. Jis rodė pasaulį, kurio nacistai ir nemažai vokiečių liaudies nenorėjo priimti. Pasibjaurėjimas buvo vaizduojamas atvirai ir suprantamas kaip sveika reakcija, o ne draudžiami jausmai, kuriems jis dažnai atstovavo. „Visur aplink matome monstriškus beprotybės, begėdiškumo, nekompetencijos ir paprasčiausio išsigimimo vaisius. Tai, kas rodoma šioje parodoje, visiems mums žadina pasibjaurėjimo baimę“, – atidarymo dieną kalbėjo „Entartete Kunst“ ekspertas Alfredas Cygleris (Alfred Ziegler).

Gebelsas tiksliai žinojo, kaip sudominti paroda. Beje, buvo nustatytas 18 metų cenzas, siekiant „apsaugoti“ jaunimą. Viskas sumaniai apgalvota Gebelso propagandos ministerijos, kuri suorganizavo parodą per mažiau nei tris savaites. „Entartete Kunst“ sulaukė didelio publikos dėmesio. Per 1937 m. rudenį iki lapkričio, kai paroda buvo uždaryta, ją vien Miunchene aplankė daugiau nei du milijonai žmonių. Tuo pat metu „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ pavyko pritraukti 400 000 lankytojų. Gebelsas iš karto išsiuntė išsigimusį meną į gėdingą turnė po šalį, pradedant Berlynu, Leipcigu, Zalcburgu ir baigiant Viena bei Diuseldorfu. Koncepcija buvo tokia sėkminga, kad ji panaudota ir kitur: 1938 m. Diuseldorfe surengta paroda „Entartete Musik“ lygiai taip pat puolė džiazą.

Prieš „Entartete Kunst“ vyko didžiausios visų laikų vokiečių kultūrinio gyvenimo reformos.

1937 m. birželio 30 d., likus iki atidarymo vos kelioms savaitėms, nacistinėje Vokietijoje buvo nuspręstas šiuolaikinio meno likimas. Gebelso paliepimu įvykdyta tai, ką būtų galima pavadinti krištoline Vokietijos modernizmo naktimi – degeneravusio meno akcija (Entartete Kunst Aktion). Per akciją iš Vokietjos viešųjų įstaigų „išvalytas“ visas nepageidaujamas menas. Kiek daugiau nei per savaitę iš Vokietijos muziejų paimti 5 328 paveikslai ir grafikos darbai. Akcija nukreipta prieš žydų menininkų darbus, pavyzdžiui, Marko Šagalo ir Liudviko Maidnerio (Ludwig Meidner), bet pirmiausia tai buvo estetinis valymas. Aukomis tapo visos modernistinės tendencijos. Tai Pikaso, Mondriano, Matiso, van Gogo ir Gogeno, taip pat ir vokiečių modernistų darbai. Vienas labiausiai nukentėjusiųjų buvo Emilis Noldė.

1936 m. lapkritį Jozefas Gebelsas ištarė „stop“ laisvajai meno kritikai ir nustatė, kas ir kaip gali rašyti apie meną. Adolfas Hitleris ir kiti nacistų lyderiai buvo įsitikinę, kad moderniojo meno sėkmę užtikrina laikraščiai. Iškreiptame nacistų pasaulio suvokime egzistavo sąmokslas tarp žydų „kontroliuojamos“ žiniasklaidos ir žydų dominuojamos meno rinkos. Blefas, kuriuo norėta parodyti žydų pasipelnymą.

Štai kodėl nacistams buvo svarbu perimti meno kritikos kontrolę. Dėl šios priežasties partija 1937 m. ėmė leisti brangų meno žurnalą „Die Kunst im Dritten Reich“. Prašmatnus žurnalas turėjo papuošti daugelio nacistų rašomąjį stalą. Jo redaktorius buvo Alfredas Rozenbergas. „Die Kunst im Dritten Reich“ tapo dogmatinių Rozenbergo meno pažiūrų kalke. Vis dėlto meno žurnalo vadovo pareigos buvo veikiau paguodos prizas partijos ideologui, kuris tikėjosi kontroliuoti visą Trečiojo reicho kultūros politiką. Alfredas Rozenbergas laimėjo ideologinį mūšį, bet pralaimėjo karą dėl kultūros politikos valdymo.

* * *

1933 m. į valdžią atėjus nacistams Vokietijoje buvo išlaisvinta iki tol užtvenkta agresijos banga. Laukdami galimybės patekti į valdžią nacistai per daug nerodė neapykantos Veimaro kultūrai, o dabar tam buvo uždegta žalia šviesa. Šalį apėmė nacistinė revoliucija, prioritetą teikianti Veimaro kultūrinių simbolių puolimui. Revoliucija turėjo susidoroti su išsigimusiu Veimaro respublikos kultūriniu gyvenimu.

Vokietijoje buvo uždrausta leisti kairiųjų pažiūrų spaudą, o intelektualiniai priešai, tokie kaip Karlas fon Osietskis (Carl von Ossietzky), buvo sulaikyti ir išsiųsti į ką tik įrengtas koncentracijos stovyklas, kurios pirmaisiais nacistų valdymo metais buvo pilnos politinių kalinių. Tūkstančiai nepageidaujamų asmenų atleisti iš žinybų, institucijų, organizacijų ir akademijų. Nacistai siekė visiškos ne tik politinės valdžios, bet ir vokiečių visuomenės kontrolės. Tas pat nutiko ir kultūros srityje, kur nacistams prijaučiantys veikėjai buvo infiltruoti į pačias įvairiausias organizacijas, pradedant mėgėjų teatro trupėmis ir baigiant kino klubais. Rašytojai Heinrichas (Heinrich Mann) ir Tomas Manai (Thomas Mann) bei daugybė iškilių kultūros veikėjų buvo nušalinti nuo oficialių pareigų. Naujai įsteigti Vokietijos rašytojų sąjungą pakeitę Valstybės literatūros rūmai bandė įtraukti visus rašytojus, bibliotekininkus, leidėjus ir vertėjus. Vengiant narystės, grėsė draudimas verstis profesine veikla.

Pravalius nepageidaujamų kultūros darbuotojų gretas imtasi pačios kultūros. Sudaryti juodieji nevokiškos arba keliančios režimui grėsmę literatūros ir muzikos sąrašai. Tai paveikė ne tik to meto kultūrą – uždraustos net kai kurios Hendelio oratorijos, nes jose buvo nagrinėjama žydų tema, pavyzdžiui, „Judas Makabėjus“. Ryškiausios vadinamojo vokiečių kultūros valymo (Säuberung) apraiškos buvo knygų deginimas.

1933 m. gegužę Vokietijos universitetiniuose miestuose surengtos knygų deginimo akcijos. Jos buvo istoriškai simboliškos, nes turėjo priminti panašią knygų deginimo akciją Vartburgo festivalyje 1817 m., kai šalis buvo apimta nacionalizmo bangos po Napoleono karų. Prie Vartburgo pilies, kur XVI a. Liuteris išvertė Naująjį testamentą, Martino Liuterio tezių paskelbimo trijų šimtų metų jubiliejų švenčiantys studentai degino reakcingą ir prancūzišką literatūrą bei įvairius Prancūzijos simbolius. Taip studentai išreiškė nepasitenkinimą, kad mažos vokiečių valstybėlės nesugebėjo susivienyti į vokiečių naciją. Nacistai be galo sumaniai propagandos tikslais ir siekdami istorinio teisėtumo savo politikai pasitelkė tokius nacionaliniais simboliais tapusius įvykius.

Gegužės 10 d. 40 000 žmonių susirinko Berlyne prie Opern aikštėje (dabar Bebelplatz) sukurto laužo paklausyti Jozefo Gebelso kalbos. Jis paskelbė Veimaro respublikos ir „ekstremalaus žydiško intelektualizmo galą“: „Čia prasmegs intelektualinis lapkričio respublikos pamatas, bet iš pelenų kaip triumfuojantis feniksas pakils nauja dvasia.“

Liepsnos prarijo ne tik Karlo Markso, Bertoldo Brechto ir Ericho Marijos Remarko, bet ir užsienio rašytojų Ernesto Hemingvėjaus bei H. D. Velso knygas. Vis dėlto tai nebuvo masinis knygų deginimas. Gegužės 10 d. liepsnose pražuvo tik apie 25 000 knygų. Renginys buvo pirmiausia simbolinis vaidinimas, turintis parodyti revoliucinę ir valomąją nacizmo galią. Knygų deginimas buvo organizuojamas kaip šventiniai vaidinimai, studentams traukiant dainas ir prisiekiant. Valymas ugnimi tapo nacionalinio susitelkimo, vienybės ir nacistų pažadėto Vokietijos atgimimo simboliu. Panašiai kaip vėliau vykusiai kinų kultūrinei revoliucijai, taip ir nacių revoliucijai turėjo vadovauti jaunimas. Tik jaunimas buvo nesuterštas purvinos Veimaro respublikos kultūros, todėl jis ir galėjo visiškai atsiriboti nuo praeities.

Nacistinė revoliucija ir neseniai iškovota valdžia suteikė erdvės vidinėms nacionalsocialistinio judėjimo kovoms asmeniniu ir ideologiniu lygiais. Kultūros srityje ši kova vyko tarp Alfredo Rozenbergo ir Jozefo Gebelso. Būdamas vienas Kovos už vokiečių kultūrą sąjungos įkūrėjų ir svarbiausio nacistinės Vokietijos žurnalo vyriausiasis redaktorius Rozenbergas turėjo visas sąlygas perimti kultūrinio gyvenimo kontrolę. Galiausiai jį ištikusią nesėkmę galima paaiškinti negebėjimu visiškai atsiduoti vienam tikslui. Jis vis pasinerdavo į naujus projektus. Tai atsiliepė ir jo sąjungai – jis sugebėjo suvienyti völkisch judėjimą, bet nepajėgė paversti jo politine jėga savo tikslams remti. Rozenbergas turėjo ambicijų kontroliuoti ne tik kultūros, bet ir užsienio politiką, mat laikė save jos ekspertu. Todėl Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos užsienio politikos skyriaus vadovu. 1933 m. pavasarį Hitleris išsiuntė Rozenbergą į Londoną pagerinti vokiečių ir britų santykių. Ši kelionė turėjo rimtų padarinių Rozenbergo karjerai. Valdžią perėmęs Hitleris norėjo užtikrinti naujam režimui tarptautinį teisėtumą ir drauge įtikinti pasaulį taikiais Vokietijos ketinimais. Rozenbergas visiškai susimovė abiem klausimais, kai Vestminsterio abatijoje padėjo ant nežinomo kareivio kapo svastika puoštą vainiką ir prie paminklo parodė Hitlerio pasveikinimo gestą. Tai užgavo britus. Karo veteranas Džeimsas Sirsas taip pasipiktino, kad pagriebęs vainiką įmetė jį į Temzę. Kitą dieną protestuotojai Madam Tiuso (Madame Tussaud) muziejuje apipylė ką tik pagamintą vaškinę Hitlerio figūrą raudonais dažais, o ant kaklo pakabino lentelę su užrašu: „Hitleris, masinis žudikas“ (Hitler, the Mass Murderer). Pasipiktinę protestuotojai pasitiko Rozenbergą šūkiais: „Šalin Hitlerį, šalin fašizmą“ (Down with Hitler, down with fascism!). Hitleris norėjo ne tokio sutikimo.

Niekada nepraleisdavęs progos įgelti oponentui, Jozefas Gebelsas pavadino ideologą „beveik Rozenbergu“. Šia pravarde siekta pašiepti tai, kad Rozenbergas neranda vietos ir nori pasirodyti įvairių sričių ekspertu. Gebelsas smaginosi vadindamas jį „beveik žurnalistu“, „beveik akademiku“, „beveik politiku“, kuo jis niekada nebuvo. Jozefas Gebelsas stiprino savo pozicijas valdžioje. Didžiausias konkurencinis jo privalumas buvo tai, kad jo žodžius Hitleris išgirsdavo daug dažniau. Albertas Špėras liudijo, kad Gebelsas manipuliavo humoru. Kruopščiai paruoštais pokštais ir juokais jam pavykdavo pralinksminti Hitlerį ir sumenkinti priešininkus. Šiuo tikslu labiausiai mėgdavęs kalbėti apie Alfredą Rozenbergą. Jį minėdavęs taip dažnai, kad „jo pasakojimai panėšėdavo į gerai surežisuotą teatro vaidinimą, kur aktoriai laukia savo pasirodymo. Buvo galima beveik neabejoti, kad galiausiai Hitleris įterps: „Völkischer Beobachter“ toks pats nuobodus kaip ir jo leidėjas Rozenbergas.“

Asmenine Alberto Špėro nuomone, galiausiai buvo apgautas pats Hitleris: „Intrigantas Gebelsas jį apmulkino.“

1933 m. kovą Gebelsui buvo patikėta visa liaudies švietimo ir propagandos ministerija. Netrukus ji perėrė visą kultūros politikos kontrolę. Skirtingai nei Rozenbergas, Gebelsas buvo tipiškas pragmatikas, jis turėjo lanksčią poziciją nacionalsocialistinių dogmų klausimais, o to kaip tik reikėjo. Pasak tyrinėtojo Džonatano Petropouloso (Jonathan Petropoulos), būtų klaidinga vaizduoti Gebelsą kaip kultūra visai nesidomintį ciniką. Priešingai, daug kas rodo, kad jis tikrai žavėjosi ekspresionizmu. Albertas Špėras pats liudijo, kad įrengdamas Gebelso būstą pakabino jame porą Emilio Noldės paveikslų, o tuo propagandos ministras liko labai patenkintas. Kiti nacistai sakė, kad jis turi Ketės Kolvic (Käthe Kollwitz) ir Ernsto Barlacho (Ernst Barlach), vėliau išsigimusiais apšauktų menininkų, kūrinių. 1935 m. net užsakęs impresionistą Leo fon Kenigą (Leo von König) nutapyti jo portretą, kurį vėliau, kai modernusis menas buvo visiškai uždraustas, slėpė savo namuose Švanenverderio saloje prie Berlyno.

1933 m. pabaigoje vokiečių kultūrinis gyvenimas buvo centralizuotas įsteigiant Valstybės kultūros rūmus. Septyni jų skyriai (meno, teatro, literatūros, spaudos, radijo, kino ir muzikos) tapo siauru koridoriumi, kuriuo turėjo pereiti visa vokiečių kultūra. Gebelso ministerijai pavaldūs Valstybės kultūros rūmai tikrino visus kultūros darbuotojus ir jų kūrinius. Šie rūmai pavertė Gebelsą Trečiojo reicho kultūros reikalų dirigentu. Netrukus propagandos ministras išplatino žinią, kad Valstybės kultūros rūmai yra kultūrinio atgimimo pradžia. Vis dėlto Rozenbergas ilgai nelaukęs ėmė kritikuoti Gebelso kultūros politiką ideologiniais pagrindais. Jo kritikoje būta ir tiesos krislo. Gebelsas daug labiau nei Rozenbergas rūpinosi tarptautiniu Vokietijos įvaizdžiu. Jam atrodė tiesiog negražu sukišti geriausius menininkus į koncentracijos stovyklas ar išguiti iš šalies, jei tik šie nėra žydai ir komunistai arba paskelbti režimo priešais.

Jis taip pat netiesiogiai rėmė (niekada apie tai nekalbėjo) tą nacistų judėjimo flangą, kuris XX a. ketvirtame dešimtmetyje priešinosi stipriai völkisch judėjimo įtakai kultūros srityje ir laikė ją reakcingos, biurgeriškos kultūros išraiška. Pirmiausia iš nacistinės Berlyno studentų sąjungos kilęs pasipriešinimas teigė, kad ekspresionizmas buvo tikro vokiško meno apraiška. Atsigręžta į vaizduojamąją XIX a. tapybą, šlovinant tokius menininkus kaip Emilis Noldė ir Ernstas Liudvikas Kirchneris. Berlyno opozicija teigė, kad ekspresionizmas yra antiliberali, germaniška išraiška, kilusi iš tos pačios jėgos kaip ir pats nacionalsocializmas. Su judėjimu buvo itin glaudžiai susijęs partijos nariu tapęs Emilis Noldė. Berlyno studentus ėmė remti ir kitų Vokietijos miestų nacistinės studentų sąjungos. Pavyzdžiu gynėjai rodė fašistinę Benito Musolinio Italiją, kurioje pavyko suvienyti nacionalsocializmą ir modernizmą. Gebelsas buvo per daug gudrus politikas, kad aktyviai remtų studentus, bet mielai kritikavo estetinę Rozenbergo kryptį, kuri, jo manymu, vedė į politinį kičą, neturintį tikros meninės vertės. Jis rėmė tokias nacionalsocialistines „liberalias“ jėgas kaip laikraštis apie meną „Konst der Nation“ ir aukštino kompozitorių Richardą Štrausą bei režisierių Fricą Langą (Fritz Lang).

Partijos žiniasklaidoje vyko stebėtinai atviros šių stovyklų diskusijos. Vis dėlto nesantaika erzino Adolfą Hitlerį, kuris, nepaisydamas Gebelso manipuliacijų, galiausiai padėjo tašką. 1934 m. Hitleris pažabojo nacistinę revoliuciją, kurią pradėjo atėjęs į valdžią. Tai pasireiškė, pavyzdžiui, birželio 30 d. vykusia „Ilgųjų peilių naktimi“, kai buvo neoficialiai išformuota galinga sukarinta partijos organizacija SA, o jos vadovas Ernstas Rėmas nužudytas. Gausų Pirmojo pasaulinio karo veteranų būrį priglaudusi SA norėjo plėtoti revoliuciją ir teigė, kad daug nacistų vadovų ėmė nusigręžti nuo nacistų idealų. Jie reikalavo reguliariosios armijos kontrolės ir nacionalizuoti didžiąsias įmones. Šie reikalavimai kėlė tiesioginę grėsmę galingiausioms Vokietijos visuomenės grupėms, o drauge ir Hitlerio valdžios pozicijoms. Norėdamas pasiekti savo ilgalaikius tikslus atkurti Vokietijos karinę galią, Hitleris buvo labiau priklausomas nuo didžiųjų pramonininkų ir kariškių nei nuo savo gatvės smogikų. SA pakeitė kur kas geriau organizuota Heinricho Himlerio SS.

Kultūrinė revoliucija baigėsi Adolfo Hitlerio kalba partijos suvažiavime Niurnberge 1934 m. Šis kongresas buvo įamžintas Leni Ryfenštal (Leni Riefenstahl) filme „Valios triumfas“. Kalbėdamas Hitleris užsipuolė abi konflikto puses. Ekspresionizmą pavadino ne vokišku, tuo pat metu turėdamas omenyje, kad völkisch judėjime dalyvavo konservatyvūs romantikai, kurie taip pat rizikavo pakenkti estetinei nacizmo raidai. Rezultatas – abiejų stovyklų valymas. Berlyno opozicija buvo nuslopinta, o didžiausi radikalūs konservatoriai Vilhelmas Frikas ir Paulis Šulcė-Naumburgas taip pat atsidūrė užribyje. Sumanytas ir kompromisas, kai kiek anksčiau tais metais Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos ideologiniu sargu ir pavedė jam vadovauti nacių partijos viduje veikiančiai organizacijai „Amt Rosenberg“. Tai buvo specialiai Rozenbergui sukurtos pareigos – jis turėjo puoselėti ir stebėti partijos ideologinę raidą. Pirmoji jo užduotis buvo reguliuoti šimtatūkstantinius naujų partijos narių, kurių pliūptelėjo perėmus valdžią, srautus. Šis vaidmuo suteikė Rozenbergui galimybę kištis į valstybės aparatą mokyklų, religijos ir kultūros klausimais, o tai labai tiko nerimstančiam ideologui. Kultūros srityje jis ėmė tiesiogiai konfrontuoti su Gebelsu, kuris ir toliau liko stipresniąja šalimi. Tai buvo sąmoningas valdžios žaidimų specialisto Hitlerio veiksmas, taip apribojant Gebelso įtaką kultūriniam gyvenimui, drauge neleidžiant įsibėgėti dar liberalesnėms jo idėjoms. Hitleris dažnai sukurdavo vidinę konkurenciją, kad abi pusės taptų priklausomos nuo jo. Į „Amt Rosenberg“ laikui bėgant įstojo šimtai darbuotojų, tarnyba atliko svarbų vaidmenį nacistams vagiant meno kūrinius.

Vis dėlto Adolfo Hitlerio kišimasis į debatus dėl kultūros politikos krypties paliko ir klaustukų. Jei Hitleris kritikavo abi puses, tai kokia meno kryptis teisinga? Debatai truko dar porą metų, tik buvo gerokai ramesni. Ernsto Rėmo nužudymas buvo įspėjimas visiems tiems, kas per daug išsišoka.

Jozefui Gebelsui teko suprasti, kad simpatijos ekspresionizmui vėliau gali kelti grėsmę jo valdžios pozicijoms, ypač kai sarginis šuo Rozenbergas stebi kiekvieną ideologinį propagandos ministro kryptelėjimą. 1935-ieji laikomi lūžio metais Gebelsui. Nuo tada jis pasirinko antimodernistinę kultūros politiką.

Galiausiai Gebelsas tapo lygiai tokiu pat fanatišku modernistinių krypčių priešininku kaip Rozenbergas ir net savinosi konkurento retoriką ir metodus. „Entartete Kunst“ idėja buvo ne Gebelso, o paremta völkisch judėjimo rengtų panašių parodų tradicija. Jos buvo vadinamos gėdos parodomis (Schandausstellungen). 1936 m. pabaigoje Gebelsas galutinai apsisprendė dėl modernizmo. Jis baiminosi, kad išpuoliai prieš meną dar iki 1936 m. Berlyno vasaros olimpiados gali sulaukti per daug neigiamų atgarsių tarptautiniu mastu.

Spalį Gebelsas uždarė modernistinio meno skyrių Berlyno Kronprinzen rūmuose. Lapkritį pasirodė liūdnai pagarsėjęs meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstybės kultūros rūmuose dirbančius liberalesnių pažiūrų žmones. Gruodį nauju rūmų tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas aiškiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji vėjai. Cygleris tarp nacistų išgarsėjo idealizuotais aktais, tačiau modernistai iš jo šaipėsi ir vadino „vokiečių gaktaplaukių meistru“. Adolfas Cygleris gavo progą atkeršyti, kai Gebelsas jam pavedė atlikti Vokietijos meno muziejų valymą. Triukšminga ir radikalių pažiūrų völkisch judėjimo atstovė Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti išsigimusio meno, pirmiausia „kosmopolitinio“ ir „bolševikinio“, valymą.

Vasarą pradėtas valstybės mastu vykdytas vokiškų kolekcijų plėšimas neapsiėjo be protestų. Nacionalinės galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanfštaenglas (Eberhard Hanfstaengl) priešinosi, todėl Gebelsas atleido jį iš darbo. Tik kai kuriems kūriniams pavyko išvengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo birželį ir liepą grobis sudarė parodos „Entartete Kunst“ pagrindą.

1937 m. rudenį Gebelsas ėmėsi antros vokiečių meno kolekcijų atakos. Buvo paimta dar 11 500 kūrinių iš 101 muziejaus. Pašalinti 1 052 Emilio Noldės darbai. Iš viso Cyglerio grupė iš vokiečių meno kolekcijų pagrobė 17 000 kūrinių. 1938 m. kovą propagandos ministras pranešė, kad Vokietijos muziejai „išvalyti“.

Kampanija buvo didelė Gebelso sėkmė, jis dabar iš peties ėmėsi antimodernistinės kovos. Savų ekspozicijų plėšimas pranašavo blogą ateitį.

Vis dėlto kai kas liko neišspręsta: ką daryti su konfiskuotais meno kūriniais? Laukiant sprendimo kūriniai buvo sandėliuojami viename Koperniko gatvės name Berlyne. Sandėlis niekam nekrito į akis. Hermanas Geringas, kurio asmeninė kolekcija Karinhalės dvare sparčiai didėjo, pasiuntė į Koperniko gatvę savo agentą Zepą Angererį (Sepp Angerer) apsaugoti vertingų Munko, van Gogo ir Sezano darbų. Vėliau kai kuriuos jų slapta pardavė olandų bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).

Norėdamas nuspręsti meno kolekcijos likimą, 1938 m. sandėlį aplankė Adolfas Hitleris. Jis nutarė, kad vyriausybė niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienoraštyje įrašė turįs vilčių „šiek tiek uždirbti iš to šlamšto“. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklausė Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haberštokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindinį vaidmenį vėlesniuose įvykiuose. Nyderšionhauzeno rūmuose už Berlyno buvo įkurta „galerija“, kurioje kūriniai už vyriausybei reikalingą užsienio valiutą buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. Šveicarijos mieste Liucernoje viešbutyje „Grand Hotel National“ surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistrų darbai. Tarp jų žymusis Vincento van Gogo „Autoportretas“, Pablo Pikaso „Absento gėrikas“ ir Anri Matiso „Mauduolės su vėžliu“. Nors ir pradėta pardavinėti, Koperniko gatvėje ir toliau liko tūkstančiai kūrinių. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulptūros bei 3 825 akvarelės darbai buvo nugabenti į netoli nuo sandėlio esančią Berlyno gaisrinę. Vidiniame jos kieme kūriniai buvo sudeginti per gaisrininkų pratybas.

4 SKYRIUS

Kelias į Vašingtoną

DIDŽIOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Vašingtone atminimo salė buvo sausakimša. Į šventyklą panašioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasdešimties pasaulio šalių atstovai. Pro mažus šoninius langus buvo matyti apšviestas Vašingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo rožes priešais stačiakampį juodo marmuro bloką su plevenančia liepsna. Į karsto formos bloką buvo supilta žemė iš 38 vokiečių koncentracijos stovyklų.

Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai iš viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad išspręstų didžiausios XX a. vagystės klausimą. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkričio 30 d. prasidėjo trijų dienų Vašingtono konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos turėjo būti išaiškintos nacistinės Vokietijos įvykdytos didžiulės vagystės. Bent jau renginio dalyviai to tikėjosi. Artėjo amžių sandūra, ir visi norėjo, kad XX a. tragedijos liktų tik dokumentuose. Praėjus pusei šimtmečio po karo pabaigos buvo bandoma išaiškinti vieną sunkiausiai išnarpliojamų nacistų nusikaltimų – meno vagystes.

Į tribūną pakilo Stiuartas Aizenštatas (Stuart Eizenstat), valstybės sekretorius Klintono administracijoje ir vienas konferencijos iniciatorių.

„Tarptautinei bendruomenei galbūt tai paskutinė galimybė baigti vieną iš etapų didžiausioje šio ar bet kurio kito amžiaus žmonijos tragedijoje“, – pradėdamas renginį sakė Aizenštatas.

Daugumą dalyvių tai ypač sujaudino. Vienas jų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojas Veslis A. Fišeris (Wesley A. Fisher) organizavo konferenciją kartu su JAV užsienio reikalų ministerija.

Konferencijos vadovo pavaduotojas Fišeris buvo atsakingas už derybas. Nors užaugo JAV, nuo vaikystės įsitraukė į kovą su nacizmu. Veslio tėvas rabinas ir advokatas Mičelas Fišeris (Mitchel Fisher) buvo vyriausiasis Pasaulietinės antinacizmo lygos (Non-Sectarian Anti-Nazi League) advokatas. Ši JAV organizacija, 1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią, siūlė boikotuoti vokiškas prekes.

„Užaugau šeimoje, kurioje prieš ką nors valgydami įsitikindavome, kad tai ne vokiškas produktas“, – sako Veslis A. Fišeris, pakalbintas praėjus penkiolikai metų nuo Vašingtono konferencijos.

Šiandien Fišeris yra Žalos atlyginimo asociacijos (Claims Conference) tyrimų vadovas. Ši organizacija nuo XX a. šešto dešimtmečio tvarko materialinius žalos atlyginimo klausimus holokausto aukoms. Brodvėjuje, vos už kelių žingsnių nuo Time aikštės, įsikūręs pagrindinis organizacijos biuras, jame apie 200 darbuotojų rūpinasi pensijų skyrimu holokaustą išgyvenusiems žmonėms daugiau nei 40 šalių. 1952 m. įkurta organizacija derėjosi dėl žalos atlyginimo iš Vokietijos ir Austrijos, taip pat įmonių, bankų ir kitų organizacijų, kurios turėjo iš holokausto ekonominės naudos. Nuo 1952 m. ši asociacija gavo iš Vokietijos valstybės 70 milijardų dolerių žalai atlyginti. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnį dėmesį ji skiria meno kūrinių vagysčių klausimams. Už šią sritį atsakingas Veslis A. Fišeris.

Fišeris su šiuo klausimu susidūrė aštuntame ir devintame dešimtmečiais, kai dalyvavo akademinio pasikeitimo programoje tarp dviejų šaltojo karo didžiųjų valstybių. Tuo metu Kolumbijos universiteto Tarybų Sąjungos studijų krypties profesoriui Fišeriui pasitaikė galimybė susipažinti su slaptaisiais archyvais, kuriuos Raudonoji armija po karo paėmė iš Vokietijos. Archyvai suteikė naujos informacijos apie padėtį nacistinėje Vokietijoje ir holokaustą.

Viena institucijų, kuriai Fišeris padėjo archyvuose gauta informacija, buvo tai, kas vėliau tapo Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Iniciatyvą kurti muziejų aštunto dešimtmečio pabaigoje parodė prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter), kai vėl padidėjo susidomėjimas vokiečių vykdytos rasinės politikos ir žydų, romų ir neįgaliųjų žudynių studijomis. Fišerio teigimu, susidomėjimas atgijo dėl kelių priežasčių. Viena jų – jaunoji karta norėjo žinoti, ką karo metais teko patirti jų tėvams. Buvo sukurtas ir televizijos serialas. 1978 m. kanalas NBC rodė „Holokaustą“, pagrindinius vaidmenis jame atliko Meril Stryp (Meryl Streep) ir Džeimsas Vudsas (James Woods). Seriale pasakojama apie lėtą ir kankinančią žydų šeimos žūtį nacistinėje Vokietijoje. Vakarų Vokietijoje serialą matė 15 milijonų žmonių.

„TV serialas labai padėjo. Daug žmonių ėmė domėtis tais įvykiais, kartu padidėjo susidomėjimas tyrimais ir noras dar labiau pažinti holokaustą, kuris tuo metu dar nebuvo iki galo ištirtas. Reikia suprasti ir gerbti jį išgyvenusios kartos norą pamiršti. Tai buvo ne tik skausmingi išgyvenimai. Dauguma jautė didžiulę gėdą. Jie norėjo tai pamiršti ir kurti naują gyvenimą. Daugelis pakilo ir pradėjo gyvenimą nuo nieko. Jauni žmonės prarado studijoms skiriamus metus. Jie neturėjo laiko arba galimybių kapstytis praeityje.“

Vis dėlto tyrimai suaktyvėjo tik žlugus Tarybų Sąjungai.

„Berlyno sienos griuvimas ir šaltojo karo pabaiga turėjo didžiulę įtaką holokausto tyrimams, atsivėrė buvusios Tarybų Sąjungos archyvai, kur buvo daugybė naujos medžiagos. Anksčiau holokausto neigėjai tvirtino, kad dujų kameros neegzistavo, tačiau Maskvoje rasti architektų brėžiniai. Dabar tai paneigti tapo sunkiau“, – pasakoja Fišeris.

1993 m. Vašingtone įsteigtas Holokausto memorialinis muziejus. Atidarymo iškilmėse kalbą sakė vos prieš du mėnesius 42-uoju JAV prezidentu prisaikdintas Bilas Klintonas. Jo administracija analizavo holokausto klausimą. Viena muziejaus užduočių buvo prieinamais tapusių archyvų tyrimai, o tyrimų skyriaus vadovu paskirtas Veslis A. Fišeris. Žlugus Tarybų Sąjungai, viena pirmųjų aktualių temų buvo nuosavybės klausimas.

„Rytų Europoje, žlugus Tarybų Sąjungai, pradėta grąžinti nuosavybė. Iškilo klausimas, kas bus su žydams ir žydų bendruomenei priklausiusiais pastatais ir nuosavybe. Holokaustas turėjo būti suvokiamas ir ekonominiu aspektu. Kai kurių susitarimų pagrindu, be kita ko su Vokietija, dalis išgyvenusių holokaustą asmenų septintame dešimtmetyje gavo kompensacijas už prarastą nuosavybę, tačiau jiems niekada nebuvo visiškai kompensuota. Dabar pradėta atkreipti dėmesį, kad nacistų nusikaltimuose vienaip ar kitaip dalyvavo ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys.“

1995-ieji tapo atgailos metais. Visame pasaulyje buvo minima 50 metų karo pabaigos sukaktis.

Grandininę reakciją sukėlusiu įvykiu tapo Šveicarijos prezidento Kasparo Filigerio (Kaspar Villiger) kalba šalies parlamente per nacistinės Vokietijos kapituliacijos metines 1995 m. gegužės 7 d. Filigeris atsiprašė už tai, kaip Šveicarija elgėsi su žydais per Antrąjį pasaulinį karą. „Ar tikrai padarėme viską, ką galėjome, persekiojimo aukoms ir teisių netekusiems žmonėms?“ – klausė Filigeris. Jis turėjo omenyje griežtą Šveicarijos vizų režimą karo metais, kuris daugumai žydų neleido išsigelbėti.

Filigeris turėjo progą atsiprašyti dar kartą. Praėjus mėnesiui po kalbos „The Wall Street Journal“ išspausdino straipsnį, kuriame pasakojo, kaip nacistų nužudytų žmonių giminaičiams buvo sunku pasiekti bankų sąskaitas Šveicarijoje. Vengdamos lėšų konfiskavimo daug žydų šeimų pervedė pinigus į Šveicarijos bankus. 1933–1945 m. buvo atidaryta apie 60 000 tokių sąskaitų.

Vis dėlto bankai nenorėjo pažeisti konfidencialumo ir praskleisti paslapties skraistės. Šveicarijos bankininkystės sektorius suklestėjo dėl pažado saugoti paslaptis, kad ir kokios tamsios jos būtų. Ši paslaptis pasirodė esanti pernelyg tamsi. Šveicarijos bankai slapta pasisavino daugelio holokausto aukų turtus.

Iš pradžių bankai nurodė nedaug sąskaitų ir pripažino, kad šveicariškose sąskaitose buvo padėtos nedidelės sumos – kelios dešimtys milijonų dolerių. Už šį klausimą atsakinga organizacija – Pasaulio žydų kongresas (World Jewish Congress) – bankais nepatikėjo ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama įtraukti JAV politikus. Niujorko senatorius respublikonas Alas D’Amatas (Al D’Amato) ėmė domėtis šiuo reikalu ir surengė JAV kongrese kelis daug dėmesio sulaukusius klausymus. Netrukus tuo susidomėjo Bilas ir Hilari Klintonai, o Stiuartui Aizenštatui buvo pavesta ištirti bankų veiklą. Politinis spaudimas Šveicarijai didėjo.

„Netrukus tai virto dideliu skandalu, keliančiu naujų klausimų. Šveicarijos bankų reakcija kėlė įtarimų ir žmonės ėmė galvoti: gal yra daugiau?“

Netrukus po bankų skandalo kilo draudimo skandalas. Šimtai tūkstančių holokausto aukų buvo apsidraudusios gyvybę Europos draudimo bendrovėse. Daugeliu atvejų išmokos taip ir nebuvo sumokėtos. Iškeltas ir vergų darbo klausimas – juk šimtai tūkstančių koncentracijos stovyklų kalinių dirbo vokiečių fabrikuose. Dauguma jų – ir šiais laikais veikiančiuose Vokietijos pramonės koncernuose „Krupp“ ir „Siemens“.

Vis dėlto Šveicarijos bankų sąskaitos pirmiausia atkreipė dėmesį į kitą tragišką dalyką – nacių auksą. Pasaulio žydų kongresas pradėjo tikrinti, ar Amerikos archyvuose yra kokių nors karo laikų dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Šveicarijos bankus. Paaiškėjo, kad JAV nacionaliniame archyve yra dvi tonos dokumentų ta tema, o beveik 15 000 dokumentų anksčiau buvo pažymėti spaudu „visiškai slaptai“, kuris atšauktas visai neseniai.

Dokumentai buvo susiję su tuo metu užmarštin nugrimzdusia „Safehaven“ programa, kuria JAV bandė atsekti prieš karą ir per jį išvežtus nacistinės Vokietijos turtus. Beveik netyrinėti dokumentai pragulėjo JAV nacionaliniame archyve 50 metų. Niekas jais nesidomėjo arba tiesiog apie juos nežinojo. Tai buvo aukso kasyklos, nes programa ypatingą dėmesį skyrė nacistinės Vokietijos ir Šveicarijos santykiams.

Kartu su Alu D’Amatu Pasaulio žydų kongresas pradėjo publikuoti anksčiau slaptais laikytus dokumentus, kurie atskleidė Šveicarijos bankų saugyklų paslaptis. Paaiškėjo, kad Šveicarijos bankai, teisininkai ir verslininkai glaudžiai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko sąskaitą, į kurią Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorarą už parduotus „Mano kovos“ (Mein Kampf) egzempliorius.

Programa taip pat atskleidė, kad 1938–1945 m. nacistai pervedė į Šveicarijos bankų sąskaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto pervežta į Šveicariją iš žydų pavogtu auksu. Krauju aptaškytas auksas buvo patikimai saugomas Šveicarijos bankų.

Šie radiniai privertė bankus pakeisti poziciją, taip pat buvo suburta istorikų grupė bankų vaidmeniui karo metais tirti. Išgyvenusios holokausto aukos 1996 m. spalį Niujorko teisme pateikė didžiausiems Šveicarijos bankams 20 milijardų dolerių ieškinį. Tuo pat metu Stiuartas Aizenštatas paviešino ataskaitą apie Šveicariją, kurioje šalis buvo vadinama „nacistinės Vokietijos banku“.

Po Šveicarijos bankų skandalo ir daugiau šalių nutarė, kad atėjo metas praskleisti paslapties skraistę, jos atvėrė archyvus ir pradėjo tyrimą. Surengtos kelios tarptautinės konferencijos holokausto ekonominių klausimų tema. Vienoje iš jų (Londono konferencija nacių aukso klausimais, 1997; The London Conference on Nazi Gold 1997) mėginta išsiaiškinti, kiek aukso buvo pavogta, kur jis dingo ir ką su tuo daryti. Dalyvavo 41 šalis, tarp jų ir Vatikanas, patekęs į skandalą, kai buvo apkaltintas priglaudęs nacių auksą.

Karo metais nacistai grobė auksą iš okupuotų šalių aukso atsargų, taip pat iš privačių žmonių, daugiausia žydų. Po karo JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija įsteigė Trišalę aukso klausimų komisiją (The Tripartite Gold Commission), kuri dešimtims Europos šalių padalijo Vokietijoje rastas 337 tonas vogto aukso. Vis dėlto komisija nusprendė negrąžinti aukso privatiems asmenims, nes buvo laikoma, kad tokios kompensacijos neįmanoma administruoti.

1997 m. Londono konferencijoje buvo įkurtas Kompensacijų nacių persekiojimo aukoms fondas (The Nazi Persecutee Relief Fund), skiriantis holokausto aukoms pinigines kompensacijas.

1998 m. Stiuartas Aizenštatas paviešino antrą ataskaitą, kurioje buvo tiriami nacistinės Vokietijos santykiai su kitomis neutraliomis šalimis: Argentina, Ispanija, Portugalija, Turkija ir Švedija. Ataskaita atskleidė platų nacistinės Vokietijos prekybos tinklą ir kelius, kuriais turtas buvo išvežtas į „neutralias“ valstybes.

Po bankų sąskaitų, draudimų ir aukso liko dar vienas, pasak Veslio A. Fišerio, toks sunkus klausimas, kad daugelis bijojo net pradėti diskusijas.

„Po 1997 m. Londono konferencijos JAV užsienio reikalų ministerija pasiūlė surengti konferenciją bendriesiems nuosavybės klausimams spręsti. Tai davė impulsą Vašingtono konferencijai. Vis dėlto dalyviams susirinkus jau buvo pradėta spręsti aukso, draudimų ir banko sąskaitų reikalus, tačiau viena sritis iš esmės liko neaptarta ir nereglamentuota jokių tarptautinių susitarimų. Menas. Apie jį prašnekta vėliausiai, nes tai pasirodė sunkiausiai išsprendžiamas klausimas.“

* * *

1945 m. vasarą MFAA ėmėsi beveik neaprėpiamo darbo – bandė išaiškinti didžiausią istorijoje meno vagystę. Nors vieta šiai veiklai pasirinkta vadovaujantis praktiniais sumetimais, ji buvo labai simbolinė: politinis nacistų judėjimo centras Miunchene. Į nacionalsocializmo širdį plūdo meno kūriniai iš visų Vokietijos kampelių. Buvo galvota ir apie „Haus der Deutschen Kunst“, bet nuspręsta, kad muziejus nėra didelis. Todėl jis tapo valgykla ir generolo Patono karininkų klubu. Dabar Adolfo Hitlerio galerijose vokiečių menui skambėjo išsigimusio džiazo akordai.

Fiurerio rūmuose ir aplinkiniuose pastatuose pradėti dideli parengiamieji darbai, kad patalpos galėtų priimti pasaulinės reikšmės meno kūrinius. Bombų pažeistus pastatus reikėjo ne tik remontuoti ir stabilizuoti drėgmės lygį, bet ir gerai apsaugoti. Vieta oficialiai pavadinta Miuncheno centriniu surinkimo punktu (Munich Central Collecting Point), be to, ją reikėjo išminuoti ir patikrinti, ar nėra likusių nesprogusių bombų – viena sprogo pastate dar 1945 m. liepą.

Reikėjo skubėti. 1945 m. vasario pradžioje vykusioje Jaltos konferencijoje JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis ir Tarybų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas kūrė Europos ateities planus. Vokietija turėjo būti padalyta į keturias nugalėtojų okupuotas zonas.

MFAA iškilo spręstina dilema – Altauszė ir keli šimtai kitų meno saugyklų atsidūrė per Jaltos konferenciją Tarybų Sąjungai priskirtose teritorijose.

Armijos nesustojo ties žemėlapyje dar prieš karo pabaigą pažymėtomis ribomis. Taip amerikiečiai keliose vietose giliai įsiskverbė į Tarybų Sąjungos zoną. Tai sukėlė įtampą, Stalinas reikalavo, kad britų ir amerikiečių pajėgos iš ten atsitrauktų ne vėliau kaip iki liepos pirmos. Nerimą keliančios žinios iš Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų vertė amerikiečių žinybas veikti greitai ir tuoj pat evakuoti meno kūrinius į amerikiečių zoną. Buvo pranešta, kad Raudonoji armija jau išsijuosusi atsiima karo padarytos žalos kompensacijas savindamasi meno kūrinius. Pakeliui į Berlyną Stalino trofėjų brigados aptiko dideles meno kūrinių saugyklas, o sostinėje ir apylinkėse į jų rankas pateko karališkieji lobiai – Berlyno muziejų kolekcijos. Pirmieji traukiniai su trofėjais pajudėjo iš Berlyno į Maskvą nacistinei Vokietijai dar nekapituliavus. Pilyje už miesto aptiktos Nacionalinės galerijos kolekcijos. Kasyklose ir bunkeriuose už Dresdeno rastos miesto muziejų kolekcijos, kurios buvo evakuotos dar prieš tų pačių metų vasarį vykusį kraupų bombardavimą, pavertusį kultūros centru vadintą miestą svilėsiais dvokiančiu skeletu.

Diduma radinių išsiųsta į Puškino muziejų Maskvoje. Kiti pražuvo arba buvo išgrobstyti nesaugomą meno slėptuvę aptikusių kareivių arba vietinių gyventojų. Sklido gandai, kad juodojoje rinkoje už porą aulinių buvo galima gauti Albrechto Diurerio kūrinį.

Skubėdami laiku ištuštinti kasyklą, prie Altauszės MFAA karininkai, kareiviai ir kalnakasiai darbavosi kiauromis paromis. Vokiečiams prireikė daugiau nei metų, kol užpildė kasyklą, o dabar reikėjo viską sutvarkyti vos per kelias savaites. Britų pajėgos savo zonoje irgi pradėjo evakuoti meno kūrinius ir steigti surinkimo punktus. Liepą į Miuncheno centrinį surinkimo punktą plaukė tūkstančiai meno darbų. Netrukus paaiškėjo, kad šių erdvių patalpų neužteks. Pietų Vokietijoje įrengta daugiau surinkimo punktų. Vakarų sąjungininkai ėmėsi meno prekeivių, ekspertų ir kitų svarbių asmenų ir jų apklausų. Jos padėjo suvokti ne tik vagysčių dydį, bet ir fanatiškas ambicijas. Tai buvo ne paprastas plėšikavimas per karą, o aukščiausiu politiniu nacistinės Vokietijos lygiu suplanuotas veiksmas.

Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių 1945 m. šis nusikaltimas liko daug baisesnių nacių veiksmų šešėlyje. Po pasaulį pasklidus nuotraukoms iš koncentracijos stovyklų, meno vagystės atrodė kaip nekaltas sukčiavimas.

Meno kūrinių ateitis 1945 m. ir toliau liko neišspręsta. Pavyzdžiui, prancūzai norėjo, kad jų šalyje dingę arba sunaikinti kūriniai būtų kompensuoti tokios pat vertės vokiškų kolekcijų darbais. Dauguma, taip pat ir MFAA karininkai, tikėjosi, kad bus sukurta tarptautinė komisija ir šalys nugalėtojos bendromis pastangomis išspręs meno likimo klausimą.

To neįvyko. Tarybų Sąjunga savo karo grobį jau buvo išvežusi į Maskvą. Liepos viduryje vykusioje Potsdamo konferencijoje buvusių sąjungininkų santykiai ėmė kaip reikiant braškėti. Sugriautoje Vokietijoje reikėjo pasirūpinti milijonais benamių ir badaujančių žmonių, todėl meno problemą kariškiai norėjo išspręsti kuo greičiau. Vis dėlto dauguma dalyvių suprato, kad restitucijos procesas truks ilgus metus, o gal net dešimtmečius.

Vienas Patono generolų Liucijus D. Klėjus (Lucius D. Clay), netrukus paskirtas kuruoti amerikiečių zoną, suformulavo restitucijos filosofijos gaires. Klėjus meną suskirstė į tris kategorijas. Į pirmąją (A) pateko darbai, kuriuos buvo lengviausia priskirti pavogtųjų kategorijai. Tai okupuotose šalyse nacistų iš viešųjų įstaigų arba privačių savininkų pagrobti darbai, pavyzdžiui, išgrobstyta žydų nuosavybė. Kitai kategorijai (B) priskirti privatiems savininkams priklausę darbai, už kuriuos nacistai sumokėjo tam tikrą kompensaciją. Dažnai tai buvo šantažas, kai Hermano Geringo arba Adolfo Hitlerio agentai pateikdavo siūlymą, kurio atsisakyti niekas paprastai nedrįsdavo. Į paskutinę kategoriją pateko kūriniai, laikomi priklausančiais vokiečių liaudžiai, daugiausia įvairiose saugyklose rastos muziejų kolekcijos. A ir B kategorijos kūriniai turėjo būti kuo greičiau grąžinti šalims, iš kurių buvo pavogti arba įsigyti. Perduoti atsakomybę šalims buvo paprastas sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Toli gražu ne visi meno kūriniai iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grįžo savininkams ar jų palikuonims.

Nedėkingą MFAA narių darbą gelbstint, transportuojant, rūšiuojant ir taisant pažeistus kūrinius dar labiau sunkino generalinio štabo noras išspręsti klausimą kuo skubiau. Eizenhaueris asmeniškai nurodė kuo daugiau ir kuo didesnėmis siuntomis siųsti juos į susijusias šalis. Amerikos armija pirmiausia norėjo išvengti dalyvavimo sprendžiant sudėtingus nuosavybės klausimus, o to pasekmė turėjo būti visiško grąžinimo proceso parengimas. Grąžinti tokius kūrinius kaip Mergelės Marijos altorius, Gento altorius ir Mikelandželo „Briugės Madona“ buvo paprasta, nes visi žinojo, iš kur jie. Bet tai tik išimtys, kur kas sunkesnis klausimas buvo okupuotose šalyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nacistų „įsigyta“ galybė meno kūrinių. Be to, daugybės meno kūrinių savininkai buvo dar nenustatyti ir vargu ar kada nors bus išaiškinti. Tai buvo detektyvų darbas, už kurį amerikiečių armija nenorėjo būti atsakinga. Ši užduotis turėjo tekti šalims, iš kurių meno kūriniai ir buvo pavogti. To padarinys – restitucijos procesas vyko nevienodai, nelygu, kaip šį klausimą sprendė konkreti šalis ir institucija.

Vėlyvą 1945 m. rudenį meno kūrinius pradėta gabenti iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Marburge, Vysbadene ir Ofenbache įrengtus surinkimo punktus, siekiant geriau tvarkyti daug meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių objektų.

Iš Noišvanštaino pilies, kurioje rasta keli tūkstančiai Prancūzijoje nacistų pagrobtų meno kūrinių, išvažiavo keli pilni traukiniai. Jiems pasiekus galutinę stotelę Paryžiuje, Hagoje, Vienoje, Amsterdame ir kitose vietose beveik iš karto prasidėjo grąžinimo procesas. Atsiliepė tūkstančiai vienaip ar kitaip nuosavybės netekusių žmonių iš viso pasaulio. Daugeliui teko nusivilti. Tie, kas rado savo kūrinius, susidūrė su kitomis problemomis, pirmiausia reikėjo įrodyti, kad jie yra tikrieji savininkai. Kai kurie pabėgo nieko nepasiėmę, o grįžo į geriausiu atveju apiplėštus namus, blogiausiu – į tiesiog nebeegzistuojančius.

Toli gražu ne visi pavogti kūriniai buvo rasti Altauszėje ar kitose vietose. Šiose kolekcijose buvo tik, nacistų manymu, vertingiausi darbai. Dešimtys tūkstančių nacistų išsigimusiais pripažintų darbų parduota meno kūrinių rinkoje, iškeista į senesnių meistrų darbus arba sunaikinta. Tūkstančiai kūrinių dingo privačiose galerijose arba buvo kontrabanda išvežti į pasaulinę rinką. Garsus kolekcininkas, Paryžiaus galerijų savininkas žydas Paulis Rozenbergas (Paul Rosenberg) netrukus pastebėjo, kad 400 nacistų iš jo pavogtų darbų yra pasklidę po visą Europą. Dauguma buvo kontrabanda išvežti į Šveicariją ir parduoti garsiausioms šalies galerijoms. Daugybei nacių apvogtų žydų kilmės meno prekeivių ir kolekcininkų tai buvo ilgos kovos, siekiant atgauti savo meno kūrinius, pradžia.

Vakarų sąjungininkai bandė neleisti vogtiems meno kūriniams keisti šeimininkų. Buvo įvesti apribojimai: meno kūrinius uždrausta eksportuoti iš Vokietijos, o apie visus, didesnius nei 1 000 reichsmarkių, sandorius turėjo būti pranešta žinyboms. Taip pat sudaryti juodieji sąrašai, į kuriuos įtraukti su nacistais sandorius sudarę meno prekeiviai. Pasekmė – ši rinka, kaip ir labai daug kitų dalykų, 1945 m. rudenį pasitraukė į pogrindį. Kiti laukė galimybės parduoti, kai 1949 m. apribojimai bus sušvelninti.

Kur kas toliau siekė įstatymas, įpareigojantis visus Vokietijos piliečius pranešti apie karo metais užsienyje pirktus ar kitaip įsigytus daiktus. Karinė okupacinė valdžia turėjo įgaliojimų konfiskuoti visus meno dirbinius, kurie nacių laikais pakeitė šeimininkus nelegaliu būdu. Buvo kalbama apie didelį šešėlį. Nacistinės Vokietijos ekonomikos politika karo metais sukūrė sąlygas klestėti meno rinkai. Naciai naudojo okupuotų šalių iždą meno kūriniams pirkti. Vokiečių verslininkams pasiūlyti pelningi sandoriai, visą laiką pervertinant reichsmarkę okupuotų šalių valiutos atžvilgiu. Tai sukėlė pirkimo karštligę, kai iš tokių miestų kaip Paryžius ir Amsterdamas į Trečiąjį reichą ėmė plūsti meno kūriniai, antikvariniai dirbiniai ir prabangos prekės.

Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojančiais, tačiau dėl didžiulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo aršaus pasipriešinimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo verčiama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau šeštame dešimtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių žydų šeimų, po karo bandydamos atgauti nuosavybę, įklimpo į ilgą ir dažnai beviltišką kovą.

1946 m. balandį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto buvo išsiųsta daugiau nei 5 000 objektų. Nors Eizenhaueris bandė skubinti restituciją, tai pasirodė esąs Sizifo darbas.

Darbas turėjo būti baigtas 1946 m. rugsėjį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Į Miuncheną ir toliau plūdo daugiau meno kūrinių, nei pajėgta išsiųsti. Visą laiką buvo aptinkama naujų sandėlių, kai daugelio kitų saugyklų dar nebuvo spėta patikrinti. Iš viso užregistruota 23 000 objektų. Daiktų buvo gerokai daugiau, nes vieną „objektą“ galėjo sudaryti visa biblioteka. Ne viena tokia buvo ir Miuncheno surinkimo punkte, kai kurios turėjo milijonus knygų. Dešimčių tūkstančių kūrinių nepavyko išsiųsti į jokią šalį, nes niekas nežinojo, iš kur jie atsirado. Darbo nepalengvino ir tai, kad MFAA grupė buvo išformuota, o jos nariai grįžo namo.

Grąžinimą sunkino ir artėjantys didieji politiniai įvykiai, pamažu apgaubiantys Europą – šaltasis karas. 1947 m. Rytų ir Vakarų susiskaldymas tapo akivaizdus, kai Stalinas griežtai ėmėsi rytinių valstybių, o JAV užsienio politika vis daugiau dėmesio skyrė komunizmo plitimui stabdyti.

Dėl šio konflikto darbą Miuncheno centriniame surinkimo punkte reikėjo baigti dar greičiau. 1948 m. rugpjūtį generolas Klėjus bandė nustatyti naują laiko terminą: sandėliai turėjo ištuštėti iki metų pabaigos. Drauge buvo parengta darbų apžvalga. Vakarų sąjungininkai aptiko iš viso 1 500 saugyklų, sandėlių ir bunkerių su kultūros objektais bei 10,7 milijono pavienių daiktų, kurių vertė siekė apie 5 milijardus tuometinių dolerių.

Darbo nespėta baigti ir šį kartą, nes tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nors generolai išsakė nepasitenkinimą, darbai truko iki pat šešto dešimtmečio. 1950 m. gruodį atliktais skaičiavimais, grąžinti 340 846 objektai, juos sudarė milijonai pavienių meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų, rankraščių ir kitų daiktų. Vis dėlto milijonai daiktų ir toliau gulėjo Miuncheno sandėliuose.

Sunkiai išsprendžiamas klausimas buvo „savininkų neturinti“ nuosavybė, dažniausiai priklausanti per holokaustą išžudytoms žydų šeimoms ir bendruomenėms. Dalis buvo religinės paskirties objektai, kuriuos naciai pavogė žydų „tyrimams“. Šimtai tūkstančių torų, menorų ir tekstilės dirbinių perduota tarptautinei organizacijai (Žydų kultūros atkūrimas; Jewish Cultural Reconstruction), ši ir paskirstė šiuos daiktus JAV ir Izraelio bendruomenėms.

1951 m. amerikiečių žinyboms pabodo ir jos nutraukė šį projektą. Vakarų sąjungininkų vykdyta Vokietijos okupacija buvo pasibaigusi prieš dvejus metus. Niekas nebenorėjo galvoti apie karą. Sandėliuose ir toliau buvo daugiau nei milijonas daiktų. Jie perduoti naujai susikūrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri tęsė darbą dar dešimt metų.

Turint omenyje aplinkybes, Miuncheno centriniame surinkimo punkte atliktas įspūdingas darbas, nors tuo pat metu liko ir neišspręstų klausimų. Plėšimo mastas pasirodė toks didžiulis, kad visko atitaisyti buvo neįmanoma.

Didžioji dalis grąžinimo darbo buvo baigta šeštame dešimtmetyje, kai suėjo senaties terminas ir meno kūrinių rinką užplūdo neaiškios kilmės kūriniai. Mažai kas klausė, iš kur jie atsirado. Nacistams plėšikauti talkinę meno prekeiviai lyg niekur nieko atidarė parduotuves. Daug į įvairias Europos šalis grąžintų kūrinių, užuot pasiekę buvusius savininkus, atsidūrė valstybinėse kolekcijose. Nusikaltimo bruožai nugrimzdo į užmarštį.

* * *

Dėmesys į meno kūrinių vagystes vėl atkreiptas devintame dešimtmetyje. 1984 m. gruodį žurnalas „ArtNews“ išspausdino straipsnį „Gėdingas palikimas: nacių pavogtas menas Austrijoje“ (A Legacy of Shame: Nazi Art Loot in Austria). Jame rašoma, kad didelę dalį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Vieną išsiųstų meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių daiktų perėmė Austrijos valstybė. Paaiškėjo, kad šalies žinybos nepersistengė ieškodamos tikrųjų savininkų ar jų palikuonių. Austrija 1955 m. pradėjo dalyti „niekam nepriklausančius“ meno kūrinius šalies muziejams. Toliau straipsnyje pasakojama, kad po 10 metų trukusių derybų Vienos žydų bendruomenei grąžinta 8 000 objektų. Daroma prielaida, kad kūrinių savininkai arba jų paveldėtojai žuvo, todėl 1996 m. šie daiktai parduoti aukcione, o pinigai paaukoti holokausto aukoms. Šis atvejis, taip pat ir aukcionas, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir vėl pažadino susidomėjimą nacistų įvykdytomis meno vagystėmis. Šią temą aptarė ir pora XX a. paskutiniu dešimtmečiu pasirodžiusių knygų, ypač 1995 m. amerikiečių rašytojos Lyn H. Nikolas (Lynn H. Nicholas) kūrinys „Europos išprievartavimas“ (The Rape of Europa).

„Pradėjau rinkti medžiagą devinto dešimtmečio pradžioje, kai dirbau Vašingtono nacionalinėje galerijoje. Tarp muziejininkų sutikau tokių, kurie karo metais buvo MFAA nariai. Dauguma jų vadovavo įvairioms įstaigoms arba dirbo universitetuose. Tuo pat metu susiformavo palanki dirva holokausto studijoms ir užaugo nauja specialistų karta, kurios specializacija buvo išsamesnės nacizmo studijos. Taip paaiškėjo daug naujų faktų. Ėmiau domėtis, kas atsitiko su meno kūriniais. Tada niekas apie tai daug nežinojo, bet man pasisekė, nes JAV paimti archyvai buvo saugomi Vašingtone. Tyrinėjau originalius dokumentus beveik 10 metų, mat nacistai labai stropiai rinko kvitus, sąskaitas ir perdavimo dokumentus“, – pasakoja Lyn N. Nikolas savo namuose Vašingtono rajone Džordžtaune.

Dėmesio sulaukė ir Hektoro Feliciano (Héctor Feliciano) knyga „Prarastasis muziejus“ (The Lost Museum). 1997 m. ji kontroversiškai sutikta Prancūzijoje, kur iš pradžių buvo išleista, o tada atskleidė, kad nacių pavogti kūriniai kabojo ant iškiliausių šalies kultūrinių įstaigų sienų.

Taip pat ir kitose šalyse paaiškėjo, kad už iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžintų meno kūrinių administravimą atsakingos žinybos arba komisijos netinkamai atliko savo darbą. Nyderlanduose niekada nebuvo grąžinta 4 000 per karą pavogtų kūrinių, iš jų 1 600 paveikslų. Kai kurie jų rado vietą muziejuose ant sienų. Paaiškėjo, kad niekada nebuvo tikrinama, kaip skirstomi iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto gauti meno kūriniai.

1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos tikslas buvo tarptautinio konsensuso paieškos, kaip spręsti holokausto metais pradingusios nuosavybės klausimą. Omenyje turėtas ne tik menas, o apskritai nuosavybė. Vis dėlto konferencijoje labai daug kalbėta apie meną. Šis klausimas buvo taip ilgai atidėliotas dėl savo sudėtingumo, tačiau 1998-aisiais, kai jau buvo imtasi spręsti aukso, draudimo ir bankų sąskaitų klausimus, atrodė, kad neįveikiamų dalykų nėra. Iki amžiaus pabaigos valdžiusi Klintono administracija turėjo ambicijų imtis kai kurių dar nebaigtų XX a. konfliktų. Klintonas intensyviai stengėsi išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą, o to rezultatas buvo 2000 m. pasirašyta Kemp Deivido sutartis.

Atrodė, kad paskutiniais amžiaus metais tvyrantis politinis idealizmas buvo apėmęs ir Vašingtono konferencijos dalyvius, kurie pažadėjo daug daugiau, nei vėliau nuveikė.

Dauguma manė, kad reikalingas tarptautinis susitarimas meno vagysčių klausimais. Per prabėgusius 50 metų meno kūriniai kelis sykius pakeitė šeimininkus. Nacistų pagrobtas menas dabar buvo aptinkamas viso pasaulio kolekcijose, taip pat ir JAV.

Meno kūrinių klausimas buvo politinis, moralinis ir ekonominis iššūkis, todėl sudėtingesnis nei nacių aukso, bankų sąskaitų ir draudimų reikalai. Didžiausia problema – meno kūrinių vagysčių klausimo nebuvo galima išspręsti vienu bendru ekonominiu susitarimu, kaip buvo padaryta kitais atvejais. Menas juk yra unikalūs kūriniai, kurių neįmanoma kompensuoti taip kaip aukso. Daugumai šeimų tie kūriniai kėlė prisiminimų ir buvo susiję su šeimos istorija, o tai sunku įvertinti pinigais. Dėl to reikėjo rinktis sudėtingą problemos sprendimo būdą, sukuriant grąžinimo procesą kiekvienam pavieniam meno kūriniui.

Kitas keblumas buvo tai, kad padidėjo kai kurių kūrinių vertė. Pikaso darbas 1938 ir 1998 m. yra du visiškai skirtingi paveikslai.

Tuo remdamiesi 1998 m. Vašingtono konferencijos dalyviai bandė suformuluoti naujo grąžinimo proceso gaires. Rezultatas – Vašingtono principai, kuriuos pripažino 44 dalyvavusios šalys. Principus sudarė 11 punktų. Įsipareigota įsileisti į savo archyvus tyrinėtojus, ieškoti pavogtų meno kūrinių muziejų kolekcijose ir pirmiausia nustatyti „priimtinus ir adekvačius“ grąžinimo reikalavimus. Vis dėlto šie principai buvo moraliniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tokia buvo laikotarpio dvasia, be to, įpareigojančią sutartį būtų pripažinę gerokai mažiau šalių.

Nors principai nebuvo įpareigojantys, o, pasak kai kurių kritikų, ir aiškiai per silpni, iš pradžių sutartis sutikta optimistiškai ir nuoširdžiai stengtasi sukurti restitucijos procesą. Net Rusija pažadėjo grąžinti trofėjų brigadų paimtus meno kūrinius, kuriuos nacistai prieš tai pavogė iš žydų. Švedija į Vašingtoną buvo pasiuntusi ministrų kabineto narį Perą Nuderį (Per Nuder) ir taip pat pripažino principus.

Baigiamojoje kalboje Stiuartas Aizenštatas sakėsi „esąs beveik priblokštas“ to, kas buvo pasiekta. „Kalbant apie nacistų konfiskuotus kūrinius, meno pasaulis daugiau niekada nebus toks kaip anksčiau, – sakė Aizenštatas. – Šios sėkmės aidas bus girdimas mūsų muziejuose, galerijose, aukcionuose, namuose ir širdyse šeimų, kurios dabar galės atgauti tai, kas joms teisėtai priklauso.“

5 SKYRIUS

Adolfo Eichmano fabrikas

ADOLFAS HITLERIS juodu mersedesu kirto Austrijos sieną. Šios akimirkos jis laukė beveik visą gyvenimą. Tam pasirinko niekuo neišsiskiriantį miestelį Braunau prie Ino. Jei austrai ir turėjo kur nors išskėstomis rankomis sutikti fiurerį, tai tik čia, gimtajame jo mieste. Kiek anksčiau tą 1938 m. kovo 12 dienos rytą sieną perėjo vermachtas. Vietoj kulkų lietaus kariai sutikti džiūgavimų, Hitlerį sveikinančių gestų, gėlių ir vėliavėlėmis mojuojančių žmonių minios, todėl invazija pavadinta Blumenkrieg – gėlių karu.

Braunau prie Ino, kaip ir Adolfas Hitleris, turėjo dvejopą tapatybę. Ilgai miestelis priklausė tai Austrijos, tai Bavarijos karalystei. Bet dabar tiltą per sieną žyminčią Ino upę puošiantis imperatoriškasis erelis pateko į nacių priklausomybę. Viskas tapo aišku. Hitleris važiavo per Braunau prie Ino atviru mersedesu ir tūkstančių vietinių gyventojų buvo sutinkamas kaip išvaduotojas.

Tik ilgai čia neužsibuvo, jau po valandėlės kortežas patraukė toliau į rytus. Hitleris pradėjo kelionę ne tik per Didžiąją Vokietiją, bet ir per savo vaikystę. Dabar traukė į Lincą, miestą, kurį visada laikė tikraisiais namais.

Kai Adolfui Hitleriui suėjo vienuolika, šeima persikėlė iš Braunau prie Ino į Leondingą, nedidelį miestelį prie Linco. Kaip tik čia Hitleris praleido beveik dešimt metų. Vėliau tą laikotarpį vadino laimingiausiu gyvenime.

Lince susivienijo Adolfo Hitlerio svajonės apie liaudį ir meną. Jausmingoje kalboje iš Rotušės balkono Hitleris pranešė, kad dabar išsipildė jo svajonė apie kitokią „liaudį“. Apačioje buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių. Vyriausiasis karo vadovybės štabo vadas Vilhelmas Keitelis (Wilhelm Keitel) tvyrančią nuotaiką apibūdino kaip „įsielektrinusią, įkaitusią ir esančią už suvokimo ribų“. Pasak liudytojų, sakydamas kalbą Hitleris verkė.

Hitlerio svajonė suvienyti Vokietiją ir Austriją išsipildė. Tačiau buvo ir kita. 1938 m. kovą ji dar nebuvo galutinai susiformavusi, bet jau kelis dešimtmečius kirbėjo Hitlerio galvoje. Iš pradžių kaip paprasti piešiniai ir akvarelės, o netrukus vis monumentalesnių pastatų eskizai. Panašu, kad fantazijos pakeisti Lincą kilo Hitleriui dar ankstyvoje paauglystėje. Būdamas šešiolikos, jis metė nekenčiamą mokyklą ir kelerius bohemiškus metus praleido nieko rimto neveikdamas. Griežtas ir reiklus Hitlerio tėvas Aloyzas staigiai mirė ir išvadavo sūnų nuo reikalavimų eiti jo pėdomis ir tapti valstybės tarnautoju. Jaunasis Adolfas įtikino mamą, kad jam lemta būti menininku. Manoma, kad tais metais susiformavo Hitlerio meno idealas. Kaip tik Lince jis atrado Vagnerį ir apsisprendė atsiduoti menui. Vėliau šeimos draugas pasakojo, kad Hitleris prie vakarienės stalo dažnai piešdavo kokį nors pastatą, koloną ar skliautą. Vaikystės draugas Augustas Kubičekas (August Kubizek) patvirtino, kad Hitlerio netenkino miesto architektūra, ilgais monologais jis dėstė, kaip Lincas turėtų atrodyti. Hitleris ir suaugęs visą gyvenimą toliau darė teatrų, muziejų ir tiltų eskizus. Kai 1938 m. džiūgaujant miniai jis įvažiavo į miestą, idėjos ėmė virsti konkrečiu miesto planu.

Amžiaus pradžioje Lincas buvo bjaurusis ančiukas, bet ir dabar, Dunojaus pakrantėse susitelkus fabrikams, netapo gulbe. Vis dėlto Hitleris fantazavo ne tik apie tai, kaip pramoninį provincijos miestą paversti kultine Trečiojo reicho kultūros vieta. Ramybės nedavė ir kerštas. Miestui, kuris užkirto kelią meninėms jo ambicijoms – Vienai. Miestui, kurio klestinčio kosmopolitinio kultūros gyvenimo ėmė nekęsti. Kaip tik ten Hitleriui neatsirado vietos trokštamoje meno akademijoje. Jis turėjo tenkintis piešdamas atvirukus.

Mintys, kad Lincas turi pasikeisti, galutinai susiformavo praėjus porai mėnesių po aneksijos, kai Hitleris nuvyko į Italiją susitikti su Benitu Musoliniu – žmogumi, kuris nenoriai pravėrė jam duris į Austriją.

Kelerius metus dar iki Austrijos aneksijos Vokietija nesiliovė rimtai grasinusi. Invazija galėjo įvykti jau 1934 m. vasarą, kai austrų nacistams bandant įvykdyti valstybės perversmą buvo nužudytas kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dolfuss). Tą kartą Hitlerį sustabdė ne kitų šalių protestai, ne Austrijos armija, o Musolinis. Italijos diktatorius ne be pagrindo baiminosi Hitlerio valdžios ambicijų Europoje. Pirmiausia Musolinis nerimavo, kad gali netekti pietinės Tirolio dalies, kuri Versalio taikos sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo buvo atiduota Italijai. Vokiškai kalbantys gyventojai patyrė brutalią fašistinės Italijos „integraciją“. 1934-aisiais Musolinis pagrasino pradėti karą, jei įvyktų Vokietijos invazija, ir nusiuntė savo armiją prie Brenerio perėjos ties siena su Austrija, bet po ketverių metų nusileido. Tada, pagerėjus dviejų fašistinių lyderių santykiams, tarp Romos ir Berlyno jau buvo susiformavusi ašis.

Du vadus suartino pirmiausia pilietinis Ispanijos karas, kuriame jie rėmė Fransiską Franką. Hitleris taip pat palaikė tarptautiniu mastu kritikuotą Musolinio karą su Etiopija 1935 m.

Vis dėlto paktas vargu ar buvo paremtas dviejų fašistų draugyste. Veikiau tai tik dideliais įtarimais paženklinti gerai apskaičiuoti žaidimai dėl valdžios. Hitleris slapta tiekė ginklus Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijei (Haile Selassie), norėdamas sulaikyti Vakarų valstybių dėmesį prikausčiusį karą, o pats tuo metu stiprindamas savo pozicijas Vidurio Europoje.

Vokietijai sparčiai ginkluojantis pasikeitė ir jėgų pusiausvyra. Italija nebegalėjo lygintis su vis agresyvesne Vokietija. Austrija šioje santuokoje tapo Vokietijos kraičiu, o Hitlerio valstybinis vizitas 1938 m. gegužę buvo teatrališkas abiejų fašistinių šalių pasirodymas. Hitleris keturiais šarvuotais traukiniais atvyko į specialiai šiam vizitui pastatytą „Ostiense“ stotį Romoje. Stotis buvo suprojektuota Hitleriui taip patinkančiu monumentalaus neoklasicizmo stiliumi. Italai nutiesė ir naują kelią iš stoties, kurį pavadino Hitlerio keliu (Via A. Hitler).

Per vizitą Hitlerį lydėjo beveik 500 asmenų: partijos funkcionieriai, diplomatai, žurnalistai ir saugumo darbuotojai iš SS bei gestapo. Daugiau nei šimtas SS karininkų atvyko anksčiau ir kelias savaites aiškinosi galimas grėsmes. Į kelionę vyko ir nacių vadovų grietinėlė: Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Rudolfas Hesas, Hansas Frankas ir Hitlerio meilužė Eva Braun.

Toliau buvo rodoma Romos praeities didybė. Hitleriui vargu ar padarė įspūdį Italijos armijos paradas ir naujoji fašistinė architektūra, kurios futuristiniai niuansai jam nepatiko, tačiau dėmesį prikaustė Romos imperija. Jo manymu, vokiečiai buvo labiau nei italai verti tapti jos įpėdiniais.

Valstybinis vizitas truko apie savaitę. Daug laiko buvo praleidžiama apžiūrint paminklus ir lankantis tuose muziejuose, kuriuos norėjo pamatyti Adolfas Hitleris. Jo asistentas, gerokai tuo klausimu pasyvesnis Il Dučė per vieną tokią ekskursiją, netekęs kantrybės, sumurmėjo: „Visi tie paveikslai…“

Amžinajame mieste Adolfas Hitleris matė ateities Berlyną – Welthauptstadt Germania. Tų pačių metų sausį Albertas Špėras pristatė monumentalios Berlyno metamorfozės planus. „New York Times“ juos pavadino pačiais ambicingiausiais modernių laikų miesto planais. Visai kaip Roma, Germania turėjo pakilti virš kitų miestų ir tapti tūkstantmečio reicho galios simboliu.

Hitlerio „didžiojo Italijos turo“ finalas buvo po kelių dienų numatyta vizito tąsa Florencijoje. Vizitas buvo kruopščiai suplanuotas, siekiant patenkinti visas Hitlerio estetines pretenzijas. Nuostabiame renesansiniame Medičių šeimos kieme Boboli lankytojų laukė istoriniai spektakliai, vėliau ekskursija gražiausiomis miesto vietomis. Ufičių meno lobynas Hitlerį taip sužavėjo, kad šis pralaikė kortežą muziejuje keturias valandas. Ne savo valia fiurerio gidu tapęs meno ekspertas Ranučio Biankis Bandinelis (Ranuccio Bianchi Bandinelli) paliudijo nuoširdų vokiečių diktatoriaus susidomėjimą.

Florencijoje Hitleris matė kai ką kita nei Romoje. Jis regėjo savo Lincą. Čia, renesansiniame šiaurės Italijos mieste, Hitlerio mintys susidėliojo į vietas. Florencijoje Europos kultūra iš naujo atrado antikos grožio idealą ir pakilo virš viduramžių tamsos. Lincas turėjo tapti Trečiojo reicho Florencija, vieta, į kurią žmonės vyks šimtus, gal ir tūkstančius metų, kad pasigrožėtų naujuoju germanišku renesansu. Lince suklestės „vokiškoji dvasia“, ji pražys ir išgelbės Vakarų civilizaciją nuo žydiškumo, bolševizmo ir dvasinio degradavusio kapitalizmo nuopuolio.

Lincui nepakako tik susilyginti su Florencija. Adolfo Hitlerio fantazijose pramoninis Austrijos miestas turėjo ją net pralenkti. Šio kultūros miesto centre ketinta pastatyti muziejų geriausioms pasaulio kolekcijoms. Florencijos paminklai ir meno lobynai buvo kaupiami šimtmečiais. Adolfas Hitleris tiek laukti neketino.

* * *

Lui Natanieliui de Rotšildui (Louis Nathaniel de Rothschild) pietaujant Vienoje, savo rūmuose Prinz Eugen gatvėje, į vidų įsiveržė šeši gestapininkai. Jie turėjo orderį suimti baroną ir nugabenti į Vienos policijos nuovadą. Lui, regis, liko ramus ir paprašė palaukti, kol baigsiąs valgyti. Gal dėl Lui asmenybės žavesio, o gal priblokšti vieno turtingiausių Europos žmonių rūmų prabangos netašyti tipeliai leido baronui baigti pietus.

Diena anksčiau vermachtas užėmė Austriją ir dabar už lango plačiomis Vienos alėjomis marširavo kareiviai. Lui buvo vienintelis šalies dar nepalikęs austriškosios Rotšildų šeimos šakos atstovas. Gal būdamas šeimos galva jautė pareigą likti ir saugoti bankus bei nuosavybę, o gal kaip daugybė kitų žydų kilmės Austrijos gyventojų nesuprato tikrųjų nacistų kėslų. Antisemitizmas čia egzistavo nuo pat pradžių. Kai Salomonas Majeris Rotšildas (Salomon Mayer Rothschild), bankininkų šeimos verslo įkūrėjo sūnus, XIX a. pradžioje apsistojo Vienoje, dėl žydiškos kilmės negalėjo įsigyti žemės ar nekilnojamojo turto. Kurdamas verslą Austrijos imperijoje kelerius metus pragyveno viešbutyje. Vis dėlto Salomonas Majeris Rotšildas nebuvo iš tų, kurie greitai nuleidžia rankas. Netrukus jis pradėjo nepaprastai sėkmingą austriškąją Rotšildų šeimos atšaką. Jam buvo suteiktas barono titulas, jis pasidarė vienu didžiausių žemvaldžių šalyje ir paklojo pagrindus bene didžiausiai Vidurio Europoje privačiai nuosavybei. Taip pat nutiesė pirmą visoje imperijoje geležinkelį ir tapo viena svarbiausių pramonininkų figūrų.

Jo įpėdiniai dar labiau išplėtė šeimos verslo imperiją, bet pirmiausia surinko bene geriausią pasaulyje privačią meno ir antikvarinių dirbinių kolekcijų, kuri užėmė penkerius erdvius šeimos rūmus Vienoje. Salomono anūkas Natanielis XIX a. pabaigoje perdavė šeimos verslą broliui Albertui, kad pats galėtų atsiduoti meno kolekcijos reikalams. Tris savo rūmų aukštus jis skyrė meno lobynams. Jo XVII–XVIII a. paveikslų kolekcijoje buvo ir Šarlio Andrė van Lo (Charles-André van Loo) darbų, kurie kadaise priklausė Liudviko XV meilužei Madam de Pompadur (Madame de Pompadour). Jis turėjo ir geriausių Europoje prancūziškų gobelenų iš Karaliaus Saulės laikų kolekciją, viduramžių dramblio kaulo ir marmuro statulų, Marijai Antuanetei (Marie Antoinette) priklausiusių baldų. Kolekcijos pasididžiavimas buvo olandų ir italų renesanso paveikslų galerija.

Nors Natanielio brolis Albertas rūpinosi šeimos verslu, jo kolekcija buvo ne ką prastesnė. Ja buvo papuošti garsiausi Vienoje Rotšildų rūmai Prinz Eugen gatvėje netoli Natanielio rūmų.

Rotšildų rūmai buvo Vidurio Europos prabangos simbolis. Jie atrodė kaip elegantiškai išpuošta viduramžių pilis su dideliu Versalio įkvėptu sodu. Išorinei prabangai nenusileido interjeras. Sienas puošė gobelenai, veidrodžiai ir paveikslai, lubas – italų meistrų tapyba, o visus kambarius – paauksuoti lipdiniai ir įmantrūs augalinių motyvų raižiniai. Auksu tviskanti pobūvių salė buvo laikoma viena prašmatniausių visoje Vienoje. Rūmai turėjo net nuosavą observatoriją, nes Albertas labai domėjosi astronomija. Visai kaip jo brolis, Albertas teikė pirmenybę klasikiniams meistrams ir surinko įspūdingą tokių menininkų kaip Fransas Halsas (Frans Hals), Antuanas Vato (Antoine Watteau) ir Hansas Holbeinas jaunesnysis (Hans Holbein) kūrinių kolekciją. Rūmus ir kolekciją paveldėjo Alberto sūnus Lui Natanielis de Rotšildas. Jo broliui Alfonsui atiteko Rotšildų rūmai. Praėjus šimtui metų, būdami vieni turtingiausių to laiko žmonių, austriškosios Rotšildų atšakos atstovai buvo sukaupę ir vieną geriausių pasaulyje meno kolekcijų.

Rotšildų šeima nacių valdymo laikotarpiu ne tik buvo viena turtingiausių ir įtakingiausių pasaulyje žydų šeimų, bet ir turėjo kai ką bendra su nacistais – jie lygiai taip pat žavėjosi klasikine Europos tapyba. Hitleriui atvykus į Vieną gestapas tą pačią dieną ėmėsi abiejų brolių rūmų „apsaugos“ ir šeimos narių paieškos. Atsargesnis už kitus Alfonsas jau buvo palikęs šalį ir mėgino išvežti geriausius savo kolekcijos egzempliorius, iš viso 940 kūrinių. Visa kolekcija buvo supakuota ir paruošta kelionei Vienos „Ostbahnhof“ traukinių stotyje, tačiau išvažiuoti taip ir nespėjo, nes pasirodė vokiečiai.

Šeši gestapininkai išvežė Lui Natanielį de Rotšildą į Vienos policijos nuovadą, kur šis prasėdėjo uždarytas beveik mėnesį, naujam režimui bandant išsiaiškinti Rotšildų verslo, kurio branduolį sudarė bankai, imperijos dydį. Tai nebuvo lengva užduotis. Dinastijos pradininkas Majeris Amšelis Rotšildas (Mayer Amschel Rothschild) savo testamentu 1812 m. įvedė tvarką naikinti bendrus nuosavybės sąrašus. Palikuonys sėkmingai laikėsi šios tradicijos. Tai padėjo apsaugoti šeimos nuosavybę nuo tokių tyrimų. Nacistai užtruko beveik metus, kol sudarė visą sąrašą.

Po aneksijos naciai ėmėsi masinių areštų. Vien tik Vienoje sulaikyta 76 000 asmenų. Lui perkeltas į vieną naujai įrengtų gestapo kamerų viešbutyje „Metropol“. Nebuvo jokių abejonių, kad Lui ne šiaip paprastas kalinys, o režimui itin svarbus įkaitas.

Kol Lui sėdėjo uždarytas, nacistų biurokratai audė tinklą, į kurį pakliuvo Rotšildų ir kitų žydų kilmės austrų nuosavybė. Tai buvo biurokratinės pinklės, kurias nacistai Austrijoje vis tobulino.

1938 m. politinė agresija dar labiau sustiprėjo. Pirmaisiais Adolfo Hitlerio valdymo metais režimas skelbė apie draugiškus naujosios Vokietijos ketinimus. Politinės ambicijos daugiausia tenkindavosi vidaus problemomis, ekonomikos raida, opozicijos malšinimu ir nacistinės revoliucijos skvarba į visuomenę. Garsioje 1933 m. taikos kalboje Hitleris vaizdavo Vokietiją pačia taikiausia iš visų nacijų: „Bet koks jėgos panaudojimas Europoje neturėtų teigiamos įtakos politinei ar ekonominei situacijai.“ Tuo pat metu jis ragino Europos šalis nusiginkluoti. Šio tariamo „taikumo“ kulminacija tapo 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės žaidynės. Po dvejų metų situacija pasikeitė. Vokietija buvo pakreipusi ekonomiką kita linkme, nacistinė revoliucija pasiekusi kulminaciją, valstybės priešai galavosi Dachau ir kitose koncentracijos stovyklose, o vokiečių karo mašina vėl beveik visiškai atsigavo. 1935 m. įvesta privalomoji karo tarnyba, tuo tiesiogiai pažeidžiant Versalio taikos sąlygas, leidžiančias Vokietijai turėti ne didesnę nei 100 000 armiją.

1938 m. griuvo nacistų Potiomkino kaimas ir politiniame gyvenime ėmė ryškėti vis atviresnė agresija. Tai pasakytina ir apie vidaus, ir apie užsienio politiką, pirmiausia žydų klausimu.

1938 m. sausį Vokietijos žydams uždrausta užsiimti verslu ir prekyba. Vadinamasis Niurbergo įstatymų „arijų paragrafas“ iš esmės atėmė galimybę žydams apsirūpinti pragyvenimui. Pirmieji antisemitiniai Niurnbergo įstatymai buvo priimti dar 1935 m. Jie, be kita ko, draudė „žydų“ ir „arijų“ santuokas ir santykius. Žydams taip pat buvo draudžiama samdyti jaunesnes nei 45 metų vokiečių moteris ir naudoti nacių vėliavą.

Vis dėlto Niurnbergo įstatymai pirmiausia reiškė naują, rasės pagrindu paremtą pilietybės apibrėžimą, padalijusį Vokietijos gyventojus į ne arijus, vadinamuosius Staatsangehörige (valstybės objektus), ir arijus, Reichsbürger (reicho piliečius). Jau perimdami valdžią nacistai nušalino žydus nuo viešųjų pareigų, tačiau teisiniu požiūriu tai buvo sudėtingas klausimas. Nacistams buvo sunku apibrėžti, kas yra žydas ir kelias giminės kartas reikėtų skaičiuoti. Vyko intensyvūs debatai tarp nacistų, völkisch judėjimo atstovai laikėsi pačios radikaliausios interpretacijos. Niurnbergo įstatymai pateikė apibrėžimą, o pasikeitęs piliečių statusas atvėrė galimybes taikyti žydams ypatingas priemones, ir visa tai baigėsi koncentracijos stovyklomis. Tai vyko pamažu, žingsnis po žingsnio išskiriant žydus (taip pat romus) iš vokiečių visuomenės. Žydams uždrausta būti teisininkais, gydytojais arba žurnalistais, sulaukę 14 metų jie negalėjo mokytis valstybinėse švietimo įstaigose. Taip pat uždrausta naudotis valstybinių ligoninių paslaugomis, viešaisiais parkais, bibliotekomis ir paplūdimiais. Nežydišką vardą turėję žydai privalėjo pridėti antrą vardą: Sara moterims ir Izraelis vyrams.

1938 m. įsigalioję Niurnbergo įstatymų papildymai buvo skirti Vokietijos žydams plėšti. Vyko arizacija – Arisierung. Dar prieš perimant valdžią žydų įmones sukrėtė boikotai ir vandalizmo aktai, o tai dar labiau sustiprėjo po 1933 m. ir daug kur, pirmiausia kaimo vietovėse, privertė verslininkus bankrutuoti. Miestuose žydų įmonėms sekėsi geriau, tačiau 1938-aisiais atėjo galas ir joms.

Austrijos žydams, kurių iki tol nebuvo ištikęs Vokietijos žydų likimas, rasinė politika kirto vos tik ją radikalizavus Vokietijoje. Balandžio 10 d. Austrijos žydai (ir kiti nepageidaujami elementai) neteko balsavimo teisės. Situaciją dar pablogino įstatymas, įpareigojantis žydus nuo balandžio 26 d. registruoti turtą, kurio vertė viršija 5 000 reichsmarkių, tai šiandien atitinka 175 0002 Švedijos kronų. Birželį naujas įstatymas vertė žydus registruoti savo įmones, kurios buvo įvertinamos gerokai mažesne nei rinkos verte. Vėliau naudotos įvairios teisinės ir biurokratinės priemonės, siekiant priversti savininkus parduoti arba perrašyti įmones „arijams“ vokiečiams arba austrams.

Gegužę visoje šalyje įsigaliojo įnirtingai Jozefo Gebelso remtas žydų įmonių boikotas. Paskutinis lašas buvo lapkritį pasirodęs įstatymas, iš esmės draudžiantis žydams verstis šalyje profesine veikla. Žydai nebegalėjo būti savininkai ir buvo verčiami perduoti vadovavimą arijų kilmės asmenims, kuriuos dažniausiai skirdavo nacistų partija.

Iš 1938 m. pradžioje Berlyne buvusių daugiau nei 3 000 žydų įmonių iki metų pabaigos turėjo būti uždaryta daugiau nei 2 500. Iš viso perimta arba ištiko bankrotas 100 000 žydų įmonių.

Nacistai sukūrė biurokratišką Kafkos visuomenę, kurioje ekonominio reketo neišvengė net ir Vokietiją palikusios žydų šeimos. Dažniausiai tam naudotas būdas buvo vadinamasis išvykimo iš šalies mokestis – 1931 m. priimtas įstatymas, kuriuo siekta sustabdyti kapitalo judėjimą iš šalies po finansų krizės. Nacistams šis įstatymas tapo puikiai veikiančia priemone ekonominiam emigravusių žydų reketui. Iš pradžių mokestis siekė 25 proc. kapitalo, bet 1934 m. padidintas iki 50 proc. Dideli mokesčiai vertė į įmonę, nekilnojamąjį turtą ar vertingus daiktus investavusius žmones tai parduoti, dažnai daug pigiau nei tikroji vertė. Papildomi valiutos įstatymo reikalavimai reiškė, kad dauguma emigravusių žydų iš esmės turi palikti visas savo santaupas Vokietijoje.

Ekonominis reketas atnešė nacistų valstybei didelių pajamų. Vertinama, kad vien išvykimo mokestis iki karo pabaigos papildė valstybės kasą 100 milijardų kronų3 atitinkančia suma.

Valstybinis išsunkimo aparatas savo dispozicijoje turėjo apie 400 prieš žydus nukreiptų įstatymų. Įvairios šio išradingai sudaryto priemonių rinkinio formos tapo pagrindiniu ginklu vagiant ir meno kūrinius. Vokietijos meno muziejų valymas buvo tik generalinė repeticija. Austrijoje modelis buvo realizuotas.

* * *

1938 m. rugpjūčio 20 d. į Lui Natanielio de Rotšildo rūmus Prinz Eugen gatvėje įsikėlė naujas svečias – SS karininkas Adolfas Eichmanas. Rūmai tapo nauja SS buveine, Zentralstelle für jüdische Auswanderung, centriniu žydų emigracijos biuru. Oficiali biuro paskirtis buvo po aneksijos išvykstančių žydų reikalų sprendimas, bet iš tiesų bandyta sukurti biurokratinę ekonominio šių žmonių reketavimo sistemą. Procesas turėjo būti greitas ir paprastas, kitaip tariant, pramoninis. Tai, kas taip puikiai pavyko Eichmanui biure Prinz Eugen gatvėje, vėliau tapo modeliu kitoms nacių okupuotoms šalims ir net pačiai Vokietijai. Štai kaip jį apibūdino 1938 m. pas Eichmaną Rotšildo rūmuose apsilankęs SS karininkas Vilhelmas Hetlas (Wilhelm Höttl): „Tai kaip automatizuotas fabrikas, malūnas su kepykla. Viename gale įkiši žydą, kuris dar turi kapitalą, fabriką, parduotuvę ar banko sąskaitą, jis pereina per visą pastatą, nuo vieno stalo prie kito, iš vieno kabineto į kitą ir, kai pasirodo kitame gale, jau nebeturi nei pinigų, nei teisių, tik pasą, kuriame įrašyta: „Turite palikti šalį per dvi savaites, jei to nepadarysite, atsidursite koncentracijos stovykloje.“

Šis reketas buvo standartizuotas ir iki karo pradžios 1939 m. 80 000 Austrijos žydų buvo priversti pereiti išsunkimo biurokratijos koridoriais.

Eichmano fabrikas buvo žingsnis galutinio sprendimo link. Gyventojų surašymo duomenimis, 1934 m. Austrijoje gyveno 192 000 žydų, iš jų 176 000 Vienoje. Žydų mažuma ilgus šimtmečius buvo miesto kultūrinio gyvenimo branduolys. Šiai mažumai priklausė kai kurie iškiliausi to meto kultūros veikėjai ir intelektualai, mąstytojai ir menininkai, pavyzdžiui, Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Stefanas Cveigas (Stefan Zweig), Karlas Poperis (Karl Popper) ir Gustavas Maleris (Gustav Mahler). 1942 m. Vienoje buvo likę pora tūkstančių žydų. Apie 65 000 mirė koncentracijos stovyklose.

Menui reikėjo kur kas subtilesnių metodų nei konfiskuojant įmones ir kapitalą. Taip pat ir todėl, kad šio plėšikavimo grobį dalijosi ir kai kurie partijos lyderiai. Buvo gana lengva motyvuoti valstybinio konfiskavimo ir ekspropriacijos įstatymus, o kur kas asmeniškesnio pobūdžio plėšikavimui pagrįsti reikėjo kitų metodų. Nacistai tarsi apsėsti ieškojo būdų, kaip suteikti veiksmams teisėtumo spindesį. Viskas turėjo būti surašyta, kaip sakė JAV konsulas Vienoje: „Egzistuoja stebėtina pagarba teisiniams formalumams. Iš išsunktų asmenų visada išreikalaujamas ir parašas, net jei dėl to žmogų pirma reikia išsiųsti į Dachau ir ten palaužti.“

Teisėtumo skraistė buvo ne mažiau svarbi ir Adolfui Hitleriui. Politinis jo įvaizdis buvo paremtas nesavanaudiška pozicija Vokietijos atžvilgiu. Propaganda skelbė, kad Hitleris „paaukojo viską“, kad galėtų vesti Vokietiją į didybę.

Pasiaukojimo neturėjo teršti įtarimų korupcija ar asmeninės naudos siekimo šešėlis. Dėl to meno kūrinių grobimas reikalavo išskirtinio teisinio ir biurokratinio pagrindo.

1938 m. vasarą ir rudenį kilpa aplink didžiulę Lui Natanielio de Rotšildo ir jo šeimos nuosavybę buvo veržiama vis smarkiau. Ant kortos buvo pastatytas Rotšildo bankas, Austrijos ekonomikos stuburas, šeimai priklausanti plieno liejykla, taip pat Alfonso ir Lui meno kolekcijos. Vienos meno istorijos muziejui pavesta sudaryti brolių kolekcijų aprašą. Muziejaus tarnautojai nurodė, kad Lui turėjo 919 vertingų meno dirbinių, Alfonso kolekcijoje buvo net 3 444 objektai: 500 paveikslų, neįkainojamų instrumentų, kilimų, kandeliabrų, vazų, ginklų ir t. t. Apibendrintai sakant, abiejų kolekcijų vertė siekė beveik 80 milijonų reichsmarkių, tai šiandien būtų apie 3 milijardai kronų4.

1938 m. gruodžio 12 d. Lui kameroje „aplankė“ aukščiausi SS vadovai Heinrichas Himleris, Ernstas Kaltenbruneris ir Karlas Volfas (Karl Wolff). Jie turėjo Rotšildui pasiūlymą, kurio šis negalėjo atsisakyti: menas arba gyvybė.

Lui Natanielis de Rotšildas nebuvo vienintelis, kuris sulaukė tokio pasiūlymo. Po aneksijos Heinrichas Himleris skubiai įsakė konfiskuoti žydams priklausančias svarbias meno kolekcijas. Užduotį vykdė Himleriui pavaldžios organizacijos: gestapas ir nacistų saugos tarnyba Sicherheitsdienst. Gestapas uoliai iššniukštinėjo vertingiausias žydų kolekcijas Austrijoje. Viena jų priklausė Bloch-Bauerių šeimai. Šeimos galva 74 metų Ferdinandas Bloch-Baueris (Ferdinand Bloch-Bauer) buvo vienas didžiausių Austrijos pramonininkų ir kartu su tuo metu jau mirusia žmona garsiąja Adele Bloch-Bauer (Adele Bloch-Bauer) sukaupė įspūdingą meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių kolekciją. Ferdinando aistra buvo XVIII a. porceliano dirbiniai. Jam priklausė viena geriausių pasaulyje Augarteno porceliano fabriko gaminių kolekcijų. Taip pat buvo XIX a. austrų dailininko Franco Eiblo (Franz Eybl) paveikslų ir Ogiusto Rodeno (August Rodin) skulptūrų. Vertingiausiais kolekcijos darbais laikyta pora garsiausių Gustavo Klimto (Gustav Klimt) „auksinio laikotarpio“ paveikslų. Šeimos santykiai su šiuo menininku buvo ypatingi. Adelė Bloch-Bauer ir Gustavas Klimtas susitiko, kai ši dar buvo netekėjusi, ir ji tapo jo mūza. Pirmąjį Adelės eskizą jis nutapė jau 1900 m., tačiau labiausiai išgarsėjo portretas „Adelė Bloch-Bauer I“, kur Adelė plevena aukso jūroje. Adelės vyras Ferdinandas tapo vienu didžiausių Klimto mecenatų iki pat menininko mirties 1918 m. ir užsakė daugiau žmonos portretų bei daug kitų paveikslų. Ferdinandas kolekcionavo Klimto darbus ir po Adelės mirties 1925 m.

Vis dėlto Hitlerio Gustavas Klimtas nedomino, šis buvo laikomas aiškiai per daug dekadentišku. Fiurerio žvilgsnį patraukė austrų peizažistas Rudolfas fon Altas (Rudolf von Alt). Keli jo darbai buvo Bloch-Bauerio kolekcijoje. Fon Altas buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio dailininkų. Jo miestų ir gamtos peizažai tuo metu, kai Hitleris bandė tapti menininku, darė jam didelę įtaką. Adolfo Hitlerio paveikslai buvo apibūdinami kaip fantazijos neturintys bandymai pamėgdžiot fon Altą.

Būdamas žydas ir sėkmės lydimas verslininkas, Ferdinandas Bloch-Baueris žinojo atsidursiąs nacistų taikiklyje. Kovo 15 d. vakarą, praėjus nuo invazijos vos trims dienoms, jam pavyko pabėgti iš Vienos į Čekoslovakiją. Meno kolekciją, deja, teko palikti.

Biurokratams prireikė vos kiek daugiau nei mėnesio, kad sukurptų kaltinimus, reikalingus Bloch-Bauerio nuosavybei pasiglemžti. Jis buvo apkaltintas mokesčių vengimu ir apmokestinamųjų pajamų slėpimu 1927–1937 m. Ferdinandui skirta 1,43 milijono reichsmarkių dydžio bauda. Po kelių savaičių Bloch-Bauerio nuosavybė buvo oficialiai konfiskuota.

Panašus likimas ištiko ir kitus kolekcininkus žydus, jo nepavyko išvengti net ir vos vieną ar du meno kūrinius turinčioms šeimoms. Geringas užtvėrė šalies sienas, o muitininkai išnaršė visas siuntas, kuriose galėjo būti kas nors vertinga.

Dauguma Austrijoje konfiskuotų meno kūrinių buvo saugoma Rotšildų šeimos medžioklės pilyje Vaidhofene prie Ibso. Dar daugiau konfiskuotų kūrinių prisikaupė Meno istorijos muziejuje ir karališkuosiuose Hofburgo rūmuose Vienoje. Rotšildų šeimos turtas buvo toks didžiulis, kad „legalizuoti“ vagystę ir pasirašyti sutartį nacistams užtruko iki pat 1939 m. vasaros.

Rotšildų nuosavybė Austrijoje ir Vokietijoje perėjo valstybės žinion. Lui buvo paleistas, tačiau „savo noru“ praleido kameroje dar vieną naktį, mat buvo benamis. Baronas Lui Natanielis de Rotšildas paliko Austriją plikas kaip tilvikas.

Sandėliai buvo taip prikimšti konfiskuotų meno kūrinių, kad aukšto rango nacistai netrukus ėmė slampinėti Vienoje kaip grifai, besitaikantys ką nors nugvelbti. Menas buvo elitinio partijos nario statuso simbolis ir drauge labai patogi, lengvai transportuojama valiuta krizės ir karo metais. Beveik visi sutarė, kad tokie laikai artinasi.

Ne tik vadovaujanti grietinėlė, bet ir nemažai Austrijos muziejų, tarp jų ir Meno istorijos, pamatė galimybę praturtinti kolekcijas.

Kolekcijų likimą sprendė Adolfas Hitleris. 1938 m. viduryje Heinrichas Himleris prašė, kad SS pervežtų kolekcijas į Berlyną ir Miuncheną. Jo pageidavimą atmetė Hitleris, 1938 m. birželio 18 d. išsiuntęs Himleriui specialų įsakymą, kad kolekcijos neturi atsidurti partijos lyderių rankose. Įsakymo kopijos persiųstos Jozefui Gebelsui, Vilhelmui Frikui ir kitiems svarbiems nacistams. Žinia buvo visiškai aiški: Hitleris nusprendė pats perimti visišką šio klausimo kontrolę. Tų pačių metų gegužę įsigaliojo naujas išsigimusio meno įstatymas, kuris suteikė reichskancleriui pirmumo teisę į iš kitų šalių atkeliaujančius daiktus. Nuo tada, kai Hitleris apsilankė Florencijoje, buvo praėję vos pora savaičių. Jo svajonė apie Lincą ėmė pildytis.

* * *

Tokių žmonių kaip Hansas Posė (Hans Posse) ateitis naujojoje Vokietijoje atrodė labai niūri. Gerbiamo Dresdeno archyvaro sūnus Posė buvo anksti Vokietijos meno pasaulyje karjerą padaręs veiklus ir talentingas muziejaus vadovas. Amžių sandūroje Vienoje baigęs meno istorijos ir archeologijos studijas pradėjo dirbti savanoriu Kaizerio Frydricho muziejuje Berlyne, kur netrukus pelnė gerą vardą. Posė buvo iškiliausio Vokietijos meno istoriko Vilhelmo fon Bodės mokinys, šis priglaudė jauną ir veiklų žmogų po savo sparnu.

Po kelerių Vokietijos meno institute Florencijoje ir „Bibliotheca Hertziana“ Romoje praleistų metų prieš Pirmąjį pasaulinį karą Posė atsidūrė Dresdeno muziejuje „Gemäldegalerie Alte Meister“. Netrukus jam pavyko tapti galerijos vadovu. Šias pareigas jis ėjo beveik tris dešimtmečius iki pat 1938 m. 1933 m. nacistams perėmus valdžią, daugumai vokiečių kultūros įstaigų vadovų tai reiškė pabaigos pradžią. Posė buvo tipiška auka. Jis nepriklausė nacistų partijai ir neprijautė völkisch judėjimo meno idealams. Tuo pat metu atrodė nejaučiantis nacistams ir kokios nors didesnės antipatijos. Posė tiesiog nelabai domėjosi politika, todėl per vėlai suprato, kokie vėjai dvelkia.

1931 m. jis įsteigė vokiečių impresionistams skirtą galerijos skyrių, o kitais metais – moderniojo meno galeriją. Nors ir nestigo vietinės partinės organizacijos išpuolių, Posei pavyko išgyventi pirmuosius nacistų metus valdžioje. Vis dėlto jo nuodėmės neliko pamirštos, ir kai 1937 m. Gebelsas pradėjo išsigimusio meno šalinimo akciją, iš jo galerijos konfiskuota 50 paveikslų. Posė asmeniškai pirko modernistų Paulio Klė, Vasilijaus Kandinskio ir net žydų menininkų, pavyzdžiui, Makso Lybermano (Max Liebermann), darbus. Be to, jis vengė tapti nacistų partijos nariu. Kurstomas völkisch judėjimo aktyvistų, Saksonijos nacių vadovas Martinas Mutšmanas (Martin Mutschmann) 1938 m. pradžioje privertė Posę pasitraukti.

Prie pensinio amžiaus artėjančiam Posei visa tai galėjo pasibaigti privertus muziejininką išeiti į išankstinę pensiją. Jei tik Posė nebūtų buvęs pažįstamas su meno prekeiviu Karlu Haberštoku (Karl Haberstock). Ši pažintis pakeitė Hanso Posės nekrologą.

Tam tikra prasme Haberštokas buvo Posės priešingybė. Neskrupulingas oportunistas, arogantiškas storžievis. Skirtingai nei Posė, jis tiksliai žinojo politinių vėjų kryptis.

Per savo galeriją Berlyne Haberštokas jau trečiame dešimtmetyje pradėjo aprūpinti klientus dešiniuosius konservatorius ir antisemitus XIX a. vokiečių dailininkų, pavyzdžiui, Vilhelmo Triubnerio (Wilhelm Trübner) ir Anzelmo Fojerbacho (Anselm Feuerbach), darbais. Haberštokas greitai suprato, kad nacistų atėjimas į valdžią bus gera proga pasipelnyti tinkamus ryšius turintiems meno prekeiviams.

Pasikeitus valdžiai jis greitai įstojo į partiją, užmezgė glaudžius ryšius su Alfredo Rozenbergo aplinkos žmonėmis ir pradėjo aprūpinti naujuosius ponus tinkamais meno kūriniais. Haberštokas turėjo ir gerai išplėtotus tarptautinius ryšius bei nuomojo biurą Londone.

Naujojo režimo laikais Haberštokas suklestėjo, kai 1936 m. pardavė Adolfui Hitleriui renesanso dailininko Pariso Bordonė (Paris Bordone) paveikslą „Venera ir Kupidonas“. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai Hitleris įsigijo rimtą meno kūrinį. Jis atsiskaitė už „Mano kovą“ (Mein Kampf) gautais pinigais. Hitleris nurodė pakabinti paveikslą Berghofe, garsiojo savo namo Alpėse salone. Ten paveikslas liko per visą karą. Dėl sėkmingo sandorio Haberštokas tapo vienu asmeninių Hitlerio meno agentų, o tai suteikė galimybę parduoti meno kūrinius ir kitiems nacistų vadams. Netrukus Haberštokas pardavė kūrinių Gebelsui, Špėrui ir Geringui.

Haberštoko ryšiai, žinios ir atžagari prigimtis labai pravertė 1937 m., kai partija susidorojo su modernizmu. Haberštokas geriau už kitus išmanė, kaip išsigimimą paversti doleriais ir kita geidžiama užsienio valiuta. Kartu su Alfredu Rozenbergu, Heinrichu Hofmanu ir Jozefu Gebelsu Haberštokas buvo „Verwertungs Komission“ narys. 1938 m. įkurta komisija turėjo parduoti per akciją „Entartete Kunst Aktion“ konfiskuotus kūrinius. Haberštokas buvo vienas pagrindinių 1939 m. birželį Liucernoje suorganizuoto aukciono rengėjų. Dauguma geriausių darbų parduoti užsienio pirkėjams.

Haberštokas suprato, kad ir kokios yra „išsigimusio meno tendencijos“, toks žmogus kaip Hansas Posė gali būti naudingas nacistams ir jam pačiam. Gerą Posės vardą dar labiau sustiprino galerijoje „Gemäldegalerie Alte Meister“ jo surinkta XIX a. vokiečių dailininkų kolekcija, kurioje svarbiausią vietą užėmė romantikai. Be to, jis buvo gerai susipažinęs su klasikiniais Europos meistrais. Gyvendamas Italijoje parašė studiją apie italų baroko meistro Pjetro da Kortonos (Pietro da Cortona) lubų freską rūmuose „Palazzo Barberini“. Vadovaudamas muziejui publikavo daug studijų apie renesansą ir olandų meistrus. Kitaip tariant, buvo nacistams tinkamos meno istorijos dalies ekspertas.

Meno pasaulyje Posė turėjo reputaciją, kurios stigo savamoksliam Haberštokui, pradėjusiam karjerą porceliano parduotuvėje. Haberštokas suprato, kad Posė gali padėti jam įgyvendinti troškimą tapti svarbiausiu meno prekeiviu Trečiajame reiche. Haberštokas atsidūrė artimoje Hitlerio aplinkoje ir šis ėmė vis labiau įsiklausyti į meno prekeivio patarimus. Kai 1938 m. birželį Hitleris paklausė Haberštoko, kuo galėtų jį nudžiuginti gimtadienio proga, šis atsakė: „Grąžinkite Posę į pareigas.“ Taip ir įvyko. Posė buvo grąžintas į „Gemäldegalerie Alte Meister“ ir nusiuntė Adolfui Hitleriui saldų laišką, kuriame dėkojo fiureriui už grąžintą gyvenimo prasmę „svarbiausiu vokiečių kultūrinei valiai momentu“. Laikui bėgant, pagalba Posei pasirodė strategiškai daug svarbesnis žingsnis, nei Haberštokas galėjo įsivaizduoti.

Netrukus po Austrijos aneksijos Adolfas Hitleris išsiuntė Karlą Haberštoką į Vieną, kur šis turėjo atlikti asmeninio Hitlerio agento vaidmenį ir atstovauti Hitlerio interesams konfiskuotų meno kūriniu klausimu. Tačiau ši užduotis meno prekeiviui pasirodė per sunki. Haberštokas tapo paprasta nacistų biurokratijoje vykstančio „popierinio karo“ auka. Tarp dėl konfiskuotų meno kūrinių besivaržančių Trečiojo reicho organizacijų, šiuo atveju ir tarp Austrijos muziejų, vyko nuolatiniai konfliktai. Tiesioginį Hitlerio mandatą turinčiam Haberštokui stigo „tvirto pagrindo po kojomis“, kad galėtų prieiti prie kolekcijų. Hitlerio palaiminimas ne visada atverdavo duris. Vietiniai vadovai ir kiti nacistų vadai dažnai ignoruodavo tokius kaip Haberštokas, kurie negali remtis savo paties galia. Žinoma, paskutinis žodis dažniausiai būdavo Adolfo Hitlerio, bet jis retai kada analizuodavo visas detales, jei tik tai nebuvo būtina. Istorikai kelia įvairias teorijas ir nesutaria, ar Hitleris buvo stiprus, ar silpnas diktatorius. Aišku viena: sąmoningai ar ne, jis valdė taip, kad vis susiformuodavo valdžios vakuumas, sukuriantis sąlygas vidinėms kovoms. Istorikai, teigiantys, kad jis buvo stiprus diktatorius, laikosi nuomonės, jog Hitleris naudojo „skaldyk ir valdyk“ taktiką.

Kitaip tariant, Hitlerio mandatas suteikė teisę veikti, bet tam ne visada atsirasdavo galimybių. Nesugebėję juo pasinaudoti buvo laikomi silpnais ir kitų žaidėjų, ir paties Hitlerio, o galiausiai jų būdavo atsikratoma. Haberštokas buvo laikomas svetimu paukščiu, jis sulaukė SS ir muziejų pasipriešinimo. Be to, jam reikėjo perduoti sunkiai priimamą žinią, kad Hitleris nusprendęs paskirstyti didžiąją meno kūrinių dalį Austrijos provincijos muziejams. Viena turėjo netekti meno. Tai buvo Hitlerio keršto dalis. Šis nusprendė, kad Viena daugiau niekada nebegalės varžytis su Berlynu.

Galiausiai Haberštokui nebuvo leista net susipažinti su archyvuojamų meno kūrinių sąrašais, tad dirbti toliau tapo nebeįmanoma. Viską sunkino pasipūtusi ir arogantiška jo asmenybė, todėl 1939 m. pradžioje jis buvo priverstas pripažinti pralaimėjęs. Haberštoko įpėdiniu Hitleris paskyrė Hansą Posę. Sprendimas buvo itin netikėtas, bet pasiteisino. Naujasis muziejaus direktorius atrodė atsikratęs visų ankstesnių dvejonių dėl tarnystės nacistams. Adolfas Hitleris pasiūlė Posei tai, ko šis negalėjo atsisakyti.

1938 m. rudenį idėjos apie Lincą virto konkrečiu planu. Galerija, kurią Hitleris fantazavo padovanosiąs miestui, įgijo apčiuopiamas formas, o Albertas Špėras buvo paskirtas vyriausiuoju architektu. Būsimoji galerija vadinta Fiurerio muziejumi ir turėjo tapti geriausios pasaulyje kolekcijos namais. Kolekcijai surinkti sukurta speciali slapta komisija „Sonderauftrag Linz“. Hitleris svarstė Posės tinkamumą Linco projektui nuo 1938 m. pabaigos, tačiau oficialiai šios komisijos vadovu Posė paskirtas tik 1939 m. birželį.

Didelę dalį Fiurerio muziejaus kasos sudarė Hitlerio pinigai. Pajamos iš „Mano kovos“ (Mein Kampf) siekė apie du milijonus reichsmarkių per metus, o iš pašto ženklų gauta dar daugiau. Visos lėšos buvo kaupiamos Linco direktoriaus žinioje esančiame kultūros fonde. Taip pat Hitleris gavo „kultūrinę paramą“ iš nacistinėje Vokietijoje praturtėjusių žmonių. Fondui gausiai aukojo, pavyzdžiui, Krupų (Krupp) šeima. Šie pramonininkai buvo glaudžiai susiję su nacistų režimu, todėl per karą „Krupp“ gamyklose dirbo apie 100 000 vergų.

Hansą Posę ir Adolfą Hitlerį siejo panašios ambicijos ir aistra šiam projektui. Abiejų nedomino pinigai. Hitleris buvo tikras, kad jų niekada nepristigs. Posei pinigų irgi nereikėjo, jis taip ir nesusikrovė rimtesnio turto iš savo darbo. Varomoji projekto jėga buvo troškimas sukurti kultūrinę galybę, o kaina nerūpėjo.

Nors ir patyrė nesėkmę, Karlas Haberštokas gavo labai šiltas pareigas. Iš tiesų jis norėjo ne kaupti meno kūrinius Hitleriui, o juos pardavinėti. Haberštoko draugo Posės einamos Linco projekto vadovo pareigos suteikė tam visas galimybes.

Hansas Posė ėmėsi projekto nuoširdžiai, lygiai taip pat kaip vadovavo savo galerijai Dresdene. Jis beveik kasdien susirašinėjo su privačiu Hitlerio sekretoriumi Martinu Bormanu. Posės žinion buvo perduotos didelės lėšos. Pirma suma siekė 10 milijonų reichsmarkių, o tai šiandien atitiktų 300 milijonų kronų5.

Pirmiausia Bormanas ir Posė ėmėsi lopyti įstatymų spragas, kuriomis pasinaudojant Vienoje buvo sustabdytas Haberštokas. Visi konfiskuoti meno kūriniai turėjo būti neliečiami, kol Hitleris neišsirinks jam reikalingų darbų. Taip pat buvo įteisinta nauja meno kūrinių konfiskavimo politika Führervorbehalt – „rezervuota fiureriui“. Skirtingai nei Haberštokui, Posei Vienoje greitai ėmė sektis. Jam net pavyko kuriam laikui įveikti sunkiai sukalbamus Vienos kultūros įstaigų vadovus, pažadant dalį pyrago ir jiems (šią sutartį Hitleris vėliau nutraukė argumentuodamas, kad Viena ir taip turi gana daug paveikslų). 1939 m. rudenį Posė atvyko į Vieną atlikti pirmosios atrankos. Iš kolekcijų jis išsirinko 182 paveikslus ir iš karto juos traukiniu išsiuntė į Miuncheną saugoti Fiurerio rūmuose. Posė taip pat nubrėžė gaires, kaip kitus meno kūrinius paskirstyti muziejams.

Nusprendus, kad baldams ir kilimams negalioja „rezervuota fiureriui“ taisyklė, savo dalį gavo ir maitvanagiai. Netrukus antikvariniai baldai iš Rotšildo rūmų puošė visuomeninės paskirties pastatus ir privačius nacistų elito namus.

Tas pats modelis buvo taikomas ir Vokietijoje, kur daug iš Vokietijos žydų konfiskuotų meno kūrinių saugant gestapui buvo išgabenta į Miuncheną.

Posė apsilankė ir ten. Tik po jo atrankos grobį dalytis ėmė gestapas, SS, Geringas, Vokietijos kultūros įstaigos ir vietiniai nacistų vadai.

Iš pradžių Hitleris manė, kad Fiurerio muziejus bus tik XIX a. vokiečių meno galerija, tačiau dabar, kai „tapo prieinami“ tokie kūriniai, ambicijos didėjo. Jas kurstė ir Posė, kuris planavo nuo priešistorinių laikų iki XIX a. siekiančią kolekciją. Jis taip pat žinojo, kur galima rasti meno kūrinių, ir pasiūlė Hitleriui įkurti gotikinę ir romaninę iš Austrijos vienuolynų konfiskuotų kūrinių galeriją. Ten buvo galima rasti ir pribloškiančių vokiečių renesanso pavyzdžių. Posė siūlė įrengti ir prancūzišką galeriją, kurioje būtų paveikslų, baldų ir gobelenų iš Rotšildų rūmų. Svarbiausia dalis ir toliau turėjo likti Hitlerio taip mėgstami XIX a. menininkai, nors, pasak Posės, kai kurie jo dievukai ir neatitiko muziejaus standartų.

Pirmaisiais metais Posė surinko 500 kūrinių kolekciją, joje buvo ir klasikinių „šiaurės“ meistrų Franso Halso, Piterio Paulio Rubenso ir Johano Vermejerio kūrinių. Laisvai rinkdamasis iš konfiskuotų kolekcijų, Posė tuo pat metu pradėjo pirkti kūrinius iš visos Europos.

Jo nevaržė įprasti muziejaus vadovo rūpesčiai: mažas biudžetas ir prieinamų aukštos kokybės darbų stygius. Turint omenyje, kam atstovavo Hansas Posė, atsisakyti pasiūlymų buvo ne taip jau paprasta privatiems kolekcininkams ir muziejams.

Pirmaisiais metais Posė nebuvo patenkintas ir nesidžiaugė paties surinkta kolekcija. Deja, jo ambicijas įgyvendino artėjanti katastrofa.

6 SKYRIUS

Naikinimas

AUŠTANT HORIZONTE virš pietų Lenkijos miestelio Veliunio netoli Vokietijos sienos pasirodė 29 lėktuvai. Veliunis niekuo per daug nesiskyrė nuo kitų viduramžius menančių Lenkijos provincijos miestelių. Gražioje senovinėje miesto širdyje stovėjo gotikinė bažnyčia ir kadaise Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo statytos pilies griuvėsiai.

Virš miesto skrendantys „Ju 87 Stuka“ tipo lėktuvai staiga pakeitė kursą ir ėmė smigti žemyn kaip auką pamatę plėšrūs paukščiai. Gyventojai girdėjo žemą burzgimą, šis netrukus virto pašėlusiu staugimu, mechaniniu triukšmu, kuris lėktuvams artėjant darėsi vis garsesnis ir nemalonesnis.

Triukšmą kėlė orinė sirena, sumontuota ant liuftvafės pikiruojamųjų bombonešių važiuoklės. Sirena neturėjo jokios praktinės funkcijos, išskyrus norą įbauginti. Spiegiantis garsas tapo šiurpiu skiriamuoju vokiečių žaibo karo ženklu.

Šį triukšmą nustelbė kurtinantys mūrus, medžius ir mėsą draskančių bombų sprogimai. Bombonešių taikinys buvo ne lenkų karinės pajėgos, o viduramžiškas Veliunio centras. Viena pirmųjų bombų pataikė į ligoninę ir pražudė 26 pacientus. Sugriauta daug pastatų, per pirmąją ataką ant mažo miesto centro numesta daugiau nei 20 tonų bombų.

Šokiruoti Veliunio gyventojai išvydo brutalią tikrovę. Dauguma prabudę 1939 m. rugsėjo 1 d. net nežinojo, kad prasidėjo karas. Po valandėlės virš Veliunio pasirodė antra pikiruojančių bombonešių flotilė, o po pietų sulaukta ir trečiosios bangos. Veliunio centras virto rūkstančiais griuvėsiais, 1 300 žmonių žuvo ir šimtai buvo sužeista.

Šis išpuolis žymėjo naujos rūšies karo pradžią. Prie Veliunio nevyko armijų kovos – tai buvo teroras. Hermanas Geringas pasaulį su tuo supažindino prieš dvejus metus, kai per Ispanijos pilietinį karą liuftvafė subombardavo baskams šventą miestą Gerniką. Paveiktas šio įvykio, Pikasas nutapė garsųjį to paties pavadinimo paveikslą.

Tai, kas įvyko Gernikoje, buvo pakartota Lenkijoje tiek sykių, kad mes net nebeatsimename visų sunaikintų miestų pavadinimų. 1 300 vokiečių naikintuvų ir bombonešių greitai sutriuškino lenkų oro pajėgų pasipriešinimą. Šios neturėjo jokių šansų, palyginti su moderniu liuftvafės oro laivynu.

Lenkija buvo Hermano Geringo triumfas. Vėliau tą dieną, Veliuniui skęstant liepsnose, Adolfas Hitleris sakė kalbą parlamente ir Hermaną Geringą paskyrė savo įpėdiniu.

Senas asas įgavo beveik neribotą galią labai didelėje vokiečių valstybės aparato dalyje. Geringas buvo ketvirto dešimtmečio viduryje pradėto slapto Trečiojo reicho persiginklavimo smegenys. 1936 m. jam pavestas Vokietijos keturmetis planas. Geringui buvo pavaldžios įvairios politinės sritys, pavyzdžiui, darbo, žemės ūkio ir netiesiogiai finansų ministerija bei centrinis bankas. Neilgai trukus Hitleris jam suteikė Didžiojo Vokietijos reicho reichsmaršalo titulą, pakylėjantį aukščiau už visus karo vadus, išskyrus patį Hitlerį.

Hermanas Geringas išsiskyrė net ir iš pačių ekscentriškiausių nacistų vadų. Geringo ekstravagancija labiau tiko trečio dešimtmečio dekadentiniam Berlynui nei ketvirtam dešimtmečiui. Beveik barokinis Geringo stilius ir skonis stipriai kontrastavo su sausu Hitlerio rengimosi ir interjero skoniu. Jis stebino įspūdingais specialiai jam siūtais kostiumais, o vienas mėgstamiausių buvo baltos spalvos.

Šalies ekonomiką kontroliuojančio Geringo dispozicijoje buvo didelės pinigų sumos, taip pat ir kyšių forma.

Skirtingai nei dauguma nacistų partijos vadovų, Hermanas Geringas buvo kilęs iš aukštuomenės. Jo tėvas Heinrichas Ernstas Geringas (Heinrich Ernst Göring) buvo vokiečių kolonijos Pietvakarių Afrikos (dabar Namibija) gubernatorius ir konsulas Haityje. Vis dėlto šeima gyveno nepasiturimai, juos galima vadinti neturtingais didikais. Galbūt tuo aiškintinas vėliau gyvenime išryškėjęs Geringo godumas.

Geringas užaugo Feldenštaino pilyje netoli Niurnbergo, kurią paskolino Geringo krikštatėvis Hermanas fon Epštainas (Hermann von Epstein), jo motinos meilužis. Pirmojo pasaulinio karo metais Hermanas Geringas per apgaulę pateko į karines oro pajėgas Luftstreitkräfte. Vis dėlto pasirodė esąs geras karo pilotas ir buvo paskutinis garsiosios Raudonojo barono Manfredo fon Richthofeno (Manfred von Richthofen) lėktuvų grupės vadas. Po karo vertėsi privataus piloto praktika, rengė aviacinius pasirodymus. Taip pat ir Švedijoje, kur pokario metais dirbo oro skrydžių kompanijoje „Svensk Lufttrafik“, skraidinusioje keleivius tarp Stokholmo ir Talino.

Rokelstado pilyje Siodermanlando žemėje, Švedijoje, jis sutiko būsimą žmoną Kariną fon Kantsov (Carin von Kantzow), tada dar barono Nilso Gustavo fon Kantsovo (Nils Gustav von Kantzow) žmoną. Penkeriais metais vyresnė Karina Hermano Geringo gyvenime užėmė beveik mitologinę vietą. Jie susituokė 1922-aisiais – tais pačiais metais susikirto Geringo ir Adolfo Hitlerio keliai. Poros meilės istorija Vokietijos bulvarinių laikraščių puslapiuose netrukus tapo tikru feljetonu ir buvo plačiai aptariama, siekiant pareklamuoti nacistų partiją. Kai per nepavykusį 1923 m. Alaus pučą Geringas buvo pašautas į koją, Karina jį slapta išvežė iš šalies. Vis dėlto nuo tos žaizdos prasidėjo visą gyvenimą lydintis piktnaudžiavimas morfinu, kuriam ji negalėjo užkirsti kelio. Dėl to Geringas kurį laiką net buvo gydomas Longbru psichiatrijos ligoninėje.

Kai 1931 m. ligota, nuo epilepsijos, tuberkuliozės ir silpnos širdies kenčianti Karina mirė, Geringas jos garbei netoli Berlyno pastatė medžioklės dvarą. Pavadino jį Karinhale, vėliau pervežė ten žmonos palaikus ir įrengė mauzoliejų.

Šiame dvare visu stiprumu atsiskleidė Geringo saiko stoka. Jis jautė didžiulį kultūrinį statusą rodančių simbolių – antikvarinių ir meno dirbinių – poreikį. Geringas buvo vienintelis nacistas, kuris galėjo ir drįso mesti iššūkį Hitlerio kolekcinėms ambicijoms. Vis dėlto varomosios jėgos buvo skirtingos. Hitleris buvo estetikos svajoklis, o Geringas save laikė renesanso kunigaikščiu. Kolekcionuodamas jis galvojo ne apie Vokietijos, o savo paties kultūrinę didybę. Karinhalė iš pradžių buvo tik kuklus medžioklės namas, bet greitai ji padidėjo kelis kartus. Statyti Karinhalę Geringas pavedė Verneriui Marchui (Werner March), Berlyno olimpinį stadioną suprojektavusiam architektui.

Norėdamas gauti lėšų didelėms statybos išlaidoms padengti, Geringas leido paversti Karinhalę valstybiniu reprezentaciniu pastatu, kuriuo disponavo tik jis vienas.

Vis plečiamas, senojo šiaurietiško stiliaus dvaras atspindėjo visas įmanomas Geringo ekscentriškumo apraiškas. Čia buvo didelė patalpa jo geležinkelio modeliui, o kitoje laikyti prijaukinti liūtukai. Name įrengta kino salė, kėglinė, dantų gydytojo kabinetas, pirtis, sporto salė ir aludė. Lokenomis, kardais ir karališkųjų elnių ragais išpuoštoje didžiojoje medžioklės menėje su rąstinėmis sienomis Geringas prie didelio židinio priimdavo svečius. Daugelio valstybinių vizitų programoje būdavo numatytas ir apsilankymas Geringo „trobelėje“. Čia svečiavosi naciams simpatizavęs Čarlzas Lindbergas (Charles Lindbergh) ir Benitas Musolinis.

Karinhalė nebuvo vienintelis Geringo nekilnojamojo turto objektas. Jam priklausė viduramžiais statyta vaikystės pilis Feldenštaine ir XI a. menanti Mauterndorfo pilis prie Austrijos miesto Zalcburgo. Be to, Geringas turėjo Alpių namelį Berchtesgadene, visai netoli nuo Hitlerio Berghofo, ir dar tris medžioklės namelius bei vieną didelį medžioklės dvarą Romiterne Rytprūsiuose, kuris ilgus šimtmečius buvo karališkųjų medžioklių vieta. Visai kaip ir Alpių namelis, – Geringas retai kada atsilikdavo nuo Hitlerio, – Romiternas buvo netoli įtvirtinto rytinio Hitlerio štabo Wolfsschanze, „Vilko irštvos“.

Vis dėlto meno kūrinių kolekciją Hermanas Geringas laikė pirmiausia Karinhalėje. Kolekcijai išleistos sumos gerokai perkopė Karinhalės statybos išlaidas. Po pirmųjų poros karo metų Geringas jau turėjo sukaupęs vieną geriausių privačių meno kolekcijų pasaulyje. Tada jam priklausė beveik 1 400 paveikslų, 250 skulptūrų ir 168 antikvariniai gobelenai. Hermanas Geringas kaip ir Hitleris domėjosi XIX a. tapyba ir puoselėjo tas pačias ambicijas įpūsti gyvybę naujam germanų meno judėjimui. Skirtingai nei kiti nacistų vadai, Geringas retai pasirodydavo kasmetėje „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ naujos kolekcijos pristatymo šventėje Miunchene. Jis teikė pirmenybę klasikiniam Europos menui, nuo viduramžiškų vokiečių drožinių iki XVIII a. prancūzų gobelenų, bet pirmiausia vertino Šiaurės Europos dailininkų tapybą. Hermanas Geringas troško to, kas geriausia, ir dažnai tai gaudavo. 1943 m. jam priklausė penki Rembranto ir 73 jo mėgstamų dailininkų tėvo ir sūnaus Kranachų paveikslai. Po karo Geringo agentas Valteris Hoferis (Walter Hofer) apskaičiavo, kad savo kolekcijai reichsmaršalas išleido daugiau nei 100 milijonų reichsmarkių, o tai šiandien būtų daugiau nei 3 milijardai kronų6. Didelė dalis pajamų gauta iš jo meno fondo – vokiečių verslininkai užtikrino nenutrūkstamą kapitalo srautą. Vienas didžiausių „aukotojų“ buvo nacistinės Vokietijos cigarečių pramonę kontroliuojantis Filipas Remtsma (Philip Reemtsma). Už savo sėkmę jis turėjo būti dėkingas Geringui. Nacistams pradėjus didelę kampaniją prieš tabaką, Geringas suteikė apsaugą Remtsmai.

Dėl Hermano Geringo godumo kentė ir jo pavaldiniai. Kartkartėmis jų atlyginimai ir honorarai būdavo įšaldomi ir prieš jų valią paverčiami dovanomis vadovui.

Kai Hitleris nusipirko pirmuosius savo kolekcijos paveikslus, Hermanas Geringas jau turėjo organizuotą meno kūrinių rinkimo projektą su visoje Europoje dirbančiais agentais ir pirkimą koordinuojančiu sekretoriumi. Jo meno organizacija naudojo visus prieinamus būdus pagrobtam ir atimtam menui įsigyti. Hermanas Geringas retai kada leisdavo ribotai ideologijai varžyti galimybes gauti pageidaujamą meno kūrinį. Jis visada spėdavo iškeisti išsigimusiais laikomus darbus į kokį nors trokštamą kūrinį arba padėdavo iš nacistų nagų ištrūkti žydų šeimai, jei tik ant jos sienos kabojo Rembranto paveikslas. Geringo ir Hitlerio agentai dažnai pešdavosi dėl to paties kūrinio ir kartais kaip tik reichsmaršalas ištraukdavo laimingą bilietą.

Norėdamas politiškai pateisinti savo beprotišką kolekcionavimą Hermanas Geringas planavo ateityje padovanoti kolekciją Vokietijos valstybei. Omenyje turėta 300 metrų ilgio galerija, pristatyta viename Karinhalės sparne. 1953 m. sausio 12 d. 60-ojo reichsmaršalo gimtadienio proga čia turėjo būti įsteigtas Hermano Geringo muziejus.

* * *

Lenkams vokiečių puolimas panėšėjo į istorinę tragediją, kai šalis buvo atsidūrusi tarp dviejų imperijų, bet dar niekada istorijoje likimas nebuvo toks brutalus kaip 1939 m. Likus savaitei iki užpuolant Lenkiją, pasirašytas Molotovo ir Ribentropo paktas – Hitlerio ir Stalino pažadas nepulti vieniems kitų ir slaptas susitarimas dėl Rytų Europos pasidalijimo.

Rugsėjo 17 d. nepaskelbusi karo Lenkiją užpuolė ir Tarybų Sąjunga. Tam buvo mesta pusės milijono kareivių armija. Stalinas buvo nusprendęs sunaikinti lenkų valstybę ir inkorporuoti rytines jos dalis į Tarybų Sąjungą. Brutalumu jis nenusileido Hitleriui. Manoma, kad daugiau nei pusė milijono lenkų buvo išsiųsta į gulago darbo stovyklas, o 20 000 nužudyta invaziją lydinčiose masinėse egzekucijose. Labiausiai pagarsėjo Katynės žudynės, kai miške prie Smolensko sušaudyta daugiau nei 4 000 lenkų karininkų.

Tačiau Hitlerio planai buvo dar baisesni. Nacistų pasaulio vizijoje nebuvo ne tik Lenkijos, bet ir lenkų, juos turėjo užgožti aukštesnė vokiečių rasė. Nacistai didžiausiais priešais laikė žydus, tačiau atsikratyti jų buvo tik pirmas žingsnis. Pamažu dešimtys milijonų slavų turėjo būti išguiti ir užleisti vietą naujajai ponų rasei. Lenkus ketinta padaryti vergais ir pamažu išnaikinti. Vakarų Lenkiją ketinta nedelsiant prijungti prie Vokietijos. Beveik milijonas lenkų prievarta perkelti į naujai sukurtą Generalinę guberniją, kurią sudarė likusi Vokietijos okupuota Lenkijos dalis. Hitleris įsakė bet kokį pasipriešinimą slopinti itin brutaliai. Himleris nurodė įkurti penkias specialias tarnybas Einsatzgruppen, kurios sekė paskui vermachtą ir pasirinktinai sušaudydavo įtariamus pasipriešinimu. Per artimiausius mėnesius nužudyta apie 60 000 civilių lenkų.

Svarbi susidorojimo plano dalis buvo sunaikinti lenkų kultūrą, ir tai nacistai darė itin stropiai. Svarbūs objektai buvo sąmoningai atakuojami, pavyzdžiui, Karališkieji rūmai Varšuvoje.

Kultūrinius „klausimus“ sprendė trys nuožmūs vyrai: Hermanas Geringas, Hansas Frankas ir Heinrichas Himleris. Valstybe valstybėje virtusi Himlerio SS turėjo Lenkijoje savo grobimo įmonę „Ahnenerbe“. Tai buvo tyrimus atliekanti idėjų kalvė, kurią Himleris įkūrė 1935 m. Ji vykdė itin abejotinus antropologijos, archeologijos ir kultūros istorijos tyrimus. „Ahnenerbe“ bandė įrodyti, kad germanų civilizacija kadaise valdė visą pasaulį. Tai buvęs senovėje klestėjęs, bet užmarštyje paskendęs arijų aukso amžius. Norėdama tai įrodyti ji siuntė tyrėjų ekspedicijas po visą pasaulį. Jos nariai lankėsi Švedijoje ir darė Buhiusleno uolų piešinių kopijas, Suomijoje įrašinėjo liaudies dainas, vyko į Tibetą matuoti kaukolių ir į Andus, kur archeologas Edmundas Kisas (Edmund Kiss) teigė, kad Tihuanako Bolivijoje griuvėsiai iš tiesų yra ne inkų civilizacijos palikimas, o prieš 17 000 metų šiauriečių suręsti statiniai. „Ahnenerbe“ mėgino atkurti mistinius ritualus, kuriuos neva praktikavo vokiečių protėviai. Himleris net ketino pakeisti krikščionybę nauju pagoniškuoju tikėjimu, kurio pirmose gretose tarsi kryžiuočių ordinas žygiuotų SS.

Himleris buvo įsitikinęs, kad egzistuoja senovinė arijų rasė. Toms idėjoms pritarė ne visi nacistų vadai. Tai buvo veikiau kaip ant didelio medžio sužaliavusi ir nacistų judėjime įsitvirtinusi keistų idėjų šaka. Pasak Alberto Špėro, Adolfas Hitleris atmetė Himlerio kalbas apie archeologiją ir mistiką kaip varginančias: „Kodėl mes atkreipiame viso pasaulio dėmesį į tai, kad neturime praeities? Negana to, kad romėnai statė didžiulius pastatus tada, kai mūsų protėviai gyveno molinėse trobose, tai dabar dar ir Himleris ima kapstytis tose lūšnose ir kraustosi iš proto atradęs kokį plytgalį ar akmeninį kirvį. Taip tik įrodome, kad mėtėme akmeninius įrankius ir sėdėjome sutūpę aplink laužą, kai Graikija ir Roma buvo pasiekusios aukščiausią kultūros stadiją. Iš tiesų turime labai rimtą pagrindą nutylėti tokią praeitį, bet Himleris kuo garsiausiai apie tai trimituoja.“

* * *

Vis dėlto Hitleris leido Himleriui tęsti priešistorinius „tyrimus“. Himleris matė dideles „Ahnenerbe“ galimybes Lenkijoje ir organizacijos nariai pasirodė dar vykstant mūšiams. Pirmiausia „Ahnenerbe“ pasinaudojo galimybe išplėšti archeologijos ekspozicijas, archyvus ir organizacijos tyrimams vertingus paminklus. Plėšikavimas Austrijoje, vėliau ir Vakarų Europos šalyse buvo pridengtas teisėtumo skraiste, o rytuose karas paskatino šiurkštesnes grobstymo formas.

SS ieškojo, pavyzdžiui, „kultūrinių sąsajų“ su Vokietija turinčių objektų, kuriais remiantis būtų galima pateisinti Lenkijos aneksiją. Knygos, meno kūriniai ir kiti kultūriniai žydiškos arba lenkiškos kilmės objektai taip pat buvo įdomūs organizacijos atliekamiems rasiniams tyrimams. SS suformavo specialų junginį Sonderkommando Paulsen, kuriam vadovavo archeologijos profesorius ir SS karininkas Peteris Paulsenas (Peter Paulsen). Ši komanda turėjo ieškoti dominančių daiktų. Paulsenas iš karto nurodė sudaryti svarbiausių lenkų institucijų, kurias ketino aplankyti jo grupė, sąrašą.

Beveik po savaitės Paulseno junginiui pavyko aptikti nacionalinį „germanų“ lobį – Mergelės Marijos altorių Marijos bažnyčioje Krokuvoje. 13 metrų aukščio gotikinis altorius laikomas vienu iš Šiaurės Europos šedevrų. Vokiečių skulptoriui Feitui Štosui (Veit Stoss) prireikė dvylikos metų (1477–1489), kol užbaigė altorių, kuriame 200 išdrožinėtų ir paauksuotų figūrų pasakoja apie Mergelės Marijos gyvenimą.

Didelė vidurinė dalis vaizduoja dramatišką Marijos mirties akimirką, dalyvaujant dvylikai apaštalų. Iš liepos išdrožtų figūrų aukštis siekia tris metrus. Dėl Feito Štoso kilmės altorius buvo itin svarbus vokiečiams, tai lenkai labai gerai žinojo. Vermachtui pasiekus Krokuvą, altorius jau buvo išmontuotas ir 36 dalimis išsiųstas į skirtingas slėptuves provincijoje. Vis dėlto padedamas slaptosios tarnybos, Peteris Paulsenas rado visas altoriaus detales. 1939 m. spalį po 500 metų Marijos bažnyčioje Krokuvoje altorius atsidūrė traukinyje į Berlyną. Vokietijoje jis sutiktas kaip sūnus paklydėlis. Vokiečių propaganda skelbė Mergelės Marijos altorių vokiečių kultūros Lenkijoje buvimo pavyzdžiu.

Išskyrus Mergelės Marijos altorių, SS nerodė didelės pagarbos Lenkijos bažnyčioms, vienuolynams ir kitiems svarbiems paminklams. Katalikų bažnyčia laikyta priešininkų lizdu. Buvo uždraustos pamaldos lenkų kalba ir piligrimų kelionės. Išžudyta šimtai kunigų. Iš bažnyčių buvo grobiamas auksas ir sidabras, o patalpos naudojamos armijos kaip garažai, sandėliai ir pasilinksminimų vietos.

SS gniaužtai buvo kiečiausi toje Vokietijos aneksuotoje Lenkijos dalyje, kur Himleris buvo atsakingas už „suvokietinimą“, o tai reiškė ir prievartinę lenkų deportaciją. Lenkijos piliečiams buvo leidžiama pasiimti tik vieną krepšį daiktų, visa kita likdavo SS. Sunaikinta viskas, kas bent kiek bylojo apie regiono priklausomybę Lenkijai.

SS stropiai ieškojo vertingų daiktų kiekviename name, pilyje ar nekilnojamojo turto objekte. Vienoje Poznanės bažnyčių ši organizacija laikė 2,3 milijono iš privačių bibliotekų konfiskuotų knygų. SS pagrobė daug lenkiškų ir žydiškų meno kūrinių ir pažymėjo juos užrašu „kultūrinis kičas“. Buvo planuojama rengti į „Entartete Kunst“ panašias propagandines parodas, kurios rodytų slavų ir žydų kultūros skurdumą ir pateisintų Lenkijos užgrobimą.

Po to, kai pavyko išvežti Mergelės Marijos altorių, Paulseno grupė nusitaikė į Lenkijos archeologijos ir gamtos mokslų kolekcijas. Viena pirmųjų aukų tapo Varšuvos archeologijos muziejus, kur visi įdomesni objektai buvo supakuoti ir išsiųsti į Vokietiją. Lygiai taip pat išplėštos Varšuvoje buvusių nacionalinio, zoologijos ir karo istorijos muziejų vitrinos ir ekspozicijos, taip pat Nacionalinės bibliotekos kolekcijos. Iš rūkstančių Varšuvos griuvėsių SS tempė vikingų kalavijus, neandertaliečių kaukoles, apeiginius kirvius, Nilo krokodilo iškamšą, masonų regalijas, ledynmetį menančią raganosio kaukolę ir Codex Suprasliensis – seniausią XI a. Lenkijos rankraštį, parašytą senąja slavų kalba. Nacistinė Vokietija Lenkijos nebelaikė šalimi, todėl šalies kultūrinės kolekcijos nebeturėjo namų. Vis dėlto SS ir „Ahnenerbe“ klydo, kai manė, kad gali daryti ką panorėję.

Tą pačią 1939 m. spalio dieną, kai kapituliavo Lenkijos armija, į Varšuvą atvyko austrų meno istorikas Kajetanas Miūlmanas (Kajetan Mühlmann). Čia jis tapo liudytoju, kaip vokiečių karininkai iš subombarduotų karališkųjų rūmų nešė sidabrinius valgomuosius įrankius ir baldus, SS tuo metu daužant miesto muziejų vitrinas. Taip pat sužinojo, kad Mergelės Marijos altorius jau pakeliui į Berlyną. Atrodė, Kajetanas Miūlmanas atvyko diena per vėlai, bet jis netruko atsigriebti.

Būdama karo mašinos dalimi, SS Lenkijoje turėjo laiko privalumą, tačiau Hermanas Geringas neketino viso grobio atiduoti Himleriui. Geringas matė, kad šiam stinga organizacinių SS galių. Problemos sprendimas buvo valdingo charakterio ir karšto būdo austras Kajetanas Miūlmanas, kurį Geringas vos prieš tris dienas paskyrė „specialiuoju atstovu meno kūrinių apsaugai okupuotose rytų teritorijose“. Miūlmanas buvo SS šturmbanfiureris, tačiau pažįstamas su reichsmaršalu per jo seserį Olgą. Miūlmanas atitiko Geringo skonį – brutalus ir godus, praeityje įvykdęs nedidelių nusikaltimų ir už tai kelis kartus sėdėjęs kalėjime. Miūlmanas turėjo labai gerą talentą – gebėjo užuosti vertingas meno kūrinių kolekcijas ir tuo sėkmingai pasitarnavo Vienoje, kol galiausiai buvo atleistas, nes pasirodęs „per daug austriškas“, mat siūlęs konfiskuotus meno kūrinius palikti Austrijoje.

Kajetanas Miūlmanas atsiskleidė kaip talentingas politinių žaidimų specialistas, ypač kai reikėjo kaišioti konkurentams pagalius į ratus. Jis greitai sudarė paktą su Lenkijos generalinės gubernijos vadovu paskirtu Hansu Franku. Šis susierzinęs žiūrėjo, kaip Himleris plėšikauja naujojoje jo karalystėje. Frankas greitai išleido kelis dekretus, kuriais sumažino SS ir padidino Miūlmano galias. Paulsenas ir kiti SS karininkai garsiai protestavo, bet nieko negalėjo pakeisti ir galiausiai pats Himleris buvo priverstas sutramdyti savo nerimstančias ir toliau vertingus daiktus į SS sandėlius Vokietijoje siunčiančias sausumos pajėgas.

Pažaboję SS, Geringas su Miūlmanu ėmėsi šukuoti Lenkiją, ieškodami meno kūrinių. Hermanas Geringas įsteigė biurą Berlyne ir administravimo bendrovę „Rytai“, kuri turėjo administruoti grobimo procesą. Buvo suburtas visas meno istorikų štabas ir dvi komandos – viena atsakinga už šiaurės Lenkiją, kita už pietų – ėmė plėšti muziejus, universitetus, bažnyčias, vienuolynus ir privačias kolekcijas. Miūlmano štabas ėmėsi darbo be skrupulų ir neketindamas ką nors po savęs palikti. Vos po šešių mėnesių buvo teigiama, kad ši bendrovė turi surinkusi 95 proc. Lenkijos meno kolekcijų. Apieškota daugiau nei 500 rūmų, 102 bibliotekos ir 15 muziejų.

Meno kūrinius Miūlmano organizacija rūšiavo taip pat kruopščiai, kaip ir grobė. Jie buvo suskirstyti į tris kokybės kategorijas. Pirmajai priskirta 512 darbų, turinčių wichtige Reichsinteressen7. Jie rezervuoti „valstybei“. Kiekvienas kūrinys buvo nufotografuotas ir įtrauktas į vėliau išleistą bei Adolfui Hitleriui pristatytą penkių dalių katalogą. Antrajai kategorijai priskirti aukštos kokybės, bet ne „nacionalinio intereso“ darbai. Į paskutinę kategoriją patekę darbai vėliau buvo naudojami naujųjų Lenkijos šeimininkų biurams ir namams puošti.

Tarp konfiskuotų kūrinių buvo visko, nuo didiko Radvilos stalo sidabro iki senovinių itališkų fontanų. Vis dėlto pora kolekcijų išsiskyrė iš kitų. Iš Nacionalinio muziejaus Varšuvoje kolekcijos Geringas išsirinko Vato paveikslą „Graži lenkaitė“, o Hansas Frankas ant naujojo savo būsto sienos Vavelio pilyje Krokuvoje pasikabino Rembranto kūrinį „Martino Solmano portretas“.

Įspūdingiausia buvo Čartoriskių kolekcija iš Krokuvos, kurią rinkti pradėjo įtakinga ir spalvinga asmenybė, buvusi Lenkijos kunigaikštienė Izabelė Čartoriska. Ji bendravo su iškiliomis XVIII a. asmenybėmis Volteru, Žanu Žaku Ruso ir Bendžaminu Franklinu, o per jos dvarą Lenkiją pasiekė daug liberalių ir pažangių Apšvietos amžiaus idėjų. 1796 m. ji pradėjo kurti Čartoriskių muziejų, vadovaudamasi šūkiu „Praeitis ateičiai“. Kolekcijos turėjo tapti „prisiminimų šventove“ ir saugoti Lenkijos kultūrinį palikimą, tačiau laikui bėgant ekspozicijoje atsirado meno vertybių ir artefaktų iš viso pasaulio. Izabelė pati labai mėgo romantinius ir istorinius artefaktus. Teigiama, kad kolekcijoje buvo Šekspyrui priklausiusi kėdė, ispanų riterio El Cido pelenai ir antkapinio akmens nuo Romeo ir Džiuljetos kapo fragmentas. Tarp tikėtinesnių objektų buvo karo laimikių iš otomanų sultono stovyklos po mūšio prie Vienos 1683 m.

Izabelės vaikai ir anūkai papildė kolekciją romėnų ir egiptiečių statulomis, graikų ir etruskų vazomis, bronzos dirbiniais iš Japonijos. Nacistams įsiveržus į Lenkiją kolekcijoje buvo daugiau nei 5 000 paveikslų, statulų, grafikos kūrinių ir antikvarinių daiktų.

Svarbiausias Čartoriskių kolekcijos objektas atidūrė joje dar 1798 m., kai Izabelės sūnus didikas Adamas Jeržis Čartoriskis, keliaudamas po Italiją, nusipirko vieną garsiausių Leonardo da Vinčio kūrinių „Dama su šermuonėliu“. Per tą pačią kelionę jis įsigijo Rafaelio paveikslą „Jaunuolio portretas“. Šie du darbai kartu su trečiu kolekcijos perlu Rembranto kūriniu „Peizažas su geruoju samariečiu“ vėliau išgarsės kaip „didžioji Čartoriskių trijulė“.

Kolekcija išgyveno kelis Europoje siautusius karus ir buvo ilgesniems laikotarpiams išvežta į Paryžių ir Dresdeną. Vis dėlto paaiškėjo, kad išvengti Hermano Geringo yra gerokai sunkiau. Izabelės palikuonis Augustinas Jozefas Čartoriskis dar prieš vokiečių puolimą liepė supakuoti vertingiausius kūrinius į dėžes, kurios buvo paslėptos barokinėje šeimos pilyje Sieniavskio gyvenvietėje, o kita dalis perkelta į muziejaus rūsį. Tačiau bandymas išgelbėti kolekciją buvo nesėkmingas, nes gestapas ją greitai susekė.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vertingiausia kolekcijos dalis evakuota į Dresdeną, siekiant ją apsaugoti nuo carinės Rusijos armijos. Čia ji atsidūrė ne kieno kito, o muziejaus direktoriaus Hanso Posės globoje ir šis, pasibaigus karui, labai nenorėjo grąžinti kūrinių Lenkijai. Po dvidešimties metų, 1939 m. pabaigoje, Posei pagaliau pasitaikė proga uždėti savo ranką ant Čartoriskių kolekcijos. Vėlų lapkritį Posė atvyko į Lenkiją atrinkti kūrinių Fiurerio muziejui. Jis išsirinko 85 darbus, tačiau tarp jų nebuvo „didžiosios Čartoriskių trijulės“, kuri Geringo įsakymu jau buvo išsiųsta į Berlyną. Šio įvykio suerzintas, Lenkijos gubernatorius Hansas Frankas įsakė Miūlmanui tuojau pat pargabenti šedevrus į Lenkiją, o tai įsiutino Geringą. Barnis baigėsi kompromisu – Hansas Frankas galėjo laikinai pasikabinti vertinguosius paveikslus ant sienos savo būste. Sprendžiant iš vėliau vykusios Miūlmano apklausos, nebuvo jokių abejonių, kad šie kūriniai atrinkti Lincui.

Hansas Posė buvo nepatenkintas grobiu Lenkijoje. Apžiūrėjęs kūrinius, jis rašė Martinui Bormanui: „Išskyrus mums Vokietijoje jau žinomus aukščiausios kokybės darbus ir negausius kūrinius iš Nacionalinio muziejaus Varšuvoje, čia nedaug kas gali praturtinti vokiečių meno kolekcijas.“

Toks požiūris atspindėjo nacistų ir daugelio vokiečių panieką lenkų menui ir kultūrai. Kai Posė išsirinko tinkamus kūrinius, konfiskuotų kolekcijų likučiai atiteko maitvanagiams. Ne vienas ir ne du vokiečių muziejai spėjo pateikti pageidavimų sąrašus.

Raporte Bormanui Posė apgailestauja, kad vienas didžiausių meno lobių – Albrechto Diurerio 27 darbai, laikyti Lvove, Tarybų Sąjungos aneksuotoje Lenkijos dalyje, – pateko sovietams į rankas. Kadaise tuos kūrinius iš Albertinos muziejaus Vienoje pavogė Napoleonas, todėl jie buvo laikomi vokiečių kultūrinio paveldo dalimi. Vis dėlto Posei nereikėjo ilgai laukti Diurerio darbų.

1941 m. birželį, praėjus šešioms dienoms nuo Tarybų Sąjungos užpuolimo, Miūlmanas atvyko į dar kovų apimtą Lvovą ir paėmė tuos kūrinius. Iš ten leidosi tiesiai į Karinhalę ir perdavė juos Hermanui Geringui, o šis savo ruožtu po poros valandų pristatė juos Adolfui Hitleriui. Fiureris tuos kūrinius taip pamėgo, kad niekada niekam jų neatidavė.

7 SKYRIUS

Rembranto vokiečiai

VIENĄ 1923 M. BALANDŽIO SEKMADIENIO RYTĄ trys vyrai įžengė į Karo muziejų Berlyne. Draugijos gidas iš karto nuvedė savo bičiulius prie stiklinės vitrinos su Frydricho Didžiojo uniforma. Karžygį ir švietėją Prūsijos karalių Adolfas Hitleris laikė istoriniu didvyriu.

Hitleris kartu su savo draugu Ernstu Hanfštaenglu atvyko į Berlyną kaulyti pinigų ekstremaliai, bet pamažu didėjančiai partijai. Vos po pusmečio Hitleris bandė perimti Vokietijos valdžią per nepavykusį Alaus pučą. Elgetavimo kelionė nepavyko – 1923 m. buvo nedaug norinčių klausytis praeities apsėsto vyriškio. Vis dėlto nesėkmė suteikė porelei galimybę drauge su jaunu partijos šalininku aplankyti kelis sostinės muziejus.

Hanfštaenglas buvo reto sukirpimo žmogus nacistų gretose. Mokėsi Harvarde, o per karą gyveno Niujorke, kur bendravo su tokiomis garsenybėmis kaip spaudos magnatas Viljamas Randolfas Herstas (William Randolph Hearst) ir Čarlis Čaplinas, buvo susižadėjęs su amerikiečių rašytoja Džuna Barns (Djuna Barnes). Taip pat draugavo su tuometiniu Niujorko senatoriumi, vėliau prezidentu tapusiu Franklinu D. Ruzveltu.

1922 m. jis grįžo į Vokietiją. Vienas Harvardo laikų draugas, dirbantis karo atašė JAV ambasadoje, paprašė „pašnipinėti“ nacistų partiją Miunchene. Hanfštaenglas atėjo į Hitlerio susirinkimą, kur šis rėžė kalbą vienoje miesto aludžių. Akivaizdu, kad Hanfštaenglui kalba padarė įspūdį, nes labai greitai jis tapo vienu ištikimiausių Hitlerio sekėjų. Kaip ir daugelį intelektualų, Hanfštaenglą labiau traukė Hitlerio asmenybė, o ne nacionalsocialistų partijos programa. Vėliau tokią Hitlerio trauką paliudijo ir Albertas Špėras.

Apžiūrėję Frydricho Didžiojo uniformą lankytojai patraukė toliau, o Adolfas Hitleris nenutrūkstamu srautu pristatė uniformų, ginklų ir žemėlapių detales. Jį itin sužavėjo vokiečių baroko skulptoriaus Andreaso Šliuterio (Andreas Schlüter) dvidešimt dvi mirštančių karių galvos vidiniame muziejaus kieme. Kompozicijos genialumą, pasak Hitlerio, galėjo suprasti tik tie, kas buvo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Vis dėlto Hitleris nežinojo arba ignoravo faktą, kad Šliuterio bareljefas turėjo aiškią pacifistinę prasmę.

Apžiūrėjusi Karo muziejų, draugija patraukė į Nacionalinę galeriją, kur Hitleris nesidairydamas perbėgo didžiąją dalį meno istorijos ir staiga sustojo priešais aliejiniais dažais tapytą paveikslą. Tai buvo seno vyro portretas juodame fone. Nuleistas žvilgsnis ir šiurkštūs veido bruožai dar labiau išryškėjo iš karto draugų dėmesį prikaustančio auksinio šalmo šviesoje. Pasižiūrėjęs į senyvą vyrą, Hitleris ištarė Hanfštaenglui: „Štai čia kai kas unikalaus. Tik pažvelk į herojišką kario išraišką. Tai įrodo, kad Rembrantas, nors ir kiek nutapė Amsterdamo žydų kvartalų, širdyje liko tikras arijas ir vokietis.“

Rembranto van Reino „Vyras su auksiniu šalmu“ seniai buvo laikomas vienu geriausių olandų dailininko darbų, bet šiandien ekspertai sutaria, kad jį nutapė ne pats meistras, o, tikėtina, jo mokinys. Aišku, Adolfas Hitleris to nežinojo. Jam Rembrantas buvo didysis Šiaurės Europos menininkas. Hitlerio žodžiuose aidėjo Juliaus Langbeno, kurio knygą „Rembrantas kaip auklėtojas“ jis skaitė, balsas. Paveikti Langbeno, nacistai laikė Rembrantą savu ir stipriuose jo šviesotamsos bei ekspresyvios raiškos atspindžiuose matė sąsajų su dramatiška jų judėjimo raida, deglais ir naktį mirgančiais žiburiais partijos suvažiavimuose. Nacistai Rembrantą vadino geriausiu kraujo ir žemės kulto – glaudaus germanų rasės kraujo ryšio su žeme – skelbėju. Pasak Langbeno, Rembrantas įkūnijo germanų menininko dvasią. Tai buvo kūrėjas, kuriam visiškai svetimas intelektualizmas ir dekadansas.

Kaip ir Langbenas, Hitleris gerai žinojo apie Rembranto sąsajas su Amsterdamo žydų bendruomene. Meilė olandų dailininkui buvo gana kebli. Rembrantas ne tik tapė Amsterdamo žydų portretus, bet ir gyveno su jais bei bendravo. 1937 m. teigta, kad 25 proc. Rembranto portretų vaizduoja žmones, kuriuos būtų galima laikyti žydais.

Daug istorinių jo motyvų buvo bibliniai, paimti iš Senojo testamento ir įkvėpti naujo, reformacijos paskatinto Biblijos skaitymo. Rembrantas taip pat pasitelkė žydų istoriją kaip savo laikotarpio foną, kai simboliškai susiejo žydų įvykdytą Kanaano užkariavimą su Nyderlandų nepriklausomybės kovomis. Tuo metu nacistams buvo sunku rasti dar glaudžiau su žydų bendruomene susijusį „šiaurės“ menininką. Šiandien meno istorikai teigia, kad Rembranto sąsajos su žydais nebuvo labai didelės, tačiau tuomet jos laikytos tokiomis stipriomis, kad norėdami jį reabilituoti nacistai turėjo kaip reikiant paplušėti.

Taip pat ir ne visi nacistai leidosi įtikinami, kai kurie atmetė Rembrantą kaip „geto dailininką“. Vis dėlto tai nesustabdė 1940 m. Vokietiją apėmusios Rembranto manijos.

Tų metų gegužę karas vyko jau aštuonis mėnesius. Balandį Vokietija dviem greitais išpuoliais perėmė Danijos ir didesnės Norvegijos dalies kontrolę, nors pastaroji laikėsi iki birželio 10 d. Vakarų fronte po vangaus prancūzų išpuolio rugsėjį apsieita beveik be šūvių. Dėl nemalonios tylos naujasis karas gavo įvairias pravardes. Vokietijoje jis vadintas Sitzkrieg, Didžiojoje Britanijoje the phoney war, Pracūzijoje drôle de guerre8. Tačiau tyla buvo apgaulinga. Iš tiesų Hitleris planavo keturiolika puolimų Vakarų fronte. Britų ir prancūzų pajėgos buvo suklaidintos tariamų dvejonių. Nors žaibo karas Lenkijoje buvo brutalus ir atviras, dauguma vakariečių ir toliau manė, kad karas vyksta apkasuose. Taip buvo įsivaizduojamas modernus karas ir tokio tikėtasi. Nedaug kas suprato vokiečių karo taktikos pokyčių reikšmę, kai pirmiausia į ataką metamos galingos lėktuvų ir tankų pajėgos, nepaliekant priešui jokių šansų atsitiesti.

Dauguma Paryžiaus, Amsterdamo ir Londono gyventojų jautėsi palyginti ramūs, nes Pirmojo pasaulinio karo fronto linija buvo nutolusi saugiu atstumu. Lenkija vertinta kaip išimtis, atgyvenusi jos armija negalėjo lygintis su tuo metu viena geriausių pasaulyje laikomų Prancūzijos kariaunų, nors iš tiesų pastaroji nebuvo moderni. Vakarų sąjungininkai nepasimokė iš Lenkijos kampanijos. Ši klaida brangiai kainavo.

Puolimui pagaliau prasidėjus ne visi vertino jį rimtai. Gegužės 9-osios vakarą vokiečių pajėgos įžengė į Liuksemburgą, o gegužės 10-osios rytą pradėti pulti neutralūs Nyderlandai. Virš žemumų krašto išmesta tūkstančiai parašiutininkų, turinčių perimti strateginių vietų kontrolę, tuo pat metu Vokietijos 18-ajai armijai veržiantis per sieną. Po trijų dienų puolimo prie Roterdamo sulaukta netikėtai įnirtingo olandų armijos pasipriešinimo, kuris laikinai sustabdė vokiečių žygį pirmyn. Į tai atsakyta teroru. Dėl liuftvafės pranašumo ore Nyderlandų armija galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip ant miesto metami tūkstančiai tonų bombų, palikusių daugiau nei 70 000 žmonių be pastogės. Sulaukę grasinimų, kad toliau ateis Utrechto eilė, Nyderlandai tą patį vakarą pasirašė kapituliacijos dokumentus ir vokiečiai galėjo tęsti žygį į Belgiją, kur buvo sutelktos bendros prancūzų ir anglų gynybinės pajėgos. Tik šios nežinojo, kad puolimas per Nyderlandus ir Belgiją tėra apgaulingas manevras, kuriuo siekiama sutraukti Vakarų sąjungininkų armijas į šiaurę, o pagrindinis tankų dalinių puolimas turėjo vykti per Ardėnus, kurių miškingi regionai laikyti nepereinamais didesnėms tankų pajėgoms. Ataka turėjo būti netikėta gausesnėms britų ir prancūzų pajėgoms. Vos per dvi savaites nuo puolimo pradžios vokiečiai jau buvo prie Lamanšo sąsiaurio, palikę už nugaros Belgijoje sutelktas priešų pajėgas, kur pusė milijono kareivių atsidūrė vokiečių pinklėse. Mūšis Vakarų fronte baigėsi beveik nespėjęs prasidėti.

Danijai ir daliai Prancūzijos leista turėti savo vyriausybes, Belgijoje įvesta karo kontrolė, o Rembranto šaliai teko ruoštis integracijai į Trečiąjį reichą. Dėl to okupacija iš pradžių buvo kur kas švelnesnė nei daugelyje kitų šalių. Austras Artūras Zeisas-Inkvartas (Arthur Seyss-Inquart) buvo paskirtas „reichskomisaru“ – civiliniu šalies vadovu.

Zeisas-Inkvartas sėkmingai vadovavo Austrijos prisijungimui prie Vokietijos, todėl dabar turėjo laimingai susituokti su Nyderlandais. Adolfo Hitlerio manymu, olandai buvo tikro arijų kraujo. Vis dėlto Hitlerį nustebino, kaip šaltai šalies gyventojai sureagavo kviečiami įsilieti į germaniškąją šeimą. Nacistai planavo palenkti olandus per didįjį šalies menininką Rembrantą. Ketinta sukurti naują olandišką ir vokišką tapatybę. Nacistai vykdė panašius „kultūrinius projektus“ ir kitose okupuotuose regionuose, kurių gyventojai buvo laikomi esantys tos pačios rasės. Flandrijoje tam pasitelktas Rubensas, danams ir norvegams palenkti – vikingų palikimas. Vis dėlto sumanymas remtis Rembrantu buvo pats ambicingiausias. Iš karto po invazijos Gebelso propagandos mašina ėmė austi įvairiausius variantus, kaip Rembrantas turi užkariauti olandų širdis. Gebelsas griebėsi tuo metu pačios veiksmingiausios propagandos priemonės – kino. 1941 m. į Amsterdamą atvyko vokiečių kino režisierius Hansas Štainhofas (Hans Steinhoff), lydimas viso būrio vokiečių aktorių, operatorių, kostiumų specialistų ir scenografų. Štainhofas buvo pats patikimiausias vokiečių kino propagandos režisierius. Jo valanda išmušė 1933 m., kai jis sukūrė pirmąjį oficialų nacistų filmą „Hitlerjunge Quex“, kuriame pasakojama apie jauną hitlerjugendo narį, kurį nužudo komunistai. Štainhofas buvo pasirinktas labai apdairiai. Kai atvyko į Nyderlandus, buvo ką tik baigęs propagandinį filmą „Ohm Krüger“, istoriją apie tai, kaip britai Pietų Afrikoje engia būrus. Vokiečiai tikėjosi, kad naujas propagandinis Štainhofo filmas dar labiau papirks olandus. Istorinė drama „Rembrantas“ buvo paskutinis Štainhofo filmas. Juo bandyta „nuplauti“ Rembranto žydiškas sąsajas. Užuot ignoravę Rembranto ryšius su Amsterdamo žydais, vokiečiai bandė juos iškraipyti. „Rembrante“ žydai sužlugdo dailininką finansiškai, o galiausiai nuvaro jį į kapus. Žydai kaltinami išsunkę menininką ir taip lėmę jo žlugimą – įprasta nacistų antisemitinės propagandos tema. Antisemitinės karikatūros, godumas ir suktumas buvo priešinami tyrai Rembranto energijai ir genialumui. Visame šiame sumanyme aidi Juliaus Langbeno žodžiai: „Vokiečiai trokšta, kad jiems būtų suteikta laisvė elgtis savitai ir niekas to nedaro geriau už Rembrantą. Tuo aspektu jis turėtų būti laikomas vokiškiausiu iš visų vokiečių menininkų.“

Tarsi Štainhofo filmo būtų negana, vokiečiai sukūrė perdirbtą operą. Vykdant Rembranto propagandą naciams talkino Nyderlandų nacistų partija NSB, pavertusi dailininką nacionaline arijų ikona ir rengusi beveik kultines ceremonijas prie jo kapo Vesterkerko bažnyčioje Amsterdame. „Rembranto nacija mini iškiliausią savo sūnų ir mena jį ne tik kaip nacionalinį simbolį, bet ir kaip vieną didžiausių bei tauriausių vokiečių dvasios kūrinių“, – per ceremoniją kalbėjo vienas NSB vadovų Tobis Gudevagenas (Tobie Goedewaagen).

Nacistai nurodė vaizduoti Rembranto veidą pašto ženkluose ir įsteigė metinį Rembranto vardo apdovanojimą tiems, kas meninėmis priemonėmis aukština nacionalsocialistinę kultūrą. Vis dėlto drąsiausias režimo sumanymas buvo mėginimas pakeisti nacionaliniu simboliu laikytą karališkąją šeimą Rembrantu. Karalienė Vilhelmina pabėgo į Didžiąją Britaniją ir tapo pasipriešinimo judėjimo balsu. Skirtingai nei kai kurie Nyderlandų vyriausybės tremtyje atstovai, ji nenorėjo pradėti derybų su okupacine valdžia. Į tai atsakydami nacistai uždraudė nacionaline švente tapusį tradicinį karalienės gimtadienio minėjimą liepos 15 dieną.

Nacistų režimo bandymas pasinaudojant Rembrantu sustiprinti germaniškas sąsajas patyrė visišką nesėkmę ir, regis, suaktyvino pasipriešinimą vokiečiams. Dauguma olandų nepalaikė nacistų vykdomo Rembranto savinimosi, ir menininkas tapo nacionalinės savimonės simboliu. Tik 1,5 proc. gyventojų įstojo į Nyderlandų nacistų partiją, o pasipriešinimo judėjimas stiprėjo, okupacijai tampant vis brutalesnei ir žiauresnei.

Užimtose Norvegijoje ir Danijoje mėginimai palenkti gyventojus į savo pusę per kultūrą taip pat baigėsi nesėkme. Nacistai puoselėjo didelius planus, pirmiausia dėl Norvegijos, ir tai turėjo tapti didžiojo germanų reicho dalimi. Hitleris norėjo paversti Trondheimą „šiaurės Singapūru“ ir architektui Albertui Špėrui skyrė užduotį Nordstern – šiaurės žvaigždė.

Hitleris buvo įsitikinęs, kad šiaurės jaunimas bus sąmoningas vertindamas rasę ir norės vienytis su kitais „germanų kilmės žmonėmis“ į vieną didelį reichą, net jei vyresnioji karta laikinai ir priešintųsi. Plėšikavimas okupuotose Norvegijoje ir Danijoje buvo kiek kitoks nei žemyne. Čia niekad neveikė jokia meno kūrinių grobimo organizacija. Tai galima paaiškinti nedidele žydų bendruomene tose šalyse, bet pirmiausia tuo, kad Danijos vyriausybė pasipriešino vokiečių antisemitinei politikai.

Pirmaisiais karo metais Danija, galima sakyti, turėjo vokiečių prižiūrimą savivaldą, o tai skyrėsi nuo kitų okupuotų šalių padėties. Danija vykdė pragmatišką ir nekonfrontuojančią politiką. Dėl to jai pavyko užkirsti kelią mėginimams antisemitiniais įstatymais atskirti Danijos žydus nuo kitos visuomenės dalies. 1943 m. dėl išplitusių streikų ir aktyvaus pasipriešinimo, kurį įkvėpė vokiečių pralaimėjimas prie Stalingrado, spaudimas vyriausybei padidėjo.

Beveik visus šalies žydus – 7 800 asmenų – pavyko žvejybiniais laivais evakuoti į Švediją. Paliktą nuosavybę dažniausiai saugojo danų tarnybos ir po karo ją buvo galima grąžinti grįžusiems pabėgėliams, kurie rado savo butus beveik tokius, kokius ir paliko. Pasitaikė ir išimčių, kai vertingi daiktai dingo, bet, palyginti su kitomis nacistų okupuotomis šalimis, Danija aiškiai išsiskiria.

Norvegijoje persekiojimas turėjo rimtesnių padarinių, nors ten gyveno kur kas mažiau žydų nei Danijoje – tik kiek daugiau nei 2 000 asmenų. 1941 m. vokiečių saugumo policija ėmė konfiskuoti žydų parduotuves, o 1942 m. ir privačią žydų nuosavybę. Dauguma konfiskuotų daiktų tiesiogiai atiteko Norvegijos valstybei, tačiau auksas, sidabras ir papuošalai kaip karo parama buvo perduoti Vokietijai. Beveik 1 300 Norvegijos žydų pavyko išsigelbėti pabėgant į Švediją, bet daugiau nei 700 deportuoti į Aušvicą ir kitas koncentracijos stovyklas, kur dauguma buvo nužudyti. Meno kūriniai, baldai ir antikvariniai dirbiniai parduoti aukcionuose, perimti Norvegijos tarnybų ir padovanoti Nacionaliniam muziejui Osle.

Nepavykę bandymai patraukti savo pusėn „brolius germanus“ galiausiai išsekino Hitleriui kantrybę. Jis buvo ypač nusivylęs olandais, juos vadino „atžagariausiais ir nesukalbamiausiais visuose Vakaruose“. Rembranto šalyje nacistai ėmė veikti be skrupulų. Per karą žuvo 300 000 olandų, iš jų 100 000 buvo žydai. Nacistai nepajėgė įtikinti olandų germaniška Rembranto kilme, tai bent jau jį pavogė.

* * *

Praėjus vos kelioms dienoms po Nyderlandų kapituliacijos, iš Lenkijos atvyko Kajetanas Miūlmanas. Nyderlanduose jis pasikabino savo juodą SS uniformą į spintą ir persirengė civiliniais drabužiais. Šie pokyčiai atspindėjo skirtingas žaidimo taisykles Rytų ir Vakarų frontuose.

Lenkijoje darbus beveik baigęs Miūlmanas buvo pakviestas į Nyderlandus savo draugo ir tautiečio Artūro Zeiso-Inkvarto, kurio pavaldiniu buvo Vienoje. Miūlmano prižiūrima Lenkija buvo gerai iškratyta, ir tai neliko nepastebėta. Himlerio tyrimų organizacija „Anhenerbe“ jau bandė jį prisivilioti ir siūlė vadovauti germaniškų meno lobynų išvežimo iš Italijai priklausančio pietų Tirolio sumanymui. Hitleris ir Musolinis sutarė, kad pietų Tirolis liks Italijai, o vokiškai kalbantys gyventojai persikels į reichą. SS norėjo, kad sutartis aprėptų ir „germaniškus“ pietų Tirolio kultūros paminklus. Vis dėlto Zeiso-Inkvarto pasiūlymas buvo daug patrauklesnis nei pietų Tirolis. Miūlmanas turėjo labai rimtų priežasčių nešdintis iš Lenkijos, kur buvo atsidūręs kryžminėje ugnyje tarp Hermano Geringo, Hanso Franko ir Adolfo Hitlerio. Už Čartoriskių kolekcijos perdavimą Hansui Frankui Geringas grasino pasodinsiąs jį į kalėjimą.

Zeisas-Inkvartas pažadėjo Miūlmanui, kad Nyderlanduose „darbas“ bus civilizuotesnis. Sumanus kaip visada Miūlmanas Hagoje iš karto įsteigė naujai sukurtos organizacijos „Dienststelle Mühlmann“ biurą. Turėdama Zeiso-Inkvarto įgaliojimus, organizacija užėmė išskirtinę padėtį grobstytojų hierarchijoje.

Nyderlanduose plėšikavimas reikalavo subtilesnių būdų nei Lenkijoje, kur nacistai paprasčiausiai vogė meno vertybes nejausdami jokio poreikio kaip nors pasiaiškinti.

Be to, Nyderlanduose nebuvo išplėšta nacionaliniai muziejai ir kolekcijos, nes manyta, kad nėra prasmės – nacistai save jau ir taip laikė šeimininkais. Skirtumas, kaip su meno lobynais elgiamasi čia ir Lenkijoje, buvo kaip diena ir naktis. Nyderlanduose nacistai skyrė daug lėšų kultūros paminklams apsaugoti, pavyzdžiui, statė laikinus bunkerius, kuriuose slėpė meno vertybes nuo bombardavimo.

Nyderlanduose, visai kaip Austrijoje, biurokratija tapo galingesniu ginklu nei jėgos struktūros. Nacistai suprato, kad Vakaruose svarbu suteikti plėšikavimui tam tikrą teisėtumą, pavyzdžiui, sumokant už konfiskuotus meno kūrinius. Kainos dažnai būdavo daug mažesnės nei rinkos, bet meno kūrinių rinkos kapitalo apyvarta vis tiek buvo didžiulė. Tai galima paaiškinti šalies ekonomikos susiejimu su Vokietijos ekonomika. 1941 m. buvo susietos ir valiutos, todėl Nyderlandai Trečiajam reichui tapo atvirąja rinka. Į Nyderlandų meno kūrinių rinką plūstantis kapitalas sukėlė pirkimo isteriją pačiame karo įkarštyje. Tarp Vokietijos ir Amsterdamo ilgus šimtmečius driekėsi prekybos keliai, tačiau po 1929 m. finansų krizės ši rinka buvo apmirusi, taip pat ir dėl Vokietijai įvestų griežtų valiutos apribojimų. Dabar visos užtvankos griuvo. Galima sakyti, kad išvežti pinigus arba ką nors įsigyti už Vokietijos ar jos sąjungininkių ribų buvo neįmanoma, todėl menas ir antikvariniai dirbiniai tapo labai vertinga investicija. Nacistai pasisavino okupuotų šalių iždus, tad pinigų nestigo. Nedaug kas buvo laikoma patikimesne investicija už olandų tapybos aukso amžiaus 1620–1670 m. paveikslus.

„Dienststelle Mühlmann“ greta grobstymo vertėsi labai sėkmingu verslu – parduodavo konfiskuotus meno kūrinius nacistų elitui, o pirmumo teisę, be abejo, čia turėjo Hansas Posė.

Zeiso-Inkvarto išleistas dekretas privertė Nyderlandų žydus registruotis ir atiduoti vertingus daiktus – juvelyrinius dirbinius, antikvarinius daiktus ir meno kūrinius – „arizuotam“ bankui „Lippmann, Rosenthal & Co“. Bankas perdavė turtą specialiai kapitalo valdybai, kuri savo ruožtu visus meno kūrinius toliau siuntė tiesiai į „Dienststelle Mühlmann“. Dėl šios tarpinės organizacijos Miūlmanui nereikėjo taip smarkiai teptis rankų kaip Lenkijoje. Vis dėlto jis turėjo teisę tikrinti per šalies uostus keliaujančias siuntas ir konfiskuoti vertingus daiktus.

Į „Dienststelle Mühlmann“ patekę kūriniai buvo parduodami taikant 15 proc. komisinius. Miūlmano klientais tapo ne tik Adolfas Hitleris ir Hermanas Geringas.

Heinrichas Himleris, Hansas Frankas ir Heinrichas Hofmanas taip pat skubėjo sudaryti gerus sandorius. Kai kurie kūriniai atsidurdavo ir atvirojoje rinkoje bei Vienos, Berlyno ar Miuncheno aukcionuose.

Hansas Posė nekantravo surinkti Fiurerio muziejui gausią olandų tapybos aukso amžiaus darbų kolekciją. Zeiso-Inkvarto štabe Hagoje jis įsteigė biurą, nes norėjo palaikyti tiesioginį ryšį su rinka. Posė nelabai džiaugėsi tuo, kad rinka atvira, tai, jo manymu, tik be reikalo kėlė kainas. Jis prašė Hitlerio reguliuoti rinką, pavyzdžiui, neįsileisti į šalį vokiečių meno prekeivių. Vis dėlto jo žodžiai liko neišgirsti. Tuo pat metu Hansas Posė disponavo didesniais finansiniais ištekliais nei bet kuris kitas pirkėjas – jei reikėjo, galėjo visada pasiūlyti didžiausią kainą. Teigiama, kad Posė ir jo pavaduotojai Nyderlanduose įsigijo meno kūrinių už maždaug 20 milijonų reichsmarkių.

Viena pirmųjų „Dienststelle Mühlmann“ užduočių buvo sudaryti privačių meno kolekcijų, kurias būtų galima konfiskuoti ar kaip nors kitaip pasisavinti, sąrašą. Miūlmano pasamdyto meno žinovo Eduardo Plitčo (Edouard Plietzsch) sudarytas sąrašas buvo persiųstas Bormanui ir Hitleriui. Plitčas atkapstė, kad, pavyzdžiui, viename Leideno muziejuje buvo didelė XIX a. paveikslų kolekcija, priklausanti Vokietijos žydui Alfonsui Jafei (Alphonse Jaffé).

Jafė emigravo ir bandydamas išsaugoti kolekciją prieš karą paskolino ją Leideno muziejui. „Dienststelle Mühlmann“ tai buvo lengvas grobis, kaip ir kitos žydams priklausančios kolekcijos, kurių savininkai ketvirtame dešimtmetyje paliko Vokietiją ir persikėlė į Olandiją. Šeši Jafės kolekcijos kūriniai buvo rezervuoti Lincui, o Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas pasiėmė devynis paveikslus.

Didžiausias Hanso Posės laimikis Nyderlanduose buvo Frico Manheimerio (Fritz Mannheimer) kolekcija, turinti daugiau nei 3 000 meno kūrinių, pradedant gotikiniais gobelenais ir baigiant Meiseno porcelianu ir sidabriniais Bazelio katedros biustais. Kolekcijoje būta Rembranto, Vato, Rubenso ir Šardeno darbų. Vieni iškiliausių buvo Rembranto „Žydas gydytojas“ ir Šardeno „Muilo burbulai“.

Vokietijoje gimęs, buvęs bankininkas žydas Fricas Manheimeris 1936 m. tapo Nyderlandų piliečiu, tačiau mirė praėjus vos keliems mėnesiams nuo karo pradžios.

Kūrinius konfiskuoti būtų pavykę greitai, jei ne Manheimerio palikta didelė skola. Paaiškėjo, kad maniakišką savo kolekcionavimą jis finansavo kreditais. Kreditus suteikė ne žydai, todėl kolekcija negalėjo būti arizuota įprasta tvarka. Hansas Posė pagrįstai nerimavo, kad kolekciją konfiskuos kas nors kitas, tiksliau, Hermanas Geringas, kuris buvo gana sumanus, kad pasitelktų statytinį. Geringo partneris Nyderlanduose Aloizas Mydlas (Alois Miedl) pasiūlė už visą kolekciją 7,5 milijono reichsmarkių. Vis dėlto Posei pavyko įtikinti Hitlerį, kad kolekcija labai svarbi, o tai ir turėjo lemiamą įtaką. Zeisas-Inkvartas suteikė Hitleriui išskirtines teises ir tuo remdamasis Posė sugebėjo numušti kainą iki 5,5 milijonų reichsmarkių. Zeisui-Inkvartui pavyko konfiskuoti didžiulį Manheimerio vyno rūsį ir atsigabenti jį į savo namus armijos sunkvežimiais.

Manheimerio kolekcija buvo tokia gausi, kad Miūlmano biuras išleido beveik 200 000 reichsmarkių kolekcijai surūšiuoti, nufotografuoti ir jos katalogui išleisti.

Kita didelė į Posės akiratį patekusi kolekcija priklausė olandų bankininkui Francui Kunigsui, paveldėjusiam vieną reikšmingiausių Europoje piešinių kolekcijų, iš viso 2 700 darbų. Dėl finansinių sunkumų Kunigsas buvo priverstas parduoti kolekciją olandų anglies magnatui Danieliui Georgui van Boiningenui (Daniël George van Beuningen), kuris visai neketino su ja atsisveikinti. Vis dėlto Boiningenas nedrįso atsisakyti Hitlerio agento pasiūlymo. Jo verslo imperija importavo vokiškas anglis ir buvo priklausoma nuo geros vokiečių valios. Posė išsirinko ir nupirko 500 geriausių darbų.

Posei taip pat pavyko gauti žydų meno prekeivio Natano Kaco (Nathan Katz) kolekciją. Kacui dėl gerų ryšių su prancūzų kolekcininkais kurį laiką buvo leista verstis meno kūrinių prekyba. Jis padėjo Hermanui Geringui gauti Rembranto paveikslą „Saskija“ ir van Deiko „Šeimos portretą“, taip pat talkino Posei įsigyjant iš mirusio Šveicarijos konsulo Oto Lanco (Otto Lanz) našlės Valstybiniam muziejui paskolintą gausią italų darbų kolekciją.

Natano Kaco kolekcijos kaina buvo Šveicarijos viza. Prasidėjus žydų deportacijai, mainyti meną į gyvybę Vakaruose tapo įprasta. Mainais į Hitleriui atiduotą Rembranto paveikslą Kacui pavyko saugiai išsiųsti į Ispaniją daugiau nei dvidešimt šeimos narių, o mainais į paveikslą, kurį vienas SS karininkas norėjo padovanoti Hitleriui gimimo dienos proga, – išvaduoti savo motiną iš Vesterborko internavimo stovyklos.

Tokių sandorių būta ir daugiau, pavyzdžiui, meno prekeivis Piteris de Buras (Pieter de Boer) iškeitė keturis Jano Breigelio vyresniojo darbus į žydo pavaldinio Oto Bušo (Otto Busch) ir jo merginos laisvę.

Tokie meno mainai į gyvybę pirmiausia buvo būdingi Hermanui Geringui. Hansas Posė stengėsi išsaugoti gerą vardą, o reichsmaršalo pasirodymai Amsterdame buvo visai kitokie.

* * *

Įprastai Hermanas Geringas atvykdavo į Amsterdamą asmeniniu traukiniu, kuris panėšėjo į nedidelius rūmus ant bėgių. Ten buvo atskiri sutuoktinių Geringų miegamieji, vonia ir kino salė. Skirtingai nei Hitleris, Hermanas Geringas mėgo asmeniškai rinkti kolekcijas ir kelis kartus vyko į Amsterdamą apžiūrėti galerijų. Miesto meno prekeiviai jo vizitų ir bijojo, ir laukė, nes jei jis ko nors įsigeisdavo, tai ir gaudavo. Tačiau tuo pat metu be jokio saiko švaistydavosi pinigais ir per vizitus ištaškydavo šimtus tūkstančių reichsmarkių. Paskui su draugais švęsdavo kuriame nors miesto restorane.

Hermanas Geringas greitai sukūrė Nyderlanduose savo organizaciją, o jo agentas Valteris Hoferis (Walter Hofer) atsidūrė ten iš karto po kapituliacijos. Patinkančius kūrinius Geringas gaudavo netradiciniais būdais. Jo sandoriai draskė akis padoresniems partijos nariams. Pavyzdžiui, tai, kaip jis „išgelbėjo“ žydų meno istoriką Maksą Jakobą Frydlenderį (Max Jakob Friedländer). Pirmiausia buvo suimti ketvirtame dešimtmetyje Nyderlanduose prieglobstį radę Vokietijos žydai. Vienas jų buvo iki 1933 m. valstybinių Vokietijos muziejų direktoriumi dirbęs Frydlenderis, ryški vokiečių meno istorijos pasaulio figūra. Taip pat buvo sulaikytas jo protežė, žydas meno ekspertas Vitalis Blochas (Vitale Bloch).

Išgirdęs, kad 71 metų Frydlenderis sulaikytas ir išsiųstas į Osnabriuko lagerį, Geringas iš karto jo išlaisvinti pasiuntė Hoferį. Šis oficialiai paaiškino, kad sulaikytas ne tas žmogus. Tai, žinoma, buvo melas, nes Frydlenderiui gyvybę išgelbėjo, kad jis buvo olandų tapybos ekspertas. Geringas abu meno žinovus paskyrė asmeniniais savo ekspertais Hagoje ir paskelbė Blochą su Frydlenderiu „garbės arijais“. Todėl jiems nereikėjo nešioti geltonos žvaigždės, kuri Nyderlanduose nuo 1942 m. buvo privaloma visiems žydams. Jis taip pat uždraudė 140 000 Nyderlandų žydų deportacijos klausimus tvarkančiai žinybai trukdyti Frydlenderiui ir Blochui dirbti.

Kita Geringo mielai naudojama mainų forma buvo keisti senųjų meistrų darbus į konfiskuotus „degeneravusių“ menininkų kūrinius, pavyzdžiui, van Gogo, Dega ir Renuaro.

Didžiausias Geringo sandoris Nyderlanduose buvo itin liūdnai pagarsėjęs meno prekeivio Žako Goudstikerio (Jacques Goudstikker) nuosavybės perėmimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Goudstikeris paveldėjo savo tėvo meno parduotuvėlę Amsterdame ir pavertė ją pirmaujančia pasaulyje vieta, prekiaujančia klasikine olandų tapyba.

Goudstikeris mėgo linksmintis ir savo rūmuose Nijenrodėje rengdavo įspūdingas šventes, į kurias kviesdavo koncertuoti garsiausius Europos muzikantus ir orkestrus. Su viena muzikante, austrų sopranu Dezire Halban (Desirée Halban) jis ir susituokė. Jiedu tapo viena žavingiausių Amsterdamo porų. Goudstikerio meno kolekcija buvo įspūdinga, joje surinkta daugiau nei 1 000 tokių menininkų kaip Vermejeris, Jeronimas Bošas (Hieronymus Bosch), Janas van der Heidenas (Jan van der Heyden) ir tėvas bei sūnus Kranachai darbų.

Kaip ir dauguma kitų, Goudstikeris įžvelgė grėsmę per vėlai. Kartu su Dezire ir ką tik gimusiu kūdikiu šeima pabėgo tą pačią dieną, kai Roterdamas pradėtas bombarduoti. Visa kolekcija liko namuose, išskyrus kelis paveikslus, kuriuos jis laikė Londone. Nyderlandai jau buvo atkirsti, todėl vienintelis pabėgimo kelias buvo jūra. Vis dėlto Goudstikeriui pavyko gauti vietas viename paskutinių iš šalies išplaukiančių laivų. Saugantis bombonešių, naktį denis buvo neapšviestas ir išėjęs pasivaikščioti Goudstikeris iškrito per atidarytą triumo liuką ir užsimušė. Niekada taip ir neišsiaiškinta, kas tai buvo – nelaimingas atsitikimas ar savižudybė. Nelemtas sutapimas – prieš porą dienų nuo širdies smūgio mirė Goudstikerio juridinis įgaliotinis, kurio buvo prašyta pasirūpinti šeimos nuosavybe. Viena geriausių Nyderlanduose meno kolekcijų liko „be šeimininko“. Tiesa, neilgai.

Hermanas Geringas nuo pat pradžių taikėsi į Goudstikerio kolekciją ir stengėsi visais būdais neleisti jai atsidurti „Dienststelle Mühlmann“ žinioje, nes taip taptų prieinama Posei. Norėdamas prisikasti prie kolekcijos, Hermanas Geringas pradėjo bendradarbiauti su vokiečių verslininku Aloizu Mydlu, kuris ir pats taikėsi į Goudstikerio nuosavybę. Mydlas dirbo Nyderlanduose nuo ketvirto dešimtmečio pradžios ir buvo senas Hermano Geringo pažįstamas. Prisitaikėlis iš karto pastebėjo okupacijos teikiamas verslo galimybes.

Goudstikerio nuosavybės perėmimas ir toliau nėra visiškai aiškus. Žinoma tik tai, kad du jo pavaldiniai įtikino banką ir seną Goudstikerio motiną paskirti juos firmos atstovais ir iš karto ėmėsi organizuoti pardavimą. Tuo pat metu pasklido gandai, kad paskui Goudstikerio nuosavybę velkasi ilgas skolų šleifas. Vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai Mydlo paskleistos apkalbos, siekiant numušti kainą. Jis nupirko visą nuosavybę už 2,5 milijono guldenų, o tai siekė vos trečdalį tikrosios vertės. Sėkmingai per Angliją į Šveicariją patekusi Goudstikerio našlė nieko negalėjo padaryti.

Pinigais parėmęs, Geringas gavo 600 geriausių paveikslų. Tarp jų buvo devyni Rubenso darbai. Mydlas pasiliko kitus paveikslus ir pirmiausia visą Goudstikerio nekilnojamąjį turtą: dvi vilas provincijoje ir rūmus Nijenrodėje. Mydlas taip pat perėmė didžiąją galeriją Amsterdame, kur Goudstikerio vardu pradėjo nuosavą verslą. Ateinančiais metais Mydlas pardavė Goudstikerio kolekcijos likučius už beveik 6 milijonus guldenų. Mydlas dosniai atsilygino padėjusiems organizuoti sandorį, pavyzdžiui, kiekvienas iš buvusių Goudstikerio pavaldinių gavo po 180 000 guldenų. Jie ir toliau dirbo dabar Mydlui pavaldžioje firmoje. Visas sandoris buvo baigtas per porą savaičių nuo invazijos.

Vis dėlto Goudstikerio sandoris sukėlė įtarimų savame kieme ir Zeisas-Inkvartas bandė išsiaiškinti, kas įvyko. Jis sulaikė Aloizą Mydlą, bet apklausa nieko nedavė, o tada asmeniškai įsikišęs Hermanas Geringas uždraudė bet kokį tolesnį tyrimą. Mydlas buvo paleistas.

Hitleris ir Geringas turėjo pagrindą būti patenkinti savo „sandoriais“ Rembranto šalyje. Vis dėlto pietuose laukė dar daugiau lobių. Meno plėšikų pasirodymas Paryžiuje nepraėjo be padarinių.

8 SKYRIUS

Kerštas Napoleonui

PUSĘ ŠEŠIŲ RYTO Paryžiaus Le Buržė rajone paslapčiomis nusileido lėktuvas. Jame sėdėjo Adolfas Hitleris, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime išsiruošęs į Prancūzijos sostinę. Išvakarėse, birželio 22 dieną, Kompjenė miške už kelių dešimčių kilometrų į šiaurę nuo Paryžiaus Prancūzija pasirašė kapituliacijos dokumentus. Toje pačioje vietoje 1918 m. kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare dokumentus pasirašė ir Vokietija.

Kerštas buvo gerai apgalvotas, vokiečiai net surado tą patį vagoną, kuriame 1918-aisiais sudaryta taikos sutartis, ir išsprogdino muziejaus sieną, kad galėtų jį išvežti. Vėliau Hitleris įsakė sulyginti su žeme tą vietą Kompjenė miške, kur prancūzai buvo pastatę paminklą pergalei Pirmajame pasauliniame kare atminti. Traukinio vagonas išgabentas į Berlyną kaip trofėjus.

Vis dėlto Hitleris neketino tenkintis tokiu kerštu už Pirmąjį pasaulinį karą. Jis planavo gerokai daugiau.

Prie oro uosto laukė trys dideli mersedesai kabrioletai. Hitleris kaip visada įsitaisė priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo. Kartu su juo buvo ne Paryžiaus generolai, o menininkai. Ant užpakalinės sėdynės sėdėjo architektai Albertas Špėras ir Hermanas Gysleris bei skulptorius Arnas Brekeris. Kartu keliavo ištikimasis Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas, jis turėjo įamžinti vizito akimirkas. Anksčiau tą dieną Hitlerio „menininkai“ gavo pilkas uniformas, su kuriomis turėjo pasirodyti ką tik okupuotame Paryžiuje kaip nugalėtojai. Šviečiant ryto saulei kortežas važiavo Paryžiaus priemiesčiais. Miestas buvo tylus kaip išmiręs, be jokių gyvybės ženklų, išskyrus barikadas aplinkui ir kareivius, kurie užsimiegoję kėlė ranką ir sveikino Hitlerį.

Pirmiausia kortežas sustojo prie didingų Operos rūmų (Place de l’Opéra), pastatytų Šarlio Garnjė. Adolfas Hitleris seniai svajojo pamatyti šį monumentalų Beaux-Arts stiliaus pastatą. Net buvo taip kruopščiai išstudijavęs brėžinius, kad iš karto pamatė, kur pastatas perstatytas. Nors buvo ankstyvas rytas, apšviesta opera tviskėjo kaip premjeros vakarą. Visai kaip prieš dvidešimt metų Berlyne, Adolfas Hitleris ėmėsi gido vaidmens. Operos sužavėtas, pasak Špėro, jis „svajingai kalbėjo apie neprilygstamą jos grožį“.

Nuo operos kortežas patraukė į Concord aikštę ir lėtai apvažiavo Luksoro obeliską, kad Hitleris galėtų apžiūrėti jį iš visų pusių. Kad geriau matytų, jis atsistojo automobilyje. Kortežui artėjant prie Eliziejaus laukų ir Triumfo arkos iškėlė ranką ir nurodė važiuoti lėčiau, kad galėtų mėgautis įspūdžiais. Prie Eifelio bokšto trumpai stabtelėjo nusifotografuoti – Hitleris žavėjosi šiuo garsiuoju statiniu kaip naujosios technologijų epochos pradžia. Statybų mene jis norėjo suvienyti šiuolaikines technologijas ir klasikines formas, ir tai ketino įgyvendinti būsimojoje savo sostinėje.

Pasukę nuo Eifelio bokšto jie pervažiavo Seną ir ketino aplankyti vyriškį, kuriuo Hitleris kitados žavėjosi ir nekentė. Invalidų katedroje jis tylomis ilgai stovėjo prie plačios kriptos, įsmeigęs žvilgsnį į masyvų Napoleono Bonaparto sarkofagą iš raudono kvarcito. Vėliau Hitleris prisipažino, kad Napoleono kapas jį stipriai paveikė, jis jautėsi „tarsi užburtas“. Po valandėlės čiupo už rankos šalia stovintį Gyslerį, prisitraukė arčiau ir tyliai ištarė: „Tu įrengsi man kapavietę. Pakalbėsime apie tai vėliau.“ Dvejopus Hitlerio jausmus Napoleonui galima lengvai paaiškinti. Viena vertus, jis žavėjosi Napoleonu kaip karžygiu, kuris, panašiai kaip jis pats, iškilo iš paprastos aplinkos ir užkariavo Europą. Tuo pat metu, Hitlerio supratimu, Napoleonas pridarė Vokietijai neregėtos žalos, kai karų metais viską niokojo jo valdžioje atsidūrusioje Vidurio Europoje. Per Napoleono karus į Luvro galerijas buvo suvežti karo laimikiai iš Vokietijos pilių ir miestų.

Trumpam užsukęs į Dievo Motinos (Notre Dame) katedrą ir pasigrožėjęs miestu nuo į tortą panašios Sacré-Cœur bažnyčios, devintą valandą ryto Adolfas Hitleris paliko Paryžių. Vėliau Albertui Špėrui jis sakė, kad pamatyti Paryžių buvo jo „gyvenimo svajonė“, ir dabar jis nusprendė: „Dažnai galvoju, ar nereikėtų Paryžiaus sugriauti. Vis dėlto kai baigsime Berlyną, Paryžius bus viso labo jo šešėlis.“

Adolfas Hitleris slapčiomis ėmėsi sumanymo, turinčio tapti atsaku į Napoleono plėšikavimą. 1940 m. ant meno istoriko Oto Kiumelio (Otto Kümmel) rašomojo stalo atsidūrė užantspauduotas aukščiausiosios vadovybės įsakymas. Prie pensinio amžiaus artėjantis Kiumelis buvo dešinysis konservatorius nacionalistas, nacistų partijos narys, paskirtas dirbti Berlyno valstybinio muziejaus vadovu. Azijos meno ekspertas Kiumelis bičiuliavosi su istorija besidominčiu būsimuoju Švedijos karaliumi Gustavu VI Adolfu, pas kurį dažnai lankydavosi.

Kiumeliui buvo įsakyta atlikti užduotį, kurią galėjo skirti tik visame pasaulyje dominuoti ketinantis režimas. Jis turėjo sudaryti nuo viduramžių pabaigos iš Didžiosios Vokietijos išvežtų meno kūrinių sąrašą. Pasitelkęs į pagalbą būrį ekspertų, Kiumelis stropiai ėmėsi užduoties. Jo darbo rezultatai sudarė tris didelius tomus, kuriuose aprašomos kiekvieno išgabento kūrinio istorinės aplinkybės. Visa tai buvo suprantama kaip nacionalistinis skundas dėl to, kas laikyta 500 metų trunkančiu vokiečių kultūros sekinimu, išvogimu ir plėšikavimu.

Dabar buvo metas atsiimti tai, kas „teisėtai“ priklausė vokiečių liaudžiai. Kiumelio ataskaita nesitenkino vien Europa. Sąrašu turėjo būti paremti ir būsimi reikalavimai grąžinti meno kūrinius. Pasitelkta pati plačiausia „meno kūrinio“ sąvoka, aprėpianti viską nuo antikvarinių dirbinių ir artefaktų iki porceliano ir senovinių monetų. Buvo kalbama tiek apie Šventosios Romos imperijos dalinių vėliavas, švedų pagrobtas per Trisdešimties metų karą, tiek ir apie XX a. trečiu dešimtmečiu Metropoliteno meno muziejaus įsigytus paveikslus. Greta kitų darbų iš šio muziejaus buvo reikalaujama Piterio Breigelio vyresniojo kūrinio „Grūdų derlius“ ir Rembranto „Vyro portreto“.

Vis dėlto daugiausia skolingi buvo prancūzai, o didžiausias vagis tarp jų buvo Napoleonas. Į sąrašą įtraukta daugiau nei 1 800 Prancūzijoje esančių darbų, o Napoleono plėšikavimas mažose vokiečių žemėse aprašytas itin pagiežingai ir stropiai. 1807 m. Napoleonas pavogė iš Kaselio 299 paveikslus, iš jų ne mažiau kaip šešiolika buvo tapyti Rembranto ir keturi Rubenso. Jis taip pat išvežė Frydricho Didžiojo meno kolekciją. Kai kurie kūriniai grąžinti po 1815 m. Vienos kongreso, kur nugalėjusios šalys bandė sutvarkyti Napoleono paliktą chaosą. Vis dėlto daug kas dingo arba niekada negrįžo. Luvrui pavyko išlaikyti didelę dalį pagrobtų kūrinių juos paslėpus provincijoje.

Nacistai ketino pareikalauti Luvro grąžinti Rembranto paveikslą „Autoportretas“ ir septynis Albrechto Diurerio darbus, Napoleono išvežtus iš Albertinos muziejaus Vienoje.

Kiumelio ataskaitoje buvo surašyti ne tik visos Prancūzijos muziejuose saugomi darbai, bet ir privatiems Vokietijos ar Austrijos piliečiams priklausę meno kūriniai, konfiskuoti prancūzų tarnybų per Pirmąjį pasaulinį karą. Joje buvo ir Vokietijos žydams priskirti darbai, taip pat „degeneravęs“ Brako, Pikaso ir Ležė menas. Ką nacistai būtų darę su tais kūriniais, nėra žinoma.

Oto Kiumelio nuomone, reichas itin vertino Huberto ir Jano van Eikų sukurtą Gento altorių. Jis visas buvo laikomas vokiečių liaudies nuosavybe, nors vokiečiams priklausė tik šešios plokštės. Po Pirmojo pasaulinio karo jos buvo perduotos Belgijai kaip dalis karo padarytos žalos atlyginimo, taip kūrinys tapo nacistų revanšistinės politikos dalimi. Belgai tai labai gerai žinojo ir prasidėjus karui altorių išmontavo bei išsiuntė į „saugią“ Prancūziją, kur jis dabar ir buvo Po pilyje į pietus nuo Bordo.

1941 m. sausį Otas Kiumelis pristatė savo sąrašą reichskanceliarijai, o ši nusprendė kol kas jį laikyti paslaptyje, nes baimintasi neramumų, kuriuos paviešintas sąrašas galėtų sukelti okupuotose šalyse. Nacistai vėliau pavogė labai nedaug iš trijuose Kiumelio tomuose surašytų tūkstančių kūrinių. Ši ataskaita pirmiausia turėjo būti veiksmų ateityje pagrindas, kai Vokietija laimės karą. Derantis dėl taikos dauguma kūrinių galėtų būti įtraukti į karo žalos atlyginimą iš nugalėtų šalių. Vis dėlto keletas sąraše minimų kūrinių buvo pernelyg svarbūs, kad būtų galima laukti.

* * *

Žiemą, vykstant drôle de guerre, gyvenimas Paryžiuje tekėjo savo vaga beveik netrikdomas karo šešėlio. Lygiai kaip Amsterdame, nedaug kas galėjo įsivaizduoti, kas jų laukia. Buvo rengiamos parodos, vyko koncertai, o kavinėse ir užkandinėse lankėsi daug iškilių šalies intelektualų. Prekyba menu klestėjo, net jei rinka ir buvo šiek tiek veikiama karo – nemažai menininkų nekantravo greičiau parduoti savo kūrinius. Tai buvo palanku pirkėjams, pavyzdžiui, turtingajai amerikietei Pegei Gugenheim (Peggy Guggenheim), kuri lankėsi Paryžiuje ir rinko garsiąją savo kolekciją. Užsibrėžusi nusipirkti „per dieną po paveikslą“, ji naršė miesto ateljė ir galerijas ir taip atrado Salvadorą Dali, Maną Rėjų (Man Ray) ir Tangi (Tanguy).

Vis dėlto didieji Paryžiaus muziejai apsidraudė nuo netikėtumų. 1939 m. prie neštuvų pritvirtinta „Mona Liza“ slapta paliko miestą anonimišku sunkvežimiu. Daugelis didžiausią vertę turinčių Luvro meno lobynų tuo metu jau buvo evakuoti ir pasklidę pietų Prancūzijos pilyse. Besišypsanti Leonardo da Vinčio gražuolė keliavo į Luarą, kur atsidūrė renesansinėje Šamboro pilyje, bet ilgai ten neužsibuvo.

Kai prasidėjus vasarai vokiečių armija ėmė sparčiai artėti prie Paryžiaus, kilo panika ir milijonai prancūzų leidosi į pietus.

Bėgo ir nemažai Paryžiaus menininkų bei intelektualų. Kubistas Žoržas Brakas spruko paveikslų prikimštu sunkvežimiu. Manui Rėjui pasisekė pabėgti į JAV, tačiau daugumą darbų buvo priverstas palikti Prancūzijoje. Nusigauti anapus Atlanto pavyko ir Salvadorui bei Galai Dali, iš pradžių pasiekus Portugaliją ir Lisaboną, kur rado į Niujorką nuplukdžiusį laivą. 1940 m., kai Atlante siautėjo vokiečių povandeniniai laivai, tokia kelionė buvo labai pavojinga.

Žoanas Miro (Joan Miró) nenoromis iškeitė Paryžių į Ispaniją.

Filosofas Žanas Polis Satras (Jean-Paul Sartre) buvo pašauktas į armiją ir tarnavo meteorologu bei pateko į vokiečių nelaisvę. Kaip karo belaisvis išvežtas į Vokietiją, kur skaitė Martino Haidegerio (Martin Heidegger) „Būtį ir laiką“. Šis kūrinys tapo Sartrui filosofinio lūžio tašku.

Pegei Gugenheim pavyko išvežti iš Paryžiaus neseniai įsigytus paveikslus ir paslėpti daržinėje pietryčių Prancūzijoje.

Siekiant išvengti sunkių karo padarinių, Paryžius buvo paskelbtas „atviru miestu“. Birželio 14 d. vermachtas įžengė į neginamą sostinę. Vokiečiai padalijo Prancūziją į dvi zonas. Pietryčių Prancūzijoje sukurta neokupuota teritorija, tam tikra Vokietijai pavaldi valstybė, kurią valdė prancūzų vyriausybė – vadinamasis Viši režimas. Vokiečiai visiškai kontroliavo šiaurės Prancūziją, Paryžių ir visą Atlanto pakrantę, taip pat ir Bordo.

Tik 1941 m. pradžioje Gugenheim pavyko sukrauti savo paveikslus į krovininį laivą ir nuplukdyti juos į JAV. Ji pati pasitraukė į Marselį, kuris tapo paskutine stotele visiems, trokštantiems bet kuria kaina išvengti fašistų nagų. Žydai, komunistai, politiniai pabėgėliai ir užsieniečiai desperatiškai bandė gauti vietą nuplukdysiančiame į namus laive.

Prieš išvykdama Gugenheim dar spėjo išgelbėti nesėkmių persekiojamą siurrealistą Maksą Ernstą. Nors šis gyveno Paryžiuje nuo trečio dešimtmečio pradžios ir buvo neabejotinai priskiriamas prie „degeneravusių“ menininkų, prasidėjus karui jį kaip galimą priešą sulaikė prancūzų tarnybos ir internavo stovykloje netoli Provanso Ekso, kur buvo laikomas ir jo kolega menininkas bei tautietis Hansas Belmeris (Hans Bellmer). Ernstas buvo paleistas įsikišus kolegoms prancūzų menininkams, tačiau beveik iš karto po invazijos sučiuptas gestapo ir išsiųstas į kitą koncentracijos stovyklą. Ernstui pavyko stebuklingai pabėgti ir nusigauti į Marselį, kur jis susitiko Paryžiuje iš jo paveikslus pirkusią Pegę Gugenheim. Ši sumokėjo už jo kelionę per Atlantą mainais į dar kelis paveikslus. Deja, tėvynės neturinčio Ernsto JAV nelaukė išskėstomis rankomis ir kaip „Vokietijos pilietį“ internavo Eliso saloje Niujorke. Pegė Gugenheim dažnai atplaukdavo į salą mažu laiveliu jo aplankyti. Galiausiai jai pavyko surinkti daugybę žymiausių JAV kultūros veikėjų rekomendacijų ir jį išvaduoti. Panašu, kad Gugenheim taip atkakliai stengėsi ne vien tik dėl meno laisvės – tais pačiais metais jiedu susituokė.

Taip pat ir kitiems Marselyje įstrigusiems menininkams buvo mestas gelbėjimosi ratas iš anapus Atlanto. Praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai Prancūzija žlugo, įkurtas Skubios pagalbos komitetas (Emergency Rescue Commitee), kurio tikslas buvo gelbėti prancūzų menininkus, poetus, rašytojus ir filosofus. Komitetui greitai pavyko gauti iškilių kultūros veikėjų, pavyzdžiui, Džono Dos Pasoso (John Dos Passos) ir Eptono Sinklerio (Upton Sinclair) paramą. Vis dėlto svariausia buvo pirmosios šalies ponios, prezidento žmonos Eleonoros Ruzvelt (Eleanor Roosevelt) pagalba. Jos remiamas komitetas įgijo labai reikalingą politinį svorį, nes daugelis konservatyvių politikų nenorėjo suteikti vizų komunistams, anarchistams ir nihilistams.

Siekdamas koordinuoti gelbėjimo akciją komitetas išsiuntė į Marselį savo agentą žurnalistą Varianą Frajų (Varian Fry). Platų ryšių tinklą turintis Frajus puikiai tam tiko. Kartu su Harvardo laikų kolega, vėliau MFAA nariu tapusiu Linkolnu Kirsteinu (Lincoln Kirstein) jis buvo ir literatūros žurnalo „Hound & Horn“ įkūrėjas. Laisvai prancūziškai ir vokiškai kalbantis Frajus netoli Marselio išsinuomojo vilą, kuri netrukus virto menininkų kolonija. Pagrindinėmis jos figūromis tapo siurrealistas Andrė Bretonas (André Breton) ir jo žmona dailininkė Žaklina Lamba Breton (Jacqueline Lamba Breton).

Per vienus veiklos metus nuo 1940-ųjų rugpjūčio iki 1941-ųjų rugpjūčio Frajus ir Skubios pagalbos komitetas padėjo išvykti į JAV daugiau nei 2 200 asmenų. Paprastai kelias eidavo per Ispaniją ir Portugaliją, o iš ten toliau laivu per Atlantą. Kiti tiesiai iš Marselio plaukė į prancūzų koloniją Martiniką Vest Indijoje, o tada toliau į JAV. Frajus turėjo visą laiką kovoti ne tik su Viši režimu, bet ir su JAV migracijos tarnybomis. Ketvirtame dešimtmetyje nacistinėje Vokietijoje lankęsis Frajus anksti įspėjo, kas laukia žydų nacistinėje Europoje. Tarp Frajaus dėka pabėgusių asmenų buvo ir politikos filosofė Hana Arendt (Hanna Arendt), menininkai Marselis Diušanas (Marcel Duchamp), Markas Šagalas, rašytojai Artūras Kestleris (Arthur Koestler) ir Heinrichas Manas.

Kai kurie, nepaisydami įnirtingų Variano Frajaus bandymų perkalbėti, apsisprendė likti, pavyzdžiui, Pablas Pikasas, užsidaręs savo ateljė Grands-Augustins gatvėje Paryžiuje. Ten jis praleido likusią karo dalį. Kai vėliau nacistai uždraudė naudoti karo pramonei reikalingą bronzą, prancūzų pasipriešinimo judėjimo nariai slapta tiekė metalą garsiajam kubistui, kad šis galėtų toliau lieti skulptūras.

Prancūziją palikti atsisakė rašytoja Gertrūda Stain (Gertrude Stein). Tarpukariu šios moters ir jos gyvenimo partnerės Elis B. Toklas (Alice B. Toklas) butas Fleurs gatvėje buvo svarbiausia Paryžiuje kultūrinių susitikimų vieta, kur dažnai lankydavosi Ernestas Hemingvėjus, Džeimsas Džoisas, F. Skotas Ficdžeraldas, Pablas Pikasas, Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire) ir daug kitų garsenybių. Artėjant karui Stain ir Tobias pasitraukė į kaimo sodybą prie Eks le Beno miesto, netoli Šveicarijos sienos.

Septyniasdešimtmetis ką tik išsituokęs ir ligotas Anri Matisas traukiniais ir taksi nusigavo iš Paryžiaus į Nicą, tačiau nesutiko palikti šalies. Jis sakė: „Jei visi talentingi žmonės paliktų Prancūziją, šalis labai nuskurstų.“ Jis persikėlė į vilą netoli Sen Pol de Vanso ir visai kaip Pikasas per karą tapė toliau.

Vis dėlto ne visiems nusišypsojo laimė būti išgelbėtiems Variano Frajaus. Talentingasis vokiečių dailininkas, Matiso studentas Rudolfas Levis (Rudolf Levy) mirė Aušvice. Toks pat likimas ištiko Monako Ballet de l’Opéra įkūrėją Renė Bliūmą (René Blum), taip pat poetą Benžaminą Fondaną (Benjamin Fondane) ir istoriką Marką Bloką (Marc Bloch).

Daugelis suimtų žydų kilmės menininkų pateko į garsųjį Dransi lagerį netoli Paryžiaus. Čia mirė ir prancūzų dailininkas, poetas bei kritikas Maksas Žakobas (Max Jacob).

Negana to, kad nacistai išvogė Prancūzijos meno lobynus, okupacija sunaikino kai ką dar vertingesnio. Nacistų įsiveržimas į Paryžių reiškė ir paryžietiško aukso amžiaus pabaigą. Miestas buvo išplėštas ir niekada nebepajėgė susigrąžinti Vakarų pasaulio kultūros sostinės statuso. Jis atiteko Niujorkui, kuriam kultūrinę injekciją suteikė iš Europos atvykę dadaistai, siurrealistai ir kubistai.

* * *

Vokiečių armija įžengė į miestą vaiduoklį. Dar nespėję susipakuoti daiktų ir prisidėti prie pabėgėlių į pietus, gyventojai pasislėpė namuose. Paryžiuje viskas buvo uždaryta, užrakinta, šviesos užgesintos. Tai, regis, nejaudino nugalėtojų, kurie netrukus atkimšo šampano butelius viešbutyje „Hôtel Ritz“ ir ėmė kurtis erdviuose apleisto miesto apartamentuose. Senąjį viešbutį „Hôtel de Crillon“ Concorde aikštėje vokiečių generalinis štabas pavertė savo būstine. Sąmoningai ar ne, pasirinkimas buvo istoriškai simboliškas. Kaip tik priešais šį pastatą 1793 m. giljotinuotas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI.

Skirtingai nei Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Belgijoje įvesta karinė administracija. Iš karto nagus į prancūzus suleidusi vokiečių vadovybė ėmėsi ir kultūros politikos. Taikos sutartyje buvo įtrauktos dvi reikšmingos klauzulės. Prancūzija turėjo išduoti visus „tėvynę išdavusius“ pabėgėlius, taip pat buvo draudžiama perkelti nuosavybę iš vokiečių okupuotos zonos į Viši režimo kontroliuojamą pietryčių Prancūziją.

Prancūzijos kultūros lobynai iš karto privertė plėšikaujančias nacistų organizacijas lenktyniauti.

Birželio 30 d. Hitleris žodžiu įsakė „apsaugoti“ visus okupuotoje Prancūzijoje esančius viešus, privačius ir žydams priklausančius meno kūrinius. Pirmas įsakymą ėmė vykdyti užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas (Joachim von Ribbentrop), pasiuntęs į Paryžių savo draugą ir kolegą Otą Albecą (Otto Albetz). Kaip ir Ribentropas, Albecas buvo frankofilas. Vėliau jis buvo paskirtas ambasadoriumi Paryžiuje ir palaikė ryšius su Viši režimu. Varšuvos įvykiuose dalyvavęs Albecas suprato, kad veikti reikia nedelsiant.

Jozefas Gebelsas slapta nusiuntė į Paryžių Otą Kiumelį ir pavedė jam išsiaiškinti, ką būtų galima „parvežti namo“. Vis dėlto Prancūzijoje pasipriešinimas plėšikavimui buvo didesnis nei daugelyje kitų vietų. Albecas ir jo kolegos susidūrė su tokiu įnirtingu centrinės Prancūzijos muziejų organizacijos „Musées Nationaux“ pasipriešinimu, kad norėdami gauti inventorinių knygų turėjo grasinti ginklais. Dar stipriau Otui Albecui priešinosi vienas vokiečių grafas. Kultūros klausimams Prancūzijoje tvarkyti vermachtas įsteigė savo organizaciją „Kunstschutz“ ir jos vadovu paskyrė meno istoriką grafą Francą Volfą-Meternichą (Franc Wolff-Metternich). Ši organizacija turėjo kiek kitokią nuomonę, kaip elgtis su prancūzų meno lobynais. Vermachtas, be abejo, buvo prisiekęs ištikimybę Adolfui Hitleriui, bet tuo pat metu išlaikė nemažai senosios prūsiškos garbės. Išdidūs mėlyno kraujo vermachto karininkai dažnai iš aukšto žvelgė į neskrupulingas nacių organizacijas, pavyzdžiui, SS. Egzistavo tam tikra klasinė priešprieša, nes nacistams pagrindinis veiksnys buvo kraujas, o ne kilmė. Per visą karą tarp partijos ir vermachto išliko tam tikras atstumas. Neatsitiktinai 1944 m. pasikėsinimą į Hitlerį surengė kilmingi vermachto karininkai.

Hagos konvenciją vermachtas ir toliau laikė juridine prievole (bent jau Vakarų fronte), o tai reiškė įsipareigojimą ginti meno paminklus.

„Kunstschutz“ atsirado kaip reakcija į vokiečių vandalizmą Pirmajame pasauliniame kare. 1914 m. vokiečių kareiviai Belgijoje sudegino senąją Leveno biblioteką ir sunaikino tūkstančius viduramžių ir renesanso laikotarpio raštų. Tais pačiais metais vokiečių artilerija apgadino gotikinę Reimso Notre Dame katedrą. Siekiant pateisinti „kultūringos nacijos“ vardą įkurta „Kunstschutz“ organizacija, kuri likusią karo dalį ėmėsi priemonių kultūros paminklams ginti ir pelnė tam tikrą pagarbą.

Dėl to Franco Volfo-Meternicho filosofija buvo visiška priešingybė plėšikiškų nacių organizacijų mąstysenai. Meno kūrinių konfiskavimą jis vertino ne tik kaip įstatymų pažeidimą, bet ir kaip vermachto įvaizdžiui žalingą veiksmą. Volfo-Meternicho supratimu, ant kortos buvo pastatyta armijos garbė, todėl jis neketino leisti meno kūrinių kur nors išvežti. Volfas-Meternichas Hitlerio įstatymą interpretavo kaip „ginti“, o ne kaip „konfiskuoti“.

Be vermachto pagalbos Albeco galimybės buvo ribotos, nes jis priklausė nuo armijos transporto. Vis dėlto Albecas rado spragą – Prancūzijos žydai laikyti „valstybės priešais“, todėl jų niekas nesaugojo.

Buvo sudarytas didžiausių Paryžiuje žydų meno kolekcininkų sąrašas ir Albeco darbo grupė ėmėsi tuštinti galerijas ir būstus, padedama prancūzų policijos suorganizuotų sunkvežimių. Albecui per trumpą laiką pavyko paimti iš žydų kolekcininkų daugiau nei 1 500 paveikslų, jie buvo sandėliuojami viename Paryžiaus name prie Vokietijos ambasados.

Vis dėlto Albecas buvo ne vienintelis, anksti atsidūręs vietoje. Visada pasirengęs plėšikauti Himlerio vadovaujamas gestapas jau buvo pradėjęs tuštinti šalį palikusioms žydų šeimoms priklausiusius būstus ir parduotuves. Tuo pat metu baimę sėjanti DSK (Devisenschutzkommando) ėmė laužtis į bankų saugyklas, ieškodama aukso, papuošalų ir brangakmenių, o meno kūriniai laikyti papildomu grobiu. DSK sudarė kruopščiai atrinkti SS vyrai, jie turėjo specialią užduotį konfiskuoti žydų auksą ir kitus vertingus daiktus. Jei reikia – kankinant. Organizaciją kontroliavo Hermanas Geringas.

Dirbdamas ambasadoje Albecas ėmė rūšiuoti ir organizuoti konfiskuotus kūrinius pagal Kajetano Miūlmano modelį. Ribentropas iš Berlyno atsiuntė meno ekspertą, šis turėjo nuspręsti, kuriuos darbus verta siųsti namo. Vis dėlto principingasis Francas Volfas-Meternichas slėpė rankovėje tūzą. Paveikslai negalėjo palikti Prancūzijos be vermachto leidimo ir transporto. Volfas-Meternichas neketino to leisti. Jo sprendimą rėmė ir vyriausiasis vermachto vadas Valteris fon Brauchičas (Walter von Brauchitsch). Taip nebūtų pažeista Hagos konvencija, draudžianti išvežti privačią nuosavybę. Volfas-Meternichas privertė Albecą išgabenti meno kūrinius iš ambasados į Luvrą, tikėdamasis, kad ten jiems bus saugiau.

1940 m. rudenį Jozefas Gebelsas įsisenėjusiame Volfo-Meternicho ir Albeco konflikte įžvelgė galimybę. Rugpjūtį jis bandė perimti grobimo kontrolę sušaukdamas visas konflikto šalis į bendrą tarybą, į kurią buvo pakviestas ir Hansas Posė bei Geringo ir Ribentropo štabų atstovai. Vis dėlto bandymas sukurti veikiančią tarybą buvo nesėkmingas galbūt todėl, kad Hitleris nenorėjo suteikti dar daugiau galių Gebelso propagandos ministerijai. Išmušė seno, daugelio jau nurašyto žaidėjo valanda. Galbūt tai buvo Adolfo Hitlerio socialdarvinistinės valdžios politikos apraiška. Rugsėjo 17 d. iš Hitlerio kanceliarijos atėjo įsakymas, suteikiantis partijos ideologo Alfredo Rozenbergo organizacijai (Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg; ERR) mandatą koordinuoti meno kūrinių konfiskavimą. Valteriui fon Brauchičui duotas įsakymas privertė vermachtą suteikti Rozenbergui visą būtiną pagalbą.

Pralaimėjęs Jozefui Gebelsui kovoje dėl įtakos Trečiojo reicho kultūros politikai Alfredas Rozenbergas lėtai, bet užtikrintai stiprino pozicijas per savo ideologijos priežiūros organizaciją „Amt Rosenberg“. Pagrindinis šios organizacijos biuras buvo Potsdamo aikštėje Berlyne. Po jos sparnu glaudėsi visas tinklas jai pavaldžių įstaigų, pavyzdžiui, „Nordische Gesellschaft“, siekianti glaudesnio Vokietijos ir Skandinavijos šalių bendradarbiavimo. Čia buvo ir Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga bei svarbiausias Rozenbergo projektas „Hohe Schule der NSDAP“. Tai buvo Rozenbergo bandymas sukurti elitinį nacistų universitetą, kuris aprūpintų šalį ideologiškai parengtomis smegenimis.

Alfredas Rozenbergas planavo pastatyti Hermano Gyslerio suprojektuotus didelius universiteto rūmus prie Kimzės ežero Bavarijoje. Vis dėlto Rozenbergas ketino įsteigti ir daug specializuotų tyrimų institutų visoje Vokietijoje. Frankfurte turėjo būti analizuojama teisė, Miunchene – indogermanų studijos, Štutgarte – rasių mokslas ir t. t.

Šie ambicingi projektai sukūrė „Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg“. Tokiems institutams reikėjo tyrimų medžiagos, todėl Adolfas Hitleris suteikė Rozenbergui mandatą okupuotuose regionuose konfiskuoti naudinga galinčią būti medžiagą. Pirmiausia omenyje turėti tyrimų archyvai, bibliotekos, rankraščiai, taip pat žydų bendruomenių ir masonų ordino artefaktai.

Galima sakyti, kad Rozenbergas pavėlavo į traukinį Lenkijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose, tačiau Prancūzijoje neketino kartoti tos pačios klaidos. 1940 m. vasarą ERR gavo įgaliojimus okupuotose šalyse konfiskuoti „reicho priešams“ priklausančias bibliotekas ir archyvus. „Amt Rosenberg“ iš karto pasiraitojo rankoves, nes kaip ir visi kiti žinojo, kad svarbiausia spėti pirmam, kol niekas dar nenugvelbė grobio iš panosės. Himlerio tyrimų organizacija „Ahnenerbe“ kovojo dėl tos pačios medžiagos kaip ir „Hohe Schule“.

Vyrauja nuomonė, kad nacistai buvo puikiai organizuoti ir greitai veikė, bet tikrovė dažnai buvo kitokia. Kaip rodo meno kūrinių grobstymas, visą laiką vyko nacistinės Vokietijos organizacijų, tarnybų ir vadovų kova, o tai dažnai paralyžiuodavo darbą ir sukurdavo neveiksmingą sistemą. Nesibaigiančios kovos reikalavo didelių išteklių ir vykdytos pasitelkiant biurokratiją. Tai buvo vadinamasis „popierių karas“. Dažnai trūkdavo aiškių direktyvų, kas ir už ką atsakingas bei kokių nuorodų reikia laikytis. Kai kada konkurentus stengtasi įveikti apgavyste, machinacijomis ir įvairiais perversmais.

Vis dėlto garsusis efektyvumas atsirasdavo kuriai nors organizacijai perėmus iniciatyvą kovoje dėl valdžios. Dažnai tai buvo galima paaiškinti baime vėl jos netekti.

Tas pasakytina ir apie „Amt Rosenberg“, kuri greitai įsteigė biurą Paryžiuje – „ERR Dienststelle West“. Efektyvumą iliustruoja tai, kad jau rugpjūčio 26 d. ERR išsiuntė į Vokietiją 11 vagonų su 1 224 dėžėmis. Krovinį sudarė kelios bibliotekos, tarp jų ir garsioji 1875 m. įkurta Turgenevo biblioteka, turinti didžiausią rusų literatūros kolekciją už Tarybų Sąjungos ribų. Traukinyje buvo ir prancūziškajai Rotšildų šeimos atšakai priklausiusi biblioteka.

Manoma, kad rugsėjo 17 d. Hitlerio duotas įsakymas suteikti ERR įgaliojimus organizuoti taip pat ir meno kūrinių grobimą buvo visiškai netikėtas konkurentams. Spėjama, kad Hitlerio sprendimui įtakos turėjo ERR gebėjimas greitai ir iš niekur sukurti efektyvią organizaciją. Vis dėlto istorikas Džonatanas Petropoulosas mano, kad tam reikšmės turėjo ir silpnos Alfredo Rozenbergo pozicijos partijos elite. Rozenbergo veiksmai, labiau nei Geringo, Himlerio ar Ribentropo, buvo priklausomi nuo Hitlerio.

ERR suteikta galimybė plėšti ne tik Prancūzijos žydus. Nacistai paskelbė, kad visi iš šalies pasitraukę prancūzai daugiau nėra laikomi piliečiais ir jų nuosavybė tampa bešeimininkė.

Meno kūrinių surinkimo vieta tapo šalia Concorde aikštės ir pačioje karinio štabo pašonėje įsikūręs muziejus „Jeu de Paume“. Ten buvo nuvežti ir tie darbai – daugiau nei keturi šimtai dėžių, kuriuos Albecui teko išgabenti į Luvrą. „Jeu de Paume“ dirbantis prancūzų personalas buvo išprašytas, išskyrus vieną svarbią išimtį: pasilikti leista keturiasdešimtmetei meno istorikei Rozei Valan (Rose Valland). Ji laikyta nepavojinga nacistams, o tai buvo klaida.

Vis dėlto Alfredo Rozenbergo darbas patyrė trikdžių. ERR nesidžiaugė Volfas-Meternichas, kuris per „Kunstschutz“ ir toliau bandė užkirsti kelią plėšikavimui, bet Rozenbergas greitai sudarė šią problemą išsprendusį aljansą. Bandymai įkalbėti Volfą-Meternichą pagelbėti transportuojant iš šalies meno kūrinius atrodė beviltiški, tačiau atsirado kitas padėti norintis žmogus ir Rozenbergas suprato esąs priverstas jį pakviesti į šią šventę. Tai buvo Hermanas Geringas. Rozenbergas susisiekė su reichsmaršalu praėjus vos kelioms dienoms po to, kai gavo įgaliojimus. Dėžes iš Luvro į „Jeu de Paume“, vėliau ir į Vokietiją vežė ne vermachtas, o liuftvafė. Geringas parūpino Rozenbergui visko, ko šiam reikėjo: lėktuvų, traukinių ir sargybinių. Nors ši sąjunga suteikė galimybę Geringui pažvelgti į veiklos užkulisius, ji labai sustiprino Rozenbergo valdžios pozicijas ir turėjo lemiamą įtaką ERR sėkmei Prancūzijoje.

* * *

Čia, kaip ir Austrijoje, plėšikavimo biurokratijos taikiklyje pirmiausia atsidūrė Rotšildų šeima. Prancūziškoji Europos bankininkų dinastijos atšaka buvo ne tik pati garsiausia, bet ir pati turtingiausia. Šimtametė šeimos sėkmės istorija pavertė Rotšildų pavardę turto sinonimu. Visai kaip ir Austrijoje, gerovės pagrindas buvo šeimos bankas. Prancūzijoje šaknis įleido dvi Rotšildų šakos, kai XIX a. pradžioje dinastijos pradininkas Majeris Amšelis Rotšildas išsiuntė savo sūnus į Europą.

Jo sūnus Džeimsas Majeris de Rotšildas (James Mayer de Rothschild) XIX a. viduryje padėjo vieno didžiausių privačių verslų pasaulio istorijoje pagrindus. Rotšildų šeima prisidėjo prie karo su Napoleonu finansavimo. Prancūzijos dvaro patarėjas Džeimsas Majeris vadovavo Prancūzijos industrializacijai, jis tiesė geležinkelius ir kūrė kalnakasybos pramonę. Taip pat sėkmingai ėmėsi vyndarystės verslo – 1868 m. nusipirko prie Bordo vieną geriausių pasaulyje vynuogynų „Château Lafite“. Tačiau pirmiausia sėkmę garantavo tai, kad Džeimso Majerio de Rotšildo bankas tuo metu buvo Europos centrinio banko atitikmuo, jo klientų sąraše puikavosi didžiosios Europos galybės.

Nors Džeimsas Majeris de Rotšildas laikėsi šeimos tradicijos įvairiais būdais slėpti tikrąjį turto dydį, dabartiniais skaičiavimais, jis buvęs turtingesnis už Bilą Geitsą (Bill Gates).

Prancūziškoji atšaka, kaip ir austriškoji, aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu ir rėmė menininkus, rašytojus ir kompozitorius, pavyzdžiui, Eženą Delakrua (Eugéne Delacroix), Onorė de Balzaką (Honoré de Balzac) ir Frederiką Šopeną. Pastarasis vėliau paskyrė vieną savo kūrinių valsą cis-moll op. 64,2 Džeimso dukteriai. Džeimsas Majeris de Rotšildas padėjo pagrindus ir Prancūzijos valdovų meno kolekcijai.

Nacistams įsiveržus į Prancūziją, Paryžiuje gyveno trys šeimos atšakos ir visos netoli „Jeu de Paume“. Šeimos galva ir šeimos banko vadovas baronas Eduardas buvo įsikūręs pačiame širšių lizde – pastate prie šiaurės rytinio Concorde aikštės kampo, vienoje geriausių vietų visame Paryžiuje. Kadaise šis pastatas priklausė garsiam diplomatui Taleiranui (Talleyrand). Džeimso Majerio anūkas Eduardas paveldėjo daugiau nei 100 metų rinktą meno kolekciją ir vieną didžiausių pasaulio istorijoje nuosavybių. Kolekcijoje buvo visi garsiausi Europos meistrai: Rubensas, Rembrantas, Rafaelis, Ticianas, van Deikas, Vato, Engras ir garsusis Fransua Bušė paveikslas „Madam de Pompadur portretas“. Kolekcijos perlas buvo labai neįprastas olandų tapytojo Johaneso Vermejerio darbas „Astronomas“. Eduardo tėvui Alfonsui Džeimsui de Rotšildui (Alphonse James de Rothschild) pavyko XIX a. devintame dešimtmetyje įsigyti jį iš vieno Paryžiaus meno prekeivio. Dėl šio paveikslo buvo nuspręsta iš anksto – jis turi atsidurti Fiurerio muziejuje. Hitleris jo geidė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl motyvo. Portrete pavaizduotas vyras, galbūt olandų mokslininkas Antonis van Levenhukas (Antonie van Leeuwenhoek), kuris beveik pakerėtas tiesia ranką prie gaublio su dangaus skliautu. Apie 1668 m. baigtame darbe užfiksuota XVII a. mokslo revoliucijos įkarštyje esančiai Europos civilizacijai svarbi akimirka. Johanesas Kepleris ir Galilėjas Galilėjus atskleidė visatos paslaptis. Tais pačiais metais, kai buvo nutapytas paveikslas, Izaokas Niutonas sukonstravo reflektorinį teleskopą, o Prancūzijos Karalius Saulė Liudvikas XIV Paryžiuje pastatė observatoriją.

Gausesnės žinios apie dangaus kūnus buvo itin reikšmingos navigacijai ir europiečių ekspansijai į kitus žemynus. Tuo metu Nyderlandams priklausė geriausias pasaulyje prekybinis laivynas.

Kita priežastis, kodėl Johanesas Vermejeris buvo taip geidžiamas, yra tai, kad jis paliko nedaug darbų – žinomi tik kiek daugiau nei trisdešimt išlikusių jo kūrinių. „Astronomas“ yra itin neįprastas, tai vienas iš dviejų jo paveikslų, kuriame vaizduojamas vienas vyras. Kitas toks darbas labai panašus ir beveik to paties motyvo kūrinys „Geografas“. Ten tas pats vyras su matavimo prietaisu rankoje rymo palinkęs virš žemėlapio. „Geografas“ nuo XIX a. pabaigos kabojo „Städelsches Kunstinstitut“ muziejuje Frankfurte. Vėl sujungti išskirtus paveikslus dvynius Trečiasis reichas itin geidė.

Kitoms dviem Rotšildų atšakoms, vadovaujamoms baronų Roberto ir Edmundo de Rotšildų (Robert de Rothschild, Edmund de Rothschild) taip pat priklausė ne ką prastesnės kolekcijos. Jų rūmuose taikiai sugyveno klasikinių meistrų Rembranto, van Eiko ir Fragonaro bei modernistų Brako ir Dereno darbai. ERR skaičiavimais, Rotšildų šeimų kolekcijose buvo daugiau nei 5 000 meno kūrinių, taip pat vertingų bibliotekų, nekilnojamojo turto objektų ir antikvarinių dirbinių.

Prasidėjus karui Rotšildai ėmėsi sunkaus darbo evakuoti didžiules kolekcijas iš Paryžiaus, bet pirmiausia baimindamiesi ne grobstymo, o liuftvafės bombų. Nedaug kas galėjo pagalvoti, kad Geringas gurkšnos koktelius viešbutyje „Hôtel Ritz“.

Tuo pat metu šeima žinojo, kaip buvo išrengti jų giminaičiai Austrijoje. Dėl visa ko kolekcijos buvo padalytos. Kai kas paslėpta bankų saugyklose, kita išvežta į kurią nors iš daugybės šeimos pilių Prancūzijoje. Keletas itin vertingų darbų atiduoti saugoti „Musées Nationaux“ ir išgabenti į Luvrą. Tarnybos net išdavė suklastotus dokumentus, kad kūriniai padovanoti dar prieš prasidedant karui. Siekiant apgauti vokiečius dokumentai buvo su visomis detalėmis surašyti sename popieriuje ir turėjo visus reikalingus spaudus ir parašus.

Kiti kolekcininkai žydai elgėsi taip pat. Pikaso galerijos savininkas Paulis Rozenbergas išsiuntė į pietų Prancūziją 300 paveikslų ir uždarė savo galeriją, kuri buvo Paryžiaus menininkų susibūrimo vieta nuo pat jos įsteigimo 1880 m. Laimė, dar prieš prasidedant karui Rozenbergas paskolino savo Pikaso paveikslus parodai „MoMa“ muziejuje Niujorke. Vis dėlto Prancūzijoje liko daug kolekcijai priklausančių geriausių Monė, Delakrua, Renuaro ir Sezano darbų.

Panašus likimas ištiko ir žydų kilmės meno prekeivių Bernheimų-Ženų (Bernheim-Jeune) šeimą, kurios veiklos pradžia siekia net Prancūzijos revoliucijos laikus. Bernheimų-Ženų sėkmės paslaptis buvo anksti pastebėti ir rinkai pasiūlyti prancūzų impresionistai. Jie turėjo Renuaro ir Matiso darbų. Bėgant metams šeima surinko vieną geriausių kolekcijų Paryžiuje, jos salone kabojo ir El Greko „Šventas Martynas ir elgeta“, Monė „Vandens lelijų baseinas“, taip pat vienas garsiausių neoimpresionisto Žoržo Sera (George Seurat) kūrinių „Cirkas“. Labiau į muziejų nei į būstą panašioje šeimos rezidencijoje Paryžiuje kabojo ir šeši Tulūzo-Lotreko darbai bei apie dvidešimt Sezano kūrinių. Plačiausiai garsas sklido apie svetainę, vadintą „Renuaro kambariu“. Joje puikavosi 45 meistro paveikslai. Šeimai taip pat priklausė antikinės romėnų bei graikų statulos ir Medičių klano medalionai. Jiems pavyko dar prieš vokiečių puolimą dalį kolekcijos evakuoti į Monaką, bet dauguma liko Paryžiuje.

Žydų bankininkas Davidas Davidas-Veilis (David David-Weill) dar prieš nacistams užimant Paryžių sugebėjo išplukdyti į JAV kai kuriuos iš savo geriausių paveikslų, tarp jų buvo Renuaro ir Gojos kūriniai, bet, kaip ir daug kam nutiko, kolekcija buvusi per didelė, o Prancūzija kritusi per greitai, kad būtų spėta viską evakuoti. Jaunystėje Davidas Davidas-Veilis elitinėje Paryžiaus mokykloje „Lycée Condorcet“ mokėsi kartu su Marseliu Prustu (Marcel Proust) ir ėmė rinkti savo kolekciją dar paauglystėje, kai pradėjo pirkti miniatiūras. Kolekcionavimo manija jį lydėjo visą gyvenimą ir savo rytus jis dažnai pradėdavo apsilankymu kuriame nors Paryžiaus aukcionų ar galerijų, tik paskui traukdavo į darbą banke.

Davidas-Veilis irgi patikėjo kūrinius „Musées Nationaux“, kurios valdybos pirmininku buvo beveik dešimtmetį. Dar 1939 m. 130 dėžių su vertingiausiais Davido-Veilio kolekcijos eksponatais išgabenta į Châteu de Sourches pilį netoli Le Mano, kur jie sumaišyti su kūriniais iš prancūzų valstybinių muziejų. Jis elgėsi panašiai kaip Rotšildai – kolekciją siekė išgelbėti traukdamas į apskaitą kaip dar prieš karą įteiktą dovaną.

Vieną geriausių visame Paryžiuje olandų ir flamandų meistrų kolekcijų turinti Šlosų šeima slapta sugebėjo išgabenti paveikslus iš šeimos valdų Henri-Martin gatvėje į Šambono pilį piečiau Paryžiaus. Kolekciją surinko žydas verslininkas Adolfas Šlosas (Adolph Schloss). Ją sudarė daugiau nei 300 Rembranto, Franso Halso, Reisdalio ir kitų šiaurės dailininkų darbų. Vargu ar nacistai galėjo ramiai praeiti pro tokią kolekciją.

Nors dauguma žydų kilmės Prancūzijos kolekcininkų 1940 m. labai gerai žinojo nacistų politinius planus ir su menu susijusias ambicijas, staigus Prancūzijos kritimas užklupo juos nepasirengusius.

Vis dėlto nemažai žydų kolekcininkų ir galerijų savininkų galėjo pabėgti, nes buvo turtingi. Tokią galimybę turėjo toli gražu ne visi Prancūzijos žydai.

Į ERR rankas anksti pakliuvo žydų kilmės meno prekeivio Alfonso Kano (Alphonse Kann) kolekcija. Jis pats paliko Prancūziją dar prieš prasidedant karui, tačiau buvusiame jo name Sen Žermen prie Lė mieste į vakarus nuo Paryžiaus laikytą kolekciją ERR aptiko 1940 m. spalį. 1 200 kūrinių nuo italų renesanso iki Pikaso buvo išvežti į „Jeu de Paume“.

ERR sąrašo viršuje buvo Rotšildų nuosavybė, kuri šeimai pabėgus tapo bešeimininkė, bet kai ERR pasibeldė į šeimos namų duris Paryžiuje, patalpos jau buvo tuščios. Tai, ko šeima nespėjo paslėpti, paėmė Albecas. 1940 m. rudenį ERR pradėjo sistemingai šukuoti Rotšildų verslo imperiją, vieną banko saugyklą po kitos, pilių rūsius ir palėpes. Geringo dėka ERR talkinusi Devisenschutzkommando banko saugykloje aptiko pirmąjį radinį – šešias dėžes, prikrautas juvelyrinių dirbinių, viduramžių miniatiūrų ir rankraščių. Neilgai trukus ERR atskleidė „Musées Nationaux“ bandymą slėpti Rotšildams priklausančius kūrinius.

1940 m. netrūko prancūzų kolaborantų, pasirengusių už atlygį informuoti nacistus, kur slepiamos kolekcijos. Tai galėjo būti konkurentai, buvę pavaldiniai ir net seni draugai, kurie nusprendė pasinaudoti galimybe pasipelnyti. 1940 m. prancūzų pasipriešinimo judėjimas buvo silpnas, o Viši režimui vadovaujantis aštuoniasdešimt ketverių prancūzų generolas Filipas Petenas (Philippe Pétain) buvo įsitikinęs, kad tik laiko klausimas, kada Vokietija nugalės Didžiąją Britaniją. Viši režimas ir pats aktyviai dalyvavo, ir pasyviai stebėjo, kaip nacistai plėšia ir žudo Prancūzijos žydus.

1941 m. vasarį po ilgo detektyvinio darbo ERR buvo susekusi didžiąją dalį Rotšildų meno kolekcijų. Kūriniai, taip pat ir Vermejerio „Astronomas“, išgabenti į „Jeu de Paume“. Sujaudintas Alfredas Rozenbergas rašė Martinui Bormanui, kad kūrinys saugus ir Hitleris apsidžiaugs šia naujiena.

ERR tinklų išvengė vos keletas darbų ir tie patys labai neįprastais būdais. Baronas Robertas de Rotšildas liepė namo Marigny gatvėje rūsyje iškasti slaptą kambarėlį, kuriame paslėpė keletą vertingų bronzos kūrinių ir statulų. Namą perėmęs liuftvafės generolas Frydrichas Karlas Hanesė (Friedrich Carl Hanesse) to kambarėlio niekada neaptiko. Jis nepastebėjo ir to, kad iš Rotšildo paveldėtas personalas slapta išnešė sidabrinius valgomuosius įrankius. Vis dėlto tai buvo išimtis – apskritai prancūziškoji Rotšildų šeimos atšaka buvo apiplėšta taip pat nuodugniai kaip ir austriškoji.

Į pietus pasitraukusiam meno prekeiviui Pauliui Rozenbergui pasisekė nusigauti į Ispaniją. Prieš pabėgdamas pusę savo kolekcijos jis paslėpė mažo pietryčių Prancūzijos miestelio Liburno banko saugykloje. Jam pavyko įtikinti savo draugą Žoržą Braką toje pačioje saugykloje paslėpti ir jo kolekciją, kurioje būta ir Kranacho darbų.

Kiti paveikslai, ypač per dideli banko saugyklai, palikti Rozenbergo sodyboje Fluarake. Prieš išvykdamas Rozenbergas paprašė savo padėjėjo ir vairuotojo Lui le Galo (Luis Le Gall) laivu išsiųsti kolekciją į Niujorką, kur Rozenbergas atvyko rugsėjį. Kolekcija taip niekada ir nepasirodė. Rugsėjo 15 d. sodybą užplūdo nacistai. Paskundė du Paryžiaus antikvarinių dirbinių pardavėjai, už tai gavę kelis Kamilio Pisaro (Camille Pissarro) darbus. Šis menininkas nacistams atrodė bevertis, nes buvo dvigubas „degeneratas“ – impresionistas ir žydas.

Paryžiaus meno pasaulyje visi vieni kitus pažinojo, todėl nacistams buvo paprasta papirkinėjimu arba grasinimu gauti reikalingą informaciją.

Po poros mėnesių jiems pavyko atsekti ir kolekciją Liburno banko saugykloje – Brako paveikslai buvo geidžiamas prizas.

Prancūzijos pilietybės jau netekęs Paulis Rozenbergas apie kolekcijos likimą sužinojo tik 1941 m. kovą, kai jo asistentei Paryžiaus galerijoje madmuazelei Ruano (Roisneau) pavyko išsiųsti laišką su bloga žinia: „Viskas prapuolė.“ Nusiminęs Rozenbergas rašė klausdamas, ar įmanoma kaip nors atgauti kolekciją. Jo naivumas rodo, koks netikėtas buvo konfiskavimas daugeliui žydų kolekcininkų.

Nacistams pavyko pagrobti ir didelę dalį Bernheimų-Ženų kolekcijos. Albecas ir ERR šlavė šeimos namuose Paryžiuje esančius paveikslus, statulas ir antikvarinius dirbinius. Šeima tuo metu jau buvo išsigelbėjusi ir perėjusi Šveicarijos sieną. Tik Klodas Bernheimas (Claude Bernheim), vienas iš sūnų, buvo sučiuptas Alpėse ir išsiųstas į Aušvicą.

Be Monake išgelbėtų kūrinių, dar maždaug trisdešimt vertingų paveikslų buvo paslėpta Rastinjako pilyje netoli Bordo, kuri, manoma, įkvėpė Tomą Džefersoną (Thomas Jefferson) projektuojant Baltuosius rūmus Vašingtone. Pilis priklausė Bernheimų-Ženų pažįstamiems, britų kilmės amerikiečių Lauvikų šeimai. Paveikslai buvo išimti iš rėmų, suvynioti, uždengti rudu popieriumi ir supakuoti į slaptą seno lagamino skyrių bei paslėpti pilies stogo pakraigėje. Ten saugiai pragulėjo iki nelemtos dienos 1944 m. kovą, kai atvykusi vokiečių slaptoji policija išsivežė Lauvikus. Paskui pilis buvo nuodugniai iškraustyta. Kaimynai matė išvažiuojančius penkis sunkvežimius, prikrautus baldų, persiškų kilimų ir užtiesalų, o tada pilis buvo padegta. Niekas nežino, ar kareiviai rado paslėptus Bernheimų-Ženų paveikslus, ar jie pražuvo liepsnose kartu su keliais Sezano, Renuaro, Tulūzo-Lotreko ir van Gogo kūriniais.

1941 m. balandžio 11 d. buvo nulemtas 130 dėžių, kurias Davidas Davidas-Veilis bandė paslėpti tarp Luvro kolekcijų Châteu de Sourches pilyje, likimas. Toliau mėginanti su plėšikavimu kovoti „Kunstschutz“ prieš kelias dienas įspėjo „Musées Nationaux“ apie rengiamą išpuolį. Vis dėlto nespėjus sureaguoti kolekciją konfiskavo ERR.

Šlosų kolekcijos su olandų meistrų darbais medžioklė užtruko. Tiems, kas padės nacistams rasti kolekciją, buvo pažadėtas dosnus atlygis. Keli neskrupulingi prancūzų kolekcininkai bandė grasinimais ir kyšiais išgauti iš šeimos slėptuvės vietą, tačiau nesėkmingai. Be ERR, kolekcijos ieškojo ir Karlas Haberštokas. Daugelis įtarė, kad Šlosų šeima paslėpė kolekciją neokupuotoje zonoje, todėl medžioklėje dalyvavo ir Viši režimas.

Viši Prancūzija sukūrė vokiško modelio rasių įstatymus, ir neokupuotoje zonoje manę būsiantys saugūs žydai klydo. Žydams uždrausta verstis daugeliu profesijų, be to, režimas ėmėsi arizavimo. Buvo bandoma gelbėti krizės apimtą ekonomiką konfiskuojant ir pardavinėjant žydų nuosavybę. Planuota, kad Šlosų turtas taip pat papildys valstybės iždą, tačiau nacistai turėjo kitų ketinimų.

Viši „žydų klausimus“ sprendė organizacija „Commissariat General Aux Questions Juives“ (CGQJ), iš visų jėgų bandanti suuosti dingusios Šlosų šeimos kolekcijos pėdsakus. CGQJ, be kita ko, apklausė kelias kraustymosi paslaugas teikiančias firmas, kurių paslaugomis įtarė pasinaudojus šeimos narius. Padedama Paryžiaus meno prekeivio Žano Lui le Franko (Jean-Louise Le Franc), CGQJ susekė ir sulaikė Šlosų šeimos narius ir šie buvo priversti atskleisti, kad kolekcija slepiama neokupuotoje zonoje Šambono pilyje.

Pilį iš karto ėmė saugoti prancūzų žandarai, o kūrinius nuspręsta išvežti į Viši surūšiuoti ir parduoti, tačiau nespėjus planų įgyvendinti prie pilies išdygo grupė vyrų ir sunkvežimis.

Eskorto vyrai parodė policijos ženklelius ir pareiškė esą prancūzų policininkai, kuriems pavesta išgabenti kūrinius. Iš tiesų jie priklausė liūdnai pagarsėjusiai Boni-Lefono gaujai – gestapui dirbančiai kriminalinės praeities kolaborantų grupei. Kai sargybiniai pradėjo įtarti klastą, jų vadovas paimtas įkaitu, o kolekcija greitai sukrauta į sunkvežimį ir išvežta į artimiausią vokiečių karinę bazę. Apiplėšimą suorganizavo CGQJ Paryžiaus skyrius, ERR ir dvigubu agentu buvęs Žanas Lui le Frankas. Vienas ERR darbuotojų rašė Hermanui Geringui: „Kad ir kaip būtų, tie prancūzai mulkina savo šalį. Išdavikus reikia apdovanoti.“

Jau Paryžiuje kolekciją pasidalijo apiplėšimo organizatoriai. Savo kolegas Viši apgavęs CGQJ skyrius atrinktą kūrinių dalį pardavė Luvrui. Taip ji liko Prancūzijoje. ERR išsirinko 260 paveikslų, o tai, kas liko – daugiausia modernūs kūriniai, atiteko Žanui Lui le Frankui kaip padėka už jo pastangas.

Vokiečių okupacijos metais „Musées Nationaux“ bandė prieiti prie bešeimininkių kolekcijų ir įkūrė komitetą, kuris kovojo už Prancūzijos teises į konfiskuotą meną. Vis dėlto jo veikla buvo ne itin sėkminga. Kartais ERR atiduodavo organizacijai vieną kitą kūrinį, bet dažniausiai nereikšmingą patiems vokiečiams. Antra vertus, „Musées Nationaux“ žinojo, kad vaikšto peilio ašmenimis – jie irgi galėjo tapti ERR auka. Kiumelio ataskaita niekada nebuvo paviešinta, tačiau „Musées Nationaux“ neturėjo jokių iliuzijų dėl nacistų ateities planų. Daugiau nei 2 000 eksponatų jau buvo išnešta iš Armijos muziejaus Paryžiuje kaip karo laimikis, o liuftvafė prisivogė vertingų objektų iš Aviacijos muziejaus. Nacių apetitui numalšinti to nepakako. Pirmiausia stigo vieno kūrinio – Gento altoriaus.

Vis dėlto tai buvo toks politiškai opus klausimas, kad Hitleris nepatikėjo jo spręsti kuriai nors plėšikaujančiai organizacijai. Ernstui Buchneriui (Ernst Buchner) buvo pavesta konfiskuoti Viši kontroliuojamoje zonoje esantį altorių. Bavarijos muziejų vadovas Buchneris subūrė grupę Hitlerio įsakymui vykdyti. 1942 m. rugpjūčio pradžioje jie sunkvežimiu atvažiavo prie Po pilies, kurioje drauge su kolekcijomis iš Prancūzijos muziejų buvo saugomas ir altorius.

Už kolekciją atsakingas prancūzų valdytojas nenorėjo išleisti altoriaus negavęs patvirtinimo iš aukščiau. Netrukus jį suteikė Viši vyriausybės vadovas Pjeras Lavalis (Pierre Laval). Norėdami gauti šį kūrinį, nacistai pasitelkė biurokratijos žaibo karą. Kol sunkvežimis laukė prie Po pilies, Vokietijos reichskanceliarija kaip reikiant paspaudė Viši režimą ir privertė priimti sprendimą. Šie pasidavė. Volfas-Meternichas prieš porą savaičių buvo atleistas, kad netrukdytų planams. Kai „Musées Nationaux“ ir „Kunstschutz“ sužinojo, kas nutiko, altorius jau buvo Vokietijoje.

Po kelių savaičių Buchneris vadovavo panašiai ekspedicijai į Šv. Petro bažnyčią Levene, Belgijoje, kur konfiskavo Dirko Bautso (Dirk Bouts) altoriaus paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Naudota panaši taktika kaip ir paimant Gento altorių. Istorinės aplinkybės irgi buvo panašios: iki Pirmojo pasaulinio karo pora „Paskutinės vakarienės“ plokščių buvo Vokietijoje, Miuncheno meno muziejuje „Alte Pinakothek“. Jas vokiečiai taip pat turėjo perduoti Belgijai kaip dalį kompensacijos už karo padarytą žalą.

Vis dėlto šie išpuoliai neliko nepastebėti, nors nacistai bandė viską atlikti slapta.

„Musées Nationaux“ pareikalavo grąžinti Gento altorių, o belgai apkaltino prancūzus pernelyg lengvai atidavus kūrinį vokiečiams. „New York Times“ spekuliavo, kad altorius buvęs gimtadienio dovana Hermanui Geringui. Iš tiesų jis buvo numatytas Lincui.

„Musées Nationaux“, Viši režimas ir „Kunstschutz“ siekė, kad konfiskuoti meno kūriniai liktų Prancūzijoje, ir beviltiškai kovojo su ERR. Paskutinis desperatiškas Viši režimo bandymas paskatinus „Kunstschutz“ buvo reikalavimas pateikti raštišką paaiškinimą, kokiu teisiniu pagrindu kūriniai vežami į Vokietiją.

Taip buvo tikimasi „atskleisti“ neteisėtą veiklą. ERR atsakymas buvo tipinis nacistų retorikos pavyzdys. ERR teigė, kad vykdydama invaziją Vokietija išvadavo prancūzus nuo „tarptautinio žydų sąmokslo“. Nacistinė Vokietija sudarė taiką su prancūzų liaudimi, tačiau ne su žydais, kurie buvo laikomi valstybe valstybėje. Dauguma Prancūzijos žydų buvo kilę iš Vokietijos ir ilgus šimtmečius engė vokiečių liaudį ekonomine ir kultūrine prasme, todėl jų nuosavybė galėjo būti laikoma nedidele kompensacija, kurios Vokietija reikalauja už patirtas kančias.

Jokia kita operacija geriau neatskleidė šių pretenzijų už tą, kuri buvo pradėta 1942 m. sausį. Paskatinta sėkmės meno frontuose, ERR išplėtė programą: žydų kilmės gyventojai turėjo būti išrengti iki apatinių. Projektas „M-Aktion“ (Möbel-Aktion9) buvo invazijos į Tarybų Sąjungą padarinys. Rytuose armijai labai reikėjo visokiausių daiktų, nes sovietų pajėgos naudojo sudegintos žemės taktiką ir besiveržiantiems vokiečiams po savęs nieko nepalikdavo.

Iniciatyvą parodė Alfredas Rozenbergas, paskirtas vadovauti Reicho ministerijai okupuotoms Rytų teritorijoms (Reichsministerium für die besetzten Ostgebiete). „M-Aktion“ veikė plačiai – Paryžiuje išplėšta daugiau nei 30 000 būstų. Kasdien 1 200 prancūzų krovikų ir 150 sunkvežimių tuštino butus, vilas ir rūmus, išnešdami kėdes, stalus, maistą, muilą, stiklo dirbinius, drabužius, šviestuvus ir sofas. 700 kalinių žydų buvo verčiami remontuoti ir tvarkyti baldus bei kitus daiktus. Operacija išplito taip pat į Belgiją ir Nyderlandus. Paryžiuje darbai vyko iki pat 1944 m. rugpjūčio, kai Vakarų sąjungininkai priartėjo prie miesto. Iki tol 30 000 vagonų išvežta daugiau nei milijonas kubinių metrų baldų ir kitų daiktų.

„M-Aktion“ vyko masinių žmogžudysčių šešėlyje. 1942 m. liepos 16 d. nacistai pradėjo operaciją „Pavasarinis vėjas“ – buvo masiškai suimami Prancūzijos žydai. 76 000 žmonių išsiųsta į rytus tais pačiais krovininiais vagonais, kuriais prieš tai keliavo jų nuosavybė. Grįžo tik 2 000.

* * *

1940 m. lapkritį „Jeu de Paume“ vykstantis intensyvus meno kūrinių rūšiavimo ir katalogavimo darbas buvo kelioms dienoms sustabdytas. Dėžės paslėptos, grindys išklotos persiškais kilimais, o į vidų sunešti vazonai su palmėmis. Ant sienų sukabinti paveikslai, kurie nebūtų padarę gėdos geriausiems pasaulio muziejams. Tarp jų buvo Rembranto, van Deiko, Vermejerio ir kitų klasikinių, nacistų skoniui tinkamų meistrų kūrinių.

Buvo vėsinamas šampanas, rinkosi karininkai nepriekaištingai išlygintomis uniformomis ir išblizgintais batais. Bet tai nebuvo paryžiečiams atviras vernisažas. Tą vakarą „Jeu de Paume“ laukė tik vieno svečio – Hermano Geringo.

1940 m. Geringas buvo Vakarų fronte ir vadovavo aviacijos karui su Didžiąja Britanija. Vadinamasis žaibo karas jam netrukdė kartkartėmis pasirodyti Paryžiuje ir susipažinti su naujais kūriniais. Atsidėkodama už jo pagalbą ERR surengė Hermanui Geringui karališką priėmimą „Jeu de Paume“. Įvairovės dėlei vilkintis civilinius drabužius, su elegantiška lazdele rankoje Geringas buvo sužavėtas „paroda“. Ši pranoko viską, ką buvo matęs Austrijoje, Lenkijoje ir Nyderlanduose. Rudenį atvežta daugiau meno kūrinių, nei 60 darbuotojų gebėjo aprėpti. Per dieną ant „Jeu de Paume“ laiptų šlumštelėdavo po kelias meno kolekcijas, personalui net nenutuokiant, iš kur jos atsiranda.

Sandėlis buvo toks didelis, jog Hermanas Geringas pratęsė vizitą, kad galėtų asmeniškai viską apžiūrėti. Juolab kad kautis ore sekėsi daug prasčiau nei meno frontuose. Liuftvafė nuo rugsėjo pradėjo agresyvią kampaniją, bandydama sutriuškinti britų priešlėktuvinę gynybą ir parklupdyti šalį. Puolimas virto visiška katastrofa – Geringo liuftvafė neteko daugiau nei 2 000 lėktuvų. Nesėkmė privertė Geringą grįžti į galerijas. O Rozenbergas vadovavo kur kas sėkmingesniam puolimui prieš Prancūzijos meno kolekcijas. Prancūzijoje ERR konfiskavo 22 000 meno kūrinių iš 203 kolekcijų, kurių apytikslė vertė siekė 500 milijonų reichsmarkių – daugiau nei 17 milijardų kronų10 dabartine verte.

Lankydamasis lapkričio pradžioje Geringas kruopščiai išsirinko 27 paveikslus, tarp jų buvo van Deiko ir Rembranto darbų. Geringo pasirinktas motyvas nemažai pasakė apie reichsmaršalo skonį. Mažiausiai keturiuose kūriniuose buvo vaizduojama romėnų meilės deivė Venera, be to, paveiksluose būta nemažai medžioklės scenų. Karinhalėje vis kartojosi dvi pagrindinės temos – švelni pornografija ir smurtas. Geringas taip pat išsirinko skulptūrų, baldų ir gobelenų naujai pristatytiems Karinhalės flygeliams.

Hermano Geringo pozicijos „Jeu de Paume“ ir ERR viduje buvo gerokai stipresnės, nei pageidavo Alfredas Rozenbergas. Geringas net ėmė samdyti jo interesams atstovaujančius žmones. Vis dėlto išrinkti meno kūrinių Geringas agentams nepatikėdavo. 1941 m. reichsmaršalas lankėsi „Jeu de Paume“ dvylika kartų ir dar penkis 1942-aisiais.

„Jeu de Paume“ lobynų pasidalijimas vyko nustatyta eilės tvarka, kurią gerbė net Hermanas Geringas. Pirmiausia Hansas Posė atrinkdavo kūrinius Lincui. Pats Posė „Jeu de Paume“ nesilankydavo, tik gaudavo meno kūrinių katalogus. Kaip įprasta Posę domino patys iškiliausi darbai. Sąrašo viršuje buvo Rotšildų kolekcijos kūriniai, Vermejerio „Astronomas“, Bušė „Madam de Pompadur portretas“, Franso Halso „Izabelės Koimans portretas“. Galiausiai Hansas Posė ir jo įpėdinis Hermanas Fosas (Hermann Voss) iš „Jeu de Paume“ išsirinko tik 53 kūrinius, bet tarp jų buvo keletas geriausių paveikslų visame pasaulyje.

Paskui atėjo ne tokio išrankaus Geringo eilė. Į Karinhalę išvežta daugiau nei 600 kūrinių, tarp jų Bušė „Diana“, Velaskeso „Infantos Margaritos Terezės portretas“ ir Fragonaro „Mergaitė su kiniška statulėle“. Norėdamas parodyti, kad viskas teisėta, Geringas už kūrinius turėjo sumokėti, nes jie buvo skirti privačiai kolekcijai. Nustatytos kainos buvo gerokai mažesnės nei rinkos vertė. Už pirkinį sumokėtą sumą reichsmaršalas vėliau turėjo pervesti per karą tėvų netekusių vaikų fondui, bet tokių įmokų niekada negauta.

Retai kada grynaisiais atsiskaityti norintis Geringas įžvelgė „Jeu de Paume“ sukauptų išsigimusio meno kūrinių vertę.

Reichsmaršalas sukūrė mainų sistemą, kaip juos iškeisti į pageidaujamus. Turinčių galimybę dalyvauti tokiuose sandoriuose vokiečių ir prancūzų meno prekeivių laukė didelis apdovanojimas. Štai vokiečių meno prekeivis Gustavas Rochlicas (Gustav Rochlitz) už vieną Ticiano ir vieną olandų dailininko Jano Venikso (Jan Weenix) darbą gavo vienuolika kūrinių, tarp jų buvo Sezanas, Dega, Matisas, Brakas, Pikasas, Koro iš Alfonso Kano ir Paulio Rozenbergo kolekcijų.

Nacistams šie darbai buvo beverčiai ir daug partijos narių norėjo juos tiesiog sunaikinti. Apie Rochlico pasitenkinimą byloja ir tai, kad vėliau jis sudarė dar 17 tokių mainų sandorių ir taip įsigijo iš viso 82 paveikslus. Daugeliu atvejų Rochlicas gaudavo modernių meistrų, pavyzdžiui, Pikaso ir Matiso, darbų už antrarūšius, kartais net nepasirašytus XVII ir XVIII a. kūrinius. Gautus paveikslus Rochlicas labai pelningai pardavė, taip pat vienam meno kūrinių agentui iš Šveicarijos.

1941 m. vasario pradžioje iš Paryžiaus pajudėjo privatus Hermano Geringo traukinys su 42 didelėmis dėžėmis, pažymėtomis naujųjų šeimininkų vardais. H1-19 dėžėse buvo Adolfui Hitleriui iš „Jeu de Paume“ atrinkti kūriniai, o kitos 23 dėžės su užrašu G1-23 priklausė Geringui. Pakuotėje H13 buvo Vermejerio „Astronomas“, o kad niekam nekiltų abejonių dėl savininko, kitoje pusėje puikavosi svastikos spaudas.

Vasario 13 d. traukinys atvyko Vokietiją. Hitlerio dėžės nugabentos į Noišvanštaino pilį prie Vokietijos ir Austrijos sienos. Noišvanštainas turėjo tapti viena pagrindinių ERR saugyklų. Šiai piliai netrūko lemtingų simbolių. Ją pastatė Bavarijos karalius Liudvikas II. Ant kalno viršūnės Alpių papėdėje besistiebiantis statinys yra romantinė viduramžių pilių interpretacija. Vidus – fantazijų pasaulis su dirbtinėmis grotomis, kriokliais ir vaivorykštės aparatu – vargu ar primena tikrą viduramžių pilį. 200 kambarių ir beveik 6 000 kvadratinių metrų turėjo užtekti Hitlerio kolekcijai.

Hitleriui ir Geringui „Jeu de Paume“ išsirinkus jiems patinkančius darbus, eilė ateidavo Rozenbergui. Skirtingai nei Geringas, Alfredas Rozenbergas nesiekė praturtėti asmeniškai. Jam ERR buvo būdas finansuoti „Amt Rosenberg“ veiklą. Kontroliuodama meno kūrinių grobimą ir pardavimą, ERR galėjo kaupti „Hohe Schule“ projektui reikalingas lėšas. ERR įsteigė savotišką meno kūrinių agentūrą. Atrinkti neskrupulingi vokiečių ir prancūzų meno prekeiviai buvo įleidžiami į „Jeu de Paume“ supirkti kūrinių dažnai už juokingą kainą. ERR reikėjo pinigų ir patalpų, todėl viskas labiau panėšėjo į išpardavimą, o ne į galeriją. Pavyzdžiui, prancūzų meno prekeivis Šarlis Kolė (Charles Collet) pirko iš ERR dideles partijas. Po karo Kolė namuose rasta tiek vogtų kūrinių, kad jiems išvežti prireikė 50 nedidelių sunkvežimių.

Visai kaip Geringas, ERR mielai mainė šiuolaikinių dailininkų darbus į klasikinių meistrų kūrinius. Tokie sandoriai buvo organizuojami ir su meno prekeiviu Rože Dekua (Roger Dequoy), Paryžiuje perėmusiu į JAV pabėgusio žydo meno kolekcininko Žoržo Vildenšteino (George Wildenstein) meno dirbinių parduotuvę. Dekua sudarė fantastišką sandorį – jis išmainė septynis ne tokius svarbius Jubero Robero (Hubert Robert), Frančesko Gvardžio (Francesco Guardi) ir Džiovanio Paninio (Giovanni Panini) darbus į beveik 52 „degeneravusių“ menininkų kūrinius. Dekua gautų paveikslų vertė pasaulinėje rinkoje turėjusi būti mažiausiai dešimt kartų didesnė.

ERR baigus savo sandorius, likučius buvo galima išdalyti vokiečių ir prancūzų muziejams.

Tuo metu liuftvafės suorganizuotas specialus transportas ir toliau vežė iš šalies „Jeu de Paume“ sukauptus meno kūrinius. Geringas pasiimdavo ir kitokių čia patekusių daiktų: persiškų kilimų, XVIII a. sofų, viduramžių vitražų, rašomųjų stalų, statulų, medalionų, miniatiūrų ir emalio dirbinių. 1941–1943 m. iš Paryžiaus į Vokietiją iškeliavo 120 vagonų su daugiau nei 4 000 didelių dėžių, kurios buvo laikomos vienoje iš šešių ERR saugyklų. Noišvainštainas buvo tik viena jų.

ERR plėšikavimas Prancūzijoje ne tik padėjo papildyti Geringo ir Hitlerio kolekcijas, bet turėjo padarinių ir už „Jeu de Paume“ sienų. Šimtamečių kolekcijų išdraskymas, vokiško kapitalo srautai ir naujai praturtėjęs nacistų elitas, galintis mokėti bet kokią kainą už klasikinių meistrų darbus, buvo tai, ko reikėjo karo liepsnose klestinčiai meno kūrinių rinkai.

* * *

1940 m. spalį Karlas Haberštokas užsiregistravo viešbutyje „Hôtel Ritz“. Jo pasirodymas Paryžiuje žymėjo naujai mieste suklestėjusios meno kūrinių rinkos pradžią. Haberštokas iš karto ėmė ieškoti miesto dar nepalikusių kolekcininkų žydų, o jau išvykusius bandė pasiekti per draugus ar giminaičius. Taip pat ne kartą važiavo į Viši Prancūziją, kur slapstėsi daug žydų. Haberštokas turėjo tiesmuką ir griežtą pasiūlymą: parduokite man, kol į duris dar nepasibeldė ERR. Kai kurie nusprendė parduoti, ypač pasklidus žiniai apie ERR konfiskuojamus kūrinius.

Didžiausia Haberštoko sėkmė Prancūzijoje buvo tai, kad jis sugebėjo nugvelbti ERR iš panosės Vildenšteino kolekciją. Tarpukariu „Wildenstein & Co“ buvo viena geriausių žydams priklausančių meno dirbinių parduotuvių Paryžiuje. Haberštokas sudarė sutartį tiesiogiai su savininku Žoržu Vildenšteinu ir vienu jo pavaldinių Rože Dekua, perėmusiu firmą po arizacijos, kai Vildenšteinas pabėgo į JAV. Slaptu vyrų tarpusavio susitarimu Vildenšteinas ir toliau kontroliavo verslą iš Niujorko, net jei vėliau tai pasirodė labai sudėtinga. Dėl arizavimo kolekcija tapo nepasiekiama ERR, o Haberštokas galėjo pirkti geriausius kolekcijos eksponatus ir vėliau pelningai juos parduoti Hansui Posei ir Adolfui Hitleriui. Be to, Haberštokas naudojo Vildenšteino galeriją kaip savo biurą Paryžiaus sandoriams.

Atėjus vokiečiams ir įsisiautėjant karui, Paryžiaus meno kūrinių rinka išgyveno vienus geriausių laikų XX a. Senas tradicijas turintis prancūzų aukcionas „Hôtel Drouot“ pradėjo veiklą 1940 m. rugsėjį. Aukcionus bematant užplūdo pirkėjai ir žiūrovai, norintys bent pamatyti už rekordines sumas parduodamus darbus. Vien 1941 m. šis aukcionas pardavė daugiau nei milijoną meno kūrinių, o 1942-ieji buvo dar sėkmingesni. Už rekordines sumas buvo parduodami ir „degeneravusių“ menininkų darbai, pavyzdžiui, Sezano „Šv. Viktorijos kalnas“ (Montagne Sainte-Victoirea), nupirktas už 5 milijonus frankų. Atvirai prekiauta ir žydų menininkų kūriniais.

Nacistų atėjimas reiškė nuo 1929-ųjų biržos kritimo prancūzų meno rinką krečiančios krizės pabaigą. Pagrindinė Prancūzijos rinkos arterija jau seniai buvo ašis Paryžius–Niujorkas, prekybinis maršrutas, palaikomas tokių meno prekeivių kaip Paulis Rozenbergas. Trečiame dešimtmetyje ši ašis klestėjo, tačiau žlugus Volstritui niekada taip ir nebepakilo į tą patį lygį. Ketvirtame dešimtmetyje meno kūrinių kainos krito net 70 proc. ir trečdalį miesto galerijų teko uždaryti.

Naujojo režimo atėjimas reiškė pakilimą ir naują ašį Paryžius–Berlynas. Pirmaisiais mėnesiais po invazijos į Paryžių skubėjo vokiečių ir austrų meno prekeiviai, kariškiai, partijos šulai, diplomatai, bankininkai, kolekcininkai ir įmonių vadovai. Pirkėjus itin viliojo labai palankus valiutos keitimo kursas, su juo prancūzai buvo priversti sutikti per derybas dėl taikos: 20 frankų už vieną reichsmarkę. Nacistai visose okupuotose šalyse susiejo vietines valiutas su reichsmarke fiksuotu kursu – tai davė naciams didelę ekonominę naudą ir tapo ekonominio šalių išnaudojimo dalimi.

Kita pakilimo priežastis buvo Ašies šalyse jaučiamas prabangos prekių ir patikimų investicijų stygius. Buvo daug pinigų, bet mažai galimybių įsigyti prabangių automobilių ar drabužių. Tuo pat metu menas laikytas kur kas saugesne investicija nei valstybės vertybiniai popieriai. Šis antplūdis greitai sukėlė rinkoje kainas, todėl atsirado vis daugiau suinteresuotų parduoti. Vis dėlto Prancūzijos rinka buvo reguliuojama. Norint gauti vizą ir leidimą eksportuoti reikėjo įveikti daugybę biurokratinių kliūčių ir sumokėti įvairius mokesčius. Dėl to atsirado didelė juodoji rinka, kur meno kūriniai buvo perkami už grynuosius ir įvairiais būdais kontrabanda išvežami iš Prancūzijos.

Didelė dalis prekybos vyko per agentus ir tarpininkus, prieinančius prie Paryžiaus kolekcijų. Dėmesio vertas agentas buvo rusų kunigaikštis Feliksas Feliksovičius Jusupovas, priverstas bėgti po Spalio revoliucijos ir trečiame dešimtmetyje apsigyvenęs Paryžiuje. Jusupovas turbūt labiausiai pagarsėjo tuo, kad dalyvavo nužudant Rasputiną. Turėdamas plačių ryšių prancūzų visuomenėje ir aukštuomenėje, Jusupovas atvėrė duris vokiečių kolekcininkams.

Nenuostabu, kad patikimiausia naujos meno kūrinių rinkos valiuta buvo ideologiškai pripažįstami šiaurės meistrų Rembranto, Diurerio, Holbeino, van Deiko bei tėvo ir sūnaus Kranachų darbai. Atvirojoje rinkoje šių dailininkų darbų kainos pasiekė kosmines aukštumas. 1942 m. prekeivis vynu Etjenas Nikola (Étienne Nicolas) pardavė Linco kolekcijai du Rembranto paveikslus už 3 milijonus reichsmarkių. Dėl didelių kainų rinka buvo užversta falsifikatais ir nepasirašytais darbais, kuriuos pardavėjai bandė priskirti įvairiems Šiaurės Europos dailininkams. Vis dėlto „Hôtel Drouot“ aukcionas įrodė, kad impresionistų ir modernistų darbai taip pat buvo parduodami už dideles sumas – toli gražu ne visi priėmė nacistų estetinę programą. Ketinančių moderniojo meno kūrinius nelegaliai išvežti į pasaulinę rinką arba parduoti po karo laukė didelis pelnas.

Vieni aktyviausių prancūzų rinkoje buvo vokiečių meno muziejai. Finansinės jų galimybės įsigyti meno kūrinių buvo didesnės, be to, jie skubėjo pasinaudoti palankiu valiutos kursu. Labai greitai Paryžiuje atsidūrė nuo Geringo kampanijos prieš „degeneravusį meną“ stipriai nukentėjusio Eseno muziejaus „Folkwang Museum“ atstovai. Iš jo kolekcijos dingo daugiau nei 1 200 įvairių kūrinių, tarp jų Matiso, Munko ir Brako. Dabar atsirado galimybė užpildyti spragas ir išplėsti ir taip didelę prancūzų menininkų darbų kolekciją. 1941 m. pavasarį muziejus Paryžiuje nusipirko daugiau nei keturiasdešimt kūrinių, tarp jų didingąjį Giustavo Kurbė (Gustave Courbet) paveikslą „Uola prie Etretato po audros“ ir daug Delakrua raižinių. Keletą darbų muziejus nusipirko iš galerijos „Fabiana“, kuri išgarsėjo perpardavinėdama „Jeu de Paume“ kūrinius. Kaip ir daugumai pirkėjų, muziejams kūrinių kilmė nerūpėjo.

Prancūzų galerijose lankėsi ir Diuseldorfo muziejaus atstovai, jie pirko Rubenso, Fragonaro ir Jubero Robero darbus. Tarp daugiau nei šešiasdešimties 1941 m. įsigytų kūrinių ne vienas buvo „įtartinos“ praeities. Šis muziejus pirko ir daug kitų meno kūrinių, pavyzdžiui, kiniško porceliano, figūrėlių iš dramblio kaulo, laikrodžių, juvelyrinių dirbinių ir vertingų senovinių knygų. Egiptiečių ir islamo meno muziejai iš Berlyno taip pat nepraleido progos papildyti kolekcijas Paryžiuje, kuriame, regis, viskas buvo parduodama.

Tačiau ekstravagantiškiausias pirkėjas Paryžiaus meno rinkoje (neskaitant Geringo) tikriausiai buvo Vokietijos centrinis bankas (Deutsche Reichsbank). Nedaug kas galėjo lygintis su juo ištekliais. Ši įstaiga buvo tvirtai nusprendusi parodyti savo ekonominę galią auksu, meno kūriniais ir antikvariniais dirbiniais. Banko pinigų upės sruvo ne tik iš okupuotų šalių iždo, bet ir iš gerokai tamsesnių sąskaitų. 1942 m. banko pirmininkas ir ekonomikos ministras Valteris Funkas (Walter Funk) sudarė sutartį su Heinrichu Himleriu, pagal kurią bankas buvo tiesiogiai įtrauktas į holokaustą. Centriniam bankui iš koncentracijos stovyklų Rytų ir Vidurio Europoje buvo siunčiami auksiniai dantys, papuošalai, laikrodžiai ir grynieji, o jis tiesiogine žodžio prasme nuplaudavo nuo jų kraują.

Valteris Funkas ir kiti aukšto rango vadovai, atstovaudami bankui, ne kartą vyko į Paryžių apsipirkti. Jie pirmiausia ieškojo kūrinių ir antikvarinių dirbinių, galinčių atspindėti statusą, kurio, jų manymu, nusipelno Trečiojo reicho centrinis bankas. Paryžiuje jie rado tai, ko ieškojo, – karališką blizgesį. Banko darbuotojai dairėsi to, ką būtų galima susieti su Prancūzijos karališkuoju dvaru. Toks pirkinys buvo Fransua Jubero (Francois-Hubert) paveikslas „Grafienės Diubari portretas“, kuriame vaizduojama paskutinė Liudviko XV meilužė Madam Diubari. Tai buvo tik lengvas užkandis vokiečių bankininkams, kas mėnesį siunčiantiems į Berlyną dideles prabangių prekių siuntas. Paryžiuje bankas išleido 40 milijonų frankų. Pirkinių sąraše buvo Ispanijos karališkajam dvarui austi XVIII a. gobelenai su Don Kichoto motyvais, Liudviko XV dvaro kėdės, kadaise karaliui Liudvikui I Pilypui priklausę porcelianiniai valgomieji indai 70 asmenų ir keturi padėklai, kuriuos Napoleonas įsakė pagaminti maršalui Žanui Baptistui Bernadotui (Jean Baptiste Bernadotte), vėliau tapusiam Švedijos karaliumi. Centrinis bankas nusipirko netgi fontaną iš Versalio, kurį nurodė atgabenti į Berlyną. Greta karališkųjų „regalijų“ bankininkai siuntė namo galybę audinių, servetėlių, geriausių prancūzų gamintojų drabužių, šampano ir ančių kepenėlių. Ko gero, labiausiai kompromituojantis banko veiksmas buvo aukso vagystė iš Prancūzijos centrinio banko (Banque de France), siekiant pagaminti valgomųjų įrankių komplektą 150 asmenų.

Bankas nusamdė garsią vidaus interjero firmą „Maison Jansen“, kad ši pagal specialų užsakymą įrengtų banko biurą Berlyne kaip Versalio miniatiūrą. „Maison Jansen“ siūlė paslaugas ir kitiems aukšto rango nacistams, pavyzdžiui, Lenkijos gubernatoriui Hansui Frankui.

Vokiečių institucijos ir žinybos taip geidė prancūziškos prabangos, kad Ribentropas įsakė prie ambasados Paryžiuje įsteigti tam tikrą ekspertų tarnybą. Užsienio reikalų ministerija išsiuntė į ambasadą meno ir antikvarinių dirbinių ekspertų grupę, kuriai suteiktas „komercinių atašė“ titulas. Jų užduotis buvo dominančių daiktų paieška rinkoje. Vieta tam buvo itin palanki – ambasada buvo įsikūrusi 78 Rue de Lille ir apsupta pačių geriausių Paryžiaus galerijų. Šie atašė visą laiką palaikė ryšius su svarbiausiais meno prekeiviais ir rūpinosi vokiečių institucijų bei žinybų pirkiniais ir transakcijomis.

Vis dėlto nė vienas reikšmingesnis kūrinys nepraslydo pro visur esančių Geringo ir Posės agentų akis. Konkurentai suprato, kad Geringui ar Posei ką nors nusižiūrėjus geriau laikytis nuošaliau. Karlui Haberštokui kartą pavyko reichsmaršalui iš panosės nugvelbti jo geidžiamą Rubenso paveikslą. Geringas taip įsiuto, kad nusprendė susirasti Paryžiuje Haberštoką, ir šis nedelsdamas atidavė paveikslą.

Nors nemažai įsigydavo iš „Jeu de Paume“, Geringas gausiai pirko ir rinkoje. Jam dažnai siūlydavo privačius „pristatymus“, pavyzdžiui, „Charpentier“ galerijoje, kur trumpai pasivaikščiojęs nusprendė pirkti „viską“. Geringas negalėjo atsispirti ir meno kūrinių prekeivio Polio Guvero (Paul Gouvert) parduotai XVIII a. šventyklėlei su šešiomis marmurinėmis kolonomis. Adolfo Hitlerio agentai buvo ne mažiau aktyvūs. Per Evą Braun su Hitleriu pažįstama ponia Dytrich (Dietrich) Paryžiuje nupirko daugiau nei 300 paveikslų, iš jų apie aštuoniasdešimt buvo skirti Lincui. Jos padėtis buvo unikali, ji galėjo pardavinėti kūrinius Hitleriui tiesiogiai, o ne per Hansą Posę. Tai buvo jos laimė, nes paprastai pirkdavusi menkaverčius kūrinius, neretai ir paprasčiausius falsifikatus. Hitlerio „menininkai“ taip pat nepraleido progos pasipelnyti. Albertas Špėras ir Arnas Brekeris siuntė namo paveikslų, statulų, baldų, vyno ir kvepalų.

Greta klestinčios Paryžiaus–Berlyno ašies buvo ir neoficialus prekybos kelias per Šveicariją. Neutrali Alpių šalis tapo išeitimi daugeliui išsigimusio meno kūrinių iš „Jeu de Paume“, kuriais nacistai nenorėjo teršti Vokietijos žemės. Buvo suorganizuota daugybė sandorių ir mainų su Šveicarijos meno prekeiviais, pirmiausia per Teodorą Fišerį (Theodore Fischer), kurio galerija plaudavo vogtus meno kūrinius. Jau pirkęs išsigimusio meno kūrinių po Vokietijos muziejų valymo akcijos, Fišeris nejautė jokių moralinių trukdžių gauti ir prancūziško grobio dalį. 1941 m. balandį Valteris Hoferis Geringo pavedimu surengė mainus su Fišerio galerija Liucernoje: daugiau nei dvidešimt impresionistų iš „Jeu de Paume“ iškeisti į keturis reichsmaršalo taip mėgstamo Kranacho ir du kitų vokiečių dailininkų darbus. Fišerio draugas meno prekeivis Hansas Vendlandas (Hans Wendland) iškeitė vieną Rembranto paveikslą ir du gobelenus į dvidešimt tris modernistų darbus iš Paulio Rozenbergo kolekcijos ir vieną van Gogo darbą iš Rotšildų nuosavybės. Per karą Vendlandas vyko į Paryžių šešis kartus ir organizavo kitus mainus, kurie padėjo pagrobtiems kūriniams atsidurti Šveicarijoje.

Norėdamas išvengti biurokratinių sunkumų ir nemalonių muitininkų klausimų Geringas dažnai siųsdavo paveikslus diplomatiniu paštu į ambasadą Berne. Ten juos paimdavo Valteris Hoferis ir pristatydavo klientams. Šveicarijoje meno kūrinius buvo galima parduoti pasaulinei rinkai, kur jie pradingdavo privačiose kolekcijose.

Vis dėlto „Jeu de Paume“ dulkančių „degeneravusio meno“ kūrinių likimas buvo dar liūdnesnis. Nors į Rytus reguliariai keliavo kūrinių prikimšti vagonai, „Jeu de Paume“ sandėliai ir toliau buvo tokie pilni, kad teko pasitelkti Luvro galerijas. ERR saugyklos Vokietijoje buvo pilnos. 1942 m. ERR paėmė Prancūzijoje dideles kolekcijas, kurios laikytos „konfiskuotinomis“. Nors ši veikla truko iki pat tol, kol buvo išvaduotas Paryžius, aktyvumas po poros pirmųjų intensyvių metų gerokai sumažėjo. Be to, ERR žvilgsnis vis labiau krypo į Tarybų Sąjungą.

1943 m. liepą ERR personalas pradėjo kataloguoti muziejuje saugomus meno kūrinius. „Mažiau degeneravę“ Monė, Kurbė, Dega ir Matiso darbai buvo palikti mainams ir perkelti į specialią patalpą. Kiti kūriniai laikyti neturinčiais komercinės vertės arba tiesiog per daug išsigimusiais nacionalsocialistiniam skoniui. Jie buvo supjaustyti ir sudeginti „Jeu de Paume“ sode. Manoma, kad liepsnose pražuvo daugiau nei 500 meno kūrinių, taip pat Pikaso, Dali, Klė, Miro ir Ležė.

9 SKYRIUS

Advokatai

ŽALIAS LIŪTAS ŠIEPIA DANTIS ir grėsmingai žvelgia į mane nuo sienos, kol laukiu įsitaisęs ant lankytojams skirtos sofos „Herrick Feinstein“ fojė. Sunku įsivaizduoti aiškesnį teisinės potencijos simbolį nei liūto iš pažaliavusio vario galva, tarsi paimta iš kurio nors Paryžiaus fontanų.

Liftu pakilau į dvidešimt antrą aukštą viename gražiausių jugendo stiliaus dangoraižių Niujorke 2 Park Avenue. Čia, architekto Elio Žako Kano (Ely Jacques Kahn) biure, rašytoja Ainė Rend rinko medžiagą romanui „Ištakos“ (The Fountainhead) apie jauną svajoklį architektą, kovojantį su ujančiu kolektyvu.

Tam tikra prasme pastatas išlaikė Rend laikų nuožmios amerikietiškos verslo kultūros dvasią. Čia sėdi į pirmąsias teisinių mūšių gretas po 1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos stojusios profesijos atstovai – advokatai.

Be to, 2 Park Avenue dirba keletas geriausių ekspertų pasaulyje, kurių specializacija – nacistų pavogtos kultūrinės nuosavybės klausimai.

Net jei Vašingtono konferencija buvo persmelkta paskutiniams amžiaus metams būdingo idealizmo, netrukus paaiškėjo, kad meno kūrinių grąžinimas neišvengiamai sukels konfliktų.

1998 m. priimtos ne teisiškai įpareigojančios taisyklės, o kai kas sunkiau apčiuopiamo – moralinis mandatas.

Čarlzas A. Goldšteinas (Charles A. Goldstein) yra neaukšto ūgio vyras su skvarbiomis akimis ir plonais, virš plinkančio viršugalvio sušukuotais plaukais. Rami, bet tvirta laikysena byloja apie neginčytiną autoritetą. Goldšteinas yra „Herrick Feinstein“ advokatas ir nekilnojamojo turto teisės specialistas. Gana įprasta kvalifikacija advokatui, kurio specializacija – Antrojo pasaulinio karo metais pavogtų meno kūrinių grąžinimo klausimai.

Be to, Goldšteinas jau dešimtmetį vadovauja Meno kūrinių grąžinimo komisijos (Commission for Art Recovery) darbui. Ją 1997 m. įkūrė verslininkas ir buvęs politikas, milijardierius „Estée Lauder“ imperijos paveldėtojas Ronaldas Lauderis (Ronald Lauder). Šiandien Lauderis vadovauja Pasaulio žydų kongresui (World Jewish Congress) ir finansuoja „Commission for Art Recovery“ – ne pelno siekiančią organizaciją, turinčią du visu etatu dirbančius advokatus ir apie penkiolika tyrėjų.

Paskutiniu praėjusio amžiaus dešimtmečiu įsibėgėjusiame nacių pavogtų meno kūrinių grąžinimo procese Lauderis atliko įvairiais požiūriais svarbų ir kai kada kontroversišką vaidmenį. Ronaldas Lauderis yra ir vienas didžiausių meno kolekcininkų pasaulyje, pirmiausia kalbant apie XIX ir XX a. sandūros vokiečių ir austrų meną.

Devinto dešimtmečio viduryje respublikonai paskyrė Ronaldą Lauderį ambasadoriumi Austrijoje. Šias pareigas jis ėjo vos kiek daugiau nei metus, tačiau spėjo įsitraukti į diskusijas dėl Miuncheno centriniame surinkimo punkte buvusių meno kūrinių, kuriuos po karo perėmė Austrijos valstybė, užuot juos grąžinusi buvusiems savininkams ar jų palikuonims. Tai 1984 m. atskleidė „Art News“.

„Lauderis, aukcionų namai „Christie’s“ ir Austrijos žydų bendruomenė įtikino šalies vyriausybę parduoti kūrinius aukcione, o pinigus perduoti holokausto aukoms“, – pasakoja Goldšteinas, sėsdamasis į fotelį konferencijų salėje. Už jo plyti Manhatanas, tarp dangoraižių matau Rytų upę ir Brukliną. Įsitaisau kitoje stalo pusėje. Mus skiria amerikietiškas atstumas. „To proceso metu Lauderis įžvelgė, kad vyriausybėms reikia pagalbos aiškinantis ir sprendžiant tuos klausimus. Todėl įkūrė „Commission for Art Recovery“. Mes neteikiame pagalbos meno kūrinius susigrąžinti norintiems privatiems asmenims, tik stengiamės, kad vyriausybės įgyvendintų savo įsipareigojimus. Jei to nedaro, bandome priversti teisinėmis priemonėmis.“

Kitaip tariant, „Commission for Art Recovery“ yra tam tikra lobistinė organizacija, kuri rūpinasi nacių pagrobtų meno kūrinių grąžinimo politikos klausimais.

Organizacija yra susijusi su Pasaulio žydų kongresu ir sprendžia tik vagysčių iš žydiškos kilmės asmenų, šeimų ir bendruomenių klausimus. Pasak Goldšteino, organizacija dažniausiai remiasi derybomis ir bendradarbiavimu, siūlydama vyriausybėms pagalbą, pavyzdžiui, suburiant komisiją. „Commission for Art Recovery“ gali vykdyti teisinius procesus, dažniausiai analizuodama pavienius grąžinimo atvejus ir bandydama sukurti precedentą.

„Dirbdami stengiamės sukurti precedentą, kaip tai reikėtų spręsti ir parengti. Kreipimasis į teismą yra paskutinė priemonė. Mes pirmenybę teikiame susitarimams bendradarbiavimo pagrindu.“

Paklaustas, kuo šios meno kūrinių vagystės yra unikalios, Goldšteinas įsmeigia į mane žvilgsnį. „Meno kūrinių grobimas karo metais skyrėsi nuo kitų vagysčių. Negalima lyginti automobilio ir paveikslo vagystės, tai du skirtingi dalykai. Kodėl? Na, todėl, kad šiuo atveju tai buvo vienas iš kultūros naikinimo būdų. Etninis valymas reiškė ne tik žmonių žudymą, bet ir jų kultūros naikinimą. Nacistai bandė sugriauti žydų, slavų ir lenkų kultūrą. Tai nusikaltimas žmonijai. Teisine prasme tokia vagystė yra visiškai kitokia nei kitos“, – kalba Goldšteinas.

Jis apibendrina tai, kas yra restitucijos klausimo esmė. Ar nacistų vykdytas meno kūrinių grobimas turi būti sprendžiamas kaip bet kuris kitas nusikaltimas, ar kaip istoriškai unikalus, nepavaldus įprastiems įstatymams ir senaties terminams? Prie šio klausimo jis grįžo daugybėje bylų, kurios buvo nagrinėjamos po 1998 m. Vašingtono konferencijos.

Kultūrinė nuosavybė grobstyta daugelyje karų ir konfliktų. To padarinys dažnai būna ilgi ir sunkiai išsprendžiami konfliktai. Europos ir JAV muziejai būtų gerokai skurdesni, jei nebūtų papildyti atimtais, pagrobtais ar kontrabanda atgabentais kūriniais iš Artimųjų Rytų, Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos. Šiandien vis daugiau šalių reikalauja grąžinti meno lobynus. Tai Egiptas, Turkija, Kambodža, taip pat Italija ir Graikija, pastaroji, be kita ko, siekia atgauti nuo XIX a. Britų muziejuje Londone eksponuojamą Partenono frizą.

Didelė dalis to, kas šiandien laikoma Švedijos nacionaliniu paveldu, buvo pagrobta iš Europos per Trisdešimties metų karą. Tik 1974 m. Ulofas Palmė (Olof Palme) grąžino Lenkijai tapytą frizą „Lenkiškas ritinys“. 16 metrų ilgio frizas buvo pavogtas Švedijai XVII a. viduryje užėmus Varšuvą. Tai sujaudino ne vieną Švedijos tyrėją.

Apskritai dauguma šalių ir institucijų yra labai nelanksčios reikalavimų grąžinti klausimais. Mažai tikėtina, kad kada nors išvysime Vakarų šalių institucijų vykdomą bent kiek aktyvesnį grąžinimo procesą, išskyrus itin jautrius arba reikšmingus atvejus. Taigi „nusikaltimas“ tapo istorijos dalimi, kaip ir Švedijos plėšikavimas per Trisdešimties metų karą.

Vis dėlto meno kūrinių grobimas per Antrąjį pasaulinį karą išsiskiria ne tik kiekiu ir sistemingumu, bet ir sąsajomis su holokaustu, o tai pabrėžia ir Goldšteinas. Po 1998 m. Vašingtono konferencijos nemažai šalių ir institucijų atvėrė archyvus ir pradėjo tikrinti savo kolekcijas.

Keli dideli Amerikos muziejai ėmė tyrinėti savo kolekcijų kilmę. Praėjusio dešimtmečio pradžioje Niujorko Metropoliteno muziejus paskelbė 293 paveikslų, kurių praeitis 1933–1945 m. kėlė klausimų, sąrašą. Tai buvo lūžio taškas. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Bostono vaizduojamojo meno muziejus paviešino daugiau nei 200, o Čikagos meno institutas net 548 kūrinių sąrašą. Kitų radiniai kuklesni. Niujorko „MoMa“ rado 15 tokių paveikslų, o Nacionalinė meno galerija Vašingtone vos vieną kūrinį – flamandų dailininko Franso Sneiderso (Frans Snyders) paveikslą. Nors ir neįrodyta, kad šiuos darbus tikrai pavogė nacistai, Amerikos muziejuose buvo tūkstančiai kūrinių, kurie galėjo būti pagrobti. Netrukus paaiškėjo, kad kai kada taip ir buvo. Vis dėlto tai parodė dar kai ką: anksčiau muziejai, įsigydami kūrinius, per daug nekvaršino sau galvos dėl neaiškios kūrinių istorijos Antrojo pasaulinio karo metais.

Po Vašingtono konferencijos veiksmų imtasi ir Europoje. Čia dėmesys pirmiausia atkreiptas į specifinės istorijos meno kūrinius, atkeliavusius iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto ir kitų vietų Vokietijoje. Po karo Vakarų sąjungininkai pagrindinę atsakomybę už grąžinimą perleido šalims, kuriose meno kūriniai ir buvo pavogti. Dauguma vyriausybių negalėjo, nenorėjo ar tiesiog nesirūpino imtis tokios atsakomybės. Iš griuvėsių kylančiai Europai meno restitucija nebuvo svarbiausias rūpestis.

Dešimtys tūkstančių darbų niekada nebegrįžo šeimininkams ar jų palikuonims. Daugeliu atvejų atsakingos tarnybos darė prielaidą, kad savininkai yra mirę, o palikuonių nėra. Netrukus nemažai šių bešeimininkių kūrinių atidūrė nacionalinėse kolekcijose.

Stalino valdžion patekusiose Rytų Europos šalyse problema buvo išspręsta daug tiesmukiau – nuosavybė buvo nacionalizuota.

Prancūzijos kultūros ministerija paviešino 2 000 kūrinių, kuriuos „Musées Nationaux“ paskelbė „neturinčiais šeimininkų“, sąrašą. Vėliau šie darbai atsidūrė Luvre, „Musée d’Orsay“ ir „Musée National d’Art Moderne“. Iki šiol grąžinta apie penkiasdešimt iš šių darbų. 2000 m. Prancūzija irgi sudarė istorinę komisiją, kuriai vadovavo politikas ir Bergeno–Belzeno koncentracijos stovykloje sėdėjęs buvęs pasipriešinimo judėjimo dalyvis Žanas Mateolis (Jean Mattéoli). Taip pat ir Nyderlanduose tūkstančiai po karo valdžiai grąžintų meno kūrinių niekada nepasiekė tų, iš kurių buvo pavogti. Įstaigai „Nežinoma kilmė“ (Herkomst Gezocht) buvo pavesta grąžinti meno kūrinius ir sudaryti skaitmeninį daugiau nei 4 000 valstybės žinioje likusių darbų archyvą. Savininkų ar jų palikuonių paieška pasirodė ne tokia jau paprasta. 2006 m. ši įstaiga surengė atrinktų kūrinių parodą Žydų istorijos muziejuje Amsterdame. Parodos pavadinimas „Pavogti, bet iš ko?“atskleidė jos problematiką. Iki šiol „Nežinoma kilmė“ grąžino apie 500 darbų.

Vašingtono principus pasirašiusioje Čekijoje sudaryta komisija sukūrė įstatymą, įpareigojantį institucijas grąžinti pagrobtus kūrinius. Kultūros ministerijos publikuotame sąraše buvo daugiau nei 3 000 kūrinių, kurių istorija neaiški karo metais.

Nenuostabu, kad aktyviausiai šis procesas vyko Vokietijoje, kuri dar prieš Vašingtono konferenciją įsteigė tarnybą, turinčią rūpintis kultūros objektų grąžinimu. Po 1998 m. pradėta dar keletas projektų tam klausimui spręsti. Parengtos direktyvos, kaip vokiečių muziejai turėtų nagrinėti reikalavimo grąžinti kūrinius klausimus. Taip pat suburta komisija, tarpininkaujanti buvusiems ir dabartiniams savininkams. 2006 m. sukurtas Finansų ministerijai pavaldus federalinis skyrius „Bundesamt für zentrale Dienste und offene Vermögensfragen“ (BADV), dirbantis su po karo Vokietijos valstybės žinioje atsidūrusiais kultūros objektais, tarp kurių buvo 2 300 paveikslų, skulptūrų ir grafikos darbų, taip pat ir iš Adolfo Hitlerio bei Hermano Geringo kolekcijų.

Ši nauja meno kūrinių kilmės tyrimų banga sutapo su interneto plėtra. Anksčiau Antrojo pasaulinio karo laikų archyvai buvo beveik nepasiekiami plačiajai visuomenei. Medžiaga buvo gausi. Per karą ir po jo JAV apie trisdešimt tarnybų dirbo pavogtos nuosavybės paieškos ir grąžinimo klausimais. Surašyta beveik 30 milijonų dokumentų. O kur dar vokiečių archyvai su dokumentų originalais. Tuneliuose po Noišvanštaino pilimi amerikiečių kareiviai rado beveik visą Alfredo Rozenbergo organizacijos ERR archyvą. Ten buvo ir Adolfui Hitleriui sudaryti 39 albumai su kūrinių fotografijomis.

Buvo pradėti keli dideli projektai, kuriais siekta sukurti skaitmenines šių archyvų versijas ir internetines duomenų bazes, taip padarant jas prieinamas visuomenei ir tyrėjams. Šiandien egzistuoja apie dvidešimt tokių duomenų bazių. „American Association of Museums“ sukūrė tinklalapį, kuriame pateikiami 173 muziejų atlikti meno kūrinių praeities tyrimų rezultatai ir nurodomi 29 000 objektų, kurių kilmė gali būti susijusi su nacistų plėšikavimu. Panašūs projektai pradėti ir Europoje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje. Vieną didžiausių vykdė Vokietijos istorijos muziejus Berlyne, sudaręs paieškos duomenų bazę, kurioje yra daugiau nei 4 747 kūriniai, skirti Hitlerio „Sonderauftrag Linz“. Kartu su Vokietijos valstybiniu archyvu (Bundesarchiv) muziejus suskaitmenino 125 000 archyvo kortelių iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto. Taip pat ir Nyderlanduose bei Austrijoje sukurtos panašios per karą konfiskuotų ar savininkus pakeitusių kūrinių duomenų bazės. Kitas ir vis dar vykdomas projektas yra „Claims Conference“ darbas, siekiant suteikti skaitmeninį pavidalą ERR archyvui. 2010 m., padedant Holokausto memorialiniam muziejui, ši organizacija įdiegė duomenų bazę su ataskaitomis ir fotografijomis iš „Jeu de Paume“ bei informacija apie daugiau nei 20 000 ten užregistruotų meno kūrinių. Projektas į vieną vietą sutelkė grobimo organizacijos archyvą, kuris iki tol buvo padalytas į atskiras dalis Vokietijoje, Prancūzijoje ir JAV. „Claims Conference“ taip pat padėjo suteikti skaitmeninį pavidalą keliems šimtams tūkstančių ERR dokumentų, rastų Vokietijoje ir Ukrainoje. Šios duomenų bazės leido išgyvenusioms plėšimo aukoms ir jų palikuonims patiems pradėti paieškas.

Vis dėlto, pasak Čarlzo A. Goldšteino, po Vašingtono konferencijos dėmesio centre atsidūrė ne kilmės tyrimai.

„Po Vašingtono konferencijos visi manė, kad pirmiausia tai bus su tyrimais susijęs klausimas, kitaip tariant, reikės rasti pavogtus meno kūrinius, peržiūrėti archyvus ir išsiaiškinti, kas buvo tikrasis šeimininkas. Tai padarius, kūrinius bus galima tiesiog grąžinti. Deja, paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta. Sunkiausia buvo ne įrodyti, kad kūriniai pagrobti, o įtikinti žmones juos grąžinti. Taip šis klausimas pasiekė mus, advokatus.“

* * *

Kai kas dar prieš Vašingtono konferenciją nujautė, kad restitucija virs teisiniu klausimu. Didelį nerimą meno pasaulyje sukėlė dvi teisinės bylos. Iš jų buvo galima nujausti laukiančią teisinę ir politinę maišalynę. Pirmoji byla – Bondi-Jaray – vyko 1998 m. pradžioje. Tą žiemą „MoMa“ muziejus Niujorke rengė didelę austrų dailininko Egono Šylės (Egon Schiele) parodą. Jai muziejus skolinosi kūrinių iš Austrijos, tarp jų paveikslą „Vali portretas“ iš Leopoldo muziejaus Vienoje. Viduryje parodos „MoMa“ gavo Austrijoje gyvenusios meno prekeivės Lėjos Bondi-Jaray (Lea Bondi Jaray) palikuonių prašymą negrąžinti paveikslo į Austriją. Jie teigė, kad darbas buvo pavogtas iš Bondi-Jaray prieš pat Austrijos aneksiją 1938 m.

1939 m. pabėgusi žydė Lėja Bondi-Jaray paliko vertingą privačią kolekciją ir galeriją, kurios vėliau buvo arizuotos. Prieš pabėgdama Bondi-Jaray patyrė austro meno prekeivio Frydricho Velco (Friedrich Welz) spaudimą parduoti Šylės paveikslą „Vali portretas“. Pasak palikuonių, ji sutikusi, nes Velcas turėjo ryšių Austrijos nacistų partijoje ir ji su vyru bijojusi, kad jis gali sutrukdyti jiems pabėgti. Bondi buvo ne vienintelė, patyrusi Velco spaudimą, – jis privertė kolekcininką Heinrichą Rygerį (Heinrich Rieger) parduoti Šylės paveikslus dar prieš šiam atsiduriant Terezinštadto koncentracijos stovykloje, kurioje ir mirė.

Po karo „Vali portretas“ mistinėmis aplinkybėmis atiteko kolekcininkui Rudolfui Leopoldui (Rudolf Leopold), kurio didžiulė meno kolekcija vėliau tapo Leopoldo valstybiniu muziejumi. Įdomi detalė – po karo Londone įsikūrusi Bondi-Jaray susisiekė su didelę įtaką austrų meno pasaulyje turinčiu Rudolfu Leopoldu ir domėjosi, ar šis galėtų jai padėti susigrąžinti dingusį paveikslą. Leopoldas niekada taip ir neatsakė Bondi-Jaray, kuri iki pat mirties nežinojo, kad paveikslas atsidūrė žmogaus, į kurį ji kreipiasi pagalbos, rankose. 2008 m. atlikta studija parodė, kad dar kelios dešimtys meno kūrinių iš Leopoldo kolekcijos priklausė nacistų aukomis tapusiems žmonėms.

„MoMa“ buvo nelengva apsispręsti dėl Bondi-Jaray palikuonių prašymo. Nesilaikyti sutarties su Leopoldo muziejumi dėl darbų skolinimo buvo labai opus klausimas. Dauguma meno pasaulio žmonių manė, kad jei vienas garsiausių muziejų nepaisytų sutarties, tai sukeltų grėsmę visai tarptautinei kūrinių skolinimo sistemai. Stoti į tokią kovą „MoMa“ nesiryžo, o padėtį dar labiau sunkino tai, kad tuo metu muziejaus pirmininkas buvo Ronaldas Lauderis. Vis dėlto Lauderį išgelbėjo Manhatano prokuroras Robertas Morgentau (Robert Morgenthau), kuris pirmas ėmėsi veikti ir konfiskavo paveikslą. Taip prasidėjo ilga ir labai paini teisinė kova. Po Vašingtono konferencijos Bondi-Jaray byla kabojo virš restitucijos klausimo kaip juodas debesis. Idealistinė tarpusavio supratimo dvasia išblėso ir bylą paženklino nesuskaičiuojamos dvejonės, apklausos ir teisinės grumtynės. Praėjo daugiau nei 12 mėnesių, kol nuosavybės teisės klausimas galiausiai buvo išspręstas. Išeitis tapo įprasta tokiais atvejais – susitaikyti. 2010 m. liepą šalys susitarė ir Leopoldo muziejus sumokėjo Bondi-Jaray palikuonims 19 milijonų dolerių už teisę pasilikti paveikslą. Bondi-Jaray byla pramynė takus daugeliui kitų grąžinimo bylų, kai kūrinys priklausydavo valstybei.

Vis dėlto Bloch-Bauerių byla labiau už kitas patraukė dėmesį sprendžiant restitucijos klausimą. Austrija įvykių sūkuryje atsidūrė neatsitiktinai. Po karo ši šalis įgijo „pirmosios nacizmo aukos“ įvaizdį. Aukos teorija gyvavo visą pokarį. Tiesa, buvo gerokai pilkesnė. Žinoma, nacistinė Vokietija įvykdė karinę pietinės kaimynės aneksiją, bet tuo pat metu nemažai gyventojų sveikino šią uniją. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugo daugiatautė Austrijos–Vengrijos imperija, egzistavo uniją palaikančios politinės jėgos. Austrijos kariškiai, politikai, biurokratai ir intelektualai buvo taip integruoti į naująją Didžiąją Vokietiją, kad bandymas skirti austrus ir vokiečius iš esmės yra neprasmingas. Prieš karą ir per jį dauguma austrų save laikė vokiečiais, situacija pasikeitė tik vėliau.

Austrijai niekada neteko patirti tokios didžiulės denacifikacijos kaip Vokietijai, kai sąjungininkai bandė visiškai išguiti nacizmą iš visuomenės, kalbant apie politiką, kultūrą, teisinę sistemą ir spaudą. Pasak Diuseldorfo neonacizmo studijų centro tyrėjo Aleksanderio Hoislerio (Alexander Häusler), tai turėjo padarinių: „Austrijos politinės kultūros raida buvo kitokia nei Vokietijos, nes Austrijai pavyko išvengti denacifikacijos proceso, todėl šios šalies austrų politikoje galima kalbėti apie dalykus, kurie būtų nepriimtini Vokietijoje.“

Austrija susirūpino savo istorija nacių laikotarpiu tik XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

Verta dėmesio detalė, turint mintyje Bloch-Bauerių bylą, yra ne tik tai, kad buvo kalbama apie Austrijoje nacionaliniu turtu laikytus meno kūrinius, bet ir tai, kad ieškove tapo tuos laikus išgyvenusi Marija Altman (Maria Altmann) – Gustavo Klimto mūzos Adelės Bloch-Bauer dukterėčia. Dachau kalintiems Marijai Altman ir jos vyrui Fredrikui Altmanui (Fredrick Altmann) ketvirto dešimtmečio pabaigoje pavyko pabėgti į JAV, kur jie ir pasiliko. 1998 m. austrų žurnalistas Hubertas Černinas (Hubertus Czernin) pradėjo tyrinėti archyvus, kuriuos vyriausybė atvėrė norėdama išaiškinti Austrijos santykių su nacistine Vokietija klausimą. Tuo metu vyravo nuomonė, kad Ferdinandas Bloch-Baueris porai priklausiusius Klimto paveikslus dar prieš aneksiją padovanojo valstybiniam muziejui „Österreichische Galerie Belvedere“. 1925 m. mirusi Adelė Bloch-Bauer testamente rašė, kad paveikslai, taip pat ir du garsieji Klimto tapyti jos pačios portretai turės būti padovanoti muziejui po vyro mirties. Černinas aptiko, kad nacistams konfiskuojant paveikslus Ferdinandas dar nebuvo spėjęs jų padovanoti. Dėl to byla tapo, švelniai tariant, paini. Dar sudėtingiau buvo tai, kad du susiję paveikslai „Adelė Bloch-Bauer I“ ir „Adelė Bloch-Bauer II“ buvo vieni garsiausių Austrijos ir Klimto kūrinių. „Adelė Bloch-Bauer I“ buvo tapęs muziejaus simboliu ir vadinamas Austrijos „Mona Liza“.

Šie kūriniai buvo pagrobti ir niekada oficialiai nepadovanoti, todėl, Marijos Altman nuomone, jie priklauso šeimai ir 1999 m. ji pradėjo derybas su austrų tarnybomis. Moteris prašė grąžinti porą kolekcijoje taip pat buvusių Klimto peizažų, tačiau sutiko palikti muziejui garsiuosius portretus. Austrų institucijos atmetė Altman pasiūlymą ir tada prasidėjo teismo byla „Austrijos Respublika prieš Altman“, daugiausia nagrinėjusi Adelės Bloch-Bauer testamento galiojimą.

Byla nagrinėta Austrijos ir Amerikos teismuose. Altman bandė bylinėtis Austrijos teismuose, tačiau šioje šalyje sprendžiant nuosavybės klausimų bylas ieškovas turi sumokėti vieno procento vertės mokestį. Paveikslai vertinti 150 milijonų dolerių, todėl net ir vienas procentas buvo daugiau, nei Altman galėjo sumokėti.

Nors ir sumažintas, mokestis liko per didelis Altman, kuri padavė ieškinį Amerikos teisme. Byla pasiekė Aukščiausiąjį teismą. Vis dėlto dar prieš paskelbiant sprendimą šalys sutarė išspręsti ginčą Austrijos arbitraže, kur klausimą turėjo nagrinėti nepriklausomų ekspertų grupė.

Sprendimas priimtas 2006 m. pradžioje. Austrijai tai buvo nemalonus patyrimas – ekspertai bendrai sutarė, kad kūriniai turi priklausyti Altman. Arbitrų nuomone, konfiskuojant paveikslai priklausė Ferdinandui ir Austrijos valstybė po karo neteisėtai pasiliko juos sau. Tai buvo viena pirmųjų garsių bylų. Ji atkreipė dėmesį į „dvigubą ekspropriaciją“, kurią patyrė daug holokausto aukų. Iš pradžių per arizaciją asmenį apiplėšė nacistai, o paskui tarnybos, po karo nenorėjusios rasti tikrųjų savininkų arba tuo nesirūpinusios.

2006 m. kovą Austrija perdavė paveikslus Marijai Altman, ši nebepanoro palikti muziejui jokių kūrinių. Bylos baigtis sukėlė politinę ir tapatybės krizę, nes dauguma austrų ir toliau manė, kad paveikslai turi likti šalyje. Opozicija kaltino vyriausybę, kad ši nesutiko derėtis su Marija Altman, kai ji dar ketino palikti portretus „Österreichische Galerie Belvedere“. Vienos gatvėse šmėžavo garsiųjų portretų plakatai su užrašu „Sudie, Adele“. Taip pat surengtos kelios „gelbėjimo akcijos“ – meno ir bankininkystės pasaulio žmonės bandė išpirkti paveikslus.

Į devintą dešimtį įkopusi Marija Altman nusprendė parduoti paveikslus „Christie’s“ aukcione Niujorke, o gautus pinigus padalyti gyviems palikuonims. 2006 m. birželį „Adelė Bloch-Bauer I“ parduota už 135 milijonus dolerių – beveik milijardą kronų11. Tai buvo didžiausia kada nors už vieną paveikslą sumokėta suma. Tiesa, paveikslas parduotas ne atvirame, o už uždarame aukcione, kurį surengė „Christie’s“. Pirkėjas buvo Robertas Lauderis. Privatus aukcionas surengtas pageidaujant Altman, kad pirkėjas padarytų kūrinius prieinamus visuomenei. Dabar paveikslas yra pagrindinis „Neue Galerie New York“ eksponatas. Tai 2001 m. Lauderio įsteigtas muziejus, skirtas mėgstamai jo sričiai – XX a. pradžios vokiečių ir austrų menui.

Kiti keturi Altman atgauti kūriniai tų pačių metų lapkritį parduoti „Christie’s“ aukcione už 192,7 milijono dolerių.

Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylų aplinkybės kartojosi ir daugelyje kitų restitucijos bylų: tai ilgai trunkantys teisiniai ginčai ir amerikiečių teisės sistemos kišimasis. Pastarąjį faktą galima paaiškinti tuo, kad daug Europos žydų prieš karą, per jį ir po jo emigravo į JAV. Be to, mažai kitų teisės sistemų turėjo galimybes veikti tarptautiniu mastu kaip amerikietiškoji.

Žinoma, svarbios čia ir unikaliõs amerikiečių teisės sistemos ypatybės bei ginčų sprendimo kultūra, kur juridinės derybos yra labai įprastas dalykas.

Galima sakyti, kad susidūrė anglosaksų ir kontinentinė teisės sistemos. Romėnų teisės pagrindu sukurta kontinentinė teisė remiasi teismo interpretuojamais fiksuotais teisės principais. Anglosaksų teisės sistema yra laisvesnė ir daugiau paremta anksčiau nagrinėtų panašių bylų precedentu. Šios sistemos skirtingai traktavo nacistų pagrobtas meno vertybes. Paprastai amerikiečių teismuose lengviau iškelti bylą dėl istorinių nusikaltimų, kai juridine prasme Europoje jiems jau yra suėjęs senaties terminas. Tai vienas paaiškinimų, kodėl Vašingtono principai netapo teisiškai įpareigojantys.

Čarlzas A. Goldšteinas apgailestauja, kad restitucijos klausimas tapo teisės sistemos įkaitu. „Mūsų supratimu restitucija pirmiausia yra moralinis klausimas, kur derybomis turi būti pasiekiami „priimtini ir adekvatūs“ sprendimai. Problema ta, kad teisminiuose ginčuose sprendžiama ne tai, kas yra tiesa, o ką galima įrodyti. Daugeliu atvejų tai anaiptol nėra racionalus būdas. Veikiau jau paskutinė alternatyva. Deja, dauguma šalių, net ir pasirašiusios Vašingtono principus, nerodo noro jų laikytis. Tada tai virsta teisės objektu.“

Garsiosios restitucijos bylos Austrijoje privertė šalį rimtai imtis meno klausimų. „Austrija nusprendė spręsti šį klausimą iš esmės. Šiandien jie dirba geriau už kitus. Šiuo metu Austrija veikia itin aktyviai ir savo kolekcijose ieško vogtų kūrinių, o aptikusi bando rasti ir savininkus. Taip ir turėtų būti“, – kalba Goldšteinas.

Nuo 1998 m. Austrijos muziejai grąžino dešimtis tūkstančių objektų, o tinklalapyje Kunstrestitution.at pateikiamas daugiau nei 6 000 kūrinių, kurių savininkai vis dar ieškomi, sąrašas.

Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylos parodė, kokios sudėtingos gali būti situacijos. Vašingtono konferencijos principai grindžiami idealizmu ir tarpusavio supratimo dvasia, bet tikrovė retai kada būna tokia. Atvejus, kai grąžinimo procesas buvo paprastas ir nesulaukė didelių diskusijų, galima laikyti išimtimis. Tam tikra prasme tai ir vagystes gaubiančių tamsių zonų – konfiskavimo, reketavimo ir priverstinio pardavimo – atspindys. Pasitaikė ir abejotinų restitucijos reikalavimų.

Tamsioji Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylų pusė tai, kad jų šešėlis krinta ant istorinio grąžinimo proceso. Tai, kas Vašingtono konferencijos dalyviams buvo istorinius mazgus išnarplioti turintis projektas, kitiems atrodė visuomeninių muziejų skurdinimas. Bondi-Jaray ir Bloch-Bauer bylose figūravusios daugiamilijoninės sumos sukėlė ir kitą kritikos bangą. Nemalonaus istorinio atspalvio godumo kritiką.

* * *

Trimis aukštais žemiau už Čarlzą A. Goldšteiną 2 Park Avenue dirba Deividas Roulandas (David Rowland) – gerokai rečiau už Goldšteiną viešumoje matomas advokatas. Jis pasitinka mane auksu tviskančiame jugendo stiliaus laukiamajame, kuris primena Klimto paveikslą.

Malonaus apskrito veido vyriškiui žilstelėjusiais plaukais ir nukarusiais ūsais yra apie penkiasdešimt metų. Juodais polo marškinėliais ir apvaliais akiniais su plieniniais rėmeliais Roulandas atrodo panašesnis į meno kritiką nei į nuožmų Manhatano advokatą. Vis dėlto jis irgi darbuojasi toje srityje. Deividas Roulandas yra iš tų advokatų, kurie po Vašingtono konferencijos atsidūrė kritikų taikiklyje arba priešakinėse fronto gretose. Kaip pažiūrėsi. Čarlzas A. Goldšteinas jį piktokai apibūdino: „Roulandas imasi grąžinimo bylų už pinigus.“

Žlugus deryboms, pavyzdžiui, su muziejumi (kaip dažniausiai ir būna), dauguma skambina Roulandui. Jis padėjo šimtams palikuonių atgauti prarastus meno kūrinius, nors tuo pat metu kūrinius praradę tokius kaip jis vadina „nacistų dovanų medžiotojais“. Kitaip tariant, Roulandas užsidirba iš grąžinimo proceso. Kaip ir dauguma kitų šios srities advokatų kontorų, jo kontora „Rowland & Petroff“ savarankiškai atlieka kūrinių kilmės tyrimus, ieško pagrobtų darbų, o paskui kreipiasi į palikuonis ir siūlosi jiems atstovauti. Su restitucijos bylomis dirbantys advokatai garsėja dideliais komisiniais. Pardavus meno kūrinį, jie gali siekti net 50 procentų.

Deivido Roulando advokatų kontora yra viena geriausių pasaulyje iš tų, kurios dirba Antrojo pasaulinio karo metais pagrobtų meno kūrinių restitucijos srityje, o Roulandas – vienas labiausiai patyrusių advokatų. Po 2000 metų jis atstovavo keliose itin garsiose bylose.

Šio asmens veikla vertinama kontroversiškai, todėl jis, kaip ir dauguma advokatų, yra labai atsargus, ypač bendraudamas su žurnalistais. Kelis kartus nesėkmingai bandžiau susitarti su Roulandu dėl susitikimo. Tik tada, kai pasakau, kad stoviu už jo biuro durų, jis sutiko drauge papietauti.

Roulandas nusivedė mane į mažą, nekrintantį į akis, tačiau brangų restoraną Lexington Avenue. Kalbėdamas jis gerai pasveria žodžius. Kai padėjau ant stalo diktofoną, iš karto paprašė išjungti – norėjo bendrauti off the record12. Nesutiko, kad pokalbis būtų įrašytas, nes, pasak jo, ateityje tai gali būti panaudota prieš jį. Kaip? Nenorėjo atskleisti detalių.

Roulandas prie stalo papasakojo turįs butą Berlyne, kur vyksta darbo reikalais kelis kartus per metus. Drauge su bičiuliais Berlyne jis įsteigė nedidelę šiuolaikinio meno galeriją. Visai kaip Čarlzas A. Goldšteinas, praeityje Roulandas dirbo nekilnojamojo turto teisės srityje. Restitucijos klausimais susidomėjo per geografinį atsitiktinumą. Devinto dešimtmečio pabaigoje baigęs studijas Roulandas išvyko į Europą, kur studijavo vokiečių kalbą ir kelerius metus atliko praktiką vienoje advokatų kontorų vakarų Vokietijoje. Paskui grįžo į JAV ir įkūrė advokatų kontorą. Vos po trijų mėnesių griuvo Berlyno siena. Po šio įvykio Roulando Europoje praleistas laikas, kalbos mokėjimas ir ryšiai su vokiečių advokatų kontoromis tapo tvirta juridine valiuta. Suvienijus Vokietiją, imtasi nuosavybės klausimų. Tai, kas kadaise buvo konfiskuota nacistinės Vokietijos ir vėliau nacionalizuota VDR laikais, dabar vėl turėjo būti privatizuota. Daugiau nei 2,5 milijono nuosavybės objektų reikėjo, jei tik įmanoma, grąžinti buvusiems savininkams, kurių tūkstančiai dabar gyveno JAV. Nekilnojamojo turto restitucija buvo susijusi su meno kūrinių grąžinimu, net jei į meną dėmesys atkreiptas tik paskutiniais XX a. metais.

Po didelio atgarsio sulaukusių Bondi-Jaray ir Bloch-Bauerio bylų vis daugiau žydų palikuonių ėmė ieškoti prieš ir per karą prarastos nuosavybės. Nemažai šeimų žinojo, kur tie meno kūriniai yra, tačiau buvo įsitikinusios, kad reikalauti juos grąžinti beprasmiška. Nusikaltimui buvo suėjęs senaties terminas. Kai kurios šeimos bandė kūrinius atgauti, bet sulaukdavo neigiamo muziejų ir tarnybų atsakymo arba tiesiog buvo ignoruojamos. Vašingtono konferencija ne tik suteikė šioms šeimoms viltį, bet ir išjudino dešimtmečiais dulkes kaupusius reikalavimus grąžinti. Marija Altman parodė, kaip privatus žmogus gali bylinėtis su visa šalimi.

Viena pirmųjų pagal Vašingtono principus atgavusi meno kūrinius buvo Vokietijos žydo, pramonininko ir meno kolekcininko Makso Zilberbergo (Max Silberberg) marti. 1934 m. Zilberbergas buvo priverstas parduoti dalį didelės savo kolekcijos, kai nacistai ėmėsi žydiškų įmonių boikoto, kuris stipriai kirto finansinei šeimos padėčiai. Nors tai ir nebuvo galima vadinti grobstymu, Vašingtono konferencija traktavo, kad tai tiesiogiai paveikta nacių vykdyto persekiojimo. 1940 m. Makso Zilberbergo nuosavybė arizuota, o jis su žmona mirė Aušvice.

Pavyko nustatyti daugiau nei keturiasdešimties kolekcijos kūrinių buvimo vietą. Jie buvo pasklidę Vokietijos, Izraelio, JAV, Šveicarijos, Lenkijos ir Rusijos muziejuose. 1999 m. marti Gerta Zilberberg-Bartnicki (Gerta Silberberg-Bartnitzki) kai kuriuos kūrinius atgavo, tarp jų buvo ir van Gogo bei Hanso fon Marė (Hans von Marée) darbų. Kai kada klausimą pavykdavo išspręsti derybomis, pavyzdžiui, kalbant apie Izraelio nacionaliniame muziejuje Jeruzalėje saugomą Kamilio Pisaro „Monmartro bulvarą“. Kūrinys grąžintas, tačiau ilgam laikui paskolintas muziejui, kur ir liko kaboti. Grąžinti toli gražu ne visi Zilberbergo kolekcijos eksponatai. Akivaizdi bendra tendencija, kad kur kas sunkiau susigrąžinti priklausančius privatiems asmenims arba Rytų Europos muziejuose esančius kūrinius.

Kita garsiai nuskambėjusi tūkstantmečių sandūros byla buvo susijusi su Nyderlandų meno prekeivio Žako Goudstikerio kolekcija, kurią pasiglemžė Hermanas Geringas ir Aloizas Mydlas. 1946 m. Žako našlė Dezi Goudstiker grįžo į Nyderlandus pareikalauti šeimos nuosavybės. Su savimi ji turėjo užrašų knygelę, kurioje sutuoktinis prieš mirtį kruopščiai surašė 1 241 meno kolekcijos kūrinį. Prie kiekvieno darbo pateiktos detalios pastabos apie dydį, kainą ir kilmę. Nors ir turėdama tokią informaciją, Dezi Goudstiker pakliuvo į biurokratijos pinkles. Geringas su Mydlu užvaldė Goudstikerio nuosavybę „pirkimo būdu“, todėl ji buvo konfiskuota tarnybų. Šios perėmimo akto netraktavo kaip arizavimo (ko ir siekė Geringas su Mydlu) ir konfiskavo kaip „priešišką nuosavybę“.

Po šešerius metus trukusio teisinio bylinėjimosi 1952 m. Dezi Goudstiker dėl finansinių priežasčių turėjo susitaikyti su Nyderlandais. Ji gavo sumą, kuri atitiko pusę nuosavybės įsigijimo kainos neatsižvelgiant į infliaciją. Už gautus pinigus jai pavyko išpirkti 165 paveikslus. 1997 m. Nyderlandai pripažino, kad po karo sprendžiant restitucijos klausimus padaryta klaidų. Goudstikerio atvejis Nyderlandams buvo karti pamoka. Goudstikerio paveldėtoja Marei fon Zaher (Marei von Saher) iš pradžių susidūrė su tokiu pat atsainiu požiūriu kaip ir Dezi Goudstiker prieš 50 metų. Vyriausybė nusileido tik 2005 m., įsikišus Pasaulio žydų kongresui ir neseniai įkurtai įstaigai „Herkomst Gezocht“. Kitais metais Marei fon Zaher grąžinta 200 paveikslų, iki tol saugomų valstybės kolekcijose. Deja, likę 700 prapuolė Geringui ir Mydlui juos pardavus ar išmainius į kitus. Kai kurie rasti Vokietijos ir kitų šalių muziejuose, bet daug yra dingę.

XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje Deividas Roulandas pats dalyvavo sprendžiant kai kuriuos atvejus Vokietijoje. Vienas garsiausių buvo susijęs su Kasparo Davido Frydricho paveikslu „Vacmanas“, kurį žydas meno kolekcininkas Martinas Brunas (Martin Brunn) 1937 m. buvo priverstas parduoti Nacionalinei galerijai Berlyne, kad šeima galėtų išvykti į JAV. 2002 m. paveikslas grąžintas Bruno palikuonims, bet netrukus sugrįžo atgal. Palikuonys jį pardavė vokiečių bankui „Dekabank“, o šis paskolino kūrinį Nacionalinei galerijai Berlyne. Dažnai abiem šalims būdavo rekomenduojamas sprendimas, kai palikuonys gauna finansinę kompensaciją, o kūriniai lieka muziejuose. Daugelis Roulando atstovautų bylų baigdavosi ne teismo sprendimu, o susitaikymu. Bylos sprendimas teisme yra rizikingas abiem šalims. Derybose įstaigai dažnai pavyksta pasilikti kūrinį nerizikuojant jo visiškai netekti, kaip sprendžiant Bloch-Bauer bylą. Tuo pat metu advokatų kontoros laukia labai didelis ir kartais neįmanomas darbas, kai reikia rasti istorinių įrodymų po 70 metų nagrinėjamoje byloje. Paprastai tyrimus atlieka abi šalys, tačiau faktai, bylojantys, kad kūrinio praradimas greičiausiai buvo nacistų spaudimo padarinys, anaiptol ne visada tinka teismui.

Kita priežastis, kodėl muziejai stengiasi išvengti bylinėjimosi, yra tokias bylas lydintys neigiami atgarsiai. Viešosioms įstaigoms tai yra gana svarbu.

„Vašingtono principų numatomas „priimtinas ir adekvatus“ sprendimas dažnai yra geriausia išeitis abiem šalims. Dauguma palikuonių sutinka parduoti darbus atgal muziejams ir ieško sprendimų, kurie leistų kūriniams juose likti. Tai galima pasiekti parduodant mažesne nei rinkos kaina, jei tik paveldėtojas netrokšta trūks plyš pats turėti kūrinio. Nemažai mūsų klientų nori, kad menas būtų prieinamas visuomenei, bet ne visi. Tai priklauso nuo klientų“, – pasakoja Roulandas.

„Geriausia viską išspręsti derybomis, bet jei tai neįmanoma, turi būti tokių klausimų sprendimo sistema. Teisinį procesą reikia grįsti nuodugniais tyrimais, geriausia abipusiais. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, o ne atmetamas dėl įsigaliojusios senaties, remiantis prielaida, kad kūrinys buvo įsigytas sąžiningai, ar teigiant, kad palikuonys per ilgai delsė pradėti procesą. Taip pat labai gerai, jei klausimą sprendžia nepriklausoma šalis, komisija, o ne pats muziejus.“

Šiandien Roulando firma atstovauja maždaug 30–35 nacistų pasiglemžtų kolekcijų savininkų palikuonims.

„Kai kuriose kolekcijose yra tūkstančiai objektų, todėl tai labai ilgas procesas. Mes visą laiką tiriame, kur gali būti tokioms kolekcijoms priklausę kūriniai. Vis dėlto daugiausia laiko reikalauja kilmės tyrimai. Istorinis tyrimas yra privaloma sąlyga norint to imtis. Kiekvienas atvejis unikalus“, – sako Roulandas.

Net jei Roulando apibūdintas procesas atrodo gana aiškus, tikrovė retai kada būna tokia paprasta. Deividas Roulandas pats atsidūrė vieno garsiausių, sudėtingiausių ir labiausiai kritikuotų XXI a. ginčo dėl meno kūrinio centre. Jis sukėlė visuotinę Vašingtono konferencijos pradėtos restitucijos kritiką.

Ši atvejis susijęs su ekspresionisto Ernsto Liudviko Kirchnerio paveikslu „Berlyno gatvės scena“. Kultūrinė ir nacionalinė kūrinio svarba Vokietijoje buvo panaši į Bloch-Baueriui priklausiusius Klimto darbus. Paveikslas buvo iš vienuolikos darbų serijos, kurią Kirchneris nutapė prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Šie netrukus prapulsiančio pasaulio vaizdai laikyti ekspresionizmo šedevrais. Juose Kirchneris užfiksavo dvejopą santykį su modernumu, persmelkusiu „Die Brücke“ grupės ekspresionistus. „Berlyno gatvės scena“ tapo žymiausiu serijos kūriniu. Tai gatvės scenos akimirka. Centre yra dvi moterys – pasipuošusios, ekstravagantiškos, spalvingos. Jas supa blyškių spalvų drabužiais apsitaisę vyrai. Paveikslas skleidžia stiprų nervingumą.

Po Pirmojo pasaulinio karo jį nupirko žydas verslininkas ir kolekcininkas Alfredas Hesas (Alfred Hess), tarpukariu surinkęs vieną geriausių Vokietijoje ekspresionistinio meno kolekcijų.

Hesas buvo taip pamėgęs Kirchnerio kūrybą, kad menininko darbams skyrė visą didelės vilos Erfurte kambarį. Likimo ironija – vilą suprojektavo architektas ir kritikas Paulis Šulcė-Naumburgas. Tiesa, dar prieš trečią dešimtmetį, kai tapo vienu svarbiausių nacistų ideologų rasiniais ir kultūriniais klausimais.

Hesų šeima labai smarkiai nukentėjo nuo trečio dešimtmečio pabaigoje ištikusios didžiosios finansų krizės ir 1931-aisiais, būdamas vos 52 metų, Alfredas Hesas staiga mirė, palikdamas žmoną Teklą ir sūnų Hansą. Didelę „degeneravusio“ meno kolekciją turinti žydų pramonininkų šeima atsidūrė nacistų antisemitinės propagandos taikiklyje. Naciams perėmus valdžią, padėtis labai pablogėjo. Hansas Hesas buvo atleistas iš darbo, o šeimą maitinantis batų fabrikas – arizuotas. Šeima buvo priversta per tarpininkus parduoti dalį kolekcijos, kad išgyventų. Tekla Hes labai gudriai sugebėjo slapta išgabenti didesnę kolekcijos dalį į Šveicariją. Tai padarė „paskolindama“ ją Ciuricho muziejuje „Kunsthaus“ vykstančiai parodai. Vis dėlto nacistai tai suprato ir Tekla sulaukė dviejų gestapo agentų vizito. Pasak šeimos narių, grasinant mirtimi, Hesai buvo priversti grąžinti kolekciją į Vokietiją. Meno sluoksniuose netrukus pasklido gandų, kad Hesų kolekcija „parduodama“, nes priklauso žydams, kurie negali išvykti iš šalies su tokia didele meno kūrinių kolekcija. Daug vokiečių kolekcininkų pasinaudojo galimybe pigiai įsigyti kūrinių iš žydų, kurie bėgo bandydami išgelbėti gyvybę. Teklai ir Hansui pavyko slapta išgabenti į Londoną tik kelis paveikslus, o visa kita išsibarstė, buvo parduota ir konfiskuota. „Berlyno gatvės scenos“ pardavimo aplinkybės nėra tiksliai žinomos, neaišku, ar Hesai su tuo sutiko ir kiek buvo sumokėta už kūrinį. Paveikslas buvo paskolintas Kelno meno asociacijai „Kölnische Kunstverein“, kurios vadovas Valteris Klugas (Walter Klug) pardavė jį meno kolekcininkui ir Kirchnerio gerbėjui Karlui Hagemanui (Carl Hagemann). Po karo Hagemanų šeima padovanojo „Berlyno gatvės sceną“ Ernstui Holcingeriui (Ernst Holzinger), muziejaus „Städelsches Kunstinstitut“ Frankfurte vadovui, už tai, kad šis padėjo šeimai gelbėti kolekciją per karo pabaigos bombardavimus.

Holcingeris buvo nacistų partijos narys ir dirbo žydų nuosavybę Heseno–Nasau žemėje konfiskavusios komisijos patarėju.

Kūrinys priklausė Holcingerių šeimai iki pat 1980 m., kai buvo parduotas muziejui „Brücke“ Berlyne. Tada nebuvo atlikta jokio tyrimo, iš kur paveikslas atsirado. Septinto dešimtmečio pabaigoje įkurtas muziejus įrengtas senuose Arno Brekerio namuose Griunevaldės miške netoli nuo jo ateljė.

XXI a. pradžioje „Berlyno gatvės scenos“ byla atsidūrė ant Deivido Roulando stalo, kai į jį kreipėsi Hanso Heso dukra Anita Halpin (Anita Halpin). Šeštame dešimtmetyje jos tėvas reikalavo grąžinti prarastą kolekciją, tačiau tuomet neįsivaizdavo, kur kūriniai yra. Hesas gavo simbolinę 75 000 markių sumą už visą kolekciją. Tuo metu tai buvo didžiausia įmanoma kompensacija, deja, nė iš tolo neprilygstanti tikrajai kolekcijos vertei.

2004 m. Roulandas pradėjo derybas su „Brücke“ muziejaus savininku Berlyno miestu. Miestas perleido klausimą dviem ekspertų grupėms, kurios peržiūrėjo medžiagą. Viena nuo kitos nepriklausomos grupės padarė išvadą, kad paveikslo pardavimas buvo tiesioginis žydų persekiojimo padarinys. Ne mažiau svarbus buvo ir sandorio laikas – iš karto įsigaliojus Niurnbergo įstatymams. Po dvejus metus trukusių derybų nuspręsta, kad „Brücke“ muziejus turi grąžinti paveikslą Halpin. Tada šalys nesudarė jokio susitarimo dėl galimybės muziejui išpirkti paveikslą – tuo metu Berlynas iki ausų skendo skolose ir negalėjo pasiūlyti į paveikslo vertę panašios sumos. Galiausiai miestas pajėgė sumokėti už „Berlyno gatvės sceną“ 6 milijonus eurų. Halpin pasakė sutiksianti parduoti už 15 milijonų. Daug kam, kas Vokietijoje domėjosi šiuo ginču, suma pasirodė skandalingai didelė. Vėliau jie to gailėjosi.

Daugumos Berlyno gyventojų nuomone, Kirchnerio paveikslas buvo tokia pati neatskiriama Berlyno dalis kaip Mikelandželo „Dovydas“ Florencijos ar „Mona Liza“ Paryžiaus. Visai kaip nagrinėjant Bloch-Bauerio ir Klimto paveikslo bylą, pradėti įvairūs projektai, kuriais siekta finansuoti išpirkimą, bet visi baigėsi nesėkme. Didieji Vokietijos bankai ne kartą yra išpirkę grąžintus meno kūrinius ir ilgam paskolinę juos muziejams, tačiau „Berlyno gatvės scenos“ suma viršijo 100 milijonų kronų, o tai buvo nepakeliama net ir bankams.

Ginčas dėl Kirchnerio sukėlė intensyvius debatus ne tik kultūros temomis rašančių laikraščių puslapiuose. Grąžinimas sulaukė aršios kritikos, nevengiant suabejoti ir Hesų šeimos istorija. Kritikai, be kita ko, teigė, kad Hesai pardavę paveikslą visai ne dėl persekiojimo, o dėl finansų krizės, sudavusios stiprų smūgį šeimos verslui. Kritikų manymu, Teklai Hes buvo sumokėta daugiau nei priimtina suma – 3 000 reichsmarkių. Vėliau šie teiginiai pasirodė nepagrįsti, nes sandoris nebuvo įtvirtintas pirkimo sutartimi. Nerasta įrodymų, kad Tekla Hes apskritai gavo kokį nors atlygį.

Kritikai buvo įtakingi Vokietijos meno pasaulio žmonės, pavyzdžiui, buvęs Vokietijos kultūros ministerijos valstybės sekretorius Lucas fon Pufendorfas (Lutz von Pufendorf), garsus vokiečių teisininkas ir meno kolekcininkas Peteris Raue (Peter Raue) ir aukcionų namų „Villa Grisebach“ vadovas Berndtas Šulcas (Berndt Schultz). Pastarasis atvirame laiške pavadino grąžinimą itin nemaloniu ir teigė, kad „dabar visas meno pasaulis purto galvą“. Prie kritikuojančių prisidėjo ir keli Vokietijos dienraščiai.

Ypač daug kritikos strėlių kliuvo amerikiečių advokatui Deividui Roulandui, kuris laikytas bandančiu pasipelnyti iš vokiečių kultūrinio palikimo skurdinimo. Jam tenka atsakomybė už galėjusio įvykti susitarimo palikti paveikslą „Brücke“ muziejuje sabotažą.

Protestų nesumažėjo ir paaiškėjus, kad paveikslas bus parduotas „Christie’s“. Lapkričio 8 d. prasidėjo „Berlyno gatvės scenos“ aukcionas. Pradinė suma – 12 milijonų dolerių. Po trijų minučių buvo pateiktas galutinis pasiūlymas – 38 milijonai dolerių.

Protestai dar sustiprėjo paaiškėjus, kas yra pirkėjas. Juo buvo Ronaldas Lauderis. Berlyno „Mona Liza“ palaikė draugiją kolegei iš Vienos Niujorko galerijoje „Neue Galerie“.

Klimto ir Kirchnerio paveikslų pardavimas sulaukė ir tarptautinės kritikos. Kūriniai parduoti beveik vienas po kito tuose pačiuose aukcionų namuose ir tam pačiam pirkėjui. Vis dėlto Lauderiui paveikslai atiteko ne pusvelčiui, abu parduoti gerokai brangiau nei vertinti. Tačiau didelės kainos sukėlė pašėlusias spekuliacijas apie naują rinką.

„The Art Newspaper“ išspausdino didelio dėmesio sulaukusį straipsnį „Nacių dovanų medžiotojai“. Jo autorė Džordžina Adam (Georgina Adam) teigė, kad grąžinimo procesas tapo milijonine pramone, kur rizikuoti nebijantys asmenys investuoja į restituciją, siekdami savo dalies pardavus kūrinius.

Adam taip pat rašė, kad ieškovams atstovaujantys advokatai dažnai gauna komisinių nuo pardavimo sumos, kuri gali būti daugiamilijoninė. Pasak jos, restitucijai pavykus, advokatams gali atitekti net 50 proc. pardavimo sumos. Išvada – holokaustas virto pinigų gaminimo mašina.

Vokietijos žiniasklaida kūrė vaizdą, kad visas grąžinimo procesas yra tam tikra apgavystė, kur pelno siekiantys amerikiečių advokatai apgaule išvilioja iš vokiečių visuomenės jos kultūros paveldą ir parduoda tarptautinėje meno kūrinių rinkoje. Žiniasklaidoje savo nuomonę išsakė keli Vokietijos muziejų, kuriems jau anksčiau teko grąžinti kūrinius iš savo kolekcijų, vadovai. Jie suabejojo restitucijos klausimu apskritai. Vienas Dresdeno muziejaus vadovų komentare „Die Zeit“, be kita ko, teigė, kad visa tai tėra „spekuliacijos ir pinigai“. Vokiečių meno prekeivis Joachimas Vitrokas (Joachim Wittrock) ironiškai pasiūlė Vokietijos muziejams palikti duris atviras ir pakabinti užrašą „savitarna“.

Netrukus kultūriniai debatai virto politiniais. Už grąžinimą atsakingi Berlyno burmistras Klausas Vovereitas (Klaus Wowereit) ir politikas Tomas Flyrlas (Thomas Flierl) buvo kaltinami atidavę paveikslą pernelyg lengvai. Opozicija pasinaudojo situacija prieš artėjančius rinkimus ir Žaliųjų atstovas kultūros politikos klausimais pavadino restituciją „skubota mėlynakio idealizmo“ išraiška.

Nuo Vašingtono konferencijos praėjus beveik dešimčiai metų „Berlyno gatvės scena“ tapo pasipriešinimo grąžinimo procesui, kurio varomąja jėga laikytas „godumas“, simboliu. Vokietijos muziejų asociacijos pirmininkas Michaelis Aisenhaueris (Michael Eissenhauer) pardavimą laikė „katastrofa“ ir reikalavo priimti naujus principus, kurie suteiktų muziejams pirmumo teisę įsigyti kūrinius.

Kritikai taip pat reikalavo nustatyti grąžinimo procesams laiko terminą, uždrausti kūriniams palikti šalį ir kad įrodymus turėtų pateikti palikuonys, o ne muziejai. Politinė opozicija Berlyne privertė suburti komisiją, turinčią išsiaiškinti, ar grąžinant paveikslą nėra pažeistos jokios taisyklės. 2007 m. Vokietijos parlamente dėl to net surengti klausymai.

Tačiau būta ir blaivesnių balsų, pavyzdžiui, vyriausiojo „Der Tagesspiegel“ redaktoriaus Bernhardo Šulco (Bernhardt Schultz). Jis įžvelgė, kad politinė opozicija „begėdiškai“ naudojasi šia tema rinkimų kampanijoje, ir teigė, kad restitucija turi būti tęsiama: „Tai kaina, kurią privalome mokėti už Vokietijos vardu vykdytą neteisybę.“

Klausimui ištirti suburta komisija taip pat nusprendė, kad grąžinant paveikslą nepadaryta jokių pažeidimų. Prokuroras Karlas Haincas Dalhaimeris (Karl-Heinz Dahlheimer), kuris tyrė, ar restitucija nepažeidė Vokietijos įstatymų, nutraukė tyrimą. Savo ataskaitoje Dalhaimeris padarė moralinę-filosofinę išvadą. Jo teigimu, politiškai Vokietija galėjo nesilaikyti Vašingtono principų, tačiau tai „sumažintų šių meno kūrinių kultūrinę reikšmę ir prasmę visuomenei bei estetinę ir moralinę šių kultūros lobynų vertę“.

Neatsitiktinai aršiausi „Berlyno gatvės scenos“ restitucijos priešininkai buvo įvairiais ryšiais susiję su meno kūrinių rinka ir dirbo meno kūrinių prekeiviais arba aukcionų namuose. Kaip rašo knygos „Gatvės scenos istorija“ (The Story of Street Scene) autoriai Gunaras Šnabelis (Gunnar Schnabel) ir Monika Tackov (Monika Tatzkow), debatai parodė, kad, pasak Berndto Šulco, „galvą purtantis meno pasaulis“ yra tas pats pasaulis, kuris ištisus dešimtmečius nekvaršindamas sau galvos prekiavo iš žydų pagrobtais meno kūriniais. Meno pasaulis susidūrė su tikrove – parduoti neaiškią istoriją 1933–1945 m. turėjusius darbus tapo sunku arba beveik neįmanoma.

Deividas Roulandas nenori kalbėti apie „Berlyno gatvės scenos“ ar kitų bylų detales. Jis sako, kad taip pažeistų tarnybinę etiką neplatinti informacijos. Advokatas nepasakoja ir apie kontoros komisinius, bet teigia, kad tokia atsiskaitymo forma nėra retenybė, ji populiari ir kitose srityse, kitaip tariant, nekilnojamojo turto restitucijos bylose.

Pasak Roulando, meno kūrinių restitucija yra itin ilgas darbas, kur procesai dažnai užtrunka metų metus: „Iš pradžių turi būti nustatyta kūrinio buvimo vieta, paskui pradėtas išsamus istorinis tyrimas savininkų reikalavimams patvirtinti. Vėliau jau būna teisiniai procesai arba derybos, o tai dažnai trunka ilgus metus.“

Restitucijos klausimo raidą neigiamai vertina Anė Veber (Anne Webber), nepriklausomos organizacijos Europoje pagrobto meno komisijos (Commission for Looted Art in Europe) Londone įkūrėja. Ne pelno siekianti organizacija, finansuojama aukomis ir tyrimams skirtomis sumomis, padeda palikuonims ir išgyvenusioms aukoms atlikti praeities tyrimus bei derėtis su institucijomis, taip pat, jei reikia, imtis restitucijos bylų. Veber nuomone, advokatų kontoros komisiniai ir darbo metodai yra XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje VDR vykusios nekilnojamojo turto restitucijos paveldas.

„Staiga atsirado daugybė šeimų, kurioms niekas neatstovavo. Jos neturėjo lėšų samdytis teisinės pagalbos ir nežinojo, nuo ko pradėti. Daugybė advokatų tuo naudojosi. Jie ėmė ieškoti tokių šeimų ir pasirašydavo sutartis, žadėdami sutvarkyti visą procesą už tam tikrą procentą nuo nuosavybės vertės, dažnai 30 ar 50 proc. Kai tapo aktualus meno kūrinių klausimas, prasidėjo tokios sutartys ir dėl jų restitucijos“, – pasakoja Anė Veber ir sako, kad tokios sutartys labai žalingos.

„Tokių sutarčių padarinys tai, kad daugelis šeimų negali pasilikti meno kūrinio, kuris iškart turi būti parduotas, nes advokatai reikalauja honoraro. Jei šeima nėra turtinga, o taip dažniausiai ir būna, ji priversta parduoti kūrinį. Tokios sutartys paremtos komisiniais, todėl advokatams nerūpi ieškoti ar reikalauti grąžinti tam tikros ekonominės vertės neturinčių kūrinių. Daug šeimų kreipiasi į mus ir sako: „Pasirašydami sutartį nepagalvojome, kad nieko negalėsime pasilikti.“ Kitos sako: „Norėjome, kad kūrinys liktų muziejuose, prie jo galėtų būti prikabinta lentelė, kad jis priklauso mūsų šeimai. Deja, turime parduoti.“ Kirchnerio paveikslo Vokietijoje ir Klimto darbų Austrijoje palikuonys buvo priversti juos parduoti. Jie neturėjo banke 10 milijonų ar tiek, kiek reikėjo komisiniams sumokėti.“

Vis dėlto Anė Veber nenori visos atsakomybės suversti advokatams ir teigia, kad dažnai palikuonis į jų glėbį pastūmėja institucijos. „Neseniai turėjome atvejį, kai radome muziejuje eksponuojamą paveikslą, o šeima norėjo jį ten ir palikti, tačiau muziejus labai negražiai su jais elgėsi. Iš pradžių neatsakė į klausimus, o paskui išplatino pranešimą, kad jis pats aptiko paveikslą ir dabar ieško palikuonių, tarsi mūsų net nebūtų. Tai buvo šeima, kurios nariai buvo deportuoti ir nužudyti. Muziejus darė viską, kad procesas truktų kuo ilgiau. Nors iš karto pripažino, kad paveikslas pagrobtas, jam atgauti prireikė penkerių metų. Toks atgrasus elgesys priešiškai nuteikia žmones, o tai ne taip retai pasitaiko. Daug institucijų užima gynybinę poziciją“, – pasakoja Anė Veber.

Net jei debatai dėl „Berlyno gatvės scenos“ Vokietijoje pamažu nurimo, nėra abejonių, kad jie neigiamai atsiliepė restitucijos klausimams. Kritikai nesibodėjo iškraipyti istorinio žydų persekiojimo konteksto ir netiesiogiai užsiminti, kad palikuonys yra sukčiai. Riba buvo peržengta.

2008 m. Vokietijoje planuota surengti Vašingtono konferencijos tęsinį, taip paminint jos dešimties metų jubiliejų, tačiau Vokietijos parlamentas atmetė siūlymą ir nutarė organizuoti gerokai mažesnės svarbos renginį – konferenciją tos srities tyrinėtojams ir ekspertams. Kritika ir argumentai apie pelno ištroškusius amerikiečių advokatus ir palikuonis išskleidė sparnus. Jos aidai buvo girdimi kitose bylose. Taip pat ir toje, kuri atvedė Deividą Roulandą į Stokholmą.

10 SKYRIUS

Gėlių sodas

VEŠLIOS GELSVAI ORANŽINĖS GĖLĖS stiebiasi iš tamsiai rudos, drėgnos žemės, aukštyn kyla alyvuogių žalumo lapai. Viduryje šio gelsvai oranžinio kilimo matyti šviesiai žalia salelė su besiskleidžiančiomis rožinėmis ir kraujo raudonumo gėlėmis. Galbūt rožėmis. Sunku įžiūrėti. Pirmaisiais kartais lankydamasis Stokholmo moderniojo meno muziejuje į nedidelės, stačiakampės dangaus žydrumo salės kampe kabantį Emilio Noldės paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ net nekreipiau dėmesio. Mažiau nei metro pločio kūrinys iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria. Dėmesį pirmiausia prikausto šalia kabantys kūriniai. Dešinėje – 1909 m. tapytas Ernsto Liudviko Kirchnerio „Marzella“, vaizduojantis visiškai nuogą jaunutę paauglę su kaspinu plaukuose. 1905 m. Dresdene Kirchneris su keliais menininkais įkūrė „Die Brücke“. Emilis Noldė prisidėjo prie grupės kitais metais, tačiau, palyginti su itin ekspresyviais Kirchnerio portretais, „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis iš daug ankstesnio laikotarpio. Paveikslą galėjo nutapyti XIX a. pabaigos prancūzų impresionistai. Kitoje salės pusėje kabo šeši vokiečių menininko ir satyriko Georgo Groso darbai, kuriuose užfiksuotos tarpukario Berlyno gatvių scenos. Invalidai karo veteranai, nusiplūkę darbininkai, badaujantys žmonės įdubusiomis akimis ir cigarą traukiantis apkūnus buržua. Lengva suprasti, kodėl nacistai nekentė tiesmukų Groso karikatūrų ir stipraus bei provokuojamo Kirchnerio ekspresionizmo. Komunistas Grosas emigravo į JAV tais pačiais metais, kai nacistai atėjo į valdžią. Kirchneris buvo išguitas iš Vokietijos meno akademijos, apšauktas „degeneravusiu“, o jo darbai konfiskuoti iš muziejų, parduoti ir sunaikinti. Persekiojimo sukelta psichikos trauma privertė Kirchnerį 1938 m. birželio 15 d. užtaisyti pistoletą ir paleisti kulką sau į širdį.

Atrodo, kad tarp Kirchnerio ir Groso tragedijų kabantis Noldės gėlių sodas yra pasiklydęs laike. Vis dėlto valandėlę pastovėjęs supranti, kad gėlyną gaubia nerimas. Tai, kas skiria jį nuo nerūpestingų Monė gėlių. Potėpiai stipresni, atspalviai tamsesni. Fone kaip tamsūs debesys kyla žiedinių kopūstų formos našlaitės. Spalvos sodrios, gėlynas atrodo tuojau nuvysiantis.

Emilis Noldė tapė gėlynus ir anksčiau. Šviesesnius, saulėtesnius. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kai Emilis Noldė po daugelio metų pertraukos vėl ėmė tapyti sodybos prie Vokietijos ir Danijos sienos vaizdus, pasaulis, kaip ir pats Noldė, buvo pasikeitęs. Vyko karas. Paveikslus „persmelkė niūri nuotaika“, kaip dienoraštyje rašė Noldė. Sodas vienu metu grėsmingas ir gražus. Paveiksluose vis kartojasi ekspresionizmui ir pirmiausia Noldės kūrybai būdingi kontrastai: tamsa ir šviesa, šaltis ir šiluma, vyras ir moteris, demonai ir angelai.

Emilio Noldės gėlių sode šis dvilypumas pasireiškia ne tik drobėje, bet ir paveikslo istorijoje. Rankoje laikau 1966 m. parodos katalogą, jį už 200 kronų nusipirkau Stokholmo antikvariate. Išleistas prieš Emilio Noldės parodą, atidarytą Moderniojo meno muziejuje 1967 m. sausio 14 d. Tais metais menininkas būtų šventęs šimto metų jubiliejų.

Per parodą Moderniojo meno muziejaus vadovas Pontusas Hultenas nupirko paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“. Paroda aprėpė viską nuo ankstyvųjų medžio raižinių iki spalvingų mitologinių paveikslų Naujojo testamento motyvais ir garsiosios serijos „Nenutapyti paveikslai“, kurią Noldė sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistai jam uždraudė tapyti. Trijų puslapių Noldės gyvenimo aprašyme aptinku, kad „iš muziejų konfiskuoti 1 052 jo darbai“. Joks kitas menininkas nenukentėjo nuo 1937 m. vykdyto vokiečių muziejų valymo labiau nei Emilis Noldė. Tų pačių metų liepą Miunchene atidarytoje „degeneravusio meno“ parodoje Noldės darbams skirtas ypatingas dėmesys. Nacistų rasinei estetikai pirmiausia kliuvo jo primityvizmas. 1914-aisiais lankydamasis Naujojoje Gvinėjoje Noldė susidūrė su čiabuvių menu. Šį įvykį jis aprašo kaip gyvybiškai svarbų. Noldė manė aptikęs tikresnį meną, nesugadintą ir nepaveiktą šiuolaikinio pasaulio ir jo civilizacijos procesų. Savo darbais Noldė ieškojo ryšio su šia natūralia būsena, o tai, jo manymu, turėjo leisti atsirasti naujajam vokiečių menui, nepaveiktam prancūzų. Noldė iš Naujosios Gvinėjos rašė savo draugui Hansui Ferui (Hans Fehr): „Čiabuviai gyvena gamtoje, kartu su ja ir būdami jos dalis. Mane kartais apima jausmas, kad jie ir yra tikrieji žmonės, o mes – tik nevykusios marionetės, dirbtinės ir pilnos klaidų.“

Nacistai rėmė Noldės ambicijas sukurti naują vokiečių meno judėjimą, tačiau negalėjo priimti nei jo primityvistinės įtakos, nei ekspresionistinės raiškos formos, kuri smarkiai kontrastavo su daugelio nacistų šlovintais klasicistiniais ir biurgeriškais meno idealais.

Emiliui Noldei buvo uždrausta verstis profesine veikla, tapyti ir pirkti reikalingų medžiagų. Tai rodo, kokią galią nacistai įžvelgė meninėje jo raiškoje. Noldė nepaisė draudimo ir slapta nutapė šimtus akvarelių. Tą seriją jis pavadino „Nenutapyti paveikslai“.

Po karo Emilis Noldė buvo reabilituotas. Jam suteiktas profesoriaus laipsnis, skirtas apdovanojimas Venecijos bienalėje ir ordinas „Už nuopelnus“, aukščiausias vakarų Vokietijoje civiliams skirtas apdovanojimas. Emilis Noldė tapo meno didvyriu, antifašistinio pasipriešinimo figūra, nepažabotu tapytoju, kurio raiška turėjo beveik mitinę galią.

Tačiau paveiksle slypi ir kas kita. Pilki atspalviai, kurių pokario interpretuotojai dažnai nepamatydavo.

Prieš Jozefui Gebelsui pradedant pulti ekspresionizmą, Emilio Noldės akvarelės puošė jo svetainę. Ten jas pakabino Albertas Špėras, kuriam buvo pavesta įrengti propagandos ministro būstą. Pats Špėras paveikslus apibūdino kaip „žavingus“.

1933 m. nacistų studentų asociacija Berlyne surengė parodą Noldės garbei. Vadinamoji Berlyno opozicija priešinosi biurgeriškiems völkisch judėjimo meno idealams ir norėjo, kad Trečiojo reicho estetinei raidai vadovautų tokie menininkai kaip Noldė. Pats Emilis Noldė save laikė dvasiniu šiauriečių liaudies meno ir vokiečių gotikos paveldėtoju. Tačiau vis tiek niekas negalėjo jo išgelbėti nuo Adolfo Hitlerio pasidygėjimo tuo, kas abstraktu ir „neišbaigta“.

Dauguma modernistų neprieštaravo būti atstumti nacistų, bet tik ne Emilis Noldė. Draudimą jis laikė asmenine katastrofa. 1937 m. liepos 12 d. Emilis Noldė rašo Prūsijos meno akademijos pirmininkui ir piktinasi esąs priskirtas „degeneravusiems“ menininkams.

Kai šiaurės Šlezvige buvo įkurta Nacionalsocialistų partija, aš tapau jos nariu. Visos mano mintys ir meilė yra skirtos Vokietijai, jos liaudžiai ir žmonių idealams.

Heil Hitler,Emilis Noldė

Emilis Noldė buvo nacistų partijos narys, labai anksti jis įstojo į partijos danų skyriaus gretas. Save laikė vokiečiu, nors tėvai buvo danų ir fryzų kilmės.

Noldė reiškė ir aiškiai antisemitines pažiūras, taip pat vertindamas žydų kilmės menininkus. Laiške meno akademijos pirmininkui Noldė tvirtino visą gyvenimą kovojantis su žydų menininkais, tokiais kaip Maksas Lybermanas. Nacistams perėmus valdžią Noldė pasirašė naująjį režimą šlovinantį manifestą. Jis naiviai tikėjosi galėsiąs vadovauti naujam meno judėjimui Trečiajame reiche. 1938 m. laiške Gebelsui jis tvirtina, kad „mano menas yra vokiškas, stiprus, griežtas ir nuoširdus. Heil Hitler!“, taip pat sakosi vienas kovojąs su priešų (žydų) įtaka vokiečių menui. Vis dėlto Noldė nesulaukė Gebelso, kuris tuo metu jau buvo nusprendęs atsiriboti nuo ekspresionizmo, užtarimo.

Net ir 1942 m. Emilis Noldė dar kartą siekė būti reabilituotas nacistų režimo, bet vėl liko atstumtas. Paradoksas, tačiau po karo jį išgelbėjo tai, kad nebuvo atsako į tokią meilę. Moderniojo meno muziejaus 1966 m. išleistame parodos kataloge apie tai nėra nė žodžio. Norėdamas įsitikinti, kad nieko nepraleidau, skaitau tekstą dar kartą, bet veltui.

Kai kurie interpretuotojai mano, kad Emilis Noldė buvo kaip Knutas Hamsunas – politinis idiotas, nesuvokiantis brutalios politikos tikrovės ir negebantis suprasti tikrųjų nacistų politikos intencijų. Visai kaip Knutas Hamsunas, nacistams atėjus į valdžią Emilis Noldė jau buvo garbaus amžiaus žmogus – 1937-aisiais jam suėjo 70 metų. Jozefui Gebelsui savo Nobelio premijos medalį dovanų išsiuntęs Hamsunas po karo buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Vis dėlto paskutinė jo knyga „Užžėlusiais takais“ rodo, kad jis vargu buvo silpnaprotis ar psichiškai nesveikas. Toks nebuvo ir Emilis Noldė, aktyviai kūręs dar ir šešto dešimtmečio pradžioje.

Ar Emilis Noldė tapo savo politinio naivumo auka, taip ir lieka neatsakyta, tačiau Noldės pritarimas nacionalsocializmui nebuvo laužtas iš piršto. Noldės meninė vizija tam tikra prasme sutapo su nacistų pojūčiais, judėjimu ir bandymu užpildyti dvasinę tuštumą. Savo žemės, Heimat, užauginti menininkai buvo pagrindinė Noldės tema. Jis taip pat tikėjo mitu apie unikalų vokiečių meno ir vokiečių dvasios vaidmenį.

1967 m. Moderniojo meno muziejui surengus Švedijoje „didelį Emilio Noldės pristatymą“, ši Noldės gyvenimo dalis buvo ištrinta. Atrodo, kad didysis ekspresionistas ir nacistų rėmėjas nėra vienas ir tas pats žmogus. Pasakojama tik apie auką ir „nenutapytus paveikslus“. Parodos komisarė Karin Bergkvist Lindegren (Karin Bergqvist Lindegren) sveikinimo kalboje sakė, kad Noldė turėtų „sulaukti didelių Švedijos publikos simpatijų“.

Šis įvaizdis vyrauja ir parodos recenzijose. „Nerikes Allehanda“ rašo: „Emilio Noldės likimas panašus į daugelio kitų Vokietijos menininkų. Tremtis savo paties šalyje buvo dviguba: jam uždrausta verstis savo profesija, o jaunesnei menininkų kartai siųsti impulsai buvo užslopinti arba pristabdyti.“ Nė žodžio, kad toji menininkų karta, kalbant apie Noldę, galėjusi būti ir nacionalsocialistinė.

Dar įdomesnė „Dagens Nyheter“ recenzija. Joje Emilis Noldė vadinamas „žemės mistiku“: „Jis siekė ištakas, buvo užmezgęs ryšį su gamta ir gamtos jėgomis.“ Nutylima, kad toji žemės mistika buvo gimininga nacistų kraujo ir žemės kultui.

Šis kolektyvinis užmaršumas susijęs su kitu pasakojimu apie Emilio Noldės paveikslą. 1964 m. Moderniojo meno muziejaus vadovas Pontusas Hultenas pasiskolino jį iš Šveicarijos Lugano mieste dirbančio meno prekeivio Romano Norberto Ketererio (Roman Norbert Ketterer) – žmogaus, kuris po karo padarė karjerą rūpindamasis „degeneravusių“ Vokietijos menininkų paveikslų rinkodara ir pardavimu. Sandoris sudarytas 1967 m. per parodą – Moderniojo meno muziejus pirko paveikslą už 162 150 kronų. Pardavėjas buvo laikomas patikimu, tačiau kūrinio praeitis kėlė neaiškumų. Užfiksuota labai nedaug detalių apie kūrinio buvimo vietas. Vis dėlto tuo metu tokie dalykai, regis, nieko nejaudino.

* * *

2003 m. balandžio pradžioje Nacionalinis muziejus Stokholme gavo Rikardo Lorkos-Doičo (Ricardo Lorca-Deutsch) iš Frankfurto laišką. Laiškas tuojau pat persiųstas Moderniojo meno muziejaus vadovui Larsui Nitvei (Lars Nittve).

Dviejų puslapių laiške Lorka-Doičas pasakoja, kad jo šeima dėl žydiškos kilmės XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje turėjo išvykti iš nacistinės Vokietijos. Bėgant dingo šeimos meno kūrinių kolekcija. Lorka-Doičas dėsto, kad kolekcijos netektis buvo šeimos liūdesio šaltinis ir jie ilgai gyveno manydami, jog kolekcija žuvo per bombardavimą. Vis dėlto aštuntame dešimtmetyje šeima sužinojo, kad iš tiesų dalis kolekcijos išgyveno karą.

Per karą į tris žemynus išblaškyta šeima dabar nutarė bendromis pastangomis bandyti atgauti kolekciją. Lorka-Doičas rašė, kad aštuntame dešimtmetyje jo teta sužinojo, jog kai kurie kolekcijos kūriniai atsidūrė Moderniojo meno muziejuje, ir klausė, ar tai tiesa. Buvo kalbama apie du Emilio Noldės darbus. Lorka-Doičas taip pat domėjosi, ar muziejus galėtų suteikti šeimai informacijos, kokiomis aplinkybėmis tie kūriniai tapo jo nuosavybe.

Laiško pabaigoje jis rašė apie šeimos norą pasikalbėti asmeniškai ir, jei įmanoma, išvengti advokatų įsikišimo. Taip pat pridūrė, kad jei pavyktų susitarti, šeima neprieštarautų suteikti muziejui teisę likusį laiką naudoti tuos darbus.

Moderniojo meno muziejui buvo paprasta išsiaiškinti, kokio kūrinio ieškojo Doičas ir kad jų buvo vienas, o ne du. Muziejaus koordinatorė Ylva Hilstrem (Ylva Hillström) iš karto susisiekė su Emilio Noldės fondu Vokietijos Zėbiulio mieste, kad išsiaiškintų, kas žinoma apie paveikslo „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ praeitį. Iš tiesų muziejus jau žinojo, kad per karą paveikslas buvo prarastas. 1978 m. Karin Bergkvist Lindegren gavo tokią informaciją iš fondo, kuris bendravo su Rikardo Lorkos-Doičo teta. Fondas patvirtino Hilstrem, kad kūrinys priklauso Doičų šeimai. Birželį Larsas Nitvė labai trumpai atsakė Rikardui Lorkai-Doičui: „Moderniojo meno muziejus turi tik vieną Emilio Noldės darbą: 1917 m. aliejiniais dažais ant drobės nutapytą paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“, 73 x 9 cm. Paveikslas 1967 m. įsigytas iš Norberto Romano Ketererio galerijos Lugane.“

Muziejus ir Larsas Nitvė sutarė nepasakoti, kad jie jau žino, jog Doičų šeimai priklausantis kūrinys dingo per karą.

Su muziejumi vėl susisiekta tik po dvejų metų, 2005-aisiais. Šį kartą tai padarė Akselis Bindernagelas (Axel Bindernagel), Deivido Roulando kontoros Niujorke advokatas. Jis informavo muziejų, kad Doičų šeima patikėjo kontorai rūpintis jų reikalais.

Trijų puslapių laiške su priedais Bindernagelas pasakoja šeimos istoriją, kuri, pasak jo, padės „geriau suprasti šeimos norą atgauti Otui Natanui Doičui (Otto Nathan Deutsch) priklausančius paveikslus“.

Doičų šeimos likimas tragiškas, nors tuo pat metu tai tipiškas pasakojimas apie Vokietijos žydų šeimą nacistų režimo metais.

Kai 1933 m. į valdžią atėjo nacistai, sėkmės lydimam Frankfurto verslininkui Otui Natanui Doičui buvo beveik 70 metų. Jis turėjo sukaupęs nedidelę iškiliausių tų laikų menininkų kolekciją, joje buvo Makso Lybermano, Pablo Pikaso ir Emilio Noldės darbų.

Į valdžią atėjus nacistams šeima pateko į boikotų, diskriminacijos ir reketavimo tinklą, kuriuo siekta išstumti žydus iš Vokietijos visuomenės gyvenimo, taip pat ir verslininkus, tokius kaip Doičas.

1938 m. Otas Natanas Doičas, kaip ir visi Vokietijos žydai, buvo priverstas įregistruoti nuosavybę. Vėliau tie duomenys naudoti įvairiems mokesčiams plėšti. Po 1938 m. lapkritį įvykusios krištolinės nakties žydai turėjo sumokėti daugiau nei milijardą reichsmarkių siekančią baudą. Otas Natanas Doičas paklojo per 24 000 reichsmarkių. 1939 m. šeimai emigravus į Nyderlandus, Doičui teko sumokėti dar beveik 30 000 reichsmarkių išvykimo mokestį. Tam Doičas pardavė du iš turėtų nekilnojamojo turto objektų, abu mažesne nei rinkos kaina. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje žydiška kilmė Vokietijoje nebuvo koziris derantis dėl kainos.

Norėdami gauti leidimą emigruoti Doičai turėjo pateikti viso iš Vokietijos išsivežti ketinto turto, kuriame buvo ir meno kūrinių kolekcija, sudaryta iš 10 aliejiniais dažais tapytų paveikslų ir dvylikos akvarelių, grafikos darbų ir raižinių, sąrašą.

Tarnybos iš karto susidomėjo meno kūriniais ir nusprendė skirti ekspertą jiems įvertinti. Kolekcija tuo metu buvo Frankfurto krovinių gabenimo firmoje „Wilhelmn Hühn“, kuriai Doičai patikėjo išgabenti turtą į Amsterdamą. Kolekciją vertino Vilhelmas Etlė (Wilhelm Ettle), Vokietijos propagandos ministerijos atstovas. Etlė nusprendė, kad trys paveikslai yra įdomūs, ir juos konfiskavo.

Vis dėlto trys Emilio Noldės paveikslai nesulaukė dėmesio – valstybei šis menininkas atrodė nevertingas. Etlė išsirinko vokiečių peizažisto Edmundo Štepeso (Edmund Steppes) darbus. Dailininkas buvo nacistų partijos narys, o išgarsėjo 1937 m., kai Adolfas Hitleris įsigijo vieną jo paveikslų.

Nors tada daugiau nieko nebuvo konfiskuota, likusi turto dalis taip niekada ir nepasiekė Amsterdamo. Be to, šeima turėjo ir daug rimtesnių rūpesčių. Saugumas Amsterdame pasirodė esąs labai trumpalaikis. 1940 m. gegužę Vokietija įsiveržė į Nyderlandus, o po mėnesio Otas Natanas Doičas mirė.

Doičo dukra Gertrūda, jos vyras ir du vaikai buvo deportuoti į Aušvicą ir ten nužudyti. Kita duktė Anė Marija kartu su vyru ir dviem vaikais išsiųsta į Bergeną–Belzeną. Anė Marija ir vaikai išgyveno, o vyras mirė lageryje. Trečiasis Oto Natano Doičo vaikas, sūnus Fricas, išgyveno karą ir emigravo į Čilę.

1945 m. Anė Marija bandė išsiaiškinti, kas nutiko tėvo nuosavybei, ir kreipėsi į bendrovę „Hühn“, kuri taip ir nepristatė turto. Transporto kompanija informavo, kad daiktai buvo sunaikinti, kai į Frankfurto centrinę stotį per antskrydį pataikė bomba. Kas iš tiesų nutiko Oto Natano Doičo nuosavybei, neaišku, nes Frankfurte trūksta to laikotarpio dokumentų, kurie, tikėtina, sunaikinti per karą. Kūriniai galėjo būti konfiskuoti kokios nors tarnybos arba tiesiog pavogti pačios transporto kompanijos.

Tik po kelių dešimtmečių šeima sužinojo, kad kolekcija arba jos dalys išgyveno karą. Manydama, kad nuosavybė prarasta, šeima kreipėsi dėl kompensacijos į Vokietijos tarnybas ir 1962 m. gavo iš vakarų Vokietijos 31 370 markių, iš jų 4 000 markių buvo už Noldės paveikslą.

Vos po dvejų metų „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ pasirodė meno kūrinių rinkoje Volfgango Ketererio (Wolfgang Ketterer), Romano Norberto brolio, aukcionų namuose Štutgarte. Tada kūrinys vadinosi „Gėlių sodas su mėlyna tvora“ (Blumengarten mit blauem Zaun). Jis įtrauktas į spalvotą katalogą ir pažymėtas 998 numeriu. 1964 m. paveikslą Romanas Norbertas Ketereris paskolino Moderniojo meno muziejui.

Po dvejų metų, 1966-aisiais, Romanas Norbertas Ketereris pardavė antrą Noldės paveikslą „Aguonos ir rožės“ (Mohn und Rosen), taip pat iš Doičo kolekcijos. Kūrinys parduotas Italijos aukcione „Campione d’Italia“. Paveikslas priklausė Gertrūdai Erberlei (Gertrud Erberle) iš Madrido ir buvo parduotas Ernestui Blomui (Ernesto Blohm) iš Venesuelos. Kūrinys pasirodė rinkoje tik 2006 m. Šveicarijoje surengtame aukcione.

Kaip paveikslas atsidūrė Madride ir kodėl Romanas Norbertas Ketereris pardavinėjo du kūrinius iš dingusios Doičo kolekcijos, gaubia paslaptis. Iki šiol veikiantis Ketererio aukcionas teigia neišsaugojęs tų laikų dokumentų. Moderniojo meno muziejaus archyve taip pat nėra jokių duomenų apie paveikslo praeitį.

Vis dėlto atrodo, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ neatsitiktinai iškilo į paviršių septintame dešimtmetyje, kai daugelyje šalių restitucijos klausimai buvo padėti į lentynas, o karo nusikaltimai laikyti išpirktais. Laikotarpis taip pat byloja, kad savininkai ir pardavėjas galėjo žinoti apie kūrinių praeitį ir nusprendė, kad dabar juos galima saugiai parduoti meno kūrinių rinkoje. Ją septintame dešimtmetyje pasiekė daugybė nuo pat karo dienos šviesos nemačiusių darbų.

Net ir nepavykus išsiaiškinti, kur, kada ir kas pavogė Doičo kolekcijos paveikslus, nekilo abejonių, kad dingusi nuosavybė buvo tiesioginis šeimos persekiojimo padarinys. Galbūt kolekcija buvo konfiskuota po 1941 m., kai naujas įstatymas atėmė iš emigravusių žydų Vokietijos pilietybę, o šalyje likusi jų nuosavybė atiteko valstybei. Tai galėjo įvykti ir anksčiau, kai nacistinės Vokietijos saugumo ministerija (Reichssicherheitshauptamt) konfiskavo visą sandėliuojamą žydų nuosavybę. Frankfurte, kaip ir kitose Vokietijos vietose, su arizavimu, konfiskavimu ir ekonominiu reketu susiję dokumentai karo pabaigoje buvo sunaikinti.

Laiške Moderniojo meno muziejui Binderneigelas rašo, kad „istorinio konteksto šviesoje paveikslo „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ netektis laikytina nacistų vykdyto persekiojimo padariniu“, todėl paveikslas turi būti grąžintas.

Šį kartą į reikalą pažvelgta daug rimčiau ir Moderniojo meno muziejus prašė palaukti jo atsakymo. Sausio pabaigoje klausimas svarstytas susitikime su Kultūros ministerijos atstovais, dalyvaujant ir Ylvai Hilstrem, Moderniojo meno muziejaus Komunikacijos skyriaus vadovei Sesilijai von Šants (Cecilia von Schantz) ir ministerijos Teisės skyriaus vadovui Knutui Veibuliui (Knut Weibull). Perskaičiusi turimą informaciją Kultūros ministerija nutarė, jog „nėra garantijos, kad Doičo kūrinys tikrai buvo konfiskuotas nacistų“, rašo posėdžio protokole Ylva Hilstrem. Tai svarbi detalė. Bindernagelas savo laiške taip pat nesako, kad kūrinys buvo konfiskuotas nacistų, o teigia, kad jis „buvo prarastas dėl nacistų vykdyto persekiojimo“.

Susirinkime buvo nuspręsta dėl muziejaus pozicijos šiuo klausimu: bus stengiamasi išlaikyti paveikslą. Iš Hilstrem protokolo matyti, kad susirinkime daugiausia kalbėta apie strategijas. Jei šeima toliau reikalaus, reikėtų, pavyzdžiui, paminėti, kad ji „jau gavo finansinę kompensaciją“.

Nutarta laikytis tokios pozicijos: „Švedija turi bendradarbiauti ir vadovautis nustatytomis taisyklėmis, tačiau neturėtume pasiduoti be kovos, nes tai pramintų takus daugybei panašių reikalavimų.“

Apie kokius kitus „reikalavimus“ kalbama, nėra patikslinta. 2006 m. vasarį Larsas Nitvė atsakė advokatų kontorai „po konsultacijų su Janu Vidlundu (Jan Widlund) iš „Vinge“. Advokatų kontora „Vinge“ yra viena Moderniojo meno muziejaus rėmėjų, o Vidlundas – aistringas meno kolekcininkas. Šiame ginče Vidlundas buvo muziejaus advokatas ir atliko labai svarbų vaidmenį palikuonių ir Moderniojo meno muziejaus konflikte.

Atsakyme Bindernagelui Nitvė rašo, kad muziejus neneigia, jog kūrinys priklausė Otui Natanui Doičui, tačiau „dar 1967 metais sąžiningai jį įsigijo iš geros reputacijos aukciono“. Nitvė taip pat rašo, kad muziejus stengėsi išsiaiškinti, ar kūrinys „neatsidūrė aukcionų namuose neteisėtai“, ir teigia, kad muziejus „neturėjo galimybės to nustatyti“.

Toliau Nitvė rašo, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ yra muziejaus lankytojų labai vertinamas kūrinys. Atsakymas baigiamas taip: „Nuodugniai apsvarstę priėjome išvadą, kad paveikslas negali būti grąžintas Oto Natano Doičo paveldėtojams.“

* * *

Viršelyje buvo nespalvota nuotrauka. Dvi moterys stovi pamiškėje. Tarp jų ketverių penkerių metų vaikai. Akivaizdu, kad ko nors laukia, viena moteris gręžiasi nuo kameros. Ranką laiko priglaudusi prie krūtinės, veidas iškreiptas baimės arba sielvarto. Publika gavo po knygos „Papasakok apie tai savo vaikams – knyga apie holokaustą Europoje 1933–1945 metais“ (Tell Ye Your Children – A Book About the Holocaust in Europe 1933–1945) egzempliorių.

„Apie tai turite papasakoti“ – štai kas yra Švedijos informacinės kampanijos apie holokaustą esmė“, – 1998 m. Vašingtono konferencijoje kalbėjo Švedijos ministrų kabineto narys Peras Nuderis. Jis papasakojo, kad Švedijoje buvo išplatinta 800 000 tūkstančių knygos egzempliorių. Informacinė kampanija „Gyva istorija“ sulaukė tarptautinio susidomėjimo dar prieš konferenciją, tačiau 1998 m. Vašingtone ją vainikavo didžiulė sėkmė. Niekas ir niekada nedarė ko nors panašaus.

„Po metų žmonija įžengs į naują tūkstantmetį. Paliekame XX ir pradedame XXI amžių. Ko galime pasimokyti iš praeities? Ir ką paliksime senajame tūkstantmetyje?“ – pranašiškai klausė Peras Nuderis.

Savo kalbą Nuderis baigė Junatano iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai“ citata: „Kai kuriuos dalykus tiesiog turi padaryti, net jei tai ir pavojinga. Priešingu atveju būsi ne žmogus, o tiesiog šlamštas.“

Kampaniją „Gyva istorija“ paskatino ne Vašingtono konferencija, o 1997 m. Imigracijos tyrimų centro ir Nusikalstamumo prevencijos tarybos parengta ataskaita. Dokumente buvo pateikti apklausos rezultatai. Švedijos jaunimo buvo klausiama, ką jie yra girdėję apie holokaustą. Atsakymai parodė, kad tik 66 proc. apklaustųjų tiksliai žino, kad vyko genocidas. Dėl prastų rezultatų Jorano Peršono (Göran Persson) vyriausybės iniciatyva pradėta kampanija „Gyva istorija“. 2003 m. ji tapo senamiestyje įsikūrusia įstaiga „Gyvosios istorijos forumas“.

Kampanija „Gyva istorija“ sustiprino ir taip plačiai paplitusią nuomonę, kad Švedija yra tolerantiška ir didelį dėmesį tarptautiniams klausimams skirianti šalis ir moralinis pavyzdys. Vis dėlto Peras Nuderis kalbėjo ne apie Švedijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.

1998 m. vasarą, artėjant konferencijai, JAV užsienio reikalų ministerija paskelbė ataskaitą, kurioje aptariami neutralių šalių Ispanijos, Portugalijos, Argentinos, Turkijos ir Švedijos ekonominiai santykiai su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Duomenys Švedijos anaiptol nenudžiugino. Prekyba Švedijos geležies rūda, taip pat rutuliniais guoliais ir miško medžiaga buvo labai svarbi nacistinės Vokietijos karo mašinai sukurti ir išlaikyti. „Švedijos geležies eksportas buvo vertingiausia pagalba Vokietijos karo poreikiams“, – rašo ataskaitos autoriai. 1940 m. Švedija tenkino 40 proc. Vokietijos geležies poreikio. Aukšta švediškos geležies kokybė buvo labai svarbi pažangių ginklų technologijai. Per karą Vokietija eksploatavo okupuotų šalių geležies rūdos telkinius, tačiau švediškas plienas buvo reikalingas aukštos kokybės produktams, pavyzdžiui, rutuliniams guoliams. Apie pusę Vokietijos rutulinių guolių sudarė Valenbergų (Wallenberg) šeimai priklausančios Švedijos rutulinių guolių gamyklos Bavarijoje produkcija. Sąjungininkai rutulinių guolių gamybą laikė itin svarbia vokiečių karo reikmėms ir 1943 m. surengė vieną rizikingiausių per visą karą antskrydžių, norėdami ją sustabdyti. Per antpuolį numušta daugiau nei 50 amerikiečių bombonešių. Laikinai nutrauktą gamybą greitai kompensavo rutuliniai guoliai iš Švedijos gamyklų.

Švedija laikėsi pozicijos, kad eksporto reikėjo, siekiant apsaugoti šalį nuo karo. Karo pradžioje sąjungininkai netgi simpatizavo tokiai pozicijai. Nei Čerčilis, nei Ruzveltas iš pradžių nenorėjo versti Švedijos tiesiogiai konfliktuoti su nacistine Vokietija, nes tada Švedijos rūdų kasyklos greičiausiai būtų atsidūrusios visiškoje Hitlerio dispozicijoje.

Tačiau karui įsibėgėjant ir didėjant tikimybei, kad vokiečiai pralaimės, Švedijos pozicija darėsi vis nesuprantamesnė. Švedija išlaikė ir gynė savo eksportą iki pat karo pabaigos, kai Vokietijos pralaimėjimas jau seniai buvo akivaizdus. 1943 m. pradžioje JAV ėmė spausti Švediją aiškiau parodyti paramą sąjungininkams, sustabdant eksportą į Vokietiją ir uždraudžiant jos karinį tranzitą per savo teritoriją. Tuo pat metu Švedija nesutiko leisti britų ir prancūzų karinio tranzito per Švediją į Suomiją, įtarusi, kad tikrasis tikslas gali būti užvaldyti rūdos telkinius ir sustabdyti eksportą į Vokietiją. Vėlesni tyrimai šiuos įtarimus dar sustiprino.

Ruzveltas ir Čerčilis manė, kad 1943 m. Vokietija nebeturi pajėgumų užimti Švedijos. Šalies įsitraukimas į karą būtų pagreitinęs Vokietijos pralaimėjimą.

Švedijos pozicija nacistinės Vokietijos atžvilgiu buvo paremta pirmiausia trumpalaikiais interesais: išvengti invazijos ir importuoti iš Vokietijos šalies pramonei taip reikalingą anglį ir koksą. Stokholmo universiteto profesorius Klasas Omarkas (Klas Åmark) knygoje „Gyvenimas blogio kaimynystėje“ (Att bo granne med ondskan) rašo: „Panašu, kad švedai nelabai svarstė, kas būtų, jei karą laimėtų Vokietija. Tada Švedija vargiai būtų galėjusi likti demokratiška šalimi arba apskritai egzistuoti kaip valstybė. Ilgalaikiai Švedijos interesai tuo metu reikalavo kuo mažiau eksportuoti į nacistinę Vokietiją, bet tada taip nebuvo manoma.“

Švedija nutraukė ryšius su nacistine Vokietija tik 1944 m. pabaigoje, Vakarų sąjungininkams jau įžengus į vokiečių žemę. Seniai nuo švedų pozicijos pavargusios JAV net svarstė galimybę konfiskuoti švedų įmones ir po karo imtis priemonių, apsunkinančių Švedijai būtinų žaliavų, pavyzdžiui, naftos ir gumos, importą.

1944 m. rudenį parlamentas balsavo už Švedijos dalyvavimą „Safehaven“ programoje, ieškant nacių režimo turtų užsienyje. Paaiškėjo, kad Švedija ne tik priėmė pagrobtą auksą, bet ir tai, kad švedų įmonės aktyviai rėmė vokiečių karines pastangas. Tai, be kita ko, vyko per Valenbergams priklausantį banką „Stockholms Enskilda Bank“ (dabartinis SEB). Jungtinėse Valstijose bankas Švedijos vėliava dangstė vokiečių bendrovę „Bosch“, taip siekdamas apsaugoti ją nuo konfiskavimo. Po karo dėl paramos nacistinei Vokietijai JAV įšaldė Valenbergų ir banko lėšas. Bankas taip pat kreditavo „Norsk Hydro“, kuri okupacijos metais buvo paversta vokiečių bendrovės „IG Farben“ dominuojama įmone, gausiai naudojusia vergišką koncentracijos stovyklų kalinių darbą. Įmonė turėjo gamyklą net Aušvice. „IG Farben“ gamino dujas „Ciklonas B“, kuriomis nužudyti milijonai žmonių nacistų įrengtose holokausto stovyklose.

1946 m. JAV per „Safehaven“ programą nustatė Švedijoje esamą vokiečių turtą ir nutarė, kad jis turi būti konfiskuotas bei panaudotas Europos atkūrimo darbams. Švedija priešinosi, teigdama, kad negalima konfiskuoti Vokietijos piliečių nuosavybės, nes jie neatstovauja Vokietijos valstybei. Patyrusi spaudimą Švedija turėjo nusileisti. Tuo metu buvo nerimaujama, kad kitose šalyse paslėptas vokiečių turtas gali būti panaudotas nacizmui Vokietijoje atkurti.

Švedijoje buvo sukurta speciali tarnyba vokiečių turtui likviduoti „Pabėgusio kapitalo biuras“. Iki 1956 m. ji likvidavo turto už 380 milijonų kronų tuomete verte.

Vyriausybė vilkino derybas dėl į Švediją patekusio nacių pagrobto aukso. Švedija reikalavo iš sąjungininkų įrodymų, kad, pavyzdžiui, iš Belgijos ir Nyderlandų atgabentas auksas tikrai buvo pagrobtas. Manyta, kad nedidelė dalis aukso, kurį Švedijos centrinis bankas nupirko iš Vokietijos centrinio banko, taip pat priklausė koncentracijos stovyklose nužudytiems kaliniams žydams.

Švedija nusileido ir šiuo klausimu, bet paskutinė 6 tonų dydžio Nyderlanduose nacių pagrobto aukso siunta buvo pristatyta tik 1955 m. Prieš tai 7 tonos aukso grąžintos Belgijai.

Tais laikais per daug nesistengta aiškintis, ar į Švediją buvo įvežta pagrobtų meno kūrinių. Vokiečių ir švedų ryšius tirianti amerikiečių žvalgybos organizacija Strateginių valdybų tarnyba (Office of Strategic Services) didžiausią dėmesį skyrė auksui.

Tik 1997 m. Švedijos vyriausybė subūrė komisiją, turinčią „kuo tiksliau išsiaiškinti, kas galėjo įvykti Švedijoje, kalbant apie žydiškos kilmės nuosavybę, kuri buvo įvežta į šalį dėl žydų persekiojimo“.

Komisijos subūrimas buvo tuomečių įvykių Europoje atspindys, pirmiausia kalbant apie žydų sąskaitas Šveicarijos bankuose.

Šveicarija, visai kaip Švedija, buvo „neutrali“ šalis, smarkiai nuolaidžiavusi nacistinei Vokietijai. Gal neaptikto arba sąmoningai nuslėpto turto galėjo būti ir Švedijoje? Komisija įkurta prie Užsienio reikalų ministerijos. Vyriausybė norėjo greito atsakymo, todėl komisija turėjo pateikti rezultatus per 12 mėnesių, o tai pasirodė neįmanoma. Galiausiai 1999 m. pavasarį pristatyta 350 puslapių ataskaita „Švedija ir žydų turtas“.

Komisija, be kita ko, bandė tikrinti ataskaitas, kurias karo metais amerikiečių atstovybė Stokholme perdavė žvalgybai. Iš jų paaiškėjo, kad Vokietijos atstovybė Stokholme buvo naudojama pavogtiems brangakmeniams išvežti. Taip pat pranešta, kad švedų įmonės tvarkė iš nacistinės Vokietijos gautą auksą, pavyzdžiui, Stokholme veikusi „C. G Hallbergs“, kurios tuometis savininkas buvo vokietis Otas Dekeris (Otto Decker). Pranešama, kad šis aktyvus nacistas bendravo su Vokietijos delegacijos Stokholme nariais.

Dar įdomesnių dalykų paaiškėjo apie meną. Komisija pavedė muziejininkui Gunarui Lindkvistui (Gunnar Lindqvist) itin įdėmiai ištirti meno sritį, patikrinant amerikiečių žvalgybos duomenis ir interviu su karo metais aktyviais Švedijos meno pasaulio žmonėmis.

1945 m. amerikiečių ataskaitoje teigiama, kad Hermanas Geringas galėjęs slapta gabenti meno kūrinius į Švediją, padedamas Karlo Gustavo fon Roseno (Carl Gustaf von Rosen), Karin Gering sūnėno. Geringui galėjęs talkinti ir Vokietijos prekybos rūmų Švedijoje pirmininkas Henris Kouksas (Henry Koux). Amerikiečių ataskaitoje sakoma, kad Stokholmo „Frihamnen“ uoste turėjo būti dėžių su pavogtais meno kūriniais.

Minimas ir Karlas Haberštokas. Prekeivis taip pat buvo įtariamas slėpęs meno kūrinius Švedijoje, tačiau nepateikta jokių duomenų kur ir kiek.

Amerikiečių žvalgyba pranešė įtarianti, kad kelios Stokholmo galerijos ir meno prekeiviai dirba su pagrobtais meno kūriniais, pavyzdžiui, „Rapps“ meno kūrinių parduotuvė neva turinti „šūsnis paveikslų Stokholmo „Frihamnen“ uoste“.

1945 m. Stokholme veikianti „St: Lucas“ galerija surengė olandų meno parodą. Kūrinių kilmė pasirodė įtartina. Lindkvistas negalėjo patvirtinti, kad „Rapps“ ir „St: Lucas“ dirbo su pagrobtais meno kūriniais, nes abi buvo seniai nutraukusios veiklą. Vis dėlto Lindkvistas įžvelgia tikimybę, kad tam tikra dalis 1944–1945 m. „parodose ir aukcionuose parduotų kūrinių galėjo būti tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su meno grobstymu“.

Toliau Lindkvisto tyrimas parodė, kad tuo metu švedų muziejai po nedaug kūrinių pirko tarptautinėje rinkoje, bet kai kuriems muziejams buvo pasiūlyta, labai tikėtina, pagrobtų darbų. Be kita ko, Karlas Haberštokas patarė Nacionaliniam muziejui įsigyti švedų ir prancūzų dailininko Georgo Demarė (Georg Desmarées) paveikslą. Sandoris neįvyko.

Geteborgo meno muziejui 1939 m. rugpjūtį siūlyta pirkti Emilio Noldės paveikslų. Darbus norėjo parduoti vienas Noldės žmonos, danų aktorės Ados Vilstrup (Ada Vilstrup), brolių. Nurodoma, kad kūriniai įsigyti iš Vokietijos propagandos ministerijos. Sprendžiant pagal laiką, greičiausiai tai buvo „degeneravusio“ meno akcijos darbai. Tikėtina, kad taip Noldės šeima bandė išgelbėti dalį kūrinių. Vis dėlto muziejus jų nepirko.

Galiausiai komisija ir Lindkvistas konstatavo, kad Švedijoje nėra jokių „didesnės veiklos su nacistų pagrobtais meno kūriniais pėdsakų“.

Komisija pasakė aptiktusi mažai požymių, kad meno kūriniai galėjo būti slapta įvežami į Švediją ir gabenami per ją tokiais kiekiais, kaip, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Tai būtų palikę pėdsaką vokiečių archyvuose.

Vis dėlto labai tikėtina, kad pagrobti meno kūriniai įvairiais būdais patekdavo į Švediją. Ši šalis tik sporadiškai minima tos srities tyrimų literatūroje, pavyzdžiui, išsamioje Martino Dino (Martin Dean) apžvalgoje „Žydų plėšimas – žydų turto konfiskavimas per holokaustą 1933–1945 m.“ (Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust 1933–1945), kur atskirai apžvelgiama kiekviena šalis. Gali būti, kad į Švediją patekę negausūs kūriniai čia atsidūrė pavienių individų pastangomis.

Po karo sąjungininkų sudarytame juodajame asmenų ir meno prekeivių sąraše Švedija ir švedai minimi kelis kartus.

Linnégatan gatvėje gyvenęs Heinricho Himlerio masažuotojas Feliksas Kerstenas (Felix Kersten) įtariamas įvežęs ir slėpęs SS vadui skirtus pagrobtus meno kūrinius. Į Švediją emigravusi ir pilietybę gavusi vokietė Edita Liudmila Lopich-Lundkvist (Editha Ludmilla Loppich Lundquist), įtariama, tyrusi, ar galima Švedijoje parduoti Prancūzijoje, Olandijoje ir Vokietijoje pagrobtą kinų porcelianą. Taip pat pranešama, kad ji buvusi Gebelso meilužė. Būta ir daugiau panašių pranešimų apie pavienius individus, tačiau nė vieno atvejo nebuvo galima pagrįsti.

Vis dėlto Švedijos komisija nutarė, kad šiai sričiai reikia detalesnių tyrimų, tiksliau – ištirti Švedijos tarnybų užsienyje, ambasadų ir konsulatų saugotą nuosavybę. Švedų žinybos per karą ją saugojo dėl įvairių priežasčių: kartais dvigubą pilietybę turinčių asmenų prašymu, retsykiais iš humaniškumo. Liko neatsakyta, ar saugota holokausto aukų nuosavybė taip ir liko Švedijoje.

2000 m. užsienio reikalų ministrė Ana Lind (Anna Lindh) inicijavo tyrimą. 2002 m. paskelbti rezultatai parodė, kad Švedijos įstaigose užsienyje saugota nemažai žydų kilmės žmonių nuosavybės. Didžioji dauguma kūrinių ir daiktų grąžinta po karo. Vis dėlto vienas atvejis sulaukė išskirtinio dėmesio. 1938 m. Austrijoje gyvenusi žydų kilmės Lenkijos pilietė Fransiska Rotenberg (Franziska Rothenberg) Lenkijos generaliniame konsulate Vienoje paliko 45 paveikslus ir 5 kilimus. Kai 1939 m. Vokietija užpuolė Lenkiją, visa nuosavybė buvo perduota Švedijos konsulatui, nes ši šalis perėmė atstovavimą Lenkijos interesams.

Po 15 metų, 1954-aisiais, konsulatas gavo vienintelės išgyvenusios Rotenberg giminaitės Antuanetės Korn (Antoinette Korn) iš Paryžiaus užklausą. Korn prašė informuoti apie kolekcijos likimą. Tyrimas parodė, kad konsulatas dar 1939 m. spalį grąžino paveikslus ir vieną kilimą Rotenberg nekilnojamojo turto agentui, turinčiam įgaliojimus išnuomoti jos butą, kai po 1938 m. įvykusios Austrijos aneksijos Rotenberg buvo priversta bėgti į Krokuvą.

Nekilnojamojo turto agentas Rotenberg nedalyvaujant pareikalavo grąžinti jos meno kūrinius iš konsulato, nes taip būsią lengviau „išnuomoti būstą“. Kūriniai buvo paimti, o dokumentus pasirašė Rotenberg namų šeimininkė. Šeštame dešimtmetyje konsulato atliktas tyrimas parodė, kad Rotenberg nuosavybę 1942 m. konfiskavo vokiečių tarnybos dėl nesumokėtų „paveldėjimo mokesčių“.

Antuanetė Korn buvo įsitikinusi, kad Švedijos konsulatas neturėjo įgaliojimų atiduoti kūrinius, ir pareikalavo kompensacijos. Korn taip pat teiravosi, kur dingo keturi negrąžinti kilimai. Konsulatui buvo sunku atsakyti į šį klausimą. 1957 m. Užsienio reikalų ministerija laiške Korn paaiškino tiksliai nežinanti, kur dingo tie kilimai. Jie galėjo būti atiduoti vokiečių tarnyboms, kai Švedija pasirašė su nacistine Vokietija sutartį, pagal kurią įsipareigojo grąžinti visą saugotą lenkų nuosavybę, nes Lenkija nebeegzistavo.

Jei kilimai liko konsulate, jie galėjo būti sunaikinti per bombardavimą arba pagrobti karo pabaigoje, kai konsulato patalpos buvo apleistos. Užsienio reikalų ministerija atmetė Korn reikalavimą atlyginti nuostolius ir teigė, kad perduodant paveikslus nekilnojamojo turto agentui pasielgta teisingai. Antuanetė Korn negavo iš Švedijos žinybų kompensacijos ir nesulaukė atsiprašymo už nuosavybės perdavimą.

Tiriant Vokietijos istorijos muziejaus archyvus, kuriuose buvo ir medžiaga iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto, paaiškėjo, kad vienas iš Švedijos konsulato atiduotų Fransiskos Rotenberg paveikslų tapo Adolfo Hitlerio nuosavybe ir buvo atidėtas „Sonderauftrag Linz“ programai. Tai XIX a. vokiečių dailininko Franco fon Lenbacho (Franz von Lenbach) paveikslas „Ponas ir ponia Dopelbildniai“. Paveikslas Linco kolekcijoje kataloguotas kaip „Hitler 3066“ ir nupirktas iš konfiskavimo tarnybos „Haupttreuhandstelle“ už 800 reichsmarkių, o tai šiandiene verte būtų apie 30 000 kronų13. Kaina verta dėmesio, turint omenyje, kad Hermanas Geringas vieną Lenbacho paveikslą pirko aukcione už 74 000 reichsmarkių ir padovanojo jį Adolfui Hitleriui gimtadienio proga.

Francas fon Lenbachas buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio menininkų. Jis turėjo kelis šio dailininko paveikslus. Berghofu vadinamame jo name Alpėse kabojo Lenbacho nutapytas Oto fon Bismarko portretas.

1957 m. Vokietija paveikslą „Ponas ir ponia Dopelbildniai“ grąžino Antuanetei Korn. Anksčiau nebuvo žinoma, kad Švedijos konsulato Vienoje atiduotas kūrinys atsidūrė Linco kolekcijoje.

Ataskaitos „Švedija ir žydų turtas“ duomenys paskatino Švedijos mokslo tarybą pradėti tyrimų projektą „Švedijos santykis su nacizmu, nacistine Vokietija ir holokaustu“. 2006 m. pristatyti tyrimo rezultatai atskleidė, koks didelis buvo Švedijos bendradarbiavimas. Jame taip pat kalbama, kaip nacistinė Vokietija mėgino vykdyti arizavimo politiką ir Švedijoje, bandydama įtikinti su Vokietija verslo reikalų turinčias švedų įmones atleisti jose dirbančius žydus. Tyrimą knygoje „Gyvenimas blogio kaimynystėje“ apibendrinęs Klasas Omarkas daro išvadą, kad Švedijos „nuolaidžiavimo politika nuėjo per toli“. Keistai atrodo situacija, kai Švedijos cenzūra iškerpa filmo „Kasablanka“ fragmentą, kur vyriškis paspiria „Vichy“ butelį, nes tai gali būti suprasta kaip Viši režimo kritika.

2006 m. pristačius tyrimo rezultatus pasigirdo balsų, kad Švedijos ir nacistinės Vokietijos santykius reikėtų tirti ir toliau. „Svenska Dagbladet“ debatų straipsnyje tuometis Liaudies partijos vadovas Larsas Leijonborgas (Lars Leijonborg) ir jo partijos bičiulis Erikas Ulenhagas (Erik Ullenhag) rašė, kad „mes niekada rimtai nesprendėme savo santykių su nacizmu klausimo, nes ši gėdinga istorijos dalis nedera su oficialiąja tiesa, kad liaudies namais esanti Švedija buvo gerumo įsikūnijimas pasaulyje“. Ulenhagas ir Leijonborgas pasisakė už tai, kad būtų suburta komisija, kuri „atsakytų į klausimą, kodėl Švedija daug kartų šoko pagal nacistų dūdelę“.

Nauja komisija taip ir nebuvo suburta. Nedaug kas įžvelgė paralelių su tuo, kas tada vyko Moderniojo meno muziejuje. Nė viena komisija ar tyrimas nesidomėjo, ar Švedijos kolekcijose neatsirado pagrobtų meno kūrinių pokario laikotarpiu. Keista, nes Amerikos muziejuose šimtai, manoma, per karą pagrobtų meno kūrinių atsidūrė ne karo metais, o gerokai vėliau.

* * *

2006 m. gegužės 11 d. Moderniojo meno muziejus gavo atsakymą. Šį kartą asmeniškai iš Deivido Roulando. Šis informavo, kad jo klientų netenkina Moderniojo meno muziejaus sprendimas pasilikti paveikslą. Roulandas rašo, kad muziejus negali būti laikomas „sąžiningai“ įsigijusiu paveikslą, nes reikėjo patikrinti kūrinio praeitį ir taip išsiaiškinti jo istoriją. Negrąžinus paveikslo bus imtasi teisinių priemonių ir istorija pasieks spaudą (tuo metu dar niekas apie tai nerašė).

Roulandas taip pat nusiuntė laišką tuomečiam teisingumo ministrui Tomui Budstremui (Thomas Bodström). Jame supažindino su situacija ir prašė ministro įsikišti. Tiesa, Roulandas nežinojo, kad, skirtingai nei JAV, Švedijoje ministro įsikišimas būtų neteisėtas, nes tai prilyginama ministro piktnaudžiavimui padėtimi.

Laiškas Moderniojo meno muziejų iš karto sukėlė ant kojų. Gegužės 12 dieną valdybos susirinkime nutariama, kad muziejus „neturi įgaliojimų ir nėra kompetentingas savarankiškai priimti sprendimų šiuo klausimu“. Apie tai pranešama Kultūros ministerijai ir užsimenama, kad kūrinio likimas turi būti svarstomas vyriausybės lygiu.

Larso Nitvės ir valdybos pirmininkės Anos Gretos Leijon (Anna-Greta Leijon) pasirašytame kreipimesi į vyriausybę nurodomos trys priežastys: 1) kalbama apie tarptautinius Vašingtono konferencijos principus; 2) nuosavybės klausimas yra susijęs su tarptautinės teisės normomis, apie kurias muziejui trūksta žinių; 3) muziejus neturi įgaliojimų pats perduoti kolekcijos kūrinius.

Tačiau tuo pat metu kreipimesi Nitvė ir Leijon rašo, kad šiuo atveju „nėra pagrindo remtis Vašingtono konferencijos principais“, nes neaptikta jokių požymių, kad „aukcionų namai būtų įsigiję kūrinį kokiais nors neteisėtais būdais“.

Visiškai klaidinga išvada. Moderniojo meno muziejus nuo pat pradžių daugiau dėmesio skyrė tam, kaip kūrinys įsigytas, o ne tam, kaip jis pavogtas. Kelerius metus buvo kartojama ta pati maldelė, kad paveikslas „sąžiningai“ pirktas iš „geros reputacijos aukcionų namų“.

Moderniojo meno muziejaus advokatui Janui Vidlundui pavedama išsiaiškinti juridines ir istorines klausimo aplinkybes ir pateikti rekomendaciją Kultūros ministerijai. Vis dėlto Vidlundas yra ne nepriklausoma šalis, o glaudžiai su muziejumi susijęs asmuo. Vidlundas atliko užduotį tik 2007 m. Per tą laiką Deividas Roulandas per kontoros partnerius Vokietijoje parengė istorinę ataskaitą, kurioje teigiama, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ iš tiesų yra iš Doičo kolekcijos. Vis dėlto ataskaita neatsakė į klausimą, kur paveikslas buvo nuo karo iki septinto dešimtmečio, kai jį įsigijo Ketereris. Atsakymo negavo ir Moderniojo meno muziejus, kreipęsis į Ketererį, kurio įmonė ir toliau veikia. Vidlundo tyrime dėmesys pirmiausia sutelktas į klausimą, pagal kokios šalies įstatymus – Švedijos (kur kūrinys yra), Šveicarijos (kur pirktas) ar Vokietijos (kur pavogtas) – turi būti sprendžiama byla. 2007 m. vasarį Vidlundas susitiko su Roulandu jo biure Manhatane, kad „gautų informacijos“. Prieš tai susirašinėjant elektroniniu paštu Roulandas primygtinai norėjo, kad būtų taikomi Vokietijos įstatymai. Tos šalies įstatymai suteikia nacizmo aukoms daugiausia teisių. Roulandas rašė, kad „jei Noldės paveikslas būtų Vokietijos muziejuje, dabar jis jau būtų grąžintas“.

Janas Vidlundas pabrėžė, kad Doičų šeima 1962 m. iš Vokietijos valstybės už paveikslą gavo 4 000 markių kompensaciją, tačiau, Roulando teigimu, tai vargu ar yra visiškas atlygis, veikiau būdas Vokietijai „nuraminti sąžinę“.

Roulandas informavo, kad paprastai restitucijos atvejais atgavę meno kūrinį paveldėtojai grąžina anksčiau gautas kompensacijas. Vidlundo nuomone, „vargu ar būtų sąžininga“ grąžinti pinigus Vokietijos valstybei, o ne Moderniojo meno muziejui.

Toliau derybose akcentuojamas klausimas, kas yra „sąžininga“.

Po kelių savaičių Roulandas pranešė, kad palikuonys neprieštarautų kompensuoti Moderniojo meno muziejui 1967 m. išleistas 162 150 kronų, tačiau nepridėdami padidėjusios vertės, nes muziejus „turėjo laimės naudoti paveikslą 40 metų“.

Per susitikimą Roulandas supažindino su panašiomis bylomis Vokietijoje ir Austrijoje, kuriomis, jo manymu, reikėtų vadovautis sprendžiant restitucijos klausimus ir Švedijoje. Vidlundas įžvelgė, kad tarp jų ir šio konkretaus atvejo stinga ryšio, ir apibendrindamas susitikimą rašė: „Roulandas teigė, kad iki šiol iš esmės visos šalys sprendė grąžinimo klausimą kaip Vokietija. Per detalesnes diskusijas paaiškėjo, kad tai netiesa, nes, pavyzdžiui, Vengrija nesutiko su keliais reikalavimais grąžinti kūrinius ir sėkmingai gynė šią poziciją teisme.“

Balandžio mėnesio atmintinėje Vidlundas nusprendė, kad bus remiamasi Šveicarijos įstatymais. Larsui Nitvei jis rašė, kad „buvusiems savininkams gali būti labai sunku atgauti Šveicarijoje įsigytą daiktą“ ir kad „egzistuoja palankios teisinės priežastys atsisakyti grąžinti“.

Tuo pat metu su Finansų ministerija pasitarusi Kultūros ministerija nusprendė patikėti bylą Moderniojo meno muziejui. Vis dėlto vyriausybės nutarime rašoma: „Moderniojo meno muziejus atmetė paveldėtojų reikalavimus ir teigė, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti paveikslą“. Vyriausybė nusprendė, kad muziejus „turi spręsti ginčą atsižvelgdamas į Vašingtono konferencijos susitarimą“.

Kokia teisės sistema bus vadovaujamasi, tampa ne taip svarbu, tačiau koks turėtų būti „sprendimas“, taip pat nedetalizuojama. Derybos patikimos Moderniojo meno muziejui. Pasirodžius vyriausybės nutarimui, situaciją imama aptarti spaudoje. 2007 m. birželį Moderniojo meno muziejus išplatina pranešimą spaudai, kuriame, beje, yra netikslumų. Be kita ko, jame sakoma, kad 2003 m. į muziejų kreipėsi „amerikiečių advokatas“, kai iš tiesų kreipėsi Rikardas Lorka-Doičas. Roulando advokatų kontora susisiekė su muziejumi tik po dvejų metų. Spaudos pranešime Moderniojo meno muziejus taip pat pabrėžia, kad kūrinys buvo „sąžiningai“ įsigytas, o šeima anksčiau yra gavusi tai, „kas tuo metu laikyta visiška kompensacija už prarastą kūrinį“.

Šis teiginys neatitinka tikrovės. 1962 m. šeima gavo už kūrinį 4 000 markių. Kai po dvejų metų Moderniojo meno muziejus pasiskolino paveikslą „Gėlių sodas (Utevarfas)“, Romanas Norbertas Ketereris rašė Pontusui Hultenui, kad kūrinys kainuoja 125 000 markių. Kitaip tariant, remiantis Ketererio vertinimu, Doičų šeima gavo vieną trisdešimtąją paveikslo rinkos vertės. Net ir labai norint, to negalima laikyti „visiška kompensacija“.

„Juridine prasme esame teisūs, tačiau yra ir tam tikras politinis aspektas“, – sakė Moderniojo meno muziejaus skyriaus vadovė Ana Sofi Noring (Ann-Sofi Noring) laikraščiui „Dagens Nyheter“ rugpjūtį, taip atskleisdama muziejaus nenorą grąžinti kūrinį. Įstatymai gina muziejų, tačiau dėl „politinių“ priežasčių paveikslą gali tekti grąžinti.

Toliau derėjosi advokatai Janas Vidlundas ir Deividas Roulandas.

Derybose muziejus ir Vidlundas laikėsi pozicijos, kad kūrinys buvo „sąžiningai“ įsigytas, todėl Moderniojo meno muziejus turėtų gauti kompensaciją, o ne tik grąžinti paveikslą pats nieko nereikalaudamas. 2007 m. rugpjūtį rašytame laiške Roulandas sako, kad kalbant apie nacistų pagrobtą paveikslą beprasmiška diskutuoti, ar kūrinys įsigytas „sąžiningai“.

Šalių diskusijos ignoravo Vašingtono konferencijos dvasią, ir tai tapo vienu skausmingiausių restitucijos atvejų XXI a.

Vis dėlto iš pradžių būta tarpusavio supratimo. Rugpjūtį Roulandas kartu su pora Doičų palikuonių lankėsi Moderniojo meno muziejuje. Larsas Nitvė asmeniškai parodė paveikslą. Po vizito Roulandas rašė, kad palikuonys pasirengę ieškoti sprendimo, leisiančio paveikslui likti muziejuje, jei tik Moderniojo meno muziejus to pageidauja. Roulandas siūlė muziejui išpirkti paveikslą už 1 650 000 svarų, o tai jis laikė „esmine nuolaida“ ir nurodė, kad panašus Noldės paveikslas 2002 m. „Christie’s“ aukcione parduotas už 2 150 000 svarų.

Deja, toks sprendimas Moderniojo meno muziejui neatrodė priimtinas. Siūlyta kūrinį parduoti, o gautą sumą muziejui ir palikuonims pasidalyti po lygiai. Roulandas iš karto atmetė pasiūlymą ir rašė, kad „paveikslas yra viešoje įstaigoje ir remiantis Vašingtono principais turi būti grąžintas nekeliant papildomų reikalavimų“.

Tame pačiame laiške Roulandas pakartojo siūlymą muziejui išpirkti paveikslą ir kad palikuonys yra pasirengę sumažinti kainą iki 1 500 000 svarų, o tai, Roulando skaičiavimais, sudaro 75 proc. rinkos vertės. Tuo metu tai buvo apie 21 milijonas kronų.

Vidlundas atsakė Roulandui, kad, muziejaus nuomone, „priimtinas ir adekvatus“ sprendimas turėtų būti paremtas santykiu 50: 50. Elektroniniame laiške Larsui Nitvei Vidlundas sako, kad jie galėtų paklausti Roulando, kaip „bus apskaičiuotas jo paties atlygis“, jeigu jie nesutiks su pasiūlymu.

Praėjo beveik trys mėnesiai, kol 2007 m. gruodį Roulandas atsakė ir paaiškino, kad palikuonys negali sutikti su 50: 50 sprendimu, taip pat ir todėl, kad „muziejus gautų pelno iš nacistų pagrobto meno kūrinio“.

Roulandas siūlė, kad jeigu jie negali susitarti dėl sprendimo, reikėtų kreiptis į Vokietijos patariamąją komisiją (The German Advisory Commision). Tai institucijoms ir palikuonims tarpininkaujanti federalinė komisija Vokietijoje, sudaryta iš meno ekspertų, teisininkų ir filosofų. Roulandas kvietė šalis susitikti Stokholme ir bandyti susitarti. Laiške jis pabrėžė, kad „atėjo laikas restitucijai“.

Tačiau Vidlundas toliau tvirtino, kad 50: 50 yra teisingas būdas ir pozicija nebus keičiama. Vasario pradžioje Deividas Roulandas nusiuntė laišką kultūros ministrei Lenai Adelson Liljerot (Lena Adelsohn Liljeroth). Jame jis rašė, kad derybos įstrigo ir kad „Švedijos vyriausybė ir Moderniojo meno muziejus padarė viską, kad sutrukdytų grąžinti paveikslą“.

Roulandas rašė, kad Doičo palikuonių kantrybė išseko. Noldės paveikslas turi būti nedelsiant grąžintas. Laišką advokatas užbaigė tokiu sakiniu: „Švedija turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų arba visiems laikams susiterš nesugebėjimo juos įgyvendinti dėme.“

Laiškas taip pat buvo išsiųstas „Claims Conference“, Moderniojo meno muziejui, „Commission for Art Recovery“ ir Švedijos centrinei žydų tarybai. Nesulaukęs jokio atsakymo Roulandas po poros savaičių siuntė kultūros ministrei naują laišką, kuriame prašė „viešo tyrimo“ ir susitikimo su Adelson Liljerot Stokholme.

Adelson Liljerot greitai atsakė ir paaiškino Kultūros ministerijos poziciją: „Klausimas sprendžiamas tik Moderniojo meno muziejaus, todėl jis nepriklauso mano kompetencijai.“

Deividas Roulandas taip pat pranešė žiniasklaidai, kad sprendimas vis dar nerastas, ir tai buvo aprašyta Švedijos ir tarptautiniuose laikraščiuose. „Svenska Dagbladet“ Vidlundas atsakė į klausimą, kodėl dar nepasiektas susitarimas: „Mes tiesiog negalime atiduoti, nes paveikslas buvo įsigytas už mokesčių mokėtojų pinigus, be to, paveldėtojai jau gavo Vokietijos valstybės kompensaciją.“

Akivaizdu, kad Roulando laiškas Kultūros ministerijai ir žiniasklaidos dėmesys padidino spaudimą Moderniojo meno muziejui. Susierzino ir Kultūros ministerija. Štai ką ministerijos spaudos sekretorius Markas Hartmanas (Markus Hartmann) kalbėjo „Svenska Dagbladet“: „Mes jau sakėme Moderniojo meno muziejui išspręsti šį klausimą ir tikimės, kad jis taip ir padarys.“

Dar atviriau Hartmanas kalbėjo amerikiečių verslo žurnalui „Bloomberg“: „Mes nurodėme muziejui tai išspręsti. Perdavėme jiems aiškią žinią.“14

Roulando kontaktai su Kultūros ministerija nepatiko Janui Vidlundui. Laiške Roulandui jis rašė, kad Moderniojo meno muziejus neatsisako grąžinti paveikslo, bet „vilkina susitarimą“. Vidlundas atmetė mintį kreiptis į komisiją Vokietijoje, nes ten yra kitokia situacija ir komisija nėra „neutrali tarpininkė“. Vidlundas ir toliau laikėsi nuomonės, kad 50: 50 yra „priimtina ir adekvatu“, tačiau pridūrė, kad muziejus neatmeta sprendimo būdo, pagal kurį palikuonys sumokėtų MM (Moderniojo meno muziejui) ne tam tikrą procentą, o „fiksuotą sumą“.

Roulandas atsakė Vidlundui, kad šalys labai skirtingai supranta, kas yra „priimtinas ir adekvatus sprendimas“. Roulando nuomone, muziejaus reikalavimas atiduoti jam 50 proc. paveikslo vertės yra „amoralus, nepriimtinas ir tiesiog tam tikras reikalavimas sumokėti išpirką už Doičų šeimai priklausančios nuosavybės grąžinimą“. Roulandas baigė laišką teiginiu, kad jie „ir toliau konfrontuos su Moderniojo meno muziejumi ir Švedijos vyriausybe privačiai ir per žiniasklaidą, kol paveikslas bus besąlygiškai grąžintas“.

Vidlundas supažindino Larsą Nitvę su Roulando laišku ir pateikė ilgą komentarą, sakydamas, kad pakeltas tonas primena derybų taktiką „jei argumentai silpni, kelk balsą“.

Vidlundas taip pat supažindino su pagrindine savo pozicija: grąžinti paveikslą nėra jokio teisinio pagrindo, bet vyriausybė vis tiek nusprendė elgtis taip, kad „atrodytų kaip bendradarbiavimas“. Vidlundas toliau laikėsi nuomonės, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į sąžiningą įsigijimą, Moderniojo meno muziejaus išlaidas už paveikslą ir tai, kad palikuonys kartą jau gavo kompensaciją. Jis rašė: „Dar būtų galima paklausti, kaip smarkiai turėtų skirtis „pagrobto meno“ klausimų sprendimas nuo atvejų, kai paveikslas pavagiamas įsilaužus į namą.“

Vidlundas pabrėžė: „Mes jau pateikėme visus argumentus, todėl nemanau, kad yra pagrindas toliau argumentuoti Roulandui.“

2008 m. kovo pabaigoje Roulandas, Vidlundas ir Nitvė susitiko Niujorke, kur vyko meno mugė „The Armory Show“. Deja, susitikimas nepakeitė įstrigusių derybinių pozicijų. Po susitikimo Vidlundas išsiuntė Roulandui naują laišką, kuriame toliau laikėsi nuomonės, kad muziejui turi priklausyti 50 procentų paveikslo ir kad „neturi būti žiūrima į kitų šalių priimtus principus“. Moderniojo meno muziejus ir Vidlundas norėjo švediško sprendimo būdų, neatsižvelgdami į tai, kaip restitucijos klausimai sprendžiami kitose šalyse.

Vis dėlto Vidlundas pasiūlė Roulandui, kad muziejus neprieštarautų 50: 50 sprendimui „atskaičiavus priimtiną Jūsų, t. y. advokato, honorarą“.

Muziejus ir Vidlundas daugiau dėmesio skyrė Roulando advokato honorarui, o ne paveldėtojų teisei į kūrinį. Roulandas atsakė, kad „jokia kita civilizuota Vakarų valstybė netvirtino, jog nacistų pavogtas meno kūrinys neturi būti grąžintas tikriesiems savininkams“. Vis dėlto Roulandas pranešė, kad Doičų palikuonys neprieštarautų sumokėti Moderniojo meno muziejui 200 000 dolerių kompensaciją, jei paveikslas bus grąžintas nedelsiant. Jis taip pat reikalavo, kad derybose dalyvautų ir Švedijos vyriausybė, o Stokholme būtų surengtas susitikimas su muziejumi, kuriame dalyvautų ir kultūros ministrė.

Kaip ir anksčiau, Vidlundas persiuntė Roulando laišką su savo komentarais Larsui Nitvei ir siūlė bendravimo su žiniasklaida strategiją: „Manau, svarbu pabrėžti, kad MM negali savo nuožiūra priimti sprendimų dėl sąžiningai už mokesčių mokėtojų pinigus įsigytos nuosavybės. Todėl jums yra svarbu suvokti save kaip valstybės tarnautoją, kuo iš tiesų ir esate. Jei kreiptųsi žiniasklaida, aišku, turėtumėte pabrėžti, kad būdamas valstybės tarnautojas ir MM vadovas turite laikytis Švedijos įstatymų ir taisyklių, kad ir kokia jūsų asmeninė nuomonė. Mano galva, tai svarus argumentas, kuris padėtų suprasti jūsų poziciją.

Remdamasis aukščiau pateiktais argumentais manau, kad MM turėtų toliau laikytis pozicijos, kad MM neturi būti mokama, kol paveikslas, pavyzdžiui, nėra parduotas aukcione, drauge pasidarydamas nepasiekiamas plačiajai publikai. Verta paminėti ir žmones, kurie, jeigu paveikslas būtų parduotas, prarastų galimybę matyti šį meno kūrinį. Mes žinome, kad: a) Roulando honoraras greičiausiai bus nemažas; b) šeima (galbūt praėjus tam tikram laikui) veikiausiai parduos paveikslą; c) dabar šeima yra pasirengusi sumokėti tam tikrą (aiškiai nedidelę) sumą, kad gautų paveikslą. Mūsų siektina suma, turint omenyje, kad tikėtinas Roulando honoraras yra 300 000 JAV dolerių, turėtų būti apie 2 milijonus JAV dolerių, o Roulandas duoda 200 000.“

Vidlundas siūlėsi pasikalbėti su Knutu Veibuliu ir sužinoti Kultūros ministerijos nuomonę dėl tolesnių veiksmų. Pasikalbėjęs Vidlundas elektroniniu paštu išsiuntė laišką Nitvei. Šį kartą tonas buvo visai kitoks nei vakar: „Susidarė įspūdis, kad jeigu muziejus sutiktų su 200 000 suma, vyriausybei tai tiktų. Svarbiausia išsaugoti gerą Švedijos vardą. Man vis labiau aiškėja, kad siekiama ne kuo geresnio rezultato, o pirmiausia išsaugoti Švedijos reputaciją.“

Štai ką Vidlundas norėjo išsiųsti Roulandui: „Kuklus kreipimasis, užtikrinant, kad Švedija nori elgtis kaip kitos šalys, būtų visiškai laiku. Apibendrindamas manau, kad mums svarbu elgtis kaip kitoms Europos šalims. Turime pasakyti tai Roulandui ir paprašyti jo pagalbos. Kaip žinome, iš draugų daugiau naudos nei iš priešų.“

Vis dėlto Vidlundas atsileido tik trumpam. Roulandas nusiuntė Vidlundui devynių puslapių laišką. Jame jis apžvelgė restitucijos bylas Kanadoje, JAV, Austrijoje ir Vokietijoje, kurių muziejai sąžiningai įsigijo kūrinius, tačiau grąžino nekeldami reikalavimų kompensuoti ar kitų sąlygų. Roulandas rašė, kad 50: 50 sprendimas neatitinka Vašingtono konferencijos dvasios, o nacistų vykdytas Doičų šeimos persekiojimas ir Moderniojo meno muziejaus paveikslo netektis yra morališkai nesulyginami dalykai. Jis taip pat sakė, kad Doičų palikuonių siūlymas muziejui yra daugiau nei priimtinas.

Dabar į ginčą dėmesį atkreipė tarptautinės organizacijos. Balandį Veslis A. Fišeris, „Claims Conference“ atstovas, išsiuntė laišką Kultūros ministerijai, kuriame kritikavo 50: 50 sprendimą, ir teigė, kad tai nėra tinkamas Vašingtono principų taikymas.

Vidlundas rašė Nitvei: „Mane pradeda erzinti Roulando žodžiai, kad muziejus negali taikyti principų kitaip, nei tik atiduodamas paveikslą, galima sakyti, neatlygintinai.“

Vidlundas nurodė bylą, kurioje iš tiesų buvo priimtas 50: 50 sprendimas. Tai atsitiko 1998 m., kai nacistų nužudyto Olandijos bankininko ir meno kolekcininko Frydricho Gutmano (Friedrich Gutmann) palikuonys pareikalavo, kad amerikiečių kolekcininkas Danielis C. Serlas (Daniel C. Searle) grąžintų Edgaro Dega paveikslą „Peizažas su kaminais“ (Paysage Avec Fumée de Cheminée). Palikuonys ir Serlas susitarė pasidalyti kūrinį. Susitarti padėjo Anė Veber, „Commission for Looted Art in Europe“ atstovė, ji taip pat sukūrė dokumentinį filmą „Kaip vykdomos žudynės“ (Making a Killing) apie Gutmanų šeimos kovą dėl pagrobtos kolekcijos. Išskirtinis šio susitarimo dėl Dega paveikslo bruožas yra tai, kad jis pasiektas dar prieš Vašingtono konferenciją. Be to, Serlas padovanojo savo pusę Čikagos meno institutui, kuris išpirko kitą pusę iš Gutmano palikuonių.

Vis dėlto Dega atvejis nuo Noldės pirmiausia skyrėsi kita aplinkybe, kurią Roulandas nurodė atsakydamas Vidlundui. Tai buvo „civilinis dviejų privačių šalių ginčas“, todėl netinka šiai bylai, kurioje dalyvauja valstybės įstaiga. Toliau Roulandas rašė, kad „iki šiol nė vienas muziejus nėra reikalavęs pinigų už nacistų pagrobtą kūrinį ir nė vienas muziejus nėra laikęs tokio paveikslo įkaitu“.

Vidlundas teigė, kad, jo supratimu, 50: 50 sprendimas atitinka Vašingtono konferencijos principus ir Švedija neturi jokio teisinio pagrindo atiduoti paveikslą.

Vidlundas nurodė, kad muziejus sutiktų su per susitikimą Niujorke minėtu pasiūlymu grąžinti paveikslą be kompensacijos, jeigu jis bus „ilgam paskolintas kuriam nors viešajam muziejui“. Siūlomas 20 metų terminas. Kitaip tariant, Moderniojo meno arba kuris nors kitas muziejus pasiliktų kūrinį du dešimtmečius.

Elektroniniam laiške Nitvei Vidlundas rašė, kad jie „pateikė gerą pasiūlymą ir jis (Roulandas) gali daryti ką tik nori“. Laiškas užbaigiamas tokiu sakiniu: „Galiausiai manau, kad bandymas spausti nebus sėkmingas. Dabar ne metas nusileisti.“15

Gegužės viduryje derybos įstrigo. Roulandas siūlė susitikti Stokholme, bet Vidlundas pasiūlymą atmetė kaip „neprasmingą“, kol muziejus negavo naujo Roulando pasiūlymo. Dabar abi šalys teigė esančios „reketuojamos“. Į paskutinį Vidlundo pasiūlymą Roulandas atsakė trumpa žinute elektroniniu paštu: „Mes jau pateikėme savo pasiūlymą ir neketiname jūsų labui eiti prieš save pačius. Jei atsisakote susitikti, mes tai aptarsime su Kultūros ministerija ir spauda.“

Netrukus diskusija persikėlė į laikraščių puslapius. Birželio pradžioje „Dagens Nyheter“ publikavo straipsnį „Moderniojo meno muziejus kaltinamas reketu“. Šios temos ėmęsis žurnalistas Tordas Eriksonas (Thord Eriksson) vėliau parašė seriją griežtų straipsnių apie Moderniojo meno muziejų. Straipsnyje Moderniojo meno muziejus kritikuojamas, kritikos tenka ir Anei Veber, kuri sutinka su Roulando nuomone, kad Dega byla čia netinka, nes ten esą tarėsi privatūs asmenys. „Anksčiau labai supratinga tokiais klausimais Švedija staiga užima išskirtinę poziciją. Kiti valstybės finansuojami Europos ir JAV muziejai grąžina pavogtus meno kūrinius nereikalaudami jokios kompensacijos, o Švedija bando kapitalizuoti paveikslą. Tai šokiruoja“, – sakė ji „Dagens Nyheter“.

Knygos „Nacistų pagrobtas menas“ (Nazi Looted Art) autorius Gunaras Šnabelis teigia: „Akivaizdu, kad Švedijai atstovaujanti šalis ne itin gerai supranta Vašingtono konferencijos principus. Visose kitose šalyse „priimtinas ir adekvatus“ sprendimas iki šiol reiškė meno kūrinių grąžinimą.“

Vidlundas laikraštyje gynė savo poziciją ir teigė, kad Doičų šeimos reikalavimai yra paremti finansiniais sumetimais: „Jei meno kūrinių rinkoje kainos nebūtų taip sukilusios, niekas ir nesikreiptų, – sako jis. – Jei „Sotheby’s“ arba „Christie’s“ aukcione už 200 milijonų nusipirksite Pikaso paveikslą, neįmanoma žinoti, ar jis kartais nepriklausė žydų šeimai. Gal tada irgi reikėtų grąžinti nemokant jokios kompensacijos? Nesu tikras, ar švedų mokesčių mokėtojai noriai palaikytų tokią mintį.“

Straipsnis sukėlė tokį susidomėjimą, kad Moderniojo meno muziejus jautėsi esąs priverstas gintis ir Larsas Nitvė ilgame tekste išdėstė savo versiją. Jis konstatavo, kad sukurtas „tam tikra prasme visiškai klaidingas ir ne visai išsamus vaizdas, kaip Moderniojo meno muziejus siūlo spręsti ginčą, todėl iš visur plūstantys muziejaus veiksmų komentarai yra beprasmiški.“

Nitvė rašė, kad muziejus siūlė grąžinti paveikslą mainais už ilgalaikį jo paskolinimą: „Šeima pati to norėjo 2003 m. rašytame laiške.“ Kitaip tariant, Nitvė kalbėjo apie pirmąjį Rikardo Lorkos-Doičo laišką 2003 m. Pasiūlymą, į kurį Nitvė tą kartą nusprendė neatsakyti, bet praėjus penkeriems metams ištraukė iš archyvo.

Taip pat Nitvė rašė, kad 50: 50 sprendimas atitinka Vašingtono principų dvasią, o ši situacija „visiškai kitokia nei tipiniai nacių plėšikavimo atvejai“ ir kad „aštuntame dešimtmetyje muziejui susisiekus su Noldės fondu nebuvo jokių požymių, kad kūrinys turėtų abejotiną istoriją“. Vis dėlto Nitvė iškraipė tiesą – muziejaus darbuotoja Karin Bergkvist Lindegren dar aštuntame dešimtmetyje buvo informuota, kad paveikslas dingo per Antrąjį pasaulinį karą, o tą tikrai būtų galima laikyti tam tikru „požymiu“.

Toliau Nitvė rašė, kad šeima nuo aštunto dešimtmečio pabaigos žinojo, jog paveikslas yra muziejuje: „Ir vis tiek pirmą kartą susisiekė tik 2003 m.“ Laukimo priežastis paaiškėjo „Dagens Nyheter“ straipsnyje. Palikuonys tik po Vašingtono konferencijos „nutarė, kad verta vargti ir prašyti grąžinti“.

Jano Vidlundo tyrimai taip pat parodė, kad remiantis įprasta teisine praktika šeimos šansai atgauti paveikslą buvo maži.

Vis dėlto daugiausia energijos Larsas Nitvė skyrė Deividui Roulandui. Jis rašė, kad Moderniojo meno muziejus pasiūlė ginčo sprendimą 50: 50: „Moderniojo meno muziejus taip pat siūlėsi sumokėti amerikiečių advokatui jo honorarą, žinoma, pagal priimtinus principus. Šeimai tai būtų tokia pati ekonominė nauda kaip ir tada, jei muziejus grąžintų paveikslą besąlygiškai. Skirtumas tik, kad taip Moderniojo meno muziejus gautų tam tikrą kompensaciją už paveikslo praradimą. Kaip tai įmanoma? Pirmiausia todėl, kad tokio tipo advokatai, koks dabar atstovauja Doičų šeimai, dirba komisinių pagrindu. „The Art Newspaper“ juos vadina „nacių dovanų medžiotojais“. Paprastai jų atlygis siekia 40–50 proc. laimėtos vertės. Šiuo atveju kalbame apie 12–15 milijonų kronų, jei viskas klotųsi taip, kaip nori advokatas.

Puikusis Emilio Noldės paveikslas nėra juridinis klausimas, nes įstatymas, be jokios abejonės, gina Moderniojo meno muziejų. Tai moralinis klausimas, todėl mes ir toleruojame tuos nemalonumus, nes nenorime nusileisti lobį medžiojančiam amerikiečių advokatui.“

Pasak Nitvės, muziejus tapo godaus amerikiečių advokato auka. Laikraščiui „Dagens Nyheter“ Nitvė sakė: „Man, kaip tarnautojui, patogiausia būtų buvę atiduoti paveikslą, bet aš nemanau, kad tai būtų morališkai teisinga.“

Tuo metu, kai konfliktas, regis, įgijo ne itin gražias formas ir skambėjo vis aštresnės mintys, pradėjo formuotis ginčo sprendimas. Roulandas pasiūlė alternatyvą: „rėmėjas“ nuperka paveikslą iš Doičo palikuonių ir paskolina jį Moderniojo meno muziejui. Vidlundas atsakė, kad pasiūlymas atitinka muziejaus interesus ir jie patys bandys rasti rėmėją. Deja, nepavyko. 2009 m. pradžioje potencialų anoniminį pirkėją pristatė Čarlzo A. Goldšteino padedamas Roulandas.

Nors po kelerių metų šalys pagaliau rado bendrą kalbą, kilo susitarimo vos nesužlugdęs paskutinis konfliktas. Jo esmė – kiek laiko paveikslas liks Moderniojo meno muziejuje. Muziejus spyriojosi ir čia – jis norėjo pasilikti paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ nuo dešimties iki dvidešimties metų. Deja, pirkėjas (anonimas kolekcininkas) sutiko paskolinti trejiems–penkeriems metams. Ginčas dėl paskolinimo trukmės buvo toks rimtas, kad susitarimas vos nenutrūko. 2009 m. kovą Roulandas sakė žurnalui „Focus“: „Mes vėl grįžome į pradžią.“

Šį kartą kultūros ministrei parašė pats Rikardas Lorka-Doičas ir paprašė jos įsikišti. Per visą konfliktą Lena Adelson Liljerot laikėsi nuošaliai ir vengė atsakyti į klausimus ta tema. Vis dėlto ji buvo priversta reaguoti į parlamento nario, Liaudies partijos atstovo Fredriko Malmo (Fredrik Malm) klausimą: „Muziejus per advokatą reikalauja iš savininkų pasidalyti pelną arba paskolinti paveikslą ilgam laikui. Kiti valstybiniai JAV ir Europos muziejai kūrinius grąžino nereikalaudami jokios kompensacijos. Remdamasis tuo noriu paklausti kultūros ministrės, ką ji ketinanti daryti, kad Švedijos muziejai apskritai, ypač Moderniojo meno muziejus, laikytųsi Vašingtono principų dėl nacistų per Antrąjį pasaulinį karą pavogtų meno kūrinių grąžinimo.“

Atsakydama Liljerot leido suprasti, kad ji palaiko Moderniojo meno muziejų: „Pasitaikė, kad meno kūriniai buvo grąžinti seniesiems šeimininkams nereikalaujant kompensacijos, tačiau Vašingtono susitarimas nenumato grąžinti nemokant kompensacijos… Paveikslas buvo įsigytas sąžiningai, todėl priklauso Švedijos valstybei. Taip pat reikia pridurti, kad paveldėtojai yra gavę Vokietijos valstybės kompensaciją.“

Nors įsikišti bandė ir paveldėtojai, Moderniojo meno muziejus ir toliau tvirtino, kad tai pirmiausia konfliktas su advokatu Deividu Roulandu. Tai buvo pastebima per visą ginčą. Kaip Nitvė minėjo anksčiau, muziejaus moralinė atsakomybė yra neleisti meno kūriniui patekti į „godžių“ advokatų rankas.

„Paveldėtojų advokatas iš JAV Deividas Roulandas neturi jokio teisinio pagrindo šiems veiksmams. Jei turėtų, būtų kreipęsis į teismą, todėl bando pasiekti tikslą kitomis spaudimo priemonėmis. Deja, tai yra drabstymosi purvais kampanija, jis bando pavaizduoti mus kaip nenorinčius bendradarbiauti“, – sakė Moderniojo meno muziejaus Viešųjų ryšių skyriaus vadovė Marija Muberg (Maria Moberg) laikraščiui „Sydsvenskan“ 2009 m. kovą, kai derybos vėl įstrigo.

Kaip ir Vokietijoje, Švedijoje kilo debatų restitucijos klausimu, nors ir gerokai mažesnių. Keliami tie patys dalykai. Meno ir kultūros kritikė Ingela Lind (Ingela Lind) leidiniui „Dagens Nyheter“ parašė komentarą: „Moderniojo meno muziejus nesiderės. Šeima jau gavo kompensaciją.“ Ji sakėsi mananti, kad „Moderniojo meno muziejus pasirinko pavojingą būdą derėtis dėl sumų su šeima, kuri septintame dešimtmetyje jau gavo kompensaciją iš Vokietijos valstybės. Jei dabar šeima yra nepatenkinta ir nori daugiau pinigų, pirmiausia ji turėtų kreiptis į Vokietijos valstybę.“

Lind manė, kad „panašūs ginčai su muziejais pritrauks vis daugiau pinigų ištroškusių advokatų, kurie yra asmeniškai suinteresuoti didinti prekybos meno kūriniais pelną“.

„Dagens Nyheter“ kultūros skyriaus vadovė Marija Šotenius (Maria Schotenius) buvo dar griežtesnė ir teigė: „Gal reikėtų susitarti dėl tarptautinio senaties termino, kol muziejai dar nėra ištuštinti? Advokatai praturtės, bet kultūra nuskurs.“

Debatų tinklalapyje „Newsmill“ jai atsakė autorių teisių ir meno teisės tyrinėtoja Katarina Renman Klason (Katarina Renman Claesson). Pasak jos, „tai stebėtini teiginiai, kai tarptautiniu mastu ir kitose Europos šalyse juntami visai kitokie siekiai. Kokie, Marijos Šotenius nuomone, kūriniai sudaro mūsų valstybinių muziejų kolekcijas?“

Klason turi omenyje, kad kalbama ne apie „advokatų išlaidas, o apie bandymą palengvinti pavogtų kūrinių grąžinimą teisėtiems šeimininkams“. Jos manymu, „keista manyti, kad kultūra turi būti priklausoma nuo nacistų vagysčių vien tam, kad nenuskurstų“.

Daug kas su ja sutiko. Istorikė Ingrida Lomfors (Ingrid Lomfors), buvusi ir komisijos dėl žydų turto Švedijoje Antrojo pasaulinio karo metais sekretorė, rašo „Expressen“ kultūros puslapyje: „Daugiau nei 40 metų muziejininkai, tyrėjai ir visuomenė apžiūrinėjo paveikslą ir niekam nekilo klausimų dėl jo kilmės. Kaip tai įmanoma? Mano galva, dėl naivumo. Egzistuoja kažkoks patiklumas dėl Švedijos santykio su nacistų vykdytu žydų turto grobstymu. Mano karta užaugo įsivaizduodama, kad Švedija laikėsi nuošaliai nuo karo ir holokausto. Vadinasi, nebuvo jokio pagrindo tirti, ar savininkų netekusi žydų nuosavybė neatsidūrė Švedijoje.“

Lomfors paminėjo svarbų aspektą. Moderniojo meno muziejus per ginčą tvirtino, kad palikuonių reikalavimus silpnina tai, jog jie nuo 1978 m. žinojo, kad kūrinys yra šiame muziejuje, tačiau laukė 25 metus ir tik tada pareikalavo grąžinti. Ar muziejaus atsakomybė tikrinti savo kolekcijos kilmę?

Žurnale „Focus“ Tordas Eriksonas rašė, kad klausimas sprendžiamas neturint politinio intereso: „Palyginti su JAV užsienio reikalų ministerija, pasyvumas pribloškiantis.“

Tai patvirtino ir Veslis A. Fišeris, „Claims Conference“ atstovas, lankęsis Švedijoje dar 2007 m., kur susitiko su Kultūros ministerijos atstovais. Stokholme jis bendravo su ministerijos sekretore Helena Nilson (Helen Nilsson), Nacionalinio muziejaus kolekcijų skyriaus vadovu Torstenu Gunarsonu (Torsten Gunnarsson) ir Kultūros paveldo departamento vadove Ana Greta Erikson (Anna-Greta Eriksson). Susitikime aptarta galimybė pradėti Švedijoje projektą, kuris tirtų, ar po karo į Švedijos muziejų kolekcijas pateko nacistų pagrobtų meno kūrinių. Tyrimo rezultatai turėtų būti paskelbti centriniame tinklalapyje arba Lootedart.com.

„Suorganizavau susitikimą, nes buvo akivaizdu, kad Švedija apskritai netyrė meno kūrinių kilmės. Tai reikėjo padaryti. Noldės atvejis buvo labai simptomiškas.“

Kol kas tai neįgyvendinta. Viešas tyrimas taip ir neatliktas, tinklalapis su kilmės tyrimų rezultatais nesukurtas. Muziejų pasaulyje Noldės byla veikiau atbaidė, o ne paskatino tyrimus.

2009 m. rugsėjį galiausiai susitarė Moderniojo meno muziejus ir Doičo palikuonys. Pasiektas kompromisas. Paveikslas liko muziejuje penkerius metus, tačiau dar penkerius metus muziejus galės skolintis iš pirkėjo kitus atitinkamos vertės kūrinius. Doičo palikuonys grąžino sumą, kuri atitiko septintame dešimtmetyje jų gautą 4 000 markių kompensaciją. Anonimė pirkėja (Londone gyvenanti izraelietė) nupirko paveikslą už 3 150 000 dolerių.

Moderniojo meno muziejus pralaimėjo. Taip pat smarkiai nukentėjo jo reputacija, kai apie ginčą ėmė rašyti viso pasaulio spauda. Metas užversti šį puslapį. 2009 m. rugsėjį muziejus išplatino pranešimą spaudai apie susitarimą: „Moderniojo meno muziejus yra patenkintas klausimo baigtimi.“ Tačiau aiškiai nurodė: „Papildomi komentarai šiuo klausimu nebus teikiami.“

Abi šalys sutarė viešai nekalbėti šia tema. Įsivyravo tyla.

* * *

Danielis Birnbaumas (Daniel Birnbaum) sėdėjo su puodeliu kavos Moderniojo meno muziejaus restorane. Ankstyvos vasaros saulutė švietė virš Nybruviko. Pažvelgėmė į didelius smiltainio namus palei Strandvägen gatvę.

„Švedija ilgai buvo turtinga šalis. Nupirkta daug meno kūrinių“, – ištarė jis.

Akivaizdu, kad „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ nėra mėgstamiausia Nitvės įpėdinio tema. Nors pro muziejų Šepsholmene nutekėjo jau daug vandens, klausimas vis dar yra opus.

Larsas Nitvė išėjo iš šio muziejaus 2010 m. ir dabar dirba Honkonge – kuria kinų meno muziejų. Janas Vidlundas taip pat nebedirba muziejuje. Kai teiraujuosi dėl interviu, jis atsako, kad „yra saistomas ilgalaikių įsipareigojimų nekalbėti“, todėl tam reikalingas muziejaus sutikimas. Beveik po savaitės staiga sulaukiau Danielio Birnbaumo skambučio. Jis norėtų pasikalbėti, mes susitariame dėl susitikimo.

Birnbaumas sakosi nesąs išanalizavęs to atvejo. Jis užsisakė iš archyvo segtuvą ir šis dabar pūpso prieš jį ant stalo. Muziejaus archyvuose guli kelios dėžės su tūkstančiais dokumentų apie „Gėlių sodo“ bylą.

Net jei Birnbaumas nėra susipažinęs su archyvu, istorija jam pažįstama ir kaip privačiam asmeniui, ir kaip profesionalui. Jo tėvas Karlas Birnbaumas (Karl Birnbaum) 1939 m. turėjo bėgti nuo nacistų dėl savo žydiškos kilmės. Be to, Birnbaumas ilgai dirbo ir studijavo Vokietijoje. Beveik dešimt metų buvo Frankfurto meno mokyklos „Städelschule“ direktorius. Jis domėjosi šiais klausimais Vokietijoje, o tarp muziejininkų turi su panašiais atvejais susidūrusių draugų.

„Viskas gana painu. Moderniojo meno muziejaus kūriniai priklauso ne man, ne Larsui Nitvei ir ne muziejui. Tai visos švedų liaudies nuosavybė. Šie kūriniai turi didelę kultūrinę, istorinę ir finansinę vertę. Kai kurie iš čia esančių verti daugiau nei milijardo kronų. Iškilus tokiems dalykams kaip su Noldės paveikslu, klausimas tampa gana opus. Čia juk niekas negali nuspręsti, kad jis turi būti atiduotas. Niekas su panašiais dalykais nėra susidūręs ir Kultūros ministerijoje, kuriame nors Švedijos muziejuje ar dar kokioje nors įstaigoje. Manau, į visą sprendimą reikėtų žvelgti iš šios perspektyvos“, – kalba Birnbaumas ir tuo pat metu priduria, kad jam kelia nerimą kai kurie išgirsti argumentai. „Žvelgiant dalykiškai, visai nesvarbu, kad advokatas gavo didelius komisinius. Jie taip dirba.“

Restitucijos klausimus sprendžiančios tarptautinės organizacijos iki šiol yra sunerimusios dėl Švedijos veiksmų. Su Moderniojo meno muziejumi buvo susisiekęs ir bandė įsikišti Čarlzas A. Goldšteinas iš „Commission for Art Recovery“.

„Maniau, kad galiu jiems padėti paaiškindamas, kokia yra šio klausimo tarptautinė perspektyva, tačiau atrodė, kad kalbuosi su siena. Susitikimas su Moderniojo meno muziejaus atstovais, sakyčiau, buvo pati blogiausia mano bendravimo su muziejais patirtis. Tarsi būtume kalbėjęsi 1942-aisiais. Apėmė jausmas, kad jie laikosi pozicijos „tai buvo ne mūsų karas, ne mūsų ir problema“. Visi veiksmai padarė labai slogų įspūdį, ir kalbant apie Moderniojo meno muziejų, ir apie Švediją apskritai.“

Veslis A. Fišeris teigia, kad Švedija niekada gerai nesupratusi, kas yra restitucija: „Bendraujant su Kultūros ministerija apėmė jausmas, kad ten tai laikyta tik finansiniu reikalu, kurį galima išspręsti transakcija. Tokiu atveju klausimas visiškai nesuprastas. Juk iš esmės tai yra moralinis, estetinis ir jausminis dalykas. Jūs bendraujate su šeima, kuri buvo persekiojama ir žudoma. Turint omenyje labai problemiškus Švedijos veiksmus per Antrąjį pasaulinį karą, tokie klausimai galėtų būti tvarkomi kur kas supratingiau. Reikia prisiminti, kad Švedija atliko fantastišką darbą su „apie tai turite papasakoti“ ir užėmė pirmaujančias holokausto studijų pozicijas pasaulyje. Deja, spręsdama ginčą dėl Noldės Švedija prarado dalį prestižo.“

Pasigirdo balsų, kad problema kilo dėl to, jog klausimo sprendimas perduotas muziejui, o ne vyriausybei, kuri ir pasirašė Vašingtono principus. Taip manė ir „Dagens Nyheter“ meno kritikė Ingela Lind. 2008 m. ji rašė: „Svarbu, kad sprendimus dėl nacistų nusikaltimų kompensacijos priimtų vyriausybė, o ne muziejai.“ Danielis Birnbaumas tam tikra prasme sutinka: „Šiuo atveju klausimas buvo perduotas spręsti Moderniojo meno muziejui. Gali pasirodyti natūralu, bet dirbant muziejuje paprastai dėmesys skiriamas parodų rengimui ir kur gauti pinigų kūriniams įsigyti, o ne sudėtingiems juridiniams klausimams, kurie, be to, dar yra ir už verslo teisės ribų. Maža to, tai tarptautinė etiniu požiūriu skausminga teritorija. Suprantu, nebuvo lengva. Kaip tai tvarkyti? Muziejus daugiau nieko ir negalėjo, tik pasakyti, kad tai turi spręsti vyriausybė. Čia esantys kūriniai priklauso ne mums, o visiems. Tai valstybės nuosavybė. Tokios kolekcijos darbų negalima pardavinėti. Kultūros ministerija parideno kamuolį atgal, nors muziejuje net neturime visu etatu dirbančio teisininko. Mes sprendžiame tik paprastus, su kūrinių skolinimu susijusius teisinius klausimus, tai palyginti tik vaikų žaidimai. Tada pasirodė natūralu įtraukti ir „Vinge“ atstovus, kuriems net nemokame, turime tam tikrą rėmimo sutartį. Juk tai viena garsiausių Švedijoje advokatų kontorų, tiesa, verslo teisės, o čia juk ne verslo teisė. Čia kalbama apie visai kitus dalykus.“

Birnbaumas pripažįsta, kad ir pats nėra kompetentingas spręsti tokių klausimų: „Jei pats patekčiau į tokią situaciją, pasakyčiau: „Keliu rankas aukštyn! Neturiu žalio supratimo. Nuodugniai viską išsiaiškinkime!“ Niekas nėra suinteresuotas, kad kolekcijoje atsidurtų pavogtas ar kitu nelegaliu būdu įgytas kūrinys. Tai būtų purvina dėmė ant sienos ir nepateisinama etiškai. Sužinoję, kad čia vyksta kas nors nelegalaus, visiems laikams nusigręžtų muziejaus rėmėjai.“

Vis dėlto po incidento su „Gėlių sodu“ muziejus neatliko jokių specialių kilmės tyrimų nacių pagrobtiems meno kūriniams išsiaiškinti. Birnbaumas sako, kad tai gal ir gera mintis: „Negaliu atmesti galimybės, kad muziejuje galbūt esama ir kitų tokios kilmės darbų. Didesnė dalis mūsų kolekcijos yra kitokio pobūdžio, tai amerikietiškas menas. Žinoma, suprantu, kad atsakomybė už tokius tyrimus tenka muziejui. Tokia mano nuomonė.“

Susitarimas nekalbėti apie tą įvykį, Birnbaumo manymu, „nėra itin gera pozicija“. Jis turi ketinimų surengti seminarą 2014 m., kai paveikslas bus grąžintas, o muziejus galės pasiskolinti vieną arba kelis naujus kūrinius.

„Mano supratimu, Noldės paveikslas nėra vienas svarbiausių mūsų turimų kūrinių. Man jis apskritai nelabai prie širdies. Muziejaus stiprybė yra kitos sritys, tačiau sutartis buvo duodanti ir imanti bei, mano galva, atitinkanti publikos interesus. Tikiuosi, kad iš to išeis kas nors gero.“

Kai galiausiai paklausiu apie paradoksą, kad kova vyko dėl glaudžiai su nacizmu susijusio menininko kūrinio, Birnbaumas kreivai šypteli: „Bus beveik gera jo atsikratyti.“

11 SKYRIUS

Kiekvienas žingsnis mane žudo

ANATOLIJUS KUČIUMOVAS dar niekada gyvenime taip neskubėjo. Skubrūs jo žingsniai aidėjo milžiniškose Aleksandro rūmų salėse. Jauno rusų intendanto pečius slėgė sunki užduotis – išsaugoti rusų kultūros palikimą.

Pusę keturių ryto 1941 m. birželio 22 d. didžiausios kada nors surinktos invazinės pajėgos užpuolė Tarybų Sąjungą: 207 divizijos, kurias sudarė keturi milijonai kareivių. Tai buvo pats baisiausias ir pražūtingiausias įsiveržimas nuo Čingischano laikų.

Adolfas Hitleris apibūdino filosofiją savo armijoms: „Sukelti gyventojams tokią baimę, kad dingtų bet koks noras priešintis.“ Jis net parinko muziką, kuri turėjo būti grojama prieš puolimą ir nuteikti kareivius negailestingai: Ferenco Listo „Les préludes“. Hitleris pasakojo Albertui Špėrui, kad kūrinys turi tapti kampanijos „pergalės fanfaromis“.

Anatolijus Kučiumovas ir jo pagalbininkai visą parą pakavo dešimtis tūkstančių meno kūrinių, baldų ir kitų daiktų, kuriuos carai rinko penkis šimtmečius. Birželio 24 d. Kučiumovas rašė savo dienoraštyje: „Neturėjau poilsio 24 valandas. Nuo stovėjimo pasilenkus virš pakavimo dėžių draugams bėga kraujas iš nosies. Baigėsi popierius ir dėžės. Buvau priverstas naudoti carienių lagaminus ir drabužius brangenybėms įvynioti.“

Pakavimui Kučiumovas naudojo ir paskutinio caro Nikolajaus II uniformas. Darbas buvo neaprėpiamas. Netrukus po to, kai Petras Didysis užkariavo iš Švedijos Ingermanlandą ir prie Nevos upės žiočių Suomijos įlankoje padėjo Sankt Peterburgo pamatus, teritorija aplink Puškino kaimą piečiau naujosios sostinės tapo caro šeimos vasaros rezidencija. Petras Didysis šį gražų gamtos kampelį padovanojo savo žmonai, būsimajai imperatorienei Jekaterinai I, kuri ėmė statyti tai, kas vėliau tapo didingais Jekaterinos rūmais, italų architekto Bartolomėjo Rastrelio (Bartolomeo Rastrelli) kūriniu. Rūmai, kurių fasadas 300 metrų ilgio, su auksiniais kupolais tapo begalinės rusų carų gausos simboliu. Salės buvo gausiai puoštos rusų baroko stiliumi, vien lipdiniams paauksuoti sunaudota daugiau nei 100 kilogramų aukso.

Aplink Carskoje Selo (Carų kaimas) išdygo keleri rūmai ir sodai. Vieni jų – Aleksandro rūmai, kuriuos Jekaterina Didžioji įsakė pastatyti savo vaikaičiui Aleksandrui I. Neoklasicistiniuose rūmuose namų arešto sąlygomis kalinta paskutinė carų šeima prieš deportaciją į Uralo kalnus, kur 1918 m. nužudyta bolševikų.

Tuštindamas didžiulius rūmus Anatolijus Kučiumovas ir kiti intendantai plušo visą liepą ir rugpjūtį. Paveikslai, veidrodžiai, krištolo dirbiniai, figūrėlės iš dramblio kaulo ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI padovanotas išskirtinis porcelianinis tualetas paskubomis buvo pakuojami į dideles dėžes. Pirmasis krovinys (34 dėžės) arklių kinkiniais išgabentas iš Carskoje Selo praėjus nuo invazijos vos kelioms dienoms. Gausybei daiktų reikėjo skirti kur kas daugiau dėmesio: laikrodžius, kandeliabrus ir baldus prieš pakuojant teko išardyti. Tai buvo sunkus ir daug laiko reikalaujantis darbas.

Kiti objektai buvo tiesiog per dideli kur nors gabenti. Rūmų sodus puošiančios statulos buvo užkastos, o Aleksandro rūmuose akį džiuginusi antikinių skulptūrų kolekcija perkelta į rūsį. Iš daugybės baldų rūmuose atrinkti geriausi, kiti palikti likimo valiai.

Geriau nepasiruošta, nes Josifas Stalinas uždraudė tokius pasirengimus. Bet koks defetizmas buvo prilyginamas išdavystei.

Garsiausias Jekaterinos rūmų kūrinys – Gintaro kambarys – buvo sunkiausiai evakuojamas. Patalpa buvo išpuošta gintaro ornamentais. Neįkainojamą kambarį Petrui Didžiajam padovanojo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, taip norėdamas konsoliduoti vokiečių ir rusų paktą XVIII a. pradžioje vykusiame Šiaurės kare. Vėliau Jekaterina Didžioji įsakė perkelti kambarį iš Žiemos rūmų Sankt Peterburge į Jekaterinos rūmus. Gintaro kambarį sukūrė vokiečių skulptorius Andreasas Šliuteris – tas pats menininkas, kuris sukūrė bareljefą su 22 mirštančių karių galvomis. Juo Berlyne ypač žavėjosi Hitleris. Kambarys buvo garsus jau tais laikais ir kartais vadintas „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

„Akį stebina ir akina visų geltonos spalvos spektro tonų nuo padūmavusio topazo iki citrinos ryškumo gausa ir šiluma“, – rašė prancūzų poetas Teofilis Gotjė (Theophile Gautier), apsilankęs kambaryje 1866 m.

Anatolijui Kučiumovui ir jo kolegoms Gintaro kambarys buvo sunkus išbandymas. Nuimti iš gintaro pagamintas interjero detales pasirodė paprasta. Bet kaip išmontuoti 46 sienų plokštes? Susierzinęs Kučiumovas rašė dienoraštyje: „Bandymas iškelti vieną plokštę baigėsi katastrofa. Gintaras atitrūko nuo pagrindo ir subyrėjo į gabalėlius. Mes negalime išgabenti Gintaro kambario. Nedrįstame. Ką daryti?“

Vermachtui artėjant, Kučiumovas buvo priverstas rasti kitą sprendimą. Dabar jis nutarė kambarį ne išgabenti, o paslėpti. Virš kambario sienų buvo sumontuotos naujos sienos, padengtos gazo audiniu ir kamšalu, o paskui išklijuotos tapetais.

Rugpjūčio pabaigoje Kučiumovas ir jo padėjėjai buvo evakavę kelias dideles meno kūrinių, baldų ir antikvarinių dirbinių siuntas, bet dabar intendantus ėmė spausti laikas. Tūkstančiai žmonių bėgo pro Carskoje Selo nuo artėjančios vokiečių armijos.

Kučiumovui toliau pakuojant meno kūrinius, Raudonoji armija Aleksandro rūmuose įsirengė naują štabą. Tai nebuvo geras ženklas. Netrukus ji buvo atkirsta nuo Leningrado (taip sovietmečiu vadintas Sankt Peterburgas). Prasidėjo miesto apgultis, iš šiaurės padedant Suomijos armijai.

Į Tarybų Sąjungą įsiveržė trys didelės vokiečių armijų grupės. Pietinė turėjo žygiuoti per Ukrainą ir užkariauti Kijevą, vėliau užtikrindama prieigą prie Kaukazo naftos telkinių. Vidurinės paskirtis buvo judėti per dabartinę Baltarusiją Maskvos link. Šiaurinė armijų grupė turėjo veržtis per Baltijos šalis ir užimti Leningradą. Visą operaciją Hitleris stebėjo iš savo naujojo štabo rytuose – „Vilko irštvos“. Tai buvo stipriai saugomas bunkerių kompleksas Rytprūsiuose. Adolfas Hitleris pažadėjo užbaigti karą iki Kalėdų ir iš pradžių atrodė, kad taip ir bus. Armijos veržėsi per Rusijos žemes. Raudonoji armija nesitikėjo puolimo, nors savo planus Hitleris buvo aprašęs dar „Mano kovoje“ (Mein Kampf). Vokietija turėjo plėsti naująją savo imperiją pirmiausia į rytus.

„Vilko irštvoje“ Hitleris begaliniais monologais plėtojo planus dėl Rusijos stepių. Martino Bormano įsakymu šie planai buvo stenografuojami. Rytuose vokiečiai susikūrė savo Lebensraum, o slavai išmirė badu arba buvo išstumti už Uralo kalnų ir į Sibirą. Hitlerio manymu, užkariauti rytus buvo istoriškai teisėta, nes IV a. iš Centrinės Azijos atsibastę hunai išstūmė šiauriau Juodosios jūros gyvenusius germanus gotus. Šiltame ir derlingame Krymo pusiasalyje, kuriame gotai kadaise buvo sukūrę klestinčią civilizaciją, turėjo būti įkurta arijų kolonija. Iš pusiasalio reikėjo išvalyti ten gyvenančius žydus, totorius, ukrainiečius ir rusus. Viduramžiais gyvavusios Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos imperatoriaus Barbarosos vardu pavadintas Tarybų Sąjungos užpuolimas buvo karas tarp rasių. Nacistai suprato, kad šis karas turi būti negailestingas – sunaikinti arba būti sunaikintiems.

Pasak Hitlerio, Sankt Peterburgo įkūrimas buvo katastrofa Europai, todėl miestas turėjo būti sulygintas su žeme.

Garsiajame Ermitažo muziejuje Leningrade vyko tokia pati intensyvi ir varginanti kolekcijų evakuacija kaip ir Carskoje Selo. Kolekcijose buvo daugiau nei 2,5 milijono objektų nuo mumifikuotų mamutų ir pagoniškų aukso lobių iki garsiojo Rembranto paveikslo „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“.

Leningradą pradėjus bombarduoti, panikos apimti muziejaus intendantai nešė vertingiausius kūrinius į po Ermitažu plytinčias katakombas.

Liepos pradžioje patrankomis ginkluotas traukinys išvežė iš Leningrado pusę milijono objektų. Traukinys važiavo nesustodamas iki pat Uralo. Prieš Leningrado blokadą iš miesto spėjo išvykti dar vienas traukinys. Tai, kas liko (daugiau nei pusė muziejaus kolekcijų), buvo kartu su personalu perkelta į katakombas.

Carskoje Selo intendantai dirbo tol, kol rugsėjo viduryje rūmų soduose pasirodė vokiečių kareiviai. Bėgdami jie matė liepsnų apimtą Jekaterinos rūmuose įrengtą kinų teatrą. Kad ir kaip stengėsi, paliko tūkstančius objektų, kurių nesugebėjo išgabenti.

Kučiumovo vilčiai, kad sumaniai paslėptam Gintaro kambariui pavyks išvengti nacistų nagų, buvo lemta žlugti. Kučiumovas ir jo kolegos neįvertino nacistų plėšimo manijos. Nenuostabu, kad Gintaro kambarys užėmė vieną svarbiausių vietų slaptoje Kiumelio ataskaitoje: kūrinys privaląs atitekti nacistinei Vokietijai.

Tarybų Sąjungos plėšimas nė iš tolo nebuvo panašus į palyginti rafinuotus veiksmus Prancūzijoje, kur SS karininkai gėrė šampaną ir lankė galerijas. Rytuose nebuvo kruopštaus katalogavimo, gerai organizuoto transportavimo, arizavimo ar „Kunstschutz“. Čia buvo tik grobiama.

Paskirtas vadovauti Reicho ministerijai okupuotoms Rytų teritorijoms, Alfredas Rozenbergas atliko pagrindinį vaidmenį plėšikaujant rytuose.

Su ERR Rozenbergas buvo sukūręs operatyvią grobstymo organizaciją, kurios ekspertus galėjo iš karto permesti iš Paryžiaus į Rytų frontą. 1941 m. rugsėjį „ERR-Ost“ įsteigė pagrindinį biurą ką tik užkariautame Smolenske ir ėmė planuoti didelio masto plėšimo operacijas Tarybų Sąjungoje. Vis dėlto Hitleris suteikė ERR įgaliojimus grobti meno kūrinius tik 1942 m. pavasarį, po užpuolimo praėjus beveik metams. Rozenbergas tapo anksčiau jam Prancūziją padovanojusios galių perskirstymo politikos auka. Laukdama įgaliojimų, ERR ėmėsi tuštinti bibliotekas, archyvus ir tyrimų įstaigas.

Alfredas Rozenbergas buvo paskirtas Rytų teritorijų ministru, nes dėl baltiškos kilmės ir mokslų Maskvoje Adolfas Hitleris jį laikė šių sričių ekspertu. Rozenbergas ėmė iš karto argumentuoti, kad daugelį Tarybų Sąjungoje engiamų tautų būtų galima panaudoti kovai su bolševikais. Pirmiausia Ukrainos liaudį. Skirtingai nei Hitleris ir Himleris, Rozenbergas slavus laikė arijais, tegul ir tolimesniais. Vis dėlto daugumos nacistų netenkino toks pragmatiškas požiūris į rytuose gyvenančias tautas.

Didžiausia ERR konkurente vėl tapo Heinricho Himlerio SS ir organizacijos tyrimų tarnyba „Ahnenerbe“. Ji medžiojo tas pačias bibliotekas, archyvus, muziejų kolekcijas ir meno kūrinius. Visai kaip Prancūzijoje, ERR neturėjo nuosavų karinių pajėgų, ir tai buvo trūkumas.

Paryžiaus salonams, o ne Rytų fronto molio laukams pirmenybę teikiantis Geringas taip pat nebuvo didelė paspirtis. Po liuftvafės nesėkmių Didžiojoje Britanijoje reichsmaršalas fiurerio dvare užsitraukė nemalonę ir nebegalėjo sau leisti tokios veiksmų laisvės.

Heinricho Himlerio SS per karą vis stiprino savo galias. Dėl augančio nusivylimo liuftvafe ir vermachtu Hitleris vis labiau ėmė pasitikėti juodai vilkinčiomis ir rasinės manijos apsėstomis elitinėmis pajėgomis. SS nuo asmeninės Hitlerio apsaugos išaugo iki karo pabaigoje daugiau nei milijoną kareivių turinčių pajėgų. Kovoje dėl meno lobynų SS netrūko jokių išteklių. Buvo sukurtas liūdnai pagarsėjusių mirties patrulių Einsatzgruppen atitikmuo – specialūs junginiai meno kūriniams grobstyti.

Tačiau rytuose pasirodė dar vienas konkurentas. Užsienio reikalų ministras Ribentropas nepamiršo pralaimėjimo Prancūzijoje ir Tarybų Sąjungoje ėmė kurti savo plėšikavimo organizaciją. „Sonderkommando Ribbentrop“ buvo specialios karinės pajėgos, turinčios tik vieną funkciją – grobti meno kūrinius. Pajėgoms vadovavo SS karininkas baronas Eberhardas fon Kiunsbergas (Eberhard von Künsberg), kuris dalyvavo pirmosiose Oto Albeco organizuotose konfiskavimo operacijose Paryžiuje. Jis troško revanšo ne mažiau nei Ribentropas. Kiek daugiau nei 100 vyrų turinčios Kiunsbergo pajėgos buvo padalytos į tris grupes, kurios judėjo drauge su kiekviena armijų grupe Tarybų Sąjungoje.

Nebelikus „Kunstschutz“ net ir vermachtas Rytų fronte ėmė aktyviau grobti meno kūrinius ir naikinti kultūros paminklus, tegul ir ne taip organizuotai.

Bent jau teoriškai už grobimą atsakingas Alfredas Rozenbergas bandė stabdyti vermachto, „Ahnenerbe“ ir „Sonderkommando Ribbentrop“ vykdomą siaubimą, tačiau ne itin sėkmingai.

Carskoje Selo rūmus pirmiausia pasiekė specialiosios Kiunsbergo pajėgos. Kučiumovo paslėptas Gintaro kambarys aptiktas per kelias valandas. Gerai pasiruošusiems „Sonderkommando Ribbentrop“ meno ekspertams pavyko išmontuoti plokštes, supakuoti į 29 dėžes ir išsiųsti į Kenigsbergą (dabartinis Kaliningradas). Grįžimas į senąją Prūsijos sostinę tapo didele naujiena vokiečių laikraščiuose, šie rašė, kaip vokiečių kareiviai išgelbėjo kambarį. Paskui Kiunsbergo padalinys ėmė sistemingai plėšti Carskoje Selo rūmus ir išsiuntė į vakarus daugiau nei 30 000 daiktų. Tai buvo baldai, porceliano gaminiai, gobelenai ir tūkstančiai vertingų knygų tomų, kurių tarybiniai intendantai nespėjo evakuoti. Kita išdidžiai Vokietijoje rodoma brangenybė buvo Gotorpo gaublys – XVII a. planetariumas, kurį Petras Didysis irgi gavo dovanų per Šiaurės karą.

Rūmus be skrupulų plėšė ir vermachto kareiviai, jie ėmė ką tik galėjo: krapštė paauksuotus lipdinius, lupo parketą. Tai, ko negalėjo pavogti, sugadino. Rūmai kaip kultūrinis ir politinis paminklas buvo sunaikinti.

Ermitažo kolekcijoms pavyko kiek labiau. Šimtai tūkstančių į rytus jau išgabentų daiktų buvo nepasiekiami vokiečiams. Kitą kolekcijos dalį saugojo badaujantys Leningrado muziejaus darbuotojai. Katakombose po Ermitažu kartu su daugiau nei milijonu meno kūrinių slėpėsi 2 000 žmonių. Muziejaus personalas toliau pakavo meno kūrinius, rengė seminarus, tvarkėsi ir sandarino retsykiais į muziejų pataikančių bombų išmuštas skyles. Sakoma, kad pagrindinis maistas rūsyje buvo iš medžio klijų verdama sriuba. Adolfas Hitleris įsakė numarinti Leningradą badu. Vien per pirmąją žiemą dėl blokados mirė 50 000 žmonių. Kartu su centrine ir pietine armijų grupėmis judančias specialias grobimo pajėgas lydėjo sėkmė. Užimto Minsko muziejai ir bibliotekos buvo taip iššluotos, kad vėliau atvykęs ERR personalas nelabai ką vertingo rado. Rozenbergo viltis palenkti į savo pusę ukrainiečių širdis sužlugdė vermachto ir SS veržimasis pietinėje Tarybų Sąjungos dalyje. Kijevas krito tą pačią dieną, kai buvo užimta Carskoje Selo. Raudonoji armija naudojo sudegintos žemės taktiką ir buvo padariusi miestui didelę žalą, palikdama vokiečių armijai kuo mažiau. Tai, kas dar buvo likę miesto muziejuose, bibliotekose ir universitetuose, pagrobė vokiečių kareiviai.

„Sonderkommando Ribbentrop“ darbas užkariautose teritorijose netrukus taip įsibėgėjo, kad grupė padidėjo kelis kartus. Manoma, kad specialiosios grupės per mėnesį siuntė namo po 40–50 vagonų, prikrautų pavogtų meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų ir raštų. Didžioji dalis buvo vežama į sandėlį Hardenbergstrasse Berlyne.

Himlerio „Ahnenerbe“ teikė prioritetą Tarybų Sąjungoje esančioms archeologijos kolekcijoms, kurios galėjo būti naudingos ideologiniame kare. „Ahnenerbe“ tyrėjai buvo apsėsti minties įrodyti germanų teisę į užkariautas teritorijas. Šioms archeologinėms šturmo pajėgoms vadovavo vienas geriausių Vokietijos archeologų šturmbanfiureris Herbertas Jankunas (Herbert Jankuhn). Jankuno tyrimų sritis atitiko nacistų istorijos kanonus: buvo telkiamasi į teutonų riterius ir gotus. Jankunas buvo Hitlerio asmeniškai išsiųstas į Ukrainą, kad įrodytų, jog čia egzistavo gotų imperija. Krymo pusiasalyje, kur SS tuo pat metu šaltakraujiškai žudė žydų kilmės gyventojus, Jankunas ieškojo įrodymų. Nors pusiasalis buvo stropiai iššukuotas, Himlerio archeologai savo gotų imperijos nerado nė kvapo. Jankunas galėjo siųsti namo vagonus su kolekcijomis, kurios siekė graikų kolonijos pusiasalyje ir kitus priešistorinius laikus.

Kai 1942 m. ERR pagaliau gavo mandatą konfiskuoti muziejų kolekcijas ir meno kūrinius, konkurencija dar paaštrėjo. Meno kūrinių plėšikų grupių knibždėjo visa beveik penkių tūkstančių kilometrų ilgio fronto linija.

Nuosavybę grobė ir garsiosios Einsatzgruppen. Tai jos darė vykdydamos masines žydų žudynes. Daiktai būdavo atimami prieš nužudant aukas. Kartais jų būdavo po kelis tūkstančius per dieną. Babi Jaro griovoje prie Kijevo per dvi dienas nužudyta 33 000 žydų.

Kas, iš ko ir kiek pavogta, šiandien yra neatsakyta, nes Rytuose grobimas buvo stichinis, tik dalyvaujant gausesniam plėšikų būriui. Kita priežastis – čia grobstymas nebuvo taip uoliai dokumentuojamas. Vakaruose pirmiausia buvo plėšiami asmenys, todėl reikėjo tam tikrą gyventojų dalį išskiriančios biurokratijos.

Rytuose dalį darbo atliko bolševikai. Tarybų Sąjunga jau buvo nacionalizavusi nuosavybę, asmeninį turtą ir kolekcijas. Kitaip tariant, buvo tik vienas savininkas, o prašyti Stalino parašo nacistai neketino.

Korupcija Tarybų Sąjungoje taip pat buvo labiau išplitusi, o tuo nerizikuodami būti nubausti naudojosi ir paprasti žmonės, ir einantys svarbesnes pareigas. Hitlerio raginimas veikti negailestingai tik skatino tokį elgesį.

Naujose teritorijose kuriamos vietinės tarnybos taip pat naudojo plėšimą kaip tam tikrą būdą finansuoti veiklą. Žydų bendruomenę plėšė ir kaimynai, daug kur talkinę ir žudant žydus.

Po karo Tarybų Sąjunga teigė, kad 427 iš 992 į vokiečių rankas patekusių muziejų buvo visiškai sunaikinti. Vis dėlto Ukrainoje tai padaryti padėjo pati Raudonoji armija, nes bibliotekos ir bažnyčios buvo padegtos prieš pasirodant vokiečiams.

Nacistai vogė ir slavų menininkų kūrinius, kuriuos Hitleris planavo rodyti specialiame muziejuje Kenigsberge. Tai turėjęs būti nuolat veikiantis „degeneravusio“ meno dvasios muziejus, iliustruojantis žemesnę slavų ir bolševikų meno kokybę.

Niurnbergo procese teisiant nacistų lyderius Tarybų Sąjunga pateikė 39 tomus dokumentų, kuriuose aprašyti sunaikinimo mastai.

Tarybų Sąjungoje sistemingas naikinimas buvo grobstymo organizacijų veiklos dalis. Vokiečiams vertės neturintys objektai patirdavo vandalizmą arba būdavo sunaikinami. Ypač kliuvo rusų kultūros simboliams ir paminklams. Čaikovskio muziejus netoli Maskvos, įkurtas buvusioje kompozitoriaus sodyboje, vokiečių kareivių naudotas kaip motociklų garažas, o originalūs rankraščiai sudeginti šildant patalpas. Toks pat likimas ištiko nacionalinio poeto Puškino namą ir garsiąją Tolstojaus sodybą Jasnaja Polianą, kuri paversta karo ligonine. Rankraščiai ir kitos nuosavybės dalys išgrobstytos, sunaikintos ir sudegintos. Garsusis XVII a. Naujosios Jeruzalės vienuolynas Istros mieste susprogdintas, o senoviniai kapai išniekinti svastikomis. Kai vokiečių armija buvo priversta trauktis, naikinta dar intensyviau. Vokiečiai naudojo tą pačią destruktyvią sudegintos žemės taktiką, kurios prieš porą metų griebėsi Raudonoji armija. Vermachtui pasitraukus iš Kijevo, Novgorodo, Smolensko, Poltavos ir Kursko, liko tik į vaiduoklius panašūs apdegę griuvėsiai.

Leningradas kentė blokadą ilgiau nei dvejus metus, kol šiaurės armija turėjo atsitraukti. Ermitažo kolekcijos buvo išsaugotos, tačiau siaubinga kaina. 1942 m. žiemą per dieną iš bado mirdavo po 1 000 žmonių. Gyventojai valgė, ką galėjo: žiurkes, naminius gyvūnus, tapetų klijus, pjuvenas ir galiausiai ėmė pjaustyti visur gatvėse besivoliojančius lavonus. Manoma, kad iš bado mirė 1,5 milijono žmonių, daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Dar šimtai tūkstančiai žuvo per bombardavimus arba bandydami pabėgti iš miesto.

Kai 1944 m. Anatolijus Kučiumovas grįžo į Carskoje Selo, iš kadaise didingų rūmų buvo likę tik griaučiai. Grindų parketas išlupinėtas, statuloms trūko galvų, o jam pačiam teko eiti per apdegusių sijų ir išsprogdintų plytų krūvas. Vokiečių kareiviai rūmų sales pavertė šaudyklomis, išvietėmis ir arklidėmis. Parko fontanai sudaužyti, medžiai nupjauti, o daug mažesnių rūmų, paviljonų ir pastatų išsprogdinti minomis. Jekaterinos rūmai sudeginti iki pamatų, liepsnos pražudė italų meistrų Stefano Torelio (Stefano Torelli) ir Lukos Džordano (Luca Giordano) lubų tapybą. „Kiekvienas žingsnis mane žudo“, – kamuodamasis rašė savo dienoraštyje Kučiumovas.

* * *

Adolfas Eichmanas atvyko į Budapeštą antradienį. Prieš dvi dienas, 1944 m. kovo 19 d., vokiečių pajėgos užpuolė Vengriją ir okupavo ją per kelias valandas. Dauguma vengrų invazijos visiškai nesitikėjo, nes šalis buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė.

Savo „Sonderkommando Eichmann“ pajėgų štabu Adolfas Eichmanas pasirinko Budapešto viešbutį „Majestic“. Po Vienos Eichmanas pakilo iki SS oberšturmbanfiurerio. Buvęs pardavėjas, Eichmanas tapo didžiausiu nacistų „žydų klausimo“ ekspertu ir buvo paskirtas centrinio žydų išvykimo biuro vadovu. Jis turėjo užduotį išspręsti žydų „problemą“. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Eichmanas lankėsi Palestinoje ir tikrino, ar ten įmanoma žydų emigracija, tačiau nusprendė, kad egzistuoja per didelė rizika, jog Kanaano žemėje žydai sukurs stiprią valstybę. Juos reikėtų išsiųsti į tolimesnį ir skurdesnį žemės kampelį. Eichmanas greitai rado tokią vietą, išgirdęs nacisto Franco Rademacherio (Franz Rademacher) pasiūlymą. 1940 m. jis parengė ataskaitą „Madagaskaro projektas“, kurioje pristatė planus Madagaskaro saloje netoli Afrikos įrengti žydų getų getą. Kasmet ten turėjo būti išsiųsta po milijoną žydų, kuriuos prižiūrėtų SS pavaldi policinė valstybė. Nacistų partijoje vyko rimtos diskusijos dėl to plano, bet galiausiai jis buvo atmestas. Deportacija laikyta neįmanoma dar ir todėl, kad Vokietijai nepavyko įveikti britų laivyno.

1942 m. sausį vykusioje slaptoje Vanzės konferencijoje pristatytas „galutinis sprendimas“. Europos žydai bus deportuojami į mirties stovyklas Lenkijoje.

Dėl biurokratinių gabumų Eichmanas paskirtas tvarkyti logistikos ir transportuoti Europos žydus į lagerius. Jau tais pačiais metais pradėta deportuoti iš Nyderlandų, Prancūzijos ir Belgijos. Kai 1944-aisiais Adolfas Eichmanas atvyko į Budapeštą, didžioji dalis holokausto buvo įvykdyta. Uždaryti keli tokie lageriai kaip Treblinka, kurioje nužudyta 800 000 žydų. Nacistai lagerį nugriovė ir toje vietoje prisodino lubinų.

Vis dėlto Vengrijos žydams iki šiol pavyko išvengti katastrofos. Budapešte gyveno galbūt geriausiai prisitaikiusi žydų bendruomenė visoje Europoje. Dvigubos Austrijos–Vengrijos monarchijos laikais Budapešto žydų bendruomenė klestėjo. Amžių sandūroje socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame miesto gyvenime dominavo žydai verslininkai, advokatai, gydytojai ir menininkai. Žydų bendruomenė buvo labai lojali Vienoje reziduojančiam imperatoriui Pranciškui Juozapui I, kuris suteikė titulą daugybei iškilių žydų kilmės piliečių. Tarp Europos žydų Budapeštas buvo vadinamas „žydų Meka“, o antisemitai miestą pravardžiavo „Judapeštu“. Dvigubos monarchijos žlugimas ir sparčiai augantis vengrų nacionalizmas smarkiai kirto imperatoriui ištikimai žydų mažumai. 1920 m. į valdžią atėjus regentu pasiskelbusiam konservatyviam admirolui Miklošui Horčiui (Miklós Horthy), žydai tapo nacionalsocialistinių jėgų taikiniu. Priimta visa virtinė įstatymų, ribojančių žydų padėtį visuomenės gyvenime, pirmiausia galimybę naudotis švietimo sistema, kur teisės arba medicinos studijas anksčiau daugiausia rinkdavosi žydų kilmės asmenys. Ketvirtame dešimtmetyje Vengrijoje stiprėjo vokiečių ir italų fašistų įkvėptos fašistinės organizacijos, pavyzdžiui, Sukryžiuotų strėlių judėjimas. 1938 m. pagal Niurnbergo įstatymų modelį priimti nauji antižydiški įstatymai, neleidžiantys žydams verstis tam tikromis profesijomis ir tuoktis su „tikrais vengrais“.

Tarybų Sąjungą didžiausia grėsme Vengrijai laikantis Miklošas Hortis suartėjo su nacistine Vokietija. Spaudžiama Hitlerio, Vengrija 1941 m. prisijungė prie Ašies šalių ir dalyvavo „Barbarosos“ operacijoje. Nors vykdyta antisemitinė politika, dauguma iš 800 000 Vengrijos žydų nesibaimino dėl savo gyvybės. Hortis buvo aiškus antisemitas, tačiau laikėsi pragmatiškos pozicijos šalies žydų atžvilgiu. 1940 m. spalį laiške ministrui pirmininkui jis rašė: „Neįmanoma per metus ar dvejus pakeisti viską savo rankose laikančių žydų nekompetentingais plepiais. Mes bankrutuotume. Tam reikia mažiausiai vienos kartos.“

Vis dėlto Vengrijos prisijungimas prie Ašies šalių tapo katastrofa. Daugiau nei 200 000 vengrų kareivių žygiavo su generolo Pauliaus 6-ąja armija į pražūtingą mūšį prie Stalingrado. Viename iš pagrindinių karo įvykių vengrų armija buvo tiesiog sunaikinta. Žuvo ir tūkstančiai prievarta į darbus išvarytų žmonių, žydų ir politinių kalinių, kurie turėjo neutralizuoti minas. Po pralaimėjimo Adolfas Hitleris reikalavo Horčio nubausti šalies žydus, kurie, jo manymu, prisidėjo prie nepakankamos vengrų kovinės dvasios. Pragmatiškasis Miklošas Hortis suprato, kokie vėjai dvelkia. 1943 m. liepą Vakarų sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, o Raudonoji armija atsidūrė pavojingai arti Vengrijos sienos. Santykių su sąjungininkais vokiečiais nepagerino ir tai, kad šių generolai vengrų karius naudojo kaip patrankų mėsą.

Vengrijos režimas bandė slapta susisiekti su Vakarų sąjungininkais dėl separatinės taikos derybų. Buvo tiesiogiai bendraujama su Franklinu D. Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Planuota besąlygiškai pasiduoti, kai tik Vakarų sąjungininkų pajėgos pasieks Vengriją. Tai leistų apsiginti ir nuo nacistinės Vokietijos, ir nuo Tarybų Sąjungos. Vengrų derybininkai manė, kad Vakarų sąjungininkai veršis į Vokietiją per Balkanus ir Vengriją, o ne per nesaugų Lamanšo sąsiaurį.

Deja, planas žlugo. Vokietijos vadovybė pavargo nuo motyvacijos stokojančių karinių Vengrijos veiksmų ir nujautė, kas vyksta.

1944 m. Vokietijos invazija į Vengriją reiškė staigų politikos radikalizavimą žydų mažumos atžvilgiu. Hortis buvo priverstas paleisti vyriausybę ir pakeisti ją vokiečiams simpatizuojančiais ir fašistuojančiais elementais. Anksčiau Horčio prilaikomos dešiniųjų ekstremistų grupuotės dabar gavo laisvę. Nuo karo pradžios uždraustas Sukryžiuotų strėlių judėjimas dabar buvo legalizuotas ir iš karto ėmėsi žydų žudynių.

Adolfas Eichmanas buvo išsiųstas į Budapeštą perimti paskutinės Europoje didelės žydų bendruomenės deportacijos ir holokausto kontrolės. Naujoji politika žydų atžvilgiu buvo integruota į valstybės aparatą, kuris su naująja vyriausybe aktyviai dalyvavo žudynėse.

Eichmano štabe buvo 200 holokausto mechanizmą išmanančių asmenų. Mažiau nei per aštuonias savaites „Sonderkommando Eichmann“ sugebėjo paleisti holokausto mašiną – žydai buvo priversti nešioti geltoną žvaigždę, suvaryti į getą ir pirmosiomis partijomis išvežti gyvuliniais vagonais į Aušvicą. Liepos pradžioje į dujų kameras išsiųsta daugiau nei 400 000 Vengrijos žydų. Kasdien buvo nužudoma po 12 000. Traukiniuose atsidūrė stebuklingai išgyvenę du būsimi Nobelio premijos laureatai politinis aktyvistas Elis Vyzelis (Elie Wiesel) ir rašytojas Imrė Kertesas (Imre Kertész).

Sistemingas plėšikavimas buvo Adolfo Eichmano biurokratijos dalis. Pirmasis žingsnis buvo įpareigoti Vengrijos žydus registruoti tam tikrą vertę viršijantį turtą. Deportacijos vykdytos taip greitai, kad daugelis šeimų vieną dieną dar gyveno savo namuose, o kitą jau turėjo juos apleisti. Kaip ir Vienoje, daug Budapešto žydų buvo iškilūs kolekcininkai ir meno mecenatai. Vieną vertingiausių kolekcijų turėjo baronas, pramonininkas ir bankininkas Moras Lipotas Hercogas (Mór Lipót Herzog). Aistringas ir neregėtai turtingas kolekcininkas Hercogas per gyvenimą surinko kolekciją, kuri galėjo varžytis su geriausiomis Europoje. Kai 1934 m. jis mirė, kolekcijoje buvo daugiau nei 2 500 objektų: romėnų antkapinių bareljefų, egiptietiškų skulptūrų, viduramžių statulėlių, sidabrinių monetų, brangakmenių, dėklų, auksinių žiedų ir medalionų. Kolekcijos pasididžiavimas buvo paveikslai. Hercogas domėjosi ir klasikine tapyba, ir moderniais darbais. Kolekcijoje Goja, Lukas Kranachas vyresnysis, van Deikas, Velaskesas ir Franciskas de Surbaranas (Francisco de Zurbarán) derėjo su Koro, Kurbė, Renuaru, Manė, Sezanu ir Gogenu.

Kolekcijoje būta ir tikrų šedevrų, pavyzdžiui, El Greko „Kristus Alyvų kalne“ – vienas garsiausių ispanų renesanso dailininko darbų, vaizduojantis Getsemanės sode besimeldžiantį Kristų. Hercogui priklausė, tikėtina, geriausias už Ispanijos ribų esantis El Greko paveikslas. Apie žavėjimąsi ispanų meistrais bylojo ir trys Gojos darbai.

Hercogo kolekcionavimo aistra buvo tokia maniakiška, kad Andrassy aveniu buvusiuose į rūmus panašiuose šeimos namuose sukaupta tiek kūrinių, kad daugelyje kambarių darėsi neįmanoma vaikščioti.

Po barono mirties 1934-aisiais ir jo žmonos 1940-aisiais meno kūrinių kolekciją pasidalijo trys poros vaikai Erzebeta, Ištvanas ir Andras. 1943-iaisiais jie nusprendė paslėpti ją Budapešto priemiestyje Budafoke veikiančio vieno šeimos fabriko rūsyje. Tai daryta po nepavykusio bandymo išsiusti darbus į Nacionalinę galeriją Londone kaip skolinamus parodai, nes Vengrijos vyriausybė neleido kolekcijai išvykti iš šalies. Vengrijos žydų plėšimas, visai kaip ir deportacijos, buvo bendra nacistų ir Vengrijos vyriausybės veikla. Konfiskavimui vadovavo Vengrijos policija, įsilaužusi ir į žydams priklausančias bankų saugyklas.

Norint atimti vertingesnes žydų kolekcijas buvo išleistas specialus įstatymas, verčiantis žydus registruoti visus meno kūrinius. Vengrijos valstybinė organizacija Meno objektų komisija gavo užduotį „saugoti“ šiuos lobius, kitaip tariant, konfiskuoti. Vadovauti organizacijai paskirtas Budapešto meno muziejaus vadovas Denesas Čankis (Denés Csánky).

Vengriškasis gestapo atitikmuo aptiko Hercogo kolekciją jau 1944 m. gegužę. Pronacistiniame laikraštyje „Magyarság“ išspausdintame straipsnyje apie rastą kolekciją Čankis sakė, kad „jei šiuos lobius perimtų valstybė, Budapešto meno muziejaus kolekcija nusileistų tik Madrido muziejui“.

Deja, sprendė ne Čankis. Kolekcija buvo iš karto pristatyta į viešbutį „Majestic Hotel“, kur Adolfas Eichmanas asmeniškai atrinko geriausius darbus. Kai kurie pakabinti jo bute, kurio tikrasis savininkas žydas buvo deportuotas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą. Kiti kūriniai išsiųsti tiesiai į Vokietiją, o tai, kas liko po šios „atrankos“, atiduota Budapešto meno muziejui.

Kitas nukentėjęs kolekcininkas buvo Hercogo svainis menininkas Ferencas Hatvanis (Ferenz Hatvany). Jis studijavo Paryžiaus akademijoje „Académie Julien“ ir turėjo surinkęs beveik nepralenkiamą XIX a. prancūzų dailininkų kolekciją, kurioje buvo Sezano, Renuaro, Engraso ir Delakrua darbų, taip pat keli geriausi Kurbė paveikslai. 1910 m. Bernheimų-Ženų šeimos galerijoje Paryžiuje jis įsigijo kontroversišką Kurbė darbą „Pasaulio kilmė“ (L’Origine du monde) – garsiąją 1866 m. sukurtą moters lyties studiją. Hatvaniui priklausė ir erotiškasis „Atsilošusi nuoga moteris“ (Femme nue couchée), kuriame pavaizduota lovoje besiilsinti moteris tik su kojinėmis ir bateliais. Prieš šeimai pabėgant iš Vengrijos, Ferencas Hatvanis paslėpė geriausius 350 paveikslų trijų skirtingų bankų saugyklose. Kita kolekcijos dalis liko šeimos viloje Budapešte. Joje buvo ir Kurbė kovotojų studija „Imtynininkai“ (Les Lutteurs), kuri pasirodė esanti per didelė banko saugyklai. Šeimos vilą pirmiausia išplėšė SS, paskui vengrų nacistai, dar vėliau sunaikino bombos. Bankų saugyklose Hatvanio paslėpti paveikslai dingo.

Žydas pramonininkas baronas Moricas Kornfeldas (Moric Kornfeld) buvo išsiųstas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą, kad atiduotų savo verslo imperiją. Į nacistų rankas pateko ir jo medinių skulptūrų bei vertingų rankraščių kolekcija.

Karo pabaigoje, kai net ir dauguma nacistų suprato, kad Vokietija pralaimės, plėšiama buvo individualiai, visi stengėsi pagriebti ką nors, ko vertė atlaikys karą. Taurieji metalai, papuošalai ir meno kūriniai buvo neregėtai paklausūs. Kuo labiau artėjo Raudonoji armija, tuo drumstesnis darėsi vaizdas Budapešte.

1944 m. gruodžio 15 d., kai Raudonoji armija buvo prie pat Budapešto, miestą paliko paskutinis traukinys. 42 krovininiai vagonai buvo prikimšti nužudytų žmonių nuosavybės. Tūkstančiai kilogramų aukso monetų, vestuvinių žiedų ir laikrodžių. Banknotų, briliantų, perlų ir sidabro pilni lagaminai. Daugiau nei 200 paveikslų ir daugiau nei 3 000 persiškų kilimų. Taip pat kailinių, pašto ženklų kolekcijų, porceliano, rašomųjų mašinėlių, fotoaparatų ir šilko apatinių. Traukinys išvažiavo į vakarus, griūvančio Trečiojo reicho link.

12 SKYRIUS

Šaltasis karas

IMU MOBILŲJĮ TELEFONĄ ir vartau neryškias iš interneto parsisiųstas nuotraukas. Muziejaus darbuotoja suklūsta:

– Kranachas!?

Jos plaukai tokie žili, kad, atrodo, jog salėje kabantys įspūdingi renesanso paveikslai bėgant dešimtmečiams išsiurbė jos spalvas. Vilkdama kojas leidžiasi eiti ir mosteli ten, iš kur ką tik atkulniavau – į kitą didžiulio neoklasicistinio pastato, kuriame įsikūręs Budapešto meno muziejus, pusę.

Muziejus prie Didvyrių aikštės yra didžiausios ir vertingiausios šalyje kolekcijos namai. Čia sukaupti darbai nuo antikos iki XIX a. Deimantas muziejaus karūnoje – Europos meistrų paveikslų kolekcija, kurioje yra daugiau nei 3 000 darbų. Tarp jų esama Rafaelio, Gojos ir Velaskeso kūrinių. Pagrindą sudaro garsioji vengrų didikų Esterhazių meno kolekcija, parduota valstybei XIX a. pabaigoje.

Dešiniame muziejaus flygelyje šoniniame kambaryje prie didesnės salės aptinku tai, ko ieškau. Šventasis Joachimas klūpo po medžiu ir klausosi arkangelo Gabrieliaus žinios, kad jo žmona Ona laukiasi vaiko – Šventosios Marijos. Tačiau kraštovaizdis fone nepanašus į tai, kaip mes įsivaizduojame biblinių laikų Palestiną. Akmeninė pilis ant kalvos byloja, kad veikiau esame Europoje. Paveikslą „Žinia Joachimui“ 1518 m. nutapė vokiečių dailininkas Lukas Kranachas vyresnysis.

Budapešto meno muziejuje kabo bent aštuoni renesanso meistro darbai. Paveikslas priešais mane yra mažiau nei metro aukščio ir poros decimetrų pločio. Toks nedidelis, kad galėčiau slapta išsinešti po paltu, jei tik paniurusi ponia muziejininkė nebūtų pamačiusi didelio mano susidomėjimo šiuo paveikslu. Jis pasakoja apie kitą grąžinimo proceso po Vašingtono konferencijos pusę. Apie Rytų Europą ir Rusiją. Dažniausiai tai pasakojimas apie niekada neįvykdytą restituciją.

Restitucijos klausimą Rytai ir Vakarai sprendžia skirtingai. Viena vertus, tai galima paaiškinti skirtinga istorine patirtimi ir politine kultūra. Vengrija, ko gero, yra pats tinkamiausias pavyzdys. Priešais mane kabantis paveikslas kitados priklausė garsiajai barono Moro Lipoto Hercogo kolekcijai, kuri dabar vadinama paskutiniu dideliu neišspręstu Antrojo pasaulinio karo restitucijos atveju.

2010m. liepos 27 d. Vašingtono federalinį teismą pasiekė 37 puslapių ieškinys. Po kelerius metus trukusių bevaisių derybų barono Moro Lipoto Hercogo palikuonių kantrybė išseko. Buvo skundžiamas ne kuris nors muziejus, o Vengrijos valstybė ir iškiliausios šalies meno įstaigos kaip turinčios iš Hercogo kolekcijos per Antrąjį pasaulinį karą pavogtų kūrinių. Kalbėta apie daugiau nei 40 identifikuotų meno kūrinių. Dauguma jų buvo viešai eksponuojami. Numanoma kūrinių vertė perkopė 100 milijonų dolerių. Sumą palikuonys nustatė paprašę meno prekeivių ir aukcionų namų įvertinti kūrinius iš nuotraukų. Be Luko Kranacho vyresniojo darbų, jų reikalaujamoje grąžinti kolekcijoje buvo Giustavo Kurbė, Francisko de Surbarano kūrinių ir El Greko „Kristus Alyvų kalne“. Šis paveikslas kabo Budapešto meno muziejuje vos už poros galerijų nuo paveikslo „Žinia Joachimui“ ir yra beveik ekspresionistinis kūrinys, kur Jėzus priima jo laukiantį likimą po audringu El Greko dangumi.

Vengrų sąsajos su nacizmu šiek tiek panašios į austrų. Visai kaip Vakarų kaimynė, po karo Vengrija norėjo pateikti save kaip nacistinės Vokietijos auką, nors tiesa anaiptol buvo ne tokia paprasta. Vengrijos režimas buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkas ne tik saugumo ir politiniais sumetimais, bet ir todėl, kad žvelgdami į nacistus vengrų fašistai rado į ką lygiuotis ir daugiau nei mielai talkino naciams žudant žydus. Vokietijos nacistų partijos pavyzdžiu sukurtas fanatiškas Sukryžiuotų strėlių judėjimas turėjo daugiau nei 300 000 narių.

Kai kalbama apie Hercogo kolekciją, sunkinanti aplinkybė yra ir tai, kad Budapešto meno muziejaus vadovas Denesas Čankis pats asmeniškai dalyvavo ją konfiskuojant. Tą patį mėnesį, 1944 m. gegužę, kai Meno objektų komisija susekė kolekciją, kai kuriems Hercogų šeimos nariams pavyko pabėgti. Iš pradžių į Portugaliją, paskui į JAV ir Argentiną.

Iš tiesų Vengrijai pareikštame ieškinyje kalbama tik apie nedidelę 2 500 kūrinių aprėpiančios barono Moro Lipoto Hercogo kolekcijos dalį. Vos konfiskuota, kolekcija buvo iš karto išskaidyta. Kai kas liko Vengrijos muziejuose, kai kas išvežta į nacistinę Vokietiją ir vėliau pateko Raudonajai armijai į rankas. Dar kai kas atsidūrė Vakarų sąjungininkų žinioje ir buvo grąžinta Vengrijai. Iš karto po karo, per trumpą laikotarpį prieš susiformuojant naujam frontui, Hercogų šeimai pavyko atgauti kai kurias kolekcijos dalis. Nors Vengrija ir valstybiniai muziejai pripažino, kad Hercogų šeima buvo kolekcijos savininkė, siekiant išlaikyti didesnę jos dalį šalyje, naudoti biurokratiniai triukai ir tiesiog kaltinimai šeimai. Valdžią perėmus Tarybų Sąjungos remiamai komunistų partijai visos derybos nutrūko. Kai geležinė šaltojo karo uždanga penkto dešimtmečio pabaigoje padalijo Europą, ši kolekcija, kaip ir daug kitų, buvo nepasiekiama daugiau nei 40 metų.

Tik griuvus Berlyno sienai 1989 m. šeima galėjo atnaujinti derybas su Vengrijos valstybe. Derėjosi barono dukra Erzebeta Veis de Čepel (Erzébet Weiss de Csepel). Po keturių dešimtmečių kūriniai toliau kabojo valstybiniuose muziejuose, o informacinės lentelės skelbė, kad jie kitados priklausė Hercogų šeimai.

Iki 1992 m. ištikusios mirties Erzebetai pavyko išsiderėti, kad būtų grąžinti šeši ne tokie svarbūs paveikslai ir viena medinė skulptūra, tačiau Kranacho ir El Greko šedevrai liko muziejuose.

Po motinos mirties darbą tęsė Erzebetės duktė Marta Neirenberg (Martha Neirenberg). Vengrija dalyvavo 1998 m. Vašingtono konferencijoje ir sutiko su principais. Šalies delegacija pripažino, kad Vengrija buvo Vokietijos sąjungininkė, tačiau teigė, kad šalies žydų plėšimas buvo vykdomas pirmiausia vokiečių, vadovaujant nacistinės Vokietijos primestai karinei vyriausybei. Taip pat ji sutiko, kad valstybiniuose muziejuose buvo iš Vengrijos žydų pavogtų meno kūrinių, ir pažadėjo „juos grąžinti arba atlyginti holokausto aukoms“. Deja, žodžiai nevirto politiniais veiksmais.

2008 m. Vengrijos teismas nusprendė, kad kolekcija nebus grąžinta šeimai ir visi restitucijos reikalavimai ateityje bus atmetami. Teismas rėmėsi 1973 m. JAV ir Vengrijos susitarimu, pagal jį Vengrija įsipareigojo skirti šios šalies žydų šeimoms kompensaciją už prarastą nuosavybę, kurią gavo ir Hercogų palikuonys.

Nuo penkto dešimtmečio daug žydų šeimų įvairiose šalyse gavo finansinę kompensaciją už per karą prarastą nuosavybę. Paprastai jos buvo išmokamos nusprendus, kad nuosavybė dingo arba restitucija laikoma praktiškai ar politiškai neįmanoma. Kompensacija dažniausiai būdavo simbolinė ir retai kada atlygindavo patirtus nuostolius. Vis dėlto ateityje šios išmokos dažnai sukeldavo teisinių komplikacijų, iškilus klausimui, ar jos laikytinos visišku atlygiu už prarastus meno kūrinius, taip sunkinant paveldėtojams galimybę reikalauti grąžinti nuosavybę ateityje.

Kai 2010 m. Hercogo palikuonys padavė ieškinį federaliniam teismui Vašingtone, Hercogų ginčas buvo pradėjęs virsti politiniu JAV ir Vengrijos ginču. Ieškinį padavusių palikuonių karta buvo JAV piliečiai. „New York Times“ aprašyta jų kova sulaukė politinio palaikymo. Tuo susidomėjo keli JAV politikai, taip pat Hilari Klinton (Hillary Clinton), Edvardas Kenedis (Edward Kennedy) ir Chrisas Todas (Chris Todd). 2008 m. senatorė Klinton šiuo klausimu asmeniškai susirašinėjo su tuomete Vengrijos užsienio reikalų ministre Kinga Genc (Kinga Göncz). Deja, bergždžiai.

2011 m. vasarį Vengrija apskundė ieškinį, teigdama, kad Amerikos teismai tuo klausimu neturi jokios jurisdikcijos. Federalinis teismas nesutiko. Vengrija pasirašė 1998 m. Vašingtono principus, be to, turėjo JAV verslo reikalų. Teismas traktavo klausimą kaip savininkų konfliktą, galintį pakenkti šalių tarpusavio prekybos santykiams. Vis dėlto teismas nurodė išbraukti iš sąrašo vienuolika kūrinių, kuriems galiojo 1973 m. susitarimas, kai palikuonys gavo apie 100 000 dolerių kompensaciją.

„Vengrija nusprendė traktuoti šį susitarimą taip, tarsi JAV piliečiai ateityje nebegalėtų kelti jokių reikalavimų grąžinti kūrinius, ir konfiskavo nuosavybę. Tai visiškai klaidinga! Toliau Vengrija tvirtino, kad komunistų laikais nesulaukta jokių reikalavimų grąžinti specifinius kūrinius, todėl nusikaltimui įsigaliojo senatis. Tai absurdas, nes visi žino, kad komunistų laikais niekas negalėjo to reikalauti, o ypač amerikiečiai. Vengrija yra vienas blogiausių pavyzdžių, kaip šis procesas neturėtų vykti“, – sakė Čarlzas A. Goldšteinas, „Commission for Art Recovery“ klausinėjamas apie restituciją Vengrijoje.

2013m. pavasarį Amerikos teismas uždegė palikuonims žalią šviesą teistis su Vengrijos valstybe, o tai privertė šalies vyriausybę šiek tiek praverti duris deryboms. Politinis spaudimas Vengrijai didėjo, tuo pat metu ryškėjant kitam opiam klausimui – atrodo, tokiems atvejams teisėtumas gali būti suteiktas tik per Amerikos teismus. Federalinis teismas Vašingtone nusprendė, kad 2008 m. Vengrijos teismo nutarimas yra klaidingas. Amerikos teismų bandymas iškilti virš Vengrijos teismų yra iš principo problemiškas ir galintis dar labiau padidinti pasipriešinimą grąžinimo procesams. Tikėtina, kad galiausiai Hercogų klausimas bus sprendžiamas politiniu, o ne teisiniu procesu.

Vis dėlto nuo 1989 m. politinė valia išspręsti šią Vengrijos istorijos dalį nesustiprėjo. Vengrija yra viena šalių, kurioms itin sunku susitvarkyti su fašistine savo praeitimi. To išraiška – toliau Vengrijoje išplitęs fašizmas ir antisemitizmas. 2010 m. parlamento rinkimuose 16,7 proc. balsų gavo smarkiai prieš užsieniečius nusistačiusi partija „Jobbik“. Keletas partijos narių yra išreiškę antisemitines ir neonacistines pažiūras.

Nenoras grąžinti nuosavybę Hercogų šeimai netrukdė pačiai Vengrijai, naudojantis Vašingtono principais, reikalauti meno kūrinių, kuriuos iš Vengrijos muziejų pavogė Raudonoji armija. 1998 m. vengrų tyrinėtojas Laslo Mravikas (Laszlo Mravik) sudarė Budapešte pagrobtų meno kūrinių katalogą „Budapešto nusiaubimas“ (Sacco di Budapest). Tai buvo užuomina į garsųjį Romos plėšimą Sacco di Roma. Išvardyta 80 000 prarastų objektų, daugelis, pasak Mraviko, išgabenti į Tarybų Sąjungą. Tai, kad pati Vengrija per karą neteko daugybės kultūros objektų, ne palengvino, o tik pasunkino restitucijos procesą Vengrijos žydams.

Rytų Europoje daug diskutuota, ką laikyti auka ir kas tokiu atveju turi teisę į skriaudos atlyginimą. Nemažai Rytų Europos šalių, laikančių save nacistinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos aukomis, buvo sunku susitaikyti su kaltinamųjų statusu. Pasak nuo aštunto dešimtmečio Rytų Europos raidą analizuojančio Veslio A. Fišerio iš „Claims Conference“, ši problematika yra plačiai paplitusi Rytų Europoje.

Daug Rytų Europos šalių ėmėsi šio klausimo tik vienu aspektu. Lenkija stengiasi atgauti iš šalies muziejų pavogtus meno kūrinius, bet tuo pat metu nenori imtis klausimų dėl iš kitur pagrobtų dalykų, kurie dabar saugomi Lenkijos kolekcijose. Panaši situacija yra daug kur Rytų Europoje, taip pat ir Baltijos šalyse, kurios teigia pačios patyrusios Tarybų Sąjungos vykdytą holokaustą. Argumentuojama taip: „Kodėl turėtume ką nors grąžinti žydams, kai patys taip smarkiai kentėjome?“ – sako Veslis A. Fišeris.

Lenkija yra viena šalių, kur restitucija pasistūmėjo mažiausiai. Ši šalis vengė ne tik meno kūrinių, bet ir apskritai nuosavybės klausimų. Prieškariu beveik trečdalis nekilnojamojo turto Varšuvoje priklausė žydams. Lenkijos žydų prieš karą turėtas turtas tapo opiu politiniu klausimu šalyje.

Neatliktas joks VDR įgyvendintos restitucijos atitikmuo, nors apie tai diskutuojama nuo šaltojo karo pabaigos. Šiandien kalbama apie daugiamilijonines sumas. Sunkinantis veiksnys yra tai, kad didelė dalis šios nuosavybės „neturi savininkų“. Prieš karą Lenkijoje gyveno didžiausia žydų bendruomenė Europoje. Pusė per holokaustą nužudytų žydų buvo iš Lenkijos – 3 000 000 žmonių.

Daugeliu atvejų neliko išgyvenusiųjų, kurie galėtų pareikalauti žemės ar nekilnojamojo turto. Daug Rytų Europos šalių dar neišsprendė nuosavybės klausimų, todėl menas prioritetų skalėje atsidūrė žemiau.

2009 m. Prahoje ir Terezine, buvusioje Terezinštadto koncentracijos stovyklos vietoje, surengtas Vašingtono konferencijos tęsinys. Tarptautiniame Vilniaus forume konferencija per holokaustą išgrobstytų kultūros vertybių tema (Vilnius International Forum on Holocaust-Era Looted Cultural Assets) vyko 2000 m., tačiau didelių pokyčių senajame Rytų fronte nematyti. Prahos konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Prague Conference on Holocaust Era Assets) surengta Čekijos vyriausybės iniciatyva. Ši šalis viena iš nedaugelio Rytų Europoje aktyviau dirbo su restitucijos procesu. Konferencijoje, kurioje dalyvavo 47 šalys, diskutuota restitucijos Europoje klausimu, bet daugiausia dėmesio skirta situacijai Rytų Europoje. Visai kaip Vašingtone, konferencijos rezultatas buvo deklaracija, turinti papildyti ir sustiprinti Vašingtono principus. 2010-aisiais, po metų derybų, 46 valstybės priėmė Terezino deklaraciją. Dalyvaujančios šalys pažadėjo toliau dirbti grąžinimo proceso labui ir teisine bei biurokratine prasme palengvinti meno kūrinių restituciją. Deklaracijoje taip pat numatyta, kad šalys spręs „savininkų neturinčios“ nuosavybės klausimą sukurdamos fondus, kurie ekonomiškai remtų holokausto aukas – pirmiausia Rytų Europoje, kur išgyvenusios aukos šaltojo karo laikais negalėjo naudotis kompensacijų sistema.

Visai kaip ir Vašingtono, Terezino deklaracija pirmiausia yra ne teisinis, o moralinis įsipareigojimas. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Čekija ir Slovakija, priėmė specialiai per holokaustą pagrobtiems meno kūriniams grąžinti pritaikytus restitucijos įstatymus, tačiau daug kur Rytų Europoje meno klausimas lieka beveik nenagrinėtas.

Lenkija iš pradžių dalyvavo Prahos konferencijoje ir žadėjo priimti restitucijos įstatymą, kuris reglamentuotų nuosavybės grąžinimą, tačiau 2011 m. pažadus staiga atsiėmė. 2011 m. interviu Lenkijos radijui šalies užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) kritikavo JAV daromą spaudimą restitucijos klausimais ir kišimąsi į neva Lenkijos vidaus klausimus: „Jei JAV norėjo padėti Lenkijos žydams, tam labai tiko 1943–1944 m., kai daug jų dar buvo gyvi“, – kalbėjo Sikorskis.

Mintys iš karto sulaukė kritikos, taip pat ir žydų organizacijų. Be to, buvo sakoma netiesa – vien per 1942 m. Generalinė gubernija išsiuntė į mirties stovyklas 1,3 milijono Lenkijos žydų.

Lenkijoje politinis kliuvinys buvo didžiulės sumos, kurias tektų skirti restitucijai. Kitas opus klausimas – kompensacija žydams už nusikaltimą, kurio lenkai nesijaučia padarę.

2011-aisiais per valstybinį vizitą į Izraelį Sikorskis teigė, kad „holokaustas vyko mūsų žemėje, tačiau buvo vykdomas kitų ir prieš mūsų valią“. Kelios žydų organizacijos kritikavo teiginį kaip bandymą sumažinti Lenkijoje egzistavusį antisemitizmą ir per karą lenkų vykdytus žydų pogromus. Taip pat ignoruojama kita istorijos dalis – žydų persekiojimas po karo. Be kita ko, manoma, kad iš karto po karo nužudyta 2 000 holokaustą išgyvenusių aukų, apkaltinus, kad tie žmonės buvo komunistai. Septintame dešimtmetyje komunistų režimas pradėjo antisemitinę kampaniją, per ją žydai kaltinti šnipinėjimu Vakarams. Persekiojimas privertė daugelį holokaustą išgyvenusių žydų emigruoti.

Šiandien Rytų Europoje didžiausia restitucijos kliūtis yra toliau gyvuojantis antisemitizmas. 2011 m. Berlyne įsikūręs Frydricho Eberto fondas paviešino ataskaitą, kurioje pristatytas žmonių požiūris į žydus, musulmonus ir kitas mažumas aštuoniose Europos Sąjungos šalyse. Studija parodė, kad labiausiai vengusios grąžinti meno kūrinius šalys išsiskyrė ir stipriausiu antisemitizmu. 24,5 proc. apklaustųjų tose aštuoniose šalyse visiškai arba iš dalies sutiko, kad žydai turėjo per didelę politinę įtaką.

Nyderlanduose su tokiu teiginiu sutiko tik 6 proc., Lenkijoje – 49, Vengrijoje – net 69 proc.

Studijoje taip pat klausta, ar „žydai stengiasi išpešti naudos iš to, kad buvo nacizmo aukos“. Su šiuo teiginiu Lenkijoje sutiko 72, Vengrijoje – 68 proc.

Nerimą kelia ir Vokietija – joje taip manančių yra net 49 proc., o Nyderlanduose jų mažiausiai – 17 proc.

Dėl paplitusio antisemitizmo daugumai Rytų Europos šalių bus sunku artimiausiu metu išspręsti šią istorijos dalį. Trukdo ir sovietmečiu rytų europiečių patirta trauma. Komunizmas su represijomis ir nuosavybės nacionalizavimu kliudo rimtai imtis holokausto problematikos. Šis skausmas slepiasi už kito skausmo.

Pasak Veslio A. Fišerio, svarbu skirti ne tik Vakarų ir Rytų Europos kultūrinę patirtį, bet ir aukos bei užpuoliko konfliktą, kuris egzistuoja tarp Rytų Europoje gyvenančių buvusių Tarybų Sąjungos respublikų ir Rusijos.

Rytų Europą plėšė ne tik nacistai, bet ir Tarybų Sąjunga.

„Sovietinės trofėjų brigados ėmė iš esmės viską, ką tik galėjo. Labai daug to, ką nacistai Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijoje pagrobė iš žydų ir iš muziejų, vėliau pateko į šių brigadų rankas ir buvo išgabenta į Tarybų Sąjungą. Kai kurie žinomi kūriniai kabo, pavyzdžiui, Puškino muziejuje arba Ermitaže, tačiau išsamios informacijos, ko ir kur esama Rusijoje, kol kas dar nėra. Tai juodoji skylė.“

* * *

2013 m. Vladimiras Putinas lankėsi Maskvoje įsteigtame naujame Žydų muziejuje ir tolerancijos centre. 300 milijonų kronų16 atsiėjęs kompleksas vadintas didžiausiu muziejumi pasaulyje.

Juodu kostiumu vilkintį Putiną po muziejų vedžiojo Berelis Lazaras (Berel Lazar), vyriausiasis šalies rabinas. Jis pasakojo apie žydų istoriją Rusijoje. Susikaupęs Putinas praėjo pro interaktyvias ir modernias instaliacijas. Muziejus buvo traktuojamas kaip pagrindinis įvykis rusų ir žydų santykiuose bei būdas padėti tašką ilgai Rusijos antisemitizmo istorijai su šimtmečiais vykdytais pogromais. Šaltojo karo metais režimas daugelį žydų laikė pavojumi saugumui, o sionizmą – ideologiniu priešu. Dėl komunizmo laikais vykdytų represijų šimtai tūkstančių Rusijos žydų išvyko iš šalies.

Vladimiras Putinas primygtinai bandė suformuoti gražesnį Rusijos įvaizdį ir plėtojo santykius su žydų organizacijomis. Putinas buvo pirmasis Izraelyje apsilankęs Rusijos lyderis ir net dalyvavo pamaldose vienoje Maskvos sinagogų. 2012 m. lapkritį įsteigtas Žydų muziejus tam tikra prasme tapo šių santykių viršūne. Putinas muziejui simboliškai paaukojo savo mėnesio atlyginimą. Šios įstaigos įkūrimą daugiausia finansavo Ukrainoje gimęs oligarchas Viktoras Vekselbergas.

Muziejus ne tik laikytas itin svarbiu Rusijos žydų bendruomenei, bet ir atsidūrė labai sudėtingo konflikto centre, kalbant apie galybę kultūros ir meno kūrinių, kuriuos per Antrąjį pasaulinį karą pagrobė Raudonoji armija.

2013 m. lankydamasis muziejuje prezidentas pasakė kalbą, kuri tarptautinėje spaudoje sulaukė straipsnio „Grąžinimas galėtų atverti Pandoros skrynią“. Jis turėjo omenyje diskutuotiną žydiškų knygų ir artefaktų archyvą, kuris sukėlė tai, ką beveik galima laikyti šaltuoju kultūros karu tarp Rusijos ir JAV. Tačiau už žodžių „Pandoros skrynia“ slypėjo gerokai didesnis konfliktas. Pradėjus krapštyti skrynios dangtį buvo rizikuojama sulaukti neprognozuojamų padarinių. Pasak prezidento: „Dabar, mano manymu, esame tam visiškai nepasirengę. Tai neįmanoma.“

Putinas kalbėjo apie 2010 m. įsisiūbavusį konfliktą, kai Vašingtono teismas pareikalavo, kad Rusija grąžintų didelę žydiškų knygų ir artefaktų kolekciją žydų ortodoksų judėjimui „Chabad“, kurio pagrindinis biuras įsikūręs Niujorke. Rusija į tai atsakė kitais metais sustabdydama bet kokį meno kūrinių ir kitų muziejinių objektų skolinimą JAV iš Rusijos muziejų ir įstaigų. Rusija teigė nerimaujanti, kad kūriniai bus paimti JAV teismų kaip įkaitai arba kompensacija. Amerikiečių žinybos patikino, kad Rusija turi imunitetą tokiems reikalavimams, tačiau tai nepakeitė Rusijos vyriausybės pozicijos ir ginčas virto politinio prestižo klausimu. Draudimas skolinti pakenkė Dž. Polo Gečio, Los Andželo apygardos meno ir Metropoliteno muziejų parodoms.

Konflikto centre atsidūrė vadinamasis Šnersono archyvas, kurį sudaro 12 000 knygų ir 50 000 vertingų dokumentų. Archyvą rinko penkių kartų XIX a. Rusijoje įkurto „Chabad-Lubavitch“ judėjimo rabinai. „Chabad“ yra žydų ortodoksų „tikėjimo atgaivinimo judėjimas“, vadinamojo chasidizmo dalis.

Didžioji archyvo dalis po revoliucijos buvo nacionalizuota bolševikų. Vis dėlto dalis iškeliavo į JAV kartu su rabinu Jozefu I. Šnersonu (Joseph I. Schneerson), kuris Niujorke įkūrė naują judėjimo centrą.

Per Antrąjį pasaulinį karą archyvą išplėšė nacistai, bet po poros metų jis vėl pateko rusams į rankas. Nuo tada archyvas tapo Tarybų Sąjungos nacionalinės bibliotekos kolekcijos dalimi.

Viešumo eros laikais, prieš pat žlungant Tarybų Sąjungai, 1991 m. Maskvos teismas nusprendė, kad kolekcija turi būti grąžinta „Chabad“ Niujorke. Vis dėlto subyrėjus Tarybų Sąjungai sprendimas greitai atšauktas ir kolekcija liko Maskvoje.

Į Kremlių atėjus Vladimirui Putinui, Rusija kultūros artefaktų restitucijos klausimu užėmė labai atsainią poziciją. Rusijai atsisakius pripažinti 2010 m. Vašingtono teismo sprendimą, teismas 2013 m. įpareigojo Rusiją mokėti baudą po 50 000 dolerių per dieną, kol kolekcija bus grąžinta.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tuo pat metu grasino paduoti į teismą Kongreso biblioteką Vašingtone, 1994 m. padėjusią „Chabad“ pasiskolinti iš Šnersono archyvo Rusijoje septynias knygas, kurios niekada nebuvo grąžintos.

Putino atsakymas buvo toks: „Šnersono biblioteka nepriklauso jokiai specifinei žydų bendruomenei. Ji priklauso Rusijos valstybei.“ 2013 m. vasarį lankydamasis Žydų muziejuje jis pranešė, kad kolekcija bus perkelta iš nacionalinės bibliotekos į muziejų.

Rusijai ši kova yra daug daugiau nei ginčas dėl žydiškų dokumentų archyvo, todėl klausimas tapo didžiosios politikos tema. Iš esmės kalbama apie po Spalio revoliucijos nacionalizuotos nuosavybės atvėrimą restitucijai, o tai lankydamasis muziejuje minėjo ir Putinas: „Nesiimu teigti, ar sovietų režimas elgėsi teisingai, ar ne, kai po 1917 m. revoliucijos nacionalizavo daugybę nuosavybės, tačiau praėjo beveik 100 metų ir tą faktą privalome turėti omenyje.“

Rusijai nacionalizavimas ir Antrojo pasaulinio karo grobis daugeliu atžvilgių yra vienas ir tas pats klausimas, tai iliustruoja ir Šnersono archyvo pavyzdys. Pajudinus vieną gali tekti imtis ir kito. Kremlius baiminasi, kad Šnersono archyvo restitucija gali sukelti reikalavimų grąžinti laviną.

Vakarų Europoje nacistai daugiausia plėšė asmenis, o Rytuose – dažniausiai jau nacionalizuotą nuosavybę. Kai karo pabaigoje Tarybų Sąjunga konfiskavo Vokietijos kolekcijas, jose aptikta ir nacistų prieš tai iš žydų pavogtų daiktų.

Iš viso po karo Raudonoji armija iš nacistinės Vokietijos konfiskavo 2,5 milijono meno kūrinių ir 10 milijonų knygų. Vokietijos muziejai neteko maždaug 180 000 meno kūrinių. Šešto dešimtmečio pabaigoje daug meno kūrinių grąžinta rytų Vokietijai (ir kitoms Rytų Europos šalims), taip pat ir graikų Pergamono altorius, anksčiau išvežtas į Puškino muziejų Maskvoje. Vis dėlto didelė dalis liko Tarybų Sąjungoje. Manoma, kad šiandien Puškino muziejuje, Ermitaže ir kituose rusų archyvuose bei kolekcijose yra 250 000 Vokietijoje konfiskuotų objektų.

Vienas žinomiausių Vokietijos reikalaujamų yra grąžinti Priamo aukso lobį, kurį XIX a. pabaigoje archeologas Heinrichas Šlymanas aptiko kasinėdamas istorinę Troją. Kritus Berlynui, lobis dingo be pėdsakų ir vėl pasirodė tik po 50 metų, 1993-iaisiais, Puškino muziejuje Maskvoje. Su Vokietija buvo sudaryta grąžinimo sutartis ir iki pat 2010 m. atrodė, kad aukso lobis grįš į Berlyną, bet tada muziejus pakeitė poziciją ir nusprendė jį pasilikti kaip kompensaciją už žalą, kurią Vokietija sukėlė Rusijai per karą.

Nacistinėje Vokietijoje konfiskuoti meno kūriniai Rusijoje tebėra opus klausimas, taip pat ir tiems, kas vis dar atsimena karą. 2012 m. devyniasdešimt perkopusi Puškino muziejaus vadovė Irina Antonova sakė žurnalui „Der Spiegel“, kad „trofėjiniai meno kūriniai yra pirmiausia etinis klausimas. Tai veikiau moralinė, o ne ekonominė kompensacija Rusijai. Negalima tiesiog užpulti šalies, sunaikinti jos muziejų ir sutrypti kultūros, kaip pasielgė vokiečiai. Tai istorijos pamoka visam pasauliui.“

1945 m. Puškino muziejuje pradėjusi dirbti Antonova prisimena, kaip muziejų pasiekė trofėjiniai meno kūriniai iš Vokietijos. Regis, jos nuomonę palaiko dauguma rusų.

Tarybų Sąjungoje žuvo apie 25 milijonai žmonių, o kur dar neaprėpiama kultūrinė ir materialinė žala. Po karo carų rūmai prie Sankt Peterburgo buvo atstatyti iš naujo, tačiau brutalus nacistų plėšikavimas ir niokojimas Rusijoje vis dar yra atvira žaizda.

2008 m. Rusijos kultūros ministerija sudarė keturiolikos muziejų ir daugybės bibliotekų dėl nacistų plėšikavimo per karą prarastų meno kūrinių sąrašą. Penkiolikos tomų dokumente, kuris buvo paskelbtas ir interneto tinklalapyje, išvardyti 1 148 908 pavieniai daiktai.

Kiek prarado visos rusų kolekcijos, nenustatyta iki šiol, nes galutinis sąrašas rengiamas.

Dalis iš Rusijos dingusių kūrinių aptikti Europos ir JAV muziejuose. 1998 m. atskleista, kad 1996 m. vienas rusų menininko Oresto Kiprenskio paveikslas buvo parduotas Ronaldui Lauderiui aukcione, kuriame prekiauta bešeimininkių darbų kolekcija iš Austrijos. Tai buvo slogi naujiena. Paaiškėjo, kad bešeimininkis kūrinys turėjo savininką ir buvo pavogtas visai ne iš žydų šeimų, kaip manyta iki tol. Darbas priklausė Rusų muziejui Sankt Peterburge. Lauderis jį grąžino nereikalaudamas jokios kompensacijos.

Restitucijos galimybes Rusijoje sunkina ir tai, kad kolekcijas ir kūrinius daug kebliau atsekti. Rytų fronte veikiančios įvairios nacistų plėšimo organizacijos ir trofėjų brigados per daug nesuko galvos dėl objektų kilmės. Vakarų fronte plėšikavimo grobis turėjo būti įteisintas būsimomis taikos derybomis su Vakarų šalimis ir tapti Vokietijai padarytos karo žalos atlyginimo dalimi, tačiau Tarybų Sąjungoje tokie dalykai taikos sutartimis nebuvo planuojami.

Praėjus metams po 1998-ųjų Vašingtono konferencijos, Vokietija ir Rusija buvo pasirengusios pradėti abipusę restituciją. Vokietija grąžino 2000 m. Brėmene atsiradusią Gintaro kambario mozaikos plokštelę ir finansavo garsiojo kambario rekonstrukciją atstatytuose Jekaterinos rūmuose. Tuo pat metu Rusija pranešė, kad Vokietijai bus grąžinta vadinamoji Baldino kolekcija. Iš Brėmeno muziejaus „Kunsthalle“ kilusią 352 piešinių ir dviejų paveikslų kolekciją 1945 m. iš saugyklos netoli Berlyno pavogė Raudonosios armijos karininkas Viktoras Baldinas. Vis dėlto žinia sukėlė Rusijoje protestų audrą ir Dūma sustabdė grąžinimo procesą. Drauge nutrūko ir tolesnis pasikeitimas su Vokietija.

Taip pat Rusija nenorėjo skirti iš Vokietijos valstybės pavogto meno nuo kūrinių, kurie anksčiau buvo pagrobti iš žydų šeimų. Pasak Čarlzo A. Goldšteino, tai galima paaiškinti tuo, kad ilgai Rusijoje nežinota apie holokaustą: „Rusijoje žinios apie holokaustą ir toliau yra itin menkos. Komunizmo laikais apie tai nekalbėta nė žodžio. Tarybų Sąjungoje holokaustas neegzistavo, ten viską užgožė patriotinis Tarybų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas. Šiandien Rusijoje gyvybingas jausmas, kad „mes nieko negrąžinsime, nes patys tiek daug netekome“.

Nors Rusijoje Šnersono archyvas yra susijęs su didesniu restitucijos klausimu, šis atvejis yra ypatingas ir dėl ko kito.

„Chabad“ judėjimo Niujorke reikalavimus palaiko ne visos žydų organizacijos. Šis judėjimas veikia ir Rusijoje, kur remia Putino poziciją ir siekia, kad archyvas liktų Maskvoje.

„JAV turėtų sumokėti Rusijai už tai, kad išgelbėjo archyvą nuo nacistų“, – sako Rusijos žydų kongreso vadovas Zinovis Koganas, kalbėdamas apie Rusijai skirtas baudas.

Veslis A. Fišeris iš „Claims Conference“ baiminasi, kad šis konfliktas pakenks restitucijos proceso perspektyvoms ateityje, kai bus keliami daug paprasčiau pagrindžiami reikalavimai.

Svarbus šio konflikto aspektas yra ir politinės galios žaidimas tarp Rusijos ir JAV. Amerikos teismų kišimasis į nacionalinius ginčus buvo opus klausimas Austrijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje. Amerikos „juridinio imperializmo“ Rusijoje paisoma daug mažiau, todėl rusų atsakymas į teismo reikalavimus yra pirmiausia politinis. Esama tiesioginių paralelių su Magnickio klausimu, kai korupcijos tinklą išaiškinęs rusų teisininkas ir auditorius Sergejus Magnickis buvo suimtas ir 2009 m. mįslingomis aplinkybėmis mirė Butyrkų kalėjime. Dėl to JAV 2012 m. priėmė „Magnickio aktą“, draudžiantį įvažiuoti į JAV asmenims, kurie įtariami prisidėję prie jo mirties. Tą patį mėnesį Putinas uždraudė amerikiečiams įsivaikinti rusų vaikus.

Dėl vis šaltesnių Kremliaus ir Baltųjų rūmų santykių diplomatinio sprendimo perspektyvos atrodo miglotos. Vladimiras Putinas pirmiausia nenori leisti, kad sprendimus dėl pagrobtų meno lobynų priimtų Amerikos teismai, o tai galėtų sukelti „nenusakomų padarinių“. Dėl šios priežasties Šnersono archyvas greičiausiai liks Maskvoje. Putinas nori užvožti Pandoros skrynią, kol dar nevėlu.

13 SKYRIUS

Neronas

JOZEFAS GEBELSAS VILKĖJO ilgą juodos spalvos odinį paltą. Jam prie kojų gulėjo didžiulis beveik dviejų metrų skersmens vainikas. Karstas skendo gėlių jūroje. Šalia budėjo keturiolika karininkų, o visą sceną supo šešios aukštos marmurinės kolonos su lėkštelėse plevenančiomis liepsnelėmis. Gebelsas iškėlė ranką ir paskutinį kartą atsisveikino su Hansu Pose.

Marmurinė Cvingerio rūmų salė Dresdene buvo pilnutėlė aukšto rango nacistų ir muziejų vadovų, suvažiavusių iš visos Vokietijos pagerbti išėjusiojo. Pasirinkta tam tikra prasme simbolinė vieta. Rūmai buvo ką tik išpuošti iš karališkųjų rūmų Varšuvoje pagrobtais sienų apkalais, grindimis ir paveikslais.

Adolfas Hitleris pagerbė vyriausiąjį savo muziejininką valstybinėmis laidotuvėmis. Tai rodė, kokią karjerą Hansas Posė padarė nacistinėje Vokietijoje: nuo išmesto muziejaus vadovo iki svarbiausios pozicijos vokiečių meno pasaulyje, beveik neribotų galių Linco projekte ir unikalių santykių su Adolfu Hitleriu. Hansas Posė buvo vienas iš nedaugelio, drįsusių suabejoti Hitlerio skoniu. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl Hitleris jį gerbė. Hansas Posė išpeikė daugelį Hitlerio mėgstamų XIX a. dailininkų kaip nevertingus.

1942 m. gruodį jį įveikė burnos vėžys. Iki pat gyvenimo pabaigos Hansas Posė dirbo kaip maniakas, jis netausojo savęs, o liga, regis, neįtikino sumažinti apsukų. Posė pasirodė esąs energingas ir beatodairiškas kolekcininkas.

Taip pat jis puikiai suprato, kad geriausios pasaulyje kolekcijos neįmanoma nusipirkti. Ją reikia pavogti.

Dirbdamas Posė agresyviai sergėjo Hitlerio pirmumo teisę grobstyti – Führervorbehalt – nuo visų konkurentų, ypač Hermano Geringo.

Hanso Posės aktyvumo ištakų reikėtų ieškoti jam suteiktame pasiūlyme kaupti kolekciją beveik neribotomis priemonėmis ir būdais.

Pirmyn jį varė „faustiškas nemirtingumo siekimas“, rašo amerikiečių istorikas Džonatanas Petropoulosas. Hansas Posė tikriausiai būtų buvęs patenkintas „Frankfurter Zeitung“ išspausdintu nekrologu: „Tai, ką čia sukūrė Posė, ateityje taps visuotinio susižavėjimo objektu.“

Žmonai jis paliko tik nedidelį palikimą, o tai neleido manyti, kad pats būtų bent kiek labiau praturtėjęs iš Linco projekto.

Hanso Posės mirtis 1942 m. žymėjo meno kūrinių grobimo veiklos pokytį. Be to, jis mirė tada, kai karas pakrypo kita linkme. Daug pasako ir tai, kad laidotuvėse nedalyvavo Adolfas Hitleris, tuo metu stebintis įvykių raidą Rytų fronte. Likus vos porai savaičių iki Posės mirties pietinę 6-ąją armiją Stalingrade apsupo tarybinės pajėgos. Hermanas Geringas žadėjo, kad šimtus tūkstančius atkirstų kareivių liuftvafė galės aprūpinti iš oro. Gelbėjimo akcija nepavyko. Dešimtys tūkstančių kareivių subombarduotame mieste mirė iš bado ir šalčio arba žudėsi patys. Maždaug 100 000 vokiečių kareivių pateko į nelaisvę. Paprastai Stalingradas laikomas lūžio tašku kare.

Iš tiesų vokiečių invazija buvo pristabdyta 1941–1942 m. žiemą. 1941-ųjų lapkritį vokiečių armija pasiekė Maskvos priemiesčius, tačiau daugiau pasistūmėti taip ir nesugebėjo. Galingas šalčio frontas numušė temperatūrą beveik iki 30 laipsnių žemiau nulio. Daugiau nei šimtas tūkstančių vis dar vasarinėmis uniformomis vilkinčių vokiečių kareivių patyrė nušalimus. Adolfo Hitlerio manymu, rusiškai žiemai ruoštis nereikėjo, nes karas turėjo baigtis dar iki jai prasidedant.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą ir įtraukė į karą JAV. Po metų lapkričio 8 d. amerikiečių pajėgos išsilaipino Alžyre. Amerikos karo pramonė ginklais ir amunicija aprūpino Rytų ir Vakarų frontus.

Vis daugiau žmonių Vokietijoje suvokė, kad karas pralaimėtas. Dėl nesėkmių fronte Trečiojo reicho politika darėsi radikalesnė ir brutalesnė. Pasipriešinimas okupacijai augo ir tapo organizuotesnis, kaip ir vokiečių kerštas už pasipriešinimo judėjimų atakas. Dabar net ir Vokietijos civiliai pamatė karą iš arti. 1942 m. Vakarų sąjungininkai įvykdė pirmuosius masinius bombardavimus. Daugiau nei 1 000 lėktuvų atakavo Vokietijos miestus. Kelnas, Brėmenas ir Esenas patyrė galingus antskrydžius, silpstančiai liuftvafei nepajėgiant užkirsti tam kelio.

Ši nesėkmė, taip pat pralaimėtas oro mūšis Didžiajai Britanijai ir nevykęs bandymas padėti Stalingrade apsuptoms pajėgoms kaip reikiant išklibino reichsmaršalo galios pozicijas. Hitleris juo nusivylė ir netrukus Geringo operatyvines galias perėmė kiti. Tarp tokių buvo ir Hitlerio architektas Albertas Špėras, 1942 m. paskirtas ginkluotės ir šaudmenų ministru. Paaiškėjo, kad šios pareigos jam labai tinka. Manoma, kad dėl jo pastangų karas užtruko ilgiau. Geringas ir toliau rinko meno kūrinius, bet tos dienos, kai galėjo rimtai pasivaržyti su Hitleriu, buvo jau praeityje.

Hanso Posės įpėdinis Sonderauftrag Linz sukrėtė nusistovėjusią grobstytojų hierarchiją. Pasirinkimas vokiečių meno pasaulyje sukėlė dar didesnę nuostabą nei kadaise Hanso Posės paskyrimas. Geidžiamiausia nacistinėje Vokietijoje muziejininko pozicija atiteko periferinio Vysbadeno žemės muziejaus direktoriui Hermanui Fosui. Hansas Posė pats jį rekomendavo gulėdamas mirties patale. Tikriausiai neatsitiktinai Foso karjera buvo Posės karjeros atspindys.

Hermanas Fosas niekada nepriklausė nacistų partijai ir, kai ši atėjo į valdžią, 1933 m. buvo atleistas iš pareigų gerai vertinamame Kaizerio Frydricho muziejuje (dabartinis Bodės muziejus) Berlyne. Fosas buvo aiškus antinacistas, turėjo daug draugų žydų ir pavojingą „kosmopolitinę aurą“. Sklido gandai, jis kad vartoja morfiną ir yra homoseksualus.

Po nesėkmingo bandymo emigruoti į Angliją, Fosas gavo ne tokias svarbias pareigas Vysbadeno žemės muziejuje netoli Frankfurto. Tai, kad buvo pasirinktas Hermanas Fosas, nustebino Vokietijos meno pasaulį, nes visi žinojo apie jo antipatiją nacizmui.

1943m. vasarį Fosui paskambino Jozefas Gebelsas ir paprašė kitą dieną prisistatyti į Berlyną. Gebelsas pasiūlė užimti abi Posės pozicijas: tapti paveikslų galerijos „Alte Meister“ ir Linco projekto vadovu. Fosas iš karto sutiko. „Kosmopolitiniai“ jo bruožai nelaikyti svarbiais. Pasirinkimas pirmiausia rėmėsi kvalifikacija ir rekomendacijomis. Kaizerio Frydricho muziejuje Fosas dirbo su dviem geriausiais klasikinės tapybos specialistais pasaulyje: Vilhelmu fon Bode (Wilhelm von Bode) ir Maksu Frydlenderiu. Pirmasis buvo Hanso Posės mokytojas, antrasis – pagrobtas Hermano Geringo.

1943 m. Hermanas Fosas buvo vienas geriausių Vokietijoje renesanso ir baroko tapybos ekspertų, be to, dirbdamas Vysbadeno žemės muziejuje surinko dėmesio sulaukusią XIX a. vokiečių tapybos darbų kolekciją.

Foso pasirinkimas rodė, kaip ambicingai Adolfas Hitleris vertina Linco projektą. Muziejus turėjo ne tik atitikti aukštus nacionalsocialistinius standartus, bet ir būti toks, kad niekas, nei prancūzai, nei amerikiečiai, negalėtų suabejoti kolekcijos kokybe.

Kaip ir dirbant Posei, užduoties svarba, regis, nustelbė Foso moralines dvejones. Jei iki šiol nežinojo, tai labai greitai suprato, kokiomis priemonėmis renkama kolekcija. „Antinacistas“ Hermanas Fosas visai kaip Posė krito prieš „faustišką“ pasiūlymą ir tapo atsidavusiu bei lojaliu meno kūrinių grobstytoju. Po karo Niurnbergo procese Linco projektas visai kaip SS buvo pavadintas kriminaline organizacija.

Nuo Berlyne vykusio susitikimo su Gebelsu praėjus kiek daugiau nei savaitei Hermanas Fosas Rytų štabe „Vilko irštva“ buvo asmeniškai priimtas Adolfo Hitlerio. Šis pradėjo susitikimą beveik valandos monologu apie planus steigti Fiurerio muziejų. Hitleris pamokslavo, kad pirmiausia dėmesys turi būti skiriamas XIX a. vokiečių, ypač Miuncheno ir Vienos mokyklos, tapytojams. Kaip tik šiuos dailininkus Hansas Posė sąmoningai ignoravo, bet dabar Hitleris primygtinai to reikalavo. Fosas jo nenuvylė.

Naujasis Linco projekto direktorius buvo ne toks savarankiškas ir uolus kaip jo pirmtakas. Taip pat jis negalėjo pasigirti įtaka Hitleriui. Buvo ribojamos ir Foso užduotys. Posė buvo atsakingas už visą kolekciją, o rinkti knygas, monetas ir karo regalijas patikėta dviem kitiems ekspertams, Fosui suteikiant atsakomybę už paveikslus.

Vis dėlto įtaka buvo nemenka, jis galėjo pasirinkti savo agentus. Mirus Posei pirmiausia baigėsi katiniškos Karlo Haberštoko dienos. Daug kas byloja, kad Fosas ir Haberštokas buvo susikirtę praeityje. Fosas nedelsdamas nušalino Haberštoką nuo Linco projekto, taip pat uždraudė ir kitoms susijusioms tarnyboms sudaryti sandorius su šiuo meno prekeiviu. Haberštokas jau buvo susikrovęs turtų iš parduodamų meno kūrinių Linco projektui, o jo godumas erzino ir Hitlerį. Paskutinė vinis į Haberštoko verslo karstą įkalta po metų, kai jo galerija Berlyne sunaikinta per bombardavimą.

Atleistas ir Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas, taip pat praturtėjęs iš meno kūrinių pardavimo Posei. Fotografas, Foso supratimu, buvo visiškai nekompetentingas meno klausimais.

Hermanas Fosas kur kas daugiau išteklių už savo pirmtaką skyrė meno kūriniams rinkoje įsigyti. Viena to priežasčių buvo tai, kad didžiosios meno kūrinių kolekcijos okupuotose šalyse jau buvo konfiskuotos ir atiteko Lincui. 1943–1945 m. jis nupirko daugiau nei 1 200 paveikslų. Didelę dalį sudarė XIX a. vokiečių tapytojų darbai.

Tačiau grobstymas tam tikra prasme rodė vis labiau desperatiškus nacistinės Vokietijos bandymus išlaikyti Ašies valstybes sutelktas. 1942 m. invazija į Viši Prancūziją buvo tiesioginė Vakarų sąjungininkų išsilaipinimo Prancūzijai priklausančiame Alžyre pasekmė. Kiek daugiau nei po metų įsiveržimas į Vengriją buvo tos pačios strategijos rezultatas. Tai atvėrė naujas galimybe plėšti, pirmiausia žydų kilmės gyventojų turtą. Vis dėlto paskutiniams karo metams būdingas visuotinis grobstymas vokiečių pajėgoms traukiantis visais frontais.

Apeninų pusiasalyje susijungė Rytų ir Vakarų frontuose naudoti metodai, virtę keistu brutalaus grobstymo ir priemonių kultūriniam paveldui išsaugoti deriniu.

Berlyno ir Romos ašis klibėjo jau seniai. Vokiečių pajėgoms teko skubėti į Šiaurės Afriką ir Graikiją bei gelbėti nesėkmingas italų kampanijas. Italijoje vis stiprėjo opozicija karui, fašistų režimui ir Vokietijos dominavimui. 1943 m. pavasarį šiaurės Italijoje prasidėjo streikai, Musoliniui tuo pat metu desperatiškai ir bergždžiai bandant įkalbėti Adolfą Hitlerį sudaryti separatinę taiką su Stalinu.

1943 m. liepos pradžioje Sicilijoje išsilaipino Vakarų sąjungininkų pajėgos. Po invazijos kilo kraujo praliejimo nereikalaujantis sukilimas, per kurį Benitas Musolinis buvo nuverstas ir namų arešto sąlygomis uždarytas „mažajame Italijos Tibete“, slidinėjimo kurorte Kampo Imperatore ant Gran Saso kalno. Naujasis Italijos vadovas Pjeras Badoljas (Pietro Badoglio) siekė išlaikyti Berlyno ir Romos ašį. Vis dėlto kaip ir Vengrijoje, tai buvo dvejopas žaidimas, siekiant išvengti vokiečių puolimo. Hitleris apie tai žinojo ir jau buvo pradėjęs rengti invaziją. Rugsėjo 8 d. Italija sudarė paliaubas su Vakarų sąjungininkais. Po keturių dienų vokiečių parašiutininkai išvadavo Kampo Imperatore laikytą Musolinį. Badoljo vyriausybė pabėgo į pietus ir vokiečių pajėgos galėjo greitai perimti šiaurinės ir vidurinės Apeninų pusiasalio dalies kontrolę.

Adolfas Hitleris vertė demoralizuotą ir psichiškai bei fiziškai palūžusį Musolinį suformuoti naują vyriausybę. Vis dėlto ta vyriausybė buvo tik priedanga, iš tiesų valdė vokiečiai. Nacistai tuoj pat ėmėsi deportuoti Italijos žydus į Aušvicą.

Musolinis svajojo sukurti naują Mare Nostrum – galybę, kuri Romos imperijos pavyzdžiu driektųsi aplink visą Viduržemio jūrą. Atrodė, kad Musolinis valdo padėtį, bet iš tikrųjų vis daugiau laiko praleisdavo savo būste prie Gardos ežero.

Hansas Posė ir Hermanas Geringas daug metų sudarinėjo sandorius italų meno kūrinių rinkoje. Nors dabar didžiųjų Italijos meistrų darbai atsidūrė vokiečių rankose, veiksmus Italijoje pirmiausia ženklino propagandinis karas tarp nacistinės Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų. Ir vieni, ir kiti visomis išgalėmis stengėsi vaizduoti kitą pusę kaip plėšikus ir barbarus, keliančius grėsmę Italijos kultūrinam palikimui. Vokiečius, regis, tikrai erzino kaltinimai grobstymu. Užsienio laikraščiuose buvo juokaujama apie nacistų požiūrį į kultūrą. Populiari karikatūra vaizdavo, kaip vokiečiai išveža į Dachau Mikelandželo paveikslą „Mozė“, mat šis buvęs žydas.

Hitleris pažadėjo, kad italų šedevrai liks Italijos žemėje, kur atvyko Franco Volfo-Meternicho įpėdinis Bernhardas fon Tyšovicas (Bernhard von Tieschowitz), turintis įkurti Italijoje „Kunstschutz“. Atsakydami į užsienio spaudos publikacijas vokiečių laikraščiai ėmė rašyti apie gelbėjimo akcijas. Daugybė darbų evakuoti į Vatikaną, kuris abiejų šalių laikytas laisvuoju miestu.

Iš tiesų kultūros paveldui grėsmę kėlė ir nacistai, ir sąjungininkai. Kad ir kaip būtų, vyko karas. Pirmiausia didelę žalą padarė Vakarų sąjungininkų vykdomi bombardavimai. Pražūtingiausias reidas surengtas prieš piečiau Romos esantį Monte Kasino vienuolyną, kuriame buvo įsitvirtinusios vokiečių pajėgos. Tai buvo pagrindinis Benediktinų ordino vienuolynas, jo ištakos siekia VI a. 1944 m. Vakarų sąjungininkų bombonešiai numetė daugiau nei 1 000 tonų bombų ir visiškai sunaikino vienuolyną. Vis dėlto vokiečiai neužleido pozicijų, žuvo daugiau nei 250 vienuolyne besislapstančių civilių. Buvo bombarduojami ir keli Italijos miestai, pirmiausia Milanas, čia visiškai sugriauta didesnė miesto branduolio dalis, kilo „La Scala“ operos gaisras. Sugriautas ir viduramžiškas Pizos miesto centras, o garsioji koplyčia Kampo Santo su kapinėmis ir XIV a. freskomis smarkiai nukentėjo nuo sąjungininkų artilerijos sukelto gaisro. Karščio būta tokio didelio, kad virš freskų lubose esantis švinas išsilydė ir nutekėjo per daugiau nei 600 metų senumo šedevrus. Tik per stebuklą sveikas liko svyrantis Pizos bokštas, nes artilerija į jį taikėsi manydama, kad viduje slepiasi vokiečiai.

Vis dėlto Florencijai ir Romai pavyko išvengti didesnių sugriovimų, nes to siekė abi šalys. Adolfas Hitleris nebuvo pasirengęs aukoti jį taip žavinčią Florenciją, tačiau besitraukiančios vokiečių pajėgos susprogdino gražųjį renesanso tiltą Santa Trinita. Kitose vietose vokiečių armija nebuvo tokia atsargi. Didžiausią žalą padarė SS. Dauguma SS kareivių atvyko tiesiai iš karo Tarybų Sąjungoje ir ėmėsi brutalių Rytų fronto metodų. Traukdamos per Italijos kaimus, šios pajėgos po savęs palikdavo lavonus ir gaisrus.

Į italų partizanų pasipriešinimą atsakyta beveik nenusakomu žiaurumu. Sant Anos di Stazemos, mažo šiaurės Italijos kaimelio, 132 gyventojai sušaudyti pagrindinėje aikštėje. Paskui kūnai sumesti į krūvą ir uždegti liepsnosvaidžiais.

Šios pajėgos sunaikino ir daug kultūros paminklų bei bažnyčių, o „Kunstschutz“ kaip visada nelabai galėjo užkirsti tam kelią. Planuotas plėšikavimas nebuvo toks įprastas kaip paprasčiausias naikinimas, bet irgi pasitaikydavo. SS, be kita ko, konfiskavo Italijos karaliaus monetų kolekciją. Karališkieji rūmai rėmė Musolinio nuvertimą, todėl Hitleris griežtai nubaudė karališkąją šeimą. Karaliaus duktė princesė Mafalda išsiųsta į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kur ir mirė. Atrinktos didingos Ufičių meno kolekcijos Florencijoje dalys „saugumo sumetimais“ išgabentos prie sienos su Austrija.

Visai kaip Vatikanas, Monte Kasinas laikytas saugia vieta, čia buvo saugomos Romos ir Neapolio meno kolekcijos. Laimė, vokiečiai jas evakavo dar prieš bombardavimą. Kur kas blogiau, kad evakuacijai vadovavo parašiutininkų tankų divizija „Hermanas Geringas“. Dauguma kūrinių saugiai pasiekė Vatikaną, tačiau penkiolika dėžių su paveikslais ir renesansiniais bronzos dirbiniais dingo be pėdsakų. Kai italų intendantai tai suprato, dėžės jau buvo anapus Alpių. Vis dėlto šį kartą tai buvo ne Geringo sumanymas, o jo divizijos iniciatyva. Meno kūrinius ketinta padovanoti reichsmaršalui gimtadienio proga. Prieš kelerius metus Geringas, ko gero, būtų buvęs sužavėtas tokios dovanos, bet laikai pasikeitė. Norėdamas išvengti spaudos dėmesio, Geringas viską paliko paslaptyje, o vėliau dėžės diskretiškai persiųstos į Fiurerio muziejaus kolekciją.

1943 m. vasarą į Europą atvyko pirmasis kultūros paminklų, dailės ir archyvų programos narys. Harvardo profesorius, antikos specialistas Meisonas Hamondas (Mason Hammond) išsilaipino su sąjungininkų pajėgomis Sicilijoje. Tuo metu programa žengė pirmuosius žingsnius ir Hamondas buvo bene vienintelis jos narys. Jis iš karto ėmėsi gelbėti italų kultūros paveldo nuo savo paties ginklo brolių. Ką tik atvykę kareiviai buvo pradėję rinkti „suvenyrus“ ir rašinėti savo vardus ant marmurinių kolonų.

Invazinėms pajėgoms vadovavo generolas Patonas, jis garsėjo beatodairiškais kariniais manevrais. Patonas įsikūrė karališkuosiuose rūmuose Palazzo dei Normanni Palerme, tačiau dėl jam nepatinkančio senojo stiliaus pareikalavo pinigų remontui. Laimė, prašymas nebuvo patenkintas.

Vakarų sąjungininkų generolai nebuvo taip apsėsti meno kaip jų kolegos vokiečiai. Iniciatyvą įsteigti MFAA lėmė įvairių organizacijų lobistinė veikla, pavyzdžiui, Amerikos gynybos Harvardo grupė (American Defense Harvard Group). Išsilavinusių žmonių grupuotė, siekusi remti galimą amerikiečių indėlį kare, suformuota 1940 m., kritus Paryžiui.

Nors dauguma manė, kad JAV įsitraukimas į karą yra tik laiko klausimas, 1941 m. japonų įvykdytas Perl Harboro užpuolimas buvo šokas, nes tai vyko Amerikos žemėje.

Rytinę pakrantę gąsdino vokiečių povandeniniai laivai, skandinantys krovininius laivus. Šiandien gali pasirodyti keista, bet 1941 m. JAV muziejų vadovai baiminosi, kad Manhatanas netrukus bus pradėtas bombarduoti. Dėl to muziejai, tokie kaip „MoMa“, Metropoliteno muziejus ir Nacionalinė meno galerija Vašingtone, ėmė evakuoti savo kolekcijas į šalies gilumą.

Sunerimę mokslo žmonės ir muziejų vadovai kėlė klausimą, kaip amerikiečių invazija paveiks Europos kultūros paveldą. Klausimas darėsi vis aktualesnis, kai 1942-aisiais, praėjus mažiau nei metams nuo Perl Harboro, amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje. Visi sutarė, kad apsaugos projektas veiks efektyviausiai, jeigu jis bus ne civilinės organizacijos, o reguliariosios armijos dalis. Pavasarį pradėta ieškoti kandidatų, kurie išmanytų antikos istoriją ir mokėtų elgtis su šautuvu, o tai anaiptol nebuvo taip paprasta. Metropoliteno muziejaus vadovo Frensio Henrio Teiloro (Francis Henry Taylor) kandidatūra atmesta dėl pernelyg apkūnaus stoto. Pasirodė paprasčiau ieškoti specialistų iš jau tarnavusių armijoje ir pirmiausia pasirinktas Meisonas Hamondas.

Amerikos gynybos Harvardo grupė (American Defense Harvard Group) pradėjo sudaryti reikšmingų Europos kultūros paminklų, kuriuos buvo svarbu apsaugoti, sąrašus. Jiems padėjo išeiviai iš Europos Sigrid Undset (Sigrid Undset) ir Žoržas Vildenšteinas.

Kai 1943 m. birželį prezidentas Ruzveltas formaliai paskyrė Hamondą vadovauti šiai užduočiai, jis jau buvo Europoje. Rudenį Hamondas sulaukė pastiprinimo – dvylikos karininkų, tarp jų ir kelių britų.

Viena svarbiausių grupės užduočių buvo informuoti savo pajėgas apie vertingų paminklų ir meno lobynų vietas, kad šios kiek įmanoma vengtų mūšių tose teitorijose.

Nors prezidentas Ruzveltas pažadėjo popiežiui, kad Vatikanas nenukentės, vyriausiasis sąjungininkų vadas Eizenhaueris visai netroško riboti taktinių savo galimybių. Bombonešių įgulos turėjo detalius svarbiausių paminklų žemėlapius, tačiau į Vatikaną vis tiek pataikė kelios atsitiktinės bombos. Sąjungininkų pajėgoms įžengus į Apeninų pusiasalį, MFAA užplūdo pranešimai apie saviškių vykdomą plėšikavimą ir vandalizmo aktus.

Eizenhaueris, gyvendamas dailiame XVIII a. karalių medžioklės namelyje Kazertoje, užmušė žiurkę trimis pistoleto šūviais. Neigiami atsiliepimai 1943 m. gruodį galiausiai privertė ir Eizenhauerį išsiųsti pirmą įsakymą, įpareigojantį Vakarų sąjungininkų armijas saugoti kultūros paminklus. Vis dėlto įsakymas buvo labai aiškus vienu aspektu: „Mes esame įpareigoti gerbti kultūros paminklus, kiek tik tai leidžia karas. Tačiau jei reikia rinktis, ar būtinybę sugriauti garsų pastatą, ar mūsų vyrų gyvybę, tada gyvybė yra daug svarbesnė ir pastato turi nelikti.“ Mažiau nei po dviejų mėnesių iki pamatų sugriautas Monte Kasinas. MFAA teko kovoti du karus: vieną su karine biurokratija, antrą su vokiečių armija. MFAA nariai turėjo žemiausią karinį laipsnį visoje armijoje, todėl galėjo tik patarti, o ne tiesiogiai įsakyti saugoti kultūros paminklus. Vis dėlto po Eizenhauerio įsakymo gruodį pagarba grupės darbui smarkiai padidėjo. Gerokai griežtesnė tapo ir karinė disciplina.

Nors Italijoje buvo tik apie dvylika MFAA vyrų, manoma, kad jie suvaidino labai svarbų vaidmenį, taip pat ir kaip patarėjai. MFAA aprūpino fronto pajėgas ir oro laivyną patogiais ir aktualiais „kultūros žemėlapiais“.

Oro pajėgose miestai buvo skirstomi į tris kategorijas: 1) miestai, kurių negalima bombarduoti jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, Roma, Florencija ir Venecija; 2) miestai, kuriuos galima bombarduoti, jei tai būtina, tarkim, Ravena, Urbinas ir Spoletas; 3) miestai, kurie bus bombarduojami, pavyzdžiui, Piza ir Paduva.

Šiaurės Italijoje MFAA užduotys dar išsiplėtė. Ką tik prisijungęs Jeilio meno specialistas Dinas Keleris (Deane Keller) iš karto ėmėsi gelbėti ir restauruoti tai, kas liko iš Kampo Santo freskų Pizoje.

Kiti MFAA karininkai kartu su Vakarų sąjungininkų pajėgomis 1944 m. birželį traukė į Romą ir, dideliam savo džiaugsmui, pamatė, kad miesto kolekcijos beveik išvengė vokiečių plėšikavimo. Vis dėlto MFAA nariai susidūrė su italų intendantų nepasitikėjimu, nes Vokietijos propaganda buvo paskleidusi gandus, kad tikrasis organizacijos tikslas yra išgabenti italų kultūros paveldą anapus Atlanto.

Italijoje MFAA tapo vis geriau organizuota, nors grupei visą karą teko kęsti personalo ir išteklių stygių. 1944 m. vasarą MFAA turėjo tik kiek daugiau nei dvylika vyrų, o Vakarų sąjungininkų armijos gretose kovojo milijonai kareivių. Vis dėlto Italijoje įgyta patirtis pasirodė neįkainojama, nes čia buvo tik maža dalelė to, kas laukė. Kai 1944 m. liepos 4 d. buvo išvaduota Florencija, Prancūzijoje jau veikė naujas frontas. Ten MFAA karininkai pamatė tikruosius nacistų plėšikavimo mastus. Apie arizavimą jau žinota, kai kurios jo aukos sugebėjo pabėgti į JAV, tačiau grobstymo apimtys vis tiek nustebino sąjungininkus.

Pirmasis MFAA narys architektas Benselas Lefaržas (Bancel LaFarge) atsidūrė Prancūzijoje praėjus vos savaitei po D dienos ir pamatė, kad čia buvo griaunama visai kitaip nei Italijoje. Kane Lefaržas išvydo mėnulio peizažą. Du trečdaliai miesto buvo visiškai sunaikinti per Vakarų sąjungininkų vykdytą bombardavimą prieš išsilaipinant. Atvykęs į kaimus, Lefaržas rado nenukentėjusias viduramžių bažnyčias, bet jau kitą dieną jos lėkė į orą, nes bokštuose slėpėsi vokiečių snaiperiai.

Netrukus Lefaržui draugiją palaikė ir kiti MFAA vyrai, taip pat Džeimsas Rorimeris (James Rorimer) ir Robertas Pouzis, iš karto pradėję žymėti kultūros paminklus. Retai kada galėdami pastatyti sargybinius, MFAA nariai buvo sukūrę efektyvią svarbių vietų apsaugos nuo plėšimo ir sugriovimų metodiką. Iš pradžių naudoti ženklai, skelbiantys, kad vieta turi kultūrinę vertę, nieko neatbaidė, todėl jie ėmė žymėti tokias vietas aptverdami balta juosta, įspėjančia apie minų pavojų.

Deja, tai nepadėjo Sen Mišelyje. Tūkstančiai laisvų amerikiečių kareivių traukė pailsėti nuo mūšių fronte į garsiąją salą su viršūnę puošiančiu į pyragaitį panašiu viduramžių vienuolynu. Atsipalaidavimas dažnai reikšdavo nusigėrimą iki sąmonės netekimo ir muštynes. Kruvini mūšiai Normandijoje buvo nepaprastai sunkūs abiem pusėms. Per pirmuosius tris mėnesius nuo invazijos žuvo, buvo sužeisti arba dingo be žinios 200 000 Vakarų sąjungininkų karių.

MFAA karininkai netruko aptikti pirmąsias meno kūrinių saugyklas Prancūzijoje. Rugpjūčio viduryje Rorimeris atvyko į Châteu de Sourches pilį, kur susitiko su lengviau atsikvėpusiu pagrindiniu už paveikslus atsakingu Luvro muziejininku Žermenu Bazenu (Germain Bazin), kuris ketverius metus nerimastingai saugojo Medičių ciklą – paveikslų seriją, kuriai nutapyti Prancūzijos karalienė Marija de Mediči XVII a. pradžioje užsakė Rubensą. 24 dalių ciklas pasakoja apie jos gyvenimą mitologinėmis scenomis. Daugeliu atvejų vokiečiai šių saugyklų nesunaikino, net jei kartą prie Valensjė pilies, kur buvo saugoma taip pat ir Luvro „Milo Venera“, atsiradusi iliuzijų netekusi SS divizija ėmė šaudyti. Meno kūriniai nenukentėjo, tačiau kulkos kliudė vieną prancūzų sargą, kuris nuo sužeidimų mirė.

* * *

1944 m. rugpjūčio pradžioje ERR Paryžiuje ėmė ruoštis palikti „Jeu de Paume“. Biurai buvo valomi, kompromituojantys dokumentai deginami, o meno kūriniai išvežami iš muziejaus. Paskutiniai kūriniai nerūpestingai sumesti į porą prie muziejaus stovinčių sunkvežimių. Kareiviai nebesirūpino, kad dėžėse būtų kokia nors apsauginė medžiaga, ir tiesiog sukrovė paveikslus vieną ant kito. Rozė Valan sunerimusi žiūrėjo, kas vyksta.

Smarkiausiai ir neabejotinai drąsiausiai su nacistų plėšikavimu Prancūzijoje kovojo ne kuris nors MFAA vyrų, o ši drovi, bet ryžtinga prancūzė. Rozė Valan ketverius metus šnipinėjo ERR veiklą „Jeu de Paume“. Ji buvo vienintelė pašalinė plėšikavimo mašinos liudytoja. Tai, kad jai pavyko išsilaikyti muziejuje, yra stebuklas, bet taip pat ir atkaklumo pasekmė. Valan buvo atleista iš muziejaus keturis kartus, bet kaskart grįždavo ir įtikindavo, kad reikia pasirūpinti kuria nors svarbia muziejaus dalimi. Vokiečių nepavojinga administratore laikyta ponia Valan iš tiesų slapta registravo tūkstančius per „Jeu de Paume“ keliaujančių meno kūrinių. Iš kur jie atsirado ir, kas dar svarbiau, kur keliavo. Nuo 1941 m. rugpjūčio iš muziejaus į Vokietiją išsiųstos 4 174 dėžės su 22 000 meno kūrinių. Valan dažnai pasilikdavo iki vėlumos, kai vokiečių meno žinovai jau būdavo išėję namo arba į kurią nors Paryžiaus užeigą. Dažnai kaip tik naktimis ji galėdavo išsamiai inspektuoti naujai atkeliavusius kūrinius. Kai kada slapta išsinešdavo nufotografuotų meno kūrinių negatyvus ir pasidarydavo kopijas. Valan taip pat rinko informaciją iš vairuotojais, pakuotojais arba „Jeu de Paume“ sargybiniais dirbančių tautiečių.

Kelis sykius perduoti informacijos ji susitiko su Žaku Žožaru (Jacques Jaujard) iš „Musées Nationaux“, kuris slapta dirbo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimui ir Šarlio de Golio vyriausybei Londone. Itin vertinga buvo informacija apie traukinius, kuriais gabenti meno kūriniai. Viena svarbiausių pasipriešinimo judėjimo grandžių buvo geležinkelininkai, Résistance-Fer, dažnai sabotavę vokiečių krovinius. Valan informacija buvo itin svarbi, kad pasipriešinimo judėjimas nesusprogdintų arba nenuverstų nuo bėgių prancūzų kultūros lobių prikrauto traukinio.

Ji puikiai žinojo, kad šnipinėdama rizikuoja gyvybe. Vienas Geringo agentų ERR Brunas Lozė (Bruno Lohse) irgi informavo Valan, kad ji gali būti sušaudyta kilus menkiausiam įtarimui. Kuo labiau prie Paryžiaus artėjo Vakarų sąjungininkai, tuo pavojingesnis darėsi Valan darbas. Nacistai pradėjo valyti „Jeu de Paume“ galerijas, buvo pavojus, kad taip pat pasielgs ir su liudytojais. Vis dėlto Rozė Valan liko iki pabaigos. Rizikingas, bet pasiteisinęs sprendimas.

Po kruvinų mūšių Vakarų sąjungininkai pralaužė vokiečių gynybą Normandijoje ir artėjo prie Paryžiaus. Rugpjūčio pirmąją lenkų pasipriešinimo judėjimas sukilo prieš vokiečius Varšuvoje. Vokiečiai tada jau akivaizdžiai traukėsi visais frontais, tačiau Varšuvos sukilimas vis tiek sulaukė neregėtai žiauraus atsako. Vokiečių armijai nuslopinus sukilimą, nužudyta beveik 200 000 lenkų. Medžiojant sukilėlius miestas buvo sprogdinamas kvartalas po kvartalo, kol liko tik septintadalis pastatų.

Rugpjūčio pradžioje atrodė, kad Paryžiaus laukia panašus likimas. Adolfas Hitleris įsakė ginti kiekvieną miesto namą visai kaip Stalingrade.

Inžinierių komandos ėmė minuoti tiltus per Seną, o Notre Dame, Invalidų katedra ir Liuksemburgo rūmai buvo prikimšti dinamito. Užminuoti prancūzų tarnybų pastatai, jėgainės, vandens rezervuarai ir kita infrastruktūra. Po miestu besidriekiantys tuneliai prikrauti povandeninių laivų torpedų. Paryžius tiesiogine žodžio prasme buvo bet kada sprogti galintis parako sandėlis. Adolfas Hitleris nusprendė, kad geriau miestas virs dulkėmis, nei pateks priešams į rankas. Pražūtingi Vokietijos miestų bombardavimai Hitlerio akyse nulėmė ir Paryžiaus likimą. Prieš metus vykęs Hamburgo bombardavimas buvo toks visa griaunantis, kad didesnę žalą galėjo padaryti tik atominė bomba. Intensyvus oro antpuolis visą miestą pavertė fakelu ir sukėlė daugiau nei 300 metrų aukščio ugnies audrą, ryjančią žmones kaip sausus lapus. Neišsigelbėjo net ir spėję į slėptuves – liepsna sunaudojo visą deguonį ir juos uždusino.

Rozė Valan stebėjo paskutinius paveikslus į sunkvežimius prie „Jeu de Paume“ kraunančius kareivius. Netrukus jai pavyko išsiaiškinti, kur jie važiuoja. Sunkvežimiai nekeliavo tiesiai į Vokietiją, jie judėjo į Obervilį Paryžiaus šiaurės rytuose, kur krovinys pateko į traukinį.

Rozė Valan nukopijavo važtaraščius ir taip sužinojo ne tik traukinio numerį, bet ir kuriuose vagonuose ERR sukrovė paveikslus. Iš „Jeu de Paume“ išsiųstos 148 dėžės. Krovinyje buvo ne mažiau kaip 64 Pikaso darbai ir daugybė Dega, Sezano, Renuaro ir Modiljanio kūrinių. Didesnė jų dalis atkeliavo iš Paulio Rozenbergo kolekcijos. Į kitus vagonus sukrauti projekto „M-Aktion“ daiktai, šis per visą karą siuntė į rytus tūkstančius vagonų su namų ūkiais.

Rozė Valan dingo iš „Jeu de Paume“ galerijos lygiai taip pat diskretiškai, kaip ketverius metus ten rinko informaciją. Po poros dienų Valan pavyko informuoti apie traukinį pasipriešinimo judėjimą.

Traukinys, kurio numeris 40044, turėjo išvykti iš Obervilio į Austriją, o vertingasis krovinys atsidurti Koglo rūmuose į rytus nuo Zalcburgo. Žinodami, kad Vakarų sąjungininkai yra jau visai prie pat Paryžiaus, Žožaras ir Valan buvo kupini ryžto sustabdyti traukinį, tačiau tai turėjo būti padaryta ne kulkomis, o kur kas veiksmingesniu ginklu – prancūziška biurokratija. Tam mobilizuotos Résistance-Fer pajėgos. Rugpjūčio 10 d. vagonai buvo baigti krauti ir paruošti kelionei, bet tada ėmė streikuoti prancūzų geležinkelininkai. Traukinys stovėjo Obervilyje kelias savaites. Bėgiai iki pat sienos buvo užkimšti traukinių su namo grįžtančiais vokiečiais – nė vienas nacistas nenorėjo būti Paryžiuje, kai prancūzų pasipriešinimo judėjimas ims suvesti sąskaitas.

Tuo pat metu vyko intensyvus ir pavojingas žaidimas dėl Paryžiaus. Eizenhaueris nenorėjo veržtis į miestą, nes žinojo, kad tai gali pristabdyti visą Vakarų sąjungininkų judėjimą Vokietijos link ir pailginti karą. Šarlis de Golis ir laisvoji Prancūzijos armija buvo kitos nuomonės. Tuo pat metu Paryžiuje brendo chaosas. Pasipriešinimo judėjimo nariai pjaustė vokiečių automobilių padangas, vogė kelio ženklus ir rengė reidus prieš vokiečių postus. Vokiečiai atsakė pasipriešinimo dalyvių sušaudymu Bulonės miške. Beveik 3 000 politinių kalinių išvežti į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Pasipriešinimas netrukus virto atvirais kariniais veiksmais, renčiant barikadas ir ant stogų slapstantis snaiperiams. Atsakydami vokiečiai sudegino Grand Palais rūmus. Tą pačią rugpjūčio 24 d. į Paryžių įžengė laisvoji Prancūzijos armija. Hitleris įsakė uždegti degiklį. Paryžius turėjo paskęsti liepsnose, miesto tiltai griūti į Seną, Notre Dame būti sunaikinta, o Napoleono kripta palaidota po susprogdintais Invalidų rūmais. Tą akimirką, kai Paryžius turėjo išlėkti į orą, vyriausiasis vokiečių pajėgų vadas Dytrichas fon Cholticas (Dietrich von Choltitz) kartu su 17 000 savo kareivių netikėtai pasidavė prancūzų armijai. Vokietijoje manoma, kad nepaklusdamas Hitlerio įsakymui fon Cholticas išgelbėjo Paryžių. Prancūzijoje teigiama, kad fon Cholticas pasidavė, nes neturėjo kitos išeities. Tiesa greičiausiai yra kažkur per vidurį. Beje, Švedijos konsulas Paryžiuje Raulis Nordlingas (Raoul Nordling) ir šampano gamintojas Pjeras Tetenžė (Pierre Taittinger) intensyviai derėjosi su fon Cholticu dėl Paryžiaus išsaugojimo.

Traukinys, kurio numeris 40044, paskutinę minutę vis dėlto paliko Paryžių, tačiau nuvažiavo netoli. Maždaug už dešimties kilometrų nuo miesto jis sustojo „dėl mechaninio gedimo“. Pasak prancūzų geležinkelininkų, to priežastis buvo smarkiai perkrauti vagonai. Traukiniui vėl pajudėjus, lokomotyvas staiga sugedo Onė mieste už Paryžiaus ir daugiau nepajudėjo, kol nepasirodė laisvoji Prancūzijos armija. Rozei Valan ir prancūzų geležinkelininkams pavyko. Išskyrus porą paslaptingai dingusių dėžių, beveik visa kolekcija nenukentėjo. Vėliau, remiantis Valan knyga „Meno frontas“ (Le fronte de l’art), apie tai sukurtas Holivudo filmas „Traukinys“. Filme traukinį sustabdo pasipriešinimo judėjimo narį vaidinantis Bertas Lankasteris (Burt Lancaster). Prieš mirtį blogasis personažas, meno manijos apsėstas vokiečių pulkininkas ištaria: „Grožis priklauso tam, kas sugeba jį įvertinti.“17

* * *

1944 m. žiemą sunkvežimių vilkstinė sunkiai judėjo stačiu ir pavojingu keliu į senąją druskos kasyklą už Austrijos kaimo Altauszės. Juose pūpsojo Adolfo Hitlerio inicialais pažymėtos dėžės. Kolona buvo viduryje Auszėerlando, natūralios tvirtovės, kuri iškilo iš žemės gelmių prieš 80 milijonų metų susidūrus Europos ir Afrikos tektoninėms plokštėms. Alpių viršūnėms būdinga šviesiai pilka klintis kadaise susiformavo priešistorinės jūros dugne. Dabar ši vieta tapo paskutine nacistų tvirtove, paslėpusia vertingiausią jų grobį. Kalno šlaitą aplink kasyklą dengė penkių metrų storio pusnys. Nedidelė kareivių, inžinierių, kasyklos darbininkų ir konservuotojų armija dirbo kasykloje kelis mėnesius.

Jie atvyko į apsnūdusį Alpių kaimą netrukus po to, kai vieną saulėtą 1943 m. dieną kasyklą inspektavo austrų meno istorikas Herbertas Zaiberlis (Herbert Seiberl). Jis specialiu traukinuku nusigavo beveik du kilometrus į kasyklos gelmę kalno viduje.

Zaiberlis stropiai pasižymėjo temperatūrą ir oro drėgnumą. Vaikštinėdamas plačiai išsiraizgiusiais tuneliais staiga aptiko radinį. Katalikai kasyklos darbininkai ketvirto dešimtmečio pradžioje pastatė šventajai Barborai skirtą koplyčią. III a. tėvas jai nukirto galvą dėl krikščioniško tikėjimo. Po egzekucijos grįžtantį tėvą nutrenkė žaibas. Šventoji Barbora rūpinosi visais, kuriems grėsė staigi mirtis, taip pat ir kalnakasiais.

Prie altoriaus Zaiberlis aptiko aliejiniais dažais nutapytą šventosios paveikslą. Jis ten kabojo nuo tada, kai buvo pastatyta koplyčia. Iš pažiūros paveikslas atrodė visiškai nepaveiktas aplinkos. Paprastoje kasykloje drėgmė būtų greitai jį sunaikinusi, tačiau Zaiberlis nustatė, kad druska sienose absorbavo skysčius ir užtikrino kasykloje nuolatinę oro drėgmę.

Zaiberlis iš karto suprato atradęs puikią slėptuvę Austrijos muziejų kolekcijoms, kurioms įsiveržus Vakarų sąjungininkams iš Italijos grėsė bombardavimo pavojus. Zaiberlio pranešimas apie druskos kasyklą netrukus pateko į aukštesnius Trečiojo reicho sluoksnius ir pasiekė Adolfą Hitlerį, nusprendusį panaudoti kasyklą savo Linco kolekcijai.

Tai, kad visa Vokietija tapo pažeidžiama sąjungininkų bombonešių, kėlė nerimą dėl kolekcijų saugumo. 1943 m. Linco kolekcija saugota keliose skirtingose saugyklose: Miunchene, Noišvanštaino pilyje ir Dresdene. Visos laikytos potencialiais taikiniais.

1943 m. pabaigoje Hitleris įsakė visas kolekcijos dalis suvežti į Altauszę arba Dorą, kaip slapta buvo vadinama ta vieta. Po 1 000 metrų storio klintimi ir druskos sluoksniu meno kūriniai turėjo būti nepasiekiami, net jei kalną imtų bombarduoti visas sąjungininkų oro laivynas.

Po žeme atsidūrė ne tik Hitlerio muziejus. 1943 m. Vokietija pralaimėjo mūšį dėl dangaus. Liuftvafė buvo nugalėta ir Vokietija nebegalėjo apginti savo pramonės. Vis daugiau karinės gamybos buvo perkeliama po žeme. Oilengebirgo kalnuose dabartinės Lenkijos teritorijoje daugiau nei 10 000 vergų iš Aušvico sprogdino uolas ir statė didžiulį karinį kompleksą po žeme. Konštaine požeminiame „Mittelwerk“ vokiškų raketų fabrike su gyvybe atsisveikino 20 000 žmonių. Nors ir buvo bombarduojama, už nacistinės Vokietijos ginkluotę atsakingam Albertui Špėrui pavyko daugiau nei dukart padidinti tankų, lėktuvų ir povandeninių laivų gamybą.

Altauszė buvo ne vienintelė meno kūrinių saugykla paversta kasykla. Kolekcijos iš Vokietijos muziejų buvo evakuojamos nuo karo pradžios. 1940 m. bomba pataikė į Pergamo muziejų Berlyne. Tai buvo žadintuvo skambutis muziejams, manantiems, kad Vokietijos miestai yra nepasiekiami. Iš pradžių daug Berlyno kolekcijų suvežta į nacistų aplink miestus pristatytus didelius gynybinius bokštus. Į viduramžių pilis panašiuose betoniniuose bokštuose tilpo 30 000 žmonių, šie bokštai buvo laikomi atspariais bet kokiam antskrydžiui. Vis dėlto dauguma kolekcijų evakuotos ir paslėptos, pavyzdžiui, didelėje Tiuringijos Merkers kasykloje tik tada, kai nacistai suprato, kad miestas pateks Raudonajai armijai į rankas. Per bombardavimą nukentėjus Berlyne įsikūrusiam Centriniam bankui ten atvežti ir Vokietijos aukso rezervai. Vis dėlto daug kas liko Berlyne: karaliaus Priamo aukso lobis, Pergamono altorius ir šimtai paveikslų bei skulptūrų, paliktų likimo valiai mieste, kuris netrukus virto karo frontu.

Linco kolekcija rūpintasi daug labiau nei nacionalinėmis. Parengiamieji darbai Altauszėje pradėti dar 1943 m. Kasyklos viduje sudėtos medinės grindys ir sukonstruotos dirbtuvės. Vidinėse patalpose palei sienas sumontuoti dideli mediniai stovai, kad tilptų kartais net kelių metrų aukščio paveikslai. Kai kuriose vietose stovai buvo trijų aukštų.

Dėl puikių sąlygų kasykloje meno kūrinius buvo galima saugoti dešimtmečius, o jei reikėtų, ir šimtmečius.

1944 m. sausį į Altauszę atvyko pirmieji kūriniai. Dėl dviejų kalnų perėjų ir stataus kelio patekti čia žiemą buvo beveik neįmanoma. Kai sunkvežimiai nebegalėjo važiuoti, meno kūriniai tempti jaučiais ir net tankais. Pirmaisiais metais atkeliavo 1 687 paveikslai iš Fiurerio rūmų Miunchene ir 922 dėžės iš Noišvanštaino, 1944 m. rudenį – Gento altorius. Speciali patalpa sukonstruota brolių van Eikų šedevrams. Į Altauszę buvo vežami ir vokiečiams traukiantis pagrobti kūriniai, pavyzdžiui, Mikelandželo „Briugės Madona“. 1944 m. rugsėjo pradžioje, kai buvo likusios vos kelios dienos iki britų pajėgoms išvaduojant Briugę, vokiečių kareiviai įsibrovė į miesto katedrą ir ant purvino čiužinio išsitempė Mikelandželo sukurtą marmurinę statulą.

Į Altauszės gelmę vežtos Hitleriui priklausančios skulptūros, gobelenai, antikvariniai dirbiniai, knygos ir nuo rūdijimo saugančiais taukais ištepti šarvai ir ginklai.

Paskutiniai kūriniai pasirodė likus vos porai savaičių iki kapituliuojant nacistinei Vokietijai.

Galiausiai į kasyklą 1945 m. balandžio 10 d. įneštos aštuonios didelės dėžės, pažymėtos Vorsicht – Marmor – Nicht stürzen! (Atsargiai! Marmuras! Nemėtyti!). Iš tiesų viduje slėpėsi kai kas gerokai baisiau už itališką marmurą. Kiekvienoje dėžėje buvo po 500 kilogramų nesprogusių sąjungininkų bombų.

Adolfas Hitleris pats domėjosi Linco projektu iki pat pabaigos. 1945 m. sausio 26 d. Hitleris paprašė Martino Bormano sudaryti kolekcijos sąrašą. Ką tik buvo žlugęs paskutinis vokiečių bandymas pakreipti karą kita linkme – Ardėnų kontrpuolimas, po kurio atsivėrė kelias invazijai į Vokietiją sausuma. Tą patį sausį neatlaikė frontas Lenkijoje ir Raudonosios armijos pasirodymas Berlyne tapo tik laiko klausimu. Po poros savaičių, vasario 13 d., Hermanas Gysleris po reicho kanceliarija pastatė Hitleriui Linco modelį. Modelis buvo kuriamas visą karą.

Planai dėl Linco ir Berlyno nebuvo tik fantazijos. Vokietijai laimėjus karą jie būtų buvę realizuoti, net jei Hitleris po kurio laiko ir uždraudė daryti finansinius skaičiavimus. Berlyne jau buvo pradėti parengiamieji Welthauptstadt Germania darbai. Nugriauti pastatai, kurių vietoje turėjo išaugti monstriškas Špėro kūrinys Volkshalle ir prieš jį tyvuliuosiantis 1,2 kilometro ilgio ir 400 metrų pločio dirbtinis ežeras. Laikui bėgant didelė Berlyno centro dalis turėjo būti nugriauta ir užleisti vietą naujajam miestui. Miesto plėtros departamentas apskaičiavo, kad reikės nugriauti daugiau nei 50 000 butų. Vis dėlto 1933 m. sudegę senieji Parlamento rūmai turėjo likti, tačiau tik kaip naujųjų monumentalių Reichstago rūmų priestatas. Norėta įrengti tokio dydžio aikštę, kad ja galėtų žygiuoti milijonas žmonių, taip pat 125 metrų aukščio triumfo arką pagal paties Hitlerio brėžinius. Joje ketinta išgraviruoti visų per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių kareivių vardus ir pavardes.

Hitleris ketino užbaigti naująjį miestą 1950 m. ir atidaryti per pasaulinę parodą. Tada jis planavo būti jau pasitraukęs iš aktyviosios politikos ir gyvenimo saulėlydį praleisti Lince. Albertas Špėras suprato, kad baigti miestą per tokį trumpą laiką yra visiškos fantazijos. Vien projektavimas būtų užtrukęs dešimtmetį, o darbui atlikti reikėtų neįtikėtinų medžiagų ir darbo jėgos išteklių.

Praktiniai pasirengimai Berlyne sustabdyti tik 1942 m. Vis dėlto Hitleris nutarė Berlyno ir kitų miestų bombardavimą laikyti tam tikru planavimo darbų tęsiniu. Po karo planuoti didingus pastatus esą būtų paprasčiau – naujasis reichas turėjo iškilti vietoj griuvėsių. Perstatyti ketinta ne tik Berlyną, bet ir daug kitų atrinktų Trečiojo reicho fiurerio miestų. Albertas Špėras liudijo, kad galiausiai Hitlerį domino tik Lincas: „Karo pabaigoje Hermanas Gysleris buvo vis dažniau kviečiamas į štabą pateikti eskizų. Tuo metu Hitleris nebereikalavo kadaise jam taip svarbių Hamburgo, Berlyno, Miuncheno ar Niurnbergo planų. Kartą nusiminęs pasakė, kad iš dabartinių kančių jį galinti išvaduoti tik mirtis. Nuotaiką atitiko ir tai, kad žiūrėdamas į Linco planus vis telkėsi į viename partijos pastato bokštų turinčios būti savo kapavietės brėžinius. Jis aiškiai pasakė, kad net jei ir bus pasiekta pergalė, nenori būti palaidotas greta savo feldmaršalų Berlyno Soldathallen kapinėse.“

Hitleris norėjo būti palaidotas kaip menininkas, o ne kaip generolas. Mieste, kuris jam reiškė daugiausia. Ne Miunchene, kur tapo politiku, ne Berlyne, kur virto fiureriu, o mieste, kuriame pasidarė „menininku“.

Tiek dėmesio Linco projektui ir kolekcijai Adolfas Hitleris skyrė dar ir todėl, kad kolekciją laikė savo palikimu ateinančioms kartoms. Galiausiai tai buvo vienintelis iš didingų planų likęs dalykas.

Vokietijos visuomenė apie projektą nieko nežinojo iki pat 1943 m., kai Heinrichas Hofmanas jį pristatė meno žurnale „Kunst dem Volk“. Projekto paviešinimas buvo propagandos dalis, turinti nuraminti vokiečių liaudį po pralaimėjimo prie Stalingrado.

Vis dėlto Linco projekto negalima vertinti tik kaip propagandos. Adolfui Hitleriui jis buvo labai asmeniškas, jį aptarinėjo tik su artimiausiais žmonėmis. Hitleris pats daug kartų parodė nenorintis sumenkinti meno ir paversti jo tik propagandos priemone. Tai prieštaravo Hitlerio idealistinėms pažiūroms į meną. Kad kasmetėje „Grosse Deutsche Kunstaustellung“ parodoje eksponuojamas menas buvo banalus ir ideologiškai pataikaujantis, veikiau laikytina nesėkme nei tikslu. Pats Hitleris iš tiesų niekada nebuvo patenkintas rezultatu. Kur kas lengviau buvo surinkti istorijos pripažintų meistrų kolekciją.

Pagrindinė muziejaus dalis įrengta pagal trečio dešimtmečio viduryje paties Hitlerio darytus brėžinius, kai jis dar buvo toli nuo valdžios ir svajojo sukurti naują nacionalinę galeriją. Fiurerio muziejus turėjo atspindėti ne tik Hitlerio laiką valdžioje, bet ir dvasinę arijų rasės hegemoniją. Paveldą ketinta perduoti kitai kartai arba dar toliau, kol per Ketvirtąjį reichą įvyks nacionalsocialistinis atgimimas. Albertas Špėras ir Adolfas Hitleris planavo naujų pastatų „griuvėsių vertę“, kitaip tariant, kaip jie atrodys sugriuvę po tūkstančio metų. Hitleris fantazavo sukurti kai ką panašaus į Iktino ir Kalikrato Partenoną, ko neveiktų net laikas. Hitleris padarė ne tik muziejaus eksterjero, bet ir interjero brėžinius ir pristatė Špėrui su Gysleriu galerijų išplanavimą. Kaip pro langus kris šviesa ir kokie turėtų būti baldai. Didžiąją vidurinę galeriją turėjo puošti 180 metrų ilgio skulptūrų frizas.

Hitleris taip pat nusprendė, kad klasikinių renesanso ir baroko meistrų galerijos turėtų būti tiesiogiai sujungtos su XIX a. vokiečių tapybos galerija. Skirtingai nei Hansas Posė, Hitleris manė, kad šie pietų Vokietijos ir Austrijos tapytojai buvo nepakankamai vertinami. Hitlerio įsitikinimu, tik laiko klausimas, kada jie būtų užėmę savo vietą Parnase. Posės ir Foso pasirinkimas buvo strateginis. Pirmasis galėjo kaupti pripažintų meistrų darbus, antrasis papildė kolekciją Hitlerio favoritais Arnoldu Beklinu (Arnold Böcklin), Francu fon Štuku (Franz von Stuck) ir Eduardu fon Griucneriu (Eduard von Grützner), kurį Hitleris laikė vokiečių Rembrantu. Fosas nupirko daugybę Hitlerio mėgstamų dailininkų darbų ir karo pabaigoje kolekcijoje buvo daugiau nei 5 000 kūrinių.

Arnoldas Beklinas buvo didelis pavyzdys Adolfui Hitleriui, kai šis dar bandė tapti menininku ir stojo į Vienos meno akademiją. Hitleriui nepavyko du kartus, daugiausia todėl, kad negebėjo vaizduoti žmonių. Dėl šios nesėkmės visą gyvenimą lydėjo poreikis atsigriebti, pasireiškęs taip pat ir per Linco projektą bei nesibaigiančius bandymus sumenkinti Vieną. Vis dėlto yra manančių, kad Hitleris didesne dalimi laikė save menininku. Kad buvęs ne meno apsėstas politikas, o politikos apsėstas menininkas. Daug kas byloja, kad į pasaulį žvelgęs meno žmogaus akimis, pavyzdžiui, noras apdainuoti savo užkariavimus muzika – Ferenco Listo „Les Préludes“ Tarybų Sąjungoje.

Albertas Špėras dažnai liudijo, kad Hitlerį daug labiau jaudino pranešimai apie bombų sunaikintus teatrus ir operas nei žinios apie žmonių aukas: „Jis nekreipė jokio dėmesio į socialinius sunkumus ir žmonių kančias. Asmeniškai beveik visada norėjo atstatyti sudegusius teatrus.“

Atrodo, jis visiškai nesuprato paprastų žmonių bėdų. Pasak Alberto Špėro, tuo metu, kai tauta badavo ir neturėjo pastogės virš galvos, Hitleris siūlė pakelti liaudies nuotaiką „teatro vaidinimais“. Taip pat ir Jozefas Gebelsas savo dienoraščiuose konstatuoja, kad joks karinis pralaimėjimas negalėjo sulaikyti Hitlerio nuo ilgų postringavimų apie operą ir meną.

Britų istoriko Polo Džonsono (Paul Johnson) nuomone, ši Hitlerio pusė iš pradžių buvo jo raktas į sėkmę: „Meniniai Hitlerio akcentai, be abejonės, buvo itin svarbūs jo sėkmei. Beveik religinį pamišimą primenantis Lenino fanatizmas niekada nebūtų pasiteisinęs Vokietijoje. Vokiečiai buvo viena labiausiai išsilavinusių tautų pasaulyje. Užkariauti jų intelektą buvo nepaprastai sunku, tačiau kur kas lengviau pasiekti širdis ir jausmus.“

Simboliška, kad Hitleris taip primygtinai norėjo atstatyti teatrus. Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas argumentuoja, kad nacistų manifestacijos, eitynės su fakelais, masiniai suvažiavimai, architektūra ir menas buvo iki politikos pakylėtas teatras. Vaidinimas daugeliui vokiečių užpildė dvasinę tuštumą, kompensavo nuo romantikos laikų tokį stiprų netekties pojūtį. Vietoj prancūzų civilizacijos, britų proto, amerikiečių kapitalizmo ir pilkos demokratijos nacistai siūlė liaudį suviliojusį pompastišką teatrą, o dalyvavimą priimant sprendimus turėjo pakeisti vienybės ir pranašumo jausmas. Kultūra buvo to esencija, tai, kas skyrė vokiečius nuo kitų. Partijos suvažiavime 1937 m. sakytoje kalboje Hitleris teigė, kad kultūra yra aukštesnis karo tikslas: „Ši valstybė nebus galia, neturėdama kultūros, arba jėga, neturėdama grožio. Nacijos apginklavimas morališkai pateisinamas tik tada, kai virš kalavijų ir skydų yra aukštesnis tikslas, todėl mes nesiekiame nuogos Čingischano valdžios, tik norime sukurti galybę, turinčią stipresnę visuomenę, kuri bus aukštesnės kultūros gynėja.“

Hitlerio silpnybė kičiniams, pitoreskiškiems peizažams, vagneriškai didybei ir romantinei ekstravagancijai buvo ir daugelį vokiečių pavergusi estetika.

Vis dėlto nacionalsocialistinis judėjimas buvo dvilypis. Nacistai Albertas Špėras ir Robertas Lėjus (Robert Ley) buvo modernesnės mąstysenos ir nevengė naujų idėjų, o Alfredas Rozenbergas ir Heinrichas Himleris liko prisirišę prie XIX a. mitų apie kraują ir žemę bei puoselėjo svajones apie agrarinės visuomenės atkūrimą. Abi šie poliai drauge egzistavo nacistinėje Vokietijoje. Viena vertus – mašinų visuomenės rėmimas, antra vertus – atsiribojimas nuo jos. Tam tikra prasme šį dvilypumą rodė ir Hitlerio pragmatizmas, kai jis žavėjosi savo mėgstamų XIX a. menininkų tapytais ikiindustrinio pasaulio vaizdais ir inžinerijos meno pasiekimu – Eifelio bokštu.

Nacionalsocialistinės idėjos išsikovojo pripažinimą taip pat ir per romantines idėjas apie kultūrą kaip tautos sielą. Langbeno mintys, kad vokiečiai buvo dvasiškai pranašesni ir jiems lemta tapti Europos valdovais, buvo populiarios įvairiose visuomenės grupėse dar likus daug laiko iki tol, kol Hitleris atėjo į valdžią. Argi iš tiesų Adolfas Hitleris nebuvo menininko ir politiko hibridas, kurį Julius Langbenas pranašavo vieną dieną iškilsiantį ir tapsiantį „visatos valdovu“?

Hitleris siekė sujungti visus „vokiečius“ į pangermanišką reichą, o šios tautos kultūrinis paveldas turėjo būti suvienytas Fiurerio muziejuje. Vis dėlto kolekcija nesitenkino tik vokiečių ar šiaurės menininkų darbais. Fiurerio muziejus siekė ir kito tikslo – ateityje atspindėti Hitlerio Vokietijos dominavimą Europoje, todėl kai Hitleris rinko religiniais simboliais alsuojančius italų baroko kūrinius arba aristokratiškus XVIII a. prancūzų paveikslus, tai buvo ne ideologinio veidmainiavimo, o veikiau sąmoninga galios išraiška. Nacionalsocializmas jautė antipatiją ir vienam, ir kitam, tačiau, turėdama didžiųjų Europos meistrų darbus, Vokietija būtų galėjusi pateikti save kaip Vakarų civilizacijos galių galią. Šiuo požiūriu Linco projektas nebuvo originalus. Tai toks pat politinės ir kultūrinės galios manifestas kaip Luvre, Britų ar Metropoliteno muziejuose.

Nacistai taip pat planavo paskleisti germanų meną į „kolonijas“, pavyzdžiui, įsteigdami Vildenšteino galerijoje Paryžiuje arijų meno muziejų. Okupacijos metais nacistai rengė laikinas parodas Paryžiuje, Krokuvoje ir Briuselyje. Paryžiaus muziejuje „Musée de l’Orangerie“ buvo surengta personalinė Arno Brekerio paroda. Nacistai naudojo ir veidrodžio efektą, pavyzdžiui, parodose „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ ir „Entartete Kunst“. 1941 m. Palais Berlitz Paryžiuje atidaryta groteskiška paroda „Prancūzija ir žydai“ (Le Juif et la France). Ja siekta paskatinti prancūzų antisemitizmą, parodant, kaip žydai korumpavo prancūzų kultūrą, visuomenę ir vertybes. Paroda rėmėsi šveicarų ir prancūzų antropologo ir kolaboranto Žoržo Montandono (George Montandon) knyga „Kaip atpažinti žydą?“ Parodoje apsilankė apie 200 000 lankytojų.

Per Fiurerio muziejų Hitleris siekė perrašyti meno istoriją, šiaurės meistrus iškeldamas virš prancūzų ir romanų, ką jau kalbėti apie tuos, kuriems istorijoje neturėjo likti vietos: slavus, žydus ir išsigimusius menininkus.

Vokiečių tapyba privalėjo tapti kolekcijos širdimi. Tikrą meną gali sukurti tik nacijos siela ir menininkų kraujo ryšys su žeme. Žydai ir romai neturėjo šių sąsajų su vokiečių žeme, todėl jų menas niekada negali būti tikras arba nuoširdus. Tik priešiškas. Modernizmui pasidavę arijų dailininkai buvo užsikrėtę, degeneravę ir praradę ryšį su tikrąja savo raiška.

Meno politikai suteikta išskirtinė svarba dėl nacistų menamo žydų dominavimo meno pasaulyje. Jie infiltravo svarbiausias vokiečių dvasios raiškos formas. Kaltė už modernizmo išaukštinimą suversta žydų spaudai, o žydai meno prekeiviai kaltinti apgaule įkišę vokiečių tautai šį meno išsigimimą. Nacistų karas su žydais laikytas globalia kova su „tarptautine žydija“. Šis karas buvo svarbesnis už nacionalinį suverenumą. Taip tokios organizacijos kaip ERR galėjo pateisinti grobstymą Prancūzijoje ir kitose šalyse. Nacistai žydų padėtį kultūroje ir jų mecenatų bei kolekcininkų veiklą laikė bandymu integruotis į visuomenę. Jų plėšimas ir atkirtimas nuo kultūrinio gyvenimo buvo simbolinis veiksmas šioms sąsajoms nutraukti.

Tai, kad paskutiniais mėnesiais bunkeryje Hitleris daug dėmesio skyrė Linco modeliui, buvo menininko, o ne politiko bruožai. Kuo akivaizdžiau darėsi, kad Trečiasis reichas žlugs, tuo stipresnės buvo Hitlerio svajonės apie būsimąjį reichą. Kas liks?

Adolfas Hitleris manė, kad Fiurerio muziejų labiau vertins ne ši, o ateinanti karta. Jis žvelgė į Trečiąjį reichą iš tūkstantmečio perspektyvos. Hitleriui priklausė jo istorinio idealo Frydricho Didžiojo paveikslas. Net keliose kalbose jis kartojo, kad gali praeiti šimtmečiai, kol bus visiškai suvokta nacijos didybė. Galbūt žydų, romų, lenkų ir slavų naikinimo karas yra nemalonus šiandien, bet ateities kartos padėkos už šį sunkų, bet būtiną darbą. Fiurerio muziejus turėjo tapti gražesniu palikimu kartai, kuri, reikia tikėtis, išmoks vertinti XIX a. vokiečių tapybą ir naująjį germanų meną, kurį nacistai bandė brukti per „Grosse Deutsche Kunstausstellung“. 1938 m. Hitleris penkis kartus vyko į Miuncheną ir asmeniškai atrinko iš parodos 202 darbus. Neaišku, kiek jų turėjo atsirasti Fiurerio muziejuje, nes daug supirktų kūrinių patekdavo į žinybų ir kitus oficialius pastatus, pavyzdžiui, Fiurerio rūmus Miunchene. Tuometinio germanų meno perspektyva siekė „kelis šimtmečius į ateitį“, kaip jis pasakė per „Haus der Deutschen Kunst“ atidarymą 1937 m.

Albertas Špėras liudijo: „Net ir paskutinėmis dienomis 1945 m. balandį kartais sėdėdavome su Hitleriu bunkeryje palinkę virš Linco statybos planų ir tylėdami žiūrėdavome į buvusias svajones.“

* * *

Nors Hermanas Geringas tikrai nekūrė amžinybės planų, reichsmaršalo pasaulio suvokimas buvo toks pat iškreiptas kaip ir Hitlerio – Geringas manė galėsiąs gauti rimtą politinį postą žlugus hitlerinei Vokietijai. Jis buvo įsitikinęs, kad Vakarų sąjungininkams reikės politinės jo įtakos Stalino žygiui per Europą sustabdyti ir vieningai Vokietijai išlaikyti. Geringas kaip ir dar keli nacistų vadai vylėsi, kad gana ilgai išsilaikę Vakarų sąjungininkai sudarys su nacistine Vokietija separatinę taiką ir tada bendromis jėgomis pradės karą su Tarybų Sąjunga.

1945 m. pradžioje, kai Geringas suprato, kad Raudonoji armija netrukus pasieks Karinhalę, pradėta evakuoti kolekcijas. Galerijos buvo ištuštintos, o meno kūriniai išsiųsti į traukinių stotį už Juterborgo, kur laukė du asmeniniai Geringo traukiniai. Reichsmaršalo lobiui sudėti užsakyta vienuolika papildomų vagonų. Geringo kolekcija buvo mažesnė už Hitlerio, bet vis tiek galėjo varžytis su geriausiomis pasaulyje. Joje buvo 1 375 paveikslai, 250 skulptūrų, 108 gobelenai, 200 antikvarinių baldų, 60 persiškų ir prancūziškų kilimų bei 75 vitražai, tarp jų būta nemažai menančių viduramžius. Didžiąją kolekcijos dalį sudarė senųjų meistrų darbai. Geringui priklausė ne mažiau nei 60 tėvo ir sūnaus Kranachų kūrinių.

Geringas žinojo, kad dėl kai kurių kolekcijos kūrinių jis turės bėdų žlugus nacistinei Vokietijai.

Geringas norėjo palikti per ERR Nyderlanduose ir Prancūzijoje įgytus darbus, bet jo agentas Valteris Hoferis įtikino neatiduoti meno Raudonajai armijai. Tais pačiais sumetimais jis išsiuntė kūrinius iš Monte Kasino į Altauszę.

Žvelgiant istoriškai, atrodo keista ir šiurpu, kad prie milijonų nekaltų žmonių nužudymo prisidėjęs Geringas nerimavo dėl meno kūrinių vagysčių.

Tai, kas netilpo Geringo traukinyje, pirmiausia statulos, buvo užkasta sode. Geringas atrinko šiek tiek miniatiūrų ir liepė supakuoti į žmonos Emės Gering (Emmy Göring) bagažą. Dėl visa ko, jei kas pakryptų ne taip. Ten pateko ir vienas mėgstamiausių Geringo kūrinių – Johano Vermejerio „Kristus ir santuokos ardytoja“, už kurį buvo brangiai sumokėjęs. Geringas buvo pametęs galvą dėl Vermejerio, kad nepastebėjo, jog tai modernaus olandų menininko Hano van Megereno (Han van Meegeren) falsifikatas. Geringas gyveno gana ilgai, kad sužinotų, jog taip jo dievintas Vermejerio paveikslas buvo klastotė. Pasak vėliau tai Geringui papasakojusio MFAA nario Stiuarto Leonardo, šis žinią jis priėmęs taip, „tarsi būtų pirmą kartą supratęs, kad pasaulyje egzistuoja blogis“.

Paskutiniai kroviniai iškeliavo iš Karinhalės likus vos porai savaičių iki karo pabaigos. Geringas neketino palikti savo medžioklės rūmų Stalinui. Didžiulį kompleksą užminavo inžinieriai iš liuftvafės. Balandžio 20 d. Geringas paskutinį kartą susitiko su Adolfu Hitleriu, kai reicho kanceliarijoje Berlyne vyko paskutinės, slogios fiurerio gimtadienio iškilmės.

Albertas Špėras atkreipė dėmesį, kad Geringas atvyko į renginį apsirengęs reichsmaršalui nebūdinga paprasta uniforma: „Pilkšvai sidabrinę uniformą pakeitė ruda ir pilka amerikiečių uniformų spalva. Vietoj penkių centimetrų pločio paauksuotų antpečių atsirado paprasti medžiaginiai.“

Hitleris buvo apsisprendęs likti Berlyne ir čia sulaukti galo. „Pablyškęs, išprakaitavęs ir plačiai išvertęs akis“ Geringas atsiprašė turįs svarbių reikalų pietų Vokietijoje, paspaudė Hitleriui ranką ir dingo. Jau kitą dieną jis atvyko į netoli pilies Alpėse esantį Berchtesgadeną. Ten jo laukė per visą Vokietiją pervažiavę meno kūrinių prikimšti traukiniai. Viename vagonų buvo apsigyvenęs Valteris Hoferis.

Tą pačią balandžio 21 d. Karinhalė išlėkė į orą.

Po dviejų dienų Berlyną apsupo Raudonoji armija. Būdamas, kaip jis manė, saugiu atstumu nuo Berlyno, Geringas nesėkmingai bandė perimti šalies kontrolę. Jis išsiuntė Hitleriui telegramą, kad jei iki dešimtos valandos vakaro negaus kokios nors žinutės, perims vadovavimą nacistinei Vokietijai. Geringas planavo nedelsdamas pradėti su Vakarų sąjungininkais ir Dvaitu D. Eizenhaueriu derybas dėl separatinės taikos. Atsakymas iš fiurerio bunkerio atėjo po dviejų dienų. Hitleris įsakė SS nedelsiant suimti Geringą, šis neteko visų titulų ir buvo uždarytas namų arešto sąlygomis savo namuose Oberzalcberge. Tuo metu Valteris Hoferis desperatiškai ieškojo, kur paslėpti kolekciją. Jis buvo bejėgis prieš vietinius gyventojus, kurie įsilaužė į stovinčius traukinius ir spruko su buvusio reichsmaršalo kolekcijos dalimis.

Vienu pagrindinių reichsmaršalo konkurentų kovoje dėl Hitlerio malonės esantis fiurerio sekretorius Martinas Bormanas išsiuntė pranešimą atsakingam SS karininkui sušaudyti Geringą. Paprastai SS karininkai būdavo fanatiškai ištikimi, tačiau šį kartą sudvejojo. Taip pat ir SS pradėjo galvoti apie gyvenimą žlugus nacistinei Vokietijai. Slapta susitarus su liuftvafės pajėgomis Geringas buvo „išvaduotas“.

Gegužės 8 d. nedideliame Austrijos kelyje Geringas pats pasidavė amerikiečių pajėgoms. Leitenantui Džeromui Šapirui (Jerome Shapiro) jis atidavė savo auksinį „Walter PPK“ ir dekoratyvinį durklą dramblio kaulo kriaunomis. Tada paklausė, kada galėtų susitikti su Eizenhaueriu. Vietoj susitikimo su generolu jam pasiūlyta kalėjimo kamera.

Tuo pat metu prie Altauszės vyko iki šiol paslapties gaubiama drama. Kovo 19 d. Hitleris išsiuntė Nerono įsakymą visiškai sunaikinti Vokietijos infrastruktūrą. Nieko neturėjo būti palikta nei priešui, nei vokiečių liaudžiai, kuri, Hitlerio įsitikinimu, pasmerkta pražūčiai. Įsakymo pasekmes sušvelnino tai, kad Albertas Špėras slapta nusprendė ignoruoti įsakymą arba tiesiog neleisti jo vykdyti. Vis dėlto fanatiški šalininkai netrukus ėmė sprogdinti fabrikus, vandens rezervuarus, maisto sandėlius, elektrines ir kitą svarbią infrastruktūrą. Užduotis daug kur buvo patikėta vietiniams nacistų vadams gauleiteriams. Už Altauszės kasyklą aprėpiančią zoną atsakingas gauleiteris Augustas Aigruberis (August Eigruber) buvo tvirtai apsisprendęs vykdyti fiurerio įsakymą. Aigruberis buvo brutalus ir fanatiškas meno lobynais nesidomintis nacistas.

Aigruberis įsakė įnešti į kasyklą aštuonias dėžes su sprogmenimis. Jis ketino jokiomis aplinkybėmis neatiduoti meno kūrinių bolševikams arba žydams. Geriau jau palaidoti kalno viduje. Visiško sunaikinimo pavojus Linco kolekcijai iškilo ir dėl Hitlerio neapsisprendimo tuo klausimu. Iš pradžių jis įsakė susprogdinti ir užversti įėjimą, tačiau sužinojęs, kad tai gali sukelti lubų griūtį arba potvynį, suabejojo. Sunaikinti kolekciją ar leisti jai patekti į priešų rankas? Hitleris dvejojo iki pat pabaigos, o tai kėlė sumaištį. Vis dėlto privačiame jo testamente aiškiai pasakyta, kad meno kūriniai turi būti išsaugoti „galerijai gimtajame Lince kurti“.

Balandžio pabaigoje iš reicho kanceliarijos išsiųstas įsakymas meno kūriniams taikyti Nerono įsakymo išimtį, tačiau jis nebuvo duotas tiesiogiai Hitlerio, todėl Aigruberis nusprendė jį ignoruoti. Patvirtinimo gauti nepavyko – balandžio 27 d. nukirpta telefono linija į Berlyną. Po trijų dienų, balandžio 30-ąją, Hitleris nusišovė bunkeryje.

Aigruberis pradėjo ruošti detonaciją. Altauszės kasyklos vadovas vokietis Emerichas Pechmuleris (Emmerich Pöchmuller) jau anksčiau suprato, kad jei nebus nieko griebtasi, kasykla pasmerkta pražūčiai. Kartu su inžinieriumi Otu Hegleriu (Otto Högler) jis ėmė rengti planą, kaip užversti įėjimą į kasyklą mažiau sprogmenų. Vis dėlto bandymas išnešti iš kasyklos bombas buvo nesėkmingas – jį atskleidė vietoje sargybą einantis vienas Aigruberio vyrų. Gauleiteris buvo pastatęs prie įėjimo šešis sargybinius ir įsakęs šaudyti visus, kas prisilies prie dėžių su bombomis. Gegužės 3 d. į Altauszę važiavo gestapo bombų ekspertų grupė.

Vis dėlto viltys dar nebuvo žlugusios. Meno evakuacijoje dalyvaujantys kasyklos darbininkai troško išgelbėti kasyklą lygiai taip pat desperatiškai kaip Pechmuleris su Hegeriu, bet tik dėl kitų priežasčių. Jie buvo iš šeimų, kurias kasykla maitino nuo pat viduramžių. Kalnakasiai neketino leisti vietiniam nacistų vadukui padėti tam tašką.

Vienas kasyklos darbuotojų Aloizas Raudašlas (Alois Raudaschl) sužinojo, kad tose vietose yra Ernstas Kaltenbruneris. Saugumo ministerijos vadovas Kaltenbruneris buvo vienas tų, kurių nacistinėje Vokietijoje bijota labiausiai. Jis buvo atsakingas už gestapą ir saugumo tarnybas Sicherheitsdienst bei Einsatzgruppen – specialiąsias pajėgas, kurios per karą šaltakraujiškai nužudė mažiausiai milijoną žmonių. Sklido gandai, kad net Heinrichas Himleris prisibijojo Kaltenbrunerio, turinčio dar ir gąsdinančią išvaizdą su gilių randų išvagotu veidu. Po karo jis buvo nuteistas už nusikaltimus žmonijai ir pakartas.

Likus iki karo pabaigos kelioms savaitėms, Himleris paskyrė Kaltenbrunerį vyriausiuoju karinių pajėgų vadu pietų Vokietijoje. Austras Kaltenbruneris užaugo netoli Altauszės, kur dabar ir buvo. Raudašlui pavyko per bendrą draugą susitikti su Kaltenbruneriu ir įkalbėti jį įsikišti. Gegužės 4-ąją pusę dviejų nakties gauleiteriui paskambino SS vadas. Net ir užkietėjęs fanatikas Augustas Aigruberis turėjo nusileisti tokiam žmogui kaip Kaltenbruneris.

Dėžės su bombomis buvo išneštos iš kasyklos. Tada Pechmuleris ėmėsi užversti įėjimą į kasyklą labiau kontroliuojamomis priemonėmis. Kitą dieną, gegužės 5-ąją, virš kalnų nugriaudėjo galingas sprogimas. Šešios tonos sprogmenų užvertė įėjimą į 137 Altauszės tunelius. Hitlerio muziejus buvo paliktas likimo valiai tūkstantmetės druskos kasyklos pilve.

14 SKYRIUS

Palikimas

2013 M. SAUSĮ Vokietijos kanclerę Angelą Merkel pasiekė informacija, kad kitados ji stovėjusi ant Hermano Geringo kilimo. Kadaise Karinhalės grindis puošęs aštuonių metrų ilgio ir keturių metrų pločio persiškas kilimas iš Arako praėjus 70 metų atsidūrė įtakingiausiems Europos politikams po kojomis. Problema tai, kad jis ne vienintelis toks buvo. Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ atskleidė, kad tūkstančiai Vokietijos institucijų ir žinybų turimų daiktų kadaise priklausė nacistinės Vokietijos vadovams.

Dar vienas penkiolikos metrų ilgio raudonas kilimas kelis dešimtmečius buvo patiestas reprezentaciniame valstybės pastate Miunchene, kur Bavarijos žemės atstovai paprastai priima aukšto rango svečius. Nuotraukose užfiksuota, kaip devinto dešimtmečio pabaigoje VDR vadovas komunistas Erichas Honekeris (Erich Honecker) stovi ant kilimo, kuris 1945 m. aptiktas suvyniotas Hermano Geringo traukinyje Berchtesgadene.

Valstybei priklausančiuose svečių namuose netoli Bonos kabojo vienas Geringo paveikslų, o iš vyšnios pagamintas sekreteras prezidento biure, pasirodo, priklausė Hansui Posei.

Šis atradimas prislėgė ne todėl, kad būtų buvę visiškai nežinoma, jog Vokietijos įstaigose pasitaikydavo nacistams priklausančių daiktų, o todėl, kad niekas nesidomėjo šių kilimų, baldų ir meno kūrinių kilme.

1948 m. Vokietija įgijo teisę pati administruoti meno kūrinių iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžinimą. Nors teigta, kad darbas baigtas septintame dešimtmetyje, įvairiose šalyse ir sandėliuose vis dar gulėjo tūkstančiai daiktų. Jie laikyti bešeimininkiais, kitaip tariant, buvę savininkai, jų šeimos ir giminaičiai žuvo per karą. 1966 m. Vokietijos valdžia nusprendė tai, kas liko, išdalyti valstybės įstaigoms. Apsirūpinti į Miuncheną traukė daugiau nei šimto Vokietijos muziejų atstovų. Jokia paslaptis, kad tai vyko ir daugelyje kitų šalių. Vis dėlto „Der Spiegel“ atskleidė, kad grąžinimo procesas po karo buvo korumpuotas ir kupinas paslapčių.

Nenuostabu, kad labiausiai korumpuota pasirodė nacistų gimtoji Bavarija, ji tapo tam tikra prieglobsčio vieta meno grobstytojams iš Trečiojo reicho.

Bavarijos federalinė valdžia po karo slapta vėl pardavė nacistams sąjungininkų konfiskuotą nuosavybę. Pavyzdžiui, už nusikaltimus žmonijai mirties bausme nubausto hitlerjugendo vadovo Balduro fon Širacho (Baldur von Schirach) šeimai 1955 m. leista išsipirkti konfiskuotą žemę daug mažesne nei rinkos kaina.

Dar įdomesnis Heinricho Hofmano atvejis. Adolfo Hitlerio fotografas ir draugas buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo už tai, kad per nacistų partiją susikrovė turtus. Grobstant meno kūrinius dalyvavęs Hofmanas sukaupė beveik 300 paveikslų kolekciją. Bausmę atlikusiam Hofmanui pavyko atgauti beveik visą kolekciją, nors Vakarų sąjungininkai teigė jį praturtėjus iš nacizmo ir dėl to konfiskavo visą nuosavybę. Iš pradžių Hofmanui pavyko atgauti kai kuriuos kūrinius tvirtinant, kad jis nebuvo jų savininkas, tik esą dovanojo juos per karą draugams. Taip pat ir savo kineziterapeutui, kuris prisistatė į tarnybas atsiimti Karlo Špicvego (Carl Spitzweg) paveikslo lydimas meno eksperto, turinčio identifikuoti kūrinį. Grąžinimo dokumentuose meno ekspertas pasirašė „Dr. Kai Mühlmann“. Tai buvo ne kas kitas, o Lenkijoje ir Nyderlanduose plėšikavęs buvęs esesininkas Kajetanas Miūlmanas, kuris padėjo senam kolegai pasiglemžti meno kūrinį. Heinrichui Hofmanui nereikėjo labai ilgai kurti machinacijų. 1955 m. Bavarijos finansų ministras nusprendė grąžinti Hofmanui visą kolekciją, kurią šis teigė įsigijęs legaliai. Tai buvo melas.

Po karo Kajetanas Miūlmanas Austrijoje buvo sučiuptas amerikiečių kareivių, bet 1948 m. pabėgo. 1951-aisiais jis už akių nuteistas už tėvynės išdavimą, tačiau slapstėsi pietų Vokietijoje iki pat mirties 1958 m. Pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdamas pagrobtus meno kūrinius, kuriuos buvo paslėpęs per karą.

Ne mažiau kompromituojantis yra faktas, kad kai kada dalis bešeimininkių meno kūrinių atiteko tiems, kas per karą padėjo juos grobstyti. Pavyzdžiui, Ernstui Buchneriui, valstybinių Bavarijos kolekcijų vadovui po karo. Reikalas tas, kad nacistinėje Vokietijoje Buchneris užėmė tas pačias pozicijas ir per karą dalyvavo grobstant paveikslus. Jis padėdavo įvertinti iš žydų konfiskuotas kolekcijas, asmeniškai parduodavo kūrinius Hitleriui ir teikė meno patarėjo paslaugas kitiems nacistų vadams, taip pat Heinrichui Himleriui.

Vis dėlto labiausiai kompromitavo tai, kad Ernstas Buchneris Hitlerio pavedimu pavogė Prancūzijoje Gento altorių ir Leveno Šv. Petro bažnyčios paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Tai visai netrukdė Ernstui Buchneriui po karo tęsti karjerą meno pasaulyje.

Jis buvo ne vienintelis, netrukus į tą pačią sritį grįžęs meno plėšikas. Tą patį padarė Hermano Geringo agentas Brunas Lozė, viena pagrindinių figūrų „Jeu de Paume“ ir plėšikaujant Prancūzijoje. Po karo jis buvo sulaikytas, bet penkto dešimtmečio pabaigoje paleistas su sąlyga, kad daugiau niekada nedirbs meno prekeiviu. Draudimas, regis, negaliojo Miunchene, kur Lozė atgavo savo meno kūrinių parduotuves, vietos valdžiai žiūrint į tai pro pirštus. Lozė, kaip ir Hofmanas, pareikalavo grąžinti meno kūrinius, kuriuos teigė legaliai įsigijęs per karą. Taip jam pavyko atgauti olandų meistrų ir ekspresionistų darbus. Tai, kad Lozė prekiavo pagrobtais meno kūriniais, tik patvirtino po jo mirties 2007 m. jam priklausančioje banko saugykloje Šveicarijoje rastas 1940-aisiais gestapo pavogtas Kamilio Pisaro paveikslas „Malakė prieplauka, pavasaris“ (Quai Malaquais, Printemps).

Taip pat ir pagrindinis Geringo agentas Valteris Hoferis po karo dar ilgai prekiavo meno kūriniais. Jis buvo paleistas 1947 m. ir padėjo amerikiečiams identifikuoti dalį Geringo kolekcijos kūrinių. Atlikę tyrimą sąjungininkai nustatė, kad Hoferis neturėjo jokio didesnio turto ar nuosavybės. Iš tiesų dažnos Hoferio kelionės į Šveicariją suteikė galimybę paslėpti dalį Geringo jam patikėtų sumų. Vėlesni tyrimai parodė, kad jis reguliariai mulkino buvusį viršininką ir parduodamas kūrinius dalį gautos sumos susidėjo į kišenę. Šešto dešimtmečio pradžioje prancūzų karo teismas už akių nuteisė Hoferį 10 metų kalėjimo, tačiau šis taip niekada ir neatliko bausmės. Jis įsikūrė Königin gatvėje Miunchene ir tapo savo buvusio konkurento Karlo Haberštoko kaimynu.

Net ir garsusis Karlas Haberštokas po karo lyg niekur nieko ėmėsi to paties verslo. Haberštokas paleistas dar 1946 m., kai apgavo apklausos vadovą kalbomis, neva aktyviai dirbęs prieš nacių režimą ir keisdamas meno kūrinius į vizas gelbėjęs gyvybes.

Kaip ir dauguma kitų nacistų, jis apsigyveno Miunchene ir netoli nuo „Haus der Deutschen Kunst“ atidarė meno kūrinių parduotuvę. Taip pat atgavo savo galeriją Berlyne ir išsireikalavo kūrinius iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto.

Haberštokas prekiavo meno kūriniais iki pat mirties 1956 m. ir buvo palaidotas nacistų skulptoriaus Jozefo Torako sukurtoje kriptoje. Vykdant testatoriaus valią, Haberštoko meno kūrinių kolekcija ir didžioji biblioteka padovanota Augsburgo miesto meno muziejui. Taip pat buvo įkurtas jo žmonos vadovaujamas fondas Karl und Magdalene Haberstock Stiftung. Šiandien Augsburgo muziejaus pasididžiavimas yra fondo kolekcija, o lankytojus pasitinka plėšiko biustas. Kai kurie kolekcijos eksponatai yra susiję su Haberštoko sandoriais nacistinėje Vokietijoje.

Miunchene apsigyvenęs paskutinis Fiurerio muziejaus direktorius Hermanas Fosas grįžo prie meno istoriko pareigų ir parašė esė apie Fransua Bušė.

Turint omenyje, kad tokie asmenys kaip Buchneris, Lozė, Hofmanas ir Haberštokas toliau aktyviai dalyvavo meno pasaulio gyvenime, nesunku suprasti, kodėl restitucija po karo strigo.

Iš tiesų restitucijos procesas dažnai būdavo antra vagystė, kai muziejai, institucijos ir buvę nacistai gviešėsi meno kūrinių bauginamai panašiais būdais į naudotus nacistų eros laikais. Atrodė, kad plėšikavimo biurokratija liko beveik nepaveikta. Kai septinto dešimtmečio pabaigoje valdžia nutarė dalį Hitlerio kolekcijos parduoti, tai padaryta per meno prekeivį, kuris anksčiau pardavinėjo kūrinius diktatoriui. Tai, kad dauguma šių kūrinių buvo pavogti ir ieškomi savininkų nebuvo rasti, labai svarbu.

Pasitaikė ir meno plovimo atvejų. 1966–1967 m. Bavarija pardavė Martinui Bormanui ir Hermanui Geringui priklausančius 106 darbus. Ši informacija pirkėjams nebuvo skelbiama. Aukcione gauti pinigai vėliau panaudoti naujiems, skaidresnės praeities meno kūriniams pirkti. Dar gražiau – pardavimą organizavo buvęs nacistas ir partijos narys Haldoras Zoeneris (Halldor Soehner).

Žinia apie Merkel kilimą greitai apskriejo pasaulį. Nemaloni situacija kanclerei, kuri, pasak vokiečių žiniasklaidos, greitai pasirūpino pakeisti kilimą kitu.

Vis dėlto įvykis buvo labai simboliškas. Jis priminė, kad net tai šaliai, kuri labiausiai stengiasi „išsiplauti“ savo praeitį, pavyko ne per geriausiai. Meno klausimas daugiau nei 70 metų šluotas po kilimu, todėl prisikaupė nemažai purvo. Bet kuri kėdė, rašomasis stalas, kilimas ir paveikslas galėjo būti tiksinti politinė praeities bomba.

Vokietijoje meno kūrinių restitucijos procesas veikia, tačiau Merkel kilimas parodė, kokie nearti dirvonai dar laukia. Nors Vokietijoje meno kūrinių kilmę tiria keli valstybės finansuojami projektai ir institucijos, akivaizdu, kad šiai užduočiai to maža. „Der Spiegel“ apskaičiavo, kad pasitelkiant šiandienius išteklius šalyje esančių kolekcijų eksponatų kilmei patikrinti reikėtų kelių dešimtmečių. Su tuo susijusios organizacijos teigia, kad tyrimams reikia daugiau išteklių, o debatuose vis dažniau siūlomas priešingas variantas – suvynioti kilimą ir padėti kur toliau.

2006 m. vykstant debatams dėl Kirchnerio paveikslo „Berlyno gatvės scena“ grąžinimo žymūs Vokietijos meno pasaulio žmonės reikalavo sustabdyti arba bent jau pasunkinti pagrobtų meno kūrinių restituciją. Įvairiose šalyse svarstytas klausimas dėl restitucijos termino nustatymo. Kalbėta, kad metas tą klausimą palikti dulkėti istorijos lentynose. Nieko naujo, šių nusikaltimų senaties prašyta nuo pat nacistinės Vokietijos kapituliacijos 1945 m. Jei taip būtų nutikę, restitucijos klausimo ir šiandien niekas nesvarstytų.

Tokie laiko terminai būtų palankūs plėšikams ir tiems, kas daugiau ar mažiau nesąmoningai turi naudos iš šių nusikaltimų.

Dar problemiškesnis dalykas kalbant apie senaties terminą yra tai, kad nusikaltimo laikas negali būti ribojamas tik nacizmo eros įvykiais. Po karo daug aukų patyrė naujų antpuolių ir nusikaltimų. Likę gyvi, jų šeimos ir palikuonys buvo užgauliojami, ignoruojami, apgaudinėjami ir reketuojami tarnybų, muziejų bei institucijų ir prarado teisę į nuosavybę. Šiuose nusikaltimuose dalyvaujantys asmenys galėjo tęsti savo veiklą. Absurdas, bet kartais jie buvo atsakingi už meno kūrinių grąžinimą, nors patys dalyvavo juos vagiant.

Dar dažniau nusikaltimai daryti tyliai, ignoruojant, pamirštant ir leidžiant pagrobtoms kolekcijoms ir kūriniams pamažu patekti į muziejus, galerijas ir institucijas. Nusikaltimui reikėjo tik vieno: kad niekas nesistengtų rasti savininkų. Meno kūriniai ėjo per rankas ir niekas neklausė, iš kur jie atsirado. Šiaip meno pasaulyje labai rūpestingai domimasi kūrinių kilme, tačiau nacių erai būdingas kolektyvinis atminties praradimas. Nusikaltimas buvo daromas neklausiant ir nenorint žinoti.

Ši kaltė slegia toli gražu ne tik Vokietijos pečius. Tokia pati amnezija kamavo tarnybas, muziejus ir kultūros įstaigas visoje Europoje. Su ja susiduriama ir šiandien, kai likę gyvi arba jų palikuonys bando atgauti nuosavybę. Tik 2013 m. Luvras grąžino iš žydo kolekcininko pavogtus septynis paveikslus, kurie turėjo atsidurti Fiurerio muziejuje. Kai po karo Prancūzija nutarė, kad restitucija baigta, valstybės žinioje liko daugiau nei 2 000 meno kūrinių. Kaip ir Vokietijoje, jie paskirstyti šalies muziejams.

Norint šiandien suvokti restitucijos klausimus ir jų teisėtumą, reikia žinoti apie „dvigubą nusavinimą“.

Per 15 metų po Vašingtono konferencijos Nyderlanduose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Austrijoje sukurta geriau ar blogiau veikianti restitucijos klausimų sprendimo sistema. Daugiau informacijos institucijoms ir visuomenei suteikė plataus atgarsio sulaukę atvejai, tokie kaip Bloch-Baueriams priklausančių Klimto paveikslų klausimas. Vis dėlto šios šalys yra išimtis. Jas minėjo „Claims Conference“ ir „World Jewish Restitution Organisation“ prieš 2009 m. Prahos konferenciją parengtoje ataskaitoje, kokios šalys padarė pažangą po Vašingtono konferencijos. Ataskaitoje konstatuota, kad 23 šalys nesiėmė jokių priemonių ir nė kiek nepasistūmėjo į priekį. Tarp jų buvo Lenkija, Vengrija ir Švedija. Pasak rašytojos Lyn H. Nikolas, iš pradžių restitucijos klausimams būdingos geros valios šiandien neliko nė kvapo: „Buvau amerikiečių delegacijoje Prahos konferencijoje, taip pat dalyvavau ir Vašingtono konferencijoje 1998 m. Tada žmonės buvo kupini idealizmo, tačiau Prahoje daug kas pasikeitė. Atsirado daugiau cinizmo. Manau, klausimui pakenkė visas tas komercializmas ir kad advokatai lupo už tai pinigą.“

Prahoje dalyvavusią „Commission for Looted Art in Europe“ atstovę Anę Veber taip pat liūdina raida: „Tai šokiruoja. Po Vašingtono konferencijos praėjo 15 metų, o daugelis iš 44 dalyvavusių šalių neatliko ir nepublikavo jokio meno kūrinių praeities tyrimo. Restitucijos procesas veikia tik keturiose šalyse. Vadinasi, palikuonių galimybė į teisybę priklauso nuo to, kur pavogta nuosavybė. Jei kūrinys pasirodys Austrijoje, yra šansas atgauti, tačiau tik ne Lenkijoje ar Vengrijoje.“

Rytų Europoje ir Rusijoje šis klausimas yra patekęs į kitokios istorinės patirties gniaužtus, tačiau tie gniaužtai gali brangiai atsieiti. Paveikslo „Berlyno gatvės scena“ byloje toliaregiškas vokiečių prokuroras rašė, kad menas nedingsta, jis visada lieka kaip priminimas. Kūrinių istorija yra ir tai, ko jie gali mus išmokyti. Taigi Hercogų šeimos paveikslai Budapešto meno muziejuje irgi yra pasakojimas apie šalį, kuri nesugebėjo susitvarkyti su savo istorija.

Vis dėlto dažnai tylėjo ir tie, kas laikė save pačiais nekalčiausiais. Vaizduodama save auka, Stokholmo moderniojo meno muziejaus vadovybė parodė bauginantį istorinį naivumą. Kažkas panašaus dabar kartojasi Norvegijoje, kur meno kolekcininko Paulio Rozenbergo palikuonys reikalauja grąžinti dailiojo čiuožimo žvaigždės Sonjos Heni (Sonja Henie) ir jos vyro, laivybos magnato Nilso Onstado (Niels Onstad) įkurtame muziejuje (Henie-Onstad Kunstsenter) kabantį Matiso paveikslą.

Nors Paryžiaus žydo ir galerijų savininko Paulio Rozenbergo nuosavybės išgrobstymas yra vienas geriausiai dokumentuotų atvejų, muziejus teigia sąžiningai įsigijęs kūrinį, kai pagal Norvegijos įstatymus po 10 metų naujiesiems savininkams suteikiama nuosavybės teisė. Pasak „New York Times“, palikuonims pasiūlyta šalia paveikslo pakabinti lentelę su informacija, kad šis kūrinys yra iš Rozenbergo kolekcijos. Rozenbergo palikuonys nesutinka su pasiūlymu. Ši šeima yra viena sėkmingiausiai atgaunančių prarastas kolekcijas. Iki šiol jiems pavyko susigrąžinti 340 iš 400 kūrinių. Tai įmanoma dėl Noišvanštaino pilyje rasto ERR archyvo, kuriame saugomi plėšimo dokumentai. Taip pat todėl, kad Rozenbergų šeima pavertė restitucijos klausimą asmeniniu kryžiaus keliu. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio nenuleisdama rankų ji kovoja, mėgindama identifikuoti ir atgauti meno kūrinius. Vis dėlto jų sėkmė yra išimtis.

Be to, šeima turi finansinių galimybių pati samdyti personalą meno kūriniams ieškoti.

Remiantis per holokaustą pagrobtų meno kūrinių restitucijos projektu (The Holocaust Art Restitution Project), tik dviem procentams prarastų meno kūrinių ieškančių šeimų pavyksta juos rasti ir atgauti.

„Žvelgiant plačiau, grąžinta labai mažai. Kalbame vos apie kelis tūkstančius darbų. Laikraščiuose rašoma tik apie vieną kitą daug dėmesio sulaukusį grąžintą kūrinį. JAV išspręsta 30 ar 40 restitucijos atvejų. Nėra jokios kalbos apie kokį nors didesnį savininkų pasikeitimą“, – sako Čarlzas A. Goldšteinas, „Commission for Art Recovery“ atstovas.

Sunku apskaičiuoti, kiek meno kūrinių buvo arizuota, pavogta ir išgrobstyta. Taip pat ir dėl tokio gausaus dalyvavimo grobstant meno vertybes, pradedant nacistų partija ir baigiant meno prekeiviais, verslininkais, kaimynais, vietiniais politikais, muziejais ir net vietinėmis valdžios institucijomis okupuotose šalyse. Pasak ekonomisto Sidnio Zabludovo (Sidney Zabludoff), 2007 m. Europos žydų turtas siekė 115 milijardų dolerių, palyginti su 175 milijardais prieš holokaustą. Prieš kelerius metus Izraelis publikavo studiją, kurioje teigiama, kad Europos žydų patirta ekonominė žala yra 240–330 milijardų dolerių. Į skaičiavimus įtrauktas ir vergų darbas.

Skaičiai yra apytiksliai. Ne tik todėl, kad neįmanoma nustatyti kančių kainos, bet ir dėl to, kad nacistai padarė didelę ekonominę žalą, pavyzdžiui, sužlugdydami finansiškai žydų įmones. Finansinio išsunkimo politika engė ne tik žydus, bet ir romus, lenkus, rusus ir daugumą okupuotų šalių. Prancūzija buvo priversta sumokėti Vokietijai 30 milijardų reichsmarkių „okupacijos išlaidų“.

Sunku įvertinti ir meno grobstymo apimtis, kurios bendrame kontekste sudaro tik nedidelę ekonominio išsunkimo dalį. Darbui trukdo ir tai, kad anaiptol ne visi meno kūriniai buvo konfiskuoti. Dauguma jų rado naujus savininkus šantažuojant, verčiant parduoti ir pasitelkiant įvairias korupcijos formas, kurios nebuvo užregistruotos plėšikavimo biurokratijos.

Kitas klausimas, ką vadinti „menu“. Ar bet koks teptuko brūkštelėjimas aliejiniais dažais jau vadintinas menu? Taip pat nėra aiškios ribos tarp meninę vertę turinčių daiktų, antikvarinių dirbinių ir meno kūrinių.

Į skaitmeninį pagrobto meno registrą (The Art Loss Register) įtraukta daugiau nei 70 000 per Antrąjį pasaulinį karą dingusių meno kūrinių. Tyrėjai ir kiti tos srities ekspertai teigia, kad dėl nacistų plėšikavimo dingo 100 000–200 000 kūrinių. Visi šie skaičiai yra tik spekuliacijos, nes iš tiesų niekas tiksliai nežino tikrojo praradimų masto.

Prieš 1998 m. Vašingtono konferenciją tyrėjas Džonatanas Petropoulosas apskaičiavo, kad pagrobta 650 000 meno kūrinių: 150 000 Vakarų Europoje ir 500 000 Rytų Europoje bei Tarybų Sąjungoje.

Vašingtono konferencijoje teigta, kad vokiečių muziejuose yra apie 50 000 meno kūrinių, kurių kilmė susijusi su nacistine Vokietija.

„Nuo savo veiklos pradžios jau sugrąžinome apie 3 500 kūrinių ir kas savaitę susiduriame su naujais atvejais. Būtų galima spėti, kad laikui bėgant darbo turėtų mažėti, bet taip nėra. Dabar sprendžiame tūkstančius bylų ir visą laiką atrandame po pasaulį išsibarsčiusių naujų kūrinių. Advokatai ieško tik turinčių tam tikrą vertę, bet mums tai nesvarbu. Mes vis tiek tiriame, kad ir kokia būtų kūrinio vertė. Dažniausiai ji yra neįkainojama šeimoms, nes tai sugriautų gyvenimų likučiai, mažas gabalėlis brutaliai į šipulius sudaužytų likimų“, – pasakoja „Commission for Looted Art in Europe“ atstovė Anė Veber. Kaip ir Goldšteinas, ji mano, kad kol kas rasta tik labai nedaug. „Mūsų manymu, 98 proc. dingusių meno kūrinių dar nerasta. Reikia turėti omenyje, kad labai mažai jų buvo sunaikinta. Net ir nacistai stengėsi išsaugoti meną.“

Dar viena priežastis, kodėl restitucija siekia tik pačią ledkalnio viršūnę, yra tai, kad daugybė meno kūrinių kabo ne muziejuose ant sienų, o privačių asmenų namuose. Manoma, kad dešimtys tūkstančių darbų yra nepasiekiami paveldėtojams ir praeities tyrėjams. Daugeliu atvejų dabartiniai savininkai tikriausiai nė nežino, kad svetainės sieną puošia nacistų grobis. Dažnai tai būna per karą nacistų parduoti arba iškeisti kūriniai.

Dėmesys padidėja kūriniams pasirodžius aukcionuose. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos didieji aukcionų namai nebeprekiauja neaiškią istoriją per karą turėjusiais darbais. 2007 m. „Christie’s“ paskutinę minutę atšaukė iš aukciono Pikaso paveikslą „Angelo Fernandeso de Soto portretas“, nes paaiškėjo, kad kūrinio praeitis yra neaiški. Dar keli panašūs atvejai privertė didžiuosius aukcionų namus imtis gerokai kruopštesnių tyrimų, o įtarus su plėšikavimu susijusią kilmę darbų pardavimas buvo atšauktas.

„Christie’s“ ir „Sotheby’s“ personalas šiandien užsiima vien tik restitucijos klausimais. Aukcionų namai suprato, kad prekyba vogtais daiktais kenkia jų verslui. Vis dėlto nemažai ne aukcionuose vykstančios prekybos yra visiškai nekontroliuojama. Niekas netikrina meno prekeivių ir galerijų savininkų sandorių. Meno pasaulyje daug kas vyksta už uždarų durų, čia egzistuoja tylos ir paslapties saugojimo tradicijos. JAV valstybinė meno prekeivių organizacija nustatė principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiami tokie atvejai, tačiau niekas netikrina, kaip jų laikomasi“, – kalba Veslis A. Fišeris, „Claims Conference“ atstovas.

2013 m. vienas kolekcininkas padavė į teismą „Sotheby’s“ aukcioną Londone, kuriame 2004-aisiais įsigijo XVIII a. prancūzų dailininko Lui Mišelio van Lo (Louis Michel van Loo) kūrinį. Vėliau paaiškėjo, kad paveikslas priklausė Hermanui Geringui. Kūrinio, turinčio tokią istoriją, tapo neįmanoma parduoti. Pasak Anės Veber, aukcionų namų aplaidumas grįžta bumerangu: „1933–2000 m. atlikta labai mažai kilmės tyrimų. Tai bloga žinia visiems meno kolekcininkams.“

* * *

Vienas 2006 m. pradžios įvykis pakeitė restitucijos klausimų sprendimą JAV. Vokietijos žydės Martos Natan (Martha Nathan), kuri buvo priversta parduoti savo nuosavybę ir bėgti iš Vokietijos, palikuonys kreipėsi į du JAV muziejus (Toledo meno muziejų ir Detroito meno institutą), turinčius po vieną Natan kolekcijos kūrinį. Tai buvo Vincento van Gogo ir Polio Gogeno paveikslai. Iš pradžių aptarta galimybė leisti nepriklausomai komisijai įvertinti istorinę medžiagą ir priimti sprendimą.

Vis dėlto abu muziejai persigalvojo ir pasirinko ne tokį įprastą reikalavimo grąžinti sprendimo būdą: jie padavė Natan palikuonis į teismą. Muziejai padavė vadinamuosius quiet title – ieškinius, kai sprendžiami su nuosavybe susiję neaiškumai, o laimėjusi šalis „nutildo“ visas ateities pretenzijas į tą nuosavybę. Toks būdas dažniausiai naudojamas ginčuose dėl žemės.

Tai, kad muziejai padavė į teismą palikuonis, buvo kai kas visiškai naujo. Ta pati teisės sistema, kuri spaudė Europos institucijas ir tautas grąžinti meno kūrinius, dabar buvo pasitelkta restitucijai stabdyti namuose. Paradoksas, tačiau restitucijos atvejo sprendimas šalyje, kuri daugiau už kitas morališkai prisidėjo prie to klausimo, pasirodė esąs labai sunkus. Vašingtono principai rasti „priimtinus ir adekvačius“ sprendimus retai kada veikė JAV.

Toledo meno muziejus ir Detroito meno institutas laimėjo bylą. Tai, kad Natan buvo akivaizdžiai priversta parduoti paveikslus, bendrai vertinant, nieko nereiškė, nes sprendimas priimtas remiantis teisiniais ir techniniais pagrindais. Teismas nusprendė, kad nusikaltimams suėjo senaties terminas.

Šiuo pavyzdžiu pasekė ir daugiau muziejų. Tokius pat ieškinius padavė Salomono R. Gugenheimo ir Bostono vaizduojamojo meno muziejus. Šis būdas suteikia muziejams palankią derybų poziciją, nes palikuonys rizikuoja išleisti daug pinigų teisinėje byloje, kurią galiausiai gali pralaimėti net sugebėję įrodyti, kad kūriniai prarasti dėl nacistų vykdyto persekiojimo.

Šios bylos išryškino silpnąją Vašingtono principų vietą. Jie viso labo yra tai, kas JAV vadinama soft law – moraliniais įpareigojimais, nedaug lemiančiais griežtoje Amerikos teisės sistemoje.

Taip pat egzistuoja panaši problematika kaip ir Europoje, kur restitucijos klausimai nevienodai sprendžiami skirtingose šalyse. JAV restitucijos dalykai kitaip sprendžiami įvairiose valstijose. Buvo aptariama galimybė paversti Vašingtono principus įpareigojančiu federaliniu įstatymu – per nacistų valdymo laikotarpį pagrobto meno restitucijos aktu (Nazi-Era Art Restitution Act).

Vis dėlto keisti nuosavybės teisę JAV yra politiškai labai opus klausimas. Vienas Vašingtono konferencijos iniciatorių Stiuartas Aizenštatas argumentavo, kad Amerikos teismai yra „prastai pritaikyti“ meno kūrinių restitucijos klausimams, todėl tam reikėtų sukurti federalinę komisiją.

Amerikiečių advokatas Reimondas Daudas (Raymond Dowd) žengė dar toliau ir straipsnyje „Nacių pagrobtas menas ir kokainas: kai muziejų direktoriai tai ima, kvieskite policiją“ (Nazi Looted Art and Cocaine: When Museum Directors Take it, Call the Cops) pasiūlė pagrobto meno nuosavybę prilyginti narkotikų laikymui. Daudas griežtai puola muziejus, kurie griebiasi teisinių ir techninių priemonių tokiems kūriniams išsaugoti.

Lyginant su Europos patirtimi, į akis krinta vienas svarbus skirtumas: dauguma amerikiečių muziejų yra privatūs. Dėl šios priežasties grąžinimo atvejais nebuvo griebtasi politinių sprendimų ir diplomatijos, o tai dažnai nutinka Europoje. Taikoma tik privačios nuosavybės teisė. Vašingtono principai veikė susigrąžinant meno kūrinius iš valstybės įstaigų, tačiau privačių savininkų ir institucijų yra dažniausiai ignoruojami. Amerikiečių teismai daug sėkmingiau spaudė Europos institucijas nei JAV.

Vis dėlto Reimondas Daudas argumentavo, kad amerikiečių muziejai yra šiek tiek finansuojami ir mokesčių mokėtojų pinigais, nes kūrinių arba pinigų muziejams aukojantys asmenys gauna mokesčių lengvatų.

Čarlzas A. Goldšteinas irgi sutinka, kad amerikiečių muziejai yra skolingi, tiesa, istoriniu pagrindu: „Iki Antrojo pasaulinio karo Amerikos muziejai nebuvo pasaulinio lygio, kaip Šveicarijos bankai prieš karą neturėjo tokios tarptautinės svarbos. Amerikiečiai nevogė meno, tačiau pasinaudojo galimybe praturtinti kolekcijas. Vargu ar jie pirko meno kūrinius norėdami padėti žydams. Veikiau jau gelbėdami meną. Jei būtų norėję padėti žydams, po karo galėjo atiduoti kūrinius šeimoms. Gugenheim pigiai įsigijo meną iš smarkiai spaudžiamų žydų, o „MoMa“ – iš liūdnai pagarsėjusių „Fischer“ aukcionų Šveicarijoje.

Per Teodoro Fišerio galeriją ir aukcionus Šveicarijoje nacistai pardavinėjo išsigimusį meną, o gautas pelnas plaukė tiesiai į NSDAP kasą. „MoMa“ pirko meną ir iš amerikiečių meno prekeivių, gavusių kūrinius tiesiai iš nacistų. Šios „tarpinės rankos“ buvo būdas išplauti meną ir išvežti į tarptautinę rinką. Po karo amerikiečių muziejai pirko iš Europos daug meno kūrinių neanalizuodami jų praeities.“

Tai, kad Vašingtono principai neveikė JAV, atsiliepė restitucijos klausimui Europoje. Moralinis JAV autoritetas sumenko.

„Vašingtono principais siekta neleisti šioms byloms atsidurti teisme. Europoje jie veikė geriau todėl, kad ten buvo galimi politiniai sprendimai. „Claims Conference“ visai netrokšta, kad advokatai krautųsi turtus iš meno kūrinių restitucijos. Mes teikiame pirmenybę procesui, kuris leistų kelti grąžinimo reikalavimus ir tiems, kas neturi pinigų advokatams“, – kalba Veslis A. Fišeris.

Amerikos teisės sistemos įtaka restitucijos klausimams turi du aspektus. Amerikiečių teismai, dažniau grėsmė juose atsidurti padėjo tikriesiems savininkams atgauti kūrinius, kurie kitu atveju greičiausiai nebūtų grąžinti. Galutinis sprendimas retai kada priimamas teismo – šalys dažniausiai susitaria pačios.

Drauge tai sustiprino įvaizdį, kad JAV puoselėja „juridinį imperializmą“. Tokia nuomonė itin gyvybinga Rusijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje, taip pat Vokietijoje.

Pirmiausia kliuvo „advokatams“. Angliškai kalbančiose šalyse retsykiais kildavo kritikos bangų aptariant restitucijos procesą ir paveikslą „Berlyno gatvės scena“.

Pardavus Bloch-Bauerių kolekcijos Klimto paveikslus 2006 m. „New York Times“ meno kritikas Maiklas Kimelmanas (Michael Kimmelman) užsipuolė palikuonis dėl „pasipinigavimo“. Kimelmano nuomone, Marija Altman, užuot pardavusi kūrinius „Christie’s“ aukcione, turėjo vieną ar kelis paveikslus padovanoti muziejui arba mažesne nei rinkos kaina parduoti kuriai nors įstaigai.

„The Wall Street Journals“ meno skyriaus redaktorius Erikas Gibsonas (Eric Gibson) atsakė Kimelmanui, kad Marija Altman po dešimtmetį trukusių teisinių procesų neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik parduoti paveikslus. Meno kritikas Taileris Grinas (Tyler Green) įžvelgė, kad būtų absurdiška ko nors reikalauti iš šeimos, kurią iš pradžių apiplėšė nacistai, o paskui nuosavybę dar 60 metų laikė šalis, neigusi savo dalyvavimą nusikaltime.

Įspūdingas 300 milijonų dolerių atnešęs Klimto paveikslų pardavimas 2006 m. paruošė dirvą dviem labai plačiai aptarinėtiems straipsniams: „The Art Newspaper“ publikuotam Džordžinos Adam „Nacių dovanų medžiotojai“ (The Nazi Bounty Hunters) ir „The Wall Street Journal“ išspausdintam Kelės Krau „Dovanų medžiotojai“ (The Bounty Hunters). Abu straipsniai plėtoti gana panašiai – teigta, kad nacistų menas tapo naujuoju tabaku, aukso kasyklomis advokatų kontoroms, kurios bylose prieš tabako pramonę taip pat susikrovė didžiulius turtus. Meno kūrinių restitucija tapo daugiamilijonine pramone, geriančia muziejų kraują. Investicinės bendrovės buvo suinteresuotos investuoti į kūrinių kilmės tyrimus ir teisinius ginčus, o vis daugiau jaunų advokatų paskubomis stengėsi patekti į šią sritį.

Kai kurie advokatai iš restitucijos gerai uždirbo, tačiau vargu ar galima kalbėti apie „klestinčią pramonę“. Vėliau abu straipsniai vertinti kaip itin spekuliatyvūs, remiantys savo tezes pirmiausia iš Klimto paveikslo uždirbtomis sensacingomis sumomis. Tuo požiūriu negalėjo lygintis nė vienas aukcionas.

Kritikuojant restitucijos procesą muziejai dažnai vaizduojami kaip silpnoji šalis, juos apgaudinėjančių godžių advokatų ir palikuonių auka. Keista, kad stipriąja šalimi rodomos persekiotos ir apiplėštos šeimos, kurių vienintelė galimybė pasiekti teisybę yra paremta vos kelioms valstybėms rūpimais neįpareigojančiais moraliniais principais. Be to, tokia nuomonė klaidinga ir todėl, kad dažniausiai teisinius procesus išprovokuoja muziejai ir institucijos. Tai jie daro ignoruodami arba tiesiog veikdami prieš šeimas, norinčias užmegzti dialogą. Pavyzdžių, kai muziejai patys ima tirti savo kūrinių kilmę ir inicijuoja restituciją, yra itin reta, nors tai turėtų būti pagrindinis principas.

Kritikos sulaukė ir restitucija apskritai. 2008 m. įsiplieskė debatai, kai gerbiamas britų meno istorikas ir muziejininkas Normanas Rozentalis (Norman Rosenthal), nuo nacistų bėgusių žydų vaikas, „The Art Newspaper“ publikuotame straipsnyje rašė: „Jei nacistai pavogė kažkieno meno kūrinius ar kitą nuosavybę, nukentėjusiųjų anūkai ar kiti tolimi giminaičiai XXI a. pradžioje nebeturi neginčijamos teisės į tą nuosavybę. Jei vertingi daiktai pateko į viešąją sritį tegul ir dėl siaubingų istorinių aplinkybių, vadinasi, tebūnie kaip yra.“ Rozentalis teigė, kad nacistų nusikaltimų negalima „nuplauti šedevrų restitucija iš muziejų“.

Rozentalis sulaukė „The Guardians“ meno kritiko Džonatano Džonso (Jonathan Jones) palaikymo. Šis rašė: „Jei nėra pačių rimčiausių priežasčių, meno kūrinys niekada, niekada neturi būti paimamas iš viešojo muziejaus. Nacizmo nusikaltimų išpirkimas, atrodytų, ir yra tokia priežastis, tačiau tai beprasmiška. Patirto siaubo nepakeisi. Tik nukertamos istorinės sąsajos ir paveikslai atimami iš miestų, kurie yra tapę jų namais, ir meno rinkoje paverčiami pinigais.“

Rozentalis ir Džonsas suabejojo restitucija apskritai. Istorikas Adamas Zamoiskis (Adam Zamoyski) atsakė Rozentaliui laikraštyje „The Independent“: „Daug nacistų plėšikavimo aukų bandė atgauti nuosavybę penkto dešimtmečio pabaigoje ir šešto pradžioje, tačiau susidūrė su kolekcininkų, aukcionų namų, muziejų, vadovų ir meno prekeivių nesąžiningumo ir paniekos siena, šiems vengiant ir vilkinant klausimą, tikintis, kad problemos neliks. Daug kur toks požiūris vyrauja ir šiandien. Jei tada teisingumas būtų triumfavęs, dabar restitucijos nereikėtų.“

Rozentalis ir Džonsas pirmiausia gynė visuomenines kolekcijas. Nesunku suprasti, kad jose esančius meno kūrinius lengviau rasti ir grąžinti. Tuo pat metu kūrinių iš visuomeninių kolekcijų grąžinimas yra kur kas daugiau nei tik nuosavybės klausimas. Čia kalbama apie tai, kas yra muziejus. Muziejai – tai tarsi tapatybės veidrodis, apibrėžiantis ir atspindintis mūsų istoriją, kultūrą ir pasaulio suvokimą. Jie pasakoja, iš kur esame, kas mes tokie ir kokie norime būti. Šia prasme menas atlieka unikalų vaidmenį ir yra kolektyvinio kulto objektas. Čia reikia ieškoti ir nacistų meno manijos šaknų. Kaupdami, kurdami ir naikindami meną jie bandė suformuoti naują tapatybę ir naują žmogų. Buvo įsitikinę, kad menas gali būti svarbesnis už žmones.

Kūrinių, priklausančių viešosioms įstaigoms, grąžinimas tikriesiems savininkams buvo ne tik palikuonių ir institucijų konfliktas dėl nuosavybės teisių. Palikuonių teisė į prarastus šeimos meno kūrinius buvo priešinama viešajam gėriui, kuo ir yra muziejai. Rozentalis ir Džonsas argumentuoja, kad visuomenės gerovė yra svarbesnė už tikrųjų savininkų teisę į kūrinius. Jų nuomone, šie kūriniai padarys daugiau gero, jei liks kaboti muziejuose, užuot buvę parduoti ir pradingę privačiose kolekcijose. Jie teisūs sakydami, kad daugiau žmonių galės pamatyti meną, tačiau tik nusprendus nekreipti dėmesio į tai, kad tokie kūriniai drauge simbolizuoja ir tam tikrą kaltę.

Dėl to šie dalykai dažnai sukeldavo emocijų. Kalbama ne tik apie meną, bet ir apie kaltės pripažinimą. Kaltė tenka įstaigai ir netiesiogiai jos atstovaujamam viešumui. Klimto ir Kirchnerio paveikslų restitucija sutapo su kaltės klausimu, kai nacionaliniu turtu laikyti meno kūriniai pasirodė esantys Austrijos ir Vokietijos skausmingos istorinės patirties dalis.

Pasak Rozentalio ir Džonso, nacistų pavogtų meno kūrinių restitucija kėlė dominõ efekto pavojų, atverdama duris didesniems restitucijos procesams. Kodėl žydų palikuonys gali reikalauti grąžinti prarastus meno kūrinius, o egiptiečiai, graikai arba senieji Pietų Amerikos gyventojai – ne? O gal reikėtų nacizmo nusikaltimų nekelti viešumon, visai kaip daugelio kitų plėšikavimo atvejų? „Istorija yra istorija – laikrodžio rodyklių atgal neatsuksi“, – sakė Normanas Rozentalis.

Erikas Gibsonas „The Wall Street Journal“ kėlė retorinį klausimą: „Kodėl mes apskritai rūpinamės nacistų pagrobto meno grąžinimu?“ Jo atsakymas buvo toks: „Nacistai nesiekė vien tik praturtėti patys. Plėšikavimas buvo galutinio sprendimo dalis. Jie norėjo sunaikinti rasę išnaikindami jos kultūrą ir žmones. Tai suteikia šiems kūriniams unikalią reikšmę, juolab kad kai kurie buvo naudojami mainams, duodantiems šeimoms galimybę pabėgti iš Vokietijos ir Austrijos. Šie kūriniai yra siaubingo nusikaltimo simboliai, o jų grąžinimas – simbolinės tiesos aktas.“

Net jei dauguma tyrėjų, nagrinėjančių restitucijos klausimus, nenori nustatyti laiko ribos, jie nemano, kad procesas truks amžinai.

„Nemanau, kad kūrinių grąžinamas truks daugiau nei penkerius ar dešimt metų. Tada dauguma išgyvenusių per karą jau bus mirę ir liks mažiau tokių, kurie dar prisimena, kam priklauso meno kūriniai, todėl bus sunku juos rasti“, – sako Čarlzas A. Goldšteinas, „Commission for Art Recovery“ atstovas. Jis turi omenyje, kad Vašingtono konferencija tam tikra prasme buvo paskutinė galimybė išspręsti šį klausimą. Rašytoja Lyn H. Nikolas, kaip ir Goldšteinas, įsitikinusi, kad galiausiai bus padėtas taškas ir nebebus kur eiti: „Tai niekada nebus visiškai baigta. Per daug išvežta, pavogta ir sunaikinta. Paprasta buvo su Geringo ir Hitlerio kolekcijomis, nes jie savo vagystes katalogavo, tačiau toliau atsirado sunkumų, mat susidurta su niekada atvirai rinkoje nerodytais kūriniais. Dauguma skriaudų niekada nebus atitaisyta. Galiausiai ši užduotis taps neįmanoma.“

Vis dėlto Veslis A. Fišeris iš „Claims Conference“ kalba apie tai kiek kitaip. Jo nuomone, ne visada svarbiausia pasiekti, kad kūriniai grįžtų atgal: „Kalbama ne tik apie meną. Tai ir istorijos restitucija. Reikia išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko, ir iš to mokytis. Štai kas svarbu. Net jei Emilio Noldės paveikslas bus vienintelis kada nors grąžintas, Švedijai vis tiek svarbu pasitikrinti visas savo kolekcijas. O tada ištarti: „Mes peržvelgėme savo istoriją ir pripažįstame, kad turime paveikslų, kurie yra tarsi praeities vaiduokliai. Nežinome, kam jie priklauso, tačiau juos turime ir esame pasirengę grąžinti, kai tik galėsime.“

Asmenų sąrašas

Stiuartas Aizenštatas – Amerikos advokatas ir buvęs ambasadorius. Dirbo Klintono administracijos sekretoriumi ir buvo vienas 1998 m. Vašingtono konferencijos iniciatorių.

Marija Altman – Gustavo Klimto mūzos Adelės Bloch-Bauer dukterėčia, ilgai kovojo su Austrija dėl šeimai priklausančių Klimto paveikslų.

Adelė Bloch-Bauer – menininko Gustavo Klimto mecenatė ir mūza. Dailininko nutapytą žymųjį jos portretą vėliau pagrobė nacistai.

Martinas Bormanas – asmeninis Hitlerio sekretorius ir padėjėjas, karo pabaigoje vienas įtakingiausių Trečiojo reicho žmonių.

Ernstas Buchneris – vokiečių meno istorikas ir Bavarijos kolekcijų vadovas. Padėjo Hitleriui pavogti Gento altorių.

Veslis A. Fišeris – amerikiečių istorikas ir organizacijos „Claims Conference“ tyrimų vadovas. 1998 m. Vašingtono konferencijos vadovo pavaduotojas.

Hermanas Fosas – vokiečių meno istorikas; jis pakeitė Hansą Posę ir tapo Fiurerio muziejaus direktoriumi.

Varianas Frajus– amerikiečių žurnalistas, per karą vadovavo gelbėjimo operacijai, padėjusiai Europos menininkams ir intelektualams patekti į JAV.

Vilhelmas Frikas – vokiečių politikas, nacistas ir vidaus reikalų ministras 1933–1943 m.

Hermanas Gysleris – vokiečių architektas, drauge su Albertu Špėru suprojektavo daugelį nacistinės Vokietijos pastatų.

Čarlzas A. Goldšteinas – amerikiečių advokatas, vadovaujantis organizacijai „Commission for Art Recovery“.

Žakas Goudstikeris – olandų meno kolekcininkas, apiplėštas Hermano Geringo ir verslininko Aloizo Mydlo.

Karlas Haberštokas – pagrindinis nacistinės Vokietijos meno prekeivis, pardavinėjo kūrinius ir Adolfo Hitlerio kolekcijai.

Valteris Hoferis – vokiečių meno prekeivis, Hermano Geringo agentas.

Heinrichas Hofmanas – asmeninis Adolfo Hitlerio fotografas.

Julius Langbenas – konservatyvių pažiūrų rašytojas ir mąstytojas. 1890 m. išleido populiariąją knygą „Rembrantas kaip auklėtojas“, kuri vėliau padarė įtaką daugeliui nacistų.

Ronaldas Lauderis– amerikiečių verslininkas, politikas ir meno kolekcininkas. „Estée Lauder“ paveldėtojas ir vienas turtingiausių žmonių pasaulyje. „Commission for Art Recovery“ įkūrėjas ir Pasaulio žydų kongreso pirmininkas.

Kajetanas Miūlmanas– austrų meno istorikas ir SS narys, vadovavo grobstymo operacijoms Lenkijoje, Austrijoje ir Nyderlanduose.

Hansas Posė – paveikslų galerijos „Alte Meister“ vadovas ir pirmasis Fiurerio muziejaus direktorius.

Joachimas fon Ribentropas – nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras 1938–1945 m. Dalyvavo grobstant meno kūrinius Rytų ir Vakarų fronte.

Majeris Amšelis Rotšildas – XVIII a. pabaigoje gyvenęs Vokietijos žydų kilmės bankininkas, bankininkų Rotšildų šeimos dinastijos Europoje pradininkas.

Deividas Roulandas– amerikiečių advokatas, dirbantis su meno kūrinių grąžinimu. Dalyvavo keliuose didelio atgarsio sulaukusiuose ginčuose.

Alfredas Rozenbergas– nacistų judėjimo vadovas ir ideologas. Vadovavo organizacijai ERR, kuri administravo meno kūrinių grobimą Prancūzijoje.

Paulis Rozenbergas – prancūzų meno prekeivis, atstovavo ir Pikasui. Jo kolekciją pagrobė ERR, o Rozenbergas pabėgo į JAV.

Albertas Špėras – vokiečių architektas ir politikas. Hitleris jam pavedė suprojektuoti daug monumentalių pastatų Vokietijoje. Karo pabaigoje jis buvo atsakingas už šalies ginklų pramonę.

Rozė Valan – prancūzų meno istorikė ir pasipriešinimo judėjimo didvyrė, šnipinėjo vokiečių vykdytą meno kūrinių grobstymo operaciją Prancūzijoje.

Anė Veber – Londone įsikūrusios organizacijos (Commission for Looted Art in Europe) įkūrėja ir vadovė.

Žoržas Vildenšteinas– prancūzų meno prekeivis ir vienos garsiausių Paryžiaus galerijų „Wildenstein & Co“ savininkas. Po Vokietijos invazijos jo galerija ir kolekcija buvo arizuotos.

Francas Volfas-Meternichas – vokiečių grafas, 1940–1942 m. Prancūzijoje vadovavo vokiečių organizacijai „Kunstschutz“.

Šaltiniai

Ši knyga nėra mokslinis darbas, todėl nemanau, kad reikėtų duoti išnašų arba pateikti visų rašant šią knygą naudotų šaltinių sąrašą. Taip pat nenurodau daugybės perskaitytų straipsnių, išskyrus jei straipsniai buvo tiriamojo pobūdžio arba itin svarbūs. Taip pat neteikiu archyvinės medžiagos sąrašo, šimtų, galbūt net tūkstančių ant mano rašomojo stalo arba kompiuterio monitoriuje sudėtų dokumentų. Itin didelė paspirtis buvo skaitmeniniai archyvai, pavyzdžiui, „Die Deutshe Geschichte in Dokumenten und Bilden (DGDB)“, kuriuose sukaupta gausybė karo metų dokumentų originalų.

Pateikiu tik labiausiai padėjusios literatūros kiekvieno skyriaus sąrašą.

1 skyrius. Adolfo Hitlerio testamentas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Hugh Trevor Roper The Last Days of Hitler, Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Lincoln Kirstein straipsnis In Quest of the Golden Lamb (straipsnis 1946, Town and Country), taip pat politinis ir asmeninis Adolfo Hitlerio testamentai, kuriuos galima rasti duomenų bazėje „Die Deutsche Geschichte in Dokumenten und Bildern (DGDB)“.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art – Handbuch Kunstrestitution weltweit, David Britt (red.) Art and Power – Europe under the dictators 1930–45, Till-Holger Borchert Van Eyck to Dürer: The Influence of Early Netherlandish Painting on European Art.

Faktiniai duomenys apie nerastų meno kūrinių mastą paremti „Commission for Looted Art in Europe“ ir „Claims Conference“ vertinimais. Linco miesto plano detalės paimtos iš 2009 m. Lince vykusios parodos „The Führer’s Capital of Culture“. Yra įvairių versijų, kaip buvo rastas Adolfo Hitlerio testamentas, pavyzdžiui, amerikiečių kareivis Arnoldas Veisas (Arnold Weiss) liudija kitokią įvykių eigą. Vis dėlto nusprendžiau remtis Hju Trevoro-Roperio versija, kuri yra geriausiai dokumentuota.

2 skyrius. Tragedijos gimimas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations, 1932–1945, Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler (straipsnis New York Times, 1933 m. spalio 16 d.).

Kita literatūra: Walter Benjamin Konstverket i reproduktionsåldern, Friedrich Nietzsche Så talade Zarathustra: en bok för alla och ingen, Friedrich Nietzsche Tragedins födelse, Alfred Rosenberg Der Mythus des zwanzigsten Jahrhunderts, Norman Rich Hitler’s war aims, Arne Ruth och Ingemar Karlsson Samhället som teater – estetik och politik i Tredje riket, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Julius Langbehn Rembrandt als Erzieher, Michael R. Marrus (red.) The Origins of the Holocaust Vol 1–2 (1989), Peter Gay Weimarkulturen, Fritz R. Stern The Politics of Cultural Despair: A Study in the Rise of the Germanic Ideology, Joan L. Clinefelter Artists for the Reich: Culture and Race from Weimar to Nazi Germany, David Britt (red.) Art and Power – Europe under the dictators 1930–45, David Brolin Friedrich Nietzsche – Liv Filosofi Politik (2010), Hans-Ulrich Wehlers The German Empire 1871–1918, Johann Gottlieb Fichte Tal till tyska nationen, Eric Kurlander The Rise of Völkisch-Nationalism and the Decline of German Liberalism: A Comparison of Liberal Political Cultures in Schleswig-Holstein and Silesia 1912–1924 (straipsnis European Review of History, 2002), Eric Kurlander The Price of Exclusion: Ethnicity, National Identity and the Decline of German Liberalism, 1898–1933, Stephen Eric Bronner och Douglas Kellner (red.) Passion and Rebellion – The Expressionist Heritage.

Aprašymai taip pat paremti 1933–1945 m. fotografijomis, kurių galima rasti „Haus der Kunst“ Miunchene ir nuotraukomis bei dokumentais iš „Die Deutsche Geschichte in Dokumenten und Bildern (DGDB)“.

Komentaras: istorikai nesutaria dėl vadinamosios Sonderweg teorijos ir to, ką reiškė Vokietijos „ypatingasis kelias“. Šiame straipsnyje rėmiausi teorijos šalininkų nuomone.

3 skyrius. Išsigimęs menas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations, Paul Ortwin Raves Kunstdiktatur im Dritten Reich, Grosse Deutsche Kunstausstellung 1937 (1937, parodos katalogas), Entartete „Kunst“ Ausftellungsführer (1937, parodos katalogas), Heinrich Hoffmann Hitler Was My Friend: The Memoirs of Hitler’s Photographer, Heinrich Hoffmann Hitler Wie Ihn Keiner Kennt.

Kita literatūra: Arne Ruth och Ingemar Karlsson Samhället som teater – estetik och politik i Tredje riket, Frederic Spott Hitler and the Power of Aesthetics, Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art as Politics in the Third Reich, Magdalena Droste Bauhaus: 1919–1933, Peter Englund Brev från nollpunkten, Ernst Piper Alfred Rosenberg, Klemens von Klemperer German Incertitudes, 1914–1945: The Stones and the Cathedral, Susan Sontag Under the Sign of Saturn, Berthold Hinz Art in the Third Reich, Stephen Eric Bronner och Douglas Kellner (red.) Passion and rebellion – The Expressionist Heritage, Rose-Carol Washton Long (red.) German Expressionism – Documents from the End of the Wilhelmine Empire to the Rise of National Socialism, Sherree Owens Zalampas Adolf Hitler: A Psychological Interpretation of His Views on Architecture, Stephanie Barron Degenerate Art: The Fate of the Avant-Garde in Nazi Germany, Eric Kurlander The Price of Exclusion: Ethnicity, National Identity and the Decline of German Liberalism, 1898–1933, Ian Kershaw Hitler: 1889–1936 Hubris.

Aprašymai taip pat paremti 1933–1945 m. fotografijomis, kurių galima rasti „Haus der Kunst“ Miunchene, skaitmenine „Entartete Kunst“ parodos rekonstrukcija, parengta George’o Masono universitete, ir nuotraukomis bei dokumentais iš „Die Deutsche Geschichte in Dokumenten und Bildern (DGDB)“, taip pat to meto naujienų straipsniais „The Straits Times“, „Kölnische Volkszeitung“, „Völkischer Beobachter“.

4 skyrius. Kelias į Vašingtoną

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: interviu su Vesliu A. Fišeriu (Claims Conference, Vašingtono konferencijos vadovo pavaduotojas), Čarlzu A. Goldšteinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Lyn H. Nikolas (rašytoja, Vašingtono konferencijos patarėja), taip pat apsilankymu „Holocaust Memorial Museum“.

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, David Singer och Lawrence Grossman (red.) American Jewish Year – Book 2002, Stuart Eizenstat U. S. and Allied Efforts To Recover and Restore Gold and Other Assets Stolen or Hidden by Germany During World War II, Stuart Eizenstat U. S. Government supplementary report on Nazi assets, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America’s Courts, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art – Handbuch Kunstrestitution weltweit, Melissa Müller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art – Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Andrew Decker A Legacy of Shame(Artnews, 1984), Peter Gumbel Secret Legacies: Heirs of Nazis Victims Challenge Swiss Banks on Wartime Deposits (1995, straipsnis Washington Post).

5 skyrius. Adolfo Eichmano fabrikas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations, Adolf Hitler Mein Kampf, Wilhelm Keitel (och Walter Gorlitz red.) The Memoirs of Field-MarshalWilhelm Keitel: Chief of the German High Command, 1938–1945, Heinrich Hoffmann Hitler Was My Friend: The Memoirs of Hitler’s Photographer, August Kubizeks The Young Hitler I Knew, Ranuccio Bianchi Bandinelli Hitler et Mussolini. Il vaiggio del Führer in Italia, Nürnbergprocessen I. Domstolsstadga och anklagelseakter, Nürnbergprocessen II. Domstolsstadga och anklagelseakter, Wilhelm Höttl The Secret Front: Nazi Political Espionage 1938–1945.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War (1995), Robert M. Edsels The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, David Britt (red) Art and Power – Europe under the dictators 1930–45, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra världskriget (2012), Ian Kershaw Hitler: 1889–1936 Hubris, Ian Kershaw Hitler: 1936–1945 Nemesis, Mary Felstiner Refuge and Persecution in Italy, 1933–1945 (publikuota Simon Wiesenthal Annual Vol. 4), Roger Moorhouse Berlin at War: Life and Death in Hitler’s Capital 1939–45, Melissa Müller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art – Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Niall Ferguson The House of Rothschild: Volume 1: Money’s Prophets: 1798–1848, Niall Ferguson The House of Rothschild (vol. 2): The World’s Banker: 1849–1999, Anne-Marie O’Connor The Lady in Gold: The Extraordinary Tale of Gustav Klimt’s Masterpiece, Portrait of Adele Bloch-Bauer, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Ann och John Tusa Nürnbergprocessen, Hector Feliciano Lost Museum, Peter Harclerode och Brendan Pittaway The Lost Masters: WW II and the Looting of Europe’s Treasurehouses, Birgit Schwarz, Hitler’s Museum, in: Vitalizing Memory. International Perspektives on Provenance Research.

6 skyrius. Naikinimas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Adolf Hitler Mein Kampf, Adolf Hitler och Martin Bormann Hitler’s Table Talk, 1941–1944, Adolf Hitler Hitler: Speeches and Proclamations.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra världskriget, Ian Kershaw Hitler: 1936–1945 Nemesis, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Karol Estreicher Cultural Losses of Poland During the German Occupation 1939–1944: With Original Documents of the Looting, Roger Manvell och Heinrich Fraenkel Goering: The Rise and Fall of the Notorious Nazi Leader, Björn Fontander Göring och Sverige, Heather Pringle Härskarplanen: Himmlers jakt på det ariska ursprunget.

7 skyrius. Rembranto vokiečiai

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Ernst Hanfstaeng Hitler: The Missing Years, Heinrich Hoffmann Hitler Was My Friend: The Memoirs of Hitler’s Photographer.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra världskriget, Julius Langbehn Rembrandt als Erzieher, Steven Nadler Rembrandt’s Jews, Ian Kershaw Hitler: 1936–1945 Nemesis, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Melissa Müller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art – Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Mirjam Alexander-Knotter, Jasper Hillegers och Edward van Voolen De “joodse” Rembrandt: De mythe ontrafeld, Jonathan Petropoulos The Importance of the Second Rank: The Case of the Art Plunderer Kajetan Mühlmann (esė, publikuota Austro-Corporatism: Past, Present, Future), Benjamin Moser Rembrandt – The Jewish Connection? (straipsnis New York Review of Books, 2008 m. rupjūčio 14 d.), Gerard Aalders Nazi Looting: The Plunder of Dutch Jewry during the Second World War.

8 skyrius. Kerštas Napoleonui

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Rose Valland Le front de l’art, ALIU Detailed Interrogation Report: Hans Wendland, 18 September 1946 (MFAA atlikta Vendlando apklausa), Activity of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg in France: Consolidated Interrogation Report No. 1 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugpjūčio 15 d.), Linz: Hitler’s Museum and Library: Consolidated Interrogation Report No. 4 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. gruodžio 15 d.), The Goering Collection: Consolidated Interrogation Report No. 2 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugsėjo 15 d.).

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Hector Feliciano Lost Museum, Peter Harclerode och Brendan Pittaway The Lost Masters: WW II and the Looting of Europe’s Treasurehouses, Janet Flanner Paris Was Yesterday, 1925–1939, Niall Ferguson The House of Rothschild: Volume 1: Money’s Prophets: 1798–1848, Niall Ferguson The House of Rothschild (vol. 2): The World’s Banker: 1849–1999, Norbert Schneider Vermeer, Elizabeth Karlsgodt Defending National Treasures: French Art and Heritage Under Vichy, Michael J. Kurtz America and the Return of Nazi Contraband: The Recovery of Europe’s Cultural Treasures, Dominique Lapierre och Larry Collins Is Paris Burning?, Charles Glass Americans in Paris: Life and Death Under Nazi Occupation, Julian Jackson France: The Dark Years, 1940–1944, Carla Killough McClafferty In Defiance of Hitler: The Secret Mission of Varian Fry, Alfred A. Knopf And the Show Went On: Cultural Life in Nazi-Occupied Paris, Suzanna Andrews A Nasty Little War on Wallstreet (straipsnis, New York Magazine, 1996 m. kovo 11 d.).

9 skyrius. Advokatai

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: interviu su Čarlzu A. Goldšteinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fišeriu (Claims Conference), Deividu Roulandu (Rowland & Petroff advokatas), Lyn H. Nikolas (rašytoja).

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, David Singer och Lawrence Grossman (red.) American Jewish Year – Book 2002, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America’s Courts, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art – Handbuch Kunstrestitution weltweit, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow The Story of Street Scene, Melissa Müller och Monika Tatzkow Lost Lives, Lost Art – Jewish Collectors, Nazi Art Theft, and the Quest for Justice, Andrew Decker A Legacy of Shame (Artnews, 1984), Peter Gumbel Secret Legacies: Heirs of Nazis Victims Challenge Swiss Banks on Wartime Deposits (1995, straipsnis Washington Post), Anne-Marie O’Connor The Lady in Gold: The Extraordinary Tale of Gustav Klimt’s Masterpiece, Portrait of Adele Bloch-Bauer, Reinhard Steiner Schiele, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Pamela M. Potter The Arts in Nazi Germany: A Silent Debate (studija), Jessica Mullery Fulfilling the Washington Principles: A Proposal for Arbitration Panels to Resolve Holocaust-Era Art Claims.

10 skyrius. Gėlių sodas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: interviu su Čarlzu A. Goldšteinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fišeriu (Claims Conference), Deividu Roulandu (Rowland & Petroff advokatas), Lyn H. Nikolas (rašytoja), Danieliu Birnbaumu (Moderniojo meno muziejaus vadovas). Emil Nolde Mein Leben. Didelė dalis medžiagos paremta viešaisiais Moderniojo meno muziejaus archyvo dokumentais.

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, Stuart Eizenstat U. S. Government supplementary report on Nazi assets, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art – Handbuch Kunstrestitution weltweit, Jessica Mullery Fulfilling the Washington Principles: A Proposal for Arbitration Panels to Resolve Holocaust-Era Art Claims, Klas Åmark Att bo granne med ondskan, Stephen Eric Bronner och Douglas Kellner (red.) Passion and Rebellion – The Expressionist Heritage, Wendy M. Walker The Contradictory Nature of Emil Nolde: Painter of Heimat, Averil King Emil Nolde: Artist of the Elements, Sylvain Amic Emil Nolde 1867–1956, Sverige och judarnas tillgångar (užsienio reikalų ministerijos ataskaita DS 2002:50), Utredningen inom UD om depositioner vid svenska utlandsmyndigheter vid tiden för den nazistiska förföljelsen och 2:a världskriget (Užsienio reikalų ministerijos ataskaita SOU 1999:20), OSS (USS Office of Strategic Services) Art Looting Intelligence Unit (ALIU) Reports 1945–1946 and ALIU Red Flag Names List and Index.

11 skyrius. Kiekvienas žingsnis mane žudo

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Memoarer, Adolf Hitler Mein Kampf, Adolf Hitler och Martin Bormann Hitler’s Table Talk, 1941–1944.

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, Antony Beevor Andra världskriget, Ian Kershaw Hitler: 1936–1945 Nemesis, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Sherree Owens Zalampas Adolf Hitler: A Psychological Interpretation of His Views on Architecture, Heather Pringle Härskarplanen: Himmlers jakt på det ariska ursprunget, Catherine Scott-Clark and Adrian Levy The Amber Room: The Untold Story Of The Greatest Hoax Of The Twentieth Century, Ann och John Tusa Nürnbergprocessen, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Patricia Kennedy Grimsted Returned from Russia: Nazi Archival Plunder in Western Europe and Recent Restitution Issues, Bob Carruthers (red.) The Nuremberg Trials – The Complete Proceedings Vol 7: The Nazi Regime of Terror, Bob Carruthers (red.) The Nuremberg Trials – The Complete Proceedings Vol 6: Occupation, Propaganda and the Russian Camps, Bob Carruthers (red.) The Nuremberg Trials – The Complete Proceedings Vol 10: The Case against von Ribbentrop, Kinga Frojimovics och Géza Komoróczy Jewish Budapest: Monuments, Rites, History, Sylvia Hochfield Beautiful Loot: The Soviet Plunder of Europe’s Art Treasures, The Mystery of the Hungarian „Gold Train“ (1999 m. The Presidential Advisory Commission on Holocaust Assets in the United States ataskaita).

12 skyrius. Šaltasis karas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: interviu su Čarlzu A. Goldšteinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fišeriu (Claims Conference).

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Dariusz Stola Anti-Zionism as a Multipurpose Policy Instrument: The Anti-Zionist Campaign in Poland, 1967–1968 (The Journal of Israeli History Vol. 25, No. 1), Antony Beevor Andra världskriget, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Catherine Scott-Clark and Adrian Levy The Amber Room: The Untold Story Of The Greatest Hoax Of The Twentieth Century, Ann och John Tusa Nürnbergprocessen, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Patricia Kennedy Grimsted Returned from Russia: Nazi Archival Plunder in Western Europe and Recent Restitution Issues, Bob Carruthers (red.), Kinga Frojimovics och Géza Komoróczy Jewish Budapest: Monuments, Rites, History, Sylvia Hochfield Beautiful Loot: The Soviet Plunder of Europe’s Art Treasures, Andreas Zick och Beate Küpper, Group-focused Enmity in Europe 2008, J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference. Rusų duomenų bazė: www.lostart.ru.

13 skyrius. Neronas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: Albert Speer Albert Speers Memoarer, Hermann Giesler Ein Anderer Hitler, Rose Valland Le front de l’art, Activity of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg in France: Consolidated Interrogation Report No. 1 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugpjūčio 15 d.), Linz: Hitler’s Museum and Library: Consolidated Interrogation Report No. 4 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. gruodžio 15 d.), The Goering Collection: Consolidated Interrogation Report No. 2 (Art Looting Investigation Unit ataskaita, 1945 m. rugsėjo 15 d.).

Kita literatūra: Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Robert M. Edsel The Monuments Men: Allied Heroes, Nazi Thieves and the Greatest Treasure Hunt in History, Peter Harclerode och Brendan Pittaway The Lost Masters: WW II and the Looting of Europe’s Treasurehouses, Elizabeth Karlsgodt Defending National Treasures: French Art and Heritage Under Vichy, Michael J. Kurtz America and the Return of Nazi Contraband: The Recovery of Europe’s Cultural Treasures, Dominique Lapierre och Larry Collins Is Paris Burning?, Charles Glass Americans in Paris: Life and Death Under Nazi Occupation, Alfred A. Knopf And the Show Went On: Cultural Life in Nazi-Occupied Paris, Ann och John Tusa Nürnbergprocessen, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Ian Kershaw Hitler: 1889–1936 Hubris, Ian Kershaw Hitler: 1936–1945 Nemesis, Arne Ruth och Ingemar Karlsson Samhället som teater – estetik och politik i Tredje riket, Frederic Spotts Hitler and the Power of Aesthetics, David Britt (red.) Art and Power – Europe under the dictators 1930–45, Roger Manvell och Heinrich Fraenkel Goering: The Rise and Fall of the Notorious Nazi Leader, Paul Johnson Modern Times Revised Edition: The World from the Twenties to the Nineties, Jonathon Keats Forged: Why Fakes are the Great Art of Our Age, The Last Days of Ernst Kaltenbrunner (rapport från CIA), Kenneth D. Alford Hermann Göring and the Nazi Art Collection: The Looting of Europe’s Art, Birgit Schwarz, Hitler’s Museum, in: Vitalizing Memory. International Perspektives on Provenance Research.

14 skyrius. Palikimas

Faktai ir aprašymai paimti iš tiesioginių liudytojų pasakojimų ir pirminių šaltinių: interviu su Čarlzu A. Goldšteinu (Commission for Art Recovery), Ane Veber (Commission for Looted Art in Europe), Vesliu A. Fišeriu (Claims Conference), Deividu Roulandu (Rowland & Petroff advokatas), Lyn H. Nikolas (rašytoja).

Kita literatūra: J. D. Bindenagel (red.) The Proceedings of the Washington Conference, Stuart Eizenstat Imperfect Justice: Looted Assets, Slave Labor, and the Unfinished Business of World War II, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America’s Courts, Lynn H. Nicholas The Rape of Europa: The Fate of Europe’s Treasures in the Third Reich and the Second World War, Jonathan Petropoulos The Faustian Bargain: The Art World in Nazi Germany, Jonathan Petropoulos Art As Politics in the Third Reich, Martin Dean Robbing the Jews – The Confiscation of Jewish Property in the Holocaust, 1933–1945, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow Nazi Looted Art – Handbuch Kunstrestitution weltweit, Gunnar Schnabel och Monika Tatzkow The Story of Street Scene, Anne-Marie O’Connor The Lady in Gold: The Extraordinary Tale of Gustav Klimt’s Masterpiece, Portrait of Adele Bloch-Bauer, Patricia Kennedy Grimsted Documenting Nazi Cultural Looting and Postwar Retrieval: Surviving Archives of the Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, Pamela M. Potter The Arts in Nazi Germany: A Silent Debate (studija), Jessica Mullery Fulfilling the Washington Principles: A Proposal for Arbitration Panels to Resolve Holocaust-Era Art Claims, David Rowland, Nazi Looted Art Commissions After the 1998 Washington Conference: Comparing the European and American Experiences, David Rowland, Nazi-Era Art Claims in the United States: 10 Years After the Washington Conference, Jennifer Anglim Kreder The New Battleground of Museum Ethics and Holocaust-Era Claims, Steffen Winter Hitler’s Wristwatch: A Nazi Legacy Hidden in German Museum, Raymond Dowd, Nazi Looted Art and Cocaine: When Museum Directors Take it, Call the Cops, Michael Bazyler Holocaust Justice: The Battle for Restitution in America’s Courts, Sidney Zabludoff And it all but disappeared: The Nazi seizure of Jewish assets.