Ana, Vaitholo rūmai, 1540 m. sausis

Mane pribloškė Grinvičo rūmų grožis, bet Vaitholas tiesiog sukrėtė. Tai ne rūmai, o visas miestas, tūkstančiai menių ir namų, sodų ir kiemų, kuriuose, regis, sugeba nepasiklysti tik kilmingo kraujo žmonės. Čia nuo amžių gyveno Anglijos karaliai, ir kiekvienas didysis lordas pasistatė savo šeimai namą pustuzinį akrų apimančioje rūmų teritorijoje. Kiekvienas dvariškis žino slaptą praėjimą, trumpesnį kelią, duris, patogiai atvertas į gatves, kiekvienas rūmų gyventojas žino kelią į prieplauką, kur galima išsinuomoti valtį. Visi, išskyrus mane ir mano atstovus iš Klevo, kurie keliskart per dieną pasiklysta šiame labirinte ir kurie kaskart pasijunta užsienyje pasimetę kvailiai ar kaimiečiai.

Už rūmų vartų — Londonas, vienas iš didžiausių, triukšmingiausių, labiausiai apgyvendintų pasaulio miestų. Nors mano kambariai pačioje rūmų gilumoje, nuo aušros girdžiu šūkaliojant gatvės prekeivius. Su saulės šviesa triukšmas ir šurmulys vis auga, kol ima atrodyti, jog pasaulyje nebeliko ramios vietelės. Pro rūmų vartus nenutrūksta ką nors parduoti, išmainyti ir, kaip sakė ledi Džeinė, pasiskųsti karaliui norinčių žmonių srautas. Čia yra tikrieji jo Slaptosios tarybos namai; parlamentas sėdi tolėliau, Vestminsterio rūmuose. Londono Taueris, kiekvieno karaliaus galios simbolis — kiek paplaukus upe žemyn. Jeigu norėsiu, kad ši didžiulė karalystė taptų mano namais, turėsiu išmokti orientuotis šiuose rūmuose, o vėliau ir pačiame Londone. Nėra prasmės slėptis savo kambaryje nuo kurtinančio triukšmo ir šurmulio. Man reikia išeiti iš rūmų ir pasirodyti žmonėms, kurių minios būriuojasi nuo aušros iki sutemų.

Į rūmus atvyksta mano posūnis, princas Edvardas, ir rytoj galės stebėti riterių turnyrą. Dažnai lankytis rūmuose vaikui uždrausta, kad kuo nors neužsikrėstų, o vasarą jam išvis šiukštu rodytis čia dėl maro pavojaus. Aš įsitikinusi, jog tėvas dievina berniuką už tokius pat kaip jo auksinius plaukus ir dar todėl, kad jis yra vienintelis sūnus, vienintelis Tiudorų palikuonis. Vienturtis berniukas yra labai brangus dalykas. Visos viltys pratęsti giminę sudėtos į Edvardą.

Laimė, jis yra stiprus ir sveikas vaikas. Šviesiai auksiniais plaukučiais ir tokia šypsena, jog norisi sugauti ir stipriai priglausti. Tačiau mažasis Edvardas labai savarankiškas ir baisiausiai įsižeistų, jeigu imčiau jį bučiuoti. Todėl nuėjusi į jo kambarius aš tik atsisėdu. Leidžiu nešti man savo žaislus ir apžiūrinėju vieną po kito labai susidomėjusi. „Ziulėk, — sako jis. — Miau.” Net nebandau sugauti jo putlios rankytės ir pabučiuoti į šiltą delną, nors jis žiūri į mane juodomis it anglis akutėmis ir meiliai šypsosi.

Norėčiau likti pas jį visą dieną. Edvardui nesvarbu, kad nemoku anglų, prancūzų ir lotynų kalbos. Jis duoda man medinuką ir iškilmingai taria: „Vilkelis“, o aš atsakau: „Vilkelis”. Tada jis atneša ką nors kita. Mums nereikia nei kalbos, nei didelės išminties, kad kartu smagiai praleistume valandą.

Kai ateina valgymo metas, mažylis leidžiasi pasodinamas į kėdutę. Atsisėdu priešais, kol jis yra aptarnaujamas ne mažiau iškilmingai ir pagarbiai kaip jo tėvas. Tarnai šiam pipirui patarnauja priklaupę, o šis ragauja tuziną skirtingų patiekalų, lyg jau būtų karalius.

Kol kas, kol pamotė esu vos kelias dienas, neprieštarauju, bet vėliau, galbūt po karūnavimo kitą mėnesį, paprašysiu milordo karaliaus suteikti berniukui daugiau laisvės bėgioti ir žaisti, paprašysiu ruošti jam paprastesnį maistą. Galbūt galėsime dažniau aplankyti Edvardą jo namuose, jeigu jau negalėsim atsivežti vaiko į rūmus. Norėčiau matyti jį nuolat. Galvoju apie jį, vargšą motinos nepažinusį berniuką, ir svajoju jį auklėti, matyti, kaip iš jo išauga jaunuolis, geras jaunasis Anglijos karalius Edvardas. Ir tada pasijuokiu iš savęs, kad elgiuosi savanaudiškai. Žinoma, noriu būti jam gera pamotė ir karalienė, bet užvis labiau trokštu tapti jo motina. Noriu matyti, kaip vaiko veidukas nušvinta man įėjus į kambarį. Noriu girdėti, kaip jis taria „kvana”, suprask, „karalienė Ana”. Noriu išmokyti jį maldelių, raidžių ir gerų manierų. Noriu, kad jis būtų mano. Ne todėl, kad jis neturi mamos, bet todėl, kad aš pati neturiu vaikų ir noriu ką nors mylėti.

Žinoma, tai ne vienintelis mano vyro vaikas. Tačiau ledi Elžbietai iš viso uždrausta pasirodyti rūmuose. Ji gyvena Hatfildo dvare, atokiai nuo Londono, ir karalius laiko ją savo pavainike, kurios susilaukė su ledi Ana Bolein. Dar pasitaiko tvirtinančių, jog mergaitė yra kito vyro. Visažinė ledi Džeinė Ročford rodė man Elžbietos portretą, bakstelėjo į ugninius kaip žarijos krosnelėje plaukus ir nusišypsojo, tarsi sakytų, kad negali būti abejonių, jog tai karaliaus vaikas. Tačiau karalius Henrikas pats sprendžia, kuriuos savo vaikus pripažinti, todėl ledi Elžbieta bus auginama kaip karaliaus pavainikė kuo toliau nuo rūmų ir užaugusi ištekinta už kokio nors kilmingojo. Nebent aš perkalbėsiu savo vyrą. Gal, kai praėjus kuriam laikui nuo sutuoktuvių padovanosiu jam antrą sūnų, karalius atlyš ir padarys malonę mažai mergaitei, kuriai taip reikia švelnumo.

Princesė Marija, priešingai, dabar įleidžiama į rūmus, nors, pasak ledi Ročford, daug metų po motinos nustūmimo ji buvo ignoruojama. Kai karalienė Katerina atsisakė skirtis su Henriku, jis ėmė neigti santuoką ir jų bendrą vaiką. Aš stengiuosi blogai negalvoti apie Henriką. Tai vyko seniai, ne man teisti. Tačiau permesti vaikui atšiaurumą, kurį kėlė jo motina, man atrodo žiauru. Panašiai brolis kaltino mane dėl tėvo meilės. Žinoma, princesė Marija jau nebe vaikas. Ji — jauna santuokai subrendusi moteris. Manau, ji prastos sveikatos, nes negalėjo atvykti į rūmus susipažinti su manimi. Nors ledi Ročford tvirtina, jog princesė tiesiog vengia rūmų, nes karalius galvoja apie naujas jos sužadėtuves.

Negaliu Marijos dėl to kaltinti, nes ji jau buvo sužieduota su mano broliu Viljamu, vėliau — su Prancūzijos princu, dar vėliau — su Habsburgų princu. Natūralu, kad dėl jos santuokos vyks ilgos derybos. Keisčiausia, jog niekas negali būti tikras ką gaus, imdamas ją į žmonas. Niekas nėra tikras dėl jos kilmės, nes kartą tėvas jau buvo jos atsisakęs, dabar vėl pripažįsta ir kada panorėjęs gali vėl atstumti, kadangi klauso tik savo paties norų, kurie, esą, yra Dievo valia.

Kai įgausiu daugiau galios ir įtakos kaip karaliaus žmona, įtikinsiu jį kartą ir visam laikui nustatyti princesės Marijos statusą. Neteisinga, kad Marija nėra garantuota, jog yra princesė, kad negali ištekėti vien dėl nestabilios savo padėties. Manyčiau, karalius nepagalvojo, kaip jaučiasi jo dukra. O ši neturi užtarėjo. Neabejoju, kad man, kaip Henriko žmonai, dera pasirūpinti jo dukterų poreikiais ir jo paties geru vardu.

Princesė Marija yra arši popiežiaus šalininkė, o aš augau šalyje, kuri atmeta dvasiškių piktnaudžiavimą ir siekia tyresnės Bažnyčios. Mes galime nesutarti dėl doktrinos, bet tapti draugės. Labiau už viską trokštu būti gera Anglijos karalienė ir gera jos draugė, o ji, manau, tai supras. Kad ir ką kalbėtų žmonės apie Kateriną Aragonietę, visi žino, kad ji buvo gera karalienė ir gera motina. Aš norėčiau sekti jos pavyzdžiu. Jos dukra tikriausiai man pritars.