KITŲ ŽMONIŲ SAPNAI

Fredas neprisiminė kada nors ką nors sapnavęs, kol jo nepaliko žmona. Tada prisiminė kelis miglotus košmarus iš vaikystės ir kelis konkrečius geidulingus sapnus iš laikotarpio – jam atrodė, absurdiškai trumpo – tarp lytinio subrendimo ir santuokos su Geile (jis vedė jaunas). Dešimt besapnio santuokinio gyvenimo metų buvo pernelyg jautri žaizda, tad giliai jos nekrapštė, bet žinojo, kad Geilė tuo metu sapnuodavo kaip apsėsta – vieną nuotykį po kito, – ir kas rytą pabudęs jis jausdavosi suglumęs ir be nuovokos, jos budriame nervingame veide ieškodamas naktinių paslapčių žymių. Ji niekada nepasakodavo jam savo sapnų, tik pasisakydavo sapnavusi, ir jai atrodydavo labai keista, kad jis nesapnuoja. „Arba tu sapnuoji, Fredai, – paaiškino jam Geilė, – ir tavo sapnai tokie liguisti, kad tu juos linkęs užmiršti, arba tu tikrai negyvas. Žmonės, kurie visai nesapnuoja, yra tikrai negyvi.“

Keletą paskutinių santuokos metų Fredui abi hipotezės nebeatrodė perdėm fantastinės.

Geilei išėjus, jis jautėsi „tikrai negyvas“. Jo negalėjo atgaivinti net meilužė, Geilei tapusi „paskutiniu lašu“. Jis manė, kad dėl visko, kas atsitiko su santuoka, kaltas yra pats: Geilė, regis, buvo laiminga ir ištikima, – kol jis neprisidirbo, o tada ji buvo priversta jam „atsilyginti“. Galų gale, kai jis ėmė tai per daug kartoti, ji galutinai juo nusivylė. Vadino jį „įsimylėjėliu Freduku“. Jis ką nors įsimylėdavo kone kasmet. Geilė pasakė: „Gal aš tai ir pakęsčiau, Fredai, jeigu tu tiesiog imtum ir pergulėtum, bet kodėl tu taip kvailai įsijauti?“

Jis nežinojo. Geilei išėjus, jo draugė jam pasirodė tokia buka, neseksuali ir pasibjaurėtina, kad galva neišnešė, kas paskatino pastarąjį romaną. Dėl šio Geilė jį tiek plūdo, kad jai išėjus jam net palengvėjo, bet jis pasiilgdavo vaiko – per dešimt metų jiedu susilaukė tik vieno – devynerių metų berniuko, vardu Naidželas. Abiem atrodė, jog jų pačių vardai tokie paprasti, kad vargšui sūneliui reikia priklijuoti štai tokią etiketę. Dabar Naidželas tūnojo nemažoje plačios Fredo širdies dalyje, tarsi sustabdytas auglys. Fredas galėjo apsieiti nematydamas sūnaus (tiesą sakant, jiedu nesutarė nuo tada, kai Naidželui suėjo penkeri), bet negalėjo pakelti minties, kad sūnus jo neapkenčia, ir buvo tikras, kad Naidželas neapkenčia, – arba ilgainiui įpras neapkęsti. Geilė įprato.

Kartais Fredui atrodydavo, kad jeigu tik būtų pats sapnavęs, jam nebūtų reikėję kone kasmet išgyventi tų siaubingų meilės romanų.

Po skyrybų jis ištisas savaites negalėjo užmigti lovoje, kuria jiedu dalinosi dešimt metų. Geilė sutiko paimti pinigų ir Naidželą, o Fredas pasiliko namą. Jis miegodavo ant sofos, naktimis slegiamas nerimo ir migloto nesmagaus jausmo – toks iškrikęs negalėjo sapnuoti. Ant sofos blaškydavosi, jo aimanos trikdydavo šunį (mat pasiliko ir šunį), o rytą burnoje tvyrodavo pagirių skonis, nors būdavo negėręs. Vieną naktį įsivaizdavo vemiąs kažkokiame automobilyje, kurio keleivė ponia Bil, jam žiaugčiojant ir laistantis ant vairo, mušė jį savo rankine. „Važiuojam namo! Važiuojam namo!“ – šaukė jam ponia Bil. Fredas tada, aišku, nežinojo sapnuojąs pono Bilo sapną. Ponas Bilas buvo ne kartą nuleipęs ant Fredo ir Geilės sofos; be abejo, sapnavo ten šitą baisų sapną ir paliko jį paskesniam neramiam miegotojui.

Fredas paprasčiausiai atsisakė sofos ir perėjo į siaurą kietą lovą Naidželo kambaryje – tai buvo vaiko lova su apačioje įtaisytais stalčiukais apatiniams ir revolveriams. Nuo sofos Fredui skaudėjo nugarą, bet jis nesiryžo sugrįžti į gyvenimą lovoje, kuria dalindavosi su Geile.

Pirmą naktį miegodamas Naidželo lovoje jis suprato, kokį keistą gebėjimą staiga įgijo – arba koks keistas gebėjimas staiga jį užvaldė. Jis sapnavo devynmečio sapną – Naidželo sapną. Fredui tas sapnas nebuvo baisus, bet jis suprato, kad Naidželui tai turėjo būti grynas siaubas. Kažkokiame lauke Fredą Naidželo kailyje prispeitė didelė gyvatė. Pačiam Fredui gyvatė iš karto pasirodė juokinga, nes buvo su slibino pelekais ir alsavo ugnimi. Gyvatė vis kirto ir kirto Fredui Naidželo kailyje į krūtinę – jis buvo toks pritrenktas, kad nė nevaliojo surikti. Toli kitapus lauko Fredas matė Fredą, kaip jį būtų matęs Naidželas. „Tėti!“ – sušnibždėjo Fredas Naidželo kailyje. Tačiau tikrasis Fredas stovėjo virš rusenančios laužo duobės – matyt, jie ką tik valgė barbekiu. Fredas šlapinosi į duobę – aplinkui kilo tiršti šlapimo garai – ir negirdėjo sūnaus šauksmo.

Rytą Fredas nusprendė, kad devynmečių sapnai akivaizdūs ir banalūs. Grįždamas miegoti į savo lovą nebijojo būsimų sapnų – bent jau miegodamas toje lovoje su Geile jis niekada nesapnavo, ir nors Geilė sapnuodavo nuolat, anksčiau toje lovoje Fredas nepatyrė nė vieno jos sapno. Bet miegoti vienam – ne tas pats kaip su kuo nors.

Jis įsliuogė į šaltą lovą kambaryje, netekusiame Geilės pasiūtų užuolaidų. Aišku, susapnavo vieną iš Geilės sapnų. Jis žiūrėjo į grindis siekiantį veidrodį, bet matė Geilę. Ji buvo nuoga, ir tik akimirką jis pamanė sapnuojąs savo sapną – lyg erotinį prisiminimą, galbūt pasiilgęs jos, kankinamai trokšdamas, kad sugrįžtų. Tačiau veidrodyje Geilė buvo ne tokia, kokią jis yra matęs. Ji buvo sena, bjauri, ir jos nuogumą matei tarsi pjautinę žaizdą – norėjosi, kad ją tuoj kas nors užlipdytų. Ji raudojo, rankos pleveno prie šonų lyg žuvėdros – ėmė tai šį, tai aną rūbą, ir kiekvienas vis labiau darkė jos veido spalvą ir bruožus. Jai prie kojų augo drabužių krūva, ir galiausiai ji sukniubo ant jų, slėpdama nuo savęs veidą; iššokę stuburo slanksteliai veidrodyje jam (jai) atrodė kaip kokie atkampios gatvelės laiptai, jųdviejų aptikti Austrijoje medaus mėnesį. Miestelyje su svogūniniais kupolais ši gatvelė buvo vienintelis jų rastas purvinas, įtartinas kelias. O tie laiptai, nukreivojantys už akipločio, abiem pasirodė grėslūs; nenorint grįžti tuo pačiu keliu, tai buvo vienintelis išėjimas iš gatvelės, ir Geilė staiga tarė: „Eikim atgal.“ Jis tuoj pat sutiko. Tačiau jiems dar neapsigręžus pačiame laiptų viršuje atsvirduliavo sena moteris ir, regis, netekusi pusiausvyros sunkiai griuvo laiptais žemyn. Ji šį tą nešėsi – morkų, maišelį gumbuotų bulvių ir gyvą žąsį, kurios irklinės kojos buvo supančiotos. Griūdama moteris susitrenkė veidą ir gulėjo atsimerkusi, juoda suknelė buvo užsibrukusi virš kelių. Morkos pasklido kaip puokštė ant plokščios sustingusios krūtinės. Bulvės išsibarstė visur. O žąsis, dar supančiota, gageno ir taikėsi skristi. Fredas, nė neprisilietęs prie moters, nuėjo tiesiai prie žąsies, nors iki tol nebuvo lietęs jokio gyvūno, išskyrus šunis ir kates. Mėgino atrišti odinį dirželį, supančiojusį žąsies kojas, bet krapštėsi negrabiai, o žąsis ant jo šnypštė ir narčiai, skausmingai kapojo veidą. Jis numetė paukštį ir nubėgo paskui Geilę, lekiančią iš gatvelės tuo pačiu keliu, kuriuo jiedu atėjo.

Dabar veidrodyje Geilė užmigo ant grindų, ant savo nemėgstamų drabužių krūvos. Šitokią ją Fredas buvo radęs – naktį, kai parėjo namo po savo pirmosios neištikimybės.

Iš jos sapno pabudo lovoje vienas. Jau anksčiau buvo supratęs, kad dėl neištikimybės ji jo nekenčia, bet dabar pirmą kartą suvokė, kad dėl jo neištikimybės ji ėmė nekęsti savęs.

* * *

Nejaugi namie nėra jokios vietos, kurioje jis galėtų miegoti be svetimo sapno? Kur būtų galima išskleisti savo paties sapną? Buvo dar viena sofa, televizoriaus kambaryje, bet ten paprastai miegodavo šuo – senas patinas labradoras.

– Meški! – pašaukė jis. – Eikš čia, Meški.

Naidželas praminė šunį Meškiu. Bet tada Fredas prisiminė dažnai matydavęs Meškį savo paties sapnų protrūkiuose – uostinėjantį per miegus, garbanotais gaurais, plėvinėmis pėdomis bėgantį vietoje, rausvam stačiam daiktui pliaukšint į pilvą, – ir pagalvojo tikrai nesmukęs taip žemai, kad atsiduotų sapnams, kuriuose vaikysis triušius, pešis su kaimynų Veimaro paukštšuniu, dulkins nusmurgusią Bilų kalę pėdsekę. Tiesa, ant tos sofos miegodavo auklės, tad gal jis galėtų tikėtis kokio nors jų saldaus sapno? Gal verta surizikuoti vienu Meškio sapnu dėl kokio nors mielo įspūdžio, palikto tos nėriniuotos mažylės Džeinės Hobs?

Galvodamas apie šuns gaurus ir prisimindamas daug nepatrauklių auklių, Fredas užmigo krėsle – besapniame krėsle: jam pasisekė. Darėsi aišku, kad jo naujasis stebuklingas gebėjimas yra tiek pat džiuginanti, kiek ir šiurpinanti dovana. Dažnai būna, kad miegodami su nepažįstamais žmonėmis mes patiriame didelį nesaugumo jausmą ir mažai malonumo.

Mirė tėvas, ir jis savaitę praleido su motina. Fredžio siaubui, ji miegojo ant sofos, o jam pasiūlė šeimininkų miegamąjį su didžiai istorine lova. Fredas galėjo suprasti, kad motina nenori ten miegoti, bet toji lova su savo epinių sapnų pajėgumais jį gąsdino. Tėvai visada gyveno šiame name, visada – kiek jis prisiminė – miegojo šioje lovoje. Ir motina, ir tėvas buvo šokėjai – liekni, grakštūs žmonės net ir senatvėje. Fredas prisiminė jų rytinę mankštą, lėtus, panašius į jogos judesius, visada pagal Mocarto muziką. Kokie – ir kieno – gėdingi sapnai čia jį apipainios?

Jam palengvėjo suvokus, kad sapnas motinos. Kaip ir dauguma žmonių, Fredas chaose ieškojo taisyklių ir spėjo vieną radęs: neįmanoma susapnuoti mirusio žmogaus sapno. Bent motina gyva. Tačiau Fredas tikėjosi kokių nors senatviškų jausmų savo tėvui, mielų prisiminimų, kokius, jo manymu, puoselėja seni žmonės, – nebuvo pasiruošęs motinos sapno goslumui. Regėjo tėvą straksintį duše, muilinomis pažastimis ir žemiau – muilina erekcija. Ir tai nebuvo labai jaunatviškas sapnas – tėvas buvo jau senas, plaukai ant krūtinės žili, krūtys seniokiškai išburkusios – tarsi su kapšeliais, pasirodančiais aplink bręstančios mergaitės spenelius. Fredas sapnavo karštą, drėgną motinos meilumą savo tėvo niekada nematytam gašlumui. Priblokštas jų išradingo, guvaus, net akrobatiško mylėjimosi, pabudo jausdamas nuobodų savo paties seksualumą, savo nerangų tiesmukiškumą. Tai buvo Fredo pirmas moteriškas sekso sapnas; jis jautėsi taip kvailai, kad dabar – ketvirtą dešimtį einantis vyras – mokosi, kaip iš tikrųjų moterys mėgsta būti liečiamos. Jis sapnavo, kaip motina baigė. Kaip ji visai džiugiai darbavosi dėl to.

Rytą sutrikusiam Fredui, iš susivaržymo negalinčiam pažvelgti jai į akis, buvo gėda, kad jam nė į galvą nešovė, jog ji taip galėtų, – kad jis per menkai ją vertino, ir Geilę taip pat. Fredas, kaip būdinga sūnui, vis dėlto dar žiūrėjo į motiną iš aukšto ir manė, kad jeigu motinos apetitas toks didelis, jo žmonos tikrai būtų buvęs didesnis. Kad gali būti kitaip, jam netoptelėjo.

Jis su liūdesiu suvokė, kad motina viena neprisiverčia daryti rytinės mankštos, ir per praleistą pas ją savaitę – jautėsi esąs nekoks guodėjas – ji, regis, darėsi nepaslankesnė, mažiau sportiška, net svorio priaugo. Jam knietėjo pasisiūlyti mankštintis kartu, reikalauti, kad ji laikytųsi savo gerų fizinių įpročių, bet juk buvo matęs kitų jos fizinių įpročių ir, jausdamas savo nevisavertiškumą, negalėjo nė prasižioti.

Jį taip pat glumino, kad jo, kaip vujeristo, instinktai stipresni už padoraus sūnaus instinktus. Nors žinojo kasnakt turėsiąs kęsti motinos erotinius prisiminimus, nenorėjo palikti lovos ir miegoti ant, jo manymu, besapnių grindų. Jeigu būtų miegojęs ten, būtų patyręs bent vieną tėvo sapną iš tų naktų, kai tėvas miegodavo ant grindų. Būtų paneigęs savo lengvą hipotezę, kad mirusio asmens sapnai gyviesiems nepersiduoda. Motinos sapnai buvo tiesiog stipresni negu tėvo, tad ir dominavo lovoje. Pavyzdžiui, ant grindų Fredas būtų atradęs tikrus tėvo jausmus jo tetai Blanšai. Bet mes nepasižymime sugebėjimu gerai išgvildenti savo nepelnytus atradimus. Esame vandens paviršiumi plaukiantys nuotykių ieškotojai ir mūsų nuomonė apie ledkalnius apsiriboja tuo, ką matome.

Fredas ėmė šį tą suprasti apie savo sapnus, bet dar daugiau pražiopsojo. Pavyzdžiui, kodėl jis dažniausiai sapnuodavo istorinius sapnus, tai yra sapnus, kurie iš esmės yra tikrų mūsų praeities įvykių prisiminimai, kartais išpūsti, kitaip sakant, antriniai sapnai. Juk esama kitokių sapnų – apie tai, ko nėra buvę. Apie šiuos Fredas ne ką težinojo. Jis net nepagalvojo, kad galbūt sapnuoja savo sapnus – kad jie tiesiog artimi jam tiek, kiek jis drįsta priartėti.

Jis sugrįžo į savo skyrybų namus nebe toks bebaimis. Tapo žmogumi, pamačiusiu savyje galutinio pažeidžiamumo žaizdą. Esama daug atsitiktinai žiaurių talentų, kuriuos pasaulis mums aklai padalina. Ar galėsime pasinaudoti šiomis dovanomis, kurių niekada neprašėme, pasauliui nerūpi.