Disclaimer

"Vampyrų akademija" – bestseleris, pavergęs tūkstančių skaitytojų širdis. Pagrindines herojes – Lisą Dragomir ir Rouz Hetavėj – sieja ypatingas ryšys. Lisa – kilminga vampyrė, apdovanota galia gydyti žmones ir gyvūnus. Rouz – jos sergėtoja dampyrė, pasiryžusi paaukoti gyvybę, kad apsaugotų Lisą nuo nemirtingų vampyrų strigojų. Romane susipina meilė, klasta, išdavystė. Vyksta amžina gėrio ir blogio kova. Ar pavyks Rouz apginti Lisą? Ar Rouz sulauks atsako į savo jausmus?<

Po ilgų ir varginančių klajonių Dimitrijaus gimtajame Sibire Rouz Hetavėj grįžta tęsti mokslų į Šv. Vladimiro akademiją. Dimitrijus per stebuklą lieka gyvas ir dabar grasina atkeršyti. Rouz vis dar tiki, kad yra vilties jį išgelbėti, ir yra pasiryžusi labai rizikuoti. Autorė rezga kraują stingdančios paslapties voratinklį, kurio išnarplioti nepavyktų net sumaniausiems detektyvams… Ši knyga tikrai turės pasisekimą. VOYA. Kai visas pasaulis, regis, tik ir rašo apie vampyrus, Richelle Mead pavyko sukurti nepaprastus, bet kartu labai žemiškus personažus. Teens Read Too.<

Likus keliems mėnesiams iki mokslų baigimo būsimoji sergėtoja Rouz palieka Šv. Vladimiro akademiją ir iškeliauja į Sibirą, pasiryžusi sidabro kuoleliu perverti buvusio mylimojo Dimitrijaus, tapusio strigojumi, širdį… Šiurpių smulkmenų nebijantys paaugliai pernakt praris šią vampyrų istoriją ir nekantriai lauks tęsinio. (Booklist) Autorė rezga kraują stingdančios paslapties voratinklį, kurio išnarplioti nepavyktų net sumaniausiems detektyvams… Ši knyga tikrai turės pasisekimą. (VOYA) Kai visas pasaulis, regis, tik ir rašo apie vampyrus, Richelle Mead pavyko sukurti nepaprastus, bet kartu labai žemiškus personažus. (Teens Read Too)<

Antroje serijos knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas Rouz Hetavėj. Sudėtingiems jos santykiams su motina, pačia savimi ir vaikinais – kilmingaisiais morojais ir sergėtojais. Rouz stoja į kovą su amžinais priešais strigojais – kas ją laimės? Ar pasiseks Rouz apginti Lisą ir išgelbėti draugus?<

Trečioji ciklo „Vampyrų akademija“ knyga. Pagrindines herojes – Lisą Dragomir ir Rouz Hetavėj – sieja ypatingas ryšys. Lisa – kilminga vampyrė, apdovanota galia gydyti žmones ir gyvūnus. Rouz – jos sergėtoja dampyrė, pasiryžusi paaukoti gyvybę, kad apsaugotų Lisą nuo nemirtingų vampyrų strigojų. Knygoje susipina meilė, klasta, išdavystė. Vyksta amžina gėrio ir blogio kova...<

Meilė užklumpa netikėtai - kai mažiausiai jos lauki ir ieškai. Atogrąžų saloje gydydama sielos žaizdas po tėvo mirties, Keitė Donovan sutinka paslaptingą vyrą, ir užplūdę jausmai jau nebepaleis jų, nepaisant visų intrigų ir kliūčių.<

Ebė Abernati – puiki mergina. Negeria, nesikeikia, jos spintoje gyvas velnias neblogų megztukų. Mergina mano pakankamai toli pabėgusi nuo savo juodos praeities, tačiau atvykus į koledžą su geriausia vaikystės drauge netrukus jai kelią į naujo gyvenimo pradžią pastoja didžiausias universiteto mergišius. Trevisas Medoksas – laibas, skustagalvis ir tatuiruotas – kaip tik toks vaikinas, nuo kokių Ebė stengiasi – ir trokšta – pabėgti. Vakarais jis mušasi už pinigus kovos ringe, o dienomis puikuodamasis vaikšto po universitetą kaip geidžiamiausias merginų numylėtinis. Nustebintas, kad Ebė nepasiduoda jo kerams, Trevisas prisivilioja ją apgaulingomis lažybomis. Jeigu praloš jis – turės visą mėnesį susilaikyti nuo sekso, o jeigu Ebė – ji turės lygiai mėnesį gyventi jo bute. Šiaip ar taip, Trevisas dar nenutuokia radęs sau lygiavertę varžovę. Knyga „Aš ir jis. Tikra katastrofa“ pagal populiarumą lyginama su trilogija „Penkiasdešimt atspalvių“. Kaip ir pastaroji, ji pirmiausia pasirodė internetinėje skaitykloje, bet veikiai tapo tokia populiari, kad netrukus ją išleido viena didžiųjų leidyklų . Dėl „Aš ir jis. Tikra katastrofa“ knygos ekranizacijos varžosi ne viena kino kompanija, o skaitytojai nepaliauja žerti geriausių atsiliepimų. Šis romanas pavergs nuo pirmojo sakinio – įdomus, nebanalus, įtraukiantis. Tai pasakojimas apie du žmones – kietakakčius priešingybes ir aistringą jų meilę, paskui kurią it nuometas velkasi daugybė nesusipratimų. Romane sukurti personažai vaizdingi ir kartu tikroviški. Itin sumaniai ir talentingai sukurti dialogai velniškai taiklūs ir juokingi, tad kartais atrodo, jog skaitai ne knygą, o slapčia dirsčioji į geriausios draugės dienoraštį!<

Karštą 1935 metų vasaros dieną trylikametė Brioni pro langą išvysta, kaip jos sesuo Sesilija nusivelka drabužius ir pasineria į dvaro sode esančio fontano baseiną, o netoliese stovi Robis Turneris, jos vaikystės draugas, kaip ir Sesilija, neseniai grįžęs iš Kembridžo. Iki šios dienos pabaigos trejeto jaunų žmonių likimas pasikeis visam laikui. Robis ir Sesilija peržengs ribą, kurios egzistavimo iki tol jie nė neįsivaizdavo, ir taps daug jaunesnės mergaitės vaizduotės aukomis. Tuomet keistokas sesers poelgis ir netikėta gerai pažįstamo vaikino reakcija pro langą stebinčiai Brioni pasirodė tarsi nesuvokiama misterija, o to nesuvokimo padarinys — trylikametės nusikaltimas, kurį atpirkti ji mėgins visą savo likusį gyvenimą.<

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo<

Aš esu senmergė! Tai baisiausia moteriai tekusi kęsti lemtis, nes tai reiškia, kad esu neturtinga ir negraži. Jei būtų tik viena tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kai abi kartu – esu visai netinkama. Tačiau aš žinau, kad jeigu tiktai galėčiau įveikti šią kliūtį, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis. Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė. Karštas Bairono gerbėjas - Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą. Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija. Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, kad Misė – ne tokia jau pilka pelytė, ir kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis. “Misalongio moterys” – romanas, pilnas ir romantikos, ir aistros, ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu.<

Žmonės visur giriasi savo ankstyvosios vaikystės bėdomis arba verkšlena dėl jų, bet niekas negali prilygti airiškai versijai: skurdas, tingus ir plepus alkoholikas tėvas, dievobaiminga mušama motina, aimanuojanti prie židinio, pasipūtę kunigai, baimę varantys mokytojai, anglai ir jų baisus elgesys su mumis ilgus aštuonis šimtus metų. Frankas McCourtas gimė 1930 metais Niujorke, Amerikos airių šeimoje. Būdamas ketverių, su tėvais grįžo į Airiją, kur augo skurde iki devyniolikos metų, tuomet vėl išvyko į JAV. Ten baigė Niujorko universitetą ir ilgus metus dėstė literatūrą mokyklose. Parašė tris atsiminimų knygas – „Andželos pelenai“ (Angela‘s Ashes, 1996), ̉Tis (1999) ir Teacher Man (2005). „Andželos pelenai“ – pirmoji ir garsiausia McCourto knyga, apdovanota prestižiškiausiomis Pulitzerio premija ir National Book Award. 1999 metais pagal ją pastatytas filmas. Knygoje pasakojama apie McCourto vaikystės ir paauglystė metus, iš pradžių Niujorke, paskui Limerike. Alkoholiko tėvo ir užguitos motinos šeimoje auga septyni vaikai, trys iš jų miršta visai mažiukai. Likusiems nuolat gresia badas, ligos, pažeminimas ir diskriminacija. Tai graudi istorija, bet McCourtas ją pasakoja su tokia meile ir humoru, kad juoktis ir verkti skaitant tenka beveik po lygiai.<

Franko McCourto (g. 1930) atsiminimų trilogija "Andželos pelenai", "Tataigis" ir "Tamsta mokytojas" - Amerikoje gimusio airio gyvenimo epopėja. "Tamsta mokytojas" - paskutinė trilogijos dalis, kurioje autorius su nepakartojamu humoru aprašo savo pedagoginę karjerą. Pradėjęs mokytojauti nuo 27 m., įvairiose Niujorko mokyklose ir koledžuose jis praleido daugiau nei trisdešimt savo gyvenimo metų. 1976 m. McCourtui buvo suteiktas Metų mokytojo vardas. Įžūlūs ir abejingi mokiniai ir prislėgti mokytojai, alkoholis ir Niujorko airių kompanija, noras perduoti mokiniams pasaulinės literatūros subtilybes, kai jiems labiau praverstų sugebėjimas taisyklingai ištarti paprasčiausią sakinį, asmeninio gyvenimo problemos - visa tai sudaro iš pirmo žvilgsnio tipišką McCourto kasdienybę. Netipiškas yra humoro jausmas, priverčiantis skaitytoją šypsotis net liūdniausių autoriaus gyvenimo įvykių akivaizdoje. Jiems nerūpi nei tavo nuotaika, nei tavo galvos skausmas, nei tavo rūpesčiai. Jie turi savo problemų, ir tu esi viena iš jų. Atsargiai, mokytojau. Nevirsk problema savo moksleiviams. Jie tave sutvarkys.<

„Tataigis" - antroji Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogijos dalis. Išgyvenęs skurdžią, alkaną vaikystę Limerike, autorius emigruoja į airių svajonių šalį - Ameriką, kuri taip pat nepasitinka jo ištiestomis rankomis. Naivumo, savito humoro ir tragizmo mišinys, žymintis pirmąją, garsiausią, trilogijos knygą „Andželos pelenai", niekur nedingsta; drauge su autoriumi išgyvename komiškų nutikimų kupinus tarnybos armijoje metus, meilę Albertai, komplikuotus šeimos santykius, nuolatinę nuomojamų būstų kaitą, darbą sandėlyje, studijas universitete ir nepaliaujamą norą pasiekti „amerikietišką gerovę", ten žmonės turi kiek nori rankšluosčių ir tobulus baltus amerikietiškus dantis.<

Ši hipnotizuojanti istorija apie griuvėsiais virtusį pasaulį ir žmoniją ištikusį košmarą – lyg gairė, parodanti tai, ką geriausio ir ką blogiausio žmonija gali sukurti. Knygoje vaizduojama ateitis, kurioje nebėra nei tęstinumo, nei vilties; bet du herojus, tėvą ir sūnų, keliaujančius per dyką žemę, palaiko meilė jie vienas kitam ištisas pasaulis. KELIAS, savęs pažinimo metafora, pasakoja apie beviltišką atkaklumą ir švelnumą, padedantį žmonėms išgyventi visiškos nusiaubties akivaizdoje.<

Piteris Meilas ir jo žmona padarė tai, apie ką daugelis iš mūsų gal tik mąsto. Jie įgyvendino savo ilgametę svajonę apsigyventi užsienyje: nepaisydami sunkumų nusipirko nuostabų 200 metų senumo namą Luberono vietovėje ir pradėjo naują gyvenimą. Per metus, kurie prasidėjo nepaprastai ilgais pietumis ir tęsėsi su daugybe gastronominių malonumų, jie išgyveno netikėtų ir dažnai labai triukšmingų kaimiško gyvenimo kuriozų. Mokydamiesi vietinės tarmės ir ištvėrę nerangius statybininkus, atrado boules (rutulius) ir ožkų lenktynių subtilumus. Visi žemiški gyvenimo Provanse malonumai yra pavaizduoti šiame kerinčiame paveiksle<

Guy de Maupassant novelių rinkinys Populiarioji klasika.Novelių rinkinys. Jeigu pavargote nuo meilės ir "rožių" romanų antplūdžio ar nesibaigiančių TV serialų jeigu dairotės tikrai geros, rimtos atvangą ir malonumą teikiančios knygos, ši serija - jūsų lektūra.<

XIXa. prancūzų literatūros klasiko satyrinis-psichologinis romanas. Jo herojė, tyros širdies ir nesugadintos prigim ties jauna moteris, trokšta žmogiškos šilumos ir didelės meilės, bet jos laimę griauna savo egoistiniais siekim ais ir tėvas, nevykėlis aristokratas, ir vyras, biznio vergas, ir mylimasis, laisvas paukštis bonvivanas.<

Genialiojo prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelės apie meilę, apie grožį, apie gyvenimą... Negali jų skaityti nesijaudindamas, nes tai ne tik rašytojo personažų gyvenimas, bet ir mūsų švelniosios ir liūdnosios akimirkos.<

Peru nužudomas senųjų kultūrų paveldą tyrinėjęs profesorius Kentas. Tačiau jo žudikai savo galutinio tikslo nepasiekia: vokas su paslaptingais žemėlapiais, kuriuose pavaizduoti žemynai priešistoriniais laikais, atsiduria profesoriaus mokinės Katerinos Donovan ir jos draugo Džeimso Ruterfordo, jaunų Oksfordo universiteto mokslininkų, rankose. Kuo gi šie žemėlapiai tokie svarbūs ir net pavojingi, kad dėl jų žudomi žmonės? Katerina su Džeimsu bandys įminti šią mįslę, nors dėl to jiems teks apkeliauti pusę pasaulio, nuolat persekiojamiems slaptos galingos Korporacijos smogikų. .Ar pasaulio istorija iš tiesų buvo tokia, kaip dėstoma vadovėliuose? Ar prieš Didįjį tvaną egzistavo civilizacija, pranokusi mūsiškę tiek gamtosaugine sąmone, tiek technologine pažanga? O gal tolimieji žmonių protėviai paliko mums savo patirties ženklų? "Piramidės" herojai tokių ženklų randa išties nemažai, ir kaip tik dėl jų užverda žūtbūtinė kova.<

Tragiškai nuskendus krovininiam laivui, žydro laukinio Ramiojo vandenyno paviršiuje lieka sūpuotis vieniša valtis. Šio laivelio įgula – hiena, zebras, orangutanas, karališkasis Bengalijos tigras ir Pi – šešiolikmetis indų berniukas. Štai ir paruošta scena vienam iš ypatingiausių pastarųjų dienų grožinės literatūros pavyzdžių. Nežiūrint į tai, kad minėtos scenos paruošimui prireikė šimto puslapių, ta scena neypatingai pakito ir dar po šimto puslapių. Berniukas griebiasi ir dumblių, kad tik išgyventi vandenyno platybėse. Permaininga (priklauso nuo oro) egzistencijos kasdienybė su turimo turto inventorizacija primena Robinzono Kruzo nuotykius ir Voldeno skaičiavimus, bet paauglystėje skaitęs Thomas‘o Mayne Reid‘o „Vandenyno klajūnus“ neras čia nieko ypatingo. Perdėtas dėmesys buitinėms gyvenimo valtyje detalėms ir kasdienybės uždaro rato kartojimas tinkamai ir gyvai perteikia fizinę Pi būseną, logiškai dėstomos mintys atskleidžia Pi vidinę būseną: tapomas ryškus vaizdas kaip berniukas keičiasi, bręsta, įveikia savo ankstesnes nuostatas, neviltį, nepasiduoda pražūčiai, kovoja su neskaičiuojamu laiku. Tačiau ir čia – jokio bandymo įskiepyti skaitytojui dieviškojo tikėjimo, tačiau turime gana pakenčiamą instruktažą, kaip išgyventi gelbėjimosi valtyje su nedresuotu tigru.<