Juozas Aputis

Šviečiančios vilko akys


Broliui Pranui


Per tas kelias dienas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės — ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn — žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, — tik toks rūpestis, visa kita — nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.

Vienintelis rūpestis! Kad būtų šitaip!.. Paskendęs savo mintyse, matydavo paskirus, žmones, kai kuriuos įsidėmėdavo, jeigu jo keliuose jie pasitaikydavo ne vieną kartą, net imdavo juos sekti. Juokingai, gailiai vienakojis žmogus, palikęs į suoliuką atremtus ramentus, šuoliavo prie vandens, sunkiai iš smėlio traukdamas sveikąją ištreniruotą koją, ir tik vandeny pasijuto kaip žuvis: krito ant pilvo, krykšdamas šalia pūškavo gal dešimties metų berniukas, vis nuplaukdamas į šoną, ne — tėvas, taškydamas vandenį viena koja, imdavo greitai daryti ratą — tiesiai plaukti būdavo nelengva. Žvilgtelėjęs į šone likusį vaiką, lyg laivą į jo pusę pasukdavo kūną, tačiau po kurio laiko vėl imdavo tolti.

Trečia diena matė jauną gražią moterį, kuri, gal vienintelė čia tokia graži ir vieniša, savo grožio niekam nedemonstravo, nieko nepastebėjo, niekas jai buvo nesvarbu; išsirengusi ėjo pajūriu, dailiame krepšelyje nešdamasi drabužius, ir jis ne sykį pagalvojo, lydėdamas ją akimis, kaip traukia žmogų nekasdieniškas grožis ir nekasdieniškos būsenos. Imdavo vaizduotis, kaip randa progą su ta moterim susipažinti, kaip ją užkalbina, ne, ji, visai nelinkusi leistis į kokias tuščias kalbas, pasako kelis abejingus žodžius, pasako atsainiai, bet jaukiai, ir nueina, tačiau jis neatlyžta, kitą dieną ją vėl užkalbina, jis mato juodu abu einant pajūriu, jis naiviai pasitiki savim, jam rodos, kad moteris turi atsiverti, atskleisti savo paslaptį, ne sykį patyrė, kad šitaip su juo atsitinka, kad žmonės greitai ima pasakoti jam savo gyvenimą. Nuo tokio svetimų žmonių atsivėrimo būdavo ir gera, ir nesmagu. Gera, nes manydavo turįs kažką, kas žmones artina, turįs kokią sielos paslaptį, o liūdna todėl, kad suprasdavo, jog žmogus, atsivėręs kitam, menkai pažįstamam, yra silpnas, sugniužęs ir atsiveria irgi tokiam pat griuvenai, nekeliančiai jokio pavojaus. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo, yra silpnas žmogus.

Iš kur jis tai ištraukė?

Vis pagalvodavo apie tą vienišą moterį, iš kambario į pajūrį kartais išeidavo vien tik dėl jos, žiūrėdavo iš tolo, kol šovė blaivi mintis: būtų bjauru, jeigu tai įvyktų! Negalima moters išmušti iš jos originalios, jai privalios būsenos, negalima stumti į banalybę ir pačiam artėti prie jos, banalybių ir taip užtenka. (Banaliausia, kad jis tuojau pat pagalvojo, jog tą moterį iš jos privaliosios būsenos bemat išmuš kas nors kitas...) Pagaliau — visą laiką taip juk nebus: ateis diena, kai nei jis, nei niekas kitas tos moters nepastebės, o jei ir pastebės, tai žiūrės kaip į kiekvieną eilinį, nusibodusį žmogų, iš kurio nieko nebegalima tikėtis, tiktai kalbų apie vandens temperatūrą arba sinoptikų pranešimus, vaikų ir senelių ligas, sąnarių uždegimus, purvo vonias, kurių taip sunku gauti sezono metu, beveik neįmanoma be butelio konjako ar pinigo.

Kas antrą vakarą jis nueina ant jūros tilto — tikrais banalybės takais! Bet juk visi tokie takai, nėra išskirtinių, yra tiktai išskirtiniai žmonės. Argi įmanoma kiekvienam pasaulio žmogui surasti atskirą salą ir tenai įkurti atskiras vienišių valstybes? Tad nieko geriau, kaip gyventi kartu su visais ir nieko nematyti, nieko neįsileisti, galvoti, kas tau patinka, traukti tiltu iki galo, girdint, kaip po kojomis maloniai bilda naujos pušinės lentos. Sustojęs gali žiūrėti į murzinai rausvą horizontą ir vaizduotis, ką tik nori, ir galvoti, ir matyti, ir jausti. Kurorto paaugliai, lupdami basomis įdegusiomis kojomis į tilto diles, nulėkė į kitą kraštą, ropščiasi ant turėklų, o iš ten lyg žąsiukai šoka į vandenį, šoka po kelis, ne iš karto, kiti pasilieka žiūrėti, vertinti šuolių; kai pirmieji išnyra iš vandens ir nusipurto šlapius plaukus, šoka antrieji, ir vienam iš antrosios grupės pavyksta dailiau panirti į vandenį, ilgiau išbūti panirus, ir tada pirmieji, jau seniai plūduriuojantys ant vandens, kaip žąsiukai smunka vandenin ir iškišę kojas taškena jomis kaip delnais — ploja laimėtojui. Vienas ilgai plūduriuoja vandeny, praleido jau kelias grupes, kažkaip nenoromis kabinasi į tilto stulpus ir sijas, užsikoręs ar draugams, ar pats sau šneka:

— Trauk mėšlungis kuoji.

— Kad tu per ilgai kiurksojai vandeny. Užteks, lipk... — atsirėmusi į turėklus iš

viršaus jam sako gražaus veido senutė, mylinčiomis akimis žiūrėdama į pamėlynavusį

vaiką, kuris, išgirdęs jos žodžius, beregint atkunta, mauna apačioj padarytu siauru

tilteliu, spėdamas gražiajai senučiukei atsikirsti:

— Kas saki?

— Tu pats sakai...

Bet berniūkštis jau vaikų būryje, jau vėl kariasi ant raudonų turėklų ir nuo jų lyg nusmailintas pagalys neria į jūrą.

Antai — dešiniajame jūros pakrašty — vienas ar viena kaip užsimojo plaukti, taip ir duodasi: vis tolsta nuo kranto ir vis artėja prie tilto. Tenai, pliaže, pasigirsta moters balsas:

— Gana. Grįžk...

Balse dar nė lašo baimės, girdėti slapto pasididžiavimo gaida, plaukianti galva vis tolsta, artėja prie tilto, rodos, po vandeniu tempia ją kokia virvė, jau ne vieno akys pakrypo į tą pusę — taip maža rudeniop nuotykių kurorte — ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių; sunerimusi ji sako savo kaimynei:

— Tas, kur plaukė, jau dingo... Jau jo nebėr. Gal grįžo?

— Tebėr. Ar nematai?

— Kur? Kur?

Plaukiantysis jau apsisuka, ir visų dėmesys nebe tas. Lyg atgal grįždamas jis negalėtų prigerti... Jis dar būtų negrįžęs, jei moteris ant kranto lieptų, jei nerimautų, bet ji tyli, negirdėti balso, tad dabar jis gali pasikliauti savo galva.

Mėgstame išsišokimus, mažutėlaitį ūgtelėjimą virš kasdienybės!

Plūkauja būrelis nusipenėjusių ančių, lyg kokius kastuvėlius prieš bangas atkišusių plačius snapus, — matyt, jos žino, ką į snapus gali atvaryti baltais dribsniais putojantis vanduo; ir iš tikro — antys pasidarbuoja savo plačiais snapais, kažką nuvaro jais į atsikišusius gūžius; gal į tuos kaulinius jų bučius patenka žuvytės?

Žmonių jau mažėja, tiltą ima supti sutemos, jau vos begalima įžiūrėti artėjantį prie ano kranto plaukiką, jau brenda, nebeplaukia, dabar jo galva nuo čia, nuo tilto, atrodo lyg pamauta ant baslio, antys nučiuožė tolyn — išsigando tamsos ar pagaliau pabūgo šokinėjančių vaikų.

Žvilgsnis sustoja ties tolimu, miglotu violetiniu horizontu, švelniai kutenantis ilgesys, skaidrus gerumas persmelkia visą. Pagalvojo, kaip baisu dabartiniam žmogui, kuris palyginti nemažai žino, nemažai girdėjo, o taip nedaug ką gali padaryti ir taip nedaug ką yra matęs.

Ten, kitame krante, dabar irgi vakaras, gal pavakarys, gal ir ten per smėlį išdidžiai vaikščioja kasdienines smulkmenas paniekinusi moteris, nuo tokio tilto ar stulpo šokinėja vaikai, gaudžiant varpams, senutės traukia į bažnyčias, metų susukiotais pirštais laikydamos gležnus anūkų pirštelius.

Kad galėtų dabar pat atsidurti tenai, kad mokėtų kokią bendrą kalbą — tai pasakotų jiems apie savo tėvų, savo kaimo ir savo miesto gyvenimą, atrinktų gražiausius plotelius iš daugybės plotų — kad jie artintų, švelnintų, kad jungtų, kad pagaliau atsitiktų taip, jog aname krante, šiame krante, anuose krantuose, šiuose krantuose vienas kito lauktų, kaip laukia mylinčios seserys ir broliai. Nieko daugiau nereikia, tik broliškos meilės. Koks džiaugsmas, kad pagaliau suėjome visi, kuriuos kadaise sutvėrė Dievas, išmokydamas galvoti ir pašnibždėjęs, kaip reikia tarti žodžius... At-plaukit į mūsų pakrantę, atplaukit su vaikais, pasiimkit ir pačius mažuosius, toks šiltas ruduo, nuvažiuosim traukiniu į Dzūkijos miškus, rėkausime, rinksime grybus, kurių nėra — išdžiovino sausra žemę, aprodysiu jums alksniais apaugusį kelią, kuriuo ėjau į mokyklą, kuriuo daug kartų išvažiavau iš namų, ant kurio ne sykį, pro eglės šakas aukštyn kabinantis saulei, ilgėjausi tolybių, pro kurio dulkes, ranka prisidengęs akis, daug kartų žiūrėjau į tą pusę, kur nusileidžia saulė, žinodamas, kad ji kažkam nenusileidžia, o liepia jau ruoštis ginti karves namo, liepia rengtis ir eiti į palaistytas gatves, eiti pasivaikščioti po senomis liepomis, miestų bažnyčioms, rotušių varpinėms skelbiant vakaro valandą. Nusivešiu jus prie Balčios, jos nėra žemėlapyje, ji dar nesuka turbinų, ji tokia, kokia buvo, kai per jos lieptą žengiau į pievas, per tas pievas į šlaitą, o iš ten — į didžiausią mano vaikystės miestą, kur aikštėje stovi nelinksmas žemaitis...

Šoku dabar ir aš nuo tilto su tais vaikais, šoku ir plaukiu! Kai priilsęs išroposiu ant smėlio, nedrauskit savo vaikams, nebarkit — tegu bėga pasižiūrėti! Tegu bėga pasižiūrėti šita sena kalba šnekančio banginio, kuris vos atgaudamas kvapą stengsis pasakyti žodžius:

— Broliai žmonės, broliai!..

Išgirdo pats savo balsą, apsidairė, ar niekas neatkreipė dėmesio. Ne, niekas. Pamatė ir vienišąją moterį — ji ėjo kaip tik po jūros tiltu, išniro pro laiptus; į ją žvilgtelėjo tik akimirką, miglotasis horizontas jam buvo svarbesnis ir iškalbingesnis. Kažkur toli, jūros pakraščiuos, plykstelėjo šviesos — lyg rausvos akys. Gal tenai koks laivas užsižiebė lempas, o gal suspindo langas prieš besileidžiančią saulę (čia ji jau buvo nusileidusi)? Akys taip ir įsmigo į tas šviesas, negalėjo atsitraukti, o šviesos čia nykdavo, pradingdamos visai, čia vėl sumirgėdavo ir trūkčiodamos bėgdavo šalin. Pagaliau iš daugybės liko tiktai dvi, jos aprimo, nustojo krūpčioti, priartėjo viena prie kitos... Šviesos buvo panašios į paraudusias vilko akis! Taip, tai buvo raudonos per-siutusio vilko akys!..

Greitai ėjo tiltu atgal, vis atsigręždamas ir vėl nusisukdamas — raudonos vilko

akys smigdavo jam į nugarą.

Vilko akys jo vaizduotėje, sapnuose buvo standartinės, tradicinės, kaip jis mėgdavo sakyti. Du, o dažnai ir daugiau kartų per metus sapnuodavo panašų, beveik tą patį sapną, kuris skirdavosi tiktai veikiančiais asmenimis — kartais tai būdavo pažįstami žmonės, kartais visai nematyti, tačiau visuomet sapno pabaigoj (tiksliau sakant, —tąsoj, pabaigos nebūdavo, atsibusdavo iš baimės) jis turėdavo šokti į gūdžią vandens gelmę, murziną ir sūkuriuojančią, įkrisdavo, grumdavosi su bangomis, o krantas taip aukštai, kad ten vaikščiojantys žmonės iš apačios atrodydavo lyg maži vabaliukai. Iš pradžių, kai nušokdavo, tikėdavosi lengvai išsikapstysiąs, kurį laiką nenorėdavo į krantą lipti, nardydavo, duodavosi po vandenį, daužydavosi bangose, o kai nebegalėdavo ilgiau būti, kai ateidavo laikas pasiilgti kranto, jį apleisdavo jėgos, taip apleisdavo, kad vanduo lengvai imdavo traukti į save; tada rėkdavo, tačiau žmonės viršuje jo arba negirdėdavo, arba girdėdami ramiausiai vaikščiodavo toliau, nekreipdami dėmesio — jis būdavo ne jų pasaulyje. Ir tada, kai siaubo apimtas sušukdavo iš paskutinių jėgų, nuo cementinio kranto į drumzlino vandens siautulį nušokdavo ilgas vilkas, matydavo, kaip ore nutįsdavo pasipūtusi jo uodega. Pūkštelėjęs į vandenį, vilkas sukdavosi apie jį, skęstantį, ratais, išlėkdavo lyg koks slalomistas iš sukimosi orbitos, bet greitai grįždavo; kai imdavo apleisti paskutinės jėgos, vilkas išžiodavo lyg tvoros virbų prismaigstytus nasrus, sukąsdavo jį per liemenį, dar apsukdavo kelis ratus sūkuriuos, paskui išsitiesdavo, duodavo šuolį ir lyg kokia raketa išskrisdavo į krantą. Išnešęs pamesdavo, apuostydavo, prikišęs snukį jam prie veido, — patikrindavo, ar gyvas, ir pasileisdavo šuoliais per dobilieną — jokio vandens jau nebebūdavo — į eglyną. Prie miško atsigręždavo, ir tada jau ateidavo gūdi, lipnios drėgmės prisisunkusi naktis, baugiai sužėruodavo jo akys. Miške, pačiame pakrašty, jis vėl atsigręždavo, ir du rausvos šviesos spinduliai lūžinėdavo ant eglių kamienų.

Sapnuodamas dažnai žinodavo, kad sapnuoja, žinodavo, kaip bus toliau, ir vis tiek baimė neapleisdavo jo — žinojimas nepadėdavo.

Kai baigėsi tiltas, apsižvalgė: ties jūros horizontu nebebuvo matyti jokių šviesų, jos dingo, kaip dingdavo sapnai su ilguoju vilku, kaip metų miglose yra dingęs laikas, iškrypusiais sulūžinėjusiais kontūrais ateinantis į jo sapnus. Raudonuojančios vilko akys!..

Dabar taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki mokyklos, o paskui naktimis — nuo mokyklos iki namų. Tada, vaikystėje, tas kelias nebuvo toks aiškus, jis turėjo daugybę posūkių, aikštelių, buvo sudurstytas iš mažų atkarpų: iki Bartkiškės dvaro, iki Balčios, iki Žilių sodybos, iki Griškaus, iki Mėlinio, iki Milašiaus... Per visus aštuonis kilometrus susidarydavo kokie aštuoni ir taškai, ir vis artėdavo, artėdavo namų spindulys, nusidriekęs nuo šakaliais suramstyto lango iki daržinės sienos. Kai pamatydavo tą spindulį, rodydavosi, kad jau perskrido per Atlantą, laimingai aplenkęs Soldiną... Būdavo jau viską aptaręs su tais gražiais vyrais, sėdinčiais lėktuvo kabinoje ir grakščiai pridėjusiais rankas prie dailių kepurių...

Kaip nusakyti tą visumą, kas tada, kai naktimis eidavo į namus, dėdavosi jo širdy? Gal ne tada — o kas iš viso to pasidarė dabar, ką atsirinko laikas, patirtis, išsilavinimas, kitų žmonių likimų švysčiojimai? Ar buvo kas nors ypatingo tame vaiko jutime, kai maknodavo purvinais takais ir keliais, — kas įdomaus buvo tame jutime? Kad visa tai laikina, kad laikina tai, kas paskendę purvuose, kas varginga, sunku, kad jis eis ir eis tolyn, išeis į baltus kelius, į plentus, kad visa tai — tarytum sąmoninga treniruotė? Ir dar — rodos, neklysta: jau tada dažnai pajusdavo, kad į jo žingsnius, į tą vaikščiojimą tokią tolybę ir kaimynai žiūri kažkaip žmogiškai, su atlaidžia šypsena, o dažniausiai su kažkokiu žmogišku gailesčiu, pritarimu ir nuostaba. Gal jų, jų tėvų ir senelių patirtis aiškiai bylojo, koks varganas, koks nepaprastai varganas šitas kelias, kuriuo norime įsiveržti į kitą gyvenimą? Pašnibždomis tuo pat metu ne vienas kalbėjo: jis žino, gerai žino, ką daro — jis nori iš to purvo, iš to molino kelio susikrauti sau kapitalą, susirasti savo amerikas... Kokio vilko akys ir kur jį viliojo?

Ir kokio žmogaus ar žvėries balsas kartodavo jam sulig kiekvienu žingsniu: tai laikina, juokai, kaip tai laikina, o kad laikina, tai malonu, smagu patirti viską, kas tau duota, virš to purvo, virš to vargo tu juk skrendi tarytum šikšnosparnis, nekliudydamas ploniausių voratinklių... Kaip jie apsirikdavo: jis nežengė nė žingsnio už ko nors neužkliuvęs! Laikina, laikina, sakydavo jie. Kas laikina? Tas vargas. Baigsi mokslus, tada... Kas ir kur viliojo jį, kas traukė kaip magnetas? Einant naktimis krūmais ir miškais, leidžiantis į Balčios šlaitą ir kylant, skambėdavo ausyse klasėj girdėti žodžiai („Naują erą pradedate ir jūs, vaikai", — šnekėjo iš apskrities atvažiavęs inspektorius, žvilgčiodamas į portretą, kabantį virš galvos.), knygų gudrystės, prieš akis mirgėdavo pasaulio žemėlapis, kurį tėvas, grįždamas iš gelžkelio stoties — tenai nuvežęs prievolei atidavė telyčią — nupirko mažame knygynėlyje. Tame žemėlapyje — du pusrutuliai. Kaip jie turi sueiti vienas su kitu? Taip arti kraštai — gali peršokti kaip iš valties į valtį... Syrdarja, Amudarja, Nilas, Apeninų, Skandinavijos pusiasaliai, Po upės slėnis... „Jeigu seksime valstybės istoriją, tai pamatysime, kad valstybės ne visada būta..."

Pasitikti dažnai ateidavo brolis. Kartais pasitikdavo toli nuo namų, prie Balčios, kartais arčiau, kartais tik spėdavo išeiti į kiemą, žengti kelis žingsnius už kūdros — brolis buvo vyresnis, jis jau pajungtas į visus darbus, būdavo pavargęs, ir nesvarbu, nelabai svarbu, kur pasitikdavo! Svarbiausia juk — viltis: tave pasitiks! Viltis, kad prie tavęs kas nors prieis, kai pailsęs išroposi ant smėlio kranto!

Nesąmonė! Visai ne tada į galvą šovė tokia mintis! Dabar, einant jūros tiltu, dabar, kai pamatė horizonte tuos vilkiškus žiburius. Gal sėsti į pasitaikiusią mašiną ir mauti į kaimą, pas brolį — ir pasakyti jam: „Broli, niekada apie tai nesam pašnekėję, gal nė karto tau žmoniškai nepasakiau ačiū... Zinai, kai eidavai manęs pasitikti, drebėdamas iš baimės, išsproginęs akis naktį žiūrėdavau priešais save į tolį, laukdamas tavęs ir tavo žiburio, bėgdavau į namų pusę ir vis galvodavau, galvodavau... Kad aš padarysiu, kad nuveiksiu... Ką nors... Net dabar nejauku tai sakyti, bet juk šitaip buvo. Taip galvodamas aš pasijusdavau drąsiau, imdavo atrodyti, kad manęs jau bijo visi, kas galėtų padaryti ką bloga. Sykį tu ištarei: „Tai kad čia visiems aišku — žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekam namuose... Tiktai..."

Ačiū tau už tą šešių raidžių žodį. Tada jo nesupratau, dabar suprantu. Tiktai viskas iš tolo atrodo gražiai, tiktai vaikystėje ir jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų, tiktai...

Padarysiu, nuveiksiu! Graudžiai gėda. Gal grįžti atgal, pasilypėti ant tilto turėklų ir švystelti į vandenį kaip tie vaikiūkščiai? Ne — jokių kalbų apie turėklus! Tolyn, jūra jau nuščiuvo, nebegirdėti, gluosniai ir pušelės slopina ūžesį, jau pereita Balčia, jau Mėlinio sodyba, loja šunes, gerai, kad loja, žmonės ant langų užtraukė palaikes užuolaidas, moteriškė išeina į kiemą ir vadina šunį, ciū ciū, ne tiek šunį, kiek nori užkalbinti nematomą žmogų, nori sužinoti, kas jis toks — jei pažįstamas — ramiai miegos naktį, jei neatsilieps — vartysis lovoje ir vis baimingai lauks kažko lauks.

— Čia aš, dėdina...

— A... Taip vėlai. Ar tavęs nepasitiks?

— Pasitiks... Nežinau... Kiekvieną vakarą pasitinka.

— Tėtis?

— Nežinau, kas šiandien. Daugiausia brolis.

— A...

Ir jai gera, Mėlinienei, ir jam — nereikia baimintis užkalbinti kad ir naktį, dabar puskilometrį jis eis kartu su Mėliniene, su jos žodžiais, su jos pririštu šunim; o kai pasibaigs tas puskilometris, kai atsigręžęs (baugu, baugu atsigręžti!) nebematys Mėlinių trobos šviesų, tada — pirmyn, bėgte pirmyn, tenai, iš anos pusės, jau išskubėjo brolis, tai kas, kad nematyti jo žibinto, bet jau išėjo, jau maknoja lapkričio purvą. Barška medinė dėžutė, kliūva už Mėlinio alksnių, kleksi knygos. Tekinas leidžiasi pirmyn, brolis, matyt, išgirdo, sustojo, vaikas junta, kaip trankosi krūtinėj širdis, brolio žibintas nejuda, o vaikas klampoja per purvą, jau visai čia pat, tačiau kodėl taip žemai tas brolio žibintas, ir nė kiek nešvytruoja, gal pastatė ant žemės ir degasi cigaretę, bet kodėl nematyti degtuko ugnelės, nematyti ir brolio šešėlio, visada matydavo, akys naktį priprasdavo. Kažkoks baisumas lenda iš po žemių ir kaip gyvatė palmėmis (kuriam pusrutuly tos palmės?..) rangosi į viršų. Sustoja nei gyvas, nei miręs. Stovi ir tasai, dabartinių jo sapnų vilkas. Matyti į šonus nusuktos ausys, pasišiaušę gaurai, ir dabar ta prakeiktoji gyvatė turi išlėkti jam iš burnos, jeigu neišlėks — užsmaugs negyvai. Ir vaikas surinka:

— Aaaaaa!..

Surinka tiktai vieną kartą ir vieną vienintelį garsą, bet tokį klaikų, kad vilkas priešais stovi neilgai — duodasi į šalį ir dingsta krūmuose, nė neatsigręžęs. Tiktai sapnuose jis, velnias, visada atsisuka — sapnuose jis žino, kaip vaikas tada bijojo, kad neatsigręžtų!

Dabar jau galima eiti, galima eiti tuojau pat, jeigu klausytų kojos, bet jos linksta per kelius. Jeigu neini tu, tai eina prie tavęs — eina, artėja, švytruoja žiburys. Brolis!

— Tu? — klausia jis ramus. — Kas čia taip šaukė? Ar tu? Kas atsitiko?

Jis tyli. Brolis ima jam už rankos, perbraukia delnu per kaktą.

— Paskui pasakysiu... — nuplėšia du žodžius nuo sudžiūvusio gomurio. Paskui, nes negali žinoti — gal vilkui nepatiks, kad apie jį čia šneka, gal jis girdi, šiąnakt, kai yra brolis, nedarys nieko, o rytoj? — Paskui... Kai pareisim... — mikčioja jis, aiškiai matydamas, koks didelis jo brolis.

Paskui, vėliau. Vėliau jis pasakė, ir niekas namie nenorėjo patikėti. Vėliau — sapnai. Vėliau yra dabar. Tegu prieina prie jo, išropojusio ant smėlėto kranto, vaikeliukai, tegu nesibaido ir suaugę — patikėkit, turi jis ką pasakyti. Nukeliaukit visi prie baigiančio išdžiūti Balčios upelio, prie Mėlinio sodybos pamatų, nuvažiuokit traukiniu į Dzūkiją. O gal palaukit Žemaičių paplentėj nakties, o paskui keliaukit visi kartu takais per krūmus, per Balčios šlaitus. Pamatykit patys — šviečia tenai, šviečia vilko akys!..