Ana, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 3 d.

Freilina Ana Bolein atrodo sunerimusi, todėl pasiūlau atsisėsti šalia manęs ir angliškai paklausiu, ar gerai jaučiasi.

Ji pakviečia vertėją prisijungti prie mūsų ir pasako, kad jai rūpesčių kelia vienas subtilus dalykėlis.

Pagalvoju, kad nori pasikalbėti apie padėtį per vedybų ceremoniją, juk jos visos taip nerimauja, kuri bus pirmesnė ir kokiais papuošalais turės pasipuošti. Linkteliu, lyg man tai būtų svarbu, ir paklausiu, kuo galėčiau padėti.

— Priešingai, aš noriu jums padėti, — atsako ji, tyliai tardama žodžius Lotei. Ši man išverčia, aš linkteliu. — Girdėjau, kad jūsų ambasadoriai pamiršo atgabenti dokumentą, kuris išlaisvina jus iš ankstesnių sužadėtuvių.

— Ką? — paklausiu taip garsiai, kad Džeinė atspėja žodžio reikšmę ir linkteli susirūpinusi ne mažiau už mane.

— Vadinasi, jie jums nepranešė?

Papurtau galvą.

— Nieko, — atsakau anglų kalba. — Jie nepasakė nieko.

— Tada džiaugiuosi, kad galiu pasikalbėti su jumis, kol kas nors nedavė blogo patarimo, — išberia ir palaukia, kol Lotė išvers jos žodžius. Pasilenkusi į priekį moteris paima mane už rankų. Jos sauja šilta, veidas įdėmus. — Jeigu kas nors klaus apie ankstesnes sužadėtuves, privalote sakyti, kad jos anuliuotos ir kad matėte dokumentą, — nuoširdžiai pataria ji. — Jeigu klaus, kodėl brolis jo neatsiuntė, galite sakyti, kad nežinote, jog ne jūsų pareiga vežioti popierius, — ir tai bus tiesa.

Man užima kvapą. Jos susirūpinimas kelia man baimę. Negaliu patikėti, kad kaltas mano brolio nerūpestingumas, nes gerai prisimenu nuolatinį jo pasipiktinimą manimi. Jis žlugdo savo paties planą iš piktumo; net paskutinę akimirką negali manęs paleisti, nekeldamas rūpesčių.

— Matau, kad jūs sukrėsta, — tęsia ji. — Brangioji ledi Ana, paklausykite mano įspėjimo ir neleiskite nė sekundę suabejoti, kad toks dokumentas yra, kad ankstesnės sužadėtuvės buvo nutrauktos. Turite tvirtai ir įtikinamai meluoti. Turite sakyti, jeigu klaus, kad matėte tuos dokumentus ir kad jūsų sužadėtuvės tikrai yra nutrauktos.

— Bet taip ir yra, — ištariu lėtai. Pakartoju angliškai, kad ji nesijaustų nugirdusi. — Aš mačiau tą dokumentą. Tai ne melas. Aš esu laisva tekėti.

— Jūs įsitikinusi? — primygtinai klausia ji. — Tokie dalykai vyksta merginai dažnai net nežinant. Niekas nekaltins jūsų, jeigu būsite neužtikrinta. Galite papasakoti man. Pasitikėkite manimi. Pasakykite tiesą.

— Jos buvo nutrauktos, — pakartoju. — Ir aš gerai tai žinau. Tą santuoką suplanavo mano tėvas, bet brolis jo planams nepritarė. Kai tėvas susirgo ir mirė, o valdžia perėjo broliui, sužadėtuvės buvo nutrauktos.

— Tai kodėl neturite to dokumento?

— Mano brolis, — pradedu, — kvailas mano brolis... Mano broliui nerūpi mano gerovė, — greitai verčia Lotė. — Mano tėvas mirė visai neseniai, mama buvo labai susikrimtusi, broliui teko daug rūpesčių. Viljamas laiko tą dokumentą mūsų raštinėje, aš pati jį mačiau, bet jis tikriausiai pamiršo jį atsiųsti. Buvo tiek visokių rūpesčių.

— Jeigu turite bent menkiausią abejonę, privalote man pasakyti, — įspėja Džeinė Bolein. — Ir aš galėsiu patarti, kaip jums elgtis geriausia. Iš to, kad atėjau ir papasakojau, turite suprasti, jog esu jums visiškai ištikima. Bet jeigu dėl kokios nors priežasties jūsų brolis to dokumento neturi, privalote man pasakyti, ledi Ana, dėl savo pačios saugumo, ir aš sugalvosiu, kaip mums pasielgti.

Aš purtau galvą.

— Ačiū, kad rūpinatės manimi, bet nėra reikalo. Pati mačiau tuos dokumentus, matė juos ir ambasadoriai. Nėra jokių teisinių kliūčių, ir aš gerai žinau, jog esu laisva tekėti už karaliaus.

Freilina linksi galvą, lyg lauktų dar ko nors.

— Aš labai džiaugiuosi.

— Ir aš noriu tekėti už karaliaus.

— Jeigu norėtumėte išvengti šios santuokos dabar, kai jau esate mačiusi karalių, galėtumėte tai padaryti, — taria ji vos girdimai. — Tai jūsų proga ištrūkti. Jeigu jis nepatinka, galėtumėte grįžti namo, ir niekas jums nepriekaištautų. Galėčiau jums padėti. Galėčiau pasakyti jiems, kad užsiminėte apie tai, jog nesate tikra, ar anksčiau nebuvote su kuo nors sužadėta.

Ištraukiu rankas.

— Aš nenoriu ištrūkti, — atsakau paprastai. — Man ir mano šaliai tai didelė garbė, o man — didelis džiaugsmas.

Džeinė Bolein žvelgia skeptiškai.

— Tikrai, — patvirtinu. — Aš labai noriu būti Anglijos karalienė, aš imu pamilti šią šalį ir noriu joje gyventi.

— Tikrai?

— Taip, prisiekiu savo garbe. — Kiek padvejojusi išpažįstu jai svarbiausią priežastį. — Savo namuose nebuvau labai laiminga. Nebuvau nei labai gerbiama, o ir elgėsi su manimi ne per geriausiai. Čia aš bent galiu kažkuo būti, galiu daryti gera. Namuose būčiau tik nepageidaujama sesuo.

Džeinė linksi. Dauguma moterų supranta, ką reiškia tapti trukdžiu svarbių vyriškų reikalų kelyje.

— Noriu pabandyti, — sakau. — Noriu pabandyti būti tokia, kokia galiu būti. Ne brolio žaisliukas, ne motinos duktė. Noriu likti čia ir subręsti.

Ji valandėlę patyli, o aš pati stebiuosi, koks gilus mane apėmęs jausmas.

— Noriu tapti savarankiška moterimi, — priduriu.

— Karalienė nėra laisva, — pastebi Džeinė.

— Jau geriau nei nemėgstama hercogo sesuo.

— Puiku, — tyliai taria ji.

— Tikriausiai karalius pyksta, kad mano ambasadoriai pamiršo tuos popierius? — klausiu.

— Neabejoju, — nukreipdama akis į šalį sako ji. — Bet jeigu jie patvirtins, kad esate laisva tekėti, aš tikra, jog viskas susitvarkys.

— Ar gali būti, kad vedybos bus atidėtos? — klausiu, pati stebėdamasi savo jausmais. Aš esu įsitikinusi, jog galiu padaryti daug gera šiai šaliai, galiu būti gera karalienė. Ir noriu pradėti tai nedelsdama.

— Ne, — sako ji. — Ambasadoriai su karaliaus taryba išspręs šį nesusipratimą. Neabejoju.

Palaukusi tariu:

— Ar jis nori mane vesti?

Džeinė šypsodamasi paliečia mano ranką.

— Žinoma. Čia tik menka kliūtis. Ambasadoriai imsis dokumento persiuntimo, ir santuoka įvyks. Jeigu esate įsitikinusi, kad tas dokumentas yra.

— Yra, — atsakau gryniausią tiesą. — Galiu prisiekti.