BEVEIK AJOVOJE

Vairuotojas kliovėsi keliavimu kaip apmąstymo forma, bet jo „Volvo“ niekada nebuvo išvažiavęs iš Vermonto. Vairuotojas buvo pedantiškas keliautojas, nuolat palaikydavo tepalo lygį, priekinį langą gerai nuvalydavo ir kairėje vidaus kišenėje, prie šratinuko, nešiodavosi padangų manometrą. Šratinuku pildydavo „Didįjį kelionių sąrašą“ – užrašydavo suvartoto benzino kiekį, kelių rinkliavas ir važiavimo trukmę.

„Volvo“ vertino šį vairuotojo rūpestingumą – 9-uoju keliu skersai Vermonto, nuo Bratleboro iki Beningtono, važiuodavo be baimės. Pasirodžius ženklams, kad artėjama prie Niujorko valstijos ribos, vairuotojas pasakė:

– Viskas gerai.

„Volvo“ juo patikėjo.

Tai buvo dulkinas, raudonas kaip pomidoras 1969 metų dvejų durų sedanas su visiškai juodomis radialinėmis Semperit padangomis, keturiais cilindrais, dviem karbiuratoriais ir
45 238 mylių patirtimi be radijo. Vairuotojui atrodė, kad radijas blaškytų juos abu.

Iš Vermonto jiedu išvažiavo vidurnaktį.

– Auštant Pensilvanijoje, – tarė vairuotojas susirūpinusiam „Volvo“.

Trojoje, Niujorko valstijoje, vairuotojas, vis perjungdamas žemesnę pavarą ir suokdamas meiliu balsu, stengėsi patikinti „Volvo“, kad visa tai greitai praeis.

– Ilgai nebetruks, – pasakė.

„Volvo“ patikėjo šiais žodžiais. Kartais reikia pasiduoti iliuzijoms.

Prie beveik tuščio posūkio į Niujorko valstijos Vakarinę autostradą žioplas „Volkswagenas“ negalėjo apsispręsti, kuria juosta važiuoti. Vairuotojas pristabdė iš paskos prie pat „Volkswageno“ ir leido sukaukti „Volvo“ signalui, „Volkswagenas“ beveik puolęs į paniką suktelėjo dešinėn, „Volvo“ šoktelėjo kaire puse, aplenkė, agresyviai užlindo į priekį, sužybsėjo šviesomis.

„Volvo“ pasijuto geriau.

Niujorko valstijos autostrada gali važiuoti valandų valandas; vairuotojas žinojo, kad monotonija – pavojingas dalykas. Todėl Sirakjuse jis išsuko iš autostrados ir patraukė ilgu lankstu pro Itaką, lanku apvažiavo Kajugų ežerą ir prie Ročesterio vėl susitiko su autostrada. Peizažas buvo jaukiai panašus į Vermonto. Kvepėjo obuoliais, lyg jie dabar noktų, priekinių žibintų šviesoje krito klevų lapai. Tik kartą pasitaikė sutikti sukrečiančią neoninę iškabą, ir ji, regis, pakirto „Volvo“ pasitikėjimą savimi. gyvas masalas! – skelbė iškaba. Vairuotojui pačiam tai sukėlė slegiančių regėjimų, bet jis žinojo, kad pernelyg reikštis vaizduotei būtų pavojinga.

– Tai tik kirmėlytės ir panašūs gyviai, – tarė jis tolygiai burzgiančiam „Volvo“. Bet vairuotojo mintyse slypėjo kitokio „gyvo masalo“ galimybė – priešingai veikiančio masalo, kuris, užuot viliojęs žuvis atsikąsti, išbaidytų jas iš vandens. Įmeti šio ypatingo masalo ir sugauni persigandusias, žiopčiojančias žuvis, iššokusias į krantą. O gal gyvas masalas! – naktinio klubo pavadinimas.

Tiesą sakant, grįžęs į autostradą, vairuotojas jautė palengvėjimą. Ne po kiekvieno nukrypimo nuo pagrindinio kelio sugrįžti atgal. Bet vairuotojas tik paplekšnojo per prietaisų skydą ir tarė:

– Jau greitai būsim Bafale.

Danguje bolavo keista šviesa – tokią ją regi tik ančių medžiotojai ir maratono mėgėjai. Vairuotojas jos buvo matęs mažai.

Erio ežeras plytėjo ramus ir pilkas it miręs vandenynas; Pensilvanijos magistrale važiavo tik negausūs ankstyvieji keleiviai, vykstantys į darbą Ohajuje.

– Tik nesileisk prislegiamas Klivlando, – perspėjo vairuotojas.

„Volvo“ atrodė puikiausios būklės – padangos vėsios, benzino vartojo galoną 22,3 mylioms, tepalo buvo maksimumas, reikiamas vanduo akumuliatoriuje ramus. Vienintelis ženklas, kad keliauta visą baugią naktį, buvo šiurpokas sparnelių jovalas bei vabzdžių dėmės, apterliojusios priekinį langą ir apraizgiusios groteles.

Degalinės patarnautojui teko gerai paplušėti su valytuvu.

– Toli važiuojat? – paklausė jis vairuotojo, bet tas tik gūžtelėjo pečiais. Važiuoju toliau nei toli! – magėjo jam sušukti, bet jo jau laukė „Volvo“.

Reikia žiūrėti, kad ko neįskaudintum savo žodžiais. Pavyzdžiui, vairuotojas niekam nepasisakė išvykstąs.

Sunkvežimių sraute jiedu lankstu apvažiavo Klivlandą, išvengdami dvokiančių miesto gniaužtų; už savęs paliko jausmą, kad ryto spūsties valanda pyksta jų nepastvėrusi. kolambusas, pietų kryptis, – skelbė rodyklė, bet vairuotojas paniekinamai sušnarpštė ir užčiuožė į Ohajo greitkelio vakarinę įvažą.

– Špyga taukuota tau, Kolambuse, – tarė jis.

Kai esi išgyvenęs suvaldytos įtampos naktį ir rytą važiuoji su jausmu, kad aplenkei visą pasaulį, net Ohajas atrodo įmanomas – net Tolidas regisi ranka pasiekiamas.

– Pietūs Tolide! – paskelbė įsidrąsinęs vairuotojas. „Volvo“ sudrebėjo važiuodamas septyniasdešimt penkias mylias, šoktelėjo iki aštuoniasdešimt ir pagavo tą legendinį „antrąjį kvėpavimą“; saulė švietė jiems už nugaros ir abu gėrėjosi priekyje skuodžiančiu striuku „Volvo“ šešėliu. Jiedviem atrodė, kad ši vizija nuneš juos į Indianą.

Ankstaus ryto tikslai yra iš tų iliuzijų, kurioms turime pasiduoti, jeigu apskritai tikimės ko nors pasiekti.

Ohajas turi šio to daugiau, negu manote, – į Sandaskį veda daugiau kelių, negu atrodytų esant reikalinga. Viename iš daugelio beveidžių poilsio paviljonų šalia greitkelio „Volvo“ supurtė bjaurus paankstinto užsidegimo priepuolis, ir vairuotojui teko užgesinti trūkčiojantį automobilio krenkštimą staigiai išjungiant su sankaba. Tai suerzino juos abu. O pripildęs baką ir apskaičiavęs kilometražą, vairuotojas paskubom nepagalvojęs išpyškino nuvylusį rezultatą:

– Keturiolika ir šešios dešimtosios mylios galonui! – Paskui tuoj pat pasistengė įtikinti „Volvo“, kad tai nėra kritika. – Čia tas pastarasis benzinas, – tarė jis. – Tau įpylė blogo benzino.

Bet „Volvo“ pajudėjo sunkiai, švokšdamas, tuščia eiga silpnai riedėjo ir pasitraukęs nuo kolonėlės užgeso, tad vairuotojas pamanė, jog reikia tarti: „Tepalo maksimumas, nesudegino nė lašo.“ Tai buvo melas, „Volvo“ neteko pusės kvortos – ne tiek, kad reikėtų papildyti, bet žemiau atžymos. Ties viena iš begalės įvažų į Sandaskį šiurpo akimirką vairuotojas susimąstė, ar „Volvo“ žino. Dideliems atstumams pasitikėjimas būtinas. Ar automobilis gali jausti, kad krenta jo tepalo lygis?

„Pietūs Tolide“ riogsojo vairuotojo sąmonėje kaip patyčia, praėjęs alkis pranešė jam, kad pietų metą buvo galima prabimbinėti bet kurioje iš keturiolikos įvažų, neva vedančių į Sandaskį. Dieve, kas tas Sandaskis?

Tačiau „Volvo“, nors pagirdytas ir nuvalytas, neturėjo tinkamo poilsio nuo pusryčių Bafale. Vairuotojas nusprendė išsiversti be pietų.

– Aš nealkanas, – tarė jis linksmai, bet pajuto savo antrojo melo svorį. Vairuotojas žinojo, kad kai kurios aukos – draugystės ženklas. Jeigu imiesi ko nors drauge, būtiniausia teisingai pasidalinti kančias. Vieta, vadinama „Tolidu“, po vidurdienio buvo tyliai pravažiuota kaip neminėtinas nuokrypis. O dėl krentančio tepalo lygio, tai vairuotojas žinojo ir pats netekęs pusės kvortos. O, Ohajas.

Fort Veinas, Elkhartas, Mansis, Garis, Tere Hotas ir Mičigan Sitis – a, Indiana! Kitokia valstija, neišbetonuota.

– Žalia kaip Vermontas, – sušnibždėjo vairuotojas. Vermontas! Magiškas žodis. – Žinoma, lygesnė, – pridūrė, paskui išsigando, ar ne per daug bus pasakęs.

Lagreindže ant „Volvo“ pratrūko viską valanti liūtis su perkūnija, Gošene kilometražas rodė 20,2, šį skaičių vairuotojas deklamavo „Volvo“ kaip litaniją – pro Ligonyrą, pro Napanį. Jiedviem skrodžiant kelią į valstijos gilumą, vairuotojas pajuto artėjant neregėtą „trečiąjį kvėpavimą“.

Karvėms Indianoje, atrodo, patinka. O kas yra „hužeris“4?

Ar vakarieniausime Saut Bende? Per kamuolio spyrį nuo Notr Damo. Nesąmonė! Kilometražas – 23,5! Pirmyn!

Net moteliai buvo patrauklūs, mirksintys baseinų akimis. Geros jums nakvynės! – tarsi dainavo Indiana.

– Dar ne, – pasakė vairuotojas. Jis jau matė rodyklių į Čikagą. Pabusti rytą Čikagą jau pravažiavus, sėkmingai jos išvengus, ją pergudravus – koks tai būtų pranašumas!

Ties Ilinojaus riba jis apskaičiavo laiką, atstumą iki Čikagos, pavojų pataikyti į spūsties valandą ir t. t. „Volvo“ paankstinto užsidegimo negalavimas buvo dingęs, jis išsijungdavo ramiai, atrodė įvaldęs garsųjį „pajudėjimą nuo bučinio“. Po Indianos polėkio kas gi labai blogo gali būti Ilinojuje?

– Pravažiuosime pro Čikagą pusę septynių vakaro, – pasakė vairuotojas. – Didžiausios spūstys bus pasibaigusios. Pavažiuosime valandą tolyn nuo Čikagos į Ilinojaus gilumą – tiesiog kad vėl atsidurtumėm kaimo vietovėse – ir aštuntą jau tikrai sustosime. Tave nuprausime, aš paplaukiosiu! Baltajame vyne virtas Misisipės šamas, Ilinojaus keptų bananų desertas, pinta STP, konjakas „Raudono aksomo“ bare, tau iš padangų truputį nuleisime oro, dešimtą jau lovoje, su pirmąja šviesa pervažiuojame Misisipę, pusryčiai Ajovoje, naminė kiaulienos dešra, vidurdienį Nebraska, pietums kukurūzai tešloje...

Jis įkalbėjo „Volvo“. Jiedu įvažiavo į „Linkolno žemę“, kaip skelbė automobilių numerių lentelės.

– Sudie, Indiana! Ačiū tau, Indiana! – dainavo vairuotojas pagal seną melodiją: M. Lamperto „Norėčiau būti hužeris“. Juk dažnai darome bet ką, kad tik apsimestumėm, jog mūsų neslegia jokios mintys.

Priekyje dangų drumstė smogas, saulė dar nenusileido, bet buvo pritemdyta. Plente lygų asfaltą pakeitė betono luitai su tarpeliais, kas sekundę sakančiais: „Tunk kertunk, tunk kertunk...“ Siaubinguose, begaliniuose, vienoduose priemiesčiuose ruseno lauko kepsninių duobės.

Artėdamas prie pirmo Čikagos viaduko, vairuotojas sustojo įsipilti benzino, žvilgterėjo į tą mąžtantį tepalą, pamatavo slėgį padangose – dėl visa ko. Eismas jau buvo intensyvesnis. Degalinės patarnautojui ant kaklo kabantis tranzistorinis radijukas pranešė, kad vandens temperatūra Mičigano ežere – septyniasdešimt du laipsniai.

– Fu! – tarė vairuotojas. Tada pamatė, kad kolonėlė rodo kitokį laiką negu jo rankinis laikrodis. Kažkur – gal toje fantazijoje, vadinamoje Indiana, jis persikėlė į kitą laiko juostą. Tad į Čikagą artėja valanda anksčiau, nei manė: pro jį švilpė didžiausias spūsties valandos eismas. Dabar aplink jį buvo tokie moteliai, kurių baseinuose pilna suodžių. Jis įsivaizdavo karves, mielojoje Indianoje galėjusias pažadinti jį švelniu varpelių skambesiu. Kelyje buvo jau aštuoniolika su puse valandos, išskirtinis sustojimas buvo tik papusryčiauti Bafale.

– Viena didelė klaida kas aštuoniolika su puse valandos – ne taip jau blogai, – paaiškino jis „Volvo“. Būtinas priminimas optimistams. O laikyti šią klaidą pirmąja – įspūdingas išstūmimas.

– Labas, Ilinojau. Sveika, pusė Čikagos.

„Volvo“ išgėrė kvortą tepalo kaip tą pirmą silpno Indianos kokteilio taurę, apie kurią svajojo vairuotojas.

Sandaskis, vairuotojo manymu, nusidėjo didžiuliu nesaikingumu, tačiau norint aprašyti jo jausmus Džolietui tektų griebtis dar didesnio nesaikingumo.

Dvi valandas krypinėdamas iš juostos į juostą, jis pasislinko mažiau kaip trisdešimt mylių į pietvakarius nuo Čikagos ir atsidūrė kryžkelėje – keliaujantiems į vakarus, net iki Omahos, – ir į pietus, į Sent Luisą, Memfį ir Naująjį Orleaną. Ką jau kalbėti apie kvailus paklydėlius, traukiančius į šiaurę, į Čikagą, Milvokį ir Grin Bėjų, ir dar retesnius keliautojus, ieškančius Sandaskio ir mirguliuojančių Rytų.

Džolietas Ilinojaus valstijoje buvo ta vieta, kur Čikaga nakčiai palieka savo sunkvežimius. Žmonės, supainioję Viskonsino viaduką su Misūrio viaduku, Džoliete suvokia savo klaidą ir nusprendžia nebesiblaškyti.

Keturi keturių juostų plentai, susieinantys ties Džolietu kaip susikergę vorai, išperėjo dvejus Howard Johnson svečių namus, tris viešbučius Holiday Inn ir du motelius Great Western. Visi buvo su vidaus baseinais, oro kondicionavimu ir spalvotais televizoriais. Spalvoti televizoriai liudijo absurdišką idealizmą – nešti spalvas į Džolietą, vietą, kurioje dominuoja juoda ir balta.

Dvidešimtą trisdešimt vairuotojas išsuko iš atviro kelio.

– Atsiprašau, – pasakė jis „Volvo“.

Holiday Inn neturėjo automobilių plovyklos. O ir kokia būtų buvusi prasmė? Ir abejotina, ar „Volvo“ jį išgirdo arba galėjo būti paguostas: „Volvo“ kamavo paankstinto užsidegimo protrūkis, taip tampantis ir purtantis beprotiškai sankabos pedalą spaudantį vairuotoją, kad tas visai prarado kantrybę.

– Prakeikta mašina, – burbtelėjo jis, stojus nejaukiai tylai – „Volvo“ priepuolio atvangai. Žala akivaizdi. „Volvo“ tiesiog karksojo springčiodamas nuo karščio, padangos buvo įkaitusios, kietos, karbiuratoriai beviltiškai nedarnūs, žvakės apkepusios suodžiais, tepalo filtras, be abejo, užsičiaupęs kaip sutraukiamasis raumuo.

– Atsiprašau, – tarė vairuotojas. – Aš taip nemanau. Rytą mudu viską pradėsim iš naujo.

Klaikiame žaliai apšviestame vestibiulyje, apstatytame vėžlių akvariumais ir vazonais su palmėmis, vairuotojas susidūrė su kokiais tūkstančiu šimtu besiregistruojančių keliautojų, visi jie atrodė lyg basliu gavę per galvą, panašiai kaip jis, visi savo vaikams, žmonoms ir automobiliams sakė: „Atsiprašau, rytą viską pradėsim iš naujo.“

Bet visur tvyrojo netikėjimas. Pasielgę nesąžiningai, nešiojamės akmenį po kaklu.

Vairuotojas žinojo, kada buvo pasielgta nesąžiningai. Jis atsisėdo ant pramoninės dvigulės Holiday Inn lovos ir paskambino žmonai į Vermontą namų sąskaita.

– Labas, čia aš, – tarė jis.

– Kur tu esi? – sušuko ji. – Dieve, visi tavęs ieško.

– Atsiprašau, – pasakė.

– Ieškojau tavęs po visą tą siaubingą pobūvį, – skundėsi ji. – Buvau tikra, kad patraukei kur nors su ta Helen Kranic.

– Oi, ne.

– Kai galų gale tiek nusižeminau, kad susiradau ją... ji buvo su Edu Poinzu.

– Ojojoi.

– O kai pamačiau, kad pasiėmei mašiną, ėmiau galvoti, kiekgi tu išgėrei...

– Buvau blaivas.

– Ką gi, mane namo turėjo parvežti Derekas Maršalas, nors blaivas nebuvo.

– Atsiprašau.

– Nagi nieko neatsitiko!

– Atsiprašau...

– Atsiprašai! – sušuko ji. – O kur tu dabar? Man reikėjo mašinos – nuvežti Kerį pas dantų gydytoją. Paskambinau policijai.

– Ojojoi.

– Taigi maniau, kad kur nors įvirtai į griovį.

– Mašina sveika.

– Mašina! – suklykė ji. – Kur tu esi? Dėl Dievo meilės...

– Aš esu Džoliete, Ilinojaus valstijoje.

– Man tavo siaubingo humoro jau per akis...

– Mudu susimovėm prie Čikagos, kitaip jau būčiau Ajovoje.

– Kas „mudu“?

– Aš vienas.

– Tu pasakei „mudu“.

– Atsiprašau...

– Aš tik noriu žinoti, ar šįvakar parvažiuosi namo.

– Neatrodo, kad sugebėčiau, – tarė vairuotojas.

– Na, aš vėl paprašiau Dereko Maršalo, gali sau padėkoti už tai. Jis man nuvežė Kerį pas dantų gydytoją.

– Ojojoi.

– Jis, aišku, elgiasi kaip tikras džentelmenas, todėl turėjau pakviesti jį užeiti. Žinok, jis irgi nerimauja dėl tavęs.

– Velniškai...

– Tik ne tau dabar šitaip kalbėt su manim. Kada sugrįši?

Mintis apie „sugrįžimą“ vairuotojui nebuvo šovusi į galvą, ir jis atsakė ne iš karto.

– Noriu žinoti, kur tu esi, tikrai, – tarė žmona.

– Džoliete, Ilinojaus valstijoje.

Ji padėjo ragelį.

Ilgesniems atstumams reikia bendrų pastangų. Vairuotojui tikrai kybojo akmuo po kaklu.

Plūduriuojantį vidaus baseine vairuotoją apėmė pasišlykštėjimas, baseinas atrodė panašus į vėžlių akvariumus Holiday Inn vestibiulyje. Nenoriu būti čia, pagalvojo jis.

Restorane „Vynuogių altana“ vairuotojas įsigilino į svaiginantį valgiaraštį ir užsisakė firminės krabų mišrainės. Jam atnešė. Mičigano ežerą buvo galima įtarti kaip galimą grėslią kilmės vietą.

„Taičio“ bare jam atnešė konjako.

Vietinis Džolieto televizijos kanalas pranešinėjo apie dienos avarijų aukas: niūrios žuvusiųjų statistikos sukelta apanglėjusių lavonų vizija ginė keliautojus iš baro anksti gultis ir pasinerti į neramų nakties miegą. Gal toks ir buvo laidos tikslas.

Vairuotojas prieš guldamasis palinkėjo labos nakties savo „Volvo“. Pačiupinėjo padangas, pakrapštė juodas nuodegas tepale, apžiūrėjo, kokia įdaužos priekiniame stikle žala.

– Matyt, kaip reikiant sugėlė.

Derekas Maršalas! Tai irgi sugėlė.

Vairuotojas prisiminė vadinamąjį „siaubingą pobūvį“. Jis pasakė žmonai einąs į tualetą – visur vejoje stovėjo automobiliai ir į tualetą jis nuėjo ten. Mažasis Keris buvo draugų namuose, tad jokia auklė nematė, kaip vairuotojas įsmuko namo pasiimti dantų šepetėlio.

Ant vonios kambario durų iš vidaus kabėjo žmonos suknelė, jo mėgstamiausia. Jis įsikniaubė veidu į ją, nuo šilko prisilietimo apsalo širdis; jam atsitraukiant manometras užkliuvo už užtrauktuko. „Sudie“, – tvirtai tarė suknelei.

Staiga jam šovė į galvą mintis pasiimti visus jos drabužius! Tačiau buvo vidurnaktis – metas eiti pas savo zuikutį, – ir jis patraukė prie „Volvo“.

Jo žmonos plaukai dulsvai raudoni... ne. Ji šviesiaplaukė, jiedu susituokę jau septynerius metus, su vienu vaiku ir be radijo. Radijas trukdo jiems abiem. Ne. Jo žmona vilki 10 dydžio suknelę, nuo pavasario iki rudens suavi tris poras 7 dydžio basučių, dėvi 36B liemenėlę ir su galonu nuvažiuoja 23,4 mylios... ne! Ji maža juodbruva moterytė tvirtais pirštais ir ryškiomis žydromis akimis, kaip oro pašto vokai; mylėdamasi ji turi įprotį atlošti galvą, lyg tiltu išsiriečiantis imtynininkas arba pacientė, atgaivinta dirbtinio kvėpavimo... o, taip. Jos kūnas liaunas, neputlus, ir jai patinka tai, kas limpa prie jos, apkabina ją, glaudžiasi... drabužiai, vaikai, dideli šunys ir vyrai. Ji aukšta, ilgašlaunė, jos spyruokliuojanti eisena, 38D...

Tada vairuotojo sinusai galų gale sukilo prieš jiems primestą naktinį ištvermės išbandymą oro kondicionavimu – jis smarkiai sučiaudėjo ir pabudo. Mintis apie žmoną ir visas kitas moteris jis nukišo į didelę tuščią sąmonės dalį, primenančią erdvią, neprikrautą „Volvo“ bagažinę. Paleido stiprią dušo srovę ir pagalvojo, kad štai jau ta diena, kai pamatys Misisipę.

Tiesą sakant, žmonės mažai tepažįsta save – sakytum, jiems tikrai patinka nuolat jaustis pažeidžiamiems.

Vairuotojas ketino išvažiuoti nepusryčiavęs. Manytum, turėjo būti pripratęs prie likimo vingių, bet anksti rytą išvydęs, kaip sužalotas jo „Volvo“, net ir šis kelių veteranas buvo sukrėstas. „Volvo“ buvo nuniokotas. Jis karksojo prie bortelio ties vairuotojo motelio kambariu kaip žmona, kurią jis girtas paliko lauke be raktų, ir ji laukė, kad dienos šviesoje prislėgtų jį sunkiu kaltės jausmu.

– O Dieve, ką jie tau padarė?..

Nulupo visų keturių ratų gaubtus, varžtai stirksojo nepridengti, padangos nuogos. Pavogė vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį. Kažkas bandė atsukti visą įtaisą, bet atsuktuvas pasitaikė arba per didelis, arba per mažas – po šio darbo varžtelių galvutės buvo sužalotos ir nebetinkamos; vagis įtaisą paliko vietoje ir tiesiog lenkė veidrodėlį, kol jis iššoko iš rutulinio lanksto. Praluptas lankstas vairuotojui atrodė kaip nubrozdinta, apspurusi žmogaus sąnario įduba, jam nutraukus ranką.

Norėta išniekinti „Volvo“ vidų, į šoninius vėdinimo langelius daug kartų kišant svertą ir spaudžiant, bet „Volvo“ atsilaikė. Nuo vairuotojo pusės lango apačios nuluptas guminis sandariklis, bet nesugebėta atidaryti spynelės. Vieną langą bandyta išdaužti – keleivio pusėje susidėstė nedidelė įtrūkių mozaika, tarsi ant stiklo užpūstas voratinklis. Mėginta įsigauti į degalų baką – nusisiurbti benzino, priberti smėlio, įmesti degtuką, – bet nors spynelę bako viršuje sumaitojo, prasiskverbti jiems nepavyko. Su svertu lindo po antvožu, bet antvožas atsilaikė. Keli grotelių virbai buvo įstumti vidun, o vienas temptas išorėn, kol nulūžo, – jis styrojo „Volvo“ priekyje, tarsi automobilis būtų apsiginklavęs savadarbiu durtuvu.

Pačioje pabaigoje susierzinę prievartautojai, apgailėtini Džolieto padugnės – o gal motelio svečiai, pasipiktinę svetimu automobilio numeriu, nesutariantys su Vermontu?.. – kad ir kas tokie, kažkas atsisveikino žiauriu ir beprasmišku veiksmu: sodriame „Volvo“ antvožo raudonyje kažkokiu įrankiu (turistinio peilio kamščiatraukio smaigaliu?) išraižė nešvankų žodį. Net giliau už dažų sluoksnį – grioveliai buvo įrėžti pačiame pliene. čiulpk – štai tas žodis.

– Čiulpk? – sušuko vairuotojas. Ranka uždengė žaizdą. – Šunsnukiai! – suriko jis. – Paršai, suskretę šliužai! – suriaumojo. Motelio sparne, į kurį buvo atsigręžęs, miegojo tikriausiai du šimtai keliautojų – čia buvo du kareivinių tipo aukštai su ištisiniais balkonais. – Bailiai, mašinų krušliai! – staugė vairuotojas. – Kieno darbas? – pareikalavo atsakyti. Balkone atsidarė kelerios durys. Į jį iš viršaus spoksojo išsigandę pažadinti vyrai, o jiems už nugarų čiauškėjo moterys: „Kas ten? Kas čia darosi?“

– Čiulpk! – suriko vairuotojas. – Čiulpk!

– Šešios valandos ryto, biče, – burbtelėjo kažkas nuo pirmo aukšto durų, tada greitai žengė vidun ir uždarė paskui save duris.

Tikros beprotybės negalima trikdyti. Jeigu vairuotojas būtų buvęs girtas ar šiaip storžievis, tie iš miego prikelti vyrai jį būtų sutalžę. Bet jis buvo pamišęs – visi tai suprato, – ir čia nieko negalėjai padaryti.

– Kas čia dedasi, Fredai?

– Kažkoks tipas eina iš proto. Eik atgal miegoti.

Ak, Džoliete Ilinojaus valstijoje, tu blogesnis už skaistyklą, kuria iš pradžių tave palaikiau!

Vairuotojas palietė tepaluotą rutulinį lankstą, kur anksčiau buvo jo dailus veidrodėlis.

– Tau viskas bus gerai, – tarė jis. – Būsi kaip naujas, nesirūpink.

Tas šlykštus žodis, įrėžtas į antvožą, buvo toks viešas, kad tartum demaskavo jį patį – tas šiurkštus, vypsantis bjaurumas jam darė gėdą. Įsivaizdavo Dereką Maršalą, einantį prie jo žmonos. „Labas! Gal pavežti namo?“

– Gerai, – prašvokštė vairuotojas „Volvo“. – Gerai, jau gana. Parvešiu tave namo.

Šis vairuotojo švelnumas buvo įspūdingas. Kartais atrodo neįtikėtina, kad kas nors gali būti toks taktiškas – kai kurie žmonės antro aukšto balkone uždarė duris. Vairuotojo ranka uždengė „Čiulpk“, išraižytą antvože, jis verkė. Taip toli nuvažiavo bėgdamas nuo žmonos, o baigėsi tuo, kad nuskriaustas automobilis.

Tačiau niekas negali nukakti iki pat Džolieto Ilinojaus valstijoje ir nepajausti pagundos pamatyti Misisipės upę – pagrindinę Vidurio Vakarų gatvę ir būtiną perkėlą į tikruosius Vakarus. Ne, Vakaruose iš tikrųjų nesi buvęs, jeigu nekirtai Misisipės, – niekaip negali sakyti, kad esi „buvęs tenai“, kol neįžengei į Ajovą. Jeigu pamatei Ajovą, pamatei Vakarų pradžią.

Vairuotojas tai žinojo – maldavo „Volvo“, kad leistų bent žvilgterėti.

– Mes iš karto apsisuksim. Pažadu. Aš tik noriu ją pamatyti, – kalbėjo jis, – Misisipę. Ir Ajovą... – kur galėjo būti nuvykęs.

„Volvo“ nenoromis dangino jį per Ilinojų: Alkanosios Uolos valstijos parkas, Venona, Mendota, Henris, Kevanis, Dženesijas, Rok Ailandas ir Molinas. Prie vedančio į Ajovą didžiojo tilto per Misisipę buvo poilsio aikštelė. Ak, Davenportas, Vest Libertis ir Makbraido ežeras!

Bet jis jų kol kas nepamatys. Stovėjo prie „Volvo“ ir žiūrėjo į tekančius plačius arbatos spalvos Misisipės vandenis. Žmogaus, mačiusio Atlanto vandenyną, upėmis nenustebinsi, bet anapus upės... buvo Ajova... ir ji atrodė tikrai kitokia negu Ilinojus! Jis matė į begalybę nusidriekiančias kukurūzų šluoteles, tarsi plunksnomis mosuojančių žvalių jaunų rungtynių šokėjų armiją. Ten užauga ir dideli meitėliai – jis žinojo, įsivaizdavo, turėjo įsivaizduoti, nes kitoje Misisipės pusėje besiganančių kiaulių bandos iš tiesų juk nematė.

– Kada nors... – tarė vairuotojas, lyg ir to baimindamasis, kartu lyg ir ilgesingai. Sukompromituotas „Volvo“ stovėjo ir laukė jo; sutrankytos grotelės ir žodis „Čiulpk“ buvo nukreipti į rytus.

– Gerai jau, gerai, – tarė vairuotojas.

Dėkok už tai, kad bent miglotai orientuojiesi. Klausykit: vairuotojas galėjo pasiklysti – susipainiojęs rytų–vakarų linijos peripetijose, jis galėjo nuspręsti važiuoti šiaurėn... pietų krypties juosta!

Misūrio valstijos policijos raportas Nr. 459: „Raudonas „Volvo“ sedanas, važiuojantis į šiaurę pietų krypties juosta, atrodė praradęs orientaciją. Į jį atsitrenkęs cemento maišytuvas buvo visiškai įsitikinęs savo pirmumo teise greitojoje juostoje. Renkant nuolaužas rastas telefono numeris. Paskambinus žmonai, atsiliepė kitas vyras. Pasakė esąs Derekas Maršalas ir perduosiąs žinią to vyruko žmonai, kai tik ji pabus.“

Turėtumėm žinoti: visada gali būti blogiau.

Žinoma, tikros bėdos buvo priešaky. Reikėjo išlaviruoti tarp sudėtingų Sandaskio įvažų, o vairuotojas anaiptol nebuvo žvalus. Plytėjo Ohajas, laukdamas jo lyg dar nenugyventi santuokos metai. Bet taip pat reikėjo galvoti apie „Volvo“ – šiam atrodė lemta niekada neįveikti Vermonto. Ir dar teks turėti keblių reikalų su Dereku Maršalu – tai atrodė neišvengiama. Dažnai tik pametę iš akių prioritetus galime juos tikrai nustatyti.

Jis pamatė Misisipę ir už jos besidriekiančią vešlią derlingą lygumą. Kas dabar pasakys, kokius saldžius, tamsius slėpinius jam galėjo atverti Ajova? Juolab Nebraska. Arba Vajomingas! Vairuotojui skaudėjo gerklę. Ir jis neapsižiūrėjo, kad vėl tenka važiuoti pro Džolietą.

Važiuoti namo sunku. Bet kuo geriau ne namie?

La Salyje, Ilinojaus valstijoje, vairuotojas nuvežė „Volvo“ patikrinti. Teko uždėti naujus valytuvus (jis nė nepastebėjo, kad jie pavogti), įstatyti laikiną šoninį veidrodėlį, o įrėžtas žodis „Čiulpk“ buvo užteptas gydomuoju antikoroziniu gruntu. Tepalo „Volvo“ turėjo maksimumą, bet vairuotojas pastebėjo, kad vandalai į visus ventilius mėgino įgrūsti mažų akmenėlių, tikėdamiesi, kad važiuojant nuleis padangas. Degalinės patarnautojas turėjo galutinai nulaužti kuro bako spynelę, kad pagirdytų „Volvo“ benzinu. Kilometražas buvo 23,1 mylios galonui – tokių sunkumų akivaizdoje „Volvo“ atrodė stiprus kaip tigras.

– Nudažysim tave namie, – niūriai pasakė vairuotojas „Volvo“. – Kaip nors laikykis.

Juk priešaky dar laukė Indiana. Sakoma, „antras kartas“ būna dar geresnis. Jam šovė į galvą, kad jo santuoka yra kaip nebaigtas Ohajo ir Indianos karas – trapi karinės galios pusiausvyra, kartkarčiais pertraukiama taikos sutarčių. Pasitelkus Ajovą, viena pusė smarkiai nusvertų. Arba: kai kurių upių verčiau nekirsti? Šalies vidurkis yra mažiau kaip 25 000 mylių su vienu padangų komplektu, o daugelis susidėvi kur kas greičiau. Šiuo „Volvo“ jis nuvažiavo 46 251 mylią – su pirmuoju padangų komplektu.

Ne, nors ir koks kerintis tolstančios Ajovos ateities paveikslas, negali važiuoti įbedęs žvilgsnio į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Be to, šioje kelionės stadijoje vairuotojas buvo pasiryžęs grįžti į rytus. Bet orumą sunku išlaikyti. O ištvermei reikia nuolatinės priežiūros. Pasikartojimai yra nuobodūs. O už malonę tenka sumokėti.